Vilijamas Šekspyras

1. V. Šekspyras ištobulino dramos žanrus – tragediją, komediją, istorinę dramą – ir tapo naujųjų laikų
dramaturgijos pradininku. Rašytojas giliai suvokė dramatišką, sudėtingą žmogaus esybę.
Autoriaus mintys apie meilę: ,,Meilė visagalė: nėra pasaulyje nei sielvarto, juodesnio už jos bausmę,
nei laimės didesnės už malonumą jai tarnauti.“
Apie protą: ,,Vadovaukis protu, o ne pykčiu.“
Šekspyro kūryboje atsispindėjo tragiškas gyvenimo suvokimas, jo kūryba pasižymi filosofiniu
susimąstymu, ryškiais, sudėtingais, turtingo dvasinio pasaulio charakteriais, didele dramine įtampa.

2.V. Šekspyras kūrė renesanso laikotarpiu, kurio pagrindinė vertybė buvo humanizmas.
* Žmogus buvo laikomas pasaulio centru, taip pat akcentuojamas labai sudėtingas jo charakteris.
* Žmogus kupinas prieštaringų jausmų, vidinių konfliktų.
* Smerkiamas blogis, atsirandantis dėl neteisingos visuomeninės santvarkos, atsispindi meilė
paprastam žmogui, iškeliamas jo moralinis tvirtumas.
* Išskiriamos gilių jausmų ir stiprios dvasios asmenybės, išsiskiriančios iš aplinkos, turinčios
gyvenimo tikslą ir prasmę.
* V.Šekspyro kūryba priklauso humanizmo krizės laikotarpiui. Jis gyveno tuo metu, kai Anglijoje jau
sparčiai vystėsi kapitalistiniai santykiai.Todėl dramaturgas labiau negu kiti humanistai pajuto tą blogį,
kuris reiškėsi naujoje visuomenėje. Būdamas dviejų epochų susidūrimo liudininku, jis ne tik pasmerkė
feodalinio pasaulio blogybes, bet matė ir naujai besivystančios visuomenės antihumaniškumą.
V.Šekspyras suvokė, jog žlunga senasis viduramžių pasaulis ir formuojasi nauji visuomeniniai
santykiai, matė, kad reikia griauti senąjį pasaulį, bet kaip kurti naują — nežinojo. Todėl ir jo herojus
taip daug svarsto, abejoja..

3. Renesansas (atgimimo epocha)

* Jos metu žmogus buvo vaizduojamas teisingai ir visapusiškai. Tai gyvas, realus žmogus, turintis
teigiamų ir neigiamų bruožų.
* Manyta, kad blogis – laikinas ir ilgainiui turės išnykti.
* Tikima žmonijos pažanga. Įsivaizduojama geresnė žmonijos ateitis, kuri kūryboje dažnai būdavo
fantastinė, utopinė.
* Ginamas žmogaus asmenybės savarankiškumas (jokių suvaržymų), jo jausmų laisvė ir kova su
luominėmis tradicijomis bei prietarais.
* Aukštinamas žmogus, jo didingumas, vidinio pasaulio turtingumas, išorinis grožis.

II. ,,Hamletas“ – drama, tragedija.

Tekste kalbama apie žmogaus kovą su neteisybe, savęs ieškojimą bei ribą tarp meilės ir neapykantos,
tiesos ir melo.
Problemos: Ar kerštas yra teisingas kelias? Ar teisinga dėvėti kaukę? Kas svarbiau žmogui – pareiga
ar meilė? Ar teisinga prieš blogį kovoti blogiu?

Hamletas - Danijos princas. Jis tragiška ir didinga asmenybė, aiškiai įžvelgia žmogaus esmę, tačiau
yra nusivylęs žmogaus prigimtimi ir savo galimybėmis. Savo amžių jis vadina „nutukusiu",
„nusigyvenusiu amžiumi", o visą pasaulį— kalėjimu.
*,,Danija – užžėlęs sodas, kuriame piktžolės laisvai keroja“.
*,,Minčių nepatikėk liežuvio valiai, o paikai minčiai- poelgių savų“.
*,,Draugus rink atsargiai ir, juos išbandęs,grandinėm prirakinki prie širdies“.
*,,Būti ar nebūti - štai mįslė.
Kas prakilniau: ar nusilenkti dvasioj
Strėlėms ar dūžiams atšiauraus likimo,
Ar su ginklu prieš negandų marias
Į kovą stot ir jais nusikratyti?“ .
„Būti ar nebūti" — Hamletui ne tik gyvenimo ar mirties problema, bet ir kovos ar susitaikymo su
esama padėtimi klausimas. Kokį kelią pasirinkti? Ar ne geriau būtų numirti, baigti „širdies kančias ir
sopulių šimtus?" Tačiau Šekspyro herojus nepasirenka mirties, nes ir mirtis, ir laukimas, nieko
neveikiant, reikštų susitaikymą su blogiu.

Klaudijus - Danijos karalius, kuris nužudė Hamleto tėva ir vedė jo motiną. Gudri ir klastinga
asmenybė, kuri dėl valdžios galėjo net nužudyti.
* „Galima be paliovos šypsotis ir būti... niekšu".

Ofelija - Polonijaus duktė. Paprasta, naivi mergina, kuri nuoširdžiai myli Hamletą. Tragizmo
priežastis ta, kad ji nesusigaudo aplinkinėje tikrovėje ir nesąmoningai tampa blogio įrankiu. Ofeliją
ištinka du skaudūs smūgiai: Hamletas pareiškia jos niekada nemylėjęs ir nužudo jos tėvą. Trapi
Ofelijos prigimtis neišlaiko tokių smūgių, ji netenka proto ir, įkritusi į upelį, nuskęsta. Ofelijos
paveikslu Šekspyras labai ryškiai atskleidė tragediją sielos, sugniuždytos jai nesuvokiamų gyvenimo
prieštaravimų.

Gertrūda - Danijos karalienė, Hamleto motina. Taip pat žiauriaus, neteisingo pasaulio auka. Jai
nelieka kito pasirinkimo: moteris privalo tekėti už Klaudijaus, nes tai jos pareiga šaliai, valdžia taip
pat ir jos rankose.

Kultūriniai kontekstai:

1. V.Krėvė ,,Skirgaila“ . Skirgailai lemta skausmingu būdu jungti du tikėjimus – pagonybę ir

krikščionybę, ginti krašto šlovę. Jis, kaip ir Šekspyro Hamletas, stovi ant “būti ar nebūti” ribos.
Abiejuose kūriniuose matomas dualizmas. V.Krėvės kūrinyje pagrindinis herojus, rūstus Lietuvos
valdovas, paaukoja savo asmeninį gyvenimą dėl Lietuvos. Taigi, abiejų veikėjų likimas yra labai
dramatiškas.
2. V. Mykolaitis – Putinas ,,Margi sakalai“. Tikslo siekimas dėl gražesnio rytojaus, dėl šviesesnės
ateities, aukojant save.
3. Sofoklis ,,Antigonė“ - meilė šeimai, pareigos supratimas.

Biblinis kontekstas: Kainas ir Abelis. Brolio nužudymas dėl pavydo jausmo.

Dekalogas - ,,Nežudyk“, ,,Nekalbėk netiesos“, ,,Negeisk svetimo turto“.

IV. Kūrybos aktualumas šiandien:

Pagrindinės vertybės – rūpestis, mąstymas ne tik apie save, tačiau ir kitus, artimuosius, draugus,
brangius žmones. Žmogus turi atsakyti ne vien tik už savo veiksmus, žodžius, bet ir savo sprendimais
neužgauti artimųjų širdžių, nepalikti žaizdų jų sielose. ( Hamletas ir Ofelija)
Dažniausiai amžinos vertybės – meilė, rūpestis, nuoširdumas, galiausiai virsta vien tik asmeninių
poreikių tenkinimu.

1. Samprotavimo temos:
a) Ar dora prisidengti kauke? (J.Savickis ,,Ad Astra“, A. Mickevičius ,,Konradas Valenrodas“)
b) Žmogaus stiprybė ir bejėgiškumas literatūroje. (J.Biliūnas ,,Liūdna pasaka“, B.Sruoga
,,Dievų miškas“)

2. Literatūriniai rašiniai:

a) Meilės ir neapykantos kova (V.Krėvė ,,Skirgaila“, J.Savickis ,,Kova“)

b) Žmogaus vidinis konfliktas (V.Mykolaitis – Putinas ,,Altorių šešėly“, V. Krėvė ,,Skirgaila“)

Ieva Malinauskaitė