Vienam turtingam žmogui gimė dukra, miela ir gera mergaitė.

Praėjus trims metams atsirado berniukas, o

dar po trijų kita mergaitė.

Kartą tos šalies karalius rengė pokylį į kurį buvo kviestos visos gražuolės, kad jo sūnus, princas, galėtų
išsirinkti sau pačią. Tai išgirdusios abi seserys tuoj ėmė šaukti:

-Mums reikia naujų drabužių ir kurpaičių. Bet šeimai trūko pinigų todėl jaunesnioji nėjo nes buvo per maža,
o vyresniajai nebuvo aukso nusipirkti pokyliui tinkančių suknelių, bet kai vyresnioji sesuo Eglė išėjo į lauką.

Staiga danguje suspindo maža žvaigždelė, ėmė iš lėto leistis ir nutūpė ant žemės priešais mergaitę. Netikėtai
iš žvaigždės radosi stora moteriškė. Ji vilkėjo ilgą aksominį drabužį, o rankoje laikė lazdelę. Eglė tuoj pašoko,
netikėdama savo akimis.

- Kas jūs ir iš kur atsiradote? – išsigandusi ir nustebusi paklausė ji.

- Nebijok, vaike. Aš esu geroji fėja, bet dabar nėra laiko apie tai kalbėtis.

Ji mostelėjo burtų lazdele ir keliais burtažodžiais paprastą moliūgą pavertė auksine karieta, peles – žirgais, o
voveraites tarnais.

-Ką darai? – išsigandusi paklausė Eglė, pamačiusi, kad jos draugės voveraitės staiga virto žmonėmis.

-Nebijok, tavo draugams nieko nenutiks. Dabar skubėk, turi išsipildyti tavo troškimas juk tau sueina
aštuoniolika metų! Šį vakar tu šoksi karaliaus puotoje. Eglė be galo apsidžiaugė. Ji matys karalių ir princą!
Vos tik fėja palietė Eglę burtų lazdele, toji paskendo žvaigždėmis žvilgančiuose šilkuose. Atitokusi Eglė
išvydo, jog vilki tokią gražią suknelę, kokios dar nebuvo regėjusi. O jos kojos buvo apautos krištolinėmis
kurpaitėmis.

-Žiūrėk, Eglute, kad iš pokylio išeitum dar prieš vidurnaktį.

Vos tik ji įžengė į salę, visų akys nukrypo į nepažįstamąją. Princas, išvydęs gražuolę, pats ją pasitiko, paėmė
už rankos ir visą vakarą su ja viena tešoko. Pasigirdus pirmajam rūmų laikrodžio dūžiui , ji staiga prisiminė
fėjos žodžius, išsigando ir pasileido taip lėkti, kad pametė vieną kurpaitę. Princas puolė vytis, bet negalėjo
prasibrauti pro kitus žmones. Kai pagaliau ištrūko, Eglės jau nė matyti nesimatė. Kaip fėja tarė, taip ir
atsitiko. Vos tik nuaidėjo paskutinis dūžis, burtai išsisklaidė. Karaliaus sūnus kurį karštai pamilo, niekaip nėjo
jai iš galvos.

-Ačiū tau geroji fėja- šūktelėjo ji vildamasi, kad geroji fėja ją išgirdo. Bet geroji mergaitė turėjo skubėti, nes
jos laukė tolimas kelias namo.

Princas visur ieškojo Eglės ir rado jos kurpaitę .

-Būtinai turiu surasti tą mergaitę, net jei reikėtų išgriozti kiekvienus karalystės namus, - tada jis tarė garsiai,
kad visi girdėtų:

-Mano pati bus ta kuriai tiks ši kurpaitė.

Princo tarnas atėjo ir į Eglės namus. Mama tuoj pašaukė dukteris. Jaunesniajai kurpaitė buvo per didelė o
vyresniajai tiko lyg nulieta. Tarp durų staiga pasirodė geroji fėja ir vienu lazdelės mostu apvilko Eglę tokia
gražia suknele , kokias tinka vilkėti tik karalaitėms.