Aristotelis

POETIKA

I. Pakalbkime pirmiausia apie pai poezij1 ir jos ris, apie j vis galimyb, pagaliau apie tai,
kaip reikia kurti fabulas, jei nori, kad poezijos krinys bt menikas; paskui apie tai, i kiek ir koki
dali susideda krinys, taip pat apie kitus panaius dalykus, priklausanius tai paiai tyrinjimo sriiai;
imkime gvildenti, kaip prasta, tuos klausimus paeiliui ir i esms.
Taigi epinis ir traginis krinys, taip pat komedija ir ditirambas, didioji fleitos ir kitaros2 muzikos
dalis, visi ie kriniai apskritai priklauso imitaciniam menui. Bet jie skiriasi vienas nuo kito trimis
atvilgiais: imituoja arba skirtingomis priemonmis, arba skirtingus objektus, arba skirtingu, tai yra ne
tuo paiu, bdu.
Panaiai kaip ir kai kurie menininkai imituoja vairius dalykus, pasitelk spalvas ir figras vieni
remdamiesi menu, kiti gdiais, treti gimtu talentu, lygiai taip pat yra ir anksiau mintuose
kriniuose: visi jie imituoja ritmu, odiu ir harmonija, pasinaudodami arba vienu i i element,
arba j deriniu. Pavyzdiui, tik harmonija ir ritmu naudojasi fleitos bei kitaros muzika ir kai kurie kiti
menai, priklausantys tai paiai men riai pagal savo savybes, pavyzdiui, piemen birbyni menas.
Vien ritmu be harmonijos imituoja kai kurie okjai, nes jie imituoja charakterius, aistras ir veiksmus
tiktai ritmikais savo kno judesiais.
[...]

II. Kadangi menininkai imituoja veikianius mones, dl to tie mons btinai turi bti geri arba
blogi: mat charakteri skirtumus lemia yda ir doryb. Dl to ir poetai savo veikjus sukuria arba
geresnius u mus, arba blogesnius, arba tokius kaip mes. Taip daro ir tapytojai: Polignotas pie
geresnius, Pausonas blogesnius, o Dionisijas tokius mones, kokie jie yra i tikrj. Todl aiku,
kad kiekvienas i mintj men turs toki skirtum ir kiekvienas bus toks, o ne kitoks,
priklausomai nuo imituojamo objekto. Be to, ir okyje, ir fleitos bei kitaros muzikoje gali bti toki
pat skirtum, kaip ir odio mene tiek prozinje, tiek eiliuotoje kryboje, [kurios nelydi muzika].
Pavyzdiui, Homeras imituoja geresnius mones, Kleofonas panaius mus, o Hegemonas Tasietis,
pirmasis parodij raytojas, ir Nikocharas, Deiliados autorius, blogesnius. Panai skirtum gali
bti ir ditirambuose bei nomuose3: juk galima imituoti mones taip, kaip Argas, arba taip, kaip
kiklopus imituoja Timotjas ir Filoksenas. Kaip tik ia ir slypi skirtumas tarp tragedijos ir komedijos:
mat pastaroji siekia imituoti blogesnius mones, o pirmoji geresnius negu ndieniai.
[...]

IV. Apskritai poezijai, kaip atrodo, pradi dav dvi prieastys, ir abi jos gimtos. Juk i pat
vaikysts mons yra link mgdioti, ir nuo kit gyvn jie skiriasi tuo, kad geriausiai sugeba tai
daryti, kartu mgdiodami jie gyja pirmsias inias; be to, mgdiodami visi mons patiria ir tam
tikr malonum. Tai matyti i to, kad mes su malonumu irime tiksliai nupietus atvaizdus toki
dalyk, kuriuos tikrovje mums nemalonu irti, pavyzdiui, labai bjauri negyv vri
pavidalus. Prieastis ia ta, kad gyti ini labai malonu ne tik filosofams, bet ir visiems kitiems

1
Poezija Aristotelis vadina bet koki groin kryb.
2
Kitara styginis instrumentas, aulas puiamasis instrumentas. Graikai velgdavo tam tikr stygini ir puiamj muzikos
prieprie.
3
Nomais bdavo vadinamos solisto prie aukuro atliekamos tam tikro melodijos tipo, ritmikos, tono ir formos giesms. I pradi
j metras buvo hegzametras, vliau vairs kiti metrai.
monms; skirtumas tra toks, kad pastarieji tuo diaugiasi neilgai. I tikrj irovai su malonumu
iri paveikslus, nes irdami jie gali pasimokyti ir pasvarstyti: kas tai yra, koks yra pavaizduotasis
daiktas. O jei mogus anksiau nebt mats to, kas vaizduojama, malonum teikt ne pati imitacija,
bet puiki apdaila, spalvos arba kurios nors kitos panaios prieastys.
Kadangi ms prigimtyje slypi siekimas mgdioti, kaip ir harmonija bei ritmas (kad metrai tra
ritmo dalys, aikus dalykas), vadinasi, mons, i pat pradi turj t stipr gimt polink ir j
pamale ugdydami, savo improvizacijomis ir dav pradi poezijai.
Poezija susiskirst pagal [poet] charakteri bdingsias savybes: rimtesni poetai m imituoti
kilnius veiksmus ir tokius pat mones, o menkesni poetai blog moni veiksmus; pastarieji i pat
pradi kr paaipias eiles, tuo tarpu pirmieji himnus ir panegirikas. Tiesa, mes neinome n
vienos tokio pobdio poemos, kuri bt sukr poetai, gyven prie Homer, nors atrodo, kad j
buvo daug; o pradedant Homeru, jau yra tokios krybos pavyzdi antai jo Margitas4 ir kiti
panas kriniai.
iose eilse ir atsirado atitinkamas metras jambas5. Dl to ta poezija ir dabar vadinama jambine,
nes t metr poetai naudodavo paiepdami vienas kit (). Taip senieji poetai vieni pasidar
herojins, o kiti jambins poezijos krjais.
Homeras buvo ymiausias kilniosios poezijos krjas: jis vienintelis sukr grai epini veikal,
pritaikydamas jiems dramin form, taip pat jis pirmasis irykino pagrindinius komedijos bruous,
sudramatindamas ne paaip, o juok. I tikrj jo Margitas6 panaus dram, ir jo santykis su
komedijomis toks pat, koks Iliados ir Odisjos su tragedijomis.
Taigi, kai pasirod alia viena kitos tragedija ir komedija, poetai, pasirinkdami pagal savo
prigimties polinkius vien i i dviej poezijos ri, i jamb krj virto komedij krjais, o kiti i
epik poetais tragikais, mat itos poezijos formos buvo reikmingesns ir labiau vertinamos u
senesnisias.
Tyrinti, ar tragedija dabar yra reikiamai isivysiusi, ar ne, taip pat vertinti j pai i esms ir jos
santyk su teatru yra atskiras klausimas. Ir tragedijos, ir komedijos uuomazga improvizacijos:
tragedijos pradia susijusi su ditiramb choru, o komedija su atlikjais falini dain7, kurios dar ir
iandien daugelyje miest yra ilikusios ir dainuojamos. Tad tragedija pltojosi i lto, pamau
atskleisdama esmines savo ypatybes, kol pagaliau po daugelio pasikeitim liovsi pltotis, pasiekusi
paios prigimties jai skirtas ribas.
Aischilas pirmasis padidino aktori skaii nuo vieno iki dviej; be to, jis sumaino choro vaidmen
ir svarbiausi reikm suteik dialogui. Treij aktori ir scenos dekoracijas ved Sofoklis. Pasikeit
tragedijos apimtis: ji atsisak trump fabul ir paaipios kalbos, susijusios su satyrine jos kilme; taip ji
vliau gijo kiln pobd. Dl metro [trochjin]8 tetrametr pakeit jambinis trimetras9. I pradi
buvo naudojamas trochjinis tetrametras, nes i poezija buvo satyrin ir todl artimesn okiui; bet
kai tragedij buvo traukti dialogai, pati kalbos prigimtis susirado sau tinkamiausi metr: juk i vis
metr jambinis trimetras yra artimiausias nekamajai kalbai. Tai matyti i to, kad per savo kasdienius
pokalbius mes pasakome daug jambini trimetr, o hegzametr retai ir tik tada, kai nutolstame
nuo intonacijos, bdingos nekamajai kalbai.
Dar reikt ia paminti epeisodijus10 ir j skaii bei kitus pagrainimus, kurie, kaip sakoma,
[bdingi tragedijai]. Taiau prie j mes nesustosime, nes reikt ilgo darbo kiekvienam smulkiai
aptarti.
4
Homeras nebuvo Margito autorius. Nei ios epo parodijos sukrimo laikas, nei autorius nra inomi. Veikalas buvo paraytas
hegzametru pramaiiui su jambinmis eilutmis. Liko tik fragmentai.
5
Jambas pda i vieno trumpo ir vieno ilgo skiemens.
6
Margitas artimas komedijai, o Iliada ir Odisja tragedijai.
7
Falins dainos derlingumo ir vaisingumo dievams skirtos danai nevankybi ir dviprasmybi kupinos dainos, kurias traukia
fal neiojanti eisena.
8
Trochjas pda, susidedanti i vieno ilgo ir vieno trumpo skiemens. Trochjinis tetrametras keturios tokios pdos.
9
Jambinis trimetras eios pdos, sudaranios tris jamb poras.
10
Epeisodijai dramos veikj dialogai.
 V. Komedija, kaip sakme, yra moralikai blogesni moni imitacija, taiau ne viso j blogumo, o
apsiribojanti juokingumu, nes juokingumas yra bjaurumo dalis. I tikrj juokingumas tai tam tikras
trkumas ir toks bjaurumas, kuris neteikia skausmo ir yra nekenksmingas. Kaip tik taip bjauriai
idarkyta, pavyzdiui, komika kauk, taiau joje nra nieko skausmingo.
Apskritai tragedijos pakitimai ir tie mons, kurie j pakeit, mums inomi, taiau neinia, kokia
buvo komedija i pradi, nes j tada nebuvo atkreiptas rimtas dmesys: juk ir archontas11 tik vliau
ived scen komik chor, o prie tai jis buvo sudaromas i mgj. Tik nuo to meto, kai komedija
gijo bdingsias menines formas, yra minimi jos krjai. Taiau neinoma, kas suman kaukes arba
prolog, arba kas nustat aktori skaii ir panaiai. Mintis kurti komedij fabulas priklauso
Epicharmui ir Formidui. Taigi pirmiausia ji kilo Sicilijoje, o i Atn komik pirmasis buvo Kratetas,
kuris, atsisaks jambins eildaros, m pltoti dialogus ir bendro pobdio fabulas.
Epas ir tragedija yra panas tik tuo, kad abu parayti metrine forma ir imituoja kilnius mones.
Taiau epas skiriasi nuo tragedijos, nes jis paraytas vienos ries metru ir turi pasakojimo form. Be
to, epas ir tragedija skiriasi ir veiksmo ilgumu: tragedija stengiasi, kiek tai manoma, kad jos veiksmas
vykt per vien dien arba bent neymiai perengt i rib, tuo tarpu epo laikas neribotas. Taigi
tuo epas taip pat skiriasi nuo tragedijos. Taiau i pat pradi poetai neskyr j ir tragedijas kr
taip, kaip ir epines poemas.
Tragedijos ir epo kai kurios dalys yra panaios, o kai kurios bdingos tik tragedijai. Todl tas, kuris
moka nustatyti, ar tragedija yra gera, ar bloga, sugeba vertinti ir epinius krinius, nes viskas, kas
bdinga epui, bdinga ir tragedijai, taiau kas bdinga pastarajai, ne viskas eina ep.

VI. Apie imitacij hegzametru ir apie komedij kalbsime vliau, o apie tragedij pakalbkime
dabar, nes jos esms aptarimas savaime iplaukia i to, k jau esame sak. Taigi tragedija yra toks
meno krinys, kuris imituoja ubaigt ir svarb tam tikros apimties veiksm, aprayt dailia kalba,
skirtinga kiekvienoje krinio dalyje; tai krinys, kur veikjai vaidina, o ne pasakoja ir kuris,
suadindamas gailest ir baim, apvalo iuos jausmus. Dailia a vadinu kalb, turini ir ritm, ir
harmonij, ir melodij, o jos skirtingumas atskirose krinio dalyse, mano manymu, pasireikia tuo,
kad vienos tragedijos dalys yra tik deklamuojamos, o kitos giedamos.
Kadangi ia imituojama vaidinant veikjams, tai pirmiausia btina ir scenos dekoracijas laikyti tam
tikra tragedijos dalimi, paskui giesm bei kalb, nes tragedijoje imituojama visomis iomis
priemonmis. Kalba vadinu tik eiliuot tekst, o giesm [ir be paaikinimo] turi visikai aiki prasm.
Kadangi tragedija imituoja tam tikr veiksm, o t veiksm kuria tam tikri veikjai, kurie
neivengiamai turi vienok ar kitok charakter ir nevienodai msto (mat iais poiriais vertiname
moni veiksmus), tai i to iplaukia dvi veiksm prieastys: mstymas ir charakteris, dl kuri
veikjams sekasi arba nesiseka.
Paties veiksmo imitacija yra fabula: ja a vadinu vyki jungt: charakteriais visa tai, dl ko
veikianius asmenis laikome vienokiais ar kitokiais; pagaliau mstymu laikau visas tas [logines
priemones], kuriomis veikjai rodo koki nors ties arba isako savo nuomon.
Taigi kiekvienoje tragedijoje turi bti eios sudedamosios dalys, ir nuo j priklauso jos kokyb.
Tos dalys fabula, charakteriai, mstymas, scenos reikmenys, kalba ir muzikin kompozicija. I j
imitacijos priemonms priskiriamos dvi dalys imitacijos bdui viena ir imitacijos objektui trys.
Iskyrus ias, kit dali nra. Tomis sudedamosiomis dalimis, galima sakyti, yra pasinaudoj ne vienas
kitas, o visi poetai, nes visos tragedijos turi tiek scenos reikmenis, tiek charakterius, fabul, kalb,
giesm bei mstym.
Svarbiausia i i dali vyki jungtis, nes tragedija yra ne moni, o j veiklos ir gyvenimo,

11
Archontas vienas i kasmet Atnuose renkam devyni pareign. Vienas i j (archontas basiljas) vadovavo veni, taip
pat ir Dionisij, per kurias vykdavo teatro spektakliai, rengimui. Jis vienas sprsdavo, kuriems dramaturgams suteikti teis statyti
dramas, pasak graik, duodavo chor. Todl Aristotelis ir sako, kad archontas ived komik chor orchestr.
laims ir nelaims imitacija. Laim ir nelaim yra susijusios su veikla, ir gyvenimo tikslas yra tam
tikras veiklos bdas, o ne tam tikra kokyb: savo charakteriais mons yra vienokie arba kitokie,
taiau tik dl savo veiksm jie yra laimingi ar nelaimingi. Todl ir tragedijos veikjai ne tam veikia,
kad imituot tam tikrus charakterius, o atvirkiai charakteriai pasitelkiami tam, kad atskleist
veiksmus. Taigi veiksmai, tai yra fabula, pasidaro tragedijos tikslas, o tikslas vis svarbiausias
dalykas. Be to, be veiksmo negali bti tragedijos, o be individuali charakteri gali. Ir tikrai
daugumos naujj poet tragedijos yra be individuali charakteri; ir apskritai itai pastebima
daugelio poet, taip pat dailinink kryboje, pavyzdiui, Zeuksido ir Polignoto: Polignotas yra geras
individuali charakteri tapytojas, o Zeuksido tapyboje j visai nra.
Toliau, jeigu koks nors poetas alia viena kitos sudt charakteringas kalbas, sudarytas i puiki
odi ir mini, vis dlto jis dar nevykdyt to svarbiausio udavinio, kuris keliamas tragedijai, bet
daug greiiau tas udavinys bt pasiektas tragedijoje, kurioje bus panaudota maiau mintj
priemoni, taiau kuri turs fabul, tai yra vyki jungt. Prie i rodym pridurkime dar tai, kad
tragedijoje svarbiausias malonumo altinis irovo dvasiai yra fabulos dalys peripetijos12 ir
atpainimai. Dar vienas rodymas yra tas, kad pradedantieji poetai pirmiau patenkina meninius
kalbos ir charakteri negu vyki derinimo reikalavimus. Tai pasakytina beveik apie vis senj poet
kryb.
Taigi fabula yra tragedijos pagrindas ir tartum siela; charakteriai lieka antroje vietoje. iuo
atvilgiu ji kiek panai tapyb; jei kas pritepliot graiausi spalv be jokios tvarkos, maiau suteikt
malonumo irovams negu menininkas, apmets paveikslo eskiz. Taigi ir tragedija yra tam tikro
veiksmo imitacija ir vis pirma veiksmo priemonmis imituoja veikianius mones.
Treioje vietoje yra mstymas. Juo a laikau sugebjim kalbti i esms ir atsivelgiant situacij.
Ikalboje visa tai pasiekiama politika ir retorika; tas pat ir poetinje kryboje: senj poet veikjai
kalba kaip politikai, o dabartini kaip oratoriai.
Charakteris yra tai, kas rodo tam tikr ketinim, todl nepieia charakteri tos kalbos, i kuri
neaiku, ko kuris nors veikjas siekia arba ko vengia. Nra charakteri tragedij dialoguose, mat ten
nra nieko, ko kalbantysis asmuo siekia arba vengia. Prieingai, mstymas pasireik ir ten, kur tik
rodinjama, kad tas dalykas yra arba jo nra, arba kur isakoma kokia nors bendra idja.
Ketvirtoji tragedijos sudedamoji dalis kalba. Kalba a vadinu, kaip anksiau buvo sakyta,
sugebjim mint ireikti odiais. Jos pagrindins ypatybs tos paios ir eiliuotuose kriniuose, ir
prozoje.
I kit sudedamj dali svarbiausia giesm, kuri yra tarsi papuoalas; scenos dekoracija, tiesa, irgi
veikia irov dvasi, taiau tai tolimas menui dalykas ir nebdingas poezijai; i tikrj tragedijos
poveikis ilieka ir be spektaklio bei aktori; be to, spektaklio scenoje surengimas daugiau
dekoratoriaus, o ne poet menas.

VII. Aptar ias sudedamsias dalis, pakalbkime dabar apie tai, kokia turi bti vyki jungtis, nes ji
yra pirmas ir svarbiausias dalykas tragedijoje. Susitarme, kad tragedija tai ubaigto ir viso
veiksmo, turinio tam tikr apimt, imitacija: mat gali bti dalykas visas, bet neturti apimties. Visas
yra tas, kuris turi pradi, vidur ir gal. Pradia yra toji dalis, kuri i esms nebtinu ryiu susijusi su
kuo nors pirmesni, taiau po jos btinai eina arba isivysto kita dalis. Galas, prieingai, tai toji
dalis, kuri paprastai btinai eina po kitos dalies arba daniausiai i jos isivysto, tuo tarpu po jos
jokios kitos dalies nebna. Pagaliau vidurys yra toji dalis, kuri ir pati eina po kitos dalies, ir kita dalis
po jos eina. Kaip tik dl to gerai paraytos fabulos neturi nei prasidti kaip pakliuvo, nei baigtis kur
pakliuvo, o turi laikytis k tik mint princip.
Toliau, graaus reikinio ar tai bt gyva btyb, ar koks daiktas, susidedantis i tam tikr dali,
atskiros dalys turi bti ne tik tinkamu bdu sutvarkytos, bet dar ir turti neatsitiktin dyd, nes
grois tai dydis ir tvarka. Todl negali bti grai nei visikai maa btyb, nes jos, pasiekusios

12
Peripetija staigus siueto poskis.
beveik nepagaunam akims rib, mes nematome, nei nepaprastai didel, nes tokiu atveju ms
regjimas neaprpt jos visos, ir tada irov akyse ji nebt viena ir vientisa; pavyzdiui,
sivaizduokime deimties tkstani stadij13 ilgumo gyv. Taigi kaip daiktai ir gyvos btybs, kad jos
bt laikomos graiomis, turi turti tam tikr dyd, taiau tok, kad j lengvai aprptume savo
vilgsniu, taip ir fabuloms reikalingas tam tikras dydis, ir btent toks, kad jis bt lengvai
simenamas.
Kalbant apie fabulos apimt, reikia pasakyti, kad ribos, kurios nustatomos atsivelgiant dram
varybas14 ir [irov] sugebjim suvokti, vis dlto nra meno dalykas. I tikrj, jei reikt
pastatyti imt tragedij, tai laikas joms bt matuojamas vandens laikrodiu, kaip kartais daroma
kitomis aplinkybmis. Apimtis nustatoma atsivelgiant pai dalyko esm: didesn fabula, jei tik
irovui manoma apvelgti jos visum, visuomet yra graesn, nes jai gro teikia ir didesn jos
apimtis. Sudarydami bendr taisykl, galime pasakyti, kad pakanka tokios fabulos apimties, kurios
ribose nenutrkstamai keiiantis vykiams pagal tikimyb ar btinyb laim gali virsti nelaime arba
nelaim laime.

VIII. Fabula dar nra vieninga, kaip kai kurie mano, jeigu ji susijusi su vienu asmeniu: mat to paties
mogaus gyvenime bna daugyb vyki, kuri dalis nesudaro jokios vienovs. Lygiai taip pat bna
daug to paties asmens veiksm, i kuri visai nesusidaro vieningas veiksmas. Todl, atrodo, klysta
visi tie poetai, kurie yra sukr Herakleid, Teseid15 ir panaius krinius, nes jie mano, kad jeigu
buvo tik vienas herojus Heraklis, tai ir fabula btinai turi bti viena.
Prieingai, Homeras, isiskiriantis i j ir kitais atvilgiais, ir it dalyk, atrodo, turjo teising
poir gal dl to, kad gerai iman men, o gal dl to, kad i prigimties buvo talentingas. Todl,
kurdamas Odisj, jis nepanaudojo vis Odisjo gyvenimo vyki16, pavyzdiui, to, kad jis buvo
sueistas Parnase, arba to, kad apsimet pamis, graikams susirinkus iplaukti; n vienas i i vyki
nei pagal btinyb, nei pagal tikimyb neturjo vykti, vykus kitam. Tad jis savo Odisjoje, panaiai
kaip ir Iliadoje, sukr viening veiksm ta prasme, kaip mes j ia aptarme.
Todl, kaip ir kituose imitaciniuose menuose, kur vieningum lemia viena tema, reikia, kad fabula
sudaryt viening veiksm, ir, be to, ubaigt, nes ji yra vieno veiksmo imitacija. Fabul dalys tarp
savs turi bti taip susijusios, kad, sukeitus jas ar paalinus kuri nors i j, suirt visas krinys. Tai, k
esant ar nesant nepastebime, nra visumos dalis.

IX. Taigi i to, kas pasakyta, aiku, kad tikrasis poeto udavinys papasakoti ne apie tai, kas vyko
i tikrj, bet apie tai, kas galt vykti ir kas yra galima pagal tikimyb ar btinyb. Istorikas ir
poetas skiriasi ne tuo, kad vienas i j rao eilmis, o kitas proza. Juk jei Herodoto veikalus kas nors
idstyt eilmis, jie vis tiek bt istoriniai veikalai, nesvarbu, ar eiliuoti, ar neeiliuoti. Skirtumas tas,
kad pirmasis pasakoja apie vykius, kurie tikrai buvo, o antrasis apie vykius, kurie galt bti. Todl
poezija yra filosofikesn ir kilnesn u istorij, nes ji labiau atskleidia bendruosius dsningumus, o
istorija pavienius vykius. Bendryb ymi tai, k vienokio ar kitokio charakterio mogui reikia kalbti
ar veikti pagal tikimyb ar btinyb; to kaip tik siekia poezija, suteikdama [kiekvienam veikjui
igalvot] vard. Atskiryb savo ruotu yra tai, k padar Alkibiadas arba kas jam atsitiko.
Bendrybs siekimas komedijoje mums jau akivaizdus. [Komedij raytojai] kuria fabul tikimybs
pagrindu ir duoda [savo veikjams] atsitiktinius vardus, nepritaikydami j individualiems monms,
kaip daro jamb poetai.
Tragedijoje, prieingai minimi tikrai buvusi moni vardai. Prieastis ta, kad tikime tuo, kas
galima. Tikrai niekaip netikime galimumu to, kas nra vyk; prieingai, aiku, kad tai, kas vyko, yra
13
Deimt tkstani stadij apie 1800 km. Stadijas apie 180 m.
14
Dram varybose dalyvaudavo trys veikalai. Jie bdavo vaidinami t pai dien vienas po kito.
15
Herakleida epas apie Herakl, Teseida apie Tesj.
16
Homeras mini Odisjo sueidim ant Parnaso (Odisja XIX, 430466), bet Aristotelis turbt nori pasakyti, kad Odisjo
gyvenimo vykiai nra dstomi nuosekliai. Pamiusiu Odisjas apsimet, nenordamas vykti Trojos kar, bet buvo demaskuotas.
galima: nebt vyk, jei nebt buv galima.
Vis dlto ir kai kuriose tragedijose tik vienas ar du veikj vardai mums inomi i istorijos, o kiti
pramanyti; kai kuriose nra n vieno mums inomo vardo, pavyzdiui, Agatono tragedijoje
Antjas17: ioje pjesje vykiai, kaip ir vardai, pramanyti, taiau dl to ji teikia [mums] n kiek ne
maesn malonum.
Tad galime daryti ivad, kad nra reikalo stengtis visokiais bdais laikytis tradicini fabul, kuri
pagrindu kuriamos ms tragedijos. Toksai siekimas netgi juokingas, nes tos istorijos inomos tik
nedaugeliui moni, o malonum teikia visiems.
Taigi aiku, kad poetas turi bti daugiau fabulos negu metro krjas, nes jis yra poetas dl
imitacijos, o imituoja veiksmus. Ir jeigu tekt atvaizduoti vykius, kurie tikrai buvo, jis likt n kiek ne
maesnis poetas, nes niekas neprietarauja, kad kai kurie tikri vykiai savo pobdiu gali bti tikimi ir
galimi; kaip tik dl to, kad juos pasirenka, jis jau yra t vyki krjas.
I paprast fabul, tai yra veiksm, epizodins blogiausios. Epizodine vadinu toki fabul, kai
epizodai eina vienas po kito, nesusieti nei tikimybs, nei btinybs. Tokios fabulos kuriamos menk
poet, nes jiems stinga talento, o ger poet fabulos kuriamos atsivelgiant veikjus, kurie
varydamiesi nepaiso turinio ir itsia savo fabul, o dl to paskui danai bna priversti ikreipti
natrali vyki eig.
Tragedija ne vien ubaigto veiksmo imitacija, bet ir tokio, kuris sukelia baim bei gailest, o ios
aistros sukyla ypa tada, kai vykiai vyksta netiktai, rutuliodamiesi vienas i kito. I tikrj netikti
vykiai kur kas nuostabesni u tuos, kurie vyksta dl gryno atsitiktinumo ir lemties, o i likimo sist
vyki daug nuostabesni atrodo vyk tarsi tyia; kaip pavyzd galima paminti t atvej, kai Mitijo
statula Arge umu Mitijo udik, ukritusi ant jo tuo metu, kai is j apirinjo. Panas vykiai
atrodo neatsitiktiniai. Taigi ieina, kad taip sutvarkytos fabulos yra graesns.

X. Vienos fabulos yra paprastos, kitos sudtins, nes ir veiksmai, kurie imituoja fabulas, yra kaip tik
tokie. Paprastu a vadinu tok nenutrkstam ir viening veiksm ms minta prasme, kai
pasikeitimas vyksta be peripetijos ir atpainimo. Sudtinis veiksmas yra toks, kai pasikeitimas vyksta
su atpainimu arba su peripetija, arba ir su abiem drauge. Bet ie abu elementai turi iplaukti i
paios fabulos sandaros ir isirutulioti i ankstesni vyki kaip btini arba tiktini, nes didelis
skirtumas, ar jie vyksta dl ko nors, ar po ko nors.
[...]

Vert Marcelinas Roka

Graik literatros chrestomatija, sudar ir komentarus para Dalia Dilyt, pareng Irena tikonait, Vilnius: Mintis,
2008, p. 589599.

17
Antjas Poseidono ir Gajos snus, gyvens Afrikos emyno iaurje, Libijos krate. Jis naikino svetimalius, ikviesdamas
dvikov. Buvo nenugalimas tol, kol lietsi prie motinos ems. Heraklis j nugaljo ikls auktyn. Neaiku, kuri mito atkarp
Agatonas panaudojo savo tragedijoje, nes drama neiliko. Yra ir kitas dramos pavadinimo perskaitymo variantas: Gl.