Diane Chamberlain - Nutraukta Tyla 2015 LT PDF

^ Diane
C hamberlain
Nutraukta tyla
Iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė
A lm a littera
U D K 821.111(73)-31 Versta iš: Diane Cham berlain
Ch78 B R E A K IN G T H E S ILE N C E
Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose,

muziejuose arba archyvuose, draudžiama m okslinių tyrim ų ar asmeninių
studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą
kom piuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tu ištaigu patalpose.
ISBN 978-609-01-2012-5
Copyright ©1999 by Diane Cham berlain

Revised text copyright © 2009 by Diane Cham berlain
Viršelio nuotrauka © Coy_Creek ID: 229181044 Shutterstock.com
© Vertimas į lietuvių kalbą, Regina Šeškuvienė, 2015
© Leidykla „Alm a littera“, 2015
1
Kalėdų vakarą po vienuoliktos suskambo telefonas. Lora, kaip v i

sada, sėdėjo darbo kambaryje prie kompiuterio ir greitai pakėlė
ragelį. Žinojo, kas skambina.
- Jis reikalauja jūsų, - pranešė seselė. - Manau, jums reiktų
paskubėti.
- Tuoj būsiu.
Lora nubėgo per svetainę, pro tamsoje skendinčią Kalėdų
eglę ir užlėkė laiptais į antrą sublokuoto namo aukštą. Nors labai
stengėsi netriukšmauti, veriamos miegamojo durys vis tiek su
girgždėjo ir Rėjus kilstelėjo galvą nuo pagalvės. Jis visad miegojo
gana jautriai.
- Skam bino iš ligoninės, - tarė ji ir nusimetusi chalatą iš
sitraukė iš apatinio kom odos stalčiaus džinsus. - M an reikia
važiuoti.
Rėjus atsisėdo lovoje ir uždegė lempą ant spintelės.

- A r jis?..
Nebaigęs sakinio ištiesė ranką ir pasiėmė nuo spintelės aki
nius. Atrodė kiek nustebęs ir markstėsi nuo staiga kambarį užlie
jusios šviesos.
- D ar gyvas, - atsakė Lora. - Bet manau, kad jau nebeilgai.
Balsas neišdavė jokių emocijų, nes dabar ji kalbėjo kaip rami
ir susikaupusi mokslininkė.
6 Nutraukta tyla
- Aš važiuosiu su tavim, - pasisiūlė Rėjus numesdamas nuo

savęs antklodę. - Pakelsiu Em ą ir mes abu galėsime palaukti...
- Nereikia, - užsivilkusi per galvą megztinį Lora pasilenkė jo
pabučiuoti. - Judu su Em a likite čia. Nėra reikalo jos žadinti. Be
to, turiu skubėti.
- Aišku, - tarė Rėjus ir perbraukė delnais pradėjusius slinkti
rudus plaukus. - Bet jeigu apsigalvosi ir norėsi, kad atvažiuotu
me, paskambink.
Sėdėdamas lovoje su dryžuota pižama jis atrodė lyg peraugęs
vaikas, ir Loros širdį ūmai užliejo meilė jam.
- Pažadu, - tarė ji ir apkabinusi padėkojo: - Ačiū.
Lauke buvo ramu ir šalta. Ji greitai pralėkė rajono gatvelėmis,
ryškiai apšviestomis spalvotų girliandų ant namų ir medžių. Pa
grindinėje Lisbergo gatvėje ją pasitiko viena po kitos raudonos
šviesoforo akys, ir nors gatvės buvo beveik tuščios, ji pareigingai
stojo prie kiekvieno šviesoforo.

Tėvas niekada nereikalavo jokių didvyriškų žygių ir niekada
jų nelaukdavo. Nors filosofine prasme Lora ir pritarė jo apsis
prendim ui, jausmai vis tiek darė savo, ir keletą pastarųjų dienų ji
vis dar tikėjosi stebuklo. Dar nebuvo pasirengusi jo netekti. Kar
las Brendonas buvo vienintelis jai ištikimas ir visuomet ją palai
kantis žmogus. Santykiai su juo ne visada buvo tobuli, betgi kuris
vaikas tobulai sutaria su savo gimdytoju? Prieš kelis mėnesius
jam sukako aštuoniasdešimt, o dar prieš tai prasidėjo vėžio at
krytis. Smitsono Oreivystės ir astronautikos muziejuje po darbo
valandų Lora surengė jam gimtadienio vakarėlį ir dėl jo uždegė

visas planetariumo šviesas. Tai jo paskutinis vakarėlis šioje že
mėje, ir ji žinojo, kad jam nieko nebus maloniau, kaip dar kartą
pažiūrėti į beribę žvaigždžių jūrą virš galvos. Džiaugdamasis me
chaniškai sukurtu dangumi jis beveik nekreipė dėmesio į susirin
kusius svečius.
Ligoninės aikštelėje buvo vos keli automobiliai ir ji pastatė

savąjį prie pat įėjimo. Viduje vestibiulis buvo baugiai tuščias ir
DIANE CHAMBERLAIN 7
menkai apšviestas. Eidam a per jį Lora visa drebėjo ir mintyse

ruošėsi tam, kas jos laukia. Ras tėvą jau nurimusį. Jis nebijojo
m irti, ir tai ją ramino. Tėvas astronomiškai suvokė savo būties
prasmę. Kai tavo aistra - dangus, žvaigždės ir planetos, žmogaus
gyvenimo nereikšmingumas tampa savaime suprantamas.
Taigi ji tik palaikys jį už rankos, kol jis iškeliaus anapilin.
Ji bus labai stipri. Paskui parvažiuos namo ir Rėjus ją paguos.
O rytą praneš Emai, kad senelis numirė. Jinai jau gerokai anks
čiau bandė paaiškinti savo penkiametei dukrai apie senelio ligą,
lygindama jo negalią su tuo, kas prieš metus nutiko Em os jūros
kiaulytei. Bet Ema, net ir pažėrusi daugybę klausimų, nesugebėjo

suvokti žodžio amžiams reikšmės. Ir Lora, anksčiau mėgusi pa
sišaipyti iš sąvokos dangus, sumaniai pritaikė ją Em ai paguosti.
O kartais ir save pačią nuraminti.
Vos įžengusi į tėvo palatą Lora pamatė, kad jis toli gražu ne
nusiteikęs ramiai. Jis atrodė gerokai prasčiau nei šiandien per
pietus. Kvėpavimas labiau švokščiantis, oda papilkėjusi ir jis visas
susijaudinęs. Ištiesęs į Lorą ilgas drebančias rankas, tėvas, kadai
se dailaus veido, žiūrėjo į ją nevilties kupinom is akimis.
Lora paėmė jam už rankos ir prisėdo ant lovos krašto.
- Aš jau čia, tėti.
Lora pagalvojo, kad jis nenori m irti vienas, be jos šalia, ir ėmė
gailėtis, kam stoviniavo prie kiekvieno raudono šviesoforo, o ne
kuo skubiau lėkė į ligoninę.
Tėvas laikė suėmęs savo nusilpusiais delnais jos abi rankas,
bet nors ji sėdėjo šalia, jo akyse vis tiek buvo matyti'desperatiškas
žvilgsnis. Jis bandė kalbėti ir žodžiai veržėsi iš burnos kapotai,
jam trūkčiojančiai gaudant orą.

- Turėjau... tau... pasakyti... - stenėjo jis.
Lora palinko arčiau, kad geriau girdėtų. Pakreipusi galvą į
šoną, pro palatos langą matė danguje Avino žvaigždyną.
- Nesivargink, tėti, nekalbėk, - tarė ji nubraukdama jam nuo
sm ilkinio žilų plaukų sruogą.
8 Nutraukta tyla
- Tokia moteris, - lemeno jis. - Tu turi...

Ištįsęs ir papilkėjęs tėvo veidas nepatenkintas įsitempė, nes
jam sunkiai sekėsi tarti žodžius.
- Ką aš turiu padaryti, tėve? - švelniai paklausė Lora.
- Pasirūpinti... - jo lūpos virpėjo nuo didelių pastangų kal
bėti. - Turi ja pasirūpinti, - ištarė jis.
Lora atsilošė ir įdėm iai pažvelgė jam į veidą. G al jis kliedi?
- Gerai, - pažadėjo ji. - Pasirūpinsiu. Būk geras, nebekalbėk.
Jis paleido jos plaštaką ir ištiesė virpančią ranką spintelės prie
lovos link. Lora pamatė popieriaus lapelį, kurio jis siekė, ir pati jį
'paėmė. A n t lapelio vos įskaitomai buvo užrašyta pavardė. Lorai
suspaudė širdį.
- Sara Touli, - perskaitė. - Kas ji?
- Draugė, - atsakė jis. - Svarbi... artimųjų... neturi, - sunkiai
nurijo seiles, ant kaklo po oda sujudėjo aštrus lyg skustuvo ašme
nys Adom o obuolys. - Pažadėk.
Jis nori, kad ji pasirūpintų moterim pavarde Sara Touli?
- Bet... kas ji tokia? - paklausė Lora. - K ur ji?
Tėvas gulėjo užsimerkęs.
- Medou... Vud...
- M edou Vud Vilidže?
Lorai prieš akis iškilo įspūdingas karalienės Viktorijos laikų
senelių namų pastatas Lisbergo pakraštyje.
Tėvas linktelėjo. Bent jau jai taip pasirodė.
- A r negalėtum pasakyti, ką turėčiau dėl jos padaryti? - pa
klausė Lora.
- Rūpinkis...
- Rūpintis ja? - pasitikslino. - Betgi aš jos nepažįstu, tėti. Net
nesu girdėjusi, kad apie ją kalbėtum.
Ploni it pergamentas tėvo vokai sukrutėjo, jis atsimerkė ir jo
akyse Lora išvydo paniką.
- Pažadėk! - sušuko jis ir tarsi spazmų traukoma ranka ban
dė sugriebti jai už peties, bet pirštai užkliuvo už grandinėlės ant
kaklo. Lora pajuto, kaip ji nutrūko, o pakabutis nukrito į sterblę.
DIANE CHAMBERLAIN '9
Išsigandusi jo panikos, Lora sugriebė tėvą už rankų.

- Gerai jau, gerai, tėti, - puolė raminti. - Pažadu. Aš ja tikrai
pasirūpinsiu.
- Prisiek...
- Prisiekiu, tėti, - Lora loštelėjo atgal ir įsikišo lapelį į džinsų
kišenę. - Nereikia šitaip jaudintis.
Tėvas nuvirto ant pagalvių ir drebančiu pirštu parodė jai į
kaklą.
- Aš nutraukiau...
- Niekis, - Lora paėmė nuo sterblės grandinėlę ir taip pat įsi
dėjo į džinsų kišenę. - Ją galima sutaisyti, - paėmusi tėvo ranką
pasidėjo ant šlaunies. - O tu dabar pailsėk, - paliepė.
Tėvas paklusniai užsimerkė, menka jų kova baigėsi. Tokie pa-
sikandžiojimai jiems ne naujiena. M otina mirė, kai Lora buvo vos
septynerių, ir su tėvu jai buvo nelengva - jis buvo reiklus ir val
dingas, bet visuomet dėmesingas. Ji visada jam buvo svarbiau už
viską, ir Lora tą žinojo. Jis įžiebė jai meilę astronomijai, nors jam
pačiam astronomija buvo daugiau mėgstamas užsiėmimas nei
profesinis pašaukimas, ir jis buvo atsakingas už tai, kuo dukra taps
užaugusi. Metodiškas jos asmenybės formavimas kartais būdavo
skausmingas ir ginčytinas, bet vėliau ji jautėsi už tai jam dėkinga.
Lora ilgas valandas sėdėjo laikydama saujoj tėvo ranką, o ši
pamažu vis glebo ir vėso. Palatoje ant sienos kabėjo lipnia juos
tele priklijuotas Emos piešinys, kurį ji nupiešė jam prieš kelias
dienas. Tipiškas penkiamečio vaizdelis: ryškiai mėlynas dangus,
geltona saulė, žalias medis. Ir vaikas su mėlynais ir raudonais dra
bužiais, plačia šypsena veide, kokią galėjai kone visą laiką regėti
Em os lūpose. Lora įdėm iai žiūrėjo į piešinį. Jai buvo liūdna, kad
šitas linksmas vaikas visai nedera prie slogios palatos atmosferos.
Lora vėl pažvelgė pro langą. Avino žvaigždyno nebesimatė,
užtat netoli Vandenio žvaigždyno centro švietė Jupiteris. Lora
užsimerkė ir po geros minutės pajuto, kad tėvas nebekvėpuoja. Ji
sėdėjo labai tyliai ir ilgai laikė saujoj atšalusią tėvo ranką, o pala
toje tvyrojo gili dangiška ramybė.
2
Kai ji grįžo namo iš ligoninės, rytuose dangus jau raudonavo nuo

brėkštančios aušros. Erdvioje baltoje virtuvėje, susisupęs į ryškų
mėlyną kilp in į chalatą, Rėjus virė kavą. Lorai įžengus pro duris,
jis priėjo prie jos išskėstomis rankomis ir ji pamatė, kad jo naktį
beveik nemiegota. Po akimis - pajuodę odos maišeliai, ant vei
do - žili neskustos barzdos šeriai. Akim irksnį ją sukaustė baimė,
kad gali ir jo netekti. Jam jau šešiasdešimt vieni. Dvidešim t vie
nais metais vyresnis už ją, o keletas pastarųjų metų dar smarkiau
įrėžė savo žymę. Įsikniaubusi jam į petį Lora ir pati gerai nesu
prato, dėl ko rieda ašaros: dėl tėvo ar vyro.
- Jis mirė maždaug prieš valandą, - ištarė ji atsitraukdama
nuo jo. Popierine servetėle nusišluostė akis ir, paėmusi iš jo rankų
paruoštą kavos puodelį, atsisėdo prie stalo.
- Džiaugiuosi, kad buvai šalia jo, - pasakė jis.
- M an buvo labai liūdna, - Lora laikė puodelį abiem su-
žvarbusiom rankom. - Maniau, pasėdėsiu šalia jo, kol jis... už
ges. Bet jis buvo labai susijaudinęs. Tiesiog sudirgęs. Liepė man
pasirūpinti kažkokia moterim, apie kurią aš niekada negirdėjau
jo kalbant. Ir dar liepė prisiekti, kad tikrai jos neapleisiu. Atrodė,
negalės num irti tol, kol neprisieksiu jos globoti.
Rėjus susiraukė.
- Kas ta moteris? Ir ką jis turėjo omeny sakydamas, kad turi
ja „pasirūpinti“?
DIANE CHAMBERLAIN 11
Lora ištraukė iš džinsų kišenės popieriaus lapelį ir pasidėjusi

ant stalo išlygino jį delnu.
- Sara Touli, - perskaitė. - Ji gyvena M edou Vud Vilidže. Ž i
nai tuos senelių namus, ar ne?
Rėjus nusisuko nuo jos įsipilti kavos. Jis tylėjo, ir ji įsivaizda
vo, kad ir jis bando įm inti tėvo užduoto prašymo mįslę. Su šiuo
chalatu jo kūnas atrodė nutukęs ir beformis. Pernelyg suglebęs.
Nesveika kasdien nešioti tiek daug svorio. Jai norėtųsi, kad jis la
biau rūpintųsi savimi.
- Ir tu nežinai, kas ją sieja su Karlu? - galiausiai paklausė ne
atsisukdamas į ją.
- Neturiu supratimo. Sakė, kad jinai jam - nepaprasta draugė.

A r kažkuo labai svarbi. Tiksliai jo žodžių nepamenu. Jis vos bega
lėjo kalbėti, - Lora sunkiai prisim inė pokalbį su tėvu, tarsi būtų
jį susapnavusi. - Sakė, ar bent jau aš taip supratau, kad ji neturi
nieko, kas ja pasirūpintų. Jokių artimųjų.
- Širdele, - Rėjus atsisėdo prie senovinio ąžuolinio stalo ir už
dėjo delną jai ant rankos, - aš manau, kad tai tiesiog mirštančiojo
kliedesiai, - tarė jis. - Tu gi pati žinai, kad pastarąją savaitę jam
kelis kartus buvo užėję silpnaprotystės priepuoliai. Tie vaistai...
- Suprantu, bet jo protas šįkart buvo šviesus. Gaila, kad tu
jo nematei, Rėjau. Jam tai buvo be galo svarbu. Įdomu, iš kur jis
pešė šitą pavardę? - Lora ištraukė iš po jo delno ranką ir palietė
lapelį. - Jinai jam tikriausiai be galo svarbi. G al jis turėjo dar vie
ną šeimą, apie kurią mes nieko nežinojom? Aš vėliau paskambin
siu į M edou Vud Vilidžą ir pasidomėsiu, ar ta moteris tikrai pas
juos gyvena.
Rėjaus veido išraiška buvo tokia, su kokia jis ant Kapitolijaus
kalvos spausdavo politikus. Jo veide buvo matyti gerai apgalvota

kantrybė, lūpos kietai sučiauptos, ir jinai jautė, kad jis itin atidžiai
renka žodžius.
- Veikiausiai dabar netinkamas laikas spręsti tokius klau
simus, - ram iu balsu patarė jis, vėl uždedamas delną ant jos
12 Nutraukta tyla
rankos, - nes, suprantama, esi nusim inusi ir labai susijaudinusi

dėl Karlo. V is dėlto norėčiau tau prim inti, kad būdamas gyvas
jis visą laiką stengėsi tvarkyti tavo gyvenimą, o dabar tai daro
net iš kapo.
Lora suprato, ką jis turi galvoje. Kartais atrodydavo, kad tėvo
meilė artimai susijusi su visais jos laimėjimais, ir nors ji labai
stengdavosi pasiekti kažko daugiau, jam vis būdavo per maža.
Tačiau vis tiek skaudu, gal net žiauru, kad Rėjus mano, jog prieš
m irtinis tėvo noras buvo paskutinis jo mėginimas m anipuliuoti
Loros gyvenimu.
Lora palinko prie vyro, akyse ėmė tvenktis ašaros.
- Daugiau tėvas manęs niekada nieko nebeprašys, - tarė ji. -
Aš jam pažadėjau padaryti tai, ko jis prašė, Rėjau, ir aš tą padary
siu. Nežinau, kas ta, - užmetė akį j popieriaus lapelį, - Sara Touli
jam buvo, bet aš nė už ką nesirengiu atsukti jai nugaros.
- Po perkūnais! - Rėjus taip garsiai kaukštelėjo puodeliu į
stalą, kad Lora net pašoko, o šliūkštelėjusi kava apliejo baltą pa
dėkliuką. Rėjus pakilo nuo kėdės. - Na va, tu ir vėl stačia galva
neri į kažkokią avantiūrą. A r tau mažai veiklos? A r tau neužtenka
Em os ir manęs?
Išsigandusi tokio staigaus jo protrūkio Lora neteko žado. Ž iū
rėjo į savo vyrą, o šis toliau putojo:
- Kodėl tau amžinai reikia vienu metu apžioti milijonus dar
bų? - nerim o jis. - A r pastaruoju metu mąstei apie savo gyveni
mą? Ką tik grįžai iš Brazilijos, kur visą mėnesį rinkai mokslinę
medžiagą, kartą per savaitę lakstai į Baltimorę skaityti paskaitų
Hopkinso universitete, dieną naktį pluši Smitsono muziejuje, o
aną savaitę man sakei, kad vasarą vėl žadi grįžti į Braziliją. Kur
dingo tavo pažadai mums, ką?
Kietai sugniaužęs kumščius Rėjus palinko virš stalo, jo krum

pliai pabalo.
Lora atsistojo. Sutrikusi nuo tokios staigios ir emocingos vyro
priešpriešos, ji ištiesė ranką ir norėjo paliesti jam riešą.
- Betgi tu pats sakei, kad galiu važ...

- O tu sakei, kad vasarą mes visi trys galėsime atostogauti
namelyje prie ežero, - nutraukė ją Rėjus. - Kaip norm ali šeima, o
ne kaip atsiskyrėliai, kai žmona ir motina, pasiėmusi vaiką, laksto
paskui kometas, bastosi po pasaulį, rėžia kalbas, žeriasi apdova
nojimus ir dar daro velniaižin ką, o jos vyras kiurkso namie ir
vieną po kito plėšo sušiktus laiškus su neigiamais atsakymais.
Rėjus atsitiesė ir atgalia ranka nusišluostė smakrą. Pykčio už
kaitinto veido fone žvilgėjo pražilę barzdos šeriai.
Priblokšta visai jam nebūdingo įniršio protrūkio, Lora kumš

čiu užsidengė burną. Jis dar niekada nėra su ja šitaip kalbėjęs,
nė vienu žodeliu niekada jai nepriekaištavo dėl jos karjeros. Ji nė

neįtarė, kad jis jaučiasi toks nelaimingas.
- Mamyte!
Atsisukusi Lora pamatė virtuvės tarpdury stovinčią Emą.
Dailūs, beveik juodi mergaitės plaukučiai susivėlę ant galvos,
akys išpūstos, skruostai patalų nugulėti. Rankose ji spaudė seną
nučiupinėtą pliušinį triušiuką, su kuriuo miegojo jau keletą metų.
Jis amžinai būdavo jos glėby, nors per Kalėdas Em a buvo gavusi
dar du naujus pliušinius žaislus. Su raudona pižamyte ji atrodė
smulkutė ir gležnutė.
Lora pašoko nuo kėdės.
- Labas rytas, meilute, - pasilabino. - A r mes tave pažadinom?
- Kas atsitiko? - Em a vedžiojo akimis nuo Loros prie Rėjaus
ir vėl atgal.
- E ik į lovytę, pupuliuk, - paliepė Rėjus. Jo balse - jokio pyk
čio, jis buvo tik veide.

- Nieko neatsitiko, - atsakė Lora. - T ik mudu su tėčiu labai
garsiai kalbėjomės. Nenorėjom tavęs pažadinti.
Apie senelio m irtį pasakys jai vėliau. Dabar tam ne laikas.
Em a įbedė akis į Rėjų, šis nusisuko į plautuvę išskalauti savo
puodelio.
- Kodėl jūs atsikėlę, kai lauke dar taip tamsu? - paklausė Ema.
14 Nutraukta tyla
- Eime, - paragino Lora ir nusivedė mergaitę, uždėjusi ranką

jai ant peties. - Tu teisi. Keltis dar labai anksti. Eime, nuvesiu tave
į lovytę. G al ir mes dar prigulsime valandėlę kitą.
Em a lipo laiptais įsitvėrusi Loros rankos ir užsimiegojusi vos
nepargriuvo. Lora paguldė ją į lovytę, apkamšė antklode. Patalai
dar buvo šilti nuo mergaitės kūno.
- A r tėvelis pyksta ant manęs? - paklausė Ema.
- Ant tavęs? Tikrai ne, - paglostė Lora švelnius kaip šilkas duk
rytės plaukučius. Em a iš tiesų dažnai išvesdavo Rėjų iš kantrybės,
ir jis kartais skųsdavosi, kad ji trukdo jam dirbti prie knygos. Ne
kartą buvo ją net aprėkęs. - Jis tikrai ant tavęs nepyksta, - bandė
patikinti mergaitę Lora. - Jis tiesiog šiuo metu labai suirzęs. Jeigu
nori, galėsime apie tai pasikalbėti vėliau, kai atsikelsi.
- Gerai, - atsakė Em a ir užsimerkė.
Lora pasilenkė, pabučiavo dukrytę ir užtraukė antklodę iki
smakro. Atsistojus jai prieš akis virš Em os lovos išniro pilnutėlė
lentyna barbių. Net tamsoje pastebėjo, kad visas lėles Em a buvo iš
dėliojusi kažkokiomis iškreiptomis pozomis, turbūt įsivaizdavo jas
esant gimnastes. Lorai tai sukėlė šypseną. Senokai ji nesišypsojo.
Prieš grįždama į virtuvę pas savo supykusį vyrą Lora norėjo
pabūti viena. Išėjusi į koridorių patraukė į savo kambarį. Iš džin
sų kišenės išsiėmė nutrauktą grandinėlę ir atidarė papuošalų dė
žutę ant kosmetinio staliuko. Joje buvo tik kelios poros auskarų ir
keletas apyrankių. Lorai ne itin rūpėjo papuošalai. Jie visai netiko
jos gyvenimo būdui. Lakstymo į Braziliją, bastymosi po pasaulį
ir kalbų rėžimo gyvenimo stiliui. N uo priešiškumu dvelkiančių
Rėjaus žodžių ji net susigūžė. Iš kur, po galais, tokie žodžiai? Negi
jis visą laiką nešiojosi širdyje šitą priešiškumą?
Pasidėjusi ant delno įdėm iai apžiūrėjo grandinėlę su paka
bučiu. Keista matyti juos rankoje, nes ji niekada nenusisegdavo
grandinėlės. Tėvas užsegė ją Lorai ant kaklo, kai jai sukako aš-
tuoneri. Grandinėlė priklausė jo mamai, sakė jis, senelės vardu ir
ji pati buvo pavadinta. O pakabutis - didelis auksinis amuletas,
Lorai primenantis moters galvą su didele plačiakrašte skrybėle,

nors kitiems pinkli šio auksinio papuošalo forma buvo panaši
į kitokius daiktus. Prisidėjusi grandinėlę prie nuogo kaklo Lora
įdėm iai apžiūrėjo savo atvaizdą veidrodyje ir iškart pastebėjo
pražilusių plaukų šaknis. Nė neįtarė, kad jos taip krenta į akis.
Žilum as dviem lygiomis linijom is gulė abipus sklastymo. Ji anksti
pražilo, ir stengėsi paslėpti tai nuo trisdešimties metų dažydama
plaukus natūralia, aukso atspalvio šviesiai ruda spalva. Jos plau
kai ir dabar buvo ilgi, gerokai žemiau pečių. Sveiki, vešlūs ir stip
rūs plaukai buvo vienintelė nuolaida tuščiai savimeilei, bet ir ji
buvo gan ribota. Tikra tuštybė dažyti plaukus, bet tuštybės nepa
kako, kad lėktų pas kirpėją nudažyti vos boluojančias pražilusias
šaknis. Arba pasipudruoti išrasojusios nosies, pasidažyti lūpų
prieš stojant sakyti kalbos. Ji iš prigimties buvo patraukli, ir tai jai
buvo didžiulė laimė, antraip būtų turėjusi ne žiūrėti į teleskopą, o
gražintis prieš veidrodį.
Reikėtų eiti į apačią pas Rėjų, bet ji vis tiek nesikėlė ir toliau
sėdėjo ant lovos krašto. Visą laiką, kiek ji pažinojo Rėjų, jį kama
vo depresija ir bloga nuotaika, tačiau ką tik regėtas pyktis, kone
įniršis, jai buvo kažkas nauja. Laiškai su neigiamu atsakymu jį
jau varė iš proto. J užtarnautą poilsį išėjęs sociologijos mokslų
profesorius ir vienas pačių jautriausių Loros sutiktų žm onių pa
saulyje, Rėjus jau daug metų rašė knygą apie benamius. Jam tai
buvo mylimiausias sunkus darbas, tarsi tikslas, kuriam paaukojo
visą savo gyvenimą. Knyga buvo parašyta puikiai, griebė už šir
dies ir jaudino. Prieš metus jis pradėjo siūlyti ją leidykloms. Nuo
tada ant jo stalo ir pradėjo augti krūvelė laiškų su neigiamais

atsakymais.
Jis niekada anksčiau nepriekaištavo, kad karjera jai svarbes
nė už santuoką ir savo vaiką. Teisybė, ji stengėsi iš paskutiniųjų.
Į keliones visada pasiimdavo su savimi ir Em ą, nes manė, kad
Rėjui labiau patinka likti vienam ir darbuotis prie knygos. Gal
jam tai patiko anksčiau, ne dabar. Prieš kelis mėnesius užmiesčio
16 Nutraukta tyla
namelyje prie ežero stebėdama pro teleskopą dangų, Lora atrado

jau dešimtą kometą per visą savo mokslinę karjerą. Visos jos at
rastos kometos, išskyrus penktąją, - dailią kometą su ilga plačia
uodega, - buvo mažos ir įdom ios tik astronomams, o ši dešimtoji
žadėjo įspūdingą reginį. Nors tuo metu ji buvo viso labo tik ma
žas blankus taškelis gero teleskopo matymo lauke, o plika akim i
danguje bus matoma tik po pusantrų metų, Lora iš karto buvo
apipilta įvairiausiais apdovanojimais, kviečiama daryti oficialių

pranešimų, sulaukė žiniasklaidos dėmesio ir pasiūlymų finan
suoti visus jos pasirinktus m okslinius projektus. O Rėjus ir toliau
rinko leidyklų laiškus su neigiamais atsakymais. Lora būgštavo,
kad dabartinė jos sėkmė jam - tarsi peilis į nugarą.
Lora išgirdo Rėjų lėtais, sunkiais žingsniais lipant laiptais į
viršų. Po akimirkos jis įėjo į kambarį, atsisėdo šalia ir apkabino
ranka jai pečius.
- Labai tavęs atsiprašau, - tarė. - Atleisk man, Lora.
- Ne, - sukruto ji. - Tai aš atsiprašau. Tu teisus. Pastaruoju
metu galvojau tik apie savo gyvenimą. Per mažai skyriau laiko
tau ir Emai.
- Ne, ne, - puolė gintis jis. - Nenorėjau, kad šitaip išeitų. Aš tik...
- O man atrodo, kad kaip tik norėjai, Rėjau. Tu ant manęs
pykai ir pagaliau išliejai tikruosius savo jausmus. Šią vasarą aš į
Braziliją nevyksiu.
- Ak, Lora, m ieloji, tikrai nenorėjau, kad tu taip kardinaliai

apsigalvotum...
- Aš nenoriu ten vykti, - visai nuoširdžiai prisipažino ji. Rė

jus jau daug metų savo poreikius derino prie josios. Dabar atėjo
eilė nusileisti jai. - Po šio semestro paimsiu atostogų. Nuvažiuo
sime į namelį prie ežero ir visą vasarą visi trys nieko daugiau ne
veiksime, tik žaisime. Sutariam?
Rėjus neskubėjo atsakyti.
- Ir tu nesuksi sau galvos dėl tos moters iš senelių namų? -

galiausiai paklausė jis.
- Ji neatims iš manęs daug laiko, - atsakė Lora. - M an tiesiog

reikia ja pasidomėti. Pažiūrėti, kaip ji laikosi. Kaip prašė tėvas.
Jo ranka nuslydo jai nuo pečių.
- Nedaryk to, gerai? - akyse švietė nuolankus prašymas.

- Rėjau, aš neleisiu, kad tai mums kliudytų būti kartu, - tik i
no ji, bet jo nusivylim ui jos pasiūlymu, regis, nebuvo ribų. - Su
prantu, tėvas iš manęs daug reikalavo, tačiau buvo man ir įkvėpė
jas, ir puikiausias pavyzdys, o dabar jo nebėra, - jos balsas ėmė
trūkčioti. - Aš negaliu jo nuvilti. Pažadėjau jam tokį paprastą,
nesudėtingą dalyką, negaliu savo žodžio netesėti. Tu juk supranti
mane, tiesa?
Rėjus atsiduso ir pakilo nuo lovos.

- Einu į savo darbo kambarį, - pasakė jis ir Lora suprato, kad
pokalbis baigtas.
Nulydėjo jį akimis, iššlepsintį iš kambario savo kilpinėm is
šlepetėmis, ir norėjo eiti kartu su juo, bet pakirto nuovargis. G al
geriau reiktų palaukti. Vėliau abu galės pasikalbėti žmoniškai.
Lora nusirengė ir atsigulė savojoj lovos pusėje. Patalai dvelkė
šalčiu, jų nesušildytų net ir kelios storos antklodės. Lora jautėsi
vieniša. Tėvas numirė. Artim ųjų ji neturėjo, tik Em ą ir Rėjų. O šią
akim irką ir Rėjus, kurį ji pažinojo ir mylėjo, atrodė taip pat nuo
jos atitolęs.
3
Em a sėdėjo savo kambaryje ant grindų, įnikusi į naująją dėlionę

su tropinėmis žuvytėmis. Tai jos paauglės auklės Šelės dovana.
Lora pasilenkė prie mergaitės. Po Kalėdų jau praėjo dvi savai
tės, bet ji tik dabar pamatė Em ą pirmąkart prisėdus prie dėlionės.
Vaikas ilgai negalėjo atsigauti po senelio mirties.
- Aš turiu trum pam išvažiuoti, - tarė Lora, užkišdama Em ai
už ausies ant akių užkritusią plaukų sruogą. - Tėvelis apačioj,
savo darbo kambary.
Gerai, kad Em a taip įnikusi į dėlionę. Netrukdys Rėjui.
Em a paėmė vieną dėlionės detalę.
- Aš žinau, kas čia, - sukrykštė ji. - O tu ar žinai, mama?
- Žvynai? - paklausė Lora, tarsi nelabai žinotų atsakymą.
- Teisingai! Ir juos reikia padėti štai čia! - Em a įspraudė žvy
nus į dėlionę. - Važiuoji į darbelį? - paklausė imdama kitą detalę.
- Ne. Pirm iausia nuvešiu juvelyrui sutaisyti nutrūkusią gran
dinėlę, o paskui užsuksiu pas vieną žmogų, - atsitiesė. - Ilgai ne
užtruksiu.
- Č ia akis, - pareiškė Ema. - Labai noriu kuo greičiau ją su
dėti. A r galėsime ją suklijuoti ir pakabinti, kaip padarėme su ana
dėlionę?
- Žinom a. Jeigu tik norėsi, bet paskui jau nebegalėsi jos iš
ardyti.
- Nieko tokio, - mergaitė pakėlė galvą į Lorą. Jos akys buvo

tokios pat šviesiai mėlynos kaip ir megztukas. - Mama? - pašaukė.
- Meilute, aš jau turiu eiti.
- Žinau, bet ar nenorėtum pavartyti su manim knygelės?
- Vakare. Prieš einant gulti, - ir pasilenkusi pabučiavo Em ai
viršugalvį. - Aš tuoj grįšiu, - pasakė.
- Gerai, - atsakė Em a ir vėl įniko į savo dėlionę.
Em a - savarankiškas vaikas, gerokai savarankiškesnė už k i
tus Loros sutiktus penkiamečius. Pamatę ją senelio laidotuvėse,
žmonės stebėjosi jos elgesiu, bet Lora jau buvo iš anksto paruo
šusi Em ą dėl to, ką ten išvys ir išgirs, todėl buvo visiškai tikra,
kad pasielgė teisingai, nusivesdama mergaitę į laidotuves. A tro
do, po gedulingų apeigų Em a galiausiai suprato senelio išėjimą
į pom irtinį pasaulį. Per laidotuves jos duktė neverkė, o kai Lora
pradėdavo ašaroti, ji savo maža rankele paguodžiamai apkabin
davo mamą.
N ulipusi į apačią Lora rado Rėjų kabinete. Rankraštis gulėjo
prieš jį ant stalo, tačiau Rėjaus dėmesys buvo sutelktas į kažką
už lango. Priėjusi uždėjo rankas jam ant pečių, po delnais pajuto
pilkų m ultino marškinių šilumą.
- Aš greitai grįšiu, - pasakė ji ir pažvelgė pro langą, norėda
ma pamatyti, kas prikaustė jo dėmesį, tačiau nieko neišvydo, tik
visą eilę sublokuotų namų kitapus gatvės. V isi namai buvo kaip
du vandens lašai panašūs į jų, visų pakrypę stogai užkloti plonu

sniego sluoksniu.
- Būk gera, nevažiuok, - paprašė Rėjus, neatitraukdamas akių
nuo lango, ir Lora suprato jam vėl užėjus prastą nuotaiką. Rėjų ji
pažinojo jau dešimt metų, o ištekėjo už jo beveik prieš šešerius.
Per tą laiką jis gydėsi pas kelis psichiatrus, išgėrė nesuskaičiuo
jamą daugybę antidepresantų, bet nė vieni vaistai nepristabdė jo
ligos ilgesniam laikui.

D v i savaites po Loros tėvo mirties Rėjus be paliovos atsi
prašinėjo dėl savo protrūkio, bandydamas patikinti, kad dėl jos
20 Nutraukta tyla
karjeros visai nepykstąs. Bet tąryt jo išsakyti žodžiai vis tebe

skambėjo Loros ausyse ir ji nelabai tikėjo atsiprašymu. Pykčio
priepuoliui užėjus jis pagaliau išrėžė tiesą. Gerbdam a vyro jaus
mus, Lora bandė tėvo prašymą kuriam laikui pam iršti ir jai tai
gana neblogai sekėsi, bet tik iki tol, kol vieną dieną paskambino
tėvo advokatas.
- Kas ta Touli? - paklausė jos advokatas ir paminėjo, kad tė
vas prieš penkerius metus sumokėjo pradinį įnašą, kad Sara Touli
būtų priim ta į M edou Vud Vilidžą. Jis ne tik kas mėnesį mokėjo
už jos išlaikymą, bet dar ir paliko nemenką sumelę, kad ir po jo
mirties ji būtų tinkamai prižiūrim a.
- Neturiu nė menkiausio supratimo, - atsakė Lora, tačiau
tėvo nurodym ai dar labiau ją įtikino, kad Sara Touli jo gyvenime
vis dėlto vaidino svarbų vaidmenį. Būtinai reikia ją pamatyti. Kai
papasakojo Rėjui savo ketinimus, šis paniuro.
- Aš važiuoju, - pakartojo Lora ir pasilenkusi priglaudė
skruostą Rėjui prie sm ilkinio. - G rįšiu po valandos. Prižadu, il
giau neužtruksiu nė minutės. Em a įnikusi iki ausų į savo naująją
žuvyčių dėlionę, todėl tu galėsi dirbti netrukdomas.
Jis nieko jai neatsakė, ir ji nuėmė rankas nuo jo pečių. Jis visai
jos šiuo klausimu nepalaiko. Bet net ir užėjus blogiausiai nuotai
kai, Rėjus niekada nesielgė su ja taip šaltai. Atrodo, lyg jos noras
įvykdyti priešm irtinį tėvo prašymą dabar tapo jos dėmesio sto
kos vyrui simboliu. Lora suabejojo, ar gerai šiandien daro palik
dama Em ą su juo.
- Nė nepajusi, kaip aš grįšiu, - tarė ji ir nusisukusi išskubėjo
iš kambario, kol jis nespėjo priversti jos apsigalvoti.
Nuvažiavusi pas juvelyrą Lora paliko jam sutaisyti grandinė

lę, o paskui patraukė į senelių namus kitame miesto gale.
M edou Vud Vilidžas - įspūdingas, didelis trijų aukštų pasta

tas, iš išorės atrodo senas ir jaukus, bet iš tiesų viduje ganėtinai
naujas ir erdvus. Apkaltas šviesiai mėlynomis dailylentėmis, su
baltomis langinėmis. Visą pastato priekį juosė akį traukianti ve

randa. Tokiam pastate tikrai nebaisu senti, pagalvojo Lora, eida
ma prie pagrindinių durų.
Viduje, kaip ir išorėje, atrodė lygiai taip pat šilta ir jauku, čia
kvepėjo cinam onu ir vanile. K ilim ai ir baldų apmušalai - rausvai
violetinių ir melsvų atspalvių su vandens raštais. Lora stabtelėjo
prie administratorės stalo. M oteris pakėlė į ją galvą nuo šūsnies
popierių.
- Ieškau vienos jūsų gyventojos, - prabilo Lora. - Saros Touli.

- Tuoj pakviesiu jos prižiūrėtoją, - moteris mostelėjo ranka į
vestibiulį. - O jūs prisėskite.

Lora pritūpė ant vieno iš kelių fotelių. Po kelių m inučių ves
tibiulyje pasirodė jauna tvirtai sudėta moteris ilgu gėlėtu švarku.

- Atėjote aplankyti Saros? - paklausė ji. M oteris atrodė nuo
širdžiai nustebusi.
- Taip, - atsakė Lora. - M ano pavardė - Lora Brendon. Iš
tikrųjų tai aš tos... Saros nė nepažįstu, - prisipažino. - Ji - ne
seniai m irusio mano tėvo draugė. Prieš m irtį paprašė manęs ją
aplankyti.
M oteris atsisėdo į krėslą šalia Loros. Ji visa - vieni apskriti
mai: pati apvalaina, veidas apskritas, apskriti akiniai metaliniais
rėmais ir nosis - lyg maža apskrita sagutė.
- Aš - Karolina, Saros prižiūrėtoja, - prisistatė. - Turiu jums
prisipažinti, esu gerokai nustebinta. Niekas niekada Saros nelankė.
- Turėjo lankyti mano tėvas, - atsakė jai Lora. - Karlas Bren-
donas. Ūgis apie metrą aštuoniasdešimt penkis, labai lieknas, aš
tuoniasdešimties ir...
Karolina ėmė purtyti galvą, neleisdama jai baigti sakinio.
- Niekas niekada nebuvo atėjęs jos aplankyti. Aš gi būčiau ži
nojusi.
- Nieko nesuprantu, - prižiūrėtojos akinių stikluose Lora
matė savo pačios nustebusį atvaizdą. - G al galėtumėte man apie
ją ką nors papasakoti? - paprašė. - Kiek jai metų?
22 Nutraukta tyla
- Septyniasdešimt penkeri. Jai ankstyvoji Alzheim erio stadi

ja. A r jūs tai žinojote?
Lora susmuko kėdėje.

- Ne. Nieko nežinojau.
- Fiziškai ji jaučiasi puikiai, - tarė Karolina. - Jinai sportuoja

mūsų baseine. Kol kas Alzheim erio požym ių beveik nematyti, -
atsisėdo krėsle tiesiai. - Šiame pensione mes turim e tris gyve

namuosius korpusus, - toliau aiškino ji. - Butai gyvenantiems
savarankiškai, butai tiems, kuriems reikalinga dalinė pagalba, ir
atskiras priestatas tiems, kuriems reikalinga priežiūra visą parą.

Iki praėjusios savaitės Sara dar sugebėjo gyventi savarankiškai,
bet paskui mes buvome priversti perkelti ją į butą, kur teikiama
dalinė pagalba, kad ji būtų geriau prižiūrim a. Pati suprantate, be
viryklės ir durų užrakto. Išėjusi pasivaikščioti porą kartų pasi
klydo, todėl nusprendėme, kad laikas ją perkelti, nes nebegalima
paleisti jos vienos.
Lora linktelėjo. Į kokią velniavą ji čia įsivėlė?
Karolina palinko dar arčiau prie Loros.
- Žinote, kas būtų labai gerai? - paklausė. - Jeigu jūs galė
tumėte išeiti su ja pasivaikščioti. Aišku, kai bus šilčiau. Sarai tai
labai patiktų.
Lora prisiminė, kaip Rėjus virė pykčiu savo kabinete net ir dėl
šitos jos kelionės į M edou Vud Vilidžą.
- Nežinau, - tarė ji. - Aš nej jos nepažįstu.

- O dar jūs galėtumėte jai padėti, žinote kaip? - toliau dėstė
Karolina, tarsi Lora nė nebūtų prasižiojusi. - Tiesiog paklausy
ti, ką ji kalba. Leisti jai išsipasakoti, prisim inti senus laikus. Šiuo
metu pirm ieji ligos simptomai jai pasireiškia sumišimu ir trum
palaikiu atminties sutrikimu. Tačiau praeitį ji prisimena kuo pui

kiausiai ir mėgsta apie tai kalbėti. Bet, kaip jau minėjau, ji neturi
kam išsipasakoti, nebent tik man, o aš juk turiu ir daugiau prižiū
rim ų pacientų.
- Aš tik norėjau...
- Nors ji mielai žaidžia bingą ir jai labai patinka vakaro fil

mai, - nesustodama ulbėjo Karolina, - ji vis tiek pernelyg daug
laiko praleidžia savo kambaryje prie televizoriaus. O šitaip netu
rėtų būti. Na, kai kuriems pacientams tai tinka. Jiems užtenka ir
tokio jausmų stimuliavimo, bet Sarai visko reikia gerokai daugiau.
- Matote, - Lora kilstelėjo ranką moterį nutildyti, - kaip jau
minėjau, aš jos net nesu mačiusi. Be to, aš pati turiu šeimą ir dar
bą, kuriems irgi reikia skirti atitinkamai laiko. Aš tiesiog norėjau
išsiaiškinti, iš kur mano tėvas ją pažinojo. Nieko daugiau.

Na, tėvas jos prašė šio to daugiau, ir jinai tą žinojo.
- Aišku, - tarė Karolina ir akivaizdžiai nusivylusi pakilo nuo
kėdės. - Tuomet eime su manim.

Lora nusekė įkandin prižiūrėtojos ir jos ėjo pro melsvų spal
vų duris, papuoštas vis kitokiu daiktu. Prie vienų durų buvo p ri
klijuotos nuotraukos, prie kitų rankenos buvo pririštas pliušinis
meškiukas, prie trečių - balerinos puantai.
Karolina sustojo prie durų, ant kurių buvo prilipintas iš po
pieriaus iškirptas juodas senas kino projektorius.
- Č ia Saros butas, - pasakė. - Jai patinka senoviniai filmai.
Mes priklijuojam ant durų visokius paveikslėlius, kad pacientai
žinotų, kur kieno durys. Bet Saros atmintis dar nėra tokia pras
ta, - paskubomis pridūrė Karolina ir nuspaudė durų skambutį.
Po geros minutės duris atidarė pagyvenusi moteris ir pama
čiusi Karoliną m aloniai jai nusišypsojo.

- Užeik, mieloji, - pakvietė.
Lora drauge su prižiūrėtoja įžengė į nedidukę svetainę, apsta
tytą patraukliais šiuolaikiniais baldais. Č ia buvo šviesiai gelsvos
spalvos apmušalai ir ąžuoliniai stalai.

- Sara, čia Lora Brendon, - pristatė Karolina. - Ji atėjo jūsų
aplankyti.
- Kaip miela, - Sara nusišypsojo Lorai. Moteris buvo aukš
ta, keturiais penkiais centimetrais aukštesnė už metro septynias
dešimties ūgio Lorą. Pražilę plaukai tvarkingai sušukuoti, o jos
24 Nutraukta tyla
laikysena neklystamai prim inė Eleonorą Ruzvelt. Apsirengusi ne

priekaištingai tvarkingai: smėlio spalvos sijonu, kojinėmis ir smė
lio spalvos bateliais. Vienintelis požymis, išduodąs ne visai sveiką
jos būseną, buvo tas, kad palaidinė gelsvomis ir baltomis juostelė
mis buvo negerai užsegta. Virš sijono juosmens krito vienos pra
leistos kilpelės klostė. Kažkodėl, turbūt dėl šitos neapdairios aps
kritai oriai atrodančios moters klaidelės, Lorai suspaudė gerklę.

Karolina dirstelėjo į laikroduką.
- Paliksiu judvi artimiau susipažinti, - pasakė. - Smagaus
jums apsilankymo.
Karolinai išėjus, Sara nuvedė Lorą prie sofos.
- A r nenorėtumėte prisėsti, brangioji? - pasiūlė.
- Ačiū.
- G al kavos? A r limonado? M an regis, dar turėjo būti šaldytu
ve, - ir ji norėjo eiti į virtuvėlę, bet Lora ją sustabdė.
- Ne, nereikia, - pasakė ji ir nudelbė akis sau į kelius. - Norė
čiau paaiškinti, dėl ko čia atėjau.
Sara prisėdo ant sofos kitam gale ir, susidėjusi rankas ant ke
lių, įdėm iai įsižiūrėjo į ją.

- Spėju, kad jūs pažinojote mano tėvą, - pradėjo Lora. - Karlą
Brendoną.
Saros veido išraiška nepasikeitė.
- Jis mirė prieš kelias savaites, o prieš m irtį paprašė manęs...
aplankyti jus. Norėjo būti tikras, kad jums nieko netrūksta.
Saros veidu nuslinko lengvo sutrikim o šešėlis.
- Labai miela iš jo pusės, - pasakė ji. - Bet aš tokio nepame
nu. Pastaruoju metu aš jau daug ko nebeprisimenu, - ir pažvelgė
lyg atsiprašydama. - Kokia, sakėt, jo pavardė?
- Karlas Brendonas.
- O iš kur aš jį turėčiau pažinoti?
Lora šyptelėjo.
- Nežinau. Tikėjausi, kad jūs man pasakysite. Jis man nepa
aiškino. Pagalvojau, gal jūs buvote seni draugai. Jis moka už jūsų
butą. Aišku, už jį bus mokama ir toliau, - skubiai pridūrė ji ne

norėdama, kad moteris sunerimtų. - Savo testamentu jis paliko
jums skirtą išlaikymo fondą.
- Vajetau! - sušuko Sara. - O aš maniau, kad visa tai apmoka
socialinis draudimas, - pirštais suspaudė sau sm ilkinius. - M an
turbūt jau iš tiesų protas maišosi. Visai jo neprisimenu. Iš kur,

sakėt, turėčiau jį pažinoti?
- Nežinau, ponia Touli. Jis gimė tūkstantis devyni šimtai aš

tuonioliktais Niujorke. Užaugo Brukline. Sakyčiau, persikėlė ten,
kai jam buvo apie dvylika, ir gyveno, kol sukako dvidešimt. A r jūs
kada nors gyvenote Niujorke?
- Naujajame Džersyje, - atsakė Sara. - Užaugau Bejone.
- Na, tada Niujorke jūs gal ir nebuvote susitikę. Tai gal Fila
delfijoje? Jis persikėlė gyventi tenai, kai jam buvo dvidešimt ket-
veri ar panašiai, dirbo fiziku kompanijoje „Aleno technologijos“,
o jo aistra buvo astronomija. Visiems jį pažinojusiems šitai buvo
gerai žinoma. Vedė mano mamą būdamas maždaug keturiasde
šimties. M am a mirė, kai aš buvau dar vaikas, o jis kitos šeimos

taip ir nesukūrė. Nežinau, ar su kuo nors susitikinėjo, ar ne. Bet
gal jūs kaip nors buvote pažįstami per tą laiką? G al kartais jūs su
juo draugavote ar susitikinėjote?
- Ne, aš nežinau, kaip būčiau galėjusi jį pažinoti, bet esu tikra,
tikrai ne šitaip. Per savo gyvenimą esu susitikinėjusi tik su vienu
vyru.
Saros žvilgsnis nejučia nukrypo į fotografiją ant vieno iš ke
lių žemų staliukų. Tai buvo sena, pageltusi jauno, išvaizdaus vyro
nuotrauka.
- A r jūs draugavote su šituo vyru? - paklausė Lora.
Sara linktelėjo.
- Tai D žo Toulis. M ano vyras. Ir didžioji mano gyvenimo
meilė.
Moters balse Lora kažką pajuto. Ši fotografija slėpė ilgą gyve
nim o istoriją, bet ji neturėjo laiko į ją gilintis.
26 Nutraukta tyla
- Vadinasi, jūs su mano tėvu nesusitikinėjote, - pasakė ji. -
Tada gal kartu dirbote?

- Aš dirbau sesele, - atsakė Sara. - Filadelfijoje niekada negy
venau. Kone visą gyvenimą praleidau M erilande ir Virdžinijoje.
- Na, man tai nemažas iššūkis, - nenorėdama parodyti nusi
vylim o Lora nusišypsojo. - Jeigu jūs dirbote sesele, tai gal jis buvo
jūsų pacientas? Prieš m irtį jis gana ilgai ir sunkiai sirgo. Jam buvo
vėžys, ir jis nuolat gulėdavo ligoninėse, - staiga sumojo, kad net
juokinga pagalvojus, jog septintą dešimtį perkopusi Sara galėjo
būti jos tėvo seselė. - Ko gero, tai nelabai tikėtina, - prisipažino.
- Aš užaugau Bejone, - pakartojo Sara, ir Lora suprato, kad
tai Alzheim erio požymis.
- Taip, - pritarė ji.
- Dirbau medicinos sesele kruiziniuose laivuose.
M oteris atsistojo ir padavė Lorai kitą įrėmintą fotografiją. Joje
Sara, turbūt jau perkopusi penktą dešimtį, stovėjo po palme, o
tolumoje jai už nugaros stūksojo didžiulis kruizinis laivas.
- Šita daryta turbūt prie „Šv. Tomo“, - tarė Sara. - O gal prie
„Šv. Liucijos“. Bet mano mylimiausia buvo „Aliaska“.
- Oho, koks nuostabus jūsų darbas, - pagyrė Lora. - Daug
pasaulio teko pamatyti.
- Kartais per televiziją rodo laidas apie Aliaską.
Paėmusi nuo staliuko T V programą, Sara ėmė sklaidyti lapus,
ir Lora pradėjo nebenustygti vietoje. Pagalvojo apie namie likusį
Rėjų, mąsliai spoksantį pro darbo kambario langą, ir Emą, savo
kambaryje tupinčią prie dėlionės. Žvilgtelėjusi į laikroduką pa
matė, kad užsibuvo čia ilgiau nei valandą.

Atsistojo nuo sofos ir tarė:
- M an jau metas, ponia Touli.
Sara nustebusi pažiūrėjo į ją.
- Ak, tikrai?
- Gaila, kad mums nepavyko išsiaiškinti, iš kur jūs galėjote
pažinoti mano tėvą.
- Sakėte, jis gydytojas?

- Ne. Fizikas. Ir dar astronomas mėgėjas.
Atrodo, Sara nelabai suprato, ką jai Lora pasakojo, bet vis tiek
linktelėjo.
- Ką gi, ateik dar kada nors manęs aplankyti, brangioji, - pa
prašė eidama prie durų.

Nenorėdama pasižadėti, Lora tik švelniai šyptelėjo. Išeidama
Lora nebuvo sužinojusi nieko daugiau, nei prieš ateidama žinojo,
kodėl tėvas panoro užkrauti jai atsakomybę dėl Saros Touli.
4
Kažkas negerai. Lora tai suprato vos išlipusi iš autom obilio namo
garaže, nors pati negalėjo tiksliai pasakyti, kas staiga sukėlė jai
baimę. Eidam a prie durų, išgirdo viduje verkiant vaiką. Kas čia
verkia? Em a ar kas kitas? Garsas labai neįprastas. Lyg žlium bi
mas. Lyg kažkoks rypavimas.
Apim ta panikos Lora iš karto negalėjo pataikyti rakto į sky
lutę, bet paskui atrakino ir atidarė duris, {puolusi į prieškamba
rį pamatė Emą, sėdinčią ant apatinio laiptelio, susirietusią, tar
si skaudėtų pilvuką. Kai ją išvydo, mergaitės žliumbimas virto
klyksmu ir ji puolė motinai į glėbį.
- Širdele! - Lora stengėsi kalbėti kuo ramiau. - Kas tau? Kas
atsitiko? - G al Em a pristojo prie Rėjaus, kad jai paskaitytų, o jis,
būdamas prastos nuotaikos, ją apšaukė, tačiau tokia vaiko reakci
ja nelabai tikėtina. Em a paprastai būna santūresnė.
Mergaitė nieko jai neatsakė. Stovėdama apsivijo Lorą ranko
mis, įsikniaubė veideliu jai į klubą.
Lora pažvelgė pro svetainę į Rėjaus kabinetą, sprandą išpylė
šaltas prakaitas. Em os klyksmas negalėjo užgožti name tvyran
čios tylos.
- Kur tėvelis? - paklausė eidama kabineto link, o su kiekvie
nu žingsniu Em a vis smarkiau kabinosi jai į koją. - Rėjau?
Kabinete buvo tuščia, ant stalo tebegulėjo visa krūva Rėjaus
rankraščio lapų.
- Rėjau? - grįždama į prieškambarį ir eidama laiptų lin k vėl

pašaukė Lora.
- Pabūk čia, - paliepė Em ai, švelniai atplėšdama nuo klubų

mergaitės rankas. - Aš tuoj.
U žlipo laiptais į antrą aukštą. Šaltas prakaitas nuo sprando jau

tekėjo per nugarą. Žengė per slenkstį į jųdviejų su Rėjum bendrą
miegamąjį. Č ia irgi nieko nėra. Turbūt Rėjus kur nors išėjo. Ir
paliko Em ą vieną. Štai dėl ko ji taip nusiminė.
Bet šito tikrai nepakaktų taip stipriai sugraudinti Emą, be to,
Lora prisim inė garaže mačiusi Rėjaus automobilį. Jau norėjo išei
ti iš miegamojo, kai staiga kitapus lovos ant priešpriešinės sienos

tapetų pamatė žymę - raudoną drugelio formos dėmę. Sukandusi
lūpą ji lėtai apėjo lovos galą. Palei langą ant grindų gulėjo Rėjus,
jo galva - kraujo klane, rankoje pistoletas.
Traukdamasi atatupsta Lora atsitrenkė į kosmetinį staliuką,
ant grindų nukrito papuošalų dėžutė. Lėkdama iš kambario, pa
spyrė papuošalus ir nubėgo laiptais žemyn.
Em a jau nebežliumbė, o verkšleno, sėdėjo susirietusi prieš
kambaryje ant grindų ir sekė akimis Lorą. Ši pastvėrė ją už ran
kos ir nusitempė į virtuvę. Pagriebusi telefoną paskambino 911.
- A r reikalas labai skubus? - paklausė dispečerė.
Lorai aptemo protas. Rėjus nebegyvas ir niekas nieko nebe
padarys. Nieko nebepakeisi, kad ir kaip greitai pagalba atskubėtų
į jos namus.
- A r reikalas labai skubus? - pakartojo klausimą dispečerė.
- M ano vyras nusišovė, - pranešė Lora. - Jis nebegyvas.
Staiga jai užėjo beviltiškas noras bėgti iš namo. Nekreipdama
dėmesio į dispečerės klausimus, ji numetė telefono ragelį ant virtu
vės grindų, vėl stvėrė Emą ir išbėgo su ja į priebutį, išeinantį į gatvę.
Atsisėdo ant seno m edinio suolo, kurį Rėjus nupirko per par
davimus iš garažų, ir pasisodino Emą ant kelių. M ane ištiko šokas.
Šmėstelėjo blanki, liguista mintis. Pradėjo pykinti, sukosi galva,
ir nors žinojo, kad lauke žvarbu, šalčio visai nejautė. Štai kaip
30 Nutraukta tyla
būna, kai ištinka šokas. Negalėjo sutelkti žvilgsnio net ir tada, kai
kaukdami sirenomis į kiemą atlėkė policijos, greitosios pagalbos
ir gaisrinės automobiliai ir sustojo prie namo. Savo kiemuose
ėmė buriuotis kaimynai, kiti, norėdami pamatyti, kas čia deda
si, dairėsi pro langus, o Lora tiesiog spoksojo į apsnigtą pievelę
priešais namą. Jai akyse stovėjo vaizdas - drugelio formos kraujo
dėmė ant miegamojo tapetų.
- Jis viršuje, - pasakė pirm am prie jos priėjusiam policijos
pareigūnui ir atsirėmė smakru į Em os viršugalvį. Skubios pagal
bos gydytojų brigada nuskubėjo pro jas į namą ir Lora užsimerkė
pagalvojusi, kokį vaizdą jie išvys užlipę į miegamąjį viršuje.
Em a liovėsi verkusi, bet vis dar sėdėjo įbedusi galvą Lorai į
kaklą. Ji jau per didelė sėdėti ant kelių, bet mergaitė buvo patogiai
susirangiusi ir Lora nenorėjo jos judinti. Vienu plonu megztuku
vilkinti Em a drebėjo nuo šalčio, ir Lora ėmė trinti jai rankas. Ką
Em a matė? G al išgirdo šūvį ir nulėkė į miegamąjį pažiūrėti, kas
atsitiko? O gal ji buvo kambary tuo metu, kai Rėjus nusišovė? N e
reikėjo jai palikti mergaitės su Rėjumi. Nereikėjo užtrukti ilgiau
kaip valandą.
Atrodo, prabėgo nemažai laiko, kol vienas iš policininkų atėjo
į priebutį, nešinas dviem striukėm - jai ir Emai. Lorai jis padavė
storą ilgą Rėjaus striukę, ir jinai ją apsivilko, priglaudė prie nosies
apykaklę ir įtraukė į plaučius savo vyro kvapo.
- Kas buvo namie, kai tai atsitiko? - paklausė pareigūnas, iš
sitraukdamas iš kišenės bloknotą. Jis stovėjo ant tako, vieną koją
užkėlęs ant laiptelio.
- Ema, - Lora kinktelėjo galvą į dukrą, ši sėdėjo jai ant kelių,
susirietusi į kamuoliuką.
Policijos pareigūnas įdėm iai pažiūrėjo į Emą, pamąstė ir nu
sprendė geriau jos neklausinėti.
- Jūs buvote kažkur išvykusi? - paklausė.
- Taip.
- A r nežinote, kaip papuošalų dėžutė ir visas jos turinys atsi
dūrė ant grindų?
- Aš pati netyčia ją numečiau, kai pamačiau jį, - atsakė Lora.

Vaizdinys su ant grindų pažirusiais papuošalais, regis, buvo ma
tytas prieš kelias dienas, o ne vos prieš kelias minutes.
- Miegamajame radom raštelį, - pasakė pareigūnas. - M a
tėte jį?
- Raštelį?
- Taip. Prilipintą prie kosmetinio staliuko veidrodžio. Jame

buvo parašyta „Prašiau tavęs nevažiuoti.“ A r jums tai ką nors sako?
Lora kietai užmerkė akis.
- Šįryt turėjau aplankyti vieną žmogų, o jis nenorėjo, kad va
žiuočiau.
- Aha, - tarstelėjo pareigūnas, tarsi būtų suradęs trūkstamą
dėlionės dalį. - Tarp jūsų ir jūsų vyro buvo nemažas amžiaus
skirtumas, tiesa?
Klausimas nemandagus, bet ji neturėjo jėgų prieštarauti.
- Taip, - patvirtino.
- A r tas žmogus, kurį turėjote aplankyti, yra vyras?
Lora sutrikusi žiūrėjo į policininką.
- Tas žmogus?.. Ne. Ne. Tai moteris. Garbaus amžiaus mote
ris. Jis prašė manęs pas ją nevažiuoti, bet aš nepaklausiau ir vis
tiek nuvažiavau. Aš dažnai jį palikdavau. Aš amžinai dirbu. Jis
dažnai namie likdavo vienas. Tai aš kalta.
- Na, ponia, dar per anksti daryti išvadas. A r jūsų vyrą kama
vo depresija?
Lora linktelėjo.
- Siaubinga. Turėjau susiprasti, kad jam labai blogai, bet...
- Jo kairiame petyje senas randas. Panašu, nuo kulkos, - to
liau kalbėjo policininkas. - A r kartais ne nuo ankstesnio nepavy
kusio m ėginimo nusižudyti?

- Ne. Jis buvo peršautas, kai kovėsi Korėjoje.
Korėjos kare liko gyvas. O santuokoj su ja neištvėrė, nusišovė.
Kaltė lyg didžiulis akmuo užgulė jai krūtinę.
Policijos pareigūnas linktelėjo į Emą.
32 Nutraukta tyla
- Kaip manote, ar galėčiau užduoti jai keletą klausimų?

Lora loštelėjo atgal, pakėlė nuo peties Emos galvytę.
- Meilute, - prabilo, - ar gali papasakoti policininkui, kas nu

tiko? A r gali tai papasakoti m an7
.
Em a žiūrėjo į juos abu stiklinėmis akimis ir tylėjo. Ir tada
Lora susigriebė, kad duktė per visą laiką, kai ji grįžo namo, ne
pratarė nė žodžio.
5
Per gedulingas pamaldas, surengtas Džordžtauno universitete,

Lora sėdėjo šalia Stiuarto, jaunesniojo ir vienintelio Rėjaus bro
lio. Rėjus daug metų dėstytojavo Džordžtauno universitete, todėl
bažnytėlė buvo pilnut pilnutėlė. Žmonės stovėjo salės pakraš
čiuose, netilpusieji m inios buvo išgrūsti į vestibiulį. Dauguma
atėjusiųjų buvo Rėjaus sociologijos fakulteto absolventai ir ben
dradarbiai. Rėjus universitete turėjo gerą vardą.
Jo vardas buvo m inimas ir miesto gatvėse. Kai Lora atvyko į
bažnytėlę, čia jau buvo sugužėjęs visas autobusas benamių ir ne
mažai skirtingų prieglaudos namų darbuotojų. Žin ia apie Rėjaus
m irtį sukėlė užuojautos protrūkį žm onių širdyse visoje Vašing
tono apygardoje. Rėjų visi gerbė ir mylėjo. Lora vylėsi, kad jis
tą žinojo. Pastaraisiais metais jis buvo taip smarkiai susikrimtęs
dėl nesėkmingų bandymų išleisti savo knygą, kad jam jau nebe
rūpėjo visa, ką gero buvo padaręs žmonėms. Išvydus tiek rimtų,
susikaupusių veidų, Lorai suskaudo širdį. Pradėjo bijoti, ar ištvers
šias pamaldas iki galo.
Vogčiom dirstelėjo į dieverį. Stiuartas žiūrėjo įsmeigęs akis
prieš save, ir ji matė įsitempusią žandikaulio liniją, jam iš visų jėgų
bandant susitvardyti. Lora įsikabino jam į parankę. Po Rėjaus žū
ties sunkiausia buvo paskambinti Stiuartui. Jis gyveno Konekti
kute, bet kaip vadovėlių leidyklos prekybos tinklo atstovas daug
34 Nutraukta tyla
keliavo po šalį darbo reikalais. Lora bijojo, kad jis gali būti išvykęs,
bet užtiko jį namie. Kai jam papasakojo, Stiuartas apsiverkė. Ją
išgąsdino gilus, trūkčiojantis ir visiškai jam nebūdingas raudoji
mas. Stiuartas žavėjosi vyresniuoju broliu, tiesiog dievino jį. Rėjus
jam buvo vienintelis kraujo ryšiais susijęs artimas giminaitis.
Atvykęs į Lisbergą Stiuartas apsistojo jų name mieste ir gyve
no ten vienas. Aptikusi Rėjaus lavoną, Lora nebegalėjo kelti kojos
į savo namus. Keletas žmonių, kuriuos jai parekomendavo po lici
ja, stropiai panaikino visus apie jo m irtį bylojančius įkalčius, bet
jai vis tiek buvo nejauku žengti į namą, miegoti jame, nes visur
jautė Rėjaus pėdsakus. O Stiuarto su tuo namu, aišku, nesiejo jo
kie neigiami vaizdiniai. Be to, kaip Stiuartas prisipažino Lorai,
ten jis pasijus arčiausiai Rėjaus.
Lora su Em a apsistojo draugų pasiūlytoje laisvoje palėpėje
virš garažo. Kai viskas pasibaigs, Lora planavo su Em a persikelti
gyventi į namelį prie ežero. Smitsono muziejui ir Džono Hopkin-
so universitetui pranešė pasiimanti atostogų, užkraudama jiems
rūpestį per trumpiausią laiką susirasti jai pamainą. Namą mieste
turbūt teks parduoti. Neįsivaizdavo po viso to dar galėsianti jame

gyventi.
Eidam a poro šalį Nensė Čarlz, viena iš kelių Smitsono m uzie

jaus geologių, stabtelėjo prie Loros klaupto ir pasilenkusi paėmė
jai už rankos.
- Nuoširdžiai užjaučiu, - tarė Nensė. - Kaip laikaisi?
- Norm aliai, - Lora pabandė nusišypsoti.
- Neseniai netekai tėvo, o dabar dar ir savo brangaus Rėjaus.

Kaip apmaudu.
- Tikrai, - pritarė jai Lora.
- Kaip Ema? - paklausė Nensė. - Jos čia neatsivedei, tiesa?
- Liko su aukle.
- G al tau reikia padėti ją pagloboti?
- Ne. Bet ačiū, kad siūlaisi, - atsakė Lora. - Jai labai sunkus
metas, bet kaip nors išsikapstys.
{ sakyklą įžengė pastorius Džonas Robinsas, su kuriuo Rėjus

kūrė pagalbos benamiams programas, ir Nensė tyliai atsisveiki
no su Lora. Džonas pradėjo sakyti pamokslą, ir nors Lora visaip
stengėsi klausytis jo žodžių, mintys vis tiek klydo prie Emos, at
sisakiusios eiti į pamaldas. Lorą išsekino begalinės pastangos po
tėvo mirties elgtis su Em a taip, „kaip reikia“, todėl dabar jai nebe
liko jėgų padėti dukrai kovoti su dar viena nauja tragedija. Ji pyko
ant Rėjaus, kam šis per tokį trumpą laiką primetė Em ai dar vieną
netektį. Ir, žinoma, pati jautėsi kalta, kad pyksta ant jo.
Per keturias dienas po Rėjaus mirties Em a nepratarė nė žo
džio. Kitą dieną po nelaimės su mergaite bandė kalbėtis po lici
jos darbuotoja, klausinėjo švelniai ir atsargiai, bet Em a tik čiulpė
nykštį, ko jau nebuvo dariusi daugiau kaip metus, ir didelėmis
akimis spoksojo į pareigūnę. Mergaitė atsigaus, ram ino Lorą p o
licininkė. Lora tiesiog turinti ją prakalbinti, sakė moteris. Turinti
įtikinti Em ą atvirai papasakoti apie savo jausmus po tragedijos.
Bet Lorai prakalbinti mergaitės nepavyko. Nei m eiliai šnekinant,
nei pačiai pasakojant apie savo jausmus, nei bandant paveikti gu
drumu. Em a tiesiog tylėjo kaip žuvis.
Loros mintys sukosi apie Em ą, gedėtojams vienas po kito
sakant kalbas, kol galiausiai savo atsisveikinimo kalbai pakilo
Stiuartas. Lorai buvo sunku pakelti į dieverį akis, kai šis atėjo ir
atsistojo prie tribūnos: jo panašumas su Rėjum buvo tiesiog stul
binamas. Kaip ir Rėjus, jis buvo stambus ir kampuotas, plokščiu
smakru, tiesia nosim i, nešiojo akinius metaliniais rėmeliais. V ie
nintelis skirtumas tas, kad Stiuartas ant galvos dar turėjo vešlių
tamsių plaukų ševeliūrą, o Rėjus jau buvo gerokai praplikęs.
- Rėjus Derou buvo rūpestingas brolis, mylintis vyras ir tė
vas, savo darbui atsidavęs dėstytojas, benamių globai pasiaukojęs
savanoris ir neeilinio talento rašytojas, - kalbėjo Stiuartas. - Jis
man buvo vienintelis brolis, vienintelis artimas žmogus ir, žino
ma, geriausias draugas. Jam galėjai pasakoti viską, ir jis niekada
nebūtų tavęs teisęs ar kritikavęs. Kaip daugelis iš jūsų jau žinote,
36 Nutraukta tyla
pagrindinis jo rūpestis buvo kitų žm onių gerovė. Jis buvo geras

žmogus, o geri, kaip įprasta, ir kenčia labiausiai. Visą gyvenimą
didžiausias jo priešas buvo depresija, jam sunkiai sekėsi kovoti su
nusivylimu. Nesėkmės jį žlugdė. O negebėjimas padėti artimam
varė jį į neviltį. Jis parašė knygą „Užeigoj vietų nėra“. Tai puikus
meno ir žmogaus atjautos kūrinys, kuriuo jis tikėjosi atkreipsiąs
dėmesį į sunkią benamių ir nuskurdusių žm onių gyvenimo būk
lę, tačiau niekas nesiėmė jo knygos išleisti. Visiems ji vienareikš
miai atrodė nepatraukli. Galiausiai jis nebeištvėrė ir palūžo.
Stiuartas nuleido galvą ir Lora suprato jį stengiantis sutvardy
ti ašaras. Ji troško, kad jam tai pavyktų, nors ir pati sunkiai slėpė
susijaudinimą. U ž savęs girdėjo šniurkščiojant žmones.
Stiuartas vėl prabilo:
- Tie, kurie ėjote su juo išvien ir siekėte bendrų tikslų, įkvė
pusių mano brolį, būkite geri, ir toliau jo vardu tęskite pradėtą
žygį. Jis to būtų labai norėjęs.
Vėlų tos pačios dienos vakarą Lora sėdėjo su Stiuartu mažo

je palėpės virš garažo svetainėje. Em a jau gulėjo lovoje, bet jos
kambario durys buvo paliktos praviros, kad įeitų šviesa, ir Lora
kalbėjo tyliai, kad mergaitė neišgirstų.
- Aš nemanau, kad jis nusižudė vien dėl knygos, - svarstė
Lora. Jiedu sėdėjo vienas šalia kito ant sofutės, atsisukę į mėly
nom užuolaidom uždengtus langus, pro kuriuos buvo matyti jos
draugų namas. - Aš manau, kad jis taip padarė dėl manęs.
- D ėl tavęs? - nustebo Stiuartas. - Tu jam buvai visas pasau
lis, Lora. Nepaistyk niekų.
- Tu dar ne viską žinai, - Lora nuspriegė nuo megztuko ran
kovės pūką. - M an regis, po to, kai atradau naująją kometą, jis pra
dėjo laikyti save nevykėliu. Jam ir toliau ėjo laiškai su neigiamais
atsakymais, o aš gaudavau pasiūlymus dėl m okslinių tyrim ų finan
savimo, mano nuotraukas spausdino Newsweek ir Time. Per ilgai
užsisėdėjau observatorijoje Brazilijoj. Mačiau tiktai tai, kas svarbu
man. Lora Brendon ir jos karjera. Per dažnai palikdavau jį vieną.
- Manau, kad jis suprato, jog to reikalauja tavo darbas. Jis la
bai tavimi didžiavosi.
- Nežinau, Stju. Tuoj po tėvo mirties m udu su Rėjum smar
kiai... na, jis mane smarkiai apšaukė.
- Rėjus?
- Jis buvo labai nepatenkintas mano darbu ir mano sėkme. Įta

riu, kad jis jau seniai šitaip jautėsi, tik visą laiką nuo manęs slėpė.
- Matai, jeigu jis slėpė nuo tavęs, tai slėpė ir nuo manęs, nes
aš niekada negirdėjau jo šitai m inint.
Draugų namo antro aukšto miegamajame užsižiebė šviesa.
Ten gyveno penkių asmenų šeima. Gyveno sau tyliai, ramiai, pa
prastai. Lora jiems pavydėjo.
- Net ir kai būdavau namie, - kalbėjo ji, - naktimis sėdėda
vau prie teleskopo. Jis sakydavo: atsibundu antrą nakties, o tavęs
nėra, labai pasiilgstu, - sumirksėjo pilnom is ašarų akimis. - K o
kia aš savanaudė.
- Nepasakyčiau, - tarė Stiuartas. - M an sunku įsivaizduoti,
kad Rėjus pyktų ant tavęs dėl darbo. O juo labiau dėl tavo sėkmės.
Jis nebuvo iš pavydžiųjų.
- G al toks nebuvo, kai neslėgė depresija, bet pastaruoju metu
jis prastai jautėsi. Aš, ko gero, nepastebėjau požym ių. Reikėjo
man ką nors daryti.

- Tu per daug iš savęs reikalauji, Lora.
- Aš dar tau nepapasakojau apie jo paliktą raštelį.
- Tu net neminėjai, kad buvo kažkoks raštelis.
- Tiesiog nenorėjau kalbėti apie tai telefonu.
Ir dabar nenorėtų apie jį nieko pasakoti, bet suprato, kad reikia.
- Kas ten buvo rašoma? - Stiuartas patogiau atsisėdo fotelyje,
kad geriau ją matytų.

- Jis rašė: „Prašiau tavęs nevažiuoti.“
- Ką jis norėjo tuo pasakyti?
- Na, tai labai sudėtinga, - Lora pasitrynė delnais akis. - Matai,
netoli nuo čia, senelių namuose, gyvena tokia senyva moteris, ir...
38 Nutraukta tyla
- Ta, kuria tavo tėvas prašė pasirūpinti?

- Iš kur tu žinai?
- Rėjus man pasakojo, kai paskutinį kartą kalbėjomės telefonu.
Sakė, tu užsikepei pulti ją globoti, ir jisai dėl to labai nusiminė.

- Mano galva, tuometinėj situacijoj „nusiminė“ būtų buvę pa
sakyta per švelniai. Jis puolė į gilią depresiją. Jam net protas aptemo.
Stiuartas neskubėjo atsakyti.

- Išties, jo reakcija, regis, buvo itin smarki, - pratarė jis. - A r
jis kaip tik tai turėjo galvoje, palikdamas tą raštelį? Prašė, kad
neitum jos lankyti?
- Taip. Betgi aš turėjau ją aplankyti, Stiuartai, - Lora atsisuko
į jį. - Tėvas manęs prašė ir...
- Bet... - Stiuartas ją nutraukė, - tavo tėvas jau buvo miręs ir

jam nebūtų jokio skirtumo, - Stiuartas kalbėjo atsargiai, tarsi b i
jotų, kad jo žodžiai Loros neužgautų. - O Rėjus buvo gyvas. Kad
ir kokia priežastis, jam vis dėlto norėjosi žinoti, kad tau irgi rūpi
tai, ko jis trokšta ir ką galvoja.
Lora neišmanė, ką jam atsakyti. Tikėjosi, kad Stiuartas ją supras.
- Ir tu nuvažiavai pas tą moterį? - paklausė jis.
- Taip. Nors iki šiolei nesuprantu, kodėl tėvas norėjo, kad ją
pamatyčiau. Ji serga Alzheim eriu ir visai jo neprisimena.
- Sakai, Alzheim eriu? - Stiuartas net prunkštelėjo.
- Nematau čia nieko juokingo.
- Tu teisi. Tikrai nejuokinga, - Stiuartas surimtėjo, bet, regis,
jam tai kainavo nemenkai pastangų. - A r ketini vėl su ja pasima
tyti? - paklausė.
- Vargu, - Lora net nusipurtė. Pastarasis apsilankymas pas

Sarą Touli jai siejosi su Rėjaus m irtim i.
- Ir gerai, - pritarė Stiuartas. - A r ji ten tinkam ai prižiūrim a?
- Sakyčiau, taip.
- Tuomet pamiršk ją. Nuvažiavai, pamatei, kad jai viskas ge

rai. Padarei viską, ko reikia. Neaptikai nieko, kas ją sietų su tavo
tėvu. Tegu viskas taip ir lieka.
Stiuartas sakė tiesą. Sara turi tėvo jai paliktą rūpybos fondą, o
teisinis patikėtinis pasirūpins, kad sąskaitos būtų laiku apmokė
tos. Lora daugiau jai niekuo negali padėti. Prisiminė prižiūrėtoją
Karoliną jai sakius, kad Sara labai apsidžiaugtų turėdama su kuo
išeiti pasivaikščioti ir pasikalbėti, bet skubiai nuvijo šią m intį šalin.

Stiuartas atsistojo su visiems gerai pažįstama pagyvenusio
žmogaus aimana, su kuria stodavosi nuo kėdės ir Rėjus.
- Aš jau važiuosiu į miestą, į jūsų namą, - pasakė jis ir pasirą
žė. - Diena buvo labai ilga.

Lora irgi atsistojo ir palydėjo jį iki durų. Prieš išeidamas Stiu
artas ją broliškai šiltai apkabino.
- Žinai, Rėjus dėl tavęs smarkiai aukojosi, - pasakė.
Lora linktelėjo, padėjusi galvą jam ant peties.
Stiuartas pabučiavo jai į skruostą ir išėjo pro duris. Lora vėl
atsisėdo ant sofutės.
Rėjus dėl tavęs sm arkiai aukojosi.
Skaudu prisim inti, ką Rėjus dėl jos buvo padaręs. Suteikė fi
nansinę ir emocinę paramą, kurios jai reikėjo siekiant karjeros.
Mylėjo ją per visą savo nesėkmių ir jos pergalių laikotarpį.
Ir dar prisiėmė atsakomybę už vaiką, kurio ji nė neketino
kada nors turėti.
6
Lora stebėjo pro permatomą veidrodį, kaip naujoji Em os psicho

terapeute Hetera Deivison ant didelio popieriaus lapo paišo pa
veiksliukus.
- Parodyk man labai labai piktą veidą, - paprašė Hetera
Emos, sėdinčios šalia jos prie stalo puikiai įrengtame žaidimų
kambaryje.
Em a padarė kaip prašoma: suraukė nosytę ir iššiepė dantis.
Kitapus veidrodžio Lora tyliai nusijuokė.
- Puiku! - pagyrė Hetera ir nupiešė popieriuje Em os parody
tos m inos kopiją. Bent jau taip pasirodė Lorai iš tos vietos, kur ji
sėdėjo.
- O dabar padaryk labai liūdną veiduką, - paprašė Hetera.
Buvo liepa. Po Rėjaus mirties praėjo daugiau nei pusė metų.
Pusė metų su viršum, kai Ema nepratarė nė žodžio. Protu nesu
vokiama. Tai vaikas, dėl kurio nepaliaujamo plepėjimo Lora buvo
auklėtojos kviečiama ateiti į vaikų darželį pasiaiškinti. Mergaitė,
kuri sekiodavo po visus namus paskui Lorą ar Rėjų, be perstojo už
duodama klausimus ir įkyriai čiauškėdama. Atrodė, lyg būtų staiga
išnaudojusi visą turimų žodžių lim itą ir daugiau jų neberastų.
Em os būklė blogėjo ir kitais atžvilgiais. Ji paniškai bijojo tam
sos, prieš užmigdama reikalavo palikti praviras kambario duris ir
uždegtą naktinę lemputę. Kelis kartus per savaitę prišlapindavo
lovą ir vėl pradėjo be perstojo žįsti nykštį.
Praėjusį mėnesį Lora pagaliau įstengė persikraustyti iš miesto

į namelį prie ežero. Visam laikui ar bent jau tol, kol nuspręs, kaip
gyventi toliau. Neribotam laikui sustabdys savo karjerą ir, atsiė
musi Em ą iš vaikų darželio, atsiduos dukros auklėjimui. N orint
namelyje gyventi ištisus metus, reiktų atlikti nemenką remontą,
bet Lora ketino šiek tiek pati padažyti ir paremontuoti jau ten
gyvendama.
Namelis buvo prie nedidelio Aštono ežero, netoli Parišo kai
melio, Virdžinijos valstijoje, už pusės valandos kelio nuo Lisber-

go. Rėjus su Lora tą namelį nusipirko prieš keletą metų. Rėjus
pasibaisėjo m intim i, kad turės dvejus namus, kai daugelis neturi

nė vienų, bet jis žinojo, kad Lorai naktiniams dangaus stebėji
mams reikia atskiro būsto kaime, kur padangė nebūtų apšviesta
miesto žiburių.
Prie ežero stūksojo dar septyni namukai, bet iš namo jų ne
simatė. Ežerą juosė tankus miškas, o nuo įstiklinto priebučio pro
medžius, kiek akys aprėpia, buvo matyti tik tyvuliuojantis ežeras.
A plink ežerą vedė grįstas takelis, puikiausiai tinkantis važinėtis
dviračiu ar eiti pasivaikščioti. Č ia buvo ir žaidim ų aikštelė, ir ne
didelis paplūdimys, o kitapus ežero priešais namą stūksojo aplū
žusi žvejų prieplauka.
Lora tikėjosi, kad persikėlus gyventi prie ežero Em os būklė
pagerės, kad galbūt ji nekalba ir baim inasi dėl to, jog gyveno
ankštame butelyje per daug arti ankstesnių namų. O namelyje

prie ežero Em ai buvo likę patys nuostabiausi prisim inim ai. Ten
kaimynystėje gyveno jos draugė Korė, nedidukė mergytė, su kuria
ji žaisdavo kiekvieną vasarą nuo pat kūdikystės. Praėjusią vasarą
abi su Korė išmoko plaukti, ir vakarais buvo tiesiog neįmanoma
ištraukti Em os iš vandens. Tačiau apsigyvenus namelyje prie eže
ro Emos elgsena nė kiek nepasikeitė. Iš dalies jos būklė net pablo
gėjo, nes dabar ji nė per žingsnį nesiartino prie vandens, kuriuo
praėjusią vasarą taip džiugiai mėgavosi. Dabar ji ežero bijojo, o
vaikščiodama pakrante stengėsi laikytis kuo toliau vandens.
42 Nutraukta tyla
- Parodyk man savo patį laim ingiausią veidelį, - paprašė
Hetera.
Em a taip ir padarė. Labai stengiasi, pagalvojo Lora, bet vos
įžiūrim u šypsniu sunkiai ką apgausi. O Hetera vis tiek perkėlė jos
nuotaiką ant popieriaus.

Lorai užsirašant į priėm im ą pas Heterą Deivison, klinikos re
gistratorė negalėjo atplėšti nuo mergaitės akių.

- Koks žavus vaikelis, - aikčiojo ji.
Tačiau dabar stebint savo dukrą pro permatomą veidrodį Lo
rai atrodė, kad per pastaruosius šešis mėnesius prigeso net Emos
grožis. Vaiko oda pablyško, beveik juodi plaukai tą baltumą dar
labiau paryškino, o po šviesiai mėlynomis akimis juodavo ratilai.
- Gerai, - tarė Hetera Em ai. - Štai jau turim e visus veidukus.
A r gali man parodyti tą veiduką, kuris pasakytų, kaip tu šiandie
ną jautiesi?
Em a kurį laiką įdėm iai apžiūrinėjo veidukus ir parodė vieną
pirštu. Iš ten, kur Lora sėdėjo, jo nesimatė.
- A r gali parodyti, kuris veidukas tau primena mamytę?
Em a parodė. Lora ištempusi kaklą bandė pamatyti, kurį vei
duką mergaitė išrinko.
Hetera - jau trečioji Em os psichoterapeute. Ankstesniąją
Lora pavijo velniop, kai ši papriekaištavo Lorai, kodėl ji nenuvedė
Emos į Rėjaus šermenis ir „nepadėjo mergaitei susitaikyti su tik
rove“, kodėl neliepė Em ai padaryti kokios dovanėlės, kurią būtų
galėjusi įdėti į Rėjaus karstą, kodėl iš karto negrįžo į savo namus
ir neparodė Em ai, kad juose neliko jokių Rėjaus mirties pėdsakų.
- Labai jums ačiū, - neslėpdama sarkazmo padėkojo Lora ir
atsistojusi vidury seanso susiruošė išeiti. - Nepaprastai mums
pagelbėjot. Pasistengsiu visa tai atlikti, kai mirs mano antrasis
vyras.
Lora išklausė visus draugų siūlomus patarimus nuo bausmės
Em ai skyrimo iki guldymo į ligoninę ar šuniuko pirkim o. G a
liausiai kažkas pasiūlė kreiptis į vaikų psichoterapeutę Heterą
Deivison, turinčią sėkmingos patirties dirbant su kalbą praradu

siais vaikais. Hetera Lorai buvo paskutinė viltis, tačiau pirmasis
susitikimas ją nuvylė. Psichoterapeute buvo jaunutė, neturėjo nė

trisdešimties, o jos kalbėjimo maniera labiau prim inė paauglės
nei gydytojos. Hetera vilkėjo džinsus ir marškinėlius, o ilgi švie
sūs jos plaukai buvo surišti ant pakaušio. Em ai ji iš karto patiko,
o tai juk buvo svarbiausia. Be to, Lorai patiko tai, kokiais žodžiais
Hetera pradėjo seansą.
- D ėl tavo tėčio mirties niekas nekaltas, - pasakė ji. - N usi

žudyti jį privertė psichinė liga. Laimė, tau ši liga negresia. Tavo
mamytė irgi ja neserga. Ši liga pasireiškia tik nedaugeliui.
Dabar Hetera pažiūrėjo į laikroduką ir atsistojo. Akivaizdu,
seansas baigėsi, o stebuklas, kurio Lora taip tikėjosi, neįvyko. Per
visą pusvalandį su psichoterapeute Em a neišleido nė garso.
Lora pasitiko Heterą su Em a koridoriuje prie žaidimų kamba
rio, ir Em a išsyk apsivijo rankomis Lorai kojas. Neverta nė sakyti,
kad per pastaruosius keletą mėnesių Em a tapo dar ir prieraiši.
- Labas, meilute, - tarė Lora. - A r tau buvo smagu?
Em a linktelėjo.
Hetera nusivedė jas į laukiamąjį.
- Ema, - kreipėsi ji į mergaitę, - aš norėčiau kitam kambary
pasikalbėti su tavo mama, o tu galėtum pažaisti čia, - ir parodė į
ryškiomis spalvomis nudažytą žaidimų zoną, kuri iš karto buvo
patraukusi Em os dėmesį, vos tik jiedvi įžengė į laukiamąjį prieš
keturiasdešimt m inučių. - Ponia Kvin pasergės tave nuo savo
darbo stalo.
Em a suinkštė nesutikdama ir dar tvirčiau prisiglaudė prie
Loros.
Lora pasilenkė prie jos.
- Aš būsiu gretimam kambary ir užtruksiu vos kelias minutes.
Nuvedusi Em ą prie žaislų, pati minutėlę prisėdo padėti mer
gaitei išsirinkti spalvotus pieštukus ir spalvinimo knygelę.
- Aš tuoj sugrįšiu, - pažadėjo Lora. - O tu pabūk čia ir pažaisk.
44 Nutraukta tyla
Loros balse buvo girdėti griežta gaida, skirta daugiau Heteros

nei dukros ausims. O iš tiesų dabar ji labiausiai norėjo pasisodinti
Em ą ant kelių ir apkabinusi pasupti, patikinti, kad viskas bus ge
rai. Ji pati, lygiai kaip ir Em a, nenorėjo skirtis.
Hetera nusivedė Lorą į savo kabinetą greta žaidim ų terapijos

kambario. Kabinete stovėjo patogios, suaugusiems skirtos kėdės,
ir Lora įsitaisė ant vienos iš jų.
- Bijau, kad ji jau niekada nebekalbės, - prabilo Lora.
- O i, aš manau, kad kalbės, - atsakė jai Hetera. - Mergaitės
nenoras bendrauti balsu sunkina padėtį ir mes, aišku, nežinome,
kur bėda. Bet esmė ta, kad jos metų vaikams svarbiau savo jaus
mus išreikšti per žaidimą - ar vaidybą - nei išsakyti balsu. Taigi
aš norėčiau imtis su ja žaidimų terapijos ir pažiūrėti, kas iš to išeis.
- Aš jau visai nebesuvokiu, ką ji apskritai išgyvena, - prisipa
žino Lora.
- Suprantu jus, - atsakė jai Hetera. - M aži vaikai netektį išgy
vena labai sunkiai. Jūs savo aplinkoje turite draugų, o ji turėjo tik
jus ir tėtį. Mergaitė neteko pusės savo apsaugos. Jeigu mirė tėtis,
tai gali num irti ir mama. Jau dabar galiu jums pasakyti, kad ji
jaučiasi visiškai apleista.
- Apleista? Rėjaus - savo tėvo?
- Manau, apleista plačiąja prasme, - lėtai paaiškino Hetera. -
Spėju, kad šitai ji jautė dar iki tėčio mirties.
- Bet aš keliaudama beveik visada pasiimdavau ją kartu, - ne

sutiko Lora. - Aišku, dieną tekdavo palikti su auklėmis...
Dažnai net ir naktimis. Lora kietai užmerkė akis.
- Ji visada būdavo patenkinta ir lengvai prie visko pripras
davo. Jai patikdavo būti su auklėmis. Brazilijoje jos auklė turėjo
Emos metų dukrytę. Jiedvi puikiai sutarė. Em a mėgo bendrauti,
buvo tikra pleputė. Suprantu, kad jums sunku tuo patikėti...
- Ne, visai nesunku, - atsakė Hetera. - Ir tai suteikia drąsos. Jei
gu ji anksčiau buvo tvirta, greitai prie visko prisitaikydavo, tai turės
jėgų išgyventi ir šį sunkų laikotarpį. Prognozės ganėtinai džiugios.
Lora linktelėjo stengdamasi patikėti tuo, ką jai sako Hetera.

- Tačiau turiu pripažinti, kad gana neįprasta, jog savo noru
nustojęs kalbėti vaikas būtų vienodai nekalbus su visais jį supan
čiais žmonėmis, - toliau kalbėjo Hetera. - Paprastai vaikai būna

nebylūs mokykloje ar apskritai išėję iš namų, bet šeimoje su sa-
viškais jie dažniausiai kalba. Em os atvejis išskirtinis tuo, kad ji
nekalba su niekuo, net su jumis.
Lora nudūrė akis į ant kelių sudėtas rankas. Jinai tikriausiai
ką nors padarė ne taip, kad Em a bijo kalbėti net su savo mama.
- Jūs minėjote, kad mergaitė buvo namie, kai jūsų vyras nusi
žudė, - suskubo tęsti pokalbį Hetera, turbūt supratusi, kad Lora
grimzta į savigraužą. - Vien šito užtenka, kad vaikui tokia trauma
imtų regresuoti, tad nebandykite dėl to kaltinti savęs.
Lora sučiaupė lūpas.

- Kaip liepsite, - pasakė.
- Pastebėjau dar vieną dalyką: ji labai nemėgsta vyrų.
- Tikrai?
- A r matėte, kai paprašiau jos parodyti, kuris veidas panašus
į vyro, ji man parodė piktą veidą?

- Na, aš žinojau, kad jai visuomet labiau patiko moterys, bet
nemaniau, kad ji nemėgsta vyrų.
Hetera pasimuistė ant kėdės, surišti plaukai sušiūravo už nu
garos, ir Lorai toptelėjo, kodėl Em ai taip patiko šita psichotera
peute: Hetera veikiausiai jai labai prim inė lėlę Barbę.
- Jūs man beveik nieko nepasakojote apie Emos santykius su
tėčiu, - tarė Hetera. - Su Rėjum.

Lora susimąstė, nuo ko pradėti.
- Em a Rėjui nebuvo tikroji duktė, - pasakė.
- Aha, - Hetera kažką užsirašė blonknotėlyje.
- Taip. Aš turėjau trum palaikių santykių su kitu vyru ir Em a
buvo pradėta su juo. M an tai buvo šokas, turiu omeny - nėštu
mas. Aš nebuvau... - Lora bandė surasti tinkamus žodžius. - Aš
ne iš tų, kurios mėgsta keisti vyrus. Nesu ir ilgalaikių draugysčių
46 Nutraukta tyla
mėgėja, - šyptelėjo Heterai. - Aš astronome. Toks jau mano gy

venimas. Tiksliau - buvo. Niekada daugystėms neturėjau laiko,
o ir nenorėjau jų. Bet man tada jau buvo trisdešimt ketveri. Pa
kankamai subrendusi turėti galvą ant pečių. Bet taip jau išėjo - aš
pastojau, - Lora jautė pateikianti Heterai daugiau informacijos
nei derėtų. - M u du su Rėjum buvome artim i draugai, bet nieko
daugiau. Tačiau jis buvo itin geras ir rūpestingas. U ž mane gero
kai vyresnis, ir man jis iš dalies buvo kaip tėvas, brolis ir draugas.
Nėštumas mane labai išgąsdino. Niekada neketinau pati kada

nors turėti vaikų, bet darytis aborto tikrai nenorėjau. Betgi buvau
netekėjusi. Tad Rėjus pasisiūlė mane vesti. Ir aš sutikau. Labai jį

mylėjau. Tačiau mūsų santuoka nebuvo tokia kaip visų. Mes bu
vome daugiau draugai nei m ylimieji.
Per šešerius jųdviejų bendro gyvenimo metus jiedu mylėjosi
gal tik dvi dešimtis kartų. Jai norėjosi daugiau, bet Rėjaus varto
jam i antidepresantai visai numušė jo lytinį potraukį, o ji nenorėjo
jo spausti, kad nepasijaustų nevisavertis. Jis buvo geras vyras ir
elgėsi su Em a kaip su savo vaiku, ir Lora turėjo tuo tenkintis.
- Kokie buvo jo ir Em os santykiai? - paklausė Hetera ir Lora
prisim inė jai dar neatsakiusi.
- Na, niekada niekam nekilo jokių abejonių, kad jis nėra jos
tėvas. Jai jis buvo pavyzdingas tėtis.
- Pateikite keletą pavyzdžių.
- Na, vakarais prieš miegą skaitydavo jai knygeles. Jis... jis
mėgo važinėti su ja Vašingtono gatvėmis ir pasakoti apie bena
m ių bėdas.
Iš netikėtumo Hetera išpūtė akis, ir Lora nusijuokė.

- Jis buvo nepakartojamas, - pasakė.
- Aha, matau, - ištarė Hetera. - Ką dar jiedu darė drauge?
- Dar... - Lora ilgai rausėsi atminty, bet galiausiai nieko ne-
pešusi papurtė galvą. - Daugiau nieko negaliu prisim inti. Bet jis
ją mylėjo. Nemanau, kad būtų elgęsis su ja kitaip, jeigu ji būtų
buvusi ir jo paties dukra.
- A r jis kur nors ją nusivesdavo? Na, juk ne vien tik vežioda-

vosi miesto gatvėmis, tiesa? A r žaisdavo su ja? A r mokė važiuoti
dviračiu?
- Ne. Tokių dalykų jis jos tikrai nemokė. Bet jis... - nusivylusi
Lora skėstelėjo rankomis. - Atleiskite. M ano galvoj tuščia.
- Žinote... - švelniai prabilo Hetera, - visi idealizuoja m yli
mus žmones, ypač kai jų netenka.
- Jis vedė mane, - pakartojo Lora. - Jis prisiėmė auginti Erfią
ir atstojo jai tėvą. O juk niekas jo to neprašė.
Reikia pripažinti, Rėjus iš tikrųjų Em ai neskyrė per daug dė
mesio, o jei ir skirdavo, tai darė turėdamas omeny asmeninius
poreikius. Kartais jis jai paskaitydavo, bet parinkdavo tokias kny
geles, kuriose būdavo pasakojama apie mažus benamius vaikus.
Deja, Lora nenorėjo šių faktų atskleisti Heterai.
- A r neįtariate nors menkiausios vaiko tvirkinim o tikim y
bės? - paklausė Hetera.
-N e !
- Tiesiog turiu to paklausti, - lyg atsiprašydama paaiškino
Hetera. - Aš irgi nieko neįtariau, bet vis tiek turime šį atvejį ap
tarti ir atmesti.
- Ne. Rėjus nebuvo... itin seksualus. Jo galva, galima sakyti,
buvo užimta socialinėmis problemomis. Jis dalyvavo visų, kokie
tik yra, socialines pertvarkąs remiančių komitetų veikloje. D irbo
su benamiais. Buvo įnikęs į šį darbą kaip aš į savąją astronomiją.
Be to, jį smarkai alino depresija. Jinai ir privedė jį prie savižudybės.
- Kaip jis elgdavosi, kai apnikdavo depresija?
Lorai nereikėjo sukti galvos, kad tai prisim intų.
- Kartais jis tiesiog nugrimzdavo į juodą skylę ir atsiriboda
vo nuo aplinkinio pasaulio. Kartais būdavo nekantrus ir suirzęs.
Tada jis Em ai būdavo griežtas, - Lorai buvo nemalonu pasakoti
apie tai. - Imdavo ant jos šaukti. Jinai jam įsiėsdavo. Bet taip at
sitikdavo gan retai.
Tačiau prieš m irtį tokie protrūkiai kartojosi gerokai dažniau.
Negalima to neigti.
48 Nutraukta tyla
- O jūs, kaip mama, ar tinkamai atliekate savo pareigą? - pa

klausė Hetera, ir Lorą nustebino toks staigus temos posūkis.
- Jeigu atvirai, - prabilo ji, - nemanau, kad su motinyste susi
dorojau tinkamai. Kaip ir su santuoka, jeigu jau taip.
Sykį vienas dėstytojas jai buvo sakęs, kad kai moteris imasi
vyrams skirtos veiklos, pavyzdžiui, mokslo, ji praranda „žmogiš
kuosius įgūdžius“, sumenksta jos gebėjimai rūpintis atžalomis,
nujausti ir tenkinti artimųjų poreikius. Lora išsigando, kad jai

kaip tik taip ir atsitiko.
- A r gali būti taip, kad vienoje srityje esu profė, o kitoje - vi
siška neišmanėlė? - paklausė Heteros.
Hetera nusijuokė:
- Dažniausiai taip ir būna.
- Kone visą gyvenimą gyvenau nepilnoje šeimoje. Žinojau,
kad tėvas mane myli ir visuomet buvo man dėmesingas, bet jis
išmokė mane daugiau dalykų apie planetas nei apie žmones. Ir kas
iš to išėjo? Pastojau nuo beveik nepažįstamo vaikino. Ištekėjau
daugiau dėl draugystės ir socialinių garantijų nei iš meilės. Lygiai
kaip ir tėvas visą gyvenimą it kokia vėpla dėbsau į dangų ir skra
joju padebesiais. Štai su kuo tenka gyventi Emai. Ji daugiau nieko
neturi - nei brolių, nei seserų, nei senelių, tetų, dėdžių ar pusbro
lių. O dabar dar ir liko be tėvo. T ik su manim. O aš visai neišma
nau, kaip su ja tvarkytis. Bijau, kad galiu jai dar labiau pakenkti.
Hetera nusišypsojo.
- Niekuo jūs jai nepakenkėte, Lora. Apibūdinote ją kaip
linksmą, smalsią, tvirtos valios, mėgstančią bendrauti ir gražios
išvaizdos mergaitę. Akivaizdu, kad auklėjate ją tinkamai. Nese
niai mergaitė patyrė traumą. Mes turime padėti jai įveikti trau
mos padarinius ir jūs vėl galėsite džiaugtis savo miela dukryte.
Jūs ją auginate geriau, nei jums atrodo.
Lora giliai atsiduso.
- Jūsų širdį slegia daug rūpesčių, tiesa? - paklausė Hetera. -
Turiu galvoje kaltės ir atsakomybės jausmą, baimę.
- Taip, šiomis dienomis man išties visko užgriuvo per daug.

Pastaraisiais metais tiek visko įvyko. Netekau Rėjaus. D ar prieš
tai tėvas pasiligojo, paskui dar... - Lora prisim inė praėjusią savai
tę per žinias regėtą reportažą apie pagyvenusių žm onių vienatvę,

ir jau kelias dienas jis nedavė jai ramybės.
- Kas dar? - klausimu paragino Hetera.

- Su Em a tai niekaip nesusiję.
- N a ir kas.
- Tėvas prieš m irtį liepė man pasižadėti rūpintis viena pagy
venusia moterimi.
Ir Lora papasakojo Heterai, kaip jos apsilankymas pas Sarą
Touli paskatino Rėjų pakelti prieš save ranką.
- Nederėjo Rėjui prašyti jūsų nevažiuoti pas tą moterį, - tvir
tai pareiškė Hetera.
- G al ir taip, bet jis...
- A r jo gynyba jums jau tapo nauju įpročiu? - paklausė Hete
ra. - Jis negražiai pasielgė varydamas jus į tokią padėtį, ir kvit. A r
norėtumėte dar kartą nuvažiuoti pas ją?
Lorą sutrikdė toks tiesmukas Heteros klausimas. Paskui dar
prisim inė beviltiškai maldaujantį tėvo žvilgsnį, kai jis prašė jos
pasirūpinti Sara. Šis vaizdinys jau pusę metų gėlė jai širdį.
- Taip, norėčiau, - prisipažino Lora.
- Tada važiuokit, - paragino Hetera. - Č ia jūsų užduotis kitai
savaitei.
7
Keliukas aplink ežerą buvo taip tankiai apaugęs medžiais, kad

eidamas juo jauteisi lyg slinktum tuneliu, ir tuo mėgaudamasi
Lora sulėtino žingsnį. O Em a, regis, šito grožio nė nepastebėjo.
Ji žingsniavo prieky Loros nešina mėlynu plastikiniu lagaminėliu
su barbėmis, jų drabužėliais ir aksesuarais, trokšdama kuo grei
čiau pasiekti Bekerių namus.
Penkiametė Korė žaidė kieme priešais Bekerių namą ir pa
mačiusi Em ą nuskuodė jos pasitikti, švytuodama rudų plaukų
garbanėlėmis aplink veidą.
- Aš turiu Barbę dantų gydytoją! - spiegdama pasigyrė Korė.
Pagriebė Em ą už rankos ir jos abi užbėgo priebučio laipteliais į
namą, šmurkštelėdamos pro Korės mamą Alison, laikančią joms
atidarytas stiklines lauko duris.
- Turiu atsiprašyti, - šypsodamasi tarė Alison Lorai. Jos
plaukai irgi buvo rudi, prigludę prie veido, nosis nusėta smulkių
strazdanėlių. - Dabar tau teks pirkti Em ai Barbę paleontologę ar
dar kokią, kad neatsiliktų nuo kaimynių.
Lora nusijuokė. Ji stovėjo vidury kiemo ranka prisidengusi
akis nuo saulės, spingsinčios pro medžių lapiją.
- Ačiū, kad sutikai ją pagloboti, - padėkojo. - Iki keturių tu
rėčiau grįžti.
- Neskubėk, - tarė Alison ir susidėjo rankas ant krūtinės. - Jei
gu pavyks atplėšti jas nuo lėlių, nusivešiu pašėlti į žaidimų aikštelę.
Lora grįžo takeliu į savo namą, širdyje džiaugdamasi, kad Be-

keriai vėl vasarą atostogaus prie ežero. Korė ją nustebino. M er
gaitė sutiko Loros paaiškinimą, kad šiemet Em a liovėsi kalbėjusi,
paprasčiausiu „aha“ ir žaisdama čiauškėjo už abi. Korės tėtis dir
bo Vašingtone ir prie ežero atvažiuodavo tik savaitgaliais, todėl

Lora su Alison šauniai gelbėjo viena kitai pakaitomis prižiūrėda
mos mergaites.
Iki M edou Vud V ilidžo važiavo gerą pusvalandį. Daugiau nei

trisdešimt nerimastingų m inučių, nesėkmingai bandant pamirš
ti slogius pastarojo apsilankymo pas Sarą Touli prisim inim us,
skaudžiai atsiliepusius ir Rėjui, ir Emai.
Atvykusi į senelių globos namus susirado Saros butuką, dai
rydamasi durų su sena kino projektoriaus iškarpa. Sara atidarė
Lorai duris ir nusišypsojo.
- Sveika, - tarė. A n t baltos palaidinukės ji buvo užsivilkusi
melsvą languotą m edvilninį džemperį. Ž ili plaukai neseniai pa
kirpti. Pagyvenusios moters veide nesimatė jokių Loros atpažini
mo ženklų.
- Laba diena, ponia Touli. Aš esu Lora Brendon. Buvau atva
žiavusi jūsų aplankyti sausio mėnesį.
Nors ir tebesišypsanti, Sara atrodė suglumusi. Ji nuvedė Lorą
į svetainę.
- M ano tėvelis prašė jus retsykiais aplankyti, - prim inė
Lora. - A r pamenat?
- Jūsų tėvelis? Jis pasimirė, tiesa?
- Taip! - sušuko Lora nudžiugusi, kad moteris bent jau
tiek atsimena. - Bet jūs negalėjote prisim inti, kas jis toks buvo.
O šiandien aš atsinešiau jo nuotrauką. G al jums pavyks p risi

m inti. Be to, dar norėjau paklausti, gal sutiktumėte išeiti pasi
vaikščioti?
- Pasivaikščioti? Į lauką? - Sara, regis, nelabai tikėjo pateiktu
kvietimu.
- Taip.
52 Nutraukta tyla
- O i, mielai išeičiau pasivaikščioti, - ir apsidžiaugusi Sara

suplojo delnais. - Manęs vienos j lauką nebeišleidžia. Laiko čia
užrakintą kaip kalėjime, - ir prunkštelėjo.
- Šiandien gana šilta, - pasakė Lora. - A r jūsų šilum a ne
vargina?
- Šaltis, karštis ar dar kas - tik veskite mane greičiau į lauką, -
Sara jau traukė prie durų.

- A r neturite patogesnės, pasivaikščiojimui skirtos avaly
nės? - paklausė Lora.

Sara pažvelgė į savo rusvai gelsvus batelius.
- Gera pastaba, - tarė. - Palaukit, neišeikit.
Sara pradingo miegamajame. Loros žvilgsnis nukrypo į Saros
vyro nuotrauką. Į Džo. A r tikrai toks jo vardas? Dailus jaunas
vyras. Lora išsitraukė iš rankinuko savo tėvo nuotrauką.
Po kelių m inučių pasirodė Sara, avinti kietais, pasivaikščio
jimams skirtais bateliais, ir Lora pagalvojo, ar jos tėvui neteko
rūpintis Saros garderobu.
- Jūsų drabužiai labai gražūs, - pagyrė ji. - Kada jums pa-
.vyksta jų nusipirkti? A r kas nors jus vežioja po parduotuves?
- Aš mėgstu gražius drabužius, - atsakė Sara ir vėl patraukė

prie durų.
- Kaip jūs juos perkatės? - neatlyžo Lora.
Akivaizdžiai sutrikusi Sara akim irksnį stabtelėjo vidury
kambario.
- M us nuveža, - atsakė. - Kartą per mėnesį mes važiuojame

autobusu... į tokią vietą, kur daug parduotuvių.
- Į pasažą?
- Taip.
- Aš čia turiu savo tėčio nuotrauką, - ir Lora ištiesė ją Sarai,
kol ši vėl nesuskubo eiti prie durų. - A r pamenat jį?
Sara nusinešė fotografiją prie stalinės lempos ir atidžiai įsi
žiūrėjo.
- Jo pavardė buvo Karlas Brendonas, - prim inė Lora.
- Aš turbūt jo nepažįstu, - gūžtelėjusi pečiais ištarė Sara ir

atidavė nuotrauką Lorai. - A r jau galime eiti pasivaikščioti?
Einant ilgu koridorium į vestibiulį Sara pakeliui su visais svei
kinosi - su seneliais ir personalo darbuotojais. Ji žengė iškėlusi
galvą tarsi sakytų: „Aš einu pasivaikščioti. Žiūrėkit ir pavydėkit.“
Ji ėjo greitai, veidą papuošusi viltinga šypsena. Lorai suspaudė
širdį, kad Sarai net ir pusvalandis pasivaikščiojimo lauke gali su
teikti tiek džiaugsmo. Ji pasigailėjo neatvažiavusi čia anksčiau.
Pasijuto dėkinga Heterai, kad ši paragino ją antrajam vizitui.
Išėjus iš pastato Sara itin giliai įkvėpė į plaučius oro ir paklausė:
- Į kurią pusę eisim?
- Į kurią tik jūs norit.

Netinkam ai atsakyta, nes šypsena iš Saros veido pranyko, ji
vėl suglumo.
- Kad aš nežinau, kur čia kas yra, - atsakė.
- Tada tiesiog eikim , ir tiek, - tarė Lora ir pasuko šaligatviu į
kairę. - Juk mums visai nesvarbu, kur eiti.
- Tikrai, - pritarė jai Sara vėl su šypsena veide ir leidosi tvir
tu, sparčiu žingsniu greta jos. Lorai teko suskubti, kad neatsiliktų.
Kad ir kaip liga buvo paveikusi Sarą, pirmiausia ji pakenkė jos
protui, o ne kūnui.
Pradėjus eiti, tarp jų stojo tyla. Nesakytum, kad buvo nejau
ku, ir nors Lorai labai magėjo pakamantinėti Sarą apie jos santy
kius su tėvu, vis dėlto ji dvejojo, nesiryžo trikdyti moters būsenos.
Lora prisim inė, ką jai buvo minėjusi Saros prižiūrėtoja Karolina:
Sara mėgsta paplepėti, tik neturi, kas ją išklausytų.
- A r jums patiko dirbti kruiziniuose laivuose? - paklausė Lora.
- Patiko, - atsakė Sara.

- Kiek laiko dirbote laivuose?
- Nežinau. G al metus. G al trejus ar ketverius.
- Karolina minėjo, kad jums patinka kino filmai, - priminė Lora.
- O i, tikrai! - Sara vėl suplojo delnais, akyse - džiugi kibirkštėlė.
- Kokį film ą neseniai žiūrėjot?
54 Nutraukta tyla
- M an patinka senoviniai film ai.

- O koks mėgstamiausias? Turit tokį?
- Taip, žinoma. Tai... - Saros kaktoje susimetė gilios raukšlės
ir ji lyg suirzęs vaikas suraukė lūpas. - Neprisim enu jo pavadini
mo, - prisipažino.
Toks pokalbis nelabai kur nuves.
- Na, aš jums papasakojau, kur mano tėvelis gimė, augo ir gy
veno, - toliau kalbėjo Lora. - A r nenorėtumėte papasakoti man
apie save? Minėjote augusi Bejone, tiesa?
Galbūt, privertus Sarą papasakoti apie save, Lorai pavyktų
išpešti užuom inų, padedančių susieti šią pagyvenusią moterį su
jos tėvu?
Ir Sara pradėjo pasakoti. Sakytum, Lora pabeldė į gilaus šu
linio rentinį, į šulinio, kuris buvo gerokai gilesnis, nei ji tikėjosi.
Sara, 1931-1945
Trečios klasės m okiniai ketino pastatyti pasaką „Pelenė“, ku
rią galėtų parodyti visai mokyklai. Sarai patiko vaidinti. Labai
troško pati suvaidinti Pelenę, bet kad ir kaip stengėsi per atranką,
šis nepaprastai geidžiamas vaidmuo atiteko pačiai dailiausiai ir
labiausiai visų m ylim ai klasės mergaitei.
Tada Sara pamėgino gauti vienos iš podukrų vaidm enį - nu
taisė patį pikčiausią veidą ir kalbėjo šiurkščiu, pagiežingu balsu,
bet ir šio vaidmens negavo.
- O kas norėtų vaidinti piktąją pamotę? - paklausė mokytoja,
kai visi kiti vaidmenys jau buvo išdalinti.
- D uokit ją vaidinti Sarai Vailding, - šūktelėjo kažkuris ber
niukas.
Sara šyptelėjo. Jos atkaklumas neliko nepastebėtas. Ji tikėjosi,
kad mokytoja nė nedvejodama skirs jai šitą vaidmenį, nes ji dau
giau už kitus dėjo pastangų vaidinti spektaklyje.
- Kodėl turėčiau šį vaidmenį skirti Sarai? - paklausė mokytoja.
- Nes ji vienintelė tokia bjauri, kad tiktų vaidinti pamotę, -
atsakė berniukas.
Vaikai pratrūko kvatotis. Net mokytoja droviai nunarino gal

vą, kad vaikai nepamatytų jos šypsenos, bet Sara vis tiek ją pama
tė ir jos kaklą bei skruostus išpylė raudonis.
Mokytoja vėl pakėlė galvą.
- Labai žiauriai pasakei, - surimtėjusiu veidu mokytoja ėmė

barti berniuką. - Kaip jaustumeisi pats, jeigu tau kas šitaip pasa
kytų? Patariu tuojau pat Saros atsiprašyti.
Susigėdęs berniukas atsisuko suole į Sarą ir ištarė:
- Atsiprašau.
Sara nusigręžė nuo jo, sunkiai rydama besitvenkiančias ašaras.

- Sara, ar norėtum vaidinti pamotę? - paklausė mokytoja. -
Šiam vaidm eniui reikalinga labai stipri aktorė. Neabejoju, kad tu
susidorotum.
Sara nežinojo, ką atsakyti. Be abejonės, ji labai troško šito vai

dmens, tik ne tokia kaina. Ne dėl to, kad yra negraži.
- Ne, ačiū, ponia, nenoriu, - atsakė išraudusi visa kaip ugnis.

Pasiskirsčius vaidm enim is mokytoja paskelbė pertrauką. Pa
galiau - laisvė. Užuot ėjusi su vaikais žaisti, Sara parskuodė namo.
Žinojo, kad namie nieko nebus, tik jos tetulė, bet ir gerai.
Abu tėvai darbavosi šeimai priklausančioje drabužių parduotu
vėje, bet tetulė Džeinė ten nedirbo. Ji apskritai niekur neidavo. Ji
visada sėdėjo namie ir laukė Saros, o šiai tik to dabar labiausiai
ir reikėjo.
Žinojo rasianti tetulę savo kambaryje pirmame aukšte, kaip
visada triūsiančią prie skiautinės antklodės. Jos siūtomis antklo
dėmis buvo padabintos ne tik visos jų namų, bet ir kaimynų lovos.
Tetulės Džeinės kambaryje visi paviršiai buvo nukloti mažais audi
nių kvadratėliais, ir Sarą šis reginys visada nuteikdavo raminamai.
Sarai įpuolus į kambarį, tetulė Džeinė nustebusi kilstelėjo galvą.
- Dieve, kaip išgąsdinai, - sušuko ji viena ranka griebdamasi
už milžiniškos krūtinės. - Koks viesulas parginė namo taip anks
ti? Gal susirgai? Tu verki? - tetulė Džeinė atsistojo ir priėjo prie
Saros. - Kas atsitiko, saulute?
56 Nutraukta tyla
Sara apsivijo rankomis tetulę, godžiai uosdama pažįstamą

gėlių muilo, kuriuo ji prausdavosi, kvapą. Tetulė Džeinė stovėjo
ant žemės nepajudinama kaip medis, buvo tvirta stambių kaulų
moteris.
- Prisėsk ant lovos ir viską man papasakok, - paprašė ji ir
nubraukusi į šalį kelis skiautinio kvadratėlius palaisvino dukte
rėčiai vietos.
Sara atsisėdo. Ji abejojo, ar nori darkart išgyventi patirtą pa
žeminimą. Betgi buvo su tetule Džeine, o su ja visuomet jausda
vosi saugi. Jeigu pasisakytų mamai, tai ši tik atrėžtų, kad tokio pa
niekinim o ji nusipelniusi dėl aplaidaus požiūrio į savo išvaizdą.
Saros tėvus baisiai erzino tai, kad patys turi prabangiausią vai
kiškų drabužių parduotuvę mieste, o jų prastos išvaizdos dukra
atrodo kaip išstypusi kartis, nors tėvai ir be galo stengėsi gražiai

ją aprengti. „Ji mūsų parduotuvei daro gėdą, - sykį nugirdo Sara
kalbant savo tėvą. - Lygiai kaip ir tavo sesuo. Gerai dar, kad D žei
nė žmonėms nesirodo.“
Sara papasakojo Džeinei, kas nutiko klasėje, ir tetos akyse pa
matė užuojautą.
- Vargšele tu mano, - sumurmėjo tetulė Džeinė ir pasislinko
arčiau, kad galėtų apkabinti Sarai pečius. - Bet žinai ką? - palau
kė, kol šioji pakels į ją akis. - Iš šitos patirties turėsi naudos - ne
apsakomos naudos. Žinai, kokios?
Sara sukluso.
- Kokios? - paklausė.
- Užaugus tavo oda bus kieta kaip titnagas, - tarė ji. - O tai
gyvenime labai svarbu.
Sara pažvelgė į savo blyškų kaulėtą riešą.
- Kieta kaip titnagas? - paklausė.
Tetulė Džeinė nusijuokė.
- Č ia toks posakis. Jis reiškia, kad niekas negalės tavęs įskau
dinti. Tu nebūsi per daug jautri. Tai, ką tau teko šiandien išgyven
ti, yra labai žiauru, brangute, bet kartu ir naudinga dėl ateities.
Paskui tetulė Džeinė paskambino į mokyklą ir Sara girdėjo,

kaip ji skundėsi direktorei, kas atsitiko, kad Sara išėjo iš pamokų ir
šiandien mokykloje daugiau nesirodys. Įsivaizduodama, ką direk
torė kalbėjo tetulei, Sara guodėsi mintim i, kad iš šios patirties gyve
nime turės naudos, ir skaudus vaizdinys, kaip klasės draugai iš jos
šaiposi, pamažu jos galvoje ėmė blankti, kol pagaliau ir visai išnyko.
Pakalbėjusi telefonu tetulė Džeinė padėjo į šalį savo siuvinį ir
visą popietę su dukterėčia lošė kortomis kanastą. Vakarop Sara
jau vėl juokėsi.
T ik sulaukusi paauglystės Sara suprato, kad tetulė Džeinė yra

kitokia nei jos amžiaus moterys. Kitos turėjo šeimas ir augino
vaikus. Vaikščiojo į turgų. Ėjo į parduotuves pirktis drabužių. Jos
mėgo vakarieniauti restoranuose ar lankytis teatruose. Bet tetulė
Džeinė ne. Ji net į kiemą neišeidavo. Anot jos, santuoka jai visai
nerūpi, o kam jai reikalingi vaikai, kai ji turi Sarą? Vis dėlto tiesa
ta, kad ją jau nuo paauglystės apimdavo didžiausia panika, kai

tik ji iškeldavo koją iš namų. Kaip gali su kuo nors susipažinti
ar vaikščioti į pasimatymus, kai neįstengi net žengti toliau savo
namų slenksčio?
Sarai patiko, kad jos tetulė nuolat būna namie, nors širdyje
jautėsi esanti savanaudė. Tetulė Džeinė jos gyvenime buvo vienin
telis ją mylintis žmogus. Visada namie. Visada pasirengusi apka
binti ir paguosti m eiliu žodeliu. Tačiau metams bėgant Sara pra
dėjo gailėti savo tetulės. Žmonės vadino ją pakvaišėle, tačiau Sara

žinojo, kad tetulės Džeinės, kaip ir jos pačios, oda kieta it titnagas.
Tetulė Džeinė kadaise svajojo tapti medicinos sesele, bet jau
medicinos mokykloje ją pakirto psichinė liga, ir ji mokslų nebai
gė. Tačiau su malonumu perdavė visa, ką išmoko, dukterėčiai. Ji
išmokė Sarą kloti ligoniams lovas užlenktais patalynės kampais,
matuoti temperatūrą ir skaičiuoti pulsą, taip pat prausti nevaikš
tančius ligonius. Sarai patiko mokytis ir ji svajojo užaugusi būti
medicinos sesele. Vidurinėje tau teks stropiai mokytis, kalbėjo
tetulė Džeinė, kad paskui galėtum įstoti į medicinos mokyklą.
58 Nutraukta tyla
Vėliau Sara džiaugėsi galėdama lankyti paskaitas, nes jai trū
ko bendravimo. Draugių ji turėjo daug, tačiau berniukai drau

gysčių su ja apdairiai vengė. Eina ji, žiūrėk, gatve, priešais ją
žingsniuoja berniukas, regis, jau ja susidomėjo, bet prisiartinęs

skubiai nusuka akis į šalį. O jeigu berniukų būdavo du ar dau
giau, tai prasilenkusi girdėdavo ją apkalbant ir iš jos šaipantis. Ir
ne dėl to, kad ji būtų kokia kreiva šleiva. Paprasčiausiai - ir visai
nedviprasmiškai - ji buvo tiesiog negraži, su ilga smailia nosim ir
nusklembtu smakru. Nei nauja šukuosena, nei truputis makiažo
jos išvaizdai pliusų nepridėdavo.
- Kad gyvenime būtum laiminga, nebūtina turėti vyrą, - sykį
pasakė jai tetulė Džeinė. - Svarbiau yra turėti darbą. O tas darbas
turi būti susijęs su žmonėmis. Jeigu man nereikėtų rūpintis tavi
m i ir tavo tėvais, aš išprotėčiau.
Ir tuomet Sara suprato, kad tetulė nežinojo, jog jau tada kone
visi laikė ją gerokai kuoktelėjusia. Tačiau tie žmonės nepažinojo
jos taip, kaip ją pažinojo Sara. Jeigu tetulė Džeinė buvo kuokte
lėjusi, tai ir visas pasaulis turėtų būti kuoktelėjęs. Visiems nuo to
būtų tik geriau.
Taigi Sara nusprendė tapti medicinos seserim. Paskutinėje v i
durinės klasėje jau įsivaizdavo beveik viską mokanti, o baigdama

mokyklą pamatė, kad jos mokymosi rezultatai aukščiausi klasėje
ir jai suteikiama teisė sakyti kalbą iškilm ių ceremonijoje.
Sara maldavo tetulę Džeinę važiuoti į atestatų teikim o šventę.
- Tu man tiek daug padėjai pasiekti tai, ką dabar turiu, - po
rino tetulei, kai vieną vakarą padėjo jai lyginti medžiagų skiau
teles. - Labai noriu, kad ateitum, - prašė ji. - M an labai svarbu,
kad tu būtum.
Tetulė Džeinė padėjo į šalį lygintuvą ir įdėm iai pažiūrėjo

į dukterėčią.
- Tu man brangiausia už viską pasaulyje, - švelniai pasakė, -
bet ir tu manęs nesupranti. Aš negaliu to padaryti, Sara. Negaliu,
ir tiek.
- Labai prašau, - maldavo Sara. - Pasistenk. T ik dėl manęs.

Galiausiai tetulė Džeinė pažadėjo pamėginti, bet jos pastan
gos išvirto į didžiulę bėdą. Jai, Sarai ir Saros tėvams reikėjo pa
važiuoti troleibusu ir išlipti gatvėje, nuo kurios iki mokyklos
buvo keli kvartalai. Išlipus joms būtų tekę dar šiek tiek paėjėti
pėsčiomis. Visiems keturiems išlipus iš troleibuso tetulė Džeinė
jau buvo įsiraudojusi. Atsisėdusi ant suoliuko be perstojo kartojo:
- Parvežkit mane namo, parvežkit mane namo.
Ji drebėjo visu kūnu ir nebuvo jokios prasmės jos guosti ar

kalbinti toliau tęsti kelionę. Tetulės panika labai išgąsdino Sarą.
Ji dar nebuvo m ačiusi tokio jos baimės priepuolio, nes, kiek tik
pažinojo tetulę, ši visą laiką saugiai tūnojo tarp keturių namo
sienų.
- Jaučiau, kad nieko gero iš to neišeis, - tyliai burbtelėjo Saros

tėvas.
Galiausiai Sara liovėsi įkalbinėjusi tetulę Džeinę tęsti kelionę
pėsčiomis iki jos mokyklos. Manė esanti kalta apskritai versda
ma ją eiti į iškilm ingą ceremoniją. Kaip tetulė Džeinė jau buvo
sakiusi, Sara nesuvokė jos baimės masto. Bet dabar Sara tą baimę
išvydo savo akimis.
- Mes grįšime namo kitu troleibusu, - pasakė Sara ir atsisė
dusi ant suoliuko prisispaudė kuo arčiau tetos.
- Ne, - užprotestavo mama. - Tu, Sara, bėk į mokyklą, an
traip pavėluosi, o Džeinę parvešime namo m udu su tėčiu.
Sara pažvelgė į išbalusį tetulės Džeinės veidą. Negalėjo palikti
jos čia, ant suolo, tokios išsigandusios ir drebančios.
- Palauksiu, kol jūs visi įlipsite į troleibusą, - pasakė. - Po
kelių m inučių jis jau turi atvažiuoti, - Sara apkabino tetulei pe
čius. - Bet tau reikės pereiti į kitą gatvės pusę.

Tetulė Džeinė pažiūrėjo į kitą gatvės pusę ir iš jos žvilgsnio at
rodė, kad ji prieš save regi ne kelis metrus juodo asfalto, o didžiulį
beribį vandenyną, ir ji papurtė galvą.
- Aš neįstengsiu, - pasakė.
60 Nutraukta tyla
- Džeine, - prabilo Saros tėvas, - po galais, nors kartą elkis
kaip keturiasdešimtmetė, gerai?

Sara piktai dėbtelėjo į tėvą. Pagauta jausmų išlėkė į gatvę ir
sustabdė pirmą atvažiuojančią mašiną.

- M ano tetai pasidarė bloga, - pasakė verslininko kostiumu
vilkinčiam vairuotojui. - A r negalėtumėte parvežti jos ir mano
tėvų namo? Mes gyvename Garisono gatvėje.

Vairuotojas pasitaikė sukalbamas, ir jiems pavyko nugaben
ti tetulę Džeinę j automobilį ir pasodinti ant užpakalinės sėdy
nės. Sara palaukė, kol automobilis su visa jos šeimyna pasuko už
kampo, o tada patraukė į savo mokyklą, esančią už kelių kvartalų.
Kai reikėjo lipti į sceną sakyti atsisveikinimo kalbos, ji buvo to
kia nusiminusi, kad vos galėjo prasižioti. Bet įstengė. Šiaip taip
prisivertė.
Tais laikais apie fobijas mažai kas buvo žinoma. O juo labiau
apie depresiją. Sarai išvykus mokytis į Trentono medicinos m o
kyklą, po dviejų savaičių tetulė Džeinė prarijo šimtą nervus ra
m inančių tablečių ir būdama keturiasdešimties užmigo amžinu
miegu. Sara suprato, kodėl ji taip pasielgė. Jai išvykus mokytis,
tuose šaltuose namuose tetulei Džeinei nebeliko nieko, kas jai
padėtų išgyventi, o dar ji jautėsi prislėgta savo pakrikusio proto.

Tetulė Džeinė padėjo Sarai ištverti nepakeliamai sunkią vaikystę,
bet dabar ji jau buvo atsistojusi ant kojų ir lydim a sėkmės. O te
tulė Džeinė tapo jai nebereikalinga.

Smarkiai paveikta tetos mirties Sara nusprendė tapti m edici
nos sesele psichiatrijos ligoninėje. Norėdama suvokti, kas atsitiko
tetulei Džeinei, skaitė viską, kas pakliuvo į rankas, apie psicholo
giją, ir daug ką sužinojo apie kitas psichikos ligas, o jos domėji
masis šia sritim i be paliovos augo.
Gavusi medicinos sesers diplomą, Sara įsidarbino Hadonfil-
do psichiatrijos ligoninėje Naujajame Džersyje. Iš pradžių būgš
tavo, kad gali smarkiai prisirišti prie savo pacientų, kad visi jie
savaip prim ins jai tetulę Džeinę ir dėl to ji negalės objektyviai
jiems padėti. Tačiau vėliau suprato galinti prie ligonių negalvoti

apie tetulę. Kiekvienas pacientas - atskira istorija. Kiekvienam
reikalinga vis kitokia jos pagalba. Ir kiekvieną iš jų reikia gerbti
ir užjausti taip, kaip mokė tetulė, kuri amžinai liks jos gyvenimo
dalimi.
8
Lora sėdėjo atsirėmusi į Em os lovos galvūgalį ir skaitė jai vieną

iš seniausiai turim ų mergaitės knygelių. Anksčiau Em a iš karto
pažindavo kai kuriuos gerai žinomos pasakos žodžius. Išdidžiai

besdavo į juos piršteliu ir garsiai ištardavo. Tačiau dabar, jeigu
ir žinojo, to neparodė. Sėdėjo susirietusi šalia Loros, nykštys
burnoje, ir beveik snaudė. Gerai. Kasvakar užm igdyti Em ą Lo-
rai būdavo didžiulis iššūkis. Nesiliaujantys naktiniai košmarai,
prišlapinta lova, tamsos baimė ir nuolatinis budrumas, apėmęs
ją tuoj po Rėjaus mirties. Tačiau šiandien turbūt labai pavargo,
visą dieną žaidusi su Korė, ir Lorai užvertus paskutinį puslapį jos
akytės jau buvo užmerktos.

G rįžusi namo iš apsilankym o pas Sarą Touli Lisberge, Lora
rado Em ą su A lison Beker sėdinčias ant vasarnamio priebučio
laiptelių, tarp jų buvo padėtas melsvas plastikinis barbių laga
m inėlis. Lora atrakino namą ir įleido Em ą į vidų. A lison paaiš
kino, kad jos vyras grįžo namo savaitgaliui. D žim u i įžengus į
namus, Em a metė iš rankų lėlę, su kuria tuo metu žaidė, ir puolė
pro duris į lauką. A lison teko ją vytis. Jai niekaip nepavyko įkal
binti Em os grįžti atgal, todėl surinko mergaitės lėles ir palydėjo
iki jos namų.
- Psichoterapeute sakė, kad ji bijo vyrų, - pasakė Lora ir
pirm ą kartą jai teko pripažinti, kad Hetera, ko gero, teisi. Be
to, Džim as irgi buvo savotiškas. Geros širdies, bet stambus ir

šiurkštus. N uo jo balso apmirdavai iki kojų pirštų galiukų.
Lora padėjo ant spintelės prie lovos knygą, kurią skaitė Emai.
Atsargiai išsmukusi iš po miegančios dukters, paguldė ją į lovą
kartu su nudriskusiu pliušiniu zuikučiu ir apklojo.

Patikrinusi, ar sienoje prie Em os lovos į lizdą įkišta nedidukė
fėjos formos naktinė lempelė, Lora užgesino kambaryje šviesą ir
koridorium i nuėjo į svečių miegamąjį. Jau nuo pat vizito pradžios
pas Sarą Touli šią popietę Lora svajojo apie būsimą vakarą.
Svečių miegamojo spintoje gulėjo didelė kartoninė dėžė su

senais Karlo Brendono dokumentais ir atmintinais jo daiktais.
Kai po tėvo m irties Lora tvarkė jo butą, visus iš pažiūros svarbius
dokumentus sukrovė į dėžę, o kitką išmetė. Šioje dėžėje turi būti
užuomina, padėsianti atskleisti jo ryšį su Sara Touli.
Lorą nustebino, kaip puikiai Sara geba prisim inti menkiau
sias smulkmenas. Po susitikimo su Sara Lora susirado jos prižiū
rėtoją Karoliną.
- Jinai taip gerai viską atsimena, - džiūgavo Lora. - A r jūs
tikrai neapsirinkate dėl jos diagnozės?
- Ji prisimena viską, kas buvo senių seniausiai, tiesa? - pa
klausė Karolina.
- Taip.
- Ten jos atmintis dar gyva, - pasakė Karolina. - A n o penk
tadienio vakarą rodėme film ą „Filadelfijos istorija“ ir ji mokėjo
atmintinai visą tekstą. Visus varė iš proto deklamuodama eiles.
Bet kitą rytą ji net nebegalėjo man pasakyti, kokį film ą žiūrėjo.
Karolina teisi. Sara net neprisiminė, kad Lora jau sykį buvo
pas ją atėjusi.
Sara Touli kažkuo itin patraukli. Nesakytum, kad graži, tačiau
iš jos veido sklido šiluma, laikysena dvelkė neginčijamu gracin
gumu. Bet po orios moters išore, Loros akimis regint, slėpėsi ne
gražus vaikas, ir ji suprato, kad Sara savo vaikystės patyčių tikrai
neišsigalvojo.
64 Nutraukta tyla
Lora ėmė sklaidyti ant plačios dvigulės lovos išbertus tėvo

dokumentus, ieškodama kokios nors užuominos apie Sarą Tou-
li ar Sarą Vailding. Rado sutarties kopiją, pagal kurią Sara buvo
apgyvendinta M edou Vud Vilidžo senelių namuose. Jo ryšys su
Sara buvo įvardytas paprasčiausiai - kaip „draugė“. Č ia dar buvo
nuosavo namo, kuriame jis gyveno prieš persikeldamas į butą,

dokumentai ir prieš daug metų parduoto automobilio techninės
apžiūros kvitai. Rado kelias tėvo nuotraukas iš tų laikų, kai jis dar
buvo jaunas, ir pasidėjo ant spintelės prie lovos. Nusiveš jas Sarai,
kai kitąsyk važiuos jos aplankyti. Jeigu Sara pažinojo jos tėvą toli
moje praeityje, šios nuotraukos galėtų padėti jai prisim inti.
Rado abiejų tėvų nuotrauką, darytą jų vestuvių dieną, tačiau
daugiau jokių kitų žm onių nuotraukų, ir Lora su liūdesiu prisi
m inė išmetusi lauk nepažįstamų žm onių fotografijas, kai kuopė
tėvo butą.
Kelias valandas ji praleido sėdėdama ant lovos svečių kamba
ryje. Galiausiai prieš pat vidurnaktį atsigulė ant paskleistų doku
mentų ir užsimerkė.
- Kodėl, tėti? - garsiai ištarė. - Aš nieko nesuprantu.
Kitą rytą ją dar tebegulinčią su drabužiais ant dokumentais

nukrautos lovos pažadino ankstyvas telefono skambutis. Ji lėtai
išlipo iš lovos ir klupčiodam a nušlepseno į miegamąjį pasiimti
nešiojamojo telefono.
Skambino Rėjaus literatūros agentė M adlena Šiers.

- Turiu jums nuostabių žinių, - pranešė Madlena. - Iš Luketis
Press gavome pasiūlymą knygai „Užeigoj vietų nėra“!
Kas ta Lukens Press? Taip staiga prižadintos Loros galva visai
nedirbo. Kitam koridoriaus gale buvo girdėti, kaip savo kamba
ryje pradeda vartytis Ema.
- Turite omenyje... pasiūlymą leisti jo knygą?

- Reikia pripažinti, ši leidykla ne iš didžiųjų, - ėmė aiškinti
Madlena, - bet ji sutinka leisti Rėjaus knygą visu šimtu ir dešimčia
procentų. Be to, leidykla siūlosi ir yra pasirengusi ne tik nupirkti

knygos teises, bet ir paruošti puikiausią jos reklamą.
- Nežinojau, kad Rėjaus knyga vis dar siūloma leidykloms, -
prisipažino Lora.
- O i, dar ir kaip. Aš tikrai nesiliauju jos siūliusi. A r jūs kartais
dabar nesėdite? - bet M adlena nelaukė Loros atsakymo: - Avan
sas - penkiasdešimt tūkstančių dolerių.
Lora nesėdėjo, bet dabar tikrai pritūpė ant lovos krašto.
- Betgi... - liežuvis sunkiai vertėsi, - Rėjaus nebėra.
- O jo darbas gyvuos amžinai, Lora. Argi ne nuostabu? A r jūs
nesidžiaugiate?
- Negaliu net pasakyti, - išlemeno Lora. Pirmas ją apėmęs
jausmas - pyktis. Kodėl, po perkūnais, šitai neatsitiko tada, kai
Rėjus dar buvo gyvas?
- Esmė ta, kad mes nežinojome, jog Kongrese bus mėgina
ma priim ti labai svarbius įstatymus dėl benamių, - pranešė M a
dlena, - tad Rėjaus knyga pasirodys pačiu laiku. Lukens ketina
paspartinti knygos leidybą, kad ji pasirodytų tuo pačiu metu, kai
bus priim ti įstatymai.
Lorai tiesiog atėmė žadą.
- Kaip nesąžininga, - pasakė.
- Tikrai taip, - pritarė jai Madlena su nuoširdžia užuojauta bal
se. - Bet Rėjus būtų labai to norėjęs. Jo triūsas nenueis perniek.
Pabaigus pokalbį skausmas spaudė Lorai širdį, ašaros degino
akis. Regėjo Rėjų darbo kabinete palinkusį prie stalo, iki išnaktų
sėdintį prie savo mylimos knygos, braukantį ir taisantį, ieškantį
pačių tinkamiausių žodžių, padėsiančių leidėjui įžvelgti jo kūri
nio vertę. Ji aiškiai prisim inė nusiminusį jo žvilgsnį kaskart, kai
M adlena persiųsdavo jam laišką su atsisakymu spausdinti.
Lora paskambino Stiuartui.
- Ruošiamasi leisti Rėjaus knygą, - pasakė ji ir paaiškino
padėtį.
Jo reakcija buvo lygiai tokia pat, kaip ir jos: džiaugsmas, at
mieštas pykčiu, kad tai neįvyko anksčiau.
66 Nutraukta tyla
- Negaliu pakęsti tokios neteisybės, - pasakė Lora.

- Suprantu tave, - atsiduso Stiuartas. - Bet žinai ką, Lora?
Rėjaus nebėra. Ir niekas jo nebesugrąžins. O gyvenimas eina to
lyn. Argi būtų geriau, jei po Rėjaus mirties nueitų užmarštin ir jo
darbas? G al tegu jo darbai lieka ateities kartoms?
Lora šypsodamasi išsitiesė ant lovos.
- Šitai ir kvailam aišku, - pasakė.
- Žinom a, - pritarė Stiuartas. - Tuomet iššaunam šįvakar
šampaną. Tu pas save, o aš čia. Ir pakelkime taurę už Rėjų.
- Gerai.
Lora užsimerkė. Buvo pavargusi ir išsekinta susiklosčiusios
padėties.
- Kaip mano mažoji dukterėčia? - Stiuartas pakeitė pokalbio
temą. - Tikiuosi, balselis jau atsirado.
- Deja, ne, - Lora pavirto ant šono. D ar akimirka, ir užmigs. -
Bet aš jai suradau naują psichoterapeutę ir ji man suteikė vilties,
kad vieną dieną mergaitė vėl ims čiauškėti kaip anksčiau.
- Aš irgi tikiuosi. N oriu vėl girdėti telefonu jos žavų linksmą
balselį, - ir patylėjęs pridūrė: - O kaip tu pati laikaisi, Lora?
- A i, šiaip taip, - jos balse pasigirdo liūdnas atodūsis.
- Atrodo, esi pavargusi.
Lora nusijuokė.
- D irbti dviejuose darbuose ir kiaurą parą užsiim ti m oksliniu
darbu buvo vienas juokas, palyginti su motinyste pilnu etatu.
- A r nebuvai nuvažiavusi pas tą Sarą?
Po Rėjaus mirties Lora kalbėjosi su Stiuartu vos keletą kartų,
bet jis kaskart vis užduodavo jai šitą klausimą.
- Tiesą pasakius, buvau. Vakar.
- O ko tau ten, mieloji? - nustebo Stiuartas. - Ko gaišti su ja
laiką?
- Pats žinai ko. Tėvas prašė. Nors vis dar niekaip negaliu at
sekti, koks ryšys juos siejo.
- A r tau dabar tikrai reikia šito papildom o krūvio šalia visų
darbų?
- Kalbi visai kaip Rėjus.

Iš tiesų, visai kaip jis. Maža to, kad Stiuartas labai į jį panašus,
bet dar ir balsas lygiai taip pat sodrus ir gilus kaip jo.
- Na, Rėjus irgi turbūt mėgino apsaugoti tave nuo persidirbi-

mo. Tu gi šitą mėgsti. Pati ką tik minėjai esanti pavargusi.
- Nepavargusi, ne, - ėmė gintis Lora, - tik truputį įsitempusi.

M an nesunku kartą per savaitę nulėkti pusdieniui į Lisbergą pa
žiūrėti, kaip laikosi Sara. Pasikalbėti su ja, išvesti pasivaikščioti.
Vargšelės niekas neišveda į lauką.
- A r ji dar serga Alzheim eriu?
- Žinom a, - Stiuartas jau pradėjo ją erzinti. - Šita liga nepa
gydoma, - pasakė ji. - Ji tik progresuoja.
- Tuomet nelabai yra apie ką tau su ja kalbėtis.
- Ji puikiai prisimena, kas buvo praeity.
- Na, man nepatinka, kad tu gaišti savo brangų laiką, kurio ir
taip stokoji, ir eikvoji energiją, lakstydama pas ją vien dėl to, kad
tėvas užkrovė tau ant pečių šitą naštą.

Jau visai suirzusi, Lora vėl atvirto ant nugaros.
- Toks mano gyvenimas, Stju, - piktokai tarstelėjo. - Supran
tu, tau nepatinka, kad lankau Sarą, nes ir Rėjus buvo dėl to ne
patenkintas. Bet prisim ink, ką pats ką tik sakei. Rėjaus nebėra, o
gyvenimas bėga tolyn.
Stiuartas tylėjo. Lora pradėjo krimstis, kad taip atžariai su juo
kalbėjo. Net pati iki galo netikėjo tuo, ką jam pasakė. Ją ir toliau
smarkiai kankino kaltė dėl Rėjaus mirties.

- Aišku, - galiausiai ištarė jis. - Atleisk man už įkyrumą,
Lora. Tu pati turi teisę rinktis, kaip leisti laiką.

Lora įbedė akis į lentelėmis kaltas lubas.
- Stiuartai, ar tu nekaltini manęs dėl Rėjaus mirties?
G al Stiuarto galvoje vis dar tūno tas priešm irtinis Rėjaus
laiškas?
- O i, ne, ne, mieloji, - suskubo paneigti jis. - Nedrįsk net taip
galvoti. M an tiesiog labai neramu dėl tavęs.
68 Nutraukta tyla
- Na, man viskas gerai, - pasakė ji. - Taigi tau neverta jaudintis.
Jie dar kelias minutes pakalbėjo, apsikeitė mandagiomis fra
zėmis, kad šiek tiek atslūgtų tarp jų stojusi įtampa. Padėjusi ragelį
Lora dar kurį laiką gulėjo ant lovos ir klausėsi koridoriuje tapsin-
čių Emos žingsnių. Po akimirkos Em a įėjo į jos kambarį, nešina
pliušiniu zuikučiu. Užsiropštė ant lovos ir susirangė prie Loros, o

ši apkabino mergytę, vis dar negalėdama nusiram inti po nema
lonaus pokalbio su Stiuartu. Gerai, kad Em a nemoko jos, kaip

ir ką turi daryti. Lora pažvelgė iš viršaus į dukros veidelį, kurio
švelniuose bruožuose atsispindėjo besąlyginė meilė. Em a žiūrėjo
į ją pakėlusi galvą, akių baltymai švietė kaip du balti perlai.
- Apie ką mąstai, širdele? - paklausė Lora mergaitės.
Aišku, atsakymo nesulaukė, ir Lorai teliko tik dar arčiau p ri
siglausti prie savo paslaptingojo kūdikio.
9
- Aš labai bijau, - prisipažino Lora, sėsdamasi ant kėdės H e

teros kabinete po psichoterapinio žaidim ų seanso su gydytoja ir
Ema. - Atrodo, kuo ilgiau ji nekalba, tuo lengviau jai elgtis it ne
bylei. Kartais pagalvoju, gal man apsimesti nesuprantančia, ko ji
nori, kai pradeda bendrauti su manim gestais? G al pirm a versti
prabilti, o paskui tenkinti jos norus?
- Šito bus galima griebtis netolimoje ateityje, - atsakė jai H e
tera, - tačiau dabar jai reikia jūsų palaikymo ir patikinim o, jog
būsite šalia, kad ir kas nutiktų, jog jūs ją mylėsite ir priim site ją
tokią, nesvarbu, kalba ji ar ne.
Šiandieną Hetera buvo pasileidusi plaukus ir jie gulė jai ant pe
čių vešlūs ir žvilgantys. Vilkėjo vasarinę suknutę, avėjo bekulnes ba
sutes. Palyginti su įprastine jos apranga, šiandien ji atrodė oficiali.
- Jeigu nekalbės, rudenį jos nepriims į darželį, - pasakė
Lora. - Kalbėjau su direktore.

- Jeigu ji nepasirengusi eiti į darželį, tai dar ne pasaulio pa
baiga. Daug vaikų laiku nepradeda lankyti mokyklos ar darželio.
Visada bus galima rasti jai kitą tinkamą mokymo įstaigą.
- Aš tik... - Lora atsidususi užsimerkė. - Ji visada buvo tokia
protinga.
- Ji ir dabar tokia, Lora, - Hetera nusispyrė basutes ir susikė
lė kojas ant krėslo, užklojo jas suknelės sijonu. - Šiandien buvo
70 Nutraukta tyla
įdom u stebėti, kaip jūs dalyvavote mūsų žaidimų seanse, - pasa

kė ji. - A r pastebėjote, kad šalia jūsų Em a jautėsi visai kitaip? Ji
visapusiai jus gina. Nenori jums parodyti, kad jai nelabai gerai.
Lora išpešė popierinę nosinaitę iš dėžutės ant Heteros stalo.
- Nenoriu, kad ji nešiotųsi šitą naštą, - guodėsi ji šluostyda
masi akis. - Ji dar tokia maža.

- Jūs ją išmokėte būti jautrią ir empatišką. O tai nėra blogai.
Lora išsipūtė nosį.

- Iš tikrųjų tai šitaip ją auklėjo Rėjus, - pasakė. - Pamenate,
pasakojau jums, kaip jis aiškindavo jai apie benamius.

- Jūs abu su Rėjum ją auginote, - patikslino Hetera.
Atrodė, ką gero apie Rėjų ji pasakydavo, Hetera būtinai ją pa

taisydavo, tačiau Lora nusprendė nekreipti į jos pastabas dėmesio.
- Jeigu mergaitė nekalba, kai sėdžiu jūsų seansuose, gal man

geriau visai juose nedalyvauti? - atsiklausė Lora.
- G al tik kol kas, - pritarė jai Hetera. - Galėsite stebėti mus
per veidrodį.
- Gerai.
- M an labai neramu, kad ji vis dar itin nepalankiai žiūri į vy
rus, - pasakė Hetera. - Kiekvieną kartą žaidžiant su vyriška lėle,

jos veidas tampa be galo priešiškas.
- Aš irgi tą pastebėjau, - patvirtino Lora. Per seansus tiesiog
neįmanoma nepastebėti Em os neapykantos vyrams.
- Bijau, kad šitas jausmas tūno joje jau gan seniai. D ar gerokai
iki Rėjaus mirties. Jis gali tapti svarbus Em ai užaugus, kai taps
moterim.
- Anądien ji žaidė pas mūsų kaimynus su jų mergaite, ir vaka

re grįžo tos mergaitės tėvas, - ėmė pasakoti Lora. - Šiaip jis m alo
nus, bet šiurkštaus balso. Jam įžengus į namą, Em a išlėkė į lauką.
Ši žinia Heteros nė kiek nenustebino.
- M an akivaizdus vienas dalykas. Žinau, jūs gal ir nenorėsite su
manimi sutikti, bet jūsų vyro ir Emos santykiai nebuvo labai geri.
Kai paprašiau Emos parodyti piešinį su veidu, kuris labiausiai tiktų
apibūdinti jos tėtį, ji parodė man šaukiantį ir piktą, - Lora palinko
prie Emos ir pažvelgė į ją nuoširdžiomis rudomis akimis. - Ema

įsivaizduoja, kad visi vyrai šaukia, - pasakė. - Ir žudosi.
- Tai ką mums daryti? - Lora pasijuto visiška bejėgė.
- Žaidim ų terapijos galimybės jau išsemtos, - Hetera vėl atsi

lošė į fotelio atkaltę. - Turiu jums klausimą, - pasakė. - Jau seniai
man maga jį užduoti.
-K o k į?
- Apie Em os biologinį tėvą. Ką man galėtumėte apie jį papa

sakoti?
Lora nusijuokė.
- Iš esmės nieko. Susitikom vieną kartą, vakarėlyje, ir viskas.
Patikėkit, niekada šitaip nesielgdavau. Tąkart buvau labai nusi
minusi, o jis...
- M an tai nerūpi, - Hetera mostelėjo ranka į jos pasiteisini
mą. - Aš tik svarstau, gal jis norėtų sužinoti turįs dukterį.
- O, ne, - dabar Lora ją nutraukė. Baisu ir pagalvoti, kad reik
tų ieškoti D ilano Gyro ir jam pranešti, kad turi dukterį. - Sakau
atvirai, jis turbūt manęs nė neprisimintų. O aš net nežinau, kur
jis gyvena. A r kuo verčiasi. Be to... - Lora vėl nusijuokė, - visai
nenoriu, kad Em a turėtų tėvą, kuris griūna į lovą su pirm a pasi
taikiusia. Jau gana to, kad ji gyvena su šitaip pasielgusia motina.
Heterą tai prajuokino.

- Supratau, - tarė ji. - Bet vis tiek labai noriu, kad jūs apie
tai pagalvotumėte. Aš taip pat nenorėčiau turėti su juo jokių rei
kalų, nebent jis būtų jai puikus tėvas ir norėtų jai padėti. Tačiau
jis kaip tik gali būti vienas iš tų, kuris pakeistų jos nuomonę, kad
visi vyrai - bjaurūs galvijai. Ką gali žinoti. G al jums iš tiesų verta
pamėginti.
Namelyje prie ežero Lora pati suprojektavo kambarį su stik

liniu stogu. Tai buvo nedidelė kvadratinė antro aukšto patalpa,
kurios lubos buvo padarytos iš didelių organinio stiklo lakštų.
72 Nutraukta tyla
Visos grindys nuklotos didelėmis pagalvėmis, išskyrus tik vie

ną kambario kampą, kur stovėjo jos darbo stalas ir kompiuteris.
Atsigulęs ant pagalvių ir žvelgdamas aukštyn jauteisi tarsi lauke.
Kitam kambario kampe stovėjo Loros teleskopas, paruoštas bet

kada būti išstumtas į plačią terasą, iš visų keturių pusių juosiančią
antrą namuko aukštą, taip suteikiant Lorai galimybę stebėti bet
kurį dangaus lopinėlį.

Daug naktų ji čia ir užmigdavo. Šiąnakt irgi turbūt bus taip.
Apsivilkusi vasarinę pižamą Lora gulėjo patogiai įsitaisiusi ant
minkštos pagalvės ir žiūrėjo į Heraklio žvaigždyną. Gulėjo ir
mąstė. Po šios dienos susitikimo su Hetera Deivison ji nieko kito
ir neveikė, tik galvojo.
Dilanas Gyras. Vien m intis apie jį vertė ir susigėsti, ir gundė.
Gėda buvo dėl savo elgesio tą vakarą prieš daug metų. O gundė
dėl to, kad, na, Dilanas Gyras buvo toks vyras, kurio žavesiui ne
galėjai atsispirti. Permiegoti su juo buvo visiška beprotybė, o jai
tai visai nebūdinga. Ji ne iš tų, kurios, pamačiusios dailų vyrą, iš
karto susileidžia. Ji augo su tėvu, kuriam puikiai praleistas lai
kas buvo tas, kai pusdienį prasėdėdavai kokios nors bibliotekos
gamtos mokslų skyriuje, todėl ji irgi šitaip leido savo laisvalaikį.

Vidurinėje merginos laikė ją keistuole. Bet ji tokia ir buvo. Astro
nomijos būrelio prezidentė, vienintelė mergaitė gamtos mokslų ir

šachmatų klubuose, o vėliau, nors ir turėjo nemažai draugų vaiki
nų, visiems ji buvo tik draugė.
Jau vidurinėje pagrindinis jos gyvenimo tikslas buvo profesi

nė veikla. Tėvas ištisus vakarus praleisdavo kartu su ja, vartyda
mas koledžų katalogus ir versdamas ją rašyti ant popieriaus savo
pomėgius ir gebėjimus. Tada ji nė negalvojo kada nors ištekėsian
ti. Gyvenim e neužteks laiko ir vyrui, ir vaikams, ir dar profesijai,
kokios ji troško. Labai tikslus savęs įvertinimas - Rėjui ir Em ai
buvo skiriama nepakankamai jos jėgų ir dėmesio.
Sekso pirm ą kartą paragavo mokydamasi koledže, su vienu
draugu, kuris norėjo parodyti, ko jai trūksta. Ši patirtis Lorai pa
tiko, ypač suartėjimas su žm ogum i, kuriam ji nebuvo abejinga,

bet jausmai, kai kitos merginos girdavosi negalinčios pasakyti
dailiam, prie jų priėjusiam vaikinui „ne“, jai vis tiek taip ir ne-
užgimė.
Taip buvo iki tos dienos, kai prieš šešerius metus vienam va
karėly ji kone kaktomuša susidūrė su D ilanu Gyru.
Vakarėlį tąkart surenguė Ronda Gidings. Ši moteris tuo metu

kartu su Lora dirbo Smitsono Oreivystės ir astronautikos m uzie
juje. Ronda jai buvo viso labo tik pažįstama, tačiau ji pakvietė visą
muziejaus kolektyvą į savo naujojo namo įkurtuves Potomake.

Kol atvažiavo į įspūdingą Rondos namą, pradėjo snigti, o
Lora buvo prastos nuotaikos. Kaip tik tą dieną jai buvo atsakyta
suteikti stipendiją m oksliniam darbui, dėl kurios ji taip stengėsi.
Pikta ir nusiminusi, ji daug gėrė. Nepratusi vartoti alkoholio grei
tai apsvaigo ir žingsniuodama iš svetainės į virtuvę pataikė tiesiai
vyrui į glėbį. Vyrui, dėl kurio jai iškart atėmė žadą. Ir tuomet ji
suprato, apie ką kalbėdavo merginos. D ar ji suprato, kad būtinai
turi su juo permiegoti.
Gulėdam a namų observatorijoje ant didžiulės pagalvės ir
spoksodama į žvaigždes Lora leido sau prisim inti, kaip jis atro
dė. Skvarbios mėlynos akys. Tamsūs plaukai. Linksm a šypsena. Iš
pradžių jie tikriausiai kalbėjosi, o tik paskui atsidūrė viename iš
kelių miegamųjų antrame aukšte, bet Lora neprisiminė nė žode
lio iš jųdviejų pokalbio. Neprisim inė ir kuo jis vertėsi, kur gyveno
ar iš kur pažinojo Rondą. Prisim inė tik savo džiugų jaudulį - ins
tinktyvų jaudulį pradėjus su juo bučiuotis, kai abu nuogi gulėjo
didžiulėje lovoje su keturiais stulpais, o už lango pašėlusiai snigo.
Ji prisim inė kiekvieną jo prisilietim ą, kiekvieną jo kūno judesį.
Deja, galimas dalykas, kad visi tie prisim inim ai - tik per daug
metų jos vaizduotės sukurti padariniai, nes, kaskart sugulusi su
Rėjum pasimylėti, ji pasitelkdavo juos, kad susijaudintų. Tai, ką
ji patyrė su Dilanu, buvo tik seksas, o su Rėjumi - meilė, išaugusi
iš draugystės.
74 Nutraukta tyla
Po tos nakties ji dažnai susimąstydavo, ar joje visą laiką ru

seno aistra, kurią ji stengėsi nuslopinti, kad be reikalo neeikvotų
darbui skirtos energijos. Alkoholis padėjo tą aistrą išlaisvinti. G al
ji paprasčiausiai pati save kvailino manydama nieko nejaučianti,
lygiai kaip ir kvailinosi m intim i, kad ji visai nenori turėti vaikų.
Suvokusi, kad tą naktį pastojo, Lora staiga pajuto tyrą, neginčyti
ną džiaugsmą, sumišusį su suvokimu, kad bus nelengva suderinti

darbą su motinyste. Tėvas netruko jai to primesti, aiškiai siūly
damas pagalvoti apie abortą. Bet ji pirm ą ir vienintelį kartą savo
gyvenime jam pasipriešino.
Loros mintis nutraukė iš Em os kambario atsklidęs verksmas.
Pasikeldama nuo pagalvės dirstelėjo į laikrodį. Po vienuolikos
penkiolika. Vargšė mergaitė.
Ema stovėjo koridoriuje prie savo kambario durų, basa, su va
sarine pižama ir visa drebėjo, nors naktis buvo pakankamai šilta.
- Kas atsitiko, meilute? - paklausė Lora.
Užuot atsakiusi į klausimą Em a tik dar įnirtingiau ėmė čiulpti
nykštį. Skruostai buvo išraudę ir šlapi nuo ašarų.
Lora atsitūpė prie jos.
- Nagi, pasakyk, kas atsitiko, brangute. Kas tave išgąsdino?
Em a padėjo galvytę motinai ant peties, smulkutis jos kūnelis

trūkčiojo nuo rimstančios raudos. Lorai plyšo širdis, kad mergai
tė negali žodžiais išreikšti to, kas ją išgąsdino.
Lora pažvelgė pro mergaitės galvą į tamsų vaiko kambarį.

- Tavo naktinė lempelė perdegė, tiesa? Tu atsibudai ir pama
tei, kad kambaryje tamsu?
Em a linktelėjo galvą jai ant peties. Lora atsistojo.

- Įsuksiu naują lemputę ir tu vėl galėsi ramiai miegoti.
Įėjusi į kambarį Lora pamatė, kad mergaitės lova vėl prišla-
pinta. Pakeitė patalynę, pervilko dukrą sausa pižama ir nebeno
rėjo palikti jos miegoti kambary vienos.
- G al nori su manim pažiūrėti į žvaigždes mūsų observatori
joje? - paklausė.
Em a linktelėjo.
Lora nusivedė mergaitę už rankos koridorium i. Po Rėjaus

mirties Em a kone kasnakt bandė ropštis į lovą pas Lorą. Sun
ku buvo jos neįsileisti: Lorai ir pačiai, lygiai kaip Em ai, norėjosi
žmogiško prisilietim o, bet ji žinojo, kad ilgainiui tai Em ai tik pa

kenks. Tačiau namų observatorijoje - visai kas kita.
A bi įsitaisė ant sustumtų pagalvių.
- A r gali man parodyti Heraklį? - paprašė Lora.

Em a bedė piršteliu į žvaigždyną.
- O Gulbę?
Em a parodė.
- O kas yra Gulbė?
Lora laukė atsakymo, kurio mažai tikėjosi išgirsti.

- Gulbė yra paukštis, - po kiek laiko pati atsakė į savo klau
simą. - Prisiminsi?
Em a nesivargino net linktelėti. Užmerkė akeles ir atrėmė
galvą mamai į petį, ir Lora staiga prisim inė begales naktų, kai
stebėdavo žvaigždes kartu su savo tėvu. Jis ją klausinėdavo, ką
mato. Kur Androm eda? Kur Trikampis? Kokia ryškiausia Persėjo
žvaigždyno žvaigždė? Per šitas naktines apklausas ji būdavo įsi

tempusi, tarsi tėvo meilė priklausytų nuo jos atsakymų. Juk ji su
Em a šitaip nesielgia, tiesa? Švelniai paglostė delnu šilkinius Em os
plaukučius. Jos duktė irgi tokia pat vienišė šiame pasaulyje, kokia
buvo ji, kai augo nepilnoje šeimoje tik su nuobodžiu, padebesiais
skrajojančiu tėvu. O Em a prie viso to dar turėjo tenkintis prastais
santykiais su vyru, kurį laikė savo tėvu.

Vyrai šaukia. Ir dar vyrai žudosi.
Hetera teisi. Lora dėl Emos jautėsi turinti išsiaiškinti, ar D i-
lanas Gyras vertas ateiti į mergaitės gyvenimą ir suvaidinti jame
kokį nors vaidmenį.

10
Dilanas truktelėjo baliono degimo sklendę, kad šis neprarastų
aukščio. Balionas nukrypo nuo kurso. Nedaug, bet pakankamai,

kad nebegalėtų nusileisti įprastose D ilanui vietose.
- D ar niekada neregėjau tokio nuostabaus saulėlydžio, -
tarė moteris savo vyrui. Dilanas skraidino sutuoktinių porą,
nusprendusią šitaip atšvęsti dvidešim t penktąsias santuokos
metines, ir kažkuriuo metu per pastarąją valandą moteris lio
vėsi bijojusi ir jau nebestovėjo prisiplojusi prie oda aptraukto
baliono krepšio krašto. Bet veikiai D ilan u i teks paprašyti jos vėl
įsitverti rankenų.
- Pažvelk ana ten, - pakvietė vyras. Jis rodė į M ėlynojo kalva-

gūbrio kalnus, kur, slenkant sutemoms, rausvi saulėlydžio gaisai
darėsi melsvai violetiniai.
Apie iškilusią bėdą jie nieko nenutuokia, pagalvojo Dilanas,
nors ir aiškiai girdėjo, kaip jis per raciją perspėjo įgulos žmones,
kad balionas nukrypo nuo kurso ir sklendžia šiauriau nusileidi
mo vietos. Na ir gerai. Tegu mėgaujasi kelione iki galo.
Diena sparčiai slinko vakarop, temo ir jam kuo greičiau rei
kėjo leistis. Priešais juos matėsi kukurūzų laukas, bet leistis ant jo
būtų nepatogu. Įgulai pirmiausia reikėtų gauti iš fermerio leidi
mą, leidžiantis būtų sunaikinta dalis derliaus, o keleiviams tektų
brautis pro kukurūzų stiebus, kad pasiektų įgulos automobilius.
Dilanas prisim inė moterį kažką minėjus apie kelio artritą. Ne,
kukurūzų laukas netinka.
Dilanas pašaukė per oro baliono raciją:

- Aleksai, atsiliepk.
- Klausau, balione.
Alekso balsas skambėjo aiškiai, tik jį pertraukdavo kartkartė

mis ūžtelėjusios virš jų galvų liepsnos garsas.
- M an vėl teks leistis ant skiriamosios kelio juostos, - pasakė

Dilanas ir pamatė, kaip sutuoktiniai nusisuko nuo saulėlydžio,
pažiūrėjo į jį ir susižvelgė. Dilanas jiems šyptelėjo ir pamerkė akį,
tačiau suabejojo, ar prietemoje žmogeliai įstengė pamatyti drąsi
nantį jo šypsnį.
- Gerai, - atsakė Aleksas. - Ten pat, kur ir pastarąjį kartą?

Jam teko leistis ant skiriamosios juostos maždaug prieš mė
nesį ar daugiau.
- Taip. A r spėsit, vyručiai, prilėkti laiku ir man padėti?
- Nebent irgi skristume... Nesijaudink, būsim.
- Tuomet sutarta, - pasakė Dilanas. - Susitiksim ant žemės.

Užsikišo raciją už diržo ir pasižiūrėjo į aukštimatį.
- A r kas negerai? - paklausė vyras.
- Nedidelė bėdelė, - atsakė jam Dilanas. - Pamenate, prieš
pakylant aš jums aiškinau, kad staiga kilęs vėjo gūsis gali nu
blokšti mus nuo kurso?

Pora linktelėjo. Dabar jie klausėsi jo ištempę ausis, visai pa
miršę saulėlydį.
- Taip ir atsitiko. Mes praskridome pro savo įprastinę nusilei
dim o vietą. Nutupdysiu balioną kur nors ant skiriamosios kelio
juostos.
Dilanas tikslingai nepasakė „pasistengsiu nutupdyti“. Nerei
kia, kad jo balse sutuoktiniai išgirstų nerim o gaidelę.
- Ką padarysit? - nustėro moteris. - O kaip mašinos?
- Jos mums nekliudys, - patikino Dilanas. - Pamatysit, - jis
kalbėjo taip ramiai, kad sutuoktiniai truputėlį nusiramino. -
78 Nutraukta tyla
O dabar štai ką padarysime, - toliau kalbėjo jis. - A r matote ana
tenai tą medžių juostą?

Saulėlydis buvo nudažęs medžių viršūnes rausvai ir dabar jos
tiesiog žėrėjo. Porelė linktelėjo.

- Mes prasliuogsime su krepšiu medžių viršūnėmis, - tarė D i-
lanas. - Tai padės mums sumažinti greitį. Kitapus medžių pama
tysime greitkelį ir žalią skiriamąją juostą. A r pamenate, ką jums
pasakojau, ką reikia daryti, kai leidžiantis pučia stiprus vėjas?

- Atsisukti veidu nusileidim o kryptim i, - atsakė vyras.
- Teisingai, - patvirtino Dilanas. - Sulenkite kelius ir laikyki
tės tvirtai įsikibę virvinių rankenų. Viskas bus gerai, pamatysite.
M oteris žiūrėjo į jį su nerim u akyse.

- Garbės žodis, - prisiekė Dilanas.
Artėjant prie medžių jis išleido iš baliono šiek tiek oro, leisda
mas krepšiui lengvai čiuožti medžių viršūnėmis. Nuo susidūrimo
su krepšiu pažiro medžių lapai, sutraškėjo lūžinėjančios šakelės.
Jam šis garsas patiko, bet moteris tvirtai įsikibo į virvines rankenas.
- Kaip laikotės? Gerai? - paklausė sutuoktinių.
- Kaip mes laikomės, nesvarbu, - atsakė vyras. - M um s nera
mu, kad tik jūs susidorotumėte.
Dilanas nusijuokė. Leisdamasis kitapus medžių juostos jis tai

kėsi sklęsti virš dviejų eismo juostų. Jie skrido taip arti automobi
lių, kad jeigu būtų buvę kiek šviesiau, tai būtų matę nustebusius
vairuotojų veidus.
Įgula nespėjo atlėkti laiku, bet Dilanas to ir nesitikėjo.

- Pritūpkite, - paragino savo keleivius. - Ir tvirtai laikykitės.
Jie leidosi vis žemiau ir žemiau, balionas palietė žemę, vėjo
genamas dar kelis metrus pačiuožė žole ir sustojo. Esant to
kiom s sąlygoms, nusileidim as pavyko puikiai. Tebevirpančio
mis kojom is ir juokdam iesi iš laimės abu jo keleiviai puolė vie
nas kitam į glėbį.
Šalia skiriamosios juostos sustojo keletas automobilių, vai
ruotojai ir keleiviai išlipo pažiūrėti, kas čia vyksta. Dilanas pama
tė už smalsuolių automobilių eilės sustojus Alekso sunkvežimį, o

už jo - Brajano autobusiuką.
- Štai ir mūsų gelbėtojai, - pranešė jis sutuoktiniams.

Atbėgęs į nusileidim o vietą Brajanas čiupo tvirtinim o virvę, o
Aleksas užmetė kopėtėles, kad porelė galėtų išlipti.
- Nesuprantu, kam mes tau reikalingi, - pajuokavo Brajanas,

pagirdamas saugų D ilano nusileidimą be jų pagalbos.
- Kartais ir aš apie tai pagalvoju, - irgi juokais atšovė jam

Dilanas, padėdamas keleiviams išlipti iš krepšio.
Laim ingai išsiropštę ant žemės sutuoktiniai atšventė sėk
mingą skrydį privalomąja taure šampano. Juos iš toliau stebėjo

smalsuoliai, ir Dilanas žinojo, kad po kelių dienų kai kurie iš jų
paskambins ir paprašys paskraidinti oro balionu.
Porelė sulipo į Brajano autobusiuką ir nuvažiavo į D ilano dar
žinę, kur buvo paliktas jų automobilis.
Dilanas su Aleksu jau beveik tamsoje išardė balioną. Dilanas
vis dirsčiojo į laikrodį. Šįvakar jis turi pasimatymą. Tikrai ne su
Betani, bet, kad jį kur galas, niekaip neprisiminė, su kuo.
Nieko tokio, pagalvojo, padėdamas Aleksui įkelti į sunkveži
m į baliono krepšį. Kai ji ateis, pamatys ir prisimins.
11
Nors Ronda Gidings Smitsono Oreivystės ir astronautikos m u

ziejuje nebedirbo, Lorai pavyko surasti ją kitame darbe.
- Kaip malonu girdėti tavo balsą, - apsidžiaugė Ronda. -
Kaip laikaisi?
- Norm aliai, - pamelavo Lora. Nenorėjo pasakoti, kaip pasi
keitė jos gyvenimas per tą laiką, kai abi matėsi pastarąjį kartą. -
Norėjau paklausti, ar...
- Kada bus galima geriausiai matyti naujausią Brendon ko
metą? - paklausė Ronda. - Girdėjau, šita bus itin graži.

- Tikiuosi, - pasakė Lora. - Turėtų pasirodyti ateinančią vasarą.
- Nuostabu.
- Skambinu su reikalu, Ronda, - tarė Lora. - N oriu surasti
vieną žmogų, su kuriuo gan senokai susipažinau vakarėlyje pas

tave. Tiksliau, prieš šešerius metus.
- Oho, - nusijuokė Ronda. - Turiu tave įspėti, kad mano at
m intis jau nebe tokia, kokia buvo anksčiau. Apie ką kalbam?
- Apie Dilaną Gyrą, - ištarusi pavardę Lora net susigūžė. Pa
galvojo, kiek žm onių galėjo pastebėti ją su D ilanu per vakarėlį
užsidariusius antrame aukšte.
- Dilanas Gyras! Kam tau jis? O i, turbūt nori paskraidyti oro
balionu, ar ne?
- Paskraidyti oro balionu?
- Nenori?
- Ne. Aš dėl kitko. Reikalas asmeniškas. Atleisk.
- Nieko tokio. Bijau, kad jo telefono numerio neturiu, bet

galiu tau duoti jo oreivystės įmonės kontaktinį numerį. Luktelk.
Tuoj išsiimsiu iš rankinuko adresų knygelę.
Lora girdėjo ją kuičiant rankinuką, paskui sklaidant užrašų

knygelės lapus.
- Pernai skraidėme oro balionu su vyru per jo gimtadienį, -

pasakė Ronda.
- Vadinasi, jis verčiasi oreivyste, ar ne? - paklausė Lora. Ne

visai tai, kuo įsivaizdavo užsiim t Em os tėvą, bet vis tiek įdomu.
- Taip. Žinai, išėjęs iš oro linijų, jis visiškai pasikeitė.
Lora nesėkmingai bandė sustumdyti mintyse dėlionės kibukus.
- Aš nelabai ką apie jį žinau, - prisipažino. - Nė nenumaniau,
kad jis dirbo oro linijose.
- Nežinau, kas ten nutiko, bet jis jau senokai iš tenai išėjo,
persikėlė gyventi į vynuogynų slėnį, ėmėsi oreivystės verslo ir,
kiek girdėjau, tapo panašus į D on Žuaną.
Na va. Šitai nieko gero nežada.
- Štai jo numeris, - pasakė Ronda.

Lora užsirašė telefono numerį ir pasiskubino užbaigti pokalbį.
- „Ekstremalūs skrydžiai karšto oro balionu“, - atsiliepė vy

riškas balsas - malonus ir dalykiškas, ir jeigu ji nebūtų taip smar
kiai nervinusis, tai toks kompanijos pavadinimas tikrai būtų ją
prajuokinęs.
- Norėčiau kalbėti su D ilanu Gyru, - pasakė ji.
- Aš klausau.
- Dilanai, mano pavardė - Lora Brendon. Maždaug prieš še
šerius metus mudu susipažinome vakarėlyje pas Rondą Gidings.
Kitam laido gale stojo tyla.

- Apgailestauju, - po ilgokos pauzės prabilo jis, - bet aš jūsų
neprisimenu.
82 Nutraukta tyla
Na, lengva nebus.

- Žinote, man truputį nesmagu ir aš apgailestauju, kad mano
skambutis jums pasirodys lyg perkūnas iš giedro dangaus, - ge
nama įkaitusių nervų Lora paskubomis bėrė žodžius. - Tai buvo,
kai Ronda persikėlė gyventi į naująjį namą Potomake. Tada siautė

baisi pūga. Mes ten susitikom ir... na, mudu tąnakt permiegojom.
O šiandien skambinu jums norėdama pasakyti, kad aš susilaukiau

dukters... Tąnakt aš pastojau. Jos vardas Ema. Aš niekada neketi
nau susisiekti su jumis, nes po tos nakties greitai ištekėjau, tačiau
neseniai mano vyras mirė, o Em ą jo mirtis smarkiai sukrėtė, todėl
dabar ji nebekalba ir jos psichoterapeute pasiūlė man pasidomėti...
- E i ei ei, - nutraukė ją Dilanas. - Ramiau. Darsyk viską nuo
pradžių. Sakėte, kad mes... permiegojom pas Rondą?
- Taip. Prieš šešerius metus. Tada labai smarkiai snigo. M us
ten visus užpustė.
- Apgailestauju. Visai nieko nepamenu. Kokia, sakėte, jūsų
pavardė?
- Lora Brendon, - darsyk prisistačiusi Lora staiga sumojo,
kad tąvakar, ko gero, jam net nebuvo pasakiusi savo vardo. -
M ano ūgis apie metrą septyniasdešimt, plaukai šviesiai rudi, ilgi.
- A r jūs tikrai nepainiojat manęs su kuo nors kitu?

- Tikrai ne.
- Ir manote, kad aš esu jūsų dukters tėvas?
- Nė kiek tuo neabejoju. Kito varianto negalėjo būti.

- O gal kartais jinai jūsų vyro?
- Tada aš dar nebuvau ištekėjusi.
Lora bijojo, kad jis nepagalvotų, jog permiegojo su juo jau

būdama ištekėjusi. Aišku, tai, kas atsitiko, jokios garbės jai irgi
nedaro.
- Aš tada su niekuo dar nedraugavau.
- Betgi ką tik minėjote, kad buvote ištekėjusi.
- Aš ištekėjau po to vakaro. Kai sužinojau, kad pastojau, vienas
draugas sutiko mane vesti. Bet prieš kelis mėnesius jis mirė, ir...
- Todėl dabar jūsų dukrai reikalingas kitas tėvas, ir aš tam

tinkamiausias kandidatas?
Lorai nepatiko jo balso tonas. Norėjo mesti ragelį, bet vis tiek
varė toliau:
- Em os psichoterapeute pasiūlė pasidomėti, ar jos tėvas... ar

jūs nenorėtumėte su ja susipažinti. Ji mano, kad Em ai būtų nau
dinga turėti besirūpinantį ja vyriškos giminės atstovą.
- Žinot, tai beprotybė, - Dilanas ėmė juoktis. - Aš jūsų visai

nepažįstu. Paskambinote lyg griaustinis iš giedro dangaus ir rei
kalaujate, kad būčiau rūpestingas vyriškos giminės atstovas vai
kui, kurio nė nepažįstu?
- Jinai jūsų vaikas.
- Abejoju. Aš net neprisimenu, kad būčiau jus sutikęs. O juo
labiau permiegojęs.
- G al bent galėtume kur nors susitikti? Pasikalbėti akis į akį?
Lora išgirdo jį atsidūstant.
- Nematau reikalo, - pasakė jis. - Apgailestauju, kad turite
bėdų dėl savo dukters, bet aš nesuprantu, kaip galėčiau jums pa
gelbėti. Be to, man dar reikia daug kam paskambinti, tad...

- G al ir nepadėsite, - suskubo ji, - bet aš labai norėčiau, kad...
- M an kažkas skambina, - nutraukė ją Dilanas. - Apgailes
tauju... Lora, ar ne? Sėkmės jums.
Tai pasakęs, jis padėjo ragelį. Lora dar kelias sekundes laikė
prie ausies ragelį, paskui irgi padėjo. Nederėjo to daryti telefonu.

Jeigu būtų nuėjusi susitikti akis į akį, gal jis būtų ją ir pažinęs. Jam
nebūtų pavykę taip lengvai išsisukti nuo jos ir tiesos. Bet dabar
kalbėjo su ja kaip koks mulkis. G al Em ai be jo bus tik geriau.
Tą pačią dieną po vakarienės Lora su Em a nuvažiavo į par

duotuvę nusipirkti maisto. Kol Rėjus buvo gyvas, Lorai parduotu
vėje tekdavo akylai stebėti Emą, nes ji nuolat kur nors nuklysdavo,
prisirinkdavo nereikalingų daiktų, kalbėdavosi su nepažįstamais
žmonėmis. Dabar Em a nė per žingsnį nesitraukė nuo Loros ir
84 Nutraukta tyla
pirkinių vežimėlio. Bandė įsiropšti į vežimėlį, bet tam jau buvo

per didelė ir Lora jai neleido. Pašaliečiai bandė ją kalbinti, bet
Em a tik įsikišo burnon nykštį ir nudelbė akis žemyn.
- Pasirinkim persikų, meilute, - pasiūlė Lora ir nustūmė ve
žim ėlį į vaisių ir daržovių skyrių.

Įdomu, kaip ji jaustųsi D ilano vietoje, pagalvojo stebėdama,
kaip Em a renka persikus. Kaip jaustųsi, jeigu jinai būtų vaikinas,
ir jai netikėtai paskambintų kokia pašalietė ir praneštų, prabėgus
šešeriems metams, kad jinai tapo tėvu? O gi susirūpintų dėl tėvys

tės įrodymo. Manytų, kad moteriškę užgriuvo bėdos ir dabar jos
vaikui reikalinga finansinė parama.
Lora įdėmiai stebėjo Em os elgesį parduotuvėje, atkreipdama
dėmesį į tai, kad mergaitė vengė susidurti su pirkėjais vyrais ir
kuriam nors prisiartinus vis bandė įsisprausti tarp Loros ir prekių
lentynos. A r ji ir anksčiau taip elgėsi? Slepiamasi buvo taip deli
kačiai, kad Lora net ėmė abejoti.
Vyrai šaukia. Ir dar žudosi.
Sugrįžusi iš parduotuvės namo, Lora darkart susirado D ila
no oreivystės paslaugų telefono numerį. Nė akim irką nesustojusi
pamąstyti, kad neapsigalvotų, iš karto paskambino ir be galo ap
sidžiaugė, kad atsiliepė autoatsakiklis. Pakeitusi balsą visa oktava
aukščiau ji prisistatė Siuzanos Lein pavarde - pirmąja tuo metu
šovusia galvon - ir pasakė keturiasdešimtmečio proga norinti
užsisakyti skrydį oro balionu. Baigusi kalbėti ji pažvelgė į save
miegamojo veidrodyje ir nusistebėjo, kaip Lora Brendon galėjo
iškrėsti tokį protu nesuvokiamą dalyką.
12
Buvo dar labai tamsu, kai Lora atvažiavo į vynuogynų slėnį. D i-

lanas liepė atvažiuoti į jo namus iki penktos ryto, kad galėtų iš
baliono pasigrožėti saulėtekiu.
- Į jūsų namus? - nusistebėjo ji.
- Visą įrangą laikau savo ūkelio daržinėje, - paaiškino jis. -

Turiu pievą, iš kurios, pučiant palankiam vėjui, galima pakelti
oro balioną.
Nuo Aštono ežero kelionėje Lora užtruko pusvalandį. Važia

vo vietove, kuri įdienojus turėtų atrodyti itin gražiai. Sudėtinga
buvo palikti Em ą vieną vidury nakties, bet šią problemą Lora iš
sprendė pasikvietusi į namus Šelę, senąją Em os paauglę auklę iš
Lisbergo, paviešėti pas jas su nakvyne. Taigi, kai šįryt Em a atsi
bus, Šelė bus šalia ir galės ja pasirūpinti.
Sustojusi kelkraštyje, Lora įsijungė automobilio salone lem

putę ir ėmė studijuoti D ilano jai atsiųstą kelionės maršrutą. Jo
gatvelė tuoj už artimiausio posūkio. Įsukusi į ją važiavo pro to
kius tankius ir aukštus krūmynus, kad net ir dieną čia būtų gana
tamsu. Paskui pamatė kelionės apraše minėtą pašto dėžutę. Tai
buvo paprasta medinė pašto dėžė, tačiau ant jos stogo, kur buvo
įtaisyta paslėpta saulės baterija, puikavosi apšviestas iš medžio iš
drožtas spalvotas oro baliono maketas.
Keliukas per brūzgynus vingiavo dar gerą puskilometrį, o
86 Nutraukta tyla
paskui iš tamsos išniro namas. Pažeme įtaisyti šviestuvai apšvietė
įvažą į kiemą, languose žėrėjo šviesos. Sustojusi šalia autobusiuko

priešais garažą Lora išlipo iš automobilio. Kažkur dešinėje buvo
girdėti balsai, ir brėkštančioje prietemoje jinai įžiūrėjo pievos pa
krašty stūksančią daržinę. V idu ry pievos trepinėjo keletas žm o
nių ir, kaip ji spėjo, ruošė pakilim ui oro balioną. Lora pajuto pir
muosius būsimo skrydžio jaudulio tvinksnius. Iki šios akimirkos
skrydis oro balionu jos visai nedomino.

Eidam a artyn Lora pamatė, kad namas - tiesiog paprasta tro
belė iš rąstų. Nedidukė, bet visiškai nauja. Ji užlipo laipteliais į
priebutį, bet nespėjus jai pabelsti Dilanas pats atidarė duris ir iš
ėjo į lauką.
- Siuzana? - paklausė.
Lorai atėmė žadą. Priebučio lemputės šviesoje jis buvo stulbi
namai panašus į Emą. Tokios pat mėlynos akys ir tamsūs plaukai.
Net jo ūm i šypsena buvo lygiai tokia kaip Emos. Bent jau tada,
kai ji šypsodavosi.
- Taip.
Ištiesė jam ranką tikėdamasi, kad ją prisim ins, bet jis paspau
dė be jokios užuom inos apie atpažinimą. Turbūt nekokį įspūdį
jam tąvakar bus palikusi. O gal per pastaruosius šešetą metų ji
smarkiai pasikeitė. Iš namo sklindančioje šviesoje Lora matė, kad

jo sm ilkiniai jau pražilę, o plaukų linija pradėjusi slinkti kakta
aukštyn. Dilanas vilkėjo oreivio kostiumą trum pom is rankovė
mis, mėlyną ar pilką, su karšto oro baliono emblema ant kišenai
tės priekyje.
- Įgula pievoje ruošia balioną pakilim ui, - pasakė jis. - Eime,

pažiūrėsime.
Abu drauge nuėjo į pievą.
- Skraidote tik rytais ir vakarais? - paklausė Lora pradėdama
pokalbį, kad bent kiek aprimtų įtempti nervai.
- Aha. Tada būna geriausios oro sąlygos.
- O kai lyja?
- Kai lyja, jau blogai. O smarkus vėjas dar blogiau. D ėl vėjo

tenka atšaukti apie keturiasdešimt procentų numatytų skrydžių.
- M an, ko gero, pasisekė, - rytas buvo šiltas, dangus gied
ras. - O ką veikiate likusią dienos dalį?
- M iegu, - nusijuokė jis. - Kone kiekvieną rytą keliuosi ket

virtą.
Jie atėjo j vidurį pievos, čia didžiulis ventiliatorius pro balio

no angą pūtė orą j jo vidų. Balionas gulėjo ant žemės ir ji matė
kilnojantis jo audeklą, nors spalvų įžiūrėti dar negalėjo. Netoliese
stovėjo sunkvežimis, o du vyrukai plušėjo prie jo galo.
- Ei, Aleksai, Brajanai, - pašaukė Dilanas. - Susipažinkite su
Siuzana.
Vyrai pakėlė galvas. Jie atrodė labai jauni, bent jau prieblan
doje. Vieno jų plaukai buvo ilgi ir surišti ant sprando į uodegytę,
o kito veidas apžėlęs tankia barzda. Abu darbavosi su pirštinėmis.
- Kaip laikotės, Siuzana? - paklausė vienas jų.
- Norm aliai, - atsakė ji. - Tikiuosi, vyručiai, gerai išmanot
tai, ką darot.
- Aš irgi taip tikiuosi, - atitarė jai Dilanas. - Šiandien jie pir
mą kartą atėjo pas mane.
Lora susigūžė.
- Juokauju, - nuram ino Dilanas ir palietė jai ranką. - Jie man
talkina jau keletą metų.

- O, tai gerai.
Staiga jis surimtėjo ir ėmė dalykiškai pasakoti, kur ji turinti
stovėti įlipusi į baliono krepšį, kokie netikėtumai skrendant gali

užklupti ir ką kiekvienu atveju reikia daryti. Lora stengėsi įdė
miai klausytis ir ten, kur reikia, linktelėti galvą, tačiau jai sun
kiai sekėsi susikaupti. Ji tikėjosi, kad bet kurią akim irką jis gali
ją pažinti.
- Paruošta, - pranešė vienas iš vyrukų.
- Atsiprašau, aš tuoj, - tarė jai Dilanas ir palikęs ją nuėjo prie
baliono. Krepšio viršuje uždegė degiklį ir pro angą į baliono vidų
88 Nutraukta tyla
pliūptelėjo melsvai raudonas ugnies liežuvis. Baliono audeklas

lėtai susiūbavo, subangavo ir neskubėdamas ėmė kilti į orą, tarsi
koks iš sąstingio atgyjantis žvėris. Dabar Lora pamatė, kad balio

no audeklą puošia sūkuriuojantys ryškių spalvų raštai ir kad jis
labai didelis.
Balionui pakilus virš galvos, Dilanas stryktelėjo į krepšį.
Lora klausėsi, kaip trys vyrai pagal techninę instrukciją tik ri
no prietaisus, o paskui barzdočius atnešė kopėtėles ir atrėmė į
krepšį.
- Štai, prašom, - tarė jis ir ištiesė jai ranką. - Šokit vidun.
Jisai prilaikė Lorą už rankos, kol ji lipo kopėtėlėmis, o Dilanas
ištiesė jai ranką iš krepšio ir padėjo perlipti per kraštą.
- Stokit ant dujų baliono, - pasakė. - Štai taip.
Lora žengė ant dujų baliono, paskui ant krepšio dugno ir jo
paliepimu nuėjo į nurodytą kampą. Padarė taip, kiek prisim inė iš
jo instruktažo.
- Pasirengusi? - paklausė Dilanas.
Lora linktelėjo.
- G alit paleisti! - sušuko pagalbininkams.
Barzdočius atrišo virvę nuo sunkvežimio veleno ir padėjo
D ilanui sumesti ją į krepšį. Dilanas paleido du trumpus ugnies

pliūpsnius į balioną, nuo to garso Lora vos neapkurto. Vyrukas
su uodegėle, iki šiol laikęs už krašto krepšį, dabar jį paleido, ir

balionas ėmė kilti.
Jis kilo iš lėto, gerokai švelniau nei Lora tikėjosi. Iš susijaudi

nim o jos kvėpavimas trūkčiojo. Rytuose jau brėško dangus.
- Kaip gražu, - ištarė ji ir pagalvojo, kad jisai turbūt girdi šią
frazę kelias dešimtis kartų per dieną.
Balionas sklendė virš medžių viršūnių, tačiau stovint krepšyje

nesijautė jokio judėjimo. Ir, be retų liepsnos pliūpsnių keliamo
triukšmo, aplink buvo visiškai tylu.
- Neradot drąsuolio, kuris būtų ryžęsis pakilti su jum is į orą

atšvęsti gimtadienio, ką? - paklausė Dilanas.
- Jeigu atvirai, tai norėjau tą padaryti viena.

- Vertinu jūsų pasirinkimą, - pagyrė jis. - Nieko nėra ma
loniau kaip kilti į dangų vienam. Deja, jums teks ištverti mano
draugiją. Stengsiuosi neįkyrėti.
Lora atplėšė akis nuo saulėtekio ir pažiūrėjo į jį. N uo auksinės

žaros jo žydros akys tapo permatomos. Lygiai tą patį jai teko re
gėti ir dukters akyse ir ji ūmai prisim inė, ko čia atvažiavo. G ilia i

įkvėpusi į plaučius oro tarė:
- Dilanai, aš jums pamelavau.

Jis kilstelėjo vieną antakį.
- Dėl ko?
- M ano vardas ne Siuzana... - ji net neprisiminė, kokia pavar

de jam prisistatė. - Aš esu Lora Brendon.
Jam ta pavardė, atrodo, nebuvo girdėta.
- Skambinau jums prieš savaitę, - kalbėjo ji. - D ėl savo dukters.
Šypsena jo veide akim irksniu dingo, akys prisimerkė, liko tik
siauri plyšeliai.
- Negaliu patikėti, - pasakė jis. - Ko, po velnių, jūs siekiate?
Sumanymas žiauriai niekam tikęs. Kaip dar ji galėjo tikėtis jį
sureaguosiant, jei ne pykčiu?

- Žinau, kad anądien jūs nepatikėjote tuo, ką jums pasako
jau telefonu, - prisipažino ji. - Bet jeigu jūs tik žvilgtelėtumėte į
Em os nuotrauką, suprastumėte, kad sakau jums tiesą.
Drebančia ranka Lora ištraukė iš marškinių kišenėlės Em os
nuotrauką ir ištiesė jam, bet jis jos nepaėmė.

- Suprastumėt, kad ji tikrai jūsų, jeigu bent porai sekundžių
užmestumėte į ją akį, - maldavo Lora.

- Jūs išprotėjot, - sušuko jis. - Jus reikia uždaryti į beprotnamį.
- Galbūt, - ji ir toliau laikė atkišusi jam nuotrauką. - Niekada
nesu taip kvailai pasielgusi. Bet aš tikrai sveiko proto. Prisiekiu.
Ir dar...
- Aš gyvenime niekada nesu jūsų matęs, - gynėsi Dilanas. -
Ir labai viliuosi daugiau nebepamatyti.
90 Nutraukta tyla
Nusikabino nuo juosmens raciją.

- Aleksai, atsiliepk, - šūktelėjo į raciją, tada atsisuko į ją ir
tarė: - M anei, pasikelsi su manim į orą ir prirėmusi priversi tavęs
klausytis, ką? Deja, apgailestauju. Smarkiai apsirikai.

- Ei, balione, - per raciją sutraškėjo Alekso balsas.
- Mes leidžiamės, - pranešė Dilanas.
- Techninės problemos? - nustebo Aleksas.

- Ne, kai kas sudėtingiau, - atsakė Dilanas, jo balsas buvo
įsitempęs. - Po kelių m inučių nutūpsiu Delo Rašo sode.
- Mes jau lekiam, - pažadėjo Aleksas.
- Atsiprašau, - pasakė Lora, kai jis vėl prie diržo prisikabino
raciją. - Negerai padariau.
- Prašau manęs netrukdyti, gerai? Aš dirbu.
Lora nusprendė daugiau nieko jam nesakyti, nes balionas jau
pradėjo leistis. Atsisukusi veidu nusileidim o kryptim i, ji nudelbė
akis į apačioje augančius medžius. Balionas sklendė viršum jų,
krepšio dugnu braukdamas per lapus. Staiga medžių juosta bai
gėsi ir priešais juos išniro didelis sodas, o jame ilgomis tvarkingo
mis eilėmis į tolius driekėsi vynuogių sodinukai.
Į tą vietą, kur turėjo nusileisti balionas, bėgo du vyrai. Netru
kus ji suprato, kad tai Aleksas su Brajanu. Balionas leidosi tiesiai į

vynuogyno tarpueilį, ir Lora nusiteikė laukti susidūrimo su žeme.
Tačiau Dilanas timptelėjo už virvės palei krepšio šoną ir balionas
iš karto glustelėjo prie žemės. Jie nusileido į tarpueilį beveik ne
juntamai, švelniai ir kartu patikimai. Po kelių sekundžių iš baliono
liko tik didelė krūva spalvoto audeklo, užklojusio kone visą sodą.
- Padėkit jai išlipti, - šiurkščiai paliepė vyrams Dilanas.
Vyrukas su uodega vėl pastatė jai kopėtėles ir ji virpančiom is
kojomis išsiropštė iš krepšio.
- Nuvežkite ją namo prie jos mašinos, Brajanai, - nežiūrėda
mas į vyrus paliepė Dilanas.
Lora sugavo Aleksą ir Brajaną persimetant nuostabos žvilgs
niais, nes jie nesuprato, kas privertė jų šefą šitaip sugižti.
- Būtinai, pone, - vyrukas su barzda atsisuko į Lorą ir tarė: -

Eime.
Lora nusekė paskui jį per vynuogyną, kurio lapus tekanti sau

lė buvo nudažiusi gelsvai rusva spalva.
- Prastai pasijutot tenai, viršuje? - priėjus autobusiuką pa

klausė Brajanas.
Lora linktelėjo. Nepamelavo.
Jis atidarė jai autobusiuko dureles. Lora įlipo ir prisisegė sau

gos diržu.
- Nenusim inkit, - pasakė išsukdamas iš vynuogyno. - Kar

tais taip būna. M ano merginai buvo dar blogiau. Niekada dau
giau nepriversiu jos pakilti balionu į orą.
- Ačiū, - padėkojo Lora ir vėl prikando liežuvį. Tegu galvoja,
kad tyli dėl to, jog baisiai bloga, o ne siaubingai gėda ir apmaudu.
Brajanas parvežė ją į D ilano rąstų namelį. Lora jam padėkojo
ir įsėdo į savo automobilį. Pavažiavusi keliuku tiek, kad Brajanas
jos nebematytų, sustojo. Atlošusi galvą į sėdynės atkaltę užsimer
kė ir pamėgino sutramdyti drebulį kojose. Kokia apgailėtina be
protė! Jis irgi tikras bjaurybė, bet jo negali kaltinti. Turbūt pama
nė, kad ten, ore, jį prirėmė kokia nors kvaiša.
Po kelių m inučių ji vėl įjungė pavarą ir leidosi iš lėto slinkti
keliuku. Privažiavusi pašto dėžutę su m ediniu oro baliono make
tu, vėl sustojo. Išsitraukė iš kišenėlės Emos nuotrauką, apvertė ir

ant kitos pusės užrašė savo telefono numerį. Tada išlipo iš maši
nos, priėjo prie pašto dėžutės ir įmetė į ją nuotrauką.

13
Dilanas vartė marinate lašišų kepsnelius, kai išgirdo atsidarant

lauko duris. Iš virtuvės kyštelėjo galvą j svetainę.
- Labas! - nusišypsojo jis Betani. - M alonu tave matyti, Bet.
- Ir man malonu.
Betani atėjo į virtuvę, nešina didžiuliu pirkinių krepšiu glėby,
ir pakštelėjo jam į lūpas.
- Negaliu apkabinti, - tarė Dilanas. - Rankos suteptos marinatu.
- Na, o aš atnešiau deserto.
Betani išėmė iš pirkinių krepšio du indelius Ben & Jerry ledų
ir Dilanas jai nusišypsojo. Betani žinojo jo silpnybes.

- Paėmiau iš dėžutės paštą, nes tu turbūt šiandien nesugebė
jai net iš kiemo išvažiuoti.
Betani padėjo ant spintelės stalviršio krūvelę laiškų ir rekla

m inių lankstinukų.
- Ačiū, - Dilanas nusimazgojo plautuvėje rankas ir priėjęs
karštai ją pabučiavo.
- Dieve, o kas čia? - ir Betani paėmė nuotrauką nuo laiškų

krūvelės viršaus.
Dilanas dirstelėjo į nuotrauką ir pajuto, kaip į kūną sugrįžta
rytą išgyventas pyktis.
- Kur ją radai? - paklausė. - Pašto dėžutėje?
- Aha. Gulėjo va taip įmesta. Kas ji tokia?
- Nė nenumanau, - Dilanas numetė apverstą nuotrauką ant

laiškų krūvos ir pamatė, kad kitoje pusėje Lora Brendon buvo
užrašiusi savo telefono numerį.
Betani nepatikliai pažvelgė į jį, bet nieko daugiau neklausinė

jo. Jis galėtų būti jai atviresnis.
Iš visų moterų, su kuriom is pastaraisiais metais Dilanas susi

tikinėjo, Betani jam labiausiai patiko. Ji buvo graži. Turėjo nuosa
vą fotografijos verslą, o šalia jo dar ir uždarbiavo kaip manekenė,
ir jam patiko regėti žurnalo Washingtonian puslapiuose jos veido
ar kūno nuotraukas. Žvilgantys trum pi plaukai buvo juodi kaip
varno sparnas, o kūnas nuolat įdegęs. Bet svarbiau už išvaizdą
buvo tai, kad ji taip puikiai jį suprato, kaip nė viena kita moteris,
su kuria jis draugavo. Ji jautė, kad jis nenori būti susaistytas, jis
visada jai atvirai tą prisipažindavo. Betani suvokė, kad jam bū
tina susitikinėti ir su kitomis moterimis, o ir ji pati draugavo su
keliais vyrais. Vis dėlto Dilanas būgštavo, kad po nerūpestinga
išore slepiasi tikrieji Betani lūkesčiai. Jai dar tik trisdešimt vieni.
Jis suprato, kad ji trokšta šeimos ir vaikų, o jam to visai nereikėjo.
Ji geidė būti mylima, tačiau jis žinojo, kad jo jausmai jai toliau su
sižavėjimo niekur nepažengs. Jis atvirai ir šiurkščiai jai tai rodė, ir
nors jinai jo aiškinimus iš išorės priėmė ramiai, Dilanas baim ino
si, kad širdyje jinai tikisi jį ilgainiui pasikeisiant. Jis ne vieną sykį
buvo jai minėjęs, kad jeigu ji trokšta santuokos ir įsipareigojimų,
tai pasirinko netinkamą vaikiną.

Dilanas padarė vieną išlygą - sutiko leisti jai būti vienintele jo
meiluže. Betani prisipažino negalinti turėti artimų ryšių daugiau
nei su vienu vyru, ir to paties reikalavo iš Dilano. Jam tai tiko,
bet ne dėl to, kad intym i draugystė su keliais partneriais galė
tų sukelti em ocinių komplikacijų, o dėl rizikos fizinei sveikatai.
Šiuo atžvilgiu jis buvo slapukas. Dilanas troško gyventi šia diena,
nesukdamas sau galvos dėl ateities, bet kas būtų, jeigu staiga pa
aiškėtų, kad pasigavo AIDS ar dar ką. Jiedu su Betani pasitikrino.
Abu monogamiški - bent jau seksualiai - ir jis nusiramino.
94 Nutraukta tyla
Betani paruošė salotas ir mikrobangų krosnelėje pašildė bul

ves, o jis tuo tarpu terasoje ant anglių iškepė žuvį. Valgė kieme
prie stalo po tankia medžių lapija, užsidegę kelias kvapiųjų citrin-
žolių žvakes nuo uodų.

D vi savaites Dilanas nesimatė su Betani ir šiandien ji atrodė
puikiai. Valgant jis vos galėjo atplėšti nuo jos akis, o vakarienei
pasibaigus sumetė lėkštes į plautuvę ir nusivedė ją į miegamąjį.

Jiedu mylėjosi, bet jis jautė, kad kažkas negerai. Per vakarienę ji
buvo tyli, o pasimylėjus netgi dar tylesnė. Ir nors Dilanas m irti
nai troško po meilės akto numigti, vis tiek nusprendė verčiau jos
paklausinėti.
Kilstelėjęs pagalvę atsirėmė į ją taip, kad matytų priešais lovą
kitoje sienoje įtaisytą akvariumą. Jis buvo didžiulis ir įrengtas
svetainę nuo miegamojo skiriančioje sienoje, kad galėtų stebėti

žuvis iš abiejų kambarių. Dabar per akvariumą iš svetainės skver
bėsi šviesa ir melsvomis bangomis raibuliuodama krito ant m ie
gamojo lubų.
Dilanas apkabino Betani.
- Tau dėl kažko neramu? - paklausė.
Jinai prisiglaudė prie jo.
- Ne, nieko.
- Netikiu.
Betani giliai atsiduso ir jis sukluso, laukdamas jos žodžių.

- Žinai, - prabilo ji, - mane truputį baugina ta nuotrauka,
rasta pašto dėžutėje.
- Baugina? Kodėl?
- Tiesiog nesuprantu, kaip ji ten atsidūrė. Kas ją ten įmetė?
Dilanas atsidūsėjo. Akvarium e vienas skaliaras šoktelėjo
aukštyn į vandens paviršių ir vėl nėręs žemyn ėmė nardyti po
keraminę pilį.
- Šiandien viena moteris buvo užsirašiusi paskraidyti oro ba

lionu, - prabilo jis. - Viena. Pakilus į orą, kai likom vienu du
ir neturėjau kur nuo jos pasislėpti, jinai pareiškė, kad aš esu jos
dukters tėvas. O aš jos nė nepažįstu, tos moters. Nei mačiau, nei

girdėjau. Žiauriai supykau. Po dešimties m inučių skrydžio nulei
dau ją ant žemės. Turbūt išvažiuodama ji ir įmetė tą nuotrauką į
mano pašto dėžutę.
- Tuomet... - nutęsė Betani.
- Kas tuomet?
- A r tai tiesa?
- Aš nežinau, kokias pinkles ji rezga. Jos dukrai penkeri, tad
tai galėjo įvykti prieš šešerius metus. Kaip manai, juk turėčiau
bent ką nors apie ją prisim inti, tiesa? Be to, gerai žinai, kaip aš
rūpinuosi kontracepcija.
Betani kurį laiką tylėjo.
- Tada tau buvo itin sunkus metas.
Dilanas nenorėjo to prisim inti, bet ji sakė tiesą. Labai galimas
dalykas, kad tuo metu jis ir galėjo kam nors užtaisyti vaiką. Ir ne
vieną, net kelis. Ir nors manėsi esąs labai atsargus, tais laikais itin
daug gėrė, todėl viskas įmanoma.
- Taip, - prisipažino. - Tada man buvo labai sunku.
- Tuomet gal ji tikrai tavo.
- Jeigu ir taip, ką aš turėčiau daryti? M oteris sakėsi mano p i
nigų nesivaikanti, ir labai gerai, nes aš neturėčiau jai ko duoti. Bet
tėvystės atžvilgiu aš jai dar mažiau turiu ką pasiūlyti.
Betani paglostė jam krūtinę.
- Tu tik manaisi neturįs jai ko pasiūlyti, bet tai netiesa. Kar
tais aš pati pasvarstau... - jos balsas prikim o.
- Apie ką?
- Kad tu būtum nuostabus tėvas, Dilanai. Su tavim linksma.
Esi švelnus, rūpestingas ir atviras.
Dilanas prisim inė ir Lorą Brendon minėjus žodį rūpestingas.
Jos dukrai reikalingas rūpestingas vyriškos giminės atstovas.
- Aš nesugebu įsipareigoti, - tarė jis. - Turėtum jau tą žinoti.
- G al kada nors ir išmoksi.
- Betani... Bijau, kad tu pieši mudviejų ateitį, kokios niekada
nebus.
96 Nutraukta tyla
- Taip. Aš irgi to bijau.

Dilanas paglostė jai skruostą.
- Tau aš viską kloju kaip ant delno.
- Žinau.
Jos balsas skambėjo kim iai. Jis apkabino ją abiem rankom ir
tvirtai priglaudė prie savęs tikėdamasis, kad šito užteks. Deja,
nieko daugiau jai pasiūlyti negalėjo.

14
Kino projektoriaus iškarpos kampelis ant Saros Touli butuko

durų buvo atsiknojęs ir Sara prispaudė jį atgal į vietą, o paskui
paskambino į duris. Viduje garsiai plyšavo televizorius, ir Sara

atidarė duris tik po valandėlės. ‘
- Labas, - nusišypsojo Lora.
Sara jai irgi šypsojosi, nors Lora iš blausaus jos žvilgsnio su
prato, kad ir šįkart, jau per trečią apsilankymą, Sara vis dar nepri
simena, kas ji tokia.
- A r šiandien pasivaikščiojimų diena? - paklausė Sara.
- Taip, - atsakė jai Lora džiaugdamasi, kad bent jau tiek Sara
gebėjo atsim inti. - Aš Lora, pamenat? Praėjusią savaitę abi ėjo
me pasivaikščioti, todėl pamaniau, gal ir šiandien norėsite pa
vaikštinėti?
Galbūt jai reikėtų pamėginti važinėti čia tą pačią savaitės die
ną, kad Sara turėtų ko laukti.
- Taip, mielai, - Sara pasitraukė į šalį ir praleido Lorą į kam
barį. - Aš jus prisimenu, - pasakė. - Buvote atsinešusi vyriškio
nuotrauką.
- Savo tėvo. Teisingai. Atsinešiau dar keletą labai senų jo foto
grafijų. G al jums pavyks jį prisim inti iš jaunystės.
Sara nuėjo prie sofos ir nuotolinio valdymo pulteliu išjun
gė televizorių, paskui vėl grįžo prie Loros. Paėmė iš jos rankų
98 Nutraukta tyla
nuotraukas, atsuko į šviesą, prisimerkusi ilgai žiūrėjo, raukėsi ir
kraipė į šalis galvą. Ji taip aiškiai nusivylė, kad negali prisim inti
nuotraukose regimo žmogaus, jog Lora pasigailėjo jas atsinešusi.
- Nieko tokio, - paguodė ji ir įsimetė fotografijas atgal į ran
kinuką. Pastebėjo, kad Sara mūvi sijoną išvirkščiai. - Pataisykime
jums sijoną, - tarė ji, - ir galėsime eiti pasivaikščioti.

- Kokį sijoną? - Sara žvilgtelėjo į išvirkščią audinį. - O i, ar aš
jį užsisegiau išvirkščiai?
- Taip. A r galiu padėti persisegti?
Sara puolė knebinėti užtrauktuką ir Lora jai padėjo jį atseg
ti, mintyse svarstydama, kaip Sara galėjo apskritai užsisegti jį iš
virkščią. Nusmaukusi sijoną nuo siaurų Saros klubų ir nėriniuoto
apatinuko, iš naujo užmovė ant jų, tik šįkart jau taip, kaip reikia.
- Štai, - tarė. - Matau, šiandien jūs jau su gerais, pasivaikščio
jim ui skirtais bateliais, tad galime ir eiti.
- Aš kasdien aunuosi šituos batus, jeigu kartais ateitų ta mer
gina... tai yra jeigu jūs ateitumėte išvesti manęs pasivaikščioti, -
paaiškino Sara ir Lorai suspaudė krūtinę. Sara jos kasdien laukia.
Galėjo anksčiau pas ją ateiti.
Išėjusios iš senelių namų į lauką, moterys patraukė šaligatviu.
- Kur jūsų šeima? - paklausė Sara, nustebindama Lorą savo
klausimu.
- Matot, mano vyras mirė, - atsakė Lora.
- O i, maniškis irgi.
- Tas iš nuotraukos, kur laikote namie?
- Taip. Aš bent jau taip manau, kad jis miręs.
Lorai nudiegė širdį Saros negebėjimas prisim inti tokių svar
bių dalykų.
- Bet aš dar turiu dukrytę, - pasigyrė Lora. - Ji vardu Ema.
- Ema. Kiek jai metų?
- Penkeri.
- Turbūt ji labai ilgisi tėčio?
- Taip. Nepaprastai.
Tarp moterų stojo tyla, per kurią Lora mąstė apie aiškią Saros
žodžių prasmę.
- M ano neseniai miręs vyras nebuvo tikrasis jos tėvas, - išta

rė ji dvejodama, ar Sara įstengs suvokti, kas jai sakoma. - Tikrasis
jos tėvas nė nepažįsta savo dukros. Bandžiau jo klausti, ar neno
rėtų su ja susipažinti, - Lora nusijuokė ir palingavo galvą. - Labai
jau viskas sudėtinga.
Toks paaiškinimas net jai pačiai sujaukė protą. Įsivaizdavo,

kad Sara turbūt susipainiojo jau po pirm o sakinio.
- Ir ką jis sako? - paklausė Sara. - Tas tikrasis tėvas?
- Na, aš kalbėjau su juo telefonu ir jis pasakė visai nenorįs su
ja susitikti. Tad vakar pakilau su juo karšto oro balionu į orą... Et,
per daug čia viskas sudėtinga.
- Jūs skraidėte karšto oro balionu? - Sara pakėlė akis į dangų,
tarsi tikėdamasi tenai pamatyti balioną.
- Taip. Jis turi... Jis skraidina žmones karšto oro balionu. Tai
gi, kadangi jis nenorėjo kalbėtis su manim telefonu, apsimečiau
esanti kita ir užsirašiau paskraidyti jo balionu. Kai abu pakilome
į orą, pasisakiau, kas aš iš tiesų, ir parodžiau jam jo dukters -
Emos - nuotrauką. Bet jis labai supyko, nutupdė balioną, tuo vis
kas ir baigėsi.
- Kokia jūs begėdė, - rėžė Sara.
- Begėdė? Aš? - nustebo Lora.
- Taip. Jūs jį apgavote. Pasielgėte su juo nesąžiningai. O juk
reikalas toks svarbus - tai jo vaikas.
Lora nuo šio priekaišto net susigūžė.
- Nežinojau, ko griebtis. Patikėkit, labai norėčiau, kad tas
skrydis balionu nebūtų įvykęs.

- Ką gi, dabar jums teks jo atsiprašyti, ar ne?
- Gal, sakau, aš geriau apskritai jį pamiršiu.
Lorai toptelėjo, kad Sara blaiviau mąsto už ją. Bet staiga senu
tė sustojo vidury šaligatvio ir dairydamasi aplink paklausė:
- Kur mes - laive ar sausumoje? Kartais aš visai nebesusigaudau.
100 Nutraukta tyla
- Sausumoje, - atsakė Lora ir uždėjo ranką senutei ant nuga
ros. - Matot? M atot ana tuos medžius?

- O, taip, - Sara vėl užvertė galvą į dangų. - Pirm ą kartą pa
mačiau karšto oro balioną važiuodama traukiniu, - pasakė.
- Važiuodama traukiniu?
- Taip, - patvirtino. - Ten manęs niekas nepažinojo.
Sara, 1955
- Žiūrėkit! - sušuko berniukas, prisispaudęs veiduku prie
traukinio lango ir rodydamas į kažką tolumoje. Šalia jo sėdinti
šviesiaplaukė moteris pasekė žvilgsniu jo pirštą.
- Oho! - nustebo ji. - Karšto oro balionas. O i, jų net du!
Sara sėdėjo kitoje pusėje priešais berniuką ir moterį, kuri
jai atrodė kaip jo motina, ir norom nenorom nugirdo jų džiugų
pokalbį. Pasilenkusi prie lango pažvelgė pro jų galvas. Tolumoje
buvo matyti du balionai, - vienas geltonas, kitas mėlynas, - sklen
džiantys prieš besileidžiančią saulę. Reginys kone atėmė jai žadą.
- Kad aš matau tris, - prabilo vyras, sėdintis už kelių eilių nuo
moters su berniuku.
Sara nesusilaikė ir persėdo į kitą vietą, kad geriau matytų. Įsi
taisė laisvoje vietoje priešais tą vyrą.
Vagone jie važiavo keturiese: moteris su berniuku, vyras, pa
stebėjęs trečiąjį balioną, ir ji. Įlipęs į traukinį Filadelfijoje, vyras
praėjo pro ją į savo vietą, ir jinai atkreipė į jį dėmesį, nes jis buvo
labai panašus į D žim į Stiuartą. Įpusėjęs trečią dešimtį, aukštas
ir lieknas, malonaus veido ir ganėtinai dailios išvaizdos. O Sara
traukė namo į Vašingtoną iš Bejono, kur lankė artimuosius ir su
jais žiūrėjo film ą „Langas į kiemą“. Tada ji pagalvojo, ar šito žm o
gaus balsas būtų lygiai taip pat panašus į aktoriaus D žim io Stiu
arto. Betgi ne. Šio vyro balsas buvo žemas ir tvirtas.
- Matot? - vyras pasilenkė jai už nugaros prie lango ir parodė
pirštu į šiaurę.
- O, taip, matau! - sušuko ji pamačiusi trečiąjį balioną. Šitas
buvo ryškiai raudonas su balta, lygiai kaip saulėlydis, ir mažai

kuo skyrėsi nuo dangaus. - Turbūt labai gera skristi balionu.
- Taip, aš irgi manau, kad gera, - pritarė jai vyras ir vėl sugrį
žo į savo vietą. Sara girdėjo jį atsiverčiant laikraštį, o pati ėmėsi

skaitomos knygos ir vis dirsčiojo pro langą į balionus, kol jie ga
liausiai dingo jai iš akiračio.
Dangus visai sutemo, o Sara buvo įnikusi į savo knygą, kai

staiga vagonas, kuriame jie sėdėjo, smarkiai virstelėjo į kairę.
Berniukas garsiai aiktelėjo.
- Kas čia, po!.. - sušuko D žim io Stiuarto antrininkas ir, ne

spėjus jam baigti sakinio, vagonas darsyk stipriai trūktelėjo į
šoną, tik šįkart jau į dešinę, ir pasigirdo ausį rėžiantis stabdžių cy
pimas. Sara pajuto, kaip traukinys neabejotinai nulėkė nuo bėgių,
o kitą akim irką ji ir jos bendrakeleiviai nuskriejo vagonu tolyn,
atsimušdami į sėdynes ir talžomi krintančio nuo lentynų bagažo.
Sara visa galva atsitrenkė į priešais esančią sėdynę. Pro jos veidą
praskriejo vyro laikraštis, o po jo - žaislinis berniuko sunkveži
mis. Sara bandė rėkti, tačiau balsas strigo gerklėje. Šviesos vagone
kelis kartus sumirksėjo ir visai užgeso, panardindamos juos visiš
koje tamsoje.
Visa tai truko tik kelias sekundes. Pro vagono langą besi
smelkiančioje vakaro šviesoje Sara pamatė, kad vagonas apvirtęs
aukštyn ratais. Ji gulėjo parkritusi ant vagono lubų - dabar jau
grindų - užvirtusiu aukštyn sijonu, plikom šlaunim ir be batų.
- A r visi sveiki? - paklausė vyras. Jo balsas sklido kažkur jai
iš už nugaros.
Sara patraukė žemyn sijoną ir pabandė atsisėsti. Darė tai iš lėto
krutindama kojas ir tikrindama, ar kas nelūžo, ar ko nepasitempė.
- Aš taip, - atsakė ji.

- D oni! - pašaukė vienam vagono kampe sudribusi moteris.
- Aš negaliu išlįsti.
Berniuko balsas skambėjo kažkur prie pat Saros.
- Jūs nesužeista, ponia? - vyras bandė prieiti prie moters.
102 Nutraukta tyla
- Ne, - moteris atsistojo, atsargiai statydama kojas ant vago
no lubų. - Bet mano berniukas... D oni, kur tu?

- Jisai čia, - Sara atsiklaupė. Blausioje šviesoje ji matė berniu
ką, įstrigusį tarp bagažo lentynos ir suknežintų vagono lubų. - Tu
sveikas, meiluti? - paklausė jo.

Moteris ir vyras atsargiai brovėsi prie Saros ir berniuko.
- A k, D oni! - sušuko moteris. - A r tu nesusižeidei, mielasis?
G a li iš ten išlįsti?
Berniukas pravirko. Buvo tamsu ir nesimatė, ar jis nesužeistas.
- Aš negaliu išlįsti, - kūkčiojo vaikas. - Aš noriu išlįsti!
- Mes tuoj tave ištrauksim, sūneli, - ramino vyras. Jis trukte
lėjo bagažo lentyną, bet ši nepasidavė.
Berniukas gailiai suinkštė.
- M an baisu! - sušuko vaikas.
- Viskas bus gerai, mielasis, - guodė jį moteris.
- Reikia ką nors pakišti, - tarė vyras.
Sara prisim inė m ačiusi savo lagaminą, skriejantį per vago
ną. Keturpėsčia nurėpliojo per lubas, suradusi jį atvilko ir pa
davė vyrui.
- Puikumėlis, - pasakė jis.
Jos padedamas jis atsargiai pradėjo kelti lentyną ir tuo pat
metu lėtai stumti po ja lagaminą. Slinkdamas lagaminą vis arčiau
berniuko, pamažu pralaisvino plyšį, kuriame anas buvo įstrigęs.

- A r tai buvo b-bomba? - paklausė Donis.
- Ne, mielasis, - atsakė šviesiaplaukė moteris. Paskui tylutė
liai paaiškino Sarai ir vyrui: - Jis kažkur girdėjo, kad komunistai

ketina numesti ant mūsų bombą. D ėl to dabar visko bijo.
Ne jis vienas visko bijo, pamanė Sara. Trys jų kaimynai savo

namų kiemuose jau buvo įsirengę slėptuves nuo bombų.
- D oni, - prabilo moteris paėmusi berniukui už rankos, - pa
meni tuos gražius oro balionus? Pamėgink įsivaizduoti, kad mes
dabar skriejam kuriuo nors iš jų, gerai?
Koks nuostabus sumanymas, susižavėjusi pagalvojo Sara.
- Betgi mes neskrendame, - verksmingu balsu paprieštaravo

jai Donis.
- Bet tu juk m oki apsimetinėti, ar ne? - neatlyžo moteris. -

Įsivaizduokime, kad sklendžiam balionu ore, o ne tūnom čia, va
gone. Mes skrendam oro balionu. Saulė leidžiasi, spalvos tiesiog
nuostabios. Ką tu iš aukštai matai?
Moters balsas aidėjo taip raminamai, kad Sara net pajuto

aplink save ir vyrą įsivyraujant ramybę, nors abu vargo stengda
miesi išlaisvinti berniuką.
- Aš regiu savo naujuosius n-namus, - pasakė vaikas.
- Taip! - sušuko moteris. - A r regi savo naujuosius tėvus?

Kaip jie atrodo?
- Iš aukštai jie labai maži.
M oteris nusijuokė, jos juokas visus nuramino. Berniukas dar

galėjo pokštauti.
- Na va, - pagaliau tarė vyras, nustūmęs lagaminą po lentyna
iki galo.
- A r jau gali išlįsti, Doni? - paklausė Sara. - Slinkis labai lėtai.

Jeigu jis sužeistas, nesinorėtų, kad jam būtų dar blogiau.
Po minutės vaikas išlindo iš spąstų ir puolė moteriai į glėbį. Iš
jos klausimo apie naujuosius berniuko tėvus Sara suprato, kad ji
nėra jo motina. Tačiau moteris be galo džiaugėsi laikydama jį savo
glėbyje. Apsikabinusi verkė, ir Sara uždėjo jai ant peties ranką.

- Aš esu medicinos sesuo, - pasakė jai. - Pažiūrėkime, ar jis
tikrai sveikas, gerai?
- O i, gerai. Ačiū.
Blankioje šviesoje apžiūrėti vaiką buvo sunku, bet paaiškėjo,
kad D onis šitą pragarą ištvėrė be sužeidimų, bent jau fizinių. Kol
Sara apžiūrinėjo berniuką, vyras bandė atidaryti abiejuose vago

no galuose esančias duris.
- Abejos užsikirtusios, - sušuko jis moterims.
Tolumoje Sara išgirdo kaukiant sirenas. Po kelių akim ir
kų pasaulis anapus vagono nušvito ryškia šviesa nuo sulėkusių
104 Nutraukta tyla
greitosios pagalbos ir policijos automobilių žibintų. Keturi vago

ne įstrigę keleiviai dabar jau galėjo apžvelgti visą traukinį. Bene
visi vagonai gulėjo parvirtę ant šono, keli riogsojo aukštyn ratais,
kaip ir jųjų. K iti buvo smarkiai sugniuždyti, o vienas perlūžęs pu
siau. Norėdama, kad berniukas nematytų tokio siaubingo vaizdo,
moteris prispaudė jo galvą sau prie peties.

- Kokia nelaimė! - sušuko vyras. Išsitraukęs iš kišenės parke
rį ir blonknotėlį puolė kažką užsirašinėti.

Staiga prie vieno lango pasirodė gaisrininko uniform a vilk in
tis vyras ir pabarbeno į suskilusį stiklą.

- A r yra sunkiai sužeistų? - paklausė jis.
- Ne, - atsakė jam Džim io Stiuarto antrininkas. - Mes visi sveiki.
- A r galite dar pabūti ten ir palaukti? - paklausė gelbėtojas. -
Kituose vagonuose yra labai sunkiai nukentėjusių. Kai tik galėsi
me, iškart ateisime pas jus.

- Gerai, palauksime, - atsakė vyras. Gelbėtojui nuėjus jis at
sisuko į moterį, apšviestą greitosios pagalbos automobilio žibin
tų. - Tikiuosi, jūs nieko prieš. Sakė, kitur yra sunkiai sužeistų, o
mes juk beveik nenukentėjom.
- M um s čia saugu, - šviesiaplaukė sėdėjo ant bagažo lenty
nos, spausdama glėbyje berniuką. - G alim palaukti.

Sara prisėdo šalia moters ir ėmė atidžiau apžiūrinėti berniu
ką, nes vagone dabar jau buvo daugiau šviesos. Atrodė, vaikas
sveikas, jo veidukas drėgnas nuo ašarų, mieguistas.

- Na va, - vyras prisėdo ant kitos bagažo lentynos priešais
juos. - M ano pavardė Džo Toulis. Esu Washington Post žurnalis
tas, - tuo galima buvo paaiškinti ant jo kelio pasidėtą bloknotą ir
rašymui paruoštą plunksnakotį. - O kur jūs, ponios, traukiate?
- Į Vašingtoną, - atsakė Sara. - Lankiau gimines Naujajame

Džersyje, o pati gyvenu Vašingtone.
- Su vyru? - paklausė kilstelėjęs vieną antakį.
- Ne, - nusijuokė Sara. - Betgi tai visai ne jūsų reikalas. D irbu
Gailestingumo ligoninėje medicinos sesele. M ano vardas Sara.
- O aš Ana. Esu socialinė darbuotoja, - atsiliepė moteris su

berniuku ir priglaudė lūpas prie miegančio vaiko kaktos. - Vežu
šitą jaunikaitį pas jo naujuosius tėvus į Virdžiniją. Jam gyvenime

teko daug iškentėti, o dabar dar ir šitai.
Moters akyse sužvilgo ašaros, Sara palietė jai ranką. Ją sujau

dino Anos geraširdiškumas.
- Kaip jums pavyksta dirbti savo darbą, kai esate tokia jaut
ri? - paklausė ji. - Jūs labiau nei jis pats jaudinatės dėl to, kas jam
nutiko.
Ana šyptelėjo.
- M an labai sunku, - atsakė. - Šį darbą dirbu tik kelis mėne

sius. M ano viršininkė sako, kad aš tokiam darbui per jautri. Per
daug prisirišu prie kiekvieno vaiko.
- M ano galva, kaip tik tokie kaip jūs ir turėtų dirbti šitą dar
bą, - įsiterpė Toulis. - Po galais, juk dirbantys su vaikais ir turėtų
būti geraširdžiai.
- Bet A n ai toks darbas per sunkus, - pasakė Sara. - D irban
tiems su vaikais būna labai sunku, kai tenka drauge išgyventi
kiekvieną jų globotinių patirtą skaudulį.
Ana linktelėjo.
- Jūs teisi. Sakėte, dirbate sesele, tiesa? Vadinasi, jūs irgi tai
suprantate.
Lauke pasigirdo garsūs vyriški šūksniai. Vienas iš greitosios
pagalbos automobilių užkaukė sirenomis ir nukūrė.
- Aš dirbu sesele psichiatrijos ligoninėje, - pasakojo Sara. -
Jūs nesuklydot. Nepamatai, kaip im i ir prisiriši prie kiekvieno
prižiūrim o paciento. Reikia labai stengtis, kad išliktum objektyvi,
kitaip negalėsi tinkamai jam padėti.

- Jūs kalbate kaip mano viršininkė, - tarė Ana.
- Na, nežinau, - D žo žiūrėjo į berniuką. - M an regis, D o n iu i
velniškai pasisekė, kad jis keliauja į naujuosius namus su Ana, o
ne su kokia sena perekšle, kuriai nė motais, kas jam bus ir kas
jo laukia.
106 Nutraukta tyla
- Matot, mano viršininkė sako, kad visa mano bėda ta, jog aš
pati neturiu vaikų, todėl stengiuosi šį trūkumą kompensuoti m ei
le šitiems nelaimėliams, - Ana linktelėjo galva į D onį, miegantį
jai ant kelių.

- Jūs ištekėjusi? - paklausė Sara.
- Ne. O man jau trisdešimt ketveri, - Ana taip tyliai ištarė
skaičių, lyg atskleistų nemalonią paslaptį. Už Sarą ji buvo vyresnė

vos dvejais metais. T ik skirtumas tas, kad Ana tikėjosi kada nors
ištekėti. O Sara tokių iliuzijų neturėjo.

- A r sunku dirbti su psichiniais ligoniais? - paklausė Džo Saros.
- Sunku. M alonu. Įdomu. Nuostabu.
Džo ėmė juoktis.

- Viskas iš karto, ką? O pavojingų ligonių pasitaiko?
- Kartais.
- Jūsų tai nebaugina? - toliau klausinėjo jis. - G al bjauritės?
- Ne. Tiesiog mąstau, kodėl jie pasidarė tokie. Kaip buvo au
klėjami. Kaip galbūt nenusisekė jų gyvenimai. Bandau išsiaiškin
ti, kas jiems atsitiko, kodėl jie taip visko bijo ir kodėl negali įveikti
savo baimės. Tada būna lengviau juos atjausti.
D žo jai šypsojosi. Su šypsena veide m eiliai žiūrėjo į ją ir Sara
staiga susidrovėjo.
- Sakėte, dirbate Washington Post? - uždavė klausimą steng
damasi nusukti kalbą nuo savęs.
- Taip. M an pasisekė, - atsakė jis. - Anksčiau dirbau keliuose
mažesniuose laikraščiuose, bet pernai perėjau į šį.

- Apie ką rašote? - pasidomėjo Ana.
- Daugiausia vedamuosius. Kartais naujienų apžvalgas. Kar
tais spektaklių recenzijas. Jeigu atvirai, man ši tema mieliausia.
- G al matėte spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“? -

paklausė Sara, atsisėsdama tiesiau ant bagažo lentynos. - Baisiai
trokštu jį pamatyti.
- Taip, mačiau. Patariu ir jums būtinai jį pažiūrėti, - pasakė jis.
- Pernai mačiau „Paveldėti vėją“, - tarė Sara. - Paliko gilų įspūdį.
- Matau, kad jums patinka tie patys spektakliai kaip ir man, -

prisipažino Džo. Jo veide vėl švietė šypsena, privertusi užkaisti
jos skruostus.
- A r turite parašęs straipsnį, kurį laikote pačiu geriausiu? -

paklausė ji. - Kuris jums labiausiai patinka?
- Na, negaliu sakyti, kad tokį turiu, - prisipažino jis. - M an

labiausiai patinka pažvelgti į temą netradiciškai. Mėgstu rašyti
apie žm onių išgyvenimus. Faktai mane nelabai domina. Dėl to
mėgstu rašyti vedamuosius. M an sunku rašant susilaikyti nuo as
meninės nuomonės.
Suaugusių trijulė kalbėjosi, o D onis toliau sau miegojo. Keis
ta, pagalvojo Sara, kaip m aloniai galima suartėti su žmonėmis
vos per porą valandų. Atrodė, lyg ji būtų pažinojusi Aną ir Džo
visą gyvenimą, ir jie labai jai patiko. Sakytum, iš karto juos pam i
lo, nors tai būtų ir absurdiška. Šiaip ar taip, ją sujaudino šių dviejų
žm onių šiluma ir žmogiškumas, ir kai gelbėtojams pavyko patek
ti į jų vagoną ir juos išlaisvinti, Sarai suspaudė širdį suvokus, kad
niekada daugiau jų nebepamatys, kad jos pakeleiviai patrauks
kiekvienas savo keliais.
Prieš išsiskirdami jie ant D žo bloknoto lapukų užrašė savo
pavardes ir apsikeitė adresais, o prieš sėsdami į atskirus greitosios
pagalbos automobilius karštai apsikabino.
Po dviejų dienų skaitydama Washington Post laikraštyje D žo
Toulio straipsnį apie traukinio avariją, Sara prisim inė savo ben
drakeleivius. Džo rašė apie nelaimės ištiktų nepažįstamų žm onių
draugystę, apie tris suaugusius ir vieną vaiką, kurie, įvykus avari
jai, apgobė vienas kitą rūpesčiu bei pagarba ir išvyko iš nelaimės
vietos su „gilia meile traukinio bendrakeleiviams širdyje“.
„Jeigu visas mūsų pažintis lydėtų toks nuoširdumas, saugus ir
tikras artumas, - rašė jis, - pasaulis būtų daug geresnis.“
Lora važiavo iš M edou Vud V ilid žo į savo namus prie Aštono

ežero, o jos mintys vis sukosi apie avarijoje apvirtusį traukinio
108 Nutraukta tyla
vagoną. Sara buvo apsigimusi pasakotoja. Jinai taip vaizdžiai nu
pasakojo traukinio avariją, kad Lora be vargo įsivaizdavo kiek
vieną smulkmeną.
Ežerą juosiančiam miškeliui pasibaigus, Lora stabtelėjo prie
ilgos virtinės pašto dėžučių išsiimti laiškų. Jų buvo nedaug ir at

sisėdusi į automobilį praplėšė tą, kuris buvo mažiausiai panašus į
atsiųstą sąskaitą. Tai buvo baltas pailgas vokas su atspausdintu jos

vardu ir pavarde. Viduje - baltas popieriaus lapas ir viena vienin
telė spausdinta eilutė: Palik Sarę Touli ramybėje.
Lora apvertė lapą, kita pusė buvo tuščia, o ant voko nesimatė
jokio atgalinio adreso, tik Filadelfijos pašto spaudas. Lorai per
nugarą nubėgo šiurpas. Kas galėjo jį atsiųsti? Ir kodėl?
Suraukusi kaktą ilgiau nei minutę žiūrėjo į lapą. Kažkokia
nesąmonė. Suirzusi numetė jį ant keleivio sėdynės ir nuvažiavo
per miškelį namo. Tam, kuris siuntė šį laišką, labai nepasisekė.
Smarkiai pavėlavo. Jinai jau dabar nuoširdžiai žavėjosi šia nauja
nepažįstamąja ir žinojo, kad nuo šiolei ji nebebus viena.
15
Reikėjo iškart išmesti tą nuotrauką, vos tik Betani parnešė ją

namo. Bet jis to nepadarė. Kaskart eidamas per virtuvę matė ją
gulint ant spintelės ir vis nusukdavo akis į šalį. Jis jos neišmetė,
bet ir neėmė į rankas. Sakytum žinojo, kad vos tik į ją pažiūrės,
visas jo nerūpestingas gyvenimas apsivers aukštyn kojom. D ila-
nas bijojo to, ką gali pamatyti toje nuotraukoje.
Vieną dieną jis pietums darėsi sumuštinį su kalakutiena. Stai
ga padėjo ant stalo peilį ir paėmė nuotrauką. Jo rankos judėjo lyg
roboto. Tai buvo fotoateljė daryta gražaus - nuostabaus - vaiko
nuotrauka. Ir ta mergaitė buvo jo. Jis įdėmiai žiūrėjo į fotografiją,
nors galėjo to ir nedaryti, nes iš karto buvo aišku, kad jis tikrai
yra jos tėvas. Mergaitė buvo nepaprastai panaši į jo seserį, kai
ši buvo tokio amžiaus. Tokie pat tamsūs plaukai. Kairys antakis
labiau išlenktas už dešinįjį. Užriesti lūpų kampučiai. Jo gim inei
būdingos žydros akys. Tokias pat žydras akis pamatytų ir pats,
pažvelgęs į save veidrodyje.

Palikęs ant spintelės nebaigtą daryti sumuštinį, įsikišo nuo
trauką į marškinių kišenėlę ir išėjęs į terasą atsigulė ant hamako.
Jam virš galvos medžių šakas lengvai siūbavo šiltas vėjelis.
Ką gi. Padaryta. Pažiūrėta. Išsiaiškinta. Kas toliau?
Nė kiek nemelavo Lorai Brendon prisipažindamas visai jos
neprisimenąs, tačiau puikiai atsiminė tą vakarėlį ir lauke siautusią
no Nutraukta tyla
pūgą. Vakarėlis buvo surengtas atšvęsti Rondos įkurtuves nauja

jame name, kuriame lengvai būtų tilpę penki ar šeši tokie kaip jo
rąstiniai nameliai. Jo atminty iš to vakaro buvo išlikęs tik m ilžiniš
kas namas ir nieko daugiau. Kaip Betani minėjo, jam tada buvo
blogas laikas.
Niekada anksčiau negėręs, jau kelis mėnesius Dilanas maudė
si alkoholyje po avarijos, nusinešusios daugelio žm onių gyvybes,
tarp jų ir Keitės, su kuria gyveno. Tuos mėnesius jis leido apsvai
gęs nuo alkoholio, cigarečių ir sekso. Visko, kas galėjo bent kiek
apmalšinti skausmą.
Vėl išsiėmė iš kišenaitės nuotrauką ir pažiūrėjo. G yrų gim inei
būdinga šypsena. Tai neginčijama. Vadinasi, jinai jo duktė. Bet tai
dar nereiškia, kad jis turi ko nors griebtis. Atrodo, Lora nestokoja
jai pinigų. O vaikų jis tikrai nenorėjo - bent jau po to, kai žuvo
Keitė. Nenorėjo prisiim ti už juos atsakomybės, bijojo skausmo ir
netekties. Betgi šitas vaikas jau yra, štai spokso į jį iš nuotraukos,
ir jo žvilgsnis byloja tai, ką jis ir norėjo sužinoti.
Kelias ateinančias dienas jis bandė užsimiršti dirbdamas, ta
čiau kad ir ką darytų, vis sugaudavo save kišant ranką į kišenę, iš
sitraukiant nuotrauką ir sau primenant, kad mergaitė tikrai yra jo.
Vieną lietingą popietę einant iš daržinės į trobelę prisipilti bu
telio vandens, jis tarsi pajuto būtinai turįs paskambinti. Net ne
stabtelėjęs prie kriauklės išsitraukė nuotrauką, apvertė kita puse
ir paėmė telefoną.
Vos tik atsiliepus jis iš karto pažino Loros Brendon balsą ir jį
akim irksniu nudiegė priešiškumas jai, nes vis dar pyko ant jos dėl
to, kad buvo juo pasinaudota.
- Č ia Dilanas Gyras, - prisistatė.
- Dilanai! - sušuko ji. - Labai tavęs atsiprašau. Elgiausi kaip
tikra beprotė.
Dilanas nusijuokė.
- Nesiginčiju. Bet aš irgi turbūt elgiausi ne ką geriau.
- Galbūt man reikėjo parašyti tau laišką, užuot rėžus naujieną
kybant ore kelių dešimčių metrų aukštyje.
- Na, dabar tai jau nebesvarbu, - pasakė jis ir atvertęs nuo

trauką pažiūrėjo į mergaitę. - Esmė ta, kad aš pagaliau prisiver
čiau pažiūrėti į nuotrauką ir supratau, kad tu man sakei tiesą.
Jos... tiesiog nežinau... ir akys, ir antakiai - viskas mano. Visaip
stengiausi tą dalyką ignoruoti, bet nepavyko. Nežinau, ko tau iš
manęs reikia ar ką aš turėčiau padaryti, bet jaučiu, kad mums

reikia pasikalbėti.
Žodžiams išsprūdus iš burnos, jam per nugarą nubėgo šiurpas.

Lora iškvėpė orą.
- Džiugu girdėti tave šitaip kalbant, - pasakė ji. - Kaip jau

minėjau, man iš tavęs finansinės pagalbos nereikia. Tiesiog no
rėjau paklausti, ar nenorėtum būti jos gyvenimo dalim i. O jos
gyvenimas pastaruoju metu itin sudėtingas, - ir nusijuokė.
Lora kalbėjo nervingai, ir jis staiga pajuto jai nelauktą užuo
jautos blyksnį.
- Aš tave suprasiu, jeigu atsisakysi, - toliau kalbėjo ji. - Dar
aš viliuosi, kad ir tu mane suprasi, jei pasikalbėjusi su tavim nu
tarsiu, kad jums neverta susitikti. Betgi taip, mums tikrai reikia
apie tai pasikalbėti.

- Gerai. G al norėtum vėl atvažiuoti pas mane? A r susitinkam
mieste?
- Aš manau, geriausia būtų mums visiems susitikti pas jos
psichoterapeutę. Jinai padėtų mums tą padaryti tinkamai.
- Jinai... kuo vardu tavo duktė?
- Ema.
- Em a lankosi pas psichiatrą?
- Taip. Aš jau tau sakiau, bet tu turbūt nesiklausei, - jos balse
nesigirdėjo jokio priekaišto. - Jos tėvas... jos įtėvis, o mano vyras,
mirė sausį...
- Pamenu, minėjai, - nutraukė jis. Dilanas pats augo be tėvo.
Be abejonės, tai užgavo jo jausmus.

- Jo m irtis ją smarkiai sukrėtė ir nuo to laiko jinai tyli, - už
baigė Lora.
112 Nutraukta tyla
- Kaip suprasti - tyli?

- Jinai nebekalba. Neprataria nė žodžio. Bendrauja tik gestais
ir kartais linkteli galvą, bet daugiau nieko.
- Ir taip jau daug mėnesių?

- Taip.
- A r ji... iki jo mirties buvo normali?

Lorą suėmė juokas.
- Jeigu neužsičiaupiančią pleputę galima vadinti normalia.
- Vargšas vaikas, - ištarė Dilanas. - Jinai labai pasikeitė, tiesa?
- Jai labai sunku.
- Dieve, kada galima užsirašyti pas tą psichoterapeutę?
- M ūsų seansas paskirtas penktadienį pirm ą valandą dienos.
A r tu galėtum ateiti?
Penktadienis - sunki diena, daug skrydžių iš ryto ir vakare.
Teks apsieiti be dienos pogulio. Bet nieko tokio.
- Taip, - pasakė jis. - T ik pasakyk, kur ateiti.
16
Lora jau rengėsi belsti į Saros Touli butuko duris, kai ją eidama
koridorium i pastebėjo Saros prižiūrėtoja Karolina.
- Palaukit, ponia Brendon, - pašaukė ji skubėdama prie L o
ros. - Džiaugiuosi, kad jus pamačiau.
Lora akim irksniu sunerimo.

- A r kas atsitiko? - paklausė.
- Ne, nieko, - Karolina buvo truputį uždususi. - Tiesiog no

rėjau padėkoti jums, kad lankotės pas Sarą. Šie apsilankymai jai
labai naudingi.
- Tikrai? - nustebo Lora.
- Ji visiems pasakoja apie pasivaikščiojimus. „Žinai, kai ėjau

pasivaikščioti, mačiau tą ir tą“, - čiauška ji.
- Šit kaip? Mes buvom išėjusios tik porą kartų.
- O jai tai didelis įvykis.

- Bet ji ir toliau manęs nepažįsta.
- Matot, jos būklės žmonėms tai būdinga. Bet, patikėkit ma
nim, bent kartą per savaitę ištrūkti iš čia jai tikra laimė.
Lora padvejojo, bet ištraukė iš rankinuko anonim inį laišką.
Ketino parodyti jį Sarai, tačiau pakeliui į senelių namus apsigal
vojo - nesinorėtų jos liūdinti. Padavė laišką Karolinai.
- Anądien paštu gavau štai šitą, - pasakė jai. - A r nenuma
not, kas galėjo man jį atsiųsti?
114 Nutraukta tyla
Karolina susiraukusi ilgai žiūrėjo į vienintelę eilutę.
- Dieve, tikrai nežinau, - pasakė ir nusipurtė. - Kaip šiurpu.

- Aš irgi neįsivaizduoju, kas galėjo man jį atsiųsti, - pasakė
Lora. - Bet dabar, kai užsiminėte Sarą giriantis apie mūsų pasi
vaikščiojimus... - Lora perbėgo akim is kitų butukų duris. A n t
vienų kabėjo smarkiai nunešioti rausvi balerinos puantai, ant
kitų - senbernaro nuotrauka. - A r nemanote, kad kas nors iš

šių gyventojų galėtų Sarai pavydėti ir norėtų nutraukti jos pasi
vaikščiojimus?
Karolina užvertė galvą į lubas, tarsi mintyse peržvelgtų šios
įstaigos gyventojų pavardes.
- Neįsivaizduoju, kas taip galėtų padaryti. Teisybė, yra keletas
Sarai pavydinčių moterėlių, nes ji gražiai rengiasi ir yra... na, visa
galva už jas aukščiau. Bet aš neįsivaizduoju, kad kuri nors iš jų
galėtų turėti galimybę atspausdinti tekstą ir dar išsiųsti jį paštu.
- Be to, - prisiminė Lora, - laiškas buvo išsiųstas iš Filadelfijos.
Karolina papurtė galvą.
- Nemanau, kad kas nors iš mūsiškių, - pasakė atiduodama

laišką. - Bet būkit gera, nesileiskite įbauginama ir nenustokite jos
lankiusi.
- Jums ji labai brangi, tiesa?
- M an brangūs visi mano pacientai, - suskubo Karolina, o

paskui pridūrė: - Taip, Sara man išties rūpi labiau už kitus.
Jos pasikalbėjo dar kelias minutes, paskui Karolina nuėjo ko
ridorium i tolyn, o Lora paspaudė prie durų esantį skambutį.
Sara atidarė duris ir jos akys nušvito.
- Aš jau pasirengusi! - sušuko ji ir Lora pastebėjo, kad ji ir vėl
su vaikščiojim ui skirtais bateliais.
- Sara, - prabilo ji, - pirm a prisėskime minutėlę, gerai?

Sara nustebo ir truputį nusivylė.
- Gerai.
Ji sugrįžo į nedidukę savo svetainę ir atsisėdo ant sofos. Lora

įsitaisė ant vienos iš kėdžių.
- Aš pagalvojau, kas jums padėtų įsim inti, kada aš pas jus at
eisiu, - pasakė Lora. - Tada jūs galėtumėte žinoti, kada ruoštis eiti
pasivaikščioti. Ir jums tai nebūtų staigmena. Be to, netektų nusi
vilti, jeigu kurią dieną lauktumėt manęs ateinant, o aš neateičiau.
- Būtų labai gerai, - linktelėjo Sara.
- Šiandieną trečiadienis. A r gerai, jeigu aš ateičiau pas jus
kiekvieną trečiadienį? Na, nebent labai lytų.
- Trečiadieniais lošiam bingą.
- Ak. Vadinasi, trečiadienis jums netinka, ar ne?

- Mes lošiam vakarais.
- Tada trečiadienis tinka?
- Taip, - Sara kažko dvejojo. - O šiandien ne šeštadienis? -
paklausė ji.
- Ne, m ieloji, - Sara pati nustebo ištarusi mieloji. Neprisim i
nė, kada apskritai buvo šitaip ką nors pavadinusi. - Ne, šiandien
trečiadienis. A r turite kalendorių?
- Turbūt ne.
- Aš jums atnešiu kalendorių ir mes apibrauksime visus tre
čiadienius. Tada jūs žinosite, kada aš pas jus ateisiu.
Lora vylėsi, kad Alison galės pasaugoti Em ą visomis trečia
dienio popietėmis.
- Puiku. A r jau galime eiti? - Sara nekantravo lyg vaikas, ir
Lora šyptelėjo.
- Žinom a.
Einant prie durų Lora pastebėjo virtuvėlėje ant sienos kalen
dorių, rodantį praėjusio mėnesio dienas, bet nieko nesakė.
Išėjus iš senelių namų Sara spyruokliuojančiu žingsniu leido
si į kelią.
- A r pamenate, kai pastarąjį kartą kalbėjome, aš jums pasa
kojau apie savo mergaitės biologinį tėvą Dilaną? - kiek paėjėjus
paklausė Lora.
Saros kaktoje susimetė gili raukšlė.
- Dilaną? - paklausė.
116 Nutraukta tyla
Lora suprato, kad Sara nenutuokia, apie ką kalbama.

- Jis skraido karšto oro balionais, - prim inė. - Pamenate, pa
sakojot man apie traukinio katastrofą?

- A , traukinio katastrofa? - pakartojo Sara. - Aš važiavau tuo
traukiniu.
- Teisingai.
Lorą sujaudino sutrikusi Saros atmintis, bet ji mokėjo pa
kreipti kalbą taip, kad senyva moteris vėl atgautų šviesų protą ir
galėtų prisim inti. Turbūt dėl to Sarai taip patiko šitie pasivaikš
čiojimai. Jie suteikė jai galimybę sugrįžti į tuos laikus, kai protas
buvo šviesus ir atmintis gera.
- Galvojau apie tą traukinio katastrofą, - kalbėjo Lora. -
O kas buvo paskui?
Sara, 1955-1956
Sara jau buvo baigusi dalyti vaistus savo palatos ligoniams,
kai į medicinos postą atėjo administratorė, nešina vaza, pilna
raudonų rožių.
- Sara Vailding, - tarė ji, - čia jums.
Akim irką Sara pagalvojo, kad iš jos kažkas šaiposi. Ji dar nieka
da gyvenime nebuvo gavusi gėlių per kurjerių tarnybą, o šiandieną
net nebuvo jokios progos. Kai ji baigė slaugos mokyklą, tėvai jai
padovanojo žavią puokštę aguonų su gubojos šakelėmis, jos nuo
mone, atsiprašydami už tai, kad patys nedalyvavo ceremonijoje.
- Č ia man? - nustebo ji paimdama vazą. Nusinešė ją į postą
už stiklo pertvaros, kur sugužėjo keletas jos kolegių, ir pastatė

už stalo. Net keli ligoniai ištempę kaklus smalsavo per stiklą, kas
galėjo gauti tiek gėlių.
- Nuo ko šios gėlės? - paklausė seselė Paulina.
Sara ištraukė tarp gėlių įkištą vokelį. Jame nebuvo jokios kor
telės, tik vienas bilietas šeštadienio vakarui į spektaklį „Katė ant
įkaitusio skardinio stogo“. Eilė F, vieta 32. Ji be žodžių parodė
draugėms bilietą.
- Kas tau jį atsiuntė? - paklausė Paulina.

Sara pakraipė galvą.
- Neįsivaizduoju, - pasakė. Bet iš tiesų įsivaizdavo. Bijojo ga

linti apsirikti, todėl nedrįso puoselėti didelių vilčių.
- Sara turi slaptą gerbėją! - sušuko Paulina ir apkabino ją.
- Č ia tik vienuolika rožių, - pasakė viena seselės padėjėja.

- Keista, - nustebo Paulina ir pati perskaičiavo rožes.
Sara spoksojo į bilietą. Ji labai seniai troško pamatyti šį spek

taklį, o apie tai žinojo tik du žmonės, kuriem ji patikėjo šią paslaptį.
Po tos nakties apvirtusiame traukinyje ji dažnai galvodavo
apie Džo Toulį. Perskaičiusi jo straipsnį apie traukinio avariją,
pradėjo ieškoti laikraštyje kitų jo straipsnių, kasdien nuo pra

džios iki galo perversdama kiekvieną Post numerį. Norėjo pa
skambinti į redakciją ir pasiteirauti jo, kad tiesiog darsyk išgirstų
jo balsą. Kvaila mintis. Susižavėjo žmogumi, kuris jai nepasiekia
mas. Pirmiausia, jis turbūt net keleriais metais už ją jaunesnis, be
to, labai patrauklus. O ji buvo visų mėgstama, linksma, protinga
ir gabi, tačiau grožiu anaiptol nepasižymėjo. Laimė, apvirtusiame
traukinyje buvo beveik tamsu. Ir vis dėlto keista tikėtis, kad bilie
tas ir gėlės galėtų būti nuo D žo Toulio. G al tai greičiau m aloni tos
mielos socialinės darbuotojos Anos dėkingumo išraiška. O gal ir
tikrai nuo Džo, tik ji per daug iš šios dovanos tikisi. G al tai tiesiog
toks jo pasilabinimas ir ji, nuėjusi į teatrą, sėdės viena ir žiūrės
jai rodomą spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“. Juk ji
sai jį jau matė. Ir dar apdairiai atsiuntė tik vienuolika rožių, o ne
visą romantiškąjį tuziną. Bet rožės raudonos. A k, jinai tuoj išeis
iš proto bandydama įm inti visus galimus variantus! Šeštadienio
vakarą Sara būtinai nueis į teatrą ir dėl visa pikta pasistengs atro
dyti itin dailiai.

Kai ji atvykusi į teatrą įžengė į salę, jis jau sėdėjo savo vietoje
šalia josios. Rankoje laikė dvyliktą rožės žiedą ir šypsodamasis
jai įteikė. Sėdantis į savo vietą Saros širdis daužėsi krūtinėje kaip
pašėlusi.
118 Nutraukta tyla
- Kokia m aloni staigmena! - pasakė ji susiklostydama ant ke
lių juodos pasiskolintos šifoninės suknelės sijoną.

- Negi nenumanei, kas atsiuntė bilietą? - paklausė jis.
- Vyliausi, kad tu, - atsakė ji stebėdamasi savo pačios drąsiu
prisipažinim u.
Jis švelniai palietė jai ranką.
- Vyliausi, kad suprasi, - pasakė jis.

Spektaklis prasidėjo, bet Sara negalėjo susikaupti jo žiūrėti,
nes ją labai jaudino šalia sėdintis vyras. Jis m aloniai kvepėjo; jo

kostiumo rankovė glaudėsi prie jos plikos rankos. Tai tikras ste
buklas, galvojo ji.

Per pertrauką jiedu vaikštinėjo teatro koridoriais, aptarinėjo
spektaklį ir pasakojo vienas kitam, ką veikė po traukinio katas

trofos. Spėliojo, kaip laikosi Ana ir tas jos mažasis Donis. Sarai
buvo malonu žingsniuoti šalia šio vyro, bet kai jie sustodavo, kai
jis atsisukdavo ir pažvelgdavo jai į veidą ryškioje teatro vestibiu
lio šviesoje, ją apimdavo nejauki baimė.
Bet Džo žvelgė į ją šiltai. Nesiliovė šypsojęsis, jo akys visą lai
ką žibėjo. Jis žiūrėjo į ją, tiesiai jai į veidą, ir atrodė, kad jis jos
grožio tiesiog apžavėtas. Tada ir ji pati pradėjo jaustis graži, o
spektakliui pasibaigus ir visai pasikeitė.
Po spektaklio jis pakvietė ją į nedidelę kavinę puodelio ka

vos ir deserto. Jie kalbėjosi apie matytus spektaklius ir kino fil
mus. Jis buvo vienintelis jos sutiktas žmogus, matęs absoliučiai

visus jos mėgstamus pastatymus. Sara prisipažino skaičiusi v i
sus jo straipsnius ir apie kiekvieną jų pateikė savo nuomonę. Jį
sužavėjo jos pagrįsta kritika ir jis užsirašė į bloknotą kelias jos

išsakytas mintis.
- Tu gerokai įdomesnė, nei tikėjausi, - jiems bekalbant prisi
pažino jis.
Kavinė užsidarė labai vėlai, nors Sara negalėjo pasakyti, ke
lintą valandą. Ji žinojo tik tiek, kad jiedu su Džo dar neišsikal
bėjo. Ji turėjo jam dar tiek daug papasakoti, tarsi visą gyvenimą
būtų kaupusi naujienas ir laukusi šio vakaro. Keisčiausia, kad ir

jis, regis, jautė tą patį. O kai Sara prisipažino jam esanti trisdešimt
dvejų, visai nebebijojo, kad jos amžius gali jį nustebinti, nors jis
pats buvo jai minėjęs esąs tik dvidešimt penkerių.
Jie išėjo iš kavinės. Buvo šiltas pavasario vakaras, taigi jie pe
rėjo gatvę ir patraukė į parką, atsisėdo ant suolo po žvaigždėmis
ir kalbėjosi iki paryčių. Trum pam sustojo tik tam, kad Sara pa
skambintų moteriai, su kuria gyveno vienam bute, praneštų, jog
jai viskas gerai, ir paprašytų nesijaudinti. Tą patį pasakė ir D žo
savo mamai. Tiesa, anot jo, D žo mama tuo skambučiu nelabai
apsidžiaugė. Bet jis užsiminė jai dirbąs prie labai rim to projekto.
- Galbūt paties rim čiausio mano gyvenime, - pasakė.
Sara sužinojo, kad D žo tėvas mirė prieš kelerius metus ir da
bar jis gyvena su mama ir vyresne seserim, šios abi, pasak jo, v i
siškai nuo jo priklausomos.
- Jos nepataisomai konservatyvios, - kalbėjo jis.
Džo buvo auklėjamas katalikiškoje šeimoje, o jo mama su
seserim buvo itin pamaldžios, nors pats D žo į bažnyčią eidavo
retai. Jam nepatiko formalus tikėjimas, kalbėjo jis. Svarbu, kaip
žmonės elgiasi kasdien, o ne ką veikia sekmadieniais. Sara pasakė
jam augusi metodistų šeimoje. Ir nors pati kas savaitę vaikščiojo
į bažnyčią, visa širdim i pritarė jo mąstymui.

Sara papasakojo jam apie savo šeimą. Jos tėvas mirė prieš de
šimt metų; netrukus pasimirė ir mama. Be kelių pusbrolių, dau
giau gim inių ji neturėjo.

Džo išsitraukė iš švarko kišenės pypkę, prisidegė, ir tada ji
suprato, kodėl nuo jo sklinda toks sodrus, sunkus kvapas. Džo

davė jai pabandyti. Sarai patiko liesti lūpom is tą kandiklio vietą,
kur prieš kelias sekundes buvo prigludusios jo lūpos, bet staiga
ji stipriai trūktelėjo į plaučius dūmo, o jis nespėjo jos perspėti to
nedaryti. Sara užspringo, ėmė juoktis ir mėgavosi tuo jausmu, kai
jis uždėjo ranką jai ant nugaros ir pliaukšėdamas bandė padėti jai
atsikosėti.
120 Nutraukta tyla
Džo prisipažino norįs pakeliauti po platųjį pasaulį. Labiausiai

jį žavėjo ir traukė Afrika, nes tas pavadinimas skambėjo vilioja
mai ir dvelkė pirm ykščiu pasauliu, ir Sara tuojau pat pamėgino
įsivaizduoti save šalia jo, abu plaukiančius upe, kaip Hepbem ir
Bogartas film e „Afrikos karalienė“. Džo traukė ją laukiniu polė
kiu ir tai jai labai patiko.

Džo parvežė Sarą namo. Jai nesinorėjo lipti iš mašinos, palikti
jo. Spėliojo, ar jis ją pabučiuos, ir pati smarkiai nustebo, kai nie

ko nelaukusi be jokių įžangų palinko prie jo. Nėra reikalo gaišti.
Nėra prasmės žaisti katę ir pelę. Ji norėjo jo. Geidė jo visu kūnu
ir siela.
D žo ją švelniai pabučiavo, paskui atšlijo ir nusišypsojo.
- A r nenorėtum rytoj praleisti pamaldų? - paklausė. - G alė
tume pavaikščioti po kalnus.
Tokia buvo pradžia. Jie drauge leido visus savaitgalius, vaka
rais išsiskirdami tik kelioms valandoms, kai paklusdami pado
rum o taisyklėms grįždavo namo pas saviškius. Šiokiadieniais
taip pat matydavosi dažnai, kasdien kalbėdavo telefonu. Drauge
vaikščiojo po teatrus ir muziejus, pažiūrėjo visus naujausius fil
mus, iškylavo kalnuose ir dviviečiu dviračiu važinėjosi po miestą.
Džo mėgo rizikuoti, dažnai kalnuose nuklysdavo nuo pram in

tų takų, dviračiu gatvėje nardė tarp automobilių, tačiau jinai su
juo jautėsi visiškai saugi. Jų draugystė išaugo į intymią, aistringą
dviejų m ylinčių žm onių sąjungą, kurios Sara niekada gyvenime
nesitikėjo sulauksianti.
Buvo tik viena kliūtis. Tiksliau, dvi, - Džo mama ir sesuo.
Joms tikriausiai niekada nepatiko jokia Džo pasirinkta mergina,
nes jų pačių em ociniai lūkesčiai D žo atžvilgiu buvo itin dideli, o
Sara joms buvo didžiausias iššūkis ne tik dėl amžiaus, bet ir dėl
to, kad ji - ne katalikė. D ar Sara bijojo, kad gali pasirodyti joms
per daug negraži ir netinkama jų išvaizdžiam sūneliui ir broliui.
Nors D žo akyse ji jautėsi graži, vis dėlto žinojo, kad likęs pasaulis
šito jos grožio nemato.
Vieną dieną Sara pasiskundė Džo, kad jai neteko ilgėliau pa
bendrauti su jo mama ir seserimi, išskyrus porą kartų, kai jos tik
apsikeitė žodeliu kitu. Pasiryžusi palenkti jas savo pusėn, Sara pa
siūlė susitikti ir drauge pavakarieniauti.
Džo apsiėmė surengti šį susitikimą. Pasakė Sarai, kad jiedu

susitiks su jo mama ir seserimi Seville restorane. Tai mažas jaukus
restoranėlis, tikino jis, labai tinkantis ramiam pasikalbėjimui.
Atsisėdusi restorane prie staliuko su ponia Touli ir D žo sese
rim i Mere Luiza, Sara ėmė dairytis po salę. Č ia išties, kaip Džo
ir žadėjo, buvo jauku ir tylu. Šviesos prigesintos, visur dvelkė ne
priekaištinga elegancija. Tačiau atidžiau įsižiūrėjusi Sara pamatė,
kad visi paveikslai ant sienų - žm onių aktai. V isi aliai vieno. Sku
biai dirstelėjo į D žo ir iš jo žvilgsnio suprato, kad jis jas specialiai
čia pasikvietė - norėjo sukelti jų pasipiktinimą. O t, nenaudėlis.
Tačiau ji pati vos galėjo tvardytis iš juoko.
Sesuo su m otina dar nebuvo pastebėjusios meno kū rin ių ant
sienų. Ponia Touli skundėsi dėl staliuko, prie kurio jie buvo pa
sodinti.
- Č ia per daug arti virtuvės, - aimanavo ji, nors iš tiesų jie
sėdėjo per kelis staliukus nuo susiveriančių virtuvės durų. - Ant
mano taurės vandeniui kažkokia dėmė.
- Č ia dar ne viskas, - suburbėjo sau po nosim Merė Luiza. -
M ūsų padavėjas ne baltaodis.

Padavėjui priėjus prie jų staliuko, Sara net susigūžė vildamasi,
kad jis neišgirdo jos pastabos.

M otinai tiksliai diktuojant padavėjui užsakymą, D žo žiūrė
jo į Sarą per staliuką ir šypsojosi. Sara stebėjosi, kaip toks šiltas,
meilus, linksmas ir tolerantiškas vyras gali priklausyti tokiai ne
pakenčiamai šeimai.
- Dievulėliau tu mano, - nuėjus padavėjui, Merė Luiza nudel
bė akis į stalą. Jos skruostai buvo užkaitę ir Sara suprato ją paga
liau pastebėjus paveikslus ant sienų. - Mama, nedrįsk pažvelgti į
paveikslus.
122 Nutraukta tyla
Ponia Touli tuojau pat pakėlė galvą į kairę ir pažvelgusi į sieną
garsiai išreiškė savo pasišlykštėjimą.

- A r tu žinojai, kad čia kabo tokie paveikslai? - įtūžusi pa
klausė sūnaus.
- Aišku, žinojau, - atsakė jis. - M ano galva, jie išskirtiniai.
Paminėjau juos straipsnyje, kai pernai rašiau atsiliepimą apie šitą
restoraną.
Ponia Touli perliejo jį piktu žvilgsniu, paskui atsisuko į dukterį.
- Norėčiau išeiti, - pasakė.

M erė Luiza pasilenkė virš staliuko ir palietė m otinai ranką.
- Mes jau užsisakėme, mama. Teks pasilikti.
Ponia Touli lyg kaupdama jėgas užsimerkė. Kai vėl atsimerkė,
atsisuko į Sarą ir apsimestinai mandagiai paklausė jos, kaip sekasi
dirbti su „pamišusiais ligoniais“.

- Puikiai, - atsakė Sara. - M an patinka mano darbas Gailes
tingum o ligoninėje.
- A r negalėjote rasti norm alios seselės darbo? - paklausė
Merė Luiza su lengva vilties užuom ina balse.
- Aš ir esu norm ali medicinos sesuo, - atkirto Sara.

- Na, aš norėjau pasakyti, rūpintis ligoniais, sergančiais rim
tomis ligomis, o ne... na, pati suprantate...
- M ano prižiūrim i ligoniai serga labai rimtomis ligomis, - kiek

galėdama ramesniu balsu atsakė Sara. - Jums užtektų pabūti su jais
bent dieną ir suprastumėte, kad be kitų pagalbos jie neišgyventų.
- Ak, ir jūs tvirtai tuo tikite? - nusistebėjo ponia Touli. - Aš
manau, kad niekas, tinkamai auklėtas, sveikai besimaitinantis ir

bendraujantis su padoriais žmonėmis, neserga protinėmis ligomis.
- Mama, kalbi nesąmones, - nutraukė ją Džo. - O kaip tavo

sena gera draugė ponia Džekson? Ką blogo ji padarė, kad visiškai
nukvako? - Džo atsisuko į Sarą, jo veide - atsiprašantis žvilgs
nis. - Atleisk, kad taip negražiai kalbu, - pasakė.
- Jos atvejis ypatingas, - atšovė ponia Touli. - Jeigu nebūtų ište
kėjusi už to prasilakusio tinginio, šiandien būtų sveika kaip ridikas.
- A r matei aną savaitę ją bažnyčioje? - paklausė Merė L u i

za. - Vietoj skrybėlaitės ji buvo apsirišusi galvą skara.
- Žinau žinau, - atsakė ponia Touli ir pasisuko į Sarą. - Jums

juk nebūtina eiti į savo bažnyčią su skrybėlaite, tiesa? - paklausė.
- Tikrai nebūtina, - atsakė jai Sara.
Ponia Touli linktelėjo.
- Aš taip ir maniau. Ko gero, mes skirtingai suprantame pa

garbą.
- Mama, - įsiterpė Džo. - Prašyčiau mandagiau.

- O tu irgi būk mandagesnis, - įgėlė jam ponia Touli ir vėl at
sisuko į Sarą. - Kartais jis būna tikras akiplėša! Kol iš šito išaugs,
turbūt jau bus jūsų metų. Tikiuosi, aš dar to sulauksiu.
- Mama! - D žo jau kone pyko. Sara dar nebuvo mačiusi taip
žybsint jo akių.
- Nieko tokio, Džo, - tarė jam Sara. - Nesu per daug jautri.
O iš tikrųjų buvo net labai jautri. Širdyje skaudžiai išgyve
no užgauliojimus ir laukė, kad šita vakarienė greičiau pasibaigtų.
Mandagiai ir draugiškai atsakinėjo į Džo mamos ir sesers už
duodamus globėjiškus ir neišmanėliškus klausimus apie psichi
nius ligonius, tačiau m intim is ji jau nebebuvo su savo vakarienės
kompanionais, o ganė akis po meno kūrinius, suradusi puikų sie
los prieglobstį nuo nemalonios vakaro tikrovės.
Tiesiai virš kairiojo Džo peties kabojo bene gražiausias kada
nors jos regėtas paveikslas. Vakarui slenkant, blausioje restorano

salės šviesoje paveikslas darėsi Sarai vis aiškesnis. Vyras stovė
jo už moters, laikė ją apkabinęs, ir abu jie buvo nuogi. Matėsi
tik viena vyro koja, tvirta ir raumeninga jo šlaunis. Sara negalėjo
atplėšti akių nuo gundančiai patrauklios duobutės ant jo klubo.
Viena ranka jis lietė moters krūtinę, vienu pirštu švelniai glus-
damas po krūties iškilimu. Kita ranka lengvai gulėjo ant jos klu
bo linkio. M oteris buvo labai graži, ilgais rudais plaukais. Krūtų
speneliai tamsūs, atsikišę. Vyro pirštų galiukai kone lietė tamsų
plaukų trikam pį papilvėje.
124 Nutraukta tyla
Apžiūrinėjant paveikslą, ir Sarai pačiai speneliai sukietėjo.

Kalbama buvo apie šį bei tą, kai ji staiga dirstelėjo į D žo ir pamatė
jį atidžiai ją stebint. Aišku, jis žinojo, į ką ji taip žiūri jam per petį.
Džo nusišypsojo Sarai, provokuojančiai kilstelėjo antakius, ir tas
judesys jai pasirodė kaip kvietimas. Jiedu dar nė sykio nesimy-
lėjo. Šią akimirką ji baisiai troško, kad ta besmegenė jo sesuo ir
motina bei visi žmonės, vakarieniaujantys restorane, prasmegtų
skradžiai žemę, o ji nusimetusi drabužius pultų prie Džo ir jie
pasimylėtų tiesiog ant šito stalo.
Po vakarienės Sara su D žo atsisveikino su jo šeima ir pėsčio
mis patraukė iš restorano iki jos namų.
- Nagi, - paragino Džo, - varyk.
Iš pradžių ji pamanė, kad jis nori išgirsti apie jos aistringus
jausmus.
- Ką varyt? - paklausė.
- Viską, ką nori, apie mano mamą ir Merę Luizą. K lok viską.
Aš nebijau.
- Ak, štai ką, - Sara ėmė juoktis. - Negaliu. Negražiai nu
skambės.
- A r geriau, kad visa tai ėstų tau širdį?
- Na, pirmiausia, tu jas neblogai apdūmei, pasikviesdamas į
Seville restoraną.
- Bet tau ten neabejotinai labai patiko, - atšovė jis.
- Maistas puikus, - pripažino ji.
- Aš kalbu ne apie maistą.
Sara vėl ėmė juoktis. Jos atmintin sugulė kiekvienas tų pa
veikslų teptuko potėpis. Apie tai pagalvojus, kūną nutvilkė karštis.
- Gerai, - D žo sugrąžino ją prie nebaigtos temos. - M otina
ir M . L.
Jie pasuko į gatvę, iš abiejų pusių apstatytą namais.
- Na, jos abi - veidmainės, netolerantiškos, perdėm manie
ringos ir dar prie viso to lėkštos, - išpyškino ji.
Džo nusikvatojo.
- Nepaminėjai - bjaurybės.
Nors ją ir nustebino šis D žo ištartas žodis, juolab adresuotas

savo mamai ir seseriai, Sara jam pritarė.
- D ar ir bjaurios, taip, - pasakė ji.
- Bet tu jas puikiai nuginklavai, - pagyrė jis ir staiga sustojęs

vidury šaligatvio atsisuko j ją. Uždėjo rankas jai ant pečių ir pa
bučiavo. - Č ia buvo tavo didysis išbandymas, - pasakė.
- Ir aš gėdingai jo neišlaikiau.
- M am ai ir M erei Luizai gal ir ne, bet mano akyse tu - tikra

nugalėtoja.
Aukštai iškėlęs Saros ranką nusivedė ją prie artimiausio

namo. Nusivilkęs švarką plačiu rankos mostu patiesė jį ant viršu
tinio laiptelio ir pakvietė atsisėsti.
Sara dirstelėjo j namo langus ir prunkšdama lyg maža mer
gaitė atsisėdo.
- Ką čia sumanei? Jeigu kas ims ir išeis iš namo?
- Ššš, - priklaupęs ant vieno kelio D žo pabučiavo jai ranką. -
Žinodamas, kad gali atlaikyti mamos ir Merės Luizos spaudi
mą, - prabilo jis, - drąsiai galiu prašyti tavęs tekėti už manęs. A r
tu sutinki? - paklausė jis. - A r tekėsi už manęs?

Ji buvo priblokšta, ir ne dėl to, kad kada nors tikėjosi išgirsti iš
jo šitą klausimą, bet kad išgirdo jį dabar, kai jo mama ir sesuo taip
aiškiai pademonstravo savo panieką jai, jos religijai ir profesijai.
- Tu gali jų netekti, - ištarė ji, - savo šeimos.

- Aš jas myliu, - pasakė jis. - Nors jos... yra tokios, kaip tu
jas apibūdinai. Likusį gyvenimą noriu praleisti su tavimi, o ne su
jomis. Tad ar tekėsi už manęs?

Nam o prieangio šviesoje jo akyse spindėjo viltis.
- Žinom a, tekėsiu, - atsakė ji.
Saros kambario draugė buvo išvykusi visai savaitei, tad nuo

mojamam bute jiedu su Džo liko vieni. Sara išvirė D žo puodelį
arbatos ir pradingo miegamajame. Smarkiai plakančia širdim i
nusivilko drabužius ir užsimetė chalatą. Paskui pakvietė ateiti ir jį.
126 Nutraukta tyla
D žo sustojo tarpdury, akivaizdžiai nustebęs, kad ji pasitinka

jį su chalatu. Nieko nesakydamas jis atsirėmė nugara į durų stak
tą ir šypsodamasis laukė.
Sara atsirišo chalatą ir leido jam nukristi ant grindų. Kūną
gnaibė vėsokas kambario oras, ir eidama artyn Sara stebėjo, kaip
jis akimis ryja jos nuogumą.

Jai priėjus jis nieko nedarė. Leido Sarai imtis iniciatyvos, o ji
kaip tik to ir norėjo. Sara atsegė jo marškinius ir nutraukė nuo

pečių. Atsegė diržą, brūkštelėjo žemyn kelnių užtrauktuką ir iš
girdo tylų aiktelėjimą, kai ranka netyčia prisilietė prie standaus
sukietėjimo po trumpikėmis. Atrodė, ilgiau nebegali tverti. N u

siplėšęs nuo savęs likusius drabužius jis puolė bučiuoti jai veidą,
kaklą, pečius - kartu ir švelniai, ir aistringai. Paskui priglaudė ją
prie savęs ir Sara pajuto jo kietos kaip plienas erekcijos karštį.
D žo nutraukė nuo lovos užtiesalą ir atsargiai ją paguldė. Pas
kui pats atsigulė šalia, glostė ją ir mylavo, ir jai atrodė, kad iki
pilnos laimės nieko daugiau ir netrūksta.
Džo mama su seserim atsisakė dalyvauti jų vestuvėse, sureng

tose mažoje, Saros jau daug metų lankomoje metodistų bažnytė
lėje. D žo nė kiek nesikrimto, kad jos nedalyvauja. Bet kokį arti
mųjų sukeltą skausmą jam kompensavo džiaugsmas būti Saros
draugijoje.
Medaus mėnesio jiedu išvyko į Floridą, į Evergleidso kalnų

platybes, kad abu galėtų pasijusti kuo arčiau Afrikos atmosferos.
Jie išskrido iškart po nedidelės ceremonijos. Tai buvo pirm oji Sa
ros kelionė lėktuvu, ji visą laiką sėdėjo nervingai įsitvėrusi D žo
rankos, jausdama trykštant iš jo tvirtą jėgą. Pirm ą kartą savo gy
venime turėjo į ką atsiremti. Tai suvokus jos akyse iš džiaugsmo
sužibo ašaros, ji sėdėjo nusisukusi į langą ir žiūrėjo pro ilium ina
torių, kad Džo nepamatytų jos ašarų ir klaidingai jų nesuprastų.
Rytą po pirmos vestuvinės nakties D žo atsisuko į ją ir tarė:
- Turiu tau vestuvinę dovaną.
Palietęs delnu jai skruostą išlipo iš lovos. Jam einant prie tua
letinio staliuko, Sara grožėjosi jo liaunu dailiu kūnu. Iš viršutinio
stalčiuko D žo išėmė nedidelę supakuotą dėžutę ir grįžo su ja į

lovą. Sara palaukė, kol jis palįs po antklode, o tada ją atidarė.
Joje buvo žvilganti auksinė sagė. Sara sukiojo ją tarp pirštų.
- Ją reikia laikyti štai taip, - pasakė D žo ir paėmė sagę iš jos
rankų. - Č ia mūsų inicialai. Matai? - perbraukė pirštu lygų auk
sinės sagės paviršių. - Č ia manoji D, o štai čia tavoji S. A r matai?
- Dieve, kaip gražu! - sušuko Sara. - Ačiū tau, Džo. Nešiosiu

ją kiekvieną dieną.
Džo priglaudė Sarą prie savęs ir pabučiavo jai į plaukus.

- M ūsų santuoka bus fantastiška, Sara, - pažadėjo jis. - M udu
drauge keliausime, lankysime teatrus, juoksimės. O tu kasdien
segėsi šitą sagę. Ir bent kartą per savaitę nueisime į Seville resto
raną pasisemti įkvėpimo.
Sara juokdamasi persisvėrė per jį ir padėjo sagę ant spintelės
prie lovos. Paskui apkabino savo vyrą, karštai trokšdama šią pir
mąją savo nuostabaus santuokinio gyvenimo dieną praleisti su
juo lovoje.
Priėjus prie senelių namų durų Sara baigė savo pasakojimą.

Lora atidarė jai duris ir ši nustebusi paklausė:
- Jau atėjom? A r aš čia gyvenu?
- Taip, - atsakė Lora. - Šiandien mes sukorėme ilgą kelią.
- Dieve, tikrai taip.

Sara žengė per slenkstį ir nuėjo į vidų, aukštai iškėlusi rankas
lyg nugalėtoja, ir Lora prisim inė Silvesterį Stalonę filmuose apie
Rokį. Nesusilaikiusi nusijuokė.

Vestibiulyje Sara parodė pirštu savo butuko pusėn.
- M um s tenai? - paklausė.
- Teisingai.
Lora palydėjo koridorium i Sarą iki durų, kad ši nepasiklystų.
Jai kažko buvo liūdna, bet negalėjo pasakyti kodėl. Lorai buvo
128 Nutraukta tyla
truputį nesmagu klausytis intym ių Saros draugystės su savo vyru

detalių, nors ši nesijaudindama nuoširdžiai atviravo. Širdį kuteno
daugiau pavydas nei gėda. Ji pati ištekėjo už, regis, puikaus vyro,
bet niekada gyvenime nepatyrė tokios meilės, aistros ir švelnu
mo, apie kokius jai taip šiltai pasakojo Sara.

- Užeik minutėlei, - priėjus prie butuko durų pakvietė Sara.
- Negaliu, - atsakė Lora. - M an reikia skubėti pas Emą. Pas

savo dukrytę.
- Gaila, - Sara atidarė duris. - Tada susitinkam rytoj, ar ne?
- Ne, - švelniai paneigė Lora. - Pamenat, sakiau, kad ateisiu

pas jus trečiadieniais? Tad pasimatysime kitą trečiadienį.
- Ak.
Sara nesuprato, ką išvydo Saros žvilgsnyje: nusivylimą ar su

trikim ą. G al ir viena, ir kita.
- Gražus buvo pasakojimas apie jūsų gyvenimą su Džo, - pa

sakė. - Jums labai pasisekė, kad jį turėjote.
- Taip, - atsakė Sara. - Iš tiesų pasisekė. Bet laimė labai ne
pastovi.
17
Prieš susitikimą su Dilanu G yru ir Hetera Deivison Lora visą nak

tį nesumerkė akių. Rytą vos nepamiršo paruošti Em ai pusryčių, ir
ši, žinoma, nė nesistengė jai to prim inti. Galiausiai padavė dukrai
anglišką mielinę bandelę su džemu ir stiklinę apelsinų sulčių.
- Pasistenk greitai suvalgyti, - paragino Lora. - Nuvešiu tave
pas Kori, nes aš turiu kai kur nuvažiuoti.
Em a su nerim u akyse nustojo kramčiusi bandelę.
- Jos tėčio nėra, - nuram ino Lora. - Jis grįš tik savaitgalį.
Em a nusiramino ir vėl ėmė kramtyti.
- Nors jis labai mielas žmogus, - pridūrė Lora, neleisdama
Em ai manyti, kad šioji pagrįstai bijo D žim o Bekerio.
Em a kaip visada lėtai kramtė, ir galų gale Lorai teko atimti iš
jos bandelę.
- Eik, nusiplauk rankas ir važiuosime, - paragino.
Em ai tik išėjus iš virtuvės, suskambo telefonas ir Lora įbedė
akis į jį. Pokalbiui nebėra laiko. Bet gal, norėdama pranešti apie
neįvyksiantį susitikimą, skambina Hetera? Lora pakėlė ragelį.
Skambino naujosios Rėjaus knygos leidyklos redaktorius.
Vyras paskubomis prisistatė, bet jo pavardė Lorai pro vieną ausį
įėjo, pro kitą išėjo. Jis iš karto paaiškino, dėl ko skambinąs.
- Žinot, - tarė, - gal galėtumėte atsiųsti Rėjaus nuotrauką
knygos viršeliui ir mūsų reklaminei kampanijai. A r turėsite?
130 Nutraukta tyla
- Taip, žinoma. Būtinai paieškosiu, - braukdama pirštais per

plaukus pamėgino prisim inti, kokias pastarųjų metų Rėjaus nuo
traukas turi. Daugiausia iš kasdienių šeimos akimirkų. Jo vieno
bus sunku rasti. - Galėčiau pasiūlyti jo nuotrauką iš universite

to, - pasakė.
- Puiku. M um s jos reikia kuo greičiau. D ar turiu pasakyti,
kad netrukus su jum is susisieks rinkodaros specialistai ir, žino

ma, norės užduoti nemažai klausimų. Mes labai džiaugiamės
šita knyga, - toliau porino bevardis redaktorius. - Suprantu, kad

skamba ironiškai ir jums dabar itin sunkus metas, bet esmė ta,
kad jūsų vyro knyga po jo mirties tapo dar vertingesnė. Dabar
jis tampa kankiniu dėl kilnaus tikslo. A r galite patvirtinti, kad
Rėjus nusižudė iš nevilties, jog negalėjo dar daugiau padėti bena
miams? A r toks teiginys teisingas?
Lorą šis klausimas pribloškė. Ji dar nebuvo girdėjusi tvirtin i
mo, kad Rėjus kentėjo dėl kilnaus tikslo.
- A... aš manau, kad jį savižudybės lin k pastūmėjo ne viena
priežastis.
Pirm iausia tai aš, pagalvojo.
- Ką būtent jis padarė dėl benamių?
- Lengviau būtų atsakyti, ko jis nepadarė, - atsiduso ji. - Pa
statė palapinių miestelį. Parengė mokymo programas benamių
vaikams. Jis... - Lora pamatė virtuvės tarpdury sustojusią Em ą
ir dirstelėjo į laikrodį. - Jis padarė tiek, kad dabar sunku būtų
trum pai viską ir išvardyti, - patikslino ji. - Deja, šiuo metu labai
neturiu laiko. Skubu išvažiuoti.
- Ką gi, užteks ir to. Rinkodarininkai jums paskambins. O jūs
mums paieškokite nuotraukos, gerai? A r galėsite atsiųsti greituo
ju paštu?
- Žinom a. Pasistengsiu.
- O i, ir dar vienas dalykas, - suskubo jis. - Norim e pakeisti
knygos pavadinimą. „Užeigoj vietų nėra“ stokoja mums reikalin
go veržlumo.
Lora pagalvojo, kiek Rėjus praleido bemiegių naktų, stengda

masis sugalvoti tinkamą knygos pavadinimą.
- Bet man jis patinka, - pareiškė ji.
- Mes siūlytume „Gėdykitės!“

Lora susiraukė.
- Nelabai suprantu.
- Matote, Rėjus savo knygoje parodo, kokia žiauri šiuolaiki
nė šalies socialinė politika. Ji amžiams įteisina benamystę. Tokios
politikos turėtume gėdytis.
- Šit kaip, - ištarė ji. - Abejoju, ar Rėjui toks pavadinimas
patiktų.
- Mes manome, kad jis užkabins skaitytoją, - tvirtino redak

torius. - Klausykite, parūpinkite mums nuotrauką, gerai?
Lora padėjo ragelį ir nusipurtė. Tarsi būtų kalbėjusi su kokiu
maitvanagiu. Priverstinai šypsodamasi atsisuko į Emą.
- Eime, meilute, - pakvietė. - Važiuojam pas Korę.
Dilanas sėdėjo Heteros Deivison laukiamajame ir nematyda

mas puslapių vartė seną žurnalo „Žmonės“ numerį. M otiniškos
išvaizdos registratorė, ant kurios kortelės buvo užrašyta „Ponia
Kvin“, protarpiais sugaudavo jo žvilgsnį ir nusišypsodavo. D ila
nas mintyse spėliojo, ar ji nutuokia, ko jis čia atėjo. A r ji bent įsi
vaizduoja, kaip visa tai absurdiška? A r ji nujaučia, kad jis norėtų
pašokti nuo kėdės ir dėti į kojas?

Tačiau geriausia būtų pasilikti, įtikinėjo save. Aišku, nebus
lengva, užtat teisinga. Vaikas tikrai jo; tiek ilgai žiūrėjo į nuotrau
ką, kad dabar tuo nė kiek neabejoja. O kadangi mergaitė tikrai jo,
tai jis privalo visomis išgalėmis jai padėti. Ir nieko čia nepadarysi.
Visą savaitę su Betani jis nei matėsi, nei kalbėjo. N uo to va
karo, kai ji atnešė jam iš pašto dėžutės tą nuotrauką. Betani buvo
palikusi jo telefono atsakiklyje keletą pranešimų, jis jai atskambi-
no ir taip pat paliko kelis pranešimus, tiksliai pasirinkdamas lai
ką, kai žinojo, kad jos nebus namie. Bijojo, kad ji pažers klausimų
132 Nutraukta tyla
apie Emą. Nesakytum, kad norėjo nuo jos tai nuslėpti. Tiesiog
nebuvo noro gilintis. Labai jos pasiilgo, bet nusprendė nesimatyti
su ja tol, kol pats iki galo neišsiaiškins šito reikalo. Todėl, užuot
susitikęs su Betani, jis nuėjo į pasimatymą su kita moterim, su

kuria, gerai žinojo, bus smagu leisti laiką ir kuri neuždavinės jam
nemalonių klausimų.
Jam dar niekada nebuvo tekę lankytis pas psichoterapeutą.

Bent jau dėl savęs. Po lėktuvo avarijos D ilanui buvo paskirtas
psichologinis gydymas, bet jam užteko vieno seanso ir jis tą pa
čią dieną metė ir gydymą, ir darbą oro linijose. Jam tada atrodė
kvailai juokinga, kad kalbėjimas galėtų padėti išgyti. Kalbėjimu
Keitės nebesugrąžinsi.
Atsidarė klinikos durys ir pro jas į laukiamąjį įžengė Lora
Brendon. Jis pastebėjo, kad, pamačius jį, jos veidas nušvito, tarsi
ji nebūtų tikėjusi, kad jis ateis.
- Labas, - pasisveikino atsistodamas. Loros veidas buvo nu

kaitęs, ji atrodė graži. Dabar galėjo suprasti, kodėl tą vakarą prieš
kelerius metus jinai jį patraukė. Ilgi rudi ir vešlūs plaukai žvilgė
jo lyg auksas, dideles rudas akis dengė ilgos tankios blakstienos.
Em a buvo panašesnė į jį nei į savo mamą.
- Ačiū, kad sutikai ateiti, - padėkojo Lora.

- Nėr už ką.
Jis jau ketino vėl sėstis, bet į laukiamąjį įžengė kita moteris.
- Sveika, Lora, - pasilabino toji. Ištiesusi ranką D ilanui prisi

statė: - Hetera Deivison. O jūs turbūt Dilanas?
- Taip. Labas, - Dilanas nustebęs paspaudė jai ranką. Jinai

atrodė kaip vaikas. Plaukai surišti į arklio uodegą, buvo apsivil
kusi platų tamsiai raudoną sijoną ir rausvus m edvilninius marš
kinėlius.
Visi trys suėjo į Heteros kabinetą. Gydytoja įsitaisė didžiulia
me odiniame krėsle, o Lora su Dilanu atsisėdo ant dviejų audeklu
aptrauktų kėdžių, pastatytų viena šalia kitos nedideliu kampu. D i
lanui buvo keista sėdėti prie Loros, tarsi jie būtų sutuoktinių pora.
- Žinot, Dilanai, - pradėjo Hetera, - turiu jus pagirti. Labai

gerbiu jus už tai, kad ryžotės ateiti. Tam reikėjo nemažai drąsos.
Dilanas nejaukiai pasimuistė ant kėdės.
- Šiuo metu drąsos man kaip tik ir stinga, - prisipažino.

- Kaip dabar jaučiatės? - paklausė Hetera.
- A... baugoka, - atsakė jis ir abi moterys nusišypsojo iš jo

atvirumo.
- Labai džiaugiuosi, kad atėjote, tačiau noriu patikinti, kad

padėtis itin rimta ir kad neskubėtumėte priim ti sprendimų, kurie
galėtų smarkiai pakeisti jūsų gyvenimą. Ir Emos.
Dilanas nurijo seiles. Sunku patikėti, kad jis taip nervinasi.

Hetera palinko į priekį.
- Būtų gaila, jeigu nesutiktumėte įsilieti į Em os gyvenimą, dėl

dviejų priežasčių. Pirmoji: Lora visiškai pritaria tam, kad įsilietu-
mėte, ir antroji: jūs pats turėtumėte norėti pradėti bendrauti su
Ema. Jinai jau neteko vieno tėvo, ir tai ją smarkai sukrėtė, todėl
trauma, netekus ir antrojo, jai būtų nepakeliamai sunki.
Nepaisant mergiotiškos išvaizdos, Hetera kalbėjo kaip tikra
specialistė, ir Dilanas linktelėjo.
- Suprantu, - pasakė. - Bet man nesuvokiamas vienas daly
kas: kas iš tiesų Em ai darosi. Lora sako, kad ji po tėčio mirties dar
nepratarė nė žodžio.
- Teisybė, - patvirtino Hetera. - Ji ne tik liovėsi kalbėjusi,
bet ir pradėjo regresuoti kitais atžvilgiais. Mergaitė pasidarė itin
prieraiši, ar ne, Lora?
Lora santūriai linktelėjo.
- Jinai prisibijo vyrų ir kaip tik dėl to aš norėjau susitikti su
jum is ir pasižiūrėti, koks jūs ir ar galėtumėte jai padėti. M ergai
tė laiko vyrus piktom is ir priešiškomis būtybėmis. Jums reiktų
labai kontroliuoti savo jausmus, kad neparodytumėte jai savo
pykčio.
Dilanas vėl linktelėjo. Kodėl šito vaiko gyvenimas toks su
mautas?
134 Nutraukta tyla
- Dar ją kankina naktiniai košmarai, - toliau kalbėjo Hete

ra. - Bent jau mes taip manome. Sunku ką tiksliai pasakyti, nes ji
pati mums nieko negali papasakoti. Be to, ji šlapinasi į lovą. O iki
tol dvejus metus jau to nedarė.
- O kodėl? - paklausė Dilanas. - Juk ir kiti vaikai netenka
vieno iš tėvų, bet taip... smarkai neregresuoja.
Hetera atsisuko į Lorą.
- A r Dilanas žino, kaip mirė Rėjus? - paklausė jos.
Lora papurtė galvą.
- Neturėjau progos ir laiko jam paaiškinti, - pasakė ji. D ila
nas susigūžė, pasirengęs išgirsti kažką nemalonaus.
Lora pažvelgė jam į akis ir tarė:
- M ano vyras nusižudė. Tąkart aš buvau išvažiavusi, o Rėjus
turėjo prižiūrėti Emą. Jis nusišovė mūsų miegamajame. Kai grįžau
namo, radau Em ą stovinčią prie laiptų ir klykiančią. Negalėjau jos
nuraminti. Nežinau, ar ji matė, kaip tai atsitiko, ar užklupo jau po
visko, bet kad ir kaip ten būtų, ji tapo tokia, kokia dabar yra.
Dilanas pamatė tamsiose Loros akyse sužibusias ašaras. Tėvo
savižudybė išgąsdino ne tik Emą.
- Dieve mano, - ištarė jis. - Kaip žiauru šitaip pasielgti na
mie, ir dar prie savo vaiko.
- Jį kankino gili depresija, o depresija sergantys žmonės, kaip
žinia, ne visuomet mąsto blaiviai, - paaiškino Lora.
Ji kalbėjo lyg jį gindama, ir Dilanas ėmė gailėtis taip pasakęs.
- Teisybė, Rėjus kone visą gyvenimą sirgo klinikine depre
sija, - žiūrėdama į Dilaną patvirtino Hetera, - bet Lora jaučia
poreikį jį nuolat ginti. Taip, Rėjus per savo gyvenimą atliko išties
daug reikšmingų darbų, bet, kaip supratau, Em ai jis nebuvo nei
per daug meilus, nei labai dėmesingas.
Ir pažiūrėjo į Lorą lyg atsiprašydama už tai, kad iškėlė viešu
mon šį faktą.
- Jis gana nesėkmingai bandė išleisti savo knygą, - toliau gin
dama vyrą kalbėjo Lora. - Pyko ant manęs, nes manė, kad esu
labiau atsidavusi savo darbui nei jam.
- O ką tu dirbi? - paklausė Dilanas. Staiga sumojo, kad apie

šią moterį nieko nežino.
- Aš esu astronome, - atsakė ji. - D irbu Oreivystės ir astro-

nautikos muziejuje, dėstau Hopkinso universitete ir dar atlieku
daug kelionių reikalaujantį m okslinį tiriamąjį darbą. Bent jau
visa tai dariau netolimoje praeityje. Dabar nusprendžiau viso to

atsisakyti ir daugiau laiko skirti Emai.
Dilanas jos veide pamatė kaltę ir pajuto keistą troškimą paim
ti ir suspausti jai ranką, kad ji taip nesikrimstų. Bet nepajudino
nė piršto.
- Aš irgi kadaise dirbau aviacijoje, - prisipažino. - Ir gerai
suprantu, kaip tolimos kelionės kenkia šeimos santykiams.
- Jeigu ketinate suartėti su Em a, - Hetera nutraukė jųdviejų
pokalbį, - jūs nepakeisite jai Rėjaus, o būsite kaip visiškai atskira,
individuali asmenybė. Jos biologinis tėvas.
- A r negalėjo Em a kaip nors persiimti tos ligos iš savo tėvo?
Iš ją įdukrinusio tėvo? - uždavė klausimą Dilanas. - Na, jeigu jis
sirgo psichine liga, ar ji negalėjo...
- Ne, - Hetera pasilenkė priėjo, alkūnėmis atsirėmė į praskės
tus kelius. Tikras nuoširdumo įsikūnijimas. - Svarbu, kad jūs tai
suprastumėte, Dilanai. Em a yra normalus, sveikas vaikas, tiesiog
patyręs baisią traumą. Jai dabar yra vadinamasis potraum inio
streso sindromas.
Jam vilties suteikė Heteros žodžiai „normalus, sveikas vai
kas“. Tačiau tai tikrai nepakeis to, kas jo laukia.
- Ką gi, - prabilo jis, - meluočiau, jeigu sakyčiau, kad manęs
tai nė kiek nebaugina. Prisipažinsiu, mano patirtis su vaikais -
nulinė. Šeimoje buvau jauniausias. Sesuo augina du vaikus, bet aš
juos matau retai, - net ir susitikęs su sesers vaikais, jis nemokėjo
su jais bendrauti. - O juo labiau nesitikėjau, kad kada nors gyve
nime teks prisiim ti atsakomybę už vaiką, ir dar tokį kaip Ema, -
šyptelėjo. - Tačiau net ir visa, ką šiandieną išgirdau, nepakeis to
fakto, kad ji yra mano duktė. Jaučiuosi jai įsipareigojęs, gal net
136 Nutraukta tyla
daugiau, kai sužinojau, kiek jai teko šiame gyvenime ištverti. N o
riu ją pamatyti.
Hetera neskubėjo jam atsakyti.
- Bijau, kad jūs susikūrėte apie ją pernelyg idealizuotą vaizdi
nį, - pasakė. - Kas bus, jeigu jinai jus užpykdys? Jeigu jinai jums
tiesiog nepatiks?
Dilanas giliai įtraukė į plaučius oro ir lėtai iškvėpė.
- Žinot, aš šito visai nenorėjau, - prabilo. - Nė iš tolo neno
rėjau prasidėti. Stengiausi nežiūrėti į jos nuotrauką, bet neprisi-
verčiau jos išmesti. O paskui pažiūrėjau ir... viskas. Jinai mano
vaikas. Galbūt ji ir išvarys mane iš kantrybės. Betgi kuris vaikas
neišveda tėvų iš kantrybės? A rg i ne tokia tėvų dalia auginant
vaikus? N esitikiu tobulum o - nei iš savęs, nei iš jos. Tiesiog n o
riu jai padėti. Žinodam as, kad ji - m ano kūnas ir kraujas - gy
vena šiam pasauly ir kovoja su liga, negaliu ram iai sėdėti ir jai
nepadėti.
Dilanas pažiūrėjo į Lorą. Ji sėdėjo nusisukusi nuo jo ir jis pa
matė, kad ji bando sulaikyti ašaras.
- Noriu, kad Em a su juo susitiktų, - staiga ištarė Lora. - N o
riu, kad ji pamatytų, kas yra tikrasis jos tėvas.
Hetera nebuvo tikra, kad šis sprendimas geras, bet vis tiek
linktelėjo.
- A r yra kas nors, - kreipėsi į Dilaną, - sakykime, kokia nors
moteris, kuri būtų nepatenkinta mergaitei atėjus į jūsų gyvenimą?
- Ne, - Dilanas papurtė galvą, prabėgomis prisimindamas
Betani. - Nesu su kuo nors susisaistęs ir neketinu artimiausiu
metu to daryti.
- Ką gi, puiku, - tarė Hetera. - Tuomet lieka tik aptarti jūsų

susitikimo su Em a smulkmenas.
Visi trys dar kiek pasikalbėjo. Hetera parekomendavo Lorai
knygelę, kurią ji galėtų paskaityti Em ai, kad šiai būtų lengviau
suvokti skirtumą tarp biologinio ir ją įvaikinusio tėvo. Ji pasiūlė
ir D ilanui paskaityti keletą knygų, ir jis užsirašė jų pavadinimus.
- Kartais, - kalbėjo ji D ilanui, - svetimam žmogui greičiau

pavyksta prakalbinti laikinai nustojusį kalbėti vaiką, tokį kaip
Ema, nei saviškiui. Jeigu tas žmogus elgsis su ja taip, lyg lauktų ją
prabylant, tai ji galbūt greitai ir prabils. Pamėginau šitą metodą,
kai tik susipažinau su Ema, bet man nepavyko. G al jums nusišyp
sos laimė.
Važiuodamas namo Dilanas bandė prisim inti, ką abi moterys

kalbėjo apie Emą. Jam buvo labai skaudu, kad įtėvis netinkamai
su ja elgėsi. Įdomu, kokia, atmetus tai, buvo dar jos vaikystė? A r

jai ko nors netrūko, ką jis būtų galėjęs jai duoti, jeigu būtų ką
nors apie ją žinojęs? Aišku viena, mergaitės mamelė irgi trupu

tį kvanktelėjusi. Puolė į lovą su pirm u pasitaikiusiu. Nepamiršk,
kad ir pats esi toks, Gyrai. Apgaule prikalbino jį pakilti karšto oro
balionu į dangų ir išpyškino turinti nuo jo vaiką. Nors tąkart jis ir
labai niršo, dabar prisiminęs nevykusią jos klastą nejučia garsiai
nusijuokė.
Eina sau! Buvo keli D ilano draugai, daugiausia vyriškos gi
minės, kurie turėjo nė karto nematytų vaikų ir kurie savo atsiri
bojimą nuo jų laikė Dievo palaima. Ką gi, tikriausiai jie nežinojo,
ką reiškia augti be tėvo. Jeigu kas prieš metus būtų jo paklausęs,
kaip jaustųsi sužinojęs, jog turi vaiką, jis irgi turbūt būtų abejin
gai numojęs ranka.

Bet taip buvo iki tol, kol pamatė jos nuotrauką.
18
Lorai trūko oro. Pirm ą kartą pajuto, kad užima kvapą, maisto
prekių parduotuvėje, kai svarstė, ką paruošti D ilanui vakarienei.
Nusprendusi, kad Em os norai svarbiau už Dilano, nupirko mė
sainiams faršo ir kukurūzų burbuolių ant pagaliukų bei Em os
mėgstamiausių raudonųjų bulvių mišrainės. Žiūrėdam a į jauną
pardavėją, j plastikinį indelį kraunančią mišrainę, galvojo, gal kas
negerai su širdim i, kad negali giliai įkvėpti oro.
Krūtinę spaudė ir ankstyvą pavakarę, kai darė mėsos keps-
nelius ir virė kukurūzus, bet dabar jau žinojo, kad tai nuo ner
vų. Toks pat jaudulys buvo matyti ir Em os veidelyje. Ji lakstė po
namą su nuoga barbe rankoje ir kas kelias minutes vis dirsčiojo
pro langą į kiemą.
- Jis žadėjo atvažiuoti pusę šešių, - jau ketvirtą kartą prim inė
Lora matydama, kaip mergaitė spokso pro langą į keliuką. - M a
tai? - parodė laikrodį. - Jis atvažiuos, kai ilgoji rodyklė rodys še
šias, o trum poji bus tarp penkių ir šešių.
Em a žiūrėjo į laikrodį ir klausėsi Loros aiškinimo, paskui nu
bėgo į svetainę ir įsijungė televizorių. Bet po kelių m inučių vėl
stovėjo virtuvėje prie lango ir Lorai gėlė širdį, kad nežino, ar mer
gaitė susitikimo su nepažįstamuoju bijo, ar laukia.
Prieš kelias dienas Lora ilgai kalbėjo su dukra.
- Ema, ar pameni Martę? - paklausė guldydama ją nakčiai. -
Tą mergaitę, su kuria mėgai žaisti, kai gyvenome senajame name?
Em a linktelėjo.
- A r pameni, kad M artė turėjo du tėvelius?
Em a vėl linktelėjo ir stipriai priglaudė prie skruosto pliušinį
triušiuką.
- Tas tėtis, su kuriuo ji gyveno, yra jos įtėvis , o tas, pas kurį ji
važinėdavo pasimatyti - jos biologinis tėtis.

Ema užvertė galvą į lubas ir susiraukė.
- Tu žinai, kaip tėtis su mama susilaukia vaikelio, tiesa?

Em a linktelėjo. Ji žinojo, kas yra spermatozoidai ir kiaušinė
liai, bet niekada neklausinėjo, kaip jie susijungia.

- Tai va. Biologinio tėvelio spermatozoidas padeda pradėti
vaikelį. Tėčiui tenka atsakomybė už tai, kad tas vaikelis gims. Ta
čiau kartais nutinka taip, kad vaikelį augina ne biologinis tėvelis,
o įtėvis. Ponas Linderis yra Martės įtėvis.
Iš tikrųjų ponas Linderis nebuvo Martės įtėvis, o tik patėvis,
ir dar nelabai vykęs. Tačiau kaip pavyzdys šiam paaiškinim ui v i
sai tinkamas.
- Ne visi vaikai turi ir įtėvį, ir biologinį tėvą, - toliau aiškino
Lora. - Dažniausiai vaikai, kaip Korė, turi tik biologinį tėtį. O tu
turi abu.
Išgirdusi tai, Em a nustebo, ir Lora suprato, kad mergaitė įdė
miai klausosi.
- Rėjus - tavo tėvelis - buvo tau įtėvis. Bet jis tave mylėjo taip,
kaip būtų mylėjęs ir būdamas tavo biologiniu tėčiu. Tu jam buvai
labai brangi.
Em a plonyčiais dailiais pirštukais pašiojo triušiukui ausį. Ji
gulėjo nusisukusi nuo Loros. Jinai tuo netiki, - pagalvojo Lora.
- Tu turi dar ir biologinį tėtį, - pasakė. - Nors tu jo dar nepa
žįsti. Anądien aš su juo kalbėjau. Jis norėtų su tavim susipažinti.
Emos akys išsiplėtė - gal iš nuostabos, o gal iš siaubo. Lora
nežinojo, nuo ko.

- Bet negreitai, - skubiai nuram ino. - T ik tada, kai būsi
pasirengusi su juo susitikti. Aš turiu knygelę, kuri padės tau
140 Nutraukta tyla
susigaudyti, kas yra įtėviai ir biologiniai tėveliai. Galėsim e ją
paskaityti rytoj, gerai?

Em a neparodė jokio ženklo. Lora pasilenkusi pabučiavo ją
labanakt, įjungė naktinę lempelę ir išėjo iš kambario staiga suvo
kusi, kad kvaila buvo prieš miegą aiškinti vaikui tokius dalykus.
Em a ir taip prastai miega, o dar šita didelė žinia, staiga užgriuvusi
ant jos galvos. Aišku, ji visą naktį šokinėjo iš miego.

Jos tris kartus perskaitė knygelę, kurią rekomendavo Hete
ra, o Dilanas atsiuntė Em ai kelias savo nuotraukas, kad susitikus
nebūtų jai visiškai svetimas. Bet Lora vis tiek nelabai įsivaizdavo,
kokią informacijos dalį Em a suprato, o juo labiau - kokia mergai
tės nuomonė šiuo klausimu.
Lygiai penktą Lora su Em a nuėjo keliuku prie ilgos virtinės
pašto dėžučių, įrengtų prie gatvės. Lora išėmė laiškus ir grįždama

namo juos pervertė. Tarp laiškų buvo dar vienas pailgas baltas
vokas be atgalinio adreso, ir ji prieš atplėšdama pavartė jį tarp

pirštų. Stabtelėjusi perskaitė.
„Kartais yra gerai prarasti atmintį. Sara tau yra niekas. Nebe
vaikščiok pas ją.“
Šitas laiškas visai atėmė jai kvapą. Kas čia? Perspėjimas? Lora
pažvelgė į gerąją voko pusę. Atsiųstas jau iš Trentono, ne Fila
delfijos.
Em a timptelėjo Lorą už marškinėlių apačios.
- Supratau, m ieloji, - pasakė ji ir vėl pradėjo eiti. Sulankstė

laišką ir įsidėjo į šortų kišenę. „Nebevaikščiok pas ją.“ A r už šio
perspėjimo neslypi grasinimas „kitaip...“? G al reikėtų paskam
binti į policiją? D ar pagalvos, kad iš musės išpūtė dram blį, o gal
būt taip ir yra. Sugrįžus į namelį prie ežero ir įėjus į vidų, staiga
jai pasidarė baisu ir Lora užsirakino duris.

Dilanas atvažiavo lygiai pusę šešių. Em a stovėjo prie lango
ir pamačiusi jį, ateinantį keliuku, užbėgo laiptais į savo kambarį.
Lora jos nesulaikė.
Atidariusi stiklines svetainės duris pasilabino:
- Sveikas.
- Gyvenat pačiam pasaulio pakrašty.
Dilanas įžengė į svetainę nešinas folija apvyniota lėkšte ir sta
čiakampe dovanų dėžute. Jis vilkėjo mėlynus marškinius trum

pomis rankovėmis ir mūvėjo žalsvai rudus šortus.
- Na jau nesakyk, - atkirto Lora.
- Tikrai, - nuėjo paskui ją į virtuvę. - A r čia tikrai yra eže

ras? - pažvelgė pro langą į tankų medžių guotą.
- Aha. Ana ten, - Lora parodė pilkai melsvą ruoželį už medžių.

- Atnešiau deserto, - pasitraukęs nuo lango padavė jai lėkš
tę. - Šokoladinis pyragas. A r Em ai patinka šokoladinis pyragas?
- Labai. Ačiū, - Lora paėmė iš jo lėkštę ir padėjo ant spintelės.
Kitoje rankoje jis tebelaikė supakuotą dovaną, ir ji numanė, kas
ten: Barbė daktarė. Jis jos atsiklausė, kokios dovanos Em a norėtų.
„Barbės daktarės? - nusistebėjo jis. - Nė nežinojau, kad tokių yra.
Barbės labai išpopuliarėjo, ar ne?“
- G al norėtum lim onado ar šaltos arbatos? - paklausė Lora. -
Paskui nueisiu pažiūrėti, gal man pavyks prikalbinti ją nusileisti
į apačią.
- Šaltos arbatos, jei galima.
Jeigu jis ir jaudinosi dėl šito susitikimo, tai stengėsi neparodyti.
Lora įpylė jam stiklinę šaltos arbatos.
- Beje, - tarė ji, - kai buvau bibliotekoj paim ti Em ai Heteros
rekomenduotos knygelės, paėmiau ir tas, kurias ji siūlė perskai
tyti tau. Sutaupysi laiko.

Lora vylėsi, kad jis nepalaikys jos pernelyg įkyria, bet juk nuo
jo priklauso jos dukters gerovė.

- Aš jau jas perskaičiau, - pasakė Dilanas.
Lora pažiūrėjo į jį nustebusi.
- Jau perskaitei?
- Noriu, kad mums pavyktų, Lora, - paaiškino Dilanas. - Būtų
gaila, jei susimautume, - ir nusijuokęs pridūrė: - Tiek prisiskaičiau
literatūros, kad dabar jau galėčiau dirbti vaikų priežiūros centre.
142 Nutraukta tyla
Lora panoro jį apkabinti. Tačiau susilaikė ir, padėjusi ąsotį su

arbata atgal į šaldytuvą, užlipo į viršų.
Em a sėdėjo ant savo lovos atsirėmusi į sieną, apsikrovusi
pliušiniais žaisliukais. Nykštys burnoje. Mergaitė atrodė kaip tri
metis vaikelis.
- Lipam į apačią, mažule, - linksm u balsu pakvietė Lora. -
Dilanas norėtų su tavim susipažinti.

Tikėjosi pasipriešinimo, tačiau, didžiai jos nuostabai, Em a
nusliuogė nuo lovos ir paėmė Lorą už rankos. A bi nulipo į apačią
ir patraukė į virtuvę.
Dilanas pasitiko Em ą su šypsena.
- Tu turbūt Em a, - pasakė.
Em a pasislėpė už Loros, ši uždėjo ranką dukrai ant galvytės

ir tarė:
- Ema, susipažink. Č ia Dilanas. Tavo biologinis tėtis. Pame
ni? - mergaitės veido Lora nematė, bet jautė, kad ji vogčiomis

įtariai dirsčioja į vyrą.
- Atnešiau tau dovanėlę, - pasakė Dilanas, laikydamas ran
kose dėžutę. - M ūsų susitikimo proga.
Em a sukrutėjo Lorai už nugaros.
- Nagi, mažule, eik, - paragino Lora. - Paim k dovaną.

Em a nedrąsiai priėjo prie jo, paėmė dovaną ir vėl sugrįžo L o
rai prie šono. Nuplėšusi rausvą vyniojamąjį popierių jau nebega
lėjo nuslėpti džiaugsmo, kai pamatė, kas viduje. Akys sublizgėjo,

o lūpose nušvito ta reta, nuoširdi šypsena, kurią pastaruoju metu
Lora regėjo itin retai.

- Patinka? - paklausė Dilanas, bet Em a, prispaudusi prie krū
tinės naują brangenybę, vėl šmurkštelėjo už mamos.
- Ką gi, - Lora kreipėsi į Dilaną, - tikiuosi, neatsisakysi kas
dienės mūsų vakarienės. Šiandien valgysime mėsainius. Em a
juos labai mėgsta, ir aš pamaniau...
- Puiku, - nutraukė ją Dilanas. - G al aš galiu kuo padėti?
- G al judu su Em a paruoštumėte salotas? - pasiūlė Lora
vildamasi, kad jiems kartu dirbant greičiau nuslūgs įtampa. -

Ema, nusiplauk rankytes, gerai?
Em a padėjo ant virtuvinės spintelės dėžutę su Barbės dakta

rės rinkiniu ir paklusniai užlipo ant m edinio suoliuko prie kriau
klės plautis rankų. Paskui Lora padavė jai dubenį su nuplautais
salotų lapais.
- Tu suplėšyk juos ir sumesk į salotinę, gerai? O tu, Dilanai,

būk geras, supjaustyk pom idorus ir agurkus.
Ruošiant salotas Dilanas uždavė Em ai keletą klausimų. Ką ji

šiandien veikė? Koks jos mylimiausias žaisliukas? A r ji mėgsta
maudytis ežere? Ema tylėjo kaip žemė ir susikaupusi įvairiom for

mom plėšė salotų lapus. Lorai pagailo Dilano. Jis labai stengiasi,
o ji žino, kad tai smarkiai liūdina. Sugavusi virš Emos galvos jo
žvilgsnį, užjaučiamai jam nusišypsojo. Gerai, kad dar Em a sutiko
su juo paruošti salotas. Lora bijojo, kad mergaitė visą vakarą pratū
nos pasislėpusi savo kambary. Bet vos tik Lora išėjo į terasą užkurti
kepsninės, Em a stryktelėjo nuo kėdės ir nubėgo paskui ją, akivaiz
džiai bijodama pasilikti viena su svetimu žmogumi. Lora šito ne
sureikšmino, o sugrįžus į virtuvę Em a vėl užlipo ant savo kėdės.
Išėmusi iš spintelės dubenį salotoms, Lora paklausė Emos:
- A r žinai, ką dirba Dilanas?
Em a susikaupusi toliau plėšė salotas.
- Jis skraido karšto oro balionu, - pasakė Lora.
Em a kilstelėjo galvą. Akyse - bereikšmis žvilgsnis.
- A r žinai, Ema, kaip atrodo karšto oro balionas? - paklausė
Dilanas.
Em a žiūrėjo į jį ir tylėjo.
- Galėčiau tau jį nupiešti, - pasisiūlė.
Lora jau norėjo eiti į svetainę atnešti popieriaus, bet Em a ją
aplenkė. Mergaitė grįžo su dėžute spalvotų pieštukų bei popie
riaus lapu ir padėjo ant stalo šalia dubens su salotų lapais.
Dilanas greičiau nei per minutę nupiešė savo balioną su visais
spalvotais raštais ir net dviem žmogeliukais pintame krepšyje.
144 Nutraukta tyla
- Matai? - tarė. - Štai čia dega ugnis, ji šildo balione esantį

orą. Šiltas oras kyla aukštyn, todėl kartu pakelia ir balioną. Šitam
krepšy stovi žmonės ir su balionu sklendžia ore virš medžių vir
šūnių, - dar nupiešė kelis medžius.

Em a beveik šypsojosi, ir tai Lorai paglostė širdį. Žiūrėdama
į juos abu - tėvą ir dukterį, - kalbančius apie oro balionus, Lora
pagalvojo, ar Dilanas regi mergaitės veidelyje savo paties kopiją.
Bet Em a vis tiek nenorėjo likti viena su Dilanu. Kaskart Lorai

išėjus į terasą patikrinti, kaip kūrenasi anglys, ji išbėgdavo paskui
ją į lauką.
- Nunešk Barbę į savo kambarį, - paliepė Lora, - ir kai grįši,
sėsime valgyti.
Lora su D ilanu išėjo į terasą ir jis žiūrėjo, kaip ji varto mė
sainius.
- Vyliausi, kad man pavyks ją prakalbinti, - prabilo jis. - Na,
žinai, kaip pasakojo Hetera. Jeigu svetimas žmogus elgsis su ja
taip, lyg ji kalbėtų, tai gal ji ir prabils, - Dilanas atrodė nusiminęs
dėl savo nesėkmės.
- Aš esu jos motina, - tarė Lora, nuimdama nuo grotelių mė
sainius ir dėdama ant lėkštės, - žmogus, su kuriuo ji turėtų jaustis
saugiausiai, bet man vis tiek nepavyko jos prakalbinti. Tad geriau
nesikrimsk. Gerai, kad ji apskritai tave prisileidžia. Č ia jau dau
giau, nei aš tikėjausi.

- Ko gero, buvau per daug optimistiškai nusiteikęs, - Dilanas
paėmė iš jos lėkštę ir nunešė ant stalo. - Ji labai panaši į mano
sesers vaikus, - pridūrė.

- Ji labai panaši į tave.
Dilanas šyptelėjo.
- Jau iš nuotraukos supratau, kad ji mano, bet kai pamačiau
gyvą... Sunku patikėti. Aš tikrai turiu vaiką.
Em a nulipo į apačią ir jie visi trys susėdo prie stalo lauke, ir
valgant Lora su D ilanu be perstojo kalbėjosi. Dilanas papasakojo
plačiau apie karšto oro balionus, paskui perėjo prie kitos temos.
- Tavo mama man minėjo esanti astronome, - pasakė Em ai. -

Jos darbas turbūt labai įdomus.
Staiga Em a pakilo nuo kėdės ir nubėgo į vidų. Dilanas su Lora

susižvelgė.
- Kažką ne taip pasakiau? - paklausė jis.
- Neklausk, neatsakysiu, - sutrikusi atsiliepė Lora.
Po kelių m inučių Em a sugrįžo prie stalo. Atsistojusi prie

Loros padavė D ilanui įrėm intą nuotrauką su penktąja Loros
kometa.
- Ji nori tau pasakyti, kad aš atradau keletą kometų, - paaiš

kino ji, sujaudinta dukters elgesio.
- Tikrai? - Dilanas paėmė nuotrauką ir pažiūrėjo į ją. Paskui
tarsi jam nušvito protas. - Lora Brendon, - lėtai ištarė. - Negi
tu... A r čia toji Loros Brendon kometa, ką? - paklausė.
Em a su Lora abi vienu metu linktelėjo.
- Č ia penktoji Loros Brendon kometa, - pasakė Lora.
Dilaną tai tiesiog pribloškė.
- O aš net nepagalvojau, - pažvelgė į Emą. - A r žinai, kad
tavo mama nepaprastai garsi?

Em a pasislėpė už motinos, nes nuo tiesaus klausimo jai buvo
nejauku.
- Anksčiau dirbau lėktuvo pilotu, - prisipažino jis. - Reakty
vinio. Gerai pamenu, kaip man patikdavo skristi giedrą naktį ir
žiūrėti į dangų, kai buvo matoma šita kometa. Ji tokia graži.
- Aš irgi kartą mačiau ją iš lėktuvo, - pasakė Lora. - Atrodė,
lyg skristum visai šalia jos.

- O po jos ar aptikai naujų?
- Net penkias, - pasigyrė Lora.
- Penkias! Iš viso esi atradusi visas dešimt? Tai bent rekordas.
- Ne, - atsakė ji. - Joks čia ne rekordas. Tačiau paskutinė,
kurią atradau, yra didesnė už šitą, - parodė į nuotrauką. - Kitą
vasarą galima bus ją stebėti be teleskopo.
- Tai čia tavo toks tiriamasis darbas? Ieškoti kometų?
146 Nutraukta tyla
- Tiesą pasakius, ne. M ano darbas - kosminės atmosferos ty
rinėjimas. O kometų ieškojimas - tik hobis. Darau tai laisvu laiku

su mėgėjišku teleskopu.
- Rimtai?
Lora matė, kad Em ai jųdviejų pokalbis jau darosi neįdomus, ji

savo mėsainio beveik nevalgo. Paprastai Lora būtų paprašiusi jos
nuryti dar kąsnelį kitą, bet šįvakar susilaikė.

- G al ką pažaidžiam? - pasiūlė. - O paskui eisime valgyti D i-
lano atnešto pyrago.

Svetainėje visi trys žaidė „Žuvytę“ ir „Saldainių šalį“. Em a ir
toliau glaustėsi prie Loros, nepatikliai dėbčiojo į Dilaną, bet Lora
neprarado vilties. Jis visai mielas. G al kas nors ir pavyks.
Aštuntą paguldė Em ą į lovytę ir mergaitė laikė įsitvėrusi L o
ros rankos, nenorėjo likti kambaryje viena. O gal nenorėjo išleisti
Loros grįžti į svetainę, kur jos laukė Dilanas.
- A r tau šįvakar buvo smagu? - paklausė jos Lora.
Em a gūžtelėjo petukais ir dar tvirčiau priglaudė prie savęs
triušiuką.
- G al kurią dieną nuvažiuosime pažiūrėti, kaip Dilanas skrai
do oro balionu? A r norėtum?
Em a linktelėjo.
- O dabar miegok, meilute.
Atsargiai ištraukusi ranką iš Emos gniaužtų pasilenkė pabu

čiuoti jos labanakt.
Em a parodė pirštu į naktinę lempelę.

- Tuoj įjungsiu, - nuram ino Lora. Uždegusi lemputę nulipo
laiptais žemyn ir nuėjo į svetainę.
Dilanas stovėjo prie knygų spintos ir žiūrėjo į Loros, Rėjaus
ir Em os nuotrauką. Joje Em a buvo tik dvejų, daili juodaplaukė
mergytė be tėvo.
- A r čia tavo tėvas? - paklausė Dilanas. - Emos senelis?
Lora nusijuokė. Jau nebe pirm ą kartą girdi šitą klausimą.
- Č ia Rėjus, - atsakė.
- Tavo vyras? - Dilanas išpūtė akis.

- Aha.
- O i, atsiprašau. Aš pamaniau... - D ilano skruostuose užside

gė du raudoni rutuliukai, ir Lora darsyk nusijuokė.
- Visi apsirinka, - pasakė ji. - Rėjus buvo dvidešimt vienais

metais vyresnis už mane.
Dilanas vėl įbedė akis į nuotrauką.
- Mažutė Em a buvo labai daili, - tyliai ištarė. - Ir dabar graži.

Tau turbūt labai sunku susigaudyti, ką ji turi galvoje ir ką norėtų
pasakyti.
- Nelengva. Bet aš manau, kad jai bendrauti be žodžių tūks

tantį kartų sunkiau.
- Kokia ji buvo anksčiau... kol taip neatsitiko?

- G al norėtum pažiūrėti vaizdo įrašą? - paklausė Lora.
D ilano akys sužibo.
- Taip.
Em a pasirausė stalčiuje po televizorium ir suradusi reikiamą
vaizdajuostę įdėjo į leistuvą.
- Šitam įraše Em ai ketveri, - pasakė ji sėsdamasi į arčiau te
levizoriaus stovintį krėslą su pulteliu rankoje. Dilanas įsitaisė ant
sofos. - Film uota Brazilijoje, kur aš dirbau vienoje observatori
joje. Č ia jinai su savo auklės dukryte žaidė podium ą ir vaidino
mums parodijas.
Ekrane pasirodė Em a su Karlita, abi kikeno klupinėdamos,
kliūdamos už grindim is besivelkančių skarų, kuriom is buvo ap-
sijuosusios liemenis. Galvas apsirišusios skepetom, ant ausų ka
rojo didžiuliai auskarai. A bi kažką be jokio rim o ir prasmės, kiek
suprato Lora, vapaliojo, tačiau abiem mažylėm buvo linksma ir
smagu. Daugiausia čiauškėjo Ema, vis išpyškindama ką nors por
tugališkai, ko buvo išmokusi iš savo auklės ir Karlitos. Plepėjo
neužsičiaupdama, čia pat nutraukdama Karlitą, vos tik ši prasi
žiodavo ką nors pasakyti. Dilanas sėdėjo ant sofos krašto netekęs
amo ir žiūrėjo. Lora jau seniai nebuvo mačiusi šios vaizdajuostės
148 Nutraukta tyla
ir dabar jai skaudėjo širdį žiūrint į savo vaiką. Em a buvo visiškai
praradusi gyvybingumą ir pasitikėjimą savimi.

Baigus suktis juostelei, Lora išjungė leistuvą ir abu kurį laiką
sėdėjo tyloje.
- Dieve mano, - galiausiai prabilo Dilanas. - Ji nė akim irkai
neužsičiaupė.
- Tokia jau ta tikroji Ema, - pasakė Lora.
- Tokia kivirčni.
- Tokia jau gimė, - pritarėjam Lora. - Anksti pradėjo kalbėti.
Ir varė nesustodama. Nors ir nesąmones. Plepėjo su visais, kas tik
būdavo šalia, o kai likdavo viena, tai kalbėdavo su savimi.
Buvo labai liūdna prisim inti, kokia Em a buvo anksčiau.
- Laisvai bendravo su visais. Dažnai pagalvoju, kaip ji jaučiasi
dabar. Kaip turi jaustis žmogus, anksčiau be perstojo reiškęs savo
nuomonę, o dabar nepratariąs nė žodžio? Kaip ji tai ištveria? Kar

tais jos plepėjimas varydavo mane su Rėjum iš proto, bet dabar
atiduočiau viską, kad tik vėl išgirsčiau ją tauškant.
Dilanas žiūrėjo į užtemusį ekraną. Sunkiai nurijo seiles, ir Lo-
rai pasirodė, kad jis verkia. Jai ir pačiai ašaros spaudė gerklę.
- Jaučiuosi bejėgis, - pasakė Dilanas.
Jo balse nuskambėjo gilus nusiminim as ir Lora išsigando, kad
jis nenuleistų dėl Em os rankų.
- A r tu ištversi, ką? - paklausė ji.
- O taip, žinoma, - atsakė jis. - D uodu žodį, Lora. Būsiu su
jum is tiek, kiek reikės, - kalbėjo labai rim tai ir Lora suprato, kad
jis sako tiesą. Dilanas vėl įbedė žvilgsnį į ekraną. - Kiek daug pra
žiopsojau nežinodamas, kad ją turiu.
- A r labai pyksti ant manęs, kad nieko tau apie ją nesakiau?
- Pykstu? O i, ne. Anksčiau tikrai nebūčiau galėjęs būti jai to
kiu tėvu, kokiu įstengiu būti dabar. Patikėk manim, iki vaikų man
tada buvo labai toli.
Lora atsiduso ir atsilošė į krėslą.
- Pastaruoju metu jaučiuosi kaip kokia detektyve, - tarė ji. -
M an brangūs žmonės užduoda man vien tik mįsles. Nesuprantu,

kas dedasi Em os galvelėj. Be to, dar ta moteris... - atsainiai mos
telėjo ranka. Kam dar ją čia painioti?
- Kokia moteris? - nustebo Dilanas.
- A i, tai ilga istorija, - atsakė Lora.
- Aš niekur neskubu.
Dilanas patogiai įsitaisė ant sofos, tarsi būtų pasirengęs klau

sytis jos ilgos istorijos.
Lora papasakojo apie savo tėvo m irtį ir jam duotą pažadą.

Papasakojo apie savo vizitus pas Sarą Touli ir jos negebėjimą p ri
sim inti, kas ją siejo su Loros tėvu. D ar papasakojo apie laiškus, ir
išsitraukusi iš šortų kišenės tądien gautąjį perskaitė:
- „Kartais yra gerai prarasti atmintį. Sara Touli tau yra niekas.
Nebevaikščiok pas ją.“
Garsiai skaitant laišką jai per nugarą vėl nubėgo šiurpuliukai.
Dilanas palinko į priekį, alkūnėmis atsirėmė į kelius.
- Keista, - tarė jis. - Sakei, ji neturi artimųjų?
- Tėvas sakė, kad ji nieko neturi. O ir senelių namų prižiūrė
toja patikino, kad iki šiolei pas ją niekas nebuvo atėjęs.
- Sakai, tau taip ir nepavyko išsiaiškinti, kas ją galėtų sieti su
tavo tėvu?
- M eilužiai? - bandė spėti Dilanas.
- Na, galimas dalykas. M ano mama mirė, kai aš buvau sep-
tynerių, bet, kiek žinau, tėvas su niekuo rim tai nedraugavo, nors
draugių turėjo daug. Bet jeigu jis ir susitikinėjo su Sara, aš apie tai
nieko nežinojau. Deja, Sara irgi nieko neprisimena.
- A i, aš manau, dar ir kaip susitikinėjo, - visiškai užtikrintai
linktelėjo galvą Dilanas. - Vyrui vien duonos neužtenka.
Lora nusišypsojo.
- Ko gero, ne. Tačiau aš nieko panašaus nepastebėjau.
- O gal ji - Sara - prisimena, tik kažkodėl nenori tau nieko
sakyti?
150 Nutraukta tyla
Šito ji nepagalvojo.
- Ko gero, tai visai įmanoma, - pasakė Lora.
- Sakykime, kažkuriuo metu tavo tėvas buvo ją įsimylėjęs.
G al kas nors nenori, kad tu apie tai žinotum, ir todėl siuntinėja
tau šituos laiškus.
- Vis tiek nuo to man nė kiek ne aiškiau, - atsakė ji.
- Sutinku, - jis irgi atrodė be galo sutrikęs. Paskui nusuko akis
į langą ir tarė: - Ei, žiūrėk, koks giedras vakaras. Turi teleskopą?
Lora nusijuokė.
- O tu turi balioną? Aišku, kad turiu, - Lora dirstelėjo į laik
roduką. - N ori pamatyti mano neseniai atrastą kometą?
Jie užlipo į antrą aukštą ir nuėjo koridorium . Prie durų į
namų observatoriją Dilanas stabtelėjo.
- Oho! - sušuko jis užvertęs galvą į stiklines lubas. - N eįti
kėtina!
Lora atstūmė stiklines duris, vedančias į terasą.
- Išsistumsime teleskopą į lauką, nes dangus šįvakar labai
giedras.
Lora atsargiai išstūmė teleskopą į terasą ir nuvairavo jį prie
šiaurinės namo sienos.
- Kaip čia nepaprastai viskas įrengta, - stebėjosi Dilanas.
- Reikia leisti akims apsiprasti su tamsa, - pasakė Lora.
Žinodam a, kur šiuo metu turėtų danguje kyboti jos kometa,
Lora nutaikė teleskopo akį į tą pusę. Po kelių m inučių pažiūrėjo į
objektyvą ir pamatė mažą neryškų taškelį, kuris, artėdamas prie
žemės, taps akį džiuginančiu reginiu.
- Pažiūrėk, - pakvietė Dilaną.
Ji palinko prie objektyvo akies.
- A r matai dešiniajame regėjimo plote kam uolinį spiečių? -
paklausė jo.
Dilanas nusijuokė.
- Žinoma. Kas tas „kamuolinis spiečius“? A i, tie balti taškeliai?
- Taip. O jo kairėje, pačiam regėjimo lauko centre, yra nedi
delis blankus kamuoliukas. Matai?
- Aha. Č ia tavo kometa?

- Taip.
- Bet ji be uodegos.
- Uodegos dar nematyti, bet kitąmet, manau, jinai bus įspū

dinga.
- A r šitoji bus tokia kaip Heilo-Bopo?
- Manau, didesnė. Bet kol kas dar sunku pasakyti.
Dilanas toliau tylomis žiūrėjo į dangų, ir Lora ryžosi užduoti

jam klausimą, kuris jau senokai kabėjo jai ant liežuvio.
- A r tu buvai vedęs? - paklausė. Būtų keista, jeigu keturiasde

šimt vienų vyrukas dar nebūtų nė sykio vedęs. - Heteros kabinete
dievagojaisi su niekuo nesusisaistęs.
- Ne, nebuvau vedęs, - nepakeldamas galvos atsakė jis. -

Daug metų gyvenau su viena moterim, bet tai ilga ir nelaiminga
istorija. Todėl dabar kažkodėl... labai įtariai žiūriu į vedybinius
santykius.
- Dėl tos ilgos ir nelaimingos istorijos?
- Ko gero.
- Bet tu žadėjai užmegzti draugystę su Ema.
- Tai kas kita, - jis pasitraukė nuo teleskopo ir pažiūrėjo į ją. -
Jinai mano duktė.
Jo žodžiai neapsakomai stipriai sujaudino Lorą. Ji nebesijautė
vieniša.
Pusę nakties jie praleido prie teleskopo, spoksodami į dan
gų. Po Rėjaus mirties jai tai buvo pirmas kartas. Spoksoti naktį
į žvaigždes jos nebetraukė; prie teleskopo praleistas laikas darė
Rėjų tik dar nelaimingesnį. Tačiau šiąnakt jos širdyje atgimė tėvo
uždegta meilė džiaugsmui ir stebuklui. Kaskart aiškinant D ilanui
kokį nors dangaus reiškinį, jos balsas skambėjo džiugiai, pasitikin
čiai. Dangus buvo vienintelė sritis, kurią ji suprato ir kuria galėjo
pasikliauti tuo metu, kai viskas gyvenime buvo virtę paslaptimi.
19
- Kas čia? Laikrodis? - nustebusi paklausė Sara.

- Č ia laikrodis ir kalendorius, - atsakė savo p irkin iu paten
kinta Lora. Ji kabino virtuvėlėje ant sienos nupirktą daiktą, o
senoji moteris sutrikusi žiūrėjo, kaip ji dirba. Prietaisas buvo
gana nemažas. Dešinėje jo pusėje tiksėjo laikrodis su dideliais
juodais skaičiais, o kairėje buvo matyti mėnesiai, dienos ir sa
vaitės dienos.
- Jums tik reikia kiekvieną rytą nuspausti šitą mygtuką ir
data automatiškai pasikeis, - paaiškino Lora ir ėmė spaudinėti
mygtuką. - Matot? Nustačiau šios dienos datą. Č ia rodo tre-
čiadienj. Taigi, jeigu jūs kasdien nuspausite mygtuką, žinosite,

kada bus trečiadienis ir kada aš ateisiu jūsų aplankyti ir išsives
ti pasivaikščioti. O jeigu lis, kaip aną savaitę, aš atsinešiu kokį

nors film ą.
Praėjusį trečiadienį baisiai lijo, tad Lora vaizdajuosčių par
duotuvėje nupirko juostą su film u „Afrikos karalienė“. Ji prisi
minė Sarą minėjus šitą filmą, kai pasakojo apie savo draugystę
su D žo Touliu. Atrodė, Sarai tas filmas baisiai patiko, nors Lorai
labiau rūpėjo išgirsti kuo daugiau apie jos gyvenimą.
- Pasirengusi? - paklausė Lora, nors galėjo ir neklausti. Sara
jau buvo atidariusi duris ir žengė pro jas į koridorių.
Išėjus iš senelių namų, Lora pamėgino šįkart vestis ją į kitą
pusę, bet moteris sustojo ant šaligatvio kaip įbesta. Atrodo, ji no
rėjo eiti įprastu keliu, tad Lorai teko nusileisti ir eiti kartu.
- Pamenat, pasakojau jums, kad Dilanas panoro susipažinti

su Ema? - pradėjus eiti paklausė Lora.
- Dilanas? - nustebo Sara.
Na, žinoma, ji nieko neprisimena. Lora suabejojo, kokio vel

nio sugalvojo kalbėti apie savo gyvenimą. Atrodė beprasmiška,
tačiau neblogas būdas užvesti pokalbį.
- Taip. M ano dukrytės, Emos, tėtis. Biologinis jos tėvas. Aną-

vakar jiedu pirm ą kartą pamatė vienas kitą.
- Vaje, - ištarė Sara. - Kiek tai... mergytei metų? - Em os var

das Saros atminties vingiuose jau buvo pasiklydęs.
- Penkeri. Jinai labai jo drovėjosi, bet kaip pirmasis jųdviejų
susitikimas, sakyčiau, praėjo puikiai.
- A r jis jai patiko?
- Matot, Em a nekalba. Ir aš nežinau, kokia jos nuomonė apie
jį. Prieš kelis mėnesius ji buvo labai išgąsdinta ir nuo to laiko liko
nebyli.
Lora jau norėjo paaiškinti, ką reiškia nebyli, bet Sara, regis,
tą suprato.
- Ak, - ištarė ji. - Kas, sakei, tau ta mergaitė? Duktė?
- Taip, - patvirtino Lora.
- Kiek jai metų?

- Penkeri, - kantriai pakartojo Lora.
- Ir ji visai nekalba. Tau turbūt kartais būna labai sunku su ja.
- Taip. Neabejotinai.
Sara nudūrė žvilgsnį į tolį, į už kelių namų kyšantį bokštą su
laikrodžiu.
- Kartą turėjau nekalbančią pacientę.
- Šit kaip? - nustebo Lora. Jai buvo nuoširdžiai smalsu.
- Per ją aš pati vos nepasidariau ligonė, - pasakė Sara.
Lora susijuokė.
- Papasakokit, - paprašė.
154 Nutraukta tyla
Sara, 1956
- Č ia Šventosios Margaritos ligoninė? - paklausė Sara, kai
Džo pasuko automobilį į ilgą keliuką. Priešais juos ant plačios
žalios kalvos viršūnės stūksojo milžiniškas pastatas, suręstas iš
akmenų ir nuo laiko patamsėjęs bei apsinešęs dulkėmis.
- Tikrai taip, - atsakė D žo ir parodė: - M atai užrašą?

Sara žvilgsniu pasekė jo pirštą ir kalvos šlaite pastebėjo ne
didelę baltą lentelę: Šventosios Margaritos psichiatrijos ligoninė.
Neįtikėtina.
- Labiau primena vaiduoklių namą, - tarė ji.
Sara važiavo čia į pokalbį dėl seselės darbo. Iškart po sutuok
tuvių jiedu su D žo persikėlė į M erilando priemiesčius ir dabar
gyveno nedideliame dailiame namuke šalia parko. Šventosios
Margaritos ligoninė jai būtų gerokai arčiau namų nei Gailestin

gumo, kur ji anksčiau dirbo, ir Sara su jauduliu laukė šio pokal
bio. Šventosios Margaritos ligoninė garsėjo kaip pažangiausia gy

dymo įstaiga, bet iš išorės tikrai to nepasakytum.
Keliukas apsuko ratą apie kalvą ir atvedė prie pagrindinio įė
jimo, kur D žo ir sustabdė automobilį.
- A r tikrai bus gerai, jei važiuosi namo taksi? - paklausė jos.
- Aišku. Viskas gerai, - ir ji palinko prie jo bučiniui.
- Tuomet sėkmės, - palinkėjo jis. - Paskambink man į darbą,
papasakosi, kaip sekėsi.
Sara išlipo iš automobilio ir pamojo jam nuvažiuojant keliu
ku žemyn. Tada, susiglosčiusi uniform inės suknelės sijoną, giliai
atsikvėpė ir pastūmė sunkias, bauginančiai atrodančias medines
vaiduoklių namo duris.
Ji atsidūrė dideliam e kvadratiniame vestibiulyje, kylančiame

aukštyn per tris aukštus ir gausiai išpuoštame m edžio apdaila.
Šviesa plačiais aukso stulpais krito žemyn virš jos galvos pro
didžiulius langus lubose. A plin ku i aidėjo malonūs balsai. G rin
dys buvo išklotos didelėmis juodom is ir baltomis daugiakam
pėmis plytelėmis. Pastate dvelkė senų laikų elegancija. Č ia Sara
neužuodė įkyraus, viską persm elkiančio ligoninės kvapo, prie

kokio buvo įpratusi Gailestingum o klinikoje.
Viename vestibiulio šone ji pamatė registratūrą.
- Aš atėjau į susitikimą su medicinos personalo vadove, -

priėjusi prie registratūros stalo prisistatė Sara. - M an regis, jos
pavardė ponia Lav.
Jos buvo paprašyta prisėsti ant dailios gėlėtos sofos ir jai teko
laukti gal dešimt m inučių, kol atėjo ponia Lav. Personalo vadovė
buvo jauna, patraukli moteris slaugės uniforma. M aloniai šypso

damasi ir truputį spyruokliuojančia eisena ji nusivedė Sarą ilgu
apytamsiu koridorium i į savo kabinetą.
Sara atsisėdo prie plataus stalo, už kurio įsitaisė personalo
vadovė.
- Kokia daili sagė! - pagyrė ponia Lav.
Sara pakėlė ranką prie uniform os apykaklės. Džo patarė, ei
nant į pokalbį dėl darbo, geriau sagę nusisegti, bet jai nekilo ran
ka to padaryti. Kaip ir žadėjo, ji segėjo ją kiekvieną dieną.
- Tai vestuvinė mano vyro dovana, - paaiškino poniai Lav. -
M ano viršininkė Gailestingumo ligoninėje neprieštaravo, kad ją
segėčiau. Bet jeigu jūs...
- O i, viskas gerai. Mes čia visi turime kokią nors mažutę
smulkmenėlę, padedančią individualizuoti mūsų uniformą. Štai
manoji, - ir ji palietė plonytę aukso grandinėlę ant kaklo.
- Nepaprastai graži, - pagyrė Sara.
- Ką gi, - ponia Lav dirstelėjo į ant stalo gulinčius lapus. -
Peržiūrėjau jūsų charakteristiką, - pasakė, - ir esu tiesiog sužavė
ta. Jūsiškė patirtis Gailestingumo ligoninėje bus tvirtas pagrindas
tam darbui, kurį teks dirbti čia.
K u rį teks dirbti čia. M oteris kalbėjo taip, tarsi Sara jau būtų
priimta. Ir iš tiesų, tolesnis pokalbis apie darbą daugiau prim inė
draugišką pasiplepėjimą nei profesinę apklausą. Daugiausia kal
bėjo ponia Lav, pasakojo apie inovatyvias Šventosios Margaritos
ligoninėje taikomas programas, apie moderniausią įrangą ir apie
156 Nutraukta tyla
ligoninės direktorių daktarą Piterį Palmiento. Prakalbus apie d i

rektorių, ponios Lav skruostai nukaito ryškiu raudoniu.
- Jūs neabejotinai esate apie jį girdėjusi, - pasakė ji.

Aišku, Sara buvo apie jį girdėjusi. V isi svajojo dirbti pas Piterį
Palmiento. Jis bandė pakeisti psichiatrijos veidą.
- Taip, - nusišypsojo Sara.

- Jis išgarsino Šventosios Margaritos ligoninę, - bėrė pagyras
ponia Lav. - Šis žmogus turi neįtikėtinų galių, bet jis kartu ir ne
paprastai mielas. Kaip tik jo dėka mūsų ligoninė turi pačią nau
jausią įrangą, apie kurią kiti gali tik pasvajoti. Pas mus atliekami
sudėtingi ir įdomūs moksliniai tyrimai, o daktaras P - tikras bur
tininkas. Jis gauna finansavimą šiems tyrimams. V isi jį dievina.
Sunku buvo suprasti, apie ką ji kalba, - apie žmogų ar apie
Dievą.
- Šitoj ligoninėj nepaprastai malonu dirbti, - pridūrė ji.
- Na, aš jau matau, - truputį susijaudinusi atsakė jai Sara.
Bandydama susitvardyti ponia Lav giliai atsikvėpė.
- Taigi, - vėl prabilo. - Pakalbėkime apie jūsų atlyginimą ir
darbo valandas.
- Tai jūs norite pasakyti, kad aš jau priimta? - nustebo Sara.
Ponia Lav nusijuokė.

- Aišku, kad priimta. Jeigu tik pati norite dirbti.
- O i, žinoma, noriu! - Sara nekantravo kuo greičiau praneš
ti Džo.
Aptarus darbo grafiką ir atlyginimą, ponia Lav nusivedė Sarą
aprodyti ligoninės. Erdvus tviskantis vestibiulis buvo tik visų ste
buklų pradžia. Ponia Lav parodė Sarai tuščią ligonių palatą, kuri
Sarai pasirodė labiau panaši į seno, dailaus viešbutuko numerį,
nei į psichiatrijos ligoninės palatą. Č ia buvo net atskira vonia.
Aišku, ne visose palatose yra atskiros vonios, suskubo aiškinti jai
ponia Lav, bet dauguma palatų buvo kaip tik tokios.
Koridoriaus gale buvo saulėtas poilsio kambarys ligoniams su
žaidimų stalais ir televizorium i kampe. Sarai su ponia Lav kyš
telėjus galvą į šitą kambarį, keli pacientai pakėlė į jas akis, bet ir
vėl greitai nuleido. Prie poilsio kambario buvo įrengta nedidelė
teatro salė, o šalia jos - ir grožio salonas.
- Kuo gražiau ligoniai atrodo, tuo maloniau jie jaučiasi, - pa

sakė ponia Lav. - O sergančius depresija tai veikia stebuklingai.
- Ši įstaiga tiesiog unikali, - pagyrė Sara, iš susižavėjimo vos

atgaudama kvapą. Palyginti su Šventosios Margaritos, Gailestin
gumo psichiatrijos ligoninė buvo apgailėtinai atsilikusi.
Įvijais laiptais jiedvi užlipo į trečią aukštą - į trečią skyrių,
taip jį pavadino ponia Lav. Vos tik joms pravėrus koridoriaus du
ris, pasijuto kiek kitokia atmosfera. Č ia tvyrojo m irtina tyla, ku
rią kartkartėmis nutraukdavo nerišlus vapaliojimas, o sykį - net
ausį veriantis klyksmas.
- Izoliatorius, - ponia Lav parodė duris, pro kurias ką tik pra
siveržė tas klyksmas.
Sara linktelėjo. Tokius ausį veriančius vienatvės klyksmus iš
izoliatoriaus ji buvo girdėjusi ir Gailestingum o ligoninėje. Jai tai
ne naujiena. Naujiena buvo elektroencefalograminė laboratorija.
Šioje patalpoje buvo galima be skausmo atlikti ligoniui smegenų
tyrimus. Gailestingumo ligoninė tokio E E G aparato neturėjo, o
ką jau kalbėti apie visą E E G laboratoriją. Sarą tai neapsakomai
sužavėjo.
- A r aš galėsiu išmokti dirbti su šitais aparatais? - paklausė ji.
- Žinom a, brangioji, - atsakė ponia Lav. - Dirbdam a Šven
tosios M argaritos ligoninėje suprasi vieną dalyką - tau bus lei

džiama tobulinti savo įgūdžius ir gilinti žinias, kiek tik širdis
geidžia.
Kitapus koridoriaus ponia Lav leido Sarai dirstelėti pro mažą
langelį duryse. Palatoje palei sieną stovėjo kelios lovos, o jose
miegojo vyrai ir moterys.

- Šią patalpą vadinam miego palata, - paaiškino ponia Lav.
- A r jiems prišvirkšta migdomųjų? - paklausė Sara, garsiai
išreikšdama savo įtarimus.
158 Nutraukta tyla
- Taip. Č ia mes naudojame eksperimentinius vaistus, tiriame,

kokie vaistai kaip veikia tam tikras ligonių grupes. Tai yra dakta
ro Palmiento tyrim ų sritis.

Sarai dilgtelėjo širdį. Žmonės - bandom ieji triušiai. Betgi ko
galima tikėtis medicinos tyrim ų įstaigoje?

Moterys praėjo pro gydymo elektrošoku patalpą, kuri irgi
buvo ganėtinai didelė ir turėjo gerokai daugiau modernios įran

gos, nei Sara buvo įpratusi matyti. D ar mokantis medicinos m o
kykloje Sarai labai nepatiko ligonių gydymas elektrošoku, bet

pamačiusi, kokį stulbinamą poveikį tai gali padaryti itin sunkia
depresijos forma sergantiems ligoniams, savo nuomonę ji pakei
tė. Dažnai po elektrošoko pacientams iš dalies sutrinka atmintis,
bet tik laikinai - dažniausiai, o praėjus melancholijai jie vėl tam
pa norm aliai funkcionuojančiais žmonėmis. Dažniausiai. Bet ne
visi. Deja, neįmanoma nuspėti, kuriam ligoniui elektrošokas pa
dės, o kuriam liga tik paūmės. G al dėl to ir verta atlikti tyrimus.
Gal jai reikėtų pasikalbėti su daktaru Palmiento. Sara nusišypsojo
sugavusi save per daug susižavėjus galimybe dirbti tokioje dina
miškoje medicinos įstaigoje.
- O čia mūsų operacinė, - atėjus į koridoriaus galą pranešė
ponia Lav.
- Operacinė?
- Dažniausiai čia atliekamos lobotom ijos, - paaiškino ponia

Lav.
Sara vylėsi, kad ši nepastebėjo jos susigūžiant. Nors loboto

mijos buvo atliekamos daugelyje ligoninių visoje šalyje, Gailes
tingum o psichiatrinėje buvo apsieinama be jų, ir Sara negalėjo
atsikratyti minties, kad tai yra žiaurus dalykas. Suprato vienu
žingsniu atsiliekanti nuo pažangos. Dieve šventas, juk šitos ope
racijos buvo įvertintos Nobelio premija.
- Štai čia daktaro Palmiento kabinetas, - ponia Lav parodė
duris kitoje koridoriaus pusėje. - O i, žiūrėkit! Jis yra. Gal norėtu
mėte su juo pasilabinti?
- A... nenorėčiau jo trukdyti, - Sara varžėsi žmogaus, apie

kurį buvo tiek daug girdėjusi.
Ponia Lav pabeldė į duris ir kyštelėjo galvą į vidų.
- Labas rytas, daktare P. A r nenorėtumėte susipažinti su

mūsų naująja sesele?
Pro stiklinį langą duryse Sara pamatė šeštą dešimtį baigiantį

vyrą kilstelint nuo stalo galvą.
- Žinom a, - atsakė jis. - Užeikite.
Sara įžengė į kabinetą įkandin savo naujosios viršininkės.

- Susipažinkite, čia Sara Touli, - pristatė ją ponia Lav. - Ponia
Touli, čia daktaras Palmiento. Arba daktaras P, kaip mes visi jį čia
vadinam.
Vyras atsistojo ir m aloniai šypsodamasis apėjo šonu stalą.

- Laba diena, daktare, - Sara ištiesė jam ranką ir jis entuzias
tingai ją paspaudė. Vyras buvo neapsakomai patrauklus. Nieko
nuostabaus, kad ponia Lav prieš jį net tirpo.
- Džiugu, kad įsiliejote į mūsų kolektyvą, ponia Touli.
Jis buvo šviesių rudų plaukų, jau pradėjęs lengvai žilti, o vei
das išvagotas negilių raukšlelių. Bruožai švelnūs, tik žalios akys
buvo neramios, kartu ir kerinčios, ir trikdančios. Jos visai nede
rėjo prie bendros jo išvaizdos. Sarai jau buvo tekę susidurti su
tokiu skvarbiai veriančiu žvilgsniu - taip žiūrėdavo keletas jos
psichinių ligonių. Šie pacientai atrodydavo visiškai sveiki, tačiau
jų žvilgsnis bylojo apie vidinę psichozę. Sara kuo greičiau ištrau
kė ranką ir sutrikusi dėl tokios savo reakcijos išsigando, kad pa
sirodys nemandagi. Prieš ją stovėjo įstabus gydytojas, visais at
žvilgiais rūpestingas žmogus, tik jo akys kažkodėl buvo per daug
skvarbios. Tikra kvailė, kad pagalvojo kažką esant kitaip.
- Kur ponia Touli darbuosis? - jis kreipėsi į ponią Lav, bet
jo žvilgsnis tebebuvo prikaustytas prie Saros, ir ji turėjo nudurti
akis žemyn.
- Trečiam skyriuj, - pasakė ponia Lav.
- Aha! - jis labai apsidžiaugė. Šitas žmogus aiškiai m yli savo
160 Nutraukta tyla
darbą. - Turbūt esate itin gabi medicinos sesuo, ponia Touli.

Džoisė bet ko į trečią skyrių nepaskirtų.
Sara nusišypsojo savo viršininkei.
- Dėkoju už pasitikėjimą, - pasakė jai.
- Paskyriau ją tenai dėl to, kad ją dom ina m okslinis tiriamasis
darbas ir ji turi chirurginės patirties.

- Kad nelabai, - suskubo išsiginti Sara. - Po medicinos m o
kyklos neteko.
Sara nenorėjo asistuoti per lobotomijos operacijas. Bet j jos
menką protestą nebuvo atsižvelgta.
- Didžiąją dalį tiriam ojo darbo atlieku trečiame skyriuje, -
pasakė daktaras Palmiento. - Ten guli patys sunkiausi mūsų pa
cientai.
- Esu girdėjusi nuostabių dalykų apie jus patį ir jūsų atlieka
mą darbą, - Sara vylėsi, kad jos balsas neskamba taip nenusako
mai nuolankiai kaip Džoisės Lav.

Palmiento šypsodamasis linktelėjo ir uždėjęs Sarai ant peties
ranką tarė:
- Jūs puikiai pritapsite prie viso mūsų kolektyvo.
Išėjus į koridorių ponia Lav atsisuko į Sarą.
- Jis nuostabus, tiesa? - paklausė.

- Jis nepaprastai m yli savo darbą, - atsakė Sara. Ją trikdė
dvilypiai jausmai direktoriui. Jisai juk gydytojas, o ne pacientas,

bandė sau prim inti Sara. Visoje šalyje pripažintas psichiatras. Ir ji
neturėtų spręsti apie žmogaus psichinę būklę iš jo akių.
Pirm a darbo savaitė Šventosios Margaritos ligoninėje prabė
go gana sklandžiai. Jai buvo priskirti tik du ligoniai - dvi mote
rys, kurios sirgo depresija ir su kuriom is nebuvo jokio vargo. Sara
susidraugavo su savo pacientėmis ir tvirtai tikėjo, kad pozityvūs
santykiai tarp paciento ir jo slaugytojo yra tarsi katalizatorius jo
sveikimo procese, kad ir kokia psichine liga jis sirgtų. Ji dažnai
meiliai pasikalbėdavo su savo pacientėmis, o kartais, kai reikėda
vo paguosti, net apkabindavo.
Pirm ai savaitei besibaigiant į trečią skyrių buvo paguldyta

nauja ligonė - Karen, ji irgi buvo paskirta Sarai. Keturiasdešimt
metė trijų vaikų motina, kažkokio politiko žmona, pastaruosius
šešetą metų absoliučiai nekalbėjo. Sarai pirm ą kartą teko susi
durti su tokiu atkakliu tylėjimu. Karen vyras neprisiminė jokio
įvykio, galinčio turėti įtakos tokiam tylėjimui. Anot jo, vieną pa
vasario dieną Karen tiesiog ėmė ir užsičiaupė. Nebekalbėjo nei su
juo, nei su vaikais, nei su kaimynais. Ji net liovėsi dainavusi, nors

prieš tai dešimt metų giedojo bažnyčios chore.
Sara pasiryžo išsiaiškinti jos tylėjimo priežastis. Diena iš dienos

ji leido su moterimi ištisas valandas, visaip kalbino, bandydama
išpešti ką nors apie traumą, atėmusią moteriai balsą. Sara apsišar
vojo kantrybe ir buvo moteriai itin maloni vildamasi, kad Karen
vieną gražią dieną suvoks galinti ja pasikliauti ir atvers jai širdį.
Tačiau daktaro P metodai buvo visiškai kitokie. Trečią hos-
pitalizacijos dieną Sarai kalbantis su tylinčia moterimi, staiga į
palatą įsiveržė daktaras P.

- Tu, šliundra neraliuota! - užriko jis.
Sarai atvipo žandikaulis. Į kurią iš jųdviejų jisai kreipiasi? Ka
ren pakėlė į jį dideles liūdnas akis.
- Tavo vyras man sakė, kad tu apleidai savo vaikus, - žaibuo
damas akimis stūgavo daktaras P. - Tokias moteris reikia gydyti.
Tau apskritai negalima buvo turėti vaikų!
Išsirėkęs jis išėjo iš palatos, palikdamas Sarą drebančią, o Ka
ren be jokios išraiškos veide kaip ir anksčiau. Sara palietė Karen
ranką ir atsistojo.
- Palauk, aš tuoj, - pasakė eidama prie durų.
Ji pasivijo daktarą Palmiento prie miego palatos. Po pirmojo
susitikimo jo kabinete Sara dar nebuvo su juo kalbėjusi, ir dabar
nujautė, kad šįkart tikrai susibars. Betgi ji iš tiesų buvo labai pikta.
- Atsiprašau, daktare Palmiento, - kreipėsi ji. - Nesuprantu,
kodėl jūs šitaip įsiveržėte į Karen palatą. Ji labai trapi.
Jis šiltai nusišypsojo ir palietė jai petį.
162 Nutraukta tyla
- Jūs abejojate mano gydymo metodais? - balse nuskambėjo

priekaištas, o kartu ir suirzimas.
- Ne... tai yra taip. M ano galva, jai reikia pagalbos, o ne...
- Jūs elkitės su ja savo nuožiūra, o aš savo, - atsakė jis tarsi
kviesdamas ją pasirungti savo gebėjimais. - O paskui mes pažiū
rėsime, kuris iš mudviejų laimės.
Keletą savaičių Sara kasdien praleisdavo su Karen po valan
dą, kalbėdavosi su ja, kartais palaikydavo už rankos. O daktaras
P per tą laiką vis rėkė ant savo pacientės ir visaip ją koneveikė.
Pamatęs Karen, vaikštinėjančią koridorium i, pažerdavo jai krūvą
užgaulių įžeidimų.
Vieną dieną Sara lydėjo Karen į poilsio kambarį ir sutiko
koridoriuje daktarą P. Likus iki jų keliems žingsniams, daktaras
šūktelėjo garsiai, kad visi, buvę vestibiulyje, girdėtų:
- Turbūt vedate ją į grožio saloną, ar ne, ponia Touli? T ik aš
labai abejoju, ar įmanoma bus jai ką nors ten padaryti. G al geriau
iš karto veskite pas plastikos chirurgą.
Karen kaip nuplikyta atsisuko į daktarą ir Sara pirm ą kartą
pamatė moters akyse gyvą žvilgsnį.
- Atstok nuo manęs tu, prakeiktas kalės vaike! - užriko ji.
Išgirdusi Karen balsą Sara sustojo kaip šaltu vandeniu perlie
ta. O daktaras Palmiento nueidamas tik garsiai nusijuokė.
- Ko gero, šitą raundą laimėjau aš, ponia Touli, - šūktelėjo
Sarai per petį.
Visi labai mylėjo daktarą, ir Sara kuo toliau, tuo labiau abe
jojo dėl savo jausmų jam. Jis buvo ūmus kaip gyvsidabris - vieną
minutę, žiūrėk, meilus, tėviškas ir nepaprastai žmogiškas, o kitą -
nesveikai užsisklendęs ir netgi žiaurus. V isi laikėsi nuomonės,
kad jis labai sumaniai privertė Karen prabilti. Nutraukus tylėjimą,
Karen būklė pradėjo sparčiai gerėti, nors jos žodyną daugiausia
sudarė keiksmažodžiai ir akivaizdūs nusišnekėjimai. Taip, Sarai
teko pripažinti, kad Palmiento metodas buvo sėkmingas. Tačiau
kokia kaina? Kaip turi jaustis pacientas, nuolat įžeidinėjamas ir
laikomas eksperimentiniu projektu, o ne norm aliu žmogumi?
Ligoninės personalas žavėjosi daktaro P eksperimentais, skir

tais išbandyti naujus vaistus saviems ligoniams.
- Jeigu mano motiną reikėtų guldyti į psichiatrinę, - Sara nu

girdo šnekant vieną seselę, - norėčiau, kad ji papultų čia ir gautų
moderniausią gydymą.
Tačiau Sarą Palmiento eksperimentai gąsdino. Jis kelias die

nas iš eilės švirkšdavo depresija sergantiems pacientams kažko
kių vaistų, jo vadinamų LSD, ir sakydavo, kad nori „pramušti
juos skiriančią sieną“. LSD Sarą baugino. Po šių injekcijų pacien
tai elgėsi nenuspėjamai. Šaukdavo, tiesiogine prasme lipdavo sie

nom ar net bandydavo šokti pro palatos langus. O kiti ištisomis
dienomis miegodavo, tąsomi baisių, neįsivaizduojamų košmarų.

Daktaras P stebėdavo juos iš savo klinikinių pozicijų, išsamiai
aprašinėdavo ligonių elgseną, o paskui prašydavo naujo finansa
vim o kitokio vaisto m edicininiam s tyrimams.

Kitus ligonius, iš kurių keletas buvo Saros pacientai, jis gydė
elektrošoku. Vienai savo pacientei, kuri taip sunkiai sirgo depre
sija, jog bandė pasikarti ant durų rankenos, užveržusi kaklą apa
tinėmis kelnaitėmis, Sara pati pasiūlė atlikti elektrošoką. Tačiau
tuo metu ji dar nieko nežinojo apie elektrošoko metodus, kuriais
daktaras P gydė savo ligonius. Jis skirdavo net po kelis 150 voltų
elektrošoko seansus per dieną, kai norm a būdavo vienkartinė
110 voltų dozė su kelių dienų pertrauka. Vietoj vieno šoko kon
vulsijų tąsomam pacientui jis paleisdavo jų visą seriją - aštuonis
ar net daugiau. Paskui pacientai jau nebesusigaudydavo, kas jie
ar kur yra. Tada daktaras P tokiems ligoniams dar skirdavo ir
m edikam entinį gydymą. A not jo, taip buvo siekiama „visiško
psichinio atsijungimo“. Vadovaujantis šiuo metodu turėtų būti
sunaikinta visa ankstesnė liguistos paciento elgsenos ir mąs
tysenos inform acija. O tada jau jis pats ir jo personalas galėtų
m okyti jį iš naujo įprasti prie sveikos gyvensenos. Teoriškai tai
gal ir įmanoma, bet Sara matė, kad šis metodas tiko tik keletui
pacientų.
164 Nutraukta tyla
Galiausiai ji nusprendė savo nuogąstavimais pasidalyti su po

nia Lav. Šioji tik maloningai jai nusišypsojo ir tarė:
- Pono P metodai gerokai pralenkia laiką. Jūs - protinga m o
teris, Sara. Kaip žinia, iš genijų dažnai juokiamasi. Arba jie smer
kiami. Prisim inkite Einšteiną. Juk visi manė, kad jis protiškai at
silikęs. O Kopernikas? Sakė, jam trūksta vieno šulo.

- Bijau, kad jo metodai ligoniams ne padeda, o tik kenkia, -
atviravo Sara.
- Jūs čia dar per trum pai dirbate, kad pamatytumėte tikrąją
pažangą, - atrėmė ponia Lav. - Stenkitės j viską žvelgti plačiau.
Gydym o metodai, kurių išmokstama iš daktaro P Šventosios
Margaritos ligoninėje, vėliau bus taikom i ir kitose psichiatrijos
ligoninėse, gydant tokius ligonius. Pamatysite.
- M an tik... man čia viskas atrodo gerokai kitaip, nei buvau
įpratusi Gailestingumo ligoninėje, - guodėsi Sara.
Ir vėl ponios Lav veide sušvito maloninga šypsena.
- Apie Gailestingumo ligoninę nenoriu sakyti nieko blogo, -
kalbėjo ponia Lav, - tai iš tiesų puiki ligoninė, bet esmė ta, kad
jų gydymo metodai yra gerokai pasenę. Sara, nestokite progresui
skersai kelio.
Sara dvejojo: gal Džoisė Lav sako tiesą. Regis, visi nepaprastai
įsimylėję daktarą P ir labai pagarbiai žiūri į jo „svarbų darbą“.
Negi ji iš tų, kurie šaipėsi iš Koperniko? Reikėtų plačiau viskam
atverti akis.
20
Ankstyvą rytą dar buvo tamsu ir gana vėsu, nors jau rugpjūčio
vidurys, ir Lora važiavo pro vynuogyną atsidariusi langus.
- Argi ne nuostabu atsikelti taip anksti? - paklausė ji Emos,
sėdinčios už jos ant užpakalinės sėdynės ir prisegtos saugos diržu.
Kai Lora pasakė, kad važiuos susitikti su Dilanu, Em a susirau
kė, nes jai turbūt pasirodė keista, kad važiuoti į susitikimą reikėjo
keltis taip anksti. Tačiau Lorai pasakius, kad jos važiuos žiūrėti,
kaip Dilanas skraido oro balionu, jinai kone stryktelėjo iš lovos.
- Jis pakyla balionu labai anksti ryte, kad su keleiviais galėtų
pamatyti saulėtekį, - paaiškino Lora, staiga suvokusi, kad karšto
oro balionai greičiausiai jam padės palenkti Em os širdį.
Dieną prieš tai, ankstų rytą, jiedviem teko važiuoti priešinga
kryptim i - į Merilandą. Lora norėjo pamatyti Šventosios M ar
garitos psichiatrijos ligoninę, seną, vaiduoklišką gydymo įstaigą,
apie kurią taip vaizdžiai pasakojo Sara. Ji išsiaiškino, kad Švento
sios Margaritos ligoninė nebeegzistuoja. Ligoninės nebėra. D a
bar ten įsikūrusi internatinė mokykla, tačiau iš gatvės pastatas
tebepriminė vaiduoklių namą, ir ji įsivaizdavo, kokius juokelius
apie jį pasakoja dabar čia gyvenantys moksleiviai.
Lorai norėjosi pamatyti pastato vidų. Bent jau aukštas vesti
biulio lubas. Palikusios autom obilį žiedinėje įvažoje jodvi su Em a
nuėjo prie grėsmingų dvivėrių durų. Viduje vestibiulis atrodė
166 Nutraukta tyla
kone taip pat, kaip buvo pasakojusi Sara, tik šviesa pro stog
langius skverbėsi blausi ir prigesusi. Po daugiakampes plyteles
vaikštinėjo ne m edicinos seserys, o mergaitės mėlynom is u n i
formomis.
- Kuo galėčiau padėti? - paklausė prie Loros su Em a priėjusi
jauna moteris.
Lora jai nusišypsojo.

- Aš tiesiog labai norėjau pamatyti vestibiulį, - pasakė ji, nors
mielai būtų pasižvalgiusi ir po visą pastatą. A r dabar miego kam

bary gyvena moksleiviai? Tačiau moters veidas aiškiai bylojo, kad
nepateikusi svaresnės šio apsilankymo priežasties Lora neturi nė

menkiausių šansų žengti toliau šio vestibiulio sienų.
Paėmusi Em ą už rankos, Lora išėjo į lauką, į ūkanotą rytą.

Visai neprotinga buvo važiuoti tokį kelią vien tam, kad pažiūrė
tum į šitą pastatą. Rėjus sakė tiesą. Lora pernelyg susižavėjo Sara
Touli, kaip ir kiekvienu nauju jos gyvenime atsiradusiu projektu.
Tamsoje prie keliuko į D ilano sodybą stovėjo du elniai.
- Ema, žiūrėk! - Lora sustabdė kelkraštyje automobilį ir pa
rodė į elnius. - Elnė su mažyliu.
Em a priglaudė nosį prie automobilio stiklo, tačiau buvo tam
su ir Lora neįžiūrėjo jos veido išraiškos. Em a jau seniai žinojo,
kad elnio mažylis vadinamas elniuku. G al šiuo metu jos galvelėje
šitas žodis kaip tik ir kartojamas? Staiga Lorą apėmė iki ašarų
skaudus nusivylimas. „Na, pasakyk gi ką nors, Em a, - norėjosi
sušukti. - Papasakok, ką galvoji.“
Lora pasuko į sodybos keliuką ir ilgai važiavo juo tamsoje,

gaubiama medžių paunksmės. Šįryt prie garažo stovėjo jau du
autobusiukai, ir ji sustojo šalia jų, bijodama užstoti katram kelią.
Lipdam a iš mašinos pastebėjo pievos vidury keletą tamsių figūrų.
Paėmusi Em ą už rankos nusivedė prie jų. Sulėtėję dukters
žingsniai ir vis stipriau spaudžiami pirštai Lorai išdavė augančią
mergaitės baimę. Ją turbūt baugino tamsa.
- Šie žmonės ruošia balioną.
Lora parodė į vyrus pievos vidury. O reivių įgula tupinėjo

apie m ilžinišką balioną, dar gulintį ant žemės. Į jį buvo pučiamas
šaltas oras. Dangus sparčiai brėško, o kai abi su Em a atėjo prie
baliono, Lora pamatė Dilaną, besikrapštantį prie degiklio. Norė
jo parodyti jį Em ai, bet, prisim inusi šįryt surauktą Em os kaktą,
apsigalvojo.
Dilanas pakėlė galvą nuo savo darbo ir Lora jam pamojo. Kaž
ką pasakęs šalia dirbančiam Aleksui jis patraukė prie jos ir Emos.
- Labas, - tarė priėjęs. - D v i mylimiausios mano moterys, -

jis apdovanojo Lorą šypsena, kuri iš karto jai prim inė, kodėl ir
kaip buvo pradėta jos duktė, o paskui pritūpė priešais Emą. D i
lanas buvo apsivilkęs mėlyną oreivio kostiumą ir mūvėjo storas
darbines pirštines. - Atvažiavai pažiūrėti, kaip skrenda oro balio
nas? - paklausė jos.
Em a žingtelėjo Lorai už nugaros.
- A r galėtum mums papasakoti, ką čia darai? - paprašė Lora.
- Žinom a, - Dilanas atsistojo. - Pirmiausia prileisim e į šitą
medžiaginį apvalkalą - balioną - šalto oro, ir kai jo bus maždaug
pusė, pradėsime kaitinti. Pameni, Ema, aš tau pasakojau, kaip

karštas oras pakelia balioną nuo žemės?
Lora nematė, ar Em a linktelėjo, ar ne.
- Orą kaitins didžiulė liepsna. Todėl neišsigąsk, kai pamatysi
liepsną. Taip turi būti.

D ilano žvilgsnis nukrypo į kažką joms už nugaros ir Lora at
sisukusi pamatė pieva nuo keliuko ateinančius vyrą ir moterį.
- Atsiprašau, - pasakė Dilanas ir nuėjo pasitikti porelės.

Kelias minutes pakalbėjęs su jais nuėjo prie baliono, o vyras
su moterim atėjo prie Loros su Em a ir atsistojo šalia. Jie atrodė
netoli septyniasdešimties, abu nedrąsiai šypsojosi.

- Jus turbūt šįryt skraidins, ar ne? - paklausė Lora.
- Taip, - atsakė vyras.

- Nesuprantu, kaip leidausi jo įkalbama tokiam skrydžiui, -
juokdamasi prabilo moteris.

168 Nutraukta tyla
- Tai mūsų sutuoktuvių penkiasdešimtosios metinės, - pasa
kė vyras. - O aš seniausiai svajojau paskraidyti oro balionu, tad ji
man ir parūpino tokią dovaną.

- Sveikinu, - palinkėjo Lora ir pagalvojo apie savo tariamą
gimtadienio skrydį. - Neįtikėtinai puikus būdas atšvęsti tokią
progą.
- A r jums kada teko skristi oro balionu? - pasidomėjo mote
ris, aiškiai ieškodama pritarimo.

- Taip, - atsakė Lora, ir Em a didžiai nustebusi pažiūrėjo į ją. -
Aš jau skridau, mieloji, - pasakė Emai. - Prieš porą savaičių D ila-
nas mane paskraidino. - O moteriai pridūrė: - Jūs neteksit žado,
tikrai labai patiks.
- Jūs turbūt oreivio draugė, ar ne? - tarė vyras. - D ilano Gyro.
- Tikrai taip. Aš Lora, o čia Ema.

Vyras pažvelgė į Emą.
- Koks gražus vardas, - pasakė. - Kiek tau metukų, Ema?
Em a įsikniaubė veiduku Lorai į klubą.
- Jinai labai drovi, - paaiškino Lora. Nesmagu vadinti duk
relę „drovia“, bet neišmanė, kaip kitaip išsisukti. Tėvų pradžia

mokslyje nerašoma, kaip gyventi su nekalbančiu vaiku. Vis dėlto
jai buvo nesmagu vadinti Em ą „drovia“, nes bijojo, kad ji iš tiesų
nepradėtų taip jaustis. Betgi tai pamažu tampa tiesa, ar ne? T ik
anksčiau Emos tokiu žodžiu niekada nebūtų apibūdinusi.
Staiga Em a garsiai aiktelėjo ir Lora pažvelgė į balioną. Dilanas
stovėjo prie didžiulės jo angos ir degė liepsną.
- Dabar žiūrėk, - pasakė Em ai. - Jis pakaitins orą ir balionas
pradės lėtai kilti.
Apskritoje liepsnos nutviekstoje baliono angoje buvo matyti

D ilano siluetas. Aiškiai pūpsojo apšviesti rankų raumenys ir Lora
pagalvojo, ar jam ne karšta, nes jautė ugnies šilumą net ten, kur
stovėjo. Staiga prisim inė, kaip Sara restorane spoksojo į nuogus
kūnus paveiksluose ir su kiekviena minute vis labiau kaito, ir ne
jučia nusijuokė.
„Jisai Em os tėvas, - pasakė sau, ūmai išsigandusi intuityvaus

potraukio. - Daugiau nieko iš jo nesitikėk.“
Spalvingam audeklui pradėjus kilti virš pirito krepšio, Ema

palengva atšlijo nuo Loros ir prisėlino prie baliono. Lora norėjo
šūktelėti jai sugrįžti atgal, bet neišdrįso sutrukdyti tokio savaran
kiško žingsnio, nes kol kas Em a niekam nekliudė. Mergaitė susto
jo saugiu atstumu nuo baliono ir stovėjo, sunėrusi mažas ranke
les už nugaros, ir nors Lora jos veiduko nematė, buvo tikra, kad
dabar jos akys iš nuostabos didelės kaip kukuliai. Mergytė tokia
smulkutė. Plaukučiai sukelti ant pakaušio, kakliukas plonas kaip
pirštas. Pagaliau Lora atplėšė žvilgsnį nuo dukters ir pati pakėlė
akis į balioną, bandydama įsivaizduoti, koks įspūdingas jis turėtų
atrodyti Em ai.
A b i su Em a žiūrėjo, kaip vyras su moterim įlipa į krepšį. Šioji
krizeno kaip mokinukė ir Lora pradėjo šypsotis. Jinai prim inė jai
Sarą. T ik kodėl likim o ranka šiai moteriai padovanojo vyrą, pen
kiasdešimtąsias vestuvių metines, progą įlipti į balioną ir pakilti
į orą, o Sarą paliko vienišą vysti senelių namuose ir dar su silps
tančia atmintimi? Lora nustebo, kodėl taip ūmai gerklę suspaudė
ašaros, ir ji pasistengė jas nuryti. G al reikėtų lankyti Sarą dažniau
nei kartą per savaitę.

- Susitiksime po valandos, - šūktelėjo joms iš krepšio Dila-
nas. - Paruošiu tau su Ema pusryčius. Iki, Ema, - ir pamojo ranka.
Gerai jis čia pasakė, pagalvojo Lora. Puiku, kad nors ir nie
ko neišmanydamas apie vaikų auklėjimą, jis prisim inė Em ą ir vis
tiek ją kalbino, nors žinojo, kad mergaitė jam neatsakys.

Jie žiūrėjo, kaip balionas pakilo į orą. Aleksas įlipo į savo sun
kvežimį, paliktą pievoje, o Brajanas su Lora ir Em a nuėjo prie
keliuko.
- Dilanas liepė jums sekti automobiliu paskui mane, kol pa
sivysime balioną, - pasakė Brajanas Lorai. - Žiūrėkit, neatsilikit.
Niekada nežinai, kada ir į kurią pusę reikės pasukti. Juk žinot,
žmonėms pasidaro bloga ar dar kaip.
170 Nutraukta tyla
Brajanas jai šyptelėjo ir Lora suprato, kad jam buvo žinoma

tikroji apgaulingo gim tadieninio pasiskraidymo priežastis.
- Aišku, - nusišypsojo ji.

Įsodinusi Em ą ant užpakalinės sėdynės ir prisegusi saugos
diržu, Lora nusekė paskui Brajano autobusiuką vytis baliono.
Aleksas su Brajanu jo jau laukė. Dilanas pamatė juos ir nu

kreipė balioną vienos iš savo mėgstamiausių nusileidim o aikš
telių lin k - į tuščią ganyklą, priklausiančią oreivystę m ylinčiam
fermeriui, - tačiau akimis ieškojo visai ne savo pagalbininkų.
- A r kai leisimės, krepšys atsitrenks į žemę? - paklausė jo
skraidinama moteris.
- Ne ne, - atsakė Dilanas. - Nusileisim e kaip per sviestą.
Pakilus j orą moteris atsipalaidavo ir kartu su vyru mėgavo
si skrydžiu, bet pradėjus leistis vėl sunerimo, kai balionas ėmė
sliuogti medžių viršūnėmis.
Apmetęs akimis ganyklą Dilanas pagaliau pamatė Lorą su
Em a einančias prie jo žmonių, ir jam pasidarė lengva širdyje, kad
jos jau čia. Pajuto palengvėjimą ir baim ingą jaudulį. Jis labai no
rėjo pagelbėti tai mažai mergaitei, bet nežinojo kaip. Ruošiant ba
lioną skrydžiui jis matė jos akyse nuostabą, ir dabar troško kaip
nors tą nuostabą prakalbinti. Paprastai ruošiant balioną vaikai
būna nekantrūs, smalsauja ir apiberia jį klausimais. Bando prieiti
pernelyg arti, o su kiekvienu žingsniu tų klausimų vis daugiau
ir daugiau. Kodėl balionas neužsiliepsnoja? Kaip jis valdomas?
Šiuos klausimus matė spindint ir Em os akyse. Kaip turbūt baisu
gyventi šiame pasaulyje, degti m ilijonu klausimų ir negalėti jų
užduoti.
Šitas vaikas buvo užvaldęs visas jo mintis, bet gerąja prasme.

Padėjęs keleiviams išlipti iš krepšio, Dilanas kartu su savo
oreivių komanda išardė balioną. Paskui senukų porą kartu su
Brajanu pasiuntė autobusiuku atgal į sodybą pasiim ti automobi
lio, o pats parvažiavo su Lora ir Ema.
Vos tik Ema peržengė jo trobelės slenkstį, iš karto nubėgo prie

akvariumo, įtaisyto svetainės sienoje, ir įsistebeilijo į spalvotas eg
zotiškas žuvytes. Dilanas sustojo prie jos, kiek tik ji leido jam pri
artėti, ir papasakojo apie kiekvieną rūšį. Em a stovėjo suėmusi už
nugaros rankas ir pakėlusi galvą žiūrėjo į žuvytes, o jos akyse atsi

spindėjo akvariumo spalvos. Emos blakstienos buvo ilgos ir tan
kios kaip motinos, o nosytė maža ir daili. Viena plaukučių sruoga
buvo išslydusi iš uodegytės, ir jam labai norėjosi užkišti ją už ausies,
bet neišdrįso. T ik ramiai stovėjo ir kalbėjo sau vienas, o krūtinę
gniaužė sunkumas, susijęs su šiltais jausmais šiai mažai mergytei.
Pusryčių jie valgė vaisių salotų ir paskrudintų bandelių. Lora
uždavinėjo jam klausimus apie balioną, kuriuos paprastai užduo

tų vaikas, ir jis suprato, kad ji klausinėja dukters vardu. Atsakinė
damas pačiais paprasčiausiais žodžiais Dilanas bėgiojo žvilgsniu
nuo vienos savo viešnios prie kitos, ir nors Em a dėjosi valganti,
jis vis tiek žinojo ją įdėm iai klausantis.
Po pusryčių Lora padėjo sutvarkyti indus, nė žodeliu neužsi
mindama, kad jis neturi indaplovės, o Em a vėl nuėjo į svetainę.
- Jai patinka žuvytės, - šluostydama lėkštę tarė Lora.
- A r ji kada nors turėjo žuvyčių? - paklausė Dilanas. - Pati
neaugino?
- Ne, tik jūrų kiaulytę vardu M aiklas, bet ir tos jau nebeturim.
- Ką pasakytum, jeigu aš jai nupirkčiau akvariumą?
Skalaudamas po tekančiu vandeniu stiklinę, Dilanas jau gal
vojo, kokių žuvyčių prileistų į akvariumą.

- Puikus sumanymas, - pritarė jam Lora.
Dilanas pažvelgė pro langą į kiemą, nes tuo metu iš laukų par
važiavo Aleksas su balionu, tvarkingai sulankstytu sunkvežimiu
ko kėbule. Per kiemą jis nudardėjo lauko keliuku prie daržinės.
Lora pasekė pro langą jo žvilgsnį.
- Jiedu su Brajanu puikiai išmano savo darbą, - pagyrė ji.
- Tikrai taip, - Dilanas padavė jai stiklinę. - Šaunūs vyrai.
Deja, Aleksas tuoj gaus oreivio licenciją, tad aš greitai jo nebetu-
172 Nutraukta tyla
rėšiu. Kitą savaitę jis su savo mergina išplaukia į kruizą, tad man
teks, anot jo, pratintis apsieiti be jo.

Staiga Lora nustojo šluostyti stiklinę ir atsisukusi į jį su d i
džiule nuostaba sušuko:

- Tikrai!
- Kas tikrai?
- Žinai Sarą? Tą moterį, kurią kas savaitę lankau senelių na
muose?
- Tavo tėvo draugę? - Dilanas linktelėjo.
- Kadaise ji dirbo sesele kruiziniam e laive. O mano tėvas ke
letą metų leido atostogas plaukiodamas laivu. G al jis ten su Sara
ir susipažino. G al jie susitiko kruiziniam e laive.
- Dedu galvą - tu teisi.
Dilanas užsuko vandenį ir paėmęs kempinę ėmė valyti stal-
viršius. Lora atrodė pernelyg įsijautusi į bandymus atspėti, kas

siejo jos tėvą ir tą senyvą moterį, tačiau teko prisipažinti, kad ir
jam pačiam buvo itin smalsu.
Iš svetainės pasigirdo silpnas pažįstamas garsas, panašus į
girgžtelėjimą, ir Dilanas po kelių akim irkų suprato, iš kur jis. Šir
dis iš siaubo nusirito į kulnis.
- Šautuvai! - suriko jis ir išmetė iš rankų kempinę. Nubėgęs
į svetainę pamatė Em ą, užlipusią ant krėslo prie stiklinės spintos,

kurioje jis laikė senų savo tėvo šautuvų kolekciją. Ji buvo atsiraki
nusi spintos dureles ir jau siekė vieno iš jų.
- Nulipk! - sušuko Dilanas ir metėsi prie jos. - Negalima jų

liesti!
Išsigandusi Em a atsisuko į jį, išgirdus jo piktą balsą jos aky

se sustingo siaubas. Praradusi pusiausvyrą ji klestelėjo ant krėslo
ranktūrio ir aukštielninka nuvirto ant grindų. Dilanas siekė jos,
bet mergaitė pašoko ant kojų ir garsiai rėkdama nubėgo pas Lorą.
Ši stovėjo tarpdury iš virtuvės į svetainę, o jos akyse buvo sustin
gęs išgąstis. Em a pripuolė prie mamos, įbedė galvą jai į pilvą ir
įsiraudojo.
Dilanas nusisuko į ginklų spintą ir drebančiomis rankomis

ją uždarė. Jis net nežinojo, ar tie nelemti ginklai užtaisyti. G al ir
ne. D ėl kelių nepavojingų ginklų jis bus sugadinęs visą reikalą
su Ema.
Lora pasilenkė prie kūkčiojančios mergaitės.

- Tu juk žinai, kad ten lįsti negalima, Ema, - tvirtu, bet švel
niu balsu subarė ji. - Su ginklais žaisti negalima.
Dilanas bejėgiškai pažvelgė į Lorą.
- Atsiprašau, - papurtė galvą. - Išsigandau, kad ji...
- Viskas gerai, - nuram ino jį Lora, - reikėjo ją sudrausti, - vėl

pasilenkė prie dukters. - A r neužsigavai griūdama? - paklausė. -
Nieko neskauda?
Em a dar stipriau prisiplojo m otinai prie pilvo.

Lora pažiūrėjo į kampe stovintį televizorių ir paklausė:
- A r ji galėtų pažiūrėti filmukų, kol mes baigsime plauti indus?
- Žinom a.
Dilanas nuėjo į virtuvę, o Lora pasodino Em ą ant sofos prie
šais televizorių. Sugrįžusi į virtuvę atsirėmė į spinteles ir sunėrusi
rankas ant krūtinės paklausė:

- Jie užtaisyti, ar ne?
- Nežinau, - Dilanas paėmė kempinę, bet ir vėl padėjo. - Jie
mano tėvo. Aš ne iš tų, kuriem rūpi... šautuvai, - nežymiai šypte

lėjo. - Sukabinau tuos šautuvus į spintą ir net nepasidomėjau, ar
užtaisyti. Niekada anksčiau dėl to neteko jaudintis.

Kalbėjo kaip koks nevisprotis. Kas laiko namie šautuvus ir
nežino, ar jie užtaisyti, ar ne?

- Po to, kai Rėjus nusižudė, ją šautuvai ėmė traukti kaip mag
netas, - tarė Lora. - Per gydomuosius seansus mėgsta žaisti su
žaisliniais pistoletais. Turbūt pamanė, kad ir anie žaisliniai.
Dilanas perbraukė ranka plaukus.
- Nereikėjo man ant jos taip šaukti, - krim tosi jis.
- Reikėjo, - pakartojo Lora. - Reikalas buvo rimtas.
- M an prie jos reikia valdytis, nepykti. Ir Hetera taip sakė.
174 Nutraukta tyla
- Šaukei ne iš pykčio, - ram ino jį Lora, - o iš baimės, tiesa?
- Taip, bet jai tai vienodai.

- Nieko, pasimirš, - ištarė Lora, bet jos balse jis išgirdo dvejonę.
Pažvelgęs pro duris į svetainę pamatė pro sofos viršų kyšantį
Emos viršugalvį. Pamėgino įsivaizduoti, kaip mergaitė atrodo iš
priekio - akys nuo verkimo paburkusios ir paraudusios, burnoje

nykštys. Jeigu galėtų kalbėti, tai pasakytų mamai norinti važiuoti
namo, bėgti kuo toliau nuo to blogo vyro, kuris apsimetinėja esąs
jos tėvas.
- Ačiū, kad padėjai susiplauti, - Dilanas apsidairė po virtuvę.
Viskas idealiai sutvarkyta.
- Nėr už ką. Ačiū tau už pusryčius ir už tai, kad leidai pažiū
rėti, kaip skraidoma balionais.
Lora nuėjo į svetainę, jis nusekė jai įkandin.
- Eim e, m ieloji, - pasakė ji Em ai, - laikas važiuoti namučių.
Em a išjungė televizorių ir nubėgo prie durų nė nedirstelėjusi
į motiną ar Dilaną. Greitai spruko į lauką. Kai Lora su D ilanu
išėjo į priebutį, jinai stovėjo ant laiptelių, atsukusi jiems nugarą.
- Oho, kaip pyksta, - tylutėliai ištarė Dilanas, jo bejėgišku
mas augo su kiekviena akimirka. Jau niekada nebepavyks sugrą
žinti to, kas buvo.
- Paaiškink jai, kodėl apibarei, - labai tyliai paliepė jam Lora.

Jis žingtelėjo prie Em os ir tarė jai į nugarą.
- Atsiprašau, kad apšaukiau tave, Em a, - pasakė. - Aš išsigan
dau. Pabijojau, kad gali susižeisti, jeigu sumanysi su tais šautuvais
pažaisti. Jie tikri. Ir kai kurie gali būti... Juose gali būti kulkų. Aš
tik norėjau tave apsaugoti.
Em a susigūžė, tarsi norėdama pakeltais petukais užspausti
sau ausis, kad negirdėtų jo balso.
Lora palietė jam ranką ir nusišypsojo, o praeidama tarė:
- Susiskambinsime. Darkart ačiū. Ir labai prašau nesikrimsti.
21
- A r nemanote, kad galėjot sutikti mano tėvą kelionėje laivu? -

paklausė Lora, jiedviem su Sara išėjus pasivaikščioti. - Anądien
prisiminiau, kad jis keletą metų per atostogas plaukiojo laivu.
- Kokiais laivais? - paklausė Sara.
Lora bandė prisim inti, bet nepavyko.
- Nežinau.
- Kur jis plaukė? - toliau klausinėjo Sara. - Aš daugiausia
plaukiojau Karibų linijom is. Bet labiausiai man patiko Aliaska.
- Žinau, kad bent vieną kartą jis tikrai plaukiojo po Karibus.
- Kokia, sakei, jo pavardė?
- Karlas Brendonas.
- Jis skraido dirižabliais, ar ne? Kartą teko matyti dirižablį
Akron. M an tada turbūt buvo dešimt metų.
- Dirižabliais? O i, ne. Jis...
- Karšto oro balionu! - sušuko Sara. - Jisai oreivis, ar ne?
- Ne, oreivis yra Dilanas. M ano dukrelės tėvas. Aš kalbu apie
savo tėvą. Apie Karlą.
Sara papurtė galvą, veide - neviltis.
- Nieko nepamenu, - prisipažino. Balsas skambėjo taip tyliai
ir gailiai, kad Lora apkabino moteriai pečius ir spustelėjo.
- Nesijaudinkit, - nuramino. - Nieko tokio. Tiesiog džiauki
mės pasivaikščiojimu. O jūs verčiau papasakokite man apie savo
darbą Šventosios Margaritos ligoninėje.
176 Nutraukta tyla
Sara, 1956-1957
- Jie mane nuodija, - nustumdama nuo savęs padėklą su pus
ryčiais sušuko naujoji pacientė Džulija.
- Ne, niekas jūsų nenuodija, - tarė Sara. - Kaip manot, kas iš

šio maisto galėtų būti užnuodyta?
- Bulvės.
Sara paėmė nuo padėklo arbatinį šaukštelį ir pakabinusi bul

vių košės nurijo.
- Matot? - tarė. - Jeigu košė būtų užnuodyta, tikrai jos neval-
gyčiau. Beje, ji labai gardi, - ir pastūmė lėkštę arčiau pacientės.
Džulija lėtai paėmė šakutę ir pradėjo valgyti. Sara tyliai šyp

sojosi. Su šita paciente jai sekėsi, nors visi sakė, kad su ja neįm a
noma susikalbėti.
Džulija buvo dvidešimt aštuonerių ir labai daili. Vešlūs ugni
niai plaukai siekė juosmenį ir ji niekuo daugiau nesirūpino, tik
jais. Daugybę kartų per dieną juos šukavo ir dažnai trinko galvą.
M iela buvo į ją žiūrėti.
Džulijai buvo diagnozuota paranojinė šizofrenija. Ji buvo
perkelta į trečią skyrių po to, kai antrame skyriuje suknežino sa
nitarui nosį. Č ia perkelta ji jau spėjo sužeisti vieną pagalbinę se
selę ir susižaloti galvą į palatos sieną. Vienąsyk spygaudama visa
gerkle kiaurą naktį pradainavo. Taip atsitiko po daktaro Palmien-
to paskirtos LSD injekcijos.
- Džulija Nikols yra viena sunkiausių mūsų kada nors turė
tų pacienčių, - kalbėjo per darbuotojų susirinkim ą daktaras P. -
Pamaniusi, kad ją apvaginėja, jinai sulaužė kaimynų berniukui
ranką. Ji sakosi girdinti balsus, liepiančius skriausti kitus ir žaloti
save. LSD padės jai atsiverti. Pramuš užsisklendimo sieną, nelei
džiančią pradėti gydymo. Ir galbūt padės išaiškinti pagrindinę jos
ligos priežastį.
Sara tuo smarkiai abejojo. Daktaras P kaip niekada anksčiau
drąsiai mosavo švirkštu su LSD ir badė savo pacientus, kaip atro
dė Sarai, nė kiek nesigilindamas į jų ligą. Sarai teko matyti, kaip
vaistas padeda gal porai ligonių, padeda jiems atsiverti ir pasipa

sakoti apie sunkiausias bėdas. Tačiau daugeliu atvejų, pastebėjo
ji, nuo šių vaistų ligoniai apskritai prarasdavo bet kokį ryšį su pa
sauliu. Džulija nuo jų pradėjo dainuoti, o daktaras P nekantravo
suleisti jai dar vieną dozę.
Sara ėmė manyti, kad jos pažiūros pernelyg pasenusios. Ji
nai ligoniams galėjo pasiūlyti tik savo širdį. Anksčiau Sara tikėjo,
kad padėti ligoniui pasveikti gali ir geri santykiai su rūpestingu,
atjaučiančiu žmogumi. Tačiau pažangių daktaro P metodų švie
soje šis požiūris atrodė absurdiškai kvailas.
Vieną dieną personalo valgykloje prie Saros staliuko prisėdo
jauna moteris.
- Labas, - nusišypsojo ji. - Aš Kolina Prais.
M oteris buvo smulkutė, baltais trum pai kirptais plaukais, ir
Sara prisim inė mačiusi ją darbuojantis sesele antrame skyriuje.
Sara nuleido sumuštinį ant lėkštutės ir prisistatė:
- Sara Touli.
- Aš buvau Džulijos Nikols seselė, kai ji gydėsi antrame sky
riuje, - pasakė Kolina. - Girdėjau, dabar ji priskirta jums.
Jos kalbėjosi apie Džulijos ligos eigą ir Sara pasakė:
- Daktaras Palmiento gydo ją su LSD.
Kolina kilstelėjo viršutinę suvožtinio duonos riekelę, nuėmė
salotos lapą ir padėjo ant lėkštutės krašto.
- A r jai padeda? - paklausė.
- Anksti ką sakyti, - atsakė Sara.
- Kaip manot, ar tai tinkamas metodas ją gydyti?
Sara neskubėjo atsakyti. Šventvagiška būtų nesutikti su dak
taro P metodais, bet, pažvelgusi į Koliną, suprato turinti reikalą
su bendražyge.
- Ne, - atsakė. - Aš visu šimtu procentų įsitikinusi, kad šitas
gydymo metodas netinka nė vienam pacientui.
Kolina šypsojosi.
- Aš irgi netikiu. Be to, netikiu net puse tų metodų, kuriais
naudojasi daktaras P, - kone pašnibždomis kalbėjo ji.
178 Nutraukta tyla
- A r jau seniai čia dirbate? - paklausė Sara.

- Greitai bus metai.
- O aš dar tik kelis mėnesius, - atsakė Sara. - Ir esu kai kurių
jo veiksmų šokiruota. Pavyzdžiui, aukštos įtampos elektrokon-
vulsine terapija.
- Ir kai ji kai kuriems pacientams atliekama kasdien.
- Taip pat miego palata.
Kolina pavartė akis.
- Kokiais vaistais skyriuje gydote ligonius? Anądien buvau
užėjusi į jūsų skyrių ir pamačiau kelis ligonius, vaikščiojančius
kaip zombius, atsimušinėjančius į sienas. Vienas iš jų stovėdamas
apsišlapino koridoriuje tiesiai ant grindų.
- Duodama visokių, - atsakė Sara. - Primaišoma visko po tru
putį, - išvardijo keletą vaistų pavadinimų. - A r matėt izoliatorių?
- Mačiau, - tyliai atsakė Kolina. - Vos neapsiverkiau.
Sarai izoliatorius vos neįvarė šoko. Tai visai nepanašu į palatą,
o veikiau į siaurą stačiakampę dėžę, truputį didesnę už karstą. L i
goniams uždedami tamsūs akiniai, padaryti taip, kad nepraleistų
jokios šviesos, ir ausinės, iš kurių sklinda nuolatinis m onotoniš
kas zvimbimas. Rankos ir kojos apmuturiuotos, kad nieko ne
jaustų. Šioje dėžėje jie laikom i po mėnesį, išleidžiam i tik į tualetą
ir pavalgyti. Tai dar vienas būdas visiškai palaužti žmogų, ko taip
atkakliai daktaras P ir siekė.
- Jaučiuosi senamadiška, - pasiskundė Sara, - bet nesupran
tu, kaip toks gydymas gali padėti, kai jis tik dar labiau kenkia.
Kolina pritariamai kinktelėjo galva.
- M an tai panašu į kankinimą, - pasakė.
Sara atsilošė į kėdę. Šitas pokalbis ją ir nuramino, ir dar labiau
sujaudino.
- Maniau, išprotėsiu, - prisipažino. - Visi mano, kad tai, ką
daro daktaras P, yra nuostabu. Naujoviška. Atrodo, kad neinu
koja kojon su visais.
- Na, gal ir taip. Bet jeigu taip, tai ir aš, kaip ir jūs, neinu koja
kojon su visais.
- Pradedu manyti, kad man čia ne vieta, - atviravo Sara. - Kai

pareinu namo, visą vakarą kremtuosi.
Kolina ją nustebino: ištiesė ranką per stalą ir suėmė už riešo.

- Nedrįskit išeiti! - sušuko ir palinkusi ardau jos tarė: - Pa
klausykit. Aš irgi šimtus kartų norėjau mesti ir išeiti. Bet jeigu iš
eis tie, kuriems bent kiek rūpi jų pacientai, kas tada liks jų užtarti?
- A r nemanot, kad jie nerūpi kitiems personalo žmonėms? -

paklausė Sara. - Nemanot, kad daktaras P nenori, kad jo ligoniai
pasveiktų?
Kolina susimąstė.
- Tikiu, kad daktaras Palmiento mano einąs teisingu keliu, -
kiek patylėjusi prabilo. - Jo optimizmas ir tikėjimas gebėjimu iš
gydyti žmones - m ilžiniški, ir man tai patinka. Jis labai stengiasi,
ir galutinis jo tikslas - kaip ir mūsų visų. Personalui tai irgi rūpi.
Aš manau, kad žmonės tiki, jog elgiasi teisingai, sekdami daktaro
P gydymo metodais. Tačiau aš su jais nesutinku, nesutinkat ir jūs.
Aš manau, kad mums reikia čia pasilikti ir būti atsvara.
- A r dar yra tokių, kurie nesutinka su daktaro P metodais?
- T ik keletas. O buvo daugiau. Bet vos tik prasižiojo, iš kar
to buvo išvyti iš darbo. Todėl aš ir tyliu, - Kolina nurijo kąsnelį
sumuštinio. - Kaip manot, ko reikia Džulijai Nikols? - paklausė.
Sara pastūmė į šoną lėkštę su nebaigtu valgyti sumuštiniu ir tarė:
- Aš manau, jai reikalingas neuroleptinis gydymas. Ir dar ma
nau, kad su ja reikia elgtis pagarbiai ir supratingai. Jai reikia, kad
su ja bendrautų jos sveikata susirūpinę žmonės. Užjaučiantys ją.
Daktaras P bando į ją įsiklausyti, bet kai ji nepasako to, ką jis
norėtų išgirsti, ima ją koneveikti, - Sara pakėlė akis į savo naująją

draugę. - Kaip mes galime tikėtis, kad ji pasveiks, - kad ji vėl bus
psichiškai sveika, - kai su ja elgiamasi ne kaip su žmogum?

- Nieko nebus, - atsakė Kolina. - Todėl tu jai ir esi reikalinga.
M udvi esame vienodų pažiūrų. Kada nors mes abi atidarysime
savo kliniką, bet kolei kas likim e čia ir pasistenkime visomis iš
galėmis padėti savo ligoniams.
180 Nutraukta tyla
Kolina sakė tiesą. Jos turi pasilikti Šventosios Margaritos ligo

ninėje, tyliai dirbti savo darbą ir tęsti slaptą kovą.
- A r tu ištekėjusi? - staiga Kolina pakeitė temą.
- Taip. M ano vyras dirba Washington Post reporteriu, - pa
minėjus Džoną, įtampa iš karto atslūgo. - O tu?
- Aš išsiskyrusi, - tyliai atsakė Kolina, tarsi jai būtų gėda p ri
sipažinti. - Bet turiu dvejų metukų sūnelį Semį. Jis mano saulės
spindulėlis, - nusišypsojo. - O tu ar turi vaikų?
- D ar ne, - jiedu su D žo labai stengėsi. - Kaip Šėmiui sekasi
su aukle, kai turi eiti į darbą?
- Jį prižiūri mano anyta. Ji nuostabi. Nors jos sūnus - tikras
pašlemėkas.
Sara pradėjo kasdien pietauti su Kolina. Pokalbiai su drauge
apie darbą ar tiesiog apie savo gyvenimą suteikdavo jėgų vėl grįžti
į trečią skyrių prie kenčiančių ligonių.
Sarai atrodė, kad Džulija su jos pagalba pradeda sveikti. Visą
valandą Džulija su ja galėdavo norm aliai kalbėti apie savo vaikys
tę, ir tuo remdamasi Sara įtikino daktarą P nebešvirkšti jai LSD.
Jis ketino paguldyti ją į miego palatą, bet Sarai pavyko atkalbėti jį
ir nuo to. Paskui viskas atsisuko prieš ją.
Vieną dieną pavalgiusi pietus Sara užėjo į Džulijos palatą.
M oteris sėdėjo ir šukavo savo nuostabius plaukus. Iš pradžių
Džulija jai m aloniai nusišypsojo, bet paskui šypsena staiga dingo.
Atsidariusi viršutinį komodos stalčių ji ėmė traukti iš jo drabu
žius ir svaidyti į orą, lyg ieškotų kažko paslėpto tarp jų.
- Tu pavogei! - užriko ant Saros. Ši, išsigandusi pikto D žu li
jos balso, žengtelėjo atgal.
- Ką aš pavogiau? - paklausė nustebusi.
- M ano sagę! - ir bedė pirštu į Saros sagę, prisegtą prie u n i
formos apykaklės. - Jinai gulėjo stalčiuje ir tu ją paėmei!
- Šitą? - Sara palietė sagę. - Ją man vestuvių proga padovanojo
vyras, - pasakė. - Juk šimtus kartų matei mane ją segint, Džulija.
Džulija ištraukė iš komodos stalčių ir apvertusi aukštyn dug
nu iškratė.
- Jinai buvo da, o dabar nėra! - klykė ji, stebeilydama į Saros

apykaklę.
- Ne. Tu pažiūrėk, matai? - Sara išdrįso per žingsnelį prisi
artinti prie jos. - A r matai, kokios formos šita sagė? Sudaryta iš
dviejų raidžių: S ir D. Jos reiškia Sarą ir Džo. M ano ir mano vyro
vardus.
Džulija, deja, jos paaiškinim o nesiklausė. Ji apsisuko, su ne
nuspėjama jėga užsimojo stalčiumi ir paleido jį tiesiai į Sarą. Ši
pasilenkė, tačiau kampas vis tiek kliudė jai sm ilkinį.
Nudiegė baisus, geliantis skausmas. Susiėmusi už galvos Sara
atidarė duris ir išlėkė į koridorių.
- Apsauga! - pašaukė.
Stambūs baltai apsirengę vyrai jau skubėjo prie Džulijos pala
tos. Tikriausiai kažkas išgirdo moterų barnį ir juos pakvietė. Sara
atsirėmė sienos, kraujas sunkėsi pro pirštus ir riešu tekėjo žemyn,
o ji stovėjo ir klausėsi, kaip vyrai bando nuram inti spiegiančią
įsisiautėjusią moterį, pamaniusią, kad yra apvogta.
Prie Saros pribėgo seselė ir marlės gniužulu užspaudė sm il
kinyje žaizdą.
- Reikės siūti, - pasakė ji. - O Džulijai teks mėnesį kitą pagu
lėti miego palatoje.
- Ne, - tyliai ištarė Sara ir nualpo.
Kitą rytą daktaras Palmiento pasikvietė ją į savo kabinetą.
- Kaip jaučiatės?
Pakilęs nuo stalo priėjo ir uždėjo savo didžiulę leteną jai ant
peties. Veide - nuoširdus susirūpinimas. Nuvedė prie kėdės ir pa
sodino.
Saros smilkinys buvo aptvarstytas. Žaizdai užsiūti užteko tri
jų dygsnių, tačiau nuo smūgio vis dar skaudėjo galvą.
- Norm aliai, - nusišypsojo ji. - Nereikėjo man su ja ginčytis.
Galėjau surasti kitą būdą, kaip...
- Ša, - ramiai nutildė ją daktaras ir prisėdo viena šlaunimi ant
stalo krašto. - Dėl Džulijos gydymo priėmiau sprendimą ir noriu
jums apie tai pranešti, - pasakė jis.
182 Nutraukta tyla
M iego palata, pagalvojo Sara. Deja, jai neužteks jėgų dabar su
juo ginčytis.
- M ano akimis žiūrint, jinai jau sveiko, - prabilo Sara. - M a
nau, kad ji...
Rankos mostu daktaras ją nutildė.

- Leidau jums elgtis su ja savo nuožiūra, - pasakė. - Leidau
kalbėtis. Šis metodas naudojamas jau daug metų, bet smarkiai
pašlijusios psichikos ligoniams jis netinka. Vis dėlto aš leidau
jums išmėginti jį su Džulija, tikėjausi, kad padės. Tačiau tikrovė
parodė, kad sutramdyti agresyvų ponios Nikols elgesį yra tik vie
nas būdas, - daktaras nutilo, įsisiurbė akimis į ją. - Trečiadienį
paskyriau jai lobotomiją.
- Lobotomiją? - Sara išsprogino į jį akis.
- Taip. Ji galės geriau kontroliuoti savo veiksmus.
- Betgi po jos moteris liks visiškai neveiksni! - kone u žri
ko Sara. - Iki grabo lentos! - Žinojo, kad šitaip kalbėdama su
daktaru pasirodys arba perdėm drąsi, arba neįtikėtinai kvaila. -
Maldauju, daktare P, leiskite man paeksperimentuoti su kitais
gydymo metodais, kurie buvo efektyvūs tokiems ligoniams kaip
Džulija, - gal jam padarys įspūdį žodis „paeksperimentuoti“. -
Labai prašau. Leiskite man pamėginti, kol neatlikote jai ko nors
neatšaukiamo kaip lobotomija.

- Tokiems ligoniams kaip ji efektyviausias gydymo metodas
yra tik lobotomija, - atšovė jis. Palinkęs pažiūrėjo jai į akis taip,
lyg ji būtų nevisprotė. - Juk giliai širdyje ir pati tą žinote, tiesa?
- Tačiau lobotomija jos neišgydys, - nepasidavė Sara. - Po
jos tik bus lengviau Džuliją prižiūrėti. Ji taps rom i, nemąstanti,
vaikiško protelio...
Palmiento pakilo nuo stalo.
- Jums reikėtų daugiau pasiskaityti apie lobotomijas, Sara, -
pasakė jis. - Mes negalime leisti jums dirbti šiame skyriuje, jeigu
jūs nesuvokiate šios operacijos svarbos šiuolaikiniam e psichinių
ligonių gydymo procese.
Sara nudelbė akis į rankas, sunertas ant kelių. Galvoje jai

tvinkčiojo.
- Aš dirbu medicinoje jau trisdešimt metų, o jūs tik... kiek?

Dešimt?
- Trylika.
Sara išdidžiai ištiesė nugarą.
- Ir, kaip žinia, - toliau porino daktaras Palmiento, - esu lai

komas vienu geriausių mūsų šalies psichiatrų.
- Taip, aš tą žinau.
- Todėl gal jums derėtų pripažinti, kad aš esu kompetentin-
gesnis spręsti, kaip reikia gydyti Džuliją Nikols, nei jūs. Jai bus
atlikta lobotomija trečiadienį trečią valandą. O kadangi jinai yra
jūsų pacientė, tai norėčiau, kad operacijoje dalyvautumėte ir jūs.
- Jūs norite, kad aš?.. - ši m intis jai kėlė siaubą.
- Jūs juk turite chirurginės patirties, tiesa?
- Taip, kol mokiausi, bet dabar...

- O man nepraslydo pro akis tai, kad nors jūs ir nelabai suvo
kiate, kokie metodai psichines ligas gydant yra naudingi, o kokie
ne, vis dėlto esate viena gabiausių mūsų ligoninės seselių. Noriu,
kad išmoktumėte man asistuoti chirurginėse operacijose ateityje.
Pradėsime mokytis nuo ponios Nikols.

Sara neišmanė, ką jam atsakyti. Toks jos darbas. Reikia daryti
tai, kas liepiama.

Tą vakarą ji susirangė lovoje prie Džo. Papasakojo, kas nutiko
ligoninėje, ir apie siaubą pagalvojus, kad jos pacientei bus atlikta
lobotomija.
- G al jis teisus, - ram ino Džo, glostydamas jai plaukus. -
Galbūt kai kurių žm onių gyvenimas toks nepakeliamai sunkus,
kad vienintelis kelias juos išgydyti - sunaikinti tą pasiligojusią
jų smegenų dalį. Juk ne veltui ši operacija buvo įvertinta Nobelio
premija.
- Aš nenoriu tikėti, kad tai vienintelė išeitis, - nenusileido
Sara. - Džulija tokia... Ji labai graži, Džo. Jauna. Ir tokia gyvybinga.
184 Nutraukta tyla
Džo atsargiai palietė jai tvarstį ant sm ilkinio.

- Na, gyvasties ji tikrai nestokoja, - nusijuokė jis.
- Bus siaubinga, - kalbėjo Sara. - Gerai dar, kad, man labai
prašant, daktaras P sutiko nenuskusti jai galvos. Jos plaukai ne
įtikėtinai gražūs, ir tai vienintelis dalykas, kas jai šiame pasauly
dar rūpi.
- Jai pasisekė, kad turi tave, - tarė D žo ir pasilenkęs pabučia
vo. - Kaip ir man.
Sanitaras įstūmė į operacinę ratukinius neštuvus su Džulija.

Ji buvo apvilkta ligoninės marškiniais ir prigirdyta raminamųjų,
bet tik tiek, kad nesipriešintų. M oteris gulėjo atsimerkusi ir pa
mačiusi operacinėje Sarą nusišypsojo. Pažino, nors ši ir buvo su
chirurgine kauke ir kepure.
- Labas, Džulija, - pasilabino pro raištį Sąra ir padėjo sanita
rui perkelti Džuliją nuo neštuvų ant operacinio stalo. Č ia buvo ir
Džoisė Lav, pasirengusi asistuoti per operaciją.
Džulija suėmė Sarą už rankos. Nustebinta tokio jos veiksmo,
Sara tvirtai suspaudė jaunos moters ranką spėdama, kad šioji nu
jaučia, jog jai bus atlikta kažkas siaubingai negero. Šią akim ir
ką Sara džiaugėsi, kad yra operacinėje. Aišku, teks ištverti tikrą
košmarą, betgi D žulijai reikia šalia žmogaus, kuris, jos galva, ja
rūpintųsi.
Į operacinę įėjo daktaras Palmiento. Jis vilkėjo operacinės
chalatą ir buvo užsirišęs m edicininę kaukę.
- Kaip jautiesi, Džulija? - paklausė gerai pažįstamu ir dažnai
naudojamu tėvišku balsu. Ranka suspaudė Džulijai petį.
- Gerai, - atsakė toji.
- Dabar aš tau uždėsiu ant akių šitą kaukę, - pasakė jai. - Kad
netrukdytų ryški šviesa. Juk tave ji erzina, ar ne? Šita šviesa.
Jis uždėjo jai ant akių kaukę ir ištiesė ranką į skutimo peiliu
ką. Negi jis rengiasi nuskusti jai plaukus, pagalvojo Sara, bet jis
kaip tik tai ir kibo daryti.
Sara pažiūrėjo į jį per operacinį stalą.
- Jūs pažadėjote, - pasakė.

- Šitai, - iškėlė rankoje ilgą nuskustą auksinių plaukų sruo
gą, - po pusvalandžio jai jau nieko nebereikš.
Jo balsas skambėjo irzliai ir Sara daugiau jam nieko nesakė,
nors širdyje virė pykčiu.
- Švirkštą, - paliepė jis ir Džoisė Lav padavė jam švirkštą su
vietiniu anestetiku. Jis padarė kelias injekcijas aplink tą vietą gal
voje, kur bus pjaunama.
Sarai labai nepatiko, kad atliekant lobotomiją pacientams
sušvirkščiama tik lokaliai veikiančių nuskausminamųjų, tačiau
daktaras P paaiškino, jog jam būtina matyti, kada šiai pacientei
„bus sunaikinta nesveikuojanti jos smegenų dalis“.
Nors paprastai Sara nebuvo itin jautri, nuo gręžtuvo garso ir
į orą pažirusių kaulo drožlių ją smarkiai supykino. Užuot stebė
jusi operaciją Sara įbedė akis į sieną. Galiausiai Džoisė padavė
daktarui Palmiento plieninę mentelę ir Sara suprato, kad atėjo
smegenų naikinim o akimirka.
- Džulija, kiek tau metų? - darbuodamasis paklausė daktaras P.
- Dvidešimt aštuoneri, - vos apversdama liežuvį atsakė Džulija.
- Puiku, - tarė daktaras Palmiento. Sara įsivaizdavo jį grem
žiant mentele vis giliau.
- A r gali suskaičiuoti iki dešimties, Džulija? - paprašė jis.
Džulija kažką nerišliai suvebleno, o daktaras P gremžė toliau.
- Padainuok man lopšinę, Džulija, - po kelių m inučių vėl pa
prašė. - A r žinai tą apie mergytę ir ėriuką?
- Aja... liuli... - išlemeno Džulija.
- Suskaičiuok iki dešimties, Džulija, - paliepė Palmiento.
Tyla.
Sarai prieš akis siena ėmė raibuliuoti. Džulijos atkaklumas ir
gyvybingumas užgeso.
Pajutusi, kad gali išeiti, Sara atsiprašė ir išlėkė iš operacinės
į personalo tualetą. Užsidariusi vienoje iš kabinų graudžiai apsi
verkė. Ji žinojo, kad po Džulijos operacijos jos širdyje visą gyve
nimą liks neišgydomų randų.
22
Po dviejų valandų ašarų ir šokinėjimo iš miego Lorai pagaliau

pavyko vėl užm igdyti Emą. Dabar ji pati gulėjo savo lovoj, ap
sikrovusi iš bibliotekos atsineštomis knygomis apie Alzheim erio
ligą, ir sklaidė jas, ieškodama turinyje ir nuorodose užuom inų
apie tai, ar žmogus, sirgdamas Alzheim eriu, gali kurti vaizdingas
istorijas, paremtas faktais, ir pasakoti jas aiškiai, rišliai ir dar su
ugnele. Lora buvo pradėjusi svarstyti, ar Saros pasakojimai apie
tai, kas dėjosi Šventosios Margaritos ligoninėje, nebus jos lakios
vaizduotės vaisius. Papasakoti įvykiai sunkiai siejosi su tikrove.
Negi galima psichinį ligonį mėnesiui uždaryti į karstą prim enan
čią patalpą? Tikriausiai, svarstė Lora, Sara paprasčiausiai supai

niojo faktus.
Vienoje iš atsineštų knygų buvo rašoma, kad „vaizdingi
Alzheim eriu sergančių žm onių pasakojimai apie praeitį gali su
klaidinti juos gydančius medikus ir priversti juos patikėti, kad
pacientas yra sveikesnio proto nei diagnozuojama“. Šitas, aišku,
labai tinka Sarai. Lorai darėsi kraupu. Išėjus pasivaikščioti Sara
nugrimzdavo į praeitį, ji atrodydavo visiškai sveika, nes kuo
smulkiausiai ir aiškiausiai atpasakodavo anuomet nutikusį įvy
kį. Bet, žiūrėk, kitą akimirką ji jau dairosi po gatvę, nesusigau-
dydama, kur esanti, ar net nesuvokdama, kur ji - sausumoje ar
ant vandens. Sara net po kelių apsilankymų vis dar neprisiminė
Loros vardo. Tačiau dabar bent jau suvokė, kad kiekvienas jos
pasirodymas reiškia ėjimą pasivaikščioti.
Vos tik Lora užgesino šviesą ir palindo po antklode, ant spin
telės prie lovos sučirškė telefonas. Pakėlė ragelį.
- Tikiuosi, nepažadinau.
Balsas visai kaip Rėjaus ir Lorai kelias akimirkas užėmė kva
pą, kol susivokė, kad skambina Stiuartas.
- Stiuartai! - sušuko ji. - Tavo balsas toks panašus į Rėjaus,
kad aš pamaniau...
- O i, atleisk, - atsiprašė jis.
- Na jau, tu nekaltas, - nusijuokė Lora.
- Klausyk. Suprantu, kad jau vėlu, bet aš ką tik aptikau straips
nį savaitraštyje Publishers Weekly ir noriu tau jį paskaityti.
- Skaityk.
Ir jis ėmė skaityti apie greitai pasirodysiančią Rėjaus Derou
knygą „Gėdykitės!“ Šitas pavadinimas vertė Lorą gūžtis, tačiau
straipsnio autorius tikrai negailėjo knygai liaupsių, ir Lora klau
sėsi Stiuarto su ašarų gumulu galugerkly. Straipsnyje Rėjus buvo
vadinamas didžiuoju humanistu.
- „Jeigu šią įspūdingą knygą perskaitytų visi politikai, - gar
siai citavo Stiuartas, - tai tikrai sulauktume seniai trokštamų so
cialinių pokyčių“, - trumpam nutilo. - Gražiai pasakyta, ar ne?
Lora užsimerkė.
- Gaila, kad Rėjus šito negirdi.
- Tai jo palikimas, - tarė Stiuartas. - Juk jis taip šito troško.
Baigusi kalbėti Lora dar ilgokai gulėjo lovoje, savo pusėje,
plačiai atmerktomis akimis, nes neėmė miegas. Ištiesė ranką, pa
glostė tą vietą, kur būtų gulėjęs Rėjus, ir širdį suspaudė begalinis
skausmas. Jis buvo geras sutuoktinis.
T ik gaila, kad taip niršo dėl priešm irtinio jos tėvo prašymo.
Gaila, kad toks nekantrus buvo Emai.
Lora palingavo galvą susierzinusi, kad Hetera Deivison vis
kabinėjasi prie Rėjaus įvaizdžio, ir pyktelėjo ant savęs, kad prade
da manyti, jog Hetera galbūt yra teisi.
23
Alison Beker paskambino Lorai su Em a pusryčiaujant.

- Teks Korės šventę atidėti, - pasakė. - Visą naktį nemiegojo,
nes skaudėjo pilvą.

- O i, kaip apmaudu, - tarė Lora, tačiau ji galvojo ne apie Korę,
o apie Sarą. Buvo žadėjusi nueiti jos aplankyti, kol Em a svečiuosis
gimtadienyje. Deja, dabar nebus kur jos palikti. Labai tikėtina,
kad Sara neprisimins, jog Lora žadėjo ateiti, bet jeigu prisimins?
Vien pagalvojus, kad apsiavusi lengvus sportinius batelius jinai

lauks jos ateinant, darėsi nepakenčiamai bloga.
- G al reikia mano pagalbos? - Lora paklausė Alison.
- Ne, ačiū. Džim as nuvažiavo nupirkti im bierinio lim onado

ir sūrių sausainių, tad, manau, mums nieko daugiau nereikia.
Padėjusi ragelį Lora vėl atsisėdo prie stalo priešais Emą.
- Žinai, Em a, skambino Korės mama. Korė šiandien susirgo,
tad jos gimtadienis atšaukiamas.

Em a pažvelgė pro langą Bekerių namo pusėn.
- Suprantu, kad nusiminei.
Iš kur jai žinoti? Iš kur jai apskritai žinoti, ką galvoja ir jau
čia jos duktė? Įsivėlė į tokį žaidimą, kad nėr kur dingt: privalai
skirti laiko ir savo mažamečiam vaikui, kuris nenori su tavim
kalbėtis, ir senyvai moteriškei, kuri negali su tavim norm aliai
bendrauti.
Vienoje iš skaitytų knygų apie Alzheim erio ligą aiškinama,

kad tokius ligonius reikia suvesti su vaikais. Daugeliu atvejų jų
protiniai gebėjimai yra beveik vienodi.
- Kadangi tu negali eiti į Korės gimtadienį, - staiga apsispren
dusi prabilo Lora, - galėsi važiuoti su manim aplankyti mano

draugės.
Sarai atidarius duris, jos akys iš karto įsmigo į Emą.

- Atsivežei ir Džeinę, - prabilo ji plačiai šypsodamasi.
- Kokią Džeinę? - nesuprato Lora. - Ne, čia Ema, mano duk
ra. Ema, susipažink su ponia Touli.
Ema prisiglaudė prie Loros šlaunies, bet drovėjosi jau mažiau,
ir nedvejodama žengė į kambarį kartu su Lora. Smalsiai rijo aki
mis Sarą. Jos gyvenime solidaus amžiaus moterų pasitaikė nedaug.
Vesdamasi viešnias į svetainę, Sara negalėjo atplėšti akių nuo
Emos, todėl netyčia bumbtelėjo į nedidelį staliuką ir nuvertė ant
grindų savo velionio vyro nuotrauką. Lora pakėlė įrėm intą foto
grafiją ir vėl padėjo į vietą.

- A r Džeinė irgi eis su mum is pasivaikščioti? - paklausė Sara.
- Jeigu jūs nieko prieš, - atsakė Lora. - T ik jos vardas ne D žei
nė, o Ema. A r pamenate, aš jums pasakojau apie savo dukrą Emą?
Sara prisėdo ant sofos krašto, kad būtų ne didesnė už Emą,
ir tarė:
- Kokia graži lėlytė! Kuo ji vardu?
Em a ištiesė lėlę Sarai, ši paėmė ją ir pasidėjo ant kelių.
- Kuo ji vardu, Džeine? - pakartojo klausimą.
- A r pamenate, aš jum s sakiau, kad Em a nekalba? - įsiterpė
Lora.
- Tu lioveisi kalbėti, Džeine? - Sara nenorėjo net girdėti, kad
iš jos reikalaujama mergaitę vadinti Ema, o ne Džeine. - Kodėl tu
taip elgiesi, brangute?

Em a suraukė nosį, patraukė pečiais ir sunerimusi atsilošė į
sofos ranktūrį.
190 Nutraukta tyla
- Ką gi, - prabilo Lora, - matau, jūs jau su sportiniais bate

liais, - atsisuko į Emą. - A r nenori nueiti į tualetą, kol neišėjome,
saulyte?
Em a papurtė galvą.
- O aš noriu, - pasakė Lora. - Aš tuoj, gerai?
Eidama į tualetą Lora užmetė akį į didelį plastikinį kalendo
rių ant virtuvėlės sienos. Data buvo nustatyta trim dienom į prie
kį ir ji stabtelėjusi atsuko atgal. Sara turbūt po kelis kartus per
dieną spaudžiojo mygtuką.
Plaudamasi tualete rankas pro plonas it popierius duris Lora
išgirdo Sarą klausiant:
- A r tu dar nelankai mokyklos, Džeine?
Velniai rautų, iš kur tas vardas ir kodėl ją vis vadina Džeine? -
pagalvojo Lora.
- Aš ne Džeinė! - garsiai nuaidėjo Em os balsas. - Aš Ema.
Lorai užėmė kvapą. Taip seniai negirdėjo savo mergaitės bal
so, kad jau spėjo ir pamiršti, kaip jis skamba. Ji tokia mažutė ir
smulki, o balsas žemas ir skardus. O dabar dar ir nepatenkintas.
Lora norėjo lėkti iš tualeto ir čiupti dukrą į glėbį, bet pabūgo
sugadinti tą džiugią akimirką. Priglaudusi kaktą prie durų Lora
klausėsi, kaip Em a atsakinėja į Saros klausimus, nors jie buvo už
duodam i vaikui su visai kitu vardu.
- M ano lėlės vardas Barbė, - kalbėjo Ema.
- M an penkeri.
- Jau greitai pradėsiu lankyti mokyklėlę.
Lora pažvelgė į veidrodį vonios kambaryje. Akyse žibėjo aša
ros, o nosis buvo paraudusi. Nusišluostė akis tualetiniu popieriu
m i ir išėjo iš tualeto nusprendusi nesureikšminti fakto, kad Em a
prabilo, ir elgtis taip, tarsi žinotų, jog vieną gražią dieną ji vis tiek
pradės kalbėti.
- A r pasirengusi su mumis eiti pasivaikščioti, Ema? - paklau
sė Lora ir laukė atsakymo.
Tačiau Ema paėmė iš Saros Barbę ir nuėjusi prie durų palaukė
jų prisijungiant.
Vaikštinėjant visas Saros dėmesys buvo sutelktas į Em ą ir ji

nebeturėjo kada sugrįžti į praeities prisim inim us, tačiau kad ir
ko ji būtų klausinėjusi mergaitės, Em a vėl tylėjo kaip žuvis. Lorai
spaudė širdį numanant, kad mergaitės tylėjimo priežastis - jos

buvimas šalia, todėl ji pati už Em ą atsakinėjo į Saros klausimus,
o galiausiai ir visai liovėsi spyrusi Sarą vadinti ją tikruoju vardu.
- Jūs turbūt pažįstate kažkokią mergaitę vardu Džeinė, ar
ne? - tarė Lora.
Sara užsisvajojusi pažvelgė į tolį.
- Taip, aš pažinojau tokią Džeinę, - pasakė ji, - bet man ne

galima apie ją kalbėti.
Sara jas aplenkusi nužingsniavo į priekį ir Lora suprato, kad

pokalbis baigtas.
Tą patį vakarą Lora paskambino D ilanui iš namų observato

rijos, gulėdama ant grindų, ant pagalvėlių. Dangus buvo storai
užtrauktas debesimis, bet mėnulis kartkartėm išlįsdavo pro blau
sų debesų šydą.
- Šiandien Em a prakalbo, - pasigyrė.
- Baik juokus! - sušuko Dilanas. - Pasakok, ir kuo greičiau.
- Matai, šįryt turėjau nusivežti ją pas Sarą, kai mes ten bu
vom, aš trum pam nuėjau į tualetą ir išgirdau Sarą klausiant...
Staiga iš labai toli ragelyje pasigirdo moteriškas balsas:
- Dilanai!
- Tu ne vienas, - susikrimtusi ištarė Lora. - Aš tau trukdau.
- Ne, ne. Nesijaudink. Luktelk sekundėlę.
Lora išgirdo prislopintus balsus ir suprato, kad jis kalba, už
dengęs ranka telefono ragelį, su... kuo? Su panele? Su mylimąja?
- Ei, - šūktelėjo jai į ragelį. - Sakei, buvai nusivežusi Em ą pas
Sarą ir šioji jos kažko paklausė?
- Taip. Aš buvau tualete ir girdėjau, kaip Sara, nesuprantu ko
dėl, vadino Emą Džeine, o šioji staiga baisiai pasipiktinusi kad
užriks: „Aš ne Džeinė!“
192 Nutraukta tyla
Dilanas ėmė juoktis.

- Šaunuolė Ema! O kas tada? O i, luktelk. Aš tuoj.
Jinai vėl išgirdo fone aidint moters balsą, bet žodžių negalima
buvo suprasti, ir Dilanas šįkart nė nesistengė su ja kalbėdamas
uždengti ranka ragelio.

- Pažiūrėk spintoj, - pasakė moteriai. - Viršutinėj lentynoj.
Kėdutė pasilipti čia pat už durų, - paskui vėl kreipėsi į Lorą: -
Gerai, klausau.
- Aš rim tai tau labai trukdau, - tarė Lora.
- Ne, netrukdai. Tai ar ji daug kalbėjo? A r ir dabar kalba?
- Ne. Kai išėjau iš vonios kambario, iš karto nutilo.
Dilanas kurį laiką tylėjo.
- Apgailestauju, - pasakė. - Nelabai gerai.
Jo balse nuskambėjusi užuojauta Lorą smarkiai nustebino ir
ji vėl vos neapsiverkė.
- Bent jau gerai, kad prakalbo, - pasakė. - Dabar nors žinau,
kad ji gali kalbėti.
- A r nemanai, kad Sara specialiai vadino ją kitu vardu, kad
priverstų ją prabilti? G al ji sąmoningai taip elgėsi, norėdama Em ą
išprovokuoti?
Lora apie tai nepagalvojo.

- Žinai, ji man pasakojo apie staiga nustojusią kalbėti pacien
tę, kuri jai buvo priskirta, kai dirbo sesele psichiatrinėje. Psichiat
rui pavyko ją prakalbinti nuolat iš jos tyčiojantis.
- G al Sara irgi laikėsi to paties metodo?
Vargu.
- Nežinau. Sara ne tokio blaivaus proto.

- G al ji blaivesnio proto, nei tau atrodo, - Dilanas patylėjo,
paskui pridūrė: - Po kelių m inučių turiu išeiti. Sakyk, kada vėl
galėsiu pasimatyti su Ema? G al ji apskritai nebenorės manęs m a
tyti po to, kai apibariau ją dėl tų šautuvų. Gaila, kad negalima to
ryto prasukti iš naujo.
- G al tuomet susitinkam pirm adienį vakare? - pasiūlė Lora. -
Rytą mudvi su Ema eisime į psichoterapijos seansą pas Heterą,

o po pietų ketinu pradėti dažyti svetainės sienas. Vakare turbūt
būsiu visa išsitepliojusi dažais, bet galėtume užsisakyti picą į na
mus arba...
- Aš atlėksiu po pietų ir padėsiu tau dažyti, - pasisiūlė Dilanas.

- O i, ne, nereikia. Nenoriu įkinkyti tavęs į darbą.
- M an bus laisvadienis, - pasakė jis. - Atvažiuosiu apie pusę

dviejų, gerai? Turėsi atliekamą volelį ar man atsivežti savo?
- Turėsiu.
- Tada iki.
Baigusi kalbėti Lora prisipylė stiklinę šaltos arbatos ir išėjo

į įstiklintą verandą, atsisėdo į supamąjį krėslą. Vakaras buvo ra
mus, lauke girdėjosi tik ritmiškas varlių, gyvenančių palei ežero
krantą, kurkimas. Paprastai tylų vakarą ji rasdavo paguodą šioje
verandoje, bet šįkart ramybė jos neaplankė.
Dilanas - nuoširdus ir mielas žmogus, ir ji tikėjo jo nuošir
džiu susirūpinim u dėl Emos. Nieko daugiau iš jo ir nereikalavo -
tik kad būtų Em ai meilus, dėmesingas ir domėtųsi savo dukters
gyvenimu. Kodėl dabar staiga ji taip sunerimo, kad jo namuose
atsirado moteris? Juk tai kvaila. Dilanas jai nieko neskolingas.
Jis net neprisimena tos nakties, kai jiedu permiegojo, ir aiškiai
pareiškė nenorįs su niekuo susisaistyti. Kodėl ji negalėtų tiesiog
im ti ir pamiršti tos moters balso? Ką jie šįvakar veikia? Lora įsi
vaizdavo D ilaną juokiantis su ta mįslinga m oterim i jo svetainėje,

o gal gulint hamake vidiniam e kieme. Įsivaizdavo juodu lovoje.
Regėjo jį, glostantį jos kūną, susiliejantį su ja iš meilės, sąmonin
gai, o ne taip, kaip sukrito su Lora prieš daug metų.
Kas toliau? Jisai juk ne jos.

Lora pamėgino nukreipti m intis prie kitų dalykų, prisivertė
galvoti apie Em os prakalbėjimą ir atkaklų Saros užsispyrimą va
dinti ją Džeine, ir dar kokia spalva reikės dažyti svetainės sienas.
Tačiau ji buvo tikra dėl vieno: kai šįvakar atsiguls į lovą, sapne
regės tik Dilaną Gyrą.
24
- Tu vis dar galvoji apie tą telefono skambutį, - pasakė Betani

važiuojant į kino teatrą.
Dilanas negalėjo to neigti. Em a prakalbo! Jis būtų mielai dar
pasikalbėjęs su Lora ir ilgiau, bet jie būtų pavėlavę į kiną.
- Atleisk, - tarė jis. - Papasakok apie darbą. M inėjai, tavo
agentas turi tau parūpinęs didelį projektą.
A rg i ne apie tai ji buvo užsiminusi, kai tik šįvakar atvažiavo
pas jį? Kažką minėjo, esą reikės priim ti atsakingą sprendimą, nes
tas pasiūlymas gali kirstis su tiesioginiu jos verslu - fotografija.
Tačiau Dilanas tiksliai neprisiminė.
Betani tylėjo.
- Nenoriu dabar kalbėti apie darbą, Dilanai, - atsakė ji. - M an
labiau rūpi pakalbėti apie tai, kas šiuo metu vyksta tarp mūsų.
O gal tiksliau būtų pasakyti - ko mūsų santykiams trūksta?
- Nelabai tave suprantu.
Dilanas žiūrėjo į kelią, nes nebuvo pratęs prie priekaištaujan
čio Betani balso.
- Klausyk, aš žinau taisykles, - tarė ji. - Suprantu, kad mes
niekuo nesusaistyti, tačiau labai norėčiau, kad elgtumeisi su ma
nim bent kiek pagarbiau.
- Ką turi omeny?
Jis visada elgiasi su ja pagarbiai.
- Kelias savaites iš tavęs nė garso, - skundėsi ji. - Ką aš turė

čiau galvoti?
- Mes vienas kitam skambinėjom, tik vis prasilenkdavom.
Netikęs argumentas. Galėjo rasti laiko jai paskambinti, kai

tikrai žinojo, kad ji namie.
Atvažiavus prie kino teatro, jis pastatė automobilį aikštelėje

tarp kitų ir jau darė dureles išlipti.
- Palauk, - sulaikė ji. - Pasėdėkim ir išsiaiškinkim viską iki

galo. Labai prašau.
Dilanas paleido durelių rankeną ir atsisuko į ją.

- Gerai.
Jos plaukai buvo tokie juodi, kad tamsoje jų beveik nesimatė.

Tačiau akys švietė gan aiškiai, ir jos buvo pilnos klausimų.
- Kalbėk su manim atvirai, Dilanai. M u du jau nuo pirmos
dienos nieko vienas nuo kito neslepiam. Abu susitikinėjam su
kitais žmonėmis ir abu tą žinom. Tačiau mudviejų santykiai ypa
tingi, tiesa?
- Taip, - jis paėmė jai už rankos. - Tiesa.
- Todėl aš noriu žinoti, ar kita neužėmė mano vietos. Tikrai
dėl to nekelsiu scenų, bet aš turiu žinoti.
Dilanas neskubėjo atsakyti, sėdėjo ir žiūrėjo pro priekinį stik
lą į kino teatro afišą.

- Užėmė, - galiausiai patvirtino. Jo pirštai tvirtai suspaudė
Betani ranką. - Tavo vietą užėmė kita. Ir jai tik penkeri metukai.
Betani susiraukė, pakreipė į šoną galvą.
- Nieko nesuprantu, - pasakė. - O i! Turi galvoje tą mažą
mergytę iš nuotraukos?
- Taip.
- Supratau, kad ji tavo duktė.
- Iš ko supratai?
- M an užteko pažvelgti į ją, - atsakė Betani. - Mergaitė turi
tavo akis, tavo plaukus, tavo šypseną.
Dabar jau ir Dilanas pradėjo šypsotis.
196 Nutraukta tyla
- Taip, tikrai. Visa mano, ar ne?

- Įtariu, kad skambino ne ji, o jos motina, ar ne?
- Taip.
- O... kas tau jos motina?
Klausime nuskambėjo baimė. Kitas gal būtų jos ir nepastebė
jęs, bet Dilanas per daug gerai pažinojo Betani.

- T ik jos motina, - stengėsi kalbėti įtikinamai. - T ik tiek.
Ema... ta maža mergaitė... neseniai neteko savo tėvo ir nuo to lai

ko nustojo kalbėti. Jos motina man paskambino norėdama pra
nešti, kad Em a šiandieną prakalbo. Štai ir viskas.

- A r tu... turi reikalų su Ema? Tai yra, ar tu su ja susitinki?
- Taip, - atsiduso Dilanas. - M an sunku tau paaiškinti, Bet, -
pasakė. - Neskambinau ir nesusitikinėjau nei su tavim, nei su
kuo kitu, nes pastaruoju metu noriu visą savo dėmesį skirti tai
mergaitei. Turiu atsiimti už penkerius vėjais praleistus metus. A r
gali tą suprasti?
Tobulai padažytose lūpose susirangė vos pastebima šypsena.
- Galiu, - atsakė Betani. - Ir man patinka, kad tu nenusisukai
nuo tos mergaitės. Bet...
- Bet kas?
- Bet geriau būtum nieko apie ją nežinojęs.
Filmas D ilano nesudomino, nors Betani jis labai patiko. Va

žiuojant namo ji be paliovos apie jį kalbėjo. Dilanas nelabai su
prato, apie ką ji ten tauškia, perpasakodama vieną ar kitą sceną
ar aptardama personažą, nes jo mintys ir vėl sukosi tik apie Emą.
Įsivaizdavo, kaip susitiks su ja pirm adienį, bandys ją prisipratinti
ir ištrinti iš atminties prisim inim us apie tą nelemtą incidentą prie
ginklų spintos. Nupirks jai tinkamo dydžio teptuką ir leis padėti
jam su Lora dažyti kambario sienas.
Kai įsuko į keliuką prie namų, Betani jau snūduriavo prisi
glaudusi prie jo, švelniais plaukais kutendama jam smakrą ir vie
na ranka atkakliais gundančiais judesiais glostydama jam šlaunį.
Tačiau jo tai nedomino. Nė trupučio. Jis net nežinojo, kaip reikės

visa tai užbaigti.
Sustabdęs automobilį priešais garažą, jis nukėlė jos ranką nuo

šlaunies ir pasidėjo ant kelio.
- Manau, mums dar reikia pasikalbėti, - pasakė.

- Bet aš nenoriu kalbėtis, - Betani ištraukė ranką iš po jo
delno ir užkišo pirštus tarp sagučių po marškiniais. - Aš noriu
pasimylėti.
- Žinau, kad nori, bet aš...
- Bet kas? - Betani atšlijo, kad geriau matytų jo veidą. - Šįva

kar tu kaip nesavas, Dilanai, - pasakė. - Film as turėjo tau patikti.
Parinkau pagal tavo pomėgius, nes norėjau, kad bent kiek prasi
blaškytum. Tačiau atsitiko priešingai. Tu dar labiau nutolai nuo
manęs nei anksčiau.
- Žinau. Ir labai apgailestauju. Bet man dabar... sunkus me
tas. Neišmanau, kaip tau paaiškinti, net ir sau negaliu paaiškinti.
Niekada nenorėjau turėti vaikų, dabar staiga turiu dukterį ir jau
čiu jai pareigą. Daugiau nei pareigą. Aš manau... ji tiesiog dieviš

ka, - pastarasis žodis iš jo lūpų nuskambėjo gana keistai. - Sėdė
jau kine ir galvojau, ką galėčiau nupirkti jai dovanų, kai kitąsyk
važiuosiu jos aplankyti, kur galėčiau ją nusivesti ar net kaip man
elgtis, kad ji ir vėl su manim jaustųsi saugi ir ryžtųsi prabilti. Aš
nesiliauju apie ją galvojęs. G al tai kvaila, nežinau. Tačiau dabar
mano būsena kaip tik tokia.

- Nieko kvailo čia nematau, - atsakė jam Betani. - Bet jeigu
atvirai, geriau jau būtum įsimylėjęs kitą. Bent jau žinočiau, kaip
ją atmušti. O kaip varžytis su penkiamete, nežinau.

- Tau nereikia su ja varžytis, tiesiog būk man pakantesnė,
ir tiek.
Betani atsiduso, kietai sučiaupė lūpas.
- Nelabai norėtum, kad pasilikčiau nakčiai, tiesa?
Ji buvo graži. M ėnulio šviesioje buvo matyti putlių krūtų lin
kis. Visą savaitę svajojo, kaip šiąnakt miegos su ja, rytą atsibus
198 Nutraukta tyla
drauge kaip visada, juoksis, šnekėsis ir vėl mylėsis, tačiau dabar

prisiminim as apie Betani ranką jam ant šlaunies kėlė daugiau nei
susierzinimą. Jis vis labiau tolo nuo jos.

- Ne šiąnakt, Betani. Atleisk man, - atsiprašė.
Ji bandė nusišypsoti, bet nepavyko. Palinkusi artyn pabučiavo
į skruostą ir pasakė:
- Paskambink, gerai?
Dilanas žiūrėjo, kaip ji išlipa iš automobilio ir persėda į savo
mašiną. Kai ši nutolo sodybos keliuku miško lin k ir pro medžius
jau nebesimatė užpakalinių automobilio šviesų, Dilanas nuėjo į
namą. Spaudė širdį, kad ją įskaudino, tačiau sieloje džiaugėsi, kad
gali likti vienas ir niekieno netrukdomas duoti valią mintim s apie
savo dukterį.
25
Loros ausyse tebeskambėjo Em os ir Saros pokalbis. Klojant ant

grindų paklodes, kad nepritikštų dažų, galvoje vis aidėjo nepa
tenkintas Em os balselis: „Aš ne Džeinė!“ M alonūs prisim inim ai
kėlė šypseną.
Šįryt per psichoterapijos seansą Hetera pasiūlė į kitą užsiė

mimą atsivesti ir Sarą. Lora nuo tokio pasiūlymo net susigūžė:
Sarą tai sutrikdys. Lorai vien pasiūlius pakeisti pasivaikščiojimų
kryptį, senoji baisiai susijaudino. Sarai reikia to, kas jai gerai pa
žįstama. Bet gal tai ir išeitų į gera. Galbūt padėtų Emai.
Em a sėdėjo ant grindų vidury svetainės, išsidėliojusi aplink

save dažų, skirtų piešti rankomis, tūteles, ir buvo užsiėmusi savo
veikla. Lora nebuvo sakiusi Em ai, kad atvažiuos Dilanas padėti
dažyti svetainės, bet dabar jau reikėjo tai pranešti, nes po kelių
m inučių jis turi pasirodyti.

- Ema? - šūktelėjo Lora, atidarydama kreminių dažų skardinę.
Em a pakėlė galvą nuo savo tapybos. Pirštai išterlioti mėlynais
dažais, ore tvyro dažų kvapas.

- Tuoj atvažiuos Dilanas. Jis padės mums dažyti sienas.
Em a tuoj pat nuleido galvą ir vėl sutelkė dėmesį į piešinį. Jai
tai nepatiko.
- Žinau, kad tau atrodo, jog jis tau buvo negeras, kai lankė
mės jo trobelėje, - kalbėjo Lora, - bet, tikiuosi, tu supranti, kad
200 Nutraukta tyla
jis tiesiog išsigando, kad tu nesusižeistum su jo šautuvais. Jis ta

vim i rūpinasi.
Lyg nieko negirdėjusi Em a ir toliau tepliojo lapo viršuje mėly
nais dažais, o Lora pradėjo dažyti sieną prie virtuvės durų.
Žvyro gurgždesys palei namą pranešė, kad atvyko Dilanas.
Nusišluosčiusi rankas į skudurą, užkištą už šortų kišenės krašto,
Lora nuėjo prie durų jo pasitikti. Em a iš savo vietos ant grindų
nė nekrustelėjo.
- Tu jau pradėjai, - tarė jis nužvelgdamas sieną palei virtuvės
duris. - Graži spalva. Matau, Ema irgi kai ką dažo.
Ema, išgirdusi savo vardą, net nesiteikė pakelti galvos.
- Aš tikėjausi, kad ir Em a mums padės, - pasakė Dilanas ir,
išsitraukęs iš kelnių kišenės teptuką, pritūpė prie jos. - A r neno
rėtum padėti mums dažyti sienų? - paklausė.
- M an atrodo, jinai tam dar per maža, - Lora nenorėjo už
gauti Dilano, bet gerai žinojo, kad tam, ką jis siūlo, Em a dar ne
užaugusi. Deja, didžiai jos nuostabai, Em a paėmė iš jo teptuką ir
atsistojo.
- G al norėtum pradėti štai čia? - atsargiai uždėjęs ranką mer
gaitei ant peties Dilanas nuvedė ją prie tolimesnės sienos. - Tu
būsi gruntuotoja. O mudu su mama tepsime antrą dažų sluoksnį
ant to, ką tu nudažysi.
Lora prikandusi lūpą žiūrėjo, kaip jos duktė tepa dažais sieną.
Nors mergaitė labai stengėsi, vis tiek reikės darsyk perdažyti. Bet
na ir kas. Stebint, kaip Dilanas moko Em ą j lovelio kraštą nu
braukti nuo teptuko dažų perteklių, Lorai širdį užliejo šilti jaus
mai jiems abiem.
Visi trys darbavosi iki pavakarės, nors Em a savo darbelį baigė
anksčiau ir nuėjo žaisti su Korė į savo kambarį.
- Kiek jos turi barbių? - paklausė Dilanas, pamatęs Korę, ne
šiną pilnutėle dėže lėlių.
Lora nusijuokė.
- Geriau neklausk, - atsakė. Jai buvo nesmagu, kad jis dirba,
o Em a nulėkė žaisti. Jis juk atėjo tik dėl Em os, o ne padėti jai
dažyti. - G a li drąsiai, kada tik nori, mesti dažymą, - pasakė. -

Šitai į tėvystės pareigas neįeina.
- Kad daugiau nėra kas veikti, - tarė jis ir atsilošęs akimis

įvertino jų darbą. - O paskui, jeigu judvi su Em a šįvakar neturite
kitų reikalų, pamaniau, galėtume nuvažiuoti pačiuožinėti.
- Pačiuožinėti? Rugpjūtį?
- Į čiuožyklą Apervilyje. Nesi ten buvusi?

- Net nežinojau, kad ten yra čiuožykla.
- Ji gan atokioj vietoj. V isi rim ti tų apylinkių čiuožėjai va

žiuoja ten treniruotis, - aiškino Dilanas. - Tačiau geriausia, kas
ten yra, tai picos. Galėtume tenai pavakarieniauti. Žinom a, jeigu
manai, kad Em a norės važiuoti.
Lora dvejojo, nes nežinojo, kaip šią žinią sutiks Ema.
- Ji dar niekada nėra buvusi čiuožykloje.
Šaldytuve gulėjo užmarinuotas viščiukas, be to, baisiai gėlė nu
garą. Vis dėlto Lorai patiko toks spontaniškas pasiūlymas. Ir dar
tai, kad Dilanas bus su jomis visą vakarą. Ne namie su savo kita
moterim. Sunku paaiškinti, kaip buvo gera širdyje, tai suvokus.
- Gerai, važiuojam, - pasakė ji.
- Jai patinka.
Lora žiūrėjo, kaip jos dukrytė čiuožia ledu priekyje jų. T i
kėjosi, kad pirm ą kartą atsistojusi ant pačiūžų Em a svirdinės ir
griuvinės, tačiau ji nučiuožė su vėjeliu, lyg būtų tai dariusi visą
savo trumpą gyvenimą. Kartkartėmis, pasijutusi nesaugiai, pri-
čiuoždavo prie Loros, paimdavo už rankos, o paskui ir vėl laim in
ga čiuožinėdavo toliau, o Lora visa širdim i džiaugėsi mergaitės
savarankiškumu.
- Jinai neturėjo tokios galimybės kaip ši, - kalbėjo Dilanui. -
Rėjus jai skaitydavo knygeles, kartais nusivesdavo į muziejų. - Arba
vežiodavosi po miestą. - Tačiau jis nelabai mėgo... fizinį artumą.
- A r jis mokė ją važinėti dviratuku? - paklausė Dilanas. - Iš
mokė plaukti? Žaisti su kamuoliu?
202 Nutraukta tyla
- Nieko panašaus, - Lora prisim inė švelnų Rėjaus kūną, aš
trų jo protą, ir jai suspaudė širdį, kad D ilano akivaizdoje jį taip

nuvertino. - Tai ne jo kaltė, - pasakė ji. - Kai Ema gimė, jam jau
buvo penkiasdešimt šešeri, ir jis buvo daugiau intelektualas nei

sportininkas. Tokiais dalykais kaip čiuožinėjimas ant ledo nega
lėjo jos džiuginti. Aš pati išmokiau ją važinėti dviratuku su pagal
biniais ratukais. O pernai pamokiau plaukti. Bet dabar jau turbūt

bus pamiršusi. Pradėjo bijoti vandens.
- Gal aš galėčiau jai padėti, - pasisiūlė Dilanas. - Galėtume ku
rią dieną visi trys nueiti pasimaudyti. A r prie ežero yra paplūdimys?
- Yra, nedidelis.
- Aš negaliu sėdėti ir nieko neveikti, - prisipažino Dilanas. -
M an reikia fizinės veiklos, kitaip išeisiu iš proto.
Ir tarsi patvirtindamas savo žodžius jis apsisuko prieš ją kelis
kartus. Lora nusijuokė.
K urį laiką abu čiuožė tylėdami, Lora nenuleido akių nuo
Emos. Mergaitė stengėsi pamėgdžioti vyresnį už save vaiką, m o
kantį čiuožti atbulom. Em ai tai puikiai sekėsi, čiuožė suspaudusi
lūpas. Lora galvojo apie D ilaną ir jo pažadą išmokyti Em ą plaukti.
- Tikiuosi, nepagalvosi, kad aš tave išnaudoju, - pasakė ji.
- Išnaudoji? - nustebo jis. - M ano pagalbą Em ai vadini iš
naudojimu?
Lora linktelėjo.
- Nesąmonė, - atšovė jis. - Manęs niekas neprivers daryti to,

ko aš pats nenorėsiu.
- Nujaučiu, kad esi užkietėjęs viengungis, tvarkantis sau gy
venimą taip, kaip nori, ir niekas neprivers tavęs elgtis kitaip.
- Tikrai taip, - patvirtino Dilanas.
- T ik kažkodėl nusileidai mano dukrai. Nežinau, kodėl.
Dilanas sulėtino tempą ir kone sustojęs rimtai pažiūrėjo į ją.
- Nes jinai ir mano duktė, - pasakė jai.
- Bet vis tiek galėjai neapsiimti jai padėti. Be to, jinai sugriaus
tavo gyvenimo ritmą, kurį esi taip stropiai suplanavęs.
Jis vėl pasileido čiuožti, rankos mostu pakviesdamas prisidėti

ir ją. Jiedu čiuožė greta vienas kito tylėdami, paskui jis vėl prabilo:
- Tėvas mus paliko, kai aš buvau septynerių.
- M atai kaip, - tarė ji. - Paliko? Turi omeny...
- Paliko savo šeimą. Mam ą, mane ir devynmetę mano seserį.
Iš esmės jis buvo labai geras tėvas, todėl man dvigubai skaudžiau.
Visada buvo su mumis - su m anim ir mano sese. Aš jį dievinau.
Bet paskui vieną rytą jo nebeliko. Štai taip, - Dilanas spragtelėjo
pirštais. - M am a liko be žado.
Staiga jis nusišypsojo, o paskui pasakė:
- Tu tik pažiūrėk į ją, - ir parodė į Emą. Dabar ji bandė atlikti
piruetą. Nepavykus klestelėjo ant ledo, bet kažkoks vaikinukas
padėjo jai atsikelti ir ji atkakliai nučiuožė tolyn.
- Ji gimusi čiuožti, - pastebėjo Dilanas. - M es dar padarysi
me iš šitos mergaitės sportininkę, - ir tramdydamas entuziazmą
pažiūrėjo į Lorą. - Žinom a, tau leidus.
Lora nusijuokė.
- Aš tai leisiu, bet pirm a turi gauti jos pačios sutikimą, - Lora
leido minutę kitą abiem patylėti. - Na, - paskui vėl prabilo, - tai
dėl ko tėvas jus paliko?
- Ilgai negalėjom šito suprasti, - tarė Dilanas. - O pasirodo,
kitoje valstijoje jis turėjo kitą moterį ir porą vaikų. D ėl darbo jam
tekdavo daug keliauti, todėl ir gyveno dvigubą gyvenimą. Ta kita
moteris žinojo apie mus, jai galiausiai nusibodo taip gyventi, to
dėl liepė jam rinktis. Ir jis pasirinko. Mes pralaimėjom.
Įsivaizduodama, kaip turėjo būti skaudu, Lora net susigūžė.
- A r jis daugiau su jum is nesusisiekdavo? - paklausė. - A r jūs
nesusitikdavote per šventes ar...
- Jis dingo kaip į vandenį, - atsakė Dilanas. - Mes jo daugiau
nebematėm. Tiesą sužinojom iš jo giminaičio. Dabar jis jau miręs.
M ano tėvas. Penkiasdešimties metų ištiko širdies smūgis. Bijau,
kad ir aš nebūčiau paveldėjęs kokios širdies ligos, veidmainystės ar
apgaviko genų, - karčiai kalbėjo jis. - Tai dabar jau supranti, kodėl
nenoriu, kad mano vaikas augtų be tėvo? Juk aš galiu jai padėti.
204 Nutraukta tyla
- Taip, suprantu, - atsakė ji.

- Nekenčiu tėvo, bet vis tiek laikau tą jo kvailą ginklų kolek
ciją, nes daugiau neturiu nieko, kas man jį prim intų. G in klų irgi
nekenčiu.
Dilanas nusijuokė, bet Lorai jo juokas nuskambėjo skaus
mingai.
- Turbūt tau vaikystėje buvo labai sunku.
- A i, žinai gi, - patraukė pečiais į jos užuojautą. - Užgrūdino
ir visa kita. Bet man būtų buvę mieliau tos stiprybės pasisemti
kitokiu būdu, o ne taip, kad tėvo pasitraukimas paliktų širdyje...
tuštumą.
Lora susimąstė apie savo pačios gyvenimą. Jinai neteko m o
tinos beveik tokio pat amžiaus kaip ir Dilanas, kai jį paliko tėvas,
tik dėl jos netekties kaltų nėra. Tėvas jai įskiepijo meilę mokslui,
ir ji niekada širdyje nejautė tuštumos. Iššūkius, spaudimą, paska
tinim ą, o kartais ir valdingumą - taip, bet ne tuštumą.
- A r Em a suvokia, kas atsitiko Rėjui? - staiga paklausė D ila
nas. - A r ji supranta, kas yra mirtis?
- Hetera sako, kad vaikai pradeda suprasti mirties sąvoką -
jos neišvengiamumą - ne anksčiau negu septynerių metų. Todėl
aš nemanau... - Lora pajuto, kaip širdį užgula nusivylimas. - Jeigu

atvirai, aš nežinau, ką ji supranta ir ko nesupranta, Dilanai. N eži
nau, kas ją baugina ar ką ji galvoja, nes jinai su manim nesikalba.
Dilanas suėmė jai už alkūnės ir jie čiuožė toliau.
- Kalbės, - ram ino jis, bet Lora jokio nusiram inim o nepaju
to. - Su Sara juk kalbėjo. Dabar tai tik laiko klausimas.
Kelias minutes abu čiuožė tylėdami, ir Lora mėgavosi jo ran
kos šiluma ant alkūnės.
- Ketinu vestis Sarą į kitą Em os susitikimą su Hetera, - ga
liausiai prabilo ji. - T ik man labai nesmagu Saros atžvilgiu. Bijau,
kad tai gali išmušti ją iš vėžių. G ali įskaudinti.
- Žinai, tu per daug jaudiniesi dėl svetimų, - švelniai tarė
jis. - Bijai, kad kas nesuterštų Rėjaus atminimo, bijai išnaudoti
mane ar Sarą. Tačiau ir aš, ir Sara patys galime imtis atsakomybės

už tai, ką darom ar ko nedarom.
Lorą jo žodžiai sukrėtė. Ji niekada nelaikė savęs per daug rū
pestinga kitų atžvilgiu. Gaila, kad jis nieko nesupranta.
- D ėl tavęs - sutinku, - tarė ji. - Bet Sara daugeliu atžvilgių
yra kaip vaikas. Jinai nemoka pasakyti „ne, aš niekur nenoriu su
tavim važiuoti“. Jinai netgi nesupras, apie ką kalbama, kai pakvie
siu ją važiuoti su mumis.
Susijaudinus jos balsas trūkčiojo. Dilanas spustelėjo jai alkū
nę ir tarė:
- Tu labai miela.
D ar niekas nėra pavadinęs jos miela. Lora prisim inė, kaip
straipsniuose buvo vadinama „itin gabia astronome“, „atsidavu
sia mokslininke“, „kantria ir atkaklia dangaus kūnų stebėtoja“.
Tačiau niekada niekas nėra pavadinęs jos miela. Dilanas gerai jos
nepažįsta.
- Vis galvoju apie tavo tėvą ir Sarą, - po kiek laiko pasakė
jis. - G al jie tikrai buvo kadaise susitikę kruiziniam e laive, tik ne
buvo vienas kito įsimylėję. G al jų santykiai buvo tik kaip ligonio
ir seselės.
Lora liovėsi čiuožti.
- Gerai sakai! G al Sara gydė mano tėvą. A r net išgelbėjo jam
gyvybę. Na, nebūtinai kruiziniam e laive, gal čia ir bus ta sąsaja.
- Todėl jis jautėsi esąs jai skolingas.
- Deja, šito niekada nebesužinosiu, - liūdnai ištarė Lora ir vėl
pradėjo čiuožti. - Sara nieko neprisimena.
Paskui ji pažvelgė į Emą, ši jau lėtino tempą. Tuoj reikės pa
likti čiuožyklą.
- Atleisk, kad anąvakar taip nelaiku tau paskambinau, - kiek
patylėjusi atsiprašė ji.
- Nieko tokio.
- Atrodo, minėjai, kad tavo gyvenime nėra jokių moterų.
- Aš taip nesakiau. Minėjau, kad nesu su niekuo susisaistęs.
Su niekuo rim tai nedraugauju. Neturiu jokios širdies draugės.
206 Nutraukta tyla
- Aha. Vadinasi, susitikinėji su daugybe moterų?

- Su daugybe - per skambiai pasakyta, - nusijuokė jis. - Deja,
tik su keliom.
- A r jos nepyksta, kad bendrauji ir su kitom moterim? - pa
klausė ji. - O gal jos nieko nežino?

- O i, žino, žino, - patikino Dilanas. - Pameni, minėjau, kad
bijau būti paveldėjęs iš tėvo apgaviko genų? Šito niekada nepakęs

čiau ir niekada taip nepasielgčiau, kad ir kiek man tai kainuotų.
Didžiausia jo dorybė - atvirumas. Juo galima pasitikėti.

- Taip, - toliau kalbėjo jis, - kai kuriom s tai nepatinka, todėl
pakviestos į kitą pasimatymą jos tiesiog pasako „ne“.

- Neįsivaizduoju moters, kuri galėtų su šituo taikstytis.
- Nesistebėk. Yra daugybė moterų, nepageidaujančių rimtos
draugystės lygiai kaip ir aš.
Dilanas ją keistai nustebino. Manė, kad asmeninė jo patirtis
dėl nepavykusios tėvų santuokos turėjo jį skaudžiai atgrasyti nuo
šeimos kūrim o, betgi iš kur tada ta „ilga ir liūdna meilės istorija“,
apie kurią jai pasakojo prieš kelias savaites?
- Jinai jau pavargo, - Dilanas parodė į Emą.
- Matau.
- G al jau baigiam?
- Būtų jau laikas, - pasakė ji vildamasi, kad neįkyrėjo jam
savo smalsiais klausimais apie jo meilės reikalus. Lora žiūrėjo,
kaip jis nučiuožė prie Emos. Pričiuožęs prie jos pritūpė ir kažką
jai pasakė, paskui vėl atsitiesė ir grįžo atgal pas Lorą.
- Jinai jau norėtų baigti, - pasakė. - Bent jau aš taip supratau.

Nelinktelėjo, kad jau pavargo, bet ir nepapurtė galvytės, kad dar
ne, - ir nusijuokė.
Čiuoždam a prie čiuožyklos sienelės Em a atsisuko į juos ir pa
mojo ranka.
- Tu m oki bendrauti su vaikais, - pasakė Lora ir pagalvojo, ar
šitas pagyrimas jam irgi nuskambės keistai, kaip jai nuskambėjo
komplimentas, kad yra miela.
Ir tikrai. Jis nusijuokė.

- Niekas man dar nėra šito sakęs, - prisipažino.
- Na, gal anksčiau tu tiesiog nekreipei į vaikus dėmesio.

Drąsiai pasakyta, bet jis m eiliai jai šyptelėjo, linktelėjo galva
ir čiūžtelėjo ledu.
- G al ir taip, - pasakė ir pasuko į čiuožyklos pakraštį prie Emos.

26
- Užeik, m ieloji, - pakvietė Sara, plačiai atidarydama Lorai

duris. Atrodė truputį susijaudinusi ir nustebusi. - Aš tuoj apsiau
siu batelius ir galėsime eiti, - pasakė ji ir pradingo miegamajame.
Buvo akivaizdu, kad ir turėdama m odernų kalendorių Sara vis
tiek nesusigaudė, kokia šiandien diena.
Lora laukė jos svetainėje. Iš čia ji gerai matė, kad kalendorius
virtuvėlėje ant sienos vėl rodė gerokai į priekį pasuktą laiką. Šįkart
net dviem dienom. Lora vėl nustatė tikslią datą ir sugrįžo į svetainę.
Sara atėjo į kambarį be batų, tik su kojinėm.
- Niekur jų nerandu, - pasakė.
- G al man padėti jums paieškoti? - paklausė Lora. A b i su

Sara nuėjo į mažą tvarkingą miegamąjį. Lova užklota rausva gė
lėta lovatiese, tokio pat audinio kaip ir užuolaidos ant lango. Kaž
kas ant komodos stalčių buvo priklijavęs korteles su užrašais, kad
Sara žinotų, kur kokius drabužius dėti. Kambaryje buvo neprie
kaištinga tvarka.
Saros batai buvo padėti į spintą matomoj vietoj, greta kitų
tvarkingai išrikiuotų porų batų ant grindų.
- Štai jie, - pasakė Lora, paėmė batelius ir padavė Sarai. Ši
pažiūrėjo į juos, tarsi niekada nebūtų jų mačiusi.
- A r jie tinka pasivaikščiojimams? - ne visai užtikrintai pa
klausė.
Lora linktelėjo.
- Gerai, - Sara patraukė pečiais. Atsisėdo ant lovos krašto ir

pradėjo autis. Jos sutrikimas Lorai kėlė nerimą. Kas nutiko per tas
kelias dienas, kai ji čia nesilankė? Kiek kartų per dieną Sara nesu
sivokdavo, kur esanti, ir kiek kartų užsisegdavo išvirkščią sijoną?
Iš to, ką perskaitė knygose, Lora žinojo, kad toliau bus dar blogiau.
Išėjus pro duris iš senelių namų j jas padvelkė lengvas, vėsus
vėjelis.
- Kas dabar? Pavasaris? - paklausė Sara.

- Ne, bet tikrai oras panašus į pavasarį, - nesinorėjo, kad Sara
pamanytų, jog amžinai nepataiko. - Šiandien yra rugpjūčio dvi
dešimt šešta, beveik vasaros pabaiga. Juk geriau, kai ne taip karš
ta, tiesa?
- O, taip, - Sara paspartino žingsnį ir Lorai teko ją vytis.
- Norėjau jūsų kai ko paprašyti, - nuėjus pusę gatvės pasakė
Lora. - Anąsyk buvau čia atsivežusi savo mažąją dukrytę Emą.
A r pamenat ją?
Sara susiraukė.
- Ne, - prisipažino. Veide pasirodė skausminga grimasa. Vis
dėlto ji dar turėjo sveikos nuovokos, nes jaudinosi, kad nieko ne
prisimena.
- Nieko tokio, - atsakė Lora. - Taigi atsivežiau Emą. Jinai nie
ko nekalbėjo. Bent jau didžium ą laiko. Prisimenu, jūs man pasa
kojote apie savo nebylią pacientę, vardu Karen. A r prisimenate
Karen?
- Daktaras P su ja elgėsi kaip gyvulys.
- Teisingai. Bet jam pavyko ją prakalbinti baisiais užgaulioji
mais. Tą patį jūs padarėte ir su Ema. Jūs ją erzinote, tiesa? Tyčia
taip elgėtės, kad ji pradėtų kalbėti?

- Niekada nieko neerzinu.
- Na, gal aš ne taip pasakiau. Jūs vis ją vadinote Džeine, kol jai
trūko kantrybė ir ji atsikirto jums esanti Ema.
Sara užsidengė ranka burną, akyse sustingo mąslus žvilgsnis.
210 Nutraukta tyla
- A r čia buvo atėjusi Džeinė? - paklausė. - Pamaniau, kad
man prisisapnavo.
- Ne, jokios Džeinės čia nebuvo. Bent jau tol, kol aš čia vie
šėjau, - Lora stebėjo Saros profilį. - A r tikrai yra tokia Džeinė? -
paklausė. - M aniau, kad gal...

- Džeinė tikrai yra, - patvirtino Sara. - Bet man nevalia apie ją
kalbėti, - dirstelėjo per petį atgal, tarsi bijotų, kad kas jų klausosi.
- O kas jums neleidžia apie ją kalbėti? - galbūt Alzheim e-
riu sergantys ir jau suvaikėję pacientai prisigalvoja sau draugų?
A r negalėtų Džeinė priklausyti šiai kategorijai? O gal kas nors
prigrasino Sarai, kad, jeigu kalbės apie Džeinę, tai visi laikys ją
beprote?
- Daktaras P ir ponas D, - atsakė ji.
Ponas D? Sarai buvo liūdna, kad šiandien Sara visai atitrūkusi
nuo tikrovės. Lora apkabino moterį per pečius ir tarė:
- Aš jūsų draugė, mieloji. Jeigu norit, galit man viską pasakoti
apie Džeinę.
Sara pažvelgė į ją taip, tarsi tikrintų, ar verta pasikliauti jos
žodžiu, o tada pradėjo pasakoti.
Sara, 1958
Pagaliau, kone po trejų santuokos metų, Sara pastojo. D žo
džiaugėsi tuo nė kiek ne mažiau už ją, pirko būsimam kūdikiui
daugiau, nei leido kišenė, naujais sienų apmušalais išklijavo nedi
delį kambarėlį, kurį ketino įrengti vaikui, vidury nakties bėgiojo
į parduotuvę pirkti Sarai alyvuogių ar šokoladinių batonėlių, kai
ši užsigeisdavo.
Sara darbavosi Šventosios Margaritos psichiatrinėje iki šešto

nėštumo mėnesio, kai jau pradėjo per daug matytis ir tapo nebe-
padoru dirbti jos darbą. Jiedu su D žo dažnai kalbėdavosi, ar verta
jai grįžti į darbą, kai gims kūdikis. Sara žinojo, kad D žo gėdijosi
per mažai uždirbąs, jog vienas galėtų išlaikyti trijų asmenų šeimą
be jos finansinės pagalbos. Aišku, kaip nors išgyventų, bet reiktų
taupyti kiekvieną dolerį. Deja, pagalvojus, kad reikės m ažylį pa

likti su aukle, o pačiai eiti į darbą, irgi darėsi liūdna.
Vis dėlto Sara labai norėjo grįžti į darbą. Ji puikiai sutarė su

pacientais, o kaip minėjo Kolina, jos asmeninis empatiškas ben
dravimas su ligoniais tapdavo atsvara daktaro P gydymo meto
dams. Kartais ji ištisą naktį negalėdavo užm igti ir atmerktomis
akimis gulėdama galvodavo, ką jiems tektų iškęsti, jeigu jos ne

būtų šalia.
Kolina buvo jai puikus pavyzdys. Ji augino sūnelį ir dirbo

visu etatu. Aišku, Kolina kitaip negalėjo, nes neturėjo vyro, iš ku
rio galėtų tikėtis finansinės paramos. Bet ji turėjo anytą, kurios
priežiūrai dieną palikdavo Semį. O D žo mama nutraukė su jais
visus ryšius, tačiau Saros ir D žo kaimynė, vyresnio amžiaus m o

teris, atkakliai siūlėsi prižiūrėti vaikelį, kai tik jis gims. Galiausiai
Sara įkalbino Džo, kad leistų jai, susilaukus kūdikio, neiti į darbą
pusę metų, per tą pusmetį jie pabandytų sumaniai taupyti ir pa
žiūrėtų, kaip seksis. O tada ji galutinai nuspręstų, ką daryti toliau.
Vieną balandžio vakarą jiems žiūrint film ą „Parako dūmai“,
Sarai prasidėjo sąrėmiai. Jos nėštumui tebuvo vos aštuoni mėne
siai. G im dyti dar per anksti ir ji labai išsigando.
D žo skubiai nugabeno ją į ligoninę, čia jai buvo pranešta, kad
„sąrėmiai netikri“, palaikė ligoninėj pernakt daugiau nuram inti
Džo, nei dėl jos sveikatos, ir paleido namo.

Kitą vakarą ji nuėjo gulti skaudama nugara ir negalėjo užm ig
ti. D žo masažavo ją gulinčią ant šono, bet skausmas buvo toks
stiprus, kad jo pastangos pagelbėti nė kiek nepadėjo.
Prieš auštant sąrėmiai vėl prasidėjo.
- Reikia važiuoti į ligoninę, - pasiūlė Džo.
- Jie vėl parsiųs mane namo, - būgštavo Sara.
Bet paskui pamatė šlapią lovą ir prisim inė iš studijų m edici
nos mokykloje, kad kai kada moterims užeina apatinės stuburo
dalies skausmai. Nepasibaigus vienam sąrėmiui, jam ant kulnų
jau lipo kitas.
212 Nutraukta tyla
- Gal tu ir tiesą sakai, - išlemeno ji, dusdama nuo skausmo ir

bandydama pasikelti lovoje. - Geriau važiuojam.
Kitą akim irką D žo pašoko iš lovos, ištraukė iš spintos Saros
drabužius ir vėl grįžo prie jos.

Sara jau buvo išlipusi iš lovos. Staiga ji suprato, kad į ligoninę
nebesuspės.
- Džo, - kreipėsi į vyrą kaip įmanydama ramesniu balsu. -
Kūdikis jau beldžiasi ir tu niekaip nesuspėsi nuvežti manęs į ligo

ninę. Aš prigulsiu, o tu kuo skubiau iškviesk gelbėtojų komandą.
- Ką? - paprastai visada ramus D žo dabar buvo klaikiai išsi
gandęs. - Tu nori gim dyti čia ? - norėjo padėti jai atsigulti, bet ji
nuvijo jį šalin.
- M an viskas gerai, - ramino Sara. - E ik skambinti.
Bet jai tikrai nebuvo gerai. Atsigulusi į lovą suprato, kad kūdi
kis keliauja taip sparčiai, kad aplenks ir gelbėtojų komandą. Be to,
ir gimdymas per ankstyvas. Vaikelis bus labai mažas. Iš baimės ir

skausmo jai akyse ėmė tvenktis ašaros.
D žo įlėkė į kambarį.
- Jie jau važiuoja! - sušuko puldamas prie jos.
- Kūdikis jau eina, Džo, - pranešė ji.
- Kaip tai eina?

- Visai paprastai - eina.
Staiga ji susierzino, paskui ūmai pradėjo jo gailėti. Nereikia
lieti pykčio ant Džo, be jo jinai daugiau nieko neturi.
- Norėjau pasakyti, kad tau teks man padėti, - paaiškino ji.
Vyro akyse šmėstelėjo panika, tačiau ji veikiai užleido vietą
santūriai ramybei, kurią ji taip dažnai regėjo.
- Gerai, - pasakė jis. - Padėsiu. G ali paaiškinti, ką man daryti?
Sara pradėjo vaitoti ir negalėjo jam atsakyti, Džo bejėgiškai pa
ėmė jos ranką ir suspaudė. Mokantis jai teko stebėti vos keletą gim
dymų, bet, savaime suprantama, nė vieno tokiomis aplinkybėmis.
- Paimk iš patalynės stalčiaus kelis švarius rankšluosčius, - iš
skausmo papilvėje vos gaudydama kvapą paliepė Sara. Kai D žo
išskubėjo iš kambario, nusimetė antklodę ir pasikėlė iki klubų

naktinius.
- Jis per daug greitai braunasi, - pasiskundė ji, kai vyras su
grįžo nešinas visu glėbiu švelnių geltonų kilpinių rankšluosčių.
- Ką man daryti? - paklausė jis.
- Rankšluostį... po m anim i, - išlemeno ji, staiga apkvaitusi
nuo užėjusio skausmo ir noro stangintis. G al dar per anksti stan-
gintis? Sara šito nežinojo ir dabar jai buvo nebesvarbu. Beveik
nematė ir nejautė, kaip Džo atsisėdo ant lovos krašto ir visa savo
esybe susitelkė į veiksmą tarp jos kojų.
- Kitu rankšluosčiu turėsi priim ti kūdikį, - šnopuodama
mokė Sara. - Jis bus slidus, todėl...
- Aš jau matau kūdikį! - sušuko Džo. - Ką daryti? G al pamė
ginti patraukti?
- Nereikia, - išlemeno ji. - Ką matai? Galvytę ar?.. - ji taip
nenumaldomai kaleno dantimis, kad jų tarškėjimas aidu atsimu
šė smilkiniuose.
- Taip, galvytę. Kuokštą plaukų.
- Neleisk man suplyšti, - paprašė. - Laikyk ranką po kūdikio
galvyte. T ik nestumk. Laikyk ranką po juo, kad jis kartais... - stai
ga ji sukliko ir tą pačią akim irką suprato, kad nesuplyšti nepa
vyks, bet dabar jau tai nebebuvo svarbu. Kūdikis plumptelėjo ant
ištiestų, rankšluosčiu apklotų D žo rankų.
- A r vaikelis sveikas? - sunkiai alsuodama paklausė Sara ir
pamėgino pažvelgti į jį.
- Mergaitė, - pasakė Džo. Jis šypsojosi.
- A r ji sveika? - Sara pasikėlė ant alkūnių, bet nieko nematė,
tik kruviną dėmę ant geltono rankšluosčio.
- Man... man atrodo, ji nekvėpuoja, - Džo ištarė ramiai, bet jo
akyse buvo matyti siaubas.
- Paimk rankšluostį ir jo kam pučiu iššluostyk jai burnytę, -
išsigandusi pamokė Sara. Prisim inė vieną kolegę, kuri prieš me
tus gimdydama prarado kūdikį. Dieve brangus, kad tik mano kū
dikis būtų sveikas.
214 Nutraukta tyla
D žo padarė, kaip liepiamas, ir po akimirkos kūdikis suinkštė,

o paskui pradėjo visa gerkle rėkti. Sara atsigulė su palengvėjimu,
užsimerkė, o lauke prie jų namuko pasigirdo sirenų gausmas.
Sara su kūdikiu ligoninėje praleido beveik savaitę, nors abi
jautėsi kuo puikiausiai. D žo nuolat jas lankė, užbėgdavo iš darbo
vidury dienos, o vakarais būdavo tol, kol išvarydavo. Sarai atrodė,
kad seselės leidžia jam pasilikti ilgiau nei kitiems tėtušiams, nes
D žo labai rūpinosi dukrele. Šiaip ar taip, juk jis pats ją priėmė,
o kiti tėveliai net per patrankos šūvį nebūdavo prileidžiam i prie
šlovingųjų gimdyklos durų.
Mergaitę jie pavadino Džeine. Vardą parinko kaip m ylim iau
sios Saros tetulės, ir Sara džiaugėsi, kad mergytė labiau panaši į
Džo, o ne į ją. D žo ir Džeinę siejantis ryšys buvo gerokai glau
desnis nei kitų tėčių su dukterimis, ir Sara stengėsi tai paaiškinti
tuo, kad D žo pirmas paėmė ją ant rankų, grožėjosi ir raudojo iš
laimės. Jis lygiai taip pat stropiai ir entuziastingai rūpinosi Džeine
kaip ir Sara. Mergaitę jis augino kaip savo mažąją princesę.
Deja, pamažu ėmė aiškėti, kad norint ir toliau gyventi name
lyje parko pašonėje Sarai teks grįžti į darbą. Reikėjo rinktis. Vien
nuo minties, kad turės palikti Džeinę su kaimyne, ponia Geil, ir
penkias dienas per savaitę būti toli nuo jos, Sarai gėlė visą kūną. Vis
dėlto giliai širdyje jautė, kad ji ne iš tų, kurios kiurkso namie. Šito ji
niekam nesakė, tik Džo, nes manė, kad taip elgtis negarbinga. Sava
naudiška ir visai nemotiniška. Tačiau jai buvo reikalingas darbinis

stimulas, o Šventosios Margaritos pacientams buvo reikalinga ji.
D žo ją guodė, kad tokie jausmai būdingi ne tik moterims. Jis
irgi tos pačios nuomonės ir abejojo, ar būdamas m oterim i elgtųsi
kitaip. Turbūt pasitvarkys darbo grafiką taip, kad kiekvieną rytą
galėtų bent po kelias valandas pabūti su Džeine. O tada galima
būtų ją palikti pusdieniui su ponia Geil.
Vieną vakarą, prieš pat Sarai vėl grįžtant į darbą, ji sėdėjo sve
tainėje ir maitindama Džeinę pamatė, kad per žinias rodo daktarą
Palmiento. Skubiai pagarsinusi televizorių Sara, apimta siaubo,
spoksojo j ekraną, kur rodė, kaip Palmiento spaudžia ranką prezi

dentui Eizenhaueriui. Ž in ių vedėjas skelbė, kad Palmiento apdo
vanotas už mokslinius tyrimus Šventosios Margaritos ligoninėje.
Sara susmego fotelyje, draskoma dvejopų minčių: pasididžiavimo,
kad dirba su tuo garsiu žmogumi, ir nusivylimo, kad už abejoti
nus gydymo metodus jis buvo apdovanotas.
- Labai džiaugiuosi, kad nusprendei sugrįžti į darbą, - džiū

gavo Kolina, kai abi su Sara stovėjo valgykloje eilėje pirm ą die
ną jai sugrįžus į ligoninę. Kol jos nebuvo, Kolina buvo perkelta į
trečią skyrių, ir ši nauja patirtis jai kėlė nerimą. - Reikalai gero
kai pablogėjo, - kalbėjo ji abiem susėdus prie staliuko su sumuš
tiniais. - Trečiam skyriuj reikalingas sveiko proto žmogus, kad
man pasakytų, jog aš tikrai dar nesikraustau iš proto.
- Kaip suprasti - pablogėjo ? - paklausė Sara.
Kolina pavartė akis. Jos plaukai jau buvo ataugę, nebe trum pi,
ir dabar gulė apie veidą trum pom is, šviesiomis bangelėmis.
- Kol tavęs nebuvo, priėmė tokį vyrą... tiksliau - vaikėzą, -
porino Kolina, - ir staiga jis tapo dešiniąja daktaro P ranka. Visi
jį vadina ponu D.
Sara nusijuokė.
- Ponu D? - perklausė. - Ir jisai sutinka su daktaro Palmiento
gydymo metodais?
- Sutinka su jo metodais? - nusistebėjo Kolina. - Jis net naujų
prigalvoja. Dabar jis vadovauja psichinio alinim o programai.
- Psichinio alinimo? Kokia čia programa?
Per aštuonis mėnesius, kol jos nebuvo, regis, atsirado daug
naujovių.
- Niekas nieko apie ją nežino, tik Palmiento ir ponas D, bet
ji susijusi... - ir Kolina palinko virš staliuko, tarsi tai, ką rengėsi
pasakyti, būtų didelė paslaptis... - su tokiais šalmais.
- Šalmais? - Sarą vėl suėmė juokas. Vis dar nerūpestingai naivi
po tiek laiko, praleisto namie su vyru ir dukrele, dabar pradėjo
suprasti, kad ramybei Šventosios Margaritos ligoninėje atėjo galas.
216 Nutraukta tyla
- Jie panašūs į tuos šalmus, kokius dėvi futbolininkai, - aiš

kino Kolina. - T ik į šalmą įtaisytos ausinės, sujungtos su dideliu
garso grotuvu, laikom u ant ligonio staliuko prie lovos. Garsa-
juostė nuolat sukasi, o kai pasibaigia, vėl paleidžiama iš naujo, ir
pacientas turi jos klausytis po penkiolika valandų per parą!
- Tu čia prisigalvoji, - pasakė Sara, staiga nustojusi tikėti K o
lina. Pernelyg absurdiška.
- Veikiai pati pamatysi.
- O kas tose garsajuostėse?
- Tai, ką jiems įrašo daktaras P. Kiekviena garsajuostė skirta
tam tikram pacientui. Pavyzdžiui, toks tekstas: „Esi visiška kvailė.
Tu sužlugdei savo santuoką. Esi absoliučiai niekam tikusi.“
- Ką? - nustėro Sara.
- Ta garsajuostė leidžiama be perstojo ir jie klausosi jos visą
mėnesį. Paskui uždedama pozityvi juostelė. „Tu m yli savo šeimą.
Tu esi pavyzdinga žmona ir motina. Tu dievini savo vyrą.“
Sarai kone ik i stalo atvipo žandikaulis.
- Sakyk, kad čia pokštas, - ištarė ji.
- Klausydamiesi tokių garsajuosčių, pacientai, kuriems ne-
prišvirkšta vaistų ar neatliktas elektrošokas, kartais apsiverkia ar
pradeda klykti, - aiškino Kolina.
Sara aiktelėjo.
- Kada jie pagaliau pradės naudoti tai, kas iš tiesų padėtų
žmonėms pasveikti?
- Jie sako, kad tai padeda, - atsakė Kolina. - Anot jų, lai
komasi gydymo principo „pirma turi pablogėti, o tada pradėsi
sveikti“.
- Č ia visur laikomasi šito principo, - tyliai burbtelėjo Sara. -
Palmiento turbūt ir už tai gaus premiją.
Sara pažiūrėjo į sumuštinį ir pastūmė jį į šalį. Apetitas dingo.
Štai ji ir grįžo į Šventosios Margaritos psichiatrinę.
Daktaras Palmiento, regis, džiaugėsi jos sugrįžimu ir iš karto,

jau pirmą savaitę, liepė asistuoti jam per dvi lobotomijos operacijas.
Sarai buvo neramu, kad jinai jau nesikremta taip stipriai kaip pir
mąjį kartą, stebėdama žlugdomą ligonio asmenybę. Sara būgštavo,
kad su patirtim i ji vis labiau užsigrūdina.
Viena jos pacientė buvo viso personalo vadinama Pelene, nes

ji įsivaizdavo, kad jos galva ir drabužiai apibarstyti pelenais, todėl
nuolat bandė nukratyti juos nuo savęs. Vidutinio amžiaus mote

ris buvo apsileidusi ir nutukusi, bet labai mielo veido ir elgesio.
Sara greitai prie jos prisirišo. Kaip tik dėl Pelenės jai pagaliau teko
susitikti su ponu D, nors apie jį kasdien girdėdavo jau nuo pir
mos grįžim o į darbą dienos.
Ponas D pasikvietė ją į kabinetą aptarti Pelenės būklės. Jo ka

binetas - šalia daktaro Palmiento, ir beveik toks pat didelis. Sara
iš karo suprato, kodėl Kolina pavadino jį „vaikėzu“. Jis atrodė ne
daugiau kaip devyniolikos - geriausiu atveju, - nors visi kalbė
jo, kad yra gerokai vyresnis, nes studijavo psichologijos moks
lų doktorantūroje. Sunku tuo patikėti. Jo skruostai vis dar buvo
spuoguoti.
- Prisėskit, prašom, - ponas D stovėjo ir laukė, kol Sara at
sisės kitapus jo stalo. Jis m aloniai šypsojosi, ir Sarai kiek atlėgo

širdis. - Džiaugiuosi, kad pagaliau susipažinom, ponia Touli, -
prabilo jis. - Apie jūsų puikius sugebėjimus teko girdėti daug
gražių dalykų.
- Ačiū.
- Norėčiau jums papasakoti apie mūsų gydymo programą
jūsų pacientei poniai Lukas. Kiek žinau, ją visi vadina Pelene.
Jis kalbėjo kaip gerokai vyresnis vyras, jo žodžiai skambėjo
truputį pompastiškai. Sara manė jį būsiant pasipūtusį; ir koks gi
jauniklis, atsidūręs tokiose pareigose, nebus pasipūtęs? Tačiau
jam toks apibūdinimas visai netiko.

- Taip, Pelene, - patvirtino Sara.
- Mes ketiname pradėti jai gydymo programą, kuri jums tur
būt dar nėra žinoma, nes jūs kurį laiką nedirbote. Ji vadinasi „psi
chinis alinimas“.
218 Nutraukta tyla
- Garsajuostės, - ištarė Sara.

- Teisingai. Tai nuostabi programa, - jo skruostai nukaito. - Iš
pradžių duosime jai daktaro P paskirtų vaistų, kuriuos jis manys
jai esant tinkamus, ir paguldysime į miego palatą. Paskui uždė-

sime jai šalmą su jame įtaisytomis ausinėmis. Šios bus sujungtos
su magnetofonu, ir ji visą dieną klausysis garsajuostės. Padarys

pertrauką tik nueiti į tualetą, šalmą galės nusiim ti tik valgydama
ir prieš miegą. O visą kitą laiką turės klausytis garsajuostės. O jūs,
be abejo, turėsite slaugyti ją miego palatoje - vartyti, kad neatsi
rastų pragulu, maudyti, prausti ir panašiai.
Sara pasimuistė ant kėdės.

- Ką ji girdės toje garsajuostėje? - paklausė.
- Tai, kas bus paimta iš jos ankstesnių seansų su daktaru P.
Mes parinksime tuos epizodus, kurie jai kelia stipriausias em oci

jas. Be to, jai prie blauzdos bus prijungtas laidas, ir kaskart išgir
dus neigiamas emocijas keliantį pranešimą jai bus suduodamas
nestiprus elektrošokas.
- O Jėzau, pone D, - sušuko Sara, - šito jau per daug!
- Visai ne, - vyras palinko prie jos ir šypsojosi, juodi jo plau
kai žvilgėjo lempos šviesoje, akys karštligiškai žibėjo. Net ir nu

sėtas spuogų jaunuolio veidas traukė akį. - Šitaip jai iš galvos bus
išguitos negatyvios mintys ir pakrauta pozityvių, - paaiškino
jis. - Tai daug efektyvesnis ir greitesnis būdas pakoreguoti žm o
gaus elgseną, užuot švaisčius tūkstančius valandų psichoterapijai.

Ir be jokio žmogiško ryšio, - pagalvojo Sara, bet garsiai nieko
nepasakė. Jis dar jaunas, tas tiesa, bet jau užima aukštą postą, ir
todėl Sara aiškiai jautė negalinti jam prieštarauti.
- A r jūs pats matėte, kad šita programa kam nors padėjo pa
sveikti? - išdrįso paklausti nutaisiusi kuo ramesnį ir malonesnį balsą.
- M ūsų tyrimas dar tik pradinėje stadijoje, - atsakė jis, nusuk
damas akis į šalį ir pašnarindamas ant stalo gulinčius popierius. -
Tačiau teigiamų poslinkių jau matyti, - subraukęs kelis lapus krū
von pakilo nuo stalo, ir Sara suprato, kad pokalbis baigtas.
Prastas iš jo melagis, galvojo Sara, išeidama iš kabineto. Jis

pats tikėjo viskuo, ką kalbėjo, iki paskutinio sakinio apie ligonių
būklės pagerėjimą, kai nudūrė akis ir staiga sutrikęs išsidavė, kad
yra kitaip. Puiku. Bent jau žinos, kada jis bando pūsti m iglą j akis.
Po trijų savaičių Pelenė jau nebebraukė nuo savęs tariamai
užkritusių pelenų. Tiesą pasakius, jinai nieko daugiau nebedarė,
tik gulėjo miego palatoje užmerktomis akimis arba spoksodama
į lubas, ir abejingai klausėsi garsajuostės, leidžiamos pro šalmo
ausines. Veidas neišdavė jokių jausmų. Valgė neišleisdama jokio
garso. A r tai pagerėjimas? Sara labai tuo abejojo.
- Jie sunaikina unikalią savo pacientų asmenybę ir vadina tai
būklės pagerėjimu, - vieną dieną skundėsi ji Kolinai valgykloje.
- Žinau, - Kolina pakėlė prie lūpų šaukštą sriubos.
- Manau, mums reikia kažko griebtis, - tarė Sara.
- O ką mes galime padaryti?
- Reikia kažkam pranešti apie tai, kas čia dedasi.
Kolina nusijuokė.
- Šventosios Margaritos psichiatrinė laikoma pačia pažan
giausia gydymo įstaiga šalyje, o daktaras P gavo geidžiamiausią -
kaip ten jis vadinamas - apdovanojimą, - atšovė ji. - Kas patikės,
kad pora eilinių psichiatrinės seselių geriau už patį Palmiento
išmano, kaip reikia gydyti ligonius? G al mes iš tiesų nieko nemu
kiam, Sara. G al mūsų metodai pasenę. G al šitaip gydoma visose
pažangiausiose ligoninėse.
- Nuoširdžiai tikiu, kad taip nėra, - Sara pasilenkė prie Koli-
nos. - Jeigu galiausiai toks gydymas ir padeda, tai vis tiek, pažiū
rėk, kokia kaina. Nemanau, kad galima džiaugtis kažkokiais gy
dymo laimėjimais, kai gydymo procese po kojomis paminamas
paciento orumas.
- Matai, - prieštaravo Kolina, - jeigu kelsime bangas, dedu
galvą, greitai išlėksime iš darbo. Nežinau, kaip tau, bet man p i
nigai labai reikalingi. Po šito daugiau turbūt jau mūsų niekada
niekas nebepriimtų. Išvydamas lauk, daktaras Palmiento vargu ar
pašykštėtų atitinkamų įrašų mūsų charakteristikose.
220 Nutraukta tyla
Visais atžvilgiais Kolina buvo teisi. Ir vis dėlto Sara negalėjo

atsikratyti to bjauraus jausmo, kad Šventosios Margaritos ligoni
nėje dedasi negeri dalykai. Net ir sėdint namie su D žo ir Džeine,
jos mintys vis sukosi apie darbą. Gana dažnai atsibusdavo naktį
susapnavusi, kad tūno uždaryta izoliatoriuje, o tada tiesdavo ran
ką ir ieškodavo šalia gulinčio Džo, kad įsitikintų, jog sapnuoja.

Atsikeldavo iš lovos, atsinešdavo Džeinę ir pasiguldydavo į vidu
rį. T ik visiems trim s jaukiai susiglaudus ir šiltai apsikabinus ji vėl

pasijusdavo saugi.
- Mesk tą darbą, - vieną vakarą tarė jai Džo. - Kaip nors išsi-
versim. Jis per daug atima iš tavęs jėgų.
Jie sėdėjo svetainėje. Pamaitinta Džeinė snaudė Sarai ant peties.

- Negaliu taip im ti ir mesti, - atsakė ji. - M an atrodo, ten
vyksta blogi dalykai. Negaliu palikti savo pacientų.

- Jeigu tikrai žinai, kad ten kažkas negerai, tuomet privalai
kažko griebtis, - pasakė Džo.
Sara patraukė pečiais.
- O jeigu paaiškės, kad aš tiesiog prisigalvojau to, ko iš tikro
nėra?
D žo pasiėmė savo nuolatinius palydovus - bloknotą ir rašiklį.

- Pamėginkime surašyti viską, dėl ko tau neramu, - pasiūlė
jis, - ir objektyviai įvertinkime padėtį.

Sara išpyškino jam viską, kas, jos galva, negera gulėjo ant šir
dies. Net palengvėjo, kai ėmė vardyti savo rūpesčius.

- Lobotomijos, - vardijo žiūrėdama, ar Džo spėja užsira
šyti. - Žinau, kad jos atliekamos ir kitose gydymo įstaigose, ta
čiau abejoju, ar šitaip dažnai. Gydymas elektrošoku. Daktaras
Palmiento naudoja pernelyg stiprią srovę ir skiria šią procedūrą
neįtikėtinai dažnai, krato srove savo pacientus net ir prasidėjus
konvulsijoms. Izoliatorius. Tiksliau - karceris. Ir ta pono D psi
chinio alinim o programa. D ar - stiprūs vaistai. Jie skiria perne
lyg daug vaistų, visai neįsigilinę į paciento diagnozę. Su ligoniais
beveik nebendraujama. Su jais kalbasi tik kelios seselės. Susidaro
įspūdis, kad jie siekia automatizuoti psichiatrinį gydymą, - Sara

pabučiavo Džeinę į sm ilkinį, atsistojo ir paguldė mergytę į pintą
lopšį šalia krėslo.
Laukdamas, kol ji vėl atsisės, D žo skaitinėjo sąrašą.
- A r tau neatrodo, kad šie gydymo metodai taikom i ir kitose

įstaigose? Juk, šiaip ar taip, Palmiento...
- Perverčiau visus naujausius medicinos žurnalus, - atsakė

ji. - Ir niekur neradau nė menkiausios užuominos apie tokius da
lykus. M aža to - į lobotomijas apskritai pradėta žiūrėti nepalan
kiai. Bandoma eksperimentuoti su naujais vaistais, tačiau tik ne
tokiu būdu, kaip tai daroma Šventosios Margaritos psichiatrinėje.
D žo atsilošė. Sąrašą pasidėjo ant kebo.
- Manau, tikrai reikia ką nors daryti, - pasakė jis. - G al pas
kam bink Am erikos psichiatrų asociacijai? Nereikės prisistatyti.
Apie anonim inį skambutį ji nebuvo pagalvojusi, ir dabar šis
pasiūlymas ją nuramino. Garsiai išsakiusi D žo savo nuogąstavi
mus, suprato neturinti kito pasirinkim o, kaip tik atskleisti aukš
tesnei institucijai tai, ką pati žinojo.
Rytą ji paskambino į darbą ir pasakė truputį vėluosianti. Tada

paskambino Psichiatrų asociacijai ir paprašė sujungti su žm ogu
mi, atsakingu už nusižengimų darbo etikai tyrimą. Kiek palau
kus, ragelyje pasigirdo vyriškas balsas. Sara buvo pasidėjusi ant
stalo šalia telefono Džo parengtą sąrašą ir neskubėdama išvardijo
jai nerimą keliančias procedūras, atliekamas Šventosios M argari
tos ligoninėje. Kalbėdama įsivaizdavo tą asociacijos narį užsira-
šinėjant jos bėdas, bet išsamaus atsakymo iš jo taip ir nesulaukė.
Vangus jo balsas Sarai skambėjo kaip daugelio miego palatoje
gulinčių ligonių.
- Dėkoju už informaciją, - galiausiai prabilo jis. - T ik jūs ne
pasakėte savo pavardės.
- Nenorėčiau jos sakyti, - tarė Sara.
- M um s ji reikalinga statistikai, - paaiškino vyras, - ir jūsų
pateiktam skundui užregistruoti.
222 Nutraukta tyla
- Aš ten dirbu. M ano skundas gana patikimas.

- Kaip man žinoti, kad jūs ten dirbate, o ne gulite?
- Aš neguliu. Aš ten dirbu jau... - Sara vos nepasakė, kiek
laiko jau ten dirba, bet staiga susigriebė, kad ši informacija gali
padėti išaiškinti, kas skambina. - Teks pasikliauti mano žodžiu, -
atsakė ji.
- Ką gi, - nusileido vyras, - perduosiu šią informaciją atitin
kamoms instancijoms.
Sara padėjo ragelį palengvėjusia širdim i. Jau seniai taip gerai
nesijautė. Padarė viską, ką galėjo.
Lora laikė Sarai atidariusi senelių namų duris ir laukė, kol ši

įžengs į vidų. Dabar ji žingsniavo gerokai lėčiau, nei tik išėjus
pasivaikščioti. Šiandien jos sukorė ilgą kelią ir net Lora pavargo,

bet veikiau nuo pasakojimo, kas dėjosi Šventosios Margaritos li
goninėje, nei nuo vaikščiojimo. Ją nustebino žinia, kad Sara turė
jo dukterį. Loros tėvas buvo minėjęs ją neturint jokių artimųjų.

Aišku, D žo jau gali būti ir miręs, bet Džeinė?
- O kur dabar Džeinė? - paklausė Lora abiem priėjus duris
su kino projektoriaus paveikslėliu. Bijojo išgirsti atsakymą, o ir
nenorėjo žadinti Sarai skaudžių praeities prisim inim ų.
- Jos nėra, - atsakė ši.

- N orit pasakyti... - nedrįso garsiai pasakyti, kad Džeinė gal
būt jau mirusi.
- Džeinė slapstosi, - atsakė Sara. Atsisveikino su Lora, įėjo į
butą ir uždarė paskui save duris.
27
Em a tvirčiau suspaudė Lorai ranką. Jos ėjo namo iš žaidim ų aikš

telės prie ežero ir Lora pasekė akim is dukros žvilgsnį į namelį,
kuris vos matėsi pro medžius. U ž vešlios klevų ir japoniškos strė-
liašaknės vijoklių lapijos ji pamatė ant verandos laiptelių sėdintį
Dilaną su didžiule dėže ant kelių.
- Dilanas atvažiavo! - linksm ai sušuko Lora, nekreipdama

dėmesio į nerimastingą Em os įsikirtim ą į jos ranką. Lora tikėjosi
šiandien kažkuriuo metu atvažiuosiant Dilaną ir žinojo, kas toje
dėžėje. - Įtariu, kad jis tau kažką atvežė, - pridūrė ji.
Po šių žodžių Emos piršteliai šiek tiek atsileido ir Lora palin
gavo galvą. Kaip jiedu su Rėjum, gyvendami taip kukliai, sugebė
jo užauginti tokį materialistą vaiką?
Vakar vakare Lora kalbėjosi su Dilanu, sutiko, kad jis atvež
tų nupirktą dovaną ir papasakojo jam apie Saros dukterį Džeinę.
Jie gerą pusvalandį bergždžiai spėliojo, bandydami išsiaiškinti, ką
Sara turėjo galvoje sakydama, kad Džeinė slapstosi.

Pamatęs jas, Dilanas nulipo laipteliais jų pasitikti.
- Aš tau kai ką atvežiau, Em a, - pasakė.
- Kaip miela iš tavo pusės, Dilanai, - Lora pažvelgė į dukrytę,
kurios akys jau buvo įsmeigtos į supakuotą dėžę. - Kur norėtum,
kad ji išvyniotų dovaną - čia ar namie?
- Ji labai sunki, - pasakė Dilanas, - gal geriau nešam į vidų.
224 Nutraukta tyla
Em a nubėgo į namą ir sustojusi vidury svetainės nekantriai
laukė jų, išputusi akis.

Dilanas nusijuokė.
- Neblogą gobšuolę jūs čia užsiauginot, - tyliai sušnibždėjo
Lorai.
- Jinai ir tavo vaikas, - taip pat tyliai atkirto jam Lora.
Dilanas padėjo nešulį ant grindų ir paragino:
- Nagi, pirm yn, Ema.

Atsisėdusi ant grindų Em a puolė plėšti dovaną ir nuvynio
jusi popierių pamatė tuščią akvariumą. Žiūrėjo į jį nieko nesu
prasdama.
- A r žinai, kas čia, Ema? - paklausė Lora.
Em a linktelėjo. Lūpų kampučiuose šmėstelėjo vos pastebima

šypsena, ir Dilanas prisėdo prie akvariumo ant grindų priešais ją.
- Reikia surasti vietą, kur jį pastatysime, - pasakė jis. - Kur
norėtum - savo kambary ar šiaip kur?
Ojoj, pagalvojo Lora. Jis uždavė sudėtingą klausimą, į kurį

neatsakysi nei taip , nei ne, taigi Em a žiūrėjo į jį ir tylėjo.
- Tavo kambary? - pakartojo klausimą Dilanas.
Ema linktelėjo.
- Gerai. Dabar reikia prileisti filtruoto vandens ir palaukti,
kol jis šiek tiek apšils. O kol jis apšils, nuvažiuosime į žuvų par
duotuvę M idlberge ir nupirksime tau žuvyčių.
Em a skubiai dirstelėjo į Lorą.
- Aš irgi važiuosiu, - pasakė ji, atspėdama, kodėl mergaitės
žvilgsnis toks išsigandęs.
- Puiku, - tarė stodamasis Dilanas. - Pirmiausia mums reikia
surasti tinkamą vietą akvariumui pastatyti. A r nenorėtum man
parodyti savo kambario?
Em a pašoko nuo grindų ir pastvėrusi Lorai už rankos nužy

giavo su jais į viršų.
Jie surado puikią vietelę - pristūmė galu prie sienos plačią
knygų lentyną ir ant jos pastatė akvariumą taip, kad jį galima
būtų apžiūrėti iš abiejų pusių. Dilanas prileido filtruoto vandens,

supylė jį į akvariumą ir įjungė vandens šildytuvą, o Em a su Lora
stovėjo ir žiūrėjo, kaip jis dirba.
- Aš kas dvi savaites atvažiuosiu ir išvalysiu akvariumą, - pa

sakė Dilanas Emai. Šitą jis buvo pažadėjęs Lorai, kai prašė leidi
mo atgabenti į jų namus akvariumą. - Tavo mamytė sakė, kad kas
savaitę patikrins vandens būklę, pažiūrės, kaip veikia šildytuvas
ir filtras. Bet tau, Ema, teks du kartus per dieną šerti žuvytes. Iš
pradžių mamytė tau padės, o paskui turėsi tą daryti tu pati. Kaip
manai, ar sugebėsi?
Em a linktelėjo galvą ir Lora nusišypsojo D ilanui už tai, kad

pavadino ją mamyte. Rėjus niekada nevadino jos taip kasdieniš
kai šiltai. „M am a tau padės“, - būtų pasakęs Rėjus. Bet jai labiau
patiko būti vadinamai mamyte.
Dvidešim t m inučių, kol važiavo į Midlbergą, Dilanas su Lora

kalbėjosi apie žuvytes, ir Lora sužinojo daugiau nei būtų norėjusi
apie dumblius, apie gyvavedes ir vandens pH . Įžengus į parduo
tuvę, Lora pasyviai stebėjo, kaip Dilanas su Em a renkasi žuvytes
ir akvariumo priedus. Stovėdama prie akvariumų ir įbedusi nosį į
stiklą Em a troško turėti visas žuvytes, kurios tik jai pasirodė gra
žios. Dilanas kantriai jai aiškino, kodėl vienos žuvytės jos maža
me, m inim alios priežiūros reikalaujančiame akvariume negalėtų
gyventi su kitomis, todėl jai pirm iausia reikėtų įsigyti tik kelias,
kad jos augtų sveikos ir žvalios. Em a išklausė jo aiškinim ų ir, D i
lanui nešant į mašiną visą dėžę plastikinių maišelių, atrodė net
labai patenkinta.
Sėdėdama ant Emos lovos krašto Lora žiūrėjo, kaip Dilanas

su jos dukra leidžia žuvytes į akvariumą, ir staiga išgirdo skam
bant telefoną. Atsistojusi nuėjo atsiliepti į savo miegamąjį. Em a
paliko akvariumą ir nuskubėjo paskui ją. Lora atsiprašydama pa
žvelgė į Dilaną: Em a vis dar nebuvo nusiteikusi likti viena su juo.
Patraukęs pečiais Dilanas tarė:
226 Nutraukta tyla
- Palauksiu jūsų prie žuvyčių. Pabūsiu su spalvingaisiais neonais.

Em a išsitiesė ant mamos lovos, o Lora paėmė nuo spintelės
telefono ragelį.
- A lio. Č ia ponia Derou?
Moteriškas balsas. Loros niekas nevadino ponia Derou, ir ji
suprato, kad ta moteris turbūt bus kokia nors juristė.
- Apgailestauju, bet čia tokia negyvena, - atšovė Lora ir jau
norėjo padėti ragelį, bet skambinusi moteris užbėgo jai už akių:
- Rėjaus Derou žmona?
Lora neskubėjo atsakyti.
- Taip, - pagaliau tarė. - O kas skambina?
- O i, jūs turbūt pasitikote Brendon pavardę, tiesa? - paklau
sė moteris. - Pamiršau. Atleiskite. M ano pavardė Bekė Rid, esu
viešųjų ryšių atstovė iš Lukens Press leidyklos, kur bus leidžiama
jūsų velionio vyro knyga.
-A iš k u .
Lora prisėdo ant lovos krašto, o Em a susirangė šalia, galvą
padėjo motinai ant kelių.
- Atsiprašau, - tarė Lora, - nenorėjau pasirodyt nemandagi.
M ano pavardė Lora Brendon.
- Nieko tokio, - atsakė Bekė. - Tiesiog norėjau pasitarti dėl
reklaminės kampanijos, kurią rengiame knygai „Gėdykitės!“ Jau
išsiuntėme pranešimus spaudai ir sulaukėme keleto kvietim ų į
pokalbių laidas.
- Pokalbių laidas? Betgi Rėjaus... nebėra.
- Taip, bet esate jūs, ar ne? Pokalbių laidos - puiki priemonė
išreklamuoti knygą, todėl mes trokštame atsiliepti į visus gautus
kvietimus. Viliam ės, kad jūs mielai sutiksite pakalbėti už jį. Juk
niekas kitas taip artimai nepažinojo pono Derou, kaip jūs.
Pakalbėti Rėjaus vardu?
- Bet aš net ne...
- Žinau, kad turite puikios atsakinėjimo į klausimus patir
ties, kai pasakojate apie atrastas kometas, - toliau varė savo Bekė
Rid. - Pamenu, pernai skaičiau jūsų interviu... Time, ar ne?
- Taip, tikriausiai, - Lora atsiminė neryškiai. - Apie ką man

reikės kalbėti? - paklausė. - Knygoj pasakojama apie Rėjaus dar
bą, ne mano.
- Bet jūs vis tiek nemažai žinote apie jo darbą benamių ir
kitais humanitarinės veiklos klausimais. Iš jūsų lūpų išgirsta in
formacija būtų neįkainojama. Ir griebianti už širdies.
- Bijau, kad aš tam nelabai turėsiu laiko, - atsakė ji, nors toks
pasiteisinimas atrodė visai nerimtas. Šiuo metu ji nedirbo, bet
pastarųjų dienų veikla prislėgė jos pečius. - Dabar visą savo laiką
skiriu dukrytei, - pasakė ir paglostė Em ai galvą. - Po Rėjaus m ir
ties jai simkus metas. Be to...
- Mes prisitaikysime prie jūsų dienotvarkės, - patikino Bekė.
Kiek patylėjusi vėl prabilo pamokomu balsu: - Bijau, kad jūs ne
labai suvokiate, kokia svarbi yra šita knyga, - pasakė ji. - Apie be
namius parašyta daugybė literatūros, tačiau šitoji knyga pranoks
visas, nes privers daugumą pasijusti kaltus. Kas ne kas, bet tas
skyrius, kur pasakojama apie į gatvę išmestus psichinius ligonius,
tikrai tą padarys. „Gėdykitės!“ taps labiausiai aptarinėjama knyga
Kapitolijaus kalvose. Tikim ės, kad ją perskaitys ir pats preziden
tas. O jos sėkmei užtikrinti tiesiog būtina reklamuoti ją pokalbių
laidose. Būkite gera, pamąstykite apie tai.
- Gerai, pagalvosiu, - atsidususi sutiko Lora. Paskui atsisvei
kino ir padėjusi ragelį pažvelgė į Emą. Mergaitė vėl čiulpė nykštį,
bet gulėjo plačiai atmerktomis akimis ir žiūrėjo į mamą.
- Eime, meilute, - tarė Lora, švelniai nukėlė nuo savo kelių
mergaitės galvą ir padėjo ant lovos. - Pažiūrėsime, kaip sekasi
D ilanui tvarkytis su naujomis žuvytėmis.
Kai jos sugrįžo į Emos kambarį, Dilanas jau buvo suleidęs žu
vytes į akvariumą. Neištraukdama piršto iš burnos Em a nedrąsiai
priėjo prie akvariumo, dabar mergaitė buvo kur kas ramesnė nei
prieš kelias minutes.
- Žuvytės labai gražios, - pagyrė Lora.
Iš tiesų jos buvo nuostabios. Auksinės, mėlynos ir su rudais
taškučiais. Šviesa, nuo lango krintanti į akvariumą, raibuliuojan
228 Nutraukta tyla
čiomis spalvotomis bangelėmis sklido po visą kambarį. Tačiau po

entuziazmu Dilanas įžvelgė susirūpinimą.
- Atrodai kažko susikrimtusi, - tarė jis, pakreipęs į šoną gal
vą. Jis stovėjo kitoje akvariumo pusėje ir šluostėsi rankas. - Bloga
žinia telefonu? - paklausė.

- Na, ne visai, - Lora vėl prisėdo ant Emos lovos krašto. -
Tiesiog... nelabai maloni.

Dilanas padėjo pašluostę ant knygų lentynos ir paragino:
- Ko tyli? Pasakok.
- Skambino iš Rėjaus leidyklos. Prašo mane dalyvauti pokal
bių laidose ir reklamuoti jo knygą.

- Ei, juk tai puiki žinia, argi ne taip? - paklausė Dilanas. - Juk
ne taip dažnai pokalbių laidose pristatomos knygos.
- Taip, išties nebloga. Bet kodėl manęs tai nė kiek nedžiugina?
- Nežinau, - tarė jis. - Tai kodėl nedžiugina?

Lora pasitrynė pirštais sm ilkinius ir tarė:
- Rėjaus nebėra. Aš noriu užversti tą gyvenimo lapą, o ne vėl
vartyti ir iš naujo išgyventi netekties skausmą. Be to, tai būtų dar
vienas didelis rūpestis jau ir taip ilgoje mano vargų grandinėje.
Dieve, kaip keistai juokinga. Tapau visiška išskydėle, nesugeban
čia be paguodos susidoroti iš karto daugiau nei su viena sunkesne
situacija.
Ema, žiūrinti į žuvytes, lėtai priėjo prie lovos. Staiga ji par
krito ant grindų ir nusirideno po lova. Em ai iš išgąsčio suspaudė

širdį. Kelias savaites po Rėjaus mirties Em a ištisomis valandomis
lindėdavo pasislėpusi po baldais. Pirmasis psichoterapeutas, į

kurį ji kreipėsi, paaiškino, kad tokia vaiko reakcija į įvykį yra nor
mali, kad Em ai tiesiog reikia stipresnio saugumo jausmo, todėl

nevertėtų šito dalyko sureikšminti. Tačiau Em ai vėl grįžus prie
ankstesnės būsenos, Lorai darėsi neramu.
Dilanas suglumęs dėbtelėjo į Lorą, ši patraukė pečiais svarsty
dama, ar veido išraiška neišduoda staiga kilusios baimės dėl tokio
Emos elgesio.
- Ką gi, - tarė Dilanas, tarsi nieko nebūtų įvykę, - tave už

griuvusios bėdos, Lora, reikalauja nemažai pastangų. Anądien
minėjai, kad tavo gyvenimas virto nesibaigiančia spėlione. N ie
kada nežinai, kas iš tiesų dedasi žmonių, kuriems tu taip trokšti
padėti, širdyse, - ir dirstelėjo į lovą, lyg norėtų atsiklausti, ar ga
lim a taip kalbėti prie Emos. - Tu jau ir taip velki didžiulę naš
tą, - po kiek laiko pridūrė jis. - Jeigu manai, kad bus per sunku,
atsisakyk dalyvauti pokalbių laidose.
Iš jo lūpų išgirsti paguodos žodžiai jai buvo gana neįprasti.
- Bet aš turiu tai padaryti dėl Rėjaus, - pasakė ji.

Dilanas vėl pažvelgė į lovą ir galvos krestelėjimu pakvietė iš
eiti į kitą kambarį. Pilnom is ašarų akimis Lora išsekė paskui jį į
koridorių.
- Jinai jau kelis mėnesius šitaip nesielgė, - prabilo ji, kai jau
buvo tikra, kad mergaitė jų neišgirs.
- Manau, taip atsitiko dėl to, kad mudu pradėjom kalbėti apie
Rėjų.
- Jo m irtis turbūt ją vis dar liūdina ar gąsdina, - spėliojo Lora.
- Ir ji net negali pasakyti, kas ją liūdina ar gąsdina. O tu dar
stebiesi, kodėl jauti ant pečių didžiulę naštą. Lora, tu per daug
sau prisiim i. G al tau ir nesvarbu, bet aš pritariu tavo pasirinkim ui
pasiųsti tuos pokalbių laidų vedėjus kuo toliau.
Lora nežymiai šyptelėjo. Norėjo priėjo prisiglausti, apkabinti,
bet tik mandagiai padėkojo:

- Ačiū.
- Ei, nedėkok, - pasakė jis. - Jei dar kada reikės sveiko proto
patarimo, žinai, kam skambinti, - dirstelėjo į laikrodį ant ran
kos. - O dabar turiu lėkti.

Išėjęs į koridorių užsuko į Em os kambarį. Lora stovėjo už
durų ir klausėsi, ką jis sako pasislėpusiai dukrai.
- Aš jau išeinu, Ema, - pranešė Dilanas, - bet norėjau tau
pasakyti vieną svarbų dalyką. Pameni tą mano didelį akvariumą?
Kai tik man pasidaro liūdna, ant ko nors supykstu ar išsigąstu,
230 Nutraukta tyla
sutrinku ar šiaip užeina bloga nuotaika, tiesiog atsisėdu prie

akvariumo ir žiūriu į žuvytes. Jos labai ramina. Tai va, žinok.
Išėjęs į koridorių pamojo Lorai ir patraukė prie laiptų.
Lora atsišliejo į sieną ir nulydėjo jį akimis. Ir pirm ą kartą gy
venime pajuto įsim ylinti.

28
- Lauke lyja, - pasakė Lora, kai Sara atidarė jai duris.

Sara pasisuko į langą pažiūrėti, ar tikrai. Veidą apniaukė nu
sivylimas.
- Kad nesmarkiai, - pasakė.
- Lyja šuorais, tai užeina, tai praeina, - paaiškino Lora, ženg
dama į vidų. Rankoje laikė išnuomotą vaizdajuostę su senu fil
mu. - Atsinešiau filmą. Galėsime pažiūrėti, - pasiūlė. - Bet man
mieliau būtų pasikalbėti.
Jai vis iš galvos neišėjo mintis, kad Sara turi dukterį. Rūpėjo
išsiaiškinti, kas jai nutiko.
- Gerai, aš irgi norėčiau pakalbėti, - pasakė Sara. - Papasako
siu tau, kas atsitiko Džo. Juk dar nepasakojau, tiesa?
- Apie Džo? - Lora perbraukė pirštais lietaus sulytus plau
kus. - Jeigu atvirai, tai man būtų įdom iau, kas nutiko Džeinei.
- Pirm iausia Džo, paskui Džeinė, - Sara apsidairė, lyg kažko
ieškotų akimis. - Manau, taip būtų geriausia. Prisipažinsiu, man
vienodai skaudu prisim inti juos abu.
- Jeigu nenorite, galite nepasakoti...
- Šiandieną D žo švęstų savo gimtadienį, - šypsodamasi pa
reiškė Sara. - Gegužės trečią.
Lora užmetė akį į virtuvėlę. Didžiuliam e plastikiniame kalen
doriuje švietė data: rugpjūčio 31, bet iš tikrųjų turėjo būti rugpjū
čio 29. Tačiau Lora nedrįso gadinti Sarai nuotaikos.
232 Nutraukta tyla
- Tuomet šiandien pats tinkamiausias metas jums jį prisi

m inti, - pasakė ji.
- Tikrai, - ir Sara nuėjo prie sofos. - Taigi papasakosiu tau,
kas atsitiko Džo. Kas atsitiko mano gyvenimo meilei.
Sara, 1959
Laukdama savo pokalbio su atstovu iš Psichiatrų asociacijos
rezultatų, Sara tikėjosi ligoninėje prasidėsiant pokyčius, tačiau,
kaip paaiškėjo, į jos nuogąstavimus nebuvo atsižvelgta. Viskas
plaukė senąja vaga, pacientai ir toliau grim zdo į elektrošoko ar
stiprių vaistų stuporą, kurį sukeldavo daktaro Palmiento taiko
m i gydymo metodai. O visi jie turėjo vieną panašų bruožą: jais
buvo mėginama maksimaliai sunaikinti paciento atmintį. Kad ir
kokį mėtodą Palmiento taikytų - vaistus, elektrošoką, uždarymą
į izoliatorių ar garsajuosčių klausymą, visais jais buvo siekiama
priversti ligonius pamiršti savo praeitį. O kartu šiame procese su
naikinti ir jų dvasią.
Matydama vis blogėjančią savo pacientų būklę, Sara dar labiau
nusiminė. Kartais suabejodavo net savo pačios sveika nuovoka.
Per personalo susirinkimus daktaras Palmiento pristatydavo li
gos istorijas, patvirtinančias tariamą ligonio būklės pagerėjimą, ir
Sara negalėdavo atsistebėti, kas čia darosi, nes jos supratimas apie
pagerėjimą diametraliai skyrėsi nuo daktaro Palmiento.
Vieną naktį Sara ir vėl susapnavo baisų košmarą. Šįkart ji
matė save ne izoliatoriuje, o prišvirkštą vaistų ir paralyžiuotą, gu
linčią miego palatoje. Jai ant galvos užmautas šalmas, o ponas
D stūmė prie jos vežimėlį su elektrošoko aparatu. Sara atsibudo
garsiai klykdama.
D žo tvirtai ją apkabino ir ji pasijuto nepaprastai kvailai. Suau
gusi moteris, auginanti kūdikį, naktimis atsibunda pati rėkdama
lyg mažas vaikas.
- Turiu pasiūlymą, - pasakė Džo, kai ji pagaliau nusiramino.
- Kokį pasiūlymą? - Sara loštelėjo atgal, kad pamatytų jo vei
dą, bet buvo per tamsu.
- Aš pats įsiprašysiu, kad paguldytų į Šventosios M argari

tos psichiatrinę, - tarė jis. - Ir pats išsiaiškinsiu, kas ten dedasi.
O tada parašysiu straipsnį į Post.
Sara net aiktelėjo ir atsisėdo lovoje.
- Šito aš tau neleisiu. Net negalvok! - sušuko ji.
- Manau, sumanymas tikrai neblogas, - svarstė Džo. - Prisi

statysiu kita pavarde. Ir niekas nežinos, kad aš tavo vyras. Pama
nys, jog esu eilinis pacientas. Turėsiu puikią galimybę pamatyti,
kaip vyksta gydymas.
- Džo, nieko iš to neišeis, - tvirtai pareiškė Sara. - Dieve

šventas, jie tau privarys vaistų. Po dienos kitos tu nė savo vardo
nebežinosi.
- Jie man duos vaistų, o aš juos išspjausiu, vos tik liksiu vie
nas, supratai?
- O kaip ginsiesi, kai nuveš daryti elektrošoko?
- Tu būsi šalia ir pasirūpinsi, kad man nieko blogo nenutiktų.
- Džo, tai beprotybė! - Sara bandė nuleisti juokais, vildamasi,
kad ir jis juokauja, bet pernelyg gerai pažinojo savo vyrą. Jis nie
kada nepriim tų jam netinkančio iššūkio. - Tu nesupranti, - tarė
ji. - Aš negalėsiu saugoti tavęs kiekvienam žingsny. G al tavęs man
net nepriskirs. Be to, aš ten neturiu tiek galios, kaip tau atrodo.
- Kur dingo tavo polinkis į avantiūrizmą, Sara? - D žo kalbėjo
visai rimtai.
Negi ji virto baisia nuoboda? Negi paseno ir pasidarė perdėm
atsargi?
- Klausyk, - D žo atsisėdo lovoje ir padėjo jos rankas sau ant
kelio. - Nebijok, galvos aš neprarasiu, - ram ino jis. - Pats savimi

pasirūpinsiu. A r nemanai, kad kažkas vis tiek turi išsiaiškinti, kas
ten dedasi, ir iškelti tai viešumon, ką?

- G al kas ir turi, bet tik ne tu.
- Aš tai padarysiu.
- Jeigu nori, Džo, aš gabu mesti darbą ir daugiau ten nesirodyti.
- Per vėlu. Aš jau apsisprendžiau.
234 Nutraukta tyla
Ne žurnalistas, o amžinas nuotykių ieškotojas. Sara žinojo,

kad su juo geriau nesiginčyti.
- Kol gulėsiu ligoninėje, ponia G eil turės rytais prižiūrėti
Džeinę, - akivaizdu, kad šitą jis jau buvo sugalvojęs senokai. -
Liūdna man bus be jos. M an trūks tėtuko ir dukrytės bendravimo.
- Džo, aš negaliu patikėti, kad tu...
- Klok, kokiais ligos požymiais turėčiau jiems skųstis, - pa
prašė jis. - Kaip turėčiau elgtis, kad man iš karto užmaukšlintų tą
nelemtą šalmą?
Sumanymas velniškai baugino, bet kartu ir viliojo. Turbūt
verta surizikuoti ir parodyti, kas dedasi Šventosios Margaritos
ligoninėje, kad kitiems būtų geriau. Bet jai teks nenuleisti nuo
savo vyro akių.
Apsimesdamas, kad serga sunkia, Saros nupasakota depresi

jos forma, ir prisistatęs išgalvota Frederiko Ham iltono pavarde
Džo užsirašė gultis į ligoninę. Nenorėdama pastatyti draugės į
netinkamą padėtį, Sara bijojo prisipažinti Kolinai apie D žo su
manymą, todėl ligoninėje niekas nežinojo, kad Džo yra ligonis
apsišaukėlis. Šito jis pats norėjo.
Pirm ą dieną jam atėjus gultis į ligoninę, Sara vaikščiojo kaip
nesava. Žinojo, kad jis sėdi daktaro Palmiento kabinete, stebimas
ir apžiūrinėjamas, bet nė nenumanė, į kokį skyrių jis bus paskir
tas. Jos skyriuje atsidurtų tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta itin
sunki diagnozė, o ji neįsivaizdavo, kad jis sugebės šitaip apdumti
visiems akis. Bet jo šarada tikriausiai įtikino, nes jau antrą valan
dą jis buvo atvestas į trečią skyrių. Jiedu prasilenkė koridoriuje,
jis ėjo lydimas dviejų stambių sanitarų. Praeidamas D žo pamerkė
Sarai akį ir vienas sanitaras jai tyliai sušnibždėjo į ausį:
- Saugokitės jo, ponia Touli. Įsivaizduoja esąs širdžių ėdikas.
Sara vos laikėsi nenusijuokusi matydama, kad vyras dabar
bus jai po akių.
Likusi viena su Džo jo palatoje, Sara pamatė, kad jis be galo
džiūgauja atsidūręs įvykių sūkuryje.
- Sukūriau neįtikėtinai baisią savo gyvenimo istoriją, - pasa

kojo jis. - Ir daktaras Palmiento ja patikėjo. M oku geriau vaidinti,
nei tikėjausi.
- Ša, - nutildė jį Sara ir pakedeno jam pagalvę. - Per daug

nesidžiauk. Tavęs laukia kelios itin sunkios dienos.
- Aš gi tau sakiau, kad mums pavyks. Tu būsi mano seselė, -

sugriebęs už rankos pabandė prisitraukti ją bučiniui.
- Nereikia, - juokdamasi subarė ji. - Turim vaidinti, kad
esam svetimi. Neįsivaizduoju, kas būtų, jeigu jie suuostų, kas tu iš
tikrųjų, - nuo šios minties ji net nusipurtė.
D v i dienas Sara bruko sau į chalato kišenę Frederikui H am il
tonui paskirtus vaistus. Kelis kartus šalia sukiojantis kitai seselei

ar daktarui Palmiento, D žo tiesiog apsimesdavo ryjąs vaistus, o
jiems pasišalinus atiduodavo Sarai. Šioji mokė jį vaidinti m ie
guistą ir nesusivokiantį, kas vyksta aplinkui. Jis taip ir darė, nors
iš tiesų buvo budrus kaip zuikis. Vaidino kaip tikras aktorius. Jam
puikiai sekėsi apdumti daktarą Palmiento ir poną D, kai vieną
rytą šiedu atėjo jo apžiūrėti. D žo apsimetė saldžiai miegąs, o po
pietų papasakojo Sarai girdėjęs tuodu vyrus kalbėjus apie tai, kas
tikrai nebuvo skirta jo ausims.

- Ką jie kalbėjo? - paklausė Sara.
- Žodis į žodį nepakartosiu, bijau ką nors užsirašyti, todėl
teks viską laikyti galvoje. Jų pokalbio esmė buvo tokia, kad jie
atlieka eksperimentus, kaip pakeisti žmogaus asmenybę.
- Šitą aš žinau, - atsakė Sara. - Jie bando padėti žmonėms
atsikratyti blogosios...
- Ne, ne vien tai, - nutraukė ją Džo. - Kur kas rim čiau. Jie
bando sukurti žmogaus proto valdym o metodus. Na, žinai, ko
kius naudoja rusai.

- Proto valdymo! Tu ką? Išprotėjai?
- Suprantu, skamba beprotiškai, bet jie prie manęs apie tai
kalbėjo. Priversti žmones daryti tai, kas liepiama, net prieš jų
pačių valią. Aptarinėjo kažkokio vyro, gulinčio miego palatoje,
236 Nutraukta tyla
būklę ir kaip jie „plauna jam smegenis“. Taip ir pasakė. „Plauna

smegenis.“ Kalbėjo su tokiu džiaugsmu. „M um s pavyko“, - sakė
jie. O paskui vienas iš jų, nors ir buvau užsimerkęs, esu tikras, tai
buvo daktaras P, pareiškė, jog tai pirmas žingsnis siekiant valdyti
žmogaus protą.
Sara priblokšta atsisėdo ant D žo lovos krašto ir smarkiai rizi
kuodama paėmė jį už rankos.

- O aš maniau, kad jie bando naujus, nors ir nelabai pade
dančius, gydymo metodus, skirtus psichiniams ligoniams, - tarė
ji. - Bet visą laiką manęs neapleido nuojauta, kad su ligoniais čia
elgiamasi kaip su bandomaisiais triušiais.
- Taip ir yra, - patvirtino Džo. - A rgi viso, ką čia pamatei, ne
pavadintum m edicininiu eksperimentu? D ar niekur negirdėtais
gydymo metodais?
- Bet... čia atliekami moksliniai tyrimai, - netvirtai pareiškė ji.
- Šitai peržengia bet kokias man žinomas m okslinių tyrim ų
ribas, - atkirto Džo. - Tai visiškai neetiška.
- Gerai, šitą tu jau išsiaiškinai, - tarė Sara. - O dabar laikas
išsirašyti iš čia, kol ne vėlu.

- Aš dar tik pradėjau, Sara, - nesutiko Džo. - Neturiu dar nė
už ko užsikabinti.
Sara nuleido akis į jų sunertus pirštus.
- M an atsibodo miegoti vienai, be tavęs, - pasiskundė.
- M an irgi, - prisipažino jis. - Negaliu apsakyti, kaip pasiil
gau Džeinės. Įsivaizduoju, kaip baisu ligoniams taip ilgai tūnoti
čia be savo artim ų jų.

- Ką gi, - prabilo ji ir atsistojo nuo lovos, nes pabūgo, kad kiek
ilgiau čia užsibuvusi pradės verkti. - Sužinok, kas tau reikalinga,
ir nešk iš čia kudašių, kol nepavirtai tikru ligoniu, - paliepė ji.
Kitą dieną daktaras P pasikvietė D žo psichoterapijos seansui
ir akivaizdžiai liko nepatenkintas rezultatais.
- Aš tikėjausi, kad jam užteks gydymo tabletėmis ir jįs pra
dės sveikti, - kalbėjo jis Sarai, - bet jis labiau užsisklendęs savyje,
nei tikėjausi. Kelias dienas turėsime švirkšti jam LSD. Šįvakar su-
švirkšk pirm ą dozę.
Sara neišdrįso jam pasipriešinti. O kam aušinti burną? Juk,

šiaip ar taip, jinai vis tiek D žo nešvirkš paskirtų LSD vaistų.
D žo smalsiai nužvelgė švirkštą, kai tą patį vakarą Sara atėjo į

jo palatą.
- Km- leisi - į veną, užpakalį ar dar kur? - paklausė jis.
- Niekur, - atsakė Sara. - Šiaip turėčiau suleisti vaistus į ranką

žemiau peties, bet tavo atveju, mielasis, sušvirkšiu į čiužinį.
Nuėmusi nuo švirkšto apsauginį gaubtelį, smeigė adatą į čiu

žinio kraštą ir paspaudė stūmoklį.
D žo susižavėjęs ją stebėjo.
- Kaip man elgtis po šitos injekcijos? - paklausė.
- O gi kaip nori, - atsakė ji ir vėl uždėjo gaubtelį ant adatos. -
Teko visko matyti. G ali lipti sienom, verkti kaip vaikas ar kliedė
ti. Kas tik šaus galvon, - balse nuskambėjo susierzinimas. Sara
tikėjosi, kad D žo supras, jog ji taip kalba iš baimės. - Džo, labai
prašau, atsisakyk šito plano, - ėmė maldauti. - Darosi pernelyg
pavojinga. Kaskart pamačius tave su daktaru P mane apima pa
nika. Kartais jis pats ligoniams švirkščia LSD. Tau pasisekė, kad
šiandien liepė tą padaryti man. Be to, kelios seselės susirgo žarny
no virusu ir man tenka aplėkti trigubai daugiau pacientų. Galiu
kartais tau ir ne...

- G al iš tiesų reiktų pamėginti vieną susileisti, - D žo jos net
nesiklausė. - Kaip aš kitaip žinosiu, kokius jausmus patiria ligo
ninės pacientai?
- Nedrįsk net taip kalbėti, Džozefai Touli.
- A r ilgai jaučiamas vaistų poveikis? Norėjau paklausti, ar il
gai turėsiu apsimetinėti?

- Sunku pasakyti, - atsakė ji. - Paprastai keturias penkias va
landas. Kartais ir ilgiau. O kai kam taip ir nepavyksta atsigauti po
pirmosios injekcijos, - ji mestelėjo pastarąją repliką kaip pagąs
dinim ą ir išėjo iš palatos.
238 Nutraukta tyla
Koridoriuje ją pasitiko nemalonus, iš toli atsklindantis žiauk-

čiojim o garsas ir Sara suprato, kad dar vienas ligonis užsikrėtė
žarnyno virusu, siaučiančiu jų koridoriuje. M eldė Dievą, kad tik
Džo jo nepasigautų. Šito jai jau būtų per daug.
Rytą ji rado savo vyrą puikiai nusiteikusį vaidinti. Pasiro

do, jis buvo pasirinkęs kliedėjim o taktiką. D žo gulėjo ant lovos,
susirietęs kamputyje, akyse - išgąstingai tikroviškas paranojiko
žvilgsnis.
- Iš tavęs puikus psichinis ligonis, Džo, - pagyrė ji.
D žo užsimerkė. Jis visas drebėjo, ir Sara suprato, kad jam
kažkas negerai. Paskubom permetusi akim is paciento kortelę pa
matė tai, ko labiausiai bijojo: iš vakaro jo apžiūrėti buvo užėjęs
daktaras Palmiento. Patenkintas LSD injekcijos poveikiu jis su
švirkštė jam dar vieną.
- A k, Džo, ir tu leidaisi! - Sara prisėdo ant lovos ir palietė
savo išsigandusio vyro skruostą. - Daugiau nesileisk, kad tau
švirkštų vaistus, - paliepė ji. - A r girdi, ką sakau?
D žo linktelėjo ir vėl kietai užmerkė akis. Jis laikė tvirtai apka
binęs save per krūtinę ir visas drebėjo, prisispaudęs prie sienos.
Sara paėmė nuo kojūgalio antklodę ir apgaubė jam pečius.
Įdomu, ar Džo priešinosi injekcijai, svarstė ji, ar sutiko ją p ri
imti vardan žurnalistinio tyrimo? Bet dabar tai jau nesvarbu. Bai
siausia, kad šiuo metu jis smarkiai kenčia, ir jau pats laikas jį iš čia
išgabenti. Palauks, kol vaistai nustos veikę, nes tokios būklės jis nie
kur negalės eiti, o tada paslapčia išves jį iš ligoninės. Ji turi raktus
nuo visų rakinamų durų. Frederikas Hamiltonas dings, o kadangi
jo pavardė ir pats asmuo išgalvoti, niekas nesugebės jo susekti.
Sudėliojusi mintyse Džo pabėgimo planą, Sara truputį nusi
ramino. Daktaras P nurodė jai vakare suleisti dar vieną injekciją,
bet šito nurodym o ji neketino vykdyti. Visą dieną neišleido D žo
iš akių, ir kai jau atrodė, kad jis pagaliau atsipeikėjo, papasakojo
jam apie pabėgimo planą.
- Paskambinau poniai G eil, - kalbėjo ji, padėjusi ant spinte

lės prie lovos švirkštą su LSD vaistais. - Jinai pažiūrės Džeinę iki
septintos vakaro. Taigi, pamainai pasibaigus, mes abu nusileisime
atsarginiais laiptais ir kuo skubiau dingsime iš čia.
- Aš niekur neisiu, - atsakė Džo. - Aš jau žinau, kaip tas vais

tas - koks ten jo pavadinimas?..
-L S D .
Sara sunerimo, kad jis jau spėjo pamiršti vaisto pavadinimą.

- Dabar aš jau žinau, kaip jis veikia žmones. Ir tai nė kiek
nedžiugina. M an buvo... - D žo nusipurtė. - Viskas atrodė ryškiai
raudonai. Viskas viskas. Raudona ir minkšta. Labai išsigandau,

kad visam laikui nelikčiau tame minkštame raudoname pasau
lyje, bet pagaliau iš jo ištrūkau ir vėl jaučiuosi norm aliai. Atėjo
laikas pagulėti garsajuosčių palatoje. A r miego palatoje. A r kaip
ten ji vadinama...
- Ne, Džo, - Sara stengėsi kalbėti tyliai, bet jai sunkiai sekėsi
tramdyti baimę ir kylantį pyktį. - Tau nevalia čia pasilikti. Pa
žiūrėk, kas atsitiko, kai vakar po darbo išėjau namo. Tai pernelyg
pavojinga.
- Bet likau gyvas, ar ne?
- Džo, susimildamas. Joks straipsnis nevertas tokių išban
dymų.
- Aš manau, kad šitas tikrai vertas, - atšovė jis. - Tu teisi, Sara.
Č ia tikrai vyksta keisti dalykai, ir kažkas turi išsiaiškinti, kokie.

Kažkokia seselė iš koridoriaus prie Džo palatos durų pašaukė
Sarą ir ji atsistojo, pažiūrėjo į vyrą.

- Užeisiu apie šeštą, - pasakė jam. - Tu eisi su manim, Džo.
Per daug jau giliai įklim pom .

D žo pagriebė nuo spintelės švirkštą, nutraukė nuo jo gaubtelį
ir tiesiai pro ligoninės pižamą bedė adatą sau į šlaunį.
- Aš liksiu čia, - pareiškė jis, ir Sara suprato turinti reikalą
jau nebe su savuoju racionaliuoju vyru, o su žmogum, įjunkusiu
į LSD.
240 Nutraukta tyla
Šeštą jis garsiai šūkavo ir blaškėsi, todėl ji niekaip negalėjo

rizikuoti išsivesti jo pro užpakalines duris, nesusilaukdama paša
linių akių dėmesio. Teks palaukti dar vieną dieną. Išėjusi iš D žo
palatos ji kone kaktomuša susidūrė su ponu D. Šis įtariai dėbte
lėjo į ją. G al išgirdo, kaip ji kalbėjosi su savo vyru? Prisivertė jam

nusišypsoti.
- Kaip manote, ar jam jau galima skirti garsajuostes? - pa
klausė jos ponas D.

- Taip, - pernelyg džiugiai atsakė ji.
Sara niekada nemėgo, kad ligoniams būtų dedami šalmai ir
verčiama klausytis pasikartojančių pranešimų. Bet galbūt garsa
juostes pagaliau patenkins ir numalšins D žo žurnalistinį alkį, ir
jis paliks šią ligoninę. O paguldžius į miego palatą, bent jau ji
žinos, kur jis visą laiką būna.

- O aš abejoju, - pasakė ponas D, ir Sara iš jo balso suprato,
kad jis šituo klausimu tiesiog norėjo ją patikrinti.

Rytą Sara atsibudo sirgdama, užsikrėtusi žarnyno virusu, ap
ėmusiu visą jos trečią skyrių. Šiaip taip susiruošusią į darbą ir vos
spėjusią nuvesti Džeinę pas kaimynę ponią G eil, ją staigiai supy
kino. Vos suspėjusi įžengti į namus, pradėjo vemti.
Apim ta siaubo pagalvojo, kad reikia kuo skubiau lėkti pas
Džo. Rytą LSD poveikis jau bus nuslopęs ir ji privalo užkirsti ke
lią dar vienai injekcijai.
Tačiau tik apie dešimtą ryto ji sugebėjo išsivilkti iš tualeto
ir nusigauti iki svetainės, kad paskambintų į ligoninę. Trečiame
skyriuje atsiliepė seselė Kolina.

- Klausyk, Kolina, - prabilo Sara. - Paklausyk manęs labai
atidžiai. M an nesmagu velti tave į tokį reikalą, bet...
- Kas atsitiko? - Kolinos balse nuskambėjo gilus susirūpinimas.
- D žo ligoninėj, - tarė Sara. - Jis pateko ten kaip ligonis, nes
nori parašyti straipsnį apie tai, kas dedasi mūsų psichiatrinėje.
- Nejuokauk! - tyliai šūktelėjo Kolina, ir Sara suprato, kad ji
ten ne viena.
- Jis guli vienuoliktoj palatoj. Pasivadinęs išgalvota Frederiko

Ham iltono pavarde. Dėjausi leidžianti jam vaistus, bet daktaras
P pats sušvirkštė jam LSD. Aš susirgau žarnyno infekcija ir dabar
negaliu ateiti į darbą, - gerklėj pajuto sukilus tulžį ir sunkiai ją
nurijo. - G al man pavyks nulėkti į darbą tik apie pietus, todėl la
bai noriu, kad tu užmestum į jį akį. Pasižiūrėk, ar jam viskas gerai.
Kolina tylėjo.
- Kolina? A r supratai, ką pasakiau?
- A... m... - Kolina bijojo ką nors pasakyti, nenorėdama išsi
duoti tam, kas buvo šalia jos ir klausėsi jų pokalbio. - A... Aš šįryt
asistavau daktarui P prie šito paciento, - pasakė ji. - Elektrošoko
palatoje.
Sara ne iškart suvokė jos žodžius.
- Ką tu sakai? Kolina, negi jis... negi Džo gavo elektrošoką?
- Taip, ponas Hamiltonas tikrai jį gavo.
- O Dieve švenčiausias! - Sara atsišliejo sienos, nes vėl užėjo
pykinimas. - Kodėl jo nepaguldė į miego palatą? - prisim inu
si įtarų pono D žvilgsnį, kai vakar susidūrė su juo koridoriuje,
Sara numanė galimą atsakymą. Elektrošokas bus greičiausias ir
patikimiausias būdas ištrinti iš D žo atminties visa, ką jis sužinojo
gulėdamas trečiame skyriuje kaip ligonis. - Turiu bėgti, - sušuko
ji ir metė ragelį nelaukdama, kol Kolina ką nors jai atsakys.
D ar tris kartus tualete ilgai ir smarkiai vėmusi, Sara vėl nu
skubėjo prie telefono. Paskambinusi į ligoninę paprašė sujungti
su ponu Palmiento. M intyse paskubomis dėliojo tai, ką ketino
jam pasakyti. Atsidūrusi tokioj beviltiškoj padėty buvo gatava iš
kloti jam visą tiesą. Bent jau dalį tiesos.
- Klausau, ponia Touli, - nekantriai atsiliepė Palmiento.
- Daktare Palmiento, įvyko baisi klaida, - prabilo Sara. - Tre
čio skyriaus pacientas Frederikas Hamiltonas iš tikrųjų yra mano
vyras Džozefas Toulis. Jis yra žurnalistas. Norėjo parašyti straips
nį apie... apie tai, kaip gydom i psichiniai ligoniai. Bandžiau jį at
kalbėti, bet man nepavyko. Atsiprašau už apgavystę. Iš tiesų jis vi
sai sveiko proto, ir aš norėčiau atsiimti jį iš ligoninės. Tuojau pat.
242 Nutraukta tyla
Daktaro P laido gale tvyrojo tyla ir ji įtarė, kad jis stengiasi

prailginti jos kančias.
- Suprantu, kad tai reiškia mano darbo pabaigą ligoninėje, -

kalbėjo ji. - Tikrai viską suprantu, tačiau dabar trokštu tik vie
no - kuo greičiau parsivežti vyrą namo.
Su paskutiniu žodžiu jos balsas užsikirto ir ji giliai atsikvėpė.
- Jūs tikrai manote, kad „visiškai sveiko proto žmogus“ pats

savo noru galėtų gultis į psichiatrijos ligoninę? - paklausė dak
taras P.
- Žurnalistas galėtų. Žmogus, norintis išsiaiškinti, kaip...

- O ką tiksliai jūsų vyrui pavyko išsiaiškinti?
- Na, tik nedidelę dalį to, kaip jaučiasi šios ligoninės pacien
tai. Turiu omenyje, išbandė LSD, o dabar dar, kaip suprantu, ir
elektrošoką, - kovodama su ašaromis Sara stipriai pirštais gnaibė
telefono laidą. - Manau, kad jau užteks. Norėčiau atvažiuoti jo
pasiimti.
Palmiento savo tylėjimu privertė ją darsyk pasikankinti.
- Suprantu, kad jums bus sunku tai išgirsti, - galiausiai prabi
lo jis tėvišku balsu, lyg bulvių trintuve nurėžusiu jai nugarą, - bet
aš manau, kad iš didelės meilės jums jūsų vyras kaip tik jus ir
nori apsaugoti. Jis nenorėjo jums pasakoti, koks yra nelaimingas.
M ieloji, jis serga tikra, sunkia ir kliniškai patvirtinta agresyvios
depresijos forma. Jo prašymas priim ti į ligoninę iš tiesų buvo ap
simestinė gudrybė, tačiau apgauti jis norėjo jus, ne mus. Jis neži
nojo, kaip jums prisipažinti, kad nori čia gultis. Kad jam iš tiesų
reikalingas gydymas.
- Tai netiesa! - sušuko Sara. - Aš pažįstu savo vyrą. Jis yra
vienas iš pačių laimingiausių, pačių geriausių žmonių, kokius tik
man teko su...
- Jis visa tai laikė savyje, Sara, - m aloniai tarė daktaras P. -
Juk jūs tokius ligonius pažįstate, tiesa? Kad jie atsivertų ir išsipa
sakotų, reikalingas gydymas vaistais ir kitomis priemonėmis.
- Aš važiuoju jo pasiimti.
- Jis nenori iš čia išvažiuoti, - pasakė Palmiento. - Jis pats

kreipėsi į mus ir užpildė sutikimą, leidžiantį mums taikyti patį
tinkamiausią jo atžvilgiu gydymą. Jūs gi žinote apie šiuos sutiki
mus, tiesa, Sara?
Ji tikrai žinojo. Tas dokumentas davė visateisį sutikimą taikyti

bet kokį gydymą, kurį paskirs ligonį gydantis personalas.
- Betgi jis... Bet čia... Jis juk ne ligonis !
- G al ir jums reikėtų pabendrauti su psichiatrais, Sara. Turė

tumėte susitaikyti su...
- Jūs beprotis! - suriko ji.

Kitam laido gale vėl stojo ilgoka tyla. Paskui jis prabilo griež
tu balsu:
- Jūs, suprantama, atleidžiama iš darbo.
Daktaras padėjo ragelį ir Sara suspaudė saujoj savąjį, visa
drebėdama iš baimės ir pykinim o. Mėginant atsistoti, jai pradė
jo svaigti galva ir ji atsirėmė į sofos porankį. Reikia nusikasti iki
Džo. Dabar jau žino, kas jis toks. Jiems magės iškvosti, ar jis ne
išsiaiškino ko nors reikšmingesnio nei tik LSD poveikis. G ali ir
pakankinti, kad priverstų prabilti. Sara prisim inė izoliatorių. Iš jų
gali tikėtis, ko tik nori.
D ėl sustreikavusios žarnyno veiklos jinai iš namų įstengė iš
eiti tik į pavakarę. Nuvažiavo į ligoninę negerumo išsunkta kaip
citrina ir vos begalėjo pasėdėti. Užlipusi laiptais į trečią skyrių
nuskubėjo, kiek jėgos leido, į D žo palatą. Jo lovoje jau gulėjo kitas
pacientas, ir apimta panikos ji atsisuko iš tarpdurio į koridorių.
- Kur ponas Hamiltonas? - paklausė praeinančios sesutės.
- Šįryt išvežė, - atsakė moteris.
- Kur išvežė?
- Nežinau.
- Į miego palatą? - paklausė Sara. - Izoliatorių?
- Ne, - atsakė moteris. - Jis išvyko.
Jie jį išleido iš ligoninės! Galų gale jos skambutis daktarui
Palmiento sulaukė atsako. Bet jeigu jį išleido šįryt, tai kodėl jis
244 Nutraukta tyla
neparėjo namo? Turbūt nuėjo tiesiai į darbą, pagalvojo Sara. Kas

ne kas, o jis tai tikrai iš karto bėgtų į darbą. Nors... Kolina m inė
jo jam darius elektrošoką. O po jo jis tikrai niekur negalėtų eiti
savo kojomis. Širdis pradėjo daužytis krūtinėje, ėmė svaigti galva.
Negi jie galėtų išleisti jį į gatvę tokios būklės? Ramstydamasi sie
nų, Sara nuėjo koridorium i iki daktaro Palmiento kabineto.
- Įeikite, - pakvietė jis Sarai pasibeldus. Atsistojęs priėjo prie
jos ir norėjo uždėti jai ranką ant peties, bet Sara ją nustūmė. -
Prisėskite, ponia Touli. M um s reikia pasikalbėti.
- Kur mano vyras? - ji nė nesirengė sėstis.
Daktaras P irgi liko stovėti, tik atsirėmė nugara į savo stalą,
rankas susinėrė ant krūtinės.
- Po mūsų rytm etinio pokalbio aš jį apžiūrėjau ir įvertinau
jo būklę, - pasakė jis. - Depresija jam tik pagilėjo, tapo sunkiai
gydoma. Supratau, kad liko tik vienas kelias jam padėti.
Sara sustingo.
- Kur jis? - vėl paklausė vildamasi, kad nuojauta ją klaidina.
- Lobotomijos operacija pavyko puikiai, - pranešė daktaras P.
Sara nusijuokė. Balsas nuskambėjo silpnai, nenatūraliai.
- Jūs juokaujat?
Daktaras suraukė lūpas ir su apsimestine užuojauta pažiū
rėjo į ją.
- Suprantu, kad jums sunku tai suvokti, - tarė, - juk tik prieš
kelias dienas manėte turinti sveiką ir stiprų vyrą, tačiau jis savo
depresiją slėpė giliai širdyje. Bet patikėkite manim, dabar jis jau
čiasi kuo puikiausiai. Daugiau jo nebekankins tie baisūs psichi
niai skausmai.
- Netikiu nė vienu jūsų žodžiu, - Sara atsistojo. - Kur mano
vyras?
Daktaras padavė jai Frederiko Ham iltono sveikatos kortelę ir
ji lėtai ją atsivertė. Ėm ė skaityti daktaro Palmiento įrašus. Sunki,
nepagydoma depresija. Polinkis į savižudybę. Ir galutinis įrašas.
Lobotomija atlikta 1959 metų gegužės 7 dieną 13.00. Pacientas po
operacijos jaučiasi puikiai.
Lėtai užversdama ligos istoriją Sara susmuko ant artimiausios

kėdės.
- Kur jis? - paklausė visai tyliai ir nereikliai.
- Mes perkėlėme j j į nuolatinės globos įstaigą. Pati žinote, kad

dabar juo namie pasirūpinti negalėsite.
- Kur išvežėte? Į beprotnamį? Į neįgaliųjų prieglaudą?
- Kol kas jums geriau to nežinoti, - atsakė daktaras P. - Jūs

dabar per daug sutrikusi. Jūs...
Per vieną akim irką ji pašoko nuo kėdės ir atstačiusi kumščius
puolė per kambarį prie daktaro P. Šiam teko gintis rankomis nuo
jos smūgių. Ramindamas ją švelniu, globėjišku balsu, kurio ji taip
nekentė, daktaras sugriebė jai už riešų. Ištrūkusi iš jo gniaužtų

Sara spjovė jam į veidą, paskui apsisuko ant kulno ir išlėkė iš ka
bineto, kiek leido nuo ligos nusilpusios jos kojos.
Atsisėdusi į automobilį bandė atgauti kvapą. Ji vis tiek suras
Džo. Privalo jį surasti. Bet ji žinojo praradusi savo vyrą dėl jo
rizikingos užgaidos. Net jeigu jį ir surastų, Džo turbūt jos net ne
bepažintų.
- Kur jis buvo? - paklausė Lora. Ji buvo persėdusi ant sofos

šalia Saros ir laikė jos ranką, kai ši į pasakojimo pabaigą apsipylė
ašaromis.
- Nežinau, - Sara nusišluostė akis Loros paduota vienkartine
servetėle. - Aš jo taip ir neradau, nors nesilioviau ieškojusi. D au
giau jo nemačiau.
- Dieve šventas.
Atrodė neįtikėtina, ir Lora dar kartą pagalvojo, ar šis pasako
jimas nebus lakios Saros vaizduotės vaisius. Betgi jis persunktas
smulkiomis detalėmis. Įvykiai buvo tokie tikroviški, kad negalė
jai jais nepatikėti.
- Ką darėte toliau? - paklausė Lora. - Pranešėte policijai ar?..
Ūm ai Sara atsistojo nuo sofos ir atsainiu rankos mostu užbai
gė Loros kamantinėjimą.
246 Nutraukta tyla
- Gana, užteks, - ir pakratė rankas, lyg norėtų nukratyti nuo

jų kažką lipnų. - Sakei, atsinešei filmą, ar ne? Pažiūrėkime.
Lora pažvelgė į laikroduką.
- Apgailestauju, Sara, bet man jau laikas namo. G aliu film ą
palikti jums, - pasakė ji, nors taip ilgai palikus jai film ą tektų m o
kėti m ilžinišką baudą. Tačiau Sarai, regis, beviltiškai reikėjo ko

nors, kas padėtų prablaškyti m intis nuo slogios praeities.
Sara valandėlę padvejojo, paskui tarė:

- Gerai, ar gali man įdėti... tą daiktą?
- Vaizdajuostę? Žinom a, - Lora įstūmė vaizdajuostę į atdarą
angą ir apkabino Sarą. - Pasimatysime po savaitės, - pasakė.
Grįždam a namo į miestelį prie Aštono ežero, Lora negalėjo
pamiršti skausmingų Saros prisim inim ų apie D žo ir negerą Šven
tosios Margaritos ligoninę gaubusią aurą. Pusiaukelėje ji staiga
prisim inė paslaptingus grasinančius laiškus, gautus paštu. Galbūt
šių laiškų autorius norėjo ne izoliuoti Sarą nuo žm onių, o tiesiog
apsaugoti nuo skausmingų praeities prisim inim ų.
29
Vakare jis tikėjosi miegosiąs su Betani. Jau senokai su ja nemie

gojo, ir visą dieną apie tai svajojo.
Tik... Betani buvo prastos nuotaikos. Restorane mažai kalbė
jo, o grįžus į namelį ir visai užsisiuvo. Įsitaisiusi ant sofos šalia
jo gurkšnojo jo paruoštą kavą be kofeino ir abejingai spoksojo į
akvariumą nepratardama nė žodžio.
Dilanas apkabino ją per pečius.
- Šįvakar su tavim jaučiuosi lyg su Ema, - pasakė jis. - Turiu
atspėti, apie ką galvoji, - pirštų galais švelniai paglostė jai sm ilki
nį. - Kas dedasi tavo galvelėje?
- Nieko, - atsakė ji.
Provokuojantis atsakymas. Kad ir kas jai neduotų ramybės,
reikia išsiaiškinti prieš gulant į lovą. Su Betani, kai ji prastai nusi
teikusi, geriau nesigulti. Kai tik pasimylės, ji iš karto išklos, kas jai
slegia širdį, o tada jam reikės visą naktį ją guosti ir atsiprašinėti.
Dilanas pamėgino prisim inti, kada jai sugedo nuotaika, ir
tuoj pat toptelėjo atsakymas: surūgo nuo tos akimirkos, kai atvy
kusi į jo trobelę su nakvynės krepšiu ant peties pamatė jį kalban
tis telefonu su Lora.
Ši jam pasakojo, kaip Em a su savo drauge Korė žaidė su bar-
bėmis, kurios neva dirba akvariume, o visa knygų lentyna buvo
paversta žaisliniu akvariumo biuru su daugybe kabinetų.
248 Nutraukta tyla
Paskui jinai jam papasakojo apie savo jaudinantį susitikimą

su Sara ir jos neįtikėtiną istoriją apie vyrą, apsimetusį psichiniu
ligoniu ir galiausiai susilaukusį lobotomijos operacijos.

Jiems bekalbant atvažiavo Betani ir garsiai pranešė apie savo
atvykimą. Dilanas nuo nelaukto jos pasirodymo net susigūžė.
Lora turbūt pagalvojo, kad per jo namus be perstojo žygiuoja v i
sokiausios moterys.
- Aš vėl tau ne laiku paskambinau, - pasakė Lora. Šįkart jis
nepuolė teisintis. Pasakė, kad galės vėl susiskambinti rytoj ir pa
dėkojo už skambutį.
- Su kuo kalbėjai? - paklausė Betani jam padėjus ragelį.
- Su Lora, - ir jis papasakojo jai apie barbės, akvariumą ir

knygų lentyną, o Betani visą laiką spoksojo į jį tarsi į kokį beprotį.
- M an netelpa galvoje, kad tu kalbi apie barbės, - pasakė ji.

Paskui pabučiavo jį ir įpylė taurę vyno, bet judėjo kažkaip susi-
kausčiusi, ir jis suprato, kad jinai kažko nepatenkinta. A r ir dabar,

prabėgus net kelioms valandoms, ji vis dar ant jo pyksta?
Dilanas spustelėjo jai pečius ir tarė:
- Matau, tau kažkas guli ant širdies. Ir tai visai ne „niekas“.
Klok, kas negerai.
Betani pasilenkė prie staliuko ir padėjo ant jo kavos puodelį,

paskui atsisuko į jį ir nusikratė jo ranką.
- A r neskaičiavai, kiek kartų šįvakar ištarei Emos vardą? -
paklausė jo.
Dilanas patraukė pečiais.

- Turbūt kelis.
- Trisdešimt keturis, - atsakė jam Betani. - Be to, pradėjau
skaičiuoti tik restorane.
- Tu skaičiavai? O kam?
- Ir žinai, kiek kartų Loros? - Betani nelaukė, kol jis atsa
kys. - Dvidešim t tris.
Dvidešimt tris ?
- E ik jau, Bet...
- Sakei, Em os mama tavęs visai nedomina, bet kalbėjai apie

ją kaip užsuktas, - varė ji. - Pamėgink atspėti, kiek kartų ištarei
vardą Betarti?
Dilanas žinojo šito žaidimo nelaimėsiąs, nors ir ką jai atsakytų.

- Nežinau, - teko pasiduoti.
- T ik du, Dilanai. D u kartus, - jos akys plieskė pykčiu. - Ir

dar tikiesi, kad pasiliksiu pas tave nakvoti, ar ne?
- M aniau, kad pati nori, - atsakė jis. - Atsinešei...
Betani atsistojo nuo sofos.
- Pasvajok! Aš nepasiliksiu! - ir nužingsniavo į virtuvę, kur

buvo palikusi nakvynės krepšį.
- Jeigu tau nepatiko, kad kalbu apie Emą, tai kodėl iš karto
nieko nesakei? - paklausė jis supykęs ir nusekė paskui ją į virtu
vę. - Taip įnirtingai skaičiavai, kad niekam kitam neliko laiko?
Vis stengeisi kaip nors pakišti man koją?
Užsimetusi ant peties kelionkrepšio dirželį Betani patraukė

prie durų.
- Ak, ta vargšė Betani, - tarė ji. - Ji visad šalia, kai tik prisi-
reikia. G a li jai kloti savo bėdas, ji išklausys tave ir paguos, o jei
reikės, dar ir permiegos! Tai bent draugužė! Žinai, Dilanai, man
jau nusibodo būti tau gera drauguže, - ir išeidama garsiai užtren
kė paskui save duris.
Dilanas sutrikęs spoksojo jai įkandin. Kas, po galais, čia ką
tik nutiko? Vieną akimirką sėdėjo susiglaudę ir gurkšnojo kavą,
o kitą jau, žiūrėk, ji užsiplieskė kaip žarija. Tikriausiai tas pyktis
kaupėsi joje visą vakarą. Pyktis kaupėsi, o jis vis pasakojo apie
Emą.
Paskambino jai po pusvalandžio, kai žinojo, kad jau turėtų
būti namie, bet ji nesutiko su juo kalbėti.
- Daugiau man nebeskambink, gerai? - pasakė Betani. - Pas
kam bink tada, kai žinosi, ko tiksliai tau iš manęs reikia, - Betani
nutilo ir jis suprato, kad jinai verkia. - M yliu tave, Dilanai, - pa
galiau pratarė. - Suprantu, kad man atsakyti tuo pačiu negali, o
250 Nutraukta tyla
aš ilgiau laukti nebenoriu. Ir, ko gero, reiktų tau prisipažinti, kad

ketinu miegoti su... kitais vyrais, nes, kaip suprantu, tavo susiža
vėjimas kita nebus trumpalaikis.

Dilanas padėjo ragelį ir dar ilgai gulėjo ant sofos. Kam bary
je šviesa sklido tik iš akvariumo ir jis sekė akimis vieną žuvytę,
lengvai švytuojančią pirm yn atgal po visą akvariumą. Prisim inė
minėjęs Em ai žiūrįs į žuvytes, kai jam būna liūdna ar pikta. Na,
dabar jam buvo ir liūdna, ir pikta.

D ilanui norėjosi pamatyti iš knygų lentynos Em os sukurtą
akvariumo pastatą. Norėjosi pažiūrėti, kaip ji žaidžia. A r jau su
galvojo žuvytėm vardus? Kaip jis juos sužinos? Tie vardai visiems
laikams liks užrakinti jos galvelėje. Ne, ne visiems laikams. T ik
tol, kol ji vėl pradės kalbėti.
Betani teisi: jis iš tiesų skęsta mintyse vien tik apie savo duk
terį.
Bet kaip ten su ta Lora? - dūsavo jis. Negi jis tikrai ištarė jos
vardą net dvidešimt tris kartus?
30
Rytojaus dieną Lora vėl nuvažiavo į senelių namus. Naktį blo

gai miegojo, vis krim tosi palikusi Sarą vieną su jos prisim inim ais
apie vyro tragediją. Vienas geras dalykas, kad turi rūpesčių su
Sara: jie padėjo pabėgti nuo m inčių, kad anąvakar pas D ilaną ir
vėl nakvojo kažkokia moteris.
- A r galim eiti pasivaikščioti? - paklausė Sara, vos tik išvydu
si prie durų Lorą. - Aš jau ir batelius apsiaviau.
- Žinom a.
Lora žengė pro duris ir jos žvilgsnis iš karto užkliuvo už
nuotraukos ant šoninio staliuko su jaunu D žo Touliu. Šįryt jis
jai atrodė kitoks. Veide - kreiva šypsena, akys linksm ai žiba. Įsi
vaizdavo jį mintyse audžiant tą pavojingą Šventosios Margaritos
ligoninės šaradą.
- A r jums patiko filmas? - paklausė Lora.
- Koks filmas? - Sara sutrikusi pažiūrėjo į ją.
- Nagi tas, kur vakar palikau vaizdo leistuve.
- A , šitas, - Sara dėbtelėjo į aparatą. - Kad aš jo nežiūrėjau.
Visą dieną galvojau apie Džo.

Lora išėmė iš leistuvo vaizdajuostę ir padėjo virtuvėlėje ant spin
telės, prie rankinuko. Atidarė Sarai duris ir jos abi išėjo į koridorių.
- Jūs man vakar apie D žo papasakojote siaubingų dalykų, -
pasakė ji svarstydama, ar ne per žiauru vėl belstis į Saros atmintį.
252 Nutraukta tyla
Sara tik linktelėjo galvą.

- Sakėte daugiau jo niekada nemačiusi. A r tikrai jo daugiau
nematėte?
Sara giliai atsiduso.
- Džozefas Toulis buvo malonus, visų mylimas, protingas ir
linkęs rizikuoti žmogus, - pasakė ji. - Bet galiausiai jis liko visiš
kas kvailys.
Sara, 1959
Sužinojusi iš daktaro Palmiento, kas atsitiko Džo, Sara jau po
kelių m inučių nulėkė pas ponią G eil pasiim ti Džeinės. Galva su
kosi nuo m inčių, o skrandį vis dar skaudėjo po rytinio vėmimo.
Sara nežinojo, ką daryti. Lyg robotas pamaitino Džeinę, trupu
tį su ja pažaidė, paguldė ir užmigdė. Tada atsisėdo svetainėje ir
įsispoksojo pro langą į gatvės šviesas.
D žo nebėra - bent jau to Džo, kurį ji pažinojo. Jai sunku buvo
suvokti, kad tą aštrų protą ir nerūpestingą būdą visiems laikams
sunaikino barbariška operacija. Ji ne kartą stebėjo daktarą Pal
miento, atliekantį šias operacijas kitiems ligoniams, kurie ne
suvokė jos esmės. Ir daktaras tikriausiai suprato, ko Džo siekė.
O kas geriau užkirstų kelią tam, kad jo straipsnis niekada neiš
vystų dienos šviesos, kaip atimti jam protą?
Bet jos pačios protas dar veikė puikiai, ir ji žinojo, ką D žo
pavyko išsiaiškinti. Pasak jo, Palmiento eksperimentavo su savo
ligoniais. Kalbėjo apie proto valdymą. Apie smegenų plovimą.
Reikės kreiptis į valdžią ir perduoti tai, ką sužinojo. Į policiją arba
FTB . Bet pirmiausia rytoj iš pat ryto vėl paskambins Psichiatrų
asociacijai ir papasakos, kas nutiko Džo. Palmiento turi būti nu
baustas už tai, ką padarė.
Visą naktį praverkė lovoje, lyg norėdama išsiraudoti už visą
likusį gyvenimą, nes kai pradės karą, ašaroms laiko nebeliks.
Rytą paskambino asociacijos prezidentui. Šįkart ji jau pasi
sakė, kas esanti. Pradėjus jai pasakoti, kas atsitiko, prezidentas ją
nutraukė.
- Nieko nesuprantu, ką jūs norite man pasakyti, - ištarė jis.

Nors praraudojo visą naktį, su juo kalbėdama irgi liejo ašaras.
Verkė ir šaukė. Turbūt jam pasirodė kaip beprotė.
- Aš dirbau medicinos sesele Šventosios Margaritos psichi
atrijos ligoninėje, - pagaliau sutramdžiusi emocijas ėmė dėstyti

Sara. - M an atrodė, kad ligoninėje dedasi keisti dalykai, todėl aš
ir paskambinau jums... jūsų asociacijai.
- Kokie „keisti dalykai“? - paklausė vyras.
- Žiaurūs, nežmoniški eksperimentai, - atsakė ji. - Paskui
mano vyras, jis dirba laikraščio Washington Post reporteriu, at
sigulė į ligoninę kaip pacientas, kad išsiaiškintų, kas iš tiesų ten
dedasi. Kai jie - daktaras Palmiento ir ponas... D , aš net jo pavar
dės nežinau, - kai jie suuodė, ko mano vyras ten guli, atliko jam
lobotomiją. O dabar man net nesako, kur jis.
Asociacijos prezidentas neskubėjo duoti jai atsakymo.
- Tai labai toli nuo tikrovės, - pagaliau ištarė jis.
- Dieve, prašom patikėti! Liepkite kam nors paskaityti jo ligos
istoriją. T ik jinai bus užvesta kita pavarde. Frederiko Ham iltono.
- Piteris Palmiento - vienas geriausių šalies psichiatrų, - pa
sakė vyras.
- Jo reputacija man gerai žinoma, bet jis turbūt jos nenusipel
nė, - toliau varė savo Sara. - A r esate užregistravę mano ankstes
nį skundą?
- Reikės pasižiūrėti. Bet jeigu skambinote, tai neabejoju, kad
turime.
- Aš skambinau anonimiškai. Bet jūs nesiėmėte jokių prie
monių. M ano vyras - ne vienintelis ten nukentėjęs pacientas.

- Supratau, ponia Touli. M an labai sunku patikėti tuo, ką
jūs čia pasakojate, bet aš pats asmeniškai im siuosi to reikalo.
Sutariam?
- Kada? M an neleidžiama su juo susitikti. Aš noriu jį ap
lankyti.
- Jau šiandieną paskambinsiu Pitui, - pažadėjo jis.
254 Nutraukta tyla
Pitui. Pamanytum, kad juodu su Palmiento - seni draugai.

Sara padėjo ragelį. Sėdėjo susirietusi sofos kamputyje, įsm ei
gusi akis į sieną. Neįtikėtina, kad po operacijos jie būtų taip grei
tai kažkur išgabenę Džo. G al jai tik sako, kad išvežė, o iš tikrųjų
jis ligoninėj. Sara paskambino į ligoninę Kolinai ir pradėjo pasa
koti, kas atsitiko, bet ši ją nutraukė.

- Aš viską žinau, - tarė ji. - Jie sužinojo, kad jis šnipinėja
jų eksperimentus, ir atliko jam lobotomiją. Nepaprastai užjaučiu
tave, Sara.
Kai Kolina balsu ištarė šiuos žodžius, jie nuskambėjo kaip
žiauri tiesa.
- A r nežinai, kur jį išgabeno? - paklausė Sara.
- Užmečiau akį į jo kortelę, - tarė Kolina. - Ten nieko nepa
rašyta.
- Negaliu patikėti, kad jį išvežė taip greitai. A r nemanai, kad
jis dar ten? A r negalėtum pasidomėti, Kolina? A r nekyšteltum
nosies į palatas, kur jie galėjo paguldyti jį pooperacinei slaugai?
Kolina dvejojo.
- Šįryt ponas D pasikvietė mane į savo kabinetą, - po kiek lai
ko tarė ji. - Pranešė, kad tave atleido, ir liepė... ir uždraudė man
palaikyti su tavim bet kokį ryšį.

- Kodėl?
- Sakė, jeigu noriu išsaugoti darbą, verčiau man tavęs vengti.
- Kolina, maldauju. Būk gera, paieškok Džo. Niekam nebūti
na žinoti, ką tu darai.
Jai gėlė širdį, kad Kolina kelia pono D reikalavimus aukščiau
už jų draugystę.
- Gerai, - nenoriai atsakė jai Kolina. - Per pietų pertrauką
apeisiu kitus skyrius.

Diena slinko nepaprastai ilgai. Sara du kartus išsivežė Džeinę
su vežimėliu pasivaikščioti, o tarp pasivaikščiojimų ilgai sėdėjo
su mergyte ant kelių, kol ši ėmė inkšti ir prašytis paleidžiama. Vos
nepamiršo vaiko pavalgydinti. Maistas jai dabar visai nerūpėjo.
Vakare paskambino Kolina, pranešė apieškojusi visą ligoninę

nuo pamatų iki stogo ir D žo ten neradusi.
- Prisim iniau, kad vakar apie pietus prie ligoninės buvo
privažiavęs greitosios pagalbos automobilis, - pasakė Kolina. -

Tuokart nieko nepagalvojau, bet turbūt jis buvo išgabentas tuo
autom obiliu.
O gal D žo mirė operuojamas? - su siaubu pagalvojo Sara.

Kartais taip nutinka. Jai pačiai dar nebuvo tekę liudyti mirties
per lobotomijos operaciją, tačiau tokių atvejų buvo girdėjusi ne
vieną. G al jie netgi pasistengė, kad D žo num irtų. D ėl to turbūt jai
ir nesako, kur jį išvežė.
Kitą dieną anksti rytą Sara jau sėdėjo svetainėje ir planavo

savo tolesnius veiksmus, kai staiga suskambo telefonas. Skambi
no daktaro Palmiento sekretorė. Ji liepė kuo skubiau atvykti jai į
ligoninę pokalbiui su daktaru.
Sara skubiai apsirengė, nuvedė Džeinę pas ponią G eil, o pati
nuvažiavo į Šventosios Margaritos ligoninę.
Direktoriaus kabinete jos jau laukė Palmiento su ponu D. Jai
įėjus, abu vyrai atsistojo, tačiau ji jokiems mandagumams netu
rėjo laiko.
- Reikalauju pasakyti, kur yra Džo, - pareiškė ji. - O gal jūs jį
operuodami pribaigėte?
- Prašau prisėsti, - pakvietė daktaras P.
- Sakykit man...
- Sėskitės, brangioji, - pakartojo jis, tik šįkart griežčiau, ir
Sara atsisėdo. Kodėl ji leidžiasi šito vyro valdoma?

Palmiento irgi atsisėdo, rankas susidėjo ant stalo.
- Vakar kalbėjausi su Psichiatrų asociacijos prezidentu, - ma
loniai prabilo jis, nors aštrus jo žvilgsnis visai nesiderino su balso
tonu. - Buvome susitikę golfo klube, todėl turėjau pakankamai
daug laiko paaiškinti jam visą padėtį. Supažindinau jį su jūsų
vyro psichinės ligos istorija. Ir su jūsų noru viską neigti.
- Jis nesirgo jokia psichine liga.
256 Nutraukta tyla
Žodžiai išsprūdo kaip pikto žvėries urzgimas. Ji jautėsi it

nuožmus laukinis plėšrūnas, pasirengęs apginti savo šeimą.
Ponas D atsisėdo ant kėdės šalia jos.
- Jums dabar turbūt labai sunku, - prabilo jis.

Jo balsas skambėjo taip meiliai, kad ji, nors ir įsiutusi, būtų
mielai padėjusi jam ant peties galvą. Tačiau jis - vilkas avies kailyje.
- Jūs turbūt jaučiatės skaudžiai pono Toulio išduota, - toliau
kalbėjo ponas D.
- Kieno išduota? Džo?
- Taip. Jums į akis jis tvirtino, esą viskas gerai. O mums, kai
jūsų nebuvo šalia, skundėsi, koks sunkus jo gyvenimas. Sakė net
gi bandęs žudytis. Ta mintis jam ilgai nedavusi ramybės.
- Taip kalbėjo ne Džo, o Frederikas Hamiltonas. Pramanytas
asmuo!
Ponas D liūdnai jai šyptelėjo.
- Nieko ne pramanytas, - pasakė. - Šie Džo jausmai - tikri. Jo
noras gultis į ligoninę, neva prisidengus kita dingstimi, iš tikrųjų
buvo pagalbos šauksmas. A r jūs to nesuprantate?
- Ne! - Sara pašoko nuo kėdės, bet ponas D sulaikė ją, užde
damas ranką ant peties. - D žo mane mylėjo, - tarė ji. - Jis mylėjo
Džeinę, mūsų mažąją dukrytę. Jis niekaip negalėjo...
- Ligos istorijoje aprašyta, kaip smarkiai blogėjo jo būklė, -

nutraukė ją daktaras P. - Siūliau K lifu i pavartyti visą surinktą
medžiagą, bet jis atsisakė.
Sara pamėgino įsivaizduoti jų pokalbį. Ji viską neigia, jin a i be
protė, j i pyksta, kad atleidom iš darbo.

- Viskas aišku, - tarė ji ir lyg pralaimėjusi skėstelėjo ranko
mis. - Aš pasiduodu. Sakykit, kur laikote Džo, ir aš...
- Klifas pritaria mano nuomonei, kad šiuo metu jums su vyru
geriau nesimatyti, - pasakė daktaras P. - Jūs per daug silpna ir
todėl...
- Po galais! - Sara taip greitai pašoko nuo kėdės, kad šįkart po
nas D nebespėjo jos sulaikyti. - Aš nesu silpna. Ir dar neišprotėjau.
Ponas D ištiesė jai ranką.
- Prisėskite dar, ponia Touli, - jis pažiūrėjo į daktarą Pal-

miento ir šis jam linktelėjo. - Mes turim e aptarti su jum is vieną
labai... labai svarbų reikalą.
Griežtas jo balso tonas iškart privertė Sarą nutilti ir ji vėl p ri

tūpė ant kėdės. Skrandyje pajuto ankstesnį nemalonų pykinim ą ir
susikaupusi pabandė jį nugalėti. Neduokdie dar ims ir subloguos.
Ponas D privažiavo su kėde ant ratukų prie jos ir sustojo vei
du į ją.
- M udu su daktaru Palmiento ilgai aptarinėjome šitą klausi

mą ir galiausiai nusprendėme pareikšti jums savo pasitikėjimą.
Mes gerai žinome apie jūsų skambučius Psichiatrų asociacijai.
Mes jau tą žinojom iki vakardienos.
- Kaip jūs...
- Tai visai nesvarbu, - nutraukė ją ponas D. - Svarbu tai, kad
jūs niekam - absoliučiai niekam - nieko nepasakotumėte apie
Šventosios Margaritos ligoninėje taikomus gydymo metodus. Tai
yra nacionalinio saugumo klausimas, ponia Touli.
- Nieko nesuprantu.
Ponas D palinko kėdėje arčiau jos ir Sara pamatė jo akyse
šviečiant nuoširdų susirūpinimą.
- Sovietai ir kinai gerokai aplenkė amerikiečius protų valdy
mo metodų tobulinim o srityje, - pasakė jis. - Dedasi gan blogi
dalykai, apie kuriuos jūs turbūt nieko nežinote. Pavyzdžiui, per
karą Korėjoje daugiau nei septyniasdešimt penki procentai K in i
joje laikom ų Am erikos karo belaisvių pasirašė peticijas, reikalau
jančias nutraukti karo veiksmus. Dauguma šių reikalavimų me

lagingi. Baisiausia yra tai, kad jie pritaria šioms peticijoms net ir
saugiai sėdėdami savo namuose. Jiems buvo išplautos smegenys,
Sara. A r nemanote, kad tai kelia didelį mūsų susirūpinimą? A r
ne baisu, kad kitos šalys - mūsų priešininkės - gali plauti mūsų
žmonėms smegenis, o mes nė nenumanom, kaip jie tą daro? T ik
daktaro Palmiento ir dar saujelės tokių kaip jis - pionierių - dėka
258 Nutraukta tyla
galėsime ištobulinti protų valdymo metodus ir pritaikyti juos

savo pačių reikmėms. Dabar šioj srity pirmauja mūsų priešai, bet
mes turim e juos aplenkti.
Sarą apstulbino jo kalba ir užsidegimas.
- Bet... ką tiksliai jūs vadinate protų valdymo metodais? - pa
klausė ji. - Psichinį alinimą? Elektrošoko seansus? Izoliatorių?

- Visa tai dar tik bandoma, - atsakė ponas D. - Kartu naudo
jant ir medikamentines priemones.

-L S D .
- Taip, ir LSD, - ponas D atsiduso ir vėl atsisėdo tiesiai. - Aš
jums atskleidžiau gana daug, Sara. G al net per daug jūsų pačios
labui. Tačiau m udu su daktaru Palmiento manome, kad jūs p ri
valote tai žinoti.
- Kas laimina... šituos eksperimentus? - paklausė Sara.
- Am erikos vyriausybė, - atsakė ponas D. - Tiesą sakant, jei
gu su savo skundais dėl to, ką čia išvydote, būtumėte kreipusis į
FT B ar C ŽV , būtumėte jiems pranešusi tai, ką jie jau seniai žino
ir ką patys finansuoja.
- Finansuoja!
- Taip. Bet visa tai neturi išeiti už šio kambario sienų, Sara, -
paaiškino ponas D. - Apie mūsų fondo finansavimą žino tik dak
taras P ir aš, o dabar dar ir jūs.
- Tai tiesiog protu nesuvokiama, - pasakė Sara. - Jūs eksperi
mentuojate su psichiniais ligoniais.
- Aukščiausio lygio eksperimentai atliekami tik su tais ligo
niais, kurių psichinė būklė yra tokia sunki, kad jų pagydyti jau
nebegalima, - atsakė ponas D.
- Aš vis tiek manau, kad tai neteisinga, - nesiliovė Sara. - M a
nau, kad kas nors turi užkirsti kelią tam, kas čia vyksta.
- Ir nutraukti kruopščiai parengtą programą? - pagaliau
prabilo daktaras Palmiento. - Programą, kurią sankcionuoja vy
riausybė ir kuri skirta sukurti metodus, galinčius duoti atkirtį
kom unistinei grėsmei?
- Džo tapo tik eiline šių eksperimentų auka, ar ne? - paklausė

ji. - Jis per daug žinojo. Jūs turėjote užčiaupti jam bum ą.
- Netiesa, - atkirto daktaras Palmiento. - D žo sirgo.
Sara suprato neįstengsianti priversti jo pripažinti kitokią tie
są, nes jis buvo visų gerbiamas, apdovanojimų pelnęs psichiatrų
bendruomenės genijus. O ji - silpna, pašlijusios psichikos, išpro

tėjusio vyro žmona.
- Štai pagrindinė priežastis, dėl ko norėjome leisti jums suži

noti ir suprasti tai, kas čia dedasi, - pasakė ponas D. - Jūs mums
reikalinga, Sara. Mes norim e priim ti jus į savo komandą. Puikiai
suprantame, kad jums prireiks laiko, kol susitaikysite su tuo, kas
atsitiko jūsų vyrui, bet jūs esate gabi medicinos sesuo, jeigu atvi
rai, tai pati geriausia viso trečio skyriaus specialistė, todėl mums
būtumėte labai naudinga. Be to, jūs neabejotinai įžvelgiate mūsų
atliekamų tyrim ų svarbą.
Sara atsistojo.
- Aš nenoriu turėti jokių reikalų nei su jūsų atliekamais vadi
namaisiais tyrimais, nei su jum is pačiais ar apskritai su visa Šven
tosios Margaritos ligonine, - atšovė ji. - Jūs nugalabijot mano
vyrą, kenkėte mano pacientams, o dabar prašote dirbti išvien su
jumis? Niekada!
- Jūs nemąstote blaiviai, - su gilia užuojauta balse pareiškė
ponas D. - Aišku, tai suprantama. Labai prašau gerai apgalvoti
tai, ką mes jums siūlom. Suvokite, kad tai yra nacionalinio sau
gumo...
- Aš jum is netikiu! - sušuko Sara. - Č ia laisva šalis ir mes
nežudome žm onių dėl nacionalinio saugumo. Netikiu nė vienu
jūsų žodžiu, kai sakote, kad valdžia sankcionuoja jūsų veiksmus.
Prisiekiu, vos tik iškelsiu iš čia koją, eisiu tiesiai pas... pas tuos,
kurie sėdi valdžioje, ir papasakosiu viską, ką man prišnekėjot, - ir
ji patraukė prie durų.

- Vieną minutėlę, ponia Touli, - grėsmingu balsu sulaikė ją
daktaras Palmiento. Jis lėtai atsistojo, akimis prirėmė ją prie sienos.
260 Nutraukta tyla
Sara užsimerkė, kad nematytų jo pikto, skvarbaus žvilgsnio.

Jinai tikrai neklydo per pirm ąjį jų susitikimą. Šitas žmogus iš tie
sų - visiškas pamišėlis.
- Kas dar? - paklausė ji.
- Jūs turite mažą dukrytę, ar ne? - balse nuskambėjo papras

tas klausimas, bet kartu buvo justi ir grasinimas. - A r norite, kad
ir ją ištiktų jūsų vyro likimas? G al dar net baisesnis?
Sara aiktelėjo.
- Tuščias grasinimas, - pasakė ji, bet jos balsas drebėjo.
- Aš tuščiai niekam negrasinu, - atrėžė ponas Palmiento. -
Susiduriu su problema ir ją tuoj pat išsprendžiu. Jūsų vyras -

Džozefas Toulis - man buvo problema, ir aš ją pašalinau. Ir, saky
čiau, gana greitai, ar ne?
Ponas D pakilo nuo kėdės ir atsistojo tarp jų.
- Nemanau, kad reikia griebtis grasinimų, - pasakė jis, aki
vaizdžiai stengdamasis nuram inti juos abu, ir Sara pirm ą kartą
pajuto, kad šitas jauniklis psichologijos mokslų tyrinėtojas nevi
siškai pritaria savo mokytojo gydymo metodams.
- O aš manau, kad reikia, - atšovė daktaras P. - Jeigu ponia
Touli suvoktų, kokių pasekmių sulauktume jai paviešinus mūsų
čia daromus tyrimus, viskas būtų gerai. Galėtume ją paleisti. Ta
čiau matau, kad ji visai nesuvokia sudėtingos situacijos svarbos,
todėl sakau jums, ponia Touli, - užsičiaupkit ir tylėkit kaip žuvis,
nepasakokit, ką žinote, ir tada nieko blogo nenutiks nei jums, nei
jūsų dukrytei. Bet jeigu prasižiosite, tai žinokit - yra gerokai ga
lingesnių ir piktesnių žm onių už mane, kurie tikrai pasirūpins,
kad jūs daugiau nebeprabiltumėte. Supratot?
Sara nieko jam neatsakė. Jai linko keliai.
Daktaras Palmiento priėjo prie jos.

- A r supratot? - pakartojo klausimą. - Prisiekite, kad visa, ką
sužinojote apie Šventosios Margaritos ligoninę, niekada neišeis
už šio kambario sienų.
Sara nusisuko nuo jo žvilgsnio.
- Prisiekiu, - pasakė ji eidama tolyn nuo jo ir apsisukusi išlė

kė iš kabineto, išdūmė iš Šventosios Margaritos ligoninės vilda
masi, kad daugiau niekada nebeprireiks kelti kojos į šitą siaubo
kupiną pastatą.
31
G rįžusi namo iš Saros telefono atsakiklyje Lora rado ilgą Rėjaus

knygos reklamos kampanijos vadovės Bekės Rid pranešimą. Lora
jį išklausė pasirėmusi virtuvėje į spintelę.
- Atleiskit, kad skambinu savaitgalį, - kalbėjo Bekė iš auto-
atsakiklio juostelės. - Tiesiog negaliu ilgiau laukti. Gavome du
viliojančius kvietimus į pokalbių laidas itin geru laiku. Taip pat ir
pas - dabar tvirtai įsitverkite - pas Oprą. Neabejoju, kad supran
tate, jog tai svarbiausias renginys. Jos pokalbių laida numatoma
tik lapkričio mėnesį, kai jau bus išleista knyga, bet ji bus film uo
jama jau kito mėnesio pabaigoje. Todėl mes turime kuo greičiau
gauti iš jūsų atsakymą, ar dalyvausite laidoje - ir mes nuoširdžiai
tikimės, kad dalyvausite.
Toliau Bekė buvo palikusi savo namų telefono numerį ir pra
šymą paskambinti jai „kuo skubiau“.
Vis dar negalėdama atsigauti nuo to, ką jai tądien papasakojo
Sara, Lora sunkiai suvokė pranešimo esmę. Virtuvės sienos, regis,
priartėjo ir ją apsupo. Ko ne ko, bet iki kaulelių narstyti Rėjaus
darbo su benamiais ji tikrai nenorėjo.
Lora paskambino Stiuartui į Konektikutą ir papasakojo apie
išklausytą pranešimą.
- Pas Oprą! - sušuko Stiuartas. - Kaip nuostabu!
- Filmavimas paskirtas rugsėjo pabaigoj, - pasakė ji. - Labai
jau greitai. Aš...
- Iki jo dar mėnuo su viršum, - Stiuartas patylėjo. - Kodėl tu

šituo visai nesidžiaugi, Lora? Juk nieko daugiau Rėjus ir nebūtų
norėjęs.
- O aš mielai šito atsisakyčiau, - abejingai atsakė ji. - G al tu
už mane pakalbėk
Stiuartas kurį laiką tylėjo.
- Žm onos dalyvavimas laidoje duotų daug stipresnį efektą nei
manasis, - galiausiai prabilo jis. - Be to, tu jau ir taip esi visų gerai
žinoma vien dėl savo kometų ir panašiai. Kas, po galais, tau yra?
Jis paprastai nesikeikė, ir Lora suprato, kad bus jį užrūstinusi.
- Nežinau, Stju. Šiuo metu gyvenimas mane taip prispau
dė, - Lora pažiūrėjo pro langą į ežerą. Kai kurių medžių lapai
jau pradėjo keisti spalvą, o dar tik rugpjūčio pabaiga. - Em a vis
dar nekalba, ir toliau slepiasi po lovom, - šitaip atsitiko tik vieną
kartą, o jinai jau prisiim a atsakomybę dėl dukters elgesio, kad pa
teisintų asmeninius poreikius. - Bandau suvesti draugėn ją ir jos
biologinį tėvą, bet...
- Šit kaip? - nustebo Stiuartas. - Taip greitai?
- Jau aštuoni mėnesiai, Stju.
Ir ji paaiškino, kaip Dilanas atėjo į jų gyvenimą.
- M an vis tiek atrodo dar baisiai per anksti, - tarė Stiuartas. -
A r tikrai manai, kad Em ai tai nepakenks?
Ne, šito ji nežino. Bet taip jau buvo nuspręsta, ir ji neturėjo
jėgų apsiginti.
- Jis labai mielas, - pasakė jam. - Be to, ir jos psichoterapeute
mano, kad tai turėtų būti jai naudinga.
- Tu kažko labai nusiminusi, Lora.
- Ką tik grįžau iš pasimatymo su Sara. Pameni tą moterį, ku
ria man tėvas prieš m irtį liepė pasirūpinti? Ji man papasakojo to
kių dalykų... kad plaukai šiaušiasi.
- Kokių dalykų?
Lora atsiduso.
- Nelabai norėčiau tau jų dabar pasakoti.
- G al tau būtų geriau pasikalbėti apie tai su...
264 Nutraukta tyla
- Aš labai pavargau, Stiuartai.

Jis kurį laiką tylėjo.
- Lora, kodėl tu taip save alini? Ko tu pas ją važinėji, o paskui
kankiniesi? Kam to reikia? Suprantu, kad tau tai neduoda jokios

naudos, o kai dar tiek visko tavo gyvenime nutiko...
- Užtat duoda naudos jai. Bent jau aš taip manau, - atšovė

ji. - Jai patinka eiti pasivaikščioti. Be to, man ji labai patinka, Stju.
Jeigu nenuvažiuočiau jos aplankyti, labai jos pasiilgčiau.
- Reklamuoti vyro knygą esi baisiai pavargusi, bet laiko turi...
- Aš gi nesakiau „nesutinku“, - skubiai nukirto ji.
- A r nemanai, kad privalai dėl jo padaryti bent tiek?
Kaltės jausmas dėl Rėjaus mirties dar sykį visa jėga smogė jai
į paširdžius.
- Gerai, sudalyvausiu, - pažadėjo Lora. - T ik aš labai jaudi
nuosi. M ane nervina tai, ką turėsiu pasakyti. Kaip reikės paaiš
kinti jo m irtį. Kaip...
- Klausyk, - tarė Stiuartas, - ar nenorėtum, kad aš atvažiuo
čiau į Virdžiniją? Rugsėjo antrą savaitę turėsiu komandiruotę
į jūsų kraštą. Galėsime abu susėsti ir aptarti, ką turėtum jiems
papasakoti.
- Būtų gerai, - ištarė ji. - Ačiū tau.

Baigė pokalbį jausdamasi visiškai išsekusi, suirzusi ir susigė
dusi. Kas jai pasidarė, kad dingo noras būti savo vyro vėliavneše?
Kitą dieną Dilanas atėjo nusivesti jos ir Emos į ežerą paplau

kioti. Praėjusiais metais Em ai labai patiko maudytis, bet kai šįmet
Lora vienintelį kartą nusivedė ją prie ežero, mergaitė net kojos į
vandenį nekėlė. Dabar ji sutiko eiti prie ežero tik jeigu eis ir Korė.
Lora šįryt irgi susinervino, kai iš apatinio komodos stalčiaus
išsitraukė abu maudymosi kostiumėlius. Vienam daugiau nei de
šimt metų ir jo gumytė aplink šlaunis buvo gerokai išsitampiusi.
Kitas maudomukas dar visai naujas - na, blogiausiu atveju trejų
metų, - bet jis ištisas, juodas, kaip senos bobutės. Drabužius ji
pirkosi iš reikalo, o ne dėl mados, ir šįryt pasigailėjo užmiršusi

turinti tik tuodu senus sunešiotus kostiumėlius ir nenusipirkusi
naujo, bent kiek madingesnio.
Išmetusi į šiukšlių kibirą senąjį maudomuką, apsivilko juo

dąjį ir pasižiūrėjo į save veidrodyje. Po Rėjaus mirties neteko
daug svorio. Kojos sulyso, krūtys, sakytum, suvyto. Kūnas trupu

tį įdegęs, bet ir tai tik iki šlaunų ir žemiau pečių. Prieš metus gal
būtų to nė nepastebėjusi, o dabar susierzino, kad vien dėl D ilano
draugijos ėmė rūpintis savo išvaizda. A n t maudomuko užsimovė
šortus, kol nueis iki ežero.
Dilanas atvažiavo apsivilkęs nukarusiais maudymosi šortais

ir havajietiškais marškiniais. Jo kūnas buvo įdegęs kaip ūkininko.
Sustojo vidury svetainės ir ištiesęs ranką prie josios dilbio paly
gino įdegį.
- Matau, mudviem reikėtų dažniau nueiti prie ežero paside
ginti, - pasakė.
Tuo metu į kambarį įbėgo Em a ir, pamačiusi Dilaną, sustojo
kaip įbesta. Staiga jo susidrovėjo.
- T ik pagalvok, Em a, - tarė jis, - kaskart apsidairiusi po šį
kambarį gali pasakyti, kad ir tavo dėka jis dabar toks gražus.
Em a apžvelgė kambario sienas.
- D ar ji man padėjo išrinkti užuolaidas, - pasidžiaugė Lora.
- Visai kaip toji interjero dizainerė M arta Stiuart, - atsakė
jai Dilanas.
Lora nusijuokė.
- Bėk, susirask šlepetes, mieloji, - paliepė Em ai.
Pakeliui į ežerą jie užsuko pas Korę ir abi mažylės leidosi as
faltuotu paežerės keliuku prieky jos ir Dilano. Diena buvo karšta
ir kiek paėjus Lorą jau pylė prakaitas.

- Gera bus įšokti į vandenį, - pasakė Dilanas, kai jiems prieš
akis išniro paplūdim io kraštas.

Paplūdimys buvo viso labo tik lenktas smėlio ruoželis palei
ežerą. Č ia galima buvo maudytis tik aplink ežerą gyvenančioms
266 Nutraukta tyla
šeimoms, todėl ant smėlio niekada nebūdavo anksta. A nt gelbė

tojo bokštelio pakylos sėdėjo kažkoks berniukas. Jo plaukai buvo
šviesutėliai, nubalinti saulės, o kūnas rudas kaip karamelė. A n t

patiesalų saulėje lepinosi dvi paauglių porelės. Vandeny m irko tik
kažkokia moteris su mažu berniuku, straksinčių virvėm is atitver
toje vaikų m audynių zonoje.

Lora su D ilanu patiesė ant smėlio antklodę, o Korė tuo metu
įlindo į žalią pripučiamą drakono formos ratą.

- Eikš, Ema! - pašaukė Korė, bėgdama prie vandens.
Em a nė nekrustelėjo iš vietos.
- G al nori savo plausto? - paklausė jos Lora.
Em a papurtė galvą. Nykštys įsmuko į bumą.
- Eim e maudytis, Ema, - kvietė Korė. Ji jau stovėjo iki kulkš
nių įsibridusi į vandenį ir Lora, apsikabinusi pripučiamą čiužinį,

nusekė paskui ją pasaugoti, kad kas neatsitiktų. Įbridusi kiek gi
liau atsisuko į krantą ir pamatė šalia Em os atsitūpusį Dilaną. Jis

jai kažką sakė. Em a nuo jo nepasitraukė, bet ir į jį nežiūrėjo. Lora
panūdo sužinoti, ką jis jai sako.
- Pašokdink mane, - paprašė Korė ir Lora ėmė teliūskuoti ją

su visu ratu aplink save po vandenį.
Po kurio laiko Dilanas atsistojo ir vienas nubrido į ežerą. Jo

veide Lora pamatė nusivylimą.
- A čiū už pastangas, - padėkojo jam priėjus prie jos su Korė.
- Nepavyko man jos prikalbinti, - pasiguodė jis.
Netoliese maudęsis berniukas su motina pakvietė Korę ateiti
pažaisti kartu su juo.
- A r galiu? - atsiklausė Korė Loros.
- Taip, - atsakė Lora ir pamojo berniuko mamai. - T ik niekur
nepradink, kad visą laiką tave matyčiau.
Lora pasekė akimis, kol Korė nusiyrė prie berniuko, o pas
kui pati klestelėjo ant pripučiamo čiužinio. Gulėdama ant pilvo
stebėjo Emą, mažą, žalsvai mėlyną statulėlę, kojų pirštukais vos
liečiančią vandens kraštą.
- M an taip jos gaila, - tarė Dilanas. Jis stovėjo įsisprendęs į

šonus ir žiūrėjo į krantą. - Ji labai nori maudytis, matyti tai iš jos
veidelio.
- Žinau.
- O matant, kaip Korė teškenosi su tavim ir dabar šėlioja su
tuo berniuku, jai turėtų būti dvigubai sunkiau, - pažiūrėjęs į Lorą
pridūrė: - Tau tenka kęsti tai dieną naktį. Kaip tu ir ištveri? Juk
tau turėtų būti baisu?
- Tikrai ne pyragai, - prisipažino ji. - Bet aš daugiau užsigrū
dinusi nei tu.
Dilanas atsitūpė vandeny ir atsirėmė nugara į lynus.
- Tai kaip laikais? - paklausė. - Kaip gyvena Lora?
- Lora - tikra išskydėlė, - perbraukė pirštais per vandenį. -
Sutikau dalyvauti pokalbių laidose.
- Kaip čia dabar?
- Vakar Rėjaus brolis sužaidė mano kaltės jausmu.
- Dieve, kokia tu palenkiama, - juokais pašiepė jis.
- Nesakyk. Bet kokia aš būčiau žmona, jei nesutikčiau jose
dalyvauti?
Dilanas nuleido tai negirdom.
- Kiek dar streso pridėjo tau šitas sprendimas? - paklausė jis.
- Neišmatuojamai daug.
Bet ji neprisipažino, kiek dar nervų kainavo susirasti mau-
domuką ir išsirengti prieš jį. A n t plaukais apžėlusios D ilano krū
tinės žvilgėjo vanduo. Jo rankos gulėjo išilgai ant lynų ir atrodė
raumeningesnės, nei ji tikėjosi. Tikriausiai nuo balionų tampy
mo. O ką jis galvoja apie jos figūrą? Apie nenudegusias kojas?
Celiulitą ant šlaunų?
- Ką tu ten man vakar pasakojai telefonu? - paklausė jis. -
Kad Saros vyrui buvo atlikta lobotomija? Kažkaip neįtikėtina.
- Tu dar nė pusės to nežinai, - atsakė ji. - Po lobotomijos
operacijos jie ėmė verbuoti Sarą.
Ir papasakojo apie daktaro Palmiento aliuzijas į valstybės
sankcionuotus proto valdymo eksperimentus.
268 Nutraukta tyla
- Taip iš tiesų buvo, - patvirtino Dilanas. - T ik ne pas mus.

Bent jau aš manau, kad ne mūsų šalyje, - jis pakėlė akis į dangų,
tarsi bandytų kažką prisim inti. - Tai vyko, man regis, Kanadoj.
Šeštam dešimtmety. C Ž V su tuo susijusi.

- Aš irgi kažką esu apie tai girdėjusi, - pritarė jam Lora. - Kai
Sara pradėjo pasakoti, man ta istorija pasirodė girdėta. A r iš tiesų
buvo eksperimentuojama su psichiniais ligoniais?

- Ko gero. Ir dar su kitais nieko neįtariančiais nelaimėliais.
- M an kyla mintis, kad tas, kuris siuntinėjo man tuos laiškus,
ko gero, siekia apsaugoti Sarą nuo prisim inim ų.
- A r jų negalėtų siųsti Saros duktė? - bandė spėti Dilanas. -
Pabėgėlė Džeinė?
Lora svarstė šią galimybę. Visai suprantama, kad Saros duktė
norėtų apsaugoti motiną nuo skaudžių išgyvenimų.
- Bet jeigu Džeinei rūpėtų apsaugoti motiną nuo manęs, tai
ar pirmiausia ji pati neturėtų pasirūpinti Saros priežiūra? A r ne
galėtų bent jau kartais ją aplankyti?
- G al ji tiesiog negali. Jeigu Džeinė dėl nežinia kokių priežas
čių slapstosi, gal ji tiesiog bijo matytis su motina.
Lora žiūrėjo, kaip Korė ir tas berniukas taško vienas kitą van
deniu.
- Labai norėčiau sužinoti, kas atsitiko Džo, - pasakė ji. - Sarai

taip ir nepavyko išsiaiškinti, kur jis buvo išgabentas, o gal nužu
dytas, apskritai kaip jam baigėsi. Manau, jai būtų gera žinoti, koks
jo likimas. Galbūt jis dar gyvas.
- A r po lobotomijos žmonės gali taip ilgai gyventi?

Saulė jau leidosi į horizontą, bet jo akyse vis tiek atsispindėjo
jos šviesa, ir tai Lorą kerėjo.
- Nežinau, - atsakė ji. - D žo buvo jaunesnis už Sarą. A tro
do, septyneriais metais, tad gal ir įmanoma. Bet jeigu jis dar gy
vas, manau, jo būklė bus siaubinga. Labai norėčiau pamėginti jo
paieškoti.
- A r tą darytum dėl Saros, ar dėl savęs? - paklausė Dilanas.
- Ir pati nežinau, - šyptelėjo Lora. - O kai to imsiuos, tai pa

mėginsiu paieškoti ir Džeinės.
- O kodėl gi ne? - paerzino jis. - Juk daugiau neturi ko veikti.
Staiga Lora surimtėjo.

- Aš kaip apsėsta.
- Ne, tau tiesiog smalsu. Ir įdomu. Rėjus pasielgė žiauriai,

bandydamas užgniaužti šią tavo aistrą.
Lora jau žiojosi apginti Rėjų, bet laiku prikando liežuvį. Stai
ga Dilanas suvaitojo.
- Aš nebeištversiu, - pasakė jis žiūrėdamas į krantą. - Nega
liu žiūrėti, kaip Em a stypso ant kranto lyg koks vienišas paliktas
vaikas. Eim e prie jos.
- Gerai.
Lora nušoko nuo čiužinio ir ėmė bristi į krantą.
Kai jie išlipo iš vandens, saulė jau buvo pasislėpusi už medžių.
Em a sėdėjo prisiglaudusi prie Korės ant patiesalo. Ši apsisiautusi
rankšluosčiu visa drebėjo.
- G al pasiliksi vakarienės? - šluostydamasi Lora paklausė
Dilano.
Jis papurtė galvą.
- Turiu pasimatymą. Bet ačiū už kvietimą.
- Tada kitąkart, - atsakė ji ir ėmė įnirtingai trinti pečius.
Gerai, kad jis bent nemeluoja. Na ir kas, kad ji vandeny gro
žėjosi jo plačia krūtine, bet jinai jam tik Em os motina, paprasta
moterėlė su senamadišku maudomuku, ir daugiau nieko. Jis su
sitikinėja su daugybe moterų. Ir visos jos turbūt žavios ir nerū
pestingos. Be vaikų. Ką gi, vadinasi, jiedu su D ilanu tik draugai.
O jeigu jau taip, tai galėtų paklausinėti jo apie šio vakaro pasima
tymą. Kas ta moteris? Kur jie rengiasi eiti? Ką jis jai jaučia?
Bet ji nieko jo neklausinėjo. Nes nieko nenorėjo žinoti.
32
Aklasis pasimatymas. Vienas iš daugybės bergždžių užsiėmimų,

kurių jau daug metų jis sau neleido, tačiau šita moteris - Alekso
draugės draugė, o kadangi su Betani draugystė atšalo, jis leidosi
įkalbamas nueiti. Važiuodamas pas ją į namus, Dilanas davė sau
žodį apie Em ą su Lora nekalbėti - net negalvoti. Iki šiolei skam

bėjo ausyse Betani skaičiavimai, kiek kartų per vakarą ištarė jų
vardus.
Moters namą M idlberge surado be vargo. Jos durys buvo pa
žymėtos džiovintų gėlių vainiku ir jis priėjęs paspaudė skambutį.
- Labas. Aš Šėrė, - prisistatė praleisdama jį į vidų. Ji buvo

labai patraukli, ilgais tamsiais plaukais ir figūros, kuria negalėjai
nesižavėti. Dilanas stebėjo ją, kol ji bėgiojo po svetainę, ieškoda
ma rankinuko, raktų ir akinių kinui. Paskui ji trum pam šmurkš
telėjo į gretimą kambarį ir jis išgirdo ją su kažkuo kalbantis. Išė
jusi moteris nusišypsojo ir tarė:
- Daviau auklei paskutinius nurodymus.
Auklė. Ji turi vaikų. Paprastai jam tai būtų buvę nė motais, bet
šįvakar tas faktas pakėlė nuotaiką. Dilanas stengėsi neparodyti jį
apėmusio malonaus jausmo.
Per visą vakarienę jam pavyko atsispirti norui papasakoti apie
Emą, jis paklausinėjo Šėrę apie darbą, jos pomėgį jodinėti žirgais, ir
pasistengė įdėmiai klausytis jos atsakymų. Iš dalies jam tai pavyko.
Filmas buvo neapsakomai ilgas, anglams būdingo lėto siuže

to, ir jis m intim is vėl nuklydo į paplūdim į, svarstė, ar negalėjo
sugalvoti ko nors daugiau, kad Em a ryžtųsi bristi į vandenį.
Grįžtant po kino namo pas Šėrę, jis pagaliau ryžosi užduoti

klausimą apie vaikus.
- Turiu tris, - atsakė Šėrė. - Visos mergaitės. Devynerių, sep-

tynerių ir penkerių. Tikiuosi, tavęs tai labai neišgąsdins, - jos
balse skambėjo atsiprašymas. Tikriausiai prisipažinimas, kad turi
tris dukteris, dažniausiai išgąsdindavo kavalierius ir šie sprukda
vo nuo jos kuo toliau.
- Nė kiek, - atsakė jis. - Pastaruoju metu aš pats nemažai

laiko praleidžiu su penkiamete, - Dilanas pasijuto lyg alkoholikas
prie baro, puikiai suprantantis, kad užsikabinęs nebegalės sustoti.
- Tikrai? - nustebo ji. - Kaip suprasti?
Galėtų pameluoti. Pasakytų, kad Em a - jo dukterėčia. Tačiau
liežuvis jam neapsivertė meluoti.
- Ji mano duktė, - prisipažino mėgaudamasis nepažįstamo
žodžio skambesiu.
- Tu turi dukterį? - paklausė Šėrė. - O aš maniau, kad tu
nevedęs.
- Teisybė, - patvirtino jis. - Aš pats tik prieš kokį mėnesį su
žinojau apie jos egzistavimą.
- Tai bent, - ištarė Šėrė, duodama suprasti numananti, kad
už šių žodžių slepiasi ilga istorija, ir suvokianti, kad nereikia jo
kvosti.
- Papasakok man apie savo penkiametę, - paprašė Dilanas. -
Kokia ji? Ką ji mėgsta veikti? Ema... mano dukrytė turi tam tikrų
bėdų, todėl aš nelabai žinau, kas būdinga penkiamečiams vaikams.
- Na, Dženei labai patinka plaukioti. Ji lanko akrobatiką. K o
lekcionuoja pliušinius gyvūnėlius ir barbės.
- Kaip ir Ema, - tarė jis. - Ji irgi renka barbės.
Ir jis papasakojo Šerei apie akvariumą, kurį padovanojo Emai,
ir kaip ji knygų lentyną po akvariumu pavertė barbių kontora.
272 Nutraukta tyla
- Tikrai, - pritarė jam Šėrė, - kartais jos būna stebėtinai iš

radingos.
A r tik jos balse nenuskambėjo nuobodžio gaidelė? Bet D ila-
nas numojo į tai ranka.

- Em a irgi mėgo maudytis, - kalbėjo jis. - Bet staiga pradė
jo bijoti vandens. A r negalėtum patarti, kaip man ją vėl įvilioti į
vandenį?
- Ne, nežinau, - atsakė ji. - Maniškės visos trys - kaip žuvys.
Šėrė pabandė sugrąžinti pokalbį prie suaugusiems artimų
temų: oreivystės verslo, film o, kurį ką tik abu žiūrėjo. O D ilanui
buvo keista, kad ji turi tris dukras ir visai nenori apie jas kalbėti.
Dilanas įsuko į jos kiemą ir sustojo priešais namą.
- Pakviesčiau į vidų, - pasakė ji imdama nuo grindų savo
rankinę, - bet jau vėlu, o aš dar turiu parvežti namo auklę.
- Aš tave palydėsiu iki durų, - tarė jis ir atsidarė dureles.
Jisai jai nepatinka. Tai aiškiai matyti. Ir gerai. Palydėjo ją iki

durų ir nuėjo nė nepabučiavęs, pagalvojo, kad šitaip bus geriau
abiem.
Važiuodamas namo staiga prisim inė, kad jinai nė žodeliu ne

užsiminė apie Lorą.
„Sakyk, - galėjo paprašyti ji, - kokie tavo santykiai su mer

gaitės motina?“
„Na... mes tik draugai“, - būtų išlemenęs.

Dilanas pažvelgė pro automobilio langą į žvaigždėmis nu
sagstytą dangų ir prisim inė tą naktį, kai jiedu su Lora stebėjo
žvaigždes pro jos teleskopą. O, kad galėtų dabar tai pakartoti.
33
Lora sėdėjo laukiamajame priešais Sarą ir stebėjo, kaip ši spok

so į vardinę lentelę ant registratorės stalo. Senoji keliskart tyliai
sukuždėjo jos pavardę: „Ponia Kvin“, ir galiausiai pakėlė akis į
Lorą.
- A r mes tebesam M edou Vud Vilidže? - paklausė.
- Ne, - atsakė Lora. - Mes Em os psichoterapeutės priim a
majame. Judvi su Em a kurį laiką pabūsite žaidim ų kambaryje,
pažaisite. Kadangi Em a prabilo su jumis, nors su niekuo kitu
nekalba, tai jos gydytoja mano, kad gali būti naudinga, jog jūs
pabūtumėte su ja.
Sara pažvelgė į Emą. Ši sėdėjo kambario kampe ir bandė ant
krūvos kaladėlių pastatyti plastikinį arkliuką.
- M an reikės žaisti su Džeine? - paklausė Sara.
- Taip, bet ne čia, - atsakė jai Lora. - Žaidim am s yra skirtas
specialus kambarys. Jūs padėsite Džeinei... norėjau pasakyti -
Em ai, su ja žaisdama. Būsiu jums nepaprastai dėkinga.
Sara linktelėjo, bet Lora vis tiek abejojo, ar moteris suprato,
ko iš jos norima. Saros veide buvo matyti sutrikusio žmogaus
nuolankumas, ir Lorai norėjosi ją apkabinti.
Hetera išėjo iš kabineto ir prisistatė Sarai. Nuvedusi Emą su
Sara į žaidim ų kambarį pasodino abi prie didelio stalo, ant ku
rio buvo dėžė su barbėmis ir lėlių namas. Lorai palengvėjo ant
274 Nutraukta tyla
širdies pamačius, kaip Sara be jokio vargo įsitaisė ant vaikiškos

kėdutės. Tada Lora su Hetera išėjo į kitą kambarį ir atsistojo prie
permatomo veidrodžio.
Em a iš karto pradėjo kalbėti.
- Išsirink lėles, kurios tau patinka, - paliepė Sarai, atkišusi jai
dėžę su plastikinėmis figūrėlėmis.

Lora pažiūrėjo į Heterą. Ši, pirmąsyk išgirdusi Em os balsą,
plačiai šypsojosi.
Sara išsirinko vyrišką lėlę.
- Ne, šitos neimk! - sušuko Ema. Paskui kiek švelniau papra

šė: - A r galiu aš ją paimti? - ir nelaukusi Saros leidim o pasiėmė
vyrišką lėlę.
- Šita labai graži, - pasakė Sara išsirinkusi iš dėžės mažos
mergaitės lėlę. - G al ir tu nori šitos, Džeine?
Em a nepatenkinta pavartė akis, ir tai Lorą prajuokino.
- M ano pavardė Em a Brendon Derou, - pareiškė. - O dabar
nuvesk savo lėlę į kurį nors kambarį. Prašau, - pridūrė.
- Bent jau nepamiršo gražiai elgtis, - sušnibždėjo Lorai H e
tera.
Visą pusvalandį jiedvi žiūrėjo, kaip Em a žaidžia su Sara. Em a
viskam vadovavo ir nuolat nurodinėjo Sarai, ką daryti.
- Neįtikėtinai šaunu, - pasakė Hetera stebėdama, kaip jos
bendrauja. - Šitokios Emos aš dar nesu mačiusi.
- Tokia ji buvo anksčiau, - pasakė Lora. - Pasitikinti savimi ir

truputį per daug kategoriška.
Visai nepanaši į tą mažą tylų šešėlį, kuris gyveno namelyje
prie ežero. A r į mažą mergytę, bijančią tamsos, siusiojančią į lovą
ar stypsančią ant kranto, kai jos draugė pliuškenasi vandeny.
- Tai teikia nemažai vilčių, - džiaugėsi Hetera. - Jai priešaky
dar ilgas kelias. Suprantu, dabar jums sunku patikėti, Lora, bet aš
manau, kad ji greitai pasveiks.
- Bet jeigu ji žinotų, kad aš ją matau, iš karto vėl užsičiaup
tų, - pasakė Lora. - M an labai skaudu.
- Nebeilgai, - patikino Hetera. - A r galėsite vėl atsivesti Sarą?

Regis, jai čia visai patinka.
- Galbūt, - atsakė Lora žiūrėdama, kaip Sara žaidžia su jos

dukrele.
Sara, regis, blaškėsi tarp dviejų vaidmenų - vaiko ir moters,

čia įsijautusi žaisdama lėlėmis su Ema, čia m otiniškai Em ą su-
drausdama ar pamokydama, ir visuomet, kad ir kaip Em a niršiai
priešintųsi, vadindama ją Džeine.
Žaidim ų seansui pasibaigus, Lora susodino senąją moteriškę

ir mergaitę į automobilį, prisegė saugos diržais ir pasuko atgal
į senelių namus.
- A r smagiai pažaidėte? - paklausė Lora išvažiuodama iš
aikštelės.
- O kur mes buvom? - paklausė Sara.
A nt užpakalinės sėdynės, kur buvo įsitaisiusi Em a, tvyrojo
tyla.
- Jūs buvote pas psichoterapeutę, - atsakė Lora. - Kartu su
Em a žaidėte žaidimų kambaryje.
- A r dabar eisime pasivaikščioti?
- Šiandien ne, - atsakė Lora. - Parvešiu jus, o tada nuvešiu
namo Em ą. Bet rytoj aš vėl pas jus atvažiuosiu ir mes galėsime eiti
pasivaikščioti, sutarta? Rytoj žada puikų orą.
- Iš pat ryto apsiausiu sportinius batelius, - pažadėjo Sara.
- Gerai sugalvota, - Lora dirstelėjo į Sarą ir pamatė ją plačiai
šypsantis išgirdus, kad eis pasivaikščioti. - O kai vaikščiosim, -

toliau kalbėjo ji, - galėsite man papasakoti, ką veikėte išėjusi iš
darbo Šventosios Margaritos ligoninėje.
Sara, 1959
Sara bijojo daktaro Palmiento ir pono D. Ji žinojo, kokių bai
sybių jie gali iškrėsti šioje teisėtoje įstaigoje. O ką jie gali padaryti
už šios įstaigos sienų, jai buvo bauginanti nežinia. Akivaizdu, kad
276 Nutraukta tyla
jie bet kokia kaina stengsis apginti savo vadinamuosius m oksli

nius tyrimus. Sarai ausyse tebeskambėjo slapti daktaro grasini
mai Džeinės adresu.
Sara nusprendė išvažiuoti gyventi į kitą miestą. Pardavusi
namą, kuriame gyveno kartu su Džo, persikėlė į butą už keturias
dešimties kilom etrų. Išvažiuoti iš namų buvo skausminga. Tarsi

bandytų ištrinti iš gyvenimo patį D žo ir atsiminimus apie jį. Bet
jai dar liko Džeinė, glaudžiausias ryšys, siejąs ją su vyru. Ir kas
dien segėjo jo dovanotą sagę.
Sara susirado darbą palaimingai modernioje psichiatrijos li
goninėje Em eri Springse netoli namų ir labai džiaugėsi, kad ten
nebuvo taikom i Šventosios Margaritos psichiatrinėje išgirti „pa
žangūs“ gydymo metodai. Laisvu nuo darbo laiku aplinkinėse
gydymo įstaigose bandė ieškoti Džozefo Toulio ar Frederiko H a
m iltono pėdsakų. Važinėjo su Džeine iš vienos ligoninės į kitą ir
vis jo ieškojo. Nė vienoje gydymo įstaigoje neaptiko jokių įrašų,
kad jo ten būta viena ar kita pavarde, ir jai toptelėjo mintis, kad
jie galėjo jį atgabenti su dar kita, išgalvota pavarde. Jeigu apskritai
po lobotomijos jis dar liko gyvas.
Vienintelis žmogus iš Šventosios Margaritos psichiatrinės, su
kuriuo ji drįso palaikyti ryšį, buvo Kolina. Šioji irgi buvo išmes
ta iš darbo tuoj po Saros, ir ji taip pat išgirdo grasinimus savo
sūnaus Šėmio adresu. Kolina vertėsi per galvą ieškodama naujo
darbo. Ji neišgalėjo persikelti į kitą miestą, ir Sara jautėsi kalta dėl
tokios draugės lemties, nes gerai žinojo, kad dėl klastingos D žo
užmačios jos draugė liko be pragyvenimo šaltinio.
Nors ir labai gedėjo savojo Džo, vien dėl Džeinės Sara sten
gėsi būti linksm a ir gerai nusiteikusi. Galiausiai ji nusiram ino ir
ėmė jaustis saugi ir savo naujuose namuose, ir darbe, nors to li
moje m inčių kertelėje vis dar tebekirbėjo noras sugalvoti būdą,
kaip pranešti aukštesnei valdžiai apie tai, kas dedasi Šventosios
Margaritos psichiatrinėje. Ji nė akim irką nenorėjo patikėti, kad
tuos eksperimentus sankcionuoja vyriausybė. Galėtų paskam-
binti FTB . Jeigu valdžia iš tiesų remia daktaro Palmiento darbą,

tai nieko naujo ji jiems nepasakytų. O jeigu ne, tai galbūt ji pa
galiau užkirstų kelią ten gulinčių pacientų kančioms. Vis dėlto

ji bijojo skambinti, nes žinojo, kad daktarui P kažkaip pavyko
išsiaiškinti, jog ir pirm ą kartą Psichiatrų asociacijai skambino
ji. Taip, ji labai nerimavo dėl savo pacientų, bet Džeinės - ir jos
pačios - saugumas turėtų būti aukščiau jų interesų. F T B telefo
no numeris kabojo virtuvėje ant sienos prie telefono, jeigu kada
im tų ir atsirastų pakankamai drąsos.
Vieną ankstų lapkričio šeštadienio rytą Sara tvarkėsi namie,
kai sučirškė durų skambutis. Tikėjosi, kad atėjo kaimynė, kurią
ji buvo pasikvietusi puodelio kavos, bet jai dar būtų per anksti.
Atrėmusi šluotą į virtuvės sieną praėjo pro Džeinę, ramiai sau
žaidžiančią vaikiškame manieže, ir nuėjo prie durų. Atidariusi
garsiai aiktelėjo ir nesąmoningai žingtelėjo atgal į svetainę.
Iš koridoriaus jai šypsojosi ponas D.
- Nenorėjau jūsų išgąsdinti, - pasakė jis.
- Ko jums čia reikia? - paklausė Sara. - Kaip sužinojote, kur
gyvenu?
Sara tikėjosi nepalikusi jokių pėdsakų.
- A r galiu trum pam užeiti? - paklausė ponas D. - Reikalas
svarbus.
Sara neskubėjo atsakyti.
- U že ik it
Paliks duris praviras ir, jei kas atsitiks, ims garsiai šaukti. Kai
mynai tikrai išgirs.

- Č ia jūsų dukrytė, - ponas D priėjo prie maniežo ir Džeinė
ištiesė į jį rankutes. Pastarosiomis dienomis Džeinė buvo išsiilgu
si vyriško švelnumo.
- Prisėskite ant sofos, - paliepė Sara, įsibraudama tarp jo ir
maniežo.
Vyras atsisėdo, o ji liko stovėti.
- Ko jums reikia? - paklausė Sara.
278 Nutraukta tyla
- Keleto dalykų, - regis, jo nė kiek nesutrikdė jos nemanda

gus elgesys. - Pirmiausia, noriu pasakyti, kad ligoninėje visi jūsų
labai pasiilgo. Jūs buvote pati geriausia kada nors pas mus dirbusi
seselė. N oriu jums pasakyti, kad esate laukiama ir bet kada galite
grįžti. Kas buvo, pražuvo.

- Na jau ne. Nė už ką gyvenime nebegrįšiu į tą velnio skylę, -
atšovė ji.
Ponas D supratingai linktelėjo.

- Žinau, kartais su daktaru Palmiento būna... sunku, - pasakė
jis, - bet jo darbas tiesiog neįkainojamas, ir - nors ir žinau, kad
jūs tuo netikite, - gyvybiškai reikalingas mūsų šalies saugumui.
- Klausykite, - Sara patraukė prie durų, - nėra prasmės dau
giau apie tai kalbėti. Žinau, kad jūs daktarą P laikote Dievu, kad
jis, anot jūsų, vykdo Dievo valią, bet aš su tuo nesutinku. Todėl
verčiau...
- Jūs bendraujate su žmonėmis, - pasakė jis nė nekrustelda
mas iš savo vietos ant sofos.
- Aš... Kaip čia suprasti?
- Su bendradarbiais Em eri Springse.
- Iš kur žinote, kur aš dirbu?
Jai ant sprando pasišiaušė plaukai. Ponas D prunkštelėjo.
- Jūs esate nepaprastai lengvas taikinys, Sara. Aš apie jus ži

nau viską. Kas rytą lygiai aštuntą išeinate į darbą. Pakeliui pas kai
mynę, ponią Zuker, paliekate Džeinę. Ji gyvena pirmame aukšte.

Pusę devynių atvykstate į Em eri Springsą. Kasdien grįžtate namo
lygiai penktą, kaip laikrodukas. Artim iausios jūsų draugės šiame
name yra Paula Rouz ir Suzana Teilor. Kartais vakarais nueinate
pas jas. Apsiperkate A & P prekybos centre Terasos gatvėje. Vaka
re einate gulti pusę vienuolikos. Gyvenate kaip kareivis.
- Iš kur jūs visa tai žinote?
Om ai jai pasidarė labai šalta ir ji susinėrė ant krūtinės rankas.
- Mes jums sakėme, kad valdžios žmonės padarys viską, kad
tik apsaugotų mūsų mokslinius tyrimus, - atsakė jis. - Bet visai
nesvarbu, iš kur mes gaunam tą informaciją, Sara. Svarbiausia,

kad jūs davėte žodį - jūs prisiekėte - niekam niekada nepasakoti
apie Šventosios Margaritos ligoninę, ir jūs savo žodį sulaužėte.
- Aš neprasitariau niekam, kas galėtų turėti bent kokios įta
kos, - atsakė ji.
Ponas D nusijuokė.
- Teisybė, nes tokio žmogaus nėra, - palinko į priekį. - Ko gero,

mudu su daktaru P ne visai aiškiai išdėstėme jums reikalą. Liepda
m i niekam nieko nesakyti, turėjome omeny absoliučiai niekam.
- Gerai. Supratau. M an viskas aišku. O dabar prašau išeiti.
Jos džiaugsmui, vyras atsistojo ir patraukė prie durų.
- Klausykit, - dar stabtelėjo. - Nenoriu pasirodyti per daug
žiaurus, bet jūs turėtumėte suprasti, kad jūsų pačios labui labai
svarbu laikyti liežuvį už dantų. Ponas Palmiento nusivaręs kaip
arklys. Jis genijus. Kartais genijai atsiduria ties pamišim o riba.
Suprantate?
Sara linktelėjo.
- Puiku, - tarė jis. - Sėkmės jums, Sara.
Jam išėjus, Sara uždarė duris ir užrakino. Visa drebėdama
iškėlė iš maniežo Džeinę, atsisėdusi ant sofos pasisodino ją ant
kelių ir apkabino. Manė, kad nieko blogo, jei pasidalys patirtim i
iš Šventosios Margaritos ligoninės su savo naujaisiais kolegom.
T ik kas galėjo išplepėti? Nereikėjo jais pasikliauti, lygiai kaip ir
naujaisiais kaimynais. Vėl reikės keltis gyventi kitur. Ieškotis nau

jo darbo. G al reikėtų ir pavardę pasikeisti? Ne, vien dėl D žo šito
nepadarytų. Tačiau reikia liautis jo ieškoti. G al kas nors pranešė
apie jos užklausimus? Ponas D pavadino ją lengvu taikiniu. Teks
ir pačiai pasikeisti.
Šįkart ji išvažiavo į kitą valstiją, į Virdžiniją, ir susirado ne itin
mielą darbą mažoje ligoninėje. Pasisamdė moteriškę, kuri dienos
metu ateidavo į jos namus pabūti su Džeine, kad šiai būtų sau
giau. F T B telefono num erį išmetė į šiukšlių dėžę. Jau nebedrįso
apie skambutį jiems net pagalvoti.
280 Nutraukta tyla
Bet sapnuose ji ir toliau regėjo Šventosios Margaritos psichi

atrinės ligonius, tuos sužalotus žmones, aklai pasikliaujančius
savo globėjais, kad metodiškai ir palengva būtų jų sunaikinti.

34
Lora sėdėjo svetainėje ir skaitė Em ai knygelę, kai suskambo te

lefonas.
- Šįvakar atšauktas vienas užsakymas stebėti saulėlydį oro ba
lionu, - nė nepasisveikinęs išpyškino Dilanas. - A r nenorėtumėt
su Em a kartu su manim paskraidyti balionu? Pirm iausia turbūt
reikėtų pasikalbėti su Em a, ar ji nebijos. Be to, turite atlėkti pas
mane per valandą.
- Atrodo, minėjai nepriimąs vaikų iki aštuonerių metų, -
Lora gerai prisim inė jį taip sakius tą dieną, kai ji pati pakilo su
juo oro balionu.
- Teisybė. D ėl to ir noriu pirm a pasikalbėti su ja. Kaip manai,
ar jai nebus baisu? A r gali pakviesti ją prie telefono?
Lora pažvelgė į savo dukrą, sėdinčią ant sofos šalia jos.
- Č ia Dilanas, Em a, - pasakė. - Jis klausia, ar mes nenorėtu
me kartu su juo šįvakar paskraidyti oro balionu.
Ema garsiai žioptelėjo. Nušokusi nuo sofos ėmė bėginėti po
kambarį ir šokinėti iš laimės, o Lora iš nuostabos pratrūko kvatotis.
- Ne, - tarė į ragelį, - ji nieko nebijo.

- Vis tiek duok man su ja šnektelėti, - paprašė Dilanas.
- Jis nori su tavim pakalbėti, - ir ištiesė dukrai ragelį, o ši
įsmeigė į jį akis. - Tau reikia žinoti keletą labai svarbių taisyklių.
Em a paėmė ragelį ir pridėjo prie ausies.
282 Nutraukta tyla
- G ali kalbėti, Dilanai, - garsiai pranešė Lora.

Ragelyje pasigirdo duslus D ilano balsas, Em a susikaupusi jo
klausėsi. Kartą nežymiai šyptelėjo ir kelis kartus linktelėjo galvą,
tarsi Dilanas ją matytų, paskui vėl padavė ragelį Lorai.
- Č ia aš, - šūktelėjo Lora.

- Aš jai pasakiau, kad dar nė sykio nesu skraidinęs penkiame
čio vaiko, todėl dabar galiu padaryti tai tik su sąlyga, kad ji elgsis
kaip suaugusi ir darys tai, ką jai liepsiu, - pasakė Dilanas.
Lora pažiūrėjo į Emą ir paklausė:

- A r tikrai nori skristi oro balionu?
Em a linktelėjo.
- A r supratai, kad Dilanas prašė tavęs elgtis taip, kaip jis lieps?
D ar vienas linktelėjimas.
Lora vėl pakėlė ragelį.
- Mes jau važiuojam, - pranešė jam.
Lora pirm ą kartą dienos šviesoje pamatė, kaip ruošiamas ba

lionas. Šįsyk vaizdas nebuvo toks grėsmingas, kaip prieš aušrą,
kai ugnies liežuvių šviesoje oreiviai šmėžavo kaip grėsmingi še
šėliai. O Em a buvo sužavėta ir drąsiai nustraksėjo pieva prie jų.
Neįtikėtina, pagalvojo Lora. Em a bijo vandens ir tamsos, bet

nė trupučio nesibaimina pakilti kelis šimtus metrų virš žemės ir
skristi.
Atėjus prie baliono, Dilanas metė savo darbus ir priėjo prie
jų supažindinti su skrydžio taisyklėmis. Em a rim tai jo klausėsi ir
supratingai linksėjo galvą. Ji labai rim tai vaidino suaugusią.
Dilanas pirmas įlipo į krepšį. Akim irksnį Em a sudvejojo, kai

Lora padėjo jai užlipti ant m edinių kopėtėlių. Em a turbūt išsigan
do, kad krepšyje teks būti vienai su Dilanu, kol įlips mama.
- Lipk, lipk, meilute, - paragino Lora. - Aš lipsiu po tavęs.
Lora žiūrėjo, kaip Dilanas padeda mergaitei užlipti ant dujų
baliono, o paskui nušokti ant krepšio dugno. D ilanui prisilietus,
mergaitės kūnelis įsitempė, bet kai į krepšį įlipo Lora, ji šypsojosi.
- Na va, Em a, - tarė Dilanas. - Kai pradėsim kilti, galėsi pa

silypėti ant dujų baliono, kad viską gerai matytum, - nuo grindų
pro oda aptrauktą krepšio kraštą Em ai nieko nesimatė. - Bet kol
kas eik, atsistok į tą kampą ir tvirtai įsitverk ana tų virvinių ran
kenų, - paskui pažiūrėjęs į Lorą pridūrė: - Tu irgi, mamyte.
Em a su Lora padarė kaip liepiamos, o Brajanas su Aleksu at
rišo balioną nuo sunkvežimiuko. D ilanui uždegus ugnį, Em a net
pašoko. Auksinės ugnies stulpas garsiai ūžtelėjo į baliono vidų,
bet Em a iš savo kampo nepasitraukė. Tvirtai įsikibusi į virvines
rankenas, pasistiebusi ant pirštų galiukų bandė pažiūrėti per
krepšio kraštą. Mergytė atrodė tokia miela, kad Lorai iš meilės
suspaudė širdį.
Balionas atsiplėšė nuo žemės ir lėtai pakilo virš medžių vir
šūnių.
- Nagi, Em a, - tarė Dilanas. - Dabar atsargiai lip k ant šito
dujų baliono, - jis padėjo jai užlipti, ir šįkart mergaitė nepabūgo
jo prisilietim o. - Tvirtai laikykis už rankenų. Štai taip.
Sliuogiant virš medžių lapijos, Em a žiūrėjo didelėmis iš nuos
tabos akimis. M edžių ruožui pasibaigus, mergaitė garsiai aiktelė
jo ir parodė rankyte į žemę. Lora pažvelgė į ganyklą, kur nukrypo
jos pirštas, bet nieko nepamatė. Dilanas pirmasis suprato, kas pa
traukė Em os dėmesį.
- Taip, taip, Ema! - tarė jis. - Ten apalūzas. Tokia žirgų veislė.
Pievoje yra ir daugiau. Paprastai ganosi penki. A r matai kitus?
Em a parodė kitus žirgus ir dar keletą karvių.
Dangus mainėsi persikine, rausva ir ryškiai violetine spal
va ir Dilanas paaiškino, iš kur saulei leidžiantis atsiranda tokios
spalvos. Parodė įvairias debesų formas, paskui abu žiūrėjo į to
lumoje stūksančius kalnus ir mojo apačioje kiem o baseine besi
pliuškenantiems vaikams. Dilanas net įžiūrėjo, kaip jam atrodė,
lapę. O Lorai iš aukštai tas gyvūnėlis buvo labiau panašus į mažą
nusususį šunytį, bet Em a buvo taip pakerėta reginio, kad Lora su
D ilanu dėl jo net nesiginčijo.
284 Nutraukta tyla
Lorą stebino, kad net ir po valandos Em ai skrydis nė kiek ne
nusibodo.
- Jau reikia pradėti leistis, - pasakė Dilanas. - M ūsų nusilei
dim o aikštelė ana už tų medžių.

Em a nepatenkinta susiraukė. Nenorėjo, kad skrydis baigtųsi.
Lora pastebėjo šypseną, nušviečiančią D ilano veidą.

- G ali dar čia pastovėti, - pasakė jis Em ai, - paskui turėsi
grįžti į savo kampą ir įsitverti rankenų, nes pradėsime leistis. Su
tariam?
Em a linktelėjo, bet iš savo vietos ant dujų baliono nepajudėjo
ir toliau žiūrėjo, kaip balionas sliuogia medžių viršūnėmis.
- O dabar abi eikite į savo kampus, - po geros minutės palie
pė Dilanas.
Lora palaikė Em ą už rankos, kol šioji nulipo nuo dujų balio
no, ir palydėjo ją į krepšio kampą. Įsitvėrusi rankenų Em a stovėjo
atsisukusi veidu į Dilaną.
Lora norėjo sugauti jos žvilgsnį ir akimis pasakyti, kaip smar
kiai didžiuojasi savo dukryte, kad ji taip klusniai vykdė D ilano
nurodymus ir kad skrydžio metu buvo tokia drausminga ir kantri.
Bet Em a neatitraukė akių nuo Dilano. N uo savo tėvo. O vei

delyje švietė kažkas panašaus į dievinim ą.
Dilanas paliko Aleksą su Brajanu išardyti baliono, o pats nuė
jo prie tvoros, kur stovėjo Em a su Lora. Em a jį ne juokais nustebi

no. Sunku patikėti, kad tai tas pats vaikas, kuris bijo bristi į ežerą.
- Balionu pasirūpins mano padėjėjai, - pasakė Lorai. - Jie

atvarė čia mano furgoną ir sunkvežimį, tad ar nenorėtumėte va
žiuoti pas mane? Brajanas atvežė man porą omarų. Paleidau į
vonią ir jie ten dabar laim ingi sau plaukioja, nežinodami, kas jų
laukia.
- Kodėl gi ne, - atsakė jam Lora, ir visi drauge patraukė prie
jo automobilio.
- A r tau teko kada valgyti omarą, Ema? - paklausė Dilanas.
Em a paėmė Lorai už rankos ir, nieko jam neatsakiusi, nu

žingsniavo su ja.
- Bijau, kad neteko, - atsakė už ją Lora.
- O kai pamatys juos plaukiojančius mano vonioje, tai gal ir

apetitas dings, - pasakė jis tyliai. - Nam ie visada turiu riešutų
sviesto ir želės.
- Pažiūrėsim, - pasakė Lora.
Dilanas bijojo, kad Em ai jo namai neprim intų incidento su
šautuvų spinta, bet ši žengė pro duris ir nuėjo tiesiai prie akva
riumo. Šįvakar ji tarytum kitas vaikas. Jai labai patiko skristi oro
balionu, ir Dilanas džiaugėsi, kad jo nuogąstavimai dėl nenoro

skraidinti penkiamečių nepasitvirtino. Balionui nutūpus ant že
mės, ji netgi leidosi iškeliama iš krepšio ir per jo kraštą paduo
dama Lorai į rankas, ir net pati iškėlė rankytes, kad jis ją pakeltų.
Dilanas stengėsi šito dalyko nesureikšminti, bet širdyje gerokai
palengvėjo, ir jis pajuto pilnatvę, kurios jau daug metų ilgėjosi.
Nors sumetus omarus į verdantį vandenį Em a išspaudė vie
ną kitą ašarą, vis tiek su m alonumu suvalgė visą vienos žnyplės
mėsą, paskui dar sušveitė kukurūzo burbuolę ir kelis griežinėlius
pom idoro, kurių jis atnešė iš savo mažo daržo.
D ar Dilanas iš vaizdajuosčių parduotuvės buvo nupirkęs jai
pardavėjo rekomenduotą film ą „Gražuolė ir pabaisa“, taigi po va
karienės įdėjo jį į vaizdo leistuvą, kad mergaitė turėtų kuo užsi
imti, kol jiedu su Lora suplaus indus.

Lora stovėjo nugara į duris, sumerkusi rankas į plautuvę, kai
jis sugrįžo į virtuvę.

- Šautuvų spintoj įtaisiau naują užraktą, - pasakė jis, jeigu
kartais Lora im tų nerimauti.

Lora atsisuko į jį, jos veide nebuvo nė kruopelytės baimės ar
jaudulio. Skruostai raudoni, veide m aloni šypsena. Dabar ji atro
dė gerokai jaunesnė ir ramesnė nei prieš kelias valandas, ir Dila-
no kūną nutvilkė nesuprantamas aistros svaigulys.
- Tu šįvakar su ja buvai nepakartojamas, - pagyrė jį Lora.
286 Nutraukta tyla
Stengdamasis nežiūrėti jai j akis Dilanas paėmė virtuvinį

rankšluostį ir tarė:
- Negaliu patikėti, kad ji leidosi paimama ant rankų.
- Aš irgi negaliu, - Lora padavė jam išskalautą dubenėlį. -
Bet, man atrodo, tenai viršuje kažkas įvyko.
-K a s?
- Tu tapai jai didvyriu, - Lora plačiai jam šypsojosi.
Dilanas nuraudo.
- Visada troškau būti kieno nors didvyriu, - pasakė.
Lora pasilenkė virš kriauklės ir pažiūrėjo pro langą.
- Kai suplausim indus, ar galėsi parodyti man savo telesko
pą? - paklausė ji.
Dilanas irgi pažvelgė pro langą. Virš medžių kabojo mėnulio
pjautuvas.
- Eim e dabar, - pasakė numesdamas ant stalviršio rank
šluostį. - Vėliau pabaigsiu.
Jie praėjo pro svetainę. Em a sėdėjo susirangiusi ant sofos,
akys įbestos į televizorių, nykštys giliai burnoje, ir Dilanas praei
damas pakedeno jai plaukučius.
- A r patinka filmukas? - paklausė nesitikėdamas ir nesulauk
damas atsakymo.
Paėmė svetainės kampe stovintį labai jau prim ityvų teleskopą
ir nunešė į terasą.
- Žiūrėk, jei pavyks su juo ką pamatyti, - pasakė Lorai.
Lora pasilenkė sufokusuoti teleskopo į mėnulį. Jos plaukai
užkrito ant pečių.
- Štai, - tarė paeidama į šalį. - G ali pažiūrėti.
Dilanas pažiūrėjo į akutę. Apsuptas žvaigždžių ryškiai žėrėjo
baltas m ėnulio pjautuvas. Aiškiai buvo matyti ir tamsioji jo dalis.
Galėjai net kraterius įžiūrėti.
- Oho! - sušuko jis.
- Ši m ėnulio fazė vadinama „senasis mėnulis jaunojo glė
by“, - paaiškino Lora.
Dilanas pasitraukė nuo objektyvo ir jai nusišypsojo.
- Visai kaip Sara ir Lora, ar ne? - tarė jis.

Šypsena Loros veide dingo, ji prikando lūpą.
- O i, atleisk, - Dilanas atsitiesė nuo teleskopo. - Kažką ne
taip pasakiau?
Lora atsirėmė į terasos kraštą ir tarė:
- Žinai, gal aš taip niekada ir nesužinosiu, kas siejo mano tėvą
su Sara, bet jaučiu, kad jis buvo labai geras jos draugas. Manau, jis
suteikė jai laimės, nors ji nieko ir neprisimena. Akivaizdu, kad jos
pečius slėgė daugiau nelaim ių, nei ji galėjo pakelti.
Dilanas priėjo prie jos ir taip pat atsirėmė į terasos turėklus.
- A r mateisi su ja po mūsų pokalbio? - paklausė.
Lora linktelėjo.
- Vakar. Ji man pasakojo išsikėlusi gyventi į kitą miestą, kad
pabėgtų nuo Šventosios Margaritos žmonių, bet tie vis tiek ją su
rado. Tas keistuolis psichologijos mokslų studentas ponas D...
- Psichinio alinim o metodo šalininkas?
- Taip, tas pats. Išdygo ant jos namų slenksčio ir pareiškė
viską apie ją žinąs. Atrodo, informaciją gavo su valdžios žm onių
pagalba. Jis žinojo, net kada ji gulasi miegoti. M an plaukai šiau
šėsi iš baimės klausantis jos pasakojimo. Jai teko liautis ieškojus
Džo. Sara mano, kad jie susekė ją dėl to, kad ji kreipėsi į įvairias
institucijas bandydama jį surasti. M an kyla dar didesnis noras iš
siaiškinti, kas nutiko jam ir Džeinei.
- Betgi kaip? - paklausė Dilanas. Jinai iš tiesų kaip apsėsta,
bet jis jos nekaltino.
- D ar nežinau. G al reikėtų pavartyti senus psichiatrinės doku
mentus. O gal bibliotekoje kas pasiūlytų šaltinių, kuriais galėčiau
pasinaudoti. Kitą savaitę man reikės važiuoti į Džonso Hopkinso
universitetą užpildyti prašymą, kad pratęstų mano atostogas, to
dėl galėsiu pasidomėti universiteto bibliotekoje. Bet man reikės
vežtis Em ą ir kažkuo ją užim ti, kol sėdėsiu bibliotekoj.
- Turiu pasiūlymą, - pasakė Dilanas. - Važiuosiu su jumis ir
tu pakeliui į universitetą galėsi palikti mane su Em a Baltimorės
akvariume.
288 Nutraukta tyla
Dilanas nežinojo, ar Em a norės eiti su juo į akvariumą viena.
Lora abejojo.
- G alim pamėginti, - pagaliau tarė. - Bet jeigu ji nenorės eiti
su tavim, aš jos neversiu.
- Ir nereikia. Bet kai dabar tapau jos didvyriu... - jis apsimes

tinai droviai patraukė pečiais ir Lora nusijuokė. Ištiesusi ranką
palietė jam žastą.

- Tu tikrai labai mielas, Dilanai, - pagyrė.
Jos akyse atsispindėjo mėnulio pjautuvas ir jam staiga užėjo
noras ją pabučiuoti. Bet kambaryje sėdėjo Ema. Be to, sumany
mas visai niekam tikęs.
Dilanas vėl nuėjo prie teleskopo.
- Tai kada planuoji važiuoti j universitetą?
Vakare atsigulęs miegoti Dilanas pyko ant savęs. Iš kur staiga

toks potraukis Lorai? Turbūt per ilgai užsibuvo be moters.
O gal jis tiek daug dėmesio skiria Em ai, kad tie jausmai neva
lingai persidavė ir jos motinai?
Na, visai gerai, kad jam patinka dukros motina. Juk nieko čia
blogo. Bet vos tik užmerkė akis, iš karto prisiminė, kaip skrido
balionu ir kaip besileidžiančios saulės spinduliai virš jos plaukų
žėrėjo ir atrodė kaip aureolė. Prisim inė jos rankos prisilietim ą
terasoje ir m ėnulio atspindį akyse.
Užmezgus artimesnius santykius su Lora jo padėtis tik kom-
plikuotųsi. Jeigu jų draugystė susvyruotų ar subyrėtų, Em a gali
vėl atkristi. O jeigu pradės susitikinėti su Lora, nebegalės drau
gauti su kitomis moterimis. Tai irgi gali sujaukti mažą Em os gal
velę. Prastas sumanymas. Visai niekam tikęs.
Dilanas pasiėmė telefoną.
Betani atsiliepė po pirm o pyptelėjimo.
- A r nori susitikti šeštadienio vakarą? - paklausė jos. - Pa
žadu, neištarsiu nė vieno vardo - nei iš E, nei iš L. Užtat dažnai
kartosiu vardą iš B.
Betani prajuko ir jis vėl pasijuto it erelis.

- Šį savaitgalį negaliu, - atsakė ji. - Išvažiuoju.
Viena, pagalvojo jis, ar su vaikinu, su kuriuo dabar miega?
- Tai gal tada kitą šeštadienį? - paklausė.
Stojo tyla.
- Bandai sugrįžti į doros kelią, Dilanai?

- Aha, - balsas skambėjo nelabai įtikinam ai, bet ji patikėjo.
- Tai gerai, - atsakė Betani. - Tiek to, sutariam. Susitinkam
kitą šeštadienį.
Dilanas padėjo telefoną, krimsdamasis jai pamelavęs. Tei
sybė, šią minutę jis tikrai jautėsi grįžtąs į doros kelią. Bet prieš
penkias minutes - ne. O kaip bus po dešimties m inučių - vienas
Dievas žino.
35
Į Baltimorę važiavo Loros automobiliu. Dilanas klausėsi, kaip

Lora aiškino Em ai, ką jie šiandien ketina veikti. Pirm iausia ji nu
veš juos į akvariumą, pati važiuos kelias valandas padirbėti į b ibli
oteką, o paskui grįš jų pasiimti. Em a kaip visada neparodė jokių
emocijų, ir Dilanas abejojo, ar mergaitė suprato dienotvarkę. Jam
buvo neramu, kad nuvykus į akvariumą gali kilti nesusipratimų.
Akivaizdu, kad Lora irgi jaudinosi. Atvažiavusi prie įėjim o
į Baltimorės akvariumą ji sustabdė autom obilį ir tyliai ištarė
D ilanui:
- Nežinau, ar mums kas nors pavyks.
Dilanas atsisuko į Em ą ant užpakalinės sėdynės ir tarė:

- Klausyk, Em a. Mamytė važiuos į biblioteką, o mudu išlipsi
me čia ir eisime pažiūrėti žuvyčių. Tinka?
Em a pažiūrėjo į Lorą ir ši linktelėjo.
- Tau jos labai patiks, - patikino Lora ir išlipo iš automobilio.
Em a atsisegė saugos diržą ir pati iššoko iš mašinos. Dilanas su
Lora nustebę susižvelgė.
- Kiek laiko ketini užtrukti? - paklausė jis.
- Atvažiuosiu čia lygiai trečią, jeigu jums tinka, - pasakė ji.
Em a jau traukė prie akvariumo durų.
- Kaip manai, ar ji supranta, kad tu neisi su mumis?
- Ei, - šyptelėjo Lora, - ji nekvaila, tik nekalba.
- Ką gi, tuomet nesiskubink, - patarė Dilanas. Jo pasitikėji

mas šia išvyka kas minutę augo. - Sėkmės tau.
Dilanas prisivijo Em ą ir nuleido šalia jos ranką, kad ji pati
savo noru ją paimtų, bet mergaitė laikė rankytes prie šonų. Nusi
pirkę bilietus abu žengė į dailų trikam pio formos pastatą.
- Kur pirmiausia norėtum pasidairyti? - paklausė jis abiem
sustojus prie akvariumo žemėlapio.
Em a parodė nupieštą delfiną.
- Aišku. T ik delfinų pasirodymas bus už pusvalandžio, - pa
sakė jis. - G al norėtum iki pasirodymo aplankyti labai gražų žu
vyčių akvariumą?
Mergaitė linktelėjo ir jie visą pusvalandį išstovėjo ant ram
pos priešais įspūdingą cilin d rin į akvariumą su daugybe jūros
gyvūnų.
Popietė pralėkė kaip viena akimirka. Em ai galva svaigo nuo
žuvyčių, lygiai kaip ir jos mamai nuo žvaigždžių. Tegu ji ir ne
kalba, pagalvojo Dilanas, bet niekada nepasakytum, kad yra ne
laiminga. Per delfinų pasirodymą ji linksmai plojo katutes. Kir-
viasnapiai paukštukai ją prajuokino. O eidama palei akvariumus
sustodavo prie kiekvieno ir prisiplojusi prie stiklo įdėm iai apžiū
rinėjo jų gyventojus.
Vienintelis nedidelis nesusipratimas įvyko per delfinų pasiro
dymą, kai Em a ėmė muistytis kėdėje. Jis ne iš karto suprato, kad
mergaitė nori į tualetą. Šio reikalo jis nebuvo aptaręs su Lora. Su
mergaite į moterų tualetą nenueisi, o ir į vyrų su savim jos nenu-
sivesi. Galiausiai prisigretino prie moters, kuri vedė į tualetą savo
dukrytę, ir paprašė, kad ji pažiūrėtų ir Em ą, kol mergaitės atliks
reikalą. Em a sugrįžo pas jį patenkinta, strikinėdama ir tuoj pat
patraukė prie ryklių.
Jie ruošėsi aplankyti edukacinių programėlių centrą, kai D i
lanas staiga išgirdo šaukiant jį vardu. Atsisukęs pamatė kitapus
įėjimo ant suolo sėdinčią moterį tamsiais labai trumpais plaukais
ir su ovaliais akiniais. Dilanas pažino tą moterį: su ja susitikinėjo
prieš keletą metų, bet vardo nebeprisiminė.
292 Nutraukta tyla
- Labas, - pasisveikino jis. - Tu čia su vaikais?

Tikėjosi, kad ji turės daugiau nei vieną vaiką.
- Taip. Jie tenai, - ir moteris parodė į edukacinį centrą. -
O kas čia? - nusišypsojo Emai.
- Č ia mano dukrytė Ema, - Dilanas atsargiai priglaudė delną
jai prie nugarytės ir pagalvojo, kaip ji jaučiasi staiga taip atsainiai

pavadinta jo dukterimi. - Ema, susipažink, čia...
- Lin, - moteris skubiai šoko jam į pagalbą. - Jau senokai ne
simatėm, - prisipažino. - Nežinojau, kad turi dukterį, - pasilenkė
į priekį. - Sveika, Ema. O tu išties labai panaši į savo tėtį, ar ne?
Em a prisišliejo prie Dilano, kaip, pasijutusi nesaugi, būtų šlie-
jusis prie Loros, ir jam širdis apsalo iš džiaugsmo, jai parodžius
tokį paprastą pasitikėjimo ženklą. Dilanas padėjo ranką mergytei
ant petuko ir atsargiai jį spustelėjo.
- A r jūs jau buvote edukaciniame centre? - paklausė Lin. -
Ten yra labai įdomus krabas atsiskyrėlis.
Em a žiūrėjo į ją ir tylėjo.
- Drovi? - Lin paklausė Dilano.
Jis norėjo linktelėti, bet kokia nauda, kai Ema išgirs, kad jis
sako netiesą?
- Ne, ji toli gražu ne iš droviųjų, - pasakė. - Tiesiog prieš kurį
laiką liovėsi kalbėjusi. Kai bus pasirengusi, vėl prabils.

Lin sutriko.
- Aišku, - tyliai ištarė.

- Ką gi, - Dilanas dirstelėjo į duris, - eisime pažiūrėti, kas ten
viduje. M alonu buvo susitikti, Lin.

- M an irgi, Dilanai. Geros dienos. Ir dar... - pridūrė ji, - tu
turi nenusakomai žavią dukrytę.
Bibliotekininkė nuvedė Lorą į m ikrofilm ų skyrių ir parodė

stalčius, kur laikomos senos Washington Post kopijos.
- A r čia yra abėcėlinė rodyklė? - paklausė Lora atidarydama
milžinišką stalčių, prikrautą eilėmis suguldytų m ikrofilm ų ričių.
- Bijau, kad laikraščiai iki 1972-ųjų abėcėline tvarka nebuvo

kataloguojami, - atsakė jai moteris.
- Vajetau.
Užtruks ilgiau nei tikėjosi. Lora išėmė kelias šešto dešimt

mečio pabaigos rites ir atsisėdo prie stalo su dideliu m ikrofilm ų
skaitytuvu.
Kelias pastarąsias dienas Lora savo laisvalaikį skyrė D žo ir
Džeinės Toulių paieškoms. Apskambinėjo viešąsias bibliotekas
Merilande, Virdžinijoje ir Vašingtone, norėdama išsiaiškinti, ko

kios ilgalaikio psichiatrinio gydymo įstaigos egzistavo tuo metu,
kai D žo buvo hospitalizuotas. Rado kelių iš jų pavadinimus, ta
čiau pasiskambinusi telefonu netruko išsiaiškinti, kad tokios se
nos ligos istorijos jau nebelaikomos. Savo paieškoms teks sugal
voti naują būdą.
Vietos viešojoje bibliotekoje aptiko knygą, mokančią ieškoti
dingusių žm onių, pasitelkiant kompiuterines duomenų bazes su
mirties datų įrašais. Lora pasitikrino duomenų bazėje abiejų -
Džozefo ir Džeinės Toulių - pavardes ir surado po vieną atiti
kmenį, tačiau jų gim im o metai smarkiai netiko. Regis, ir Džeinė,
ir Džo dar turėtų būti gyvi.
Internete Lora susirado žmogų, tvirtinantį, kad gali surasti
bet ką. Jis iš karto elektroniniam laiške išbarė Lorą, kad ji negali
pasakyti nei Džo, nei Džeinės socialinio draudim o numerio, bet
ji tikrai nežinojo, iš kur juos gauti. Džo galėjo būti gimęs gegužės
trečią, spėliojo ji. Apie 1930-uosius. Ji prisim inė Sarą minėjus,
kad Džeinė gimė 1958-ųjų balandį. Žm onių ieškotojas daug v il
čių neteikė, bet pažadėjo netrukus su ja susisiekti.
Po kelių valandų jis vėl jai parašė. Savo elektroniniam laiške
jis pranešė, kad Džozefas Toulis buvo gimęs 1930 metų gegužės 3
dieną Vašingtone, o Džeinė Elizabet Touli - 1958 metų balandžio
8 dieną Merilande.
Iš pradžių Lora labai nudžiugo, bet paskui greitai atsitokėjo.
Kaip visa tai jai padės tolesnėse paieškose?
294 Nutraukta tyla
Žm onių ieškotojas paklausė, ar ji neturinti dar kokios nors

informacijos apie šiuos asmenis. G al žinanti, ką jie veikė?
Ir tada Lora prisim inė, kad D žo rašė straipsnius laikraščiui

Washington Post. G al laikraščio leidykloje kas nors mestelės ko
kią užuom iną apie tai, kas jam galėjo būti nutikę. Tačiau šios
paieškos bėgant Washington Post puslapiais ją labai vargino, akys

ašarojo ir netrukus jos mintys nuklydo į akvariumą.
Keista buvo žiūrėti į nueinančius D ilaną su Ema. Lora prisi
minė, kaip Em a, kaskart išėjusi pasivaikščioti su Rėjum, įsitver
davo jo rankos. D ilano rankos im ti ji nenorėjo, bet ir nueidama
neatsisuko į Lorą dėl padrąsinimo, o nužingsniavo kartu su juo.
D ilano eisena žvalesnė, lengvesnė nei Rėjaus, ir jis eidamas kal
bino Emą. Jis galvojo apie ją, o ne apie naują savo knygos skyrių.
G al Em ai reikėjo įsitverti Rėjaus rankos tam, kad prim intų,
jog eina kartu su juo.
Prieš kelias dienas Lora sėdėjo už permatomo veidrodžio ir
žiūrėjo, kaip Hetera Deivison bando prakalbinti Emą, bet ši buvo
taip įnikusi į savo piešinį, kad gydytojos visai nesiklausė. Iš visų
jėgų spausdama pieštuką, braukė juo per popierių, ir buvo taip
susikaupusi, kad net iškišusi liežuvio galiuką.
- Aš žinau, kad tu kalbėjai su Sara, - pasakė Hetera.

Em a įstūmė į dėžutę pieštuką ir pasiėmė kitą.
- A r nenorėtum ir man ką nors pasakyti? - paklausė Hetera.
Em a papurtė galvą ir toliau sau piešė.
- Turbūt su Sara tau labai malonu kalbėtis, - nesiliovė kalbi
nusi Hetera.
Em a kone nosim i prisiplojo prie piešinio ir toliau braukė
pieštuku per lapą. Staiga ji atsilošė ir pakėlė nuo stalo piešinį.
Lora nusišypsojo pamačiusi nupieštą karšto oro balioną. M ergai
tės galvoje vis dar kirbėjo malonūs vakarinio skrydžio oro balio
nu prisim inim ai.
Ema pašoko nuo kėdės ir nulėkusi į kambario kampą ėmė
raustis dėžėje su lėlėmis. Ištraukusi iš dėžės vyrišką lėlę, priglaudė
ją prie nupiešto oro baliono krepšio ir ėmė bėgioti po kambarį,

grakščiai siūbuodama rankose lėlę su piešiniu, tarsi jie drauge
skristų ore.
Džozefas Toulis.
Akis užkliuvo už pirmosios eilutės su straipsnio autoriaus
pavarde ir ji vėl sutelkė visą dėmesį į m ikrofilmą. Ryte prarijo
straipsnį, lyg išalkusi troško susilieti su Džo, tegu ir po šitiekos
juos skiriančių metų. Netrukus jau visuose laikraščiuose mirgė

jo jo straipsniai, dauguma iš jų atspausdinti pirmuosiuose pusla
piuose. Viena akimi sekdama laikrodį ant rankos, Lora greitai per
bėgo juos akimis. Džo iš tiesų mokėjo jautriai ir sumaniai aprašyti
pasirinktą temą. Skaitydama jo tekstus ir žinodama, koks jis buvo
gyvybingas, koks aštrus ir nuovokus buvo jo protas, kai rašė laik
raščiui, Lora smarkiai nusiminė pagalvojusi apie jo sužlugdymą.
Ji aptiko tik vieną straipsnį, parašytą 1959 metais apie jį patį.
Antraštė skelbė: „Žurnalistui pakriko protas“. Lora greitai perbė
go jį akimis.
Pasak Šventosios Margaritos psichiatrijos ligoninės direk

toriaus daktaro Piterio Palmiento, - kaip skelbė straips
nis, - Washington Post žurnalistas Džozefas Toulis buvo
gydomas šioje ligoninėje nuo sunkios depresijos, vėliau
jis buvo perkeltas į kitą gydymo įstaigą tolesniam gydy
mui. D ėl paciento saugumo Palmiento nenorėjo atskleisti
gydymo įstaigos pavadinimo. Su pono Toulio žmona Sara
susisiekti nepavyko.
Lora pasidarė šio straipsnio kopiją ir išjungė aparatą. Bandy

dama sugrįžti į dabartį kelias minutes spoksojo į užgesusį ekraną.
Vis dėlto išėjus iš bibliotekos ir visą kelią iki akvariumo visos jos
mintys su didžiausia užuojauta vis krypo į D žo Toulį.
36
Nors Lora ir laukė Stiuarto, vis tiek atidariusi duris ir išvydusi

jį verandos šviesoje nejučia krūptelėjo. Iš veido jis labai prim inė
Rėjų, net stovėjo kaip jis, kiek pakumpęs.
- Labas, Stju, - pasilabino jam įžengus į svetainę su krepšiu
ant peties. Lora pakštelėjo jam į skruostą. - Ačiū, kad atvažiavai.
Stiuartas žvilgtelėjo į laikrodį.
- A r Em a jau miega? Labai norėjau suspėti su ja pasimatyti.
- Paguldžiau ją prieš pusvalandį, ir ji pirm ą kartą išsyk užm i
go, - pasakė Lora. - Galėsi su ja pasimatyti rytoj.
Stiuartas po kelionės atrodė pavargęs. Jis jau per senas basty
tis po visą rytinę pakrantę ir pardavinėti vadovėlius, pamanė ji.

- Tau paruošiau svečių kambarį, - pasakė jam. - A r kelyje ko
nors užkandai? O gal norėsi iš karto kristi į lovą?

Ją tai nuliūdintų. Jis atvažiavo padėti jai sugalvoti, ką pasakyti
pokalbių laidose, ir kuo skubiau jie šitą reikalą atliks, tuo greičiau
ji nusiramins.
- Pakelėje šio to užkandau, - atsakė jis, - ir nesu pavargęs.
Leisk man nusinešti į kambarį daiktus ir truputį apsiprausti, o
tada galėsime kibti į darbą. Rytoj apie pietus turiu išvažiuoti, to
dėl kuo daugiau padarysime šįvakar, tuo geriau.
Kol Stiuartas prausėsi, Lora išvirė nestiprios kavos ir kartu
su lėkšte šokoladinių keksiukų padėjo ant žurnalinio staliuko.
Stiuartas atėjo j kambarį nešinas bloknotu, tad ir Lora pasiėmė

savąjį nuo rašomojo stalo kampe.
- Gerai, - tarė Stiuartas sėsdamasis ant sofos, - pakalbėkime

apie Rėjų.
Ir jie kibo rašytis klausimus, kurie jai gali būti užduoti, bend
romis jėgomis ieškoti atsakymo, kaip traktuoti Rėjaus savižudy
bę, kad jis nebūtų palaikytas nesveikos psichikos fanatiku. Gerai,
kad Stiuartas atvažiavo. Lora žinojo viską apie altruistinius Rė
jaus siekius per pastaruosius dešimt metų, o Stiuartas prisiminė

daug ką iš jo vaikystės.
Pasikalbėjus gerą valandą, Lora išgirdo kieme gurgždant žvy
rą. Žvilgtelėjusi pro langą pamatė D ilano furgoną. Nelaukė jo, juo
labiau pusę dešimtos vakaro, be to, ir šiaip jis labai netinkamu
laiku. Bet, pamačius jo automobilį, širdis suspurdėjo krūtinėje.
Atsiprašiusi Stiuarto nuėjo atidaryti jam durų.
- Tikiuosi, labai nesupyksi, kad užsukau, - pasakė Dilanas
kopdamas laipteliais į verandą. - Sukiojausi čia netoliese... na,
beveik netoliese... ir... - pamatė ant sofos sėdintį Stiuartą. - O i,
atsiprašau. Aš jums sutrukdžiau.
- Užeik, susipažink su Stiuartu, - Lora žingtelėjo atgal ir pra
leido jį pirma. - Rėjaus brolis. Em os dėdė.
Stiuartas atsistojo ir vyrai paspaudė vienas kitam ranką.
- Stiuartai, čia Dilanas Gyras, - pristatė Lora. - Em os biolo
ginis tėvas. Pameni, aš tau apie jį pasakojau?
- O taip, pamenu, - nusišypsojo Stiuartas.
- Klausyk, - Dilanas ištiesė jai storą kartoninį segtuvą. - N e
noriu jums trukdyti, bet pasakysiu tik tiek, kad svečiavausi pas
vieną savo pažįstamą netoli nuo čia ir jis man davė štai ką. Jis dir
ba New York Times Vašingtono padalinyje ir buvo skolingas man
paslaugą. Paprašiau jo pasidomėti, ką galima būtų rasti apie pro
tų valdymo eksperimentus, ir jis man atšvietė keletą straipsnių iš
įvairiausių šaltinių, kuriuos tau ir atvežiau. Pats neturėjau laiko
jų perskaityti, pagalvojau, kad tu norėsi pirm a užmesti į juos akį.
298 Nutraukta tyla
- Oho, - Lora paėmė iš jo sunkų aplanką. - Labai tau ačiū, -

padėkojo. - Padėkok ir savo draugui, - dirstelėjusi j Stiuartą susi
mąstė, kaip paaiškinti esamą situaciją. - M udu su Stiuartu aptari-
nėjame, ką man kalbėti pokalbių laidose, bet juk galime padaryti

pertraukėlę, ar ne, Stju? G al išgersi puodelį kavos su keksiuku,
Dilanai?
- Ne, ačiū, - atsakė Dilanas. - Regis, judu užsiėmę darbu, ku

rio nevalia trukdyti.
- Manau, būtų gerai, jei jis pasiliktų, - suskubo Stiuartas. -

Jeigu nori, galėtų pabūti mums už žiūrovą. Jis bus objektyvesnis
nei mes. Patars, ką išmesti ir ką įtraukti.
Lora pažiūrėjo į Dilaną ir tarė:
- Tau gali būti neįdomu.
- Nesakyčiau, - atsakė jis. - M ielai pasiklausysiu apie Rėjų.
- Tuomet prisėsk. Atnešiu tau puodelį.
Nuėjusi į virtuvę išgirdo Stiuartą klausiant:
- Kas tie proto valdymo eksperimentai?
- A i, - tarė Dilanas. - Lora lanko pagyvenusią moterį, kuri
kadaise dirbo psichiatrijos ligoninėje, kur galėjo būti atliekami
proto valdymo m oksliniai tyrimai.
Į kambarį sugrįžo Lora su trečiu puodeliu.
- Tu vis dar lankai tą Sarą? - paklausė Stiuartas. Jo balse buvo
aiškiai girdėti nepritarimas.
- Aš turiu ją lankyti, Stiuartai, - atsakė ji. - Spėju, kad ji dabar

labai laukia mano apsilankymų, - pažiūrėjo į Dilaną. - Stiuartas
pyksta, kad važinėju pas Sarą, nes Rėjus man uždraudė su ja ma
tytis. Jis bijojo, kad aš jam su Em a skirsiu dar mažiau laiko.
- Kaip manai, Dilanai, kieno prašymas moteriai turėtų būti
svarbesnis: vyro ar m irusio tėvo? - paklausė Stiuartas.
- A... - Dilanas nejaukiai nusijuokė. - G al verčiau aš į tai ne-
sikišiu.
- M an nebuvo lengva, - atsakė Lora Stiuartui ir atsisėdo į
savo vietą. - Gaila, kad tu šito nesupranti.
- Bet aš manau, kad Rėjus buvo teisus, - neatlyžo Stiuartas. -

Tu įpratusi stačia galva nerti į kokią nors avantiūrą, ir atrodo, kad
įklim pai su Sara taip, kaip Rėjus ir bijojo, kad atsitiks. D ėl to jis
ir nusižudė.
- A i, Stiuartai, jo nusižudymui buvo aibė kitų priežasčių, -

Lora ir pyko, ir jautėsi kalta.
- Juk negali paneigti, kad tėvo prašymas prie to tik prisidė
jo, - įgėlė Stiuartas.
- Aš nežinau, kas prie ko prisidėjo.

Dilanas palinko artyn ir uždėjo ranką jai ant paties. Šis veiks
mas ją ir nuramino, ir nutvilkė.
- Nereikia su ja šitaip, - pasakė Stiuartui. - Net jei Loros v i
zitas pas Sarą ir buvo kibirkštis, dėl Rėjaus savižudybės ji vis tiek
nekalta. Nereikia jai šito prikaišioti.
Loros akyse sužibo ašaros, labiau nuo D ilano atjautos, nei dėl
Stiuarto kaltinim ų.
- Aš ir nesakau, kad dėl visko kalta Lora, - puolė gintis Stiu
artas.
- Bet taip nuskambėjo, - atkirto Dilanas.
- Užteks. Baikit, - Lora pabandė nusišypsoti. - Kas buvo, pra
žuvo. O po poros savaičių turėsiu sėdėti šalia Opros ir pasakoti jai
apie Rėjų. Tad labai prašau, grįžkime prie reikalo, gerai?
Dilanas nuėmė ranką ir atsilošė į kėdę. Nebesišypsojo. Po ga
lais, jis atrodo toks patrauklus, net ir toks rimtas, lyg nusiteikęs
kovai. Lorai pagailo Stiuarto. Atvažiavo į brolio namus pasimatyti
su broliene ir brolio dukrele, ir štai kažkoks gan išvaizdus ir ge
rokai už jį jaunesnis įsibrovėlis im a jį kritikuoti. Bet jis tikrai pats
prisiprašė.
Stiuartas neva ėmė jos klausinėti, ir nors jai buvo nesmagu,
kad Dilanas klausosi, kaip ji giria Rėjų, veikiai taip įsijautė į savo
velionio vyro kilniai nugyvento gyvenimo liaupses, kad apėmė
liūdesys dėl pernelyg ankstyvos jo mirties, nespėjus išleisti kny
gos, kuri daugelį metų buvo jo gyvenimo aistra. Lora pasakojo
300 Nutraukta tyla
apie Rėjaus sukurtas benamių įdarbinim o programas, apie jo

individualų darbą su psichiškai nesveikais gatvėje gyvenančiais
žmonėmis, kaip mokė juos prasimanyti kąsnį ir laikytis švaros.
Aiškino apie maisto ir drabužių rinkim o akcijas bei savanorių

dirbti nakvynės namuose mokymus. D ar ji kalbėjo apie Rėjaus
sukurtas pagalbos programas benamiams prieš kiekvienas K a
lėdas, bet sąmoningai nutylėjo, kad prieš dvejus metus surinkęs
kelis sunkvežimius dovanų benamių vaikams Rėjus pamiršo nu
pirkti bent menkiausią dovanėlę Emai.
Stiuartui pareiškus, kad daugiau nebeturi jai klausimų, Lora
atsilošė į savo kėdę.
- Pas O prą tu visus paguldysi ant menčių, - pasakė jis.
Dilanas pastatė ant šoninio staliuko kavos puodelį ir tarė:
- Atrodo, kad Rėjus iš tiesų buvo nepakartojamas.
- Tikrai, - pritarė jam Lora.
- A r dabar jautiesi užtikrinčiau? - paklausė Stiuartas.
- Nepalyginamai.
Ir tikrai ji jautėsi gerokai tvirčiau.
- Na, - Dilanas pakilo, - man jau metas namo.
- Paimk į kelionę keksiuką, - Lora parodė kelis dar likusius
lėkštėje keksiukus, Dilanas paėmė vieną ir susivyniojo į servetėlę.
- M alonu buvo susipažinti, Stiuartai, - pasakė jis.

- Ir man, - Stiuartas atsistojo.
Lora palydėjo Dilaną į verandą ir jis atsisuko į ją. Veide nebe

buvo likę nė pėdsako ankstesnio mandagumo.
- Neklausyk jo, gerai? - pasakė. - Akivaizdu, kad jis dievino

savo brolį ir dabar stengiasi pateisinti jo m irtį. T ik nedera dėl jos
ieškoti kaltų.
- Ačiū, - padėkojo Lora. - Džiaugiuosi, kad pabuvai su manim.
Dilanas nusišypsojo ir paglostė jai ranką žemiau peties.
- Tu geriau pasakyk tam Stju labanakt ir drožk į lovą paskai
tyti aplanko su įdomesniais dalykais.
- Taip ir padarysiu, ačiū.
Stovėdama verandoje Lora nulydėjo jį akimis nuvažiuojantį

ir dar ilgai ten stovėjo nutilus variklio gausmui, skambant tik ci
kadų trelėms.
Ji pasielgė, kaip siūlė Dilanas, ir nusinešė aplanką į lovą. Jame

buvo daugybė straipsnių iš aštunto dešimtmečio laikraščių ir
žurnalų, kai proto valdymo eksperimentų mastas pagaliau iški

lo viešumon. 1977 metais valstybės Kongrese įvyko atviras bylos
nagrinėjimas ir buvo atskleisti piktnaudžiavim o su psichiškai ne

sveikais žmonėmis atvejai. Teismas įpareigojo vyriausybę išleisti
įstatymą, ginantį pacientus ir apribojantį vaistų skyrimą bei rei
kalaujantį raštiško ligonių sutikimo gydytis.
Tačiau šeštame dešimtmetyje tokių saugiklių buvo nedaug.
Nors Jungtinėse Am erikos Valstijose su psichiniais ligoniais
atliekami m oksliniai tyrim ai protų valdymo srityje buvo laiko
m i nelegaliais, Kanadoje tokiems tyrimams negaliojo jokie apri
bojimai, todėl Am erikos vyriausybė finansavo šiuos tyrimus su
ligoniais Alano memorialo institute Monrealyje. Daktaras Pite
ris Palmiento m irtinai troško dalyvauti šiuose eksperimentuose,
tačiau gyvendamas ir dirbdamas Am erikoje negavo oficialaus
valdžios sutikimo užsiim ti šia veikla. Tačiau kai kurie valdžios
pareigūnai taip žavėjosi paslaptingais proto valdymo atradimais,
kad daktarui Palmiento pavyko išsikovoti iš jų slaptą šių tyrim ų
palaikymą ir paramą. Jis laikė save šios srities pionierium i, tačiau
straipsniuose buvo apibūdinamas kaip „daktaras pamišėlis“, ku
riam gresia baigti savo dienas kaip psichiniam ligoniui. Tokia iš
vada Lorą prajuokino. Vis dėlto Sara nesuklydo nustatydama jam
diagnozę per pirm ąjį jų susitikimą. Pasak straipsnio, Palmiento
mirė 1968 metais. O apie poną D Lora nerado jokios užuominos.
Kai paėmė į rankas iš aplanko paskutinį straipsnį, jau buvo
visai nusikalusi. Straipsnis parašytas 1977 metais ir išspausdintas
laikraštyje Lake Tahoe. Iš pradžių ji tik perbėgo jį akimis, bet pas
kui perskaitė atidžiau. Rašymo stilius jai buvo kažkuo pažįstamas.
302 Nutraukta tyla
Žvilgtelėjo į eilutę su autoriaus pavarde. Džonas Solomonas. Pa

sirodo, Solomonas laikraštyje turėjo savo rubriką, pristatomą su
jo nuotrauka. Lora patraukė ranką su nuotrauka arčiau naktinės
lempelės. Negali būti, pagalvojo ji. Turbūt kažkokia optinė ap
gaulė. Džonas Solomonas buvo neįtikėtinai panašus į tą žmogų,

kurio įrėminta nuotrauka stovi Saros kambaryje ir kurį ji vadina
D žo Touliu. Betgi tai neįmanoma, be to, ir tą nuotrauką Lora p ri
siminė ganėtinai blankiai. O ir Solomono straipsnis apie proto
valdymo eksperimentus buvo visiškai objektyvus, be jokių asme
ninių vertinimų.
V is dėlto Lora pasidėjo straipsnį ant spintelės prie lovos
ir, kai galiausiai užmigo, sapnuose regėjo straipsnio autoriaus
nuotrauką.
37
- Padėk šitą lėlę ant laiptų, - nurodinėjo Ema, paduodama

Sarai mažą lėlytę. Sara padarė kaip liepiama ir įkišusi ją į lėlių
namelį ėmė kopti su lėle laiptais.
- Ne, dar ne dabar, Sara! - sulaikė ją Ema. Paskui kiek man
dagiau pridūrė: - Truputį palauk. Aš turiu pasiim ti lėlę vyrą, -
pasistiebusi ant keliukų prisitraukė iš už namelio prie savęs dėžę
su lėlėmis.
- Ji tikra pleputė, - tylai ištarė Hetera Lorai. Jos stebėjo pro
permatomą veidrodį.
- O i, nesakykit, - atsiliepė Lora. - M an visai nesvarbu, ką ji
sako. Džiaugiuosi girdėdama jos balsą.
Laikrodis rodė truputį po pirmos. Rytas buvo ilgas ir sunkus.
Kartu su Stiuartu ji nuvedė Em ą pažvejoti nuo prieplaukos k i
tame ežero krante. Em a bijojo eiti artyn prieplaukos krašto, bet
jai vis tiek patiko žvejoti, nors nė vienas nesugavo stambesnės
žuvies, kurią galima būtų pasilikti.
Grįžtant namo nuo prieplaukos, kai Em a nubėgo gerokai į
priekį ir nebegalėjo išgirsti, ką jie kalba, Stiuartas paklausė Loros,
ar ji nesusitikinėjo su D ilanu Rėjui dar gyvam esant.
Lora pažiūrėjo į jį iš nuostabos net išsižiojusi ir staiga supykusi.
- Ką? Kokias čia mėtai užuominas?
- Na, jūs bendraujat labai jau artimai, o juk tik mėnuo ar du
kaip vėl susiėjot.
304 Nutraukta tyla
- Tu absoliučiai nieko nesusigaudai, Stiuartai, - Loros skruos
tai degė iš pykčio. - Aš su juo susisiekiau tik tada, kai Em os psi

chiatrė man patarė, ir ne anksčiau. Tai įvyko liepą. Dieve šventas,
jis manęs net nepažino.

Stiuartas paspyrė koja akmenį.
- Ir taip staiga tave įsimylėjo, ar ne?

- Įsimylėjo? - Lora nusijuokė. - Jis Em os tėvas, Stju. Ir niekas
daugiau.
- Galbūt. Bet kai jis taip į tave žiūrėjo ir taip greitai puolė tave
ginti... aš manau, kad čia šuo pakastas giliau.
- Jeigu ir taip, aš apie tai nieko nežinau, - atšovė ji.
Stiuartas išvažiavo tuoj po pietų ir nors jo pagalba planuojant
pasisakymus pokalbių laidose Lorai buvo labai vertinga, vis dėlto
ji džiaugėsi jam išvykus. Jai sunku buvo klausytis jo nepagrįstų
kaltinim ų ir Rėjaus dievinimo.
Perrengusi Em ą švariais drabužėliais nuvažiavo kartu su ja pas
Sarą, kur ant staliuko buvo mačiusi seną D žo Toulio fotografiją.
- Sara, ar jūs galėtumėte man paskolinti šitą nuotrauką? - pa
prašė. - T ik vienai dienai.
Kaip paaiškinti Sarai, kam Lorai reikalinga nuotrauka, nesu
jaudinus moters ir nesuteikus jai beprasmių vilčių?
- Senam laikrašty mačiau nuotrauką ir norėčiau ją palyginti su...
- Žinom a, im k, mieloji, - abejingai ištarė Sara, eidama pro
Lorą į virtuvėlę. Atidariusi šaldytuvą ilgai stovėjo prie jo ir žiūrėjo
į grafiną su šalta arbata ir vieną apelsiną ant viršutinės lentynos.
Lora pastebėjo jos veide atsiradusį neaiškų susirūpinimą.
- Ko aš ęia ieškau? - paklausė Sara ir pakraipiusi galvą uždarė
šaldytuvą.
Nors nebuvo tikra, ar Sara suprato jos prašymą trum pam

pasiskolinti Džo nuotrauką, Lora slapčia įsimetė ją rankinukan.
Parvažiavusi palygins su Džono Solomono fotografija.
- Ji vėl ima šautuvą, - ištarė Hetera ir niuktelėjo Lorą į šoną.
Ši iškart sugrįžo į tikrovę. - Jau senokai šito nedarė.
Em a iš tiesų pasiėmė iš žaislų dėžės, stovinčios prie kitos

kambario sienos, sidabrinį vaikišką šautuvėlį ir sugrįžo į savo
vietą prie stalo. Bandė įsiūlyti jį Sarai.
- O dabar tu paim k šitą šautuvą, Sara, - čiauškėjo ji, - ir šauk

tam vyrui į galvą.
Lorai sutraukė pečius.
- Kad man jo nereikia, - bandė atsisakyti Sara.
- Privalai, - spyrė ją Ema.
- Ne. M an šautuvai nepatinka.
Ema nepatenkinta suraukė lūpas.

- Tada aš jį nušausiu, - pasakė. Kaire ranka paėmusi lėlę vyrą,
dešine priglaudė priėjo ginklą. Lora pasilenkė arčiau prie veidro
džio, kad geriau matytų, ką ji daro. Nors tas šautuvėlis buvo be
veik sulig lėle, Ema apsimetė įbrukusįjį lėlei į ranką. Nenatūraliai
atlaužusi lėlės ranką nutaikė pistoletą į galvą.
- Pykšt! - sušuko Em a, nusviedė per kambarį lėlę ir kurį laiką
pasėdėjo ramiai, žiūrėdama į ją.
- Tu jį nušovei, - pasakė Sara.
- Jis pats nusišovė, - niauriai ištarė Ema. Paskui atsisuko į
Sarą ir tyliai, kad Lora vos išgirdo, pridūrė: - Jeigu per daug plepi,
jis nusišaus.
Loros nugara perbėgo šaltukas. Atsisukusi į Heterą tyliai pa
klausė:
- A r tai reiškia?.. A r nemanote, kad?..
- Ša, - Hetera palietė Lorai kelį. - Pažiūrėkime.

D ar kelias minutes pažiūrėjus pro veidrodį, Lora nuėjo į H e
teros kabinetą, o ši nuvedė Sarą su Em a į žaidim ų kambarį laukia

majame ir paliko ponios Kvin priežiūrai. Lora nenustygo vietoje.
Vaikštinėjo po mažą kabinetą pirm yn atgal, apžiūrinėjo įrėm in
tus Heteros diplomus, bet nematė, kas juose parašyta. Heterai
įžengus į kabinetą, Lora iš karto puolė prie jos.
- Ji visą laiką plepėdavo, - pratrūko aiškinti. - O Rėjus amži
nai ją tildė. Sakydavo negalįs susikaupti, kai ji šalia. Ji neva galinti
306 Nutraukta tyla
išvaryti jį iš proto. Jis buvo gatavas jai sumokėti, kad tik ji nutiltų.
„Duosiu tau dolerį, tik patylėk bent valandą.“ Bet jis taip sakyda
vo nepiktai. O Em ai tai atrodė kaip žaidimas.
Hetera linktelėjo.
- Prisėsk, Lora, - pasiūlė.
Lora prisivertė atsisėsti ir giliai įtraukė į plaučius oro. Ji visa
drebėjo.
- Jeigu tu žinojai, kad Em os plepėjimas varo jį į kapus, tai
neabejoju, kad ir Em a tai suprato.
- Bet... kaip tai galėtų būti susiję su jo savižudybe?
- A r galima teigti, kad tą dieną, kai išvažiavai pasimatyti su
Sara, Rėjus liepė Em ai užsičiaupti? A r galima manyti, kad jinai jo
nepaklausė?
- Tikrai taip, - atsakė Lora. - Ir net labai tikėtina. Bet jis dėl
to tikrai nebūtų žudęsis.
- Aišku, ne, bet Em a šito nežino. Ji žino tik tiek, kad neklausė
Rėjaus ir jis nusižudė.
Lora užsidengė ranka burną.
- Nereikėjo man jos palikti su juo, kai jis būdavo taip prislėgtas.
Dieve, kaip baisu, kad Em a nešiojasi tą kaltę. Lora savo kailiu
buvo patyrusi, koks skausmingas šitas jausmas.
- Kas galėjo žinoti, ką jis ketina pasidaryti, - ištarė Hetera.
- Tikrai niekas, bet vis tiek... - Lora nutilo, paskui vėl prabi
lo: - Ką darysim? - paklausė. - Kaip jai padėsim?
- Leisime jai žaisti tiek, kiek reikės. Aš būsiu šalia ir pakore
guosiu jos m inčių eigą. Viskas bus gerai, Lora.
- A r galiu kalbėti su ja apie tai tiesiai?
- Jinai privalo tai padaryti jai tinkam u tempu, - paaiškino
Hetera. - Tegu ji pati nustato savo išgijimo laiką.
Grįžtant atgal į Saros butą, Lora negalėjo praverti burnos, to
dėl automobilyje tvyrojo ramybė. Nuvažiavusios iki senelių namų
palydėjo Sarą koridorium iki jos buto ir pažadėjo rytoj atvažiuoti
ir drauge eiti pasivaikščioti. Paskui parvažiavo namo su vaiku,
kuris bijojo kalbėti, bijojo to, ką gali padaryti jo žodžiai.
Lora kartu su Em a paruošė vakarienę ir abi valgė žiūrėdamos

„Gražuolę ir pabaisą“. Šis filmas veikiai tapo Em os mėgstamiau
siu. Bet Lora negalėjo sekti jo turinio. Akyse tvenkėsi ašaros. Sė
dėjo įsmeigusi žvilgsnį į dukterį ir bandė suvokti, kokia didžiulė
kaltė ir gėda šitiek mėnesių slegia mergaitės pečius.
Paskui vos tvardydamasi padėjo Em ai nusiprausti, paguldė
į lovytę ir galiausiai pratrūko raudoti. Kiek apsiraminusi ir nu
braukusi ašaras paskambino Dilanui.
- Šiandien per Em os psichoterapijos seansą nutiko svarbus
dalykas, - pasakė jam.
- Kažkas negero? - sukluso Dilanas. - Tavo balsas liūdnas.
Lorai atrodė, kad kalba norm aliai, bet jis vis tiek pajuto jos
žodžiuose susirūpinimą.
- Ne, viskas gerai, - atsakė ji, nors vėl pabirusios ašaros prieš
taravo jos žodžiams. T ik po geros minutės įstengė vėl prabilti: -
M ane tai tiesiog labai sukrėtė.
- G al nori, kad atvažiuočiau?
Taip.
- Kad tolimas kelias...
- Būsiu po pusvalandžio. G al ko atvežti? G al reikia ko nu
pirkti?
- Ne, nieko. Džiaugiuosi, kad atvažiuosi, - pasakė ji.
Padėjusi ragelį sėdėjo tamsioje svetainėje ir laukė jo. Širdį kai
tino ir skausmas, ir palengvėjimas. Šioje bėdoje ji ne viena.
Jis atlėkė greičiau nei per žadėtą pusvalandį, ir ji pasitiko jį at
vertomis durim is, jam dar nespėjus užkopti verandos laipteliais.
- Kas atsitiko? - paklausė Dilanas, vos įžengęs į vidų.

- M an atrodo, mums pavyko išsiaiškinti, kodėl Em a liovėsi
kalbėti, - pasakė ji.

- Tikrai? Ką turi galvoje?
Ji atsisėdo ant sofos, jis prisėdo šalia, ir Lora papasakojo jam
apie Emos gydymo seansą su Sara ir kaip ji tariamai nušovė lėlę.
- Jinai pasakė: jeigu per daug plepėsi, jis nusišaus.
308 Nutraukta tyla
Dilanas krūptelėjo, tarsi į jį patį būtų šauta.

- A r dėl to, jos manymu, Rėjus nusišovė? - paklausė jis. - Nes
ji per daug plepėjo?
Lora linktelėjo.
- Manyčiau, taip. Jis amžinai prašė jos užsičiaupti. Turbūt ir

tą dieną bandė nutildyti, o jinai negali, bent jau anksčiau negalė
davo ištylėti ilgiau nei minutę. Jis turbūt ant jos supyko ir apibarė,
o paskui veikiausiai ėmė ir nusišovė.
- A r tu jai paaiškinai, kad jos plepėjimas čia niekuo dėtas? -
paklausė Dilanas.
- Hetera mano, kad geriau jai leisti išsikalbėti žaidžiant, o bū
nant šalia jos nukreipti mintis tinkama linkm e. Hetera sako, kad
reikia leisti jai išgyventi tai natūraliai, jos neskubinant, - ir ji vėl
pravirko. - A r gali įsivaizduoti, kaip jai sunku? Kaip ji įsibauginu

si, kad jeigu prabils, kažkas gali m irti?
Dilanas pasislinko arčiau jos, apkabino ir ji sutirpo jo glėby.
- Suprantu tave, - pasakė jis, alsuodamas šiltu kvapu jai į kak
lą. - Bet ji stipri, Lora. Ji atkakli. Iš tavęs ji paveldėjo protą, o iš
manęs užsispyrimą, - Dilanas glostė jai nugarą, ir Lora nenorėjo,
kad jis ją paleistų.
- Žinau, kad ji stipri, - pasakė ji. - T ik man liūdna, kad jai
teko visa tai išgyventi. Kad aš jos neapsaugojau.

- Ša. Nekalbėk nesąmonių, - subarė jis, bet ir toliau laikė ją
apkabinęs, nors ašaros jau buvo išdžiūvusios. Ji pirm oji atšlijo

nuo jo.
- M an gera, kad tu padedi ja rūpintis, - pasakė Lora. - Kitaip
jausčiausi itin vieniša.
- M an judvi abi rūpit, Lora, - ištarė jis ir skubiai pasitraukė į
sofos kraštą, tarsi jo žodžiai būtų užgavę ir jį patį. - Tai sakyk, -
nejaukiai pakeitęs temą, vėl prabilo jis, - ar turėjai progos peržiū
rėti aplanką su straipsniais?
Lorai sunkiai sekėsi peršokti prie kitos temos.
- Taip, - atsakė. - O i! Vos nepamiršau. Palauk.
Ji nubėgo į viršų atsinešti D žono Solomono straipsnio, tačiau

m intim is vis tiek liko ant sofos, šalia Dilano. Jis nenorėjo pasa
kyti, kad rūpinasi ir ja. A r dėl to, kad tai melas, ar kad nenori
atskleisti jai tikrųjų savo jausmų? Lora prisim inė Stiuarto nepa
grįstą tvirtinim ą, neva Dilanas ją įsimylėjęs. Tačiau tarp globos ir
meilės, ram inosi ji, didelis skirtumas.

N ulipusi į apačią Lora padavė D ilanui straipsnį, paskui išėmė
iš rankinuko Džo Toulio įrėmintą nuotrauką.
- Vakar pamačius šitą straipsnį man pasirodė, kad šitas vy
rukas primena D žo Toulį iš nuotraukos, kurią mačiau pas Sarą.

D ar nepažvelgusi į nuotrauką pajutau, kad man straipsnio stilius
kažkuo pažįstamas. Anądien bibliotekoje perskaičiau apie dvi de
šimtis jo - Toulio - straipsnių, todėl šiandien pasiskolinau iš Sa
ros nuotrauką, kad galėčiau juos palyginti. N oriu pažiūrėti, kaip
jie atrodo vienas šalia kito.
Lora uždegė šviesą ir atsisėdo šalia Dilano, pridėjo D žo nuo
trauką prie straipsnio.
- Čiagi tas pats vyras, - pasakė Dilanas.
- Taip manai?
- Neabejoju. Pažiūrėk į antakius. Pažvelk, kaip viena pusė
lūpų labiau išlinkusi.

Jis sako tiesą. Nors Džonas Solomonas buvo jau praplikęs, ge
rokai žilstelėjęs, jo antakiai buvo lygiai tokie kaip ir D žo Toulio.
- Ir ausų speneliai tokios pat formos, - tarė Lora.
- Aha.
- Bet kaip čia galėtų būti, kad tai tas pats žmogus?
- Na, man atrodo, kad šitam D žo lobotomijos operacija taip
ir nebuvo atlikta. Arba stebėtinai nepavykusi.
- O kodėl tada jis pasikeitė pavardę? Kodėl nesusisiekė su
Sara? Nieko nesuprantu.

- Aš irgi, - gūžtelėjo pečiais Dilanas.
- Įdomu, ar šitas Džonas Solomonas dar gyvas, - pasakė ji,
įdėmiai žiūrėdama į laikraščio iškarpą.
310 Nutraukta tyla
- Tu minėjai, kad Saros vyrui dabar turėtų būti per šešiasde

šimt. Tad jeigu taip, didelė tikimybė, jog jis dar gyvas.
- Pažiūrėkim, gal ką aptiksim internete, - pasakė Lora sto-
damasi.
Gerą pusvalandį jie prasėdėjo prie jos kompiuterio namų ob
servatorijoje, ieškodami internete D žono Solomono adreso. Su

šia pavarde Nevadoje surado du žmones - vieną Rine, o kitą prie
Serenos ežero.
- N a va, - tarė Lora, užsirašiusi abiejų adresus ir telefono nu
merius. - Parašysiu jiems elektroninį laišką. G al norėtum man
padėti jį sukurti?
- O kam rašyti? - Dilanas nuo kėdės persikėlė ant pagalvė
lėmis nuklotų grindų ir atsigulė ant nugaros, rankas sunėrė už
galvos. - Paskambinkim jiems, - patarė. - Pas mus dešimta, o
tenai dar tik aštuonios.
Lora dirstelėjo į laikroduką. Po kelių m inučių ji gali kalbėtis
su Saros vyru pražuvėliu, kuris veikiausiai nenori būti surastas.
- Viskas taip... greitai, - pasakė ji.
- O ką tu prarasi? - paklausė jis. - G al nori, kad aš paskam
binčiau?
- Gerai, - pažiūrėjo į vieną ir kitą adresus. - Tai kuris pirmas?
Rine ar prie Serenos ežero?

- Prie Serenos ežero, - atsakė Dilanas. - Gražiau skamba.
Išjungusi kompiuterį Lora paėmė telefoną ir sumaigė numerį.
Tuoj pat atsiliepė vyriškas balsas.
- A r čia Džonas Solomonas? - paklausė ji.
- Taip, - sodrus vyro balsas skambėjo draugiškai. - O kas
skambina?
- Jūs manęs nepažįstate, pone Solomonai. M ano pavardė
Lora Brendon. Aš...
- Ta garsioji Lora Brendon?
Lora ne iš karto susigaudę.
- O i, taip, - atsakė šyptelėjusi. - Ta pati.

- Oho. Kodėl garsioji astronome nutarė man paskambinti?
Jis mielas. Labai mielas.
- M an sunku jums paaiškinti, pone Solomonai. Ir aš nesu

tikra, kad kalbuosi tikrai su reikiamu žmogumi. A r jūs žurnalis
tas? - paklausė. - Prašom atsakyti, ar kada nors dirbote laikraš
tyje Washington Post?
Jis ilgai tylėjo ir Lora pajuto j save įsmeigtą D ilano žvilgsnį.
- Jaučiu, kad mūsų pokalbis turėtų vykti ne telefonu, - atsakė
jai Džonas Solomonas.
Lora iškvėpė orą. Č ia jis, - lūpom is ištarė Dilanui.
- Aš gyvenu kitoj žemyno pusėje, pone Solomonai, tad neži
nau, kaip mes galėtume... A r galiu užduoti jums keletą klausimų?
- Ne, - griežtai nukirto jis. - Aš neabejotinai norėčiau išgirs
ti, ką jūs man turite pasakyti, bet tik ne telefonu.
- G al tuomet parašyti laišką? - paklausė Lora.
- D ar blogiau.
- Tada gal man geriau atvažiuoti pas jus? - pasiūlė ji im pul
syviai. - Aš... aš tuoj pagalvosiu ir jums vėl paskambinsiu. A r
gerai?
Ji matė, kaip Dilanas pasirėmė ant vienos alkūnės, kad geriau
įžiūrėtų jos veidą. Turbūt pagalvojo, kad jai jau visai kvankt.
- A... jūs čia man užminėte mįslę, - pasakė Solomonas. - K o
dėl astronomei staiga parūpo, ar aš dirbau laikraštyje? A r jūs tik
rai Lora Brendon? Pasakykite man ką nors tokio, ką žinotų tik
Lora Brendon?
- M ano batų dydis septintas su puse, - juokais atsakė ji. Šitas
vyrukas, kad ir kas jis būtų, jai labai patiko.
Solomonas nusijuokė.
- Kas pagamino teleskopą, kuriuo jūs atradote savo pirmąją
kometą? - paklausė jis.

- Aš pati, - atsakė ji. - Pati jį susimeistravau. Beje, su juo aš
atradau pirmąsias tris kometas.
312 Nutraukta tyla
- Gerai, - tarė jis, - patikėjau. A r galite pasakyti... A i, tiek to.

Ne telefonu, - vyras atsiduso. - Tikiuosi, jūs vis dėlto nuspręsite
atvažiuoti čia, - pasakė. - Kai jau žinosite, paskambinkite.
Lora pažadėjo tą padaryti, padėjo ragelį ir atsisuko į Dilaną.
- Aš noriu važiuoti, - pasakė. Atlošusi galvą į kėdės atkaltę
ji žiūrėjo pro stiklinį stogą į naktinį dangų ir galvojo apie tokios
kelionės pasekmes. - Teks vežtis Emą.
- Ir mane, - Dilanas atvirto ant pagalvėlių.
- Ką? Tu negali palikti oreivystės verslo.
- Žinau, kas gali pavaduoti mane kelias dienas, - pasakė jis. -
O tau manęs reikės. Kol tu kalbėsi su Džonu Solomonu, aš galėsiu
pasaugoti Emą.
Jeigu ji važiuotų, labai norėtų, kad drauge važiuotų ir jis. Ir ne
tik dėl to, kad būtų kam pasėdėti su Ema.
- Norėčiau važiuoti kuo greičiau, - pasakė ji. - Bilietai bus
labai brangūs, nes iki reiso mažai laiko.
- D ar viena priežastis, kodėl turėtum pasiimti ir mane, - at
sakė jai Dilanas. - Nepamiršk, kad aš kadaise dirbau lėktuvo p ilo
tu. G aliu pasinaudoti pažintimis. Kada norėtum skristi?
- Vakar.
Dilanas pakilo nuo pagalvėlių.
- Tada skambinam oro linijom s, - pasakė.
- Ne, - sukruto ji. - Tai nesąmonė. Kas tu per draugas, kad
pritari man leistis į tokią laukinių žąsų medžioklę?
- O gi toks, kuris irgi ne mažiau už tave nori sužinoti, ar tas
vyrukas tikrai D žo Toulis, - atšovė jis.
Grįždam as namo Dilanas atsidarė automobilio langus, kad į

vidų patektų gaivaus rugsėjo nakties oro.
Po Keitės mirties šito jausmo jam dar neteko išgyventi. To
kios pakilios nuotaikos. Tokios keistos pasitenkinimo ir ilgesio
samplaikos. T ik tada, kai draugavo su Keite, jis buvo tikresnis ir
dėl savęs, ir dėl savo jausmų jai. O jo susižavėjimas Lora nebuvo
visiškai aiškus, be to, jis buvo pagardintas meile Emai.
Sakydamas, kad jam rūpi jos abi, Dilanas kalbėjo nuoširdžiai,

bet nesitikėjo, kad tie žodžiai išsprūs taip greitai. A r jie nustebino
Lorą lygiai taip pat kaip ir jį patį?
Jeigu Lora norėtų, gal jiems pavyktų užmegzti glaudesnius

santykius, ne tik draugiškus? Norėtųsi pamėginti, bet tai reikš
tų, kad teks atsisakyti laisvės susitikinėti su kuo nori ir kada tik
nori. Prisim inė Lorą nepatikėjus, kad moterys gali taikstytis su
tokiomis jo užgaidomis, ir žinojo, kad ji niekada šito netoleruos.
Tačiau šiuo metu susitikinėti su kita jam nebuvo jokio noro. Vien
tik Lora supranta jo jausmus Emai.
Bet - kas, jeigu jų glaudesni santykiai bus nesėkmingi? Kas,
jeigu ji panorės daugiau, nei jis galėtų jai duoti? Reikia viską ap
mąstyti blaiviai ir pirm iausia atsižvelgti į Em os poreikius. Jeigu
nepavyktų suartėti su Lora, jam labai nesinorėtų, kad dėl to nu
kentėtų Ema.
O gal Lorai tai visai nerūpi. Galim as ir toks variantas. Tačiau,
kad ir kaip ten būtų, jam dabar nesvarbu. Parvažiavus namo rei
kia paskambinti vienam žmogui.
Nam o parsirado jau po vienuolikos, betgi Betani - naktinėto-
ja. Ir, žinoma, atsiliepė žvaliu ir energingu balsu.
- Labas, Betani, - pasisveikino jis.
- Labas, Dilanai. Skambini, kad patvirtintum mūsų rytojaus
susitikimą? - paklausė.
- Tiesą pasakius... norėčiau atšaukti, - Dilanas sėdėjo ant lo
vos ir žiūrėjo į akvariumą. - Atleisk.
- A r kas atsitiko?
- Ne. Viskas gerai, - atsakė jis. - T ik norėjau pasakyti, kad
tu buvai teisi. Aš iš tiesų labiau prisirišau prie Em os su Lora, nei
tikėjausi. Deja, ne iš karto tą supratau.
- Ir prie Loros? - paklausė ji.
- Taip. Nežinau, ar mes kada nors vėl susieisime draugėn, bet
daug apie ją galvoju. Šiuo metu, kaip pastebėjai, esu prastas kom
panionas kam kitam.
314 Nutraukta tyla
Betani pratisai atsiduso ir tarė:

- Et, šūdas.
- Atleisk, jei tave nuvyliau.
- A i, nieko tu manęs nenuvylei, Dilanai, - atsakė ji. - Aš gi
žinojau, kad tu nesuvoki nei savo veiksmų, nei jausmų. Pats to gal
ir nematei, bet kitiems jie akis badė.

- Kol kas ketinu nesusitikinėti su kitom , - prisipažino jis.
- Turi galvoje mane?

- Ir visas kitas.
- T ik kol kas?
- Na, bent jau.
Ir vėl pratisas atodūsis.
- Negaliu pasakyti, kad šito nesitikėjau.
- Ačiū, kad esi tokia nuovoki.
Betani nusijuokė.
- Gaila, kad nesi koks bjaurus apgavikas ar melagis, - pasakė
ji. - Būtų daug paprasčiau pasiųsti tave į visas keturias puses.
Dilanas padėjo ragelį, atsigulė ant lovos ir be jokios graužaties
išmetė Betani iš galvos. Visos jo mintys jau sukosi apie būsimą
kelionę į Nevadą, apie tai, kaip jis keliaus kartu su savo dviem
m ylimomis moterimis.
38
Šiandien pasivaikščioti neis. Važiuojant j vaizdajuosčių parduo

tuvę Loros automobilio stiklą plovė lietus, ir ji pirm ą kartą po
pavasario įjungė salono šildytuvą.
Kol iš automobilio nubėgo į parduotuvę, visą permerkė kiau
rai. Drebėdama nuo šalčio paskubomis išsirinko seną filmą,
kuris, jos manymu, patiktų Sarai, ir vėl greitai grįžo į mašiną.
Atsisėdusi ilgokai žiūrėjo į greta vaizdajuosčių parduotuvės įsi
kūrusią juvelyrinę. Jau kelis mėnesius juvelyras siunčia jai žinutes
pranešdamas, kad galima atvykti pasiimti sutaisytos grandinėlės.
O ji vis atidėliodavo. Tas senas dailus pakabutis žadino jai nema
lonius prisiminim us: paskutines tėvo gyvenimo akimirkas, kai jis
netyčia nutraukė grandinėlę jai nuo kaklo, ir Rėjaus savižudybės
dieną, kai ji nunešė ją į juvelyrinę sutaisyti.
Drąsiau.
Lora išlipo iš automobilio ir nuėjo į juvelyro dirbtuvę.
Pabeldus į Saros duris, niekas neatsiliepė. G al ji poilsio kam

baryje ar kokios nors veiklos patalpoje. Lora pabeldė dar kartą ir
jau norėjo eiti ieškoti Saros prižiūrėtojos Karolinos, kai Sara pa
lengva pravėrė duris. Ji kišosi į sijoną pusiau užsagstytą palaidinę,
tarsi būtų skubėjusi apsirengti. Paakiai buvo paraudę, žili plaukai
susitaršę. Lorą jos išvaizda išgąsdino.
316 Nutraukta tyla
- Sara, - Lora prasmuko pro ją į kambarį, - kas atsitiko?

Sara susirado sijono kišenėje popierinę servetėlę ir nusišluostė
akis. Ji buvo taip susigraudinusi, kad negalėjo pratarti nė žodžio.
- A r dėl lietaus? - paklausė Lora, nors tokia reakcija, kad dėl

lietaus negalės išeiti pasivaikščioti, būtų per daug stipri. - Atsive
žiau filmą, galėsime pažiūrėti.

- Aš dėl Džo, - išlemeno Sara.
- D ėl Džo?
- Aš jo niekur nerandu! - jos veidą apniaukė neviltis.
- O i, Sara, suprantu, mieloji, - Lora apkabino senutei pe
čius. - Suprantu, visur ieškojot ir neradot. Klaiku.
- Ne, ne! - sušuko Sara. - Aš dabar jo nerandu.
Ji parodė į šoninį staliuką ir Lora suprato: D žo nuotrauka.
Štai apie ką Sara kalba. įrėm inta fotografija, kuri šiuo metu guli
jos rankinėje.
- Kalbate apie Džo nuotrauką? - paklausė. - Štai ji. Pamena
te, aš ją vakar pasiskolinau? Tikrai neverta dėl to nusim inti.
Ji atsidarė rankinę ir išėmė iš jos nuotrauką vildamasi, kad
Sara nepaklaus, kam ją buvo paėmusi. Apie Džoną Solomoną ne
pasakos tol, kol nesurinks visų faktų.
- Ak! - Saros veide nušvito šypsena. Paėmė iš Loros nuotrau

ką ir priglaudė prie krūtinės.
Lora laukė, kad ji paklaustų, kam buvo paėmusi, bet Saros tai
nė trupučio nedomino. Ji tik džiaugėsi, kad Džo grįžo pas ją.
Lora pasodino Sarą į jos mėgstamą vietą ir įdėjo vaizdajuostę
į leistuvą. Sara pusiau abejingai žiūrėjo film ą ir vis šniurkščiojo,
kartkartėmis perbraukdama pirštais per fotografiją, gulinčią jai
ant kelių.
Ir Lora suprato, kad kelionė į Nevadą yra tiesiog būtina.
39
Lora pasilenkė prie Em os patikrinti, ar gerai užsegtas saugos dir

žas. Em a buvo užsigrūdinusi keliautoja ir, kaip jau nuo kūdikys
tės buvo įpratusi, vos tik lėktuvas pakilo į orą, iš karto užmigo.
O su Dilanu, deja, buvo bėdos. Iš pradžių Lora manė, jog jai tik
atrodo, kad jis jaudinasi. Paduodant lėktuvo palydovei bilietą, jo
ranka vos pastebimai virpėjo, o ieškant savo vietų jo veidas pasi
darė pilkas kaip pelenai. Lora nieko jam nesakė. Tikriausiai visa
tai prisigalvojo. Jis gi daug metų dirbo lėktuvo pilotu. G al taip
jaudinasi dėl to, kad skrenda su ja ir Ema.
Jam užsisakius antrą kartą išgerti, Lora panūdo išsiaiškinti,

kas jį taip kankina.
- A r tau viskas gerai? - paklausė ji.
Jis nežymiai jai šyptelėjo.

- Bus gerai, kai nusileisime Rino oro uoste.
- Bijai... skristi lėktuvu?

- M an nepatinka žodis „bijai“, - atsakė jis. - Tada jaučiuosi
lyg mažvaikis.
- O koks tau labiau prie širdies?
- Nesuku dėl to sau galvos, - atsakė jis.
- Aha. Aišku. A r dėl to metei darbą oro linijose?
Palydovė atnešė jo gėrimą. Jis gurkštelėjo ir įsižiūrėjo į sėdy
nės atlošą priešais save.

318 Nutraukta tyla
- Prieš šešerius metus, - po kiek laiko prabilo, - man reikėjo

skraidinti „Boingą 747“ iš Niujorko į San Fransiską, bet susir
gau ausies uždegimu ir nusprendžiau neskristi. Paprastai sergant
uždegimu gydytojai skristi neleidžia, bet kompanijos gydytojas

leido spręsti man pačiam. Na, aš nenorėjau rizikuoti pakenkti
savo ausies būgneliui, ir neišskridau, - vėl gurkštelėjo. - Lėktuvas
sudužo, - pasakė jis.

- Dievulėliau.
- Visi, kurie buvo lėktuve, žuvo. Avarijos tyrimas buvo trum
pas ir greitas. Nustatyta piloto klaida. Iš vakaro jis ilgai šventė,
vartojo narkotikus ir daug gėrė, - žiūrėdamas tiesiai jai į akis p ri

dūrė: - Jeigu tą lėktuvą būčiau skraidinęs aš, jis nebūtų nukritęs.
- Betgi tu sirgai.
- Sirgau. Bet galėjau skristi. Reikėjo rinktis.
- Tai buvo ano piloto klaida, ne tavo, - pasakė ji.
- Suprantu, bent jau tada, kai mąstau blaiviai, - Dilanas pa
statė taurę ant atlenkiamo staliuko ir lėtai pasitrynė delnus. - Ke
letas iš įgulos narių buvo artim i mano draugai, - toliau kalbėjo
jis. - Tarp jų ir viena skrydžio palydovė. Jos vardas Keitė. Mes
kelerius metus gyvenome kartu. Galiausiai nusprendėme susi
tuokti. Vestuvės turėjo įvykti po kelių mėnesių nuo katastrofos.
Tam, ką jis pasakė, reikėjo laiko, kad susigulėtų galvoje. Lora
apsivijo rankomis jo žastą.
- Labai tave užjaučiu, - pasakė. Nieko keisto, kad jis toks sa
votiškas. Nieko keisto, kad jis susitikinėja su kuo pakliuvo ir kada
pakliuvo, stumia dienas be jokio įsipareigojimo.
- Nelaimė viską pakeitė, - kalbėjo jis. - M ečiau darbą oro
linijose. Pradėjau gerti. Tada pasimaišei tu. A r bent jau tu taip
tvirtini. Vis tiek nieko nepamenu.
- Nieko tokio, - Lora spustelėjo jam ranką.
- Tiesiog... išsimušiau iš kurso, - pasakė jis. - Po avarijos su
pratau, kad mano gyvenimas - apskritai, bet kieno gyvenimas -
yra tik trumpas mirksnis amžinybės ekrane.
Lora pritariamai jam linktelėjo.
- Astronom ai šitą labai gerai suvokia, - pratarė ji. - Stebėda

mas žvaigždes labai greitai akis į akį susiduri su tiesa, kad esi tik
žemės dulkė.
Dilanas nužvelgė savo gėrimą, bet jo nepalietė.
- Na, - ištarė jis, - kai aš šitą supratau, nusprendžiau, kad
reikia gyventi šia diena. Apie ateitį geriau negalvoti. Niekas neuž
tikrintas, kad sulauks rytdienos, tad kokia prasmė? Va taip nuo to
laiko ir gyvenu. Iš esmės toks gyvenimas nėra blogai. Stumi dieną
po dienos. Bet paskui atsirado Em a, - Dilanas suraukė nosį. -
Sunku negalvoti apie ateitį, kai turi vaikų, - prisipažino.
- Žinau, - pritarė ji.
Dilanas atidavė nebaigtą gerti gėrimą pro šalį einančiai paly

dovei.
- Nenoriu pasigerti, - ištarė jis. Atrėmęs galvą į sėdynės atlo
šą pažiūrėjo į ją ir tarė: - Nors, kai sykį nusigėriau, įvyko nuosta
bus dalykas.
- Tikrai?
Jis linktelėjo Em os pusėn, ir ji suprato, apie ką jis.
- Mes - graži nusidėjėlių trijulė, - pasakė ji. - Tu jautiesi kal
tas dėl lėktuvo katastrofos, o m udvi su Em a - dėl Rėjaus mirties.
- Bet mums tai gyventi tikrai nepadeda, tiesa? - Dilanas už
simerkė, lūpose susirangė vos pastebima šypsena. - Pažadink, kai
atskrisim į Riną.
Trakis - žavus mažas miestelis netoli Serenos ežero, prie pat

Kalifornijos sienos. Autom obilių nuomos punkte dirbanti mote
ris jiems pasiūlė apsistoti Trakyje, ir jiems pavyko gauti du gre
timus kambarius mažame viešbutėlyje netoli pagrindinės gatvės.
Likus kelioms valandoms iki susitikimo su Solomonu jo na
muose, jie nuvažiavo prie Taho ežero ir išsinuomojo jūrinę bai
darę. Ilgokai užtruko, kol įkalbino Em ą sėsti į valtį. Baidarių nuo
mos punkte vyras patikino ją, kad baidarę apversti nėra lengva,
320 Nutraukta tyla
ir nors Lora manė jį truputį pagražinant, stengėsi neim ti to į gal
vą. D ar jis užsegė Em ai „pačią geriausią, aukščiausios kokybės“

gelbėjimosi liemenę. Bet Lora vis tiek nustebo, kai Em a pagaliau
sutiko lipti į baidarę. Ji įsitaisė per vidurį, Dilanas atsisėdo gale, o
Lora pasirinko pirmagalį.

Oras buvo vėsokas, bet nešaltas. Apsuptas kalnų, ežeras trau
kė akį savo žaliais, skaidriais vandenimis. Nors Lora ir jaudinosi

prieš susitikimą su Džonu Solomonu, čia leisti laiką su D ilanu ir
Em a jai buvo malonu. Širdyje plazdeno lengvumas, kurio nejautė

jau daug metų.
Iki Serenos ežero važiavo apie tris ketvirčius valandos. Nuo
kelio ežeras atrodė nedidelis ir ramus, vanduo skaidriai mėlynas.
Ežerą juosiantys namukai buvo panašūs į kalnų kaim elio trobeles,
nuo kiekvieno jų durų vedė ilgas grįstas takas į miestelio gatvę.

Kad nereikėtų žiemą patiems kasti sniego, pagalvojo Lora. Žemę
jau dabar dengė keli centimetrai sniego, bet kelias buvo švarus.
Pagal adresą surado Džono Solomono namą. Jis gyveno A
raidės formos rąstiniame namelyje netoli ežero pakrantės. Šoni
niame kieme Lora pastebėjo didžiulę rietuvę malkų ir į medžio
kaladę įkirstą kirvį. Vidiniam e kieme ant dviejų malkoms pjauti
ožių aukštyn dugnu ilsėjosi raudona kanoja. Staiga ji suabejojo,
ar tikrai surado tą, kurio jai reikia. Žvelgiant į namelį ir jo aplinką
atrodė, kad čia gyvena jaunas ir energingas šeimininkas.
Tačiau einant grįstu takeliu prie namo durų, Lora savo dve
jonių garsiai D ilanui neišsakė. Em a ėjo įsitvėrusi jos rankos, tarsi
bijotų naujų potyrių, bet skaniai nusijuokė, kai Lora patraukė už

odinio diržo, pririšto prie varpelio virš durų, iš kurio pasigirdo
skambus dzin-dzilin.
Po akimirkos duris atidarė vyras, ir Lora nesusilaikė, nusi
šypsojo jam. Ji tikrai surado tą, kurio ieškojo. Prisim inė Saros
pasakojimą, kaip jis atrodė, kai jiedu susitiko traukiny prieš daug
daug metų. Jis buvo panašus į D žim į Stiuartą, sakė ji. Ir dabar jis
toks buvo.
- Ponas Solomonas? - Lora padavė jam ranką. - Aš Lora

Brendon.
- Užeik, Lora, - pakvietė.
Jie įžengė į akmens masės plytelėmis klotą prieškambarį. U ž
jo iškart buvo svetainė, o pro didžiulį trikam pį langą vėrėsi įspū
dingas vaizdas į ežerą.
- Č ia mano draugas Dilanas Gyras, - pristatė Lora. - Ir mano
dukrelė Ema, - Em a prisiglaudė jai prie kojos.
Jiems už nugarų pasigirdo moteriškas balsas.
- D uokit man savo paltus.
Atsisukusi Lora pamatė prie jų einančią moterį. Ne vyresnė
kaip šešiasdešimties, trumpais žilstelėjusiais rudais plaukais, su
malonia šypsena veide ir iš viso kūno spinduliuojančia energija.
Tokios moters negali nemylėti, pagalvojo Lora, bet vis dėlto būtų
geriau, kad jos čia nebūtų. Ji neįsivaizdavo D žono Solomono gy
venant su kita moterim.
- Č ia mano žmona Eleina, - pristatė Džonas.
V isi suėjo į svetainę ir Lora pajuto sau ant sprando maloniai
raminančią D ilano ranką.
- Kaip jūs čia gražiai įsikūrę, - pagyrė Lora sėsdamasi ant
ilgos, šiuolaikiškos sofos. V isi baldai buvo tiesių, griežtų linijų.
Kambarys švarus ir erdvus, pro stiklą susiliejąs su medžiais apau
gusiu kiem u ir ežeru, ir Lorai nejučia ėmė tvenktis akyse ašaros,
pajutus didžiulį skirtumą tarp šios erdvės, šio gyvenimo būdo ir
mažulyčio Saros butuko bei palengva gęstančio jos proto.
Iš pradžių pokalbis mezgėsi paviršutiniškai. Jie kalbėjosi apie
orą, Taho ežero apylinkes.
- A r daug žiemą būna sniego? - pasidomėjo Dilanas. Jis sė
dėjo palinkęs į priekį, alkūnėmis pasirėmęs į kelius, ir atrodė, kad
jam labai rūpi išgirsti atsakymą į savo klausimą.
- Apie aštuoniolika metrų per metus, - atsakė Džonas su ne
žymiu pasididžiavimu balse. - O galit patikėti? M ūsų sūnus ir
dukra prieš kelerius metus išvažiavo gyventi į Aliaską. Jiems dar
mažai aštuoniolikos metrų, įsivaizduojat?
322 Nutraukta tyla
- Jūs turite vaikų? - Lora negalėjo nuslėpti nuostabos balse.

G al ta duktė yra Džeinė?
- Aha, - atsakė Eleina. - T ik du. Ir anūkėlį. Maždaug Emos
amžiaus. Beje, Em a, aš turiu gražią spalvinimo knygelę, jo palik
tą, kai viešėjo čia pastarąjį kartą. Žinai, kur reikia braukti šlapiu
teptuku ir spalvos pačios išsilieja?
Staiga susidomėjusi Em a jai linktelėjo.

- A r norėtum paspalvinti? - Eleina laukė atsakymo.
- Pastaruoju metu ji beveik nekalba, - paaiškino Lora. - Bet
aš manau, kad norėtų.

Eleina nuėjo į kitą namelio galą ir netrukus grįžo su stikli
ne vandens, teptuku ir spalvinimo knygele. Pasodinusi Em ą prie
kavos staliuko, pati pritūpė ant D žono minkštasuolio ranktūrio.
- Sakykit, - prabilo Džonas, - kaip sužinojot, kad aš kadaise
dirbau laikraštyje?
Lora giliai įtraukė oro.
- M an pasidarė labai nejauku, kai čia atvažiavau, - ir lyg atsi
prašydama nusišypsojo šeimininkams. - A r jūs pažįstami su Sara
Touli? - paklausė.
Solomono veidas išbalo kaip popierius. Taip pat ir jo žmonos.
Eleina uždėjo ranką vyrui ant peties.

- Kalbėkite, - paragino Džonas.
- Tai per daug sudėtinga, - tarė ji. - Kažkodėl - iki šiol dar
negaliu išsiaiškinti - mano tėvas prieš m irtį paprašė kartkartėm
aplankyti Sarą. Niekada nebuvau girdėjusi jo m inint šį vardą. N e
įsivaizdavau, kas ji tokia.

- Kuo vardu buvo jūsų tėvas? - paklausė Džonas.
- Karlas Brendonas, - Sara su viltim i žiūrėjo į Džoną. - A r
jums tai ką nors sako?

Jis papurtė galvą.
- Taigi aš nuvažiavau aplankyti Saros. Ji gyvena senelių na
muose ir turi savo atskirą butuką. Jai ankstyvoji Alzheim erio sta
dija ir ji...
- Alzheimerio? - nustebo Džonas.

- Taip. Jos vienos niekur neišleidžia. Artim ųjų ji neturi, bent
jau tų, kurie būtų žinom i. Bet ji man daug ką papasakojo. Mes
einam pasivaikščioti. Jai patinka išeiti į lauką. Praeitį ji atsimena

gana gerai. Ji man papasakojo apie Džo Toulį.
Lora pažvelgė į jo veidą. D žono akyse žvilgėjo ašaros, o gal tai

jos pačios, tik jai atrodė, kad ašaroja jis. Džonas galvos linktelėji
mu paragino ją kalbėti toliau.
- Ji pasakojo, kad susipažino su D žo traukinyje. Įsimylėjo ir

už jo ištekėjo. Pasakojo apie savo darbą psichiatrijos ligoninėje...
- Šventosios Margaritos, - nutraukė ją Džonas.
- Teisingai. Ten buvo atliekami proto valdym o eksperimentai
ir D žo - tai yra jūs...
Džonas linktelėjo.
- ...atsigulėte į tą ligoninę, kad galėtumėte surinkti medžiagą
straipsniui, bet jūs pradingote, o jai buvo pranešta, kad jums at
likta lobotomijos operacija ir...
- Jai taip buvo pasakyta? - jis palinko į priekį ir dabar Lora
aiškiai matė jo akyse ašaras.
- Taip. Bet nieku gyvu neišdavė, kur jus išvežė. Ji bandė jūsų
ieškoti aplinkinėse gydymo įstaigose, bet nesėkmingai. Paskui jie
grasino jai. Ir jūsų dukrai.
- Džeinei, - jis vis lenkėsi ir lenkėsi į priekį, kad, atrodė, tuoj
išvirs iš krėslo. - Sakėte, Sara neturi artimųjų. O kur Džeinė?
Akivaizdu, kad Džeinė - ne ta jo paminėta duktė.

- Nežinau, - atsakė Lora. - Sykį man Sara minėjo, kad Džeinė
slapstosi. Bet Saros protas aptemęs. M an yra žinoma, kad Švento
sios Margaritos ligoninės daktarai mestelėjo jai keletą užuom inų,
kad jai gali nutikti kas nors bloga. Džeinei.
Džonas išpūtė šnerves.
- Iš tų daktarų galėjai laukti visko, - pasakė jis. Pakėlęs galvą
pažiūrėjo į žmoną ir paėmė jos ranką, tada atsilošė į krėslą ir vėl
atsisuko į Lorą. - M an nepaprastai sunku tą girdėti, - lėtai ištarė
324 Nutraukta tyla
jis, paskui paskubomis pridūrė: - Bet džiaugiuosi, kad atvažiavot.

Labai džiaugiuosi. M an reikėjo gauti atsakymus. Jums jų irgi rei
kia, tiesa?
- Nepaprastai, - atsakė Lora.
- Pirm iausia noriu jus patikinti, kad Eleina žino viską apie
Sarą ir mūsų praeitį, - pasakė Džonas. - Prie jos galit nevynioti
žodžių į vatą.
Lora linktelėjo. Džonas kalbėjo toliau:
- Akivaizdu, ar bent jau aš tikiu, kad jums akivaizdu, jog man
nebuvo atlikta lobotomijos operacija. Ir aš nežinojau, kad Sarai
buvo šitaip meluojama. M aniau, kad jai buvo pasakyta, jog ma
nęs nebėra gyvo.

- Ką jie tada jums padarė?
- Na, mažai ką iš to meto beatsimenu. Buvau pripumpuotas
vaistų. Jie man atliko elektrošoką. Fiziškai buvau labai nusilpęs.
Bet dabar dėliodamas iš nuotrupų spėju, kad kažkas - o gal net
keletas žm onių - iš valdžios ištraukė mane iš Šventosios M ar
garitos ligoninės. Bent jau man buvo sakoma, kad tie žmonės iš
vyriausybės. Bet aš taip ir nesužinojau, kas jie. Atskraidino mane
čia, į Nevadą. Į Riną. Suteikė man visiškai kitą tapatybę. Gavau
naują socialinio draudim o numerį, Nevados vairuotojo pažymė
jimą, visus dokumentus su nauja - Džono Solomono - pavarde.
Liepė nė nemėginti susisiekti nei su Sara, nei su Džeine, antraip
jų gyvybei iškils pavojus. Jeigu atvirai, tai aš buvau taip išsekęs,
kad net nežinojau, kas yra Sara ar Džeinė. Kai kada net pats ne-
susigaudžiau, kas aš: Džo Toulis ar Džonas Solomonas. Apgyven
dino mane kažkokiame nušiurusiame Rino viešbutyje, ir aš jame
pragyvenau gal daugiau nei porą metų, bandžiau atgauti jėgas.
M an sušvirkšti vaistai turėjo ilgalaikį poveikį. Atvirai kalbant, net
dabar mažai ką iš tų laikų pamenu. Bet palengva... labai palen
gva... rūkas pradėjo sklaidytis. Prisim iniau savo gyvenimą M eri-
lande, grasinimus, jeigu bandysiu ieškoti Saros ar Džeinės, bet aš
vis tiek jų ieškojau. Juk jos - mano šeima. Be jų aš daugiau nieko
neturėjau, - Džonas trum pam užmerkė akis, gerklėje sukrutėjo

Adom o obuolys. Eleina paglostė jam petį ir jis kalbėjo toliau: -
Buvau pasamdęs net privatų seklį, - prisipažino jis, - bet ir jis
jų nerado. Sara pradingo kaip į vandenį. Senieji mūsų kaimynai
su sekliu nesileido į kalbas, ir dabar pagalvojusi manau, kad jie -
Palmiento su savo valdžios vyrų šutve - prisikasė ir iki jų. Tais
laikais grasino, kas netingėjo, ir netrukus net pats seklys liovėsi
kėlęs man ragelį.
- Manote, kad ir jam buvo grasinama? - paklausė Dilanas.

Džonas patraukė pečiais.
- Viskas įmanoma. Pagalvojau, kad tie, kurie atsikratė ma

nęs, panašiu būdu atsikratė ir Saros. Išgrūdo į pasviečius ir įbru
ko naują tapatybę. Aš visą laiką vyliausi, kad ji susikūrė naują
gyvenimą ir sau, ir Džeinei. T ik ši viltis padėjo man tuo metu
išgyventi. O dabar supratau, kad ji vengė būti surasta ne mano, o
tų gerųjų Šventosios Margaritos daktarų.
- Tikrai taip, - patvirtino Lora. - Jiems lengvai pavykdavo ją
susekti, tad ji net kelis kartus keitė gyvenamąją vietą ir vis bandė
sumėtyti pėdas.
- Su Eleina susipažinau 1969 metais, - kalbėjo Džonas. - Po
dešimties metų, kai tapau D žonu Solomonu. 1970 apsigyvenom
kartu. Mes nesusituokę, nors visą laiką laikome save vyru ir žm o
na, kad vaikams būtų lengviau. Nežinojau, ar Sara gyva, ar m i
rusi, ir lydimas šio nežinojim o nesiryžau vesti antrąkart, nors ir
kita pavarde.
Apsidžiaugusi tokiu jo dorum u, Lora linktelėjo.
- Mes puikiai gyvename menamoje santuokoje, - glostydama
vyrui petį šypsodamasi įsiterpė Eleina. - Tai išties nuostabu. Bet
aš žinau, kad Džonas niekada nepamiršo Saros ir savo dukters.
- Pernai papasakojau savo sūnui ir dukrai apie tai, kas man
buvo nutikę, - prisipažino Džo. - Dar jiems pasakiau, kad kaž
kur gyvena ir jų įseserė. M ano sūnus bandė ieškoti Džeinės. Bet
nesėkmingai. Pagalvojau, kad ir jai buvo pakeista pavardė, todėl
326 Nutraukta tyla
ir neįmanoma jos surasti. Bet kai dabar sakot, kad Sara tapatybės
nepasikeitė, nebežinau, ką ir manyti.

- Esu gavusi keletą anonim inių laiškų, įspėjančių palikti Sarą
ramybėje, - pasakė Lora. - M udu su D ilanu spėliojam, ar jie ne
galėtų būti nuo Džeinės. Jos galimas motyvas man nesupranta
mas, bet ji tinkamiausia kandidatė.

- G ali būti, - Džonas, regis, apsidžiaugė. - Iš kur jie atsiųsti?
- Vienas iš Filadelfijos, kitas iš Trentono. Aišku, be siuntėjo
adreso. Be to, spausdinti.
- M ažai guodžia, ar ne? - pasakė Džonas ir atsirėmė į krėslo
atlošą. Ūm ai jis pasirodė pavargęs, ir Lora sukruto, ar nebus per

ilgai užsisėdėjusi.
- Manau, per vieną dieną aš jums per daug iškvaršinau gal
vas, - pasakė ji stodamasi, tada pasilenkė prie kavos staliuko. -
Jau reikia baigti, meilute. Grįšim e į viešbutį.
Džonas pažiūrėjo į Eleiną ir žvilgsniu kažką jai pasakė. Paskui
atsisuko į Lorą ir tarė:
- A r galite užsukti rytoj? M um s su Eleina reikia pasikalbėti
vieniems. Bet aš dar norėčiau šnektelėti akis į akį ir su jumis. A r
rytoj dar būsite miestely?
- Būsim, - atsakė Lora. - Iki pasimatymo.

40
- Šiandien pati ilgiausia diena mano gyvenime.

Lora klestelėjo ant sofos D ilano kambaryje. Č ia buvo jau
ku, apstatyta kaip vesterne - šviestuvas ant sienos iš kaubojiškos
skrybėlės, kaltinės geležies laikiklis. Kavos staliukas, apkrautas
tuščiomis kartoninėmis dėžėmis ir vienkartinėmis lėkštėmis nuo
jų vakarienės, buvo padarytas iš paprasčiausios medžio plokštės,
uždėtos ant dviejų vežimo ratų.
Po viešnagės prie Serenos ežero jie patraukė atgal tiesiai j
viešbutį Trakyje, ir kol Lora prausė po kelionės išvargusią duk
rytę, Dilanas išėjo į miestelį paieškoti vakarienės. G rįžo nešinas
didžiuliu maišu su meksikietišku maistu. Em a įstengė nuryti tik
kelis kąsnelius kukurūzinio paplotėlio, jai ėmė merktis akys, taigi
Lora nuvedė ją į kambarį, kuriame buvo abi apsistojusios, ir pa
guldė ant dvigulės lovos. Paskui sugrįžo pas Dilaną baigti valgyti
ir aptarti dienos įvykių.
- Gerai, suradau D žo Toulį, - kalbėjo ji, - o kas iš to? Jis iš
esmės vedęs kitą moterį.
Dilanas stovėjo prie lango. Nurijęs paskutinį gurkšnį gėrimo
numetė tuščią puodelį į šiukšlių krūvą ant stalo.
- Bent jau padėjai jam išspręsti viso gyvenimo mįslę, - pasa
kė. - Ir visai naują savąją.
- Tu gi žinai, kad aš lyg apsėsta, ar ne? - tarė Lora. - Jeigu jau
ko imuosi, tai nenuleisiu rankų tol, kol visko neišsiaiškinsiu.
328 Nutraukta tyla
- Žinai, tiesą pasakius, tai pagirtinas charakterio bruožas, -

Dilanas priėjo prie šviesos jungiklio ir smarkiai ją nustebino, kai
užgesinęs šviesą grįžo ir atsisėdo šalia jos.

- N oriu tau kai ką pasakyti, - prabilo.
Gatvės žibintai truputį apšvietė kambarį ir Lora galėjo įžiūrėti
jo vyzdžius.
- Ką? - paklausė.
- Nusprendžiau nebegyventi tik šia diena, - atsakė jis. - Ver
čiau jau skirsiu visas jėgas ir energiją tau ir Emai. Žinom a, jeigu
tu man pritarsi.
Lora nelabai suprato, ką jis nori jai pasakyti.
- A r tu sakai...
- Aš sakau, kad nebenoriu susitikinėti su krūva moterų, o no

riu atsiduoti tik vienai.
- T ik vienai?
- Taip, tik vienai. Tau. Žinom a, jeigu tu norėtum.
Jai sunkiai sekėsi nuslėpti šypseną.
- Ir manai, kad galėsi gyventi be visų savo panelių? - pa
erzino.
- Nė kiek neabejoju. Nebent... - jis paėmė jos ranką. - Turiu
tau prisipažinti. M ane tai truputį gąsdina. Jeigu mes tam pasi
ryšime, turime elgtis labai atsakingai... kaip tikri suaugę. Jeigu
paaiškėtų, kad apsirikom pradėję gyventi kartu, nenorėčiau, kad
Em a liktų įskaudinta, kai išsiskirsim. Betgi, žinoma, tu dar man
nepasakei, ar norėtum.
- O i, Dilanai, aišku, kad norėčiau, bet aš irgi abejoju, ar šitas

sumanymas pasiteisins, - pasakė ji, nors širdyje labai norėjo, kad
viskas išeitų į gera. - Aš nesu iš tų, su kuriom is lengva draugau
ti, - prisipažino. - Tu mane artimiau pažinai karjeros pertraukos
metu, ir nė neįsivaizduoji, kokia aš būnu, kai įninku į darbą. Kai
vėl sugrįšiu į darbą, pamatysi mane visai kitokią. Rėjui tai baisiai
nepatiko. Nepatinka ir Emai. Ketinu nebebūti daugiau tokia sa
vanaudė, bet turi žinoti, kad tokia mano prigimtis.
- Aš tą žinau, - atsakė Dilanas. - Tu minėjai pametusi galvą

dėl Saros. Nepamiršk, kad aš visa tai mačiau. Įsivaizduoju, kad
su lygiai tokia pat ugnele kim bi ir į darbą. Manęs tai nebaugina,
Lora, - Dilanas pažvelgė pro langą į padrikai išsibarsčiusias Tra-

kio šviesas. - T ik bijau, kad nepakęsiu, jei ir toliau mane lyginsi
su Rėjum, - pareiškė jis.
- Lyginsiu su Rėjum? Kaip čia suprasti?
- M an Rėjus atrodo dviprasmiškas. Viena vertus - didis al

truistas, o kartu - prastas vyras ir niekam tikęs tėvas. Be to...
- Nieko jis ne...
- M an tiesiog taip atrodo, - Dilanas nutraukė jos atsikalbinė

jimą. - Tu užkėlei jį ant pjedestalo, nors nežinia, ar jis to nusipel
nė, ar ne. Kaip aš galiu lygiuotis į jį?
Lora pasikišo po savimi koją ir paėmusi jo ranką pasidėjo ant
kelio.
- Rėjus buvo ypatingas. Tas tiesa, - pasakė ji. - Per savo gyve
nim ą jis padarė daug gero. Jo dėka pasikeitė benamių gyvenimas.
O jo knygos dėka turbūt bus nuveikta dar daugiau. Bet tu buvai
teisus sakydamas, kad jis neturėjo teisės smerkti manęs už atka
klumą. Jis buvo pametęs galvą dėl savo benamių labiau nei aš dėl
savojo darbo. Kartais pajusdavau, kad jam labdaringa veikla yra
šimtus kartų svarbesnė už mane su Ema. M an jis buvo geras. G a
lėjo manęs nevesti, bet vis tiek vedė. Norėjo rūpintis manimi. Bet
jis... bet jis nemokėjo to daryti. Jis ne iš to m olio. O tu visai kitoks,
Dilanai. Kai regiu tave bendraujant su Em a, - ir ji nusišypsojo
prisim inusi, - mane žavi tai, kaip tu negailėdamas skiri jai visą
dėmesį. Negaili jai savo energijos. Labai prašau, nesigalėk, kad
negali lygintis su Rėjum. Judu abu labai skirtingi, kaip dangus ir
žemė. Nesulyginami.
Jis pažiūrėjo į ją, paskui pasilenkė pabučiuoti ir Lora nejučia
suvaitojo.
- A r tu bent ką prisim eni iš tos nakties, kai mylėjomės? - su
kuždėjo Dilanas.
330 Nutraukta tyla
- Viską, - prisipažino ji.

- Nejuokauk.
- Aš ir nejuokauju. Tikrai viską prisimenu.
Dilanas prisitraukė ją prie savęs.

- Papasakok, - paprašė.
Lora padėjo galvą jam ant peties.

- Kambaryje degė viena lemputė, - pradėjo ji. - Kampe ant
komodos stovėjo mažas Tiffany šviestuvėlis, nuo jo kambaryje
tvyrojo balkšvai melsva prietema. Pro didžiulį erkerį sienoje gali
ma buvo matyti, kaip sninga. Pūtė šoninis vėjas.
- Na ir atmintis, - nusistebėjo jis.

Iš tos nakties - taip, kuo puikiausia.
- Lova užtiesta žaliai, - pasakojo ji. - Ryškiai žaliai. Mes gu
lėjom ant lovatiesės.
D ilano ranka buvo jai ant kaklo po smakru, ir ji atlošė galvą,
atsirėmė į sofos atlošą ir užsimerkė. Pajuto jo lūpas ties skruosto
linija, paskui jo liežuvis ėmė glostyti jai ausį.
- Gulėjome ant... didelės lovos su statramsčiais, - žodžiai lė
tai slinko nuo jos lūpų.
- Ir dabar taip padarykim , - pasiūlė jis. - Eim e ant lovos.
Lora pakėlė galvą, jautėsi truputį apsvaigusi.
- Ten lovatiesė mėlyna, - pasakė.

- Tai gerai, - jis atsistojo ir ištiesė jai ranką. - Nenorėčiau
pakartoti tos nakties su visom smulkmenom. Bet šią norėčiau
prisim inti visą gyvenimą.
Lora stabtelėjo ir tyliai uždarė duris tarp D ilano ir jųdviejų
su Em a kambarių, paskui nuėjo pas jį į lovą. Jis užvirto ant jos,
švelniai savo kojom praskėtė jai šlaunis, ir nors abu buvo su dra
bužiais, ji pajuto gundantį jo erekcijos spaudimą.
Dilanas karštai ją bučiavo, po to atšlijo ir pažiūrėjo į akis.
- Džiaugiuosi, kad tu - Em os mama, - pasakė.
Šie žodžiai - tarsi dovana, ir ji norėjo jam už tai atsidėkoti.
- Kai mes su Rėjum mylėdavomės... - Lora prikando lūpą
supratusi, kad intymesnio veiksmo už šį prisipažinim ą šioje lo

voje ji negalėtų atlikti, ir užbaigė: - aš įsivaizduodavau, kad m y
liuosi su tavim.
Jis surimtėjo ir ilgokai žiūrėjo į ją, paskui nuvirto ant šono ir

pakėlęs ranką paglostė jai skruostą.
- Aš m yliu tave, Lora, - prisipažino.

- Ir aš tave myliu.
Nenuleisdamas nuo jos akių jis ėmė segti jai palaidinę, bet,
suėmus paskutinę sagutę, iš gretimo kambario pasigirdo graudus
inkštimas.
Lora sugriebė jam už rankos ir sukluso. Vėl tylus verksmas.
- Susapnavo košmarą, - pasakė ji ir išsmuko iš po jo. Nulipusi
nuo lovos susiglostė plaukus ir eidama kelis žingsnius per kam
barį iš meilužės vėl virto mama.
- Aš čia, Em a, - ištarė ji įžengdama į savo kambarį. Uždegė
šviesą.
Em a buvo visa išbalusi, skruostais riedėjo ašaros. Mergaitė
ištiesė rankas į Lorą.
Lora prisėdo ant lovos krašto ir pasiėmė dukrą ant kelių.
- Viskas gerai, meilute. Mes Trakio viešbutyje. Pamiršai?
Keistas miestelio pavadinimas, ar ne? Aš sėdėjau gretimam kam
bary ir šnekėjausi su Dilanu.
Em a įsikišo į burną nykštį ir šniurkščiodama prisiglaudė Lo-
rai prie krūtinės. Kūnelis trūkčiojo nuo patirto išgąsčio. Sūpuo
dama mergaitę Lora pakėlė galvą ir pamatė tarpduryje stovintį
Dilaną.
- A r tikrai nori išmainyti audringą gyvenimą į štai tokį? - ty
liai paklausė jo.

Iš jo šypsenos suprato, kad jis nori ir yra tam pasirengęs.
41
Rytą Lora su D ilanu ir Em a vėl nuvažiavo į Solomono namus prie

Serenos ežero. Per naktį daug kas pasikeitė. Šįryt visi trys jau
tėsi labiau suartėję nei iš vakaro. Em a gal to ir nepastebėjo, bet
Lora su D ilanu aiškiai jautė skirtumą. Nors naktį Lora praleido su
Em a, o Dilanas miegojo savo kambaryje vienas, tarp jų atsirado
ryšys, kurio iki šiolei nebuvo.
Oras buvo nešaltas, sniegas kelio pakraščiais pradėjęs tirpti.
Eleina atidarė namelio dim s ir nuvedė juos į svetainę. A n t
kavos staliuko padėjo kavos, sulčių ir ką tik iš orkaitės ištrauk
tų akytų bandelių. Džonas pravėrė stiklines duris įleisti į namus
gryno oro.
- Na, - prabilo sėsdamasis šalia Eleinos ant dviviečio fote
lio. - Noriu, mielieji, kad padėtumėte man apsispręsti, - paėmė
Eleinos ranką. - Suprantu, kad reikia sutvarkyti kelis juridinius
reikalus, - kalbėjo jis, - bet man svarbiau štai kas: važiuoti į V ir
džiniją pas Sarą ar ne?

V isi sužiuro į Lorą. Galvojusi apie tai kone visą naktį, ji jau
turėjo parengusi atsakymą. Lėtai padėjo ant staliuko kavos puo
delį ir prabilo:
- Galim a tikėtis dviejų dalykų. Sara gali jūsų nė nepažinti.
Ir tai labai tikėtina. Ji jus tebemyli, laiko ant staliuko pasidėjusi
jūsų nuotrauką. Bet ji m yli tą vyrą iš nuotraukos. Bijau, kad jinai
nesusies jūsų su tuo vyru iš fotografijos. Tada jūsų kelionė pas ją

nebetenka prasmės.
- Koks antras dalykas? - paklausė Džonas.

- Jeigu jinai jus vis dėlto pažins, jums teks prisipažinti, kad...
gyvenate su kita moterim, - pajuto virptelint apatinę lūpą. - Aš
nenorėčiau, kad tai ją dar daugiau sutrikdytų ir įskaudintų.
Eleina linktelėjo.
- Būtų siaubinga, - pasakė ji.
Dilanas apkabino Lorą. Em a, išgirdusi liūdną gaidą motinos

balse, su nerim u pažiūrėjo į ją.
Lora stebėjo Džono veidą ir laukė jo reakcijos, bet jis tylėjo. Jo

žvilgsnis buvo prikaustytas prie jos kaklo.
- Iš kur gavai tą pakabutį? - paklausė.
Lora palietė ranka grandinėlę.
- Jis mano senelės, - pasakė.
Džonas staiga susiraukė ir atsistojęs tarė:
- Lauke nešalta, galima pasiplaukioti kanoja. Eim e, Lora, pa-
siirstysime. Eleina, ar galėtum, kol mūsų nebus, užim ti Dilaną su
Ema?
Toks staigus dienos planų pasikeitimas Eleiną nustebino, bet
ji m ikliai atsisuko į D ilaną ir paklausė:
- G al judu su Em a norėtumėte išeiti su m anim pasivaikščioti?
- Aš nieko prieš, - atsakė Dilanas.
Džonas jau buvo išėjęs į kiemą pro galines duris, kiek sumi
šusi Lora praeidama gūžtelėjo D ilanui pečiais ir nusekė paskui
šeimininką.
Su jauno vyro jėga Džonas nukėlė nuo ožių kanoją ir nunešė
prie ežero.
- E ik ir atsisėsk į pirmagalį, - paliepė stumdamas į vandenį
kanoją.
Lora pasielgė kaip liepiama. Džonas padavė jai irklą ir pats
įlipo į laivagalį.
Kurį laiką jie irklavo tyliai ir valtis palengva sliuogė vandeniu,
334 Nutraukta tyla
o Lora pagalvojo, ar tik D žonui su nuovoka nebus prasčiau, nei ji

tikėjosi. Koks tokio nenumatyto rytinio pasiplaukiojimo tikslas?
- Sustokim valandžiukę, - galiausiai pasiūlė jis. - Atsisuk į
mane, Lora.
Lora padarė kaip liepiama. Sukdamasi į jį perkėlė kojas per
suoliuką ir pasijuto truputį nejaukiai. Jie buvo tolokai nusiyrę

nuo kranto.
Džonas vėl įdėm iai stebeilijo į jos pakabutį. Paskui iš lėto pa
kėlė akis ir žiūrėdamas Lorai į veidą tarė:
- Kai mudu su Sara susituokėme, aš jai padovanojau sagę.
Manau, kad šitas pakabutis, kurį tu nešioji, yra padarytas iš sagės.
Lora vėl palietė ranka grandinėlę su pakabučiu.
- Tai neįmanoma. Aš juk sakiau, jis mano senelės.
- A r teko kada matyti kitą tokį?
- Ne. D ėl to aš jį taip ir branginu. Jis originalus.
- Jeigu atidžiau į jį įsižiūrėsi, pamatysi dvi susipynusias rai
des: S reiškia Sarą, o D - Džo.
Lora atm intinai žinojo, kaip jis atrodo. Pakabutis jai visada
buvo panašus į moters galvą su senamadiška plačiakrašte skrybė
le. Atrėmusi į kanojos kraštą irklą Lora nusisegė grandinėlę ir pa
sidėjo ją ant kelio. Kaip visada, ji matė moters galvą su skrybėle.
- Aš jų nematau, - prisipažino.
Džonas atsargiai prisislinko prie jos.
- Žiūrėk, - piršto galu ėmė vesti palei raides. - Štai čia yra S.
O čia D.
- Dieve mano, - nustebo Lora. - Negali būti.
- Apversk. A r matai? Štai čia buvo pritvirtinta sagtelė.
Ir tikrai. Kitoje pakabučio pusėje buvo matyti du nedideli
auksiniai gumbeliai, kur veikiausiai buvo prilituotas užsegimas.
Šie du vos pastebimi kauburėliai visada ten buvo, bet ji neatkrei
pė į juos dėmesio.
Džonas grįžo į savo vietą ir paprašė:
- Papasakok man, kaip tu jį gavai.
- Jis priklausė mano tėčio mamai, - ėmė pasakoti Lora. - Aš

jos nepažinojau, bet buvau pavadinta jos vardu. Tėvas padovano
jo man šį pakabutį, kai sukako aštuoneri, iškart po mamos m ir
ties. Prisakė man jį visada segėti. Vaikystėje man šitas pakabutis

buvo per didelis, bet vis tiek labai patiko. Nešiojau jį kone kas
dien, kai tik padovanojo.
- Kažkaip tavo tėvas jį gavo iš Saros, - pasakė Džonas.

Lora susimąstė, jautėsi apsukusi ratą ir vėl grįžusi prie klausi
mo, kas siejo jos tėvą ir Sarą.
- Pažiūrėk į mane, Lora, - paprašė Džonas.
Lora pakėlė į jį akis.
- Kai vakar atidariau duris ir pamačiau ant slenksčio tave, tu
iš karto man prim inei dukterį, kuri dabar gyvena Aliaskoje. Jūsų
panašumas stulbinamas. Net Eleina tą pastebėjo.
- Ką jūs tuo norite pasakyti? - paklausė ji.
- Aš įsitikinęs, kad tu esi Džeinė.
Lora nusijuokė.
- Džonai, apgailestauju, bet tai neįmanoma. Aš žinau, kas
mano tėvas ir motina.
- Kiek tau metų? - paklausė jis, bet paskui greitai susigriebė
ir nusišypsojo: - Atleisk už nemandagumą, - atsiprašė.
- Teisybė, man tiek metų, kiek ir Džeinei, - atsakė Lora. - Bet
aš gimiau 1958-ųjų liepą, o jinai balandį.
Segant ant kaklo grandinėlę jos rankos pastebimai virpėjo.
Staiga prisiminus, kad šeimos albumuose nebuvo nė vienos jos
vaikystės nuotraukos, jai širdis suspurdėjo krūtinėje. Mes visų jų

netekom, kai potvynis užliejo rūsį, aiškino tėvas.
- Norėčiau, kad sugrįžtum į Virdžiniją ir sužinotum tiesą, -
pasakė Džonas. - Parodyk Sarai pakabutį. O tada paskambink
man ir pasakyk, ką sužinojai.
42
Į Vašingtoną parskrido vėlai, su keliais ilgais reiso atidėjimais, ir

Lora smarkiai nervinosi. Buvo jau penkta valanda. Kol nuvažiuos
į namelį prie ežero, praeis dar valanda. Dilanas žadėjo pabūti su
Ema, bet iki senelių namų dar geras pusvalandis kelio.
Lėktuve ji mažai kalbėjo, sėdėjo paskendusi savo mintyse, bet
jis ją suprato. Laikė suėmęs jos ranką ir neprašė pasakoti, kokios
mintys neduoda jai ramybės, o ji snaudė, padėjusi galvą jam ant
peties. Vis tiek dabar nebūtų įstengusi mąstyti blaiviai.
Kai atvyko į senelių namus, jau temo, ir Sara gerokai nustebo
išvydusi ją ant slenksčio.
- Labas, Sara, - pasisveikino Lora. - Suprantu, jau vėlu. Bet
man reikia su jum is pasikalbėti.
- A rgi jau ne per tamsu eiti pasivaikščioti? - paklausė Sara,
žvelgdama sau per petį į langą.
- Taip, tamsu. Bet mes prisėsime ir pasikalbėsime, gerai? -
kambaryje girdėjosi visu garsu paleistas televizorius. - G al aš su
trukdžiau? Jūs kažką žiūrėjot?
- Ne, - atsakė Sara. - Nieko tokio. Užeik į vidų, prisėsk
Lora žiūrėjo, kaip Sara, atsisėdusi ant sofos, nuotolinio val
dymo pultelyje bando sugrabalioti reikiamą mygtuką ir išjungti
televizorių.
- Sara, - Lora prisėdo šalia jos, - noriu, kad man papasakotu
mėte apie Džeinę. Apie tai, kas jai nutiko.
- Ne, - Sara papurtė galvą.
- Taip, - tvirtai pareiškė Lora. - Suprantu, jums sunku kal

bėti apie ją. Tikrai suprantu, bet man labai svarbu išgirsti, ką jūs
pasakysite, - akim irksnį Lora pamanė Saros veide išvydusi kaž
ką prim enančio ją pačią. Pažvelgė į savo rankas, paskui į Saros,

jos pirštai nervingai bėgiojo pultelio mygtukais. Jų abiejų pirštai
dailūs, ilgi, nagai su baltom panagėm. - Sara, labai prašau, pa
pasakokit.
Saros lūpų kampučiai nusviro žemyn.

- Tai labai liūdna, - pasakė ji.
- Žinau, - švelniai pritarė jai Lora, - bet man reikia žinoti,
kas jai nutiko.
Sara sėdėjo įbedusi akis į juodą televizoriaus ekraną, paskui
staiga atsiduso, ištiesino nugarą ir tarė:
- Gerai, papasakosiu.
Sara, 1960
Kovo pabaiga dar visai neprim inė pavasario. Šaltukas žnaibė
orą, o žvarbus vėjas tvilkė Saros blauzdas jai grįžtant namo iš ligo
ninės, kurioje pastaruoju metu dirbo. Svajojo kuo greičiau pareiti
namo ir pasišildyti vakarykščio troškinio. Džeinei jau greitai bus
dveji, jai patikdavo rankioti iš lėkštės daržoves ir dėti sau į burną.
Pasukusi už kampo į savo gatvę ji pamatė iš daugiabučio išei
nančią moterį. Ji ėjo prie gatvėje stovinčio automobilio. Moteris
buvo panaši į ponią Berenvort, samdytą auklę, kuri prižiūri Džei-
nę. Betgi tai neįmanoma. Tačiau skarelė kaip tik tokia, kokią ji
ryšėjo, ar ne? O ir automobilis argi ne jos?
Sara leidosi bėgti.
- Ponia Berenvort! - pašaukė. - Palaukite!
M oteris jau buvo atidariusi vairuotojo pusės dureles ir norėjo
sėsti, bet išgirdusi Saros balsą atsisuko į ją.
- Labas, ponia Touli, - moteris šypsojosi. Užkišo už skarelės
vėjo išpeštų žilų plaukų sruogą.
338 Nutraukta tyla
Sara sulėtino žingsnį ir gaudydama kvapą paklausė:

- Kodėl jūs išvažiuojate? Kur Džeinė?
- O i, namie jūsų laukia staigmena, - paerzino ponia Berenvort.
- Kokia staigmena?
- Pati pamatysite.
- Ne, prašau pasakyti dabar, - Sarai norėjosi nusukti jai
sprandą. - Jūs mane gąsdinate.

- Gerai jau, gerai, - nusileido ponia Berenvort. - Neverta ši
taip jaudintis. Su ja pasiliko jūsų brolis.
- M ano brolis ?
- Taip. Jis atėjo padaryti jums staigmenos. Leido man eiti
namo pažadėjęs pasėdėti su Džeine ir palaukti jūsų, kol grįšite, -
dabar jau ir ponia Berenvort atrodė truputį sunerimusi. - T ik iu o
si, nieko bloga, tiesa?
- Aš neturiu jokio brolio! - sušuko per petį Sara, bėgdama

prie namo. Šokinėdama per du laiptelius, užlėkė į trečią aukštą ir
vos atgaudama kvapą atplėšė duris.
A n t Saros sofos sėdėjo ponas D ir laikė ant kelių Džeinę, o ši
sėdėjo sau rami kaip lėlytė.
- Štai ir mamytė, - pasakė ponas D.
Sara puolė prie jo ir išplėšė iš jo rankų Džeinę.
- Kaip jūs drįstat! - piktai suriko. - D inkit iš mano namų.
Ašaros degino akis. Jis ir vėl ją surado.

- Labai atsiprašau, kad taip jus nugąsdinau, - pasakė jis sto
damasis. - Aš tik norėjau jums parodyti, kaip lengvai judvi gali
ma surasti. O kartu ir kaip jums svarbu niekam nepasakoti apie
tai, ką žinote.
- Aš tyliu kaip žuvis! - suriko ji. - Ko jums dar iš manęs reikia?
Išgirdusi piktą motinos balsą Džeinė pravirko, ir Sara įkėlė ją
į vaikišką maniežą prie sienos.
- Ša, meilute, - nuramino. - Viskas gerai.
- Būkit gera, prisėskite. Aš noriu su jum is pasikalbėti, - pa
prašė ponas D.
- O aš noriu, kad išeitumėt, - dabar ji stengėsi kalbėti ramiai,

kad dar labiau neišgąsdintų Džeinės.
- Atėjau norėdamas jums padėti, Sara, - tarė jis. - Suprantu,
jūs manim netikite, bet tai tiesa. Piteris - daktaras Palmiento -
kuo toliau, tuo labiau... grimzta į paranoją. Jau niekuo nebepasitiki

ir nuolat kartoja, kad judvi su Kolina Prais visus nuteikiate prieš jį.
- Kodėl manote, kad jum is patikėsiu? - paklausė Sara. - Kaip
galiu tikėti tuo, ką sakote? Juk jūs - dešinioji Palmiento ranka.
- Buvau, - linktelėjo ponas D. - Manau, jis vis dar tiki, kad
ir toliau esu jo dešinioji ranka. Tačiau jo metodai man kelia neri
mą, ir pastaruoju metu aš pradėjau juo abejoti. Vaikštau skustuvo
ašmenimis. Tikiu, kad ligoninėje jo atliekami m oksliniai tyrim ai
yra svarbūs, bet bijau, kad jo paranoja jau darosi nebevaldoma,
todėl jaučiu reikalą įspėti žmones. Pavyzdžiui, jus. Piteris nu

sipirko ginklą. Sakau jums tiesiai šviesiai - jam visai pasimaišė
protas. Jis kuoktelėjo.

Sara nežinojo, tikėti juo ar ne. O kas, jeigu jis sako tiesą? Kas,
jeigu jai grasina kuoktelėjęs daktaras su ginklu rankoje?
Sara pasijuto bejėgė. Atsikėlusi gyventi čia, niekam nesakė
naujojo adreso, į dvigubas buto duris buvo įtaisiusi tris užraktus,
telefono numeris neskelbiamas. Darbe su niekuo apie savo praeitį
nekalbėjo.
Nusirišusi nuo kaklo šalį, Sara prisėdo.
- Aš jau du kartus keičiau gyvenamąją vietą, - prisipažino. -
Nebežinau, ko dar man griebtis.

- Manau, jums vėl reikia bėgti, - tarė ponas D. - T ik šįkart
gerokai toliau. Pasikeiskite pavardę. Lįskit į pogrindį, - jis kalbėjo
visiškai rimtai.
- Šito jau per daug, - pasakė ji. - Kaip matau, jūs irgi nesvei
kas. Kodėl turėčiau vėl kažkur bėgti su dukra? Kad vėl išdygtumė-
te ant mano slenksčio ir pasakytumėte, jog turiu kažko griebtis?
- Šiuo metu visai nesvarbu, katras iš mūsų, - aš ar Piteris, -
jūsų galva, esam kuoktelėję, - ponas D nudūrė akis į savo rankas
340 Nutraukta tyla
ir kurį laiką tylėjo. Paskui vėl prabilo: - Nenorėjau jums šito sa
kyti, - tarė jis, - bet neišmanau, kaip dar jus įtikinti, kad reikalas
labai rimtas, - jo tamsios akys žvelgė n iū ria i - Jūsų draugės Ko-
linos sūnus nebegyvas.
Sarai širdis vos neiššoko iš krūtinės.

- Semis? - prisim inė Koliną rodžius jai savo brangaus dailaus
berniuko nuotraukas. - Semis nebegyvas?

- Nelaimingas atsitikimas.
- Kas jam nutiko?
- Jis žaidė namelyje medyje savo kieme ir namelis nukrito, -
pasakojo ponas D. - Vaikas nusisuko sprandą.
Kolina jai buvo pasakojusi apie tą namelį medyje. Jį surentė

jos uošvis. Aišku, sukalė tvirtą, kad žaisdamas penkiametis neiš-
krėstų kokios kvailystės. Staiga Sara suprato, kur ponas D lenkia.
- Norite pasakyti, kad čia nagus prikišo Palmiento? - baisė
damasi paklausė ji.
- Ne, aš to nesakau, - gynėsi ponas D. - T ik noriu pabrėžti,
kad šis sutapimas gan įdomus, nes jis grasino jai per vaiką, ir tas
vaikas staiga nebegyvas.
Reikia paskambinti Kolinai. Sara atsistojo, ponas D irgi paki
lo nuo sofos ir priėjo prie jos. Aiktelėjusi Sara atšoko nuo jo.
Vyras skėstelėjo rankomis.
- Atsiprašau, - tarė, - nenorėjau jūsų išgąsdinti. Aš...
Sara puolė prie durų ir atlapojo jas.
- Išeikit, - paliepė. - Eikit lauk. D inkit iš mano gyvenimo.
- Gerai, - tyliai pasakė jis. - Bet jūs gerai pagalvokite apie tai,
ką jums pasakiau. D ėl savo dukters gerovės.
Užtrenkusi paskui jį duris, Sara skubiai užsirakino visais trim
užraktais. Eidama per kambarius nuleido visų langų užsklandas.
Bet ir to dar negana. Jie gi žino, kur ji gyvena. Ir visada žinos.
Nenusivilkusi palto Sara nuėjo į virtuvę ir paskambino K o li
nai. G al ponas D prisigalvojo. Klausydamasi ragelyje pypsėjimo
ir laukdama atsiliepiant, Sara vylėsi, kad taip ir yra.
- A lio, - Kolinos balsas buvo sunkiai atpažįstamas, bejausmis

ir tolimas.
- Kolina, - prabilo Sara. - Kaip tu?
- Tu jau žinai?
- Žinau... - Sara kietai užmerkė akis ir susmuko virtuvėje ant

kėdės. - Turi galvoje, apie Semį?
Kitam laido gale pasigirdo Kolinos rauda.
- Kolina, kas atsitiko? - paklausė Sara.
- Jis žaidė namelyje medyje ir tas namelis... nukrito.

- Dieve mano, Kolina. Užjaučiu tave.
- Č ia Palmiento prikišo nagus.

- Iš kur žinai? - Sara beviltiškai troško, kad Kolinos spėlionės
nepasitvirtintų.
- Žinau, ir tiek, - atsakė ji. - Jis gana dažnai grasino padary

siąs ką nors man arba Šėmiui.
- A r policija jį apklausė?
- Klausinėjo. Vieną kartą. Palmiento dievagojosi nieko apie
tai nežinąs, ir juo patikėjo. Pati žinai, jis gi Dievas, - jos balse
skambėjo kartėlis. - Policija tvirtina, esą viena namelio lenta
buvo netikusiai prikalta ar kaip ten. Vargšas mano uošvis kraus
tosi iš proto. Bandau ram inti, kad jis nekaltas, kad kažkas speci
aliai įpjovė lentas, bet jis mano, kad aš jį taip tik noriu paguosti.
- A r negali darsyk kreiptis į policiją? - nedrąsiai pasiūlė Sara.
Jai užėmė kvapą. Gretim am kambary garsiai verkė alkana Džeinė.
- Aš net skambinau FTB , - pasakė Kolina. - Jie laiko beprote
mane, o ne juos. D ar kiek, ir uždarys mane į beprotnamį, išope
ruos smegenis, kaip padarė su Džo.
Sara krūptelėjo. Džeinė ėmė sriūbauti dar garsiau.
- Atleisk man, Sara, - atsiprašė Kolina. - Nederėjo man jo
prim inti.
- Nežinau, ką man daryti, - pasakė Sara. - Ką tik pas mane
buvo ponas D. Jis man papasakojo apie Semį, nors nepatvirtino,
kad tarp jo mirties ir daktaro Palmiento yra tiesioginis ryšys. Bet
342 Nutraukta tyla
patarė man išvažiuoti. Vėl persikelti kitur. T ik aš nebežinau, ar

man užteks jėgų, Kolina.
Kolina ilgokai tylėjo.
- Nėra prasmės, - galiausiai pratarė ji. - Lakstymas beprasmis.

Jie vis tiek mus suras. Tai tarsi milžiniškas sąmokslas, ir mes prieš
jį esame bejėgės. Jie sumedžios Džeinę, Sara. Tavim dėta, aš ją pri-

siriščiau prie savęs. Mesčiau darbą, prisiriščiau ją prie savęs virve
ir nė sekundei neišleisčiau jos iš akių. T ik šitaip. Reikėjo man taip
padaryti su Semiu. Reikėjo dieną naktį laikyti jį prie savęs.
Jie sumedžios Džeinę. Saros galvoje aidėjo Kolinos žodžiai.
- Girdžiu, Džeinė verkia, - šaltai ištarė Kolina. - Tau pasise
kė, tu dar ją turi, Sara. Verčiau bėk pas ją.
Sara pamaitino dukrytę, nors pati negalėjo nuryti nė kąsnio,

tada ją išmaudė ir paguldė į lovą. Prie buto durų pristūmė m inkš
tą krėslą, avarinį išėjimą užrėmė virtuviniu stalu. Pasiėmusi iš
virtuvės stalčiaus aštriausią peilį prasėdėjo su juo šalia Džeinės
lovytės visą naktį nesumerkdama akių, bijodama užm igti. Vėjas
brazdeno į langus medžių šakas ir ji krūpčiojo nuo kiekvieno
barkštelėjimo.
Džeinė miegojo lovytėje kaip angeliukas, nuleidusi ant
skruostukų ilgas rudas blakstienas. Mergytė nepaprastai graži, o
jai gresia pavojus vien dėl to, kad yra Saros duktė.
A r Šėmiui labai skaudėjo? Pasak pono D, jam lūžo sprandas.

Vadinasi, turėjo m irti iš karto. M enka paguoda, jeigu ir Džeinė
m irtų greitai, tiesa? Apie tai pagalvojusi Sara suvaitojo. Ji neleis,

kad jos dukrą ištiktų toks likimas. Vis dėlto Kolina sakė tiesą: kad
ir kur Sara persikeltų, jie vis tiek ją suras.
Rytą, išvargusi nuo bemiegės nakties ir nepersirengusi po
vakarykštės pamainos, Sara priėmė sprendimą. Reikia atsisakyti
dukters. Kitaip nėra galimybės užtikrinti jai saugios ateities. Tol,
kol gyvens su Sara, ji rizikuos gyvybe. Sarai reikia padaryti taip,
kad jos niekas niekada nesurastų. O tai reiškia, kad ji negali jos
patikėti nei artimiesiems, nei draugams, negalima jos atiduoti ir

įvaikinim o agentūrai, nes ten liks duomenys apie jos įdukrinim ą.
Nenorėdama nė akim irkai išleisti dukros iš akių, Sara pa
skambino į ligoninę ir pasakė susirgusi. Visą rytą apsiginklavusi
aštriu peiliu ir užrakintomis durim is Sara apie pietus, valgydin
dama dukrą, jau buvo sukurpusi planą.
Galvodama apie įvaikinim o agentūras Sara prisim inė gailes
tingąją socialinę darbuotoją Aną, su kuria susipažino prieš daug
metų per traukinio katastrofą. Jeigu jai pavyktų surasti Aną, gal
būt ši padėtų jai atiduoti Džeinę į saugius ir mylinčius namus be
įprastinių įvaikinim o procedūrų.
Sara pasirausė senuose dokumentuose ir surado adresą, kurį

Ana buvo jai užrašiusi po traukinio avarijos. A r Ana dar gyvena
ten pat? Juk Sara pakeitė net kelis adresus. Betgi Anos niekas ne
vertė kilnotis iš vienos vietos į kitą.
Sukaupusi visą dėmesį į tikslą, o ne į procesą, Sara visą valan
dą krovė Džeinės drabužėlius ir žaislus. Bet įsėdus į automobilį
trijų su puse valandos kelionei į Filadelfijos pakraštį ir Džeinei
ram iai užmigus ant sėdynės, iš Saros krūtinės išsiveržė visą dieną
širdyje gniaužta rauda.
Važiavo visą laiką stebėdama kelią užpakalinio vaizdo veidro
dėlyje, nes norėjo įsitikinti, ar tikrai jos niekas neseka, ir sustojo
tik vieną kartą pam aitinti Džeinės.
Ankstyvą pavakarę privažiavo mažą, gerai prižiūrėtą M en
kių kyšulio stiliaus Anos namuką. Gatvelė siaura, apsodinta me
džiais. Nam elio langai švietė, verandoje degė žibalinė lempa, o
ant viršutinio laiptelio gėlių vazone žydėjo azalija.
Dieve, kad tik būtum namie, Ana. Iškėlusi iš automobilio
Džeinę, Sara nuėjo su ja prie durų. Jeigu Ana ir bus namie, ar ji
patikės neįtikėtina Saros istorija?
Sara paskambino į duris ir jas atidarė pati Ana. Sara taip ap
sidžiaugė pamačiusi, kad socialinė darbuotoja gyvena senuoju
adresu, jog negalėjo nė pasisveikinimo išlementi.
344 Nutraukta tyla
- A r tu?.. - A na plačiai nusišypsojo. - Tu Sara, ar ne? Iš

traukinio?
Sara linktelėjo, irgi pabandė nusišypsoti, bet tik pratrūko
raudoti.
- Dieve šventas, kas atsitiko? - nustebo Ana. - Užeik, užeik.
Spausdama prie krūtinės Džeinę, Sara įžengė į mažą, jaukią,

židinio prišildytą Anos svetainę.
- Duokš savo paltą, - paprašė Ana. - A r čia tavo dukrytė?
Kokia meilutė. A r duosi man savo paltuką, pupyte?

Sara ir toliau negalėjo praverti burnos. Leido A n ai nurengti
Džeinę, o paskui pati nusivilko paltą.
- Sėsk prie židinio, Sara, ir apšilk, - pasakė Ana. - Atnešiu tau
arbatos. D ar turiu sriubos. A r norėtum užkąsti?
Sara papurtė galvą.
- Užteks arbatos, - vos išlemeno.
Visa drebanti atsisėdo prie pat židinio, ant kelių pasisodino
Džeinę. Kam baryje buvo šilta, gal net karšta, bet jai barškėjo
dantys.
Ana grįžo į kambarį su arbata. Įpylusi puodelį Sarai, pastatė
arbatinį ant mažo staliuko greta savo kėdės. Paskui pritūpė prie
Saros, viena ranka atsirėmė jai į kelį.
- Sara, m ieloji, - ėmė prašyti, - papasakok, kas atsitiko.

Džeinė mieguista ištiesė rankytę ir paglostė šviesius Anos
plaukus.
- A r ji eis pas mane? - paklausė Ana.
Sara nenorėjo išleisti iš glėbio dukters, bet prisivertė, ir D žei
nė drąsiai nuėjo ant nepažįstamos moters rankų. A na prisėdo su
ja ant sofos ir ėmė glostyti mergytei plaukučius.
- Papasakok, kas atsitiko, - vėl paprašė Saros.
- T ik niekam jokiu būdu nesakyk to, ką išgirsi, - įspėjo Sara.
- Niekam niekam, - pažadėjo Ana, ir Sara suprato galinti
aklai šia m oterim i pasikliauti. G alinti patikėti savo dukters gy
vybę į jos rankas.
Pro ašaras Sara paaiškino Anai visą savo klaikią padėtį. Pa
pasakojo apie siaubingus Šventosios Margaritos ligoninėje vyk
domus eksperimentus, apie Džo ketinimą atskleisti tai, kas ten
vyksta, ir tą kainą, kurią jam teko sumokėti už neatsargumą. Pa
pasakojo apie daktaro Palmiento grasinimus ir pono D apsilan

kymus jos namuose, kad ir kur ji gyventų. Sarai papasakojus apie
Šėmio „nelaimingą atsitikimą“, Ana visa išbalo kaip popierius.
- Vargšelė, - ištarė ji. - Turbūt jautiesi įspeista į kampą.
Sara vėl pradėjo verkti.
- Aš tikrai įspeista į kampą, - patvirtino ji, ašaroms riedant
skruostais. - Todėl ir atlėkiau pas tave. Maldauju, Ana, būk gera.
A r galėtum kam nors įvaikinti Džeinę be jokių dokumentų? Kad
jos niekas niekada nesusektų? Jai su manim nesaugu. Norėčiau,
kad ji... - Sara nurijo ašaras ir išsitraukė iš rankinuko popierinę
servetėlę nusišluostyti akims. - Norėčiau, kad ji turėtų gerus tė
vus. Abu tėvus. Dabar ji turi tik mane. Tegu turi ir tėvą, ir m oti
ną, kad abu galėtų auginti ją kaip savo dukterį. Ir tegu pakeičia
jai pavardę. G im im o datą. Kitą mėnesį jai sukaks dveji, bet tegu
pakeičia ir mėnesį, kad niekas niekada nesužinotų, jog ji - mano
duktė. Kad ji būtų saugi.

Ana irgi tyliai verkė, tarsi nenorėtų pažadinti Džeinės, kuri
ramiai sau miegojo, prisiglaudusi prie jos krūtinės. Ana pakėlė
akis į lubas ir Sara suprato, kad ji svarsto, kaip galėtų jai padėti.
Todėl, nenorėdama trukdyti, sėdėjo ir tylėjo.
Galiausiai Ana nuleido galvą ir pažiūrėjo į Sarą.
- Aš jau nedirbu socialine darbuotoja, - pasakė ji ir Sarai su
virpėjo širdis. - Pameni, pasakojau tau, koks man sunkus tas dar
bas? Bet tu paklausyk manęs, mieloji. - Ana nutilo, tarsi darsyk
galvodama, ką pasakyti. - Aš susižadėjusi ir greitai ištekėsiu, -
tyliai prisipažino. - Po poros mėnesių.
- Ak, kaip nuostabu, - mandagiai pasidžiaugė Sara.
- Neseniai sužinojau, kad negalėsiu turėti vaikų. M udu su su
žadėtiniu jau per seni įvaikinim o procedūrai. M um s tai skaudus
346 Nutraukta tyla
smūgis. Jeigu tu manai... jeigu tau leis širdis... Tu nežinai nei kas
mes, nei ar mes sugebėsime...
- Gerai! - Sara palinko prie jos. - Aš gerai žinau, ką tu sugebi.
Pameni, mačiau, kaip elgeisi su tuo mažu berniuku traukinyje.
Jau tada supratau, kad tu būsi puiki mama.
A na nusijuokė pro ašaras.
- Žinau, žinau. Betgi, Sara, turi nė kiek nedvejoti tuo, kam esi
pasirengusi. M an trisdešimt devyneri. O mano sužadėtiniui ke
turiasdešimt dveji. Mes jai būsime jau ne pirmos jaunystės tėvai.
- Jūs jai būsite geresni tėvai nei aš.
Tai likim o pirštas, pagalvojo Sara. Likim as suvedė ją su Ana
per traukinio katastrofą. Šįvakar likim as atvedė ją prie Anos
namų slenksčio.
- Papasakok man apie savo sužadėtinį, - paprašė ji.
- U žtikrinu tave, jis tikrai m yli vaikus, - pasakė Ana. - Aštuo-
nių vaikų šeimoje jis yra jauniausias. Ir labai protingas, - Ana nu
raudo. - Na, bent jau man taip atrodo, nors galiu būti ir ne visai
objektyvi. Jis dirba kompanijoj, gaminančioj reaktyvinių lėktuvų
variklius. Jis tikrai geras žmogus, Sara.
Sara linktelėjo.
- Tada gerai, - pasakė ji, palengva stodamasi ant kojų. Kūnas
atrodė sunkus kaip pelų maišas. - Jos daiktai automobilyje.
- Ak, Sara, - Ana atsargiai paguldė ant sofos Džeinę ir atsi
stojo, palietė Sarai petį. - Nedaryk dar šito. Neskubėk.
- Paleisk, - pasakė Sara ir prasmuko pro ją. - Aš tuoj.
Išėjo į lauką prie automobilio plika, be palto, bet šalčio nejau
tė, ir grįžo nešina Džeinės daiktais.
Ana paėmė iš jos lagaminą ir pastatė prie laiptų.
- Kai atsibus ir pamatys, kad manęs nėra, gali išsigąsti, - prabilo
ji. - Bet šiaip ji labai paklusni. Pati matei, kaip lengvai ji nuėjo pas
tave. Bijau, kad ji noriai eis pas visus, todėl... - jos balsas nutrūko.
- Suprantu tave, Sara, - Ana vėl palietė jai ranką. - Klausyk,
brangioji. Manau, tau reikėtų nors trumpam pabūti vienai su Džei-
ne. Pasėdėk su ja ir gerai apmąstyk, kam ryžtiesi. Gal dar apsigalvosi
Sara pažvelgė į Džeinę, ramiai sau miegančią ant sofos, ir

greitai nusuko akis į šalį.
- Ne, - pasakė. - Ne. Aš jau pakankamai daug galvojau. N e

noriu suteikti sau progos apsigalvoti.
- Kaip galėčiau su tavim susisiekti? - paklausė Ana. - Norė

čiau vis inform uoti tave, kaip ji...
- Nereikia, - nutraukė ją Sara. - Per daug pavojinga. M um s

nevalia palaikyti jokio ryšio, - Sara pakėlė rankas prie palaidi
nės apykaklės ir nusegė D žo jai dovanotą sagę. - Perduok jai štai
šitą, - paprašė. - Na, kai paaugs. Pasistenk, kad ji sužinotų, jog ši
sagė nuo žmogaus, kuris ją labai mylėjo.
Ana paėmė iš jos sagę ir suspaudė delne.
- Būtinai, - pažadėjo.
- Ačiū tau.
Sara apsivilko paltą, apsisuko ir be žodžių išėjo iš namo,
jausdama susirūpinusį Anos žvilgsnį sau į nugarą visą kelią, kol
ėjo prie automobilio. Išvažiuodama iš kiemo neatsisuko, širdyje
skausmą švelnino žinojimas, kad Džeinei su Ana bus saugu.
- Ak, Sara, - Lora palinko į priekį, uždėjo delną Sarai ant ran
kos. A nt savo motinos rankos. - Dieve, kaip tau turėjo būti sunku.
- Labai sunku, - linktelėjo Sara. - Bet aš kitaip negalėjau. Ž i
nojau, kad ja bus tinkamai pasirūpinta ir niekas jos ten nesuras.
Lora suspaudė Sarai ranką.

- N oriu tau pasakyti vieną dalyką, - tarė ir pakėlė nuo kaklo
pakabutį. - A r pažįsti štai šitą?
Sara prisimerkusi pažiūrėjo į pakabutį.
- A r ten moteris su skrybėle?
Lora šypsojosi.
- Č ia tavo sagė, Sara. Ta, kurią tau padovanojo Džo.
- Ne, čia ne mano sagė.
- Taip, žinau. Ji buvo perdaryta į pakabutį, - Lora nusisegė
grandinėlę ir padavė Sarai.
348 Nutraukta tyla
- O Dieve mano! - sušuko Sara. - Visai kaip mano sagė.

- Č ia ir yra tavo sagė, brangioji, - švelniai ištarė Lora.
- D žo man buvo padovanojęs labai panašią į šitą.
- Paklausyk, Sara. Aš esu Džeinė. Tavo duktė, - Lorai užlūžo
balsas, bet ji kalbėjo toliau: - Aš ta mažoji mergytė, kurią tu ati
davei Anai. Ana mane užaugino kaip savo dukrą. Ana ir jos vyras
Karlas. Tai tas sužadėtinis, apie kurį man pasakojai. Štai iš kur
mano tėvas tave pažinojo. Turbūt kažkaip tave surado. Ir labai
norėjo, kad tau niekada nieko netrūktų. Jis visą gyvenimą buvo
dėkingas tau už tai, kad padovanojai jam su Ana mane.
Sara bereikšmiu žvilgsniu žiūrėjo į ją.
- Tu paprašei Anos, kad padovanotų man šią sagę, kai paaug
siu, ar ne? O ji arba Karlas padarė iš jos pakabutį. Štai tokį, - ir ji
vėl pakėlė grandinėlę su pakabučiu. - Ir Karlas man jį padovano
jo. Supranti dabar?
Sara papurtė galvą. Jos veidą niaukė vaikiškas sumišimas.
- Sara, ar žinai mano vardą?
Ir vėl Sara papurtė galvą.
- M ano pavardė Lora Brendon. M ano tėvai buvo Ana ir Kar
las Brendonai. Aš esu ta mergytė, kurią tu jiems atidavei. Aš esu
tavo duktė.
- Ne, - Sara suirzusi žiūrėjo į ją. - M ano duktė Džeinė.
- Aš ir esu Džeinė, - Lora nusiminusi prikando lūpą ir sun
kiai nurijo ašaras. - Ana su Karlu pavadino mane Lora. Tu pati
prašei jų pakeisti man vardą, pameni?
- Aš jau noriu eiti gulti, - pasakė Sara ir atsistojo.
Ji nieko nesuprato. Ji galėjo Lorai papasakoti viską apie pra
eitį, net apie vazone žydinčią azaliją ant kaimiško namelio veran
dos laiptų, bet niekaip neįstengė atsekti ryšio tarp seniai praras
tos dvejų metų dukrytės ir prie jos sėdinčios moters.
Lora atsistojo ir pasilenkusi pabučiavo Sarą į skruostą.
- M yliu tave, - pasakė. - Saldžių sapnų.
43
- Jie visada sakydavo susituokę 1957, - pasakojo Lora. Ji sė

dėjo šalia D ilano užpakalinėje namelio prie ežero verandoje. -
Bet spėju, kad dėl to, jog nepagalvočiau esanti ne jų.
- A r tavo tėvas tikrai dirbo kompanijoje, gaminančioje vari
klius reaktyviniams lėktuvams?
- Tikrai. Jie gyveno Elkins Parke, Filadelfijos priemiestyje. Aš
užaugau tame M enkių kyšulio stiliaus namelyje, apie kurį pasa
kojo Sara. Prie vieno lango antrame aukšte tėvas buvo sumeistra
vęs nedidelę terasą savo teleskopui.
- Tu kalbi taip ramiai, - Dilanas apkabino jai pečius. - Tau
turbūt tai didžiulė naujiena.
- Na, ne tokia ir didžiulė, - atsakė ji. - Man... - Lora pamėgi
no rasti tinkamą žodį savo jausmams, - ...man liūdna, kad mano
biologinė mama manęs nepažįsta. O dar liūdniau dėl to, kiek jai
teko per savo gyvenimą iškentėti. Bet man labai pasisekė ir dėl
to aš esu dėkinga Sarai. Nežinau, ar aš pasielgčiau taip pat, jeigu
Em ai iškiltų toks pavojus. Jai tai buvo didžiulis smūgis, bet kas
žino, kaip būtų susiklostę, jeigu ji būtų mane pasilikusi.
Verandoje pasidarė vėsu ir ji nusipurtė. Dilanas tvirčiau ją
apkabino.
- Ji atidavė mane nuostabiems tėvams, - Lora pagalvojo
apie Aną. Ji nežinojo, kad jos m otina kadaise dirbo socialine
350 Nutraukta tyla
darbuotoja. - G aila, kad aš m enkai pažinojau savo mamą Aną.

Ir jeigu ne tėvas, nebūčiau tapusi astronome. Turiu prisipažinti,
jis mane skatino ir vertė domėtis šita mokslo sritim i, - Lora
nusijuokė. - Bet aš nesigailiu.
- Dabar turi kitą tėvą.
- Tikrai, - švelniai tarė ji ir nusišypsojo. - Reiktų jam pa
skambinti ir pranešti, ką sužinojau iš Saros.
- Taip, - pasakė Dilanas. - O paskui ateisi pas mane į lovą.
Ji pažiūrėjo į jį nustebusi ir vėl nusijuokė.
- Gerai, ateisiu, - kilstelėjo galvą jį pabučiuoti. - Lauk manęs
miegamajame, - pasakė stodamasi.
- Nam ų observatorijoje, - pataisė jis.
- Gerai, - atsakė ji. - Observatorijoje.
Ir nuėjo į vidų paskambinti D žonui Solomonui.
Ji rado D ilaną observatorijoje, gulintį po šilta antklode, at

sitempta nuo lovos iš jos kambario. Drabužiai gulėjo sumesti į
krūvą kambario kampe, o žvaigždžių šviesa krito ant jo balkšvos
krūtinės, aiškiai matomos tamsių pagalvių fone.
- A r po antklode ką nors turi? - paklausė ji.
- Ne, nieko.
Sudvejojusi tik akim irką Lora pradėjo rengtis. Numetusi ant
jo drabužių marškinėlius ir džinsus ji linksmai pagalvojo, kad
vėliau bus smagu rankiotis iš bendros krūvos kiekvienam savo.
Pajutusi ant savęs žvaigždžių šviesą Lora staiga susidrovėjo savo
nuogumo ir užsimerkė.
Palindusi po apklotu atsigulė ant minkštų pagalvių. D ilano
ranka nuslydo liemens linkiu, ir jis švelniai pritraukė ją arčiau sa
vęs. Kūnams susilietus, jinai su palengvėjimu garsiai kvėptelėjo.
Tokio jausmo Lora nesitikėjo patirti tikrovėje, tik svajonėse.
Jam tai bus nauja patirtis, pagalvojo ji, bet ne jai. Dilanas iš
tos nakties neprisiminė nieko, o ji - viską.
Tačiau jos prisim inim ų būta apgaulingų. Nors ir kokie tie p ri
sim inim ai buvo jausmingi ir erotiški, juose vis tiek nebuvo to, ką
ji išgyveno dabar: D ilano dėmesingumo. Rūpestingumo. Dabar

jis buvo su ja ir kūnu, ir siela. Kiekvienas prisilietimas gerai ap
galvotas. Jo rankos slydo jos kūnu lyg saulės įkaitinta vandens
srovė, trum pam stabtelėdamos ant krūtų ir tvinkčiojančioje vie
telėje tarp šlaunų. Lora jautė iš jo trykštantį švelnumą, kurio ne
buvo tąkart prieš daug metų.

Kai galiausiai po visko jis nusviedė į šalį antklodę ir abu
žvaigždžių šviesoje gulėjo šlapi ir pavargę, Lora suprato, kad nuo
šiolei ką tik patirtas D ilano švelnumas visada žadins jai malonų
jaudulio ir saugumo jausmo derinį. Ji buvo tikra dėl jo meilės ir
Em ai, ir sau.
Tikra taip stipriai, kaip ir žvaigždžių šviesa virš jų.
44
Lora išjungė variklį, bet neskubėjo išlipti iš automobilio. Iš se

nelių namų išėjo pagyvenusių sutuoktinių pora, ir ji ilgai žiūrėjo
jiems įkandin.
- Kaip jautiesi? Viskas gerai? - paklausė Dilanas.

- Taip, - atsakė ji, vis dar neskubėdama kelti rankos prie du
relių. Ji kelias dienas vis atidėliojo ir neskubėjo važiuoti pas Sarą,
vis bijojo, kad pamačiusi ją pravirks ir sutrikdys ją dar labiau nei
pastarąjį kartą. Bet šiandieną oras buvo puikus pasivaikščioti. Ji
paprašė D ilano palaikyti joms draugiją. Pastarosiomis dienomis
jis buvo jai tikras ramstis ir ji nenorėjo dabar jo atsisakyti.
- Tiesiog neišmanau, ką jai šiandien pasakyti, - prisipažino
Lora.
- Gal paprašyk jos papasakoti, kaip gyveno po to, kai atidavė tave
kitiems? - pasiūlė jis. - Leisk jai išsikalbėti, kaip darydavai iki šiol.
Sara, 1960
Palikus Džeinę Anai, Sarą apėmė gili depresija. Metė darbą ir
tuoj pat išvyko gyventi į kitą miestelį šiaurinėje Virdžinijos daly
je, kad pabėgtų nuo draugų ir kaimynų, kurie neabejotinai imtų
klausinėti, kur taip staiga dingo Džeinė. Taigi ji netrukus atsidūrė
nepažįstamame mieste ir pradėjo dirbti nedidelėje psichiatrijos
klinikoje, kur nieko nepažinojo.
Kas dieną iš paskutinių jėgų vilkosi į darbą, o ten sukosi kaip

vidutinė, niekada neklystanti darbuotoja. Vienintelė m intis gal
voje - jos vaikas. Niekam negalėjo prasitarti, ką padariusi, ir jeigu
ji būtų buvusi bent kiek gyvybingesnė, tai meluodama ir nuo visų
atsiskyrusi vargu ar būtų išgyvenusi. Dabar jai niekas neberūpė

jo. Naujojo jos buto duryse tebuvo vienas klibantis užraktas, o va
kare net ir tą dažnai pamiršdavo pasukti. Džeinės ir Džo nebėra,

todėl visai nesvarbu, kas nutiks ir jai.
Prabėgus trim savaitėm po to, kai paliko Džeinę pas Aną, jai
paskambino daktaras Palmiento. Akivaizdu, ir šįkart jam neiški
lo didelių sunkumų gauti jos naują, viešai neskelbiamą telefono
numerį. Ir tai jos nė kiek nenustebino.
- Norėčiau, kad ateitumėte į mano privačios praktikos kabi
netą, - pasakė jis. - Pas mane namie. Pasakysiu jums adresą.
- O ko? - paklausė Sara. - Kodėl turėčiau vykdyti jūsų nuro
dymus? Tarp mūsų viskas baigta.
- Nepadėkite ragelio, - sulaikė ją daktaras P. - Turiu inform a
cijos, kuri veikiausiai jus sudomintų. D ėl jūsų vyro.
- Pasakykite tai telefonu, - nenusileido Sara.
- Manau, būtų geriau pasikalbėti apie tai akis į akį.
Jis kalbėjo stebėtinai ramiai ir protingai. Ir dar jis turėjo in
formacijos apie Džo. Akis į akį galėtų pasakyti jai nebent tik tai,
kad Džo nebegyvas. Ir dėl to ji jautė pareigą nueiti.
Jokia blaiviai mąstanti moteris nedrįstų eiti pas kuoktelėjusį vy
riškį, dar, be to, turintį ginklą, pamanė ji vilkdamasi paltą. Blaiviai
mąstanti moteris pasiimtų ką nors sau į kompaniją ar net paprašytų
policijos ją palydėti. Blaiviai mąstančiai moteriai turėtų rūpėti jos
pačios likimas. Tačiau Sarai toks moters apibūdinimas jau nebetiko.
Palmiento namas miškingame M aklino rajone stovėjo ato
kiau nuo kaimynų. Languose buvo tamsu, šviesa degė tik viena
me kambarėlyje prie garažo. Tai jo kabinetas, pagalvojo Sara.
Susisiautusi į ploną striukelę Lora patraukė keliuku prie namo
ir pabeldė į kabineto duris. Daktaras Palmiento įleido ją į vidų.
354 Nutraukta tyla
- Duokite, paimsiu jūsų striukę, - pasakė jis.

Atrodė kažkoks pasikeitęs. Dabar beprotybė švietė ne tik aky
se, bet ir visame veide. Malonaus, tėviško žvilgsnio nebelikę nė

kvapo ir ji net nusipurtė jį išvydusi.
- Nieko, pabūsiu su striuke, - Sara neketino ilgai čia užtrukti.
Jie kalbėjosi prabangiai apstatytame laukiamajame.

- Užeikim e į kabinetą, - pakvietė jis.
Sara nuėjo paskui jį į gretimą kambarį ir baisiai nustebo pa
mačiusi prie didžiulio stalo odiniam e krėsle su užlenktais kraš
tais sėdintį poną D. Jai įėjus, jis atsistojo - lygiai taip pat nustebo
ją pamatęs.
- K ą j i čia veikia?
Jo balse skambėjo priekaištas, ir Sara išsigando, kad bus kaž
kur įkliuvusi.
- Pakviečiau ponią Touli, kad padėtų man įvertinti tikrąjį
tavo išdavystės mastą, - ponui D atkirto Palmiento ir atsisėdo
prie stalo. - Prisėskite, ponia Touli.
- Nematau reikalo sėdinėti, - atsakė ji. - Nežinau, kas čia
vyksta, bet jūs man sakėte turįs žinių apie Džo. Jeigu taip, norė
čiau jas išgirsti. Jeigu ne, aš išeinu.
- Eikit, Sara, - ponas D stojosi eiti prie jos. - Jis nieko neturi
jums pasakyti apie Džo, - ir jis pasisuko į Palmiento, jo veidas
buvo išmuštas raudonom dėmėm. - Nebuvo reikalo velti jos į šitą
painiavą, - pasakė jis. - Tai liečia tik mudu.

Sara prisimerkusi pažiūrėjo į Palmiento.
- A r turite man ką nors pasakyti apie Džo? - paklausė ji.
- Nieko, - Palmiento beveik šypsojosi.
- Dieve, kaip aš jūsų nekenčiu, - ir ji apsisuko eiti.
- O kaip dėl Džeinės?
Daktaro Palmiento balsas nuskambėjo ramiai, ir Sara sustojo
kaip įbesta, širdis apmirė krūtinėje. G ilia i įkvėpusi oro dėl drąsos,
ryžtingai nužingsniavo prie jo kėdės ir pasilenkusi virš jo praš
vokštė:
- O kas dėl jos? - paklausė.

Dieve mielas, tik nesakyk, kad ir ją suradot.
- M an žinoma, kad jūs ją kažkur išvežėte ir paslėpėte. T ik dar
nežinau, ar šitaip pasielgti jums patarė ponas D. A r patarė?
Nelabai suprasdama, kas čia iš tikrųjų vyksta, Sara neišmanė,

ką jam atsakyti.
- Aš... aš išgirdau apie Kolinos Prais berniuką, - išlemeno

ji, - ir aš...
- Nepainiok jos į šitą reikalą, Piteri, - paprašė ponas D ir

tvirtai įsikibo į krėslo, kuriame ką tik sėdėjo, atlošą. Jo krum pliai
pabalo. - Taip, aš jai patariau imtis priem onių dėl savo dukters
saugumo. Ir džiaugiuosi, kad ji manęs paklausė. Jūs - mudu
abu - privertėme Sarą iškęsti didesnį pragarą, nei kas nors yra to
nusipelnęs.
- A k tu, šunsnuki, - Palmiento lėtai pakilo nuo kėdės iš už
stalo ir Sara, stovėjusi ištiestos rankos atstumu prie jo, skubiai
žingtelėjo atgal. - Aš tavim pasiklioviau, - ėmė jis priekaištauti
ponui D. - Prisileidau tave...
- Tai šventas reikalas, - ponas D suskubo nutraukti jį. -

M oksliniai tyrim ai - šventas reikalas. Tačiau juos gindamas jūs
leidotės į kraštutinumus, Piteri, - jis lėtai ėmė artintis prie Pal
miento. - Piteri, jums reikalinga pagalba, - tyliai ištarė. - Žinau...
- Nesiartink, - Palmiento įkišo ranką į darbinio stalo stalčių
ir Sara garsiai aiktelėjo pamačiusi, kaip jo pirštai tvirtai sugniaužė
pistoleto rankeną. Reikia bėgti. Kuo greičiau sprukti. Bet kojos
buvo tarsi priaugusios prie grindų.
- Tu mane išdavei, - tarė Palmiento. Pakėlęs pistoletą nusitai
kė į poną D, pirštas atlaužė gaiduką.
Instinktyviai Sara kirto jam per ranką, kad šūvis nepataikytų į
žmogų. Nuaidėjęs pokštelėjimas buvo toks garsus, kad net nudie
gė ausis, o kulka pataikė ponui D į petį. Šis sustaugė iš skausmo, o
Sara nėrė pro jį durų link. Išbėgusi į laukiamąjį spruko pro duris ir
tekina pasileido keliuku prie automobilio. Išvažiuodama iš kiemo
356 Nutraukta tyla
ji mintyse tyliai meldėsi: „Gerasis Dieve, neleisk, kad dėl to, ką aš

ką tik padariau, Džeinė vėl atsidurtų pavojuje.“
Visą vakarą Sara drebėdama prasėdėjo ankštoje savo mažo
butuko svetainėje žiūrėdama į telefono aparatą. Norėjo paskam

binti į policiją ir pranešti, kas atsitiko, bet tuomet jai tektų aiškin
tis, kur dingo Džeinė. Aišku, tada tektų prisipažinti, kur ją išvežė.
O kas, jeigu Palmiento eina išvien su policija kaip ir su Psichiatrų

asociacijos taryba, FT B ir visais kitais, sėdinčiais valdžioje? Sara
sėdėjo ir spoksojo į telefoną iki antros valandos nakties, kol pa
lengva nusiramino, nustojo drebėjusi ir pagaliau galėjo eiti gulti.
Tą naktį ir dar daugelį kitų naktų jos sapnuose šmėžavo dak
taras Palmiento arba ponas D, tačiau daugiau apie juos ji nieko
nebegirdėjo. Lygiai kaip negavo žinių ir iš Anos. Tačiau nebuvo
nė dienos, kad jos mintys nenuklystų pas dukterį, ir tada ji pagal
vodavo, kad pasielgė teisingai saugodama savo vaiką nuo Švento
sios Margaritos ligoninės bepročių.
- M um s jau reikia važiuoti, - staiga tarė Lora. Jie visi trys

sėdėjo Saros svetainėje. G rįžus iš pasivaikščiojimo ji tęsė pasako
jim ą čia, savo butelyje, ir Lorai užėjo noras kuo greičiau sprukti
lauk. Jai ėmė svaigti galva ir atsistojus akyse staiga ėmė raibuliuo
ti. - Dilanai, labai prašau, eime, gerai?
Dilanas atrodė nustebęs dėl tokios skubos. Atsisukęs į Sarą
paklausė:
- A r nieko nereikia padaryti, kol dar neišėjom?
Žmogus jis buvo labai mielas, bet tą akimirką Lora norėjo,
kad jis toks nebūtų. Jai gerokai palengvėjo pamačius, kaip Sara
papurtė galvą ir atsistojo jų palydėti iki durų.
Išėjus į lauką Dilanas apkabino Lorą.
- Suprantu tave, - pasakė jis. - Išties apmaudu klausytis jos pa
sakojant apie Džeinę ir nesuvokiant, kad Džeinė sėdi jai prieš nosį.
- Aš ne dėl to, - atsakė Lora tebesvaigstančia galva. - Aš net
pati negaliu dorai suprasti, dėl ko.
Dilanas susirūpino.
- G al man sėsti prie vairo? - paklausė.

Lora linktelėjo. Ji nebuvo tikra, ar įstengs vairuoti.
T ik išvažiavus į pagrindinį kelią ji išdrįso prabilti apie savo
baimę.
- Suprantu, tau nuskambės beprotiškai, - tarė ji, - bet man

kužda siaubinga nuojauta, kad Rėjus buvo ponas D.
- Kas? - nusijuokė Dilanas. - Č ia jau daugiau nei beprotiška,
mieloji. Kodėl taip manai?
- Rėjus turėjo petyje šautinės žaizdos žymę, - pasakė ji. P u i
kiausiai prisim inė randą, apvalų grublėtą iškilim ą odoje. - Jis
man sakydavo buvęs peršautas Korėjoje.
- Į petį kulka yra pataikiusi ne jam vienam, - atitarė jai Dilanas.
- Yra dar kai kas, Dilanai, - toliau kalbėjo ji. - Rėjus nuolat
kartodavo frazę, kad kažkas - dažniausiai aš - stačia galva neria
į avantiūrą. Tiesiog beatodairiškai. Jis man taip sakydavo, kai im
davausi kokio nors naujo projekto.
- Ir ką? - D ilano kaktoje tarp antakių buvo susimetusi
raukšlelė.
- Sykį Sara man užsiminė, kad ponas D pasakė jai šią frazę.
- Ši frazė plačiai vartojama, Lora, - jis kalbėjo itin kantriai,
tarsi aiškintų mažam vaikui.
- Dažniausiai žmonės sako: imasi kokio nors sumanymo, o ne
stačia galva neria į avantiūrą. Ir nepriduria beatodairiškai. Kai ji
taip pasakė, aš prisim iniau Rėjų. Bet tik dabar apie tai susimąsčiau.
- A r tu tikrai manai, kad Sara tiksliai pakartojo pono D žodžius?
- Nežinau, - jai nepatiko, kad jis bando užglostyti jos bai
mę. - M an aišku tik viena: man dėl viso to labai nesmagu.
- Ką turėtų reikšti santrumpa D? - paklausė Dilanas.
- Rėjaus pavardė buvo Derou.
Dilanas paėmė jai už rankos.
- Suprantu, tau labai sunku, Lora, bet aš manau, kad tu ieškai
bėdos ten, kur jos nėra. Rėjus buvo per jaunas būti ponu D, tiesa?
358 Nutraukta tyla
- Kai aš gimiau, Rėjui jau buvo dvidešimt vieni, - atsakė ji. -

O ponas D dirbo Šventosios Margaritos ligoninėje irgi gana jau
nas. Toks jaunas, kaip sykį minėjo Sara, kad jo veidas dar buvo
nusėtas spuogų. O Rėjus paauglystėje irgi dėl to turėjo bėdų.
- Kaip ir dauguma paauglių, - pasakė Dilanas. - Pavyzdžiui, aš.
Lora dirstelėjo į jo lygų skruostą ir mestelėjo:
- Melagis.
Dilanas gūžtelėjo pečiais.
- Bent jau vienas kitas spuogas tikrai buvo, - ir nusišypsojo
jai. - M an nepatinka matyti tave šitaip susirūpinusią, - pasakė jis.
- Bet Sara minėjo, kad jis studijavo psichologiją, - garsiai
mąstė Lora. - Turiu pripažinti, šitai ne visai tinka. Rėjus buvo
baigęs sociologijos mokslus.
- Ir dar netinka tai, kad jis parašė knygą, - pridūrė Dilanas. -
A r ponas D panašus į tą, kuriam šitaip rūpėtų benamiai ir psichi
niai ligoniai?
- Na, šiuo požiūriu tu teisus, - prisipažino ji. - Niekaip neį
sivaizduoju Rėjaus, galinčio taip žiauriai eksperimentuoti su psi
chiniais ligoniais. Ir vis dėlto... - Lora nutilo. Ji niekaip negalėjo
nusikratyti nemalonaus jausmo.
- M ano galva, tu bandai iš degtuko priskaldyti vežimą, - tarė
Dilanas. - A r tau neatrodo, kad tai būtų m ilžiniško masto suta
pimas, jei ponas D būtų vedęs Saros dukterį, kurios atsisakyti jis
privertė ponią Touli?
Lora nusijuokė. Jis teisus. Tokios jos mintys tikrai absurdiškos.
Bet net ir po kelių valandų, kai pargrįžę namo pavalgė vaka
rienę ir visi trys su Ema susėdo pažaisti su žuvytėmis, jos neap
leido tas neramus jausmas.
Baigus žaisti, Lora išmaudė Emą ir Dilanas pasisiūlė jai prieš
miegą paskaityti knygelę. Apsidžiaugusi, kad liks viena, Lora nu
ėjo į svečių kambarį ir ėmė raustis sieninėje spintoje sukrautose
dėžėse, kol surado senuosius Rėjaus mokslų baigimo dokumentus.
Atsisėdusi ant grindų ji ėmė juos vartyti ir įdėmiai skaityti. Jai dar
syk teko išgyventi tą klaikų jausmą, kuris buvo apėmęs ją pas Sarą.
Sutiko Dilaną koridoriuje kaip tik tuo metu, kai jis išėjęs iš
Emos kambario uždarė duris.
- Jis studijavo psichologiją, - pasakė Lora tiesdama jam stu
dijų dokumentus.
- Kas studijavo? - Dilanas dirstelėjo į popierius jos rankoje. -
Rėjus?
- Šešto dešimtmečio pabaigoje katalikiškame universitete jis

lankė psichologijos magistrantūros studijas, bet jų nebaigė. Iškri
to. Aš apie tai nieko nežinojau. Po ketvertų metų jis vėl grįžo į
magistrantūrą mokytis sociologijos.
- Lora, - Dilanas priėjo arčiau, norėjo ją apkabinti, - aš vis
tiek manau...
Lora nepasidavė.
- Paskambinsiu Stiuartui, - pasakė. - Aš privalau išsiaiškinti.
Ji paskambino jam iš savo kambario, o Dilanas sėdėjo ant lo
vos už jos ir ranka glostė jai nugarą. Stiuartas buvo išvykęs į ko
mandiruotę, bet jai pavyko užtikti jį viešbutyje Filadelfijoje.
- A r kas atsitiko? - paklausė Stiuartas. Ji niekada jam ne
skambina, kai būna komandiruotėj, todėl jis iš karto sunerimo. -
G al kas nors su Ema?
- Pasakyk man vieną dalyką, Stju, - pradėjo ji. - A r Rėjus
kada nors dirbo Šventosios Margaritos psichiatrijos ligoninėje?
Stiuartas ilgai tylėjo, ir Lora be žodžių suprato jo atsakymą.
- A k, Stiuartai, - ji prispaudė delną prie kaktos, Dilanas pirš
tais suėmė jai pečius. - Pasakyk, kad aš apsirinku, - paprašė ji.
Lora išgirdo jį giliai atsidūstant.
- Rytoj būsiu Virdžinijoj, - pasakė jis. - Tada ir pasikalbėsi
me, gerai?
- Jis buvo tas ponas D.
- Taip.
- Betgi kaip...
- Rytoj, Lora. Atvažiuosiu priešpiet.
45
- Palauk manęs, Ema.

Dilanas paspartino žingsnį paežerės keliuku. Em a bėgo prie
ky jo, skubėdama kuo greičiau nulėkti į žaidimų aikštelę, ir suk
telėjusi už medžių pradingo jam iš akių.
Dilanas pasivijo ją jau lipančią ant sūpynių.
- Kaip nori: ar kad tave pasupčiau, ar galiu suptis šalia? - pa
klausė jis.
Mergaitė neatsakė, tik ėmė dar įnirtingiau darbuotis kojomis,
kaskart pakildama vis aukščiau ir plevėsuodama plaukučiais sau
už nugaros. Įsitaisęs ant kitų sūpynių Dilanas pradėjo spyruo
kliuoti kojomis. Negalėjo prisim inti, kada pastarąjį kartą suposi
ant sūpynių. Net galva svaigo.
Jis atvažiavo į namelį prieš pusvalandį, lygiai tuo pat metu
kaip ir Stiuartas. Šis atrodė porą metų senesnis nei tada, kai matė
si pastarąjį kartą. Išblyškęs ir paniuręs Stiuartas pasiprašė leidim o
pasikalbėti su Lora akis į akį, tad Dilanas pasisiūlė nueiti su Em a
į žaidim ų aikštelę prie ežero. Verčiau jau pažaisti su dukrele nei
klausytis Stju paistalų. Gaila, kad Lorai teks visa tai iškęsti vienai.
Vakar ji labai nusiminė. Jis negalėjo pasilikti pas ją, nes rytą jo
laukė užsakytas ankstyvas skrydis oro balionu, ir jam buvo labai
negera palikti ją tokios būsenos.
Su lengvu galvos svaiguliu jam tebesisūpuojant ant sūpynių,
Em a nušoko nuo savųjų ir nubėgo prie karuselės. Kelias minutes
jis stebėjo, kaip mergaitė bando įsukti didžiulį m edinį diską, o

paskui pati strykteli ant jo. Priėjęs prie karuselės Dilanas ėmė ją
sukti, ir netrukus taip įsuko, kad šioji skriejo priešais jį raibuliuo
dama akyse. Em ai labai patiko. Stovėjo išorėje ant karuselės kraš
to ir viena ranka laikėsi už turėklo, kitą ištiesusi lyg sparną. D i
lanas girdėjo iš jos gerklės gilumos urzgiant lyg lėktuvo variklis.

Nors Em ai ir labai patiko skrieti karusele ratu, veikiai D ilanui
paskaudo rankas, jis nuėjo į šalį ir atsisėdęs ant kelmo žiūrėjo,
kaip Em os skrydis artėja prie finišo.
- Tau patinka skristi, ką? - paklausė jis, karuselei visai susto

jus.
Em a linktelėjo ir nutūpė ant karuselės grindų. Atrodė nuo su
pimosi truputį apsvaigusi.
- Kaip jautiesi? Gerai? - paklausė Dilanas.
Mergaitė jam nusišypsojo. Jos šypsena - pati žaviausia pasaulyje.
- A r galiu tau papasakoti vieną dalyką, kuris man nutiko, kai
buvau lėktuvo pilotas? - paklausė Dilanas.
Em a nieko neatsakė, tik įdėm iai žiūrėjo į jį.
- Vieną dieną turėjau skraidinti lėktuvą į kitą miestą, - pradė
jo jis. - Bet susirgau ir negalėjau skristi. O mane pavadavęs p ilo
tas iš vakaro buvo nemažai išgėręs. Neišsipagiriojęs. A r supranti,
ką tai reiškia?
Nevisiškai teisingai. Piloto kraujyje buvo rasta ne tik alkoho
lio. Bet jai užteks ir to.
Em a nelinktelėjo, bet jis buvo tikras, kad mergaitė suprato.
- Taigi, manąjį lėktuvą skraidino tas pilotas ir lėktuvas sudu
žo. Žuvo daug žmonių.
Emos veidukas susiraukė.
- Taip taip, - patvirtino Dilanas. - Išties siaubinga. Ir žinai
ką? Ilgą laiką maniau, kad dėl visko esu kaltas aš. Jeigu nebū
čiau susirgęs, jeigu būčiau skraidinęs lėktuvą net ir sirgdamas,
jis nebūtų nukritęs ir tie žmonės nebūtų žuvę. Bet po kurio laiko
suvokiau, kad lėktuvas sudužo ne dėl mano kaltės, o dėl to kito
362 Nutraukta tyla
piloto. Aš čia niekuo dėtas. Lygiai kaip ir tu niekuo dėta dėl tavo
tėčio mirties.
Em a kurį laiką įdėm iai žiūrėjo į jį, bet paskui nudelbė akis į
karuselės grindis.
- Tavo tėtį graužė suaugusių žm onių bėdos, privertusios jį
atimti sau gyvybę, - Dilanas pagalvojo, ką Hetera pasakytų apie

tokį tiesmuką nelaimės aiškinimą. - Nei tu, nei tavo mama čia
tikrai niekuo dėtos. Niekuo dėtas ir tavo kalbėjimas ar tylėjimas.
Em a atsistojo ir nušoko nuo karuselės. Nubėgusi prie spalvo
tų plastikinių vamzdžių raizgalynės nėrė stačia kalva į pirm ą pa
sitaikiusį. Dilanas pakėlė akis į medžių lapiją virš galvos ir liūdnai
atsiduso. Beveik visi medžių lapai jau buvo nusidažę auksinėm ir
oranžinėm spalvom. Kada jie ir suspėjo?
Dilanas pažvelgė į plastikinius vamzdžius. Em a buvo pasislė
pusi viename iš jų ir jos niekur nesimatė. Mergaitė susirado vie
nintelę vietelę visoje žaidim ų aikštelėje, kur galėjo pasislėpti nuo
jo ir negirdėti to, ką jis dar rengėsi jai pasakyti.
46
- Jam nuolat užeidavo depresijos priepuoliai, - pasakojo Stiu

artas, maišydamas šaukšteliu stiklinėje citrinų gaivą. - Bet ma
nau, kad tu ir pati tą žinojai.
- Be abejo, - nors Lora ir pyko ant Stiuarto, kam šis nuslėpė
nuo jos tiesą, tuo pačiu metu ir jaudinosi dėl jo. Pro verandos lan
gus krintančioje saulės šviesoje Stiuarto paakiai atrodė pajuodę,
tarsi jis būtų nemiegojęs visą savaitę.
- Net ir vaikystėje jis vis sakydavo norįs num irti, - kalbėjo
Stiuartas. - Bet tie priepuoliai jam greitai praeidavo. Metams bė
gant jam darėsi vis įdom iau, kokie procesai vyksta jo galvoje, ir jis
nusprendė tapti psichologu.
- Aš šito nežinojau.
- Ir negalėjai. Jis niekada apie tai nekalbėjo, ir netrukus supra
si, kodėl, - išėmęs iš stiklinės šaukštelį jis žiūrėjo į savo atvaizdą
išgaubtame jo paviršiuje. - Katalikų universitete jis baigė psicho
logijos bakalauro studijas ir įstojo į doktorantūrą, - Stju vėl įm er
kė šaukštelį į gaivą. - Tuo metu jis dar buvo ir itin aršus patriotas.
- Rėjus? - Lorai buvo sunku tuo patikėti.
- Reikia mokėti suprasti tą laikotarpį, Lora. Tai buvo itin
bauginantis metas. Visa šalis gyveno nuolatinėje baimėje, kad
bet kada gali nukristi bomba. Valdžia buvo įsitikinusi, kad gali
ma valdyti žm onių protus ir kad mūsų priešai jau tą daro. Rėjus
364 Nutraukta tyla
matė būdą, kaip valdžiai padėti. Iš kažkur sužinojęs apie Piterio

Palmiento eksperimentus ir išgirdęs apie Monrealyje vykdomus
vadinamuosius psichinio alinim o m edicininius tyrimus...
- Su šalmais ir garsajuostėmis, - įsiterpė Lora.

- Tikrai taip, - patvirtino Stiuartas. - Rėjus papasakojo dak
tarui Palmiento apie savo idėją panaudoti psichinio alinim o me
todą protų valdymo eksperimentuose, ir anas liko sužavėtas jo

sumanymu. Daktarui buvo smalsu išsiaiškinti, kokių rezultatų
galima tikėtis. Taigi jis nusamdė Rėjų jo ligoninėje vykdyti psi
chinio alinim o programą.
- Negaliu patikėti, kad Rėjus galėjo atlikti su žmonėmis to
kius eksperimentus. Juk tai itin žiauru.
- Taip atrodo dabar, šimtmečio pabaigoje, bet anuomet, prieš
keturis ar penkis dešimtmečius, tai buvo puikus būdas pakeisti
žm onių mąstymą ir elgseną, ir jie troško kuo greičiau išmokti tą
padaryti.
- Betgi jis eksperimentavo su žmonėmis, - nenustygo Lora.
- Vėliau Rėjus dėl to labai galėjosi, Lora, patikėk. Tačiau
sunku nupasakoti, kaip jis tuo metu džiaugėsi galėdamas dirbti
Palmiento komandoje. Jis surado būdą padėti savo šabai. Deja,
niekam negalėjo apie tai pasakoti, tik man, ir liepė prisiekti, kad
tylėsiu kaip žuvis. Nemanau, kad ir jis pats kam nors prasitarė.
Stiuartas pažvelgė į savo brolienę ir jos veide turbūt išvydo
pasidygėjimą.
- Nesmerk jo už tai, Lora, - paprašė. - Pasistenk jį suprasti. Jis
manė, kad tai, ką daro, yra teisinga ir būtina. Net vyriausybė juos
rėmė. Algą jam mokėjo C ŽV . Aišku, tai buvo ne visai legalu, bet
jis suprato, kad valdžia patenkinta jo darbu ir visais įmanomais
būdais stengsis apie jo tyrimus neišleisti į viešumą nė žodebo.
Lora pasitrynė megztiniu aptemptas rankas. Jautėsi supur
vinta. Bjauru buvo prisim inti, kad Rėjus ją lietė.
- Deja, po kiek laiko Rėjus pradėjo suprasti, kad Piteris Pal
miento pats turi nemažai psichinių bėdų, - toliau pasakojo Stiu
artas. - Palmiento vis labiau grim zdo į paranoją, jis pradėjo bijoti,
kad Sara Touli ir dar keletas tuo metu Šventosios Margaritos li
goninėje dirbusių medikų gali atskleisti jo piktus darbus, ir todėl
manėsi turįs teisę imtis visų priem onių, kad tik taip neatsitiktų.
Jis žinojo galįs priversti Sarą tylėti grasindamas jos dukrai. Rėjus
tuomet jautėsi lyg tarp kūjo ir priekalo. Jis man išsipasakojo. Jis
tvirtai tikėjo, kad eksperimentus būtina tęsti, bet jį liūdino psi
chinė Palmiento būklė.
- Jis patarė Sarai saugoti Džeinę, - pasakė Lora. - Saugoti
mane.
- Galbūt, nesiginčiju. Aš šito nežinau. Žinau tik tiek, kad ne
sutarimai tarp Rėjaus ir Palmiento veikiai išaugo į fizinę kovą, ir
Rėjus buvo sužeistas. Po šio įvykio Rėjui pavyko uždaryti jį į kitą
psichiatrijos ligoninę gydymui. O pats Rėjus ir toliau vykdė tiria
mąjį darbą, vylėsi, kad eksperimentai nenutrūks, bet vyriausybė
atsisakė juos remti - ir finansiškai, ir visaip kitaip, - ir Rėjui teko
savo darbą nutraukti.
- Kai jie susikibo, Sara buvo šalia, - pasakė Lora. - Ji kirto
Palmiento per ranką, kai jis taikėsi šauti į Rėjų. Jei ne ji, jis būtų
Rėjų nušovęs.
Stiuartas smarkiai nustebo.
- Aš to nežinojau, - pasakė. Užsivertė ir iki dugno išgėrė visą
gaivą. Lora nesivargino pasiūlyti jam dar. Norėjo, kad jis greičiau
pasakotų toliau.
- Tyrim us nutraukus, Rėjus liko be darbo, - vėl ėmė pasakoti

Stiuartas. - Neturėjo lėšų susimokėti už mokslą, todėl studijas
teko nutraukti. Kelerius metus dirbo kažkokioj vyriškų drabužių
parduotuvėj, kad sudurtų galą su galu. Bet nutraukus studijas jo
požiūris į valdžią ėmė keistis. Paskui prasidėjo Vietnam o karas.
M ačiau, kaip jam dingsta tikėjimas tuo, kas ten vyksta. Jis ėmė
jaustis išduotas ir valdžios, ir Palmiento, ir nusivylęs pats savi
mi. Tada jį užklupo depresija. Pamenu, kaip jis man pasakojo,
tiksliau - verkė kaip vaikas dėl savo pacientų, kurie su jo pagalba
366 Nutraukta tyla
buvo šitaip kankinami. Taip ir pasakė - kankinami. Rėjus bandė

ištrinti iš atminties praeitį ir apsimesti, lyg nieko neįvyko, jam
staiga apkarto ir psichologijos studijos. Jam buvo baisiai gėda dėl
savo darbo Šventosios Margaritos psichiatrinėje. Vėliau jis vėl
įstojo mokytis, tik dabar į sociologijos magistrantūrą. Studijuo
damas jis pradėjo dirbti su psichiniais ligoniais, išleistais iš gydy
mo įstaigų ir priverstais gyventi gatvėje.

Lora žiūrėjo į mišką. Bandė Rėjaus gailėtis, bandė jį suprasti
ir atleisti už tai, ką padarė. Šeštam dešimtmety laiko tėkmė buvo
visiškai kitokia nei dabar. Viską buvo persmelkusi slegianti ko
munistinės grėsmės - tikros ar įsivaizduojamos - baimė. Lora
prisim inė Sarą pasakojus apie berniuką D onį, kuris per traukinio
avariją labai bijojo m irti „nuo bombos“. Juk ir tuomet žmonės
buvo tokie kaip ir dabar. Mėnesiui uždarytas izoliatoriuje-karste
žmogus ir anuomet, ir dabar kankintųsi lygiai taip pat. Pacientai,
kurie buvo verčiam i nešioti šalmus, beviltiškai tikėjo, kad toks
gydymas jiems tikrai padės, buvo lygiai tokie pat patiklūs, silpni
ir pažeidžiami kaip ir dabar.
- Iš tų laikų, kai dirbo Šventosios Margaritos psichiatrinėje,
jis negalėjo pamiršti vieno - Saros Touli, - pasakojo Stiuartas. -
Jam atrodė, kad jai teko karčiausia dalia. Jie... gerai nepamenu, ką
jie padarė jos vyrui, bet...

- Pripumpavo vaistų, apsvaigino elektrošoku ir, suteikę jam
naują tapatybę, nuskraidino į Nevadą, - Loros balse skambėjo
kartėlis. Šito ji niekada neatleis. - Jie - taip pat ir Rėjus - tvirtino
Sarai, kad jam buvo atlikta lobotomija.
Stiuartas susigūžė.
- Na, o po to, ko gero, jie pradėjo jai grasinti, kad nukentės
jos duktė. Tu. Sara baisiai persigando ir atidavė tave kitiems. Šitai
tu jau žinai, ar ne?

Lora linktelėjo.
- Bet aš nesuprantu vieno dalyko: kodėl Rėjus nusprendė
mane vesti. Juk tai tikrai ne atsitiktinis sutapimas.
- Ne, aišku, kad ne sutapimas, - Stiuartas padėjo ant staliuko

tuščią stiklinę. - Jis kankinosi dėl to, kad nežinojo, kaip Sara su
tavim pasielgė. Jis nežinojo, ar tu saugi, ar ne. Taigi nusprendė
tave surasti. Daug metų ieškojo tavęs, bet nesėkmingai. Galiau
siai nuleido rankas. Bet paskui, po daugelio metų, tu atradai ko

metą. Atrodo, penktąją. Tą didžiąją.
Lora susiraukė.
- Kuo jinai jam padėjo? Teisybė, mano nuotraukų buvo pilna

visur, betgi jis negalėjo pažinti manęs nei iš pavardės, nei iš veido.
- Ne. Bet jis pažino štai ką, - ištiesęs ranką palietė pakabutį
ant Loros kaklo. - Visose nuotraukose ir pokalbių laidose tu v i
sada su juo. Jis suprato, kad pakabutis turbūt perdarytas iš sagės,
kurią nuolat segėjo Sara. Ji unikali, sakydavo jis. Pasitelkęs pa
galbon detektyvinius metodus, jis sužinojo tavo amžių, ir buvo
tvirtai įsitikinęs, kad tu - Džeinė. Tada sukurpė planą, kaip su
tavim susipažinti, ir...
- Jis priėjo prie manęs Hopkinso valgykloje ir paklausė, ar
gali prisėsti, - prisim inė Lora.
- Na, kiek pabendravęs jis įsitikino, kad tu - tai ta maža mer
gaitė, kurią prieš daug metų jis persekiojo ir kurios m otinai nuo
lat grasino.
- Pamenu, ko jis manęs tada klausinėjo, - tarė Lora. - M a
niau, kad jam tiesiog smalsu. Retai žmogus taip dom isi nauja pa
žintim i.
- Jis labai tavim i rūpinosi, Lora. Galbūt iš pradžių dėl to,
kad manėsi smarkiai pakeitęs tavo gyvenimą, bet paskui - kad
smarkiai tave nuskriaudęs. Betgi aš žinau, kad judu tapote artimi
draugai ir kad jūsų draugystė buvo nuoširdi. Kai tu pastojai, jis nė
nesudvejojo ir pasiūlė tau už jo tekėti.
- Regis, spaudžiamas kaltės, - pasakė Lora. Jai buvo bloga.
- O aš manyčiau, kad iš meilės, - atsakė Stiuartas.
Lora nieko jam neatsakė. Ji žiūrėjo į ežerą, pro ašaras medžių
lapai raibuliavo akyse.
368 Nutraukta tyla
- Kai tavo tėvas paprašė pasirūpinti Sara Touli, Rėjus supani

kavo, - toliau pasakojo Stiuartas. - Jis bijojo, kad tu sužinosi apie
jo praeitį. Jis ir pats nenorėjo prisim inti tos praeities, supranti?
D ėl to ir nusižudė. Nei tavo sunkus darbas, nei leidyklų nenoras
spausdinti jo knygos čia niekuo dėti. Rėjų nužudė jo paties gėda

ir neapykanta sau. Jis niekaip negalėjo atleisti sau už tai, ką darė
Šventosios Margaritos psichiatrinėje.

- Galėjo man prisipažinti, - pasakė ji, nors žinojo, kad tikrai
nebūtų pagailėjusi jo dėl tokios praeities.
- Aš irgi nenorėjau, kad tu sužinotum, - pasakė Stiuartas. -
O svarbiausia, nenorėjau, kad visa tai sužinotų ir plačioji visuo
menė. Tai sumenkintų pagarbą Rėjui ir pripažinim ą, kurio jis
pagaliau sulauks išleidus jo knygą.
- Tai tavo darbas, - ištarė Lora įdėm iai žvelgdama į dieverį. -
Juk tu siuntei tuos laiškus, liepiančius palikti Sarą ramybėje.
- Taip, aš, - prisipažino Stiuartas. - Bailio kelias spręsti iški
lusias problemas.
- Juk tu bandei neleisti man susitikti su mano motina, Stiuar
tai, - piktai pasakė ji. - Su mano mama.
Ir Stiuartas, ir Rėjus žaidė su ja kaip su lėle, bandydami suvar
žyti jos veiksmus pagal savo pačių poreikius.
- Žinau, - atsakė Stiuartas. - Bet tu juk nė nenumanei, kas ji

tokia. Galėjai ir toliau sau ramiai gyventi ir num irti nieko apie ją
nežinodama. A r būtų tau nuo to blogiau? Gaila, kad tu nepaklau
sei tų raginimų.
Lora pagalvojo apie Sarą, vieną tūnančią mažame kambarėlyje
su savo gęstančiais prisiminimais ir blankstančia Džo nuotrauka.
- Džiaugiuosi, kad jų nepaklausiau, - pasakė ji.
47
- Ji jau gali eiti pogulio, - pasakė Dilanas.

Lora žiūrėjo, kaip jos duktė vos vilkdam a kojas ateina į virtu
vę, murzinais keliais, alkūnėm ir vienu skruostu.
- Ir praustis, - pasakė ji. - Bėk j viršų, Ema. Aš tuoj ateisiu, -
prisiversdama nusišypsojo D ilanui. - Ačiū, kad pabuvai su ja, -
padėkojo. - Stiuartas prigulė. A r gali dar pabūti? Papasakosiu, ką
sužinojau.
Iš pykčio ir neapykantos jai plyšo galva ir ji troško išsikalbėti.
Jautėsi apgauta. Jos santuoka nesirėmė gilia ir romantiška meile;
ji šitą seniai žinojo. Bet ji neparemta net draugyste. Santuoka su
ja Rėjui buvo tiesiog parankus būdas užglostyti savo kaltę.
- Negaliu, Lora, - Dilanas dirstelėjo į laikrodį. - Turiu pasi
ruošti vakariniam skrydžiui. Jeigu nori, galiu užlėkti po to, gerai?
- Gerai, - atsakė ji ir pagalvojo, kad Stiuartas jau'bus atsikėlęs
ir jie negalės pasikalbėti akis j akį. Jos veide turbūt buvo matyti
nusivylimas.
- Tu nusiminei, - Dilanas priėjo prie jos, darsyk dirstelėjo į
laikrodį. - G aliu pabūti kokį...
- Nereikia, - nutraukė ji, nes ir taip žinojo, kad jis vėluoja. -
Pasikalbėsime vakare.
Dilanas paskubom pakštelėjo jai.
- Kurią valandą Em ai reikia būti pas Heterą?
370 Nutraukta tyla
Lora apmirė.
- Aš visai apie tai pamiršau, - pasakė ji. - Pusę trijų, o aš dar
pažadėjau Heterai atsivežti ir Sarą. G al reiktų atšaukti, nes šian
dien tiek visko nutiko.
- Manau, jeigu reikia, tai ir važiuok, - patarė Dilanas. - Tų
vaikų nesuprasi. G al Em ai bus lengviau atsiverti Sarai nei mums.
Teisingai jis sako, nors susiruošti pačiai ir suruošti Em ą iki
antros valandos bus per daug sudėtinga.

- Pasistengsiu, - atsakė ji. - Pirm iausia reikia ją nuprausti.
- Jei neprieštarauji, galiu ir aš važiuoti, - pasakė Stiuartas, kai

Lora pranešė jam apie būsimą vizitą pas Heterą. - Jos kabinetas,
rodos, sakei, Lisberge prie pat pėsčiųjų alėjos, ar ne? Kur yra pui
kus knygynėlis? Kol jūs būsite pas gydytoją, aš ten pasidairysiu.
Lorai visai nesinorėjo im ti Stiuarto į draugiją, bet neįstengė
sugalvoti jokios civilizuotos priežasties jį atkalbėti. Tarp jų tvy
rojo fiziškai juntama įtampa, bet, Em ai maišantis po kojų, buvo
sunku ją išsklaidyti.
Važiuojant Stiuartas bandė pakalbinti Emą, ir įkyrus bei ne
siliaujantis jo klausinėjimas negaunant atsakymų Lorą tik dar la
biau siutino. Stengdamasi negirdėti dieverio balso, Lora susikau
pusi galvojo apie būsimą susitikimą su Hetera.
Po praėjusio apsilankymo pas ją tiek daug visko nutiko. Pir
miausia turbūt jai vienai reikėtų šnektelėti su Hetera, o Sara su
Em a tegu pasėdi laukiamajame. Gydytoją žūtbūt reikia infor
m uoti apie įvykusius pokyčius.

Lora atvažiavo į senelių namus, sustojo ir nuėjo atsivesti Saros.
- Aš tuoj apsiausiu pasivaikščiojimų batelius, - pasakė Sara
vos pravėrusi duris ir ant slenksčio išvydusi Lorą.
- Nereikia, Sara, - sulaikė ją Lora. - Šiandien važiuosime pas
Emos gydytoją. A r tu nieko prieš?
Saros šypseną užgesino susirūpinęs žvilgsnis.
- Kaip liepsi, - Sara patraukė pečiais ir apsidairė po kambarį.
- Ji ana ten, - Lora parodė pirštu į Saros rankinę, gulinčią

virtuvėlėje ant spintelės.
- O taip, - Sara paėmė rankinę. - Aš pasiruošusi.
- Ačiū, kad man padedi, - padėkojo Lora, eidama su Sara
ilguoju koridorium i. - Ačiū, kad sutinki važiuoti su mumis pas
Em os gydytoją. Suprantu, tau būtų maloniau eiti pasivaikščioti,
bet man labai svarbu, kad važiuotum su mumis.
- Vakar lošėme bingą, - pasakė Sara.
- A r ką nors išlošei?
- Nežinau. O i, lošėm ne bingą, kažkokį kitą žaidimą.
Lora neklausinėjo, ką jie lošė, nes buvo per daug susijaudinu
si, kad tęstų pokalbį.
A bi išėjo į lauką, į rudenišką saulėkaitą.
- M ano automobilis ana ten, - pasakė Lora rodydama į maši
ną. Atidarė Sarai užpakalines dureles, nes Stiuartas buvo įsitaisęs
priekyje. - Sara, susipažink su mano dieveriu Stiuartu, - pasakė
ji siekdama per Sarą saugos diržo sagties. Užsegusi diržą nuėjo ir
atsisėdo prie vairo.
- Tai kokį ten žaidimą vakar žaidėte? - paklausė Saros.
Atsakymo nebuvo.
- Sara?
Lora pažiūrėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Sara įsmeigusi
akis stebeilijo į Stiuarto profilį. Pati dirstelėjusi į jį, Lora supra
to, kad Sara turbūt pastebėjo didelį jo panašumą į Rėjų - į poną
D. Vaikystėje Rėjų su Stiuartu dažnai palaikydavo dvyniais. Vis
dėlto, kai dirbo Šventosios Margaritos ligoninėje, Rėjui tebuvo
vos per dvidešimt, o Stiuartui jau netoli šešiasdešimties. Nors ir
šešiasdešimt, bet atrodė jaunai. Neišstorėjo ir neišpampo kaip
Rėjus. Ir net nebuvo praplikęs.
- Anava ir parduotuvių alėja, Stju, - parodė Lora, atvažiavusi
į aikštelę prie psichiatrės kabineto ir sustojusi. - G al tau reikės
mašinos?
- Ne, aš pasivaikščiosiu, - Stiuartas išlipo iš automobilio ir
pasirąžė. - Taip bus geriau.
372 Nutraukta tyla
Sara nejudėjo iš vietos, nors Lora ir atsegė jai saugos diržą.

Ji sekė akim is Stiuartą, tolstantį autom obilių aikštele prie par
duotuvių.
- Kur jis eina? - paklausė Sara.

- Jis eina pasivaikščioti po parduotuves, - atsakė Lora. - Jo
vardas Stiuartas, - pakartojo Lora, jeigu kartais Sara būtų palai

kiusi jį Rėjum. - Jis mano vyro brolis.
Sara lėtai išlipo iš automobilio, paėmė Emą už rankos. Lora
nebuvo mačiusi jos taip darant. Em a nesipriešindama padavė jai
ranką ir visos trys nuėjo į kabinetą, o Sara vis gręžiojosi į Stiuartą,
tolstantį parduotuvių alėjos link.
Kai pasirodė Hetera, Em a jau smagiai žaidė laukiamajame su
žaislais. Lora atsistojo ir pasakė:
- Šiandien norėčiau pirm a šnektelėti akis į akį.
- Gerai, - atsakė Hetera. - Sara, Ema! Judvi pabūkite čia, prie
žaislų, o ponia Kvin jus pasaugos.
Sara nepajudėjo iš vietos ir prie žaislų net nesiartino. Ji sėdėjo
ant kėdės krašto ir Lora, eidama į Heteros kabinetą, susirūpinusi
pažiūrėjo į ją. Šiandien Sara kaip nesava.
Heteros kabinete Lora išpasakojo viską, kas nutiko per kelias
pastarąsias dienas. Jai kalbant gydytojai žandikaulis vypo vis že
miau ir žemiau.
- Tu turbūt labai pyksti ant Rėjaus, - pasakė ji.
- Taip, net labai.
- Ką gi, valio. Seniai taip reikėjo.
- Nors ir labai sunku, bet aš galiu adeisti jam už tai, ką padarė
Šventosios Margaritos ligoninėje. Tada jis buvo jaunas. Politinė
situacija buvo kitokia. Bet negaliu jam dovanoti už tai, kaip pa
sielgė su manim. Laikė mane toli nuo motinos. Neleido sužinoti
tiesos apie save, - Lora sėdėjo sugniaužusi kumščius skreite. - Jis
elgėsi negarbingai ir mane apgaudinėjo.
Staiga ji prisim inė Dilaną, prisim inė, kaip jis vertino sąžinin
gumą, ir jos kūną, nors širdyje virė pyktis, suvirpino džiaugsmas.
Pasigirdo beldimas į duris ir ponia Kvin kyštelėjo vidun galvą.

- A r Sara su Em a pas jus? - paklausė.
Lorai širdis vos neiššoko pro gerklę.

- Ne, - atsakė Hetera.
- Laukiamajame jų irgi nėra, - pasakė registratorė. - Pakeliu

nuo stalo galvą, o jų nė kvapo.
Lora akim irksniu stryktelėjo nuo kėdės. Išlėkė j laukiamąjį,

jis buvo tuščias, tik kažkoks vyras laukė priėm im o pas kitą gydy
toją. Saros rankinukas gulėjo ant kėdės, kur ji ką tik sėdėjo.
- A r nematėte, kur jos nuėjo? - paklausė vyro. - Pagyvenusi
moteris su mažu vaiku?
Jis sutriko nuo jų išgąstingo elgesio.
- Kai atėjau, čia nieko nebuvo, - pasakė vyras.
- Apieškok tualetus, - Hetera šūktelėjo Lorai iš koridoriaus, -
o aš apibėgsiu kitus kabinetus.
Tualetuose buvo tuščia, ir Lorą apėmė panika, kokią teko
išgyventi tik vieną kartą, kai ji pasimetė su Em a miesto turguje
Brazilijoje. Tąkart ji surado Emą, garsiai čiauškančią su pardavė
ju, angliškai nesuprantančiu nė žodžio.
Šaukdama Sarą ir Em ą vardu, Lora išbėgo į gatvę, bet šios
neatsiliepė ir jų niekur nesimatė. Stovėdama vidury automobilių
aikštelės Lora beviltiškai dairėsi, spėliodama, kuria kryptim i jos
galėjo nueiti.
Hetera išėjo į lauką ir prisiartino prie jos.
- Nesijaudinkim , - pasakė ji. - Jos tikriausiai liko kur nors
pastate. Juk ten keturi aukštai. Galėjo įlipti į liftą. Nepanikuokim ,

verčiau apieškokim visą pastatą, gerai?
Lora nepajudėjo iš vietos. Jos kojos buvo tarsi priaugusios
prie asfalto.
- Jeigu jos išėjo į lauką, - toliau kalbėjo Hetera, - ar nemanai,
kad turėtume jas iš čia pamatyti? Pagyvenusi moteris su mažu
vaiku? Argi jos galėtų toli nueiti?
Šiek tiek nuraminta racionalaus Heteros patikinim o, Lora
374 Nutraukta tyla
linktelėjo, nors grįždama į pastatą prisim inė, kad kartais, išėjus

pasivaikščioti, jai būdavo sunku suspėti su Sara.
Su Hetera, ponia Kvin ir tuo vyru iš laukiamojo visi drauge
iššukavo pastatą. Kaskart atidarius vis naujas duris ir pamačius,

kad ten tarp žm onių jų nėra arba patalpa apskritai tuščia, Lorą
suimdavo vis stipresnė panika. Galiausiai Hetera paskambino į
policiją, o Lora - Dilanui. Renkant jo numerį jos ranka drebėjo.

Šįvakar jis turi skristi oro balionu. Tikriausiai bus išėjęs į savo
daržinę. Bet jai pavyko jam prisiskambinti ir jis nedvejodamas
atsakė tuoj pat lekiąs pas ją.
Policija prisistatė greitai. Veikė organizuotai, tikslingai ir pa
tikim ai, bet didelių vilčių neteikė. Policininkų veidai buvo liūdni.
- Penkiametis nekalbantis vaikas ir senyva Alzheim eriu ser
ganti moteris? - Lora nugirdo vieną jų sakant. - Ką gi, sėkmės.
Vienas policijos pareigūnas paliepė Lorai pasilikti pastate,
jeigu kartais Sara su Em a sugrįžtų, ir ji matė pro langą, kaip jis su
savo patikėtiniais šukavo aplinkines gatves, o didžioji policin in
kų dalis patraukė į parduotuvių alėją.
Po kelių m inučių į pastatą atėjo Stiuartas ir Lora jam papasa
kojo, kad dingo Sara su Ema.
- Manau, tu Sarai prim inei poną D, - pasakė ji. - Prim inei Rėjų.
Savo balse išgirdo priekaištą.
Stiuartas nustebo.
- Einu jų ieškoti, - pasakė jis ir patraukė prie durų.

- Nereikia, - griežtai sulaikė jį Lora. - Jeigu Sara išsigando
tavęs, tai ji nuo tavęs tik bėgs dar toliau.
G ilia i atsidusęs Stiuartas prisėdo laukiamajame. Jo veidą ap
niaukė pralaimėjusio žmogaus mina, kokią Lora dažnai matyda
vo Rėjaus veide. Jai nuo to darėsi bloga.
K u rį laiką abu tylėjo.
- Atleisk man, Lora, - galiausiai prabilo Stiuartas. - Dovanok
man už viską. Kad slėpiau nuo tavęs tiesą. Kad bandžiau neleis
ti tau susitikti su Sara. Buvau pernelyg persiėmęs Rėjaus dvasia.
Vaikystėje jis buvo toks nelaimingas, kad man buvo skaudu į jį

žiūrėti. Norėjau, kad pagaliau jam gyvenimas prašviesėtų. Tavo
laimės sąskaita bandžiau jį apginti. Atsiprašau.
Turbūt reikėtų jam atleisti, pagalvojo Lora. Paleisti nuo ka
bliuko. G al kada nors taip ir padarys, bet dabar tokiam žygiui jai
dar trūksta valios.
- Aš nedalyvausiu pokalbių laidose, - pasakė ji.

Jis piktokai dirstelėjo į ją, tarsi norėdamas paprieštarauti, bet
paskui tik linktelėjo galva. Palinkęs į priekį tarė:
- Leisk man bent darsyk perbėgti kambarius šitam pastate,
gerai? Negaliu taip sėdėti ir nieko neveikti.
Lora linktelėjo, nes žinojo, kad Saros su Em a pastate tikrai
nėra. Nieko blogo, tegu ieško.
Dilanas įsuko į stovėjimo aikštelę įdėm iai dairydamasis į šalis

savo dukters ir Saros. Turbūt visai be reikalo, pagalvojo jis. Č ia
važiavo visą pusvalandį, ir dabar jos jau turbūt bus surastos.
Laukiamajame prie gydytojos kabineto Lora puolė jam į glė
bį, ir jis suprato, kad šitaip ji elgiasi ne iš džiaugsmo, o iš baimės.
- Jos dar negrįžo? - paklausė jis.
- Ne, - Lora atšlijo nuo jo. - Policija ieško jų po visą rajoną.
Liepė man pasilikti čia, jeigu kartais jos sugrįžtų, bet jau vakarėja.
Jau pradeda temti, Dilanai. Kas bus, jeigu sutems ir jie jų nesuras?
- A r jie mano, kad Sara tik šiaip su ja kažkur nuėjo, o gal kas
nors galėjo...
- Nežinau, ką jie mano, - nutraukė jį Lora, tarsi nenorėtų iš
girsti jo minties iki galo. - Bet aš manau, kad Stiuartas Sarai p ri
minė Rėjų, ir ji dabar bando apsaugoti Emą nuo jo.
Nors Dilanas ir nelabai suprato, ką ji turi galvoje, jam nebuvo
laiko klausytis jos aiškinim ų iki galo.
- Aš pats einu jų ieškoti, - pasakė jis. Na jau ne, jis nesėdės
čia ir nelauks, kol kas nors jas suras. Lora sako tiesą. Lauke jau
darosi tamsu.
376 Nutraukta tyla
- Policija ieško jų aplinkinėse gatvėse, - pasakė Lora, - ir par

duotuvių alėjoj. Pasakiau jiems, kad Sara gali eiti ir labai greitai,
bet jie turbūt pamanė, kad aš kliedžiu.

Dilanas linktelėjo.
- Tada aš paieškosiu jų platesniu spinduliu, - pažadėjo.
- Tu eik ana ta kryptim i, nes beveik visi policininkai šukuoja
pėsčiųjų alėją, - ir Lora parodė į šiaurę.

Išėjęs į lauką Dilanas perbėgo automobilių aikštelę ir patrau
kė į priešingą pėsčiųjų alėjai pusę.
Vadinasi, galvojo jis, Sara bando apsaugoti Em ą nuo Stiuarto.
Tuomet ji turėtų kažkur slėptis, ar ne? Betgi kur?

Jis sulėtino žingsnį ir ėjo dairydamasis į šalis, žvilgteldamas
už šiukšlių dėžių ir krūmų, kartkartėm baugščiai dirstelėdamas į
laikrodį ir trokšdamas, kad minutės bėgtų ne taip greitai. Smege
nis gręžė mintis apie baisų kadaise nugirstą faktą: kuo ilgiau vai
kas laikomas dingusiu, tuo mažiau vilčių, kad bus surastas gyvas
ir sveikas.
Praklaidžiojęs taip gerą pusvalandį jis netyčia išvydo nedidelį
helio dujų pripildytą oro balioną, kybantį temstančiame dangu
je. Jis buvo apšviestas ryškios žibinto šviesos nuo žemės ir visas
švytėjo. Dilanas nuėjo lin k jo. Jeigu Em a buvo atėjusi iki čia ir jį
pamatė, tai šis būtinai turėjo ją privilioti.

Eidamas artyn prie baliono Dilanas pamatė, kad tai naudotų
automobilių prekeivio reklama. A nt baliono švietė raudonos rai
dės: „Nebenauji Šo automobiliai“, o po juo esanti aikštelė nusta
tyta įvairiais naudotais automobiliais.
Dilanas lėtai patraukė per aikštelę.
- Dairotės geros mašinytės?
Dilanas net pašoko, pardavėjui išdygus tarsi iš po žemių. V y
rukas apie penkiasdešimt metų, su raudona beisbolo kepurėle.
- Šįvakar turiu keletą gan neblogų pasiūlymų, - pasakė jis.
- T ik šiaip žiūrinėju, - Dilanas nusisuko nuo pardavėjo ir ap
sidžiaugė, kad šis nesirengia sekti jam iš paskos.
Dilanas ir toliau apžiūrinėjo aikštelę, užmesdamas akylą

žvilgsnį į kiekvieną tamsų automobilio saloną, kol galiausiai pa
matė tai, ko ieškojo: Sara su Em a kietai sau miegojo ant užpaka
linės seno „Oldsm obilio“ sėdynės.
Net pats nustebo nelauktai pravirkęs. Teko sugaišti kelias aki
mirkas, kol susitvardė ir atidarė automobilio dureles.
Em a praplėšė akis. Užsimiegojusi ištiesė į jį rankutes.
- Tėveli, - pratarė.
Šito balselio jis dar nebuvo girdėjęs, bet vylėsi, kad nuo šiolei
jį girdės dar daug daug metų.

EPILOGAS
Po dešimties mėnesių
- A r man jau laikytis už virvių, tėveli? - paklausė Ema.

Dilanas nusisuko nuo Brajano, stovinčio anapus krepšio ant
žemės, ir pažiūrėjo į dukrą.
- G ali dar nesilaikyti, Ema, - atsakė. - Kilsim e tik po kelių
minučių.
Dilanas vilkėjo smokingą, o jo fone vyro plaukai atrodė tam

sesni, akys mėlynesnės, ir Lora tiesiog negalėjo atplėšti nuo jo
žvilgsnio. Ji pati buvo apsivilkusi ilgą, blyškiai melsvą suknelę iš
lengvo, m inkšto, permatomo audinio. O violetinę levandų atspal
vio suknelę Em a buvo išsirinkusi pati.
- Štai šitą, mamyte! - sušuko tąkart prieš keletą savaičių, bėg
dama drabužių parduotuvėje prie ta suknele apvilkto maneke
no. - G alim daugiau nebeieškoti!
O ro baliono krepšyje jie stovėjo keturiese: Lora, Dilanas, Em a
ir D ilano draugas Gregas, šiaip jau pastorius, kuris po kelių m i
nučių kelių šimtų metrų aukštyje paskelbs juos visus tris esant
vieną šeimą.
Brajanas ir naujasis jų komandos narys Stivas taip pat vilkė
jo smokingus, ir iš šalies atrodė juokingai, kai jie visi trys prieš
skrydį, pasipuošę šventiniais drabužiais, tikrino, ar balionas gerai
380 Nutraukta tyla
paruoštas. Kol jie papunkčiui žymėjo pieštuku ilgo darbų sąrašo

eilutes, Lora nukreipė savo žvilgsnį į vešliai sužaliavusią pievą,
mirgančią nuo spalvų, garso ir veiksmo. A nt nedidelės pakylos
netoli daržinės mėgėjiška kapela, sudaryta irgi iš D ilano draugų,

skambiai pliekė ritmišką melodiją, o tarp lauko kėdžių, skėčių nuo
saulės ir maistu nukrautų stalų smagiai šurmuliavo svečiai. Č ia

buvo ir D ilano artimieji - sesuo su šeima, pusbroliai, pusseserės,
tetos ir dėdės - visi karštai pamilę Lorą ir jos nenusakomai ža
vią dukrytę. Atvyko nemažai Loros kolegų iš Smitsono muziejaus

ir Hopkinso universiteto, o prie gėrimų baro Lora matė stovint
Džono Solomono sūnų ir dukrą su savo sutuoktiniais. Jie prieš
kelias dienas atskrido iš Aliaskos į savo netikros sesers vestuves.
Ąžuolo paunksmėje dailiai apsirėdę sėdėjo Džonas su Eleina
ir Sara Touli. Džonas su Eleina atvažiavo prieš gerą savaitę ir ap
sistojo namelyje prie ežero. Labai jaudindamasis prieš susitikimą
su Sara, Džonas bandė pasiruošti visokiai numanomai reakcijai,
kurios galėtų sulaukti iš jos. Lora buvo įsitikinusi, kad nekils jo
kių bėdų; Sara tikrai jo nepažins, net jeigu jis ir prisistatys tuo,
kas iš tikro esąs. Ir Lora neapsiriko. Nors Džonas per visą savaitę
skyrė Sarai itin daug laiko, ėjo su ja ir Lora pasivaikščioti, vaka
rieniavo D ilano trobelėje, šioji vis tiek neprisiminė, kas jis toks.
Jeigu širdyje ir spėliojo, kodėl tas vyras ja taip m eiliai rūpinasi, tai
garsiai to nepaklausė. Diena iš dienos jos atmintis ir nuovokumas
mažomis kruopelytėmis trupėjo nebūtin.
- Mamyte, kur taip žiūri? - paklausė Ema. - Galėtum žiūrėti,
kaip tėtukas ruošia skrydžiui balioną.

- Aš žiūriu į senelį.
Lora padėjo Em ai užlipti ant dujų baliono, kad jai būtų geriau
matyti per krepšio kraštą. Džonas pakilo iš savo vietos ir nusi
vedė Eleiną šokti. Dabar jiedu sukosi aplink vieną iš valgiais nu
krautų stalų, nė per taktą neatsilikdami nuo greito kapelos ritmo.
Vis tiek amžinai rizikuoja, pagalvojo Lora, juk gali ant nelygios
pievos nusilaužti koją.
- Senelis ir vėl elgiasi kaip keistuolis, - prunkštelėjo Ema. Čia

jos naujas žodis. Pastarosiomis dienomis naujų žodžių iš jos iš
girsdavo vis dažniau.
- Prašau į savo vietas, ponios, - sukomandavo Dilanas, baigęs
su Brajanu tikrinti baliono prietaisus.
Dilanas padėjo Em ai nulipti nuo dujų baliono, o Lora nuėjo į

savąjį kampą ir vėl atsisuko į žmones pievoje.
Vakar jiedu su Džonu sėdėjo prie ežero ant prieplaukos ir žiū
rėjo į Brendon kometą danguje bei jos įspūdingą šleifą, o Eleina
su Dilanu ir Em a liko namelyje ir žaidė stalo žaidimus. Lora su
Džonu ilgai kalbėjosi patylomis. Juos siejo malonus bičiuliškas
ryšys. Džonas prisipažino, kad dabar, suradęs savo dukterį, paga
liau pajuto jo gyveniman atėjusią ramybę.
Žvelgdamas į žvaigždes jis grožėjosi jų spindesiu, ir Lora ne
jučia prisim inė tuos ilgus vaikystės vakarus, kai sėdėdavo tamso
je su Karlu ir jis klausinėdavo ją apie žvaigždynus. O D žonui visai
nerūpėjo, pagalvojo ji, ar ji skiria vieną žvaigždyną nuo kito, ar
galėtų žvaigždžių pilname danguje surasti Jupiterį. D žonui nerū
pėjo, ar ji atrado kometą, į kurią dabar abu žiūri, ar kad buvo net
kelis kartus už savo atradimus apdovanota. Jam buvo svarbiau
sias tik vienas dalykas: kad ji yra jo Džeinė.
Prieš lipdama į karšto oro baliono krepšį, Lora matė, kaip
Džonas pasilenkė prie Saros ir kažką jai pasakė. Lora nugirdo jį
klausiant, ar jo buvusioji žmona nutuokia, kieno vestuvėse jie da
lyvauja.
- A r žinai, kas dabar pakils tuo balionu? - paklausė jos.
Sara jam linktelėjo ir atsakė:
- Ta miela mergina, kuri veda mane pasivaikščioti.
DIANE CHAMBERLAIN KNYGOS
Slapti gyvenimai
Iden R a ili - graži moteris, garsi aktorė. Po skausmingų skyrybų su vyru ji nuta
ria pasinerti į praeitį ir sukurti film ą apie savo m otiną - įžym ią vaikų rašytoją
Kateriną S v ift Ji žuvo, kai Iden buvo vos ketvertų.
Visų vadinam a keistuole Katerina dažnai tūnodavo uoloje šalia namų, ten
rašydavo ir slėpėsi nuo žm onių. Pačios Iden prisim inim ai blyškūs, tačiau pra
eities įvykius padeda atkurti dėdės Kailo, m otinos brolio, išsaugotas Kateriuos
dienoraštis.
Rašytojos vaikystė buvo nelengva. Katerina gyveno užsisklendusi savo pa
saulėlyje, ir tik dienoraštis bei besąlygiška brolio m eilė gelbėjo ją nuo skau
džios vienatvės.
A psilankiusi savo vaikystės namuose Iden suvokia, koks dramatiškas buvo
jos m otinos gyvenimas. Č ia ji iš naujo susipažįsta su praeitim i, kruopščiai slėp
tom is paslaptimis, susiduria su įsisenėjusiu melu. Ieškodama medžiagos film o
scenarijui, Iden susipažįsta su m aloniu vyriškiu. Tačiau ir jis turi savų dem onų
bei paslaptį, grasinančią sužlugdyti jųdviejų ką tik susikurtą laim ę. Iden tenka
p riim ti širdį draskantį sprendimą: atsikratyti praeities šmėklų ir pradėti rūpin
tis savo pačios gyvenimu.
Po „Slaptų gyvenimų" paraitau dar ne vienų romanų, tačiau šis mano

širdyje užima ypatingų vietų.
Diane Chamberlain
DIANE CHAMBERLAIN KNYGOS
Tėvas ir duktė
Trevisas vienas angina dukrelę Belą, kuriai dabar ketveri.
Kai Treviso bendraam žiai galvojo apie studijas ir vaikščiojo į pasimatymus
su šauniom is m erginom is, jis kantriai keitė sauskelnes naujagimei dukrai ir
galvojo, kaip užsidirbti.
D ukrytė Belą - visas Treviso gyvenimas. Vaikinas nė akim irkos nesigailėjo
pasirinkęs tėvystę. Tačiau be išsilavinim o ir patirties Trevisui sunku rasti ge
rai apmokamą darbą, be to, gaisrui nusiaubus namus, jiedu su Belą liko ir be
pastogės.
A bu įsikuria namelyje ant ratų. Pinigų trūksta katastrofiškai, ir jei Trevisas
greitai neras darbo, jis ir m ažoji Belą atsidurs gatvėje.
Trevisui pasiūlomas rizikingas darbelis, už ku rį žadamas neblogas uždar
bis. Vaikinas viliasi, kad jam pavyks, tada, bent jau laikinai turėtų šiltus namus,
tačiau susimovus - jį ilgam išskirtų su dukra...
Neturėdamas kitos išeities Trevisas apsisprendžia - vien dėl savo dukrelės.
Net jeigu tai reikštų, kad teks ją prarasti.
Vienas skaitytojas iš Japonijos apie mano romaną rašė: „Tavo knygos lei
džia patikėti, jo g gyvenimas yra gražus, nors jam e ir nemažai skausmo.“
Šie žodžiai sujaudino mane. Žinutę prisisegiau ant sienos šalia kompiu
terio. Ji man primena, kodėl rašau.
Diane Chamberlain
Cham berlain, Diane
Ch78 Nutraukta tyla : romanas / Diane Chamberlain ; iš ang
lų kalbos vertė Regina Šeškuvienė. - Vilnius : Alm a littera,
2015. - 384 p.
ISBN 978-609-01-2012-5
„Nutraukta tyla“ - tai širdį gniaužiantis pasakojimas apie tamsias paslap

tis, kaltės išpirkim ą, žm onių santykius šeimoje. Knygoje atskleidžiama Lo
ros ir tylėti nusprendusios penkiametės jos dukters Em os gyvenim o istorija.
M otina ryžtasi susirasti tikrąjį vaiko tėvą vildam asi, kad jis galėtų jai padėti.
O Sara Touli, senyvo amžiaus moteris, pasakoja savo gyvenim o istoriją: šešto
dešimtmečio pradžioje dirbdam a psichiatrijos ligoninėje, ji matė elektrošoko
seansus, lobotom ijos operacijas ir m edikam entinį gydymą. los pasakojimas
sukrečia ir drasko širdį.
Daugybę apdovanojimų pelniusi rašytoja Diane Cham berlain skaitytojams
gerai pažįstama kaip „Pribuvėjos išpažinties0 ir „Dingusios dukters0 autorė.
Prieš tapdama rašytoja ji užsiėmė privačia psichoterapeutės praktika. Išsila
vinimas ir darbas ligoninėse autorei suteikė puikią galimybę savo knygose at
skleisti net painiausius žm onių santykius, įžvalgiai, jautriai ir tikroviškai kurti
jaudinančias istorijas.
U D K 821.111(73) 31
Diane Cham berlain

NUTRAUKTA TYLA
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė
Redaktorė Rita M arkulienė

Korektorė M arijona Treigienė
Viršelio dailininkė Deimantė Rybakovienė
Maketavo Jurga Morkūnienė
Tiražas 2000 egz.

Išleido leidykla „Alm a littera“, Ulonų g. 2, LT-08245, Vilnius
Interneto svetainė: www.almahttera.lt
Spaudė U A B „Spindulio spaustuvė“,
B. Brazdžionio g. 23, LT-48184 Kaunas
Interneto svetainė: www.spindulys.lt

Diane Chamberlain - Nutraukta Tyla 2015 LT PDF

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Diane Chamberlain - Nutraukta Tyla 2015 LT PDF

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

^ Diane

Iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose,

Copyright ©1999 by Diane Cham berlain

Kalėdų vakarą po vienuoliktos suskambo telefonas. Lora, kaip v i­

Rėjus atsisėdo lovoje ir uždegė lempą ant spintelės.

- Aš važiuosiu su tavim, - pasisiūlė Rėjus numesdamas nuo

stojo prie kiekvieno šviesoforo.

valandų Lora surengė jam gimtadienio vakarėlį ir dėl jo uždegė

Ligoninės aikštelėje buvo vos keli automobiliai ir ji pastatė

menkai apšviestas. Eidam a per jį Lora visa drebėjo ir mintyse

kiaulytei. Bet Ema, net ir pažėrusi daugybę klausimų, nesugebėjo

jam trūkčiojančiai gaudant orą.

- Tokia moteris, - lemeno jis. - Tu turi...

Išsigandusi jo panikos, Lora sugriebė tėvą už rankų.

Kai ji grįžo namo iš ligoninės, rytuose dangus jau raudonavo nuo

Lora ištraukė iš džinsų kišenės popieriaus lapelį ir pasidėjusi

- Neturiu supratimo. Sakė, kad jinai jam - nepaprasta draugė.

kalvos spausdavo politikus. Jo veide buvo matyti gerai apgalvota

rankos, - nes, suprantama, esi nusim inusi ir labai susijaudinusi

Kietai sugniaužęs kumščius Rėjus palinko virš stalo, jo krum ­

- Betgi tu pats sakei, kad galiu važ...

Priblokšta visai jam nebūdingo įniršio protrūkio, Lora kumš­

nė vienu žodeliu niekada jai nepriekaištavo dėl jos karjeros. Ji nė

čio, jis buvo tik veide.

- Eime, - paragino Lora ir nusivedė mergaitę, uždėjusi ranką

Lorai primenantis moters galvą su didele plačiakrašte skrybėle,

tada ant jo stalo ir pradėjo augti krūvelė laiškų su neigiamais

namelyje prie ežero stebėdama pro teleskopą dangų, Lora atrado

apipilta įvairiausiais apdovanojimais, kviečiama daryti oficialių

- Ak, Lora, m ieloji, tikrai nenorėjau, kad tu taip kardinaliai

- Aš nenoriu ten vykti, - visai nuoširdžiai prisipažino ji. Rė­

- Ir tu nesuksi sau galvos dėl tos moters iš senelių namų? -

- Ji neatims iš manęs daug laiko, - atsakė Lora. - M an tiesiog

- Nedaryk to, gerai? - akyse švietė nuolankus prašymas.

Rėjus atsiduso ir pakilo nuo lovos.

Em a sėdėjo savo kambaryje ant grindų, įnikusi į naująją dėlionę

- Nieko tokio, - mergaitė pakėlė galvą į Lorą. Jos akys buvo

du vandens lašai panašūs į jų, visų pakrypę stogai užkloti plonu

ligos ilgesniam laikui.

karjeros visai nepykstąs. Bet tąryt jo išsakyti žodžiai vis tebe­

Nuvažiavusi pas juvelyrą Lora paliko jam sutaisyti grandinė­

M edou Vud Vilidžas - įspūdingas, didelis trijų aukštų pasta­

baltomis langinėmis. Visą pastato priekį juosė akį traukianti ve­

- Ieškau vienos jūsų gyventojos, - prabilo Lora. - Saros Touli.

vestibiulį. - O jūs prisėskite.

tibiulyje pasirodė jauna tvirtai sudėta moteris ilgu gėlėtu švarku.

donas. Ūgis apie metrą aštuoniasdešimt penkis, labai lieknas, aš­

- Niekas niekada nebuvo atėjęs jos aplankyti. Aš gi būčiau ži­

- Septyniasdešimt penkeri. Jai ankstyvoji Alzheim erio stadi­

Lora susmuko kėdėje.

- Fiziškai ji jaučiasi puikiai, - tarė Karolina. - Jinai sportuoja

atsisėdo krėsle tiesiai. - Šiame pensione mes turim e tris gyve­

atskiras priestatas tiems, kuriems reikalinga priežiūra visą parą.

- Nežinau, - tarė ji. - Aš nej jos nepažįstu.

palaikiu atminties sutrikimu. Tačiau praeitį ji prisimena kuo pui­

- Nors ji mielai žaidžia bingą ir jai labai patinka vakaro fil­

išsiaiškinti, iš kur mano tėvas ją pažinojo. Nieko daugiau.

kėdės. - Tuomet eime su manim.

čiusi Karoliną m aloniai jai nusišypsojo.

spalvos apmušalai ir ąžuoliniai stalai.

laikysena neklystamai prim inė Eleonorą Ruzvelt. Apsirengusi ne­

kritai oriai atrodančios moters klaidelės, Lorai suspaudė gerklę.

Kalėdų vakarą po vienuoliktos suskambo telefonas. Lora, kaip v i

Kietai sugniaužęs kumščius Rėjus palinko virš stalo, jo krum

Priblokšta visai jam nebūdingo įniršio protrūkio, Lora kumš

- Aš nenoriu ten vykti, - visai nuoširdžiai prisipažino ji. Rė

karjeros visai nepykstąs. Bet tąryt jo išsakyti žodžiai vis tebe

Nuvažiavusi pas juvelyrą Lora paliko jam sutaisyti grandinė

M edou Vud Vilidžas - įspūdingas, didelis trijų aukštų pasta

baltomis langinėmis. Visą pastato priekį juosė akį traukianti ve

donas. Ūgis apie metrą aštuoniasdešimt penkis, labai lieknas, aš

- Niekas niekada nebuvo atėjęs jos aplankyti. Aš gi būčiau ži

- Septyniasdešimt penkeri. Jai ankstyvoji Alzheim erio stadi

atsisėdo krėsle tiesiai. - Šiame pensione mes turim e tris gyve

palaikiu atminties sutrikimu. Tačiau praeitį ji prisimena kuo pui

- Nors ji mielai žaidžia bingą ir jai labai patinka vakaro fil

laikysena neklystamai prim inė Eleonorą Ruzvelt. Apsirengusi ne

butą. Aišku, už jį bus mokama ir toliau, - skubiai pridūrė ji ne

- Nežinau, ponia Touli. Jis gimė tūkstantis devyni šimtai aš

- Meilute, - prabilo, - ar gali papasakoti policininkui, kas nu

Eidam a poro šalį Nensė Čarlz, viena iš kelių Smitsono m uzie

Vėlų tos pačios dienos vakarą Lora sėdėjo su Stiuartu mažo

- Jis buvo labai nepatenkintas mano darbu ir mano sėkme. Įta

- Tuomet pamiršk ją. Nuvažiavai, pamatei, kad jai viskas ge

Lora stebėjo pro permatomą veidrodį, kaip naujoji Em os psicho

Namelis buvo prie nedidelio Aštono ežero, netoli Parišo kai

Deivison, turinčią sėkmingos patirties dirbant su kalbą praradu

- D ėl tavo tėčio mirties niekas nekaltas, - pasakė ji. - N usi

- Bet aš keliaudama beveik visada pasiimdavau ją kartu, - ne

mėgėja, - šyptelėjo Heterai. - Aš astronome. Toks jau mano gy

- O jūs, kaip mama, ar tinkamai atliekate savo pareigą? - pa

paprasčiausiu „aha“ ir žaisdama čiauškėjo už abi. Korės tėtis dir