Professional Documents
Culture Documents
V. Lisauskiene. Literaturiniu Uzduociu Pavyzdziai
V. Lisauskiene. Literaturiniu Uzduociu Pavyzdziai
Frazėje „Kas nepalietė žemės nė sykį, / Tam į dangų įeit nevalia“ telpa nykaus ir liūdno
gyvenimo istorija, kuri buvo trumpai papasakota Adomo Mickevičiaus poemos „Vėlinės“ antrojoje dalyje. Joje
pasakojama apie vieną išdidžią merginą, kuri jaunystėje neatsakė nė vienam jaunuoliui į užgimusią meilę, pašaipiai
juokdavosi iš rodomų jausmų : „Gražuolė buvau, nenorėjau tekėti.“ Tačiau atsitiko taip, jog mergina mirė dar
jaunystėje, likusi vieniša, nepažinusi tikrosios meilės džiaugsmų ir kančių, sietinų ir su viso gyvenimo laime bei
vargais : „Nors pasauly gyvenau, / Jo, deja, nepažinau <...> / Žaisdavau aš tarp gėlių / Ne su jaunu berneliu - / Su
mažu avinėliu.“ Iš merginos pasakytos šios minties galima daryti išvadą, kad jos vaikiškas naivumas, nenorėjimas
prisiimti atsakomybės, kaip vertybės ryškiai akcentuotos romantizmo epochoje, už savo veiksmus, priešinimasis
natūraliai žmogaus prigimčiai, santykiams su mylimu žmogumi, lėmė jos gyvenimiškos patirties stoką, jausmų
paviršutiniškumą. Taigi gebėjimo bei noro mylėti, nuoširdaus bendravimo ir emocinio ryšio nebuvimas, t.y.
gyvenimiškų potyrių trūkumas, neleido merginai „paliesti žemės nė sykio“. O tas, kuris nėra patyręs tikrųjų
džiaugsmų ir vargų žemiškajame gyvenime, dar nėra pasiruošęs patekti į aukštesnįjį egzistencijos lygmenį. (180
žodžių)
B. Teiginio pagrindimas pasirinktu kūriniu (-iais). Užduotis. Nurodytą teiginį pagrįskite A. Mickevičiaus
kūriniais.
1. Romantinis herojus – savin pasinėręs individualistas, skausmingai išgyvenantis atotrūkį tarp aukštų sielos
polėkių ir tikrovės.
Apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ rašytojas akcentuoja Severijos tvarkingumą bei darbštumą. Šios dvi
merginos savybės išskiria ją iš kitų kaimo merginų. Pasakotojas pabrėžia, kad vienintelės Severijos kojos būdavo
plaunamos ne tik prieš šventes, taip pat stebimasi merginos klėtele, nes joje, kitaip nei kitų kaimo merginų
klėtelėse, nebūdavo nė dulkelės. Šitaip apysakos autorius Juozas Tumas – Vaižgantas siekė atskleisti tuometiniams
lietuviams, jog iš modernėjančios kultūros žmonės gali perimti gerus bruožus, pavyzdžiui, švarumą. Svarbu
paminėti ir tai, jog Severija apibūdinama kaip darbščiausia savo kaime. Tik ji viena anksti keldavosi ryte, kad
galėtų rinkti miške geriausius grybus, kuriuos girdavo ne tik Severijos bendraamžės kaimynės, bet ir svečiai,
apsilankę jos namuose po merginos santuokos ir perėjus iš kaimo į dvaro kultūrą. Tokiu būdu Severija yra
idealizuojama, o tai ne tik vienas svarbiausių neoromantizmo literatūros bruožų, taip sukuriamas ir autoritetas XX
a. pr. lietuvių moterims. Darbštumą bei tvarkingumą Vaižgantas tikriausiai norėjo pateikti kaip vertybes dėl to, nes
jis buvo katalikų dvasininkas, tad galime teigti, kad pasitelkdamas Severijos būdo bruožais, rašytojas iš tiesų
sukūrė moters idealą.(168 žodžiai)
Krėvė vaizduoja išskirtinius žmones, kurie negali suderinti savo dvilypumo (Skirgaila), nebijo maištauti bei
sugeba išlikti orūs, garbingi ir dvasiškai laisvi net varžomi ir žeminami (Ona Duonutė), sugeba atverti širdį tyriems
jausmams bei aukotis – dėl meilės, idėjos, pareigos, įsitikinimų (Keleris), romantiškai aukština praeitį ir
besąlygiškai gina senuosius Dievus (Stardas), yra išmintingi – moka prisitaikyti, neapleidžiant savitumo
(Skurdulis).
Dižiausiomis vertybėmis Skirgaila laiko valdovo autoritetą bei garbę, duoto žodžio tesėjimą, ištikimybę bei
pažiūrų tvirtumą, savo šalies stiprybę ir laisvę, Lietuvos žmonių gerbūvį. Vėliau kūrinyje jam vertybe tampa ir
moters meilė.
Skirgailos dramatizmą lemia tai, kad jis neranda atsakymo į vidinius klausimus (apie visuotinį gėrį, ištikimybę),
o išvadas padaro per vėlai (Onos Duonutės atstūmimas). Skirgaila jau iš pat pradžių yra pasmerktas būti
nelaimingas, nes niekada nepatyrė meilės ir pats nemoka mylėti. Negana to, istorinės aplinkybės, didžiulė
atsakomybė už savo šalį, palaikymo stoka bei paties Skirgailos egocentriškumas neleido atsiskleisti jo gerumui bei
jautrumui, kurie slypi net ir šiurkščiausiame žmoguje. Taip pat, kalbant apie Skirgailos santykius su Ona Duonute,
jis nėra toks tvirtas, kad atlaikytų pažeminimą ir nepasiduotų žemiesiems jausmams.
Skirgaila panašus į Šekspyro Hamletą, nes abu šiuos veikėjus ištinka vertybių krizė. Nepaisant gausaus veiksmo
ir begalės aplinkybių, jų viduje viso kūrinio metu vyksta intensyvi kova tarp dviejų pradų: kilnumo, žmogiškumo,
3
humanizmo ir keršto saldumo, viduramžiškos pareigos (Hamletas); jaučiančio žmogaus bei šaltakraujiško valdovo
(Skirgaila).
Krėvės dramoje „Skirgaila“ atsispindi šios Renesanso epochos idėjos: didelė vertybė yra Tėvynė bei tautinis
identitetas; poetizuojama ir išaukštinama žmogaus auka dėl kitų žmonių, idėjų, savo vertybių; žmogus turi teisę į
laisvą bei laimingą gyvenimą; žmogaus vidinis pasaulis vaizduojamas labai brandus – žmogus ištikimas savo
vertybėms, įsitikinimams, religijai; dažnai veiksmus paskatina ne šaltas protas, racionalumas, bet jausmai.
Vidiniai prieštaravimai yra neišvengiama ir kartu dramatiška veikėjų būsena, kadangi tikroji žmogaus
prigimtis bei jausmai yra varžomi pareigos, atsakomybės, religijos, žmogiškosios etikos bei aukštesniųjų idėjų.
Mane sukrėtė scena, kai Keleriui gulint karste polemizavo Šviesusis ir Tamsusis vyrai. Ši scena įsirėžė giliai į
atmintį dėl savo aktualumo. Tokią situaciją pati esu išgyvenusi ne kartą (žinoma, ne tiesiogiai – nesu gulėjusi
karste, pasiruošusi mirti dėl mylimojo garbės) ir mane sukrėtė, koks universalus ir amžinas yra šis vidinis žmogaus
ginčas – neįgimtų moralinių nuostatų (žmogaus etikos) bei įgimto savisaugos instinkto (racionalumo) kova.
Supratau, kad maištaudamas žmogus gali išlikti laisvas: jeigu ne fiziškai, tai bent morališkai. Jis gali jaustis
teisus ir orus. Maištaudamas žmogus jaučia prasmę, o prisitaikydamas prie kasdienių aplinkybių – tik su
asmeninėmis vertybėmis ir įsitikinimais prasilenkiančios kasdienybės kartėlį.
Pamačiau, kad garbės ir pergalės troškimas verčia žmogų pasiduoti žemiesiems jausmams, kurie paskatina
žiaurius, šaltakraujiškus ir visai nežmogiškus poelgius. Paradoksalu, bet garbės ir pergalės troškimas dažnai padaro
žmogų nevertą nė mažiausios pagarbos.
Aš manau, kad pagrindinė Skirgailos pralaimėjimo priežastis yra jo nesugebėjimas suderinti savyje tironiško
bei įžeidaus valdovo ir jautraus žmogaus, kuriam reikalingi šilti jausmai. Taip pat garbės troškimas, valdovo galių
hiperbolizavimas; jo vidinio pasaulio sustabarėjimas – jis negalėjo „perlipti per save“, pažvelgti į save kitu kampu,
nesugebėjo pripažinti savo klaidų, pakeisti požiūrio.
Krėvė savo dramoje kelia klausimą: ar yra teisinga religija? Ar įmanoma žmogui prisitaikyti neprarandant savo
savitumo? Ar įmanoma suderinti skirtingus įsitikinimus? Ar įmanoma suprasti kitą? Kaip suderinti valdžios
teikiamą galią ir žmogiškumą? Ar gali žmogus, niekada nepatyręs meilės ir šilumos, mylėti šalia esantį tikra,
nuoširdžia, vien artimu besirūpinančia meile? Kaip susitaikyti, kad esi nemylimas ir kaip dėl to neprarasti sveiko
proto ir nepasiduoti įtūžiui? Kuo vadovautis – protu, tradicija, jausmais ar etika? Ar visada svarbiausia yra įrodyti
savo teisumą? (556 žodžiai)
4
5