Lobsang Rampa

TU – AMŽINAS
30 spartaus psichikos lavinimo pamokų

Šioje praktiškoje knygoje

autorius dovanoja skaitytojams raktus,
kuriais kiekvienas galės mistikos pasaulį atverti sau.

Sveiko gyvenimo mokykla

leidykla: Asveja
Vilnius
2000
 Lobsang Rampa
Lo11
Tu – amžinas : 30 spartaus psichikos lavinimo pamokų / Lobsang Rampa. – Vilnius : Asveja, 2000. -
192p.-(Sveiko gyvenimo mokykla)

ISBN 9986-504-90-2

Trisdešimt spartaus psichikos lavinimo pamokų, kurias siūlo Tibeto lama, žymus okultizmo meistras ir
nuostabus rašytojas.
Rampa, kurio pirmosiose knygose aprašoma jo patirtis mistikos pasaulyje, šioje praktiškoje knygoje
dovanoja skaitytojams raktus, atveriančius šį pasaulį kiekvienam.
UDK 159.9

Versta iš Лобсанг Рампа.

„Ты – вечен“,
София, 1997
Iš rusų kalbos vertė
Laimutė Vasiliauskaitė

Dailininkė
Diana Šapokaitė

2
 TJUZDI (ANTRADIENIS) LOBSANG RAMPA, Tibeto lama, žymus okultizmo meistras bei
diplomuotas medicinos daktaras supažindina mus su mistikos pasauliu, moko, kaip praktiškai greitai
tobulėti, panirti į pasąmonės gelmes, pereiti į naują dvasios egzistavimo lygmenį. Visos jo pamokos dvelkia
optimizmu, primena glaustus, nepaprastai įdomius teorinius ir praktinius pratimus, kai nieko nėra
neįmanoma. Žmogus pats save gali sukurti iš naujo, tik reikia labai to panorėti. Didžiausią įtaką mūsų
elgesiui daro mūsų mintys. Esame tie, kuo patys save laikome. Šis pamokų ciklas skirtas susipažinti, kas
mes esame, ką daryti, kad būtume laimingesni, kaip pakeisti savo gyvenimą ir visų pirma mąstyseną.
Vieniems bus įdomu pažintine prasme, kiti gal pabandys tobulėti iš tikrųjų…
Vertėja
Laimutė Vasiliauskaitė

3
 Pratarmė
Ši knyga – tai instrukcijų kursas tiems, kurie nuoširdžiai domisi dalykais, kuriais turėtų domėtis
kiekvienas.
Iš pradžių ši knyga buvo sumanyta kaip neakivaizdinio kurso paskaitos, kurių organizacinėms
išlaidoms padengti kiekvienas studentas turėjo mokėti po trisdešimt penkis svarus sterlingų. Todėl, pasitaręs
su savo leidėjais, aš nutariau geriau išleisti šią knygą.
Jūs tikriausiai žinote, kad mokantis neakivaizdžiai studentams dažniausiai kyla daugybė klausimų,
tačiau man nepavyks atsakyti į juos, kilusius perskaičius šią knygą, nes vargšas kaltininkas autorius, matote,
gauna ne tiek ir daug už šią knygą, veikiau – per mažai. Autoriui paprastai siunčiami laiškai iš viso pasaulio,
o „siuntėjai“ dažnai „pamiršta“ apmokėti atsakymą. Tokiu būdu rašytojas turi pasirinkti: mokėti už atgalinį
laišką pačiam arba iš viso neatsakyti. Jeigu kalbama apie mane, aš iš kvailumo pasirinkau pirmą variantą,
kurio išlaidos pasirodė per didelės, todėl atsakinėsiu tik į laiškus, kurių adresatai apmoka už atgalinį laišką.
Jums, kaip skaitytojams, bus įdomu tai sužinoti. Dažnai gaunu laiškus, kuriuose sakoma, kad mano
knygos per brangios, ir todėl manęs prašo atsiųsti nemokamą knygos egzempliorių. Kartą gavau laišką nuo
žmogaus, kuris rašė, kad mano knygos per brangios ir todėl prašo atsiųsti jam po vieną kiekvienos knygos
egzempliorių su autografu, taip pat prašo atsiųsti dar dvi kitų autorių knygas. Ką gi, aš jam atsakiau!
Užtikrinu, jei perskaitysite šią knygą, gausite didelę naudą, jeigu ją išstudijuosite – nauda bus dar
didesnė. Norėdamas jums padėti, į ją įtraukiau instrukcijas, kuriomis turėjo būti paremtas neakivaizdinis
kursas.
Po šios knygos bus pateikta kita, kurioje bus aprašomi jus dominantys okultizmo ir kasdieniniai
dalykai, taip pat specialus aiškinamasis žodynas. Tokios knygos ieškojau po visą pasaulį, todėl galiausiai
nutariau parašyti ją pats. Ji papildys ir paaiškins šią knygą.

T. Lobsang Rampa

4
 Autoriaus žodis
Aš, Tjuzdi (Antradienis) Lobsang Rampa. Tai mano vienintelis vardas, dabar tai mano legalus vardas,
ir aš neatsišauksiu į jokį kitą. Tačiau gaunu daugybę laiškų, kuriuose mane vadina kitaip; jie tuoj pat
išmetami į šiukšlių krepšį, nes, kaip jau sakiau, mano vienintelis vardas – Tjuzdi (Antradienis) Lobsang
Rampa.
Visos mano knygos paremtos tiesa, visi mano teiginiai visiškai tikri. Prieš keletą metų Anglijos ir
Vokietijos laikraščiai prieš mane organizavo kampaniją, beje, tuo momentu, kai aš negalėjau apsiginti, nes
galavausi mirtimi nuo koronarinės trombozės. Mane puolė žiauriai, be jokio gailesčio. Dalykas tas, kad kai
kurie žmonės man pavydėjo ir ėmė prieš mane rinkti „įkalčius“, bet nuostabiausia, kad tie, kurie juos rinko
(skelbė), netgi nebandė su manimi susitikti! Juk tai prieštarauja taisyklėms, jei „kaltinamasis“ negali, neturi
galimybių pats viską paaiškinti. Žmogus nekaltas iki tol, kol neįrodoma jo kaltė, o mano kaltė niekada
nebuvo įrodyta, tačiau man nebuvo leista įrodyti savo nekaltumo!
Anglijos ir Vokietijos laikraščiai nesuteikė man vietos savo puslapiuose, todėl atsidūriau padėtyje
žmogaus, kuris žino, kad yra garbingas ir nekaltas, tačiau negali išsakyti savo nuomonės. Viena stambi
televizijos firma pasiūlė man interviu, bet jie mane vertė kalbėti tai, ko norėjo patys, kitais žodžiais –
meluoti. Kadangi aš norėjau kalbėti tiesą, jie neleido man pasisakyti.
Leiskite man dar kartą pakartoti, kad viskas, ką aš rašau, – tiesa. Aš atkakliai to laikausi, nes
artimiausioje ateityje atsiras kitų, į mane panašių žmonių, ir nenorėčiau, kad jie taip pat kentėtų nuo tokios
žiaurios neapykantos, nuo kurios kentėjau aš. Daugelis matė mano dokumentus, visiškai tikrus, kurie įrodo,
kad buvau priimtas Potalo Lamos Lchase, Tibete, ir kad aš – diplomuotas medicinos daktaras, gavęs
išsilavinimą Kitve. Nors žmonės matė mano dokumentus, jie apie tai „pamiršo“, kai prasidėjo spaudos
kampanija.
Todėl prašau jūsų skaitant mano knygas atsiminti, kad viskas jose – tiesa, o aš būtent tas, koks
sakausi esąs. Taigi kas aš esu? Perskaitykite mano knygas – ir jūs sužinosite.

T. Lobsang Rampa

5
 INSTRUKCIJOS
Lamos patarimai
prieš pradedant skaityti

Mes – jūs ir aš – kartu mėginsime siekti spartaus psichikos tobulumo. Kai kurios pamokos bus
ilgesnės ir galbūt sunkesnės už kitas, bet jų nebuvo galima padalinti dalimis – jos, be jokių žodinių
pagražinimų, atskleidžia tikrąją klausimo esmę. Savo užsiėmimams kartą per savaitę paskirkite kokį nors
vakarą. Mokykitės pagal taisyklę – tam skirtu laiku ir tam tikroje vietoje. Juk tai daugiau nei paprastas
skaitymas, jums teks perprasti idėjas, kurios iš pradžių gali pasirodyti keistos, tačiau ilgainiui psichinė
disciplina ir nuolatiniai įgūdžiai duos milžinišką naudą.
Pasirinkite vietą – nuošalų kambarį, kuriame jums bus patogu. Taip bus lengviau skaityti. Jeigu norite,
atsigulkite, bet kuriuo atveju priimkite tokią padėtį, kad jūsų raumenys būtų ne įsitempę, galėtumėte
atsipalaiduoti ir visą dėmesį sutelkti į žodžius ir juos palydinčias mintis. Jei jūs įsitempę, ši įtampa atitraukia
didžiąją jūsų sąmonės dalį! Turite būti įsitikinę, kad jums skaitant niekas neužeis ir nesutrikdys jūsų minčių
tėkmės.
Užrakinkite duris. Užsitraukite užuolaidas, kad dienos šviesa ir jos permainos neblaškytų jūsų
dėmesio. Palikite kambaryje tik vieną stalinę lempą, pastatykite ją šiek tiek už nugaros. Tada apšvietimas
bus tinkamas, o likusi kambario dalis pasiliks šešėlyje.
Atsigulkite arba patogiai atsisėskite ir pailsėkite. Keletą minučių atsipalaiduokite, kvėpuokite giliai,
tris kartus vieną po kito giliai įkvėpkite. Tris keturias sekundes kvėpavimą sulaikykite, po to per tris
keturias sekundes iškvėpkite. Dar keletą sekundžių ramiai pagulėkite, po to paimkite knygą ir pradėkite
skaityti. Iš pradžių skaitykite lengvai, prabėgomis, kaip paprastai skaitote laikraštį, po to padarykite
pertraukėlę, kad tai, ką perskaitėte, pasiektų jūsų pasąmonę. Tada pradėkite iš pradžių. Išstudijuokite knygą
atidžiai, skyrių po skyriaus. Jeigu kas įvarys jus į aklavietę, perrašykite į atskirą sąsiuvinį. Nesistenkite nieko
atsiminti. Jūs neturite būti spausdinto žodžio vergas, jūsų darbo tikslas – kad tai, ką perskaitėte, pasiektų
pasąmonę. Bandymai įsiminti dažnai praranda prasmę. Tai ne egzaminas, kai iš jūsų reikalaujama, kad jūs,
kaip papūga, atkartotumėte žodžius. Jūs įgyjate žinių, kurios padės jums išsilaisvinti iš kūno pančių, pažinti,
kam jis atstovauja, ir išsiaiškinti žemiško egzistavimo prasmę.
Kai iš naujo imsite nagrinėti pamoką, pažvelkite į savo užrašus ir pamąstykite apie tai, kas jums
uždavė galvosūkį ir pasirodė neaišku. Žinoma, visų lengviausia tuoj pat parašyti mums ir paprašyti
atsakymo, bet daug naudingiau rasti atsakymą pačiam – turite pasistengti išsiaiškinti, suvokti patys, tik
tuomet žinios pasieks jūsų pasąmonės gelmes. Teks pasistengti. Tai, kas verta dėmesio, reikalauja pastangų.
Tai, kas gaunama lengvai, dažniausiai nieko nekainuoja. Atsiverkite naujoms žinioms, kurių trokštate. Turite
įsivaizduoti, kad žinios į jus įsilieja. „Žmogus yra toks, ką jis mąsto“.

6
 1 pamoka
Mikrokosmosas
Prieš bandant suprasti Supersąmonės (kitaip Aukštesniosios sąmonės, sielos, vert. past.) prigimtį ir
imtis okultizmo mokslo, įsitikinau, kad dažniausiai reikia išsiaiškinti, ar teisingai vartojame sąvoką
„žmogus“ (angl. man). Kalbėdami apie žmogų turėsime omeny ir vyrą, ir moterį. Susitarkime, kad moteris,
šiaip ar taip, kalbant apie okultizmą ir superjautrumą, prilygsta vyrui. Iš tikrųjų dažniausiai moterų auros
būna daug ryškesnės ir, be to, jos turi daugiau gabumų suvokti metafiziką.
Kas yra gyvybė?
Gyvybė – tai visa, kas egzistuoja. Netgi tai, ką mes laikome mirusia gamta, iš tiesų gyva. Galimas
dalykas, kad objekto įprastinė gyvybės forma baigėsi – ir tai duoda mums dingstį laikyti jį mirusiu – iš
tikrųjų išnykus šiai gyvybei, prasideda nauja gyvybės forma. Susiskaidymo procesas sukuria naują savą
gyvybę! Visa tėra vibracijos. Visa susideda iš nuolat judančių molekulių. Mes nesakome „atomai, protonai,
elektronai“ ir t.t., sakome „molekulės“, nes tai metafizikos, o ne fizikos ar chemijos kursas. Mes bandome
kuo greičiau nupaišyti bendrą paveikslą, o ne gilintis į detales, nekeičiančias reikalo esmės.
Reikėtų tarti keletą žodžių apie atomus ir molekules, kad patenkintumėme puristus, mėgstančius
užduoti klausimus, kurių atsakymai visiems žinomi. Molekulės mažos, labai mažos, bet jas galima matyti
pro elektroninį mikroskopą, jas gali matyti ir tie, kurie jau yra pažengę mokantis metafizikos meno.
Aiškinamajame žodyne parašyta, kad „molekulė yra smulkiausia medžiagos dalelė, gebanti savarankiškai
egzistuoti, nes ji dar išlaiko medžiagos savybes“. Nors molekulės mažos, jos sudarytos iš dar mažesnių
dalelių, vadinamų atomais.
Atomas panašus į miniatiūrinę Saulės sistemą. Atomo branduolys primena saulę Saulės sistemoje.
Apie jį sukasi elektronai, visai taip pat, kaip planetos sukasi aplink Saulę. Kaip ir Saulės sistemą, atomą iš
esmės sudaro tuštuma! Kiekviena medžiaga turi tam tikrą kiekį elektronų, besisukančių apink „saulę“ –
branduolį. Uranas, pavyzdžiui, turi devyniasdešimt du elektronus. Anglis – tik šešis. Du, besisukančius
aplink branduolį, o kitus keturis – labiau nutolusiose orbitose. Pamirškime atomus ir skirkime išimtinį
dėmesį molekulėms…
Žmogus – tai daugybė besisukančių molekulių. Žmogus atrodo tvirtas, ne taip paprasta pradurti jo
kūną pirštu! Tačiau šis kūniškumas tėra iliuzija: mums tik taip atrodo, nes mūsų prigimtis žmogiška.
Įsivaizduokime labai mažą būtybę, stovinčią šalia žmogaus ir apžiūrinėjančią jo kūną. Būtybė mato
saulių sukimąsi, tamsias spirales ir sroves, primenančias Paukščių Taką. Minkštųjų kūno dalių molekulės
išsidėsčiusios ne taip tvarkingai. Kauluose molekulės glaudžiai susijusios viena su kita ir sudaro įspūdį, kad
ten susikaupė labai daug žvaigždžių.
Įsivaizduokite, kad stovite šviesią naktį kalno viršūnėje. Jūs vieni, toli nuo didmiesčio žiburių, dėl jų
dangus praranda skaidrumą, nes jų šviesa „išsibarsto“ į drėgmės ir dulkių dalelytes, tvyrojančias ore. Jūs
pačioje viršūnėje, virš jūsų skaisčiai šviečia žvaigždės. Jos skrieja begalinėje erdvėje prieš jūsų sužavėtas
akis. Praplaukia galaktikos. Žvaigždynai šviesos taškeliais švyti juodoje nakties dangaus bedugnėje. Per visą
dangų nutįsta begalinis rūko pėdsakas, vadinamas Paukščių Taku. Žvaigždės, pasauliai, planetos! Lygiai taip
pat virtuali mikroskopinė būtybė stebi jus! Žvaigždės mums atrodo kaip šviesos taškeliai begalinėje erdvėje.
Bilijonai, trilijonai žvaigždžių, – tačiau, palyginti su milžiniška tuščia erdve tarp jų, žvaigždės užima ne tiek
jau daug vietos. Kosminiu laivu galėtume be galo skristi tiesia linija, jų nė neužkliudydami. Tarkime, kad jūs
sugebėjote užpildyti tarp žvaigždžių esančią erdvę molekulėmis. Ką tuomet pamatytumėte? O mikroskopinė
būtybė, žiūrinti į jus, ką ji regi? Mes žinome, kad visos jų pamatytos saulės yra Mes. Tuomet kam gi
atstovauja žvaigždėtas dangus? Kokią jis iš tiesų turi formą? Kiekvienas žmogus – tai visata, visata, kurioje
molekulės suksi nelyginant planetos aplink saulę. Kiekvienas akmuo, vytelė, vandens lašas sudaryti iš nuolat
nepaliaujamai judančių molekulių.
Ir žmogus sudarytas iš judančių molekulių. Šis judėjimas sukuria vieną iš elektros formų, kuri,
perduodama Supersąmonei, duoda gyvybę, kurią mes priimame ir suvokiame. Aplink Žemės polius
atsiranda magnetinės audros, sukurdamos šiaurės pašvaistę, aplink visas planetas… ir molekules…
magnetinis spinduliavimas sąveikauja su kitais spinduliavimais iš kitų planetų, pasaulių, molekulių. „Nė
vienas žmogus nėra daiktas savyje“. Nė vienas pasaulis, nė viena molekulė negali egzistuoti be kitų pasaulių
ir molekulių. Kiekviena gyva būtybė, pasaulis ar molekulė priklauso nuo kitų būtybių, pasaulių, molekulių,
be kurių jų gyvavimas neįmanomas.
Molekulių grupės yra nevienodo tankumo, jos primena žvaigždžių, plaukiojančių erdvėje, spiečių.
Vienose visatos dalyse žvaigždžių, planetų arba pasaulių, – vadinkite, kaip kam patinka, – apgyvendinta
labai mažai, kitose vietose jų labai tiršta, pavyzdžiui, kaip Paukščių Take. Lygiai taip pat uola gali būti tanki
7
arba akytos struktūros. Oro tankumas dar mažesnis. Oras iš tiesų pereina kiaurai mus, eina mūsų plaučių
alveolėmis, patenka į kraujotaką.
Toliau eitų erdvė, kuri sudaryta iš labai praretėjusių vandenilio molekulių. Erdvė – tai ne tuštuma,
kaip žmonės įprato manyti, o pašėlusiai skriejančių vandenilio molekulių ir, žinoma, žvaigždžių, planetų ir
pasaulių, sukurtų iš molekulių, rinkinys. Kadangi žmogus yra susitelkusių molekulių visuma, jam ne taip
paprasta pereiti kiaurai kitą žmogų, kuris taip pat atstovauja molekulių sankaupai, tačiau vadinamos
„dvasios“, kuriose molekulės išsidėsčiusios kur kas rečiau, lengvai gali pereiti kiaurai plytų sieną.
Kas gi yra plytų siena? Tai kažkas panašaus į dulkių debesį, pakibusį ore. Tarp molekulių egzistuoja
laisva erdvė, kaip ir tarp žvaigždžių, todėl labai maža ir labai praretinta būtybė, kurios molekulės gali tilpti
tarp plytos molekulių, gali pereiti kiaurai sieną visiškai lengvai.
Tai leidžia mums suprasti, kaip dvasios patenka į uždarą kambarį, kaip jos pereina kiaurai sieną.
Viskas reliatyvu: mums neįveikiama siena gali būti įveikiama, t. y. laidi dvasiai arba astraliniam kūnui.
Tačiau apie tai pakalbėsime vėliau.
˙˙˙

8
 2 pamoka
Kūno sandara

Žmogaus kūną, kaip mes prieš tai išsiaiškinome, sudaro molekulių sankaupa. Mikroskopinėms
būtybėms, tokioms kaip virusas, mes esame molekulių visuma, panašiai ir aptarsime žmogaus kūną – kaip
įvairių medžiagų molekulių susitelkimo vietą.
Žmogaus kūnas sudarytas iš daugybės medžiagų. Daugiausia – iš vandens. Jei pamenate iš praeitos
pamokos, vanduo taip pat sudarytas iš molekulių, ir jeigu virusai galėtų kalbėti, jie, be jokios abejonės, jums
papasakotų, kad mato vandens molekules, netvarkingai pabertas, kaip nuglūdintus apvalainus paplūdimio
akmenėlius. Mažytės būtybės jums pasakytų, kad oro molekulės primena pajūrio smėlį. Tačiau dabar
apžvelkime, iš ko susideda žmogaus kūnas.
Nuėję į parduotuvę ir nusipirkę elementą savo kišeniniam žibintuvėliui, kartu įsigyjate mažytį
konteinerį cinko apvalkale su anglies elektrodu centre – pieštuko storio anglies gabalėliu – ir chemikalų
rinkiniu, esančiu tarp apvalkalo ir elektrodo. Įdėkite elementą į žibintuvėlį, įjunkite jį, ir jis užsidegs. Ar
žinote kodėl? Tam tikromis sąlygomis cinkas, anglis ir tarp jų esantys chemikalai reaguoja ir sukuria tai, ką
mes vadiname elektra. Cinko konteineris su elektrodu ir chemikalais gamina elektrą, tačiau jo paties viduje
elektros nėra, yra tik medžiagų rinkinys, pasirengęs veikti tam tikromis sąlygomis.
Daugelis tikriausiai girdėjo, kad jūriniai laivai, esantys sūriame vandenyje, generuoja elektrą.
Pavyzdžiui, tam tikromis sąlygomis laivas arba laineris, netgi ramiai ilsėdamasis ant bangų, gali gaminti
elektrą tarp viena prie kitos esančių įvairaus metalo plokščių. Jeigu, nelaimei, laivo dugno varinis apkalas
ribojasi su geležiniu deniu, be jokių papildomų sąlygų gali kilti „elektrolizė“ (t. y. elektros srovės
generacija), ir metalai atsiskirs. Žinoma, dabar taip neatsitinka, „griūties“ galima išvengti panaudojus
vadinamąjį „aukojamą anodą“. Tokie metalai kaip cinkas, aliuminis ar manganas yra teigiami, palyginti su
kitais metalais, pvz. variu ar bronza. Iš bronzos dažnai gaminami laivų sraigtai. Taigi jei „aukojamą anodą“
pritvirtinsime prie laivo – žemiau vaterlinijos (laivo vandens linijos) ir sujungsime su kitomis metalinėmis
dalimis, šis „aukojamas“ metalas ims koroduoti ir lydytis, apsaugodamas nuo lydymosi kitus metalus.
Paminėjome tai tik dėl to, kad elektra gali įvairiai veikti.
Smegenys gamina savo elektrą! Žmogaus kūne esama mikroskopiniai kiekiai metalų, netgi tokių kaip
cinkas, ir neturėtume pamiršti, kad žmogaus kūną daugiausia sudaro anglies atomai. Jame taip pat daug
vandens ir mikroelementų, tokių kaip manganas, kalis ir t. t. Kūne gaminama elektros srovė labai silpna, bet
ją galima pastebėti, išmatuoti ir užfiksuoti diagramoje. Sergantiems smegenų ligomis daromos
encefalogramos. Prie ligonio galvos pritvirtinami elektrodai, ir plunksna ant popierinės juostelės užrašo
biosroves. Pacientas galvoja apie įvairiausius dalykus, ir plunksnos brėžia keturias banguotas linijas, pagal
kurias galima nustatyti, kokia liga jis serga. Tokios rūšies prietaisai plačiai naudojami klinikose, skirtose
smegenų negalavimams tirti.
Smegenys – tai savotiškas signalų, perduodamų Supersąmonei, imtuvas. Savo ruožtu ir jos gali siųsti
signalus savajai Supersąmonei: žinias, gyvenimo patirtį ir t. t. Šie siuntimai perduodami per Sidabrinę
Pynelę – masę greitai skriejančių molekulių, kurių sukimosi dažniai, būdami nepaprastai plataus spektro,
leidžia joms vienu metu kontaktuoti ir su žmogaus kūnu, ir su Supersąmone.
Kūnas Žemėje – tai kažkas panašaus į mechanizmą, valdomą per atstumą. Vairuotojas – tai
Supersąmonė. Jums, galimas daiktas, teko regėti žaislinę mašinytę, kurią vaikas valdo ilgu laidu. Vaikas
nuspaudžia mygtuką, ir mašina važiuoja pirmyn, atgal, sustoja arba jam panorėjus apsisuka. Labai grubiai
žmogaus kūną galima palyginti su tokiu žaislu, kurį Supersąmonė, pati negalinti nusileisti ant Žemės,
pasiuntė čionai semtis patirties.
Mes – toks pat žaisliukas Žemėje; visa patirtis, kurią įgyjame, visa, ką darome, galvojame arba
girdime, nukreipiama saugoti į Supersąmonės atmintį.
Didelio intelekto žmogus, apimtas įkvėpimo, dažnai gauna siuntimą tiesiogiai – sąmoningai – nuo
Supersąmonės per Sidabrinę Pynutę. Loenardas da Vinčis buvo vienas iš tų, kuris nuolat kontaktavo su
savąja Supersąmone, ir todėl beveik visa, ką jis darė, darė genialiai. Žymūs dailininkai ir muzikantai – tai
tie, kurie kontaktuoja su savąja Supersąmone viena arba galbūt keliomis „kryptimis“, ir kai jie kuria
„įkvėpimo pagauti“, jiems muziką arba tapybą diktuoja Didžioji Jėga, kuri vadovauja mums visiems.
Sidabrinė Pynutė mus riša su mūsų Supersąmone lygiai taip pat, kaip bambagyslė riša naujagimį su
motina. Bambagyslės sandara labai sudėtinga, tačiau jos sudėtingumas – niekis, palyginti su Sidabrinės
Pynutės sudėtingumu. Ši „virvelė“ atstovauja daugybei molekulių, skriejančių labai plačiu dažnių
diapazonu, neregimu žmogaus akimis. Molekulės per mažos, kad žmogus galėtų jas matyti. Tačiau gali
matyti daugelis gyvūnų, nes dažniausiai jų regėjimo ir klausos diapazonas skiriasi nuo žmogiškojo. Šunį,
9
kaip žinia, galima pašaukti „begarsiu šuns švilpimu“, „begarsiu“ todėl, kad žmogus jo negirdi, o šuo – girdi.
Lygiai taip pat gyvūnai mato Sidabrinę Pynutę ir aurą, nes jų vibracijų dažniai jiems prieinami.
Praktikuodamasis žmogus gali išsiugdyti tas pačias galias, panašiai kaip fiziškai silpnas žmogus, nuolat
atlikdamas pratimus, ilgainiui įstengia pakelti svorį, kuris anksčiau jam buvo ne pagal jėgas. Sidabrinė
Pynutė – tai molekulių masė, vibracijų masė. Ją galima palyginti su nedideliu pluošteliu radijo bangų, kurį
mokslininkai siunčia į Mėnulį. Mokslininkai bando išmatuoti atstumą iki Mėnulio, nustatyti jo paviršiaus
formą. Lygiai taip pat Sidabrinė Pynutė – tai „kabelis“, per kurį Supersąmonė susisiekia su žemiškuoju
kūnu.
Visa, ką mes darome, žinoma Supersąmonei. Žmonės siekia dvasingumo, spiritualizmo, jei jie
teisingame kelyje. Iš esmės siekdami dvasingumo jie stengiasi padidinti savosios Supersąmonės vibracijų
lygį. Supersąmonė siunčia dalį savęs į žmogaus kūną, kad pasisemtume žinių ir įgytume patirties.
Kiekvienas geras darbas, kurį mes darome, pakelia mūsų žemiškųjų ir astralinių vibracijų lygmenį, tačiau
sėjant blogį – jį sumenkina. Taigi kai mes linkime kitam bloga, nusileidžiame geriausiu atveju vienu
evoliucijos kopėčių laipteliu, o kiekvienas geras darbas pakelia mūsų vibracijas. Tą turėjo omenyje ir
budistai sakydami: „Atsilygindami garu už bloga jūs pakylate aukštyn ir niekada nenusileidžiate žemyn“.
Kiekvienas iš mūsų pažįsta žmones, kurie yra menko išsivystymo lygio, vadinami nesubrendėliais. Kai
kurie mūsų metafiziniai terminai plačiai paplito: mes, pavyzdžiui, sakome, kad žmogaus nuotaika yra
„niūri“, jis apimtas „juodos“ melancholijos arba kad jo nusiteikimas „žydras“. Tai vis spalvos, priklausančios
nuo vibracijų, kurias skleidžia žmogus ir kurias mūsų kūnas Sidabrine Pynute siunčia Supersąmonei ir
gauna iš jos atgal.
Daugelis žmonių negali suprasti, kad neįmanoma sąmoningai bendrauti su savąja Supersąmone. Tai
reikalauja laiko ir pastangų, iš karto įgyvendinti tai sunkoka. Tarkime, jūs esate Pietų Amerikoje, Brazilijoje,
ir norite pasikalbėti telefonu su kuo nors Lietuvoje, Antazavėje, pavyzdžiui iš Šniukštų kaimo. Visų pirma
turite įsitikinti, ar telefono ryšys įmanomas, toliau turite atsižvelgti į skirtingą šalių laiką. Turite būti tikras,
kad toks žmogus yra ir galės atsiliepti jūsų kalba, toliau privalote kreiptis į tos šalies ryšio įstaigas, kad
užsakytų jums pokalbį telefonu.
Šioje evoliucijos stadijoje verčiau nė nebandyti užmegzti sąmoningo kontakto su Supersąmone, nes
jokie kursai, jokia informacija, įsprausta į kelias spausdintas eilutes, negali suteikti to, kam reikia ištisų
atkaklaus praktinio darbo dešimtmečių. Dauguma tikisi labai daug, jie mano, kad pakanka jiems perskaityti
kursą, ir jie tuoj pat sugebės atlikti visa, ko moko mokytojas, kuris, galimas daiktas, pašventė tam visą savo
gyvenimą ir daugybę ankstesnių gyvenimų!
Skaitykite, nagrinėkite, bandykite suvokti, ir jei jūs atversite savo protą, būsite apdovanoti žiniomis.
Yra daugybė atvejų, kai žmonės (dažniausiai – moterys) įgydavo žinių ir galėdavo matyti aurą ir Sidabrinę
Pynutę. Žinoma pakankamai daug atvejų, todėl galima tvirtinti, kad jūs taip pat galėsite to išmokti, jeigu
patikėsite!
˙˙˙

10
 3 pamoka
Eterio bangos
Jau išnagrinėjome, kaip žmogaus smegenys gamina elektrą iš cheminių medžiagų, vandens, metalų,
kurie sudaro jį patį. Lygiai taip pat ir pats kūnas gamina elektrą, nes kraujas, cirkuliuodamas venose ir
arterijose, taip pat plukdo ir chemines medžiagas, metalų mikropriemaišas ir vandenį. Kraujas, kaip mes
žinome, daugiausia sudarytas iš vandens. Visas kūnas persmelktas elektros. Tačiau tai ne ta elektra, kuri
apšviečia mūsų namus ir įkaitina viryklę, ant kurios gaminame valgį.
Luitelį magneto padėkite ant stalo, o ant viršaus – paprastą popieriaus lapą ir užpilkite metalo drožlių,
pastebėsite, kad drožlės išsidėsto ant popieriaus kažkaip ypatingai. Šį bandymą verta atlikti. Smulkias
drožleles pilkite ant popieriaus taip, kaip pilate druską ar pipirus. Tegu krinta iš maždaug dvylikos colių
(vienas colis lygus 25,4 mm) aukščio. Pamatysite, kad drožlės išsidėsto tiksliai pagal magneto jėgos kryptis.
Pamatysite, kaip centre išryškėja magneto luitas ir kaip linijos riečiasi aukštyn. Pabandykite atlikti šį
bandymą, jis padės jums mokantis toliau. Magnetinė jėga primena eterinį žmogaus kūną, jo aurą. Tikriausiai
dauguma žino, kad laidą, kuriuo teka elektros srovė, supa magnetinis laukas. Jeigu srovė permaininga,
laukas pulsuoja atitinkamai keičiantis srovės dažniui.
Žmogaus kūnas, kuris esti elektros šaltinis, apsuptas magnetinio lauko. Eterinis kūnas, kaip mes jį
vadiname, vibruoja ir fliuktuoja (lot. Fluctuare – svyruoti, siūbuoti) taip greitai, kad mes negalime matyti jo
judesių, lygiai taip pat, kaip elektros lemputės srovės dažnis gali būti 50 arba 60 virpesių per sekundę,
tačiau mes to nepastebime, gal tik ant laivo denio, kur kintamos srovės dažnis būna toks mažas, kad galima
išvysti mirkčiojimą.
Labai arti priėję prie kito žmogaus kartais pajuntame, kad oda pašiurpsta, panašiai kaip „žąsies“.
Dauguma žmonių jaučia kito žmogaus priartėjimą. Išbandykite tai su savo draugais – atsistokite užpakalyje
draugo ir priartinkite pirštą prie jo kaklo, po to lengvai palieskite. Tai todėl, kad jis jaučia eterinio kūno
prisilietimą.
Eterinis kūnas – tai magnetinis laukas, kuris supa žmogaus kūną. Tai auros pranašas, auros
branduolys, jeigu taip galima sakyti.Vienų žmonių eterinis kūnas plinta 1/8 colio aplink kūną, aplink
kiekvieną jo dalį, netgi aplink kiekvieną plaukelį. Kitų jis plečiasi iki keleto colių, tačiau retai kada daugiau
kaip šešis. Eterinis kūnas rodo žmogaus gyvybines jėgas. Jo dydžiai labai priklauso nuo sveikatos. Jeigu
žmogus per visą dieną sunkiai dirba, jo eterinis kūnas priglunda arti prie kūno, tačiau po gero poilsio jis gali
išplisti iki keleto colių. Jis atkartoja netgi apgamus ir spuogelius.
Kalbant apie eterinį kūną reikia pabrėžti, kad jeigu paveiktume žmogų silpna elektros srove tvyrant
dideliai įtampai, tuomet eterinį kūną galima būtų pamatyti: jis švyti kartais rožine, kartais žydra šviesa.
Jūroje pasitaiko reiškinių, kuriuos vadina Šventojo Elmo ugnelėmis. Tam tikromis sąlygomis kai
kurias laivo dalis – stiebą, takelažus, laivavirves, trosus apsupa šaltas švytėjimas, kuris visiškai nekenkia,
tačiau gąsdina tuos, kurie jį mato pirmą sykį. Jį galima pavadinti eteriniu laivo kūnu.
Dauguma žmonių, gyvenančių kaimo apylinkėse, regėjo, kad apie aukštos įtampos laidus kartais
tamsiomis ūkanotomis naktimis matyti žydrai baltas švytėjimas. Dažnai jis gąsdina paprastus kaimiečius.
Inžinieriai elektrikai vadina jį aukštos įtampos laidų „karūna“. Tai viena iš bėdų, su kuriomis jiems tenka
grumtis. „Karūna“ supa izoliatorius ir gali sukelti trumpąjį jungimą bei tamsoje paskandinti visą gyvenvietę.
Inžinieriai naudojasi specialiais, kartais labai brangiais prietaisais, kad atsikratytų „karūnos“. Žmogaus kūno
„karūna“ – tai, žinoma, eterinis kūnas, jis primena aukštos įtampos laidų iškrovą.
Dauguma gali išvysti žmogų supantį eterinį kūną, tik tam reikia kantrybės ir šiek tiek pastangų bei
treniravimosi įgūdžių. Nelaimei, jie mano, kad esama greitų ir lengvų kelių į tai, ko didieji meistrai siekė
metų metais. Nieko negalima pasiekti be praktikos; didieji muzikantai muzikuoja ištisas valandas, jie
neperstoja lavintis.
Vienas iš būdų – rasti savanorį ir paprašyti jo, kad tas ištiestų ranką. Tegu jis palengva praskečia
pirštus, kartu ranka turėtų būti per keletą colių nuo neutralaus ar juodo fono. Žiūrėkite pro pirštus, ne
tiesiai į ranką, o tarsi pro šalį. Labai greitai jūs išmoksite žiūrėti teisingai. Jūs pamatysite, kad kūną supa
kažkas, primenantis melsvai pilką dūmelį. Kaip jau buvo minėta, jis gali būti nuo 1/8 iki keleto colių. Dažnai
pasitaiko, kad žmogus žiūri į ranką ir mato tik ją, ir nieko daugiau. Tai todėl, kad jis pernelyg stengiasi ir
nemato už medžių miško. Atsipalaiduokite, nepersistenkite, ir pamažu išvysite, kad „kažkas yra“.
Kitas būdas – eksperimentuoti pačiam su savimi. Patogiai įsitaisykite. Atsisėskite taip, kad mažiausiai
per šešis colius nuo jūsų nebūtų jokių daiktų, ar tai būtų stalas, kėdė ar siena. Kvėpuokite ramiai, lėtai,
giliai, ištieskite rankas, sujunkite vienos rankos pirštus su kitos taip, kad visos pirštų pagalvėlės liestųsi.
Tuomet praskėskite pirštus per 1/8 – 1/4 colių, ir jūs „kažką“ pastebėsite. Tai gali atrodyti kaip pilkas
11
dūmelis, gali būti vos švytintis. Jeigu jūs dabar lėtai praskėsite pirštus iš pradžių per ketvirtį colio, po to dar
per ketvirtį ir t. t., kiekvieną kartą matysite, kad „kažkas yra“. Tas kažkas ir yra eterinis kūnas. Kai
praskėsite pirštus tiek, kad tas „kažkas“ pradings, vėl juos suglauskite ir pradėkite iš pradžių. Tai ir yra
praktika. Kartojame: didieji muzikantai lavinasi nuolatos – ir dovanoja mums nuostabią muziką. Jūs,
mokydamiesi metafizikos, galite pasiekti nuostabių rezultatų, jeigu užsiiminėsite praktiškai.
Vėl pažvelkite į savo pirštus. Įdėmiai įsižiūrėkite į silpną dūmelį, srovenantį nuo vieno piršto prie kito.
Laikui bėgant jūs pastebėsite, kad jis srovena iš kairės rankos į dešinę ir atvirkščiai. Tai priklauso nuo lyties,
sveikatos būklės ir nuo to, apie ką jūs tuo momentu galvojate.
Jeigu rasite žmogų, kuris susidomės ir bus pasirengęs jums padėti, galėsite išbandyti ir su delnu.
Geriausia, jei jūsų pagalbininkas bus priešingos lyties. Tegu jis atsisėda ant kėdės veidu į jus. Abu ištieskite
rankas. Lėtai priartinkite delnus prie savo padėjėjo delnų. Maždaug dviejų colių atstumu pajusite šaltuką
arba, atvirkščiai, šilumą, srovenančią nuo vienos rankos prie kitos. Jeigu jaučiate šilumą, lengvai pasukite
ranką taip, kad delnai būtų ne lygiagrečiai, o kampu – ir jūs pajusite, kad darosi dar šilčiau. Ilgainiui šilumos
pojūtis vis stiprės. Pasiekę šią stadiją, žiūrėdami į erdvę tarp jūsų ir partnerio delno, visiškai aiškiai matysite
eterinį kūną. Jis primena cigaretės dūmelį, tik vietoj purvino pilko cigaretės dūmo turi šviesiai melsvą
atspalvį.
Dar kartą kartojame, eterinis kūnas – tai tik išorinė žmogaus kūno magnetinių jėgų apraiška. Mes jį
vadiname „dvasia“ todėl, kad kai žmogus miršta sveikas, elektros užtaisas kurį laiką pasilieka kūne, po to
ima nuo jo atsiskirti ir atrodo kaip beprasmė „dvasia“, kuri neturi nieko bendra su astraline esybe. Apie tai
pakalbėsime vėliau. Jūs, be abejo, girdėjote, kad senose kaimo kapinaitėse, toli nuo miesto žiburių, daugelis
yra regėję paslaptingas mėlynąsias ugneles, kylančias tamsią naktį iš šviežiai supiltų kapų. Tai ir yra eterinis
užtaisas, atsiskiriantis nuo kūno. Jūs pasakysite, kad kažkas panašaus atsiskiria iš arbatinuko, kuris užvirė ir
yra išjungtas. Arbatinukui vėstant silpsta jo paviršiaus skleidžiamos šilumos pojūtis. Lygiai taip pat, kai
kūnas miršta (atminkite, esama įvairių mirties stadijų), elektrinės jėgos silpsta. Jūs galite matyti eterį šalia
kūno po klinikinės mirties net keletą dienų, tačiau ši tema reikalauja atskiros pamokos.
Kuo daugiau praktikuokitės. Žiūrėkite į savo rankas, į kūną, eksperimentuokite su savanoriais
draugais, nes tik taip pamatysite eterinį kūną, o kol to nebus, jums nepavyks išvysti auros, kuri yra kur kas
subtilesnė.
˙˙˙

12
 4 pamoka
Žmogaus aura
Žmogaus kūnas apsuptas eterio, o eterinį kūną dar supa aura. Ji panaši į eterį, nes abiejų kilmė ta pati
– elektromagnetinis laukas. Tuo jų tapatybė ir baigiasi.
Aura turi spalvas. Ji parodo, ar žmoguje vyrauja dvasia, ar kūnas. Pagal ją galima spręsti apie
žmogaus sveikatą ir ligas. Visa atsispindi auroje, ji yra Supersąmonės, kitaip sakant, sielos indikatorius.
Supersąmonė ir siela – tai, žinoma, vienas ir tas pats.
Auroje galima įžiūrėti ligas ir sveikatą, sėkmę ir nesėkmes, meilę ir neapykantą. Gal ir gerai, kad
mūsų laikais ne tiek daug žmonių mato aurą, juk dabartiniu metu dėl karjeros lipti kitiems per galvas,
ieškoti protekcijų pakenkiant kitiems yra įprastas reiškinys, o aura išduoda visas mintis, nes jos atsispindi
spalvomis ir Supersąmonės vibracijomis.
Nustatyta, kad kai žmogus beviltiškai serga, aura ima blankti ir kai kuriais atvejais pranyksta dar prieš
žmogaus mirtį. Taip atsitinka, jei žmogus ilgai sirgo; aura išnyksta prieš laiką, palikdama tik eterinį kūną. Ir
atvirkščiai, jeigu žmogus, būdamas visiškai sveikas, netikėtai nužudomas, aura dar kurį laiką pasilieka šalia
kūno net po klinikinės mirties.
Galimas daiktas, čia reikėtų tarti keletą žodžių apie mirtį, nes mirtis – tai ne tas pats, kas išjungti
šviesą arba ištuštinti krepšį. Mirtis tai gana ilgas procesas. Neatsižvelgiant į tai, kaip žmogus mirė, gyvybė
dar trunka keletą akimirkų. Smegenys turi ypatingų ląstelių, gaminančių elektros srovę. Kraujas aprūpina
smegenis mikroelementais, tirpiais chemikalais, ir pamažu jose susikaupia tam tikros jų atsargos. Todėl
smegenys gali funkcionuoti tris penkias minutes po to, kai sustoja širdis.
Sakoma, kad įvykdžius mirties bausmę numirštama akimirksniu, tačiau tai, žinoma, netiesa. Kaip jau
buvo minėta, netgi jei galva visiškai atskirta nuo kūno, smegenys dar dirba tris penkias minutes. Tuo galima
paaiškinti atvejus, apie kuriuos pasakoja mačiusieji ir kurie aprašyti Prancūzijos revoliucijos kronikose.
Vadinamiesiems išdavikams įvykdydavo mirties bausmę, po to budelis, pakeldamas nukirstą galvą,
sakydavo: „Štai išdaviko galva“. Proceso dalyviai (tais laikais mirties bausmės būdavo viešos ir net
laikomos tautos šventėmis) su siaubu stebėdavo, kaip nubaustojo žmogaus lūpos be garso šnabždėjo: „Tai
melas“. Tokie užrašai saugomi Prancūzijos vyriausybės archyvuose. Bet kuris chirurgas jums pasakytų, kad
žmogaus smegenys nustoja funkcionuoti tik po trijų minučių, jeigu sustabdoma kraujotaka. Juk kartais,
sustojus širdžiai, dar galima žmogų prikelti gyvenimui. Tai žinomas medicinos faktas – kūnas miršta
pamažu: iš pradžių miršta smegenys, o po to organai – vienas po kito. Galiausiai miršta plaukai ir nagai.
Kadangi kūnas miršta ne iš karto, dar galima pamatyti auros pėdsakų. Todėl aiškiaregiui,
pažvelgusiam į mirusįjį, nesunku pasakyti, nuo ko jis mirė. Eterinio kūno prigimtis kitokia negu auros, todėl
jis kurį laiką gali egzistuoti kaip išskirtinis fanomas, ypač jei žmogus mirė staiga. Prievarta iškeliavusio
anapus „elementai dar būna įkrauti“, todėl jo eterinis kūnas dar lieka stiprus. Mirštant eteris atsiskiria ir
nuplaukia. Dėl magnetinės traukos jis būtinai aplanko savo buvusias mielas vietas, todėl aiškiaregiai arba
labai jautrūs žmonės, kurių vibracijų lygis didesnis nei paprastai, gali pamatyti eterinį kūną ir sušukti: „O, aš
mačiau To žmogaus sielą!“
Aura, palyginti su eteriu, kur kas subtilesnė medžiaga. Tiek, kiek eteris subtilesnis už fizinį kūną.
Eteris supa kūną atkartodamas jo formą, o aura – kiaušinio lukšto pavidalu. Ji gali būti septynių ir daugiau
pėdų aukščio bei maždaug keturių pėdų pločio ties viduriu. Siauriausias „kiaušinio“ galas – apačioje, ten,
kur kojos. Aura spinduliuoja įvairiomis spalvomis, sklindančiomis nuo skirtingų kūno vietų.
Senovės kinai sakė: „Vienas paveikslas (vaizdas) kainuoja tūkstantį žodžių“. Štai kodėl tokia svarbi
praktika.
Turime suvokti, kad aura egzistuoja iš tikrųjų, nors kol kas jos ir nematote. Kaip neregite oro, kuriuo
kvėpuojate, kaip žuvys nemato vandens, kuriuo plaukioja. Taigi aura – reali gyvybinė jėga. Ji egzistuoja,
nepaisant to, kad dauguma žmonių nesitreniruoja ir todėl negali jos įžvelgti. Aurą galima matyti pro tam
tikrus akinius su šviesos filtrais. Tačiau jie vargina regėjimą ir nenatūraliai „apkrauna“ akis, todėl geriau jų
nenešioti. Treniruokitės praktiškai ir tikėkite, kad aura egzistuoja. Dauguma žmonijos jos nemato, nes
netiki tuo.
Aura sudaryta iš įvairių spalvų, tačiau derėtų žinoti, kad tos spalvos – tai tik skirtingos spektro dalys.
Kitaip tariant, užuot sakę „šviesa“, galime sakyti „bangų ilgis“ arba „dažnis“, kuriuos mes vadiname
„raudona“ arba „žydra“. Raudoną spalvą pamatyti lengviausia, mėlyną – ne taip paprasta. Yra žmonių, kurie
nemato raudonos, kiti nemato mėlynos.
Beje, kalbėdamiesi su žmogumi, reginčiu aurą, venkite melo, nes vos tik pasakysite netiesą, aura jus
išduos! Paprastai žmogaus „ratilas“ turi melsvą arba gelsvą atspalvį. Žmogui sumelavus, „ratile“ pasirodo
13
žalsvai geltonas švytėjimas. Šią spalvą apibūdinti sunku, tačiau kartą pamatęs – nepamirši. Taigi melagį
kaipmat išduoda žalsvai geltonas blyksėjimas viršutinėje auros dalyje.
Kartais mūsų akys regi žydrą arba geltoną švytėjimą, kurį vadiname aureole arba „ratilu“. Pačioje
auros viršūnėlėje galima matyti kažką panašaus į šviesos fontaną, kuris Rytuose vadinamas žydinčiu lotosu.
Tas fontanas keičia atspalvius, todėl lakios vaizduotės žmogui išties panašus į septynspalvį lotosą.
Kuo dvasingesnis žmogus, tuo geltonesnė jo aureolė. Jeigu žmogus dažnai abejoja, atitinkamos jo
auros dalys nusidažo purvina ruda spalva su gelsvai žaliu atspalviu, kuris išduoda falšą.
Aurą mato daugiau žmonių, nei priimta manyti. Kartais žmonės mato ar jaučia aurą, bet nesupranta
savo pojūčių. Dažnokai galima išgirsti: „Ta moteris turi dėvėti šios spalvos drabužius ir jokiais būdais ne
anos“. Tiesiog instinktyviai jaučiama, kad viena ar kita spalva netinka aurai. Galimas daiktas, daugeliui teko
matyti žmonių, vilkinčių neįmanomų, jų nuomone, spalvų drabužiais. Nors ir neįžvelgiate auros, tačiau, be
jokios abejonės, jaučiate, kad tos spalvos jam, jo aurai, nedera. Taigi daugelis žmonių jaučia, turi auros
pojūtį arba suvokimą, tačiau nuo vaikystės jiems buvo brukama nuomonė, kad visa tai – niekai, todėl bando
save įtikinti, kad nieko nemato ir negali matyti.
Taip pat žinoma, kad drabužių spalvos turi įtakos mūsų sveikatai. Jeigu dėvite drabužius, kurių
spalvos disponuoja su jūsų aura, būtinai susirgsite. Jūs tikriausiai esate pastebėję, kad vienos kambario
spalvos jus tarsi prikelia, kitos – ramina. Spalva – tai galų gale tik skirtingos vibracijos, o juoda – jų
nebuvimas. Kaip vibracijos, kurias mes vadiname garsu, gali prieštarauti viena kitai ir sukelti disonansą, taip
pat ir begarsės vibracijos, kurias vadiname spalva, gali prieštarauti viena kitai ir sukurti spiritizmo
disharmoniją.
˙˙˙

14
 5 pamoka
Auros spalvos
Kiekviena muzikos nata yra harmoningų virpesių, derančių su kaimynystėje esančiomis, kombinacija.
Bet kuri nesuderinta kombinacija sukuria falšą, kurio nemalonu klausytis. Muzikantai stengiasi išgauti tik
malonius garsus.
Muzikos pasaulis panašus į spalvų pasaulį – juk spalvos – taip pat vibracijos, nors jos yra kitoje
žmogaus suvokiamo spektro dalyje. Galima kalbėti apie švarią spalvą, malonią arba taurią. Arba galima
kalbėti apie spalvą, kuri erzina ir nervina. Žmogaus auroje daug tokių spalvų ir atspalvių. Kai kurios iš jų
nepatenka į neišlavėjusio žmogaus matymo akiratį, ir todėl jiems neturi įprastų pavadinimų.
Kaip žinia, egzistuoja „begarsis šuns švilpimas“. Jis yra dažnio juostoje, kurios negirdi žmogus, tačiau
girdi šuo. Tačiau kitu garso spektro kampu žmogus girdi geriau už šunį: šunys negirdi žemų dažnių.
Tarkime, kad mes išplėtėme žmogaus klausos diapazoną – tuomet žmogus išgirs „šuns švilpimą“. Lygiai
taip pat galime nukelti arba išplėsti žmogaus regėjimo diapazoną, ir mes pamatysime žmogaus aurą. Tiesa,
jeigu tai darysime neatsargiai, galime prarasti sugebėjimą matyti juodą ir tamsiai raudoną.
Nėra prasmės vardyti visų įvairiausių spalvų. Paimkime pačias pagrindines, pačias stipriausias.
Pagrindinės žmogaus auros spalvos kinta jam tobulėjant. Kuo žmogus dvasingesnis, tuo jo auros spalvos
geresnės. Jeigu žmogų ištiko bėda – teko nusiristi evoliucijos laiptais, jo spalvos gali visiškai pakisti arba
pakeisti atspalvį. Pagrindinės spalvos nusako asmenybės esmę. Nesuskaičiuojama daugybė subtiliausių
atspalvių nurodo mintis, troškimus, taip pat dvasingumo lygį. Spalvos supa kūną panašiai kaip kylanti
spiralė ir spinduliuoja nuo galvos kojų link. Spalvų kur kas daugiau nei vaivorykštėje. Vaivorykštė – tik
vandens lašo pjūvis, o aura – pats gyvenimas.
Taigi čia pateikiamos pagrindinės auros spalvos, kurias iš pradžių ir reikėtų „išmokti“ matyti.
Raudona
Švarus raudonas atspalvis rodo sugebėjimą vadovauti. Generolų, vadų auroje buvo daug švarios
raudonos spalvos. Ypač švarus raudonumas su ryškiai geltonu kraštu būdingas „nešančiam kryžių“ žmogui,
kuris visada pasirengęs padėti kitiems. Tačiau nepainiokite jo su paprasčiausiu žmogžudžiu, jo raudona
spalva turi rudą atspalvį.
Švarus raudonas apvadas arba raudoni „liežuviai“, einantys iš organo, rodo, kad jis yra sveikas. Kai
kuriems žmonijos vadams buvo daug raudonos spalvos apie veidą, deja, daugelio jų raudonis turėjo
nemalonių atspalvių.
Nemaloni raudona spalva – purvino atspalvio arba pernelyg tamsi – nurodo blogą arba pagiežingą
charakterį. Toks žmogus nepatikimas, vaidingas, klastingas, stengiasi gyventi kitų sąskaita.
Dulsvai raudona paprastai rodo nervinį susijaudinimą. Toks žmogus gali būti fiziškai stiprus ir
sveikas, tačiau, nelaimei, kartu būti blogas. Žmogžudžių aura yra žemiausios kokybės raudonų atspalvių.
Kuo šviesesnė raudona (šviesesnė dar nereiškia švaresnė), tuo nervingesnis ir nestabilesnis žmogus. Tokie
žmonės labai jautrūs, negali rimtai išbūti nė kelių sekundžių. Dažniausiai jie egocentriški.
Raudoni atspalviai apie organus liudija sveikatos būklę. Pasmėlusi raudona spalva, ypač su rudu
atspalviu, lėtai srovenanti iš organo, rodo vėžį. Pamačius galima pasakyti, kokia piktybinio auglio vystymosi
stadija. Iš auros galima nuspėti, kokios ligos gresia ateityje, ir imtis būtiniausių priemonių joms išvengti.
Ateityje tokia diagnostika gali tapti viena iš naudingiausių auros terapijos priemonių.
Raudonos dėmės, pliūpsniai iš žandikaulio rodo dantų skausmą, reti drumstos rudos spalvos aureolės
tvinksniai kalba apie baimę.
Skaisčiai raudona spalva „perspėja“, jog pernelyg pasitikima savimi, jog žmogus didelis savimyla. Jį
apėmusi melaginga puikybė, nepagrįstas pasididžiavimas. Raudona spalva aplink moters strėnas rodo, jog ji
parsiduoda už pinigus, ji iš tiesų „raudona moteris“. Tokių moterų nedomina pats lytinis aktas, joms tai
būdas užsidirbti pinigų pragyvenimui. Taigi garbėtroškų, savimylų ir prostitučių auros spalvos vienodos.
Derėtų atkreipti dėmesį į senus posakius, kaip antai – „karštos moterys“, „žydra nuotaika“,
„parausti“, „juoda melancholija“, „pažaliavo iš pykčio“ ir t. t. Ar tik jie neliudija žmogaus auroje atspindimą
nuotaiką? Žmonės, taip sakydami, iš tiesų arba intuityviai matė aurą.
Raudonos spalvos grupei taip pat priklauso rožinė (nepainiokite su koralų), – ji rodo nesubrendimą.
Paauglių rožinė spalva dominuoja tarp kitų raudonos atspalvių. Suaugusių rožinė rodo infantilumą ir
nepatikimumą.
Rudai raudona, panaši į žalias kepenis, rodo blogą, niekšišką žmogų, vieną iš tų, kurio reikėtų vengti,
nes jis gali atnešti nelaimę. Jeigu tokia spalva spindi kuris nors organas, tai žmogus tikriausiai greit mirs.

15
Jeigu raudona spalva matyti krūtinkaulio gale, – vadinasi, žmogus nerviškai sudirgęs. Tokie žmonės, jei nori
ilgai ir laimingai gyventi, turi vengti per didelio aktyvumo ir gyventi saikingai.
Oranžinė
Tai tik viena raudonos spalvos šakelė, tačiau verta atskiro dėmesio, nes kai kurios Rytų religijos laikė
ją Saulės spalva ir labai garbino. Būtent todėl Rytuose tiek daug oranžinės spalvos. Tačiau kitų religijų
Saulės spalva laikoma mėlyna.
Šiaip ar taip, oranžinė – gera spalva, žmonės, kurių auros oranžinis atspalvis tikras, pagarbiai elgiasi
su aplinkiniais, humaniški, visada stengiasi padėti ne tokiems laimingiems. Geltonai oranžinė spalva taip pat
pageidautina, ji liudija savikontrolę ir daugelį kitų geranoriškų bruožų.
Rudai oranžinę aurą turi vangus, sugniuždytas bei tingus žmogus, kuris „viskam abejingas“. Ji taip pat
rodo inkstų ligas: jei virš spindinti oranžinė spalva turi melsvai pilkus dantukus – tai inkstų akmenų
diagnozė.
Oranžinė su žaliu atspalviu nusako, kad žmogus mėgsta ginčytis tik dėl ginčo. Kai išlavinsite savo
regėjimą ir imsite matyti subtiliausius atspalvius, venkite ginčytis su tokiais žmonėmis, nes jiems tėra tik
juoda ir balta, jie nesuvokia ir niekur nepripažįsta jokių atspalvių ir pustonių, nesvarbu kas būtų: ar žinios,
ar nuomonė, ar spalva. Žmonės, kurių auros spalva žaliai oranžinė, amžinai ginčijasi iš principo, visai
nesirūpindami, ar jie teisūs ar ne, jiems svarbu tik ginčytis.
Geltona
Auksinė geltona spalva rodo didelį žmogaus dvasingumą. Visų garsių šventųjų galvas juosė auksinis
„ratilas“. Itin dvasingos prigimties žmonių auroje taip pat pasitaiko indigo spalva, tačiau dabar mes kalbame
apie geltoną. Tie, kurių auroje yra geltonos spalvos, dvasiškai sveiki ir moraliai tvirti. Jie eina teisingu keliu,
ir jei jų geltonas atspalvis būtent toks, kokio reikia, nėra ko nuogąstauti. Žmogumi su ryškiai geltona spalva
galima visiškai pasitikėti.
Jei aura turi bjauriai geltoną atspalvį (sugedusio čederio sūrio spalvos) – toks žmogus bailus, todėl
žmonės sako: „pagelto iš baimės“. Matyt, tą pastebėjo ne vienas, matantis aurą, nes panašiai sakoma
įvairiomis kalbomis. Blogas geltonas atspalvis rodo bailų žmogų, kuris visada visko bijo. Raudonai geltona
– taip pat negerai, ji liudija apie fizinį, moralinį ir protinį baikštumą, dvasingumo ir tvirtų įsitikinimų stoką.
Žmonės, kurių aura raudonai geltona, nuolat blaškosi nuo vienos religijos prie kitos, ieško kažko, ko
neįmanoma patirti per penkias minutes. Tačiau jie neištvermingi, niekur ilgiau kaip keletą minučių negali
susikaupti. Žmonės, kurių auros spalva raudonai geltona ir rudai raudona, visada ieško savo antrosios pusės
ir niekada jos nesuranda.
Tenka pažymėti, jei žmogaus rausvi plaukai ir jo auroje daug geltonio, jis linkęs muštis, įsižeisti, į bet
kokią pastabą reaguoja kaip į asmeninį įžeidimą. Tai ypač pasakytina apie tuos, kurių plaukai ryškiai rusvi ir
rausva, dažnai nusėta strazdanomis oda. Intensyviai raudoni geltonos spalvos atspalviai rodo žmogaus
nepilnavertiškumo kompleksą. Kuo daugiau raudono atspalvio, tuo daugiau turima kompleksų. Rudai
geltona liudija negeras mintis ir labai silpną dvasingumą.
Tikriausiai esate girdėję apie Skil Rou slėnį, į kurį renkasi visi girtuokliai, pražuvėliai, sugniužėliai,
visos Žemės atmatos.
Daugelis šio tipo žmonių arba patekusių į tokias sąlygas turi raudonai rudai geltoną spalvą, o jeigu jie
itin blogi, jų aura pasižymi nemaloniais citrinos žalumo atšvaitais. Tų žmonių beveik neįmanoma išgelbėti
nuo jų pačių kvailumo.
Rudai geltona byloja apie negeras mintis ir paklydimus. Sveikatos požiūriu žaliai geltona įspėja apie
kepenų negalavimus. Jeigu žaliai geltona pereina į rudai raudonai geltoną – vadinasi, negalavimų prigimtis
greičiausiai socialinė. Nepatenkintų savo socialine padėtimi strėnas visuomet juosia tamsiai rudas, tamsiai
geltonas ratilas. Jame dažnai blyksteli kažkas panašaus į raudonas žiedadulkes. Jeigu ruda pamažu pereina į
geltoną ir kartais turi dantytą kraštą, tai rodo proto pamišimą. Žmogus, kenčiantis nuo susidvejinimo, pusę
auros turi žydrai geltonos, kitą pusę – rudai arba žaliai geltonos spalvos. Tai labai nemaloni kombinacija.
Švari auksinio atspalvio geltona spalva – pačios aukščiausios rūšies, labiausiai pageidautina. Jūs galite
ją išsiugdyti, jeigu jūsų mintys ir ketinimai bus švarūs. Prieš pereidami į kitą evoliucijos pakopą, visi mes
turime tai atlikti.
Žalia
Sveikimo, mokymosi ir fizinio augimo spalva. Garsių gydytojų chirurgų auroje buvo daug žalios
spalvos, taip pat daug raudonos. Įdomu, kad šios dvi spalvos puikiai dera ir nesipjauna. Raudona ir žalia
materialiniame pasaulyje dažnai rėžia akį ir nemaloniai veikia, tačiau auroje šis derinys malonus. Žalia su kai
kuriais raudonumo atspalviais rodo puikų chirurgą, labai išsilavinusį žmogų. Vien žalia spalva be raudonos
išduoda garsų gydytoją, išmanantį savo darbą, arba atsidavusią slaugę.
16
 Žalia su derančiu žydru atspalviu liudija gerą mokytoją. Kai kurių žymių mokytojų aura buvo žalios
spalvos su žydromis juostomis, strėlėmis, spiralėmis, žydra dažnai akvamarino atspalvio, tarp žalios ir
žydros eina plonytė auksinė juostelė, rodanti, kad mokytojas yra savo mokinių mylimas ir jam nestinga
dvasingumo išmokyti kitus gerų dalykų.
Tų, kurie pasiaukojamai gydo žmones ir gyvūnus, „veido spalvos“ aura turi daug žalumo. Jie
nebūtinai turi būti profesionalūs chirurgai ar terapeutai, tačiau vienaip ar kitaip susiję su žmonių ar gyvūnų
sveikata, jų auroje būtinai bus daug žalios spalvos. Tai beveik jų tarnybinis pažymėjimas! Žalia nėra
dominuojanti spalva, ji beveik visada paryškina kokią nors kitą. Tai pagalbinė spalva, liudijanti, kad žmogus
draugiškas, gerbia kitų nuomonę, atjaučia.
Tačiau jei žmogaus aura geltonai žalia – jis nepatikimas. Ir kuo daugiau nemalonaus geltonio
priemaišų nemaloniame žalume, tuo žmogus nepatikimesnis, tuo mažiau juo galima pasikliauti. Geltonai
žalia būdinga tokiems „fokusininkams“, kurie į akis sako komplimentus, o vėliau iškrečia tam pačiam
žmogui finansinę kiaulystę. Tokių žmonių aura su citrinos žalumo ir geltonumo mišiniu. Jeigu žalia pereina į
žydrą, akiai malonią dangaus žydrynę arba akvamarino atspalvio, tokie žmonės nepatikimiausi.
Žydra
Žydra dažnai vertinama kaip dvasingumo spalva. Ji taip pat rodo intelekto gabumus, nepriklausomus
nuo dvasinių, tačiau, žinoma, žydras atspalvis turi būti derantis. Žydra su derančiu atspalviu – labai
sėkminga spalva.
Eterinis kūnas panašus į žydrąjį dūmelį, primena cigaretės dūmą arba melsvą degančio medžio
liepsnelę. Kuo skaistesnė žydra spalva, tuo sveikesnis ir žvalesnis žmogus. Blyškiai žydra – spalva žmogaus,
kuris dažnai dvejoja, nesugeba apsispręsti, tokį žmogų reikia paraginti, kad jis ko nors imtųsi. Tamsesnis
mėlis liudija žmogaus pažangą, jo raidą. Jeigu mėlis itin tamsus, žmogus gilinasi į gyvenimo uždavinius ir
juos spręsdamas randa pasitenkinimą. Tamsiai mėlyna dažnai būna misionierių aura, jei jie tokiais tapo iš
pašaukimo, išgirdę „balsą“. Tokios spalvos nerasite „misionierių“, panorėjusių nemokamai apskristi visą
pasaulį, auroje. Apie žmogų visada galima spręsti iš to, kokio ryškumo jo auroje geltonis ir kokio tamsumo
mėlis.
Indigo spalva
Apie indigo ir violetinę spalvą bus kalbama viename skyrelyje, nes dažnai šios abi spalvos susilieja,
tad dažnai savybės, susijusios su viena spalva, priklauso nuo kitos. Žmonės, kurių auroje daug indigo, turi
tvirtus religinius įsitikinimus, nors religija nebūtinai yra jų profesija. Tai toli gražu ne vienas ir tas pats. Kai
kurie žmonės tvirtina esą religingi, kai kurie tiki tuo, kad yra religingi, tačiau tiksliai pasakyti galima tik
pamačius jų auroje indigo.
Jeigu indigo ruože matyti rožinės žiedadulkės, vadinasi, žmogus įžeidus ir nemalonus, ypač
pavaldiniams. Rožinės žiedadulkės indigo ruože – rodo degradavimą, nuo jų aura netenka švarumo. Kartais
žmonės, kurių aura indigo, violetinės arba purpurinės spalvos, serga širdies ligomis arba skundžiasi
skrandžio veiklos sutrikimais.
Pilka
Pilka sušvelnina kitas auros spalvas. Stebint apsirengusio žmogaus aurą, nieko nesuprasime, nes
auroje visada bus pilkų ruožų ir dėmių. Įsivaizduokime, kad stebime nuogą kūną. Pilka rodo silpną
charakterį ir dažniausiai silpną sveikatą. Jeigu pilki ruožai ryškėja virš gyvybiškai svarbių organų, vadinasi,
organas nyksta, yra pažeistas arba jam gresia sunaikinimas. Būtina neatdėliotina medicinos pagalba.
Žmonių, kuriuos nuolat kankina smarkūs galvos skausmai, aura būna su pilku dūmeliu, kylančiu ir einančiu
per „ratilą“. Nesvarbu, kokia „ratilo“ spalva, pilkos juostos eis kiaurai jį kaip tik tada, kai sopės galvą.
˙˙˙

17
 6 pamoka
Vibracijų spektras. Žmonių tipai. Muzika
Dabar mums aišku, kas yra vibracijos. Tai per visa, kas egzistuoja, pereina kažkas, ką galima būtų
pavadinti milžiniška klaviatūra, turinčia visas įmanomas vibracijas. Įsivaizduokime didžiulio fortepiono
klaviatūrą, nusidriekusią daugelį mylių. Tarkime, kad mes esame skruzdėlės ir tegalime matyti tik kelias
natas. Vibracijos susijusios su skirtingais fortepiono klavišais. Viena nata, arba klavišas, susijęs su vibracija,
kurią pavadinsime „apčiuopiama“. Šie virpesiai tokie lėti, tokie „kieti“, kad mes greičiau juos apčiuopiame
negu girdime ar matome.
Kita nata – tai garsas. Ši nata susijusi su vibracija, veikiančia mūsų ausies mechanizmą. Mes nelytime
jos pirštais, tačiau mūsų ausis patvirtina, kad tai yra „garsas“. Negalime girdėti tų virpesių, kuriuos lytime,
ir negalime lytėti tų, kuriuos girdime. Taigi apžvelgėme du mūsų aptariamos klaviatūros klavišus.
Toliau eitų regėjimas. Čia susiduriame su tokio aukšto dažnio virpesiu (t.y. tokio didelio greičio), kad
negalime jo nei apčiuopti, nei girdėti, tačiau jis veikia mūsų akis, ir tai vadiname „regėjimu“.
Aptarę šias tris „natas“, pereikime prie dar tolesnės, susijusios su dažniu arba dažnių spektru, kurį
vadiname radijo bangomis. Dar toliau – ir aptiksime telepatiją, aiškiaregystę bei giminingas jai jėgos
apraiškas. Tačiau visos jos slypi toje pačioje, milžiniškoje dažnių skalėje. Žmogui prieinama tik labai ribota
jos dalis.
Atkreipsime dėmesį į tai, kad spalva ir garsas tarpusavyje labai susiję. Žiūrėdami į spalvą galime
pasakyti, kad ją atitinka tam tikra muzikos nata; yra sukurta instrumentų, kurie išgauna atitinkamo dažnio
garsą, jeigu priešais priėmimo ekraną padėtume atitinkamą spalvą. Jeigu sunku suvokti, panagrinėkime kiek
kitaip: mus visada supa muzika, kalba, netgi paveikslai, jie mūsų namuose, jie su mumis visur ir visada.
Paprastai nematome radijo bangų, tačiau specialiu prietaisu, vadinamu radijo imtuvu, kuris sulėtina bangas,
arba, jeigu patinka, pakeičia radijo dažnius garsais, – jau galime girdėti radiją arba žiūrėti televizijos
programą. Taip pat sėkmingai galime išnagrinėti garsą ir pasakyti, kad jį atitinka tam tikra muzikos nata.
Visa tai gerai žinoma Rytuose. Manoma, kad meną kur kas geriau suvokti, jeigu, pavyzdžiui,
žvelgiant į paveikslą galima įsivaizduoti šias spalvas atitinkančius muzikos akordus.
Visi, be abejo, žino, kad Marsą vadina Raudonąja planeta. Marso spalva iš tiesų raudona, be to, turi
tam tikrą atspalvį – pagrindinė raudona, kurią atitinka nata „do“.
Oranžinė, kuri tėra raudonos atspalvis, atitinka natą „re“. Kai kuriose religijose oranžinė spalva yra
Saulės spalva, tuo tarpu kitose Saulės spalva laikoma mėlyna. Mes pirmenybę teikiame oranžinei.
Geltona spalva susijusi su nata „mi“, ir valdo ją Merkurijus. Viso to šaknys, žinoma, Rytų
mitologijoje. Graikų dievai važinėjo po dangų ugniniais vežimais, o Rytų tautų mituose ir legendose
planetos siejamos su spalvomis ir sakoma, kad tam tikrą spalvą atitinka tam tikra planeta.
Žalia atitinka natą „fą“. Tai augimo spalva. Nustatyta, kad muzika augalus galima stimuliuoti. Patys
nedarėme tokių eksperimentų, tačiau tai žinome iš labai patikimų šaltinių. Žalią kontroliuoja Saturno
planeta. Įdomu tai, kad medituodami senoliai, kai sutelkdavo dėmesį tam tikrą planetą, matydavo
atitinkamas spalvas. Daugelis senolių medituodavo aukštai kalnuose, pavyzdžiui Himalajuose, o esant apie
penkiolikos tūkstančių mylių virš jūros lygyje, kai oro didžiuma po jumis, planetos aiškiau matyti, imliau
suvokiama. Taip senolių mitai padėjo pagrindus mūsų suvokimui apie planetų spalvas.
Mėlyna susijusi su „sol“. Kaip jau minėjome, yra religijų, kur manoma, kad mėlyną spalvą valdo
Jupiterio planeta.
Indigo – tai nata „lia“, ir kaip manoma Rytuose, ją valdo Venera. Venera sėkmingu aspektu, t.y. kai
ji palanki žmogui, suteikia artistinių gabumų ir minčių švarumą. Ji kuria patį geriausią charakterio tipą. Ir tik
žmonėms su labai žemais virpesiais Venera nepalanki ir priveda prie įvairiausių ekscesų.
Violetinė susijusi su nata „si“ ir yra valdoma Mėnulio. Ir šiuo atveju, jei žmogaus virpesių lygis
aukštas, Mėnulis, arba violetinė spalva, suteikia mintims aiškumo, spiritistinių sugebėjimų ir valdomą
vaizduotę. Tačiau esant žemam virpesių lygiui žmogus turės proto sutrikimų arba bus lunatikas.
Aurą supa auros apvalkalas, kuris visiškai aprėpia žmogaus kūną, eterinį kūną ir pačią aurą, panašiai
kaip visą erdvę, kurios centre yra žmogaus kūnas, po to jo eterinis kūnas ir toliau aura, patalpintume į
savotišką krepšį. Arba įsivaizduokime paprasčiausią vištos kiaušinį. Jo viduje yra trynys, t.y. fizinis kūnas.
Toliau – baltymas, kurį tapatiname su eteriniu kūnu ir aura. Tarp baltymo ir lukšto visur yra plonytė plėvelė.
Lupdami virtą kiaušinį lengvai ją aptiksite. Žmogų supa kažkas panašaus į tą plėvelę. Ji visiškai permatoma.
Veikiama auros sūkurių ir impulsų, ji ima judėti, tačiau visada stengiasi išlaikyti savo kiaušinio pavidalo
formą, panašiai kaip oro balionas visada išsaugo formą, kol vidaus spaudimas didesnis už išorės. Kad būtų

18
dar aiškiau, įsivaizduokime žmogaus kūną, eterinį kūną ir aurą, uždarytą į labai ploną ovalo formos
celofaninį paketą.
Kai žmogus mąsto, mintys išeina iš jo smegenų, pereina kiaurai eterinį kūną ir aurą ir prieina prie
auros apvalkalo. Čia, ant jo išorinio paviršiaus, susidaro minčių piešiniai. Dar kartą palyginkime su radiju ir
televizija. Stikliniame vamzdyje yra „elektrinė patranka“, kuri šaudo greitais elektronais į liuminescencinį
ekraną – į tą televizoriaus dalį, kurią jūs žiūrite. Kai elektronai specialiai padengia vidinį vamzdelio paviršių,
atsiranda švytėjimas. Tuo švytėjimo metu žmogus „inertinio regėjimo“ jėgomis regi nenutrūkstamus
vaizdus. Lygiai taip pat mintys išeina iš smegenų ir pasiekia apvalkalą, dengiantį aurą. Čia jos formuoja
vaizdus, kuriuos sugeba matyti aiškiaregis. Pasirodo, galima matyti ne tik dabartines mintis, bet ir tas,
kurios buvo anksčiau suprojektuotos į šį „ekraną“.
Adeptui nieko nereiškia pažvelgti į žmogų ir pasakyti, ką jis veikė praeitų dviejų ar trijų gyvenimų
laikotarpiu. Naujokui tai gali skambėti fantastiškai, tačiau vis dėlto taip yra.
Medžiaga nesunaikinama. Visa, kas egzistavo, egzistuoja iki šiol.
Kaip jau buvo minėta, žmogus yra kiaušinio pavidalo apvalkalo centre, centre auros. Tai įprasta
normaliam žmogui, daugumai žmonių – atsakingiems už savo veiksmus ir sveikiems žmonėms. Tačiau kai
žmogaus protas sutrikęs, jo centrinė padėtis apvalkalo viduje gali būti pakitusi. Daugelis sako: „Aš šiandien
kaip nesavas“. Taip pat gali būti ir tuo atveju, jei žmogus atsidūrė kampu į jo ovalaus apvalkalo ašį.
Susidvejinę žmonės paprastai neturi dvasios pusiausvyros. Viena jų auros pusė gali būti vienos spalvos, kita
– kitos. Jų aura gali būti (jeigu susidvejinimas labai ryškus) ne kiaušinio pavidalo formos, o tarsi susidedanti
iš dviejų „kiaušinių“, išsidėsčiusių kampu viena į kitą. Proto sutrikimai ne taip lengvai pagydomi. Šoko
metodas labai pavojingas, nes jo metu astralinis kūnas gali negrįžtamai palikti fizinį (apie tai pakalbėsime
vėliau). Kartais pasitaiko, kad pasitelkus šoko terapiją (arba atsitiktinio šoko metu) pavyksta šiuos du
apvalkalus sujungti. Dažnai tokio šoko metu netgi sudeginami smegenų sutrikimo pėdsakai.
Gimstame turėdami tam tikras potencines galimybes, atitinkamą dalią, kuriuos ir parodo mūsų auros
spalvos, mūsų virpesių lygis ir t. t., ir jei žmogus tvirtai pasiryžęs pagerinti savo aurą, gali tai padaryti. Deja,
kur kas lengviau ją pabloginti.
Apžvelkime tokį pavyzdį: Sokratas žinojo, kad gali tapti tikru žmogžudžiu, tačiau atsisakė tokio
likimo. Jis viską padarė, kad kitaip nugyventų savo gyvenimą. Užuot tapęs žmogžudžiu, Sokratas tapo
pačiu protingiausiu savo laikmečio žmogumi.
Visi mes galime, jeigu tik panorėsime, pakylėti savo mintis į aukštesnį lygį ir drauge padėti savo aurai.
Žmogus, kurio auros atspalvis purvinai rudas, liudijantis apie perdėtą seksualumą, gali pakelti virpesių lygį
pažabodamas seksualinius poreikius ir tapti žmogumi, kuris sugeba būti lyderis ir pats pasirinkti savo
gyvenimo kelią.
Aura pranyksta tuoj po žmogaus mirties, tačiau eterinis kūnas aplink fizinį kūną dar gana ilgai išlieka.
Tai priklauso nuo jo mirusiojo savininko buvusios sveikatos būklės. Eterinis kūnas gali tapti beprasmiška
„dvasia“, kuri lankys savo ankstesnius prieglobsčius. Dauguma kaimo žmonių regėjo mėlynąjį švytėjimą
prie neseniai supiltų kapų. Ypač gerai jis pastebimas naktį. Tai, žinoma, ne kas kita, kaip eterinis kūnas,
paliekantis fizinį.
Žemi virpesiai auroje duoda drumstas purvinas spalvas, kurios veikiau sukelia pasibjaurėjimą negu
traukia. Kuo aukštesnis virpesių lygis, tuo švaresnės ir aiškesnės tampa spalvos, jos švyti ne parodiniu
rėžiančiu blizgesiu – tai aukščiausias dvasios blizgesys. Galima sakyti, kad švarios spalvos „rinktinės“, tuo
metu kai purvinos – „beskonės“. Geros spalvos suteikia mūsų aurai blizgesį, blogos spalvos sukelia mums
nuobodulį ir „juodą melancholiją“. Būtent geri darbai – pagalba artimiesiems, – leidžia mums matyti pasaulį
pro „rožinius akinius“.
Reikia visąlaik prisiminti, kad spalvos – tai pagrindinis žmogaus potencialių galimybių rodiklis.
Spalvos, žinoma, keičiasi pagal nuotaiką, bet pagrindinės – tik tuomet, kai žmogaus charakteris gerėja (arba
blogėja). Galima suprasti ir taip: bazinės spalvos lieka tos pačios, o jas papildančios kinta pagal nuotaiką.
Kai žiūrite į žmogaus aurą, turite užduoti sau tokius klausimus:
1. Kokia auros pagrindinė spalva?
2. Švari ji ar drumsta, kaip aiškiai galima pro ją matyti?
3. Ar spalva apima visą aurą, ar telkiasi tik atitinkamose vietose?
4. Ar auros forma pastovi, ar fliuktuoja (svyruoja), tai suaktyvėdama, tai susilpnėdama?
5. Reikėtų pažymėti, kad neturite būti iš anksto priešiškai nusistatęs prieš tą žmogų, arba
lengvabūdiškai, žvelgdami į aurą, pasakyti, kad jos atspalvis purvinas, juo labiau kai to žmogaus nėra
šalia. Tai gali būti jūsų pačių blogos mintys apie tą žmogų, nes nevalia pamiršti, kad žiūrėdami į kito
žmogaus aurą, jūs pirmiausia žiūrite per savąją!
19
 Egzistuoja ryšys tarp muzikinių ir mentalinių (proto) ritmų. Žmogaus smegenys – tai elektrinių
impulsų, sklindančių iš kiekvienos jų dalies, virpesių masė. Žmogus išgauna muzikos natas, priklausančias
nuo jo virpesių lygio. Kai stovite prie avilio ir girdite bičių spiečiaus gaudimą, galimas daiktas, kokios nors
būtybės taip pat girdi žmogiškojo „spiečiaus“ gaudimą. Kiekvienas žmogus turi savą bazinį garsą, kurį jis
nuolat išgauna, taip pat kaip ir telegrafo laidas pavėjui.
Populiari muzika – tai tokia, kuri dera su daugumos baziniais garsais. Egzistuoja „įkyrios melodijos“,
kurias visi niūniuoja ir švilpauja. Žmonės sako, kad „viena ir ta pati melodija nuolat skamba galvoje“.
„Įkyrios melodijos“ – tai tokios, kurios tam tikram laikui užfiksuoja žmogaus smegenų bangas, kol jo
neišsenka.
Subtilūs ir permainingo charakterio žmonės mėgsta klasikinę muziką. Tokia muzika tobulinama pačių
klausytojų virpesius. Kai vadai nori paskui save patraukti žmones, užsako kompozitoriams sukurti specialią
muziką, t. y. nacionalinius himnus. Klausantis nacionalinio himno, žmogų apima tam tikros emocijos, jam
kyla noras atsistoti ir mąstyti apie savo šalies gerovę arba, kaip nukariauti kitas šalis. Ir tik todėl, kad
virpesiai, kuriuos mes vadiname garsu, verčia mūsų proto vibracijas atitinkamai reaguoti. Vadinasi,
pasitelkus muziką, galima paveikti žmogaus mintis.
Rimtuoliai, kurių smegenų bangoms būdingas ryškus suaktyvėjimas ir nuosmukiai, mėgsta tokio pat
tipo muziką. Tačiau paviršutiniški žmonės pirmenybę teikia paviršutiniškai triukšmingai estradinei muzikai,
kuri vienaip ar kitaip atitinka jų minčių pobūdį.
Daugelis žymių muzikantų sąmoningai ar nesąmoningai patiria astralines keliones ir po mirties pereina
į aukštesnius pasaulius. Jie iš tiesų girdi „sferų muziką“. Kadangi jie muzikantai, muzika jiems turi ypač
didelį poveikį, ji įstringa jiems į atmintį. Sugrįžus į Žemę, juos staiga „apima įkvėpimas“. Jie puola prie
muzikos instrumento arba natų popieriaus ir užrašo muziką, kurią įsiminė būdami astrale. Vėliau jie sako,
nieko neprisimindami apie savo „kelionę“, kad sukūrė tokį ir tokį kūrinį.
Šėtoniška televizijos reklama, kai vaizdai ekrane prabėga taip greitai, jog mes nesugebame jų suvokti,
tiesiogiai veikia mūsų pasąmonę. Iš pasąmonės, kuri sudaro devynis dešimtadalius mūsų proto, signalas eina
į mūsų sąmonę, ir mes elgiamės taip, kaip ragino elgtis reklama, netgi jei to sąmoningai ir nenorime.
Nesąžiningi žmonės, kuriems iš tiesų nerūpi tautos gerovė, gali tokiu būdu paveikti kitus žmones ir sukelti
tokią jų reakciją, kokios jiems ir reikia.
˙˙˙

20
 7 pamoka
Auros matymas
Tai bus trumpa pamoka, bet labai svarbi. Tikimės, kad perskaitysite ją itin atidžiai.
Dauguma žmonių bejėgiai pamatyti aurą, jie mano, kad perskaitys keletą instrukcijų, pervers keletą
išspausdintų puslapių – ir aura iškils jiems prieš akis. Bet viskas ne taip paprasta! Daugelis žymių mokytojų
beveik visą savo gyvenimą paskyrė tam, kad pamatytų aurą; vis dėlto mes manome, kad jei žmogus
nuoširdus ir stropiai lavinasi, jis pamatys. Nustatyta, kad daugumą žmonių galima užhipnotizuoti, kaip ir
daugelis žmonių, jeigu tik jie pakankamai atkakliai treniruojasi, gali pamatyti aurą.
Kartojame dar kartą, kad jei jūs norite pamatyti aurą, geriausia žiūrėti į apnuogintą kūną, nes apranga
labai stipriai veikia aurą. Sakykime, žmogus sako: „O aš apsirengęs visiškai švariais drabužiais, ką tik iš
skalbyklos, jie neturės poveikio mano aurai“. Bet paklausykite, juk šiuos drabužius skalbykloje kažkas
skalbė. Darbas skalbykloje monotoniškas, ir žmonės dirbdami galvoja apie savo reikalus. Kitaip sakant, jie
mažumėlę išsiblaškę, ir kada mechaniškai prisiliečia prie drabužių, mąsto ne apie atliekamą darbą, o apie
asmeninius reikalus. Įspūdžiai iš jų auros pereina į drabužius, ir nieko nuostabaus, jei po to jie persiduoda
jums.
Sunku patikėti? Paaiškinsime kitaip: jūs turite magnetą ir netyčia jį prilietėte prie lenktinio peiliuko.
Po to pamatysite, kad peilis įgavo magneto savybių. Tas pat ir su žmonėmis – jie pasiima energijos iš kitų.
Tarkime, moteris ateina į koncertą, sėdasi šalia nepažįstamo žmogaus, o vėliau sako: „O, noriu išsimaudyti
vonioje, jaučiuosi, kad susitepiau sėdėdama šalia to žmogaus“.
Jei norite išvysti visas auros spalvas, reikėtų žiūrėti į apnuogintą kūną. Moterų aura paprastai
ryškesnė. Nesinorėtų apie tai kalbėti, bet iš tikrųjų moterų auros spalvos stipresnės, šiek tiek šiukštesnės,
bet kuriuo atveju jas lengviau pamatyti.
Kai kam gali atrodyti netaktiška kreiptis į kažką su tokiu prašymu, ar ne paprasčiau būtų tyrinėti savo
nuosavą kūną?
Turite pasirinkti nuošalią vietą, pavyzdžiui, vonią. Šviesa turi būti neryški, prislopinta. Nesistenkite
nieko pamatyti iš karto, paprasčiausiai atsipalaiduokite. Už nugaros turėtų būti tamsus fonas, geriausia
juodas arba pilkas, žodžiu, neutralus.
Keletą minučių paprasčiausiai žiūrėkite į veidrodinį savo atvaizdą – tingiai, atsipalaidavę. Pažvelkite į
viršugalvį, ar nematote mėlyno dūmelio? Apžiūrėkite rankas, šlaunis, visą kūną. Ar matote mėlyną
švytėjimą, panašų į spirito liepsnelę? Visi yra matę, kaip dega metilo, arba medžio, alkoholis (metanolis),
liepsna mėlynoka, kartais joje pasirodo geltonos žiežirbos. Eterinis švytėjimas į ją panašus. Kai tik išvysite,
manykite, kad tai nemaža sėkmė. Galimas daiktas, jūs jo nepamatysite nei iš pirmo, nei iš antro karto, bet
laikui bėgant išvysite būtinai. Kartojame dar kartą, kad lengviau pradėti pamokas su apnuogintu kūnu, – ir
reikalinga nuolatinė praktika.
Atminkite, kad tam, kuris švarus, – viskas švaru. Jūs žvelgiate į save ar kitą žmogų su gerais
ketinimais. Tačiau jei jūsų mintys nešvarios, nepamatysite nei eterio, nei auros. Jūs pamatysite tiktai tai, ką
iš tiesų norite pamatyti.
Dažniau apžiūrinėkite save ir bandykite pamatyti eterinį kūną, ir ateis laikas, kai viską išvysite.
Kartais žmogus žvelgia į aurą ir tarsi nieko nemato, tačiau netikėtai ima niežėti delnuose, pėdose arba
kokioje nors kitoje kūno vietoje. Tai ypatingas, nė su kuo nepalyginamas pojūtis. Kai tik jis atsiranda, – tai
reiškia, kad jūs einate teisingu keliu, ir dar, nereikėtų tuo metu persistengti: atsipalaiduokite, „išleiskite
garą“. Kai tik atsipalaiduosite, atlėgsite, vietoj peršėjimo arba trūkčiojimų išvysite eterį arba aurą, arba ir
viena, ir kita.
Peršėjimas iš tiesų liudija jūsų auros jėgos koncentravimąsi delnuose (arba bet kuriame kitame
centre). Daugeliui žmonių, kai jie išsigandę, ima prakaituoti delnai arba kitos vietos.
Daugelis kaip reikiant nemato savo auros, nes patys į save žiūri per ją į veidrodį. Veidrodis iškraipo
spalvas ir atspindi vaizdą, vėlgi per aurą, ir tai dar sykį iškraipo spalvas, todėl stebėtojas gali pamanyti, kad
jo spalvos turi drumstesnį atspalvį, nei yra iš tikrųjų. Pagalvokime apie žuvį, kuri plaukioja giliai tvenkinyje
ir žiūri į gėlytę, esančią keleto pėdų gylyje nuo vandens paviršiaus. Žuvis matys spalvas kitokias nei jūs.
Todėl geriausia žiūrėti į kito žmogaus aurą.
Jūsų partneris turi būti savanoris. Kai žiūrite į apnuogintą kito žmogaus kūną, jis iš pradžių, galimas
daiktas, nervinsis ir varžysis. Tuo atveju eterinis kūnas prisispaudžia prie fizinio, pati aura susislegia ir
matyti iškraipytos spalvos. Norint pamatyti teisingai, reikia praktikos ir kantrybės, bet iš pradžių reikėtų
bandyti išvysti kad ir kokias spalvas, nesvarbu, teisingas ar iškreiptas.

21
 Pats geriausias būdas – pradėti su partneriu lengvą pašnekesį, kad jis pasijustų gerai ir žinotų, jog
nieko bloga nenutiks. Kai tik jis atsipalaiduos, eterinis kūnas priims normalią padėtį ir aura užpildys auros
apvalkalą.
Tai buvo trumpa, bet labai svarbi pamoka. Išvysti savo aurą – praktikos reikalas!
˙˙˙

22
 8 pamoka
Astralinis kūnas. Minčių kontrolė
Praeitoje pamokoje kalbėjome apie tai, kad fizinis kūnas yra eterinio kūno ir auros centre; mes
peržvelgėme kūno ribas, aptarėme eterinį kūną, po to aprašėme aurą ir jos spalvas, taip pat auros apvalkalą.
Visa tai labai svarbu, todėl patariame dar kartą persiskaityti praeitą pamoką, mat per šią ir devintą pamoką
parengsime jus, kaip išeiti iš savo kūno. Jei jūs nepakankamai išsiaiškinote, kas yra eterinis kūnas ir aura,
taip pat molekulinės kūno sandaros prigimtį, gali iškilti tam tikrų sunkumų.
Žmogaus kūną sudaro protoplazma. Ta molekulių masė apima atitinkamą erdvės plotą, kaip ir visata
apima atitinkamą erdvę. Dabar pabandysime nukreipti savo žvilgsnį į vidų, užsiimti ne eteriniu kūnu, ne
aura, o kūnu. Fizinis kūnas – tai tik drabužis, aktoriaus kostiumas, kuris atlieka paskirtą jam vaidmenį
scenoje, vadinamoje Žemė.
Nustatyta, kad du daiktai negali užimti vieno ir to paties tūrio. Tai visiškai teisinga, kai turima omeny
plytas, rąstus… tačiau jei kalbame apie du daiktus, turinčius skirtingus virpesius, ir erdvė tarp atomų,
neutronų ir protonų pakankamai didelė, tada jie gali užimti vieną ir tą patį tūrį. Kad būtų aiškiau, pateiksime
keletą pavyzdžių.
Dvi stiklines iki pat viršaus pripilkite vandens, į vieną įdėkite cukraus, tuomet iš jos dalis vandens
nubėgs per kraštus. Tačiau jei palengva berdami cukrų į kitą stiklinę šaukšteliu maišysite vandenį, tai, viską
kruopščiai atlikus, ištirpęs cukrus neišstums vandens per kraštus.
Peržvelkime Saulės sistemą. Tai realus objektas arba „kažkas“. Čia egzistuoja molekulės ir atomai,
kuriuos mes vadiname pasauliais, pasislenkančiais erdvėje.
Žmogaus kūnas tarp atomų, iš kurių jis sudarytas, turintis tam tikrą erdvę, gali talpinti ir kitus kūnus,
išretėjusius, dvasios kūnus arba tuos, kuriuos mes vadiname astraliniais. Šių astralinių kūnų sandara tokia
pat kaip ir fizinių, – juos sudaro molekulės. Vis dėlto kaip gruntas, švinas arba medis sudaryti iš tam tikro
tipo ir tankio molekulių, dvasios kūnas turi savas molekules, kurios mažesnės ir labiau nutolusios viena nuo
kitos. Todėl spiritus lengvai gali įeiti į fizinį kūną, ir jam nereikia jokios papildomos erdvės.
Astralinį ir fizinį kūną riša Sidabrinė Pynutė. Pastaroji yra masė molekulių, vibruojančių milžiniškais
greičiais. Tam tikra prasme ji panaši į bambagyslę, kuri riša gemalą su motina: mityba, visi impulsai,
įspūdžiai, kuriuos patiria motina, perduodami per bambagyslę būsimajam kūdikiui. Kai vaikas gimsta,
virkštelė nukerpama, o vaiko ankstesnis gyvenimas „miršta“ ir prasideda savarankiškas egzistavimas. Jis
daugiau nebėra motinos kūno dalis, jis „miršta“ kaip motinos dalis ir pradeda savą egzistavimą.
Sidabrinė Pynutė riša Supersąmonę su žmogiškuoju kūnu, informacija perduodama nuo vieno kitam
per visą kūno gyvenimą, kiekvieną minutę. Įspūdžiai, komandos, pamokos ir kartais netgi dvasios penas iš
Supersąmonės pasiekia žmogaus kūną. Atėjus mirčiai, Sidabrinė Pynutė nutrūksta ir kūnas pasilieka kaip
daugiau nebereikalingas kostiumas, – tuo metu kai dvasia ištrūksta.
Čia ne vieta nagrinėti šį klausimą, bet reikėtų tik pasakyti, kad egzistuoja daugybė „spiritus kūnų“.
Dabar turėsime reikalų su fiziniais ir astraliniais kūnais. Iš viso ant dabartinės evoliucijos pakopos
egzistuoja devyni kūnai, kuriuos vieną su kitu riša Sidabrinė Pynutė, bet šiuo metu nagrinėsime tik astralinį.
Žmogus yra dvasia, įkalinta kūne iš kaulų ir mėsos, kad išmoktų ir įgytų tam tikros patirties, kurios
neįmanoma gauti būnant vien dvasia be kūno. Fizinis žmogaus kūnas – tai ekipažas, kurį valdo
Supersąmonė. Kai kurie pirmenybę teikia terminui „siela“, mes sakome Supersąmonė, – bet čia kalbame
apie kur kas aukštesnes sferas. Supersąmonė – tai kontrolierius, kūno vairuotojas. Žmogaus smegenys – tai
perdavimo punktas, tarpinė telefono stotis, visiškai automatizuota įmonė, jeigu jums taip labiau patinka. Jos
gauna laiškus nuo Supersąmonės ir perdirba jį į fizinius arba cheminius procesus, kurie palaiko ekipažo
gyvybę ir sukelia tam tikrus smegenų procesus. Jos taip pat perduoda Supersąmonei laiškus, įspūdžius ir
įgytą patirtį.
Palikęs kūną, kaip ir vairuotojas kartais palieka automobilį, žmogus gali matyti Didį dvasios pasaulį ir
sugeba įvertinti pamokas, gautas būnant fiziniame kūne, tačiau dabar nagrinėjame fizinį ir astralinį ir tik
prisilietėme prie Supersąmonės. Apie astralinį kūną užsiminėme iš dalies todėl, kad būnant jame žmogus
akimirksniu gali atsidurti bet kurioje vietoje ir bet kuriuo metu, gali netgi matyti, ką veikia jo seni draugai ir
giminės. Įgydamas šią patirtį žmogus gali lankytis bet kuriame mieste, bet kurioje šalyje, garsiausiose
pasaulio bibliotekose. Laikui bėgant jums nesunkiai pavyks apsilankyti bet kurioje bibliotekoje, pažvelgti į
bet kurią knygą, į bet kokį puslapį. Dauguma mano, kad jie negali palikti savo kūno. Tai vyksta dėl to, kad
vakarietiškos gyvenimo sąlygos neleidžia žmogui patikėti tuo, ko negalima apmąstyti, išnarstyti dalimis ir
po to paaiškinti nieko nereiškiančiais žodžiais.

23
 Vaikai tiki fėjomis, elfais; tokios būtybės, žinoma, egzistuoja, tiktai mes, tie, kurie gali jas matyti ir
bendrauti su jomis, vadiname jas Gamtos Dvasiomis. Daugelis vaikų turi „vadinamųjų“ nematomų draugų.
Suaugę į tai žiūri nedraugiškai ir ciniškai, kad priverstų vaikus gyventi realiame pasaulyje. Betgi vaikai žino,
kad jų draugai egzistuoja.
Kai vaikai paauga, suaugę šaiposi iš jų vaizduotės arba pyksta. Tėvai, kurie pamiršo savo vaikystę,
pamiršo, kad taip pat elgėsi ir jų tėvai, gali netgi primušti vaiką už „melą“ arba „supervaizduotę“. Žinoma,
vaiką tarsi užhipnotizuoja mintys, kad gamtos dvasios (arba fėjos) neegzistuoja, ir laikui bėgant sukūręs
šeimą jis ima bausti savo vaikus už tai, kad jie mato gamtos dvasias ir žaidžia su jomis. Norite pasakyti
visiškai neabejodami, kad rytiečiai ir airiai puikiai tai žino; gamtos Dvasios egzistuoja, nesvarbu, kaip jos
vadinamos – fėjomis ar lopreonais, – jos daro gerus darbus, o žmogus, kuris netiki jų egzistavimu, netenka
malonumo ir nuostabaus informacijos šaltinio, nes Gamtos Dvasios padeda tiems, kurie jas myli ir jomis
tiki.
Pažinti Supersąmonę nėra ribų. Yra fizinio kūno galimybių ribos. Beveik visi Žemės gyventojai
palieka kūną per sapną. Pabudę sako matę sapną, nes mano, jog šis gyvenimas Žemėje – vienintelis realus,
jie netiki, kad keliavo sapne. Taip neįkainojama patirtis vadinama „sapnu“. Dauguma žmonių, kurie tiki, jog
panorėję gali palikti kūną, gali greitai ir toli nukeliauti ir sugrįžti į kūną po keleto valandų su tikromis ir
išsamiomis žiniomis apie tai, ką jie darė, ką matė ir kokios įgavo patirties. Beveik kiekvienas gali palikti
kūną ir patirti astralinę kelionę, tačiau reikia tikėti, kad tai įmanoma, ir visiškai nėra jokios prasmės netgi
bandyti tam, kuris mano, jog vis viena neįstengs. Iš tiesų astralinę kelionę atlikti labai paprasta, tereikia tik
nugalėti baimę.
Baimė – labai galingas stabdys. Daugelį žmonių sugniuždo instinktyvi baimė, jog palikti kūną, –
vadinasi, numirti, daugelis mirtinai bijo, kad nesugebės sugrįžti, kad kas nors kitas įsikurs jų kūne. Tai
visiškai neįmanoma, jeigu tik baimė „neatvers vartų“. Žmogui, kuris nebijo, niekas negali pakenkti, kas
beatsitiktų. Sidabrinė Pynutė negali būti nukirsta astralinės kelionės metu, niekas negali patekti į jūsų kūną,
jeigu tik patys baimės poveikyje to neprišauksite.
Visada – visada galite sugrįžti į savo kūną, panašiai kai pabundate iš miegų. Vienintelis dalykas, kurio
reikia bijoti, – tai baimė, baimė – vienintelė pavojinga. Visi žinome, kad dažniausiai atsitinka būtent tai, ko
bijome.
Dažniausiai mus sulaiko mintis bijant, nes mintis, sveikas protas, mus sulaiko, kai norime užkopti į
aukštą kalną, sveika nuovoka mums kužda, kad galime nukristi ir užsimušti. Sveikas protas dažniausiai
mums trukdo, todėl reikėtų jo nepaisyti. Nelaimei, jo labai tvirtos šaknys.
Mintis! Ar susimąstėte kada, kas yra mintis? Kas ji tokia? Kur ji gimsta? Ar mąstote viršugalviu? Ar
sprandu? Ar kakta? Ar akimis? Ar antakiais? Ar ausimis? Ne! Jūsų mintis ten, kur sutelkiate dėmesį; galite
galvoti bet kuria vieta, ties kuria susikoncentruojate. Šis paprastas elementarus faktas leis jums palikti kūną
ir išeiti į astralą, jis padės jūsų astraliniam kūnui skristi lengvai, kaip vėjeliui.
Pamąstykite apie tai, persiskaitykite šią pamoką ir pamąstykite apie mintį, pagalvokite apie tai, kaip
dažnai mintis jus sulaiko, nes galvojate apie kliūtis, apie instinktyvią baimę. Pavyzdžiui, kai būnate vieni
namuose vidurnaktį, o už lango pučia vėjas, jums ateina į galvą mintis apie įsibrovėlius, kad kažkas
pasislėpė už užuolaidos ir gali jus užpulti. Mintis tokiu būdu jums kenkia! Pamąstykite apie mintį.
Tarkime, jums skauda dantį ir turite apsilankyti pas dantų gydytoją. Jis jums sako, kad dantį reikia
išrauti, jūs bijote, kad skaudės, todėl sėdite kėdėje ir bijote. Kai gydytojas ima reples, jūs krūptelite ir
tikriausiai išbąlate. Esate įsitikinęs, kad skaudės, gąsčiojatės, kad instrumentas įsmigs į jus ir bijote tos
akimirkos, kada kruvinas dantis bus išrautas. Galbūt baiminatės, kad prarasite sąmonę. Taigi jūs maitinate
savo baimę, dantį skauda vis labiau, kuo labiau apie ją galvojate! Visa jūsų energija sutelkta į tai, kad
padidintų dantų skausmą. Tačiau jei galvojate apie ką nors tingiai, kur tada jūsų mintys? Galvojate? Iš kur
jūs žinote? Ar jaučiate ją ten? Mintis yra ten, kur ją sutelksite, ji jumyse, kol galvojate apie save. Mintis
visur, kur panorėsite, kad ji būtų, mintis visur, kur ją patys nukreipsite.
Pakalbėkime apie tai dar. Kovos įkarščio metu žmogus gali nepajusti sužeidimo. Jis kartais šito gali ir
nepastebėti, ir tik tada, kai atsiras laiko apie tai pagalvoti, pajus skausmą ir net gali prarasti sąmonę! Mintis,
sveika nuovoka ir baimė – tai stabdžiai, sulaikantys mūsų dvasios evoliuciją, jie ne kas kita kaip grandinės,
stabdančios mašiną, kuri nuleista į Žemę ir veikia pagal Supersąmonės komandą.
Žmogus, atsikratęs kvailų baimių ir apribojimų, gali tapti beveik superžmogumi, įvaldžiusiu milžinišką
jėgą – ir fizinę, ir mentalinę.
Štai pavyzdys: liguistas, labai fiziškai silpnas žmogus išeina pasivaikščioti. Jam skubiai reikia pereiti
gatvę. Jo mintys toli, labai toli; galbūt jis mąsto apie reikalus, galbūt apie tai, kokios nuotaikos bus jo
žmona, kai jis sugrįš. Galbūt jį neramina neapmokėtos sąskaitos. Netikėtas artėjančio automobilio signalas –
24
ir jis atšoka į šalį, atlikdamas neįtikėtiną šuolį, – nesąmoningą, kuris suteiktų garbės netgi treniruotam
sportininkui. Jeigu jis tai atliktų sąmoningai, – pavėluotų ir automobilis jį partrenktų. Minties nebuvimas
leido nesnaudžiančiai Supersąmonei galvanizuoti jo raumenis porcija tam tikrų cheminių medžiagų (kaip
adrenalinas), kurios privertė žmogų įvykdyti šuolį ne pagal jo fizines galimybes ir išvystyti įprastomis
aplinkybėmis jam nesuvokiamą greitį.
Vakarų žmogų moko, kad mintis, protas – tai „kas atskiria jį nuo gyvulio“. Nekontroliuojamos mintys
daro žmogų kur kas silpnesnį, žemesnį už gyvūną astraline prasme! Paimkime tik vieną pavyzdį: beveik visi
sutiks, kad katės gali matyti tai, ko nemato žmonės. Dauguma žino atvejų, kai gyvūnai mato „dvasias“ arba
numato įvykius anksčiau, nei apie tai sužino žmogus. Gyvūnų kitoks „protas“, jie kitaip „mąsto“. Mes taip
pat galime to išmokti!
Pirmiausia galvodami turime kontroliuoti savo mintis, visus tuos šablonus ir minčių štampus, kuriais
naudojasi tingus protas ir kurie nuolat menkina mūsų smegenis.
Atsisėskite patogiai, taip kad galėtumėte visiškai atsipalaiduoti ir būti tikri, kad niekas jums
nesutrukdys. Jeigu norite, užgesinkite šviesą, ji paprastai tokiais atvejais kliudo. Keletą minučių pasėdėkite
nieko neveikdami, paprasčiausiai pasekite savo mintis, stebėkite, kaip jos įeina į jūsų sąmonę ir kiekviena
reikalauja dėmesio: kivirčas darbe, neapmokėta sąskaita, gyvybės kaina, tarptautinė padėtis, ką pasakysite
rytoj savo viršininkui, – išmeskite visas iš galvos. Įsivaizduokite, kad sėdite visiškai tamsiam kambary,
aukščiausiame dangoraižio aukšte; prieš jus didelis langas, užtrauktas juoda užuolaida, be jokių piešinių, be
nieko, kas galėtų atitraukti. Sutelkite dėmesį į šią užuolaidą. Pirmiausia įsitikinkite, kad jūsų sąmonėje
nebėra jokių minčių (sąmonė – tai „juoda užuolaida“), ir jeigu mintys bando patekti kiaurai per ją, atmeskite
jas už užuolaidos krašto. Jums pasiseks, tai praktikos reikalas. Tą pačią akimirką, kai mintis atsidurs ant
juodos užuolaidos kraštelio, atmeskite ją atgalios, prisiverskite ją pakelti ir pamatyti, kas yra už jos.
Dar sykį: tuo metu, kai žiūrėsite į juodą užuolaidą, pajusite, kad įvairiausios mintys bando pereiti per
ją kiaurai, jos stengiasi nutiesti kelią jūsų dėmesio centrui. Atmeskite jas atgal, atmeskite sąmoningomis
pastangomis, neleiskite joms patekti (apie tai jau kalbėjome, bet norime, kad gerai įsidėmėtumėte). Kai
išmoksite nors kurį laiką palaikyti savo vaizduotę švarią, pastebėsite trumpus sprigtukus, tarsi kažkas
plėšytų pergamentą gabaliukais, po to galėsite pamatyti kažką kitoniška negu mūsų pasaulis, jūs išvysite
visiškai kitokį pasaulį, kur erdvė ir laikas turi visiškai kitokią prasmę. Lavindamiesi, nuolat kartodami,
aptiksite, kad galite kontroliuoti savo mintis, kaip Adeptai ir Meistrai.
Bandykite, lavinkitės, nes jei norite, kad pasisektų, turite stengtis, kol įveiksite savo tingų mąstymą.
˙˙˙

25
 9 pamoka
Išėjimas iš kūno
Praeitoje pamokoje kalbėjome apie mintį. Mes sakome: „Mintis yra visur, kur ją pasiunčiame“. Ši
formulė gali iš esmės padėti, kai paliekame kūną, – astralinėse kelionėse. Imkime ir pakartokime ją.
Mintis yra visur, kur ją pasiunčiame. Jos jumyse nėra, jeigu to panorėsite. Pabandykime atlikti
bandymą. Vėl turite pasitraukti į nuošalią vietą, kad niekas jums netrukdytų, niekas neblaškytų. Bandysite
palikti kūną. Turite būti vienumoje, atsipalaidavę. Užduočiai palengvinti siūlome atsigulti ant nugaros
pakankamai kietoje ir lygioje vietoje, geriausia ant lovos, jei ji ne per minkšta. Įsitikinkite, kad niekas neįeis
ir nepertrauks jūsų bandymo. Kai nurimsite, pakvėpuokite giliai, galvokite apie eksperimentą,
koncentruokite dėmesį į tašką per šešias pėdas nuo jūsų, užmerkite akis, susikaupkite, prisiverskite galvoti,
kad jūs – tikras, jūs – astralinis – žvelkite į savo kūną šešių pėdų atstumu. Galvokite! Praktikuokitės!
Koncentruokitės. Ir po to laikui bėgant pajusite tarsi lengvą elektros smūgį, ir išvysite savo kūną, gulintį
užmerktomis akimis per šešių pėdų atstumą.
Iš pradžių pasiekti tokio rezultato labai sunku. Galite pasijusti esą tarsi baliono viduje, pasistenkite
prasimušti pro jį ir išeiti. Jūs stumiatės, stumiatės, įsitempiate, – ir nieko nesigauna. Štai, atrodo, beveik
pavyko. Ir štai pagaliau netikėtai ištrūkote, pasigirsta pokštelėjimas, tarsi iš tiesų sprogo vaikiškas oro
balionas. Nusiraminkite, nepasiduokite baimei, nes jeigu nebijosite, pasieksite vis daugiau ir daugiau,
nebeiškils sunkumų ateityje. Jeigu pabūgote, nersite atgal į savo fizinį kūną ir vėl kitą kartą teks viską
pradėti nuo pradžių. Jeigu išsigandote ir sugrįžote atgalios, nebandykite kartoti bandymo per artimiausias
dvi dienas, retai kada pasiseka. Užmikite, atdėkite – kol kas.
Eikime toliau, įsivaizduokime, kad jums pavyko išeiti iš fizinio kūno šiuo metodu, įsivaizduokite, kad
jūs stovite, žiūrite į savo fizinį apvalkalą ir galvojate, ką jums daryti toliau. Neverta pernelyg ilgai į jį žiūrėti,
vėliau matysite jį pakankamai dažnai, vietoje to pabandykite štai ką.
Paprasčiausiai paskraidykite po kambarį kaip muilo burbulas, juk dabar sveriate ne daugiau už jį! Jūs
negalite nukristi arba susižeisti. Tegu jūsų fizinis kūnas ilsisi. Žinoma, jums dar teks turėti su juo reikalų iki
tos akimirkos, kol nepaliksite jo visam laikui. Įsitikinkite, kad niekas niekur nespaudžia, kad, pavyzdžiui,
ranka nukaro per lovos kraštą, kitaip sugrįžę pajusite, kad ji apmirė. Dar kartą būtinai įsitikinkite, kad jūsų
fiziniam kūnui patogu, kad jis visiškai ramus, kol dar jo nepalikote. Dabar skraidykite, plaukiokite po
kambarį kaip oro balionėlis, kuris pasiduoda oro srovėms. Ištirkite lubas ir tas vietas, kurių paprastai
nematote. Apsipraskite, pasirenkite astralinei kelionei ; kol galutinai neapsiprasite kambaryje, negalėsite
saugiai jaustis už jo ribų.
Pakartokime dar kartą. Astralinė kelionė iš tikrųjų labai paprastas dalykas – joje nieko nėra ypatinga,
jeigu tik patikėsite, kad galite į ją leistis. Niekada, jokiomis aplinkybėmis neturite bijoti, astralinėje kelionėje
baimei nėra vietos, jei norite laisvės. Tik sugrįžę į fizinį kūną galite pajusti, kad esate kalėjime, kad jūs
uždaryti, prirakinti prie žemės savo kūno svoriu, kuris ne taip lengvai paklusta dvasios komandoms. Ne,
astralinėje kelionėje baimei vietos nėra, bijoti reikėtų visai ko kito.
Pakartosime astralinio išėjimo taisykles dar kartą kiek kitais žodžiais. Jūs gulite ant nugaros. Turite
įsitikinti, kad visoms kūno dalims patogu, niekur nespaudžia, kojos nesukryžiuotos. Kitaip jos gali nutirpti,
nes sutriks kraujotaka. Ramybė, niekas neblaško jūsų dėmesio, jums niekas netrukdo. Galvokite tik apie tai,
kad jūsų astralinis kūnas palieka fizinį.
Vis labiau atsipalaiduokite. Įsivaizduokite, kad dvasinė forma, surišta su jūsų kūnu, lengvai išsilaisvina
ir nuskrenda, kaip oro balionas pučiant lengvam vasaros vėjeliui. Pakilkite, tegu jūsų akys kol kas būna
užmerktos, nes per pirmuosius du tris kartus galite nuo įtampos sumirksėti, o to pakanka, kad astralinis
kūnas vėl sugrįžtų į savo vietą fizinio kūno viduje.
Žmonės dažnai užmigdami krūpteli. Ir dažnai dėl to atsibunda. Taip krūptelėjama, kai astralinis kūnas
nuo fizinio atsiskiria pernelyg staiga. Juk, kaip jau minėjome, beveik visi naktimis miegodami išvyksta į
astralinę kelionę, tačiau dauguma to neprisimena. Grįžkime vėl prie savo astralinio kūno.
Įsivaizduokite, kad jūsų astralinis kūnas pamažu lengvai atsiskiria nuo fizinio ir pakyla tris keturias
pėdas į viršų. Čia ilsisi lengvai sūpuodamasis. Galbūt jūs panašiai jaučiatės prieš užmigdami, jūs tarsi
plaukiate supdamiesi ant bangų, – tai ir yra astralinis plaukiojimas. Kaip minėjome, astralinis kūnas
plaukioja viršum jūsų, galbūt šiek tiek sūpuodamasis, jis surištas su jumis Sidabrine Pynute, kuri nutįsta iš
jūsų saulės rezginio ir patenka į astralinio kūno saulės rezginį.
Nepradėkite žiūrėti per daug įdėmiai, nes kaip jau minėjome, galite sumirksėti, tai akimirksniu privers
jūsų astralinį kūną sugrįžti atgalios, ir bandymą teks atidėti kitam kartui. Tarkime, kad atsižvelgėte į mūsų
įspėjimą ir nesumirksėjote. Tuomet tegu jūsų astralinis kūnas kurį laiką paplaukioja; nieko nesiimkite daryti,
26
šiek tiek galvokite, vos ne vos, kvėpuokite negiliai, tai jūsų pirmasis išėjimas, pirmasis sąmoningas išėjimas,
ir turite būti labai atsargūs.
Jeigu neišsigandote, nesumirksėjote, jūsų astralinis kūnas lėtai nuplaukia į šalį, prie lovos krašto.
Labai švelniai jis slysta žemyn taip, kad jo kojos paliečia arba beveik paliečia fizinį kūną. Vėliau, po
„minkšto nutūpimo“, jūsų astralinis kūnas gali pasižiūrėti į fizinį kūną ir pamatyti, kaip jis atrodo iš šalies.
Jums gali pasidaryti nejauku, kai žiūrėsite į savo fizinį kūną. Panašų pojūtį kažko nekuklaus ir
žeminančio jau kažkada patyrėte. Dauguma mūsų visiškai klaidingai įsivaizduoja savo išvaizdą.
Prisiminkite, kada jūs pirmąsyk išgirdote savo balsą? Pirmą kartą negalėjote patikėti, kad tai jūsų balsas,
pamanėte, kad kažkas su jumis pajuokavo arba magnetofonas sugedęs.
Išgirdęs savo balsą pirmąsyk, žmogus nenori patikėti, jaučia depresiją ir pažeminimą. Na palaukite,
kas bus, kai pirmąsyk išvysite savo kūną! Būsite astraliniame kūne, jūsų sąmonė pereis į astralinį kūną ir
žiūrės į fizinį, gulintį priešais jus. Jums nepatiks nei kūno formos, nei veido bruožai, nei veido spalva,
pasibaisėsite, jei eisite dar toliau ir pažvelgsite į savo smegenis, nes išvysite vingrybes ir įsakymus, ir tai
privers jus vėl nerti į fizinį atgal iš netikėtos baimės! Bet, tarkime, jūs atlaikėte šį pirmą susitikimą su pačiu
savimi, kas toliau?
Turite nuspręsti, kur patrauksite, ką norite padaryti, ką norite pamatyti. Paprasčiausias dalykas –
aplankyti žmogų, kurį gerai pažįstate, gal ką nors iš draugų ar giminių, gyvenančių gretimame mieste. Iš
pradžių tai turėtų būti žmogus, kurį daug kartų matėte, nes turite įsivaizduoti jį su visomis detalėmis. Turite
įsivaizduoti vietą, kur jis ar ji gyvena, ir tiksliai žinoti, kaip ten nusigauti. Atminkite – tai jums nauja, jūs
pirmąsyk tai darote sąmoningai, todėl turite pakartoti tą kelią, kuriuo ėjote būdami fiziniame kūne. Palikite
savo kambarį, išeikite į gatvę (žinoma, būdami astrale, tačiau nebijokite, žmonės negali jūsų matyti), eikite
ta kryptimi, kaip paprastai darydavote, visąlaik turėdami omeny žmogų, pas kurį einate, ir kelią pas jį. Ir
tuomet milžinišku greičiu, greičiau nei jus ten nugabentų bet koks automobilis, atsidursite savo draugo ar
giminaičio namuose.
Daug kartų bandydami praktiškai, galėsite skristi kur panorėję, aplankyti jūras, vandenynus, kalnus,
nebus jokių kliūčių jūsų kelyje. Jums taps atviros visos šalys, miestai, kiti pasauliai.
Kai kurie galvoja: „O jeigu atsitiktų taip, kad išeičiau ir niekada nebesugrįžčiau?“ Atsakymas būtų
toks – nesijaudinkite, jūs negalite pasimesti. Tai neįmanoma, tai visiškai neįmanoma, kad pasimestumėte ar
su jumis kas nors atsitiktų, ar kas kitas užimtų jūsų vietą. Jei kas prisiartintų prie jūsų kūno, kol esate
astralinėje kelionėje, kūnas pasiųstų signalą ir jūs sugrįžtumėte minties greitumu. Nieko bloga su jumis
nutikti negali, vienintelis pavojingas dalykas – tai baimė. Todėl nebijokite, tęskite užsiėmimus, ir ilgainiui
išsipildys visos jūsų viltys, jūsų slapti troškimai – astralinėmis kelionėmis.
Kai sąmoningai išvyksite į astralinę kelionę, išvysite daug ryškesnes spalvas nei būdami kūniškajame
pavidale. Viskas švyti gyvenimu, sugebėsite netgi matyti aplink save „gyvybės dalelytes“, panašias į
tvyksnius. Tai gyvybinės Žemės jėgos, ir, eidami per jas kiaurai, įgysite jėgų bei narsumo.
Tačiau yra ir sunkumų: nieko negalite pasiimti su savimi ir nieko negalite atsinešti atgalios. Žinoma,
įmanoma, bet po ilgos praktikos, atitinkamomis sąlygomis, materializuotis priešais aiškiaregį, bet ne taip
paprasta nueiti pas žmogų ir, pavyzdžiui, pasiimti jo ligos istoriją – tam, kad ją galima būtų aptarti. Galite
apsilankyti parduotuvėje, išsirinkti sau kojines ir nutarti, kad rytoj čionai ateisite ir jas nusipirksite, – šitaip
elgtis galite kiek tik norite! Linksma, tačiau dažnai, lankydamiesi parduotuvėje būdami astraliniame kūne,
galėsite išvysti brangių daiktų trūkumus ir broką.
Kai esate astraliniame kūne ir norite vėl sugrįžti į fizinį, elkitės ramiai, pagalvokite apie fizinį kūną,
apie tai, kad grįžtate, – ir įeikite į jį. Kai tik apie tai pagalvosite, pajusite milžinišką greitį arba, galimas
daiktas, netikėtai akimirksniu atsidursite viršum savo kūno, trijų keturių pėdų aukštyje. Pajusite, kad
plaukiojate virš jo sūpuodamiesi, taip pat, kaip jį palikdami. Slyskite žemyn lėtai, labai lėtai, viskas turi vykti
labai lėtai, nes abu kūnai turi būti visiškai sinchronizuoti.
Jeigu viską atlikote teisingai, į kūną įeisite be jokių nemalonių pojūčių, be drebulio, nejusdami, kad
jūsų kūnas – šalta ir sunki masė.
Jeigu įėjote negrabiai, nepasiekę tikslaus kūnų atitikimo, arba jei kas jums sutrukdė ir reikėjo sugrįžti
per staigiai, galite pajusti galvos skausmą, kažką panašaus į migreną. Tuo atveju pabandykite užmigti ir vėl
išeiti į astralinį, juk kol jūsų kūnai tinkamai nesusiderins, galvos skausmas nepraeis. Tačiau nereikėtų dėl to
jaudintis, – kelios minutės miego arba vienas sugrįžimas į astralinį kūną jus visiškai pagydys.
Sugrįžę galite pajusti, kad jūsų fizinis kūnas apmirė. Gali atsirasti pojūtis, kad velkatės kostiumą,
kuris vakar permirko ir iki šiol nepradžiūvo, drėgnas, „susmegęs“. Tai ne itin malonus jausmas – sugrįžus į
fizinį kūną, tačiau tik tol, kol prie jo nepripratote. Pastebėsite, kad ryškios spalvos, matytos astraliniame,
vėl apsiblausė. Daugelio spalvų, regėtų tenai, nerasite, daugelio garsų, girdėtų tenai, – nebeišgirsite.
27
 Tačiau daugelį garsų, girdėtų būnant astraliniame kūne, tebegirdėsite. Dėl to nereikėtų baimintis, juk
esate Žemėje tam, kad kažką sužinotumėte, ir kai sužinosite tai, ko ir atėjote į šią Žemę, t. y. savo tikslą,
tuomet išsilaisvinsite iš grandinių, išsivaduosite nuo Žemės pančių, visam laikui paliksite savo fizinį kūną,
Sidabrinė Pynutė nutrūks – ir jūs pasirengsite keliauti į pasaulius, esančius kur kas toliau už astralinį.
Bandykite dažniau keliauti į astralinę kelionę, praktikuokitės. Atmeskite visas baimes, nes jei nebus
baimės, neteks dėl nieko gąsčiotis ir niekas jums nepakenks, – jūs patirsite tiktai džiaugsmą.
˙˙˙

28
 10 pamoka
Apie baimę. Kaip elgtis astrale
Mes sakėme: „Nėra ko bijoti, išskyrus pačią baimę“. Turime dar kartą pakartoti, jei žmogus nieko
nebijo, astralinėje kelionėje nebus jokio pavojaus, kaip toli jis benuklystų. Tačiau galite paklausti, ko gi
nereikėtų baimintis? Taigi pašvęskime šią pamoką tam, ko nereikėtų bijoti.
Baimė – tai aukščiausio lygio neigiamas reiškinys, reiškinys, kuris naikina subtilųjį mūsų suvokimą.
Neturi reikšmės, ko bijomės, kenkia bet kokia baimės apraiška.
Žmonės dažniausiai bijo, kad išvykę į astralinę kelionę nesugebės sugrįžti atgal į kūną. Į kūną sugrįžti
galima visada, kol iš tiesų nenumirsite, kol nepasibaigs jūsų žemiškojo gyvenimo laikas, o tai, kaip
suprantate, neturi nieko bendra su astraline kelione.
Turite pripažinti, kad baimė gali tiek paralyžiuoti žmogų, kad jis tampa nepajėgus ką nors daryti. Jei
žmogus, apimtas siaubo, yra astraliniame kūne (astrosome), tuomet ir astralinis kūnas praranda galimybę
veikti, kol baimė nesiliauna. Baimė praeina, jūs gi žinote, kad emocijos išlieka tik tam tikrą laiką. Taigi
žmogui, kuris bijo, tereikia sugrįžti į fizinį kūną – ir jis saugus.
Mes – ne vienintelė egzistavimo astraliniame pasaulyje forma, taip pat kaip ir žmogus – ne vienintelė
gyvybės forma Žemėje. Mūsų pasaulyje yra malonių būtybių: katės, šunys, arkliai, paukščiai – paminėjome
tik nedaugelį, tačiau yra ir nelabai malonių, tokių kaip vorai, kurie kanda, ir gyvatės, kurios yra nuodingos.
Jei išvysite mikrobus pro mikroskopą, pamatysite tokius fantastiškus padarus, jog pasirodys, kad
gyvenate drakonų iš senų pasakų laikais. Astrale yra būtybių, daug baisesnių už tas, kurias teko regėti
Žemėje. Astrale sutiksime nuostabių kūrinių, būtybių arba žmonių. Pamatysime Gamtos Dvasias; beje, jos
beveik neįtikimai geranoriškos ir malonios. Bet yra ir siaubingų padarų, kuriuos tikriausiai kažkada matė
mitų ir siaubo pasakų autoriai, nes jie panašūs į nelabuosius, satyrus ir kitus mitų personažus. Kai kurie iš jų
– tai žemieji elementaliai, kurie laikui bėgant gali pavirsti žmonėmis arba patekti į gyvūnų giminę. Kuo jie
betaptų ateityje, šioje vystymosi stadijoje, be abejonės, labai atgrasūs.
Verta nukrypti į šalį ir pasakyti, kad girtuokliai, tie, kurie mato „rožinius dramblius“ ir panašias
būtybes, iš tiesų mato būtent šį astralinių būtybių tipą. Čia jie iš tiesų susitinka su labai keistais vaizdiniais, o
kada sugrįžta, – jeigu apskritai sugrįžta, – jų atmintyje išlieka labai ryškūs prisiminimai apie tai, ką regėjo.
Taigi visiškai pasigerti – tai vienas iš būdų išeiti iš fizinio kūno į astralinį ir labai nemaloniai prisiminti tą
kelionę, nes ji jus nuves tik į žemiausius astralinius sluoksnius. Yra įvairiausių narkotikų, kurie panaudojami
medicinoje, ypač psichiatrinėse ligoninėse, – jie taip pat panašiai veikia. Meskalinas, pavyzdžiui, taip
pakeičia žmogaus vibracijas, kad jis iš savo fizinio kūno tiesiog katapultuojasi ir patenka į astralinį. Vėlgi tai
ne tas metodas, kurį reikėtų rekomenduoti. Narkotikai ir kitos priemonės, išvarančios astralinį kūną iš
fizinio, kenksmingi, jie pakenkia Supersąmonei.
Nagi sugrįžkime prie elementalių. Ką mes turime omenyje? Elementaliai – tai primityvios dvasinio
gyvenimo formos. Tai toliau einanti stadija po minties formos. Minties formos – tai tik sąmoningos arba
nesąmoningos žmogiškųjų smegenų projekcijos ir teturi tik pseudogyvenimą. Minties formos buvo
sukurtos, pavyzdžiui, Senovės Egipto žynių tam, kad apsaugotų mumifikuotus didžiųjų faraonų ir karalienių
kūnus nuo bandymo pasikėsinti ir išniekinti senovės kapavietes; minties formos pagrįstos idėja, kad turi
atspindėti grobikų užpuolimus ir atakuoti pasikėsintojų sąmonę, sukeliant jiems tokį siaubą, kad jiems nieko
kito neliktų, tik gelbėtis bėgte. Mes neužsiiminėsime minties formomis, nes jos neturi proto, yra sukurtos
seniai mirusių žynių ir nukreiptos atlikti tam tikrą užduotį – saugoti kapus nuo grobikų. Mes užsiimsime
elementaliais.
Elementaliai, kaip nurodėme, – tai žemiausios vystymosi stadijos dvasinė bendruomenė. Dvasiniame
astraliniame pasaulyje jie, grubiai tariant, užima vietą, kurią mūsų pasaulyje užima beždžionės. Beždžionės
neturi atsakomybės, gana nekenksmingos, dažnai pagiežingos ir jų protelis ne itin išvystęs. Tai, jeigu galima
taip pasakyti, tik protoplazmos gabalai, turintys gyvūnų pavidalą. Elementaliai, užimantys maždaug tokią
pat vietą astraliniame, kaip beždžionės mūsų pasaulyje, slampinėja beveik be jokio tikslo, tačiau sudaro
keistą ir pasibjaurėtiną įspūdį. Kai jie mato žmones, keliaujančius astraliniame kūne, ima grasinamai
gestikuliuoti, tačiau, savaime suprantama, nekenksmingi. Visada atsiminkite, kad jie negali pakenkti. Jeigu
jums išpuolė nelaimė aplankyti psichiatrinę ligoninę ir matyti, kaip elgiasi sunkūs psichiniai ligoniai, jau
žinote, kad jie artinasi grasindami ir beprasmiškai gestikuliuodami. Jie dejuoja ir seilėjasi, bet susidūrę su
ryžtingu atkirčiu, kadangi yra žemesnio protinio išsivystymo, visada atsitraukia.
Būdami astralinėje kelionėje galite juos susitikti, tuos keistus padarus, kurių nėra Žemėje. Keliautojas
gali pabūgti, kai tokie padarai jį apsupa ir bando išgąsdinti. Jie negali pakenkti, jie visiškai nekenksmingi,
kol jūs jų nebijote.
29
 Kai išvyksite į astralinę kelionę, būtinai susitiksite du tris tokius padarus, išėjusius pasižiūrėti, kaip jus
„tai įveiksite“, kaip ir tam tikro tipo žmonės, mėgstantys stebėti, kaip pradedantysis vairuotojas bandys
vairuoti automobilį. Žiūrovai visada tikisi, kad atsitiks kas nors jaudinančio; kartais, jei pradedantysis
vairuotojas labai bijo, jis, arba dažniausiai ji, gali sukulti žibintą ir kartu žiūrovams suteikti didelį malonumą.
Žiūrovai, beje, nekelia pavojaus, jie tik nori nemokamai pamatyti ką nors jaudinančio.
Tas pat ir su elementaliais, jie tik nori nemokamos pramogos. Jiems patinka matyti sutrikusį žmogų,
todėl, jei parodysite jiems, kad bijote, jie ir toliau artinsis grėsmingai gestikuliuodami. Iš tiesų jie negali
pakenkti, jie panašūs į lojantį šunį, o šuo, kuris loja, nekanda. Visa, ką jie gali, – tai erzinti, kol jūsų baimė
juos maitins.
Nesibaiminkite, jums niekada nieko neatsitiks. Jūs paliekate savo kūną, išeinate į astralinę plotmę, ir
devyniasdešimt devyniais atvejais iš šimto nesutiksite šių padarų. Kartojame dar sykį: jūs juos pamatysite,
jei jūs jų bijotės. Paprastai jūs skraidžiojate aukščiau jų karalystės, jie tūno žemiausiame sluoksnyje, panašiai
kaip kirmėlės telkiasi jūros ar upės dugne.
Keliaudami astraliniame lygmenyje sutiksite daug įdomaus. Galite tolumoje išvysti blykčiojant šviesą.
Tai tie egzistavimo lygiai, kurių jūs negalite pasiekti. Prisiminkite klaviatūrą. Žmogus, kol įvilktas į kūną,
priima tik tris keturias natas. Išeidami iš kūno į astralinį pasaulį jūs šiek tiek praplečiate savo akiratį,
praplečiate tiek, kad sužinotumėte, kad egzistuoja didūs dalykai, kuriuos jūs dar tik pradedate suvokti. Kai
kurie iš tų „dalykų“ ir pasirodo jums šviesos tvyksniais, tokiais ryškiais, kad negalite suprasti, ką jie iš tiesų
reiškia. Įsivaizduokime, kad jūs esate viduriniuose astraliniuose sluoksniuose. Galite aplankyti savo draugus
arba giminaičius, galite atsirasti bet kuriame mieste, matyti nuostabius pastatus, skaityti knygas užsienio
kalbomis, nes, atminkite, viduriniuose astralo sluoksniuose jums prieinamos visos kalbos. Jums reikia kaupti
astralinių kelionių patirtį. Čia pateikiame jų aprašymą, ir ilgainiui šis aprašymas gali tapti jūsų nuosava
patirtimi.
Laikas bėga ir nakties žiburiai gęsta, pamažu ima temti, kol dangus tampa indigo spalvos, o vėliau
visiškai juodas. Aplinkui blykčioja mažos ugnelės, mėlynai balti žiburėliai apšviečia gatvę, gelsva namų
šviesa prasimuša pro užuolaidas.
Kūnas ilsisi patale visiškai sąmoningai, visiškai atsipalaidavęs. Palengva atsiranda pojūtis, tarsi kažkas
girgžda, po to jūs tarsi plaukiate sūpuodamasis. Vėliau atsiranda lengvas maudimas visame kūne, Sidabrinės
Pynutės gale susidaro debesėlis, iš pradžių jis visiškai neturi formos ir panašus į didelę rašalo dėmę,
plaukiojančią ore. Vėliau lėtai įgauna žmogaus kūno formą, susiformavęs pakyla į trijų keturių pėdų aukštį,
čia plaukioja ir sūpuojasi. Po kelių sekundžių astralinis kūnas pakyla dar aukščiau ir po to „atsistoja ant
kojų“. Lėtai slysta prie lovos krašto ir stovi žvelgdamas į fizinį kūną, kurį ką tik paliko ir su kuriuo surištas.
Kambario kampuose vogčiomis slepiasi šešėliai, kaip nežinomi tarpeklių gyventojai. Sidabrinė Pynutė
vibruoja ir švyti sidabriškai mėlyna šviesa. Astralinė figūra žvalgosi aplink ir po to žiūri į fizinį kūną, gulintį
lovoje, jo akys dabar užmerktos, kvėpavimas ramus ir negilus, jokio judesio, jokio virptelėjimo, atrodo,
tarsi kūnas ilsisi, visiškai ramus. Sidabrinė Pynutė nevibruoja, jos niekas netrikdo.
Patenkinta šiuo vaizdu astralinė figūra lėtai ir sklandžiai pakyla į orą, pereina kiaurai lubas, stogą ir
išeina į nakties dangų. Sidabrinė Pynutė tįsta iš paskos, bet nuo to netampa plonesnė. Astralinė figūra
primena oro balioną, pririštą prie savo namų – fizinio kūno. Astralinė figūra pakyla į penkiasdešimties,
šimto, dviejų šimtų pėdų aukštį viršum stogo, tada sustoja, tingiai plaukioja ir žvalgosi.
Iš gretimų namų palei gatvę ir palei gretimą gatvę tįsta kitų žmonių Sidabrinės Pynutės. Jos kyla vis
aukščiau ir aukščiau ir pradingsta švytinčioje tolumoje. Žmonės visada naktį keliauja, – žino tai, ar ne, – bet
tik išrinktieji laimingieji, tie, kurie lavinasi praktiškai, sugrįžta visiškai gerai žinodami ką ten veikė.
Astralinė forma, plevendama virš namų stogo, apsidairiusi aplinkui mąsto, kur jai skristi. Pagaliau
nutaria aplankyti tolimą šalį. Apsisprendusi leidžiasi į kelią fantastišku greičiu, kurį galima palyginti su
minties greičiu. Ji pralenkia sausumas ir jūras, po ja švokščia milžiniškos baltos keteros bangos. Kelionės
metu ji mato didžiulį lainerį, skrodžiantį audrotą vandenyną, mato jo žiburius ir girdi muzikos garsus,
sklindančius nuo denio. Astralinė forma juda aplenkdama laiką. Šią naktį ji gali matyti būsimą vakarą, dieną,
arba apskritai bet kurią praeities akimirką. Galiausiai astralinė figūra pasiekia tolimą šalį ir nuostabią saulėtą
dieną nusileidžia, būdama nematoma ir negirdima, tarp vietos gyventojų, esančių fiziniame kūne.
Netikėtai ateina signalas – Sidabrinės Pynutės timpčiojimas – tai toli kitoje šalyje paliktas fizinis
kūnas, jausdamas artėjančią dieną, kviečiasi astralinį. Dar keletą akimirkų astralinis kūnas tęsia savo
kelionę, bet pagaliau įspėjimo ignoruoti negalima. Aukštai į orą pakyla bekūnė forma, be judesių kabo
keletą akimirkų, kaip sklandantis balandis, po to lekia per jūrą, perskrodžia žemes, upes, atgalios prie savo
stogo. Kiti siūleliai taip pat suvirpa, kiti žmonės taip pat grįžta pas savo fizinius kūnus. Mūsų astralinė
forma slysta per stogą, pereina kiaurai lubas ir atsiduria virš savo fizinio kūno. Lengvai, lėtai ji nusileidžia
30
žemyn ir atsiduria tiksliai viršum savo fizinio kūno. Lėtai ir minkštai, su begaline kantrybe ji įeina į savo
fizinį kūną. Akimirką jaučiamas šaltis, drėgmė, švininis sunkumas. Išnyksta lengvumas, laisvės pojūtis,
ryškios astralinio pasaulio spalvos, vietoj to ateina šaltis, atrodo, kad šiltą kūną apvilko šaltu apdaru.
Fizinis kūnas sujudėjo, atsimerkė akys. Už lango matyti pirmieji auštančio ryto spinduliai. Saulė
pateka virš horizonto. Kūnas sujudėjo ir tarė: „Aš pamenu visus šios nakties įvykius“.
Jūs galite atlikti tą patį, galite išvykti į astralinę kelionę, galite aplankyti tuos, kuriuos mylite, ir kuo
stipresni tarpusavio ryšiai, tuo lengviau jums bus pas juos patekti.
Visa tai reikalauja praktikos. Senovės Rytų pasakose sakoma, kad anais laikais visi žmonės galėjo
išvykti į astralines keliones, bet dauguma tuo piktnaudžiavo, todėl ši dovana buvo atimta. Tačiau tie, kurie
švarūs dvasia ir kurių švarios mintys, pasitelkę praktiką gali išsivaduoti iš švininių kūno pančių ir skraidyti
kur tik jiems patinka.
Negalite to pasiekti per penkias minutes ir netgi per penkias dienas. Turite įsivaizduoti, kad jau
įstengsite tai padaryti. Kai tiktai patikėsite, kad galite, – jūs sugebėsite. Jeigu iš tiesų tikite, nuoširdžiai
tikite, kad galėsite tai padaryti, vadinasi, jūs galite. Tikėkite, tikėkite – ilgainiui imsite keliauti astrale.
Dar sykį kartojame: nieko nebijokite, astralinėje kelionėje niekas negali jums pakenkti, kaip
gąsdinančiai beatrodytų. Nesvarbu, kaip baisiai gali atrodyti žemieji astraliniai padarai, kuriuos išvysite, –
arba neišvysite. Jie negalės jums pakenkti, jei jų neišsigąsite. Nejusdami baimės būsite visiškai saugūs.
Taigi, ar jau norite išbandyti praktiškai, ar jau nusprendėte, kur vyksite? Gulkitės į patalą, lovoje turite
būti vienas, žinoma, pasakysite sau, kad šią naktį ten ir ten nukeliausite ir pamatysite tą ir tą, o kai rytą
atsibusite, atsiminsite viską, ką darėte. Praktika – tai viskas, ko reikia, kad to pasiektumėte.
˙˙˙

31
 11 pamoka
Astralinės kelionės
Astralinės kelionės, be abejo, turi didžiulę, gyvybiškai svarbią reikšmę, todėl šią pamoką ištisai
skiriame tokio laiko praleidimo detalėms.
Siūlome pamoką atidžiai perskaityti, po to, prieš dvi dienas pasiskirti vakarą eksperimentui.
Nusiteikite, galvokite apie paskirtą laiką, apie tai, kaip išeisite iš savo fizinio kūno, aiškiai suvoksite ir
prisiminsite viską, kas nutiks. Tačiau reikės nemažai pasirengti, kad iš anksto nuspręstumėte. Senovėje
žodžius kartodavo giedodami, kitaip sakant, kartodavo „mantras“, kurių tikslas buvo pajungti žmogaus
pasąmonę. Kartojant „mantras“ pasąmonė – devynios dešimtosios mūsų proto – sugeba mūsų sąmonei
siųsti tai, kas nepalenkiama.
Tam galime pasinaudoti tokia mantra: „Tokią dieną vakare išvyksiu į astralinę kelionę. Suprasdamas
tai, ką darau, ir suvokdamas viską, ką pamatysiu. Viską iki galo prisiminsiu, kai sugrįšiu į savo fizinį kūną.
Padarysiu tai be klaidų“.
Turite pakartoti šią mantrą tris kartus – pirmą sykį ją pasakome, antrą – pakartojame ir trečią –
patvirtiname. Mechanizmo esmė ta, kad mes kažką pranešame, bet to negana, kad nuteiktumėme
pasąmonę, nes mums bešnekant visokių pareiškimų būna nemažai, o mūsų pasąmonė, esame tuo tikri, žino,
kokia plepi būna mūsų sąmonė. Pasakę mantrą pirmąsyk, pasąmonės galutinai nenuteiksime. Antrąsyk
kartojant tuos pačius žodžius jau atkreipiamas pasąmonės dėmesys. Trečiasis pakartojimas patvirtina
mantroje išsakytą pageidavimą, kurį pasąmonė visiškai priima ir įsimena. Rekomenduojama tai kasdien tris
kartus pakartoti rytą, tris – po pietų ir tris – prieš pat užmiegant. Visa primena tai, kaip įkalate vinį į medį:
nuo pirmo smūgio vinis nelenda, – reikia keletą kartų smūgiuoti, kad ji būtų įkalta į reikiamą gylį. Tokiu pat
būdu kartojant kaip reikiant įtvirtinamas trokštamas Pageidavimas ir nukreipiamas į atitinkamą pasąmonės
dalį.
Tai toli gražu ne naujas išradimas – jis senas kaip ir pati žmonija. Iš amžių glūdumos tolimieji mūsų
protėviai perdavė mums mantrų ir jų pakartojimų reikšmę. Tačiau dabartiniais laikais mes primiršom arba
ėmėme žiūrėti į tai ciniškai. Todėl primygtinai reikalaujame, kad sakytumėte savo mantras ir jas
patvirtintumėte patys sau taip, kad niekas apie tai nežinotų, nes skeptiškai nusiteikę žmonės sužinoję
pasijuoks iš jūsų ir, galimas daiktas, pasės jūsų sąmonėje abejonių sėklas. Juk žmonės, kurie juokėsi ir sėjo
abejones į kitų protus, pasiekė to, kad suaugę neteko sugebėjimo matyti Gamtos Dvasių ir telepatiškai
bendrauti su gyvūnais. Atminkite tai.
Tinkamą dieną, paskirtą eksperimentui, turite pasistengti ir būti visiškai ramūs, sutarti su pačiu savimi,
su visais kitais, nesinervinti, nesijaudinti. Tai nepaprastai svarbu. Venkite bet kokių konfliktų, vykstančių
jūsų aplinkoje, – jie gali jus sudirginti. Tarkime, kad su kažkuo karštai ginčijotės, po to galvojate apie tai, ką
jam sakėte ir ką jis jums atsakė, trumpai tariant, analizavote ginčą ir todėl jūsų sąmonė negali būsimos
astralinės kelionės sufokusuoti. Geriau nukelti ją į kitą dieną. Turite būti tikri: ta diena turi praeiti ramiai, ir
jūs visą dieną galvosite apie būsimą malonią kelionę pas kokį nors žmogų, gyvenantį nuo jūsų tokiu
atstumu, kad ši kelionė išties taps įvykiu. Vakare lėtai nusirengiate, tolygiai kvėpuodami. Guldamiesi į lovą
turite būti tikri, kad jūsų naktiniai baltiniai neveržia smakro, taip pat viso kūno, nes jei jums bus nepatogu,
erzins fizinį kūną, kuris lemiamu momentu ims trūkčioti. Sekite, kad jūsų miegamojo kambario temperatūra
būtų tinkama, kad nebūtų pernelyg karšta arba pernelyg šalta. Antklodė turi būti lengva, neslegianti kūno.
Išjunkite šviesą, užtraukite langų užuolaidas, kad atsitiktiniai spinduliai lemiamu momentu nesuerzintų akių.
Visa atlikę ir visu tuo patikėję gulkitės į lovą.
Visiškai atsipalaiduokite, vangiai gulėkite lovoje, daug kartų kartokite savo mantrą, stenkitės
neužmigti, nes labai įdomu patirti pirmąjį išėjimą iš kūno nemiegant.
Gulėkite ramiai ir patogiai, geriausia ant nugaros, įsivaizduokite, kad jūs išstumiate kitą kūną iš savęs,
įsivaizduokite, kad pamėkliška astralinio kūno forma palieka jus. Juntate, kaip ji pakyla, išeidama iš jūsų
kūno molekulių. Juntate lengvą drebulį, lengvą šiurpulį, po to ateina momentas, kai šis drebulys ir šiurpuliai
liaujasi. Būkite labai dėmesingi ir atsargūs, nes jeigu trūkčiojimai bus staigūs, jūsų astralinis kūnas su dusliu
šurmuliu sugrįš į savo fizinį kūną.
Dauguma žmonių – taip, faktiškai, visi – pabusdami jautė tariamo kritimo jausmą. Šis pojūtis
atsiranda dėl plevenančio astralinio kūno trūkčiojimų ir jo kritimo atgal, į fizinį kūną. Dažnai postūmis būna
staigus ir sukelia visišką pabudimą, bet stumtelėjimas gali būti stiprus, netgi jei astralinis kūnas pakilo vos
tik keletą centimetrų. Kadangi jūs jau žinote, kad gali atsirasti stumtelėjimų ir trūkčiojimų, galite juos
suvaldyti. Po lengvo drebulio ir šiurpulio ateina ramybė be jokių judesių, vėliau patirsite netikėtą šaltį ir
jausmą, tarsi kažkas jus palieka. Jūs pajusite, kad kažkas yra virš jūsų, tarsi kažkas ant jūsų šiurkščiai
padėjo pagalvę. Nesijaudinkite, ir pamatysite, kad jūs, „stovėdami“ lovos kojūgalyje, iš viršaus žiūrite į savo
fizinį kūną, gulintį ant lovos.
Žiūrėkite į save kiek tik galite ramiau, nes jūs pirmą kartą matote save be iškraipymų pirmoje savo
kelionėje. Tai, ką pamatysite, bus netikėta – susitikimas su pačiu savimi akis į akį. Save apžiūrėję,
pasitreniruokite judėdami po kambarį ir pažvelkite į visus kampus, net ir į spintas, dėžes, skrynias ir kt., kad
įsitikintumėte, kaip lengvai galite visur patekti.
Apžiūrėkite lubas, apskritai apžiūrėkite visus tuos kampelius, kur normaliomis sąlygomis jūs negalite
patekti. Tose vietose, be abejo, rasite daug dulkių, kurios suteiks jums dar vieną galimybę įgauti dar vieną
naudingą patirtį – šį kartą pabandykite jose palikti savo pirštų pėdsakus, ir įsitikinsite, kad tai neįmanoma.
Jūsų pirštai, rankos, delnai smenga į sieną be jokių pojūčių.
Kai suprasite, kad savo valia galite judėti kur tik norite, pamatysite, kad tarp jūsų astralinio ir fizinio
kūno mėlynai gelsva šviesa švyti ir kibirkščiuoja jūsų Sidabrinė Pynutė. Pabandykite „paėjėti“ toliau nuo
savo fizinio kūno ir pastebėsite, kad šis siūlas tempiasi be jokių pastangų ir jo skersmuo nė kiek
nesumažėja. Dar kartą pažvelkite į savo fizinį kūną ir judėkite ten, kur ir planavote išvykti, galvodami apie
tą vietą ar žmogų, kurį trokštate aplankyti, be jokių ypatingų pastangų.
Jūs kylate aukštyn, pereinate lubas, stogą ir matote savo namus ir gatvę, o po to, jei tai jūsų pirmoji
sąmoninga kelionė, neskubėdami traukiate numatyta kryptimi. Trauksite pakankamai lėtai, kad suspėtumėte
įsiminti kelią žeme apačioje. Kada gerai perimsite astralinių kelionių patirtį, judėsite minties greitumu. Jei to
pasieksite, nebeliks neįmanomų atstumų ir vietų, kur besusiruoštumėte. Galite išvykti kur tik panorėję ne tik
Žemėje. Astraliniam kūnui oras nereikalingas, taigi galite išeiti į kosmosą ir aplankyti kitus pasaulius, ką
daugelis ir daro. Deja, dėl mūsų laiko sąlygų jie neatmena, kokias vietas aplankė. O jūs, įgavę patirties, šia
prasme turite ir privalumų.
Jeigu jaučiate, kad sunku susikoncentruoti į žmogų, pas kurį norite nusikelti, pasinaudokite jo
fotografija, tačiau ji turėtų būti neįrėminta ir ne po stiklu. Prieš užgesindami šviesą paimkite fotografiją į
rankas, pažiūrėkite į ją įdėmiai ir gulkitės į lovą, stengdamiesi atvaizdą išlaikyti atmintyje. Jums tai gerai
padės.
Kai kurie žmonės negali išvykti į astralinę kelionę, kai jiems patogu, šilta ir jie sotūs; ir atvirkščiai, kai
jie atsiduria į keblią padėtį, kai jiems šalta ir kankina alkis, gali lengvai pakeliauti astrale. Nors ir keista,
tačiau taip yra. Kai kurie žmonės sąmoningai valgo tokį maistą, kuris išvalo organizmą, o po to be jokių
kliūčių ir sunkumų išvyksta į astralines keliones.
Manome, kad astralinis kūnas gali sukelti skausmus fiziniame kūne, jeigu gulima nepatogiai.
Tibete ir Indijoje yra atsiskyrėlių, kurie užmūryti ir niekada nemato dienos šviesos. Jie maitinasi vieną
kartą per tris dienas ir tik tiek, kad palaikytų gyvastį – kad silpna jos liepsnelė neužgestų. Šie žmonės nuolat
gali keliauti astrale. Jie keliauja ir lankosi ten, kur galima ko nors išmokti. Kelionių metu jie gali bendrauti
su tais, kurie įvaldę telepatiją, veikia žmones ir daiktus tik geranoriškai.
Galbūt ir jūs savo astralinėje kelionėje sutiksite tokių žmonių, – tada jie būtinai sustos, palaimins jus,
duos jums patarimą ir papasakos, kaip jums tobulėti ateityje.
Skaitykite šią pamoką daug sykių. Tik atkaklūs pratimai ir praktika, taip pat tikėjimas būtini, jei norite
pakeliauti astrale ir nors laikinai išsivaduoti nuo neramaus šio tuštybių pasaulio.
˙˙˙
 12 pamoka
Relaksija. Grupė. Bendravimas
Daug lengviau įvaldyti astralines keliones, aiškiaregystę ir panašias metafizines žinias, jeigu visam tam
iš anksto pakloti tinkami pamatai. Metafizinei patirčiai reikia praktikos, pageidautina nuolatinė praktika.
Negalima tikėtis, kad aiškiaregystę ir kitus okultinius sugebėjimus įgis žmonės, kurių protas uždaras. Ant jo
uždėtas antspaudas. Jame nuolatos valkiojasi mintys, susijusios su blogiu. Dabartinis amžinai skubantis
gyvenimas, nuolat knibždančios mintys, neturinčios nieko bendra su šiuo reikalu, nuolatinis radijo ir
televizijos tarškėjimas smaugia metafizinius talentus.
Senovės išminčiai moko: „Būk ramus ir žinok, kad Aš šalia tavęs“. Senovės išminčiai, prieš
užrašydami vieną žodį popieriuje, metafiziniams tyrinėjimams pašvęsdavo visą savo gyvenimą. Jie
pasišalindavo į dykumą arba „laukines“ vietas, t. y. ten, kur nėra vadinamosios civilizacijos šurmulio, nėra
pramogų ir niekas negali gauti nei kibiro, nei butelio, nei lašo vyno. Jūsų pranašumas tas, kad galite
pasinaudoti senolių sukaupta patirtimi bei žiniomis ir jums nebereikia eikvoti didžiosios savo gyvenimo
dalies tam, kad ją įgytumėte. Norint atsiverti dvasia, pirmiausia būtina atsipalaiduoti.
Dauguma neturi jokio supratimo, ką reiškia „atsipalaiduoti“. Kad atsipalaiduotumėte, kūnas turi būti
lankstus, reikia įsitikinti, kad jūsų raumenys neįtempti. Geriausiu pavyzdžiu jums gali pasitarnauti katė, –
išmokite jos manieros visiškai atsipalaiduoti. Katė įeina, apsidairo, kurį laiką valkiojasi, po to nudrimba ant
maždaug jai patogios vietos. Katės visai nejaudina, kiek centimetrų išsikiša jos letenėlė ir kaip gracingai ji
guli, – katė atėjo pailsėti, atsipalaiduoti, ir atsipalaidavimas – tai vienintelė mintis šiuo momentu katės
galvoje. Katė gali atsigulti ant grindų ir akimirksniu užmigti.
Tikriausiai daugelis žino, kad katė gali matyti daiktus, kurių nemato žmogus. Tai todėl, kad katės
matymo laukas „pagal pagrindinę skalę“ didesnis nei žmogaus. Ji bet kuriuo metu gali matyti astralą, o
pakeliauti jame jai taip pat lengva kaip mums pereiti kambarį.
Ar žinote, kaip atsipalaiduoti? Ar galite be tolimesnių nurodymų tapti lankstus ir minkštas? Tam iš
pradžių reikėtų patogiai atsigulti. Jeigu norite, galite gulėti plačiai išskėstomis rankomis ir kojomis. Visa
atsipalaidavimo meno esmė ta, kad jaustumėtės labai patogiai ir ištaigingai. Bus dar geriau, jei bandysite
atsipalaiduoti savo kambaryje, nes dauguma, ypač moterys, nemėgsta, jei kas jas mato negracinga poza, t. y.
atsipalaidavimo metu. Turite pamiršti visokius formalumus.
Įsivaizduokite, kad jūsų kūnas – sala, apgyvendinta mažyčiais žmogeliukais, kurie visada paklūsta
jūsų įsakymams. Galite įsivaizduoti, kad jūsų kūnas – pramonės įmonė su labai disciplinuotu ir paklusniu
techniniu personalu visuose kontroliniuose taškuose – „nervų centruose“. Kai norite atsipalaiduoti,
praneškite tiems žmogiūkščiams, kad fabrikas laikinai nutraukia darbą ir jūs norite, kad jie sustabdytų visus
savo mechanizmus – „nervų centrus“ – ir išeitų iš įmonės.
Gulėkite patogiai, komfortabiliai, įsivaizduokite, kaip jūs įdėmiai žiūrite iš viršaus į apačią į tuos
mažyčius žmogeliukus, judančius jūsų raumenimis, kuriais šakojasi jūsų nervai. Žiūrėkite į juos atidžiai,
įsivaizduodami esą milžinai, kurie siekia patį dangų, įdėmiai žiūrėkite į juos ir mintyse kreipkitės į juos
ragindami išeiti iš jūsų kojų ir rankų. Įsakykite jiems susiburti tarp jūsų bambos ir krūtinkaulio. Jūsų rankos
ir kojos neapmirs, tačiau jose nebebus įtampos ir nuovargio. Dabar jau surinkote visus mažyčius
žmogeliukus paskirtoje vietoje.
Įsivaizduokite, kad įdėmiai žiūrite į juos kurį laiką, kad jie visiškai jūsų valioje ir yra jūsų
kontroliuojami, o po to mintyse duokite jiems nurodymą palikti jūsų kūną, kol negaus instrukcijos sugrįžti.
Įsakykite jiems sekti palei jūsų Sidabrinę Pynutę, einančią už jūsų fizinio kūno ribų. Jie privalo palikti jus
ramybėje, kai jiems įsakote, o jūs patys tuo metu atsipalaiduojate.
Įsivaizduokite reginį, kaip Sidabrinė Pynutė tįsta nuo jūsų fizinio kūno Didžiojo nežemiško pasaulio
link. Įsivaizduokite, kad Sidabrinė Pynutė – tai požeminis tunelis, kad visi didelio miesto gyventojai nutarė
palikti savo miestą ir miniomis plūsta į metro, perpildo traukinius ir, išvažiavę už miesto, išeina. Panašiu
būdu įsakykite savo mažyčiams žmogeliukams nusekti paskui Sidabrinę Pynutę, kaip į tunelį, ir išeiti už
kūno ribų; tai padarysite be vargo po keleto pratimų. Po to niekur nebejausite įtampos, jūsų nervai bus
ramūs ir raumenys atsipalaidavę. Tebegulėkite ramiai, tebekvėpuokite paviršutiniškai, nepaisant to, kokios
mintys ateina jums į galvą, – jūs nepajusite nuovargio po to, kai išvarysite „žmogeliukus“.
Žmoniją taip apniko jos mažytės gyvenimiškos mintelės, kad jai nebėra laiko didiesiems amžinojo
gyvenimo reikalams. Žmonės visada užsiėmę, domisi, pavyzdžiui, kada bus kitas išpardavimas, arba kiek jie
už dyką gaus šią savaitę prekinių kuponų, arba kas gali atsitikti, arba kokios laidos bus per televiziją ir t. t.
Štai kodėl jie neturi laiko užsiimti iš tiesų svarbiais dalykais.
 Gerai atminkite, kad nė vienas žmogus po mirties nepasiėmė su savimi nė vieno cento, bet visi kaupia
žinias ir patirtį, įgytą šiame gyvenime, būsimajam. Štai kodėl žmonės yra čia, Žemėje, ir jeigu įgysite tikrų
žinių – tai gerai, bet tuo pat metu galite įgyti nenaudingų, nerealių, sujauktų žinių, atminkite ir tai. Šis
kursas nepaprastai jums naudingas, jis gali labai paveikti jūsų ateitį.
Mintys ir protas nukelia žmogų ant pačio žemiausio laiptelio. Žmonės sako, kad protu skiriasi nuo
gyvūnų; taip, tai tikra tiesa! Tačiau ar kitos būtybės meta vienos ant kitų atomines bombas? Argi kiti padarai
viešai mėsinėja karo belaisvius arba gamina iš jų labai naudingus daiktus? Ar galite paminėti dar kokį nors
padarą, išskyrus žmogų, kuris taip rafinuotai luošina vyrus ir moteris? Žmonijai teko laimė būti pranašesnei,
tačiau daugeliu atvejų ji yra žemiau negu patys žemiausi naudingieji gyvūnai. Taip atsitinka todėl, kad
žmonija pervertina savo reikšmę, žmonija trokšta pinigų ir materialių vertybių šiame gyvenime, tuo tarpu
kai materialinės vertybės nėra esminės, – štai ko mes bandome jus išmokyti!
Kai atsipalaidavote, jūsų protas tapo pagaulus, tegu dabar jūsų mintys „atsijungia“. Mėginkite ir dar
kartą mėginkite – ir galiausiai įsitikinsite, kad galite atsikratyti jus jaudinančių minčių ir suvokti tikrą
realybę, suvokti daiktus įvairiuose egzistavimo lygiuose, bet tie daiktai tokie nepanašūs į žemiškuosius –
taip nuostabiai nepanašūs, – kad žmonių kalba jų neįmanoma aprašyti. Jums reikia tik patirties ir praktikos,
kad imtumėte matyti ateitį.
Yra tokių didžių adeptų, kurie gali akimirksniu užmigti ir po minutės pabusti visiškai žvalūs, su
švytinčiu įkvėpimu akyse. Tie žmonės panorėję gali „atsijungti“ nuo savo minčių ir klausytis melodingų
Sferų Garsų. Ilgainiui treniruodamiesi to galite pasiekti ir jūs.
Tiems, kas nori pasiekti dvasios tobulumo, labai kenkia užsiiminėti įprastais nenaudingais reikalais,
priimtais visuomenėje. Tiems, kas nori tobulėti, blogiausia – tai betikslis laiko leidimas geriant kokteilius,
alkoholinius gėrimus, žalojančius psichiką. Šie žmonės gali patekti tik į žemiausius astralo sluoksnius, kur
taps būtybėmis, jaučiančiomis pasitenkinimą žmonių minioje, nesugebančioje aiškiai mąstyti (girtuoklių).
Jiems atrodo, kad tai labai smagu. Tokie žmonės tuščiais plepalais stengiasi patys save įtikinti, kad jau
išsivadavo nuo proto, kas labai nepalankiai veikia norinčius tobulėti.
Mes tikime dvasių bendrumu, tikime, kad du žmonės, būdami kartu, gali vienas su kitu nesišnekėti,
tačiau, jausdami dvasinį artumą, vis dėlto kalbėtis telepatiškai. Vieno mintys sukelia kito atsakymą. Kartais
du senukai,kartu nugyvenę daug metų kaip vyras ir žmona, gali girdėti vienas kito mintis. Šių senukų,
nugyvenusių visą gyvenimą tikrai mylint vienas kitą, mintys laisvai teka iš vieno kitam.
Mažai žmonių grupei, mąstančių kūrybiškai, visiškai įmanoma pasaulio įvykius pakeisti į gerąją pusę.
Didžiam apgailestavimui, labai sunku suburti tokią grupę, kuri būtų nesavanaudiška, neegoistinė, kad
kiekvienas jos narys galėtų visiškai atsisakyti savo egoistinių minčių ir nukreipti visą savo energiją vien tik
gėriui.
Jeigu jūs ir jūsų draugai susibursite ir sudarysite ratą, atsisėskite patogiai ir atsipalaiduokite, atsukę
veidus vienas į kitą, įstengsite atlikti didį gerą darbą – jums patiems ir kitiems žmonėms.
Kiekvienas iš jūsų turėtų liestis su kitu tik kojų pirštų galiukais, visi, esantys rate, turi susiimti už
rankų. Nė vienas žmogus neturi kaip nors kitaip liestis su kitu, kiekvienas atskirai atstovauja atskiram
fiziniam vienetui. Prisiminkite seną žydą, kuris bet kokio sandėrio metu priimdavo pozą, suglausdamas
rankas ir kojas, delną prie delno, – tokia poza išsaugodavo energiją ir tai jam padėdavo gauti didžiausią
naudą sudarant sandėrį. Todėl jis vėliau galėdavo plačiai išskėsti rankas ir kojas, nes jau nebereikėdavo
sutelkti jėgų „atakai“ – jis jau būdavo nugalėtojas. Nugalėjęs priešininką, jis atsipalaiduodavo.
Jeigu kiekvienas iš jūsų liečiasi su kitu tik kojomis ir rankomis, kiekvienas iš jūsų išsaugo savo kūno
energiją. Visiškai taip pat vyksta, kai tarp magneto polių įklojamas „saugiklis“, kad būtų apsaugota magneto
jėga ir jis nepavirstų į paprastą geležies gabalą.
Jūsų grupė, sėdinti rate, turi daugiau ar mažiau dėmesingai nuolat žiūrėti į rato centrą, geriausia į
grindis, nes tada galvos bus šiek tiek nuleistos žemyn. Nesikalbėkite, tik sėdėkite ir galvokite ta tema, kurią
iš anksto pasirinkote. Taip sėdėkite kurį laiką. Pamažu kiekvienas iš jūsų pajus begalinę ramybę, kuri jus
apims, o po to jus užlies vidinė šviesa. Jūs įgausite tikrą dvasios šviesą ir pajusite, kad esate „vienybėje su
visata“.
Tai trokštamas rezultatas. Buvo žinoma, kad vienas žmogus negali ilgą laiką išlaikyti žmonių grupės
tyloje ir ramybėje be nuolatinių papildomų veiksnių – muzikos, giedojimo ir mintis nukreipiančių maldų. Bet
kurios religijos šventikas, stovintis visų priešakyje ir sakantis pamokslą, tuo patraukia lankytojų dėmesį į
save ir jų mintis nukreipia tam tikra linkme. Taip pasiekiamas užsibrėžtas tikslas lengviausiu keliu, numatytu
žmonių masei paveikti, tiems, kurie patys rimtai nepašvenčia savęs, savo jėgų, energijos ir laiko psichinėms
galioms vystyti. Jūs ir jūsų draugai galite pasiekti kur kas daugiau sėdėdami ir tylėdami mažyčiame rate.
 Tyliai sėdėdamas kiekvienas iš jūsų turi stengtis atsipalaiduoti, kiekvienas iš jūsų turi palaikyti švarias
mintis ir geranoriškai nusiteikti. Negalvokite apie kasdieninius pasaulio reikalus. Galvokite, kad jums reikia
pakelti savo vibracijų lygį, kad pasiektumėte didį gyvenimo gėrį.
Mes labai daug kalbame, priverčiame savo smegenis plepėti, kaip mašiną, neturinčią minčių. Jeigu
atsipalaiduosime, jeigu daugiau būsime vienatvėje, kalbėti teks mažiau, negu nuolat būnant tarp žmonių ir,
savaime suprantama, mūsų mintys taps daug švaresnės, jos pakels mūsų dvasią. Kai kurie valstiečiai, kurie
priversti vienatvėje praleisti ištisas dienas, pasižymi daug švaresnėmis mintimis negu bet kuris miestietis.
Piemenys nepasižymi ypatingu suvokimu ir išsilavinimu, tačiau turi tokią švarią sielą, kokios galėtų pavydėti
daugelis aukšto rango šventikų. Mat piemenys labai daug laiko praleidžia vienatvėje ir turi pakankamai
laiko pamąstyti, o kai pavargsta mąstyti, išlaisvina protą, – ir jį pripildo didžios mintys „iš anapus“.
Kodėl jums nepasitreniravus kad ir pusvalandį kasdien? Lavinkitės sėdėdami, arba gulėdami, arba
pusiau gulom kambaryje, kuriame galite visiškai atsipalaiduoti. Tegu jūsų protas ilsisi ramybėje. „Būk ramus
ir žinok, kad Aš – Dievas“ arba „Būk ramus ir žinok, kad aš šalia tavęs“ – kuo dažniau atsiminkite šiuos
žodžius. Taip lavinkitės ir toliau. Būkite laisvi nuo minčių, atidėkite visus rūpesčius ir abejones – ir per
mėnesį pastebėsite, kad pakylėjote, kad jūs jau visiškai kitas žmogus.
Negalime baigti šios pamokos dar kartą neaptarę svečių priėmimo ir šventinių pietų temos. Baigiant
kai kurias mokyklas absolventams aiškinama, kad norint būti geru šeimininku ar šeimininke reikia mokėti
palaikyti salonines kalbas. Ta idėja panaši į tai, kad svečių nė minutei negalima palikti ramybėje ir tyloje,
tarsi jų nuosavos mintys būtų labai niūrios ir jas reikėtų išblaškyti bet kokia kaina. Mes laikomės visiškai
kitos nuomonės, – rūpindamiesi tyla mes įgyjame vertingų žinių šioje Žemėje. Šiuolaikiniame pasaulyje tyla
ilgai netrunka, visur riaumoja automobiliai, tramvajai, lėktuvų gausmas virš galvos ir visur esančio radijo ir
televizoriaus spengimas. Tai gali visiškai sužlugdyti žmoniją. Tačiau jūs, pasirūpinę tylos, taikos ir ramybės
oaze, galite daug gero padaryti sau ir savo draugams.
Stebėkite save vieną dieną, ar galite išbūti pakankamai ramus? Stebėkite, ar galite kuo mažiau kalbėti.
Kalbėkite, kas būtina, venkite viso to, kas beveik neturi jokios reikšmės, venkite apkalbų ir plepalų. Jeigu
stebėsite save sąmoningai, dienai baigiantis įsitikinsite, kaip daug kalbate apie tai, kas neturi jokios
reikšmės.
Mes tarsi pernelyg sureikšminame triukšmą ir plepalus, tačiau jei pabandysite lavintis tyloje ir
ramybėje, suprasite, kad buvome teisūs. Dauguma religinių ordinų turi priesaiką laikytis tylos, daugelis
vienuolių ir seserų privalo laikytis tylos įžado. Tai ne nuobauda. Laikantis tylos galima išgirsti „Didžio
Anapusinio pasaulio“ garsus.
˙˙˙
 13 pamoka
Reinkarnacija
Tikriausiai ne vienas savęs klausėme: „Kokia gyvenimo šioje Žemėje prasmė? Ar iš tiesų reikia taip
daug kentėti ir vargti?“ Taip, žinoma, tas būtina, neišvengiamos kančios, sunkumai, netgi karai. Mes per
daug sureikšminame žemiškąją naštą, manome, kad Žemėje nieko nėra svarbiau už gyvybę. Iš tiesų Žemėje
mes tik aktoriai, pakeitę savo drabužius į kostiumą to vaidmens, kurį turime vaidinti, ir kiekvienos dalies
pabaigoje truputį ilsimės, kad į kitą veiksmo dalį vėlei sugrįžtume, galimas dalykas, kitais apdarais.
Mes laikome gyvybę didžiausia pasaulio vertybe. Iš tiesų pati savaime ji nėra jau tokia vertinga. Tas
mūsų gyvenimas – tik galimybė lankyti pamokas čia, Žemėje, kančios ir laimės pamokas, pamokas išminties
ir pasiaukojimo.
Kai esame dvasios kūne, esame nepažeidžiami. Mums nebaisūs pavojai ir ligos. Todėl dvasia, kuriai
reikia pamokos, aprengiama kūnu iš mėsos ir kaulų, kūnu, kuris tėra sudvasintas protoplazmos gabalas –
tam, kad pamoka būtų suprasta. Žemėje kūnas panašus į marionetę, kurią valdo Supersąmonė per Sidabrinę
Pynutę.
Pažvelkime į daiktus kiek kitaip. Žmogus, atsiradęs Žemėje galbūt pirmąsyk, – tai bejėgė būtybė, ir jis
nesugeba pats regzti kokių nors planų ateičiai. Todėl už jį planuoja kiti žmonės. Nekalbėsime čia apie
neišsilavinusius žmones, nes pats faktas, kad skaitote šį kursą, byloja apie tai, kad pasiekėte tokią
evoliucijos stadiją, kada jau galite rinktis, ką jums skaityti. Apžvelkime tai, kas vyksta prieš tai, kai žmogus
atkeliauja į Žemę.
Žmogus – būtybė, kuri sugrįžta pas Supersąmonę, kai nugyvena gyvenimą Žemėje. Būtybė pamato
visas savo klaidas, sužino savo kaltę ir nusprendžia (galbūt pati, galbūt kartu su kitais), kad neišmoko tam
tikros pamokos ir ją reikia pakartoti iš naujo. Taigi planuojama, kad ji turi įsikūnyti ir dar kartą sugrįžti į
Žemę. Išrenkami tėvai, galintys sukurti būtiną aplinką. Taigi, jei žmogus turi išmokti elgtis su pinigais, jis
gims pas turtingus žmones, o jeigu jis privalo pakilti „iš purvo“, jo tėvų pajamos bus labai kuklios. Jis netgi
gali gimti luošas arba aklas, atsižvelgiant į tai, kokią pamoką turi gauti.
Žmogus Žemėje – tai vaikas klasėje. Žiūrėkite į visa tai iš šio požiūrio taško. Vaikas klasėje yra
drauge su kitais vaikais. Dėl kažkokių priežasčių mūsų išrinktasis vaikas mokosi ne itin gerai, jis neišmoko
savo pamokos ir metams baigiantis egzaminus išlaiko blogais pažymiais. Todėl mokytojai nusprendžia, kad
jo negalima perkelti į kitą klasę. Taigi vaikas atostogauja su liūdna žinia, kad prasidėjus mokslo metams jam
vėl teks eiti į tą pačią klasę.
Pagal mokyklos taisykles, vaikas, kuris gerai neišmoko pamokos, turi dar vieną galimybę pabandyti.
Tačiau tie, kurie mokėsi sėkmingiau, perėjo į kitą klasę, ir, galimas dalykas, mokytojai su jais elgsis kur kas
pagarbiau, nes tie vaikai labiau stengėsi, sėkmingai išmoko pamoką. Tas, kuris atsiliko, jaučia atkaklų
tiriantį naujų klasės draugų dėmesį, stengiasi elgtis su jais globėjiškai, visaip rodydamas, kad neperėjo į kitą
klasę tik todėl, kad pats to nenorėjo. Jeigu ir kitų metų pabaigoje vaikui vėl nepasiseks, mokytojų
susirinkimas nuspręs, kad galbūt jis yra sutrikusio intelekto, ir pasiūlys jam kitokio tipo mokyklą.
Jei vaikas gerai mokosi ir pereina iš vienos klasės į kitą, ateina momentas, kai jis privalo nuspręsti, ką
jam toliau daryti. Taps gydytoju, advokatu, dailide ar autobuso vairuotoju? Ką beišsirinktų, jam teks
išmokti amato. Tie, kurie nori tapti gydytojais, studijuos visai kitus dalykus nei tie, kurie bus autobuso
vairuotojai. Štai todėl, pasitarę su mokytojais, jie lanko tam tikrus apmokymo kursus.
Tas pat vyksta dvasios pasaulyje: prieš žmogaus gimimą, tiksliau likus iki jo dviem mėnesiams,
Dvasios Pasaulyje vyksta posėdis. Tas, kuris rengiasi įsikūnyti, aptarinėja su kitais, kaip gauti tam tikrą
pamoką, panašiai kaip studentai tariasi su dėstytojais, kokius dalykus jiems reikia išmokti, kad gautų būtiną
kvalifikaciją. Dvasios patarėjas pasako, kad norėdamas gauti tam tikrą pamoką jis turi tapti tam tikrų
sutuoktinių sūnumi arba dukterimi, arba netgi gimti nesantuokinis! Toliau aptarinėjama, ką būtent jis privalo
sužinoti, kokius sunkumus įveikti, nes, kaip bebūtų skaudu, sunkumai mus greičiau ir geriau mokina, nei
ramus ir taikus egzistavimas. Čia verta pasakyti, kad jei žmogus gimsta neturtingas, visai nereiškia, kad jis
užima žemą padėtį Dvasios Pasaulyje. Dažnai žmogus gimsta labai skurdžioje aplinkoje turėdamas tam tikrą
tikslą, tuo metu Dvasios Hierarchijos Pasaulyje gali užimti labai aukštą padėtį.
Nelaimei, apie žmogų Žemėje sprendžiama pagal tai, kiek jis turi pinigų, kas jo tėvai, ir tai, žinoma,
tragiška kvailybė. Tai tas pat, kaip vertinti vaiko pasiekimus mokykloje ne pagal jo žinias, o pagal tai, kiek
pinigų turi jo tėvai. Kartojame, kad niekas nepasiims su savimi po mirties nė vieno cento, tačiau mes
pasiimsime su savimi į būsimąjį gyvenimą visas gautas žinias, visą įgytą patirtį. Tie, kurie mano, kad už savo
milijonus gaus geriausias vietas Padangių Aukštybėse, bus žiauriai ir nemaloniai apvilti. Pinigai, padėtis,
nacionalinė priklausomybė, odos spalva neturi jokios reikšmės, svarbu tik tai, kokį dvasios lygį žmogus
pasiekė!
Grįžkime pas savo dvasią, kuri rengiasi pradėti naują egzistavimą; suradus tinkamus tėvus, nustatytu
laiku dvasia patenka į besiformuojantį būsimo vaiko kūnelį ir tą akimirką pamiršta praeitą gyvenimą.
Žinoma, vaikui būtų siaubinga viską atsiminti, tuo metu kai jis taip glaudžiai susijęs su tėvais. Būtų graudu
ir tragiška, jei vaikas prisimintų, kad praeitame gyvenime buvo karalius, o dabar – vargingiausias iš
vargingiausių. Tai viena iš priežasčių, dėl kurios žmogus neatmena savo buvusio gyvenimo būdamas
Žemėje, tačiau kai jis nueis jam paskirtą kelią ir sugrįš į Dvasios pasaulį, viską – viską – prisimins.
Daugelis griežtai laikosi seno posakio: „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Nors tai ir pagirtina, reikėtų
paaiškinti, kad dauguma žmonių Žemėje niekada nepamatys savo tėvo ir motinos po to, kai įžengs į
Dvasios pasaulį! Senais laikais šventikai turėjo visaip stengtis, kad jaunimas neapsileistų savo tėvų ir
pasiliktų savo gentyje, nes nuo jų priklausė visa genties gerovė. Kuo daugiau žmonių buvo gentyje, tuo
lengviau ji galėjo užkariauti kitas gentis. Štai kodėl vaikus mokino klausyti tėvų, o tėvus – šventikų.
Visiškai suprantama, kad tėvus iš tiesų reikia gerbti, jeigu jie to nusipelno. Taip pat suprantama, kad
būdami neteisingi ir pikti tironai, jie praranda teisę būti gerbiami. Vergiškas paklusnumas, kokį rodo kai
kurie „vaikai“ savo tėvams, nėra nebūtinas. Kai kurie vaikai, kurie patys jau seniai turi šeimas ir galbūt jau
susilaukė penkiasdešimties metų, dreba iš baimės vos tik išgirsta tėvų vardus. Dažnai tai sukelia neurozę, o
meilės vietą čia užima baimė ir neapykanta. Ir tik todėl, kad šie penkiasdešimtmečiai tiki priesaku: „Gerbk
savo tėvą ir motiną“.
Šiems nelaimėliams mes visiškai aiškiai pakartojame, kad jie niekada nepamatys savo gimdytojų
Dvasios Pasaulyje. Ten karaliauja Harmonijos įstatymai, ir jūs niekada nesusitiksite tų, kurie jums
nemalonūs. Taigi jei esate vedęs, o jūsų santuoka pagrįsta vien protu, ir neišsiskiriate tik todėl, kad bijote
visuomenės pasmerkimo, niekada nesusitiksite savo partnerio Dvasios Pasaulyje, jeigu tik jis arba jūs
nepasikeisite iš esmės, t. y. nesieksite darnos.
Kad nekiltų jokių abejonių, kartojame dar kartą: jeigu tarp jūsų ir partnerio nėra suderinamumo, jeigu
jums bloga kartu, jeigu jūs nelaimingas, jeigu jūs netinkate vienas kitam, kituose egzistavimo lygiuose jūs
daugiau niekada nesusitiksite. Tas pat liečia ir kitus giminaičius. Žmonės turi būti visiškai darnūs, jausti
visišką harmoniją, – tik tada susitiks iš naujo. Tai viena iš priežasčių, kodėl dvasiai reikia fizinio kūno. Tik
turint fizinį kūną galima kai ko išmokti: kai visos antagonistinės būtybės turi galimybę bendrauti ir bandyti
„užglaistyti aštrius kampus“ – tam, kad iki galo viena kitą suprastų.
Vėliau, kitoje pamokoje, kalbėsime apie Dievą arba kitų tikėjimų įvairių apraiškų dievus. Žmogus
smarkiai klysta manydamas, kad jis yra aukščiausia egzistavimo forma. Tai visiškai neteisinga nuomonė, o
kaltė tenka oficialiajai religijai. Religija moko, kad žmogus – tai dievo paveikslas ir atvaizdas, vadinasi,
Žemėje nieko negali būti aukščiau! Iš tikrųjų kituose pasauliuose yra daug aukštesnių egzistavimo formų.
Dievas – tai ne malonios išvaizdos senas džentelmenas, kuris jus geranoriškai moko sklaidydamas kokios
nors knygos puslapius. Dievas visiškai realus, tai gyva Dvasia, kuris visus veda, tačiau nebūtinai tuo keliu,
kurį jau pažinote.
Baigdami šią pamoką siūlome pagalvoti apie savo santykius su tėvais, sutuoktiniu, giminėmis. Ar su
jais jaučiatės laimingas?
Iš tiesų laimingas? Ar pats savaime? Ar norėtumėte su jais gyventi kitu egzistavimo lygmeniu?
Prisiminkite save mokykloje, kai supa daug žmonių – draugai, mokytojai. Jūs privalote gerbti mokytojus,
tačiau jie ne visada susiję su jūsų gyvenimu, tai tik laikinas reiškinys – žmonės, pašaukti jums suteikti
išsilavinimą. Jūsų tėvai – tai taip pat žmonės, kuriuos pasirinkote Dvasios Pasaulyje, kad jie padėtų jums
pratęsti ir baigti vystytis. Jeigu žmogus nuoširdžiai myli savo tėvus, – ir ne vien tik religiniais sumetimais, –
jis bus laimingas sužinojęs, kad susitiks juos ir „anoje pusėje“. Sąlygos Anapus bus tokios, kokias
susikursite čia, Žemėje.
˙˙˙
 14 pamoka
Atpildas
Visi mes norime pagalbos, norime kažką gauti. Tikriausiai kiekvienas prisipažintų, kad kažkada meldė
pagalbos. Žinoma, visiškai natūralu, kad žmogus visada turi reikalų, kai jam reikia padėti. Žmogus jaučiasi
nepakenčiamai vienišas, ir jam reikia Dievo Tėvo arba Motinos, kad nesijaustų apleistas, kad jaustųsi esąs
vienos didelės šeimos narys. Tačiau tam, kad gautum, iš pradžių reikia atiduoti. Jūs negalite gauti nieko
neatiduodamas, nes atiduodamas jūs atveriate savo smegenis ir suteikiate joms galimybę priimti tą, kuris
jums nori duoti tai, ko jums reikia.
Kai sakome „duoti“, nebūtinai turime omeny pinigus, nors dažniausiai tai būna būtent jie, nes žmogui
pirmiausia reikia pinigų. Pinigai mūsų laikais reiškia visų norų išsipildymą, išsivadavimą nuo bado grėsmės,
nepriklausomybę nuo mokesčių rinkėjo. Pinigus galima duoti ir tam tikromis aplinkybėmis netgi reikia
duoti, tačiau „atiduoti“ – turime suprasti kaip pasiaukojimą, norą tarnauti kitiems. Mes galime ir turime
duoti pinigus, gėrį, pagalbą arba dvasinę paguodą tiems, kam to labiausiai reikia. Kartojame: neduodami
negalime gauti.
Sąvokos „duoti“, „išmalda“, „elgetavimas“ ir kitos, susijusios su vadinamąja Vakarų pasaulio
„labdara“, kelia daug ginčų. Žmonės mano, kad gėdinga ir žema prašyti pagalbos pas kitą. Tačiau yra
visiškai kitaip. Pinigai – tai tik apyvartos daiktas, suteiktas Žemėje mums disponuoti, tai prekė, kuri gali
mums padėti siekti laimės ir pažangos padedant kitiems šiais pinigais, užuot saugotume juos kaip negyvą
balastą šeimyniniuose rūsiuose.
Deja, komercijos pasaulyje apie žmogų sprendžia pagal jo sąskaitą banke ir pagal jo aplinką, kurią
sukuria pinigais.
Madingai, brangiai ir savo savimeilę susikurdamas falšo fasadą, – tai ne dvasingas ir geranoriškas
žmogus, tai žmogus, kuris tuščiai eikvoja tai, kas galėtų pakylėti savąjį „aš“. Vakaruose apie žmogų
sprendžia pagal tai, kaip rengiasi jo žmona, kokį jis turi namą, kokiam klubui priklauso. Matyt, jo padėtis
neprasta, nes tik milijonieriai priklauso tam klubui! Visa tai netikros vertybės, nes – mes tai kartojame vėl ir
vėl, kad tai įeitų į mūsų pasąmonę – nė vienas žmogus nepasiims su savimi nė grašio, kai pereis į aną
Mirties pusę; visa, ką galėsime pasiimti, bus mūsų žinios, gyvenimiška patirtis, kuri bus taip apvalyta, kad
pasiliks tik pati esmė. Ir žmogus, kuris gyveno tik sau Žemėje, nors ir buvo milijonierius, „anoje pusėje“
pasirodys kaip dvasios ubagas.
Rytuose dažnai gali pamatyti, kaip dienai baigiantis namų šeimininkė išeina į prieangį ir sutinka ten
nusižeminusį vienuolį, apsiglobusį mantija ir su elgetos krepšiu. Rytuose tai visiškai įprastas reiškinys, kad
vienuolis ateitų pas šeimininkę, kokia varginga ji bebūtų, gauti maisto. Šeimininkė laiko garbe, kad
vienuolis aplankė jos namus, priešingai negu Vakaruose priimta, kad vienuolis – tai parazitas arba elgeta,
gyvenantis kitų sąskaita, žmogus, kuris kratosi darbo. Ar žinote, kaip atrodo tos vakaro scenos Rytuose?
Pabandykime įsivaizduoti, kad esame Rytuose, tarkim, tokioje šalyje kaip Indija, Kinija arba Tibetas,
kol dar neatėjo komunistai, kur vienuoliams svetingumas įprastas. Žvilgtelėkime į Indijos kaimą. Šešėliai
krinta ant žemės ir vis ilgėja. Oras įgauna melsvai purpurinį atspalvį, vakaro vėjelis nuo Himalajų tykiai
judina banjano lapus. Dulkėtu keliu lėtai eina vienuolis, apsirengęs nudryžusiu berankoviu apsiaustu, su
savimi teturi visą savo turtą: sutaną, sandalus ir rožinį rankose. Per petį permesta antklodė, kuri yra jo
patalas. Dar turi kažkokių smulkių daikčiukų sutanos kišenėje. Dešinėje vienuolio rankoje ilga kelionės
lazda, tačiau ne tam, kad apsigintų nuo žmonių ar gyvūnų, ja skinasi kelią per spyglius ir šakeles; dar ji jam
reikalinga, kad galėtų išmatuoti upės gylį, kai nori ją perbristi.
Jis prieina prie namų ir iš sutanos klosčių išsitraukia savo dubenėlį, kuklų seną atitarnautą dubenėlį,
nuzulintą ir glotnų nuo ilgo naudojimo. Vos tik jis prieina prie namų, atsidaro durys ir pasirodo moteris su
kupinu maisto padėklu rankose. Ji kukliai nunarina galvą – nežiūri į vienuolį, nes taip elgtis nepridera ir
įžūlu, ji nuleidžia akis, kad įrodytų savo kuklumą, orumą ir gerą vardą. Vienuolis prie jos prieina, rankose
laikydamas dubenėlį. Dubenėlį Rytuose būtina laikyti abiem rankomis. Moteris dosniai prideda į jį maisto ir
nueina nepersimetusi nė vienu žodeliu, nė kartelio nežvilgtelėjusi, nes pamaitinti vienuolį – tai garbė, o ne
prievolė, pamaitinti vienuolį – tai atiduoti dalį skolos, kurią visi turime grąžinti Šventųjų Ordinų nariams.
Moteris jaučia, kad jos namams suteikta didelė garbė, jei jau šventas žmogus užsuko pas ją, kad
pagerbtas jos viralas. Ji tikisi, kas galbūt vienuolis papasakos apie jos viralą kitam vienuoliui ir tars apie ją
gerą žodį, ir tada galbūt kitas vienuolis ateis prie jos slenksčio. Kitos moterys pavydžiai žvelgia pro
užuolaidų kraštelį ir nerimauja, kodėl gi vienuolis pasirinko ne jų namus.
Vienuolis pasišalina tebelaikydamas dubenėlį abiem rankom, jis pereina kelią ir įsikuria draugiškame
medžių pauksnyje. Čia atsisės, kaip įprastai sėdi didesniąją dienos dalį, ir suvalgys savo vakarienę –
vienintelį maistą per visą dieną. Vienuoliai nepersivalgo, jie valgo saikingai, tik tam, kad palaikytų jėgas ir
sveikatą, jie nėra besočiai. Maisto perteklius trukdo dvasiškai tobulėti, per daug ir riebaus maisto kenkia
fizinei sveikatai. Jeigu norite dvasiškai tobulėti ir gyventi kaip vienuolis, valgykite tik tiek, kiek reikia,
valgykite paprastą maistą, kad tik pamaitintumėte kūną, bet nevalgykite pernelyg daug – tai persotina
smegenis ir priverčia „nutūpti ant žemės“.
Reikėtų suprasti, kad vienuolis, gaudamas maistą, nebūtinai turi rodyti dėkingumą, nes Rytuose
manoma, kad vienuolis gauna maisto teisėtai. Jis ne valkata, ne kaulytojas, ne tinginys ir ne parazitas.
Visą dieną iki vakarienės vienuolis sėdi po medžiu, prie jo prieiti gali visi, kam reikia jo pagalbos.
Kiekvienas, kas trokšta dvasinės paguodos, ateina pas jį jos paprašyti, ateina tie, kurių artimieji serga, taip
pat tie, kam reikia padėti parašyti laišką. Kai kas paprasčiausiai ateina jį aplankyti, sužinoti, ar yra kokių
naujienų iš toli gyvenančių giminaičių, nes vienuoliai visada keliauja iš vieno miesto į kitą, iš kaimo į kaimą,
pereina šalį skersai išilgai. Vienuolis tarnauja žmonėms už dyką: nesvarbu, kokia jo pagalba, kiek laiko jis
tam sugaišo, jis neima užmokesčio. Jis šventas ir išsilavinęs žmogus, žino, kad dauguma gyventojų, kuriems
reikia jo pagalbos, negali už ją sumokėti, nes per daug skurdžiai gyvena; jis mano, jog taip ir turi būti –
kaupdamas žinias ir suteikdamas žmonėms dvasinę paguodą neturi laiko fiziškai dirbti, kad galėtų save
išmaitinti. Taigi tai pareiga, privilegija ir garbė tiems, kuriems jis tarnauja. Savo ruožtu jie gali jam
pasitarnauti ir sumokėti nedidelę dalį skolos maistu, kuris padeda jam palaikyti gyvybę.
Pavalgęs vienuolis truputį pailsi, o vėliau pakilęs ir smėliu išvalęs dubenėlį pasiima savo lazdą ir naktį
pasišalina, dažnai tęsdamas savo kelionę po žibančiu tropikų mėnuliu. Jis sparčiai ir tolokai nukeliauja, o
miega mažai. Tai žmogus, gerbiamas budistų kraštuose.
Mes taip pat turime duoti, kad galėtume gauti. Senais laikais buvo toks šventas paprotys atiduoti
dešimtąją turto dalį geriems darbams. Ta dešimtoji dalis greitai tapo žinoma kaip „dešimtinė“ ir labai plačiai
paplito. Pavyzdžiui, Anglijoje bažnyčia gali išieškoti dešimtąją dalį iš bet kokios nuosavybės. Tos lėšos
skiriamos bažnyčiai išlaikyti ir padėti nepasiturintiems. Įdomu pažymėti, kad prieš dešimt metų Anglijoje
vyko keletas teismo procesų, kuriuose kilmingi lordai reikalavo peržiūrėti žemės įstatymus siekdami
panaikinti dešimtinę. Kilmingi lordai skundėsi, kad dešimtinė juos varo į bankrotą. Žinoma, jie nuskurdo,
nes atiduodavo nenorėdami, o jeigu atiduodi prieš savo norą, geriau iš viso neduoti.
Dabartinės normos skiriasi nuo anų laikų. Žmonės daugiau nemoka dešimtinės, ir tai labai graudu.
Jeigu žmogus nori dvasiškai tobulėti, būtinai turi atiduoti „dešimtinę“ kitų naudai, tai labai svarbu, nes
atiduodami kitų naudai, mes patys gauname daug naudos. Trumpai tariant, mes galime tobulėti ir gauti
pagalbą tik padėdami kitiems.
Pažįstame daug praktiškų verslininkų be ypatingų dvasinių polinkių, kurie noriai atiduoda dešimtąją
savo pajamų kitų labui, o tiksliau sakant, savo labui. Jie taip daro ne todėl, kad yra tikintys, didelė
komercijos patirtis ir sąskaitų knygos mokina, kad „paleidęs savo duoną vandeniu“ atgausi ją
tūkstanteriopai.
Palūkininkai, kurie visame pasaulyje priskiriami prie „finansinės korporacijos“, ne visuomet pasižymi
dvasingumu ir kilniaširdiškumu, tačiau mums atrodo, kad netgi šie žmonės tiki dešimtine sistema, teikiančia
naudą, bet kuriuo atveju mes žinome, kad daugelis verslininkų mano būtent taip.
Okultiniai įstatymai plinta tarp dvasingumu nepasižyminčių žmonių taip pat, kaip ir tarp dvasingų.
Nesvarbu, kiek žmogus išmoko ar kiek dvasingos literatūros perskaitė, – ne tai sudvasina žmogų. Jis be
niekur nieko gali prisiskaityti ir apgaudinėti save manydamas, kad yra dvasingas. Visa, kas perskaityta,
paprastai gali „įeiti į vieną ausį, o pro kitą išeiti“, o žmogus manys esąs „didžiai dvasingas“ ir iš tiesų tikės,
kad daro pažangą, tuo metu kai į jo smegenis ir atmintį nenusėdo nieko gero. Iš tiesų jis tėra savimyla ir
nenori kitiems padėti, nepaisant to, kad padėdamas kitiems jis padeda sau.
Dešimtinė reiškia, kaip jau minėjome, dešimtąją turto dalį. Ji taip pat reiškia gyvenimo būdą, nes jei
žmogus duoda, jis ir gauna. Kalbėdami apie tai turime omenyje žmogų, kuris teikia didžiulę pagalbą
kitiems. Pagalbą, kuri verta pinigų ir specialių žinių. Kai tik jis sutvarko vieną reikalą, atsiranda daugybė
kitų, panašiai kaip varnėnų būrys ką tik užsėtame lauke. Mes pasakėme: „Tam, kad gautume, iš pradžių
reikia duoti“. Žmogus sunerimęs ir duoda mums suprasti, jog yra kilniaširdis ir daro viską, kad padėtų
kitiems, tą gali patvirtinti ir vietos laikraščiai. Mūsų nuomonė tokia – jeigu žmogus daro „gerus darbus“,
apie kuriuos rašo vietos žiniasklaida, – jis eina neteisingu keliu.
Galime pasiūlyti daugybę būdų. Kaip priedą prie dešimtinės patariame gerai dirbti, padėti tiems, kam
reikia dvasinės pagalbos, suteikti jiems būtiną paguodą, jei jie išgyvena sunkų laikotarpį. Duodami kitiems,
mes duodame sau. Kaip ir verslas turi turėti gerą apyvartą: „Daug atiduoti, kad daug gautume“.
Beprasmiška melsti ko nors, kol padėdami kitiems neįrodysite, kad jūs to verti. Trijų mėnesių
laikotarpiu praktikuokitės, mokykitės duoti, nuspręskite, kiek jūs galite duoti, ką jūs galite duoti ir kaip, o
pamąstę „kaip, kodėl ir kada“ – visa tai įgyvendinkite. Pasibaigus šiems trims mėnesiams pastebėsite, kad
gavote dvasinį, fizinį (arba ir viena, ir kita) pelną.
Mokykitės to, susimildami, mokykitės ir mokykitės bei atminkite: „Jei nori gauti, pirma duok pats“.
„Dalinkis savo duona ir vandeniu“.
˙˙˙
 15 pamoka
Vidurio kelias. Tikėjimas. Religija
Yra toks žemiškas paprotys saugoti palėpėse „neįkainojamas meilės relikvijas“ – daiktus, kurie
primena praeitį. Dažnai jie glūdi ten pamiršti, kol – dažniausiai ieškodami kokio kito daikto – mes
neužlipame senais vingiuotais laipteliais į tamsybę, ataustą voratinkliais, dulkėtą patalpą.
Senas manekenas būtinai primins siuvėjui senus laikus, apie suknelę, šiandien per siaurą tai, kuriai
kažkada buvo pasiūta! Čia gali būti skrynelė su senais laiškais. Kas juose, perrištuose mėlynu siūlu? Arba
rožiniu? Tereikia apsidairyti, ir mes išvystame daugybę daiktų, primirštų, – daiktus, kurie sukelia
prisiminimus apie laimingus laikus – taip pat ir apie graudžius.
Ar dažnai apsilankote savo palėpėje? Joje verta lankytis dažniau, ant aukšto guli daugybė vertingų
daiktų, kurie kelia prisiminimus ir praturtina jūsų gyvenimiškąją patirtį. Problemos, kažkada jus
kankinusios, lengvai išsprendžiamos jūsų patirtimi, pamokomis, gautomis per nugyventus metus.
Per šią pamoką mes neprašysime jūsų apsilankyti savo palėpėje; mes pasiūlysime jums eiti kartu su
mumis, pakilti senais mediniais laiptais, kurie gali tuoj pat sugriūti, tačiau kurie nesugriūva niekada. Ateikite
drauge su mumis į mūsų palėpę, apsidairykite, nes šitą ir kitą pamoką mes rengiamės pravesti mūsų palėpėje
mes suteiksime jums glaustas žinias, informaciją, kuri galbūt ir neverta, kad jai pašvęstume ištisą
pamoką, tačiau neabejotinai vertinga. Taigi užsukime į mūsų palėpę, – skaitykite ir spręskite, kas jums
tinka, kad tai jums padėtų išbristi iš keblios padėties, neišeinančios jums iš galvos ir apsunkinančios jūsų
gyvenimą.
Mes apžiūrėjome palėpę, kai rengėmės šiai pamokai, žvilgterėjome į nuošalius užkampius,
sugriovėme kai kurias senas teorijas ir sukėlėme ištisus dulkių debesis!
Norime atkreipti dėmesį į susitelkusius savyje žmones, į tuos, kurie per daug susikaupę. Pagalvokite,
gal jūs pernelyg atkakliai dirbate? Mes visiškai pritariame senam posakiui: „Nuo sunkaus darbo dar niekas
nenumirė“, bet manome, kad jei žmogus per daug dėmesingai dirba, jis gali imti judėti atgal.
Dažnai gauname laiškų nuo studentų, kurie rašo: „Taip, stengiuosi, susikaupiu, tačiau nieko neišeina,
tik pradeda skaudėti galvą. Jokių rezultatų, apie kuriuos kalbate“. Štai jums mažyčiai „lobiai“, kuriuos verta
apčiupinėti ir patyrinėti. Nereikia per daug stengtis. Tokia žmogaus keistenybė arba, aiškiau pasakius,
žmogaus smegenų trūkumas, nes kai žmogus persistengia, jam nepasiseka. Dažnai netgi gali nusmukti,
pasukti atgal. Visi esame susidūrę su nuobodžiais žmonėmis, kurie visą gyvenimą prie ko nors pluša ir
niekada nieko nepasiekia, jiems amžinai viskas painu ir neaišku. Dar kartą: kai apsunkiname savo smegenis,
generuojame pernelyg daug elektros, kuri faktiškai sustabdo mintis!
Galite ir nebūti inžinieriumi elektriku, tačiau pritaikius elektronikos teoriją žmogaus smegenims, jų
veiklą suprasti bus daug lengviau. Bandysime elektronikos terminais pasinaudoti aprašydami žmogaus
smegenis. Jie turi daug bendro su elektros lempute. Joje yra siūlelis, kuris skleidžia elektronus, be to,
visiškai chaotiškai. Elektronų srovė panaši į apkvaišusią minią, kuri veržiasi į futbolo rungtynes. Jeigu
elektronai tekėtų be jokios kontrolės, jų neįmanoma būtų panaudoti radijuje ar elektronikoje.
Lemputė turi stiklinį apvalkalą. Siūlelis yra to apvalkalo viduje ir siunčia elektronus į visas puses, bet
mes norime, kad jie susirinktų plokštelėje, esančioje prie pat siūlelio. Kad elektronai judėtų kryptingai,
inžinieriai sugalvojo tai, ką jie vadina „tinkleliu“. Paveikus tinklelį neigiamu krūviu ir patalpinus jį tarp
siūlelio ir plokštelės, galima kontroliuoti tarp jų esančią elektronų srovę. Jeigu tinklelio poveikis per didelis,
elektronai nepateks į plokštelę. Jie visi pasiliks tinklelyje. Pakeitus tinklelio krūvį, galima parinkti reikiamą
elektronų srovę.
Grįžkime prie mūsų smegenų. Taigi, įsidėmėkime, per daug ilgai koncentruodamiesi mes
apsunkiname, tiksliau per daug įtempiame savo smegenis, kas savo ruožtu visiškai sustabdo mąstymą, –
mes išgauname perteklinį „neigiamą tinklelio krūvį“. Nepervarkite koncentruodamiesi, visą laiką atsiminkite
kinų patarlę: „Palengva, palengva gaudykite beždžiones!“. koncentruokitės taip, kad jūsų smegenys
nepervargtų. Darykite tai atsižvelgdami į savo sugebėjimus, eikite „nuosekliu keliu“. „Nuoseklus kelias
Rytuose – tai gyvenimo kelias; tai reiškia, kad turite būti ne per daug blogas, o kita vertus, – jūs neturite
būti ir per daug geras. Jeigu būsite blogas, policija jus pasodins, jeigu būsite per daug geras, negalėsite
gyventi šioje nuodėmingoje Žemėje. Faktas, kad kai kurios Didžios Esybės, kurios ateina į mūsų liūdesio
pasaulį, prisiima tam tikrų nesugebėjimų, bejėgiškumą, taip pat kai kuriuos charakterio trūkumus tam, kad
Žemėje nebūtų tobuli, nes jokia tobulybė negali egzistuoti šiame pasaulyje.
Nepersistenkite, viską darykite natūraliai, pagal savo sugebėjimus; vadovaukitės sveika nuovoka,
eikite „nuosaikiu keliu“, kuris yra labai, netgi labai naudingas.
 Stenkitės visada laikytis „nuosaikaus kelio“ – tai kantrybės kelias, pagarbos kitiems ir pagarbos sau
pačiam kelias. Rytuose vienuoliai ir pasauliečiai mokosi dziudo ir kitų kovos menų ne todėl, kad nusiteikę
karingai. Mokosi kontroliuoti patį save, mokosi saikingumo, be to, prireikus gali ir apsiginti. Dziudo
nereikia naudotis jėga, kad laimėtum kovą, reikia pasinaudoti priešininko jėga, kad jį nugalėtum. Netgi
mažytė moteris, įvaldžiusi dziudo, gali nugalėti storžievį nerangų vyriškį, kuris jo neįvaldęs. Kuo stipresnis
priešininkas, tuo aršiau jis puola, tuo lengviau jį nugalėti, pasinaudojus jo paties jėga.
Pasinaudokime dziudo metodu, arba nukreipta į jus jėga, kad nugalėtumėte ir išspręstumėte savo
uždavinius.
Nepervarkite ir visiškai nesusidėvėkite, iki galo apgalvokite užduotį, dėl kurios nerimaujate,
nevenkite problemų, kaip elgiasi dauguma. Jie neįsigilina į uždavinį, o stengiasi paviršutiniškai su juo
susipažinti ir, žinoma, neišsprendžia. Nesvarbu, koks nemalonus jums būtų objektas, nesvarbu, kokią kaltę
jaučiate jo atžvilgiu, raskite šios problemos šaknis, raskite priežastis, kurios jus neramina arba gąsdina. Po
to, kai išsiaiškinsite problemą, viską sužinosite ir apie tai pasitarsite pats su savimi, pasistenkite užmigti!
Jeigu „užmigote kartu su ja“, ji pasieks jūsų dvasią, kuri kur kas anksčiau už jus supras, kur šuo pakastas,
nes dvasia – aukščiausia esybė, palyginti su žmogaus kūnu.
Kai jūsų dvasia išspręs problemą ir priims atitinkamą sprendimą, tas sprendimas bus perduotas jūsų
sąmonei, jūsų atminčiai, ir kada atsibusite, nustebę sušuksite, kad dabar jau turite atsakymą į tuos
klausimus, dėl kurių nerimavote.
Daugelis šiuolaikinių žmonių mano, kad būti iš tiesų geram – vadinasi, būti iš tiesų nelaimingam. Jie
dar daugiau klysta negu tie, kurie nori pasirodyti „giliai tikinčiais“ ir vaikšto niūrūs, bijodami net
nusišypsoti, kad visi galvotų, kokie jie religingi. Mes visi pažįstame tokius žmones, kurie beveik nesišypso
ir bijo džiaugtis gyvenimu, kad dėl tos malonumo akimirkos nedegtų pragare.
Religija, tikroji religija – džiaugsmingas dalykas. Ji jums žada gyvenimą po šio gyvenimo, žada atpildą
už tai, ką pasiekėte, jums žada, kad ten nėra mirties, nėra nerimo ir nėra ko bijoti.
Mirties baimė įsišaknijo daugelio žmonių protuose. Taip yra todėl, kad žmogui neduota prisiminti
džiaugsmų, patirtų anapus žemiškojo gyvenimo. Antraip jis pasiduotų pagundai kuo greičiau baigti šį
gyvenimą ir sugrįžtų atgal peržengdamas mirties slenkstį. Tai būtų tas pat, jei berniukas pabėgtų iš pamokos
ir imtų žaisti žaidimus, kurie, žinoma, neišmoko to, ko galėtų išmokti per pamoką.
Religija, jeigu mes iš tiesų tikime, mums žada, kad perėję šio pasaulio sieną daugiau nebesutiksime tų,
kurie mus skriaudė, gadino mums nervus, – tų, kurie visaip erzino. Jeigu jūs iš tiesų religingi, džiaukitės
tuo, nes kiekviena religija – tai tikras džiaugsmas.
Su liūdesiu turime pripažinti, kad tarp okultizmą ir metafiziką studijuojančių žmonių pasitaiko ir
tokių, kurie engia, žemina kitus, o kartais tai tiesiog nusikaltėliai. Yra vienas kultas, kurio nariai laiko save
išrinktaisiais, mano, kad tik jie vieni pateks į savo rojų. Visi kiti žmonės – be abejo, jiems nuodėmingi
mirtingieji, kurie bus sunaikinti įvairiais nemaloniais metodais.
Mes visiškai nepritariame šiai beprotiškai idėjai. Esame įsitikinę, jei žmogus tiki, tuo viskas pasakyta.
Nesvarbu, kuo jis tiki, religija ar okultizmu, tačiau jis turi nuoširdžiai tikėti.
Okultizmas nėra sudėtingesnis ir paslaptingesnis už daugybos lentelę arba ekskursą į istoriją. Bet čia
studijuojami ne fiziniai dalykai. Neimsime džiūgauti netikėtai supratę, kaip nervas priverčia dirbti raumenį
arba kaip mums pavyksta sulenkti didįjį kojos pirštą, – tai kaip tik priklauso fiziniams procesams. Tai kodėl
gi mums reikėtų aikčioti ir žavėtis nuo minties, kad dvasios yra aplink mus ir galime perduoti „eterio
energiją“ iš vieno žmogaus kitam? Susimildami, įsidėmėkite, „eterio energija“ ir prana – rytiečių gyvybinė
jėga – tai vienas ir tas pats.
Džiaukitės! Kuo nuodugniau išstudijuosite okultizmą ir religijas, tuo labiau imsite įsitikinti Didžiojo
Gyvenimo, esančio anoje mirties pusėje, tiesa. Kai mirštame, paprasčiausiai paliekame savo fizinį kūną, tarsi
nusirengiame savo drabužius, kad perduotume juos skudurininkui. Nėra nieko, ko reikėtų bijoti mokantis
metafizikos, taip pat nieko tokio nėra, ko reikėtų bijoti tikinčiam. Jeigu studijuojate tikrą religiją, vis labiau
imsite suprasti, kas gi yra religija.
Tos religijos, kurios už nuodėmes žada prakeiksmus ir kančias pragaro ugnyje, daro meškos paslaugą
savo pasekėjams. Senais laikais, kai žmonės buvo daugiau ar mažiau laukiniai, buvo leidžiama laikyti
rankoje „didelį pagalį“ ir gąsdinti skurdų puslaukinių protą, bet dabar požiūris į tai, be jokios abejonės,
turėtų būti kitoks.
Visi tėvai sutiks, kad daug lengviau vaikus auklėti ir kontroliuoti gėriu, negu ko nors siekti
grasinimais. Tie gimdytojai, kurie pasitelkia grasinimus, vysto vaikų neurozę ir, suprantama, auklėja
būsimus nervingus suaugusius. Gerus žmones tėvai auklėjo gėriu ir skiepijo jiems stoiškumą.
Nuolat kartojame, kiekvienas turi būti auklėjamas gėriu ir disciplina, tačiau žodis „disciplina“ visai
nereiškia grubumo, žiaurumo ir sadizmo.
 Džiaukimės, kad esame vaikai tokių „tėvų“, kurie moko mus su meile, gailestingumu ir supratingai.
Šalin visokį melą, terorą, bausmes ir „amžiną prakeiksmą“, niekas niekada nebus pamirštas ir apleistas
didžiosios Pasaulio Dvasios!
Žmogus, kuris buvo visiems blogas, visiškai nepataisomas, – paprasčiausiai sustabdė savo evoliuciją,
bet vėliau jam bus duotas dar vienas „egzistavimo rato“ atvejis, t. y. pasitaisyti bus leista tokiu pat būdu,
kaip ir antramečiui. Niekas negąsdins, kad vaiką ims kepinti ant lėtos ugnies arba numes suėsti alkanam
šėtonui už tai, kad jis neparuošė pamokų arba padarė pravaikštą. Mokytojai kalbėsis su juo daug griežčiau,
negu jam norėtųsi, tačiau niekas nesukels jam skausmo.
Jeigu praleidote suteiktą galimybę, ypatingai nesigraužkite, jums būtinai bus duotas kitas šansas.
Dievas – ne sadistas, Dievas nenori jūsų sunaikinti, o atvirkščiai, jums padeda. Mes labai neteisingai
manome, jog Jis visada mus seka, kad suplėšytų į gabalus ir nusviestų į pragarą. Jeigu tikime Dievą, tikime
ir Jo gailestingumu, ir kada nors susitiksime su Jo apraiškomis, vadinasi, turime tikėti ir būti gailestingi vieni
kitiems…
Taigi nėra amžinų kančių, nėra ugnies, kurioje degtume, ir visų tų „amžinų pragaro kančių“ baisybių.
Analizuokite savo mintis, pamąstykite apie tai, ką jau išmokote, ir prieisite prie išvados, kad religija, kurią
tikite, kupina meilės ir džiaugsmo, ir negali būti jokio tėvo sadisto, kuris muša ir laiko amžinoje tamsoje.
Vietoj to turite reikalų su Didžiosiomis Dvasiomis; amžinai egzistuojančiomis, daug seniau negu žmonija
pradėjo apie jas galvoti.
Jos visur esančios, joms žinomi žmonių vargai ir nerimas, jos labai gailestingos ir atjaučiančios.
˙˙˙
 16 pamoka
Apie baimę. Įtaka
Ar klausimas apie baimę – „nieko nereikia bijoti, išskyrus pačią baimę“ nėra uždaras? Taip, tai iš tiesų
labai įdomi problema! Baimė – tai vienintelis dalykas, galintis sutrukdyti jums dvasiškai tobulėti ir išeiti į
astralą.
Visi mes kažko bijome. Kai kurie žmonės bijo tamsos, kiti – vorų ir gyvačių, kai kas suvokia, kad bijo
tik todėl, kad ši baimė yra mūsų sąmonėje. Tačiau neskubėkite! Mūsų sąmonė – tai tik viena dešimtoji mūsų
dalis, o devynios dešimtosios – tai mūsų pasąmonė, tada kas gi vyksta, kai baimė yra mūsų pasąmonėje?
Dažnai mes kažką darome tarsi prisiverstinai arba, atvirkščiai, susilaikome nuo veiksmų taip pat ne
laisva valia. Mes nežinome, kodėl tai darome, ir nežinome, kodėl nedarome. Jokių išorinių požymių,
priverčiančių padaryti tą, o ne kitą, tarsi nėra, ir jokių vidinių paskatų, trukdančių mums veikti.
Mes veikiame tarsi iracionaliai, tačiau psichologas po ilgos apžiūros galbūt iš mūsų pasąmonės
ištrauktų, kad mes kažko bijomės ne šiaip sau, kad tas kažkas mums nutiko, kai dar buvome visai maži.
Baimė gali būti nepastebima mūsų sąmonei, tačiau kartu būti reali, varginanti mūsų pasąmonę, jos
poveikis panašus į termitų antplūdį ant medinio pastato karkaso. Pastatas išoriškai atrodo visiškai
nepriekaištingai, be jokių trūkumų, o vėliau per naktį sugriūva, išėstas termitų. Tas pat ir su baime. Baimė
nebūtinai turi būti aiškiai suvokiama, ji dar veiksmingesnė, kai slypi pasąmonėje, nes mes nežinome, kad ji
ten yra, ir nieko negalime padaryti.
Per visą gyvenimą mes pagal aplinkybes patenkame į tam tikrą įtaką. Tikintis krikščionis žino, kad
tam tikrų dalykų nedera daryti, o yra tokių, kurie kategoriškai draudžiami. Kitos religijos pasekėjai
auklėjami priešingai, jiems leidžiama daryti tai, kas draudžiama krikščioniui. Bandysime nagrinėti baimės
klausimą remdamiesi mūsų (Tibeto, – vert. past.) nacionaliniais ir religiniais papročiais.
Ar išsigąstate išvydę vaiduoklį? Kodėl? Jeigu tetulė Matilda, būdama gyva, jus labai mylėjo, nėra
jokio pagrindo manyti, kad perėjusi į aukštesnį egzistavimo lygį mylės jus mažiau. Vadinasi, nereikia bijoti
Matildos vaiduoklio? Vaiduoklių bijome todėl, kad tai kažkas svetima, o galbūt ir todėl, kad mūsų
tikėjimuose priimta, jog paprastas žmogus negali matyti vaiduoklio, jį gali matyti tik šventasis arba
ypatingai įšventintas.
Visada bijomės to, ko nesuprantame. Reikėtų pažymėti, kad jei nebūtų pasų ir valstybinių sienų,
lengviau būtų suprasti svetimą kalbą, mažiau kiltų Žemėje karų. Dabartiniu laiku bijome kinų, turkų, arba
serbų, arba dar ko nors, nes nežinome, ką jie ten veikia ir ką rezga prieš mus.
Baimė – tai baisus dalykas, tai liga, tai rykštė, tai smegenis koroduojantis dalykas. Jeigu nors ką
konkrečiai žinotume apie savo baimę, galėtume rasti tikrą priežastį, kodėl bijome.
Panagrinėkime, kodėl kai kurios religijos moko, kad persikūnijimo nėra? Akivaizdus pavyzdys: senų
senovėje žyniai buvo labai galingi, valdė žmones valdinga ir kieta ranka, grasino amžinu prakeiksmu,
kiekvieną mokino, kad jis turi šiame gyvenime daryti tiktai gerus darbus, nes kito atvejo nebus. Jie suprato,
kad sužinoję apie reinkarnaciją (persikūnijimą), žmonės gali šiame gyvenime per daug suglebti,
atsipalaiduoti vildamiesi pasitaisyti kitame.
Pavyzdžiui, Kinijoje buvo visiškai įmanoma skolintis šiame gyvenime, kad atsiskaitytų būsimajame.
Reikėtų pažymėti, kad senovės Kinijoje atsirado tam tikras nuosmukis, nes tauta tikėjo persikūnijimu ir
šiame gyvenime ne itin rūpinosi dėl savo elgesio, pavyzdžiui, kaupė tam tikras vertybes, kurias iš anksto
tikėjosi gauti kitame gyvenime. Žmonės jautėsi tarsi atostogaudami, kartais nieko neveikė viską
atidėliodami kitam gyvenimui, ir visa tai iš esmės nusmukdė Kiniją.
Išegzaminuokite patys save, savo intelektą, savo išsilavinimą, savo vaizduotę, „išsamiai save
išanalizuokite“ ir atraskite, ką gi bando nuslėpti jūsų pasąmonė, kas būtent jums sukelia baimę, neramina ir
nervina. Kai aptiksite savo baimių ištakas ir išnagrinėsite priežastis, įsitikinsite, kad baimės daugiau nebėra.
Iš esmės būtent baimė priverčia žmones atidėlioti astralinę kelionę. Mes jau žinome, kad astralinė
kelionė – nuostabiai paprasta, jai nereikia jokių pastangų, tai paprasta kaip įprastas kvėpavimas, o žmonės
to bijo. Miegas – tai beveik mirtis, miegas – tai mirties priminimas, priminimas, kad žinomomis
aplinkybėmis nersime į giliausią miegą, ir mes norime žinoti, kas su mumis atsitiks, kai kas nors nutrauks
mūsų Sidabrinę Pynutę ir liksime be savo kūno. To negali atsitikti astralinės kelionės metu, kuri visiškai
nepavojinga. Vienintelis galimas pavojus – baimė, apie kurią jau žinote, ir dar didesnis – baimė, kurios
nepažįstate.
Iš pagrindų gvildenkite baimės klausimą: tos, kurią suvokiate, ir išsiaiškinę suprasite, kad ji faktiškai
apskritai neegzistuoja, o po to gvildenkite tai, kas liko, kas sukelia jums baimę.
Štai dar keletas naudingų sąvokų.
 Kasdieninėje kalboje yra tokių posakių, kaip „tai kažkas nežemiška“. Taip sakoma išvydus kažką
nepaprastai gražaus, ko mūsų gyvenime ir susitikti neįmanoma. Kiek čia esama tiesos? Peržengę šio anglies
atomų sandaros egzistavimo sieną su jos kančiomis, išbandymais, sielvartais ir nelaimėmis, galime girdėti
tokius nuostabius garsus ir matyti tokias nuostabias spalvas, kad iš netikėtumo sušunkame: „nežemiškai
gražu!“. Čia papuolame į savo neišmanymo duobę, užsidedame savo aistringų norų ir neteisingų minčių
grandines. Dauguma mūsų taip užsiėmę, kad nebeturime laiko ugdyti savo dvasią. Mes esame apsupti
egzistuojančio pasaulio viesulo. Turime užsidirbti pragyvenimui, atlikti savo profesines ir visuomenines
pareigas. Be to, dalį mūsų laiko suryja miegas, taigi atrodo, kad sukamės suplanuoto beprotiško veržlaus
viesulo rate, ir nėra laiko kam nors kitam. Palūkėkite, ar iš tiesų reikia pasiduoti šioms beprotiškoms
lenktynėms?
Mes, iš tiesų norėdami, nesunkiai galime skirti meditacijai trisdešimt minučių. Reguliariai
medituodami sugebėsite išeiti už šio pasaulio ribų. Po tam tikros praktikos išmoksime patekti į astralo
pasaulį. Kaupdami patirtį sukuriame sau džiaugsmingą nuotaiką ir iškylame. Kai kylame, mūsų dvasinis
augimas padidina mūsų vibracijų dažnį, vadinasi, pradedame tobulėti pagal simbolinę „pagrindinę skalę“. Tai
vienas iš nuostabiausių mūsų pasiekimų.
Žinoma, mūsų pagrindinis tikslas – išmokti „išeiti iš šio pasaulio“. Tačiau šito pasiekti galima ir
kruopščiai mokantis šių pamokų, po atkaklių pratimų. Nebandykime išmokti išeiti iš šio pasaulio anksčiau
laiko, kol kruopščiai neišstudijuosime to, kuo dabar užsiiminėjame. Turime tvirtai žinoti, kad siekiame
džiaugsmo, dvasios tobulumo, kad palikdami šį žemiškąjį pasaulį pereiname į nepalyginamai nuostabesnį.
Turime nuolat atsiminti, kad esame čia kaip kalėjime pagal nuosprendį dėl apgailėtinų aplinkybių. Mes
negalime spręsti, koks siaubingas ir baisus gyvenimas šioje Žemėje, kol čia esame, tačiau sugebėję išeiti iš
fizinio kūno ir pažvelgę žemyn, galime gauti šoką ir nebenorėti sugrįžti atgal. Štai kodėl dauguma mūsų
nenori keliauti astrale, nors ir žvelgia į ateitį, į išsivadavimo dienas su džiaugsmu, tačiau atmena, kad, kol
yra „kalėjimo kameroje“, turi elgtis kuo geriau, nes priešingu atveju tik praras laiką ir nutolins savo
evoliuciją.
Taigi darykime šioje Žemėje tik gera, kad išeidami iš šio gyvenimo būtume pasirengę didybei, kuri
laukia mūsų anoje mirties pusėje. Dėl to verta dėti pastangas čia, šiame gyvenime.
Dauguma žmonių mano, kad aiškiaregiai nuolat mato žmonių auras, skaito jų mintis. Kaip jie klysta!
Žmogus, apdovanotas telepatija arba aiškiaregyste, nuolatos neužsiima kitų žmonių minčių skaitymu ir
nenagrinėja draugų bei priešų auros. Dauguma dalykų, kuriuos pamatytume turėdami tokią dovaną, būtų
nemalonūs ir netikėti. Kai kurie žmonės netgi nustotų patys save gerbti.
Nesitikėkite, kad pranašai, okultininkai ir aiškiaregiai ims kištis į jūsų asmeninius reikalus be jūsų
sutikimo, nes jie didžiai dorovingi. Nemoralus žmogus negali turėti tokių sugebėjimų.
Norime įspėti, kad daugelis vadinamųjų būrėjų, spėjančių ateitį, dažniausiai neturi aiškiaregystės
gabumų, tai paprastos vargšės moterys, kurios kitaip negali užsidirbti pinigų. Galimas dalykas, kad kai
kurios būrėjos turėjo aiškiaregystės dovaną, bet šios dovanos negalima naudoti pasipelnymui, negalima
suteikti žmogui žinių, pasitelkus aiškiaregystę, už pinigus, nes tada aiškiaregystės gabumai prarandami.
Tačiau senos būrėjos – dažniausiai geros psichologės ir pasikalbėjusios su jumis pagal jūsų atsakymus
pranašauja, o jūs, įsitikinę, kad prieš jus pranašė, aikčiojate nustebę dėl jos tikslių spėlionių.
Nemanykite, kad aiškiaregiai žvilgčioja į jūsų paslaptis, juk jums nepatiktų, jei jūsų namuose kažkas
už jūsų nugaros perskaitytų jūsų laišką? Argi jums patiktų, jei kas nors apie jus sužinotų absoliučiai viską,
įsiskverbdamas į jūsų mintis? Jei kas nors klausytųsi jūsų telefoninių pokalbių? Žinoma, tai jus papiktintų.
Tačiau dar kartelį primename, kad doras žmogus niekada sau to neleistų, o nedoras paprasčiausiai tam
neturi sugebėjimų.
Okultizmo įstatymas skelbia: žmogus, turintis bjaurų, niekšingą charakterį, negali būti aiškiaregis.
Galite išgirsti daugybę pasakojimų apie žmogų, kuris yra aiškiaregis, tarsi jis kiaurai mato žmones ir
panašius nebūtus dalykus, bet galima drąsiai teigti, kad 90 proc. tai netiesa.
Aiškiaregys visada jūsų paklaus, ką būtent norėtumėte sužinoti, tačiau niekada nesiskverbs į jūsų
mintis ir aurą, kol jūs patys jo šito nepaprašysite.
Egzistuoja okultiniai įstatymai, kurių reikia griežtai laikytis, – priešingu atveju teks atsakyti, panašiai
kaip Žemėje baudžiama už įstatymų pažeidimą. Papasakokite ką nors aiškiaregiui, ir jis sužinos, ar jūs
sakote vien tiesą, priešingu atveju jūs save apgaudinėjate, bet kokiu būdu ne jį. Atminkite: geras aiškiaregys
neims skaityti jūsų minčių, o blogas – nesugebės.
Dabar peržvelgsime kitą atvejį. Jūs negalite sugyventi su savo žmona. Galbūt tai ir yra kliūtis, kurią
turite išgyventi šioje Žemėje. Pažvelkime į arklių lenktynes: jeigu vienas arklys nuolat laimi tarsi be ypatingų
pastangų, jis kitiems yra kaip rakštis. Galbūt jūs ir esate tas „arklys“? Jeigu labai greitai išmokote savo
„pamoką“, jus gali sulaikyti nedarnus partneris. Tačiau atminkite, kad nedarnaus partnerio niekada
nebesutiksite už šios Žemės ribų. Toks partneris primena instrumentą, padedantį jums išmokti tam tikrą
pamoką.
Daug pasakyta apie „šlovingąją žmoniją“, bet mes iš anksto įspėjame, kad žmonija nėra aukščiausia
gyvenimo forma. Žemiškoji žmonija labai nusmuko, ji egoistiška, savanaudė, turi tam tikrų sadistinių
polinkių. Jeigu žmonės nebūtų tokie, jie šioje Žemėje negyventų, nes jie čia pateko, kad įveiktų būtent šiuos
savo trūkumus. Grįžkime prie nesuderinamumo tarp sutuoktinių arba tarp gimdytojų. Turime prisiminti, kad
patys parengėme sau tai, ką turime išgyventi, todėl nesuderinamumas – visiškai natūralus reiškinys. Žmogus
sąmoningai skiepijasi silpnu virusu, kad vėliau apsisaugotų nuo daug rimtesnės ir galbūt fatališkos ligos
formos. Taip yra su jūsų santuokos partneriu, jūsų tėvais, kurie buvo parinkti tam, kad su jais bendraudami
kai ko išmoktumėte. Tačiau mes jų nesusitiksime pasibaigus šiam gyvenimui; dar kartą kartojame, kad anoje
(mirties) pusėje mes gyvename harmoningai, o jeigu taip nėra tarp žmonių šiame gyvenime, jie negalės
tarpusavyje bendrauti ir ten.
˙˙˙
 17 pamoka
Miegas. Sugrįžimas į kūną
Ar jums taip buvo, kad kažkas iš jūsų pažįstamų prieitų prie jūsų labai susijaudinęs, beveik
stverdamas už jūsų švarko skvernų, ir išpyškintų: „O brangus drauge! Man praeitą naktį atsitiko kažkas
baisaus! Sapnavau, kad einu gatve visiškai nuogas, man buvo siaubingai nejauku!“
Įvairiais variantais taip nutinka daugybei žmonių. Vienam sapnuojasi, kad atsidūrė be drabužių salėje,
kurioje daugybė elegantiškai apsirengusių žmonių, kitam – kad jis stovi gatvėje tarp daugybės praeivių
nevykusiai apsirengęs arba visiškai nuogas.
Mums, kurie gali matyti žmones, keliaujančius astrale, pasitaiko nepaprastų ir komiškų susitikimų.
Paskirkime šią pamoką sapnams. Juk sapnas – tai toks fenomenas, kuris žinomas visiems. Nuo
neatmenamų laikų žmonės į sapnus žiūri kaip į pranašišką ženklą, apreiškimą, spėlionę, atsiranda netgi
tokių, kurie pagal sapną išpranašauja ateitį. Kai kurie mano, kad sapnas – tai vaizduotės vaisius,
atsirandantis tada, kai protas nekontroliuoja kūno. Visa tai absoliuti netiesa.
Imkime ir išsamiau pakalbėkime apie sapną.
Kaip jau buvo pasakyta, mes turime du kūnus – fizinį ir astralinį. Iš tiesų žmogus turi keletą kūnų,
tačiau mes kalbėsime tik apie šiuos du. Kai užmiegame, mūsų astralinis kūnas pamažu atsiskiria nuo fizinio
ir dreifuoja virš mūsų. Fiziniame kūne pasilieka tik visas mechanizmas – tarsi diktorius išeitų iš radiofoninės
stoties, nepalikęs nieko, kas galėtų siųsti pranešimus. Astralinis kūnas, sklandantis virš fizinio, keletą
akimirkų sprendžia, ką jam daryti. Kai tik nusprendžia, astralinis kūnas atsistoja ant kojų ir nusileidžia prie
lovos kojūgalio. Po to kaip paukštis, išskleidęs sparnus, skrenda numatyto tikslo link, tempdamas paskui
save Sidabrinę Pynutę.
Dauguma žmonių netiki, kad jie keliauja astrale, jie nepamena, kas ten nutiko, tačiau sugrįžę dažnai
nuoširdžiai ir draugiškai sušunka: „O, praeitą naktį buvau pas tą ir aną, jie neblogai atrodė!“. veikiausiai šis
žmogus iš tiesų buvo pas savo draugą, nes tokios kelionės – labai paprastos ir nutinka gana dažnai; juk mus
dėl ypatingų priežasčių vilioja senos pastogės, traukia vietos, kuriose dažnai lankėmės anksčiau. Policijai
gerai žinoma, kad nusikaltėlis visada sugrįžta į nusikaltimo vietą.
Nieko nėra nuostabaus, kad mes aplankome savo draugus būdami ne fiziniame kūne, juk reikia mums
kažkur nueiti!
Jei žmogus nieko nenutuokia apie astralinių kelionių egzistavimą, užuot klajojęs po astralines sferas,
atkakliai lankysis pažįstamose vietose ant Žemės paviršiaus. Žmonės, nestudijavę astralinių kelionių, gali
nuvykti pas draugus už vandenyno arba patekti į visiškai neprieinamas, bet pageidaujamas vietoves. Kai
sugrįžta į kūną ir atsibunda, mano, jeigu apskritai ką nors galvoja, kad jiems prisisapnavo.
Ar žinote, kodėl regite sapnus? Visa, ką matome „sapne“, – realu. Mūsų sapnai tokie pat realūs kaip
kelionės lėktuvu arba garlaiviu iš Anglijos į Niujorką, tačiau mes jas vadiname „sapnais“. Prieš gilindamiesi į
sapnų klausimą, priminsime, ką reiškė Konstantinopolio Soboras, kai krikščionių religijos vadovai
nusprendė, ką būtent reikėtų pašalinti iš „krikščionybės“. Dauguma Didžiųjų Mokytojų teorijos buvo
iškraipytos arba uždraustos. Mes prie to galėtume pridurti keletą aštrių komentarų, remdamiesi informacija,
gauta iš Akaši kronikos, bet mūsų tikslas – padėti žmonėms pažinti pačius save, o ne brukti kokį nors
tikėjimą, koks klaidingas jis bebūtų. Mes norime tik priminti, kad Vakarų pusrutulyje keletą pastarųjų
šimtmečių žmonės nieko nežinojo apie astralines keliones, nes tai netilpo į oficialiosios religijos rėmus.
Beje, atkreipkite dėmesį, kad čia kalbame apie oficialiąją religiją.
Vakarų pusrutulyje dauguma žmonių netiki Gamtos Dvasiomis ir fėjomis, o vaikai, kurie jas mato ir
su jomis žaidžia, tampa suaugusiųjų pajuokos ir bausmių objektyvais. Netgi krikščionių Evangelijoje
pasakyta: „Kol netapsite tokie, kaip vaikai, nepateksite į Dievo Karalystę“. Mes pasakysime kiek kitaip:
„Jeigu tiki kaip vaikas, nesugadintas suaugusiųjų netikėjimu, gali patekti kur nori ir kada nori“.
Vaikai, baimindamiesi būti išjuokti, slepia tai, ką jie iš tikro matė, ir, deja, greitai praranda sugebėjimą
matyti kitas realybes dėl išugdyto įpročio slėpti savo gabumus. Kažkas panašaus vyksta ir sapnuojant.
Sapno metu miega tik fizinis žmogaus kūnas, o astralinis – nemiega niekada, ir kai jis sugrįžta kupinas naujų
įspūdžių, tarp jų gali kilti disharmonija; astralinis kūnas žino tiesą, o fizinis – priešinasi tiesai dėl išankstinės
nuomonės, įskiepytos dar vaikystėje.
Dėl įsigalėjusių suaugusio žmogaus įpročių tiesa negali prasimušti – vyksta konfliktas; astralinis kūnas
atneša tiesas, patirtas, pamatytas tiesas, bet fizinis kūnas tuo netiki, nes visos vakariečių doktrinos moko
netikėti tuo, ko negalima paimti į rankas ir išardyti dalimis, kad išvystume, kaip jis veikia!
 Civilizuotų Vakarų žmonės nori įrodymų, dar ir dar, tačiau kartu visada įdomu, kad tie įrodymai
klaidingi. Taigi konfliktą, atsiradusį tarp fizinio ir astralinio kūno, būtina racionaliai paaiškinti. Vadinamųjų
sapnų aiškinimas pagrįstas patirtimi, o rezultatai kartais būna neįtikėtini!
Astralinių kelionių metu mums gali nutikti pačių keisčiausių dalykų. Mūsų astralinis kūnas prisimena
visus išgyventus įvykius, tačiau fizinis kūnas tam priešinasi, ir tokiu būdu tarp dviejų kūnų kyla konfliktas, o
mūsų atmintyje – visiškai iškraipyti vaizdai. Jeigu įvykiai astrale prieštarauja fiziniams įstatymams,
žinomiems Žemėje, tuoj pat kyla konfliktas, vaizduotė tampa nebekontroliuojama ir mes matome košmarus
arba tokius nerealius reiškinius, kurių net įsivaizduoti neįmanoma.
Astrale galima skraidyti bet kokia kryptimi, keliauti kur tik širdis trokšta, aplankyti tolimus pasaulius.
Fiziškai neįmanoma judėti minties greitumu, pereiti kiaurai sienas, namų stogus. Mes dar kartą kartojame,
kad konfliktas tarp astralinio ir fizinio kūno taip smarkiai sudarko prisiminimus apie astralines keliones, jog
mūsų astralinė patirtis paverčiama niekais ir galutinai sunaikinama visa naudinga informacija, gauta sapno
metu.
Todėl regime sapnus, kurie mums neturi jokios prasmės, kitaip tariant, mums sapnuojasi visokios
nesąmonės, bet tai, kas neturi prasmės fiziniame pasaulyje, visiškai realu astraliniame.
Sugrįžkime vėl prie astralinių kelionių, kuriose žmonės vaikštinėjo po gatves nuogi. Daugelis sapne
patekdavo į tokia nemalonią padėtį, nors iš tiesų tai buvo visai ne sapnas! Taip nutinka, kai kas nors,
išvykdamas į astralinę kelionę, pamiršta „apsivilkti“ astralinius drabužius. Jeigu žmogus „nesusikūrė
vaizduotėje“, kuo aprengs savo kūną, jis pasirodys astrale visiškai nuogas.
Iš pradžių jis ilgą laiką pamirš apie aprangą, nes išėjimo į astralą akimirką jaudinsis ir visa kita jam
nerūpės, visas jo dėmesys bus sutelktas, kaip išeiti iš fizinio kūno.
Priminsime, kad kūnui natūralu būti nepridengtam, juk apranga – žmogaus išradimas. Senų senovėje
vyras ir moteris galėjo matyti astralinius vienas kito kūnus. Kiekvieno mintys buvo atviros visiems kitiems,
norai aiškūs, auros spalvos švytėjo daug gyviau ir ryškiau ten, kur jos dabar užgniaužtos.
Išvykdamas į astralinę kelionę žmogus „sugalvoja“ sau drabužį, kurį paprastai dėvi dieną. Jeigu jo
nesugalvoja, aiškiaregys pamatys keliaujantį astrale be jokios aprangos. Mes astrale esame susitikę su
apnuogintais žmonėmis ir žmonėmis, vilkinčiais pižamas arba nežemiško grožio drabužius, kurių
neįmanoma aprašyti. Kai kurie žmonės sapne sugalvoja sau apdarą, kurį norėtų vilkėti sugrįžę į fizinį kūną.
Sapnai – tai realūs įvykiai, kurie nutinka žmonėms astraliniame pasaulyje; kaip mes anksčiau
kalbėjome, būdamas astrale žmogus atpažįsta daugiau spalvų, be to, mato toliau ir aiškiau. Viskas ten kur
kas ryškiau ir aiškiau negu gyvenime, viskas matyti iki mažiausių smulkmenų, spalvų gama nepalyginti
turtingesnė nei Žemėje.
Panagrinėkime tokį pavyzdį. Mes keliaujame astrale ir skrendame virš jūrų į tolimas šalis. Diena
nuostabi, virš mūsų žydras dangus, o apačioje – jūra su putojančiomis bangų keteromis. Nusileidžiame ant
auksinio paplūdimio, kad apžiūrėtume statinį iš smėlio, kurio kiekviena smiltelė spindi saulėje kaip perlas.
Judame bangų mūšos pakraščiu, apžiūrime rusvai žalius dumblius, žavimės švelniu jų spalvų deriniu bei
vaiskiu rusvai auksiniu horizontu. Mums iš dešinės žalsva uola, ir protarpiais atrodo, kad ji iš gryno nefrito.
Galime šią uolą matyti iš vidaus, visus joje paliktus pėdsakus, taigi galime matyti milijonus metų glūdinčias
joje iškasenas.
Į viską žvelgiame visai kitomis akimis, nes nieko panašaus anksčiau nebuvome regėję. Matome kažką
panašaus į plevenančius ore skaidrius vaivorykštės spalvos balionus, kurie iš tikrųjų yra gyvosios oro jėgos.
Spalvos nuostabios, sodrios, kintančios, regime nepaprastai ryškiai, matome taip toli, kiek leidžia Žemės
paviršiaus nelygumas, ir aiškiai įžiūrime kiekvieną smulkiausią detalę.
Mūsų nuodėmingoje Žemėje, kūno kalėjime, esame palyginti akli, regime tik ribotą spalvų kiekį ir
nedaug skiriame atspalvių. Mes kenčiame nuo astigmatizmo ir kitų regėjimo trūkumų, kurie trukdo matyti
daiktus tokius, kokie jie iš tiesų yra. Mūsų imlumas ir jautrumas prislopę, juk Žemėje mes uždaryti į kūną,
slegiamą gašlumo, neapykantos, apnuodytą nesveiku maistu. Tačiau kai patenkame į laisvą astralinį pasaulį,
– imame visiškai aiškiai matyti, viską regime taip, kaip niekada neregėjome Žemėje.
Jeigu matote nepaprastai aiškų stulbinančių spalvų „sapną“, žinokite, kad tai nepaprastas sapnas, o
tikra astralinės kelionės patirtis.
Yra dar viena priežastis, neleidžianti žmonėms prisiminti to, kas jiems nutiko astrale: ten jo vibracijų
dažnis kur kas didesnis negu sugrįžus į kūną.
„Išeiti“ iš fizinio kūno palyginti nesunku, nes virpesių skirtumas tam netrukdo, kliūčių atsiranda tada,
kai žmogus sugrįžta iš astralo. Žinodami apie tai, galime sąmoningai nugalėti kliūtis ir savotiškai padėti
savo fiziniam kūnui.
Įsivaizduokime, kad esame astrale, mūsų kūnas guli po mumis, jis vibruoja labai sulėtintai, yra beveik
be gyvybės požymių. Tuo pat metu mūsų astralinis kūnas trykšta gyvybine energija, t. y. jo vibracijos daug
aukštesnės. Vadinasi, turime pereiti iš daug aukštesnės į daug žemesnę vibraciją. Paaiškinsime tai
žemiškuoju pavyzdžiu: autobusas važiuoja dideliu greičiu, sustoti negali, tačiau keleiviai nori skubiai iš jo
išlipti. Uždavinio esmė yra sužinoti, kaip iššokti, tam reikia mokytis eksperimentuojant.
Tokiu pat būdu turime išstudijuoti, kaip patekti į savo fizinį kūną, jeigu jo ir astralinio kūno vibracijos
skiriasi. Kadangi jos skirtingos ir fizinio kūno vibracijas galima pakelti tik iki tam tikros ribos, turime
truputį luktelėti ir abu kūnus harmoningai sinchronizuoti. Tai sugebėsime padaryti eksperimentuodami
praktiškai. Fizinio kūno vibracijas pakelti bei astralines vibracijas sumažinti galima laipsniškai, o kai jų
vibracijų pradinės padėtys dar bus nutolusios, tačiau iš esmės ims siekti harmonijos – vibracijų
suderinamumo, kūnų suderinamumo, bus sudarytos sąlygos visiškai saugiai „sugrįžti“. Visas darbas
paremtas praktika, instinktu ir rasine patirties atmintimi. Kai to išmoksime, suteiksime savo atminčiai poilsį.
Jeigu sugrįžote į savo kūną negrabiai, nebūdami „sinchronizuoti“, atsibundame visiškai „sudaužyti“,
nusilpę, beveik ligoti, galimas dalykas, skaudančia galva, labai irzlūs ir pagiežingi. Taip atsitinka dėl
disharmonijos susidūrus dviem skirtingoms nesuderinamoms vibracijoms, panašiai kaip kas nors imtų
reguliuoti automobilio greitį nemokšiškai perjunginėdamas bėgius.
Jeigu grįžote į fizinį kūną, kai vibracijos nesuderintos, – vadinasi, astralinis kūnas iki galo neįėjo į
fizinį – jis tai vienur, tai kitur šiek tiek išsikiša. Jeigu jums nepasisekė ir atsitiko būtent taip, geriausia apie
nieką negalvojant, nejudant ramiai pagulėti ir pabandyti dar kartą iš fizinio kūno išeiti į astralinį. Astralinis
kūnas sklandys virš fizinio vieno metro atstumu, jeigu panorėsime, nusileis, įeis į fizinį ir užims tinkamą
padėtį. Tada nesijausime ligoti ir silpni. Tam reikia patirties ir galbūt dešimties minučių. Verčiau sugaišti
dešimt minučių, kad pagerėtų savijauta, negu skubiai pašokus ant kojų blogai jaustis tol, kol vėl
neužmigsime ir neleisime savo dviem kūnams visiškai susiderinti, pagaliau užimti tinkamą padėtį.
Kartais žmonės atsibudę rytą prisimena, kad kažką sapnavo. Galimas dalykas, jie „sapnavo“ kokį nors
istorinį įvykį arba galbūt tiesiog „ne šio pasaulio“ sapną. Šiuo atveju gali atsitikti kažkas nepaprasto. Tokio
įvykio priežastimi gali būti jūsų treniruotė, leidusi jums kontaktuoti su „Akaši kronika“. Tai padės jums
pažvelgti į praeities įvykius arba, kur kas rečiau pasitaiko, į ateitį. Didieji pranašai dažnai gali nuspėti
ateities tikimybes, kurios gali nutikti, bet ne absoliučią tiesą, nes tokios gali ir nebūti. Tačiau nurodytos ir
išpranašautos tikimybės gali būti gana tikslios.
Taigi paaiškėjo, kad visiems suteiktos galimybės lavinti savo prisiminimus apie tai, kas nutiko astrale.
Dažnai pasitaiko, kad pabundame rytą labai blogos nuotaikos ir imame nekęsti viso pasaulio bei
aplinkinių. Reikia daugybės valandų, kad šis nerimas ir slegianti melancholija praeitų. Yra daug priežasčių,
sukeliančių žmonėms tokią nuotaiką. Viena iš jų yra lankymasis astrale: žmogus atlieka malonius darbus,
aplanko širdžiai mielas vietas ir mato laimingus žmones. Astrale žmogus jaučiasi laisvas, nebėra jokių
apribojimų ir suvaržymų, tai išties nuostabus jausmas. Bet po to gaunamas signalas sugrįžti atgal į fizinį
kūną ir pradėti kitą dieną – kuriam galui? Kad kentėtume? Sunkiai dirbtume? Kokia diena beišauštų, ji
nebus laiminga. Taigi grįždami atgal atsiplėšiame nuo neįsisąmonintų astralo malonumų, kurių netekę rytą
išgyvename depresiją ir blogą nuotaiką.
Kita priežastis ne visai maloni. Čia, Žemėje, mes panašūs į klasėje sėdinčius mokinius,
besistengiančius išmokti tas užduotis, kurias mūsų dvasia suplanavo prieš atvykdama į Žemę. Mes vakarais
gulamės miegoti, t. y. dienai baigiantis astraliniam kūnui leidžiama palikti mokyklą ir eiti namo. Ilgą laiką
žmogus, būdamas visiškai patenkintas savo žemiškuoju gyvenimu ir manydamas, kad jis labai svarbi
asmenybė, gulasi miegoti, o rytą pabunda labai bjaurios nuotaikos. Taip paprastai nutinka, kai žmogus,
patekęs į astralą, regi, jog jis faktiškai daro ne tai, kas jam buvo numatyta daryti fiziniu pavidalu Žemėje,
kad jo dvasios ramybė ir pasitenkinimas savimi yra veidmainystė.
Savo užduočių jis neatlieka todėl, kad turi daug pinigų ir didelį nekilnojamąjį turtą, iš kurio gauna
solidžią naudą. Mes ateiname į Žemę turėdami tikslą atlikti specialias užduotis. Daugelis žmonių mano, kad
labai gerai daro pasipelnydami iš apgaulės bei suktumo ir apskritai didindami savo pajamas nedorais
darbais. Tokie puolę žmonės nieko nelaimi, išskyrus nesėkmę, žemiškų reikalų žlugimą. Tačiau ateina laikas,
kada kiekvienas iš mūsų turi stoti akis į akį su realybe, bet su realybe ne šios Žemės, nes šiame iliuzijų
pasaulyje viskas vertinama neteisingai: idealą apsprendžia pinigai, laikina valdžia, visuomeninė padėtis. Kur
taip benutiktų, pvz., Indijoje, kiekvienas gydantis žmones vienuolis daug dvasingesnis ir geriau pasirengęs
būsimam gyvenimui negu bet kuris piniguočius finansininkas, netgi be jokių procentų skolinantis pinigus
kenčiantiems skurdą vargšams.
Finansininkai ir kiti šio tipo žmonės miegodami taip pat laisvai gali „išeiti“ iš savo kūno ir nukeliauti
gana toli, kad pamatytų, kokią netvarką sukelia savo evoliucijoje. Jie grįžta atgal visiškai priblokšti, gerai
nusimanantys, kas yra iš tikrųjų, pasiryžę „atversti naują gyvenimo lapą“, t. y. gyventi kitaip. Nelaimei, kai
jie sugrįžta į fizinį kūną, kuris iš prigimties yra ant žemo vystymosi stadijos laiptelio, negali atsiminti to, kas
atsitiko, tiktai tai, kad naktis praėjo gana ramiai; jie ima šūkauti ant savo pavaldinių ir apskritai visiems
svaidyti gąsdinančius žvilgsnius. Taigi jie sudaro sąlygas atsirasti „niūriam pirmadienio rytui“, kuris, deja,
jiems išaušta ne vien tik pirmadienį.
„Niūrus pirmadienio rytas“ – tai reiškinys, turintis ypatingą priežastį. Dauguma žmonių visą savaitę
gana daug dirba, o savaitės pabaigoje ilsisi – atsipalaiduoja, nes nebedirba profesionalaus darbo. Žmonės
savaitės pabaigoje miega daug ramiau, jų astraliniai kūnai nukeliauja toliau ir galbūt jie pamato, kaip
neteisingai elgėsi jų fizinis kūnas. Pradėję dirbti pirmadienio rytą, kartu jie atsivelka nerimą, rūškaną blogą
nuotaiką, gautą už atliktus negerus darbus, kurie ir yra „niūraus pirmadienio ryto“ priežastis.
Verta atkreipti dėmesį į kitą žmonių tipą – žmones, kurie labai mažai miega. Tai nelaimėliai, kurių
astralinė sąžinė tiek apkrauta, jog astralinis kūnas nenori palikti fizinio, kad susitiktų akis į akį. Dažnai
užmigti bijo girtuokliai, nes juos akimirksniu apsupa labai nemalonūs žemieji padarai: mes jau kalbėjome
apie to pasaulio „florą ir fauną“. Fizinis kūnas šiais atvejais beveik nemiega ir labai kankinasi, o kai
užmiega, kankinasi astrale. Jūs, be abejo, pažįstate tokius žmones, kurie amžinai sudirgę, nuolat juda,
visada nervingi ir nė minutėlei negali nurimti. Šie žmonės visada skuba apkrauti savo atmintį, savo sąmonę
taip, kad ji nedrįstų nė stabtelėti, kad neimtų galvoti ir analizuoti, kas jie tokie yra iš tikrųjų, ką jie daro ir
ko jie nedaro.
Įprotis nemiegoti, neatsipalaiduoti, t. y. nieko nedaryti, kad dvasia galėtų kontaktuoti ir paveikti savo
fizinį kūną, priveda prie to, kad žmogus negauna jokios naudos šioje Žemėje, nekopia evoliucijos laiptais
šiame gyvenime, todėl jam lemta iš naujo sugrįžti ir pakartoti viską iš pradžių.
Ar žinote, kaip nustatyti, kada sapnas – vaizduotės vaisius, o kada – fragmentai iš astralinės kelionės?
Lengviausias kelias – paklausti paties savęs: daiktus sapne matome labai ryškiai ar ne. Jeigu taip, tai –
astralinių kelionių prisiminimas. Jeigu spalvos ryškesnės ir gyvesnės negu jūsų matytos Žemėje, tai taip pat
astralinių kelionių vaizdai. Dažnai matydami mylimo žmogaus veidą galite patirti stiprų įspūdį, matyt, jūs
aplankėte šį žmogų keliaudami astrale; jeigu prieš užmigdami žvelgsite į mylimo žmogaus nuotrauką, galite
būti tikri, kad atsipalaidavę ir užmigę jį aplankysite.
Būna ir taip, kad pabundame rytą ne supykę, bet susijaudinę dėl tam tikro žmogaus, su kuriuo jūsų
santykiai pašliję. Galbūt eidami miegoti jūs prisiminėte ginčą, tarpusavio nesutarimus. Jūs tikriausiai
aplankėte jį astrale, ir jis, taip pat būdamas astrale, ginčijosi su jumis, ir judu kartu suradote bendrą išeitį.
Būdami astrale jūs, galimas dalykas, nutarėte, kad sugrįžę į Žemę taip pat draugiškai susitarsite. Arba,
atvirkščiai, tarp jūsų įsiplieskė dar smarkesnis kivirčas ir parvykę į Žemę jaučiate vienas kitam dar didesnę
antipatiją negu anksčiau. Svarbu ne tai, užglaistėte nesantaiką ar ne, – jeigu grįždami iš astralinio į fizinį
kūną patyrėte stiprią atatranką ir nesugebėjote abiejų kūnų sinchronizuoti, šiaip ar taip, visi jūsų geri
ketinimai ir iniciatyvos sužlugs.
Truputį stabtelėkime ir pamąstykime, ką išmokome ir ko neišmokome. Apskritai naudinga daryti
mažytes pertraukėles. Pertrauka būtina, kad nepervargtumėme. Visiems gerai žinoma, kad pavargęs žmogus
negali gerai dirbti.
Ar žinote, kas nutinka, kai išsenkame arba paprasčiausiai pavargstame?
˙˙˙
 18 pamoka
Darbas
Mūsų žinios apie fiziologiją nėra pakankamos, kad suprastume, kodėl susergame arba pervargstame
per daug įtempdami raumenis. Įsivaizduokime, kad dešine ranka keliame sunkų krovinį. Po kiek laiko mums
ją ims skaudėti. Jeigu ir toliau kilnosime sunkumus dešine ranka, skausmas stiprės ir pavirs liga.
Panagrinėkime šį klausimą nuodugniau.
Šio kurso metu ne kartą pabrėždavome, kad iš esmės visas gyvenimas – tai elektra. Mes manome, kad
generuojame elektros sroves, jeigu jau judiname pirštus, vadinasi, pasiuntėme srovę nerviniu impulsu, kuris
„galvanizuoja“, priverčia raumenį judėti. Apžvelkime ranką, kurią nuilsinome darbe: labai ilgai kilnojome
sunkų krovinį ir nervai, tiekiantys elektros srovę iš smegenų į ranką, persitempė. Tai primena naminius
elektros saugiklius, kurie perdega ne iš karto, o tik pasiekę tam tikrą ribą. Taip atsitinka ir mūsų nervams,
kurie nukreipti į rankos raumenis, jeigu jie pertempiami dėl nuolat plūstančios srovės, – nuo ilgalaikio
plėtimosi ir susitraukimo pervargsta.
Kodėl gi jie nuilso? Atsakyti nesunku. Kai judiname galūnes, mūsų raumenis stimuliuoja smegenys.
Elektros srovė raumenyse išskiria sekreciją, ir raumenis iš prigimties įsitempia.
Išsiskiriančią raumenyse sekreciją sudaro cheminiai elementai, o alinant raumenis jos ima išsiskirti vis
greičiau ir daugiau, negu audinys gali absorbuoti. Todėl iš šių cheminių elementų susiformuoja
aštriabriauniai kristalai, kurie rimtai pakenkia mūsų sugebėjimams. Mūsų temperamentas, o laikui bėgant –
ir charakteris tampa irzlus ir neurasteniškas. Kartais pasitaiko, kad šeimyninio gyvenimo pradžioje žmona,
kupina geriausių ketinimų, šiek tiek papriekabiauja ir suabejoja savo vyru, pamažu vis labiau ima
priekabiauti ir abejoti, po kurio laiko tai virsta įpročiu, ji nė nepajunta, kaip virsta priekabia vaidinga
pikčiurna – pačia nemaloniausia šio pasaulio būtybe.
Išsiugdykite gerą temperamentą – ir nesiskųsite sveikata. Jeigu žmogus gerai atrodo, jo ir charakteris
bei temperamentas yra daug geresnis nei, sakykime, braškančiais kaulais paliegėlio.
„Aukso vidurio“ taisyklė visiškai aiški. Kiekvienas, jos laikydamasis, atliks daugiau ir geriau, tačiau
jei priverstinai stengsimės daugiau dirbti, imsime be jokios naudos eikvoti energiją ir pervargsime. „Aukso
vidurys“ reiškia išmintimi paremtą kursą dirbti tiek, kiek reikia, kad įvykdytumėme tam tikrą užduotį, tačiau
dėl reikalų neišsekindami savęs bei neišeikvodami savo gyvybės.
Daugelis žmonių mano, kad jie privalo dirbti ir dar kartą dirbti, ir kuo daugiau pastangų, tuo bus verti
didesnės pagarbos. Visa tai teisinga, bet ne iki išsekimo. Darbo pertrauka būtinai reikalinga, kaip ir
besimokant. Kai sakome, kad nuilsome, vadinasi, nuilso kai kurie mūsų raumenys. Šiuo atveju reikia
padaryti pertrauką pakeičiant užsiėmimą – išeiti pasivaikščioti, pasiklausyti muzikos arba paskaityti knygą.
Taip elgdamiesi mes naudosimės kitais raumenimis, kitais nervais ir kartu pašalinsime susikaupusios srovės
perteklių pertemptuose raumenyse, kuriems reikia poilsio. Naudodamiesi tokia pertrauka jūs atgaivinate
savo sugebėjimus.
Ar atkakliai dirbote, norėdami pamatyti savo aurą? O gal labai įtemptai dirbote besistengdami
pamatyti eterinį spinduliavimą? Jeigu ir nepasiekėte trokštamo rezultato – nenusiminkite, juk norint gauti
šią dovaną reikia labai daug laiko, kantrybės ir nuoširdžiai tuo tikėti. Juk bandote daryti tai, ko anksčiau nė
nežinojote ir niekada nedarėte. Juk nesitikite, kad greitai tapsite gydytoju, advokatu ar garsiu kino
aktoriumi. Tai užtruks daug metų, turite sąmoningai ir daug valandų per dieną dirbti.
Daugelis indų filosofų tvirtina, kad palankiomis aplinkybėmis tapti aiškiaregiu galima ne mažiau kaip
per dešimt metų. Mes šios nuomonės nepalaikome. Tikime, jei žmogus pakankamai pasirengęs
aiškiaregystei, įgis šį sugebėjimą, žinoma, ne per vieną naktį, tačiau greičiau nei per dešimt metų. Turėkite
kantrybės, nes galų gale aura taps matoma, jeigu esate pakankamai kantrus ir nuoširdžiai tikite.
Gauname daug laiškų.
Viena mergina iš Australijos, turinti tikrą aiškiaregystės dovaną, baimindamasi rašo, kad jos tėvai
laiko ją „keista“. Kita dama iš Toronto mato eterio spinduliavimą, sklindantį iš pirštų, ir „lotoso gėlė“ virš
galvos. Jos gabumai buvo pastebėti ir greitai tobulėjo. Veikiai ji ėmė matyti visą eterinio kūno spektrą, ir
manome, kad jau mato aurą. Ji nuostabiai piešia gėles, kurias supa aura.
Aiškiaregystės galios nelimituojamos pagal vietovę, jų geografija plati.
Moters, kuri aiškiaregė nuo vaikystės, pasakojimas iš Jogoslavijos: „Bijok tų, kurie žaloja dvasią, o
ne tų, kurie užmuša kūną“. Ji nesunkiai iškentėjo fašistų kankinimus, koncentruodamasi į Amžinybę, ir
padėjo kitiems. Baimės nebuvimas padėjo jai ištverti visus kalėjimų baisumus nepakenkiant savajam
dvasingumui.
 Neramių Vakarų žmonių aura „užsikrečia“ viena nuo kitos, kyla kažkas panašaus į „epidemiją“
(tipiškas pavyzdys – fašizmas).
Psichiatrinių ligoninių praktika įrodo, kad auros spalva atitinka ligos vystymosi stadiją ir atsparumą.
˙˙˙
 19 pamoka
Atminties klišė (kelionė į praeitį)
Kalbame apie „atminties klišę“, kuri būdinga visiems Žemės gyventojams. Su ja galime matyti viską,
kas nutiko, ir ne tik šiame, bet ir kituose pasauliuose. Ir mokslininkams ateis metas sužinoti tai, ką
okultininkai žinojo visada: kituose pasauliuose gyvena kitos būtybės, nebūtinai panašios į žmones, bet vis
dėlto jaučiančios ir sąmoningos.
Mes labai daug galime pasakyti apie „atminties klišę“. Tai įvykių atspaudai ant visatos eterinio kūno.
Visų pirma reikia kalbėti apie energijos ir materijos savybes. Materija, patvirtiname, egzistuoja amžinai,
energija taip pat nesunaikinama. Mokslininkai įrodė, kad sužadinus srovę vario spiralėje, atvėsintoje beveik
iki absoliutaus nulio, ji ten bus nuolatos nesumažėdama. Esant kitiems režimams, bus nuostolių dėl vielos
medžiagos pasipriešinimo. Laikui bėgant mokslas atras, kad žmogus turi nežinomas jausmų atsargas,
neįtikėtinų sugebėjimų, tačiau tai bus negreit, nes mokslas juda į priekį labai lėtai ir neryžtingai.
Bangos nenyksta. Pavyzdžiui, šviesos bangos atkeliauja pas mus iš labai tolimų visatos žvaigždžių ir
planetų. Šviesa plinta labai greitai – 300 tūkst. km/sek, bet mums šis greitis nevokiamas, ir vis dėlto jis
nedidelis, nes žvaigždžių ir planetų šviesa Žemę pasiekia dažnai jau po jų žūties. „Greitis“ – skirtingai
suvokiama sąvoka skirtinguose egzistavimo lygiuose.
Kartu pažymėsime, kad žmogaus egzistavimo ratą sudaro septyniasdešimt du tūkstančiai metų. Rato
laikotarpiu žmogus vėl ir vėl pasirodo įvairiuose pasauliuose ir įvairiais kūnais. Tokiu būdu septyniasdešimt
du tūkstančiai metų ir yra mūsų mokyklinių pamokų laikas.
Šviesa yra laiko ir atstumo matas. Astronomai atstumui tarp žvaigždžių apskaičiuoti vartoja sąvoką
„šviesmetis“.
Tarkime, mes negalime ko nors atlikti būdami fiziniame kūne, bet tai nesunku padaryti nebūnant jame.
Sakykime, kad galime judėti greičiau už mintį. Minties greitis ir organizmo reakcijos greitis matuojami nuo
galvos iki pėdų. Šiems tikslams pasiekti turime judėti labai greitai. Tarkime, kad galime akimirksniu atsidurti
toje planetoje, kurios šviesa pasiekia Žemę pasiekia per tris tūkstančius metų. Tai yra, būdami toje
planetoje, matome Žemės šviesą, kuri mus pasiekė prieš tris tūkstančius metų, – ji parodys mums to
laikmečio pasaulio scenas. Galima pamatyti, kaip buvo gyvenama senovės Egipte, galima išvysti laukinių
Vakarų pasaulį, kur pusnuogiai žmonės prisidengdavo tik kailiais, o Kinijoje – klestinčią civilizaciją, – taip
smarkiai nutolusią nuo dabartinių laikų. Jeigu galėtume atsidurti arčiau planetos, tokiu atstumu nuo Žemės,
kurią šviesa pasiekia per tūkstantį metų, tada išvystume žemiškojo gyvenimo scenas, vykusias prieš
tūkstantį metų, pamatytume senovės Indijos civilizaciją, krikščionybės paplitimą Vakarų pasaulyje ir galbūt
kai kuriuos įsibrovimus į Pietų Ameriką. Pasaulis atrodytų visiškai kitoks nei dabar, nes kranto linija visą
laiką kinta, žemės išnyra iš jūros, o krantas grimzta į jūrą. Vieno gyvenimo laikotarpiu dideli pokyčiai
nepastebimi, bet per tūkstantį metų – pasikeitimas žymus.
Dabartiniais laikais gyvename turėdami labai ribotus pojūčių, suvokimo ir pasiektų laimėjimų poveikio
limitus, mes esame labai riboti pagal svyravimo ir vibracijų skalę. Jeigu galėtume iki galo pažinti savo
sugebėjimus, kurie paprastai yra „už fizinio kūno ribų“ ir kuriais galėtume naudotis astraliniame pasaulyje, –
išvystume daiktus visiškai kitoje šviesoje, suprastume, kad visa materija iš tiesų nesunaikinama, kad visi
reiškiniai, kada nors vykę Žemėje, visą laiką sklinda erdvėje bangomis, t. y. mes įgytume sugebėjimą priimti
šviesos bangas iš pačių įvairiausių laikų.
Štai paprastas pavyzdys.
Tamsiame kambaryje įjunkime projektorių, sufokusuokite, ir per tam tikrą atstumą baltame ekrane
išvysite vaizdą. Nukreipę lempos šviesą pro langą į erdvę, pamatysite tik neryškų šviesos spindulį, bet ne
vaizdą. Šis spindulys tįsta tol, kol neatsiremia į ką nors, ir tiktai tada galime jį pastebėti. Nukreipę jį į
nakties tamsą, tol negalėsite stebėti spindulio kelio, kol jis nesusidurs su debesiu arba su praskrendančiu
lėktuvu.
Jau seniai žmonija svajoja vadinamąją „laiko mašiną“. Tai, be abejo, yra fantastiškas noras, kol
žmogus turi kūną Žemėje, nes čia, kūniškame pavidale, mūsų visi veiksmai labai riboti, mūsų kūnas, kaip
instrumentas, visiškai nepilnavertis, o kadangi esame Žemėje tam, kad spręstume tam tikrus uždavinius ir
įgytume patirties, – mumyse įskiepyta daug abejonių ir neryžtingumo, ir prieš įsitikindami, turime išmėginti
savo sugebėjimus ir išnarstyti juos dalimis, kad suprastume, kaip jie veikia ir ar galės veikti iš naujo.
Kai išeiname už Žemės ribų į astralą, ir netgi toliau už jį, „laiko mašina“ tampa labai paprastu dalyku,
tai taip paprasta, kaip Žemėje nueiti į kiną arba teatrą.
 Taigi „atminties klišė“ – tai ypatinga vibracijų arba virpesių forma, kurią sudaro ir šviesos, ir garsų
virpesiai. Tai tokia virpesių rūšis, kurios žmonių kalba neįmanoma aprašyti. Labiausiai jai tinkantis
palyginimas – radijo bangos.
„Atminties klišė“ arba, kaip ją vadina kai kurie okultizmo atstovai, „Akaši kronika“, tai nuo Žemės
gimimo momento visų žemiškų įvykių garsų ir šviesos antspaudas ant eterinio visatos kūno – akaši.
Mus nepaliaujamai supa sklindančios radijo bangos iš viso pasaulio, kiekviena banga atskirai teikia
savą informaciją tam tikros šalies kalba. Galimas dalykas, radijo bangos atkeliauja iš tos Žemės rutulio
pusės, kurios transliaciją galėsime priimti tik rytoj! Šios radijo bangos mus pasiekia nuolat, bet mes esame
joms abejingi, jų nepagaunam, kol neturime prietaisų, vadinamųjų radijo imtuvų ir televizorių nustatytų tam
tikrai bangai priimti, kad būtų aiškus vaizdas ir geras girdimumas. Šiuo atveju mechaniniais-elektriniais
prietaisais radijo bangos pavirsta į garsų ir šviesos bangas, o mes matome ir girdime per didelį atstumą.
Jeigu čia, Žemėje, mes galėtume „atminties klišės“ bangas paversti į garsų ir šviesos bangas, pamatytume
tikrus istorinius įvykius, ir tada mokslininkai įsitikintų, kad istorija, aprašyta knygose, visiškai klaidinga.
„Atminties klišė“ – tai nesiliaujanti vibracija, sudaryta iš sumos visų žmogiškųjų žinių, plintančių iš
visų pasaulio taškų, panašiai kaip radijo programos nepaliaujamai transliuojamos iš radijo stočių. Viskas,
viskas be išimties, kas vyksta Žemėje, visam laikui išsaugojama vibracijų forma. Kai išeiname iš fizinio
kūno, šioms bangoms pagauti nesinaudojame specialiais prietaisais, nes mūsų imlumas joms pasiekia tokį
lygį, kad po ilgesnės praktikos viską, ką tik norime, galime matyti vadinamoje „atminties klišėje“.
„Atminties klišė“ turi savyje absoliučiai viską, kas kada nors įvyko pasaulyje; pasauliai, esantys kitose
visatos dalyse, turi savas „atminties klišes“, kaip ir skirtingos šalys turi savas radijo programas. Tie, kurie
žino, kaip priimti informaciją iš bet kurio pasaulio „atminties klišės“, gali pamatyti istorinius įvykius ir
įsitikinti, kokios sufalsifikuotos mūsų istorinės knygos. Galima išvysti ir išanalizuoti visus savo poelgius, ar
jie buvo teisingi ar ne. Kai čia, Žemėje, numirsime, pereisime į kitą egzistavimo lygmenį, kuriame
kiekvienas iš mūsų akis į akį susidurs su tuo, ką jis padarė ir ko nepadarė; minties greičiu išvysime visą savo
praėjusį gyvenimą, visa tai pamatysime „atminties klišėje“, be to, pamatysime ne tik nuo gimimo akimirkos,
bet ir gerokai prieš gimimą, kai mes dar tik planavome, kaip ir kur mums gimti, o po to. Tai žinodami ir
suprasdami padarytas klaidas, iš naujo planuosime savo ateitį, savo būsimus veiksmus, kad iš naujo, kaip
vaikas per mokyklos egzaminus, nekartotume tų pačių klaidų.
Žinoma, praeis labai daug laiko, kol žmogus išsitreniruos ir sugebės skaityti „atminties klišę“, tačiau
atkaklus darbas, praktika ir tikėjimas – padarys tai įmanoma visiems laikams.
Kas tai yra – tikėjimas?
Tikėjimas – tai labai aiškus dalykas. Tikėjimą reikia ugdyti savyje, kaip ugdomi įpročiai ir papročiai.
Tikėjimas nepanašus į atsparią piktžolę, jis labiau panašus į gležną šiltnamio augalą, kuriam reikia nuolatinės
ir rūpestingos priežiūros. Dažnai sau kartodami, kad tikime, tai įtvirtiname, nes perduodame savo
pasąmonei. Mūsų pasąmonė – tai 90 proc. mūsų pačių, taigi didžiąją mūsų dalį galima palyginti su senu
žmogumi, kuriam nepatinka, kai blaško jo dėmesį, drumsčia ramybę, erzina.
Tikėjimas – tai kažkas, kas auga kartu su mumis. Mes pasitikime savo tėvais ir priimame jų tikėjimą.
Tam tikri dalykai, kurių neįmanoma įrodyti arba išbandyti būnant šioje Žemėje, reikalauja tikėjimo: religinio
ar tikėjimo savo galiomis? Apgalvokite šį klausimą visapusiškai, ir suprasite, kad tikėjimas jums iš tiesų
reikalingas.
Įtikinkite save, kad jūs iš tiesų tikite, įrodykite, įteikite tai sau. To nepadarę, niekada neturėsite tikro
tikėjimo.
Kai tikintieji lanko bažnyčias arba kitas maldos vietas, girdi maldas, kartojamas ne tik jų pačių, bet ir
kitų žmonių, tuomet jų pasąmonė pradeda jausti tai, ką reikėtų tikėti.
Jums žinoma, kad Rytuose egzistuoja mantros. Žmogus turi retsykiais jas kartoti. Jis gali net nežinoti,
ką sako viena ar kita mantra. Tai neturi reikšmės, nes religijos kūrėjai sudarė šias mantras tam, kad ilgainiui
kartojant jos keltų vibracijas ir mūsų pasąmonėje žadintų tai, ko reikia.
Taip pat veikia ir maldos: jeigu jas retkarčiais kartojame, pamažu imate jomis tikėti. Esmė ta, kad
savo pasąmonę priverstume dirbti sau, tik po to atsiras tikėjimas, nesunaikinamas abejonių, nes pasąmonė
mums primins, kad jūs tikite ir turite tam tikrų galimybių.
Kartokite sau retsykiais, kad pamatysite aurą, kad įgysite telepatinių gabumų, kad sugebėsite padaryti
tai, ko siekiate, nes jūsų noras stiprus.
Visi pažangūs žmonės – tai žmonės, kurie tikėjo savimi, savo sugebėjimais, savo jėgomis ir kartu
tikėjimą pavertė įsitikinimu, o po to – realybe. Jeigu sau nuolat sakysite, kad jums būtinai pasiseks,
įtikinėsite save neprisileisdami jokių abejonių, ilgainiui jūsų pačių rezultatai jus apstulbins.
Tikriausiai girdėjote apie žmones, kurie pasakodavo apie savo praėjusius gyvenimus, kuo ten buvo ir
ką veikė. Visos šios žinios iš „atminties klišės“. Kai pabudę rytą sugrįždavo, viską prisimindavo padrikai, o
tiesos – tik dalį. Daugeliu atvejų jų atmintyje išliko įvykiai, susiję su kančia, pavyzdžiui, su kankinimais.
Taip būna todėl, kad ateiname į Žemę kaip į mokyklą, turime visąlaik atminti, kad žmogus turi nugyventi
gyvenimą, kupiną praradimų, nepriteklių, sunkų gyvenimą, kad apsivalytų nuo ankstesnių savo nuodėmių,
kaip metalas, lydomas iš rūdos, apsivalo nuo priemaišų. Žmonijai lemta patirti stresus, ne tokius stiprius,
kad jį palaužtų, bet pakankamai galingus, kad išbandytų žmogaus dvasią. Žmogus ateina į Žemę mokytis,
bet apmokymas situacijomis, kurios sukrečia žmogų, vyksta sparčiau, o svarbiausia, jis patvaresnis negu
gyvenant ramų ir laimingą gyvenimą. Toks gyvenimas gali būti reikalingas tik atokvėpiui, jis mažiausiai
moko.
Mūsų Žemė – tai išbandymų pasaulis, tai treniravimosi mokykla, o tiksliau pataisos įstaiga, ir labai
retai kur nors Žemėje prasimuša gėrio spindulėlis, kaip švyturys tamsioje naktyje.
Visas pasaulis nuolat kariauja. Pažvelkime į tautų, valstybių istoriją, pasekite karų pradžią. Šis
pasaulis – iš tiesų nusidėjėlių pasaulis, todėl apsunkina Didžiųjų Esybių atėjimą į Žemę. Didžios Esybės,
atsirandančios čia, negali ateiti visiškai švarios, tikra savo esme, nes tada nesugebės atsilaikyti susidūrusios
su skausmu, nelaimėmis ir kitais Žemės išmėginimais. Taigi būkite atsargūs manydami, kad kažkas neturi
nieko bendra su dvasingumu, nes jis silpnas ir turi kažkokių silpnybių. Išimtis – potraukis alkoholiui, jis
naikina visus įmanomus sugebėjimus.
Dauguma didžių aiškiaregių ir telepatų turi vizinių trūkumų, nes kančios padidina vibracijų dažnį,
dovanoja šias galias. Negalite spręsti apie žmogaus dvasingumą į jį pažvelgę. Neteiskite jo ir nemanykite,
kad jis šėtono išpėra dėlto, kad yra ligotos išvaizdos; liga gali būti pasirinkta laisva valia, kad padidintų
vibracijas, reikalingas specialiam uždaviniui atlikti. Neteiskite stipraus žmogaus, jei jis dažnai vartoja
keiksmažodžius arba elgiasi ne taip, kaip jūs įsivaizduojate turėtų elgtis Didis Žmogus: jis iš tiesų gali būti
Didis, nors ir keiktis bei turėti nuodėmių, nes visi jo trūkumai – inkaras, leidžiantis jam pasilikti Žemėje.
Kartoju: jeigu žmogus nepiktnaudžiauja alkoholiu, jis gali būti Didi Esybė.
Daug nuodėmių dedasi šioje Žemėje, tačiau visa, kas nuodėminga, gali būti sunaikinta švarumu ir
nenuodėmingu gyvenimu. Tai viena iš priežasčių, ko mes ateiname į šį pasaulį. Dvasios pasaulyje, už
astralo, jūs negalite būti pagedę, Aukštesniuosiuose gyvenimo Lygmenyse blogio nėra, taigi žmogus
patenka į Žemę, kad išeitų sunkų kančių kelią. Didžiais reformatoriais šiame gyvenime dažnai tampa tie,
kurie praeitame gyvenime buvo nuožmūs užkariautojai arba tironai, – o šiuo metu, atvirkščiai, bando
ištaisyti visą blogį, kurį tada sukūrė. Pavyzdžiui, Hitleris ateityje pasirodys kaip reformatorius. Daugelis tų,
kurie buvo ispanų inkvizitoriais, sugrįš kaip reformatoriai. Tai verta dėmesio, imkite ir pagalvokite apie tai.
Atmenate, mes kalbėjome, kad reikėtų gyventi pagal „auksinio vidurio“ taisyklę, nereikia būti per
daug blogam, kad vėliau nekentėtume. Jeigu jūs toks švarus, toks šventas, kad kiekvienas yra menkesnis už
jus, nebegalite būti šioje Žemėje, ji jūsų nelaikys, bet, laimei, taip nėra, nes kiekvienas turi nuodėmių.
˙˙˙
 20 pamoka
Savitvarda. Reguliavimas. Kvėpavimas
Žmonės, kurie nori tapti aiškiaregiais, telepatais ir išsiugdyti psichosimetrijos sugebėjimus, turėtų
tobulintis ta kryptimi neskubėdami. Neįmanoma pačiam forsuoti šių galių ugdymo. Pateiksime pavyzdį iš
augalų gyvenimo: pavyzdžiui, jeigu imtume forsuoti tropinių orchidėjų augimą, jos išaugtų pačiomis
gležniausiomis šiltnamio gėlėmis. Taip atsitinka visiems, kas auga dirbtinai stimuliuojamas. „Šiltnamio
augalai“ neužgrūdinti, neatsparūs ir ligoti, vienu žodžiu, labai glebūs ir gali greitai susirgti ir nusilpti.
Mes norime, kad jūsų telepatiniai sugebėjimai būtų patvarūs ir galėtumėte aiškiai matyti praeitį sveika
aiškiaregyste ir, prie jūros kranto pakėlę akmenį, galėtumėte pasakyti, kas atsitiko šiam akmeniui per visą jo
egzistavimą, per visus amžius. Jūs turite žinoti, kad iš daikto, kuris buvo žmogaus rankose, galima sužinoti
visą jo praeitį ir kas vyko jo aplinkoje. Tai ne perdėjimas ir, beje, labai paprasta, žinoma, mokant ir žinant,
kaip ugdyti tas galias. Todėl mes raginame jus sukurti tvirtą pagrindą, nes statinys ant smėlio yra neilgalaikis
ir nepatikimas.
Kurkite savo pamatą, kurio kertiniai akmenys pirmiausia bus savitvarda ir ramybė, be kurių
neįmanoma nei aiškiaregystės, nei telepatijos sėkmė.
Žmonija – tai konfliktinių emocijų sankaupa.
Amžinai skubantys žmonės gatvėje, – kas kur: į transportą, į parduotuves, į tarnybą. Žmonės esti
kažkokiam triukšmingam katile, kunkuliuojančiame ir amžinai verdančiame, kurio smegenys skleidžia
įniršio ir graužaties papliūpas. Dažnai įsikarščiuojame nežinia dėl ko, o aplinkui juntame kažkokią įtampą.
Tokiomis akimirkomis mums atrodo, kad galime pratrūkti. Bet tai visiškai nepadės vykdant ezoterines
paieškas. Jeigu kas nors turi tokias nekontroliuojamas smegenų bangas, vadinasi, tas žmogus priima
ateinančius iš išorės signalus. Tokie signalai ateina visąlaik, iš visų pusių ir iš visų žmonių. Jeigu atvertume
savo protą, imtume juos suprasti.
Šios pašalinės nekontroliuojamos bangos – kaip radijo trikdžiai audros metu, televizoriaus ekrano
trikdžiai, kai įjungiami į tinklą kiti prietaisai, – jų sunku išvengti. Jeigu imsime vis labiau karščiuotis, geriau
nuo to nebus.
Kol visiškai aiškiai nesuvokiame „statinių trikdžių“, „baltojo triukšmo“ – triukšmų, kuriuos sukelia
kitų žmonių smegenų spinduliavimas, kol nesugebame atitverti nuo jų savo proto, – mes negalėsime įvaldyti
telepatijos. Nemanykite, kad tai perdėjimas.
Turime žinoti visas kliūtis savo kelyje, nes nežinodami jų pobūdžio, negalėsime jų apeiti. Telefonu
labai nesunku mieste susisiekti su kitais miestais, kitais kontinentais. Radijo telefonas – tai jau ne pokalbis,
o kankynė. Šūsnis trikdžių dėl statinių elektrinių laukų, kūginių trikdžių apie Žemę refrakcijos ir t. t. Netgi
turėdami pačią geriausią techniką, negalite girdėti kiekvieno savo pašnekovo žodžio. Telepatija ta prasme
kur kas tobulesnė.
Kodėl mes tai lyginame su radiju, telefonu, televizoriumi? Mat radijas ir žmogaus kūnas nuolat
generuoja elektrą. Smegenys ir muskulatūra nuolat siunčia elektrinius impulsus, kurie faktiškai yra žmogaus
radijo programa. Daug kas žmogaus kūno elgesyje – aiškiaregystės, telepatijos, psichosimetrijos fenomenų
požiūriu – su tuo susiję ir nesunkiai paaiškinama išvedus paralelę su radiotechnika. Kuo daugiau žinosime
apie tą sritį, tuo lengviau bus suprasti šį kursą, lengviau tobulintis.
Visiems prietaisams kenkia smūgiai ir sukrėtimai. Ar imsite trankyti televizorių arba mėtyti radijo
imtuvą? Pats brangiausias mūsų radijo imtuvas – mūsų smegenys. Jeigu esate blogos nuotaikos, susijaudinę,
užuot išlieję ant ko nors savo jausmus, kiek įstengiate giliai įkvėpkite, keletą sekundžių sulaikykite
kvėpavimą, o po to lėtai iškvėpkite. Atlikite tai keletą kartų, ir jūs pamatysite, kad netikėtai patys save
nuraminsite. Įkvėpkite ir iškvėpkite neskubėdami.
Visąlaik kvėpuokite vienodu ritmu ir įkvėpdami galvokite, kad sugeriate gyvenimą ir gyvybines jėgas,
– iš tiesų taip ir yra. Pavyzdžiui: sparčiau iškvėpkite atvira burna, tarsi trūktų oro. Po to per dešimt
sekundžių visiškai oru užpildykite plaučius, plėsdami krūtinės ląstą, po to pasistenkite įkvėpti dar šiek tiek
oro. Kai iki galo įkvėpsite, sulaikykite kvėpavimą 5 sekundes, po to lėtai, ne mažiau kaip septynias
sekundes, iškvėpinėkite. Įtempkite savo raumenis, kad neliktų panaudoto oro plaučiuose. Po to pradėkite
viską nuo pradžių. Dera atlikti ne mažiau kaip šešis pratimus – ir jūs įsitikinsite, kad irzlumas, bloga
nuotaika praeis, jausitės kur kas geriau ir nusiraminsite.
Prieš bet kokį savęs išmėginimą pakvėpuokite giliai ir visapusiškai. Pulsas ne tik nepadidės, bet netgi
šiek tiek sumažės, jus imsite labiau savimi pasitikėti, nesijaudinsite, o pašnekovui sudarysite ramaus, savimi
pasitikinčio žmogaus įspūdį. Išbandykite tai.
 Kasdieniniame gyvenime dažnai sielojamės dėl niekų. Tikroji civilizacija tai paneigia. Vyrai ir moterys,
gyvenantys dideliuose miestuose, daug irzlesni ir nervingesni negu tie, kurie gyvena už didmiesčio ribų.
Būtina kontroliuoti savo emocijas. Dažnų susierzinimų rezultatas – gastritas su padidėjusiu rūgštingumu,
opaligės. Su graužatimi kovoti nesunku – pagalvokite ir užduokite sau klausimą, ar tai turės kokią nors
prasmę po penkiasdešimties ar šimto metų?
Kur jūs bebūtumėte, kokius nemalonumus patirtumėte, kaip bebūtumėte sugniuždyti kasdieninių
rūpesčių, kokius patirtumėte sunkumus ir neramumus, galvokite: „Ar turės kokią nors prasmę šie reikalai,
šie rūpesčiai po penkiasdešimties arba po šimto metų?“
Dabartinis vadinamosios „civilizacijos“ periodas – sunkių išbandymų periodas. Viskas sutvarkoma
taip, kad mūsų smegenys skleistų nenatūralias bangas, kad mūsų ląstelėse elektros srovė generuotų
nenatūraliai. Kai žmogaus mąstymas normalus, jis skleidžia visiškai ritmingas smegenų bangas, kurias
gydytojai gali užrašyti specialiais prietaisais. Smegenų bangas ramioje aplinkoje atrodo vienaip, o
susikrimtus, atsitikus nelaimei ar atsiradus mentalinei ligai, jos pakinta pirmiausiai. Jos užrašomos ir
nustatoma, kiek nukrypo nuo normos. Rytuose yra žinomas faktas, kad žmogus, sugebėjęs sunaikinti
nenormalias smegenų bangas, susigrąžina sau sveikatą.
Rytuose, atgaivinant natūralias smegenų bangas, yra keletas pagijimo būdų, kuriuos taiko žiniuoniai
psichiniams ligoniams.
Moterys, ypač vykstant gyvenimo permainoms, pavyzdžiui, gimus kūdikiui ir t.t., ima generuoti
visiškai kitokias smegenų bangas. Hormonų sutrikimai, ypač klimakteriniu laikotarpiu, sukelia smegenyse
„audrą“ ir dažnai – isteriją. Veikiamos įvairių emocijų bangos taip pat kinta, laikinai praranda ramybę.
Grįžkime prie formulės „po penkiasdešimties – šimto metų“. Bet koks gėrio pasireiškimas turės
reikšmės ir po penkiasdešimties, ir po šimto metų, nes per jį žmogaus pažiūros ir įsitikinimai tampa
švaresni. Kuo daugiau gero darote kitiems, tuo daugiau gausite ir pasieksite sau pačiam. Egzistuoja
okultizmo įstatymas: negalite gauti, kol pirma neatiduosite. Jeigu jūs atiduodate – ar tai būtų paslauga,
pinigai, meilė, – savo ruožtu gausite pagalbą, pinigus, meilę, – nesvarbu, kas ką duoda ir kas ką gauna, visa,
kas atiduota, laikui bėgant sugrįš. Į gėrį būtina atsiliepti tuo pačiu.
Būkite tikri, visos mažytės širdgėlos, absurdiškos kliūtys neturi jokios reikšmės ateičiai. Vidinė
savitvarda, taika ir ramybė jums visiems! Visa, ką jūs turite daryti, – tai kvėpuoti maksimaliai aprūpinant
smegenis deguonimi ir galvoti, kad visi šie kvaili nemalonumai neturės jokios reikšmės ateityje. Tada
pamatysite, kokie jie iš tiesų nereikšmingi.
Mes dažnai laukiame, kad gali atsitikti kas nors nemalonaus, – kartu mes patys save nuteikiame
baimei ir nemaloniems įvykiams, greitai įsitikiname, kad baimintasi buvo nepagrįstai. Jeigu jaudinatės, jūs
jau neberamūs. Jeigu jūs susierzinę, jau nebegalite išlaikyti vidinės savitvardos ir, užuot pasirengę priimti
telepatinius siuntimus, siunčiate siaubingas bangas, kupinas chaoso, širdgėlos ir griovimo, kurios ne tik
visiškai sugniuždo jūsų priėmimo galią, bet ir panašiai veikia visą jūsų aplinką. Dėl savęs ir kitų išsiugdykite
šaltakraujiškumą, palaikykite ramybę ir atminkite, kad visos graužatys – tai nieko nereiškiančios mažytės
kliūtys, į kurias nereikia kreipti dėmesio, jos jums siunčiamos, kad jus išmėgintų.
Mokykitės savitvardos, mokykitės įžvelgti savo sunkumus teisingos perspektyvos atžvilgiu.
Rekomenduojame kvėpuoti taip: atsigulkite, atsipalaiduokite, patikrinkite, kad nė vienas raumuo nebūtų
įtemptas. Suglauskite rankas ir kvėpuokite giliai bei tolygiai. Ritmiškai kvėpuodami galvokite: esu ramus,
ramus, visiškai ramus. Jei taip mankštinsitės, pastebėsite, kad jus apims tikrai nuostabūs jausmai – rimtis ir
ramybė. Koncentruokitės į rimtį, ramybę ir nevaržomą laisvę.
Jeigu galvosite apie rimtį, įvaldysite visišką rimtį. Jeigu galvosite apie ramybę, būsite visiškai ramūs.
Baigiant reikėtų pasakyti, kad jei visi žmonės nors dešimt minučių per parą skirtų pratimams, visi
gydytojai subankrutuotų, nes ligų apskritai nebeliktų.
˙˙˙
 21 pamoka
Telepatija. Aiškiaregystė. Psichosimetrija
Prieš pradedant užsiiminėti telepatija, aiškiaregyste ir psichosimetrija, būtina išmokti palaikyti rimtį,
visiškai valdytis. Jeigu norite judėti į priekį, turite būti visiškai ramūs.
Psichosimetrija siejasi su pirštais, aiškiaregystė – su tašku kaktoje tarp antakių, telepatija – su galvos
momeniu, t. y. smegenys turi įvairius informacijos priėmimo punktus.
Kai mes ramūs, galime pagauti įvairias žinias, kurios paprastai tėra bangos, siunčiamos kitų žmonių ir
priimamos mūsų smegenimis, analogiškai radijo bangoms ir imtuvams.
Daugelis žmonių vienu ar kitu metu patiria keistus pojūčius ir nujaučia, kad kažkas turi atsitikti ir kad
jie turi kažko imtis – tam tikrų veiksmų, kad taip neatsitiktų. Žmonės, kurie tai žino, šį reiškinį vadina
„kupra“ pagal tam tikrą auros apvalkalo atsikišimą – tai nesąmoningas telepatinis „laiškas“ apie savo
nuogąstavimus kitiems žmonėms.
Šiuos reiškinius galima palyginti su intuicija. Tiksliai nustatyta, kad moterų intuicija labiau išlavėjusi
negu vyrų. Moterys turi daugiau galimybių įvaldyti telepatiją negu vyrai, jeigu jos taip daug neplepėtų.
Nustatyta, kad moterų smegenys pagal apimtį mažesnės negu vyrų, – bet tai nieko nereiškia, kitaip
dramblys, palyginti su žmogumi, būtų genijus. Moters smegenys gali harmoningai „rezonuoti“ priimdamos
siuntimus, t. y. moters smegenys yra imtuvas, kuris kur kas greičiau sureguliuojamas negu vyro.
Atsiminkite, kaip sunku buvo nustatyti senus radijo imtuvus ir kaip paprasta – šiuolaikiškus. Moters
smegenys primena naujausią radijo imtuvo modelį.
Priminsime, kad vieno kiaušinėlio dvyniai nuolat kontaktuoja, nesvarbu, koks atstumas juos skiria.
Taip yra todėl, kad jie kilo iš vienos ląstelės, – tai du gerai sinchronizuoti imtuvai ir siųstuvai, kurie
nustatomi be jokių pastangų.
Kaip išmokti telepatijos? Žinoma, tam reikia daug lavintis ir nuoširdžiai tuo tikėti, tačiau, be viso to,
būtina vidinė savitvarda, kitaip, nepaisant visų pratybų, nieko neišeis.
Pratimus reikėtų atlikinėti taip: paskirkite sau tam tikrą dieną ir laiką, kada jūsų smegenys bus
nustatomos priimti pirmą bendrai atliekamą, o vėliau – ir tikrų tikriausią telepatinį pranešimą. Imkite
kartoti, įtikinėti save, kad jums viskas būtinai pasiseks.
Nustatytą valandą, geriausia vakare, pasišalinkite į atskirą kambarį. Ten turėtų būti neryški, jums
maloni šviesa. Priimkite jums patogiausią padėtį. Laikykite rankose fotonuotrauką žmogaus, su kuriuo sieja
artimiausias ryšys. Šviesa turi būti už jūsų, tačiau pakankama, kad galėtų apšviesti nuotrauką. Keletą
minučių giliai kvėpuokite, po to apvalykite savo protą nuo visokių pašalinių minčių, galvokite apie žmogų,
kurio nuotrauka jūsų rankose, žiūrėkite į ją ir įsivaizduokite, kad tas žmogus stovi priešais jus. Ko šis
žmogus norėtų jūsų paklausti? Ką jūs jam atsakytumėte? Sutelkite mintis. Jeigu norite, galite jam pasakyti:
„Kalbėkite su manimi, kalbėkite“. Po to truputį palaukite atsakymo. Jeigu jūs esate ramus, jeigu tikite,
pajusite smegenyse kažkokį krustelėjimą. Iš pradžių būsite linkę manyti, kad tai vaizduotės žaismas, tačiau
taip nėra, tai realybė. Jeigu manysite, kad jums tik pasirodė, telepatinis ryšys nutrūks.
Lengviausias kelias ugdyti telepatinius sugebėjimus – tai atlikti pratimus su žmogumi, kurį gerai
pažįstate ir su kuriuo sieja didelė draugystė. Abu turite susitarti, ką turės daryti kiekvienas iš jūsų; turite
paskirti tam tikrą laiką telepatijos seansui. Kiekvienas turite pasišalinti į atskirą kambarį. Taip pat turite
susitarti, kuris siųs mintis ir kuris jas priiminės. Galite palengvinti laiko apskaičiavimą pagal Grinvičo
vidurio laiką. Jeigu jūs siunčiate mintis, po dešimties minučių bandymo jūsų draugas ims jums atsakinėti.
Per pirmuosius du tris bandymus jums gali nieko neišeiti, tačiau ilgainiui praktikuodamiesi tobulėsite.
Atminkite, kaip sunku buvo išmokti vaikščioti ir kalbėti vaikystėje.
Perduodami ir priiminėdami mintis per atstumą, neturite jų panaudoti blogiui, nes kitaip jūs
netobulėsite, o smarkiai smuksite. Niekada, niekada, niekada negalima naudotis telepatija, aiškiaregyste ir
psichosimetrija blogio vardan, vienoje ir toje pačioje vietoje negali būti šviesos ir tamsos – negailestingas
okultizmo įstatymas: turintis švarias mintis aiškiaregys niekuo nepakenks, o žmogus, kurio mintys
nešvarios, visada praranda tą sugebėjimą.
Savarankiško telepatijos mokslo metodas: atsipalaiduokite, ir tegul mintys pačios lekia į jus.
Pirmiausia pastebėsite, kad jūsų galvoje knibžda daugybė prieštaringų minčių, kurios primena žmonių minią.
Tačiau jei panorėsite, šiame chaose sugebėsite atskirti atskirą balsą.
Aiškiaregystės spinduliai sklinda iš trečiosios akies, ir kaip jau žinote, aiškiaregystė turi visai kitus
svyravimų dažnius, negu telepatija ir psichosimetrija. Tam tikrais atvejais pasitaiko, kad visi jie duoda
skirtingus rezultatus. Galima išvesti analogiją: kai gaunate telepatinį pranešimą, jūs „klausotės radijo“, kai
įvaldote aiškiaregystę, matote nuostabius spalvotus „televizijos vaizdus“.
 Aiškiaregystės pratimams atlikti reikia turėti gryną krištolą, švytintį ir žaižaruojantį. Jeigu turite žiedą
su briliantu – irgi gerai, jis visiškai atstos krištolą, be to, jį lengva nešioti su savimi. Jums reikia įsitaisyti
labai patogiai ir įsitikinti, kad ne per daug šviesos. Tarkime, gabalėlį gryno krištolo jau turite. Jūs vakare
vieni savo kambaryje ir visiškai atsipalaidavę. Langus dengia naktinės užuolaidos, nė vienas šviesos
spindulys iš lauko nepatenka į jūsų kambarį. Kambarys turi būti prieblandoje, kad aiškiai matytumėte
krištolo briaunas, tačiau jame neturi būti jokio šviesos atšvaito, jis turi būti tarsi rūke, visiškai blankus, tarsi
numanomas. Jūs laikote jį rankose ir tikite, kad turite jame „kažką pamatyti“. Imkite žiūrėti į krištolą
nesistengdami kažko išvysti, žiūrėkite į jį taip, kaip žvelgiama į tolį. Šį krištolą laikote nuo savęs penkių-
dešimties centimetrų atstumu, tačiau jame vėliau matysite daugelio kilometrų atstumu. Po to pastebėsite,
kad krištolas pamažu pasidengia baltu dūmeliu ir vietoj buvusio skaidrumo atrodo tarsi pripildytas pieno.
Dabar ateina kritinis momentas, staigiai nekrūptelėkite, nesijaudinkite, kaip elgtųsi dauguma tokiais
atvejais, – ir tada pieno baltumas išnyks, tarsi nukris uždanga, atidengdama sceną. Pranyks visas krištolas, o
vietoj jo išvysite pasaulį. Jūs įsižiūrite į šį pasaulį, kaip Olimpo Dievai žiūri į Žemę, galbūt jūs išvysite
apačioje debesis ir kontinentus, pajusite kritimo jausmą ir galbūt nevalingai krūptelėsite bei truputį
pasiduosite į priekį; kontroliuokite save, nes kitaip, jei prarasite vaizdus, kitą naktį turėsite vėl viską kartoti
iš pradžių. Tarkime, kad jūs nekrūptelėjote ir neišsigandote, – tada jums pasirodys, kad sparčiai leidžiatės
žemyn ir pasaulis vis labiau plečiasi. Apačioje išvysite kontinentus ir sustosite ties kokiu nors tašku. Galėsite
regėti istorinius įvykius, galėsite patekti į mūšio lauko vidurį ir išvysti tanką. Jums nėra ko nerimauti, nes
tankas negali jums pakenkti ir pervažiuos per jus be jokio pojūčio. Jums atrodys, kad žiūrite kito žmogaus
akimis, ir matysite viską, ką mato jis. Kartoju, neleiskite sau krūptelėti iš netikėtumo, matysite visiškai
aiškiai, tiksliai, žinosite viską, kas buvo pasakyta, negirdėdami nė garso. Tai ir vadinama aiškiaregyste. Visa
tai labai paprasta, jei jūs pasirengęs ir iš tiesų tikite.
Kai kurie žmonės nemato realaus paties įvykių vaizdo, bet patiria poveikį. Taip dažnai atsitinka
žmonėms, kurie pasinėrę į darbą. Geras aiškiaregys, užsiėmęs komercija ir reikalais, kurie kuria skeptišką
aplinką, trukdančią matyti vaizdus, mano, kad to negali būti, paneigdamas aiškiaregystės sugebėjimus. Tas
žmogus pajunta poveikį „kažkur galvoje“, kuris vis dėlto toks pat tikras, kaip ir įvykių paveikslas.
Treniruodamiesi jūs galite tapti aiškiaregiu, sugebėsite lankytis visuose istoriniuose laikotarpiuose ir
pamatyti tikrą istoriją. Suglumsite ir nustebsite supratę, kad istorija, aprašyta knygose, neatitinka tikrovės,
istorinės knygos tik atspindi to laikmečio politiką.
Dabar užsiimsime psichosimetrija. Psichosimetriją galima pavadinti „regėjimas pro pirštus“.
Kiekvienas iš jūsų gali paimti iš monetų krūvos vieną, palaikyti ją keletą minučių kumštyje ir perduoti
kitam, po to trečiam, ir kai moneta vėl atiteks jums, ji jums pasirodys kiek kitokia negu tos, kurios liko
krūvoje. Tai, žinoma, elementarus bandymas, kuris dar nieko neįrodo. Psichosimetriją reikia suprasti kaip
sugebėjimą pagal kokį nors daiktą sužinoti jo kilmę, su juo susijusius įvykius, pas ką jis buvo, protinius
sugebėjimus, jei buvo pas žmogų. Kartais netgi galima pasakyti, į kokią aplinką jis buvo patekęs, –
laimingą, geranorišką, – arba atvirkščiai.
Galite užsiimti psichosimetrija padedant draugui, būtent: abu gerai nusiplaukite rankas, paimkite
akmenį arba nuzulintą jūros akmenėlį, gerai numazgotą su muilu ir nuskalautą. Jūsų draugas turi nusausinti
rankas ir akmenį, o po to, laikydamas akmenį kairėje rankoje, galvoti tik apie ką nors viena, galvoti įtemptai
vieną minutę, tai gali būti mintis, pavyzdžiui, apie baltą ir juodą spalvą, apie gerą arba blogą žmogaus būdą,
– nesvarbu, apie ką jis taip įtemptai minutę galvoja, svarbu tai, kad mintytų tik viena.
Tai padaręs jis turi suvynioti akmenį į švarią nosinę arba popierinę servetėlę ir perduoti jums. Jus
neturite jo išvynioti, kol neatsidursite savo „meditacijos kambaryje“.
Šiek tiek nukrypkime nuo temos. Kodėl sakome – „kairėje rankoje“? Paaiškinsime. Pagal ezoterinius
duomenis, dešinė ranka skirta praktinei veiklai, fizinio pasaulio daiktams. Kairė – dvasinė ranka, skirta
okultiniams reikalams. Tarkime, kad esate ne kairiarankis, tuomet geriausi psichosimetrijos rezultatai
gaunami kaire „ezoterine“ ranka. Jeigu jūs kairiarankis, jūsų „ezoterinė“ – dešinė ir jums psichosimetrijoje
teks naudotis būtent ja. Pastebėta, kad žmonėms pasiseka gauti gerų rezultatų naudojantis kaire ranka, tuo
metu dešine nieko nesigauna. Būdami savo „meditacijos kambaryje“ turite kruopščiai nusiplauti rankas ir
prieš nusišluostydami gerai jas paskalauti tekančiu vandeniu. To nepadarę gausite iškreiptą įspūdį, o jūsų
bandymui reikia tikro poveikio. Atsigulkite patogiai, be to, šiuo atveju ne taip svarbu, koks patalpos
apšvietimas.
Išvyniokite akmenį, paimkite jį kaire ranka taip, kad jis atsidurtų delno centre. Negalvokite apie jį,
nesijaudinkite ir neskubėkite, atvirkščiai, pabandykite nuvyti šalin visas mintis, kad jūsų protas niekuo
nebūtų užimtas. Po to atsiras silpnas dilgčiojimas ir lengvas virpulys kairėje rankoje, po kurių pajusite tą
poveikį, kurį, galimas dalykas, jūsų draugas ir stengiasi jums perduoti. Jūs taip pat galite pagauti ir pajusti
tai, ką jis iš tiesų galvoja, bet vis dar kreipiate dėmesį į lengvą virpčiojimą kairėje rankoje, ir tai trukdo jums
priimti informaciją.
Jeigu užsiiminėsite tuo praktiškai, galiausiai pasieksite ramybės būseną ir patirsite įdomių įspūdžių.
Kai jūsų draugas pavargs jums talkinti, išeikite iš namų, kur nors toliau nuo žmonių, ir pakelkite kokį nors
riedulį – apvalų lauko akmenį, kurio dar nelietė žmogaus ranka. Kad būtų tikriau, iškaskite jį iš žemės. Po
atkaklių pratimų ir gerai įgudus ims gerai sektis; jūs galėsite, pavyzdžiui, pakėlę riedulį arba paplokštainį,
sužinoti tikslų laiką, kada jis buvo kalno dalis arba kaip jis buvo nuplautas žemyn upe ir pateko į jūrą.
Žinios, kurias galite gauti pasitelkę psichosimetriją, iš tiesų nuostabios, bet tam reikia labai daug su savimi
dirbti, visų pirma pasiekti visišką proto ramybę.
Įmanoma, pavyzdžiui, paimti į rankas voką su laišku – ir sužinoti jo turinį. Galima taip pat paimti
uždarą laišką, parašytą užsienio kalba, tada kairės rankos pirštų galiukais palengva pabraukyti voko
paviršių. Jūs sužinosite laiško prasmę nemokėdami atskirų svetimos kalbos žodžių. Visa tai, be abejo, galite
pasiekti praktikuodamiesi, bet to niekada nedarykite siekdami sau naudos arba norėdami pakenkti kitiems.
Jūs stebėsitės, kodėl žmonės nenori patikėti tuo, kad turi telepatinių sugebėjimų, kad gali išsiugdyti
aiškiaregystės galią ir kt. Atsakymas labai paprastas: jeigu jūs telepatas, – turite susikurti tam palankias
sąlygas, užsiiminėti telepatija nepavyks, jeigu kas nors stengsis jums sutrukdyti. Jūs priimate kitų žmonių
siunčiamas minčių bangas, o kas nors, esantis netoli jūsų, gali jums sutrukdyti savo kankinančiomis
abejonėmis, – nenoras pripažinti, nepasitikėjimas bus tokie stiprūs, kad sugers silpnas minčių bangas,
sklindančias iš toli.
Jeigu kas nors iš jūsų pareikalaus telepatijos įrodymų, patariame jiems atsakyti, kad jums įrodymai
nerūpi, jums nereikia įrodinėti tai, kas jums akivaizdu, ir įtikinėti kitų.
Pranešime kai ką apie aiškiaregystę, apie tuos, kurie šiuos sugebėjimus nori paversti pelningu verslu.
Tai tiesa, kad dauguma moterų pasižymi aiškiaregystės galiomis, tačiau nepastoviomis ir negalinčiomis
atsirasti joms panorėjus. Veikiausiai tai atsitiktinumas, jei moteris, turinti aiškiaregystės sugebėjimų, per
trumpus praregėjimus stebino savo draugus pranašystėmis. Jie patarė jai tuo užsiimti ir tapti profesionale.
Vargšė apgauta moteris pasidavė įkalbinėjimams ir ėmė gauti pinigus, nesvarbu kiek, už savo paslaugas. Ji
negali klientui pasakyti, kad šiandien nejaučia galių, ir nesėkmingomis dienomis ima „pranašauti“ remdamasi
neblogomis psichologijos žiniomis. Tačiau greitai jos gabumai palengva silpsta ir pagaliau visiškai
pranyksta.
Niekada neimkite pinigų „skaitydami“ krištolą arba burdami kortomis, nes prarasite sugebėjimus ir
pakenksite sau per žmonių, kurie jumis netiki, neigiamus smegenų impulsus.
Niekada nesistenkite įrodyti, kad jūsų praktinės žinios tikros, nes kitaip jus tuoj pat „užlies“
abejojančių žmonių minčių bangos ir labai jums pakenks.
Raginame jus treniruotis, ir dar kartą treniruotis ir galiausiai išsiugdyti vidinę savitvardą, be kurios
nesugebėsite realizuoti savo sugebėjimų. Įvaldę vidinę savitvardą ir patikėję, sugebėsite atlikti viską.
˙˙˙
 22 pamoka
Emocijos. Minties galios
Raudona gija per mūsų kursą eina tezė – perduodami nervais elektriniai smegenų impulsai priverčia
raumenis susitraukinėti. 1968 m. sausį žurnaluose pasirodė sukrečiantis straipsnis, pavadintas „Nuostabioji
rusų elektroninė ranka“, kurį parašė SSRS mokslų akademijos techn. m. dr. Prof. A. Bobrinskis. Jis su savo
kolegomis gamino protezus ir dirbtinius žmogaus kūno organus. Iki šiol padaryti dirbtinę ranką žmogui
sunku. O žmogui, kuriam ji buvo skirta, buvo nepatogu ja naudotis; dabar tai atlikti labai paprasta: ranka
juda pagal žmogaus kūno biosroves.
Amputacijos metu du specialūs elektrodai buvo įvesti į du nervus, kurie atsiliepia į rankos raumenų
judesius. Kai bigė (suluošintos ar amputuotos rankos liekana) galutinai užgijo, prie jos buvo pritvirtinta
dirbtinė ranka ir ja nuvesti du anksčiau minėti elektrodai su atitinkamomis atšakomis, kuriomis smegenų
impulsų srovė patekdavo į visas dirbtinės rankos dalis, įskaitant ir pirštus. Pasirodė, kad tokia ranka galima
ir rašyti.
Pereikime prie emocijų, nes esame jų veikiami. Jeigu nuolat galvojame apie liūdnus dalykus, savo
kūno ląsteles paverčiame bejėgėmis. Dažnos mintys apie rūpesčius, skurdą gali sukelti kepenų ir tulžies
pūslės ligas. Priežastis gali būti ta, kad smegenys dėl šių išgyvenimų generuoja aukštas biosroves, kurios
pereina per visą kūną ir nervų mazgus (ganglijas), sukeldamos didoką „neigiamą spaudimą“. Tai sustabdo ir
neigi trukdo normaliai organizmo veiklai. Negalavimas gali pasireikšti sumažėjusiu jautrumu, silpnumu,
apsunkintu mąstymu. Labai dažnai tokia būsena stimuliuoja ašarų liaukų veiklą, žmogus dažniau verkia.
Šios liaukos yra savotiški apsauginiai vožtuvai. 127 voltų lemputė, įjungta į 220 voltų tinklą, iš pradžių
ryškiai blyksteli, po to perdega. Analogiškai perdega ir žmogaus kūnas, tai pasireiškia transu, kliedesiais ir
kitais sutrikimais.
Kai žmogus išsigąsta, sustabdoma vidinės sekrecijos liaukų veikla, išskirianti medžiagas, būtinas
virškinimui. Todėl valgyti maistą esant tokiai būsenai nepaprastai kenksminga. Stiprios emocijos visiškai
pakeičia kūno cheminius procesus. Nepasitikėjimas ir liūdesys gali visiškai pakeisti požiūrį į daiktus, ir
žmogus pradeda viską matyti „pro juodus akinius“, jis tampa nebepakenčiamas ir žmonės vengia su juo
bendrauti. Kalbėdami apie nuotaikos spalvą, turime omeny visišką cheminių reakcijų pasikeitimą tos
nuotaikos, kuria jis mato supantį pasaulį, link. Mes taip pat žinome, kad įsimylėjėliai pasaulį mato „pro
rožinius akinius“, tuo tarpu žmonės, kurie sugniuždyti ir pavergti, arba pervargę, viską mato tamsiomis
spalvomis.
Norėdami tobulėti, turime ugdyti ramybę, šaltakraujiškumą; palaikyti tokias emocijas, kad niekada
nebūtume smarkiai susijaudinę arba prislėgti. Turime būti tikri, kad smegenų siunčiamoms bangoms
negresia pikas (aukščiausiais pakilimas) ar visiškas nusilpimas. Žmogaus organizmas numatytas veikti tam
tikru būdu. Visi polėkiai ir sumanymai, atsirandantys vadinamajame „civilizuotame pasaulyje“, neabejotinai
kenkia. Tą patvirtina faktas, kad dauguma žmonių neatsparūs nervų ligoms, gastritui, opaligei arba širdies
priepuoliui.
Vėlei priminsime, kad taip atsitinka dėl susikaupusio elektros pertekliaus, apie kurį kalbėjome
anksčiau. Jeigu norite, kad pasisektų, turite ugdyti savyje santūrų, ramų charakterį, – tai visiškai įmanoma.
Jeigu žmogus tampa niūrus, nepasitikintis ir prislėgtas, jam labai sunku gyventi turint šiuos
charakterio trūkumus. Bet kuri nesėkmė, kliūtis ar nemalonumai, į kuriuos kitas žmogus nekreiptų dėmesio
arba pastebėjęs nusijuoktų, – nervingą niūrų žmogų ims erzinti, darys jo gyvenimą nepakenčiamą, tai gali
sukelti isterijos priepuolį arba net pastūmėti į savižudybę. Taip atsitikdavo!
Ar žinote, kas yra isterija? Šis reiškinys dažnai susijęs su lytine žmogaus raida. Isterija siejasi su vienu
iš svarbiausių moters organu ir jo funkcija, labai dažnai isterijos priepuoliai pražūtingai veikia visą
organizmą, visiškai pakeisdami jo funkcijas.
Prieš daug metų žmonės manė, kad isterija būdinga tik moterims. Dabartiniu metu, kai šį negalavimą
ištyrė geriau, buvo prieita prie išvados, kad moteris – tai dalis vyro, o vyras – dalis moters, ir abu jie labai
panašūs vienas į kitą. Gemale abi lytys turi kitos lyties užuomazgų.
Isterija – rimta kliūtis mokantis okultizmo. Kai žmogus pasiduoda liūdesiui ir ydoms, jo smegenų
biosrovių virpesiai tampa netolygūs ir ima gamintis dideliais kiekiais. Toks žmogus, be abejo, negali
pakeliauti astrale, siekti telepatijos ir kitų metafizinių laimėjimų. Prieš pradėdami mokytis okultizmo meno,
turime išsiugdyti santūrų charakterį, pasiekti vidinę ramybę. Dauguma mano, jog aiškiaregiai, telepatai yra
neurastenikai, fantazuotojai arba kažkas panašaus. Jie laiko juos žmonėmis be pusiausvyros, bet tai absoliuti
netiesa. Tik vagišiai-telepatai, tik apgavikai-telepatai gali būti neurastenikais ir žmonėmis be pusiausvyros, –
nes jie apgavikai ir vagys, tai jau pasako, kad jų mentalinė sveikata pašlijo, kas, be abejo, nesiderina su
šiomis galiomis. Esu įsitikinęs, kad tik tas gali būti aiškiaregys ir telepatas, kurio smegenys funkcionuoja
normaliai, skleidžiamos bangos tolygios, be netikėtų pakilimų ir nuosmukių, sutrikdančių jo pagaulumą.
Studijuojantys telepatiją turi pasistengti priimti pranešimą, bet kartu turi būti visiškai ramūs, palaikyti
santūrų šaltakraujišką charakterį, tai reiškia, kad jų protas turi būti atviras priėmimui. Jeigu mūsų protas
visąlaik užsiėmęs ir susijaudinęs dėl nuolatinių reikalų arba užsiėmęs mintimis apie savo skurdą, mes, be
abejonės, atveriame vartus chaotiškoms svetimoms mintims ir negalime gauti jokių pranešimų: nei
telepatinių, nei aiškiaregystės. Nervingas žmogus negali būti aiškiaregiu, o psichopatas – telepatu.
Saugokite protą nuo visokios graužaties. Kai pajusite, kad susierzinote arba jus ima valdyti žemiški
rūpesčiai, keletą kartų giliai įkvėpkite. Galvokite apie tai, kad dėl to nerimavote jau šimtus metų ir dar
šimtus metų nerimausite. Jeigu tai ne itin trukdė anksčiau, tai kodėl turi trukdyti dabar? Mokėti valdytis
labai svarbu sveikatos, tiek fizinės, tiek mentalinės, labui, todėl įsiučio priepuolio metu jums patariame
stabtelti ir savęs paklausti, kodėl jūsų toks niekam tikęs būdas? Kodėl jūs toks paniuręs, negeras? Kodėl
nuodijate gyvenimą kitiems, savo artimiesiems? Gerai įsidėmėkite: jūs paniurę, irzlūs, nelaimingi ir
skleidžiate neigiamas emocijas, o kenkiate tik sau ir traumuojate tik save, kiti žmonės galbūt pajus lengvą
nerimą, tačiau jūs patys save paprasčiausiai nunuodysite, panašiai kaip išgėrę nuodų – arseno arba kalio
cianido! Galimas dalykas, kad kai kurie šalia jūsų esantys žmonės susidurdavo su dideliais sunkumais ir
turėjo išspręsti kur kas sudėtingesnius uždavinius, tačiau jie išlikdavo santūrūs. Jeigu jūs demonstruojate
savo apmaudą, įtampą, dirglumą – tai byloja, kad jūs dar neišsiugdėte tinkamo, reikiamo charakterio. Tai
įrodo, kad jūs dar nepasiekėte dvasinio ir mentalinio išprusimo, kaip tą pasiekė kiti.
Esame Žemėje tam, kad mokytumėmės, ir normalus žmogus gauna milžinišką užduotį. Galime jaustis
persekiojami, aukojami, kad virš mūsų pakibo lemtingas kardas, tačiau atidžiai išanalizavę įvykius
suprasime, kad visa tai galima pakelti nepraradus savitvardos ir mums tik taip atrodo, kad labai bloga.
Analogija: vaiką domina tik žaidimai ir pramogos, jo minčių energija visiškai perkrauta, iki išsekimo.
Jis nė kiek nesistengia, darbui neskiria nė 1/20 savo sąmonės dalies ir tampa vis labiau ir labiau
pažeidžiamas. Tėvai gina jį nuo mokytojų, nuo pamokų krūvio, o tereikia jį išmokyti dirbti ir imtis veiklos.
Kas tinka vaikui, tas tinka ir jums. Norite, kad pasisektų? Tuomet turite tvirtai laikytis tam tikrų taisyklių,
visada išlikti ramūs, laikytis aukso vidurio. Jeigu įtemptai dirbate, esate labai užsiėmę, galvojate tik apie
darbą, – jūs neturėsite laiko galvoti apie rezultatus, kurių tikitės. Taigi „vidurio kelias“ arba „aukso vidurys“
paprasčiausiai jums pakužda, neturėtumėte per daug įtemptai dirbti, bet kartu neturėtumėte taip
atsipalaiduoti, kad nieko nebeveiktumėte. Visų geriausia laikytis vidurio, ir pastebėsite, kad ims nepaprastai
sektis. Kartais žmonės tampa daiktų vergais, vaikydamiesi jų eikvoja visą savo energiją , grauždami save –
mentalinę jėgą, ir nesuvokia tikrųjų savo „laimėjimų“. Jei jūs pernelyg stengiatės, primenate automobilį,
kurio variklis dirba tuščiai, išeikvoja daugybę energijos ir kuro be jokio rezultato.
Minties jėga
Labai paprasta paaiškinti, kodėl kartais nepasiseka gauti to, ko norima. Atitinkami okultizmo
įstatymai kiekvienam leidžia pasiekti laimėjimų, praturtėti, jei laikomasi paprastų taisyklių.
Viso šito kurso metu stengiamės parodyti, kad okultizmas faktiškai reiškia tai, kas „dar nežinoma“,
kad jis paremtas absoliučiai išmintingais įstatymais ir taisyklėmis, kad jame nėra jokios mistikos. Tais pačiais
sumetimais mes jums atskleisime, kaip gauti tai, ko norite.
Sakydami: „Gausite tai, ko norite“ tariame šią frazę labai išraiškingai ir ją emociškai pakartojame, nes
stengiamės suprasti jos dvasinę reikšmę. Dirbdamas ta linkme nuolat, žmogus stiprina dvasines jėgas,
reikalingas kitam gyvenimui. Norėti ir gauti milijoną, žinoma, yra neblogai, tačiau neskubėkite to daryti, nes
tai spąstai ir gali smarkiai atsiliepti kitam gyvenimui. Mūsų buvimas Žemėje laikinas, visos pastangos
pergalėti save čia turi būti skirtos mokslui ir tobulinimuisi, kad augtume dvasia kitam gyvenimui, todėl
stenkimės kitiems teikti tik gėrį, nuolankumą, nusižeminimą, ne perdėtą kuklumą, o tą, kuris padeda kilti
aukščiau.
Jūs nuolat judate, visas gyvenimas – tai judėjimas, kiekviena mirtis – tai judėjimas, nes ląstelės irsta
tam, kad patektų į kitų junginių sudėtį. Atminkite visiems laikams, kad niekas negali sustoti, bet vieni juda į
priekį, kiti – atgalios. Paieškos ir pastangos turi būti nukreiptos į tai, kad kiltume aukštyn, judėtume į priekį,
dvasingumo, gėrio, savitarpio supratimo link, bet ne atgal, kur galime atsidurti tarp piniguočių lupikų, kurie
pirmenybę teikia laikinam turtui, o nekovoja dėl dvasinių vertybių. Kaip pasiekti tai, ko trokštate?
Mūsų sąmonė gali duoti visa, ko prašome, jeigu mes jai leisime. Mūsų pasąmonėje slypi
neišsenkančios jėgos. Deja, daugelis žmonių neapmokyti, kaip kontaktuoti su savo pasąmone. Mes
išnaudojame tik vieną dešimtąją savo gabumų dalį. Privertę pasąmonę dirbti sau, galėtume daryti stebuklus,
tokius, tokius darė pranašai.
 Nėra prasmės prašyti, kai mintys padrikos, kai nėra aiškios formuluotės, nes tai bus ne prašymas, o
aidas. Paraginkite savo mintis. Savo sąmonę ir savo pasąmonės sugebėjimus. Egzistuoja tam tikros
nesulaužomos taisyklės, kurių visada reikia laikytis.
Pirmiausia tiksliai nuspręskite, paaiškinkite sau, ko jūs norite. Turite galutinai žinoti, ko norite, ir tai
įsivaizduoti. Kokį turite norą? Negalima, pavyzdžiui, pasakyti: noriu turėti krūvą pinigų, naują automobilį
arba naują sutuoktinį. Turite tiksliai išsiaiškinti , ko norite, nupiešti šį paveikslą. Jeigu tai pinigai, reikia
nustatyti tikslią pinigų sumą, tačiau jaudintis dėl žemiškų reikalų – ne išminčių reikalas. Jeigu esate
pakankamai išmintingas, pageidausite dorybinių laimėjimų, kurie jums labai padės šiame gyvenime.
Nuspręskite, ko konkrečiai norite, – turite luktelėti.
Mes jau kalbėjome, kad norint ką nors gauti, pirma reikia pačiam duoti. Ką jūs turite duoti? Jeigu
prašote tam tikros pinigų sumos (kuri turi būti tiksliai nurodyta), ar pasirengę atiduoti „dešimtinę“, t. y.
dešimtąją tos sumos dalį? Ar esate pasirengę padėti kitiems žmonėms, kuriems to reikia? Beprasmiška
sakyti: „Taip, kai aš gausiu šiuos pinigus, dešimtąją jų dalį atiduosiu jums“. Turite pradėti padėti anksčiau
negu gausite, turite suteikti pagalbą, kai jos reikia, ir jeigu jūs tai padarysite, įvykdysite dvasios įstatymą –
„iš pradžių duok, tada galėsi gauti“. Kartoju: norai turi būti tikslūs. Nepakanka kalbėti apie tai, ko norite
neapibrėžiamoje ateityje, ir absurdiška prašyti, kad noras išsipildytų nedelsiant, nes egzistuoja fizikiniai
dėsniai, kurių negalima pažeisti. Laikas, kurį paskiriate noro išsipildymui, turi būti fiziškai įmanomas, t. y.,
pavyzdžiui, norite gauti tam tikrą sumą per penkias minutes, kas prieštarauja gamtos dėsniams, ir tai
anuliuoja jūsų minčių pastangas.
Ką galėtumėte padaryti, kad jūsų noras būtų patenkintas? Jeigu norite automobilio, ar mokate
vairuoti? Toliau nuspręskite, kokio, ir konkretizuokite norą, o po to nustatykite laiką. Galima pasirinkti
vyrą arba žmoną. Prieš laimingai susituokdami, turite įsitikinti, kad sugebėsite fiziškai, mentaliai ir dvasiškai
visiškai patenkinti partnerį.
Atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kad parašytas žodis turi daugiau jėgos negu ištartas, o kartu jie sudaro
nenugalimą kombinaciją. Parašykite tai, ko trokštate, labai aiškiai ir trumpai. Norite pakylėti dvasia? Kas
yra jūsų idealas dvasios pasaulyje? Išvardykite gabumus, talentus ir pagrindinius būdo bruožus žmonių,
kuriuos laikote savo idealais. Užrašykite juos. Jeigu jums reikia pinigų, parašykite trokštamą sumą, gavimo
laiką, taip pat parašykite, kuo galite ir imsite padėti kitiems ir ką atidėsite „dešimtinei“. Kai viskas bus
tiksliai ir aiškiai parašyta, pabaigoje parašykite: „aš tai padariau ir galėsiu gauti“. Be to, dar turite papildyti,
kaip imsite veikti, kad gautumėte trokštamą rezultatą, nepamiršdami, kad viskas turi būti sumokėta
vienokia ar kitokia forma, „nieko negalima gauti už dyką“. Jeigu netikėtai gausite 100 dolerių, būtinai
kažkam turite padėti dešimtine. Jeigu laukiate pagalbos iš kitų, pirmiausia turite padėti pats. Viską, ką
parašėte, skaitykite garsiai tris kartus per dieną. Žodžių galia padidės, jeigu tai skaitysite garsiai savo
kambaryje. Perskaitykite tekstą rytą savo miegamajame, perskaitykite po pusryčių ir trečią kartą – vakare,
prieš eidami miegoti. Šie žodžiai prilygs mantrai. Jeigu skaitysite jausmingai, pageidavimas būtinai priartės
prie jūsų, ir imsite įsivaizduoti, kad tai jau arti.
Kuo aiškiau įsivaizduosite, tuo patikimesnė bus reakcija. Nėra prasmės gaišti laiko, galvojant
maždaug taip: „aš tikiuosi, kad tą turėsiu“, t. y. abejojant. Šios abejonės, žinoma, panaikina mantrą. Tikėti
reikia visiškai ir absoliučiai, be jokių abejonių. Jeigu imsite veikti laikydamiesi nurodymų, išjudinsite savo
pasąmonę, kuri dešimt kartų protingesnė ir stipresnė už jūsų sąmonę, trumpai tariant, už jus pačius! Jeigu
jums pavyks sudominti savo pasąmonę, gausite kur kas didesnę pagalbą, negu būtumėte galėję numanyti.
Tai faktas, patikrintas visais laikais: darantysis pinigus juos ir gauna, jie „plaukia“ į jo rankas daug lengviau,
negu kitiems.
Įspėjimas: yra dalykų, daug vertingesnių už pinigus. Niekas niekada nepasiėmė su savimi nė vienos
monetos pereidamas į kitą pasaulį. Kuo didesnė kova dėl pinigų, tuo labiau dergiate save ir tuo labiau
apsunkinate dvasinių vertybių gavimą. Geriausia – daryti kitiems gera, tai pasiimsite su savimi. Gyventi
Žemėje labai sunku, ir pats baisiausias dalykas tas, kad žmonės nesuvokia tikrų vertybių. Žmonės mano,
kad pinigai – tai viskas. Padėdami kitiems, jūs padedate sau, t. y. tuo pasiekiate mentališkumą – tikrąją
mūsų gyvenimo vertybę.
Jums duota teisė rinktis!
˙˙˙
 23 pamoka
Vaizduotė
Labai liūdna, kad kai kurie žodžiai įgavo papildomą nepatrauklią reikšmę. Yra visa virtinė gerų
žodžių, vaizdingai pasakomų įvairiomis kalbomis, kurie per keletą šimtmečių įvairiai iškraipomi visiškai
pakeitė savo reikšmę.
Vaizduotė – tai žodis, kuris šiandien turi blogą reputaciją, suprantamas kaip netikra fantazija, liguistas
jautrumas. Prieš daugelį metų į žmogų, pasižymintį lakia vaizduote, buvo žiūrima palankiai, tai reiškė, kad
jis gali būti poetas, kompozitorius. Mūsų laikais žmogus, turintis „vaizduotę“, tai dažniausiai, pavyzdžiui,
moteris, kuriai pašlijo nervai, ji isteriška arba yra prie proto sutrikimo ribos. Žmonės atmeta į šalį patirtį ,
prie kurios vėliau sugrįš ir iš naujo ją studijuos retoriškai šūkaudami: „O, tai vis mūsų vaizduotė! Kokie mes
buvome kvaili!“
Žodis „vaizduotė“ mūsų laikais pasižymi bloga reputacija, tačiau vaizduotė, kurią kontroliuoja
sąmonė, – tai raktas nuo okultinio žinių pasaulio, kurį dabartiniu laiku nuo daugumos besidominčių dengia
paslaptinga užuolaida.
Gerai būtų retkarčiais prisiminti, kad kovoje tarp vaizduotės ir žmogaus valios visada laimi vaizduotė,
minties vaizdo jėga. Žmonės didžiuojasi tuo, kad pasižymi valia, jėga, drąsa. Jie įtikinėja neatidžius
klausytojus, kad savo valios pastangomis gali padaryti viską, ko tik panori. Iš tikrųjų tiesa tokia, kad jie
savo valia ir jėga nieko negali padaryti, jeigu jų minties vaizdo jėga – vaizduotė – jiems to neleis. Vaizduotė,
be abejonių, visada nugali, ir nėra stipresnės už ją jėgos.
Tarkime: prieš mus tuščia gatvė, kurioje nėra ir nebus jokio judėjimo. Pereiti ją per pėsčiųjų perėją,
kuri yra vieno jardo (anglų ilgio matas, lygus 91,44 cm) pločio, visiškai įprastas dalykas. Jūs tai galite
padaryti visiškai ramiai, be įtampos ir širdies plakimo, be baimės…
Sakykime, jūs kylate į dvidešimtą namo aukštą, nuo kurio matyti priešais esantis namas ir jūsų perėja.
Dabar, būdami dvidešimtajame namo aukšte, nutiesime perėją nuo vieno namo prie kito ir gerai ją
pritvirtinsime, kad ji nesiūbuotų. Ar galėsite ją ramiai pereiti? Jūsų vaizduotė (minties vaizdo galia) pasakys
– taip. Tada jūs iš tiesų tai padarysite. Bet jeigu jūsų vaizduotė nesutinka, tada jūsų pulsas, kvėpavimas
padažnės, ir ims „mausti po krūtine“. Kodėl? Juk jūs neseniai ramiai perėjote gatvę, kodėl negalite nueiti
tokio pat atstumo dabar? Atsakymas toks: jūsų vaizduotė ima dirbti; ji apsaugo jus nuo galimybės suklupti,
nukristi žemyn ir užsimušti. Tik jūsų sava vaizduotė gali jus įtikinti, o jokios valios pastangos nepadės.
Jeigu prisiverčiate ką nors daryti valios pastangomis, išblykšite, imsite drebėti ir dusti iš baimės.
Mumyse yra toks mechanizmas, kuris apsaugo mus nuo pavojų, šis ypatingas automatas-saugiklis
įrengtas kūne tam, kad sulaikytų žmogų nuo kvailos nereikalingos rizikos. Vaizduotė (minties vaizdo galia)
beveik atima žmogui galimybę pereiti lenta. Tik jūs patys galite įsivaizduoti, kad galite tai padaryti, ir jokie
įkalbinėjimai iš šalies nepadės. Kol jūs patys neįsivaizduosite, nenupiešite sau to vaizdo, kad galite ramiai ir
ryžtingai eiti šia lenta, negalėsite to padaryti.
Jeigu valia nusprendė, o vaizduotė pasakė „ne“, žmogus rizikuoja gauti nervų pašlijimą, turime
pakartoti – vaizduotė visada nugali. Priversti ką nors padaryti, kai visi avariniai signalai kelia aliarmą, –
neįmanoma, taip galima sukelti smarkų nervų pašlijimą ir sveikatos sutrikimą.
Žmonės, kuriems nepatinka jų darbas ir jiems tenka prisiverstinai jį dirbti, dažnai sužadina savo
„pabėgimo mechanizmą“, praranda savo darbą, tačiau nėra to blogo, kad neišeitų į gerą – kitaip jiems
sutriktų protas. Pavyzdys: žmogus dirbo stovėdamas, darė antkapių įrašus; puikus specialistas, jis kentėjo
nuo liguisto sąžiningumo ir savigraužos manijos dėl svetimų uždarbių pasisavinimo. Tęsdamas darbą esant
neurozės būsenai, darėsi vis nelaimingesnis, nerimastingesnis. Jis klausė patarimo pas žmoną, tačiau ji
atkalbėjo jį išeiti iš darbo, ir jis tęsė. Bet jo vaizduotė ėmė veikti, ir jam sutriko skrandis. Pasigydžius opa
surandėjo, ir jis grįžo į darbą. Tačiau jam atsisakė kojos, ir nebegalėjo dirbti stovėdamas. Ant kojų pado
atsirado žaizda. Nedirbant, ilsintis žaizda užsitraukė, ir jis vėl grįžo prie darbo. Taip tęsėsi iki tol, kol jis
galutinai nemetė šio darbo. Dabar jis ėmėsi kitos veiklos – ir greitai visiškai pasveiko.mes kasdien matome
daug veiklių žmonių, labai įtemptai dirbančių, kurie bijo netekti darbo, bijo savo tėvų, prarasti savo
autoritetą. Nuolat įtemptai dirbdami jie „užsidirba“ skrandžio opą, kaip jaudulio ir graužaties padarinį.
Vaizduotė (minties vaizdo galia) gali sugriauti imperiją, o gali ir sukurti imperiją. Atminkite tai. Jeigu
trokštate lavinti vaizduotę ir ją kontroliuoti, galėsite gauti viską, ko tik panorėsite. Neįmanoma diktuoti
savo vaizduotei, negalima nurodinėti, ką jai daryti, nes vaizduotė užsispyrusi kaip mulas: galite vesti mulą,
bet negalite jo valdyti, t.y. jūs galite nukreipti arba sužadinti savo vaizduotę (savo mintyse sukurtą vaizdą),
bet negalite jos valdyti. Būtina praktika, ir išmoksite ją valdyti.
 Kaip imti kontroliuoti savo vaizduotę? Visa esmė – praktika. Galvokite apie kokią nors situaciją,
sukeliančią jums baimę ir pasibjaurėjimą, o po to pakeiskite savo nuomonę pasitelkdami tikėjimą,
įsivaizduodami, kad galite tai padaryti, neatsižvelgdami į tai, gali ar negali tai padaryti kiti. Įtikinkite save,
kad esate ypatinga būtybė, jeigu jums tai patinka, – nesvarbu, kuriuo metodu pasinaudosite, kad jūsų
vaizduotė imtų dirbti jūsų naudai.
Vienintelis priešas, kurio reikėtų bijoti, – tai baimė. Ją įveikus galima pereiti ir viršum Niagaros
krioklio, ne vien tik dvidešimto aukšto aukštyje. Kildami laiptais į viršų mes nepatiriame baimės, kol
nepažvelgiame žemyn. Mūsų vaizduotė piešia kritimą, vaizduotė priverčia priglusti prie laiptinės.
Darbininkai aukštybininkai turi patirtį! Kontroliuojant savo vaizduotę , tikint savo sugebėjimais, viskas
įmanoma. Jums nepasiseks, jei stengsitės jėga įvaldyti savo vaizduotę, valios pastangos jos neįveiks, tik
išsiugdysite neurozę. Turite nukreipti ir žadinti savo vaizduotę, ją kontroliuoti. Valdyti ir jai įsakinėti – tai
klaida. Visų pirma – tikėkite, kad nėra „neįmanomų dalykų“.
˙˙˙
 24 pamoka
Karma
Jūs tikriausiai girdėjote apie Karmos Įstatymą. Labai gaila, daugybei metafizinių sąvokų buvo suteikti
sanskritiški ir brachmaniški pavadinimai. Kaip ir dauguma medicinos ir mokslinių terminų turi lotyniškus
pavadinimus. Žinoma, yra tam tikras pranašumas, kada visi techniniai terminai vartojami viena kaba, nes
šiuo atveju nekyla neaiškumų. Radistai turi tarptautinę „Morzės“ kalbą, ir visi jie gerai vienas kitą supranta
nemokėdami korespondento kalbos.
Sanskritas – tai kalba, kurią moka visi pažangūs okultininkai visame pasaulyje, t. y. jeigu kas nors
kalba apie „karmą“, jie iš karto supranta, kad kalbama apie „priežasčių įstatymą ir padarinių efektą“. Jūs
žinote, kad karma neatstovauja likimui ir joje nėra nieko baisaus.
Šiuo kursu stengiamės visus metafizinius posakius ir pavadinimus išreikšti visuotinai priimta kalba,
stengiamės nevartoti abstrakčių terminų, nes jums, nežinantiems metafizikos, labai sunku teisingai vartoti
šiuos terminus, kurie dažnai turi paslėptą prasmę. Panagrinėkime karmos įstatymą be jos metafizinės
prasmės, žemiškų įstatymų požiūriu.
Pavyzdys: Džonis nusipirko motociklą. Garsas ne itin malonus, sėdėti nepatogu, tačiau greitis
kompensuoja šiuos nepatogumus, ir jis ekstazės pagautas važiuoja, viršydamas greitį. Policininkas jį
sustabdo ir skiria piniginę baudą.
Šiuo paprastu pavyzdžiu mes matome, kad egzistuoja tam tikri įstatymai, o kai jie pažeidžiami,
sulaukiama pelnyto atpildo – baudos už viršytą greitį pavidalu.
Kitas pavyzdys: Bilis Džeimsas, neturėdamas darbo, bet turėdamas merginą ir norėdamas jai įsiteikti,
pasiryžo apvogti juvelyrinę parduotuvę. Užkluptas nusikaltimo vietoje. Suimta ir mergina, kaip vagystės
kurstytoja.
Gyvenimo įstatymai panašūs.
Dabar paimkime pavyzdį iš nefizinio pasaulio ir sakykime, kad karma – tai mentalinis psichinis
įstatymas, reguliuojantis gėrį ir blogį. Yra sena liaudies patarlė: „kaip šauksi, taip ir atsilieps“ – ji kaip tik
atspindi šį įstatymą. Jeigu sėjate blogus darbus, – jūs užsitarnaujate blogą ateitį šiame gyvenime arba
kituose savo gyvenimuose. Jei šiame gyvenime sėjate gėrį, skleidžiate gerumą, nuoširdumą ir užuojautą
tiems, kam to būtinai reikia, atėjus jūsų nelaimių ir nesėkmių metui, kažkas kažkur jums pagelbės, pareikš
užuojautą ir palankumą.
Neapsirikite: jeigu žmogus labai kenčia dabar, tai nereiškia, kad jis piktavalis. Galbūt jis turi parodyti,
kaip elgiasi itin sunkiomis sąlygomis, kaip pakelia kančias, – galbūt šiuo metu vyksta jo dvasios lavinimo
procesas stabilumo link, kad per kančias išsilaisvintų nuo žmonijos ydų ir egoizmo. Kiekvienas, ar jis būtų
princas, ar elgeta, pereina, kaip mes tai vadiname, „gyvenimo ratą“, šio rato pabaiga egzistuoja šiame
gyvenime. Žmogus viename gyvenime gali būti karalius, o kitame – vargšas valkata, kuris valkiojasi iš
miesto į miestą ieškodamas darbo, rinkdamas išmaldą.
Yra žmonių, laisvų nuo karmos įstatymų, ir jūsų retoriniai šūksmai: „O, koks sunkus šio žmogaus
gyvenimas, jis tikriausiai buvo nusidėjėlis praeitame gyvenime!“ – žinoma, neteisingi. Atvirkščiai, jeigu
žmogus pasiekė tokią būseną, jis jau apmokėjo visas praeitų gyvenimų skolas, jis jau neturi karmos skolų, ir
būtent šie žmonės tampa aukščiausiomis esybėmis, esybėmis (vadinamaisiais Avatarais). Aukščiausios
Esybės ateina į Žemę tik dėl vieno tikslo – įgyvendinti savo paskirtį. Beje, induizmo pasekėjai tiki, kad
Dievas Višnu ateina į Žemę įvairiomis epochomis, kad dar kartą praneštų žmonėms religijos tiesas, nes jie
linkę jas pamiršti. Avataras, arba Aukščiausioji Esybė, dažnai ateina į Žemę ir gyvena tarp žmonių fizinį
gyvenimą, galimas dalykas, todėl, kad parodytų tinkamo gyvenimo skurde pavyzdį arba kad išmokytų
užjausti, išmokytų žmones įveikti kančias. Iš tiesų kančių neįmanoma visiškai nugalėti. Avataras, sukurtas iš
subtilesnės materijos, kenčia stipriau, tačiau jis turi jėgų nuolankiai kentėti.
Avatarai negimsta, nes jie privalo būti, jie neturi karmos.
Avataras ateina į Žemę kaip bekūnė dvasia, jo gimimas fiziniame kūne gali įvykti tik jam laisvai
pasirinkus arba esant ypatingoms aplinkybėms. Jis gali būti negimęs, o skirtas kito žmogaus kūnui.
Mes nenorime kritikuoti tam tikrų neaiškumų religiniuose tikėjimuose. Tačiau jei atidžiai
perskaitytumėte krikščionių Bibliją-Evangeliją, pasidarys aišku, kad Jėzus – žmogus, gimęs iš Marijos ir
Juozapo, tačiau praėjus daugeliui metų, kai suaugo, pasišalino ir klajojo po dykumą, ir tuomet Dvasia
Kristaus – Dievo Dvasia – nusileido ir įėjo į Jėzaus, Juozapo ir Marijos sūnaus, kūną.
Apie tai primename todėl, kad norime manyti, jog kai kurie skurdžiai, „nubausti“ nelaime ir skurdu, iš
tiesų atėjo, kad padėtų kitiems, parodydami jiems, kaip reikia pakelti nelaimes ir skurdą.
 Visa, ką mes darome, yra kažkokio ankstesnio veiksmo rezultatas. Mintis – tai didi jėga. Kokios
mūsų mintys, tokie esame ir mes. Jeigu mūsų mintys švarios, jūs patys švarūs ir be nuodėmių. Jeigu jūsų
mintys nuodėmingos, jūs patys tampate gašlūs ir purvini ir retsykiais vis sugrįšite į Žemę, kol dvasia
apsivalys, veikiama švarių minčių. Net labiausiai puolęs žmogus ne tiek blogas, kad būtų nuteistas
amžinoms kančioms. „Amžinas kančias“ sugalvojo senais laikais bažnyčios tėvai, kurie norėjo rankose
laikyti nedisciplinuotą minią. Kristus sakė, kad jei žmogus atgailaus už savo nuodėmes, bus „išgelbėtas“ nuo
savo paklydimų ir jam bus suteikta galimybė pasitaisyti.
Karma – tai, ką mes patys sau nulemiam, kai užsikrauname sau skolas, o po to už jas mokame.
Nuėję į parduotuvę ir užsisakę prekių su pristatymu į namus, prisiimame atsakomybę ir, kol
neatsiskaitysite, liksite skolingas. O jeigu apskritai nesumokėsite už pristatytas į jūsų namus prekes, kai
kuriose šalyse jus net gali pasodinti į kalėjimą. Viskas šiame gyvenime turi būti apmokėta, tiek vyro, tiek
moters ir vaiko, tik Avataras laisvas nuo karmos įstatymų. Pasistenkite gyventi taip, kad sutrumpintumėte
savo persikūnijimų šioje Žemėje skaičių, kad galėtumėte gyventi kur kas geresnėmis sąlygomis kituose
pasauliuose.
Turime atleisti tiems, kurie nusideda darydami mums bloga, ir stengtis, kad mums atleistų tie, kuriems
esame nusidėję mes patys. Jei nenorime, kad mūsų karma būtų sunki, turime elgtis su kitais taip, kaip
norėtume, kad jie elgtųsi su mumis.
Karma – neišvengiamas įstatymas, ir tik nedaugelis mūsų gali jo nusikratyti. Mes imame skolon ir
privalome sumokėti, mes darome gera kitiems, jie turi mums sumokėti geru. Visų geriausia mums – daryti
gera, todėl imkime skleisti gėrį ir užuojautą visoms gyvoms būtybėms, nesvarbu, kokiai rūšiai jos priklauso.
Nepamirškime, kad Kūrėjui visos gyvos būtybės, nesvarbu, kas jos bebūtų, ar katės, ar šunys, ar arkliai –
lygios.
Dievas išreiškia savo jausmus mistikos keliu. Mums neduota žinoti Viešpaties Kelių, bet mums reikia
atlikti mums skirtą užduotį. Tik pareigingai atlikdami visas savo užduotis galime prieiti prie laimingos kelio
pabaigos ir apmokėti visas savo karmos skolas. Daugelis turi ligotų giminaičių, su kuriais gyvena, ir kai kas
mano: „O kaip tai vargina ir įkyru! Kodėl jis nemiršta ir neišsivaduoja nuo savo kančių?“ Atsakymas,
žinoma, vienas – žmogus gyvena dar astrale iki jam gimstant suplanuotą gyvenimo atkarpą. Žmogus,
kuriam tenka slaugyti sunkų ligonį, būtent šiam tikslui buvo paskirtas ateiti į Žemę.
Turime visą laiką būti atidūs, rūpestingi su tais, kurie serga, susikrimtę arba kenčia, nes galbūt tai ir
yra mūsų užduotis – skirti jiems savo dėmesį, savo pagalba palengvinti jų kančias. Labai lengva atsikratyti
nuobodaus ir įkyraus žmogaus nepagarbiu gestu, tačiau tie, kurie serga, dažniausiai labai jautrūs, jie jaučia
savo bejėgiškumą, jaučia labai stipriai, kad kitų žmonių atžvilgiu jų padėtis kebli. Mes vėl jums kartojame,
kad dabartiniais laikais Žemėje kiekvienas žmogus, kuris yra tikras okultininkas, skirtas įminti aukščiausias
paslaptis, turi kai kurių fizinių trūkumų. Taigi numodami ranka, kratydamiesi ligoto žmogaus, kuriam reikia
jūsų pagalbos, jūs galbūt atstumiate nuo savęs žmogų, kuris daug tobulesnis savo dvasia ir apdovanotas
galiomis, kurių jūs nė įsivaizduoti negalite.
Kai kurie fiziniai trūkumai dažnai būtini tam, kad apvalytų primityvų žmogaus kūną ir parengtų jį
priimti daug aukštesnio dažnio vibracijas, negu tas, kurias sugeba priimti vidutinių sugebėjimų žmogus.
Taigi rūpinkitės tais, kurie ligoti. Būkite kantrūs su ligotu žmogumi, nes jis turi begalę problemų, kurių jūs
nė nežinote. Tai jūsų naudai! Ligotas žmogus, galimas dalykas, savo evoliucija pažengė kur kas toliau už
jus, pasižyminčius gera sveikata. Padėdami šiam ligotam žmogui, jūs labai padedate sau.
˙˙˙
 25 pamoka
Mirtis
Jums žinomas vidinio tuštumo ir neapsakomo sielvarto jausmas netekus labai artimo žmogaus? Ar
jums kada nors atrodė, kad saulę uždengė debesys ir ji niekada daugiau nebepasirodys? Brangaus žmogaus
netekimas – iš tiesų didelė tragedija tam, kuris prarado, ir tam, kuris „išėjo anksčiau“, supratęs, kad visos
artimųjų dėtos pastangos jį sulaikyti buvo veltui.
Šioje pamokoje kalbėsime apie neišvengiamą reiškinį, kuris paprastai laikomas kažkuo tragišku ir
niūriu. Pažvelgę į mirtį kaip į perėjimą į kitą būseną, suprasime, kad mirtis – tai ne dingstis gedului ir
sielvartui.
Panagrinėkime, kas pirmiausia vyksta, kai sužinome, kad mylimas žmogus perėjo į kitą būseną,
žmonių vadinamą Žemėje „mirtis“. Dienos slinko įprastai, be ypatingų rūpesčių ir pavojų, kai staiga mus
visiškai pribloškia žinia, kad brangaus mylimo žmogaus nebėra su mumis. Mes iš karto pajuntame, kaip
padažnėja pulsas, ima išsiskirti ašarų liaukos, kad palengvintų kančias. Viską, ką anksčiau regėjome
rožinėmis spalvomis, imame matyti niūriai. Įvyksta tokia didelė permaina, tarsi aiški saulėta diena staiga
pavirstų niūriu vakaru su švininiais debesimis, dengiančiais dangų.
Vėlgi palyginkime su elektronika. Nuo tos akimirkos, kai jus užgriuvo nelaimė, pasikeitė jūsų
smegenų elektros potencialas. Jis gali taip pasikeisti, kad visiškai kitaip imsite suvokti pasaulį. Taigi jei
anksčiau žiūrėjote į pasaulį pro „rožinius akinius“, gavę liūdną žinią imate regėti pasaulį pro akinius, viską
nudažančius niūriais atspalviais. Tai visiškai natūrali fiziologinė reakcija žemiškame gyvenime, tačiau
astraliniu aspektu mes taip pat būsime prislėgti, apatiški, nes mūsų fizinis kūnas – mūsų instrumentas – davė
siaubingą niuksą tuo momentu, kai mes bandėme pasveikinti tą, kuris, baigęs savo žemišką kelionę, pakilo
didžiam gyvenimui; laimingesniam gyvenimui.
Gyvenime pasitaiko išsiskirti su draugais, bet mus nuramina mintis, kad visada galėsime parašyti jiems
laišką, nusiųsti telegramą arba netgi pasikalbėti telefonu. O vadinamoji „mirtis“, atrodytų, neleis mums
kontaktuoti su jais. Tie, kurie mano, jog kontaktai su žmogumi jam mirus – neįmanomi, labai klysta!
Pranešame jums, kad kelių pasaulio mokslo centrų bendradarbiai dabar bando išrasti prietaisą, kuriuo bus
įmanoma bendrauti su tais, kuriuos mes vadiname „bekūnėmis dvasiomis“. Tai ne prasimanymas, ne
fantastika, apie tai šnekama, ir, pagal naujausius mokslo duomenis, galima tikėtis, kad šie mokslo
pasiekimai bus prieinami visuomenei. Tačiau prieš pradedami su jais bendrauti, pirma turime daug padaryti,
kad jiems padėtume.
Kai žmogus miršta, fiziologinės organizmo funkcijos liaujasi. Šio kurso pradžioje priminėme, kad
smegenys keletą minučių gyvena ir nustojus tiekti deguonį. Žmogaus smegenys – tai organas, kuris „miršta“
pirmas. Jeigu smegenys numirė, mirtis neišvengiama. Turime svarią priežastį detaliai išnagrinėti, kaip
astralinis kūnas palieka fizinį.
Po smegenų mirties kiti kūno organai lieka nevaldomi, jų veikla pamažu rimsta ir sustoja. Vienas
organas po kito pereina į stadiją, kurią vadiname irimu, raumenys stingsta. Trijų dienų laikotarpiu Sidabrinė
Pynutė, rišanti astralinį kūną su fiziniu, laipsniškai nyksta, kaip nupjauta bambagyslė, kuri jungė naujagimį
su motina.
Mirštančiam žmogui vyksta kažkas panašaus: jis guli lovoje, apsuptas giminių ir draugų. Po to gerklę
mėšlungiškai užgniaužia, paskutinį kartą oras prasiveržia pro dantis, širdis sustoja, – ir ateina mirtis. Kūnas
krūpteli, vėliau jis pamažu tampa vis šaltesnis ir šaltesnis. Mirties akimirką aiškiaregys gali pastebėti, kaip
blankus šešėlis išeina iš kūno, sklando virš jo sidabrinio dūmelio pavidalu ir pamažu užima tikslią padėtį virš
mirusiojo. Tris dienas Sidabrinė Pynutė dar riša abu kūnus, tačiau prie pat fizinio kūno ji ima juoduoti. Po
trijų dienų ateina akimirka, kurią aiškiaregys pamato, kad toje vietoje, kur kūnas jungiasi su Sidabrine
Pynute, pakyla juodos dulkės, ir siūlas nutrūksta nuo mirusiojo kūno, astralinis kūnas tampa laisvas, jis gali
pakilti ir išeiti į astralinius pasaulius. Atsisveikindamas jis žiūri į savo mirusį kūną, kuris buvo jo buveinė
Žemėje. Dažnai astralinis kūnas palydi katafalką ir dalyvauja laidotuvių procedūroje. Astralinis kūnas
nejaučia jokio sielvarto ir skausmo, netgi jei žmogus ir nebuvo pasirengęs mirčiai, nes jis yra pusiau šoko
būsenoje. Astralinė forma lydi fizinį kūną, gulintį grabe, kaip popierinė gyvatėlė, tempiama už virvelės, lydi
bėgantį berniuką arba oro balionas, pririštas prie automobilio, skrenda paskui jį. Praėjus trim dienoms
astralinis kūnas pakyla labai aukštai ir rengiasi antrajai mirčiai. Antroji mirtis absoliučiai neskausminga.
Prieš antrąją mirtį astralinis kūnas turi apsilankyti Prisiminimų Menėje ir išvysti viską, kas buvo jo
gyvenime. Jūsų niekas neteis, jūs teisite patys save, ir nėra griežtesnių ir žiauresnių teisėjų, kaip jūs patys.
Kai pamatysite save, kupiną smulkių keistenybių, abejonių, fantazijų, tuštybės, išvysite netikras vertybes,
kurios jums buvo brangios ten, Žemėje, jūs suprasite, kad be tų pinigų, kuriuos palikote ten, be pareigų ir
padėties, kurią užėmėte, esate visiškai menkas. Labai dažnai patys kukliausi, nuolankiausi ir vargingiausi
žmonės pasirodo verti aukščiausio pažymio ir jiems už viską atlyginama.
Po surengto Prisiminimų Menėje teismo patiems sau jūs pateksite į tą „kito pasaulio“ dalį, kuri,
manote, jums naudingiausia.
Pragaras – tik Žemėje, mūsų treniruočių mokykloje, – Ten pragaro nėra.
Jūs tikriausiai žinote, kad didieji Rytų mistikai, didieji mokytojai niekada nepageidaudavo, kad būtų
žinomi jų vardai, nes varduose slypi didžiulė jėga. Jeigu dauguma žmonių žinotų nors vieno iš jų vardą ir
kartotų jį laikydamiesi tinkamos vibracijos, jis neišvengiamai būtų pritrauktas atgal ir priverstas įdėmiai
stebėti Žemę.
Kai kuriose Rytų vietovėse, pagaliau ir Vakaruose, žodžio Dievas (trečiasis Dievo įsakymas) be
ypatingo reikalo garsiai tarti negalima. Jeigu kiekvienas, reikia ar nereikia, imtų minėti Dievą, tai Jam
sukeltų kankinamą nerimą.
Daugelis mokytojų vadina save kitais vardais, kurių skambesys visiškai nepanašus į jų tikruosius
vardus. Atminkite, kad vardai – tai vibracijų ir tonų derinys. Mokytojo vardo paminėjimas, jo nuosavos
vibracijų kombinacijų kvietimas atitraukia jį nuo tuo metu atliekamo darbo. Jį labai nuliūdins tas, kuris
peržengė visas ribas ir suteikė jam skausmo, priversdamas jį temptis žemyn, į Žemę. Tai panašu į tai, kaip
jaučiasi nublokštas į vandenį žmogus, kurį jo sunkūs rūbai ir batai tempia dugnan.
Dar kartą išnagrinėkime vibracijas. Vibracija – tai gyvenimo pamatas ne tik Žemėje, bet ir visoje
visatoje. Visi mes žinome nuostabų pavyzdį, liudijantį apie vibracijos jėgą: kareiviai grojant maršui paprastai
žengia koja į koją, ant tilto – pagal komandą „laisvai“ – eina ne pakojui. Tvirtas tiltas, nesunkiai išlaikantis
milžiniškus krovinius, gali sugriūti nuo vibracijos, kurią sukelia marširuojantys koja kojon kareiviai.
Smuiko, kuriuo griežiama viena ir ta pati nata, garsas sukuria tokią vibraciją, kuri gali sudaužyti vyno taurę
ir sukelti smarkų sprogimą.
Šventas Rytuose žodis „Om“ pasižymi didžiule vibracijos galia. Kartojant tam tikru būdu žodžius,
galima sukelti fantastišką vibracijų poveikį. Atminkite, žodžiai turi milžinišką jėgą, todėl jų nereikėtų tarti
pernelyg dažnai, be ypatingo poreikio ir netinkamomis sąlygomis. Jų negalima tarti, kai žmogus nugrimzdęs
į skausmą ir liūdesį, nes tai tik padidins jūsų kančias. Argi jūs dar nepakankamai kenčiate?
Galite stebėtis, kodėl ateinate į Žemę kentėti ir mirti, – tačiau žinokite, kad mirtis ir kančios apvalo
žmogų. Beje, jums priminsime, kad paprastai kiekvienam suteikiama tiek kančių, kiek jis gali pakelti, tas pat
kalbama ir apie liūdesį bei sielvartą, kurie jam būtini šiuo momentu, kad apsivalytų. Tad nesunku suprasti,
kodėl moteris nuo per didelės kančios nualpsta. Nualpimas – tai tam tikros rūšies apsauginis vožtuvas, kuris
ima veikti, kai kančių jau nebegalima pakelti ir jų padariniai gali pakenkti žmogui.
Dažnai žmogus, kuris smarkiai kentėjo, tampa nebejautrus kančiai. Šiuo atveju nejautrumas –
gailestingumo pasireiškimas tam, kuris buvo paliktas, ir tam, kuris išėjo. Nejautrumas neleidžia suvokti savo
netekties, taigi apsivalymas vyksta lengviau.
Laikui bėgant visi mes galėsime bendrauti su tais, kurie peržengė šio pasaulio sieną, taip pat
paprastai, kaip dabar kalbamės telefonu. Pareigingai studijuodami šį kursą, tikėdami šio ir būsimojo
gyvenimo Didžiosiomis Jėgomis, jūs taip pat įstengsite bendrauti su tais, kurie perėjo į kitą būties būseną.
Tai įmanoma pasitelkiant telepatiją, aiškiaregystę ir vadinamąjį „automatinį laišką“. Tokį laišką dauguma
palaikys vaizduotės žaismu, tačiau gerai paanalizavę šį reiškinį įsitikinsime, kad informacija neišeina iš mūsų
sąmonės ir pasąmonės, iš tiesų ji betarpiškai ateina pas mus nuo tų, kurie perėjo į kitą pasaulį. Jie gali mus
matyti, tačiau mūsų dauguma jų matyti negali. Niekada nepraraskite vilties, ir, jei jūs nuoširdžiai tikite,
galite daryti stebuklus. Argi nesakoma, kad tikėjimu galima perkelti kalnus? Iš tiesų taip ir yra!
˙˙˙
 26 pamoka
Teisingo gyvenimo taisyklės
Štai pagrindinės taisyklės, kurių besąlygiškai reikia laikytis:
1. Darykite kitiems tai, ko linkite pats sau.
2. Neteiskite kitų.
3. Būkite punktualūs visur, ką bedarytumėte.
4. Nesiginčykite dėl religijos, taip pat nesmerkite tų, kurie turi kitą tikėjimą.
5. Palaikykite savo religiją ir būkite kantrūs su tais, kurie išpažįsta kitą.
6. Venkite visokios „magijos“ ir „burtų“.
7. Venkite alkoholinių gėrimų ir narkotikų.
Dabar apžvelgsime šias taisykles detaliau.
1. Darykite kitiems tai, ko linkite pats sau.
Turite gyventi pagal „aukso taisyklę“ ir su savo artimu visada elgtis kaip su pačiu savimi. Tai padare,
ir visiškai realu bendraujant bei tvarkant reikalus su gerais žmonėmis. Jeigu kas nors nepripažįsta jūsų
minčių švarumo ir paskatų sąžiningumo ir bendraudami su jais jūs jau du tris kartus „nudegėte“, suprasite,
kad nuo tokių žmonių reikia laikytis toliau. Anoje gyvenimo pusėje mes negalime susitikti su tais, kurie yra
mūsų priešingybės, šalia kurių būdami jaučiame disharmoniją šiame gyvenime. Laimei, būdami čia, Žemėje,
sutinkame pakankamai žmonių, vertų pagarbos, bet tai atsitinka ne mūsų valioje.
Taigi darykite kitiems tiktai tai, linkite patys sau, ir jūsų būdas pasitaisys, tapsite šviesos šaltiniu
visiems žmonėms. Jus pažinos kaip žmogų, darantį gera, kuris visada tesi savo pažadus.
2. Neteiskite kitų, nes jūs patys galite patekti į tą pačią padėtį, kurioje buvo žmogus, kurį apkaltinote
ir pasmerkėte.
Tik jums žinomos aplinkybės, susijusios su jūsų darbais, niekas kitas nežino, netgi pats geriausias
draugas ir artimas žmogus negali žinoti, kas yra jūsų dvasios variklis. Niekas šioje Žemėje negali būti
visiškai harmoningas su kitu žmogumi. Galbūt jūs vedęs, galbūt jūs laimingas su savo žmona, bet kartais
pasitaiko, kas vienas iš sutuoktinių apstulbina, suklaidina kitą, ir dažnai neįmanoma netgi surasti priežasties.
„Tegu tas, kuris be nuodėmių, pirmas meta akmenį“.
„Žmonės, „gyvenantys“ stikliniuose namuose, neturėtų mėtyti akmenų“. Tai labai svarbi pamoka, nes
nėra žmonių be nuodėmės. Visiškai nenuodėmingo žmogaus negali būti šioje senoje nuodėmingoje Žemėje.
Dažnai būnam atžarūs, šiurkštūs, bejausmiai. Žemėje labai daug netvarkos. Žmonės ateina čia
mokytis, o jeigu jiems nebėra ko čia mokytis, jie čionai nebesugrįžta, jie patenka į geresnius pasaulius. Visi
mes klystame, daugelis iš mūsų kaltina save dėl negerų darbų. Kai paliekame Žemę – mūsų treniruočių
mokyklą, – paaiškėja, kad ten visiškai kiti vertinimų kriterijai. Mes būsime vertinami pagal mūsų tikruosius
darbus. Neteiskite kitų.
3. Būkite punktualūs visur, ką bedarytumėte. Galbūt nustebsite, ką tai turi bendra su mūsų tema, bet
ši taisyklė logiška ir dvasios tobulinimo požiūriu: žmonės įrengia ir tvarko savo namus, savo reikalus,
planuoja savo veiksmus ir kiekvieno reikalo bei kiekvieno poelgio atlikimo laiką. Jeigu jūs nepunktualūs,
galite sugriauti kitų žmonių planus ir idėjas; taip pat sukelti pasipiktinimo bangą, jeigu privertėte ką nors
ilgai laukti. Privertę ką nors ilgai savęs laukti ir dėl to sugriovę jo planus, jūs labai smarkiai užgavote tą
žmogų, bet kuriuo atveju tai yra visiškai nepageidaujama vibracija jūsų adresu. Taigi pakenkėte ne tik šiam
žmogui, bet ne mažiau – ir pats sau.
Punktualumas gali tapti žmogui tokiu pat įpročiu, kaip ir nepunktualumas, bet punktualumas – tai
tvarka, tai kūno, dvasios ir sielos disciplina. Punktualumas kelia pagarbą, nes tai reiškia, kad žmogus laikosi
savo duoto žodžio, gerbia kitus ir brangina jų laiką. Punktualumas – tai vertybė, kurią verta savyje ugdyti,
tai geradarys, kuris iškelia jūsų mentalinę ir dvasinę būseną.
4. Nesiginčykite dėl religijos, taip pat nesmerkite tų, kurie turi kitą tikėjimą. Neturi reikšmės, kokie
jūsų Dievo pažinimo keliai. Deja, per žmonijos istoriją kilo labai daug religinių karų.
Negalite teisti žmogaus, nes negalite patekti į jo apvalkalą, į jo protą, taip pat į jo dvasią. Nes neturite
galimybės veikti.
5. Palaikykite savo religiją ir būkite kantrūs su tais, kurie išpažįsta kitą tikėjimą.
Ypač nedera šaipytis iš tų, kurie išpažįsta kitą religiją. Mus ir pačius įžeistų, jeigu kas imtų šaipytis iš
mūsų religijos, todėl tai ir turime atminti, kad neužgautume kitų.
Būdami šioje Žemėje esame gyvenimo tėkmės viduryje, todėl nedera mainyti arklius perkėloje! Mūsų
dauguma ateina į Žemę jau turėdami planą ir pasišventę tam tikrai religijai, ir tai yra pats stipriausias ir
išmintingiausias argumentas, kad jos neišsižadėtume.
 6. Venkite visokios magijos ir burtų, nes dauguma jų apraiškų labai kenkia. Okultizme yra daugybė
dalykų, kurie gali pakenkti, jeigu juos imsite studijuoti be vadovo.
Astronomas niekada nežiūrės į Saulę pro stiprų teleskopą be specialių filtrų, nes gali apakti. Panašiai
ir mokantis okultizmo be apsaugos, t. y. be atitinkamo vadovo ir pasirengimo, gali pakrikti nervai.
Mes neabejotinai pasisakome prieš Rytų jogų pratimų panaudojimą Vakaruose, kurie kankina
nelaimingus vakariečių kūnus įvairiomis asanomis. Šie pratimai skirti rytiečių kūnams, kurie nuo mažų metų
prie jų pratinami. Šie pratimai gali sukelti rimtų sutrikimų ir labai pakenkti vakariečių kūnams, jeigu bus
atliekami be tinkamo ir prityrusio vadovavimo.
Mes nerekomenduojame kam nors „bendrauti su mirusiaisiais“ arba kitokių panašių bandymų.
Žinoma, tai įmanoma, bet tik vadovaujant prityrusiems ir kompetentingiems asmenims, antraip galima
abiem pusėms labai pakenkti.
Kai kurie žmonės perka dienraščius ir domisi, ką jiems lemia šios dienos horoskopas! Deja, dauguma
šiais pranašavimais rimtai tiki ir gyvena atsižvelgdami į juos. Toks horoskopas – nenaudingas ir pavojingas
dalykas. Tikrasis horoskopas bus teisingas, jei žinosime tikslų gimimo laiką, datą, vietą pagal geografinę
platumą. Be to, būtina, kad jį sudarytų kompetentingi žmonės, o tokia paslauga labai daug kainuoja, nes
reikia atlikti labai daug apskaičiavimų. Mes visgi nerekomenduojame jums užsiimti astrologija. Jus galite
sau pakenkti. Geriau studijuokite tiktai tai, kas savo esme švaru ir tyra.
Šis pamokų kursas, kurį jus studijuojate, pirmiausia yra gamtos įstatymų aprašymas, įstatymų, netgi
papasakojančių, kaip kvėpuoti ir kaip vaikščioti.
7. Venkite alkoholinių gėrimų ir narkotikų.
Šiuo kurso metu jau kalbėjome apie pavojus, kai per prievartą narkotikais astralinis kūnas išvaromas
iš fizinio ir kaip tai kenkia sveikatai. Alkoholiniai gėrimai pragaištingai veikia ne tik fizinį kūną, bet ir aurą,
jie iškreipia patirtį, gautą per Sidabrinę Pynutę, pažeidžia smegenis, kurie yra priėmimo ir perdavimo stotis,
skirta valdyti fizinį kūną Žemėje ir įgyti žinių.
Narkotikai kenkia dar labiau, prie jų žmogus gali labai greitai priprasti. Ėmus juos vartoti, labai greitai
netenka reikšmės tai, ko žmogus siekė šiame gyvenime. Jis pasiduoda pagundai nuodytis alkoholiu ir
narkotikais ir todėl rengiasi dar kartą pakartoti gyvenimą Žemėje po mirties, ir tai tęsis tol, kol žmogus
neapvalys savo karmos nuo šio kvailo įpročio ir pamažu jo nenugalės.
Visas gyvenimas turi būti tvarkingas ir disciplinuotas. Religinis tikėjimas – tai viena iš dvasios
disciplinos formų, žinoma, jeigu žmogus laikosi savo tikėjimo principų. Dabar visuose pasaulio miestuose
galima pamatyti žmonių, kurie buriasi į nusikaltėliškas grupes. Visa tai – Antrojo pasaulinio karo padariniai,
kai tėvai kovojo, motinos uždarbiavo pragyvenimui, o vaikus „auklėjo“ gatvė, jie telkėsi į gaujas, kuriose
pamažu įsigalėjo tam tikra disciplina.
Mes įsitikinę, kad kol tėvų auklėjimas ir meilė, taip pat religinė disciplina – nenugalės, jaunimo
nusikalstamumas augs. Jeigu mes visi laikytumėmės mentalinės disciplinos, galėtumėme būti pavyzdžiu
tiems, kurie jos neturi.
Atminkite, kad disciplina – realiai egzistuoja. Gerai parengta ir kovinga armija nuo neorganizuotos
minios skiriasi tik savo disciplina.
˙˙˙
 27 pamoka
Hipnozė
Atsigręšime į pasąmonę. Ryšys tarp jos ir sąmonės leidžia suprasti hipnozės veikimo mechanizmą.
Jumyse iš tiesų egzistuoja du žmonės. Vienas iš jų – mažytis žmogus, kuris mėgsta visur kištis, – sudaro tik
vieną dešimtąją dalį. Jis labai aktyvus, veržiasi būti pagrindinis ir viską kontroliuoti, – tai sąmonė. O antrasis
– pasąmonė – geraširdis milžinas, turintis beprotišką jėgą. Sąmonei duotas protas ir logika, bet ji neturi
atminties, o pasąmonė neturi proto ir logikos, tačiau yra atminties kaupimo vieta.
Visa, kas atsitiko žmogui, įskaitant net ir tai, kas buvo iki jam gimstant, – visa saugoma pasąmonėje ir
veikiant hipnozei gali pasireikšti kitiems panorėjus.
Apskritai žmogaus kūną galime palyginti su milžiniška biblioteka. Įeinant į biblioteką, prie rašomojo
stalo, sėdi bibliotekininkas. Jo pagrindinis privalumas tas, kad jis, daug ko nežinodamas, ką saugo
biblioteka, akimirksniu atranda tą knygą, kuri turi reikiamą informaciją. Jis žino visą kartoteką ir žmogaus
sąmonė geba samprotauti (dažnai neteisingai), taip pat atlikti kokios nors loginės formos pratimus, bet ji
neturi atminties. Jos privalumą sudaro tai, kad ją ištreniravus galima pažadinti pasąmonę, kuri aprūpins ją
informacija, saugoma atminties narveliuose. Tarp pasąmonės ir sąmonės yra kažkas, ką galima vadinti
ekranu, sulaikančiu visą informaciją, gautą iš sąmonės. Tai reiškia, kad mūsų sąmonė bet kada savo noru
negali patekti į pasąmonę. Tai būtina, nes priešingu atveju sąmonė darkytų ir purvintų pasąmonę, ir
atvirkščiai.
Nustatėme, kad pasąmonė yra atminties saugykla, bet neturi proto. Jeigu atmintis būtų sujungta su
protu, dalis informacijos būtų iškraipyta, nes jei pasąmonė pasižymėtų dar ir samprotavimų jėga, ji galėtų
tarti: „Tai kvaila! To negali būti! Aš turbūt neteisingai išsiaiškinau faktus ir todėl turiu pakeisti informaciją,
kuri saugoma atminties saugykloje!“ Kad taip neatsitiktų, pasąmonė neturi proto, o protas neturi atminties.
Turime įsiminti dvi taisykles:
1. Pasąmonė neturi proto, todėl ji tik registruoja gautą iš išorės informaciją. Ji tik laiko atmintyje
visus faktus, teisingus ir neteisingus, kurie jai perduodami. Ji negali atskirti tiesos nuo falšo.
2. Sąmonė gali koncentruoti savo dėmesį vienu laiko momentu ir tik į vieną daiktą.
Jūs sutiksite, kad mes visą laiką gauname daugybę informacijos, įspūdžių, matome daugybę daiktų,
girdime daugybę garsų, prisiliečiame prie daugybės daiktų, ir jeigu mūsų pasąmonė nebūtų apsaugota, visa
dėl nereikalingos informacijos mūsų atmintyje sukeltų chaosą. Tarp pasąmonės ir sąmonės yra ekranas, per
kurį pereina tik tai, kam pritaria mūsų sąmonė, ir tik po patvirtinimo patenka į mūsų pasąmonę, kad
registruotų ir saugotų. Mūsų sąmonė gali užsiimti viena mintimi vienu metu, ji atrenka svarbiausias mintis,
jas išnagrinėja, priimdama arba atmesdama logikos pažiūriu.
Galite nesutikti su tuo, kad neįmanoma galvoti apie du daiktus vienu metu, nes jūs patys gebate
galvoti apie du ir netgi tris daiktus iš karto. Iš tiesų taip nėra, mintis labai greita, todėl jums taip ir atrodo,
kad iš karto apmąstote du tris dalykus. Labai kruopščiai ištyrę mokslininkai nustatė, kad vienu laiko
momentu dėmesį galima sutelkti tik ties viena mintimi.
Panagrinėkime hipnozės veikimo mechanizmą.
Pasąmonė negali atpažinti, samprotauti ir logiškai mąstyti, ir jei mes galime pereiti per ekraną arba
peržengti slenkstį, kuris egzistuoja tarp sąmonės ir pasąmonės, galime priversti pasąmonę elgtis taip, kaip
norime! Jeigu koncentruosite dėmesį ties viena mintimi, tuo palengvinsite įsibrovimą per ekraną – lengviau
pasiduosite įtaigai. Jeigu sutelksime savo mintis į žmogų, kad jį užhipnotizuotume, ir jis pats tiki tokia
galimybe, jis bus užhipnotizuotas, nes slenksčio, arba ekrano, pasipriešinimo jėga bus sumažėjusi. Daugelis
tvirtina, kad jų neįmanoma užhipnotizuoti, ir laiko tai dideliu pranašumu. Jų imlumas hipnozei tik sustiprėja,
nes kovojant vaizduotei ir valiai visada laimi vaizduotė. Žmonės gali nenorėti, kad juos užhipnotizuotų,
tačiau po to, kai mintis įsiskverbia į pasąmonę ir valdingai įsako: „Jūs puikiai būsite užhipnotizuoti“, jie
panyra į sapną netgi nesuprasdami, kaip tai atsitiko.
Hipnozė mums nekenkia, nepaisant to, kad kažkas įsiskverbia į mūsų pasąmonę. Kad žmogus patektų
į hipnozės būseną, pirmiausia reikia sutelkti (patraukti) jo dėmesį, vadinasi, ir sąmonę, kuri vienu laiko
momentu gali galvoti tik apie ką nors viena, ir, pagavus šią mintį, galima paveikti pasąmonę tokiu būdu į ją
prasibrovus.
Paprastai hipnotizuotojas laiko rankose ryškią sagą arba kokį blizgantį daiktą, į kurį prašo žmogų
sąmoningai sutelkti visą savo dėmesį ir nenuleisti nuo jo akių. Visas uždavinys taip apkrauti sąmonę, kad ji
nepastebėtų, kad už nugaros atliekamas kažkoks darbas.
Blizgantį daiktą hipnotizuotojas turi laikyti truputį aukščiau už paciento akių lygį, nes žmogaus akis
patiria didesnę įtampą, kai žiūri aukštyn. Akių raumenys – visų silpniausi, labai greitai pavargsta, daug
greičiau už kitus raumenis. Po keleto sekundžių akys nuvargsta, ir pacientas nori miego. Jis nori užmerkti
akis, ir tas noras vis didėja, jeigu hipnotizuotojas monotonišku balsu visą laiką kartoja, kad „akys pavargo ir
jums norisi miegoti“, tuo įkyrėdamas pacientui ir atbukindamas sargybą – žmogaus sąmonę. Trumpai
sakant, visais tais veiksmais pacientas jau parengtas ir jaučia, kad jam geriausia užmigti, nei ką nors daryti.
Po to žmogaus imlumas ir įtaiga didėja, jis pripranta prie hipnotizuotojo, prie jo įtaigos. Jis sutinka,
kad jo akys pavargo, nes išankstinis pasirengimas iš tiesų sukėlė jo akių nuovargį. Taip pacientas ima vis
labiau ir labiau tikėti hipnotizuotoju. Pasąmonė visiškai nekritiška, ji negali nei analizuoti, nei samprotauti,
todėl jei sąmonė sutinka, kad akys pavargo, kaip sako hipnotizuotojas, tai ir pasąmonė sutiks su viskuo, ką
sako hipnotizuotojas. Pavyzdžiui, jei jis pasakys gimdyvei, kad neskaudės, moteris gimdydama nepatirs
skausmo.
Apskritai hipnozė – tai labai paprasta, tačiau reikalauja praktikos. Visa paslaptis ta, kad žmogus, kuris
nori būti užhipnotizuotas, turi sutikti su visais hipnotizuotojo pareiškimais ir juo patikėti. Kitais žodžiais,
jeigu pacientui pasakyta, kad jo akys pavargo, jo nuosava patirtis turi patvirtinti, kad jo akys iš tiesų
pavargo. Kai hipnotizuotojas pasakys žmogui, kad jis pasijus daug geriau, jei užmerks akis, jis iš tikrųjų
pasijus geriau. Hipnotizuotojas visada turi pasitikėti savimi ir visada stebėti, kad pacientas visiškai juo
pasitikėtų. Nėra prasmės sakyti žmogui, kad jis stovi, kai aišku, kad jis guli. Tokius dalykus sako
pacientams vėliau, po daugybės seansų, kai jie visa tai patiria tarsi iš tikrųjų, nemiegant.
Ateityje gydytojai ir chirurgai vis labiau naudos hipnozės metodą gydymui ir nuskausminimui
operacijų metų. Hipnozė neskausminga ir neturi šalutinių poveikių. Hipnozė – natūralus reiškinys, ir beveik
visi žmonės jai pasiduoda. Kuo labiau žmogus tvirtina, kad jo neįmanoma užhipnotizuoti, tuo lengviau jis
pasiduoda hipnozei.
Mes nesuinteresuoti apmokyti hipnozės kitus žmones, nes ši jėga gerai treniruotiems žmonėms gali
pasireikšti didele šėtoniška jėga, keliančia pavojų kitiems. Mes suinteresuoti padėti jums išmokti
hipnotizuoti save, kad galėtumėte atsikratyti netikusių įpročių, išsilaisvinti nuo ligų ir silpnumo arba
išmoktumėte pakelti savo kūno temperatūrą šaltu oru ir kitų naudingų dalykų. Mes jūsų nemokiname
hipnotizuoti kitų žmonių, nes tai pavojinga ir tam reikia turėti didelę patirtį. Mes siūlome savitaigą ir
autosugestiją. Vakaruose sakoma, kad žmogus negali būti akimirksniu užhipnotizuotas. Tai netiesa. Bet
kuris gali būti tuoj pat užhipnotizuotas, jeigu baigęs tam tikrą apmokymą žmogus pritaikys metodiką,
naudojamą Rytuose. Laimei, labai mažai žmonių to apmokyti. Užhipnotizuotą žmogų galima priversti daryti
viską, kas tik patinka, arba priversti jį pabusti.
Hipnotizuotojas, žinoma, gali turėti blogą poveikį, tačiau užsiimant autosugestija galima padaryti
daug gero sau ir kitiems.
˙˙˙
 28 pamoka
Autosugestija
Kartojame, kad žmoguje egzistuoja dvi asmenybės: tai pasąmonė ir sąmonė. Pasąmonė – tai visų žinių
sandėlis, galima netgi pasakyti, tai visos atminties sargas, pagrindinės bibliotekos registratorius. Pasąmonę
galima palyginti su žmogumi, kuris niekada neišeina iš namų, nieko nedaro išskyrus tai, kad kaupia žinias ir
operuoja jomis, duodamas kitiems nurodymus.
Sąmoningas protas, atvirkščiai, gali būti panaudotas kaip žmogus, neturintis atminties arba turintis,
bet labai trumpą, neišlavintą, kaip aktyvus žmogus, puldinėjantis nuo vieno dalyko prie kito ir
pasinaudojantis pasąmone kaip visomis informacijos priemonėmis. Nelaimei, mūsų normali pasąmonė neturi
priėjimo prie visų žinių rūšių. Dauguma žmonių, pavyzdžiui, negali atsiminti akimirkos, kada gimė, nors
visa tai įdėta į mūsų pasąmonę. Atitinkamomis palankiomis aplinkybėmis hipnoze žmogui galima sukelti
prisiminimus apie tai, ką jis darė netgi prieš gimdamas. Galime sužinoti netgi apie tuos laikus, kai jis
planavo savo eilinį atėjimą į Žemę!
Mūsų uždavinys – išmokti savitaigos. Daugeliui žmonių hipnozė atrodo pasibjaurėtina, nes pašalinis
asmuo įsiskverbia į jo sąmonę. Tačiau tokiomis galiomis paprastai pasižymi dvasingi žmonės, todėl negali
pakenkti. Žmogus, kuris buvo užhipnotizuotas kito žmogaus, visada jautresnis hipnotizuotojo komandoms.
Dėl tos priežasties ir negalime hipnozės rekomenduoti bet kam.
Išmokę patys save užhipnotizuoti, gausite raktą, kuris jums padės atverti savyje netikėtas galias ir
sugebėjimus.
Prieš atsiguldami į lovą turite gerai užtraukti užuolaidas, kad iš išorės neprasiskverbtų jokia šviesa,
tačiau priešais jus, aukščiau akių lygio, turi būti naktinė lempelė – šviestuvas, į kurį nukreipsite žvilgsnį. Visi
kiti šviesos šaltiniai turi būti išjungti. Naktinė lempelė turi būti pastatyta taip, kad jūsų akys žiūrėtų truputį į
viršų, aukščiau už jūsų tiesų žvilgsnį. Atsigulkite kiek galite patogiau ant lovos, kurį laiką nieko nedarykite
ir apie nieką negalvokite, tik tolygiai giliai kvėpuokite. Po vienos dviejų minučių tolygaus kvėpavimo ir apie
nieką negalvodami, susikaupkite ir tvirtai nuspręskite, kad dabar imsite atpalaiduoti visą kūną ir kiekvieną
raumenį. Galvokite apie kojų pirštus, iš pradžių sustokite ties dešinės kojos pirštais. Įsivaizduokite, kad jūsų
kūnas yra didelis miestas, apgyvendintas mažyčių žmogeliukų, kurie užima kiekvieną jūsų kūno ląstelę. Šie
mažyčiai žmogeliukai dirba jums, judina raumenis, rūpinasi ir patenkina jūsų ląstelių poreikius, kurie jums
suteikia gyvenimo džiaugsmą ir gyvenimo pulsą. Tačiau jūs norite atsipalaiduoti, jūs nenorite, kad šie
žmogeliukai tampytų jus ir puldinėtų tai ten, tai šen.
Sutelkite savo dėmesį į dešinės kojos pirštus. Įsakykite mažyčiams žmogeliukams, esantiems dešinės
kojos pirštuose, išeiti – pirma į padus, po to aukštyn, per blauzdą į kelį. Po to dešinės kojos pirštai bus
atpalaiduoti, be gyvybės požymių, nes ten jau nieko nebėra, kas galėtų apie save priminti: visi mažyčiai
žmogeliukai žygiuoja lauk, aukštyn jūsų koja. Jūsų dešinė blauzda visiškai atpalaiduota, ji tampa nebejautri,
sunki, be gyvybės, sustingusi, be jutimų ir visiškai atpalaiduota. Mažyčiai žmogeliukai tebežygiuoja
aukštyn, jūsų dešinės akies link, ir būkite tikri, kad budintys policininkai stato užtvaras prie kelių, kuriuos
nueina šie žmogeliukai, kad niekas iš jų negalėtų prasmukti atgal. Jūsų dešinė koja nuo pirštų iki šlaunų
viršaus visiškai atpalaiduota. Truputį luktelėkite ir įsitikinkite, kad taip yra iš tikrųjų, po to sutelkite dėmesį
į kairę koją. Jeigu norite, galite įsivaizduoti, kad gamyklos sirena davė ženklą, kad darbas baigtas, ir visi
mažyčiai žmogeliukai skubiai išeina iš darbo palikdami savo įrenginius ir stakles. Įsivaizduokite, kad jų
laukia skanūs pietūs ir malonus laiko leidimas namuose. Skubėdami jie bėga jūsų koja aukštyn šlaunimi; ir
tegu jūsų įsivaizduojami policininkai, kaip ir dešinėje kojoje, stato užtvaras, kad niekas negalėtų prasmukti
atgal.
Jūsų kairioji koja visiškai atpalaiduota! Įsitikinkite tuo. Jei pastebėsite, kad kojos ne visiškai
atpalaiduotos, iš naujo įsakykite mažyčiams žmogeliukams palikti savo vietas abiejose kojose,
įsivaizduodami, jog gamykla ištuštėja, niekam neleidžiama dirbti viršvalandžius, – kad nekiltų triukšmo ir
jokių neramumų.
Jūsų kojos galų gale bus visiškai atpalaiduotos. Dabar tą patį atlikite su dešine plaštaka ir ranka.
Pasiųskite visus darbininkus lauk, priversdami juos paskubom judėti aukštyn, kaip avių bandą, kurią gena
apmokyti šunys. Jūsų užduotis išvesti šiuos žmogeliukus: iš pradžių iš pirštų, po to iš plaštakos per riešą,
apatine rankos dalimi per alkūnę aukštyn peties link.
Tegu jie išeina, jūs pageidaujate atsipalaiduoti. Jei pasieksite šią būseną, – išsilaisvinsite nuo visokios
nevilties ir beprotybės, būsite laisvi nuo vidinių sutrikimų, tiksėjimų ir pokštelėjimų, įstengsite atverti savo
pasąmonę, įstengsite įvaldyti jėgas ir įstatymus, kurie neduoti žmogui esant jo normaliai padėčiai. Privalote
atlikti savo užduotį, privalote ištremti šiuos mažyčius žmogeliukus iš jūsų kūno dalių ir išvyti lauk iš viso
savo kūno. Visiškai atpalaidavę rankas ir kojas, jūs visas patalpas tarsi pavertėte negyvenamomis. Tą patį
atlikite ir su visu savo kūnu: klubais, nugara, pilvu, krūtinės ląsta ir su visomis kitomis kūno dalimis. Šie
žmogeliukai labai jau jums įkyrėjo. Jiems leista ir būtina gyventi kartu su jumis, tačiau šiuo atveju jūs
pageidaujate jiems suteikti laisvadienį, kad jį praleistų ne jumyse. Priverskite juos judėti aukštyn ir per
Sidabrinę Pynutę išeiti iš kūno lauk. Pasijusite laisvi nuo jų erzinančio poveikio, būsite visiškai, iki galo
atsipalaidavę ir pajusite milžinišką palengvėjimą, kurio niekada negalėjote nė įsivaizduoti. Kada šie
„mažyčiai žmogeliukai“ pereis per Sidabrinę Pynutę ir visiškai išlaisvins jūsų kūną, turite būti tikri, kad prie
Sidabrinės Pynutės budi atitinkama sargyba, kad šie žmogeliukai negalėtų prasmukti atgal į kūną ir priversti
nerimauti.
Kvėpavimas turi būti gilus, įsitinkite, kad kvėpuojate lėtai, giliai ir rūpestingai. Keletą sekundžių
sulaikykite kvėpavimą, o po to įkvėpkite ir iškvėpkite. Beje, iškvėpimas turi būti keletą sekundžių ilgesnis
už įkvėpimą. Kartu smarkiai neįsitemkite. Kvėpuokite lengvai, kvėpavimas turi būti malonus ir natūralus.
Vėl pasistenkite giliai kvėpuoti, giliai ir lėtai įkvėpkite visiškai pripildydami plaučius. Sulaikykite savo
kvėpavimą keletą sekundžių, ir jūs išgirsite savo širdies plakimą ausų viduje. Po to lėtai iškvėpkite. Sakykite
sau, kad jūsų kūnas visiškai atsipalaidavo ir visose kūno dalyse nejuntate jokios įtampos. Sakykite sau, kad
kiekvienas raumuo jūsų viduje atpalaiduotas, jūs atsipalaidavę, nebėra jokios įtampos ir jūsų viduje, tik
malonus ir patogus silpnumas.
Jūsų galva sunkėja. Jūsų veido raumenys nebekelia jums rūpesčių, ten jau nebėra jokios įtampos, jūs
deramai ir maloniai atsipalaidavę. Tingiai stebėkite savo kojų pirštus, kelius, šlaunis.
Sakykite sau, kad jums malonu, kai kiekvienas raumuo, kiekvienas nervas, kiekvienas jūsų kūno
audinys visiškai atpalaiduoti.
Pirmą sykį imdamiesi autosugestijos turite įsitikinti, kad visiškai atsipalaidavote, nesijaudinkite,
nepaisant to, kad jums tai visiškai nauja. Po keleto autosugestijos užsiėmimų – jums tai pasirodys visiškai
natūralu ir paprasta, jūs stebėsitės, kodėl to nepadarėte anksčiau. Atkreipkite rimčiausią dėmesį į pirmuosius
atsipalaidavimo bandymus, įteikite sau, kad jums nėra ko skubėti – ir keletas valandų, sugaištų kruopščiai
atsipalaidavimo metodikai įvaldyti, nieko nereiškia. Darykite viską neskubėdami, be įtampos, kad jumyse
nekiltų abejonių, o kartu su jomis neįsitemptų raumenys.
Pajutę, kad kažkuri kūno dalis neatpalaiduota, paskirkite jai ypatingą dėmesį. Įsivaizduokite, kad
mažyčiai žmogeliukai, dirbantys šioje kūno dalyje, prieš baigdami darbo dieną nori pabaigti specialią
užduotį. Tai nėra blogai, nebarkite jų, bet vis dėlto įsakykite jiems išeiti, nes nėra svarbesnio darbo už tą,
kuriuo užsiimate dabar. Jūs atpalaiduojate savo kūną savo ir žmogeliukų naudai. Dabar, jei visiškai
įsitikinote, kad atsipalaidavote, nukreipkite savo akis į naktinės lempelės šviesą, mirguliuojančia jums virš
galvos. Pakelkite akis taip, kad vokai lengvai įsitemptų. Kai jūs žiūrite į naktinės lempelės šviesą, žiūrite į
šią malonią rausvą spalvą, – ir tai sukelia jums mieguistumą. Pasakykite sau, kad nuleisite vokus, kai
suskaičiuosite iki dešimties. Pradėkite taip: vienas, du, trys – mano akys ima pavargti… keturi – mane
įveikia mieguistumas… penki – bet akys tebeatmerktos… devyni – mano akys merkiasi… dešimt – mano
akys nebegali ilgiau būti atviros… jos jau užmerktos.
Viso to esmė – galiausiai išsiugdyti refleksą, ir būsimuosiuose autosugestijos seansuose jums
nebereikės gaišti daug laiko, kad visiškai atpalaiduotumėte kūną ir jo dalis, visa kontroliuosite ir greitai
pasinersite į hipnozės miegą, ko jums ir reikia siekti.
Nenusiminkite, jei per pirmuosius bandymus skaičiuojant iki „dešimties“ jūsų akys pačios
neužsimerks, užmerkite jas sąmoningai – taip padėsite pagrindą sąlyginiam refleksui, tai labai svarbu. Turite
atidirbti tam tikrą savitaigos frazę, maždaug tokią: „Kai suskaičiuosiu iki dešimties, mano vokai labai
pasunkės, mano akys pavargs. Jaučiu neįveikiamą norą jas užmerkti, kai tik suskaičiuosiu iki dešimties. Aš
užmerkiu akis ir panyru į hipnozės būseną. Esu visiškai sąmoningas, viską girdžiu ir žinau, kas vyksta, galiu
savo pasąmonei įsakinėti viską, ką tik noriu“.
Po to reikia skaičiuoti, kaip anksčiau parašyta. Po daugkartinių treniruočių jūs pasieksite nuostabių
rezultatų.
˙˙˙
 29 pamoka
Autosugestijos panaudojimas
Tam, kad lengvai ir greitai pasiektumėte transo būseną – autosugestiją, tai, kas aprašyta, reikia kartoti
daugybę kartų.
Apžvelkime, kokią naudą galime gauti pasitelkdami autosugestiją. Savitaiga, pavyzdžiui, galima
atsikratyti kai kurių savo trūkumų ir ydų, sustiprinti tam tikrus sugebėjimus ir gerąsias savybes. Tam turite
mintimis nupiešti ir pateikti sau paveikslą, kokį save norėtumėte matyti. Jūs esate silpnavalis? Tuomet
įsivaizduokite, koks norėtumėte būti: stiprios valios asmenybe, kuri gali duoti nurodymus, valdyti kitus.
Galvokite apie savo „naująjį aš“. Saugokite atmintyje savo „naujojo aš“ paveikslą, kaip daro geras aktorius,
kai rengiasi naujam vaidmeniui. Turite pasinaudoti visa savo vaizduotės jėga. Kuo aiškiau ir tiksliau
sugebėsite sau pačiam pateikti save patį, kokiu jums norėtųsi būti, tuo greičiau to pasieksite.
Įvesti save į transo būseną reikia tyloje, ramioje aplinkoje, tamsiame kambaryje.
Tai nekelia jokio pavojaus.
Kai žmogus pateko į transą – jo kūnas atsipalaidavęs, kvėpavimas paviršutinis, jis nejunta kūno
sunkumo, visi rūpesčiai išnyko, akys stipriai užmerktos. Tai trunka dešimt – penkiolika minučių. Jis
pabunda, jaučiasi nuostabiai gaivus, daug gaiviau negu po aštuonių valandų miego. Iš transo būsenos
nepabusti negalite, – prigimtis šito neleistų. Pasąmonė panaši į gigantą su miglota sąmone, tačiau jūs galite
ją įtikinti kad išpildytų jūsų pageidavimą, – praėjus tam tikram laikui, kai joje užgimsta noras, šis gigantas
su miglota sąmone tampa susietas su aplinkybėmis, ir tada jis akimirksniu palieka hipnozės būseną.
Autosugestijos metu mes jokiu būdu negalime sau pakenkti arba save nuliūdinti. Jūs visiškai saugūs. Bet
koks išorinis pavojus – vėjelis, oro atšalimas, ko nors buvimas šalia ir t.t. pabudins jus be skausmo ir
pavojaus. Vienintelis dalykas – jums viską reikės pradėti nuo pradžių. Štai kodėl tokių trukdžių reikėtų
vengti.
Visą laiką sieksite įgauti norimų būdo savybių, dorybių, taip pat atsikratyti dalykų, kurie jūsų anaiptol
nežavi. Po kelių dienų aktyvios veiklos aiškiai įsivaizduosite sugebėjimus, kuriuos norėtumėte turėti. Turite
per visą dieną retkarčiais sau pasakyti, kad tokiu tai laiku (geriausia paskirti nakties metą) jūs pats save
hipnotizuosite, – tada kiekvieną kartą, kai būsite transe, pageidaujamos dorybės stipriau jumyse pasireikš.
Prieš panirdami į transą, mintyse kalbėkite, ko pageidaujate pasiekti.
Pavyzdžiui, žmogus pakumpęs, galimas dalykas, paprasčiausiai tingi išsitiesti. Reikėtų kartoti: „Mano
laikysena bus tiesi“, „aš laikysiuos tiesiai“…
Jūsų tikslas kartoti greitai, be pertraukų tarp frazių (kad pertraukėlėse tarp frazių išvengtume tokių
pasąmonės „murmėjimų“: „O, jūs vis giriatės ir kalbate netiesą, kaip ir visi“). Pasąmonę perkrauna gautų
žodžių kiekis ir ji veikiai patiki, kad jūs teisus. Jei ji tuo patikės, jūsų raumenys susitrauks ir jūsų laikysena
bus tiesi, kaip to pageidavote.
Ar jūs rūkote? Daug išgeriate alkoholio? Nesaikingumas kenkia sveikatai. Kodėl gi jums neužsiėmus
savitaiga, kad save pagydytumėte, apsaugotumėte savo kišenę nuo bereikalingų nuolatinių išlaidų ir
atsikratytumėte blogo įpročio. Jums reikia įtikinti savo pasąmonę, kad potraukis rūkyti praėjo, ir mesite
rūkyti visiškai neskausmingai ir be jokio apgailestavimo.
Žmonėms labai sunku mesti rūkyti – tai kvailas įprotis, kurį labai sunku nugalėti. Rūkymo
hipnotizmas apsunkina uždavinį jo atsikratyti, todėl reikia į pasąmonę įvesti tam tikrą programą. Pakreipkite
tą rūkymo hipnotizmą savo naudai. Jūs kitoks negu visi, turite tvirtą charakterį, jūs pranašesnis, galite
pagydyti save nuo rūkymo, girtuokliavimo arba nuo ko tik norite, nuo ko pageidaujate pagyti.
Nesąmoninga savitaiga priverčia jus tikėti, kad negalite mesti rūkyti, o jeigu tai daroma sąmoningai,
sąmoninga savitaiga padarysite tai, kad niekada daugiau neprisiliesite prie cigaretės.
Šis perspėjimas jums duodamas kaip draugiškas patarimas. Ar jūs įsitikinę, kad iš tiesų norite mesti
girtuokliauti, o gal jūs tiksliai to dar nenusprendėte? Jei nieko negalėsite padaryti, kol nebūsite tikri, – turite
būti įsitikinę, kad norite mesti rūkyti arba atsikratyti to ar ano. Visiškai nepakanka būti silpnam ir pasakyti:
„O, aš noriu ir turiu mesti rūkyti, tegu aš pats sau pasakau, ko pageidauju“.
Kartoti turite daug sykių, ką iš tiesų norėtumėte padaryti, kol tai neįsigers į jūsų pasąmonę.
Kruopščiai save išanalizuokite. Ką norėtumėte iš tiesų padaryti? Juk nieko nėra, kas galėtų stovėti už
jūsų ir žiūrėti jums per petį arba įsiskverbti į jūsų smegenis. Ar iš tikrųjų norite mesti rūkyti? Ar jūs verčiau
teberūkysite ir tik kalbėsite apie rūkymo metimą?
Jeigu esate visiškai įsitikinę, kad iš tiesų norite kažką padaryti, tai ir įstengsite. Nekaltinkite hipnozės
arba dar ko nors kito, tik pats save, jeigu nepasieksite to, ko trokštate. Tai tik jūsų pačių klaida ir nesėkmė.
Tai reiškia, kad jūs buvote nenuoširdus apsispręsdamas padaryti tai arba to nepadaryti.
 Savitaiga galite pagyti nuo tokių dalykų, kuriuos žmonės vadina „kvailais įpročiais“: mušti šunį, mušti
žmoną, mėtyti lygintuvą į vyrą, be priežasties keiktis, prisigerti…
Kurį laiką mokykitės atsipalaiduoti. Pasinaudokite galimybe išsilaisvinti nuo vidinės įtampos, kad
sustiprintumėte ir padidintumėte savo vidinę energiją. Nuolatine praktika pagerinsite savo sveikatą. Juk visi
didieji muzikantai visą laiką lavinasi, savo pratimus atlieka kasdien. Štai kodėl jie išgarsėjo.
Galite puikiai įvaldyti autosugestiją, jeigu laikysitės mūsų nurodymų.
˙˙˙
 30 pamoka
Darbas
Labai daug žmonių neteisingai supranta darbo sąvoką. Daugelyje civilizuotų šalių žmonės skirstomi į
„baltarankius“ ir tuos, kurie vadinami „juodadarbiais“. Tai, žinoma, yra snobizmo forma, kuri turi būti
išrauta, nes tai sukelia socialinę nesantaiką. Darbas, nesvarbu, koks jis bebūtų – protinis ar fizinis, taurina
tuos, kurie jį atlieka su aiškia sąmone ir be klaidingo gėdos jausmo. Kai kuriose šalyse laikoma gėdinga, jei
namų šeimininkė, namų valdytoja, pati imasi kokio nors darbo ; įprasta manyti, kad ji turi sėdėti ir stebėti,
kaip atliekami darbai po jos namus, ir kartkartėmis duoti nurodymus, tuo pabrėždama, kad ji šeimininkė.
Anksčiau Tibete kai kurie aukštesniojo luomo atstovai dėvėjo drabužius labai ilgomis rankovėmis,
kurios visiškai dengė plaštakas ir karodavo 15-30 cm. Tai rodydavo, kad žmogus toks turtingas ir svarbus,
kad jam nereikia pačiam dirbti.
Tai, be abejo, aiškus darbo sąvokos degradavimas. Darbas – tai treniruotės, disciplinos forma.
Disciplina parodo, kaip smarkiai skiriasi kareivių pulkas nuo neorganizuotos minios. Namų disciplina
auklėja jaunuolius ir paauglius gerais piliečiais, o kai jos nėra, paverčia juos gauja silpnapročių, apsirengusių
odinėmis striukėmis jaunuolių, linkusių viską naikinti ir daryti blogus darbus.
Tibeto vienuolynuose buvo tokia taisyklė, kad kiekvienas, nesvarbu, kokią padėtį užėmė, privalėjo
tam tikru laiku dirbti juodą darbą. Nieko nenustebino, kad aukšto rango lama plovė grindis, valydamas nuo
šiukšlių žemesnio rango vienuolių patalpas. Viso to tikslas buvo ne tai, kad apmokytų lamą „juodo“ darbo,
bet suprasti, jog šios Žemės reikalai yra laikinos paskirties reikalai ir kad elgeta šiandien gali tapti princu
rytoj, o šiandieninis princas – elgeta.
Iš tų faktų galima padaryti kai kurias išvadas, kad daugelis karūnuotų personų Europoje ir kitose
šalyse šiandien jau nebe karaliai, karalienės ir princai ir jau nebevaldo šalių. Reikėtų paminėti, kad tuo metu,
kai jie buvo valdžioje, jie buvo įsitikinę, jog turi pakankamai kapitalo gyventi turtingai. Kadangi įvyko
permainų ir jiems teko dirbti, vėlgi priminsime, kad darbas, nesvarbu koks, ar tai juodas, ar protinis, –
visada kilnina žmogų ir niekada nepažemina, jeigu jo motyvai švarūs, o idėja tėra „tarnauti kitiems“. Užuot
pritarę šioms turtingoms damoms, kurios duoda nurodymus mažai apmokamiems tarnams, mes būtent jiems
kelsime ovacijas.
Neseniai buvo diskutuojama apie vegetarizmo būtinumą. Mūsų nuomonė tokia: jeigu žmogus
pageidauja valgyti mėsą, tegu valgo. Jeigu jis nori būti vegetaras ir laipioti po medžius, kad prisiskabytų
riešutų, tegu būna vegetaras. Nesvarbu, kas ką valgo, bet svarbu, kad niekas nebandytų primesti savo
nuomonės kitam, kuris iš mandagumo nesugeba atsikirsti.
Žmogus – tai gyvūnas, kaip mes beslėptume šį faktą gražiais drabužiais, nuostabia pudra, plaukų
dažais ir kitomis parfumerijos gėrybėmis. Vyras ir moteris yra gyvūnai, ėdantys kitų gyvūnų mėsą. Kai kurie
žmonės elgiasi tam tikru mastu kiauliškai, t. y. ir čia yra panašumų. Kai žmogėdrų paklausė apie žmogaus
mėsos skonį, jie atsakė, kad juodaodžio žmogaus mėsa primena keptą kiaulieną, o baltojo žmogaus mėsa
turi aitrų ir apgižusį skonį.
Valgykite tą maistą, kuriam teikiate pirmenybę. Jokių būdu neprimeskite savo nuomonės kitiems.
Deja, ir tai yra nemalonus faktas, kad vegetarai arba sveikos mitybos šalininkai dažnai išsako labai
netolerantiškas pažiūras, paremtas pašėlusiais argumentais, dažnai taip patys save įbandydami įtikinti.
Be abejo, mums atrodo, kad dauguma šių žmonių, kuriuos mes dažnai vadiname keistais, nėra
įsitikinę, kad elgiasi teisingai. Jie nieko nenori prarasti – kai ima galvoti, kad kiti žmonės mėgaujasi mėsa,
jiems jau nebesinori būti vegetarais.
Tas pat atsitinka ir nerūkantiems žmonėms: žmonės, kurie nerūko, dažnai piktinasi tais, kurie rūko, ir
jiems tada atrodo, kai tai didelė dorybė – nerūkyti. Iš esmės, tai pasirinkimo reikalas. Saikingas rūkymas
galbūt niekam ypatingai nekenkia, bet kalbant apie alkoholį – tai visai kas kita, nes jis tiesiogiai susijęs su
astraliniu žmogaus kūnu.
Todėl jei žmogus vis dėlto išgėrinėja ir taip žaloja savo astralinį kūną, sakome, – tegu, tai jo
pasirinkimas. Visiškai neteisinga bandyti imtis kokių nors prievartinių priemonių, šiuo požiūriu norint
pakeisti žmogaus gyvenimo kelią.
Kalbant apie tai, kad valgyti mėsą – tai prisidėti prie kitų gyvų padarų žudymo, priminsime dar kai ką,
kas galbūt jus sudomins. Kai kas sako, kad nieko negalima žudyti – netgi vabzdžių. Negalima žudyti maistui
naminių gyvūnų. Jus stebina, kai sako, jog mes blogai elgiamės užmušdami kokį nors vabzdį, kuris bando
mus apkrėsti maliarija; mus stebina, jei kas nors sako, kad mes atliekame „nusikaltėliškas gyvų padarų
žudynes“, – darydami injekcijas nuo kokių nors virusų, galų gale koks nors mikrobas ar virusas – tai taip
pat gyvas organizmas, ar turime susilaikyti nuo mikrobų, tokių kaip TBC (tuberkuliozės, – vertėjo pastaba),
naikinimo, susilaikyti nuo vėžio virusų naikinimo? Ar esame didieji nusidėjėliai, jei bandome pagyti nuo
įprasto peršalimo? Juk stengdamiesi pasigydyti nuo kokios nors ligos, mes, žinoma, kažkam gyvybę
atimame. Šiuo klausimu turime būti protingi.
Vegetarai sako, kad mes niekam neturime teisės atimti gyvybės. Bet, pavyzdžiui, kopūstas taip pat
gyvas, o juk jį raškome, po to valgome, vadinasi, griauname gyvenimą, kurio patys nemokame sukurti. Jei
kasame bulves arba nuraškome saliero ar kokio nors kito augalo šakelę, atimdami gyvybę, kaip ir žmonės,
kurie valgo mėsą, – taigi nebūkime tokie skrupulingi ir valgykime viską, ko reikalauja organizmas.
Žinoma, tikras budistas nevalgo mėsos, bet mes veikiai paaiškiname, kad dauguma budistų nevalgo
mėsos, nes negali sau to leisti. Budizmas klesti labai vargingose šalyse. Pavyzdžiui, Tibete mėsa buvo
didžiausias delikatesas ir ją valgyti galėjo tik patys turtingiausieji. Paprasti žmonės valgo tik daržoves,
kurios tam tikru mastu taip pat laikomos delikatesu. Vienuoliai, kurie nepratę prie rinktinių valgių, maitinosi
tik augaliniu maistu ir niekuo daugiau, tačiau „šiam skoniui įskiepyti“ religijos vadai dar senų senovėje
skelbė, kad nedera valgyti mėsos. Tie žmonės, kurie nevartoja mėsos, bet kuriuo atveju mano esą dorybingi.
Mes žinome, kas apie tai parašyta nemaža paistalų. Žmonėms, kurie vartoja mėsą, ji patinka, ir kol jų skonis
nepasikeis, – tegu sau valgo. Tokiu pat būdu, jei žmogus nenori žudyti vabzdžių ir, užuot pabandęs gydytis,
nenaikina savyje vėžio ir TBC mikrobų virusų, – tegu sau juos turi, tai jo noras, jo pasirinkimas.
Dažnai gauname laiškus kuriuos rašo labai sunerimę žmonės, kad kažkoks žmogus yra apimtas
didelės nevilties, jam reikia pagalbos arba patarimo ir kaip jiems jį reikėtų užhipnotizuoti, kad jis priverstų
priverstų pakeisti gyvenimo kelią. Tokiais atvejais mes niekada nepadedame, nes tikime, kad visiškai
neteisinga sava valia bandyti keisti svetimą, kito žmogaus pasirinktą kelią.
Taigi šis trisdešimties pamokų kursas – mūsų nuomonės patvirtinimas, bet mes nieko neverčiame tuo
tikėti besąlygiškai. Pasirinkimas jūsų, pasirinkti jį ar ne – tai jūsų reikalas.
Jeigu kas nori atsiklausti jūsų nuomonės, išsakykite ją, tačiau nebandykite jos įpiršti kam nors per
prievartą; išsakę savo nuomonę, pasišalinkite, tegu ji patenka į palankią dirvą, nes nežinote, kaip kitas
žmogus pasirinko savo gyvenimo kelią. Jeigu jūs per prievartą verčiate žmones daryti tai, ko jie nenori,
susirišate su jų karma, – o tai gali būti labai nemaloni karma.
Norime kai ką tarti apie gyvūnus. Daugelis žmonių juos vertina kaip bežades būtybes, nesugebančias
kalbėti žmogaus kalba, – tačiau, kita vertus, gyvūnai taip pat žiūri į jus kaip į bežades būtybes! Jeigu jūs iš
tiesų įvaldėte telepatiją, pastebėsite, kad gyvūnai bendrauja, ir bendrauja kur kas „kultūringiau“ negu
dauguma žmonių! Kai kurie mokslininkai teigia, kad savo kalbą turi ir bitės. Jos gali perduoti viena kitai
išsamią informaciją, jos netgi renkasi į konferencijas.
Kai kurie mokslininkai tiria delfinus, jų keistą kalbą, keistus jų skleidžiamus garsus. Šie garsai buvo
įrašyti į garso juostą, o vėliau jų buvo klausomasi įvairiais dažniais. Viename dažnyje jų kalbos garsai labai
priminė žmogaus kalbą.
Gyvūnai – tai būtybės, atėjusios čionai, į Žemę, įgavę ypatingus apmatus, specialią formą, – kad
įvykdytų savas užduotis palankiausiomis savo evoliucijos sąlygomis.
Aš ir mano namiškiai turime dvi Siamo kates, kurios pasižymi fenomenalia telepatijos galia. Po
daugybės pratimų ir bandymų turėjome galimybę su jomis pabendrauti, visa tai priminė labai inteligentiškų
žmonių bendravimą. Kartais, neperdedant jų gerųjų savybių, pavykdavo sužinoti, kaip Siamo katė vertina
žmogų! Jeigu kas nors elgiasi su gyvūnais kaip su sau lygiais, tačiau turinčiais kitą fizinę formą, galima prie
jų labai priartėti, netgi su jais pasišnekėti apie visiškai neįsivaizduojamus dalykus.
Pavyzdžiui, šuo labai mėgsta su žmogumi draugauti. Jam patinka turėti šeimininką, tada jis tampa
išdidus ir ima pataikauti. Kita vertus, Siamo katė visiškai negerbia žmonių, nes, palyginti su ja, žmogaus
stovėsenos padėtis – pati nepatogiausia. Siamo katė pasižymi nuostabiomis okultinėmis galiomis ir
telepatiniais sugebėjimais. Taigi kodėl negalite su savo kate arba šunimi, arba arkliu elgtis deramai? Jeigu to
norite ir nuoširdžiai tikite, pasitreniravę sugebėsite su šiais gyvūnais telepatiškai bendrauti.
Taigi artėjame prie šio kurso pabaigos, bet tikimės, kad tai ne mūsų pažinties pabaiga. Tai praktinis
kursas, mes jums pateikėme ir parodėme, kaip visiškai paprastomis priemonėmis iš tiesų galima pasiekti
vadinamųjų „metafizinių fenomenų“.
Mes turime dar vieną kursą – žodyną, kuris iš esmės sudarytas tradiciniu stiliumi, ten duodami
sanskritiškų žodžių paaiškinimai ir t.t.
mes jums pakuždame, kad jūsų tolesniam tobulinimuisi prireiks ir kito kurso, nes jei viską, kas šioje
knygoje parašyta, išstudijavote, jūs būtinai panorėsite daugiau.
Nesakome jums „sudie“, nes tikimės, kad greitai vėl susitiksime. Mes jums sakome:
Iki pasimatymo.
˙˙˙