2011-03-21 – Baltaragio Malūnas, Paudruvės kaimas.

Dienoraštis

Mielas dienorašti, šiandien noriu tau papasakoti apie gražiąją mergele Marcele. Manau kad visiškai
pamečiau dėl jos galvą. Kur tik einu, ką tik darau visur ji man vaidenasi ir tas jos skambantis juokas
man trukdo gyventi. Viskas prasidėjo gražią pavasario dieną kai tik iš antros ežero pusės rogėmis
atvažiavo Marcelė. Atvykusi į malūną ji labai juokėsi ,čiauškėjo, šokinėjo , kad net ir aš pats
nepastebėjau kaip ėmiau vikriau suktis lyg bučiau atjaunėjęs pora dešimčių metų. Baigęs malti
grūdus sukroviau viską į roges. Marcelei nuvažiavus, manyje kažkas vis tiek spurdėjo. Vien tas jos
juokas ir šypsena mane išvedė iš proto. Galvoje tik sukas vienas - gal ji mane užbūrė? Ar ji išvis
planuoja dar sugrįžti į malūną? Ar tekės už ji už tokio senbernio malūnininko? Jau nebežinau ką toliau
darysi jei tas juokas mane dar persekios.. Ir taip jau jaučiuosi labai vienišas ir beviltiškas. Naktimis
negaliu miegoti, o dirbti nesinori... Tikiuosi kažkada dar sutikti tą mergužėlę, gal net ir už jos užtekėti.

Baltaragis.

2011-10-08 - Baltaragio malūnas, Paudruvės kaimas.

Mielas dienorašti,

Šiandiena pas mane buvo atėjęs kaimynas Pinčiukas. Klausė kodėl nemalu mat jam prireikė malūno
ūžimo. O tuo metu man malimas visiškai nerūpėjo. Vienintelis dalykas ko aš troškau tai vesti
Marcelę. Tas kaimynas prisistatęs velniu ir pasiūlė man pagalbos. Jis man sakė, kad galėsiu vesti tą
kurią noriu, todėl ėmiau ir pasirašiau tą sutartį. Dabar mane tik vienas kankina - ar tai tikra? Dabar
beliko važiuoti į Jaudegių sodybą ir pasipiršti. Tikiuosi jos tėvai ir ji sutiks.

Iki pasimatymo dienorašti.

2011-10-15 – Baltaragio malūnas, Paudruvės kaimas.

Mielas dienorašti,

Šiandien pagaliau mano svajonė išsipildė! Užtekėjau už mylimosios. Jaučiuosi toks laimingas,
atjaunėjęs. Prieš savaitę važiavau į Jaudegių sodybą pirštis Marcelei. Pradžioje Marcelės tėvai
nenorėjo priimti, tačiau Marcelė pati išsidavė, kad nori užmanęs tekėti ir tėvas ją išleido. O mano
Marcelė kaip juokėsi iš džiaugsmo! Parsivęžus namo mylimąją, šventėme, net tris dienas. Šokau,
juokiausi, jaučiausi lyg atjaunėjęs, atgijęs. Marcelė irgi žibėjo, negalėjau nuleisti nuo jos akių. Ji
juokėsi, džiaugėsi lyg patekusi į išsvajotą burtų karalystę. Negalėjau patikėti, savo laimę, nežinojau ar
tai tikra. Kas bus toliau? Ar aš ją prarasiu? Ar mūsų laimė bus amžina? Beliko tik gyventi ir džiaugtis
vienu kitu toliau. Tikiuosi ta laimė neišblės.

Viso geriausio. Baltaragis

2011-11-02 – Baltaragio malūnas, Paudruvės kaimas

Labas vakaras dienorašti,

Šiandien buvo labai smagi diena. Jaučiuosi labai laimingas. Kiekviena diena su ja lyg šventė ir namai
dabar pilni juoko ir laimės. Malūnas tapo jaukesni ir sukosi vėl taip stipriai kaip ir ankščiau. Kartu mes
nuveikėme jau labai daug. Įdomu ar viskas klostysis taip gerai kaip dabar? Tikiuosi dar ilgai matysiu
tą savo įstabiąja Marcele.

Viso. Baltaragis.

2020-11-29 – Baltaragio malūnas, Paudruvės kaimas.

Sveikas dienorašti,

Šiandien įvyko tai ko labiausiai nenorėjau... Praradau savo paukštele. Jaučiuosi praradęs viską
pasaulyje. Sunerimęs buvau juo nuo tada kai mano mylimoji užsikabino ant malūno sparno. Ji sakė,
kad tik norėjo iškilti ir skristi su gervėmis, tačiau nušokus staiga jos veide dingo šypsena ir ji išbalo.
Tada aš labai persigandau ir nuo to laikotarpio labai ja susirūpinau. Ji sakė, kad tai buvo lyg širdyje
nutrūkus džiaugsmo gysla. Ir nuo tos dienas dingo jos visas džiaugsmas. Aš kiekvieną diena budėjau
prie jos, nebežinojau ką daugiau ir bedaryti... Man budint ji pradėjo blaškytis iš skausmo, tuo metu
aš nežinojau kaip jai padėti. Bet visa laime atėjo bobutė, ji mane vertė išeiti. Aš nenorėjau jos palikti,
bet pamatęs Marcelės šypseną pro tą siaubingą skausmą man atsirado viltis, kad viskas baigsis
laimingai ir kad Marcelės kančia ir sielvartas pavirs abiejų laime. Su šia viltimi ir išėjau. Po kiek laiko
pamačiau trobos lange žiburėlį ir kaip mat su stingstančia širdimi įpuoliau į trobą. Tikėjausi, kad tai
bus mūsų nauja užgimusi laimė, tačiau pamatęs Marcelę be žado, išbalusią ir užsimerkusią puoliau ją
apsikabinti. Aš negalėjau patikėti realybe. Tai atrodė lyg siaubingas sapnas. Pajutau, kad praradau
visą ką turėjau šiame pasaulyje. Jaučiausi bejėgis. Kodėl taip atsitiko? Ar tai yra mūsų pasakos
pabaiga? Kaip aš išgyvensiu ? Dabar be savo paukšteles aš nenoriu nieko daryti. Nežinau ar išstengsiu
eiti toliau. Tikiuosi kažkas man suteiks jėgų.

Ate... Baltaragis.

Augustės Balsytės 8b