Vaikystėje nepatyrusiems artimųjų meilės, sunku subręsti: jie nori suaugti, bet

negali. Artimųjų nemylėti vaikai taip pat nori užaugę gyventi visavertį gyvenimą, būti sociumo
dalimi. Tik kad to pasiektum, turi mokytis, dirbti, gebėti kurti darnius santykius, kurie ir yra
laimingo gyvenimo pagrindas. Apie gatvės vaikus, nepatyrusius artimųjų meilės, šilumos,
susimąstyti privertė perskaityta lietuvių rašytojos Vandos Juknaitės dokumentinė apybraiža
„Išsiduosi. Balsu“, kurioje vaizduojamas, gyvenimas. Mindaugas - vienas iš gatvės vaikų, kuris
stovykloje buvo kitiems autoritetas, o ir patys stovyklos organizatoriai dažnai klausdavo jo
patarimų. Jis apibūdinamas pasakotojos kaip tvarkingas, kaip apgalvojantis kiekvieną savo
žingsnį, „pajėgus numatyti perspektyvą“ ir „valingai eiti į priekį“. Atrodytų, jau pakankamai
susiformavęs, subrendęs žmogus. „Koks puikus iš jo galėjo išaugti premjeras“,- džiaugiasi
pasakotoja. Išėjęs iš stovyklos apsigyveno pas močiutę Biržuose, kurį laiką mokėsi, dirbo pas
kaimynus, bet po poros savaičių viskas pasikeitė – Mindaugas viską metė ir grįžo prie savo
ankstesniojo netinkamo gyvenimo būdo stoties rajone. Kas lėmė tokį Mindaugo poelgį? Juk jis
norėjo stotis ant kojų, pradėti savo suaugusio žmogaus gyvenimą. Ko gero, silpna valia,
atsakomybės už savo gyvenimą nebuvimas – vertybės, kurias vaikams turi įskiepyti artimiausi
aplinkos žmonės. Tad vaikystėje tėvai turi padėti tinkamą pamatą, kad vaikai vėliau galėtų
suaugti, subręsti.