Heraldika

Parengė
Karolis Giedraitis
Heraldika (vok. Heraldik, lot. heraldus
„heroldas“) – herbų kūrimas ir su jais
susijusių teisinių santykių aiškinimas.
Herbas (lenk. herb, vok Erbe – „palikimas“)
– valstybės, miesto, teritorinio vieneto,
organizacijos, luomo, giminės arba
asmens skiriamasis ženklas. Gali būti
vaizduojamas vėliavose, skyduose,
monetose, antspauduose, ant pastatų,
buities daiktų, knygų ir pan.
Istorinė heraldika – specialioji istorijos
disciplina, tirianti herbus, kaip istorijos
šaltinius. Nustatoma herbo istorija, kilmė,
autorystė, atsiradimo data. Kaip disciplina,
heraldika galutinai susiformavo XIX a.
antroje pusėje.
 Herbų atsiradimas Europoje

Vakarų Europoje herbai

paplito XII a. per
Kryžiaus karus.
 Herbynai (herbų sąvadai knygose)
atsirado XIII a. Jie teikia informacijos apie
buvusius herbus, kilmingųjų giminių
genealogiją. Teisę suteikti herbą turėjo
imperatoriai arba karaliai. Norėdami
pabrėžti savo nepriklausomybę ir laisvieji
miestai pradėjo kurti savo herbus.
Viduramžiais labai
svarbios buvo heroldo
pareigos. Heroldai
vadovavo herbų kūrimui,
viešai pristatydavo
herbus ir jų savininkus.
Heroldai buvo pirmųjų
Europos herbynų
sudarytojai, heraldikos
taisyklių kūrėjai, dažnai
vadovaudavo ir vieno ar
kito didiko giminės
istorijos rašymui.
Viduramžiais valdančiųjų dinastijų herbai
ilgainiui tapo valstybių herbais. Vedybų
keliu susijungus dviems kilmingųjų
giminėms, paprastai buvo sudaromi laikini
sudėtiniai herbai. Ta pati taisyklė galiojo
ir unijinėms valstybėms.
Lietuvos valstybiniai heraldiniai ženklai -
Vytis, Gediminaičių stulpai, Jogailaičių
(Dvigubas, Vyčio) kryžius - buvo
naudojami valdovų antspauduose,
monetose bei karinėse vėliavos nuo XIV
amžiaus pabaigos.
Lietuvos valstybės herbas - Vytis
Ypatingą reikšmę turi
valstybės herbas.
Jis reprezentuoja
nepriklausomą ir
suverenią valstybę,
yra jos tarptautinis
simbolis.
Lietuvos herbas – Vytis, raudoname lauke
sidabrinis šarvuotas raitelis su kalaviju ir
skydu, – yra vienas seniausių valstybės
herbų Europoje. Vytis susiformavo iš
Lietuvos kunigaikščių portretinių
antspaudų, kuriuose buvo vaizduojamas
raitas šarvuotas karys.
Po 1569 m. Liublino
unijos, kai susikūrė
jungtinė Lenkijos ir
Lietuvos valstybė -
Abiejų Tautų
Respublika -
susiformavo jos
reprezentacinis
herbas.
Gediminaičių stulpai ir Jogailaičių
kryžius

Seniausi yra linijiniai herbai. Tarp tokių yra

Lietuvos heraldikoje labai svarbūs
Gediminaičių stulpai bei Jogailaičių
kryžius.
Gediminaičių stulpai
(XIVa. Vytauto
antspaude)
Jogailaičių arba
Dvigubas kryžius
(XIV a. Jogailos
antspaude)
 Regionų herbai

Regionų heraldikai priklauso žemių,

kunigaikštysčių, vaivadijų ir pavietų, vėliau
gubernijų ir apskričių, o šiuo metu ir
savivaldybių herbai.
Daugmaž XV a. atsirado kai kurių LDK
regionų simboliai, įėję į heraldiką
Seniausi Vilniaus ir Trakų žemių herbai
užfiksuoti XV a. pirmosios pusės Vakarų
Europos herbynuose.
XIX a. pradžioje beveik visa dabartinė
Lietuva atsidūrė carinės Rusijos
sudėtyje. Gubernijos buvo suskirstytos į
smulkesnius vienetus – apskritis. Iš
pradžių jos neturėjo herbų, tik antspaudus
(viršuje – Rusijos Imperijos. dvigalvis
erelis, po juo – Lietuvos raitelis). XIX a.
ketvirtajame dešimtmetyje atsirado
individualesni apskričių herbų.
Aukštaitijos herbas
Žemaitijos herbas
Dzūkijos herbas
 Lietuvos miestų herbai
Senoji miestų heraldika susijusi su
miestų savivalda. Savivaldūs miestai
turėjo savas raštines, kurių išduotiems
aktams patvirtinti reikėjo antspaudo, o
antspaudui – simbolio. Taip išsivystė
miestų herbai.
Seniausieji miestų herbai LDK žinomi
nuo XV amžiaus. 1791-1792 m., Lenkijos
ir Lietuvos valstybėje vykdant reformas ir
priėmus miestų įstatymą, ypač daug
miestų ir miestelių gavo laisvojo miesto
teises ir herbus.
Pagal vyraujančią simboliką visų LDK
miestų senuosius herbus galima suskirstyti
į kelias svarbesnes grupes:
Animalistiniai
“Istorija yra rinkinys melų, dėl kurių
visi sutaria. ”

Napoleonas I