Versta

iš:
Christopher Paolini
ELDEST,
Alfred A. Knopf, New York, 2005

Pirmoji knyga vadinasi

ERAGONAS

ISBN 9786090100578

Text copyright © 2005 by Christopher Paolini

Illustrations on endpapers, pages ii-iii, iv, 669 copyright © 2002 by Christopher Paolini
This translation published by arrangement with Random House Children’s Books, a division of Random
House, Inc.
Cover illustration copyright
© 2005 by John Jude Palencar
© Vertimas į lietuvių kalbą, Ieva Venskevičiūtė, 2006
© Leidykla „Alma littera“, 2006

Iš anglų kalbos vertė Ieva Venskevičiūtė

Viršelio dailininkas John Jude Palencar
Redaktorė Giedrė Gudaitytė
Maketavo Albertas Rinkevičius
Šią knygą skiriu savo šeimai – kaip visuomet.
Ir savo nuostabiesiems skaitytojams.
Jei ne jūs, šios istorijos nebūtų.

Sé onr sverdar sitja hvass!

 ERAGONO, PIRMOSIOS PAVELDĖJIMO KNYGOS,
SANTRAUKA

Eragonas, penkiolikmetis berniukas iš kaimo, labai nustemba, kai kalnuose, vadinamuose Ketera, priešais
jį atsiranda glotnus mėlynas akmuo. Eragonas parsineša akmenį į ūkį, kur gyvena su dėde Garou ir
pusbroliu Roranu. Garou su velione žmona Marijana užaugino Eragoną. Apie jo tėvą nieko nežinoma, o
Eragono mama Selena buvo Garou sesuo, ir niekas jos neregėjo nuo Eragono gimimo.
Vėliau akmuo suskyla ir išsirita drakoniukė. Eragonas ją paliečia, ir ant jo delno atsiranda sidabrinė
žymė, o tarp jų protų užsimezga stiprus ryšys. Eragonas tampa vienu iš legendinių Drakonų Raitelių.
Drakonų Raiteliai atsirado prieš tūkstančius metų po didžiojo elfų karo su drakonais – tam, kad
užtikrintų, jog tarp šių rasių karas daugiau nekils. Raiteliai buvo taikos sergėtojai, mokytojai, gydytojai,
gamtos filosofai, jie sukūrė daugybę burtažodžių – nes susijungęs su drakonu tampi magu. Jų valdomos ir
saugomos žemės džiaugėsi aukso amžiumi.
Vėliau Alagezijoje apsigyveno žmonės, jie taip pat galėjo tapti Drakonų Raiteliais. Po daugelio taikos
metų baisieji ir grėsmingieji urgalai užmušė jauno Raitelio – žmogaus, vardu Galbatoriksas, – drakoną.
Sielvartaudamas dėl netekties ir vyresnybės atsisakymo duoti kitą drakoną, Galbatoriksas nusprendė
nuversti Raitelius.
Jis pavogė kitą drakoną, kurį pavadino Šruikanu ir privertė paklusti pasitelkęs juodąją magiją, ir
subūrė aplink save išdavikų būrį – Trylika Žodlaužių. Kartu su bendražygiais Galbatoriksas sunaikino
Raitelius, nužudė jų vadą Vraelį ir pasiskelbė Alagezijos karaliumi. Bet Galbatoriksui nepavyko
užkariauti visų rasių ir žemių: elfai ir nykštukai liko nepriklausomi ir gyveno savo slaptavietėse, o žmonės
įkūrė nepriklausomą Surdos valstybę Alagezijos pietuose. Aštuoniasdešimt metų po Raitelių sunaikinimo
siautėjo karas, o dabar jau dvidešimt metų jis stovi aklavietėje.
Taigi Eragonas įveliamas į tokią nestabilią politinę padėtį. Jam baisu, kad yra mirtiname pavojuje –
visiems žinoma, kad Galbatoriksas išžudė visus Raitelius, kurie jam nepakluso. Tad Eragonas slepia
drakonę nuo šeimos ir augina ją slapta. Pavadina ją Safyra – drakonės iš vienos kaimo pasakoriaus
Bromo istorijos vardu. Netrukus Roranas išvyksta iš ūkio užsidirbti pinigų, kad galėtų vesti Katriną,
mėsininko Slouno dukterį.
Safyra jau didesnė nei Eragonas, ir štai Karvahole pasirodo du atgrasūs, į vabalus panašūs
svetimšaliai, vadinami razakais. Jie ieško akmens, buvusio Safyros kiaušinio. Išsigandusi Safyra
nuskraidina Eragoną į Keterą. Eragonui pavyksta įtikinti ją grįžti, bet grįžę jie randa razakų sunaikintus
namus ir sunkiai sužeistą ir nukankintą Garou.
Garou netrukus miršta, ir Eragonas prisiekia surasti ir nužudyti razakus. Eragoną užkalbina Bromas,
kuris žino apie Safyrą ir nori (dėl savų priežasčių) keliauti su Eragonu. Eragonas sutinka, ir Bromas
padovanoja jam kardą Zaroką, kuris anksčiau priklausė vienam iš Raitelių. Bromas atsisako paaiškinti, iš
kur jį gavo.
Eragonas keliaudamas daug ko išmoksta iš Bromo – ir kautis kardu, ir naudoti magiją. Galiausiai jie
pameta razakų pėdsakus ir aplanko Teirmo miestą, kur, Bromo įsitikinimu, gyvenantis jo senas draugas
Joudas galėtų jiems padėti surasti razakus.
Teirme keistuolė žolininkė Andžela išburia Eragonui ateitį. Ji išpranašauja, kad dėl jo likimo kovos
galingos jėgos, kad Eragonas pamils kilmingąją, kad jis vieną dieną paliks Alageziją ir niekada į ją
nebegrįš ir kad jį išduos kažkuris šeimos narys. Andželos palydovas kačiolakis Solembamas irgi duoda
patarimą. Tada Eragonas, Bromas ir Safyra išvyksta į Dras–Leoną, kur tikisi rasti razakus.
Bromas galiausiai pasisako esąs vienas iš vardenų – sukilėlių, norinčių nuversti Galbatoriksą, – ir kad
slapstėsi Eragono kaime, laukdamas naujojo Drakono Raitelio. Bromas dar paaiškina, kad prieš
dvidešimtį metų jiedu su Joudu pavogė Safyros kiaušinį iš Galbatorikso. Tada Bromas nužudė Morzaną,
pirmąjį ir paskutinįjį Žodlaužį. Yra likę dar du drakonų kiaušiniai, ir abu juos turi Galbatoriksas.
Netoli Dras Leonos Eragoną ir jo palydovus užklumpa razakai ir mirtinai sužeidžia Bromą. Razakus
nugina paslaptingas jaunuolis, vardu Murtagas, kuris prisipažįsta irgi sekęs razakus. Bromas kitą naktį
miršta. Paskutinę akimirką prasitaria, kad kadaise buvo Raitelis, o jo drakonė irgi buvo vardu Safyra.
Eragonas palaidoja Bromą smiltainio kape, kurį Safyra paverčia deimantu.
Eragonas ir Safyra nusprendžia taip pat prisidėti prie vardenų. Nepalankiai susiklosčius aplinkybėms
Eragonas Gileado mieste sugaunamas ir nuvedamas pas Šešėlį Durzą, dešiniąją Galbatorikso ranką.
Murtagas padeda Eragonui pabėgti iš kalėjimo, o Eragonas kartu pasiima ir kitą kalinę – sąmonės
netekusią elfę Ariją. Taip Eragonas ir Murtagas tampa gerais draugais.
Mintimis Arija papasakoja Eragonui, kad tai ji nešiodavo Safyros kiaušinį iš elfų vardenams ir atgal,
tikėdamasi, kad jis prasikals kuriam nors iš vaikų. Bet per paskutinę kelionę Durza surengė pasalą ir ji
buvo priversta magija perkelti kiaušinį kuo toliau, ir taip kiaušinis pateko į Eragono rankas. Dabar Arija
sunkiai sužeista ir jai reikia vardenų pagalbos. Mintimis siųsdama nurodymus, paaiškina Eragonui, kaip
rasti sukilėlių slėptuvę. Eragonas su draugais įveikia beveik šešis šimtus kilometrų per aštuonias dienas.
Juos vejasi urgalų būrys, spausdamas prie Beoro kalnų. Murtagas, nenorėjęs keliauti pas vardenus,
prisipažįsta Eragonui esąs Morzano sūnus.
Bet Murtagas smerkia tėvo darbus ir yra pabėgęs nuo Galbatorikso. Parodo Eragonui randą per visą
nugarą, kurį gavo dar vaikas, kai Morzanas sviedė į jį savo kardą Zaroką. Taip Eragonas sužino, kad jo
kardas kadaise priklausė Murtago tėvui, išdavusiam Galbatoriksui Raitelius ir išžudžiusiam daugelį
Drakonų Raitelių.
Nuo urgalų Eragoną ir jo draugus išgelbsti netikėtai pasirodę, tarsi iš uolos išlindę vardenai.
Sukilėliai įsikūrę Farten Dure, tuščiaviduriame penkiolikos kilometrų aukščio ir penkiolikos kilometrų
pločio kalne. Ten įsikūrusi ir nykštukų sostinė Trondžheimas. Eragonas nuvedamas pas Azihadą, vardenų
vadą, o Murtagas įkalinamas dėl to, kad jo tėvas – išdavikas Morzanas. Azihadas Eragonui daug ką
paaiškina, papasakoja, kad vardenai, elfai ir nykštukai buvo sutarę, kad kai pasirodys naujasis Raitelis, jį
ar ją iš pradžių mokys Bromas, o mokymą pabaigs elfai. Eragonas dabar turi nuspręsti, ar laikysis tokios
tvarkos.
Eragonas susipažįsta ir su nykštukų karaliumi Hrotgaru ir Azihado dukterimi Nasuada, yra išbandomas
Dvynių, dviejų plikų ir gana bjaurių magų, tarnaujančių Azihadui, susikauna su Arija, kai ši pasveiksta,
vėl susitinka Andželą ir Solembamą, kurie taip pat yra atkeliavę čia ir gyvena su vardenais. Eragonas su
Safyra palaimina vieną vardenų našlaitę.
Eragono viešnagę sutrikdo žinia, kad nykštukų tuneliais artinasi urgalų armija. Mūšyje Eragonas
atsiskiria nuo Safyros ir turi kautis su Durza vienas. Stipresnis už bet kurį žmogų Durza lengvai įveikia
Eragoną, perrėždamas jam nugarą nuo peties iki klubo. Tačiau Safyra su Arija sudaužo menės lubas –
aštuoniolikos metrų skersmens safyro žvaigždę – ir nukreipia Durzos dėmesį, o Eragonas perveria jam
širdį. Nebevaldomi Durzos kerų, urgalai nuvejami į tunelius.
Kol Eragonas po mūšio guli be sąmonės, jo mintis pasiekia būtybė, pasivadinusi Togira Ikonoka, arba
Luošiu, Kuris Sveikas. Jis pasisiūlo atsakyti į visus Eragono klausimus ir ragina jį atvykti į Elesmerą, elfų
sostinę.
Prabudęs Eragonas pamato, kad, nepaisant Andželos pastangų, ant nugaros liko didžiulis randas,
panašus į Murtago. Nusiminęs suvokia, kad jam pasisekė nužudyti Durzą tik atsitiktinai ir kad jis turi dar
daug ko išmokti, ir kuo greičiau.
Pirmosios knygos pabaigoje Eragonas nusprendžia susirasti Togirą Ikonoką ir mokytis iš jo, nes dabar
likimas kinta labai sparčiai, jau rodosi pirmieji karo ženklai ir nenumaldomai artėja laikas, kai Eragonas
turės susikauti su vieninteliu tikruoju priešu – karaliumi Galbatoriksu.
VYRIAUSIASIS
 DVIGUBA NELAIMĖ

iesmės apie mirusiuosius – gyvųjų raudos.

G Taip pamanė Eragonas, lipdamas per susirietusį ir sukapotą urgalą bei girdėdamas moterų,
traukiančių mylimuosius iš krauju sulaistyto Farten Duro purvo, raudojimus. Jam už nugaros
Safyra atsargiai apėjo lavoną, jos žėrintys mėlyni žvynai vieninteliai žibėjo tuščiavidurio kalno tamsoje.
Praėjo jau trys dienos nuo vardenų ir nykštukų mūšio su urgalais dėl Trondžheimo, mylios aukščio
kūgio formos miesto, įsikūrusio Farten Duro viduryje, bet mūšio laukas buvo vis dar nusėtas lavonais.
Žuvusiųjų tiek daug, kad palaidoti visų neįmanoma. Tolumoje niūriai žioravo didžiulis laužas, kur buvo
deginami urgalai. Jiems – jokių laidotuvių ar šventos poilsio vietos.
Pabudęs ir pamatęs, kad Andžela sugydė žaizdą, Eragonas tris kartus mėgino keltis iš patalo.
Kiekvieną kartą kankindavo siaubingi skausmai, lyg sprogimas sklindantys iš stuburo. Gydytojai girdė jį
įvairiais vaistais. Arija ir Andžela tvirtino, kad jis visiškai sveikas. Bet jam skaudėjo. Niekuo padėti
negalėjo ir Safyra, ji tik dalijosi skausmu, pasiekiančiu ją per mintis.
Eragonas ranka persibraukė veidą ir pakėlė akis į žvaigždes, mirksinčias pro tolimą Farten Duro
viršūnę, aprūkusias juosvais laidotuvių laužo dūmais. Trys dienos. Trys dienos kaip jis nužudė Durzą; trys
dienos kaip žmonės jį vadina Šešėlio Žudiku; trys dienos kaip raganiaus sąmonės liekanos niokojo jo
protą, ir jį išgelbėjo paslaptingasis Togira Ikonoka – Luošys, Kuris Sveikas. Apie šią viziją niekam,
išskyrus Safyrą, nepasakojo. Kova su Durza ir blogosiomis jėgomis, kurios jį valdė, pakeitė Eragoną –
nors ar į gera, ar į bloga, dar nežinojo. Jautėsi trapus, lyg staigus šokas būtų supurtęs jo sugydytą kūną ir
sąmonę.
O dabar jis atėjo į mūšio lauką, vedamas liguisto noro išvysti jo padarinius. Atvykęs pajuto tik
nejaukiai visur tvyrančią mirtį ir dūlėjimą, o ne šlovę, kurią žadėjo herojinės giesmės.
Prieš kelis mėnesius, kai dėdės Garou dar nebuvo nužudę razakai, Eragonas būtų neištvėręs to
žiaurumo, kurį išvydo kaunantis žmonėms, nykštukams ir urgalams. Dabar nejuto nieko. Safyros dėka
suprato, kad vienintelis būdas neprarasti sveiko proto patyrus tokį skausmą – ką nors daryti. Nebetikėjo,
kad gyvenimas turi kokią nors prasmę – nebetikėjo, kai pamatė kulų, milžiniškų urgalų padermės,
draskomus vyrus, ir žemę, nusėtą nukapotomis galūnėmis, ir purvą, tiek permirkusį krauju, kad šis net
sunkėsi pro batų padus. Jei kare ir buvo kas garbinga, nusprendė jis, – tai tik kovoti, kad apsaugotum
kitus.
 Pasilenkė ir iš purvo ištraukė krūminį dantį. Mėtydamas jį delne lėtai su Safyra apėjo sutryptą lygumą.
Pakraštyje sustojo, nes pamatė Jormundurą – vardenų vado Azihado dešiniąją ranką – skubantį jų link nuo
Trondžheimo. Priėjęs Jormunduras nusilenkė – to, Eragonas žinojo, nebūtų padaręs vos prieš kelias
dienas.
– Džiaugiuosi, kad laiku tave radau, Eragonai. – Rankoje jis spaudė pergamento ritinėlį. – Azihadas
grįžta ir nori, kad tu būtum ten. Kiti jau laukia jo prie vakarinių Trondžheimo vartų. Turime paskubėti, kad
atsirastume ten laiku.
Eragonas linktelėjo ir pasileido vartų link, ranka prisilaikydamas Safyros. Beveik visas tris dienas
Azihadas persekiojo urgalus, kuriems pavyko pabėgti nykštukų tuneliais, vingiuojančiais po Beoro
kalnais. Eragonas matė jį tik kartą po pirmojo žygio, Azihadas tada niršo, kad jo duktė Nasuada nepakluso
įsakymui prieš mūšį pasitraukti su kitomis moterimis ir vaikais. Ji slapta kovėsi tarp vardenų lankininkų.
Azihadą lydėjo Murtagas ir Dvyniai: Dvyniai dėl to, kad tai pavojinga užduotis ir vardenų vadą
reikėjo ginti pasitelkus magiją, o Murtagas troško dar kartą įrodyti, kad vardenams nelinki nieko bloga.
Eragonas nustebo, kaip pasikeitė žmonių nuomonė apie Murtagą, turint galvoje, kad Murtago tėvas –
Drakono Raitelis Morzanas, išdavęs Raitelius Galbatoriksui. Nors Murtagas nekentė savo tėvo ir buvo
ištikimas Eragonui, vardenai juo nepasitikėjo. Bet dabar niekas neeikvojo jėgų nepagrįstai neapykantai,
nes reikėjo tiek daug nuveikti. Eragonui trūko pokalbių su Murtagu, tad jis laukė, kada, draugui grįžus,
galės aptarti viską, kas nutiko.
Apėję Trondžheimą, Eragonas ir Safyra priešais vartus išvydo nedidelį būrelį, nušviestą iš viršaus
krentančios šviesos. Ten buvo Orikas – nykštukas, nekantriai mindžikuojantis tvirtomis kojomis, – ir
Arija. Baltas tvarstis ant jos žasto žėrėjo tamsoje, mesdamas neryškų atspindį jai ant plaukų. Eragoną
nukrėtė keistas virpulys – kaip visada, kai išvysdavo elfę. Ji žibančiomis žaliomis akimis žvilgtelėjo į jį
ir Safyrą ir toliau laukė Azihado.
Sudaužydama Izidar Mitrimą – didįjį safyrą, kuris buvo šešiasdešimties pėdų skersmens ir išraižytas
kaip rožė, – Arija padėjo Eragonui nužudyti Durzą ir laimėti mūšį. Bet nykštukai buvo įtūžę, kad ji
sunaikino didžiausią jų brangenybę. Jie nesutiko išnešti safyro duženų ir paliko jas gulėti dideliu ratu
pagrindinėje Trondžheimo menėje. Eragonas perėjo per suskilusias šukes, užjausdamas nykštukus dėl
tokio grožio netekties.
Jiedu su Safyra sustojo prie Oriko ir apžvelgė tuščią lauką, supantį Trondžheimą penkių mylių
spinduliu ir besitęsiantį iki Farten Duro.
– Iš kur atkeliaus Azihadas? – paklausė Eragonas.
Orikas parodė į žibintais nukabinėtą didžiulę tunelio angą už poros mylių.
– Netrukus jau turėtų pasirodyti.
Eragonas kantriai laukė drauge su kitais, atsakinėdamas į klausimus, bet mieliau mintimis
kalbėdamasis su Safyra. Tyla, gaubianti Farten Durą, jam tiko.
Tik po pusantros valandos tolimajame tunelyje kažkas sujudėjo. Į žemės paviršių išsiropštė dešimt
vyrų, tada apsigręžė ir padėjo išlipti dar tiek pat nykštukų. Vienas vyrų – Eragonas nutarė, kad tai
Azihadas, – pakėlė ranką, ir kariai išsirikiavo už jo į dvi tiesias eiles. Davus ženklą, būrys ėmė išdidžiai
žygiuoti Trondžheimo link.
Nenužygiavo nė penkių jardų, o tunelyje už jų vėl ėmė knibždėti ir laukan iššoko daugiau būtybių.
Eragonas prisimerkė – iš taip toli aiškiai neįžiūrėjo.
Ten juk urgalai, suriko Safyra, įtempdama kūną lyg lanko templę.
Eragonas jos neklausinėjo.
– Urgalai! – sušuko jis ir užšoko ant Safyros, keikdamas save, kad savo kardą, Zaroką, paliko
kambaryje. Niekas nesitikėjo užpuolimo dabar, kai urgalų kariuomenė buvo išsklaidyta.
Žaizda sudilgsėjo, kai Safyra išskleidė mėlynus sparnus, tada juos nuleido ir šoko į priekį, kas
sekundę skrisdama vis greičiau ir aukščiau. Po jais tunelio link bėgo Arija, beveik Safyros greičiu.
Orikas su keliais vyrais sekė jai iš paskos, o Jormunduras nulėkė atgal į kareivines.
Eragonas buvo priverstas tik bejėgiškai stebėti, kaip urgalai iš užnugario puolė Azihado karius, nes
per tokį atstumą negalėjo panaudoti magijos. Užpuolusios netikėtai, pabaisos čia pat patiesė keturis vyrus,
o kiti kariai, žmonės ir nykštukai, susispietė aplink Azihadą, mėgindami taip jį apsaugoti. Kardai ir
kirviai džerškėjo, būrys spaudėsi. Nuo vieno iš Dvynių blykstelėjo šviesa, ir vienas urgalas parkrito,
spausdamas nukirstos rankos strampą.
Minutę rodėsi, kad nuo urgalų pavyks apsiginti, bet tada orą sudrumstė sūkurys ir plona rūko juosta
apgaubė kovotojus. Kai ji išsisklaidė, stovėjo tik keturi kovotojai – Azihadas, Dvyniai ir Murtagas.
Urgalai puolė juos, užstodami vaizdą Eragonui, jo siaubui ir baimei.
Ne! Ne! Ne!
Safyra dar nespėjo nusigauti iki kovos vietos, o grupelė urgalų pasileido atgal prie tunelio ir sulindo
po žeme, palikdami tik kniūbsčius kūnus.
Kai tik Safyra nusileido, Eragonas nušoko žemyn ir susiraukė, apimtas sielvarto ir pykčio. Aš negaliu.
Pernelyg priminė dieną, kai jis grįžo į fermą ir rado mirštantį dėdę Garou. Kas žingsnis kovodamas su
baime, ėmė ieškoti, ar kas liko gyvas.
Vieta buvo klaikiai panaši į mūšio lauką, kurį matė prieš tai, tik čia kraujas buvo šviežias.
Skerdynių lauko centre gulėjo Azihadas, krūtinės šarvai buvo sutrūkę nuo daugybės smūgių, o aplink
tysojo penki negyvi urgalai. Jis vis dar trūksmingai kvėpavo. Eragonas priklaupė prie jo ir palenkė galvą,
kad ašaros nekristų ant sužeistos valdovo krūtinės. Niekas tokių žaizdų neišgydys. Pribėgusi prie jų Arija
sustojo, ir jos veidą iškreipė sielvartas, kai pamatė, kad Azihado išgelbėti neįmanoma.
– Eragonai, – nuo Azihado lūpų atsiskyrė vardas – tylesnis už šnabždesį.
– Taip, aš čia.
– Paklausyk manęs, Eragonai… Turiu tau paskutinį nurodymą. – Eragonas pasilenkė žemiau, kad
girdėtų mirštančiojo žodžius. – Turi man kai ką pažadėti: pažadėk, kad tu… neleisi vardenams pakrikti.
Jie vieninteliai gali pasipriešinti Imperijai… Jie turi likti tvirti. Turi man pažadėti.
– Pažadu.
– Tada ramybė telydi tave, Eragonai, Šešėlio Žudike… – Iškvėpęs paskutinį atodūsį Azihadas
užmerkė akis, ramybė apgaubė jo taurų veidą, ir jis mirė.
Eragonas nulenkė galvą. Gniutulas gerklėje trukdė kvėpuoti – toks kietas, kad net skaudėjo. Arija
palaimino Azihadą daininga senąja kalba, tada skambiu balsu tarė Eragonui:
– O, kiek ši mirtis pasės nesantaikos! Jis teisus, turi stengtis kiek įmanydamas vengti kovos dėl
valdžios. Padėsiu tau, kiek galėsiu.
Nenorėdamas kalbėti Eragonas žvelgė į kitus lavonus. Būtų bet ką atidavęs, kad tik būtų kur nors kitur.
Safyra pauostė vieną urgalą ir pasakė: Taip neturėjo nutikti. Tai blogis, ir dar blogiau, kad jis pasirodė,
kai jautėmės saugūs ir laimėję pergalę. Ji apžiūrėjo kitą kūną, tada apsidairė aplinkui. O kurgi Dvyniai
ir Murtagas? Jų tarp žuvusiųjų nėra.
Eragonas apžvelgė kūnus. Tu teisi! Jausmai užplūdo jį, kol lėkė prie tunelio angos. Tirštėjančio kraujo
klanai buvo užpildę nusidėvėjusių marmurinių laiptų įtrūkimus ir atrodė lyg juodi veidrodžiai, spindintys
ir pailgi, lyg jais būtų vilkti keli sužeisti kūnai. Urgalai juos pasiėmė! Bet kam? Jiems juk nereikia nei
kalinių, nei įkaitų. Staiga sugrįžo neviltis. Nesvarbu. Negalime vytis jų be pastiprinimo. Tu net
nepralįstum pro angą.
Jie vis dar gali būti gyvi. Negi taip juos paliksi?
O ką man daryti? Nykštukų tuneliai – nesibaigiantys labirintai! Tik pasiklysčiau. Ir eidamas
pėsčiomis, urgalų nepasivyčiau, nors Arijai gal tai ir pavyktų.
Tad paprašyk jos.
Arija! Eragonas dvejojo: norėjo veikti, bet nenorėjo siųsti jos į pavojų. Tačiau iš vardenų tik ji galėtų
susidoroti su urgalais. Sunkiai atsidusęs paaiškino, kas nutiko.
Arija suraukė lenktus antakius.
– Jau nieko nebepakeisi.
– Ar vysies juos?
Ilgą akimirką ji spoksojo į jį.
– Wiol ono. Tik dėl tavęs.
Tada palinko priekin, rankoje suspaudusi žibantį kardą, ir nėrė į žemės pilvą.
Degdamas iš nevilties Eragonas sėdėjo sukryžiavęs kojas ir saugojo Azihado kūną. Sunkiai suvokė,
kad Azihadas žuvęs, o Murtagas dingo. Murtagas. Vieno iš Žodlaužių, trylikos Raitelių, padėjusių
Galbatoriksui sunaikinti jų ordiną ir pasiskelbti Alagezijos karaliumi, sūnus ir Eragono draugas. Kartais
Eragonas norėdavo, kad Murtago šalia nebūtų, bet kai dabar jo neteko, liko netikėta tuštuma. Sėdėjo
nejudėdamas, kai priėjo Orikas su vyrais.
Pamatęs Azihadą, Orikas sutrypė kojomis ir nusikeikė nykštukų kalba, kirviu perkirsdamas urgalo
lavoną. Vyrai, ištikti šoko, stovėjo ramiai. Sumedėjusiomis rankomis sukiodamas purvo rutulėlį,
nykštukas sudejavo:
– Ak, širšių lizdas suardytas. Dabar tarp vardenų nebebus ramybės. Barzûln, bet tai sunkina padėtį. Ar
suspėjai išgirsti jo paskutinius žodžius?
Eragonas žvilgtelėjo į Safyrą.
– Galėčiau juos pakartoti tik prie tinkamų asmenų.
– Suprantu. O kurgi Arija?
Eragonas parodė.
 Orikas vėl nusikeikė, tada papurtė galvą ir prisėdo ant kulnų.
Netrukus pasirodė Jormunduras su dvylika gretų, kiekvienoje po šešis karius. Paliepė jiems palaukti
už ratu suvirtusių kūnų, toliau žengė pats vienas. Pasilenkė ir palietė Azihado petį.
– Kaip likimas gali būti toks žiaurus, mano senasis drauge? Būčiau atvykęs greičiau, jei ne šio
prakeikto kalno dydis, ir tada tu galbūt būtum išgelbėtas. O dabar esame pakirsti savo triumfo viršūnėje.
Eragonas tyliai jam papasakojo apie Ariją ir Dvynių bei Murtago dingimą.
– Nereikėjo jai eiti, – išsitiesė Jormunduras, – bet dabar jau nieko nepakeisi. Čia bus pastatyta
sargyba, bet prireiks ne mažiau kaip valandos, kol bus surasti nykštukai vedliai dar vienai ekspedicijai į
tunelius.
– Norėčiau jai vadovauti, – pasisiūlė Orikas.
Jormunduras atsisuko į Trondžeimą ir įsižiūrėjo į tolį.
– Ne, dabar tavęs reikės Hrotgarui. Eiti turės kažkas kitas. Atleisk, Eragonai, bet visi svarbūs asmenys
turi likti čia, kol bus išrinktas Azihado įpėdinis. Arija turės gintis pati… Vis tiek nepajėgtume jos
pasivyti.
Eragonas linktelėjo, susitaikydamas su tuo, kas neišvengiama.
Jormunduras apsižvalgė aplink prieš prabildamas visiems:
– Azihadas žuvo kaip karys! Pažiūrėkit: nudobė penkis urgalus! Menkesnis vyras nebūtų atsilaikęs ir
prieš vieną. Mes jį pagerbsime ir tikėsimės, kad jo dvasia įtiks dievams. Nuneškite jį su bendražygiais
ant skydų į Trondžheimą… ir nesidrovėkite savo ašarų, nes tai – gedulo diena, kurią atmins visi. Te
greičiau ateina ta akimirka, kai galėsime įsmeigti savo kardus į pabaisas, nužudžiusias mūsų valdovą!
Kariai kaip vienas suklupo ir nusiėmė kepures pagerbdami Azihadą. Tada atsistojo, pagarbiai užkėlė
jį ant skydo ir tada ant pečių. Daug vardenų raudojo, ašaros ritosi į jų barzdas, bet jie toliau vykdė savo
užduotį ir nešė Azihadą. Iškilmingos procesijos atgal į Trondžeimą viduryje ėjo Safyra ir Eragonas.
 VYRESNIŲJŲ TARYBA

ragonas prabudo ir pasivertė prie lovos krašto, dairydamasis po kambarį, užlietą blankios

E pridengtos lempos šviesos. Atsisėdo ir pasižiūrėjo į miegančią Safyrą. Jos raumeningi šonai
pakildavo ir vėl susitraukdavo, kai galingi plaučiai išstumdavo orą pro žvynuotas šnerves.
Eragonas prisiminė šėlstančią ugnį, kurią ji dabar galėjo sukelti ir išleisti pro nasrus. Nuostabu, kad
liepsnos, tokios karštos, kad išlydytų net metalą, pralėkdavo pro jos liežuvį ir dramblio kaulo baltumo
dantis jų nesužalodamos. Pirmąją liepsną Safyra išleido kovoje su Durza – leisdamasi nuo Trondžheimo
viršūnės, o paskui nepakenčiamai didžiavosi savo naujuoju gebėjimu. Vis išleisdavo mažas liepsnos
sroveles ir naudodavosi kiekviena galimybe ką nors apšviesti.
Kadangi Izidar Mitrimas buvo sudaužytas, Eragonas su Safyra nebegalėjo likti drakonų būste virš jo.
Nykštukai leido įsikurti sename sargybinių kambaryje apatiniame Trondžheimo aukšte. Kambarys buvo
didelis, bet žemomis lubomis ir tamsiomis sienomis.
Sielvartas apėmė Eragoną, kai jis prisiminė, kas nutiko vakar. Akys prisipildė ašarų ir viena nukrito į
delną. Apie Ariją nebuvo nieko girdėti iki vakaro, kai ji išlindo iš tunelio, pavargusi ir skaudamomis
kojomis. Kad ir kaip stengėsi (naudojo ir magiją), urgalai nuo jos paspruko.
– Štai ką radau, – tepasakė.
Tada parodė vieno iš Dvynių purpurinį apsiaustą, suplėšytą ir kruviną, Murtago tuniką ir abi odines
pirštines.
– Jie buvo išmėtyti ant krašto gilios bedugnės, kurios dugno joks tunelis nesiekia. Urgalai greičiausiai
pavogė jų šarvus ir ginklus, o kūnus sumetė į duobę. Bandžiau magija surasti Murtagą ir Dvynius, bet
temačiau tik bedugnės šešėlius. – Jos akys susidūrė su Eragono. – Man labai gaila, bet jų nebėra.
Dabar Eragonas gedėjo Murtago. Lėtai apėmė kraupus praradimo ir siaubo jausmas. Per paskutinius
mėnesius jie labai suartėjo, ir dėl to buvo dar skaudžiau.
Žiūrėdamas į ašarą delne – nedidelį žibantį kupolą – nusprendė pats magija surasti tuos tris vyrus.
Suprato, kad tai bergždžia, bet turėjo pamėginti, kad įsitikintų, jog Murtago iš tiesų nebėra. Bet nebuvo
tikras, ar nori mėginti jėgas ten, kur net Arijai nepavyko; ar palengvės išvydus Murtagą, gulintį sudarkytą
uolos papėdėje giliai po Farten Duru.
Sušnibždėjo:
– Draumr kópa.
 Tamsa apgaubė lašelį, paversdama jį mažyčiu nakties taškeliu sidabriniame delne. Per jį kažkas
šmėkštelėjo lyg paukštis pro debesimis aptrauktą mėnulį… ir nieko.
Dar viena ašara nukrito prie pirmosios.
Eragonas giliai įkvėpė, atsilošė ir leido užplūsti ramybei. Atsigavęs po kovos su Durza, suprato, nors
ta mintis ir žemino: nugalėti jam tiesiog pasisekė. Jei dar kada teks susidurti su kitu Šešėliu, razaku ar
Galbatoriksu, turiu būti stipresnis, jei noriu laimėti. Bromas būtų galėjęs mane daugiau išmokyti –
žinau, kad būtų galėjęs. Dabar tėra viena išeitis – elfai.
Safyros kvėpavimas padažnėjo ir ji atsimerkė, plačiai žiovaudama. Labas rytas, mažyli.
Argi labas? Nuleido žvilgsnį ir atsirėmė rankomis į čiužinį. Baisu… Murtagas ir Azihadas… Kodėl
sargyba tuneliuose neperspėjo apie urgalus? Šie juk negalėjo sekti Azihado karių nepastebėti… Arija
teisi, jau nieko nebepakeisi.
Tiesa gali ir neišaiškėti, švelniai prabilo Safyra. Ji atsistojo, sparnais atsiremdama į lubas. Tau
reikia pavalgyti, tada turime sužinoti, ką planuoja vardenai. Negalime švaistyti laiko. Naują valdovą
gali išrinkti per kelias valandas.
Eragonas sutiko, prisiminęs, kas buvo vakar: Orikas nulėkė pas karalių Hrotgarą pranešti naujienų,
Jormunduras gabeno Azihado kūną į vietą, kur jis ilsėsis iki laidotuvių, o Arija stovėjo viena ir stebėjo,
kas dedasi.
Eragonas pakilo, užsijuosė Zaroką ir lanką, tada pasilenkė ir pakėlė Safyros balną. Skausmas
persmelkė juosmenį, parmetė ant grindų, kur Eragonas raitėsi iš skausmo, graibydamasis už nugaros.
Jautėsi, lyg būtų perpjautas pusiau. Safyra suurzgė, kai plėšiantis skausmas pasiekė ir ją. Mėgino jį
sumažinti mintimis, bet negalėjo palengvinti kančių. Jos uodega instinktyviai pakilo, lyg prieš kovą.
Tik po kelių minučių priepuolis liovėsi ir nurimo paskutinis tvilksnis, palikdamas Eragoną sunkiai
alsuojantį. Veidu žliaugė prakaitas, plaukai sulipo, akis gėlė. Ranka atsargiai pačiupinėjo randą. Jis buvo
karštas ir labai skausmingas.
Safyra nuleido nosį ir palietė jo ranką. Ak, mažyli…
Šįkart buvo blogiau, atsakė jis, mėgindamas išsitiesti. Ji leido atsiremti į save, kol jis braukėsi
prakaitą ir nedrąsiai žingtelėjo durų link.
Ar pajėgsi eiti?
Privalau. Kaip drakonas ir Raitelis turime viešai paskelbti nuomonę dėl kito vardenų valdovo
rinkimų ir gal netgi pakreipti juos teisingiausia linkme. Atsižvelgsiu į mūsų padėtį – dabar vardenams
darome didelę įtaką. Bent jau Dvynių čia nėra, kurie gvieštųsi sosto. Tai vienintelis geras dalykas.
Labai gerai, bet Durza turės kentėti tūkstantį metų už tai, ką padarė tau.
Jis suniurnėjo. Tiesiog laikykis netoli manęs.
Drauge jiedu nužygiavo per Trondžheimą arčiausios virtuvės link. Koridoriuose ir salėse žmonės
sustodavo ir lenkdavosi jiems, murmėdami „Argetlamas“ ar „Šešėlio Žudikas“. Prie jų dėjosi ir
nykštukai, nors ir ne tiek daug jų buvo. Eragoną nustebino susirūpinę žmonių veidai ir tamsūs gedulingi
rūbai, dėvimi išreikšti liūdesiui. Daug moterų buvo apsirengusios juodai, veidus paslėpusios po
nėriniuotais vualiais.
 Virtuvėje Eragonas atsinešė lėkštę maisto prie žemo staliuko. Safyra atidžiai jį stebėjo, jei vėl ištiktų
priepuolis. Keletas žmonių mėgino prieiti, bet ji užrietė lūpą ir suurzgė, ir jie nulėkė šalin. Eragonas įniko
į maistą ir apsimetė nepastebįs trukdžių. Galiausiai, mėgindamas nukreipti į šalį mintis apie Murtagą,
paklausė: Kaip manai, kas dabar galėtų vadovauti vardenams, kai nebėra Azihado ir Dvynių?
Ji dvejojo. Gali būti, kad tu, jei paskutinius Azihado žodžius interpretuotume kaip palaiminimą.
Beveik niekas tam nesipriešintų. Bet tai neatrodo išmintingas kelias. Čia įžvelgiu tiktai rūpesčius.
Sutinku. Be to, Arija nepritartų, o ji gali būti pavojinga priešė. Elfai negali meluoti senąja kalba,
bet toks draudimas negalioja kalbant mūsų kalba – ji galėtų neigti, kad Azihadas taip kalbėjo, jei jai
tik būtų naudinga. Ne, nenoriu tokių pareigų… O kaip Jormunduras?
Azihadas vadino jį savo dešiniąja ranka. Deja, mažai apie jį žinome, kaip ir apie kitus vardenų
vadovus. Tiek nedaug laiko prabėgo nuo tada, kai čia atvykome. Turėsime spręsti remdamiesi savo
jausmais ir nuojauta, o ne faktais.
Eragonas stumdė gabalėlį žuvies aplink trintų gumbų krūvelę. Nepamiršk Hrotgaro ir nykštukų klanų
– jie netylės. Išskyrus Ariją, elfai tarti žodžio dėl įpėdinio negalės – sprendimas bus priimtas anksčiau,
nei jie apie tai sužinos. Bet nykštukai negali būti – nebus – ignoruojami. Hrotgaras palankus
vardenams, bet jei pakankamai klanų stos prieš jį, jis gali būti priverstas remti ką nors kitą, visai
netinkamą vadovauti.
Ir kas tai būtų?
Kas nors lengvai valdomas. Jis užsimerkė ir atsilošė. Bet kas Farten Dure, bet kas.
Abu jie ilgai svarstė, kokį sprendimą turėtų priimti. Galiausiai Safyra prabilo: Eragonai, čia kai kas
norėtų tave pamatyti. Negaliu nubaidyti.
Kas? Jis vos prasimerkė ir luktelėjo, kol akys priprato prie šviesos. Prie stalo stovėjo išbalęs
berniukas. Jis taip žiūrėjo į Safyrą, lyg bijotų būti suėstas.
– Ko tau reikia? – paklausė Eragonas.
Berniukas krūptelėjo ir nusilenkė.
– Argetlamai, jūs kviečiamas kalbėti Vyresniųjų taryboje.
– Kas jie tokie?
Klausimas dar labiau sutrikdė berniuką.
– T…taryba…yra… žmonės, kuriuos mes, vardenai, išrenkame mūsų vardu tartis su Azihadu. Jie –
patikimi jo patarėjai, ir dabar nori matyti jus. Tai – didelė garbė! – baigė šyptelėjęs.
– Ar turi mane ten nuvesti?
– Taip.
Safyra klausiamai žvilgtelėjo į Eragoną. Jis gūžtelėjo pečiais ir, palikęs nesuvalgytą maistą, nusekė
paskui berniuką. Beeidamas berniukas skvarbiai žvilgtelėjo į Zaroką, tada susidrovėjęs nuleido akis.
– Kuo tu vardu? – paklausė Eragonas.
– Jarša, pone.
– Geras vardas. Gerai perdavei žinią, turėtum didžiuotis. – Jarša nušvito ir pasileido pirmyn.
Jie priėjo gaubtas akmenines duris, Jarša jas atidarė. Kambarys buvo apvalus, su dangaus mėlynumo
kupolu, išpuoštu žvaigždynais. Viduryje stovėjo apvalus marmurinis stalas, inkrustuotas Durgrimsto
Ingietumo ženklu – kūju, apsuptu dvylikos žvaigždžių. Prie stalo sėdėjo Jormunduras ir dar du vyrai –
vienas aukštas, o kitas stambus; taip pat moteris suspaustomis lūpomis, arti įstatytomis akimis ir
kruopščiai nudažytais skruostais; ir moteris su vešlia žilų plaukų kupeta virš apkūnaus veido, prisisegusi
durklą, kurio rankena kyšojo iš liemenės.
– Gali eiti, – paliepė Jormunduras Jaršai, kuris greitai nusilenkė ir dingo.
Suprasdamas, kad yra stebimas, Eragonas apžvelgė kambarį ir atsisėdo tuščios kėdžių eilės viduryje –
tarybos nariai turėjo pasisukti, kad jį matytų. Safyra atsitūpė tiesiai už jo taip, kad jis juto karštą jos
kvėpavimą virš savo galvos.
Jormunduras pakilo ir linktelėjo, tada vėl atsisėdo.
– Ačiū, kad atėjai, Eragonai, nors ir tu patyrei netektį. Štai čia Umertas, – pristatė aukštąjį vyrą, –
Falberdas, – parodė į stambųjį, – ir Sabrajė su Elesare, – mostelėjo į moteris.
Eragonas linktelėjo galva ir paklausė:
– O kaip Dvyniai, ar jie priklausė šiai Tarybai?
Sabrajė griežtai papurtė galvą ir ilgu nagu pabarbeno į stalą.
– Jie visai su mumis nesusiję. Gličios – per švelniai pasakyta – siurbėlės, žiūrėjusios tik naudos sau.
Išgelbėti vardenus jiems mažiausiai rūpėjo. Taigi šioje taryboje jiems ne vieta.
Eragonas užuodė jos kvepalus per visą stalą, jie buvo sunkūs ir salsvi, lyg pūvančios gėlės kvapas.
Taip pamanęs vos sulaikė šypseną.
– Pakaks. Susirinkome kalbėtis ne apie Dvynius, – įsiterpė Jormunduras. – Esame kritinėje padėtyje,
iš kurios kuo greičiau reikia rasti tinkamą išeitį. Jei neišrinksime Azihado įpėdinio, išrinks kas nors kitas.
Hrotgaras jau pareiškė mums savo užuojautą. Buvo pernelyg mandagus, bet, žinoma, rezga planus net
mums dabar čia tariantis. Turime nepamiršti ir Du Vrangr Gatos magų. Dauguma jų remia vardenus, bet jų
veiksmus sunku nuspėti netgi tuomet, kai nieko nevyksta. Jie gali nuspręsti pasipriešinti mums, siekdami
naudos sau. Štai kodėl mums reikia tavo pagalbos, Eragonai, – kad būtų pasielgta teisingai, kad ir kas
užims Azihado vietą.
Falberdas pakilo, mėsingomis rankomis remdamasis į stalą.
– Mūsų penketas jau nusprendė, ką palaikys. Neabejojame, kad asmuo tinkamas. Bet, – pakėlė riebų
pirštą, – prieš atskleisdami, kas jis, turime iš tavęs gauti garbės žodį, kad nesvarbu, sutiksi su mumis ar
ne, mūsų pokalbis neperžengs šio kambario sienų.
Kodėl jie to reikalauja? paklausė Eragonas Safyros.
Nežinau, sušnarpštė ji. Gal tai spąstai… Turi rizikuoti. Ir nepamiršk, kad man prisiekti neliepė.
Visada galėsiu pasakyti Arijai, ką jie kalbėjo, jei reikės. Kaip kvaila pamiršti, kad aš tokia pat
protinga kaip visi žmonės.
Patenkintas šia mintimi, Eragonas pasakė:
– Puiku, duodu garbės žodį. Tad kas turėtų vadovauti vardenams?
– Nasuada.
Nustebęs Eragonas nuleido akis ir ėmė karštligiškai mąstyti. Neįsivaizdavo Nasuados kaip įpėdinės
dėl to, kad ji labai jauna – tik keleriais metais vyresnė už Eragoną. Žinoma, nebuvo svarios priežasties,
kodėl ji negalėtų vadovauti, bet kodėl Vyresniųjų taryba pasirinko ją? Kokia jiems iš to nauda? Jis
prisiminė Bromo patarimą ir pamėgino pažvelgti į problemą iš visų pusių, nepamiršdamas, kad atsakyti
turi greitai.
Nasuada tvirta, pastebėjo Safyra. Bus kaip tėvas.
Galbūt, bet kodėl jie renkasi ją?
Norėdamas laimėti laiko, Eragonas paklausė:
– O kodėl ne tu, Jormundurai? Azihadas laikė tave savo dešiniąja ranka. Argi tai nereiškia, kad
turėtum perimti postą dabar, kai jo nebėra?
Įtampos banga nuvilnijo per tarybą: Sabrajė dar labiau išsitiesė ir sunėrė rankas, Umertas ir Falberdas
dėbtelėjo niūriai vienas į kitą, o Elesarė tik šyptelėjo, durklo rankena prie jos krūtinės sukrutėjo.
– Nes, – atsargiai rinko žodžius Jormunduras, – Azihadas turėjo omenyje tik karinius reikalus, nieko
daugiau. Be to, esu šios tarybos narys, kuri turi galios tik todėl, kad palaikome vienas kitą. Būtų kvaila ir
pavojinga vienam iš mūsų pakilti virš kitų.
Taryba lengviau atsikvėpė, kai jis baigė, ir Elesarė patapšnojo Jormundurui ranką.
Cha! šūktelėjo Safyra. Turbūt būtų užsigrobęs valdžią, jei tik būtų įstengęs priversti kitus jį remti.
Tik pažiūrėk, kaip jie į jį šnairuoja. Lyg į vilką.
Sakyčiau, kaip šakalai į vilką.
– Ar Nasuada turi pakankamai patirties? – paklausė Eragonas.
Elesarė palinko į priekį, prisispausdama prie stalo krašto.
– Buvau pragyvenus čia jau septynerius metus, kai Azihadas prisijungė prie vardenų. Stebėjau, kaip
Nasuada iš meilutės mergytės išaugo į moterį – galbūt kartais truputį lengvabūdišką, bet tinkamą
vardenams vadovauti. Žmonės ją pamils. O dar aš, – švelniai patapšnojo sau per krūtinę, – ir mano
draugai būsime šalia ir padėsime tokiu sunkiu metu. Visada kas nors parodys kelią. Nepatyrimas
nesukliudys jai priimti teisingų sprendimų.
Eragonas staiga suprato. Jiems reikia marionetės!
– Azihado laidotuvės bus po dviejų dienų, – įsiterpė Umertas. – Iš karto po jų ketiname naująja
valdove paskirti Nasuadą. Dar turime jos atsiklausti, bet, žinoma, ji sutiks. Norime, kad dalyvautum ir tu,
kad niekas, net Hrotgaras, negalėtų skųstis, ir prisiektum ištikimybę vardenams. Tai sugrąžins
pasitikėjimą, kurio po Azihado žūties žmonės neteko, ir užkirs kelią norintiems mus suskaldyti.
Ištikimybę!
Safyra greitai palietė Eragono mintis. Atkreipk dėmesį, kad jie nereikalauja prisiekti Nasuadai – tik
vardenams.
Taip, ir jie nori būti tie, kurie paskirs Nasuadą. Tai reikš, jog Taryba galingesnė už ją. Galėjo
paprašyti mudviejų ar Arijos ją paskirti, bet tai reikštų, kad tas, kas tai padarys, yra aukščiau visų
vardenų. Taip jie sustiprins savo įtaką Nasuadai, o gavę mano priesaiką įgis teisę kontroliuoti mus ir
dar pasinaudos tuo, kad Raitelis viešai remia Nasuadą.
– O kas bus, – paklausė jis, – jei nuspręsiu nepriimti jūsų pasiūlymo?
 – Pasiūlymo? – perklausė suglumęs Falberdas. – Ką gi, nieko, žinoma. Tik parodysi baisią nepagarbą,
jei nedalyvausi paskiriant Nasuadą. Jei Farten Duro mūšio didvyris jos nepalaikys, beliks tik manyti, jog
Raitelis ją pažemino ir nemano, kad verta tarnauti vardenams. Kas pakeltų tokią gėdą?
Pasakyta buvo aiškiai. Eragonas po stalu sugniaužė Zaroko rankeną, trokšdamas išrėkti, kad nebūtina
versti jo remti vardenus, kad jis pats juos remtų. Bet dabar instinktyviai norėjo priešintis, sutraukyti
grandines, kuriomis jį mėgino sukaustyti.
– Kadangi apie Raitelius tokia gera nuomonė, galiu nuspręsti, kad mano jėgos būtų geriau panaudotos,
jei pats ginčiau vardenus.
Atmosfera kambaryje įsitempė.
– Tai būtų neišmintinga, – pareiškė Sabrajė.
Eragonas karštligiškai ieškojo išeities.
Azihado nebėra, prabilo Safyra, tad gal ir nebeįmanoma likti nepriklausomam nuo visų grupuočių,
nors jis ir norėjo, kad taip būtų. Negalime supykdyti vardenų. Jei po Nasuados paskyrimo iš tikrųjų
valdys ši Taryba, tuomet turime ją dabar nuraminti. Atmink, jie taip elgiasi norėdami apsisaugoti –
kaip ir mes.
Bet ko jie iš mūsų reikalaus, kai jau laikys suspaudę kumštyje? Ar gerbs vardenų susitarimą su
elfais ir išleis mus į Elesmerą mokytis ar palieps kitaip? Jormunduras, atrodo, garbingas žmogus, o
kiti Taryboje? Nežinia.
Safyra brūkštelėjo jam per viršugalvį žandikauliu. Sutik dalyvauti toje Nasuados paskyrimo
ceremonijoje. Tai, manau, turime padaryti. O priesaika… Pabandyk išvengti sutikimo ją duoti. Gal iki
tol padėtis pasikeis… Gal Arija pasiūlys išeitį.
Neįspėjęs Eragonas linktelėjo ir pasakė:
– Kaip norite – dalyvausiu Nasuados paskyrime.
Jormundurui, rodos, palengvėjo.
– Gerai. Tada mums liko sutvarkyti dar vieną dalyką, ir galėsi eiti: reikia, kad sutiktų Nasuada. Nėra
ko atidėlioti, kol visi esame čia. Tuojau pat pasiųsiu jos. Ir Arijos – reikia ir elfės pritarimo prieš viešą
sprendimo paskelbimą. Neturėtų būti sunku jį gauti – Arija negalės priešintis mūsų Tarybai. Ir tau,
Eragonai. Turės sutikti.
– Palaukit, – sukomandavo Elesarė, akys griežtai blykstelėjo. – O tavo priesaika, Raiteli? Ar prisieksi
ištikimybę ceremonijoje?
– Taip, turėtum tai padaryti, – pritarė Falberdas. – Vardenams bus užtraukta gėda, jei negalėsime tavęs
apsaugoti.
Švelniai pasakyta!
Vertėjo pasistengti, pasakė Safyra. Bijau, kad dabar tu nebeturi pasirinkimo.
Jie nedrįstų mums kenkti, jei atsisakyčiau.
Ne, bet gyvenimas taptų nepakeliamas. Ne dėl manęs turėtum sutikti – dėl savęs. Yra daugybė
pavojų, nuo kurių negaliu tavęs apginti, Eragonai. Galbatoriksas eina prieš mus, ir tau reikia
sąjungininkų, ne priešų. Negalime kovoti ir su Imperija, ir su vardenais.
 Galiausiai pasigirdo:
– Prisieksiu.
Visi aplink stalą atlėgo – net buvo girdėti blogai nuslėptas Umerto atodūsis.
Jie mūsų bijo!
Ir teisingai daro, sušnypštė Safyra.
Jormunduras pakvietė Jaršą ir, taręs kelis žodžius, pasiuntė berniuką Nasuados ir Arijos. Jam išėjus,
kambarį apgaubė nemaloni tyla. Eragonas nekreipė dėmesio į Tarybą – susikaupęs ieškojo išeities iš
padėties. Bet į galvą neatėjo jokia mintis.
Durys vėl atsivėrė, ir visi pasisuko. Pirma įėjo Nasuada aukštai pakeltu smakru ir tvirtu žvilgsniu. Jos
nėriniuota suknelė buvo giliausio juodumo, tamsesnio net už jos odą, tik purpurinė siūlė tęsėsi nuo peties
iki klubo. Už jos ėjo Arija lanksčia ir švelnia kaip katės eisena ir apimtas pagarbios baimės Jarša.
Jormunduras berniuką paleido ir tada padėjo Nasuadai atsisėsti. Eragonas taip pat suskubo pasiūlyti
kėdę Arijai, bet ši nekreipė į tai dėmesio ir pasiliko stovėti atokiau nuo stalo.
Safyra, paliepė jis, papasakok jai viską, kas nutiko. Jaučiu, kad Taryba jai nepasakys, kad privertė
mane pasižadėti prisiekti ištikimybę vardenams.
– Arija, – linktelėjo jai Jormunduras. Tada pažvelgė į Nasuadą: – Nasuada, Azihado dukterie,
Vyresniųjų taryba nori pareikšti giliausią užuojautą dėl netekties, kuri tau labiau nei kam nors kitam
didesnė… – Tylesniu balsu pridėjo: – Priimk ir mūsų asmeninę užuojautą. Visi žinome, kaip skaudu, kai
šeimos narį nužudo Imperija.
– Ačiū, – sušnibždėjo Nasuada, nuleisdama migdolines akis. Sėdėjo kukli ir santūri, atrodė tokia
pažeidžiama, jog Eragonas norėjo ją paguosti. Jos elgesys visiškai skyrėsi nuo tos energingos jaunos
moters, kuri prieš mūšį aplankė jį ir Safyrą drakonų būste.
– Nors tu gedi, vis dėlto turime rasti išeitį iš dabartinės padėties. Ši Taryba vadovauti vardenams
negali. O kažkas po laidotuvių turi pakeisti tavo tėvą. Prašome tavęs kaip jo įpėdinės perimti šį postą. Jis
tau priklauso – vardenai tikisi, kad priimsi šias pareigas.
Nasuada nuleido spindinčias akis. Kai ji prabilo, balse buvo aiškiai girdėti sielvartas:
– Niekada nemaniau, kad man bus pasiūlyta užimti tėvo vietą tokiai jaunai. Bet… jei jūs taip manote,
tai mano pareiga… Aš sutinku.
 TIESA TARP DRAUGŲ

yresniųjų taryba nušvito iš pasitenkinimo, kad Nasuada atsakė taip, kaip jie ir norėjo.

V – To prašome, – patikino Jormunduras, – tavo pačios ir vardenų labui.

Kiti Vyresnieji linksėjo pritardami, o Nasuada tik liūdnai šypsojosi. Sabrajė piktai dėbtelėjo
į Eragoną, kad jis nerodo pritarimo.
Eragonas stebėjo Ariją, kaip ji reaguos į jo naujienas ir į Tarybos sprendimą. Net po to, kai situacija
paaiškėjo, jos neperprantama veido išraiška nepasikeitė. Bet Safyra perdavė: Ji nori pasikalbėti su
mumis, kai viskas baigsis.
Eragonas nespėjo atsakyti, nes Falberdas pasisuko į Ariją ir paklausė:
– Ar elfai tam pritars?
Ji įdėmiai žiūrėjo į Falberdą, kol šis pradėjo muistytis nuo veriančio jos žvilgsnio, tada išrietė antakį.
– Negaliu kalbėti savo karalienės vardu, bet ir nematau nieko, dėl ko galėčiau prieštarauti. Laiminu
Nasuadą.
O kaip kitaip, po to, ką jai pasakėme? karčiai pamanė Eragonas. Visi esame įsprausti į kampą.
Arijos atsakymas akivaizdžiai patiko Tarybai. Nasuada padėkojo Arijai ir paklausė Jormunduro:
– Ar dar ką nors reikia aptarti? Nes esu išsekusi.
Jormunduras papurtė galvą.
– Mes viską sutvarkysime. Pažadu, kad iki laidotuvių tavęs netrukdys.
– Dar kartą ačiū. Palikite dabar mane vieną. Man reikia laiko apsvarstyti, kaip geriausiai galėčiau
atiduoti pagarbą tėvui ir tarnauti vardenams. Dabar turiu daug ką apgalvoti. – Ir sunėrė grakščius pirštus
ant kelių, ant tamsaus audinio.
Umertas, rodos, ketino prieštarauti, kad Tarybai liepiama skirstytis, bet Falberdas mostelėjo ranka, jį
tildydamas.
– Žinoma. Paliekame tave ramybėje. Jei prireiks pagalbos, mes pasiruošę padėti. – Ir mostelėjęs
kitiems eiti kartu, pro Ariją išdidžiai nužingsniavo durų link.
– Eragonai, prašau pasilikti.
Nustebęs Eragonas vėl atsisėdo, nekreipdamas dėmesio į sunerimusių Tarybos narių žvilgsnius.
Falberdas pastoviniavo prie durų, lyg norėdamas pasilikti, tada lėtai išėjo. Paskutinė išėjo Arija. Prieš
uždarydama duris pažvelgė į Eragoną, ir jos akyse atsiskleidė lig šiol slėptas rūpestis ir nuogąstavimas.
 Nasuada sėdėjo pusiau nusisukusi nuo Eragono ir Safyros.
– Štai ir vėl susitikome, Raiteli. Tu manęs nepasveikinai. Ar tave įžeidžiau?
– Ne, Nasuada. Nenorėjau kalbėti, nes bijojau pasirodyti nemandagus ar kvailas. Dabartinės
aplinkybės nepalankios skubotiems pareiškimams.
Apėmė baimė, kad jų slapta klausomasi. Peržengęs minčių užtvarą, paniro į magijos srovę.
– Atra nosu waíse vardo fra eld hórnya… – išgiedojo. O Nasuadai pasakė: – Dabar galime kalbėtis
nesibaimindami, kad mūsų pokalbį išgirs žmogus, nykštukas ar elfas.
Nasuada kiek atsipalaidavo.
– Ačiū, Eragonai. Neįsivaizduoji, kokia tai dovana, – prakalbo garsiau ir labiau savimi pasitikėdama
nei anksčiau.
Už Eragono kėdės sukrutėjo Safyra, atsargiai apėjo stalą ir atsistojo priešais Nasuadą. Nulenkė savo
didelę galvą, kad safyro spalvos akis atsidurtų ties Nasuados juodomis akimis. Drakonė spoksojo į ją
visą minutę, tada švelniai sušnarpštė ir atsitiesė. Pasakyk jai, kad užjaučiu ją dėl netekties. Ir kad jos
stiprybė turi tapti vardenų stiprybe, kai ji taps Azihado įpėdine ir prisiims atsakomybę už juos. Jiems
reikia tvirto valdovo.
Eragonas pakartojo žodžius, pridėdamas:
– Azihadas buvo didis žmogus – jo vardas niekada nebus pamirštas… Turiu tau kai ką pasakyti. Prieš
mirtį Azihadas mane įpareigojo prižiūrėti, kad vardenai nepakriktų. Tokie buvo jo paskutiniai žodžiai.
Arija juos irgi girdėjo. Ketinau jo žodžius laikyti paslaptyje, kad nebūtų suprasti neteisingai, bet tu turi
teisę žinoti. Tiksliai nežinau, ką Azihadas norėjo pasakyti, bet esu tikras dėl to, kad visada ginsiu
vardenus. Noriu, kad suprastum, jog visai netrokštu užsigrobti valdžios.
Nasuada karčiai nusijuokė.
– Bet vadovauti neturėčiau ir aš, ar ne? – Jos santūrumas pranyko, liko tik ramumas ir ryžtas. – Žinau,
kodėl buvai čia iškviestas ir ko siekia Taryba. Negi manai, kad per tuos metus dirbdami su tėvu
nenumatėme tokio atvejo? Tikėjausi, kad Taryba pasielgs būtent taip. O dabar viskas paruošta, kad
valdžią perimčiau aš.
– Tu visai neketini leisti jiems vadovauti, – nustebęs ištarė Eragonas.
– Ne. Ir toliau laikyk Azihado nurodymus paslaptyje. Būtų neišmintinga juos skleisti, nes žmonės gali
pamanyti, kad jis įpėdiniu pasirinko tave, o tai pakenktų man ir sukeltų sumaištį. Jis pasakė tai, ką manė
esant reikalinga, kad užtikrintų vardenų saugumą. Aš būčiau pasielgusi taip pat… – Ji trumpam nutilo. –
Mano tėvo darbai neliks nepabaigti, net jei tai nuvarys mane į kapus. Štai ką, noriu, kad suprastum,
Raiteli. Visi Azihado planai, sumanymai ir tikslai dabar tapo mano planais, sumanymais ir tikslais.
Nenuvilsiu jo ir nebūsiu silpna. Imperija bus sugriauta, Galbatoriksas bus nuverstas ir bus paskirta
teisinga vyriausybė.
Ji nutilo, skruostu nuriedėjo ašara. Eragonas žiūrėjo į ją, suvokdamas tai, ko anksčiau nebuvo suvokęs
– kokia sunki jos padėtis ir koks tvirtas charakteris.
– O kaip aš, Nasuada? Koks bus mano vaidmuo?
Ji pasižiūrėjo tiesiai jam į akis.
 – Gali daryti, ką tik nori. Tarybos nariai kvailiai, jei mano, kad galės tave kontroliuoti. Vardenams ir
nykštukams tu esi didvyris, ir net elfai šlovins tavo pergalę prieš Durzą, kai žinia apie tai juos pasieks.
Jei stosi prieš Tarybą ar mane, turėsime tau nusileisti, nes žmonės visa širdimi eis už tave. Dabar esi
galingiausias tarp vardenų. Bet jei pripažinsi mano valdžią, laikysiuos Azihado duoto žodžio: su Arija
keliausi pas elfus, ten mokysies, tada grįši pas vardenus.
Kodėl ji taip atvirauja? nusistebėjo Eragonas. Jei ji teisi, gal galėjome atsispirti Tarybos
reikalavimams?
Safyra atsakė kiek padelsusi. Bet kuriuo atveju jau per vėlu. Jau sutikai patenkinti jų prašymus.
Manau, Nasuada atvira, nes tavo burtai jai tai leidžia, taip pat ji tikisi laimėti tavo palankumą.
Staiga Eragonui atėjo mintis, bet prieš ja pasidalydamas, paklausė: Ar galime tikėtis, kad ji tęsės
savo pažadus? Tai labai svarbu.
Taip, atsakė Safyra. Ji kalbėjo iš širdies.
Tada Eragonas pasidalijo sumanymu su Safyra. Ji pritarė, tad jis išsitraukė Zaroką ir nuėjo prie
Nasuados. Beeidamas jos akyse pamatė baimės žybsnį, ji metė žvilgsnį į duris ir kyštelėjo ranką į
suknelės klostę, kažką sugriebė. Eragonas sustojo priešais ją, tada atsiklaupė, iškėlęs rankose Zaroką.
– Nasuada, mes su Safyra esame čia dar labai neilgai. Bet atėjome atiduoti pagarbos Azihadui, o
dabar tau. Tu koveisi prie Farten Duro, nors kitos moterys pabėgo, tarp jų – ir abi Tarybos narės. Tu
elgeisi su mumis nuoširdžiai. Dėl to siūlau tau savo kardą… ir ištikimybę kaip Raitelis.
Eragonas ištarė priesaiką iš visos širdies, žinodamas, kad prieš mūšį to tikrai nebūtų padaręs. Tokia
daugybė žmonių žuvo greta, ir jo požiūris pasikeitė. Ginti nuo Imperijos jau reikėjo ne tik save, bet ir
vardenus ir visus žmones, įkalintus Galbatorikso kumštyje. Kad ir kiek tai truktų, Eragonas jau pasišventė
šiai užduočiai. Dabar geriausia, ką gali daryti, – tai tarnauti.
Bet jie su Safyra labai rizikavo, pasižadėdami Nasuadai. Vyresnieji prieštarauti negalės, nes jiems
Eragonas tepasakė, kad prisieks ištikimybę. Nepasakė kam. Tačiau jis su Safyra vis dėlto negalėjo būti
tikri, kad Nasuada bus gera valdovė. Geriau prisiekti sąžiningam kvailiui nei protingam apsimetėliui,
nusprendė Eragonas.
Nasuados veidu perbėgo nuostaba. Ji suėmė Zaroko rankeną ir pakėlė jį, nenuleisdama akių nuo
tamsiai raudonų ašmenų, tada galiuku palietė Eragono galvą.
– Priimu tavo priesaiką, Raiteli, kaip tu prisiimi visą atsakomybę, kurią suteikia tau ši padėtis. Pakilk
ir būk mano vasalas. Ir pasiimk savo kardą.
Eragonas padarė kaip prašomas. Tada pasakė:
– Dabar atvirai tau kaip savo valdovei galiu pasakyti: Taryba privertė mane pasižadėti, kad prisieksiu
vardenams, kai tave paskirs valdove. Aš pasižadėjau, bet tik taip mudu su Safyra juos galime pergudrauti.
Nasuada smagiai nusijuokė.
– O, matau, jau išmokai žaisti mūsų žaidimą. Labai gerai. Ar sutiksi, mano naujasai ir vieninteli
vasale, prisiekti ištikimybę man dar kartą – viešai, priešais Tarybą?
– Žinoma.
– Gerai, tai nuramins Vyresniuosius. O dabar palik mane. Reikia daug ką suplanuoti ir pasiruošti
laidotuvėms… Atmink, Eragonai, ryšys, kurį ką tik užmezgėme, įpareigoja abi puses: aš esu atsakinga už
tavo veiksmus, o tu turi man tarnauti. Neužtrauk man nešlovės.
– Ir tu man.
Nasuada patylėjo, pasižiūrėjo jam į akis ir švelniau pridūrė:
– Priimk mano užuojautą, Eragonai. Suprantu, kad ne tik aš sielvartauju: aš praradau tėvą, o tu –
draugą. Man Murtagas labai patiko, ir labai liūdna, kad jo nebėra… Lik sveikas, Eragonai.
Eragonas linktelėjo, jausdamas kartėlį, ir su Safyra išėjo iš kambario. Koridorius buvo tuščias.
Eragonas atsirėmė rankomis į klubus, atlošė galvą ir iškvėpė. Diena ką tik prasidėjo, o jau buvo išsekęs
nuo jį užplūdusių emocijų.
Safyra pabaksnojo jį nosimi: Čia. Daugiau nepaaiškinusi, pasileido dešiniąja tunelio puse, letenomis
klaksėdama per kietas grindis.
Eragonas susiraukė, bet nuėjo iš paskos. Kur mes einame? Jokio atsakymo. Safyra, netylėk. Tik
suvizgino uodega. Supratęs, kad turės palaukti, vis tiek neatlyžo: Viskas labai pasikeitė. Nebežinau, ko
tikėtis iš kitos dienos, nebent sielvarto ir kraujo praliejimo.
Ne taip viskas ir blogai, paprieštaravo ji. Laimėjome didelę pergalę. Reikia švęsti, o ne gedėti.
Nieko nebus – reikia susidoroti su dar viena nesąmone.
Ji piktai prunkštelėjo. Plonytė liepsnos srovelė šovė iš jos šnervių, apdegindama Eragono petį. Jis
aiktelėjęs atšoko ir pabėrė keletą keiksmažodžių. Oi, pasakė Safyra, purtydama galvą, kad išsklaidytų
dūmus.
Oi? Vos nenusvilinai man šono!
Nesitikėjau, kad taip nutiks. Vis pamirštu, kad pasirodys ugnis. Įsivaizduok: jei kiekvieną kartą tau
pakėlus ranką, žaibas trenktų į žemę. Nesunku padaryti nerūpestingą judesį ir nenoromis ką sugadinti.
Tu teisi… Atleisk, kad užstaugiau.
Jos kaulinis vokas suklaksėjo, kai ji mirktelėjo. Nieko baisaus. Norėjau pasakyti, kad net Nasuada
negali tavęs priversti nieko daryti.
Bet aš prisiekiau jai kaip Raitelis!
Gal ir taip, bet jei turėsiu sulaužyti priesaiką, kad išgelbėčiau tave ar pasielgčiau teisingai,
nedvejosiu. Tokią naštą nesunkiai pakelsiu. Kadangi esu su tavimi susijusi, mano garbė neatskiriama
nuo tavo priesaikos, bet kaip atskira būtybė nesu jos davusi. Jei reikės, pagrobsiu tave. Ir toks
nepaklusnumas tada nebus tavo kaltė.
Reikalai neturėtų taip pakrypti. Jei prireiks griebtis tokių priemonių, tai tarp Nasuados ir vardenų
jau nebebus nieko bendro.
Safyra sustojo. Jie atsidūrė prieš raižytas Trondžheimo bibliotekos duris. Didelis, tylus kambarys
atrodė tuščias, nors tarp knygų lentynų ir kolonų galėjo slėptis daugybė žmonių. Lempos skleidė šiltą
šviesą per ritinėliais nudėliotas sienas, apšviesdamos nišas skaitymui.
Nardydama tarp lentynų, Safyra nuvedė jį prie nišos, kur sėdėjo Arija. Eragonas sustojęs žiūrėjo į ją.
Atrodė labiau sunerimusi nei bet kada anksčiau, nors apie tai buvo galima spręsti tik iš įtemptų jos
judesių. Priešingai nei anksčiau, kardą nešiojo taip, tarsi būtų bet kada pasiruošusi kovai. Viena ranka
gulėjo ant rankenos.
Eragonas atsisėdo kitoje marmurinio stalo pusėje. Safyra įsitaisė tarp jų, kad nė vienas nepasislėptų
nuo jos žvilgsnio.
– Ką tu padarei? – staiga priešiškai paklausė Arija.
– Kaip tai?
Kilstelėjo smakrą.
– Ką prisiekei vardenams? Ką tu padarei?
Paskutinis klausimas pasiekė Eragoną ir per mintis. Jis suprato, kiek nedaug elfei trūksta, kad
nebesivaldytų. Truputį išsigando.
– Padarėme tai, ką turėjome padaryti. Nežinau elfų papročių, tad jei mūsų veiksmai tave nuliūdino,
atsiprašau. Nėra ko pykti.
– Kvailys! Nieko apie mane nežinai. Septynis dešimtmečius čia atstovauju savo karalienei, iš kurių
penkiolika metų nešiojau Safyros kiaušinį iš vardenų elfams ir atgal. Visą tą laiką kovojau, kad vardenai
turėtų išmintingą, stiprų valdovą, pajėgiantį priešintis Galbatoriksui ir gerbti mūsų norus. Bromas man
padėjo susitarti dėl naujojo Raitelio – tavęs. Azihadas stengėsi, kad liktum nepriklausomas, kad neiširtų
jėgų pusiausvyra. O dabar matau, kad tu dediesi prie Vyresniųjų tarybos, norėdamas, sąmoningai ar ne,
kontroliuoti Nasuadą! Suardei viso gyvenimo darbą! Ką tu padarei?
Nuliūdęs Eragonas atsakė į visus priekaištus. Trumpai paaiškino, kodėl jis sutiko patenkinti Tarybos
reikalavimus ir kaip jiedu su Safyra pabandė juos pergudrauti.
Kai jis nutilo, Arija ištarė:
– Štai kaip.
– Štai kaip.
Septyniasdešimt metų. Nors jis žinojo, kad elfai gyvena labai ilgai, net neįtarė, kad Arijai tiek metų,
tiksliau, dar daugiau, nors jai būtų davęs tik kiek virš dvidešimt. Vienintelis amžiaus požymis jos lygiame
veide buvo skaisčiai žalios akys – gilios, išmintingos ir dažniausiai rimtos.
Arija atsilošė ir įdėmiai jį tyrinėjo.
– Būti tavo vietoje nenorėčiau, bet yra ne taip ir blogai. Buvau nemandagi. Safyra… ir tu… suvokiate
daugiau, nei maniau. Tavo kompromisą elfai priims, bet tu niekada neturi pamiršti, kad esi mums
skolingas už Safyrą. Raitelių nebūtų be mūsų pastangų.
– Skola išdeginta mano kraujyje ir delne, – atsakė Eragonas. Stojo tyla, ir jis ėmė ieškoti naujos
temos, norėdamas tęsti pokalbį ir galbūt daugiau sužinoti apie ją. – Tu išvykusi jau taip seniai. Ar
pasiilgsti Elesmeros? Ar gyvenai kur kitur?
– Elesmera yra ir visad bus mano namai, – atsakė ji, žiūrėdama kažkur už jo. – Negyvenau su šeima
nuo tada, kai išvykau pas vardenus. Tądien sienos ir langai buvo aplipę pirmaisiais pavasario žiedais.
Grįždavau tik trumpam, ir tai tik akimirkos.
Jis ir vėl pastebėjo, kad ji kvepia trintais pušies spygliais. Silpnas aromatas, atveriantis jausmus ir
atgaivinantis mintis.
– Turėtų būti sunku gyventi tarp visų tų nykštukų ir žmonių be saviškių.
 Ji palingavo galva.
– Kalbi apie žmones, lyg nebūtum vienas iš jų.
– Galbūt… – jis dvejojo, – galbūt aš kitoks – lyg dviejų rūšių mišinys. Safyra gyvena manyje kaip ir
aš joje. Mes dalijamės pojūčiais, jausmais ir esame vienas protas, ne du. – Safyra pritardama nunarino
galvą, vos neatsitrenkdama į stalą nosimi.
– Taip ir turi būti, – paaiškino Arija. – Jus jungiantis ryšys daug senesnis ir galingesnis, nei manai.
Nepajėgsi visiškai suprasti, ką reiškia būti Raiteliu, kol nebus baigtas tavo mokymas. Bet tai įvyks tik po
laidotuvių. O dabar tegu žvaigždės tave globoja.
Tai pasakiusi pakilo ir pradingo viename iš bibliotekos šešėlių. Eragonas sumirksėjo. Ar čia tik man
taip atrodo, ar visi šiandien suirzę? Kad ir Arija – vieną akimirką pyksta, o kitą jau mane laimina!
Niekas nesijaus gerai, kol viskas vėl bus normalu.
O kas yra normalu?

* * *
 RORANAS

oranas plumpino į kalną.

R Sustojo ir prisimerkęs pažvelgė į saulę pro susivėlusius plaukus. Iki saulėlydžio – penkios
valandos. Neišeis pabūti ilgiau. Atsidusęs toliau patraukė pro guobas, augančias vidury
nenušienautos pievos.
Tai pirmas grįžimas į sodybą nuo tada, kai jis, Horstas ir kiti šeši Karvaholo vyrai surinko viską, kas
buvo likę iš sugriauto namo ir sudegusio tvarto. Prireikė beveik penkių mėnesių, kol jis pasiryžo čia
sugrįžti.
Užkopęs ant kalvos Roranas sustojo ir sukryžiavo rankas. Priešais jį buvo vaikystės namų liekanos.
Namo kampas vis dar stovėjo – apiręs ir apdegęs, bet visa kita gulėjo ant žemės ir jau spėjo apželti
piktžolėmis. Tvarto vietoje iš viso nieko nebuvo. O keli akrai, kuriuos kasmet įdirbdavo, dabar buvo
apaugę kiaulpienėmis, garstukais ir žole. Šen bei ten kyšojo burokas ar ropė, bet tai ir viskas. Ūkį juosė
tanki medžių juosta, užstodama Anoros upę.
Roranas suspaudė kumštį, žandikaulių raumenys susipynė į skausmingą mazgą, kai jis savyje malšė
įniršį ir sielvartą. Dar ilgai stovėjo tarsi įaugęs į žemę, suvirpėdamas kaskart, kai iškildavo malonus
prisiminimas. Ši vieta buvo visas jo gyvenimas ir dar daugiau. Tai buvo jo praeitis… ir ateitis. Tėvas
Garou kartą pasakė: „Žemė yra ypatinga. Rūpinkis ja, ir ji tavimi pasirūpins. Nedaug kas taip gali.“
Roranas ir ketino taip daryti, kol jo pasaulį sugriovė žinutė nuo Baldoro.
Suaimanavęs apsisuko ir patraukė atgal, kelio link. Vis dar buvo sukrėstas. Visus, kuriuos mylėjo,
prarado per trumpą akimirką. Po šito jo sielą pakeitusio įvykio jis niekada neatsigaus. Ši patirtis buvo
reikšminga visam jo elgesiui ir pasaulėžiūrai.
Roranas tapo mąslesnis, nei iki tol buvo. Lyg jo protas būtų buvęs suveržtas diržais, kurie staiga
nutrūko, leisdami apsvarstyti tai, kas anksčiau nebūtų atėję į galvą. Pavyzdžiui, tai, kad jis gali netapti
ūkininku ar kad teisybė – patikimiausias ramstis dainose ir pasakojimuose – turi mažai galios tikrovėje.
Kartais tokios mintys taip užplūsdavo sąmonę, kad jų prislėgtas rytais jis vos atsikeldavo.
Išėjęs į kelią, patraukė į šiaurę per Palankaro slėnį, atgal į Karvaholą. Abiejose kelio pusėse
stūksantys kalnai buvo padengti sniegu, nors slėnį per pastarąsias savaites buvo užtvindžiusi pavasarinė
žaluma. Aukštai vienintelis pilkas debesis plaukė viršukalnių link.
Roranas persibraukė delnu smakrą, pajusdamas seniai skustą barzdą. Tai Eragonas dėl visko kaltas –
jis ir jo prakeiktas smalsumas. Tai jis iš Keteros parsinešė tą akmenį. Roranui prireikė nemažai
savaičių, kol padarė tokią išvadą. Išklausė visų nuomones. Kelis kartus Gertrūda, miestelio gydytoja,
garsiai jam skaitė laišką, kurį paliko Bromas. Ir kito paaiškinimo nebuvo. Kad ir koks buvo tas akmuo,
jis pritraukė svetimšalius. Jis kaltino Eragoną dėl Garou mirties, bet nepyko – žinojo, kad Eragonas
tikrai nenorėjo niekam pakenkti. Ne, jam įniršį kėlė tai, kad Eragonas paliko Garou nepalaidotą ir pabėgo
iš Palankaro slėnio, neatlikęs savo pareigų – vien tam, kad su senu pasakorium leistųsi į kažkokią kvailą
kelionę. Negi Eragonas visai negerbė tų, kuriuos paliko? Ar jis pabėgo, nes jautėsi kaltas? Bijojo? Ar
Bromas susuko jam protą pasakojimais apie nuotykius? Ir kodėl Eragonas patikėjo tokiais dalykais
tokiu metu?.. Net nežinau, ar jis dar gyvas ar miręs.
Roranas susiraukė ir pamankštino pečius, norėdamas praskaidrinti mintis. Bromo laiškas… Cha! Dar
nebuvo girdėjęs tiek juokingų prasimanymų ir paslaptingų užuominų vienu kartu. Vienintelis ten pasakytas
aiškus dalykas – vengti svetimų, o tai ir taip aišku. Senukas turbūt pamišęs, nusprendė jis.
Kažkas sujudėjo ir pasisukęs Roranas pamatė dvylika elnių – tarp jų ir jauną patiną švelniais ragais –
neriančių atgal į tankmę. Įsidėmėjo vietą, kad rastų rytoj. Didžiavosi, kad medžioja pakankamai gerai ir
gali pats save išlaikyti gyvendamas Horsto namuose, nors toks įgudęs kaip Eragonas nebuvo.
Eidamas dėliojo savo mintis toliau. Po Garou mirties Roranas metė darbą Demptono malūne
Terinsforde ir grįžo į Karvaholą. Horstas sutiko jį priglausti ir jau kitą mėnesį davė jam darbo kalvėje.
Sielvartas atidėjo Rorano ateities planus, bet prieš dvi dienas jis pagaliau ėmėsi veikti.
Jis norėjo vesti Katriną, mėsininko dukterį. Terinsforde jis ketino užsidirbti pinigų sklandžiai jų
bendro gyvenimo pradžiai. Bet dabar, be ūkio, namų ar pajamų, Roranas niekaip negalėjo prašyti Katrinos
rankos. Išdidumas neleistų. Roranas buvo tikras, kad ir Slounui, jos tėvui, nepatiktų, kad dukters rankos
siekia vaikinas su tokia miglota ateitimi. Jiedu su Slounu niekada nesibičiuliavo, todėl net
palankiausiomis aplinkybėmis Roranui būtų sunku gauti Slouno sutikimą išleisti Katriną už jo. O be tėvo
sutikimo vesti Katrinos neįmanoma, nebent Roranas siektų išardyti šeimą, paminti tradicijas, įsiutinti
kaimą ir, greičiausiai, įplieksti kraujo karą tarp savęs ir Slouno.
Įvertinęs situaciją, Roranas rado vienintelę tinkamą išeitį – atstatyti ūkį, net jei tektų pačiam statyti
namą ir tvartą. Bus sunku, pradėjus nuo nulio, bet kai padėtis bus tvirta, galės į Slouną kreiptis aukštai
iškelta galva. Galėsim pasikalbėti ne anksčiau kaip kitą pavasarį, pamanė Roranas ir susiraukė.
Žinojo, kad Katrina palauks – bent jau kurį laiką.
Toliau žingsniavo iki vakaro, kol pasirodė miestelis. Tarp susigrūdusių pastatų ant virvių, nutiestų tarp
langų, džiūvo skalbiniai. Vyrai grįžo namo iš laukų, pilnų žieminių kviečių. Leidosi saulė, už Karvaholo
žibėjo pusės mylios aukščio Igualdos kriokliai, krintantys nuo Keteros į Anorą. Tas vaizdas sušildė
Roraną, nes buvo toks įprastas. Juk labiausiai ramu tada, kai viskas yra savo vietose.
Išsukęs iš kelio, užkopė į kalvelę, ant kurios stovėjo Horsto namas, atsigręžęs į Keterą. Durys jau
buvo atidarytos. Roranas įžengė vidun, pokalbio garsai atvedė jį į virtuvę.
Ten buvo Horstas, pasirėmęs į grublėtą stalą, nustumtą į kambario kampą. Rankoves buvo atsiraitęs
iki alkūnių. Šalia sėdėjo žmona Elaina, penktą mėnesį nėščia ir besišypsanti iš tylaus pasitenkinimo.
Priešais sėdėjo jų sūnūs, Albrichas ir Baldoras.
 Kai Roranas įėjo, Albrichas kalbėjo:
– …o aš tada dar net nebuvau išėjęs iš kalvės! Teinas prisiekė, kad matė mane, nors aš buvau kitame
miesto gale.
– Kas čia dedasi? – paklausė Roranas, dėdamas maišą.
Elaina ir Horstas susižvalgė.
– Palauk, tuoj surasiu ko nors pavalgyti. – Ji padėjo priešais jį duonos ir dubenį šalto sultinio. Tada
pasižiūrėjo į akis, lyg ieškodama ypatingos išraiškos. – Na, tai kaip ten?
Roranas gūžtelėjo pečiais.
– Visa mediena sudegusi arba pūva – nieko nebepanaudosi. Šulinys dar neužterštas, ir dėl to, manau,
reikia džiaugtis. Reikės prisipjauti rąstų namui kuo greičiau, jei ketinu turėti stogą virš galvos iki sėjos. O
dabar papasakokit man, kas čia dedasi.
– Cha! – šūktelėjo Horstas. – Čia kilo nemažas ginčas, štai kas. Prapuolė Teino dalgis, ir jis mano,
kad jį paėmė Albrichas.
– Greičiausiai numetė kur į žolę ir pamiršo, – suniurnėjo Albrichas.
– Greičiausiai, – pridūrė šypsodamasis Horstas.
Roranas suleido dantis į duoną.
– Visai nelogiška kaltinti tave. Jei tau reikėtų dalgio, galėtum nusikalti.
– Žinau, – Albrichas susmuko kėdėje, – bet užuot ieškojęs savo dalgio, ėmė bambėti, kad matė kažką
išeinantį iš laukų ir kad tas kažkas buvo panašus į mane… O kadangi daugiau niekas į mane nėra panašus,
tai aš ir pavogiau tą jo dalgį.
Iš tiesų niekas nebuvo panašus į jį. Albrichas iš tėvo paveldėjo kūno sudėjimą, o iš Elainos – medaus
geltonumo plaukus, o tai buvo neįprasta Karvahole, nes čia gyveno daugiausiai rudaplaukiai. O Baldoras,
priešingai, buvo lieknas ir tamsiaplaukis.
– Esu tikras, dalgis atsiras, – tyliai pasakė Baldoras. – Pasistenk taip dėl to nesinervinti.
– Lengva tau kalbėti.
Baigęs valgyti duoną ir ėmęsis sultinio, Roranas paklausė Horsto:
– Ar rytoj reikės mano pagalbos?
– Nebūtinai. Taisysiu Kvimbio vežimą. Prakeiktas rėmas vis nenori išsitiesinti.
Roranas patenkintas linktelėjo.
– Gerai. Tada pasiimsiu laisvą dieną ir eisiu medžioti. Slėnyje yra keli rieboki elniai. Bent jau
šonkauliai nekyšo.
Baldoras staiga nušvito.
– Gal reikia kompanijos?
– Žinoma. Iškeliaujame auštant.

Pavalgęs Roranas nusiprausė veidą ir rankas ir išėjo pravėdinti galvos. Lengvai rąžydamasis patraukė
miestelio centro link.
Pusiaukelėje dėmesį patraukė sunerimę balsai, sklindantys iš „Septynių Pėdų“. Apimtas smalsumo
apsisuko ir patraukė į užeigą, kur išvydo keistą vaizdą. Verandoje sėdėjo pusamžis vyras, apsivilkęs
sudurstytu odiniu paltu. Šalia mėtėsi ryšulys, papuoštas plieniniais nasrais – spąstų spendėjo ženklas.
Būrelis kaimiečių klausėsi, kaip jis, plačiai gestikuliuodamas, pasakoja:
– Tad atvykęs į Terinsfordą, nuėjau pas tą žmogų, Neilą. Geras, doras žmogus. Padedu jam laukuose
pavasarį ir vasarą.
Roranas linktelėjo. Spąstų spendėjai žiemomis tūnodavo kalnuose, o pavasarį grįždavo parduoti kailių
kailiadirbiams – tokiems kaip Gedrikas – ir ieškodavo darbo. Dažniausiai parsisamdydavo į ūkius.
Kadangi Karvaholas buvo šiauriausias Keteros miestelis, per jį keliaudavo nemažai spąstų spendėjų. Dėl
to Karvaholas turėjo savo užeigą, kalvį ir kailiadirbį.
– Po kelių bokalų alaus – suvilgyti gerklei, suprantate, po to kai pusmetį nebuvo kam žodžio ištart,
nebent paburnoti prieš pasaulį galėjai, kai praradau spąstus lokiams, – atėjau pas Neilą, dar putoms nuo
barzdos nenudžiūvus, ir ėmėme pasakoti vienas kitam gandus. Pokalbio viduryje jo draugiškai ir klausiu,
gal kokių naujienų yra apie Imperiją ir karalių – tegu jis supūna nuo gangrenos ir jam burną sutraukia. Gal
kas svarbus gimė, mirė ar buvo ištremtas? Ir žinote ką? Neilas pasilenkė, staiga toks surimtėjęs, ir pasakė,
kad iš Dras Leonos ir Gileado sklinda kalbos apie keistus įvykius ten ir visoje Alagezijoje. Urgalai dingo
iš civilizuotų žemių, tuo geriau, bet niekas nežino kodėl ir kur. Pusė Imperijos prekybos apmirė dėl
užpuolimų ir, kiek supratau, tai ne vien plėšikų darbas, nes užpuolimai pernelyg plačiai išplito, pernelyg
gerai suplanuoti. Prekės ne vagiamos, o sudeginamos ar užkasamos. Bet tai dar ne pabaiga, oi ne,
prisiekiu savo močiutės ūsais!
Spendėjas papurtė galvą ir truktelėjo iš vynmaišio, pas- kui tęsė:
– Kalbama, kad Šešėlis neduoda ramybės šiauriniams kraštams. Jį matė prie Du Veldenvardeno ir
netoli Gileado. Sakoma, jo dantys smailai nubrūžinti, akys raudonos kaip vynas, o plaukai raudoni kaip
kraujas, kurį jis geria. Dar blogiau, kažkas smarkiai supykdė mūsų pamišėlį valdovą, va kaip. Prieš
penkias dienas fokusininkas iš pietų, keliaujantis į Sejunoną, sustojo Terinsforde, ir jis sakė, kad renkasi
kariuomenė, nors nežinia, kas nutiko. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Tėvelis mane mokė, kai buvau dar visai
žinduklis, kad nėra dūmų be ugnies. Gal vardenai. Jie jau seniai tam akmenširdžiui kaip rakštis. O gal
Galbatoriksas nusprendė, kad pakaks toleruoti Surdą. Bent jau žino, kur ji yra, nes kur tie maištininkai
slepiasi, juk nežino. Sutryps Surdą su žeme kaip lokys skruzdę, sakau jums.
Iš visų pusių pasipylė klausimai spendėjui. Roranas tik sumirksėjo, nebuvo linkęs tikėti pasakojimu
apie Šešėlį – pernelyg priminė girto medkirčio istorijas, bet visa kita skambėjo pakankamai įtikinamai ir
buvo panašu į tiesą. Surda… Nedaug žinių apie tą tolimą šalį pasiekdavo Karvaholą, bet Roranas žinojo,
nors Surdos ir Imperijos santykiai oficialiai buvo taikūs, kad Surdos gyventojai gyveno nuolat
baimindamiesi, jog jų galingesnis šiaurinis kaimynas užpuls juos. Dėl to buvo kalbama, kad Orinas,
Surdos karalius, remia vardenus.
Jei tai, ką spendėjas pasakojo apie Galbatoriksą, yra tiesa, reiškia, bus karas. Vadinasi, laukia sunkūs
metai – padidės mokesčiai ir bus prievarta šaukiama į kariuomenę. Mielai gyvenčiau tokiais laikais,
kada nevyksta nieko svarbaus. Mano sunkus gyvenimas taps iš viso neįmanomas.
– O dar sklinda kalbos apie… – Čia spendėjas nutilo ir nutaisęs visažinio išraišką smiliumi
pabaksnojo sau į nosį. – Apie naują Raitelį Alagezijoje. – Tada skaniai iš širdies nusikvatojo, atsišliejęs
į sieną ir daužydamas sau per pilvą.
Roranas irgi juokėsi. Kalbos apie Raitelius pasklisdavo kas keleri metai. Pirmus du ar tris kartus
Roranas klausėsi susidomėjęs, bet greitai išmoko netikėti tokiomis kalbomis, nes nieko iš jų gero. Gandus
paskleisdavo tie, kurie ilgėjosi ir vylėsi sulauksią šviesesnės ateities.
Jau ketino eiti šalin, bet pamatė Katriną, stovinčią prie užeigos kampo, apsirengusią ilga rusva
suknele, papuošta žaliu kaspinu. Ji žiūrėjo į jį taip pat atidžiai kaip ir jis į ją. Priėjęs palietė jos petį ir
drauge jie nepastebėti dingo.
Nuėjo iki kaimo krašto, tada sustojo ir pažvelgė į žvaigždes. Dangus žibėjo, nusėtas tūkstančių
mirgančių liepsnelių. O virš jų, nuo šiaurės iki pietų, nuo horizonto iki horizonto tęsėsi nuostabi, perlais
nusagstyta juosta – lyg iš ąsočio pabirusios brangakmenių dulkės.
Nežiūrėdama į Roraną, Katrina padėjo galvą jam ant peties ir paklausė:
– Kaip prabėgo tavo diena?
– Buvau nuėjęs apžiūrėti namų. – Pajuto, kaip ji įsitempė.
– Ir kaip ten?
– Baisu. – Balsas užstrigo, ir jis nutilo, tvirtai ją apkabindamas. Variniai plaukai prie jo skruosto
kvepėjo lyg vyno, prieskonių ir kvepalų mišinys. Kvapas smelkėsi vidun, šildydamas ir ramindamas. –
Namas, tvartas, laukai – viskas apžėlę… Nebūčiau radęs, jei nebūčiau žinojęs, kur ieškoti.
Pagaliau ji atsisuko, žvaigždės atsispindėjo jos akyse, veide – gailestis.
– Ak, Roranai. – Pabučiavo jį, trumpam prisiliesdama lūpomis. – Tu tiek netekai, bet stiprybė niekada
tavęs nepaliko. Ar grįši į ūkį?
– Taip. Juk moku tik ūkininkauti.
– O kaipgi aš?
Jis dvejojo. Nuo tada, kai ėmė ją merginti, tarp jų įsigaliojo bežodis susitarimas, kad jie susituoks.
Nereikėjo aptarinėti jo ketinimų – jie buvo aiškūs kaip dieną, tad klausimas jį sutrikdė. Atrodė netinka
taip atvirai klausti, kai jis dar nepasiruošęs pasipiršti. Juk tai jis turėtų pateikti pasiūlymą – pirma
Slounui, paskui Katrinai, o ne ji jam. Bet dabat Roranas turėjo išsklaidyti jos nerimą.
– Katrina… Negaliu dabar kreiptis į tavo tėvą. Jis tik pasijuoks iš manęs, ir tai bus teisinga. Turime
palaukti. Kai turėsiu vietą, kur galėsime įsikurti, ir būsiu nuėmęs pirmąjį derlių, tik tada jis mane
išklausys.
Ji vėl pakėlė akis į žvaigždes ir taip tyliai kažką sušnibždėjo, kad jis neišgirdo.
– Ką?
– Klausiau, ar bijai jo?
– Žinoma, ne! Aš…
– Tada turi gauti jo leidimą rytoj ir paskelbti sužadėtuves. Duok jam suprasti, kad nors dabar ir nieko
neturi, netrukus parūpinsi man gerus namus ir būsi žentas, kuriuo jis galės didžiuotis. Neturėtume švaistyti
laiko ir gyventi atskirai, jei taip mylime vienas kitą.
– Negaliu, – beviltiškai bandė kartoti jis, norėdamas, kad ji suprastų. – Dar negaliu tavimi pasirūpinti,
negaliu…
– Negi nesupranti? – Ji žengė žingsnį šalin, balsą suspaudė nekantrumas. – Myliu tave, Roranai, ir
noriu būti su tavimi, bet tėvas jau turi kitų planų. Anot jo, yra daug tinkamesnių vyrų man, ir kuo ilgiau tu
atidėliosi, tuo labiau jis mane spaus pasižadėti tam, kurį pasiūlys jis. Jis bijo, kad liksiu senmergė, ir aš
to bijau. Tik Karvahole dar galiu tiek laukti ar rinktis… Jei turėsiu tekėti už kito, tekėsiu. – Ašaros
sužibėjo jos akyse, ji įdėmiai pažvelgė į jį, laukdama atsakymo, tada suėmė suknelę ir nulėkė namų link.
Roranas liko stovėti, sustingęs iš nuotabos. Jos išėjimas buvo toks pat skaudus kaip ir ūkio praradimas
– pasaulis staiga tapo šaltas ir nedraugiškas. Lyg būtų išplėšta jo dalis.
Tik po kelių valandų grįžo pas Horstą ir atsigulė.
 MEDŽIOJAMI EDŽIOTOJAI

šalęs purvas traškėjo po Rorano batais, jis ėjo slėniu. Tokią ankstyvą ryto valandą buvo vėsu ir dar

Į tvyrojo prieblanda. Baldoras ėjo nedaug atsilikdamas, abu nešėsi įtemptus lankus. Nė vienas
nešnekėjo, aplinkui ieškojo elnių pėdsakų.
– Štai, – tyliai pasakė Baldoras, rodydamas pėdsakus, vedančius į gervuogyną Anoros pakrantėje.
Roranas linktelėjo ir ėmė jais sekti. Pėdsakai atrodė dienos senumo, tad išdrįso kalbėti.
– Gal galėtum patarti, Baldorai? Rodos, gerai supranti žmones.
– Žinoma. Kas yra?
Ilgą laiką buvo girdėti tik jų žingsniai.
– Slounas nori ištekinti Katriną, ir ne už manęs. Kasdien didėja tikimybė, kad jis sudarys tokią
sąjungą, kokia patinka jam.
– O ką apie tai mano Katrina?
Roranas gūžtelėjo pečiais.
– Jis juk jos tėvas. Ji negali nuolat priešintis jo valiai, ypač, jei tas, už ko ji norėtų tekėti, nepaprašo
jos rankos.
– Tai yra tu.
– Taip.
– Tai štai kodėl taip anksti pabudai. – Tai nebuvo klausimas.
Tiesą pasakius, Roranas pernelyg nerimavo, kad iš viso užmigtų. Visą naktį pragalvojo apie Katriną,
ieškodamas išeities iš keblios padėties.
– Negaliu jos prarasti. Bet nemanau, kad Slounas mus palaimins, kai mano padėtis tokia ir visa kita.
– Taip, nemanau ir aš, – sutiko Baldoras. Akies kampučiu pažvelgė į Roraną. – Tai dėl šito reikalo
nori su manim pasitarti, ar ne?
Roranas prunkštelėjo.
– Kaip man įtikinti Slouną? Kaip išspręsti šį klausimą nepraliejant kraujo? – Pakėlė rankas. – Ką gi
man daryti?
– Nieko nesi sugalvojęs?
– Esu, bet tai man nepatinka. Sugalvojau, kad mudu su Katrina tiesiog galėtume paskelbti, kad esame
susižadėję, ir laukti pasekmių. Tai priverstų Slouną pripažinti mūsų sužadėtuves.
 Baldoras suraukė antakius. Atsargiai pasakė:
– Galbūt, bet tai sukeltų ir nepasitenkinimą Karvahole. Nedaug kas pritars tavo veiksmams. Ir nebūtų
išmintinga versti Katriną rinktis arba tave, arba šeimą. Ji paskui gali dėl to ant tavęs pykti.
– Žinau, bet iš ko galiu rinktis aš?
– Kol nežengei tokio kraštutinio žingsnio, patariu pamėginti palenkti Slouną į savo pusę. Gali būti, kad
tau pavyks, jei jis supras, kad daugiau niekas nenori vesti pikčiurnos Katrinos. Ypač dėl to, kad netoliese
gyveni tu ir jai nuolat kils pagunda būti neištikimai. – Roranas nusiviepė, bet žvilgsnio nuo žemės
nepakėlė. Baldoras nusijuokė. – Jei nepavyks – ką gi, tada galėsi imtis kitų priemonių, žinodamas, kad iš
tiesų išbandei visus būdus. Ir žmonės greičiausiai ne užsipuls tave, kad laužai tradicijas, o sakys, kad
Slouno kietakaktiškumas jam atsirūgo.
– Abu keliai sunkūs.
– Bent jau žinai, nuo kurio pradėti. – Baldoras vėl surimtėjo. – Neabejoju, kad išgirsi daug aštrių
žodžių, jei stosi prieš Slouną, bet galiausiai viskas susitvarkys – gal ne visai taip, kaip nori, bet bent jau
pakenčiamai. Be Slouno įžeisi tik tokius davatkas kaip Kvimbis. Nors vis dėlto niekaip nesuprantu, kaip
Kvimbis gali varyti tokį stiprų gėrimą, o pats būti toks rūstus apsimetėlis.
Roranas supratingai linktelėjo. Pagieža Karvahole galėjo tvyroti daugelį metų.
– Džiaugiuosi, kad pasikalbėjome. Tai… – nutilo, prisiminęs visus savo ir Eragono pokalbius. Jie
buvo, kaip kartą pasakė Eragonas, tarsi tikri broliai, tik ne kraujo. Kaip gera buvo žinoti, kad yra žmogus,
pasiruošęs išklausyti, nesvarbu kada ir kokiomis aplinkybėmis. Ir žinoti, kad tas žmogus visada padės,
nesvarbu, kiek tai jam kainuos.
Tokio ryšio praradimas paliko Roranui tuštumą.
Baldoras neprašė pabaigti sakinio, bet sustojo atsigerti iš vandenmaišio. Roranas paėjo dar kelis
jardus ir sustojo – jo mintis nutraukė kvapas.
Tai buvo sunkus svilinamos mėsos ir degančių pušies šakų kvapas. Kas dar, be mūsų, čia galėtų būti?
Giliai kvėpuodamas, apsisuko aplink, mėgindamas nustatyti, kurioje pusėje laužas. Silpnas šuoras sklido
nuo tako, nešdamas karštą dūmų juostą. Maisto kvapas buvo pakankamai stiprus, kad burnoje pradėtų
kauptis seilės.
Pamojo Baldorui, šis skubiai priėjo.
– Užuodi?
Baldoras linktelėjo. Drauge jie grįžo į kelią ir paėjo juo į pietus. Už kokio šimto pėdų kelias suko už
miškelio ir dingo iš akių. Priėję posūkį išgirdo šurmulį, kurį slopino tirštas rytinis rūkas, gaubiantis slėnį.
Miško pakraštyje Roranas sustojo. Būtų kvaila netikėtai išdygti prieš žmones, kurie galbūt irgi
išsiruošę medžioti. Vis dėlto kažkas kėlė nerimą. Gal balsų gausa – žmonių buvo girdėti daugiau, nei
gyveno kurioje nors slėnio šeimoje. Ilgiau nesvarstęs pasuko iš kelio ir įlindo į pamiškės krūmus.
– Ką čia darai? – sušnibždėjo Baldoras.
Roranas prispaudė prie lūpų pirštą ir nusėlino pakele, stengdamasis laikytis kuo tyliau. Atsidūręs už
posūkio sustingo.
Ant žolės prie kelio buvo įsikūrę kareiviai. Trisdešimt šalmų žibėjo ryto spinduliuose, o jų savininkai
rijo paukštieną ir troškinį, verdamą ant kelių laužų. Vyrai buvo apsitaškę purvu, bet ant jų raudonų tunikų
buvo galima įžiūrėti Galbatorikso ženklą – besiplaikstančią liepsną aukso apvadais. Po tunikomis dėvėjo
odines liemenes, sunkias nuo prikniedytų metalo kvadratėlių, ir šarvinius marškinius. Dauguma karių buvo
prisijuosę palašus, nors buvo ir pusė tuzino lankininkų ir dar pusė tuzino vyrų su grėsmingai
atrodančiomis alebardomis.
O tarp jų kiūtojo dvi susikūprinusios ir persikreipusios juodos būtybės, ir Roranas iškart jas atpažino,
prisiminęs daugybę kaimiečių pasakojimų, kuriuos girdėjo, grįžęs iš Terisfordo. Tai tie atvykėliai, kurie
sugriovė jo ūkį! Kraujas sustingo. Jie tarnauja Imperijai! Žengė pirmyn, jau siekdamas strėlės, bet
Baldoras sugriebė jį už odinės striukės ir parvertė ant žemės.
– Nereikia. Pražudysi mus abu.
Roranas pažiūrėjo į jį, tada suurzgė:
– Čia… čia juk tie niekšai… – nutilo pamatęs, kad dreba rankos. – Jie grįžo!
– Roranai, – įsakmiai sušnibždėjo Baldoras, – tu nieko negali padaryti. Pažiūrėk, jie juk tarnauja
karaliui. Net jei tau pavyktų pabėgti, būtum pažeidęs įstatymą, ir Karvaholui užtrauktum nelaimę.
– Ko jiems reikia? Ko jiems gali reikėti?
Karalius. Kam Galbatoriksui reikėjo mano tėvo kančių?
– Jei negavo, ko reikėjo, iš Garou, o Eragonas su Bromu pabėgo, tada jiems turbūt reikia tavęs. –
Baldoras patylėjo, leisdamas Roranui suvokti žodžius. – Turime grįžti ir visus įspėti. Tada turėsi
pasislėpti. Tik tie svetimšaliai su arkliais. Aplenktume juos, jei bėgtume.
Roranas žiūrėjo pro krūmus į atsipalaidavusius kareivius. Širdis daužėsi, trokšdama keršto,
reikalaudama pulti ir kovoti, suvarstyti tuos du nelaimės pranašus strėlėmis ir išvysti pelnytą jų galą. Net
jeigu pats žūtų – nesvarbu, svarbiausia – nuplauti skausmą ir sielvartą. Tereikėjo išlįsti iš priedangos.
Visa kita vyktų savaime.
Tik vienas žingsniukas.
Nurijęs raudą, suspaudė kumščius ir nuleido galvą. Negaliu palikti Katrinos. Kurį laiką nejudėjo –
tvirtai stovėjo užmerkęs akis, tada labai lėtai žengė atgal.
– Namo.
Nesulaukęs Baldoro reakcijos, Roranas pasileido pro medžius taip greitai, kaip tik išdrįso. Kai tik
stovykla dingo iš akių, išlindo į kelią ir nuskuodė per purvą, savo nusivylimą, pyktį ir baimę paversdamas
greičiu.
Baldoras lapnojo už jo, pasivydamas lygiose vietose. Roranas sulėtino tempą iki ristelės, palaukė, kol
Baldoras prisivijo, ir pasakė:
– Tu visiems praneši. Aš pasikalbėsiu su Horstu.
Baldoras linktelėjo, ir jie skuodė toliau.
Už dviejų mylių trumpam sustojo – atsigerti ir atsikvėpti. Kai kvėpavimas aprimo, pasileido toliau per
neaukštas kalvas Karvaholo link. Dėl nelygios žemės tempas lėtėjo, bet netrukus pasirodė kaimas.
Roranas iš karto nubėgo į kalvę, o Baldoras – į miestelio centrą. Skuosdamas pro namus, Roranas
karštligiškai svarstė, kaip atsikratyti atvykėlių, neužsitraukiant Imperijos rūstybės.
 Įsiveržęs į kalvę, rado Horstą kalantį kaištį į Kvimbio vežimo šoną ir dainuojantį:

Ei, o!
Iš senutės geležies, iš gudruolės geležies
Sklinda skambesys ir aidas.
Trinkt ir bumbt per žemės kaulus –
Štai ir įveikiau gudruolę geležį!

Išvydęs Roraną, Horstas sulaikė smūgį.

– Kas nutiko, drauguži? Ar Baldoras susižeidė?
Roranas papurtė galvą ir pasilenkė, gaudydamas orą. Akimirkomis tarp įkvėpimų išdėstė, ką matė ir
ką tai galėtų reikšti, svarbiausia tai, kad dabar paaiškėjo, jog atvykėliai – Imperijos agentai.
Horstas pešiojo barzdą.
– Tau reikia išvykti iš Karvaholo. Pasiimk maisto iš namų ir mano kumelę – Aivoras ją pasiskolino
kelmams rauti – ir jok į prieškalnes. Kai sužinosime, ko reikia kariams, atsiųsiu Albrichą ar Baldorą su
naujienomis.
– Ką pasakysi, jei jie ieškos manęs?
– Kad tu medžioji ir kad nežinome, kada grįši. Tai nebus didelė netiesa, ir nemanau, kad jie leisis
klaidžioti po miškus, nes bijos prasilenkti su tavimi. Jei iš tiesų ieško tavęs.
Roranas linktelėjo, apsisuko ir nulėkė į Horsto namus. Pagriebė kumelės kamanas ir krepšius nuo
sienos, greitai į gūnią susivyniojo ropių, burokų, džiovintos mėsos ir kepalą duonos, pačiupo skardinį
puodelį ir nėrė laukan, sustojo tik paaiškinti Elainai, kas dedasi.
Maisto atsargų ryšulį buvo nepatogu nešti. Roranas lėkė į rytus nuo Karvaholo, į Aivoro ūkį. Aivoras
stovėjo už namo, ragindamas kumelę gluosnio šakele, o ji įsitempusi rovė iškerojusias guobos šaknis.
– Nagi! – šūkčiojo ūkininkas. – Pasistenk!
Arklys stengdamasis sudrebėjo, žąslai apsiputojo, tada paskutinis truktelėjimas, ir kelmas ant šono, o
šaknys išvirto į dangų lyg gumbuoti pirštai. Aivoras leido kumelei atsipalaiduoti, timptelėjo vadžias ir
švelniai paglostė:
– Šaunuolė… Štai taip.
Roranas pasveikino jį iš tolo ir, pribėgęs arčiau, parodė į arklį.
– Man reikia ją pasiskolinti. – Ir paaiškino.
Aivoras nusikeikė ir iškinkė arklį, murmėdamas:
– Visada taip: kai tik kiek nudirbu, kas nors sutrukdo. Niekada prieš darbą.
Sukryžiavo rankas ir susiraukė. Roranas susikaupęs veržė balną. Baigęs užšoko ant arklio, rankoje
laikydamas lanką.
– Atleiskit, kad sukėliau rūpesčių, bet kitaip buvo neįmanoma.
– Nesijaudink. Tik žiūrėk, nesileisk pagaunamas.
– Nesileisiu.
 Suspaudęs kulnais kumelės šonus, Roranas dar išgirdo Aivorą šaukiantį:
– Ir nesislėpk prie mano upelio!
Roranas nusiviepė ir papurtė galvą, prisiglausdamas prie arklio kaklo. Netrukus pasiekė Keteros
prieškalnes ir pasileido į kalnus, juosiančius Palankaro slėnį šiaurėje. Ten įsitaisė ant kalno šlaito, iš kur
galėjo stebėti Karvaholą ir pats likti nepastebėtas. Pririšo prie kuolo arklį ir ėmė laukti.
Roranas virpėjo, stebėdamas tamsias pušis. Jam nepatiko būti taip arti Keteros. Mažai kas iš
Karvaholo drįso įkelti koją į kalnus, o tie, kurie išdrįsdavo, dažnai negrįždavo.
Netrukus Roranas išvydo keliu žygiuojančius, dviem eilėmis išsirikiavusius kareivius, juos vedė dvi
grėsmingos figūros. Karvaholo pakraštyje juos pasitiko šurmuliuojantis vyrų būrelis, kai kurie rankose
laikė kirtiklius. Abi pusės persimetė keliais žodžiais, tada tiesiog pastovėjo viena prieš kitą, lyg
urzgiantys šunys, laukiantys, kuris puls pirmas. Po kurio laiko Karvaholo vyrai pasitraukė į šoną ir leido
įsiveržėliams praeiti.
Kas dabar bus? Svarstė Roranas, sūpuodamasis ant kulnų.

Vakare kareiviai jau buvo įsikūrę stovyklą prie kaimo. Žemų, pilkų palapinių kvartalas mirgėjo keistais
šešėliais, aplinkui patruliavo sargybiniai. Kvartalo viduryje liepsnojo didelis laužas ir spjaudė į orą
dūmus.
Roranas irgi įsikūrė stovyklą, ir dabar tiesiog stebėjo ir mąstė. Lig šiol manė, kad jo namus sunaikinę
atvykėliai rado, ko ieškojo, tai yra akmenį, kurį Eragonas parsitempė iš Keteros. Turbūt jo nerado,
nusprendė. Gal Eragonui pavyko pabėgti su akmeniu… Gal jam atrodė, kad turi pabėgti, kad jį
išsaugotų. Jis susiraukė. Tai gal ir paaiškintų, kodėl Eragonas pabėgo, bet Roranui atrodė pernelyg keista
ir neįtikėtina. Kad ir kaip ten būtų, tas akmuo karaliui turėtų būti neapsakomai vertingas, jei jo ieškoti
siunčia tiek vyrų. Nesuprantu, kuo jis toks ypatingas. Gal magiškas…
Giliai įkvėpė vėsaus oro, klausydamasis pelėdos ūkimo. Kažkas sujudėjo. Pažvelgęs žemyn pamatė,
kad apačioje mišku eina vyras. Roranas pasislėpė už akmens ir pasiruošė lanką. Kai visiškai įsitikino, jog
tai Albrichas, tyliai švilptelėjo.
Albrichas netrukus atsirado prie akmens. Ant nugaros nešė prikimštą ryšulį, kurį sudejavęs numetė ant
žemės.
– Maniau, jau niekada tavęs nerasiu.
– Keista, kad radai.
– Negaliu pasakyti, kad labai smagu bastytis po mišką po saulės laidos. Vis laukiau, kada susidursiu
su lokiu, ar dar ko blogesnio. Ketera – netinkama vieta žmonėms, jei tau įdomi mano nuomonė.
Roranas pažvelgė į Karvaholą.
– Tai ko jie atkeliavo?
– Suimti tavęs. Nusiteikę laukti, kiek reikės, kol grįši iš „medžioklės“.
Roranas klestelėjo ant žemės, vidurius suspaudė negera nuojauta.
– Ar sakė kodėl? Ar minėjo akmenį?
Albrichas papurtė galvą.
 – Tepaaiškino, kad tai karaliaus įsakymas. Visą dieną klausinėjo apie tave ir Eragoną – tik tai jiems
įdomu. – Jis dvejojo. – Pasilikčiau, bet rytoj pastebės, kad manęs nėra. Atnešiau daug maisto ir apklotą,
dar Gertrūdos tepalų, jei susižeistum. Tau čia neturėtų nieko nutikti.
Sukaupęs visas jėgas, Roranas nusišypsojo.
– Ačiū už pagalbą.
– Bet kas taip pasielgtų, – sutrikęs gūžtelėjo pečiais Albrichas. Jau pasisuko eiti, tada mestelėjo per
petį. – Beje, tie du atvykėliai… tai razakai.

* * *
 SAFYROS PAŽADAS

itą rytą po susitikimo su Vyresniųjų taryba Eragonas valė ir tepė Safyros balną – stengdamasis

K nepersitempti. Tada pasirodė Orikas. Nykštukas palaukė, kol Eragonas baigė tvarkyti dirželį, ir
paklausė:
– Ar šiandien geriau jautiesi?
– Truputėlį.
– Gerai, mums visiems reikia tavo stiprybės. Atėjau ne tik pasiteirauti apie tavo sveikatą, bet dar dėl
to, kad Hrotgaras nori pasikalbėti su tavimi, jei turi laiko.
Eragonas kreivai šyptelėjo.
– Jam visada turiu laiko. Jis turėtų tai žinoti.
Orikas nusikvatojo.
– A, bet mandagu atsiklausti.
Eragonas padėjo balną, o Safyra išlindo iš minkšto kampelio ir pasveikino Oriką draugiškai
suurgzdama.
– Ir tau labas rytas, – nusilenkė jis.
Orikas nusivedė juos vienu iš keturių pagrindinių Trondžheimo koridorių link pagrindinės menės ir
dvejų laiptų, besisukančių po žeme į nykštukų karaliaus sosto menę. Beeidamas nykštukas išsuko iš vieno
laiptatakio. Eragonui prireikė laiko suprasti, kad Orikas buvo įlindęs į šoninį koridorių tam, kad nereikėtų
matyti sudaužyto Izidar Mitrimo.
Jie sustojo prieš granito duris su išgraviruota septynbriaune karūna. Abiejose įėjimo pusėse stovėjo
po septynis ginkluotus nykštukus, jie vienu metu trinktelėjo į grindis kirtiklių buožėmis. Kartu su aidinčiu
medžio trenksmu į akmenį durys atsivėrė į vidų.
Eragonas linktelėjo Orikui ir kartu su Safyra įžengė į prieblandoje skendinčią salę. Jie nužingsniavo
tolimo sosto link pro sustingusias buvusių nykštukų karalių statulas, hírna. Priėjęs sunkų juodą sostą
Eragonas nusilenkė. Nykštukų karalius atsakydamas nulenkė žilaplaukę galvą, rubinai auksiniame šalme
blankiai žioravo lyg karštos geležies dėmelės.
Hrotgaras prabilo:
– Sveikas atvykęs į mano menę, Šešėlio Žudike. Daug nuveikei po paskutinio mūsų susitikimo. Ir,
rodos, klydau dėl Zaroko. Lai Morzano kardą mielai priims kiekvienas Trondžheime, kol jį nešiosi tu.
 – Ačiū, – Eragonas pakėlė galvą.
– Be to, – dudeno toliau nykštukas, – norime, kad pasiliktum šarvus, kuriuos dėvėjai Farten Duro
mūšyje. Dabar mūsų nagingiausi kalviai juos taiso. Tas pats ir su drakonės šarvais: kai tik jie bus
pataisyti, Safyra galės jais naudotis, kiek tik norės ar kol išaugs. Tai mažiausia, ką galime padaryti
atsidėkodami. Jei ne karas su Galbatoriksu, tavo garbei būtų rengiamos šventės ir puotos… Bet tai turės
palaukti tinkamesnio meto.
Kalbėdamas už save ir už Safyrą, Eragonas pasakė:
– Tokio jūsų dėkingumo nesitikėjome. Branginsime šias puikias dovanas.
Akivaizdžiai patenkintas Hrotgaras visgi susiraukė, kad net susivėlę antakiai susijungė:
– Bet negalime ilgai džiaugtis maloniais dalykais. Klanai apgulė mane su reikalavimais, kad
padaryčiau tą ar aną dėl Azihado įpėdinio. Kai vakar Vyresniųjų taryba paskelbė, kad remia Nasuadą, tai
sukėlė tokį sąmyšį, kokio nemačiau nuo tada, kai įžengiau į sostą. Vadai turi nuspręsti, ar sutiks su
Nasuados kandidatūra, ar ieškos ko kito. Dauguma pritaria, kad vardenams vadovauti turi Nasuada, bet aš
noriu žinoti, kokia tavo pozicija, Eragonai, prieš imdamas remti vieną ar kitą pusę. Blogiausia, ką
karalius gali padaryti, tai atrodyti kvailai.
Kiek galime jam pasakoti? Paklausė Eragonas Safyros, greitai galvodamas.
Jis visada su mumis elgėsi sąžiningai, bet nežinome, ką jis gali būti pažadėjęs kitiems. Geriau būti
atsargiems, kol Nasuada neperims valdžios.
Puiku.
– Mes su Safyra sutikome jai padėti. Neprieštarausime jos atėjimui į valdžią. Ir… – Eragonas
pagalvojo, ar neina per toli, – prašau, kad padarytumėte taip pat. Vardenams dabar negalima kovoti
tarpusavyje. Jiems reikia vienybės.
– Oeí, – pasakė Hrotgaras, atsilošdamas, – kalbi pasitikėdamas. Tavo pasiūlymas geras, bet kyla
klausimas: ar manai, kad Nasuada bus išmintinga valdovė, ar yra kitų priežasčių, kodėl pasirinkai ją?
Tai išbandymas, įspėjo Safyra. Jis nori sužinoti, kodėl ją remiame.
Eragonas pajuto, kad lūpos susispaudė į neaiškią šypseną.
– Manau, ji ne pagal amžių išmintinga ir gudri. Vardenams ji tinka.
– Ir todėl ją remi?
– Taip.
Hrotgaras linktelėjo, nuleisdamas ilgą baltą barzdą.
– Man palengvėjo. Pastaruoju metu per mažai rūpinamasi tuo, kas teisinga ir gera, ir per daug tuo, kas
suteiktų galios. Sunku nepykti dėl tokių kvailysčių.
Ilgoje sosto menėje ėmė tvyroti nejauki, slegianti tyla. Kad ją nutrauktų, Eragonas paklausė:
– Kaip bus su drakonų būstu? Ar bus pastatytas naujas aukštas?
Pirmą kartą karaliaus žvilgsnį aptraukė gedulas, paryškindamas raukšleles apie akis, išsiplėtusias kaip
rato stipinai. Eragonas dar nebuvo matęs, kad nykštukui tiek nedaug trūktų iki verkimo.
– Reikia nuspręsti, ar bus galima imtis tokio žingsnio. Tai, ką padarė Safyra su Arija, baisu. Galbūt
būtina, bet baisu. Ak, būtų geriau, jei urgalai būtų mus užkariavę, kol Izidar Mitrimas dar nebuvo
sudaužytas. Trondžheimo širdis sudaužyta, ir mūsų. – Hrotgaras prispaudė kumštį prie krūtinės, tada lėtai
atgniaužė delną ir jį nuleidęs suspaudė oda apvyniotą Volundo rankeną.
Safyra palietė Eragono mintis. Jis pajuto keletą jausmų, bet labiausiai nustebino tai, kad Safyrą graužė
sąžinė. Ji tikrai gailėjosi, kad Žvaigždžių Safyras sudužo, ir nesvarbu, kad to būtinai reikėjo. Mažyli,
prabilo ji, padėk man. Turiu pasikalbėti su Hrotgaru. Paklausk jo, ar nykštukai galėtų atkurti Izidar
Mitrimą iš šukių?
Kai jis pakartojo žodžius, Hrotgaras kažką sumurmėjo savo kalba, tada pasakė:
– Galėti tai galėtume, bet kas iš to? Užtruktų mėnesius ar metus, ir galiausiai turėtume sugriuvusią
parodiją grožio, kadaise puošusio Trondžheimą! Tokios bjaurasties aš neleisiu.
Safyra nemirksėdama įsižiūrėjo į karalių. Dabar pasakyk: jei Izidar Mitrimas būtų vėl surinktas ir
netrūktų nė vienos dalelės, tikiu, kad galėčiau jas sujungti.
Eragonas išsižiojo iš nuostabos, pamiršęs Hrotgarą. Safyra! Kokios reikės energijos! Pati man sakei,
kad negali naudoti magijos savo valia, tai kodėl manai, kad tai tau pavyks?
Pavyks, jei labai reikės. Tai bus mano dovana nykštukams. Prisimink Bromo kapą – te tai nuplauna
tavo abejones. Ir užsičiaupk – nemandagu, be to, karalius mato.
Kai Eragonas persakė Safyros pasiūlymą, Hrotgaras išsitiesė ir šūktelėjo:
– Ar tai įmanoma? Net elfai nesiimtų tokio žygdarbio.
– Ji pasitiki savo jėgomis.
– Tada atkursime Izidar Mitrimą, net jei prireiktų šimto metų. Padarysime rėmą brangakmeniui ir
kiekvieną dalelę grąžinsime į jos vietą. Nepamiršime nė vieno gabalėlio. Net jei didesnes dalis turėsime
sudaužyti, kad galėtume jas pajudinti, tai padarysime panaudodami visas savo žinias apie akmens
apdirbimą, kad neprarastume nė dulkelės. Ir tada jūs pagydysite Žvaigždžių Safyrą.
– Pagydysime, – sutiko nusilenkdamas Eragonas.
Hrotgaras nusišypsojo, lyg būtų įtrūkusi granito siena.
– Tokį džiaugsmą man suteikei, Safyra. Vėl jaučiu prasmę valdyti ir gyventi. Jei tai padarysi,
nykštukai per amžius šlovins tavo vardą. Dabar eikite su mano palaiminimu, o aš paskelbsiu klanams
naujienas. Ir nelaukite oficialaus mano pranešimo – nesivaržydami pasakokite tai visiems, kuriuos
sutiksite, nes nė vieno nykštuko ši džiugi žinia negali aplenkti. Tegu menės aidi nuo nykštukų rasės
džiūgavimų.
Dar kartą nusilenkę Eragonas ir Safyra išėjo, palikę nykštukų karalių besišypsantį soste. Už menės
durų Eragonas naujienas papasakojo Orikui. Nykštukas iškart puolė ant kelių ir pabučiavo žemę priešais
Safyrą. Pakilo šypsodamasis ir suspaudė Eragono ranką, sakydamas:
– Iš tiesų stebuklas. Suteikėte mums viltį, kuri nustelbs nesenus įvykius. Šįvakar švęsime, galiu
lažintis!
– O rytoj laidotuvės.
Nykštukas akimirkai surimtėjo.
– Taip, rytoj. Bet iki tol neleisime liūdnoms mintims mūsų trukdyti! Eime!
Paėmęs Eragoną už rankos, nykštukas nusitempė jį per Trondžheimą į didžiulę švenčių menę, kur prie
akmeninių stalų sėdėjo daugybė nykštukų. Orikas užšoko ant stalo, nutėkšdamas indus ant žemės, ir
griausmingu balsu pranešė žinią apie Izidar Mitrimą. Eragoną kone apkurtino džiaugsmo šūksniai. Visi
nykštukai panoro prieiti prie Safyros ir pabučiuoti žemę kaip Orikas. Kai tai buvo baigta, nustūmė šalin
maistą ir pripildė akmeninius bokalus alaus ir midaus.
Eragonas įsitraukė į linksmybes taip nesivaržydamas, kad net pats nustebo. Tai padėjo sumažinti
liūdesį, susikaupusį širdyje. Vis dėlto stengėsi atsispirti besaikiam girtavimui, nes prisiminė pareigas,
kurios laukė jo kitą dieną, ir norėjo išlikti blaivus.
Net Safyra sriūbtelėjo midaus. Pamatę, kad jai patiko, nykštukai atritino visą statinę. Atsargiai
apėmusi statinės kraštus galingais nasrais, ištuštino ją trimis didžiuliais maukais, tada pakėlė galvą į
lubas ir paleido stiprų liepsnos liežuvį. Eragonui prireikė keleto minučių, kol įtikino nykštukus, kad
prieiti prie Safyros saugu. Tada jie atrideno dar vieną statinę – nekreipdami dėmesio į virėjo
prieštaravimus – ir nustebę žiūrėjo, kaip ji ištuština ir ją.
Safyra vis labiau svaigo, ir jos mintys ir jausmai vis stipriau ir stipriau sklido per Eragoną. Pasidarė
sunku pasitikėti pojūčiais: jos matomi vaizdai pradėjo užgožti jo, judesiai liejosi ir keitėsi spalvos. Net
užuodžiami kvapai kartais tapdavo aštresni, aitresni.
Nykštukai pradėjo dainuoti. Safyra siūbavo ir niūniavo pritardama, kiekvieną eilutę baigdama
riaumojimu. Eragonas irgi išsižiojo norėdamas prisidėti, bet nustebo staiga išgirdęs, kad vietoj žodžių iš
jo gerklės sklinda urzgiantis drakonės džerškėjimas.
To, papurtė galvą, jau per daug… Ar aš tiesiog pasigėriau? Nusprendė, kad nesvarbu, drakonės ar ne
balsu jis dainuoja, ir toliau smarkiai plyšavo.
Į menę vis plūdo nykštukai, išgirdę žinią apie Izidar Mitrimą. Šimtai jų netrukus susigrūdo aplink
stalus, plačiai apsupdami Eragoną ir Safyrą. Orikas pakvietė muzikantus, šie įsitaisė kampe ir išsitraukė
žalio aksomo instrumentų dėklus. Netrukus arfos, liutnios ir fleitos į minią paskleidė gražias melodijas.
Daug valandų prabėgo, kol triukšmas ir sujudimas ėmė rimti. Tada Orikas vėl užsikorė ant stalo.
Plačiai išžergęs kojas, kad išlaikytų pusiausvyrą, rankoje laikydamas alaus bokalą, o kepurę su geležine
juosta nusmaukęs ant šono, sušuko:
– Klausykit, klausykit! Pagaliau pašventėme, kaip reikia. Urgalų nebėra, Šešėlis žuvęs, ir mes
nugalėjome! – Nykštukai pritardami pabūgnijo per stalus. Gera kalba – trumpa ir apie reikalą. Bet Orikas
dar nebaigė. – Už Eragoną ir Safyrą! – suriaumojo, pakeldamas bokalą. Ir jam pritarė visi.
Eragonas atsistojo ir nusilenkė, sulaukdamas dar didesnių ovacijų. Safyra taip pat pakėlė galvą, o
priekinę leteną prispaudė prie krūtinės, mėgindama pamėgdžioti judesį. Ji susverdėjo, ir nykštukai,
suvokę pavojų, nuskuodė kuo toliau nuo jos. Vos suspėjo. Sukeldama garsų oro švilpsnį Safyra
aukštielninka parkrito ant puotos stalo.
Skausmas pervėrė Eragonui nugarą ir jis be sąmonės susmuko prie jos uodegos.
 REQUIEM

–PEragonas
abusk, knurlhiemai! Dabar negalima miegoti. Mūsų laukia prie vartų – be mūsų nepradės.
prisivertė atsimerkti, suvokdamas, kaip skauda galvą ir kūną. Gulėjo ant šalto akmeninio
stalo.
– Ką? – susiraukė nuo blogo skonio burnoje.
Orikas patampė savo rudą barzdą.
– Azihado procesija. Turime ten dalyvauti!
– Ne, kaip tu mane pavadinai? – Vis dar buvo pokylių salėje, kurioje nebebuvo nieko, išskyrus jį,
Oriką ir Safyrą, gulinčią ant šono tarp dviejų stalų. Ji sujudėjo ir pakėlė galvą, apsidairydama
apsiblaususiomis akimis.
– Akmengalvis! Pavadinau tave akmengalviu, nes kone valandą mėginu tave prižadinti!
Eragonas atsisėdo ir nulipo nuo stalo. Praėjusio vakaro prisiminimų nuotrupos iškilo atmintyje.
Safyra, kaip tu? Paklausė, klupčiodamas link jos.
Ji pasuko galvą ir pakyščiojo raudoną liežuvį pro dantis lyg katė, suėdusi ką neskanaus. Lyg ir gerai…
tikiuosi. Truputį keistai jaučiu kairįjį sparną. Manau, ant jo pargriuvau. O galvoje – tūkstantis karštų
strėlių.
– Ar niekas nesusižeidė, kai ji griuvo? – susirūpinęs paklausė Eragonas.
Nuoširdus kikenimas pasigirdo iš plačios nykštuko krūtinės.
– Nebent tie, kurie išvirto iš kėdžių besikvatodami. Pasigėrusi ir besilankstanti drakonė! Esu tikras,
apie tai ilgai bus dainuojama.
Safyra sušiugždėjo sparnais, susikaupusi žiūrėdama kažkur šalin.
– Pamanėme, kad geriausia bus jus palikti čia, nes negalėjome pajudinti tavęs, Safyra. Labai
išgąsdinai vyriausiąjį virėją, kad išgersi daugiau nei tas keturias statines jo geriausio alaus.
Ir tu kartą mane išbarei dėl gėrimo! Jei būčiau išlupęs keturias statines, manęs jau gyvo nebebūtų!
Štai kodėl tu ir nesi drakonas.
Orikas Eragonui į rankas įgrūdo drabužių gumulą.
– Štai, apsirenk. Jie labiau tinka laidotuvėms nei tavo drapanos. Bet paskubėk, turime mažai laiko.
Eragonas apsirengė – nėriniuotus baltus marškinius su raišteliais ir rankogaliais, siuvinėtą raudoną
liemenę, papuoštą auksinėmis juostelėmis, tamsias kelnes, apsiavė spindinčius juodus batus, kurie einant
kaukši, ir užsidėjo kepurę, kurią susisegė po smakru sege. Zarokas šįkart buvo pritvirtintas ne prie
paprastos odinės juostos, o prie puošnaus diržo.
Eragonas apsišlakstė veidą vandeniu ir pamėgino susitvarkyti plaukus. Tada Orikas palydėjo juos su
Safyra iš menės pietinių Trondžheimo vartų link.
– Turime pradėti nuo ten, – paaiškino, neįtikėtinai greitai lėkdamas mažomis stambiomis kojelėmis, –
nes ten procesija su Azihado kūnu sustojo prieš tris dienas. Jo kelionės į kapą negalima nutraukti, kitaip
jo siela neras ramybės.
Keistas paprotys, pasakė Safyra.
Eragonas pritarė ir pastebėjo, kad Safyra eina netvirtai. Karvahole žmonės paprastai buvo laidojami
savo ūkiuose ar kapinėse, jei gyveno miestelyje. Vieninteliai laidotuvių ritualai buvo eilučių iš baladžių
deklamavimas ir šermenys, rengiamos artimiesiems ir draugams.
Ar ištversi visas laidotuves? paklausė, kai Safyra vėl kluptelėjo.
Ji vyptelėjo. Ištversiu ir Nasuados paskyrimą, bet paskui turėsiu pamiegoti. Tebūnie prakeiktas tas
midus!
Vėl tęsdamas pokalbį su Oriku, Eragonas paklausė:
– Kur laidos Azihadą?
Orikas sulėtino žingsnį ir įtariai žvilgtelėjo į Eragoną.
– Dėl to tarp klanų kilo ginčų. Kai miršta nykštukas, jis turi būti užverstas akmeniu, nes mes tikime,
kad kitaip jis niekada nenukeliaus pas savo protėvius… Tai sudėtinga, ir daugiau negaliu atskleisti
svetimam… Gėda tai šeimai ar klanui, kurie leidžia saviškiui gulėti po lengvesne medžiaga.
Po Farten Duru yra kambarys, visų mirusių knurlanų, nykštukų, namai. Ten bus nugabentas Azihadas.
Jo negalime laidoti su savaisiais, nes jis žmogus, bet jam paruošta pašventinta niša. Ten vardenai galės jį
lankyti netrukdydami mūsų šventųjų urvų ramybės, o Azihadas gaus pagarbą, kurios nusipelnė.
– Jūsų karalius daug nusipelnė vardenams, – pasakė Era- gonas.
– Kai kas mano, kad per daug.

Priešais didžiulius vartus – pakeltus nematomomis grandinėmis, kad blanki dienos šviesa plūstų į Farten
Durą, – jie pamatė kruopščiai išrikiuotą koloną. Azihado kūnas gulėjo priekyje, šaltas ir išbalęs balto
marmuro karste, kurį laikė šeši vyrai juodais šarvais. Virš galvos buvo padėtas jo šalmas, nusagstytas
brangakmeniais. Rankos, sunertos po raktikauliais, laikė kardo rankeną iš dramblio kaulo, o kardas gulėjo
ant skydo, dengiančio kūną nuo krūtinės iki kojų. Sidabriniai tarsi raibuliuojantys mėnulio spinduliai
šarvai svėrė jo galūnes ir tempė gilyn į karstą.
Už karsto stovėjo Nasuada – ori, apsirengusi gedulo rūbais ir tvirta, nors ašaros puošė jos veidą.
Šalia buvo Hrotgaras tamsiais rūbais, už jo Arija, tada Vyresniųjų taryba – visi su deramai graudžiomis
veido išraiškomis – ir galiausiai gedėtojų eilė, besitęsianti mylią nuo Trondžheimo.
Visuose keturių aukštų salės, vedančios į pagrindinę Trondžheimo menę už pusės mylios, tarpduriuose
ir perėjose buvo prisigrūdę žmonių ir nykštukų. Kai pasirodė Safyra ir Eragonas, už pilkų veidų juostų
subangavo ilgi gobelenai nuo šimtų atodūsių.
 Jormunduras pamojo Eragonui ir pakvietė atsistoti prie jo. Stengdamiesi neišardyti eisenos, Eragonas
su Safyra prasibrovė prie jo, užsitarnaudami smerkiantį Sabrajė žvilgsnį. Orikas atsistojo už Hrotgaro.
Kartu jie laukė, tačiau ko – Eragonas nežinojo.
Visi žibintai buvo prigesinti, tad viską užliejo vėsi prietema, įvykiui suteikdama nežemiškos
nuotaikos. Atrodė, niekas nejudėjo ir nekvėpavo, trumpą akimirką Eragonui pasirodė, kad visi – amžiams
sustingusios statulos. Tik smilkalo dūmelis kilo iš karsto, vingiuodamas ūkanotų lubų link, skleisdamas
kedro ir kadagio kvapus. Tai buvo vienintelis judesys menėje – plonytė vilnijanti linija.
Toli Trondžheime pasigirdo būgnas. Bum. Skambus žemas garsas nubangavo per kaulus, sudrebino
miestą–kalną, ir šis ėmė aidėti kaip didelis akmeninis varpas.
Visi žengė pirmyn.
Bum. Šį kartą kitas, žemesnis būgnas prisidėjo prie pirmojo, ir abiejų skambesys negailestingai
nusirito per menę. Garso jėga stūmė iškilmingai žingsniuojančią procesiją į priekį. Kiekvienam žingsniui
suteikė reikšmę, tikslą ir svorį, tinkamą progai. Jokia kita mintis negalėjo kilti apgaubtam tokio gaudesio
– tik jausmas, kurį žadino būgnai, spaudžiantys ašaras ir kartu keliantys maloniai liūdną džiaugsmą.
Bum.
Kai tunelis baigėsi, Azihadą nešantys vyrai sustojo tarp onikso kolonų prieš įžengdami į centrinę
menę. Eragonas pastebėjo, kad nykštukai dar labiau surimtėjo, pamatę Izidar Mitrimą.
Bum.
Jie perėjo krištolo kapines. Šukės dunksojo ratu didžiulio kambario viduryje, apsupusios mozaiką su
kūju ir penkiakampe žvaigžde. Nemažai dalių buvo didesnės už Safyrą. Žvaigždžių Safyro spinduliai vis
dar žaižaravo dalelėse, o ant kai kurių buvo galima įžiūrėti išraižytus rožės žiedlapius.
Bum.
Nešantieji žengė toliau tarp galybės aštrių šukių. Tada eisena pasisuko ir nusileido plačiais laiptais į
tunelius. Praėjo pro daugybę urvų, pro akmens namelius, kur nykštukų vaikai spaudėsi prie mamų ir
žiūrėjo išplėtę akis.
Bum.
Nuskambėjus paskutiniam būgnų crescendo, jie sustojo po briaunotais stalaktitais, kabančiais virš
didžiulių katakombų su daugybe nišų. Kiekvienoje nišoje buvo kapas, o virš jos buvo išraižytas vardas ir
klano ženklas. Tūkstančiai – šimtai tūkstančių – buvo ten palaidota. Šviesą skleidė tik retai sustatyti
raudoni žibintai, blankiai apšviesdami šešėlius.
Netrukus nešėjai įžengė į mažą kambarį, susisiekiantį su pagrindine mene. Viduryje, ant pakylos, buvo
didelė kripta, atvira laukiančiai tamsai. Virš jos runomis išraižyta:

Tegu visi – knurlanai, žmonės ir elfai,

atmena
šį vyrą.
Nes jis buvo kilnus, stiprus ir išmintingas.
 Gûntera Arûna

Gedėtojai sustojo aplink, ir Azihadą nuleido į kriptą, tada tie, kurie jį pažinojo, galėjo prieiti. Eragonas ir
Safyra buvo penkti, po Arijos. Nusileidęs marmuriniais laiptais atsisveikinti, Eragonas pajuto didžiulę
širdgėlą. Kančią didino ir tai, kad šios laidotuvės jam buvo ir Azihado, ir Murtago.
Sustojęs prie kapo, Eragonas įsižiūrėjo į Azihadą. Šis atrodė daug ramesnis ir tylesnis nei gyvenime –
lyg mirtis būtų įvertinusi jo didybę ir pagerbusi jį panaikindama visus žemiškų rūpesčių pėdsakus.
Eragonas pažinojo Azihadą labai neilgai, bet per tą laiką ėmė gerbti jį ir kaip žmogų, ir kaip valdovą,
ginantį laisvę nuo tironijos. Be to, nuo tada, kai Eragonas ir Safyra išvyko iš Palankaro slėnio, Azihadas
buvo pirmasis, suteikęs jiems prieglobstį.
Susijaudinęs Eragonas stengėsi sugalvoti, kokias žodžiais galėtų išreikšti savo pagarbą velioniui.
Galiausiai pro gumulą gerklėje sušnibždėjo:
– Tavęs nepamirš, Azihadai. Prisiekiu. Ilsėkis ramybėje, žinodamas, kad Nasuada tęs tavo pradėtą
darbą ir Imperija žlugs.
Pajutęs, kad Safyra baksnoja jam į ranką, Eragonas nulipo nuo pakylos ir užleido vietą Jormundurui.
Kai pagaliau visi atidavė pagarbą, Nasuada pasilenkė virš Azihado ir švelniai suėmė tėvo ranką.
Skaumingai suaimanavusi, ji ėmė giedoti keista kalba, pripildydama urvą dejonių.
Tada priėjo dvylika nykštukų, jie Azihado veidą uždengė marmuriniu dangčiu. Ir Azihado daugiau
nebebuvo.
 IŠTIKIMYBĖ

ragonas nusižiovavo, prisidengdamas burną. Žmonės rinkosi į požeminį amfiteatrą. Erdvi arena

E aidėjo nuo balsų, aptarinėjančių ką tik pasibaigusias laidotuves.

Eragonas sėdėjo apatinėje eilėje, sulig pakyla. Su juo buvo Orikas, Arija, Hrotgaras,
Nasuada ir Vyresniųjų taryba. Safyra stovėjo ant laiptų tarp eilių. Pasilenkęs Orikas sušnibždėjo:
– Nuo Korgano laikų visi mūsų karaliai renkami čia. Taigi ir vardenams derėtų taip daryti.
Dar pažiūrėsime, pamanė Eragonas, ar šis valdžios perdavimas vyks taikiai. Pasitrynė akis,
nubraukdamas ašaras, – laidotuvių ceremonija jį sukrėtė.
Nustelbęs sielvartą, dabar pilvą raižė nerimas. Jaudinosi dėl savo vaidmens būsimuose įvykiuose. Net
jei viskas eisis gerai, jie su Safyra įgis galingų priešų. Ranka nusileido prie Zaroko ir suspaudė rankeną.
Dar kelias minutes amfiteatras pildėsi. Tada ant pakylos žengė Jormunduras.
– Vardenai, paskutinį sykį čia rinkomės prieš penkiolika metų, po Deinoro mirties. Jo įpėdinis,
Azihadas, nuveikė daugiau, priešindamasis Imperijai ir Galbatoriksui, nei kas nors kitas. Jis laimėjo
daugybę mūšių prieš stipresnius priešus. Beveik nužudė Durzą, įbrėžė Šešėlio kardą. Ir, svarbiausia, jis
priėmė į Trondžheimą Raitelį Eragoną ir Safyrą. Bet turi būti išrinktas naujas vadas – toks, kuris atneštų
mums dar daugiau šlovės.
Kažkas aukštai šūktelėjo:
– Šešėlio Žudikas!
Eragonas stengėsi nereaguoti – jam patiko, kad Jormunduras nė nemirktelėjo ir tęsė:
– Galbūt vėliau, bet dabar jis turi kitų įsipareigojimų. Ne, Vyresniųjų taryba ilgai apie tai galvojo:
mums reikia tokio valdovo, kuris supranta, ko mums reikia ir ko mes norime, tokio, kuris gyveno ir
kentėjo su mumis. Tokio, kuris nepasitraukė, nors artėjo mūšis.
Tada Eragonas pajuto, kaip tarp klausytojų nuvilnijo supratimo banga. Vardą sužnibždėjo tūkstančiai
balsų, ištarė jį ir Jormunduras:
– Nasuada.
Nusilenkęs Jormunduras pasitraukė.
Toliau kalbėjo Arija. Apžvelgė žiūrovus, tada pasakė:
– Elfai šįvakar pagerbia Azihadą… Karalienės Islanzadės vardu pritariu Nasuados išrinkimui ir
siūlau jai draugystę ir paramą, kurią teikėme ir jos tėvui. Te žvaigždės ją saugo.
 Hrotgaras užlipo ant pakylos ir sugergždė:
– Aš irgi remiu Nasuadą, ir visi klanai.
Jis pasitraukė.
Tada buvo Eragono eilė. Atsistojęs prieš minią, įsmeigusią akis į jį ir Safyrą, ištarė:
– Mes taip pat remiame Nasuadą.
Safyra pritariamai suurzgė.
Visiems pasisakius, Vyresniųjų taryba išsirikiavo abiejose pakylos pusėse, priekyje stovėjo
Jormunduras. Nasuada oriai priėjo ir atsiklaupė priešais, suknia pasklido juodomis bangomis.
Jormunduras garsiai ištarė:
– Pagal paveldėjimo ir įpėdinystės teisę mes išrinkome Nasuadą, įvertinę jos tėvo pasiekimus ir gavę
jai lygių palaiminimą. Dabar klausiu jūsų: ar mes teisingai išrinkome?
Pasigirdo kurtinantis riaumojimas:
– Taip!
Jormunduras linktelėjo.
– Tada naudodamiesi šios Tarybos suteikta galia, perduodame Azihado teises ir pareigas jo
vienintelei įpėdinei Nasuadai.
Jis švelniai uždėjo sidabro vainiką Nasuadai ant kaktos. Iškėlė jos ranką ir paskelbė:
– Skiriu jums naują valdovę!
Dešimt minučių vardenai ir nykštukai džiaugsmingai šūkavo, reikšdami pritarimą, kol salė ėmė gausti
nuo klegesio. Kai šūksniai nurimo, Sabrajė mostelėjo Eragonui, šnibždėdama:
– Dabar metas vykdyti pažadą.
Tada Eragonui visi garsai nutyko. Dingo ir jaudinimasis, jį nustelbė momento didingumo pajauta.
Įkvėpė save drąsindamas ir kartu su Safyra žengė Jormunduro ir Nasuados link, kiekvienas žingsnis tęsėsi
amžinybę. Eidamas žiūrėjo į Sabrajė, Elesarę, Umertą ir Falberdą – stebėdamas jų kreivas ir
pasipūtėliškas šypsenas. Iš Sabrajė sklido atvira panieka. Už Tarybos narių stovėjo Arija. Ji palaikydama
linktelėjo.
Mes tuoj pakeisime istoriją, pasakė Safyra.
Šokame nuo uolos, nežinodami, ar gilus apačioje vanduo.
Ak, bet tai didingas skrydis!
Žvilgtelėjęs į giedrą Nasuados veidą, Eragonas nusilenkė ir priklaupė. Ištraukęs Zaroką iš makščių,
pasidėjo kardą ant delnų, tada pakėlė, lyg tiesdamas kardą Jormundurui. Akimirką kardas sustingo tarp
Jormunduro ir Nasuados, svyruodamas tarp dviejų skirtingų likimų. Eragonas juto, kad užgniaužė kvapą –
toks paprastas pasirinkimas, nuo kurio priklausė gyvenimas. Ir daugiau nei gyvenimas – drakonė, karalius,
Imperija!
Kai atgavo amą, lėtai įkvėpė ir pasisuko į Nasuadą.
– Su didžiausia pagarba… ir įvertindamas sunkumus, laukiančius tavęs… aš, Eragonas, pirmasis
vardenų Raitelis, Šešėlio Žudikas ir Argetlamas, įteikiu savo kardą ir prisiekiu ištikimybę tau, Nasuada.
Vardenai ir nykštukai spoksojo netekę žado. Tą pat akimirką Vyresniųjų tarybos pergalinga piktdžiuga
subliuško ir virto įsiutusiu bejėgiškumu. Jų žvilgsniai degė išduotųjų jėga ir įtūžiu. Net Elesarė leido
pasipiktinimui nustelbti malonią veido išraišką. Tik Jormunduras – trumpam nustebęs – priėmė
pareiškimą šaltai.
Nasuada šyptelėjo, paėmė Zaroką ir kardo galiuku palietė Eragono kaktą, kaip ir prieš tai.
– Esu pagerbta, kad nusprendei tarnauti man, Raiteli Eragonai. Sutinku, ir tu dabar prisiimi visus
įsipareigojimus, kuriuos suteikia tau ši padėtis. Pakilk kaip mano vasalas ir pasiimk kardą.
Eragonas taip ir padarė, tada su Safyra žengė atgal. Pritariamai šaukdama, minia atsistojo, nykštukai
ėmė kaustytais batais ritmingai trypti, o kariai – kardais daužyti skydus.
Pasisukusi į pakylą, Nasuada apsidairė ir pakėlė akis į žmones amfiteatre. Nusišypsojo jiems, tikras
džiaugsmas spindėjo jos veide.
– Vardenai!
Tyla.
– Kaip ir mano tėvas, atiduodu savo gyvenimą jums ir mūsų darbams. Niekada nesiliausiu kovojusi,
kol įveiksime urgalus, kol žus Galbatoriksas ir Alagezija vėl bus laisva!
Vėl pritarimo šūksniai ir plojimai.
– Taigi, sakau jums, dabar metas ruoštis. Čia, Farten Dure, po ilgų grumtynių laimėjome didžiausią
mūšį. Dabar mūsų eilė smogti atgal. Galbatoriksas nusilpo praradęs tiek karių, ir tokia galimybė daugiau
nepasitaikys. Taigi, sakau dar kartą, dabar metas ruoštis, kad dar kartą laimėtume pergalę!

Po visų kalbų – po Nasuados žodį tarė ir vis dar rūstus Falberdas – amfiteatras ėmė tuštėti. Eragonas
pakilo eiti, bet Orikas sugriebė jo ranką sulaikydamas. Nykštukas išplėtė akis:
– Eragonai, ar tu viską iš anksto suplanavai?
Eragonas kiek pasvarstė ir nusprendė, kad bus išmintinga prisipažinti:
– Taip.
Orikas atsiduso, purtydamas galvą:
– Drąsus žingsnis, tikrai. Suteikei Nasuadai tvirtą pagrindą pradėti. Bet tai pavojinga. Galima spręsti
iš Vyresniųjų tarybos reakcijos. Ar Arija tam pritarė?
– Ji sutiko, kad tai būtina.
Nykštukas mąsliai į jį žiūrėjo.
– Esu tikras, kad būtina. Tu ką tik pakeitei jėgų pusiausvyrą, Eragonai. Ir šitai bus atitinkamai
įvertinta… Saugokis. Šiandien įsigijai įtakingų priešų. – Paplekšnojo Eragonui per šoną ir nuėjo šalin.
Safyra nulydėjo jį žvilgsniu ir pasakė: Turime ruoštis išvykti iš Farten Duro. Taryba trokšta keršto.
Kuo greičiau dingsime jiems iš akių, tuo geriau.
 KERĖTOJA, GYVATĖ IR RITINYS

ą vakarą Eragonas grįžo į kambarį išsimaudęs ir nustebo radęs jo laukiančią aukštą moterį. Jos

T plaukai buvo tamsūs, akys žėrinčios ir mėlynos, ji ironiškai šypsojosi. Aplink riešą, lyg
šnypščianti gyvatė, buvo apsisukusi auksinė apyrankė. Eragonas vylėsi, kad ji atėjo ne patarimo,
kaip kiti vardenai.
– Argetlamai, – grakščiai padarė reveransą.
Jis atsakydamas linktelėjo.
– Ar galiu kuo padėti?
– Tikiuosi. Esu Triana, Du Vrangr Gatos kerėtoja.
– Tikrai? Kerėtoja? – susidomėjęs perklausė.
– Ir kovų žynė, ir žvalgė, ir dar daug kas – priklauso nuo to, ko vardenams prireikia. Įvaldžiusiųjų
magiją nėra daug, tad kiekvienas turime po pusę tuzino užduočių. – Nusišypsojo, parodydama baltus,
lygius dantis. – Todėl ir atėjau. Būtume pagerbti, jei perimtum vadovavimą mums. Esi vienintelis, galintis
pakeisti Dvynius.
Beveik nesąmoningai jis irgi nusišypsojo. Ji tokia draugiška ir žavi, kad labai sunku atsispirti.
– Deja, negaliu. Mudu su Safyra netrukus išvykstame iš Trondž-heimo. Be to, vis tiek turėčiau pasitarti
su Nasuada. – Ir nenoriu dar daugiau įsipainioti į politiką… ypač ten, kur vadovavo Dvyniai.
Triana prikando lūpą.
– Apmaudu tai girdėti. – Žengė arčiau. – Gal vis dėlto galėtume kiek pabūti drauge, kol tau reikės
išvykti. Išmokyčiau iškviesti ir valdyti dvasias… Abu šio to išmoktume.
Eragonas juto, kaip karštis užlieja veidą.
– Ačiū už pasiūlymą, bet dabar esu pernelyg užsiėmęs.
Trianos akyse žybtelėjo pykčio kibirkštėlė, bet taip greitai pranyko, kad jis sudvejojo, ar iš viso ją
matė. Ji švelniai atsiduso:
– Suprantu.
Atrodė tokia nusivylusi ir tokia nelaiminga, kad Eragonas pasijuto kaltas, taip griežtai atsisakęs. Juk
neskaudės, jei kelias minutes pasikalbėsim, pasakė sau.
– Įdomu, kaip tu išmokai magijos?
Triana nušvito.
 – Mano mama Surdoje buvo gydytoja. Turėjo truputį galios ir išmokė mane senųjų būdų. Žinoma, toli
gražu nesu tokia galinga kaip Raitelis. Niekas iš Du Vrangr Gatos vienas nebūtų įveikęs Durzos kaip tu.
Tai – žygdarbis.
Sutrikęs Eragonas patrynė bato galiuku žemę.
– Nebūčiau išgyvenęs, jei ne Arija.
– Tu pernelyg drovus, Argetlamai, – perspėjo ji. – Juk tu kirtai lemiamą smūgį. Turėtum didžiuotis
savo pergale. Tai žygdarbis, vertas paties Vraelio. – Ji pasilenkė prie jo. Širdis ėmė daužytis, kai jis
užuodė kvepalus – sodrius, muskusinius, dvelkiančius egzotiškais prieskoniais. – Ar girdėjai dainas,
sukurtas apie tave? Vardenai jas kas vakarą dainuoja prie laužų. Jose sakoma, kad atėjai nuversti
Galbatorikso!
– Ne, – greitai ir griežtai nutraukė Eragonas. Dar vieno gando jis nepakęs. – Tegu dainuoja, bet taip
nebus. Koks bebūtų mano likimas, nesiekiu valdžios.
– Ir labai išmintingai elgiesi. Kas gi tas karalius – tik žmogus, įkalintas pareigų. Iš tiesų menkas
atlygis paskutiniam laisvam Raiteliui ir jo drakonei. Ne, tau skirta eiti ten, kur nori, ir daryti tai, ką nori,
ir, be to, sukurti Alagezijai ateitį. – Ji nutilo. – Ar Imperijoje turi artimųjų?
Ką?
– Tik pusbrolį.
– Tad tu nesusižiedavęs?
Klausimas išmušė jį iš vėžių. To jo anksčiau niekas neklausė.
– Ne, nesusižiedavęs.
– Bet tikrai yra kažkas, kas tau rūpi. – Ji žengė dar žingsnį arčiau, ir jos nėriniuota rankovė brūkštelėjo
jam per ranką.
– Nebuvau artimas niekam Karvahole, – sumikčiojo jis, – o paskui keliavau.
Triana šiek tiek atsitraukė, tada pakėlė riešą, kad gyvatiška apyrankė būtų akių lygyje.
– Ar patinka? – paklausė. Eragonas sumirksėjo ir linktelėjo, nors iš tiesų tai ganėtinai trikdė. – Vadinu
jį Lorga. Jis – mano artimas draugas ir saugotojas.
Pasilenkusi į priekį, ji papūtė į apyrankę ir sumurmėjo:
– Sé orúm thornessa hávr sharjalví lífs.
Šaižiai sušnypštusi gyvatė atgijo. Eragonas netekęs žado stebėjo, kaip padaras raitėsi aplink nuogą
Trianos ranką. Tada gyvatė pakėlė galvą ir įsmeigė raibuliuojančias ryškiai raudonas akis į jį,
kyščiodama ploną liežuvį. Akys, rodos, didėjo, kol kiekviena tapo tokio dydžio kaip Eragono kumštis.
Eragonas jautėsi lyg kristų į liepsnojančias gelmes. Negalėjo nusisukti, kad ir kaip stengėsi.
Pasigirdo trumpa komanda, gyvatė sustingo ir vėl tapo tokia, kokia buvo iš pradžių. Išleidusi
nuovargio atodūsį, Triana atsišliejo į sieną.
– Nedaug žmonių supranta, ką mes, išmanantys magiją, darome. Bet norėjau, kad žinotum, kad yra
daugiau tokių kaip tu, ir mes padėsime, jei galėsime.
Eragonas impulsyviai uždėjo ranką ant jos rankos. Jis dar niekada taip nelietė moters, bet jį ragino
instinktas, suteikdamas drąsos naudotis proga. Tai ir gąsdino, ir džiugino.
 – Jei nori, galime eiti pavalgyti. Netoli yra virtuvė.
Ji suspaudė jo delną, švelniais ir vėsiais pirštais, ir jos prisilietimas taip skyrėsi nuo tų šiurkščių
sugriebimų, prie kurių jis buvo įpratęs…
– Mielai. Ar…
Triana kluptelėjo, nes jai už nugaros atsilapojo durys. Kerėtoja atsisuko ir suspiegė, kai tiesiai
priešais save išvydo Safyrą.
Safyra nejudėjo, tik lėtai išviepė lūpą, atidengdama smailių dantų eilę. Tada suurzgė. Urzgimas buvo
nuostabus – kupinas paniekos ir grasinimų – ir vilnijo per salę daugiau nei minutę. Klausytis jo – lyg kęsti
alpią, šiurpą keliančią tiradą.
Eragonas nenuleido nuo jos akių.
Triana glamžė suknelę kumščiais, tampydama audinį. Veidas buvo išbalęs ir išsigandęs. Kai Safyra
pagaliau nutilo, greitai jai nusilenkė, tada, vos suvaldžiusi veido išraišką, pasisuko ir išlėkė.
Apsimesdama, kad nieko nenutiko, Safyra pakėlė koją ir pasilaižė leteną.
Vos atidariau tas duris, sušnypštė.
Eragonas daugiau nebesitvardė. Kodėl taip padarei? pratrūko jis. Tau nereikėjo kištis!
Tau reikėjo mano pagalbos, nesutrikusi atsakė ji.
Jei būtų reikėję, būčiau pašaukęs!
Nerėk ant manęs, atkirto ji, kaukšteldama nasrais. Jis pajuto, kad jos jausmai sumišę kaip ir jo.
Neleisiu, kad apie tave sukiotųsi suskretėlė, kuriai labiau rūpi Eragonas Raitelis nei Eragonas
žmogus.
Ji visai ne suskretėlė, užriaumojo Eragonas. Iš įsiūčio trinktelėjo į sieną. Aš – žmogus, Safyra, ne
atsiskyrėlis. Nemanyk, kad nekreipsiu dėmesio… į moteris vien dėl to, kad esu, kas esu. Ir, aišku,
spręsti ne tau. Bent jau būčiau maloniai pasikalbėjęs. Tai vis kas nors kita, turint omeny tragedijas,
persekiojusias mus pastaruoju metu. Tu juk esi mano galvoje ir žinai, kaip jaučiuosi. Kodėl negalėjai
palikti manęs vieno? Koks ten galėjo būti pavojus?
Tu nesupranti. Ji nusuko akis.
Nesuprantu! Gal apsaugosi mane ir nuo žmonos ir vaikų? Nuo šeimos?
Eragonai. Pagaliau įsmeigė didžiulę akį į jį. Mes artimai susiję.
Akivaizdu!
Ir jei tu užmegsi ryšį, man palaiminus jį ar ne, ir… suartėsi… su kuo nors, tai taps ir mano
jausmais. Turėtum tai žinoti. Dėl to – ir įspėju tave tik kartą – būk atsargus rinkdamasis, nes tai
paveiks mus abu.
Jis apmąstė žodžius. Bet mūsų ryšys – abipusis. Jei tu ko nors nekęsi, ir aš jausiu tą patį… Suprantu
tavo rūpestį. Vadinas, tai nebuvo tiesiog pavydas?
Ji vėl lyžtelėjo leteną. Gal šiek tiek.
Dabar jau suurzgė Eragonas. Prasibrovė pro ją, pagriebė Zaroką ir išdidžiai išėjo, juosdamasis kardą.
Kelias valandas klaidžiojo po Trondžheimą, visų vengdamas. Tai, kas nutiko, jį skaudino, nors
negalėjo paneigti, kad Safyros žodžiuose yra tiesos. Iš visų bendrų judviem dalykų šis buvo kebliausias,
ir dėl jo jie labiausiai nesutarė. Tą naktį – pirmą kartą nuo tada, kai buvo suimtas Gileade, – jis miegojo
atskirai nuo Safyros viename nykštukų namelių.
Eragonas grįžo į būstą kitą rytą. Supratę vienas kitą be žodžių, jiedu su Safyra vengė aptarinėti tai, kas
nutiko. Toliau ginčytis nebuvo prasmės, juo labiau, kad nė vienas neketino nusileisti. Be to, abiems taip
palengvėjo, kad jie vėl kartu, jog nebenorėjo, kad draugystei vėl grėstų pavojus.
Jiems pietaujant – Safyra draskė kruviną kulšį – atskubėjo Jarša. Kaip ir anąsyk, išplėtęs akis stebėjo
Safyrą, kaip ji nukando kremzlę.
– Taip? – paklausė Eragonas, šluostydamasis smakrą ir svarstydamas, ar juos pakviesti paliepė
Vyresniųjų taryba. Po laidotuvių nieko iš jų negirdėjo.
Jarša nusisuko nuo Safyros:
– Nasuada norėtų jus matyti, pone. Ji laukia tėvo kabinete.
Pone! Eragonas vos nesusijuokė. Visai neseniai jis pats taip kreipėsi į žmones. Žvilgtelėjo į Safyrą.
– Jau baigei ar palaukti kelias minutes?
Vartydama akis susigrūdo likusią mėsą į nasrus ir sutraiškė kaulą.
Baigiau.
– Gerai, – Eragonas atsistojo, – gali eiti, Jarša. Žinome kelią.
Miestas–kalnas toks didelis, kad prireikė beveik pusės valandos nueiti iki kabineto. Kaip ir valdant
Azihadui, durys buvo saugomos, bet dabar priešais jas stovėjo ne du vyrai, o visas būrys tarsi į mūšį
apsiginklavusių karių, pasiruošusių užkirsti kelią menkiausiam pavojui. Jie neabejodami pasiaukotų, kad
tik apsaugotų naująją valdovę. Nors vyrai tikrai pažino Eragoną ir Safyrą, toliau praeiti neleido, kol
Nasuadai nebuvo pranešta apie lankytojus. Tik tada atitvėrė kelią.
Eragonas iš karto pastebėjo pokyčius – vazą su gėlėmis ant stalo. Maži purpuriniai žiedeliai nekrito į
akis, bet skleidė šiltą kvapą, kuris Eragonui priminė ką tik pririnktų aviečių aromatą, vasaras ir laukus,
rusvėjančius po saule. Įkvėpė, įvertindamas tai, kad Nasuada išreiškė savo individualumą neužgoždama
Azihado atminimo.
Ji sėdėjo už plataus stalo, vis dar dėvėjo gedulo rūbus. Eragonas atsisėdo, Safyra įsitaisė šalia, ir
Nasuada ištarė:
– Eragonai.
Trumpas kreipinys – nei draugiškas, nei priešiškas. Trumpam nusisuko, tada pažvelgė į jį plieniniu
žvilgsniu.
– Pastarosiomis dienomis domėjausi vardenų reikalais. Reikalai nekokie. Esame neturtingi ir turime
nedaug atsargų. Nedaug kas iš Imperijos prisijungia prie mūsų. Ketinu pakeisti šią padėtį.
Nykštukai nebegali ilgiau mūsų remti, nes metai buvo nederlingi, jie patys patyrė daug netekčių. Tai
apsvarsčiusi, nusprendžiau vardenus perkelti į Surdą. Sunki užduotis, bet, esu tikra, tai būtina mūsų
saugumui. Surdoje pagaliau galėsime pasiruošti pulti Imperiją.
Net Safyra subruzdėjo iš netikėtumo. Kiek reikės darbo! pasakė Eragonas. Gali prireikti mėnesių, kol
į Surdą bus pergabenti visi daiktai, o ką jau kalbėti apie žmones? Ir greičiausiai juos užpuls pakeliui.
– Maniau, karalius Orinas nedrįsta atvirai stoti prieš Galbatoriksą, – paprieštaravo jis.
 Nasuada niūriai nusišypsojo.
– Jo nuomonė pasikeitė, kai nugalėjome urgalus. Jis mus priglaus, maitins ir kovos mūsų pusėje. Daug
vardenų jau Surdoje, daugiausia moterys ir vaikai, kurie negalėjo ar nenorėjo kautis. Jie irgi mus rems,
kitaip nebeturės teisės vadintis vardenais.
– Kaip, – paklausė Eragonas, – taip greitai susisiekiate su karaliumi Orinu?
– Nykštukai žinias per tunelius perduoda veidrodžiais ir žibintais. Jie gali nusiųsti skubų pranešimą
nuo čia iki vakarinio Beoro kalnų krašto greičiau nei per dieną. Tada pasiuntiniai nuneša žinią į Aberoną,
Surdos sostinę. Šis būdas vis dėlto per lėtas, nes Galbatoriksas gali užklupti mus su urgalų armija
netikėtai ir įspėjimui palikti mažiau nei dieną. Prieš išvykdama ketinu kartu su Du Vrangr Gatos ir
Hrotgaro magais sukurti daug tinkamesnį būdą.
Atidariusi stalo stalčių, Nasuada ištraukė storą ritinį.
– Vardenai išsikraustys iš Farten Duro per mėnesį. Hrotgaras sutiko parodyti saugų kelią tuneliais. Dar
daugiau, jis pasiuntė kariuomenę į Ortiadą sunaikinti likusių urgalų ir užtaisyti tunelių, kad daugiau pro ten
niekas nykštukų neužpultų. Bet to gali nepakakti vardenų saugumui užtikrinti, todėl noriu paprašyti tavęs
paslaugos.
Eragonas linktelėjo. Prašymo ar paliepimo jis tikėjosi. Tik dėl to ji juos ir pasikvietė.
– Klausau jūsų įsakymo.
– Galbūt. – Jos akys kryptelėjo į Safyrą. – Bet kuriuo atveju, tai ne įsakymas, ir noriu, kad gerai
pagalvotum prieš atsakydamas. Kad vardenus labiau imtų remti, noriu Imperijoje paskleisti žinią, kad
naujasis Raitelis, vardu Eragonas Šešėlio Žudikas, ir jo drakonė Safyra prisijungė prie mūsų. Bet pirma
norėčiau gauti tavo leidimą.
Pernelyg pavojinga, paprieštaravo Safyra.
Imperija vis tiek sužinos, kad mes čia, paaiškino Eragonas. Vardenai girsis pergale ir Durzos žūtimi.
Tai nutiks, norėsime mes to ar ne, tad turėtume sutikti padėti.
Ji švelniai sušnarpštė. Man neramu dėl Galbatorikso. Iki šiol viešai nepaskelbėme, kieno pusę
palaikome.
Mūsų veiksmai pakankamai aiškūs.
Taip, bet net Durza, kaudamasis su tavimi Trondžheime, neketino tavęs nužudyti. Jei paskelbsime,
kad esame prieš Imperiją, Galbatoriksas nebebus toks atlaidus. Kas žino, kokią armiją jis turi ar ką
planuoja, kad patrauktų mus savo pusėn? Kol mūsų padėtis dviprasmiška, jis nežinos, ką daryti.
Dviprasmiškos padėties nebėra, pareiškė Eragonas. Kovėmės su urgalais, nužudėme Durzą, ir aš
prisiekiau ištikimybę vardenų valdovei. Nebėra jokių neaiškumų. Ne, tau leidus, sutiksiu.
Ji ilgai tylėjo, tada nulenkė galvą. Kaip nori.
Jis uždėjo ranką Safyrai ant šono ir kreipėsi į Nasuadą:
– Daryk, kaip tau atrodo tinkama. Jei taip galėsime geriausiai pasitarnauti vardenams, tebūnie.
– Ačiū. Žinau, kad daug prašau. Dabar, kaip ir prieš laidotuves, tikiuosi, kad keliausi į Elesmerą
baigti mokytis.
– Su Arija?
 – Žinoma. Kai ją sugavo, elfai atsisakė bendrauti su žmonėmis ir nykštukais. Arija vienintelė gali
įtikinti juos vėl bendradarbiauti.
– Ar ji negali panaudoti magijos ir pranešti, kad ją išgelbėjo?
– Deja, ne. Po Raitelių žlugimo elfai pasitraukė į Du Veldenvardeną ir mišką apjuosė apsauginiu
skydu, kad jokia mintis, daiktas ar būtybė nepatektų ten magišku būdu, bet išeiti galėtų, jei gerai supratau
Arijos paaiškinimą. Taigi Arija turi pati aplankyti Du Veldenvardeną, kad karalienė Islanzadė sužinotų,
jog ji gyva, kad esate jūs su Safyra ir kas nutiko vardenams per pastaruosius mėnesius. – Nasuada padavė
jam ritinį. Jis buvo su vaško antspaudu. – Tai laiškas karalienei Islanzadei, pranešantis apie vardenų
padėtį ir mano planus. Saugok jį kaip savo gyvastį – patekęs į blogas rankas šis laiškas pridarytų daug
žalos. Tikiuosi, kad sužinojusi, kas nutiko, Islanzadė atkurs diplomatinius ryšius su mumis. Jos pagalba
gali lemti vardenų pergalę. Arija tai žino ir sutiko padėti kuo greičiau išspręsti šią problemą, bet norėjau,
kad ir tu žinotum apie padėtį, kad galėtum pasinaudoti visomis pasitaikiusiomis galimybėmis.
Eragonas įsikišo ritinį į odinę striukę.
– Kada mes išvykstame?
– Rytoj ryte… Nebent turi kitų planų?
– Ne.
– Gerai, – sunėrė rankas. – Turėtum žinoti, kad su jumis keliaus dar vienas keleivis. – Jis klausiamai
pasižiūrėjo į ją. – Karalius Hrotgaras pareikalavo, kad tavo apmokymuose dalyvautų ir nykštukas, nes tai
lemia ir jų rasės ateitį. Tad jis su jumis siunčia Oriką. Taip būtų teisingiausia.
Eragonas iš pradžių suirzo. Safyra galėtų nuskraidinti juos su Arija į Du Veldenvardeną, ir taip jie
Elesmerą pasiektų net keliomis savaitėmis anksčiau. O trijų keleivių jau per daug Safyros pečiams. Dėl
Oriko jie turės keliauti žeme.
Daugiau pagalvojęs, Eragonas pripažino, kad Hrotgaro reikalavimas išmintingas. Eragonui ir Safyrai
svarbu išmokti bendrauti su visomis rasėmis. Jis nusišypsojo.
– Na gerai, taip bus lėčiau, bet, manau, turime sutikti. Tiesą pasakius, džiaugiuosi, kad keliaus ir
Orikas. Keliauti per Alageziją tik su Arija ganėtinai baugu. Ji…
Nasuada irgi nusišypsojo.
– Ji kitokia.
– Taip, – jis vėl surimtėjo. – Ar tikrai rengiesi pulti Imperiją? Pati sakei, kad vardenai silpni.
Neatrodo, kad tai išmintingiausias sprendimas. Jei palauktume…
– Jei lauksime, – griežtai nukirto ji, – Galbatoriksas tik sustiprės. Pirmą kartą po Morzano žūties
turime bent menką galimybę užklupti Galbatoriksą nepasirengusį. Jis nė įtarti negalėjo, kad nugalėsime
urgalus, – o tai padarėme tavo dėka – tad jis dar neparuošė ir Imperijos užpuolimui.
Užpuolimui! suriko Safyra. Ir kaip ji ruošiasi nudobti Galbatoriksą, jei jis ketina magija nušluoti
visą jų armiją?
Eragonas persakė klausimą. Nasuada atsakydama papurtė galvą:
– Kiek žinome, jis nestos į kovą, kol nekils grėsmė pačiam Urubeinui. Galbatoriksui nerūpės Imperija,
kol neprisikasime iki jo. Ir kodėl jis turėtų nerimauti? Jei mums pasiseks jį pasiekti, mūsų kariai bus
nuvargę ir išsekę. Jam bus lengviau mus sutriuškinti.
– Tu vis dar neatsakei Safyrai, – priminė Eragonas.
– Todėl, kad dar negaliu. Kova truks ilgai… Jos pabaigoje galbūt būsi toks galingas, kad galėsi
pasipriešinti Galbatoriksui, arba elfai mums padės… Jų burtininkai galingiausi Alagezijoje. Kad ir kas
nutiktų, negalime delsti. Dabar metas rizikuoti ir ryžtis kovai – kai niekas nesitiki, kad mums pavyks.
Vardenai per ilgai gyveno šešėlyje – turime arba mesti iššūkį Galbatoriksui, arba pasiduoti ir pasitraukti.
Nasuados užmojai sutrikdė Eragoną. Gali kilti tiek kliūčių ir nežinomų pavojų, kad svarstyti tokį
žingsnį būtų kone absurdiška. Bet sprendimą priimti turėjo ne jis, ir jis tai pripažino. Ir vėliau to
nebeaptarinės. Dabar turime ja pasitikėti.
– Bet kaip tu, Nasuada? Ar būsi saugi, kai mūsų nebus? Turiu nepamiršti savo priesaikos. Dabar mano
pareiga užtikrinti, kad greitai nebūtų ir tavo laidotuvių.
Jos žandikaulis įsitempė, ji mostelėjo į duris, turėdama omeny karius už jų.
– Tau nederėtų baimintis, mane gerai saugo, – nuleido akis. – Prisipažinsiu… Viena iš kraustymosi į
Surdą priežasčių yra ta, kad Orinas seniai mane pažįsta ir pasiūlys apsaugą. Negalėsiu likti čia, kai jūs su
Arija išvyksite, o Vyresniųjų taryba vis dar turi įtakos. Jie nepripažins manęs kaip valdovės, kol
neįrodysiu, kad vardenai paklūsta man, ne jiems.
Tada ji tartum pasisėmė vidinių jėgų, pasitempė, pakėlė smakrą ir staiga tapo tolima ir abejinga.
– Dabar eik, Eragonai. Paruošk savo žirgą, pasiimk atsargų ir auštant būk prie šiaurinių vartų.
Jis žemai nusilenkė, suprasdamas, kodėl ji vėl elgiasi oficialiai, ir išėjo drauge su Safyra.

Po pietų Eragonas ir Safyra skraidė. Pakilo aukštai virš Trondžheimo, kur nuo Farten Duro kraštų karojo
dantyti varvekliai, sudarydami didžiulį baltą ratą. Nors iki nakties dar buvo nemažai laiko, kalno viduryje
buvo beveik tamsu.
Eragonas užvertė galvą, mėgaudamasis į veidą plūstančiu oru. Pasiilgo vėjo – vėjo, šiurenančio žolę
ir sklaidančio debesis, viską sušiaušiančio ir atgaivinančio. Vėjo, atpučiančio lietus ir audras, iki žemės
lankstančio medžius. Jeigu jau taip, pasiilgau ir medžių, pamanė jis. Farten Duras – neįtikėtina vieta,
bet jame nėra augalų ir gyvūnų – tuščia kaip Azihado kape.
Safyra pritarė. Nykštukai turbūt mano, kad brangakmeniai – tai gėlės. Ji nutilo. Vis labiau temo. Kai
pasidarė per tamsu, kad Eragonas gerai matytų, ji pasakė: Jau vėlu. Turime grįžti.
Gerai.
Ji neskubriai nusklendė žemyn plačiais ratais, vis artėdama prie Trondžheimo, kuris kaip švyturys
žibėjo Farten Duro centre. Miestas–kalnas vis dar buvo toli, kai Safyra atsisuko, sakydama: Pažiūrėk.
Jis nusekė jos žvilgsnį, bet tematė tik pilką neaiškią lygumą.
Kur?
Užuot atsakiusi, ji išlenkė sparnus, pasuko į kairę ir ėmė leistis ant vieno iš keturių kelių, nutiestų iš
Trondžheimo į visas keturias pasaulio šalis. Kai jie nusileido, jis pastebėjo baltą dėmę ant kalvelės
netoliese. Dėmė prietemoje keistai virpėjo, lyg plevenanti žvakė, tada virto Andžela, dėvinčia šviesios
vilnos tuniką.
 Ragana nešėsi daugiau nei metro skersmens pintą krepšį, pilną įvairiausių rūšių grybų, daugumos jų
Eragonas nepažinojo. Andželai priartėjus, jis mostelėjo į juos ir paklausė:
– Rinkai šungrybius?
– Sveikas, – nusijuokė Andžela, pasidėdama nešulį. – Oi ne, šungrybis – pernelyg neaiškus terminas.
Ir, be to, jie turėtų vadintis varliagrybiais, o ne šungrybiais. – Pavartė juos ranka. – Šitas – kelmutis, čia –
mėšlagrybis, o čia – nykštuko skydelis rusvu koteliu ir raudonu sijonėliu, o štai taškuotasis slapukas –
puiku, ar ne! – Baksnojo į kiekvieną iš eilės, paskutinis buvo grybas, kurio kepurėlė raibuliavo rožine,
šviesiai violetine ir geltona spalvomis.
– O šis? – paklausė jis, rodydamas į grybą žaibo mėlynumo kotu, oranžiniu lakšteliu ir blizgančia
juoda dviaukšte kepurėle.
Ji meiliai į jį pažiūrėjo.
– Fricai Andlát, kaip pasakytų elfai. Kotas sukelia staigią mirtį, o kepurėlėje yra priešnuodžių
daugumai nuodų. Iš jos gaminamas Tunivoro nektaras. Fricai Andlát auga tik Du Veldenvardeno ir Farten
Duro olose, ir čia jis išnyktų, jei nykštukai pradėtų kur kitur vežti mėšlą.
Eragonas atsisuko į kalvą ir suprato, kad tai ir yra mėšlo krūva.
– Sveika, Safyra, – pasisveikino Andžela, tiesdama ranką pro Eragoną patapšnoti Safyrai per nosį.
Safyra sumirksėjo ir atrodė patenkinta, vizgino uodegą. Tuo pačiu metu atitapeno ir Solembamas, tvirtai
įsikandęs suglebusią žiurkę. Net nepakrutinęs ūsų, kačiolakis įsitaisė ant žemės ir pradėjo knibinėti
graužiką, visiškai nekreipdamas dėmesio į trijulę.
– Taigi, – prabilo Andžela, atmesdama vešlių plaukų garbaną, – išvykstate į Elesmerą? – Eragonas
linktelėjo. Net neklausė, iš kur ji žino. Rodos, ji visada žinojo, kas dedasi. Ji susiraukė, – Nagi, nebūk
toks paniuręs. Juk čia ne egzekucija!
– Žinau.
– Tad nusišypsok, nes jei ne egzekucija, turėtum džiaugtis! Esi suglebęs kaip Solembamo žiurkė.
Suglebęs. Koks puikus žodis, ar ne?
Tai sukėlė jam šypseną, o Safyra pralinksmėjusi suprunkštė giliai gerklėje.
– Man jis neatrodo toks puikus, bet suprantu, ką nori pasakyti.
– Džiaugiuosi, kad supranti. Supratimas yra gerai, – pakėlusi antakius, pakišo pirštą po grybu, apvertė
jį ir įniko tyrinėti lakštelį, toliau kalbėdama, – kaip gerai, kad susitikome šįvakar, nes tu ruošiesi išvykti,
o aš… Aš lydėsiu vardenus į Surdą. Kaip jau esu sakiusi, mėgstu būti, kur verda įvykiai, taip bus ir šįkart.
Eragonas dar plačiau išsišiepė.
– Tada gerai. Tai turėtų reikšti, kad nukeliausime saugiai, nes kitaip tu keliautum su mumis.
Andžela gūžtelėjo pečiais, tada rimtai pasakė:
– Būk atsargus Du Veldenvardene. Tai, kad elfai nerodo savo jausmų, nereiškia, kad jie nepasiduoda
įniršiui ar aistroms kaip mes, mirtingieji. O pavojingiausia, kad jie tai slepia, kartais ilgus metus.
– Buvai ten?
– Kartą teko.
Kiek patylėjęs, paklausė:
 – Ką manai apie Nasuados planus?
– Hmm… Ji pražus! Tu pražūsi! Mes visi pražūsime! – Susirietusi sukikeno ir vėl staiga atsitiesė. –
Atkreipk dėmesį, kad nepasakiau, kokia bus pražūtis, todėl, kad ir kas nutiktų, numačiau tai. Kaip
išmintinga. – Vėl pakėlė krepšį ir įtaisė jį ant klubo. – Manau, artimiausiu metu nepasimatysime, tad lik
sveikas, geriausios kloties, nevalgyk troškintų kopūstų, ausų sieros ir regėk šviesiąją gyvenimo pusę! – Ir
šelmiškai mirktelėjusi, nužygiavo, palikusi Eragoną mirkčiojantį ir sutrikusį.
Po tinkamos pauzės Solembamas susirinko savo pietus ir nubidzeno iš paskos, toks pat orus.
 DOVANA NUO HROTGARO

ušti turėjo už pusvalandžio, o Eragonas su Safyra jau buvo prie šiaurinių Trondžheimo vartų.

A Vartai buvo pakelti tiek, kad tilptų Safyra, tad greitai pralindo pro juos ir ėmė laukti nišoje, kur
dunksojo raudono jaspio kolonos, o tarp kruvinų stulpų urzgė drožinėti siaubūnai. Už jų,
pačiame Trondžheimo pakraštyje, tupėjo du devynių metrų aukščio grifai. Tokios poros saugojo visus
miesto–kalno vartus. Daugiau nieko nebuvo matyti.
Eragonas laikė Ugniasniegio vadeles. Eržilas buvo sušukuotas, naujai pakaustytas ir pabalnotas,
balnamaišiai prigrūsti gėrybių. Nerimastingai kapstė žemę – Eragonas juo nejodinėjo daugiau nei savaitę.
Netrukus atžingsniavo Orikas, ant nugaros tempdamas didelį maišą ir rankose laikydamas dar vieną
ryšulį.
– Be žirgo? – pakausė Eragonas, kiek nustebęs. Negi eisime pėsčiomis iki pat Du Veldenvardeno?
Orikas sukikeno.
– Sustosime Tarnage, truputį šiauriau. Iš ten plauksime plaustais Az Ragni į Hedartą, prekybos su
elfais centrą. Žirgų nereikės iki pat Hedarto, tad iki jo naudosiuos savo kojom.
Numetė ryšulį, tada jį išvyniojo, o ten buvo Eragono šarvai. Skydas buvo perdažytas – per vidurį
dabar buvo aiškiai matyti ąžuolas, o visi įbrėžimai užlyginti. Po juo gulėjo ilgi šarviniai marškiniai,
nublizginti ir sutepti, kad plienas maloniai žibėtų.Ten, kur juos prakirto Durza, smogęs Eragonui į nugarą,
nebuvo likę jokio ženklo. Kepurė, pirštinės, antdilbiai, antblauzdžiai ir šalmas buvo taip pat sutvarkyti.
– Padirbėjo geriausi mūsų kalviai, – pasakė Orikas, – pataisė ir tavo šarvus, Safyra. Bet kadangi
negalime gabentis drakono šarvų, palikome juos vardenams, kad saugotų, kol sugrįšime.
Padėkok jam už mane, paprašė Safyra.
Eragonas padėkojo, tada prisitvirtino antblauzdžius ir antdilbius, kitus daiktus susidėjo į krepšius.
Galiausiai siekė šalmo, bet pamatė, kad jį laiko Orikas. Nykštukas pavartė jį rankose, tada pasakė:
– Neskubėk jo dėtis, Eragonai. Pirma turi pasirinkti.
– Ką gi?
Iškėlęs šalmą, Orikas pakėlė nublizgintą antkaktį, kuris – Eragonas tik dabar pastebėjo – buvo
pakeistas: pliene buvo išraižyta Hrotgaro ir Oriko klano ženklas – kūjis ir žvaigždės, Ingietumas. Orikas
susiraukė, atrodė ir patenkintas, ir sutrikęs, ir oficialiu balsu ištarė:
– Mano karalius Hrotgaras nori, kad įteikčiau tau šį šalmą kaip simbolį draugystės, kurią jis tau
jaučia. Hrotgaras siūlo tau tapti vienu iš Durgrimsto Ingietumo giminės nariu.
Eragonas spoksojo į šalmą, nustebęs, kad Hrotgaras žengė tokį žingsnį. Ar tai reiškia, kad turėsiu jam
paklusti?.. Jei ir toliau taip visiems dalinsiu ištikimybės priesaikas, netrukus būsiu visai suvaržytas –
negalėsiu nieko imtis nesulaužydamas kurios nors priesaikos.
Tu neprivalai jo priimti, priminė Safyra.
Bet taip galiu įžeisti Hrotgarą. Ir vėl mes atsidūrėme spąstuose.
O gal tai tiesiog dar viena dovana, ne spąstai. Spėju, jis nori atsidėkoti mums už pasiūlymą atkurti
Izidar Mitrimą.
Apie tai Eragonas nebuvo pagalvojęs, nes pernelyg įsitempęs mąstė, kokios naudos iš jų gali gauti
nykštukų karalius. Tiesa. Bet manau, kad tai ir mėginimas atkurti jėgų pusiausvyrą, kuri egzistavo, kol
nebuvau prisiekęs ištikimybės Nasuadai. Nykštukams galėjo nepatikti taip pakrypę įvykiai. Jis vėl
atsisuko į Oriką, kuris nekantriai laukė.
– Ar anksčiau taip dažnai nutikdavo?
– Žmogui? Niekada. Hrotgaras ginčijosi su Ingietumais dieną ir naktį, kol jie sutiko tave priimti. Jei
nuspręsi priimti mūsų giminės ženklą, turėsi visas klano nario teises. Galėsi dalyvauti mūsų pasitarimuose
ir reikšti savo nuomonę visais klausimais. Ir, – jis labai nuliūdo, – jei panorėsi, turėsi teisę būti
palaidotas taip, kaip laidojami mūsų mirusieji.
Hrotgaro pasiūlymas išmušė iš vėžių Eragoną. Nykštukai negalėjo parodyti didesnės pagarbos.
Staigiai paėmė iš Oriko šalmą ir užsidėjo ant galvos.
– Man garbė prisijungti prie Durgrimsto Ingietumo.
Orikas pritariamai linktelėjo ir pasakė:
– Tada paimk šį Knurlnieną, Akmens Širdį, suimk delnais, šitaip. Dabar turi pasiryžti ir savo krauju
pašlakstyti akmenį. Užteks poros lašelių… Ir šlakstydamas kartok paskui mane: „Os il dom qirânû carn
dûr thargen, zeitmen, oen grimst vor formv edaris rak skilfz. Narho is belgond…“ – deklamavo ilgai, ir
dar užtruko, nes Orikas vis stabteldavo išversti sakinių. Paskui Eragonas greitai užsigydė riešą,
sušnibždėjęs burtažodį.
– Kad ir ką klanai kalbėtų apie šį reikalą, – pareiškė Orikas, – tavo elgesys doras ir gerbtinas. Jie
negali į tai neatsižvelgti. – Jis nusišypsojo. – Dabar esame iš to paties klano, ar ne? Tu – mano
globojamas brolis! Įprastesnėmis aplinkybėmis Hrotgaras būtų pats įteikęs šalmą ir būtume surengę
didžiulę ceremoniją tavo įstojimo į Durgrimsto Ingietumo klaną proga, bet viskas keičiasi pernelyg
greitai, tad negalime gaišti. Bet nesibaimink! Tavo įsiliejimas į klaną bus atšvęstas kaip pridera, kai judu
su Safyra grįšite į Farten Durą. Tu švęsi ir šoksi, ir turėsi pasirašyti daugybę popierių, kad įteisintume
tavo naują statusą.
– Laukiu tos dienos, – pasakė Eragonas. Vis dar sunerimęs kruopščiai analizavo visas įmanomas
priklausomybės Durgrimstui Ingietumui pasekmes.
Prisėdęs prie stulpo, Orikas nusiėmė krepšį, išsitraukė kirvį ir ėmė sukioti rankose. Po kelių minučių
palinko į priekį ir įsižiūrėjo į Trondžheimą.
– Barzûl knurlar! Kurgi jie? Arija sakė, kad bus čia. Cha! Elfai laiką suvokia tik kaip „vėlai“ arba
„dar vėliau“.
– Ar daug teko su jais bendrauti? – paklausė pritūpdamas Eragonas. Safyra stebėjo susidomėjusi.
Nykštukas netikėtai nusijuokė.
– Eta. Tik su Arija, ir tai tik retkarčiais, nes ji dažnai keliaudavo. Per septyniasdešimt metų apie ją
sužinojau tik vieną dalyką: negalima skubinti elfo. Mėginti tai daryti – lyg kalti pleištą: gali sulūžti, bet
niekada nesulinks.
– O nykštukai ne tokie?
– Ak, bet akmuo nusigludins, jei duosi pakankamai laiko. – Orikas atsiduso ir papurtė galvą. – Iš visų
rasių elfai mažiausiai keičiasi, tai viena iš priežasčių, dėl ko nenoriu ten keliauti.
– Bet mes susitiksime su karaliene Islanzade, pamatysime Elesmerą ir kas žino, ką dar? Kada
paskutinį sykį nykštuką kvietė į Du Veldenvardeną?
Orikas susiraukė.
– Vaizdai nieko nereiškia. Trondžheime ir kituose mūsų miestuose yra skubių darbų, o aš turiu žygiuoti
per Alageziją, kad išgirsčiau porą malonių žodžių, pasėdėčiau ten ir sustorėčiau, kol tave mokys. Tai gali
užtrukti metų metus!
Metus!.. Bet jei to reikia, kad nugalėčiau Šešėlius ir razakus, aš pasiryžęs.
Safyra palietė jo mintis. Abejoju, kad Nasuada leis mums likti Elesmeroje ilgiau nei kelis mėnesius.
Turint omeny tai, ką ji mums kalbėjo, mūsų čia gana greitai prireiks.
– Pagaliau! – atsistojo Orikas.
Prie jų ėjo Nasuada – iš po suknelės kyščiojo bateliai lyg pelės iš urvelio. Už jos – Jormunduras ir
Arija, kuri nešėsi tokį pat ryšulį kaip Orikas. Dėvėjo tą patį odinį kostiumą, su kuriuo Eragonas ją pirmą
kartą pamatė, ir kardą.
Tada Eragonui dingtelėjo, kad Arija ir Nasuada gali neapsidžiaugti, kad jis įstojo į Ingietumų klaną.
Kaltė ir nerimas apėmė jį, kai suprato, kad jis privalėjo pirma pasitarti su Nasuada. Ir su Arija! Susigūžė
prisiminęs, kokia įpykusi ji buvo po pirmo jo susitikimo su Vyresniųjų taryba.
Tad kai Nasuada sustojo priešais, jis susidrovėjęs nukreipė žvilgsnį. Bet ji tepasakė:
– Tave priėmė.
Balsas buvo švelnus ir ramus.
Jis linktelėjo, vis dar žiūrėdamas į žemę.
– Svarsčiau, ar sutiksi. Dabar vėl visos rasės turi tau įtakos. Nykštukai gali reikalauti tavo lojalumo
kaip iš Durgrimsto Ingietumo nario, elfai treniruos ir mokys tave – ir jų įtaka gali būti stipriausia, nes judu
su Safyra būsite jų magijos ribose. Ir esi prisiekęs ištikimybę man, žmogui… Galbūt tai, kad dalijamės
tavimi, yra geriausia išeitis. – Eragonas nustebo, išgirdęs tokią išvadą, o ji tik keistai nusišypsojo, tada į
delną įspraudė nedidelį maišelį su monetomis ir nuėjo.
Jormunduras ištiesė ranką, kurią Eragonas papurtė, jausdamasis kiek apsvaigęs.
– Gero kelio, Eragonai. Saugok save.
– Eime, – pasakė Arija, praslysdama pro juos į Farten Duro tamsą. – Metas keliauti. Aiedailė
nusileido, o kelias tolimas.
 – Aha, – sutiko Orikas ir išsitraukė iš krepšio raudoną žibintą.
Nasuada dar kartą juos nužvelgė.
– Labai gerai. Eragonai ir Safyra, telydi jus vardenų palaiminimas, telydi ir manasis. Tebūna jūsų
kelionė saugi. Prisiminkite, kad gabenate ir mūsų viltis ir lūkesčius, tad elkitės garbingai.
– Stengsimės, – pažadėjo Eragonas.
Tvirtai sugriebęs Ugniasniegio vadeles, patraukė paskui Ariją, kuri buvo jau už keliolikos metrų. Iš
paskos ėjo Orikas, po jo Safyra. Eragonas pamatė, kad eidama pro Nasuadą Safyra stabtelėjo ir švelniai
palaižė jai skruostą. Tada pasiskubino ir pasivijo jį.
Žygiuojant keliu į šiaurę, vartai už jų mažėjo ir mažėjo, kol susitraukė iki mažyčio šviesos ruoželio su
dviem vienišais siluetais – tebestovinčiais Nasuada ir Jormunduru.
Pagaliau priėję Farten Duro papėdę, pamatė ten dvejas didžiules, devynių metrų aukščio, duris –
atvertas ir laukiančias. Trys sargybiniai nykštukai nusilenkė ir pasitraukė nuo išėjimo. Už durų pirmus
penkiolika metrų buvo tokio pat aukščio tunelis su kolonomis ir žibintais. Toliau buvo tuščia ir tylu kaip
mauzoliejuje.
Šis įėjimas į Farten Durą buvo visiškai toks pat kaip vakarinis, bet Eragonas žinojo, kad tunelis čia
kitoks – mylios pločio ir išraustas ne tam, kad išlįstum laukan, o kad galėtum po kalnu nukeliauti iki
nykštukų miesto Tarnago.
– Štai mūsų kelias, – pakėlė žibintą Orikas.
Jis su Arija žengė per slenkstį, bet Eragonas sustojo, staiga sudvejojęs. Nors tamsos nebijojo, bet
netroško į Tarnagą keliauti amžiną naktį. Įžengęs į tuščią tunelį, jis vėl puls į nežinomybę ir viską, prie ko
priprato gyvendamas pas vardenus, iškeis į nežinomą likimą.
Kas yra? paklausė Safyra.
Nieko.
Jis įkvėpė ir žengė pirmyn, leisdamas kalnui jį praryti.

* * *
 PLAKTUKAS IR REPLĖS

raėjo jau trys dienos nuo razakų atvykimo. Roranas nebesivaldydamas žingsniavo apie savo

P stovyklą Keteroje. Naujienų nebuvo girdėjęs nuo Albricho apsilankymo, o stebėdamas Karvaholą
iš tolo irgi nieko nesužinosi. Metė žvilgsnį į palapines tolumoje, kuriose miegojo kareiviai, ir
toliau žingsniavo.
Vidurdienį Roranas užvalgė sauso maisto. Šluostydamasis burną atgalia ranka, pagalvojo: Kiek
razakai teiksis laukti? Jei tai kantrumo varžybos, jis buvo nusprendęs laimėti.
Kad prastumtų laiką, treniravosi šaudydamas iš lanko į pūvantį rąstą ir liovėsi tik todėl, kad strėlė
sulūžo, atsitrenkusi į akmenį, įstrigusį medyje. Nebeliko kas veikti, nebent žingsniuoti pirmyn atgal pliku
takeliu nuo didelio akmens iki poilsio vietos.
Jis vis dar žingsniavo, bet staiga apačioje, miške, išgirdo žingsnius. Sugriebęs lanką, Roranas
pasislėpė ir ėmė laukti. Palengvėjo, kai pasirodė Baldoro veidas. Roranas pamojavo.
Jie prisėdo, ir Roranas paklausė:
– Kodėl niekas neatėjo?
– Negalėjome, – atsakė Baldoras, braukdamasis nuo kaktos prakaitą. – Kariai pernelyg atidžiai mus
stebi. Tai pirma pasitaikiusi galimybė išsprukti. Ir negaliu būti ilgai. – Pažvelgė į viršukalnę ir nusipurtė.
– Tu drąsesnis nei aš. Ar dar nesusidūrei su vilkais, meškomis ar lūšimis?
– Ne, ne, viskas gerai. Gal kareiviai pasakė ką naujo?
– Vakar vienas gyrėsi Mornui, kad jų būrys surinktas specialiai šiai užduočiai. – Roranas susiraukė. –
Jie nėra labai ramūs… Du trys kasvakar prisigeria. Pirmą dieną keli jų apvertė Morno salę.
– Ar atlygino žalą?
– Žinoma, kad ne.
Roranas sujudėjo, žiūrėdamas į kaimą žemai.
– Man vis dar sunku patikėti, kad Imperija taip toli pasiuntė karius manęs suimti. Kam aš jiems?
Kodėl jie mano, kad aš jiems reikalingas?
Baldoras pasekė jo žvilgsnį.
– Šiandien razakai apklausė Katriną. Kažkas prasitarė, kad judu artimi, tad razakai susidomėjo, ar ji
žino, kur tu.
Roranas atsigręžė į šviesų Baldoro veidą.
 – Kaip ji?
– Prireiktų daugiau nei anų dviejų, kad ji išsigąstų, – patikino Baldoras. Kitas jo sakinys buvo
atsargus. – Gal turėtum pasvarstyti apie grįžimą?
– Greičiau jau pasikarsiu su jais kartu! – pašoko Roranas ir ėmė žingsniuoti išmintu takeliu,
plekšnodamas sau per koją. – Kaip gali taip kalbėti, žinodamas, kaip jie kankino mano tėvą?
Sugriebęs jo ranką, Baldoras pasakė:
– O kas nutiks, jei tu liksi čia slėptis, o kareiviai nepasiduos ir nepasitrauks? Jie supras, kad mes
dangstome tave. Imperija išdavikams neatleidžia.
Roranas atsikratė Baldoro rankos. Apsisuko ir tapšnodamas koją staiga atsisėdo. Jei nepasirodysiu,
razakai apkaltins žmones, kad man padeda. Jei pamėginčiau nuvilioti razakus… Roranas taip gerai
nepažinojo miškų, kad pabėgtų nuo trisdešimties vyrų ir razakų. Eragonas galėtų, bet aš ne. Bet jei
padėtis nepasikeis, lieka vienintelė išeitis.
Pasižiūrėjo į Baldorą.
– Nenoriu, kad kas nors dėl manęs nukentėtų. Dar palauksiu, ir jei razakai ims nekantrauti ir kam nors
grasinti… Tada sugalvosiu, ką daryti.
– Tikrai nekokia padėtis, – sutiko Baldoras.
– Bet aš neketinu pasiduoti.
Baldoras netrukus išėjo, palikdamas Roraną vieną su mintimis ant takelio. Roranas žingsniavo toliau –
mylią po mylios, giliai mąstydamas ir išmindamas vėžę. Kai užslinko vėsios sutemos, nusiavė batus –
baimindamasis, kad juos sunešios, – ir toliau žingsniavo basas.
Pakilo pilnėjantis mėnulis ir nakties šešėlius nušvietė šaltos šviesos spinduliai. Roranas Karvahole
pastebėjo sujudimą. Daugybė žibintų švysčiojo po tamsų kaimą, tai užgesdami, užlįsdami už namų, tai vėl
sužibdami. Geltonos dėmelės susibūrė Karvaholo viduryje lyg jonvabalių spiečius, tada netvarkingai
pasileido miesto pakraščio link, kur juos pasitiko griežta kareivių stovyklos deglų linija.
Dvi valandas Roranas stebėjo, kaip abi grupės stovėjo viena priešais kitą – neramūs žibintai
bejėgiškai blykčiojo priešais didžiulius deglus. Galiausiai plevenančios grupės vėl išsisklaidė į
palapines ir namus.
Daugiau nieko įdomaus nenutiko, tad Roranas išsivyniojo miegmaišį ir palindo po antklode.

Kitą dieną Karvaholas neįprastai bruzdėjo. Tarp namų šmėsčiojo figūros ir keletas netgi, Rorano
nuostabai, išjojo į Palankaro slėnį, vienkiemių link. Vidurdienį matė, kaip du vyrai įžengė į kareivių
stovyklą ir prabuvo razakų palapinėje beveik valandą.
Roranas taip atidžiai stebėjo, kas dedasi, kad visą dieną kone nepasijudino iš vietos.
Kai įpusėjo vakarienę, vėl pasirodė Baldoras, kaip Roranas ir tikėjosi.
– Alkanas? – paklausė Roranas, rodydamas į maistą.
Baldoras papurtė galvą ir atsisėdo, atrodė išsekęs. Dėl tamsių ratilų po akimis oda atrodė plona ir
sudaužyta.
– Kvimbis negyvas.
 Rorano dubenėlis sutarškėjo, nukritęs ant žemės. Vaikinas nusikeikė, šluostydamas šaltą troškinį nuo
kojos, tada paklausė:
– Kaip?
– Vakar pora kareivių pradėjo erzinti Tarą. – Tara buvo Morno žmona. – Ji nekreipė į juos dėmesio, o
vyrai susimušė, kurį Tara turi aptarnauti pirmą. Kvimbis buvo ten – tikrino statinę, kurioje, anot Morno,
prarūgo alus, ir pamėgino juos išskirti. – Roranas linktelėjo. Toks jau tas Kvimbis – visada reguliuoja,
kad žmonės elgtųsi tinkamai. – Kareivis sviedė ąsotį ir pataikė tiesiai į smilkinį. Užmušė iškart.
Roranas spoksojo į žemę, rankas susidėjęs ant klubų, stengdamasis atgauti kvapą. Jautėsi, lyg
Baldoras būtų išmušęs iš po kojų pagrindą. Negaliu patikėti… Kvimbio nebėra? Ūkininkas ir alaus
gamintojas Rorano sąmonėje buvo įsiliejęs į kraštovaizdį kaip tie kalnai aplink Karvaholą. Kvimbis,
rodos, buvo neatskiriama miestelio gyvenimo dalis.
– Ar vyrus nubaus?
Baldoras skėstelėjo rankomis.
– Iškart po įvykio razakai pagrobė Kvimbio kūną iš užeigos ir nusitempė į palapines. Vakar bandėmė
jį atgauti, bet jie su mumis net nesišnekėjo.
– Mačiau.
Baldoras suurzgė, trindamasis veidą.
– Tėtis ir Loringas šiandien susitiko su razakais ir jiems pavyko įtikinti razakus atiduoti kūną. Bet
kareiviams nereikės už tai atsakyti. – Jis patylėjo. – Jau ruošiausi išeiti, kai grąžino Kvimbį. Žinai, ką
atgavo jo žmona? Kaulus.
– Kaulus!
– Kiekvienas buvo švariai apgraužtas, matyti net dantų žymės, ir daugumos čiulpai iščiulpti.
Roraną apėmė pasibjaurėjimas ir siaubas dėl Kvimbio likimo. Juk žmogaus siela neras ramybės, kol
kūnas nebus tinkamai palaidotas. Pasipiktinęs dėl išniekinimo, paklausė:
– Kas jį suėdė?
– Kareiviai irgi buvo išsigandę. Greičiausiai razakai.
– Kodėl? Kam?
– Nemanau, – atsakė Baldoras, – kad razakai yra žmonės. Tu nematei jų iš arti, jie bjauriai dvokia, o
veidus visada dengia juodais gobtuvais. Nugaros sulenktos ir persuktos, ir tarpusavyje kalbasi caksėdami.
Net kareiviai, rodos, jų bijo.
– Jei jie ne žmonės, tai kas? – paklausė Roranas. – Jie – ne urgalai.
– Kas žino?
Dabar Roranas ne tik bjaurėjosi, bet ir ėmė bijoti – bijoti antgamtinių būtybių. Pamatė baimę ir
Baldoro veide, kai jaunuolis sunėrė rankas. Pasakojimais apie Galbatorikso piktadarybes vis dar sunku
buvo tikėti, bet dar sunkiau buvo patikėti, kad karaliaus blogis pasiekė ir jų namus. Roranas suprato, kad
susidūrė su jėgomis, apie kurias anksčiau tik dainų ir pasakojimų klausydavosi.
– Reikia kažką daryti, – sumurmėjo.
Naktį atšilo, o vidurdienį Palankaro slėnis tviskėjo ir alpėjo nuo netikėtos pavasario kaitros. Karvaholas
atrodė ramus po giedru mėlynu dangumi, bet Roranas juto stiprų pasipiktinimą, apėmusį gyventojus.
Ramybė buvo tarsi įtempta paklodė vėjyje.
Nepaisant nuolatinio laukimo, diena buvo visiškai nuobodi. Roranas daugiausia laiko praleido
šukuodamas Horsto kumelę. Galiausiai atsigulė miegoti, pro išlakias pušis žiūrėdamas į spindinčias
žvaigždes, puošiančias naktinį dangų. Jos atrodė taip arti, ir Roranas jautėsi, tarsi lėktų link jų, krisdamas
į juodžiausią tuštumą.

Kilo mėnulis. Roranas nubudo, nes gerklę ėmė graužti dūmai. Nusikosėjo ir atsisėdo, mirkčiodamas
degančiomis ir ašarojančiomis akimis. Dėl nuodingų dūmų buvo sunku kvėpuoti.
Roranas sugriebė paklodes ir pabalnojo išsigandusią kumelę, tada paragino ją aukštyn į kalną,
tikėdamasis rasti ten grynesnio oro. Greitai paaiškėjo, kad dūmai kyla drauge su juo, tad apsisuko ir
pasileido į mišką.
Po kelių minučių laviravimo tamsoje jis pagaliau išsivadavo nuo dūmų ir užjojo ant uolos, kur vėjas
atpūtė gaivų orą. Giliai kvėpuodamas, kad išsivalytų plaučiai, Roranas dairėsi po slėnį, ieškodamas
gaisro. Pamatė iš karto.
Karvaholo daržinė baltai švytėjo liepsnų viduryje, o liepsnos vertė brangų jos turinį į gintarinių dulkių
fontaną. Drebėdamas Roranas stebėjo, kaip nyksta miesto maisto atsargos. Norėjo rėkti ir bėgti per mišką,
padėti kibirais nešti vandenį, bet negalėjo išsiduoti.
Dabar kibirkštis nusileido ant Delvino namo. Po kelių sekundžių šiaudinis stogas pleškėjo.
Roranas keikėsi ir rovėsi plaukus, veidu ritosi ašaros. Štai kodėl netinkamas elgesys su ugnimi
Karvahole buvo laikomas baisiu nusižengimu. Ar čia nelaimingas atsitikimas? Ar kareiviai? Ar razakai
baudžia gyventojus, kad slepia mane?.. Ar aš dėl to kaltas?
Paskui užsiliepsnojo Fisko namas. Siaubo apimtas Roranas galėjo tik nusisukti. Jis nekentė savęs už
bailumą.

Auštant visi gaisrai buvo užgesinti ar užgeso patys. Tik laimė ir rami naktis apsaugojo likusius Karvaholo
namus.
Roranas palaukė, kol įsitikino, kad viskas nurimo, tada grįžo į senąją stovyklą ir krito miegoti. Iki pat
vakaro pasaulis jam egzistavo tik neramiuose sapnuose.
Prabudęs Roranas ėmė tiesiog laukti lankytojo, kuris, Roranas buvo tikras, turi pasirodyti. Šįkart tai
buvo Albrichas. Atėjo temstant liūdnas ir pavargęs.
– Eime, – paragino.
Roranas įsitempė.
– Kam?
Ar jie nusprendė mane išduoti? Jei gaisrai kilo dėl jo, tada suprantama, kad kaimiečiai nori jo
atsikratyti. Kvaila būtų tikėtis, kad Karvaholas aukosis dėl jo. Bet tai nereiškia, kad jis leisis tiesiog
atiduodamas razakams. Po to, ką tie siaubūnai padarė Kvimbiui, Roranas kausis iki mirties, kad tik
nepakliūtų į jų nelaisvę.
– Nes, – atsakė Albrichas, jo žandikaulių raumenys judėjo, – kareiviai pradėjo padeginėti. Mornas
uždraudė jiems užeiti į „Septynis Pėdus“, bet jie vis tiek prisigėrė – savo alaus. Vienas jų, eidamas
miegoti, sviedė fakelą į daržinę.
– Ar niekas nenukentėjo? – paklausė Roranas.
– Keli nudegimai. Gertrūda jais pasirūpino. Mėginome tartis su razakais. Jie atkirto, kad Imperija
padengs nuostolius ir kaltieji stos prieš teismą. Netgi atsisakė uždrausti kareiviams išeiti iš stovyklos.
– Kodėl turėčiau grįžti?
Albrichas dusliai nusijuokė.
– Dėl plaktuko ir replių. Mums reikia tavo pagalbos… išvyti razakus.
– Jūs padarytumėt tai dėl manęs?
– Nerizikuojame tik dėl tavęs vieno. Dabar tai – viso kaimo reikalas. Bent jau nueik pasikalbėti su
tėvu ir kitais, išklausyk juos… Manau, mielai norėtum palikti tuos prakeiktus kalnus.
Roranas ilgai svarstė Albricho pasiūlymą, kol galiausiai sutiko grįžti su juo. Arba taip, arba tektų
bėgti, bet pabėgti galėsiu ir vėliau. Atsivedė kumelę, prie balno pritvirtino ryšulius ir nusekė Albrichą
žemyn į slėnį.
Priartėję prie Karvaholo, sulėtino žingsnį, slapstydamiesi už medžių ir krūmų. Užlindęs už lietaus
statinės, Albrichas apsidairė, ar gatvėse nieko nėra, tada mostelėjo Roranui. Abu sliūkino iš vieno šešėlio
į kitą, atidžiai dairydamiesi Imperijos tarnų. Priėjęs Horsto kalvę, Albrichas atvėrė vienas iš dvigubų
durų, kad Roranas su kumele tyliai įeitų.
Dirbtuvė buvo apšviesta vienintelės žvakės, kurios skleidžiama šviesa mirguliavo ant ratu aplink ją
sustojusių žmonių veidų. Ten stovėjo Horstas, – jo vešli barzda buvo atsikišusi į ugnį, – apsuptas rimtų
Delvino, Gedriko ir Loringo. Kiti vyrai buvo jaunesni: Baldoras, trys Loringo sūnūs, Paras ir Kvimbio
berniukas, Nolfavrelis, kuriam buvo vos trylika.
Visi pasisuko į Roraną, kai jis įžengė vidun. Horstas pasakė:
– A, tau pavyko. Išvengei nelaimės slėpdamasis Keteroje?
– Man pasisekė.
– Tada tęsime.
– Ką? – paklausė Roranas, rišdamas kumelę prie priekalo.
Loringas atsakė. Išbalęs batsiuvo veidas buvo išvagotas raukšlių.
– Mėginome susitarti su tais razakais… tais įsibrovėliais. – Jis nutilo, liesą jo kūną draskė nemalonus,
aštrus gargimas giliai krūtinėje. – Jie atsisakė tartis. Jie kelia mums pavojų ir nei gailisi dėl to, nei
atgailauja.
Atsikosėjo ir tada apgalvodamas pareiškė:
– Jie… turi… dingti. Tokie padarai…
– Ne, – pataisė Roranas. – Ne padarai. Išniekintojai.
Veidai pritardami susiraukė ir lintelėjo. Delvinas tęsė kalbą:
– Visų gyvybės pavojuje. Jei ugnis būtų plitusi toliau, būtų žuvę daugybė žmonių, o tie, kurie būtų
išsigelbėję, būtų netekę visko, ką turėjo. Dėl to ketiname nuvilioti razakus nuo miestelio. Ar padėsi
mums?
Roranas dvejojo.
– O jei jie grįš ar pasiųs pastiprinimo? Nenugalėsime visos Imperijos.
– Ne, – rimtai atsakė Horstas, – bet negalime tylėti ir leisti kareiviams naikinti mus ir mūsų
nuosavybę. Žmogus gali kęsti skriaudą, bet paskui turi kirsti atgal.
Loringas nusijuokė, atmetęs galvą, šviesoje sublizgėjo jo dantys.
– Pirma susitelkiame, – linksmai sušnabždėjo, – tada kovojame. Priversime juos gailėtis, kad iš viso
išvydo Karvaholą! Cha cha!
 KERŠTAS

oranas pritarė planui, ir Horstas ėmė dalyti kastuvus, šakes, spragilus – viską, ką būtų galima

R panaudoti kovojant su kareiviais ir razakais.

Roranas pakilnojo kirtiklį ir padėjo šalin. Nors niekada atidžiai nesiklausydavo Bromo
pasakojimų, vienas jų, „Gerando giesmė“, kažką viduje suvirpindavo. Gerandas, garsiausias senovės
karys, atsisakė kardo dėl žmonos ir ūkio. Bet ramybės nerado, nes pavydus valdovas pradėjo keršyti
Gerando šeimai ir privertė Gerandą vėl žudyti. Bet jis kovėsi ne kardu, o paprastu plaktuku.
Priėjęs prie sienos, Roranas nukabino vidutinio dydžio plaktuką su ilga rankena ir bukais ašmenimis
vienoje pusėje. Pavartė rankose, tada priėjo prie Horsto ir paklausė:
– Ar galiu paimti?
Horstas nužvelgė įrankį ir Roraną.
– Naudok išmintingai. – Tada kreipėsi į kitus: – Klausykit. Ketiname tik pagąsdinti, ne žudyti.
Sulaužykit kelis kaulus, jei norite, bet neįsijauskite. Ir kad ir kas nutiktų, nestovėkit – kaukitės. Kad ir
kokie drąsūs didvyriai jaučiatės esą, nepamirškite, kad jie – profesionalūs kariai.
Visi apsiginklavo, išėjo iš kalvės ir patraukė per Karvaholą razakų stovyklos link. Kareiviai jau
miegojo, išskyrus keturis sargybinius, budinčius keturiose palapinių pusėse. Du razakų arkliai buvo
pririšti prie rusenančio laužo.
Horstas tyliai davė nurodymus, pasiųsdamas Albrichą ir Delviną iš pasalų užpulti du sargybinius, o
Parą ir Roraną – kitus du.
Roranas sulaikė kvapą, sėlindamas prie nieko nenutuokiančio kareivio. Širdis ėmė daužytis, energija
užplūdo kūną. Virpėdamas pasislėpė už namo kampo ir ėmė laukti Horsto ženklo.
Laukit.
Laukit.
Staiga Horstas sustugo ir, išnėręs iš slėptuvės, puolė į palapines. Roranas šoko pirmyn sukdamas
plaktuką, ir šis šiurpiai atsitrenkė sargybiniui į petį.
Vyras sustaugė ir paleido iš rankų alebardą. Susvyravo, kai Roranas trenkė į šonkaulius ir nugarą.
Roranas vėl iškėlė plaktuką, bet kareivis ėmė bėgti, šaukdamasis pagalbos.
Roranas nulėkė paskui jį, kažką nerišliai rėkdamas. Trenkė į palapinę, sudaužydamas kažką viduje,
tada vožė per šalmą, lendantį iš kitos palapinės. Metalas suskambo kaip varpas. Roranas pastebėjo pro
šalį bėgantį Loringą – senukas kikeno ir ūkčiojo tamsoje, badydamas kareivius šakėmis. Visur šmėžavo
besikaunančiųjų figūros.
Apsisukęs Roranas pamatė kareivį, mėginantį įtempti lanką. Nulėkė ir trenkė per lanką plaktuku,
perskeldamas medį. Kareivis nėrė šalin.
Razakai išsikepurnėjo iš palapinės siaubingai klykdami, rankose spausdami kardus. Roranas atrišo
arklius ir šie pasileido dviejų baidyklių link. Razakai išsiskyrė, vėl susiėjo, bet juos parbloškė išsigandę
bėgantys kareiviai.
Viskas baigėsi.
Roranas šniokštė tyloje, suspaudęs plaktuko kotą. Netrukus per susmukusių palapinių ir gūnių krūvas
priėjo prie Horsto. Kalvis šypsojosi pro barzdą.
– Tokių peštynių seniai neregėjau.
Sujudo Karvaholas, žmonės sunerimo, išgirdę bruzdesį. Roranas žiūrėjo, kaip už uždangstytų langų
žiebiasi lempos, tada pasisuko – netoliese kažkas tyliai kūkčiojo.
Nolfavrelis klūpojo prie kareivio, mechaniškai badydamas jo krūtinę, jo smakru ritosi ašaros.
Gedrikas ir Albrichas greitai nutempė Nolfavrelį nuo kūno.
– Jam nereikėjo čia būti, – pasakė Roranas.
Horstas gūžtelėjo pečiais.
– Turėjo tam teisę.
Bet nužudę vieną razakų vyrų, dabar dar sunkiau atsikratysime išniekintojų, suprato Roranas.
– Turėtume užbarikaduoti kelią ir praėjimus tarp namų, kad neužkluptų mūsų netikėtai.
Apžiūrinėdamas, ar vyrai nesužeisti, Roranas pamatė, kad Delvino ranka giliai perrėžta. Ūkininkas
buvo apsitvarstęs ją audeklo juosta, atsiplėšta nuo marškinių.
Kelis kartus riktelėjęs, Horstas paskirstė darbus. Baldorą ir Al-brichą pasiuntė į kalvę Kvimbio
vežimo, o Loringo sūnus ir Parą – į Karvaholą daiktų, kuriuos galima būtų panaudoti barikadoms.
Kol Horstas dalijo darbus, lauko pakraštyje susirinko žmonės ir akis išplėtę ėmė apžiūrinėti negyvą
kareivį ir tai, kas liko iš razakų stovyklos.
– Kas nutiko? – suriko Fiskas.
Loringas nuskuodė ir įsmeigė akis į dailidę.
– Kas nutiko? Papasakosiu, kas nutiko. Ogi sutriuškinome tuos mėšlinus kareivius… Užklupome, kai
ilsėjosi, ir išginėme kaip šunis!
– Puiku. – Tvirtas balsas buvo Brigitos, rudaplaukės moters. Ji spaudė prie krūtinės Nolfavrelį,
nekreipdama dėmesio, kad jo veidas išteptas krauju. – Jie nusipelnė bailių mirties už tai, kad nužudė
mano vyrą.
Kaimiečiai pritardami sumurmėjo, bet tada prabilo Teinas:
– Ar išprotėjai, Horstai? Net jei ir nubaidei razakus su kareiviais, Galbatoriksas atsiųs daugiau vyrų.
Imperija nepasiduos, kol negaus Rorano.
– Reikia jį išduoti, – sušnarpštė Slounas.
Horstas iškėlė rankas.
 – Sutinku: nė vienas nėra vertas daugiau nei visas Karvaholas. Bet jei atiduosime Roraną, negi
manote, kad Galbatoriksas leis mums išvengti bausmės už pasipriešinimą? Jam mes tokie patys priešai
kaip vardenai.
– Tada kodėl puolėte? – paklausė Teinas. – Kas davė jums teisę spręsti? Pasmerkėte mus visus!
Šįkart atsakė Brigita:
– Ar leistumei jiems nužudyti savo žmoną? – Delnais suspaudė sūnaus veidą ir atsuko juos kruvinus
Teinui kaip įrodymą. – Ar leistum jiems mus sudeginti?.. Kur tavo drąsa, artojau?
Jis nuleido akis, negalėdamas atlaikyti jos žvilgsnio.
– Jie sudegino mano ūkį, – prabilo Roranas, – surijo Kvimbį ir beveik sunaikino Karvaholą. Negalima
nekreipti dėmesio į tokius nusikaltimus. Argi mes persigandę triušiai, kurie slepiasi ir susitaiko su
likimu? Ne! Turime teisę gintis. – Jis nutilo, nes pasirodė Albrichas su Baldoru, tempiantys gatve vežimą.
– Pasiginčysime vėliau. Dabar turime ruoštis. Kas mums padės?
Prisijungė daugiau nei keturiasdešimt vyrų. Kartu stengėsi įvykdyti sunkią užduotį – padaryti
Karvaholą neįžengiamą. Roranas dirbo be paliovos: kalė skersinius ant tvorų tarp namų, krovė į statines
akmenis laikinoms pertvaroms, tempė rąstus ant pagrindinio kelio, kurį užtvėrė dviem parverstais
vežimais.
Roranas lakstė nuo vieno darbo prie kito, bet vieną akimirką skersgatvyje jį sulaikė Katrina.
Apkabino ir pasakė:
– Džiaugiuosi, kad grįžai ir kad esi saugus.
Jis švelniai ją pabučiavo.
– Katrina… Turiu su tavimi pasikalbėti, kai tik baigsime darbus. – Ji droviai šyptelėjo, vilties
kibirkštėlė sužibo jos akyse. – Tu buvai teisi: kvailai elgiausi, nusprendęs laukti. Kiekviena akimirka,
kurią praleidžiame kartu, man brangi, ir nenoriu švaistyti to laiko, kuris mums skirtas, juo labiau, kad
likimas gali bet kada mus išskirti.
Roranas vandeniu šlakstė šiaudinį Kiselto namo stogą, kad šis neužsidegtų, kai Paras staiga suriko:
– Razakai!
Numetęs kibirą, Roranas nulėkė prie vežimų, kur buvo palikęs savo plaktuką. Sugriebęs ginklą,
pamatė vieną razaką, sėdintį ant arklio toli kelyje, beveik toliau nei strėlė galėtų nuskrieti. Padaras
kairėje rankoje laikė fakelą, o dešinė buvo atmesta atgal, lyg ruoštųsi ką sviesti.
Roranas nusijuokė.
– Ar jis ketina mesti į mus akmenį? Per toli, kad pataikytų…
Jis nutilo, nes razakas užsimojo ir stiklinis buteliukas puslankiu perskrodė atstumą iki Karvaholo ir
sudužo į vežimą dešinėje. Po akimirkos ugnies kamuolys išmetė vežimą į orą, o deginančio oro banga
nubloškė Roraną į sieną.
Apsvaigęs nukrito ant kelių ir rankomis atsirėmė į žemę, gaudydamas orą. Pro gaudimą ausyse išgirdo
šuoliuojančius arklius. Atsistojo ir pasisuko į tą pusę, iš kur sklido garsas, tada greitai nėrė šalin, nes į
Karvaholą pro degančius vežimus įlėkė razakai.
Razakai sustabdė žirgus. Kardų ašmenys blyksėjo – jie ėmė kapoti aplink susirinkusius žmones.
Roranas matė, kaip krito trys vyrai, tada Horstas ir Loringas ėmė stumti razakus atgal šakėmis.
Kaimiečiams nespėjus susiburti, pro tarpą tarp vežimų pasipylė kareiviai, tamsoje žudydami visus, kas
papuolė po ranka.
Roranas žinojo, kad juos reikia sustabdyti, kitaip Karvaholas bus užgrobtas. Puolė prie kareivio,
užklupo jį netikėtai, ir plaktuku trenkė į veidą. Kareivis susmuko neišleidęs nė garso. Roranas čiupo
skydą nuo jo kūno. Kareiviai pasileido jo link. Roranas vos suspėjo atremti pirmąjį smūgį.
Traukdamasis atbulomis razakų link, Roranas atrėmė kardo smūgį, tada plaktuku trinktelėjo vienam
kareiviui į smakrą ir parvertė ant žemės.
– Pas mane! – šaukė Roranas. – Ginkite savo namus! – Penki vyrai mėgino jį apsupti, bet Roranas
išsisuko nuo smūgio. – Pas mane!
Baldoras atsiliepė pirmasis, tada Albrichas. Po kelių sekundžių prisidėjo ir Loringo sūnūs, netrukus ir
kiti. Aplinkinėse gatvėse susirinkusios moterys ir vaikai svaidė į kareivius akmenis.
– Neišsisklaidykit, – paliepė Roranas, gindamasis. – Mūsų daugiau.
Kareiviai sustojo, kaimiečių priešais juos vis gausėjo. Daugiau nei šimtas vyrų su Roranu priešakyje
žengė į priekį.
– Pulkite, kvailiai, – sušnypštė razakas, išsisukdamas nuo Loringo šakių.
Rorano link nušvilpė strėlė. Jis atmušė ją skydu ir nusijuokė. Razakai dabar buvo tarp kareivių,
sutrikę šnypštė. Varstė kaimiečius žvilgsniais iš po tamsių gobtuvų. Staiga Roranas pasijuto apsnūdęs ir
bejėgis, sunku buvo net galvoti. Nuovargis, rodos, sukaustė jo rankas ir kojas.
Toliau Karvahole pasigirdo Brigitos šauksmas. Po sekundės virš jo galvos praskriejo akmuo ir nulėkė
į pagrindinį razaką, šis neįtikėtinai greitai nuo jo išsisuko. Nors dėmesys buvo atitrauktas tik trumpam,
Rorano protas nuskaidrėjo. Ar tai buvo magija? nusistebėjo jis.
Numetė skydą, abiem rankom suėmė plaktuką ir iškėlė aukštai virš galvos – kaip Horstas, kaldamas
metalą. Roranas pasistiebė, kūnas išsilenkė, tada sviedė plaktuką priekin. Šis nuskriejo vartydamasis ore
ir trenkėsi į razako skydą. Ir paliko jame gilų įdubimą.
Dviejų smūgių pakako, kad išsklaidytų keistus razakų burtus. Jie greitai susiklaksėjo ir, kai
riaumodami kaimiečiai žengė pirmyn, truktelėjo vadeles ir apsisuko.
– Traukiamės, – sustaugė, jodami pro kareivius. Tamsiai raudonai apsirengę kareiviai niūriai traukėsi
atbuli iš Karvaholo, smogdami kiekvienam, kuris prieidavo pernelyg arti. Tik tuomet, kai buvo
pakankamai toli nuo degančių vežimų, išdrįso atsukti nugaras.
Roranas atsiduso ir padėjo plaktuką, jausdamas skausmą į sieną susitrenktoje nugaroje ir šone.
Nulenkė galvą pamatęs, kad per sprogimą žuvo Paras. Žuvo dar devyni vyrai. Našlių ir motinų raudos
draskė naktį.
Kodėl tai atsitiko čia?
– Visi, čionai! – riktelėjo Baldoras.
Roranas sumirksėjo ir nusvyravo į kelio vidurį, kur stovėjo Baldoras. Už dvidešimties jardų ant arklio
sėdėjo į vabalą panašus razakas. Padaras ištiesė pirštą į Roraną ir pasakė:
– Tu… tavo kvapasss kaip pusssbrolio. Niekada nepamirššštame kvapo.
 – Ko jūs norit? – sušuko jis. – Kodėl jūs čia?
Razakas nusikvatojo siaubingu vabališku juoku.
– Norime… informacijosss. – Žvilgtelėjo per petį, kur pranyko jo bendrai, tada sušuko: – Jei
atiduosssite Roraną, parduosssime jusss kaip vergusss. Jei saugosssite jį, visusss suėsssime.
Išklausysssime jūsssų atsakymą, kai grįšššime. Pasirinkite teisssingai.

* * *
 AZ SWELDN RAK ANHÛIN

urys atsivėrė ir į tunelį pasklido šviesa. Eragonas, taip ilgai prabuvęs po žeme, susiraukė, nes

D akys buvo atpratusios nuo dienos šviesos. Už nugaros sušnypštė Safyra ir išrietė kaklą, kad
geriau apžiūrėtų, kas aplink.
Požeminį kelią nuo Farten Duro jie įveikė per dvi dienas, nors Eragonui atrodė, kad keliavo žymiai
ilgiau – dėl nuolat tvyrančios prieblandos ir tylos. Per visą kelionę ištarti buvo vos keli žodžiai.
Kelionės metu Eragonas tikėjosi sužinoti daugiau apie Ariją, bet ji leido save tik stebėti. Prieš tai dar
niekada nebuvo su ja valgęs ir nustebo pamatęs, kad ji turėjo savo maisto ir nevalgė mėsos. Kai paklausė
kodėl, ji paaiškino:
– Tu irgi nebevalgysi mėsos po mokymų, o jei ir valgysi, tai išties retai.
– Kodėl turėčiau atsisakyti mėsos? – nusišaipė jis.
– Žodžiais negaliu paaiškinti, bet suprasi, kai atkeliausime į Elesmerą.
Dabar visa tai jau buvo pamiršta, jis skubėjo prie slenksčio, nekantraudamas išvysti kelionės tikslą.
Pamatė, kad stovi ant granito atodangos – daugiau nei trisdešimt metrų virš purpurinio ežero, žibančio
ryto saulėje. Kaip ir Kosta–mernos, šio ežero vandenys telkšojo nuo kalno iki kalno, užpildydami slėnio
kraštą. Iš tolimo ežero kranto į šiaurę tekėjo Az Ragni, vingiuodama tarp viršukalnių, kol tolumoje
pasiekė rytines lygumas.
Dešinėje stūksojo pliki kalnai, buvo matyti keli takeliai, o kairėje… Kairėje buvo nykštukų miestas
Tarnagas. Čia nykštukai iš pažiūros neįveikiamus Beoro kalnus perdirbo į daugybę terasų. Žemesnėse
terasose buvo ūkiai, – tamsi žemė laukė, kol į ją bus kas pasodinta, – nusėti namelių, kurie, galima spėti,
buvo pastatyti vien iš akmens. Virš jų – daugybė pakopų su pastatais, o viršūnėje – didžiulis didingas
auksinės ir baltos spalvos pastatas. Visas miestas buvo lyg laiptai, vedantys į tą pastatą, kurio kupolas –
pieno spalvos rutulys, plūduriuojantis virš pilko skalūno piramidės – žibėjo kaip nušlifuotas mėnulio
akmuo.
Orikas nuspėjo Eragono klausimą:
– Tai Celbedeilas, didžiausia nykštukų šventykla ir Durgrimsto Kvano – Kvanų klano – namai. Kvanai
yra dievų tarnai ir perduoda jiems žinias.
Ar jie valdo Tarnagą? Paklausė Safyra. Eragonas pakartojo klausimą.
– Ne, – atsakė Arija, prieidama prie jų. – Kvanai stiprūs, bet jų nedaug, nors jie ir valdo pomirtinį
gyvenimą… ir auksą. Tarnagą valdo Ragni Heftynai – Upės Sargai. Apsistosime pas jų vadą Undiną.
Ir jie ėmė leistis paskui elfę nuo atodangos per kalną apžėlusį mišką, o Orikas sušnibždėjo Ergonui:
– Nekreipk dėmesio. Ji jau daug metų nesutaria su Kvanais. Kaskart, kai apsilanko Tarnage ir ima
kalbėtis su žyniu, susiginčija taip, kad išgąsdintų net kulą.
– Arija?
Orikas niūriai linktelėjo.
– Nedaug apie tai žinau, bet girdėjau, kad ji labai nepritaria tam, ką daro Kvanai. Atrodo, kad elfams
nepriimtinas „murmėjimas į orą prašant pagalbos“.
Eragonas, kol leidosi nuo kalno, buvo įsmeigęs akis į Arijos nugarą ir svarstė, ar Orikas sakė tiesą, o
jei taip, tai kuo tiki Arija. Jis giliai įkvėpė, stengdamasis išstumti tą mintį. Kaip puiku vėl būti gryname
ore, užuosti paparčius ir miško medžius, jausti, kaip saulė šildo veidą, ir klausytis malonaus bičių
dūzgimo.
Takelis vedė juos žemyn, į ežero pakrantę, paskui vėl kilo į viršų, atvertų Tarnago vartų link.
– Kaip nuslėpėte Tarnagą nuo Galbatorikso? – paklausė Eragonas. – Supantu, Farten Duras, bet
šitas… Niekada nemačiau nieko panašaus.
Orikas tyliai nusijuokė.
– Nuslėpėme? Tai būtų neįmanoma. Po Raitelių išnykimo buvome priversti palikti visus miestus,
esančius ant žemės, ir pasitraukti į tunelius, kad pasislėptume nuo Galbatorikso ir Žodlaužių. Jie dažnai
skraidydavo virš Beoro kalnų, žudydami visus, kuriuos tik išvysdavo.
– Maniau, nykštukai visada gyveno po žeme.
Tankūs Oriko antakiai susiraukė.
– O kodėl turėtume? Jaučiam trauką akmeniui, bet mums patinka grynas oras lygiai taip, kaip žmonėms
ar elfams. Tik prieš penkiolika metų, žuvus Morzanui, išdrįsome grįžti į Tarnagą ir į kitus senuosius
nykštukų miestus. Galbatoriksas gal ir nežmoniškai galingas, bet net ir jis vienas nepultų tokio miesto.
Žinoma, jis su savo drakonu gali mums pridaryti daug rūpesčių, jei norėtų, bet dabar jie retai teišlenda iš
Urubeino, net ir trumpam. O atvesti armijos čia Galbatoriksas negali, pirma neužėmęs Burago ar Farten
Duro.
Tai jam beveik pavyko, mestelėjo Safyra.
Užlipęs ant nedidelės kalvelės, Eragonas stryktelėjo iš nuostabos, kai iš krūmų ant tako išnėrė
gyvūnas. Susivėlęs padaras priminė kalnų ožį iš Keteros, tik buvo trečdaliu didesnis ir su dideliais
rantytais ragais, susisukusiais snukio šonuose. Urgalų ragai, palyginus su šiais, atrodė ne didesni nei
kregždės lizdas. Dar keisčiau atrodė balnas, permestas per ožio nugarą, ir jame tvirtai sėdintis nykštukas,
laikantis pusiau įtemptą lanką.
– Hert dûrgrimst? Fild rastn? – šūktelėjo keistasis nykštukas.
– Orik Thrifkz menthiv oen Hrethcarach Eragon rak Dûrgrimst Ingeitum, – atsakė Orikas. – Wharn, az
vanyali–carharûg Arya. Né oc Ûndinz grimstbelardn. – Ožys atsargiai žvelgė į Safyrą. Eragonas
pastebėjo, kokios šviesios ir protingos jo akys, nors snukis buvo gana juokingas – rimtos išraiškos, bet su
apšerkšnijusia barzda. Priminė Hrotgarą, ir Eragonas vos nesusijuokė pamanęs, koks panašus į nykštuką
tas gyvulys.
– Azt jok jordn rast, – pasigirdo atsakymas.
Nykštukas, rodos, nedavė jokios komandos, o ožys stryktelėjo pirmyn ir nuskriejo taip toli, kad net
pasirodė, jog skrenda. Raitelis ir ristūnas dingo už medžių.
– Kas čia buvo? – paklausė nustebęs Eragonas.
Orikas žingsniavo toliau.
– Feldunostas, vienas iš penkių gyvūnų, gyvenančių tik šiuose kalnuose. O nykštukų klanas pavadintas
jų vardu. Durgrimstas Feldunostas turbūt narsiausias ir labiausiai gerbiamas klanas.
– Kodėl?
– Iš Feldunostų gauname pieną, vilną ir mėsą. Be jų paramos neišgyventume Beoro kalnuose.
Galbatoriksas su savo Raiteliais išdavikais mus persekiojo, bet Feldunostai rizikavo – ir vis dar rizikuoja
– vis tiek prižiūrėdami kaimenes ir laukus. Tad visi esame jiems skolingi.
– Ar visi nykštukai jodinėja feldunostais? – kiek užsikirto tardamas neįprastą žodį.
– Tik kalnuose. Feldunostai ištvermingi ir retai suklumpa, bet labiau tinka jodinėti uolomis nei
lygumose.
Safyra bakstelėjo Eragonui nosimi, pabaidydama Ugniasniegį. Norėčiau jų pamedžioti, geriau nei
Keteroje ar kur kitur! Jei Tarnage turėsiu laiko…
Ne, sudraudė jis. Negalime įžeisti nykštukų.
Ji susierzinusi suprunkštė. Galėčiau pirma atsiklausti.
Takas, taip ilgai vingiavęs po tamsiomis šakomis, pagaliau atsivėrė į didelę proskyną, kuri supo
Tarnagą. Laukuose jau rinkosi stebėtojų grupelės, o iš miesto išniro septyni feldunostai brangakmeniais
išdabintais pakinktais. Raiteliai laikė ietis, papuoštas vėliavėlėmis, kurios vėjyje plakėsi kaip botagai.
Sustabdęs keistąjį gyvūną, nykštukų vadas pasveikino:
– Sveiki atvykę į Tarnago miestą. Undino ir Ganelio vardu aš, Torvas, Broko sūnus, siūlau taikų
prieglobstį mūsų menėse. – Jis labai aštriai tarė r raidę, visai ne taip, kaip Orikas.
– Hrotgaro vardu mes, Ingietumai, priimame jūsų svetingumą, – atsakė Orikas.
– Ir aš, Islanzadės vardu, – pridėjo Arija.
Torvas atrodė patenkintas, mostelėjo raiteliams, kurie su feldunostais išsirikiavo aplink keturis
keleivius. Sulaukę ženklo, nykštukai pajudėjo į Tarnagą pro miesto vartus.
Išorinė siena buvo dvylikos metrų pločio ir sudarė šešėliuotą tunelį į pirmąjį iš daugelio ūkių,
supančių Tarnagą. Dar penki aukštai – kiekvieną saugojo tvirti vartai – vedė pro laukus į tikrąjį miestą.
Priešingai nei šalia miesto paskubomis supilti pylimai, pastatai Tarnage, nors ir akmeniniai, buvo
tokie gražūs, lyg juos statant būtų siekta grakštumo ir lengvumo įspūdžio. Tvirtos skulptūros, dažniausiai
vaizduojančios gyvūnus, puošė namus ir parduotuves. Bet dar labiau stebino pats akmuo – permatomas,
žibantis ir mainantis atspalvius nuo ryškiai raudono iki subtiliausio žalio.
Visame mieste buvo iškabinti nykštukų žibintai, degantys be ugnies, jų švieselės priminė ilgas sutemas
ir naktis Beoro kalnuose.
Priešingai nei Trondžheimas, Tarnagas buvo pastatytas nykštukams ir nepritaikytas žmonėms, elfams ir
drakonams. Durys dažniausiai tik pusantro metro aukščio, o kartais – tik metro trisdešimties. Eragonas
buvo vidutinio ūgio, bet jautėsi kaip milžinas tarp lėlių.
Gatvės buvo plačios ir sausakimšos. Įvairių klanų nykštukai dirbo savo darbus arba stoviniavo prie
parduotuvių ar jų viduje. Daugelis dėvėjo keistus, egzotiškus rūbus, pavyzdžiui, būrelis nuožmių
juodaplaukių nykštukų buvo su sidabro šalmais, panašiais į vilkų galvas.
Daugiausiai Eragonas spoksojo į nykštukų moteris, nes Trondžheime nedaug jų buvo matęs. Moterys
buvo drūtesnės už vyrus, jų veidai stambūs, bet akys žibėjo, plaukai žvilgėjo, o rankos švelniai glostė
mažyčius vaikus. Nenešiojo papuošalų, išskyrus mažas pintas metalines ar akmens sages.
Išgirdę aštrias feldunostų kanopas, nykštukai pasisukdavo į atvykėlius. Nesveikino šūkaudami, kaip
tikėjosi Eragonas, bet nusilenkdavo ir sumurmėdavo „Šešėlio Žudikas“. Kai ant Eragono šalmo
pamatydavo kūjį ir žvaigždes, pagarbą jų veiduose pakeisdavo nuostaba ir neretai pasipiktinimas. Būrelis
piktesnių nykštukų susirinko aplink feldunostus ir ėmė, pro gyvūnus spoksodami į Eragoną, keiksnotis.
Eragonui dilgtelėjo sprandą. Atrodo, priimdamas mane į savo klaną Hrotgaras pasielgė nelabai
išmintingai.
Aha, sutiko Safyra. Sustiprino savo įtaką tau, bet atstūmė nemažai nykštukų… Geriau dingti iš akių,
kol nepralietas kraujas.
Torvas su kitais sargybiniais jojo toliau, lyg minios nebūtų, pakilo dar septynis aukštus į viršų, kol nuo
Celbedeilo juos teskyrė vieneri vartai. Tada Torvas pasuko į kairę link svečių rūmų, stovinčių kalno
pašonėje ir saugomų barbakano su dviem rantytais bokštais.
Kai keleiviai priartėjo prie rūmų, iš už namų pasipylė būrys ginkluotų nykštukų, išsirikiavo plačia
linija ir užtvėrė gatvę. Ilgi purpuriniai šydai dengė jų veidus ir krito ant pečių lyg šarvų gobtuvai.
Sargybiniai rūsčiais veidais sustabdė feldunostus.
– Kas čia? – Eragonas paklausė Oriko, bet nykštukas tik papurtė galvą ir žengė pirmyn, ranką
laikydamas ant kirvio.
– Etzil nithgech! – suriko šydu prisidengęs nykštukas ir iškėlė kumštį. – Formv Hrethcarach… formv
Jurgencarmeitder nos eta goroth bahst Tarnag, dûr encesti rak kythn! Jok is warrev az barzûlegûr dûr
dûrgrimst, Az Swelden rak Anhûin, môgh tor rak Jurgenvren? Né ûdim etal os rast knurlag. Knurlag ana…
– Jis dar ilgai šaukė vis labiau pykdamas.
– Vrron! – mestelėjo Torvas, jį nutraukdamas, tada abu nykštukai ėmė ginčytis. Nors ginčijosi aršiai,
Eragonas matė, kad Torvas aną nykštuką gerbia.
Eragonas pasitraukė į šalį, kad geriau matytų pro Torvo feldunostą, ir tasai nykštukas staiga nutilo, su
siaubu rodydamas į Eragono šalmą.
– Knurlag qana qirânû Dûrgrimst Ingeitum! – sušuko jis. – Qarzûl ana Hrotgar oen volfild…
– Jok is frekk dûrgrimsten? – tyliai pertraukė Orikas, išsitraukdamas kardą. Sunerimęs Eragonas
žvilgtelėjo į Ariją, bet ji buvo pernelyg susidomėjusi ginču, kad jį pastebėtų. Eragonas slapta nuleido
ranką ir suspaudė metalinę Zaroko rankeną.
Keistasis nykštukas įdėmiai žiūrėjo į Oriką, tada iš kišenės ištraukė geležinį žiedą, iš barzdos išsirovė
tris plaukus, apsuko juos aplink žiedą ir sviedė ant grindinio nusispjaudamas. Daugiau netarę nė žodžio
purpuru apsidangstę nykštukai išsiskirstė.
Torvas, Orikas ir kiti kariai krūpčiojo, kol žiedas šokčiojo granito šaligatviu. Net Arija atrodė
priblokšta. Du jaunesni nykštukai išbalo ir siekė kardų, bet nuleido rankas, kai Torvas sukomandavo:
– Eta!
Jų reakcija Eragoną sutrikdė labiau nei triukšmingas ginčas. Orikas paėjėjo priekin, pakėlė ir įsidėjo
žiedą į kišenę. Tada Eragonas paklausė:
– Ką tai reiškia?
– Tai reiškia, – atsakė Torvas, – kad turite priešų.
Jie nuskubėjo pro barbakaną į didelį kiemą, kuriame puotai buvo padengti trys stalai, papuošti
žibintais ir vėliavomis. Prie stalų stovėjo keli nykštukai, pačiame priekyje – žilabarzdis, apsimuturiavęs
vilko kailiu. Vyras išskėtė rankas, sakydamas:
– Sveiki atvykę į Tarnagą, Durgrimsto Ragni Heftyno namus. Daug gero girdėjome apie tave, Eragonai
Šešėlio Žudike. Aš esu Undinas, Derundo sūnus, klano vadas.
Priekin žengė kitas nykštukas. Jo pečiai ir krūtinė buvo kaip kario, o juodos akys po gobtuvu
nenukrypo nuo Eragono veido.
– Ir aš, Ganelis, Ormo Kruvinojo Kirvio sūnus ir Durgrimsto Kvano klano vadas.
– Garbė būti jūsų svečiais, – atsakė Eragonas, nulenkdamas galvą. Pajuto, kad Safyra susierzino, jog į
ją nekreipiama dėmesio. Kantrybės, sumurmėjo, išspausdamas šypseną.
Ji suprunkštė.
Klanų vadai paeiliui pasveikino ir Ariją su Oriku, bet jų svetingumas Orikui įspūdžio nepadarė – jis
ištiesė delną su geležiniu žiedu.
Undino akys išsiplėtė, jis staigiai paėmė žiedą nykščiu ir smiliumi, lyg tai būtų nuodinga gyvatė.
– Kas tau jį davė?
– Az Sweldn rak Anhûin. Ir ne man – Eragonui.
Veiduose pasirodė nerimas, grįžo ankstesnė Eragono bloga nuojauta. Jis yra matęs, kaip vienas
nykštukas be baimės stoja prieš kulų gaują. Žiedas turi reikšti kažką iš tiesų baisaus, jei palaužia jų drąsą.
Undinas susiraukęs klausėsi patarėjų murmėjimo, tada pasakė:
– Turime dėl to pasitarti. Šešėlio Žudike, tavo garbei paruošta puota. Mano tarnai palydės tave į tau
skirtas patalpas, ten galėsi atsipūsti, o tada galėsime pradėti.
– Žinoma, – Eragonas padavė Ugniasniegio vadeles vienam iš nykštukų ir paskui vedlį nuėjo į menę.
Eidamas pro duris atsisuko ir pamatė susigūžusius Oriką ir Ariją, nueinančius su klanų vadais. Ilgai
neužtruksiu, pažadėjo Safyrai.
Susilenkęs pralindo nykštukų koridoriais, tada nurimo pamatęs, kad jam skirtame kambaryje galima
laisvai išsitiesti. Tarnas nusilenkė ir pasakė:
– Grįšiu, kai Grimstboritas Undinas bus pasiruošęs.
Nykštukas išėjo, o Eragonas palaukė akimirką ir giliai įkvėpė, mėgaudamasis tyla. Susidūrimas su
šydais veidus dangstančiais nykštukais niekaip neišėjo iš galvos ir neleido atsipalaiduoti. Gerai, kad
Tarnage ilgai neužtruksime. Gal ir jie mūsų netrukdys.
 Nusimovęs pirštines, Eragonas nuėjo prie marmurinio dubens, padėto ant žemės netoli neaukštos
lovos. Panardino rankas į vandenį ir tuojau pat jas ištraukė, nevalingai aiktelėjęs. Vanduo buvo beveik
verdantis. Turbūt nykštukų paprotys, susiprato. Palaukė, kol vanduo kiek pravėso, tada apsišlakstė veidą
ir kaklą, nutrynė nešvarumus. Nuo odos kilo garas.
Atsigavęs nusitraukė kelnes ir tuniką ir persirengė rūbais, kuriuos dėvėjo per Azihado laidotuves.
Ketino imti Zaroką, bet nusprendė, kad tai įžeistų Undino svetingumą, tad vietoj jo prisitvirtino
medžioklinį peilį.
Tada iš ryšulio išėmė ritinį, kurį Nasuada liepė įteikti Islanzadei, ir pasvėrė jį rankoje, svarstydamas,
kur galėtų jį paslėpti. Laiškas pernelyg svarbus, kad gulėtų kur nors matomoje vietoje ir bet kas galėtų jį
perskaityti ar pavogti. Nesugalvojęs geresnės vietos, ritinį įsikišo į rankovę. Taip bus saugu, jei tik
neprireiks kautis, o tokiu atveju jaudinsiuos dėl svarbesnių dalykų.

Kai galiausiai tarnas sugrįžo pas Eragoną, buvo tik maždaug valanda po vidurdienio, bet saulė jau buvo
pasislėpusi už dunksančių kalnų ir panardinusi Tarnagą į tamsą. Eragonas išėjo iš menės ir nustebo
pamatęs, kaip pasikeitė miestas. Užslinkus ankstyvai nakčiai, slėnyje suspindo nykštukų žibintai ir gatves
užliejo ryški šviesa.
Undinas su kitais nykštukais stovėjo kieme, o Safyra jau buvo įsitaisiusi stalo gale. Niekas neketino
jos iš ten krapštyti.
Kas įvyko? Paklausė Eragonas, lėkdamas link jos.
Undinas pakvietė daugiau karių ir liepė nuleisti grotas ant vartų.
Ar jis laukia puolimo?
Sunerimęs dėl tokios galimybės.
– Eragonai, prašau sėstis prie manęs, – Undinas parodė į kėdę iš kairės. Klano vadas atsisėdo po
Eragono, ir visi likusieji skubiai padarė tą patį.
Eragonas nudžiugo, kad šalia jo įsitaisė Orikas, o tiesiai priešais – Arija, nors abu ir buvo paniurę.
Nespėjo paklausti Oriko apie žiedą, nes Undinas trinktelėjo per stalą ir suriaumojo:
– Ignh az voth!
Iš menės pasipylė tarnai, nešini išgraviruotais aukso padėklais, pilnais mėsos, pyragų ir vaisių.
Išsirikiavo į tris eiles – kiekvienam stalui – ir įmantriai išdėliojo padėklus.
Ant stalų atsirado sriubų ir daržovių troškinių, keptos elnienos, daugybė ilgų kepalų karštos rūgščios
duonos ir medaus pyragų su aviečių uogiene. Ant žalumynų gulėjo supjaustyti upėtakiai su petražolėm, o
nuo sūrio kalno nelaimingai spoksojo parvirtęs ant šono marinuotas ungurys, lyg tikėdamasis kaip nors
pasprukti atgal į upę. Ant kiekvieno stalo tupėjo po gulbę, apsuptą kimštų kurapkų, žąsų ir ančių.
Visur buvo grybų: supjaustytų juostelėmis ir virtų, uždėtų ant paukščių galvų kaip skrybėlaitės ar
išpjaustinėtų kaip pilys ir apipiltų padažais. Gausybė grybų rūšių – nuo purių baltų grybų, dydžio sulig
Eragono kumščiu, iki panašių į gumbuotą žievę ir švelnių šungrybių, dailiai perpjautų per pusę, kad būtų
matyti jų mėlynas vidus.
Tada buvo atneštas pagrindinis patiekalas – didžiulis keptas šernas, blizgantis nuo padažo. Tai
Eragonas manė, kad čia šernas, nes gyvūnas buvo Ugniasniegio dydžio ir jį nešė šeši nykštukai. Iltys buvo
ilgesnės už Eragono ranką, o šnipas – tarsi jo galva. Patiekalo kvapas buvo toks stiprus ir aštrus, kad
nustelbė viską, o akys ėmė ašaroti.
– Nagra, – sušnibždėjo Orikas, – milžiniškas šernas. Šįvakar Undinas tikrai tave pagerbė, Eragonai.
Tik narsiausi nykštukai išdrįsta medžioti nagras, o vaišinami šiuo patiekalu tik labai garbingi asmenys. Ir,
manau, tai reiškia, kad Undinas gins tave nuo Durgrimsto Nagros.
Eragonas pasilenkė prie jo ir sušnibždėjo, kad niekas nenugirstų:
– Tai čia dar vienas Beoro kalnų gyvūnas? Kokie kiti?
– Miško vilkai, pakankamai stambūs, kad pultų nagras, ir pakankamai vikrūs, kad pasivytų feldunostus.
Urviniai lokiai, kuriuos mes vadiname urzhadnais, o elfai – beornais. Jų vardu pavadintos šios
viršukalnės, nors mes patys šitų kalnų taip nevadiname. Kaip nykštukai vadina kalnus – paslaptis, kuria su
niekuo nesidalijame. Ir…
– Smer voth, – sukomandavo Undinas, nusišypsodamas svečiams. Tarnai tučtuojau išsitraukė mažus
lenktus peiliukus ir kiekvienam į lėkštę atpjovė nagros, tik Arijai nedėjo, o Safyrai atrėžė didžiulį gabalą.
Undinas vėl nusišypsojo, paėmė durklą ir atsipjovė gabalėlį mėsos.
Eragonas siekė savo peilio, bet Orikas sugriebė jį už rankos.
– Palauk.
Undinas lėtai kramtė, vartydamas akis ir perdėtai linkčiodamas, tada nurijo ir paskelbė:
– Ilf gauhnith!
– Dabar, – pasakė Orikas, pasisukdamas į maistą, ir prie stalų prasidėjo pokalbiai.
Eragonas dar nebuvo valgęs nieko panašaus į šerno mėsą. Ši buvo sultinga, minkšta, keisto skonio –
lyg būtų mirkusi meduje ir sidre – ir pagardinta mėtomis, su kuriomis ruošiama kiauliena. Įdomu, kaip jie
iškepė tokio dydžio padarą.
Po truputėlį, mestelėjo Safyra, knebinėdama nagrą.
Kramsnodamas Orikas paaiškino:
– Yra toks paprotys – nuo tų laikų, kai tarp klanų buvo paplitęs svečių nuodijimas: šeimininkas pirmas
paragauja maisto ir paskelbia svečiams, kad valgyti saugu.
Per puotą Eragonas stengėsi paragauti įvairių patiekalų ir pasikalbėti su Oriku, Arija ir nykštukais,
sėdinčiais toliau prie to paties stalo. Laikas greitai lėkė, bet puota buvo didžiulė, tad tik vėlų pavakarį
buvo patiektas paskutinis patiekalas, suvalgytas paskutinis kąsnelis ir ištuštinta paskutinė taurė. Kai tarnai
nukraustė stalą, Undinas pasisuko į Eragoną:
– Ar maistas buvo skanus?
– Puikus.
Undinas linktelėjo.
– Džiaugiuosi, kad tau patiko. Vakar paliepiau išnešti stalus į kiemą, kad ir drakonė galėtų pietauti su
mumis. – Visą laiką kalbėdamas įdėmiai žiūrėjo tik į Eragoną.
Eragoną nupurtė šaltis. Tyčia ar ne, bet Undinas Safyrą laikė tik žvėrimi. Eragonas ketino paklausti
apie tą ginčą su nykštukais ne viešumoje, bet dabar – norėdamas sutrikdyti Undiną – pasakė:
 – Mes su Safyra tau dėkojame, bet sakykit, kodėl į mus metė žiedą?
Skausminga tyla stojo kieme. Akies kampučiu Eragonas matė, kad Orikas krūptelėjo. O Arija šyptelėjo
lyg suprasdama, ką Eragonas daro.
Undinas susiraukė ir padėjo savo durklą.
– Knurlanai, su kuriais susidūrėte, yra iš tragiško likimo klano. Prieš Raitelių žlugimą jie buvo viena
seniausių ir turtingiausių karalystės šeimų. Jų pražūtį lėmė dvi klaidos: jie gyveno vakarinėje Beoro kalnų
dalyje ir geriausius karius buvo atidavę Vraeliui.
Jo balse vis pasigirsdavo pyktis.
– Galbatoriksas ir jo amžiams prakeikti Žodlaužiai išžudė juos Urubeino mieste. Tada puolė ir mus,
mūsiškių taip pat daug išžudė. Gyva liko vienintelė to klano narė – Grimstkarvlorsė Anhuinė – ir jos
sargybiniai. Anhuinė netrukus mirė iš sielvarto, o vyrai pasivadino Az Sveldn rak Anhuinais, Anhuinės
Ašaromis, ir prisidengė veidus, kad nepamirštų netekties ir pareigos atkeršyti.
Eragono skruostai degė iš gėdos, nors jis ir mėgino išlaikyti bejausmį veidą.
– Taigi, – tęsė Undinas, piktai žiūrėdamas į pyragaitį, – per kelis dešimtmečius, laukdami atlygio
valandos, jie atkūrė klaną. O dabar pasirodei tu su Hrotgaro ženklu. Jiems tai didžiausias įžeidimas,
nesvarbu, ką nuveikei Farten Dure. Todėl ir buvo mestas žiedas, didžiausias iššūkis. Tai reiškia, kad
Durgrimsto Az Sveldn rak Anhuino klanas priešinsis tau iš visų jėgų, visur ir visada. Jie nusiteikė prieš
tave ir paskelbė tave kraujo priešu.
– Ar jie kėsinasi į mano gyvybę? – įsitempęs paklausė Era- gonas.
Undinas metė žvilgsnį į Ganelį, tada papurtė galvą ir šiurkščiai nusijuokė, gal kiek per garsiai.
– Ne, Šešėlio Žudike! Netgi jie nedrįstų liesti svečio. Tai draudžiama. Jie tik nori, kad tu išvyktum,
išvyktum, išvyktum.
Bet Eragonas vis dar nesuprato. Tada Undinas pridūrė:
– Nebekalbėkime apie nemalonius dalykus. Mes su Ganeliu pasiūlėme tau maisto ir midaus, kad
sustiprintume draugystę. Argi ne tai svarbiausia?
Žynys pritardamas sumurmėjo.
– Dėkoju jums už tai, – galiausiai nusileido Eragonas.
Safyra rimtai į jį pasižiūrėjo ir pasakė: Jie išsigandę, Eragonai. Išsigandę ir pasipiktinę, nes
priversti pagalbos kreiptis į Raitelį.
Taip. Jie kovos su mumis, bet nekovos už mus.
 CELBEDEILAS

ytą, nors dar nebuvo išaušę, Eragonas išgirdo, kaip pagrindinėje menėje Undinas nykštukų kalba

R – Taip.
šnekasi su Oriku. Kai Eragonas priėjo arčiau, Undinas nutilo, tada ištarė:
– A, Šešėlio Žudikas. Gerai miegojai?

– Puiku. – Mostelėjo Oriko pusėn. – Aptarinėjome tavo išvykimą. Tikėjausi, kad su mumis pabūsi
ilgiau. Bet dabar turbūt būtų geriausia, kad tęstumei kelionę ryt anksti ryte, kai gatvėse dar nebus daug
žmonių, kurie galėtų tau kliudyti. Maisto atsargos ir plaustai jau ruošiami. Hrotgaras įsakė sargybiniams
lydėti tave iki Cerio. Padidinau jų skaičių nuo trijų iki septynių.
– O dabar?
Undinas gūžtelėjo kailiu apdengtais pečiais.
– Ketinau aprodyti Tarnago įdomybes, bet dabar tau pavojinga klajoti po mano miestą. Grimstboritas
Ganelis pakvietė tave į Celbedeilą. Gali eiti, jei nori. Su juo būsi saugus. – Klano vadas turbūt pamiršo
tvirtinęs, kad Az Sveldn rak Anhuinai neišdrįstų liesti svečio.
– Ačiū, mielai.
Išėjęs iš menės, Eragonas nusitempė Oriką į šoną ir paklausė:
– Ar tas ginčas rimtas? Turiu žinoti tiesą.
Orikas akivaizdžiai nenorėjo atsakyti:
– Anksčiau būdavo kruvinų nesantaikų, kurios tęsdavosi iš kartos į kartą. Dėl jų žūdavo šeimos. Az
Sveldn rak Anhuinai neapgalvoję panaudojo senuosius būdus. Taip elgiamasi nebuvo nuo paskutiniojo
klanų karo… Kol jie nepanaikins savo priesaikos, turi saugotis jų klastos, ir tai gali trukti metus ar
šimtmetį. Man gaila, kad tavo draugystė su Hrotgaru užtraukė tau šią bėdą, Eragonai. Bet tu nesi vienas.
Tave remia Durgrimstas Ingietumas.

Išėjęs laukan, Eragonas nuskubėjo pas Safyrą, kuri susirangiusi nakvojo kieme. Ar tu neprieštarausi, jei
aplankysiu Celbedeilą?
Eik, jei reikia. Bet pasiimk Zaroką. Jis paklausė patarimo, už tunikos užsikišo ir Nasuados ritinėlį.
Eragonas priėjo prie vartų, penki nykštukai nustūmė šalin netašytus rąstus ir apstojo jį, rankas laikė ant
kardų ir kirvių. Sargybiniai lydėjo Eragoną vakarykščiu keliu iki grotuoto įėjimo į aukščiausią Tarnago
pakopą.
Eragonas suvirpėjo. Miestas buvo neįprastai tuščias. Durys uždarytos, langinės užvertos, o praeiviai
nuleisdavo galvas ir pasukdavo į šonines gatveles, kad nereikėtų praeiti pro Eragoną. Jie bijo, kad juos
pamatys su manimi, suprato. Gal dėl to, kad žino, jog Az Sveldn rak Anhuinai keršys visiems, kurie man
padės. Džiaugdamasis, kad kelionė pagaliau baigėsi, Eragonas kėlė ranką pabelsti, bet nespėjo to
padaryti – durys sugirgždėjo ir tarpduryje pasirodė juodai apsirengęs nykštukas. Susiveržęs diržą su
kardu, Eragonas įžengė vidun. Sargybiniai liko už durų.
Pirmiausia į akis krito spalva. Skaisčiai žalia veja driekėsi tarp Celbedeilo kolonų lyg mantija,
užmesta ant simetriškos kalvos, ant kurios stovėjo šventykla. Senų pastatų sienas buvo apraizgiusios
gebenės, ant smailių lapų vis dar žibėjo rasa. Virš pastatų buvo iškilęs didelis baltas kupolas, papuoštas
auksu – didingas, bet nenustelbiantis kalnų grožio.
Paskui dėmesį patraukė kvapas. Gėlių ir smilkalų kvapai susimaišė į tokį nežemišką aromatą, kad
Eragonui pasirodė, jog galėtų gyventi tik kvėpuodamas.
Galiausiai – garsai: išskyrus sunkius žynių žingsnius, aidinčius mozaikomis išdėliotuose takeliuose,
Eragonas atpažino vienintelį garsą – tylų kovarnio, skraidžiojančio virš galvos, karksėjimą.
Nykštukas paragino eiti ir pagrindine gatve patraukė Celbedeilo link. Eidamas jo pakraigėmis,
Eragonas žavėjosi nykštukų turtais ir meistriškumu. Sienos buvo nusagstytos nuostabiais įvairiaspalviais,
skirtingai nušlifuotais brangakmeniais, o lubų, sienų ir grindų kraštai buvo paryškinti raudonu auksu.
Perlai ir sidabras buvo akcentai. O paskui jie praėjo pro raižytą nefrito pertvarą.
Šventykloje nebuvo papuošimų iš audinių. Nykštukai buvo nukalę gausybę statulų, dauguma vaizdavo
vienuolius ir dievybes mūšiuose.
Jie užlipo kelis aukštus ir pro duris, padengtas žalvariu ir papuoštas susirangiusiomis šakelėmis, įėjo į
tuščią kambarį medinėmis grindimis. Ant sienų kabojo daugybė ginklų, pasieniuose stovėjo stovai su
kardais – panašiais į tą, kuriuo Farten Dure kovėsi Andžela.
Ten buvo Ganelis – treniravosi su trimis jaunesniais nykštukais. Klano vado rūbas buvo suimtas virš
šlaunų, kad galėtų laisvai judėti, veidas griežtai surauktas, rankoje sukosi medinis kardas, o neaštrūs jo
ašmenys gėlė kaip supykdytos širšės.
Du nykštukai šoko ant Ganelio, bet tik sutarškėjo medis ir metalas, Ganelis prasmuko pro juos,
suduodamas per kelius ir galvas ir parblokšdamas ant žemės. Eragonas šypsojosi stebėdamas, kaip
Ganelis keliais nuostabiais smūgiais įveikia paskutinį priešininką.
Galiausiai klano vadas pamatė Eragoną ir paleido kitus nykštukus. Kai padėjo ginklą į stovą,
Eragonas paklausė:
– Ar visi Kvanai taip gerai valdo kardą? Neįprastas įgūdis žyniams.
Ganelis pasižiūrėjo į jį.
– Juk turime mokėti apsiginti, ar ne? Daug priešų kėsinasi į šią žemę.
Eragonas linktelėjo.
– Šie kardai ypatingi. Anksčiau tokių nemačiau, tik vieną, kuriuo kovėsi žolininkė Farten Duro mūšyje.
Nykštukas įtraukė oro, tada iššvilpė jį pro dantis.
 – Andžela.
Jis susiraukė.
– Išlošė kardą mindama žyniui mįsles. Negražiai pasielgė, nes tik mes galime naudoti hûthvírn. Ji ir
Arija…
Truktelėjo pečiais ir nuėjo prie nedidelio staliuko, kur pripylė du puodelius alaus. Padavė vieną
Eragonui ir pasakė:
– Pakviečiau tave čia, nes prašė Hrotgaras. Jis man sakė, kad sutikai tapti Ingietumu, todėl turiu
supažindinti tave su nykštukų papročiais.
Eragonas gurkštelėjo alaus ir tylėdamas įsižiūrėjo, kaip tankiuose Ganelio antakiuose žaidžia šviesa,
kaip nuo kaulėto skruostikaulio ant veido krenta šešėliai.
Klano vadas tęsė:
– Dar niekada svetimasis nebuvo mokomas mūsų slaptųjų papročių, ir tu negalėsi pasakoti apie juos
žmonėms ar elfams. Tačiau be šių žinių nesuvoksi, ką reiškia būti knurla. Dabar esi Ingietumas: mūsų
kraujo, mūsų kūno, dalijiesi su mumis garbe. Supranti?
– Taip.
– Tuomet eime.
Nešdamasis alų, Ganelis nusivedė Eragoną iš treniruočių kambario per penkis didelius koridorius.
Sustojo tarpduryje kambario, kuris skendėjo prieblandoje ir buvo pilnas smilkalų dūmų. Priešais juos
buvo matyti drūtos statulos kontūrai, kylantys nuo grindų iki lubų. Blyški šviesa krito ant mąslaus
neįprastai grubiai iš rudo granito išskaptuoto nykštuko veido.
– Kas jis? – sutrikęs paklausė Eragonas.
– Guntera, dievų karalius. Karys ir mokslininkas, bet permainingo būdo, tad tam, kad užsitikrintume jo
palankumą, deginame jam aukas per saulėgrįžą, prieš sėją ir kam nors mirus ar gimus. – Ganelis keistai
pasuko ranką ir nusilenkė statulai. – Jam meldžiamės prieš mūšius, nes jis sutvėrė šią Žemę iš milžino
kaulų ir tvarko visą pasaulį. Viskas priklauso Gunterai.
Tada Ganelis pamokė Eragoną tinkamai garbinti dievą, paaiškino ženklus ir žodžius, vartojamus
apeigose. Išaiškino smilkalų reikšmę – kad jie simbolizuoja gyvenimą ir laimę – ir ilgai pasakojo
legendas apie Gunterą: kad dievas gimė vilkės pavidalu tuo metu, kai radosi žvaigždės, kad nugalėjo
pabaisas ir milžinus, kad užkariavo žemių saviesiems Alagezijoje, kad pasiėmė Kilfę, upių ir jūrų deivę, į
žmonas…
Paskui jie nuėjo prie Kilfės statulos, kuri buvo ypatingai kruopščiai iškalta iš blyškiai melsvo akmens.
Plaukai vilnimis krito atgal, apsivydami kaklą ir išryškindami linksmas akis iš ametisto. Delnuose laikė
vandens leliją ir akytą raudoną akmenį, kurio Eragonas nepažinojo.
– Kas čia? – bakstelėjo.
– Koralas iš jūros, esančios prie Beoro kalnų, gelmių.
– Koralas?
Ganelis truktelėjo alaus ir paaiškino:
– Mūsų narai rado jį ieškodami perlų. Atrodo, jūros vandenyje kai kurie akmenys auga kaip augalai.
 Eragonas nustebęs žiūrėjo. Niekada negalvojo apie akmenukus ar riedulius kaip apie gyvas būtybes,
bet štai įrodymas, kad jiems tereikia vandens ir druskos, ir jie auga. Pagaliau tapo aišku, iš kur jų
laukuose, Palankaro slėnyje, vis atsirasdavo akmenų, nors kas pavasarį jie būdavo išrenkami. Jie auga!
Paskui jie nuėjo prie Ururo, oro ir dangaus valdovo, ir jo brolio Morgotalo, ugnies dievo. Prie tamsiai
raudonos Morgotalo statulos žynys papasakojo, kaip broliai mylėjo vienas kitą ir negalėjo būti atskirai.
Todėl Morgotalo degantys rūmai liepsnoja danguje dieną, o žiežirbos nuo jo priekalo žiba virš galvos
naktimis. Ir kaip Ururas maitina savo brolį, kad šis nemirtų.
Galiausiai liko du dievai: Sindri, žemės motina, ir Helzvogas.
Helzvogo statula skyrėsi nuo kitų. Nuogas dievas buvo pasilenkęs virš nykštuko dydžio pilko titnago
luito ir glostė jį smiliaus galiuku. Nugaros raumenys buvo nežmoniškai įsitempę, bet veido išraiška buvo
neįtikėtinai švelni, lyg priešais jį būtų gulėjęs naujagimis.
Ganelis pritildė gergždžiantį balsą:
– Guntera – dievų karalius, bet mūsų širdys priklauso Helzvogui. Tai jis sumanė, kad Žemė turi būti
apgyvendinta, kai buvo nugalėti milžinai. Kiti dievai nesutiko, bet Helzvogas nekreipė į juos dėmesio ir
slapta iš akmens sukūrė pirmąjį nykštuką.
Kai išaiškėjo jo poelgis, dievus apėmė pavydas ir Guntera sukūrė elfus, kad pats galėtų valdyti
Alageziją. Tada Sindri iš žemės nulipdė žmones, o Ururas su Morgotalu, sujungę savo galias, paleido
drakonus. Tik Kilfė susilaikė nuo kūrimo. Taip pasaulyje atsirado pirmieji šių rasių atstovai.
Eragonas klausėsi Ganelio žodžių, gerbdamas klano vado nuoširdumą, bet viduje kirbėjo
paprasčiausias klausimas: iš kur jis visa tai žino? Eragonas juto, kad klausimas gali pasirodyti keistas,
tad tik linkčiojo ir klausėsi toliau.
– Taigi, – tęsė Ganelis, baigdamas alų, – o dabar apie svarbiausią mūsų ritualą, kurį, žinau, Orikas su
tavimi jau aptarė… Visi nykštukai turi būti palaidoti akmenyje, kitaip mūsų sielos niekada nepakils į
Helzvogo menę. Esame ne iš žemės, oro ar ugnies, o iš akmens. Kadangi esi Ingietumas, privalai suteikti
tinkamą poilsio vietą bet kuriam nykštukui, jei jis mirtų, o tu būtum šalia. Jei to nepadarysi ir neturėsi
pateisinamos priežasties – nebūsi sužeistas ir tau netrukdys priešai, Hrotgaras išmes tave iš klano, ir joks
nykštukas iki pat mirties tavęs nepripažins. – Ištiesė pečius ir įdėmiai pasižiūrėjo į Eragoną. – Turi dar
daug ko išmokti, bet laikykis papročių, apie kuriuos papasakojau šiandien, ir viskas bus gerai.
– Nepamiršiu, – pasakė Eragonas.
Patenkintas Ganelis nusivedė jį aukštyn besisukančiais laiptais. Lipdamas klano vadas įkišo ranką į
savo rūbą ir ištraukė paprastą pakabutį, grandinėlę, ant kurios kabojo mažas sidabrinis plaktukas. Padavė
jį Eragonui.
– Tai dar viena paslauga, kurios prašė Hrotgaras, – paaiškino Ganelis. – Jis nerimauja, kad
Galbatoriksas galėjo iš Durzos, razakų ar kareivių, kurie matė tave Imperijoje, minčių išgauti tavo
atvaizdą.
– Kodėl turėčiau dėl to jaudintis?
– Nes tada Galbatoriksas galėtų tave stebėti, pasitelkęs magiją. Gal jau stebi.
Drebulys nukrėtė Eragoną kaip ledinė gyvatė. Turėjau apie tai pagalvoti, išbarė save.
 – Pakabutis, kol jį nešiosi, apsaugos tave ir drakonę nuo maginio stebėjimo. Pats jį užkalbėjau, tad
turėtų atsilaikyti net prieš stipriausią protą. Bet būk atsargus – pradėjęs veikti pakabutis eikvos tavo jėgas
tol, kol jį nusiimsi arba kol praeis pavojus.
– O jei tada miegosiu? Ar pakabutis sunaudos visą mano energiją, o aš ir nepajusiu?
– Ne. Tai tave pažadins.
Eragonas sukiojo plaktuką tarp pirštų. Sunku išvengti burtų, ypač Galbatorikso. Jei Ganelis turi tokių
galių, kokių dar užkeikimų gali būti paslėpęs dovanoje? Pastebėjo keletą runų, išgraviruotų ant plaktuko
koto. Ten buvo parašyta „Astim Heftyn“. Pasibaigus laiptams Eragonas paklausė:
– Kodėl nykštukai rašo tokiomis pačiomis runomis kaip žmonės?
Pirmą kartą Eragonas išgirdo Ganelį besijuokiantį, jo balsas dudeno per šventyklą, o platūs pečiai
krūpčiojo.
– Viskas atvirkščiai. Tai žmonės rašo mūsų runomis. Kai jūsų protėviai apsistojo Alagezijoje, buvo
neraštingi kaip triušiai. Bet netrukus išmoko mūsų raidyną ir pritaikė jį savo kalbai. Netgi kai kurie jūsų
žodžiai yra kilę iš mūsų kalbos, pavyzdžiui, tėvas, kuris iš pradžių buvo farthen.
– Tai Farten Duras reiškia… – Eragonas užsikabino pakabutį ir pakišo po tunika.
– Mūsų Tėvas.
Sustojęs prie durų Ganelis praleido Eragoną į galeriją, įkurtą tiesiai po kupolu. Koridorius juosė
Celbedeilą, pro atviras arkas buvo matyti kalnai už Tarnago ir terasų miestas toli apačioje.
Eragonas tik žvilgtelėjo į kraštovaizdį, nes jo dėmesį patraukė per visą vidinę galerijos sieną
besitęsiantis paveikslas, didžiulė juosta, pasakojanti nykštukų istoriją nuo tų laikų, kai Helzvogas sukūrė
pirmąjį nykštuką. Figūros buvo reljefiškos, sodrių, spindinčių spalvų ir smulkiai išraižytos – dėl to
atrodė, kad paveikslas nerealus.
Sužavėtas Eragonas paklausė:
– Kaip tai padaryta?
– Kiekvieną sceną sudaro daugybė mažų išraižytų marmuro plokštelių. Jos buvo padengtos emaliu,
išdegtos ir sudėliotos į vietas.
– Ar ne paprasčiau būtų naudoti dažus?
– Paprasčiau, – atsakė Ganelis, – bet dažai netinka, jei norime, kad kūrinys išliktų per šimtmečius –
tūkstantmečius – nepasikeitęs. Emalis neblunka ir nepraranda blizgesio, priešingai nei aliejiniai dažai.
Pirma paveikslo dalis buvo išraižyta praėjus tik dešimtmečiui nuo Farten Duro atradimo, taigi daug
anksčiau nei Alagezijoje atsirado elfai.
Žynys paėmė Eragoną už rankos ir ėmė rodyti jam paveikslą. Kiekvienas jų žingsnis perkeldavo per
daugybę metų.
Eragonas pamatė, kad nykštukai kadaise klajojo po beribes lygumas, kol žemė taip įkaito ir tapo tokia
tuščia, kad jie buvo priversti persikelti į pietus, prie Beoro kalnų. Štai kaip susiformavo Hadarako
dykuma, nustebęs suprato.
Eidamas toliau palei sieną, Celbedeilo galo link, Eragonas pamatė visą nykštukų istoriją – feldunostų
prijaukinimą, Izidar Mitrimo raižymą, pirmą nykštukų ir elfų susitikimą ir visų nykštukų karalių
karūnavimus. Dažnai pasakojimuose pasirodydavo drakonai, pučiantys ugnį ir žudantys. Eragonui sunkiai
sekėsi susivaldyti ir nekomentuoti tokių dalių.
Jo žingsniai sulėtėjo, kai paveiksle pamatė tai, ką tikėjosi išvysti: karą tarp elfų ir drakonų. Nykštukai
skyrė išties daug vietos chaoso, kurį į Alageziją atnešė tiedvi rasės, vaizdavimui. Eragonas purtėsi iš
siaubo matydamas, kaip elfai ir drakonai žudo vieni kitus. Mūšiai tęsėsi jardus, baisias scenas keitė dar
baisesnės, kol tamsa pasitraukė ir pasirodė jaunas elfas, klūpantis ant uolos krašto ir laikantis baltą
drakono kiaušinį.
– Ar tai… – sušnabždėjo Eragonas.
– Taip, tai Eragonas, pirmasis Raitelis. Ir, beje, labai tikroviškas, nes pats pozavo mūsų meistrams.
Priėjęs arčiau, Eragonas ėmė tyrinėti bendravardžio veidą. Visada maniau, kad jis buvo vyresnis.
Įkypos elfo akys žiūrėjo žemyn į lenktą nosį ir smailą smakrą, dėl to elfas atrodė nuožmus. Tai svetimas
veidas, visai kitoks nei jo… Bet visgi aukštai pakelti ir įtempti pečiai priminė Eragonui, kaip jis jautėsi,
radęs Safyros kiaušinį. Mes ne tokie jau ir skirtingi, tu ir aš, pagalvojo, liesdamas šaltą emalį. Ir
kadangi mūsų ausys panašios, būsime broliai visiems laikams… Įdomu, ar tu pritartum mano
veiksmams? Jis žinojo, kad kartą jie tikrai vienodai pasielgė – abu pasiliko kiaušinį.
Išgirdo, kaip atsivėrė ir vėl užsivėrė durys, ir pasisukęs pamatė Ariją, ateinančią nuo tolimo galerijos
galo. Ji apžiūrinėjo sieną tokia pačia bereikšme veido išraiška, kokia, Eragonas prisiminė, stojo prieš
Vyresniųjų tarybą. Kad ir kaip ten būtų, Eragonas pajuto, kad visa tai jai atrodė neskoninga.
Arija nulenkė galvą.
– Grimstboritai.
– Arija.
– Mokei Eragoną mitologijos?
Ganelis sausai šyptelėjo.
– Reikia suprasti, kuo tiki bendruomenė, kuriai priklausai.
– Bet suprasti nelygu tikėti. – Ji parodė į koloną. – Ir nereiškia, kad tie, kurie aiškina tuos tikėjimus,
daro tai dėl ko nors daugiau nei… dėl naudos.
– Nori paneigti aukas, kurias mano klanas aukoja dėl mūsų brolių ramybės?
– Nieko aš neneigiu, tik klausiu, kiek gero galėjo būti padaryta, jei jūsų turtas būtų išdalintas
vargstantiems, alkstantiems, benamiams. Galima būtų netgi nupirkti atsargų vardenams. O jūs viską
sukišot į paminklą savo gražioms svajonėms.
– Pakaks! – nykštukas suspaudė kumščius, jo veidą išmušė dėmės. – Jei mūsų nebūtų, išdžiūtų pasėliai.
Patvintų upės ir ežerai. Avys atsivestų vienaakes pabaisas. Dangūs imtų virpėti nuo dievų pykčio! – Arija
nusišypsojo. – Tik dėl mūsų maldų ir apeigų taip neatsitinka. Jei ne Helzvogas, kur…
Eragonas pametė ginčo giją. Nesuprato, kodėl Arija šitaip kritikuoja Kvanus, bet iš Ganelio atsakymo
suprato, kad ji netiesiogiai teigė, jog nykštukų dievai neegzistuoja, abejojo nykštukų, besilankančių
šventykloje, protiniais gebėjimais ir pabrėžė tai, ko, jos manymu, trūko jų religijoje, – ir viską išsakė
maloniu ir mandagiu balsu.
Po kelių minučių Arija iškėlė ranką, sustabydama Ganelį, ir pasakė:
 – Tuo mes ir skiriamės, Grimstboritai. Jūs pasišvenčiate tam, kas, anot jūsų, yra tiesa, bet negalite jos
įrodyti. Tad turime sutarti, kad nesutariame. – Tada pasisuko į Eragoną. – Az Sveldn rak Anhuinai
sukurstė Tarnago gyventojus prieš tave. Undinas, kaip ir aš, mano, kad tau geriausia iki išvykimo būti už
Tarnago sienų.
Eragonas dvejojo. Norėjo geriau apžiūrėti Celbedeilą, bet jei gali kilti pavojus, geriau būti su Safyra.
Nusilenkė Ganeliui ir pasiprašė paleidžiamas.
– Tau nereikia atsiprašinėti, Šešėlio Žudike, – pasakė klano vadas. Žvilgtelėjo į Ariją. – Elkis, kaip
privalai, ir telydi tave Gunteros palaiminimas.
Eragonas su Arija išėjo iš šventyklos ir, apsupti tuzino karių, patraukė per miestą. Eragonas girdėjo
piktus šūksnius iš minios, susirinkusios žemesnėje pakopoje. Gretimą stogą perskrido akmuo. Jo dėmesį
patraukė tamsūs dūmų kamuoliai miesto pakraštyje.
Grįžęs į rūmus Eragonas nuskubėjo į savo kambarį. Ten apsirengė šarvinius marškinius, ant blauzdų ir
ant dilbių pritvirtino apsaugas, ant galvos užsidėjo odinę kepurę, gobtuvą ir šalmą ir pagriebė skydą.
Susikrovęs krepšį ir balnamaišius, bėgte grįžo į kiemą. Atsisėdęs prie Safyros, atsirėmė į priekinę
dešiniąją jos koją.
Tarnagas – lyg sujudintas skruzdėlynas, pasakė ji.
Tikėkimės, kad mūsų nesukandžios.
Netrukus prie jų prisidėjo Arija ir penkiasdešimties apsiginklavusių nykštukų būrys. Nykštukai įsitaisė
kiemo viduryje ir ėmė ramiai laukti, dudendami žemais balsais ir vis užmesdami akį į grotuotus vartus ir
kalną, kylantį už jų.
– Jie bijo, – pasakė Arija, atsisėsdama prie Eragono, – kad minios užtvers mums kelią iki plaustų.
– Safyra galės mus nuskraidinti.
– Ir Ugniasniegį? Ir Undino sargybinius? Ne, jei jau mus sustabdys, turėsime laukti, kol nykštukų
pasipiktinimas nuslūgs. – Tyrinėjo temstantį dangų. – Negerai, kad užrūstinai tokią daugybę nykštukų, bet
gal tai buvo ir neišvengiama. Klanai nuolat vaidijasi. Kas patinka vienam, įsiutina kitą.
Jis čiupinėjo šarvų kraštą.
– Dabar norėčiau nebūti priėmęs Hrotgaro pasiūlymo.
– O taip. O dėl Nasuados: manau, tai buvo vienintelis perspektyvus pasirinkimas. Bet nekaltink savęs.
Kaltė, jei tokia yra, pirmiausia turėtų graužti Hrotgarą – kad pateikė tau tokį pasiūlymą. Jis privalėjo
numatyti pasekmes.
Kelias minutes vyravo tyla. Pustuzinis nykštukų žygiavo po kiemą, mankštindami kojas. Galiausiai
Eragonas paklausė:
– Ar tu Du Veldenvardene turi šeimą?
Arija ilgai tylėjo.
– Nieko, kam būčiau artima.
– O… o kodėl?
Ji vėl dvejojo.
– Jiems nepatiko mano noras tapti karalienės pasiuntine; jiems tai atrodė nepriimtina. Nepaisiau jų
prieštaravimų ir vis tiek ant peties išsitatuiravau yawë – tai reiškia, kad pasišvenčiau savo rasei. Kaip ir
tavo žiedas, kurį davė Bromas. Ir šeima atsisakė manęs.
– Bet tai buvo daugiau kaip prieš septyniasdešimt metų, – pastebėjo jis.
Arija nusisuko, slėpdama veidą po plaukais.
Eragonas mėgino įsivaizduoti, ką jai teko patirti – atstumta šeimos ir išsiųsta gyventi tarp dviejų
visiškai kitokių rasių. Nenuostabu, kad ji tokia užsisklendusi, suprato.
– Ar už Du Veldenvardeno ribų dar yra elfų?
Vis dar slėpdama veidą, ji atsakė:
– Iš Elesmeros mus išsiutė tris. Faolinas ir Glenvigas visada keliaudavo su manimi, kartu
nešiodavome Safyros kiaušinį iš Du Veldenvardeno į Trondžheimą ir atgal. Bet tik aš likau gyva po
Durzos pasalos.
– Kokie jie buvo?
– Puikūs kariai. Glenvigui patiko mintimis kalbėtis su paukščiais. Jis galėdavo valandų valandas
prastovėti miške, apsuptas būrio paukščių, ir klausytis jų giedojimo. Paskui gražiausias melodijas
padainuodavo mums.
– O Faolinas? – Šįkart Arija neatsakė ir tvirčiau suspaudė lanką. Nesumišęs Eragonas peršoko prie
kitos temos. – Kodėl taip nemėgsti Ganelio?
Ji staiga pasisuko į jį ir pirštais švelniai palietė skruostą. Eragonas net krūptelėjo iš nuostabos.
– Tai, – pasakė ji, – aptarsime kitą kartą.
Tada atsistojo ir ramiai nužingsniavo per kiemą.
Sutrikęs Eragonas spoksojo į jos nugarą. Nesuprantu, pasakė, atsiremdamas į Safyros pilvą. Ši
pralinksmėjusi prunkštelėjo, tada apvijo jį kaklu ir uodega ir greitai užmigo.
Slėnis tamsėjo, bet Eragonas stengėsi neužmigti. Išsitraukė Ganelio pakabutį ir keliskart ištyrė jį
pasitelkęs magiją, bet aptiko tik saugantį žynio užkeikimą. Pasidavęs vėl pakišo pakabutį po tunika,
užsitraukė skydą ir įsitaisė nakčiai.

Danguje pasirodė pirmoji šviesos užuomina – nors pats slėnis dar skendėjo šešėliuose ir skendės juose
iki vidurdienio – ir Eragonas pažadino Safyrą. Nykštukai jau buvo atsikėlę, skubiai muturiavo ginklus,
kad visiškai slaptai prasėlintų per Tarnagą. Undinas net paliepė Eragonui aprišti Safyros letenas ir
Ugniasniegio kanopas.
Kai viskas buvo paruošta, Undinas su kariais sustojo plačia greta aplink Eragoną, Safyrą ir Ariją.
Vartai buvo atsargiai pakelti – sutepti vyriai neišleido nė garso – ir jie patraukė ežero link.
Tarnagas atrodė tuščias, namuose, kuriais buvo apstatytos gatvės, gyventojai gulėjo užsimiršę ir
sapnavo. Keli sutikti nykštukai tylomis žiūrėjo į juos, tada lyg vaiduokliai prieblandoje nutipeno šalin.
Pro vartus kiekvienoje pakopoje sargybiniai praleisdavo juos neklausinėdami. Netrukus pastatai
baigėsi ir jie ėjo per nederlingus Tarnago papėdės laukus. Už jų buvo akmeninė prieplauka ir ramus
pilkas vanduo.
Ten jau plūduriavo du platūs plaustai, pririšti prie molo. Trys nykštukai sėdėjo ant pirmojo plausto,
keturi ant antrojo. Jie atsistojo, kai pasirodė Undinas.
Eragonas padėjo nykštukams supančioti Ugniasniegį ir užrišti jam akis, tada švelniai įkalbėjo
besispyriojantį arklį užlipti ant antrojo plausto, ten jį parklupdė ir pririšo. O Safyra tuo metu nuo molo
nuslydo į ežerą ir ėmė irtis. Tik galva kyšojo virš vandens.
Undinas sugriebė Eragoną už rankos.
– Čia mes išsiskiriame. Tave lydi geriausi mano vyrai. Jie tave gins, kol pasieksi Du Veldenvardeną.
– Eragonas mėgino padėkoti, bet Undinas papurtė galvą. – Ne, nereikia dėkoti. Tai mano pareiga. Man tik
gėda, kad tavo viešnagę aptemdė Az Sveldn rak Anhuinų neapykanta.
Eragonas nusilenkė, tada su Oriku ir Arija užlipo ant pirmojo plausto. Atrišo virves, ir nykštukai
atsistūmė nuo kranto ilgomis kartimis. Auštant du plaustai plaukė link Az Ragni žiočių, o Safyra yrėsi tarp
jų.

* * *
 NAKTIES DEIMANTAI

mperija sunaikino mano namus.

I Taip galvojo Roranas, girdėdamas sielvartingas aimanas vyrų, sužeistų per praeitos nakties mūšį
su razakais ir Imperijos kareiviais. Roranas virpėjo iš baimės ir pykčio, jo kūnas karštligiškai
drebėjo, skruostai liepsnojo, o kvėpavimas trūkčiojo. Ir buvo liūdna, labai liūdna… Lyg razakai būtų
suteršę nekaltą vaikystės prisiminimą.
Išėjęs iš gydytojos Gertrūdos, kuri slaugė sužeistuosius, Roranas patraukė Horsto namų link,
apžiūrinėdamas užtvaras tarp namų: lentos, statinės, akmenų krūvos ir dviejų vežimų, kuriuos susprogdino
razakai, skeveldros. Viskas taip apgailėtinai trapu.
Keli žmonės vaikštinėjo po Karvaholą stiklinėmis akimis – sukrėsti, sielvartaujantys ir išsekę.
Roranas irgi buvo pavargęs, labiau nei kada nors anksčiau yra buvęs. Nemiegojęs buvo jau dvi naktis,
skaudėjo rankas ir nugarą.
Įėjo į Horsto namą ir pamatė Elainą, stovinčią prie atvirų durų į valgomąjį ir besiklausančią ugningo
pokalbio, sklindančio iš ten. Ji pakvietė ir jį.
Atrėmę razakų puolimą, Karvaholo gyventojai susirinko nuspręsti, ką turėtų dabar daryti ir ar reikėtų
nubausti Horstą ir jo sąjungininkus už tai, kad pirmieji užpuolė razakus. Ginčijosi visą rytą.
Roranas įkišo galvą į kambarį. Prie ilgo stalo sėdėjo Brigita, Loringas, Slounas, Gedrikas, Delvinas,
Fiskas, Mornas ir daug kitų. Horstas sėdėjo stalo gale ir vadovavo susirinkimui.
– … ir aš sakau, kad tai buvo kvaila ir pavojinga! – šaukė Kiseltas, pasirėmęs kaulėtomis alkūnėmis.
– Nebuvo jokios priežasties rizikuoti…
Mornas mostelėjo ranka.
– Šitai jau aptarėme. Ar tai, kas padaryta, turėjo būti padaryta, nebesvarbu. Aš pritariau tam puolimui,
nes Kvimbis buvo mano draugas, kaip ir kiekvieno mūsų, ir mane šiurpas krečia, kai pagalvoju, ką tie
siaubūnai gali padaryti Roranui, bet… Bet noriu žinoti, kaip galime išsisukti iš šios nemalonios padėties.
– Paprastai – išžudykime kareivius, – leptelėjo Slounas.
– Ir kas tada? Atsiųs daugiau vyrų, ir mes paskęsime raudonų tunikų jūroje. Net jei atiduosime Roraną,
nieko gero nebus. Girdėjote, ką pasakė razakas: išžudys mus, jei ginsime Roraną, arba parduos į vergiją,
jei išduosime. Gal jums ir kitaip atrodo, bet aš geriau mirsiu, bet nevergausiu. – Mornas papurtė galvą,
ištempęs lūpas į niūrią šypseną. – Mes neišgyvensime.
 Fiskas pasilenkė priekin:
– Galime pabėgti.
– O kur eisime? – atkirto Kiseltas. – Už mūsų – Ketera, kelią užtvėrę kareiviai, o už jų – Imperija.
– Tai tu kaltas, – riktelėjo Teinas, drebančiu pirštu rodydamas į Horstą. – Jie padegs mūsų namus ir
išžudys vaikus dėl tavęs. Tavęs!
Horstas greitai atsistojo, kėdė apsivertė ir nukrito.
– Kur tavo savigarba, žmogau? Negi nori būti suėstas ir net nekovosi dėl savo laisvės?
– Taip, nes bet kuriuo atveju tai savižudybė. – Teinas apžvelgė stalą ir išlėkė pro Roraną. Veidą buvo
iškreipęs baisus pyktis.
Tada Gedrikas pamatė Roraną ir mostelėjo jam kviesdamas į vidų.
– Užeik, užeik, laukėme tavęs.
Roranas susidėjo rankas už nugaros, dvi dešimtys akių susmigo į jį.
– Kuo galiu padėti?
– Manau, – prabilo Gedrikas, – visi sutinka, kad nieko nepasieksime, atidavę tave Imperijai.
Vienintelė išeitis – pasiruošti kitam puolimui. Horstas nukals ietigalių, ir kitų ginklų, jei bus laiko, o
Fiskas sutiko pagaminti skydų. Pasisekė, kad jo dirbtuvės nesudegė. Ir kažkam reikėtų patikrinti gynybos
įtvirtinimus. Tai galėtum padaryti tu. Gausi daug padėjėjų.
Roranas linktelėjo.
– Stengsiuosi, kiek galėsiu.
Šalia Morno atsistojo Tara, visa galva aukštesnė už vyrą. Moteris buvo juodų plaukų su sidabro
gijomis ir stiprių rankų, kuriomis galėjo nusukti vištai galvą ir išskirti susipešusius. Ji pasakė:
– Pasistenk, Roranai, kitaip laidotuvių bus daugiau. – Tada pasisuko į Horstą. – Norėčiau priminti,
kad turime palaidoti vyrus. Ir vaikus reikia išsiųsti, kur saugu, gal į Kolio ūkį prie Nosto upelio. Ir tu
turėtum išvažiuoti, Elaina.
– Nepaliksiu Horsto, – ramiai atsakė ši.
Tara šiurkščiai atkirto:
– Čia ne vieta penktą mėnesį nėščiai moteriai. Prarasi vaiką, taip lakstydama.
– Man daug labiau pakenks nerimas ir nežinia. Jau pagimdžiau du sūnus, taigi liksiu čia, nes žinau, kad
liksi tu ir visos kitos Karvaholo moterys.
Horstas apėjo stalą ir švelniai suėmė Elainos ranką.
– Ir aš nenorėčiau, kad būtum toli nuo manęs. Bet vaikus reikia išsiųsti. Kolis tinkamai jais pasirūpins,
bet turime įsitikinti, kad kelias iki jo ūkio saugus.
– Taigi, – gergždžiančiu balsu prabilo Loringas, – kiekvienas mūsų turėtų palikti savo šeimą slėnyje,
išskyrus Kolį, žinoma. Vaikai mums nepadės, o juk nenorime, kad prie jų lįstų tie išniekintojai.
Visi pritarė, tada susirinkimas baigėsi ir jo dalyviai išsiskirstė po Karvaholą. Bet netrukus vėl
susirinko – šįkart visi kaimo gyventojai – nedidelėse kapinaitėse už Gertrūdos namo. Dešimt į baltas
drobules suvyniotų kūnų gulėjo prie kapų, ant jų krūtinių buvo padėta po maudos šakelę, ant kaklų
užkabinti sidabriniai amuletai.
 Gertrūda žengė į priekį ir išvardijo vyrus:
– Paras, Viglifas, Gedas, Bardrikas, Faroldas, Heilas, Garneris, Kelbis, Melkolfas ir Albemas.
Ant akių jiems uždėjo juodus akmenukus, tada iškėlė į viršų rankas, užvertė galvą veidu į dangų ir
drebančiu balsu pradėjo giedoti mirties baladę. Iš užmerktų akių kampučių liejosi ašaros, balsas kilo ir
leidosi senovinėmis frazėmis, dejuodamas ir raudodamas kaimo gyventojų širdgėlą. Ji giedojo apie žemę
ir naktį, ir amžiną žmonijos sielvartą, kurio niekas neišvengia.
Nutilo paskutinė gedulinga nata, tada šeimų nariai pašlovino žygdarbius tų, kurių neteko. Ir palaidojo
kūnus.
Rorano žvilgsnis užkliuvo už kauburio, kur buvo palaidoti trys kareiviai. Vieną užmušė Nolfavrelis,
kitus du – aš. Vis dar juto, kaip suvirpa raumuo ir kaulas pasiduoda… lūžta… skyla po plaktuku. Sukilo
tulžis ir jo vos nesupykino viso kaimo akivaizdoje. Tai aš juos nužudžiau. Roranas niekada nemanė, kad
turės žudyti, ir visai nenorėjo to daryti, bet vis dėlto užmušė daugiau žmonių nei kuris kitas Karvaholo
gyventojas. Jautėsi, lyg jo kakta būtų paženklinta krauju.
Pasišalino kiek įmanoma anksčiau – net nesustojo pasišnekėti su Katrina – ir užsilipo ant kalvos, kur
galėjo stebėti Karvaholą ir apsvarstyti, kaip galima būtų jį apsaugoti. Deja, namai per toli vienas nuo
kito, kad užtektų tik užbarikaduoti tarpus tarp jų ir šitaip sukurti gynybinę sieną. Be to, Roranas nemanė,
kad dera kautis tarp namų sienų ir trypti daržus. Anoros upė saugo vakarinę miestelio pusę, pamanė jis,
bet pats Karvaholas… Net vaikas prasmuktų… Ką galėtume pastatyti per kelias valandas? Iš ko
galėtume sukonstruoti stiprią užtvarą?
Jis atlėkė į miestelio vidurį ir sušuko:
– Man reikia, kad visi, kurie tik laisvi, padėtų pjauti medžius! – Netrukus pasirodė vyrai. – Nagi,
daugiau! Visi turime prisidėti! – Roranas laukė, būrys aplink jį gausėjo.
Vienas Loringo sūnų, Darmenas, priėjo prie jo:
– Ką sumanei?
Roranas kalbėjo garsiau, kad visi girdėtų:
– Turime aptverti Karvaholą. Kuo tvirčiau, tuo geriau. Manau, jei nupjautume keletą didelių medžių,
suguldytume juos ir nusmailintume šakas, razakai turėtų labai pasistengti, kad perliptų.
– Kaip manai, kiek reikės medžių? – paklausė Orvalas.
Roranas svarstė, mėgindamas suskaičiuoti Karvaholo peri-metrą.
– Bent jau penkiasdešimties. Gal šešiasdešimties, kad viskas būtų kaip reikiant. – Vyrai nusikeikė ir
ėmė ginčytis. – Palaukit! – Roranas suskaičiavo žmones. Buvo keturiasdešimt aštuoni. – Jei per valandą
kiekvienas parūpinsite po medį, bus beveik baigta. Ar susidorosit?
– Kuo mus laikai? – atkirto Orvalas. – Paskutinį kartą valandos medžiui nupjauti man prireikė, kai
buvau dešimties!
Prabilo Darmenas:
– O gervuogės? Galėtume užmesti jų ant medžių. Nepažįstu nė vieno, kuris galėtų perlipti per
susivijusias spygliuotas šakas.
Roranas šyptelėjo.
 – Puiki mintis. Tie, kurie turite sūnų, liepkite jiems pakinkyti arklius, kad galėtume atitempti medžius.
Vyrai pritarė ir išėjo kirvių ir pjūklų. Roranas susistabdė Darmeną ir paliepė:
– Žiūrėkit, kad medžiai būtų šakoti, kitaip nepavyks.
– Ką veiksi tu? – paklausė Darmenas.
– Tvirtinsiu kitą gynybos liniją.
Roranas paliko jį ir nulėkė į Kvimbio namus, kur Brigita užkalinėjo langus.
– Taip? – paklausė ji, atsisukusi į jį.
Jis greitai išdėstė planą apie užtvarą iš medžių.
– Noriu iškasti griovį užtvaros viduje – kad sustabdytų visus, kam pavyks prasibrauti. Netgi galėtume
dugne prismaigstyti nusmailintų karčių ir…
– Ko nori iš manęs, Roranai?
– Kad sukviestum visas moteris ir vaikus – visus, kurie gali kasti. Aš pats nespėju ir neturime daug…
– Roranas pasižiūrėjo jai tiesiai į akis. – Prašau.
Brigita susiraukė.
– Kodėl prašai manęs?
– Nes tu, kaip ir aš, nekenti razakų, ir žinau, kad viską padarysi, kad juos sustabdytum.
– Taip, – sušnibždėjo Brigita ir staiga sunėrė rankas. – Labai gerai, kaip pasakysi. Bet niekada
nepamiršiu, Roranai, Garou sūnau, kad dėl tavęs ir tavo šeimos žuvo mano vyras. – Nužingsniavo šalin,
Roranui nespėjus atsakyti.
Į jos priešiškumą Roranas reagavo ramiai, nes tikėjosi, kad būtent taip ji ir bus nusiteikusi – juk patyrė
tokią skaudžią netektį. Pasisekė, kad ji nepradėjo kraujo keršto. Roranas nusipurtė ir nulėkė prie
pagrindinio kelio, vedančio į Karvaholą. Tai buvo atviriausia kaimo vieta ir ją būtinai reikėjo užtverti.
Negalime razakams leisti vėl išsprogdinti kelio.
Roranas pasišaukė Baldorą ir kartu jie ėmėsi kasti griovį.
– Tuoj turėsiu eiti, – įspėjo Baldoras smūgiuodamas kirtikliu. – Tėčiui manęs reikia kalvėje.
Roranas pritardamas suniurzgė, nė galvos nepakėlė. Dirbdamas vėl prisiminė kareivius – kaip jie
atrodė, kai jis jiems smogė. Užplūdo jausmas, baisus jausmas, kad jis trankė jų kūnus lyg sutrešusius
kelmus. Pasišlykštėjęs sustojo ir kurį laiką stebėjo sujudimą Karvahole – žmonės ruošėsi puolimui.
Baldoras išėjo, ir Roranas vienas kasė griovį, kol tilpo jame ligi pusės, tada nuėjo į Fisko dirbtuvę.
Atsiklausęs dailidės, pasiėmė arklius ir prie pagrindinio kelio atitempė penkis rąstus. Sustatė rąstus į
griovį ir padarė neperžengiamą tvorą į Karvaholą.
Tuo metu, kai jis plūkė žemę aplink rąstus, priėjo Darmenas.
– Medžių yra. Dabar guldome juos. – Roranas palydėjo jį į Karvaholo šiaurinį kraštą, kur dvylika
vyrų lygiavo keturias šakotas pušis, o nedidelis berniukas ragino arklius atgal į kalvas. – Kiti pjauna
medžius. Kai kurie visai įsijautė – atrodo nusiteikę išpjauti visą mišką.
– Gerai, daugiau rąstų tik pravers.
Darmenas parodė krūvą gervuogių krūmų Kiselto lauko gale.
– Pripjoviau prie Anoros. Naudok, kaip išmanai. Einu paieškoti daugiau.
 Roranas paplekšnojo jam per ranką ir pasuko į rytinę Karvaholo pusę, kur ilga vingiuota moterų, vaikų
ir vyrų eilė dirbo purve. Nuėjo prie jų ir rado Brigitą, kuri lyg generolė įsakinėjo kasėjams ir dalijo jiems
vandenį. Griovys jau buvo pusantro metro pločio ir šešiasdešimties centimetrų ilgio. Brigita sustojo
atsipūsti, o jis pasakė:
– Nuostabu.
Ji nusibraukė plaukų sruogą nė nepažvelgusi į jį.
– Pirmiausia suarėme žemę. Taip kasti lengviau.
– Ar atsiras kastuvas ir man?
Brigita mostelėjo įrankių krūvos kitame griovio gale link. Eidamas Roranas pamatė variu žvilgančius
Katrinos plaukus tarp susilenkusių kasėjų nugarų. Šalia jos įniršęs ir tarsi apsėstas Slounas rausė minkštą
priemolį, lyg ketintų nulupti žemės odą ir atidengti po ja slypintį raumenį. Akys buvo paklaikusios, dantys
iššiepti, veidas persikreipęs. Ką jau kalbėti apie purvą ant lūpų.
Roranas nusipurtė, pasibaisėjęs Slounu, nusisuko ir nuskubėjo šalin, norėdamas išvengti jo krauju
pasruvusio žvilgsnio. Sugriebė kastuvą ir iš karto įbedė jį į žemę, stengdamasis pamiršti rūpesčius.
Diena bėgo, visi uoliai triūsė, be pertraukų pavalgyti ar atsipūsti. Griovys ilgėjo ir gilėjo, netrukus
apsupo du trečdalius kaimo ir pasiekė Anoros upę. Iškastos žemės buvo supiltos vidinėje griovio pusėje,
kad niekas per jį neperšoktų… ir būtų sunku išlipti.
Medžių siena buvo baigta ankstyvą popietę. Roranas liovėsi kasęs ir padėjo smailinti šakas – kurios
buvo sudėliotos viena ant kitos ir kiek įmanoma supintos – ir sukrauti gervuogių krūmus. Keletą kartų teko
užtvarą praardyti, kad ūkininkai, pavyzdžiui, Aivoras, galėtų suginti gyvulius į Karvaholą.
Atėjus vakarui įtvirtinimai buvo tvirtesni ir didesni, nei Roranas buvo sugalvojęs, nors dar reikėjo
kelių valandų darbams pabaigti, kad jis jaustųsi patenkintas.
Išsekęs atsisėdo ant žemės, grauždamas gabalą rūgščios duonos, ir pažvelgė į žvaigždes. Ant peties
pajuto ranką. Tai buvo Albrichas.
– Imk.
Albrichas ištiesė grubų skydą – sukaltą iš lentų – ir beveik dviejų metrų ilgio ietį. Roranas dėkodamas
juos priėmė, o Albrichas nuėjo toliau, dalindamas skydus ir ietis kiekvienam, kurį sutiko.
Roranas atsistojo, pasiėmė Horsto plaktuką ir, taip apsiginklavęs, nuėjo prie pagrindinio kelio, kur
Baldoras su dviem kitais vyrais ėjo sargybą.
– Prižadinkit mane, kai užsinorėsite pailsėti, – pasakė Roranas, tada atsigulė ant minkštos žolės po
šalia stovinčio namo kraigu. Pasidėjo ginklus taip, kad tamsoje juos rastų, ir užmerkė akis, laukdamas
saldaus miego.
Į dešinę ausį kažkas sušnibždėjo.
– Katrina? – Jis atsisėdo mirksėdamas, nes ji atidengė žibintą, paskui šviesą nukreipė į jo šlaunį. – Ką
čia veiki?
– Norėjau tave pamatyti. – Ji žvelgė didelėmis ir paslaptingomis akimis, o jos blyškiame veide žaidė
nakties šešėliai. Paėmė jo ranką ir nusivedė prie apleistos verandos, kad jų negirdėtų Baldoras ir kiti
sargybiniai. Tada uždėjo rankas jam ant skruostų ir švelniai pabučiavo, bet Roranas buvo pernelyg
pavargęs ir susirūpinęs, kad sureaguotų į jos švelnumą.
Ji atsitraukė ir įsižiūrėjo į jį.
– Kas negerai, Roranai?
Jis nelinksmai nusijuokė.
– Kas negerai? Pasauliui negerai – jis pasviręs lyg paveikslas ant sienos, prikaltas kreivai. – Kumščiu
trenkė sau į pilvą. – Ir man negerai. Kai tik atsipalaiduoju, matau kareivius, kraujuojančius nuo mano
plaktuko smūgių. Vyrus, kuriuos nužudžiau, Katrina. Ir jų akis… Jų akis! Jie žinojo, kad miršta, ir nieko
nebegalėjo padaryti. – Jis suvirpėjo tamsoje. – Jie žinojo… aš žinojau… ir vis tiek turėjau tai padaryti.
Tai negalėjo… – žodžiai prapuolė, skruostais ėmė lietis karštos ašaros.
Katrina priglaudė jo galvą prie savęs. Roranas raudojo dėl pastarųjų dienų įvykių. Verkė dėl Garou ir
Eragono, verkė dėl Paro, Kvimbio ir kitų mirties, verkė dėl savęs, ir verkė dėl Karvaholo likimo.
Raudojo, kol jausmai aprimo ir paliko jį tuščią ir išsekusį, lyg seną miežio luobą.
Giliai įkvėpęs pažvelgė į Katriną ir pamatė, kad ji irgi verkia. Jis nušluostė jai ašaras nykščiu, lyg
nakties deimantus.
– Katrina… mano meile… – dar kartą pakartojo, mėgaudamasis žodžiais, – meile mano. Neturiu
nieko, ką galėčiau tau atiduoti, tik savo meilę. Bet… turiu paklausti. Ar tekėsi už manęs?
Blankioje žibinto šviesoje pamatė jos veidą užplūstantį džiaugsmą ir nuostabą. Tada ji sudvejojo.
Negerai, kad jis paklausė, ar ji tekės, negavęs Slouno sutikimo. Bet Roranui jau nebesvarbu. Dabar jis
turėjo žinoti, ar jiedu su Katrina gyvenimus nugyvens kartu.
Tada, tyliai:
– Taip, Roranai, tekėsiu.
 PO TEMSTANČIU DANGUM

ą naktį lijo.

T Sunkūs debesys sluoksnis po sluoksnio gulė virš Palankaro slėnio, kibiomis rankomis
įsikabindami kalnų ir pripildydami orą sunkios šaltos miglos. Roranas stebėjo, kaip pilko
vandens virvės pliekė medžius ir putojo ant jų lapų, pavertė purvu griovį aplink Karvaholą ir šiurkščiais
pirštais braižė šiaudinius stogus. Viskas aplink greitai mainėsi, liejosi ir slėpėsi už negailestingų liūties
kaspinų.
Įpusėjus rytui audra aprimo, nors dulksna vis dar sunkėsi pro miglą. Rorano plaukai ir rūbai permirko
iškart, kai jis atėjo į sargybą prie užtvaros ant pagrindinio kelio. Atsisėdo prie sustatytų rąstų, nusipurtė
apsiaustą, tada labiau ant veido užsitraukė gobtuvą ir mėgino nekreipti dėmesio į šaltį.
Nepaisydamas oro, Roranas džiūgavo ir kone skraidžiojo padebesiais dėl Katrinos sutikimo. Jie
susižadėję! Jam atrodė, lyg trūkstama pasaulio dalelė būtų radusi savo vietą, lyg jis dabar pasitikėtų
savimi tarsi nemirtingas karys. Ką reiškia kareiviai, razakai ar pati Imperija prieš tokią meilę kaip jų?
Kaip šiaudų sauja, įmesta į liepsną.
Bet kad ir kokia palaima buvo apėmusi, mintys buvo sutelktos ties tuo, kas tapo svarbiausiu jo
gyvenimo galvosūkiu: kaip užtikrinti, kad Katrinos nepasiektų Galbatorikso rūstybė. Apie nieką daugiau ir
negalvojo pabudęs. Katrinai bus geriausia keliauti pas Kolį, nusprendė, stebėdamas apniukusį kelią, bet
ji niekada nesutiks iškeliauti… nebent Slounas jai lieptų. Gal man pavyktų jį įtikinti; esu tikras, kad
jis, kaip ir aš, nori, jog ji būtų kuo toliau nuo pavojaus.
Kol jis svarstė, kaip palenkti mėsininką, debesys vėl sutirštėjo ir lietus ėmė lietis ant miestelio
geliančiomis bangomis. Aplink Roraną telkšojo balutės, vandens lašeliai kapojo jų paviršių, atšokdami
lyg išgąsdinti žiogai.
Kai Roranas išalko, perleido sargybą Larnui, jaunesniajam Loringo sūnui, ir nuėjo pasiieškoti ko
pietums, šokčiodamas nuo vienos pastogės prie kitos. Pasukęs už kampo, nustebo: priebutyje Albrichas
karštai ginčijosi su būreliu vyrų.
Ridlis šaukė:
– … tu aklas – eik mišku, ir jie tavęs niekada nepamatys! Esi kvailas, jei nori eiti tuo keliu!
– Pats ir mėgink, jei nori! – atkirto Albrichas.
– Ir pamėginsiu!
 – Tada papasakosi, kaip tau patiko paragauti strėlių.
– Gal mes, – atsakė Teinas, – nesame tokie šleivakojai kaip tu.
Albrichas įsiutęs pasisuko į jį.
– Tavo žodžiai buki kaip ir tavo pokštai. Nesu toks kvailas, kad rizikuočiau savo šeima
prisidengdamas keliais lapeliais. – Teino akys išsprogo, o veidą išmušė tirštas raudonis. – Ką? –
tyčiojosi Albrichas. – Ar liežuvį prarijai?
Teinas suriaumojo ir kumčiu trenkė Albrichui į skruostą. Albrichas nusijuokė.
– Tavo ranka silpna kaip moters.
Tada sugriebė Teiną už peties ir nustūmė jį nuo priebučio į purvą, kur tas apstulbęs nugriuvo ant šono.
Laikydamas ietį kaip lazdą, Roranas prišoko prie Albricho, kol šio dar neužpuolė Ridlis su kitais.
– Užteks, – įsiutęs išspaudė Roranas. – Turime didesnių priešų. Galime sušaukti pasitarimą, ir teisėjai
nuspręs, kas teisus. Bet iki tol negalime kovoti tarpusavyje.
– Lengva tau kalbėti, – mestelėjo Ridlis. – Neturi žmonos ir vaikų.
Tada padėjo Teinui atsistoti ir drauge su vyrais nuėjo.
Roranas įdėmiai žiūrėjo į Albrichą ir į violetinę mėlynę, besiplečiančią po dešiniąja akimi.
– Kas pradėjo? – paklausė.
– Aš… – Albrichas perkreipęs veidą nutilo ir pamankštino žandikaulį. – Buvau žvalgyboje su
Darmenu. Razakai ant kelių kalvų pastatė po kareivį. Jie mato už Anoros visą slėnį. Vienas ar du
mūsiškiai gal, gal prasėlintų pro juos nepastebėti, bet vaikų pas Kolį niekaip nenuvesime neišžudę
kareivių, o tai tik parodytų razakams, kur keliaujame.
Roraną sukaustė siaubas, lyg nuodai plūsdamas į širdį ir gyslas. Ką daryti? Purtydamasis gresiančios
pražūties jausmo, uždėjo ranką Albrichui ant peties.
– Eime, turi pasirodyti Gertrūdai.
– Ne, – nesutiko Albrichas ir nusikratė ranką. – Ir be manęs ji turi kuo rūpintis. – Giliai įkvėpė – lyg
ruoštųsi nerti į ežerą – ir nėrė po liūtimi kalvės link.
Roranas stebėjo jį dingstantį, tada papurtė galvą ir įėjo vidun. Ant grindų sėdėjo Elaina su būriu vaikų
ir dildėmis bei galąstuvais aštrino iečių antgalius. Roranas mostelėjo Elainai. Kitame kambaryje
papasakojo, kas ką tik nutiko.
Elaina stipriai nusikeikė – išgąsdindama jį, niekad negirdėjusį jos keikiantis, – ir paklausė:
– Ar Teinas turi priežastį kerštauti?
– Gali būti, – pripažino Roranas. – Abu įžeidė vienas kitą, bet Albricho keiksmai buvo stipresni…
Bet Teinas smogė pirmas. Patys galite kerštauti.
– Nesąmonė, – pareiškė Elaina, dengdamasi pečius skara. – Šį ginčą tegu sprendžia teisėjai. Jei
turėsime sumokėti baudą, tebūnie – kad tik išvengtume kraujo praliejimo, – ir išėjo pro duris, nešdamasi
baigtą aštrinti ietį.
Susirūpinęs Roranas virtuvėje susirado duonos ir mėsos, tada padėjo vaikams aštrinti iečių antgalius.
Atėjo Felda, viena iš motinų, ir Roranas paliko vaikus jai, o pats nusėlino per Karvaholą prie pagrindinio
kelio.
 Atsisėdo į purvą, pro debesis blykstelėjo šviesa ir apšvietė lietaus šuorus – kiekvienas lašelis žibėjo
permatoma ugnimi. Roranas žiūrėjo netekęs amo ir nekreipdamas dėmesio į per veidą žliaugiantį vandenį.
Properša tarp debesų praplatėjo, sunkūs juodi debesys susitelkė ties trimis trečdaliais vakarinio
Palankaro slėnio krašto, atidengdami skaisčiai mėlyno dangaus juostą. Dėl banguojančio stogo virš
galvos ir saulės šviesos lietaus merkiamas kraštovaizdis iš vienos pusės buvo skaisčiai apšviestas, o iš
kitos – paskendęs tamsiuose šešėliuose, tad laukai, krūmai, medžiai, upė ir kalnai švytėjo neįtikėtinomis
spalvomis. Lyg visas pasaulis būtų pavirtęs blizgančio metalo skulptūra.
Ir tada Roranas pamatė kažką šmėkštelint – ant kelio stovėjo kareivis, jo šarvai spindėjo kaip ledas.
Vyras nustebęs tyrinėjo naujuosius Karvaholo įtvirtinimus, tada pasisuko ir dingo auksinėje migloje.
– Kareiviai! – suriko Roranas, pašokdamas ant kojų. Gailėjosi, kad po ranka neturi lanko, buvo
palikęs jį viduj, kad neperšlaptų lietuje. Guodė tik tai, kad kareiviams dar sunkiau sekėsi išsaugoti ginklus
sausus.
Vyrai ir moterys išlėkė iš namų, susirinko prie griovio ir ėmė žvalgytis pro susipynusių pušų tvorą.
Ilgos šakos verkė lietaus lašais, tarsi permatomais deimantais, kuriuose atsispindėjo daugybė neramių
akių.
Roranas atsistojo prie Slouno. Mėsininkas kairiojoje rankoje laikė vieną iš Fisko padarytų skydų, o
dešinėje – kapoklę, išlenktą kaip pusmėnulis. Už diržo turėjo užsikišęs bent tuziną peilių, visus didelius ir
išgaląstus. Jiedu su Roranu linktelėjo vienas kitam, tada vėl sutelkė dėmesį į vietą, kur pasirodė kareivis.
Nepraėjo nė minutė, ir iš miglos atšnypštė razako balsas:
– Gindami Karvaholą parodote, ką passsirinkote, ir tik prisssiartinate sssau galą. Visssi mirsssite!
Loringas atsakė:
– Parodykit savo susiraukusius šliužų snukius, jei drįstate, bailūs kreivakojai niekšai gyvačių akimis!
Suknežinsime jūsų kaukoles, ir šunys laks jūsų kraują!
Juodas daiktas nuskriejo jų link, pasigirdo duslus ieties dunkstelėjimas, kai ji įsmigo į duris per du
centimetrus nuo kairiosios Gedriko rankos.
– Slėpkitės! – sukomandavo Horstas būrio viduryje. Roranas priklaupė, prisidengė skydu ir pažvelgė
pro plauko plonumo tarpą tarp dviejų lentų. Kaip tik laiku, nes pustuzinis strėlių perlėkė medžių užtvarą ir
susmigo tarp besislepiančių miestelio gyventojų.
Kažkur migloje pasigirdo beviltiškas riksmas.
Rorano širdis skausmingai suplazdėjo. Sunkiai kvėpavo, nors nejudėjo, o rankos buvo slidžios nuo
prakaito. Išgirdo silpną dūžtančio stiklo garsą šiauriniame Karvaholo krašte… tada kurtinantį sprogimą ir
lūžtančią medieną.
Apsisukę jiedu su Slounu nulėkė per Karvaholą ir rado šešis kareivius, tempiančius į šoną kelių
suniokotų medžių liekanas. Už jų blyškūs it šmėklos po merkiančiu lietumi ant juodų arklių sėdėjo razakai.
Roranas išsyk puolė pirmąjį vyrą ietimi. Pirmi du dūriai buvo atremti, tada Roranas pataikė kareiviui į
klubą, o kai anas pargriuvo, pervėrė gerklę.
Slounas staugė kaip įsiutintas žvėris, sviedė kapoklę, perskėlė kareiviui šalmą ir suskaldė kaukolę. Du
kareiviai puolė kardais. Slounas žengė į šalį, dabar jau juokdamasis, ir atrėmė smūgius skydu. Vienas
kareivis taip stipriai smogė, kad kardas įstrigo skyde. Slounas truktelėjo kareivį arčiau savęs ir,
išsitraukęs iš už diržo peilį, dūrė jam į akį. Tada pasiėmė kitą kapoklę ir pasisuko į kitą priešininką
maniakiškai šypsodamasis.
– Ar nori, kad papjaučiau ir perpjaučiau sausgysles? – paklausė, šokčiodamas iš baisios, kruvinos
piktdžiugos.
Roranas prarado ietį, kaudamasis su dviem vyrais. Vos spėjo išsitraukti kirvį, kad atmuštų kardo kirtį į
koją. Kareivis, atėmęs ietį, dabar paleido ją į Roraną, taikydamas į krūtinę. Roranas metė kirvį, sugavo
skrendančią ietį (dėl ko pats nustebo ne mažiau nei kareiviai), apsuko ją ir persmeigė šarvus ir šonkaulius
vyrui, ją sviedusiam. Likęs be ginklų, Roranas buvo priverstas trauktis nuo kito kareivio. Užkliuvo už
lavono ir griūdamas įsipjovė kardu koją. Ridendamasis išvengė dviejų kareivio smūgių, karštligiškai
ieškodamas purve ko nors, ko nors, ką galėtų panaudoti kaip ginklą. Rankena nubrozdino jam pirštus,
išsitraukė ją iš purvo ir smogė kareiviui per ranką, laikančią kardą, ir nukirto nykštį.
Vyras apstulbęs žiūrėjo į strampą:
– Štai kas nutinka, jei neprisidengi skydu.
– Aha, – pritarė Roranas ir nukirto jam galvą.
Paskutinis kareivis išsigando ir pasileido bejausmių razakų šmėklų link, o Slounas jam iš paskos
pasiuntė įžeidimų srautą ir išvadino kvailiu. Kai kareivis pagaliau perskrodė švytinčią lietaus uždangą,
Roranas pamatė siaubingą vaizdą: kaip dvi juodos figūros pasilenkė balnuose ir iš abiejų pusių kreivomis
rankomis sugriebė vyro sprandą. Žiaurūs pirštai įsitempė, ir vyras klaikiai suriko, tampomas konvulsijų,
tada suglebo. Vienas iš razakų užsimetė lavoną ant balno, tada apsuko arklius ir nujojo.
Roranas nusipurtė ir pasižiūrėjo į Slouną, kuris valė peilius.
– Gerai koveisi. – Niekada nemanė, kad mėsininkas gali būti toks žiaurus.
Slounas tyliai atsakė:
– Jie niekada negaus Katrinos. Niekada, net jei turėsiu nudirti jiems odą ar kautis su tūkstančiu urgalų
ir dar karaliumi. Nuleisiu dangų ant žemės ir paskandinsiu Imperiją jos pačios kraujyje, bet Katrinos
niekas nė pirštu nepalies.
Tada užsičiaupė, užsikišo už diržo paskutinį peilį ir ėmė tempti medžių nuolaužas atgal į vietą.
Roranas tuo metu vilko žuvusius kareivius per sutryptą purvą, toliau nuo įtvirtinimų. Dabar jau esu
nužudęs penkis. Baigęs darbą išsitiesė ir apsižvalgė sutrikęs, nes girdėjo tik tylą ir lietaus šniokštimą.
Kodėl niekas neatėjo mums į pagalbą?
Nerimaudamas, ar nenutiko dar kas nors, su Slounu grįžo į vietą, kur buvo užpulti iš pradžių. Du
kareiviai be gyvybės žymių kabojo ant slidžių rąstų sienos šakų, bet ne tai sulaikė jų dėmesį. Horstas ir
kiti gyventojai klūpojo ratu aplink mažą kūnelį. Roranas sulaikė kvapą. Tai buvo Elmundas, Delvino
sūnus. Dešimtmečiui berniukui į šoną buvo įsmigusi ietis. Tėvai tarsi be veido sėdėjo purve šalimais.
Reikia kažką daryti, pamanė Roranas ir suklupęs atsirėmė į ietį. Nedaug vaikų išgyvendavo
pirmuosius penkerius šešerius metus. Bet netekti pirmagimio dabar, kai jau buvo matyti, kad užaugs
aukštas ir stiprus, kad vieną dieną perims tėvo amatą… To pakanka sugniuždyti žmogų. Katrina…
vaikai… juos reikia apsaugoti.
Bet kur?.. Kur?.. Kur?.. Kur?..

* * *
 ŽEMYN SŪKURIUOJANČIA UPE

irmą kelionės iš Tarnago dieną Eragonas stengėsi išmokti Undino sargybinių vardus: Ama, Trihga,

P Hedinas, Eksvaras, Šrgnienas (Eragonui pasirodęs neištariamas, nors jam pasakė, kad tai reiškia
„Vilkaširdį“), Dutmeras ir Torvas.
Kiekvieno plausto viduryje buvo po nedidelę pašiūrę. Eragonui labiau patiko sėdėti ant rąstų
pakraščio ir žiūrėti, kaip pro šalį slenka Beoro kalnai. Tulžiai ir kuosos nardė virš skaidrios upės, o
mėlyni garniai ramiai stoviniavo pelkėtose pakrantėse, kur dryžiais krito šviesa pro lazdynų, bukmedžių ir
gluosnių šakas. Kartais paparčio krūme sukvarkdavo varlė.
Šalia prisėdo Orikas, ir Eragonas pasakė:
– Kaip gražu.
– Taip jau taip. – Nykštukas tylomis prisidegė pypkę, tada atsilošė ir supapsėjo.
Eragonas klausėsi medžio ir virvių girgždesio, laivagalyje ilgu irklu irklavo plaustą Trihga.
– Orikai, pasakyk man, kodėl Bromas prisidėjo prie vardenų? Apie jį žinau tiek nedaug. Didžiąją savo
gyvenimo dalį laikiau jį miestelio pasakoriumi.
– Jis neprisidėjo prie vardenų, jis juos subūrė. – Orikas nutilo, kad nukratytų pelenus į vandenį. – Kai
Galbatoriksas tapo karaliumi, Bromas, išskyrus Žodlaužius, buvo vienintelis gyvas Raitelis.
– Bet tada jau nebebuvo Raitelis. Jo drakonas žuvo Doru Araebos mūšyje.
– Na, bet buvo išauklėtas kaip Raitelis. Bromas pirmasis subūrė draugus ir Raitelių sąjungininkus,
kurie buvo priversti pasitraukti iš šalies. Tai jis įtikino Hrotgarą leisti vardenams apsigyventi Farten Dure
ir gavo elfų paramą.
Jie kurį laiką patylėjo.
– Kodėl Bromas atsisakė vadovauti? – paklausė Eragonas.
Orikas kreivai šyptelėjo.
– Gal jis niekada ir nenorėjo vadovauti. Tai atsitiko anksčiau, nei Hrotgaras mane įsūnijo, tad Bromą
Trondžheime regėdavau retai… Jis nuolatos išvykdavo kautis su Žodlaužiais ar vykdyti vieno ar kito
plano.
– Tavo tėvai mirę?
– Taip. Mirė nuo raupų, kai buvau dar mažas, o Hrotgaras buvo pakankamai malonus ir priėmė mane į
savo rūmus, o aš, kadangi jis neturi savo vaikų, tapau jo įpėdiniu.
 Eragonas pagalvojo apie savo šalmą, pažymėtą Ingietumo ženklu. Hrotgaras ir man buvo malonus.
Kai vakarop ėmė temti, nykštukai plaustų kampuose pakabino apvalius žibintus. Jie buvo raudoni, kad,
kaip prisiminė Eragonas, būtų geriau matyti tamsoje. Stovėjo prie Arijos ir žiūrėjo į tyrą nejudančią
žibinto gelmę.
– Ar žinai, kaip juos gamina? – paklausė.
– Burtažodį labai seniai perdavėme nykštukams. Jie puikiai juo naudojasi.
Eragonas pakėlė ranką, pasikasė smakrą ir skruostus ir pajuto želiančios barzdos šerius.
– Gal galėtum pamokyti mane magijos, kol keliaujame?
Ji žvilgtelėjo į jį. Arija puikiai laikė pusiausvyrą ant siūbuojančių rąstų.
– Tai ne mano darbas. Tavęs laukia mokytojas.
– Bent jau pasakyk, – paprašė jis, – ką reiškia mano kardo pavadinimas?
Arijos balsas nuskambėjo labai tyliai.
– Kančia tavo kardas. Taip ir buvo, kol jis neatiteko tau.
Eragonas pasibaisėjęs žvilgtelėjo į Zaroką. Kuo daugiau sužinodavo apie kardą, tuo daugiau blogio
pilnas jis atrodydavo, lyg ašmenys patys neštų nelaimę. Maža to, kad Morzanas juo žudė Raitelius, dar ir
pats Zaroko pavadinimas pikta mena. Jei jį būtų padovanojęs ne Bromas ir jei neturėtų Zarokas savybės
niekada neatšipti ir nesulūžti, Eragonas čia pat būtų išmetęs jį upėn.
Kol dar labiau nesutemo, Eragonas nuplaukė pas Safyrą. Jie pakilo – pirmą kartą nuo tada, kai išvyko
iš Trondžheimo, – ir sklandė aukštai virš Az Ragni, kur oras retas, o vanduo apačioje – tik purpurinis
ruožas.
Eragonas jojo be balno, tad tvirtai spaudė Safyrą keliais, jausdamas, kaip kieti jos žvynai kliudo
pirmojo pasiskraidymo randus.
Safyra pasuko kairėn, kildama kartu su oro srove, ir jis pamatė, kaip nuo kalnų nusileido trys rudos
dėmelės ir ėmė greitai kilti link jų. Iš pradžių Eragonas pamanė, kad tai sakalai, bet kai jie priartėjo,
pamatė, kad padarai beveik šešių metrų dydžio, su mažomis uodegėlėmis ir odos sparnais. Tiesą
pasakius, atrodė kaip drakonai, nors buvo mažesni, smulkesni ir labiau panašūs į gyvates nei Safyra. Ir
žvynai nežvilgėjo, o tik mirgėjo žaliai ir rudai.
Sunerimęs Eragonas parodė juos Safyrai. Ar čia gali būti drakonai? paklausė.
Nežinau. Ji sklandė vietoje, tyrinėdama atvykėlius, o šie suko ratus aplinkui. Padarai, rodos,
pasimetė, išvydę Safyrą. Pasileisdavo link jos, bet paskutinę akimirką tik sušnypšdavo ir pralėkdavo virš
galvos.
Eragonas šyptelėjo ir pabandė paliesti jų mintis. Jam pavyko, ir trejetas atsitraukė klykdami, pražioję
nasrus kaip alkanos gyvatės. Tačiau protu jie gebėjo pulti lygiai taip aršiai kaip kūnu. Įsiveržė į Eragoną
su laukine jėga, siekdami užvaldyti. Safyra irgi tai pajuto. Paskui, veriamai klykdami, padarai puolė juos
aštriais nagais.
Laikykis, įspėjo Safyra. Sulenkė kairįjį sparną ir apsisuko, išsisukdama nuo dviejų gyvūnų, tada
greitai suplasnojo ir pakilo virš kito. Tuo pat metu Eragonas įniršęs stengėsi atsiriboti nuo rėksnių. Kai tik
išlaisvino mintis, griebėsi magijos. Nežudyk jų, pasakė Safyra. Noriu pasimokyti.
 Nors padarai buvo vikresni už Safyrą, ji lenkė juos stambumu ir jėga. Vienas padaras nėrė jos link. Ji
apsivertė ir krisdama žemyn spyrė gyvūnui į krūtinę.
Rėksnys nulėkė žemyn, kai tik ji atitraukė nuo jo leteną.
Safyra išskleidė sparnus, pasisukdama į dešinę ir į kitus du užpuolikus. Išlenkė kaklą, Eragonas
išgirdo gilų urzgimą tarp jos šonkaulių, ir tada jai iš nasrų šovė liepsna. Deganti mėlyna aureolė apgaubė
Safyros galvą, atsispindėdama žvynuose, ji pergalingai žėrėjo ir, rodos, švytėjo iš vidaus.
Abi drakoniškos pabaisos baimingai cyptelėjo ir nėrė į skirtingas puses. Skverbimasis į mintis menko,
jos nulėkė šalin ir dingo kalnuose.
Vos manęs nenumetei, papriekaištavo Eragonas, atpalaiduodamas sustingusias rankas, kuriomis buvo
apsivijęs Safyros kaklą.
Patenkinta savimi pasisuko į jį. Vos, bet ne visai.
Tas tiesa, nusijuokė jis.
Apimti pergalės džiaugsmo, jie grįžo prie plaustų. Kai Safyra nusileido tarp dviejų plaustų, Orikas
šūktelėjo:
– Ar nesusižeidėt?
– Ne, – atsiliepė Eragonas. Ledinis vanduo sūkuriavo aplink kojas, Safyra plaukė plausto link. – Ar
čia dar viena rūšis, besiveisianti tik Beoro kalnuose?
Orikas užtraukė jį ant rąsto.
– Vadiname juos fangurais. Ne tokie protingi kaip drakonai ir negali leisti ugnies, bet vis tiek
grėsmingi priešai.
– Jau pastebėjome. – Eragonas pasitrynė smilkinius, mėgindamas sumažinti galvos skausmą, kurį
sukėlė fangurų užpuolimas. – Bet Safyra už juos stipresnė.
Žinoma, pritarė ji.
– Jie taip medžioja, – paaiškino Orikas. – Mintimis suparalyžiuoja auką, tada nužudo.
Safyra uodega tekštelėjo per vandenį ir aptaškė Eragoną. Puiki mintis. Pamėginsiu kitą kartą
medžiodama.
Jis linktelėjo. Galėtų praversti ir mūšyje.
Prie plausto krašto priėjo Arija.
– Džiaugiuosi, kad palikote juos gyvus. Fangurai pakankamai reti, tad ir tie trys reikalingi.
– Bet kiek sunaikina gyvulių, – pasiskundė Torvas iš būdelės. Nykštukas prižygiavo prie Eragono,
čepsėdamas po susiraizgiusia barzda. – Daugiau Beoro kalnuose neskraidyk, Šešėlio Žudike. Gana
sudėtinga tave saugoti, kai judu su drakone kaunatės su skraidančiomis gyvatėmis.
– Neskraidysime, kol pasieksime lygumas, – pasižadėjo Eragonas.
– Gerai.
Jie sustojo nakvynei prie mažo upeliuko žiočių, nykštukai pririšo plaustus prie drebulių. Ama užkūrė
ugnį, o Eragonas padėjo Eksvarui į sausumą atvesti Ugniasniegį. Pririšo žirgą žolėje.
Torvas prižiūrėjo, kad būtų pastatytos šešios palapinės. Hedinas pririnko malkų, kad užtektų iki ryto, o
Dutmeras iš antrojo plausto atnešė maisto ir ėmė ruošti vakarienę. Arija apsiėmė saugoti stovyklą,
netrukus prie jos prisijungė Eksvaras, Ama ir Trihga, atlikę savo darbus.
Eragonas suprato, kad neturi ką veikti, tad atsisėdo prie ugnies su Oriku ir Šrgnienu. Šrgnienas
nusitraukė pirštines ir virš ugnies ištiesė randuotas rankas. Eragonas pastebėjo, kad iš kiekvieno nykštuko
piršto sąnario, išskyrus nykščius, kyšojo plieniniai vinukai – gal ketvirčio colio ilgio.
– Kas čia? – paklausė.
Šrgnienas pasižiūrėjo į Eragoną ir nusijuokė.
– Tai mano Ascûdgamln… „Plieniniai kumščiai“. – Sėdėdamas pasisuko ir kumščiu trinktelėjo į
drebulės kamieną, žievėje palikdamas keturias simetriškas skyles. Šrgnienas vėl nusijuokė. – Tinka ką
nors padaužyti, ar ne?
Eragonui sukilo smalsumas ir pavydas.
– O kaip tai padaryta? Turiu galvoje, kaip spygliai pritvirtinti prie tavo rankų?
Šrgnienas dvejojo, ieškodamas tinkamų žodžių.
– Gydytojas giliai užmigdo, tad nejauti skausmo. Tada pragręžia – pragręžia, ar ne? – skylę
sąnaryje… – Nutilo ir greitai kažką pasakė Orikui nykštukiškai.
– Į kiekvieną skylę įmontuojama mova, – paaiškino Orikas. – Tam naudojama magija, ir kai karys
atsigauna, į movas galima įsukti įvairaus dydžio vinutes.
– Taip, matai, – Šrgnienas šypsojosi. Suėmė vinutę kairiajame smiliuje, atsargiai išsuko iš sąnario ir
padavė Eragonui.
Eragonas šypsodamasis vartė delne aštrų daikčiuką.
– Aš irgi norėčiau turėti „plieninius kumščius“. – Grąžino vinutę Šrgnienui.
– Tai pavojinga operacija, – įspėjo Orikas. – Nedaug knurlanų turi Ascûdgamln. Gali nebevaldyti
rankų, jei grąžtas netyčia prasiskverbtų per giliai. – Jis parodė savo kumštį Eragonui. – Mūsų kaulai
storesni nei jūsiškiai. Žmogui gali nepavykti.
– Turėsiu galvoje. – Bet Eragonas negalėjo liautis svajojęs, kaip kautųsi turėdamas Ascûdgamln.
Galėtų smogti bet kam, net ginkluotiems urgalams, nepakenkdamas sau. Jam patiko.

Pavakarieniavęs Eragonas nuėjo į palapinę. Laužas skleidė pakankamai šviesos, kad Eragonas matytų
Safyros, įsitaisiusios prie palapinės, siluetą, lyg iš tamsaus popieriaus iškirptą ir prie drobės prismeigtą
figūrą.
Eragonas sėdėjo ant kojų užsitraukęs paklodes ir spoksojo sau į sterblę, buvo apsnūdęs, bet dar
nenorėjo miego. Mintys pačios ėmė suktis apie namus. Galvojo, kaip sekasi Roranui, Horstui ir kitiems
Karvahole, ar oras Palankaro slėnyje pakankamai šiltas, kad ūkininkai pradėtų sėją. Staiga Eragoną
užvaldė ilgesys ir liūdesys.
Iš krepšio išsitraukė medinį dubenėlį ir, pasiėmęs gertuvę, iki kraštų pripylė vandens. Tada susitelkė
ties Rorano atvaizdu ir sušnibždėjo:
– Draumr kópa.
Kaip visada, vanduo pajuodo prieš nuskaidrėdamas ir parodydamas norimą dalyką. Eragonas išvydo
Roraną, sėdintį vieną žvakės apšviestame kambaryje Horsto name. Roranas, matyt, metė darbą
Terinsforde, suprato Eragonas. Pusbrolis atsirėmė į kelius ir sukryžiavo rankas, žiūrėdamas į sieną
priešais su tokia veido išraiška, kuri, žinojo Eragonas, reiškė, kad Roranas susidūręs su sunkia problema.
Bet Roranas pakankamai gerai atrodė, tik truputį išėjęs iš veido, ir tai Eragoną nuramino. Po minutės jis
išsklaidė kerus ir vandens paviršius nuskaidrėjo.
Aprimęs Eragonas išpylė vandenį, tada atsigulė ir užsitraukė anklodę iki smakro. Užmerkė akis ir
paniro į šiltą prieblandą, skiriančią sąmoningą būseną ir miegą, kur realybė pasiduoda minties jėgai, kur
laisvai, be jokių suvaržymų klesti kūrybingumas ir kur viskas įmanoma.
Netrukus jį apėmė snaudulys. Didžioji dalis poilsio buvo rami, bet prieš pat pabundant įprastus
sapnus pakeitė aiškus ir ryškus regėjimas, lyg būdravimas.
Išvydo iškankintą dangų, juodą ir raudoną nuo dūmų. Varnai ir ereliai suko ratus aukštai virš
strėlių, kurios didžiuliame mūšyje lėkė iš vienos pusės į kitą. Matė vyrą, parkritusį į sutryptą purvą,
įkirstu šalmu ir kruvinais šarvais – veidą dengė atmesta ranka.
Eragono regėjime pasirodė šarvuota ranka. Pirštinė buvo taip arti, kad nublizgintas plienas
uždengė pusę pasaulio. Lyg negailestinga mašina nykštys ir trys pirštai susispaudė į kumštį, o nukirsto
smiliaus strampas, tarsi paties likimo pirštas, rodė į gulintį vyrą.

Regėjimas vis dar buvo užvaldęs Eragono mintis, kai jis išropojo iš palapinės. Rado Safyrą kiek atokiau
nuo stovyklos, graužiančią mėsą. Kai papasakojo, ką regėjo, ji sustingo nebaigusi kąsnio, tada pasuko
kaklą ir išspjovė mėsos gabalą.
Kai paskutinį kartą taip atsitiko, pasakė ji, tai buvo tikras ženklas apie įvykius kitur. Ar manai, kad
Alagezijoje kariaujama?
Jis paspyrė šaką. Nežinau… Bromas sakė, kad galima išvysti tik tuos žmones, vietas ir dalykus,
kuriuos esi matęs. Bet aš tos vietos niekada nemačiau. Kaip ir nebuvau matęs Arijos, kai pirmą kartą
ją susapnavau Teirme.
Gal Togira Ikonoka galės tai paaiškinti.
Susiruošę keliauti toliau nykštukai atrodė daug labiau atsipalaidavę negu prie Tarnago. Kartimis yrėsi
žemyn Az Ragni, ir Eksvaras – irkluojantis Ugniasniegio plaustą – užtraukė neišlavintu bosu:

Žemyn, palei Kilfės krauju

Į sūkurius srūvančią srovę,
Siūbuojančius plukdom rąstus –
Už širdį, už klaną ir šlovę.

Erelio dangus viršum mūs,

Per vilko girias ir miškus
Mes plaukiam ant kruvino medžio –
Už deimantus, auksą ir geležį.
 Sudie taręs krepšį imu,
Te akmenis žolės pasaugos,
Palieku čia rūmus tėvų –
Į tolius tuščius aš leidžiuos.

Kiti nykštukai prisidėjo prie Eksvaro, bet toliau dainavo nykštukų kalba. Žemas balsų virpesys nulydėjo
Eragoną, atsargiai einantį į plausto pirmagalį, kur kojas sukryžiavusi sėdėjo Arija.
– Miegodamas… mačiau regėjimą, – prabilo Eragonas.
Arija susidomėjusi pakėlė akis ir jis pasipasakojo.
– Jei tai išvydau maginiu būdu…
– Neišvydai, – nukirto Arija. Kalbėjo pakankamai lėtai, lyg norėdama gerai paaiškinti. – Ilgai
galvojau, kaip tu pamatei mane įkalintą Gileade, ir manau, kad kai gulėjau be sąmonės, mano siela visur
ieškojo pagalbos.
– Bet kodėl aš?
Arija linktelėjo vandeniu besiiriančios Safyros link.
– Pripratau prie Safyros per penkiolika metų, kol saugojau jos kiaušinį. Įkalinta ieškojau ko nors
pažįstamo ir atėjau į tavo sapnus.
– Ar tu tikrai tokia stipri, kad gali iš Gileado pasiekti žmogų, esantį Teirme? Be to, buvai apsvaiginta.
Šypsenos šešėlis pasirodė Arijos lūpose.
– Galėčiau stovėti prie pačių Vrongardo vartų ir kalbėtis su tavimi taip aiškiai kaip dabar. – Patylėjo.
– Jei tu nenaudojai magijos, kad išvystum mane Teirme, tai negalėjai prisišaukti ir šios nakties sapno. Tai
turėtų būti perspėjimas. Jie pasirodo jautriems, o ypač tiems, kurie naudoja magiją.
Eragonas sugriebė tinklą, į kurį buvo susuktos maisto atsargos, nes plaustas susiūbavo.
– Jei tai, ką mačiau, įvyks, kaip galime ką nors pakeisti? Ar šis pasirinkimas ką nors reiškia? O jei
dabar šokčiau nuo plausto ir paskęsčiau?
– Bet juk nešoksi. – Arija panardino kairįjį smilių į upę ir įsižiūrėjo į lašelį, prikibusį prie odos, lyg į
virpantį lęšį. – Kartą, labai seniai, elfas Maerzadis išvydo perspėjimą, kad netyčia užmuš savo sūnų
mūšyje. Nenorėdamas, kad tai įvyktų, jis nusižudė, taigi apsaugojo sūnų ir įrodė, kad ateitis nėra nulemta.
Bet jeigu nenusižudai, nedaug ką gali padaryti, kad pakeistum ateitį, nes nežinai, kuris pasirinkimas atves
tave į tą laiko tašką, kurį regėjai. – Papurtė ranką, ir lašelis nutiško ant rąsto tarp jų. – Žinome, kad iš
ateities galima gauti informacijos – ateities spėjikai dažnai jaučia, kuriuo taku pasuks žmogaus
gyvenimas, bet dar nepavyko taip ištobulinti regėjimo galių, kad galėtum rinktis, ką, kaip ir kada nori
pamatyti.
Eragonui ta žinių perkėlimo per laiką teorija pasirodė gana trikdanti. Kėlė per daug klausimų apie
tikrovės prigimtį. Jei likimas ir lemtis tikrai egzistuoja, vienintelis dalykas, kurį galiu daryti, tai
džiaugtis dabartimi ir gyventi kaip įmanoma doriau. Bet negalėjo susilaikyti nepaklausęs:
– O kas galėtų mane sulaikyti, jei užsinorėčiau peržiūrėti kurį nors prisiminimą? Esu daug patyręs…
tad galėčiau jį peržiūrėti naudodamas magiją.
 Arijos žvilgsnis įsmigo į jį.
– Jei brangini gyvenimą, niekada to nemėgink. Prieš daugelį metų keli mūsų burtininkai pasišventė
kovai su laiko paslaptimis. Kai pamėgino iškviesti praeitį, veidrodyje pavyko išvysti tik kažką neaiškaus,
o užkeikimas išsiurbė jų jėgas ir jie krito negyvi. Daugiau mėginti nedrįsome. Manoma, kad užkeikimas
pavyktų, jei dalyvautų daugiau burtininkų, bet niekas nenori taip rizikuoti ir teorija lieka neįrodyta. Net jei
kam ir pavyktų peržiūrėti praeitį, naudos būtų nedaug. O kad peržiūrėtum ateitį, turi žinoti, kas įvyks, kada
ir kur, o tada jau pats peržiūrėjimas neturėtų prasmės.
Nežinia, kaip žmonės gauna perspėjimus miegodami, kaip jie nesąmoningai gali padaryti tai, ką gali
tik didžiausi išminčiai. Galbūt perspėjimai susiję su pačia magijos prigimtimi ir struktūra… arba panašūs
į drakonų atsiminimus, paveldėtus iš protėvių. Nežinia. Daug magijos pažinimo kelių dar reikia praminti.
– Ji nejudėdama grakščiai stovėjo. – Pasistenk juose nepasiklysti.
 PASROVIUI

lenkant rytui slėnis praplatėjo, plaustai slydo tarp dviejų kalnų. Vidurdienį pasiekė atodangą ir,

S pridengti šešėlio, išvydo saulėtą lygumą, besidriekiančią į šiaurę.

Srovė ėmė nešti juos pro apledėjusias uolas, kalnai – pasaulio sienos – liko už nugaros, ir
prieš akis atsivėrė didžiulis dangus ir platus horizontas. Beveik akimirksniu atšilo. Az Ragni suko į rytus,
iš vienos pusės driekėsi kalnų papėdės, iš kitos – lygumos.
Atvira erdvė, rodos, nykštukams kėlė nerimą. Jie šnabždėjosi tarpusavyje ir ilgesingai žvilgčiojo atgal
į plyšį tarp uolų.
Eragonui saulės šviesa teikė jėgų. Negalėdavo jaustis žvalus, kol tris ketvirčius dienos gaubdavo
sutemos. Už plausto iš vandens išniro Safyra ir ėmė kilti virš lygumos, kol pavirto į dėmelę skaisčiai
mėlyname kupole virš galvos.
Ką matai? paklausė Eragonas.
Dideles gazelių kaimenes šiaurėje ir rytuose. Vakaruose – Hadarako dykuma. Ir viskas.
Daugiau nieko nematai? Urgalų, vergų pirklių, klajoklių?
Mes vieni.

Tą vakarą Torvas stovyklai parinko mažą įlankėlę. Kol Dutmeras ruošė vakarienę, Eragonas pasidarė
vietos šalia palapinės, tada išsitraukė Zaroką ir atsistojo į parengties stovėseną, kurios išmokė Bromas,
kai jie pirmą kartą kovėsi. Eragonas žinojo, kad išmano daug mažiau už elfus, ir neketino atvykti į
Elesmerą nepasiruošęs.
Suėmęs abiem rankomis, labai lėtai užsimojo Zaroku ir vėl nuleido žemyn, lyg kirstų priešui per
šalmą. Sekundei sustingo. Susikoncentravęs vien į judesius, apsisuko iš dešinės apie savo ašį –
pakreipdamas Zaroko galiuką taip, lyg atmuštų įsivaizduojamą smūgį, – ir vėl sustingo.
Akies kampučiu Eragonas pamatė, kad jį stebi Arija, Orikas ir Torvas. Nekreipė į juos dėmesio ir
susitelkė tik į ryškiai raudonus ašmenis rankose; laikė juos lyg gyvatę, kuri bet kada galėtų išsprūsti ir
įgelti.
Vėl apsisukęs, ėmėsi derinių, pereidamas nuo vieno prie kito lengvai ir pamažu greitėdamas. Mintimis
jau buvo ne šešėlių apgaubtoje įlankoje, o mūšio lauke, apsuptas būrio įpykusių urgalų ir kulų. Badė ir
kapojo, atmušdavo smūgius, šokdavo į šalį ir sukdamasis smūgiavo. Kovojo su beprotiška energija, kaip
Farten Dure, negalvodamas apie save, puldamas ir nugalėdamas įsivaizduojamus priešininkus.
Išmetė Zaroką į orą, norėdamas permesti jį iš vienos rankos į kitą, bet nepagavo kardo, nes aštrus
skausmas pervėrė nugarą. Susvyravo ir nugriuvo. Girdėjo, kaip virš jo kalbasi Arija ir nykštukai, bet matė
tik mirgančią raudoną miglą, lyg kruviną šydą, užmestą ant pasaulio. Jautė tik skausmą, kuris užtemdė
protą ir mintis, išlaisvindamas laukinį gyvulį.

Kai Eragonas atsigavo ir jau galėjo susigaudyti, kur yra, pamatė, kad guli savo palapinėje, tvirtai
suvyniotas į paklodes. Šalia sėdėjo Arija, o Safyros galva kyšojo pro palapinės landą.
Ar ilgai buvau be sąmonės? paklausė Eragonas.
Šiek tiek. Paskui truputį miegojai. Mėginau ištraukti tave iš kūno ir priimti į save, kad apsaugočiau
nuo skausmo, bet kai tu be sąmonės, mažai ką galiu padaryti.
Eragonas linktelėjo ir užsimerkė. Visas kūnas virpėjo. Giliai įkvėpęs pakėlė akis į Ariją ir tyliai
paklausė:
– Kaip aš mokysiuos?.. Kaip kovosiu ar naudosiu magiją?.. Esu sulaužytas irklas.
Jo veidas tarsi senėjo bekalbant.
Ji atsakė taip pat tyliai:
– Gali sėdėti ir žiūrėti. Gali klausyti. Skaityti. Ir gali išmokti.
Bet jos balse jis išgirdo abejonę, netgi baimę. Pasivertė ant šono, kad nematytų jos akių. Buvo gėda
būti tokiam bejėgiui.
– Kaip Šešėlis galėjo taip man pakenkti?
– Negaliu atsakyti, Eragonai. Nesu nei išmintingiausia, nei stipriausia elfė. Visi stengiamės. Tu dėl to
nekaltas. Gal laikas išgydys tavo žaizdą. – Arija prispaudė pirštus prie jo antakio ir sušnibždėjo: – Sé
mor‘ranr ono finna, – ir išėjo iš palapinės.
Eragonas atsisėdo ir susiraukė, įsitempus nugaros raumenims. Žiūrėjo į rankas, bet jų nematė. Įdomu,
ar Murtagui randas kada taip skaudėdavo kaip man?
Nežinau, atsakė Safyra.
Mirtina tyla. Tada: Aš bijau.
Ko?
Aš… Jis dvejojo. Aš bijau kito priepuolio, nes nežinau, kada ir kur jis mane vėl ištiks, tik žinau, kad
tai tikrai įvyks. Tad lauksiu ir nuolat bijosiu pakelti ką per sunkaus ar ne taip pasisukti, ir vėl pajusti
tą patį skausmą. Mano kūnas tapo mano priešu.
Safyra suniurzgė žemu balsu. Aš irgi nežinau. Gyvenimas yra ir skausmas, ir malonumas. Jei tai
kaina, kurią turi mokėti už malonumų valandas, argi ji per didelė?
Taip, atkirto jis. Nusimetė antklodes, pralindo pro ją ir nusvirduliavo į stovyklos vidurį, kur Arija ir
nykštukai sėdėjo aplink laužą.
– Ar liko maisto? – paklausė Eragonas.
Dutmeras be žodžių pripylė dubenį ir padavė jam. Torvas paklausė su pagarbia išraiška veide:
– Ar tau geriau, Šešėlio Žudike?
 Jam ir kitiems nykštukams tai, ką jie pamatė, sukėlė pagarbią baimę.
– Dabar gerai.
– Neši sunkią naštą, Šešėlio Žudike.
Eragonas susiraukė, staiga pakilo ir nuėjo į stovyklos pakraštį, kur atsisėdo tamsoje. Netoliese jautė
Safyrą, bet ji paliko jį ramybėje. Tankiai alsuodamas nusikeikė ir įniršęs kibo į Dutmero troškinį.
Pakabinęs pirmą šaukštą, pašonėje išgirdo Oriko balsą:
– Neturėtum taip su jais elgtis.
Eragonas žvilgtelėjo į šešėliuotą Oriko veidą.
– Ką?
– Torvas ir kiti vyrai siųsti saugoti tavęs ir Safyros. Paaukotų gyvybes dėl tavęs, jei reikėtų, ir tikėtųsi,
kad juos palaidosi pagal nykštukų papročius. Turėtum to nepamiršti.
Eragonas nurijo aštrią repliką ir įsižiūrėjo į tamsų upės paviršių – nuolat judantį, niekad nesustojantį –
mėgindamas nuraminti mintis.
– Tu teisus. Nesusivaldžiau.
Oriko dantys blykstelėjo tamsoje – jis nusišypsojo.
– Tokią pamoką turi išmokti kiekvienas vadas. Mane to išmokė Hrotgaras, kai paleidau batą į
nykštuką, kuris numetė savo alebardą visiems ant tako.
– Ar pataikei?
– Sulaužiau nosį, – sukikeno Orikas.
Savo paties nuostabai, Eragonas irgi nusijuokė.
– Prisiminsiu tai, kad pats taip nepadaryčiau.
Laikė suspaudęs dubenį abiem rankomis, kad jos sušiltų. Staiga išgirdo dzingtelint metalą – Orikas
kažką išsitraukė iš kišenės.
– Štai, – nykštukas pabėrė krūvą susipynusių auksinių žiedų Eragonui į delną. – Tai galvosūkis, kuris
moko išminties ir sumanumo. Čia aštuoni žiedai. Jei tinkamai juos sudėsi, jie susijungs į vieną žiedą. Man
padeda prasiblaškyti, kai esu susirūpinęs.
– Ačiū, – sumurmėjo Eragonas, jau supratęs, koks painus tas žibantis rinkinys.
– Galėsi pasilikti, jei pavyks sudėlioti.
Grįžęs į palapinę, Eragonas atsigulė ant pilvo ir ėmė tyrinėti žiedus blankioje laužo šviesoje,
besiskverbiančioje pro palapinės landą. Keturi žiedai buvo perverti per kitus keturis. Vidinėje pusėje visi
buvo lygūs, o išorinėje, kuria tikriausiai turėtų jungtis su kitomis dalimis, – simetriškai išraityti.
Eragonas mėgino visaip juos sukioti, bet greitai sutriko dėl paprasto dalyko: atrodė neįmanoma abi
žiedų grupes išdėstyti lygiagrečiai, kad jie atsidurtų vienoje plokštumoje.
Įsitraukęs į užduotį, pamiršo baimę, kuri ką tik buvo jį apėmusi.
Eragonas pabudo prieš pat aušrą. Trindamas miegą nuo akių, išlindo iš palapinės ir pasirąžė.
Kvėpuojant sklido garas vėsiame ryto ore. Linktelėjo Šrgnienui, kuris ėjo sargybą prie laužo, tada
patraukė prie upės. Nusiprausė veidą, mirkčiodamas nuo šalto vandens.
Greitai mintimis susirado Safyrą, prisijuosė Zaroką ir nužygiavo pas ją palei bukmedžius, augančius
Az Ragni pakrantėje. Netrukus Eragono rankos ir veidas aptiško rasa nuo susiraizgiusių laukinių vyšnių
krūmų, sužėlusių kelyje. Prasibrovė pro brūzgyną ir išėjo į tykią lygumą. Priešais stūksojo apvali kalvelė.
Ant jos – lyg dvi senovinės statulos – stovėjo Arija ir Safyra, pasisukusios į rytus, kur išskydęs aukso
rutulys kilo į dangų, spinduliais glostydamas gintarines stepes.
Ryški šviesa užliejo abi figūras, ir Eragonas prisiminė, kaip Safyra stebėjo saulėtekį jo lovoje,
praėjus tik kelioms valandoms nuo išsiritimo. Buvo panaši į vanagą ar sakalą – ryškiomis, žėrinčiomis po
kaulėtais vokais akimis, griežtai išlenktu kaklu ir kupina galingos jėgos, kuria švytėjo kiekvienas kūno
linkis. Ji buvo medžiotoja, apdovanota laukiniu grožiu. Griežti Arijos bruožai ir panteros grakštumas
puikiai tiko prie drakonės. Jos dailiai derėjo, stovėdamos šalia ir besimaudydamos pirmuosiuose aušros
spinduliuose.
Eragono stuburu perbėgo pagarbos ir džiaugsmo šiurpuliukas. Štai kur jo, Raitelio, vieta. Tiek daug
visokių dalykų Alagezijoje, o jam pasisekė būti susijusiam būtent su šiuo. Juk tai stebuklas. Akyse
pasirodė ašaros, o veidą nušvietė laukinio džiūgavimo kupina šypsena, išsklaidžiusi visas abejones ir
baimes.
Vis dar tebesišypsodamas, užlipo ant kalvos ir atsistojo prie Safyros, ir jie kartu pasitiko naują dieną.
Arija pasižiūrėjo į jį. Eragonas sutiko jos žvilgsnį ir kažkas viduje apsivertė. Paraudo, pats nesupratęs
kodėl, pajutęs, kad jinai supranta jį geriau nei kas kitas, išskyrus Safyrą. Sutriko dėl savo reakcijos, nes
niekas iki šiol nebuvo jo taip paveikęs.

Dieną, tik prisiminęs tą akimirką, Eragonas nusišypsodavo ir jo viduje imdavo suktis keistų nepažįstamų
jausmų mišinys. Daugiausia laiko prasėdėjo atsirėmęs į rąstų būdelę, dėliodamas Oriko žiedus ir
stebėdamas besikeičiantį kraštovaizdį.
Apie vidurdienį praplaukė slėnio vidurį, kur į Az Ragni įsiliejo kita upė, dvigubai ją praplatindama ir
pagreitindama, o krantus dabar skyrė daugiau nei pusantro kilometro. Nykštukai labai stengėsi, kad
negailestinga srovė nesvaidytų plaustų kaip skiedrelių ir kad šie neatsitrenktų į retkarčiais
praplaukiančius medžius.
Už mylios nuo santakos Az Ragni suko į šiaurę ir tekėjo pro vienišą kalną su debesų apsupta
viršukalne, atsiskyrusį nuo Beoro kalnų grandinės – lyg pro didžiulį sargybos bokštą, pastatytą žvalgybai
lygumose.
Nykštukai, pamatę viršukalnę, nusilenkė, ir Orikas Eragonui paaiškino:
– Tai Išdidusis Moldunas. Paskutinis kalnas, kurį matysime kelionėje.
Jie pririšo plaustus nakčiai, ir tada Eragonas pamatė, kaip Orikas išvynioja ilgą juodą dėžę, papuoštą
perlamutru, rubinais ir raižytu sidabru. Orikas spustelėjo užraktą ir atidengė dangtį – ant raudono aksomo
gulėjo neįtemptas lankas. Abu lanko galai buvo iš dramblio kaulo, išraižyto sudėtingais vynmedžių, gėlių,
gyvūnų ir runų raštais, ir padengti auksu. Tai buvo toks prabangus ginklas, kad Eragonas nusistebėjo, kaip
kas nors gali drįsti jį naudoti.
Orikas uždėjo templę, – lankas buvo beveik jo ūgio, bet ne didesnis nei vaikiškas lankas, žiūrint
Eragono akimis, – pastūmė dėžę į šalį ir pasakė:
 – Einu paieškoti šviežios mėsos. Grįšiu po valandos. – Ir dingo krūmuose. Torvas nepritariamai
suurzgė, bet nestabdė jo.
Orikas ištesėjo duotą žodį – grįžo su pora ilgakaklių žąsų.
– Aptikau būrį jų, sutūpusių medyje, – pasakė, sviesdamas paukščius Dutmerui.
Kai Orikas vėl paėmė išdabintą dėžę, Eragonas paklausė:
– Iš kokio medžio pagamintas tavo lankas?
– Medžio? – Orikas susijuokė, purtydamas galvą. – Neįmanoma tokio trumpo lanko išpjauti iš medžio
ir paskui dar juo laidyti strėles toliau nei per dvidešimt metrų; jis sulūžtų ar susilenktų po kelių šūvių. Ne,
šis lankas – iš urgalo ragų!
Eragonas įtariai į jį pažiūrėjo – buvo tikras, kad nykštukas jį apgaudinėja.
– Ragas juk nepakankamai lankstus, kad būtų galima iš jo padaryti lanką.
– Ak, – suprunkštė Orikas, – reikia mokėti jį tinkamai apdoroti. Pirmiausia išmokome lankus daryti iš
feldunostų ragų, bet lygiai taip pat tinka ir urgalų. Reikia išilgai perpjauti ragą, tada nušlifuoti išorinius
rantus, kol atraižos taps reikiamo storio. Tada jos paverdamos, nušlifuojamos iki galutinės formos ir
pritvirtinamos prie uosinės lazdos klijais, pagamintais iš žuvų žvynų ir upėtakių gomurių odos. Kita
uosinės lazdos pusė padengiama keliais sluoksniais sausgyslių; jos lankui suteikia tamprumo. Paskutinis
žingsnis – puošyba. Gaminimo procesas gali užtrukti beveik dešimtmetį.
– Niekad anksčiau negirdėjau, kad lankas būtų taip gaminamas, – nusistebėjo Eragonas. Jo paties
ginklas dabar atrodė kaip negrabiai nukirsta šaka. – Ar toli jis šauna?
– Pats pabandyk. – Orikas leido, ir Eragonas atsargiai paėmė lanką, bijodamas nubrozdinti
papuošimus. Orikas iš strėlinės ištraukė strėlę ir padavė jam. – Lieki skolingas strėlę.
Eragonas įstatė strėlę, nusitaikė virš Az Ragni ir įtempė templę. Lankas buvo apie pusmetrio ilgio, bet
Eragonas nustebo, kad sveria daugiau už jo lanką – vos užteko jėgų įtempti templę. Paleido strėlę ir ši
švilptelėjusi dingo aukštai virš upės. Eragonas nustebęs žiūrėjo, kaip strėlė nusileido į srovę Az Ragni
viduryje.
Jis tuojau pat peržengė savo proto ribas, pasiekė magijos galią ir ištarė:
– Gath sem oro in lam iet.
Po kelių sekundžių strėlė atskriejo atgal ir nusileido ant ištiesto delno.
– O štai ir strėlė, kurią tau skolingas.
Orikas trinktelėjo kumščiu sau per krūtinę ir akivaizdžiai nudžiugęs prispaudė strėlę ir lanką.
– Puiku! Dabar vis dar turiu lygiai du tuzinus. Kitaip turėčiau laukti, kol pasieksime Hedartą, nes tik
ten galėčiau pasipildyti atsargas. – Mikliai nuėmė templę ir, apsukęs minkštu audiniu, įdėjo lanką į dėžę.
Eragonas pamatė, kad į juos žiūri Arija, ir paklausė jos:
– Ar elfai irgi naudoja raginius lankus? Jūs tokie stiprūs – medinis lankas sutrupėtų, jei būtų tokio
svorio, kokio tiktų jums.
– Mes išdainuojame lankus iš medžių, kurie neauga.
Ir nuėjo šalin.
Daug dienų jie plaukė pro pavasario žole sužėlusius laukus, kol Beoro kalnai virto neryškia balta
siena už nugarų. Pakrantėse dažnai pasirodydavo didelės gazelių ir mažų šiaurės elnių, stebinčių keleivius
vandeningomis akimis, kaimenės.
Dabar nebereikėjo saugotis fangurų, tad Eragonas dažnai skraidydavo su Safyra. Pirmą kartą nuo
atvykimo į Gileadą pasitaikė galimybė praleisti ore daugiau laiko kartu, ir jie tuo mielai naudojosi.
Eragonas džiaugėsi ir galimybe pabėgti iš ankšto plausto, kur jautėsi keistai ir neramiai, kur taip arti buvo
Arija.
 ARIJA-SVIT-KONA

ragonas su palyda plaukė Az Ragni, kol ši įsiliejo į Edos upę, tekančią į tolimuosius rytus. Upių

E santakoje niūksojo nykštukų prekybos centras Hedartas, kur jie plaustus išsikeitė į asilus.
Nykštukai nejodinėja arkliais dėl ūgio.
Arija atsisakė jai siūlomo gyvulio sakydama:
– Negrįšiu į savo protėvių žemę ant asilo nugaros.
Torvas susiraukė.
– O kaip spėsi su mumis?
– Bėgsiu.
Ir ji bėgo, lenkdama Ugniasniegį ir asilus. Paskui sėdėdavo ir laukdavo kur ant kalvelės ar giraitėje.
Nepaisant krūvio, neatrodė nuvargusi, kai sustojo nakvynei, tik ištarė tarp vakarienės ir pusryčių vos kelis
žodžius. Sulig kiekvienu žingsniu ji, rodos, vis labiau įsitempdavo.

Nuo Hedarto keliavo į šiaurę palei Edos upę, kildami link jos ištakų – Eldoro ežero.
Du Veldenvardenas iškilo priešais akis po trijų dienų. Pirma miškas atrodė kaip neryškus ruožas
horizonte, tada greitai išsiplėtė į smaragdinę senų ąžuolų, bukmedžių ir klevų jūrą. Sėdėdamas ant Safyros
nugaros Eragonas matė, kad miškas tęsiasi iki pat horizonto šiaurėje ir vakaruose, bet žinojo, kad miškas
dar daug didesnis, nusidriekęs per visą Alagezijos ilgį.
Šešėliai po vešliomis medžių šakomis jam atrodė ne tik paslaptingi ir viliojantys, bet ir pavojingi –
nes ten gyveno elfai. Pasislėpusi margoje Du Veldenvardeno širdyje stovėjo Elesmera – kur jis tęs
mokymąsi – ir Osilonas, ir kiti elfų miestai, kuriuose nedaug svetimšalių lankėsi po Raitelių žlugimo.
Eragonas juto, kad miškas – pavojinga vieta mirtingiesiems, apgaubta keistos magijos ir dar keistesnių
padarų.
Kaip kitas pasaulis, pamanė. Du drugeliai sukosi vienas apie kitą tamsioje miško gelmėje.
Tikiuosi, pasakė Safyra, kad man tarp medžių ant elfų takų užteks vietos. Negaliu visą laiką skristi.
Esu tikras, kad Raitelių laikais buvo sugalvota, kaip keliauti drakonams.
Mhm.
Naktį, kai Eragonas jau siekė antklodės, prie peties išdygo Arija, lyg dvasia, staiga išnirusi iš oro.
Išsigandęs jis pašoko. Niekada nesuprato, kaip ji taip tyliai vaikšto. Nespėjo paklausti, ko jai reikia, nes
jos mintys palietė jo: Eik paskui mane tyliai, kaip gali.
Ryšys tarp protų nustebino jį, kaip ir kvietimas. Jie bendravo mintimis keliaudami į Farten Durą – tai
buvo vienintelis būdas susikalbėti dėl jos pačios sau susikeltos komos. Bet kai Arija pasveiko, jis
daugiau nebebandė paliesti jos minčių. Tai labai asmeniška. Jei sąmonę pasiekia kita būtybė, jautiesi, lyg
tavo nuogos sielos kraštelis paliestų kitą sielą. Atrodė nemandagu ir nepadoru nekviestam pradėti tokį
intymų veiksmą. Ir išduoti Arijos pasitikėjimą, ir taip nedidelį. Ir dar: Eragonas bijojo, kad bendravimas
mintimis atskleis jo naujus ir sumišusius jausmus Arijai, ir visai nenorėjo būti dėl to išjuoktas.
Kartu jie išėjo iš stovyklos, atsargiai apėjo Trihgą, kuris budėjo pirmasis, ir paėjo toliau, kad
nykštukai negirdėtų. Safyra atidžiai viską stebėjo, pasiruošusi atlėkti, jei prireiktų.
Arija atsisėdo ant apsamanojusio rąsto ir apsikabino kelius, nežiūrėdama į jį.
– Turi kai ką žinoti, kol neatkeliavome į Cerį ir Elesmerą, kad dėl savo neišmanymo neužtrauktum sau
ir man gėdos.
– Tai yra? – Susidomėjęs atsisėdo priešais.
Arija dvejojo.
– Per tuos metus, kai tarnavau Islanzadės pasiuntine, pastebėjau, kad nykštukai ir žmonės gana
panašūs. Tikite panašiais dalykais ir jūsų siekiai panašūs. Ne vienas žmogus ramiai gyveno tarp nykštukų,
nes jis ar ji gali suprasti jų kultūrą, kaip jie supranta jūsų. Jūs mylite, geidžiate, nekenčiate, kovojate ir
kuriate labai panašiai. Tavo draugystė su Oriku ir tavo priėmimas į Durgrimstą Ingietumą yra pavyzdys. –
Eragonas linktelėjo, nors skirtumai jam atrodė didesni. – O elfai ne tokie kaip kitos rasės.
– Kalbi lyg nebūtum elfė, – pakartojo jis jos žodžius, ištartus Farten Dure.
– Su vardenais pragyvenau pakankamai metų, kad priprasčiau prie jų papročių, – ūmiai atkirto Arija.
– A… Tai nori pasakyti, kad elfai nemoka taip jausti kaip žmonės ir nykštukai? Sunku patikėti. Visi
gyvi padarai turi tuos pačius pagrindinius poreikius ir norus.
– Ne tą norėjau pasakyti! – Eragonas atšoko, tada susiraukė ir įsižiūrėjo į ją. Jai nebūdinga taip
šiurkščiai kalbėti. Arija užsimerkė ir pirštais suspaudė smilkinius, giliai įkvėpdama. – Kadangi elfai tokie
ilgaamžiai, didžiausia socialinė vertybė mums yra pagarba. Negali įžeisti kito, nors pagieža tavyje gali
laikytis dešimtmečius ar šimtmečius. Pagarba – vienintelis būdas užkirsti kelią tokiam priešiškumui. Ne
visada pasiseka, bet tvirtai laikomės savo papročių, nes jie saugo mus nuo kraštutinumų. Elfai
nesusilaukia daug palikuonių, tad gyvybiškai svarbu vengti tarpusavio konfliktų. Jei pas mus būtų
įvykdoma tiek nusikaltimų, kiek pas jus ar nykštukus, netrukus išnyktume. Egzistuoja tam tikras būdas
pasveikinti sargybinius Ceryje, tam tikros taisyklės, kurių turi laikytis pristatytas karalienei Islanzadei, ir
dar šimtai skirtingų būdų pasisveikinti su aplinkiniais, nors geriausia patylėti.
– Su savo papročiais, – surizikavo pasakyti Eragonas, – atrodo, jums lengviau įžeisti žmones.
Jos lūpose šmėkštelėjo šypsena.
– Galbūt. Žinai taip pat gerai kaip ir aš, kad tau bus keliami aukščiausi reikalavimai. Jei suklysi, elfai
manys, kad tai padarei tyčia. Ir bus tik blogiau, jei jie sužinos, kad tai atsitiko dėl neišmanymo. Būtų daug
geriau, kad tave laikytų gabiu nei negabiu storžieviu, kitaip atsirastų galimybė tavimi manipuliuoti – kaip
Gyvate Runų žaidime. Mūsų politika kinta cikliškai, o tie procesai ir subtilūs, ir ilgi. Tai, ką vieną dieną
sužinosi ar išgirsi apie elfą, gali būti tik nedidelio, prieš tūkstantį metų žengto strateginio žingsnelio
pasekmė, ir gali neturėti jokio ryšio su to elfo elgsena rytoj. Šį žaidimą žaidžiame visi, bet jį moka
nedaugelis – žaidimą, kuriame netrukus pasirodysi ir tu. Dabar gal supranti, kodėl sakiau, kad elfai ne
tokie kaip kitos rasės. Nykštukai irgi ilgaamžiai, bet jie greičiau dauginasi ir jiems svetimas mūsų
santūrumas ir polinkis į intrigas. O žmonės… – Ji taktiškai nutilo.
– Žmonės, – tęsė Eragonas, – viską daro kuo geriau, naudodamiesi tuo, kas jiems duota.
– Vis tiek.
– Kodėl viso to nepasakoji ir Orikui? Jis juk irgi gyvens Elesmeroje.
Arijos balsas tapo aštrus.
– Jis jau truputį pažįstamas su mūsų etiketu. Be to, kaip Raitelis, turi pasirodyti labiau išauklėtas nei
jis.
Eragonas priėmė jos priekaištą.
– Ko turiu išmokti?
Tad Arija pradėjo jį mokyti, o per jį ir Safyrą, elfų bendruomenės subtilybių. Pirmiausia paaiškino,
kad kai susitinka du elfai, jie sustoja ir dviem pirštais paliečia lūpas, šitaip parodydami, kad „per pokalbį
neiškraipys tiesos“. Tada vienas jų pasako: „Atra esterní ono thelduin“, į tai kitas atsako: „Atra du
evarínya ono varda.“
– Ir, – tęsė Arija, – jei reikia ypatingo oficialumo, ištariama ir trečia frazė: „Un atra “, reiškianti: „Te
jūsų širdyje tvyro ramybė“. Tai eilutės iš palaiminimo, kurį mums suteikė drakonai, kai sudarėme su jais
sutartį. Jis skamba taip:

Atra esterní ono thelduin,

Mor’ranr lífa unin hjarta onr,
Un du evarínya ono varda.

Arba:

Te jus lydi gera lemtis,

Širdyje tvyro ramybė
Ir žvaigždės jus globoja.

– Iš kur žinoti, kada prabilti pirmam?

– Jei sveikiniesi su kuo nors, kieno padėtis aukštesnė, ar jeigu nori pagerbti sutiktąjį, kalbėk pirmas.
Jei sutinki ką žemesnio statuso, kalbėk paskutinis. Bet jei nesi tikras dėl savo padėties, leisk kalbėti
sutiktajam, o jei jis tyli, kalbėk tu. Tokia taisyklė.
Ar ir man ji taikoma? paklausė Safyra.
Arija nuo žemės pakėlė sudžiūvusį lapą ir sutrynė tarp pirštų. Jai už nugaros stovykla aptemo, nes
nykštukai užgesino laužą, užversdami liepsnas žemės sluoksniu, kad anglys ir žarijos išsilaikytų iki ryto.
 – Tu – drakonė, ir mūsų kultūroje nėra aukštesnių už tave. Net karalienė nedrįstų teigti esanti
aukštesnė. Gali daryti ir sakyti, ką tik nori. Nesitikime, kad drakonai paklus mūsų įstatymams.
Paskui ji parodė Eragonui, kaip pasukti dešiniąją ranką ir keistai padėti ją ant krūtinkaulio.
– Taip darysi, kai susitiksi su Islanzade – parodysi savo ištikimybę ir paklusnumą.
– Ar tai įpareigoja kaip mano ištikimybės priesaika Nasuadai?
– Ne, tai tik pagarbos ženklas.
Eragonas stengėsi įsiminti įvairius pasisveikinimo būdus, kurių mokė Arija. Skirtingai buvo
sveikinami vyrai ir moterys, suaugusieji ir vaikai, berniukai ir mergaitės, taip pat pasveikinimas priklausė
nuo rango ir padėties visuomenėje. Sąrašas beprotiškai ilgas, bet Eragonas žinojo, kad išmokti turi
puikiai.
Kai įsiminė, kiek galėjo, Arija atsistojo ir nusivalė rankas.
– Jei nepamirši, eisis gerai. – Pasisuko eiti.
– Palauk, – šūktelėjo Eragonas. Ištiesė ranką jai sustabdyti, tada greitai ją nuleido, kol ji nepastebėjo
tokios drąsos. Ji atsisuko, klausdama tamsiomis akimis, ir jam suspaudė pilvą. Mėgino rasti žodžių savo
mintims išsakyti. Kad ir kaip stengėsi, teištarė: – Kaip tu jautiesi, Arija?.. Atrodai išsiblaškiusi ir blogai
nusiteikusi nuo tada, kai išvykome iš Hedarto.
Arijos veidas pavirto šalta kauke, ir jis krūptelėjo supratęs, kad pasirinko netinkamą būdą, nors ir
nesuprato, kuo toks klausimas galėtų įžeisti.
– Kai būsime Du Veldenvardene, – pranešė ji, – tikiuosi, kad su manimi taip familiariai nekalbėsi,
nebent norėtum viešai įžeisti. – Ji nuėjo.
Bėk iš paskos! sušuko Safyra.
Ką?
Negalime leisti, kad ji ant tavęs pyktų. Eik ir atsiprašyk.
Jo išdidumas užvirė. Ne! Ji kalta, ne aš.
Eik ir atsiprašyk, Eragonai, arba aš į tavo palapinę pritempsiu dvėsenų. Čia ne šiaip
pagąsdinimas.
Kaip atsiprašyti?
Safyra sekundėlę pagalvojo, tada pasakė, ką daryti, jis nesiginčydamas pašoko ant kojų, nulėkė paskui
Ariją ir sustabdė ją. Ji išdidžiai pasižiūrėjo į jį.
Jis pirštais palietė lūpas ir ištarė:
– Arija-Svit-kona, – tai buvo pagarbus kreipinys į labai išmintingą moterį, kurį jis ką tik išmoko, – aš
blogai kalbėjau, ir dėl to maldauju atleisti. Safyra ir aš nerimavome dėl tavęs. Po visko, ką dėl mūsų
padarei, atrodė, kad mažiausia, ką mes galime padaryti, tai pasiūlyti tau savo pagalbą, jei tau jos reikia.
Galiausiai Arija suminkštėjo ir pasakė:
– Vertinu jūsų rūpestį. Aš irgi blogai kalbėjau. – Nuleido akis. Tamsoje buvo matyti, kad jos galūnės ir
liemuo įsitempę. – Klausi, kas man kelia nerimą, Eragonai? Ar tikrai nori žinoti? Tada pasakysiu. – Jos
balsas buvo tylus lyg pavėjui skriejantis pūkelis. – Aš bijau.
Netekęs žado Eragonas nieko neatsakė, ir ji nuėjo toliau, palikdama jį vieną naktyje.
 CERIS

etvirtosios dienos rytą šalia Eragono jojantis Šrgnienas prabilo:

K – Sakyk, ar žmonės iš tiesų turi dešimt kojų pirštų, kaip sakoma? Nes, tiesą pasakius, nesu
buvęs už nykštukų valdų.
– Žinoma, kad turime dešimt kojų pirštų! – nustebo Eragonas. Pasimuistė balne, pakėlė dešiniąją pėdą,
nusitraukė batą ir kojinę ir pakrutino pirštus priešais nustebusio Šrgnieno veidą. – O jūs – ką – ne?
Šrgnienas papurtė galvą.
– Ne, mes turime po septynis ant kiekvienos kojos. Tokius mus sutvėrė Helzvogas. Penkių per mažai,
šeši – negeras skaičius, o septyni… Septyni kaip tik. – Žvilgtelėjo į Eragono pėdą, tada paragino asilą ir
ėmė šnekučiuotis su Ama ir Hedinu, kuris galiausiai davė jam kelias sidabro monetas.
Spėju, pasakė Eragonas, audamasis batą, kad dėl to buvo susilažinta.
Kažkodėl Safyrai tai pasirodė labai juokinga.

Užslinko sutemos ir patekėjo pilnas mėnulis, Edos upė vedė vis arčiau Du Veldenvardeno pakraščio. Jie
jojo siauru taku pro susipynusias žydinčias sedulas ir rožių krūmus, kurie vakaro orą pripildė malonaus
žiedų aromato.
Eragono smalsumas augo, jis žvalgėsi po tamsų mišką, žinodamas, kad jau įžengta į elfų valdas ir kad
jie netoli Cerio. Pasilenkė į priekį Ugniasniegio balne, tvirtai suspaudęs vadeles. Safyra irgi buvo labai
susijaudinusi – sklandė virš galvų, nekantriai vizgindama uodegą.
Eragonui atrodė, kad jie įžengė į sapną. Neatrodo realu, pasakė.
Aha. Čia vis dar klaidžioja senosios legendos.
Galiausiai prijojo nedidelę pievelę tarp upės ir miško.
– Sustokime čia, – tyliai paliepė Arija. Paėjusi į priekį sustojo sodrioje žolėje, tada sušuko senąja
kalba: – Pasirodykite, mano broliai! Jums nereikia bijoti. Čia aš, Arija iš Elesmeros. Mano palydovai –
draugai ir sąjungininkai, jie nelinki mums blogo. – Ji dar kažką pasakė, ko Eragonas nesuprato.
Kelias minutes buvo girdėti tik upės šniokštimas, tada iš tykios lapijos atsklido frazė elfų kalba, bet
taip greitai ištarta, kad Eragonas nespėjo suprasti. Arija atsakė:
– Taip.
Pasigirdo šnaresys ir miško pakraštyje pasirodė du elfai, kiti du mikliai išniro ant gumbuoto ąžuolo
šakų. Tie ant žemės laikė ilgas ietis baltais antgaliais, kiti buvo ginkluoti lankais. Visi buvo apsivilkę
samanų ir žievės spalvos tunikomis po plevėsuojančiais apsiaustais, susegtais ant peties dramblio kaulo
segėmis. Vieno garbanos buvo tokios pat juodos kaip Arijos. Kitų trijų plaukai buvo tarsi žvaigždžių
spindesys.
Elfai nušoko nuo medžio ir apkabino Ariją, juokdamiesi aiškiais, tyrais balsais. Susikabino rankomis
ir ėmė šokti aplink ją žolėje kaip vaikai, linksmai dainuodami.
Eragonas nustebęs žiūrėjo. Niekada nė neįtarė, kad elfai mėgsta – ar gali – juoktis. Garsas buvo
nuostabus, lyg fleitos ir arfos grotų pačios, besidžiaugdamos savo muzika. Norėjo klausytis jo amžinai.
Tada per upę atskrido Safyra ir nusileido prie Eragono. Pamatę ją, elfai sunerimę stryktelėjo ir nutaikė
į ją ginklus. Arija greitai viską paaiškino raminančiu balsu, rodydama pirma į Safyrą, tada į Eragoną. Kai
Arija sustojo kalbėti, Eragonas nusitraukė pirštinę nuo dešiniosios rankos ir gedwëy ignasia sužibo
mėnesienoje. Pasakė, kaip kadaise Arijai:
– Eka fricai un Shur’tugal. – „Esu Raitelis ir draugas.“ Prisiminęs vakardienos pamoką, pirštais
palietė lūpas, pridėdamas: – Atra esterní ono thelduin.
Elfai nuleido ginklus ir jų griežti veidai sušvito džiaugsmu. Prispaudė pirštus prie lūpų ir nusilenkė
Safyrai ir jam, murmėdami atsakymą senąja kalba.
Tada atsitiesė, parodė į nykštukus ir nusijuokė, lyg tai būtų pokštas. Traukdamiesi atgal į mišką,
pamojavo rankomis ir sušuko:
– Eime, eime!
Eragonas su Safyra ir nykštukais nusekė Ariją. Nykštukai niurnėjo tarpusavyje. Įžengus į mišką, lapų
skliautas panardino juos į aksominę tamsą, tik kartais mėnulio spinduliai prasiskverbdavo pro susipynusių
šakų plyšius. Eragonas girdėjo, kaip šnabždasi ir juokiasi elfai, nors jų ir nebuvo matyti. Kartais jie
sušukdavo, kur eiti, kai jis ar nykštukai nuklysdavo.
Priekyje tarp medžių liepsnojo laužas, šešėliai lyg kaukai raitėsi ant lapais nuklotos žemės. Įžengęs į
švytintį plotą, Eragonas pamatė aplink didelio ąžuolo kamieną susispaudusias tris mažas trobeles. Aukštai
medyje buvo suręsta dengta aikštelė, iš kur sargybinis matė upę ir mišką. Tarp dviejų trobelių buvo
įkastas stulpas, ant jo kabojo džiovinamų augalų ryšulėliai.
Keturi elfai pradingo trobelėse, tada grįžo pilnais glėbiais vaisių ir daržovių – bet jokios mėsos – ir
ėmė ruošti valgį svečiams. Dirbdami niūniavo išgalvotas melodijas. Orikas paklausė jų vardų, ir
tamsiaplaukis elfas, bakstelėjęs sau į krūtinę, pasakė:
– Aš esu Lifaenas iš Rilvenarų giminės. O mano draugai – Edurna, Celdinas ir Nari.
Eragonas atsisėdo šalia Safyros, džiaugdamasis galimybe pailsėti ir stebėti elfus. Nors visi keturi
elfai buvo vyrai, jų veidai buvo panašūs į Arijos: jautrios lūpos, plonos nosys ir didžiulės įkypos akys,
žibančios po antakiais. Kūnai taip pat panašūs – siauri pečiai, plonos rankos ir kojos. Ir visi gražesni ir
didingesni už bet kurį Eragono sutiktą žmogų.
Ar kada galėjau pagalvoti, kad aplankysiu elfų šalį? paklausė savęs Eragonas. Nusišypsojo ir
atsirėmė į trobelės kampą, apsnūdęs nuo laužo šilumos. Virš jo įdėmiai elfus sekiojo neramios mėlynos
Safyros akys.
 Šioje rasėje daugiau magijos, galiausiai pasakė, nei tarp nykštukų ar žmonių. Neatrodo, kad jie
būtų kilę iš žemės ar akmens. Greičiau iš kitos karalystės – pusė čia, pusė ten. Kaip atspindžiai
vandenyje.
Jie tikrai grakštūs, pasakė jis. Elfai judėjo kaip šokėjai, kiekvienas judesys ramus ir lankstus.
Bromas buvo sakęs, kad nemandagu kam nors mintimis kalbėtis su Raitelio drakonu be leidimo, ir
elfai laikėsi šio papročio, balsu kreipdamiesi į Safyrą, o ši atsakydavo jiems tiesiai, mintimis. Safyra
paprastai neliesdavo žmonių ir nykštukų minčių ir leisdavo Eragonui persakyti jos žodžius, nes nedaug
kas mokėjo saugoti savo mintis. Be to, tokį intymų ryšį naudoti kasdieniams pašnekesiams atrodė
piktnaudiška. Bet elfams taip neatrodė – jie įsileido Safyrą į savo mintis, mėgaudamiesi jos buvimu.
Galiausiai maistas buvo paruoštas ir pateiktas raižytose lėkštėse, kurios, atrodė, buvo iš tankaus
kaulo, nors lėkščių kraštai, puošti gėlėmis ir vynmedžiais, buvo mediniai. Eragonui padavė ir agrastų
vyno ąsotį – pagamintą iš tos pačios neįprastos medžiagos – su nulipdytu drakonu, apsisukusiu aplink ąsą.
Pavalgius Lifaenas išsitraukė instrumentą iš nendrinių vamzdelių ir ėmė groti grakščią melodiją,
pirštais spaudydamas skylutes. Netrukus aukščiausias sidabraplaukis elfas, Nari, uždainavo:

O!

Diena štai baigės, žvaigždės šviečia,

Nurimo lapai, štai mėnulis bąla!
Kvatoki iš bėdų, kvatok iš priešų,
Menojos ainį saugom šiąnakt!

O vaike miško, mūšį pralaimėjęs,

O dukra medžių, kalinti gyvenime!
Laisvi mes ir bijoti, ir aistroj save sudeginti,
Nes išplėšėme Raitelį mūs iš šešėlių!

Ir vėl danguj drakonai sklando,

Ir mes atkeršysim už kančią jų!
Tvirtumas kardo ir stiprybė rankoj,
Atėjo laikas nužudyt karalių jau!

O!

Švelnutis vėjas, upės dugnas šviečia,

O medžių aukštis! Medžiuos miega paukščiai!
Kvatoki iš bėdų, kvatok iš priešų,
Nes valanda atėjo džiaugsmo!
Nari baigė, o Eragonas pagaliau atgavo amą. Dar nebuvo girdėjęs tokio balso – lyg elfas dainuodamas
būtų atskleidęs visą savo esybę.
– Nuostabu, Nari-vodhr.
– Neišbaigta kompozicija, Argetlamai, – paprieštaravo Nari. – Bet vis tiek dėkui.
Torvas suniurnėjo:
– Labai gražu, Pone Elfe. Bet mūsų laukia rimtesni reikalai nei eilių deklamavimas. Ar mums toliau
lydėti Eragoną?
– Ne, – greitai atsakė Arija. – Galite grįžti namo ryte. Garantuoju, kad Eragonas pasieks Elesmerą.
Torvas nuleido galvą.
– Tada mūsų užduotis baigta.
Eragonas atsigulė elfų paklotame gulte ir ištempė ausis, kad girdėtų, ką kalba Arija kitoje trobelėje.
Nors ji vartojo daug nežinomų senosios kalbos žodžių, jis suprato, kad ji pasakoja, kaip prarado Safyros
kiaušinį ir kas buvo po to. Jai nutilus, tyla tvyrojo ilgai, tada elfas prabilo:
– Gerai, kad grįžai, Arija-Drotningu. Islanzadę buvo apėmęs gilus sielvartas, kai sužinojo, kad tave
sučiupo. Manėme, kad kiaušinį pagrobė urgalai! Jos širdis silpna.
– Tyliau, Edurna… tyliau, – tildė kitas. – Dvergarai maži, bet ausys jų geros, ir esu tikras, kad viską
papasakos Hrotgarui.
Eragonas daugiau nieko nebesuprato, nes balsai nutilo ir virto šnabždesiu, o šis – lapų šlamesiu. Jis
grimzdo į miegą, o sapnuose vis skambėjo elfų daina.

Oras buvo prisodrintas gėlių aromato. Eragonas pabudo ir išvydo saulės nutviekstą Du Veldenvardeną.
Viršum jo tvyrojo išsigaubęs įvairiaspalvis šlamančių lapų raizginys, paremtas storų kamienų, išaugusių
iš sausos plikos žemės. Tik samanos, kerpės ir keli žemi krūmokšniai augo žaliame šešėlyje. Dėl skurdaus
pomiškio buvo galima matyti toli pro lapais sutvirtintas kolonas ir laisvai judėti po margomis lubomis.
Kai Eragonas atsikėlė, Torvas ir jo sargybiniai jau buvo susikrovę daiktus ir pasiruošę iškeliauti.
Oriko asilas buvo pririštas prie Eksvaro žirgo. Eragonas priėjo prie Torvo ir pasakė:
– Ačiū jums visiems, kad saugojote mane ir Safyrą. Prašau perduoti mūsų padėką Undinui.
Torvas trinktelėjo kumščiu sau į krūtinę:
– Perduosiu tavo žodžius. – Jis padvejojo ir žvilgtelėjo į trobeles. – Elfai – keista rasė. Jie pilni ir
šviesos, ir tamsos. Ryte jie gers su tavimi, o vakare – nudurs. Stovėk nugarą atsukęs į sieną, Šešėlio
Žudike. Jie nepastovūs.
– Atsiminsiu tai.
– Mhm. – Torvas mostelėjo upės link. – Jie planuoja valtimis perplaukti Eldoro ežerą. Ką darysi su
savo žirgu? Galėtume parginti jį į Tornagą, o iš ten – į Trondžheimą.
– Valtimis! – šūktelėjo Eragonas. Jis ketino Ugniasniegį nusigabenti į Elesmerą. Patogu turėti žirgą,
kai šalia nėra Safyros, ar ten, kur jai pernelyg ankšta. Jis papešiojo retus šerius ant žandikaulio. – Tai
malonus pasiūlymas. Ar prižiūrėsite, kad Ugniasniegiu būtų gerai rūpinamasi? Nenorėčiau, kad jam kas
nors atsitiktų.
 – Prisiekiu savo garbe, – pažadėjo Torvas, – kad grįžęs rasi jį prišertą ir žvilgančiu kailiu.
Eragonas atvedė Ugniasniegį ir atidavė žirgą, balną ir priežiūros priemones Torvui. Atsisveikino su
visais kariais ir paskui kartu su Safyra ir Oriku žvilgsniu palydėjo nykštukus, jojančius atgal keliu, kuriuo
atvyko.
O tada grįžo prie trobelių ir nuėjo paskui elfus į tankumyną ant Edos upės kranto. Ten, pririštos prie
didžiulio akmens, plūduriavo dvi baltos kanojos, joms ant šonų buvo išraižyti vynuogienojai.
Eragonas įlipo į artimesnę valtį ir pasikišo ryšulį po kojomis. Nustebo, koks lengvas laivelis – būtų
galėjęs pakelti jį viena ranka. Laivo korpusas, rodos, buvo pagamintas iš beržo žievės plokščių, sujungtų
plika akimi nematomomis siūlėmis. Apimtas smalsumo, pačiupinėjo šoną. Žievė buvo tvirta ir geros
būklės, lyg ištemptas pergamentas, ir vėsi nuo vandens. Jis trinktelėjo per ją krumpliu. Pluoštinis dangalas
suaidėjo kaip būgnas.
– Ar visos jūsų valtys tokios? – paklausė jis.
– Visos, išskyrus didžiausias, – atsakė Nari, sėsdamasis Eragono valties pirmagalyje. – Šitoms
išdainuojame reikiamą formą iš geriausių kedrų ir ąžuolų.
Eragonas nespėjo paklausti, ką tai reiškia, nes į jų kanoją įlipo Orikas, o Arija ir Lifaenas – į kitą.
Arija pasisuko į Edurną ir Celdiną, stovinčius ant kranto, ir paliepė:
– Saugokite šį kelią, kad niekas negalėtų mūsų sekti, ir niekam apie mus nepasakokite. Karalienė turi
sužinoti pirma. Atsiųsiu jums pastiprinimą, kai tik pasieksime Siltrimą.
– Arija-Drotningu.
– Tegu žvaigždės jus saugo! – atsakė ji.
Linktelėję į priekį, Nari ir Lifaenas iš valčių dugno ištraukė smailas trijų metrų ilgio kartis ir ėmė irtis
prieš srovę. Safyra irgi nuslydo į vandenį ir žingsniavo upės vaga, kol pasivijo juos. Kai Eragonas
pasižiūrėjo į ją, ji tingiai mirktelėjo ir paniro, užtvenkdama upę savo rantyta nugara. Elfai nusijuokė ir
pradėjo girti jos dydį ir jėgą.
Po valandos priplaukė Eldoro ežerą, kurio paviršius buvo pasišiaušęs nuo mažų bangelių. Paukščiai ir
musės zujo po medžiais, apaugusiais vakarinį krantą, o rytinis krantas atsivėrė į lygumas. Ten klaidžiojo
šimtai elnių.
Išplaukus iš upės srovės, Nari ir Lifaenas padėjo kartis ir pasiėmė į lapus panašius irklus. Orikas ir
Arija mokėjo irti valtį, bet Eragonui Nari viską turėjo paaiškinti.
– Pasisuksime į tą pusę, kurioje irkluoji, – pasakė elfas. – Tad jei aš irkluoju dešinėje, o Orikas
kairėje, tada tu turi pairkluoti pirma vienoje pusėje, tada kitoje, kitaip išklysime iš kurso. – Dienos
šviesoje Nari plaukai žibėjo kaip ploniausia viela, kiekviena sruoga – ugninė linija.
Eragonas greitai įgudo ir, kai judesys pasidarė įprastas, mintyse ėmė svajoti. Taip jis plaukė vėsiu
ežeru, paskendęs įsivaizduojamuose pasauliuose, pasislėpusiuose už jo akių. Stabtelėjęs pailsinti rankų,
iš už diržo išsitraukė užsispyrusius auksinius Oriko žiedus ir pamėgino sudėti taip, kaip reikia.
Nari pamatė, kuo jis užsiima.
– Ar galiu pažiūrėti į tą žiedą?
Eragonas padavė juos elfui. Elfas nusisuko. Kelias akimirkas Eragonas su Oriku vieni irklavo valtį,
kol Nari krapštinėjo susipynusius žiedus. Tada patenkintas šūktelėjo ir iškėlė ranką, o sudėtas žiedas
žibėjo ant jo viduriniojo piršto.
– Malonus galvosūkis, – pasakė Nari. Nusiėmė žiedą, pakratė, ir tas vėl buvo kaip buvęs. Grąžino
Eragonui.
– Kaip išsprendei? – paklausė Eragonas, nusiminęs ir pavydėdamas, kad Nari taip lengvai įveikė
užduotį. – Palauk… Nepasakok. Noriu išsiaiškinti pats.
– Žinoma, – šypsodamasis atsakė Nari.

* * *
 PRAEITIES ŽAIZDOS

ris su puse dienos Karvaholo gyventojai aptarinėjo paskutinį užpuolimą, jaunojo Elmundo žūties

T tragediją ir sprendė, kaip būtų galima išsikapstyti iš tokios baisios padėties. Piktai ginčijamasi
buvo kiekvieno namo kiekviename kambaryje. Dėl ištartų žodžių draugai nusisukdavo nuo
draugų, vyrai nuo žmonų, vaikai nuo tėvų, bet netrukus taikydavosi, iš paskutiniųjų stengdamiesi surasti
būdą išgyventi.
Kai kurie sakė, kad Karvaholui vis tiek gresia pražūtis, tad galėtų išžudyti razakus ir kareivius – būtų
bent atkeršyta. Kiti teigė, kad Karvaholas jau pražuvęs, vienintelė protinga išeitis būtų pasiduoti ir tikėtis
karaliaus malonės, tai yra, atiduoti Roraną kankinimams ir mirčiai į nagus, o visus kitus – į vergiją. O
treti nepritarė nė vienai nuomonei, tik paniro į juodą pyktį, nukreiptą į visus, kas užtraukė šią negandą.
Daugelis mėgino savo baimę paskandinti alaus bokale.
Patys razakai suvokė, kad, žuvus vienuolikai karių, jie negali vėl užpulti Karvaholo, tad pasitraukė
tolyn keliu, išstatė sargybinius Palankaro slėnyje ir laukė.
– Laukia kareiviūkščių iš Sejunono ar Gileado, jei jums rūpi mano nuomonė, – viename susirinkime
pareiškė Loringas. Roranas klausėsi visų ir tylomis svarstė įvairias galimybes. Visos atrodė ganėtinai
pavojingos.
Roranas dar nepasakė Sluonui, kad jiedu su Katrina susižadėjo. Žinojo, kad laukti neišmintinga, bet
bijojo mėsininko reakcijos, kai šis sužinos, kad Roranas ir Katrina pažeidė tradiciją, taigi ir pakenkė
Slouno autoritetui. Be to, buvo daugybė darbo, kuris nukreipdavo Rorano dėmesį. Jis save įtikino, kad
Karvaholo įtvirtinimų stiprinimas – dabar svarbiausia užduotis.
Sulaukti žmonių pagalbos buvo lengviau, nei Roranas tikėjosi. Po paskutinio mūšio miestelėnai
mieliau klausydavo ir paklusdavo – tie, kurie nekaltino jo dėl šios padėties. Jį tai stebino, kol suvokė, kad
pagarbą ar netgi baimę žmonėms kelia tai, kad jis yra kažką nužudęs. Dabar jį vadino Stipriasmūgiu.
Roranu Stipriasmūgiu.
Vardas jam patiko.
Naktis uždengė slėnį, Roranas atsirėmė į Horsto valgomojo sieną ir užsimerkė. Moterys ir vyrai,
susėdę aplink žvakėmis apšviestą stalą, kalbėjosi. Kiseltas kaip tik aiškino, kiek atsargų turi Karvaholas.
– Nebadausime, – baigė jis, – bet jei netrukus neišeisime dirbti laukų ir neišginsime gyvulių, prieš kitą
žiemą galėsime patys sau persirėžti gerkles. Tai būtų lengvesnė išeitis.
 Horstas susiraukė:
– Nesąmonė!
– Sąmonė ar nesąmonė, – įsiterpė Gertrūda, – abejoju, ar pavyks išsiaiškinti. Mūsų buvo dešimt kartų
daugiau nei kareivių. Jie neteko vienuolikos vyrų, mes – dvylikos, ir dar gydau devynis sužeistuosius. Kas
bus, Horstai, jei jų bus dešimt kartų daugiau už mus?
– Bardai minės mūsų vardus, – atkirto kalvis. Gertrūda liūdnai palingavo galva.
Loringas trenkė kumščiu į stalą.
– O aš sakau, kad turime pulti, kol mūsų daugiau. Tereikia kelių vyrų, skydų, iečių, ir galime nušluoti
tuos parazitus. Kad ir šiąnakt!
Roranas neramiai pasimuistė. Ir anksčiau būta tokių kalbų, ir, kaip visad, Loringo pasiūlymas įžiebė
ginčą. Po kelių valandų išeitis vis dar nebuvo rasta, ir naujų pasiūlymų nebuvo, išskyrus Teino, kad
Gedrikas pats sau turėtų išsikaršti kailį, ir tai kone sukėlė muštynes.
Galiausiai, kai pokalbis nurimo, Roranas greitai, kiek tik leido sužeista blauzda, prišlubavo prie stalo.
– Noriu kai ką pasakyti. – Jam tai prilygo ilgos rakšties traukimui iš pėdos, net nesusimąstant apie
skausmą. Metas tai padaryti – ir kuo greičiau, tuo geriau.
Daugybė griežtų, švelnių, piktų, gerų, abejingų ir smalsių akių susmigo į jį. Roranas giliai įkvėpė.
– Neapsisprendimas mums toks pat pražūtingas kaip kardas ar strėlė. – Orvalas pavartė akis, bet kiti
klausėsi. – Nežinau, ar turėtume pulti ar bėgti…
– Kur? – mestelėjo Kiseltas.
– … bet esu tikras dėl vieno dalyko: vaikus, motinas ir ligonius turėtume apsaugoti nuo pavojaus.
Razakai užtvėrė mums kelią į Kolio ir kitų ūkius slėnyje. Ir ką? Pažįstame šias apylinkes geriau nei kas
nors kitas Alagezijoje, ir yra vieta… vieta, kur mūsų artimieji būtų saugūs. Tai Ketera.
Roranas tik sumirksėjo, kai ant jo pasipylė įsižeidę balsai. Garsiausiai šaukė Slounas:
– Geriau pakarkit mane, bet mano pėda nežengs į tuos prakeiktus kalnus!
– Roranai, – per triukšmą pasakė Horstas. – Tu turėtum geriausiai žinoti, kad Keteroje pernelyg
pavojinga – ten Eragonas rado akmenį, kuris čia pritraukė razakus! Kalnuose šalta ir knibždėte knibžda
vilkų, lokių ir kitų siaubūnų. Kam apie tai iš viso svarstyti?
Kad Katrina būtų saugi! norėjo sušukti Roranas. Bet tepasakė:
– Nes kiek kareivių beatsivestų razakai, jie neišdrįstų žygiuoti į Keterą. Juk Galbatoriksas ten prarado
pusę armijos.
– Tai buvo seniai, – abejodamas ištarė Mornas.
Roranas pašoko.
– O pasakojamos istorijos ilgainiui tampa baisesnės! Yra takelis į Igualdos krioklius. Tereikia nusiųsti
ten vaikus ir kitus. Jie apsistos kalnų pakraštyje ir bus saugūs. Jei Karvaholą užims, jie galės palaukti, kol
kareiviai pasitrauks, o tada ieškoti prieglobsčio Terinsforde.
– Pernelyg pavojinga, – suniurnėjo Slounas. Mėsininkas taip suspaudė stalo kraštą, kad pirštų galiukai
pabalo. – Šaltis, žvėrys. Joks sveiko proto vyras nesiųstų ten savo šeimos.
– Bet… – užsikirto Roranas, netekęs pusiausvyros dėl Slouno atsakymo. Jis žinojo, kad mėsininkas
labai nekentė Keteros, nes jo žmona nušoko nuo Igualdos krioklių, bet tikėjosi, kad Slouno noras
apsaugoti Katriną bus stipresnis už baimę. Dabar Roranas suprato, kad turės perkalbėti jį ir visus kitus.
Prabilo raminančiu tonu: – Ne taip jau ir blogai. Sniegas viršukalnėse jau tirpsta. Keteroje ne šalčiau, nei
buvo čia prieš kelis mėnesius. Ir abejoju, kad vilkai ir lokiai pultų tokį žmonių būrį.
Slounas susiraukė, užriesdamas lūpą, ir papurtė galvą.
– Keteroje laukia tik mirtis.
Kiti pritarė, bet tai tik stiprino Rorano pasiryžimą. Jis buvo įsitikinęs, kad Katrina žus, jei jis
neperkalbės. Apžvelgė veidus, ieškodamas užuojautos.
– Delvinai, suprantu, kad žiauru taip kalbėti, bet tai tiesa: jei Elmundas nebūtų buvęs Karvahole, vis
dar būtų gyvas. Turi sutikti, kad tai – teisinga išeitis! Tai galimybė apsaugoti kitus tėvus nuo tokių kančių.
Visi tylėjo.
– O tu, Brigita? – Roranas staiga kreipėsi į ją, atsirėmęs į kėdes, kad nepargriūtų. – Ar nori, kad
Nolfavrelį ištiktų tėvo likimas? Jis turi išvykti. Negi nesupranti, kad tai vienintelis būdas jį apsaugoti… –
Roranas labai stengėsi susitvardyti, bet ašaros pačios ėmė plūsti iš akių. – Tai dėl vaikų! – piktai
riktelėjo.
Kambaryje tvyrojo tyla, o Roranas nuleidęs akis mėgino susivaldyti. Pirmasis prabilo Delvinas:
– Aš neišvyksiu iš Karvaholo, kol čia yra mano sūnaus žudikai. Bet, – jis nutilo, tada labai lėtai tęsė,
– negaliu paneigti tavo žodžių. Tai tiesa – vaikus reikia apsaugoti.
– Tai aš ir sakiau iš pradžių, – pareiškė Tara.
Tada kalbėjo Baldoras.
– Roranas teisus. Negalime leistis apakinami baimės. Daugelis iš mūsų buvo nuėję iki krioklių, ir ne
kartą. Ten pakankamai saugu.
– Ir aš, – pridėjo Brigita, – turiu pritarti.
Horstas linktelėjo.
– Aš to nedaryčiau, bet iš tokios padėties… nematau kitos išeities.
Po minutėlės vyrai ir moterys nenoromis pritarė pasiūlymui.
– Nesąmonė! – pratrūko Slounas. Atsistojo ir ištiesė pirštą į Roraną tarsi į kaltinamąjį. – Iš kur jie
gaus maisto, jei turės laukti savaites? Juk neatsigabens. Kaip jie šildysis? Jei užsikurs laužus, juos
pamatys! Kaip, kaip, kaip? Jei nemirs iš alkio, tai sušals. Jei nesušals, tai juos suės. Jei nesuės… Kas
žino? Gali nukristi ir užsimušti!
Roranas skėstelėjo rankomis.
– Jei padėsime, maisto jiems netrūks. Laužų nesimatys, jei jie pasitrauks tolėliau į mišką. Ir taip turės
pasitraukti, nes prie pat krioklių nėra vietos stovyklai.
– Išsisukinėji!
– O ką siūlai daryti, Slounai? – paklausė Mornas, įdėmiai į jį žiūrėdamas.
Slounas karčiai nusijuokė:
– Tik ne tai.
– O ką?
 – Nesvarbu. Bet tai – blogas pasirinkimas.
– Gali neprisidėti, – pasakė Horstas.
– Ir neprisidėsiu, – atrėžė mėsininkas. – Svajokite toliau, jei norite, bet nei aš, nei mano šeima
neįžengsime į Keterą, kol mano gyslomis dar teka kraujas. – Pastvėrė savo kepurę ir išlėkė, tulžingai
žvilgtelėjęs į Roraną, kuris atsakydamas susiraukė.
Roranas suprato, kad Slouno kietakaktiškas užsispyrimas kelia pavojų Katrinai. Jei jis negali
pripažinti, kad Keteroje galima prisi-glausti, nusprendė Roranas, tada jis – mano priešas, ir aš turiu
viską paimti į savo rankas.
Horstas atsirėmė alkūnėmis į stalą ir sunėrė storus pirštus.
– Taigi… Jei ketiname elgtis pagal Rorano planą, kaip reikėtų pasiruošti? – Žmonės nepatikliai
susižvalgė, tada ėmė aptarinėti klausimą.
Įsitikinęs, kad pasiekė savo, Roranas išslinko iš valgomojo. Striksėdamas per tamsų kaimą, ieškojo
Slouno šiapus užtvaros. Galiausiai pamatė mėsininką, susilenkusį po žibintu, skydą atrėmusį į kelius.
Roranas apsisuko ant kulno ir nulėkė į Slouno parduotuvę. Ten patraukė tiesiai į virtuvę.
Katrina nustojo dengti stalą ir nustebusi žiūrėjo į jį.
– Roranai! Kodėl tu čia? Ar pasakei tėvui?
– Ne. – Priėjo ir paėmė jos ranką, mėgaudamasis prisilietimu. Vien buvimas su ja tame pačiame
kambaryje kėlė jam džiaugsmą. – Noriu paprašyti tavęs didelės paslaugos. Nuspręsta vaikus ir kelis kitus
žmones išsiųsti į Keterą, prie Igualdos krioklių. – Katrina aiktelėjo. – Noriu, kad eitum su jais.
Katrina netekusi žado ištraukė ranką ir pasisuko į židinį. Apglėbusi save, ilgai tylėdama žiūrėjo į
rusenančias žarijas. Tada prabilo:
– Mamai mirus, tėvas man uždraudė artintis prie krioklių. Per dešimtį metų arčiausiai Keteros buvau
lankydamasi Albemo ūkyje. – Ji suvirpėjo, o balse pasigirdo priekaištas. – Kaip gali manyti, kad paliksiu
tave ir tėvą? Čia mano namai, kaip ir tavo. Ir kodėl turėčiau trauktis, jei Elaina, Tara ir Brigita liks?
– Katrina, prašau. – Jis nedrąsiai uždėjo rankas jai ant pečių. – Razakai tyko manęs, ir neleisiu tavęs
dėl to nuskriausti. Kol tu pavojuje, negaliu susikaupti ir daryti to, ką privalau – ginti Karvaholo.
– Manęs negerbs, jei pabėgsiu kaip bailė. – Ji kilstelėjo smakrą. – Man bus gėda prieš Karvaholo
moteris, bus gėda vadintis tavo žmona.
– Bailė? Saugoti vaikus Keteroje – pavojingas iššūkis. Jeigu ką, daugiau drąsos reikia eiti į kalnus nei
pasilikti.
– Koks siaubas, – sušnabždėjo Katrina. Puolė jam į glėbį žibančiomis akimis ir tvirtai sučiaupta
burna. – Mano būsimasis vyras nenori, kad būčiau šalia.
Jis papurtė galvą.
– Netiesa. Aš…
– Tiesa! O jei tave nužudys, kai manęs nebus?
– Nekalbėk…
– Ne! Beveik nebeliko vilties, kad Karvaholas atsilaikys, tad jei turime žūti, verčiau žūsiu kartu su
tavim, o ne apmirusi kiūtosiu Keteroje. Tegu tie, kurie turi vaikų, ir sprendžia, kas jiems geriau. Aš jau
nusprendžiau. – Skruostu nusirito ašara.
Jos ryžtingas atsidavimas sukėlė Roranui nuostabą, ir jį užplūdo dėkingumo jausmas. Pasižiūrėjo giliai
jai į akis.
– Noriu, kad išeitum, nes myliu tave. Žinau, kaip jautiesi. Žinau, kad tai didžiulė auka, didžiausia,
kokia tik gali būti, bet dabar to tavęs prašau.
Katrina suvirpėjo. Jos kūnas buvo įsitempęs, ji baltomis rankomis gniaužė muslino juostą ant suknelės.
– Jei taip padarysiu, – balsas drebėjo, – turi man pažadėti, čia ir dabar, kad daugiau tokio dalyko
neprašysi. Turi pažadėti, kad net jeigu tektų susidurti su pačiu Galbatoriksu, ir tik vienas mudviejų galėtų
išsigelbėti, neprašysi, kad pasitraukčiau aš.
Roranas bejėgiškai žiūrėjo į ją.
– Negaliu.
– Tai kaip gali tikėtis, kad padarysiu, kaip tu nori? – sušuko ji. – Tokia mano sąlyga, ir nei auksas, nei
brangenybės, nei saldūs žodžiai neatstos tavo priesaikos. Jei aš tau nerūpiu tiek, kad pasiaukotum pats,
Roranai Stipriasmūgi, tai dink iš akių ir daugiau niekada nebepasirodyk!
Negaliu jos prarasti. Skausmas, rodos, buvo begalinis, bet jis nuleido galvą ir pasakė:
– Pažadu.
Katrina linktelėjo ir susmuko į kėdę – įsitempusi ir tiesia nugara – ir rankovės kraštu nusišluostė
ašaras. Tyliai ištarė:
– Tėvas įsius, kad išeinu.
– Kaip jam pasakysi?
– Nesakysiu, – atrėžė ji. – Jis man neleidžia įžengti į Keterą, bet turi pagaliau suprasti, kad tai mano
sprendimas. Be to, jis nedrįs eiti į kalnus manęs ieškoti – bijo jų labiau nei pačios mirties.
– Gal dar labiau bijo tavęs netekti.
– Pažiūrėsim. Kai ateis laikas grįžti, tikiuosi, kad jau būsi su juo pakalbėjęs apie mūsų sužadėtuves.
Kad turėtų laiko su tuo susitaikyti.
Roranas pritardamas linkčiojo ir galvojo apie tai, kad turėtų labai jau sektis, kad reikalai susiklostytų
taip gerai.
 DABARTIES ŽAIZDOS

uštant Roranas prabudo ir gulėdamas įsispoksojo į baltintas lubas, klausydamasis lėto

A
saulėtekiu.
gergždžiančio savo kvėpavimo. Po minutėlės išsirito iš lovos, apsirengė ir nuėjo į virtuvę, ten
susirado duonos gabalą, aptepė jį minkštu sūriu ir išėjo į prieangį pavalgyti ir pasigėrėti

Ramybę netrukus sudrumstė būrys pašėlusių vaikų, pralėkusių per gretimo namo sodą, šūkaujančių iš
džiaugsmo ir žaidžiančių gaudynes. Paskui lėkė keli suaugusieji, mėginantys juos sutramdyti. Roranas
stebėjo, kaip šurmuliuojantis būrys dingo už kampo, tada susigrūdo į burną likusią duoną ir grįžo į
virtuvę, kur jau buvo susirinkę visi šeimos nariai.
– Labas rytas, Roranai, – pasisveikino su juo Elaina, tada atidarė langines ir pakėlė akis į dangų. –
Atrodo, vėl lis.
– Kuo smarkiau, tuo geriau, – pareiškė Horstas. – Paslėps mus, kopiančius į Narnmoro kalną.
– Mus? – perklausė Roranas. Atsisėdo už stalo šalia Albricho, besitrinančio akis.
Horstas linktelėjo.
– Slounas teisybę sakė dėl maisto ir atsargų: turime padėti nusigabenti jų iki krioklių, kitaip nepakaks.
– Ar liks vyrų ginti Karvaholo?
– Žinoma, žinoma.

* * *

Kai visi pavalgė, Roranas padėjo Baldorui ir Albrichui supakuoti maistą, apklotus ir kitas atsargas į tris
didžiulius ryšulius, tada persimetė juos per pečius ir patraukė į šiaurinį miestelio kraštą. Roranui
skaudėjo blauzdą, bet jis galėjo kentėti. Pakeliui sutiko brolius Darmeną, Larną ir Hamundą su tokiais
pačiais ryšuliais.
Griovyje, išraustame aplink namus, Roranas ir jo kompanionai rado susibūrusius vaikus, tėvus ir
senelius, besiruošiančius išvykai. Kelios šeimos pasiūlė savo asilus nešti daiktams ir mažesniems
vaikams. Pririšti gyvuliai muistėsi ir bliovė, prisidėdami prie erzelynės.
Roranas padėjo ryšulį ant žemės ir apžvelgė žmones. Pamatė Svartą, beveik šešiasdešimties metų
Aivoro dėdę, vyriausią vyrą Karvahole, atsisėdusį ant drabužių gniutulo ir kutenantį žilos barzdos galiuku
vaiką; Nolfavrelį, kurį prižiūrėjo Brigita; Feldą, Nolą, Kalitą ir kitas motinas susirūpinusiais veidais ir
daug sunerimusių žmonių, vyrų ir moterų. Roranas išvydo ir Katriną. Ji pakėlė akis nuo ryšulio mazgo, ir
šyptelėjo, tada vėl susitelkė į darbą.
Kadangi niekas nesiėmė vadovauti, atsargas patikrino ir sutvarkė Roranas. Trūko gertuvių. Paprašius
jų surasti, atsirado trylika daugiau. Tokie trukdžiai rijo rytmečio laiką.
Ginčydamasis su Loringu, ar reikia pasiimti atsarginių batų, Roranas pamatė skersgatvyje stovintį
Slouną ir nutilo.
Mėsininkas stebėjo bruzdesį. Panieka buvo įsirėžusi nuleistuose jo lūpų kampučiuose. Pašaipa virto
įsiūčiu, kai pamatė Katriną, ant pečių užsivertusią ryšulį. Tapo aišku, kad ji čia ne padėti atėjo. Slouno
kaktos viduryje išryškėjo gysla.
Roranas pasileido Katrinos link, bet Slounas buvo pirmesnis. Sugriebė ryšulį ir grubiai pakratė,
šaukdamas:
– Kas tave privertė?
Katrina atsakė kažką apie vaikus ir mėgino ištrūkti, bet Slounas truktelėjo ryšulį – užsukdamas jos
rankas taip, kad nuo pečių nuslystų diržai – ir sviedė žemėn. Viskas išbyrėjo. Vis dar rėkdamas, Slounas
sugriebė Katrinos ranką ir ėmė vilkti šalin. Ji įsispyrė kulnais ir bandė visaip kitaip priešintis, o jos
variniai plaukai plaikstėsi apie veidą tarsi dulkių audra.
Įsiutęs Roranas puolė ant Slouno ir nuplėšė jį nuo Katrinos, taip trinktelėdamas mėsininkui į krūtinę,
kad šis atbulas nulėkė kelis metrus.
– Liaukitės! Tai aš norėjau, kad ji išvyktų.
Slounas dėbtelėjo į Roraną ir suurzgė:
– Neturi teisės!
– Turiu. – Roranas apžvelgė aplinkui stovinčius stebėtojus ir paskelbė, kad visi girdėtų: – Mes su
Katrina esame susižadėję ir ketiname susituokti, ir neleisiu su mano būsima žmona šitaip elgtis!
Pirmą kartą tądien miestelėnai visiškai nuščiuvo, net asilai nurimo.
Nuostaba ir didžiulė širdgėla pasirodė Slouno veide kartu su žibančiomis ašaromis. Akimirką Roranui
buvo jo gaila, tada Slouno veidas baisiai persikreipė ir išraudo. Jis nusikeikė ir suriko:
– Tu, dviveidi baily! Kaip gali žiūrėti man į akis ir kalbėti su manimi lyg doras žmogus, jei piršaisi
mano dukteriai be mano sutikimo? Elgiausi su tavimi garbingai, o tu plėši mano namus man už nugaros.
– Norėjau pasipiršti tinkamai, – aiškinosi Roranas, – bet nepalankiai susiklostė aplinkybės. Tikrai
nenorėjau sukelti jums širdgėlos. Nors viskas yra ne taip, kaip abu norėtume, vis tiek prašau jūsų
palaiminimo.
– Mieliau sūnumi laikyčiau purviną kiaulę nei tave! Tu neturi ūkio. Neturi šeimos. Neturėsi ir mano
dukters! – Mėsininkas vėl nusikeikė. – Ir ji į Keterą neis!
Slounas siekė Katrinos, bet Roranas šoko tarp jų. Jautėsi tvirtas kaip ir jo suspausti kumščiai. Tik per
ranką jie stovėjo įsmeigę akis vienas į kitą, drebėdami iš įtampos. Slouno paraudusios akys žibėjo, pilnos
pamišėliškos jėgos.
– Katrina, ateik čia, – paliepė Slounas.
 Roranas atsitraukė nuo Slouno – jie trise dabar sudarė trikampį – ir pasižiūrėjo į Katriną. Ašaros
ritosi jos veidu, ji žvalgėsi tai į jį, tai į tėvą. Dvejodama žengė pirmyn, tada garsiai sielvartingai suriko ir
ėmė rautis plaukus, nes negalėjo pasirinkti.
– Katrina! – sugargė persigandęs Slounas.
– Katrina, – sumurmėjo Roranas.
Išgirdusi jo balsą, Katrina nusibraukė ašaras, išsitiesė ir ramiu veidu pasakė:
– Atleisk, tėve, bet aš nusprendžiau tekėti už Rorano, – ir atsistojo prie jo.
Slounas perbalo. Taip stipriai sukando lūpą, kad net kraujo lašelis ištryško.
– Negali manęs palikti! Tu – mano dukra! – Šoko ant jos, tiesdamas rankas. Tą akimirką Roranas
pasilenkė ir smogė mėsininkui iš visų jėgų, patiesdamas jį ant žemės viso kaimo akivaizdoje.
Slounas lėtai pakilo, veidas ir sprandas degė. Jį pažemino! Dar kartą pažvelgė į Katriną, tada
susikūprinęs palinko į priekį – Roranui akimirką pasirodė, kad mato šmėklą, – ir tyliai sušnibždėjo:
– Visada taip: tie, kuriuos labiausiai mylime, sukelia daugiausia skausmo. Negausi jokio kraičio,
gyvate, nei to, ką paveldėjai iš motinos. – Slounas apsisuko ir raudodamas nulėkė į savo parduotuvę.
Katrina atsišliejo į Roraną, jis ją apkabino. Stovėjo apsikabinę, o žmonės ėjo prie jų ir reiškė
užuojautą, dalijo patarimus, sveikino ir barė. Bet Roranas jų nepaisė – matė tik moterį, kurią laikė
glėbyje, kuri buvo jį apkabinusi.
Tada greitai, kiek tik leido nėštumas, atskubėjo Elaina.
– Ak, vargšelė! – sušuko ir apkabino Katriną, ištraukusi ją iš Rorano glėbio. – Ar jūs iš tiesų
susižadėjote? – Katrina linktelėjo ir nusišypsojo, ir ėmė raudoti Elainai ant peties. – Nagi, nagi, – Elaina
švelniai sūpavo Katriną, glostydama ir nesėkmingai mėgindama nuraminti: kai tik atrodydavo, kad ji
rimsta, Katrina vėl puldavo į ašaras.
Galiausiai Elaina žvilgtelėjo į jį per drebantį Katrinos petį:
– Veduosi ją namo.
– Aš irgi eisiu.
– Ne, neik, – sudraudė Elaina. – Jai reikia laiko nurimti, o tu turi darbo. Nori patarimo? – Roranas
linktelėjo. – Nesirodyk iki vakaro. Garantuoju, kad iki tol ji visiškai atsigaus. Rytoj galės prisidėti prie
kitų. – Nelaukdama atsakymo, Elaina nusivedė sriūbaujančią Katriną tolyn nuo nusmailintų rąstų užtvaros.
Roranas liko stovėti nuleidęs rankas, jausdamasis apsvaigęs ir bejėgis. Ką mes padarėme? Gailėjosi,
kad anksčiau nepapasakojo Slounui apie sužadėtuves. Gailėjosi, kad jiedu su Slounu negali drauge
saugoti Katrinos nuo Imperijos. Ir gailėjosi, kad Katrina buvo priversta išsižadėti savo šeimos dėl jo.
Dabar jo atsakomybė už ją dvigubai didesnė. Nebeliko nieko kito, tik susituokti. Baisiai viską sujaukiau.
Atsiduso ir suspaudė kumštį, ir susiraukė, nes įsitempė nubrozdinta krumplių oda.
– Kaip tu? – paklausė priėjęs Baldoras.
Roranas išspaudė šypseną.
– Įvyko ne visai taip, kaip tikėjausi. Slounas tampa nenuspėjamas, kai kalba pasisuka apie Keterą.
– Ir Katriną.
– Taigi. Aš… – Roranas nutilo, nes priešais juos sustojo Loringas.
 – Tai didžiausia kvailystė, kokią tik galėjai padaryti! – sustaugė batsiuvys, suraukęs nosį. Tada atkišo
smakrą ir taip nusiviepė, kad net pasirodė dantenos. – Bet linkiu judviems su mergaite didžiausios laimės.
– Pakratė galvą. – Ei, tau jos prireiks, Stipriasmūgi!
– Visiems prireiks, – mestelėjo Teinas, eidamas pro šalį.
Loringas mostelėjo ranka.
– Oi oi, koks surūgėlis. Klausyk, Roranai, jau labai seniai gyvenu Karvahole ir iš savo patirties galiu
pasakyti: gerai, kad tai atsitiko dabar, nes vėliau būtumėt buvę užklupti jau šiltai ir ramiai įsitaisę.
Baldoras linktelėjo, bet Roranas paklausė:
– Kodėl?
– Argi ne akivaizdu? Judu su Katrina taptute pagrindiniu apkalbų objektu ateinančius devynis
mėnesius. – Loringas prisidėjo pirštą prie nosies. – Bet dabar jus netrukus pamirš dėl visų kitų įvykių, ir
tada judu gal net turėsite kiek ramybės.
Roranas susiraukė.
– Jau geriau tegul mane apkalbinėja, nei kad ant mūsų kelio tūnotų tie išniekintojai.
– Žinoma. Bet dėl to verta džiaugtis, juk mums visiems reikia kuo nors pasidžiaugti, kam nors už ką
nors padėkoti, ypač tau, kad vesi ją! – Loringas nusikvatojo ir bakstelėjo Roranui. – Tu ką tik paraudai,
berniuk!
Roranas suniurnėjo ir ėmė nuo žemės rankioti Katrinos daiktus. Jį nuolat blaškė aplinkinių pastabos, ir
nė viena nepadėjo nurimti. Negerai, sumurmėjo sau po nosim po vienos ypač nemalonios užuominos.

Kelionė į Keterą buvo atidėta dėl neįprasto įvykio, kurį ką tik išvydo miestelėnai, bet buvo dar tik
vėlyvas rytas, kai žmonių ir asilų vora ėmė kopti pliku taku Narnmoro kalno pašonėje Igualdos krioklių
link. Šlaitas buvo status ir lipama buvo lėtai, atsižvelgiant į vaikus ir nešulius, kuriais visi buvo
apsikrovę.
Roranas dažniausiai kopė paskui Kalitą, Teino žmoną, ir penkis jos vaikus – kad galėtų pasaugoti
sužeistą blauzdą ir gerai apmąstytų, kas ką tik nutiko. Susigrūmimas su Slounu jį sutrikdė. Bent jau,
guodėsi jis, Katrina nebepasiliks Karvahole. Giliai širdyje Roranas buvo įsitikinęs, kad kaimas netrukus
bus užimtas. Tai buvo blaivi ir neišvengiama mintis.
Įveikęs tris ketvirtadalius kalno, stabtelėjo pailsėti ir atsirėmė į medį, žavėdamasis Palankaro slėniu
iš viršaus. Mėgino akimis surasti razakų stovyklą, kuri turėjo būti Anoros upės kairiajame krante ir į
pietus nuo kelio, bet nepamatė jokio besirangančio dūmelio.

Roranas girdėjo Igualdos krioklių šniokštimą gerokai anksčiau, nei jie iškilo prieš akis. Kriokliai priminė
didžiules snieguotas garbanas, banguojančias ir krentančias nuo stačios Narnmoro viršukalnės į slėnį,
plytintį puskilometriu žemiau. Milžiniška srovė krito ir, pučiant vėjui, sruvo keliomis kryptimis.
Roranas pamatė, kad už skalūno atbrailos, nuo kurios atsiplėšusi Anoros upė krito žemyn, virš siauro
slėnio, prižėlusio juodųjų gervuogių, didelėje laukymėje, kurios vienoje pusėje stūksojo krūva riedulių,
priekyje ėjusieji jau pradėjo kurti stovyklą. Miškas aidėjo nuo vaikų riksmų ir šūksnių.
 Nusiėmęs ryšulį, Roranas nurišo jo paviršiuje pritvirtintą kirvį ir ėmėsi kapoti krūmokšnius kartu su
keliais kitais vyrais. Baigę ėmė pjauti medžius stovyklai aptverti. Oras prisipildė pušų sakų aromato.
Roranas dirbo sparčiai. Smūgiuojant į šalis ritmingai lakstė drožlės.
Kai tvora buvo baigta, stovykloje jau stovėjo septyniolika vilnonių palapinių, buvo įkurtos keturios
nedidelės laužavietės, bet žmonės, ir net asilai, buvo paniurę. Niekas nenorėjo išvykti, niekas nenorėjo ir
pasilikti.
Roranas pažvelgė į berniukus ir senelius, spaudžiančius ietis, ir pamanė: Vienų per didelė patirtis,
kitų – per maža. Seneliai žino, kaip susidoroti su lokiais ir kitais žvėrimis, bet ar anūkams užteks jėgų
tai padaryti? Tada pastebėjo geležinį žvilgesį moterų akyse ir suprato, kad nors jos ir sūpuoja kūdikius ar
rūpinasi sužeistaisiais, bet jų skydai ir ietys guli netoliese. Roranas šyptelėjo. Gal… gal vilties vis dar
yra.
Jis pamatė Nolfavrelį, vieną sėdintį ant rąsto ir žiūrintį žemyn į Palankaro slėnį, ir prisėdo prie
berniuko. Šis rimtai pasižiūrėjo į jį.
– Greitai iškeliausite? – paklausė Nolfavrelis. Roranas linktelėjo, susižavėjęs jo savitvarda ir ryžtu. –
Jūs stengsitės nužudyti razakus ir atkeršyti už mano tėvą, ar ne? Aš pats tai padaryčiau, bet mama sako,
kad turiu saugoti brolius ir seseris.
– Pats atnešiu tau jų galvas, jei tik galėsiu, – pažadėjo Roranas.
Berniuko smakras suvirpėjo.
– Gerai!
– Nolfavreli… – Roranas nutilo, ieškodamas tinkamų žodžių. – Tu čia vienintelis, be manęs, nužudęs
žmogų. Nenoriu pasakyti, kad mes geresni ar blogesni už kitus. Tik tikiuosi, kad gerai kausiesi, jei jus
užpuls. Rytoj čia ateis Katrina. Ar pasirūpinsi, kad ji būtų saugi?
Nolfavrelio krūtinė išsipūtė iš pasididžiavimo.
– Saugosiu kiekvieną jos žingsnį! – Tada pažvelgė apgailestaudamas. – Tai yra… kai nesaugosiu…
Roranas suprato.
– Taip, pirmiausia tavo šeima. Bet gal Katrina galėtų gyventi vienoje palapinėje su tavo broliais ir
seserimis?
– Taip, – lėtai pritarė Nolfavrelis. – Taip, manau, galėtų. Gali manimi pasikliauti.
– Ačiū, – Roranas paplekšnojo jam per petį.
Galėjo kreiptis ir į vyresnį žmogų, bet suaugusieji pernelyg užsiėmę savais reikalais, kad pasirūpintų
Katrina taip, kaip jis norėtų. O Nolfavrelis turės galimybę ir noro, ją saugoti. Jis užims mano vietą, kol
manęs nebus. Priėjo Brigita, ir Roranas atsistojo.
Žiūrėdama tiesiai į jį, paragino:
– Eime, metas.
Tada apkabino sūnų ir su Roranu ir kitais miestelėnais, grįžtančiais į Karvaholą, nuėjo krioklių link.
Likusieji stovykloje prisispaudė prie tvoros ir pro šakas nulydėjo juos vienišais žvilgsniais.
 PRIEŠO VEIDAS

irbdamas darbus likusią dienos dalį, Roranas pajuto, koks tuščias tapo Karvaholas. Roranui

D pasirodė, lyg jo paties dalis būtų atskirta ir paslėpta Keteroje. Be vaikų kaimas priminė karo
stovyklą. Tą pokytį pajuto visi ir vaikščiojo rūškanais ir liūdnais veidais.
Saulei pasislėpus už aštrių Keteros dantų, Roranas užkopė į kalvelę, ant kurios stovėjo Horsto namai.
Sustojo prie pagrindinių durų, uždėjo ranką ant rankenos, bet ir liko ten stovėti. Kodėl tai taip pat baisu
kaip ir kautis?
Galiausiai pasitraukė nuo durų ir, apėjęs namą, įslinko į virtuvę. Ir, savo nusivylimui, išvydo Elainą,
mezgančią prie stalo ir besišnekučiuojančią su Katrina, kuri sėdėjo kitame stalo gale. Abi pasisuko į jį, o
Roranas išspaudė:
– Kaip… jūs gyvuojate?
Katrina priėjo prie jo.
– Gerai. – Švelniai nusišypsojo. – Tik buvo labai baisu, kai tėvas… kaip… – Nulenkė galvą. – Elaina
man labai maloni. Leido šią naktį nakvoti Baldoro kambaryje.
– Džiaugiuosi, kad tau jau geriau, – pasakė Roranas. Apkabino ją, stengdamasis tuo paprastu
prisilietimu išreikšti visą meilę ir susižavėjimą.
Elaina suvyniojo mezginį.
– Nagi, saulė jau nusileido, ir tau metas į lovą, Katrina.
Roranas nenoriai paleido Katriną, ši pabučiavo jį į skruostą ir pasakė:
– Iki rytojaus.
Jis irgi ketino išeiti, bet sustojo, nes Elaina kandžiai tarstelėjo:
– Roranai. – Švelnus jos veidas buvo tvirtas ir griežtas.
– Taip?
Elaina palaukė, kol pasigirdo laiptų girgždesys. Tai reiškė, kad Katrina jų nebeišgirs.
– Tikiuosi, kad tu išpildysi visus savo pažadus tai mergaitei, nes kitaip sušauksiu tarybą ir tave
ištremsime nepraėjus nė savaitei.
Roranas buvo pritrenktas.
– Žinoma. Aš ją myliu.
– Katrina ką tik atsisakė visko, ką turi ir kas jai rūpi, dėl tavęs. – Elaina nemirksėdama žiūrėjo į jį. –
Mačiau vyrų, kurie susižavi jaunomis mergaitėmis ir prižada joms įvairiausių dalykų, lyg grūdų
viščiukams paberia. Mergaitės dūsauja, verkia ir mano, kad jos ypatingos, o vyrams tai tik
lengvabūdiškas pasilinksminimas. Tu visada buvai garbingas, Roranai, bet prigimtis gali paversti ir
išmintingiausią žmogų strikinėjančiu bukagalviu ar klastinga, pavojinga lape. Ar tu toks? Katrinai nereikia
nei kvailio, nei apgaviko, netgi jeigu ji myli jį. Jai reikia vyro, kuris ja pasirūpintų. Jei paliksi ją, ji jausis
pažeminta prieš visą Karvaholą, bus priversta gyventi pas draugus ir taps pirmąja miestelio elgeta.
Prisiekiu savo krauju: neleisiu, kad taip atsitiktų.
– Taip nebus, – prieštaravo Roranas. – Turėčiau būti beširdis, ar dar baisesnis, kad taip pasielgčiau.
Elainos smakras virptelėjo.
– Būtent. Nepamiršk, kad ketini vesti moterį, kuri prarado savo kraitį ir motinos palikimą. Ar žinai, ką
Katrinai reiškia netekti kraičio? Neturėsite nei sidabro, nei patalynės, nei baltinių – nieko, ko reikia
namams. Tokius daiktus motinos perduoda dukroms, ir tai vyksta nuo pat pirmosios dienos, kai įsikūrėme
Alagezijoje. Kraitis – tai moters vertės rodiklis. Moteris be palikimo yra tarsi… tarsi…
– Kaip vyras be ūkio ar amato, – pasakė Roranas.
– Būtent. Slounas žiauriai pasielgė, atimdamas iš Katrinos palikimą, bet dabar jau nieko nebepakeisi.
Nei tu, nei ji neturite nei pinigų, nei atsargų. Gyvenimas ir šiaip sunkus, o dar ir šis papildomas vargas.
Pradėsite nuo nulio, neturėdami nieko. Ar tokia ateitis tave gąsdina, atrodo neįmanoma? Tad dar kartą
klausiu, ir nemeluok, kitaip abu gailėsitės visą likusį gyvenimą: ar rūpinsies ja, ar nejausi jai vėliau
pagiežos ir apmaudo?
– Taip.
Elaina atsiduso ir pripylė du molinius puodelius sidro iš ąsočio, kabančio tarp gegnių. Vieną padavė
Roranui, pati vėl atsisėdo už stalo.
– Tad siūlau pašvęsti gyvenimą Katrinai, pasistatyti namus ir gerai įsikurti, kad turėtum iš ko
būsimoms dukterims kraitį sukrauti, ir kad nei jos, nei Katrina nejaustų gėdos prieš kitas Karvaholo
moteris.
Roranas gurkštelėjo šalto sidro.
– Jei tiek išgyvensime.
– Taip. – Nusibraukė nuo veido šviesių plaukų sruogą ir papurtė galvą. – Pasirinkai sunkų kelią,
Roranai.
– Dariau viską, kad tik Katrina nepasiliktų Karvahole.
Elaina išlenkė antakį.
– Tai štai dėl ko. Na, dėl to nesiginčysiu, bet kodėl, po galais, su Slounu apie sužadėtuves
nepakalbėjai anksčiau? Horstas, ketindamas prašyti mano rankos, mano tėvams padovanojo dvylika avių,
kiaulę ir aštuonias metalines žvakides, nors dar net nežinojo, ar mano tėvai sutiks. Štai kaip reikia pirštis.
O tu dar ir trenkei būsimam uošviui. Galėjai pasielgti protingiau.
Roranas skausmingai nusikvatojo.
– Galėjau, bet vis neatsirasdavo tinkamo momento – dėl tų visų užpuolimų.
– Razakai nepuola jau šešias dienas.
 Jis susiraukė.
– Ne, bet… buvo… Ai, nežinau! – sutrikęs trinktelėjo kumščiu į stalą.
Elaina padėjo puodelį ir savo mažomis rankomis suėmė jo delną.
– Jei šiuos nesutarimus su Slounu išspręsi dabar, kol nepraėjo daugybė pykčio metų, tavo gyvenimas
su Katrina taps daug daug lengvesnis. Rytoj ryte turi nueiti pas jį ir paprašyti atleidimo.
– Neprašysiu! Tik ne jo.
– Roranai, paklausyk. Verta mėnesį pamaldauti, kad tavo šeimoje įsivyrautų ramybė. Sakau tau iš
patirties: vaidai tik sekina.
– Slounas nekenčia Keteros. Jis nekalbės su manimi.
– Bet turi pamėginti, – nuoširdžiai tikino Elaina. – Net jei jis nepriims tavo atsiprašymo, bent jau
nebūsi apkaltintas, kad nesistengei. Jei myli Katriną, tai pamink savo išdidumą ir daryk tai, kas geriausia
jai. Neversk jos kentėti dėl savo klaidos. – Ji pabaigė sidrą, metaliniu gaubteliu užgesino žvakes ir išėjo,
palikusi Roraną vieną sėdėti tamsoje.
Praėjo nemažai laiko, ir tik tada Roranas prisivertė pajudėti. Ištiesė ranką ir palei stalo kraštą
nuslinko iki durų, tada užlipo laiptais, visą laiką pirštų galais remdamasis į sieną, kad nepargriūtų. Savo
kambaryje nusirengė ir krito į lovą.
Apkabinęs vilna kimštą pagalvę, Roranas klausėsi tylių nakties garsų: pelės krebždesio palėpėje ir jos
spygčiojimo, šąlančių medinių sijų girgždesio, vėjo, pučiančio pro lango rėmą, sukelto švilpesio ir… ir
šlepečių šiurenimo koridoriuje už durų.
Jis pamatė, kaip nuo kabliuko nukrenta skląstis virš durų rankenos, tada durys prasivėrė,
girgžteldamos iš nepasitenkinimo. Sustojo. Tamsi būtybė įslinko vidun, durys užsidarė, ir Roranas ant
veido pajuto švelnų brūkštelėjimą plaukų užuolaida, kartu su lūpomis, lyg rožių žiedlapiais. Jis atsiduso.
Katrina.
Lyg perkūno trenksmas pažadino Roraną iš miego.
Šviesa žibino jam į veidą, kol jis blaivėsi, lyg plaukikas, trokštantis pasiekti krantą. Atsimerkė ir
išvydo duryse išsprogdintą didžiulę skylę. Šeši kareiviai įlėkė pro žiojintį plyšį, o jiems iš paskos – du
razakai, pripildydami kambarį siaubo. Prie Rorano kaklo buvo prispaustas kardas. Šalia suriko Katrina ir
užsitraukė antklodę.
– Kelkis, – paliepė razakas. Roranas atsargiai atsistojo. Atrodė, kad širdis tuoj sprogs krūtinėje. –
Suriškit jam rankasss ir išvessskite jį.
Prie Rorano priėjo kareivis su virve. Katrina vėl suklykė, šoko ant vyrų ir ėmė įsiutusi juos kandžioti
ir draskyti. Aštrūs jos nagai išakėjo veidus kareiviams, o šie tik keikėsi, kad per kraujo upelius nieko
nemato.
Roranas priklaupė ant kelio ir pagriebė nuo grindų plaktuką, tada šoko ant kojų, mojuodamas plaktuku
aplink galvą ir riaumodamas kaip lokys. Kareiviai puolė ant jo, manydami, kad įveiks, nes jų daugiau, bet
veltui: Katrinai grėsė pavojus, ir Roranas buvo nenugalimas. Skydai trupėjo nuo jo negailestingų smūgių,
šarvai skilo, šalmai linko. Du vyrai buvo sužeisti, o trys krito ir daugiau nebepakilo.
Ginklų žvangesys ir triukšmas prikėlė namus. Roranas išgirdo Horstą ir jo sūnus, šūkalojančius
koridoriuje. Razakai sušnypštė kažką vienas kitam, tada šoko priekin ir stipriai sugriebė Katriną, pakėlė
ją nuo grindų ir išlėkė iš kambario.
– Roranai! – suspigo ji.
Sukaupęs visas jėgas, Roranas prasiveržė pro du likusius vyrus. Išlėkė į koridorių ir pamatė, kad
razakai lipa pro langą. Roranas nėrė jų link ir trenkė vienam razakui, kuris ketino nušokti nuo palangės.
Razakas čiupo Rorano riešą, truktelėjo aukštyn ir sučirškė iš pasitenkinimo, pūsdamas dvokiantį kvapą
jam į veidą:
– Taip! Tavęsss mumsss ir reikia!
Roranas mėgino ištrūkti, bet razakas nepasidavė. Laisvąja ranka Roranas daužė padaro galvą ir pečius
– kurie buvo tvirti kaip geležis. Nebesugalvodamas, ką daryti, įsiutęs sugriebė razako gobtuvo kraštą ir
nusmaukė jį, atidengdamas galvą.
Bjaurus ir perkreiptas veidas suklykė. Juoda oda blizgėjo lyg vabalo šarvai. Galva plika. Akys – be
vokų, be rainelių, be vyzdžių ir jo kumščio dydžio – žibėjo lyg nugludinto hematito rutuliai. Vietoj nosies,
burnos ir smakro kyšojo aštrus snapas, o jame raitėsi dantytas raudonas liežuvis.
Roranas suriko ir įsispyrė kulnais į lango rėmą, stengdamasis ištrūkti pabaisai iš nagų, bet razakas
įnirtingai tempė jį iš namo. Jis matė, kad Katrina lauke vis dar klykia ir priešinasi.
Rorano keliai pasiduodami jau linko, bet šalia atsirado Horstas ir apkabino jį gumbuota ranka per
krūtinę. Ir laikė vietoje.
– Atneškit ietį, – sušuko kalvis. Jis urzgė, o kakle pulsavo gyslos nuo įtampos laikant Roraną. – Tie
velnio išperos mūsų nenugalės!
Razakas dar kartą truktelėjo, bet jau nepavyko ištraukti Rorano. Tada iškėlė galvą ir sušnypštė:
– Tu mūsssų!
Metėsi priekin neįtikėtinu greičiu, ir Roranas sustugo, pajutęs į dešiniojo peties raumenį smingantį
razako snapą. Tuo pat metu trakštelėjo ir riešas. Piktai sukikenęs, razakas paleido jį ir dingo tamsoje.
Horstas ir Roranas nuvirto vienas ant kito koridoriuje.
– Jie pagrobė Katriną, – aimanavo Roranas.
Akyse mirgėjo ir temo, jis atsirėmė kairiąja ranka – dešinė kabojo apmirusi. Albrichas ir Baldoras
išlindo iš jo kambario, apsitaškę krauju. Už jų gulėjo kūnai. Dabar esu nužudęs aštuonis. Roranas
susirado plaktuką ir nusvirduliavo koridoriumi, bet kelią jam pastojo Elaina, vilkinti baltus naktinius
marškinius.
Pasižiūrėjo į jį didelėmis akimis, paėmė ranką ir pasodino ant medinės dėžės prie sienos.
– Turi nueiti pas Gertrūdą.
– Bet…
– Nualpsi nukraujavęs.
Jis pasižiūrėjo į dešinę kūno pusę – ji buvo permirkusi krauju.
– Reikia prieš tai išvaduoti Katriną. – Sukando dantis, kai pervėrė skausmas. – Kol jie dar nieko jai
nepadarė.
– Jis teisus, negalime laukti, – virš jų pasilenkė Horstas. – Sutvarstyk jį, kaip moki, ir eisime.
 Elaina susičiaupė ir nuskubėjo prie skalbinių spintos. Grįžo nešina keliomis audinių atraižomis,
kuriomis tvirtai apvyniojo perplėštą Rorano petį ir sulaužytą riešą. Albrichas ir Baldoras per tą laiką
susirinko kareivių šarvus ir kardus. Horstui pakako ir ieties.
Elaina uždėjo rankas Horstui ant krūtinės ir pasakė:
– Būk atsargus. – Tada pasižiūrėjo į sūnus. – Visi būkit at- sargūs.
– Viskas bus gerai, mama, – pažadėjo Albrichas.
Ji išspaudė šypseną ir pabučiavo juos į skruostus.
Išėję iš namo nulėkė į Karvaholo pakraštį, ten rado išardytą medžių užtvarą ir nužudytą sargybinį
Byrdą. Baldoras priklaupė ir apžiūrėjo kūną, tada trūkčiojančiu balsu pasakė:
– Nudūrė iš nugaros.
Roranas vos girdėjo jį per ūžimą ausyse. Apsvaigęs atsirėmė į namą. Sunkiai alsavo.
– Ei! Kas ten?
Iš postų palei Karvaholo pakraščius aplink nužudytą draugą susirinko kiti sargybiniai. Sustojo ratu su
pridengtais žibintais. Pritildęs balsą Horstas papasakojo apie užpuolimą ir Katrinos pagrobimą.
– Kas mums padės? – paklausė.
Greitai pasitarę, su jais nusprendė eiti penki vyrai. Kiti liko saugoti pralaužtos užtvaros, treti nulėkė
žadinti miestelėnų.
Remdamasis į namą, Roranas atsistojo ir nuskubėjo į grupės priekį, ir jie patraukė per laukus ir slėniu
razakų stovyklos link. Kiekvienas žingsnis kėlė skausmą, bet tai buvo nesvarbu – niekas nebebuvo svarbu,
tik Katrina. Jis suklupo, bet Horstas sugavo jį, netaręs nė žodžio.
Už pusės mylios nuo Karvaholo Aivoras pamatė ant kalvelės sargybinį, ir jie turėjo apeiti ją dideliu
lanku. Už kelių šimtų metrų pasirodė rausva žibintų šviesa. Roranas iškėlė sveikąją ranką, kad
bendražygiai sulėtintų žingsnį, tada atsargiai nusėlino per raizgią žolę, išgąsdindamas kiškį. Vyrai slinko
paskui. Jie priėjo sužėlusių švendrų pakraštį, Roranas praskleidė žolių užuolaidą ir pamatė trylika
kareivių.
Kur ji?
Priešingai nei anksčiau, tik atvykę, kareiviai atrodė paniurę ir išsekę, ginklai buvo subraižyti, šarvai
sulankstyti. Daugelis jų buvo apsitvarstę dėmėtais ir sudžiūvusiu krauju aplipusiais tvarsčiais. Vyrai buvo
susibūrę prie nedidelio laužo priešais du razakus – šie dabar buvo su gobtuvais.
Vienas vyras šaukė:
– Daugiau nei pusę mūsų išžudė būrelis bukapročių kaimiečių, neskiriančių ieties nuo alebardos ir
nesuprantančių, kur kardo smaigalys, nors jis įremtas jiems į gerklę. Išžudė, nes mano vėliavnešys
nuovokesnis už jus! Man nerūpi, net jei pats Galbatoriksas jums pataikauja. Nepajudėsime iš vietos, kol
negausime naujo vado. – Vyras linktelėjo. – Žmogaus.
– Tikrai? – tyliai paklausė razakas.
– Nebenorime daugiau klausyti tokių kuprių įsakymų, tarškančių ir švilpiančių lyg arbatinukas – mums
bloga nuo jūsų! Nežinau, ką padarėte Sardsonui, bet jei pasiliksite čia dar vieną naktį, subadysime jus.
Pažiūrėsime, ar jūsų kraujas toks, kaip mūsų. Beje, mergaitę galite palikti, ji bus…
 Vyras nepabaigė sakinio, nes aukštesnysis razakas šoko per laužą ir nusileido jam ant pečių lyg
milžiniškas varnas. Surikęs kareivis susmuko nuo svorio. Mėgino išsitraukti kardą, bet razakas dukart
kirto jam į kaklą snapu, ir vyras nurimo.
– Turėsime su jais kautis? – sumurmėjo Aivoras Roranui už nugaros.
Kareiviai stovėjo sustingę iš siaubo, stebėdami, kaip razakai laka kraują, įsisiurbę į lavono kaklą.
Netrukus juodi padarai pakilo, pasitrynė gumbuotas rankas, lyg praustųsi, ir sušnypštė:
– Gerai. Išvyksssime. Passsilikite, jei norite, pastiprinimasss tuojau atvyksss.
Razakai atmetė galvas ir ėmė klykti į dangų, klyksmas vis aštrėjo, kol nebebuvo įmanoma klausytis.
Roranas irgi pakėlė galvą. Iš pradžių nieko nematė, bet netrukus aukštai virš Keteros, užstodami
žvaigždes, pasirodė du spygliuoti šešėliai, ir Roraną apėmė nenusakomas siaubas. Paslaptingos būtybės
greitai artėjo, vis didėdamos ir didėdamos, kol užėmė pusę dangaus. Šaltas vėjo gūsis nuvilnijo per žemę,
atpūsdamas sieros garus. Roranas ėmė springti dūmais ir kosėti.
Kareiviai irgi kamavosi: keikdamiesi spaudė rankoves ir šalikus prie nosies.
Šešėliai sustojo virš jų ir ėmė leistis žemyn, apdengdami stovyklą grėsmingos tamsos kupolu. Silpna
žibintų šviesa virpėjo ir beveik geso, bet šviesos pakako apšviesti du siaubūnus, besileidžiančius į
stovyklą.
Jų kūnai buvo nuogi ir beplaukiai lyg ką tik gimusių peliukų, pilka oda tvirtai aptempė rumbuotas
krūtines ir pilvus. Priminė išbadėjusius šunis. Ant jų užpakalinių kojų pūpsojo didžiuliai raumenys, kurių
jėgos pakaktų sutrinti akmenį. Siaura ketera nuo mažos galvos tęsėsi per visą nugarą, o galvos priekyje
styrojo ilgas, tiesus juodas snapas – persmeigti aukai – ir bolavo šaltos, išsprogusios akys, tokios, kaip
razakų. Nuo pečių ir nugaros karojo didžiuliai sparnai, nuo jų svorio aimanavo oras.
Kareiviai puolė ant žemės ir užsidengė veidus nuo siaubūnų. Baisi svetima jėga glūdėjo padaruose,
jėga, priklausanti daug senesnei ir galingesnei rasei nei žmonės. Roranas staiga išsigando, kad nepavyks
įvykdyti užduoties. Už nugaros Horstas šnibždėjo vyrams, ragindamas nejudėti ir pasilikti priedangoje,
kitaip jiems galas.
Razakai nusilenkė pabaisoms, tada įsmuko į palapinę ir grįžo nešini virvėmis surišta Katrina. Ir
vesdamiesi Slouną. Mėsininkas ėjo laisvas.
Roranas žiūrėjo, nepajėgdamas suprasti, kaip Slounas pakliuvo į nelaisvę. Paskui jis suprato: Jo
namas juk visai ne šalia Horsto.
– Jis mus išdavė, – nustebęs ištarė Roranas. Delnas lėtai suspaudė plaktuko rankeną, o Rorano viduje
pagaliau sprogo tikrasis padėties siaubas. Nužudė Byrdą ir išdavė mus! Įniršio ašaros ritosi veidu.
– Roranai, – sušnabždėjo Horstas, gūždamasis prie jo. – Dabar negalime pulti. Jie mus išskerstų.
Roranai… ar girdi?
Roranas tegirdėjo tik tolimą šnabžesį, nes įsitempęs žiūrėjo, kaip žemesnysis razakas užšoko pabaisai
ant pečių ir pačiupo Katriną, kurią pamėtėjo kitas razakas. Slounas atrodė nusiminęs ir išsigandęs. Ėmė
ginčytis su razakais, purtydamas galvą ir rodydamas į žemę. Galiausiai razakas trenkė jam per veidą, ir
mėsininkas griuvo be sąmonės. Užlipęs ant antrosios pabaisos, razakas persimetė jį per petį ir pareiškė:
– Grįšime, kai busss sssaugu. Jei nužudysite vaikiną, prarasssite sssavo gyvybesss.
 Tada padarai sumosavo didžiuliais sparnais ir nėrė į dangų. Ir netrukus vėl pavirto šešėliais tarp
žvaigždžių.
Roranas nieko nebesakė, nieko nebejuto. Buvo visiškai sugniuždytas. Beliko išžudyti kareivius.
Atsistojo ir pakėlė plaktuką, pasiruošęs pulti, bet žengęs žingsnį pajuto galvoje ir sužeistame petyje
tvinkčiojimą, žemė dingo šviesos pliūpsnyje, ir jis pasinėrė į nebūtį.

* * *
 STRĖLĖ Į ŠIRDĮ

škeliavus iš sargybos posto Ceryje, iriantis Eldoro ežeru ir Gaenos upe, rodėsi, kad dienos tapo

I ūkanotu šiltu vidurdienio sapnu. Vanduo gurgeno pro žaliuojančių pušų tunelį, kuris rangėsi vis gilyn
į Du Veldenvardeną.
Eragonui keliauti su elfais patiko. Nari ir Lifaenas nuolat šypsojosi, juokėsi ir dainavo, ypač tuomet,
kai netoliese sukiodavosi Safyra. Kai ji būdavo šalia, jie niekur nesidairydavo ir kalbėdavo tik apie ją.
Bet elfai – ne žmonės, kad ir kokie panašūs yra. Jie tikrai ne iš kūno ir kraujo, nes judėjo per greitai ir
per grakščiai. O kalbėjo užuolankomis ir vartojo daug aforizmų, kurių Eragonas nesuprato. Tad taip ir
likdavo nesuvokęs, ką elfai pasakė. Tuo metu, kai nedžiūgaudavo, Lifaenas ir Narė tylėdavo, stebėdami
aplinką ramiu pasitenkinimu spindinčiais veidais. Jei Eragonas ir Orikas juos kalbindavo, sulaukdavo tik
vieno ar dviejų žodžių.
Taigi Eragonas suprato, kokia palyginus atvira ir tiesi yra Arija. Tiesą pasakius, atrodė, kad ji
nejaukiai jaučiasi šalia Lifaeno ir Nari, lyg nebežinotų, kaip elgtis su saviškiais.
Kanojos pirmagalyje irkluojantis Lifaenas pasuko per petį galvą ir prabilo:
– Pasakyk man, Eragonai-finiareli… Apie ką jūs, žmonės, dainuojate tokiomis tamsiomis dienomis?
Atsimenu epus ir balades, kurias girdėjau Ilirėjoje – sagas apie jūsų didžiuosius karalius ir grafus, bet tai
buvo taip seniai, ir prisiminimai mano galvoje lyg sudžiūvusios gėlės. Ką naujo, žmonės, sukūrėte?
Eragonas susiraukė bandydamas prisiminti pavadinimus istorijų, kurias pasakojo Bromas. Lifaenas
išklausė, tada susisielojęs papurtė galvą ir pasakė:
– Daug prarasta. Išnyko dvarų baladės, ir, atvirai pasakius, didžioji dalis jūsų istorijos ir meno,
išskyrus pramanytas pasakas, kurioms Galbatoriksas leido gyvuoti.
– Bromas kartą pasakojo apie Raitelių žlugimą, – bandė gintis Eragonas. Jam prieš akis šmėkštelėjo
per pūvančius rąstus šuoliuojančio elnio vaizdas – jį perdavė Safyra, kuri skrajojo medžiodama.
– A, narsusis vyras. – Kurį laiką Lifaenas irklavo tylėdamas. – Mes irgi dainuojame apie žlugimą…
bet retai. Dauguma mūsų jau gyvenome, kai Vraelis išėjo anapus, ir vis dar gedime sudegusių miestų –
raudonųjų Evajenos lelijų, Lutiviros krištolo – ir išžudytų šeimų. Laikas nenumalšins šių žaizdų skausmo,
net jei praeis tūkstančių tūkstančiai metų ir pati saulė užges, palikdama pasaulį skendėti amžinoje naktyje.
Laivūgalyje suniurzgė Orikas:
– Nykštukų skausmas toks pat didelis. Prisimink, elfe, kad kovodamas su Galbatoriksu žuvo visas
klanas.
– O mes netekome karaliaus Evandaro.
– Niekada apie tai negirdėjau, – nustebo Eragonas.
Lifaenas linktelėjo ir apiplaukė povandeninę uolą.
– Nedaug kas girdėjo. Bromas galėjo apie tai papasakoti, jis buvo ten, kai buvo smogtas lemiamas
smūgis. Dar prieš Vraelio žūtį elfai stojo prieš Galbatoriksą Ilirėjos lygumose, paskutinį kartą mėgindami
jį nugalėti. Ten Evandaras…
– Kur yra Ilirėja? – paklausė Eragonas.
– Tai Urubeinas, mielasis, – paaiškino Orikas. – Anksčiau buvo elfų miestas.
Nesutrikęs, kad buvo pertrauktas, Lifaenas tęsė:
– Kaip ir sakai, Ilirėja buvo vienas mūsų miestų. Mes, kartu su drakonais, palikome jį per karą. Po
kelių šimtmečių, ištrėmus karalių Palankarą, žmonės įkūrė ten savo sostinę.
Eragonas paklausė:
– Karalius Palankaras? Kas jis? Ar iš jo vardo kilęs Palankaro slėnio pavadinimas?
Šįkart elfas atsisuko ir pralinksmėjęs žvilgtelėjo į jį.
– Turi tiek klausimų, kiek lapų ant medžio, Argetlamai.
– Bromas irgi taip manė.
Lifaenas šyptelėjo, tada patylėjo, lyg norėdamas susikaupti.
– Jūsų protėviai atkeliavo į Alageziją prieš aštuonis šimtus metų, jie klajojo po ją, ieškodami
tinkamos vietos įsikurti. Galiausiai apsistojo Palankaro slėnyje (nors tada jis taip ir nebuvo vadinamas),
nes tai buvo viena iš nedaugelio saugių vietovių, nepriklausančių mums ar nykštukams. Ten jūsų karalius
Palankaras ėmė kurti galingą valstybę.
Norėdamas išplėsti jos sienas, paskelbė mums karą, nors siūlėme gyventi taikiai. Tris kartus puolė, ir
tris kartus mes jį nugalėjome. Mūsų galybė išgąsdino Palankaro didikus ir jie su savo vasalais ėmė
maldauti karaliaus taikos. Jis patarimų nepaisė. Tada didikai atkeliavo pas mus ir pasiūlė mums sutartį,
kurią pasirašėme be karaliaus žinios.
Mes padėjome suimti ir nuteisti Palankarą, jam buvo paskirta tremtis, bet jis, jo šeima ir vasalai
atsisakė išvykti iš slėnio. Nenorėjome jų žudyti, tad pastatėme Ristvakbeino bokštą, kad Raiteliai stebėtų
Palankarą ir kad jis daugiau nebandytų patekti į valdžią ar neužpultų ko Alagezijoje.
Netrukus Palankarą nužudė jo sūnus, nesulaukęs natūralios tėvo mirties. Taigi tą šeimą slegia
tėvažudystė, išdavystė ir dar daug kitų nuodėmių, o iš Palankaro giminės ankstesnės didybės liko tik
šešėlis. Bet jo palikuonių yra, ir karalių kraujas vis dar teka Terinsforde ir Karvahole.
– Aišku, – pasakė Eragonas.
Lifaenas išlenkė juodą antakį.
– Tikrai? Tai reikšmingesnis įvykis, nei tau atrodo. Jis paskatino Antriną, Raitelių vadovą, Vraelio
pirmtaką, leisti Raiteliais tapti ir žmonėms, kad daugiau nekiltų tokių konfliktų.
Orikas nusikvatojo.
– Tai turėjo sukelti daug ginčų.
 – Sprendimas niekam nepatiko, – pripažino Lifaenas. – Net dabar kai kurie nepripažįsta, kad jis buvo
teisingas. Dėl to kilo nesutarimų tarp Anurino ir karalienės Delanirės, ir Anurinas pasitraukė iš
vyriausybės. Perkėlė Raitelius į Vrongardą ir paskelbė juos nepriklausoma organizacija.
– Bet jei Raiteliai atsiskyrė nuo jūsų vyriausybės, kaip jie galėjo toliau vykdyti savo pareigą – saugoti
taiką? – paklausė Eragonas.
– Ir nesaugojo, – atsakė Lifaenas, – kol karalienė Delanirė nesuprato, kad Raiteliai negali būti
pavaldūs jokiam valdovui ar karaliui. Paskui leido jiems įžengti į Du Veldenvardeną. Bet jai niekada
nepatiko, kad kažkas turi tiek pat valdžios kaip ir ji.
Eragonas susiraukė.
– Tai čia šuo ir pakastas?
– Ir taip… ir ne. Raiteliai turėjo saugoti visas vyriausybes ir visas rases, bet kas saugos saugotojus?
Štai dėl to ir žlugo. Tarp Raitelių buvo daug nesutarimų, bet nebuvo vadovo, kuris juos prižiūrėtų. Tad jie
pražuvo.
Eragonas irklavo – pirma vienoje pusėje, tada kitoje – apmąstydamas Lifaeno žodžius. Irklas virpėjo
rankose, smigdamas įstrižai į tėkmę.
– Kas tapo valdovu po Delanirės?
– Evandaras. Perėmė sunkią valdžios naštą prieš penkis šimtus metų – kai Delanirė atsisakė sosto dėl
magijos ir paslapčių studijų – ir valdė iki mirties. Dabar mus valdo jo žmona Islanzadė.
– Tai… – Eragonas išsižiojęs nutilo. Ketino pasakyti „neįmanoma“, bet suprato, kaip skambėtų
juokingai. Tad paklausė: – Ar elfai nemirtingi?
Lifaenas tyliai atsakė:
– Kadaise buvome kaip jūs – žavūs ir trumpaamžiai lyg ryto rasa. Dabar gi mūsų migloti gyvenimai
tęsiasi be galo, metų metus. Taip, mes nemirtingi, bet mūsų kūnus galima sužeisti.
– Jūs tapote nemirtingi? Kaipgi?
Elfas nesutiko paaiškinti, kad ir kaip buvo prašomas. Galiausiai Eragonas paklausė:
– Kiek metų Arijai?
Lifaenas atsuko į jį žibančias akis. Eragoną sutrikdė atidus jo žvilgsnis.
– Arijai? O kodėl tau rūpi?
– Aš… – Eragonas užsikirto, staiga nebežinodamas, kodėl klausia. Jis žavėjosi Arija, bet ji elfė, be
to, vyresnė už jį, ir kad ir kiek jai metų, vis tiek žymiai daugiau nei jam. Ji turbūt žiūri į mane kaip į
vaiką. – Nežinau, – prisipažino. – Bet ji išgelbėjo mano ir Safyros gyvybes, ir norėčiau daugiau apie ją
sužinoti.
– Man gėda, – pasakė Lifaenas, aiškiai tardamas kiekvieną žodį, – kad paklausiau tokio dalyko.
Nemandagu kišti nosį į svetimus reikalus… Tik turiu pasakyti, ir manau, kad Orikas pritars, kad tau
reikėtų saugoti savo širdį, Argetlamai. Dabar ne metas ją atiduoti, o šitas pasirinkimas nebūtų geriausias.
– Mhm, – suniurzgė Orikas.
Karštis išpylė Eragoną, kraujas suplūdo į veidą, lyg viduje būtų ištirpusi karšta žvakė. Nespėjęs
suregzti atsakymo, mintyse išgirdo Safyrą: O dabar metas pasaugoti liežuvį. Teisybę sako. Neįžeisk jų.
 Jis giliai įkvėpė ir užgniaužė sutrikimą. Pritari jiems?
Suprantu, Eragonai, kad esi kupinas meilės ir ieškai tos, kuri atsakys į tavo jausmus. Čia nėra
nieko gėdingo.
Jis stengėsi suvokti, ką ji sako, tada paklausė: Greitai grįši?
Jau grįžtu.
Eragonas vėl sutelkė dėmesį į aplinką ir pamatė, kad elfas ir nykštukas jį stebi. Tada tarė:
– Suprantu jus… bet vis dėlto norėčiau gauti atsakymą į klausimą.
Lifaenas kiek padvejojo.
– Arija pakankamai jauna. Ji gimė likus metams iki Raitelių žlugimo.
Šimtas! Nors ir tikėjosi panašaus skaičiaus, Eragonas vis tiek neteko žado. Paslėpė sumišimą po
bejausmiu veidu, o mintyse galvojo: Jos proanūkiai būtų vyresni už mane! Mąstė apie tai kelias minutes,
tada, kad prasiblaškytų, pasakė:
– Minėjai, kad žmonės į Alageziją atsikėlė prieš aštuonis šimtus metų. O Bromas pasakojo, kad
pasirodėme praėjus trims šimtams metų po Raitelių susibūrimo, o tai juk įvyko prieš tūkstančius metų.
– Prieš du tūkstančius, septynis šimtus ir ketverius metus mūsų skaičiavimu, – paskelbė Orikas. –
Bromas buvo teisus, jei vienintelį laivą su dvidešimčia karių galima laikyti žmonių „atsikėlimu“ į
Alageziją. Jie išlipo pietuose, kur dabar Surda. Sutikome juos tyrinėjančius apylinkes, apsikeitėme
dovanomis, bet jie išplaukė ir beveik du tūkstantmečius nematėme jokio žmogaus, o tada pasirodė
karalius Palankaras su visu laivynu. Žmonės buvo mus visai pamiršę, pasakodavo tik miglotas istorijas
apie plaukuotus kalniečius, naktį grobiančius vaikus. Fui!
– Ar žinai, iš kur atkeliavo Palankaras? – paklausė Eragonas.
Orikas susiraukė ir pačiulpė ūso galą, tada papurtė galvą.
– Mūsų pasakojimuose minima, kad jo namai – toli į pietus, už Beoro kalnų, ir kad iš ten jis buvo
priverstas iškeliauti dėl karo ir bado.
Sužavėtas tos minties, Eragonas išpyškino:
– Tad kažkur turi būti šalių, kurios galėtų padėti mums kovoti su Galbatoriksu.
– Galbūt, – sutiko Orikas. – Bet jas surasti būtų sunku, net skrendant ant drakono, ir abejoju, ar jūs
susikalbėtumėte. Ir kas norėtų mums padėti? Vardenai kitiems nedaug ką gali pasiūlyti, ir pakankamai
sudėtinga su armija nužygiuoti nuo Farten Duro iki Urubeino, o ką jau kalbėti apie karius už šimtų ar
tūkstančių kilometrų.
– Ir negalėtume tavęs išleisti, – Eragonui pasakė Lifaenas.
– Aš vis tiek… – Eragonas nutilo, nes virš upės nusklendė Safyra, persekiojama būrio įpykusių
žvirblių ir juodųjų strazdų, norinčių nuvilioti ją nuo savo lizdų. Tuo pat metu ėmė spygčioti ir čiauškėti
tarp šakų pasislėpusios voveraitės.
Lifaenas šyptelėjo ir sušuko:
– Argi ji ne puiki? Pažiūrėkit, kaip žvynai atspindi šviesą! Jokios pasaulio brangenybės neprilygsta
šiam grožiui.
Panašiai šūkčiojo per upę ir Nari.
 – Tai nebepakenčiama, štai kaip yra, – suburbėjo Orikas į barzdą.
Eragonas nuslėpė šypseną, nors sutiko su nykštuku. Elfai, rodos, niekada nepavargdavo girti Safyros.
Nieko baisaus tie keli komplimentai, pasakė Safyra. Nusileido tėkšdamasi į vandenį ir panėrė galvą,
kad išsisuktų nuo kregždutės.
Kurgi ne, pasakė Eragonas.
Safyra iš po vandens žvilgtelėjo į jį. Ar čia sarkazmas?
Jis nusijuokė ir daugiau nesiginčijo. Žiūrėdamas į kitą valtį matė, kaip Arija irkluoja po
apsamanojusiais medžiais idealiai tiesia nugara, kaip ant jos neįskaitomo veido žaidžia šviesos ruoželiai.
Atrodė tokia niūri ir liūdna, kad panoro ją paguosti.
– Lifaenai, – tyliai paklausė, kad neišgirstų Orikas, – kodėl Arija tokia… nelaiminga? Tu ir…
Lifaeno pečiai po rusva tunika įsitempė ir jis sušnibždėjo, taip tyliai, kad Eragonas vos girdėjo:
– Mums garbė tarnauti Arijai-Drotningu. Dėl mūsų ji iškentė daugiau, nei galėtum įsivaizduoti.
Beprotiškai džiaugiamės dėl to, kad jai pavyko išsaugoti Safyrą, ir sapnuose verkiame dėl jos
pasiaukojimo… ir netekties. Bet jos liūdesys yra jos, ir negaliu apie jį pasakoti be sutikimo.

Eragonas sėdėjo prie naktinio laužo, glostydamas samanų gniužulėlį lyg triušio kailiuką. Staiga giliau
miške išgirdo traškesį. Susižvalgęs su Safyra ir Oriku, nusėlino garso link, traukdamasis Zaroką.
Eragonas sustojo ant siauro tarpeklio krašto ir pasižiūrėjo į kitą pusę, kur po žolę blaškėsi
medžioklinis sakalas sulaužytu sparnu. Paukštis sustingo, išvydęs Eragoną, tada pražiojo snapą ir
veriamai suklykė.
Kokia baisi dalia – nebegalėti pakilti, pasakė Safyra.
Pasirodė Arija, žvilgtelėjo į sakalą, tada įtempė lanką ir tiksliai nusitaikiusi peršovė paukščiui
krūtinę. Iš pradžių Eragonas pamanė, kad ji tai padarė dėl maisto, bet ji nepajudėjo ir neketino eiti
pasiimti paukščio ar strėlės.
– Kodėl? – paklausė.
Arija atleido lanką, nutaisiusi atšiaurią miną.
– Nepagydomai sužeistas, būtų nugaišęs šiandien ar ryt. Taip jau yra. Išgelbėjau jį nuo kančios.
Safyra palenkė galvą ir snukiu palietė Arijos petį, tada grįžo į stovyklą, uodega braukdama žievę nuo
medžių. Eragonas ketino eiti paskui, bet pajuto, jog Orikas timptelėjo jį už rankovės. Pasilenkė, kad
girdėtų, ką nykštukas prislopintu balsu sako:
– Niekada nesikreipk į elfą pagalbos – dar nuspręs, kad tau geriau mirti, ar ne?
 DAGSHELGRO MALDOS

ors Eragonas vakare buvo labai pavargęs, vis dėlto prisivertė atsikelti prieš aušrą, nes norėjo

N išvysti kurį nors iš elfų miegantį. Jam tai tapo žaidimu – pamatyti, kada elfai keliasi, jei iš viso
miega, nes dar nebuvo matęs jų sumerkusių akių. Ir šiandiena buvo ne išimtis.
– Labas rytas, – pasisveikino Nari ir Lifaenas iš viršaus. Eragonas atlošė galvą ir pamatė, kad abu
stovi ant pušies šakų penkiolikos metrų aukštyje. Grakščiai lyg katės šokinėdami nuo šakos ant šakos,
elfai nusileido ant žemės šalia jo.
– Ėjome sargybą, – paaiškino Lifaenas.
– Dėl ko?
Arija išlindo iš už medžio ir pasakė:
– Dėl to, kad aš bijau. Du Veldenvardene daug paslapčių ir pavojų, ypač pavojingų Raiteliui. Čia
gyvename tūkstančius metų, tad seni užkeikimai vis dar slypi labiausiai nenuspėjamose vietose: magija
užvaldžiusi orą, vandenį ir žemę. Netgi kai kuriuos gyvūnus. Kartais miške galima aptikti keisčiausių
padarų, ir ne visi jie draugiškai nusiteikę.
– Ar jie… – Eragonas nutilo, nes sutvinksėjo jo gedwëy ignasia.
Sidabrinis plaktukas ant pakabuko, kurį padovanojo Ganelis, įkaito ant krūtinės, ir Eragonas pajuto,
kaip amuleto užkeikimas ima siurbti jo jėgas. Kažkas, pasitelkęs magiją, mėgino jį rasti.
Ar tai Galbatoriksas? išsigandęs pagalvojo. Suspaudė pakabuką ir išsitraukė iš po tunikos. Pasiruošė
nutraukti jį nuo kaklo, jei pernelyg nusilps. Iš kito stovyklos krašto atlėkė Safyra, siųsdama jam savo jėgų.
Netrukus iš plaktuko sklindantis karštis atslūgo, ir jis šaltas prigludo prie Eragono odos. Pavartė jį
delne, tada vėl pasikišo po rūbais, o Safyra pasakė: Mūsų ieško priešai.
Priešai? O gal kas nors iš Du Vrangr Gatos?
Manau, Hrotgaras bus pasakęs Nasuadai, kad paliepė Ganeliui užkerėti tau šį pakabuką… Gal
netgi ji tai ir sugalvojo.
Arija susiraukė, kai Eragonas papasakojo, kas nutiko.
– Dabar dar svarbiau kuo greičiau pasiekti Elesmerą. Tu turi pabaigti mokymus. Padėtis Alagezijoje
greitai keičiasi, ir bijau, kad negalėsi pakankamai laiko skirti mokslams.
Eragonas norėjo išsamiau tai aptarti, bet jie skubėjo išvykti iš stovyklos, tad galimybės pasikalbėti
nebepasitaikė. Kanojos buvo nuleistos į vandenį, ugnis užgesinta ir jie ėmė plaukti Gaenos upe toliau.
 Po valandos Eragonas pastebėjo, kad upė platėja ir gilėja. Netrukus priplaukė krioklį, – jo ūžesys
drebino visą Du Veldenvardeną. Srovė krito iš trisdešimties metrų aukščio nuo akmeninės atbrailos. Iki
jos užkopti buvo neįmanoma.
– Kaip jį įveiksime? – Ant veido jau juto vėsius lašelius.
Lifaenas parodė į kairįjį krantą, kur kiek tolėliau nuo krioklių per statų kalnagūbrį buvo išmintas takas.
– Turėsime nešti kanojas ir daiktus pusę lygos, kol upė nurims.
Visi penki atrišo ryšulius, įspraustus tarp kanojų sėdynių, padalino maisto atsargas po lygiai, tada
susidėjo į maišus.
– Oi, – sudejavo Eragonas, pakėlęs savo nešulį. Buvo dvigubai sunkesnis už tą, kurį nešdavosi,
keliaudamas pėsčiomis.
Galėčiau panešti tavo nešulį… visus nešulius, pasisiūlė Safyra, ropšdamasi ant dumblino kranto ir
purtydamasi vandenį.
Eragonas garsiai pakartojo jos pasiūlymą. Lifaenas pasibaisėjo.
– Niekada nė nesvajojome naudoti drakono kaip nešulinio gyvulio. Tai būtų negarbinga, Safyra, ir tau,
ir Šurtugalui Eragonui, ir užtrauktų gėdą mums dėl mūsų nesvetingumo.
Safyra prunkštelėjo, jai iš nosies pliūptelėjo liepsna, palietė upės paviršių ir sukėlė garų debesį.
Nesąmonė. Ištiesusi pro Eragoną žvynuotą koją, čiupo nagais už ryšulių diržų ir pakilo virš galvų.
Gaudykit, jei norit!
Tyloje nuskambėjo skardus juokas, lyg strazdo trelė. Nustebęs Eragonas pasisuko ir pasižiūrėjo į
Ariją. Pirmą kartą girdėjo ją besijuokiančią, ir jam patiko. Ji šyptelėjo Lifaenui.
– Turi dar daug išmokti, jei manai, kad gali drakonei paliepti, ką daryti ir ko ne.
– Bet gėda…
– Nėra jokios gėdos, jei Safyra daro tai savo noru, – patikino Arija. – Ką gi, dabar eime,
nešvaistykime laiko.
Vildamasis, kad nepersitemps nugaros, Eragonas su Lifaenu pakėlė kanoją ir įtaisė ant pečių. Turėjo
pasitikėti elfu, vedančiu jį taku, nes eidamas tematė tik žemę po kojomis.
Po valandos užkopė į kalno viršūnę ir paėjo toliau nuo pavojingo pursloto vandens. Pagaliau Gaenos
upė vėl buvo rami ir lygi. Ten jų laukė Safyra. Ji žvejojo seklumoje, kaišiodama trikampę galvą į vandenį
lyg garnys.
Arija pasišaukė ją ir pasakė jiems su Eragonu:
– Už kito posūkio yra Ardveno ežeras, o jo vakariniame krante – Siltrimas, vienas iš didesnių mūsų
miestų. Už jo plyti didžiulis miškas, o už miško – Elesmera. Prie Siltrimo sutiksime nemažai elfų. Bet
nenoriu, kad judu kas pamatytų, kol neprisistatėte karalienei Islanzadei.
Kodėl? paklausė Safyra, pakartodama Eragono klausimą mintyse.
Arija dainingai atsakė:
– Jūsų atvykimas – svarbus įvykis, ir mūsų karalystei tokios permainos pavojingos, jei vykdomos
neapdairiai. Karalienė turi susitikti su jumis pirmoji. Tik ji yra pakankamai išmintinga, kad galėtų
numatyti būsimus įvykius.
 – Tu labai ją gerbi, – pastebėjo Eragonas.
Tą akimirką priėjo Nari ir Lifaenas ir sunerimę pažvelgė į Ariją. Ši išbalo, bet susitvardžiusi
išdidžiai tarė:
– Ji gerai mus valdo… Eragonai, žinau, kad iš Trondžheimo pasiėmei apsiaustą su gobtuvu. Kol kas,
kol gali būti pastebėtas, dėvėk jį ir prisidenk galvą, kad niekas neišvystų tavo apvalių akių ir nesuprastų,
kad tu – žmogus. – Jis linktelėjo. – Tu, Safyra, dienomis turėsi slėptis, o naktimis vytis mus. Azihadas man
pasakojo, kad taip keliavote Imperijoje.
Ir man tai baisiai nepatiko, suniurzgė Safyra.
– Tik šiandien ir rytoj. Paskui būsime pakankamai toli nuo Siltrimo, tad galėsime nebesijaudinti, kad
ką nors sutiksime, – pažadėjo Arija.
Safyra pažvelgė dangaus mėlio akimis į Eragoną. Kai pabėgome iš Imperijos, prisiekiau, kad visada
būsiu netoli tavęs, kad galėčiau tave apginti. Nes kai tik pasitraukiu, nutinka kas negera – Jazuake,
Darete, Dras Leonoje. Ir dar tie vergų pirkliai…
Bet Teirme nieko nenutiko.
Juk supranti, apie ką aš! Nenoriu keliauti atskirai ypač dabar, kai negali apsiginti dėl sužeistos
nugaros.
Pasitikiu Arija ir kitais, jie mane apgins. O tu – negi nepasitiki?
Safyra dvejojo. Arija pasitikiu. Nusisuko ir nutapeno upės krantu, pritūpė minutėlei, tada grįžo. Gerai,
sutinku. Ji perdavė savo sprendimą Arijai, pridėdama: Nelauksiu ilgiau kaip iki rytojaus nakties, net jei
tuo metu būsite pačiame Siltrimo centre.
– Supratau, – pasakė Arija. – Bet turi atsargiai skraidyti ir sutemus, nes elfai blogai mato tik
juodžiausią naktį. Jei netyčia tave pamatys, gali panaudoti magiją.
Nuostabu, pakomentavo Safyra.
Kol Orikas su elfais vėl pakrovė valtis, Eragonas su Safyra tyrinėjo pritemusį mišką, ieškodami
tinkamos slėptuvės. Rado sausą laukymę, apsuptą apgriuvusių uolų ir nuklotą pušų spyglių kilimu. Jis
buvo maloniai minkštas. Safyra susirangė ant žemės ir linktelėjo galva. Eik. Pabūsiu čia.
Eragonas apkabino ją per kaklą – atsargiai, kad nesusižeistų į aštrius žvynus – ir nenoriai nuėjo, vis
gręžiodamasis. Prie upės prieš kelionę užsidėjo gobtuvą.
Oras buvo tykus, tad jie pamatė Ardveno ežerą lygų ir ramų, vandenyje tobulai atsispindėjo medžiai ir
debesys. Eragonui atrodė, jog žiūri pro langą į kitą pasaulį ir jei plauktų toliau, kanojos imtų kristi į
atsispindintį dangų. Net suvirpėjo, taip pagalvojęs.
Miglotoje tolumoje, tarp dviejų krantų, lyg vandens čiuožikai slysčiojo daugybė beržo žievės valčių,
kurias elfai irklavo neįtikėtinai greitai. Eragonas nuleido galvą ir užsitraukė gobtuvo kraštą, kad šis gerai
uždengtų veidą.
Jo ir Safyros ryšys vis silpnėjo, jie tolo vienas nuo kito, galiausiai tejungė silpnutės mintys. Vakare jos
jau nejuto, nors ir išplėtė mintis, kiek galėjo. Staiga Du Veldenvardene tapo tuščia, o Eragonas pasijuto
labai vienišas.
Kai sutemos sutirštėjo, už kilometro tarp medžių plykstelėjo pluoštas švieselių. Žiburiai skleidė
sidabrinę pilnaties šviesą, keistą ir paslaptingą nakties tamsoje.
– Ten – Siltrimas, – paaiškino Lifaenas.
Tyliai supliuškenusi, iš priešingos pusės išniro tamsi valtis ir irkluojantis elfas ištarė „Kvetha Fricai“.
Arija prisiyrė prie Eragono.
– Šiąnakt sustosime čia.
Stovyklą įkūrė tolėliau nuo Ardveno ežero, kur žemė buvo pakankamai sausa miegoti. Atkaklių uodų
spiečiai privertė Ariją ištarti burtažodį, kad galėtų ramiai pavakarieniauti.
Po to penkiese sėdėjo apie laužą, spoksodami į geltonas liepsnas. Eragonas atrėmė galvą į medį ir
pamatė, kaip krintanti žvaigždė brūkštelėjo per dangų. Akys jau ėmė lipti, kai per miškus nuo Siltrimo
atsklido moters balsas, tylus šnabždesys, kutenantis ausį lyg plunksna. Jis susiraukė ir išsitiesė,
stengdamasis geriau išgirsti šnabždesį.
Kaip dūmų ruoželis tirštėja, kai ugnis įsiliepsnoja, taip ir balsas stiprėjo, kol miškas ėmė virpėti nuo
įkyrios vingrios melodijos, banguojančios laukiniu veržlumu. Nežemišką dainą ėmė dainuoti daugiau
balsų, jie apipynė melodiją šimtais variacijų. Atrodė, kad ore pakibo audringos muzikos audinys.
Nuo keistos melodijos Eragono stuburu ėmė lakstyti palaimos ir baimės šiurpuliukai. Jie aptemdė
pojūčius, įtraukdami į aksominę naktį. Sugundytas nerimą keliančių garsų, pašoko ant kojų, pasiruošęs
lėkti per mišką, kol suras, kas dainuoja, pasiruošęs ieškoti tarp medžių ir samanų, kad tik galėtų dalyvauti
elfų linksmybėse. Bet jis nespėjo nė pajudėti, nes Arija sučiupo jį už rankos ir atsuko į save.
– Eragonai! Atsipeikėk! – Jis veltui mėgino ištrūkti. – Eyddr eyreya onr! Užsikimšk ausis!
Viskas nutilo, lyg jis būtų apkurtęs. Liovėsi priešintis ir apsidairė, stebėdamasis, kas ką tik nutiko.
Kitoje laužo pusėje Lifaenas ir Nari tyliai grūmėsi su Oriku.
Eragonas matė, kaip Arijai kalbant juda burna, tada po spragtelėjimo vėl atgavo klausą, nors muzikos
nebegirdėjo.
– Kas?.. – apsvaigęs paklausė.
– Paleiskit, – gargė Orikas. Lifaenas ir Nari pakėlė rankas ir atsitraukė.
– Atleisk, Orikai-vodhr, – atsiprašė Lifaenas.
Arija žvelgė Siltrimo link.
– Blogai suskaičiavau dienas. Nenorėjau atsirasti prie miesto per Dagshelgrą. Mūsų šventės
pavojingos mirtingiesiems. Per jas giedame senąja kalba, ir žodžiai skleidžia aistros ir ilgesio kerus,
kuriems netgi mes sunkiai atsispiriame.
Nari pasimuistė.
– Mums derėtų būti giraitėje.
– Derėtų, – pritarė Arija, – bet nepamiršime savo pareigos ir lauksime.
Sukrėstas Eragonas prisėdo arčiau laužo. Norėjo, kad šalia būtų Safyra. Buvo tikras, kad ji būtų
apsaugojusi nuo muzikos kerų.
– Dėl ko švenčiate Dagshelgrą? – paklausė.
Arija prisėdo šalia, sukryžiuodama ilgas kojas.
– Kad miškas būtų sveikas ir derlingas. Kiekvieną pavasarį giedame medžiams, augalams, gyvūnams.
Jei ne mes, Du Veldenvardenas būtų perpus mažesnis.
Lyg patvirtindami jos žodžius iš aplinkinių slėptuvių išlindo paukščiai, elniai, voveraitės, raudonosios
ir pilkosios, barsukai, lapės, triušiai, vilkai, varlės, rupūžės, vėžliai ir daugybė kitokių gyvių ir ėmė
pašėlusiai lakstyti, klykčioti ir staugti.
– Ieško porų, – paaiškino Arija. Ir tęsė: – Visame Du Veldenvardene, kiekviename mieste, elfai gieda
šią giesmę. Kuo daugiau dalyvių, tuo stipresni kerai, tuo gyvybingesnis bus Du Veldenvardenas šiemet.
Eragonas patraukė ranką, nes netoli šlaunies pratapeno trys ežiai. Visas miškas šnarėjo. Patekau į
pasakų šalį, pamanė, apsikabindamas save.
Orikas apėjo laužą ir stengėsi prarėkti šurmulį:
– Prisiekiu barzda ir kirviu, nesileisiu valdomas magijos prieš savo norą. Jei tai vėl nutiks, Arija,
prisiekiu Helzvogu, kad grįšiu į Farten Durą, o jūs užsitrauksite Durgrimsto Ingietumo rūstybę.
– Visai nenorėjau, kad patirtumėte Dagshelgro apeigų kerus, – teisinosi Arija. – Atsiprašau už klaidą.
Nors aš jus ir saugau nuo tų kerų, Du Veldenvardene magijos neišvengsite – ji persmelkusi viską.
– Tebūnie, kol nekvailina manęs.
Orikas papurtė galvą ir pačiupinėjo kirvio kotą, žiūrėdamas į gyvūnų šešėlius, šmėkščiojančius
tamsoje, kurios nebesiekė laužo šviesa.
Tąnakt niekas nemiegojo. Eragonas ir Orikas neužmigo dėl baisaus triukšmo ir gyvūnų, kurie brazdėjo
aplink palapines, o elfai vis dar klausėsi giesmės. Lifaenas ir Nari nesustodami žingsniavo ratais, o Arija
ilgesingai žvelgė Siltrimo link, jos rusva oda buvo suplonėjusi ir aptempusi skruostikaulius.
Po keturių šurmulio ir bruzdesio valandų iš dangaus nusileido Safyra keistai žibančiomis akimis.
Nusipurtė ir išlenkė kaklą, kvėpčiodama pro pravertus nasrus. Miškas, pasakė, gyvas. Ir aš gyva.
Kraujas verda kaip niekad iki šiol. Verda kaip tavo, kai galvoji apie Ariją. Aš… suprantu!
Eragonas uždėjo ranką jai ant peties, jausdamas virpulį, drebinantį ją iš vidaus. Jos šonai tirtėjo, kai ji
niūniavo pritardama giesmei. Kapstė žemę dramblio kaulo baltumo letenomis, o raumenys tempėsi ir
traukėsi, nes ji iš visų jėgų stengėsi likti vietoje. Uodegos galiukas trūkčiojo, lyg ketintų tuojau šokti
priekin.
Arija atsistojo prie kito Safyros šono. Elfė irgi uždėjo ranką Safyrai ant peties ir taip jie trise, lyg
gyva grandinė, prastovėjo tamsoje.

Kai išaušo, Eragonas pirmiausia pamatė, kad ant visų medžių šakų pasirodė ryškiai žali pumpurai.
Pasilenkė ir patyrinėjo žolę po kojomis – kiekvienas augalėlis, mažas ar didelis, ūgtelėjo per naktį.
Miškas mirgėjo galybe spalvų. Viskas aplinkui buvo sodru, šviežia ir švaru. Oras kvepėjo, lyg būtų ką tik
nuliję.
Safyra nusipurtė ir pasakė: Karštinė atlėgo. Vėl esu savimi. Bet tai, ką jutau… Lyg pasaulis būtų
gimęs iš naujo, o aš būčiau padėjusi jį kurti.
Kaip jautiesi?
Reikės laiko, kad iki galo suvokčiau, kas įvyko.
Kadangi muzika nutilo, Arija atkerėjo Eragoną ir Oriką. Ji pasakė:
 – Lifaenai. Nari. Keliaukit į Siltrimą ir atveskite mums arklius. Negalime žygiuoti visą kelią nuo čia
iki Elesmeros. Ir praneškite kapitonei Damitai, kad Ceryje reikia pastiprinimo.
Nari nusilenkė.
– O ką mums sakyti, jei ji paklaus, kodėl palikome postą?
– Pasakykite, kad tai, ko ji tikėjosi – ir bijojo – įvyko. Gyvatė įsikando sau į uodegą. Ji supras.
Kai iš valčių buvo iškrauti ryšuliai, elfai išėjo į Siltrimą. Po trijų valandų Eragonas išgirdo traškant
šakeles ir pamatė juos grįžtančius per mišką ant eiklių baltų žirgų ir besivedančius dar keturis tokius pat
arklius. Nuostabūs gyvuliai keistai judėjo tarp medžių, o gūnios ant jų žibėjo skaisčiai žaliai. Nė vienas
nebuvo nei pabalnotas, nei pakaustytas.
– Blöthr, blöthr, – sumurmėjo Lifaenas, ir jo žirgas sustojo, įsispirdamas į žemę tamsiomis kanopomis.
– Ar visi jūsų žirgai tokie puikūs kaip šie? – paklausė Era- gonas.
Atsargiai priėjo prie vieno, buvo sužavėtas jo grožio. Gyvuliai tebuvo keliomis plaštakomis aukštesni
už ponius, dėl to jiems buvo lengva judėti tarp tankiai suaugusių kamienų. Safyros jie, rodos, nebijojo.
– Ne visi, – nusijuokė Nari, kresteldamas sidabrinius plaukus, – bet dauguma. Veisiame juos daugelį
šimtmečių.
– Kaip man joti?
Arija paaiškino:
– Elfų žirgas tuojau pat paklūsta komandoms senąja kalba. Pasakyk, kur nori keliauti, ir jis tave nuneš.
Bet nemušk ir nebark jų, nes įžeisi – jie ne vergai, o draugai ir partneriai. Toleruoja raitelį tiek, kiek patys
nori, joti vienu iš jų – didelė garbė. Išgelbėjau Safyros kiaušinį nuo Durzos tik todėl, kad arkliai pajuto,
kad kažkas negerai ir nenunešė mūsų į pasalą… Jie neleis tau nukristi, nebent pats norėtum nušokti, ir yra
išmokyti pasirinkti saugiausią ir greičiausią kelią per nepatikimą žemę. Kaip nykštukų feldunostai.
– Būtent, – pritarė Orikas. – Feldunostas gali užnešti tave ant uolos ir nunešti žemyn be menkiausio
įbrėžimo. Beje, kaip mes gabensimės maistą ir visus daiktus, jei arkliai nepabalnoti? Nejosiu su sunkiu
ryšuliu.
Lifaenas numetė keletą odinių krepšių Orikui prie kojų ir parodė į šeštąjį arklį:
– Tau ir nereikės.
Praėjo pusvalandis, kol jie į krepšius susidėjo daiktus ir sukrovė juos ant arklio nugaros. Po to Nari
pasakė Eragonui ir Orikui, kokiais žodžiais galima valdyti žirgus:
– Gánga fram – eiti pirmyn, blöthr – sustoti, hlaupa – bėgti, gánga aptr – grįžti. Galite duoti
tikslesnių paliepimų, jei mokate senąją kalbą. – Nusivedė Eragoną prie žirgo, – tai Folkviras. Ištiesk
ranką.
Eragonas ištiesė, ir žirgas suprunkštė, išpūtęs šnerves. Folkviras pauostė Eragono delną, palietė
snukiu ir leido Eragonui paglostyti storą kaklą.
– Gerai, – pasakė Nari, atrodė patenkintas. Elfas tą patį pakartojo su Oriku prie kito arklio.
Kai Eragonas užsėdo ant Folkviro, prisiartino Safyra. Pasižiūrėjo į ją ir pamatė, kad ji vis dar
sutrikusi po vakar nakties. Dar viena diena, pasakė jis.
Eragonai… Ji nutilo. Galvojau apie kai ką, kol mane veikė elfų kerai, apie kai ką, kam anksčiau
neteikiau daug reikšmės, bet dabar tai manyje tvyro lyg juoda praraja: kiekvienas padaras, koks tyras
ar baisus bebūtų, turi savo rūšies porą. O aš neturiu. Ji suvirpėjo ir užsimerkė. Taigi aš viena.
Šie žodžiai Eragonui priminė, kad jai tik aštuoni mėnesiai. Dažniausiai, dėl paveldėtų instinktų ir
atsiminimų, jos jauno amžiaus nebūdavo matyti, bet šiuo klausimu ji buvo dar labiau nepatyrusi nei jis,
turint omenyje jo nevykusias romantiškų nuotykių paieškas Karvahole ar Trondžheime. Gailestis
kunkuliavo Eragono viduje, bet jis užgniaužė jausmą, kol šis neprasiveržė ir nepasiekė Safyros per mintis.
Safyra tik paniekintų tokį silpnumą: tai nei išspręstų jos bėdas, nei padėtų jaustis geriau. Todėl jis tik
pasakė: Galbatoriksas vis dar turi du drakono kiaušinius. Per pirmą susitikimą su Hrotgaru tu sakei,
kad norėtum juos išgelbėti. Jei galėtume…
Safyra karčiai prunkštelėjo. Tai gali įvykti po daugelio metų, ir net jei pavyktų atgauti kiaušinius,
niekas negali garantuoti, kad iš jų kas išsiris ir kad tai bus vyriškos lyties drakonas, ar kad tas
drakonas bus tinkamas. Likimas pasmerkė mano rūšį išnykti. Mostelėjo uodega nusivylusi ir netyčia
perlaužė medelį. Atrodė, kad tuoj tuoj pravirks.
Kaip man tave paguosti? paklausė jis, sunerimęs dėl jos sielvarto. Negali prarasti vilties. Tu turi
galimybę jį sutikti, ir turi būti kantri. Net jei nepavyks atimti iš Galbatorikso kiaušinių, turi tikėti, kad
yra drakonų kur kitur pasaulyje, kaip ir žmonių, elfų ir urgalų. Kai tik įvykdysime savo
įsipareigojimus, padėsiu tau juos surasti. Gerai?
Gerai, šniurkštelėjo ji. Atlošė galvą ir išleido baltų dūmų debesėlį, kuris išnyko tarp šakų. Turiu
pasistengti, kad jausmai taip manęs daugiau nevaldytų.
Nesąmonė. Tu ne akmeninė. Tai visiškai normalu… Bet pažadėk, kad apie tai negalvosi likusi viena.
Ji atsuko didžiulę safyro spalvos akį į jį. Negalvosiu.
Eragoną užplūdo šiluma, kai jis pajuto jos dėkingumą už paguodą ir draugystę. Sėdėdamas ant
Folkviro, pasilenkė ir ranka palietė jos šiurkštų skruostą. Ir palaikė taip kurį laiką. Keliauk, mažyli,
sumurmėjo ji. Iki pasimatymo.
Eragonas nenorėjo jos palikti tokios, bet pasileido į mišką su Oriku ir elfais, į vakarus link Du
Veldenvardeno vidurio. Valandą pamąstęs apie Safyros padėtį, papasakojo apie tai Arijai.
Ant Arijos kaktos susimetė raukšlelė.
– Tai vienas didžiausių Galbatorikso nusikaltimų. Nežinau, ar yra išeitis, bet reikia tikėti. Turime
tikėti.
 MIESTAS PUŠYNE

ragonas jau taip ilgai Du Veldenvardene, kad ėmė ilgėtis lygumų, laukų ir net kalnų, pabodo

E regėti vien medžių kamienus ir menkus krūmokšnius. Skraidyti su Safyra taip pat nebuvo įdomu,
nes iš aukštai tematydavo tik spygliuočių viršūnes, besitęsiančias į tolį kaip žalia jūra.
Dažnai šakos virš galvos būdavo tokios tankios, kad sunku buvo pasakyti, kur kyla ar leidžiasi saulė.
Dėl tokio vienodo kraštovaizdžio Eragonas nebesiorientavo, kuria kryptimi keliauja, kad ir kiek kartų
Arija ar Lifaenas rodydavo jam kompasą. Jei ne elfai, visą gyvenimą praklajotų Du Veldenvardene,
ieškodamas, kaip iš jo ištrūkti.
Kai lydavo, debesys ir miško lapija panardindavo juos į gilią tamsą, ir jie jausdavosi, lyg būtų užkasti
po žeme. Vanduo kaupdavosi ant pušų spyglių, tada lašėdavo žemyn iš trisdešimties metrų aukščio ant
galvų lyg tūkstančiai mažų krioklių. Tada Arija, pasitelkusi magiją, sukurdavo žibantį žalią rutulį, kuris
laikydavosi virš jos dešinio delno ir apšviesdavo kelią per tamsų mišką. Jie sustodavo ir gūždavosi po
medžiais, kol audra nurimdavo, bet net po to nuo menkiausio judesio pasipildavo vanduo, susikaupęs ant
šakų.
Kuo giliau į Du Veldenvardeną, tuo medžiai storesni ir aukštesni, ir augo toliau vienas nuo kito, kad
tilptų platesnės šakos. Pliki rudi kamienai, kylantys į susiliejusį arkinį skliautą, aptemdytą šešėlių, buvo
aukštesni nei šešiasdešimt metrų, aukštesni už bet kurį medį Keteroje ar Beoro kalnuose. Eragonas apėjo
aplink vieno medžio kamieną ir suskaičiavo dvidešimt žingsnių.
Pasakė tai Arijai, ir ji linktelėjo:
– Tai reiškia, kad esame netoli Elesmeros. – Ji ištiesė ranką ir švelniai uždėjo ją ant gumbuotos
šaknies, lyg liestų draugo ar mylimojo petį. – Šie medžiai – seniausios būtybės Alagezijoje. Elfai juos
pamilo tik išvydę Du Veldenvardeną. Mes darome viską, ką galime, kad tik jie klestėtų. – Silpnas šviesos
ruoželis prasiskverbė pro tamsiai smaragdines šakas ir užliejo jos veidą ir ranką auksine, nuostabiai
ryškia šviesa. – Drauge toli nukeliavome, Eragonai, bet tu tuojau įžengsi į mano pasaulį. Elkis apdairiai,
nes čia ir žemė, ir oras pritvinkę prisiminimų ir viskas yra visai ne taip, kaip atrodo… Šiandien neskrisk
su Safyra, nes jau ir taip peržengėme keletą užtvarų, saugančių Elesmerą. Būtų neišmintinga išklysti iš
tako.
Eragonas nulenkė galvą ir grįžo pas Safyrą, kuri gulėjo susirangiusi ant samanų ir linksmindamasi
laidė sau iš nosies dūmų pliūpsnius, stebėdama, kaip jie sklaidosi ore. Nelaukdama paaiškinimo, pasakė:
Dabar man pakanka vietos ir ant žemės. Nebus jokių sunkumų.
Gerai. Jis užšoko ant Folkviro ir nusekė Oriką ir elfus tolyn į tuščią, tylų mišką. Safyra rėpliojo iš
paskos. Prieblandoje žibėjo tik ji ir balti žirgai.
Eragonas stabtelėjo, pakerėtas didingo grožio. Viskas aplinkui atrodė tarsi sustingę, lyg po spyglių
uždanga niekas nebūtų pasikeitę tūkstantį metų, ir niekas niekada nepasikeis. Net laikas, rodės, nugrimzdo
į snaudulį, iš kurio niekada nepabus.
Vėlyvą popietę iš prieblandos priešais juos išniro elfas, apšviestas skaisčios šviesos, krentančios iš
viršaus. Buvo apsirengęs plazdančiais rūbais, kaktą apsijuosęs sidabro juostele. Veido buvo seno, kilnaus
ir rimto.
– Eragonai, – sušnibždėjo Arija. – Parodyk savo delną ir žiedą.
Nusiėmęs nuo dešinės rankos pirštinę, Eragonas iškėlė delną – taip, kad pirma būtų matyti Bromo
žiedas, o po to gedwëy ignasia. Elfas nusišypsojo, užsimerkė ir ištiesė rankas, sveikindamas atvykusius.
Taip ir liko stovėti.
– Kelias laisvas, – pasakė Arija.
Tyliai sukomandavo, ir žirgas pajudėjo pirmyn. Jie apjojo elfą – prasiskyrę lyg vanduo ties nugludintu
akmeniu. Tada elfas išsitiesė, sukryžiavo rankas ir pradingo, užgeso ir jį apšvietusi šviesa.
Kas jis? paklausė Safyra.
Arija paaiškino:
– Išmintingasis Gilderienas, Miolandros giminės princas, Baltosios Vandilo ugnies valdytojas,
Elesmeros saugotojas nuo Du Fyrn Skulblakos, karo su drakonais, laikų. Niekas negali patekti į miestą be
jo leidimo.
Už ketvirčio kilometro miškas praretėjo ir skliaute pasirodė properšų, pro kurias skverbėsi saulės
šviesos ruožai. Jie prajojo pro du suaugusius ruplėtus medžius ir sustojo tuščios laukymės pakraštyje.
Žemė buvo nusėta gėlėmis. Raudonos rožės, varpeliai, lelijos – pavasario lobiai buvo panašūs į
rubinų, safyrų ir opalų krūvas. Svaiginantys gėlių kvapai traukė būrius kamanių. Dešinėje, už krūmų,
čiurleno upeliukas, o pora voveraičių vaikėsi viena kitą aplink akmenį.
Iš pirmo žvilgsnio Eragonui pasirodė, kad ši vieta panaši į tokią, kur naktimis gali miegoti elniai. Bet
įsižiūrėjęs atidžiau, tarp krūmų ir medžių pamatė takus; švelni šilta šviesa sklido iš ten, kur paprastai būtų
tamsūs šešėliai; keisti šakų ir gėlių raštai, tokie neryškūs, kad vos pastebimi, – visa tai atrodė ne visai
įprasta. Jis sumirksėjo, ir vaizdas staiga pasikeitė, lyg ant akių būtų užsidėjęs akinius, kurie sustatė viską į
reikiamas vietas. Čia takeliai, taip. O čia gėlės. Bet tai, ką iš pradžių jis laikė gumbuotais, susisukusiais
medžiais, iš tiesų pasirodė esą dailūs pastatai, išaugę tiesiai iš pušų.
Iš vieno plataus medžio kamieno kyšojo dviaukštis namas. Abu aukštai buvo šešiakampiai, nors
antrasis perpus mažesnis, ir dėl to namas atrodė kaip miniatiūrinė piramidė. Stogai ir sienos buvo iš
medienos lakštų, sustatytų ant šešių storų briaunų. Samanos ir geltonos kerpės buvo apaugusios pakraiges
ir kabojo virš išpuoštų langų, o paradinės durys buvo paslaptingos ir juodos, paslėptos po arka, išraižyta
ženklais.
Kitas namas kabojo tarp trijų pušų, susikibusių išlenktomis šakomis. Atsirėmęs į šakas, namas kilo į
viršų per penkis aukštus – šviesus ir lengvas. Šalia kybojo pavėsinė, suraizgyta iš gluosnio ir sedulos
šakų, apkabinėta žibintais, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip riešutėliai.
Kiekvienas namas buvo nepakartojamas ir puošė aplinką, nepastebimai susiliedamas su mišku. Tarp
pastato ir gamtos nebuvo matyti ribos. Abu puikiai derėjo. Užuot naikinę mišką, elfai nusprendė priimti
pasaulį tokį, koks jis yra, ir prie jo prisitaikyti.
Galiausiai pasirodė ir Elesmeros gyventojai. Jie šmėkščiojo tolumoje lyg judančios adatėlės. Tada
Eragonas pamatė rankas, blyškų veidą, sandalais apautas pėdas, pakeltą ranką. Vienas po kito nepatiklūs
elfai priėjo ir susmeigė migdolines akis į Safyrą, Ariją ir Eragoną.
Moterų plaukai buvo palaidi. Bangavo per nugaras sidabro ir smėlio spalvos bangomis, buvo
prikaišioti žiedų ir atrodė lyg sodo kriokliai. Elfių grožis buvo subtilus ir nežemiškas, už jo slypėjo
neįveikiama jėga. Eragonui elfės atrodė tobulos. Vyrai buvo tokie pat gražūs – aukštais skruostikauliais,
žaviomis nosimis ir sunkiais akių vokais. Ir vyrai, ir moterys dėvėjo žalias ir rudas tunikas, apsiūtas
tamsiai oranžinėmis, rusvomis ir aukso spalvos juostelėmis.
Iš tiesų – pasakų tauta, pamanė Eragonas. Pasisveikindamas palietė lūpas.
Elfai visi lyg vienas nusilenkė. Tada nusišypsojo ir nesivaržydami ėmė kvatoti iš džiaugsmo. Būrio
viduryje uždainavo moteris:

Gala O Wyrda brunhvitr,

Abr Berundal vandr–fódhr,
Burthro laufsblädar ekar undir,
Eom kona dauthleikr…

Eragonas rankomis užsispaudė ausis, baimindamasis, kad melodija apkerės jį, kaip apkerėjo prie
Siltrimo, bet Arija papurtė galvą ir atplėšė nuo ausų jo rankas.
– Tai – ne magija. – Tada kreipėsi į savo žirgą: – Gánga. – Žirgas nusižvengė ir nurisnojo šalin. – Ir
jūs paleiskite žirgus. Mums daugiau jų nereikės, be to, jie nusipelnė pailsėti arklidėse.
Daina vis garsėjo, kol Arija ėjo grįstu takeliu, nusėtu žalio turmalino gabalėliais, vingiuojančiu tarp
piliarožių, namų ir medžių ir galiausiai vedančiu per upeliuką. Jie visi ėjo, o elfai šoko aplinkui,
išnirdami, rodos, tai šen, tai ten, juokdamiesi ir kartais užsiropšdami į medžius, kad prabėgtų
keliauninkams virš galvų. Gyrė Safyrą, vadindami ją Ilganage, Oro ir vandens dukra ir Stipruole.
Eragonas šypsojosi, patenkintas ir sužavėtas. Galėčiau čia gyventi, pamanė, pajutęs ramybę.
Pasislėpęs Du Veldenvardene – kartu ir gamtoje, ir savyje. Pasislėpęs nuo viso pasaulio… Taip,
Elesmera jam labai patiko, daug labiau nei kuris nors nykštukų miestas. Parodė į pastatą, įtaisytą pušyje,
ir paklausė Arijos:
– Kaip tai padaryta?
– Giedame miškui senąja kalba ir duodame jam savo jėgų, kad augtų taip, kaip mums reikia. Visi mūsų
pastatai ir įrankiai taip užsiauginti.
Takelis baigėsi prie šaknų raizginio, iš kurių buvo sudėlioti laiptai. Jie užlipo iki durų, įstatytų tarp
medelių. Eragonui sparčiau ėmė plakti širdis, kai durys, rodos, pačios atsivėrė į koridorių tarp medžių.
Šimtai suaugusių šakų sudarė korėtas lubas. Po jomis palei kiekvieną sieną buvo išrikiuota po dvylika
kėdžių.
Jose sėdėjo dvidešimt keturi elfų lordai ir damos.
Atrodė išmintingi ir buvo gražūs, jų lygiuose veiduose nebuvo nė žymės, kuri nurodytų jų amžių, o
smalsios jų akys žibėjo iš susijaudinimo. Jie pasilenkė į priekį, suspausdami kėdžių ranktūrius, ir
įsižiūrėjo į Eragoną ir jo palydą – akyse spindėjo nuostaba ir viltis. Priešingai nei kiti elfai, buvo
prisijuosę kardus, kurių rankenos buvo nusagstytos berilais ir granatais, ir buvo juostelėmis apsirišę
kaktas.
Koridoriaus gale stovėjo balta pavėsinė, dengianti sostą iš susiraizgiusių šaknų. Jame sėdėjo
karalienė Islanzadė. Buvo graži kaip rudens saulėlydis, išdidi ir valdinga. Tamsiais antakiais, išlenktais
kaip pakelti sparnai, skaisčiomis ir raudonomis lyg bugienio uogos lūpomis. Jos vidurnakčio tamsumo
plaukai buvo apjuosti deimantiniu lankeliu. Tunika buvo skaisčiai raudona. Klubus buvo apsijuosusi
diržu, supintu iš aukso juostelių, o ties kaklo duobute buvo susegtas aksominis apsiaustas, krintantis iki
grindų didžiulėmis raukšlėmis. Nepaisant įspūdingos išvaizdos, karalienė atrodė trapi, lyg slėptų didelį
skausmą.
Prie jos kairės rankos stovėjo lenktas stovas su skersiniu. Ant jo tupėjo akinamai baltas varnas,
nekantriai šokinėdamas nuo vienos kojos ant kitos. Pakėlė galvą ir ėmė tyrinėti Eragoną – paslaptingai ir
sumaniai. Tada žemai karktelėjo ir suklykė:
– Wyrda!
Eragonas suvirpėjo nuo to vienintelio nuskambėjusio žodžio jėgos.
Durys už jų užsivėrė, jie įžengė į koridorių ir priėjo prie karalienės. Arija priklaupė ant samanotų
grindų ir nusilenkė, tada tą patį padarė ir Eragonas, Orikas, Lifaenas ir Nari. Net Safyra, kuri niekada
niekam nesilenkė, nei Azihadui, nei Hrotgarui, nulenkė galvą.
Islanzadė atsistojo ir nužengė nuo sosto, apsiaustas vilkosi iš paskos. Sustojo priešais Ariją, uždėjo
jai ant pečių drebančias rankas ir virpančiu balsu pasakė:
– Stokis.
Arija atsistojo, ir karalienė ėmė įdėmiai tyrinėti jos veidą. Atrodė, kad ji bando perskaityti sunkiai
įskaitomą raštą.
Galiausiai Islanzadė šūktelėjo ir apkabino Ariją:
– O mano dukra, aš tave įskaudinau!
 KARALIENĖ ISLANZADĖ

ragonas klūpojo priešais elfų karalienę ir jos patarėjus pasakiškame kambaryje iš gyvų medžių

E kamienų beveik mitinėje šalyje, ir vienintelis dalykas, besisukantis jo galvoje, buvo didelė
nuostaba. Arija – princesė! Ir tai jai tiko – ji visada atrodė viršesnė. Bet Eragonas vis dėlto
nusivylė, nes Arijos statusas – dar viena siena tarp jų, o jis troško visas jas sugriauti. Šitai supratęs
burnoje pajuto pelenų skonį. Prisiminė Andželos žodžius, kad pamils kilmingąją… Ir įspėjimą, kad
nematyti, kaip tai baigsis.
Juto ir Safyros nuostabą. Paskui jis pralinkmėjo. Pasirodo, keliavome su karališkos šeimos atstove ir
to nežinojome.
Kodėl ji mums nepasisakė?
Gal tai būtų kėlę jai didesnį pavojų.
– Islanzade-Drotningu, – oficialiai ištarė Arija.
Karalienė atsitraukė lyg nudilginta ir pakartojo senąja kalba:
– O mano dukra, aš tave įskaudinau. – Užsidengė veidą. – Nuo tada, kai dingai, beveik nemiegojau ir
nevalgiau. Išsigandau tavo likimo, baiminausi, kad niekada tavęs nebeišvysiu. Uždrausti tau mane matyti
buvo didžiausia mano klaida… Ar atleisi man?
Susirinkę elfai nustebę sušurmuliavo.
Arijos atsakymo reikėjo palaukti, bet galiausiai ji prabilo:
– Septyniasdešimt metų gyvenau ir mylėjau, koviausi ir žudžiau negalėdama pasikalbėti su tavimi,
savo motina. Elfai ilgai gyvena, bet net ir šitiek metų – nemažai.
Islanzadė išsitiesė ir iškėlė smakrą. Visa suvirpėjo.
– Negaliu pakeisti praeities, Arija, kad ir kaip norėčiau.
– O aš negaliu pamiršti, ką teko iškęsti.
– Tau ir nereikia. – Islanzadė suspaudė dukters rankas. – Arija, aš tave myliu. Tu – mano visa šeima.
Eik, jei nori, bet jei neketini atsižadėti manęs, norėčiau susitaikyti.
Kurį laiką atrodė, kad Arija neatsakys, arba, dar blogiau, atsisakys. Eragonas pamatė, kad ji
dvejodama žvilgtelėjo į susirinkusius. Tada nuleido akis ir pasakė:
– Ne, mama. Negalėčiau išeiti.
Islanzadė nedrąsiai šyptelėjo ir vėl apkabino dukterį. Šįkart ir Arija ją apkabino, o susirinkę elfai ėmė
šypsotis.
Baltasis varnas šokinėjo ant savo laktos, krankdamas:
– Ant durų buvo išraižyta „amžinai“, dabar šeimoj tvyrojo vien džiaugsmai, daugiau nebesiskirkime,
mylėkime nūnai!
– Nutilk, Blagdenai, – paliepė karalienė Islanzadė varnui. – Savo eilėraštukus pasilaikyk sau.
Karalienė pasisuko į Eragoną ir Safyrą.
– Atleiskite, kad buvau nemandagi ir nekreipiau dėmesio į jus, svarbiausius mūsų svečius.
Eragonas palietė lūpas ir apsuko dešiniąją plaštaką virš krūtinkaulio, kaip mokė Arija.
– Islanzade-Drotningu. Atra esterní ono thelduin.
Neabejojo, kad turi prabilti pirmas.
Tamsios Islanzadės akys išsiplėtė.
– Atra du evarínya ono varda.
– Un atra mor`ranr lífa unin hjarta inr, – atsakė Eragonas, pabaigdamas ritualą. Matė, kad elfai
nustėro, kad jis žino jų papročius. Mintimis klausėsi, kaip Safyra pakartoja pasveikinimą karalienei.
Kai ji baigė, karalienė paklausė:
– Drakone, kuo tu vardu?
Safyra.
Karalienės veide šmėkštelėjo supratimas, bet ji apie tai ne- kalbėjo.
– Sveika atvykusi į Elesmerą, Safyra. O tu, Raiteli?
– Eragonas Šešėlio Žudikas, Jūsų Didenybe.
Šįkart tarp susėdusių elfų pasigirdo sujudimas. Net Islanzadė atrodė nustebusi.
– Turi galingą vardą, – tyliai pasakė, – tokį, kokį retai duodame savo vaikams… Sveikas atvykęs į
Elesmerą, Eragonai Šešėlio Žudike. Seniai tavęs laukiame.
Ji perėjo prie Oriko, pasveikino jį, tada grįžo į sostą ir persimetė aksominį apsiaustą per ranką.
– Tu atvykai čia, Eragonai, labai nedaug laiko praėjus po to, kai dingo Safyros kiaušinis, ir žiedas ant
tavo rankos ir kardas ant klubo leidžia spėti, kad Bromas miręs, o tavo mokymas nebaigtas. Noriu išgirsti
visą tavo istoriją, ir apie tai, kaip žuvo Bromas, ir kaip sutikai mano dukterį, ar kaip ji tave sutiko. Tada
išklausysiu, kokia tavo užduotis čia, nykštuk, ir tavo nuotykius, Arija, nuo pasalos Du Veldenvardene.
Eragonas jau buvo pasakojęs savo nuotykius, tad mielai perpasakojo juos karalienei. Keletą kartų,
atminčiai sušlubavus, leido pasakoti Safyrai. Baigęs Eragonas išsitraukė Nasuados ritinį ir padavė
Islanzadei.
Ji paėmė pergamento ritinėlį, perlaužė raudono vaško antspaudą ir, perskaičiusi raštą, atsiduso ir
trumpam užsimerkė:
– Dabar matau, kokia kvaila buvau. Mano sielvartas, sužinojus, kad Arija pakliuvo į pasalą, galėjo
pasibaigti daug anksčiau, jei būčiau išleidusi karius ir paklausiusi Azihado pasiuntinių. Neturėjau kaltinti
vardenų dėl jos mirties. Man šitiek metų, ir, pasirodo, kvaila esu…
Įsivyravo ilga tyla, nes niekas nedrįso nei pritarti, nei prieštarauti. Sukaupęs drąsą, Eragonas prabilo:
– Arija grįžo sveika gyva, ar dabar sutiksite padėti vardenams, kaip anksčiau? Kitaip Nasuadai
nepavyks, o aš esu jai pasižadėjęs.
– Mano ir vardenų ginčas – lyg dulkės vėjyje, – pasakė Islanzadė. – Nebijok, padėsime jiems, kaip
padėjome anksčiau, – dėl tavęs ir už tai, kad įveikė urgalus. – Ji pasirėmė viena ranka. – Ar atiduosi man
Bromo žiedą, Eragonai?
Nedvejodamas nusitraukė jį nuo piršto ir padavė karalienei, kuri paėmė jį nuo delno plonais pirštais.
– Neturėjai jo nešioti, Eragonai, nes jis skirtas ne tau. Bet už tai, ką padarei dėl vardenų ir mano
šeimos, dabar galiu pavadinti tave elfų draugu ir atiduodu žiedą, Areną, tau, kad visi elfai, kur beeitum,
žinotų, kad tavimi galima pasitikėti ir tau padėti.
Eragonas padėkojo ir vėl užsimovė žiedą ant piršto, jausdamas trikdantį aštrų karalienės žvilgsnį –
tiriantį, tikrinantį ir analizuojantį. Atrodė, kad ji žino viską, ką jis pasakys ar padarys. Ji tarė:
– Tokių naujienų Du Veldenvardene negirdėjome jau seniai. Esame pripratę prie lėtesnio gyvenimo
būdo nei Alagezijoje, ir man neramu, kad tiek daug įvyko ir nė žodelis apie tai nepasiekė mano ausų.
– O kaip mano mokymas? – Eragonas slapta žvilgtelėjo į susėdusius elfus, svarstydamas, ar tarp jų
galėtų būti Togira Ikonoka, būtybė, prasiskverbusi į jo mintis ir išlaisvinusi jį nuo bjaurių Durzos kerų po
mūšio Farten Dure, ir paraginusi Eragoną keliauti į Elesmerą.
– Viskam savas laikas. Bet bijau, kad tavo mokymas beprasmis, kol nesugijusi tavo žaizda. Net jei
įveiktum Šešėlio kerus, jaustumeis lyg žaislinis kareivukas. Tu gali mums padėti, bet tik kaip vilties, kurią
puoselėjome daugiau nei šimtmetį, šešėlis. – Islanzadė nepriekaištavo, bet žodžiai kapojo Eragoną lyg
plaktuko smūgiai. Žinojo, kad ji teisi. – Dėl tokios savo padėties kaltas ne tu, ir man skaudu apie tai
kalbėti, bet turi suvokti, kad esi neįgalus… Man labai gaila.
Tada Islanzadė kreipėsi į Oriką:
– Daug laiko prabėgo nuo tada, kai tavo rasės atstovas buvo įžengęs į mūsų menes, nykštuk. Eragonas-
finiarelis paaiškino, kodėl tu čia, bet gal turi ką pridurti?
– Tik perduoti karališkus sveikinimus nuo karaliaus Hrotgaro, ir prašymą, jau nebereikalingą,
atnaujinti santykius su vardenais. Ir dar esu čia, kad prižiūrėčiau, ar laikomasi sutarties, kurią Bromas
sudarė su jumis ir žmonėmis.
– Laikomės savo pažadų, nesvarbu, kuria – šia kalba ar senąja – pasižadėjome. Priimu Hrotgaro
sveikinimus ir siunčiu linkėjimus jam.
Galiausiai Islanzadė pasisuko į Ariją. Eragonas buvo tikras, kad nekantravo to paklausti nuo tos
akimirkos, kai jie atvyko: – Dabar tu, dukra, papasakok, kas tau nutiko?
Arija pradėjo lėtai pasakoti lygiu balsu, pirma apie pagrobimą, paskui apie ilgą kalinimą ir
kankinimus Gileade. Safyra ir Eragonas tyčia nepasakojo apie jos kankinimus, bet, rodos, Arijai nebuvo
sunku prisiminti, ką teko patirti. Jos bejausmis pasakojimas Eragonui sukėlė tokį patį pyktį, kaip ir
pirmąkart išvydus jos žaizdas. Elfai sėdėjo nuščiuvę, rankose spaudė kardus, o jų veiduose spindėjo
šaltas pyktis. Islanzadės skruostu nuriedėjo ašara.
Arijai nutilus, grakštus elfas atžingsniavo prie jos samanota veja tarp kėdžių.
– Žinau, kad kalbu visų mūsų vardu, Arija-Drotningu, kai sakau, kad mano širdis dega gailesčiu dėl
sunkių išmėginimų, tekusių tau. Už tokį nusikaltimą neįmanoma atsiprašyti, jo padarytos skriaudos
neįmanoma sušvelninti ar atitaisyti, ir Galbatoriksas turės būti už tai nubaustas. Ir mes tau skolingi, kad
tau pavyko nuslėpti nuo Šešėlio, kur mūsų miestai. Nedaugelis būtų galėję taip ilgai jam priešintis.
– Ačiū, Datedrai-vor.
Dabar kalbėjo Islanzadė, ir jos balsas aidėjo kaip varpas tarp medžių:
– Pakaks. Mūsų svečiai stovi pavargę, ir mes per ilgai kalbame apie blogus dalykus. Neleisiu, kad
šiandieną kartintų praeities žaizdos. – Didinga šypsena nušvietė jos veidą. – Grįžo mano dukra, atvyko
drakonė ir jos Raitelis, tad turime tinkamai atšvęsti! Karalienė stovėjo ori, o jos raudona tunika švytėjo.
Suplojo rankomis. Kėdės ir pavėsinė iškart pasipuošė šimtais lelijų ir rožių, kurios ėmė kristi žemyn ant
jų galvų iš šešių metrų aukščio lyg spalvotos snaigės, pripildydamos orą svaigaus aromato.
Ji neištarė burtažodžio senąja kalba, pastebėjo Eragonas.
Jis pamatė, kad kol visi žavėjosi gėlėmis, Islanzadė švelniai palietė Arijos petį ir sumurmėjo, taip
tyliai, kad buvo vos girdėti:
– Tau nebūtų tekę taip kentėti, jei būtum paklausiusi mano patarimo. Buvau teisi, nepritardama tavo
sprendimui priimti yawe.
– Tai buvo mano sprendimas.
Karalienė patylėjo, tada linktelėjo ir ištiesė ranką.
– Blagdenai. – Suplasnojęs sparnais, varnas pakilo nuo šakos ir nusileido jai ant kairiojo peties. Visi
susirinkusieji nusilenkė, o Islanzadė nuėjo iki menės galo ir atvėrė duris šimtams elfų kieme. Trumpai
kreipėsi į juos senąja kalba, kurios Eragonas nesuprato. Elfai ėmė džiaugsmingai šūkauti ir bėginėti.
– Ką ji pasakė? – sušnibždėjo Eragonas Nari.
Nari šyptelėjo.
– Atidaryti geriausias statines ir užkurti ugnį virtuvėse, nes ši naktis bus linksmybių ir dainų naktis.
Eime!
Jis sugriebė Eragono ranką ir nusitempė jį paskui karalienę, žingsniuojančią tarp spygliuotų pušų ir
paparčių sąžalynų. Kol jie buvo viduje, saulė nusileido ir paskandino mišką gintarinėje šviesoje, kuri
apliejo medžius ir augalus lyg blizgantis aliejus.
Juk supranti, prabilo Safyra, kad karalius Evandaras, apie kurį pasakojo Lifaenas, yra Arijos
tėvas?
Eragonas vos nesuklupo. Tu teisi… Ir tai reiškia, kad jį nužudė Galbatoriksas arba kuris nors iš
Žodlaužių.
Viskas susiję.
Jie sustojo ant neaukštos kalvelės, kur elfai pastatė ilgą stalą su kėdėmis. Aplink gaudė miškas ir zujo
elfai. Vis labiau temo, tad visoje Elesmeroje ir netoli stalo užsižiebė laužai.
Kažkas padavė Eragonui taurę iš tokio paties keisto medžio, kokį buvo matęs Ceryje. Gurkštelėjo
skaidraus skysčio ir aiktelėjo, kai šis nudegino gerklę. Skonis kaip pavirinto sidro, sumaišyto su midumi.
Nuo gėrimo ėmė tvinkčioti pirštų ir ausų galiukai ir viskas aplink tapo nuostabiai aišku.
– Kas tai? – paklausė jis Nari.
Nari nusijuokė.
 – Faelnirvas? Gaminame jį iš trintų šeivamedžio uogų ir mėnesienos gijų. Jei reikia, jo išgėręs vyras
gali keliauti tris dienas daugiau nieko nevalgydamas.
Safyra, turi paragauti. Ji pauostė taurę, tada prasižiojo ir leido įpilti faelnirvo į gerklę. Akys
išsiplėtė ir ji suplakė uodega.
Čia tai vaišės! Ar yra daugiau?
Eragonui nespėjus atsakyti, link jų atkrypavo Orikas.
– Karalienės duktė, – suaimanavo purtydamas galvą. – Norėčiau papasakoti Hrotgarui ir Nasuadai. Jie
turėtų žinoti.
Islanzadė atsisėdo į kėdę su aukštu atlošu ir vėl suplojo rankomis. Iš miesto išniro keturi elfai su
muzikos instrumentais. Du turėjo vyšnios medžio arfas, trečiasis – dūdelių, o ketvirtoji – balsą, kuris
tuojau pat suskambo linksma daina, banguojančia aplink ausis.
Eragonas suprato tik maždaug kas trečią žodį, bet tai, ką suprato, vertė šypsotis. Tai buvo pasakojimas
apie elnią, kuris negalėjo atsigerti iš balutės, nes šarka iš jo šaipėsi.
Klausydamasis Eragonas klajojo žvilgsniu ir pamatė mažą mergaitę, besislapstančią už karalienės.
Kai vėl pasižiūrėjo, pastebėjo, kad pūsti jos plaukai ne sidabriniai, kaip daugelio elfų, bet pražilę, o
veidas susiraukšlėjęs kaip sudžiūvęs, suvytęs obuolys. Ji nebuvo elfė, nykštukė ar – Eragonas juto –
žmogus. Ji šyptelėjo ir jis pamatė aštrius dantis.
Kai dainininkė nutilo, o tylą užpildė dūdelės ir fleitos, prie Eragono priėjo daugybė elfų, norinčių
susipažinti su juo ir – daug labiau, juto jis, – su Safyra.
Elfai grakščiai nusilenkdavo ir paliesdavo lūpas smiliumi ir didžiuoju pirštais, Eragonas atsakydavo
jiems taip pat, kartodamas pasveikinimus senąja kalba. Jie apibėrė Eragoną mandagiais klausimais apie
žygdarbius, bet daugiau dėmesio skyrė Safyrai.
Iš pradžių Eragonas buvo patenkintas, leido kalbėti Safyrai, nes čia buvo pirmoji vieta, kur kažkam
buvo įdomu kalbėtis tik su ja. Bet netrukus ėmė nepatikti, kad nekreipiama dėmesio į jį. Buvo įpratęs, kad
žmonės klausosi, kai kalba jis. Liūdnai nusišypsojo sunerimęs, kad šitaip priprato prie žmonių dėmesio
gyvendamas su vardenais, tada prisivertė atsipalaiduoti ir džiaugtis švente.
Netrukus laukymėje pasklido maisto kvapas ir pasirodė elfai, nešini padėklais su skanėstais. Išskyrus
šiltus duonos kepalus ir mažas apvalias bandeles, kiti patiekalai buvo vien iš vaisių, daržovių ir uogų.
Daugiausia buvo iš uogų: mėlynių sriuba, aviečių padažas, gervuogių drebučiai… Dubuo pjaustytų
obuolių, apšlakstytų sirupu ir apibarstytų žemuogėmis, stovėjo šalia grybų pyrago, įdaryto špinatais,
čiobreliais ir serbentais.
Mėsos nebuvo, net žuvies ar paukštienos, ir tai vis dar stebino Eragoną. Karvahole ir visoje
Imperijoje mėsa buvo prabangos ženklas. Kuo daugiau turėjai aukso, tuo dažniau galėjai valgyti veršienos
kepsnį. Net žemesnysis sluoksnis kartą per dieną valgydavo mėsos. Kitaip parodytum, kad tau trūksta
pinigų. Bet elfai nesilaikė tokios taisyklės, nors jų turtai buvo akivaizdžiai didžiuliai, o patys elfai galėjo
medžioti pasitelkdami magiją.
Elfai puolė prie stalo su džiaugsmu, ir tai nustebino Eragoną. Netrukus visi buvo susėdę: Islanzadė
sėdėjo stalo gale su Blagdenu, varnu; Datedras jai iš kairės; Arija ir Eragonas – iš dešinės; Orikas
priešais juos; o visur kitur – kiti elfai, tarp jų ir Nari su Lifaenu. Kitame stalo gale nebuvo kėdžių, tik
didžiulė raižyta lėkštė Safyrai.
Bevalgant viskas aplink Eragoną ištirpo kalbų ir linksmybių šurmulyje. Eragonas taip įsitraukė į
šventę, kad prarado laiko nuovoką. Aplinkui girdėjo tik juoką ir nepažįstamus žodžius, sklandančius ore,
ir jautė šilumą pilve nuo faelnirvo. Kažkur toli negarsiai aimanavo ir šnibždėjo arfos, ir kėlė
susijaudinimo virpulius. Kartais dėmesį patraukdavo tingus moters–mergaitės įkypų akių žvilgsnis, kurio
ji nenuleido nuo Eragono net valgydama.
Trumpam nutrūkus pokalbiui, Eragonas pažvelgė į Ariją, kuri buvo ištarusi vos tuziną žodžių. Nieko
nesakė, tik žiūrėjo ir bandė suprasti, kas ji iš tiesų.
Arija sujudėjo.
– Net Azihadas nežinojo.
– Ko?
– Peržengusi Du Veldenvardeną niekam nepasakojau, kas aš. Bromas žinojo, nes pirmąkart mane
sutiko čia, bet buvau jo paprašiusi laikyti tai paslaptyje.
Eragonas nesuprato, ar ji jam aiškinosi, jausdama pareigą ar kad jautėsi kalta, jog apgaudinėjo jį ir
Safyrą.
– Bromas kartą sakė, kad tai, ko elfai nepasako, dažnai svarbiau nei tai, ką pasako.
– Jis gerai mus suprato.
– Bet kodėl? Ar būtų kas pasikeitę, jei kas būtų sužinojęs?
Dabar Arija dvejojo.
– Kai išvykau iš Elesmeros, nebenorėjau prisiminti, kas esu. Ir ši paslaptis neatrodė susijusi su
užduotimi pas vardenus ir nykštukus. Tai nesusiję ir su tuo, kuo aš tapau… su tuo, kas dabar esu. –
Žvilgtelėjo į karalienę.
– Man ir Safyrai galėjai pasakyti.
Ariją, rodos, suerzino priekaištas.
– Nemaniau, kad mano ir Islanzadės santykiai susitvarkys, tad papasakojusi tau nieko nebūčiau
pakeitusi. Mano mintys priklauso man, Eragonai.
Jis paraudo dėl užuominos: kodėl ji, diplomatė, princesė, elfė, vyresnė už jo tėvą ir senelį – kad ir kas
jie, – turėtų pasitikėti juo, šešiolikmečiu jaunuoliu?
– Bent jau, – suniurnėjo jis, – susitaikei su mama.
Ji keistai šyptelėjo.
– Argi galėjau rinktis?
Tada Blagdenas pašoko nuo Islanzadės peties ir nukrypavo stalo viduriu, pašaipiai lankstydamas
galvą į kairę ir dešinę. Sustojo priešais Safyrą, šaižiai nusikosėjo ir iškrankė:

Drakonai kaip batai

Turi liežuvius.
Drakonai kaip ąsočiai
 Turi kaklus.
Bet ąsočiuose – alus,
O drakonai ėda elnius!

Elfai persigandę sustingo, laukdami Safyros reakcijos. Ilgai patylėjusi, Safyra pakėlė galvą nuo svarainių
pyrago ir išleido dūmų debesį, kuris apgaubė Blagdeną. Ir mažus paukščiukus, pasakė visiems. Elfai ėmė
kvatotis, o Blagdenas nustrykčiojo atgal, pasipiktinęs, krankčiodamas ir mosuodamas sparnais, kad
išsklaidytų dūmus.
– Turiu atsiprašyti už prastas Blagdeno eiles, – pasakė Islanzadė. – Jis visad buvo aštrialiežuvis, kad
ir kaip stengėmės jį perauklėti.
Atsiprašymas priimtas, Safyra ramiai grįžo prie pyrago.
– Iš kur jis? – smalsiai paklausė Eragonas, trokšdamas grįžti prie artimesnio pokalbio su Arija.
– Blagdenas, – paaiškino Arija, – kartą išgelbėjo tėvo gyvybę. Evandaras kovėsi su urgalu, suklupo ir
išmetė kardą. Urgalui nespėjus smogti, į jį metėsi varnas ir kirto į akį. Niekas nežino, kodėl paukštis taip
pasielgė, bet ta akimirka leido Evandarui atgauti pusiausvyrą, ir jis laimėjo kovą. Tėvas buvo dosnus, tad
atsidėkojo varnui, suteikdamas jam išminties ir ilgaamžiškumo. Bet magija turėjo pasekmių, kurių jis
nenumatė: Blagdeno plunksnos išbluko ir jis įgavo gebėjimą numatyti tam tikrus įvykius.
– Jis numato ateitį? – nustebo Eragonas.
– Numato? Ne. Greičiau nujaučia, kas nutiks. Bet kalba mįslėmis, dauguma jų tikros nesąmonės.
Tiesiog prisimink: jei Blagdenas prisiartins prie tavęs ir pasakys ką, kas nėra pokštas ar kalambūras,
išmintingai pasielgsi, atkreipęs į jo žodžius dėmesį.
Kai visi pavalgė, Islanzadė atsistojo – sukeldama šurmulį, nes visi irgi suskubo atsistoti, – ir pasakė:
– Jau vėlu, aš pavargau ir eisiu į savo miegamąjį. Palydėkite mane, Safyra ir Eragonai, ir aš jums
parodysiu, kur šiąnakt nakvosite. – Karalienė mostelėjo Arijai ir nuėjo nuo stalo. Arija nusekė iš paskos.
Eidamas su Safyra aplink stalą, Eragonas sustojo, vėl išvydęs laukinės moters–mergaitės akis. Jos
akys, papurę plaukai, baltos iltys kažką priminė Eragonui.
– Tu – kačiolakė, ar ne? – Ji mirktelėjo ir iššiepė dantis pavojinga šypsena. – Buvau sutikęs vieną
jūsiškių, Solembamą, Teirme ir Farten Dure.
Jos šypsena praplatėjo.
– Taip. Jis geras. Žmonės man nuobodūs, bet jam patinka keliauti su ragana Andžela. – Tada ji
įsispoksojo į Safyrą ir išleido gerklinį pripažinimo garsą – pusiau urzgesį, pusiau murkimą.
Kuo tu vardu? paklausė Safyra.
– Vardai Du Veldenvardene turi galios, o taip, drakone. Bet… elfai mane vadina Stebėtoja, ir
Greitletene, ir Svajonių Šokėja, bet jums aš būsiu Modė. – Ji pakedeno styrančius gaurus. – Geriau
pasivykit karalienę, jaunuoliai. Ji nemėgsta kvailių ir lėtapėdžių.
– Buvo malonu susipažinti, Mode, – nusilenkė Eragonas, ir Safyra nulenkė galvą. Eragonas žvilgtelėjo
į Oriką, svarstydamas, kur nuves nykštuką, ir nusekė Islanzadę.
Pasivijo karalienę prie medžio. Aplink kamieną iki apvalių kambarių, susuktų iš šakų ir įtaisytų
medžio viršūnėje, sukosi trapūs laiptai.
Islanzadė pakėlė grakščią ranką ir parodė į kambarius aukštai.
– Turėsi ten užskristi, Safyra. Mūsų laiptai užauginti, nepagalvojus apie drakonus. – Tada kreipėsi į
Eragoną: – Čia gyvens drakonės Raitelis, kol viešės Elesmeroje. Dovanoju tau tai, nes esi vertas šio
vardo… Čia – tavo palikimas. – Eragonui nespėjus padėkoti, karalienė nuėjo ir nusivedė Ariją, kurią jis
ilgai lydėjo žvilgsniu, kol ji pradingo mieste.
Pažiūrėkime, kokį būstą mums suteikė, nekantravo Safyra. Pašoko į orą ir apsklendė ratą aplink medį,
laikydama pusiausvyrą sparno galiuku, nukreiptu į žemę.
Žengęs pirmą žingsnį Eragonas įsitikino, kad karalienė sakė tiesą: laiptai buvo užauginti iš medžio.
Žievė po kojomis – švelni ir lygi, nugludinta elfų kojų, – buvo išaugusi iš kamieno, kaip ir besisukantys
raityti turėklai kairėje ir raižyti turėklai, slystantys po dešiniu delnu.
Kadangi laiptai buvo sukonstruoti elfų, pasitelkus minčių jėgą, buvo statesni nei įprasta, ir kojos
netrukus ėmė degti. Uždusęs įsiropštė vidun pro liuką vieno iš kambarių grindyse, ir susilenkęs atsirėmė
delnais į kelius atsikvėpti. Atsigavęs išsitiesė ir apsižvalgė.
Stovėjo apvaliame koridoriuje su pakyla per vidurį, ant kurios sukosi dviejų baltų rankų,
besitiesiančių viena į kitą, bet nesusiliečiančių, skulptūra. Iš koridoriaus vedė trejos pertvarinės durys –
vienos į paprastą valgomąjį, kuriame tilptų daugiausia dešimt žmonių, kitos į drabužinę su kiauryme
grindyse – kam ji skirta, Eragonas niekaip negalėjo sugalvoti, – ir trečiosios į miegamąjį su vaizdu į
platųjį Du Veldenvardeną.
Nukabinęs žibintą nuo kablio palubėje, Eragonas nuėjo į miegamąjį. Aplink jį šokinėjo ir sukosi kaip
pamišę šokėjai daugybė šešėlių. Ašaros formos kiaurymė, pakankamai didelė, kad pralįstų drakonas,
žiojėjo laukujėje sienoje. Kambaryje buvo lova, pastatyta taip, kad gulint matytųsi dangus ir mėnulis;
ugniakuras iš pilko medžio, kieto ir šalto kaip metalas, lyg mediena būtų suspausta iki neįmanomo
tankumo; ir didžiulė įduba žemais kraštais, įtaisyta grindyse ir išklota paklodėmis, kad ten galėtų miegoti
Safyra.
Kol Eragonas žvalgėsi, ji atsklendė ir nutūpė ant angos krašto, žvynai žybčiojo kaip mėlynų žvaigždžių
spiečius. Už nugaros per mišką driekėsi paskutiniai saulės spinduliai, nuspalvindami kalnagūbrius ir
kalvas blankia gintarine spalva, kurioje pušų spygliai žaižaravo kaip įkaitusi geležis ir vijo šešėlius
violetinio horizonto link. Iš tokio aukščio miestas atrodė kaip skylė didžiuliame kupole, ramybės sala
nerimstančiame vandenyne. Dabar buvo matyti tikrasis Elesmeros dydis – ji tęsėsi kelis kilometrus į
vakarus ir į šiaurę.
Gerbiu Raitelius dar labiau, jei Vraelis taip gyveno, pasakė Eragonas. Daug paprasčiau, nei
tikėjausi. Pastatas nežymiai judėjo vėjyje.
Safyra pauostė paklodes. Dar turėtume pamatyti Vrongardą, perspėjo, nors jis juto, kad ji pritaria.
Uždaręs miegamojo duris, Eragonas kampe pamatė kai ką, ko iš karto nepastebėjo – spiralinius
laiptus, apsukusius tamsaus medžio kamieną. Laikydamas priešais save žibintą, ėmė atsargiai kopti po
vieną laiptelį. Užlipęs maždaug šešis metrus, rado kabinetą su rašomuoju stalu – nukrautu plunksnomis,
rašalu ir popieriumi, bet be pergamentų – ir dar viena išklota poilsio vieta drakonui. Tolimesnėje sienoje
irgi buvo kiaurymė įskristi.
Safyra, ateik pažiūrėti.
Kaip? paklausė ji.
Per lauką. Eragonas sumirksėjo, išgirdęs, kaip po Safyros letenomis žievės sluoksniai skyla ir plyšta,
jai ropojant iš miegamojo. Ji pakilo ir atskrido iki kabineto. Patenkinta? paklausė. Safyra žvilgtelėjo į jį
mėlynomis akimis ir toliau tyrinėjo sienas ir baldus.
Įdomu, paklausė ji, ar tu nesušalsi. Kambariai atviri.
Nežinau. Eragonas apžiūrinėjo sieną abiejose kiaurymės pusėse, rankomis braukdamas per kraštus,
išdainuotus iš medžio elfų dainomis. Sustojo, pajutęs statmeną gūbrį. Truktelėjo jį, ir iš sienos išsivyniojo
permatomas dangalas. Traukdamas jį iš kiaurymės rado antrą kauburį – audinio kraštui prilaikyti. Jį
pritvirtinus, oras sutankėjo ir tapo daug šilčiau. Štai ir atsakymas. Tada paleido audinį ir anas
vyniodamasis ėmė daužytis pirmyn atgal.
Grįžęs į miegamąjį, Eragonas išsikraustė daiktus, o Safyra susirangė ant pakylos. Jis atsargiai padėjo
skydą, antdilbius, antblauzdžius, gobtuvą ir šalmą, tada nusitraukė tuniką ir nusivilko šarvinius
marškinius. Nuoga krūtine atsisėdo ant lovos krašto ir apžiūrėjo alyvuotas grandis, labai panašias į
Safyros šarvus.
Mes čia, suglumęs ištarė.
Ilga kelionė… Taip, mes čia. Gerai, kad pakeliui nieko nenutiko.
Jis linktelėjo. Dabar sužinosime, ar buvo verta. Kartais pagalvoju, kad gal geriau reikėjo likti
padėti vardenams.
Eragonai! Supranti, kad turime mokytis toliau. Bromas to būtų norėjęs. Be to, tokį kelią buvo verta
nukeliauti vien dėl to, kad pamatytume Elesmerą ir Islanzadę.
Galbūt. Galiausiai jis paklausė: O ką tu manai apie visa tai?
Safyra vos pražiojo nasrus, kad šiek tiek būtų matyti dantys. Nežinau. Elfai turi daugiau paslapčių
net už Bromą, ir magija gali daryti tokius dalykus, kuriuos nemaniau esant įmanomus. Neįsivaizuoju,
kaip jie taip išaugina medžius. Ar kaip Islanzadė pabėrė tas gėles. Tai man nesuprantama.
Eragonui palengvėjo, kad ne jis vienas jaučiasi priblokštas. O Arija?
Ką Arija?
Na, tai, kas ji iš tiesų.
Ji nepasikeitė, pasikeitė tik tavo požiūris. Safyra giliai gerklėje nusikvatojo, lyg akmenėliai trintųsi
vienas į kitą, ir padėjo galvą ant priekinių letenų.
Danguje jau ryškiai spindėjo žvaigždės, ir švelnus pelėdų ūkčiojimas sklido po Elesmerą. Visas
pasaulis tapo ramus ir tylus ir ėmė snausti vaiskioje naktyje.
Eragonas palindo po pūkine antklode ir ištiesė ranką užgesinti žibintą, bet sulaikė ją per colį nuo
skląsčio. Jis elfų sostinėje, daugiau nei trisdešimties metrų aukštyje, ir guli buvusioje Vraelio lovoje.
Tokios minties jam buvo per daug.
Atsisėdęs viena ranka sugriebė žibintą, kita Zaroką, užsiropštė ant pakylos ir įsitaisė prie šilto
nustebusios Safyros šono. Ji suniurnėjo ir nuleido aksominį sparną virš jo, o jis užgesino šviesą ir
užmerkė akis.
Kartu jie ilgai ir giliai miegojo.
 IŠ PRAEITIES

ragonas pabudo auštant gerai pailsėjęs. Patapšnojo Safyrai per šonkaulius ir ji pakėlė sparną.

E Perbraukęs ranka plaukus, priėjo prie kiaurymės kambaryje ir atsirėmė petimi į šiurkštų kraštą.
Apačioje kaip brangakmenių laukas žėrėjo miškas, ant kiekvieno medžių lapo ryto šviesą
atspindėjo tūkstančiai rasos lašelių.
Pašoko išsigandęs, nes pro šalį pranėrė Safyra, sukdamasi kaip grąžtas, tada ji pakilo ir ėmė sukti
ratus danguje, riaumodama iš džiaugsmo. Labas rytas, mažyli. Jis nusišypsojo, laimingas, kad ji laiminga.
Atstūmė miegamojo pertvarą ir rado du padėklus su maistu, daugiausia vaisiais, naktį padėtus prie
durų. Prie padėklų buvo ryšulys drabužių su prismeigtu popieriniu rašteliu. Eragonui sunkiai sekėsi
įskaityti grakščią rašyseną, nes nebuvo skaitęs daugiau nei mėnesį ir pamiršo kai kurias raides, bet
galiausiai suprato, kas rašoma:

Sveiki, Safyra Bjarstkular ir Eragonai Šešėlio Žudike.

Aš, Belaenas iš Miolandros giminės, nusižeminęs prašau atleidimo tavęs, Safyra, už tokį menką
maistą. Elfai nemedžioja, ir nei Elesmeroje, nei kituose mūsų miestuose mėsa nevalgoma. Jei nori, gali
pasigauti ką nors Du Veldenvardene, kaip buvo įpratę daryti drakonai senovėje. Tik prašome grobį
palikti miške, kad mūsų oras ir vanduo neužsiterštų krauju.
Eragonai, šie rūbai tau. Juos pasiuvo Niduena iš Islanzadės giminės, ir tai jos dovana tau.

Te tave lydi gera lemtis,

Širdyje tvyro ramybė
Ir žvaigždės tave globoja.

Belaenas du Hljodras

Eragonas perskaitė Safyrai laiškelį, o ši pareiškė: Nesvarbu. Po vakarykštės puotos kurį laiką galėsiu
neėsti. Šiaip ar taip, sukirto porą pyragų. Tiesiog – kad nepasirodyčiau nemandagi, pasiteisino.
Papusryčiavęs Eragonas atsitempė rūbų ryšulį ant lovos ir atsargiai išvyniojo. Ten buvo dvi rusvos
ilgos tunikos gervuogių žalumo kraštais, kelios kreminės blauzdinės ir trys poros minkštų kojinių, kurios,
rodos, nutekėjo per pirštus kaip skystis, kai Eragonas paėmė jas į rankas. Audinys buvo toks kokybiškas,
kad Karvaholo moterims turėtų pasidaryti gėda. O Eragonui buvo gėda dėl nykštukų drabužių, kuriuos
dabar dėvėjo.
Eragonas buvo dėkingas už naujuosius apdarus. Jo paties tunika ir kelnės labai nusidėvėjo per kelionę,
per tas savaites po lietumi ir saule. Apsirengė vieną iš puikiųjų tunikų, mėgaudamasis pūkuotu audiniu.
Buvo ką tik susivarstęs batus, kai kažkas pasibeldė į miegamojo duris.
– Prašom, – šūktelėjo, siekdamas Zaroko.
Vidun įkišo galvą Orikas, tada atsargiai įžengė, tikrindamas koja grindis. Apžvelgė lubas.
– Duokit man bet kokį urvą, bet tik ne tokį paukščių lizdą. Kaip miegojai, Eragonai?
– Pakankamai gerai. O tu? – paklausė Eragonas.
– Kaip akmuo. – Nykštukas sukikeno iš savo paties pokšto, tada jo smakras pasislėpė barzdoje ir jis
ėmė knibinėti kirvio pentį. – Matau, jau pavalgei, tad paprašysiu eiti paskui mane. Arija, karalienė ir
daugybė kitų elfų laukia tavęs prie medžio šaknų. – Įbedė į Eragoną irzlų žvilgsnį. – Kažkas dedasi, apie
ką mums nepasakojama. Nesu tikras, ko jie nori iš tavęs, bet tai svarbu. Islanzadė įsitempusi lyg
užspeistas vilkas… Pamaniau, geriau iš anksto tave įspėsiu.
Eragonas padėkojo, tada jiedu nulipo laiptais, o Safyra nusklendė žemėn. Ten juos pasitiko Islanzadė,
pasipuošusi mantija, apsiūta gulbių plunksnomis, kurios atrodė kaip sniegas, aplipęs kardinolo krūtinę. Ji
pasveikino juos ir paragino:
– Eikite paskui mane.
Nuvedė visus prie Elesmeros pakraščio, kur buvo nedaug pastatų, o retai naudojami takeliai buvo vos
įžiūrimi. Prie medžiais apaugusios kalvelės Islanzadė sustojo ir šiurpiu balsu ištarė:
– Prieš žengdami toliau, jūs trys turite prisiekti senąja kalba, kad niekada be mano, mano dukters ar
kito elfų valdovo, paveldėsiančio sostą, leidimo nepasakosite svetimiems apie tai, ką dabar išvysite.
– Kodėl turėčiau prisiekti tylėti? – paklausė Orikas.
Tikrai, kodėl? Susidomėjo ir Safyra. Nepasitikite mumis?
– Tai ne pasitikėjimo, o saugumo klausimas. Turime kaip įmanydami tai saugoti – tuo mes pranašesni
už Galbatoriksą. Jei prisieksite senąja kalba, niekada savo noru neišduosite paslapties. Atvykai prižiūrėti
Eragono mokymo, Orikai–vohdr. Jei neprisieksi, gali sau grįžti į Farten Durą.
Galiausiai Orikas ištarė:
– Tikiu, kad nelinki blogo nykštukams ar vardenams, kitaip niekada nesutikčiau. Ir, turėdamas omeny,
kokia garbinga tavo giminė, manau, kad tai ne gudrybė mums apgauti. Pamokyk, ką sakyti.
Kol karalienė mokė Oriką, kaip teisingai ištarti reikiamą sakinį, Eragonas paklausė Safyros: Ar man
prisiekti?
Ar galime rinktis? Eragonas prisiminė, kad Arija vakar klausė to paties, ir pradėjo suprasti, ką ji
turėjo galvoje: karalienė nepaliko kitos galimybės.
Kai Orikas baigė, Islanzadė viltingai pasižiūrėjo į Eragoną. Jis dvejojo, tada ištarė priesaiką, Safyra
taip pat.
– Ačiū, – padėkojo Islanzadė. – Dabar galime eiti toliau.
 Kalvelės viršuje augo ne medžiai, o žėlė raudonųjų dobilų pieva, kuri tęsėsi per kelis metrus iki
akmeninės uolos krašto. Uola plytėjo po lygą į visas puses ir leidosi žemyn į mišką, besidriekiantį tolyn ir
horizonte susiliejantį su dangumi. Atrodė, kad jie stovi ant pasaulio krašto ir žiūri į bekraštį mišką.
Pažįstu šią vietą, suvokė Eragonas, prisiminęs Togiros Ikonokos atsiųstą regėjimą.
Bum.
Oras suvirpėjo nuo smūgio stiprumo.
Bum.
Nuo dar vieno duslaus smūgio sukaleno Eragono dantys.
Bum.
Užsikimšo pirštais ausis, norėdamas jas apsaugoti. Elfai stovėjo nejudėdami.
Bum.
Dobilai palinko nuo netikėto vėjo gūsio.
Bum.
Iš už uolos iškilo didžiulis auksinis drakonas su Raiteliu ant nugaros.

* * *
 SPRENDIMAS

oranas dėbtelėjo į Horstą.

R Jie buvo Baldoro kambaryje. Roranas sėdėjo paramstytas lovoje, klausydamasis kalvio.
– Ką galėjau padaryti? Negalėjome pulti, kai nualpai. Be to, vyrai nebuvo pasiruošę kovai. Ir
negali jų kaltinti. Vos nenusikandau liežuvio, kai išvydau tuos pabaisas. – Horstas papurtė susivėlusius
plaukus. – Pakliuvome į kažkokią seną pasaką, Roranai, ir man ji visai nepatinka. – Rorano veido išraiška
išliko akmeninė. – Klausyk, jei nori, išskersk kareivius, bet pirma turi atgauti jėgas. Tau padės daugybė
savanorių: žmonės mūšio lauke pasitiki tavimi, ypač po to, kai vakar nugalėjai kareivius. – Roranas ir
toliau tylėjo, tad Horstas atsiduso, patapšnojo jam per sveikąjį petį ir išėjo iš kambario, uždarydamas
duris.
Roranas net nesumirksėjo. Iki šiol gyvenime jam rūpėjo tik trys dalykai: šeima, namai Palankaro
slėnyje ir Katrina. Šeima sunaikinta pernai. Ūkis sugriautas ir sudegintas. Tiesa, žemė liko, ir tai buvo
svarbiausia.
Bet dabar nebėra Katrinos.
Jis sukūkčiojo, išstumdamas iš gerklės kietą gumulą. Buvo taip sunku nuspręsti, ką turėtų daryti, ir ši
dvejonė draskė pačią sielos gelmę. Vienintelis būdas išvaduoti Katriną – iškeliauti iš Palankaro slėnio ir
kažkaip pasivyti razakus. Bet negalėjo palikti Karvaholo kareiviams. Nei pamiršti Katrinos.
Širdis ar namai? karčiai svarstė. Viena be kita neturi prasmės. Jei išžudytų kareivius, razakams – ir
galbūt Katrinai – nebebūtų čia ko grįžti. Be to, žudynės būtų beprasmės, nes pastiprinimas jau netoli, ir
tada tikrai Karvaholui galas.
Roranas sukando dantis, nes skausmas nudiegė sutvarstytą petį. Užsimerkė. Tikiuosi, Slouną suės kaip
Kvimbį. Pats žiauriausias likimas nebūtų per žiaurus tam išdavikui. Roranas prakeikė jį taip baisiai, kaip
tik mokėjo.
Net jei išvykčiau iš Karvaholo, kaip rasčiau razakus? Kas žino, kur jie gyvena? Kas drįstų kalbėti
apie Galbatorikso tarnus? Besvarstant užplūdo neviltis. Įsivaizdavo save dideliame Imperijos mieste,
tarp purvinų namų ir minioje svetimų žmonių ieškantį užuominos, blykstelėjimo, bent mažyčio mylimosios
ženklo.
Beviltiška.
Pasipylė ašarų upelis, jis susirietė, dejuodamas iš didelės kančios ir baimės. Lingavo pirmyn atgal,
nejusdamas nieko, tik pasaulio tuštumą.

Ilga Rorano rauda galiausiai virto silpnu žiopčiojimu. Pasitrynė akis ir virpėdamas giliai įkvėpė.
Sumirkčiojo. Plaučiai, rodos, buvo pilni stiklo šukių.
Turiu nuspręsti, paliepė sau.
Atsirėmė į sieną ir – iš visų jėgų stengdamasis – ėmė pamažu slopinti nevaldomus jausmus,
mėgindamas nukreipti dėmesį į vienintelį dalyką, kuris galėtų išgelbėti nuo beprotystės – protą. Kaklas ir
pečiai drebėjo nuo didžiulių pastangų.
Nurimęs Roranas pamažėle peržvelgė mintis – lyg patyręs amatininkas tiksliai dėliotųsi įrankius.
Sprendimą rasiu, jei tik būsiu pakankamai kūrybingas.
Sekti skrendančių razakų negalėjo. Tiek buvo aišku. Kažkaip reikės išsiaiškinti, kur juos rasti. Iš visų
žmonių, kurių galima būtų to paklausti, vardenai turbūt žino daugiausiai. Bet juos rasti turbūt taip pat
sunku kaip tuos išniekintojus, ir negalima švaistyti laiko jų paieškai. Nors… Plonas balselis galvoje
priminė gandus, girdėtus iš prekeivių ir spąstų spendėjų, kad Surda slapta remia vardenus.
Surda. Šalis Imperijos pietuose, bent jau taip Roranui sakė, nes pats jis nebuvo matęs Alagezijos
žemėlapio. Geriausiu atveju prireiktų kelių savaičių ten nujoti, ar dar daugiau, jei tektų slaptytis nuo
kareivių. Žinoma, greičiausia būtų plaukti į pietus palei krantą, bet pirmiausia reikėtų nukeliauti iki
Toarko upės ir Teirmo, ir ten susirasti laivą. Tai užtruktų pernelyg ilgai. Ir kiltų pavojus pakliūti į kareivių
rankas.
– Jei galėtų, jei įvyktų, jei būtų, – sumurmėjo, spausdamas kairiąją ranką. Šiauriau Teirmo žinojo
esant tik vieną uostą – Nardą, bet kad ją pasiektų, turėtų pereiti visą Keterą. Neįmanomas žygdarbis, net ir
spąstų spendėjams.
Roranas tyliai nusikeikė. Sumanymas beviltiškas. Turėčiau stengtis išgelbėti Karvaholą, o ne iš jo
pabėgti. Blogiausia, kad jis manė, jog kaimas ir visi jame likę yra pasmerkti. Ašaros vėl ėmė kauptis akių
kampučiuose. Visi likę…
O jei… o jei visi iš Karvaholo keliautų su manimi į Nardą, o iš ten į Surdą? Vienu šūviu nušautų du
zuikius.
Patį nustebino minties drąsumas.
Kaip kvaila ir šventvagiška manyti, kad pavyktų įtikinti ūkininkus palikti laukus, prekeivius –
parduotuves… Bet vis dėlto… Vis dėlto: ką gi daugiau jie gali pasirinkti – vergystę arba mirtį? Vardenai
vieninteliai priglaustų bėglius iš Imperijos, ir Roranas buvo tikras, kad sukilėliai būtų patenkinti sulaukę
viso miestelio, sulaukę tokio pastiprinimo, ypač – įrodžiusiųjų drąsą mūšyje. Be to, atvedęs miestelėnus,
užsitarnautų vardenų pasitikėjimą, tada jie pasakytų jam, kur rasti razakus. Galbūt jie paaiškintų, kodėl
Galbatoriksas taip stengiasi mane sučiupti.
Kad planas pavyktų, jį reikia vykdyti dabar, kol į Karvaholą neatžygiavo naujų karių. Taigi liko tik
kelios dienos, gal net mažiau, suorganizuoti maždaug trijų šimtų žmonių išvykimą. Baisu ir pagalvoti.
Roranas žinojo, kad įtikinti išvykti nepavyks, jei jis vien tik aiškiai išdėstys planą. Reikės kalbėti
neįtikėtinai ugningai, kad sujaudintų žmones ir priverstų juos pajusti širdžių gilumoje būtinybę palikti
savo gyvenimus. Nepakaks ir tiesiog pakurstyti jų baimės – baimė pavojaus metu dažnai priverčia tik dar
atkakliau kovoti. Reikėtų sukelti žmonėms troškimą pasipriešinti likimui, priversti miestelėnus patikėti,
kaip jis kad patikėjo, jog prisijungti prie vardenų ir kovoti su Galbatorikso tironija – kilniausias dalykas
pasaulyje.
Tam reikėjo aistros – nesuvaržytos rūpesčių, neslopinamos kančių, neatvėsintos mirtimi.
Roranas mintyse regėjo Katriną, stovinčią priešais jį, išbalusią lyg vaiduoklis, rimtomis gintarinėmis
akimis. Atsiminė, koks šiltas jos kūnas, kaip prieskoniais kvepia jos plaukai, prisiminė, ką jis jautė
būdamas su ja. Tada į ilgą virtinę už jos išsirikiavo šeima, draugai ir visi kiti Karvaholo gyventojai, ir
dar gyvi, ir jau mirę. Jei ne Eragonas… ir aš… razakai nebūtų čia atkeliavę. Turiu išgelbėti miestelį
nuo Imperijos ir išvaduoti nuo tų išniekintojų Katriną.
Pasisėmęs stiprybės, Roranas pakilo iš lovos, suluošintas petys degė ir gėlė. Nušlubčiojo ir atsirėmė į
sieną. Ar dar kada valdysiu dešiniąją ranką? Laukė, kol skausmas aprims. Šis nenurimo, tad Roranas
sukando dantis, išsitiesė ir išžygiavo iš kambario.
Elaina koridoriuje lankstė rankšluosčius. Nustebusi sukliko:
– Roranai! Ką tu čia…
– Eime, – suniurzgė, svirduliuodamas pro ją.
Tarpduryje pasirodė sunerimęs Baldoras.
– Roranai, neturėtum vaikščioti. Netekai daug kraujo. Aš padėsiu…
– Eime.
Roranas girdėjo, kad jie eina iš paskos. Suktais laiptais nusileido prie namo durų, kur stovėdami
kalbėjosi Horstas ir Albrichas. Šie pakėlė nustebusias akis.
– Eime.
Nekreipė dėmesio į pasipylusius klausimus, atidarė duris ir išėjo į gęstančią vakaro šviesą. Virš galvų
įspūdingos debesų plunksnos buvo nudažytos auksu ir purpuru.
Vesdamasis nedidelę grupelę, Roranas nušlubčiojo iki Karvaholo pakraščio – kartodamas
dviskiemenį raginimą eiti kartu kiekvienam sutiktam vyrui ir moteriai. Tada nusiėmė žibintą, kabėjusį ant
karties, apsisuko ir grįžo į miestelio vidurį. Ten pasistatė žibintą tarp kojų, iškėlė kairę ranką ir
suriaumojo:
– Ateikit!
Balsas nuskambėjo per miestelį. Jis vis kvietė, o žmonės lindo iš namų ir šešėliuotų skersgatvių ir
ėmė burtis apie jį. Daugelis iš smalsumo, kiti iš užuojautos, baimės ar pykčio. Rorano šūksniai aidėjo per
slėnį. Atėjo Loringas su sūnumis. Iš kitos pusės – Brigita, Delvinas ir Fiskas su žmona Izolda. Mornas su
Tara išėjo iš užeigos ir prisidėjo prie stebėtojų minios.
Kai susirinko dauguma Karvaholo gyventojų, Roranas nutilo. Ir suspaudė kairį kumštį taip, kad nagai
susmigo į delną. Katrina. Pakėlęs ranką, atgniaužė kumštį ir visiems parodė besisunkiančius kraujo lašus.
– Štai, – pasakė, – mano skausmas. Gerai įsižiūrėkit, nes jis taps ir jūsų skausmu, jei neįveiksime
prakeiksmo, kurį likimas nepelnytai mums užtraukė. Jūsų šeimos ir draugai bus surakinti grandinėmis,
pasmerkti vergovei tolimuose kraštuose ar išžudyti prieš jūsų pačių akis, sukapoti negailestingų kareivių
kardų. Galbatoriksas nubarstys mūsų laukus druska, kad šie amžiams liktų nederlingi. Tą aš regiu. Tą aš
žinau.
Žingsniavo lyg narve uždarytas vilkas, piktai žiūrėdamas ir linguodamas galvą. Laikė jų dėmesį
prikaustęs. Dabar turėjo sujaudinti juos, kad jie pajustų tą, ką jaučia jis.
– Mano tėvą nužudė išniekintojai. Mano pusbrolis dingo. Ūkis sugriautas. O mano būsima žmona
pagrobta, nes jos tėvas, kuris nužudė Byrdą, mus visus išdavė! Kvimbis suėstas. Sudeginta daržinė ir
Fisko bei Delvino namai. Paras, Viglifas, Gedas, Bardrikas, Faroldas, Heilas, Garneris, Kelbis,
Melkolfas, Albemas ir Elmundas – nužudyti. Nemažai jūsų sužeisti, kaip ir aš, ir daugiau nebegalite
išlaikyti šeimos. Argi nepakanka to, kad triūsiame kiekvieną mielą dieną, ir vos ne vos pragyvename iš
žemės darbo, nes esame priklausomi nuo gamtos kaprizų? Ar nepakanka, kad esame priversti mokėti
didžiulius mokesčius Galbatoriksui ir dar kęsti tokias beprasmiškas kančias?
Roranas nusikvatojo beprotišku juoku, užvertęs galvą į dangų. Beprotybė skambėjo jo balse. Minioje
niekas nesujudėjo.
– Dabar žinau, kokia iš tikrųjų Imperija ir kas toks Galbatoriksas: jie neša blogį. Galbatoriksas – tai
amaras, tupintis ant pasaulio. Jis sunaikino Raitelius, ir nebėra taikos ir gerovės, kurią turėjome. Jo tarnai
– piktosios dvasios, išlindusios iš paties pragaro. Bet ar Galbatoriksas patenkintas, kad paspaudė mus po
padu? Ne! Jis nori apnuodyti visą Alageziją, uždusinti mus, įvyniojęs į paslapties skraistę. Mūsų vaikai ir
jų palikuonys gyvens tamsiame jo šešėlyje iki amžių pabaigos, tapę vergais, menkystomis, padugnėmis,
kurias jis kankins kada tik panorėjęs. Nebent…
Roranas žiūrėjo į išpūstas miestelėnų akis, suprasdamas, kad juos valdo. Niekas niekada nedrįso
kalbėti taip, kaip jis. Nuleido balsą:
– Nebent sukaupsime drąsą ir pasipriešinsime blogiui.
Kovėmės su kareiviais ir razakais, bet tai nieko nebereikš, jei žūsime ar būsime ištremti į katorgą –
būsime pamiršti! Negalime čia pasilikti. Negalime leisti Galbatoriksui sunaikinti visko, dėl ko gyvename.
Tegu man išlupa akis ir nukapoja rankas, bet aš neleisiu jam laimėti! Aš renkuosi kovą! Žengiu iš savo
kapo ir ketinu ten palaidoti priešus!
Todėl palieku Karvaholą.
Pereisiu Keterą ir laivu iš Nardos nuplauksiu į Surdą, ten prisijungsiu prie vardenų, kurie jau
dešimtmečius kovoja, kad išlaisvintų mus nuo priespaudos.
Miestelėnai atrodė pritrenkti šių žodžių.
– Bet nenoriu keliauti vienas. Eime su manimi. Eime, pasinaudokime galimybe susikurti geresnį
gyvenimą. Nusimeskite grandines, kurios jus pančioja. – Roranas vedžiojo pirštą nuo vieno prie kito
klausytojo. – Kokie vardai po šimto metų sklis iš bardų lūpų? Horstas… Brigita… Kiseltas… Teinas…
Jie pasakos sakmes apie mus. Dainuos „Karvaholo epą“, nes mes – vieninelis kaimas, išdrįsęs
pasipriešinti Imperijai.
Pasididžiavimo ašaros užplūdo Rorano akis.
– Kas gali būti kilniau nei išlaisvinti Alageziją nuo Galbatorikso? Daugiau nebereikės gyventi
baimėje, kad mūsų ūkius sunaikins, kad mus užmuš ar suės. Javai, kuriuos užauginsime, liks mums, o jei
užsiauginsime per daug, galėsime kaip dovaną nusiųsti teisingam karaliui. Auksas tekės upeliais. Būsime
saugūs, laimingi ir sotūs!
Toks mūsų likimas.
Roranas laikė ranką priešais veidą ir lėtai užlenkė pirštus, uždengdamas žaizdas. Stovėjo sulinkęs, dėl
sužeistos rankos, varstomas žvilgsnių, ir laukė atsako į kalbą. Visi tylėjo. Galiausiai suvokė, kad jie
laukia tęsinio – norėjo išgirsti daugiau apie ateitį, kurią jis nupasakojo.
Katrina.
Tamsa apgaubė švytintį žibintą. Roranas išsitiesė ir ėmė kalbėti toliau. Nieko neslėpė, stengėsi, kad
jie suprastų jo mintis ir jausmus ir pajustų ryžtą, vedantį jį.
– Mūsų laikas baigiasi. Turime žengti pirmyn ir susieti savo likimą su vardenais, jei norime gyventi
laisvi ir linkime to savo vaikams. – Kalbėjo ir piktai, ir kartu saldžiai, bet, svarbiausia, – ugningai ir
įtikinamai. Ir pakerėjo klausytojus.
Baigęs kalbėti, Roranas pažvelgė į draugų ir kaimynų veidus:
– Iškeliauju po dviejų dienų. Eikite su manimi, jei norite. Bet aš išeisiu nepaisydamas nieko. –
Nulenkė galvą ir pasitraukė iš apšviesto rato.
Virš galvos debesyse bolavo išblyškęs mėnulis. Lengvas vėjelis pleveno po Karvaholą. Ant stogo
sucypė geležinė vėtrungė, pasisukusi pagal oro srovę.
Iš minios į šviesos ratą žengė Brigita, susiėmusi sijoną, kad nesukluptų. Tvardydamasi pasitaisė skarą.
– Šiandien matėme… – Nutilo, papurtė galvą ir sutrikusi nusijuokė. – Sunku kalbėti po Rorano. Man
nepatinka jo sumanymas, bet tikiu, kad tai neišvengiama, nors pritariu jam visai dėl kitos priežasties:
ieškosiu razakų, kad atkeršyčiau už vyro mirtį. Keliausiu su juo. Ir vaikus pasiimsiu. – Ir taip pat
pasitraukė iš šviesos rato.
Po tylos minutės priėjo Delvinas su žmona Lena, apsikabinę. Lena pasižiūrėjo į Brigitą ir prabilo:
– Suprantu tavo troškimą, sese. Mes irgi norime atkeršyti, bet dar labiau norime, kad mūsų vaikai būtų
saugūs. Dėl to mes irgi keliausime.
Kelios moterys, kurių vyrai buvo nužudyti, taip pat išėjo priekin, pritardamos pasiūlymui.
Miestelėnai šurmuliavo. Tada nutilo ir nurimo. Daugiau niekas nenorėjo kalbėti. Tai buvo pernelyg
svarbu, Roranas suprato tai. Pats vis dar stengėsi suvokti, ką pasakė.
Galiausiai Horstas atžingsniavo prie žibinto ir įsižiūrėjo į liepsną.
– Nebereikia daugiau kalbėti… Reikia laiko pagalvoti. Kiekvienas turi nuspręsti už save. Rytoj…
Rytoj bus nauja diena. Gal viskas tada ir paaiškės. – Papurtė galvą ir pakėlė žibintą, tada apvertė jį ir
užgesino, palikdamas visus ieškoti kelio namo mėnesienos šviesoje.
Roranas priėjo prie Albricho ir Baldoro, kurie ėjo už savo tėvų kiek atsilikę, leisdami jiems
pasikalbėti dviese. Nė vienas iš brolių nežiūrėjo į Roraną. Sunerimęs dėl tylos, Roranas paklausė:
– Kaip manote, ar dar kas nors keliaus? Ar įtikinamai kal- bėjau?
Albrichas kimiai nusikvatojo:
– Įtikinamai!
– Roranai, – keistu balsu prabilo Baldoras, – būtum įtikinęs urgalą tapti ūkininku.
 – Na jau…
– Kai baigei kalbą, buvau pasiryžęs griebti ietį ir lėkti į Keterą paskui tave. Ir ne tik aš taip būčiau
pasielgęs. Klausimas, kas pasiliks, o ne kas keliaus. Tai, ką pasakei… Anksčiau nebuvau girdėjęs nieko
panašaus.
Roranas susiraukė. Jo tikslas buvo įtikinti žmones pritarti sumanymui, o ne sekti paskui jį. Štai kaip
viskas išėjo, nusipurtė. Išėjo netikėtai. Anksčiau tikriausiai tai būtų jį sutrikdę, bet dabar Roranas tiesiog
jautė dėkingumą už bet ką, kas padėtų išgelbėti Katriną ir miestelėnus.
Baldoras pasilenkė prie brolio.
– Tėvui teks palikti didžiąją dalį įrankių.
Albrichas niūriai linktelėjo.
Roranas žinojo, kad kalviai naudoja daug įrankių ir kad juos iš tėvo paveldi sūnus, ar iš meistro
pameistrys. Kalvio įgūdžiai ir turtas matuojami pagal tai, kiek jis turi įrankių. Horstui palikti savuosius
bus… Nebus sunkiau nei kitiems, pamanė Roranas. Tik apgailestavo, kad Albrichas ir Baldoras neteks
teisėto palikimo.
Grįžęs namo, Roranas nuėjo į Baldoro kambarį ir atsigulė. Buvo girdėti, kad už sienos vis dar kalbasi
Horstas su Elaina. Užmigo įsivaizduodamas, kad tokie pokalbiai vyksta visame Karvahole. Pokalbiai,
nulemsiantys jo – ir jų – ateitį.
 ATBALSIAI

itą rytą Roranas pasižiūrėjo pro langą ir išvydo dvylika vyrų, einančių iš Karvaholo Igualdos

K krioklių link. Nusižiovavo ir nušlubčiojo žemyn į virtuvę.

Prie stalo vienas sėdėjo Horstas, rankose sukiodamas alaus puodelį.
– Labas rytas, – pasisveikino.
Roranas suniurzgė, atsilaužė gabalą duonos nuo kepalo ant spintelės, tada atsisėdo kitame stalo gale.
Valgydamas pastebėjo, kad Horsto akys paraudusios, o barzda susivėlusi. Tikriausiai kalvis nemiegojo
visą naktį.
– Ar žinai, kodėl žmonės eina?..
– Paklausk jų pačių, – nukirto Horstas. – Lekia į Keterą nuo pat aušros. – Tekštelėjo puodelį ant stalo.
– Neįsivaizduoji, ko pridirbai, Roranai, įkalbinėdamas išvykti. Visame miestelyje sąmyšis. Įspraudei mus
į kampą, pasiūlydamas vienintelę išeitį. Kai kurie tavęs nekenčia dėl to. Žinoma, kai kurie nekenčia jau
vien už tai, kad užtraukei visą šią nelaimę.
Duona tapo sprangi Rorano burnoje. Sukilo apmaudas. Tai Eragonas parsinešė akmenį, ne aš.
– O kiti?
Horstas gurkštelėjo alaus ir nusiviepė.
– Kiti tave garbina. Nemaniau, kad sulauksiu dienos, kai Garou sūnus kalbėdamas pravirkdys man
širdį, bet tau pavyko, berniuk, pavyko. – Užsimetė ranką už galvos. – Visa tai pastačiau Elainai ir sūnums.
Prireikė septynerių metų! Matai tą siją virš durų? Susilaužiau tris pirštus, taisydamas ją į vietą. Ir žinai
ką? Ketinu visa tai palikti dėl to, ką kalbėjai vakar naktį.
Roranas tylėjo. Jis to tikėjosi. Palikti Karvaholą – teisingas sprendimas, bet jei jau pasišventei tam,
nėra ko savęs kankinti, kaltinti ar gailėtis. Nuspręsta. O sprendimo pasekmes priimsiu nesiskųsdamas,
kad ir kokios skaudžios būtų, nes tai vienintelis būdas pabėgti nuo Imperijos.
– Bet, – Horstas pasilenkė priekin, remdamasis į stalą viena alkūne, juodos akys degė, – atsimink, kad
jei šitos gražios tavo sukurtos svajonės neišsipildys, turėsi grąžinti skolas. Jei suteiksi žmonėms viltį ir
paskui ją atimsi, jie tave sunaikins.
Dėl to Roranas visai nesibaimino. Jei pasieksime Surdą, sukilėliai mus sutiks kaip didvyrius. O jei
nepasieksime, mirtis išpirks visas skolas.
Kai kalvis nutilo, Roranas paklausė:
 – Kur Elaina?
Horstas susiraukė, kad pasikeitė tema.
– Kieme. – Atsistojo ir pasitaisė tuniką ant plačių pečių. – Turiu eiti ir iškraustyti kalvę, ir nuspręsti,
kuriuos įrankius pasiimti. Kitus paslėpsiu ar išardysiu. Imperija nepasipelnys iš manęs.
– Aš padėsiu, – Roranas atstūmė savo kėdę.
– Ne, – šiurkščiai atsakė Horstas. – Šį darbą galiu atlikti tik su Albrichu ir Baldoru. Toje kalvėje –
visas mano gyvenimas, ir jų… Be to, kokia iš tavęs nauda su tokia ranka. Lik čia. Gal reikės padėti
Elainai.
Kalvis išėjo, o Roranas atidarė duris ir pamatė Elainą, besišnekančią su Gertrūda prie didžiulės
malkų krūvos, kurių Horstas parūpindavo nuolat. Gydytoja priėjo prie Rorano ir uždėjo ranką ant kaktos.
– Oi, taip ir maniau, kad bus pakilęs karštis dėl vakarykščio susijaudinimo. Beje, tavo šeimynykščiai
pasveiksta neįtikėtinai greitai. Nepatikėjau savo akimis, kai pamačiau Eragoną vaikštinėjantį, nors nuo jo
kojų buvo nubrozdinta visa oda, o lovoje jis buvo pragulėjęs tik dvi dienas.
Roranas sustingo, išgirdęs pusbrolio vardą, bet ji, rodos, to nepastebėjo.
– Pažiūrėkim, kaip tavo petys.
Roranas palenkė kaklą, kad Gertrūda galėtų pasiekti ant sprando surištą vilnonį raištį. Tada ėmė
atsargiai tiesti dešiniąją ranką, įtaisytą įtvare, kol ji išsitiesė. Gertrūda pakišo pirštus po tvarsčiu ir
nulupo jį.
– O varge, – sudejavo.
Tirštas gaižus kvapas pasklido ore. Roranas sukando dantis, nes jį supykino, tada pasižiūrėjo žemyn.
Oda po tvarsčiu buvo išbalusi ir iškorijusi, lyg didžiulis apgamas iš vikšro mėsos. Žaizdą Gertrūda
susiuvo, kai jis buvo be sąmonės, tad pabudęs ant peties pamatė tik nelygų rausvą brūkšnį, apkrešėjusį
krauju. Dėl patinimo ir uždegimo ketguto siūlai giliai įsirėžė į raumenį, o iš žaizdos sunkėsi skaidraus
skysčio lašeliai.
Gertrūda klaktelėjo liežuviu, apžiūrinėdama jį, tada vėl aptvarstė žaizdą ir pažvelgė Roranui į akis:
– Gana gerai gyja, bet audinys gali būti užkrėstas. Dar negaliu pasakyti, bet jei tai tiesa, reikės
prideginti žaizdą.
Roranas linktelėjo.
– Ar galėsiu valdyti ranką, kai sugis?
– Jei raumenys tinkamai suaugs. Ir dar priklauso nuo to, kaip norėsi valdyti. Tu…
– Ar galėsiu kautis?
– Jei nori kautis, – lėtai atsakė Gertrūda, – siūlau išmokti naudotis kairiąja ranka. – Paplekšnojo jam
per skruostą ir nuskubėjo į savo trobelę.
Mano ranka. Roranas spoksojo į sutvarstytą galūnę, lyg ji jau jam nebepriklausytų. Iki šiol nebuvo
suvokęs, kad save tapatina su kūnu. Žaizda raumenyse buvo tapati žaizdai sieloje, ir atvirkščiai. Roranas
didžiavosi savo kūnu, o dabar, matydamas jį suluošintą, panikavo. Labiausiai bijojo, kad nepasveiks. Net
jei ir vėl valdys ranką, platus randas visada primins žaizdą.
Paėmusi už rankos, Elaina nusivedė Roraną atgal į namą. Patrupino mėtų į arbatinuką, tada pastatė
virti.
– Tu tikrai ją myli, ar ne?
– Ką? – krūptelėjęs paklausė.
Elaina uždėjo ranką sau ant pilvo.
– Katriną. – Šyptelėjo. – Nesu akla. Matau, ką dėl jos darai, ir didžiuojuosi tavimi. Ne kiekvienas
vyras tam ryžtųsi.
– Tai bus nebesvarbu, jei jos neišvaduosiu.
Arbatinukas šaižiai sušvilpė.
– Vienaip ar kitaip, bet išvaduosi, esu tuo tikra. – Elaina įpylė arbatos. – Geriau pradėkime ruoštis
kelionei. Pirmiausia apžiūrėsiu virtuvę. O tu užlipk viršun ir surink drabužius, patalynę ir viską, ko, tavo
manymu, prireiks.
– O kur sukrauti? – paklausė Roranas.
– Gerai bus ir valgomajame.

Vežimams kalnai buvo per statūs, o miškas per tankus, tad Roranas suprato, kad teks pasiimti tik tiek
atsargų, kiek galės panešti ir sukrauti ant dviejų Horsto arklių, nors vieno iš jų labai apkrauti negalima,
kad Elaina galėtų joti, kai eiti pasidarys per sunku.
Padėtį sunkino ir tai, kad kai kurios šeimos Karvahole neturėjo pakankamai arklių daiktams ir
vaikams, seniams ir ligotiems, kurie nespėtų eiti su visais. Reikės viskuo dalintis. Bet klausimas, su kuo?
Vis dar nežinia, kas daugiau, be Brigitos ir Delvino, keliaus kartu.
Tad kai Elaina baigė krauti daiktus, kurie jai atrodė būtini (daugiausia maistas ir priemonės
priedangai pastatyti), pasiuntė Roraną paklausinėti, gal reiktų panešti kieno daiktus, o jei ne – gal kas nors
galėtų panešti jos, nes buvo daugybė daiktų, kuriuos ji norėtų pasiimti, bet galėtų ir palikti.
Nors žmonės lakstė gatvėmis, Karvahole tvyrojo įtempta tyla, nenatūrali tyla, ji buvo apgaubusi ir
karštligišką sujudimą namuose. Beveik niekas nekalbėjo ir vaikščiojo nuleidę galvas, paskendę savo
mintyse.
Į Orvalo namus Roranas beveik minutę beldėsi, kol ūkininkas atidarė.
– A, tai tu, Stipriasmūgi. – Orvalas išėjo į prieangį. – Atleisk, kad teko palaukti – buvau užsiėmęs.
Kuo galiu padėti? – Padaužė į delną ilgą juodą pypkę, tada nervingai ėmė sukioti ją tarp pirštų. Roranas
girdėjo, kad viduje stumdomos kėdės, barška puodai ir keptuvės.
Roranas trumpai išdėstė Elainos pasiūlymą ir prašymą. Orvalas užvertė akis į dangų.
– Manau, savo daiktus pasinešiu. Paklausinėk kitų, ir jei vis dar reikės ką panešti, ant poros jaučių
galėčiau sukrauti ir daugiau.
– Tai jūs keliaujate?
Orvalas nejaukiai sukrutėjo.
– Na, nesakyčiau taip. Tiesiog ruošiamės… jei mus vėl užpultų.
– Aišku.
Sutrikęs Roranas nužingsniavo iki Kiselto namo. Tuoj suprato, kad niekas nenori prisipažinti
nusprendę iškeliauti, nors tai, kad ruošiasi kelionei, buvo matyti akivaizdžiai.
Visi su Roranu elgėsi pagarbiai, ir tai jam kėlė nerimą. Pagarba išryškėdavo smulkmenose: žmonės
ėmė reikšti jam užuojautas dėl nelaimės, pagarbiai tylėdavo, kai jis kalbėdavo, ir pritariamai murmėdavo,
kai ką pasakydavo. Lyg jo žygdarbiai būtų jį išaukštinę ir trikdytų žmones, kuriuos jis pažinojo nuo
vaikystės.
Aš – pažymėtas, pamanė Roranas, brisdamas per purvą. Sustojo prie balutės krašto ir pasilenkė
patyrinėti savo atvaizdo, norėdamas išvysti, kas jį taip pakeitė.
Išvydo palinkusį vyrą nuplyšusiais, krauju aptaškytais drabužiais ir sužeista ranka, parišta prie
krūtinės. Kaklas ir skruostai apžėlę barzda, o plaukai sulipę į netvarkingas sruogas, styrančias lyg aureolė
aplink galvą. Labiausiai gąsdino akys, giliai įdubusios ir vaiduokliškos. Tose dviejose liguistose
kiaurymėse žvilgsnis degė kaip lydomas plienas – pykčiu dėl netekties ir troškimu atkeršyti.
Rorano veide pasirodė kreiva šypsena, ir veidas tapo dar keistesnis. Jam patiko, kaip atrodė. Atitiko
savijautą. Dabar suprato, dėl ko jam pavyko paveikti miestelėnus. Iššiepė dantis. Galiu tokią išvaizdą
panaudoti. Panaudoti razakams sunaikinti.
Iškėlęs galvą nukūprino gatve, patenkintas savimi. Tada išdygo Teinas ir stipriai sugriebė jį už
kairiosios rankos.
– Stipriasmūgi! Neįsivaizduoji, kaip džiaugiuosi, tave sutikęs.
– Tikrai? – Roranui pasirodė, kad pernakt visas pasaulis apsivertė.
Teinas smarkiai linktelėjo.
– Nuo tada, kai užpuolėme kareivius, mūsų padėtis man atrodė beviltiška. Skaudu pripažinti, bet taip
buvo. Širdis nuolat daužėsi, lyg norėdama ištrūkti iš krūtinės, rankos drebėjo, jaučiausi ligonis. Maniau,
kad kažkas mane apnuodijo! Buvo blogiau nei mirti. Bet tai, ką vakar pasakei, akimirksniu mane pagydė ir
aš vėl matau tikslą ir prasmę pasaulyje! Aš… Aš net negaliu paaiškinti, nuo kokio siaubo tu mane
išgelbėjai. Lieku tau skolingas. Jei ko reikia ar ko nori, tik pasakyk, ir aš padėsiu.
Sujaudintas Roranas irgi sugriebė ūkininką už rankos ir padėkojo:
– Ačiū tau, Teinai. Ačiū.
Teinas nulenkė galvą pilnomis ašarų akimis, tada paleido Roraną ir paliko jį vieną stovėti viduryje
gatvės.
Ką aš padariau?
 IŠVYKIMAS

irštų dūmų siena apgaubė Roraną, kai jis įžengė į „Septynis Pėdus“, Morno smuklę. Sustojo po

T urgalo ragais, pakabintais virš durų, laukdamas, kol akys pripras prie prieblandos viduje.
– Sveiki! – šūktelėjo.
Durys į galinius kambarius su trenksmu atsidarė ir įlėkė Tara, lydima Morno. Abu piktai dėbtelėjo į
Roraną. Tara stambiais kumščiais įsirėmė į klubus ir paklausė:
– Ko tau čia reikia?
Roranas minutėlę žiūrėjo į ją, bandydamas atspėti, kas ją taip supykdė.
– Nusprendėte, ar keliausite su manimi į Keterą?
– Ne tavo reikalas, – atkirto Tara.
Dar ir kaip mano. Bet susivaldė ir pasakė:
– Jei vykstate, Elaina klausia, ar į jūsų ryšulius tilptų dar keli daiktai, o gal reikia pagalbos nešti jūsų
daiktus. Ji turi…
– Pagalbos nešti mūsų daiktus! – pratrūko Mornas. Mostelėjo į sieną už baro, nustatytą moliniais
ąsočiais. – Šiauduose guli dvylika statinių geriausio žieminio alaus, kuris penkis mėnesius buvo
rauginamas pačioje tinkamiausioje temperatūroje. Paskutinioji Kvimbio partija! Ką man su jomis daryti?
Ir su šviesaus, ir su tamsaus alaus statinėmis? Jei jas čia paliksiu, kareiviai ištuštins per savaitę, ar
subadys statines ir išlies alų ant žemės, kur juo galės mėgautis tik vikšrai ir kirminai. O ne! – Mornas
atsisėdo, grąžydamas rankas ir purtydamas galvą. – Dvylika metų darbo! Nuo tėvo mirties tvarkiausi
užeigoje, kaip tvarkydavosi jis – diena po dienos. O tada tu ir Eragonas prišaukėte čia tą bėdą. Tai… –
Jis nutilo, sunkiai kvėpuodamas rankovės kraštu nusišluostė persikreipusį veidą.
– Nagi, nagi, nurimk, – ramino Tara. Apkabinusi Morną, pirštu dūrė Rorano pusėn. – Kas tau davė
teisę savo tauškalais Karvahole sukelti maišatį? Jei išvyksime iš čia, kaip mano vargšas vyras kitur
užsidirbs pragyvenimui? Jis negali išsinešti savo smuklės ir susirasti darbo kitur, kaip galėtų Horstas ar
Gedrikas. Negali apsigyventi tuščiame lauke ir imtis jį dirbti, kaip tu! Neįmanoma! Visi išvyks, o mes
mirsime čia iš bado. O jei išvyksime kartu, vis tiek mirsime iš bado. Tu mus sužlugdei!
Roranas pažvelgė į jos paraudusį, piktą veidą, paskui į sutrikusį Morną, tada pasisuko ir atidarė duris.
Ant slenksčio sustojo ir pusbalsiu pasakė:
– Visada laikiau jus savo draugais. Neleisiu, kad jus pražudytų Imperija.
 Išėjęs laukan, tvirčiau susisupo į liemenę ir susimąstęs nužingsniavo nuo užeigos.
Sustojo atsigerti prie Fisko šulinio ir pamatė, kad šalia stovi Brigita. Ji žiūrėjo, kaip Roranas
stengiasi ištraukti kibirą viena ranka, tada atėmė rankeną, iškėlė kibirą ir padavė jam vandens. Jis
gurkštelėjo vėsaus skysčio, tada pasakė:
– Džiaugiuosi, kad keliauji ir tu, – ir atidavė kibirą.
Brigita pašnairavo į jį.
– Suprantu, kokia jėga tave įkvepia, Roranai, nes ji neduoda ramybės ir man. Abu trokštame rasti
razakus. O kai rasime, atsiimsiu iš tavęs skolą už Kvimbio mirtį. Nepamiršk to.
Ji stumtelėjo kibirą su vandeniu į šulinį ir šis nulėkė žemyn, pašėlusiai greitai sukdamas rankeną. Po
sekundės šulinyje nuaidėjo skambus pliūkštelėjimas.
Roranas šypsojosi žiūrėdamas, kaip ji nueina. Jos žodžiai daugiau pamalonino nei nuliūdino. Jis
žinojo, kad net jei visi Karvaholo gyventojai nuleis rankas ar žus, Brigita padės jam ieškoti razakų. Bet
kai suras, jei suras, turės už ją nužudyti juos ir tokiu būdu grąžinti skolą. Tik taip galima išspręsti tokius
reikalus.

Vakarop Horstas su sūnumis grįžo namo, nešini dviem nedideliais ryšulėliais, suvyniotais į klijuotę.
– Tik tiek? – paklausė Elaina.
Horstas atžariai linktelėjo, padėjo ryšulius ant virtuvinio stalo ir išvyniojo. Ten buvo keturi plaktukai,
trejos replės, veržtuvas, vidutinio dydžio dumplės ir pusantro kilogramo priekalas.
Visi penki susėdo vakarieniauti, Albrichas ir Baldoras ėmė aptarinėti žmones, kurie tyliai ruošėsi
išvykti. Roranas įdėmiai klausėsi, stengdamasis įsiminti, kas kam skolino asilus, kas neketina vykti, kam
reikėtų pagalbos.
– Daugiausia rūpesčių, – kalbėjo Baldoras, – kelia maistas. Nedaug galime neštis, o Keteroje
sumedžioti maisto dviems ar trims šimtams žmonių bus sunku.
– Mhm, – Horstas pakraipė pirštą, prisikimšęs pilną burną pupelių, tada nurijo. – Medžioti neišeis.
Turime vestis galvijus. Avių ir ožkų pakaktų prasimaitinti mėnesį ar daugiau.
Roranas pakėlė peilį.
– Vilkai.
– Man daugiau rūpesčių kelia, kaip suginti gyvulius, kad jie nenuklystų į mišką, – atsakė Horstas. – Tai
užduotėlė!..

Kitą dieną Roranas padėjo visiems, kam tik reikėjo, mažai kalbėdamas ir leisdamas žmonėms žiūrėti,
kaip jis dirba kaimo labui. Vėlai vakare griuvo lovon išsekęs, bet pilnas vilties.
Aušra pertraukė Rorano sapnus, ir jis pabudo pajutęs, kad turi įvykti kažkas svarbaus. Atsikėlė ir ant
pirštų galiukų nustypčiojo laiptais žemyn, išėjo laukan ir įsižiūrėjo į miglotus ryto tyloje paskendusius
kalnus. Iškvėpus orą, pakibo baltas debesėlis, bet Roranui buvo šilta, nes širdis daužėsi iš baimės ir
nekantrumo.
Po lengvų pusryčių Horstas prie namo durų atvedė arklius, Roranas padėjo Albrichui ir Baldorui
sukrauti ant jų balnamaišius ir ryšulius su maistu. Paskui Roranas pasiėmė savo krepšį. Sriūbtelėjo oro
pro sukąstus dantis, kai odinis diržas įsiveržė į žaizdą petyje.
Horstas uždarė namo duris. Kurį laiką pastovėjo, neatitraukdamas pirštų nuo plieninės rankenos, tada
suėmė Elainos ranką ir ištarė:
– Eime.
Eidami per Karvaholą matė liūdas šeimas, susirinkusias prie namų su daiktų ryšuliais ir baubiančiais
gyvuliais. Matė, kad maišais apkrautos net avių ir šunų nugaros. Apsiverkę vaikai buvo susodinti ant
asilų, o į laikinai sumeistrautas roges buvo pakinkyti arkliai, kuriems iš abiejų pusių kabėjo dėžės su
kudakuojančiomis vištomis. Matė tai ir nežinojo, ar juoktis, ar verkti.
Jie sustojo šiauriniame Karvaholo pakraštyje ir ėmė laukti, ar kas prisijungs. Po minutės atėjo Brigita,
lydima Nolfavrelio ir jo jaunesniųjų brolių. Brigita pasisveikino su Horstu ir Elaina ir atsistojo netoliese.
Ridlis su šeima pasirodė iš už medžių užtvaros, gindami daugiau nei šimtą avių iš rytinės Palankaro
slėnio pusės.
– Pamaniau, kad geriau jų Karvahole nepalikti, – pro gyvulius sušuko Ridlis.
– Ir teisingai! – atsiliepė Horstas.
Paskui atėjo Delvinas, Lena ir jų penki vaikai; Orvalas su šeima; Loringas su sūnumis; Kalita su Teinu
(šis plačiai nusišypsojo Roranui) ir Kiselto giminė. Nola ir kitos moterys, neseniai tapusios našlėmis,
būrėsi apie Brigitą. Prieš saulei nušviečiant kalnų viršūnes, prie užtvaros jau buvo susirinkusi didžioji
dalis kaimo. Bet ne visi.
Mornas, Tara ir dar keli turėjo netrukus pasirodyti, o Aivoras atėjo be ryšulių.
– Tu lieki, – suprato Roranas. Išsisuko nuo būrelio nerimstančių ožkų, kurias Gertrūda visaip stengėsi
suvaldyti.
– Taip, – nuvargęs išspaudė Aivoras. Suvirpėjo, sukryžiavo kaulėtas rankas, kad būtų bent kiek
šilčiau, ir įsižiūrėjo į tekančią saulę, taip iškėlęs galvą, lyg norėtų sugerti permatomus jos spindulius. –
Svartas atsisakė iškeliauti. Cha! Vien kalbėti su juo apie keliavimą į Keterą – lyg glostyti katę prieš
plauką. Kažkam reikės juo pasirūpinti, o aš neturiu vaikų, tad… – Jis gūžtelėjo pečiais. – Be to, kažin ar
galėčiau palikti fermą.
– Ką darysi, kai sugrįš kareiviai?
– Susikausiu su jais taip, kad ilgai atsimintų.
Roranas kimiai nusikvatojo ir paplekšnojo Aivorui per ranką, stengdamasis negalvoti apie lemtį, kuri,
žinojo, laukė visų pasiliekančiųjų. Tą žinojo ir Aivoras.
Liesas pusamžis vyras, Etlbertas, priėjo prie susirinkusiųjų ir šūktelėjo:
– Visi jūs – kvailiai! – Sunerimę žmonės atsisuko į įžeidėją. – Tylėjau per visą šią beprotybę, bet
dabar sakau: neisiu paskui nusikalbantį kvailį! Jo žodžiai jus apakino, ir vėliau pamatysite, kad jis veda į
pražūtį! Ką gi, o aš neisiu! Pamėginsiu prasmukti pro kareivius ir paprašyti prieglobsčio Terinsforde. Ten
bent jau mūsiškiai, ne barbarai iš Surdos. – Nusispjovė, tada pasisuko ant kulno ir nužygiavo šalin.
Išsigandęs, kad Etlberto žodžiai gali sukelti žmonėms abejonę, ar verta išvykti, Roranas apžvelgė
minią, ir jam palengvėjo, kai pamatė, kad žmonės tik murma. Bet vis tiek neketino duoti žmonėms progos
persigalvoti. Sulaikęs kvapą, paklausė Horsto:
– Kiek dar lauksime?
– Albrichai, tu su Baldoru apibėkite miestelį ir patikrinkite, ar dar yra besiruošiančių. Jei ne –
keliausime.
Broliai nulėkė į priešingas puses.
Po pusvalandžio Baldoras grįžo su Fisku, Izolda ir pasiskolintu arkliu. Palikusi vyrą, Izolda nuskubėjo
prie Horsto, varydama nuo kelio visus, kurie tik pasitaikė, nekreipdama dėmesio, kad jos plaukų kuodelis
išsitaršęs ir plaikstosi kuokštais. Ji sustojo, gaudydama orą.
– Atsiprašau, kad taip vėluojame, bet Fiskas niekaip negalėjo išeiti iš parduotuvės. Negalėjo
išsirinkti, kuriuos oblius ir kaltelius pasiimti. – Šaižiai, beveik isteriškai nusijuokė. – Lyg katė, apsupta
pelių ir neapsisprendžianti, kurią pasigauti. Tai vieną, tai kitą…
Kreiva šypsena pasirodė Horsto veide.
– Puikiai suprantu.
Roranas ištempė kaklą, dairydamasis Albricho, bet jo nebuvo. Sugriežė dantimis:
– Kur jis?
Horstas paplekšnojo jam per petį:
– Štai ten.
Albrichas ėjo tarp namų su trimis alaus statinėmis ant nugaros ir pasipiktinusia veido išraiška, kuri
prajuokino Baldorą ir dar kelis kitus. Iš šonų ėjo Mornas su Tara, klupdami nuo didžiulių ryšulių svorio.
Iš paskos tempėsi asilą ir dvi ožkas. Rorano nuostabai, gyvuliai irgi buvo apkrauti statinėmis.
– Nepaeis nė kilometro, – suburbėjo Roranas, supykęs dėl tudviejų kvailumo. – Ir nepasiėmė maisto.
Tikisi, kad mes juos maitinsim ar..?
Horstas sukikeno ir nutraukė jį.
– Dėl maisto nesijaudinčiau. Morno alus pakels nuotaiką, o tai svarbiau nei kelios papildomos
porcijos. Pamatysi.
Kai tik Albrichas nusiėmė statines, Roranas paklausė jo ir brolio:
– Ar jau visi?
Išgirdęs teigiamą atsakymą, Roranas nusikeikė ir trenkė kumščiu sau per šlaunį. Be Aivoro, dar trys
šeimos nusprendė likti Palankaro slėnyje: Etlberto, Paro ir Knuto. Negaliu priversti jų iškeliauti,
atsiduso.
– Gerai. Daugiau laukti nebėra prasmės.
Tarp miestelėnų perbėgo susijaudinimas: pagaliau išmušė lemtinga akimirka. Horstas ir dar penki
vyrai atstūmė medžių užtvarą, tada per griovį permetė lentas, kad galėtų pereiti žmonės ir gyvuliai.
Horstas mostelėjo.
– Manau, kad tau derėtų eiti pirmam, Roranai.
– Palauk! – sušuko pribėgęs Fiskas ir akivaizdžiai didžiuodamasis įteikė Roranui juodą beveik dviejų
metrų ilgio gudobelės lazdą su puošniu šaknų raizginiu ant rankenos ir bukai smailėjančiu juodinto plieno
antgaliu. – Šiąnakt pagaminau, – pasakė dailidė. – Pamaniau, pravers.
 Roranas kairiąja ranka perbraukė per lazdą, gėrėdamasis medžio glotnumu.
– Pats nesugalvočiau. Tavo rankos auksinės… Ačiū.
Fiskas nusišypsojo ir pasitraukė.
Varstomas minios žvilgnių, Roranas pasisuko į kalnus ir Igualdos krioklius. Petys po odiniu diržu
virpėjo. Už nugaros paliks tėvo kaulus ir visą savo praeitį. Priešais dantytos viršukalnės šovė aukštai į
blyškų dangų ir užstojo kelią – jam ir jo troškimui. Bet jis savo ketinimų neišsižadės. Ir atgal nesigręžios.
Katrina.
Pakėlęs smakrą, Roranas žengė pirmyn. Lazda taukštelėjo į kietas lentas, jis perėjo griovį ir išėjo iš
Karvaholo, išsivesdamas miestelėnus į tyrus.

* * *
 ANT STAČIŲ TELNAEIRO UOLŲ

um.

B Ryškus kaip spindinti saulė drakonas kybojo priešais Eragoną, mosuodamas galingais
sparnais ir keldamas vėją, kuris iš kojų vertė visus, susibūrusius ant Telnaeiro uolų. Atrodė, kad
drakono kūnas liepsnoja: žaižaruojanti aušra atsispindėjo auksiniuose žvynuose ir biro ant žemės ir
medžių akinančios šviesos šukelėmis. Drakonas buvo daug didesnis už Safyrą, su stambesniu kaklu,
galūnėmis ir uodega. Pakankamai didelis, kad atrodytų kelių šimtų metų amžiaus. Ant nugaros sėdėjo
Raitelis baltai tviskančiais apdarais.
Eragonas puolė ant kelių ir nulenkė galvą. Aš ne vienas…
Pajuto pagarbą ir palengvėjimą. Nebereikės vienam kovoti už vardenus su Galbatoriksu. Prieš akis –
iš laiko gelmių prisikėlęs vienas senųjų pasaulio sergėtojų, kurio pavyzdžiu Eragonas turėtų sekti.
Herojus legendų, su kuriomis Eragonas užaugo. Tai jo Mokytojas. Gyva legenda!
Kai drakonas nusileido, Eragonas aiktelėjo: padaro kairioji koja buvo nukirsta, vietoje galingos
galūnės kyšojo nebenaudingas baltas strampas. Ašaros užplūdo akis.
Kalvą apdengė sausų šakelių ir lapų sūkurys, kai drakonas nusileido ant dobilų ir suskleidė sparnus.
Raitelis atsargiai nulipo nesužeista dešiniąja drakono koja žemyn, tada priėjo prie Eragono, susidėjęs
rankas ant krūtinės. Tai buvo elfas sidabriniais plaukais, nenusakomai senas. Nors apie jo amžių bylojo
tik didžiulės atjautos ir liūdesio atspindys veide.
– Ostatai Četova, – pasakė Eragonas, – Gedintis Išminčiau… Atvykau, kaip paliepėte. – Staiga
prisiminė elgesio taisykles ir palietė lūpas. – Atra esterní ono thelduin.
Raitelis nusišypsojo. Suėmė Eragoną už pečių ir pastatė, žiūrėdamas taip švelniai, kad Eragonas
daugiau nieko nebematė. Jį įtraukė begalinės elfo akių gelmės.
– Mano tikrasis vardas – Oromis, Eragonai Šešėlio Žudike.
– Žinojai, – įskaudinta sušnibždėjo Islanzadė ir prapliupo pykčiu. – Žinojai apie Eragoną ir man
nepasakei? Kodėl išdavei mane, Šurtugalai?
Oromis atitraukė nuo Eragono savo žvilgsnį ir atsisuko į karalienę.
– Tylėjau, nes nebuvo aišku, ar Eragonas ir Arija išgyvens. Visai nenorėjau suteikti tau trapios vilties,
kuri bet kada galėjo sudužti.
Islanzadė apsisuko, gulbių plunksnų apsiaustas suraibėjo kaip sparnai.
 – Neturėjai teisės slėpti nuo manęs tokio dalyko! Galėjau pasiųsti karius ginti Arijos, Eragono ir
Safyros Farten Dure ir saugiai jų čia palydėti.
Oromis liūdnai nusišypsojo.
– Nieko nuo tavęs neslėpiau, Islanzade. Tu pati nenorėjai to žinoti. Jei būtum pareigingai stebėjusi
šalį, būtum supratusi sumaišties, kilusios Alagezijoje, priežastį ir sužinojusi apie Ariją ir Eragoną. Kad
dėl savo sielvarto pamiršai vardenus ir nykštukus, dar suprantama, bet Bromą? Vinr Alfakyną? Vienintelį
elfų draugą! Buvai akla, Islanzade, ir aplaidi valdovė. Negalėjau rizikuoti ir dar labiau atitraukti tavęs
nuo pareigų, jei tektų išgyventi dar vieną netektį.
Islanzadės pyktis atslūgo, veidas išbalo, o pečiai nusviro.
– Aš pažeminta, – sušnibždėjo.
Debesys karšto drėgno oro apgaubė Eragoną, kai auksinis drakonas pasilenkė jo apžiūrėti
žaižaruojančiomis akimis. Sveikas atvykęs, Eragonai Šešėlio Žudike. Aš esu Glaedras. Jo balsas – tai
tikrai buvo vyriškos lyties drakonas – dundėjo ir aidėjo Eragono mintyse lyg kalnų griūtis.
Eragonas tik palietė lūpas ir ištarė:
– Man garbė.
Tada Glaedras sutelkė dėmesį į Safyrą. Ji nepajudėjo, kaklą buvo išrietusi, kol Glaedras apuostė jos
skruostą ir sparno kraštą. Eragonas matė, kad sulenktų Safyros kojų raumenys nevalingai virpa iš įtampos.
Nuo tavęs trenkia žmonėmis, pareiškė Glaedras, ir apie savo rasę nieko nežinai, o gyveni
vadovaudamasi tik instinktais, bet turi tikros drakonės širdį.
Kol tiedu tyliai bendravo, Orikas prisistatė Oromiui.
– Nuoširdžiai sakau: tai pranoksta visas mano viltis, viską, ko drįsau tikėtis. Esi maloni staigmena,
turint omeny šiuos tamsius laikus, Raiteli. – Kumščiu trinktelėjo sau į krūtinę. – Jei tai ne pernelyg įžūlu,
norėčiau paprašyti atsakyti į vieną klausimą – paprašyti savo karaliaus ir klano vardu, kaip anksčiau buvo
įprasta.
Oromis linktelėjo.
– Atsakysiu, jei galėsiu.
– Tada pasakyk man: kodėl slėpeisi tiek laiko? Tavęs labai reikėjo, Argetlamai.
– O, – atsakė Oromis, – šiame pasaulyje daug skausmo, ir vienas didžiausių – negalėti padėti tiems,
kurie kenčia. Negalėjau rizikuoti išlįsti iš šios slėptuvės ir pasirodyti, nes jei būčiau žuvęs, kol
neišsiperėjo kuris nors iš Galbatorikso turimų kiaušinių, nebūtų kam perduoti mūsų paslapčių naujajam
Raiteliui, ir Galbatoriksą nugalėti būtų dar sunkiau.
– Tai tokia priežastis? – pratrūko Orikas. – Tai bailio žodžiai! Tie kiaušiniai gali niekada
neprasikalti.
Įsitvyrojo mirtina tyla, tik Glaedras tyliai suurzgė.
– Jei nebūtum mano svečias, – prabilo Islanzadė, – pati tave nudėčiau už tokį įžeidimą.
Oromis skėstelėjo rankomis.
– Ne, aš neįsižeidžiau. Teisinga reakcija. Suprask, Orikai, kad aš ir Glaedras negalime kautis.
Glaedras sužalotas, ir aš, – jis palietė sau galvą, – esu suluošintas. Žodlaužiai kažką man padarė, kai
buvo pagrobę, ir nors galiu mokyti ir mokytis, nebegaliu naudoti magijos, tik keletą silpnų burtažodžių.
Nebesu galingas, kad ir kaip stengčiausi, kad būtų kitaip. Kovoje tik kliudyčiau, būčiau silpnas ir
nenaudingas, toks, kurį būtų galima nesunkiai sučiupti ir panaudoti prieš jus. Tad pasitraukiau iš kovos su
Galbatoriksu dėl kitų gerovės, nors ir labai norėjau jam priešintis.
– Luošys, Kuris Sveikas, – sumurmėjo Eragonas.
– Atleisk, – ištarė Orikas. Buvo nustėręs.
– Nieko tokio. – Oromis uždėjo ranką Eragonui ant peties. – Islanzade-Drotningu, ar leisi mums eiti?
– Eikit, – pavargusi ištarė ji. – Eikit ir darykit, ką reikia.
Glaedras susilenkė, ir Oromis mikliai užlipo jo koja į balną ant nugaros.
– Keliaukim, Eragonai ir Safyra. Reikia apie daug ką pasi- kalbėti.
Auksinis drakonas nėrė nuo uolos ir apsuko ratą, kildamas oro srove.
Orikas su Eragonu iškilmingai paspaudė vienas kitam rankas.
– Garbingai atstovauk klanui, – paliepė nykštukas.
Eragonas užlipo ant Safyros, ir jam pasirodė, lyg ruoštųsi į ilgą kelionę ir kad turėtų atsisveikinti su
tais, kurie lieka. Bet tik žvilgtelėjo į Ariją ir nusišypsojo, išreikšdamas savo nuostabą ir džiaugsmą. Ji
truputį susiraukė, lyg sutrikusi, bet jis jau nuskrido, nešamas dangun Safyros, trokštančios lėkti paskui
Glaedrą ir Oromį.
Drakonai nusklendė link baltos uolos už kelių mylių, lydimi tik sparnų šlamėjimo. Safyra skrido
neatsilikdama nuo Glaedro. Jos entuziazmas kunkuliavo ir persidavė Eragonui, stiprindamas jo paties
jausmus.
Nusileido laukymėje ant uolos krašto priešais krūvą sukritusių akmenų. Takelis vedė nuo skardžio iki
nedidelės trobelės durų, išaugintos tarp keturių medžių kamienų, po vienu iš jų gurgėjo upelis, tekantis iš
niūraus miško. Glaedras trobelėje niekaip nebūtų išsitekęs – trobelė nuo jo svorio būtų sutrupėjusi.
– Sveikas atvykęs į mano namus, – prabilo Oromis, nepaprastai grakščiai nusliuogdamas žemėn. –
Gyvenu ant Telnaeiro uolų krašto, nes čia ramiai galiu mąstyti ir studijuoti. Toliau nuo Elesmeros geriau
veikia protas, čia niekas neblaško.
Jis dingo trobelėje, paskui grįžo su dviem taburetėmis ir dviem buteliais tyro šalto vandens sau ir
Eragonui. Eragonas gurkštelėjo ir ėmė gėrėtis plačiu vaizdu į Du Veldenvardeną, mėgindamas nuslėpti
baimę ir nerimą ir laukdamas, kol elfas vėl prabils. Esu su kitu Raiteliu! Už nugaros Safyra susigūžė,
nenuleisdama akių nuo Glaedro, lėtai mindžikavo.
Tyla vis tęsėsi ir tęsėsi. Praėjo dešimt minučių… pusvalandis… valanda. Eragonas jau galėjo matuoti
laiką pagal tai, kiek pasislinko saulė. Pirma galvoje kirbėjo daugybė minčių ir klausimų, bet galiausiai jie
išnyko. Dabar tiesiog mėgavosi stebėdamas dieną.
Tik tada Oromis prabilo:
– Žinai kantrybės vertę. Tai gerai.
Eragonas po kurio laiko ištarė:
– Negali tykoti elnio skubėdamas.
Oromis nuleido ranką su buteliu.
 – Teisingai. Parodyk delnus. Iš jų galima daug ką apie žmogų pasakyti.
Eragonas nusiėmė pirštines ir leido elfui plonais, sausais pirštais sugriebti riešus. Apžiūrėjo Eragono
nuospaudas, tada pasakė:
– Pataisyk mane, jei klystu. Dažniau rankose laikei dalgį ir plūgą nei kardą, nors esi pratęs prie lanko.
– Taip.
– Ir nedaug rašei ar piešei, gal iš viso to nedarei.
– Bromas Teirme mane išmokė pažinti raides.
– Mhm. Be įrankių, kuriuos moki valdyti, matau, kad nepaisai pavojų ir nesirūpini savo saugumu.
– Kodėl taip sakai, Oromi-elda? – paklausė Eragonas, pridurdamas patį pagarbiausią ir oficialiausią
kreipinį, kokį tik žinojo.
– Ne elda, – pataisė Oromis. – Gali mane vadinti Mokytoju šia kalba arba Ebritilu senąja, ne kitaip.
Taip kreipkis ir į Glaedrą. Mes – tavo Mokytojai; jūs – mūsų mokiniai, ir kreipsitės su tinkama pagarba. –
Oromis kalbėjo švelniai, bet jo balse buvo girdėti galia to, kuris tikisi visiško paklusnumo.
– Taip, Mokytojau Oromi.
– Tas pats ir tau, Safyra.
Eragonas juto, kaip sunku Safyrai paminti išdidumą, bet ir ji ištarė: Taip, Mokytojau.
Oromis linktelėjo.
– Ir dar. Kiekvienas, turintis tiek randų, yra visiškas nevykėlis, kuris arba kaunasi neatsargiai, arba
tyčia lenda į pavojų. Ar kovoji neatsargiai?
– Ne.
– Ir nesi panašus į nevykėlį, greičiau atvirkščiai. Tada lieka vienintelis paaiškinimas. Nebent tu manai
kitaip?
Eragonas perkratė prisiminimus iš namų ir kelionės ir pasistengė apibūdinti savo elgesį:
– Manyčiau, kad yra taip: kai pasiryžtu kokiam dalykui ar pasirenku kelią, einu iki galo, nesvarbu,
kokia kaina… Ypač, jei pavojus gresia tiems, kuriuos myliu. – Žvilgtelėjo į Safyrą.
– Ar imiesi užduočių, kurios tau iš pradžių atrodo neįvei- kiamos?
– Man patinka iššūkiai.
– Tad jauti poreikį kovoti tam, kad išbandytum save.
– Man patinka įveikti kliūtis, bet susidūriau su pakankamai daug sunkumų, kad suprasčiau, kaip kvaila
viską dar labiau apsunkinti. Taip turiu elgtis, kad išgyvenčiau.
– Bet nusprendei sekti razakus, nors būtų buvę lengviau pasilikti Palankaro slėnyje. Ir atvykai čia.
– Tai buvo teisingas pasirinkimas… Mokytojau.
Kelias minutes abu tylėjo. Eragonas bandė įspėti, ką galvoja elfas, bet jo tarsi kaukė sustingusiame
veide nieko nebuvo įmanoma išskaityti. Galiausiai Oromis sujudėjo.
– Gal tau kartais Tarnage davė kokį niekutį, Eragonai? Papuošalą, ginklą ar monetą?
– Taip, – Eragonas užkišo ranką už tunikos ir ištraukė grandinėlę su mažučiu sidabriniu plaktuku.
– Jį man pagamino Ganelis Hrotgaro prašymu, kad niekas nenužiūrėtų manęs ar Safyros, pasitelkęs
magiją. Jie baiminasi, kad Galbatoriksas nesužinotų, kaip aš atrodau… Kaip atspėjote?
 – Nes, – atsakė Oromis, – po to tavęs nebejaučiau.
– Kažkas mėgino mane nužiūrėti prie Siltrimo prieš savaitę. Ar tai buvote jūs?
Oromis papurtė galvą.
– Po to, kai pirmą kartą nužiūrėjau tave su Arija, nebereikėjo tokio grubaus būdo surasti tave. Galėjau
pasiekti tavo mintis savosiomis, kaip tada, kai buvai sužeistas Farten Dure. – Paėmęs amuletą, sumurmėjo
kelias eilutes senąja kalba, tada paleido jį. – Kitų kerų jame nejaučiu. Nenusiimk niekada. Tai vertinga
dovana. – Sudėjo ilgų pirštų galiukus – nagai apvalūs ir blizgantys lyg žuvies žvynai – ir pro arkas tarp
pirštų pažvelgė į horizontą. – Kodėl tu čia, Eragonai?
– Kad baigčiau mokytis.
– Ir kaip manai, ko dar turėtum išmokti?
Eragonas neramiai sujudėjo.
– Naudoti magiją ir kautis. Bromas nespėjo manęs išmokyti visko, ką pats mokėjo.
– Magijos, kardo valdymas ir kiti panašūs įgūdžiai nieko verti, jei nežinai, kada ir kaip juos naudoti.
To tave ir mokysiu. Bet, kaip įrodė Galbatoriksas, galia be dorovės yra pavojingiausia jėga pasaulyje.
Tad pagrindinė mano užduotis bus padėti jums, Eragonai ir Safyra, suprasti, kokios jėgos jus valdo, kad ir
nepalankiomis aplinkybėmis priimtumėte teisingus sprendimus. Turite labiau pažinti save – kas esate ir ką
sugebate. Štai kodėl jūs čia.
Kada pradedame? paklausė Safyra.
Oromis prasižiojo atsakyti, bet sustingo ir išmetė butelį. Veidas paraudo, piršai įsitempė ir plaštakos
tapo panašios į letenas, kurios įsikibo į drabužius kaip varnalėšos. Pokytis buvo staigus ir bauginantis.
Eragonas spėjo tik krūptelėti, o elfas vėl atsipalaidavo, nors visas jo kūnas atrodė nuvargęs.
Susirūpinęs Eragonas išdrįso paklausti:
– Kaip jūs?
Oromis silpnai šyptelėjo.
– Ne taip gerai, kaip norėčiau. Mes, elfai, vaizduojamės, kad esame nemirtingi, bet netgi mes
negalime išvengti tam tikrų ligų, kurių magija įveikti negali, gali tik atitolinti. Ne, nesijaudink… Tai
neužkrečiama, bet negaliu to ir atsikratyti. – Atsiduso. – Per dešimtmečius apgaubiau save šimtais mažų,
silpnų užkeikimų, kad jie, susijungę į krūvą, taptų dvigubai stipresni už burtus, kuriais naudotis nebegaliu.
Apgaubiau jais save, kad sulaukčiau laikų, kai išsiris paskutiniai drakonai, ir pamatyčiau, kaip Raiteliai
pakyla virš mūsų klaidų duženų.
– O kada…
Oromis išlenkė ploną antakį.
– Kada mirsiu? Dar yra laiko, bet turėtume jį branginti, ypač jei vardenai nuspręs šauktis tavo
pagalbos. Dėl to – atsakau į tavo klausimą, Safyra, – mokymą pradėsime iškart, ir mokysimės greičiau nei
kuris nors Raitelis anksčiau ar ateityje. Nes dešimtmečius kauptas žinias turiu perduoti per kelis mėnesius
ar netgi tik kelias savaites.
– Jūs žinote, – Eragonas stengėsi įveikti sutrikimą ir gėdą, nuo kurios liepsnojo skruostai, – apie
mano… mano negalią. – Sumalė paskutinį žodį, nekęsdamas jo skambesio. – Esu toks pats luošys kaip ir
jūs.
Užuojauta sušvelnino Oromio žvilgsnį, nors balsas liko tvirtas.
– Eragonai, esi luošys, tik jei save tokiu laikai. Suprantu, kaip jautiesi, bet turi tikėti savimi, nes
neigiamas požiūris pavojingesnis nei fizinis sužalojimas. Kalbu iš asmeninės patirties. Savigaila nepadės
nei tau, nei Safyrai. Aš su kitais kerėtojais apžiūrėsiu tavo žaizdą ir pamėginsiu ją sumažinti, bet kol kas
tavo mokymas vyks taip, lyg viskas būtų tvarkoje.
Eragonui sutraukė skrandį, ir jis pajuto burnoje tulžį. Permąstė žodžius. Oromis negalėtų leisti man
dar kartą patirti tokias kančias!
– Skausmas nepakeliamas, – išsigandęs pasakė. – Jis mane pribaigs. Aš…
– Ne, Eragonai. Nepribaigs. Tiek žinau. Be to, abu esame įsipareigoję: tu – vardenams, o aš – tau.
Negalime išsisukinėti, dangstydamiesi skausmu. Per daug pastatyta ant kortos. Negalime leisti, kad
nepasisektų. – Eragonas galėjo tik purtyti galvą, nes panika grasino jį užvaldyti. Bandė paprieštarauti
Oromiui, bet jo žodžiai buvo teisingi. – Eragonai, šią naštą turi prisiimti laisva valia. Negi nėra nieko,
dėl ko norėtum pasiaukoti?
Pirmiausiai pagalvojo apie Safyrą. Bet tai darė ne dėl jos. Ne dėl Nasuados. Net ne dėl Arijos. Kas
tada jį įkvepia? Ištikimybę Nasuadai prisiekė dėl Rorano ir kitų žmonių, įkalintų Imperijoje. Bet ar jie
jam tiek svarbūs, kad jis pasmerktų save tokioms kančioms? Taip, nusprendė. Taip, svarbūs, nes aš
vienintelis, kuris gali jiems padėti, nes neištrūksiu iš Galbatorikso šešėlio, kol nebus laisvi jie. Ir tai
vienintelis mano gyvenimo tikslas. Ką gi daugiau galėčiau dėl jų? Suvirpėjęs ištarė šiurpų sakinį:
– Sutinku. Dėl tų, už kuriuos kovoju, dėl Alagezijos žmonių, visų rasių, kurie kenčia Galbatorikso
žiaurumą. Sutinku, kad skausmas – nesvarbu. Prisiekiu, kad mokysiuos stropiau nei kuris nors kitas tavo
mokinys.
Oromis rimtai linktelėjo.
– To ir prašau. – Žvilgtelėjo į Glaedrą ir pasakė: – Atsistok ir nusivilk tuniką. Leisk man pažiūrėti, iš
ko tu.
Palaukit, įsiterpė Safyra. Ar Bromas žinojo, kad jūs esate čia, Mokytojau? Eragonas, išsigandęs
tokios minties, sustingo.
– Žinoma, – atsakė Oromis. – Buvo mano mokinys Ilirėjoje, kol buvo dar berniukas. Džiaugiuosi, kad
tinkamai jį palaidojote, nes jo gyvenimas buvo sunkus ir gėrio jis regėjo mažai. Tikiuosi, rado ramybę
prieš išeidamas.
Eragonas susiraukė.
– Pažinojote ir Morzaną?
– Buvo mano mokinys prieš Bromą.
– Ir Galbatoriksą?
– Buvau vienas iš tų, kurie nedavė jam kito drakono, pirmajam jo drakonui žuvus. Bet ne, išvengiau
nelaimės jį mokyti. Jis vėliau susirado ir pats išžudė visus savo mokytojus.
Eragonas norėjo klausinėti toliau, bet suprato, kad geriau palaukti, tad atsistojo ir atsirišo tuniką.
Atrodo, pasakė Safyrai, kad visų Bromo paslapčių niekada nesužinosime. Suvirpėjo, nusivilkęs tuniką,
nuo vėsaus oro, tada pasitempė ir išpūtė krūtinę.
Oromis jį apėjo, o išvydęs randą ant nugaros sustojo ir šūktelėjo iš nustebimo.
– Ar Arija ar kuris iš vardenų gydytojų nepasiūlė pašalinti rando? Tau nereikėtų jo turėti.
– Arija pasisiūlė, bet… – Eragonas nutilo, nerasdamas žodžių išreikšti jausmams. Galiausiai pasakė:
– Dabar tai mano dalis, kaip Murtago randas yra jo dalis.
– Murtago randas?
– Murtagas turėjo tokią žymę. Ją paliko tėvas, Morzanas, metęs Zaroką į jį, dar vaiką.
Oromis ilgai žiūrėjo į jį rimtu žvilgsniu, tada linktelėjo ir tęsė:
– Turi nemažai raumenų ir jie proporcingai išsivystę, ne taip kaip daugumos karių. Ar tu moki gerai
valdyti abi rankas?
– Ne visai, bet turėjau išmokti kautis kairiąja ranka, kai Teirme susilaužiau riešą.
– Gerai. Sutaupysime laiko. Sunerk rankas už nugaros ir pakelk aukštai, kiek gali. – Eragonas padarė
kaip lieptas, bet nuo tokios pozos skaudėjo pečius ir rankos vos susiėjo. – Dabar lenkis priekin
nelenkdamas kelių. Pamėgink paliesti žemę. – Tai buvo dar sunkiau; Eragonas sustingo, susilenkęs kaip
kuprius, rankos bejėgiškai tabalavo prie galvos, o sausgyslės dilgsėjo ir degė. Pirštai vis dar buvo per
trisdešimt centimetrų nuo žemės. – Bent jau gali pasitempti be didesnių skausmų. Tiek nesitikėjau. Gali
padaryti lankstumo pratimų nepersitempdamas. Taip.
Tada Oromis kreipėsi į Safyrą.
– Turiu pamatyti, ką gali ir tu, drakone.
Paliepė jai parodyti keletą sudėtingų stovėsenų, dėl kurių kiekvienas jos lankstaus kūno centimetras
išsitempė neįtikėtinais būdais, o viską vainikavo oro akrobatika, kokios Eragonas nebuvo regėjęs. Jai
nepavyko padaryti tik kelių dalykų, pavyzdžiui, atbulomis apsiversti kūlio, skrendant spirale.
Kai ji nusileido, Glaedras pasakė: Bijau, kad išlepinome Raitelius. Jei mūsų jaunikliai būtų turėję
patys savimi pasirūpinti, kaip tu ir mūsų protėviai, gal tada būtų įvaldę tokius gebėjimus.
– Ne, – paprieštaravo Oromis, – net jei Safyra būtų užauginta Vrongarde pagal visas taisykles, ji vis
tiek būtų nepaprasta skraidytoja. Nedaug mačiau drakonų, taip natūraliai tinkančių skraidymui. – Safyra
sumirksėjo, pakrutino sparnus ir užsiėmė letenos krapštymu, kad galėtų nuleisti galvą. – Yra ką tobulinti,
kaip ir mums visiems, bet nedaug, labai nedaug. – Elfas vėl atsisėdo idealiai tiesia nugara.
Kitas penkias valandas, Eragono skaičiavimu, Oromis tyrinėjo kiekvieną jo ir Safyros žinių sritį, nuo
botanikos iki medžio apdirbimo, nuo metalurgijos iki medicinos, nors labiausiai dėmesį kreipė į istorijos
ir senosios kalbos išmanymą. Klausinėjimas ramino Eragoną, nes priminė, kaip Bromas klausinėdavo
ilgos kelionės iki Teirmo ir Dras Leonos metu.
Per pietų pertrauką Oromis pakvietė Eragoną į trobelę. Drakonai liko vieni. Elfo būstas buvo skurdus,
jame nebuvo nieko, išskyrus kelis daiktus, skirtus maistui gaminti, higienai palaikyti ir žinioms plėsti. Dvi
sienos buvo pilnos angelių, kuriose buvo sudėta šimtai ritinių. Prie stalo kabojo auksinis dėklas – tokios
pačios spalvos kaip Glaedro šarvai – ir kardas su vaivorykštės spalvomis mirgančios bronzos ašmenimis.
Vidinėje medinių durų pusėje buvo įrėminta vieno sprindžio aukščio ir dviejų sprindžių pločio tapymo
lenta. Joje buvo nutapytas gražus miestas su bokštais, stovintis prie stataus šlaito ir apšviestas rausvos
tekančio mėnulio šviesos. Raupuotas mėnulio veidas, per pusę perpjautas horizonto, atrodė kaip
nusileidęs ant žemės kalno dydžio dėmėtas kupolas. Paveikslas buvo toks ryškus ir pilnas smulkiausių
detalių, kad Eragonas iš pradžių pamanė, kad tai – magiškasis veidrodis. Tik įsitikinęs, kad atvaizdas
nekinta, ėmė vertinti jį kaip meno kūrinį.
– Kur tas miestas? – paklausė.
Kreivoki Oromio veido bruožai akimirksnį įsitempė.
– Tau praverstų gerai įsidėmėti šį vaizdą, Eragonai, nes čia – tavo kančios priežastis. Tai, ką matai,
kadaise buvo mūsų miestas – Ilirėja. Sudegintas ir apleistas per Du Fyrn Skulblaką, tapo Brodringo
karalystės sostine, ir dabar ten tamsusis Urubeino miestas. Padariau šį fairtą tą naktį, kai visi turėjome
bėgti iš namų, kol neatvyko Galbatoriksas.
– Nutapėte šį… fairtą?
– Ne, jokiu būdu. Fairtas – atvaizdas, magija perkeliamas ant nušlifuoto šiferio plokštės, kuri prieš tai
padengiama pigmentiniu sluoksniu. Atvaizdas ant šių durų yra būtent tokios Ilirėjos, kokią mačiau ją tą
akimirką, kai ištariau burtažodį.
– Ir, – tęsė Eragonas, nepajėgdamas sustabdyti klausimų lavinos, – kas ta Brodringo karalystė?
Oromio akys išsiplėtė iš nusivylimo.
– Nežinai? – Eragonas papurtė galvą. – Kaip tai? Turint galvoje aplinkybes, į kurias pakliuvai, ir
baimę, kurią Galbatoriksas sėja tarp žmonių, galiu suprasti, kad užaugai tamsoje, nesidomėjai istorija. Bet
nesuprantu, kodėl Bromas taip aplaidžiai tave mokė, praleisdamas dalykus, kuriuos išmano ir jauniausias
elfas ar nykštukas. Vardenų vaikai man galėtų daugiau papasakoti apie praeitį.
– Bromui labiau rūpėjo, kad likčiau gyvas, nei mokyti mane apie žmones, kurie jau negyvi, – atšovė
Eragonas.
Oromis nutilo. Galiausiai pasakė:
– Atleisk. Neketinau suabejoti Bromo išmintimi, tiesiog esu baisiai nekantrus. Turime tiek nedaug
laiko, ir kiekvienas naujas dalykas, kurio turi išmokti, palieka dar mažiau laiko kitiems dalykams, kuriuos
turi įvaldyti, kol esi čia. – Atidarė spintelę, paslėptą išlenktoje sienoje, išėmė duonos kepalą ir kelis
dubenis vaisių, kuriuos išrikiavo ant stalo. Prieš pradėdamas valgyti sustingo akimirkai virš maisto,
užmerkęs akis. – Brodringo karalystė – tai žmonių šalis, gyvavusi iki Raitelių žlugimo. Po to, kai
Galbatoriksas nužudė Vraelį ir su Žodlaužiais nuskridęs į Ilirėją nuvertė karalių Angrenostą,
užsigrobdamas jo sostą ir titulus, Brodringo karalystė tapo Galbatorikso užkariautų teritorijų centru. Iš
rytų ir pietų jis prijungė Vrongardą ir kitas žemes, ir sukūrė Imperiją – tokią, kokią tu pažįsti. Formaliai
Brodringo karalystė vis dar egzistuoja, bet manau, kad tik kaip pavadinimas karališkuose dokumentuose.
Nenorėdamas įgristi elfui, Eragonas nustojo klausinėti ir sutelkė dėmesį į maistą. Veidas turbūt jį
išdavė, nes Oromis tęsė:
– Primeni man jaunąjį Bromą, kurį nusprendžiau tada pasirinkti mokiniu. Buvo jaunesnis nei tu, tik
dešimties, bet toks pat smalsus. Abejoju, ar per metus išgirdau iš jo ką nors kita, išskyrus kaip, kas, kada
ir, dažniausiai, kodėl. Nesidrovėk paklausti to, kas slegia širdį.
– Noriu sužinoti tiek daug, – sušnibždėjo Eragonas. – Kas tu? Iš kur kilęs?.. Iš kur kilęs Bromas? Koks
buvo Morzanas? Kaip, kas, kada, kodėl? Ir noriu sužinoti viską apie Vrongardą ir Raitelius. Gal tada
mano paties takas pasidarys aiškesnis.
Tarp jų įsitvyrojo tyla, Oromis kruopščiai ardė gervuogę, atplėšdamas po vieną apvalią jos dalelytę.
Kai paskutinė dalelė dingo jo vyno raudonumo lūpose, pasitrynė rankas – „nugludino delnus“, kaip
sakydavo Garou, – ir prabilo:
– Tad papasakosiu apie save: gimiau prieš kelis šimtmečius Lutiviros mieste, miškuose prie
Tiudosteno ežero. Kai sulaukiau dvidešimties, kaip ir visi elfų vaikai buvau nuvestas prie drakonų
kiaušinių, kuriuos saugojo Raiteliai, ir man prasikalė Glaedras. Mane išauklėjo kaip Raitelį, ir beveik
šimtmetį, vykdydami Vraelio valią, keliavome po pasaulį. Galiausiai išaušo diena, kai turėjau
atsistatydinti ir imtis patirties perdavimo kitai kartai, tad apsistojau Ilirėjoje ir ėmiau mokyti naujus
Raitelius, po vieną ar du, kol Galbatoriksas mus sunaikino.
– O Bromas?
– Bromas gimė Kuastoje, rankraščių iliustratorių šeimoje. Jo mama vardu Nelda, o tėvas –
Holkombas. Kuasta taip atskirta Keteros nuo visos Alagezijos, kad išliko savita vieta, kurioje klesti keisti
papročiai ir prietarai. Iš pradžių gyvendamas Ilirėjoje Bromas belsdavo į staktą tris kartus, prieš
įeidamas ir išeidamas iš kambario. Mokiniai jį erzindavo, kol jis atsikratė šio ir kitų įpročių.
O Morzanas buvo didžiausia mano nesėkmė. Bromas jį idealizavo. Niekad nuo jo nesitraukė, niekad
jam neprieštaravo, ir nemanė, kad kurioje nors srityje galėtų aplenkti Morzaną. Morzanas tai žinojo ir
naudojosi Bromo atsidavimu įvairiausiais būdais. Ir man gėda tai pripažinti, nes turėjau jį sustabdyti.
Tapo toks išdidus ir žiaurus, kad svarsčiau, ar nereikėtų judviejų su Bromu atskirti. Bet nespėjau –
Morzanas padėjo Galbatoriksui pagrobti drakono jauniklį Šruikaną – kad šis pakeistų tą, kurį
Galbatoriksas prarado, – ir nužudė drakono Raitelį. Tada Morzanas su Galbatoriksu pabėgo, ir tada
prasidėjo visos kitos mūsų nelaimės.
Negali suprasti, kokį poveikį Bromui padarė Morzano išdavystė, kol nežinai, kaip Bromas buvo jam
atsidavęs. Ir kai pagaliau Galbatoriksas sugrįžo, o Žodlaužiai nužudė Bromo drakoną, Bromas nukreipė
visą pyktį ir skausmą į tą, kuris sugriovė jo pasaulį – į Morzaną.
Oromis nutilo liūdnu veidu.
– Ar žinai, kodėl drakono žūtis paprastai pražudo ir Raitelį, ir atvirkščiai?
– Įsivaizduoju. – Eragonas krūptelėjo nuo minties.
– Jau vien skausmas yra nepakeliamas, nors ne visada tai lemiama priežastis. Labiausiai žaloja
pajutimas, kaip dalis tavo minčių, dalis tavęs miršta. Kai tai nutiko Bromui, kurį laiką bijojau, kad jis
neišeitų iš proto. Po to, kai mane sugavo ir aš pabėgau, atkeliavau su juo į Elesmerą, nes čia saugiau, bet
jis atsisakė pasilikti ir išžygiavo su kariuomene į Ilirėjos lygumas, kur buvo nužudytas karalius
Evandaras.
Suirutė buvo neapsakoma. Galbatoriksas buvo užsiėmęs valdžios stiprinimu, nykštukai atsitraukė,
pietvakariuose kilo karas – sukilę žmonės kovojo, kad galėtų įkurti Surdą, – o mes netekome karaliaus.
Trokšdamas atkeršyti, Bromas ketino pasinaudoti sąmyšiu. Surinko gana daug ištremtųjų, išlaisvino
įkalintuosius ir suformavo iš jų vardenus. Kelis metus jiems vadovavo, tada perleido postą kitam, kad
galėtų atsiduoti tikrajam savo gyvenimo tikslui – sužlugdyti Morzaną. Bromas pats nužudė tris Žodlaužius,
tarp jų ir Morzaną, ir prisidėjo prie penkių kitų žūties. Per visą savo gyvenimą tik keletą kartų pasijuto
laimingas, bet buvo geras Raitelis ir geras žmogus, ir man garbė, kad jį pažinojau.
– Niekada negirdėjau, kad jo vardas būtų minimas pasakojant apie Žodlaužių sunaikinimą, –
paprieštaravo Eragonas.
– Galbatoriksas nenorėjo paviešinti fakto, kad yra tokių, kurie gali nugalėti jo tarnus, nes iš dalies toks
galingas yra dėl to, kad atrodo neįveikiamas.
Eragonas buvo priverstas dar kartą pakeisti nuomonę apie Bromą. Iš pradžių Bromą laikė kaimo
pasakoriumi, paskui keliavo su kariu ir magu Bromu, paskui paaiškėjo, kad jis Raitelis, o dabar – kad
vardenų vedlys, sukilimo vadas ir žudikas. Sunku suderinti visus vaidmenis. Atrodo, kad mažai jį
pažinojau. Kaip norėčiau, kad būtume galėję pasikalbėti apie visa tai bent kartą.
– Jis buvo geras žmogus, – pritarė Eragonas.
Pasižiūrėjo pro apvalų langelį į uolos kraštą, į kambarį sklido pavakario šiluma. Stebėjo, kaip Safyra
bendrauja su Glaedru, drovėdamasi ir kuklindamasi. Vieną akimirką nusisuka, kad apžiūrėtų ką
laukymėje, kitą akimirką jau krutina sparnus ir pamažu artinasi prie žymiai už ją didesnio Glaedro,
linguodama galvą, vizgindama uodegą, lyg ketintų pulti elnią. Eragonui priminė kačiuką, besistengiantį
sugundyti seną katiną pažaisti su juo, tik Glaedras liko abejingas jos gudrybėms.
Safyra, kreipėsi į ją. Ji išsiblaškiusi atsakė, vos ne vos sutelkdama mintis. Safyra, atsiliepk.
Ką?
Žinau, kad esi susijaudinusi, bet neapsikvailink.
Lyg nebūtum šimtus kartų apsikvailinęs pats, atkirto.
Atsakymas buvo toks netikėtas, kad jis nustėro. Tokią žiaurią pastabą galima tikėtis išgirsti iš
žmogaus, bet ne iš jos. Galiausiai atsakė: Dėl to tau ne geriau. Ji suurzgė ir atsitvėrė nuo jo minčių, nors
jausmų siūlelis juos vis dar jungė.
Eragonas grįžo į save ir pamatė, kad Oromis įsmeigęs į jį pilkas akis. Elfo žvilgsnis buvo toks
įdėmus, kad Eragonas buvo tikras, jog Oromis suprato, kas įvyko. Eragonas išspaudė šypseną ir linktelėjo
Safyros link.
– Nors mes susiję, negaliu nuspėti, kas jai šaus į galvą. Kuo labiau imu ją pažinti, tuo labiau suprantu,
kokie mes skirtingi.
Tada Oromis pasakė sakinį, kuris Eragonui pasirodė tikrai išmintingas:
– Tų, kuriuos mylime, dažnai labiausiai nepažįstame. – Elfas patylėjo. – Ji labai jauna, ir tu jaunas.
Mums su Glaedru prireikė dešimtmečių, kol vienas kitą perpratome. Raitelio ir jo drakono ryšys toks pat
kaip visos draugystės – jį reikia puoselėti. Ar pasitiki ja?
– Visiškai.
– O ji ar tavimi pasitiki?
– Taip.
– Tad taikykis prie jos. Tu užaugai našlaitis. Ji užaugo tikėdama, kad yra paskutinė sveiko proto savo
rasės atstovė. O dabar paaiškėjo, kad ji klydo. Nenustebk, jei prireiks kelių mėnesių, kol ji liausis
kamavusi Glaedrą ir vėl sutelks dėmesį į tave.
Eragonas ritino gervuogę tarp nykščio ir smiliaus: apetitas prapuolė.
– Kodėl elfai nevalgo mėsos?
– O kodėl turėtume? – Oromis paėmė žemuogę ir pasukinėjo. Šviesa atsispindėjo nuo grublėto uogos
paviršiaus ir apšvietė mažyčius plaukelius ant jos. – Viską, ko mums reikia ir ko norime, išdainuojame iš
augalų, maistą taip pat. Būtų žiauru versti kentėti gyvūnus vien tam, kad ant stalo stovėtų daugiau
patiekalų… Netrukus aiškiau suprasi, kodėl mes taip elgiamės.
Eragonas susiraukė. Visą gyvenimą valgė mėsą ir neketino Elesmeroje maitintis vien tik vaisiais ir
daržovėmis.
– Nepasiilgstate mėsos skonio?
– Negali pasiilgti to, ko niekada neragavai.
– O kaip Glaedras? Juk jis negali misti vien žole.
– Ne, bet be reikalo ir nemedžioja. Stengiamės kuo geriau išnaudoti tai, ką turime. Negali kovoti su
prigimtimi.
– O Islanzadė? Jos apsiaustas iš gulbių plunksnų.
– Iš iškritusių plunksnų, surinktų per daugelį metų. Nė vienas paukštis nežuvo, kad būtų pasiūtas jai
drabužis.
Jie baigė valgyti, ir Eragonas padėjo Oromiui iššveisti indus smėliu. Elfas sudėjo juos į spintelę ir
paklausė:
– Ar šįryt maudeisi?
Klausimas Eragoną nustebino. Jis atsakė, kad ne.
– Tad prašau išsimaudyk rytoj, ir taip kiekvieną dieną.
– Kiekvieną dieną! Vanduo per šaltas. Susirgsiu drugiu.
Oromis keistai žvilgtelėjo.
– Tai susišildyk.
Dabar atėjo Eragono eilė pašnairuoti.
– Neturiu tiek galios, kad magija sušildyčiau visą upelį, – paprieštaravo.
Name nuaidėjo Oromio juokas. Lauke Glaedras pasuko galvą į langą ir pasižiūrėjo į elfą, tada vėl
nusisuko.
– Juk apžiūrėjai savo buveinę vakar.
Eragonas linktelėjo.
– Ir matei nedidelį kambarėlį su įduba grindyse?
– Pamaniau, kad tai skirta skalbti rūbams ar patalams.
– Tai skirta praustis tau. Du kraneliai paslėpti sienoje virš įdubimo. Atkimšk juos ir galėsi maudytis
kokios tik nori temperatūros vandenyje. Ir, – parodė į Eragono smakrą, – kol esi mano mokinys, noriu tave
matyti švariai apsiskutusį. Galėsi užsiauginti vešlią barzdą – jei taip norėsi – tada, kai ji neatrodys kaip
medis pusiau nudraskytais lapais. Elfai nesiskuta, bet surasiu skustuvą su veidrodžiu ir atsiųsiu tau.
Markstydamasis dėl tokio pažeminimo, Eragonas padėkojo. Jie išėjo laukan. Oromis pasižiūrėjo į
Glaedrą, o drakonas pranešė: Sudarėme tavo ir Safyros mokymo planą.
Elfas tęsė:
– Pradėsite…
… valandą po saulėtekio rytoj, Raudonosios lelijos valandą. Būkite čia tuo metu.
– Ir atsineškite balną, kurį padarė Bromas, – tęsė Oromis. – O dabar užsiimkite, kuo norite.
Elesmeroje yra daug stebuklingų dalykų, kurie atvykėliams galėtų būti įdomūs.
– Turėsiu tai galvoje, – nulenkė galvą Eragonas. – Prieš išeidamas, Mokytojau, norėčiau padėkoti už
pagalbą Trondžheime. Po to, kai nužudžiau Durzą, kažin, ar būčiau išgyvenęs be jūsų pagalbos. Lieku
skolingas.
Abu liekame skolingi, pridėjo Safyra.
Oromis truputį šyptelėjo ir nulenkė galvą.
 PASLAPTINGAS SKRUZDŽIŲ GYVENIMAS

ai tik Oromis ir Glaedras pranyko iš akių, Safyra prapliupo: Eragonai, dar vienas drakonas!

K Ar gali patikėti?!
Jis paplekšnojo jai per petį. Nuostabu.
Kad Du Veldenvardene kažkas yra, rodė vienintelis ženklas – netikėtai iš miško pliūptelėjęs dūmų
debesėlis, kuris pakilo aukštai virš medžių lapijos ir greitai išsisklaidė vaiskiame ore.
Nemaniau, kad kada teks sutikti dar vieną drakoną, išskyrus Šruikaną. Galbūt tikėjausi išgelbėti
kiaušinius iš Galbatorikso, taip, bet daugiau viltis nedrįsau. Ir štai tau! Ji suspurdėjo iš džiaugsmo.
Glaedras nuostabus, ar ne? Toks senas ir stiprus, o jo žvynai tokie blizgantys. Gal dukart, ne, triskart
didesnis už mane. Ar matei jo letenas? Jos…
Taip džiūgavo kelias minutes, liaupsindama Glaedrą. Bet už žodžius aiškesni buvo jos jausmai,
kuriuos Eragonas juto šėlstant jos viduje: aistra ir susižavėjimas, apipinti, kaip jam pasirodė, geismingu
garbinimu.
Eragonas mėgino Safyrai papasakoti, ką sužinojo iš Oromio, – nes suprato, kad ji nesiklausė, – bet
pakeisti pokalbio temą pasirodė neįmanoma. Tad tylomis sėdėjo jai ant nugaros. Apačioje driekėsi
smaragdinis vandenynas, o jis jautėsi vienišiausias žmogus pasaulyje.
Grįžęs į būstą, Eragonas nusprendė neiti pasižvalgyti po miestą – buvo pernelyg pavargęs nuo
šiandienos įspūdžių ir savaites trukusios kelionės. Ir Safyra buvo patenkinta tupėdama guolyje ir
taukšdama apie Glaedrą, kol Eragonas tyrinėjo elfų prausyklės paslaptis.

Išaušo rytas, o su juo atkeliavo ir paketėlis, suvyniotas į ploną popierių. Ten buvo skustuvas ir
veidrodėlis, kaip žadėjo Oromis. Skustuvo ašmenys – pagaminti elfų, tad nereikėjo galąsti. Raukydamasis
Eragonas pirma išsimaudė po tekančiu karštu vandeniu, tada pasiėmė veidrodį ir pasižiūrėjo į veidą.
Atrodau vyresnis. Vyresnis ir pavargęs. Ne tik tai. Bruožai tapo griežtesni, ir tai teikė veidui
santūrumo ir paukštiško plėšrumo. Jis ne elfas, bet niekas, net atidžiau įsižiūrėjęs, nepalaikytų jo ir
grynakrauju žmogumi. Nusibraukęs atgal plaukus, atidengė ausis. Jos buvo pasmailėjusios – įrodymas,
kad ryšys su Safyra jį pakeitė. Palietė vieną ausį: pirštai juto neįprastą formą.
Buvo sunku priprasti prie pasikeitusio kūno. Nors ir žinojo, kad tai įvyks (ir kartais tuo džiaugdavosi,
tarsi tai būtų vienintelis patvirtinimas, kad jis yra Raitelis), kai tai atsitiko, Eragonas sutriko. Nepatiko
tai, kad pats negali kontroliuoti, kaip keisis jo kūnas. Bet buvo ir smalsu, kuo viskas pasibaigs. Be to,
žinojo, kad šiuo metu jo, žmogaus, kūnas – pačiame brendimo, kupino paslapčių ir sunkumų, įkarštyje.
Kada pagaliau sužinosiu, kas esu?
Prispaudė skustuvo ašmenis prie skruosto, kaip matė darant Garou, ir perbraukė per odą. Nuskuto
plaukus, bet ne prie pat odos ir nelygiai. Pakreipė skustuvą kitu kampu ir vėl pabandė – šįkart sekėsi
geriau.
Prie smakro skustuvas slystelėjo ir perpjovė odą nuo lūpų kampučio iki žandikaulio apačios.
Sustaugė, išmetė skustuvą ir prispaudė delną prie pjūvio, iš kurio per kaklą tekėjo kraujas. Košdamas
žodžius pro sukąstus dantis, ištarė Waíse heill. Skausmas tuojau pat išnyko, nes burtas sugydė įpjovimą.
Tik širdis vis dar daužėsi iš išgąsčio.
Eragonai! sušuko Safyra. Įbruko galvą ir pečius į prieangį ir nosimi pastūmė duris į vonios kambarį.
Išpūtė šnerves, užuodusi kraują.
Išgyvensiu, patikino jis.
Ji pažvelgė į kruviną vandenį. Būk atsargesnis. Dėl manęs jau geriau būtum apžėlęs kaip nusišėręs
elnias, nei nusipjautum galvą, ketindamas švariai nusiskusti.
Aš irgi taip manau. Eik, viskas gerai.
Safyra suurzgė ir nenoriai išslinko.
Eragonas atsisėdo, žiūrėdamas į veidrodį. Galiausiai sumurmėjo sau:
– Pamiršk.
Susikaupęs pasikartojo senosios kalbos žodžius, atsirinko tuos, kurių reikės, o tada nuo liežuvio
nuslydo naujai sudarytas burtažodis. Debesėlis juodų dulkelių nuskrido nuo veido – barzdos šeriai
pavirto į dulkes, palikdami švarius skruostus.
Patenkintas Eragonas nuėjo ir pabalnojo Safyrą, kuri tuojau pat pakilo į orą ir pasuko Telnaeiro uolų
link. Nusileido priešais trobelę, kur juos pasitiko Oromis ir Glaedras.
Oromis apžiūrėjo Safyros balną. Kiekvieną dirželį perbraukė pirštais, sustodamas prie siūlų ir sagčių,
paskui paskelbė gaminį tinkamu, atsižvelgęs į tai, kaip ir kada jis buvo pasiūtas.
– Bromas turėjo auksines rankas. Naudok šitą balną, kai reikės skristi greitai. O kai bus galima
atsisėsti patogiau… – minutėlei pradingo trobelėje ir grįžo su storu, glotniu balnu, papuoštu paauksuotais
piešiniais, – naudok šitą. Pagamintas Vrongarde ir pilnas užkeikimų, tad niekada neapvils nelaimėje.
Eragonas susvyravo nuo balno svorio, perėmęs jį iš Oromio. Balno forma buvo tokia pati kaip ir
Bromo pagamintojo. Iš abiejų pusių kabėjo dirželiai kojoms pritvirtinti. Sėdynė buvo suformuota iš odos
taip, kad valandų valandas būtų galima patogiai skristi, sėdint ar atsigulus ant drakono kaklo. Ant diržų,
skirtų pritvirtinti balną prie drakono krūtinės, buvo daug dirželių ir mazgų, kad balną būtų galima naudoti
ir drakonei užaugus. Plačios juostos abiejose balno pusėse patraukė Eragono dėmesį. Paklausė, kam jos.
Glaedras sudundėjo: Pritvirtinti tavo riešus ir rankas, kad nežūtum kaip žiurkė, nulėkęs žemėn, kai
Safyra padarys kokį sudėtingesnį judesį.
Oromis padėjo Eragonui nuimti nuo Safyros senąjį balną.
– Safyra, šiandien keliausi su Glaedru, o aš su Eragonu dirbsiu čia.
 Kaip pasakysit, sukranksėjo ji patenkinta. Atplėšęs nuo žemės savo auksinį kūną, Glaedras nusklendė
į šiaurę, o Safyra neatsilikdama nuskrido paskui.
Oromis neleido Eragonui ilgai stebėti skrendančios Safyros – elfas nusivedė jį prie kietai suplūktos
aikštelės už uosio, tolimajame proskynos krašte. Atsistojęs priešais, Oromis pasakė:
– Tai, ką dabar ketinu tau parodyti, vadinama Rimgaru, arba Gyvatės ir Gervės šokiu. Tai pozos,
skirtos paruošti karius kovai, nors elfai dabar jas naudoja, kad liktų sveiki ir geros fizinės būklės.
Rimgaras yra keturių sudėtingumo lygių. Pradėsime nuo pirmojo.
Supratęs, koks sunkus jam šis išmėginimas, Eragonas pasijuto taip blogai, kad vos bepajudėjo.
Suspaudė kumščius, susikūprino ir įsispoksojo į savo pėdas. Randas tempė odą.
– Atsipalaiduok, – patarė Oromis. Eragonas atgniaužė delnus ir bejėgiškai nuleido rankas. – Prašiau,
kad atsipalaiduotum, Eragonai. Negalėsi atlikti Rimgaro, jei būsi įsitempęs kaip žaliaminės odos gabalas.
– Taip, Mokytojau. – Eragonas susiraukė ir pamažėle atpalaidavo raumenis ir sąnarius, nors įtampos
mazgas pilve liko.
– Suglausk pėdas, rankos prie šonų. Žiūrėk tiesiai priešais save. Dabar giliai įkvėpk ir iškelk rankas
virš galvos, suglausk delnus… Taip, gerai. Iškvėpk ir lenkis žemyn, kiek tik gali, pasiek delnais žemę,
darkart įkvėpk… ir atsitiesk. Gerai. Įkvėpk ir atsilošk, žiūrėdamas į dangų… ir iškvėpk, keldamas klubus,
kol susidarys trikampis. Įkvėpk pro gerklę… iškvėpk. Įkvėpk… iškvėpk. Įkvėpk…
Eragonui palengvėjo, kai jis pamatė, kad pratimai pakankamai švelnūs ir nesukelia skausmo nugaroje,
bet pastangų jiems atlikti reikėjo. Prakaitas išmušė Eragono kaktą, jis kiek užduso. Susigriebė, kad per
pertraukėlę šypsosi iš laimės. Nuovargis išgaravo, ir Eragonas pradėjo lengvai slysti nuo vienos pozos
prie kitos – nors didžiajai daliai jų reikėjo didesnio nei Eragono lankstumo – kupinas energijos ir
pasitikėjimo savimi ir jausdamasis taip, kaip nesijautė nuo pat mūšio Farten Dure. Gal aš pasveikau!
Oromis darė Rimgarą kartu, demonstruodamas stebinančią jėgą ir lankstumą, ypač nepaprastą dėl
tokio jo amžiaus. Elfas kakta pasiekė pirštų galiukus. Oromis pratimus darė labai ramiai, lyg vaikštinėtų
sodo takeliu. Nurodinėjo ramiau ir kantriau nei Bromas, bet tvirtai. Iš takelio iškrypti neleido.
– Nusiprauskime prakaitą, – paragino Oromis, kai baigė.
Eidami link upelio, tekančio prie namelio, jie greitai nusirengė. Eragonas slapta susidomėjęs stebėjo
elfą, kaip šis atrodo be drabužių. Oromis buvo labai liesas, bet jo tvirti raumenys veržėsi pro odą
ryškiomis linijomis, tarsi būtų išraižyti iš medžio. Ant krūtinės ir kojų, ir net ant kirkšnių, plaukai neaugo.
Kūnas Eragonui pasirodė keistokas, ypač palyginus su Karvaholo vyrų, nors ir buvo grakštus kaip lūšies.
Kai jie nusiprausė, Oromis nusivedė Eragoną gilyn į Du Veldenvardeną iki proskynos. Tamsūs
medžiai linko į proskyną, atidengdami už šakų ir gumbuotų kerpių pasislėpusį dangų. Pėdos iki kauliukų
smigo į samanas. Aplink buvo tylu.
Rodydamas į beveik trijų metrų skersmens baltą kelmą lygiu nugludintu viršumi, stūksantį laukymės
viduryje, Oromis paliepė:
– Atsisėsk ten.
Eragonas padarė kaip lieptas.
– Sukryžiuok kojas ir užsimerk.
 Pasaulis aptemo. Dešinėje girdėjo šnibždant Oromį:
– Atverk mintis, Eragonai. Atverk mintis ir klausykis pasaulio, kiekvienos būtybės šioje progumoje
minčių – nuo skruzdžių medžiuose iki sliekų žemėje. Klausykis, kol išgirsi visus ir suprasi jų paskirtį ir
prigimtį. Klausykis, o kai jau nieko nebegirdėsi, papasakosi man, ką sužinojai.
Tada miškas nutilo.
Neįsitikinęs, ar Oromis nuėjo, Eragonas nedrąsiai pravėrė minčių užtvarą ir atpalaidavo sąmonę, kaip
darydavo norėdamas pasiekti Safyrą per didelį atstumą. Iš pradžių jį supo tik tuštuma, bet tada tamsoje
ėmė rastis šviesos ir šilumos taškeliai, vis plėsdamiesi, ir netrukus Eragonas paskendo sūkuriuojančių
žvaigždynų plejadoje. Kiekvienas žiburėlis buvo gyvas. Lig šiol palietęs mintimis kitą būtybę – nesvarbu,
ar tai būtų Kadokas, Ugniasniegis ar Solembamas, – sutelkdavo į dėmesį tik į ją vieną. Bet dabar… Lyg
būtų kurčias stovėjęs minios viduryje ir staiga išgirdęs aplink srūvenančius pokalbių upelius.
Staiga pasijuto pažeidžiamas – buvo visiškai atsivėręs pasauliui. Jei kas norėtų užvaldyti jo mintis,
dabar tai lengvai galėtų padaryti. Nesąmoningai įsitempė, grįžo į save, ir tuštumos pojūtis dingo.
Prisiminęs Oromio patarimus, Eragonas sulėtino kvėpavimą. Kontroliavo jį, kol pakankamai
atsipalaidavo, kad vėl atvertų mintis.
Iš visų būtybių, kurias juto Eragonas, daugiausia buvo vabzdžių. Jų buvo nesuskaičiuojama daugybė.
Dešimtys tūkstančių gyveno nedideliame samanų lopinėlyje, milijonai knibždėjo nedidelėje laukymėje ir
dar daugiau už jos. Jų gausa, tiesą pasakius, išgąsdino Eragoną. Jis žinojo, kad žmonių Alagezijoje nėra
daug, bet net neįsivaizdavo, kad yra šitiek kartų daugiau vabalų.
Oromis buvo kažką minėjęs apie skruzdes, ir kadangi Eragonas pažinojo nedaug vabzdžių rūšių,
sutelkė dėmesį į raudonųjų skruzdžių kolonas, žygiuojančias žeme ir laukinių rožių krūmais. Tai, ką išgavo
iš jų, buvo ne visai mintys (jų smegenys per primityvios), o daugiau reikmės: reikmė rasti maisto ir
išvengti pavojaus, reikmė apginti savo teritoriją, reikmė poruotis. Tyrinėdamas skruzdžių instinktus,
Eragonas pradėjo suvokti jų elgseną.
Nustebo supratęs, kad, išskyrus kelias skruzdes, tyrinėjančias žemes už savo teritorijos, visos kitos
tiksliai žino, kur eina. Ir visiškai neaišku, kas jas veda, bet jos žingsniuoja aiškiais takais nuo skruzdėlyno
iki maisto ir atgal. O maistas – dar vienas netikėtumas. Kaip ir tikėjosi, skruzdės mito kitais vabzdžiais.
Bet daugiausiai skruzdės dėmesio skyrė… kažkam, kuo buvo aplipęs rožių krūmas. Kad ir kas tai buvo,
buvo toks mažas, kad vos juntamas. Sukaupė visas jėgas, kad išsiaiškintų, kas tai, ir patenkintų savo
smalsumą.
Atsakymas toks paprastas, kad supratęs Eragonas garsiai nusikvatojo. Tai amaras. Skruzdės – lyg
piemenys – varinėjo ir gynė amarus, ir siurbė iš jų maistą, masažuodamos amarų pilvelius čiuptuvėlių
galiukais. Eragonui buvo sunku tuo patikėti, bet kuo ilgiau stebėjo, tuo labiau įsitikino, kad tai vyksta iš
tikrųjų.
Nusekė paskui skruzdes į sudėtingus jų labirintus po žeme ir stebėjo, kaip jos rūpinasi kitais rūšies
atstovais, kelis kartus didesniais nei paprasta skruzdė. Kokia šių vabzdžių paskirtis, nustatyti nepavyko.
Tematė tik aplink siuvančius tarnus, vartančius juos ir nešiojančius kažkokius gumulėlius, kuriuos tie
milžinai reguliariai vis išskirdavo.
 Po kurio laiko Eragonas nusprendė, kad apie skruzdes surinko visą informaciją, kiek tik galėjo (nebent
būtų norėjęs prasėdėti čia visą dieną), ir jau ketino grįžti į kūną, kai į progumą įšoko voveraitė. Po
pažinties su vabzdžiais ji buvo tarsi šviesos blyksnis. Eragonas nustebo, kai jį užplūdo gyvūno pojūčiai ir
jausmai. Užuodė mišką jos nosimi, lietė žievę lenktais jos nagais ir juto, kaip vėjas šiurena pakeltą
pūkuotą jos uodegą. Palyginus su skruzde, voveraitė buvo kupina energijos ir neabejotinai protinga.
Tada voveraitė stryktelėjo ant kitos šakos ir pranyko iš jo sąmonės.
Eragonas atsimerkė. Miškas atrodė daug tamsesnis ir tykesnis nei prieš tai. Giliai įkvėpė ir apsidairė,
pirmą kartą supratęs, kiek pasaulyje gyvybės. Ištiesęs nutirpusias kojas, nuėjo prie rožių krūmo.
Pasilenkė ir apžiūrėjo stiebus ir šakeles. Jos iš tikrųjų buvo aplipusios amarais ir raudonaisiais
sargybiniais. O prie augalo šaknų pušų spyglių krūvelė – įėjimas į skruzdėlyną. Keista matyti visa tai
akimis: daugybės dalykų, apie kuriuos Eragonas dabar jau žinojo, jomis įžvelgti buvo neįmanoma.
Eragonas grįžo į laukymę, svarstydamas, ką kaskart, statydamas koją žingsniui, sutrypia. Išniręs iš
miško nusistebėjo, kaip žemai saulė. Prasėdėjau ten mažiausiai tris valandas.
Oromį rado trobelėje, rašantį žąsies plunksna. Elfas baigė eilutę, švariai nuvalė plunksną, užkimšo
rašalą ir paklausė:
– Ir ką gi išgirdai, Eragonai?
Eragonas nekantravo, kaip troško pasidalinti potyriais. Pasakodamas apie skruzdžių bendruomenės
ypatumus girdėjo, kaip jo balsas iš susijaudinimo pakilo. Papasakojo viską, ką prisiminė, net ir
mažiausius ir nereikšmingiausius pastebėjimus, didžiuodamasis surinkta informacija.
Kai baigė, Oromis išrietė antakį.
– Tik tiek?
– Aš… – nusivylimas apėmė Eragoną, supratusį, kad ne taip atliko užduotį. – Taip, Ebritilai.
– O kiti žemės ir oro padarai? Ar papasakosi, ką veikė jie, kol tavo skruzdės ganė amarų kaimenes?
– Ne, Ebritilai.
– Štai čia tavo klaida. Turi stebėti visus ir viską ir nesusitelkti tik į vieną dalyką. Tai labai svarbi
pamoka, ir kol ją išmoksi, kasdien po valandą medituosi ant kelmo.
– O kaip suprasiu, ar jau išmokau?
– Suprasi, kai žiūrėdamas į viena, imsi matyti viską.
Oromis mostu pakvietė Eragoną prisėsti prie stalo, tada priešais padėjo švarų popieriaus lapą su
plunksna ir rašalo buteliuką.
– Iki šiol prasiversdavai tik su keliais senosios kalbos žodžiais. Nė vienas mūsų nežino ir nemoka
visų žodžių, bet tu turi išmokti gramatiką ir suprasti kalbos sandarą, kad kada nenužudytum savęs,
pavartojęs ne tokį veiksmažodį ar panašiai. Nesitikiu, kad prabilsi mūsų kalba kaip elfas – kalbai išmokti
prireiktų viso gyvenimo, – bet tikiuosi, kad galėsi kalbėti be sąmoningų pastangų. Tai yra, kalbėti
negalvodamas.
Be to, turi išmokti skaityti ir rašyti senąja kalba. Tai ne tik padės įsiminti žodžius, bet ir pravers, kai
prireiks sukurti ilgą burtažodį, kai negalėsi pasikliauti atmintimi ar jei rasi užrašytą burtažodį ir norėsi jį
panaudoti.
 Kiekviena rasė turi savo raštą ir skirtingai užrašo senąją kalbą. Nykštukai naudoja runas, žmonės irgi.
Runos – tik laikinos priemonės, nes jomis neįmanoma išreikšti tikrųjų šios kalbos plonybių taip, kaip
mūsų Liduen Kvaedhiu, poetine kalba. Liduen Kvaedhis sukurtas kuo aiškesnis, gražesnis ir tikslesnis.
Sudarytas iš keturiasdešimt dviejų rašmenų, žyminčių garsus. Iš tų rašmenų galima sujungti begalybę
junginių, žodžių ir sakinių. Ženklas ant tavo žiedo – vienas tokių junginių. Ženklas ant Zaroko – kitas…
Taigi pradėkime: išvardink pagrindinius senosios kalbos balsius?
– Ką tokius?
Netrukus paaiškėjo, kad Eragonas senosios kalbos nemoka beveik nė kiek. Kol keliavo su Bromu, šis
stengėsi, kad Eragonas įsimintų kuo daugiau žodžių, kurie padėtų išgyventi, ir tobulino tartį. Šias dvi sritis
Eragonas išmanė puikiai, bet negalėjo paaiškinti, kuo skiriasi žymimasis ir nežymimasis artikeliai. Žinių
spragos galbūt trikdė Oromį, bet elfas to neišreikšdavo nei žodžiais, nei veiksmais, ir nuolat stengdavosi
jas užpildyti.
Per pamoką Eragonas pasakė:
– Burtažodžiams man užtekdavo kelių žodžių. Bromas sakė, kad nuostabu, kad tiek daug galiu padaryti
ištaręs vien brisingr. Manau, daugiausia senąja kalba kalbėjau su Arija mintimis ir Farten Dure, kai
laiminau našlaitę.
– Palaiminai vaiką senąja kalba? – staiga sukruto Oromis. – Ar atsimeni, kokiais žodžiais?
– Žinoma.
– Pakartok.
Eragonas pakartojo, ir Oromį užplūdo siaubas. Jis sušuko:
– Pavartojai skölir! Ar tikrai? Gal sköliro?
Eragonas susiraukė.
– Ne, skölir. Blogai? Kodėl? Skölir juk reiškia „apsaugota“: „…ir būk apsaugota nuo nelaimių“. Juk
geras palaiminimas.
– Ne palaiminimas, o prakeikimas. – Oromis buvo labiau susijaudinęs, nei Eragonas kada buvo matęs.
– Veiksmažodžių, kurių galūnės -r ir -i, būtieji laikai sudaromi su priesaga -o. Sköliro reiškia
„apsaugota“, bet skölir reiškia „skydas“. Tai, ką pasakei, reiškia „Telydi tave sėkmė ir laimė, ir būk
skydas nuo nelaimių.“ Užuot apsaugojęs tą kūdikį nuo likimo įnorių, pasmerkei jį aukotis dėl kitų, sugerti
kitų nelaimes ir kančias, kad jie ramiai gyventų.
Ne, ne! Negali taip būti! Eragonas net atsilošė iš netikėtumo.
– Bet burtažodžio poveikį lemia ne tik žodžio reikšmė, bet ir ketinimai, o aš nenorėjau pakenkti…
– Negali paneigti tikrosios žodžio reikšmės. Praplėsti – taip. Paslėpti – taip. Bet ne pakeisti ją,
sakydamas priešingą dalyką. – Oromis sunėrė pirštus ir įsižiūrėjo į stalą, taip suspaudęs lūpas, kad jos net
pabalo. – Tikiu, kad nenorėjai pakenkti, kitaip atsisakyčiau tave mokyti. Jei darei tai nuoširdžiai, tas
palaiminimas pakenks mažiau, nei galėtų, bet vis tiek atneš daug skausmo.
Eragoną ėmė purtyti baisus drebulys, kai jis suvokė, kokį gyvenimą lėmė tam vaikui.
– Safyra pažymėjo mergaitės kaktą kaip mano delną – gedwëy ignasia. Tai neatitaisys mano klaidos,
bet gal palengvins ją…
 Pirmą kartą gyvenime Eragonas pamatė nustėrusį elfą. Oromio pilkos akys išsiplėtė, jis išsižiojo ir
suspaudė kėdės ranktūrius taip, kad medis priešindamasis ėmė girgždėti.
– Ta, kuri turi Raitelio ženklą, bet nėra Raitelė, – sumurmėjo. – Per visą savo gyvenimą nesu sutikęs
tokių kaip judu su Safyra. Kiekvienas jūsų priimtas sprendimas, rodos, turi daug didesnį poveikį, nei kas
galėtų tikėtis. Savo užgaidomis keičiate pasaulį.
– O tai gerai ar blogai?
– Nei taip, nei taip, tiesiog taip yra. Kur dabar ta mergaitė?
Eragonui prireikė laiko sutelkti mintis.
– Su vardenais, Farten Dure arba Surdoje. Ar manote, kad Safyros žymė jai padės?
– To nežinau, – atsakė Oromis. – Taip dar nėra buvę, tad nėra iš kur sužinoti.
– Bet juk turi būti įmanoma kaip nors atšaukti palaiminimą, panaikinti užkeikimą. – Eragonas kone
maldavo.
– Įmanoma. Bet pats turėtum tai padaryti, nes be tavęs nieko nebus. Netgi jeigu pavyks atšaukti
užkeikimą, tavo magijos likučiai vis tiek turės įtakos mergaitei. Tokia senosios kalbos galia. – Jis
patylėjo. – Matau, kad suvoki padėties sunkumą, tad sakau vienintelį kartą: esi atsakingas už sunkią
mergaitės lemtį, ir kadangi pats užtraukei šį blogį, privalai jai padėti, kai tik to reikės. Pagal Raitelių
įstatymus, ji – tavo gėda. Tarsi nesantuokinis tavo vaikas. O tai žmonės laiko negarbe, jei gerai atsimenu.
– Taip, – sušnibždėjo Eragonas. – Suprantu.
Suprantu, kad pasmerkiau vargšą kūdikį tokiam likimui net jos neatsiklausęs. Ar geras tas, kuriam
nepasitaikė progos pasielgti blogai? Padariau ją verge. Žinojo, kad jei pats būtų jos vietoje, nekęstų
savo pasmerkėjo kiekviena kūno ląstele.
– Tada daugiau apie tai nekalbėsime.
– Taip, Ebritilai.

Dienai baigiantis Eragonas vis dar buvo prislėgtas. Vos pakėlė galvą, išėjęs pasitikti grįžtančių Safyros ir
Glaedro. Medžiai ošė nuo smarkaus vėjo, kurį sukėlė drakonai, mosuodami sparnais. Safyra, rodos,
didžiavosi savimi: išlenkė kaklą ir stojo piestu prieš Eragoną, demonstruodama naujus įgūdžius ir
išsiviepusi kaip vilkė.
Nuo Glaedro svorio suaižėjo akmuo. Senasis drakonas pasuko milžinišką, padėklo dydžio akį į
Eragoną ir paklausė: Pasakyk tris būdus pastebėti žemyn besileidžiančią oro srovę ir penkis jos
išvengti?
Pažadintas iš susimąstymo, Eragonas tik kvailai sumirksėjo:
– Nežinau.
Tada Oromis priėjo prie Safyros ir paklausė:
– Kokius gyvius prižiūri skruzdės ir kaip iš jų gauna maisto?
Neįsivaizduoju, pareiškė Safyra. Atrodė įsižeidusi.
Pyktis blykstelėjo Oromio akyse ir jis sukryžiavo rankas, nors veido išraiška liko rami.
– Po viso to, ką kartu patyrėte, maniau, esate supratę svarbiausią dalyką, kurį privalo suprasti
kiekvienas Šurtugalas: viskuo dalinkis su partneriu. Ar nusipjautum dešiniąją ranką? Ar skristum tik su
vienu sparnu? Niekada. Tad kodėl nesinaudojate ryšiu, siejančiu jus? Nesinaudodami šia didžiausia
dovana netenkate pranašumo prieš bet kokį priešininką. Turėtumėte ne tik kalbėtis mintimis, bet taip
sulieti sąmones, kol pajusite, kad elgiatės ir mąstote kaip vienas. Tikiuosi, kad nuo šiol abu žinosite, ko
mokomas kitas.
– O kaip asmeniškumas? – paprieštaravo Safyra.
Asmeniškumas? pakartojo Glaedras. Galėsi turėtis savo mintis, kai iš čia išskrisi, jei taip nori, bet
kol tave mokome, nėra jokių asmeniškumų.
Eragonas pasižiūrėjo į Safyrą, jausdamasis dar blogiau nei anksčiau. Ji kurį laiką vengė jo žvilgsnio,
tada treptelėjo koja ir pasižiūrėjo tiesiai į jį. Ko?
Jie teisūs. Buvome aplaidūs.
Aš dėl to nekalta.
Aš to ir nesakau. Bet ji atspėjo jo mintis. Jį piktino jos dėmesys Glaedrui, nes dėl to jiedu tolo vienas
nuo kito. Pasistengsime pasitaisyti, ar ne?
Žinoma! atkirto ji.
Bet atsisakė atsiprašyti Oromio ir Glaedro ir paliko tai Eragonui.
– Mes daugiau jūsų nenuvilsime.
– Pasistenkit. Rytoj paklausiu, ko išmoko kitas. – Oromis atgniaužė delną, jame gulėjo apvalus
medinis daikčiukas. – Jei nepamirši prisukti, šis daikčiukas prikels tave kiekvieną rytą. Kai tik
nusimaudysite ir pavalgysite, ateikite čia.
Eragonas nesitikėjo, kad daikčiukas toks sunkus. Buvo lazdyno riešuto dydžio ir išraižytas giliomis
vagelėmis aplink rankenėlę, panašią į roželę. Pamėgino triskart pasukti rankenėlę, pasigirdo trys
trakštelėjimai – sujudėjo paslėptas mechanizmas.
– Ačiū, – padėkojo.
 PO MENOJOS MEDŽIU

tsisveikinę Eragonas ir Safyra nuskrido atgal į savo namelį medyje, naujasis Safyros balnas

A tabalavosi priekinėse jos letenose. Beveik to nesuvokdami, atvėrė savo mintis ir leido ryšiui
gilėti ir platėti, nors sąmoningai vienas kito neieškojo. Bet Safyra, matyt, pajuto Eragono
susijaudinimą, nes paklausė: Tai kas gi nutiko?
Skausmingai tvinkčiojo tarp akių, kol Eragonas pasakojo, kokį baisų nusikaltimą padarė Farten Dure.
Safyrą tai taip pat pritrenkė. Baigęs pridūrė: Tavo dovana mergaitei gali padėti, bet tai, ką padariau aš,
neatleistina ir atneš jai daug skausmo.
Ne tik tu kaltas. Aš moku senąją kalbą tiek, kiek ir tu, ir nepastebėjau klaidos. Eragonas tylėjo, ir ji
pasakė: Bent jau nugara šiandien nekėlė tau rūpesčių. Džiaukis tuo.
Jis suniurzgė, nepasiduodamas mėginimams praskaidrinti nuotaiką. O ko tu išmokai tokią gražią
dieną?
Pastebėti ir išvengti pavojingų oro srovių. Nutilo, pasiruošusi pasidalyti prisiminimais, bet jis
pernelyg krimtosi dėl iškraipyto palaiminimo ir daugiau neklausinėjo. Ir negalėjo net pagalvoti apie tokį
artimą ryšį su ja. Taigi jis nebetęsė pokalbio, ir Safyra taip pat paniro į tylą.
Būste rado padėklą su maistu, padėtą prie pertvaros, kaip ir vakar vakarą. Nusinešė padėklą į lovą,
pervilktą švariais patalais, ir atsisėdo valgyti, keiksnodamasis, kad nėra mėsos. Nuvargęs po Rimgaro,
pasirėmė į pagalves ir jau ruošėsi kąsti pirmąjį kąsnį, kai prieškambaryje pasigirdo švelnus bilsnojimas.
– Užeikit, – suniurzgė. Gurkštelėjo vandens.
Eragonas vos nepaspringo pamatęs, kad vidun įžengė Arija. Juodos odos drabužius, kuriais paprastai
vilkėjo, buvo pakeitusi šviesiai žalios spalvos tunika, per liemenį buvo apsijuosusi juostą, papuoštą
mėnulio akmenimis. Buvo nusiėmusi ir įprastinį plaukų raištį, tad plaukai dabar krito ant veido ir ant
pečių. Bet labiausiai pasikeitus buvo ne jos išvaizda, o elgesys: nervinga įtampa, tvyrojusi nuo tada, kai
Eragonas pirmą kartą ją išvydo, buvo dingusi.
Atrodo, ji pagaliau atsipalaidavo.
Jis pašoko ant kojų. Pastebėjo, kad ji basa.
– Arija! Kodėl tu čia?
Dviem pirštais paliesdama lūpas, ji pasakė:
– Negi ketini dar vieną vakarą praleisti kambaryje?
 – Aš…
– Elesmeroje esi jau tris dienas, bet miesto dar nematei. Žinau, kad visad norėjai jį apžiūrėti. Pamiršk
savo nuovargį ir eime su manimi.
Sklęsdama link jo, paėmė Zaroką, gulėjusį netoli jos, ir pamojo.
Jis nulipo nuo lovos ir nusekė paskui ją į prieškambarį, jie išlipo pro liuką ir nusileido stačiais
laiptais, apsisukusiais aplink šiurkštų medžio kamieną. Virš galvos susitelkę debesys švytėjo
paskutiniuose saulės spinduliuose, laukdami, kol ji pranyks už pasaulio krašto.
Eragonui ant galvos užkrito žievės gabalėlis, pakėlęs galvą pamatė Safyrą, persisvėrusią per angą
miegamajame, suspaudusią kraštą letenomis. Neišskleidusi sparnų ji šoko į orą ir nukrito iš maždaug
trisdešimties metrų aukščio ant žemės, dunksteldama dulkių debesyje. Ir aš einu.
– Žinoma, – pritarė Arija, lyg ir būtų to tikėjusis. Eragonas susiraukė: norėjo pabūti su ja vienumoje,
bet suprato, kad geriau nesiskųsti.
Ėjo po medžiais, kur prieblanda jau sklido iš olų kamienuose, tamsių plyšių akmenyse ir iš po
atsikišusių pakraigių. Šen bei ten kaip deimantas tvyksteldavo žibintas medžio viduje ar ant šakos galo,
švelniai paskleisdamas šviesą ant takelio.
Elfai dirbo po vieną, apšviesti žibintų ir tamsoje, išskyrus kelias poras. Keletas elfų sėdėjo aukštai
medžiuose ir grojo malonias melodijas nendrinėmis dūdelėmis, kiti užsimiršę žiūrėjo į dangų – nei
užmigę, nei budrūs. Vienas elfas sėdėjo kojas sukryžiavęs priešais ritmingai besisukantį žiedimo ratą, o
po rankomis augo daili urna. Kačiolakė Modė, pritūpusi šešėlyje, stebėjo jo darbą. Akys žybtelėjo
sidabru, kai žvilgtelėjo į Eragoną ir Safyrą. Elfas nusekė jos žvilgsnį ir linktelėjo jiems, nenustodamas
dirbti.
Už medžių Eragonas pamatė elfą, – negalėjo pasakyti, vyrą ar moterį, – atsitūpusį ant akmens upės
viduryje ir murmantį užkeikimą į stiklo rutulį, suspaustą rankose. Pakreipė galvą, norėdamas pamatyti
aiškesnį vaizdą, bet viskas jau pranyko tamsoje.
– O ką, – paklausė Eragonas kuo tyliau, kad niekam nesutrukdytų, – elfai dirba?
Arija taip pat tyliai atsakė:
– Kadangi gerai išmanome magiją, turime tiek laisvo laiko, kiek norime. Nemedžiojame ir nedirbame
laukų, dėl to užsiimame tuo, kas įdomu, kad ir kas tai bebūtų. Beveik niekuo nereikia rūpintis.
Per sedulų tunelį, apaugusį vijokliais, jie įžengė į dengtą namo, išauginto iš medžių, atriumą. Jo
viduryje stovėjo trobelė be sienų, ten buvo kalvė ir tokių įrankių, kokių, Eragonas žinojo, pavydėtų net
Horstas.
Kalvėje dirbo elfė. Laikė nedidukes reples žaižaruojančiose žarijose, pūsdama dumples dešiniąja
ranka. Staiga mikliai ištraukė reples iš ugnies, pasirodė žnyplėmis suspaustas iki baltumo įkaitusio plieno
žiedas, tada pridėjo žiedą prie neužbaigtų šarvinių marškinių, užkabintų ant priekalo krašto, ir suspaudė
žiedo kraštus, stipriai trinktelėdama ir sukeldama žiežirbų pliūpsnį.
Tik tada Arija priėjo.
– Atra esterní ono thelduin.
Elfė pasisuko į juos, kaklas ir skruostai švytėjo dėl iš apačios nuo anglių sklindančios raudonos
šviesos. Lyg įtemptos vielos, išsiraizgiusios po odą, veidą vagojo raukšlės – ji atrodė vyriausia iš visų
elfių, kurias tik Eragonas buvo matęs. Ji Arijai neatsakė, o tai, jis žinojo, buvo užgaulu ir nemandagu,
ypač – jei karalienės dukra pasisveikino pirma.
– Runona-elda, atvedžiau tau jauniausią Raitelį, Eragoną Šešėlio Žudiką.
– Girdėjau, kad tu mirus, – Arijai atšovė Runona. Balsas trūkčiojo ir gergždė, nebuvo panašus į elfo.
Eragonui priminė senukus iš Karvaholo, susėdusius verandose, papsinčius pypkes ir porinančius pasakas.
Arija šyptelėjo.
– Kada paskutinį kartą buvai išėjusi iš namų, Runona?
– Tu žinai. Per tą vidurvasario šventę, į kurią privertei nueiti.
– Prieš trejus metus.
– Argi? – Runona susiraukė, sustumdama anglis ir uždengdama grotelėmis. – Na, ir ką gi? Šnekėtis
man nepatinka. Beprasmiškai tarškėti… – Ji žvilgtelėjo į Ariją. – Kodėl kalbame šita bjauria kalba?
Įtariu, norėtum, kad nukaldinčiau jam kardą? Žinai, kad prisiekiau daugiau negaminti mirtį nešančių
įrankių po to, kai tas Raitelis tapo išdaviku ir sugriovė pusę pasaulio mano nukaltu kardu.
– Eragonas jau turi kardą, – atsakė Arija. Iškėlė ir parodė Zaroką kalvei.
Runona nustebusi paėmė kardą. Paglostė vyno raudonumo įmovą, stabtelėjo prie joje išraižyto juodo
simbolio, nuo rankenos nukrapštė purvo dulkelę, tada suspaudė rankeną ir ištraukė kardą kaip patyrusi
kovotoja. Apžiūrėjo abu Zaroko kraštus ir taip sulenkė ašmenis, kad Eragonas net išsigando, kad suluš.
Tada staiga užsimojo Zaroku ir kirto per reples, gulinčias ant priekalo. Perskėlė jas pusiau ir sukėlė
aidintį žvangesį.
– Zarokas, – ištarė Runona. – Atsimenu tave. – Atsargiai laikė kardą, kaip motina naujagimį. – Toks
pat tobulas kaip tą dieną, kai tave nukaliau. – Nusisukusi pakėlė akis į susipynusias šakas. Čiupinėdama
buožės raižymus, tęsė: – Visą gyvenimą kaliau tokius kardus. Tada pasirodė jis ir viską sunaikino.
Šimtmečiai darbo pranyko per akimirksnį. Kiek žinau, tebėra keturi mano meno dirbiniai: jo kardas,
Oromio ir dar du, saugomi šeimų, kurioms pavyko juos išgelbėti nuo Vyrdfelių.
Vyrdfelių? išdrįso paklausti Eragonas Arijos.
Dar vienas Žodlaužių pavadinimas.
Runona pasisuko į Eragoną.
– Dabar Zarokas grįžo pas mane. Iš visų savo dirbinių šitą mažiausiai tikėjausi išvysti vėl. Ir jo. Kaip
tau atiteko Morzano kardas?
– Man jį davė Bromas.
– Bromas? – Ji pakilnojo Zaroką. – Bromas… Atsimenu Bromą. Maldavo, kad nukalčiau jam kitą
kardą vietoje to, kurį prarado. Tikrai norėjau jam padėti, bet jau buvau prisiekusi. Kai atsisakiau,
beprotiškai įsiuto. Oromis net turėjo trinktelėti jam, kad prarastų sąmonę.
Eragonas klausėsi susidomėjęs.
– Tavo kūrinys man padėjo, Runona-elda. Jau seniai būčiau žuvęs, jei ne Zarokas. Juo nužudžiau
Šešėlį Durzą.
– Tikrai? Tada jis bent kiek pasitarnavo gėriui. – Vėl įkišo Zaroką į dėklą ir dar kiek padelsusi
grąžino Eragonui, tada pro jį pažvelgė į Safyrą. – A, malonu matyti, Skulblaka.
Malonu ir man, Runona-elda.
Nepaprašiusi leidimo, Runona priėjo prie Safyros peties ir patukseno į žvyną buku nagu, sukiodama
galvą, norėdama įsižiūrėti į žvilgančius žvynus.
– Gera spalva. Ne tokia kaip tų rudų drakonų – purvina ir tamsi. Tiesą pasakius, Raitelio kardas turėtų
atitikti drakono spalvą, ir tokio mėlynumo ašmenys būtų nuostabūs…
Mintis, rodos, išeikvojo visas jos jėgas. Grįžo prie priekalo ir įsižiūrėjo į perskeltas reples, lyg
nebenorėtų jų paimti.
Eragonas juto, kad taip liūdnai pabaigti pokalbį būtų negerai, bet nesugalvojo, kaip čia mandagiai
pakeisti temą. Jo dėmesį patraukė spindintys šarviniai marškiniai, ir įsižiūrėjęs nustebo, kad kiekvienas
žiedas buvo suvirintas. Plonyčiai žiedai labai greitai atšaltų, todėl kiekvieną jų reikėtų virinti atskirai. Bet
net ir puikiausi šarvai – tokie kaip Eragono šarvažiedžiai marškiniai – buvo gaminami iš pradžių
sukabinant grandis ir tik paskui prilydant jas prie šarvų. Ir taip atrodė, kad kalvis, gaminęs Eragono
marškinius, dirbo elfų greičiu ir turėjo jų gebėjimų.
Eragonas pasakė:
– Dar nemačiau tokių šarvų, net pas nykštukus. Kaip jums užtenka kantrybės suvirinti kiekvieną
grandį? Kodėl tiesiog nenaudojate magijos ir vargstate šitaip dirbdama?
Nesitikėjo, kad Runona užsiplieks. Ji pataršė trumpai kirptus plaukus ir šūktelėjo:
– Kam atimti iš savęs visą tokio darbo malonumą? Taip, kiekvienas elfas, ir aš, galime naudoti
magiją, galime gauti viską, ko trokštame. Kai kurie taip ir daro. Bet kokia tada gyvenimo prasmė? Kaip
prastumti laiką? Pasakyk man.
– Nežinau, – pripažino jis.
– Todėl ir darau tai, kas labiausiai patinka. Kai gali gauti viską, ko nori, ištaręs kelis žodžius, tikslas
tampa nebesvarbus, tik kelias į jį. Tai pamoka tau. Vieną dieną susidursi su tokia problema, jei
išgyvensi… Dabar eik! Pavargau nuo šio pokalbio. – Tai pasakiusi, Runona atidengė žaizdrą, susirado
naujas reples, įkišo žiedą į žarijas ir ėmė susitelkusi pūsti dumples.
– Runona-elda, – įsiterpė Arija, – nepamiršk, ateisiu tavęs pasiimti Agaeti Blodreno išvakarėse.
Vietoje atsakymo pasigirdo tik niurzgesys.
Ritmingas plieno gaudesys, vienišas kaip mirštančio paukščio riksmas naktyje, lydėjo juos sedulų
alėja iki tako. Už jų Runona tebuvo tik tamsus šešėlis, pasilenkęs virš žaižaruojančio žaizdro.
– Ji nukalė kardus visiems Raiteliams? – paklausė Eragonas. – Visus?
– Ir ne tik jiems. Ji – geriausia kalvė. Pamaniau, kad turėtumėte susipažinti. Kad abiems tai būtų
įdomu.
– Ačiū.
Ar ji visada tokia šiurkšti? paklausė Safyra.
Arija nusijuokė.
– Visada. Jai niekas nerūpi, išskyrus jos darbą, ir ji baisiai nemėgsta, jei kas sutrukdo. Bet su jos
keistenybėmis visi taikstosi, nes ji turi neįtikėtinų gebėjimų, ir jos darbai puikūs.
 Kol ji kalbėjo, Eragonas mėgino suprasti, kas yra Agaeti Blodrenas. Gerai žinojo, kad blod reiškia
„kraujas“, tad blodrenas reiškė „kraujo auka“, bet nebuvo girdėjęs žodžio agaeti.
– Iškilmės, – paaiškino Arija, kai jis paklausė. – Švenčiame Agaeti Blodreną kartą per šimtmetį,
paminime sutartį su drakonais. Jums abiems pasisekė, kad esate čia, nes iškilmės netrukus… – Jos lenkti
antakiai susijungė, nes ji susiraukė. – Likimas iš tiesų surengė laimingą sutapimą.
Eragonas nustebo, kad Arija vedasi jį gilyn į Du Veldenvardeną takais, apžėlusiais dilgėlėmis ir
serbentų krūmais. Jie ėjo, kol šviesos nutolo ir jie įžengė į tankumyną. Tamsoje Eragonui teko pasikliauti
geru Safyros regėjimu, kad neišklystų iš tako. Aukšti medžiai vis storėjo ir augo vis arčiau vienas kito,
grasindami susijungti į nepereinamą sieną. Kai ėmė rodytis, kad toliau eiti nebeįmanoma, miškas
pasibaigė, ir jie įžengė į laukymę, nutviekstą ryškaus mėnulio pjautuvo, pakibusio rytuose, šviesos.
Laukymės viduryje stovėjo vieniša pušis. Ne aukštesnė nei kitos pušys, bet storesnė už šimtus medžių
kartu sudėjus. Palyginus su ja, kiti atrodė kaip vėjo lankstomi sodinukai. Nuo didžiulio kamieno driekėsi
šaknų, išsišovusių iš žemės tarsi žieve aptrauktos gyslos, raizgalynė. Dėl to rodėsi, lyg iš to medžio būtų
išaugęs visas miškas, lyg jis būtų Du Veldenvardeno širdis. Medis kerojo virš kitų medžių kaip
geranoriška motina, glausdama savo gyventojus po šakomis.
– Štai Menojos medis, – sušnibždėjo Arija. – Jo paūksmėje švenčiame Agaeti Blodreną.
Šaltas virpulys nubėgo Eragono nugara, išgirdus pavadinimą. Kai Andžela Teirme išpranašavo jam
ateitį, priėjo Solembamas ir pasakė: „Kai ateis laikas ir tau reikės ginklo, ieškok po Menojos medžio
šaknimis. O kai viskas atrodys baigta ir nepakaks tavo galios, keliauk prie Kutiano uolos ir ištaręs savo
vardą atverk Sielų Rūsį.“ Eragonas neįsivaizdavo, koks ginklas galėtų slypėti po medžiu ir kaip jį surasti.
Ar ką matai? paklausė jis Safyros.
Ne, bet abejoju, ar suprasime Solembamo žodžius, kol nėra reikalo.
Eragonas persakė Arijai, ką patarė kačiolakis, bet neužsiminė apie Andželos pranašystę – kaip
nepasakojo to Azihadui ir Islanzadei – dėl to, kad ji asmeniška, be to, baiminosi, kad Arija įspės jo
susižavėjimą.
Kai baigė, Arija pasakė:
– Kačiolakiai retai siūlo pagalbą, o jei siūlo, negalima į tai nekreipti dėmesio. Kiek žinau, jokio
ginklo čia nėra, apie tai nedainuojama jokiose dainose ir nepasakojama jokiose legendose. O Kutiano
uola… Pavadinimas aidi mano galvoje kaip pusiau pamirštas sapnas, pažįstamas, bet svetimas. Girdėjau
jį anksčiau, bet neprisimenu kur.
Kai jie priėjo prie Menojos medžio, Eragono dėmesį patraukė daugybė skruzdžių, ropojančių per
šaknis. Tematė tik judančias neryškias dėmeles, bet Oromio pamoka padarė jį jautresnį įvairioms gyvybės
formoms, todėl dabar mintyse jautė paprastą skruzdžių mąstymą. Pašalino apsaugas ir leido savo mintims
plaukti į išorę, švelniai prisilietė prie Safyros ir Arijos ir tada nėrė dar toliau, ieškodamas, kas gyvena
laukymėje.
Staiga netikėtai susidūrė su milžiniška esybe, su tokios begalinės prigimties jautria būtybe, kad
negalėjo užčiuopti jos dvasios ribų. Net didžiulis Oromio intelektas, kurį Eragonas pajuto Farten Dure,
buvo nykštukinis, palyginus su šiuo. Net oras, rodės, virpėjo nuo energijos ir jėgos, kuri sklido iš…
medžio?
Ir Eragonas nesuklydo.
Sąmoningai ir nepaliaujamai medžio mintys judėjo tiksliai ir labai lėtai, lyg deimantas rėžtų granitą.
Jos nekreipė dėmesio nei į Eragoną, nei, buvo tuo tikras, kurią kitą būtybę. Jos buvo susitelkusios į
reikalus tų, kas auga ir klesti po ryškia saule – stepukus ir lelijas, raktažoles ir švelnias rusmenes,
geltonas garstyčias, išstybusias šalia laukinės obels, aplipusios rausvais žiedais.
– Jis gyvas! – apstulbęs šūktelėjo Eragonas. – Tai yra… jis protingas. – Žinojo, kad ir Safyra tai
jaučia; ji palenkė galvą link Menojos medžio lyg klausydama, tada nuskrido prie šakos, tokios plačios
kaip kelias iš Karvaholo į Terinsfordą. Ten nutūpė ir nukabino uodegą, grakščiai mosuodama jos galiuku
pirmyn ir atgal. Toks neįprastas vaizdas – drakonas medyje, kad Eragonas kone susijuokė.
– Žinoma, ji gyva, – pasakė Arija. Jos tylus ir sodrus balsas švelniai nuvilnijo nakties oru. – Ar
papasakoti Menojos medžio istoriją?
– Mielai paklausyčiau.
Danguje šmėkštelėjo balta juosta lyg vietos nerandanti pamėklė, ir nusileido šalia Safyros įgijusi
Blagdeno pavidalą. Varnas siauromis mentėmis ir lenktu kaklu priminė šykštuolį, besimėgaujantį aukso
krūvos švytėjimu. Paukštis pakėlė nubalusią galvą ir grėsmingai suklykė:
– Wyrda!
– Štai kaip viskas buvo. Kartą gyveno moteris, Linėja, prieskonių ir vyno laikais, dar prieš karą su
drakonais ir prieš mums tampant nemirtingais, kiek nemirtingi gali būti padarai iš pažeidžiamo kūno.
Linėja pragyveno gyvenimą be vyro ir be vaikų, jai jų ir nereikėjo: labiau patiko dainuoti augalams, ir šį
meną ji puikiai išmanė. Bent jau taip buvo, kol į jos duris pasibeldė jaunuolis ir apžavėjo ją meilės
žodžiais. Jo meilė pabudino tą Linėjos dalį, kurią esant ji niekada neįtarė, pabudino troškimą patirti
dalykus, kurių lig šiol iš nežinojimo ji nepažino. Linėjai tai buvo tarsi antroji proga, per svarbi, kad
nekreiptų į ją dėmesio. Tad ji metė darbą ir pasišventė jaunajam vyrui, ir kurį laiką jie buvo laimingi.
Bet jaunasis vyras pradėjo ilgėtis jaunesnės moters. Nusižiūrėjo jauną moterį, ėmė jos siekti ir ją
laimėjo. Ir kurį laiką jie irgi buvo laimingi.
Linėja, supratusi, kad ją atstūmė, pažemino ir paliko, puolė į gilų sielvartą. Jaunasis vyras padarė
blogiausią dalyką: parodė jai, kas yra gyvenimo pilnatvė, o tada viską sugriovė, nė kiek nepagalvojęs –
tarsi gaidys, lekiantis nuo vienos vištos prie kitos. Linėja susirado jį su ta moterimi ir įsiutusi nudūrė.
Paskui suprato, kad pasielgė labai blogai. Ir žinojo, kad net jei ją išteisins, nebegalės gyventi kaip
anksčiau. Gyvenimas jai visai nebeatrodė džiugus. Tad nuėjo prie seniausio Du Veldenvardeno medžio,
prisispaudė prie jo ir įdainavo save į medį, visiškai atsisakydama savo prigimties. Tris dienas ir tris
naktis dainavo, o kai nutilo, jau buvo sutapusi su savo mylimais augalais. Ir nuo tada jau tūkstantmečius
saugo mišką… Štai kaip atsirado Menojos medis.
Eragonas su Arija sėdėjo ant didžiulės šaknies, išsišovusios per pusmetrį iš žemės. Eragonas kulnais
stuktelėjo į medį ir pagalvojo, ar Arija pasakojimu bandė jį įspėti ar tai tebuvo tik graži istorija.
Dvejonės pasitvirtino, kai ji paklausė:
– Kaip manai, ar jaunasis vyras kaltas dėl nelaimės?
 – Manau, – atsargiai pradėjo, žinodamas, kad netinkamas atsakymas nuteiks priešiškai, – kad jis
pasielgė žiauriai… ir kad Linėja pernelyg jautriai sureagavo. Jie abu kalti.
Arija įdėmiai žiūrėjo akis, kol jis buvo priverstas nusukti žvilgsnį.
– Jie netiko vienas kitam.
Eragonas jau norėjo tai paneigti, bet susilaikė. Ji teisi. Ir pastatė jį dabar į tokią padėtį, kad jam teliko
tik pritarti ir garsiai pasakyti, jai pasakyti:
– Galbūt.
Tylos minutės lyg smėlis ėmė byrėti į krūvelę, kurios nė vienas judviejų nenorėjo suardyti. Plonytis
cikadų cirpimas aidėjo nuo laukymės krašto. Galiausiai jis prabilo:
– Namuose tau, rodos, gera.
– Taip. – Atsipalaidavusi ji pasilenkė, pakėlė šakelę, nukritusią nuo Menojos medžio, ir ėmė pinti iš
spyglių gniužulo mažą krepšelį.
Kraujas suplūdo Eragonui į veidą, bežiūrint į ją. Tikėjosi, kad mėnulis taip ryškiai nešviečia, kad būtų
įžiūrima, kaip skaisčiai nuraudo jo skruostai.
– Kur… kur tu gyveni? Ar jūs su Islanzade turite rūmus ar pilį..?
– Gyvename Tialdarės rūmuose, kuriuos paveldėjom iš protėvių, vakarinėje Elesmeros dalyje. Mielai
tau parodysiu namus.
– O! – Bet staiga į sujauktas Eragono mintis įsiveržė praktinis klausimas, priversdamas pamiršti
sumišimą. – Arija, ar turi brolių ar seserų?
Ji papurtė galvą.
– Tad esi vienintelė elfų sosto paveldėtoja?
– Žinoma. Kodėl klausi? – Ją, rodos, linksmino jo smalsumas.
– Nesuprantu, kodėl tau leido tapti elfų pasiuntine pas vardenus ir nykštukus ir nešioti Safyros kiaušinį
iš čia į Trondžheimą. Tai pernelyg pavojingos užduotys princesei, tuolab būsimajai karalienei.
– Norėjai pasakyti, pernelyg pavojingos žmonių moteriai. Jau anksčiau sakiau, kad nesu tokia kaip
jūsų bejėgės moterys. Tu nesupranti, kad į karalius mes žiūrime kitaip nei jūs ar nykštukai. Mūsų karaliaus
ar karalienės pagrindinė pareiga – kuo uoliau tarnauti pavaldiniams. Jei dėl to reikėtų paaukoti gyvybę,
mes džiaugtumėmės galimybe įrodyti savo atsidavimą, kaip pasakytų nykštukai, širdžiai, klanui ir šlovei.
Jei būčiau žuvusi vykdydama pareigą, tada paveldėtojas būtų išrinktas iš kitų giminių. Net dabar iš manęs
nereikalautų tapti karaliene, jei tokia ateitis manęs neviliotų. Nerenkame valdovų, kurie nenori visa
širdimi atsiduoti savo pareigoms. – Ji kiek padvejojo, tada prispaudė kelius prie krūtinės ir padėjo
smakrą. – Per daugybę metų išmokau ginčytis šia tema su mama. – Minutę cikados vienos cirpė
laukymėje. Tada ji paklausė: – Kaip tavo mokslai pas Oromį?
Eragonas suniurzgė, susierzinimas užplūdo jį kartu su nemaloniais prisiminimais, apkartindamas
buvimą su Arija. Dabar tenorėjo nušliaužti iki lovos, užmigti ir pamiršti, kas įvyko per dieną.
– Oromis-elda, – apgalvojęs kiekvieną žodį ištarė, – gana kruopštus.
Sumirksėjo, kai ji stipriai sugriebė jo žastą.
– Kas negerai?
 Mėgino nusipurtyti jos rankos.
– Nieko.
– Pakankamai ilgai su tavimi keliavau, kad suprasčiau, kada tu laimingas, kada piktas ar… kada tau
skauda. Ar tarp jūsų kažkas nutiko? Jei taip, turi man pasakyti, kad bėda būtų kuo greičiau išspręsta. Ar
kas negerai su nugara? Galėtume…
– Čia ne dėl mokslų! – Kad ir kokią nuoskaudą jautė, pastebėjo, kad Arija nuoširdžiai susirūpinusi, ir
jam tai patiko. – Paklausk Safyros. Ji tau papasakos.
– Noriu, kad pasakytum tu, – tyliai ištarė ji.
Eragono žandikaulių raumenys susitraukė, kai jis sukando dantis. Tyliai, beveik šnabždėdamas, pirma
papasakojo, kaip jam nepasisekė susikaupti progumoje, o tada apie įvykį, kuris apnuodijo širdį kaip
angis, susisukusi ant krūtinės, – apie palaiminimą.
Arija paleido jo ranką ir suspaudė Menojos medžio šaknį, lyg norėdama atgauti pusiausvyrą.
– Barzul.
Nykštukų keiksmas sukėlė jam nerimą, anksčiau nebuvo girdėjęs jos keikiantis, o šis buvo ypač gerai
parinktas, nes reiškė blogą lemtį.
– Žinojau, ką padarei Farten Dure, žinoma, bet nepagalvojau… Net neįtariau, kad gali taip atsitikti.
Meldžiu atleisti, Eragonai, kad šįvakar priverčiau tave išeiti iš būsto. Nesupratau, kaip tau sunku.
Norėtum pabūti vienas.
– Ne, – atsakė jis. – Ne, man malonu pasikalbėti ir įdomu, ką parodei.
Nusišypsojo jai. Po kurio laiko ir ji. Kartu jie sėdėjo maži ir tylūs prie seno medžio kamieno ir
stebėjo mėnulį, pakibusį virš ramaus miško, kol jis pasislėpė už debesų.
– Tik neramu, kas nutiks vaikui.
Aukštai virš galvų Blagdenas sušiugždeno kaulo baltumo plunksnomis ir suklykė:
– Wyrda!

* * *
 PRIEŠININKŲ ŽABANGOS

asuada sukryžiavo rankas, nesistengdama nuslėpti nekantrumo, žiūrėdama į du vyrus, stovinčius

N priešais.
Stovinčiojo iš dešinės kaklas buvo toks storas, kad galva kyšojo į priekį beveik statmenai
pečiams, dėl to vyras atrodė užsispyręs ir bukas. Įspūdį dar stiprino platūs, pasišiaušę antakiai – tokie
ilgi, kad beveik dengė akis, – ir putnios lūpos, kurios nesumažėjo ir jam kalbant. Bet ji nevertino vyro
vien tik pagal atstumiančią jo išvaizdą. Nors ir grubiai sudėtas, liežuvį turėjo aštrų kaip juokdario.
Vienintelis ryškus antrojo vyro bruožas buvo blyški oda, kuri nerudo net nuo negailestingos saulės
Surdoje, nors vardenai Aberone, Surdos sostinėje, buvo jau kelias savaites. Nasuada nusprendė, kad jis
gimęs šiaurinėje Imperijos dalyje. Tvirtai susukęs jis laikė megztą vilnonę kepurę.
– Tu, – prabilo ji, – kiek tavo viščiukų jis vėl nudobė?
– Trylika, ponia.
Nasuada pasisuko į negražųjį vyrą.
– Nelaimingas skaičius, ponaiti Gemblai. Ir šįkart taip pat. Jūs kaltas dėl vagystės ir dėl svetimo turto
sunaikinimo nepasiūlėte tinkamo atlygio.
– To aš ir neneigiu.
– Man tik įdomu, kaip suvalgėte trylika viščiukų per keturias dienas. Ar kada pasisotinate, ponaiti
Gemblai?
Jis linksmai vyptelėjo ir pasikasė veidą. Neapkarpyti nagai erzinančiai draskė barzdos šerius, ir ji vos
susivaldė nepaliepusi jam liautis.
– Nenoriu būti nemandagus, ponia, bet pasisotinti nebūtų sunku, jei tinkamai mus maitintumėte. Mes
tiek dirbame!.. Esu stambus vyras, ir mano skrandžiui reikia truputėlio mėsos po pusdienio akmenų
skaldymo kirtikliu. Labai stengiausi atsispirti pagundai, tikrai. Bet tris savaites gauti tik mažus davinius ir
dar stebėti, kaip tie ūkininkai aplink gano nupenėtus gyvulius ir su mumis nesidalija… Na, prisipažinsiu,
nesusitvardžiau. Nesu valingas, kai reikalai pasisuka apie maistą. Mėgstu valgyti daug, ir karštą maistą. Ir
nepatinka, kad esu vienintelis, pasiruošęs sau padėti.
Štai kur bėda, suprato Nasuada. Vardenai negali išsimaitinti, net kai padeda Surdos karalius
Orinas. Jis atvėrė savo iždą mums, ir nesielgia kaip Galbatoriksas, kuris vesdamas kariuomenę per
Imperiją, iš žmonių ėmė viską, ką norėjo, neatlygindamas. Tauri nuostata, bet mano užduotis dėl to tik
sunkesnė. Ji suprato, kad toks elgesys ir skyrė ją, Oriną, Hrotgarą ir Islanzadę nuo Galbatorikso
despotizmo. Labai nesunku peržengti tą ribą net nepastebėjus.
– Suprantu, kodėl taip pasielgėte, ponaiti Gemblai. Bet nors vardenai ir neturi savo valstybės ir
paklūsta tik savo valdžiai, tai nesuteikia jums ar kam kitam teisės nepaisyti įstatymų, kuriuos priėmė
mano pirmtakai ar kurių laikomasi čia, Surdoje. Dėl to įsakau jums sumokėti po vieną varioką už
kiekvieną pavogtą viščiuką.
Nuostabu, bet Gemblas nesiginčijo dėl paskirtos baudos, tik pasakė:
– Kaip paliepsite, ponia.
– Ir viskas? – suriko išblyškęs vyras. Dar labiau susuko kepurę. – Jie verti daugiau. Jei būčiau
pardavęs turguje, būčiau…
Ji daugiau nebesiklausė.
– Taip! Būtumėt gavęs daugiau. Bet ponaitis Gemblas neišgalėtų sumokėti jums visos kainos! Tai
žinau, nes pati moku jam atlyginimą. Kaip ir jums. Pamirštate, kad jei nuspręsčiau pasiimti jūsų vištas
vardenų labui, negautumėt daugiau kaip po varioką už viščiuką, ir tai dar pasisektų. Ar aiškiai pasakiau?
– Bet jis…
– Ar aiškiai pasakiau?
Po akimirkos blyškusis vyras nusileido ir sumurmėjo:
– Taip, ponia.
– Puiku. Abu laisvi.
Su pašaipia pagarba veide Gemblas palietė kaktą ir nusilenkė Nasuadai prieš išeidamas iš akmeninės
menės su surūgusiu priešininku.
– Jūs irgi, – pasakė ji sargybiniams, budintiems abipus durų.
Kai visi išėjo, giliai atsidususi ji susmuko į kėdę, pasiėmė vėduoklę ir ėmė vėdinti veidą, veltui
mėgindama nudžiovinti prakaito, išpylusio kaktą, lašelius. Nesiliaujantis karštis eikvojo jėgas ir net
mažiausiai užduočiai prireikdavo daugybės pastangų.
Tačiau suprato, kad jaustųsi pavargusi, net jei būtų žiema. Kad ir kaip gerai išmanė slapčiausius
vardenų reikalus, vis tiek prireikė daugiau pastangų, nei tikėjosi, kad atvestų visą bendruomenę iš Farten
Duro per Beoro kalnus į Surdą. Suvirpėjo prisiminusi ilgą kelionę nepatogiame balne. Suplanuoti ir
įvykdyti persikėlimą buvo nežmoniškai sunku, kaip ir įkurdinti vardenus naujoje vietoje, tuo pat metu
ruošiantis pulti Imperiją. Man nepakanka laiko visoms problemoms spręsti, sudejavo.
Galiausiai numetė vėduoklę ir patraukė skambučio virvelę, kviesdama tarnaitę Fariką. Vėliava,
kabanti prie vyšninio stalo iš dešinės pusės, susiraukšlėjo, kai atsivėrė durys už jos. Farika išlindo iš už
jų ir nuleidusi akis sustojo prie Nasuados alkūnės.
– Ar dar liko? – paklausė Nasuada.
– Ne, ponia.
Ji stengėsi neparodyti, koks palengvėjimas ją užplūdo. Kartą per savaitę rengdavo viešą priėmimą
vardenų ginčams spręsti. Visi, kas manė, kad su jais neteisingai pasielgta, galėjo susitikti su ja ir prašyti
išspręsti jų problemas. Nasuada neįsivaizdavo sunkesnės ir nedėkingesnės užduoties. Kaip tėvas dažnai
sakydavo po derybų su Hrotgaru: „Teisingu sprendimu nepatenkinti lieka visi.“ Taip ir buvo.
Vėl sutelkusi dėmesį į reikalus, pasakė Farikai:
– Paskirk Gemblui kitas pareigas. Surask darbą, kur praverstų jo gebėjimas įtaigiai kalbėti. Galėtų,
pavyzdžiui, būti ūkio dalies viršininku, svarbu, kad gautų visą maitinimą. Nenoriu pamatyti jo vėl
apsivogusio.
Farika linktelėjo ir nuėjo prie stalo, kur užsirašė Nasuados paliepimą ant pergamento ritinėlio. Dėl to,
kad mokėjo rašyti, buvo tikras lobis. Farika paklausė:
– Kur man jį rasti?
– Dirba karjere.
– Taip, ponia. Tiesa, kol dirbote, karalius Orinas paprašė, kad užeitumėte pas jį į laboratoriją.
– Ką jis ten veikia dabar? Gadinasi akis? – Nasuada nusiplovė rankas ir veidą levandų vandeniu,
pasitaisė šukuoseną priešais poliruoto sidabro veidrodį, kurį padovanojo Orinas, ir truktelėjo suknelės
rankoves, kad išsitiesintų.
Patenkinta savo išvaizda, išėjo iš kabineto su Farika iš paskos. Saulė šiandien taip skaisčiai švietė,
kad Boromėjo pilyje žibintų nereikėjo nei pasišviesti, nei pasišildyti, nes šilumos taip pat netrūko.
Šviesos spinduliai krito pro langų grotas taisyklingais auksinių dulkių stulpeliais ir švytėjo ant vidinės
koridoriaus sienos. Nasuada pažiūrėjo pro vieną iš langų į barbakaną, kur maždaug trisdešimt
oranžinėmis uniformomis apsirengusių Orino kavalerijos kareivių rikiavosi dar vienam patruliavimui po
Aberono apylinkes.
Iš jų nebūtų daug naudos, jei Galbatoriksas nuspręstų pulti, karčiai pamanė. Vienintelis
išsigelbėjimas – Galbatorikso pasipūtimas. Ji tikėjosi, kad jis bijo Eragono. Visi valdovai bijo, kad jų
valdžią kas užgrobs, bet patys užgrobėjai dukart labiau bijo vieno ryžtingo žmogaus. Nasuada žinojo, kad
žaidžia labai pavojingą žaidimą su galingiausiu Alagezijos bepročiu. Jei ji neteisingai įvertins, kiek gali
jį spausti, ją ir visus vardenus sunaikins, o kartu ir paskutinę viltį nutraukti Galbatorikso valdymą.
Švaros kvapas pilyje priminė vaikystę, praleistą čia, kai valdė karalius Larkinas, Orino tėvas. Tais
laikais su Orinu beveik nesimatydavo. Jis, Surdos princas, penkeriais metais už ją vyresnis, jau turėjo
pareigų ir būdavo nuolatos užsiėmęs. O dabar vyresnė jautėsi ji.
Prie Orino laboratorijos durų turėjo sustoti ir palaukti, kol sargybiniai, nuolatos budintys prie įėjimo,
praneš apie jos atvykimą karaliui. Netrukus laiptuose sugriaudėjo karaliaus Orino balsas:
– Ledi Nasuada! Džiaugiuosi, kad atėjai. Noriu tau kai ką parodyti.
Mintyse save padrąsinusi, ji su Farika įėjo į laboratoriją. Jas pasitiko išrikiuoti stalai, nukrauti
nesuskaičiuojama daugybe distiliacijos indų, menzūrų ir retortų – tarsi stiklinis tankumynas,
besikėsinantis užkabinti sukneles kuria nors iš gausybės trapių šakelių. Nuo sunkaus metalo garų kvapo
Nasuados akys ėmė ašaroti. Pakėlusios suknelių palankas nuo grindų, jos su Farika vieninteliu tarpu tarp
stalų nuėjo į kambario galą – pro smėlio laikrodžius ir svarstykles, paslaptingas knygas, aptrauktas juoda
geležimi, nykštukų astroliabijas ir krūvas fosforescuojančių krištolinių prizmių, blykčiojančių mėlynais
žaibais.
Oriną rado prie marmurinio darbastalio, kur jis maišė gyvsidabrį tiglyje stikliniu vamzdeliu, užlydytu
viename gale, atviru kitame, maždaug metro ilgio, nors tik pusės centimetro skersmens.
– Jūsų didenybe, – kreipėsi Nasuada. Kadangi buvo tokio paties statuso kaip karalius, liko stovėti, kai
Farika padarė reveransą. – Atrodo, atsigavote po sprogimo aną savaitę.
Orinas geraširdiškai nusišypsojo.
– Supratau, kad neišmintinga maišyti fosforą ir vandenį uždarame inde. Padariniai gali būti gana
smarkūs.
– Ar jau gerai girdite?
– Ne visai, bet… – Šypsodamasis kaip berniukas, gavęs dovanų peiliuką, prisidegė degtuvą nuo žarijų
inde (ji neįsivaizdavo, kaip jis pakenčia šitokį karštį tokiu troškiu oru), nusinešė liepsnojantį deglą atgal
prie darbastalio ir juo prisidegė pypkę, prikimštą tabako.
– Nežinojau, kad rūkote.
– Tai kad nerūkau, – prisipažino jis, – tik atradau, kad kol neužgijo ausies būgnelis, galiu padaryti
taip…
Patraukęs pypkės, išpūtė žandus. Iš kairiosios ausies pasirodė dūmų srovelė ir lyg gyvatė iš urvo
nuvingiavo palei galvą. Buvo taip netikėta, kad Nasuada prapliupo kvatotis, netrukus prie jos prisijungė ir
Orinas, išspjaudamas dūmus iš burnos.
– Labai įdomus pojūtis, – prisipažino. – Kutena kaip pašėlę.
Vėl surimtėjusi, Nasuada paklausė:
– Ar dar ką norėjote aptarti, Jūsų didenybe?
Jis pliaukštelėjo delnais.
– Žinoma. – Panardinęs ilgąjį vamzdelį į tiglį, pripildė jį gyvsidabrio, tada uždengė atvirąjį galą
pirštu ir parodė jai. – Ar sutinki, kad vamzdelyje yra tik gyvsidabris?
– Taip.
Ar dėl to jis mane pasikvietė?
– O kaip dabar?
Staiga apvertė vamzdelį ir patraukęs pirštą įkišo atviruoju galu į tiglį. Užuot ištekėjęs, kaip tikėjosi
Nasuada, gyvsidabris smuktelėjo žemyn ir liko kaboti vamzdelyje. Orinas parodė į tuščią ertmę virš
pakibusio metalo ir paklausė:
– Kas užima erdvę?
– Greičiausiai oras, – spėjo Nasuada.
Orinas nusišypsojo ir papurtė galvą.
– Kaip oras galėtų pereiti per gyvsidabrį ar prasiskverbti pro stiklą? Oras ten niekaip patekti negali. –
Mostelėjo į Fariką. – O ką tu manai, tarnaite?
Farika paspoksojo į vamzdelį, tada gūžtelėjo pečiais:
– Juk negali ten nieko nebūti, Jūsų didenybe.
– Ak, bet būtent taip aš ir manau: niekas. Manau, išsprendžiau vieną seniausių gamtos filosofijos
mįslių: įrodžiau vakuumo egzistavimą! Tai visiškai paneigia Vačerio teorijas ir patvirtina, kad Ladinas iš
tiesų buvo genijus. Prakeikti elfai, rodos, visada teisūs.
 Stengdamasi išlikti nuoširdi, Nasuada pasidomėjo:
– O kam to reikia?
– Kam? – Orinas pasižiūrėjo į ją nuoširdžiai nustebęs. – Niekam, žinoma. Bent jau nesugalvoju kam.
Bet tai padės suprasti šio pasaulio sandarą, kaip ir kodėl kas vyksta. Tai – nuostabus atradimas. Kas žino,
kur tai toliau nuves? – Kalbėdamas iškratė vamzdelį ir atsargiai padėjo į aksomu išmuštą dėžutę, kurioje
buvo dar keli trapūs instrumentai. – Iš tiesų mane jaudina tai, kaip galima būtų naudoti magiją tyrinėjant
gamtos paslaptis. Vakar, ištarusi tik vieną burtažodžį, Triana padėjo man atrasti dvi visiškai naujas dujų
rūšis. Įsivaizduok, kokių dalykų būtų galima sužinoti, jei magiją palaipsniui būtų pradėta taikyti fizikoje.
Pats ketinu ją studijuoti, jei tik turiu tam gebėjimų ir jei pavyks įkalbėti magus pasidalinti žiniomis. Gaila,
kad jūsų Raitelis Eragonas neatvyko kartu – esu tikras, kad galėtų man padėti.
Žvilgtelėjusi į Fariką, Nasuada paliepė:
– Palauk manęs už durų.
Moteris padarė reveransą ir išėjo. Kai Nasuada išgirdo, kad laboratorijos durys užsivėrė, prabilo:
– Orinai. Ar visai išėjai iš proto?
– Ką tuo nori pasakyti?
– Kol sėdi čia užsidaręs ir eksperimentuoji, atlikdamas bandymus, kurių naudos niekas nesuvokia, ir
dar keldamas pavojų savo sveikatai, tavo šalis svyruoja ties karo riba. Turi išspręsti nesuskaičiuojamą
gausybę problemų, o smaginiesi čia pūsdamas dūmus ir žaisdamas su gyvsidabriu?
Jo veidas surimtėjo.
– Gerai žinau, kokios mano pareigos, Nasuada. Gali vadovauti vardenams, bet aš vis dar Surdos
karalius, ir būtų gerai, kad tai prisimintum prieš taip nepagarbiai kalbėdama. Ar turiu priminti, kad tu
glaudiesi čia tik dėl to, kad esu geranoriškas?
Ji žinojo, kad tai tuščias grasinimas: tarp Surdos gyventojų daug vardenų giminaičių, ir atvirkščiai. Jie
pernelyg artimi, kad kuri pusė paliktų kitą. Ne, Orinas iš tiesų įsižeidė dėl jos įtakos valdžioje. Kadangi
buvo neįmanoma ilgai laikyti ginkluotų karių parengties būsenoje (Nasuada pamatė, kad išmaitinti tiek
nedirbančių žmonių yra tikras košmaras), vardenai pradėjo dirbti, statytis ūkius ir kitaip kurtis juos
priglaudusioje šalyje. Koks bus mano vaidmuo? Nesamos armijos vadovės? Generolės ar patarėjos,
pavaldžios Orinui? Jos padėtis rizikinga. Jei ims veikti per greitai ar parodys per daug iniciatyvos,
Orinas gali pajusti grėsmę ir atsisukti prieš ją, ypač dabar, kai jos vardas apgaubtas vardenų pergalės
Farten Dure šlovės. Bet jei lauks per ilgai, praras galimybę pasinaudoti laikinu Galbatorikso silpnumu.
Vienintelis būdas išvengti priešininkų žabangų – valdyti tuos, kurie pradėjo šį spektaklio veiksmą –
Eragoną ir Safyrą.
Ji pasakė:
– Nesiekiu pakirsti jūsų valdžios, Orinai. To niekada nenorėjau, ir atsiprašau, jei pasirodė kitaip. –
Jis griežtai linktelėjo. Nežinodama, kaip tęsti, pirštų galiukais pasirėmė į darbastalio kraštą. – Tiesiog…
tiek daug reikia padaryti. Dirbu dieną naktį, net prie lovos turiu lentelę užrašams, ir vis tiek nespėju.
Jaučiuosi taip, lyg bet kurią akimirką galėtų ištikti nelaimė.
Orinas pasiėmė grūstuvėlį, pajuodusį nuo dažno naudojimo, ir ėmė ritmingai ritinti tarp delnų.
 – Prieš jums atvykstant… Ne, taip negerai. Kol nebuvo jūsų Raitelio, kuris išniro iš oro staiga kaip
Morantensis iš savo šaltinio, tikėjausi nugyventi gyvenimą taip, kaip gyveno tėvas ir senelis. Tai yra,
slapta priešindamasis Galbatoriksui. Atleisk, bet man reikia laiko prisitaikyti prie naujų aplinkybių.
Tai buvo didžiausia atgaila, kokios ji galėjo tikėtis.
– Suprantu.
Jis trumpam nustojo ridenęs grūstuvėlį.
– Tu neseniai įgijai valdžią, o aš valdau jau daug metų. Ir drįsčiau duoti tau patarimą: jei nori išlaikyti
sveiką protą, turi dalį dienos skirti tam, kas tau įdomu.
– Negalėčiau taip elgtis, – prieštaravo Nasuada. – Kiekviena veltui praleista akimirka galėtų būti
išnaudota svarstymams, kaip įveikti Galbatoriksą.
Grūstuvėlis vėl sustojo.
– Darai vardenams meškos paslaugą, jei nuolat persidirbi. Niekas negali gerai dirbti nepailsėjęs. Tai
nebūtinai turi būti ilgos pertraukos, pakaktų ir penkių ar dešimties minučių poilsio. Galėtum lavinti
šaudymo iš lanko įgūdžius, taip nenutoltum nuo savo tikslų… Štai kodėl įkūriau sau šią laboratoriją. Štai
kodėl pučiu dūmus ir žaidžiu su gyvsidabriu, kaip tu sakei, – kad neklykčiau iš nuovargio likusią dienos
dalį.
Nors ir nenorėjo pakeisti savo nuomonės, kad Orinas – neatsakingas dykaduonis, Nasuada turėjo
pripažinti, kad jo žodžiuose tiesos yra.
– Turėsiu jūsų patarimą galvoje.
Jis vėl nusišypsojo nerūpestingai, kaip pokalbio pradžioje:
– Tiek ir prašau.
Priėjusi prie lango, ji atstūmė langines ir pasižiūrėjo į Aberoną, kur šūkčiojo apsukrūs prekeiviai,
įkyriai siūlydami prekes, kur tirštos geltonos dulkės kilo nuo kelio vakarų pusėje, kuriuo prie vartų artėjo
karavanas, o oras virpėjo virš molinių stogų, persmelktas tabako tvaiko ir smilkalų kvapo, sklindančio iš
šventyklų. Buvo matyti ir laukai, supantys Aberoną lyg išsiskleidę gėlės žiedlapiai.
Neatsisukusi paklausė:
– Ar gavote naujausių pranešimų iš Imperijos nuorašus?
– Taip. – Jis irgi priėjo prie lango.
– Ką manote?
– Žinios per menkos ir netikslios, kad būtų galima daryti kokias nors išvadas.
– Tačiau tik tokias mes gauname. Pasakykite, ką nujaučiate ir ką manote. Ištraukite iš informacijos
esminius dalykus, tarsi darytumėte vieną iš savo bandymų. – Pati sau nusišypsojo. – Pažadu, kad tam, ką
pasakysite, reikšmės neteiksiu.
Turėjo ilgokai palaukti atsakymo, o kai jis pasigirdo, jame nuskambėjo skausminga lemtingos dienos
pranašystė:
– Padidėję mokesčiai, sumažėjusios įgulos, visoje Imperijoje konfiskuojami arkliai ir galvijai…
Atrodo, Galbatoriksas telkia pajėgas ir ruošiasi mus užpulti, nors negaliu pasakyti, ar tai ketina daryti iš
pykčio ar norėdamas apsiginti. – Jų veidus atvėsino šešėliai, nes pakilęs varnėnų būrys uždengė saulę. –
Mane kankina vienintelis klausimas: kiek laiko jam prireiks? Nes tai lemia mūsų planus.
– Savaitės. Mėnesių. Metų. Negaliu numatyti jo veiksmų.
Jis linktelėjo.
– Ar tavo pasiuntiniai toliau skleidžia žinią apie Eragoną?
– Tai tapo labai pavojinga, bet taip. Viliuosi, kad jei gandus apie Eragono narsą paskleisime,
pavyzdžiui, Dras Leonoje, tuomet, kai ją pasieksime, žmonės, pamatę Raitelį, patys prisijungs prie mūsų,
ir mums nereikės apsupti miesto.
– Kare retai būna taip paprasta.
Ji nesiginčijo.
– O kaip sekasi mobilizuoti savo armiją? Vardenai, kaip visada, pasiruošę kautis kad ir dabar.
Orinas ramindamas ištiesė rankas:
– Sunku išjudinti tautą, Nasuada. Reikia įtikinti kilminguosius, kad mane remtų, pagaminti šarvų ir
ginklų, surinkti atsargų…
– O kuo aš tuo metu maitinsiu savo žmones? Mums reikia daugiau žemės, nei skyrei…
– Ką gi, žinau tai.
– Mūsų žemės užgrobtos Imperijos, tad tik įveikę Galbatoriksą, jas susigrąžinsime. Nebent Surdai
patiktų, jei vardenai amžiams taptų jos prielipa. Jei taip, reikės rasti namus tūkstančiams žmonių, kuriuos
atsivedžiau iš Farten Duro, o tai nepatiks Surdos piliečiams. Kad ir ką nuspręstumėte, spręskite greitai,
nes bijau, kad jei toliau delsite, vardenai pakriks ir susitelks į nevaldomas gaujas. – Ji stengėsi, kad tai
nenuskambėtų kaip grasinimas.
Bet Orinui akivaizdžiai nepatiko užuomina. Užrietė viršutinę lūpą ir pasakė:
– Tavo tėvas niekada neleisdavo, kad pavaldiniai taptų nevaldomi. Tikiu, kad ir tu to neleisi, jei
tikiesi likti vardenų valdove. O dėl mūsų ruošimosi… Yra riba. Darome viską, ką galime padaryti per
tokį trumpą laiką. Tiesiog turėsite laukti, kol pasiruošime.
Ji sugriebė palangės kraštą. Ant riešų išsišovė gyslos, o nagai sulindo į įtrūkimus tarp akmenų. Bet
balse nepasigirdo pyktis:
– Jeigu taip, ar paskolinsite vardenams dar aukso maistui?
– Ne. Daviau jums tiek pinigų, kiek galėjau.
– Tai ką mes tada valgysime?
– Siūlyčiau patiems tuo pasirūpinti.
Įpykusi ji jam plačiai nusišypsojo. Šypsojosi tol, kol jis ėmė muistytis. Tada žemai nusilenkė, kaip
tarnaitė, ir nepakeitusi veido išraiškos pasakė:
– Tada sudie, Jūsų didenybe. Tikiuosi, kad likusi jūsų dienos dalis bus tokia pat maloni kaip mūsų
pokalbis.
Orinas kažką nesuprantamai sumurmėjo, o ji patraukė laboratorijos durų link. Supykusi Nasuada
netyčia dešiniąja rankove užkliudė žalsvą buteliuką ir jį apvertė, sudaužydama ir išliedama geltoną skystį,
kuris aptaškė rankovę ir permerkė sijoną. Susinervinusi eidama ranka nubraukė skystį.
Laiptinėje prie jos priėjo Farika ir jos kartu koridorių labirintais nuėjo į Nasuados kambarius.
 ANT SIŪLO GALO

tplėšusi kambario duris, Nasuada nulėkė prie stalo ir krito į kėdę, nesidairydama aplinkui.

A Nugara buvo tokia sustingusi, kad negalėjo atsiremti į atlošą. Buvo įsitempusi dėl
neišsprendžiamos vardenų padėties. Pamažėle krūtinė kilnotis nustojo. Man nepavyko, sukosi
galvoje vienintelė mintis.
– Ponia, jūsų rankovė!
Pažadinta iš susimąstymo, Nasuada pamatė, kad Farika daužo jai per dešiniąją ranką skudurėliu. Nuo
siuvinėtos rankovės kilo dūmelis. Sunerimusi Nasuada šoko iš kėdės ir apžiūrėjo ranką, mėgindama
suprasti, kas svyla. Rankovė ir sijonas virto į kreidinius voratinklius, kurie skleidė aitrius dūmus.
– Padėk nusirengti, – paliepė.
Laikė rūkstančią ranką atkišusi ir stengėsi nepulti į paniką, o Farika bandė atrišti suknelę.
Persigandusios tarnaitės skubantys pirštai braižė Nasuados nugarą, grabinėdami mazgus, kol galiausiai
atrišo vilnonį apdarą, dengusį Nasuados kūną. Kai tik suknelė buvo atrišta, Nasuada ištraukė rankas iš
rankovių ir išsinėrė iš jos.
Giliai alsuodama stovėjo prie stalo tik su bateliais ir lininiais marškiniais. Jos palengvėjimui, bent jie
liko nesugadinti, nors ir dvokė dūmais.
– Neapdegėt? – paklausė Farika. Nasuada papurtė galvą. Nepajėgė atsakyti. Farika batelio galu
bakstelėjo suknelę. – Kas čia per velniava?
– Vienas iš kvailų Orino mišinių, – sugargė Nasuada. – Išliejau laboratorijoje. – Ramindama save ir
giliai kvėpuodama, su apmaudu apžiūrėjo suknelę. Buvo gavusi ją dovanų gimimo dienos proga nuo
Durgrimsto Ingietumo nykštukių. Tai buvo vienas gražiausių jos rūbų. Daugiau suknelių neturėjo, o ir
skirti lėšų naujai negalėjo, nes vardenai turėjo išties didelių finansinių sunkumų. Kažkaip turėsiu
išsiversti be suknelės.
Farika palingavo galvą.
– Kokia nelaimė netekti tokios gražios suknelės. – Aplenkusi stalą, nuėjo prie siuvimo reikmenų
krepšio ir grįžo su žirklėmis. – Galime pamėginti išsaugoti bent dalį audinio. Nukirpsiu suirusias dalis ir
sudeginsiu.
Nasuada susiraukė ir ėmė žingsniuoti po kambarį, kunkuliuodama pykčiu dėl savo nerangumo ir dėl
dar vieno rūpesčio ir taip perpildytame užduočių sąraše.
 – Ką dabar dėvėti rūmuose? – paklausė.
Aštrios žirklės perrėžė minkštą vilną.
– Gal lininę suknelę?
– Per prasta pasirodyti prieš Oriną ir kilminguosius.
– Leiskit man pamėginti ją persiūti, ponia. Esu tikra, kad kai baigsiu, atrodys dukart puošnesnė nei ši.
– Ne, ne. Nieko neišeis. Iš manęs juoksis. Gana sudėtinga užsitarnauti jų pagarbą net tada, kai esu
tinkamai apsirengusi, o dar sunkiau bus, jei dėvėsiu suadytas suknias, nes tai tik patvirtins, kad mes
visiški skurdžiai.
Tarnaitė įsmeigė akis į Nasuadą.
– Viskas bus gerai, jei tik neatsiprašinėsite dėl savo išvaizdos. Ir dar: garantuoju, kad kitoms ledi taip
patiks naujoji mada, kad jos ims jus mėgdžioti. Tik palaukit ir pamatysit. – Priėjusi prie durų, jas atidarė
ir padavė sugadintą audinį vienam iš sargybinių. – Ponia nori, kad šitai sudegintumėt. Padarykit tai slaptai
ir niekam nė žodžio, kitaip turėsit reikalų su manimi.
Sargybinis atidavė tarnaitei pagarbą. Nasuada nesulaikė šypsenos.
– Kaip aš be tavęs gyvenčiau, Farika?
– Visai neblogai, manyčiau.
Apsivilkusi žalią medžioklinę suknelę (jos sijonas buvo kiek plonesnis, ir dėl to nebuvo taip karšta),
Nasuada nusprendė, kad net jei ji ir priešiškai nusiteikusi Orino atžvilgiu, pasinaudos jo patarimu ir
pailsės nuo įtemptos darbotvarkės, nieko rimto nedarydama, tiesiog padėdama Farikai ardyti suknelę.
Monotoniška veikla padėjo susikaupti. Traukiodama siūlus, aptarė keblią vardenų padėtį su Farika,
tikėdamasi, kad gal jai kils kokia idėja, kurios pati niekaip negalėjo sugalvoti.
Galiausiai Farika pastebėjo:
– Atrodo, daugumos pasaulio bėdų priežastis – auksas. Jei turėtume jo pakankamai, galėtume nupirkti
Galbatoriksą su visu jo prakeiktu sostu… Net nereikėtų kautis.
Ar aš iš tiesų tikiuosi, kad kas kitas padarys mano darbą? paklausė savęs Nasuada. Atvedžiau
vardenus į šią aklavietę, turiu ir išvesti.
Ketindama perpjauti siūlę, ištiesė ranką ir peilio galiuku užkliudė nėrinių juostelę, ir perrėžė ją
pusiau. Žiūrėjo į skylę nėriniuose, į nuspurusius pergamento spalvos gijų, besiraitančių ant suknelės kaip
susirangę kirminai, kraštus ir jautė, kaip iš gerklės kyla nervingas juokas, nors akyse kaupėsi ašaros. Ar
galėtų nesisekti dar labiau?
Nėriniai buvo vertingiausia suknelės dalis. Jie reti ir brangūs, nes nėrimui reikia talento ir daugybės
laiko, o pats darbas bukina protą. Nerti reikia taip ilgai, kad jei nuspręstum nusinerti skraistę, dirbti
reikėtų ne savaites, bet mėnesius! Nėriniai buvo brangesni net už auksą ir sidabrą.
Pirštais perbraukė siūlus ir sustojo prie skylės. Daug jėgų nėrimui nereikia, tik laiko. Jai pačiai nerti
nepatiko. Jėgų… jėgų… Tada jai prieš akis išniro vaizdai: Orinas, kalbantis apie magijos panaudojimą
savo tyrinėjimuose; Triana, moteris, ėmusi vadovauti Du Vrangr Gatai po Dvynių mirties; vardenų
gydytoja, penkerių ar šešerių Nasuadai aiškinanti magijos taisykles… Skirtingos patirtys susijungė į tokių
neįmanomų ir neįtikėtinų samprotavimų grandinę, kad galiausiai išlaisvino gerklėje užstrigusį juoką.
 Farika įtariai pasižiūrėjo į ją, laukdama paaiškinimo. Atsistojusi Nasuada išvertė suknelę iš sterblės
ant grindų.
– Atvesk man Trianą, – paliepė. – Nesvarbu, ką ji veikia, atvesk čia.
Oda aplink Farikos akis įsitempė, bet ji tūptelėjo ir pasakė:
– Kaip pasakysite, ponia.
Ir išėjo pro paslėptas duris tarnams.
– Ačiū, – sušnibždėjo Nasuada tuščiame kambaryje.
Suprato, kodėl tarnaitė nenorėjo eiti pas burtininkę: pati irgi jausdavosi nejaukiai, kai tekdavo
bendrauti su magais. Tiesą pasakius, pasitikėjo tik Eragonu, nes jis Raitelis (nors tai ne įrodymas, kad jis
doras – Galbatoriksas irgi buvo Raitelis) ir, be to, prisiekęs jai ištikimybę. Nasuada žinojo, kad šios
priesaikos jis nesulaužys. Ją gąsdino magų ir kerėtojų galios. Mintis, kad paprastai atrodantis žmogus gali
nužudyti ištaręs tik vieną žodį, bet kada įsibrauti į tavo mintis, apgauti, meluoti, vogti ir nebūti sučiuptas,
ir nebaudžiamas nepaisyti aplinkinių…
Širdis ėmė sparčiau plakti.
Kaip priversti visus laikytis įstatymų, jei dalis gyventojų turi ypatingų galių? Iš tiesų pati pagrindinė
vardenų ir Imperijos karo priežastis tebuvo mėginimas sutramdyti žmogų, kuris piktavališkai naudojo
savo magines galias, ir priversti jį daugiau nebedaryti nusikaltimų. Visas tas skausmas ir netektys tik dėl
to, kad niekas neturi pakankamai galios nugalėti Galbatoriksą. Jis netgi sava mirtim nemiršta kaip
paprastas žmogus!
Nors magija jai nepatiko, žinojo, kad jos vaidmuo bus lemiamas nuverčiant Galbatoriksą ir kad negali
sau leisti atsiriboti nuo magų, kol nebus pasiekta pergalė. Kai tai įvyks, ketino šią problemą tuojau pat
išspręsti.
Metalinio bilstuko garsas nutraukė mintis. Nutaisiusi malonią šypseną ir saugodama mintis, kaip buvo
mokyta, Nasuada šūktelėjo:
– Užeikit!
Stengėsi būti maloni, nes pasielgė labai nemandagiai, taip staiga išsikvietusi Trianą.
Durys atsivėrė ir tamsiaplaukė kerėtoja įžengė į kambarį. Buvo matyti, kad sutaršytos jos garbanos
skubant susegtos ant viršugalvio. Atrodė taip, lyg būtų prikelta iš miegų. Nusilenkusi pagal nykštukų
papročius, paklausė:
– Kvietėte, ponia?
– Taip.
Atsisėdusi į kėdę, nužvelgė Trianą. Apžiūrinėjama kerėtoja pakėlė smakrą.
– Sakyk, kokia pagrindinė magijos taisyklė?
Triana susiraukė.
– Tam, ką darai pasitelkęs magiją, reikia tiek pat jėgų, kiek darant paprastai.
– O galimybių ribas lemia tik sumanumas ir senosios kalbos mokėjimas?
– Yra ir kitų suvaržymų, bet taip. Ledi, kodėl klausiate? Tai pagrindinės magijos taisyklės. Nors
nedažnai minimos, bet esu tikra, kad jas žinote.
 – Žinau. Norėjau įsitikinti, kad gerai jas suprantu. – Nepakildama iš kėdės, Nasuada pasilenkė ir
pakėlė suknelę, kad Triana pamatytų perplėštus nėrinius. – Tada, neperžengdama tų ribų, galėtum
sugalvoti burtažodį, kuriuo galėtum nerti nėrinius.
Tamsias kerėtojos lūpas iškreipė globėjiškas šypsnys.
– Du Vrangr Gata turi svarbesnių reikalų, nei taisyti jūsų drabužius, Ledi. Mūsų nėra tiek daug, kad
galėtume vykdyti jūsų užgaidas. Esu tikra, kad siuvėjai tikrai sugebės jums padėti. Dabar, jei leisite, aš…
– Nutilk, moterie, – kategorišku balsu ištarė Nasuada. Nustebusi Triana nutilo viduryje sakinio. –
Matau, kad turiu duoti Du Vrangr Gatai tą pačią pamoką, kurią daviau Vyresniųjų tarybai: esu jauna, bet
nesu vaikas, kurį reikia globoti. Galėtum, pasitelkus magiją, greitai ir lengvai nerti nėrinius, kuriuos
nebrangiai pardavinėdami Imperijoje galėtume uždirbti pinigų vardenams. Paties Galbatorikso žmonės
duos mums pinigų, kurių mums žūtbūt reikia, kad išgyventume.
– Bet tai juokinga, – prieštaravo Triana. Net Farika, rodos, nepritarė. – Neįmanoma užsidirbti karui iš
nėrinių.
Nasuada išlenkė antakį.
– O kodėl ne? Moterys, kurios negali sau leisti puoštis nėriniais, pasinaudos proga nusipirkti
mūsiškių. Kiekviena ūkininko žmona, trokštanti atrodyti turtingesnė, norės jų įsigyti. Net turtingi
prekeiviai ir kilmingieji mokės mums savo auksu, nes mūsų nėriniai bus plonesni, nei nunerti žmogaus
rankomis. Sukaupsime turtą didesnį nei nykštukų. Suprantama, tik tuo atveju, jei pakankamai išmanai
magiją, kad įvykdytum, ko aš noriu.
Triana krestelėjo plaukus.
– Abejojate mano gebėjimais?
– Tai padaryk tai!
Triana dvejojo, tada paėmė iš Nasuados suknelę ir ilgai tyrinėjo nėrinių juostelę. Galiausiai pasakė:
– Turėtų būti įmanoma, bet reikės kiek pasitreniruoti, kol įsitikinsiu, ar tikrai.
– Nedelsk. Nuo šiol tai svarbiausia tavo užduotis. Ir susirask patyrusią nėrėją, kad pamokytų raštų.
– Taip, Ledi Nasuada.
Nasuada sušvelnino balsą.
– Gerai. Dar norėčiau, kad atrinktum geriausius Du Vrangr Gatos narius ir su jais sugalvotum kitokių
maginių būdų padėti vardenams. Dabar už tai atsakinga tu, nebe aš.
– Taip, Ledi Nasuada.
– Dabar gali eiti. Rytoj ryte pranešk, ką nuveikei.
– Taip, Ledi Nasuada.
Patenkinta Nasuada stebėjo, kaip kerėtoja išeina, tada užsimerkė ir leido sau pasididžiuoti akimirką
savimi dėl to, ko pasiekė. Žinojo, kad niekas, net tėvas, nebūtų sugalvojęs tokios išeities. Tai mano
indėlis į vardenų labą, pasakė sau, trokšdama, kad tai matytų ir Azihadas. Tada kreipėsi į tarnaitę:
– Farika, ar nustebinau tave?
– Nuolat stebinate, ponia.
 ELVA

–P– Ką?
onia?.. Jūsų reikia, ponia.

Nenorėdama pasijudinti, Nasuada atsimerkė ir išvydo į kambarį įeinantį Jormundurą. Liesas prityręs
karys nusiėmė šalmą, pasikišo po dešine pažastimi ir žengė prie jos, kairiąją ranką laikydamas ant kardo
rankenos.
Šarvinių marškinių grandys sudzingsėjo jam lenkiantis.
– Ledi Nasuada.
– Sveikas, Jormudurai. Kaip laikosi tavo sūnus?
Buvo patenkinta, kad jis atėjo. Iš visų Vyresniųjų tarybos narių jis ramiausiai priėmė jos vadovavimą,
tarnaudamas jai taip pat ištikimai ir ryžtingai kaip Azihadui. Jei visi mano kariai būtų kaip jis, niekas
mūsų nesulaikytų.
– Kosulys nurimo.
– Džiugu girdėti. Dėl ko atėjai?
Jormunduro kakta susiraukšlėjo. Ranka persibraukė plaukus, surištus į uodegą, tada susigriebė, kad
nemandagu, ir ranką nuleido.
– Dėl magijos.
– Taip?
– Ar atsimeni mergaitę, kurią palaimino Eragonas?
– Žinoma.
Nasuada tik kartą ją matė, bet buvo girdėjusi apie ją perdėtų istorijų, sklandančių tarp vardenų, ir
spėjimų, ko mergaitė gali pasiekti suaugusi. Nasuada kiek praktiškiau žiūrėjo į šį reikalą. Kad ir kuo taptų
tasai kūdikis, kol tai įvyks, praeis daug metų, o karas su Galbatoriksu tada jau bus arba laimėtas, arba
pralaimėtas.
– Manęs paprašė atvesti jus pas ją.
– Paprašė? Kas? Ir kodėl?
– Berniukas pratybų lauke pranešė, kad turėtumėt aplankyti vaiką. Sakė, kad jums bus įdomu.
Nepasakė savo vardo, bet atrodė panašus į tos raganos kačiolakį, tad pamaniau… Na, pamaniau, kad
turėtumėt žinoti. – Jormunduras atrodė sutrikęs. – Paklausinėjau vyrų apie mergaitę, ir sužinojau… kad ji
kitokia.
– Kaip tai?
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Turbūt pakankamai kitokia, kad paklausytumėt kačiolakio.
Nasuada susiraukė. Iš senų pasakojimų žinojo, kad nekreipti dėmesio į kačiolakio perspėjimą būtų
didžiausia beprotystė, galinti atvesti į pražūtį. Bet Solembamo palydovė, žolininkė Andžela, buvo
pernelyg savarankiška ir nenuspėjama burtininkė, kuria Nasuada visiškai nepasitikėjo.
– Magija, – ištarė kaip keiksmažodį.
– Magija, – pritarė Jormunduras, nors ištarė su pagarbia baime.
– Na, gerai, eime aplankyti to vaiko. Ar ji pilyje?
– Orinas skyrė jai ir jos globėjai kambarį vakariniame bokšte.
– Tad nuvesk mane pas ją.
Susiėmusi sijonus, Nasuada paliepė Farikai atšaukti visus dienos susitikimus ir išėjo iš kabineto. Už
nugaros išgirdo, kaip Jormunduras spragtelėjo pirštais, paliepdamas keturiems sargybiniams sustoti
aplink. Netrukus priėjo ir jis, ir ėmė rodyti kelią.
Karštis Boromėjo pilyje buvo tarsi milžiniškoje duonkepėje. Oras lyg lydytas stiklas virpėjo virš
palangių.
Nors jautėsi nepatogiai, Nasuada žinojo, kad dėl tamsaus gymio pakelia karštį lengviau nei kiti.
Sunkiausia buvo vyrams, tokiems kaip Jormunduras ir sargybiniai, kurie turėjo dėvėti šarvus visą dieną,
net jei reikėdavo stovėti po kepinančia saule.
Nasuada atidžiai stebėjo penkis vyrus: kaip prakaitas teka jų oda, o kvėpavimas tampa vis
netolygesnis. Aberone nemažai vardenų buvo nualpę nuo karščio, du iš jų greitai mirė. Ji neketino netekti
dar daugiau pavaldinių. Tad kai jai pasirodė, kad reikia pailsėti, paliepė sustoti, nors vyrai ir prieštaravo,
ir atsigerti.
– Nenoriu, kad iškristumėt kaip musės.
Dar dukart teko sustoti, kol priėjo kelionės tikslą – niekuo neišsiskiriančias duris vidinėje koridoriaus
sienoje. Grindys aplink buvo nuklotos dovanomis.
Jormunduras pasibeldė ir drebantis balsas iš vidaus paklausė:
– Kas ten?
– Ledi Nasuada atėjo aplankyti vaiko, – atsakė jis.
– Ar tavo širdis atsidavusi ir ryžtas nepalaužiamas?
Šįkart atsakė Nasuada:
– Mano širdis tyra, o ryžtas geležinis.
– Tad ženkite per slenkstį, ir sveiki atvykę.
Durys atsivėrė į prieškambarį, apšviestą vienintelio nykštukų žibinto. Prie durų nieko nebuvo. Eidama
toliau, Nasuada pamatė, kad sienos ir lubos uždengtos tamsiu audiniu, dėl to kambarys priminė urvą ar
irštvą. Ji nustebo, kad oras kambaryje buvo gana vėsus, beveik šaltas, lyg gaivią rudens naktį. Staiga ji
suprato ir pajuto, kaip mintis suleido savo nuodingus nagus jai į pilvą: Magija.
 Kelią pastojo juoda tinklinė užuolaida. Atitraukusi ją į šoną, atsidūrė kambaryje, kur anksčiau buvo
svetainė. Baldų nebuvo, išskyrus kėdžių eilę prie apdengtų sienų. Nykštukų žibintai buvo sukabinti ant
nukarusio audinio raukšlės ir visomis kryptimis skleidė keistus spalvotus šešėlius.
Susirietusi senė stebėjo ją iš vieno kampo, o iš šonų stovėjo žolininkė Andžela ir pasišiaušęs
kačiolakis. Kambario viduryje klūpojo išblyškusi mergaitė, kuri Nasuadai pasirodė trejų ar ketverių metų.
Mergaitė valgė iš padėklo ant kelių. Niekas nekalbėjo.
Sutrikusi Nasuada paklausė:
– Kur kūdikis?
Mergaitė pakėlė akis.
Nasuada aiktelėjo, pamačiusi ryškią drakono žymę ant jos kaktos ir gilias violetines akis. Mergaitė
išviepė burną į baisią, gudrią šypseną.
– Aš esu Elva.
Nasuada nesąmoningai atšoko, griebdamasi durklo, kurį turėjo prisitvirtinusi prie kairės rankos. Tai
buvo suaugusiojo balsas, kuriame buvo girdėti suaugusiojo patirtis ir cinizmas. Skambėjo šventvagiškai
vaiko lūpose.
– Nebėk, – pasakė Elva. – Aš – tavo draugė.
Padėjo tuščią padėklą šalin ir paliepė senei:
– Dar.
Senolė išskubėjo iš kambario. Tada Elva paplekšnojo per grindis šalia savęs.
– Prašau sėstis. Laukiau tavęs nuo tada, kai išmokau kalbėti.
Tebespausdama durklą, Nasuada atsisėdo ant akmenų.
– Ir kada tai įvyko?
– Aną savaitę.
Elva sukryžiavo rankas ant kelių. Įsmeigė šiurpias akis į Nasuadą, perverdama ją nežmoniškai stipriu
žvilgsniu. Nasuadai atrodė, kad violetinė ietis persmeigė jos kaukolę ir sukinėjosi galvoje, ardydama
mintis ir prisiminimus. Tvardėsi, kad neimtų klykti.
Pasilenkusi priekin, Elva ištiesė ranką ir priglaudė delną prie Nasuados skruosto.
– Žinai, Azihadas nebūtų geriau vadovavęs vardenams nei tu. Pasirinkai teisingą kelią. Tavo vardą
šlovins per amžius dėl tavo drąsos ir įžvalgumo. Tu perkėlei vardenus į Surdą ir nusprendei pulti
Imperiją, nors visi manė, jog tai beprotystė.
Apstulbusi Nasuada žiūrėjo į mergaitę. Kaip tiksliai raktas tinka į spyną, taip Elva kalbėjo apie jos
baimes ir abejones, dėl kurių naktį negalėjo užmigti, prakaituodama tamsoje. Nevalinga jausmų banga
užplūdo ją, suteikdama pasitikėjimo savimi, kurio nejautė nuo Azihado mirties. Ašaros pabiro jai iš akių
ir nuriedėjo skruostais. Lyg Elva būtų žinojusi, ką sakyti, kad nuramintų.
Nasuada dėl to jos nekentė.
Jausmų atplūdis grūmėsi su įtarimu, dėl ko ir kodėl šis silpnumas sukilo. Nepasitikėjo mergaite, nes
nežinojo jos motyvų.
– Kas tu esi? – paklausė.
 – Esu Eragono kūrinys.
– Jis tave palaimino.
Baisios, senos akys aptemo, Elva sumirksėjo.
– Jis nesuprato, ką daro. Nuo tada, kai Eragonas mane užkerėjo, pamačiusi žmogų jaučiu visas tą
žmogų ištikusias bėdas, ir tas, kurios dar ištiks. Kai buvau mažesnė, nieko dėl to negalėjau padaryti. Bet
užaugau.
– O kodėl…
– Kerai mano kraujyje verčia mane saugoti žmones nuo skausmo… Nesvarbu, kaip tai atsilieptų man
ir ar noriu padėti ar ne. – Šypsena tapo karti. – Man gerai atsirūgsta, jei pabandau atsispirti šiam
potraukiui.
Ir tada Nasuada suprato, kad nerimą kelianti Elvos išvaizda yra kančių, kurioms ji pasmerkta, išdava.
Nasuada suvirpėjo nuo minties apie tai, ką mergaitei tenka kęsti. Turbūt ją drasko ta manija ir tai, kad ji
negali jai pasipriešinti. Pati to nenorėdama, pradėjo Elvai jausti užuojautą.
– Kodėl man tai papasakojai?
– Pamaniau, kad turėtum žinoti, kas aš esu. – Elva nutilo, jos žvilgsnis suliepsnojo. – Ir kad kovosiu už
tave iš visų jėgų. Naudok mane, kaip naudotum žudiką – slaptai, tamsoje ir be gailesčio. – Nusijuokė
skardžiu, kraują stingdančiu juoku. – Tau įdomu kodėl. Matau, kad įdomu. Lai greičiau pasibaigia šis
karas, nes galiu išeiti iš proto. Man pakankamai sunku susitvarkyti ir su kasdienio gyvenimo kančiomis, ką
jau kalbėti apie karo sukeltą skausmą. Panaudok mane, kad tai greičiau pasibaigtų, ir užtikrinsiu, kad tavo
gyvenimas bus toks laimingas, koks tik gali būti.
Tada į kambarį sugrįžo senė, nusilenkė Elvai ir padavė naują padėklą su maistu. Nasuadai net fiziškai
palengvėjo, kai Elva nuleido akis ir ėmėsi ėriuko kojos, kimšdama mėsą į burną abiem rankomis. Valgė
tarsi išbadėjęs vilkas, visai nekreipdama dėmesio į tai, kaip atrodo. Jai valgant, jos violetines akis ir
drakono žymę uždengė juodi kirpčiukai, ir ji atrodė panaši į paprastą nekaltą vaiką.
Nasuada dar kiek palaukė, kol pasidarė aišku, kad Elva pasakė viską, ką norėjo. Tada – Andželai
mostelėjus – su žolininke išėjo pro šonines duris, palikdama išblyškusią mergaitę sėdėti vieną viduryje
tamsaus, audiniu išmušto kambario, lyg embrioną gimdoje, laukiantį tinkamo meto pasirodyti.
Andžela patikrino, ar durys uždarytos, ir sušnibždėjo:
– Ji tik valgo ir valgo. Jos apetito skiriamos porcijos nepatenkina. Gal galėtumėt…
– Ji bus pamaitinta. Tau nereikia dėl to rūpintis. – Nasuada pasitrynė rankas, bandydama ištrinti iš
atminties tų baisių akių atvaizdą…
– Ačiū.
– Ar dar kam nors taip buvo atsitikę?
Andžela papurtė galvą, garbanoti plaukai pasklido ant pečių.
– Ne, per visą magijos istoriją. Bandžiau nuspėti jos ateitį, bet ten beviltiška klampynė, – gražus žodis
klampynė, – nes jos gyvenimas susijęs su labai daugelio.
– Ar ji pavojinga?
– Visi mes pavojingi.
 – Juk supranti, apie ką aš.
Andžela gūžtelėjo pečiais.
– Už vienus ji pavojingesnė, už kitus ne. Jei ką ir galėtų pražudyti, tai save pačią. Jei sutiks ką nors,
kam grės pavojus, ir Eragono užkeikimas užklups ją nepasiruošusią, tada ji atsidurs pasmerktojo vietoje.
Štai kodėl daugiausia laiko būna kambaryje.
– Kaip toli ji gali numatyti įvykius?
– Dvi tris valandas į ateitį daugiausiai.
Atsirėmusi į sieną, Nasuada apsvarstė naujausią painiavą savo gyvenime. Elva galėtų būti galingas
ginklas, jei ja teisingai būtų naudojamasi. Jos padedama galėčiau įžvelgti priešų negalias ir
silpnąsias vietas, taip pat ir tai, kas jiems patinka ir priverstų juos paklusti. Prireikus mergaitė galėtų
būti ir patikima sargybinė, jei reikėtų apsaugoti vieną iš vardenų, pavyzdžiui, Eragoną ar Safyrą.
Negalima palikti jos be priežiūros. Reikia, kad kas nors ją prižiūrėtų. Kas nors, kas išmano magiją ir
yra pakankamai tvirtas, kad atsispirtų Elvos įtakai… Kas nors, kuo galiu pasitikėti, kas būtų patikimas
ir doras. Trianą atmetė iš karto.
Nasuada pažvelgė į Andželą. Nors žolininke nepasitikėjo, žinojo, kad Andžela padėjo vardenams
sunkiausiais ir svarbiausiais momentais. Ji išgydė Eragoną. Ir neprašė jokio atlygio. Nasuada
nesugalvojo, kas daugiau galėtų būti pakankamai patyręs ir turėti laiko ir noro prižiūrėti Elvą.
– Suprantu, – pasakė Nasuada, – kad įžūlu iš mano pusės, nes nesi man pavaldi ir nedaug žinau apie
tavo gyvenimą ir pareigas, bet noriu paprašyti tavęs paslaugos.
– Klausau. – Andžela sumosavo ranka.
Nasuada sutrikusi užsikirto, tada išbėrė:
– Gal norėtum vis užmesti akį į Elvą? Dėl manęs. Man reikia…
– Žinoma! Užmesiu abi akis. Įdomu ją stebėti.
– Turėsi man atsiskaityti, – įspėjo Nasuada.
– Šaukštas deguto sugadino statinę medaus. Ką gi. Manau, susitvarkysiu.
– Tad susitarėm?
– Susitarėm.
Nasuada su palengvėjimu atsiduso ir susmuko į kėdę.
– Ak, kokia sumaištis. Kokia klampynė. Esu atsakinga už Eragono, kaip už savo vasalo, darbus, bet nė
neįsivaizdavau, kad jis padarys ką nors tokio baisaus. Tai teršia mano garbę. Ir jo.
Aštrus traškesys pasigirdo kambaryje, kai Andžela sunėrusi pirštus ištempė sąnarius.
– Taip. Ketinu su juo apie tai pasikalbėti, kai grįš iš Elesmeros.
Veido išraiška buvo tokia nuožmi, kad Nasuada sunerimo.
– Bet nesužalok jo. Jis mums reikalingas.
– Ne, tikrai ne… Bent jau neilgam.

* * *
 ATSINAUJINĘS SKAUSMAS

tipraus vėjo šuoras prikėlė Eragoną iš miego.

S Kambaryje siautėjo vėtra, plaikstydama paklodes, pakeldama į orą daiktus ir į sienas

daužydama šviestuvus. Lauke dangus buvo juodas nuo audros debesų.
Safyra stebėjo, kaip Eragonas šiaip ne taip atsistojo, mėgindamas išlaikyti pusiausvyrą. Medis
siūbavo lyg laivas jūroje. Eragonas susigūžė nuo stipraus vėjo ir apėjo kambarį, spausdamasis prie
sienos, kol priėjo ašaros formos angą, pro kurią veržėsi audra.
Pasižiūrėjo pro svyruojančias grindis į žemę apačioje. Atrodė, kad ji supasi pirmyn atgal. Nurijo
seiles ir pasistengė nekreipti dėmesio į pykstančią širdį.
Apčiupinėjęs rado medžiaginę uždangą, kurią galima užtraukti ant angos. Reikėjo užtempti užuolaidą
nuo vieno angos krašto prie kito. Jei paslystų, nukristų tiesiai ant medžio šaknų.
Palauk, sulaikė jį Safyra.
Nulipo nuo neaukštos pakylos, kur miegojo, ir ištiesė uodegą iki angos, kad jis galėtų įsitverti jos kaip
turėklų.
Iš visų jėgų laikydamas audinį tik dešiniąja ranka, Eragonas kabinosi už Safyros uodegos spyglių ir
slinko palei angą. Pasiekęs kitą jos galą, suėmė audinį abiem rankomis ir įspaudė jo kraštą į griovelį.
Uždanga prisitvirtino.
Kambaryje tapo tylu.
Įpykusi galinga stichija išlenkė audinį į vidų, bet šis neketino pasiduoti. Eragonas bakstelėjo jį pirštu.
Užuolaida buvo įsitempusi kaip būgno oda.
Neįtikėtinų dalykų tie elfai prigalvoję, pasakė jis.
Safyra palenkė galvą šonu, tada ją pakėlė ir beveik prispaudė prie lubų. Ji klausėsi. Geriau uždaryk
ir studiją – ją niokoja.
Eragonas pasileido laiptų link. Medis susiūbavo, koja sulinko ir jis skaudžiai susitrenkė į grindis kelį.
– Po velnių, – suniurzgė.
Studijoje šėlo verpetas, o jame sūkuriavo plunksnos ir popieriai, skraidydami tai šen, tai ten – tarsi
žinotų kur. Rankomis prisidengęs galvą, Eragonas nėrė į sūkurį. Kūną ėmė varstyti plunksnų smaigaliai –
lyg kažkas mėtytų į jį akmenis.
Eragonas stengėsi uždengti viršutinę angą be Safyros pagalbos. Tik baigė, ir skausmas –
nesibaigiantis, protą bukinantis skausmas – perskrodė nugarą.
Jis suriko – taip stipriai, kad net užkimo. Akyse ėmė raibuliuoti raudonai ir geltonai, tada aptemo ir jis
parvirto ant šono. Girdėjo, kaip apačioje sunerimusi stūgauja Safyra. Laiptai jai per siauri, o vėjas lauke
per stiprus, kad ji atlėktų. Jų ryšys susilpnėjo. Jis pasidavė tykančiai tamsai, kad išvengtų kančios.

Eragonas pabudo. Burnoje buvo rūgštu. Nežinojo, kiek pragulėjo ant grindų, bet rankų ir kojų raumenys
buvo susitraukę – nes gulėjo susirietęs. Audra vis dar purtė medį, lydima šniokščiančio lietaus, kuris
atliepė ūžimą galvoje.
Safyra?..
Aš čia. Gali nulipti?
Pamėginsiu.
Buvo per silpnas, kad atsistotų ant svyruojančių grindų, tad nuropojo prie laiptų ir ėmė pamažu
keturiomis leistis, virpėdamas nuo kiekvieno judesio. Pusiaukelėje sutiko sunerimusią Safyrą, kuri buvo
praardžiusi medį ir prakišusi galvą ir kaklą pro skylę laiptuose.
Mažyli. Iškišo liežuvį ir tvirtai sugriebė jo ranką. Jis nusišypsojo. Tada ji išlenkė kaklą ir pamėgino jį
ištraukti, bet veltui.
Kas yra?
Įstrigau.
Tu?.. Negalėjo susilaikyti nenusikvatojęs, nors ir skaudėjo. Padėtis pernelyg juokinga.
Ji suurzgė ir truktelėjo visą kūną, supurtydama medį ir nublokšdama Eragoną. Tada susmuko, giliai
alsuodama. Nagi, nesėdėk čia išsiviepęs kaip gudruolė lapė. Padėk man!
Tvardydamas juoką, Eragonas atrėmė pėdą į jos nosį ir ėmė stumti iš visų jėgų, o Safyra kraipėsi ir
sukiojosi, mėgindama išsilaisvinti.
Po daugiau nei dešimties minučių pavyko. Eragonas sudejavo išvydęs, kaip sugadinti laiptai. Jos
žvynai subraižė žievę ir išdraskė dailius raštus, puošusius medį.
Oi, sutriko Safyra.
Gerai, kad tai padarei tu, ne aš. Elfai tau gal ir atleis. Dainuotų tau nykštukų meilės balades dieną
naktį, jei tik paprašytum.
Atsigulė prie Safyros ant pakylos ir prisispaudė prie plokščių jos pilvo žvynų, klausydamasis, kaip
aplink siaučia audra. Plačią uždangą retsykiais nušviesdavo dantyto žaibo blyksnis.
Kaip manai, kiek dabar laiko?
Kelios valandos iki susitikimo su Oromiu. Nagi, pamiegok ir atsigauk. Aš pabudėsiu.
Jis pakluso, nors medis ir toliau siūbavo.
 KODĖL KOVOJI?

romio žadintuvas Eragono ausyse zyzė kaip didžiulė širšė, kol jis susigraibė daikčiuką ir

O išjungė mechanizmą.
Sutrenktas kelis paraudo, visą kūną skaudėjo nuo priepuolio ir elfų Gyvatės ir Gervės šokio.
Eragonas tegalėjo aimanuoti užkimusia gerkle. Jis nujautė, kad Durzos žaizda bėdų pridarė ne paskutinį
kartą. Tokia nuojauta pykino, sekino jėgas ir smukdė valią.
Tiek daug savaičių prabėgo nuo paskutinio priepuolio, mąstė jis, pradėjau tikėti, kad galbūt
pasveikau… Matyt, tiesiog pasisekė, kad taip ilgai priepuolis nepasikartojo.
Ištempusi kaklą, Safyra pabaksnojo jam į ranką. Juk žinai, kad nesi vienas, mažyli. Padarysiu viską,
ką galiu, kad padėčiau. Jis šyptelėjo. Tada Safyra palaižė jam veidą ir pridūrė: Turėtum pradėti ruoštis.
Žinau. Spoksojo į grindis, nenorėdamas pasijudinti, tada prisivertė nueiti iki praustuvės, nusiprausė
ir, naudodamas magiją, nusiskuto.
Šluostydamasis pajuto, kad kažkas palietė jo mintis. Eragonas iškart sutelkė dėmesį tik į kojos nykštį,
kad sustiprintų minčių apsaugą. Tada išgirdo Oromį: Puiku, bet nebūtina. Šiandien pasiimk Zaroką.
Ryšys baigėsi.
Eragonas trūksmingai atsiduso. Turiu būti atidesnis, pasakė Safyrai. Būčiau pakliuvęs jo valion, jei
būtų priešas.
Tik ne tada, kai šalia aš.
Baigęs rengtis, Eragonas atkabino dangalą nuo sienos ir užlipo ant Safyros, po pažastimi spausdamas
Zaroką.
Safyra pakilo, sukeldama vėją, ir pasuko Telnaeiro uolų link. Iš aukštai buvo matyti, kiek žalos Du
Veldenvardenui padarė audra. Elesmeroje nenuvirto nė vienas medis, bet toliau, kur elfų magija veikė
silpniau, nemažai pušų buvo išlaužytos. Tebepučiantis vėjas trynė susipynusias šakas į kamienus,
išgaudamas šiurkštų girgždesį ir cypimą. Nuo medžių ir gėlių kilo tiršti auksinių žiedadulkių debesys.
Eragonas su Safyra skrisdami pasidalijo prisiminimais apie vakardienos pamokas. Jis papasakojo, ką
sužinojo apie skruzdes ir senąją kalbą, o ji – apie oro sroves ir kitus pavojingus oro sūkurius, ir kaip jų
išvengti.
Tad nusileidę atsakė į visus mokytojų klausimus: Eragonas Oromiui – apie Safyros pamokas, o Safyra
Glaedrui – apie Eragono.
 – Labai gerai, Eragonai-vodhr.
Taip. Puiku, Bjartskular, pagyrė Safyrą Glaedras.
Kaip ir anksčiau, Safyrą išsiuntė su Glaedru, o Eragonas liko ant uolų, tik šįkart jiedu su Safyra
palaikė ryšį, kad žinotų, ko mokosi kitas.
Kai drakonai išskrido, Oromis pasakė:
– Tavo balsas kimesnis šiandien, Eragonai. Gal peršalai?
– Šįryt vėl skaudėjo nugarą.
– Užjaučiu. – Tada parodė pirštu ir paliepė: – Palauk čia.
Oromis nužingsniavo į trobelę, bet netrukus vėl pasirodė. Priešais Eragoną sustojo nuožmus karys su
vėjyje besidraikančiomis žilomis garbanomis ir bronzos kardu rankoje.
– Šiandien, – pasakė, – nebus Rimgaro. Vietoje jo sukryžiuosime kardus, Naeglingą ir Zaroką.
Išsitrauk savo kardą ir apkerėk jo ašmenis, kaip mokė pirmasis mokytojas.
Eragonas nenorėjo kautis. Bet neketino sulaužyti priesaikos ar pasirodyti Oromiui silpnas ir
neryžtingas. Nurijo nerimą. Štai ką reiškia būti Raiteliu, pamanė.
Susitelkęs surado taškelį giliai mintyse, kuris jungė jį su galinga magijos srove. Pasinėrė į jį ir pajuto,
kaip užplūdo jėgos.
– Gëuloth du knífr, – ištarė, ir tarp nykščio ir smiliaus įsižiebė mėlyna švieselė. Šokčiojo tarp pirštų,
kol Eragonas braukė palei Zaroko ašmenis.
Kardams susirėmus, Eragonas suprato, kad Oromis už jį žymiai stipresnis. Tą patį juto, kai kovėsi su
Durza ir Arija. Eragonas puikiai valdė kardą kaip žmogus, bet negalėjo rungtis su kariais, kurių gyslomis
tekėjo magija. Ranka per silpna, o judesiai per lėti. Bet tai netrukdė trokšti pergalės. Kovėsi iš visų jėgų,
nors galiausiai pasirodė, kad bergždžiai.
Oromis bandė kaip įmanydamas priversti Eragoną pademonstruoti viską, ką moka – ir atsakomuosius
smūgius, ir slaptus triukus. Viskas veltui. Eragonui niekaip nepavyko kliudyti elfo. Netekęs vilties
pamėgino pakeisti kovos stilių. Tai būtų sutrikdę net labiausiai patyrusį karį. Bet gavo tik smūgį per
šlaunį.
– Sparčiau judink pėdas, – riktelėjo Oromis. – Kas stovi kaip stulpas mūšyje – žūva. Kas lankstus
kaip nendrė – nugali!
Elfas judėjo puikiai: tobulas kontrolės ir nesutramdomos jėgos derinys. Šokinėjo kaip katė, kirsdavo
kaip garnys, pritūpdavo ir išsisukdavo nuo smūgių grakščiai kaip žebenkštis.
Kovėsi apie dvidešimt minučių – kol Oromis suklupo. Jo siauras veidas trumpam susiraukė. Eragonas
pažino paslaptingosios Oromio ligos požymius ir kirto Zaroku. Pasielgė negarbingai, bet buvo toks
sutrikęs, kad ketino pasinaudoti bet kokia galimybe, net ir neteisinga. Tiesiog troško nors kartą įveikti
Oromį.
Zarokas taikinio nepasiekė. Pasisukęs Eragonas pernelyg išsirietė ir patempė nugarą.
Skausmas užklupo neįspėjęs.
Paskutinis dalykas, kurį išgirdo, buvo Safyros šūksnis: Eragonai!
Nors priepuolis buvo stiprus, Eragonas sąmonės neprarado. Nelabai suvokė, kas vyksta aplinkui, bet
juto kūną deginančią ugnį, kuri kiekvieną sekundę prailgindavo iki amžinybės. Blogiausia, kad negalėjo
nieko padaryti, kad kančia baigtųsi. Tik laukti…

… ir laukti…

Eragonas gaudydamas orą gulėjo šaltame purve. Sumirksėjo, kai grįžo regėjimas. Pamatė Oromį, sėdintį
šalia ant taburetės. Atsiklaupęs Eragonas apgailestaudamas ir su pasibjaurėjimu apžiūrėjo naująją tuniką.
Dailus rusvas audinys išsipurvino, kai Eragonas vartėsi tampomas traukulių. Plaukai irgi buvo aplipę
purvu.
Mintimis jautė Safyrą – susirūpinusią ir laukiančią, kol jis atsilieps. Kaip gali tai kęsti? nerimavo ji.
Tai tave pražudys.
Jos bloga nuojauta palaužė Eragono stiprybės likučius. Safyra anksčiau nebuvo išreiškusi abejonės,
kad jis galėtų pralaimėti – nei Dras Leonoje, Gileade ar Farten Dure, nei per kitus ištikusius pavojus. Jos
pasitikėjimas juo suteikdavo jam drąsos. Tad dabar jis iš tiesų išsigando.
Susitelk į savo pamoką, paliepė jis.
Susitelksiu į tave.
Palik mane ramybėje! atkirto kaip sužeistas gyvulys, norintis išsilaižyti žaizdas tyloje ir tamsoje. Ji
nutilo, bet nenutraukė ryšio, kad jis žinotų, jog Glaedras jai pasakoja apie siauralapę ožkarožę, kuri
kramtoma virškinimui pagerinti.
Eragonas nusivalė pirštais purvą nuo plaukų, tada išspjovė kraujo krešulį.
– Įsikandau liežuvį.
Oromis linktelėjo, lyg būtų to tikėjęsis.
– Ar tave reikia pagydyti?
– Ne.
– Labai gerai. Susitvarkyk kardą, nusimaudyk ir eik į progumą ant kelmo klausytis miško minčių.
Klausykis, ir kai nieko nebegirdėsi, ateik ir papasakok, ką sužinojai.
– Taip, Mokytojau.
Atsisėdęs ant kelmo, Eragonas suprato, kad šėlstančios mintys ir jausmai neleis susikaupti ir atverti
minčių, kad pajustų padarus progumoje. Be to, visai neturėjo tam noro.
Bet tvyranti aplinkui ramuma pamažu numaldė jo apmaudą, sutrikimą ir užsispyrėlišką pyktį. Nors
laimingas netapo, bet susitaikė su likimu. Tokia mano dalia, ir verčiau su ja susitaikyti, nes artimiausiu
metu ji nepasikeis.
Po ketvirčio valandos juslės vėl paaštrėjo, tad Eragonas susitelkė į raudonųjų skruzdžių koloniją,
kurią tyrinėjo vakar. Drauge stengėsi pajausti ir visa kita, kas vyko progumoje, kaip buvo paliepęs
Oromis.
Eragonui sekėsi pusėtinai. Jei atsipalaiduodavo ir paliesdavo visas netoliese esančias sąmones, jo
mintis užplūsdavo tūkstančiai vaizdų ir jausmų, kurie keitė vienas kitą pašėlusiai greitai, tad jo galvoje
blykčiojo ir garsai, ir vaizdai, ir kvapai, ir lytėjimo, skausmo ir malonumo pojūčiai. Informacijos kiekis
buvo neįsivaizduojamas. Iš įpročio protas griebdavo vieną ar kitą dalyką iš srauto, nekreipdamas
dėmesio į likusius, paskui pastebėdavo klaidą ir vėl stengdavosi grįžti į pasyvią stebėtojo būseną. Ir taip
kas kelias sekundes.
Nepaisant to, pavyko pagilinti žinias apie skruzdžių pasaulį. Pradėjo skirti lytis, kai įžvelgė, kad
didžioji skruzdė skruzdėlyno viduje dėjo kiaušinius, maždaug vieną per minutę, vadinas, ji buvo
moteriškos lyties. O kai su būreliu raudonųjų skruzdžių užsiropštė rožių krūmo kamienu, išvydo, kokie
priešai jas puola: kažkas išlindo iš po lapo ir užmušė vieną skruzdę. Sunku buvo nuspėti, kas tai per
padaras, nes skruzdės jo viso nematė – jos bet kokiu atveju labiau vadovavosi uosle nei regėjimu. Jei
skruzdės būtų žmonės, atrodytų, kad dabar jas puola pabaisa, didžiulė tarsi drakonas, kurio nasrai galingi
kaip dantytos nuleidžiamos grotos Teirme ir juda greitai kaip žaibas.
Skruzdės apsupo pabaisą kaip arklininkai, gaudantys pabėgusį žirgą. Puolė visai nebijodamos, kando į
gumbuotas kojas, vos ne vos išvengdamos plieninių pabaisos nasrų. Vis daugiau skruzdžių dėjosi į būrį.
Kovėsi drauge, kad įveiktų įsibrovėlį, nesitraukdamos, net kai pabaisa dvi jų pagavo ir užmušė ar kai
kelios nukrito nuo stiebo ant žemės.
Tai buvo žūtbūtinis mūšis, nė viena pusė neketino pasiduoti. Tik atsitraukimas arba pergalė išgelbės
kovojančiuosius nuo baisios mirties. Eragonas stebėjo peštynes sulaikęs kvapą, susižavėjęs skruzdžių
drąsa ir tuo, kad jos kovėsi nepaisydamos sužeidimų, kurie sustabdytų žmogų. Kova buvo didvyriška –
apie tokią dainuotų bardai visoje šalyje.
Eragonas taip susidomėjo mūšiu, kad kai skruzdės pagaliau nugalėjo, taip garsiai iš džiaugsmo suriko,
kad išbaidė iš medžių paukščius.
Degdamas iš smalsumo, grįžo į savo kūną ir nuėjo prie rožių krūmo apžiūrėti pabaisos. Pamatė
paprastą rudą vorą susiraičiusiomis į gniužulą kojomis, skruzdės jį tempėsi suėsti.
Nuostabu.
Jau ketino eiti, bet suprato, kad ir vėl nepatyrinėjo daugybės kitų vabalų ir gyvūnų progumoje.
Užsimerkė ir perbėgo per kelių tuzinų būtybių mintis, stengdamasis įsiminti kuo daugiau įdomių dalykų.
Tai buvo tik menkas ilgo stebėjimo pakaitas, bet Eragonas buvo išalkęs, o ir užduočiai skirta valanda
buvo jau pasibaigusi.
Kai Eragonas grįžo į Oromio trobelę, elfas paklausė:
– Kaip sekėsi?
– Mokytojau, galėčiau klausytis dieną naktį, ir taip dvidešimt metų, ir vis tiek nesužinosiu visko, kas
dedasi miške.
Oromis išrietė antakį.
– Padarei pažangą.
Bet kai Eragonas papasakojo, ką matęs, Oromis pasakė:
– Bet to dar nepakanka. Turi labiau stengtis, Eragonai. Žinau, kad gali. Esi protingas ir atkaklus, ir turi
galimybę tapti puikiu Raiteliu. Kad ir kaip sunku būtų, turi išmokti pamiršti savo rūpesčius ir susitelkti tik
į užduotį. Atrask ramybę savyje, ir lai tavo veiksmai prasideda ten.
– Stengiuosi viską atlikti geriausiai.
 – Ne, ne geriausiai. Kai bus geriausiai, tai ir pamatysime. – Jis padarė mąslią pauzę. – Gal padėtų, jei
turėčiau dar vieną mokinį – būtų tau draugas, su kuriuo galėtum rungtis. Tada gal ir pamatytume
geriausia… Pagalvosiu apie tai.
Iš spintelės Oromis ištraukė šviežios duonos kepalą, medinį indą riešutų sviesto – kurį elfai valgė
vietoje tikro sviesto – ir porą dubenėlių, kuriuos pilnus pripylė daržovių troškinio iš lėtai virš anglių
ugniavietėje, kambario kampe, verdančio puodo.
Eragonas pasibjaurėjęs žvilgtelėjo į troškinį: nuo elfų maisto jam darėsi bloga. Ilgėjosi mėsos, žuvies
ir paukštienos – ko nors sotaus, į ką galėtų suleisti dantis.
– Mokytojau, – paklausė, kad nukreiptų mintis, – kodėl liepi man medituoti? Ar tam, kad suprasčiau
gyvūnų ir vabalų esmę, ar tai turi gilesnę prasmę?
– Negi nesugalvoji kokios kitos priežasties?
Oromis atsiduso, kai Eragonas papurtė galvą.
– Visada taip su naujais mokiniais, ir ypač su žmonėmis: protą jie lavina ir naudoja mažiausiai, ir
mažiausiai juo vadovaujasi. Paklausk apie kurią nors dvikovą kardais, ir išvardins kiekvieną prieš
mėnesį smogtą smūgį, bet liepk išspręsti uždavinį ar pagrįsti nuomonę, ir… ką gi, gerai, jei sulaukiu
daugiau nei buko žvilgsnio. Tu vis dar naujokas magijos pasaulyje, bet turi pradėti svarstyti apie visą jos
reikšmę.
– Kaip tai?
– Trumpam įsivaizduok, kad esi Galbatoriksas. Ir turi visus jo turtus. Vardenai sutriuškino tavo urgalų
kariuomenę, padedami Drakono Raitelio, kuris, kaip žinai, buvo mokomas, bent jau iš pradžių, vieno
pavojingiausių ir negailestingiausių tavo priešų – Bromo. Taip pat žinai, kad priešininkai telkiasi Surdoje
ir greičiausiai ketina pulti. Tad koks lengviausias kelias susitvarkyti su visomis grėsmėmis, nestojant į
atvirą kovą?
Eragonas pamaišė troškinį, kad atvėstų, galvodamas apie reikalą.
– Man atrodo, – lėtai tarė, – kad lengviausia būtų paruošti magų būrį, jie net nebūtinai turi būti labai
galingi. Priversti juos prisiekti ištikimybę senąja kalba, tada slapta pasiųsti juos į Surdą, kad pakenktų
vardenams: užnuodytų šulinius ir nužudytų Nasuadą, karalių Oriną ir kitus svarbiausius pasipriešinimo
vadus.
– Ir kodėl Galbatoriksas iki šiol to nepadarė?
– Nes iki šiol Surda jam nerūpėjo, o vardenai Farten Dure slapstėsi ilgus dešimtmečius, be to,
tikrindavo kiekvieno atvykėlio mintis. Surdoje to daryti jie negali, nes šalis didelė ir gyventojų daug.
– Taip manau ir aš, – pritarė Oromis. – Jei Galbatoriksas neišvyks iš savo irštvos Urubeine,
didžiausią pavojų pas vardenus tau kels magai. Žinai gerai kaip ir aš, kaip sunku apsisaugoti nuo magijos,
ypač tuomet, jei tavo priešas senąja kalba prisiekė tave nužudyti, nesvarbu, kokia kaina. Toks priešas
nesistengs pirma užvaldyti tavo proto, jis paprasčiausiai ištars burtažodį, kad tave sunaikintų, net jei
akimirką prieš mirtį tu vis dar galėtum atsakyti tuo pačiu. Bet negali atsikratyti žudiko, jei nežinai, kas jis
ar kur jis yra.
– Tad kartais nereikia net užvaldyti priešininko minčių?
 – Kartais ne, bet tai rizikinga. – Oromis nutilo ir pasrėbė kelis šaukštus troškinio. – Dabar aptarkime
pagrindinį klausimą: kaip apsiginti nuo nežinomų priešų, kurie gali įveikti bet kokias kliūtis ir nužudyti
ištardami vienintelį žodį?
– Nežinau, nebent… – Eragonas padvejojo, tada nusišypsojo. – Nebent skaityčiau visų aplink esančių
žmonių mintis. Tada pajusčiau, jei kuris norėtų man pakenkti.
Oromis atrodė patenkintas atsakymu.
– Būtent, Eragonai-finiareli. Ir tai atsakymas į tavo klausimą. Meditacijos pratina tavo protą ieškoti,
rasti ir panaudoti priešo protinio ginklo trūkumus, kad ir labai mažus.
– Bet argi kitas magas nepajus, jei įsiskverbsiu į jo mintis?
– Taip, pajus, bet dauguma žmonių – ne. O magai pajutę išsigąs ir iš baimės užsklęs savo mintis nuo
tavęs, ir taip juos atpažinsi.
– Argi saugu palikti sąmonę be apsaugos? Jei kas nors pultų, nesunkiai galėtų užvaldyti mintis.
– Saugiau nei nepastebėti, kas dedasi aplinkui.
Eragonas linktelėjo. Kurį laiką ritmingai nardino šaukštą į dubenį, paskendęs mintyse, tada pasakė:
– Taip negerai.
– Argi? Paaiškink.
– O asmens privatumas? Bromas mokė niekada nesiveržti į kitų mintis, nebent būtinai reikėtų. Man
būtų nejauku kišti nosį į kitų žmonių paslaptis… Paslaptis, kurių jie turi teisę niekam neatskleisti. –
Nuleido galvą. – Kodėl Bromas man apie tai nepapasakojo, jei tai taip svarbu? Kodėl pats to neišmokė?
– Bromas pasakojo, – paaiškino Oromis, – ką tuo metu reikėjo pasakoti. Svetimų minčių skaitymas
gali tapti pavojingas tik tada, jei turi blogų ketinimų ar trokšti valdžios. To būsimųjų Raitelių niekas
nemoko, nors jie medituoja kaip ir tu, kol įsitikina, kad jie pakankamai subrendę atsispirti pagundai.
Tai iš tiesų skerbimasis į asmeninę erdvę. Sužinosi daug dalykų, kurių nenorėtum. Bet tai tavo paties
ir vardenų labui. Stebėjau, kaip kiti Raiteliai patiria tą patį, ir iš patirties galiu pasakyti: tai labiau nei kas
kita padės suprasti, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip. Ir šis supratimas kels atjautą ir užuojautą net
menkiausiam elgetai menkiausiame Alagezijos mieste.
Kurį laiką jie valgė tylėdami, tada Oromis paklausė:
– Pasakyk man, kokį galingiausią protinį ginklą gali valdyti žmogus?
Klausimas buvo rimtas, Eragonas gerai jį apsvarstė prieš drįsdamas atsakyti:
– Ryžtas.
Ilgais baltais pirštais Oromis perplėšė kepalą pusiau.
– Suprantu, kodėl taip nusprendei – ryžtas tau nemažai pasitarnavo. Bet ne. Turėjau galvoje ginklą,
kurio reikia, kad pasirinktum geriausią veiklos būdą bet kokioje situacijoje. Ryžtingi gali būti ir kvailiai,
ir protingiausi žmonės. Tad ne, tai ne ryžtas.
Šįkart Eragonas į klausimą pažiūrėjo kaip į mįslę, ištyrinėjo žodžius, šnibždėdamas juos, kad
įsitikintų, ar jie rimuojasi, ir ieškodamas juose paslėptos prasmės. Bėda ta, kad jis buvo tik vidutinis
mįslių minėjas ir niekada neužimdavo aukštos vietos kasmetinėse Karvaholo mįslių minimo varžybose.
Jis pernelyg tiesiogiai mąstė, kad įmintų negirdėtas mįsles. Tai buvo Garou praktinio auklėjmo rezultatas.
 – Išmintis, – galiausiai pasakė. – Išmintis galingiausias žmogaus ginklas.
– Geras spėjimas, bet ir vėl pro šalį. Teisingas atsakymas – logika. Ar, kitaip pasakius, gebėjimas
mąstyti analitiškai. Tinkamai taikoma, ji atstoja išmintį, nes ši įgyjama tik su amžiumi ir patirtimi.
Eragonas susiraukė.
– Taip, bet ar gera širdis ne svarbiau nei logika? Vadovaudamasis vien gryna logika gali prieiti prie
išvadų, kurios moralės požiūriu blogos, o jei esi doras ir teisingas, logika užtikrins, kad nepasielgsi
gėdingai.
Skustuvo plonumo šypsena pasirodė Oromio lūpose.
– Painioji dalykus. Klausiau, koks galingiausias žmogaus ginklas, nesvarbu, ar tas žmogus geras ar
blogas. Sutinku, jog svarbu būti doram, bet taip pat tvirtinu, kad jei turi rinktis, ar išmokyti žmogų kilnumo
ar aiškiai mąstyti, geriau išmokyk aiškaus mąstymo. Per daug bėdų pasaulyje sukelia kilnūs žmonės
sujauktais protais.
Istorijoje nemažai pavyzdžių, kad žmonės, įsitikinę, kad elgiasi teisingai, padaro siaubingų
nusikaltimų. Įsidėmėk, Eragonai, kad niekas savęs niekšu nelaiko ir tikrai nedaugelis priima sprendimus,
kurie, jų manymu, neteisingi. Žmogui gali nepatikti pasirinkimas, bet jis laikysis jo, nes net
nepalankiausiomis aplinkybėmis bus tikras, kad tai buvo geriausia išeitis.
Jei manai, kad esi geras, tai dar nereiškia, kad gerai elgsiesi. Taigi vienintelis ginklas nuo demagogų,
apgavikų ir minios įniršio ir vienintelis patikimas vedlys gyvenime – aiškus ir pagrįstas mąstymas. Logika
niekada tavęs neapgaus, nebent sąmoningai ignoruotum savo poelgių pasekmes.
– Jei elfai taip logiškai mąsto, – pasakė Eragonas, – tada visi turėtumėte sutarti.
– Deja, – kalbėjo Oromis. – Kaip kiekviena rasė, mes tvirtai laikomės daugybės principų ir dėl to
dažnai prieiname prie skirtingų išvadų, net identiškose situacijose. Prie išvadų, kurios, beje, kiekvieno
požiūriu logiškos. Ir nors norėčiau, kad būtų kitaip, ne visi elfai yra tinkamai išlavinę savo protą.
– Kaip ketini išmokyti mane tos logikos?
Oromio šypsena praplatėjo.
– Seniausiu ir geriausiu būdu – diskutuojant. Užduosiu tau klausimą, tu atsakysi ir apginsi savo
požiūrį. – Palaukė, kol Eragonas dar įsipylė troškinio. – Pavyzdžiui, kodėl kovoji prieš Imperiją?
Staigus temos pasikeitimas išmušė Eragoną iš vėžių. Jautė, kad Oromis uždavė klausimą, kurio
vienintelio visą laiką ir tenorėjo paklausti.
– Jau anksčiau sakiau, kad dėl to, jog noriu padėti tiems, kurie kenčia nuo Galbatorikso, ir kiek mažiau
dėl asmeninio keršto.
– Tad kovoji dėl humaniškų priežasčių?
– Ką turite galvoje?
– Kovoji, kad padėtum žmonėms, kuriuos skriaudžia Galbatoriksas, ir kad nebeleistum jam daugiau
savivaliauti.
– Būtent, – pritarė Eragonas.
– Ak, bet atsakyk man, jaunasis Raiteli: ar tavo karas su Galbatoriksu nesukels daugiau skausmo?
Dauguma žmonių Imperijoje gyvena normalų, patogų gyvenimą, nekentėdami nuo karaliaus beprotybės.
Kaip gali imti ir įsiveržti į jų žemes, sugriauti jų namus, išžudyti jų sūnus ir dukteris?
Eragonas išsižiojo, apstulbęs, kad Oromis gali to klausti – juk Galbatoriksas blogas! Joks lengvas
atsakymas neatėjo į galvą. Žinojo, kad yra teisus, bet kaip įrodyti?
– Ar nemanote, kad Galbatoriksą reikia nuversti?
– Ne to klausiau.
– Bet turite taip manyti, – nenusileido Eragonas. – Pasižiūrėkit, ką jis padarė Raiteliams.
Pamirkęs duoną į troškinį, Oromis ėmė valgyti toliau, palikęs Eragoną nervintis tyloje. Pavalgęs
Oromis sukryžiavo rankas ant kelių ir paklausė:
– Ar tave nuliūdinau?
– Taip.
– Suprantu. Ką gi, gerai, mąstyk apie tai, kol rasi atsakymą. Tikiuosi, jis bus įtikinamas.
 JUODASIS PELĖVIRKŠTIS SUKUTIS

ie nurinko stalą, išnešė indus į lauką ir iššveitė juos smėliu. Oromis sutrupino duonos likučius

J aplink namelį paukščiams, tada grįžo vidun.

Oromis atnešė plunksnų ir rašalo Eragonui, ir jie toliau mokėsi Liduen Kvaedhio, senosios
kalbos rašto, kuris buvo daug dailesnis nei žmonių ar nykštukų runos. Eragonas pasinėrė į paslaptingų
ženklų studijavimą, džiaugdamasis gavęs užduotį, kur nereikėjo daryti daugiau nieko sunkaus, tik
mechaniškai įsiminti.
Po kelių valandų Oromis mostelėjo ranka ir pasakė:
– Pakaks. Tęsime rytoj.
Eragonas išsitiesė ir pamankštino pečius, o Oromis iš kiaurymių sienose ištraukė penkis ritinėlius. –
Du yra senąja kalba, trys – tavo gimtąja. Padės išmokti abi abėcėles ir suteiks naudingos informacijos,
kurią išsakyti žodžiais pernelyg sunku.
– Išsakyti žodžiais?
Lyg pati tiksliai žinotų kur, Oromio ranka išsitiesė ir ištraukė sunkų šeštąjį ritinį. Ir padėjo ant
piramidės Eragono glėbyje.
– Tai žodynas. Abejoju, ar pajėgsi, bet pasistenk perskaity- ti visą.
Kai elfas atvėrė duris jam išeiti, Eragonas paklausė:
– Mokytojau?
– Taip, Eragonai?
– Kada pradėsime mokytis magijos?
Oromis viena ranka pasirėmė į staktą ir sulinko, lyg nebeturėtų jėgų stovėti tiesiai. Tada atsiduso ir
paaiškino:
– Turi pasitikėti mano mokymo tvarka, Eragonai. Bet, manau, būtų kvaila ir toliau atidėlioti. Ateik,
padėk ritinius ant stalo, ir imkimės tyrinėti magijos paslaptis.
Oromis stovėjo ant velėnos priešais trobelę, žiūrėdamas į Telnaeiro uolas, atsukęs nugarą Eragonui,
pėdos pečių plotyje, rankos suimtos už nugaros. Neatsisukęs paklausė:
– Kas yra magija?
– Energijos valdymas senąja kalba.
Prieš atsakydamas Oromis patylėjo.
 – Tu teisus, bet tik iš techninės pusės, ir dauguma kerėtojų daugiau ir nesuvokia. Tavo apibrėžimas
nenusako magijos esmės. Magija – mąstymo menas, tai ne jėga ir ne kalba. Jau žinai, kad ribotas žodynas
nekliudo naudotis magija. Kaip ir viskas, ką turi išmokti, magija priklauso nuo išlavinto proto.
Bromas nesilaikė įprastos mokymosi tvarkos ir nesigilino į magijos smulkmenas, kurių reikia išmokti,
kad išgyventum. Aš irgi turiu suardyti tvarką, kad susitelktume ties tais įgūdžiais, kurių tau greičiausiai
prireiks būsimuose mūšiuose. Bet kadangi Bromas išmokė tave paprastos magijos technikos, pamokysiu
tave subtilesnių metodų, paslapčių, prieinamų tik išmintingiausiems Raiteliams: kaip žudyti neišeikvojant
daugiau jėgų, nei jų reikia pakrutinti pirštui; kaip akimirksniu perkelti daiktą iš vienos vietos į kitą; kaip
aptikti nuodus maiste ir gėrime; kaip ką nors maginiu būdu ne tik išvysti, bet ir išgirsti; kaip pasisemti
jėgų iš aplinkos ir išsaugoti savąsias; kaip maksimaliai išnaudoti galias visais įmanomais būdais.
Šios technikos tokios galingos ir pavojingos, kad niekada neperduodamos jauniems Raiteliams, bet
aplinkybės reikalauja, kad tau jas atskleisčiau ir tikėčiau, kad nepanaudosi jų blogam.
Ištiesęs dešiniąją ranką į šoną ir sulenkęs ją kaip leteną, Oromis ištarė:
– Adurna!
Eragonas stebėjo, kaip vandens rutulys pakilo iš upokšnio prie trobelės, nusklendė oru ir pakibo tarp
ištiestų Oromio pirštų.
Upokšnis po šakomis atrodė tamsus ir rudas, bet rutulys, pakilęs iš jo, buvo bespalvis kaip stiklas.
Samanų, purvo ir kitokios dulkelės plūduriavo rutulio viduje.
Vis dar žiūrėdamas į horizontą, Oromis pasakė:
– Gaudyk.
Per petį mestelėjo rutulį Eragonui.
Eragonas stengėsi sugriebti rutulį, bet kai tik tas palietė odą, vanduo prarado formą ir ištiško ant
krūtinės.
– Gaudyk pasitelkęs magiją, – paaiškino Oromis. Vėl sušuko: – Adurna! – ir vandens rutulys pakilo iš
upelio ir atsklendė į delną kaip dresuotas sakalas, paklūstantis šeimininkui.
Šįkart Oromis metė neperspėjęs. Bet Eragonas buvo pasiruošęs ir ištarė, siekdamas rutulio:
– Reisa du adurna.
Rutulys sustojo per plaukelį nuo delno odos.
– Keistai parinkai žodžius, – pareiškė Oromis, – bet suveikė.
Eragonas nusišypsojo ir sušnibždėjo:
– Thrysta.
Rutulys grįžo savo keliu ir nulėkė sidabrinės Oromio galvos link, bet nenusileido, kur tikėjosi
Eragonas: pralėkė pro elfą, apsisuko ir šovė atgal į Eragoną dar didesniu greičiu.
Vanduo buvo toks tvirtas ir kietas, lyg nupoliruotas marmuras, kad kai trenkėsi į Eragono kaukolę,
pasigirdo duslus bum. Smūgis partrenkė ant velėnos. Eragonas tysojo apstulbęs ir mirksėdamas, o danguje
mirkčiojo švieselės.
– Taip, – prabilo Oromis. – Labiau tiktų letta ar kodthr. – Galiausiai atsisuko į Eragoną ir tariamai
nustebęs pakėlė antakį. – Ką ten darai? Kelkis. Negalima voliotis visą dieną.
 – Taip, Mokytojau, – sudejavo Eragonas.
Eragonas atsistojo ant kojų, ir Oromis paliepė dirbti su vandeniu: susukti į mazgą, pakeisti sugertos ar
atspindėtos šviesos spalvą, sustingdyti tam tikrais būdais. Tai nebuvo sunku.
Pratimai tęsėsi taip ilgai, kad Eragono susidomėjimas prapuolė ir jį pakeitė nekantrumas ir sumišimas.
Nenorėjo įžeisti Oromio, bet nesuprato, kodėl Oromis elgiasi taip, lyg vengtų tų burtažodžių, kuriems
reikėtų kiek daugiau jėgų. Jau parodžiau, ką sugebu. Kodėl jis vis dar liepia kartoti pagrindinius
dalykus? Paklausė:
– Mokytojau, visa tai moku. Gal galėtume mokytis toliau?
Oromio kaklo raumenys įsitempė, pečiai sustingo, lyg būtų iškirsti iš granito. Net kvėpuoti nustojo.
– Negi niekada neišmoksi pagarbos, Eragonai-vodhr? Tebūnie!
Tada sumurmėjo keturis žodžius senąja kalba taip tyliai, kad Eragonas neišgirdo.
Eragonas spygtelėjo iš skausmo, kai kažkas ėmė taip spausti blauzdas, kad jis nebegalėjo paeiti.
Šlaunys ir viršutinė kūno dalis galėjo judėti, bet vis tiek jautėsi lyg spaudžiama citrina.
– Išsilaisvink, – mestelėjo Oromis.
Tokios užduoties anksčiau Eragonas nebuvo gavęs – atšaukti kito kerus. Galėjo nutraukti nematomus
burtus vienu ar dviem būdais. Geriausia būtų, jei žinotų, kaip Oromis jį sustingdė – ar paveikdamas kūną
ar naudodamas išorinę jėgą, nes tada galėtų ten nukreipti savo kerus ir išsklaidyti Oromio užkeikimą.
Arba galėtų panaudoti bendrą, neapibrėžto veikimo burtažodį, kad užblokuotų, kad ir ką Oromis padarė.
Blogoji šio pasirinkimo pusė ta, kad tai sukeltų atvirą judviejų galių kovą. Kada nors tai turės įvykti,
pamanė Eragonas. Nepuoselėjo jokios vilties nugalėti elfą.
Sudėliojęs reikiamą sakinį, ištarė:
– Losna kalfya iet. – „Paleisk mano blauzdas.“
Prireikė daugiau jėgų, nei Eragonas tikėjosi. Priepuolių ir pratimų sukeltas nuovargis išvirto į
savijautą, lyg būtų nuo pat ryto brovęsis pro sunkiai praeinamą vietovę. Tada spaudimas kojose dingo.
Eragonas susvirduliavo, stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą.
Oromis papurtė galvą.
– Kvaila, labai kvaila. Jei būčiau pasiuntęs stipresnį užkeikimą, būtum žuvęs. Niekada nevartok
absoliutų.
– Absoliutų?
– Niekada nevartok tokių burtažodžių, kurie reiškia tik dvi galimybes – sėkmę arba mirtį. Jei priešas
surakino tau kojas ir yra stipresnis už tave, tada visas jėgas sunaudosi stengdamasis užkeikimą atšaukti.
Žūtum nebegalėdamas nieko pakeisti, kai suprastum, kad mėginimas bergždžias.
– Kaip to išvengti? – paklausė Eragonas.
– Saugiau pasirinkti vyksmą, kurį gali baigti, kada panorėjęs. Užuot ištaręs absoliutą „Paleisk mano
blauzdas“, galėjai pasakyti: „Sumažink galią to, kuris sukaustė mano blauzdas.“ Gal ir daug žodžių, bet
gali nuspręsti, kiek sumažinti priešo užkeikimą ir ar saugu jį atšaukti visiškai. Pamėginsime dar kartą.
Eragono kojas vėl sukaustė, kai tik Oromis tyliai ištarė burtažodį. Eragonas buvo taip pavargęs, kad
abejojo, ar jam pavyks išsivaduoti. Bet ėmėsi magijos.
 Nespėjęs prabilti senąja kalba, Eragonas pajuto keistą pokytį: lyg spaudimas, apėmęs kojas, pamažu
silpnėtų. Kuteno ir jis jautėsi, lyg būtų tempiamas iš šalto, slidaus purvo. Žvilgtelėjo į Oromį ir pamatė
elfo veide kančią. Atrodė taip, lyg būtų įsikibęs į ką brangaus, ko prarasti nenorėtų. Viename smilkinyje
pulsavo gysla.
Kai nematomi Eragoną kaustę pančiai nukrito, Oromis šoktelėjo, lyg įgeltas širšės, ir pasiliko stovėti
akis įsmeigęs į savo rankas, jo liesa krūtinė kilnojosi. Taip stovėjo gal minutę, tada atsitiesė ir nuėjo prie
paties Telnaeiro uolų krašto – vienišos figūrėlės kontūras blyškiame danguje.
Gailestis ir liūdesys užplūdo Eragoną – tie patys jausmai, kurie apėmė, kai pirmą kartą pamatė
sužeistą Glaedro koją. Sugėdijo save, kad kaip išpuikėlis elgėsi su Oromiu, kad nepagalvojo apie jo
negalią ir kad nepasitikėjo elfo sprendimu. Nesu vienintelis, turintis praeities žaizdų. Eragonas iki galo
nebuvo supratęs Oromio žodžių, kad jam paklūsta tik smulkiausi užkeikimai. Dabar įvertino sunkią
Oromio padėtį ir suprato jo skausmą, ypač didelį dėl to, kad Oromis – elfas, gimęs ir užaugęs magų
pasaulyje.
Eragonas priėjo prie Oromio, atsiklaupė ir nusilenkė, kaip daro nykštukai, prispausdamas nubrozdintą
kaktą prie žemės.
– Ebritilai, atsiprašau.
Elfas neparodė nė ženklo, kad girdėjo.
Nepajudėjo nė vienas, kol saulė leidosi jiems prieš akis, paukščiai giedojo vakarines giesmes, o oras
vėso ir drėko. Iš šiaurės atsklido grįžtančių Safyros ir Glaedro sparnų šlamesys.
Tyliu, nutolusiu balsu Oromis ištarė:
– Ryt pradėsime iš naujo, šį ir kitus dalykus. – Žiūrėdamas į elfą iš šono Eragonas galėjo matyti, kad
Oromis atgavo savo įprastinę, ramaus susilaikymo kupiną veido išraišką. – Jei tau tai tinka.
– Taip, Mokytojau, – atsakė Eragonas, džiaugdamasis, kad buvo paklaustas.
– Manau, bus geriausia, jei nuo dabar imsi kalbėti tik senąja kalba. Turime mažai laiko, be to, taip
išmoksi greičiau.
– Net su Safyra taip kalbėti?
– Net su Safyra.
Elfų kalba Eragonas pažadėjo:
– Tada dirbsiu be atvangos, kol ne tik mąstysiu, bet ir sapnuosiu jūsų kalba.
– Jei tau tai pavyks, – atsakė Oromis, – pavyks ir mūsų sumanymas. – Patylėjo. – Neskrisk rytoj tiesiai
čia, o eik su elfu, kurį tau pasiųsiu. Jis nuves tave, kur Elesmeroje mokomasi kautis kardais. Pabūk ten
valandą, tada tęsk pagal įprastą programą.
– Ar pats manęs nemokysite? – paklausė Eragonas nusiminęs.
– Neturiu ko tavęs išmokyti. Tu esi geriausias kovotojas iš visų, kuriuos esu sutikęs. Nevaldau kardo
geriau nei tu, o to, ką moku, o tu ne, negaliu tau perduoti. Tau belieka tik palaikyti įgūdžius.
– Kodėl negaliu mokytis su jumis… Mokytojau?
– Nes man nepatinka pradėti dieną triukšmingai ir kaunantis. – Pasižiūrėjo į Eragoną, tada suminkštėjo
ir pridūrė: – Ir tau bus į naudą susipažinti su kitais gyventojais. Nesu toks kaip kiti iš mano rasės. Bet apie
tai pakaks. Žiūrėk, jie grįžta.
Du drakonai prasklendė pro saulės apskritimą. Pirmas skrosdamas orą atskrido Glaedras,
užtemdydamas dangų dideliu kūnu. Nusileido ant žolės ir suskleidė auksinius sparnus, o tada Safyra,
greita ir vikri kaip žvirbliukas priešais erelį.
Kaip ir ryte, Glaedras ir Oromis paklausinėjo Eragoną su Safyra, kad patikrintų, ar klausėsi vienas
kito pamokų. Šiedviems ne visada pavykdavo dėmesį išlaikyti, bet pasidaliję žiniomis galėjo atsakyti į
visus klausimus. Bendravimą stabdė tik senoji kalba, kuria buvo reikalaujama kalbėti.
Geriau, suurzgė Glaedras, daug geriau. Palenkė galvą Eragono link. Mes netrukus turėsime mokytis
drauge.
– Žinoma, Skulblaka.
Senasis drakonas suprunkštė ir nuropojo prie Oromio, šokčiodamas priekine koja, kad atstotų nesamą
galūnę. Safyra staiga nėrė į priekį, sugnybo Glaedro uodegos galiuką ir pasukusi galvą, lyg norėtų nusukti
elniui sprandą, mestelėjo ją į orą. Atšoko, kai Glaedras apsisuko ir trinktelėjo jai per sprandą,
iššiepdamas milžiniškas iltis.
Eragonas krūptelėjo ir per vėlai užsidengė ausis nuo Glaedro riaumojimo. Tai, kad Glaedras
sureagavo greitai ir piktai, bylojo, kad Safyra šiandien prie jo lenda ne pirmą kartą. Neatrodė, kad Safyra
gailėtųsi – atrodė susijaudinusi ir žaisminga, kaip vaikas, gavęs naują žaislą, ir beveik aklai atsidavusi
Glaedrui.
– Safyra, tvardykis! – paliepė Oromis.
Safyra atšoko atgal ir pritūpė ant užpakalinių kojų, nors jos elgesyje atgailavimo visai nebuvo matyti.
Eragonas nedrąsiai sumurmėjo atsiprašymą, ir Oromis skėstelėjo rankomis, sakydamas:
– Keliaukit, abudu.
Nesiginčydamas Eragonas užsiropštė ant Safyros. Turėjo paraginti ją pakilti, o pakilus teko tris kartus
apsklęsti laukymę, kol privertė ją pasukti Elesmeros link.
Kas tave apsėdo? Kodėl jam įkandai? paklausė. Pats įtarė, bet norėjo, kad ji pasiaiškintų.
Tiesiog žaidžiau.
Tai buvo tiesa, nes jie kalbėjosi senąja kalba, bet jis spėjo, kad tai tik didesnės tiesos dalelė. Taip, ir
kokį žaidimą? Ji įsitempė. Pamiršti savo pareigą. Taip… Ieškojo reikiamo žodžio. Neprisiminė, todėl
tęsė gimtąja kalba: Taip erzindama Glaedrą, blaškai jį, Oromį ir mane, ir trukdai mums dirbti.
Anksčiau nebuvai tokia nerūpestinga.
Nesitaikyk būti mano sąžine.
Tada jis nusijuokė ir akimirkai užsimiršęs, kad skrenda tarp debesų, pasviro į šoną ir vos nenukrito
nuo Safyros pečių. Oho, kokia ironija. Kiek kartų pati man aiškinai, ką daryti? Esu tavo sąžinė, Safyra,
kaip ir tu mano. Anksčiau turėjai pagrindo mane barti ir įspėti, o dabar tave įspėti turiu aš: liaukis
varginusi Glaedrą.
Ji tylėjo.
Safyra?
Girdžiu.
 Tikiuosi.
Po minutės ramaus skrydžio ji prabilo: Du priepuoliai per vieną dieną. Kaip dabar jautiesi?
Viską skauda. Jis susiraukė. Kai ką nuo Rimgaro ir treniruotės su kardu, bet daugiausia – dėl
nugaros. Lyg nuodai, silpninantys raumenis ir temdantys protą. Tikiuosi, nepamesiu sveiko proto iki
mokymo pabaigos. O po to… Neišmanau, ką darysiu. Žinoma, kad negaliu toks stoti į kovą už
vardenus.
Negalvok apie tai, patarė ji. Negali pakeisti savo būklės, ir tik blogiau jausiesi, jei apie tai mąstysi.
Gyvenk dabartimi, prisimink praeitį ir nebijok ateities, nes jos nėra ir niekada nebus. Viskas, kas yra,
yra tik dabar.
Jis paplekšnojo jai per petį ir dėkingas nusišypsojo. Dešinėje vištvanagis sklendė šilto oro srove,
audros nualintame miške ieškodamas plaukuoto ar plunksnuoto grobio. Eragonas jį stebėjo, mąstydamas
apie Oromio klausimą: kaip pateisinti karą su Imperija, jei tai sukels tiek sielvarto ir kančių?
Žinau atsakymą, prabilo Safyra.
Ir koks jis?
Kad Galbatoriksas… Padvejojo. Ne, nesakysiu tau. Turi pats suprasti.
Safyra! Būk protinga.
Ir esu. Jei nežinai, kodėl tai, ką darome, teisinga, gali iš karto pasiduoti Galbatoriksui.
Kad ir kaip stengėsi, daugiau nieko iš jos neišgavo, nes ji į tą minčių dalį neįsileido.

Grįžęs į būstą Eragonas lengvai pavakarieniavo ir jau ketino išvynioti vieną Oromio ritinėlių, bet ramybę
sutrikdė beldimas į širmą.
– Užeikit, – pasakė, tikėdamasis, kad tai Arija.
Taip ir buvo.
Arija pasisveikino su Eragonu ir Safyra, tada pasakė:
– Pamaniau, kad norėtum aplankyti Tialdarės rūmus ir sodus, nes vakar sakei, kad tau būtų įdomu.
Aišku, jei nesi pernelyg pavargęs.
Ji dėvėjo gražiai krintančią suknelę, gerai sukirptą ir išsiuvinėtą sudėtingais juodais raštais. Spalvos
suknelė buvo kaip karalienės drabužių ir pabrėžė didelį motinos ir dukros panašumą.
Eragonas padėjo ritinėlį į šalį.
– Mielai juos pamatyčiau.
Tai yra, mes mielai pamatytume, pataisė Safyra.
Arija atrodė nustebusi, kad jiedu kalba senąja kalba, tad Eragonas paaiškino, kad Oromis paliepęs.
– Puiki mintis, – pritarė Arija, irgi senąja kalba. – Ir daug labiau pritinka taip kalbėti, kol esate čia.
Visi trys nulipo iš medžio, ir Arija nusivedė juos į vakarus, nepažįstamo Elesmeros krašto link.
Pakeliui sutiko nemažai elfų, visi sustodavo nusilenkti Safyrai.
Eragonas vėl atkreipė dėmesį, kad nematyti elfų vaikų. Pasakė tai Arijai.
– Taip, vaikų nedaug. Dabar Elesmeroje jų tik du, Dusanas ir Alana. Branginame vaikus labiau už
viską, nes jų taip mažai. Susilaukti vaiko – didžiausia garbė ir atsakomybė bet kokiai būtybei.
 Galiausiai jie priėjo rantytą smailią arką, išaugintą tarp dviejų medžių – įėjimą į didelę teritoriją.
Senąja kalba Arija išgiedojo:
– Žemės šaknie, vyno vaisiau, praleisk mane.
Dvivėrės durys suvirpėjo, tada atsivėrė, išleisdamos penkis didelius drugelius, kurie nusklendė į
temstantį dangų. Už durų driekėsi didžiulis sodas su gėlėmis – toks natūralus, kad atrodė kaip laukinė
pieva. Vienintelis dalykas, išdavęs, kad tai sodas, buvo augalų gausa: daugelis rūšių žydėjo, nors joms
žydėti buvo dar ne metas, kai kurios buvo atvežtos iš šiltesnių ar šaltesnių kraštų ir nebūtų pritapusios be
elfų magijos. Viską apšvietė į deimantus panašūs žibintai, o aplink juos zujo daugybė jonvabalių.
Arija Safyrą įspėjo:
– Žiūrėk savo uodegos, kad nebrūkšteltum per lysves.
Jie perėjo sodą ir priėjo netvarkingai suaugusių medžių eilę. Eragonas nespėjo susigaudyti, kaip
medžių pagausėjo ir kaip jie susipynė į sieną. Pamatė, kad stovi ant medinės menės slenksčio net
nesusivokęs, kad įžengė vidun.
Salėje buvo šilta ir jauku – rami vieta apmąstymams ir poilsiui. Ją supo medžių kamienai, iš salės
pusės nuo jų buvo nulupta žievė, jie buvo nublizginti ir įtrinti aliejais, tad medis švytėjo kaip gintaras.
Taisyklingi tarpai tarp kamienų atstojo langus. Trintų pušų spyglių kvapas gaivino orą. Salėje buvo
nemažai elfų, jie skaitė, rašė, o viename tamsiame kampe keletas grojo birbynėmis. Visi nutraukė darbus
ir nulenkė galvas prieš Safyrą.
– Čia gyventumėt ir jūs, – paaiškino Arija, – jei nebūtumėt Raitelis ir drakonė.
– Nuostabu, – sušnibždėjo Eragonas.
Arija apvedžiojo juos visur, kur tik galėjo pralįsti drakonė. Kiekvienas kambarys nustebindavo:
nebuvo dviejų panašių, nes kiekviename miškas buvo vis kitaip panaudotas. Viename kambaryje
sidabrinis upelis tryško iš sienos, tekėjo grindimis per išdėliotus akmenukus ir vėl laukan. Kitame
vijokliai dengė visą kambarį, išskyrus grindis, žalia lapų danga, pasipuošusia nuostabiais rausvais ir
baltais trimito formos žiedais. Arija pasakė, kad tai Liani vijokliai.
Matė daug puikių meno kūrinių: nuo fairtų ir paveikslų iki skulptūrų ir švytinčių stiklo mozaikų. Visi
jie vaizdavo augalus arba gyvūnus.
Islanzadė susitiko su jais trumpam atviroje pavėsinėje, dengtais takeliais sujungtoje su kitais dviem
pastatais. Paklausė, kaip Eragonui einasi mokytis ir kaip nugara. Jis atsakė glaustai ir mandagiai. Tai,
rodos, patiko karalienei. Bet ji šnektelėjo su Safyra ir netrukus išėjo.
Jie vėl grįžo į sodą. Eragonas ėjo šalia Arijos – Safyra iš paskos – sužavėtas jos balso skambesio. Ji
pasakojo apie gėlių rūšis, iš kur jos ir kaip prižiūrimos, ir kaip, didžioji dalis, išvestos magijos būdu.
Taip pat parodė gėles, kurios prasiskleidžia tiktai naktį, pavyzdžiui, baltąją durnaropę.
– Kuri tavo mėgstamiausia? – paklausė jis.
Arija šyptelėjo ir nuvedė prie medžio sodo pakraštyje, prie tvenkinio, apaugusio vikšriais. Aplink
žemiausią medžio šaką vyniojosi pelėvirkštis sukutis su trimis aksominiais juodais žiedais, tvirtai
susiskleidusiais.
Pūstelėjusi į juos, Arija sušnibždėjo:
 – Prasiskleiskit.
Žiedlapiai sugurgždėjo atverdami rašalines skraistes, atidengdami nektaro atsargas. Iš tamsiai
mėlynos žiedo gelmės skleidėsi smėlio spalvos vainikėlis, lyg dienos liekanos naktyje.
– Argi tai ne tobuliausia ir gražiausia gėlė? – paklausė Arija.
Eragonas pažiūrėjo į ją, jausdamas, kaip jie dabar arti vienas kito, ir ištarė:
– Taip… tikrai. – Ir, kol drąsa nepaliko, pridėjo: – Kaip ir tu.
Eragonai! riktelėjo Safyra.
Arija įsmeigė akis į jį ir tol įdėmiai tyrinėjo, kol Eragonas nusisuko. Kai vėl išdrįso pasižiūrėti į ją,
baisiai įsižeidė, išvydęs, kad ji vos šypsosi, lyg būtų pralinksmėjusi dėl jo pareiškimo.
– Tu pernelyg malonus, – sumurmėjo. Ištiesusi ranką palietė žiedo kraštą ir per jį žvilgtelėjo į
Eragoną. – Faolinas ją sukūrė specialiai man per vasaros saulėgrąžą, labai seniai.
Jis patrypčiojo vietoje ir kažką neaiškiai atsakė, įsižeidęs, kad ji rimtai nepriėmė jo komplimento.
Norėjo pavirsti nematomu, net ketino pasinaudoti burtažodžiu, kad tokiu ir taptų.
Galiausiai išsitiesė ir pasakė:
– Prašau mums atleisti, Arija-Svit-kona, bet jau vėlu, ir turime grįžti į savo medį.
Ji plačiau nusišypsojo.
– Žinoma, Eragonai. Suprantu.
Palydėjo juos iki pagrindinės arkos, atidarė duris ir atsisveikino:
– Labanakt, Safyra. Labanakt, Eragonai.
Labanakt, atsakė Safyra.
Vis dėlto, nors ir buvo sutrikęs, Eragonas nesusilaikė ir paklausė:
– Ar rytoj pasimatysime?
Arija pakreipė galvą.
– Manau, rytoj būsiu užsiėmusi.
Tada durys užsivėrė, užstojo ją nuo jo žvilgsnio, ir ji grįžo į rūmus.
Pasilenkusi virš takelio, Safyra bakstelėjo Eragonui į šoną. Baik svajoti ir lipk man ant nugaros.
Užlipęs jos priekine kairiąja koja, jis atsisėdo į savo vietą ir įsitvėrė kaklo spyglio, o Safyra pakilo
aukštyn. Kelis kartus sumosavusi sparnais paklausė: Kaip gali kritikuoti mano elgesį su Glaedru, o
paskui pats taip pasielgti? Ką tu sau galvoji?
Juk žinai, ką jai jaučiu, suniurnėjo jis.
Vaje! Jei esi mano sąžinė, o aš esu tavoji, tada mano pareiga tave perspėti, kad elgiesi kaip
prisisvajojęs kvailelis. Nesivadovauji logika, kaip mokė Oromis. Negi tikiesi, kad tarp jūsų su Arija
gali kažkas būti? Ji juk princesė!
O aš Raitelis.
Ji elfė, o tu žmogus!
Kiekvieną dieną vis labiau panėšėju į elfą.
Eragonai, jai daugiau kaip šimtas metų!
Gyvensiu tiek, kiek ji ar kiti elfai.
 Ak, bet dar negyvenai, ir čia visa bėda. Negali paneigti tokio didelio skirtumo. Ji – suaugusi
moteris, turinti šimto metų patirtį, o tu…
Kas? Kas aš? purkštelėjo jis. Vaikas? Ar tą norėjai pasakyti?
Ne, ne vaikas. Jau nebe, ypač po to, ką tau teko išvysti ir padaryti mums susijungus. Bet tu jaunas
net ir tarp savo trumpaamžės rasės atstovų. Ir dar jaunesnis palyginus su drakonais, nykštukais ir
elfais.
Kaip ir tu.
Jo atsakymas minutėlei ją nutildė. Tiesiog stengiuosi tave apsaugoti, Eragonai. Tik tiek noriu – kad
būtum laimingas, ir bijau, kad toks nebūsi, jei toliau sieksi Arijos.

Abu ruošėsi eiti gulti, kai išgirdo, kad durys koridoriuje atsivėrė ir ėmė dzingsėti šarvai – kažkas pas juos
lipo. Suspaudęs Zaroką, Eragonas atstūmė pertvarą ir pasirengė sutikti įsiveržėlį.
Rankos nusviro, kai priešais ant grindų išvydo Oriką. Nykštukas truktelėjo iš butelio, kurį laikė
kairėje rankoje, tada pašnairavo į Eragoną.
– Po galais, kurgi tu? A, štai kur tu štovi. Galvojau, kur prapuolei. Neradau, tad pamaniau, kad tokią
puikią liūdną naktį eišiu ir šuširašiu… Ir štai tu! Apie ką gi galėtume pašikalbėti, tu ir aš, tokiame
nuoštabiame paukščių lizde?
Suėmęs kitą nykštuko ranką, Eragonas jį pastatė ir nustebo, kad Orikas tvirtas kaip akmuo. Kai
Eragonas atsitraukė, Orikas ėmė taip siūbuoti ir svyrinėti, kad galėjo bet kada parvirsti.
– Užeik, – pakvietė Eragonas savo kalba. Uždarė liuką. – Čia dar persišaldysi.
Orikas sumirksėjo apvaliomis, giliai įstatytomis akimis.
– Nemašiau tavęs prie šavo lapuotos trobelės, tikrai nemašiau. Palikai mane šu tais elfais… Jie
apgailėtini ir neįdomūs, tikrai tokie.
Kaltės jausmas užplūdo Eragoną ir jis prisidengė kreiva šypsena. Pamiršo nykštuką per visus tuos
įvykius.
– Atleisk, kad neaplankiau tavęs, Orikai. Labai mokiausi. Nagi, duok savo apsiaustą. – Padėdamas
nykštukui nusivilkti rudą skraistę, paklausė: – Ką geri?
– Faelnirvą, – pareiškė Orikas. – Puikiaušią, tauriaušią gėrimą. Geriaušią iš elfų išradimų – šuteikia
iškalbos dovaną. Žodžiai plaukia liežuviu kaip špurdančių žuvelių guotai, kaip pulkai škubančių kolibrių,
kaip upė beširangančių gyvačių.
Nutilo, pats stebėdamasis puikiais palyginimais. Kai Eragonas pakvietė į miegamąjį, Orikas
pasveikino Safyrą buteliu ir pasakė:
– Šveika, o Geleždante. Te tavo žvynai švyti škaiščiai kaip Morgotalo žaizdro žarijos.
Sveikas, Orikai, atsakė Safyra, padėjusi galvą ant savo guolio krašto. Kas tau yra? Atrodai lyg būtum
nesavam kailyje. Eragonas pakartojo klausimus.
– Kas man? – pakartojo Orikas. Susmuko į kėdę, kurią pastūmė Eragonas, – pėdos pakibo per kelis
centimetrus virš žemės, – ir ėmė linguoti galvą. – Raudonos kepurės, žalios kepurės, elfai šen ir elfai ten.
Pašikarti galima. Ir dar tas triškart prakeiktas mandagumas. Jie bekraujai. Ir nekalbūs. Taip, pone, ne,
pone, tryš maišai, pone – nė lašelio daugiau neišgirsi. – Niūriai pasižiūrėjo į Eragoną. – Kuo man
užsiimti, kol tu mokaiši? Šėdėti ir dykinėti, kol šuakmenėsiu ir prišijungsiu prie protėvių vėlių? Pašakyk
man, o nuovokusis Raiteli.
Ar neturi kokių mėgstamų užsiėmimų ar gebėjimų, kuriuos galėtum čia pritaikyti? paklausė Safyra.
– Aha, – pagalvojo Orikas. – Ešu nepraštas kalvis. Bet kodėl turėčiau kalti blizgančius ginklus tiems,
kurie jų nevertina? Manęs čia nereikia. Nereikia kaip feldunošto su trimis kojomis.
Eragonas ištiesė ranką į butelį.
– Galiu?
Orikas pažvairavo tai į jį, tai į butelį, tada nusišypsojo ir padavė. Faelnirvas šaltas kaip ledas nubėgo
Eragono gerkle, grauždamas ir degindamas. Eragonas sumirksėjo, nes akys ėmė ašaroti. Gurkštelėjęs
antrą kartą, atidavė butelį Orikui, kuris atrodė nusiminęs, kad liko tiek nedaug gėrimo.
– Ir kokių pašlapčių, – paklausė Orikas, – judu sužinojote iš Oromio tuoše kaimo miškuose?
Nykštukas pakaitomis tai kikeno, tai aimanavo, kol Eragonas pasakojo apie mokymus, apie nevykusį
palaiminimą Farten Dure, apie Menojos medį, nugarą ir visa kita, kas nutiko per pastarąsias dienas. Ir
galiausiai Eragonas prakalbo brangiausia jam tema – apie Ariją. Padrąsintas alkoholio, pasisakė apie
savo švelnius jausmus ir papasakojo, kaip ji neatsakė į kvietimą artimiau susidraugauti.
Grūmodamas pirštu Orikas įspėjo:
– Uola tau už nugaros įskilo, Eragonai. Nežaisk su likimu. Arija… – Jis nutilo, tada suniurzgė ir dar
gurkštelėjo faelnirvo. – Ai, jau per vėlu. Kas aš toks, kad aiškinčiau, kas išmintinga ir kas ne?
Safyra jau kurį laiką gulėjo užsimerkusi. O dabar, neatmerkusi akių, paklausė: Orikai, ar tu vedęs?
Klausimas nustebino Eragoną – niekada nebuvo susimąstęs apie Oriko asmeninį gyvenimą.
– Eta, – atsakė Orikas. – Bet ešu šušižadėjęs šu gražiąja Hvedra, Torgerdo Vienaakio ir Himinglados
dukterimi. Turėjome šušituokti šį pavašarį, bet užpuolė urgalai ir Hrotgaras iššiuntė mane į šitą prakeiktą
kelionę.
– Ar ji iš Durgrimsto Ingietumo klano? – paklausė Eragonas.
– Žinoma! – suriaumojo Orikas, kumščiu trinkteldamas į kėdės kraštą. – Negi manai, kad galėčiau
vešti ką ne iš šavo klano? Ji – mano tetos Vardrunos anūkė, Hrotgaro antros eilės puššešerė baltomis,
apvaliomis šlaunimis, švelniomis kaip šilkas, raudonais kaip obuoliai škruoštais, gražiaušia iš višų
nykštukių.
Neabejoju, leptelėjo Safyra.
– Esu tikras, kad netrukus ją vėl pamatysi, – ramino Eragonas.
– Mhm. – Orikas pažvairavo į Eragoną. – Ar tiki milžinais? Aukštais, štipriais milžinais, tvirtais ir
barzdotais, kurių pirštai kaip kaštuvai?
– Niekada neregėjau ir negirdėjau apie tokius, – atsakė Eragonas, – tik pasakose. Jei jų ir yra, tai ne
Alagezijoje.
– Ak, bet jų yra! Yra! – sušuko Orikas, mosuodamas buteliu prie galvos. – Pašakyk man, o Raiteli, jei
šutiktum baišų milžiną ant šodo takelio, kaip jis kitaip tave pavadintų, jei ne pietumis?
– Eragonu, manyčiau.
 – Ne, ne. Pavadintų nykštuku, nes tu jam būtum nykštukas. – Orikas nusikvatojo ir bakstelėjo Eragonui
į šonkaulius aštria alkūne. – Dabar šupranti? Milžinai – tai žmonės ir elfai. Žemėje jų daug: šen, ten,
višur, trepši šavo didelėmis kojomis ir meta ant mūšų savo milžiniškus šešėlius.
Toliau juokėsi, linguodamas kėdėje, kol ji apsivertė ir nykštukas dunkstelėjo į žemę. Padėdamas
atsistoti, Eragonas pasakė:
– Gal geriau pasilik čia nakvoti. Tokios būklės nenulipsi tais laiptais tamsoje.
Orikas buvo gerai nusiteikęs ir neprieštaravo. Leido Eragonui nuvilkti šarvus ir įtaisyti jį viename
lovos krašte. Po to Eragonas atsiduso, prigesino šviesas ir atsigulė savojoje čiužinio pusėje.
Užmigo girdėdamas, kaip nykštukas murma:
– Hvedra… Hvedra… Hvedra…
 BLOGIO PRIGIMTIS

kaistus rytas išaušo pernelyg greitai.

S Eragonas pašoko iš miegų, pabudintas dūzgiančio žadintuvo, sugriebė medžioklinį peilį ir

stryktelėjo iš lovos, manydamas, kad kas puola. Aiktelėjo, kai kūną persmelkė skausmas – dviejų
paskutinių dienų rezultatas.
Pamirksėjęs, kad nunyktų ašaros, Eragonas atsuko laikrodį atgal. Oriko nebebuvo, nykštukas turbūt
išspūdino paryčiais. Suaimanavęs Eragonas nušlubavo prie prausyklos, kaip ir kasryt, lyg senis, susisukęs
nuo reumato.
Jiedu su Safyra po medžiu laukė dešimt minučių, kol prie jų priėjo rimtas juodaplaukis elfas. Elfas
nusilenkė, dviem pirštais palietė lūpas (taip padarė ir Eragonas) ir suskubo pasakyti pirmas:
– Telydi tave gera lemtis.
– Ir žvaigždės tave tegloboja, – atsakė Eragonas. – Ar tave atsiuntė Oromis?
Elfas neatsakė, tik pasisuko į Safyrą.
– Sveika, drakone. Esu Vaniras iš Haldfinų giminės.
Eragonas suirzo ir susiraukė.
Sveikas, Vanirai.
Tik dabar elfas kreipėsi į Eragoną:
– Nuvesiu tave ten, kur galėsi treniruotis su kardu. – Ir patraukė tolyn, nelaukdamas Eragono.
Treniruočių aikštė knibždėjo elfų, ir vyrų, ir moterų, kovojančių poromis ar būreliais. Dėl ypatingo
kūno sudėjimo elfai taip greitai smūgiavo kardais, kad rodėsi, jog kirčiai – tai kruša, besipilanti ant
geležinio varpo. Po medžiais, supančiais aikštę, elfai darė Rimgarą – taip grakščiai ir lanksčiai, kad
Eragonas pamanė, jog jam taip niekada nepavyks.
Visi aikštėje sustojo ir nusilenkė Safyrai, o tada Vaniras išsitraukė siaurą kardą.
– Apkerėk savo kardą, Sidabraranki, ir galime pradėti.
Eragonas su nerimu žvelgė, kaip puikiai kardą valdo kiti elfai. Kam man to reikia? Paklausė. Tik
būsiu pažemintas.
Viskas bus gerai, ramino Safyra. Bet jis juto, kad ir ji susirūpinusi.
Gerai.
Traukdamos Zaroką Eragono rankos drebėjo iš siaubo. Užuot stačia galva puolęs į kovą, su Vaniru
kovėsi iš tolo, išsisukinėdamas, traukdamasis šalin ir darydamas viską, kad tik neištiktų kitas priepuolis.
Nors Eragonas ir vangstėsi, Vaniras keturis kartus iš eilės jį palietė – dūrė į šonkaulius, blauzdas ir dukart
į pečius.
Rami Vaniro būsena netrukus virto atvira panieka. Šokęs pirmyn, kardu perbraukė išilgai Zaroko, jį
pasuko ir išnarino Eragonui riešą. Eragonas paleido iš rankos Zaroką, nebenorėdamas priešintis elfui.
Vaniras pridėjo kardą Eragonui prie kaklo ir pasakė:
– Žuvęs. Kaip tikiesi toks įveikti Galbatoriksą? Net silpnas žmogus galėtų geriau.
– Tad kodėl pats neini kautis su Galbatoriksu ir slapstaisi Du Veldenvardene?
Vaniras sustingo iš pasipiktinimo.
– Nes, – atsakė šaltai ir išdidžiai, – nesu Raitelis. Jei būčiau, tai tikrai ne toks bailys kaip tu.
Visi lauke sustingo ir nutilo.
Atsukęs Vanirui nugarą, Eragonas pasirėmė į Zaroką ir atlenkęs kaklą pažvelgė į dangų, niurnėdamas
sau. Jis nieko nežino. Čia tik dar vienas išbandymas.
– Bailys, sakau. Tavo kraujas toks pat skystas kaip ir visos tavo rasės. Tikriausiai Galbatoriksas
klasta supainiojo Safyrą ir ji pasirinko ne tą Raitelį.
Stebintys elfai aiktelėjo ir ėmė murmėtis tarpusavyje, atvirai nepritardami tokiam baisiam etiketo
nesilaikymui.
Eragonas sugriežė dantimis. Galėjo pakęsti, kai įžeidinėja jį, bet ne Safyrą. Tramdomas nusivylimas,
baimė ir skausmas pratrūko, ir jis apsisuko. Zaroko galiukas nušvilpė oru.
Smūgis būtų buvęs mirtinas, jei Vaniras nebūtų atrėmęs jo paskutinę akimirką. Atrodė nustebęs, kad
Eragonas taip aršiai puola. Nebesisaugodamas Eragonas nustūmė Vanirą į lauko vidurį, badydamas ir
kapodamas kaip beprotis – nusiteikęs kuo labiau sužeisti elfą. Taip trenkė Vanirui į klubą, kad pasirodė
kraujas, nors kirto ir bukaisiais Zaroko ašmenimis.
Tą akimirką Eragono nugaroje sprogo toks skausmas, kad pajuto jį visomis penkiomis juslėmis:
išgirdo kurtinantį krioklio triukšmą; liežuvį padengė metalo skonis; užuodė aitrų, ašaras spaudžiantį
tvaiką, primenantį actą; aplink išvydo galybę pulsuojančių spalvų ir pajuto stipriausią jausmą – kad Durza
ką tik perkirto jam nugarą.
Matė virš savęs stovintį Vanirą, pašaipiai išsiviepusį. Eragonas suprato, kad Vaniras labai jaunas.

Po priepuolio Eragonas ranka nusibraukė nuo burnos kraują ir parodė Vanirui, klausdamas:
– Ar per skystas?
Vaniras nesiteikė atsakyti, įsikišo kardą į dėklą ir nuėjo šalin.
– Kur eini? – paklausė Eragonas. – Mes dar nebaigėme.
– Tu netinkamos būklės kautis, – nusišaipė elfas.
– Pamėgink.
Gal Eragonas ir silpnesnis už elfus, bet nenorėjo suteikti jiems pasitenkinimo ir patvirtinti jų blogos
nuomonės apie jį. Užsitarnaus pagarbą atkaklumu, jei kitaip neįmanoma.
Kovėsi visą Oromio paskirtą valandą, tada Safyra prižingsniavo prie Vaniro ir palietė jo krūtinę
dramblio kaulo baltumo nago galiuku. Žuvęs, pasakė. Vaniras išbalo. Kiti elfai atsitraukė nuo jo.
Kai jie pakilo į orą, Safyra pasakė: Oromis buvo teisus.
Dėl ko?
Labiau stengiesi, kai turi varžovą.

Oromio trobelėje diena grįžo į įprastas vėžes: Safyra išskrido mokytis su Glaedru, o Eragonas liko su
Oromiu.
Eragonas paklaiko, kai paaiškėjo, kad po tokios treniruotės dar reikės daryti ir Rimgarą. Vos ne vos
privertė save paklusti ir imtis pratimų. Nuogąstavimai pasirodė esą nepagrįsti, nes Gyvatės ir Gervės
šokis buvo per švelnus, kad sukeltų skausmą.
O meditacija atokioje progumoje leido Eragonui pirmą kartą nuo vakar susidėlioti mintis ir apmąstyti
Oromio užduotą klausimą.
Galvodamas stebėjo, kaip raudonosios skruzdės užpuolė mažesnį skruzdėlyną, žudydamos gyventojus
ir grobdamos maisto atsargas. Po skerdynių liko tik saujelė užpultųjų skruzdžių, kurios vienišos ir
sutrikusios blaškėsi didžiulėje ir svetimoje dykvietėje, nuklotoje pušų spyglių.
Kaip drakonai Alagezijoje, pamanė Eragonas. Ryšys su skruzdėmis nutrūko, kai Eragonas ėmė mąstyti
apie nelaimingą drakonų likimą. Pamažėle surado atsakymą į klausimą, atsakymą, kuris jam atrodė
teisingas ir kuriuo jis tikėjo.
Baigė medituoti ir grįžo į trobelę. Šįkart Oromis pasidžiaugė Eragono pasiekimais.
Kai Oromis patiekė pietus, Eragonas prabilo:
– Žinau, kodėl verta stoti į kovą su Galbatoriksu, nors gali žūti tūkstančiai žmonių.
– Tikrai? – Oromis atsisėdo. – Papasakok.
– Nes Galbatoriksas per šimtą metų jau sukėlė daugiau kančių, nei mes galėtume per visą savo
gyvenimą. Ir negalime laukti, kol jis numirs kaip kuris kitas tironas. Jis gali valdyti šimtus ar net
tūkstančius metų ir visą laiką persekioti ir kankinti žmones, jei jo nesustabdysime. Jei jis sustiprės, užpuls
vieną dieną nykštukus ir jus Du Veldenvardene, išžudys arba pavergs abi rases. Ir… – Eragonas patrynė
delnu stalo kraštą. – Atimti drakonų kiaušinius iš Galbatorikso yra vienintelis būdas išgelbėti drakonus.
Šaižus Oromio arbatinuko švilpimas nutraukė kalbą ir sukėlė tokį triukšmą, kad Eragonui ėmė spengti
ausyse. Oromis nukabino arbatinuką nuo ugnies ir užplikė mėlynių arbatos. Raukšlės apie akis sušvelnėjo.
– Dabar, – pasakė, – supranti.
– Suprantu, bet tai man neteikia jokio džiaugsmo.
– Ir neturėtų. Bet dabar galime būti tikri, kad nepasitrauksi iš kelio, kai susidursi su neteisybėmis ir
žiaurumu, kurių vardenai neabejotinai neišvengs. Tavęs negali kankinti abejonės, kai labiausiai reikia
tavo jėgos ir susitelkimo.
Oromis sunėrė pirštus ir įsižiūrėjo į tamsų veidrodinį arbatos paviršių, mąstydamas apie kažką, ką
regėjo niūriame atspindyje.
– Ar tiki, kad Galbatoriksas blogas?
– Žinoma!
 – Ar manai, kad jis mano esąs blogas?
– Ne, abejočiau.
Oromis pabarbeno pirštais – galiukas į galiuką.
– Veikiausiai manai, kad blogas ir Durza?
Prisiminimų apie Durzą nuotrupos, kurios užplūdo Eragoną, kai jiedu kovėsi Trondžheime, dabar
grįžo, primindamos, kad jaunasis Šešėlis, tada dar Karsaibas, buvo užvaldytas dvasių, kurias išsikvietė
norėdamas atkeršyti už mokytojo Haego mirtį.
– Pats jis nebuvo blogas, tokios buvo jį užvaldžiusios dvasios.
– O kaip urgalai? – Oromis gurkštelėjo arbatos. – Ar jie blogi?
Eragono pirštų sąnariai pabalo, kai jis suspaudė šaukštelį.
– Kai mąstau apie mirtį, matau urgalo snukį. Jie blogesni už žvėris. Tai, ką jie padarė… – Papurtė
galvą, nebegalėdamas tęsti.
– Eragonai, ką manytum apie žmones, jei apie juos galėtum spręsti tik iš karių elgesio mūšio lauke?
– Tai ne… – Jis giliai įkvėpė. – Tai ne tas pats. Urgalai nusipelnė būti išnaikinti, visi iki vieno.
– Net jų moterys ir vaikai? Tie, kurie tau nesukėlė skausmo ir greičiausiai niekada nesukels?
Nekaltieji? Negi išžudytum ir juos ir visą rasę pasmerktum išnykimui?
– Jie mūsų nepasigailėtų, jei pasitaikytų proga.
– Eragonai! – karčiai suriko Oromis. – Daugiau niekada nenoriu girdėti tokio pasiteisinimo, kad jei
kažkas kažką tau padarė, ar padarytų, tai ir tu turi taip elgtis. Tai kvaila, nepakenčiama ir rodo nedidelį
protą. Ar supratai?
– Taip, Mokytojau.
Elfas pakėlė puodelį prie lūpų ir atsigėrė, nenuleisdamas skaisčių akių nuo Eragono.
– Ką žinai apie urgalus?
– Žinau jų stipriąsias ir silpnąsias vietas ir kaip juos užmušti. Tiek man ir tereikia.
– O kodėl jie neapkenčia žmonių ir su jais kovoja? Kokia jų istorija ir legendos, kaip jie gyvena?
– Ar tai svarbu?
Oromis atsiduso.
– Atsimink, – švelniai pasakė, – kad kartais tavo priešai gali tapti sąjungininkais. Toks jau gyvenimas.
Eragonas susitvardė nepuolęs ginčytis. Pateliuskavo arbatą puodelyje, kur sukosi juodas sūkurys su
balta puta per vidurį.
– Ar todėl Galbatoriksas savo pusėn patraukė urgalus?
– Jo vietoje nebūčiau taip elgęsis, bet taip.
– Keista, kad jis susidraugavo su jais. Juk tai jie nužudė jo drakoną. Pasižiūrėk, ką jis padarė
Raiteliams, o juk net ne mes kalti dėl jo netekties.
– Ak, – atsiduso Oromis. – Gal Galbatoriksas ir išprotėjęs, bet gudrus kaip lapė. Manau, ketino
urgalus panaudoti, kad sunaikintų vardenus ir nykštukus – ir kitus, jei būtų laimėjęs mūšį Farten Dure.
Taip būtų pašalinęs du priešus ir kartu susilpninęs urgalus, kad po to galėtų išnaudoti juos kaip parankiau.
Senosios kalbos studijos surijo popietę, tada jie ėmėsi mokytis magijos. Daugiausiai Oromis mokė
valdyti įvairias energijos rūšis: šviesą, karštį, elektrą, net sunkio jėgą. Paaiškino, kad šių energijų
valdymas greičiau eikvoja jėgas nei kiti burtai, tad saugiau jų pasiimti iš gamtos ir tada pakreipti, kur
reikia, o ne mėginti sukurti iš nieko.
Baigęs apie tai, Oromis paklausė:
– Kaip nužudytum pasitelkęs magiją?
– Teko išbandyti kelis būdus, – atsakė Eragonas. – Medžiojau su akmenuku – burtais judindamas ir
taikydamasis juo. Naudojau ir žodį jierda, kad sulaužyčiau urgalams kojas ir kaklus. Kartą su thrysta
sustabdžiau žmogaus širdį.
– Yra ir efektyvesnių būdų, – paaiškino Oromis. – Kaip galima nužudyti žmogų, Eragonai? Susmeigus
kardą į krūtinę? Sulaužius kaklą? Nuleidus kraują? Tereikia nužnybti vienintelę kraujagyslę smegenyse ar
nukirsti kelis nervus. Žinodamas tinkamą burtažodį, galėtum nušluoti visą armiją.
– Galėjau pagalvoti apie tai Farten Dure, – nusivylė Eragonas savimi. Ir ne tik Farten Dure, bet ir
kai kulai vijosi mus Hadarako dykuma. – Bet kodėl Bromas manęs to, vėlgi, neišmokė?
– Nes nesitikėjo, kad teks susidurti su armija artimiausiais mėnesiais ar net metais. To nemoko
neišbandytų Raitelių.
– Jei taip lengva žudyti žmones, tada kokia prasmė mums ar Galbatoriksui telkti kariuomenę?
– Trumpai tariant, taktika. Magus galima sužeisti fiziškai, kai jie užsiėmę protine kova. Dėl to reikia
kareivių, kad juos apgintų. Ir kareivius reikia apsaugoti, bent jau iš dalies, nuo magų puolimų, kitaip jie
būtų išžudyti per kelias minutes. Todėl kai armijos susiduria, magai išsimėto tarp kareivių, netoli mūšio
linijos, bet ne taip arti, kad jiems kiltų pavojus. Abiejose pusėse magai atveria mintis, kad pajustų, ar kas
naudoja ar ketina naudoti magiją. Kadangi priešų pasiekti mintimis gali būti neįmanoma, magai apgaubia
save ir karius apsauginiu skydu, kad sulaikytų ar sumažintų tolimojo veikimo puolimus, kaip antai,
akmenuką, paleistą į galvą iš už mylios.
– Bet vienas žmogus visos kariuomenės neapsaugos, – pasakė Eragonas.
– Vienas ne, bet jei magų daug, galima neblogai apsiginti. Pavojingiausia tokio susirėmimo metu tai,
kad išmintingas magas gali sugalvoti tokį burtą, kuris pereis per visas užtvaras neužkliuvęs. To gali
pakakti, kad mūšis būtų baigtas.
Taip pat, – tęsė Oromis, – turi nepamiršti, kad gebėjimas naudoti magiją labai retas. Netgi tarp elfų,
nors pas mus ir daugiau kerėtojų nei kitose rasėse, – dėl priesaikų, kuriomis susisaistėme prieš daugelį
metų. Dauguma tų, mokančiųjų naudoti magiją, turi nedaug arba visai neturi naudingų gebėjimų. Jiems
reikia labai pasistengti, kad užgydytų paprastą mėlynę.
Eragonas linktelėjo. Tarp vardenų buvo sutikęs tokių magų.
– Bet įvykdyti užduočiai vis tiek reikia tiek pat jėgų.
– Jėgų – taip, bet silpnesniems magams sunkiau nei man ar tau pajusti magijos tėkmę ir pasinerti į ją.
Nedaug magų tiek galingi, kad keltų grėsmę visai kariuomenei. O tie, kuriems galios pakanka, daugiausia
laiko mūšyje praleidžia saugodamiesi, ieškodami ir kovodami su priešais. Eiliniams kareiviams dėl to tik
geriau, nes kitaip jie tuojau pat būtų išžudyti.
 Sunerimęs Eragonas ištarė:
– Vardenai neturi daug magų.
– Dėl to tu toks reikalingas.
Praėjo laiko, kol Eragonas apmąstė, ką Oromis pasakė.
– Tie apsauginiai skydai, ar jie sekina jėgas tik tada, kai pa- statomi?
– Taip.
– Tada, jei yra laiko, galima apsistatyti daugybe apsauginių skydų. Tuomet taptum… – stengėsi
išreikšti mintį senąja kalba, – neliečiamas?… neįveikiamas? Taptum neįveikiamas, ir tavęs nesužeistų nei
maginiu būdu, nei fiziškai.
– Apsauginiai skydai, – paaiškino Oromis, – valdomi tavo kūno jėgų. Jei tos jėgos išsenka, miršti.
Nesvarbu, kiek apsauginių skydų būsi susikūręs, jie tave saugos tik tol, kol kūnas turės energijos.
– O Galbatorikso jėgos kasmet vis stiprėja… Kaip tai įmanoma?
Tai buvo retorinis klausimas, bet kol Oromis tylėjo ir migdolinėmis akimis sekiojo tris kregždutes,
nardančias virš galvos, Eragonas suprato, kad elfas mąsto, kaip čia geriau atsakius. Paukščiai vaikėsi
vienas kitą kelias minutes. Kai dingo iš akių, Oromis prabilo:
– Dabar netinkamas laikas apie tai kalbėti.
– Vadinasi, jūs žinote? – nustebo Eragonas.
– Žinau. Bet tu turi palaukti, kol daugiau išmoksi. Dar nesi tam pasiruošęs. – Oromis pasižiūrėjo į
Eragoną, lyg laukdamas, kol šis ims prieštarauti.
Bet Eragonas tik nusilenkė.
– Kaip pasakysite, Mokytojau.
Niekaip nebūtų išpešęs informacijos iš elfo, jei šis nenori kalbėti, tad kam stengtis? Bet svarstė, kas
gali būti taip pavojinga, kad Oromis nedrįsta papasakoti, ir kodėl elfai tai slepia nuo vardenų. Kilo dar
vienas klausimas:
– Jei mūšiai su magais vyksta taip, kaip nupasakojote, kodėl tada Azihadas Farten Dure leido man
kautis neapsidengusiam apsauginiu skydu? Net nežinojau, kad turiu mintimis ieškoti priešų. Ir kodėl tada
Arija neišžudė visų urgalų? Ten nebuvo jokių magų, kurie būtų su ja kovoję, išskyrus Durzą, bet ir jis
nebūtų apgynęs savo karių tūnodamas po žeme.
– Ar Azihadas nepaliepė Arijai ar kam iš Du Vrangr Gatos apsaugoti tavęs?
– Ne, Mokytojau.
– Ir tu taip koveisi?
– Taip, Mokytojau.
Oromis nuleido žvilgsnį ir paniro į save. Tylėdamas stovėjo ant pievelės. Staiga prabilo:
– Paklausiau Arijos, ji sako, kad vardenų Dvyniai turėjo įvertinti tavo gebėjimus. Jie Azihadui
pasakė, kad tu išmanai visą magiją ir moki apsitverti apsauginiais skydais. Nei Azihadas, nei Arija
neabejojo jų sprendimu šiuo klausimu.
– Tie saldžialiežuviai, plikagalviai, erkėti, klastingi šunys, – ėmė plūstis Eragonas. – Norėjo, kad
žūčiau! – Pridėjo dar keletą aštresnių keiksmų savo kalba.
 – Neteršk oro, – švelniai paprašė Oromis. – Tai kenkia tau pačiam… Bet kokiu atveju, Dvyniai
išleido tave į mūšį neapsaugotą ne dėl to, kad žūtum, o kad Durza paimtų tave į nelaisvę.
– Ką?
– Kaip pats pasakojai, Azihadas įtarė, kad vardenus kažkas išdavė, nes Galbatoriksas ėmė persekioti
jų sąjungininkus Imperijoje, beveik tiksliai žinodamas, kur jie yra. O Dvyniai žinojo, kas padeda
vardenams. Be to, jie nuviliojo tave į Trondžheimo vidurį ir atskyrė nuo Safyros, kad būtum pasiekiamas
Durzai. Kad jie tie išdavikai – visai logiška.
– Jei ir buvo išdavikai, – pasakė Eragonas, – dabar tai nebesvarbu – jie seniai žuvę.
Oromis nulenkė galvą.
– Vis tiek. Arija sakė, kad urgalai Farten Dure turėjo magų ir kad ji su jais kovėsi. Jie tavęs nepuolė?
– Ne, Mokytojau.
– Dar vienas įrodymas, kad judu su Safyra buvote palikti Durzai – sučiupti ir nugabenti pas
Galbatoriksą. Spąstai buvo gerai paspęsti.
Visą kitą valandą Oromis mokė Eragoną dvylikos būdų žudyti, kuriems reikėjo ne daugiau jėgų nei
pakelti plunksnai. Kai įsiminė paskutinį, Eragonui šovė mintis, privertusi nusišypsoti.
– Razakams galas, kai kitą kartą pasipainios man ant tako.
– Bet vis tiek turi jų saugotis, – įspėjo Oromis.
– Kodėl? Tereikia trijų žodžių, ir jie kris negyvi.
– Ką ėda ereliai žuvininkai?
Eragonas sumirksėjo.
– Žuvį, žinoma.
– O jei žuvis būtų kiek greitesnė ir sumanesnė nei jos giminaitė, ar sugebėtų pasprukti nuo
medžiojančio erelio?
– Abejočiau. Bent jau nelabai ilgam.
– Kaip ereliai žuvininkai sutverti būti geriausiais žuvies gaudytojais, vilkai – geriausiais elnių ir kitų
didesnių gyvūnų medžiotojais, taip ir kiekvienas gyvūnas apdovanotas geriausiomis savybėmis, kad galėtų
išgyventi. Taip ir razakai sutverti gaudyti žmones. Jie – tamsos pabaisos, siaubūnai, persekiojantys jūsų
rasę.
Eragono sprandas pašiurpo iš siaubo.
– Kas tai per padarai?
– Nei elfai, nei žmonės, nei nykštukai ar drakonai. Nei plaukuoti, nei su pelekais, nei plunksnuoti
gyviai. Nepanašūs nei į roplius, nei į vabalus, nei į kurį kitą gyvūną.
Eragonas prisivertė nusijuokti.
– Tai ką, jie augalai?
– Ir ne augalai. Jie deda kiaušinius, kaip drakonai. Kai jaunikliai, arba lėliukės, išsirita, jiems užauga
juodi egzoskeletai, forma primenantys žmonių sudėjimą. Šlykštus pamėgdžiojimas, bet pakankamai
įtikinamas, kad razakai prie aukų prisiartintų nesukeldami įtarimo. Kur žmonės silpni, ten razakai stiprūs.
Jie mato tik tamsią naktį, uodžia kaip pėdsekiai, šokinėja aukščiau ir juda greičiau. O ryški šviesa jiems
kelia skausmą, jie klaikiai bijo gilių vandens telkinių, nes nemoka plaukti. Didžiausias razakų ginklas – jų
blogio kupinos mintys, sujaukiančios žmonių protus, daugelį žmonių netgi suluošinančios. Jos mažiau
veikia nykštukus, o elfai iš viso atsparūs.
Eragonas suvirpėjo prisiminęs, kaip pirmą kartą Karvahole išvydo razakus, ir kaip nepajėgė pabėgti,
kai jie jį pamatė.
– Jaučiausi kaip sapne: norėjau bėgti, bet negalėjau pajudėti, kad ir kaip stengčiausi.
– Geras palyginimas, – pasakė Oromis. – Nors razakai negali naudoti magijos, negalima jų nuvertinti.
Jei sužinos, kad jų ieškai, slėpsis šešėliuose, kur tampa galingi, ir tykos užpulti tave iš pasalų, kaip prie
Dras Leonos. Net Bromo patirtis neapsaugojo nuo jų. Nepasitikėk savimi per daug, Eragonai. Per daug
neišpuik, nes tada tapsi neatsargus ir tavo priešai pasinaudos tavo silpnybėmis.
– Taip, Mokytojau.
Oromis įsmeigė į Eragoną akis.
– Razakai subręsta per dvidešimt metų. Per pirmąją dvidešimtųjų metų pilnatį nusimeta egzoskeletus,
išskleidžia sparnus ir tampa grobuonimis, pasirengusiais medžioti visas būtybes, ne tik žmones.
– Vadinas, tie, kurie razakus skraidina, iš tiesų yra jų…
– Taip, jų tėvai.
 TOBULYBĖS ATVAIZDAS

agaliau suvokiau priešų prigimtį, pamanė Eragonas. Bijojo razakų nuo tada, kai jie pirmą kartą

P pasirodė Karvahole, ne tik dėl to, ką jie padarė, bet ir dėl to, kad mažai žinojo apie juos.
Eragonas manė, kad razakai galingesni, nei jie iš tiesų buvo, ir žiūrėjo į juos su beveik
prietaringa baime. Bijojo kaip košmaro. Bet dabar Oromis nuplėšė razakų paslaptingumo skraistę, ir jie
daugiau nebeatrodė tokie grėsmingi. Tai, kad juos galima sužeisti šviesa ir vandeniu, sustiprino Eragono
įsitikinimą, kad kitą kartą sutikęs jis sunaikins pabaisas, nužudžiusias Garou ir Bromą.
– Ar jų tėvai irgi vadinami razakais? – paklausė.
Oromis papurtė galvą.
– Vadiname juos letrblakomis. Jų vaikų protas ribotas, bet klastingieji letrblakos sumanūs kaip
drakonai. Žiaurūs, pikti ir iškreipto mąstymo.
– Iš kur jie?
– Iš šalies, kurią paliko tavo protėviai. Jų plėšikavimai tikriausiai privertė išvykti karalių Palankarą.
Mes, Raiteliai, sužinoję, kad Imperijoje yra bjauriųjų razakų, iš visų jėgų stengėmės juos išnaikinti. Deja,
mums pasisekė tik iš dalies. Du letrblakos pabėgo. Tai jie ir jų palikuonys sukėlė tau tiek skausmo.
Nužudęs Vraelį, Galbatoriksas juos susirado ir suderėjo, kad razakai jam tarnaus, o jis juos gins ir tieks
jų mėgstamą maistą. Štai kodėl Galbatoriksas leidžia jiems gyventi prie Dras Leonos, vieno didžiausių
Imperijos miestų.
Eragono žandikaulis įsitempė.
– Jie turės už daug ką atsakyti. – Ir atsakys, jei tik pasieksiu savo.
– Tikrai, – sutiko Oromis.
Nuėjo į trobelę, paniro į juodą tarpdurio šešėlį, tada grįžo nešdamasis pusę tuzino šiferio plokštelių,
maždaug penkiolikos centimetrų pločio ir trisdešimties centimetrų ilgio. Padavė vieną Eragonui.
– Nebekalbėkime tokiomis nemaloniomis temomis. Manau, tau būtų smagu pasimokyti daryti fairtus.
Puikiai padeda sutelkti mintis. Šiferis prisotintas pigmentų, kad galėtum jį padengti kokiomis tik nori
spalvomis. Tau tereikia susitelkti į vaizdą, kurį nori perkelti, ir tada ištarti: „Tegu tai, ką matau mintyse,
būna perkelta ant šios plokštelės.“
Eragonas apžiūrinėjo lygų plokštelės paviršių, o Oromis mostelėjo į atodangą.
– Apsižvalgyk aplink, Eragonai, ir pasirink tai, ką verta įamžinti.
 Dalykai, kuriuos Eragonas pastebėjo pirmiausia, buvo pernelyg paprasti: geltonas narcizas po
kojomis, apžėlusi Oromio trobelė, putojantis upeliukas ir tiesiog gamtovaizdis. Nieko ypatingo. Žiūrovui
būtų neįdomu nei tai, kas vaizduojama fairte, nei kas jį sukūrė. Dalykai, kurie keičiasi ar kurių nebėra –
štai ką verta saugoti, pamanė. Akis užkliuvo už šviesiai žalių pavasario pumpurėlių ant šakų galiukų, o
tada – už gilios, siauros žaizdos, žiojinčios kamiene, kur audra nulaužė šaką, nudrėksdama ir gabalą
žievės. Skaidrūs sakų burbuliukai dengė trūkį, gaudydami ir laužydami saulės spindulius.
Eragonas įsitaisė prie kamieno taip, kad pūpsinčios apvalios sukrešėjusio medžio kraujo pūslelės būtų
matyti iš šono, o jas įrėmintų spyglių kuokštai. Tada kuo tiksliau įsiminė vaizdą ir ištarė burtažodį.
Pilkos plokštelės paviršius nušvito, ant jos sužydo spalvų dėmės, kurios liejosi viena su kita ir
maišėsi, kad susidarytų reikiamų spalvų rinkinys. Kai pigmentai pagaliau liovėsi keitęsi, Eragonas išvydo
keistą kopiją to, ką norėjo pavaizduoti. Sakai ir spygliai nutapyti ryškiai ir labai tiksliai, o visa kita –
susilieję ir neaišku, lyg žiūrėtum pusiau prisimerkęs. Eragono paveikslui dar labai daug trūko iki tobulai
tikslaus Oromio Ilirėjos fairto.
Oromis paliepė, ir Eragonas padavė jam plokštelę. Elfas ją patyrinėjo, tada pasakė:
– Tavo mąstymas labai neįprastas, Eragonai-finiareli. Daugumai žmonių per sunku tinkamai
susikaupti, kad sukurtų atpažįstamą vaizdą. O tu, rodos, ištyrinėji beveik kiekvieną tave dominančio
dalyko detalę. Bet tai siauras dėmesio centras. Čia susiduri su ta pačia bėda, kaip ir medituodamas. Turi
atsipalaiduoti, praplėsti regėjimo lauką ir leisti sau sugerti viską aplinkui, nespręsdamas, ar tai svarbu ar
ne. – Padėjęs paveikslėlį šalin, Oromis paėmė nuo žolės kitą tuščią plokštelę ir padavė Eragonui. –
Dabar vėl pamėgink, kaip aš…
– Sveikas, Raiteli!
Krūptelėjęs Eragonas atsisuko ir išvydo Oriką ir Ariją, lendančius iš miško. Nykštukas iškėlė ranką
pasisveikindamas. Barzda ką tik pakirpta ir supinta, plaukai sušukuoti į dailią uodegėlę, o nauja raudonai
ruda tunika (elfų dovana) siuvinėta auksiniu siūlu. Tikrai neatrodė, kad vakar vakare būtų jautęsis blogai.
Eragonas, Oromis ir Arija pasisveikino pagal taisykles, tada, ne senąja kalba, Oromis paklausė:
– Kaip paaiškinsite savo apsilankymą? Abu esate laukiami mano trobelėje, bet, kaip matote, dirbu su
Eragonu, o tai labai svarbu.
– Labai atsiprašau, kad trukdome, Oromi-elda, – pradėjo Arija, – bet…
– Tai aš kaltas, – nutraukė Orikas. Žvilgtelėjo į Eragoną prieš tęsdamas. – Mane į Elesmerą atsiuntė
Hrotgaras – prižiūrėti, kad Eragonas būtų mokomas taip, kaip reikia. Neabejoju, kad taip ir yra, bet turiu
savo akimis pamatyti, kad grįžęs į Trondžheimą savo karaliui viską teisingai papasakočiau.
Oromis atsakė:
– To, ko mokau Eragoną, negalima dalintis su niekuo. Raitelių paslaptys atskleidžiamos tik
Raiteliams.
– Ir aš tai suprantu. Bet gyvename nestabiliais laikais: akmuo, kuris anksčiau buvo nepajudinamas ir
tvirtas, dabar kliba. Turime keistis, kad išgyventume. Nuo Eragono labai daug priklauso, ir mes,
nykštukai, turime teisę patikrinti, ar jis mokomas taip, kaip žadėta. Ar manai, kad mūsų prašymas
nepagrįstas?
 – Gerai pasakyta, gerbiamas nykštuk, – pagyrė Oromis. Sunėrė pirštus, mįslingas kaip visada. – Tad
turėčiau suprasti, kad tai – tavo pareiga?
– Pareiga ir garbės reikalas.
– Ir dėl šių dalykų tu tikrai nenusileisi?
– Bijau, kad ne, Oromi-elda.
– Labai gerai. Gali likti ir stebėti šią pamoką iki galo. Ar tinka?
Orikas susiraukė.
– Ar jau baigiate pamoką?
– Ką tik pradėjome.
– Tada taip, tinka. Bent jau kol kas.
Kol jiedu kalbėjosi, Eragonas stengėsi pagauti Arijos žvilgsnį, bet ji dėmesį buvo sutelkusi į Oromį.
– Eragonai!
Sumirksėjo, pabudintas iš svajų.
– Taip, Mokytojau?
– Nesvajok, Eragonai. Noriu, kad padarytum dar vieną fairtą. Atverk mintis, kaip sakiau anksčiau.
– Taip, Mokytojau.
Eragonas pakėlė plokštelę – rankos buvo kiek drėgnos nuo susijaudinimo, kad Orikas ir Arija yra čia
ir vertins, kaip jam einasi. Norėjo padaryti gerą įspūdį, kad įrodytų, jog Oromis – geras mokytojas. Bet
niekaip negalėjo susitelkti į pušies spyglius ir sakus: Arija patraukdavo jo dėmesį į save kaip magnetas,
vos tik jis imdavo mąstyti apie ką kitą.
Galiausiai suvokė, kad atsispirti traukai nepavyks. Galvoje sudėliojo jos atvaizdą – greičiau nei per
širdies dūžį, nes jos bruožus pažinojo geriau nei savuosius, – ir ištarė burtažodį senąja kalba, sudėdamas
į nežemiškos magijos tėkmę visą susižavėjimą, meilę ir baimę.
Rezultatas atėmė žadą.
Fairtas vaizdavo Arijos galvą ir pečius tamsiame, neryškiame fone. Iš dešinės pusės ją apšvietė laužo
šviesa. Į žiūrovą ji žiūrėjo supratingomis akimis ir buvo pavaizduota ne tik tokia, kokia buvo, bet ir tokia,
kokią jis ją įsivaizdavo: paslaptinga, egzotiška, gražiausia jo matyta moteris. Paveikslas turėjo trūkumų ir
nebuvo tobulas, bet jame buvo tiek jėgos ir aistros, kad Eragonas pats nustebo. Ar aš iš tiesų matau ją
tokią? Kad ir kas buvo ta moteris, ji atrodė tokia išmintinga, tokia galinga ir tokia kerinti, kad galėjo
užvaldyti bet kurį silpnesnį vyrą.
Iš toli išgirdo šnabždant Safyrą: Būk atsargus…
– Kaip pasisekė, Eragonai? – paklausė Oromis.
– Aš… Aš nežinau.
Oromis ištiesė ranką fairtui paimti, bet Eragonas dvejojo – nenorėjo, kad kiti pamatytų jo kūrinį, ypač
Arija. Po ilgos, klaikios pauzės Eragonas atleido pirštus nuo plokštelės ir padavė Oromiui.
Elfo veido išraiška pasidarė griežta, kai jis pasižiūrėjo į fairtą, tada vėl į Eragoną. Šis sudrebėjo nuo
stipraus jo žvilgsnio. Neprataręs nė žodžio, Oromis padavė plokštelę Arijai.
Plaukai uždengė jai veidą, kai ji pasilenkė virš plokštelės, bet Eragonas pamatė, kaip ant jos rankų
iššoko gyslos – ji spaudė šiferį, o šis tirtėjo gniaužiamas.
– Na, kas ten? – paklausė Orikas.
Užsimojusi virš galvos, Arija sviedė fairtą į žemę ir suskaldė paveikslą į tūkstančius gabalėlių. Tada
išsitiesė ir labai oriai praėjo pro Eragoną, ir nužingsniavo per properšą į susiraizgiusią Du
Veldenvardeno tankmę.
Orikas pakėlė vieną šiferio gabalėlį. Jis buvo tuščias. Atvaizdas pranyko, kai plokštelė sudužo.
Patampė savo barzdą.
– Kiek dešimtmečių ją pažįstu, niekada nemačiau, kad Arija taip nesusivaldytų. Niekada. Kas ten
buvo, Eragonai?
Dar neatgavęs amo Eragonas pasakė:
– Jos portretas.
Orikas susiraukė, akivaizdžiai suglumęs.
– Portretas? Kodėl tai…
– Manau, dabar būtų geriau, jei išeitum, – įsiterpė Oromis. – Pamoka baigta. Grįžk rytoj ar poryt, jei
nori pamatyti, ko Eragonas išmokęs.
Nykštukas pažvairavo į Eragoną, tada linktelėjo ir nusibraukė purvą nuo delnų.
– Taip, manau, taip ir padarysiu. Ačiū už sugaištą laiką, Oromi-elda. Vertinu tai. – Ir pasileido atgal į
Elesmerą, per petį mestelėjęs Eragonui: – Būsiu Tialdarės rūmų svetainėje, jei norėsi pasikalbėti.
Kai Orikas nuėjo, Oromis pakėlė tunikos palankas, atsiklaupė ir ėmė rinkti plokštelės likučius.
Eragonas jį stebėjo, negalėdamas pasijudinti.
– Kodėl? – paklausė senąja kalba.
– Galbūt, – atsakė Oromis, – Arija tavęs išsigando.
– Išsigando? Ji niekada neišsigąsta. – Bet Eragonas žinojo, kad tai netiesa. Ji tiesiog slėpė baimę
geriau nei kiti. Priklaupęs ant vieno kelio, pakėlė fairto gabalėlį ir įspaudė į Oromio delną. – Kodėl
turėčiau kelti jai baimę? – paklausė. – Prašau, pasakykit.
Oromis atsistojo ir nuėjo prie upeliuko, kur išbarstė šiferio nuolaužas. Pilki dribsniai slydo pro jo
pirštus ir krito ant kranto.
– Fairtai vaizduoja tai, ką tu nori juose pamatyti. Galima sukurti ir apgaulingą, netikrą atvaizdą, bet
tam reikia daugiau įgūdžių, nei tu turi. Arija tai žino. Ir tai reiškia, kad ji žino, jog fairtas parodė tavo
tikruosius jausmus jai.
– Bet kodėl tai ją išgąsdino?
Oromis liūdnai šypelėjo.
– Nes tai atskleidė, kaip stipriai tu ja susižavėjęs. – Sudėjo pirštų galiukus, suformuodamas iš
plaštakų arką. – Panagrinėkime padėtį, Eragonai. Nors esi pakankamai suaugęs, kad tarp žmonių būtum
laikomas vyru, mūsų akyse tu dar vaikas. – Eragonas susiraukė, prisiminęs vakarykščius Safyros žodžius.
– Paprastai nelyginčiau žmogaus ir elfo amžiaus, bet kadangi esi ilgaamžis kaip mes, taip pat turi būti
vertinamas mūsų matais.
Ir tu – Raitelis. Tikimės, kad padėsi įveikti Galbatoriksą. Gali pasmerkti pražūčiai visą Alageziją, jei
dabar nesusitelksi į mokslus.
Be to, – tęsė Oromis, – kaip Arija turėjo sureaguoti į tavo fairtą? Akivaizdu, kad regi ją romantiškoje
šviesoje, bet nors ir neabejoju, kad Arijai tu patinki, judviejų sąjunga neįmanoma dėl tavo jauno amžiaus,
dėl kultūrų ir rasių skirtumų ir dėl atsakomybės. Tavo susižavėjimas Ariją pastatė į nejaukią padėtį. Ji
nedrįsta tau prieštarauti, nes bijo sukliudyti tavo mokymą. O kaip karalienės dukra negali ignoruoti ir
įžeisti Raitelio, nuo kurio tiek daug visko priklauso… Net jei būtumėt tinkama pora, Arija neskatintų tavo
jausmų, kad visas jėgas galėtum skirti užduočiai. Ji paaukotų savo laimę dėl didesnio gėrio. – Oromio
balsas pažemėjo. – Turi suprasti, Eragonai, kad Galbatorikso nuvertimas yra svarbesnis už bet kurio kito
žmogaus jausmus. Daugiau niekas nesvarbu. – Patylėjo, švelniai žiūrėdamas, tada pridėjo: – Taigi, ar
labai keista, kad Arija išsigando, jog tavo jausmai gali pakenkti mūsų tikslo siekimui?
Eragonas papurtė galvą. Buvo gėda, kad Arija susikrimto dėl jo elgesio, ir liūdna, kad pasirodė toks
nerūpestingas ir nesubrendęs. Galėjau išvengti visos šios sumaišties, jei būčiau geriau save valdęs.
Palietęs petį, Oromis nusivedė jį atgal prie trobelės.
– Nemanyk, kad nesuprantu tavęs, Eragonai. Kiekvienas patiria tokią aistrą anksčiau ar vėliau
gyvenime. Tai dalis kelio į brandą. Ir žinau, kaip tau sunku atsisakyti įprastų gyvenimo malonumų, bet tai
būtina, jei norime nugalėti.
– Taip, Mokytojau.
Jie atsisėdo prie virtuvės stalo. Oromis ėmė dėlioti rašymo priemones, kad Eragonas toliau mokytųsi
Liduen Kvaedhio.
– Būtų neprotinga tikėtis, kad pamirši susižavėjimą Arija, bet norėčiau, kad tai daugiau mokymuisi
netrukdytų. Ar gali tai pažadėti?
– Taip, Mokytojau. Pažadu.
– O Arija? Ką būtų garbinga dėl jos padaryti tokioje keblioje padėtyje?
Eragonas dvejojo.
– Nenoriu prarasti jos draugystės.
– Ne.
– Tada… Nueisiu pas ją, atsiprašysiu ir patikinsiu, kad daugiau neketinu sukelti jai tokių nepatogumų.
– Buvo sunku tai ištarti, bet pasakius palengvėjo, lyg klaidos pripažinimas būtų apvalęs.
Oromis atrodė patenkintas.
– Štai ir įrodei, kad esi subrendęs.
Popieriaus lapai po Eragono delnais, prispaudusiais juos prie stalo paviršiaus, buvo švelnūs. Kurį
laiką Eragonas spoksojo į baltą tuščią plotą, tada padažė plunksną į rašalą ir ėmė perrašinėti raidžių
stulpelį. Kiekvienas vingis popieriuje – lyg tamsos ruoželis, bedugnė, kurioje buvo galima pasislėpti ir
mėginti pamiršti sumišusius jausmus.
 NAIKINTOJAS

itą rytą Eragonas patraukė ieškoti Arijos, norėdamas atsiprašyti. Ieškojo daugiau nei valandą –

K veltui. Atrodė, kad ji išnyko tarp daugybės Elesmeros užkampių. Sustojęs prie įėjimo į
Tialdarės rūmus, pamatė ją ir pašaukė, bet ji dingo, jam nespėjus pasivyti. Ji manęs vengia,
galiausiai suprato.
Dienos bėgo, ir Eragonas, norėdamas atitraukti mintis nuo Arijos, taip paniro į mokymąsi, kad net
Oromis gyrė.
Naktį ir dieną Eragonas tobulino savo žinias: mokėsi kurti, jungti burtažodžius ir jais naudotis,
išvengti virsmų pavojų ir kreiptis į vėją ir jūrą, studijavo tikruosius augalų ir gyvūnų vardus, siekė
įvaldyti nesuskaičiuojamą daugybę kitų įgūdžių, kad perprastų gamtos jėgas. Burtažodžiais, susijusiais su
didžiosiomis energijomis – šviesa, karščiu ir trauka – išmoko naudotis tobulai, nes turėjo talentą beveik
tiksliai nustatyti, kiek jėgų reikės užduočiai ir ar jos neviršys jo turimų.
Kartais pasižiūrėti ateidavo Orikas, tylomis stovėdavo laukymės pakraštyje, kol Oromis mokydavo
Eragoną ar kol Eragonas stengdavosi susidoroti su ypač sudėtingu burtažodžiu.
Oromis pateikdavo daug užduočių. Liepdavo virti maistą, pasitelkus magiją, kad išmoktų geriau
valdyti savo gebėjimus. Pirmaisiais kartais Eragonas viską susvilino. Elfas išmokė pažinti ir pašalinti
visokius nuodus, ir nuo tada Eragonas turėdavo ištirti maistą, ieškodamas nuodų, kurių Oromis ten
pripildavo. Ne kartą Eragonas liko alkanas, nes nesugebėjo aptikti ar pašalinti jų. Du kartus taip
apsinuodijo, kad Oromiui teko jį gydyti. Taip pat Oromis liepdavo jam vienu metu panaudoti keletą
burtažodžių, tam reikėdavo nežmoniško susikaupimo, o kiekvienas burtas turėdavo būti nukreiptas ten, kur
reikia, ir nesusikeisti vietomis su kitais.
Nemažai valandų Eragonas pašventė mokymuisi pripildyti daiktą energijos, kad vėliau ji būtų
išlaisvinta ar kad daiktui suteiktų tam tikrų savybių. Oromis pasakė:
– Štai kaip Runona užkalbėdavo Raitelių kardus, kad jie niekada nesulūžtų ar neatšiptų; štai kaip
dainuojame augalams, kad jie augtų, kaip norime; štai dėl ko dėžėje gali būti spąstai, suveikiantys tik tada,
kai dėžė atidaroma; štai kaip mes ir nykštukai gaminame erisdarus, žibintus; ir šitaip galima pagydyti
sužeistąjį, ir čia tik keletas galimybių. Tai galingiausi kerai, nes gali veikti tūkstančius metų ar net daugiau
ir juos sunku pastebėti ar jų išvengti. Jie paplitę visoje Alagezijoje ir valdo žemę ir likimus tų, kurie ten
gyvena.
 Eragonas paklausė:
– Ar galima tai naudoti, kad pakeistum savo kūną? Ar tai pernelyg pavojinga?
Oromio lūpos išsikreipė į neryškią šypseną.
– O, užkliuvai už didžiausios elfų silpnybės – tuštybės. Mums patinka viskas, kas gražu, tad siekiame
ir tobulos išvaizdos. Štai kodėl mus vadina Gražiąja Tauta. Kiekvienas elfas atrodo taip, kaip nori. Kai
elfai išmoksta burtažodžiais auginti ir formuoti būtybes, jie dažnai pasikeičia išvaizdą, kad ji labiau
atspindėtų asmenybę. Keli elfai yra ne tik pagražinę, bet ir pasikeitę savo kūnus taip, kad šie prisitaikytų
prie įvairios aplinkos. Pamatysi Kraujo aukos iškilmėse. Tai daugiau gyvūnai nei elfai.
Bet pripildyti energijos gyvą būtybę yra kas kita nei negyvą daiktą. Labai nedaug medžiagų išlaiko
energiją, dauguma ją arba išsklaido, arba taip pasikrauna, kad palietus daiktą nutrenkia. Geriausia
medžiaga tam tikslui yra brangakmeniai. Kvarcas, agatas ir kiti mažesni akmenys ne tokie tinkami kaip,
pavyzdžiui, deimantai, bet šiaip tinka visi. Štai kodėl į Raitelių kardų buožes įsodinamas brangakmenis. Ir
todėl nykštukų tau dovanotas pakabukas – visas iš metalo – turi naudoti tavo energiją, kad kerai imtų
veikti, nes pats jos saugoti negali.
Po pamokų su Oromiu, Eragonas toliau kaupdavo žinias skaitydamas ritinius, kuriuos davė elfas.
Greitai tai tapo įpročiu. Ligšiolinis Eragono išsilavinimas, gautas iš Garou, apsiribojo žiniomis, kaip
tvarkytis ūkyje. Informacija, kurią Eragonas aptiko popieriaus ritiniuose, plūdo į jį kaip lietus į
išdžiūvusią dykumą, malšindamas anksčiau nepatirtą troškulį. Rijo tekstus apie geografiją, biologiją,
anatomiją, filosofiją, matematiką, skaitė memuarus, biografijas ir pasakojimus. Svarbesni jam buvo ne
pliki faktai, o kitokie mąstymo būdai. Juos perpratęs Eragonas įvertino savo įsitikinimus ir persvarstė
nuostatas apie viską – nuo individo teisių bendruomenėje iki saulės judėjimo dangumi priežasties.
Pastebėjo, kad gana daug ritinių buvo apie urgalus ir jų kultūrą. Eragonas juos perskaitė, bet Oromiui
nepasakė, o ir šis apie tai nekalbėjo.
Studijuodamas Eragonas nemažai sužinojo apie elfus. Ši tema jį labai domino, nes Eragonas troško
geriau suprasti Ariją. Nustebo sužinojęs, kad elfai nesituokia, kad jie mieliau renkasi partnerius
neribotam laikui, nesvarbu, dienai ar šimtmečiui. Vaikų gimsta labai mažai, o susilaukti vaiko elfams
reiškia didžiausią meilės priesaiką.
Dar Eragonas sužinojo, kad nuo tada, kai susitiko elfų ir žmonių rasės, pasitaikė tik saujelė mišrių
porų: dažniausiai žmonės Raiteliai susirasdavo tinkamas moteris tarp elfių. Bet, kiek suprato iš raštų,
dauguma tokių istorijų baigėsi tragiškai: arba mylimieji nesugebėdavo užmegzti tvirtų santykių, arba
žmonės pasendavo ir numirdavo, o elfai taip ir likdavo nepakliuvę į laiko žabangas.
Be mokslinės literatūros, Oromis Eragonui įdavė geriausių elfų dainų, eilėraščių ir epų nuorašų, kurie
įkvėpė ir sužavėjo Eragoną, nes jis tebuvo girdėjęs tik Bromo Karvahole pasakojamas istorijas. Gėrėjosi
epais kaip skaniai paruoštu maistu, užgaišdamas prie „Gedos žygdarbio“ ar „Umhodano baladės“, kad
ilgiau pasimėgautų pasakojimų teikiamu džiaugsmu.
Safyros mokymas irgi vyko sparčiai. Susijungęs su ja mintimis, Eragonas stebėjo, kaip Glaedras taip
pat įtemptai ją treniravo. Ji mokėsi kyboti ore su akmeniu ir staigiai mestis priekin, pulti į šoną ir kitokios
akrobatikos. Kad taptų ištvermingesnė, Glaedras vertė ją pūsti ugnį į akmeninę uolą valandų valandas, kol
uola išsilydys. Iš pradžių Safyra neišlaikydavo liepsnų ilgiau kaip kelias minutes, bet netrukus alpinantis
karštas srautas nepertraukiamai sklisdavo iš jos nasrų ilgiau nei pusvalandį, įkaitindamas uolą iki
baltumo. Eragonas taip pat susipažino su drakonų išmintimi, kuria Glaedras dalijosi su Safyra, su drakonų
istorija ir smulkmenomis apie drakonų gyvenimą, ir tai papildė jos nuo gimimo turimas žinias. Daug ko
Eragonas nesuprato ir įtarė, kad Safyra nuo jo kai ką slepia – savo rasės paslaptis, kuriomis drakonai
nesidalija su niekuo. Jam pavyko sužinoti tai, ką Safyra labai vertino: kad jos tėvas buvo vardu
Jormungras, o motina – Vervada, arba Audros Sklaidytoja senąja kalba. Ir kad Jormungras turėjo Raitelį,
o Vervada buvo laukinė drakonė, padėjusi daug kiaušinių, bet Raiteliams patikėjusi tik vieną – Safyros. Ir
kad abu drakonai žuvo per karą.
Kelias dienas Eragonas ir Safyra skraidė su Oromiu ir Glaedru, treniruodamiesi kautis ore ir
lankydami Du Veldenvardene niūksančius griuvėsius. Kitomis dienomis suardydavo įprastinę tvarką:
Eragonas skrisdavo su Glaedru, o Safyra likdavo ant Telnaeiro uolų su Oromiu.
Kas rytą Eragonas kaudavosi su Vaniru, ir tai sukeldavo vieną ar daugiau priepuolių. Dar blogiau:
elfas ir toliau išdidžiai elgėsi su Eragonu. Niekino, bet išoriškai niekada neperžengdavo mandagaus
elgesio ribų ir nesileisdavo supykdomas, kad ir kaip Eragonas jį kurstydavo. Eragonas nekentė jo ir
bjaurėjosi jo šalta, manieringa elgsena. Atrodė, kad Vaniras įžeidinėja jį kiekvienu judesiu. O Vaniro
draugai (kurie, kaip spėjo Eragonas, buvo jaunesnės kartos) taip pat jautė jam paslėptą neapykantą, bet
Safyrai reiškė tik pagarbą.
Jų varžybos pasiekė kritinį tašką, kai šešis kartus iš eilės nugalėjęs Eragoną Vaniras nuleido kardą ir
pasakė:
– Ir vėl žuvęs, Šešėlio Žudike. Kiek galima? Ar nori tęsti? – Iš tono buvo galima spręsti, kad tęsti būtų
beprasmiška.
– Taip, – suniurzgė Eragonas. Jau buvo iškentęs nugaros skausmą ir neturėjo nuotaikos svaidytis
žodžiais.
Bet tada Vaniras paklausė:
– Pasakyk man, nes labai smalsu: kaip nužudei Durzą, jei esi toks lėtas? Neįsivaizduoju, kaip tau tai
pavyko.
Eragonas pajuto turįs atsakyti:
– Nugalėjau jį netikėtai.
– Atleisk, turėjau suprasti, kad be apgavystės nebuvo apsieita.
Eragonas vos susivaldė nesugriežęs dantimis.
– Jei būčiau elfas, o tu – žmogus, neprilygtum man kovoje.
– Galbūt, – atsakė Vaniras. Atsistojo į parengties pozą ir per tris sekundes dviem smūgiais nuginklavo
Eragoną. – Bet visgi ne. Neturėtum pūstis prieš geresnį kovotoją, nes jis gali tave nubausti už
beatodairišką narsą.
Eragonas nebesusitramdė. Paniro giliai į save ir į magijos srovę, išlaisvino energiją ir vienu iš
dvylikos švelnesnio poveikio burtažodžių, „Malthinae“, surakino Vaniro kojas, rankas ir žandikaulį, kad
šis negalėtų burto panaikinti. Elfo akys išsprogo iš įniršio.
 Eragonas išrėžė:
– O tu neturėtum pūstis prieš tą, kuris geriau įvaldęs magiją.
Tamsūs Vaniro antakiai susijungė.
Be jokio įspėjimo ar garso nematoma jėga sudavė Eragonui per krūtinę ir nusviedė jį per penkiolika
metrų į žolę. Jis žnektelėjo ant šono, stipriai iškvėpdamas. Eragonas nustojo valdyti magiją ir Vaniras
išsilaisvino.
Kaip jam tai pavyko?
Eidamas artyn, Vaniras prabilo:
– Išsidavei, koks nemokša esi, žmogau. Neišmanai to, apie ką kalbi. Pagalvojus, kad esi išrinktas
Vraelio įpėdiniu, kad gyveni jo būste, kad tau suteikta garbė tarnauti Gedinčiajam Išminčiui… – Papurtė
galvą. – Man skaudu, kad tokios dovanos teikiamos jų nevertam. Net nesuvoki, kas yra magija ir kaip ji
veikia.
Eragono pyktis sukilo kaip purpurinis potvynis.
– Ką blogo, – paklausė, – tau padariau? Kodėl taip nekenti manęs? Negi norėtum, kad nebūtų jokio
Raitelio, kuris stotų į kovą su Galbatoriksu?
– Mano nuomonė mažai ką reiškia.
– Sutinku, bet jos išklausyčiau.
– Klausymasis, kaip rašė Nuala „Susirinkimuose“, veda į išmintį tik tada, kai yra sąmoningas
sprendimas, o ne proto ribotumo požymis.
– Prikąsk liežuvį, Vanirai, ir atsakyk man sąžiningai!
Vaniras šaltai šyptelėjo.
– Kaip paliepsi, o Raiteli. – Prisilenkęs taip arti, kad tik Eragonas girdėtų tylų jo šnabždesį, elfas
pasakė: – Aštuoniasdešimt metų po Raitelių žlugimo neturėjome jokios vilties nugalėti. Išgyvenome tik
todėl, kad slapstėmės, apgaudinėjome ir naudojome magiją. Bet žinojome, kad tai laikina, nes galiausiai
Galbatoriksas taip sustiprės, kad pasiųs tokią kariuomenę, kuri nušluos visus mūsų apsauginius skydus.
Mes susitaikėme su likimu. Bet tada, po daugelio metų, Bromas ir Joudas išgelbėjo Safyros kiaušinį, ir
vėl nušvito viltis nugalėti niekšingąjį uzurpatorių. Įsivaizduok, koks džiaugsmas mus apėmė, kokias
linksmybes kėlėme… Žinojome, kad norėdamas stoti į kovą su Galbatoriksu, naujasis Raitelis turi būti
stipresnis už savo pirmtakus, galingesnis net už Vraelį. Ir ko gi sulaukėme? Tokio paties žmogaus kaip
Galbatoriksas! Dar blogiau – luošio! Pasmerkei mus visus, Eragonai, tą akimirką, kai palietei Safyros
kiaušinį. Nesitikėk, kad tavimi labai didžiuosimės.
Vaniras palietė lūpas dviem pirštais, tada žengtelėjo į šoną ir pro Eragoną nužingsniavo pratybų lauku,
palikęs jį nustėrusį.
Jis teisus, pamanė Eragonas. Netinku šiai užduočiai. Bet kuris iš elfų, netgi Vaniras, būtų geresnis
Raitelis už mane.
Įniršusi Safyra įsikišo į jo mintis. Negi taip prastai vertini mano pasirinkimą, Eragonai? Pamiršti,
kad kol buvau kiaušinyje, Arija mane parodė visiems elfams, ir daugumai vardenų vaikų, ir juos visus
aš atmečiau. Nebūčiau pasirinkusi tavęs savo Raiteliu, jei nebūčiau tikra, kad padėsi savo, mano ir
elfų rasėms dalytis susipynusiu likimu. Tu buvai tinkamas žmogus tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.
Niekada to nepamiršk.
Jei tai ir buvo teisinga, atkirto jis, tai tik tol, kol Durza manęs nebuvo sužeidęs. Dabar mūsų
ateityje regiu tik tamsą ir blogį. Nepasiduosiu, bet bijau, kad mums nepasiseks. Gal mūsų užduotis – ne
nuversti Galbatoriksą, o paruošti kelią kitam Raiteliui, kurį pasirinks kuris nors drakonas iš likusių
kiaušinių.

Grįžęs ant Telnaeiro uolų, Eragonas rado Oromį prie stalo trobelėje, piešiantį peizažą juodu tušu
apatinėje dalyje ritinio, kurį ką tik baigė rašyti.
Eragonas nusilenkė ir atsiklaupė:
– Mokytojau.
Prabėgo penkiolika minučių, kol Oromis baigė piešti spyglių kuokštus ant nedailaus kadagio. Elfas
pagaliau padėjo į šalį rašalą, praskalavo juodą teptuką vandeniu iš molinio puodo, tada kreipėsi į
Eragoną klausdamas:
– Kodėl atėjai taip anksti?
– Atsiprašau, kad jus trukdau, bet Vaniras išėjo, įpusėjus mūsų pratyboms. Nežinojau, kur pasidėti.
– Kodėl Vaniras išėjo, Eragonai-vodhr?
Oromis sėdėjo sukryžiavęs rankas sterblėje, kol Eragonas pasakojo apie ginčą. Baigdamas Eragonas
pridūrė:
– Neturėjau prarasti savitvardos, bet praradau, ir dėl to pasirodžiau dar kvailiau. Nuvyliau jus,
Mokytojau.
– Taip, – sutiko Oromis. – Vaniras tave kurstė, bet dėl to tu neturėjai pasiduoti. Privalai valdyti savo
jausmus, Eragonai. Jei leisi savo pykčiui nulemti sprendimus kovoje, tai gali kainuoti tau gyvybę. Be to,
tokie vaikiški pasirodymai tik padrąsina tuos elfus, kurie prieš tave nusiteikę. Elfų intrigos klastingos, ir
tokioms klaidoms vietos beveik nėra.
– Atsiprašau, Mokytojau. Daugiau taip nenutiks.
Oromis, rodos, ketino prasėdėti kėdėje, kol ateis laikas, kai jie paprastai atlieka Rimgarą, tad
Eragonas pasinaudojo proga paklausti:
– Kaip Vaniras panaudojo magiją neprataręs nė žodžio?
– Argi? Gal jam padėjo kitas elfas.
Eragonas papurtė galvą.
– Pirmąją dieną Elesmeroje irgi mačiau, kaip Islanzadė pabėrė gėles tik suplojusi rankomis. Ir Vaniras
sakė, kad nesuprantu, kaip veikia magija. Ką jis turėjo galvoje?
– Ir vėl, – nusileido Oromis, – nori sužinoti tai, kam dar nesi pasiruošęs. Bet kadangi tokios
aplinkybės, negaliu nuo tavęs slėpti. Tik žinok: to, ko klausi, Raiteliai nemokomi, nemokomi ir magai, kol
neįvaldo visų iki vieno kitų magijos būdų. Nes tai paslaptis, tai tikroji magijos ir senosios kalbos esmė.
Tie, kurie ją žino, gali įgyti didžiulę galią, taip, bet labai rizikuodami. – Jis kiek patylėjo. – Kaip senoji
kalba susijusi su magija, Eragonai-vodhr?
 – Senosios kalbos žodžiai gali išlaisvinti energiją, glūdinčią kūne, kuri suaktyvina burtažodį.
– Tai nori pasakyti, kad tam tikri garsai, tam tikros oro vibracijos kažkaip sujudina tą energiją?
Garsai, kuriuos atsitiktinai gali ištarti bet koks padaras?
– Taip, Mokytojau.
– Argi tai neatrodo absurdiška?
Sutrikęs Eragonas atsakė:
– Nesvarbu, ar atrodo absurdiška, Mokytojau. Taip jau yra. Negi turėčiau manyti, kad absurdiška, kad
mėnulis dyla ir pilnėja, kad keičiasi metų laikai ar kad paukščiai skrenda į pietus žiemoti?
– Žinoma, ne. Bet kaip tiek daug lemti gali vien tik garsas? Kaip gali tam tikri garsų junginiai sukelti
reiškinį, dėl kurio galima valdyti energiją?
– Bet taip yra.
– Ne garsais magija valdoma. Nėra svarbu ištarti žodį ar sakinį ta kalba, svarbu ta kalba apie juos
galvoti. – Staigiai mostelėjo riešu ir virš delno pasirodė auksinė liepsna, ir vėl pranyko. – Bet paprastai
burtažodžius ištariame garsiai, kad atsitiktinės mintys jiems nesukliudytų, nes jos kelia pavojų net
labiausiai patyrusiam magijos naudotojui. Tik tuomet, kai žūtbūt reikia, buriame be žodžių.
Oromio žodžiai Eragoną sukrėtė. Prisiminė, kaip vos nepaskendo po kriokliu Kosta–mernos ežere ir
kaip negalėjo pasinaudoti magija, nes jį supo vanduo. Jei tada būčiau tai žinojęs, būčiau galėjęs
išsigelbėti, pagalvojo.
– Mokytojau, – paklausė, – jei garsas neturi įtakos magijos valdymui, tai kodėl tada jos turi mintys?
Šįkart Oromis nusišypsojo.
– Tikrai gi, kodėl? Turiu pabrėžti, kad mes patys nesame magijos šaltinis. Magija gali egzistuoti pati
savaime, nepriklausoma nuo jokių burtažodžių, kaip antai, žaltvykslės pelkėse prie Arouzo, sapnų šaltinis
Manio olose Beoro kalnuose ir klajojantis Eoamo kristalas. Tokie laukiniai burtai apgaulingi,
nenuspėjami ir dažnai galingesni nei tie, kuriuos naudojame mes.
Prieš daugelį metų visi kerai buvo tokie. Norint naudotis magija, reikėjo tiesiog gebėjimo jausti ją
mintyse (tai turi mokėti kiekvienas magas) ir noro bei stiprybės ja naudotis. Nevartodami senosios
kalbos, magai negalėjo valdyti savo gebėjimų ir dėl to sukūrė daug pražūtingų dalykų, žuvo tūkstančiai
žmonių. Laikui bėgant jie suvokė, kad ketinimų išreiškimas kalba padeda sutvarkyti mintis ir išvengti
didžiulių klaidų. Bet tai nebuvo taip jau nepavojinga. Galiausiai kažkas taip suklydo, kad vos nežuvo
visos gyvos pasaulio būtybės. Tai žinome iš išlikusių tų laikų rankraščių, bet kas paleido lemtingus kerus,
ten nepasakyta. Rankraščiuose rašoma, kad po to rasė, vadinama Pilkąja Tauta (ne elfų; mes tada buvome
dar tik neseniai atsiradę), sukaupė visas savo pajėgas ir paleido kerus, galbūt galingiausius, nei kada nors
buvo ar bus. Taip Pilkoji Tauta pakeitė ir pačios magijos prigimtį. Jie padarė, kad magija būtų valdoma jų
kalba, senąja kalba… Kad burtažodžiai taip nukreiptų kerus, kad jei pasakytum „Sudegink tas duris“ ir
netyčia pažiūrėtum į mane ar apie mane pagalvotum, burtai vis tiek sudegintų duris, ne mane. Ir jie senajai
kalbai suteikė dvi pagrindines savybes: sulaikyti ja kalbančiuosius nuo melavimo ir nusakyti tikrąją
daiktų esmę. Kaip jiems tai pavyko, lieka paslaptis.
Rankraščiai skirtingai nurodo, kas nutiko Pilkajai Tautai, kai jie baigė savo darbą, bet atrodo, kad
kerai juos išsekino ir paliko tik jų šešėlius. Jie atsitraukė į savo miestus, kur gyveno, kol akmenys pavirto
į dulkes. Arba pasirinkdavo poras iš jaunesnių rasių ir taip pamažu išnyko.
– Ar įmanoma, – įsiterpė Eragonas, – naudoti magiją be senosios kalbos?
– Kaip manai, kokiu būdu Safyra pučia liepsnas? Pats pasakojai, kaip ji be jokių žodžių pavertė
Bromo kapą deimantiniu ir palaimino vaiką Farten Dure. Drakonų protai skiriasi nuo mūsiškių – jiems
nereikia saugotis magijos. Jie negali naudoti jos sąmoningai, išskyrus liepsnas, bet jei turi tokią dovaną,
jų galia tampa neprilygstama… Atrodai susirūpinęs, Eragonai. Kodėl?
Ergonas įbedė akis į savo rankas.
– Ką dabar daryti man, Mokytojau?
– Tu toliau mokysies senosios kalbos, nes vartodamas ją gali pasiekti dalykų, kurių kitaip siekti būtų
pernelyg sudėtinga ar pavojinga. Bet jei tave sučiups ir užkimš burną, galėsi pasitelkęs magiją išsivaduoti
kaip Vaniras. Jei tave sučiups ir apsvaigins, ir tu nebeatsiminsi senosios kalbos, taip, netgi tada, galėsi
paleisti kerus. Bet tik sunkiausiomis aplinkybėmis galėsi taip elgtis. Ir galėsi naudoti burtus, kurie neturi
pavadinimo senojoje kalboje. – Jis patylėjo. – Bet saugokis pagundos dažnai naudoti tas galias. Net
išmintingiausieji iš mūsų nesiryžta žaisti su jomis, baimindamiesi mirties ar ko nors dar baisesnio.

Kitą rytą, kaip ir visus kitus rytus Elesmeroje, Eragonas kovėsi su Vaniru, bet daugiau nebeprarado
savitvardos, nesvarbu, ką sakydavo ar darydavo elfas.
Ir Eragonas neketino eikvoti jėgų rungtyniavimui. Nugarą skaudėdavo vis dažniau, vos begalėdavo
kęsti. Dėl sekinančių priepuolių tapo jautresnis. Judesiai, kuriuos anksčiau atlikdavo be jokių sunkumų,
dabar partiesdavo ant žemės. Netgi Rimgaras pradėjo sukelti skausmą, kai imdavosi sunkesnių pozų.
Nebebuvo nuostabu, jei per dieną ištikdavo trys ar keturi priepuoliai.
Eragono veide ėmė atsispindėti nuovargis. Ėjo vilkdamas kojas, judėjo lėčiau ir atsargiau, nes
stengėsi taupyti jėgas. Pasidarė sunku aiškiai mąstyti ir susikaupti į Oromio pamokas, atmintyje pradėjo
rastis spragų, ir dėl to jis tikrai nesidžiaugė. Laisvu laiku vėl pasiimdavo Oriko žiedą-galvosūkį ir
mieliau analizuodavo susipynusius žiedus nei savo padėtį. Kai būdavo kartu su Safyra, ši reikalaudavo,
kad jis skraidytų ant jos, ir darydavo viską, ką tik galėjo, kad jis pasijustų geriau ir nebesijaudintų.
Vieną rytą, įsikibęs į kaklo spyglį, Eragonas pasakė: Sugalvojau skausmui pavadinimą.
Kokį?
Naikintojas. Nes kai skauda, daugiau niekas nebesvarbu. Nieko nemąstai. Nieko nejauti. Tik trokšti
numalšinti skausmą. Kai Naikintojas pakankamai stiprus, jis siurbia iš mūsų viską, visą žmogiškumą,
kol susitraukiame iki padarų, žemesnių už gyvulius. Padarų, turinčių vienintelį troškimą ir tikslą –
išsigelbėti.
Tada tinkamas pavadinimas.
Byru į dalis, Safyra, kaip senas kuinas, aparęs pernelyg daug laukų. Laikyk mane mintimis, nes
galiu nutolti ir pamiršti, kas esu.
Niekada tavęs nepaleisiu.
Netrukus po to Eragonas patyrė tris skausmo priepuolius, kaudamasis su Vaniru, ir dar du atlikdamas
Rimgarą. Kai išsitiesė iš kamuoliuko, į kurį buvo susisukęs, Oromis pasakė:
– Dar kartą, Eragonai. Turi išmokti geriau laikyti pusiausvyrą.
Eragonas papurtė galvą ir tyliai suniurzgė:
– Ne. – Sukryžiavo rankas, kad nuslėptų drebulį.
– Ką?
– Ne.
– Kelkis, Eragonai, ir bandyk dar kartą.
– Ne! Pats ir darykit tą pratimą, aš nedarysiu.
Oromis atsiklaupė prie Eragono ir uždėjo jam ant skruosto vėsią ranką. Ir pasižiūrėjo į jį tokiu švelniu
žvilgsniu, kad Eragonas suvokė, kaip giliai elfas jį užjaučia, ir kad, jei tik tai būtų įmanoma, Oromis
mielai perimtų Eragono skausmą ir sumažintų jo kančias.
– Neprarask vilties, – pasakė Oromis. – Niekada.
Energijos srovė tarsi plūdo iš jo į Eragoną.
– Mes esame Raiteliai. Stovime tarp šviesos ir tamsos, ir palaikome tarp jų pusiausvyrą.
Neišmanymas, baimė, neapykanta – tai mūsų priešai. Naikink juos iš visų jėgų, Eragonai, nes kitaip tikrai
pralaimėsime. – Atsistojo ir ištiesė ranką Eragonui. – Dabar pakilk, Šešėlio Žudike, ir įrodyk, kad gali
įveikti savo kūną!
Eragonas giliai įkvėpė ir pasirėmė viena ranka, virpėdamas. Pakišo pėdas po savimi, kiek palaukė,
išsitiesė visu ūgiu ir pasižiūrėjo Oromiui į akis.
Elfas pritardamas linktelėjo.
Eragonas tylėjo, kol jie darė Rimgarą. Paskui, eidamas išsimaudyti į upelį, prabilo:
– Mokytojau.
– Taip, Eragonai?
– Kodėl turiu kęsti tokias kančias? Galėtumėte pasitelkęs magiją mane visko išmokyti ir suformuoti
mano kūną, kaip formuojate medžius ir augalus.
– Galėčiau. Bet jei taip padaryčiau, tu nežinotum, kaip įgijai tokį kūną, gebėjimus, nei kaip juos
išlaikyti. Kelio, kuriuo eini, sutrumpinti neįmanoma, Eragonai.
Eragonas pasinėrė į srovę ir jo kūną užliejo šaltas vanduo. Panardino galvą į vandenį, laikydamasis už
uolos, kad tėkmė nenuneštų tolyn, ir išsitempė pasroviui, jausdamasis tarsi strėlė, lekianti per vandenį.

* * *
 NARDA

oranas pasirėmė ant vieno kelio ir pasikasė želiančią barzdą, žiūrėdamas žemyn į Nardą.

R Nedidelis miestelis atrodė tamsus ir susispaudęs lyg ruginės duonos pluta, įsprausta į plyšį
pakrantėje. Už jo paskutiniuose saulėlydžio spinduliuose raibuliavo vyno raudonumo jūra.
Vanduo pakerėjo Roraną: čia visiškai kitoks kraštovaizdis nei tas, prie kurio jis įpratęs.
Atkeliavome.
Palikęs kyšulį, Roranas grįžo į savo palapinę, giliai kvėpuodamas ir mėgaudamasis druskingu oru.
Stovyklą jie įkūrė aukštai Keteros prieškalnėse, kad niekas jų nepastebėtų ir neįspėtų Imperijos.
Žingsniuodamas tarp miestelėnų būrelių, susispietusių po medžiais, Roranas stebėjo juos su liūdesiu ir
pykčiu. Kelionė iš Palankaro slėnio žmones susargdino, išvargino ir išsekino, jų veidai sulyso dėl maisto
trūkumo, drabužiai sudrisko. Beveik visi skudurais buvo apsisukę rankas, kad šaltomis naktimis kalnuose
jų nenušaltų. Savaites nešami sunkūs ryšuliai nusvėrė tiesius pečius. Prasčiausiai atrodė vaikai: liesi ir
neįprastai tylūs.
Jie nusipelnė geresnio gyvenimo, pamanė Roranas. Dabar būčiau razakų gniaužtuose, jei jie nebūtų
manęs gynę.
Nemažai žmonių prieidavo prie Rorano, daugumai jų užtekdavo paplekšnojimo per petį ar paguodos
žodžio. Kai kurie siūlydavo maisto trupinėlių, kurių jis atsisakydavo ar, kai primygtinai įbrukdavo,
atiduodavo kitiems. Tie, kurie laikėsi nuo jo atokiau, žiūrėdavo apvaliomis, blankiomis akimis. Roranas
žinojo, ką apie jį žmonės kalba: kad jis pamišęs, kad jį apsėdo dvasios, kad net razakai jo neįveiktų
mūšyje.
Pereiti Keterą buvo dar sunkiau, nei Roranas įsivaizdavo. Vieninteliai takeliai per mišką buvo
praminti žvėrių – per siauri, statūs ir vingiuoti. Dėl to miestelėnai dažnai turėdavo skintis kelią pro
medžius ir krūmus. Tai vargino ir niekam nepatiko, o ir Imperija tokiais pėdsakais lengvai galėjo juos
susekti. Roranas džiaugėsi tik tuo, kad sunki kelionė sustiprino sužeistą jo petį ir šis tapo toks kaip
anksčiau, nors vis dar buvo sunku pakreipti ranką.
Keliaudami patyrė ir kitokių negandų, kurios padarė daug žalos. Netikėtai užklupusi audra įkalino juos
tuščioje perėjoje aukštai virš medžių viršūnių. Trys senyvo amžiaus miestelėnai sušalo sniege: Hida,
Brena ir Nesbitas. Tą naktį Roranas pirmą kartą pamanė, kad visi keliautojai žus dėl to, kad juo patikėjo.
Netrukus pargriuvęs ranką susilaužė berniukas, o paskui tirpstančio sniego srovėje paskendo Saufvelas.
Vilkai ir meškos nuolat puldinėjo gyvulius, nepaisydami laužų, kuriuos miestelėnai užkurdavo, kai
nukeliavo toliau nuo Palankaro slėnio ir nekenčiamų Galbatorikso kareivių. Alkis prikibo prie jų kaip
nenuilstantis parazitas, graužiantis pilvus, pasiglemžiantis jėgas ir pakertantis valią keliauti toliau.
Bet vis dėlto jie išgyveno – dėl to, kad buvo atkaklūs ir tvirti kaip jų protėviai, kadaise ištvėrę
Palankaro slėnį siaubusį karą, badą ir marą. Karvaholo žmonėms gali prireikti ištiso amžiaus ir dar pusės,
kad priimtų kokį nors sprendimą, bet jei jau priėmė, niekas jų neatbaidys nuo tikslo.
Atkeliavus iki Nardos, stovykloje pasklido vilties ir laimėjimo jausmas. Niekas nežinojo, kas bus
toliau, bet faktas, kad nuėjo taip toli, suteikė tikėjimo.
Nebūsime saugūs, kol neišvyksime iš Imperijos, pamanė Roranas. Ir aš privalau užtikrinti, kad mūsų
nesugaus. Tapau atsakingas už visus… Atsakomybę prisiėmė iš visos širdies, nes troško ir apsaugoti
gyventojus nuo Galbatorikso, ir išvaduoti Katriną. Taip daug laiko praėjo nuo tada, kai ją pagrobė. Ar ji
dar gyva? Suvirpėjo ir nustūmė mintis šalin. Tikrai išeitų iš proto, jei leistų sau svarstyti, kas nutiko
Katrinai.

Išaušus Roranas, Horstas, Baldoras, trys Loringo sūnūs ir Gertrūda išėjo į Nardą. Nusileido nuo
prieškalnių iki pagrindinio kelio į miestą, slapstydamiesi, kol pasiekė kelią. Čia, lygumose, oras Roranui
pasirodė sunkus – lyg reikėtų kvėpuoti po vandeniu.
Roranas sugriebė plaktuką, prikabintą prie juosmens, kai jie priėjo Nardos vartus. Juos saugojo du
kareiviai. Atidžiai apžiūrėjo Rorano būrelį, sulaikydami žvilgsnį ties apdriskusiais jų drabužiais, tada
nuleido alebardas ir užtvėrė kelią.
– Iš kur jūs? – paklausė vyras dešinėje. Negalėjo būti vyresnis nei dvidešimt penkerių, bet jo plaukai
jau buvo baltutėliai.
Išpūtęs krūtinę, Horstas sukryžiavo rankas ir atsakė:
– Iš Teirmo apylinkių, jei jus tenkina toks atsakymas.
– Ko čia atkeliavote?
– Apsipirkti. Mus atsiuntė parduotuvių savininkai, kurie nori pirkti prekes tiesiai iš Nardos, o ne iš
pirklių.
– Ir ką gi? Kokias prekes?
Horstas nesumojo, ką atsakyti, tad įsiterpė Gertrūda:
– Man reikia žolelių ir vaistų. Augalai, kurie atkeliaudavo iš čia, būdavo arba perdžiūvę, arba
supeliję. Man reikia šviežių.
– O aš ir mano broliai, – tęsė Darmenas, – atvykome derėtis su jūsų batsiuviais. Šiaurietiški batai
madingi Dras Leonoje ir Urubeine. – Nusišypsojo. – Bent buvo, kai iškeliavome.
Horstas linktelėjo, atgavęs pasitikėjimą.
– Taip. O aš čia tam, kad surinkčiau geležies dirbinių siuntą savo meistrui.
– Ką gi. O kaip tas? Kuo jis užsiima? – paklausė kareivis, mostelėdamas kirviu į Roraną.
– Puodžius, – atsakė Roranas.
– Puodžius?
 – Puodžius.
– O kam tada plaktukas?
– O kaip, jūsų manymu, sutrūkinėja glazūra ant butelio ar ąsočio? Savaime tai neatsitinka, suprantate.
Reikia trinktelėti.
Į žilaplaukio vyro nepasitikėjimo pilną žvilgsnį Roranas atsakė abejinga išraiška, leisdamas jam
apgalvoti, ką pasakė.
Kareivis sumykė ir dar kartą juos apžiūrėjo.
– Tebūnie, bet jūs nepanašūs į amatininkus. Išbadėjusios gatvinės katės panašesnės.
– Kelias buvo sunkus, – paaiškino Gertrūda.
– Manyčiau. Jei atkeliavote iš Teirmo, kur jūsų arkliai?
– Palikome stovykloje, – įsiterpė Hamundas ir parodė į pietus, į priešingą pusę, nei slėpėsi
miestelėnai.
– Neturite pinigų apsistoti mieste, ar ne? – Paniekinamai prunkštelėjęs, kareivis patraukė kirvį ir davė
ženklą savo porininkui padaryti tą patį. – Gerai, eikite, bet nepridarykit bėdos, nes būsit prirakinti prie
kaladžių, ar dar blogiau.
Jie praėjo pro vartus, tada Horstas pasivedė Roraną į gatvės pakraštį ir suniurzgė į ausį:
– Tikra kvailystė išgalvoti tokias nesąmones! Daužyti glazūrą! Ar nori sukelti grumtynes? Negalime…
– Nutilo, nes Gertrūda timptelėjo jį už rankovės.
– Pažiūrėkit, – sušnibždėjo gydytoja.
Į kairę nuo vartų stovėjo dviejų metrų pločio skelbimų lenta su siauru skiedriniu stogeliu, kuris
apsaugojo po juo geltonuojančius pergamentus. Pusė lentos buvo skirta oficialiems pranešimams ir
skelbimams. Kitoje pusėje kabojo įvairių nusikaltėlių portretai. Labiausiai matomoje vietoje kabojo
Rorano be barzdos atvaizdas.
Krūptelėjęs Roranas apsidairė, ar kas iš praeivių nepriėjo per arti, kad galėtų palyginti jo veidą su
atvaizdu, tada sutelkė dėmesį į skelbimą. Tikėjosi, kad Imperija jų ieškos, bet pamatyti, kad tai iš tiesų
vyksta, vis tiek buvo netikėta. Galbatoriksas, matyt, skiria daug lėšų, kad mus sučiuptų. Keliaudamas
Ketera buvo pamiršęs išorinį pasaulį. Galiu lažintis, kad skelbimai apie mane iškabinėti visoje
Imperijoje. Vyptelėjo patenkintas, kad liovėsi skustis ir kad su kitais sutarė Nardoje vadintis netikrais
vardais.
Skelbimo apačioje buvo parašytas atlygis už nusikaltėlio suradimą. Garou nemokė Rorano ir Eragono
skaityti, bet išmokė pažinti skaičius, nes, kaip sakė: „Privalote žinoti, kiek pinigų turite, kiek verta prekė
ir kiek už ją mokate, kad neapgautų kokie dviveidžiai sukčiai.“ Tad Roranas perskaitė, kad Imperija už jį
siūlo dešimt tūkstančių kronų. Tiek pinigų pakaktų ramiai pragyventi kelis dešimtmečius. Keista, bet
atlygio dydis Roraną pamalonino: jis pasijuto reikšmingas.
Tada jo žvilgsnis nukrypo į kitą skelbimą.
Ten buvo Eragonas.
Roranas pajuto, kad jo viduriai susitraukė, lyg būtų gavęs smūgį, ir keletą sekundžių stovėjo pamiršęs
kvėpuoti.
 Jis gyvas!
Iš pradžių Roranas apsidžiaugė, bet paskui pajuto seną pyktį Eragonui dėl Garou mirties ir ūkio
sunaikinimo ir deginantį troškimą sužinoti, kodėl Imperija jo ieško. Turbūt tai susiję su tuo mėlynu
akmeniu ir pirmuoju razakų apsilankymu Karvahole. Roranas ir vėl nusistebėjo, į kokius painius
reikalus įpainiotas jis ir visi Karvaholo gyventojai.
Vietoje teksto apie atlygį Eragono plakate buvo dvi runų eilutės.
– Kuo jis kaltinamas? – paklausė Roranas Gertrūdos.
Oda aplink Gertrūdos akis susiraukšlėjo, kai ji prisimerkusi įsižiūrėjo į lentą.
– Išdavyste. Jūs abu. Parašyta, kad Galbatoriksas suteiks grafo titulą tam, kas sučiups Eragoną, ir kad
tie, kurie mėgins tai padaryti, turėtų pasisaugoti, nes jis labai pavojingas.
Roranas nustebęs sumirksėjo. Eragonas? Niekaip nesuvokė, kad taip gali būti, kol neapsvarstė, kaip
pats pasikeitė per kelias pastarąsias savaites. Mūsų gyslomis teka tas pats kraujas. Kas žino, gal
Eragonas nuveikė tiek, kiek aš, o gal ir daugiau.
Baldoras tyliai paklausė:
– Jei nužudęs Galbatorikso vyrus ir nepaklusęs razakams tapai vertas dešimties tūkstančių kronų,
tikrai daug, ką reikia padaryti, kad už tavo sulaikymą suteiktų grafo titulą?
– Apgauti patį karalių, – pasiūlė Larnas.
– Pakaks, – nutraukė Horstas. – Prikąsk liežuvį, Baldorai, kitaip atsidursime kaladėse. Ir, Roranai,
daugiau neatkreipk į save dėmesio. Dėl tokio atlygio žmonės kiekvieną svetimą apžiūrinės ieškodami
panašaus į žmogų portrete. – Perbraukęs ranka plaukus, Horstas pasitaisė diržą. – Gerai. Visi turime
darbo. Grįžkite čia vidurdienį – papasakosite, kaip sekėsi.
Tada būrelis suskilo į tris dalis. Darmenas, Larnas ir Hamundas nuėjo nupirkti maisto keliautojams –
tiek, kad užtektų ir dabar pavalgyti, ir kitai kelionės daliai. Gertrūda, kaip ir sakė sargybiniui, patraukė
pasipildyti žolelių, tepalų ir tinktūrų atsargų. O Roranas, Horstas ir Baldoras pasileido nuožulniomis
gatvelėmis į dokus, kur tikėjosi rasti laivą, nugabensiantį miestelėnus į Surdą ar bent jau į Teirmą.
Priėjęs išdžiūvusių lentų taką, dengiantį krantinę, Roranas sustojo ir įsižiūrėjo į vandenyną,
papilkėjusį dėl žemai kabančių debesų ir nusėtą nepastovaus vėjo keliamų baltų putų keterų.
Neįsivaizdavo, kad horizontas galėtų būti toks lygus. O klausydamasis duslaus į polius besidaužančio
vandens dundesio po kojomis, jautėsi, lyg stovėtų ant didžiulio būgno. Žuvies kvapas – šviežios,
išskrostos ir pūvančios – nustelbė visus kitus kvapus.
Nukreipęs žvilgsnį nuo Rorano į Baldorą, kuris irgi buvo pakerėtas, Horstas pasakė:
– Neblogas vaizdelis, ar ne?
– Aha, – pritarė Roranas.
– Verčia jaustis visai mažyčiu, juk taip?
– Aha, – pritarė Baldoras.
Horstas linktelėjo.
– Prisimenu, kai pirmą kartą pamačiau vandenyną, jis mane irgi sužavėjo.
– Kada tai buvo? – paklausė Roranas.
 Žiūrėdamas į žuvėdrų pulkelius, besisukinėjančius virš prieplaukos, pastebėjo keistus paukščius,
sutūpusius ant molo. Jų kūnai buvo nedailūs, snapai kumpi, įbesti į krūtinę kaip pasipūtusių senių, galvos
ir kaklai balti, liemenys juosvi. Vienas paukštis pakėlė snapą, atidengdamas odos maišelį po juo.
– Kalvis Bartramas, mano pirmtakas, – paaiškino Horstas, – mirė, kai buvau penkiolikos. Man buvo
likę dar metai iki mokymosi pabaigos. Turėjau susirasti kalvį, kuris imtųsi pabaigti kito pradėtą darbą, tad
nukeliavau į Sejunoną, esantį prie Šiaurės jūros. Ten sutikau Keltoną, nedorą senį, bet išmanantį amatą.
Jis sutiko mane mokyti. – Horstas nusijuokė. – Kai baigėme, nebežinojau, ar jam padėkoti, ar jį prakeikti.

– Turėtum padėkoti, manyčiau, – pasakė Baldoras. – Kitaip niekada nebūtum vedęs mamos.
Roranas susiraukęs žvilgsniu tyrinėjo uostą.
– Nedaug laivų, – pareiškė.
Du laivai buvo prišvartuoti prie pietinio uosto krašto, trečiasis – priešingoje pusėje, o tarp jų
plūduriavo tik žvejų ir gelbėjimo valtys. Vieno iš stovinčiųjų pietiniam gale buvo sulaužytas stiebas.
Roranas anksčiau nebuvo matęs laivų, bet nė vienas šių jam neatrodė pakankamai didelis, kaip juo galėtų
plaukti beveik trys šimtai žmonių.
Šiaip ar taip, eidami nuo laivo prie laivo, Roranas, Horstas ir Baldoras tuoj sužinojo, kad visi
užkrauti. O laivui su sulaužytu stiebu pataisyti prireiktų mėnesio ar daugiau. Arčiausiai stovintis laivas,
„Bangų Skrodikas“, buvo su odinėmis burėmis ir buvo rengiamas kelionei į šiaurę, į nepatikimas salas,
kur auga seitras. O „Albatrosas“, trečiasis laivas, ką tik atvyko iš tolimojo Feinstero ir netrukus turėjo
išplaukti su vilnos kroviniu.
Doko darbininkas nusijuokė, išgirdęs Horsto klausimą.
– Atėjote nelaiku – ir per vėlai, ir per anksti. Dauguma pavasarinių laivų atplaukė ir išplaukė prieš
dvi tris savaites. O kitą mėnesį ims pūsti nordvestai, tada sugrįš ruonių ir jūrų vėplių medžiotojai ir
sulauksime laivų iš Teirmo ir visos Imperijos kailiams, mėsai ir taukams išgabenti. Gal tada jums ir
pavyks rasti kapitoną su tuščiu triumu. O kol kas daugiau laivų nebus.
Roranas beviltiškai paklausė:
– Ar nėra kitų būdų pergabenti prekes iš čia į Teirmą? Nebūtinai greitai ir patogiai.
– Na, – atsakė vyras, užsikeldamas dėžę ant peties, – jei nebūtinai greitai ir keliaujate tik iki Teirmo,
paklausinėkite Klovį štai ten. – Parodė į pašiūrių eilę, nusidriekusią tarp dviejų molų, kuriose buvo
laikomos valtys. – Jis turi kelias baržas, kuriomis rudenį plukdo grūdus. Kitais metų laikais Klovis
pragyvena iš žvejybos, kaip beveik visi kiti Nardoje. – Tada jis susiraukė. – Kokios jūsų prekės? Avis
jau nukirpo, o grūdai dar nesubrendo.
– Šis bei tas, – atsakė Horstas. Pametėjo vyrui varioką.
Darbininkas įsidėjo jį į kišenę ir mirktelėjo.
– Teisingai, pone. Šis bei tas. Atpažįstu gudrybę, kai su ja susiduriu. Bet nebijokite senojo Ulriko,
niekam nė žodžio, tikrai. Tad iki pasimatymo, pone.
Ir švilpaudamas nuėjo šalin.
Klovio uoste, pasirodo, nebuvo. Pasiklausę kelio, jie pusę valandos ėjo iki jo namo kitame Nardos
gale. Klovį rado sodinantį irisų svogūnėlius palei takelį link durų. Buvo stambus vyras, saulėj įdegusiais
skruostais ir kuokštais pražilusia barzda. Dar valanda prabėgo, kol jie jūrininką įtikino, kad jie, nepaisant
metų laiko, tikrai domisi baržomis, o tada grįžo į pašiūres, kurias atrakinęs Klovis parodė tris vienodas
baržas: „Meribelę“, „Edelainą“ ir „Raudonąjį Šerną“.
Visos baržos buvo dvidešimt dviejų metrų ilgio, šešių metrų pločio ir nudažytos rūdžių spalva. Turėjo
atvirus triumus, kuriuos buvo galima uždengti brezentu, po stiebą, kurį buvo galima pritvirtinti laivo
viduryje, po vieną kvadratinę burę ir kelias kabinas denio gale, arba laivagalyje, kaip sakė Klovis.
– Jų grimzlė gilesnė nei vidaus vandenų plaškautų, – paaiškino Klovis, – tad nebijokite: jos neapvirs
neramiu oru, nors geriau vengti tikros audros. Tokios baržos skirtos plaukti palei krantą, o ne į atvirą jūrą.
O plaukti jomis dabar – blogiausias metas. Prisiekiu, netrukus kiekvieną popietę ūš audros, ir taip kokį
mėnesį.
– Ar yra įgulos visoms trims? – paklausė Roranas.
– Na… matote, yra tokia problemėlė. Dauguma pasamdytų vyrų išplaukė prieš kelias savaites
medžioti ruonių, kaip paprastai. Kadangi man jų reikės tik po rugiapjūtės, jie visus metus laisvi, ir gali
išplaukti ir grįžti, kada tik panorės… Tikiuosi, mielieji ponai, suprantate padėtį. – Klovis pamėgino
nusišypsoti, tada nužvelgė iš eilės Roraną, Horstą ir Baldorą, lyg nebūtų tikras, į kurį turėtų kreiptis.
Roranas paėjėjo palei „Edelainą“, žiūrėdamas, ar ji neapgadinta. Barža atrodė sena, bet medis buvo
sveikas, neseniai dažytas.
– Jei mes patys pasisamdytume vyrų, vietoj tų išvykusių, kiek kainuotų kelionė į Teirmą visomis trimis
baržomis?
– Kaip čia pasakius… – nutęsė Klovis. – Jūrininkai gauna po penkiolika variokų per dieną, plius gero
maisto, tiek, kiek gali suvalgyti, ir taurelę viskio. Kiek mokėsite savo vyrams – jūsų reikalas. Aš jiems
nemokėsiu. Paprastai dar samdome sargybinius kiekvienai baržai, bet jie…
– Žvejoja, suprantama, – pasakė Roranas. – Surasime ir sargybinius.
Adomo obuolys Klovio įdegusiame kakle šoktelėjo, kai jis nurijo seilę.
– Tada kaina bus tikrai prieinama… Be algos įgulai – du šimtai kronų, dar padengsite visus
nuostolius, jei apgadinsite baržas, ir dar, kaip savininkui ir kapitonui, dvylika procentų nuo krovinio
pardavimo pelno.
– Mūsų kelionė nepelninga.
Žinia labai sunervino Klovį. Pasitrynė duobutę smakre kairiuoju nykščiu, dukart mėgino prabilti,
nutilo, bet galiausiai pareiškė:
– Jeigu taip, tai dar keturi šimtai kronų kelionei pasibaigus. Ką, jei galiu drįsti paklausti, norite
pervežti?
Nugąsdinome jį, pamanė Roranas.
– Gyvulius.
– Avis, galvijus, arklius, ožkas, jaučius..?
– Mūsų bandose yra visokių gyvulių.
– Ir kodėl norite juos gabenti į Teirmą?
 – Turime tam priežasčių, – Roranui kėlė šypseną Klovio sutrikimas. – Ar plauktumėte toliau nei
Teirmas?
– Ne! Teirmas – mano riba, tikrai. Nepažįstu vandenų už jo, o ir nenorėčiau palikti žmonos ir dukters
ilgesniam laikui.
– Kada būtumėt pasiruošęs?
Klovis padvejojo ir žingtelėjo du mažus žingsnelius.
– Gal po penkių ar šešių dienų. Ne… Ne, geriau tarkimės, kad po savaitės: turiu iki išvykimo
sutvarkyti keletą reikalų.
– Sumokėsime papildomai dešimt kronų, kad išvyktume poryt.
– Negaliu…
– Dvylika kronų.
– Poryt, gerai, – pažadėjo Klovis. – Vienaip ar kitaip, susi- ruošiu.
Braukdamas delnu per baržos planšyrą, Roranas linktelėjo neatsisukęs į Klovį, tada paklausė:
– Ar galiu minutėlę pasitarti su draugais?
– Kaip norite, pone. Nueisiu trumpam į uostą, kol pasikalbėsite.
Klovis nuskubėjo prie durų. Ant slenksčio paklausė:
– Atsiprašau, bet koks jūsų vardas? Tikriausiai anksčiau praleidau pro ausis, o mano atmintis kartais
siaubinga.
– Stipriasmūgis. Mano vardas – Stipriasmūgis.
– Ak, taip, žinoma. Geras vardas.
Kai durys užsidarė, Horstas ir Baldoras pasisuko į Roraną. Baldoras pasakė:
– Neišgalėsime jo pasisamdyti.
– Neišgalėsime nesisamdyti, – atšovė Roranas. – Neturime tiek aukso, kad nusipirktume baržas, be to,
neketinu mokytis jų valdyti, juo labiau, kad nuo to priklauso visų gyvybės. Bus saugiau ir greičiau, jei
pasisamdysime įgulą.
– Vis tiek per brangu, – pasakė Horstas.
Roranas pabarbeno pirštais į planšyrą.
– Galime sumokėti pradinį dviejų šimtų kronų mokestį. Kai pasieksime Teirmą, siūlau arba pagrobti
baržas, pasitelkus įgūdžius, kurių įgysime per kelionę, arba sulaikyti Klovį ir jo vyrus, kol sugalvosime,
kaip pabėgti. Tada nereikės mokėti keturių šimtų kronų ir algos jūreiviams.
– Man nepatinka mintis apgauti dorą žmogų, – atsakė Horstas. – Tai prieštarauja mano įsitikinimams.
– Man irgi tai nepatinka, bet ar yra kita išeitis?
– Kaip visus sulaipinsime į baržas?
– Paprašysime Klovio nuplaukti kokią lygą palei krantą, kad iš Nardos nebūtų matyti.
Horstas atsiduso.
– Ką gi, taip ir padarysime, nors man ir labai nesmagu. Pašauk Klovį, Baldorai. Patvirtinsime
susitarimą.
Tą vakarą miestelėnai susirinko apie nedidelę laužavietę, norėdami išgirsti, kas nutiko Nardoje.
Klūpodamas ant žemės, Roranas stebėjo pulsuojančias žarijas ir klausėsi Gertrūdos ir trijų brolių
pasakojimo apie savo nuotykius. Naujiena apie skelbimus su Rorano ir Eragono portretais sukėlė
klausytojams nerimą, jie pradėjo šnabždėtis.
Kai Darmenas baigė, kalbėti ėmė Horstas. Jis trumpais, gyvais sakiniais papasakojo, kad Nardoje
nėra tinkamų laivų, kad doko darbininkas rekomendavo Klovį ir kad jie susitarė dėl baržų. Tik Horstas
ištarė žodį baržos, jo balsą nustelbė miestelėnų pykčio ir nepasitenkinimo šūksniai.
Išžygiavęs priešais visus, Loringas iškėlė rankas, prašydamas dėmesio.
– Baržos? – paklausė batsiuvys. – Baržos? Mums nereikia jokių prakeiktų baržų!
Nusispjovė sau po kojomis, o žmonės pritardami suklegėjo.
– Visi, tylos! – ramino Delvinas. – Mus išgirs, jeigu taip. – Palaukė, kol triukšmas nurimo ir buvo
girdėti tik traškanti ugnis, tada lėtai tęsė: – Sutinku su Loringu. Baržos netinka. Jos netvirtos ir plaukia
lėtai. Nežinia, kiek laiko tūnosim susigrūdę, visi vienoj vietoj ir be pastogės. Horstai, Elaina šeštą mėnesį
nėščia. Negali tikėtis, kad ji ir kiti, kurie serga, išsėdės po kepinančia saule kelias savaites.
– Galėsime triumus uždengti brezentu, – atsakė Horstas. – Nekoks stogas, bet apsaugos nuo saulės ir
lietaus.
Brigitos balsas prasimušė pro tylų minios burbėjimą:
– Man neramu dėl kitko. – Žmonės prasiskyrė, ji priėjo prie ugnies. – Tie du šimtai kronų, kuriuos
reikia sumokėti Kloviui, ir pinigai, kuriuos išleido Darmenas su broliais, – beveik visos mūsų monetos.
Priešingai nei miestiečių, mūsų turtas – ne auksas, o gyvuliai ir žemė. Žemės nebeturime, o gyvulių liko
tik keletas. Net jei tapsime piratais ir pagrobsime tas baržas, kaip Teirme nusipirksime maisto ir
keliausime toliau į pietus?
– Svarbiausia, – sududeno Horstas, – nusigauti iki Teirmo. Kai būsime ten, tada suksime galvas, ką
daryti toliau… Gali būti, kad teks imtis grubesnių priemonių.
Kaulėtas Loringo veidas susiraukšlėjo.
– Grubesnių? Ką turi galvoje, sakydamas grubesnių? Jau ir taip tapome pakankamai grubūs. Visas
šitas sumanymas grubus. Man nesvarbu, ką pasakysite. Po to, ką teko patirti Keteroje, neplauksiu tomis
prakeiktomis baržomis. Baržos skirtos grūdams ir gyvuliams. Mums reikia laivo su kajutėmis ir gultais,
kur galėtume patogiai išsimiegoti. Kodėl nepalaukus dar kokios savaitės, gal atplauks koks laivas, dėl
kurio galėsime susitarti? Kas čia blogo, ką? O gal…
Jis plūdosi daugiau nei penkiolika minučių, sukeldamas daugybę ginčų, paskui vietą užleido Teinui ir
Ridliui, kurie jam pritarė.
Bet galiausiai, ištiesęs kojas, pakilo Roranas. Vien sujudėjęs nutildė miestelėnus. Jie laukė užgiaužę
kvapą, tikėdamiesi dar vienos gražią ateitį piešiančios kalbos.
– Arba taip, arba eikite pėsti, – pasakė.
Ir nuėjo gulti.
 SMŪGIS PLAKTUKU

ėnulis plūduriavo aukštai tarp žvaigždžių, kai Roranas išlindo iš palapinės, kurioje gyveno su

M Baldoru, nužingsniavo į stovyklos pakraštį ir pakeitė Albrichą, stovin- tį sargyboje.

– Nieko nenutiko, – sušnibždėjo Albrichas ir nuslinko šalin.
Roranas įtempė lanką ir į molingą žemę susmeigė tris strėles su žąsies plunksnomis, kad galėtų lengvai
jas pasiekti, tada susisupo į paklodę ir susirietė prie uolos. Iš čia buvo gerai matyti, kas dedasi apačioje
ir tamsiose prieškalnėse.
Kaip paprastai, Roranas kraštovaizdį padalijo į kvadratus, kiekvieną tyrinėdamas po minutę,
stebėdamas, ar kas nesujudės ar neblykstelės šviesa, išduodanti artėjančius priešus. Netrukus jo mintys
ėmė klaidžioti, plaukioti nuo vieno dalyko prie kito ir pintis su sapnais, atitraukdamos jį nuo užduoties.
Įsikando žandą, kad susikauptų. Neužmigti tokiu švelniu oru buvo sunku…
Roranas džiaugėsi, kad pasisekė ištraukti gerą burtą ir nereikės budėti prieš pat aušrą, nes tada
nebeišeidavo numigti ir nuovargis kamuodavo visą dieną.
Vėjo gūsis tarsi šmėkla pralėkė pro jį, kutendamas ausį, o sprandas nuėjo pagaugais. Roraną apėmė
bloga nuojauta. Šiurpą keliantis prisilietimas išgąsdino jį, išblaškydamas visas mintis, išskyrus tą, kad
jam ir visiems miestelėnams gresia mirtinas pavojus. Virpėjo lyg ištiktas drugio, širdis daužėsi. Vos
atsispyrė pagundai išlįsti iš slėptuvės ir pabėgti.
Kas man? Prireikė pastangų net templei įtempti.
Rytuose nuo horizonto atsiskyrė šešėlis. Atrodė tarsi skylė tarp žvaigždžių, slinko per dangų lyg
perdrėksta skraistė, kol uždengė mėnulį. Ir liko ten kyboti. Roranas pamatė peršviestus vieno iš razakų
skraidintojų sparnus.
Juodas padaras pravėrė snapą ir ilgai, veriamai sukliko. Roranas susiraukė iš skausmo, kurį sukėlė
klyksmo aukštumas ir dažnis. Diegė ausų būgnelius, kraujas stingo, o džiaugsmas ir viltis pavirto į neviltį.
Staugimas prikėlė visą mišką. Paukščiai ir žvėrys keli kilometrai aplinkui pratrūko panišku kliegesiu.
Roranas išsigando, nes miestelėnų gyvuliai taip pat ėmė baubti.
Slapstydamasis už medžių, Roranas grįžo į stovyklą. Visiems, ką sutiko, šnibždėjo:
– Razakai čia. Laikykitės tyliai ir nejudėkit.
Pamatė, kad ir kiti sargybiniai vaikšto tarp išsigandusių miestelėnų, įspėdami apie pavojų.
Fiskas išlindo iš palapinės su ietimi rankoje ir suriaumojo:
 – Ar mus užpuolė? Kas pasiuntė tuos prakeiktus…
Roranas puolė ant dailidės ir uždengė jam burną, tyliai sudejuodamas, nes nukrito ant dešiniojo peties
ir užkliudė žaizdą.
– Razakai, – išspaudė Roranas Fiskui.
Fiskas sustingo ir tyliai paklausė:
– Ką man daryti?
– Padėkit nuraminti gyvulius.
Drauge jie prasiskynė kelią pro stovyklą į pievą netoliese, kur ganėsi ožkos, avys, asilai ir arkliai.
Gyvulių šeimininkai, nakvoję greta, jau buvo sukilę ir ramdė gyvulius. Roranas apsidžiaugė, kad dar prieš
tai, pajutęs nerimą, pareikalavo gyvulius laikyti pievos pakraštyje, kad medžiai ir krūmai paslėptų juos
nuo priešų akių.
Mėgindamas nuraminti avių bandą, Roranas žvilgtelėjo į baisų juodą šešėlį, vis dar dengiantį mėnulį
lyg milžiniškas šikšnosparnis. Dideliam jo siaubui, šis ėmė judėti jų slėptuvės link. Jei tas padaras vėl
suklyks, mums galas.
Razakas ėmė sklandyti virš galvų, kai beveik visi gyvuliai jau buvo nurimę, tik vienas asilas vis dar
erzinančiai bliovė. Nedvejodamas Roranas priklaupė ant vieno kelio, įdėjo į templę strėlę ir paleido ją į
gyvulį. Pataikė tiksliai, tarp šonkaulių, ir gyvulys parkrito neišleidęs nė garso.
Bet jau buvo per vėlu: razakas išgirdo bliovimą. Pabaisa pasuko galvą laukymės link ir ėmė leistis
išskėtęs letenas ir skleisdamas bjaurų dvoką.
Na, o dabar pažiūrėsim, ar pajėgsim įveikti šį košmarą, pamanė Roranas. Fiskas, susirietęs žolėje
šalimais, pakėlė ietį, kad galėtų ją sviesti, kai tik siaubūnas priartės.
Kai tik Roranas įtempė lanką, ketindamas pradėti ir iškart pabaigti mūšį viena taikliai paleista strėle,
jo dėmesį išblaškė sujudimas miške.
Iš krūmynų išsiveržė elniai ir ėmė bėgti per pievą, nekreipdami dėmesio į miestelėnus ir gyvulius,
persigandę ir mėgindami pasprukti nuo razako. Beveik minutę elniai lėkė pro Roraną, trypdami molį
aštriomis kanopomis. Roranas matė jų akyse atsispindintį mėnulį. Buvo taip arti, kad girdėjo tylų jų
kvėpavimą.
Ta galybė elnių turbūt pridengė miestelėnus, nes apsukęs dar vieną ratą virš pievos, sparnuotasis
siaubūnas pasuko į pietus ir nusklendė toliau palei Keterą. Ir pranyko naktyje.
Roranas ir visi kiti pasiliko sustingę – lyg medžiojami kiškiai. Baiminosi, kad razakas atsitraukė,
norėdamas išvilioti juos iš slėptuvės, arba kad kur nors netoliese tūno padaro dvynys. Laukė kelias
valandas, įsitempę ir sunerimę, beveik nejudėjo, tik laikė įtempę lankus.
Kai mėnulis ėmė leistis, kažkur toli nuaidėjo kraują stingdantis razako klyksmas. Nuaidėjo… ir nieko.

* * *

Mums pasisekė, suprato Roranas, pabudęs kitą rytą. Ir negalime tikėtis, kad sėkmė ir kitą kartą mus
išgelbės.
 Po razako pasirodymo niekas iš miestelėnų jau nebeprieštaravo dėl kelionės baržomis. Priešingai:
nekantravo išvykti ir nuolatos klausinėjo Rorano, gal būtų galima išplaukti jau šiandien, o ne rytoj.
– Būtų gerai, jei būtų įmanoma, – atsakydavo jis, – bet dar daug ką reikia sutvarkyti.
Atsisakę pusryčių, jis, Horstas ir būrelis kitų vyrų patraukė į Nardą. Roranas žinojo, kad gali būti
atpažintas, bet užduotis per svarbi, kad neitų kartu. Be to, buvo tikras, kad dabartinė jo išvaizda skiriasi
nuo atvaizdo skelbime, ir kad niekas jų net nelygins.
Į miestą pateko nesunkiai, nes vartus saugojo kiti sargybiniai, tada nuėjo į uostą ir įteikė du šimtus
kronų Kloviui, kuris prižiūrėjo vyrus, ruošiančius baržas išplaukti.
– Ačiū, Stipriasmūgi, – padėkojo, rišdamasis maišelį su monetomis prie diržo. – Niekas taip, kaip
geltonas auksas, nepraskaidrina dienos.
Nusivedė juos prie stalo ir išvyniojo vandenų aplink Nardą jūrlapį, prirašinėtą pastabų apie srovių
stiprumą ir pilną ženklų, žyminčių uolas, smėlio seklumas ir kitus pavojus, ir skaitmenų, nurodančių jūros
gylį. Braukdamas pirštu nuo Nardos į pietus, mažos įlankėlės link, Klovis pasakė:
– Štai čia įlaipinsime jūsų gyvulius. Šiuo metų laiku potvyniai nedideli, bet vis tiek neketinu su jais
kovoti, tad planas toks: turime būti pasiruošę išplaukti iškart, kai tik potvynis pasieks aukščiausią lygį.
– Aukščiausią lygį? – nustebo Roranas. – Ar nebūtų paprasčiau palaukti, kol nuslūgs, ir leisti
atoslūgiui nunešti mus į jūrą?
Klovis pabaksnojo sau į nosį, akyse žybtelėjo kibirkštėlė.
– Taip, būtų, ir šitaip pradėdavau daugelį kelionių. Bet nenoriu, kad atplūstų potvynis, kol
plūduriuosim prie kranto ir laipinsim gyvulius, ir nustumtų mus toliau į krantą. Taip neatsitiks, jei
darysim, kaip sakiau, bet turėsim paskubėti, kad neliktume krante, kai vanduo nuslūgs. Jei pasiseks, jūra
padarys darbą už mus, ar ne?
Roranas linktelėjo. Pasitikėjo Klovio patirtimi.
– Ir kiek reikės vyrų, kad įgulos būtų sukomplektuotos?
– Na, man pavyko surasti septynis vaikinus, stiprius, patikimus ir gerus jūrininkus, kurie sutiko leistis į
šitą kelionę, kad ir kokia keista ji būtų. Matai, dauguma berniukų buvo pasiekę patį bokalo dugną, kai
vakar vakare juos susiradau, – gerdami už praeitos kelionės pinigus, bet rytoj rytą bus blaivūs kaip
senmergės. Pažadu. Kadangi radau tik septynis, reikėtų dar keturių.
– Keturi bus, – pažadėjo Roranas. – Mano vyrai nedaug išmano apie jūreivystę, bet yra tvirti ir noriai
mokysis.
Klovis suniurnėjo.
– Paprastai į kiekvieną kelionę pasiimu porą naujų vyrukų. Jei jie klausys mano nurodymų, viskas bus
gerai. O sargybinių reikėtų devynių – po tris kiekvienai baržai. Ir, tikiuos, jie ne tokie nepatyrę kaip tavo
jūreiviai, kitaip nepasijudinsiu iš uosto, net jei pasiūlysi visą pasaulio viskį.
Roranas liūdnai nusišypsojo.
– Visi vyrai, keliaujantys su manimi, ne kartą mūšyje įrodė savo narsą.
– Ir jie visi paklūsta tau, ar ne, jaunasis Stipriasmūgi? – paklausė Klovis. Pasikasė smakrą,
apžiūrinėdamas Gedriką, Delviną ir kitus. – Kiek jų su tavimi?
 – Pakankamai.
– Sakai, pakankamai. Įdomu. – Sumosavo ranka. – Nekreipk dėmesio į mane, liežuvis rangosi greičiau
nei mintis. Bent jau taip man sakydavo tėvas. Mano padėjėjas Torsonas dabar prie laivų, prižiūri, kaip
kraunamas bagažas ir ruošiama įranga. Tikiuosi, pašaro gyvuliams turite?
– Ir kitų daiktų.
– Tai neškite viską čia. Pakrausime į triumus, kai tik pakelsime bures.
Likusią ryto dalį ir visą popietę Roranas ir miestelėnai nešiojo maisto atsargas, kurių parūpino
Loringo sūnūs, iš sandėlio į baržų pašiūres.
Kai Roranas atvilko miltų maišą trapu į „Edelainą“ ir padavė laukiančiam jūreiviui, Klovis pastebėjo:
– Didžioji dalis krovinio – ne pašaras, Stipriasmūgi.
– Ne, – atsakė Roranas. – Bet tai irgi bagažas.
Apsidžiaugė, kad Klovis pajuto, jog daugiau klausinėti nereikėtų.
Pagaliau viskas buvo sukrauta, ir Klovis pasisuko į Roraną.
– Galite eiti. Mes su berniukais viską sutvarkysime. Būk uoste trys valandos po aušros su visais
vyrais, kuriuos atsivesti žadėjai, kitaip pražiopsosime potvynį.
– Būsiu.

Grįžęs į prieškalnes, Roranas padėjo Elainai ir kitiems pasiruošti kelionei. Tai ilgai neužtruko, nes
žmonės buvo įpratę kas rytą palikti stovyklą. Tada išrinko dvylika vyrų, su kuriais rytoj eis į Nardą. Visi
buvo geri kovotojai, bet geriausius, tokius kaip Horstas ir Delvinas, Roranas paliko ginti miestelėnų, jei
juos užkluptų kareiviai ar grįžtų razakai.
Užslinkus nakčiai, du būriai išėjo. Roranas atsisėdo ant akmens, susirietė ir įsižiūrėjo, kaip Horstas
veda vorą žmonių žemyn prieškalnėmis link įlankos. Ten jie lauks baržų.
Priėjo Orvalas ir sukryžiavo rankas.
– Kaip manai, jie bus saugūs, Stipriasmūgi? – Jo balsas suvirpėjo kaip įtempta templė, nerimastingai.
Nors ir pats buvo sunerimęs, Roranas atsakė:
– Bus. Lažinuosi iš statinės alaus, kad dar miegos, kai rytoj jų atplauksime. Galėsi pažadinti Nolą.
Gerai?
Orvalas nusišypsojo, išgirdęs žmonos vardą, ir linktelėjo. Atrodė nurimęs.
Tikiuosi, neklystu. Roranas, susikūprinęs kaip niūri chimera, sėdėjo ant akmens, kol tamsus
miestelėnų voros kontūras dingo iš akių.

* * *

ie pabudo, likus valandai iki saulėtekio. Dangus buvo ką tik pradėjęs švisti šviesiai žalia spalva, o

J drėgnas nakties oras dar stingdė pirštus. Roranas apsišlakstė veidą vandeniu, paskui apsiginklavo
lanku ir strėline, savo niekad nepaliekamu plaktuku, vienu iš Fisko skydų ir viena Horsto iečių. Kiti
irgi apsiginklavo, prisisegė dar ir kardus, kuriuos buvo susirinkę po susirėmimų Karvahole.
 Trylika vyrų pasileido per kalveles kuo greičiau, tad netrukus pasiekė kelią į Nardą ir miesto vartus.
Rorano nusivylimui, įėjimą saugojo tie patys du kareiviai, kibę prie jų anksčiau. Kaip ir tąkart, kareiviai
sukryžiavo kardus, užtverdami kelią.
– Šiandien jūsų kiek daugiau, – prabilo žilaplaukis. – Ir visi nematyti. Išskyrus tave. – Įsižiūrėjo į
Roraną. – Įtariu, mėginsi mane įtikinti, kad ietis ir skydas irgi reikalingi puodžiui?
– Ne. Mus pasamdė Klovis saugoti jo baržų kelionėje į Teirmą.
– Jus? Pasamdė? – Kareiviai prapliupo juoktis. – Sakėte, kad esate amatininkai.
– Taip labiau apsimoka.
Žilaplaukis susiraukė.
– Meluojat. Kartą mėginau piratauti. Daugiau naktų likau alkanas nei sotus. Tai kiek jūsų, amatininkų?
Septyni vakar ir dvylika, trylika su tavimi, šiandien. Per daug, kad būtumėt siųsti krautuvių savininkų. –
Prisimerkė, tyrinėdamas Rorano veidą. – Atrodai matytas. Tai koks tavo vardas, a?
– Stipriasmūgis.
– Juk ne Roranas, ar ne…
Roranas bedė ietimi ir perdūrė pražilusiam sargybiniui gerklę. Trykštelėjo raudonas kraujas. Paleidęs
iš rankos ietį, Roranas išsitraukė plaktuką ir pasisukęs atmušė skydu antrojo kareivio kirvį. Užsimojo
plaktuku ir perskėlė jo šalmą.
Giliai alsuodamas stovėjo tarp dviejų lavonų. Jau esu nužudęs dešimt.
Orvalas su kitais vyrais priblokšti spoksojo į Roraną. Neatlaikęs jų žvilgsnių, Roranas nusisuko ir
parodė į vamzdį po keliu.
– Paslėpkit kūnus, kol niekas nepamatė, – paliepė, šiurkščiai ir grubiai.
Jie suskubo vykdyti įsakymo, o Roranas apžiūrėjo, ar ant miesto sienų nėra kitų sargybinių. Laimei,
nieko nebuvo matyti nei ten, nei gatvėje už vartų. Tada pasilenkė, ištraukė iš kūno ietį ir nušluostė ašmenis
žolės kuokštu.
– Baigta, – pranešė Mandelis, lipdamas iš griovio. Jaunuolio veidas buvo toks išbalęs, kad net per
barzdą švietė.
Roranas linktelėjo ir ryžtingai atsigręžė į būrį.
– Klausykit. Eisime į uostą greitai, bet neatkreipdami į save dėmesio. Nebėgsime. Gali būti, kad kas
nors išgirdo triukšmą, tad jei ims skelbti pavojų, apsimeskit nustebusiais ir susidomėjusiais, bet
neparodykit, kad esat išsigandę. Kad ir ką darysit, neduokite žmonėms pagrindo įtarti mus. Nuo to
priklauso jūsų šeimų gyvybės. Mes esame persekiojami, tad vienintelis mūsų tikslas šiuo metu – nuleisti į
vandenį tas baržas. Ar supratot?
– Taip, Stipriasmūgi, – pasigirdo atsakymas.
– Tada eikite paskui mane.
Žygiuodamas per Nardą Roranas buvo toks įsitempęs, kad bijojo, jog tuoj susprogs į tūkstantį
gabalėlių. Kuo aš pavirtau? stebėjosi. Žvilgsniu klajojo nuo vyro prie moters, nuo vaiko prie vyro, nuo
vyro prie šuns, bandydamas atpažinti galimus priešus. Viską aplink regėjo nenatūraliai ryškiai ir iki
smulkmenų: atrodė, kad mato kiekvieną siūlelį žmonių rūbuose.
 Į uostą atkeliavo nesukliudyti. Juos pasitiko Klovis:
– Tu ankstyvas, Stipriasmūgi. Tai man patinka. Palauksim, kol vanduo baigs kilti. – Klovis nutilo ir
apžiūrėjo trylika vyrų. – Kas nutiko, Stipriasmūgi? Atrodote, lyg būtumėt išvydę pačią senojo
Galbatorikso šmėklą.
– Nieko tokio, kas nepasimirštų po kelių valandų jūros vėjyje, – atsakė Roranas. Tokios būklės
negalėjo šypsotis, bet prisivertė sušvelninti veido išraišką, kad kapitonas patikėtų jo žodžiais.
Švilptelėjęs Klovis pašaukė du jūreivius. Abiejų įdegusi oda buvo lazdyno riešuto spalvos.
– Čia Torsonas, mano pirmasis padėjėjas, – parodė Klovis į vyrą dešinėje. Nuogą Torsono petį puošė
skrendančio drakono tatuiruotė. – Jis bus „Meribelės“ kapitonas. O tas netikėlis – Flintas. Vadovaus
„Edelainai“. Kol būsite ant denio, jų žodis jums – įsakymas. Kaip mano – „Raudonajame Šerne“.
Paklusite jiems ir man, ne Stipriasmūgiui… Ką gi, atsakykite man „Klausau!“, jeigu supratote.
– Kausau! – sušuko vyrai.
– O dabar: kurie iš jūsų bus mano pagalbininkai, kurie – sargybiniai? Prisiekiu gyvybe, neatskiriu
jūsų.
Pamiršę Klovio perspėjimą, kad dabar vadovaus jis, ne Roranas, miestelėnai pasisuko į Roraną,
nežinodami, ar paklusti. Šis linktelėjo, ir jie pasidalijo į dvi grupes, kurias Klovis išskirstė į baržas.
Kitą pusvalandį Roranas dirbo su jūrininkais – ruošė „Raudonąjį Šerną“ išplaukimui. Ištempęs ausis
klausėsi, ar dar nepaskelbtas pavojus. Mus suims arba nužudys, jei užtruksime, pamanė, prie molo
tikrindamas, kiek pakilo vanduo. Nusibraukė prakaitą nuo kaktos.
Krūptelėjo, kai Klovis sugriebė jo ranką.
Roranas nesąmoningai trūktelėjo plaktuką iš už diržo. Gerklę užkišo gumulas.
Klovis pakėlė antakį, išvydęs tokią reakciją.
– Stebėjau tave, Stipriasmūgi, ir norėčiau sužinoti, kaip pelnei tokią vyrų ištikimybę. Tarnavau
daugybei kapitonų, nepajėgčiau jų net suskaičiuoti, bet nė vienas jų nereikalavo tokio paklusnumo kaip tu.
Roranas nesusitvardė ir nusikvatojo.
– Pasakysiu, kaip man tai pavyko: išgelbėjau juos nuo vergovės ir žmogėdrų.
Klovio antakiai pakilo beveik iki plaukų linijos.
– Kaip tai? Norėčiau išgirsti.
– Ne, nenorėtum.
Po minutėlės Klovis atsakė:
– Na, gal ir nenorėčiau. – Žvilgtelėjo tolyn už denio. – Ką gi, manau, netrukus galėsime plaukti. O!
Štai ir mano mažoji Galina, punktuali kaip visada.
Vyras nušoko ant trapo, tada ant doko ir apkabino tamsiaplaukę mergaitę, maždaug trylikos metų, ir
moterį, kuri, Rorano spėjimu, buvo jos motina. Klovis pataršė mergaitės plaukus ir pasakė:
– Na, pažadėk, kad būsi gera, kol manęs nebus, Galina.
– Būsiu, tėveli.
Stebėdamas, kaip Klovis atsisveikina su šeima, Roranas prisiminė du prie vartų gulinčius kareivius.
Jie irgi turbūt turėjo šeimas. Žmonas ir vaikus, kurie juos mylėjo, ir namus, kur kasdien sugrįždavo…
Pajutęs burnoje tulžį įsižiūrėjo į molą, kad nesupykintų.
Baržose vyrai nekantravo. Bijodamas, kad jie neprarastų savitvardos, Roranas vaikštinėjo po denį,
rąžydamasis ir darydamas viską, kad tik neatrodytų įsitempęs. Galiausiai Klovis įšoko atgal į „Raudonąjį
Šerną“ ir riktelėjo:
– Atriškit laivus, vyručiai! Sūrios gelmės laukia mūsų.
Po trumpos komandos trapai buvo sutraukti į baržas, atrištos švartavimo virvės ir iškeltos burės. Ore
šūkčiojančių kapitonų nurodymai ir jūrininkų, traukiančių virves, šauksmai.
Galina ir jos mama, apsigobusios skaromis ir rimtos, liko ant kranto. Žiūrėjo, kaip baržos nutolsta,
ramios ir tykios.
– Mums pasisekė, Stipriasmūgi, – per petį paplekšnojo Klovis, – pučia nestiprus vėjelis. Greičiausiai
nereikės irkluoti, kad priplauktume įlanką prieš nuslūgstant potvyniui, ką?
Kai „Raudonasis Šernas“ pasiekė Nardos įlankos vidurį, bet vis dar buvo dešimt minučių iki atviros
jūros, prasidėjo tai, ko Roranas bijojo: varpų ir trimitų aidas atsklido per vandenį nuo akmeninių pastatų.
– Kas tai? – paklausė.
– Tiksliai nežinau, – atsakė Klovis. Susiraukęs žiūrėjo į miestą, rankomis įsirėmęs į klubus. – Gal
gaisras, bet nematyti jokių dūmų. Gal netoliese buvo pastebėti urgalai… – Veide pasirodė susirūpinimas.
– Gal kartais ką nors matėte kelyje šįryt?
Roranas papurtė galvą, nedrįsdamas kalbėti.
Prie jų prisiyrė „Edelaina“ ir Flintas šūktelėjo nuo denio:
– Ar grįšime, pone?
Roranas taip tvirtai sugriebė planšyrą, kad po nagais prisivarė rakščių. Buvo pasirengęs prašyti
negrįžti, bet baiminosi pasirodyti pernelyg sunerimęs.
Nusisukęs nuo Nardos, Klovis atsakydamas subaubė:
– Ne. Pražiopsotume potvynį.
– Klausau! Bet atiduočiau dienos uždarbį, kad sužinočiau, dėl ko tas triukšmas.
– Ir aš, – sumurmėjo Klovis.
Kai namai ir pastatai jiems už nugarų sumažėjo, Roranas atsisėdo prie kairiojo borto, rankomis
apsikabino kelius ir atsilošė į kabinas. Pasižiūrėjo į dangų: nuostabu, koks gilus ir skaidrus jis buvo; tada
– į žalią „Raudonojo Šerno“ suplaktą srautą, kur sūkuriavo jūros dumblių kaspinai. Barža supo jį kaip
lopšys. Kokia graži diena, pamanė, džiaugdamasis, kad gali ja gėrėtis.
Pagaliau, Rorano palengvėjimui, jie išplaukė iš įlankos. Jis kopėčiomis užlipo ant juto virš kabinų,
kur stovėjo Klovis, laikydamas vairalazdę ir vadovaudamas kelionei.
– Ak, pirma kelionės diena įkvepia, nes dar nespėjai suvokti, koks prastas maistas, ir nepradėjai
ilgėtis namų.
Prisiminęs, kad turi kuo daugiau sužinoti apie baržas, Roranas išklausinėjo Klovio, kaip vadinami ir
kaip veikia įvairūs įtaisai, paskui išklausė entuziastingos paskaitos apie baržas, laivus ir apskritai apie
jūreivystės meną.
Po dviejų valandų Klovis parodė į siaurą pusiasalį priešais.
 – Įlanka už jo.
Roranas įsitvėrė turėklų, persisvėrė ir ištempė kaklą, nekantraudamas įsitikinti, kad miestelėnams
nieko nenutiko.
Kai „Raudonasis Šernas“ apiplaukė uolėtą seklumą, įlankos gilumoje pasirodė baltas paplūdimys, kur
buvo susirinkę pabėgėliai iš Palankaro slėnio. Minia ėmė šūkčioti ir mojuoti, kai baržos išlindo iš už
uolų.
Roranas atsipūtė.
Jam už nugaros Klovis baisiai nusikeikė.
– Taip ir žinojau, kad kažkas blogai, kai tik tave išvydau, Stipriasmūgi. Gyvuliai! Fui! Apkvailinai
mane, iš tiesų.
– Ne taip mane supratai, – atsakė Roranas. – Nemelavau: čia mano banda, o aš jos piemuo. Argi
negaliu vadinti jų gyvuliais, jei noriu?
– Vadink juos, kaip nori, bet nesitarėme, kad į Teirmą gabensiu žmones. Įdomu, kodėl nepasakei, ką iš
tiesų reikės plukdyti. Vienintelis atsakymas – kad jūs į kažką įsipainioję, ir tai reiškia bėdą… Bėdą jums
ir man. Turėčiau visus jus išmesti per bortą ir grįžti į Nardą.
– Bet jūs taip nepadarysite, – nepaprastai ramiai atsakė Ro- ranas.
– Argi? Ir kodėl gi ne?
– Nes mums reikia šitų baržų, Klovi, ir padarysiu viską, kad jų neprarasčiau. Viską. Gerbk mūsų
susitarimą ir kelionė bus rami, ir vėl išvysi Galiną. O jei ne…
Roranas nesitikėjo, kad grasinimas nuskambės taip baisiai. Jis visai neketino žudyti Klovio, mieliau
išmestų jį kur į krantą, jei tektų juo atsikratyti.
Klovio veidas išraudo.
– Gana teisinga, Stipriasmūgi, – suniurzgė, Rorano nuostabai.
Patenkintas savimi, Roranas vėl pasisuko į paplūdimį.
Už nugaros išgirdo kažką skriejant.
Roranas instinktyviai atšoko, susilenkė, pasisuko ir prisidengė galvą skydu. Ranka suvirpėjo, kai
strypas virvei pritvirtinti trenkėsi į skydą. Nuleido skydą ir pasižiūrėjo į sunerimusį Klovį, slenkantį
atbulomis per denį.
Roranas papurtė galvą, nenuleisdamas akių nuo priešininko.
– Neįveiksi manęs, Klovi. Dar kartą klausiu: ar gerbsi mūsų susitarimą? Jei ne, išlaipinsiu tave,
pagrobsiu baržas ir priversiu tavo vyrus mums dirbti. Nenoriu griauti tau gyvenimo, bet teks, jei reikės…
Suprask: tai gali būti paprasta, niekuo neypatinga kelionė, jei mums padėsi. Ir nepamiršk: tau jau
sumokėta.
Klovis išsitiesė ir oriai atsakė:
– Tada malonėkite paaiškinti, kam reikėjo tokių gudrybių, ir kodėl šitie žmonės čia ir iš kur jie. Kad ir
kiek aukso pasiūlytumėt, nedalyvausiu veikloje, prieštaraujančioje mano įsitikinimams. Nedalyvausiu! Jūs
plėšikai? O gal tarnaujate prakeiktajam karaliui?
– Žinojimas gali jums pakenkti.
 – Aš reikalauju.
– Ar girdėjote apie Karvaholą Palankaro slėnyje? – paklausė Roranas.
Klovis mostelėjo ranka.
– Kartą ar dukart. O kas?
– Dabar matote jį paplūdimyje. Galbatorikso kareiviai užpuolė mus be jokios priežasties. Gynėmės,
bet padėtis tapo beviltiška, tad perėjome Keterą ir palei krantą atkeliavome iki Nardos. Galbatoriksas
prigrasė, kad visi Karvaholo vyrai, moterys ir vaikai bus nužudyti arba atiduoti į vergovę. Nukeliauti į
Surdą – vienintelis būdas išsigelbėti.
Roranas nepasakojo apie razakus – nenorėjo išgąsdinti Klovio.
Vėjo nugairintas Klovio veidas papilko.
– Ar jus vis dar persekioja?
– Taip, bet Imperija kol kas nežino, kur mes.
– Tai dėl jūsų buvo paskelbtas pavojus?
Roranas atsakė labai tyliai:
– Nužudžiau du kareivius, kurie mane pažino.
Prisipažinimas apstulbino Klovį: vyro akys išsiplėtė, jis žingtelėjo atgal ir sugniaužė kumščius, jo
rankų raumenys susitraukė.
– Apsispręsk, Klovi. Krantas artėja.
Suprato, kad įtikino kapitoną, kai šio pečiai nusviro ir išgaravo apsimestinė drąsa.
– Kad tave maras, Stipriasmūgi. Nesu karaliaus draugas. Nuplukdysiu jus į Teirmą. Bet paskui
nenorėsiu turėti nieko bendro su jumis.
– Ar pažadi, kad nemėginsi pasprukti naktį ar kaip kitaip apgauti?
– Pažadu.
Smėlis ir akmenukai ėmė trintis į „Raudonojo Šerno“ dugną – barža priplaukė prie kranto su dviem
palydovais iš šonų. Nenurimstantis, ritmingas vandens bangavimas priminė didžiulės pabaisos
kvėpavimą. Suvyniojus bures ir ištiesus trapus, į „Raudonajį Šerną“ atžirgliojo Torsonas ir Flintas ir
pareikalavo Klovio paaiškinti, kas dedasi.
– Planai kiek pasikeitė, – pasakė Klovis.
Roranas paliko jį aiškinti situacijos (nutylėjęs tikrąsias priežastis, privertusias miestelėnus pabėgti iš
Palankaro slėnio) ir nušoko ant smėlio. Tarp netvarkingai susispietusių žmonių būrelių pamatė Horstą.
Roranas pasivedė kalvį į šalį ir papasakojo apie Nardoje nužudytus kareivius.
– Jei miestas sužinos, kad išplaukėme su Kloviu, gali pasiųsti paskui mus raitų kareivių. Turime kuo
greičiau sulaipinti visus į baržas.
Horstas ilgai žiūrėjo jam į akis.
– Tapai tvirtas vyras, Roranai, tvirtesnis, nei aš kada būsiu.
– Teko.
– Žiūrėk, kad nepamirštum, kas esi.
Kitas tris valandas Roranas pagal Klovio nurodymus nešiojo ir krovė į „Raudonąjį Šerną“ miestelėnų
daiktus. Ryšulius reikėjo pritvirtinti, kad neimtų kristi ir ko nesužeistų, ir paskirstyti baržoje taip, kad ši
plauktų lygiai. Buvo nelengva, nes ryšuliai buvo nevienodo dydžio ir svorio. Tada į denį buvo suginti
gyvuliai, dideliam jų nepasitenkinimui, ir pririšti triume grandinėmis, prikabintomis prie metalinių žiedų.
Galiausiai buvo pradėta laipinti žmones, kuriuos, kaip ir krovinį, reikėjo baržoje susodinti tolygiai,
kad ji neapvirstų. Klovis, Torsonas ir Flintas stovėjo baržų pirmagaliuose ir šūkčiojo nurodymus
miestelėnų miniai apačioje.
Kas dar? pamanė Roranas, išgirdęs, kad paplūdimyje kilo ginčas. Braudamasis sambrūzdžio link,
pamatė Kalitą, klūpančią prie savo patėvio, senio Veilando, ir mėginančią jį nuraminti.
– Ne! Neplauksiu ta bjaurybe! Nepriversit, – rėkė Veilandas. Daužėsi, mojavo savo suvytusiomis
rankomis ir trypė kulnais, stengdamasis išsivaduoti iš Kalitos glėbio. Nusispjovė. – Paleisk, sakau.
Paleisk!
Krūpčiodama nuo jo smūgių, Kalita paaiškino:
– Jis pametė protą vakar, kai įkūrėme čia stovyklą.
Visiems būtų geriau, jei būtų žuvęs Keteroje. Dabar kelia tiek rūpesčių… pamanė Roranas. Padėjo
Kalitai nuraminti Veilandą, kad jis neberėktų ir nebesiblaškytų. Kaip atlygį už gerą elgesį, Kalita padavė
seniui gabalėlį džiovintos mėsos, kuris patraukė visą jo dėmesį. Kol Veilandas susitelkęs žiaumojo mėsą,
juodu nuvedė jį į „Edelainą“ ir pasodino tuščiame kampe, kur niekam nekliudytų.
– Judinkit užpakalius, stuobriai, – šaukė Klovis. – Tuoj prasidės potvynis. Nagi, nagi.
Pagaliau, visiems nurimus, trapai buvo įtraukti. Ant kranto, prie kiekvienos baržos pirmagalio, liko
trys grupės po dvidešimt vyrų, pasirengusių stumti laivus į vandenį.
Roranas vadovavo vyrams prie „Raudonojo Šerno“. Skanduodami vyrai įsirėmė į didžiules, sunkias
baržas ir ėmė stumti. Pilkas smėlis slydo iš po kojų, mediena ir virvės cypė, ore pasklido prakaito
kvapas. Kurį laiką atrodė, kad veltui stengiamasi, bet netrukus „Raudonasis Šernas“ sujudėjo ir slystelėjo
trisdešimt centimetrų.
– Dar! – ragino Roranas.
Pėda už pėdos, stumdami laivą, jie brido į jūrą, kol šaltas vanduo pasiekė liemenis. Didžiulė banga
užliejo Roraną, pripildydama jo burną jūros vandens. Roranas tuojau pat jį išspjovė, pasibjaurėjęs
druskos skoniu: vanduo buvo daug sūresnis, nei tikėjosi.
Kai barža pakilo nuo dugno, Roranas priplaukė prie „Raudonojo Šerno“ ir užlipo viena virvių,
prikabinta prie planšyro. O jūreiviai pasiėmė ilgas kartis ir pradėjo „Raudonąjį Šerną“ stumti dar giliau į
vandenį. Taip pat stūmėsi ir „Meribelės“ ir „Edelainos“ įgulos.
Kai laivai pakankamai nutolo nuo kranto, Klovis paliepė padėti kartis ir išsitraukti irklus. Jūreiviai
nuirklavo „Raudonąjį Šerną“ iki atviros jūros. Iškeltos burės pagavo lengvą vėjelį ir trys baržos
pasileido Teirmo link per nepatikimas jūros platybes.

* * *
 ŽINGSNIS Į IŠMINTĮ

ienos Elesmeroje Eragonui susiliejo: pušų miestas, rodos, buvo nepavaldus laikui. Popietės ir

D vakarai pailgėjo, per mišką nutįso tamsūs šešėliai, bet gamta nesikeitė. Visų metų laikų gėlės
žydėjo nuolatos, nes mito elfų kerais, sklandančiais ore.
Eragonas pamilo Elesmerą dėl jos grožio ir ramybės, dėl grakščių pastatų medžiuose, dėl
prieblandoje skambančių gailių elfų dainų, dėl meno kūrinių, puošiančių paslaptingus elfų būstus. Pamilo
ir pačius elfus – nuolatos susimąsčiusius ir kartais labai linksmus.
Laukiniai Du Veldenvardeno gyvūnai nebijojo medžiotojų. Eragonas iš savo būsto aukštai dažnai
matydavo, kaip elfas glosto elnią ar lapę ar kaip kažką niūniuoja droviam lokiui, šleivojančiam laukymės
pakraščiu, nedrįstančiam pasirodyti. Kai kurių gyvūnų taip ir nepavyko pamatyti. Naktimis jie šnarėdavo
ir niurnėdavo krūmynuose, ir pabėgdavo, jei Eragonas prisiartindavo. Kartą išvydo plaukuotą padarą,
panašų į gyvatę, o kartą – baltai apsirengusią moterį, kuri staiga suplazdėjo ir pranyko, palikusi vietoj
savęs išsišiepusią vilkę.
Eragonas su Safyra tyrinėjo Elesmerą, kai tik pasitaikydavo proga. Vaikščiodavo vieni arba su Oriku,
nes Arija daugiau jų nebelydėdavo. Po to, kai ji sudaužė fairtą, Eragonas nebuvo su ja kalbėjęsis. Kartais
ją išvysdavo, praskriejančią tarp medžių, bet jei prieidavo arčiau, ketindamas atsiprašyti, ji dingdavo, ir
jis likdavo vienas tarp senų pušų.
Galiausiai Eragonas suvokė, kad turi pats imtis iniciatyvos ir pamėginti pataisyti jų santykius. Tad
vieną vakarą priskynė gėlių iš pakelės prie savo medžio ir nukėblino į Tialdarės rūmus. Ten bendrajame
kambaryje pasiklausė, kur gyvena Arija.
Stumdomosios jos kambario durys buvo atviros. Niekas neatsiliepė, kai pabeldė. Įžengė vidun,
klausydamasis, ar niekas neateina, ir ėmė apžiūrinėti erdvią vynuogienojais apaugusią svetainę, kuri
jungėsi su mažu miegamuoju vienoje pusėje ir darbo kambariu kitoje. Sienas puošė du fairtai: griežto,
išdidaus žilaplaukio elfo, kuris, Eragono spėjimu, buvo karalius Evandaras, ir jaunesnio elfo, kurio
Eragonas nepažino, portretai.
Eragonas vaikštinėjo po būstą, dairydamasis, bet nieko neliesdamas, mėgaudamasis galimybe
pažvelgti į Arijos gyvenimą, iš smulkmenų bandydamas nuspėti, ką ji mėgsta. Prie lovos pamatė stiklo
rutulį su juodojo pelėvirkščio sukučio žiedu; ant stalo buvo tvarkingai sudėtos ritinių krūvelės su
pavadinimais: „Osilonas: derliaus ataskaita“ ir „Gileado sargybos bokšto veikla“; ant palangės prie
atviro erkerio lango augo trys mažyčiai senosios kalbos rašmenų formos medžiai, rašmenų, reiškiančių
taiką, stiprybę ir išmintį, o šalia gulėjo pribraukyta ir prikeverzota popieriaus skiautelė su nepabaigtu
eilėraščiu:

Po mėnuliu – baltu skaisčiu mėnuliu,

Ežeras tyso – ežeras plokščias sidabro,
Tarp tankumynų ir gervuogynų, tarp
Juodašerdžių pušelių.

Lekia akmuo – gyvas lekia akmuo,

Dūžta mėnulis – dūžta baltas skaistus,
Tarp tankumynų ir gervuogynų, tarp
Juodašerdžių pušų.

Šukės šviesos – krinta peiliai šviesos,

Nuraibuliuoja vilnys sidabro,
Ak, koks tykus, ramus čia vanduo,
Šito vienišo ežero.

O naktyje – gūdžioje naktyje,

Plazda šešėliai – drovūs plazda šešėliai,
Kur kažkada…

Priėjęs prie mažo stalelio netoli durų, Eragonas ant jo padėjo puokštę ir pasisuko išėjimo link. Sustingo,
pamatęs tarpduryje stovinčią Ariją. Akimirką ji atrodė nustebusi, bet netrukus paslėpė savo jausmus po
abejinga veido išraiška.
Tylėdami žiūrėjo vienas į kitą.
Jis paėmė puokštę ir tiesdamas jai pasakė:
– Nemoku sukurti tau žiedo kaip Faolinas, bet šios gėlės iš visos širdies ir gražiausios, kokias radau.
– Negaliu jų priimti, Eragonai.
– Tai ne… Tai ne tokia dovana. – Jis nutilo. – Tai tik nevykęs atsiprašymas. Nė neįsivaizdavau, kad
mano fairtas gali pastatyti tave į tokią keblią padėtį. Dėl to atsiprašau ir maldauju atleidimo… Tiesiog
ketinau padaryti fairtą, o ne pridaryti rūpesčių. Suprantu, kokie svarbūs mano mokslai, ir tau, Arija,
nereikia bijoti, kad juos apleisiu ir imsiu svaičioti apie tave. – Susvyravo ir atsirėmė į sieną – buvo
pernelyg apsvaigęs, kad išstovėtų ant kojų. – Tai tiek.
Ji ilgai žiūrėjo į jį, tada lėtai ištiesė ranką ir paėmė puokštę, ir priglaudė ją prie nosies. Nė akimirkai
nenuleido nuo jo akių.
– Gėlės – iš širdies, – pripažino ji. Žvilgsnis nuslydo žemyn iki jo pėdų ir vėl pakilo aukštyn. – Sergi?
 – Ne. Nugara.
– Girdėjau, bet nemaniau…
Jis atsistūmė nuo sienos.
– Geriau eisiu.
– Palauk.
Arija padvejojo, tada nusivedė jį prie lango erkeryje. Jis atsisėdo ant minkšto suolelio palei sieną. Iš
spintelės išėmusi dvi taures, Arija į jas sutrynė džiovintų dilgėlių lapų, tada pripylė vandens ir, ištarusi
„Virk!“, užplikė arbatą.
Padavė taurę Eragonui. Jis suėmė ją abiem rankomis, kad sušiltų. Pasižiūrėjo pro langą į apačią:
šešiais metrais žemiau po karališkąjį sodą vaikštinėjo elfai, šnekučiuodamiesi ir dainuodami, ir
jonvabaliai skraidžiojo prieblandoje.
– Norėčiau… – pradėjo Eragonas, – norėčiau, kad visada būtų taip. Taip gera ir ramu.
Arija pateliuskavo arbatą.
– Kaip laikosi Safyra?
– Taip pat. O tu?
– Ruošiuosi grįžti pas vardenus.
Jį persmelkė nerimas.
– Kada?
– Po Kraujo aukos iškilmių. Užsibuvau čia taip ilgai, nes pati netroškau iškeliauti, ir Islanzadė norėjo,
kad pasilikčiau. Be to… dar nesu dalyvavusi Kraujo aukos šventėje, o tai – svarbiausios mūsų apeigos. –
Nužvelgė jį pro taurės kraštą. – Ar Oromis negali tau padėti?
Eragonas gūžtelėjo pečiais.
– Išmėgino viską, ką moka.
Jie gurkšnojo arbatą ir stebėjo grupeles ir poras, klaidžiojančias sodo takeliais.
– Mokslai gerai sekasi? – paklausė ji.
– Gerai.
Nutilo abu valandėlei. Eragonas pakėlė popieriaus skiautę, kuri gulėjo prie medelių, ir perskaitė
posmus, lyg pirmą kartą.
– Dažnai rašai eiles?
Arija ištiesė ranką paimti lapelio, Eragonas atidavė, ir ji suvyniojo eilėraštį į ritinėlį taip, kad žodžių
nebesimatytų.
– Yra toks paprotys: visi, kas dalyvauja Kraujo aukos iškilmėse, turi atsinešti į šventę eilėraštį, dainą
ar kitokį meno kūrinį ir pasidalyti juo su kitais. Savąjį tik pradėjau.
– Manau, gana neblogas.
– Jei būtum skaitęs daugiau poezijos…
– Skaičiau.
Arija nutilo, tada nulenkė galvą.
– Atleisk man. Tu jau nebe tas žmogus, kurį sutikau Gileade.
 – Ne. Aš… – Jis užsikirto. Sukiojo taurę rankose, ieškodamas tinkamų žodžių. – Arija… tu greitai
iškeliausi. Būtų apmaudu, jei tai paskutinis kartas, kai tave čia matau. Ar negalėtume retkarčiais susitikti,
kaip anksčiau: ir tu parodytum man ir Safyrai daugiau Elesmeros?
– Tai nebūtų išmintinga, – švelniai, bet tvirtai atsakė ji.
Jis pasižiūrėjo į ją.
– Ar už neapdairumą turiu mokėti mudviejų draugyste? Negaliu pakeisti savo jausmų tau, bet geriau
kentėčiau skausmus nuo dar vienos Durzos žaizdos, nei per kvailumą prarasčiau tavo draugystę. Pernelyg
ją branginu.
Arija pakėlė taurę ir pabaigė arbatą. Tada atsakė:
– Mūsų draugystė tęsis, Eragonai. O praleisti daugiau laiko kartu… – Lūpos išsilenkė į neryškią
šypseną. – Galbūt. Bet turėsime palaukti ir palikti tai ateičiai, nes dabar esu užsiėmusi ir nieko negaliu
pažadėti.
Jis suprato, kad šie žodžiai ir reiškia susitaikymą, ir buvo dėkingas už juos.
– Žinoma, Arija-Svit-kona, – atsakė ir nulenkė galvą.
Juodu persimetė dar pora mandagių frazių, bet buvo aišku, kad Arija jau pasakė viską, ką ketino
pasakyti tą dieną, tad Eragonas grįžo pas Safyrą, atgavęs viltį ir džiaugdamasis, kad pasisekė padaryti tai,
kas taip ilgai nedavė ramybės. Dabar viskas tik likimo rankose, pamanė, sėsdamasis prie Oromio duoto
ritinėlio.
Iš maišelio prie diržo Eragonas išsitraukė muilo akmens dėžutę nalgasko (bičių vaško su riešutų
aliejumi) ir pasitepė juo lūpas, kad apsaugotų jas nuo šalto vėjo, raižančio veidą. Užtraukė maišelį, tada
apsikabino Safyros kaklą ir paslėpė veidą alkūnės linkyje, kad nematytų akinančio apačioje
sūkuriuojančių debesų spindesio. Ritmingas Safyros sparnų šnarėjimas užgožė visus kitus garsus, ji
plasnojo stipriau ir greičiau nei Glaedras, kuriam iš paskos jie sekė.
Nuo pat aušros iki ankstyvos popietės jie skrido į pietvakarius, dažnai stabteldami pasitreniruoti.
Prieš Safyros ir Glaedro susirėmimus ore Eragonas turėdavo prisitvirtinti prie balno rankas, kad
nenulėktų žemyn, kai Safyra demonstruos vidurius verčiančią akrobatiką. Po treniruotės išsilaisvindavo,
dantimis atsirišdamas mazgus.
Kelionė baigėsi prie keturių kalnų, iškilusių virš miško. Pirmąkart Eragonas išvydo Du Veldenvardene
kalnus. Snieguoti ir atšiaurūs jie kyšojo iš debesų šydo, o įtrūkusios jų viršūnės akinamai švytėjo saulėje,
kuri tokiame aukštyje šilumos neskleidė.
Visai maži, palyginus su Beoro, pareiškė Safyra.
Kaip per kelias meditacijos savaites buvo įpratęs, Eragonas atvėrė mintis ir ėmė skverbtis į sąmones
aplinkui, ieškodamas, ar nėra norinčių jam pakenkti. Pajuto švilpiką, besišildantį urve, varnus, bukučius ir
vanagus, voveres, liuoksinčias po medžius, ir žemiau, kalno papėdėje, krūmuose besirangančias ir peles
medžiojančias gyvates, ir daugybę vabzdžių.
Glaedras nusileido ant pliko pirmojo kalno gūbrio, o Safyra turėjo palaukti, kol jis suskleidė savo
didžiulius sparnus, kad atsirastų vietos nutūpti ir jai. Akmenimis nusėtas šlaitas buvo ryškiai geltonas nuo
kietų, grublėtų kerpių. O virš galvų stūksojo stati juoda uola – atrama ir užtvara pakibusiam mėlyno ledo
luitui, kuris trūkinėjo ir lūžinėjo nuo vėjo. Atskilę jo gabalai krito ant granito ir dužo į šipulius.
Ši smailė – Fionula, paaiškino Glaedras. O jos broliai – Etrundras, Merogovenas ir Griminsmalas.
Kiekvienas kalnas turi savo istoriją, kurią papasakosiu, kai skrisime atgal. Bet dabar turiu paaiškinti
tai, dėl ko čia atkeliavome: ryšio tarp drakonų ir elfų, vėliau – ir žmonių, prigimtį. Abu kažką apie tai
nutuokiate, kažkada buvau užsiminęs apie ryšio reikšmę Safyrai, bet atėjo laikas sužinoti didingą ir
gilią šios partnerystės prasmę, kad galėtumėte puoselėti ją, kai mūsų su Oromiu nebebus.
– Mokytojau? – paklausė Eragonas, supdamasis į apsiaustą, kad sušiltų.
Taip, Eragonai.
– Kodėl su mumis nėra Oromio?
Nes tai mano pareiga, sududeno Glaedras, ir visais laikais buvo vyresniojo drakono pareiga
išaiškinti naujiesiems Raiteliams, kokie svarbūs ir reikšmingi jų prisiimti įsipareigojimai. O Oromis
jaučiasi ne taip gerai, kaip atrodo.
Uolos dusliai traškėjo, kol Glaedras rangėsi tarp akmenų. Įsitaisęs padėjo savo milžinišką galvą ant
žemės prie Eragono ir Safyros. Apžiūrinėjo juos auksine akimi, kuri švytėjo skaisčiau už nublizgintą
skydą. Iš šnervių pakilo pilkas dūmelis ir jį nunešė vėjo gūsis. Šiek tiek apie tai, ką ketinu atskleisti,
žino elfai, Raiteliai ir mokyti žmonės, bet esmę perpratę tik Raitelių vadovai, saujelė elfų, žmonių
valdovai ir, žinoma, drakonai.
Dabar klausykitės, mano mažyliai. Kai pasibaigė elfų ir drakonų karas ir stojo taika, buvo
sumanyta įkurti organizaciją, kuri sergėtų, kad tokio konflikto tarp rasių daugiau niekada nekiltų. Taip
atsirado Raiteliai. Elfų karalienė Tarmunora ir drakonas, išrinktas mums atstovauti, kurio vardo… –
Jis nutilo ir pasiuntė keletą vaizdinių Eragonui: ilga balta iltis, nulūžusi iltis; laimėti mūšiai, pralaimėti
mūšiai; daugybė suėstų šrg ir nagrų; dvidešimt septyni kiaušiniai ir devyniolika palikuonių. Kurio vardo
nepasakysi jokia kalba, taigi jiedu nusprendė, kad vien sutarties tarp elfų ir drakonų nepakaks.
Pasirašytas popierius drakonui nieko nereiškia. Mūsų kraujas karštas ir tirštas, tad, praėjus
pakankamai laiko, mes neišvengiamai vėl būtume susirėmę su elfais, taip, kaip pykstamės su
nykštukais jau tūkstančius metų. Tačiau skirtingai nuo nykštukų, nei mes, nei elfai negalėjome leisti
kilti dar vienam karui. Buvome pernelyg galingi, būtume sunaikinę vieni kitus. Todėl vienintelis būdas
to išvengti ir sudaryti naudingą susitarimą buvo sujungti abi rases magija.
Eragonas drebėjo, tad Glaedras linksmai pasiūlė: Safyra, jei būtum išmintinga, įkaitintum kurią nors
uolą savo ugnimi, kad tavo Raitelis nešaltų.
Safyra išlenkė kaklą ir mėlynos liepsnos pliūpsnis, prasiveržęs pro jos smailias iltis, atsimušė į
uolyną. Nujuodintos kerpės degdamos paskleidė kartų kvapą. Oras taip įkaito, kad Eragonas turėjo
nusisukti. Pajuto, kaip vabalai po uolomis gruzda pragariškoje kaitroje. Po minutės Safyra užčiaupė
nasrus. Akmenys pusantro metro spinduliu aplinkui žėrėjo raudonai lyg vyšnios.
Ačiū, padėkojo Eragonas. Palinko virš įkaitusių akmenų ir ėmė šildytis rankas.
Safyra, nepamiršk liežuviu reguliuoti pliūpsnio, priminė Glaedras. Taip… Išmintingiausi elfų magai
devynerius metus kūrė reikiamą burtažodį. Kai sukūrė, drauge su drakonais susirinko Ilirėjoje. Elfai
pateikė burtą, o drakonai panaudojo savo galias, ir kartu jie sulydė elfų ir drakonų sielas.
 Šis susijungimas pakeitė abi rases. Drakonai išmoko kalbą ir kitų civilizacijos stebuklų, o elfai
tapo kaip mes ilgaamžiai – prieš tai jų gyvenimai buvo trumpi kaip žmonių. Bet elfai buvo paveikti
labiau. Mūsų, drakonų, magija, kuri yra persmelkusi kiekvieną mūsų ląstelę, buvo perduota elfams ir,
laikui bėgant, suteikė jiems taip liaupsinamos stiprybės ir grožio. Žmonių nespėjo taip stipriai
paveikti, nes jus prie sutarties prijungė ir su mumis susiejo vėliau. Bet, Glaedras žybtelėjo akimis, jūsų
rasė vis vien tapo švelnesnė, palyginus su tais storžieviais barbarais, kurie kadaise išsilaipino
Alagezijoje, nors po Raitelių žlugimo ir jūs ėmėte smukti.
– Ar nykštukai irgi buvo prijungti prie sutarties? – paklausė Eragonas.
Ne, ir todėl niekada nebuvo Raitelio nykštuko. Jiems drakonai nerūpi, jie mums taip pat.
Nykštukams mintis susivienyti su mumis pasirodė nepriimtina. Gal ir gerai, kad jie neprisijungė prie
mūsų sutarties, nes išvengė nuosmukio, kurį patyrė žmonės ir elfai.
Nuosmukio, Mokytojau? perklausė Safyra. Eragonas jos balse išgirdo susierzinimą.
Taip, nuosmukio. Jei kenčia viena iš trijų rasių, kenčia visos. Išžudęs drakonus, Galbatoriksas
pakenkė ir savo rasei, ir elfams. Judu dar nepastebėjote, nes neseniai atvykote į Elesmerą, bet elfai
nyksta. Jų galios jau nebe tokios, kokios buvo anksčiau. O žmonių visuomenė prarado nemažai savo
kultūros, pakriko ir sugedo. Tik atstačius pusiausvyrą tarp trijų rasių, į pasaulį grįš tvarka.
Senasis drakonas letenomis sutrynė akmenis po savimi į žvyrą, kad būtų patogiau gulėti. Karalienė
Tarmunora, pasitelkusi magiją, išsiaiškino, kaip drakonų jaunikliai atpažįsta savo Raitelį. Nusprendęs
padėti kiaušinį Raiteliams, drakonas jį užkalba; vėliau to jus išmokysiu. Todėl drakoniukas viduje
neišsirita, kol nepajunta to, su kuriuo turėtų susijungti. Kadangi drakonai kiaušiniuose gali išbūti be
galo ilgai, kad ir kiek kiaušinyje tūnotų, mažyliui nieko nenutinka. Kaip, pavyzdžiui, tu, Safyra.
Ryšys, kuris susiformuoja tarp Raitelio ir drakono – tai tas pats ryšys, kuris sieja mūsų rases, tik
stipresnis. Žmogus ar elfas tampa tvirtesnis ir doresnis, o drakonas – romesnis ir ne toks nuožmus…
Matau, kad labai nori kažką pasakyti, Eragonai. Klausau.
– Tiesiog… – Dvejojo. – Pamėginau įsivaizduoti judu su Safyra nuožmesnius. Bet, – neramiai pridėjo,
– nemanau, kad būtumėt labai baisūs.
Žemė suvirpėjo lyg per griūtį, kai Glaedras susijuokė, užversdamas didžiulę akį po žvynuotu voku. Jei
kada sutiksi drakoną be Raitelio, taip nebemanysi. Paprasti drakonai niekam nepavaldūs, daro, ką tik
nori, ir elgiasi negailestingai su visais, išskyrus savo pažįstamus ir gimines. Nuožmūs ir išdidūs buvo
laukiniai drakonai, netgi pasipūtę… O drakonės tokios grėsmingos, kad Raitelių drakonai laikė
dideliu pasiekimu susiporuoti su kuria iš jų.
Tarp Galbatorikso ir Šruikano, antrojo jo drakono, tokio ryšio nėra, todėl jų sąjunga tokia
nenatūrali. Šruikanas nepasirinko Galbatorikso. Tai Galbatoriksas, pasitelkęs juodąją magiją,
pavergė Šruikaną. Jis sukūrė nevykusį pakaitalą ryšio, kuris sieja jus, Eragonai ir Safyra, ir kurį
prarado, kai urgalai nužudė jo tikrąjį drakoną.
Glaedras nutilo ir pasižiūrėjo į juodu. Judėjo tik jo akis. Tai, kas jus sieja, – daugiau nei paprastas
protų ryšys. Pačios jūsų sielos, jūsų asmenybės – vadinkite, kaip norite, – yra susijungusios. Akis
kryptelėjo į Eragoną. Ar tiki, kad žmogaus siela ir kūnas egzistuoja skyrium?
 – Nežinau, – sutriko Eragonas. – Kartą Safyra iškėlė mane iš kūno ir leido išvysti pasaulį jos
akimis… Atrodė, kad nebesu susijęs su savo kūnu. Jei egzistuoja dvasios, kurias gali iškviesti kerėtojai,
tada gal ir mūsų sąmonės nepriklauso nuo kūnų.
Ištiesęs priekinę leteną, Glaedras adatos smailumo nagu apvertė akmenį, atidengdamas lizde
besislepiančią pelę. Kyštelėjęs raudoną liežuvį pritrenkė gyvūnėlį. Eragonas krūptelėjo, pajutęs, kaip
nutrūko jo gyvenimas.
Kai nebėra kūno, nebėra ir sielos, pasakė Glaedras.
– Bet gyvulys – ne žmogus, – paprieštaravo Eragonas.
Negi šitiek laiko prameditavęs miške, vis dar manai, kad mes taip skiriamės nuo pelių? Kad esame
apdovanoti kažkokiais stebuklingais gebėjimais, kurių kiti padarai neturi? Ir kad tai kažkokiu būdu
pratęsia mūsų egzistenciją po mirties?
– Ne, – sumurmėjo Eragonas.
Taigi. Kaip matyti, drakonas ir Raitelis yra itin artimi. Todėl kai vienas susižeidžia, kitas, kad ir
kaip būtų skaudu, turi atsiriboti nuo partnerio, kad apsisaugotų nuo nereikalingų kančių, o kartais net
ir beprotybės. Be to, reikia nepamiršti, kad sielos nuo kūno atskirti neįmanoma, ir atsispirti pagundai
priimti partnerio sielą į savo kūną. Tai sukeltų abiejų mirtį. Ir net jei būtų įmanoma, būtų nepadoru
viename kūne turėti kelias sąmones.
– Kaip baisu, – pasakė Eragonas, – mirti vienišam, atskirtam netgi nuo to, kuris tau artimiausias.
Visi miršta vieniši, Eragonai. Nesvarbu, ar esi karalius mūšio lauke ar vargšas valstietis, gulintis
lovoje, apsuptas šeimos. Niekas nelydi tavęs į tuštumą… Ką gi. O dabar pamokysiu jus atskirti
sąmones. Pradėkime…

Eragonas spoksojo į padėklą su pietumis, paliktą jo namelio medyje prieškambaryje: duona su riešutų
sviestu, uogos, pupos, dubuo salotų, du kietai virti kiaušiniai (elfai, beje, valgydavo tik neapvaisintus
kiaušinius) ir užkimštas ąsotis šviežio šaltinio vandens. Žinojo, kad kiekvienas patiekalas buvo
gaminamas nepaprastai kruopščiai, kad elfai, virdami jam valgį, naudodavosi visomis savo kulinarinėmis
žiniomis ir kad net pati Islanzadė geriau už jį nevalgė.
Bet negalėjo to padėklo pakęsti.
Noriu mėsos, suniurzgė, sliūkindamas atgal į kambarį. Safyra žvilgtelėjo į jį nuo pakylos. Valgyčiau
net žuvį ar paukštieną, bet ką, tik ne tas įgrisusias daržoves. Jomis neprisipildo mano skrandis. Aš ne
arklys, bet kodėl mane maitina kaip arklį?
Safyra atsistojo, priėjo prie ašaros formos kiaurymės, apžvelgė Elesmerą ir pasakė: Turėjau ėsti tai
kelias pastarąsias dienas. Nori skristi su manimi? Galėsi prisikepti mėsos, kiek tik norėsi, ir elfai
nesužinos.
O taip, nušvito jis. Ar pasiimti balną?
Taip toli neskrisime.
Eragonas pasiėmė iš krepšio druskos, žolelių ir kitų prieskonių, tada, saugodamasis, kad
nepersitemptų, užlipo ant Safyros nugaros ir įsitaisė tarp spyglių.
 Safyra atsiplėšė nuo žemės ir leido oro srovei pakelti ją virš miesto. Tada nusklendė žemyn, pasuko į
šoną ir nuskrido palei vingiuotą upelį per Du Veldenvardeną iki nedidelio tvenkinėlio už kelių kilometrų.
Nusileidusi prigludo prie žemės, kad Eragonui būtų lengviau nulipti.
Žolėje prie vandens yra triušių. Pabandyk pasigauti. O aš tuo metu pamedžiosiu elnių.
Ką, nenori su manimi dalytis grobiu?
Nenoriu, irzliai atšovė ji. Bet pasidalysiu, jei tos peraugusios pelės paspruks nuo tavęs.
Eragonas šyptelėjo, žiūrėdamas, kaip ji kyla, tada pasisuko į susivijusius žolės ir drėgmenių guotus,
apžėlusius tvenkinį, ir ėmė rūpintis pietumis.
Greičiau nei po minutės Eragonas jau turėjo porą negyvų triušių, kuriuos išsitraukė iš olų. Prireikė tik
akimirksnio mintimis surasti triušius ir tada juos nužudyti vienu iš dvylikos mirtį nešančių užkeikimų.
Medžioklė tokiomis priemonėmis, kurių išmoko iš Oromio, nebekėlė įtampos ir jaudulio. Net nereikėjo jų
tykoti, pamanė, prisiminęs, kiek laiko lavino sekimo įgūdžius. Karčiai vyptelėjo. Dabar galiu sumedžioti
bet kokį žvėrį, bet visa tai atrodo beprasmiška. Net kai medžiojau akmenuku su Bromu, tai vis dar buvo
grumtynės, o dabar… tai skerdynės.
Tada jis prisiminė kardų kalikės Runonos įspėjimą: „Kai gali gauti viską, ko nori, ištaręs kelis
žodžius, tikslas tampa nebesvarbus, tik kelias į jį.“
Reikėjo labiau paisyti jos žodžių, suprato Eragonas.
Mikliai išsitraukė senąjį medžioklinį peilį, nulupo ir išskrodė triušius. Atidėjęs širdis, plaučius,
inkstus ir kepenis, užkasė vidurius, kad kvapas nepritrauktų maitėdų. Tada iškasė duobelę, prikrovė ten
malkų ir, pasitelkęs magiją, užkūrė nedidelę liepsną, nes nebuvo susipratęs pasiimti titnago ir galąstuvo.
Kūreno laužą, kol duobėje susidarė anglių sluoksnis. Nusipjovęs sedulos šakelę, nulupo nuo jos žievę ir
apsvilino ją virš anglių, kad nudegtų kartūs sakai, tada pamovė triušius ir įtaisė iešmą ant dviejų dvišakų
pagalių, įsmeigtų į žemę. Ant anglių padėjo plokščią akmenį ir ant jo, tarsi ant keptuvės, iškepė vidaus
organus.
Safyra rado jį palinkusį virš ugnies, lėtai sukantį iešmą, kad mėsa lygiai apkeptų. Nasruose Safyra
buvo įsikandusi elnią, o naguose nešėsi kito elnio likučius. Nusileido į kvapnią žolę ir ėmėsi toliau doroti
elnią, su visu kailiu. Kaulai traškėjo tarp aštrių dantų lyg šakelės, laužomos vėjo.
Pagaliau triušiai iškepė. Eragonas pamosikavo jais ore, kad pravėstų. Žiūrėjo į švytinčią, auksinę
mėsą, o ji taip kvepėjo, kad, rodos, atsispirti buvo neįmanoma.
Prasižiojęs kąsti pirmojo kąsnio, staiga prisiminė meditacijas: kaip tyrinėjo paukščių, voveraičių ir
pelių sąmones, kokie pilni jėgų tie gyvūnėliai buvo ir kaip narsiai kovojo už teisę būti. O jei jie teturi tik
šį gyvenimą?..
Apimtas pasibjaurėjimo, Eragonas sviedė mėsą šalin. Apstulbo supratęs, kad nužudyti du triušius yra
tas pats, kas nužudyti du žmones. Skrandis susitraukė, ėmė pykinti.
Safyra nustojo puotauti ir sunerimusi pažvelgė į jį.
Gilai įkvėpęs, Eragonas įrėmė kumščius į kelius, mėgindamas susivaldyti ir suvokti, kas jį taip
paveikė. Visą gyvenimą valgė mėsą, žuvį ir paukštieną. Ir buvo skanu. O dabar darosi bloga net svarstant,
ar valgyti triušius. Pasižiūrėjo į Safyrą. Negaliu, pasakė.
 Toks jau pasaulis: visi visus valgo. Kodėl priešiniesi daiktų tvarkai?
Apgalvojo jos klausimą. Nesmerkė tų, kurie valgo mėsą. Suprato, kad tai vienintelis daugelio
neturtingų ūkininkų maistas. Bet pats daugiau nebegalėjo jos valgyti, nebent badas priverstų. Pabuvus
triušio kailyje ir pajutus, ką jis jaučia… suvalgyti triušį būtų tas pats, kas suvalgyti save. Nes galime
tobulėti, atsakė Safyrai. Neturėtume skriausti ar žudyti tų, kurie mus supykdo, ar plėšti silpnesnių ir
apskritai nepaisyti kitų jausmų. Esame sukurti netobuli ir turėtume saugotis savo trūkumų, kad jie
mūsų nesunaikintų. Mostelėjo į triušius. Kodėl, anot Oromio, turime sukelti papildomų kančių?
Negi tada paneigsi visus savo troškimus?
Paneigsiu tuos, kurie pragaištingi.
Tvirtai nusprendei?
Taip.
Tada, Safyra ėmė artintis prie jo, jie bus puikus desertas. Akimirksniu nurijo triušius, tada nulaižė
nuo akmens triušių vidurius, švariai nutrindama skalūną šiurkščiu liežuviu. O aš negaliu maitintis tik
augalais – tai maistas aukoms, ne drakonui. Atsisakau gėdytis to, kaip maitinuosi. Kiekvienas turi savo
paskirtį šiame pasaulyje. Net triušis tai suvokia.
Nesistengiu priversti tavęs jaustis kalta, atsakė jis, plekšnodamas jai per koją. Tai mano
sprendimas. Neketinu niekam primesti savo nuomonės.
Labai išmintinga, kiek sarkastiškai atsakė ji.
 SUDAUŽYTAS KIAUŠINIS IR IŠARDYTAS LIZDAS

–SEragonas
usikaupk, Eragonai, – paliepė Oromis, bet švelniai.
sumirksėjo ir pasitrynė akis, stengdamasis sutelkti dėmesį į rašmenis susisukusiame
pergamente priešais akis.
– Atsiprašau, Mokytojau.
Nuovargis slėgė lyg švininiai svarmenys, pririšti prie rankų ir kojų. Pažvairavo į raitytus ir dantytus
rašmenis, paėmė žąsies plunksną ir vėl pradėjo juos perrašinėti.
Pro langą už Oromio buvo matyti žalias Telnaeiro uolų iškyšulys, per jį driekėsi besileidžiančios
saulės šešėliai. Dar toliau danguje rikiavosi plunksniniai debesys.
Staiga Eragono ranka sutrūkčiojo, o koją pervėrė skausmas. Nulūžo plunksnos smaigalys ir ant
popieriaus pasiliejo rašalas, viską sugadindamas. Priešais jį stovėjęs Oromis irgi krūptelėjo, spausdamas
dešiniąją ranką.
Safyra! Ėmė ieškoti jos mintimis. Sumišo atsitrenkęs į neįveikiamus barjerus, kuriais ji apsistatė. Vos
ją juto. Lyg mėgintų sugriebti poliruoto granito rutulį, išteptą aliejumi. Ji vis tolo.
Jis žvilgtelėjo į Oromį.
– Kažkas jiems nutiko, ar ne?
– Nežinau. Glaedras grįžta, bet atsisako su manimi kalbėti.
Pasiėmęs nuo sienos savo kardą, Naeglingą, Oromis išžingsniavo laukan. Atsistojo ant uolų krašto ir,
pakėlęs galvą, ėmė laukti auksinio drakono.
Eragonas priėjo prie jo, mintyse spėliodamas, kas galėjo nutikti Safyrai, apmąstydamas įvairias,
įmanomas ir neįmanomas, galimybes. Abu drakonai išskrido per pietus į šiaurę, į vietą, vadinamą
Sudaužytų Kiaušinių Uola, kur praeityje suko lizdus laukiniai drakonai. Paprasta išvyka. Tai negali būti
urgalai, elfai neįleistų jų į Du Veldenvardeną, ramino save.
Galiausiai aukštai tarp tamsių debesų pasirodė plasnojanti dėmelė – Glaedras. Kai jis priartėjo,
Eragonas ant drakono dešinės priekinės kojos pamatė žaizdą. Tarp glotnių žvynų žiojėjo Eragono rankos
pločio skylė. Raudonas kraujas sruvo vagelėmis žvynuotoje odoje.
Kai tik drakonas nutūpė ant žemės, Oromis pasileido jo link, bet tuojau sustojo, nes Glaedras sustaugė.
Drakonas nušlubavo į miško pakraštį, susiraitė po medžiais, nugara į Eragoną, ir ėmė laižytis žaizdą.
Oromis nuėjo paskui ir atsiklaupė dobilų pievoje netoli Glaedro, kantriai laikydamasis atstumo. Buvo
pasiruošęs laukti, kiek reikės. Eragonas nenustygo, o minutės vis bėgo. Galiausiai Glaedras parodė, kad
Oromis gali prieiti apžiūrėti kojos. Magija ėmė sklisti iš Oromio gedwëy ignasia, kai jis pridėjo delną
prie supleišėjusių Glaedro žvynų.
– Kaip jis? – paklausė Eragonas, kai Oromis atsitraukė.
– Žaizda atrodo baisiai, bet tokiam dideliam padarui tai tik įdrėskimas.
– O kaip Safyra? Vis dar negaliu jos pasiekti.
– Turi keliauti pas ją, – paaiškino Oromis. – Jai sunku. Glaedras daug nepasakojo, galiu tik nuspėti,
kas atsitiko, ir manau, kad turėtum paskubėti.
Eragonas apsidairė, ieškodamas, kuo galėtų keliauti, ir suurzgė iš pykčio, nes nieko neaptiko.
– Kaip man iki jos nusigauti? Bėgti per toli, nėra jokio kelio, negaliu…
– Nusiramink, Eragonai. Koks vardas žirgo, kuriuo keliavai iš Siltrimo?
Truputį pagalvojęs Eragonas atsiminė:
– Folkviras.
– Tad pasitelk magiją ir pasikviesk jį galingiausia iš visų kalbų. Pašauk vardu ir paaiškink, kam tau jo
reikia, ir jis tau padės.
Magija ėmė lietis Eragono balsu. Jis pašaukė Folkvirą, siųsdamas prašymą per miškingas kalvas
Elesmeros link taip skubiai, kaip tik galėjo.
Oromis patenkintas linktelėjo.
– Puiku.
Po dvylikos minučių Folkviras lyg sidabrinė šmėkla išniro iš tamsių medžių šešėlių, purtydamas
karčius ir prunkšdamas iš susijaudinimo. Žirgo šonai kilnojosi.
Permesdamas koją per nediduką elfų arklį, Ergonas pasakė:
– Grįšiu kaip galėdamas greičiau.
– Daryk, ką privalai, – atsakė Oromis.
Tada Eragonas kulnais stuktelėjo Folkvirui į šonus ir suriko:
– Lėk, Folkvirai! Lėk!
Žirgas šoko priekin ir nėrė į Du Veldenvardeną, neįtikėtinai vikriai skindamasis kelią pro
susirangiusias pušis. Eragonas kreipė jį pas Safyrą mintimis.
Tako tarp brūzgynų nebuvo. Paprastam žirgui, tokiam kaip Ugniasniegis, būtų prireikę trijų ar keturių
valandų, kad pasiektų Sudaužytų Kiaušinių Uolą. Folkviras užtruko truputį daugiau nei valandą.
Prijojęs bazalto monolitą, kuris stūksojo miške kaip žaliai margas stulpas, iškilęs per gerą šimtą metrų
virš medžių, Eragonas žirgui sumurmėjo „Sustok“ ir nuslydo nuo jo žemėn. Pažvelgė į tolimą Sudaužytų
Kiaušinių Uolos viršūnę. Safyra buvo ten.
Apėjo uolą aplinkui, ieškodamas būdo užsikarti į viršūnę, bet veltui: vėjo nugludinta uola buvo
neįveikiama. Jokių trūkių, plyšių ar kitokių nelygumų, kuriais būtų galima užlipti.
Gali būti sunku, pamanė.
– Lauk čia, – paliepė Folkvirui. Arklys pasižiūrėjo į jį protingomis akimis. – Ganykis, jei nori, bet
lauk čia, gerai? – Folkviras sužvingo ir aksominiu snukiu bakstelėjo Eragonui per ranką. – Taip, geruti.
Puikiai pasidarbavai.
Įrėmęs žvilgsnį į monolito viršūnę, Eragonas sukaupė jėgas ir ištarė senąja kalba:
– Aukštyn!
Paskui suprato, kad jei nebūtų pratęs skraidyti su Safyra, šis skrydis būtų taip jį sutrikdęs, kad
išsiblaškęs jis būtų nutraukęs kerus ir užsimušęs. Žemė tuojau pat dingo iš po kojų, medžių kamienai
priartėjo. Eragonas nusklendė pro lapiją į temstantį vakaro dangų. Šakos lyg kibūs pirštai braukė per
veidą ir pečius, kol jis prasiskverbė į atvirą erdvę. Priešingai nei per Safyros pikiravimus, skrisdamas
juto savo kūną, lyg vis dar tebestovėtų ant pievelės.
Sustojęs virš Sudaužytų Kiaušinių Uolos krašto, Eragonas žengė pirmyn ir nutraukė magiją. Išsekęs
susmuko ant samanoto sklypelio. Kurį laiką gulėjo, laukdamas priepuolio dėl pertemptos nugaros, bet
nesulaukė, tad su palengvėjimu atsiduso.
Monolito viršūnėje dunksojo stačios bazalto sienos. Tarp jų žiojėjo gilios ir plačios daubos, kuriose
augo kelios laukinės gėlės. Sienose juodavo daugybė olų, kurių vienos buvo natūralios, kitos išgremžtos
nagais ir Eragono kojos pločio. Urvai buvo nukloti apkerpėjusiais kaulais – išžudytų drakonų liekanomis.
Ten, kur anksčiau gyveno drakonai, dabar suko lizdus sakalai ir ereliai. Paukščiai sklandė Eragonui virš
galvos, pasiruošę pulti, jei jis kėsinsis į jų kiaušinius.
Eragonas atsargiai žingsniavo pro grėsmingus uolynus, saugodamasis, kad neišsisuktų kojos, užkliuvęs
už akmens, ar kad neprieitų pernelyg arti prie tarpeklių, vagojančių monolitą. Jei nukristų į kurį, pranyktų
tuštumoje. Kelis kartus teko kopti į aukštus gūbrius ir dar dukart reikėjo pakilti pasitelkus magiją.
Visur buvo pilna drakonų gyvenimo pėdsakų: nuo gilių įbrėžimų bazalte, išlydytų uolienų iki daugybės
nublankusių, spalvą praradusių žvynų, susikaupusių užkampiuose kartu su kitomis atliekomis. Eragonas
beeidamas užmynė ant aštraus daikto ir pasilenkė jo patyrinėti. Pasirodė, kad tai žalio drakono kiaušinio
lukšto gabalėlis.
Rytiniame monolito krašte stūksojo aukščiausia uola, kurios viduryje lyg juoda duobė žiojėjo didžiulė
ola. Čia galiausiai Eragonas rado Safyrą, susirangiusią kiaurymėje prie sienos nugara į angą. Visa
virpėjo. Olos sienos buvo neseniai nudegintos, o padūlėjusių kaulų krūvos sujauktos – lyg čia buvo
grumtasi.
– Safyra, – prabilo Eragonas. Kalbėjo balsu, nes mintis ji buvo užtvėrusi.
Safyra pakėlė galvą ir pažvelgė į jį kaip į svetimą, vyzdžiai susitraukė iki plonų juodų brūkšnelių,
prisitaikydami prie besileidžiančios saulės šviesos, sklindančios pro angą jam už nugaros. Ji suurzgė lyg
laukinis šuo ir nusisuko. Pakėlė kairįjį sparną, atidengdama ilgą plėštinę žaizdą ant šlaunies. Jam vos
nesustojo širdis pamačius.
Eragonas žinojo, kad dabar ji neprisileis jo, tad pasielgė kaip Oromis: atsiklaupė ant žemės tarp kaulų
ir ėmė laukti. Laukė nekalbėdamas ir nejudėdamas. Kol kojos nutirpo ir rankos pastiro nuo šalčio.
Nepyko dėl to. Norėjo padėti Safyrai.
Po kurio laiko ji prabilo: Buvau kvaila.
Kartais visi apsikvailiname.
Nieko gero, kai ateina tavo eilė tapti bukagalviu.
 Tikrai nieko gero.
Visada žinojau, ką daryti. Kai mirė Garou, žinojau, kad reikia persekioti razakus. Kai mirė Bromas,
žinojau, kad turime keliauti į Gileadą ir tada pas vardenus. O kai mirė Azihadas, žinojau, kad tu turi
prisiekti Nasuadai ištikimybę. Man visada viskas buvo aišku. Bet dabar… Šįkart esu sutrikusi.
Kas nutiko, Safyra?
Užuot atsakiusi, pakeitė temą ir paklausė: Ar žinai, kodėl ši vieta vadinama Sudaužytų Kiaušinių
Uola?
Ne.
Nes per elfų ir drakonų karą elfai surado šią drakonų gyvenvietę ir išžudė juos miegančius.
Pasitelkę magiją išardė lizdus ir sudaužė kiaušinius. Tą dieną miške lijo krauju. Nuo tada čia drakonai
nebegyvena.
Eragonas tylėjo. Ne dėl to jis čia atskubėjo. Lauks, kol ji prabils apie tai, kas nutiko šiandien.
Pasakyk ką nors! paliepė Safyra.
Ar leisi pagydyti tau koją?
Eik šalin.
Tada tylėsiu kaip statula ir sėdėsiu čia tol, kol pavirsiu į dulkes. Esu ištvermingas kaip drakonas,
nes stiprybės semiuosi iš tavęs.
Pagaliau ji prabilo, žodžiai strigo, buvo kartūs ir pašiepiantys: Man gėda prisipažinti. Kai čia
atkeliavome ir pirmą kartą pamačiau Glaedrą, mane apėmė begalinis džiaugsmas, kad, be Šruikano,
yra gyvas dar vienas mano rasės atstovas. Anksčiau nebuvau mačiusi kito drakono, tik Bromo
atsiminimuose. Ir pamaniau… Pamaniau, kad Glaedras taip pat laimingas, kad esu aš.
Bet jis ir yra laimingas.
Nesupranti. Nebesitikėjau sutikti kito drakono, tad išvydusi Glaedrą pamaniau, kad jis tiks man į
porą ir kad kartu mes atkursime savo rasę. Ji suprunkštė, iš nosies pliūptelėjo ugnis. Aš klydau. Jis
manęs nenori.
Eragonas atsargiai rinko žodžius, kad jos neįžeistų ir kad paguostų. Jis žino, kad tu skirta kitam:
vienam iš tų, kurie tūno kituose dviejuose kiaušiniuose. Be to, jam nederėtų su tavimi poruotis, nes jis
tavo mokytojas.
O gal aš jam nepakankamai graži.
Safyra, negražių drakonų nėra, o tu gražiausia iš visų.
Aš kvailė, atsakė ji. Pakėlė kairįjį sparną ir palaikė iškėlusi, taip parodydama, kad jis gali prieiti ir
pasirūpinti žaizda.
Eragonas nušlubčiojo prie Safyros ir apžiūrėjo kraujuojančią žaizdą. Gerai, kad Oromis buvo davęs
pasiskaityti ritinėlių apie anatomiją. Eragonas nesuprato, kuo, letena ar dantimis, buvo perplėšta Safyros
oda ir keturgalvis raumuo, bet kaulas nebuvo pažeistas. Jam buvo tekę ne kartą užtraukti žaizdą, bet jis
suprato, kad šįkart to nepakaks. Reikia susiūti raumenį.
Eragono pasirinktas keras buvo ilgas ir sudėtingas. Jis net nesuvokė visų jo dalių. Burtažodį buvo
įsiminęs iš senovinio teksto, kuriame nebuvo daug paaiškinimų, tik pasakyta, kad jei kaulai nesulaužyti ir
vidaus organai sveiki, „šis burtažodis pagydys bet kokį stiprų negalavimą, išskyrus mirtiną žaizdą.“
Eragonas ištarė jį, o paskui stebėdamasis žiūrėjo, kaip Safyros raumuo sujudėjo po jo delnu, kaip
susijungė gyslos, nervai ir audiniai, ir koja vėl tapo sveika. Žaizda buvo pakankamai didelė, o jis –
nusilpęs, tad gydymui naudojo ne tik savo, bet ir Safyros jėgas.
Kutena, pasakė Safyra, kai viskas buvo baigta.
Eragonas atsiduso ir atsišliejo į šiurkščią bazalto sieną, pro blakstienas stebėdamas saulėlydį. Bijau,
kad turėsi nuskraidinti mane nuo šitos uolos. Esu pernelyg pavargęs. Negaliu nė pasijudinti.
Sušiugždėjusi sparnais ji pasisuko ir padėjo galvą ant kaulų krūvos šalia jo. Blogai su tavimi elgiausi
nuo tada, kai atkeliavome į Elesmerą. Nepaklausiau tavo patarimo, nors turėjau. Įspėjai dėl Glaedro,
bet buvau pernelyg išdidi, kad tavo žodžiuose išvysčiau tiesą… Nebuvau gera partnerė, sutepiau ne tik
savo rasės, bet ir Raitelių garbę.
Ak, visai ne, puolė ginčytis jis. Safyra, tu savo pareigų neapleidai. Taip, padarei klaidą, bet
nuoširdžią, ir tokią, kurią kiekvienas tavo vietoje būtų padaręs.
Bet tai nepateisina mano elgesio su tavimi.
Jis mėgino pažvelgti jai į akis, bet ji vengė jo žvilgsnio. Tada jis palietė jos kaklą. Safyra, šeimos
nariai atleidžia vieni kitiems klaidas, net jei ne visada supranta, kodėl kitas taip pasielgė… Tu esi
mano šeima, kaip ir Roranas, net svarbesnė. Kad ir ką padarytum, aš tavęs neišsižadėsiu. Niekada. Ji
neatsakė, tad Eragonas ištiesė ranką ir pakuteno jai paausį. Ar girdi? Niekada!
Ji kostelėjo staiga pralinksmėjusi, tada išlenkė kaklą ir pakėlė galvą, išsisukdama nuo jo šokinėjančių
pirštų. Kaip pažiūrėsiu Glaedrui į akis? Jis taip įsiuto… Visa uola virpėjo nuo jo pykčio.
Bent jau atsilaikei, kai jis tave užpuolė.
Buvo atvirkščiai.
Nustebęs Eragonas pakėlė antakius. Na, bet kuriuo atveju, vienintelė išeitis – atsiprašyti.
Atsiprašyti!
Na, taip. Eik ir pasakyk jam, kad gailiesi, kad daugiau taip nenutiks ir kad nori toliau mokytis su
juo. Esu tikras, kad pasigailės tavęs, jei atsiprašysi.
Puiku, tyliai atsakė ji.
Iškart pasijusi geriau. Jis nusišypsojo. Sakau iš patirties.
Ji suniurzgė ir nužingsniavo prie urvo krašto, tada pasilenkė ir nužvelgė siūbuojantį mišką.
Keliaukime. Netrukus sutems. Sukandęs dantis, Eragonas atsistojo. Kiekvienam judesiui reikėjo
pastangų. Kol užlipo jai ant nugaros, praėjo dvigubai daugiau laiko nei paprastai. Eragonai?.. Ačiū, kad
atkeliavai. Žinau, kad rizikavai savo nugara.
Patapšnojo jai per petį. Ar mes vėl kartu?
Mes kartu.
 DOVANA NUO DRAKONŲ

ienos iki Agaeti Blodreno Eragonui buvo ir mieliausios, ir sunkiausios. Kankino vis stipresni

D nugaros skausmai, palūžo sveikata, nusilpo kūnas, susidrumstė protas. Nuolatos jautė baimę,
kad ištiks priepuolis. Bet kita vertus, jiedu su Safyra dar niekada nebuvo tokie artimi kaip
dabar. Gyveno vienas kito mintyse kaip savosiose. Kartais į namą medyje užsukdavo Arija ir išsivesdavo
Eragoną ir Safyrą pasivaikščioti po Elesmerą. Tik ji niekada neateidavo viena: kartu pasikviesdavo Oriką
arba kačiolakę Modę.
Per pasivaikščiojimus Arija supažindino Eragoną ir Safyrą su žymesniais elfais: didžiais kariais,
poetais ir menininkais. Vesdavosi juos į koncertus po kupliomis pušimis. Ir parodė daug Elesmeros
įdomybių, kurių šiaip, plika akimi, nepastebėsi.
Eragonas naudojosi kiekviena proga pasikalbėti su ja. Papasakojo apie savo vaikystę Palankaro
slėnyje, apie Roraną, Garou ir tetą Marijaną, apie Slouną, Etlbertą ir kitus miestelėnus, ir apie savo meilę
kalnams, supantiems Karvaholą, ir apie švytintį žiemos dangų. Papasakojo, kaip į Gedriko rauginimo
kubilą įkrito lapė ir kaip ją reikėjo ištraukti iš ten tinklu. Pasakojo apie džiaugsmą, kuris apima sėjant,
ravint ir prižiūrint javus, stebint, kaip dygsta švelnūs žali ūgliai, sulaistyti tavo prakaitu. Ir pasakodamas
tikėjosi, kad ji labiau nei bet kuris kitas žmogus supras jį.
Ir Eragonas kartais išgirsdavo nuotrupų iš jos gyvenimo. Ji papasakojo apie savo vaikystę, draugus ir
šeimą, apie metus, praleistus su vardenais (beje, šia tema ji kalbėjo laisviausiai); papasakojo apie
užpuolimus ir mūšius, kuriuose dalyvavo, apie sutartis, kurias padėjo sudaryti, apie ginčus su nykštukais;
atpasakojo daug įsimintinų įvykių, nutikusių jai, kai ji buvo pasiuntinė.
Būdamas su ja ir su Safyra, Eragonas širdyje juto ramybę. Suprato, kad ji trumpalaikė, kad ją tuojau
pat gali sudrumsti net ir nereikšmingas įvykis. Pats laikas buvo jo priešas, nes Arija nusprendė išvykti iš
Du Veldenvardeno po Agaeti Blodreno. Tad Eragonas brangino akimirkas su ja ir baiminosi artėjančių
iškilmių.
Visas miestas bruzdėjo. Elfai ruošėsi Agaeti Blodrenui. Eragonas dar nebuvo matęs jų tokių
susijaudinusių. Puošė mišką spalvotomis vėliavomis ir žibintais, ypač aplink Menojos medį. Paties
Menojos medžio kiekviena šakelė buvo nukabinėta žibintais, kurie kybojo tarsi žibančios ašaros.
Eragonas pastebėjo, kad net augalai pasipuošė šventei naujais ryškiais žiedais. Dažnai vėlų vakarą
girdėdavo, kaip elfai jiems dainuoja.
 Kiekvieną dieną į Elesmerą iš kitų miestų, išsibarsčiusių miške, atvykdavo šimtai elfų. Nes nė vienas
elfas nepraleistų kartą per šimtą metų vykstančio iškilmingo sutarties su drakonais sudarymo paminėjimo.
Eragonas spėjo, kad daugelis jų atvyko ne tik į šventę, bet ir pasimatyti su Safyra.
Atrodo, daugiau nieko neveikiu, tik sveikinuosi su visais, kartą pamanė. O elfai, kurie negalės atvykti
į iškilmes Elesmeroje, švęs kartu, stebėdami šventę per užkalbėtus veidrodžius, kurie atspindės ir pačius
žiūrinčiuosius, kad visi jaustųsi gerai.
Likus savaitei iki Agaeti Blodreno, kai Eragonas su Safyra jau ruošėsi skristi iš Telnaeiro uolų į savo
būstą, Oromis pasakė:
– Abu pagalvokite, ką atsinešite į Kraujo aukos iškilmes. Jei jūsų kūriniams sukurti kerai nebūtini,
siūlau išsiversti be jų. Bevertis tas darbas, kuris pagamintas, pasitelkus magiją. Taip pat siūlau paruošti
po atskirą kūrinį. Taip irgi įprasta.
Skrendant Eragonas paklausė Safyros: Ar esi ką sumaniusi?
Gal. Bet jei neprieštarausi, kol kas nepasakosiu ką. Noriu pirmiau įsitikinti, kad pavyks
įgyvendinti. Eragonas išvydo jos mintyse pliką akmenį, kyšantį iš paklotės miške, bet Safyra atvaizdą
tuojau paslėpė.
Eragonas nusišypsojo. Nė neužsiminsi?
Ugnis. Daug ugnies.
Grįžęs į namą medyje, Eragonas permąstė savo talentus ir gebėjimus ir suprato: Apie ūkininkavimą
išmanau daugiausia, bet nesugalvoju, kaip tai perteikti meno kūrinyje. Nenurungsiu elfų nei burdamas,
nei rankom kurdamas. Jie talentingesni už gabiausius Imperijos menininkus.
Bet tu turi tai, ko neturi niekas, pasakė Safyra.
Tikrai?
Taip. Tu turi save. Savo gyvenimo istoriją, patirtį ir dabartinę būseną. Panaudok tai savo kūrinyje
ir gausi ypatingą rezultatą. Kad ir ką kurtum, pagrįsk tuo, kas tau svarbiausia. Tik tada tai bus gilu ir
prasminga, ir tik tada suvirpins kitų širdis.
Nustebęs pasižiūrėjo į ją. Neįsivaizdavau, kad išmanai meną.
Neišmanau. Pamiršai, kad praleidau popietę stebėdama, kaip Oromis iliustruoja ritinėlius, kol
skraidei su Glaedru. Oromis truputį kalbėjo apie tai.
Ak, taip. Buvau pamiršęs.
Safyra išskrido vykdyti savo sumanymo, o Eragonas pasiliko kambaryje. Žingsniuodamas palei angą
miegamajame, apmąstė jos žodžius. Kas man svarbiausia gyvenime? klausė savęs. Safyra ir Arija,
žinoma, ir būti geru Raiteliu. Bet kaip galiu netiesiogiai perteikti šiuos dalykus? Aš mėgstu grožėtis
gamta, bet vėlgi: elfai šia tema jau pasakė viską, kas įmanoma. Pati Elesmera – jų atsidavimo ir
meilės gamtai įrodymas. Nukreipė žvilgsnį į save ir patyrinėjo, kas suvirpina jautriausias ir skambiausias
jo sielos stygas. Kuria iš aistrų, meile ar neapykanta, norėtų pasidalyti su kitais?
Išskyrė tris dalykus: Durzos padarytą žaizdą, baimę, kad vieną dieną teks kautis su Galbatoriksu, ir
elfų epus, sužavėjusius jį.
Jaudulys persmelkė Eragoną, kai galvoje užgimė pasakojimas, jungiantis šiuos tris elementus.
Pasileido prie įvijų laiptų ir, šokinėdamas per du, nudūmė į studiją, kur atsisėdo prie rašomojo stalo,
panardino plunksną į rašalą ir virpėdamas sustingo virš balto popieriaus lapo.
Galiukas šiugždėjo, užrašydamas pirmąsias eilutes:

Karalystėje, kurią skalauja jūra,

Ir apsupę mėlyni kalnai…

Žodžiai, rodos, patys liejosi po plunksna. Eragonas jautėsi taip, lyg ne rašytų pasakojimą, o vaidintų
vamzdį, kuriuo žodžiai teka į pasaulį. Anksčiau nebuvo bandęs kurti eilių, tad dabar jį apėmė atradimo
džiaugsmas, toks, koks visada lydi pirmuosius bandymus. Ligi šiol nebuvo nė pamanęs, kad jam patiktų
būti bardu.
Dirbo karštligiškai, nesustodamas nei užkąsti, nei atsigerti. Tunikos rankoves užraitojo virš alkūnių,
kad nesuteptų iš plunksnos trykštančiu rašalu, kurią įnikęs spaudė. Buvo taip susikaupęs, kad klausėsi tik
savo eilėraščio ritmo, matė tik tuščią popieriaus lapą ir mąstė tik apie sakinius, kuriuos mintyse
entuziastingai rikiavo į eilutes.
Po pusantros valandos sviedė plunksną į šalį ir atpalaidavo nutirpusią ranką, atstūmė kėdę nuo stalo ir
atsistojo. Prieš jį gulėjo keturiolika lapų. Daugiau nei kada nors buvo prirašęs vienu prisėdimu. Eragonas
suprato, kad ši poema neprilygs didžiųjų elfų ir nykštukų autorių darbams, bet tikėjosi, kad elfai įvertins
jo kūrinio nuoširdumą ir nepasijuoks iš jo pastangų.
Grįžo Safyra, ir jis perskaitė jai poemą. Ak, Eragonai, tu taip pasikeitei nuo tada, kai palikome
Palankaro slėnį. Nebeatpažįstu to nepatyrusio berniuko, kuris leidosi į kelionę, vedamas keršto. Tas
Eragonas nebūtų parašęs baladės elfų stiliumi. Nekantrauju išvysti, koks tapsi po penkiasdešimties ar
šimto metų.
Jis nusišypsojo. Jei tiek gyvensiu.

– Neišbaigta, bet nuoširdu, – įvertino Oromis, išklausęs Eragono poemos.

– Jums patinka?
– Neblogai aprašyta tavo dabartinė būsena, įdomu skaityti, bet tai ne šedevras. Ar tikėjaisi, kad bus?
– Na, ne…
– Kaip bebūtų, esu nustebęs, kad gali perskaityti ją šia kalba. Rašyti eiles senąja kalba nesunku. Sunku
jas skaityti, nes kūriniai byloja netiesą, o magija neleidžia meluoti balsu.
– Galiu ją deklamuoti, nes tikiu, kad tai tiesa, – atsakė Era- gonas.
– Dėl to tavo rašinys tik dar galingesnis… Išties, nustebinai mane, Eragonai-finiareli. Tavo poemos
skaitymas bus ypatingas Kraujo aukos iškilmių momentas. – Kilstelėjęs pirštą, Oromis įkišo ranką į užantį
ir ištraukė ritinį, tvirtai perrištą kaspinu. Paduodamas Eragonui, pasakė: – Čia surašyti devyni apsauginiai
burtai, kuriais turi apkerėti save ir nykštuką Oriką. Jau Siltrime patyrei, kad mūsų šventės galingos, per
daug galingos silpnesniems už mus. Jei neapsisaugosi, gali pakliūti į elfų magijos tinklą. Mačiau, kaip tai
nutinka. Bet net ir apsisaugojęs, turi būti budrus, kad tavęs neužvaldytų apžavai, sklindantys oru. Būk
atidus, nes elfai gali pamesti protą – nuostabiai, didingai, bet vis dėlto pamesti.

* * *

Agaeti Blodreno, kuris tęsėsi tris dienas, išvakarėse Eragonas, Safyra ir Orikas palydėjo Ariją prie
Menojos medžio. Ten susirinko daugybė elfų, jų juodi ir sidabriniai plaukai žvilgėjo žibintų šviesoje.
Aukšta, išblyškusi ir graži kaip beržas Islanzadė atsistojo ant iškilusios šaknies prie kamieno. Blagdenas
tupėjo ant kairiojo karalienės peties, o Modė, kačiolakė, slėpėsi už jos. Ten buvo ir Glaedras, ir Oromis,
pasipuošęs raudonai juodais rūbais, ir kiti elfai, kuriuos Eragonas pažinojo, kaip antai Lifaenas ir Nari, ir
Vaniras, kad ir kaip Eragonui jis nepatiko. Virš galvų aksominiame danguje žibėjo žvaigždės.
– Palaukite čia, – paliepė Arija.
Nusklendė per minią ir grįžo su Runona. Kalvė mirkčiojo kaip pelėda. Eragonas ją pasveikino, ir ji
linktelėjo jam ir Safyrai.
– Sveiki, Skaisčiažvyne ir Šešėlio Žudike.
Tada kreipėsi į Oriką ir ėmė su juo kalbėti nykštukų kalba. Orikas dėl to be galo apsidžiaugė. Buvo
akivaizdžiai patenkintas, kad gali pasikalbėti su kuo nors grubia gimtąja kalba.
– Ką ji sakė? – pasilenkęs paklausė Eragonas.
– Pakvietė pas save apžiūrėti jos darbų ir pasikalbėti apie metalo apdirbimą. – Oriko veide švytėjo
pagarba. – Eragonai, ji mokėsi kalvystės pas patį Futarką, vieną legendinių Durgrimsto Ingietumo
grimstboritų! Viską atiduočiau, jei galėčiau su juo susitikti.
Susirinkusieji luktelėjo, kol išmušė vidurnaktį, tada Islanzadė pakėlė nuogą kairiąją ranką ir lyg
marmurine ietimi parodė į jauną mėnulį. Virš jos delno iš šviesos, kurią skleidė žibintai, kabantys ant
Menojos medžio, susidarė glotnas baltas rutulys. Islanzadė šaknimi nužingsniavo prie stambaus kamieno
ir įdėjo pulsuojantį rutulį į drevę medyje.
Eragonas pasisuko į Ariją.
– Ar jau prasidėjo?
– Prasidėjo! – Ji nusijuokė. – Ir pasibaigs, kai žaltvykslė užges.
Elfai susiskirstė į grupeles ir pasklido po mišką ir laukymę aplink Menojos medį. Lyg iš niekur išdygo
stalai, nukrauti nuostabiais, nežemiškais patiekalais, kuriuos gamino virėjai kerėtojai.
Elfai ėmė giedoti savo skaidriais, į fleitos skambesį panašiais balsais. Giedojo giesmę po giesmės,
kurios jungėsi į galingą, stebuklingą melodiją, jaudinančią, atpalaiduojančią ir kviečiančią šėlti,
vilnijančią per svajingą naktį ir apžavinčią kiekvieną. Giedojo apie didvyriškus žygius ir keliones laivais
ar arkliais į užmirštas žemes, ir apie gėlą dėl prarasto grožio. Ritmingai banguojanti muzika apgaubė
Eragoną, ir jis pajuto, kaip jį užvaldo laisvės troškimas, noras pabėgti nuo savo gyvenimo ir amžinai šokti
su elfais šitoje laukymėje. Už nugaros pritardama niūniavo Safyra, pusiau primerkusi apsiblaususias akis.
Kas nutiko po to, Eragonas gerai neprisiminė. Lyg šventės metu būtų karščiavęs ir vis prarasdavęs
sąmonę. Kai kuriuos linksmybių momentus atmintyje regėjo labai aiškiai, lyg jie būtų nutvieksti ryškios
šviesos, bet nesugebėjo atsiminti, kokia eilės tvarka jie vyko. Nebesusigaudė, diena ar naktis, nes miškas
skendėjo prietemoje. Negalėjo netgi pasakyti, ar per šventę buvo užsnūdęs ir ar išvis norėjo miego…

Atsiminė, kad sukosi ratu, susikibęs rankomis su elfų mergina vyšninėmis lūpomis, kad šokdamas jautė
burnoje medaus skonį, o ore užuodė kadagio kvapą…

Atsiminė elfus, tupinčius ant Menojos medžio šakų lyg varnėnai. Jie skambino auksinėmis arfomis ir minė
mįsles Glaedrui, ir kartais pirštu parodydavo į dangų, kur sužibdavo spalvotų įvairialyčių žarijų
pliūpsnis, ir vėl dingdavo…

Atsiminė, kad sėdėjo miškingame slėnyje, atsirėmęs į Safyrą, ir žiūrėjo, kaip ta pati elfų mergina linguoja
priešais susižavėjusius žiūrovus, dainuodama:

Tolyn, tolyn, vai, skrisk tolyn,

Per slėnius ir viršūnes
Į tolimus kraštus.
Tolyn, tolyn, vai, skrisk tolyn,
Ir niekada negrįžk.

Toli! Toli tu būsi nuo manęs,

Tavęs nebeišvysiu.
Toli! Toli tu būsi nuo manęs,
Tavęs aš visad lauksiu.

Atsiminė, kad klausėsi daugybės eilėraščių, ir liūdnų, ir linksmų. Ir Arijos užbaigto eilėraščio, kurio
išklausęs pamanė, kad jis iš tiesų puikus. Ir Islanzadės, kuris buvo ilgesnis, bet toks pat nuostabus.
Pasiklausyti tų dviejų kūrinių susirinko visi elfai…

Atsiminė, kokių neįtikėtinų dalykų elfai prigamino iškilmėms. Eragonas neįsivaizdavo, kaip daugelį jų
įmanoma sukurti, netgi pasitelkus magiją. Elfai demonstravo įvairius galvosūkius ir šiaip mielus
niekučius, meno kūrinius ir ginklus, ir daiktus, kurių paskirties Eragonas nesuvokė. Vienas elfas buvo taip
užkalbėjęs aukso rutulį, kad kas kelias sekundes jo viduje pražysdavo vis kitoks žiedas. Kitas elfas keletą
dešimtmečių vaikštinėjo po Du Veldenvardeną ir rinko įvairius garsus, kurių gražiausius dabar pagrojo
šimtu baltų lelijų žiedų.
Runona parodė nelūžtantį skydą ir porą plieninių pirštinių, kurias dėvint galima samstyti lydytą šviną
ir panašius dalykus nesusižalojant, ir puikią skrendančios karetaitės skulptūrėlę, išlietą iš vientiso metalo
gabalo ir taip nudažytą, kad paukštelis atrodė gyvas.
Aštuonių colių aukščio medinę piramidę iš penkiasdešimt aštuonių sujungtų detalių – štai kokį kūrinį
pristatė Orikas. Sužavėti elfai, atsiklausę Oriko, įniko ardyti ir vėl surinkinėti piramidę. Praminė nykštuką
Meistru Ilgabarzdžiu ir vis kartojo:
– Miklūs pirštai – skvarbios mintys…

Atsiminė, kad Oromis pasivedė jį šalin, toliau nuo muzikos.

– Kas nutiko? – paklausė Eragonas elfo.
– Tau reikia praskaidrinti protą, – pasakė ir nuvedęs jį prie nuvirtusio rąsto liepė atsisėsti. – Pasėdėk
čia kelias minutes. Pasijusi geriau.
– Bet aš gerai jaučiuosi. Man nereikia ilsėtis, – paprieštaravo Eragonas.
– Dabar negali teisingai įvertinti savo būsenos. Sėdėk čia, kol galėsi išvardyti visus virsmo kerus, nuo
stipriausių iki silpniausių, o tada vėl galėsi prisijungti prie mūsų. Pažadėk man tai…

Atsiminė tamsius ir keistus padarus, išnirusius iš miško gelmių. Dauguma jų buvo gyvūnai, kuriuos
pakeitė Du Veldenvardeną persmelkusi magija. Dabar jie veržte veržėsi į Agaeti Blodreną, lyg kankinami
alkio, trokšdami pasisotinti elfų kerais. Kai kurie nedrįso išlįsti iš šešėlių ir žybsėjo tamsoje akimis.
Vieną iš keistųjų gyvūnų Eragonas jau buvo matęs – vilkę, keičiančią pavidalą į baltai apsirengusios
moters. Ji slėpėsi už sedulos ir šypsojosi, rodydama aštrius dantis, o gelsvos jos akys lakstė tai šen, tai
ten.
Tačiau ne visi padarai buvo gyvūnai. Kai kurie jų buvo elfai, pakeitę prigimtinį pavidalą, kad
prisitaikytų prie tam tikrų sąlygų ar dėl to, kad siekė kitokio grožio idealo. Elfas, apsigaubęs rainu kailiu,
peršoko per Eragoną ir ėmė šokinėti aplink, tai keturiomis, tai stačiomis. Jo galva buvo siaura ir pailga,
ausys kaip katės, pirštai ilgi, rankos kybojo iki kelių, o delnai buvo šiurkštūs kaip žvėries letenos.
Vėliau prie Safyros priėjo dvi vienodos elfų moterys. Judėjo lėtai ir grakščiai, o kai sveikindamosi
pagal elfų papročius prilietė lūpas, Eragonas pamatė, kad jų pirštai sujungti permatoma plėvele.
– Atkeliavome iš toli, – sušnabždėjo.
Joms kalbant abiejuose jų ilgų kaklų šonuose varstėsi po tris eiles žiaunų, atidengiančių rausvus
raumenis. Oda blizgėjo lyg ištepta aliejumi, o glotni plaukai krito už siauručių pečių.
Paskui sutiko elfą, žvynuotą kaip drakonas, su skiautere ant galvos ir spyglių juosta palei stuburą. Jo
praplatėjusiose šnervėse žibėjo dvi blankios švieselės.
Sutiko ir kitokių, kuriuos atpažinti nebuvo taip lengva: elfus, kurių kūnai raibuliavo lyg būtų po
vandeniu; elfus, kurių, jei jie nejudėdavo, buvo neįmanoma atskirti nuo medžių; neregėtu, bet bauginančiu
grožiu spindinčius aukštus elfus juodais akių obuoliais. Jei kas pasitaikydavo šių elfų kelyje, jie
pereidavo tai kiaurai kaip šešėliai.
Stebuklingai elgėsi ir pats Menojos medis, kuris kadaise buvo elfė Linėja. Medis, rodos, pagyvėjo,
kai laukymėje įsisiautėjo linksmybės. Jo šakos lingavo, nors vėjas jų nejudino, o kamienas kartais
sugirgždėdavo, pritardamas skambančiai muzikai. Iš medžio sklido motiniškas švelnumas, apgaubdamas
visus aplinkui…

Atsiminė du ištikusius priepuolius: kaip šaukdamas ir dejuodamas gulėjo šešėliuose, o elfai toliau šėlo
aplinkui, ir tik Safyra atėjo jo pasaugoti…

Eragonas vėliau sužinojo, kad trečiąją Agaeti Blodreno dieną jis perskaitė elfams savo eiles. Atsistojo ir
pasakė:
– Nesu kalvis, nemoku drožinėti, austi, pinti, žiesti puodų ar tapyti, neišmanau jokio meno apskritai. Ir
mano magijos žinios neprilygsta jūsų gebėjimui kerėti. Turiu tik savo paties gyvenimą, kurį pamėginau
perteikti eilėmis, nors nesu ir bardas.
Tada, prisiminęs, kaip Bromas deklamuodavo balades Karvahole, Eragonas užtraukė:

Karalystėje, kurią skalauja jūra,

Ir apsupę mėlyni kalnai,
Paskutinę žiemos dieną niūrią
Užgimė žmogus vien tam nūnai,

Kad užmuštų priešą Durzą,

Kur šešėliai tįsta.

Auklėjamas išmintingai ir su meile,

Ąžuolynuose, senuos kaip laikas,
Grūmės su lokiais ir blaškėsi su elniais,
Ir iš vyresniųjų mokės vaikas,

Kaip įveikti priešą Durzą,

Kur šešėliai tįsta.

Ir išmoko pastebėt tamsoj plėšiką,

Kurs bejėgių ir galingų turtą grobia,
Ir išvengt jo smūgių, ir kovot su blogiu,
Akmenį paleist kakton, gal šitaip

Nužudys jis priešą Durzą,

Kur šešėliai tįsta.

Greitai tarsi mintys bėgo laikas,

Iš berniuko vyras štai išaugo,
Tvirtas kūnas nuo pagiežos kaito,
Kraujas virė nekantrus ir jaunas.
 Ir tada sutiko jis mergelę,
Gražią, aukštą, drąsią, išmintingą,
Gedos jos kaktoj šviesa suspindo,
O per žemę driekės jos suknelė.

Į jos mėlynas gelmes akių paniręs,

Lyg vidurnakčio dangun, mūs vyras
Ten išvydo ateitį su ja laimingą,
Kur pranykęs nerimas ir baimė dingus.

Nebaisus jau priešas Durza,

Kur šešėliai tįsta.

Tada Eragonas papasakojo, kaip tasai žmogus iškeliavo ieškoti, kaip susirado Durzą ir kaip su juo kovėsi,
nepaisydamas stingdančio siaubo širdyje. Galiausiai vyras įveikė priešą, tačiau nekirto mirtino smūgio –
nugalėjęs Durzą, nebebijojo mirtingųjų likimo. Jam nebereikėjo žudyti priešo Durzos. Tad vyras įkišo
kardą į makštis, grįžo namo ir, sulaukęs vasaros, vedė savo mylimąją. Kartu jie pragyveno daug laimingų
dienų, kol jo barzda užaugo ilga ir pabalo. Bet:

Prieš pat aušrą, įsisupęs į šešėlį,

Kambarin, kuriam miegojo vyras,
Priešas paslapčia gudrus įsėlino
Ir palinko virš bejėgio tyliai.

Nuo pagalvės vyras pasikėlęs,

Pažiūrėjo ir ilgai dar žvelgė
Į Mirties ledinį, tuščią veidą –
Amžinų tamsybių karalienės.

Ir ramybės prisipildė vyro siela

Ir sena širdis – jisai seniai nebijo
Rankų, kuriomis Mirtis apvijus,
Žmogų palydės į amžinąjį Nieką.

Tad, lyg ryto vėjas švelniai liestų,

Priešas, pasilenkęs virš žmogaus,
Paėmė jo sielą, ji dar švietė…
Ir nebesiskyrė jie daugiau.
 Amžinai su priešu Durza,
Kur šešėliai tįsta…

Eragonas nutilo. Visi buvo susmeigę į jį akis. Nulenkė galvą ir greitai atsisėdo. Jautėsi nepatogiai, taip
plačiai atvėręs savo širdį.
Elfų didikas Datedras pasakė:
– Neįvertini savęs, Šešėlio Žudike. Atrodo, atradai savyje naują talentą.
Islanzadė pakėlė baltą ranką.
– Tavo kūrinys turės būti įtrauktas į didžiąją Tialdarės rūmų biblioteką, Eragonai-finiareli, kad visi,
kurie norės, galėtų juo mėgautis. Nors tavo poema – alegorija, manau, kad ji daugeliui padėjo suvokti, su
kokiais sunkumais tau teko susidurti nuo pat tos akimirkos, kai radai Keteroje Safyros kiaušinį, kur jis
atsidūrė, galima sakyti, mūsų dėka. Turi dar kartą mums ją perskaityti, kad labiau įsigilintume.
Pamalonintas Eragonas nulenkė galvą ir padarė kaip prašomas. Tada atėjo eilė Safyrai parodyti savo
kūrinį elfams. Ji pakilo į naktį ir netrukus grįžo, letenose nešdama juodą akmenį, triskart didesnį už aukštą
vyrą. Nusileidusi ant užpakalinių kojų, padėjo akmenį viduryje pliko lauko, kad visi matytų. Blizgantis
akmuo buvo išlydytas ir kažkaip iš naujo sulipdytas iš juostų, kurios pynėsi viena su kita lyg sustingusios
bangos. Vingiai ir linkiai akmenyje buvo susisukę į tokius sudėtingus raštus, kad buvo sunku akimis sekti
vieną kurią liniją nuo apačios iki viršūnės, tekdavo peršokti nuo vienos vijos prie kitos.
Kadangi Eragonas pirmą kartą regėjo skulptūrą, žiūrėjo į ją taip pat susidomėjęs kaip ir elfai. Kaip ją
nulipdei?
Safyros akys linksmai sužibėjo. Laižiau išlydytą akmenį. Tada ji pasilenkė ir ėmė pūsti į akmenį ugnį,
apgaubdama jį auksinėmis liepsnomis, kurios kilo į žvaigždes ir kabinosi į jas šviesiais pirštais. Kai
Safyra sučiaupė nasrus, plonyčiai skulptūros krašteliai sužėrėjo vyšnios raudoniu, o tamsiuose plyšiuose
ir įdubose įsiliepsnojo mažytės ugnelės. Dėl hipnotizuojančio švytėjimo rodėsi, kad susiraičiusios vijos
vinguriuoja ir rangosi.
Elfai aiktelėjo iš nuostabos. Ėmė ploti ir šokti aplink skulptūrą. Vienas elfas sušuko:
– Puikus darbas, Skaisčiažvyne!
Gražu, pagyrė Eragonas.
Safyra palietė jo ranką nosimi. Ačiū, mažyli.
Tada savo kūrinį parodė Glaedras. Tai buvo raudonojo ąžuolo pusrąstis, ant kurio nagu Glaedras
išraižė Elesmeros, kokią jis mato ją iš aukštai, atvaizdą. Ir Oromis pasidalijo savo kūriniu – ritiniu, kurį
dažnai iliustruodavo per Eragono pamokas. Po rankraščio pavadinimu „Jūrininko Vestario baladės“ buvo
nuostabus, kvapą gniaužiantis piešinys, kuriame buvo pavaizduota krašto panorama – meistriškai,
kruopščiai ir iki menkiausių smulkmenų.
Tada Arija paėmė Eragoną už rankos ir nusivedė per mišką prie Menojos medžio.
– Žiūrėk, kaip blėsta žaltvykslė, – parodė. – Liko tik kelios valandos iki aušros. Paskui turėsime grįžti
į šalto proto pasaulį.
Elfai nekantraudami apspito medį. Labai oriai iš jų tarpo išėjo Islanzadė ir nužingsniavo iškilusia
šaknimi, plačia kaip kelias, kol priėjo šaknų raizgalynę. Atsistojo ant gumbo ir apžvelgė lieknus elfus.
– Kartą per šimtą metų susirenkame į Agaeti Blodreną, Kraujo aukos iškilmes, ir linksminamės
dainuodami, šokdami ir dalydamiesi savo darbo vaisiais. Susirenkame paminėti sutarties, kurią karo su
drakonais pabaigoje sudarė karalienė Tarmunora, elfas Eragonas ir baltasis drakonas, atstovavęs savo
rasei – tas, kurio vardo neįmanoma ištarti jokia kalba. Sudarydami sutartį jie susiejo elfų ir drakonų
likimus. Per paskutinį Agaeti Blodreną, prieš daugelį metų, mūsų padėtis iš tiesų buvo beviltiška. Bet ji
pasitaisė – mūsų, nykštukų ir vardenų dėka. Nors virš Alagezijos vis dar tvyro juodas Vyrdfelio šešėlis, o
mes vis dar graužiamės, kad apvylėme drakonus.
Iš senųjų Raitelių telikęs tik Oromis su Glaedru. Bromas ir daugelis kitų išėjo į anapusybę
praėjusiame amžiuje. Bet vilties mums suteikė naujasis Raitelis Eragonas ir jo drakonė Safyra.
Džiaukimės, kad jie dalyvauja šioj šventėj kartu su mumis, sutvirtindami priesaiką tarp trijų rasių.
Karalienei davus ženklą, elfai pasitraukė nuo Menojos medžio. Ratu aplink medį tuoj buvo sustatyti
žibintai, pamauti ant raižytų kuolų, o muzikantai su fleitomis, arfomis ir būgnais susirinko prie vienos
ilgos šaknies. Arija nuvedė pasimetusį Eragoną į aikštelę. Atsipeikėjęs jis susivokė sėdįs tarp jos ir
Oromio, o Safyra su Glaedru buvo sutūpę iš abiejų pusių lyg brangakmeniais nusagstytos uolos.
Oromis kreipėsi į Eragoną ir Safyrą:
– Atidžiai stebėkite, nes jums tai labai reikšminga patirtis.
Kai minia aprimo, į rato vidurį įžengė dvi elfų merginos ir atsistojo nugaromis viena į kitą. Buvo
nepaprastai gražios ir visiškai vienodos, išskyrus plaukus: vienos garbanos buvo juodos kaip užmirštas
tvenkinys, o kitos plaukai žibėjo kaip nublizgintos sidabrinės vielos.
– Prižiūrėtojos, Iduna ir Nėja, – sušnibždėjo Oromis.
Ant Islanzadės peties klyktelėjo Blagdenas:
– Wyrda!
Sinchroniškai judėdamos elfės pakėlė rankas prie sagių palei kaklus, atsegė jas ir nusimetė baltus
rūbus. Liko be drabužių, bet moterų kūnus dengė spalvota tatuiruotė, vaizduojanti drakoną. Ji prasidėjo
nuo drakono uodegos, apsivijusios kairiąją Idunos blauzdą, kilo aukštyn jos šlaunimi, tada krūtine, tęsėsi
per Nėjos nugarą ir baigėsi drakono galva ant Nėjos krūtinės. Kiekvienas drakono žvynas buvo vis kitos
spalvos. Dėl to tatuiruotė mirgėjo tarsi vaivorykštė.
Elfės susikibo rankomis, kad drakonas atrodytų vientisas, vilnijantis nuo vieno kūno į kitą. Tada abi
pakėlė po basą pėdą ir treptelėjo į sumintą žemę. Pasigirdo švelnus bumbt.
Ir vėl: bumbt.
Kartu su trečiu bumbt muzikantai trinktelėjo per būgnus. Po dar vieno bumbt arfininkai pebraukė per
savo paauksuotų instrumentų stygas, o dar po akimirkos į ritmingą melodiją įsijungė ir elfai su fleitomis.
Iš pradžių lėtai, bet vis greitėdamos, Iduna su Nėja ėmė šokti, ritmingai trypdamos pėdomis ir
judėdamos taip, kad atrodytų, jog šoka ne jos, o drakonas. Sukosi ir sukosi ratu, o drakonas be perstojo
vijosi jų kūnais.
Tada stipriais dvynių balsais ėmė lietis kerinti melodija. Surimuotas burtažodis, kurį jos giedojo,
buvo toks sudėtingas, kad Eragonas jo nesuprato. Kaip vėtra kyla prieš audrą, taip elfai pamažu įsitraukė į
užkalbėjimą, dainuodami tarsi vienu balsu, mąstydami vienu protu, siekdami vieno tikslo. Eragonas
žodžių nemokėjo, bet susivokė, kad taria juos kartu su elfais, pagautas negailestingo ritmo. Girdėjo, kaip
pritardami mykia Safyra ir Glaedras. Melodija pulsavo taip stipriai, kad atsiliepė kauluose, kuteno odą ir
virpino orą.
Vis greičiau ir greičiau sukosi Iduna ir Nėja, kol jų pėdos susiliejo su dulkėmis, plaukai išsidraikė
tarsi vėduoklės, o oda pradėjo blizgėti nuo prakaito. Elfų mergelės įsisuko neįtikėtinu greičiu, o
karštligiškai burtažodį skanduojanti muzika pasiekė kulminaciją. Šviesos blyksnis perliejo ištatuiruotą
drakoną nuo galvos iki uodegos, ir drakonas sujudėjo. Iš pradžių Eragonas pamanė, kad jam vaidenasi,
bet padaras sumirksėjo, ištiesė sparnus ir išskėtė letenas.
Liepsna pliūptelėjo iš drakono nasrų, jis šoko pirmyn ir atsiplėšė nuo elfių odos. Pakilo į orą ir
pakibo, plasnodamas sparnais. Uodegos galiukas vis dar jungė jį su dvynėmis lyg žibanti bambagyslė.
Didžiulis padaras išsitempė juodo mėnulio link ir grėsmingai suriaumojo, tada pasisuko ir nužvelgė
susirinkusius elfus.
Pajutęs į save įsmeigtą drakono akį, Eragonas suprato, kad padaras nėra tik vaiduoklis, kad tai
sąmoninga būtybė, sukurta, pasitelkus magiją. Safyros ir Glaedro mykimas vis garsėjo, ir galiausiai
Eragonas girdėjo tik jį. Atgijusi tatuiruotė metėsi virš elfų, perbraukdama jų galvas netikru sparnu, ir
sustojo priešais Eragoną. Drakonas rijo jį raibuliuojančiomis akimis. Eragonas nesąmoningai pakėlė
dešiniąją ranką ir parodė tvinksintį delną.
Galvoje nuaidėjo ugninis balsas: Tai mūsų dovana tau, kad darytum tai, ką privalai.
Drakonas pasilenkė ir nosimi palietė Eragono gedwëy ignasia. Delnas sukibirkščiavo, Eragonas
sustingo, jo kūną užliejo karštis, susukdamas vidurius. Akyse ėmė mirgėti raudonai ir juodai, o randas ant
nugaros degė. Traukdamasis gilyn į save, paniro į tamsą, ir nebeturėjo jėgų pasipriešinti.
Tada vėl išgirdo ugninį balsą: Mūsų dovana tau.
 ŽVAIGŽDĖTOJE LAUKYMĖJE

ramerkęs akis, Eragonas išvydo raižytas savo būsto medyje lubas. Namelyje jis buvo vienas.

P Lauke vis dar karaliavo naktis, iš žaižaruojančio miesto apačioje sklido elfų linksmybių garsai.
Dar nespėjęs atsipeikėti, pajuto į mintis besiveržiančią Safyrą, susirūpinusią ir sunerimusią. Ji
mintimis parodė, kad stovi šalia Islanzadės prie Menojos medžio, tada paklausė: Kaip tu?
Jaučiuosi… gerai. Geriau nei kada nors jaučiausi. Ar ilgai..?
Tik valandą. Būčiau pasilikusi su tavimi, bet turėjau su Oromiu ir Glaedru baigti iškilmes. Būtum
matęs elfų reakciją, kai nualpai. Taip dar nėra buvę.
Ar tu tai sukėlei, Safyra?
Ne tik aš, ir ne vien su Glaedru. Mūsų rasės pasąmonė, kuriai elfų magija davė formą ir kūną,
suteikė tau drakonų galios, nes esi mūsų didžiausia viltis.
Nesuprantu.
Pasižiūrėk į veidrodį, pasiūlė ji. Tada pailsėk ir atsigauk, o aš sugrįšiu auštant.
Ir ji pasitraukė. Eragonas atsistojo ir pasirąžė, stebėdamasis savo gera savijauta. Priėjęs prie
praustuvės, paėmė veidrodį, kuriuo naudodavosi skusdamasis, ir priėjo prie žibinto.
Eragonas sustingo iš nuostabos.
Daugybė kūno pokyčių ir bruožų, kurie turėjo pamažu išryškėti žmogaus Raitelio išvaizdoje ir kuriuos
Eragonas pradėjo jausti, kai tik susijungė su Safyra, rodos, ėmė ir išsivystė staiga, kol jis gulėjo be
sąmonės. Tapo panašus į elfą: veidas įgavo švelnių, aiškių bruožų, ausys nusmailėjo, akys dabar buvo
įkypos, o oda balta kaip alebastras, švelniai spindinti magija. Atrodau kaip kunigaikštėlis.
Jis buvo… gražus. Eragonas niekada anksčiau taip nemanė apie jokį žmogų, juo labiau apie save, bet
vienintelis dabar jam apibūdinti tinkantis žodis buvo būtent šis. Neatrodė visiškai kaip elfas. Žandikaulis
buvo masyvesnis, antakiai tankesni, veidas platesnis. Buvo dailesnis už žmogų ir griežtesnių bruožų nei
elfas.
Drebančiais pirštais Eragonas palietė nugarą, ieškodamas rando.
Nieko nerado.
Eragonas nusiplėšė tuniką ir apsisuko priešais veidrodį, kad apžiūrėtų nugarą. Buvo lygi lyg prieš
mūšį Farten Dure. Ašaros susikaupė Eragono akyse. Perbraukė delnu per tą vietą, kur jį buvo sužalojęs
Durza. Suprato, kad nugara daugiau nebekels rūpesčių.
 Pamatė, kad dingo ne tik pragaištingosios žaizdos žymė, bet ir visi kiti randai ir randeliai. Eragonas
stovėjo švarus kaip naujagimis. Pačiupinėjo riešą, kur buvo įsipjovęs galąsdamas Garou dalgį. Žaizdos
nebuvo nė ženklo. Šlaunų vidinę pusę akėję randai irgi buvo dingę. Kurį laiką jam buvo gaila jų kaip
prisiminimo apie pirmąjį pasiskraidymą su Safyra, bet gailestis ilgai netruko.
Tapau toks, koks turiu būti, pamanė jis, giliai įkvėpdamas svaigaus aromato, sklandančio ore.
Numetė veidrodį ant lovos ir apsirengė gražiausiais drabužiais: apsivilko raudoną tuniką, siuvinėtą
aukso siūlu, užsijuosė diržą, išpuoštą baltu nefritu, apsimovė šiltas, veltines blauzdines, apsiavė
medžiaginius batus, kuriuos buvo padovanoję elfai, ir ant dilbių prisisegė odinius šarvus, gautus dovanų
nuo nykštukų.
Išlipęs iš medžio, Eragonas ėmė klaidžioti po Elesmeros šešėlius, stebėdamas, kaip elfai ūžauja
nakties karštyje. Niekas jo nepažino, bet sveikinosi kaip su saviškiu ir kvietė prisijungti prie šėlsmo.
Eragonas tapo budresnis, jo paaštrėjusios juslės įsitempė nuo gausybės naujų vaizdų, garsų, kvapų ir
jausmų, užplūdusių jį. Gerai matė tamsoje, kuri anksčiau jam būtų buvusi neperregima. Palietė lapą ir per
akimirką suskaičiavo visus pūkelius. Skyrė aplink sklandančius kvapus taip gerai, kaip vilkas ar
drakonas. Girdėjo, kaip krebžda krūmuose pelė ir kaip ant žemės nukrito žievės gabalėlis. Širdies
plakimas aidėjo kaip būgnas.
Bevaikštinėdamas priėjo Menojos medį ir sustojo pasižiūrėti į Safyrą švenčiančiųjų minioje, bet pats
nepasirodė.
Kur eini, mažyli? paklausė ji.
Pamatė, kaip Arija pasitraukė nuo motinos, prasiskverbė pro susirinkusius elfus ir lyg miško dvasia
nusklendė į girią. Einu tarp žvakės šviesos ir tamsos, atsakė jis ir nusekė Ariją.
Eragonas ėjo paskui Arijos trintų pušies spyglių kvapą, paskui lengvai lyg plunksnos žemę liečiančių
pėdų garsą ir vėjelį, kurį eidama ji kėlė. Rado ją stovinčią laukymės pakraštyje, sustingusią tarsi laukinis
padaras ir stebinčią dangumi slenkančius žvaigždynus.
Eragonui pasirodžius, Arija pažvelgė į jį taip, lyg matytų jį pirmą kartą. Akys išsiplėtė, ir ji
sušnibždėjo:
– Ar tai tu, Eragonai?
– Taip.
– Ką jie su tavimi padarė?
– Nežinau.
Priėjo prie jos, ir jie kartu patraukė į miško tankmę, aidinčią nuo muzikos ir džiūgaujančių balsų.
Dabar Eragonas aiškiai jautė Arijos buvimą šalia, jos drabužių šlamesį, švelnų, baltą kaklo linkį,
blakstienas, pateptas aliejumi, kad blizgėtų ir riestųsi kaip juodi žiedlapiai, sušlapę nuo lietaus.
Sustojo prie siauro upelio, tokio skaidraus, kad beveik nematomo prieblandoje. Tik čiurlenimas
bylojo, kad netoliese per akmenis teka vanduo. Po tankiomis pušų šakomis, tarsi po stogu, Eragonas ir
Arija stovėjo vienu du kvėpuodami vėsiu oru. Ši tyki, paslaptinga vieta atrodė be galo sena, lyg būtų
atskirta nuo pasaulio ir apsaugota burtais nuo naikinančio laiko.
Eragonas staiga pasijuto labai artimas Arijai, aistra jai apėmė visas jo mintis. Buvo taip apsvaigęs
nuo magijos, persmelkusios mišką, ir toks pilnas jėgų ir gyvybės, tekančios jo gyslomis, kad
nesijaudindamas dėl galimų pasekmių pasakė:
– Kokie aukšti medžiai, kokios skaisčios žvaigždės… Ir kokia tu graži, o Arija-Svit-kona.
Įprastomis aplinkybėmis būtų tokį poelgį palaikęs didžiausia beprotyste, bet šią pasakišką, beprotišką
naktį atrodė, kad taip ir turi būti.
Ji sustingo.
– Eragonai…
Jis jos įspėjimo nepaisė.
– Arija, padarysiu viską, kad užsitarnaučiau tavo palankumą. Keliausiu paskui tave į pasaulio kraštą.
Pastatysiu tau rūmus plikomis rankomis. Aš…
– Ar liausies mane persekiojęs? Pažadėk!
Jis dvejojo, tada ji žengtelėjo arčiau ir tyliai, švelniai pasakė:
– Eragonai, tai neįmanoma. Esi jaunas, aš sena, ir to niekada nepakeisi.
– Negi nieko man nejauti?
– Mano jausmai tau, – atsakė ji, – yra draugiški, ir tiek. Esu dėkinga, kad išgelbėjai mane Gileade, ir
man maloni tavo draugija. Bet… Pamiršk šią savo aistrą – ji tau sukels tik širdgėlą. Susirask savo
amžiaus draugę, su kuria galėtum nugyventi ilgus metus.
Jo akyse susikaupė ašaros.
– Kodėl tu tokia žiauri?
– Ne žiauri, o maloni. Mes neskirti vienas kitam.
Praradęs viltį pasiūlė:
– Galėtum pasidalinti su manimi savo prisiminimais, ir tada aš turėčiau tiek pat patirties ir žinių, kaip
ir tu.
– Tai būtų nenormalu.
Arija kilstelėjo smakrą. Buvo rimta ir susikaupusi, veidas blizgėjo švytinčių žvaigždžių sidabru. Balse
pasigirdo metalinės gaidelės:
– Paklausyk manęs, Eragonai. To negali būti ir niekada nebus. Ir kol neišmoksi savęs suvaldyti, mūsų
draugystė tęstis negali, nes tavo jausmai tik blaško tave ir mane ir trukdo mums atlikti pareigą. – Ji
nusilenkė. – Lik sveikas, Eragonai Šešėlio Žudike.
Ir dingo Du Veldenvardene.
Dabar ašaros pasipylė Eragono skruostais. Kapsėjo į samanas ir liko ten gulėti lyg perlai ant žalio
aksomo paklodės. Priblokštas atsisėdo ant pūvančio kelmo ir paslėpė veidą delnuose, raudodamas, kad jo
jausmai Arijai nesulaukė atsako ir kad jis ją tik dar labiau atstūmė.
Po kelių akimirkų jį susirado Safyra. Ak, mažyli. Priglaudė nosį. Kam gi skaudini save? Juk žinojai,
kad taip nutiks, jei vėl mėginsi siekti Arijos.
Negalėjau susilaikyti. Apkabino jos pilvą ir ėmė siūbuoti ant kelmo, kūkčiodamas ir sielvartaudamas.
Apglėbusi šiltu sparnu, Safyra prisitraukė jį arčiau prie šono, lyg motina sakalė savo jauniklį. Eragonas
prisiglaudė prie jos ir pratūnojo taip susirietęs, kol naktis virto diena ir Agaeti Blodrenas baigėsi.
* * *
 ŽEMĖ HORIZONTE

oranas stovėjo ant juto „Raudonojo Šerno“ denyje, rankas sukryžiavęs ant krūtinės ir plačiai

R išskėtęs kojas, kad išlaikytų pusiausvyrą siūbuojančioje baržoje. Sūrus vėjas šiaušė plaukus,
kedeno tankią barzdą ir kuteno plaukelius ant rankų.
Už jo prie vairalazdės stovėjo Klovis. Vėjo nugairinto veido jūreivis parodė į krantą, kur šmėžavo ant
kalvos žuvėdrų nutūpta uola, išsikišusi į vandenyną.
– Teirmas yra už to iškyšulio.
Roranas prisimerkė nuo akinančios vidurdienio saulės, atsispindinčios baltai vandenyne.
– Tada kol kas sustosime čia.
– Dar nenorite keliauti į miestą?
– Ne visi kartu. Paliepk Torsonui ir Flintui prišvartuoti baržas prie to kranto. Rodos, gera vieta
stovyklai.
Klovis susiraukė.
– Tikėjausi šįvakar gauti karšto maisto.
Roranas suprato jį: šviežias maistas jau seniai suvalgytas, liko tik sūdyta kiauliena, sūdyta silkė,
sūdyti kopūstai, bandelės, kurių miestelėnai prikepė iš Nardoje pirktų miltų, marinuotos daržovės. Kartais
valgydavo šviežios mėsos, kai miestelėnai paskersdavo vieną iš nedaugelio likusių gyvūnų ar ką
sumedžiodavo, kai išlipdavo į krantą.
Klovis šūktelėjo kitų dviejų baržų kapitonams ir šiurkštus jo balsas nuaidėjo per vandenį. Kai jie
priplaukė arčiau, paliepė plaukti kranto link, dideliam jų nepasitenkinimui. Jie ir kiti jūreiviai tikėjosi
pasiekti Teirmą jau šiandien ir pašvaistyti algą malonumams.
Kai baržos buvo išvilktos į krantą, Roranas padėjo miestelėnams pasistatyti palapines, iškrauti
daiktus, atsinešti vandens iš upelio ir kitaip, kol visi įsikūrė. Stabtelėjo padrąsinti Morno ir Taros, nes šie
atrodė nusiminę, ir sulaukė atsargaus atsakymo. Smuklininkas su žmona nuo pat išvykimo iš Palankaro
slėnio laikėsi atokiau nuo jo. Šiaip miestelėnai jautėsi geriau nei tada, kai atkeliavo į Nardą, nes baržose
galėjo kiek pailsėti, nors dėl nuolatinio nerimo ir atšiauraus oro kelionė nebuvo miela.
– Stipriasmūgi, ar vakarieniausi mūsų palapinėje šįvakar? – paklausė Teinas, eidamas Rorano link.
Roranas atsisakė mandagiai, kaip tik mokėjo. Pasisukęs susidūrė su Felda, kurios vyrą Byrdą nužudė
Slounas. Ji tūptelėjo, tada prabilo:
 – Ar galėčiau pasikalbėti su tavimi, Roranai, Garou sūnau?
Jis šyptelėjo.
– Visada, Felda. Juk žinai tai.
Felda nuleidusi galvą paknibinėjo skraistės kutus, tada žvilgtelėjo į savo palapinę.
– Noriu paprašyti tavo paslaugos. Tai dėl Mandelio…
Roranas linktelėjo. Buvo pasiėmęs jos vyriausiąjį sūnų į Nardą per tą lemtingą išvyką, kai teko
nužudyti abu sargybinius. Tada Mandelis elgėsi labai gerai. O dabar, keliaudamas „Edelaina“, išmoko
visko, ko tik galėjo apie baržų plukdymą.
– Jis susidraugavo su jūreiviais mūsų baržoje ir ėmė lošti kauliukais su tais įstatymų nepaisančiais
vyrais. Ne iš pinigų, nes jų neturime, bet iš smulkmenų. Tokių, kurios mums reikalingos.
– Ar liepei liautis?
Felda toliau suko kutus.
– Nuo tada, kai žuvo tėvas, jis manęs nebeklauso. Sulaukėjo ir užsispyrė.
Visi mes sulaukėjome, pamanė Roranas.
– Kuo aš galėčiau padėti? – švelniai paklausė.
– Tu visada buvai geras Mandeliui. Jis tavimi žavisi. Jei pasikalbėtum, gal tavęs paklausytų.
Roranas apmąstė prašymą, tada atsakė:
– Puiku, padarysiu, ką galiu. – Felda atsipalaidavo. – Bet pasakyk, iš ko jis lošė kauliukais?
– Daugiausia iš maisto. – Felda padvejojo, tada pridėjo: – Bet žinau, kad kartą buvo užstatęs mano
močiutės apyrankę, kad išloštų triušį, kurį pagavo tie vyrai.
Roranas susiraukė.
– Nebesirūpink, Felda. Imsiuosi šio reikalo kuo greičiau.
– Ačiū, – Felda vėl tūptelėjo, tada pradingo tarp palapinių, palikdama Roraną apmąstyti, ką buvo
pasakiusi.
Išsiblaškęs Roranas eidamas pasikasė barzdą. Bėda su Mandeliu ir jūreiviais turėjo ir teigiamų, ir
neigiamų pusių. Roranas pastebėjo, kad kelionės iš Nardos metu vienas iš Torsono vyrų, Frevinas,
suartėjo su Odele, Katrinos drauge. Gali kilti problemų, kai skirsimės su Kloviu.
Stengdamasis neatkreipti nereikalingo kitų dėmesio, Roranas perėjo stovyklą ir sukvietė kaimiečius,
kuriais labiausiai pasitikėjo, ir nusivedė juos prie Horsto palapinės, kur pasakė:
– Kaip susitarėme, penki išeis dabar, kol dar ne per vėlu. Horstas pavaduos mane, kol manęs nebus.
Nepamirškit, kad svarbiausia užduotis – neleisti Kloviui išplaukti su baržomis ar kaip kitaip jų apgadinti.
Nes baržos gali būti vienintelė priemonė pasiekti Surdą.
– Ir dar pasirūpinkit, kad nekiltų įtarimas, kur dingome mes, – pridūrė Orvalas.
– Būtent. Jei nė vienas mūsų negrįš iki porytdienos nakties, manykite, kad mus sučiupo. Pagrobkite
baržas ir plaukite į Surdą, tik nesustokite Kuastoje pirkti maisto. Imperija greičiausiai jau tykos ten.
Turėsite maisto susirasti kitur.
Kol palydovai ruošėsi, Roranas nuėjo į Klovio kajutę „Raudonajame Šerne“.
– Eisite tik penkiese? – paklausė Klovis, kai Roranas išdėstė planą.
 – Būtent. – Roranas metaliniu žvilgsniu gręžė Klovį, kol vyras ėmė muistytis. – Ir kai grįšiu, tikiuosi,
kad tu, baržos ir visi tavo vyrai vis dar būsite čia.
– Juk laikiausi susitarimo, tai kodėl vis dar manimi abejoji?
– Neabejoju, tik pasakau, ko tikiuosi. Per daug pastatyta ant kortos. Jei išduosi dabar, pražudysi visą
mūsų miestelį.
– Tą suprantu, – sumurmėjo Klovis, nusukdamas žvilgsnį.
– Kol manęs nebus, mano žmonės gins save. Niekas jų neįveiks, neapgaus ir nepaliks, kol jie bus gyvi.
Ir jei juos ištiks nelaimė, keršysiu už juos, net jei reikės nueiti tūkstantį lygų ir kautis su pačiu
Galbatoriksu. Įsidėmėk mano žodžius, kapitone Klovi, nes jie netušti.
– Nemanyk, kad mes žavimės Imperija, – paprieštaravo Klovis. – Jau aš tai mažiausiai norėčiau jiems
pasitarnauti.
Roranas niūriai šyptelėjo.
– Vyrai padarys viską, kad apsaugotų savo šeimas ir namus.
Roranas jau siekė durų rankenos, kai Klovis paklausė:
– Ir ką darysi, kai pasieksite Surdą?
– Mes…
– Ne mes – tu. Ką darysi? Stebėjau tave, Roranai. Klausiausi tavęs. Esi visai šaunus, nepaisant to,
kaip su manimi elgeisi. Bet nemanau, kad pamirši savąjį plaktuką ir vėl imsiesi plūgo, kai nukeliausite į
Surdą.
Roranas suspaudė rankeną, kad net krumpliai pabalo.
– Kai nugabensiu miestelį į Surdą, – bejausmiu kaip išdžiūvusi dykuma balsu ištarė Roranas, –
leisiuosi į medžioklę.
– Tos raudonplaukės savo mergaitės ieškoti? Girdėjau apie tai kalbant, bet nemaniau…
Trenkdamas durimis Roranas išlėkė iš kajutės. Akimirką virė pykčiu, ir tuo mėgavosi, tada ėmė
maldyti laukinę emociją. Nužygiavo prie Feldos palapinės. Mandelis į kelmą svaidė medžioklinį peilį.
Felda teisi: kažkas turi įkrėsti jam proto.
– Veltui švaistai laiką, – pasakė Roranas.
Mandelis nustebęs apsisuko.
– Kodėl taip sakai?
– Tikroje kovoje taip greičiau išsidursi sau akį nei sužeisi priešą. Jei nežinai, koks tikslus atstumas
tarp tavęs ir taikinio… – Roranas trūktelėjo pečiais. – Taip pat sėkmingai galėtum svaidyti ir akmenis.
Abejingai stebėjo, kaip įsižeidęs jaunuolis purkštauja.
– Gunaras man pasakojo, kad Citryje gyveno žmogus, kuris nusmeigdavo skrendantį varną aštuonis
kartus iš dešimties.
– O kiti du kartai? Neprotinga mūšyje sviesti tolyn savo ginklą. – Roranas mostelėjo ranka,
neleisdamas Mandeliui ginčytis. – Susirink daiktus ir po penkiolikos minučių būk ant kalvos už upelio.
Nusprendžiau, kad keliausi su mumis į Teirmą.
– Taip, pone! – energingai vyptelėjęs, Mandelis nėrė į palapinę ir ėmė krautis daiktus.
 Roranas sutiko Feldą, ji ant klubo nešėsi jauniausiąją dukterį. Felda pažvelgė į jį, tada į palapinėje
besiruošiantį Mandelį, ir jos veidas sugriežtėjo.
– Saugok jį, Stipriasmūgi.
Nuleido dukterį ant žemės ir nuėjo padėti Mandeliui krautis daiktus.
Roranas pirmasis atėjo ant kalvos. Atsisėdęs ant balto akmens, žiūrėjo į jūrą, mąstydamas apie
laukiančią užduotį. Kai Loringas, Gertrūda, Brigita ir Nolfavrelis, Brigitos sūnus, atėjo, Roranas pašoko
nuo akmens ir pasakė:
– Turime palaukti Mandelio. Jis keliaus su mumis.
– O kam? – paklausė Loringas.
Brigita irgi susiraukė.
– Maniau, sutarėme, kad daugiau niekas kartu neis. Juo labiau Mandelis, kuris buvo Nardoje. Jau ir
taip pavojinga, kad einate judu su Gertrūda, o vesdamiesi Mandelį dar labiau rizikuojame būti atpažinti.
– Surizikuosiu, – Roranas pasižiūrėjo visiems į akis. – Jis tu-ri eiti.
Galiausiai jie nusileido ir, sulaukę Mandelio, šešiese patraukė į pietus, Teirmo link.
 TEIRMAS

akrantę juosė žemos, gūbriuotos kalvos, apžėlusios vešlia žole ir apaugusios keliomis

P erškėtrožėmis, gluosniais ir tuopomis. Minkšta, drėgna žemė smigo po kojomis, dėl to buvo
sunkiau eiti. Dešinėje raibuliavo jūra. Kairėje driekėsi purpuriniai Keteros kontūrai. Sniegu
padengtų kalnų grandinė buvo apsitraukusi debesimis ir migla.
Keliaudami pro sodybas prie Teirmo, stengėsi likti nepastebėti. Kai priėjo kelią, jungiantį Nardą su
Teirmu, staigiai perėjo jį ir nuėjo toliau į rytus, kalnų link. Po kelių kilometrų vėl pasuko į pietus.
Įsitikinę, kad apėjo miestą, patraukė atgal prie vandenyno. Galiausiai rado pietinį kelią į Teirmą.
Plaukdamas „Raudonuoju Šernu“, Roranas suprato, kad pareigūnai Nardoje galėjo susivokti, jog
sargybinių žudikai buvo iš tų, kurie išplaukė Klovio baržomis. Ir galėjo pasiųsti į Teirmą žinią, kad
ieškotų tų, kurie atitinka miestelėnų apibūdinimą. O jei Nardoje lankėsi razakai, tada kareiviai suprato,
kad reikia ieškoti ne saujelės žudikų, o Rorano Stipriasmūgio ir pabėgėlių iš Karvaholo. Teirme galėtų
būti paspęsti dideli spąstai. Bet į miestą užsukti reikėjo, nes miestelėnams trūko maisto. Be to, reikėjo
susirasti kitą transporto priemonę.
Roranas nusprendė, kad geriau nesiųsti į Teirmą tų, kuriuos matė Nardoje, išskyrus Gertrūdą ir save
patį – nes Gertrūda vienintelė žinojo, kokių vaistų jai reikia, o Roranas, nors ir galėjo būti atpažintas pats
pirmas, niekuo kitu nepasitikėjo. Žinojo, kad lemiamomis akimirkomis išdrįsta padaryti tai, dėl ko kiti
dvejoja. Kaip tada, kai nužudė sargybinius. Palydovus pasirinko tokius, kurie keltų mažiausią įtarimą.
Loringas senas, bet geras kovotojas ir puikus melagis. Brigita įrodė, kad yra gudri ir stipri, o jos sūnus
Nolfavrelis, kad ir mažas dar, jau yra užmušęs kareivį. Tikėjosi, kad jie atrodys kaip keliaujanti didelė
šeima. Jei tik Mandelis visko nesugadins, pamanė Roranas.
Tai Roranas sugalvojo įžengti į miestą iš pietų pusės, kad kiltų dar mažiau įtarimų, jog jie atkeliavo iš
Nardos.
Vakarėjant pasirodė Teirmas, baltas lyg vaiduoklis prieblandoje. Roranas stabtelėjo apžiūrėti miesto
panoramos. Apjuostas siena miestas stovėjo ant didžiulės įlankos krašto, atrodė vienišas ir neįveikiamas.
Ant tvirtovės sienų švietė žibintai ir ratus suko budintys kareiviai su lankais. Virš sienų buvo iškilusi
citadelė ir švyturys, metantis ūkanotą šviesos spindulį per tamsius vandenis.
– Koks didelis, – ištarė Nolfavrelis.
Loringas linktelėjo galvą, nenuleisdamas akių nuo Teirmo.
 – Taip, tikrai.
Rorano dėmesį patraukė laivas, prišvartuotas prie vieno akmeninių prieplaukų, išsikišusių iš miesto.
Tristiebis laivas aukštu priekiniu deniu, su dviem įkabomis irklams ir dvylika galingų katapultų ietims
svaidyti, sustatytų kiekviename denio šone, buvo didesnis už matytus Nardoje. Laivas atrodė tinkamas ir
prekybai, ir mūšiui. Roranas pamanė, kad jame galėtų – galėtų – tilpti visas miestelis.
– Štai ko mums reikia, – parodė.
Brigita niūriai suurzgė.
– Teks parsiduoti į vergiją, kad išsimokėtume už plaukimą tokiu milžinu.
Klovis buvo juos įspėjęs, kad Teirmo vartai nuleidžiami saulei leidžiantis, tad jie paspartino žingsnį,
kad netektų nakvoti laukuose. Priartėję prie blyškių sienų, pamatė ant kelio daugybę žmonių, skubančių į
Teirmą ir iš jo.
Roranas nesitikėjo, kad bus tiek žmonių, bet greit suprato, kad taip bus lengviau išvengti
nepageidaujamo dėmesio. Pasisukęs į Mandelį, Roranas pasakė:
– Atsilik ir pro vartus įeik paskui mus, kad sargybiniai nepamanytų, kad esi su mumis. Palauksime
tavęs už vartų. Jei klaus, sakyk, kad atvykai ieškoti jūreivio darbo.
– Taip, pone.
Mandelis atsiliko, o Roranas nuleido vieną petį, ėmė šlubčioti ir mintyse kartoti istoriją, kurią sukurpė
Loringas, – apie tai, kodėl jie Teirme. Pasitraukė nuo kelio ir nulenkė galvą, kai kažkoks vyras praginė du
didžiulius jaučius. Džiaugėsi, kad papuolė į šešėlį, kuris paslėpė jo veidą.
Vartai stūksojo priešais, nutvieksti nešvaria oranžine žibintų, kabančių abiejose vartų pusėse, šviesa.
Po jais stovėjo du kareiviai su raudonomis tunikomis, ant kurių priekio buvo išsiuvinėta besiplaikstanti
Galbatorikso liepsna. Abu ginkluoti vyrai tik žvilgtelėjo į Roraną ir jo palydovus. Tad šie sėkmingai
pražingsniavo po dantytomis grotomis ir po arka už jų.
Roranas išsitiesė ir pajuto, kaip atlėgsta įtampa. Visi susibūrė prie namo kampo, kur Loringas
sumurmėjo:
– Kol kas visai neblogai.
Kai prie jų prisijungė ir Mandelis, patraukė ieškoti nebrangaus viešbučio, kuriame galėtų apsistoti.
Eidamas Roranas apžiūrinėjo, kaip mieste išsidėstyti namai, kuo arčiau citadelės, tuo aukštesni, ir kokiais
taisyklingais kvadratais nutiestos gatvės. Iš šiaurės į pietus nuo citadelės jos driekėsi lyg žvaigždės
spinduliai ir kryžiavosi su iš rytų į vakarus tįstančiomis švelniomis gatvelėmis. Gatvės priminė voratinklį.
Tarp jų būtų galima suręsti daug tvirtų užtvarų ir pastatyti kareivių.
Jei Karvoholas būtų taip pastatytas, pamanė jis, niekas mūsų nenugalėtų, nebent pats karalius.
Dar prieš sutemstant jie apsistojo „Žaliajame Kaštone“, ypatingai bjaurioje užeigoje, kur pilstė
dvokiantį alų, o lovos buvo pilnos blusų. Gerai buvo tik tai, kad buvo pigus. Nuėjo miegoti
nevakarieniavę, kad sutaupytų pinigų, ir susispaudė draugėn, kad piniginių nenukniauktų koks kitas
užeigos svetys.

Kitą dieną Roranas su draugais išėjo iš „Žaliojo Kaštono“ dar prieš aušrą ieškoti maisto atsargų ir
keliavimo priemonių.
Gertrūda pasakė:
– Girdėjau pasakojant apie garsią žolininkę, vardu Andžela, kuri čia gyvena ir išgydo sunkiausias
ligas, gal netgi pasitelkdama magiją. Eisiu jos paieškoti, nes tik ji gali turėti tai, ko man reikia.
– Neturėtum eiti viena, – pasakė Roranas. Žvilgtelėjo į Mandelį. – Palydėk Gertrūdą, padėsi nešti
pirkinius ir apginsi, jei kas užpuls. Pasistenk nepakliūti į pavojų, kad neišduotum savo draugų ir šeimos.
Mandelis palietė kaktą ir paklusdamas linktelėjo. Juodu su Gertrūda sankryžoje pasuko į dešinę, o
Roranas su kitais nuėjo toliau.
Roranas buvo apdovanotas plėšrūno kantrybe, bet net jis ėmė virpėti iš nekantrumo, kai prabėgus rytui
ir popietei, jie vis dar nebuvo radę laivo, kuriuo galėtų keliauti į Surdą. Sužinojo, kad tristiebis laivas,
„Drakono Sparnas“, buvo ką tik pastatytas ir turėjo netrukus išplaukti į pirmąją kelionę, ir kad Blekmoro
laivininkystės kompanija jokiu būdu jo nenuomos, nebent gautų pilną kambarį raudonojo nykštukų aukso.
Iš tiesų jiems neužtektų monetų pasisamdyti net prasčiausio laivo. Nepagelbėtų ir Klovio baržos, nes
nežinia, ką jie valgytų kelionės metu.
– Bus sunku, – prabilo Brigita, – labai sunku pavogti maisto iš šios vietos. Čia tiek kareivių… Ir
namai taip arti vienas kito, ir sargybiniai prie vartų. Jei mėgintume išnešti tiek gėrio iš Teirmo, tikrai
pasidomėtų, kuo mes užsiimame.
Roranas linktelėjo. Tiesa.
Roranas buvo pasiūlęs Horstui, kad jei jie būtų priversti plaukti iš Teirmo tik su turimomis
atsargomis, maisto galėtų prisiplėšti. Bet paskui Roranas suprato, kad taip elgdamiesi taptų tokiomis pat
pabaisomis, nuo kurių bėga. Tam jis nesiryžtų. Viena yra kovoti ir žudyti tuos, kurie tarnauja
Galbatoriksui, netgi pavogti Klovio baržas, nes Klovis turi ir daugiau laivų, bet visai kas kita yra grobti
maistą iš niekuo dėtų ūkininkų, kurie stengiasi išgyventi lygiai taip pat, kaip ūkininkai Palankaro slėnyje.
Ne, taip jie nesielgs.
Tokios sunkios mintys slėgė Roraną kaip akmenys. Jų sumanymas pabėgti iš Karvaholo buvo grįstas ir
baime, ir neviltimi, ir tikėjimu, ir atsitiktinumu. Dabar Roranas baiminosi, kad atvedė miestelėnus į priešų
irštvą ir surakino grandine – jų pačių skurdu. Galėčiau pabėgti ir toliau ieškoti Katrinos, bet kas iš to,
jei paliksiu visą miestelį Imperijos vergijoje? Kad ir kas mūsų laukia Teirme, liksiu drauge su tais,
kurie paliko namus patikėję mano žodžiais.
Kad numalšintų alkį, užsuko į duonos parduotuvę ir nusipirko kepalą šviežios ruginės duonos ir
nedidelį stiklainėlį medaus. Mokėdamas už pirkinius Loringas kepėjo padėjėjui užsiminė, kad jie ieško
laivų, įgulos ir maisto.
Kažkas paplekšnojo Roranui per petį, ir jis atsisuko. Vyras pasišiaušusiais juodais plaukais ir
atsikišusiu pilvu prabilo:
– Atleiskit, kad nugirdau jūsų pokalbį su jaunuoju pagalbininku, bet jei ieškote laivų, ir už prieinamą
kainą, tada, turėtumėte dalyvauti aukcione.
– Kokiam aukcione? – paklausė Roranas.
– Ak, liūdna istorija, bet dažna šiais laikais. Vienam mūsų pirklių, Joudui, Joudui Ilgakojui, kaip jį
vadiname už akių, gana ilgai baisiai nesisekė. Greičiau nei per metus neteko keturių laivų, o kai mėgino
prekes gabenti sausuma, karavaną užpuolė ir apiplėšė kažkokie plėšikai. Investuotojai privertė jį
paskelbti bankrotą ir dabar ketina išparduoti jo nuosavybę, kad padengtų savo nuostolius. Aukcione tikrai
nusipirksite beveik visko, ko ieškote. Gal tik maisto ne.
Vilties kibirkštėlė suruseno Rorano krūtinėje.
– Kada bus aukcionas?
– Na, pilna skelbimų visame mieste. Poryt, rodos.
Roranas suprato, kodėl jie anksčiau nesužinojo apie aukcioną: jie stengėsi laikytis kuo toliau nuo
skelbimų lentų, kad kas nesulygintų Rorano ir portreto ant atlygį žadančio skelbimo.
– Labai jums ačiū, – padėkojo vyrui. – Sumažinote mūsų rūpesčius.
– Nėra už ką, tikrai.
Išėję iš parduotuvės, Roranas su palydovais susibūrė gatvės pakraštyje. Jis pasakė:
– Kaip manote, ar verta ten pasisukioti?
– Tik ten ir galime pasisukioti, – suniurzgė Loringas.
– Brigita?
– Neklausk manęs, juk ir taip aišku. Bet negalime laukti iki porytdienos.
– Negalime. Todėl siūlau susitikti su tuo Joudu ir pamėginti susitarti iki aukciono. Ar sutinkate?
Jie sutiko ir visi patraukė ieškoti Joudo namų, klausinėdami kelio praeivių. Namas – greičiau rūmai –
buvo vakarinėje Teirmo dalyje, netoli citadelės, tarp daugybės kitų prabangių namų, papuoštų puikiais
ornamentais, su kaltos geležies vartais, statulomis ir čiurlenančiais fontanais. Roranui tokia prabanga
buvo sunkiai suvokiama. Stebėjosi, kaip tų žmonių gyvenimas skiriasi nuo jo.
Roranas pasibeldė į Joudo rūmų, stovinčių greta apleistos parduotuvės, duris. Po akimirkos duris
atplėšė apkūnus liokajus, iššiepęs pernelyg baltus dantis. Nepatenkintas apžiūrėjo keturis klajūnus, tada
saldžiai nusišypsojo ir pasakė:
– Kuo galiu padėti, ponai ir ponia?
– Norėtume pasikalbėti su Joudu, jei jis neužsiėmęs.
– Ar esate susitarę?
Roranas pamanė, kad liokajus puikiai žino, kad ne.
– Į Teirmą atvykome ką tik, tad nespėjome susitarti.
– Ką gi, labai gaila, bet veltui sugaišote laiką. Šeimininkas turi daug reikalų. Negali skirti laiko
visiems apiplyšusiems valkatoms, pasibeldusiems į duris, prašantiems sušelpti.
Liokajus dar labiau iššiepė švytinčius dantis ir ėmė trauktis vidun.
– Palauk! – sušuko Roranas. – Nereikia mūsų šelpti. Norime pateikti Joudui verslo pasiūlymą.
Liokajus išrietė antakį.
– Ar tikrai?
– Tikrai. Prašau paklausti, ar jis mus išklausys. Nukeliavome daugiau lygų, nei galėtum įsivaizduoti, ir
būtinai turime pamatyti Joudą šiandien.
– Ar galiu pasiteirauti, kas tai per pasiūlymas?
 – Tai slapta.
– Puiku, pone, – atsakė liokajus. – Pranešiu apie jus, bet įspėju, kad Joudas dabar užsiėmęs ir abejoju,
ar turės noro su jumis pasimatyti. Kokiu vardu jus pristatyti, pone?
– Galite vadinti mane Stipriasmūgiu. – Liokajaus lūpos persikreipė, lyg vardas būtų jį pralinksminęs,
tada dingo už durų.
– Jei jo galva būtų kiek didesnė, netilptų išvietėje, – sumurmėjo Loringas.
Nolfavrelis garsiai nusikvatojo. O Brigita pasakė:
– Tikėkimės, kad šeimininkas ne toks, kaip tarnas.
Po minutėlės durys vėl atsivėrė ir liokajus pranešė:
– Joudas sutiko priimti jus darbo kabinete. – Pasislinko ir ranka mostelėjo užeiti. – Prašom.
Kai jie suėjo į prabangų prieškambarį, liokajus pralėkė pro juos toliau nublizginto medžio
koridoriumi iki vienerių durų iš daugelio, tada jas atidarė ir pakvietė vidun.
 JOUDAS ILGAKOJIS

ei Roranas būtų mokėjęs skaityti, jam būtų didesnį įspūdį padariusios knygų lentynos palei visas

J darbo kabineto sienas. Kaip bebūtų, dabar visą dėmesį Roranas sutelkė į aukštą vyrą žylančiais
plaukais, stovintį už ovalaus rašomojo stalo. Vyras, tikriausiai Joudas, atrodė toks pat pavargęs,
kaip jautėsi Roranas. Veidas buvo liūdnas ir išvagotas rūpesčio raukšlių, o nuo jo viršugalvio iki kairiojo
smilkinio tęsėsi baltas randas. Roranas, pamatęs randą, pajuto vyrui pagarbą.
– Sėskitės, – paragino Joudas. – Savo namuose nesielgiu rafinuotai. – Nužvelgė kiekvieną smalsiomis
akimis, kol jie sėdosi į minkštos odos fotelius. – Gal galėčiau pasiūlyti pyragaičių ir po stiklą abrikosų
brendžio? Negaliu ilgai kalbėtis, bet matau, kad keliavote daugelį savaičių. Gerai atsimenu, kokia dulkėta
gerklė būna po tokių kelionių.
Loringas nušvito.
– Gurkšnelis brendžio tikrai būtų ne pro šalį. Jūs labai malonus, pone.
– Mano sūnui tik stiklinę pieno, – paprašė Brigita.
– Žinoma, ponia. – Joudas paskambino liokajui, davė nurodymus, tada vėl atsilošė kėdėje. – Esu
tikras, kad žinote mano vardą, bet aš jūsų – ne. Tai nesąžininga.
– Stipriasmūgis, labai malonu, – prisistatė Roranas.
– Mardra, labai malonu, – tęsė Brigita.
– Kelas, labai malonu, – pridėjo Nolfavrelis.
– O aš Valis, labai malonu, – pabaigė Loringas.
– Man taip pat, – atsakė Joudas. – Ką gi, Rolfas minėjo, kad norite su manimi sudaryti sandėrį. Tik
turėtumėt žinoti, kad negaliu pirkti ar parduoti prekių, neturiu nei aukso, kurį galėčiau investuoti, nei
tinkamų laivų vilnai, deimantams ir prieskoniams gabenti neramiąja jūra. Tad kuo galėčiau jums būti
naudingas?
Roranas atsirėmė alkūnėmis į kelius, tada sunėrė pirštus ir įsižiūrėjo į juos, rikiuodamas mintis. Jei
išsiduosime, mums galas, priminė sau.
– Paprastai tariant, pone, atstovaujame tokiai žmonių grupei, kurie – dėl įvairių priežasčių – turi
nusipirkti daug maisto, bet turi nedaug pinigų. Žinome, kad jūsų turtas bus parduodamas aukcione poryt,
kad būtų padengtos skolos, bet norėtume pasiūlyti savo kainą dabar ir įsigyti daiktų, kurių mums reikia.
Palauktume aukciono, bet skubame ir negalime laukti dar dvi dienas. Sudaryti sandėrį galima šįvakar arba
rytoj, ne vėliau.
– Kokių atsargų jums reikia? – paklausė Joudas.
– Maisto ir kitų dalykų, kurių reikia ilgoje kelionėje jūra.
Išvargusiame Joudo veide blykstelėjo smalsumo kibirkštėlė.
– Ar esate jau išsirinkę laivą? Nes žinau visus, kurie plaukioja šiais vandenimis jau dvidešimt metų.
– Dar ne.
Joudas daugiau neklausinėjo.
– Dabar suprantu, kodėl sumanėte pas mane ateiti, bet bijau, kad įvyko nesusipratimas. – Jis išskėtė
rankas, rodydamas į kambarį. – Viskas, ką čia matote, nebepriklauso man, tai jau mano kreditorių turtas.
Nebeturiu teisės parduoti šios nuosavybės, o jei taip padaryčiau be leidimo, greičiausiai patekčiau į
kalėjimą už kreditorių apgaudinėjimą ir skolas.
Nutilo, nes į kabinetą įėjo Rolfas, nešdamas didžiulį sidabro padėklą, nukrautą pyragaičiais, raižyto
stiklo taurėmis, su stikline pieno ir grafinu brendžio. Liokajus padėjo padėklą ant apmušto suolelio
kojoms ir ėmė pilstyti gėrimą. Roranas paėmė taurę ir gurkštelėjo sodraus brendžio, svarstydamas, kada
būtų mandagu jų ketvertukui atsiprašyti ir toliau leistis į paieškas.
Kai Rolfas išėjo, Joudas ištuštino taurę vienu gurkšniu ir tarė:
– Aš jums nenaudingas, bet pažįstu daug pirklių, kurie galėtų… galėtų… jums padėti. Jei kiek
smulkiau papasakotumėt, ką norite įsigyti, galėčiau nurodyti, į ką geriausia kreiptis.
Roranas nusprendė, kad papasakoti nebūtų pavojinga, tad ėmė vardyti dalykus, kurių būtinai reikia,
dalykus, kurių reikėtų, ir dalykus, kurių norėtų įsigyti, bet negalės sau leisti, nebent nusišypsotų laimė.
Kartas nuo karto Brigita ir Loringas įsiterpdavo, jei Roranas ką pamiršdavo, kaip antai aliejų lempoms, ir
Joudas nukreipdavo žvilgsnį į juos, paskui vėl atsisukdavo į Roraną, į kurį žiūrėjo kuo toliau, tuo
įdėmiau. Joudo susidomėjimas Roranui kėlė nerimą; lyg pirklys žinotų ar įtartų, ką jie slepia.
– Man rodos, – prabilo Joudas, kai Roranas baigė vardyti, – kad to pakaktų keliems šimtams žmonių
nukeliauti iki Feinstero ar Aragso… ar toliau. Atvirai pasakius, buvau gana užsiėmęs kelias savaites, bet
apie tokią daugybę žmonių, atvykusių į šias apylinkes, negirdėjau. Ir negalėčiau įsivaizduoti, iš kur jie
galėjo atkeliauti.
Roranas atrėmė Joudo žvilgsnį ir nieko neatsakė. Viduje kunkuliavo neapykanta sau, kad papasakojo
Joudui per daug.
Juodas trūktelėjo pečiais.
– Ką gi, tebūnie, čia jau jūsų reikalas. Siūlau susitikti su Galtonu Turgaus gatvėje dėl maisto ir senuoju
Hamiliu uoste dėl kitų prekių. Abu vyrai dori ir elgsis su jumis nuoširdžiai ir teisingai.
Pasiėmęs nuo padėklo pyragaitį, atsikando jo ir tada, baigęs kramtyti, paklausė Nolfavrelio:
– Taigi, jaunasis Kelai, ar patiko viešnagė Teirme?
– Taip, pone, – nusišypsojo Nolfavrelis. – Dar nebuvau matęs tokio didelio miesto, pone.
– Argi?
– Taip, pone. Aš…
Pajutęs pavojų, Roranas įsiterpė:
 – Man smalsu, pone, kodėl jūsų namo, tarp tokių didingų pastatų, stovi ta keista vargana parduotuvėlė.
Pirmą kartą šypsena, kad ir nedidelė, nušvietė Joudo veidą, ir Joudas tarsi atjaunėjo.
– Ji priklausė moteriai, kuri pati buvo keistoka – žolininkei Andželai, vienai geriausių mano kada
sutiktų gydytojų. Ji turėjo tą parduotuvę maždaug dvidešimt metų, bet prieš kelis mėnesius staiga ją
pardavė ir išvyko nežinia kur. – Atsiduso. – Gaila, nes buvo įdomi kaimynė.
– Čia su ja norėjo susitikti Gertrūda, ar ne? – paklausė Nolfavrelis ir pasižiūrėjo į motiną.
Roranas susilaikė šiurkščiai neatrėžęs ir mestelėjo piktą žvilgsnį, pakankamai aiškų, kad Nolfavrelis
krūptelėtų kėdėje. Gertrūdos vardas Joudui nieko negalėtų reikšti, bet jei Nolfavrelis neprikąs liežuvio,
dar prasitars apie ką nors reikšmingesnio. Metas eiti, pamanė Roranas. Padėjo taurę.
Ir tada pamatė, kad Gertrūdos vardas Joudui kažką reiškė. Pirklio akys išsiplėtė iš nuostabos, jis
sugriebė kėdės ranktūrius, jo pirštų galiukai pabalo.
– Negali būti! – Joudas įsižiūrėjo į Roraną, tyrinėdamas jo veidą, lyg norėtų permatyti pro barzdą, ir
tada tyliai ištarė: – Roranas… Roranas, Garou sūnus.
 NETIKĖTAS SĄJUNGININKAS

oranas jau buvo iš už diržo išsitraukęs plaktuką ir pusiau pakilęs iš kėdės, kai išgirdo tėvo

R vardą. Tai buvo vienintelis dalykas, dėl kurio jis susilaikė nepuolęs per kambarį ir nesmogęs
Joudui. Iš kur jis žino apie Garou? Už jo nugaros pašoko Loringas su Brigita, iš rankovių
išsitraukę peilius, ir net Nolfavrelis su durklu rankoje buvo pasiruošęs kautis.
– Juk tu Roranas, ar ne?– tyliai perklausė Joudas. Visai nesijaudino dėl jų ginklų.
– Iš kur žinote?
– Bromas buvo čia atkeliavęs su Eragonu, o tu labai panašus į savo pusbrolį. Kai pamačiau tavo
plakatą greta Eragono, supratau, kad Imperija norėjo tave sučiupti, bet tu pabėgai. Tik, – Joudo žvilgsnis
nukrypo į kitus tris, – niekada nebūčiau pagalvojęs, kad su savimi pasiėmei visą Karvaholą.
Apstulbęs Roranas klestelėjo atgal į kėdę ir pasidėjo plaktuką ant kelių, pasiruošęs juo pasinaudoti,
jei ką.
– Čia buvo Eragonas?
– Taip. Ir Safyra.
– Safyra?
Ir vėl Joudo veidą nutvieskė nuostaba.
– Tai jūs nežinote?
– Nežinome ko?
Joudas ilgai į jį žiūrėjo.
– Manau, atėjo metas liautis apsimetinėjus, Roranai, Garou sūnau, ir pasikalbėti atvirai ir be jokių
apgaulių. Galiu atsakyti į daugelį jums rūpimų klausimų, kaip antai, kodėl Imperija jūsų ieško, bet už tai
man reikia žinoti priežastį, kodėl atvykote į Teirmą… Tikrąją priežastį.
– Ir kodėl turėtume jumis pasitikėti, Ilgakoji? – paklausė Loringas. – Juk galėtum dirbti Galbatoriksui,
išties galėtum.
– Buvau Bromo draugas daugiau nei dvidešimtį metų, prieš jam tampant Karvaholo pasakoriumi, –
paaiškino Joudas, – ir padėjau jam ir Eragonui, kai jie buvo apsistoję po mano stogu. Bet kadangi nė
vieno jų čia nėra, jie negali to patvirtinti, tad atiduodu savo gyvybę į jūsų rankas, elkitės, kaip norite.
Galėčiau šauktis pagalbos, bet nesišauksiu. Ir nesikausiu su jumis. Tik prašau papasakoti man savo
istoriją ir išklausyti manąją. Tada patys nuspręsite, kaip elgtis geriausia. Dabar jums negresia joks
netikėtas pavojus, tad kodėl nešnektelėjus?
Brigita kilstelėjo smakrą.
– Gal jis tik išsisukinėja.
– Gal, – atsakė Roranas, – bet turime sužinoti, ką žino jis.
Pakišęs ranką po kėde, nusitempė ją per kambarį, prispaudė atlošą prie durų ir atsisėdo, kad niekas
neįsiveržtų ir netikėtai neužkluptų. Atkišo plaktuką į Joudą. – Gerai. Nori pasikalbėti? Tad pasikalbėkime,
tu ir aš.
– Bus geriau, jei tu pirmas papasakosi.
– Ką gi, gerai, bet jei mums nepatiks tavo atsakymai, turėsime tave nužudyti, – įspėjo Roranas.
Joudas sukryžiavo rankas.
– Tebūnie.
Roranui paliko įspūdį pirklio stiprybė: Joudas, rodos, nesijaudino dėl savo likimo, tik truputį
šypsojosi.
– Tebūnie, – atkartojo Roranas.
Roranas dažnai prisimindavo įvykius nuo razakų pasirodymo Karvahole, bet dar nebuvo smulkiai apie
juos pasakojęs kitam žmogui. Pasakodamas suvokė, kiek daug nutiko jam ir visiems miestelėnams per tokį
trumpą laiką ir kad Imperija vos nesugriovė jų gyvenimų Palankaro slėnyje. Atgaivinti seni siaubai
Roranui kėlė skausmą, bet bent jau buvo malonu matyti, kaip Joudas nustebo išklausęs istorijas, kaip
miestelėnai išvijo kareivius ir razakus iš stovyklos, kaip buvo apsiaustas Karvaholas, kaip miestelį
išdavė Slounas, o Katriną pagrobė razakai, kaip Roranas įtikino miestelėnus pabėgti ir kokių sunkumų jie
patyrė, keliaudami iki Teirmo.
– Po šimts pypkių! – sušuko Joudas. – Kokia istorija! Neįtikėtina, kad jums pavyko suardyti
Galbatorikso planus ir kad dabar visas Karvaholo miestelis slepiasi prie vieno didžiausių Imperijos
miestų, o karalius apie tai nežino… – Susižavėjęs papurtė galvą.
– Taip, taip yra, – suniurzgė Loringas, – ir labai pavojinga, tad jums teks paaiškinti, kodėl turėtume
rizikuoti ir palikti jus gyvą.
– Tai mane pastato į tokią pat…
Joudas nutilo, kai kažkas paklebeno rankeną Roranui už nugaros, mėgindamas atidaryti duris, o
nesugebėjęs ėmė daužyti į ąžuolines lentas. Koridoriuje sušuko moteris:
– Joudai! Įleisk, Joudai! Nesislėpk tame savo urve!
– Ar leisite? – sumurmėjo Joudas.
Roranas spragtelėjo pirštais Nolfavreliui, berniukas pamėtėjo durklą, tada Roranas apėjo rašomąjį
stalą ir prispaudė ašmenis Joudui prie gerklės.
– Tegu ji nueina.
Kiek garsiau Joudas šūktelėjo:
– Dabar negaliu kalbėtis. Čia susirinkimas.
– Melagis! Neturi dėl ko tartis. Tu gi bankrutavęs! Išeik ir pažiūrėk man į akis, baily! Vyras tu ar ne?
Negali pasižiūrėti žmonai į akis? – Ji sekundėlę patylėjo, lyg laukdama atsakymo, tada dar spigiau suriko:
– Bailys! Ištižusi žiurkė, purvina, drebanti avelė, tau nepakaktų drąsos net mėsininku būti, ką jau kalbėti
apie laivybos kompaniją. Tėvas nebūtų praradęs tiek pinigų!
Roranas raukėsi, klausydamasis įžeidimų, kurie plūdo toliau. Nepavyks ilgai išlaikyti Joudo, jei ji ir
toliau taip.
– Nutilk, moterie! – paliepė Joudas, ir ji nutilo. – Mūsų padėtis gali greit pagerėti, jei turėtum proto
prikąsti liežuvį ir nesiplūsti kaip žuvų pardavėjo žmona.
Pasigirdo šaltas atsakymas:
– Palauksiu tavęs valgomajame, brangusis vyre, o jei nepasirodysi iki vakarienės ir nepasiaiškinsi,
išeisiu iš šitų prakeiktų namų amžiams.
Jos žingsnių aidas nutolo koridoriumi.
Įsitikinęs, kad ji nuėjo, Roranas patraukė durklą nuo Joudo kaklo, grąžino ginklą Nolfavreliui ir vėl
atsisėdo į kėdę prie durų.
Joudas pasitrynė kaklą ir perkreiptu veidu pasakė:
– Jei nesusitarsime, geriau mane nužudykite: bus paprasčiau, nei aiškintis Helenai, kad šiaip sau ją
aprėkiau.
– Užjaučiu, Ilgakoji, – pasakė Loringas.
– Ji nekalta… Tiesiog ji nesupranta, kodėl mus ištiko tiek daug nelaimių. – Joudas atsiduso. – Gal
turėčiau išdrįsti jai pasakyti?
– Ką pasakyti? – spygtelėjo Nolfavrelis.
– Kad dirbu vardenams. – Nutilęs akimirką žiūrėjo į jų apstulbusius veidus. – Turbūt reikėtų
papasakoti iš pradžių. Roranai, ar girdėjai pastaruosius kelis mėnesius sklandančius gandus apie naująjį
Raitelį, stojusį į kovą su Galbatoriksu?
– Girdėjau kalbant, taip, bet netikiu tuo.
Joudas dvejojo.
– Nežinau, kaip kitaip tau pasakyti, Roranai… bet Alagezijoje yra naujas Raitelis, ir tai tavo
pusbrolis Eragonas. Akmuo, kurį rado Keteroje, iš tiesų buvo drakono kiaušinis, kurį padėjau vardenams
pavogti iš Galbatorikso prieš daugelį metų. Eragonui išsirito drakonė ir jis pavadino ją Safyra. Štai kodėl
Palankaro slėnyje pasirodė razakai. Vėliau jie grįžo, nes Eragonas tapo grėsmingu Imperijos priešu ir
Galbatoriksas vylėsi, kad sugavęs tave privers Eragoną kautis.
Roranas atlošė galvą ir pratrūko juoktis, kol akių kampučiuose prisikaupė ašarų ir ėmė skaudėti pilvą.
Loringas, Brigita ir Nolfavrelis žiūrėjo į jį išsigandę, bet Roranui jų būsena nerūpėjo. Jis kvatojosi iš
Joudo žodžių absurdiškumo. Kvatojosi, baimindamasis, kad Joudas sako tiesą.
Giliai įkvėpęs, Roranas pagaliau susitvardė, nors vis dar tyliai sukikendavo. Rankove nusibraukė
veidą ir pasižiūrėjo į Joudą, atšiauriai šypsodamasis.
– Ką gi, turiu pripažinti, – prabilo jis, – kad tai visai įmanoma. Bet lygiai taip pat įmanomos ir visos
kitos galimybės, kurių bent pustuzinį esu prigalvojęs.
Brigita pasakė:
– Jei tas akmuo, kurį rado Eragonas, buvo drakono kiaušinis, tai iš kur jis ten atsirado?
 – A, – atsakė Joudas, – tai atskira istorija…
Įsitaisęs kėdėje, Roranas negalėdamas patikėti klausėsi neįtikėtino Joudo pasakojimo apie tai, kad
Bromas – irzlusis senis Bromas! – seniau buvo Raitelis, subūręs vardenus, kad Joudas atrado slaptą kelią
į Urubeiną, kad vardenai sutarė pagrobti paskutinius tris kiaušinius iš Galbatorikso ir kad buvo išgelbėtas
vienintelis kiaušinis, kai Bromas susirėmė ir nukovė Žodlaužį Morzaną. Lyg to būtų maža, Joudas toliau
pasakojo apie vardenų, nykštukų ir elfų susitarimą nešioti kiaušinį iš Du Veldenvardeno į Beoro kalnus ir
atgal, ir todėl kiaušinis ir jo nešėjai didžiojo miško pakraštyje pakliuvo į Šešėlio pasalą.
Cha, Šešėlio! pamanė Roranas.
Kad ir kaip skeptiškai buvo nusiteikęs, Roranas vis dėlto atidžiau sukluso, kai Joudas ėmė pasakoti,
kaip Eragonas rado kiaušinį ir augino drakonę Safyrą miške prie Garou ūkio. Roranas tada buvo
užsiėmęs, ruošėsi išvykti į Demptono malūną Terinsforde, bet prisiminė, koks Eragonas buvo išsiblaškęs
ir kaip ilgai būdavo lauke, užsiimdamas nežinia kuo…
Kai Joudas paaiškino, kodėl ir kaip mirė Garou, Roraną užplūdo pyktis: kodėl Eragonas slėpė
drakonę, jei tai kėlė tokį pavojų visiems? Jis kaltas dėl tėvo mirties!
– Ir ką jis sau galvojo? – garsiai pratrūko Roranas.
Kone pasiuto, kai Joudas ramiai žvilgtelėjo į jį.
– Abejoju, ar Eragonas pats žinojo. Raiteliai taip susiję su savo drakonais, kad dažnai sunku juos
išskirti. Eragonas nebūtų sulaikęs Safyros, net jei būtų nusipjovęs sau koją.
– O galėjo, – sumurmėjo Roranas. – Man teko padaryti daugybę tokių pat skausmingų dalykų, ir aš
žinau, kad jis galėjo.
– Turi teisę taip jaustis, – pasakė Joudas, – bet nepamiršk, kad Eragonas išvyko iš Palankaro slėnio,
kad apsaugotų tave ir visus kitus. Manau, kad tam pasiryžti jam buvo labai sunku. Jis pasiaukojo dėl tavo
saugumo ir kad atkeršytų už tavo tėvą. Viskas būtų baigęsi daug blogiau, jei Eragonas būtų pasilikęs.
Roranas daugiau nieko nesakė, kol Joudas neužsiminė, kad Bromas ir Eragonas atvyko į Teirmą
ieškoti plukdomų krovinių sąrašuose užuominų apie tai, kur galėtų būti razakų irštva.
– Ar rado? – sušuko Roranas, pašokdamas.
– Radome.
– Tai kur ji? Dėl Dievo meilės, žmogau, pasakyk! Juk žinai, kaip man tai svarbu!
– Peržvelgę dokumentus, padarėme išvadą, ir vėliau gavau pranešimą iš vardenų, kad Eragonas tai
patvirtino, kad razakų landynė yra Helgrinde prie Dras Leonos.
Roranas susijaudinęs suspaudė plaktuką. Iki Dras Leonos ilgas kelias, bet prie Teirmo yra vienintelė
perėja į pietinę Keteros pusę. Jei pavyktų visus saugiai išplukdyti, galėčiau vykti į tą Helgrindą,
išgelbėti Katriną, jei ji ten, o paskui, keliaudamas palei Jieto upę, pasiekti Surdą.
Turbūt Rorano mintys atsispindėjo veide, nes Joudas pasakė:
– To neįmanoma padaryti, Roranai.
– Ką?
– Joks žmogus niekaip nepatektų į Helgrindą. Tai tvirtas, plikas, juodo akmens kalnas, į kurį užlipti
neįmanoma. Prisimink juoduosius razakų skraidintojus. Veikiausiai jų buveinė bus netoli Helgrindo
viršūnės, tikrai ne prie žemės, kur jie pažeidžiamiausi. Kaip tu juos pasiektum? Net jei pavyktų, negi
manai, kad nugalėtum abu razakus ir jų skraidintojus? O jei jų ten daugiau nei du? Neabejoju, kad esi
bebaimis karys. Kaip bebūtų, su Eragonu esate vieno kraujo. Bet tokie priešininkai ne žmogaus jėgoms.
Roranas papurtė galvą.
– Negaliu palikti Katrinos. Gal ir beprasmiška, bet turiu pamėginti ją išvaduoti, net jei tai man
kainuotų gyvybę.
– Katrinai žuvęs nepadėsi, – pasakė Joudas. – Paklausyk mano patarimo: pamėgink pasiekti Surdą,
kaip ir planuojate. Kai būsi ten, esu tikras, kad sulauksi Eragono pagalbos. Net razakai kovoje neprilygs
Raiteliui ir drakonui.
Roranas mintyse išvydo didžiules pilkaodes pabaisas, kuriomis skrido razakai. Labai nenoriai
pripažino, kad užmušti tokius padarus ne jo jėgoms, nesvarbu, koks stiprus būtų jo apsisprendimas. Tai
supratęs, Roranas galiausiai patikėjo Joudo pasakojimu. Nes kitaip amžiams netektų Katrinos.
Eragonai, pamanė jis. Eragonai! Prisiekiu krauju, kurį praliejau ir kuris sukrešėjo man ant rankų,
ir tėvo kapu, priversiu tave su manimi pulti Helgrindą, kad išpirktum savo kaltę. Jei jau užvirei košę,
priversiu ją išsrėbti.
Roranas mostelėjo Joudui.
– Tęskite. Išklausykime likusią šios liūdnos istorijos dalį, kol visai nesutemo.
Tada Joudas papasakojo apie Bromo mirtį, apie Murtagą, Morzano sūnų, apie pagrobimą ir pabėgimą
iš Gileado, apie tai, kaip skubiai buvo gabenama mirštanti elfė, apie urgalus ir nykštukus ir didelį mūšį
Farten Dure, kur Eragonas įveikė Šešėlį. Ir kaip vardenai iškeliavo iš Beoro kalnų į Surdą. Ir kad
Eragonas dabar kažkur Du Veldenvardene mokosi elfų magijos ir kovos meno paslapčių, bet greitai grįš.
Kai pirklys nutilo, Roranas pasivedė į kambario galą Loringą, Brigitą ir Nolfavrelį ir paklausė, ką jie
mano. Pritildęs balsą Loringas sušnibždėjo:
– Negaliu pasakyti, ar jis meluoja, ar ne, bet žmogus, sugebantis suregzti tokią istoriją su į gerklę
įsmeigtu peiliu, nusipelno gyventi. Naujas Raitelis! Ir dar Eragonas! – papurtė galvą.
– Brigita? – paklausė Roranas.
– Nežinau. Taip keista… – Dvejojo. – Bet turėtų būti tiesa. Naujas Raitelis būtų vienintelė priežastis,
kodėl Imperija mus taip aršiai puola.
– Aha, – pritarė Loringas. Akys švytėjo iš susijaudinimo. – Esame įpainioti į daug reikšmingesnius
įvykius, nei manėme. Naujas Raitelis. Tik pamanykit! Senasis pasaulis tuoj sugrius, pamatysit… Tu visą
laiką buvai teisus, Roranai.
– Nolfavreli?
Berniukas atrodė rimtas. Prikando lūpą, tada pasakė:
– Joudas atrodo sąžiningas. Manau, galime juo pasitikėti.
– Tada gerai, – nusprendė Roranas.
Nužingsniavo atgal prie Joudo, krumpliais atsirėmė į stalą ir pasakė:
– Paskutiniai du klausimai, Ilgakoji. Kaip atrodė Bromas ir Eragonas? Ir iš kur žinai Gertrūdos vardą?
– Žinojau apie Gertrūdą, nes Bromas užsiminė, kad per ją perdavė laišką tau. O jie atrodė taip:
Bromas kiek žemesnis už mane, su tankia barzda, kumpa nosimi, turėjo raižytą lazdą. Ir, išdrįsiu pasakyti,
kartais buvo gana irzlus. – Roranas linktelėjo. Tikrai Bromas. – O Eragonas… Jaunas, rudų plaukų, rudų
akių, su randu ant riešo, ir labai smalsus. Nuolat ko nors klausinėdavo. – Roranas vėl linktelėjo. Tai jo
pusbrolis.
Roranas užsikišo plaktuką už diržo. Brigita, Loringas ir Nolfavrelis įkišo durklus į dėklus. Tada
Roranas atstūmė kėdę nuo durų, ir jie keturiese susėdo kaip civilizuoti žmonės.
– O kas dabar, Joudai? – paklausė Roranas. – Ar gali mums padėti? Žinau, kad esi sunkioje padėtyje,
bet mes… mūsų padėtis beviltiška ir mums nėra į ką kreiptis pagalbos. Ar galėtum, kaip vardenų
sąjungininkas, užtikrinti, kad vardenai mus apgins? Prisijungtume prie jų, jei jie apsaugotų mus nuo
Galbatrikso rūstybės.
– Vardenai, – atsakė Joudas, – bus laimingi, jei prisijungsite prie jų. Daugiau nei laimingi. Manau, ir
taip tai žinote. O dėl pagalbos… – persibraukė ranką pailgą veidą ir pro Loringą įsižiūrėjo į knygų eiles
lentynose. – Imperija jau beveik metus žino, kas esu iš tiesų – kaip ir apie kitus pirklius čia ir kitur,
padėjusius vardenams. Dėl to nedrįsau bėgti į Surdą. Jei mėginčiau, Imperija mane suimtų, o tada kas
žino, į kokius siaubus pakliūčiau? Turėjau stebėti, kaip pamažu žlugdomas mano verslas, negalėdamas
niekaip pasipriešinti. Dar blogiau: dabar ne tik negaliu nieko siųsti vardenams ar gauti iš jų, bet bijau,
kad valdovas Risthartas surakins mane grandinėmis ir pasodins į kalėjimą, nes Imperijai aš neberūpiu.
Kiekvieną dieną nuo tada, kai paskelbiau bankrotą, to laukiu.
– Gal jie laukia, – pasiūlė Brigita, – kol išdrįsite sprukti, kad suimtų ir tuos, kurie bėgs kartu.
Joudas šyptelėjo.
– Gal. Bet dabar, kai esate čia, sugalvojau pasprukti taip, kaip jie tikrai nesitiki.
– Vadinasi, turite planą? – paklausė Loringas.
Joudo veidu perbėgo piktdžiuga.
– O taip, turiu planą. Ar matėte uoste laivą „Drakono Sparnas“?
Roranas pagalvojo apie laivą.
– Matėme.
– „Drakono Sparnas“ priklauso Blekmoro laivininkystės kompanijai. Ji tiekia atsargas armijai, kuri
neseniai buvo mobilizuota. Kareiviai – šauktiniai valstiečiai, iš kurių prieš tai dar buvo atimti arkliai,
asilai ir jaučiai. – Joudas išrietė antakį. – Nesu tikras, bet gali būti, kad Galbatoriksas planuoja pulti
Surdą. Bet kokiu atveju, „Drakono Sparnas“ po savaitės išplauks į Feinsterą. Tai geriausias kada nors
pastatytas laivas, naujas laivų projektuotojo Kinelio modelis.
– Ir jūs norite jį pagrobti, – pabaigė jo mintį Roranas.
– Būtent. Ne vien tik tam, kad supykdyčiau Imperiją. „Drakono Sparnas“ yra greičiausias tokio tonažo
laivas su kvadratinėmis burėmis ir visiškai aprūpintas naujai kelionei. Jo krovinys – maistas, kurio
pakaks visam miesteliui.
Loringas nenatūraliai sukikeno.
– Tikiuosi, kad mokėsite juo plaukti, Ilgakoji, nes nė vienas iš mūsų nemoka valdyti laivo, didesnio už
baržą.
 – Keli vyrai iš mano laivų įgulų vis dar yra Teirme. Jų padėtis tokia kaip ir mano: jie negali nei
priešintis, nei bėgti. Manau, pasinaudos galimybe pasprukti į Surdą. Apmokys jus. Lengva nebus, bet
nematau kitos išeities.
Roranas nusišypsojo. Planas jam tiko: ryžtingas ir netikėtas.
– Minėjote, – įsitepė Brigita, – kad praeitais metais nė vienas jūsų laivas, kaip ir kitų prekeivių,
padėjusių vardenams, nepasiekė tikslo. Tad kodėl šis žygis turėtų pavykti, jei tiek kartų nepasisekė?
Joudas atsakė greitai:
– Nes mes spruksime netikėtai. Anot įstatymo, prekiniai laivai privalo pateikti kelionės maršrutą uosto
vadovybei patvirtinti bent jau likus dviem savaitėm iki išvykimo. Paruošti laivą kelionei reikia daug
laiko, tad jei išplauksime neįspėję, praeis savaitė ar net daugiau, kol Galbatoriksas pasiųs laivus paskui
mus. Jei pasiseks, išvysime tik persekiotojų stengą. Tad, – tęsė Joudas, – jei ketinate imtis šio sumanymo,
štai ką turime daryti…
 PABĖGIMAS

oudo planą jie apsvarstė iš visų galimų pusių ir, kai ką pakoregavę, sutarė jo laikytis. Tada Roranas

J pasiuntė Nolfavrelį atvesti Gertrūdos ir Mandelio iš „Žaliojo Kaštono“, nes Joudas jiems visiems
pasiūlė pastogę.
– Dabar, jeigu leisite, – pakilo Joudas, – turiu eiti ir papasakoti žmonai, ko neturėjau nuo jos slėpti, ir
paklausti, ar keliaus su manimi į Surdą. Galite pasirinkti kambarius antrame aukšte. Rolfas jus pakvies,
kai bus paruošta vakarienė.
Ir didžiuliais žingsniais lėtai išžygiavo iš kambario.
– Ar išmintinga leisti jam viską pasakoti tai pabaisai? – paklausė Loringas.
Roranas trūktelėjo pečiais.
– Išmintinga ar ne, nesustabdysime. Ir nemanau, kad jis nurims, kol nepapasakos.
Užuot ėjęs į kambarį, Roranas ėmė klaidžioti po rūmus, nesąmoningai vengdamas tarnų ir
apmąstydamas, ką pasakojo Joudas. Sustojo prie lango erkeryje ir nužvelgė arklides kieme už namo,
įkvėpdamas į plaučius gaivaus ir dūmuoto oro, pritvinkusio pažįstamo mėšlo kvapo.
– Nekenti jo?
Jis krūptelėjo ir pasisukęs tarpduryje pamatė Brigitą. Ji įsisupo į skraistę ir priėjo arčiau.
– Ko? – paklausė, nors suprato, apie ką ji.
– Eragono. Ar nekenti jo?
Roranas pakėlė akis į temstantį dangų.
– Nežinau. Nekenčiu, nes jis kaltas dėl tėvo mirties, bet jis juk mano šeima, dėl to jį myliu… Manau,
jei man nereikėtų Eragono pagalbos vaduojant Katriną, ilgai nenorėčiau turėti su juo jokių reikalų.
– Kaip ir aš: nekenčiu tavęs, bet kol kas man tavęs reikia, Stipriasmūgi.
Jis nelinksmai prunkštelėjo.
– Taip, jaučiamės panašiai, ar ne? Turi man padėti rasti Eragoną, kad atkeršytum razakams už Kvimbį.
– Ir kad paskui atkeršyčiau tau.
– Taigi.
Roranas atrėmė jos tvirtą žvilgsnį. Suprato, koks ryšys juos sieja. Kad juos varo ta pati jėga, ta pati
pykčio ugnis, kuri suteikia ryžto padaryti tai, ko kiti nesugebėtų. Brigitoje pažino artimą sielą. Ir dėl to
buvo keistai ramu.
 Grįždamas į kambarį, Roranas stabtelėjo prie valgomojo, išgirdęs Joudo balsą. Smalsumo pagautas
žvilgtelėjo pro plyšelį tarp durų ir staktos. Joudas stovėjo priešais liekną, šviesiaplaukę moterį, kuri, kaip
suprato Roranas, yra Helena.
– Jei tai, ką sakai, tiesa, kaip gali manyti, kad tavimi patikėsiu?
– Negaliu, – pripažino Joudas.
– Ir prašai, kad dėl tavęs tapčiau bėgle?
– Kartą norėjai palikti šeimą ir keliauti po šalį su manimi. Maldavai išvežti tave iš Teirmo.
– Kartą. Tada, pamačiusi tavo kardą ir randą, pamaniau, kad esi labai šaunus.
– Juos tebeturiu, – švelniai atsakė jis. – Neteisingai su tavimi elgiausi, Helena. Dabar tai suprantu. Bet
vis dar tave myliu ir noriu, kad būtum saugi. Čia aš nebeturiu ateities. Jei pasiliksiu, tavo šeimai
užtrauksiu tik skausmą. Gali grįžti pas tėvą arba keliauti su manimi. Elkis taip, kad būtum laiminga. Bet
maldauju duoti man antrą galimybę. Išdrįsti iš čia išvykti ir ištrinti iš atminties karčius prisiminimus.
Surdoje viską galime pradėti iš naujo.
Ji ilgai tylėjo.
– Ar tas jaunuolis, kuris čia buvo, ar jis iš tiesų Raitelis?
– Taip. Pučia permainų vėjai, Helena. Vardenai ruošiasi pulti, nykštukai telkiasi, netgi elfai kruta.
Artėja karas, ir, jei mums pasiseks, Galbatoriksas bus nuverstas.
– Ar tu užimi svarbią padėtį tarp vardenų?
– Dalyvavau pagrobiant Safyros kiaušinį.
– Tada Surdoje gausi kokias nors pareigas?
– Manyčiau.
Uždėjo rankas jai ant pečių, ir ji neatsitraukė, tik sušnibžėjo:
– Joudai, Joudai, nespausk manęs. Negaliu taip staigiai nuspręsti.
– Ar pagalvosi apie tai?
Ji suvirpėjo.
– O taip. Pagalvosiu.
Roranui suspaudė širdį, kai jis pasitraukė nuo durų.
Katrina.
Vakarieniaujant Roranas pastebėjo, kad Helena dažnai į jį žiūri, tyrinėja ir, buvo tikras, lygina su
Eragonu.
Po vakarienės Roranas pasišaukė Mandelį ir nusivedė į kiemą už namo.
– Kas yra, pone? – paklausė Mandelis.
– Norėjau pasikalbėti su tavimi.
– Apie ką?
Roranas pačiupinėjo duobėtus plaktuko ašmenis ir pagalvojo, kad jaučiasi kaip Garou, kuris kadaise
jam skaitė paskaitą apie atsakomybę. Roranas net juto, kaip gerklėje kyla tie patys sakiniai. Ir taip
keičiasi kartos, pamanė.
– Girdėjau, susidraugavai su jūreiviais paskutiniu metu.
 – Juk jie mums ne priešai, – šoko Mandelis.
– Dabar priešai visi. Klovis su savo vyrais bet kurią akimirką gali stoti prieš mus. Leisdamas laiką su
jais turėtum nepamiršti savo pareigų. – Mandelis sustingo ir išraudo, bet nepradėjo neigti kaltės. Dėl to
patenkintas Roranas paklausė: – Kas svarbiausia dabar, Mandeli?
– Apginti šeimas.
– Taip. Ir kas dar?
Mandelis kurį laiką dvejojo, tada prisipažino:
– Nežinau.
– Padėti vieni kitiems. Tai vienintelis būdas išgyventi. Ypač nusivyliau sužinojęs, kad su jūreiviais
lošei iš maisto, nes tai pražūtinga visam miesteliui. Verčiau medžiotum, o ne loštum kauliukais ar
svaidytum peilį. Nebėra tavo tėvo, todėl dabar tu turi pasirūpinti mama ir broliais. Jie tavimi pasitiki. Ar
supratai?
– Supratau, pone, – išspaudė Mandelis.
– Ar tai daugiau nepasikartos?
– Niekada, pone.
– Gerai. Atsivedžiau čia tave ne tik tam, kad išbarčiau. Tu sumanus, todėl duodu tau užduotį, kurios
niekam kitam nepatikėčiau.
– Taip, pone!
– Rytoj ryte turėsi grįžti į stovyklą ir perduoti žinutę Horstui. Joudas mano, kad Imperijos šnipai stebi
jo namą, tad labai svarbu, kad įsitikintum, jog tavęs neseka. Išėjęs iš miesto, atsikratyk visais, kurie tave
seks. Nužudyk, jei prireiks. Kai rasi Horstą, pasakyk jam…
Ir Roranas išdėstė nurodymus. Stebėjo, kaip Mandelio veide atsispindi nuostaba, tada pagarba.
– O jei Klovis nesutiks? – paklausė Mandelis.
– Naktį sulaužyk baržų vairalazdes, kad nebūtų galima jomis plaukti. Negražu, bet būtina, kad Klovis
ar kuris nors iš jo vyrų nepasiektų Teirmo greičiau už tave.
– Darysiu viską, kad taip nutiktų, – pažadėjo Mandelis.
Roranas šyptelėjo.
– Puiku.
Patenkintas, kad išsprendė reikalą dėl Mandelio elgesio ir kad jaunuolis pasiryžo nugabenti žinią
Horstui, Roranas grįžo vidun ir, palinkėjęs šeimininkui labos nakties, nuėjo miegoti.

Kitą dieną Roranas su palydovais praleido rūmuose, naudodamasis proga pailsėti, pasigaląsti ginklus ir
persvarstyti sumanymą.
Kartais išvysdavo Heleną, skubančią iš vieno kambario į kitą, truputį dažniau matė Rolfą švytinčiais
lyg nublizginti perlai dantimis ir visai nematė Joudo, nes žilagalvis pirklys išėjo į miestą, atseit
netyčiomis susitikti su keliais jūrininkais, kuriais pasitikėjo.
Grįžęs pasakė Roranui:
– Turėsime dar penkias poras rankų. Belieka viltis, kad to pakaks.
 Paskui visą vakarą Joudas praleido kabinete, rašydamas dokumentus ir kitaip rūpindamasis savo
reikalais.
Likus trims valandoms iki aušros, Roranas, Loringas, Brigita, Gertrūda ir Nolfavrelis atsikėlė ir,
kovodami su nežmonišku žiovuliu, susirinko prie rūmų durų, apsivilkę ilgus apsiaustus ir apsimuturiavę,
kad nesimatytų veidų. Joudas atėjo su ant šono kabančia rapyra. Roranas pamanė, kad siauras kardas
labai tinka ilgakojui vyrui, lyg primintų, kas jis iš tiesų.
Joudas įžiebė aliejaus žibintą ir iškėlė priešais juos.
– Ar mes pasiruošę? – paklausė.
Jie linktelėjo. Tada Joudas atidarė duris ir jie išėjo laukan į tuščią akmenimis grįstą gatvę. Joudas
stabtelėjo tarpduryje ir luktelėjo, žvelgdamas į laiptus dešinėje, bet Helena nepasirodė. Suvirpėjęs
Joudas išėjo iš namų ir uždarė duris.
Roranas spustelėjo jam ranką.
– Kaip yra, taip yra.
– Žinau.
Jie nuskubėjo per tamsų miestą. Sulėtindavo žingsnį, jei sutikdavo sargybinius ar kokius nors nakties
klajoklius, kurie dažniausiai nerdavo į šalį, juos išvydę. Kartą išgirdo žingsnius ant greta esančio pastato
stogo.
– Dėl tokio miesto išplanavimo, – paaiškino Joudas, – vagys nesunkiai perlipa nuo vieno stogo ant
kito.
Jie vėl sulėtino žingsnį, kai priėjo rytinius Teirmo vartus. Už vartų buvo uostas, tad kasnakt jie buvo
uždaromi tik keturioms valandoms, kad kuo mažiau trukdytų prekybai. Ir tikrai: nors buvo dar labai anksti,
keli vyrai jau ėjo pro vartus.
Sargybiniai nuleido ietis ir paklausė, kokiu reikalu jie eina. Ir nors Joudas buvo įspėjęs, kad taip gali
nutikti, Roraną užplūdo baimė. Jis sudrėkino išdžiūvusią burną ir pamėgino nesijaudinti, kol vyresnysis
kareivis tyrinėjo ritinėlį, kurį jam padavė Joudas. Po kurio laiko sargybinis grąžino ritinėlį ir linktelėjo.
– Galite eiti.
Kai pasiekė prieplauką ir nutolo nuo miesto sienos tiek, kad jų neišgirstų, Joudas šnipštelėjo:
– Pasisekė, kad jis nemoka skaityti.
Susėdo šešiese ant drėgnų lentų ir palaukė, kol vienas po kito iš pilkos krantą aptraukusios miglos
išniro Joudo vyrai. Buvo rimti ir tylūs, su kasomis iki nugaros vidurio, dėmėtomis nuo deguto rankomis ir
tokie randuoti, kad Roranas pajuto jiems pagarbą. Jam patiko tie vyrai ir juto, kad ir jis jiems patiko. Bet
jie nekaip sutiko Brigitą.
Vienas jūreivių, didelis nuožmus vyras, bakstelėjo į ją nykščiu.
– Nesakei, kad bus moteris, dėl kurios reikės varžytis. Kaip, manai, aš susikaupsiu, kai aplink
painiosis kekšė iš kažkokio užkampio?
– Nekalbėk taip apie ją, – pro sukąstus dantis iškošė Nol- favrelis.
– Ir jos nuogaiša?
Ramiu balsu Joudas pasakė:
 – Brigita kovėsi su razakais. O jos sūnus jau nukovė vieną geriausių Galbatorikso kareivių. Ar esi
padaręs ką nors panašaus, Utarai?
– Vis tiek negerai, – prabilo kitas vyras. – Nesijausiu saugus, kai šalia bus moteris. Ji tik pritrauks
nelaimę. Moteris neturėtų…
Kad ir ką jis norėjo pasakyti, niekas nebeišgirdo, nes tą akimirką Brigita pasielgė labai nemoteriškai.
Puolusi į priekį, spyrė Utarui į tarpkojį, tada sugriebė antrąjį vyrą ir prispaudė jam prie gerklės peilį.
Akimirką jį taip palaikė, kad visi pamatytų, tada paleido vargšelį. Utaras raitėsi ant lentų prie jos kojų,
murmėdamas keiksmažodžius.
– Gal dar kas nors prieštarauja? – paklausė Brigita. Nolfavrelis išsižiojęs žiūrėjo į savo motiną.
Roranas timptelėjo žemiau gobtuvą, kad paslėptų šypseną. Gerai, kad jie nepastebėjo Gertrūdos,
pamanė.
Daugiau niekas nebeužgauliojo Brigitos, tad Joudas paklausė:
– Ar atsinešėte, ko prašiau?
Jūreiviai įkišo rankas į užančius ir išsitraukė po sunkią kuoką ir keletą virvių.
Taip apsiginklavę nužygiavo uostu link „Drakono Sparno“, stengdamiesi, kad jų nepastebėtų. Joudas
žibintą laikė pridengtą. Netoli doko jie pasislėpė už sandėlio ir kurį laiką stebėjo, kaip dvi sargybinių
nešamos švieselės lingavo laivo deniu. Trapas nakčiai buvo užtrauktas.
– Prisiminkit: svarbiausia, kad nenuskambėtų pavojaus signalas, kol nebūsime pasiruošę išvykti, –
sušnibždėjo Joudas.
– Du vyrai viršuje, du apačioje, taip? – paklausė Roranas.
Utaras atsakė:
– Kaip visada.
Roranas ir Utaras nusirengė, liko tik su kelnėmis, apsirišo liemenis virvėmis ir prisitvirtino kuokas
(Roranas paliko savo plaktuką), ir nubėgo prieplauka toliau, kad nematytų sargybiniai, tada pasinėrė į
šaltą vandenį.
– Brrr, nekenčiu tokių dalykų, – pasakė Utaras.
– Ar anksčiau teko?
– Ketvirtas kartas jau. Nenustok judėjęs, kitaip sušalsi.
Kabindamiesi už slidžių polių po prieplauka, jie nuplaukė iki akmeninio molo prie „Drakono Sparno“,
tada pasuko į dešinę. Utaras prispaudė lūpas prie Rorano ausies:
– Imu dešiniojo borto inkarą.
Roranas pritardamas linktelėjo.
Abu panėrė po juodu vandeniu ir ten išsiskyrė. Utaras nuplaukė kaip varlė pro laivo pirmagalį, o
Roranas – tiesiai prie kairiojo inkaro ir įsikibo į jo storą grandinę. Nuo liemens nusirišo kuoką ir sukando
dantimis – kad jie netarškėtų ir kad rankos būtų laisvos – ir ėmė laukti. Šaltas metalas siurbė šilumą iš
rankų greitai kaip ledas.
Netrukus, maždaug po trijų minučių, Roranas išgirdo Brigitos batų šlepsėjimą. Ji nuėjo iki molo galo
ir ties „Drakono Sparno“ viduriu tyliai užkalbino sargybinius. Beliko tikėtis, kad atitrauks jų dėmesį nuo
pirmagalio.
Dabar!
Roranas rankomis ropštėsi grandine. Dešinys petys, kur buvo įkandęs razakas, degė, bet jis nesustojo.
Pro liuką, pro kurį inkaro grandinė kyšojo iš laivo, užsiropštė briaunomis, laikančiomis išdažytą
laivapriekio papuošimą, per turėklus ir ant denio. Utaras jau buvo ten, visas varvantis ir sunkiai
alsuojantis.
Spausdami rankose kuokas, jie nusėlino laivagalio link, slapstydamiesi už bet ko, kas pasitaikydavo
pakeliui. Sustojo arčiau nei per dešimt pėdų nuo sargybinių. Abu vyrai buvo persisvėrę per turėklus ir
šnekučiavosi su Brigita.
Roranas ir Utaras staiga iššoko iš šešėlio ir trenkė sargybiniams per galvas. Tie net kardų nespėjo
išsitraukti. Apačioje Brigita mostelėjo Joudui ir kitiems, ir jie pakėlė trapą ir pastūmė laivo link, kur
Utaras jį pritvirtino prie turėklų.
Ant denio užbėgusiam Nolfavreliui, Roranas mestelėjo virvę ir pasliepė:
– Surišk ir užkimšk šitiems dviem burnas.
Tada visi, išskyrus Gertrūdą, nusileido į triumus ieškoti kitų sargybinių. Rado dar keturis vyrus –
laivo iždininką, bocmaną, koką ir koko padėjėją. Išvertė juos iš lovų, trinkteldami per galvą tiems, kurie
priešinosi, ir tada tvirtai surišo. Brigita sučiupo du vyrus ir vėl įrodė, ko verta.
Joudas, išrikiavęs vargšus belaisvius ant denio, kad visada būtų matomi, pareiškė:
– Turime daug ką padaryti, o laiko nedaug. Roranai, Utaras bus „Drakono Sparno“ kapitonas. Tu ir
visi kiti turėsit vykdyti jo nurodymus.
Kitas dvi valandas laive virė darbas. Jūreiviai tvarkė takelažą ir bures, Roranas su kitais iškrovė
nereikalingas atsargas, kaip antai medienos ryšulius. Atsargiai nuleido juos į jūrą, kad niekas
prieplaukoje neišgirstų vandens tekšėjimo. Į „Drakono Sparną“ turėjo sutilpti visas Karvaholas, tad
reikėjo pasidaryti kuo daugiau vietos.
Roranas rišo virvę aplink stiebą, kai išgirdo kimų įspėjimą:
– Kažkas eina!
Visi denyje, išskyrus Joudą ir Utarą, krito ant pilvų, siekdami savo ginklų. Abu stovėti likę vyrai ėmė
žingsniuoti po laivą lyg būtų sargybiniai. Rorano širdis daužėsi, kol jis gulėjo nejudėdamas ir
svarstydamas, kas gali nutikti. Sulaikė kvapą, kai Joudas užkalbino įsibrovėlį… Tada trapu ataidėjo
žingsniai.
Tai buvo Helena.
Dėvėjo vienspalvę suknelę, plaukus buvo paslėpusi po skarele, ant peties nešėsi krepšį. Neištarė nė
žodžio, tik įmetė mantą į pagrindinę kajutę ir grįžusi atsistojo prie Joudo. Roranas dar nebuvo matęs
laimingesnio vyro.
Dangus virš tolimų Keteros kalnų buvo pradėjęs švisti, kai vienas jūreivių nuo takelažo parodė į
šiaurę ir švilptelėjo pranešdamas, kad pamatė miestelėnus.
Roranas ėmė suktis dar greičiau. Laiko jau nebeliko. Užlėkė ant denio ir įsižiūrėjo į tamsią eilę
žmonių, besiartinančių krantu. Ne taip kaip kitų pakrantės miestų, Teirmo išorinė siena atitvėrė miestą ir
nuo jūros, kad apsaugotų nuo dažnų piratų puolimų. Todėl pastatai prie uosto buvo laisvai pasiekiami ir
miestelėnai galėjo prieiti tiesiai prie „Drakono Sparno“.
– Paskubėkit, paskubėkit! – ragino Joudas.
Utarui sukomandavus, jūreiviai išsinešė glėbius iečių katapultoms ir statines dvokiančio deguto,
kurias atidarė ir pamirkė viršutines iečių dalis. Tada prisitraukė ir užtaisė katapultas dešiniojoje borto
pusėje. Reikėjo dviejų vyrų užtempti storai templei ant kablio.
Miestelėnai jau buvo nuėję du trečdalius kelio iki laivo, kai kareiviai, patruliuojantys ant Teirmo
sienų, pastebėjo juos ir paskelbė pavojų. Utaras iškart sukomandavo:
– Ugnis!
Sudaužęs Joudo žibintą, Nolfavrelis pralėkė nuo vienos katapultos prie kitos, pridegdamas ietis. Kai
tik ietis užsiliepsnodavo, vyras prie katapultos atleisdavo templę ir ietis nulėkdavo, dusliai švilptelėjusi.
Dvylika liepsnojančių strėlių išlėkė iš „Drakono Sparno“ ir susmigo į laivus ir pastatus prie kranto lyg
riaumojantys, iki raudonumo įkaitę meteoritai iš dangaus.
– Įtempti ir užtaisyti iš naujo! – šūktelėjo Utaras.
Mediena lankstoma sucypė, kai vyrai vėl ėmė tempti temples. Ietys paruoštos. Nolfavrelis perbėgo dar
kartą. Roranas pajuto, kaip po kojomis suvirpėjo denis, kai iš katapultos priešais jį išlėkė negailestingas
šovinys ir nuskriejo švytinčiu lanku.
Ugnis išplito palei vandens liniją, sudarydama nepereinamą sieną priešais „Drakono Sparną“. Pro
rytinius Teirmo vartus kareiviai jų nebegalėjo pasiekti. Roranas tikėjosi, kad dūmai paslėps laivą nuo
lankininkų, susirinkusių ant miesto sienos, bet tai vos vos pavyko: prieš laivui dingstant kareiviams iš
akių, strėlių šuoras susmigo į takelažą, o viena strėlė įsmigo į denį šalia Gertrūdos.
Nuo pirmagalio riktelėjo Utaras:
– Patys pasirinkit taikinius!
Dabar miestelėnai pakrante bėgo padrikai. Buvo pasiekę šiaurinį prieplaukos galą, kai Teirmo
kareiviai ėmė taikytis į juos. Keli miestelėnai suklupo ir pargriuvo, vaikai spiegė iš baimės. Tada žmonės
vėl įsibėgėjo. Perbėgo lentomis, pro liepsnojantį sandėlį ir molu. Uždususi minia susigrūdo ant denio.
Brigita ir Gertrūda ėmė skirstyti žmones po laivą. Per kelias minutes visi laivo aukštai prisigrūdo tiek,
kiek tik buvo galima. Žmonės tūnojo ir krovinių triume, ir kapitono kajutėje. Kurie nebetilpo, spaudėsi ant
denio, virš galvų laikydami Fisko skydus.
Roranas buvo liepęs, kad visi sveiki Karvaholo vyrai susirinktų prie pagrindinio stiebo ir lauktų
tolimesnių nurodymų. Roranas tarp jų pamatė Mandelį ir didžiuodamasis juo mostelėjo jam.
Tada Utaras parodė į vieną iš jūreivių ir suriko:
– Ei, tu, Bondenai! Nuvesk tuos stuobrius prie kabestanų ir pakelkit inkarus, tada prie irklų.
Judinkitės! – O vyrams prie katapultų sukomandavo: – Pusė jūsų teeina prie kairiojo borto katapultų.
Ginkitės nuo visų, kurie mėgins lipti į laivą.
Roranas buvo tarp tų, kurie perėjo į kitą pusę. Kol ruošė katapultą, keli atsilikę miestelėnai išlindo iš
aitrių dūmų ir įlipo į laivą. Joudas ir Helena šešis belaisvius vieną po kito trapu nurideno ant molo.
Roranui nespėjus susivokti, inkarai buvo pakelti, trapas nupjautas ir po kojomis sugaudė būgnas,
duodamas ritmą irkluotojams. „Dakono Sparnas“ staigiai kryptelėjo į dešinę – atviros jūros link – ir
greitėdamas atsiplėšė nuo prieplaukos.
Roranas su Joudu nuėjo į kvarterdeką. Iš ten buvo matyti raudonos liepsnos, ryjančios tarp Teirmo ir
vandenyno viską, kas dega. Pro dūmus išvydo virš miesto kylančią saulę – plokščią, išsipūtusį, kruviną
oranžinį diską.
Kiek dabar esu nužudęs? pagalvojo Roranas.
Lyg perskaitęs jo mintis, Joudas ištarė:
– Nukentės daugybė nekaltų žmonių.
Jausdamas kaltę, Roranas atsakė kiek aršiau, nei norėjo:
– Ar mieliau lindėtum Ristharto kalėjime? Abejoju, kad per gaisrą daug žmonių bus sužeista, o tiems,
kas išsigelbės, negrės tokia mirtis, kuri grėstų mums, jei Imperija mus sučiuptų.
– Tau nereikia manęs mokyti, Roranai. Pasiteisinti ir pats moku. Padarėme tai, ką turėjome padaryti.
Tik nereikalauk, kad džiaugčiausi, nes gelbėdamiesi patys sukėlėme kančių kitiems.

Vidurdienį irklai buvo sudėti ir „Drakono Sparnas“ plaukė pučiamas palankių šiaurės vėjų. Dėl vėjo
gūsių takelažas virš galvos žemai dūzgė.
Laivas buvo perkrautas, bet Roranas tikėjo, kad laikydamiesi plano, jie nuplauks į Surdą kuo greičiau
ir išvengs nepatogumų. Blogai buvo tai, kad jie turėjo nedaug maisto, kurį teks dalinti mažytėmis
porcijomis. Be to, tarp taip susigrūdusių žmonių galėjo imti sparčiai plisti ligos.
Kai Utaras trumpai paaiškino, kaip svarbu laive laikytis tvarkos, miestelėnai stojo prie neatidėliotinų
darbų. Ėmė rūpintis sužeistaisiais, kraustyti menką turtą ir ieškoti vietos, kur guls miegoti. Reikėjo išrinkti
žmones ir darbui „Drakono Sparne“: kas virs, kas padės Utaro vyrams ir taip toliau.
Roranas, padėjęs Elainai pakabinti hamaką, įsivėlė į karštą ginčą tarp Odelės, jos šeimos ir Frevino,
kuris, pasirodo, pabėgo iš Torsono įgulos, kad liktų su Odele. Abu ketino susituokti, bet tam labai
priešinosi Odelės tėvai, nes jūreivis neturėjo šeimos, rimtos profesijos ir turto, kad galėtų pasirūpinti ir
išlaikyti jų dukrą. Roranas manė, kad geriau būtų, jei įsimylėjėliai liktų drauge – atrodė neįmanoma imti ir
išskirti juos, juk jie vis tiek būtų tame pačiame laive. Bet Odelės tėvai nenorėjo juo patikėti.
Sutrikęs Roranas pasakė:
– Tai ką tada darysite? Juk neužrakinsite jos. Manau, kad Frevinas įrodė savo atsidavimą aiškiau
nei…
– Razakas!
Šūksnis atsklido iš stebėjimo aikštelės ant stiebo.
Ilgai nesvarstydamas Roranas išsitraukė plaktuką, apsisuko ir kopėčiomis užlėkė pro angą ant denio,
nusibrozdindamas blauzdą. Nuskriejo prie žmonių būrelio kvarterdeke ir sustojo prie Horsto.
Kalvis parodė į krantą.
Išlindęs į dienos šviesą, vienas iš klaikiųjų razakų skraidintojų sklendė pakrante kaip nudriskęs
šešėlis, o ant jo nugaros sėdėjo razakas. Roraną lėtai apėmė baimė. Suvirpėjo, kai sparnuotas padaras
klaikiai spygtelėjo. Tada vandeniu atsklido vos girdimas, bet aiškus razako balsas tarsi vabzdžio
dūzgimas:
– Jūsss nepabėgsssite!
Roranas žvilgtelėjo į katapultas, bet razakas buvo per toli.
– Ar kas nors turi lanką?
– Aš, – atsakė Baldoras. Priklaupdamas ant kelio ir tempdamas ginklą, paliepė: – Pridenkit mane.
Visi ant kvaterdeko susispaudė į glaudų ratą apie Baldorą, užstodami nuo grėsmingo razako žvilgsnio.
– Kodėl jie nepuola? – suniurzgė Horstas.
Sutrikęs Roranas mintyse ieškojo atsakymo, bet nieko nesugalvojo. Joudas pastebėjo:
– Gal jiems per šviesu. Razakai medžioja naktį, ir kiek žinau, savo noru nelenda iš irštvos, kol saulė
danguje.
– Ne tik, – lėtai pridūrė Gertrūda. – Manau, jie bijo vandenyno.
– Bijo vandenyno? – pasišaipė Horstas.
– Stebėk juos: neskrenda arčiau kaip per metrą virš vandens.
– Ji teisi, – pasakė Roranas.
Pagaliau galima pasinaudoti jų silpnybe!
Po kelių sekundžių Baldoras pranešė:
– Pasiruošęs!
Žmonės priešais jį puolė į šalis, atverdami kelią strėlei. Baldoras pašoko ant kojų, prisitraukė
plunksnuotą strėlę prie skruosto ir paleido ją.
Tai buvo didvyriškas šūvis. Razakas skrido daug toliau nei bet kurio lankininko taikinys, bet Baldoras
pataikė. Strėlė įsmigo skrendančiam padarui į dešinį sparną, ir žvėris taip garsiai suklykė iš skausmo, kad
stiklas ant denio suaižėjo, o akmenys ant kranto suskilo į gabalėlius. Roranas rankomis užsispaudė ausis.
Vis dar klykdama pabaisa metėsi toliau nuo vandens ir dingo už miglotų kalvų.
– Ar tu jį nušovei? – išbalęs paklausė Joudas.
– Bijau, kad ne, – atsakė Baldoras. – Tik sužeidžiau.
Loringas, prieš akimirką užlipęs ant denio, patenkintas tarė:
– Štai kaip. Bent jau sužeidei. Manau, kad jie gerai pagalvos prieš kitąkart mus puldami.
Roranas apsiblausė.
– Pasilaikyk džiaugsmą vėlesniam laikui, Loringai. Tai visai ne pergalė.
– Kodėl ne? – paklausė Horstas.
– Nes dabar Imperija tiksliai žino, kur esame.
Visi kvarterdeke nuščiuvo ir susimąstė apie tai, ką jis pasakė.

* * *
 VAIKIŠKI ŽAIDIMAI

–O čia, – parodė Triana, – naujausias mūsų sugalvotas raštas.

Nasuada paėmė juodą skraistę iš kerėtojos ir gėrėdamasi ja pertraukė per rankas. Nerti tokius plonus
nėrinius žmogus nesugebėtų. Susižavėjusi žiūrėjo į dėžes ant stalo, kur buvo sukrauti Du Vrangr Gatos
sukurtų raštų pavyzdžiai.
– Puikiai dirbate, – pagyrė. – Daug geriau, nei tikėjausi. Perduok kerėtojams, kaip esu patenkinta jų
darbu. Tai vardenams daug reiškia.
Giriama Triana nulenkė galvą.
– Perduosiu jūsų žodžius, Ledi Nasuada.
– Ar jie dar…
Triukšmas už darbo kabineto durų nutraukė Nasuadą. Girdėjo, kaip vis garsiau keikiasi sargybiniai ir
kažkas rikteli iš skausmo. Dzingsinčių kardų garsas ėmė aidėti koridoriuje. Nasuada sunerimusi atsitraukė
nuo durų, išsitraukdama durklą.
– Bėkite, Ledi! Bėkite pro tarnų duris! – paliepė Triana.
Kerėtoja šoko priešais Nasuadą ir atsiraitė rankoves, apnuogindama baltas rankas ir ruošdamasi imtis
magijos. Staiga su trenksmu atsivėrė durys ir nedidelis žmogutis griebė Nasuadai už kojų, parversdamas
ją ant žemės. Nasuadai krintant, virš jos praskrido sidabrinis daiktas – ten, kur ji ką tik stovėjo, – ir
dusliai trenkėsi į sieną. Įpuolė keturi sargybiniai, kilo baisi sumaištis, ir Nasuada pajuto, kad nuo jos
nutraukia užpuoliką. Atsistojusi pamatė, kad sargybiniai laiko Elvą.
– Ką tai reiškia? – paklausė Nasuada.
Juodaplaukė mergaitė šyptelėjo, tada persisvėrė ir išsivėmė ant pinto kilimo. Po to įsmeigė violetines
akis į Nasuadą ir grėsmingu visažinės balsu pasakė:
– Liepk savo burtininkei apžiūrėti sieną, o Azihado dukterie, ir pamatysi, kad laikiausi savo pažado.
Nasuada linktelėjo Trianai, ši nusklendė prie sienoje išmuštos skylės ir ištarė burtažodį. Grįžo nešina
metaline strėliuke.
– Buvo įsmigusi į medį.
– Bet iš kur ji? – nustebusi paklausė Nasuada.
Triana mostelėjo į atvirą langą, už kurio plytėjo Aberono miestas.
– Iš ten, spėju.
 Nasuada pasisuko į laukiantį vaiką.
– Ką žinai apie tai, Elva?
Klaiki mergaitės šypsena praplatėjo.
– Čia buvo žudikas.
– Kas jį pasiuntė?
– Žudikas, kurį juodosios magijos išmokė pats Galbatoriksas. – Ji primerkė degančias akis, lyg būtų
panirusi į transą. – Tas žmogus tavęs nekenčia. Jis atkeliavo tavęs nužudyti. Ir jam būtų pavykę, jei
nebūčiau jo sustabdžiusi.
Pasilenkė į priekį ir vėl išsivėmė, apdrėbdama grindis pusiau suvirškintu maistu. Nasuada
pasišlykštėjusi užsidengė burną.
– Ir jis kentės didelį skausmą.
– Kodėl?
– Nes pasakysiu tau, kad jis apsistojęs viešbutyje Šventyklos gatvėje, viršutiniame aukšte,
paskutiniame kambaryje. Geriau paskubėk, nes jis pabėgs… Pabėgs. – Suaimanavo kaip sužeistas žvėris
ir susiėmė už pilvo. – Paskubėk, kol Eragono kerai neprivertė manęs užpulti tave, kad šitaip stovėdama ir
nieko nedarydama jam nepakenktum. Tada gailėsies!
Nasuada paliepė išeinančiai Trianai:
– Papasakok Jormundurui, kas nutiko, tada pasiimk galingiausius magus ir suraskit tą žmogų. Sugaukit,
jei pavyks. Jei nepavyks, nužudykit.
Kerėtoja išėjo, o Nasuada pasižiūrėjo į savo vyrus ir pamatė, kad jų kojos kraujuoja nuo daugybės
mažų įbrėžimų. Suprato, kad tai Elva juos sužeidė.
– Eikit, – paliepė, – susiraskit gydytoją, kuris pagydys žaizdas.
Kariai papurtė galvas, o jų kapitonas paaiškino:
– Ne, ponia. Liksime su jumis, kol nebūsime tikri, kad jūs saugi.
– Kaip norit, kapitone.
Vyrai uždarė langus (dėl to kambarys pritvinko alpaus karščio) ir nuėjo apžiūrėti kitų kambarių.
Nasuada žingsniavo pirmyn atgal. Širdis pavėluotai ėmė daužytis, kai ji suprato, kiek nedaug trūko,
kad būtų nužudyta. Kas nutiktų vardenams, jei žūčiau? Kas mane pakeistų? Ją apėmė nerimas. Nebuvo
pagalvojusi apie tai ir įspėjusi pavaldinių, kaip jie turėtų elgtis, jei ji mirtų. Neleisiu, kad vardenai
pakriktų dėl to, kad buvau neapdairi!
Sustojo.
– Lieku tau skolinga, Elva.
– Dabar ir per amžius.
Nasuada sutriko, išgirdusi mergaitės atsakymą. Tada tęsė:
– Atsiprašau, kad neįsakiau sargybiniams tavęs praleisti, nesvarbu, dieną ar naktį ateitum. Turėjau
numatyti tokį įvykį.
– Turėjote, – pašaipiai pritarė Elva.
Tampydama suknelės klostę, Nasuada vėl ėmė žingsniuoti, kad nematytų Elvos kreidos baltumo veido
su drakonės žyme ir kad apsiramintų.
– Kaip pasprukai iš savo būsto?
– Pasakiau prižiūrėtojai Gretai tai, ką ji norėjo išgirsti.
– Ir viskas?
Elva sumirksėjo.
– Ji labai nudžiugo, – atsakė.
– O kaip Andžela?
– Išėjo ryte tvarkyti reikalų.
– Gerai, tebūnie, esu dėkinga už išgelbėtą gyvybę. Prašyk, ko tik nori, ir gausi, jei tik tai mano galioje.
Elva apsidairė po puošnų kambarį, tada pasakė:
– Ar turite maisto? Esu alkana.
 KARO ŽENKLAI

o dviejų valandų grįžo Triana, vesdamasi du kareivius, nešančius negyvą kūną. Trianai paliepus,

P vyrai kūną numetė ant grindų. Tada kerėtoja pranešė:

– Radome žudiką ten, kur nurodė Elva. Buvo vardu Dreilas.
Nasuada ėmė smalsiai tyrinėti veidą žmogaus, kuris kėsinosi ją nužudyti. Žudikas buvo žemas,
barzdotas ir neįsimintinos išvaizdos, niekuo nesiskiriantis nuo daugybės kitų miesto vyrų. Pajuto jam
keistą artumą, lyg pasikėsinimas į jos gyvybę ir faktas, kad ji liepė jį nužudyti, susiejo juos pačiu
glaudžiausiu ryšiu.
– Kaip jis žuvo? – paklausė. – Nematau jokių žaizdų ant kūno.
– Nusižudė pasitelkęs magiją, kai pralaužėme jo apsaugas ir įsiskverbėme į mintis. Nespėjome jo
suvaldyti.
– Ar pavyko sužinoti ką nors naudingo, kol buvo gyvas?
– Pavyko. Dreilas buvo vienas iš agentų, atsidavusių Galbatoriksui ir atsiųstų į Surdą. Jie vadinami
Juodąja Ranka. Šnipinėja mus, visaip kliudo rengtis karui ir, kaip sužinojome greitai peržiūrėję Dreilo
prisiminimus, yra kalti dėl daugelio vardenų žmogžudysčių. Akivaizdu, kad laukė palankios progos jus
nužudyti nuo tada, kai atkeliavome iš Farten Duro.
– Kodėl ta Juodoji Ranka dar nenužudė karaliaus Orino?
Triana gūžtelėjo pečiais.
– Negaliu pasakyti. Gali būti, kad Galbatoriksas laiko jus pavojingesne nei Orinas. Kai Juodoji Ranka
suvoks, kad esate saugoma… – čia jos žvilgsnis nukrypo Elvos link, – Orinas neišgyvens nė mėnesio,
nebent jį dieną naktį saugotų magai. O galbūt Galbatoriksas nenori imtis tokių tiesioginių veiksmų, kad
Juodoji Ranka liktų nepastebėta. Surda gyvuoja tik todėl, kad Galbatoriksas su tuo taikstosi. Dabar, kai ji
ima kelti grėsmę…
– Ar galėtum saugoti ir Oriną? – paklausė Nasuada Elvos.
Violetinės jos akys žybtelėjo.
– Gal, jeigu jis gražiai paprašys.
Nasuados galvoje ėmė suktis mintys – ji svarstė, kaip užkirsti kelią naujam pavojui.
– Ar visi Galbatorikso agentai valdo magiją?
– Dreilo prisiminimai buvo sujaukti, tad sunku pasakyti, – paaiškino Triana, – bet spėju, kad kai kurie
jų tikrai ją įvaldę.
Magija, nusikeikė mintyse Nasuada. Baisesnę grėsmę vardenams burtininkai – ar bet kuri kita būtybė,
išmokyta valdyti mintis, – kėlė ne žudydami, o šnipinėdami. Magai gali skaityti žmonių mintis ir gautą
informaciją panaudoti vardenams sunaikinti. Būtent todėl Nasuada ir visa vardenų vadovybė buvo
išmokyti pajusti, kai kas nors skverbiasi į mintis, ir nuo to apsisaugoti. Orinas ir Hrotgaras veikiausiai
irgi yra tokiu pačiu būdu apsaugoję savo vyriausybes.
Bet buvo nesaugu kiekvieną, turintį slaptos informacijos, to išmokyti, todėl viena iš daugelio Du
Vrangr Gatos pareigų buvo gaudyti visus, kurie mėgintų skverbtis į žmonių mintis. Tačiau galiausiai Du
Vrangr Gata ėmė šnipinėti pačius vardenus, o Nasuada slėpė šį faktą nuo savo pavaldinių, nes tai tik
pasėtų neapykantą, sukeltų nepasitikėjimą ir sumaištį.
Tai, ką sužinojo apie Juodąją Ranką, sustiprino Nasuados įsitikinimą, kad magus kokiu nors būdu
reikia valdyti.
– Kodėl, – paklausė ji, – anksčiau neatkreipėte į tai dėmesio? Suprasčiau, jei nepastebėtumėt vienišo
žudiko, bet juk tai visas būrys magų, ketinančių mus sunaikinti? Pasiaiškink, Triana.
Kerėtojos akys blykstelėjo pykčiu dėl kaltinimo.
– Nes čia, ne taip kaip Farten Dure, negalime patikrinti kiekvieno minčių, ar neturi blogų kėslų.
Tiesiog per daug žmonių, kad galėtume visus stebėti. Štai kodėl iki šiol nežinojome apie Juodąją Ranką,
Ledi Nasuada.
Nasuada patylėjo, tada nuleido galvą.
– Supratau. Ar aptikote daugiau Juodosios Rankos narių?
– Kelis.
– Gerai. Suraskite ir likusius. Noriu, kad sunaikintumėt tą organizaciją, Triana. Išnaikinkit juos kaip
parazitus. Duosiu tiek žmonių, kiek reikės.
Kerėtoja nusilenkė.
– Kaip paliepsite, Ledi Nasuada.
Kažkas pasibeldė į duris, sargybiniai išsitraukė kardus ir išsirikiavo abiejose durų pusėse, tada
kapitonas neįspėjęs atplėšė duris. Už jų stovėjo jaunas pažas, pakėlęs kumštį dar kartą pasibelsti.
Nustebęs kurį laiką spoksojo į kūną ant grindų, tada vėl sutelkė dėmesį į kapitoną, kuris paklausė:
– Ko reikia, berniuk?
– Turiu žinutę Ledi Nasuadai nuo karaliaus Orino.
– Tada kalbėk, ir greitai, – paliepė Nasuada.
Pažui prireikė akimirkos susikaupti.
– Karalius Orinas prašo, kad ateitumėt pas jį tiesiai į pasitarimų menę, nes gavo nepaprastai svarbių
pranešimų iš Imperijos.
– Viskas?
– Taip, ponia.
– Turiu eiti. Triana, žinai, ką daryti. Kapitone, tegu kas nors išneša Dreilą.
– Taip, ponia.
 – Taip pat liepkite surasti mano tarnaitę Fariką. Tegu ji pasirūpina, kad kambarys būtų sutvarkytas.
– O kaip aš? – paklausė Elva.
– Tu, – atsakė Nasuada, – eisi su manimi. Jei tau tam pakaks jėgų.
Mergaitė užvertė galvą ir iš jos nedidelės apvalios burnos ištrūko šaltas juokas.
– Esu pakankamai stipri, Nasuada. O tu?
Nekreipdama dėmesio į klausimą, Nasuada išėjo į koridorių, apsupta sargybinių. Pilies akmenys nuo
karščio skleidė gaižų kvapą. Už nugaros girdėjo Elvos kojelių tapsėjimą ir piktai pasidžiaugė, kad
šiurpusis vaikas turi skubėti, kad spėtų paskui platesniais žingsniais einančius suaugusiuosius.
Sargybiniai pasiliko už pasitarimų menės durų, o Nasuada ir Elva žengė vidun. Menė buvo itin
paprasta, atspindinti kovingą Surdos prigimtį. Šios šalies valdovai tuščiai nešvaistė turtų ir visus išteklius
skyrė savo žmonėms apginti ir Galbatoriksui nuversti, dėl to Boromėjo pilis nebuvo taip išpuošta kaip
nykštukų Trondžheimas.
Menėje stovėjo paprastas trijų su puse metro ilgio stalas, o ant jo buvo patiestas ir kampuose
prismeigtas durklais Alagezijos žemėlapis. Kaip paprastai, Orinas sėdėjo stalo gale, o kėdėse tolėliau –
jo patarėjai, kurių daugelis buvo nusiteikę prieš Nasuadą. Vyresniųjų taryba irgi buvo ten. Nasuada
pastebėjo susirūpinimą Jormunduro veide, kai jis į ją žvilgtelėjo, ir suprato, kad Triana jau papasakojo
apie Dreilą.
– Kvietėte, Jūsų didenybe?
Orinas pakilo.
– Taip. Dabar mes… – Nutilo viduryje sakinio, pamatęs Elvą. – Ak, taip, Švytinti Kakta. Neturėjau
galimybės tavęs aplankyti anksčiau, nors apie tavo žygdarbius girdėjau ir, turiu pripažinti, labai norėjau
su tavimi susitikti. Ar patinka kambariai, kuriuos tau įrengiau?
– Visai nieko, Jūsų didenybe. Ačiū.
Visi prie stalo, išgirdę jos klaikų balsą, suaugusiojo balsą, krūptelėjo. Irvinas, ministras pirmininkas,
pasilenkė priekin ir drebančiu pirštu bakstelėjo į Elvą:
– Kodėl čia atsivedėte šitą… šitą pabaisą?
– Kur jūsų mandagumas, pone? – paklausė Nasuada, nors suprato, kodėl jis taip pasakė.
Orinas susiraukė.
– Taip, valdykitės, Irvinai. Bet pastaba pagrįsta, Nasuada. Negalime leisti šitam vaikui dalyvauti mūsų
svarstymuose.
– Imperija, – atsakė ji, – ką tik mėgino mane nužudyti. – Kambaryje nuaidėjo nuostabos šūksniai. – Jei
ne Elva, būčiau žuvusi. Dėl to aš ja pasitikiu: kur einu aš, eina ir ji.
Tegu žino, ką iš tiesų gali Elva, pamanė.
– Kokia siaubinga naujiena! – sušuko karalius. – Ar sučiupote tą niekšą?
Žiūrėdama į susidomėjusius patarėjų veidus, Nasuada dvejojo.
– Būtų geriau, jei viską galėčiau papasakoti jums asmeniškai, Jūsų didenybe.
Orinas, atrodė, suirzo dėl tokio atsakymo, bet toliau klausimo nebegvildeno.
– Gerai. Bet sėskitės, sėskitės! Ką tik gavome nerimą keliantį pranešimą. – Kai Nasuada atsisėdo
priešais, o Elva įsitaisė jai už nugaros, jis tęsė: – Atrodo, mūsų žvalgai Gileade apsiriko dėl
Galbatorikso kariuomenės.
– Kaip tai?
– Jie manė, kad kariuomenė yra Gileade, tuo tarpu laiške nuo vieno mūsų žvalgų Urubeine rašoma,
kad jis matė didelę kariuomenę, žygiuojančią pro sostinę į pietus prieš pusantros savaitės. Buvo naktis,
tad sunku tiksliai pasakyti, kiek buvo karių, bet jis tikras, kad kariuomenė daug didesnė nei šešiolikos
tūkstančių vyrų, kurie sudaro Galbatorikso armijos pagrindą. Ten galėjo būti ir šimtas tūkstančių kareivių,
o gal ir daugiau.
Šimtas tūkstančių! Iš baimės Nasuados pilvas susitraukė.
– Ar jūsų šaltinis patikimas?
– Šituo vyru visada buvo galima pasitikėti.
– Nesuprantu, – prakalbo Nasuada. – Kaip Galbatoriksui pavyko surinkti tiek žmonių ir nuslėpti tai
nuo mūsų? Vien maisto atsargų gurguolės turėtų būti kelių kilometrų ilgio. Akivaizdu, kad buvo renkama
kariuomenė, bet Imperija tikrai dar nebuvo pasiruošusi pulti.
Tada prabilo Falberdas, sunkia ranka trinkteldamas per stalą, kad pabrėžtų savo žodžius:
– Mus pergudravo. Mūsų žvalgus apkvailino pasitelkę magiją, kad jie manytų, jog armija vis dar
kareivinėse Gileade.
Nasuada jautė, kaip bąla.
– Vienintelis žmogus, galintis šitaip paveikti kitus ir tiek laiko valdyti jų protus…
– Yra pats Galbatoriksas, – pabaigė Orinas. – Tokia mūsų išvada. Tai reiškia, kad Galbatoriksas
pagaliau išlindo iš savo slėptuvės ir stojo į atvirą mūšį. Net mums čia kalbantis juodasis priešas artėja.
Irvinas pasilenkė priekin.
– Pagrindinis klausimas: ką darysime mes? Žinoma, turėsime kautis, tik kaip? Kur, kada ir kaip? Mūsų
kariuomenė nepasiruošusi tokiam karui, bet jūsų, Ledi Nasuada, vardenų, jau yra dalyvavusi žiauriuose
mūšiuose.
– Ką norite tuo pasakyti? – paklausė Nasuada.
Kad turėtume žūti dėl jūsų? pagalvojo.
– Tiesiog pasakiau savo nuomonę. Supraskite, kaip norite.
Tada prabilo Orinas:
– Jei kausimės vieni, būsime sutriuškinti tokios didžiulės armijos. Mums reikia sąjungininkų, ir
labiausiai – Eragono. Ypač tuomet, kai reikės susiremti su pačiu Galbatoriksu. Nasuada, ar pasiųsi jo
pakviesti?
– Pasiųsčiau, jei galėčiau, bet kol negrįžo Arija, nėra kaip susisiekti su elfais ir pašaukti Eragono.
– Tad, – niūriai įsiterpė Orinas, – belieka tikėtis, kad kai ji atvyks, dar nebus per vėlu. Nemanau, kad
galime tikėtis elfų pagalbos. Drakonas gali labai greitai įveikti atstumą tarp Aberono ir Elesmeros, bet
elfai nespės sutelkti kariuomenės ir įveikti tokio kelio ligi tol, kol Imperija mus pasieks. Belieka tik
nykštukai. Žinau, kad su Hrotgaru bendraujate jau daugelį metų – ar paprašytum jų pagalbos mūsų vardu?
Nykštukai visada žadėjo, kad kausis, kai ateis laikas.
 Nasuada linktelėjo ir pasakė:
– Du Vrangr Gata turi ryšių su keliais nykštukų magais ir gali jiems akimirksniu perduoti žinią, tad
netrukus perduos ir šį jūsų – mūsų – prašymą. Ir paprašysiu Hrotgaro į Cerį pasiųsti pasiuntinį, kad elfus
bent jau įspėtų apie padėtį.
– Gerai. Esame toli nuo Farten Duro, bet jei sulaikysime Imperiją bent savaitę, nykštukai gal suspės
ateiti mums į pagalbą.
Paskui buvo svarstomi ganėtinai niūrūs klausimai. Aptarė įvairius būdus, kuriais galima įveikti
didesnį, nors nebūtinai stipresnį priešą, bet nė vienas iš sėdinčiųjų prie stalo neįsivaizdavo, kaip nugalėti
Galbatoriksą, ypač dabar, kai Eragonas dar toks silpnas, palyginus su senuoju karaliumi. Vienintelė
gudrybė, galinti pavykti, būtų apsupti Eragoną kuo didesniu būriu magų, nykštukų ir žmonių ir tada
pamėginti priversti Galbatoriksą susiremti su jais vieną. Šio plano trūkumas, pamanė Nasuada, kad
Galbatoriksas įveikė daug galingesnius priešininkus, naikindamas Raitelius, o nuo tada jo galios tik
sustiprėjo. Ji buvo tikra, kad apie tai pagalvojo ir visi kiti. Jei tik prie mūsų prisidėtų elfų kerėtojai,
tada pergalė būtų ranka pasiekiama. O be jų… Jei neįveiksime Galbatorikso, vienintelė išeitis bus
bėgti iš Alagezijos, susirasti naują žemę ir ten įsikurti. Ten galėtume palaukti, kol Galbatoriksas
numirs. Jis negyvens amžinai. Nes viskas kada nors pasibaigia.
Tada nuo taktikos klausimų jie perėjo prie problemų dėl ginklų ir maisto svarstymo. Diskusija tapo
ypač arši, nes Vyresniųjų taryba susiginčijo su Orino patarėjais dėl to, kas, vardenai ar Surda, mokės už tą
ar aną, pasirūpins maistu kariams, ir kitais panašiais klausimais.
Įpusėjus ginčui, Orinas iš už diržo išsitraukė ritinėlį ir pasakė Nasuadai:
– Jei jau prakalbome apie finansus, gal būtum maloni ir paaiškintum labai įdomų dalyką, kuris
patraukė mano dėmesį?
– Pasistengsiu, Jūsų didenybe.
– Savo rankoje laikau audėjų gildijos skundą, kuriame teigiama, kad audėjai visoje Surdoje neteko
pelno, nes rinka buvo užtvindyta nepaprastai pigiais nėriniais – nėriniais, kuriuos, anot jų, tiekia vardenai.
– Jo veidu perbėgo susirūpinimas. – Atrodo kvaila net klausti, bet ar jų skundas turi pagrindo, o jei turi,
kam vardenams taip elgtis?
Nasuada nesistengė paslėpti šypsenos.
– Jei prisimenate, Jūsų didenybe, atsisakėte paskolinti aukso vardenams ir patarėte patiems susirasti
pinigų.
– Taip ir buvo. Ir ką? – prisimerkęs paklausė Orinas.
– Ir aš sugalvojau gaminti nėrinius pasitelkus magiją, nes rankomis jie neriami labai ilgai, ir dėl to
tokie brangūs, o šis būdas yra gana paprastas, nes tam nereikia daug energijos. Jūs, gimęs būti filosofu,
labiau nei kiti turėtumėt tai įvertinti. Prekiaudami savo nėriniais čia ir Imperijoje, užsidirbome pinigų
savo reikmėms. Vardenai dabar turi ir maisto, ir pastogę.
Nedaug dalykų gyvenime buvo suteikę Nasuadai tokį pasitenkinimą kaip nepatikli Orino veido
išraiška tą akimirką. Jo ranka su ritinėliu sustingo pusiaukelėje tarp smakro ir stalo, o dėl pusiau
pravertos burnos ir klausiamai surauktos kaktos karalius atrodė priblokštas, tarsi ką tik išvydęs kažką, ko
nesupranta. Ji mėgavosi vaizdu.
– Nėriniai? – išspaudė jis.
– Taip, Jūsų didenybe.
– Nenugalėsite Galbatorikso nėriniais!
– Ir kodėl gi ne, Jūsų didenybe?
Jis kurį laiką tvardėsi, tada sustugo:
– Nes… Nes tai nesąmonė, štai kodėl! Joks bardas epe apie mūsų žygdarbius neapdainuos nėrinių!
– Stengiamės ne dėl to, kad mus šlovintų epuose.
– Tegu prasmenga tie epai! Ką man atsakyti audėjų gildijai? Taip pigiai pardavinėdami nėrinius jūs
griaunate žmonių gyvenimus ir smukdote mūsų ekonomiką. Taip nebus. Taip tikrai nebus.
Nasuados šypsena tapo šilta ir miela, ir ji draugišku balsu pasakė:
– O varge. Jei tai per didelis smūgis jūsų iždui, vardenai mielai paskolins jums pinigų, žinoma, su
tinkamomis palūkanomis, atsidėkodami už gerumą, kurį mums parodėte…
Vyresniųjų tarybai pavyko susilaikyti, bet Elva už Nasuados nugaros linksmai nusikvatojo.

* * *
 RAUDONI AŠMENYS, BALTI AŠMENYS

ai virš medžių viršūnių pasirodė saulė, Eragonas ėmė giliau kvėpuoti, privertė širdį greičiau

K plakti, atmerkė akis ir grįžo į sąmoningą būseną. Nemiegojo, nes negalėjo užmigti nuo pat
pasikeitimo. Kai pasijusdavo nuvargęs ir priguldavo pailsėti, neužmigdavo, tik panirdavo į
sapną. Ten išvysdavo daugybę nuostabių vizijų ir klaidžiodavo pilkuose prisiminimų šešėliuose, bet visą
laiką likdavo budrus.
Stebėjo saulėtekį ir galvojo apie Ariją. Po Agaeti Blodreno, kuris baigėsi prieš dvi dienas, galvodavo
apie ją nuolatos. Rytą po iškilmių nuėjo į Tialdarės rūmus, ketindamas pamėginti atitaisyti savo klaidas,
bet sužinojo, kad ji iškeliavo į Surdą. Kada vėl ją pamatysiu? Ryškioje dienos šviesoje suprato, kaip elfų
ir drakonų magija per Agaeti Blodreną atbukino jo protą. Galbūt elgiausi kaip kvailys, bet tai ne vien tik
mano kaltė. Ne ką protingiau būčiau pasielgęs, jei būčiau buvęs girtas.
Tačiau viskas, ką tąkart pasakė Arijai, buvo tiesa, nors įprastomis aplinkybėmis nebūtų taip
atsiskleidęs. Atstūmimas įskaudino Eragoną iki širdies gelmių. Išsilaisvinęs nuo protą aptemdžiusių kerų,
suprato, kad ji greičiausiai teisi: amžiaus skirtumas pernelyg didelis, kad būtų galima į tai nekreipti
dėmesio. Buvo sunku tai pripažinti, o kai pavyko, šis supratimas tik padidino skausmą.
Eragonas anksčiau buvo girdėjęs frazę „sudaužyta širdis“. Iki šiol manė, kad tai nieko bendra su
tikrove neturintis vaizdingas posakis, toli gražu ne tikras fizinis reiškinys. Bet dabar krūtinėje giliai
maudė – lyg skaudėtų raumenį – ir kiekvienas širdies dūžis kėlė skausmą.
Vienintelė paguoda buvo Safyra. Per šias dvi dienas ji nė karto nebarė jo dėl to, ką jis padarė, ir
nepaliko ilgiau kaip kelioms minutėms. Jos buvimas šalia padėjo. Daug kalbėjosi, iš visų jėgų
stengdamasi ištraukti jį iš tylos kiauto.
Kad kuo mažiau galvotų apie Ariją, Eragonas pasiėmė nuo naktinio stalelio Oriko galvosūkį iš žiedų
ir ėmė sukioti tarp pirštų, stebėdamasis, kaip paaštrėjo juslės. Jautė kiekvieną įbrėžimą metale.
Apžiūrinėdamas žiedus iškart suprato, kaip reikia juos sujungti, nors anksčiau tai niekaip jam
nepavykdavo. Daug nemąstydamas sudėliojo žiedus. Jo pasitenkinimui, aštuonios detalės sustojo į vietas,
sudarydamos tobulą, neišardomą žiedą. Užsimovė žiedą ant dešiniosios rankos ketvirtojo piršto,
stebėdamas, kaip nuo jo atsispindi šviesa.
Anksčiau tau nebūtų pavykę, pasakė Safyra iš daubos grindyse, kur miegojo.
Dabar jaučiu daugybę dalykų, kurių anksčiau nejutau.
 Eragonas priėjo prie praustuvės, nusiprausė ir nuo skruostų, ištaręs burtažodį, pašalino šerius.
Nepaisant to, kad dabar labai panėšėjo į elfą, jam vis tiek žėlė barzda.
Atėję į treniruočių lauką, Eragonas ir Safyra pamatė jų laukiantį Oriką. Jo akys nušvito, kai Eragonas
pakėlė ranką ir parodė sudėliotą žiedą.
– Tau pavyko!
– Truko ilgiau, nei tikėjausi, – atsakė Eragonas. – Ar tu čia irgi atėjai treniruotis?
– Ak. Jau teko pasimosikuoti kirviu priešais elfą, kuris apmovęs mane trinktelėjo man per galvą. Bet
ne… Atėjau pasižiūrėti, kaip kauniesi tu.
– Jau matei mane besikaunantį, – pabrėžė Eragonas.
– Kurį laiką nemačiau.
– Tau tikriausiai smalsu, kaip aš pasikeičiau.
Orikas gūžtelėjo pečiais. Tuo tarpu priėjęs Vaniras šūktelėjo:
– Pasirengęs, Šešėlio Žudike?
Elfo nepagarba kiek sumažėjo po paskutinės dvikovos prieš Agaeti Blodreną, bet tik truputį.
– Pasirengęs.
Eragonas ir Vaniras pasiruošė kovai tuščiame lauko kampe. Nustūmęs varginančias mintis šalin,
Eragonas vikriai sugriebė ir išsitraukė Zaroką. Jo nuostabai, kardas buvo lengvutis kaip gluosnio šakelė.
Norėdamas užsimoti kardu, Eragonas kilstelėjo ranką ir kardas, netikėtai išsprūdęs, nuskriejo per
trisdešimt metrų į dešinę, kur įsmigo į pušies kamieną.
– Negali net kardo išlaikyti, Raiteli? – paklausė Vaniras.
– Atsiprašau, Vanirai-vodhr, – sumišo Eragonas. Sulenkė ranką, trindamas nubrozdintą alkūnę, kad
sumažėtų skausmas. – Neįvertinau savo jėgų.
– Žiūrėk, kad daugiau taip nepasikartotų.
Priėjęs prie medžio, Vaniras sugriebė Zaroko rankeną ir pamėgino ištraukti kardą. Ginklas nepajudėjo.
Vaniro antakiai susijungė, kai jis susiraukė, žiūrėdamas į nepasiduodančius raudonus ašmenis, lyg įtartų
kokią apgaulę. Susikaupęs elfas trūktelėjo ir, trakštelėjus medžiui, ištraukė Zaroką iš pušies.
Eragonas paėmė kardą iš Vaniro ir pakilnojo jį, sunerimęs, kad jis toks lengvas. Kažkas ne taip,
pamanė.
– Stokis į vietą!
Šįkart kovą pradėjo Vaniras. Vienu šuoliu peršoko atstumą tarp jų ir užsimojo kardu, ketindamas kirsti
Eragonui į dešinįjį petį. Eragonui pasirodė, kad elfas juda lėčiau nei anksčiau, lyg Vaniro reakcija būtų
sulėtėjusi ir tapusi kaip žmogaus. Eragonui buvo nesunku atremti Vaniro smūgį. Mėlynos žiežirbos
pasipylė, kai jų kardai trenkėsi vienas į kitą.
Vaniras nustebo. Dar kartą kirto. Eragonas išsisuko atsilošdamas, lyg medis, susiūbavęs nuo vėjo.
Vaniras ėmė švaistytis sudėtingais smūgiais, bet Eragonas visus juos atmušdavo ar išsisukdavo nuo jų,
naudodamas ir kardą, ir jo dėklą Vaniro puolimui atremti.
Eragonas greitai suvokė, kad spalvotasis drakonas Agaeti Blodreno metu pakeitė ne tik jo išvaizdą: jis
suteikė jam ir elfų fizinių savybių. Jėga ir miklumu Ergonas dabar prilygo pačiam stipriausiam elfui.
 Supratęs tai ir trokšdamas išbandyti save, sužinoti savo galimybes, Eragonas pašoko į viršų kuo
aukščiau. Zarokas saulės šviesoje blykstelėjo raudonai. Eragonas lėkė dangaus link daugiau nei tris
metrus, tada apsivertė kaip akrobatas ir nusileido Vanirui už nugaros, veidu į priešininką.
Piktas juokas prasiveržė iš Eragono gerklės. Jis nebe bejėgis prieš elfus, šešėlius ir kitas magiją
išmanančias būtybes. Jam nebereikės kęsti elfų paniekos. Nebereikės kliautis vien Safyra ar Arija, kad
įveiktų tokius priešus kaip Durza.
Puolė Vanirą, ir jie ėmė kautis, stumdydamiesi pirmyn atgal ant ištryptos žolės. Laukas aidėjo nuo
galingo jų kardų skambesio. Smūgiai buvo tokie stiprūs, kad kėlė vėjo gūsius, šiaušiančius plaukus. Virš
galvų virpėjo medžiai ir byrėjo spygliai. Dvikova užsitęsė, nes nors Eragonas ir sustiprėjo, Vaniras
tebebuvo stiprus priešininkas. Bet galiausiai Eragonas jį įveikė. Sumosikavęs Zaroku, palaužė Vaniro
gynybą, smogė jam per žastą ir sulaužė kaulą.
Vaniras išmetė iš rankos kardą, jo veidas pabalo iš skausmo.
– Koks greitas tavo kardas, – pasakė.
Eragonas pažino garsiąją eilutę iš „Umhodano baladės“.
– O dievai! – sušuko Orikas. – Tai buvo geriausios kautynės kardais, kokias kada teko matyti, o juk
mačiau, kaip koveisi su Arija Farten Dure.
Tada Vaniras padarė tai, ko Eragonas niekada nebūtų tikėjęsis: sulenkė nesužeistą ranką, padėjo ant
krūtinkaulio ir nusilenkė, prisiekdamas ištikimybę.
– Prašau atleidimo už savo ankstesnį elgesį, Eragonai-elda. Maniau, kad per tave išnyks mano rasė, ir
iš baimės elgiausi tikrai gėdingai. Bet dabar matyti, kad tavo rasė daugiau nebekelia pavojaus mums. – Ir
nenoromis pridūrė: – Esi vertas būti Raiteliu.
Eragonas irgi nusilenkė.
– Man garbė. Atsiprašau, kad tave sužeidžiau. Ar leisi pagydyti ranką?
– Ne, leisiu gamtai tai padaryti pamažu, kad turėčiau prisiminimą, kaip kartą buvau surėmęs kardus su
Eragonu Šešėlio Žudiku. Nesibaimink, tai nekliudys mums treniruotis rytoj: taip pat gerai kaunuosi ir
kairiąja ranka.
Jiedu vėl nusilenkė vienas kitam ir Vaniras nuėjo.
Orikas pliaukštelėjo ranka sau per šlaunį ir pasakė:
– Dabar turime galimybę laimėti, tikrą galimybę! Jaučiu tai savo kaulais. Kaulai kaip akmenys,
sakoma. Ak, kaip tai patiks Hrotgarui ir Nasuadai…
Eragonas liko ramus ir susitelkė į Zaroko valymą, bet Safyrai pasakė: Jei susikauti su Galbatoriksu
pakaktų tik raumenų jėgos, elfai seniai tai būtų padarę. Tačiau negalėjo susilaikyti nesidžiaugęs
patobulėjusia technika ir ilgai lauktu atokvėpiu nuo nugaros skausmų. Nekankinamas nuolatinių skausmo
priepuolių jautėsi taip, lyg jo protas būtų praskaidrėjęs ir jis vėl galėtų aiškiai mąstyti.
Buvo likę kiek laiko iki susitikimo su Oromiu ir Glaedru, tad Eragonas nusiėmė nuo Safyros nugaros
lanką ir strėlinę ir nuėjo į šaudyklą, kur elfai treniravosi šaudyti. Kadangi elfų lankai buvo daug
galingesni, anksčiau jų taikiniai jam buvo per maži ir per toli pastatyti. Turėdavo šaudyti iš šaudyklos
vidurio.
 Atsistojęs į vietą, Eragonas įstatė strėlę ir lėtai įtempė templę, patenkintas, kad taip lengva dabar tai
daryti. Nusitaikė, paleido strėlę ir liko stovėti, žiūrėdamas, ar pataikys. Lyg pamišusi širšė strėlė
nuzvimbė taikinio link ir įsmigo į vidurį. Jis nusišypsojo. Dar ir dar kartą šovė į taikinį, vis greičiau
laidydamas strėles. Galiausiai per minutę paleido trisdešimt strėlių.
Trisdešimt pirmą kartą per stipriai įtempė templę. Pasigirdo sprogimo garsas ir kukmedžio lankas
kairėje rankoje perlūžo pusiau, skeveldrų pliūpsnis nubrozdino pirštus. Sutrenkta ranka nutirpo.
Eragonas nusiminęs spoksojo į lanko liekanas. Garou jį buvo pagaminęs ir padovanojęs gimtadienio
proga daugiau nei prieš trejus metus. Nuo tada retai pasitaikydavo savaičių, kada Eragonas nebūtų
panaudojęs lanko. Jis dažnai parūpindavo maisto šeimai, kitaip būtų tekę kęsti alkį. Juo nušovė pirmąjį
elnią. Nužudė pirmąjį urgalą. Ir pirmą kartą būrė, apkerėdamas jį. Netekti lanko atrodė tas pats, kas
netekti seno draugo, kuriuo galima pasikliauti net kebliausioje padėtyje.
Safyra nupūtė nuo jo rankos du medžio gabalėlius ir pasakė: Atrodo, tau reikia naujos lazdelių
svaidyklės. Jis suniurzgė, buvo nenusiteikęs kalbėti, ir nužingsniavo susirinkti strėlių.
Paskui iš treniruočių lauko su Safyra nuskrido iki baltų Telnaeiro uolų. Oromis sėdėjo ant taburetės
priešais trobelę, žvelgdamas į tolį virš uolos.
– Ar visiškai atsigavai, Eragonai, nuo galingosios Kraujo aukos iškilmių magijos?
– Taip, Mokytojau.
Stojo ilga tyla. Oromis gurkšnojo gervuogių arbatą ir toliau mąstė apie senąjį mišką. Eragonas laukė
nesiskųsdamas – buvo pratęs prie tokių senojo Raitelio pauzių. Pagaliau Oromis prabilo:
– Glaedras pabandė man kuo aiškiau išdėstyti, kas tau buvo padaryta per iškilmes. Tokio dalyko
nebuvo pasitaikę per visą Raitelių istoriją… Ir vėl drakonai įrodė, kad sugeba daug daugiau, nei mes
manome… – Gurkštelėjo arbatos. – Glaedras tiksliai negalėjo pasakyti, kaip tu pasikeisi, tad norėčiau,
kad smulkiai papasakotum, kaip jautiesi, kaip pakito išvaizda.
Eragonas greitai papasakojo, kaip jį pakeitė drakonų magija, pabrėždamas padidėjusį regėjimo,
kvapo, klausos ir lytėjimo jautrumą. Baigdamas nupasakojo kovą su Vaniru.
– Ir kaip, – paklausė Oromis, – tu jautiesi? Ar tave piktina tai, kad tavo kūnas buvo pakeistas be tavo
sutikimo?
– Ne, ne! Visai ne. Gal prieš mūšį Farten Dure man tai ir būtų nepatikę, bet dabar džiaugiuosi, kad
daugiau nebeskauda nugaros. Pats būčiau sutikęs net labiau pasikeisti, kad tik baigtųsi Durzos
prakeiksmas. Esu dėkingas už tai.
Oromis linktelėjo.
– Džiaugiuosi, kad esi pakankamai išmintingas ir šitaip galvoji, nes ši dovana brangesnė už visą
pasaulio auksą. Dabar tikiu, kad pagaliau žengiame teisingu taku. – Vėl gurkštelėjo arbatos. – Tęskime.
Safyra, Glaedras tavęs laukia prie Sudaužytų Kiaušinių Uolos. Eragonai, šiandien pradėsi nuo trečiojo
Rimgaro lygio. Pažiūrėsim, ką sugebi.
Eragonas nužingsniavo prie sutryptos žemės aikštelės, kur paprastai jie atlikdavo Gyvatės ir Gervės
šokį, tada stabtelėjo, pastebėjęs, kad sidabraplaukis elfas liko sėdėti.
– Mokytojau, neisite su manimi?
 Liūdna šypsena pasirodė Oromio veide.
– Ne šiandien, Eragonai. Kraujo aukos iškilmės išsiurbė iš manęs daug jėgų. Ir dar mano… būklė.
Buvo sudėtinga net išeiti laukan pasėdėti.
– Užjaučiu, Mokytojau.
Ar jis pyksta, kad drakonai nepagydė ir jo? Tuojau pat išmetė iš galvos šią mintį. Oromis ne toks
ribotas.
– Nereikia. Ne tu kaltas, kad esu luošas.
Darydamas trečio lygio Rimgarą Eragonas pamatė, kad jam vis dar trūksta elfų gebėjimo laikyti
pusiausvyrą ir lankstumo – savybių, kurias norėdami įgyti net elfai turi dirbti. Tiesą pasakius,
apsidžiaugė, kad ne viską sugeba, nes jei būtų tobulas, ko dar galėtų siekti?
Kitos savaitės Eragonui buvo sunkios. Nors įvaldė daugelį dalykų, kurie anksčiau jam buvo per
sunkūs, Oromio pamokoms vis dar reikėdavo susikaupti. Bet nebesijautė taip, lyg skęstų
nepilnavertiškumo jūroje. Buvo lengviau skaityti ir rašyti, o dėl padidėjusios galios galėjo naudoti elfų
užkeikimus, reikalaujančius jėgų, kuriomis būtų galima žmogų užmušti. Sustiprėjęs suvokė, koks silpnas
Oromis, palyginus su kitais elfais.
Ir vis dėlto, nepaisant tokių pasiekimų, Eragono nerimas vis augo. Kad ir kaip stengėsi pamiršti Ariją,
sulig kiekviena diena ilgesys augo, širdgėla dėl to, kad ji nenori jo matyti ir su juo kalbėtis, tik didėjo.
Dar daugiau: atrodė, kad už horizonto tvenkiasi grėsminga audra. Audra, kuri gali pratrūkti bet kurią
akimirką ir pralėkti virš žemės, šluodama viską pakeliui.
Safyra irgi buvo nerami. Pasaulis įsitempęs, Eragonai. Tuoj pratrūks ir prasiverš beprotybė. Ką
jauti, jaučiame ir mes, drakonai, ir elfai – negailestingos, nuožmios lemties artėjimą ir amžiaus
pabaigą. Raudok tų, kurie žus sumaištyje, apimsiančioje Alageziją. Ir tikėkis, kad tavo kardui ir skydui
bei mano iltims ir nagams pavyks iškovoti šviesesnę ateitį.
 VIZIJOS

tėjo ta diena, kai Eragonas pagaliau, nuėjęs į progumą už Oromio trobelės, atsisėdęs ant

A nugludinto balto kelmo tarp samanų ir atvėręs mintis, pajuto ne tik paukščius, gyvūnus ir
vabzdžius aplinkui save, bet ir miško augalus.
Augalų sąmonės buvo kitokios nei gyvūnų – lėtos, vangios ir pasklidos, bet iš dalies panašiai kaip
Eragonas jaučiančios aplinką. Pajutęs silpną augalų būties pulsavimą, aplinkui išvydo daugybę žibančių
taškelių – gležnų gyvybių. Net pati nederlingiausia dirva buvo pilna organizmų. Pati žemė buvo gyva.
Mąstančių būtybių, padarė išvadą jis, yra visur.
Eragonas pasinėrė į būtybių aplink save mintis ir jausmus, ir jam pavyko pasiekti tokią gilią vidinės
ramybės būseną, kad kol meditavo, neegzistavo kaip atskiras individas. Leido sau panirti į nebūtį, į
tuštumą, atspindėti pasaulį. Niekas nepraslydo pro jo žvilgsnį, nes į nieką nebuvo sutelkęs dėmesio.
Jis pats buvo miškas kartu su visais jo gyventojais.
Ar taip jaučiasi Dievas? susimąstė Eragonas, grįžęs į save.
Eragonas paliko pievelę, parėjo, susirado trobelėje Oromį ir priklaupęs priešais elfą pasakė:
– Mokytojau, padariau, kaip liepėte. Klausiausi, kol nieko nebegirdėjau.
Oromis nustojo rašęs ir mąsliai pasižiūrėjo į Eragoną.
– Papasakok.
Pusantros valandos Eragonas pasakojo apie kiekvieną augalą ir gyvūną, įsikūrusį progumoje, kol
Oromis pakėlė ranką ir nutraukė jį:
– Įsitikinau: girdėjai viską, ką buvo galima išgirsti. Bet ar viską supratai?
– Ne, Mokytojau.
– Taip ir turi būti. Suvokimas ateis su amžiumi… Puiku, Eragonai-finiareli. Tikrai puiku. Jei būtum
buvęs mano mokinys Ilirėjoje, prieš Galbatoriksui ateinant į valdžią, būtum ką tik baigęs mokslus ir tapęs
mūsų brolijos nariu, tau būtų suteiktos tokios pačios teisės ir privilegijos, kurias turėjo patys seniausi
Raiteliai. – Oromis atsirėmė į kėdę ir siūbuodamas atsistojo. – Paskolink petį, Eragonai, ir padėk išeiti
laukan. Galūnės man nebepaklūsta.
Nuskubėjęs prie mokytojo, Eragonas padėjo elfui nušlubuoti prie upelio, šniokščiančio Telnaeiro uolų
skardžio link.
– Dabar, kai pasiekei šį etapą, galiu atskleisti tau vieną didžiausių magijos paslapčių, kurios gal net
Galbatoriksas nežino. Supratęs ją galėsi įveikti Galbatoriksą. – Elfo žvilgsnis paaštrėjo. – Kokia magijos
kaina, Eragonai?
– Energija. Burtui reikia tiek pat jėgų, kiek jų prireiktų, jei tą patį darytum žemiškomis priemonėmis.
Oromis linktelėjo.
– O iš kur gaunama energijos?
– Iš kerėtojo kūno.
– Ar visuomet?
Eragonas ėmė svarstyti apie stulbinančias galimybes, kurias slėpė Oromio klausimas.
– Norite pasakyti, kad jos galima pasisemti ir iš kitur?
– Taip ir atsitinka, kai Safyra tau padeda burti.
– Taip, bet ji ir aš esame susiję, – paprieštaravo Eragonas. – Jėgų iš jos galiu pasisemti dėl mūsų
ryšio. Jei norėčiau tai padaryti su kuo nors kitu, turėčiau įsiskverbti… – Nutilo, suvokęs, kur link suka
Oromis.
– Turėtum įsiskverbti į tos būtybės, ar būtybių, sąmones, – pabaigė Eragono mintį Oromis. – Šiandien
įrodei, kad gali tai padaryti net su smulkiausia gyvybės forma. O dabar… – jis žengtelėjo ir, prispaudęs
ranką prie krūtinės, nusikosėjo, – noriu, kad iš upelio ištrauktum vandens rutulį, naudodamas tik tą
energiją, kurią pasiimsi iš miško aplinkui.
– Taip, Mokytojau.
Eragonas ėmė siekti netoliese esančių augalų ir gyvūnų. Pajuto, kad šalia yra ir Oromio mintys – elfas
stebėjo ir vertino. Susikaupęs Eragonas stengėsi taupiai naudoti jėgą, gautą iš aplinkos, ir išlaikyti ją
savyje, kol pasiruoš imtis magijos…
– Eragonai! Neimk energijos iš manęs! Aš ir taip silpnas.
Krūptelėjęs Eragonas suprato, kad į savo paieškas įtraukė ir Oromį.
– Atleiskite, Mokytojau, – susigėdo išbartas.
Pradėjo ieškoti iš naujo, stengdamasis nenaudoti elfo jėgų, ir kai pasiruošė, sukomandavo:
– Aukštyn!
Trisdešimties centimetrų skersmens vandens rutulys tyliai pakilo iš upelio ir sustojo Eragono akių
lygyje. Ir nors Eragonas juto įprastą įtampą, sukeltą didelių pastangų, pats burtas jo nenuvargino.
Rutulys ore kybojo tik akimirką, nes netrukus per mažus padarėlius, su kuriais Eragonas buvo
susijungęs, perėjo mirties banga. Vorelė skruzdžių apvirto ir nebejudėjo. Pelytė žioptelėjo ir išėjo anapus,
nes prarado visas jėgas ir nebesugebėjo palaikyti širdies plakimo. Daugybė augalų suvyto, susiraukšlėjo
ir tysojo negyvi, tarsi dulkės.
Eragonas suvirpėjo, pasibaisėjęs ir išsigandęs to, ką padarė. Jau seniai buvo supratęs, kad gyvybė
šventa, gerbė kiekvienos būtybės gyvenimą ir netroško niekam pakenkti. O šįkart netgi buvo susiliejęs su
kiekviena būtybe, kai ji liovėsi egzistuoti. Jautėsi, lyg pats būtų numiręs. Nutraukė magiją, leido vandens
rutuliui ištikšti ant žemės, tada pasisuko į Oromį ir sustaugė:
– Juk žinojote, kad taip atsitiks!
Sielvartas apėmė senąjį Raitelį.
 – Taip reikėjo.
– Reikėjo, kad tiek daug gyvybių žūtų?
– Buvo būtina, kad suvoktum baisią tokios magijos naudojimo kainą. Žodžiais nepaaiškintum to
jausmo, kurį patiri, kai miršta tie, su kuriais esi susijungęs mintimis. Turėjai pats tai pajusti.
– Daugiau taip nebedarysiu, – prisiekė Eragonas.
– Tau ir nereikės. Jei save kontroliuosi, galėsi semtis jėgų tik iš tų augalų ir gyvūnų, kurie tai ištvers.
Mūšyje tai nepraktiška, bet per pamokas gali taip daryti.
Oromis jam mostelėjo, ir Eragonas, dar nenusiraminęs, leido elfui į jį atsišlieti. Jie grįžo į trobelę.
– Dabar turėtų būti aišku, kodėl šios technikos jaunesni Raiteliai nemokomi. Jei to išmoktų blogų kėslų
turintis kerėtojas, galėtų pridaryti daug žalos, nes galėtų pasisemti tiek energijos, kad būtų sunku jį paskui
sustabdyti.
Trobelėje elfas atsidusęs atsisėdo kėdėn ir sudėjo pirštų galiukus. Eragonas irgi atsisėdo.
– Jeigu įmanoma pasisemti energijos iš… – moselėjo ranka, – iš gyvenimo, ar įmanoma jos pasisemti
iš šviesos, ugnies ar kitų energijos formų?
– Ak, Eragonai… Jei būtų įmanoma, galėtume per akimirką sunaikinti Galbatoriksą. Galime keistis
energija su kitomis būtybėmis, galime tą energiją naudoti judėjimui ar kerėjimui, ir netgi galime tą
energiją saugoti daiktuose ateičiai, bet negalime pajungti sau pagrindinių gamtos jėgų. Protas sako, kad tai
turėtų būti įmanoma, bet niekam nepavyko sukurti tokio burto.

Po devynių dienų Eragonas atėjo pas Oromį ir pasakė:

– Mokytojau, šią naktį supratau, kad nei jūs nekalbėjote, nei nė viename iš šimtų elfų ritinių, kuriuos
perskaičiau, nerašoma apie jūsų tikėjimą. Kuo tiki elfai?
Oromis pirmiausia išleido ilgą atodūsį. Tada atsakė:
– Tikime, kad pasaulis egzistuoja pagal tam tikras nesulaužomas taisykles ir kad pasistengę galime tas
taisykles suvokti ir panaudoti, kad numatytume įvykius, nes viskas kartojasi.
Eragonas sumirksėjo. Jis ne to klausė.
– Bet ką jūs garbinate?
– Nieko.
– Garbinate nieką?
– Ne, Eragonai. Mes nieko negarbiname.
Ši mintis Eragonui buvo tokia svetima, kad praėjo kelios akimirkos, kol jis suvokė, ką Oromis norėjo
pasakyti. Karvahole nebuvo vieno pagrindinio tikėjimo, bet buvo laikomasi prietarų ir atliekami ritualai,
kurių dauguma buvo skirti nelaimei nubaidyti. Besimokydamas Eragonas suprato, kad dauguma reiškinių,
kuriuos miestelėnai laikė antgamtiniais, iš tiesų yra natūralūs gamtos procesai. Pavyzdžiui, medituodamas
sužinojo, kad musės išsirita iš kiaušinėlių, o ne tiesiog pakyla iš žemės, kaip manė anksčiau. Nebeatrodė
prasminga aukoti maistą kaukams, kad šie nesuraugintų pieno, kai sužinojo, kad pienas rūgsta dėl jame
besidauginančių mažyčių organizmų. Bet Eragonas vis tiek buvo tikras, kad egzistuoja aukštesnės jėgos,
kurios paslaptingu būdu veikia pasaulį. O šį jo tikėjimą parėmė ir nykštukų religija. Jis paklausė:
 – Kaip jūs manote, iš kur atsirado pasaulis, jei jo nesukūrė dievai?
– Kokie dievai, Eragonai?
– Jūsų dievai, nykštukų dievai, mūsų dievai… Kažkas juk turėjo jį sukurti.
Oromis pakėlė antakį.
– Nesutikčiau su tavimi. Bet tebūnie, nes negaliu įrodyti, kad dievų nėra. Nei to, kad pasaulis ir visa
kas jame nebuvo sukurta kažkokios esybės ar esybių tolimoje praeityje. Bet galiu pasakyti, kad per
tūkstantį metų, mes, elfai, tyrinėdami gamtą, nesame susidūrę su reiškiniu, kuris neatitiktų pasaulį
valdančių taisyklių. Tai yra, niekada nematėme stebuklo. Daugybės dalykų nesugebėjome paaiškinti, bet
esame tikri, jog nepavyko tik dėl to, kad mūsų žinios apie visatą vis dar apgailėtinos, o ne todėl, kad
kažkokia dievybė pakeitė gamtos dėsnius.
– Dievas nebūtinai turi keisti gamtą, kad įvykdytų savo valią, – gynė savo nuomonę Eragonas. –
Galėtų tai padaryti nepažeisdamas to, kas jau yra… Galėtų naudoti magiją įvykiams pakreipti.
Oromis nusišypsojo.
– Galbūt. Bet paklausk savęs štai ko, Eragonai: jei dievai egzistuoja, kodėl jie nesirūpina Alagezija?
Mirtys, ligos, skurdas, tironija ir daugybė kitų nelaimių alina šalį. Jei tai dieviškų būtybių darbas, tada
reikia prieš jas sukilti ir jas nuversti, o ne gerbti, paklusti ir lankstytis joms.
– Nykštukai tiki…
– Būtent! Nykštukai tiki. Tam tikrais atvejais jie vadovaujasi tikėjimu, o ne protu. Jie net nekreipia
dėmesio į faktus, kurie prieštarauja jų dogmai.
– Pavyzdžiui? – paklausė Eragonas.
– Nykštukų žyniai, pasakodami savo rasės istoriją, kaip pavyzdį pateikia koralus, teigdami, kad
akmenys gyvi ir gali augti. Tai patvirtina jų tikėjimą, kad Helzvogas sutvėrė nykštukų rasę iš granito. Bet
elfai atrado, kad koralai iš tiesų yra mažyčių gyvių, gyvenančių korale, egzoskeletai. Bet kuris magas juos
pajunta, atvėręs mintis. Paaiškinome tai nykštukams, bet jie atsisakė klausyti, sakydami, kad gyvybė, kurią
jaučiame, yra kiekviename akmenyje, nors jų žyniai vieninteliai tą gyvybę gali akmenyse pajusti.
Eragonas ilgai žiūrėjo pro langą, mintyse apsvarstydamas Oromio žodžius.
– Vadinasi, netikite ir pomirtiniu gyvenimu?
– Glaedras apie tai tau jau kalbėjo.
– Ir dievais?
– Tikime tik tuo, ką galime įrodyti. Kadangi nerandame įrodymų, kad dievai, stebuklai ir kiti
antgamtiniai reiškiniai tikri, nekvaršiname sau dėl to galvos. Jei situacija pasikeis, jei mums pasirodys
Helzvogas, tada permąstysime tai ir pervertinsime savo nuostatas.
– Pasaulis atrodo toks tuščias, kai nėra nieko… aukščiau.
– Priešingai, – atsakė Oromis, – toks pasaulis geresnis. Čia mes atsakome už savo veiksmus, galime
būti geri vienas kitam, nes to norime ir tai teisinga, o ne dėl to, kad kitaip elgdamiesi užsitrauksime dievo
rūstybę. Nepasakysiu tau, kuo turėtum tikėti, Eragonai. Geriau išmok mąstyti kritiškai ir tada pats
nuspręsi, kas tiesa, o kas ne. Nesivadovauk svetima nuomone. Paklausei manęs apie mūsų tikėjimą, ir aš
atsakiau tau nuoširdžiai. O pats elkis, kaip nori.
Po šitos diskusijos ir dėl kitų rūpesčių Eragonas buvo toks sunerimęs, kad kitomis dienomis sunkiai
pajėgdavo sukaupti dėmesį į mokslus. Netgi tada, kai Oromis ėmė mokyti dainuoti augalams, ko Eragonas
visada norėjo išmokti.
Eragonas buvo pakankamai patyręs, kad pripažintų skeptiškesnį požiūrį. Iš esmės sutiko su daugeliu
Oromio minčių. Bet klausimas, su kuriuo grūmėsi, buvo toks: jei elfai teisūs, vadinasi, beveik visi žmonės
ir nykštukai yra apsigavę. Tai Eragonui atrodė neįtikėtina. Tokia daugybė žmonių negali klysti, tvirtino
sau.
Paklausė Safyros nuomonės apie tai, o ji atsakė: Man tai nelabai rūpi, Eragonai. Drakonai niekada
netikėjo aukštesnėmis jėgomis. Kodėl turėtume, jei elniai ir kitos mūsų aukos aukštesne jėga laiko
mus? Jis nusijuokė. Tik nepradėk ignoruoti realybės, kad save paguostum, nes jei taip darysi, kitiems
bus lengva tave apgauti.
Tą naktį Eragono dvejonės įsiveržė į sapnus, siautėdamos po mintis lyg sužeistas lokys, atgaivindamos
įvairius prisiminimus ir taip juos suveldamos, kad chaosas galvoje priminė sumaištį po mūšio Farten
Dure. Regėjo mirusį Garou Horsto namuose, tada mirusį Bromą vienišame smiltainio kape, tada
žolininkės Andželos veidą, šnibždantį: „Saugokis, Argetlamai, išdavystės. Savo šeimos nario
išdavystės. Saugokis, Šešėlio Žudike!“
Tada purpurinis dangus prasiskyrė ir Eragonas vėl pamatė dvi armijas, kaip regėjo vizijoje Beoro
kalnuose. Kareivių eilės susidūrė geltonai oranžiniame lauke. Aplinkui šaižiai karksėjo varnos ir
švysčiojo juodos strėlės. Atrodė, kad žemė dega: žalios liepsnos virto iš apsvilusių skylių žemėje,
degindamos sudarkytus lavonus. Išgirdo virš galvos didžiulio žvėries riaumojimą, kuris greitai art…
Eragonas pašoko lovoje ir sugriebė nykštukų dovanotą pakabuką, įkaitusį prie gerklės. Suėmęs tunikos
kraštu, kad neapsidegintų rankos, atitraukė sidabrinį plaktuką nuo odos, tada atsisėdo tamsoje ir ėmė
laukti, kol jis atvės. Išsigandusi širdis daužėsi kaip pašėlusi. Pajuto, kaip pakabukas ėmė siurbti jėgas, kai
Ganelio užkalbėjimas ėmė kliudyti kažkam, kas bandė maginiu būdu išvysti jį ir Safyrą. Ir vėl ėmė
svarstyti, ar čia pats Galbatoriksas, ar vienas jo magų.
Eragonas susiraukė ir paleido plaktuką, kai metalas atšalo. Žinau, kad kažkas negerai. Ir jau kurį
laiką. Ir Safyra žino. Buvo pernelyg sunerimęs, kad vėl panirtų į sapną, į tą savotišką transo būseną,
kurioje dabar ilsėdavosi vietoj miego, tad išsėlino iš miegamojo ir, nepažadinęs Safyros, suktais laiptais
užlipo į darbo kambarį. Ten atidengė baltą žibintą ir iki saulėtekio skaitė vieną iš Analisijos epų,
stengdamasis nurimti.
Kai tik Eragonas padėjo ritinėlį, pro atvirą angą rytinėje sienoje įskrido Blagdenas ir, sumosavęs
sparnais, nusileido ant raižyto stalo kampo. Baltasis varnas įsmeigė savo į karoliukus panašias akis į
Eragoną ir sukrankė:
– Wyrda!
Eragonas linktelėjo.
– Ir tegu žvaigždės jus globoja, Mokytojau Blagdenai.
Varnas prišokavo arčiau. Pakreipė galvą į šoną ir šaižiai kostelėjo, lyg atsikrenkštų, tada kimiu balsu
padeklamavo:
 Prisiekiu aš snapu ir kaulais,
Pažvelgęs akimi juoda, regiu
Aplinkui klastą ir apgaules,
Ir kaip srovena kraujas upeliu!

– Ką tai reiškia? – paklausė Eragonas.

Blagdenas nusipurtė ir dar kartą padeklamavo. Eragonas vis tiek paprašė paaiškinti, o paukštis
pasikedeno plunksnas ir karktelėjo:
– Sūnus kaip tėvas – aklas kaip šikšnosparnis.
– Palauk! – suriko Eragonas, pašokdamas. – Žinai, kas mano tėvas? Kas jis?
Blagdenas vėl kranktelėjo. Šįkart atrodė, kad juokiasi.

Nors du yra tik du

Ir vienas iš dviejų
Tikrai tėra tik vienas,
Tuo vienu gali būt abu.

– Vardą, Blagdenai. Pasakyk vardą!

Varnas tylėjo, tad Eragonas išplėtė mintis, ketindamas surasti informacijos paukščio atmintyje.
Bet Blagdenas buvo pernelyg gudrus. Atrėmė Eragono ataką ir suklykė:
– Wyrda!
Tada nėrė pirmyn, sugriebė stiklinį rašalinės kamštį ir nulėkė snape spausdamas grobį. Dingo iš akių
Eragonui nespėjus ištarti burtažodžio jam susigrąžinti.
Eragonui net pilvą susuko, kol jis mėgino išnarplioti dvi Blagdeno mįsles. Nesitikėjo Elesmeroje
išgirsti minint tėvą. Galiausiai sumurmėjo sau:
– Štai taip.
Susirasiu Blagdeną vėliau ir išgausiu iš jo tiesą. Bet dabar… Turėčiau būti ne viso proto, kad
nekreipčiau dėmesio į tokius ženklus.
Pašoko ant kojų ir nulėkė laiptais žemyn, mintimis žadindamas Safyrą ir papasakodamas jai, kas
nutiko naktį. Iš spintelės išsitraukęs veidrodį, Eragonas atsisėdo tarp priekinių Safyros letenų, kad ji irgi
galėtų žiūrėti ir matyti, ką mato jis.
Arijai nepatiks, jei jai sutrukdysime, įspėjo Safyra.
Turiu žinoti, kad ji saugi.
Safyra nesiginčijo. Kaip ją rasi? Juk sakei, kad po kalėjimo ji apsitvėrė apsaugomis, tokiomis kaip
tavo pakabukas, kad niekas jos maginiu būdu nerastų.
Jei pamatyčiau žmones, su kuriais ji, suprasčiau, kaip ji laikosi. Susitelkęs į Nasuados atvaizdą,
Eragonas ranka perbraukė virš veidrodžio ir sušnibždėjo žinomą frazę „Žvilgsnis sapnuojant“.
Veidrodis sumirgėjo ir pabalo, tada jame pasirodė devyni žmonės, susibūrę aplink nematomą stalą.
Eragonas pažino Nasuadą ir Vyresniųjų tarybą. Bet nepažino keistos, juodai apsirengusios mergaitės,
besislepiančios už Nasuados. Jis sutriko, nes žinojo, kad magas gali išvysti tik tuos, ką jau yra regėjęs, o
Eragonas buvo tikras, jog mergaitės matęs nebuvo. Bet tuojau ją pamiršo, nes pastebėjo, kad vyrai ir netgi
Nasuada apsiginklavę.
Paklausykime, ką je kalba, pasiūlė Safyra.
Kai tik Eragonas ištarė burtažodį, iš veidrodžio pasigirdo Nasuados balsas:
– … ir sumaištis mus sunaikins. Per šį karą mūsų kariams turi vadovauti tik vienas vadas. Nuspręsk,
kas juo bus, Orinai, ir greičiau.
Eragonas išgirdo kažkieno atodūsį.
– Kaip nori. Vadovauk tu.
– Bet pone, ji nepatikima!
– Pakaks, Irvinai, – paliepė karalius. – Kare ji turi daugiau patirties nei bet kas kitas Surdoje. Be to,
vardenams pavyko nugalėti vieną iš Galbatorikso armijų. Jei Nasuada būtų Surdos generolė (tai būtų iš
tiesų puiku, pripažįstu), nedvejotum ir skirtum ją į šį postą. Vėliau mielai perimsiu valdžią į savo rankas,
nes stovėsiu ant kojų, o ne gulėsiu kape. Bet dabar mūsų tiek mažai, kad bijau, jog esame pasmerkti, jei
Hrotgaras neatkeliaus iki savaitės pabaigos. O kur tas prakeiktas ritinys apie maisto atsargų karavaną?..
Ačiū, Arija. Dar trys dienos be…
Tada pokalbis pasisuko apie lankų templių trūkumą, Eragonas nesužinojo nieko naudingo, tad nutraukė
kerus. Veidrodis nuskaidrėjo ir Eragonas pamatė jame savo atvaizdą.
Ji gyva, sušnibždėjo. Bet šią mintį tuojau nustelbė kita. Eragonas apgalvojo tai, apie ką kalbėjo
susirinkusieji.
Safyra pasižiūrėjo į jį. Mūsų reikia.
Taip. Kodėl Oromis apie tai nepasakė? Turėtų žinoti apie tai.
Gal nenorėjo trukdyti tau mokytis.
Sunerimęs Eragonas svarstė, kas tokio svarbaus galėjo nutikti Alagezijoje, ko jis nežino. Roranas.
Pajuto kaltę, kad daugybę savaičių, o gal net ir daugiau, nė nepagalvojo apie pusbrolį. Paskutinį sykį
maginiu būdu jo ieškojo keliaudamas į Elesmerą.
Eragonui paliepus veidrodis parodė dvi figūras, stovinčias skaisčiame baltame fone. Praėjo kiek
laiko, kol Eragonas suprato, kad vyriškis dešinėje – Roranas. Apsirengęs nudriskusiais rūbais, už diržo
užsikišęs plaktuką, apžėlęs tankia barzda ir susirūpinęs, jo veide galima buvo įskaityti neviltį. Kairėje
stovėjo Joudas. Vyrai kilnojosi aukštyn žemyn, o aplinkui garsiai šniokštė vanduo, nustelbdamas vyrų
pokalbį. Po kiek laiko Roranas pasisuko ir nuėjo, kaip Eragonas suprato, laivo deniu, ir veidrodyje
pasimatė keliasdešimt miestelėnų.
Kur jie, ir kodėl su jais Joudas? suglumęs paklausė Eragonas.
Nukreipė maginį žvilgsnį į Teirmą ir nustėro išvydęs, kad miesto uostas sunaikintas. Tada – į
Terinsfordą, Garou ūkį ir Karvaholą. Skausmingai aiktelėjo.
Miestelio nebebuvo.
Visi pastatai, net puikusis Horsto namas, sudegę iki pamatų. Vietoj Karvaholo plytėjo suodinas laukas
prie Anoros upės. Tarp kaimo griuvėsių klaidžiojo keturi pilki vilkai, vieninteliai gyvi padarai.
Veidrodis iškrito iš Eragono rankos ir sudužo į grindis. Ašaros degino akis. Atsirėmęs į Safyrą,
Eragonas vėl gedėjo prarastų namų. Safyra mykė giliai krūtinėje ir snukiu glostė jo ranką, vyniodama į
šiltą užuojautos antklodę. Nurimk, mažyli. Bent jau tavo draugai gyvi.
Jis suvirpėjo ir pajuto pilve augantį ryžtą. Per ilgai buvome atsiskyrę nuo pasaulio. Pats laikas
palikti Elesmerą ir priimti savo likimą, kad ir koks jis bebūtų. Roranas kol kas turės pats savimi
pasirūpinti, bet vardenai… Vardenams turime padėti.
Metas kovai, Eragonai? paklausė Safyra, kažkaip oficialiai.
Suprato, ką ji turi galvoje: ar metas stoti į kovą su Imperija, ar metas žudyti ir pasinaudoti visais
judviejų sugebėjimais, ar metas išlieti pyktį iki paskutinio lašelio, kol išvys Galbatoriksą negyvą? Ar
metas pradėti karą, kuris gali tęstis dešimtmečius?
Metas.
 DOVANOS

ragonas susikrovė daiktus greičiau nei per penkias minutes. Pasiėmė Oromio duotą balną,

E pritvirtino jį ant Safyros, tada permetė krepšius jai per nugarą ir prisegė.
Safyra papurtė galvą, išplėtė šnerves ir pasakė: Palauksiu tavęs lauke. Suriaumojusi išpuolė
iš būsto medyje, pakilo aukštai, išskleisdama mėlynus sparnus, ir nuskriejo, braukdama per medžių
viršūnes.
Eragonas greitai kaip elfas nulėkė į Tialdarės rūmus, kur rado Oriką, sėdintį savo kampe, žaidžiantį
žaidimą su runomis. Nykštukas širdingai jį pasveikino, trinktelėjęs per žastą.
– Eragonai! Ko tu čia tokį ankstų rytą? Turėtum dabar būti surėmęs kardus su Vaniru.
– Mes su Safyra išvykstame, – pasakė Eragonas.
Orikas nutilo pražiojęs burną, tada primerkė akis surimtė- damas.
– Gavot žinių?
– Vėliau papasakosiu. Ar keliausi su mumis.
– Į Surdą?
– Taip.
Plati šypsena pasirodė apžėlusiame Oriko veide.
– Turėtum surakinti mane grandinėmis, kad pasilikčiau. Elesmeroje tik sustorėjau ir aptingau. Truputis
įtampos bus tik į gera. Kada išvykstame?
– Kuo greičiau. Susirink daiktus ir lauk prie treniruočių lauko. Gal galėtum pagriebti maisto atsargų
savaitei mums abiem?
– Savaitei? Bet juk…
– Skrisime Safyra.
Oda virš Oriko barzdos pabalo.
– Nykštukams aukštis nelabai patinka, Eragonai. Visai nepatinka. Būtų daug geriau, jei jotume arkliais,
kaip keliaudami į čia jojome.
Eragonas papurtė galvą.
– Per ilgai užtruktų. Be to, Safyra skristi paprasta. Pagautų tave, jei imtum kristi.
Orikas sunerimęs suniurzgė, abejodamas Eragono žodžiais. Išėjęs iš menės, Eragonas nulėkė miškingu
miestu, susirado Safyrą, o tada jie nuskrido ant Telnaeiro uolų.
 Oromis sėdėjo ant dešiniosios priekinės Glaedro kojos, kai jie nusileido laukymėje. Nuo drakono
žvynų atsispindėjo ir ant žemės strykčiojo aplinkui nesuskaičiuojama daugybe auksinės šviesos zuikučių.
Nepajudėjo nei elfas, nei drakonas. Nulipęs nuo Safyros nugaros, Eragonas nusilenkė.
– Mokytojau Glaedrai. Mokytojau Oromi.
Glaedras atsakė: Nusprendėte grįžti pas vardenus, ar ne?
Taip, atsakė Safyra.
Eragonas nesusivaldė.
– Kodėl slėpėte nuo mūsų tiesą? Negi norite mus čia įkalinti, kad net tokių gudrybių ėmėtės? Vardenus
ruošiasi užpulti, o jūs apie tai nė neužsiminėte!
Ramus kaip visad Oromis paklausė:
– Ar nori išgirsti kodėl?
Labai, Mokytojau, suskubo atsakyti Safyra, kol Eragonas nespėjo. Suurzgė jam: Būk mandagus!
– Nepranešėme naujienų dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, patys tik prieš devynias dienas
sužinojome, kad vardenams gresia pavojus. O kokio dydžio Imperijos armija, kur ji ir kur link juda,
sužinojome dar vėliau, tik prieš šešias dienas, kai lordas Datedras įveikė Galbatorikso kerus, kurie trukdė
mūsų mėginimams ieškoti jo pasitelkus magiją.
– Taip, bet kodėl nieko apie tai mums nepasakėte? – Eragonas susiraukė. – Be to, kodėl, sužinojusi,
kad vardenai pavojuje, Islanzadė nepakvietė elfų ruoštis kovai? Argi mes ne sąjungininkai?
– Pakvietė, Eragonai. Miškas aidi nuo kūjų dūžių, kaustytų batų trepsėjimo ir sielvarto tų, kurie turės
iškeliauti. Pirmą kartą per šimtą metų mūsų rasė ruošiasi išlįsti iš Du Veldenvardeno ir stoti į kovą su
didžiausiu priešininku. Atėjo metas elfams vėl pasirodyti Alagezijoje, – kalbėjo Oromis. Paskui švelniai
pridėjo: – Pastaruoju metu buvai išsiblaškęs, Eragonai, ir suprantu kodėl. Dabar turi pamiršti savo
rūpesčius. Pasauliui reikia tavęs.
Susigėdęs Eragonas teišspaudė:
– Atsiprašau, Mokytojau. – Prisiminė Blagdeno žodžius ir karčiai nusišypsojo. – Esu aklas kaip
šikšnosparnis.
– Vargu, Eragonai. Tu puikiai dirbai, turint galvoje didžiulę atsakomybę, kurią paprašėme prisiimti. –
Oromis rimtai į jį pasižiūrėjo. – Netrukus, po kelių dienų, turėtume sulaukti pasiuntinio iš Nasuados su
prašymu prisijungti prie vardenų. Tada būčiau tau pranešęs apie vardenų padėtį. Vis dar būtum turėjęs
laiko pasiekti Surdą, kol neprasidėjo mūšis. Jei būčiau pasakęs anksčiau, būtum metęs mokslus ir išlėkęs
ginti savo valdovės, kuriai esi prisiekęs tarnauti. Štai kodėl mes su Islanzade tylėjome.
– Mano mokslai beprasmiai, jei negaliu ginti vardenų.
– Netiesa. Nes dabar tu esi vienintelis žmogus, galintis išgelbėti juos, jeigu tame mūšyje dalyvaus
Galbatoriksas, nors ir nedidelė tikimybė, kad jis pasirodys. Mūsų kariams jau per vėlu padėti vardenams.
Tad jei ten išties bus Galbatoriksas, turėsi stoti į kovą su juo vienas, be mūsų magų pagalbos. Todėl buvo
svarbu, kad tavo mokymas tęstųsi kuo ilgiau.
Per akimirksnį Eragono pyktis ištirpo, kai jis suprato, kodėl Oromis tylėjo. Asmeniniai jausmai
nebebuvo svarbūs tokioje sudėtingoje padėtyje kaip jų. Bejausmiu balsu ištarė:
 – Jūs teisus. Mano ištikimybės priesaika įpareigoja mane ginti Nasuadą ir vardenus. Bet nesu
pasiruošęs kautis su Galbatoriksu. Kol kas dar ne.
– Siūlau, – atsakė Oromis, – pasirodžius Galbatoriksui daryti viską, kad nukreiptum jo dėmesį nuo
vardenų, kol mūšio baigtis taps aiški, bet venk kautis su juo. Kol dar neišvykote, noriu paprašyti jūsų
vieno dalyko: kad jūs su Safyra prisiektumėt, kad kai tik galėsite, grįšite čia ir pabaigsite mokslus, nes vis
dar turite daug ko išmokti.
Grįšime, pažadėjo Safyra, įsipareigodama senąja kalba.
– Grįšime, – pakartojo Eragonas.
Patenkintas Oromis kyštelėjo ranką sau už nugaros ir ištraukė siuvinėtą raudoną maišelį. Praskleidė jį
ir pasakė:
– Turiu tris dovanas, Eragonai. – Iš maišelio ištraukė sidabrinį butelį. – Pirma, truputis faelnirvo, kurį,
pasitelkęs magiją, pats pagaminau. Šis gėrimas suteiks tau jėgų, kai daugiau niekas to padaryti negalės, ir
jis gali praversti tau ir kitomis aplinkybėmis. Gerk taupiai, nes laiko teturėjau tik keliems gurkšniams
paruošti.
Padavė butelį Eragonui, tada iš maišelio ištraukė ilgą juodai mėlyną diržą kardui. Eragonas perbraukė
rankomis diržą ir jam pasirodė, kad šis neįprastai storas ir sunkus. Dirže buvo išausti susipynę Liani
vijokliai. Oromio paragintas, Eragonas truktelėjo kutą diržo gale ir aiktelėjo pamatęs, kaip juostelė
viduryje pasislinko ir atidengė dvylika deimantų, kurių kiekvienas buvo dviejų su puse centimetro pločio.
Keturi deimantai buvo balti, keturi juodi, o kiti keturi spalvoti: raudonas, mėlynas, geltonas ir rudas.
Spindėjo šalta šviesa, kaip ledas auštant, mesdami įvairiaspalvių dėmelių vaivorykštę ant Eragono rankų.
– Mokytojau… – Eragonas papurtė galvą, kelis kartus įkvėpė, nežinodamas, ką pasakyti. – Argi bus
saugu, jei aš juos turėsiu?
– Gerai saugok, kad niekam nekiltų pagunda jų pavogti. Tai Išmintingojo Beloto diržas, viena didžiųjų
Raitelių brangenybių – skaitei apie jį pasakojime apie Tamsos metus. Tai tobuliausi deimantai, kokius yra
radę Raiteliai. Kelis nusipirkome iš nykštukų. Kitus laimėjome mūšyje, dar kitus radome patys. Akmenys
nėra stebuklingi, bet galima juose saugoti savo jėgas ir pasisemti jų iš deimantų, kai reikės. Jie, kartu su
rubinu Zaroko rankenoje, leis tau sukaupti tiek energijos, kad per mūšį labai nepavargtum naudodamas
magiją ar net kaudamasis su priešo magais.
Galiausiai Oromis ištraukė ploną medinį vamzdelį, papuoštą Menojos medžio bareljefu. Į vamzdelį
buvo įdėtas susuktas ritinėlis. Išvyniojęs ritinėlį, Eragonas išsižiojo: jo poema, kurią jis deklamavo per
Agaeti Blodreną, buvo perrašyta gražiausiu Oromio šriftu ir iliustruota smulkiais piešiniais. Piešti augalai
ir gyvūnai jungėsi su kiekvieno ketureilio pirmuoju rašmenimi, dailūs ornamentai skyrė posmus ir rėmino
iliustracijas.
– Pamaniau, – paaiškino Oromis, – kad norėtum turėti sau kopiją.
Eragonas stovėjo su dvylika neįkainojamos vertės deimantų vienoje rankoje ir Oromio ritinėliu kitoje,
ir žinojo, kad ritinėlis jam brangiausias. Eragonas nusilenkė ir, jausdamas begalinį dėkingumą, paprastai
pasakė:
– Ačiū, Mokytojau.
 Tada Oromis, Eragono nuostabai, pradėjo tradicinį elfų pasisveikinimą, taip išreikšdamas pagarbą
Eragonui:
– Telydi tave gera lemtis.
– Te žvaigždės jus globoja.
– Ir tegu tavo širdyje tvyro ramybė, – baigė sidabraplaukis elfas.
Pasveikinęs ir Safyrą, pasakė:
– Dabar eikite ir skriskite greičiau už šiaurės vėją. Aš, Oromis, paskutinysis Trandurinų giminės
palikuonis, ir Gedintysis Išminčius, ir Luošys, Kuris Sveikas, laiminu jus, Skaisčiažvyne Safyra ir
Eragonai Šešėlio Žudike.
Ir aš, pridėjo Glaedras. Ištiesęs kaklą, prilietė nosies galiuku Safyros nosį, auksinės jo akys žibėjo
kaip sūkuriuojantys žarijų tvenkiniai. Nepamiršk saugoti savo širdies, Safyra.
Ji tik suzirzė. Ir tada, iškilmingai atsisveikinę, jie išskrido. Safyra pakilo virš gūdaus miško. Oromis
su Glaedru stovėjo vieniši ant uolų ir mažėjo jiems už nugarų. Eragonui suspaudė širdį. Elesmeroje, kad
ir daug sunkumų teko iškęsti, jis jautėsi kaip namie, saugiau nei bet kur kitur nuo tada, kai pabėgo iš
Palankaro slėnio.
Išvykstu iš čia pasikeitęs, pamanė ir užsimerkė, įsikibdamas į Safyrą.
Prieš susitikdami su Oriku užsuko į Tialdarės rūmus. Safyra nusileido soduose, stengdamasi
nesulaužyti augalų uodega ar letenomis. Nelaukdamas, kol ji pasilenks, Eragonas nušoko tiesiai ant žemės.
Anksčiau toks šuolis būtų sukėlęs skausmo priepuolį.
Iš rūmų išėjo elfas, palietė lūpas dviem pirštais ir paklausė, kuo galėtų padėti. Kai Eragonas
paaiškino, kad norėtų susitikti su Islanzade, elfas atsakė:
– Prašau palaukti čia, Sidabraranki.
Maždaug po penkių minučių iš medinių Tialdarės rūmų gelmių išniro pati karalienė, vilkinti raudoną
tuniką. Atrodė kaip lašelis kraujo tarp baltai apsirengusių elfų lordų ir ledi, kurie ją lydėjo. Kai buvo
baigti pasisveikinimo ritualai, ji prabilo:
– Oromis pranešė man apie tavo sprendimą palikti mus. Nesu tuo patenkinta, bet niekas negali
priešintis likimui.
– Ne, Jūsų didenybe… Jūsų didenybe, atėjome atiduoti pagarbos prieš išvykdami. Buvote mums labai
maloni, ir dėkojame jums ir jūsų giminei už drabužį, būstą ir maistą. Liekame skolingi.
– Jūs nesate skolingi, Raiteli. Tai mes, rūpindamiesi jumis, atidavėme tik dalelę skolos tau ir
drakonams, išpirkdami savo kaltę dėl Raitelių žlugimo. Bet džiugu, kad įvertinote mūsų svetingumą. –
Patylėjo. – Kai nuvyksite į Surdą, perduok mano linkėjimus Ledi Nasuadai ir karaliui Orinui, ir pranešk
jiems, kad mūsų kariai tuoj puls šiaurinę Imperijos dalį. Jei mums nusišypsos laimė, netikėtai užklupsime
Galbatoriksą ir suskaldysime jo kariuomenę.
– Kaip pasakysite.
– Be to, žinok, kad išsiunčiau dvylika geriausių mūsų magų į Surdą. Atvykę jie paklus tavo
nurodymams, jei vis dar būsi gyvas, ir kaip galėdami saugos tave nuo pavojaus dieną ir naktį.
– Ačiū, Jūsų didenybe.
 Islanzadė ištiesė ranką ir vienas elfų lordų padavė jai paprastą, plokščią medinę dėžę.
– Oromis tau jau įteikė savo dovanas, o aš įteiksiu savąsias. Tegu jos primena tau laiką, praleistą su
mumis pušų pavėsyje.
Atidarė dėžę. Ant aksomo gulėjo ilgas tamsaus medžio lankas išplatėjusiais raitytais galais. Ąseles ir
kotą puošė sidabro detalės, ant kurių buvo išgraviruoti sedulos lapai. Šalia gulėjo strėlinė, pilna naujų
strėlių su baltomis gulbės plunksnomis.
– Dabar, kai esi stiprus kaip mes, turėtum turėti ir mūsišką lanką. Pati jį išdainavau iš kukmedžio.
Templė niekada nenutrūks. O šaudydamas šiomis strėlėmis visuomet pataikysi į taikinį, kad ir koks stiprus
vėjas pūstų.
Eragoną sujaudino elfų dosnumas. Nusilenkė.
– Dėkingumui išreikšti man trūksta žodžių, ponia. Man garbė, kad naudosiuos jūsų rankų darbu.
Islanzadė linktelėjo, lyg sutikdama su juo, tada praėjo jį ir pasakė:
– Safyra, tau dovanų neturiu, nes nesugalvojau, ko tau galėtų reikėti ar ko tu norėtum, bet jei ko
pageidauji, pasakyk, ir gausi.
Drakonams, atsakė Safyra, nereikia daiktų, kad būtų laimingi. Mums nereikia jokių turtų, nes mūsų
oda puikesnė už brangiausius lobius. Tad man pakanka to, kad parodėte savo gerumą Eragonui.
Tada Islanzadė palinkėjo jiems saugios kelionės. Tada apsisuko, raudonas jos apsiaustas subangavo,
ir patraukė iš sodų, bet pakraštyje sustojo ir pridūrė:
– Eragonai?
– Taip, Jūsų didenybe?
– Kai susitiksi su Arija, perduok jai nuo manęs, kad myliu ją, ir pasakyk, kad Elesmeroje jos labai
ilgimasi.
Žodžiai nuskambėjo šaltai ir oficialiai. Nelaukdama atsakymo, nužingsniavo ir pranyko tarp šešėliuotų
kamienų, apaugusių Tialdarės rūmus, kartu su visais elfų lordais ir ledi.
Safyra greičiau nei per minutę nuskrido į pratybų lauką. Orikas sėdėjo ant didžiulio savo krepšio,
mėtydamas kirvį iš vienos rankos į kitą.
– Pačiu laiku, – suniurzgė.
Atsistojo ir užsikišo kirvį už diržo. Eragonas atsiprašė, kad užtruko, tada prisirišo Oriko krepšį ant
balno. Nykštukas pažvairavo į Safyros petį aukštai virš galvos.
– Ir kaip, tegriebia jus Morgotalo juoda barzda, man ten užsiropšti? Į uolą kartis lengviau nei ant tavęs
užlipt, Safyra.
Štai, paaiškino ji. Atsigulė ant pilvo ir ištiesė dešiniąją užpakalinę koją. Giliai atsidusęs, Orikas
užsiropštė ant kojos, o toliau nuropojo keturiomis. Liepsnelė pliūptelėjo pro Safyros šnerves, kai ji
suprunkštė. Paskubėk – kutena!
Orikas sustojo ant šlaunies, apžergė Safyros spyglius ir atsistojo. Tada atsargiai jos nugara nuėjo iki
balno. Paplekšnojo per vieną dramblio kaulo spalvos spyglį:
– Pats geriausias būdas netekti vyriškumo, kokį tik mačiau.
Eragonas nusišypsojo.
 – Nepaslysk.
Orikas atsisėdo balno priekyje, o Eragonas užlipo ant Safyros ir atsisėdo už nykštuko. Kad Orikas
nenukristų Safyrai sukantis ar verčiantis, Eragonas pailgino raiščius, skirtus pritvirtinti rankoms, ir jais
pririšo Oriko kojas.
Kai Safyra atsistojo, Orikas susvyravo, tada suspaudė spyglį priešais nosį.
– Brrr! Eragonai, neleisk man atsimerkti, kol nepakilome, nes kitaip, bijau, man pasidarys bloga.
Nykštukai neskraido drakonais. Niekada neskraidė.
– Niekada?
Orikas papurtė galvą.
Būreliai elfų išniro iš Du Veldenvardeno ir susirinko lauko pakraštyje. Rimtais veidais stebėjo, kaip
Safyra ištiesia permatomus sparnus, ruošdamasi pakilti.
Eragonas tvirčiau įsikibo, pajutęs, kaip po jo kojomis įsitempia galingi drakonės raumenys.
Atsiplėšusi nuo žemės, Safyra nėrė į mėlyną dangų, ir, greitai ir stipriai plasnodama, pakilo virš
milžiniškų medžių. Pasiekusi reikiamą aukštį, pasuko į pietus, Hadarako dykumos link.
Vėjas garsiai švilpė pro Eragono ausis, bet jis išgirdo, kaip elfė Elesmeroje tyru balsu uždainavo:

Tolyn, tolyn, vai, skrisk tolyn,

Per slėnius ir viršūnes
Į tolimus kraštus.
Tolyn, tolyn, vai, skrisk tolyn,
Ir niekada negrįžk…

* * *
 VANDENYNO NASRAI

erami jūra stipriai bangavo, kilnodama „Drakono Sparną“. Jis tai susvyruodavo ant stačios

N putotos bangos viršūnės, tai nuslysdavo banga žemyn į juodą duobę. Tiršta migla sklendė šaltu
oru, o vėjas aimanavo ir kaukė kaip didžiulis vaiduoklis.
Roranas įsikibo į dešiniojo borto turėklus, persisvėrė per planšyrą ir ėmė žiaukčioti. Bet išvėmė tik
karčią tulžį. Plaukdamas Klovio baržoje, didžiavosi, kad skrandis nekėlė nepatogumų, bet dabar audra
buvo tokia galinga, kad net Utaro vyrai – jūrų vilkai – sunkiai skrandžiuose išlaikydavo viskį.
Staiga pakilo didesnė banga. Perliejo laivą, trenkė Roranui tarp menčių, tarsi ledo luitas, užpylė denį
ir nuslūgo per špigatus atgal į putojantį, banguotą, įpykusį vandenyną. Roranas nusibraukė nuo akių sūrų
vandenį sugrubusiais, lyg mediniais, pirštais ir prisimerkęs įsižiūrėjo į rašalo spalvos horizontą už
laivagalio.
Gal jie pagaliau pames mūsų pėdsakus. Trys laivai juodomis burėmis persekiojo juos nuo tada, kai
jie praplaukė Geležines uolas ir apiplaukė tai, ką Joudas vadino Edur Cartungave, o Utaras – Ratbaro
Pentinu.
– Keteros stuburgalis, štai kas tai, – paaiškino Utaras.
Laivai plaukė greičiau už „Drakono Sparną“, kuris plukdė visą miestelį, ir pasiviję apšaudė strėlėmis.
Blogiausia buvo tai, kad, rodos, viename laivų plaukė magas, nes jo paleistos strėlės smigo kraupiai
tiksliai, perkirsdamos virves, ardydamos takelažą ir smigdamos į korpusą. Roranas suprato, kad Imperijai
jis nebeįdomus, kad jai svarbiau jokiu būdu neleisti Karvaholui prisiglausti pas vardenus. Kol jis aiškino
miestelėnams, kaip gintis nuo priešų laive, debesys virš galvos pavirto skaisčiai purpuriniais ir pritvinko
lietaus. Siautėjanti audra atlėkė iš šiaurės vakarų. Utaras buvo pasukęs „Drakono Sparną“ pietinių salų
link, ten, tarp Beirlendo seklumų ir įlankų, tikėjosi atsikratyti persekiotojų laivų.
Žaibas plykstelėjo tarp dviejų apvalių audros debesų, ir pasaulis išblyško kaip marmuras, paskui vėl
apniko tamsa. Kiekvienąkart, kai akinamai sužaibuodavo, prieš Rorano akis nušvisdavo sustingęs
paveikslas, kuris dar ilgai likdavo atmintyje po to, kai metalinis žaibas pranykdavo.
Vėl sublyksėjo šakotas žaibas, ir Roranas pamatė – lyg vienspalvių paveikslų seriją – bizanstiebį
sukantis, lūžtant ir krentant į siaučiančią jūrą skersai laivo. Sugriebęs gelbėjimo lyną, Roranas nusigavo
iki kvarterdeko ir kartu su Bondenu nukapojo virves, vis dar laikančias bizanstiebį, kuris nardino
„Drakono Sparno“ priekį į vandenį. Kapojamos virvės raitėsi kaip gyvatės.
 Po to Roranas ėmė leistis į denį, dešine ranka laikydamasis už planšyro, kad jo nenuplautų. Staiga
laivas paniro šešis… devynis… metrus po vandeniu. Banga persivertė virš galvos, iš kaulų išplaudama
šilumą. Kūną ėmė krėsti drebulys.
Neleisk man čia numirti, maldavo jis, nors nežinojo, į ką kreipėsi. Tik ne šiose žiauriose bangose. Aš
dar neįvykdžiau savo užduoties. Tą ilgą naktį galvojo apie Katriną, ieškodamas paguodos
prisiminimuose, kol pavargo ir jį apėmė neviltis.

* * *

Audra šėlo dvi dienas ir baigėsi trečiosios paryčiais. Po skaisčiai žalsvos aušros šiauriniame horizonte
po skaidriu dangumi išryškėjo trys juodos burės. Pietvakariuose miglotą Beirlendą dengė debesų
sluoksnis, susitelkęs ties gūbriuotu kalnu, kyšančiu iš salos.
Roranas, Joudas ir Utaras susitiko nedidelėje kajutėje laivo pirmagalyje (nes kapitono kajutė buvo
užleista sergantiems) ir Utaras išvyniojo jūrlapius ant stalo ir pabaksnojo virš Beirlendo.
– Čia esame dabar, – pasakė. Paėmė didesnį Alagezijos pakrantės žemėlapį ir pabaksnojo į Jieto upės
žiotis. – O čia – mūsų tikslas, nes maisto neužteks iki Rivstono. Kaip ten nuplauksime, išvengę užpuolikų,
nežinau. Nebeturime bizanstiebio, tad tie prakeikti laivai prisivys mus iki rytojaus vidurdienio, gal iki
vakaro, jei gerai ištempsime bures.
– Gal galime kuo pakeisti stiebą? – paklausė Joudas. – Tokiuose laivuose būna sijų tokioms bėdoms
taisyti.
Utaras gūžtelėjo pečiais.
– Galėtume, jei turėtume gerą laivo dailidę. O kadangi neturime, neleisiu nepatyrusioms rankoms
statyti stiebo, kad nenuverstų jo ant denio ir nesužeistų ko nors.
Roranas pasakė:
– Jei ten nebūtų mago ar magų, kovą atlaikytume, nes mūsų daugiau nei žmonių tų laivų įgulose. O
dabar norėčiau mūšio išvengti. Nemanau, kad galėtume juos nugalėti, turint galvoje, kiek laivų, siųstų
padėti vardenams, dingo.
Niurgzdamas Utaras apibrėžė vietą, kur jie šiuo metu yra.
– Iki čia galime nuplaukti ligi rytojaus vakaro, jei pūs palankus vėjas. Galėtume priartėti prie
Beirlendo ar Nijos kranto, jei norėtume, bet nežinau, ar tai mums pagelbėtų. Atsidurtume spąstuose.
Kareiviai iš tų laivų, razakai ar pats Galbatoriksas panorėję galėtų mus sumedžioti.
Roranas susiraukė, svarstydamas, kokių dar galimybių jie turi. Kova su persekiotojais atrodė
neišvengiama.
Kelias minutes kajutėje tvyrojo tyla, tik buvo girdėti, kaip bangos daužosi į denį. Tada Joudas parodė
pirštu žemėlapyje tarp Beirlendo ir Nijos, pasižiūrėjo į Utarą ir paklausė:
– O kaip Šerno Akis?
Rorano nuostabai, randuotas jūreivis baisiai išbalo.
– Nerizikuočiau, pone Joudai, niekada gyvenime. Jau geriau susiremti su tais laivais ir žūti jūroje, nei
plaukti į tą prakeiktą vietą. Ten prapuolė dvigubai daugiau laivų, nei savo flotilėje turi Galbatoriksas.
– Atrodo, skaičiau, – Joudas atsilošė kėdėje, – kad plaukti pro tą vietą visiškai saugu per aukščiausią
ir žemiausią atoslūgį. Argi ne taip?
Utaras nenoriai pripažino:
– Na, taip. Bet Akis tokia plati, kad reikia labai tiksliai suplanuoti laiką, kad perplauktum sveikas. O
dar tie persekiotojai ant kulnų lipa.
– Bet jei galėtume, – nenusileido Joudas, – jei gerai suplanuotume laiką, tie laivai užplauktų ant
seklumos. Arba turėtų apiplaukti Niją. Tuo metu mes galėtume pasislėpti Beirlende.
– Jei, jei… Pasiųsite mus tiesiai į mirties nasrus.
– Nagi, Utarai, tavo baimė nepagrįsta. Tai, ką siūlau, pavojinga, pripažįstu, bet ne pavojingiau, nei
pabėgti iš Teirmo. Abejoji savimi, kad negalėsi praplaukti sąsiaurio? Argi tu nepakankamai sumanus tam?
Utaras sukryžiavo plikas rankas.
– Niekada nematėte Akies, ar ne?
– Negaliu pasakyti, kad mačiau.
– Sumanumo man tikrai pakanka, bet žmogus tikrai neturi tiek jėgų, kad įveiktų Akį. Ji sunaikina
geriausius laivus, didingiausius statinius, ji naikina viską. Mėginti ją įveikti – tas pats, kas bėgti nuo
griūties: akimirką tau sekasi, bet tuojau pat gali būti sumaltas į dulkes.
– Kas, – paklausė Roranas, – ta Šerno Akis?
– Viską ryjantys vandenyno nasrai, – paskelbė Utaras.
Kiek švelniau Joudas paaiškino:
– Tai sūkurys, Roranai. Akis susiformavo dėl vandenyno srovių, susiduriančių tarp Beirlendo ir Nijos.
Kai potvynis kyla, Akis sukasi iš šiaurės į vakarus. Kai slūgsta – iš šiaurės į rytus.
– Neatrodo labai pavojinga.
Utaras papurtė galvą, kasa daužėsi į vėjo nugairintą kaklą, ir nusijuokė:
– Nelabai pavojinga, jis sako! Cha!
– Na, tu neįsivaizduoji, – tęsė Joudas, – sūkurio dydžio. Akies centro skersmuo yra lygos pločio, o
atšakos – nuo šešiolikos iki dvidešimt keturių kilometrų ilgio. Laivai, kuriems nepasiseka ir juos pagauna
Akis, panyra į vandenyno dugną ir tada sudūžta į uolas. Laivų nuolaužos dažnai išmetamos į salų
pakrantes.
– Ar kas tikėtųsi, kad pro ten plauksime? – paklausė Roranas.
– Ne, ir teisingai manytų, – suurzgė Utaras.
Joudas tuo pat metu purtė galvą.
– Ar įmanoma perplaukti Akį?
– Būtų pats kvailiausias sprendimas.
Roranas linktelėjo.
– Suprantu, kad jums tai nelabai patinka, Utarai, bet mes neturime daugiau pasirinkimo galimybių.
Nesu jūreivis, tad turiu pasikliauti jumis: ar perplauksime Akį?
Kapitonas dvejojo.
 – Gal, o gal ir ne. Tik visiškas kvailys priplauktų arčiau nei per aštuonis kilometrus prie tos pabaisos.
Išsitraukęs plaktuką Roranas trinktelėjo juo per stalą. Medyje įtrūko centimetro pločio skylė.
– Tada aš esu tas kvailys! – Nenuleido akių juo Utaro, kol jūreivis ėmė muistytis. – Ar turiu jums
priminti, kad taip toli nusikasėme tik darydami tai, ko kiti neišdrįstų? Mes, Karvaholo gyventojai,
išdrįsome palikti savo namus ir pereiti Keterą. Su Joudu išdrįsome pagrobti „Drakono Sparną“. Ką
padaryti išdrįsi tu, Utarai? Jei perplauksime Akį ir išgyvensime, tu būsi šlovinamas kaip vienas geriausių
jūrininkų per visą istoriją. Dabar atsakyk man, ir sakyk tiesą: ar tai įmanoma?
Utaras ranka persibraukė veidą. Prabilo labai tyliai, lyg nebenorėtų Roranui prieštarauti.
– Nežinau, Stipriasmūgi… Jei lauksime, kol Akis nuslūgs, persekiotojų laivai gali priplaukti taip arti,
kad jei perplauksime mes, perplauks ir jie. Ir jei nurims vėjas, būsim pagauti srovės ir nebegalėsime
ištrūkti.
– O kaip kapitonas, ar norėtum pamėginti? Nei Joudas, nei aš nesugebėtume valdyti „Drakono
Sparno“.
Utaras ilgai stovėjo, akis įbedęs į jūrlapius, sunėręs rankas. Nubrėžė liniją jūrlapyje ties ta vieta, kur
jie dabar plaukia, ir surašė stulpelį skaičių, kurių Roranas nesuprato. Galiausiai ištarė:
– Bijau, kad plaukiame tiesiai į pražūtį, bet tebūnie, pasistengsiu praplukdyti.
Patenkintas Roranas padėjo šalin plaktuką.
– Tebūnie.
 ŠERNO AKIS

ersekiotojų laivai vis artėjo prie „Drakono Sparno“. Roranas juos stebėjo baimindamasis, kad jie

P priplauks tiek arti, kad galės pulti „Drakono Sparnui“ nespėjus pasiekti Akies. Bet Utarui, rodės,
sekėsi plaukti greičiau už juos, bent jau dar kurį laiką.
Vykdydami Utaro nurodymus, Roranas ir kiti miestelėnai tvarkė laivą, nusiaubtą audros, ir ruošė
sunkiam išmėginimui. Darbai truko iki nakties. Tada buvo užgesintos visos šviesos ant denio, kad būtų
suklaidinti persekiotojai. Gudrybė iš dalies pavyko, nes patekėjus saulei, Roranas pamatė, kad laivai
nukrypo į šiaurės vakarus per kelis kilometrus. Bet netrukus jie vėl priartėjo.
Vėliau tą rytą Roranas užlipo ant grotstiebio ir įsitaisė stebėjimo aikštelėje keturiasdešimt metrų virš
denio, taip aukštai, kad žmonės apačioje neatrodė didesni už mažąjį pirštelį. Vanduo ir dangus pavojingai
siūbavo aplink, „Drakono Sparnui“ svyruojant į šalis.
Išsitraukęs žiūroną, kurį buvo pasiėmęs, Roranas prisidėjo jį prie akies ir pasukiojo, kol persekiotojų
laivai išryškėjo už mažiau nei šešių kilometrų, vis greičiau artėdami jų link. Turbūt suprato, ką
ruošiamės daryti, pamanė. Apžvelgė pro žiūroną vandenyną, ieškodamas Šerno Akies. Sustojo dairytis
pastebėjęs milžinišką putų apskritimą, salos dydžio, besisukantį spirale iš šiaurės į rytus. Pavėlavome,
pamanė, pilve pasidarė tuščia. Potvynis slūgsta ir, vandeniui traukiantis nuo sausumos, Šerno Akis ima
vis greičiau ir stipriau suktis. Roranas nukreipė žiūroną į „Drakono Sparną“ apačioje ir pamatė, kad virvė
su mazgu, kurią Utaras buvo permetęs per dešiniąją laivagalio pusę, kad pamatytų, kada įplauks į sūkurį,
dabar plūduriavo šalia, o ne plaukė iš paskos, kaip paprastai. Gerai buvo tik tai, kad jie plaukė palei
Akies srovę, o ne priešais ją. Jei būtų atvirkščiai, būtų reikėję laukti, kol potvynį pakeis atoslūgis.
Roranas išgirdo, kaip apačioje Utaras miestelėnams paliepė sėsti prie irklų. Netrukus abiejuose
„Drakono Sparno“ šonuose pasirodė po dvi irklų eiles. Laivas priminė didžiulį vandens čiuožiką.
Gaudžiant jaučio odos būgnui, pagal ritmingą Bondeno skandavimą irklai pakrypdavo priekin, panirdavo
į žalią jūrą ir slysdavo atgal vandens paviršiumi, palikdami baltus putų ruožus. „Drakono Sparnas“
sparčiai didino greitį, plaukdamas greičiau už persekiotojų laivus, kurie dar nebuvo pasiekę Akies.
Roranas sunerimęs laukė ir stebėjo vyksmą. Dabar jiems labiausiai reikia laiko. Jie pavėlavo, bet gal
„Drakono Sparnui“, sudėjus irklus ir bures, pavyks perplaukti Akį? Ir ar pavyks persekiotojų laivams –
kurie dabar irgi išsitraukė irklus – pavyti „Drakono Sparną“ ir įveikti sūkurį? Jis negalėjo pasakyti.
Dundantis būgnas skaičiavo minutes. Roranas jautė kiekvieną prabėgančią akimirką.
 Nustebo pamatęs ties stebėjimo aikštelės kraštu pasirodžiusią ranką ir Baldorą, žiūrintį į jį.
– Duok ranką. Tuoj nukrisiu.
Įsitvėręs turėklo Roranas padėjo Baldorui įsiropšti į aikštelę. Baldoras padavė Roranui bandelę ir
džiovintą obuolį:
– Pamaniau, būtų ne pro šalį papietauti.
Roranas dėkodamas linktelėjo, tada kibo į bandelę, toliau žvalgydamasis pro žiūroną. Baldoras
paklausė:
– Ar matai Akį?
Roranas padavė jam žiūroną ir susitelkė į valgymą.
Vis artėjantis putų apskritimas po pusvalandžio jau sukosi kaip vilkelis. Vanduo aplinkui putas ėmė
kilti, kol pačios putos dingo iš akių, panirdamos į didžiulės duobės dugną, kuri vis gilėjo ir didėjo. Oras
virš verpeto prisipildė garų, ir iš dramblio kaulo spalvos kiaurymės pasigirdo kraupus staugimas, lyg
sužeisto vilko.
Šerno Akis sukosi taip greitai, kad Roranas negalėjo patikėti savo akimis.
– Geriau lipk ir perspėk Utarą, – pasakė jis.
Baldoras išlipo iš aikštelės.
– Prisirišk prie stiebo, kitaip gali iškristi.
– Prisirišiu.
Roranas prisitvirtino, bet rankas paliko laisvas, kad galėtų pasiekti peilį prie diržo ir nusipjauti
virves, jei prireiktų. Nerimas apėmė jį, stebintį, kas darosi. „Drakono Sparnas“ buvo nuplaukęs tik
pusantro kilometro nuo Akies vidurio. Persekiotojų laivams iki jos buvo likę dar trys kilometrai. Akis
sparčiai augo, kuo toliau, tuo baisiau siautėdama. Dar blogiau: vėjas, blaškomas sūkurio, dūsavo ir pūtė
tai iš vienos, tai iš kitos pusės. Dėl to burės trumpam išsipūsdavo, tada subliūkšdavo, ir vėl išsipūsdavo.
Galbūt Utaras buvo teisus, pamanė Roranas. Turbūt peržengiau ribą ir susirėmiau su priešininku,
kuriam įveikti vien ryžto nepakaks. Gali būti, kad pasiunčiau miestelėnus tiesiai į pražūtį. Gamtos juk
neįbauginsi.
Žiojėjantis Šerno Akies vidurys dabar buvo beveik keturiolikos kilometrų skersmens. Ir niekas,
išskyrus tuos, kurie ten pakliuvo, negalėjo pasakyti, kelių sieksnių gylio jis buvo. Vanduo į Akies centrą
krito keturiasdešimt penkių laipsnių kampu mažomis srovelėmis, lyg drėgnas molis puodžiaus rankose.
Žemas kaukimas vis garsėjo, kol Roranui ėmė rodytis, kad visas pasaulis subyrės į gabalėlius nuo garso
stiprumo. Iš miglos virš besisukančios bedugnės išniro ryški vaivorykštė.
Srovė sukosi vis greičiau. „Drakono Sparnas“ nutrūktgalvišku greičiu skriejo palei sūkurio kraštą, ir
vis mažėjo viltis, kad laivui pavyks atsiplėšti nuo pietinio Akies šono. Greitis buvo toks milžiniškas, kad
„Drakono Sparnas“ smarkiai pasviro į dešinę ir Roranas pakibo virš putojančio vandens.
Nors „Drakono Sparnas“ dabar plaukė greičiau, persekiotojų laivai vis vien artėjo. Priešai
neatsilikdami plaukė maždaug už kilometro, laivų irklai judėjo ritmingai, o pirmagaliai skrodė vandenyną.
Roranui beliko tik žavėtis reginiu.
Įsikišo žiūroną į užantį – daugiau jo nebereikėjo. Laivus buvo galima matyti plika akimi. Sūkurį temdė
baltų garų debesys, kylantys virš jo kraštų. Garai virš verpeto, mėgdžiodami sūkurį, susiformavo į įviją
lęšį.
Tada, Utarui įsakius, „Drakono Sparnas“ pasuko kairėn, į atvirą jūrą, ir ėmė veržtis iš mirtino Šerno
Akies glėbio. Laivas vibravo nuo raibuliuojančio vandens, o greitis sumažėjo per pusę. Roranui
subarškėjo dantys ir apsisuko galva, kai stiebas staiga stipriai suvirpėjo, o apžvalgos aikštelė kryptelėjo į
kitą pusę.
Baimė apėmė Roraną. Jų greitis ir toliau mažėjo. Nusirėžė virves ir – visiškai nesisaugodamas –
persisvėrė per aikštelės kraštą, sugriebė už virvių po ja ir nusliuogė laivavirvėmis taip greitai, kad kartą
virvė išsprūdo iš rankų ir jis krito metrą, bet po akimirkos vėl susigriebė už virvės. Nušoko ant denio,
nulėkė prie liuko pirmagalyje ir nusileido prie pirmos irklų eilės, kur prisėdo prie Baldoro ir Albricho
ant ąžuolinio suolo.
Jie, nepersimetę nė žodžiu, ėmė stipriai irkluoti, įkvėpdami ir iškvėpdami orą pagal siautulingo būgno
ritmą, klausydamiesi šaižių Bondeno raginimų ir Šerno Akies riaumojimo. Roranas juto, kaip galingas
sūkurys priešinasi kiekvienam irklo mostui.
Kad ir kaip stengėsi, buvo aišku, kad „Drakono Sparnas“ galiausiai sustos. Mums nepavyks, pamanė
Roranas. Nugaros ir kojų raumenys buvo įsitempę iki skausmo. Plaučius diegė. Tarpuose tarp būgno dūžių
pasigirsdavo Utaro balsas, įsakinėjantis vyrams denyje, kaip pakreipti bures, kad išnaudotų nepastovų
vėją.
Darmenas ir Hamundas, irklavę per dvi vietas priešais Roraną, perdavė irklus Teinui ir Ridliui, o
patys atsigulė tarp suolų drebančiomis rankomis ir kojomis. Greičiau nei po minutės kažkas kitas iš
irkluotojų susmuko ir jį tučtuojau pakeitė Brigita ir kita moteris.
Jei išsilaikysime, pamanė Roranas, tai tik dėl to, kad yra pakankamai žmonių, kad irkluotume tiek
ilgai, kiek reikės.
Atrodė, jau prabėgo amžinybė. Jis irklavo tamsioje ir prirūkusioje patalpoje, pirma stumdamas, tada
traukdamas, stengdamasis kuo mažiau kreipti dėmesį į kūną apimantį skausmą. Kaklą skaudėjo nuo
sėdėjimo susilenkus po žemomis lubomis. Tamsus irklo kotas buvo prisigėręs kraujo, o delnų oda buvo
pilna pūslių ir trūkinėjo. Nusitraukė marškinius (išmesdamas ant grindų žiūroną), apsuko audiniu kotą ir
irklavo toliau.
Bet atėjo akimirka, kai Roranas daugiau nebepajėgė. Kojos pasidavė ir jis parkrito ant šono,
nuslysdamas tarp suolų, nes visas buvo šlapias nuo prakaito. Jo vietą užėmė Orvalas. Roranas gulėjo
nejudėdamas, kol kvėpavimas išsilygino, tada keturiomis nuropojo iki liuko.
Lyg apkvaitęs nuo karštinės ėmė lipti kopėčiomis, siūbuodamas kartu su laivu ir dažnai atsiremdamas į
sieną pailsėti. Išlindęs ant denio trumpai kvėptelėjo gaivaus oro, tada nusvyravo į laivagalį prie šturvalo.
Kojos linko kas žingsnį.
– Kaip einasi? – išspaudė Utarui, stovinčiam prie vairo.
Utaras papurtė galvą.
Žvilgtelėjęs už planšyro, Roranas pamatė tris laivus maždaug už puskilometrio, tik kiek labiau į
vakarus, arčiau Akies centro. Laivai, rodos, nejudėjo, palyginus su „Drakono Sparnu“.
 Roranas stebėjo, kaip keturi laivai ima tolti, nes „Drakono Sparnas“ pasidavė pirmyn, lyg būtų
pagaliau perplaukęs kritinį tašką ir jį stabdančios jėgos būtų sumažėjusios. Laivas dabar judėjo gal tik
keliais metrais per minutę greičiau, bet to pakako. Irkluojamas „Drakono Sparnas“ pamažėle įsibėgėjo.
O persekiotojų laivams nesisekė įveikti pražūtingo sūkurio. Jų irklavimas vis lėtėjo, kol vienas po kito
laivus ėmė traukti atgal, miglos skraistės link, už kurios laukė spirale besisukantis baltas vanduo ir aštrios
uolos vandenyno dugne.
Jie nebegali irkluoti, suprato Roranas. Jų įgulos per mažos ir jie pavargo. Pajuto užuojautą vyrams
tuose laivuose.
Tą akimirką iš artimiausio laivo išlėkė strėlė ir, suliepsnojusi žalia ugnimi, nuskriejo „Drakono
Sparno“ link. Strėlė turbūt buvo paleista, pasitelkus magiją, nes paprastai nenulėktų taip toli. Ji įsmigo į
bizanburę ir susprogo į skystos ugnies lašeliukus, kurie apkibo visą laivą. Per kelias sekundes ant
bizanstiebio, bizanburės ir ant denio įsiliepsnojo dvidešimt liepsnelių.
– Neužgesinsime! – suriko įsibaiminęs jūreivis.
– Nukapokit viską, kas dega, ir meskit per bortą! – atsakydamas suriaumojo Utaras.
Išsitraukęs peilį iš už diržo, Roranas ėmėsi darbo, pjaustydamas degančias lentas po kojomis. Prabėgo
kelios įtampos minutės, kol magiškos liepsnelės buvo surankiotos ir paaiškėjo, kad gaisras laive neišplis.
Kažkas šūktelėjo „Saugu!“, ir Utaras atgniaužė vairą.
– Jei jų magas tik tiek tegali, galiu pasakyti, kad mums jis nepavojingas.
– Išsikapstysime iš Akies, ar ne? – paklausė Roranas, nekantraudamas išgirsti patvirtinimą.
Utaras ištiesė pečius ir šyptelėjo, didžiuodamasis.
– Dar neišsikapstėme, bet nedaug trūksta. Toli nuo tos pabaisos neatsiplėšim, kol neatslūgs potvynis.
Eik ir pasakyk Baldorui, kad sumažintų tempą. Nenoriu, kad žmonės imtų alpti prie irklų.
Roranas prairklavo dar vieną pamainą ir, grįžęs ant denio, pamatė, kad sūkurys ėmė mažėti.
Vaiduokliškas kaukimas pranyko vėjo ūžavime, vanduo tapo ramus ir lygus, lyg netoliese nebūtų jokio
šėlstančio sūkurio. Rūkas, rangęsis virš bedugnės, sutirpo nuo šiltų saulės spindulių ir oras tapo skaidrus
kaip stiklas. Susiradęs žiūroną, Roranas pažvelgė į tolį ir pamatė, kad iš Šerno Akies neliko nieko, tik tas
pats geltonų putų apskritimas, besimaišantis su vandeniu.
Putų rato viduryje, rodos, pamatė tris perlūžusius stiebus ir juodą burę, besisukančius nesibaigiančiu
verpetu. Bet gal tai buvo tik vaizduotė.
Bent jau taip save ramino.
Prie jo priėjo Elaina ir, padėjusi ranką ant išsipūtusio pilvo, tyliai ištarė:
– Mums pasisekė, Roranai. Pasisekė labiau, nei galėjome tikėtis.
– Taip, – sutiko jis.

* * *
 Į ABERONĄ

o Safyra miškas be jokių takelių driekėsi plačiai iki ūkanoto horizonto, keisdamas spalvą iš giliai

P žalios į miglotą, nublukusią violetinę. Kregždės, kovai ir kiti miško paukščiai šmėkščiojo virš
gumbuotų pušų ir sunerimę klykčiojo, išvydę Safyrą. Ji skrido žemai virš lapijos, kad keleiviams
ant jos nugaros nereikėtų kentėti nuo žvarbaus oro.
Nuo tada, kai Safyra pabėgo į Keterą nuo razakų, tai buvo pirmas kartas, kai ji ir Eragonas turėjo
galimybę kartu skristi toli, be sustojimų ir pakeleivių žemėje. Kelionė labai patiko Safyrai, ir ji patenkinta
rodė Eragonui, kokia stipri ir ištverminga tapo po Glaedro mokymų.
Apsipratęs Orikas pasakė Eragonui:
– Abejoju, ar kada nors gerai jausiuosi skrisdamas, bet suprantu, kodėl tau ir Safyrai tai taip patinka.
Skraidymas išlaisvina nuo pančių, pasijunti kaip medžiojantis žvitriaakis erelis! Man daužosi širdis,
tikrai.
Kad nebūtų nuobodu kelionėje, Orikas su Safyra minė mįsles. Eragonas su jais nesivaržė, nes jam
minti mįsles nelabai sekėsi. Minties posūkio, užslėpto jose, jam niekada nepavykdavo atspėti. Čia Safyra
jį išties lenkė. Kaip ir dauguma drakonų, ji žavėjosi galvosūkiais ir gana lengvai juos įveikdavo.
Orikas pasakė:
– Visos mįslės, kurias moku, yra nykštukų kalba. Pasistengsiu kuo geriau išversti, bet gali pavykti kiek
grubiai ir nedailiai.
Tada užminė:

Kol jauna – aukšta stovėsiu,

Kai pasensiu – sutrumpėsiu.
Kol gyva – aš skleisiu šviesą,
Man Ururo kvapas – priešas.

Nesąžininga, suniurzgė Safyra. Nedaug žinau apie jūsų dievus. Eragonui nereikėjo pakartoti jos žodžių,
nes Orikas leido jai siųsti mintis tiesiai jam.
Orikas nusikvatojo.
– Ar pasiduodi?
 Niekada. Kelias minutes buvo girdėti tik jos sparnų šlamesys, tada ji paklausė: Ar tai žvakė?
– Tu teisi.
Karštų dūmų debesėlis atsklido į Oriko ir Eragono veidus, kai ji prunkštelėjo. Tokių mįslių minti
nemoku. Nesu gyvenusi namuose nuo pat tada, kai prasikaliau, ir galvosūkiai apie namų apyvokos
daiktus man sunkūs. Toliau klausė ji:

Kokia žolė išgydo visas ligas?

Orikui ši mįslė pasirodė sudėtinga. Niurnėjo, aimanavo ir griežė dantimis, nežinodamas ką atsakyti. Už jo
nugaros Eragonas tik šypsojosi, nes perskaitė atsakymą Safyros mintyse. Galiausiai Orikas ištarė:
– Gerai, pasiduodu, kas tai?

Surimuosiu tau dainelę

Juodo varno maniera
Ir išduosiu, kad čiobrelis
Ta puiki žolė yra.

Dabar buvo Oriko eilė surikti:

– Nesąžininga! Čia ne mano gimtoji kalba. Negali tikėtis, kad perprasiu tokį žodžių žaismą!
Kas sąžininga, tas sąžininga. Mįslė buvo gera.
Eragonas pamatė, kaip raumenys ant Oriko sprando įsitempia, kai nykštukas palenkė galvą priekin.
– Jei taip, o Geleždante, tada įmink šią mįslę, kurią žino visi nykštukų vaikai:

Mane vadina Įsčiom Helzvogo ir Morgotalo Priekalu.

Aš šydas Nordvigo Dukters, aš tamsią mirtį atnešu,
Ir vėl, aplaistęs Helzvogo krauju, pasaulį atkuriu.
Sakyk, kas aš?

Ir taip jie keitėsi vis sunkesnėmis mįslėmis, kol po jais slinko Du Veldenvardenas. Tarpuose tarp šakų
dažnai pasirodydavo sidabrinės dėmės, upių, išvagojusių Du Veldenvardeną, ruožai. Aplinkui Safyrą
debesys susitelkdavo ir suformuodavo neįtikėtinus statinius: skliautuotas arkas, kupolus ir kolonas,
dantytas tvirtovių sienas, kalno dydžio bokštus, šelmenis ir slėnius, užlietus žėrinčios šviesos. Eragonas
jautėsi, lyg skristų per sapną.
Safyra skrido taip greitai, kad užslinkus sutemoms Du Veldenvardenas jau liko jiems už nugarų ir jie
skrido virš tamsiai rudų laukų, skiriančių didįjį mišką nuo Hadarako dykumos. Nakčiai įsikūrė ant žolės ir
sutūpė aplink nedidelį lauželį, visiškai vieni ant lygaus žemės paviršiaus. Buvo liūdni ir mažai kalbėjo.
Žodžiai tik pabrėžtų, kokie nereikšmingi jie toje plikoje ir tuščioje žemėje.
Eragonas, naudodamasis laisva minute, pradėjo į rubiną ant Zaroko rankenos talpinti energiją.
Brangakmenis sugėrė visas jėgas, kurias jis pasiuntė, ir Safyros, kuri irgi jų davė. Eragonas suprato, kad
gerokai užtruks, kol prisotins rubiną ir dvylika deimantų Išmintingojo Beloto dirže.
Nuvargęs susisupo į anklodę, atsigulė šalia Safyros ir paniro į budrų miegą, kur nakties vaiduokliai
šmėkščiojo po žvaigždžių jūrą.

* * *

Kitą rytą tęsė kelionę. Vilnijančią žolę apačioje pakeitė išdegę krūmokšniai, kurie vis retėjo, kol
galiausiai ir jie pranyko, palikdami tik pliką saulės nudegintą žemę, kur šmėkšteldavo tik ištvermingiausi
augalai. Pasirodė rausvo aukso kopos. Žvelgiant iš viršaus, nuo Safyros nugaros, jos atrodė kaip bangos,
nuolat plūstančios tolimo kranto link.
Kai saulė ėmė leistis, toli rytuose Eragonas pamatė kalnus ir suprato, kad ten Du Fels Nangorotas, kur
laukiniai drakonai skrisdavo poruotis, auginti jauniklių ir numirti. Kurią dieną reikės ten nuskristi,
pasakė Safyra, žvelgdama ten pat.
Taip.
Tą naktį Eragonas pajuto dar didesnę vienatvę, nes jie apsistojo tuščiausiame Hadarako dykumos
kampelyje. Ore buvo taip mažai drėgmės, kad lūpos netrukus suskeldėjo, nors tepė jas nalgasku nuolatos.
Smėlyje jautė nedaug gyvybės, tik saujelę varganų augalų, kelis vabalėlius ir driežus.
Kaip ir tada, kai bėgo per dykumą iš Gileado, Eragonas ištraukė iš žemės vandens vandenmaišiams
pripildyti ir, prieš leisdamas vandeniui vėl susigerti, maginiu būdu balutės paviršiuje išvydo Nasuadą.
Norėjo patikrinti, ar vardenų dar neužpuolė. Jo palengvėjimui, dar ne.

Trečiąją kelionės iš Elesmeros dieną pakilo vėjas ir ėmė nešti Safyrą greičiau, nei ji pati būtų galėjusi
skristi, išpūsdamas juos iš Hadarako dykumos.
Ties dykynės pakraščiu jie praskrido virš būrelio raitų klajoklių, apsirengusių besiplaikstančiais
drabužiais, kad būtų ne taip karšta. Vyrai šūkčiojo savo grubia kalba ir mosavo kardais ir ietimis Safyros
link, nors nė vienas nedrįso paleisti į ją strėlės.
Eragonas, Safyra ir Orikas nakvojo piečiausiame krašte Sidabrinio Miško, kuris driekėsi palei
Tiudosteno ežerą ir taip pavadintas buvo dėl to, kad jame augo beveik vien bukai, gluosniai ir epušės. Po
slegiančiomis Du Veldenvardeno pušimis nuolatos tvyrodavo prieblanda, o Sidabrinis miškas, priešingai,
buvo pilnas saulės šviesos, vieversių ir švelnaus žalių lapų šnarėjimo. Medžiai Eragonui atrodė jauni ir
laimingi, ir jam patiko čia būti. Ir nors dykuma buvo jau toli, oras čia buvo daug šiltesnis, nei jis buvo
įpratęs tokiu metu laiku. Atrodė, kad vasara, o ne pavasaris.

Iš ten jie skrido tiesiai į Aberoną, Surdos sostinę, pagal nuorodas, kurias Eragonas susirinkdavo iš sutiktų
paukščių atminčių. Safyra nesistengė slėptis, tad dažnai išgirsdavo susižavėjimo ir nerimo šūksnių iš
gyventojų, virš kurių praskrisdavo.
Į Aberoną atvyko vėlyvą popietę. Tai buvo paprastas, siena apsuptas miestas prie stačios uolos, kuri
čia vienintelė stūksojo lygiame kraštovaizdyje. Boromėjo pilis stovėjo ant uolos viršūnės. Citadelė buvo
aptverta trimis koncentrinėmis sienomis ir daugybe bokštų. Eragonas pastebėjo šimtus katapultų, skirtų
šaudyti drakonams. Sodri gintarinė besileidžiančios saulės šviesa išryškino Aberono pastatus ir apšvietė
dulkių debesį, kylantį nuo vakarinių miesto vartų, pro kuriuos žygiavo vora kareivių.
Kai Safyra leidosi į vidinį pilies kiemą, Eragonas susidūrė su susipynusiomis sostinės žmonių
mintimis. Pirma jį užplūdo mintys, kaip surasti priešus ir tuo pačiu nudirbti darbus, kol suprato, kad, kaip
paprastai, pernelyg susitelkia į smulkmenas. Tereikėjo tik bendrai jausti žmonių ketinimus. Praplėtė savo
dėmesį, ir atskiri klegantys ir blaškantys balsai nuščiuvo, pajuto tik aplink sklandančius kitų jausmus.
Jautė, kaip, tarsi vandens sluoksnis virš gamtovaizdžio, vilnija žmonių jausmų bangos, tai pakildamos, tai
nusileisdamos, tai staiga iškildamos, jei ką nors kankino didelės aistros.
Taip Eragonas pajuto nerimą, apėmusį žmones, pamačiusius Safyrą. Atsargiai, pasakė jai, nereikia,
kad mus užpultų.
Dulkės pakilo į orą, kai galingais sparnais plasnojanti Safyra nusileido kiemo viduryje, suleisdama
nagus į žemę, kad išlaikytų pusiausvyrą. Arkliai, pririšti kieme, sužvingo iš baimės, sukeldami tokį
triukšmą, kad Eragonas galiausiai įlindo į jų mintis ir nuramino senosios kalbos žodžiais.
Pirma nuo Safyros nulipo Orikas, tada nušoko Eragonas, stebėdamas daugybę kareivių, išsirikiavusių
ant sienų, ir paruoštas katapultas. Ginklų jis nebijojo, bet neketino pradėti kautis su savo sąjungininkais.
Dvylikos vyrų būrelis (kai kurie iš jų buvo kareiviai) išskubėjo iš pagrindinio bokšto Safyros link.
Juos vedė aukštas vyras tokia pat tamsia oda kaip Nasuados. Tai tik trečias Eragono sutiktas tokios odos
spalvos žmogus. Sustojęs už dešimties žingsnių, vyras nusilenkė – kaip ir jo palydovai – ir tarė:
– Sveikas atvykęs, Raiteli. Aš esu Davoras, Kedaro sūnus. Esu karaliaus Orino senešalas.
Eragonas nulenkė galvą.
– O aš – Eragonas Šešėlio Žudikas, niekieno sūnus.
– O aš – Orikas, Trifko sūnus.
Ir aš, Safyra, Vervados dukra, prisistatė Safyra, o Eragonas perdavė jos žodžius.
Davoras dar kartą nusilenkė.
– Atsiprašau, kad nėra nė vieno aukštesnės padėties asmens nei aš tokiems garbingiems svečiams
sutikti. Karalius Orinas, Ledi Nasuada ir visi vardenai seniai išžygiavo susiremti su Galbatorikso
kariuomene. – Eragonas linktelėjo. To jis ir tikėjosi. – Jie liepė perduoti, kad jei pasirodytum jų
ieškodamas, tuoj pat vyktum pas juos, nes tavo narsos reikia, jei norime nugalėti.
– Gal galite žemėlapyje parodyti, kaip juos rasti? – paprašė Eragonas.
– Žinoma, pone. Kol jį parūpinsiu, gal norėtumėte atsipūsti ir kiek atsigaivinti?
Eragonas papurtė galvą.
– Negalime švaistyti laiko. Be to, ne man reikia pamatyti žemėlapį, o Safyrai. Abejoju, ar ji tilps jūsų
menėse.
Tai, atrodo, išmušė senešalą iš vėžių. Sumirksėjo ir nužvelgė Safyrą, tada pasakė:
– Jūs teisus, pone. Bet kokiu atveju, siūlome jums savo svetingumą. Jei jūs ar jūsų palydovai ko nors
geidžiate, tik paprašykite.
 Pirmą kartą Eragonas suvokė, kad galėtų įsakinėti ir jo įsakymus vykdytų.
– Mums reikia maisto atsargų savaitei. Man tik vaisių, daržovių, miltų, sūrio, duonos. Ir pripildykite
vandenmaišius.
Nustebo, kad Davoras nepaklausė, kodėl jis neprašo mėsos. Orikas sau paprašė džiovintos mėsos,
kiaulienos ir dar kelių produktų.
Pliaukštelėjęs delnais Davoras pasiuntė du tarnus į bokštą surinkti atsargų. Kol visi kieme laukė vyrų
sugrįžtant, paklausė:
– Sakykite, Šešėlio Žudike, ar jau mokslus pas elfus baigėte?
– Mokysiuos, kol gyvas būsiu.
– Suprantu. – Tada po kurio laiko Davoras vėl paklausė: – Prašau atleisti už įžūlumą, pone, nedaug
žinau apie Raitelius, bet ar jūs ne žmogus? Man sakė, kad žmogus.
– Ir yra, – suniurzgė Orikas. – Jį tik… pakeitė. Ir džiaukitės, nes kitaip mūsų padėtis būtų daug
blogesnė.
Davoras buvo pakankamai mandagus, kad nebeplėtotų temos, bet iš jo minčių Eragonas suprato, kad
senešalui įdomi kiekviena smulkmena apie Eragoną ir Safyrą. Tokios žinios buvo daug vertos Orino
vyriausybėje.
Du plačiaakiai pažai netrukus atnešė maistą, vandens ir žemėlapį. Eragonui paliepus, padėjo viską
šalia Safyros, atrodė klaikiai persigandę, tada pasitraukė už Davoro. Atsiklaupęs ant žemės Davoras
išvyniojo žemėlapį – vaizduojantį Surdą ir aplinkines žemes – ir nubrėžė liniją į šiaurės vakarus nuo
Aberono į Citrį. Pasakė:
– Paskutinėmis žiniomis, karalius Orinas ir Ledi Nasuada sustojo ten pasipildyti maisto atsargų. Bet
neketina ten užtrukti, nes Imperija artinasi palei Jieto upę ir jie nori užsiimti pozicijas, kad stotų prieš
Galbatorikso armiją, kai ji pasirodys. Vardenai gali būti bet kur tarp Citrio ir Jieto upės. Tai tik mano
menka nuomonė, bet pasakyčiau, kad geriausia jų ieškoti būtų Degančiose Lygumose.
– Degančiose Lygumose?
Davoras nusišypsojo.
– Galbūt žinai jų pavadinimą senąja kalbą, kurį naudoja elfai: Du Voliar Eldrvarija.
– Ak, taip.
Dabar Eragonas atsiminė. Skaitė apie jas viename iš pasakojimų, kuriuos buvo liepęs perskaityti
Oromis. Lygumos – kurias sudarė durpynai – driekėsi palei rytinį Jieto upės krantą, kur ją kirto Surdos
siena. Ten vyko Raitelių ir Žodlaužių susirėmimas. Per mūšį drakonai netyčiomis padegė durpes
liepsnomis iš savo nasrų ir ugnis nuo tada rusena po žeme. Kraštas tapo negyvenamas dėl nuodingų dūmų,
besiveržiančių iš įkaitusių skylių apdegusioje žemėje.
Šiurpas ėmė ropoti kairiuoju Eragono šonu, kai jis prisiminė savo regėjimą: karių gretos,
besikaunančios geltonai oranžiniame lauke, šaižus varnų karksėjimas ir juodų strėlių švilpimas. Vėl
suvirpėjo. Likimas mus veda, pasakė Safyrai. Tada mostelėjo į žemėlapį: Ar supratai, kur skristi?
Taip.
Jiedu su Oriku greitai susikrovė atsargas, vėl užlipo ant Safyros ir nuo jos nugaros padėkojo Davorui
už pagalbą. Kai Safyra vėl rengėsi pakilti, Eragonas susiraukė: aplinkinių protuose pajuto nesantaikos
ženklus.
– Davorai, du arklininkai arklidėse susiginčijo ir vienas jų, Tatalas, kėsinasi į kito gyvybę. Geriau
pasiųsk ten vyrus, kad sustabdytų jį.
Davoras nustebęs išplėtė akis, net Orikas pasisuko pasižiūrėti į Eragoną. Senešalas paklausė:
– Kaip tai sužinojai, Šešėlio Žudike?
Eragonas teatsakė:
– Esu Raitelis.
Safyra išskleidė sparnus ir visi ant žemės pasitraukė kuo toliau nuo jos, kad nebūtų nublokšti oro
gūsio. Tada ji pakilo ir nunėrė į dangų. Kai Boromėjo pilis nyko iš akių, Orikas paklausė:
– Ar girdi mano mintis, Eragonai?
– Ar nori, kad pamėginčiau? Kol kas nemėginau.
– Pamėgink.
Susiraukęs Eragonas sutelkė dėmesį į nykštuko sąmonę ir nustebo, kad Oriko mintys gerai apsaugotos
storomis užtvaromis. Orikas buvo visai šalia, bet jis nejuto nei jo minčių, nei jausmų.
– Nieko.
Orikas vyptelėjo.
– Gerai. Norėjau pažiūrėti, ar dar prisimenu, ko mokiausi anksčiau.
Jie nesustojo nakčiai – skrido toliau tamsiu dangumi. Nematė mėnulio nei žvaigždžių, jokios
prošvaistės ar blyškios šviesos, kuri prasklaidytų slegiančią tamsą. Niūrios valandos prailgo, pabodo ir
Eragonui pasirodė, kad laikas įsikibo į kiekvieną sekundę, lyg nenorėdamas pranykti praeityje.
Kai pagaliau sugrįžo saulė, atnešdama lauktą šviesą, Safyra nusileido prie nedidelio ežerėlio kranto,
kad Eragonas ir Orikas galėtų ištiesti kojas, atsipūsti ir papusryčiauti nekratomi ant jos nugaros.
Buvo vėl ką tik pakilę į dangų, kai horizonte išvydo ilgą, rudą debesį, lyg rašalo dėmę ant balto
popieriaus lapo. Debesis vis plėtėsi ir plėtėsi, Safyrai artėjant jo link. Vėlyvą rytą jau dengė visą žemę
dvokiančių dūmų skraiste.
Jie pasiekė Degančias Alagezijos Lygumas.
 DEGANČIOS LYGUMOS

ragonas užsikosėjo, kai Safyra leidosi per dūmų sluoksnius, sukdama Jieto upės link,

E pasislėpusios už miglos. Mirkčiojo ir šluostėsi ašaras. Dūmai degino akis.

Prie žemės oras praskaidrėjo, ir Eragonas išvydo visą vietovę. Saulės spinduliai,
besiskverbiantys pro raibuliuojantį juodų ir raudonų dūmų šydą, viską nušvietė šiurpia oranžine šviesa.
Pro properšas pajuodavusiame danguje krito blyškūs šviesos stulpai ir rėmėsi į žemę kaip permatomo
stiklo kolonos, kol juos nukirsdavo slenkantys debesys.
Priešais tekėjo Jieto upė, srauni ir dumblina lyg prisirijusi gyvatė, jos raibuliuojantis paviršius buvo
tos pačios kraupios spalvos kaip ir Degančių Lygumų. O kai trumpam upę nušvietė gryna šviesa, vanduo
pasirodė esąs kreidos baltumo, nepermatomas ir keičiantis spalvas, lyg būtų kokio baisaus žvėries pienas,
ir, rodos, klaikiai švytėjo.
Dvi kariuomenės buvo išsirikiavusios prie rytinio šniokščiančių vandenų kranto. Pietuose buvo
vardenai ir Surdos vyrai, apsitvėrę apkasais ir užtvaromis, išsikėlę daugybę austų vėliavų, prisistatę
puikių palapinių; raitininkai buvo prisirišę karaliaus Orino žirgus. Kad ir kokie buvo stiprūs, jų buvo
žymiai mažiau nei karių armijoje, susitelkusioje šiaurėje. Galbatorikso kariuomenė buvo tokia didžiulė,
kad pločio buvo penkių kilometrų, o kokio ilgio – neįmanoma ir pasakyti, nes karių gausybė tęsėsi ir
tęsėsi, ir taip iki horizonto.
Tarp priešų driekėsi maždaug trijų kilometrų pločio laukymė. Čia žemė, ir ten, kur buvo įsikūrusios
kariuomenės, buvo nusėta nesuskaičiuojama daugybe nevienodo dydžio angelių, pro kurias kyščiojo žali
ugnies liežuviai. Nuo tų silpnų ugnelių ir kilo tokie dūmų debesys, kad užtemdė saulę. Visi augalėliai buvo
nusvilę, išskyrus juodus, oranžinius ir žalsvai geltonus samanų kupstelius, kurie iš viršaus atrodė kaip
šašai.
Tai pats atgrasiausias Eragono matytas vaizdas.
Safyra išniro virš niekieno žemės, skyrusios paniurusias armijas, tada pasisuko ir nunėrė vardenų link
kaip galėdama greičiau, nes Imperijos magai, kol jie jų akyse, galėjo pulti. Eragonas praplėtė sąmonę kuo
plačiau į visas puses, ieškodamas priešiškai nusiteikusių protų, kurie pajustų jį ir sureaguotų – magų protų
ir tų, kurie išmokyti nuo jų apsiginti.
Bet kai pajuto staiga kilusį išgąstį, apėmusį vardenų sargybinius, suprato, kad daugelis jų nebuvo matę
Safyros. Baimė užtemdė sveiką jų protą, ir jie paleido debesį aštrių strėlių į orą Safyros link.
 Pakėlęs dešiniąją ranką, Eragonas sušuko:
– Letta orya thorna!
Strėlės sustingo vietoje. Mostelėjęs riešu ir ištaręs „Gánga“, nukreipė jas, ir strėlės susmigo į
bergždžią niekieno žemę, nieko nesužeisdamos. Bet praleido vieną strėlę, paleistą keliomis sekundėmis
vėliau nei kitos.
Eragonas staigiai pasilenkė kiek galėdamas labiau į dešinę, greičiau nei paprastas žmogus, ir sugriebė
lekiančią strėlę, kai Safyra skrido pro ją.
Priartėjusi prie žemės per trisdešimt metrų, Safyra išskleidė sparnus, kad sulėtintų statų nusileidimą,
tada nutūpė pirma ant užpakalinių kojų, tada ant priekinių, ir pabėgėjusi sustojo tarp vardenų palapinių.
– Werg, – suaimanavo Orikas, atpalaiduodamas diržus, prilaikiusius kojas. – Geriau jau susikaučiau
su tuzinu kulų nei dar kartą taip leisčiausi. – Persisvėrė per vieną balno šoną, tada nušoko ant priekinės
Safyros kojos, o iš ten ant žemės.
Kai Eragonas nulipo, daugybė karių nustebusiais veidais susirinko apie Safyrą. Iš jų vidurio išėjo
vyras vešlia barzda, kurį Eragonas pažino: Fredrikas, vardenų ginklų meistras iš Farten Duro, apsirengęs
savo šeriuotais jaučio odos šarvais.
– Nagi, išsižiojėliai vėplos! – užriaumojo Fredrikas. – Nevėpsokit čia, grįžkit į savo vietas, nes kitaip
paskirsiu daugiau budėjimų!
Vyrai ėmė skirstytis bambėdami ir šnairuodami. Tada Fredrikas priėjo arčiau. Krūptelėjo, pamatęs
pasikeitusį Eragono veidą. Barzdočius pabandė nuslėpti savo reakciją paliesdamas kaktą:
– Sveikas atvykęs, Šešėlio Žudike. Pasirodei pačiu laiku… Negaliu apsakyti, kaip man gėda, kad į
tave šovė. Suteršta visų vyrų garbė dėl tokios klaidos. Ar jūsų trijų nesužeidė?
– Ne.
Fredriko veide pasirodė palengvėjimas.
– Na, ir visa laimė. Liepiau atvesti už šį įvykį atsakingus vyrus. Jie bus nuplakti ir pažeminti
pareigose… Ar tokia bausmė tau atrodo pakankama, Raiteli?
– Noriu juos pamatyti, – pasakė Eragonas.
Eragonas pajuto, kaip nerimas apėmė Fredriką. Vyras išsigando, kad Eragonas ketina baisiai ir
nežmoniškai atkeršyti sargybiniams. Bet Fredrikas apie nerimą neprasitarė, tik pasakė:
– Eikite paskui mane, pone.
Nuvedė juos visus tris per stovyklą į vadovybės palapinę, kur apie dvidešimt persigandusių vyrų dėjo
ginklus ir šarvus akylai prižiūrimi tuzino sargybinių. Pamatę Eragoną su Safyra, visi suimtieji priklaupė
ant vieno kelio ir pasiliko taip klūpoti, nuleidę žvilgsnius į žemę.
– Sveikas, Šešėlio Žudike! – riktelėjo.
Eragonas nieko neatsakė, tik praėjo palei vyrus, naršydamas jų mintis, batai smigo į apsvilusios žemės
plutą, kuri pragaištingai traškėjo. Galiausiai ištarė:
– Turėtumėt didžiuotis, kad taip greitai sureagavote mums pasirodžius. Jei puls Galbatoriksas, taip ir
turėtumėt elgtis, nors abejoju, ar strėlės padarys jam daugiau žalos nei man su Safyra.
Sargybiniai negalėdami patikėti tuo, ką girdi, pakėlė akis, mirganti šviesa nudažė jų veidus pajuodusio
vario spalva.
– Tik prašau, kad ateityje, prieš šaudami į taikinį, jį apžiūrėtumėte. Kitą kartą galiu būti pernelyg
užsiėmęs, kad sulaikyčiau strėles. Ar supratot?
– Taip, Šešėlio Žudike! – sušuko jie.
Sustojęs prie priešpaskutinio vyro, Eragonas ištiesė strėlę, kurią sučiupo skrisdamas Safyra.
– Manau, ji tavo, Harvinai.
Nustebęs Harvinas paėmė strėlę iš Eragono.
– Tikrai! Ji su balta juostele, kurią užpaišau, kad paskui susirinkčiau savo strėles. Ačiū, Šešėlio
Žudike.
Eragonas linktelėjo ir pasakė Fredrikui, kad visi girdėtų:
– Šie vyrai geri ir ištikimi, ir nenoriu, kad dėl šio įvykio jie nukentėtų.
– Pats tuo pasirūpinsiu, – pasakęs šyptelėjo Fredrikas.
– O dabar, ar galėtum mus nuvesti pas Ledi Nasuadą?
– Taip, pone.
Išėjęs iš palapinės Eragonas suprato, kad gerumu užsitarnavo amžiną karių ištikimybę ir kad kalbos
apie jo poelgį pasklis tarp vardenų.
Eidamas taku tarp palapinių, kuriuo jį vedė Fredrikas, Eragonas susidūrė su daugiau protų nei bet
kada. Šimtai minčių, vaizdinių ir jausmų brovėsi į sąmonę. Nors ir stengėsi jų neprisileisti, žmonių
gyvenimo detalės plūdo į jį. Kai kurios stebino, kai kurios buvo bevertės, kitos jaudinančios ar,
atvirkščiai, pasibjaurėtinos, daug trikdančių. Keli žmonės taip skirtingai suvokė pasaulį, kad jų mintys
pasiekė jį būtent dėl to, kad buvo kitokios.
Kaip paprasta žiūrėti į tuos žmones kaip į daiktus, kuriais aš ir dar keli panorėję galime žaisti. Bet
visi jie turi vilčių ir svajonių, galimybę jas įgyvendinti ir prisiminimų apie tai, ką jau padarė. Ir visi
jaučia skausmą.
Saujelė protų, prie kurių prisilietė, pajuto jį ir atsitraukė, slėpdami savo vidinį gyvenimą už įvairaus
stiprumo užtvarų. Iš pradžių Eragonas sunerimo – pamanė aptikęs nemažai priešų tarp vardenų, bet
netrukus suvokė, kad tai Du Vrangr Gatos nariai.
Safyra pasakė: Jie turbūt baisiai persigandę, nes mano, kad juos puola galingas magas.
Negaliu jų nuraminti, kol jie nuo manęs atsitvėrę.
Reikėtų susitikti su jais, ir susivienyti, kol jie nenusprendė pulti.
Taip, nors nemanau, kad jie mums kelia pavojų… Du Vrangr Gata – jau vien pavadinimas išduoda,
kokie neišmanėliai ten susirinkę. Taisyklingai senąja kalba būtų Du Gata Vrangr.
Kelias baigėsi vardenų stovyklos pakraštyje, prie didelės raudonos palapinės su plazdenančia
vėliavėle, ant kurios buvo išsiuvinėtas juodas skydas ir du po juo įstrižai gulintys kardai. Fredrikas
atitraukė uždangą ir Eragonas su Oriku įžengė į palapinę. Už nugarų Safyra prakišo galvą pro angą ir
žiūrėjo pro jų pečius.
Baldais apstatytos palapinės viduryje stūksojo didžiulis stalas. Nasuada stovėjo viename jo gale,
pasirėmusi rankomis, tyrinėdama daugybę žemėlapių ir ritinėlių. Eragonui suspaudė pilvą, kai priešais ją
išvydo Ariją. Abi moterys buvo apsiginklavusios mūšiui kaip vyrai.
Nasuada pasuko migdolo formos veidą į jį.
– Eragonai? – sušnibždėjo.
Jis nemanė, kad taip apsidžiaugs ją išvydęs. Plačiai šypsodamasis padėjo ranką ant krūtinkaulio (elfų
ištikimybės gestas) ir nusilenkė:
– Jūsų paslaugoms.
– Eragonai! – šįkart Nasuadai, rodos, palengvėjo ir ji taip pat apsidžiaugė. Ir Arija atrodė nudžiugusi.
– Kaip taip greitai gavai mūsų žinią?
– Negavau. Sužinojau apie Galbatorikso kariuomenę pasitelkęs magiją ir tą pačią dieną iškeliavau iš
Elesmeros. – Jis vėl nusišypsojo. – Gera vėl būti su vardenais.
Jam kalbant, Nasuada stebėdamasi jį tyrinėjo.
– Kas tau nutiko, Eragonai?
Arija turbūt jai nepasakė, nusprendė Safyra.
Ir tada Eragonas papasakojo viską, kas nutiko jam ir Safyrai nuo tada, kai paliko Nasuadą Farten
Dure. Ji daug ką jau buvo girdėjusi iš nykštukų ir Arijos, bet nepertraukė pasakojimo. Eragonas atsargiai
pasakojo apie mokymą. Buvo pasižadėjęs be leidimo nepasakoti apie Oromį, ir apie daugumą pamokų
kitiems pasakoti negalėjo, bet pasistengė, kad Nasuada gerai suprastų, ką jis sugeba ir kokius pavojus
įveikė. Apie Agaeti Blodreną tepasakė:
– Per šventę drakonai mane pakeitė, kaip matai, suteikdami man fizinių elfo galių ir išgydydami
nugarą.
– Nebeturi rando? – paklausė Nasuada.
Jis linktelėjo. Dar po kelių sakinių baigė pasakojimą, trumpai užsimindamas, dėl ko išvyko iš Du
Veldenvardeno ir kaip sekėsi kelionė. Ji papurtė galvą.
– Kokia istorija! Jūs su Safyra tiek daug patyrėte, išvykę iš Farten Duro…
– Kaip ir jūs. – Mostelėjo į palapinę. – Nuostabu, ko pasiekėte. Turėjo būti nelengva perkelti
vardenus į Surdą… Ar Vyresniųjų taryba nekelia rūpesčių?
– Truputį, bet nieko tokio. Atrodo, jie susitaikė su ta mintim, kad vadovauju aš.
Nasuada atsisėdo į didelę kėdę aukštu atlošu – jos šarvai sudzingsėjo – ir pasisuko į Oriką, kuris dar
nebuvo prabilęs. Pasveikino jį ir paklausė, ar jis turi ką pridėti prie Eragono pasakojimo. Orikas
trūktelėjo pečiais ir papasakojo kelis juokingus nutikimus iš viešnagės Elesmeroje, nors Eragonas įtarė,
kad svarbiausius pastebėtus dalykus nykštukas kaip paslaptį laikė savo karaliui.
Kai jis baigė, Nasuada pasakė:
– Man daug drąsiau, kai žinau, kad jei atlaikysime šį puolimą, atkeliaus ir elfai. Gal matėte Hrotgaro
karius, skrisdami iš Aberono? Tikimės pastiprinimo iš jų.
Ne, per Eragoną perdavė Safyra. Bet buvo tamsu ir dažnai skridau tarp debesų ar virš jų. Galėjau ir
nepastebėti stovyklos. Bet kokiu atveju, abejoju, ar mūsų keliai galėjo susidurti, nes skridau tiesiai iš
Aberono, o nykštukai greičiausiai pasirinktų kitą kelią. Keliautų keliais, o ne žygiuotų per laukus.
– Kokia, – paklausė Eragonas, – padėtis čia?
 Nasuada atsiduso ir tada papasakojo, kaip jie su Orinu sužinojo apie Galbatorikso kariuomenę ir
kokių priemonių teko griebtis, kad pasiektų Degančias Lygumas anksčiau nei karaliaus kariai. Baigė
sakydama:
– Imperija atkeliavo prieš tris dienas. Nuo tada apsikeitėme dviem pranešimais. Jie paliepė mums
pasiduoti, o mes, suprantama, atsisakėme, dabar laukiame jų atsakymo.
– Kiek jų yra? – sududeno Orikas. – Nuo Safyros nugaros atrodė daugoka.
– Taip. Manome, kad Galbatoriksas surinko šimtą tūkstančių kareivių.
Eragonas nesusilaikė:
– Šimtą tūkstančių! Iš kur tiek? Neįtikėtina, kad atsirado daugiau nei saujelė norinčių jam tarnauti
žmonių.
– Juos tiesiog paėmė į kariuomenę. Belieka tikėtis, kad vyrai, išplėšti iš namų, nenorės kautis. Jei
gerai juos pagąsdintume, jie gali ir pabėgti. Mūsų daugiau, nei buvo per Farten Duro mūšį, nes prisidėjo
ir karaliaus Orino kariuomenė. Be to, atsirado nemažai savanorių, kai ėmėme skelbti žinią apie tave,
Eragonai, nors vis dar esame gerokai silpnesni už Imperiją.
Tada Safyra paklausė, ir Eragonas buvo priverstas pakartoti baisų klausimą: Kaip manote, kokia
tikimybė, kad laimėsime mes?
– Tai, – atsakė Nasuada, pabrėždama žodį, – labai priklauso nuo tavęs ir Eragono, ir daugybės magų,
išsisklaidžiusių tarp Galbatorikso karių. Jei jums pavyks tuos magus rasti ir sunaikinti, tada mūsų priešai
liks be apsaugos, ir panorėjęs visus juos išžudytum, Eragonai. Visiška pergalė, manau, dabar
nepasiekiama, bet mums gali pavykti juos sulaikyti ir neprisileisti, kol pasibaigs jų maisto atsargos ar kol
mums į pagalbą atvyks elfai. Aišku, visa tai būtų įmanoma… jei į mūšį neatskristų pats Galbatoriksas.
Tokiu atveju, atsitraukti tikriausiai bus vienintelė išeitis.
Ir tada Eragonas pajuto artinantis svetimą protą, kuris žinojo, kad yra stebimas, bet nevengė kontakto.
Šaltą ir stiprų, pasitikintį savimi. Pajutęs pavojų, Eragonas nukreipė žvilgsnį į palapinės galą, kur pamatė
tą pačią tamsiaplaukę mergaitę, kurią matė ir maginiu būdu išvydęs Nasuadą Elesmeroje. Mergaitė
spoksojo violetinėmis akimis, tada ištarė:
– Sveikas atvykęs, Šešėlio Žudike. Sveika atvykusi, Safyra.
Eragonas suvirpėjo, išgirdęs jos balsą, suaugusiojo balsą. Suvilgė seilėmis išdžiūvusią burną ir
paklausė:
– Kas tu?
Neatsakiusi mergaitė patraukė savo blizgančius kirpčiukus ir atidengė sidabrinę dėmę ant kaktos,
lygiai tokią pačią kaip Eragono gedwëy ignasia. Tada jis suprato, kas ji.
Nejudėdami žmonės palapinėje stebėjo, kaip Eragonas priėjo prie mergaitės. Safyra dar giliau į
palapinę įkišo galvą. Priklaupęs ant kelio, Eragonas paėmė dešiniąją mergaitės ranką. Jos oda degė lyg
krečiama karštinės. Ji nesipriešino, bet ranka buvo suglebusi. Senąja kalba – ir mintimis, kad ji suprastų,
– Eragonas ištarė:
– Atsiprašau. Ar atleisi man už tai, ką padariau?
Mergaitės akys sušvelnėjo, ji pasilenkė į priekį ir pabučiavo Eragoną į kaktą.
 – Atleidžiu, – sušnibždėjo švelniai. – Kaipgi galėčiau neatleisti? Jūs su Safyra sukūrėte mane tokią, ir
žinau, kad nenorėjote blogo. Atleidžiu, bet tavo sąžinę vis vien kankins kaltės jausmas. Pasmerkėte mane
jausti visų aplinkinių kančias. Net dabar tavo keras verčia mane lėkti padėti vyrui už trijų palapinių, kuris
įsipjovė ranką, padėti jaunam vėliavnešiui, tarp vežimo rato stipinų susilaužiusiam kairįjį smilių, ir
padėti nesuskaičiuojamai daugybei kitų, kurie buvo ar bus sužeisti. Man labai sunku atsilaikyti ir nelėkti į
pagalbą, ir dar sunkiau, jei sąmoningai sukeliu kam nepatogumų, kaip dabar, tai sakydama… Negaliu net
miegoti naktį dėl tokio nerimo. Štai koks tavo palikimas, o Raiteli.
Jos balsas atgavo kartų, pašaipų toną.
Safyra prasibrovė tarp judviejų ir nosimi palietė mergaitės žymę: Tebūnie taika, Pakeistoji. Tavo
širdelėje daug pykčio.
– Tau nereikės amžinai taip gyventi, – ramino Eragonas. – Elfai mane išmokė, kaip atšaukti užkeikimą,
ir manau, man pavyks tave išlaisvinti. Nebus lengva, bet įmanoma.
Akimirką mergaitė, rodos, prarado savo puikią savitvardą. Tyliai aiktelėjo, jos ranka Eragono delne
sudrebėjo, o akyse sužibėjo ašaros. Bet netrukus taip pat greitai paslėpė savo jausmus po ciniško
linksmumo kauke:
– Gerai, pažiūrėsime. Šiaip ar taip, nemėgink, kol nepasibaigs šis mūšis.
– Galėčiau išvaduoti nuo daug skausmo.
– Dabar nereikia. Kam tave sekinti, jei mūsų išsigelbėjimas nuo tavęs priklauso. Aš savęs
neapgaudinėju. Tu išties dabar svarbesnis. – Gudri šypsena pasirodė jos veide. – Be to, jei dabar atšauksi
kerus, negalėsiu padėti vardenams, jei kils grėsmė. Juk nenori, kad dėl to žūtų Nasuada, ar ne?
– Ne, – pripažino Eragonas. Ilgai tylėjo, svarstydamas, tada pasakė: – Gerai, palauksiu. Bet prisiekiu:
jei laimėsime, ištaisysiu šią klaidą.
Mergaitė pakreipė galvą.
– Prisiminsiu tavo pažadą, Raiteli.
Pakildama nuo kėdės, Nasuada pasakė:
– Elva mane išgelbėjo nuo žudiko Aberone.
– Tikrai? Vadinasi, aš tau skolingas… Elva… kad apsaugojai mano senjorę.
– Eime, – paragino Nasuada. – Turiu jus tris pristatyti Orinui ir jo didikams. Ar anksčiau buvai
susitikęs su karaliumi, Orikai?
Nykštukas papurtė galvą.
– Nebuvau nukeliavęs taip toli į vakarus.
Jie visi išėjo iš palapinės, Nasuada pirma, Elva šalia jos, o Eragonas priėjo prie Arijos, norėdamas
šnektelėti su ja, bet ji pagreitino žingsnį ir toliau ėjo su Nasuada. Arija eidama net nežvilgtelėjo į jį. Toks
jos elgesys sukėlė jam daugiau kančių nei bet koks fizinis skausmas. Elva atsisukusi žvilgtelėjo į jį, ir jis
suprato, kad ji jaučia jo sielvartą.
Netrukus jie priėjo didesnę palapinę, ši buvo baltai oranžinė, nors kokios iš tikrųjų ji spalvos,
nustatyti buvo sunku dėl akinančio oranžinio švytėjimo, apgaubusio viską Degančiose Lygumose. Kai
jiems leido įeiti, Eragonas nustebęs išvydo, kad palapinė pilna menzūrų, distiliacijos indų, retortų ir
kitokių instrumentų. Kas vargintųsi, kad atsigabentų visa tai į mūšio lauką? svarstė suglumęs.
– Eragonai, – prabilo Nasuada, – noriu tau pristatyti Oriną, Larkino sūnų, Surdos karalystės valdovą.
Iš už stiklinių indelių krūvų pasirodė gana aukštas, išvaizdus vyras plaukais iki pečių, sušukuotais
atgal, ir su aukso karūnėle. Jo mintys, kaip ir Nasuados, buvo apsaugotos geležinėmis sienomis –
akivaizdu, kad buvo gerai apmokytas. Orinas iš pokalbio Eragonui pasirodė gana malonus, gal kiek
nepatyręs vadovauti vyrams mūšyje ir keisto mąstymo. Eragonas labiau pasitikėjo Nasuados vadovavimu.
Atsakęs į daugybę Orino klausimų apie viešnagę pas elfus, Eragonas susivokė besišypsąs ir mandagiai
linkčiojąs, kai prie jo vienas po kito ėmė eiti grafai, kurių kiekvienas norėjo paspausti jam ranką ir
pasakyti, kokia garbė susipažinti su Raiteliu, ir pakviesti pasisvečiuoti savo namuose. Eragonas
pareigingai, kaip tikėtųsi iš jo Oromis, įsiminė jų vardus ir titulus ir labai stengėsi elgtis ramiai,
nepaisydamas didėjančio susierzinimo.
Netrukus teks susiremti su galingiausia kariuomene per visą istoriją, o mes čia užstrigome
besidalindami malonybėmis.
Kantrybės, ramino Safyra. Nebedaug liko… Be to, pasižiūrėk iš kitos pusės: jei nugalėsime, visus
metus galėsime svečiuotis pas juos ir nemokamai pietauti.
Jis susilaikė nesukikenęs. Manau, jie labai sunerims sužinoję, kiek maisto reikia tau. O jų alaus ir
vyno rūsius galėtum ištuštinti per vieną naktį.
Baik jau, prunkštelėjo ji, tada suminkštėjo. Gal per dvi naktis.
Kai galiausiai jie išėjo iš Orino palapinės, Eragonas paklausė Nasuados:
– Ką man dabar daryti? Kaip galėčiau jums padėti?
Nasuada smalsiai į jį pasižiūrėjo.
– O kaip pats manai, kaip galėtum padėti, Eragonai? Save pažįsti daug geriau nei aš tave.
Netgi Arija dabar į jį žiūrėjo, laukdama atsakymo. Eragonas užvertė galvą į kruviną dangų,
apmąstydamas klausimą.
– Imsiuosi vadovauti Du Vrangr Gatai. Kartą jie manęs to prašė. Ir paruošiu juos mūšiui. Dirbdami
kartu turėsime daugiau galimybių įveikti Galbatorikso magus.
– Puiki mintis.
Ar kur nors, paklausė Safyra, Eragonas galėtų palikti krepšius? Neketinu ilgiau tampyti jų ir šito
balno.
Kai Eragonas pakartojo klausimą, Nasuada atsakė:
– Žinoma. Galite palikti mano palapinėje, o aš paliepsiu, kad tau, Eragonai, pastatytų kitą. Bet
patarčiau apsirengti šarvais prieš išsiskiriant su krepšiais. Gali prireikti bet kurią akimirką… Beje,
turime ir tavo šarvus, Safyra. Paliepsiu juos išpakuoti ir tau atnešti.
– O kaip aš, Ledi? – paklausė Orikas.
– Su mumis yra keli knurlanai iš Durgrimsto Ingietumo, kurie padėjo suręsti įtvirtinimus. Gali jiems
vadovauti, jei nori.
Orikas, rodos, įgavo pasitikėjimo savimi, išgirdęs, kad pamatys nykštukus, ypač savo klano.
Trinktelėjo kumščiu sau per krūtinę:
 – Manau, norėčiau. Jei leisite, tuojau pat tuo ir užsiimsiu.
Net neatsisukdamas nukinkavo per lauką į šiaurę užtva- rų link.
Su likusiais keturiais palydovais grįžusi į palapinę, Nasuada pasakė Eragonui:
– Pranešk man, kai tik būsi susitvarkęs su Du Vrangr Gata.
Tada Eragonas atidengė palapinės angą ir kartu su Elva dingo tamsioje kiaurymėje. Arija irgi jau ėjo
joms iš paskos, bet Eragonas ištiesė ranką ir pasakė senąja kalba:
– Palauk.
Elfė sustojo ir abejingai pasižiūrėjo. Atlaikė jos žvilgsnį nesvyruodamas, žiūrėdamas giliai į akis,
nutviekstas keistos vietovės šviesos.
– Arija, nebeatsiprašinėsiu dėl savo jausmų tau. Bet noriu, kad žinotum, kad gailiuosi dėl savo
elgesio per Kraujo aukos iškilmes. Tą naktį buvau kaip nesavas. Šiaip niekada nebūčiau toks tiesmukas su
tavimi.
– Ir daugiau taip nebesielgsi?
Jis be garso nusijuokė.
– Juk nieko nepasiekčiau, jei ir elgčiausi, juk taip?
Ji tylėjo, tad jis pridūrė:
– Nesvarbu. Nenoriu tavęs trukdyti, net jei…
Nukando sakinio galą, kol nepasakė to, dėl ko vėliau gailėtųsi. Arijos veido išraiška sušvelnėjo.
– Neketinu tavęs skaudinti, Eragonai. Turi tai suprasti.
– Suprantu, – atsakė, bet netvirtai.
Stojo nejauki tyla.
– Atskridote gerai, tikiuosi?
– Pakankamai.
– Ar dykumoje nekilo nepatogumų?
– O galėjo?
– Ne. Tik klausiu.
Tada dar švelnesniu balsu Arija paklausė:
– Kaip tu, Eragonai? Kaip sekėsi po iškilmių? Girdėjau, ką pasakojai Nasuadai, bet paminėjai tik
nugarą.
– Aš… – mėgino meluoti, kad ji nesužinotų, kaip jos ilgėjosi, bet senoji kalba užgniaužė žodžius
burnoje ir jis nutilo. Galiausiai griebėsi elfų taktikos: sakyti tik dalį tiesos, kad sukurtų priešingą tiesai
įspūdį. – Geriau nei anksčiau, – pasakė, turėdamas galvoje nugarą.
Gudrybė nesuveikė, nes Arija neatrodė įtikinta. Bet daugiau neklausinėjo, tik pasakė:
– Džiaugiuosi.
Iš palapinės pasigirdo Nasuados balsas, ir Arija pasisuko ten, tada vėl į Eragoną.
– Manęs reikia, Eragonai… Mūsų abiejų reikia. Mūšis netrukus prasidės.
Pakėlusi angos uždangą, pusiau įžengė į tamsią palapinę, tada padvejojusi pridėjo:
– Saugok save, Eragonai Šešėlio Žudike.
 Ir dingo.
Nusiminimas prikaustė Eragoną vietoje. Pasiekė, ko norėjo, bet tai, rodos, nieko tarp jo ir Arijos
nepakeitė. Suspaudė kumščius ir susikūprino, įsispoksojo į žemę, bet jos nematė, nesitverdamas iš
nusivylimo.
Krūptelėjo, kai Safyra bakstelėjo jam į petį. Nagi, mažyli, švelniai ramino, juk nestovėsi čia amžinai,
o tas balnas ima spausti.
Priėjęs iš šono, Eragonas truktelėjo už kaklo diržo, tada sumurmėjo, pamatęs, kad reikia atsegti sagtį.
Beveik norėjo, kad oda nutrūktų. Atrišdamas kitus diržus, leido balnui ir viskam, kas buvo prie jo pririšta,
bet kaip nukristi ant žemės. Kaip gera viso to nusikratyti, pasidžiaugė Safyra, judindama milžiniškus
pečius.
Iš balnamaišių išsitraukęs šarvus, Eragonas apsirengė skaisčiais karo rūbais. Pirma ant elfų tunikos
užsitraukė šarvažiedžius marškinius, tada ant kojų prisitvirtino graviruotus antblauzdžius ir apsaugas ant
rankų. Ant galvos užsidėjo odinę kepurę, grūdinto plieno gobtuvą ir aukso ir sidabro šalmą. Galiausiai
paprastas pirštines pakeitė šarvuotomis.
Zaroką užsikabino ant Išmintingojo Beloto diržo, prie kairiojo klubo. Per nugarą persimetė strėlinę
strėlių su baltos gulbės plunksnomis, gautą dovanų nuo Islanzadės. Apsidžiaugė pamatęs, kad į strėlinę
telpa ir lankas, kurį elfų karalienė išdainavo, telpa net įtemptas.
Padėjęs savo ir Oriko daiktus į palapinę, Eragonas ir Safyra susiruošė ieškoti Trianos, dabartinės Du
Vrangr Gatos vadovės. Paėjėjęs kelis žingsnius, Eragonas netoliese pajuto protą, kuris buvo atsitvėręs.
Pamanė, kad tai vienas iš vardenų magų, tad pasuko jo link.
Už dvylikos metrų stovėjo nedidelė žalia palapinė su prie jos pririštu asilu. Palapinės kairėje, virš
dvokiančios liepsnos, kyščiojančios liežuvį iš žemės, ant metalinio trikojo kabojo pajuodusios geležies
katilas. Aplink katilą buvo ištemptos virvės, ant kurių buvo prikrauta džiugmų, maudos, rododendrų,
kadagių, kukmedžio žievių ir daugybė grybų, kaip antai žalsvųjų musmirių, kurias Eragonas pažino,
prisiminęs Oromio pamokas apie nuodus. O prie katilo, laikydama rankose ilgą mentę, su kuria maišė
viralą, stovėjo žolininkė Andžela. Prie kojų tupėjo Solembamas.
Kačiolakis graudžiai sumiaukė, ir Andžela pakėlė akis nuo darbo, smulkiai garbanoti plaukai kaip
debesis gaubė spindintį veidą. Ji susiraukė, ir veidas tapo šiurpokas, nes iš apačios jį apšvietė
žaižaruojanti žalia liepsna.
– Tad grįžote!
– Grįžome, – atsakė Eragonas.
– Tik tiek tegali pasakyti? Ar jau matei Elvą? Ar matei, ką padarei tai vargšei mergaitei?
– Taip.
– Taip! – šūktelėjo Andžela. – Kaip gali būti toks mažakalbis? Visą šį laiką mokeisi Elesmeroje, ir
teišspaudi taip? Leisk tau kai ką pasakyti, bukagalvi: tas, kas yra pakankamai kvailas padaryti taip, kaip
tu, nusipelno…
Eragonas sunėrė rankas už nugaros ir palaukė, kol Andžela jam smulkiai ir įvairiais naujais žodžiais
išaiškino, koks jis didelis bukagalvis, kokie turėtų būti jo protėviai, pagimdę tokį nepaprastą bukagalvį (ji
netgi ėmė įtarinėti, kad gal vienas iš jo senelių buvo susiporavęs su urgalu) ir kokios bausmės jis
nusipelno už savo kvailumą. Jei kas kitas būtų taip įžeidinėjęs, Eragonas būtų jį iškvietęs dvikovon, bet
besiveržiantį jos apmaudą kentė, nes žinojo, kad jos elgesio vertinti pagal tokias pačias taisykles, kaip
kitų, negalima, ir dar dėl to, kad pyktis buvo teisingas: jis padarė siaubingą klaidą.
Kai ji galiausiai nutilo, kad atgautų kvapą, jis pasakė:
– Tu teisi, ir aš pamėginsiu atšaukti kerus iš karto po mūšio.
Andžela triskart sumirksėjo, ir jos burna kurį laiką buvo pražiota iš nuostabos, tada užsičiaupė.
Nepatikliai žvilgtelėjusi, paklausė:
– Juk nesakai to tik todėl, kad mane nuramintum, ar ne?
– Niekada taip nedaryčiau.
– Ir tikrai ketini atšaukti kerus? Maniau, kad tokie dalykai neatšaukiami.
– Elfai gerai išmano magiją.
– Ką gi, gerai, tada sutarėme.
Plačiai nusišypsojusi pražingsniavo pro jį ir patapšnojo Safyrai per nasrus.
– Kaip smagu vėl tave matyti, Safyra. Užaugai.
Iš tiesų malonu, Andžela.
Kai Andžela grįžo toliau maišyti mišinio, Eragonas pasakė:
– Išpylei įspūdingą greitakalbę.
– Ačiū. Kūriau kelias savaites. Gaila, kad neteko išgirsti pabaigos: ji įsimintina. Galėčiau pasakyti,
jei nori.
– Ne, tiek to. Galiu įsivaizduoti, apie ką ji.
Paskui akies kampučiu žvilgtelėjęs į ją, Eragonas pasakė:
– Nenustebai, išvydusi mane pasikeitusį.
Žolininkė trūktelėjo pečiais.
– Turiu savų priežasčių. Mano nuomone, taip geriau. Buvai truputį… kaip čia pasakius…
nepabaigtas.
– Tai jau taip. – Mostelėjo į kabančius augalus. – Ką darysi su šitais?
– Oi, čia tik nedidelė dalis mano sumanymo. Bandymas, kitaip tariant.
– Mhm.
Apžiūrinėdamas spalvotą džiovintą grybą, kyburiuojantį prieš nosį, Eragonas paklausė:
–Sužinojai, ar būna rupūžių?
– Tiesą pasakius, sužinojau! Pasirodo, kad visos rupūžės yra varlės, bet ne visos varlės – rupūžės. Ta
prasme, rupūžės neegzistuoja, o tai reiškia, kad visada buvau teisi. – Staiga nustojo tarškėti, pasilenkė į
šoną, nuo suoliuko paėmė puodelį ir padavė Eragonui: – Štai, išgerk arbatos.
Eragonas apžvelgė nuodingus augalus aplink, tada pasižiūrėjo į Andželos atvirą veidą, prieš
paimdamas puodelį. Tylutėliai – kad neišgirstų žolininkė – sumurmėjo tris užkeikimus nuodams atskirti.
Tik kai buvo tikras, kad arbata neužnuodyta, išdrįso gurkštelėti. Arbata buvo skani, nors nesuprato, iš ko
ji.
 Tada prie Safyros pritapeno Solembamas ir ėmė riesti nugarą ir trintis prie jos kojos, kaip elgtųsi
paprasta katė. Pasukusi kaklą, Safyra pasilenkė ir nosies galiuku perbraukė kačiolakiui per nugarą.
Pasakė: Elesmeroje sutikau kai ką, kas tave pažįsta.
Solembamas nustojo trintis ir užvertė galvą. Tikrai?
Taip. Ji vardu Greitletenė ir Svajonių Šokėja, taip pat ir Modė.
Auksinės Solembamo akys išsiplėtė. Gilus, gerklinis murkimas pasigirdo krūtinėje, ir jis su nauja
energija ėmė trintis prie Safyros.
– Taigi, – prabilo Andžela, – manau, kad jau kalbėjaisi su Nasuada, Arija ir karaliumi Orinu. – O kai
jis linktelėjo, paklausė: – Ir ką manai apie senąjį gerąjį Oriną?
Eragonas atsargiai rinko žodžius, nes suprato, kad kalba apie karalių.
– Ką gi… Atrodo, jis daug kuo domisi.
– Taip, jis tarsi apsvaigęs kvailelis Vidurvasario šventėje. Bet juk visi mes trenkti, vienaip ar kitaip.
Pralinksmintas jos tiesumo, Eragonas pasakė:
– Jis tikrai pakvaišęs, jei atsigabeno tiek stiklo iš pat Aberono.
Andžela išrietė antakį.
– Kas čia dabar?
– Nematei, kas jo palapinėje?
– Ne taip kaip kai kurie, – paniekinamai prunkštelėjo ji, – nebandau įsiteikti kiekvienam sutiktam
monarchui.
Tada jis papasakojo, kiek instrumentų Orinas atsigabeno į Degančias Lygumas. Andžela liovėsi
maišiusi ir susidomėjusi klausėsi. Kai tik jis baigė, staiga pašoko, ėmė bėginėti apie katilą, nuo virvių
rankiodama augalus, dažnau nužnybdama žnyplėmis, ir pasakė:
– Manau, turėčiau nueiti pas Oriną. Jūs abu apie viešnagę Elesmeroje turėsite papasakoti kitą kartą…
Nagi, keliaukite, abu. Eikit!
Ir mažutė moterytė ėmė varyti juos su Safyra nuo palapinės, nors jis vis dar laikė puodelį arbatos.
Pokalbiai su ja visada…
Kitokie? pasiūlė Safyra.
Būtent.
 KARO DEBESYS

raėjo beveik pusė valandos, kol jie surado Trianos palapinę, kur neoficialiai buvo ir Du Vrangr

P Gatos būstinė. Palapinę rasti buvo sunku, nes nedaug kas apie ją žinojo, o dar mažiau kas galėjo
pasakyti, kur ji, nes palapinė slėpėsi už uolos, kad jos nepamatytų priešų magai iš Galbatorikso
kariuomenės.
Kai Eragonas su Safyra priėjo prie juodos palapinės, anga prasivėrė ir pasirodė Triana, atsiraitojusi
rankoves iki alkūnių ir pasiruošusi kautis magija. Už jos būriavosi ryžtingi, bet nusigandę kerėtojai,
daugelį jų Eragonas buvo matęs per mūšį Farten Dure, besikaunančius ar gydančius sužeistuosius.
Eragonas stebėjo, kaip Triana ir kiti nustebo išvydę, kaip jis pasikeitęs. Nuleidusi rankas, Triana
prabilo:
– Šešėlio Žudike. Safyra. Turėjote anksčiau mums pranešti, kad esate čia. Jau ketinome susiremti ir
kautis su jumis, manydami, kad tai ne jūs, o galinga priešiška jėga.
– Nenorėjome jūsų išgąsdinti, – pasakė Eragonas, – bet tik nusileidę turėjome prisistatyti Nasuadai ir
karaliui Orinui.
– Ir kodėl dabar pagerbėte mus ir atėjote čia? Niekada anksčiau nesiteikėte mūsų aplankyti, mūsų,
kurie jums artimesni nei kiti vardenai.
– Atėjau perimti vadovavimo Du Vrangr Gatai.
Susirinkę kerėtojai sumurmėjo, nustebinti tokio pareiškimo, o Triana įsitempė. Eragonas pajuto, kad
keli magai atakuoja jo sąmonę, mėgindami sužinoti tikruosius jo ketinimus. Užuot saugojęsis, nes tai būtų
atitraukę jo dėmesį nuo gresiančių puolimų, Eragonas atsimokėjo baksteldamas puolėjams į protus taip
smarkiai, kad jiems teko slėptis už užtvarų. Taip padaręs, Eragonas patenkintas pamatė, kaip du vyrai ir
moteris krūptelėjo ir nusuko akis.
– Kieno įsakymu? – paklausė Triana.
– Nasuados.
– A, – džiaugsmingai nusišypsojo kerėtoja, – bet Nasuadai mes nepavaldūs. Vardenams padedame
savo laisva valia.
Jos priešinimasis sutrikdė Eragoną.
– Esu tikras, Nasuada nustebs tai išgirdusi. Ji ir jos tėvas tiek daug padarė dėl Du Vrangr Gatos…
Nasuada gali pamanyti, kad nebenorite vardenų apsaugos ir paramos. – Leido grasinimui kiek pakyboti
ore. – Be to, rodos, atsimenu, anksčiau man siūlei šią vietą. Tad kodėl dabar ne?
Triana pakėlė antakį.
– Atsisakei mano pasiūlymo, Šešėlio Žudike… ar pamiršai? – Nors ir kaip ramiai atsakė, balse
nuskambėjo lyg gynimasis, ir Eragonas įtarė, kad ji žino, jog jos padėtis netvirta. Atrodė labiau
subrendusi po paskutinio susitikimo, ir jis turėjo prisiminti, su kokiais sunkumais jai teko susidurti:
peržygiuoti per Alageziją į Surdą, vadovauti Du Vrangr Gatos magams ir ruoštis karui.
– Tada negalėjau sutikti. Buvo netinkamas laikas.
Staiga pakeitusi taktiką, ji paklausė:
– Kodėl Nasuada mano, kad turėtum mums vadovauti? Judu su Safyra tikrai būtumėt naudingesni kitur.
– Nasuada nori, kad vadovaučiau jums, Du Vragr Gatai, būsimame mūšyje. Ir taip bus. – Eragonas
suprato, kad geriau neminėti, kad tai buvo jo mintis.
Dėl rūstaus žvilgsnio Triana atrodė nuožmi. Parodė į kerėtojus už nugaros:
– Savo gyvenimus pašventėme tam, kad nuolatos lavintume savo maginius gebėjimus. Tu kerėti
išmokai mažiau nei prieš dvejus metus. Kodėl manaisi esąs tinkamesnis šiai užduočiai už bet kurį iš
mūsų?.. Nesvarbu. Pasakyk: ką tu sumanei? Ką ketini mums paliepti?
– Mano planas paprastas, – atsakė jis. – Jūs sujungsite sąmones ir ieškosite priešų kerėtojų. Kai
surasite, pridėsiu ir savo jėgų, ir kartu įveiksime kerėtojo apsaugas. Tada galėsime nužudyti karius,
kuriuos anksčiau saugojo tasai magas.
– O ką darysi kitu metu?
– Kovosiu drauge su Safyra.
Po keistos tylos, vienas vyrų už Trianos nugaros prabilo:
– Geras sumanymas.
Krūptelėjo, kai Triana piktai į jį dėbtelėjo.
Lėtai ji vėl atsisuko į Eragoną.
– Nuo Dvynių žūties vadovavau Du Vrangr Gatai. Parūpinome lėšų vardenų karo reikalams, susekėme
Juodąją ranką, Galbotorikso šnipų tinklą, mėginusį nužudyti Nasuadą, ir dar padarėme daug naudingų
dalykų. Nesigiriu sakydama, kad tai nėra menki pasiekimai. Ir esu tikra, kad ir toliau galiu taip dirbti…
Tad kodėl Nasuada nori mane pakeisti? Kuo aš jai neįtikau?
Tada Eragonui viskas paaiškėjo. Ji priprato prie valdžios ir nenori jos atiduoti. Bet blogiau tai, kad
ji mano, jog jos vadovavimas kritikuojamas.
Turi išspręsti šį ginčą, ir greitai, patarė Safyra. Laiko vis mažėja.
Eragonas ėmė sukti galvą, kaip galėtų vadovauti Du Vrangr Gatai neatstumdamas Trianos. Galiausiai
ištarė:
– Neatvykau čia kelti rūpesčių. Atvykau prašyti pagalbos. – Kalbėjo visiems, bet žiūrėjo tik į kerėtoją.
– Esu stiprus, taip. Mes su Safyra galėtume įveikti nemažai Galbatorikso magų. Bet visų vardenų
neapsaugosime. Negalime būti visur. Ir jei Imperijos magai susivienys prieš mus mūšyje, netgi mums
kautis dėl gyvybės bus sunku… Negalime kautis vieni. Tu teisi, Triana – gerai vadovavai Du Vrangr
Gatai, ir neketinu pasiglemžti tavo valdžios. Bet kadangi esu magas, man reikia dirbti su Du Vrangr Gata,
ir kaip Raitelis kartais turėsiu jums duoti įsakymus, kuriems turėsite paklusti neklausinėdami. Turime
sutarti dėl valdžios. Išlaikysite savo nepriklausomybę. Dažniausiai būsiu pernelyg užsiėmęs, kad skirčiau
dėmesio Du Vrangr Gatai. Ir neketinu nekreipti dėmesio į jūsų patarimus, nes žinau, kad turite daug
daugiau patirties… Tad klausiu dar kartą: ar padėsite mums?
Triana patylėjo, tada nusilenkė:
– Žinoma, Šešėlio Žudike. Mums garbė, kad vadovausi Du Vrangr Gatai.
– Tad pradėkime.
Per kitas kelias valandas Eragonas pasikalbėjo su visais sąjungai priklausančiais magais, nors kelių
jų, kurie vykdė vieną ar kitą užduotį, kad padėtų vardenams, nebuvo. Stengėsi sužinoti, kiek jie išmano
magiją. Suprato, kad daugumą vyrų ir moterų iš Du Vrangr Gatos magijos meno išmokė jų giminaitis, ir
dažnai visiškai slaptai, kad neatkreiptų tų, kurie magijos bijojo, ir, žinoma, paties Galbatorikso dėmesio.
Tik saujelė buvo tinkamai mokyti. Dėl to dauguma kerėtojų blogai mokėjo senąją kalbą, nė vienas laisvai
ja nekalbėjo, o jų magijos žinios dažnai buvo iškraipytos prietarų, ir jie neišmanė daugybės magijos
taikymo būdų.
Nenuostabu, kad Dvyniai taip stengėsi sužinoti, kiek moki senosios kalbos žodžių, kai tikrino tave
Farten Dure, pasakė Safyra. Jais lengvai būtų pavergę menkesnius magus.
Bet su jais ir turėsime dirbti.
Teisingai. Tikiuosi, dabar matai, kad neklydau dėl Trianos. Jos troškimai jai svarbesni nei
daugumos gerovė.
Buvai teisi, sutiko jis. Bet nesmerkiu jos už tai. Triana tvarkosi kaip galėdama geriau, kaip ir mes
visi. Suprantu tai, nors ir nepritariu, o supratimas, kaip sakė Oromis, gimdo atjautą.
Kiek daugiau nei trečdalis kerėtojų buvo ir gydytojai. Juos Eragonas paleido dirbti savo darbų,
pamokęs kelių naujų kerų, kuriuos panaudoję galėtų išgydyti daugiau sužeidimų. Su kitais kerėtojais
Eragonas susitarė dėl paklusnumo. Paskyrė Trianą savo pavaduotoja, kuri turės užtikrinti, kad jo įsakymai
bus vykdomi. Paskui buvo nutarta sujungti nepriklausomas asmenybes į darnų kovos būrį. Įkalbėti magus
bendradarbiauti buvo tas pats, kas priversti būrį šunų pasidalinti kaulą. Nepadėjo ir tai, kad jie
akivaizdžiai jį gerbė, nes jam niekaip nepavyko sušvelninti santykių tarp vaidingų magų.
Kad geriau suprastų, ką jie sugeba, Eragonas paliepė jiems kerėti. Stebėdamas, kaip jie stengiasi
įveikti kerus, kurie dabar jam atrodė visai paprasti, Eragonas suvokė, kaip toli yra pažengęs. Pasakė
Safyrai stebėdamasis: Kadaise buvo sunku į orą pakelti akmenuką.
Nepamiršk, atsakė ji, kad Galbatoriksas daugiau nei šimtmetį tobulino savo talentą.
Tirštos oranžinės spalvos saulė kybojo žemai vakaruose, o vardenų stovykla, melsvai pilkšva Jieto
upė ir visos Degančios Lygumos žėrėjo marmuriniu blizgesiu lyg beprotiškame sapne. Saulė buvo tik per
piršto plotį virš horizonto, kai prie palapinės prilėkė pasiuntinys. Perdavė Eragonui, kad Nasuada paliepė
tuojau pat prisistatyti pas ją.
– Ir manau, paskubėk, Šešėlio Žudike, jei galiu sau leisti taip pasakyti.
Išgavęs iš Du Vrangr Gatos pažadą, kad kerėtojai bus pasiruošę padėti, kai juos pašauks pagalbon,
Eragonas su Safyra nubėgo takais tarp pilkų palapinių eilių Nasuados palapinės link. Didelis triukšmas
virš galvos privertė Eragoną pakelti akis nuo apgaulingos žemės ir žvilgtelti viršun.
Pamatė didelį būrį paukščių, besisukinėjančių tarp dviejų kariuomenių. Pažino erelius, sakalus,
godžias varnas ir jų didesnius, aštriasnapius, mėlynnugarius, plėšrius pusbrolius varnus. Kiekvienas
paukštis rėkė, trokšdamas kraujo gerklei sudrėkinti, šiltos mėsos pilvui prikimšti ir numalšinti alkį. Iš
patirties ir instinktyviai jie žinojo, kad kai Alagezijoje pasirodo kariuomenės, galima tikėtis puotos
dvėsenų lauke.
Kaupiasi karo debesys, pastebėjo Eragonas.
 NAR GARZHVOGAS

ragonas įžengė į palapinę, Safyra įspraudė galvą pro angą. Jį pasitiko metalo žvangesys, nes

E Jormunduras ir pusė tuzino Nasuados vadų išsitraukė kardus, ketindami gintis nuo įsibrovėlių.
Vyrai nuleido ginklus, kai Nasuada ištarė:
– Užeik, Eragonai.
– Kvietėte? – paklausė Eragonas.
– Mūsų žvalgai pranešė, kad iš šiaurės vakarų artėja maždaug šimtas kulų.
Eragonas susiraukė. Nesitikėjo šiame mūšyje susidurti su urgalais, nes Durza daugiau jų nebevaldė, be
to, jų daug žuvo Farten Dure. Bet jei jie čia, tai čia. Juto, kaip auga kraujo troškimas ir leido sau nuožmiai
nusišypsoti, mąstydamas, kaip sunaikins urgalus, naudodamasis savo naująja jėga. Sugriebęs Zaroko
rankeną, pasakė:
– Bus tikras malonumas juos pašalinti. Galime tuo užsiimti su Safyra, jei norite.
Nasuada atidžiai stebėjo jo veidą, tada pasakė:
– Negalime taip pasielgti, Eragonai. Jie nešasi baltą vėliavą ir nori pasikalbėti su manimi.
Eragonas išsižiojo.
– Juk jūs neketinate suteikti jiems audiencijos?
– Sutiksiu juos taip pat pagarbiai kaip bet kurį priešą, ateinantį su paliaubų vėliava.
– Bet jie gyvuliai. Siaubūnai! Kvailystė įsileisti juos į stovyklą… Nasuada, mačiau, kokie žiaurūs
urgalai. Jie mėgaujasi skausmu ir kančia ir nusipelno ne daugiau pasigailėjimo nei pasiutęs šuo. Tai
akivaizdžiai yra spąstai. Tik paliepkite, ir aš su visais jūsų kareiviais noriai išžudysime tuos baisius
padarus.
– Dėl to, – prakalbo Jormunduras, – pritariu Eragonui. Jei neklausote mūsų, Nasuada, paklausykite
bent jo.
Nasuada sušnibždėjo Eragonui, kad niekas kitas negirdėtų:
– Tavo mokymas tikrai nebaigtas, jei esi toks aklas.
Tada prabilo garsiau, tvirtai ir įsakmiai, kaip kalbėdavo jos tėvas:
– Visi pamirštate, kad koviausi Farten Dure, kaip ir jūs, ir mačiau urgalų žiaurumą… Bet mačiau, kad
ir mūsų vyrai elgiasi taip pat baisiai. Nemenkinu to, ką patyrėme nuo urgalų rankos, bet negaliu nekreipti
dėmesio ir į galimus sąjungininkus. Mūsų taip mažai, palyginus su Imperijos kariuomene.
 – Mano ponia, pernelyg pavojinga susitikti su kulu.
– Pavojinga? – Nasuada išlenkė antakį. – Mane saugo Eragonas, Safyra, Elva ir visi kariai. Tad
nemanau, kad pavojinga.
Eragonas susierzinęs sugriežė dantimis. Safyra, sakyk ką nors. Įtikink ją atsisakyti šito
lengvabūdiško sumanymo.
Ne, nekalbėsiu. Tavo protas aptemęs šiuo klausimu.
Negi sutinki su ja? riktelėjo siaubo apimtas Eragonas. Juk buvai su manimi Jazuake, matei, ką
urgalai padarė miestelėnams. Prisimink, kas buvo, kai išvykome iš Teirmo, Gileade ir Farten Dure. Kai
tik susiduriame su urgalais, jie mėgina mus nužudyti ar dar blogiau. Jie žiaurūs gyvuliai.
Elfai tą patį manė apie drakonus per Du Fyrn Skulblaką.
Nasuados prašymu, sargybiniai atidengė palapinės priekį ir šonus, kad visi matytų. Tada Nasuada
atsisėdo kėdėje su aukštu atlošu, o Jormunduras ir kiti vadai sustojo dviem lygiagrečiomis eilėmis, kad
kiekvienas, norintis pasikalbėti su ja, turėtų praeiti tarp jų. Eragonas atsistojo jai iš dešinės, Elva iš
kairės, o Safyra prisilenkė prie Eragono.
Greičiau nei po penkių minučių rytiniame stovyklos pakraštyje pasigirdo garsus, piktas riaumojimas.
Patyčių ir įžeidimų lavina vis garsėjo ir garsėjo. Galiausiai pasirodė kulas, einantis Nasuados link, o
vardenų būrys svaidėsi replikomis. Urgalas (arba avinas, kaip buvo vadinami) laikė galvą aukštai iškėlęs
ir šiepė geltonas iltis, bet daugiau niekaip kitaip nereagavo į įžeidimus. Buvo puikus savo rūšies atstovas,
dviejų su puse metro ūgio, išraiškingų, nors greičiau keistų, veido bruožų, storais besisukančiais ragais ir
įspūdingais raumenimis. Atrodė, kad vienu smūgiu partrenktų lokį. Buvo apsirengęs tik megzta
strėnjuoste, kelias šarvų plokštes prilaikė šarvinių marškinių gabaliukai, ir lenktas apvalus metalo
gabalas buvo įspraustas tarp ragų viršugalviui apsaugoti. Ilgi juodi plaukai buvo supinti į kasą.
Eragonas jautė, kaip jo veidą iškreipia neapykantos grimasa. Tvardėsi, kad negriebtų už Zaroko ir
nepultų. Nepaisant to, žiūrėjo ir žavėjosi urgalo drąsa stoti vienam ir neginkluotam prieš visą priešų
kariuomenę. Eragono nuostabai, kulo mintys buvo stipriai apsaugotos.
Kai urgalas sustojo prie palapinės, nedrįsdamas žengti arčiau, Nasuada paliepė sargybiniams
nuraminti minią. Visi žiūrėjo į urgalą ir laukė, ką jis darys.
Urgalas iškėlė raumeningas rankas į dangų, giliai įkvėpė, tada pražiojo nasrus ir sumaurojo Nasuadai.
Per akimirksnį miškas kardų nusitaikė į kulą, bet jis nekreipė dėmesio ir toliau staugė, kol plaučiai
ištuštėjo. Tada pasižiūrėjo į Nasuadą, nekreipdamas dėmesio į šimtus žmonių, kurie, akivaizdu, norėjo jį
užmušti, ir subaubė kimiu balsu:
– Apgavote, Ledi Nakties Persekiotoja? Man pažadėjo saugumą. Ar žmonės taip paprastai laužo duotą
žodį?
Pasilenkęs prie Nasuados vienas jos vadų šnipštelėjo:
– Leiskite mums jį nubausti už įžūlumą. Kai pamokysime, ką reiškia pagarba, tada galėsime išklausyti
jo žinią, kokia ji bebūtų.
Eragonas nenorėjo kištis, bet suvokė, kad privalo perspėti Nasuadą, tad pasilenkė ir pasakė jai į ausį:
– Neįsižeiskite. Taip jie sveikina savo karo vadus. Tinkamas atsakymas būtų susidurti ragais, bet
nemanau, kad norėtumėt pamėginti.
– Ar elfai tave to išmokė? – sumurmėjo ji, nenuleisdama akių nuo laukiančio kulo.
– Taip.
– Ko dar išmokė apie urgalus?
– Daug ko, – nenoromis pripažino.
Tada Nasuada pasakė kului ir vyrams už jo nugaros:
– Vardenai – ne melagiai kaip Galbatoriksas ir Imperija. Sakyk, ko nori. Tau nereikia nieko baimintis,
kol vyks paliaubos.
Urgalas suniurzgė ir aukščiau pakėlė kaulėtą smakrą, apnuogindamas gerklę. Eragonas prisiminė, kad
tai draugiškumo ženklas. Nulenkti galvą jiems reiškė grasinimą smeigti ragais.
– Esu Nar Garzhvogas iš Bolvekų genties. Kalbu už savo žmones. – Rodėsi, kad apgalvoja kiekvieną
žodį. – Urgalų nekenčia visi. Elfai, nykštukai, žmonės mus persekioja, degina ir išvaro iš būstų.
– Yra už ką, – atrėžė Nasuada.
Garzhvogas linktelėjo.
– Yra. Mums patinka kariauti. Bet dažnai mus užpuola tik todėl, kad atrodome baisūs. Po Raitelių
žlugimo ėmėme klestėti. Mūsų gentys tokios didelės, kad nederlinga žemė, kuriuoje gyvename, nebegali
mūsų išmaitinti.
– Tad susitarėte su Galbatoriksu.
– Taip, Ledi Nakties Persekiotoja. Jis pažadėjo mums žemių, jei išžudysime jo priešus. Bet mus
apgavo. Jo ugniaplaukis šamanas Durza palaužė mūsų vadų protus ir privertė gentis dirbti kartu, kaip mes
nepratę. Tai sužinojęs nykštukų tuščiaviduriame kalne herndalas, mūsų karo vadovas, pasiuntė mano
moterį pas Galbatoriksą paklausti, kodėl jis mumis taip naudojasi. – Garzhvogas papurtė sunkią galvą. –
Ji negrįžo. Geriausi mūsų vyrai žuvo už Galbatoriksą, tada jis mus metė kaip sulaužytą kardą. Jis drajl ir
gyvatliežuvis beragis išdavikas. Ledi Nakties Persekiotoja, mūsų dabar mažiau, bet kovosime su jumis,
jei leisite.
– Dėl ko? – paklausė Nasuada. – Jūsų herndalas nori kokio nors atlygio?
– Kraujo. Galbatorikso kraujo. Ir jei Imperija žlugs, prašome žemės. Žemės, kurioje galėtume
daugintis ir gyventi, prašome žemės, kad daugiau nebereikėtų kariauti.
Eragonas nuspėjo Nasuados sprendimą iš jos veido išraiškos, dar jai neprabilus. Kaip ir
Jormunduras, kuris pasilenkė prie jos ir pusbalsiu ištarė:
– Nasuada, negalite taip elgtis. Tai prieštarauja prigimčiai.
– Prigimtis mums nepadės įveikti Imperijos. Mums reikia sąjungininkų.
– Vyrai išsilakstys, jei reikės kautis su urgalais.
– Išspręsime šią problemą. Eragonai, ar jie laikysis žodžio?
– Kol turėsime bendrą priešą.
Griežtai linktelėjusi, Nasuada prabilo:
– Gerai, Nar Garzhvogai. Tu ir tavo kariai gali įsikurti prie rytinio mūsų kariuomenės sparno, atokiau
nuo pagrindinių pajėgų. Vėliau aptarsime mūsų sutarties sąlygas.
 – Ahgrat ukmar, – sustaugė kulas, trinkteldamas kumščiais sau per kaktą. – Esi išmintinga herndalė,
Ledi Nakties Persekiotoja.
– Kodėl taip mane vadini?
– Herndale?
– Ne – Nakties Persekiotoja.
Garzhvogui gerklėje sugergždė. Eragonas suprato, kad tai juokas.
– Jūsų tėvui suteikėme Nakties Persekiotojo vardą, nes jis mus vijosi tamsiais tuneliais po nykštukų
kalnu ir dėl odos spalvos. Kaip jo palikuonė, paveldėjote tą patį vardą.
Tai pasakęs, apsisuko ant kulno ir išžygiavo iš stovyklos.
Atsistojusi Nasuada paskelbė:
– Jei kas užpuls urgalą, bus nubaustas kaip užpuolęs sąjungininką žmogų. Pasirūpinkit, kad apie tai
būtų pranešta visiems.
Eragonas pastebėjo greitu žingsniu atskubantį karalių Oriną, jo apsiaustas plaikstėsi. Kai priėjo
pakankamai arti, riktelėjo:
– Nasuada! Ar tiesa, kad susitikai su urgalu? Ką sau manai, ir kodėl man nepranešei anksčiau? Aš
ne…
Jį nutraukė iš už palapinių pasirodęs sargybinis, šaukdamas:
– Nuo Imperijos pusės artėja raitelis!
Karalius Orinas akimirksniu pamiršo ginčą ir su Nasuada nuskubėjo prie kariuomenės avangardo,
lydimas beveik šimto žmonių. Nenorėdamas eiti su minia, Eragonas užšoko ant Safyros ir nuskrido su ja į
vietą.
Kai Safyra nutūpė tarp pylimų, griovių ir nusmailintų baslių eilių, saugančių vardenų priekinį kraštą,
Eragonas pamatė vienišą kareivį, jojantį pašėlusiai greitai per pliką niekieno žemę. Jam virš galvos
žemai nardė plėšrūnai paukščiai, tikrindami, gal tai bus pirmasis jų puotos patiekalas.
Kareivis įtempė juodo eržilo vadeles maždaug per trisdešimt metrų iki užtvarų, stengdamasis laikytis
kuo toliau nuo vardenų. Šūktelėjo:
– Atmesdami karaliaus Galbatorikso kilniaširdišką pasiūlymą pasiduoti, pasirašėte sau mirties
nuosprendį. Daugiau nesiderėsime. Draugiškai ištiesta ranka susispaudė į kovos kumštį! Jei kas iš jūsų vis
dar gerbiate savo teisėtą valdovą, viską žinantį, galingąjį karalių Galbatoriksą, bėkite! Niekas
neatsilaikys prieš mus, kai imsime valyti Alageziją nuo niekšų, išdavikų ir griovėjų. Ir nors mūsų valdovą
tai skaudina, nes jis žino, kad daugumą maištininkų kursto nuožmūs ir neprotingi valdovai, mes netrukus
nubausime ir neteisėtą valstybę, vadinamą Surda, ir grąžinsime ją į geranoriškas karaliaus Galbatorikso
rankas, karaliaus, kuris dieną naktį aukojasi dėl savo žmonių gerovės. Tad bėkite, sakau, arba patirsite
savo pasiuntinio likimą.
Tai pasakęs, kareivis atrišo drobinį maišą ir ištraukė nukirstą galvą. Metė ją į orą, dar pastovėjo,
žiūrėdamas, kaip ji krenta tarp vardenų, tada apsuko žirgą, bedė pentinais ir nušuoliavo atgal tamsios
Galbatorikso armijos link.
– Ar jį nužudyti? – paklausė Eragonas.
 Nasuada papurtė galvą.
– Netrukus atsilyginsime. Nepažeisiu pasiuntinių neliečiamybės, nors Imperijai, kaip matyti, tai nieko
nereiškia.
– Kaip pa…
Aiktelėjo iš nuostabos ir suspaudė Safyros kaklą, kad nenukristų, kai ji atsistojo piestu virš užtvarų,
priekines kojas užkeldama ant žalsvai geltono pylimo. Prasižiojusi Safyra išleido žemą urzgesį, panašų į
Garzhvogo, tik šis urzgimas buvo įžūlus kvietimas kautis, įspėjimas priešams, kad jiems bus atkeršyta, ir
raginimas visiems, kurie nekenčia Galbatorikso, ruoštis mūšiui.
Jos urzgimas taip išgąsdino žirgą, kad šis šoko į dešinę, paslydo ant įkaitusios žemės ir pargriuvo ant
šono. Kareivis nulėkė nuo arklio ir nusileido tiesiai į ugnies pliūpsnį, kuris kaip tik tą akimirką
prasiveržė. Kareivis taip baisiai suriko, kad Eragonui pasišiaušė plaukai, o nutilęs nebepajudėjo.
Paukščiai ėmė leistis.
Vardenai džiaugsmingai šlovino Safyrą. Net Nasuada leido sau šyptelėti, paskui pliaukštelėjo
rankomis ir pasakė:
– Jie puls auštant, manau. Eragonai, sutelk Du Vrangr Gatą ir pasiruoškite veikti. Per valandą
pateiksiu nurodymus.
Suėmusi Oriną už peties, nusivedė jį atgal, stovyklos vidurio link, kalbėdama:
– Jūsų didenybe, turime priimti sprendimą. Turiu planą, bet tam reikės…
Tegu tik prisiartina, pasakė Safyra. Uodegos galiukas trūkčiojo lyg lūšies, tykančios triušio. Visus
supleškinsiu.
 BURTININKĖS VIRALAS

aktis užslinko ant Degančių Lygumų. Neperregimų dūmų šydas uždengė mėnulį ir žvaigždes,

N panardindamas žemę į gilią tamsą, kurią prasklaidydavo tik niūrus virš durpynų kartais
pasirodančių liepsnelių žėrėjimas ir tūksančiai deglų, kuriuos užsižiebė abi kariuomenės.
Eragonui iš vardenų stovyklos Imperija priešakyje atrodė kaip viena prie kitos susigrūdusių neryškių
oranžinių švieselių miestas.
Kai Eragonas prisegė paskutinę šarvų dalį Safyrai ant uodegos, užsimerkė, kad geriau pajaustų Du
Vrangr Gatos magus. Turėjo išmokti susirasti juos per akimirką; jo gyvenimas priklausys nuo to, kaip
greitai pavyks su jais susisiekti lemiamą akimirką. O magai turėjo išmokti pažinti jo sąmonę, kad
neužsisklęstų, kai jam reikės pagalbos.
Neatsimerkęs Eragonas nusišypsojo ir tarė:
– Sveikas, Orikai.
Paskui atsimerkė ir pamatė Oriką, besiropščiantį ant uolos, kur sėdėjo jiedu su Safyra. Apsiginklavęs
nykštukas kairėje rankoje nešėsi lanką iš urgalo rago.
Pritūpęs šalia Eragono, Orikas nusišluostė kaktą ir papurtė galvą.
– Kaip sužinojai, kad čia aš? Juk buvau apsitvėręs.
Kiekvieno sąmonė vis kitokia, todėl lengva atskirti, paaiškino Safyra. Juk nėra dviejų visiškai
vienodai skambančių balsų.
– Nėra.
Ergonas paklausė:
– O kokiu reikalu atėjai?
Orikas gūžtelėjo pečiais.
– Pamaniau, kad tau praverstų pašnekovas tokią niūrią naktį. Ypač dabar, kai Arija užsiėmusi, o šiame
mūšyje šalia nebus Murtago.
O, kaip būtų gerai, jei būtų, pamanė Eragonas. Murtagas buvo vienintelis žmogus, kuris prilygo
Eragonui gebėjimu kautis kardu, bent jau prieš Agaeti Blodreną. Treniruotis su juo buvo vienas iš
nedaugelio malonumų. Kaip smagu būtų vėl su tavimi susikauti, mielas drauge.
Prisiminęs, kaip žuvo Murtagas (urgalai jį nusitempė į požemius Farten Dure) Eragonas suvokė, kad
nesvarbu, koks puikus būtum karys, kare visų galimybės tokios pačios: kam gyventi, kam žūti, lemia tik
atsitiktinumas.
Orikas turbūt pajuto jo nuotaiką, nes paplekšnojo Eragonui per petį sakydamas:
– Viskas bus gerai. Tik įsivaizduok, kaip jaučiasi kareiviai, žinodami, kad netrukus jiems teks
susiremti su tavimi!
Eragonas dėkingas dar kartą šyptelėjo.
– Džiaugiuosi, kad atėjai.
Oriko nosies galiukas paraudo, ir jis nuleido žvilgsnį į žemę, sukiodamas lanką sugrubusiose rankose.
– Ką jau, – sududeno, – Hrotgarui labai nepatiktų, jei leisčiau, kad tau kas nutiktų. Be to, dabar esame
klano broliai.
Safyra paklausė, o Eragonas perdavė: O kaip kiti nykštukai? Ar tu jiems nevadovauji?
Orikas sumirksėjo.
– Vadovauju. Kiti netrukus prisijungs prie mūsų. Kadangi Eragonas – Durgrimsto Ingietumo narys,
prieš Imperiją turime stoti drauge su juo. Jums dėl to bus tik geriau: galėsite susitelkti į Galbatorikso
magų ieškojimą, o ne nuolat gintis.
– Gera mintis, ačiū.
Orikas patenkintas suniurzgė. Tada Eragonas paklausė:
– Ką manai apie Nasuadą ir urgalus?
– Ji nusprendė teisingai.
– Sutinki su ja!
– Taip. Man tai nepatinka kaip ir tau, bet aš pritariu jos sprendimui.
Po to juos apgaubė tyla. Eragonas sėdėjo atsirėmęs į Safyrą ir stebėjo Imperiją, stengdamasis neleisti
augančiam nerimui jo užvaldyti. Slinko minutės. Nežinia kiek truksiantis laukimas prieš mūšį buvo toks
pat varginantis kaip pati kova. Sutepė Safyros balną, nusiblizgino šarvažiedžius marškinius ir toliau
tyrinėjo Du Vrangr Gatos narių sąmones, kad greičiau bėgtų laikas.
Po valandos baigė, nes nuo niekieno žemės pajuto artėjančias dvi būtybes. Andžela? Solembamas?
Sutrikęs ir sunerimęs, pažadino Oriką, kuris buvo užsnūdęs, ir papasakojo, kas dedasi.
Nykštukas susiraukė ir iš už diržo išsitraukė kirvį.
– Su žolininke buvau susitikęs tik kelis kartus, bet nepasirodė, kad ji galėtų mus išduoti. Ji vardenams
padeda dešimtis metų.
– Bet vis tiek turime išsiaiškinti, ką ji ten veikia, – nusprendė Eragonas.
Drauge jie paėjėjo palei įtvirtinimus, kad sutiktų dvejetą, kai šis prieis pylimą. Netrukus į šviesą
žengė Andžela. Solembamas tipeno jai iš paskos. Kerėtoja buvo susisupusi į juodą, ilgą apsiaustą, todėl
lengvai susiliejo su margaspalviu kraštovaizdžiu. Neįtikėtinai vikriai perlipo visus nykštukų suręstus
įtvirtinimus, laviruodama tarp stulpų ir peršokdama griovius. Paskubomis nulėkė nuo stataus pylimo ir
alsuodama sustojo prie Safyros.
Nusimesdama gobtuvą, Andžela plačiai jiems nusišypsojo.
– Sutikimo komitetas! Kaip sumanu.
Jai kalbant kačiolakis nusipurtė, kailis nuraibuliavo. Tada jo kūno kontūrai išsiliejo, lyg būtų po
vandeniu, ir jis virto nuogu berniuku pasišiaušusiais plaukais. Andžela įkišo ranką į odinį krepšį prie
diržo ir Solembamui padavė vaikišką tuniką, kelnes ir nedidelį durklą, kuriuo jis kaudavosi.
– Ką ten veikėte? – paklausė Orikas, verdamas įtariu žvilgsniu.
– Šį bei tą.
– Manau, geriau pasipasakokite, – paliepė Eragonas.
Jos veidas sugriežtėjo.
– O kam? Negi nepasitikite manimi ir Solembamu?
Kačiolakis iššiepė aštrius dantukus.
– Ne visai, – pasakė Eragonas, bet vos šypsodamasis.
– Tai puiku, – atsakė Andžela. Patapšnojo jam per skruostą. – Ilgiau gyvensi. Jei jums būtina žinoti,
gerai: stengiausi kaip galėdama padėti įveikti Imperiją, tik mano metodai kitokie – ne klykavimas ir
lakstymas aplink su kardu.
– Ir kokie tada tie jūsų metodai? – sududeno Orikas.
Andžela tylėjo, kol tvirtai susuko paltą ir įkišo į krepšį.
– Nenorėčiau sakyti. Tai staigmena. Ilgai nereikės laukti, kol sužinosite. Prasidės po kelių valandų.
Orikas patampė savo barzdą.
– Kas prasidės? Jei negali tiesiai atsakyti, turėsime nuvesti tave pas Nasuadą. Gal ji ką iš tavęs
išgaus.
– Nėra reikalo tempti manęs pas Nasuadą, – atsakė Andžela. – Ji man leido pereiti gynybos liniją.
– Tai tu taip sakai, – netikėjo Orikas, dar labiau puldamas.
– Ir aš taip sakau, – paskelbė Nasuada, priėjusi iš nugaros, kaip Eragonas ir nujautė. Jis dar juto, kad
ją lydi keturi kulai, kurių vienas buvo Garzhvogas. Susiraukęs pasisuko į juos, nesistengdamas paslėpti
neapykantos urgalams.
– Mano ponia, – sumurmėjo Eragonas.
Orikas nebuvo toks santūrus: šoko atgal skambiai nusikeikęs, griebdamas už kirvio. Tada, supratęs,
kad jų niekas nepuola, trumpai pasveikino Nasuadą. Bet neatitraukė rankos nuo ginklo ir žvilgsnio nuo
dramblotų urgalų. Andžela, rodos, taip nesivaržė. Pasisveikino su Nasuada ir kreipėsi į urgalus jų grubia
kalba, o jie atsakė akivaizdžiai patenkinti.
Nasuada pasivedė Eragoną į šoną, kad niekas jų negirdėtų, ir pasakė:
– Noriu, kad kuriam laikui pamirštum savo jausmus ir spręstum apie tai, ką pasakysiu, remdamasis
logika ir protu. Ar sugebėsi? – Jis šaltu veidu linktelėjo. – Gerai. Darau viską, ką galiu, kad rytoj
nepralaimėtume. Bet nesvarbu, kaip gerai kausimės, kaip gerai vadovausiu vardenams – net jei
sutriuškinsime Imperijos kariuomenę, mūsų pastangos bus bevaisės, jei tu, – bakstelėjo jam į krūtinę, –
žūsi. Ar supranti? – Jis vėl linktelėjo. – Niekaip negalėsiu tavęs apsaugoti, jei pasirodys Galbatoriksas.
Jei taip nutiks, turėsi susikauti su juo vienas. Du Vrangr Gata jam nekelia daugiau grėsmės nei tau, ir
neleisiu, kad jie būtų sunaikinti.
– Visada žinojau, – atsakė Eragonas, – kad su Galbatoriksu susiremsiu vienas su Safyra.
Nasuados lūpose pasirodė liūdna šypsena. Mirgančioje deglų šviesoje ji atrodė labai pavargusi.
 – Ką gi, nėra reikalo prisigalvoti rūpesčių, kol jie neiškilo. Gal Galbatorikso čia net nėra. – Nors
neatrodė, kad pati tiki savo žodžiais. – Šiaip ar taip, galiu tave bent apsaugoti nuo dūrio kardu į pilvą.
Girdėjau, ką ketina daryti nykštukai, ir pamaniau, kad galėčiau tą sumanymą patobulinti. Paprašiau
Garzhvogą ir tris jo avinus būti tavo sargybiniais, jei tik jie leis – jau leido – tau patikrinti jų mintis dėl
galimos išdavystės.
Eragonas nekeitė savo nuomonės.
– Negalite tikėtis, kad kausiuosi drauge su tomis pabaisomis. Be to, jau priėmiau nykštukų pasiūlymą
saugoti mane ir Safyrą. Jie tikrai nekaip pasijus, jei atstumsiu juos, pasirinkdamas urgalus.
– Jie kartu gali tave saugoti, – atkirto Nasuada. Ilgai tyrinėjo jo veidą, ieškodama to, ko jis negali
pasakyti. – Ak, Eragonai. Tikėjausi, kad peržengsi savo neapykantą. Ką pats darytum mano vietoje? – Jis
tylėjo, o ji atsiduso. – Jei kas ir turėtų priežastį jausti pyktį urgalams, tai būčiau aš. Jie nužudė mano tėvą.
Bet negaliu leisti, kad pyktis lemtų mano sprendimus, ieškant galimybių apginti vardenus… Bent jau
paklausk Safyros nuomonės, prieš atsakydamas, ar sutinki. Galiu įsakyti tau priimti urgalų apsaugą, bet
nenorėčiau to daryti.
Elgiesi kvailai, be užuolankų išrėžė Safyra.
Kvailai, nes nenoriu, kad man į nugarą kvėpuotų kulai?
Ne. Kvailai, nes atsisakai pagalbos. Tokioje padėtyje nesvarbu, kas ją teikia. Pamąstyk. Žinai, kaip
pasielgtų Oromis, ir žinai, ką jis pasakytų. Negi nepasitiki jo sprendimais?
Jis negali būti visada teisus, atkirto Eragonas.
Tai ne atsakymas… Paklausk savęs, Eragonai, ir pasakyk, ar kalbu tiesą. Žinai, kuris kelias
teisingas. Nusivilsiu, jei nesugebėsi savęs įveikti ir juo žengti.
Safyros ir Nasuados įkalbinėjimai tik dar labiau didino Eragono nenorą sutikti. Bet suprato, kad kito
pasirinkimo nėra.
– Gerai, tegu saugo mane, bet tik tada, jei jų mintyse nerasiu nieko įtartina. Ar pažadate, kad po šio
mūšio daugiau neversite dirbti su urgalais?
Nasuada papurtė galvą.
– Negaliu pažadėti, nes to gali reikėti vardenų labui. – Patylėjusi kreipėsi: – Eragonai?
– Taip, mano ponia?
– Jei žūčiau, mano pareigas perimti turėtum tu. Jei taip nutiks, siūlau pasitikėti Jormunduru – jis turi
daugiau patirties nei kiti Vyresniųjų tarybos nariai. Ir tikiuosi, kad pavaldinių gerovė bus tau svarbiausia.
Ar aiškiai pasakiau, Eragonai?
Eragonas stovėjo nustėręs. Niekas jai nebuvo svarbiau už vardenus. Siūlydama valdžią išreiškė
didžiausią pasitikėjimą juo. Tai sutrikdė ir sujaudino jį, jis nulenkė galvą ir pažadėjo:
– Stengsiuosi būti toks pat geras valdovas, kaip buvote jūs su Azihadu. Man garbė, Nasuada.
– Taip.
Ir nusisukusi ji nuėjo prie kitų.
Vis dar sujaudintas netikėto Nasuados pareiškimo, Eragonas suvokė, kad tai pažabojo jo pyktį. Jis
lėtai grįžo prie Safyros. Apžiūrėjo Garzhvogą ir kitus urgalus, stengdamasis įžvelgti, kokia jų nuotaika,
bet jų mąstymas taip skyrėsi nuo įprasto, kad apčiuopė tik neaiškias emocijas. Ir nerado savyje jokios
atjautos urgalams. Tebelaikė juos laukiniais gyvuliais, kurie jį mieliau nužudytų nei pasigailėtų,
nesugebančiais mylėti, jausti švelnumo ar net protingai mąstyti. Trumpai tariant, žemesnėmis būtybėmis.
Giliai jo mintyse sušnibždėjo Safyra: Esu tikra, kad ir Galbatoriksas taip mano.
Ir teisingai daro, sustaugė, norėdamas ją priblokšti. Užgniaužęs pasibjaurėjimą, garsiai ištarė:
– Nar Garzhvogai, man pasakė, kad jūs keturi sutikote mane įsileisti į savo mintis.
– Taip, Ugniakardi. Ledi Nakties Persekiotoja mums pasakė, kad to reikia. Mums garbė, kad galėsime
kautis šalia tokio galingo kario, to, kuris tiek dėl mūsų padarė.
– Ką turi galvoje? Išžudžiau daugybę jūsiškių.
Netikėtai Eragono atmintyje iškilo ištraukos iš vieno Oromio ritinėlio. Prisiminė, kaip skaitė, kad
urgalai, vyrai ir moterys, labai vertina asmens padėtį visuomenėje. Dėl to ir kilo tiek daug nesutarimų tarp
urgalų ir kitų rasių. Jis suprato, kad jie, žavėdamiesi jo kovos žygiais, veikiausiai laikė jį tokiu pat
įtakingu ir gerbiamu kaip savo karo vadus.
– Nužudydamas Durzą mus nuo jo išlaisvinai. Mes tau skolingi, Ugniakardi. Nė vienas mūsų nekovos
prieš tave, ir jei apsilankysi mūsų menėse, tu ir tavo drakonė, Liepsnaliežuvė, būsite sutikti taip, kaip joks
kitas svetimšalis nebūtų.
Eragonas nesitikėjo tokio atsakymo, ir nebuvo pasiruošęs priimti urgalų dėkingumo. Nesugalvojęs
nieko daugiau, tepasakė:
– Nepamiršiu.
Pažvelgė į kitus urgalus, tada vėl pasisuko į geltonas Garzhvogo akis.
– Ar pasiruošęs?
– Taip, Raiteli.
Skverbdamasis į Garzhvogo sąmonę, Eragonas prisiminė, kaip Dvyniai įsibrovė į jo mintis, kai jis
atkeliavo į Farten Durą. Tas prisiminimas greit nutolo, kai jis pasinėrė į urgalą. Ieškant blogų ketinimų,
slypinčių galbūt kur nors Garzhvogo praeityje, reikėjo perkratyti visus daugybės metų prisiminimus. Ne
taip kaip Dvyniai, Eragonas stengėsi nekelti skausmo, bet nebuvo pernelyg švelnus. Juto, kaip Garzhvogas
krūpčioja nuo nemalonių pojūčių. Taip pat kaip nykštukų ir elfų, urgalo protas irgi skyrėsi nuo žmogaus.
Viskas čia buvo griežtai surikiuota į eilę pagal svarbumą – kaip ir gentys, į kurias būrėsi urgalai. Bet
protas buvo šiurkštus ir neišlavintas – kaip laukinio gyvulio.
Nors visai neketino sužinoti ko nors daugiau apie Garzhvogą kaip apie asmenybę, nepavyko išvengti
urgalo gyvenimo fragmentų. Tiesą pasakius, jis, rodės, norėjo pasidalyti savo patirtimi, kad įtikintų
Eragoną, jog urgalai nėra priešai. Negalime leisti, kad atsirastų dar vienas Raitelis, siekiantis mus
sunaikinti, paaiškino Garzhvogas. Atidžiai pasižiūrėk, o Ugniakardi, ir pamatysi, kad mes iš tiesų visai
ne pabaisos, kaip mus vadini…
Praskriejo tiek daug vaizdinių ir pojūčių, kad Eragonas vos susigaudė. Jis pamatė Garzhvogo vaikystę
apgriuvusiame kaime giliai Keteroje; jo motiną, besišukuojančią plaukus elnio ragų šukomis ir tyliai
dainuojančią; išvydo, kaip Garzhvogas mokėsi sugauti elnią ar kitą grobį plikomis rankomis; kaip vis
augo, kol paaiškėjo, kad jo gyslomis teka kulų kraujas ir jis bus dviejų su puse metro ūgio; regėjo daugybę
dvikovų, kuriose jis kovėsi, iššūkių, kuriuos priėmė ir įveikė; pamatė, kaip Garzhvogas vieną dieną išėjo
iš kaimo ieškoti laimės, kad galėtų poruotis, ir mokėsi nekęsti, nepasitikėti ir bijoti – taip, bijoti, –
pasaulio, kuris jų rasę pasmerkė; išvydo mūšį Farten Dure ir kaip po jo kulas suprato, kad Durza jais
naudojasi, ir kad vienintelė išeitis, jei nori geresnio gyvenimo, yra pamiršti senus nesutarimus,
susidraugauti su vardenais ir nuversti Galbatoriksą. Niekur nebuvo įrodymų, kad Garzhvogas meluoja.
Eragonas sunkiai suprato, ką matė. Atsiplėšęs nuo Garzhvogo minčių, paniro į kitus tris urgalus. Jų
prisiminimai patvirtino tai, ką sužinojo iš Grazhvogo. Jie nemėgino nuslėpti, kad žudė žmones, bet buvo
matyti, kad tai darė liepiami Durzos, kai kerėtojas juos dar valdė, ar dėl maisto ar žemių, kai su žmonėmis
kovojo. Darėme tai, ką turėjome daryti, kad pasirūpintume savo šeimomis, aiškino jie.
Baigęs Eragonas atsistojo priešais Garzhvogą. Žinojo, kad urgalo kraujas karališkas. Žinojo, kad nors
ir nemokytas, Garzhvogas yra puikus vadas ir didis mąstytojas ir filosofas, kaip pats Oromis. Jis tikrai
išmintingesnis už mane, pripažino Eragonas Safyrai. Pakėlęs smakrą, parodė pagarbą, ir ištarė:
– Nar Garzhvogai. – Tik dabar suprato didingą titulo nar reikšmę. – Didžiuojuosi, kad stojai mūsų
pusėn. Gali pasakyti herndalui, kad kol urgalai laikysis savo žodžio ir neatsigręš prieš vardenus, nebūsiu
prieš jus nusistatęs.
Eragonas niekada nemanė, kad urgalai jam ims patikti, bet vos prieš kelias minutes buvusį tokį tvirtą
išankstinį nusistatymą dabar laikė neišmanėlišku. Norėdamas likti sąžiningas, nebegalėjo jo laikytis.
Safyra kepštelėjo smailiu liežuviu per jo ranką, suskambėjo šarvažiedžiai marškiniai. Reikia būti
išties drąsiam, kad prisipažintum klydęs.
Nebent bijotum pasirodyti kvailas. Bet aš atrodyčiau daug kvailiau, jei laikyčiausi įsikibęs
klaidingų įsitikinimų.
Ak, mažyli, išmintingai pasakyta. Nors ji ir erzino, jis juto, kad juo didžiuojasi.
– Mes vėl liekame tau skolingi, Ugniakardi, – atsakė Garzh-vogas.
Jis ir kiti urgalai prispaudė kumščius prie išsikišusių kaktų.
Eragonas žinojo, kad Nasuada norėtų išgirsti apie tai, kas ką tik nutiko, bet ji susilaikė.
– Gerai. Dabar tai sutvarkyta, tad turiu eiti. Eragonai, mano ženklą tau perduos Triana, kai ateis laikas.
Tai pasakiusi dingo tamsoje.
Eragonas įsitaisė prie Safyros, o prisigretinęs Orikas pasakė:
– Gerai, kad čia yra ir nykštukų, ar ne? Stebėsime kulus kaip ereliai, tikrai. Neleisime, kad jie tave
užpultų iš nugaros. Kai tik jie puls, nupjausime jiems kojas.
– Maniau, pritarei Nasuadai dėl sprendimo priimti urgalų pasiūlymą.
– Tai nereiškia, kad jais pasitikiu ar noriu šalia jų būti, argi ne taip?
Eragonas šyptelėjo. Nesiginčijo. Būtų neįmanoma įtikinti Oriko, kad urgalai – ne plėšrūs žudikai, juo
labiau, kad prieš kelias akimirkas, kol dar nebuvo išnaršęs urgalų prisiminimų, pats taip mąstė.
Naktis niūriai tvyrojo aplink. Jie sėdėjo, laukdami aušros. Orikas iš kišenės išsitraukė galąstuvą ir
ėmė galąsti kirvio ašmenis. Kiti šeši nykštukai, pasirodę po kurio laiko, ėmėsi to paties darbo. Metalo
brūžinimas į akmenį pripildė orą nemalonaus garso. Kulai sėdėjo surėmę nugaras ir tyliai traukė dainas
apie mirtį. Eragonas tuo metu tvėrė užtvaromis save, Safyrą, Nasuadą, Oriką ir net Ariją. Žinojo, kad
apsiimti saugoti tiek daug kitų yra pavojinga, bet neatleistų sau, jei jiems kas nutiktų. Baigęs prikrovė
energijos, kiek galėjo, į deimantus Išmintingojo Beloto dirže.
Eragonas susidomėjęs stebėjo, kaip Andžela apsišarvavo žaliai juodais šarvais ir, išsitraukusi iš
raižytos medinės dėžės, susidėjo kardą su dviem rankenomis, kurias sujungė per vidurį, ir dviem
plieniniais ašmenimis, kuriuos įtaisė į rankenų galus. Kelis kartus apsuko ginklą aplink galvą ir atrodė
patenkinta, kad kardas atlaikys mūšį.
Nykštukai įtariai stebėjo ją, ir Eragonas išgirdo vieną burbant:
– Šventvagystė, kad ne Durgrimsto Kvano narys turi hutvirą.
Paskui tylą trikdė tik ausį rėžiantis garsas, nykštukams galandant ašmenis.
Aušra buvo netoli, kai pasigirdo šūksniai. Eragonas ir Safyra pirmi juos išgirdo, nes jų juslės
aštresnės, bet baisūs riksmai netrukus tapo pakankamai garsūs, kad išgirstų ir kiti. Pašokęs ant kojų,
Orikas pasižiūrėjo Imperijos kariuomenės link, iš kur sklido triukšmas.
– Ką jie ten kankina, kad girdėti tokie baisūs kauksmai? Net kaulai stingsta.
– Sakiau, kad ilgai laukti nereikės, – prabilo Andžela.
Ankstesnė puiki jos nuotaika dingo. Dabar žolininkė atrodė išblyškusi, pavargusi ir papilkėjusi, lyg
sirgtų.
Eragonas, sėdėdamas prie Safyros, paklausė:
– Čia tavo darbas?
– Taip. Užnuodijau jų sriubą, duoną ir gėrimą – viską, ką tik radau. Kai kurie mirs dabar, kiti vėliau,
kai nuodai ims veikti stipriau. Karininkams įbėriau džiugmos ir kitų panašių nuodų, kad per mūšį jiems
pradėtų kilti haliucinacijos. – Mėgino nusišypsoti, bet nelabai pavyko. – Nelabai garbingas būdas kautis,
manyčiau, bet geriau šitaip nei žūti. Sumaištis priešų gretose ir panašiai.
– Tik bailys ir vagis nuodija! – suriko Orikas. – Kokia garbė įveikti sergantį priešą?
Riksmai vis garsėjo. Andžela nelinksmai nusijuokė.
– Garbė? Eik, pelnykis garbę – dar daugybės tūkstančių karių nenunuodijau. Manau, iki vakaro garbės
gausi pakankamai.
– Tai štai kodėl tau reikėjo instrumentų iš Orino palapinės? – paklausė Eragonas.
Jam jos poelgis atrodė bjaurus, bet nesiėmė spręsti, gerai tai ar blogai. Taip reikėjo. Andžela nuodijo
kareivius dėl tos pačios priežasties, dėl kurios Nasuada priėmė urgalų pasiūlymą susivienyti – nes tai gali
būti vienintelė išeitis.
– Teisingai.
Kareivių aimanos vis stiprėjo. Eragonas panoro užsikimšti ausis, kad nebegirdėtų. Krūpčiojo,
nerimavo ir erzinosi. Bet prisivertė klausytis. Tokia kovos su Imperija kaina. Negerai būtų į tai nekreipti
dėmesio. Tad sėdėjo, suspaudęs kumščius ir sukandęs dantis, kol Degančiose Lygumose aidėjo mirštančių
vyrų balsai.
 AUDRA PRASIVERŽIA

irmieji aušros spinduliai jau driekėsi per žemę, kai Triana perdavė Eragonui: Laikas. Energijos

P antplūdis išblaškė Eragonui miegus. Pašokęs ant kojų, šūkčiojo visiems aplink. Šūkavo net
lipdamas į Safyros balną, traukdamas naująjį lanką iš strėlinės. Kulai ir nykštukai apsupo Safyrą,
ir drauge jie nuskubėjo palei užtvarą iki angos, kurią padarė per naktį.
Vardenai plūdo per angą kuo tyliau. Žygiavo būrys po būrio, šarvai ir ginklai apvynioti skudurais, kad
joks garsas neįspėtų Imperijos, jog jie artinasi. Safyra įsiliejo į eiseną, kai tarp vyrų ant keršo žirgo
pasirodė Nasuada, Arija ir Triana šalia jos. Penkiese tik susižvalgė, netardami nė žodžio.
Pernakt smirdintys garai nusėdo virš žemės, ir dabar blyški ryto šviesa auksino išsipūtusius tumulus, ir
jie buvo neperregimi. Taip vardenams pavyko pereiti tris ketvirčius niekieno žemės, kol juos pamatė
Imperijos sargybiniai. Kai priešais pasigirdo pavojaus trimitai, Nasuada sušuko:
– Dabar, Eragonai! Liepk Orinui smogti. Pas mane, vardenų vyrai! Kaukitės, kad susigrąžintumėt
namus. Kaukitės, kad apgintumėt žmonas ir vaikus! Kaukitės, kad nuverstumėt Galbatoriksą! Pulkite ir
nuplaukite kardus savo priešų krauju! Pulkit!
Ji paragino arklį pirmyn, ir vyrai riaumodami puolė iš paskos, virš galvų mosuodami ginklais.
Eragonas perdavė Nasuados įsakymą Bardenui, kerėtojui, jojusiam su karaliumi Orinu. Po akimirkos
išgirdo kanopų dunksėjimą: Orinas ir jo raitininkai – lydimi kulų, galinčių bėgti greitai kaip arkliai, –
atšuoliavo iš rytų. Jie puolė Imperijos kariuomenę iš šono, prispausdami kareivius prie Jieto upės ir
atitraukdami jų dėmesį, kad vardenai galėtų įveikti likusį atstumą netrukdomi.
Dvi kariuomenės susidūrė kurtinamai staugdamos. Susirėmė ietys, kirviai ėmė daužyti skydus, kardai –
šalmus, o virš visų jų ratus suko išalkusios varnos, aštriai karksėdamos, šėldamos dėl šviežios mėsos
kvapo.
Eragono širdis daužėsi krūtinėje. Dabar turiu žudyti arba žūsiu pats. Beveik akimirksniu pajuto, kaip
jo apsaugos siurbia jėgas, atremdamos puolimus, tenkančius Arijai, Orikui, Nasuadai ir Safyrai.
Safyra laikėsi atokiau nuo mūšio, nes būdami priekyje būtų pernelyg atsivėrę Galbatorikso magams.
Giliai įkvėpęs, Eragonas ėmė ieškoti tų magų mintimis, tuo pačiu metu laidydamas strėles.
Du Vrangr Gata surado pirmąjį priešų burtininką. Eragonas iš karto pasiekė moterį, jį aptikusią, ir jos
priešą, su kuriuo ji grūmėsi. Sutelkęs visą galią, Eragonas palaužė mago pasipriešinimą, užvaldė jo
sąmonę – stengdamasis nekreipti dėmesio į vyro siaubą – ir nustatė, kuriuos karius jis saugojo. Tada
nužudė juos vienu iš dvylikos mirtį nešančių burtažodžių. Vardenai džiūgavo, kai būrys vyrų susmuko.
Eragonas nustebo, kad taip lengvai juos nužudė. Kareiviai neturėjo jokios galimybės pabėgti ar gintis.
Visai kitaip nei Farten Dure, pamanė. Nors žavėjosi savo įgūdžiais, nuo tiek mirčių jam pasidarė bloga.
Bet nebuvo laiko apie tai mąstyti.
Atsigavusi nuo pirmojo vardenų puolimo, Imperija paleido į darbą karo mašinas: katapultas,
svaidančias apvalius degto molio sviedinius, ir svaidykles. Vienos jų į priešus laidė skystos ugnies indus,
kitos – beveik dviejų metrų ilgio strėles. Vienas sviedinys trenkėsi į žemę arčiau nei per dešimt metrų nuo
Safyros. Eragonas prisidengė skydu, bet atskilęs gabalėlis lėkė tiesiai jam į galvą, ir tik apsauginis skydas
jį sulaikė. Eragonas sumirksėjo, staiga netekęs daugybės jėgų.
Mašinos netrukus sustabdė vardenus, keldamos sumaištį visur, kur tik pataikydavo. Reikia jas
sunaikinti, jei ketiname kautis tiek, kad nuvargintume Imperiją, suprato Eragonas. Safyrai nebūtų buvę
sunku sugriauti mašinas, bet ji nedrįso skristi virš kareivių, bijodama puolimo magija.
Prasiveržę pro vardenų eiles, link Safyros pasileido aštuoni kareiviai, svaidydami į ją ietimis.
Eragonui nespėjus išsitraukti Zaroko, nykštukai ir kulai sunaikino visus.
– Gerai padirbėta! – suriaumojo Garzhvogas.
– Gerai padirbėta! – pritarė kraugeriškai šypsodamasis Orikas.
Eragonas nesiėmė kerų prieš mašinas – jos tikrai apsaugotos nuo to. Nebent… Praplėtęs sąmonę,
susirado kareivio, prižiūrinčio katapultą, mintis. Nors buvo tikras, kad kareivį saugo magas, Eragonui
pavyko užvaldyti jo mintis ir reguliuoti veiksmus. Nuvedė vyrą prie ginklo, kurį šis buvo užtaisęs, tada
privertė kardu perkirsti susisukusias virves, prilaikiusias mašiną. Virvė buvo per stora, kad nutrūktų, o
kareivį tuojau šalin patraukė kiti, bet žalos jau buvo padaryta. Pusiau perkirstos virvės traškėdamos
pagaliau nutrūko, ir katapultos svaidyklė nuvirto, sužeisdama kelis vyrus. Niūriai šypsodamas, Eragonas
ėmėsi kitos katapultos, ir netrukus sugadino visas mašinas.
Grįžęs į save, Eragonas pamatė, kad apie Safyrą krenta tuzinai vardenų: kažką iš Du Vrangr Gatos
priešas įveikė. Jis baisiai nusikeikė ir ėmė sekti magijos pėdsakais, ieškodamas, kas pasiuntė mirtiną
burtažodį, palikdamas savo kūną saugoti Safyrai ir sargybiniams.
Daugiau nei valandą Eragonas gaudė Galbatorikso magus, bet veltui, nes jie buvo klastingi ir gudrūs,
ir nepuolė jo tiesiogiai. Jų slaptumas trikdė Eragoną, kol pagaliau iš vieno kerėtojo išgavo, kelios
akimirkos prieš jam nusižudant, tokias mintis: Įsakyta nežudyti tavęs ar drakonės… Nežudyti tavęs ar
drakonės.
Štai atsakymas, pasakė Safyrai, bet kam Galbatoriksui mūsų gyvų reikia? Juk aišku, kad esame
vardenų pusėje.
Jam nespėjus atsakyti, priešais juos pasirodė Nasuada, purvinu ir krauju aptaškytu veidu, jos skydas
buvo sulankstytas, kraujas plūdo kairiąja koja iš žaizdos šlaunyje.
– Eragonai, – aiktelėjo, – reikia, kad kovotumėt, abudu, kad pasirodytumėt ir padrąsintumėt vyrus…
Kad išgąsdintumėt kareivius.
Jos būklė pritrenkė Eragoną.
– Leiskite pirma jus pagydyti, – šūktelėjo, išsigandęs, kad ji gali nualpti. Reikėjo labiau ją apsaugoti.
 – Ne! Pakentėsiu. Mes pralaimėsime, jei nesulaikysi kareivių. – Jos akys buvo stiklinės ir tuščios,
atrodė lyg skylės veide. Susvyravusi balne, pratarė: – Mums reikia… Raitelio.
Eragonas atidavė pagarbą Zaroku.
– Aš čia, ponia.
– Eikite, – pasakė ji, – ir tegu visi dievai jus saugo.
Eragonas sėdėjo per aukštai ant Safyros nugaros, kad galėtų kautis su kareiviais, tad nulipo žemėn ir
atsistojo prie dešiniosios jos letenos. Orikui ir Garzhvogui pasakė:
– Saugokite Safyrą iš kairės. Ir kad ir ką darytumėt, nesipainiokit po kojų.
– Karių per daug, Ugniakardi.
– Ne, – atsakė Eragonas, – ne per daug. Dabar į vietas!
Uždėjo ranką Safyrai ant kojos ir pasižiūrėjo jai į ryškiai mėlyną akį. Pašoksime, mano širdies
drauge?
Pašoksime, mažyli.
Tada jie suliejo savo sąmones dar glaudžiau nei bet kada, tapdami viena esybe. Jie laviravo ir kasėsi
kelią iki priekinės linijos. Eragonas negalėjo pasakyti, iš jo ar iš Safyros gerklės išsiveržė naikinantis
ugnies pliūpsnis, sunaikinęs būrį kareivių, kurie iškepė šarvuose, nei kurio iš judviejų ranka užsimojo ir
trenkė Zaroku, perskeldama perpus kareivio šalmą.
Aitrus kraujo kvapas pripildė orą, ir dūmų užuolaidos nusidriekė virš Degančių Lygumų, tai
paslėpdamos, tai vėl atidengdamos būrius, grupes, gretas ir batalionus suvirtusių kūnų. Virš galvų
lūkuriavo maitėdos paukščiai, o saulė artėjo link zenito.
Eragonas, skaitydamas aplinkinių mintis, pagaudavo minčių nuotrupų apie tai, kaip jis su Safyra
atrodo. Safyrą visada pastebėdavo pirmą: didžiulę plėšrią būtybę kruvinomis letenomis ir iltimis, nagais,
uodega ir ugnies pliūpsniais žudančią visus iš eilės. Jos žibantys žvynai žėrėjo kaip žvaigždės ir akino
priešus. Tada kariai pamatydavo ir Eragoną, bėgantį šalia Safyros. Jis judėjo greičiau, nei sureaguodavo
kareiviai, ir su nežmoniška jėga perskeldavo skydus vienu smūgiu, sulankstydavo šarvus ir sulaužydavo
kardus tų, kurie stodavo prieš jį. Sviediniai ir strėlės, paleistos į jį, krito ant nuodingos žemės per tris
metrus nuo jo, atsitrenkusios į apsauginį skydą.
Eragonui buvo sunkiau – o drauge ir Safyrai – kautis su savo rase nei su urgalais Farten Dure. Kai tik
pamatydavo išsigandusį veidą ar žvilgteldavo į kareivio protą, pamanydavo: Jo vietoje galėčiau būti aš.
Bet jiedu su Safyra negalėjo nieko gailėtis. Tad jei prieš juos stodavo kareivis, jis žūdavo.
Tris kartus jie veržėsi pirmyn. Kaskart Eragonas su Safyra išžudydavo visus vyrus priekinėse linijose,
tada atsitraukdavo pas vardenus, kad jų neapsuptų. Pasibaigus paskutiniam puolimui, Eragonui teko
sumažinti ar panaikinti kai kurias apsaugas apie Ariją, Oriką, Nasuadą, Safyrą ir save patį, kad kerai taip
greitai jo nesekintų. Nors jo galia buvo milžiniška, mūšis reikalavo jos dar daugiau.
Pasirengus? paklausė Safyros po trumpo atokvėpio. Ji pritardama suniurzgė.
Debesis strėlių nušvilpė Eragono link, kai tik jis pasinėrė atgal į mūšį. Greitai kaip elfas išsisuko nuo
jų (nes magija daugiau nebesaugojo nuo tokių pavojų), dvylika atmušė skydu ir suklupo, kai viena įsmigo į
pilvą, o kita į šoną. Nė viena nepramušė šarvų, bet atėmė pusiausvyrą ir paliko obuolio dydžio guzus.
Nesustok! Teko kęsti ir didesnį skausmą, paliepė sau.
Susirėmęs su aštuoniais kareiviais, Eragonas nardė nuo vieno prie kito, atmušdamas jų ietis ir
kapodamas Zaroku lyg mirtinu žaibu. Bet kova atbukino refleksus ir vienam kareiviui pavyko ietimi
persmeigti šarvinius marškinius ir kairįjį žąstą.
Kareiviai susigūžė iš baimės, kai Safyra suriaumojo.
Eragonas, pamatęs, kad jų dėmesys atitrauktas, pasisėmė jėgų iš rubino Zaroko rankenoje, tada nužudė
likusius tris kareivius.
Švystelėdama uodega jam virš galvos, Safyra parbloškė būrį vyrų. Naudodamasis trumpa pertraukėle,
Eragonas pasižiūrėjo į tvinkčiojančią ranką, ir ištarė :
– Waíse heill.
Užsigydė ir guzus, siurbdamas energiją iš rubino Zaroke ir deimantų Išmintingojo Beloto dirže.
Tada jiedu vėl puolė pirmyn.
Eragonas su Safyra nuklojo Degančias Lygumas kalnais priešų lavonų, bet Imperijos kariuomenė
nemažėjo ir ji nesitraukė. Vienas vyras žūdavo, kitas žengdavo jo vieton. Eragoną apėmė neviltis, kai
daugybė kareivių pamažu privertė vardenus trauktis stovyklos link. Matė, kaip jo neviltis atsispindi
Nasuados, Arijos, karaliaus Orino ir net Andželos veiduose, kai sutikdavo juos mūšyje.
Tiek mokėmės, ir vis tiek negalime sustabdyti Imperijos, siuto Eragonas. Kareivių tiesiog per daug!
Taip negali tęstis amžinai. Ir Zarokas su diržu beveik išeikvoti.
Gali pasisemti jėgos iš aplinkos, jei reikia.
Ne, nebent nužudyčiau dar vieną Galbatorikso magą ir pasisemčiau jėgų iš kareivių. Kitaip tik
pakenksiu vardenams, nes čia nėra augalų ar gyvūnų, kuriais galėčiau pasinaudoti.
Slinko valandos, Eragonas pavargo ir išseko ir – kadangi teko nusiimti didžiąją dalį apsauginių skydų
– buvo sužeistas, bet nesunkiai. Kairė ranka nutirpo nuo nuolatinių smūgių į suknežintą skydą. Iš įbrėžimo
ant kaktos liejosi ant akių karšti, su krauju susimaišiusio prakaito upeliai. Rodos, buvo sulaužytas vienas
pirštas.
Safyrai sekėsi ne ką geriau. Kareivio šarvai pradrėskė jai nasrus, kardai ir strėlės subraižė sparnus,
ietis pervėrė jos šarvus, sužeisdama petį. Eragonas matė, kad atlekia strėlė ir ketino sustabdyti ją
burtažodžiu, bet nespėjo. Nuo Safyros ant žemės tiško šimtai kraujo lašų.
Už nugaros krito trys Oriko vyrai ir du kulai.
Ir saulė ėmė krypti vakarop.
Eragonas su Safyra jau ruošėsi septintajam, ir paskutiniam, puolimui, kai rytuose garsiai ir aiškiai
nuaidėjo trimitas, ir karalius Orinas sušuko:
– Nykštukai atvyko! Nykštukai!
Nykštukai? Eragonas sutrikęs sumirksėjo ir apsidairė. Tematė tik kareivius. Tada džiaugsmas užplūdo
jį, kai suprato. Nykštukai! Užsilipo ant Safyros, ir ji pakilo į orą. Pakibo ištiesusi sudraskytus sparnus,
kad jie apžiūrėtų mūšio lauką.
Ir iš tiesų: daugybė nykštukų žygiavo iš rytų Degančių Lygumų link. Priekyje traukė karalius Hrotgaras
aukso šarvais, ant kaktos buvo užsismaukęs deimantais papuoštą šalmą, kumštyje tvirtai spaudė Volundą,
senąjį kirvį. Nykštukų karalius iškėlė Volundą, sveikindamas Eragoną ir Safyrą.
Eragonas sustugo, kiek tik leido plaučiai, ir pamojavo Zaroku. Užlietas naujos energijos, pamiršo
žaizdas ir vėl pajuto savyje stiprybę ir ryžtą. Safyra irgi sustaugė, ir vardenai su viltimi sužiuro į ją, o
Imperijos kariai sustingo iš baimės.
– Ką matei? – šaukė Orikas, kai Safyra vėl nusileido ant žemės. – Ar ten Hrotgaras? Kiek karių
atsiveda?
Apimtas palengvėjimo, Eragonas atsistojo balnakilpėse ir suriko:
– Nebijokite, atžygiuoja karalius Hrotgaras! Ir atrodo, kad su juo ir visi nykštukai! Sutriuškinsime
Imperiją! – Kai vyrai liovėsi džiaugsmingai šūkauti, pridėjo: – Dabar pasiimkite kardus ir priminkite
tiems blusų sukramtytiems bailiams, kodėl turi mūsų bijoti. Pulkit!
Safyra nėrė karių link, o Eragonas išgirdo antrą šūksnį, šįkart iš vakarų:
– Laivas! Jieto upe atplaukia laivas!
– Prakeikimas, – suniurzgė. Negalime leisti laivui išmesti inkaro, jei juo atplaukia pastiprinimas
Imperijai. Susiradęs Trianą, pasiuntė jai žinią: Pasakyk Nasuadai, kad mes su Safyra juo pasirūpinsime.
Nuskandinsime laivą, jei jis Galbatorikso.
Kaip pasakysi, Argetlamai, atsakė kerėtoja.
Safyra nedvejodama pakilo aukštai virš sutryptos ir rūkstančios lygumos. Čia nemalštantis triukšmas
nutilo, ir Eragonas giliai įkvėpė, jausdamas, kaip nuskaidrėja protas. Žiūrėdamas žemyn, nusistebėjo, kaip
pakrikusios abi kariuomenės. Imperija ir vardenai susibūrė į daug mažų būrelių, ir kovėsi per visą
Degančių Lygumų plotį ir ilgį. Į tokią sumaištį įsiliejo nykštukai, priremdami Imperiją iš vienos pusės –
kaip mūšio pražioje prirėmė Orinas su raitininkais.
Safyra pasuko į kairę ir pro debesis nėrė Jieto upės link, lyguma liko už nugaros. Vėjo gūsis nupūtė
degančių durpių dūmus jiems nuo kelio ir atidengė didelį tristiebį laivą, skrodžiantį oranžinį vandenį,
dviem irklų eilėmis besiiriantį prieš srovę. Laivas buvo apibraižytas ir apgadintas, be jokios vėliavos,
kuri rodytų, kam jis priklauso. Bet Eragonas pasirengė sunaikinti laivą. Kai Safyra nėrė jo link, iškėlė
Zaroką virš galvos ir sustugo laukinį karo riksmą.

* * *
 SUSILIEJIMAS

oranas stovėjo „Drakono Sparno“ priekyje ir klausėsi, kaip irklai slysta vandeniu. Ką tik baigė

R irklavimo pamainą. Šaltas, veriantis skausmas persmelkė dešinįjį petį. Kodėl tas razako
įkandimas vis primena apie save? Nusišluostė prakaitą nuo veido ir stengėsi nekreipti dėmesio
į skausmą, susitelkdamas į upę priešais, kurią temdė juosvi debesys.
Priėjo Elaina. Ranką laikė ant išsipūtusio pilvo.
– Tas vanduo atrodo negeras, – pasakė ji. – Gal reikėjo pasilikti Daute, o ne plaukti toliau, ieškant
pavojų.
Jis bijojo, kad ji teisi. Praplaukę Šerno Akį, nuo Pietų salų pasuko atgal kranto link ir tada Jieto upės
žiotimis atkeliavo iki Surdos uosto Dauto. Kai priartėjo prie kranto, atsargos buvo pasibaigusios, o
miestelėnai nusilpę.
Roranas tikrai norėjo pasilikti Daute, ypač dėl to, kad juos džiugiai sutiko jo valdytoja Alarisė. Bet
paskui jis sužinojo apie Galbatorikso kariuomenę. Jei vardenai pralaimės, jis nebeišvys Katrinos. Tad
padedamas Joudo įtikino Horstą ir daugelį kitų miestelėnų, kad jei jie nori gyventi Surdoje saugiai,
nebijodami Imperijos, turi plaukti Jieto upe aukštyn ir padėti vardenams. Buvo sunku, bet galiausiai
Roranui pavyko. Ir kai pranešė Alarisei apie savo ketinimus, ji parūpino visko, ko reikia.
Nuo tada Roranas ir svarstė, ar teisingai nusprendė. Dabar visi jau ėmė nekęsti „Drakono Sparno“.
Žmonės buvo įsitempę ir nervingi, ir išsigandę, nes žinojo, kad plaukia į mūšį. Negi tai buvo tik mano
savanaudiškumas? dvejojo Roranas. Ar tikrai taip pasielgiau miestelėnų labui ar tik dėl to, kad taip
vienu žingsneliu priartėsiu prie Katrinos?
– Gal reikėjo, – atsakė Elainai.
Drauge jie stebėjo, kaip tankus dūmų sluoksnis susikaupė virš galvos, aptemdė dangų, užstojo saulę, o
per jį prasiskverbusi šviesa viską nudažė šlykščiai oranžiniu atspalviu. Užslinko klaiki prieblanda, kokios
Roranas niekada net neįsivaizdavo. Jūreiviai ant denio atrodė persigandę ir murmėjo apsauginius
užkeikimus, išsitraukę akmeninius amuletus, saugančius nuo blogos akies.
– Paklausyk, – prabilo Elaina. Iškėlė galvą. – Kas čia?
Roranas įtempė ausis ir išgirdo silpną metalo, atsitrenkiančio į metalą, garsą.
– Čia, – atsakė jis, – mūsų likimo garsas.
Pasisukęs šūktelėjo per petį:
 – Kapitone, priekyje mūšis!
– Vyrai, prie svaidyklių! – suriaumojo Utaras. – Pasilikit prie irklų, Bondenai. Ir visi nesergantys
vyrai būkit pasiruošę, kitaip tapsite taikiniais!
Roranas liko savo vietoje, kai „Drakono Sparne“ visi puolė ruoštis, sukeldami triukšmą, bet jis vis
tiek girdėjo, kaip tolumoje skamba kardai ir skydai. Dabar buvo girdėti ir vyrų riksmai, ir kažkokio
didžiulio padaro stūgavimas.
Žvilgtelėjo į priėjusį Joudą. Pirklys buvo išbalęs.
– Ar anksčiau dalyvavote mūšyje? – paklausė Roranas.
Joudo Adomo obuolys šoktelėjo, kai jis nurijo seilę ir papurtė galvą:
– Su Bromu dalyvavome daugybėje mūšių, bet tokiame neteko.
– Tad bus pirmas mums abiems.
Dešinėje dvokiančių oranžinių dūmų siena suplonėjo, atidengdama tamsią žemę, besispjaudančią
ugnimi, ir daugybę besikaunančių vyrų. Neįmanoma atskirti, kur Imperija, kur vardenai, bet Roranui buvo
matyti, kad mūšis galėtų pasislinkti į bet kurią pusę, jei kas tinkamai stumtelėtų. Ir mes galėtume
stumtelėti.
Tada vandeniu atsklido vyro balsas:
– Laivas! Jieto upe atplaukia laivas!
– Geriau eik į apatinį denį, – pasakė Roranas Elainai. – Tau čia nesaugu.
Ji linktelėjo ir nuskubėjo prie liuko, nulipo kopėčiomis, uždengdama angą paskui save. Po akimirkos
laivo priekyje pasirodė Horstas ir įteikė Roranui Fisko skydą.
– Pamaniau, pravers, – pasakė Horstas.
– Dėkui. Aš…
Roranas nutilo, nes aplinkui suvirpėjo oras, lyg nuo didelio smūgio. Bumbt. Sutarškėjo dantys. Bumbt.
Ausis užgulė nuo spaudimo. Pasigirdo ir trečias bumbt, o su juo ir laukinis riksmas, kurį Roranas pažino,
nes vaikystėje jį girdėjo daug kartų. Pakėlė akis viršun ir išvydo didžiulę ryškiai mėlyną drakonę,
išnyrančią iš sūkuriuojančių debesų. O ant drakonės keteros, tarp kaklo ir pečių, sėdėjo jo pusbrolis
Eragonas.
Tai nebuvo tas Eragonas, kurį Roranas prisiminė. Šis buvo gražesnis – lyg dailininkas teptuku būtų
paryškinęs, paaštrinęs pusbrolio bruožus, kad jis atrodytų tauresnis ir klastingesnis. Šis Eragonas buvo
apsirengęs kaip princas, puikiausiais rūbais ir šarvais – suteptais mūšyje, ir dešinėje rankoje laikė iškėlęs
mirguliuojantį raudoną kardą. Šis Eragonas, Roranas žinojo, gali žudyti nedvejodamas. Šis Eragonas
galingas ir nepermaldaujamas… Šis Eragonas gali nužudyti razakus ir jų skraidintojus ir padėti išvaduoti
Katriną.
Ištiesusi permatomus sparnus, drakonė staiga sustojo ir pakibo virš laivo. Tada Eragono ir Rorano
žvilgsniai susitiko.
Iki šiol Roranas iki galo netikėjo Joudo pasakojimu apie Eragoną ir Bromą. Dabar, žiūrint į pusbrolį,
banga sumišusių jausmų užplūdo jį. Eragonas – Raitelis! Atrodė nesuvokiama, kaip gležnas, paniuręs,
darbštus berniukas, su kuriuo užaugo, virto šiuo bebaimiu kariu. Vėl matydamas jį gyvą, Roranas netikėtai
nudžiugo. Bet kartu ir baisus, pažįstamas pyktis užliejo jį, kai prisiminė, kad Eragonas kaltas dėl Garou
mirties ir Karvaholo užpuolimo. Per tas kelias sekundes Roranas nebežinojo, ar myli, ar nekenčia
Eragono.
Išsigandęs sustingo, kai didelė ir svetima esybė palietė jo mintis. Iš tos sąmonės pasigirdo Eragono
balsas: Roranai?
– Taip.
Atsakyk mintyse, ir aš išgirsiu. Ar su tavimi visas Karvaholas?
Daugmaž.
Kaip jūs… Ne, dabar nėra kada pasakoti – nėra laiko. Likite, kur esate, kol mūšis baigsis. Grįžkite
upe atgal, kur Imperija jūsų neužpuls.
Mums reikia pasikalbėti, Eragonai. Turi daug ką paaiškinti.
Eragonas susirūpinusiu veidu padvejojo, tada atsakė: Žinau. Bet ne dabar, vėliau. Tada drakonė
pasisuko ir nuskrido į rytus, pranykdama migloje virš Degančių Lygumų.
Horstas ištarė pagarbiu balsu:
– Raitelis! Tikras Raitelis! Nesitikėjau, kad sulauksiu tokios dienos, kai tokį išvysiu. O dar mažiau
tikėjausi, kad tai bus Eragonas. – Papurtė galvą. – Pasirodo, sakei tiesą, ar ne, Ilgakoji?
Joudas atsakydamas nusišypsojo kaip patenkintas vaikas.
Jų žodžius Roranas vos girdėjo, spoksodamas į denį, jausdamas, kad tuoj sprogs nuo įtampos.
Užplūdo daugybė klausimų be atsakymų. Prisivertė nustumti juos šalin. Dabar negaliu galvoti apie
Eragoną. Turime kautis. Vardenai turi įveikti Imperiją.
Jį užplūdo kylanti pykčio banga. Jau anksčiau tai jautė, žvėrišką įtūžį, kuris padėdavo įveikti beveik
visas kliūtis, pakelti daiktus, kurie šiaip būdavo per sunkūs, mūšyje susiremti su priešu. Dabar jis jį
apėmė vėl – karštis ėmė plūsti gyslomis, priversdamas tankiau kvėpuoti ir dažniau plakti širdį.
Atsistūmė nuo turėklų, perbėgo laivą iki kvarterdeko, kur prie vairo stovėjo Utaras, ir paliepė:
– Mesk inkarą.
– Ką?
– Mesk inkarą, sakau! Likite čia su kareiviais ir svaidyklėmis, žiūrėkit, kad „Drakono Sparno“
neužimtų ir saugokit mūsų šeimas. Supratai?
Utaras išsprogino akis, ir Roranas išsigando, kad jis nepaklus. Tada randuotas jūreivis suniurzgė ir
išspaudė:
– Gerai, gerai, Stipriasmūgi.
Sunkūs Horsto žingsniai ataidėjo deniu anksčiau, nei pasirodė jis pats.
– Ką ketini daryti, Roranai?
– Daryti? – Roranas nusikvatojo ir pasisuko priešais laikrodžio rodyklę, kad nosis į nosį susidurtų su
kalviu. – Daryti? Ką gi, ketinu pakeisti Alagezijos likimą!

* * *
 VYRIAUSIASIS

ragonas vos matė, kas aplinkui, kai Safyra nešė jį atgal į mūšio sūkurį. Žinojo, kad Roranas

E plaukia jūra, bet net nepagalvojo, kad jis keliauja į Surdą ar kad teks taip susitikti. O Rorano
akys! Jo akys, rodės, įsmigo į Eragoną – nurimusios, klausiančios, įtūžusios… kaltinančios. Jose
Eragonas išvydo, kad pusbrolis sužinojo, jog Eragonas kaltas dėl Garou mirties, ir dar jam neatleido.
Tik kai nuo atblauzdžių atšoko priešo kardas, Eragonas vėl susitelkė į tai, kas šalia. Kimiai riktelėjo ir
smogė žemyn, jam kirtusiam kareiviui. Keikdamas save, kad yra toks neatsargus, Eragonas susirado
Trianą ir perdavė žinią: Tame laive priešų nėra. Paskleisk žinią, kad jo nepultų. Paklausk Nasuados, ar
galėtų padaryti paslaugą mums: pasiųsti ten pasiuntinį, kuris laive esantiems žmonėms paaiškintų
apie padėtį ir užtikrintų, jog jie neis kautis.
Kaip pasakysi, Argetlamai.
Iš vakarinio mūšio lauko pakraščio, kur buvo nusileidusi, Safyra keliais milžiniškų sparnų mostais
perlėkė Degančias Lygumas ir sustojo priešais Hrotgarą ir jo nykštukus. Nulipęs Eragonas priėjo prie
karaliaus, kuris pasveikino:
– Sveikas, Argetlamai! Sveika, Safyra! Matau, elfai tau padėjo labiau, nei žadėjo.
Šalia stovėjo Orikas.
– Ne, Jūsų didenybe, čia drakonų dovana.
– Tikrai? Turėsi papasakoti savo nuotykius, kai baigsime savo kruviną darbą. Džiaugiuosi, kad
priėmei mano pasiūlymą tapti Durgrimsto Ingietumo nariu. Garbė, kad esi vienas mūsiškių.
– Ir kad jūs esat maniškis.
Hrotgaras nusikvatojo, tada pasisuko į Safyrą ir priminė:
– Dar nepamiršau tavo pažado sutaisyti Izidar Mitrimą, drakone. Net dabar mūsų meistrai surinkinėja
Žvaigždžių Safyrą Trondžheimo viduryje. Nekantrauju vėl išvysti jį sveiką.
Ji nulenkė galvą. Ką pažadėjau, tą ištęsėsiu.
Kai Eragonas pakartojo jos žodžius, Hrotgaras ištiesė striuką pirštą ir pabaksnojo į šarvų plokštę ant
jos šono.
– Matau, dėvi mūsų šarvus. Tikiuosi, gerai tau tarnauja.
Labai gerai, karaliau Hrotgarai, padėkojo Safyra ir Eragonas vėl perdavė jos žodžius. Apsaugojo
nuo daugybės smūgių.
 Hrotgaras išsitiesė ir iškėlė Volundą, giliai įsodintos jo akys žybtelėjo.
– Puiku, tad žygiuokime ir dar kartą juos išmėginkime karo žaizdre. – Atsisukęs į savo karius sušuko:
– Akh sartos oen dûrgrimst!
– Vor Hrotgarz korda! Vor Hrotgarz korda!
Eragonas žvilgtelėjo į Hrotgarą, kuris garsiai šaukdamas iš-vertė:
– Už Hrotgaro kūjį!
Prisidėjęs prie skanduotės, Eragonas kartu su nykštukų karaliumi pasileido raudonai apsirengusių
kareivių būrių link, ir Safyra kartu.
Dabar, pagaliau, padedant nykštukams, mūšis pakrypo vardenų naudai. Drauge jie stūmė Imperiją,
skaldydami ją, triuškindami ir priversdami didžiulę Galbatorikso kariuomenę užleisti pozicijas, kuriose
buvo įsitvirtinusi nuo pat ryto. Padėjo ir tai, kad ėmė veikti kiti Andželos nuodai. Dauguma Imperijos
karininkų elgėsi neprotingai, duodami tokius nurodymus, dėl kurių vardenams tik lengviau buvo skverbtis
į priešų kariuomenę ir sėti sumaištį. Kareiviai, rodos, suvokė, kad fortūna jiems nebesišypso, nes šimtai
pasiduodavo į nelaisvę ar atvirai pereidavo į priešų pusę ir puldavo buvusius mūšio draugus, arba
mesdavo ginklus ir pabėgdavo.
Diena pradėjo vakarėti.
Eragonas kovėsi su dviem kareiviais, kai liepsnojanti ietis praūžė virš galvos ir įsmigo į vieną iš
Imperijos vadų palapinių už dvidešimties metrų. Ši suliepsnojo. Nužudęs priešus, Eragonas atsisuko ir
išvydo iš laivo Jieto upėje lekiančias nuožmias ietis. Ko tu sieki, Roranai? nusistebėjo Eragonas prieš
puldamas kitą būrelį kareivių.
Netrukus iš Imperijos kariuomenės užnugario pasigirdo ragas, tada dar vienas, ir dar vienas. Kažkas
ėmė daužyti skambų būgną, kurio gaudimas nutildė lauką, nes visi pasisuko į tą pusę, iš kur sklido dūžiai.
Eragonas stebėjo, kaip nuo horizonto šiaurėje atsiskiria grėsmingas pavidalas ir pakyla į niūrų dangų virš
Degančių Lygumų. Grobio tykančios varnos pakriko, išsigandusios juodo šešėlio, sklendžiančio oro
srove. Iš pradžių Eragonas pamanė, kad tai letrblaka, vienas iš razakų skraidintojų. Tada pro debesis iš
vakarų švystelėjo spindulys ir apšvietė figūrą.
Virš jų kybojo raudonas drakonas, žėrėdamas ir blykčiodamas saulės šviesoje lyg raudonos anglys.
Letenos, dantys ir spygliai ant nugaros buvo balti kaip sniegas. Skaisčiai raudonos akys žėrėjo piktu
džiaugsmu. Ant nugaros buvo balnas, o tame balne sėdėjo žmogus nušlifuoto plieno šarvais, apsiginklavęs
ilgu kardu.
Eragoną apėmė siaubas. Galbatoriksui pavyko išperinti dar vieną drakoną!
Tada plieninis žmogus iškėlė kairiąją ranką, iš delno pliūptelėjo spragsinčios raudonos energijos
spindulys ir smogė Hrotgarui į krūtinę. Nykštukų magai veriamai suriko, nes jų kūnų jėga buvo sunaudota
smūgiui atremti. Jie susmuko negyvi, o Hrotgaras griebėsi už širdies ir parvirto ant žemės. Nykštukai
suaimanavo iš siaubo, pamatę, kaip krenta jų karalius.
– Ne! – suriko Eragonas, ir Safyra suriaumojo. Su neapykanta pakėlė akis į priešą Raitelį. Nužudysiu
tave už tai.
Eragonas žinojo, kad jiedu su Safyra pernelyg pavargę susiremti su tokiu galingu priešininku.
Apsidairęs Eragonas pastebėjo purve gulintį arklį su ietimi šone. Žirgas buvo vis dar gyvas. Eragonas
uždėjo ranką jam ant kaklo ir sušnabždėjo: Miegok, brolau. Tada perkėlė dar likusias arklio jėgas sau ir
Safyrai. To nepakako visai galiai atkurti, bet skaudantys raumenys nurimo ir kojos liovėsi drebėjusios.
Atsigavęs Eragonas užšoko ant Safyros, šūkteldamas:
– Orikai, imkis vadovauti savo vyrams!
Pamatė, kad per lauką į jį susirūpinusi žiūri Arija. Pasistengė apie ją negalvoti, užsiverždamas balno
diržus apie kojas. Tada Safyra pasileido raudonojo drakono link, įniršusi mosuodama sparnais, kad įgautų
reikiamą greitį.
Tikiuosi, prisimeni pamokas su Glaedru, pasakė jis. Tvirčiau suspaudė skydą.
Safyra neatsakė, tik suriaumojo ir mintimis pasiuntė kitam drakonui: Išdavikas! Kiaušinio daužytojas,
priesaikos laužytojas, žudikas! Tada kartu su Eragonu puolė abiejų priešų sąmones, norėdami palaužti jų
apsaugas. Raitelio sąmonė Eragonui pasirodė keista, lyg sulipinta iš daugelio: daugybė tylių balsų
šnabždėjo minčių užkaboriuose lyg įkalintos sielos, maldaujančios jas išlaisvinti.
Kai tik jų sąmonės susilietė, Raitelis smogė tokia jėga, kokios net Oromis negalėtų sukaupti. Eragonas
apsidengė apsauginiu skydu, paklaikęs deklamuodamas ištrauką eilėraščio, kurį Oromis pamokė
deklamuoti keblioje padėtyje:

Po dangumi žiemos tuščiu ir šaltu

Žmogelis su sidabro kardu
Pamišęs šokinėja ir smūgiuoja –
Tai su šešėliais jis kovoja…

Eragono minčių apgultis susilpnėjo, kai Safyra ir raudonasis drakonas susitrenkė: du spindintys meteorai,
susidūrę kaktomuša. Jie susikibo, spardydami vienas kitam pilvus užpakalinėmis kojomis. Nagai bjauriai
cypė, braukdami per Safyros šarvus ir plokščius raudonojo drakono žvynus. Raudonasis buvo mažesnis už
Safyrą, bet stambesnių kojų ir pečių. Jam pavyko ją nublokšti, tada jie vėl susikibo, stengdamiesi nasrais
perkąsti vienas kitam gerkles.
Eragonui beliko tik tvirtai laikyti Zaroką, kai drakonai ėmė lėkti žemėn, daužydami vienas kitą
kojomis ir uodegomis. Penkiasdešimt metrų virš Degančių Lygumų Safyra ir raudonasis drakonas
atsiskyrė, mėgindami išsilaikyti ore. Kai tik nustojo kristi, Safyra atitraukė galvą kaip pasiruošusi gelti
gyvatė ir išleido stiprią liepsnos srovę.
Bet ji tikslo nepasiekė: per tris metrus nuo raudonojo drakono liepsna prasiskyrė ir pralėkė pro juos.
Prakeikimas, pamanė Eragonas. Kai raudonasis drakonas pravėrė nasrus atsimokėti tuo pačiu, Eragonas
sušuko:
– Skölir nosu fra brisingr!
Suspėjo pačiu laiku. Ugnis aplenkė juos, net neapsvilino Safyrai žvynų.
Tada Safyra ir raudonasis drakonas pakilo pro dūmų juostas į giedrą, vėsų dangų, nardydami pirmyn
atgal ir stengdamiesi pakilti aukščiau už priešininką. Raudonasis drakonas įkando Safyrai į uodegą, ir ji
su Eragonu aiktelėjo, abu kartu pajutę skausmą. Giliai alsuodama, Safyra persivertė per galvą ir atsidūrė
už drakono, kuris pasuko kairėn ir mėgino pakilti virš Safyros.
Kol drakonai kovėsi, kuo toliau, tuo sudėtingiau, Eragoną pasiekė sumaištis iš Degančių Lygumų: Du
Vrangr Gatos kerėtojus užpuolė du nauji Imperijos magai. Jie buvo daug galingesni už buvusius prieš tai.
Jau spėjo nužudyti vieną Du Vrangr Gatos narį ir skverbėsi link antro. Eragonas mintyse išgirdo Trianos
šauksmą: Šešėlio Žudike! Reikia tavo pagalbos! Mes jų nesulaikysim. Išžudys visus vardenus. Padėk,
tai…
Jos balsas nutilo, nes Raitelis ėmė veržtis į jo sąmonę.
– Reikia tai baigti, – išspaudė Eragonas pro sukąstus dantis, stengdamasis atlaikyti puolimą.
Pažvelgęs pro Safyros kaklą pamatė, kad raudonasis drakonas lekia jų link, ketindamas panerti po
Safyra. Eragonas nedrįso atverti minčių, kad pasikalbėtų su Safyra, tad garsiai suriko:
– Pagauk mane!
Dviem Zaroko smūgiais nukirto diržus apie kojas ir nušoko nuo Safyros nugaros.
Beprotystė, pamanė Eragonas. Apsvaigęs nusijuokė, kai jį apėmė nesvarumo pojūtis. Oro
pasipriešinimas nurovė šalmą, akys ėmė ašaroti ir gelti. Paleidęs skydą, Eragonas išskėtė rankas ir kojas,
kaip mokė Oromis, kad imtų valdyti kritimą. Raitelis plieniniais šarvais suprato, ką daro Eragonas.
Raudonasis drakonas metėsi į kairę, bet nespėjo pabėgti. Eragonas smogė Zaroku, į pro šalį švilpiančio
drakono šoną ir pajuto, kaip ašmenys perkerta pakinklinę sausgyslę.
Drakonas suriaumojo iš skausmo.
Nuo smūgio Eragonas ėmė suktis ratu. Kol sustabdė sukimąsi, išvirto iš debesų priedangos ir ėmė
greitai artėti prie Degančių Lygumų žemės. Galėtų sulaikyti save magija, bet tai atimtų paskutines jėgas.
Žvilgtelėjo per pečius. Nagi, Safyra, kur tu?
Tą pačią akimirką ji išniro iš dvokiančių dūmų, prispaudusi sparnus prie kūno. Panėrė po juo ir truputį
išskleidė sparnus, kad leistųsi lėčiau. Saugodamasis, kad nepasimautų ant jos spyglių, Eragonas nukrito
ant jos ir vėl įsitaisė balne, džiaugdamasis, kad vėl jaučia kūno svorį.
Daugiau taip nedaryk, subarė ji.
Jis apžiūrėjo garuojantį kraują ant Zaroko ašmenų. Bet juk pavyko, ar ne?
Jo pasitenkinimas pranyko, kai jis suvokė, kad dėl šio poelgio tiek jam, tiek Safyrai iškilo grėsmė.
Raudonasis drakonas atšvilpė iš viršaus, puldinėdamas tai iš vienos, tai ir kitos pusės ir spausdamas ją
prie žemės. Safyra mėgino išsprūsti iš po jo, bet jis kaskart puldavo ant jos, kąsdamas ir smogdamas
sparnais, neleisdamas pakilti.
Drakonai sukosi, stumdėsi, kol pavargo ir galiausiai galėjo tik sklęsti ore, iškišę liežuvius ir nusvarinę
uodegas.
Užsklendęs mintis nuo bet kokių kontaktų, draugiškų ir ne, Eragonas garsiai sukomandavo:
– Leiskis, Safyra. Nieko iš to nebebus. Kausiuosi su juo ant žemės.
Pavargusi Safyra neprieštaraudama nusileido ant artimiausio lygaus paviršiaus – ant mažos akmeninės
aikštelės vakarinėje Jieto upės pakrantėje. Upės vanduo buvo raudonas nuo mūšyje besiliejančio kraujo.
Eragonas iš karto nušoko nuo Safyros, kai tik ji palietė aikštelę, ir išmėgino žemę po kojomis. Buvo lygi
ir tvirta – nužklius kaudamasis. Patenkintas linktelėjo.
Po kelių sekundžių virš galvų prašvilpė raudonasis drakonas ir nusileido kitame aikštelės krašte.
Kairę užpakalinę koją laikė pakėlęs nuo žemės, kad nejudintų žaizdos – ilgo rėžio per beveik perkirstą
raumenį. Drakonas suvirpėjo kaip sužeistas šuo. Mėgino šoktelėti priekin, tada sustojo ir suurzgė,
įsmeigęs žvilgsnį į Eragoną.
Priešas Raitelis atsirišo kojas ir nuslydo nesužeistąja drakono koja. Tada apėjo ir apžiūrėjo žaizdą.
Eragonas jam leido – žinojo, kiek skausmo suteikia partnerio, su kuriuo esi susijęs nematomu ryšiu,
žaizda. Bet laukė per ilgai, nes Raitelis ištarė kelis nesupranamus žodžius ir per kelias sekundes drakono
žaizda užsitraukė.
Eragonas suvirpėjo iš baimės. Kaip jam pavyko taip greitai ir tokiu trumpu burtažodžiu? Bet kad ir
kas būtų naujasis Raitelis, tai tikrai ne Galbatoriksas, nes Šruikanas juodas.
Eragonas stengėsi to nepamiršti, žengdamas susiremti su Raiteliu. Susitiko aikštelės viduryje, Safyra
ir raudonasis drakonas sukiojosi už nugarų.
Raitelis abiem rankom sugriebė kardą ir užsimojęs smogė Eragonui, kuris iškėlė Zaroką smūgiui
atremti. Ašmenys susidūrė, pažiro raudonos kibirkštys. Tada Eragonas stumtelėjo priešininką ir ėmė
smūgiuoti. Dūrė ir gynėsi, lengvai šokčiodamas ir stengdamasis Raitelį plieniniais šarvais nustumti į
aikštelės kraštą.
Prie krašto Raitelis gynėsi, atmušdamas visus Eragono smūgius, kad ir kokie sudėtingi jie buvo. Lyg
nuspėtų kiekvieną mano judesį, pamanė sutrikęs Eragonas. Jei būtų pailsėjęs, nesunkiai įveiktų Raitelį,
bet dabar niekaip nepavyko. Raitelis nebuvo greitas ir stiprus kaip elfas, bet kovėsi geriau nei Vaniras –
taip pat gerai kaip Eragonas.
Eragonas pajuto siaubą, kai jėgos ėmė sekti. Kol kas buvo tik įbrėžęs žibančią plokštę ant Raitelio
krūtinės. Jėgų atsargų Zaroko rubine ir Išmintingojo Beloto dirže pakaks tik dar kelioms minutėms.
Raitelis žengė pirmyn. Dar vieną žingsnį. Ir Eragonui nespėjus susivokti, jie vėl buvo aikštelės
viduryje, kur stovėjo vienas priešais kitą ir smūgiavo.
Zarokas pasidarė toks sunkus, kad Eragonas vos jį išlaikė, petys degė, jis vos gaudė kvapą, veidu
tekėjo prakaitas. Net noras atkeršyti už Hrotgarą nepadėjo nustelbti nuovargio.
Galiausiai Eragonas paslydo ir pargriuvo. Staigiai pašoko ant kojų ir smogė Raiteliui, kuris atmušė
Zaroką tingiu riešo judesiu.
Paskui Raitelis apsukdamas mostelėjo kardu iš šono. Eragonas atpažino judesį, o kartu ir kovojimo
manierą. Su vis didėjančiu siaubu pažvelgė į priešo ilgą kardą, tada – į prapjovas akims žibančiame
šalme ir suriko:
– Aš tave pažįstu!
Metėsi prie Raitelio, sukryžiuodamas kardus tarp jų kūnų, pakišo pirštus po šalmu ir nuplėšė jį.
Aikštelės viduryje, Degančių Alagezijos Lygumų pakraštyje, stovėjo Murtagas.
 PAVELDĖJIMAS

urtagas išsiviepė. Tada ištarė:

M – Thrysta vindr, – ir sunkus oro kamuolys pakibo tarp jų ir smogė Eragonui į krūtinę,
nublokšdamas per šešis metrus.
Eragonas girdėjo, kaip sustaugė Safyra, kai jis nukrito ant nugaros. Akyse mirguliavo raudonai ir
baltai, tada susisuko į kamuoliuką ir palaukė, kol praeis skausmas. Bet kokį galimą džiaugsmą, kad vėl
mato Murtagą, nustelbė kraupios susitikimo aplinkybės. Nuostaba, sutrikimas ir pyktis virė jame.
Nuleidęs kardą, Murtagas ištiesė šarvuotą ranką į Eragoną, pirštus, išskyrus smilių, suspaudęs į
kumštį.
– Tu niekada nepasiduosi.
Drebulys perbėgo Eragono stuburu, nes prisiminė viziją, regėtą iriantis Az Ragni į Hedartą: Vyras,
parkritęs į sutryptą purvą, įkirstu šalmu ir kruvinais šarvais – veidą dengė atmesta ranka. O šarvuota
ranka lyg likimas rodė į gulintį vyrą. Praeitis ir ateitis susiliejo. Dabar bus sprendžiamas Eragono
likimas.
Atsistojęs nusikosėjo ir ištarė:
– Murtagai… tu gyvas? Mačiau, kaip urgalai nusitempė tave į požemius. Mėginau rasti tave pasitelkęs
magiją, bet regėjau tik tamsą.
Murtagas nelinksmai nusikvatojo:
– Nieko nematei, kaip ir aš, kai mėginau tave rasti, tūnodamas Urubeine.
– Bet tu žuvai! – sutrikęs suriko Eragonas. – Žuvai po Farten Duru. Arija tuneliuose rado tavo
kruvinus drabužius.
Šešėlis užtemdė Murtago veidą.
– Ne, nežuvau. Tai buvo Dvynių darbas, Eragonai. Jie užvaldė būrį urgalų ir surengė pasalą, kad
nužudytų Azihadą ir sučiuptų mane. Tada mane užkerėjo, kad nepabėgčiau, ir nugabeno į Urubeiną.
Eragonas purtė galvą, nepajėgdamas suvokti, kad taip galė- jo būti.
– Bet kodėl sutikai tarnauti Galbatoriksui? Juk sakei, kad jo nekenti. Sakei…
– Sutikau? – Murtagas vėl nusikvatojo, ir šįkart beveik beprotiškai. – Nesutikau. Pirmiausia
Galbatoriksas mane nubaudė, kad spjoviau į tai, jog jis mane saugojo, auklėjo Urubeine, kad nepaklusau
jo valiai ir pabėgau. Tada ištraukė viską, ką žinau apie tave ir Safyrą, ir vardenus.
 – Tu mus išdavei! Aš tavęs gedėjau, o tu mus išdavei!
– Neturėjau kito pasirinkimo.
– Azihadas teisingai pasielgė tave uždarydamas. Turėjo leisti tau supūti vienutėje, tada nebūtų…
– Neturėjau kito pasirinkimo! – pertaukė Murtagas. – Ir kai man išsirito Dyglys, Galbatoriksas mus
abu privertė prisiekti ištikimybę jam senąja kalba. Dabar negalime jam nepaklusti.
Gailestis ir pasibjaurėjimas virė Eragono viduje.
– Tapai toks, koks tavo tėvas.
Keista ugnelė užsižiebė Murtago akyse.
– Ne, ne toks. Esu stipresnis už Morzaną. Galbatoriksas mane išmokė tokių magijos gudrybių, apie
kokias net nesapnavai… Tokių galingų kerų, kad elfai nedrįsta jų ištarti, nes yra bailiai. Senosios kalbos
žodžių, kurie buvo pamiršti, kol Galbatoriksas juos vėl atrado. Kaip valdyti energiją… paslapčių, didelių
paslapčių, kurios gali sunaikinti priešus ir išpildyti visas svajones.
Eragonas prisiminė Oromio pamokas ir atšovė:
– Tai ir turi likti paslaptimis.
– Jei žinotum jas, taip nekalbėtum. Bromas buvo tik mėgėjas. O elfai, oi! Tik slepiasi miškuose ir
laukia, kol bus užkariauti. – Murtagas nužvelgė Eragoną. – Dabar atrodai kaip elfas. Ar Islanzadė tave
taip pakeitė? – Eragonas tylėjo, tad Murtagas nusišypsojo ir gūžtelėjo pečiais. – Nesvarbu. Netrukus vis
tiek sužinosiu.
Tada nutilo, susiraukė ir pasižiūrėjo į rytus.
Sekdamas jo žvilgsniu, Eragonas pamatė Imperijos kariuomenės priekyje stovinčius Dvynius,
svaidančius energijos kamuolius į vardenus ir nykštukus. Dėl rūkstančių dūmų buvo sunku įžiūrėti jų
veidus, bet Eragonas buvo tikras, jog beplaukiai magai šypsojosi ir juokėsi, žudydami vyrus, kuriems
kadaise buvo pažadėję ištikimą draugystę. Eragonas su Murtagu pamatė, bet Dvyniai nepastebėjo, kad iš
šono link jų ropoja Roranas.
Eragonui sustojo širdis, kai pažino pusbrolį. Kvaily! Bėk nuo jų! Tave nužudys.
Jis pravėrė burną ištarti burtažodžiui, kuris perkeltų Roraną toliau nuo pavojaus, nesvarbu, kiek tai
kainuotų, bet Murtagas jį sulaikė:
– Palauk. Noriu pažiūrėti, ką jis darys.
– Kam?
Neryški šypsena pasirodė Murtago veide.
– Dvyniai džiaugėsi mane kankindami, kai buvau jų belaisvis.
Eragonas įtariai į jį pasižiūrėjo.
– Tu jo nesužeisi? Neįspėsi Dvynių?
– Vel einradhin iet ai Shur’tugal. Duodu Raitelio žodį.
Kartu jie stebėjo, kaip Roranas pasislėpė už lavonų krūvos. Eragonas sustingo, kai Dvyniai žvilgtelėjo
krūvos link. Akimirką atrodė, jog jie jį pastebėjo, tada nusisuko, o Roranas pašoko. Užsimojo plaktuku ir
trenkė vienam Dvynių per galvą, perskeldamas kaukolę. Kitas Dvynys parkrito ant žemės ir tampomas
traukulių be garso sukliko. Ir sutiko savo galą, kurį jam atnešė Rorano plaktukas. Tada Roranas pastatė
koją ant priešų kūnų, iškėlė plaktuką virš galvos ir suriko, skelbdamas pergalę.
– O dabar kas? – paklausė Eragonas, nukreipęs žvilgsnį nuo mūšio lauko. – Ar tu čia atkeliavai manęs
nužudyti?
– Žinoma, ne. Galbatoriksui reikia tavęs gyvo.
– O kam?
Murtagas vyptelėjo.
– Nežinai? Cha! Čia tai pokštas. Ne tavęs jam reikia, o jos. – Bedė pirštu į Safyrą. – Drakonas
paskutiniame Galbatorikso turimame kiaušinyje, paskutiniame drakono kiaušinyje pasaulyje, yra vyriškos
lyties. Safyra – vienintelė gyva moteriškos lyties drakonė. Jei ji padės kiaušinių, prasitęs visa rasė. Ar
dabar supranti? Galbatoriksas nenori, kad drakonai išnyktų. Jis nori, pasinaudojęs Safyra, atkurti
Raitelius. Negali tavęs nužudyti, nė vieno iš jūsų, jei nori įgyvendinti savo planus… Kokie tie planai,
Eragonai! Turėtum išgirsti, kaip jis apie juos kalba, tada gal taip blogai apie jį negalvotum. Negi blogai,
kad jis nori suvienyti Alageziją po viena vėliava, kad nebereikėtų kariauti, ir atkurti Raitelius?
– Bet jis Raitelius ir sunaikino!
– Ir gerai padarė, – nukirto Murtagas. – Jie buvo nusenę, išstorėję ir paperkami. Elfai juos valdė ir
norėjo pavergti žmones. Reikėjo juos išnaikinti, kad būtų galima pradėti viską iš naujo.
Eragono veidą iškreipė įtūžis. Žingsniavo pirmyn atgal po aikštelę, sunkiai kvėpuodamas, tada
mostelėjo į mūšio lauką ir pasakė:
– O kaip pateisinsi tiek kančių dėl bepročio svajonių? Galbatoriksas tik degina, žudo ir kaupia sau
jėgą. Jis meluoja. Žudo. Manipuliuoja. Juk žinai! Štai kodėl iš pradžių atsisakei eiti su juo išvien. –
Eragonas nutilo, tada prabilo švelniau. – Suprantu, kad tave privertė veikti prieš tavo valią ir kad tu
nekaltas dėl Hrotgaro mirties. Bet gali pamėginti išsivaduoti. Esu tikras, kad drauge su Arija rasime būdą,
kaip nuimti nuo tavęs Galbatorikso pančius… Prisidėk prie manęs, Murtagai. Galėtum tiek padaryti dėl
vardenų. Su mumis tave šlovins ir tavimi gėrėsis, tavęs nekeiks, nebijos ir nebūsi nekenčiamas.
Akimirką, kol Murtagas, nuleidęs akis, žiūrėjo į rantytą kardą, Eragonas vylėsi, kad jis sutiks. Tada
Murtagas tyliai pasakė:
– Nepadėsi man, Eragonai. Tik Galbatoriksas gali išlaisvinti nuo priesaikos, bet jis niekada taip
nepadarys… Jis žino mūsų vardus, Eragonai… Mes jo vergai amžiams.
Nors ir norėjo, Eragonas negalėjo užgniaužti užuojautos, kurią pajuto Murtagui. Tada kuo rimčiausiai
pasiūlė:
– Tada leisk mums jus nužudyti.
– Nužudyti! Kodėl turėtume su tuo sutikti?
Eragonas atsargiai parinko žodžius:
– Tai išlaisvintų nuo Galbatorikso valdžios. Ir išgelbėtų šimtus, tūkstančius žmonių gyvenimų. Argi
nepakankamai kilni priežastis pasiaukoti?
Murtagas papurtė galvą.
– Gal ir taip, bet gyvenimas man per mielas, kad taip lengvai su juo atsisveikinčiau. Niekieno gyvybė
nėra svarbesnė nei Dyglio ar mano.
 Kad ir kaip Eragonui tai nepatiko (nepatiko visas šis reikalas, tiesą pasakius), jis suprato, ką turi
daryti. Vėl užpuolė Murtago sąmonę, tada šoko pirmyn, atsispirdamas abiem kojomis, ketindamas perverti
jam širdį.
– Letta! – suriko Murtagas.
Eragonas parkrito ant žemės, nes nematomos virvės apsivijo apie rankas ir kojas, neleisdamos
pajudėti. Iš dešinės Safyra išleido ugnies pliūpsnį ir šoko ant Murtago kaip katė, medžiojanti pelę.
– Risa! – paliepė Murtagas, ištiesdamas ranką išskėstais pirštais, lyg ketindamas ją sugauti.
Safyra nustebusi cyptelėjo, nes Murtago burtažodis sulaikė ją ore, ir ji liko kyboti per metrą virš
aikštelės. Kad ir kaip sukiojosi, nepasiekė žemės ir negalėjo pakilti aukščiau.
Iš kur jis, žmogus, turi tiek galios? stebėjosi Eragonas. Net dabar, įgavęs naujų jėgų, po tokios
užduoties imčiau gaudyti orą ir nebepaeičiau. Prisiminęs, kaip mokėsi atšaukti Oromio kerus, Eragonas
ištarė:
– Brakka du vanyalí sem huildar Saphira in eka!
Murtagas nesistengė jo sulaikyti, tik dėbtelėjo į Eragoną, lyg jo pasipriešinimas būtų beprasmis.
Iššiepęs dantis, Eragonas pridėjo dvigubai daugiau jėgų. Rankos atšalo, kaulus skaudėjo, pulsas lėtėjo –
magija siurbė jėgas. Safyra prisijungė, suteikdama jėgų iš savo kūno.
Prabėgo penkios sekundės…
Dvidešimt sekundžių… Ant Murtago kaklo ėmė pulsuoti gysla.
Minutė…
Minutė su puse… Eragonas ėmė drebėti. Keturgalvis raumuo ir sausgyslės virpėjo, ir kojos būtų, jei
būtų laisvos.
Praėjo dvi minutės…
Galiausiai Eragonas buvo priverstas pasiduoti, kitaip galėjo nualpti ir pasinerti į tuštumą. Susmuko,
veltui išeikvojęs jėgas.
Anksčiau jis irgi bijojo, bet tik dėl to, kad jam gali nepasisekti. Dabar bijojo, nes nežinojo, ką gali
Murtagas.
– Negali manęs įveikti, – prabilo Murtagas. – Niekas negali, išskyrus Galbatoriksą. – Priėjęs prie
Eragono, pridėjo kardą prie gerklės, įdurdamas į odą. Eragonas susilaikė nekrūptelėjęs. – Kaip bus
lengva nusigabenti tave į Urubeiną.
Eragonas pasižiūrėjo jam į akis.
– Nereikia. Paleisk mane.
– Ką tik mėginai mane nužudyti.
– Ir pats būtum taip pat pasielgęs mano vietoje. – Murtagas tylėjo, tad Eragonas tęsė: – Kadaise
buvome draugai. Kartu kovėmės. Galbatoriksas negalėjo taip tavęs pakeisti, kad visa tai pamirštum… Jei
taip padarysi, Murtagai, pražūsi amžiams.
Stojo tyla, kurią ardė tik besikaunančių kariuomenių riksmai. Kraujas tekėjo Eragono kaklu, kur kardo
galiukas buvo įpjovęs. Safyra įsiutusi mosavo uodega, negalėdama niekuo padėti.
Galiausiai Murtagas prabilo:
 – Man buvo įsakyta pamėginti sučiupti tave ir Safyrą. – Patylėjo. – Pamėginau… Pasistenk, kad mūsų
keliai nebesusidurtų. Galbatoriksas privers mane prisiekti senąja kalba, kad kitą kartą nebūčiau toks
gailestingas. – Ir nuleido kardą.
– Teisingai elgiesi, – pasakė Eragonas.
Bandė žengti atgal, bet Murtagas vis dar nepaleido jo.
– Galbūt. Bet prieš tave paleisdamas…– Ištiesęs ranką, Murtagas išplėšė Zaroką iš Eragono gniaužtų
ir atsegė raudonąjį kardą nuo Išmintingojo Beloto diržo. – Jei jau tapau toks, koks buvo mano tėvas, tai
turėsiu ir tėvo kardą. Dyglys – mano drakonas, ir visiems mūsų priešams jis bus dyglys. Tad būtų teisinga,
kad turėčiau ir kardą, pavadintą Kančia. Kančia ir Dyglys, puiki pora. Be to, Zarokas turi atitekti
vyriausiajam Morzano sūnui, ne jaunesniajam. Jis priklauso man pagal pirmagimio teisę.
Eragono pilvas, rodos įdubo.
O Murtago veide pasirodė šalta šypsena.
– Juk niekada nesakiau savo motinos vardo, ar ne? Ir tu man nesakei savosios. Tad pasakysiu dabar:
Selena. Selena buvo mano motina. Ir tavo motina. Morzanas – mūsų tėvas. Dvyniai aptiko giminystės ryšį,
besiknisdami tavo galvoje. Galbatoriksui buvo įdomi ši ypatinga žinia.
– Meluoji! – suriko Eragonas.
Negalėjo pakęsti net minties, kad gali būti Morzano sūnus. Ar Bromas žinojo? Ar Oromis žinojo?..
Kodėl man nepasakė? Tada prisiminė, kaip Andžela išpranašavo, kad jį išduos šeimos narys. Ji neklydo.
Murtagas tik papurtė galvą ir pakartojo savo žodžius senąja kalba. Tada prispaudė lūpas prie Eragono
ausies ir sušnibždėjo:
– Tu ir aš, mes tokie patys, Eragonai. Veidrodiniai vienas kito atspindžiai. To nepaneigsi.
– Klysti, – suriaumojo Eragonas, stengdamasis ištrūkti iš kerų gniaužtų. – Mes visai nepanašūs.
Daugiau nebeturiu rando ant nugaros.
Murtagas atšoko lyg įgeltas, veidas sustingo ir tapo abejingas. Suėmė Zaroką ir iškėlė priešais krūtinę.
– Tebūnie. Pasiimu tai, ką paveldėjau, brolau. Lik sveikas.
Tada nuo žemės pakėlė šalmą ir užsėdo ant Dyglio. Nebepažvelgė į Eragoną, o drakonas susirietė,
ištiesė sparnus ir nuskrido į šiaurę. Tik tada, kai Dyglys dingo už horizonto, kerai nustojo veikę Eragoną
ir Safyrą.
Safyros nagai taukštelėjo į akmenį, kai ji nusileido. Prikėblino prie Eragono ir nosimi bakstelėjo į
ranką. Kaip tu, mažyli?
Gerai. Bet nesijautė gerai, ir ji tai žinojo.
Priėjęs prie aikštelės krašto, Eragonas apžvelgė Degančias Lygumas. Mūšis baigėsi. Žuvus Dvyniams,
vardenams ir nykštukams pavyko sutriuškinti sutrikusius kareivius, suvaryti juos į upę ar nuvyti ten, iš kur
jie pasirodė.
Nors nemažai karių liko nesužeisti, Imperija skelbė atsitraukimą, neabejotinai ketindama susitelkti ir
pasiruošti antram bandymui užimti Surdą. Po mūšio liko krūvos kniūbščių lavonų, ir vardenų, ir Imperijos
karių. Žuvo daug žmonių ir nykštukų, tiek, kad būtų buvę galima miestą apgyvendinti. Tiršti juodi dūmai
rūko nuo kūnų, užkritusių ant durpinių liepsnų.
Dabar, kai kova baigėsi, ereliai ir sakalai, varnos ir varnai ant lauko nusileido kaip šydas.
Eragonas užsimerkė, iš po vokų sunkėsi ašaros.
Jie laimėjo, bet jis pražuvo.
 SUSITIKIMAS

ragonas su Safyra skynėsi kelią tarp lavonų, nuklojusių Degančias Lygumas. Dėl žaizdų ir

E išsekimo judėjo lėtai. Sutiko kitų, kautynes ištvėrusių, šlubuojančių po apdegusį mūšio lauką,
vyrų tuščiomis akimis, kurie žiūrėjo, bet nieko nematė, žvilgsnius nukreipę kažkur į tolį.
Kraujo liejimas liovėsi, ir Eragonas pajuto tik širdgėlą. Kovoti rodėsi beprasmiška. Kaip baisu, kai
tiek žmonių žūva, kad sustabdytų vieną beprotį. Sustojo, kad peržengtų į purvą susmigusias strėles, ir
pastebėjo gilią žaizdą ant Safyros uodegos, kur įkando Dyglys, ir kitas žaizdas. Ei, paskolink jėgos –
pagydysiu.
Pirma rūpinkis tais, kurie mirtiname pavojuje.
Ar tikrai?
Tikrai tikrai, mažyli.
Jis pasilenkė ir atstatė išsuktą kareivio kaklą, tada ėmė gydyti vieną vardenų. Nesirinko, kur priešas,
kur draugas, gydė visus iš eilės.
Eragonas taip buvo paniręs į mintis, kad mažai žiūrėjo, ką daro. Labai norėjo, kad Murtago žodžiai
nebūtų tiesa, bet viskas, ką Murtagas buvo pasakojęs apie savo motiną – jų motiną, sutapo: Selena
iškeliavo iš Karvaholo daugiau kaip prieš dvidešimtį metų, kartą grįžo, kad pagimdytų jį, ir daugiau jos
niekas neregėjo. Prisiminė, kaip jiedu su Murtagu atvyko į Farten Durą. Murtagas pasakojo, kaip jo mama
dingo iš Morzano pilies, kol Morzanas ieškojo Bromo, Joudo ir Safyros kiaušinio. Kai Morzanas sviedė
Zaroką į Murtagą ir vos jo neužmušė, mama greičiausiai slėpė, kad laukiasi, ji grįžo į Karvaholą, kad
apsaugotų mane nuo Morzano ir Galbatorikso.
Eragoną padrąsino mintis, kad Selena taip rūpinosi juo. Bet sielvartą kėlė tai, kad ji mirusi ir jie
niekada nesusitiks, nes visą gyvenimą jis puoselėjo viltį, kad ir kokią mažytę, kada nors išvysti tėvus.
Daugiau neturėjo jokio noro susitikti su tėvu, bet labai piktinosi, kad neturi galimybės bendrauti su mama.
Paaugęs ir supratęs, jog yra tik globotinis, Eragonas nuolatos svarstydavo, koks jo tėvas ir kodėl
mama paliko jį auginti savo broliui Garou ir jo žmonai Marijanai. Atsakymų sulaukė taip netikėtai ir
tokiomis nepalankiomis aplinkybėmis, kad tuo metu sunkiai galėjo patikėti. Reikės mėnesių, jei ne metų,
susitaikyti su šia tiesa.
Eragonas visada manė, kad džiaugtųsi, sužinojęs, kas jo tėvas. Dabar, kai sužinojo, žinia kėlė
pasibjaurėjimą. Kai buvo mažesnis, dažnai įsivaizduodavo, kad jo tėvas žinomas ir svarbus, nors žinojo,
kad didesnė tikimybė, jog yra priešingai. Bet niekada į galvą nešovė, net didžiausiose svajonėse, kad
galėtų būti Raitelio sūnus, o dar mažiau – kad vieno iš Žodlaužių.
Svajonė pavirto košmaru.
Esu siaubūno sūnus… Mano tėvas išdavė Raitelius Galbatoriksui. Dėl to Eragonas jautėsi tarsi
purvinas.
Bet ne… Sugydė sulūžusį kario stuburą ir pažvelgė į padėtį iš kitos pusės, ir tai grąžino jo
pasitikėjimą: Morzanas gali būti mano gimdytojas, bet ne tėvas. Garou mano tėvas. Jis mane užaugino.
Išmokė mane gyventi gerai ir dorai. Toks, koks esu, esu tik jo dėka. Net Bromas ir Oromis labiau tiktų
būti pavadinti mano tėvais nei Morzanas. Ir ne Murtagas, o Roranas yra mano brolis.
Eragonas linktelėjo galva, nusprendęs laikytis tokio požiūrio. Iki šiol jis nelaikė Garou savo tėvu. Ir
nors Garou buvo miręs, Eragonui palengvėjo, kad jis taip nusprendė. Tai teikė ramybės jausmą ir padėjo
įveikti susierzinimą dėl Morzano.
Tapai išmintingas, pastebėjo Safyra.
Išmintingas? Eragonas papurtė galvą. Ne, tiesiog išmokau mąstyti. Bent jau tiek mane išmokė
Oromis. Eragonas nušluostė purvą nuo pargriuvusio vėliavnešio veido, įsitikino, kad jis tikrai negyvas,
tada išsitiesė, krūpčiodamas, nes raumenis traukė mėšlungis. Bromas tikrai turėjo apie tai žinoti. Nes tai
paaiškina, kodėl jis nusprendė slapstytis Karvahole, laukdamas, kol tu išsiperėsi… Norėjo stebėti
priešo sūnų. Pasidarė nejauku, kai suprato, kad Bromas laikė jį pavojingu. Ir jis buvo teisus. Žiūrėk, kuo
viskas baigėsi!
Safyra pūstelėjo karšto oro ir pašiaušė jam plaukus. Nepamiršk, kad nesvarbu, ką manė Bromas, jis
visada saugojo mus nuo pavojaus. Žuvo gindamas tave nuo razakų.
Žinau… Kaip manai, jis man nepasakė dėl to, kad bijojo, jog galiu pasekti Morzano pėdomis, kaip
Murtagas?
Žinoma, ne.
Jis susidomėjęs žvilgtelėjo į ją. Kaip gali būti tokia tikra? Ji aukštai iškėlė galvą, vengdama žiūrėti
jam į akis ir atsakyti. Manyk, kaip nori. Priklaupdamas prie vieno karaliaus Orino vyrų, kuriam strėlė
buvo persmeigusi pilvą, Eragonas suėmė jį už rankų, kad jis nesirangytų iš skausmo.
– Nurimk.
– Vandens, – sudejavo vyras. – Pasigailėkit, vandens. Gerklė išdžiūvusi kaip dykuma. Maldauju,
Šešėlio Žudike. – Jo veidu tekėjo prakaitas.
Eragonas šyptelėjo, mėgindamas jį nuraminti.
– Galėčiau tave pagirdyti ir dabar, bet geriau palūkėk, kol pagydysiu. Palauksi? Jei taip, pažadu, gausi
tiek vandens, kiek nori.
– Pažadi, Šešėlio Žudike?
– Pažadu.
Vyras akivaizdžiai kentė dar vieną skausmo priepuolį, tada ištarė:
– Jei taip reikia.
Pasitelkęs magiją, Eragonas ištraukė ietį, tada kartu su Safyra užgydė žmogaus vidurius, naudodami ir
kario jėgas, kad kerai suveiktų. Prireikė kelių minučių. Tada vyras apžiūrėjo pilvą, prispaudė rankas prie
lygios odos, pasižiūrėjo į Eragoną, ir akyse ėmė tvenktis ašaros.
– Aš… Šešėlio Žudike, tu…
Eragonas padavė jam savo vandenmaišį.
– Štai, imk. Tau labiau reikia.
Nuėję šimtą metrų, Eragonas ir Safyra pernėrė per aitrių dūmų sieną. Ten sutiko Oriką ir dešimt kitų
nykštukų, tarp jų kelias moteris, susirinkusius apie Hrotgaro kūno blizgančiais auksiniais šarvais,
paguldyto ant keturių skydų. Nykštukai rovėsi plaukus, daužėsi į krūtines ir aimanavo į dangų. Eragonas
nulenkė galvą ir sušnabždėjo:
– Stydja unin mor’ranr, Hrothgar Könungr.
Po kurio laiko juos pastebėjo Orikas ir pakilo, veidas buvo raudonas nuo verkimo, o barzda nesupinta
į kaselę. Atsvirduliavo prie Eragono ir tiesiai šviesiai paklausė:
– Ar nužudei tą bailį, kuris kaltas dėl Hrotgaro mirties?
– Jis pabėgo. – Eragonas negalėjo prisiversti paaiškinti, kad Raitelis – Murtagas.
Orikas trinktelėjo kumščiu į diržą.
– Barzûln!
– Bet prisiekiu tau visais Alagezijos akmenimis, kad aš, Durgrimsto Ingietumo narys, padarysiu viską,
ką galiu, kad atkeršyčiau už Hrotgarą.
– Taip, tu vienintelis be elfų esi pakankamai stiprus, kad priverstum tą niekingą žudiką sumokėti už
savo darbus. Ir kai jį rasi… sumalk jo kaulus į dulkes, Eragonai. Išmušk dantis ir į gyslas prileisk lydyto
švino. Priversk jį kentėti už kiekvieną Hrotgaro gyvenimo minutę, kurią atėmė.
– Bet ar tai ne garbinga mirtis? Argi Hrotgaras nebūtų norėjęs žūti mūšyje, iškėlęs Volundą?
– Mūšyje – taip, bet susirėmęs su sąžiningu priešu, kuris drįstų kautis kaip tikras vyras. Dabar jį
pakirto mago apgaulė… – Purtydamas galvą, Orikas atsisuko į Hrotgarą, tada sukryžiavo rankas ir pakišo
smakrą po apykakle. Kelis kartus trūksmingai įkvėpė. – Kai nuo raupų mirė tėvai, Hrotgaras man grąžino
gyvenimą. Priėmė mane į savo rūmus. Tapau jo įpėdiniu. Netekti jo… – Orikas suspaudė nosį tarp akių
nykščiu ir smiliumi, užsidengdamas veidą. – Netekti jo tas pats, kas vėl netekti tėvo.
Balse skambėjo sielvartas, ir Eragonas pasijuto, lyg dalytųsi skausmu su nykštuku:
– Suprantu, – pasakė.
– Žinau, kad supranti, Eragonai… Žinau, kad supranti. – Netrukus Orikas nusišluostė akis ir mostelėjo
dešimties nykštukų link. – Prieš ko nors imdamiesi, turime pargabenti Hrotgarą į Farten Durą ir palaidoti
tarp pirmtakų. Durgrimsto Ingietumo klanas turės išsirinkti naują grimstboritą, ir tada trylika klanų vadų –
ir tie, kuriuos regi čia, – išrinks naują karalių. Kas bus toliau, neįsivaizduoju. Ši tragedija padrąsins kai
kuriuos klanus, kitus nuteiks prieš mus… – Vėl papurtė galvą.
Eragonas uždėjo ranką Orikui ant peties.
– Dabar dėl to nesirūpink. Tik paprašyk, ir padėsiu tau viskuo, kuo tik galėsiu… Jei nori, ateik į mano
palapinę ir išgersime midaus už Hrotgaro atminimą.
– Mielai. Bet ne dabar. Dar nepabaigėme maldauti dievų, kad saugiai nulydėtų Hrotgarą į pomirtinį
gyvenimą.
Palikęs Eragoną, Orikas grįžo į nykštukų ratelį ir prisijungė prie jų raudojimo.
Eragonas su Safyra patraukė toliau Degančiomis Lygumomis ir Safyra pasakė: Hrotgaras buvo didis
karalius.
Taip, ir geras žmogus. Eragonas atsiduso. Reikia susirasti Ariją ir Nasuadą. Dabar nebepagydyčiau
nė įbrėžimo, ir jos turi sužinoti apie Murtagą.
Sutinku.
Pasuko į pietus vardenų stovyklos link. Nespėjęs žengti nė kelių žingsnių, Eragonas pamatė Roraną,
einantį nuo Jieto upės. Nerimas apėmė jį. Roranas sustojo tiesiai priešais juos, prasižergė ir įsižiūrėjo į
Eragoną, žiopčiodamas, lyg norėtų prabilti, bet žodžiai strigtų gerklėje.
Tada niuktelėjo Eragonui per smakrą.
Eragonas galėjo išsisukti nuo smūgio, bet priėmė jį, kiek pasisukdamas, kad Roranas nesusilaužytų
krumplių.
Bet vis tiek skaudėjo.
Mirkčiodamas Eragonas pasižiūrėjo į pusbrolį.
– Manau, to nusipelniau.
– Tai jau tikrai. Turime pasikalbėti.
– Dabar?
– Negaliu laukti. Razakai pagrobė Katriną, ir man reikia tavo pagalbos, kad ją išgelbėčiau. Jie ją
laiko nuo tada, kai išvykome iš Karvaholo.
Štai kaip. Eragonui akimirksniu paaiškėjo, kodėl Roranas toks liūdnas ir paniuręs ir kodėl į Surdą
atgabeno visą miestelį. Bromas buvo teisus: Galbatoriksas razakus dar kartą pasiuntė į Palankaro
slėnį. Eragonas susiraukė, plėšomas kaltės prieš Roraną ir pareigos pranešti Nasuadai.
– Pirma turiu šį tą padaryti, ir tada pasikalbėsime. Gerai? Gali eiti kartu, jei nori…
– Gerai.
Eidamas nelygia žeme, Eragonas akies kampučiu vis žvairavo į Roraną. Galiausiai tyliai ištarė:
– Ilgėjausi tavęs.
Roranas stabtelėjo, tada vos vos linktelėjo. Po kelių žingsnių paklausė:
– Čia Safyra, ar ne? Joudas sakė, kad jos toks vardas.
– Taip.
Safyra įsmeigė į Roraną žibančią akį. Jis nenusisuko, kaip padarytų dauguma žmonių. Visada norėjau
susitikti su Eragono šeimos nariu.
– Ji kalba! – sušuko Roranas, kai Eragonas pakartojo jos žodžius.
Tada Safyra kreipėsi tiesiai į jį: Ką? Negi manei, kad esu nebyli kaip uolų driežas?
Roranas sumirksėjo.
– Atleisk. Nežinojau, kad drakonai tokie protingi. – Liūdna šypsena pasirodė jo lūpose. – Pirma
razakai ir magai, dabar nykštukai, Raiteliai ir kalbantys drakonai. Rodos, visas pasaulis išėjo iš proto.
– Tikrai.
 – Mačiau, kaip koveisi su tuo kitu Raiteliu. Ar sužeidei jį? Ar todėl jis pabėgo?
– Palauk. Išgirsi.
Pagaliau jie priėjo palapinę, kurios reikėjo Eragonui. Jis atvertė uždangalą ir įlindo vidun, iš paskos
Roranas, o Safyra įkišo galvą ir kaklą. Palapinės viduryje ant stalo krašto sėdėjo Nasuada, tarnaitė
nuseginėjo jos sulankstytus šarvus, o ji karštai kalbėjosi su Arija. Žaizda kojoje buvo užgydyta.
Nasuada nutilo sakinio viduryje. Pribėgusi apkabino Eragoną ir sušuko:
– Kur buvai? Manėme, kad žuvai ar kas nors dar blogesnio nutiko.
– Ne visai.
– Žvakė vis dar dega, – sumurmėjo Arija.
Žingtelėjusi atgal, Nasuada paaiškino:
– Nebematėme, kas nutiko tau ir Safyrai, kai nusileidote į aikštelę. Kai raudonasis drakonas nuskrido,
o tu nepasirodei, Arija mėgino tave surasti mintimis, bet nieko nejuto, tad pamanėme… – Ji nutilo. – Ką
tik tarėmės, kaip perkelti Du Vrangr Gatą ir visus karius per upę.
– Atleiskite. Nenorėjau sukelti rūpesčių. Po kovos buvau toks pavargęs, kad pamiršau atšaukti
apsaugas.
Tada Eragonas pristatė Roraną:
– Nasuada, norėčiau pristatyti savo pusbrolį Roraną. Azihadas galbūt tau pasakojo apie jį. Roranai,
tai Ledi Nasuada, vardenų valdovė ir mano senjorė. O čia Arija-Svit-kona, elfų pasiuntinė.
Roranas abiem nusilenkė.
– Garbė susipažinti su Eragono pusbroliu, – pasakė Nasuada.
– Tikrai, – pritarė Arija.
Kai susipažino, Eragonas paaiškino, kad „Drakono Sparnu“ atplaukė visas Karvaholo miestelis ir kad
būtent Roranas nužudė Dvynius.
Nasuada išlenkė tamsų antakį.
– Vardenai lieka tau skolingi, Roranai, kad nutraukei Dvynių piktadarystes. Kas žino, kiek žalos jie
būtų pridarę ligi tol, kol su jais būtų susirėmę Eragonas ar Arija? Padėjai mums laimėti mūšį. To
nepamiršiu. Atsargų turime nedaug, bet pasirūpinsiu, kad visi jūsų laive būtų aprengti ir pamaitinti, ir kad
sergantieji būtų pagydyti.
Roranas dar žemiau nusilenkė.
– Ačiū, Ledi Nasuada.
– Jei taip nespaustų laikas, norėčiau žinoti, kaip ir kodėl tu ir visas miestelis pasprukote nuo
Gabatorikso kareivių, atkeliavote iki Surdos ir radote mus. Kad šiaip sau keliavote, būtų neįtikėtina.
Norėčiau sužinoti ir daugiau – ypač todėl, kad įtariu, jog tai susiję su Eragonu. Bet dabar turiu imtis kitų,
svarbesnių reikalų.
– Žinoma, Ledi Nasuada.
– Tada gali eiti.
– Noriu paprašyti, – įsiterpė Eragonas, – kad leistumėte jam likti. Jis turi tai girdėti.
Nasuada klausiamai į jį pasižiūrėjo.
 – Puiku. Jei taip nori. Bet pakaks gaišti laiką. Eikime prie reikalo – papasakok apie Raitelį!
Eragonas trumpai papasakojo apie likusius drakonų kiaušinius, iš kurių jau išsirito du drakonai, ir
apie Morzaną ir Murtagą, kad Roranas suvoktų jo naujienos svarbą. Tada nupasakojo savo ir Safyros
kovą su Dygliu ir paslaptinguoju Raiteliu, ypač pabrėždamas neįtikėtiną jo galią.
– Kai jis mostelėjo savo kardu, suvokiau, kad jau esame kovęsi, tad puoliau prie jo ir nutraukiau
šalmą.
Eragonas nutilo.
– Ten buvo Murtagas, taip? – tyliai paklausė Nasuada.
– Ką..?
Ji atsiduso.
– Jei Dvyniai liko gyvi, logiška, kad gyvas ir Murtagas. Ar jis papasakojo, kas iš tiesų nutiko tądien
Farten Dure?
Eragonas perpasakojo, kaip Dvyniai išdavė vardenus ir kartu su urgalais pagrobė Murtagą. Nasuados
skruostu nusirito ašara.
– Gaila, kad Murtagui taip nutiko, jis ir taip daug iškentė. Man buvo smagi jo draugija Trondžheime ir
maniau, kad jis mūsų sąjungininkas, nepaisant to, kur jis augo. Man sunku galvoti apie jį kaip apie priešą,
– kalbėjo Nasuada. Pasisukusi į Roraną, pasakė: – Atrodo, esu tau skolinga ir asmeniškai, kad nužudei
išdavikus, nužudžiusius mano tėvą.
Tėvai, motinos, broliai, pusbroliai, pamanė Eragonas. Viskas susiję su šeima. Sukaupęs drąsą,
pabaigė pasakoti, kaip Murtagas pavogė Zaroką, ir tada atskleidė paskutinę, baisiausią paslaptį.
– Negali būti, – sušnabždėjo Nasuada.
Eragonas pamatė, kaip nuostaba ir pasibjaurėjimas pasirodė Rorano veide, kol jis dar nebuvo spėjęs
nuslėpti reakcijos. Tai labiau nei bet kas kita įskaudino Eragoną.
– Ar galėjo Murtagas meluoti? – paklausė Arija.
– Nemanau. Paprašiau viską pakartoti senąja kalba.
Palapinėje stojo ilga, nejauki tyla.
Tada prabilo Arija:
– Daugiau niekas neturi to žinoti. Vardenai ir taip gana sumišę, kad atsirado dar vienas Raitelis. Ir dar
labiau nusimintų, jei sužinotų, kad tai Murtagas, kuris padėjo jiems kautis Farten Dure ir kuriuo buvo
galima pasikliauti. Jei pasklis kalbos, kad Eragonas Šešėlio Žudikas yra Morzano sūnus, žmonės nusivils
ir nedaug kas benorės mums padėti. Nereikia sakyti net karaliui Orinui.
Nasuada pasitrynė smilkinius.
– Bijau, kad tu teisi. Dar vienas Raitelis… – Papurtė galvą. – Žinojau, kad taip gali nutikti, bet
nesitikėjau, nes kiaušiniai, kuriuos turi Galbatoriksas, jau tiek laiko neprasikalė.
– Prasikalė ir tiems, ir tiems, – pasakė Eragonas.
– Mūsų užduotis dabar tapo dvigubai sunkesnė. Šiandien atsilaikėme, bet Imperijos karių vis dar daug
daugiau nei mūsų, ir dabar turime nebe vieną priešą Raitelį, o du, ir abu stipresni už tave, Eragonai. Kaip
manai, ar įveiktum Murtagą, jei tau padėtų elfų magai?
 – Galbūt. Bet nemanau, kad jis bus toks kvailas, kad kautųsi su jais ir su manimi vienu metu.
Kelias minutes jie aptarinėjo, kokią įtaką Murtagas gali daryti karo eigai ir kaip jo įtaką sušvelninti ar
panaikinti. Galiausiai Nasuada pasakė:
– Pakaks. Dabar nenuspręsime. Esame kruvini ir pavargę, o mintys apsiblaususios po kovos. Eikite,
pailsėkite, o rytoj vėl to imsimės.
Kai Eragonas pasisuko eiti, priėjo Arija ir pasižiūrėjo tiesiai jam į akis.
– Nesileisk pernelyg sutrikdomas šios žinios, Eragonai-elda. Nesi toks, koks buvo tavo tėvas, nesi ir
toks, koks tavo brolis. Jų gėda – ne tavo gėda.
– Taip, – pritarė Nasuada. – Ir neįsivaizduok, kad dabar mes blogesnės apie tave nuomonės. – Ji
ištiesė rankas ir suėmė jo veidą. – Pažįstu tave, Eragonai. Turi gerą širdį. Tavo tėvo vardas to nepakeis.
Eragoną užplūdo šiluma. Pasižiūėjo į vieną moterį, į kitą, tada prispaudė ranką prie krūtinės,
sujaudintas jų draugiškumo.
– Ačiū.
Išėjęs laukan, Eragonas įsirėmė rankomis į klubus ir giliai įkvėpė dūmingo oro. Diena slinko į
pabaigą, ir akinanti oranžinė šviesa pavirto pritemdyta auksine, ir užliejo stovyklą ir kovos lauką,
suteikdama keisto grožio.
– Dabar žinai, – ištarė.
Roranas gūžtelėjo pečiais.
– Kilmės nepaslėpsi.
– Nekalbėk taip, – sustaugė Eragonas. – Daugiau taip nekalbėk.
Roranas kelias sekundes jį apžiūrinėjo.
– Tu teisus – bjauri mintis. Nenorėjau to pasakyti. – Pasikasė barzdą ir žvilgtelėjo į krauju pasruvusią
saulę, besiilsinčią ant horizonto. – Tikėjausi išvysti ne Nasuadą.
Eragonas pavargęs sukikeno.
– Tikėjaisi išvysti jos tėvą Azihadą. Bet ji tokia pat gera valdovė, gal net geresnė.
– O jos oda dažyta?
– Ne, tokia yra.
Tada Eragonas pajuto, kad link jų skuba Joudas, Horstas ir keli kiti Karvaholo vyrai. Miestelėnai
sulėtino žingsnį, kai apėję palapinę išvydo Safyrą.
– Horstai! – suriko Eragonas. Žengdamas pirmyn, suspaudė kalvį glėbyje. – Kaip gera vėl tave matyti!
Horstas nustebęs pasižiūrėjo į Eragoną, tada pasitenkinimo šypsnys nušvietė jo veidą.
– Po šimts pypkių, bet ir man smagu tave matyti, Eragonai. Trūko tavęs, nuo pat tada, kai išvykai.
– Norėjai pasakyti – nuo tada, kai pabėgau.
Eragonas pasijuto keistai, vėl susitikęs su miestelėnais. Kai kurie buvo taip pasikeitę dėl rūpesčių ir
sunkumų, kuriuos jiems teko patirti, kad vos bepažino. Ir jie su juo elgėsi kitaip nei anksčiau – baimingai
ir nuolankiai. Tai priminė sapną, kuriame viskas, kas pažįstama, staiga virsta svetima. Sutriko, kad su jais
jaučiasi taip nejaukiai.
Eragonas priėjo prie Joudo ir akimirką patylėjęs paklausė:
 – Žinai apie Bromą?
– Azihadas atsiuntė man žinią, bet norėčiau iš tavęs išgirsti, kas nutiko.
Eragonas rimtai linktelėjo.
– Kai tik galėsiu, susėsime ir pasikalbėsime iš širdies.
Tada Joudas priėjo prie Safyros ir nusilenkė jai.
– Visą gyvenimą laukiau tos akimirkos, kada išvysiu drakoną, o šiandien pamačiau du. Man iš tiesų
pasisekė. Bet su tavimi norėjau susitikti.
Palenkusi kaklą, Safyra palietė Joudo kaktą. Jis suvirpėjo. Perduok jam mano padėką, kad padėjo
išvaduoti mane iš Galbatorikso. Kitaip vis dar kamuočiausi karaliaus saugykloje. Jis buvo Bromo
draugas, tad yra ir mūsų draugas.
Kai Eragonas pakartojo jos žodžius, Joudas atsakė:
– Atra esterní ono thelduin, Saphira Bjartskular, – nustebindamas visus senosios kalbos išmanymu.
– Kur tu buvai? – paklausė Horstas Rorano. – Visur tavęs ieškojome nuo tada, kai patraukei ieškoti tų
dviejų magų.
– Dabar nesvarbu. Grįžkite į laivą ir visus išlaipinkite. Vardenai mums siūlo maisto ir pastogę.
Šiąnakt galėsime miegoti ant tvirtos žemės!
Vyrai džiaugsmingai sušuko. O Eragonas susidomėjęs stebėjo, kaip Roranas komanduoja. Kai pagaliau
Joudas ir miestelėnai nuėjo, Eragonas pasakė:
– Jie tavimi pasitiki. Net Horstas paklūsta nedvejodamas. Ar dabar vadovauji visam Karvaholui?
– Taip.
Link Degančių Lygumų slinko tamsios sutemos. Jie susirado dvivietę palapinę, kurią vardenai buvo
paskyrę Eragonui. Safyros galva nepralindo pro angą, tad ji susiraitė ant žemės šalimais ir pasiruošė
budėti.
Kai tik atgausiu jėgas, pasirūpinsiu tavo žaizdomis, pažadėjo Eragonas.
Žinau. Ilgai nesikalbėkit.
Palapinės viduje Eragonas rado aliejinę lempą, kurią įžiebė titnagu. Puikiai matė ir be jos, bet
Roranui reikėjo šviesos.
Susėdo vienas priešais kitą: Eragonas ant gulto, pakloto vienoje palapinės pusėje, Roranas ant
sudedamos kėdės, kurią rado atremtą į kampą. Eragonas nežinojo, nuo ko ir pradėti, tad tylėjo ir žiūrėjo į
šokančią lempos liepsną.
Nė vienas nepajudėjo.
Po kurio laiko prabilo Roranas:
– Papasakok, kaip žuvo mano tėvas.
– Mūsų tėvas.
Eragonas liko ramus, bet Rorano veidas sugriežtėjo. Eragonas švelniu balsu pasakė:
– Turiu tokią pačią teisę jį vadinti savo tėvu kaip ir tu. Pamąstyk, ir suprasi, kad tai tiesa.
– Gerai. Kaip žuvo mūsų tėvas?
Eragonas jau buvo apie tai kelis kartus pasakojęs. Šįkart nieko nenuslėpė. Ne vien tik išvardijo, kas
nutiko, bet pasakojo, ką mąstė ir jautė nuo tada, kai rado Safyros kiaušinį, norėdamas, jog Roranas
suprastų, kodėl jis taip pasielgė. Dar niekada nebuvo taip susirūpinęs.
– Blogai padariau, kad slėpiau Safyrą nuo šeimos, – baigė Eragonas, – bet bijojau, kad reikalausite ją
nužudyti, ir nesuvokiau, kiek pavojų ji sukels. Jei būčiau… Kai Garou mirė, nusprendžiau iškeliauti ir
surasti razakus, ir kad Karvaholui daugiau negrėstų pavojus. – Nelinksmai nusikvatojo. – Nepavyko, bet
jei būčiau likęs, kareiviai būtų pasirodę daug greičiau. O be to, kas žino? Gal net pats Galbatoriksas būtų
atskridęs į Palankaro slėnį. Galbūt aš kaltas dėl Garou – tėvo – mirties, bet niekada to nenorėjau.
Nenorėjau ir to, kad tu ir visas Karvaholas kentėtų dėl to, kad taip nusprendžiau… – Bejėgiškai skėstelėjo
rankomis. – Dariau, kas buvo geriausia, Roranai.
– O visa kita – kad Bromas buvo Raitelis, kad išgelbėjai Ariją Gileade ir nužudei Šešėlį nykštukų
sostinėje – visa tai tiesa?
– Taip.
Eragonas greitai papasakojo, kas nutiko po to, kai jis ir Safyra iškeliavo su Bromu, ir apie viešnagę
Elesmeroje bei dovaną, kurią gavo per Agaeti Blodreną nuo drakonų.
Roranas alkūnėmis pasirėmė į kelius, sunėrė rankas ir įsižiūrėjo į žemę. Eragonas negalėjo nuspėti, ką
jis jaučia, neįlindęs į jo sąmonę, o to daryti nenorėjo, žinodamas, kad pažeisti Rorano privatumą būtų
baisi klaida.
Roranas taip ilgai tylėjo, kad Eragonas nebežinojo, ar jis iš viso beprabils. Tada Roranas pasakė:
– Tu padarei klaidų, bet ne didesnių nei aš pats. Garou mirė, nes slėpei Safyrą. Dar daugiau žuvo, kai
atsisakiau pasiduoti Imperijai… Mūsų kaltė vienoda. – Pakėlė akis, tada lėtai ištiesė dešiniąją ranką. –
Broliai?
– Broliai, – atsakė Eragonas.
Sugriebė Rorano ranką, ir jie apsikabino, grumdamiesi kaip namuose. Kai atsiskyrė, Eragonas delno
šonu nusišluostė akis.
– Galbatoriksas turėtų pasiduoti, pamatęs mus vėl drauge, – pajuokavo. – Kas gi atsilaikys prieš
mudu? – Vėl atsisėdo ant gulto. – Dabar pasakok tu: kaip razakai pagrobė Katriną?
Džiaugsmas pranyko iš Rorano veido. Ėmė kalbėti vienodu balsu, ir Eragonas vis labiau stebėdamasis
klausė, kai jis pasakoja apie užpuolimus, apsiaustis, išdavystę, kaip jie iškeliavo iš Karvaholo, perėjo
Keterą, sunaikino Teirmo uostą, kaip perplaukė baisųjį sūkurį.
Kai galiausiai pabaigė, Eragonas pripažino:
– Tu šaunesnis nei aš. Nebūčiau padaręs nė pusės tiek. Kovoti – taip, galiu, bet nesugebėčiau visų
įtikinti sekti mane.
– Neturėjau kito pasirinkimo. Kai jie pagrobė Katriną… – Roranui užlūžo balsas. – Galėjau arba
pasiduoti ir žūti, arba pamėginti ištrūkti iš Galbatorikso spąstų. Nesvarbu, kokia kaina. – Įsmeigė
degančias akis į Eragoną. – Kad iki čia atkeliaučiau, melavau, deginau ir žudžiau. Man daugiau
nebereikia saugoti miestelėnų – vardenai tuo pasirūpins. Dabar teturiu vienintelį gyvenimo tikslą: rasti ir
išvaduoti Katriną, jei ji dar gyva. Ar padėsi man, Era- gonai?
Ištiesęs ranką, Eragonas iš palapinės kampo ištraukė balnamaišius (ten juos buvo padėję vardenai) ir
išėmė iš jų medinį dubenį ir sidabrinį butelį faelnirvo, kurį buvo dovanojęs Oromis. Gurkštelėjo gėrimo,
kad atsigautų, ir aiktelėjo, kai jis nubėgo gerkle, nutvilkydamas. Tada įpylė truputį faelnirvo į dubenį.
Parodė Roranui:
– Žiūrėk, – ir sukaupęs atsiradusias jėgas, ištarė: – Draumr kópa.
Skystis suraibuliavo ir pajuodo. Po kelių sekundžių dubens viduryje pasirodė šviesos dėmelė, o joje –
Katrina. Gulėjo susmukusi prie nematomos sienos, rankos sukaustytos nematomais antrankiais, o variniai
plaukai lyg vėduoklė pasklidę ant nugaros.
– Ji gyva! – Roranas pasilenkė virš dubens, sugriebdamas jį, lyg ketintų panirti į faelnirvą ir atsidurti
šalia Katrinos. Jo viltis ir ryžtas susiliejo su tokia švelnia meile, kad Eragonas suprato, jog tik mirtis
sulaikys Roraną nuo mėginimo išvaduoti Katriną.
Nebegalėdamas ilgiau išlaikyti vaizdinio, Eragonas leido jam pranykti. Pavargęs atsirėmė į palapinės
sieną.
– Taip, – pritarė, – ji gyva. Ir greičiausiai kalinama Helgrinde, razakų irštvoje. – Eragonas sugriebė
Roraną už peties. – Brolau. Keliausiu su tavimi į Dras Leoną. Padėsiu tau išvaduoti Katriną. Ir tada
drauge mes nužudysime razakus ir atkeršysime už mūsų tėvą.

* * *
ŽODYNAS
 APIE PAVADINIMŲ KILMĘ

aprastam skaitytojui įvairūs vietovardžiai, su kuriais bebaimis keliautojas susiduria Alagezijoje,

P gali pasirodyti esą tik atsitiktinis žodžių rinkinys be jokio vientisumo, kultūros ar istorijos. Tačiau
kaip ir bet kuriame krašte, kurį užimdavo vis kitos, įvairios kultūros, šiuo atveju – net įvairios
rasės, Alagezijoje greitai atsirado vietovardžių, kilusių iš nykštukų, elfų, žmonių ir net urgalų kalbų. Štai
todėl tik keli kilometrai vienas nuo kito yra Palankaro slėnis (kuriam pavadinimą sukūrė žmonės), Anoros
upė, Ristvakbeinas (iš elfų kalbos kilę pavadinimai) ir Utgardo kalnas (kurį taip pavadino nykštukai).
Nors istoriškai tai labai įdomu, dažnai kyla keblumų dėl teisingo tų pavadinimų tarimo. Deja, nėra
jokių taisyklių, kurios padėtų naujokams. Kiekvieną pavadinimą reikia išmokti atskirai, nebent iš karto
galėtumėte nustatyti, iš kurios kalbos jis kilęs. Darosi dar sunkiau, kai suprantate, kad dažnai
svetimžodžių rašybą ir tarimą naujieji gyventojai pakeitė, pritaikydami prie savosios kalbos. Puikus
pavyzdys – Anoros upė. Iš pradžių anora buvo rašoma äenora, ir senojoje kalboje tai reiškė plati.
Žmonės savo raštuose pavadinimą supaprastino iki anora, ir dėl to junginys äe virto paprastesniu a, o
kartu pakito ir balsių tarimas. Taip atsirado upės pavadinimas, gyvavęs Eragono laikais.

SENOJI KALBA

Adurna – vanduo
Agaetí Blödren – Kraujo aukos iškilmės
Aiedail – rytinė žvaigždė
Argetlam – Sidabrinė Ranka
Atra esterní ono thelduin / Mor’ranr lífa unin hjarta onr / Un du evarínya ono varda. – Te jus lydi gera
lemtis, / Širdyje tvyro ramybė / Ir žvaigždės jus globoja.
Atra guliä un ilian tauthr ono un atra ono waíse skölir fra rauthr. – Tegu laimė ir sėkmė lydi tave ir būk
apsaugotas nuo nelaimių.
Atra nosu waíse vardo fra eld hórnya. – Te mūsų niekas negirdi.
Bjartskular – Skaisčiažvynė
Blöthr – stop
Brakka du vanyalí sem huildar Saphira un eka! – Panaikink magiją, kuri valdo Safyrą ir mane!
Brisingr – ugnis
Dagshelgr – šventa diena
Draumr kopa – žvelk per sapną
Du Fells Nángoröth – Perskeltieji kalnai
Du Fyrn Skulblaka – karas su drakonais
Du Völlar Eldrvarya – Degačios Lygumos
Du Vrangr Gata – Klajojantis Takas
Du Weldenvarden – Miškas Sargybinis
Dvergar – nykštukai
Ebrithil – mokytojas
Edur – viršukalnė ar iškiluma
Eka fricai un Shur’tugal. – Esu Raitelis ir draugas.
Elda – pagarbus kreipinys į bet kurios lyties asmenį
Eyddr eyreya onr! – Atsikimšk ausis!
Fairth – paveikslas, sukurtas magija
Finiarel – pagarbus kreipinys į vilčių teikiantį jaunuolį
Fricai Andlát – Mirties Draugas (nuodingas grybas)
Gala O Wyrda brunhvitr / Abr Berundal vandr–fódhr / Burthro laufsblädar ekar undir / Eom kona
dauthleikr… – Giedok, baltakakte lemtie / Liūdnai pagarsėjusio Berundalo / Gimusio po ąžuolo lapais
/ Mirtingai moteriai…
Gánga aptr – grįžti
Gánga fram – eiti pirmyn
Gath sem oro un lam iet. – Sujunk strėlę mano rankoje.
Gedwëy ignasia – švytintis delnas
Gëuloth du knífr. – Peili, atbuk.
Haldthin – durnaropė
Helgrind – Mirties Vartai
Hlaupa – bėgti
Hljödhr – tyla
Jierda – laužti, daužti
Kodthr – pagauti
Kvetha Fricai. – Sveikas, drauge.
Lethrblaka – razakų skraidintojas (pažodžiui – „šikšnosparnis“)
Letta – sustoti
Letta orya thorna! – Sustabdyk šias strėles!
Liduen Kvaedhí – poetinė kalba
Losna kalfya iet. – Paleisk mano blauzdas.
Malthinae – surišti ar sulaikyti vietoje; nepaleisti
Nalgask – bičių vaško ir riešutų aliejaus mišinys odai drėkinti
Osthato Chetowä – Gedintis Išminčius
Reisa du adurna. – Pakelk vandenį.
Rïsa – pakilti
Sé mor’ranr ono finna. – Telydi tave ramybė.
Sé onr sverdar sitja hvass! – Te jūsų kardai būna aštrūs!
Sé orúm thornessa hávr sharjalví lífs. – Tegu ši gyvatė atgyja.
Skölir – skydas
Skölir nosu fra brisingr! – Apsaugok mus nuo ugnies!
Sköliro – apsaugotas
Skulblaka – drakonas (pažodžiui – „žvyniasparnis“)
Stydja unin mor’ranr, Hrotgar Könungr. – Ilsėkis ramybėje, karaliau Hrotgarai.
Svit-kona – oficialus pagarbus kreipinys į išmintingą elfę
Thrysta – durti, spausti
Thrysta vindr. – Suspausk orą.
Togira Ikonoka – Luošys, Kuris Sveikas
Varden – Sargybinis
Vel einradhin iet ai Shur’tugal. – Duodu Raitelio žodį.
Vinr Älfakyn – elfų draugas
Vodhr – pusiau pagarbus kreipinys į vyrą
Vor – kreipinys į artimą draugą
Waíse heill. – Išgyk.
Wiol ono – dėl tavęs
Wyrda – likimas
Wyrdfell – Žodlaužys (elfų žodis)
Yawë – pasitikėjimo ženklas
Zar’roc – kančia

NYKŠTUKŲ KALBA

Akh sartos oen dûrgrimst! – Už šeimą ir klaną!

Ascûdgamln – plieniniai kumščiai
Astim Hefthyn – apsauga nuo nužiūrėjimo (užrašas ant pakabuko, dovanoto Eragonui)
Az Ragni – upė
Az Sweldn rak Anhûin – Anhuinės Ašaros
Azt jok jordn rast. – Gali praeiti.
Barzûl – linkėti blogos lemties
Barzûl knurlar! – Prakeik juos!
Barzûln – linkėti daug nelaimių
Beor – urvinis lokys (elfų žodis)
Dûrgrimst – klanas (pažodžiui – „mūsų salė“ arba „mūsų namai“)
Eta – ne
Etzil nithgech! – Stok!
Farthen Dûr – Mūsų Tėvas
Feldûnost – šerkšnabarzdžiai (ožių rūšis, gyvenanti Beoro kalnuose)
Formv Hrethcarach… formv Jurgencarmeitder nos eta goroth bahst Tarnag, dûr encesti rak kythn! Jok is
warrev az barzûlegûr dûr dûrgrimst, Az Sweldn rak Anhûin, môgh tor rak Jurgenvren? Né ûdim etal os
rast knurlag. Knurlag ana… – Šitam Šešėlio Žudikui… šitam Drakono Raiteliui nėra vietos Tarnage,
švenčiausiame mūsų mieste! Negi pamiršote nelaimę, kurią mūsų klanas, Anhuinės Ašaros, patyrė per
karą su drakonais? Nepraleisime jo. Jis…
Grimstborith – klano vadas
Grimstcarvlorss – tvarkytojas
Gûntera Arûna – garbė Gunterai
Hert dûrgrimst? Fild rastn? – Koks klanas? Kas eina?
Hírna – panašumas; skulptūra
Hûthvir – kardas dviem ašmenimis, sujungtais rankena, naudojamas Durgrimsto Kvano
Ignh az voth! – Atneškite maistą!
Ilf gauhnith – saugu ir skanu (ypatingas nykštukų posakis, paprastai ištariamas vaišių šeimininko,
atkeliavęs dar iš tų laikų, kai tarp klanų buvo paplitęs svečių nuodijimas)
Ingeitum – metalo meistrai, kalviai
Isidar Mithrim – Žvaigždžių Safyras
Jokk is frekk dûrgrimstvren? – Ar norite, kad tarp klanų kiltų karas?
Knurl – akmuo, uola
Knurla – nykštukas (pažodžiui – „kilęs iš akmens“)
Knurlag qana qirânû Dûrgrimst Ingeitum! Qarzûl ana Hrotgar oen volfild… – Jį priėmė į Ingietumų klaną!
Tebūnie prakeiktas Hrotgaras ir visi, kurie…
Knurlagn – vyrai
Knurlhiem – akmengalvis
Knurlien – Akmens Širdis
Nagra – didžiuliai šernai, gyvenantys Beoro kalnuose
Oeí – taip (patvirtinimas)
Orik Thrifkz menthiv oen Hrethcarach Eragon rak Dûrgrimst Ingeitum. Wharn, az vanyali–carharûg Arya.
 Né oc Ûndinz grimstbelardn. – Orikas, Trifko sūnus, ir Šešėlio Žudikas Eragonas iš Ingietumų klano.
Ir elfų pasiuntinė Arija. Esame pakviesti į Undino rūmus.
Os il dom qirânû carn dûr thargen, zeitmen, oen grimst vor formv edaris rak skilfz. Narho is belgond… –
Tegu mano kraujas suvienija mūsų kūnus, mūsų garbę ir mūsų menes. Prisiekiu…
Otho – pasitikėjimas
Ragni Heftyn – Upės Sargai
Shrrg – didžiuliai vilkai, gyvenantys Beoro kalnuose
Smer voth. – Paduokite maistą.
Tronjheim – Milžinų Šalmas
Urzhad – urvinis lokys
Vanyali – elfas (nykštukai šį žodį pasiskolino iš senosios kalbos, kur jis reiškia „magiją“)
Vor Hrotgarz korda! – Už Hrotgaro kūjį!
Vrron – pakankamai
Werg – pasibjaurėjimo šūksnis (atitikmuo žodžiui „fui“)

URGALŲ KALBA

Ahgrat ukmar. – Padaryta.

Drajl – kirmėlių krūva
Nar – itin pagarbus kreipinys į bet kurios lyties asmenį
 PADĖKA

vetha Fricäya.

K Kaip ir kitiems rašytojams, apsiėmusiems kurti tokio ilgumo istoriją kaip Paveldėjimo
trilogija, man Eragono, o dabar ir Vyriausiojo kūrimas tapo paties savęs ieškojimu, kur
kiekvienas žingsnis mane keitė ne mažiau nei Eragoną.
Kai pirmą kartą kilo mintis apie Eragoną, buvau penkiolikos – jau nebe berniukas, bet dar ir ne vyras,
ką tik baigęs mokyklą ir nežinantis, kuriuo gyvenimo keliu pasukti. Ir labai mėgstantis magiškąją fantasy
literatūrą, kurios buvo pilnos mano knygų lentynos. Eragono rašymas, jo pardavinėjimas visame
pasaulyje, o dabar ir Vyriausiojo baigimas atvedė mane į suaugusiųjų pasaulį. Dabar esu dvidešimt
vienerių ir, savo paties nuostabai, išspausdinau jau du romanus. Esu tikras: atsitinka ir keistesnių dalykų,
bet man – niekada.
Eragono kelionė buvo ir mano paties kelionė: išplėštas iš ramios kaimo aplinkos, kur užaugau, ėmiau
klajoti po šalį, beviltiškai stengdamasis aplenkti laiką, kenčiau įtemptą ir sunkų mokymą, sulaukiau
didesnės sėkmės nei tikėtasi, tvarkiausi su šlovės pasekmėmis ir galiausiai gavau šiek tiek ramybės.
Kaip knygose atkakliam ir gero norinčiam pagrindiniam herojui (kuris ne visada jau toks sumanus, ar
ne?) padeda nemažai išmintingesnių veikėjų, taip ir man kelią rodė daugybė talentingų žmonių. Noriu
padėkoti:
Namuose: Mamai, visada išklausydavusiai, kai man reikėdavo pasikalbėti, jei kildavo sunkumų rašant
ar kuriant veikėjų paveikslus, padrąsinusiai išmesti dvylika puslapių ir perrašyti Eragono atkeliavimą į
Elesmerą (skausminga); Tėčiui – už įžvalgų redagavimą, kaip visada; brangiai seseriai Andželai – už tai,
kad vėl prisiėmė kerėtojos vaidmenį ir prisidėjo prie dialogų su savo antrąja „aš“ kūrimo.
Writers House: savo agentui, didžiajam ir galingajam Kablelių Meistrui Simonui Lipskarui, kuriam
viskas įmanoma (Mervyn Peake!), ir jo drąsiajam padėjėjui Danieliui Lazarui, kuris sergsti, kad Kablelių
Meistras gyvas nepasilaidotų po krūva rankraščių, kurių dauguma, bijau, yra Eragono.
Knopf: redaktorei Michelle Frey, kuri peržengė visas savo pareigų ribas ir pavertė Vyriausiąjį daug
geresniu kūriniu, nei jis būtų buvęs; reklamos vadovei Judith Haut, dar kartą įrodžiusiai, kad jai nėra
neįmanomų žygdarbių (išgirstumėt ją kvatojančią!); Isabel Warren–Lynch, neprilygstamai meno
redaktorei, kuri dirbdama su Vyriausiuoju pralenkė savo ankstesnius pasiekimus; Johnui Jude‘ui
Palencarui – už viršelio piešinį, kuris man patinka dar labiau nei Eragono; korektoriui Artie‘ui Bennettui,
kuris puikiai padirbėjo tikrindamas visus neaiškius žodžius trilogijoje ir greičiausiai apie senąją kalbą
išmano daugiau nei aš, nors urgalų kalbą moka dar kiek silpnokai; Chipui Gibsonui, didžiajam Random
House vaikų skyriaus vadovui; Nancy Hinkel, nepaprastai spaustuvės vadovei; Joan DeMayo, pardavimų
vadovei (daug plojimų, džiaugsmo šūksnių ir nusilenkimų!) ir jos komandai: Daisy Kline, kuri su savo
komanda sukūrė nuostabią ir akį traukiančią reklamą; Lindai Palladino, Rebeccai Price ir Timothy‘ui
Terhune‘ui – už gamybą; daug kartų ačiū Pam White ir jos komandai, padėjusiems paskleisti Eragoną į
visas keturias pasaulio šalis; Melissai Nelson – už dizainą; Alison Kolani – už korektūrą; Michele Burke,
atsidavusiai, darbščiai Michelle Frey padėjėjai ir visiems kitiems mane palaikiusiems Knopf leidyklos
darbuotojams.
Listening Library: Gerardui Doyle‘ui, kuris įkvepia gyvybę Alagezijos pasauliui; Taro Meyeriui,
kuris tiksliai supranta mano sukurtų kalbų tarseną; Jacobui Bronsteinui – už tai, kad viską sutvarko, ir
Timui Ditlowui, Listening Library leidėjui.

Visiems jums ačiū.

Dar viena dalis, ir šis pasakojimas baigsis. Dar vienas širdies skausmo, palaimos ir ištvermės
rankraštis… Dar vienas svajonių rinkinys.
Likite su manimi, jei norite, ir pamatysime, kur tas vingiuotas kelias mus nuves – tiek šiame pasaulyje,
tiek Alagezijoje.
Sé onr sverdar sitja hvass!

Christopheris Paolinis
2005 m. rugpjūčio 23 d.
 APIE AUTORIŲ

eblėstanti Kristoferio Paolinio meilė fantasy literatūrai ir mokslinei fantastikai paskatino jį,

N penkiolikmetį, ką tik baigusį mokyklą (ir visąlaik besimokiusį tik namuose), pradėti rašyti
pirmąjį romaną – Eragoną. Devyniolikos Kristoferis tapo paklausiausiu, anot New York Times,
rašytoju. Kristoferis gyvena Montanoje, kurios išraiškingas gamtovaizdis įkvepia kuriant Alagezijos
vaizdus. Dabar jis rašo paskutiniąją Paveldėjimo trilogijos knygą.
Daugiau informacijos apie Kristoferį, Vyriausiąjį ir Paveldėjimą ieškokite www.alagaesia.com.