Stephen.R.covey. .7.sekmes - Lydimu.zmoniu - iprociai.2006.LT

Fundamentalios tiesos - tai sėkmės durų
raktas. Stephenas Covey'us šias tiesas atsklei

džia mums. Būtinai nusipirkite knygą Sep
tyni sėkmės lydimų žmonių įpročiai, o svar
biausia - perpraskite jos pamokas!
— A nthony Roberts,
knygos D id ieji žingsniai autorius
Ši knyga turi didelį privalumą: ji yra papras

ta, bet nesupaprastinta.
- M .ScottP eck,
knygos Neišvaikščioti keliai autorius
„Septyniuose... jpročiuose“ autorius patei

kia mums septynis vertingus patarimus, kaip
tapti savo gyvenimo šeimininku ir darnia
asmenybe. Knyga energizuoja, įkvepia, pa
deda siekti sėkmės versle ir gyvenime ap
skritai.
— Roger Staubach,
Nacionalinės futbolo lygos žaidėjas
Stepheno R. Covey'aus knyga moko veiks

mingai, įtaigiai ir jausmingai. Pateikiamų
principų turinys ir metodika padeda tvirtus
efektyvaus bendravimo pamatus. Manau, ši
knyga puikiai papildys mano, švietėjo, bib
lioteką.
- W illiam Rolfe Kerr,
Jutos aukštojo mokslo komisijos narys
Stephen R. Covey
7 SĖKMĖS LYDIMŲ ŽMONIŲ
ĮPROČIAI
n The
/ H abits
o f H ighly
E ffective
P eople
Restoring the Character Ethic
Stephen R. Covey
FranklinCovey
Stephen R. Covey
sėkmės
lydimų žmonių
įpročiai
charakterio etikos rekonstrukcija
UDK 159.9 Versta iš leidinio:
Co-287 Stephen R. Covey
The 7 Habits o f Highly Effective People:
Powerful Lessons in Personai Change
Iš anglų k. vertė Virginija Šileikienė

Redagavo Andrius Rondomanskis
Copyright © 1989, 2004 by Stephen R. Covey

FREE PRESS
A Division of Simon & Schuster, Inc.
New York, NY 1002
ISBN: 0-7432 -6 9 51 -9
Franklin Covey ir FC logo yra Franklin Covey Co prekybinis ženklas.

Naudojimas tik su leidimu.
ISBN 9 9 55-599-34-0 © „Mijalba“, 2006

T u r in y s
Padėkos ................................................................................... 9
Įžanga ...................................................................................... 11
I dalis. P aradigmos ir principai ................................... 17

Iš vidaus j išorę ................................................................... 19
Septyni įpročiai: apžvalga ................................................... 52
II dalis. A smeninės pergalės ......................................... 71

I įprotis. Būk proaktyvus ................................................. 73
Asmeninių vizijų principai ........................................... 74
II įprotis. Pradėdamas galvok apie pabaigą ....................... 103
Asmeninio lyderiškumo principai ............................... 104
III įprotis. Pradėk nuo svarbiausių dalykų ....................... 155
Asmeninės vadybos principai ....................................... 156
III dalis. V iešosios pergalės .......................................... 195

Tarpusavio priklausomybės paradigmos ...................... 197
IV įprotis. Laimėkime abu ............................................... 217
Tarpasmeninio lyderiškumo principai ......................... 218
V.įprotis. Suprask, ir būsi suprastas .................................. 248
Atjautaus bendravimo principai .................................. 249
VI įprotis. Sinerginis veikimas ......................................... 273
Kūrybiško bendradarbiavimo principai ....................... 274
IV dalis. A tsinaujinimas ................................................ 297

VII įprotis. Pagaląsk savo pjūklą ...................................... 299
Pusiausviro atsinaujinimo principai ............................ 299
Ir vėl iš vidaus į išorę .................................................... 321
Autoriaus pastaba .............................................................. 331
6 SEPTYNI SĖKMĖS LYDIMŲ ŽMONIŲ ĮPROČIAI
Pabaigos žodis ..................................................................... ..333

P r ie d a s A. Kaip žvelgiame į pasaulį iš įvairių centrų ........... ...345
P r iedas B. II kvadranto diena jūsų bendrovėje .......................355
Apie FranklinCovey bendrovę ............................................. ...365
Apie autorių ........................................................................ ..367
Padėkos
Tarpusavio priklausomybė yra kur kas didesnė vertybė negu asmeni

nė nepriklausomybė.
Ši studija yra sinerginė, kitaip sakant, daugelio protų sąveikos re
zultatas. Ji prasidėjo aštuntojo dešimtmečio viduryje, kai rašydamas
daktarinį darbą susidomėjau per 200 metų išleista literatūra apie sėk
mės dėsnius. Esu dėkingas daugeliui mąstytojų už jų išmintį ir įkvėpi
mą - jų darbai pergyveno juos pačius.
Dėkoju daugeliui studentų, draugų ir kolegų iš Brighamo Youngo
universiteto ir Covey 'aus lyderiškumo centro (Covey Leadership Cen
tre), taip pat tūkstančiams suaugusiųjų, tėvų, jaunuolių, vadovų, mo
kytojų ir kitų savo klientų, kurie praktiškai tikrino šios knygos idėjų
vertę ir mane skatino. Taip medžiaga palaipsniui įgavo šią formą ir
įkvėpė tuos, kurie nuoširdžiai gilinosi į ją, o as įsitikinau, kad septyni
įpročiai - tai holistinis, integralus asmenybės ugdymo ir efektyvaus
savitarpio bendravimo metodas ir kad svarbiau už tuos įpročius yra
tik šių įpročių santykis bei eiliškumas.
Taip pat esu dėkingas žmonėms, padėjusiems man parengti ir iš
leisti šią knygą:
- Sandrai ir visiems mūsų vaikams, jų vyrams ir žmonoms už tai, kad
garbingai gyvena, tarnauja visuomenei, taip pat padeda man ir palaiko
mane, kai turiu išvykti iš namų. Nesunku mokyti principų, kurių
laikosi mylimi žmonės.
- savo broliui Džonui už ištikimą meilę, domėjimąsi mano veikla, jo
įžvalgumą ir tyrą sielą.
- savo šviesios atminties tėvui.
- savo motinai už jos ištikimybę 87 savo palikuonims ir už jos amži
ną meilę.
- savo brangiems draugams ir verslo kolegoms, ypač:
- Billui Marre, Ronui McMillanui ir Lexui Wattersonui už atsiliepi

mus, padrąsinimą, pagalbą ruošiant medžiagą spaudai ir išleidžiant
knygą.
- Bradui Andersonui, ne vienerius metus rengusiam Septynių įpročių
programos vaizdajuostes. Jam vadovaujant, ši medžiaga buvo patik
rinta ir patobulinta, jo dėka ją įvairiose organizacijose išbandė tūstan
čiai žmonių. Beveik visi mūsų klientai nusprendė šią medžiagą paro
dyti didesniam skaičiui savo darbuotojų, tuo patvirtindami jos veiks
mingumą.
- Bobui Thele už pagalbą organizuojant mūsų bendrovės darbą, - tai
sudarė man puikias galimybes susikaupti ir parašyti šią knygą.
- Davidui Conley’ui - jis skaitė paskaitas įvairioms bendrovėms apie
septynių įpročių veiksmingumą, tuo labai padėdamas man ir mano
kolegoms Blaine’ui Lee, Roice’ui Kruegeriui, Rogerui Merrillui ir Alui
Switzeriui skleisti šias idėjas visuomenėje.
- savo literatūriniam agentui Janui Milleriui ir itin aktyviam partne
riui Gregui Linkui, taip pat jo padėjėjoms Stephannei Smith ir Rale-
en Beckham Wahlin už jų kūrybiškumą ir ryžtą platinant knygą.
- Simon ir Schuster leidyklos redaktoriui Bobui Asahinai už profesio
nalumą, už daugelį nuostabių pasiūlymų ir už paaiškinimą, kuo ištar
tas žodis skiriasi nuo užrašyto.
- savo buvusioms asistentėms Shirley ir Heather Smith ir dabartinei
asistentei Marilyn Andrews už jų išties nepakartojamą lojalumą.
- mūsų Executive Magazine žurnalo redaktoriui Kenui Sheltonui už
tai, kad padėjo tobulinti knygos rankraštį, taip pat už jo garbingumą
ir kokybišką darbą.
- Rebeccai Merrill už itin vertingą pagalbą rengiant ir spausdinat ran
kraštį, už tikėjimą šia medžiaga, taip pat jos vyrui Rogeriui už išmin
tingą ir sinerginę pagalbą.
- ir Kay Swim bei jos sūnui Gaylordui už vertingus ir išmintingus
patarimus, padėjusius mūsų organizacijai suklestėti.
Įž a n g a
^ J u o to laiko, kai pirmą kartą buvo išleista ši knyga, pasaulis neap

sakomai pasikeitė. Gyvenimas tapo sudėtingesnis, jis reikalauja dau
giau pastangų ir kelia daugiau įtampos. Iš pramoninės epochos mes
perėjome į informacijos amžių ir susidūrėme su naujais uždaviniais.
Atsirado naujų iššūkių, asmeninių bei organizacinių problemų, apie
kurias prieš porą dešimtmečių niekas net nežinojo. Problemų ne tik
pagausėjo - dabar jos yra visiškai kitokio pobūdžio.
Didžiuliai pokyčiai visuomenėje ir kompiuterizuotoje pasaulinėje
rinkoje ragina mane atsakyti į kelis svarbius klausimus, kuriuos nuo
latos girdžiu: Ar ši knyga ir šiandien tebėra tokia pat veiksminga prie
monė? Ar septyni įpročiai bus tokie pat veiksmingi po dešimties, dvi
dešimties, penkiasdešimties ar šimto metų? Mano atsakymas toks:
Kuo sparčiau keičiasi pasaulis ir kuo didesnės mūsų problemos, tuo
labiau šie įpročiai padės mums jas spręsti. Kodėl? Mūsų vis gausėjan
čios problemos yra visuotinės, todėl spręsti jas visada turėsime remda
miesi tam tikrais amžinais ir akivaizdžiais principais, kurie yra bendri
visoms klestinčioms visuomenėms. Aš neišradau šių principų - ta garbė
priklauso ne man. As tiesiog paskelbiau, kad tokie principai egzistuo
ja, ir sudėliojau juos į eiliškumu paremtą sistemą.
Esu perpratęs vieną be galo svarbią tiesą: jei nori įgyvendinti iški
liausias savo svajones ir įveikti didžiausius sunkumus, pažink ir pritai
kyk principus, arba natūralius dėsnius, nuo kurių priklauso veiklos re
zultatai. Šiuos principus galime taikyti labai skirtingai, atsižvelgdami
į savo unikalumą, gabumus, kūrybiškumą, tačiau kad ir ką darytume,
be jų sėkmės nepasieksime.
Dažnai žmonės to nepripažįsta, bent jau sąmoningai. Vis dėlto žvelg
dami atidžiau pastebime, kad principais paremti sprendimai yra kur
kas veiksmingesni. Leiskite šį kontrastą pailiustruoti keliais būdingais
šios dienos problemų pavyzdžiais:
10 SEPTYNI SĖKMĖS LYDIMŲ Ž M O N IŲ ĮPROČIAI
Baimė ir nesaugumas. Nepaprastai daug žmonių šiandien gyven

kankinami baimės. Jie bijo dėl ateities. Jie bijo pasikeitimų. J įe
prarasti darbą, drauge ir šeimos pragyvenimo šaltinį. Žmonės b‘'°
rizikuoti, todėl tampa priklausomi nuo kitų - ir darbe, ir namuose*
Šiuolaikinė kultūra šią problemą siūlo spręsti siekiant asmeninės ne
priklausomybės. „Dabar rūpinsiuos tik savimi ir savo nuosavybe. Ge
rai atliksiu savo darbą, o tada užsiimsiu tais dalykais, kurie teikia man
tikrą džiaugsmą." Asmeninė nepriklausomybė yra labai svarbi, netgi
būtina egzistencijos sąlyga. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje vyrauja
tarpusaviopriklausomybė, todėl, siekdami savo didžiausių tikslų, turi
me pasitelkti ir kitų žmonių įgūdžius bei gabumus, nes mūsų asmeni
nės galimybės iš esmės yra menkos.
„Noriu dabar". Žmonės nori turėti daug ir dabar. „Noriu pinigų.

Noriu didelio ir gražaus namo, gražaus automobilio, didžiausio ir
geriausio pramogų centro. Noriu visa tai turėti, nes esu to vertas. “
Nors dabartinė bankų kredito sistema leidžia mums įsigyti daiktus
dabar, o sumokėti už juos vėliau, tačiau ekonominės realijos tokios,
jog vieną dieną paaiškėja, kartais net labai skausmingai, kad negalime
pirkti daugiau, negu sugebame uždirbti. Šią paprastą tiesą mums ne
gailestingai primena augantys procentai. Kad pasiektume tikslą, nega
na vien sunkiai plušėti. Kai šiandien taip greitai keičiasi technologijos,
o globalizuotoje rinkoje didėja konkurencija, mes ne tik privalome
būti labai išsilavinę - diena iš dienos turime mokytis ir nuolat at
skleisti vis naujas savo galimybes. Mums reikia nuolat mokytis, kad
nesiremtume jau pasenusiomis žiniomis. Įvairiausio rango vadovai rei
kalauja vis geresnių rezultatų, ir tam yra svarių priežasčių, iš kurių
svarbiausia - žiauri konkurencija. Auganti gamyba yra šiandieninė re
alybė ir materialinės gerovės pamatas, tačiau tikra sėkmė aplanko tuos,
kurie puoselėja dvasines vertybes. Galbūt jums pavyks įvykdyti ga
mybos planus, tačiau svarbiausia, ar jūsų atliekamas darbas liks pra
smingas po vienerių, penkerių ar dešimties metų. Mūsų pramoninė
kultūra ir Volstritas siekia rezultatų šiandien. Tačiau būtina laikytis
pusiausvyros principo: suderinti šiandieninius poreikius ir plėtoti g a li-
ĮŽANGA 11
jjiybes, kurios padėtų mums siekti sėkmės rytoj. To paties principo

turite paisyti rūpindamiesi sveikata, santuoka, šeima, bendruomene.
Kaltinim ai ir aukos sindromas. Kai kyla problemų, visuomet galite

rasti kaltų. Mūsų visuomenėje įprasta smerkti. „Jei mano viršininkas
nebūtų toks užsispyręs idiotas... Jei nebūčiau gimęs toks neturtin
gas... Jei gyvenčiau geresnėje vietoje... Jei nebūčiau paveldėjęs tokio
temperamento iš savo tėvo... Jei vaikai nebūtų tokie maištingi... Jei
anas skyrius nuolat nepainiotų užsakymų... Jei mūsų pramonė nesi-
ristų į prarają... Jei mūsų žmonės nebūtų tokie tinginiai, be įkvėpi
mo... Jei mano žmona būtų nors kiek supratingesnė... Jei...“ Taip dėl
savo nesėkmių ir sunkumų kitus žmones ar aplinkybes kaltina daž
nas. Toks elgesys visai suprantamas, nes jis bent jau trumpam nura
mina, numalšina skausmą. Tačiau taip elgdamiesi mes daromės dar
labiau priklausomi nuo savo problemų. Parodykite man žmogų, ku
ris nuolankiai prisiima atsakomybę už viską, kas su juo ar ja vyksta, ir
drąsiai imasi iniciatyvos kūrybiškai keisti situaciją, o aš jums tada pa
rodysiu, kokia didžiulė yra gero pasirinkimo galia.
Neviltis. Kaltinimai gimdo cinizmą ir neviltį. Jei pasiduodame ir ima

me tikėti, kad esame aplinkybių aukos, kad mūsų likimas nulemtas,
mus apima neviltis ir apatija. „Esu tik pastumdėlis, marionetė, mažas
didelio mechanizmo sraigtelis ir nieko negaliu pakeisti. Tiesiog pasa
kykite, ką turiu daryti, ir aš padarysiu." Kiek daug gabių, talentingų
žmonių taip mano; jie nusivilia, juos apima depresija. Dabartinė kul
tūra siekiantiems išgyventi ciniškai atkerta: „Per daug tikiesi iš gyveni
mo. Neturėk tokių iliuzijų ir niekada neteks nusivilti.“ Priešingas šiam
požiūriui yra augimo ir tobulėjimo principas: „Aš turiu jėgų kurti
savo gyvenimą."
Pusiausvyros nebuvimas. Mobiliųjų telefonų amžiaus būtis darosi

vis sudėtingesnė, reiklesnė, ji kelia vis didesnę įtampą ir išsemia iš
mūsų visas jėgas. Kyla klausimas, kodėl mes, kad ir kaip stengiamės
racionaliai suskirstyti laiką, padaryti daugiau, pasiekti daugiau, staiga
atsiduriame nesuskaičiuojamų smulkmenų nelaisvėje ir esame priversti

aukoti sveikatą, šeimą, garbę ir dar daugybę išties svarbių dalykų. Ta
čiau ne darbas dėl to kaltas - darbas yra mūsų gyvenimo variklis. Ir ne
sudėtingas pasaulis ar pokyčiai. Ydingas yra šiuolaikinės visuomenės
požiūris, jis teigia: „Anksčiau ateik į darbą, ilgiau pasilik, dirbk našiau,
dėl šiandienos aukok rytojų." Tačiau toks gyvenimo būdas nesukuria
dvasinės pusiausvyros ir ramybės. Visa tai pasiekia tik tie, kurie suge
ba nusistatyti aiškius gyvenimo prioritetus ir tvirtai žengia pasirinkto
tikslo link.
„Kokia man iš to nauda?“ Dabartinė kultūra kala mums į galvas,

kad gyvenime turime siekti tik „pačių geriausių" dalykų. Teigiama,
kad „gyvenimas —tai žaidimas, lenktynės, varžybos, kurias privalu
laimėti". Bendramoksliai, bendradarbiai, netgi šeimos nariai yra lai
komi konkurentais - jei jie laimi, jūs pralaimite. Žinoma, mes sten
giamės atrodyti draugiški, šypsomės ir drąsiname kitus siekti sėkmės,
tačiau širdyje graužiamės ir pavydime, kai jiems pasiseka. Civilizacijos
istorijoje gausu pavyzdžių, kai drąsūs ir valingi žmonės pasiekdavo
nuostabių dalykų veikdami vieni. Tačiau šiame informacijos amžiuje
didžiausios galimybės atsiveria tiems, kurie žino, kas tai yra „mes".
Tikrai didžių dalykų dabar pasiekia nesavanaudiški, plataus mąstymo
žmonės. Jie gerbia vieni kitus ir dirba bendram labui.
Noras būti suprastiems. Žmonės trokšta būti suprasti, išklausyti,

pagerbti ir įvertinti. Kiekvienas nori daryti kitiems įtaką. Tokių karš
tų troškimų turime nedaug. Daugelis mano, kad mokėjimas ben
drauti - gebėjimas aiškiai reikšti mintis, įtikinėti - yra svarbiausia
poveikio priemonė. Ar pastebėjote, kaip dažnai pašnekovui kalbant,
užuot klausęsi jo, svarstote, ką jam atsakyti? Tačiau daryti žmonėms
poveikį galite tik tada, kai tie kiti žmonės jaučiasi jūsų suprasti —kai
atidžiai ir nuoširdžiai išklausote jų ir elgiatės su jais atvirai. Deja, dau
gelis žmonių emociškai yra pernelyg pažeidžiami ir klausytis nemoka.
Jie skuba atlikti susiplanuotus darbus, jie nenori skirti tiek laiko, kad
galėtų suprasti, kas jiems sakoma, todėl iš karto ima kalbėti apie savo
reikalus. Mūsų kultūra skatina, netgi reikalauja, kad žmogus mokėtų
daryti įtaką kitiems. Tačiau įtakos darymo principas remiasi abipusiu
supratimu, o abipusis supratimas atsiranda tik tada, kai bent vienas iš
kalbėtojų išgirsta kitą.
K onfliktai ir nesutarimai. Kad ir kiek bendrybių vienija žmones,

kiekvienas jų yra skirtingas. Kiekvienas skirtingai mąsto, turi skirtin
gas, kartais netgi konfliktuojančias vertybes, kitokius motyvus ir tiks
lus. Todėl suprantama, kad kartais kyla konfliktų. Šiandieninės kon
kurencinės visuomenės siūlomos konfliktų sprendimo taktikos ragi
na „laimėti kuo daugiau". O kompromiso menas moko derėtis tol, kol
bus rastas visiems priimtinas sprendimas. Tai išties geras dalykas, vis
dėlto dažniausiai nė viena šalis nebūna visiškai patenkinta tokių dery
bų rezultatais. Kokį nuostolį patiria žmonės, kai dėl nesutarimų pri
versti tenkintis menkais, tačiau visiems tarsi priimtinais rezultatais!
Kokį nuostolį jie patiria, kai kūrybiškai nebendradarbiauja, kai ben
dromis jėgomis neieško geriausių sprendimų.
Apatija. Žmogų sudaro keturi būties lygmenys: kūnas, protas, širdis

ir siela. O dabar pažvelkime į dvi šių lygmenų traktuotes - kaip juos
supranta šiuolaikinė mūsų kultūra ir kaip skatina elgtis teisingi princi
pai.
K ūnas :
Kultūra: nekeiskite gyvenimo stiliaus; jei iškilo sveikatos problemų,
gydykitės chirurgiškai ir vaistais.
Principai: kad nesirgtumėte, keiskite gyvenimo stilių, siekite vidi
nės harmonijos, laikykitės senų ir universalių sveikos gyvensenos
principų.
P rotas:
Kultūra: be saiko žiūrėkite televizorių, pramogaukite.
Principai: skaitykite ir studijuokite įvairią literatūrą, nuolatos mo
kykitės.
Š irdis :
Kultūra: bendraudami su kitais žmonėmis, visų pirma siekite tik
savo asmeninių tikslų.
Principai: bendraukite nuoširdžiai ir pagarbiai, girdėkite, ką jums
sako žmonės, tarnaukite jiems; tegu tokie santykiai teikia jums
pasitenkinimą ir džiaugsmą.
S iela:
Kultūra: būkite ciniški individualistai.
Principai: pripažinkite, kad gyvenimo prasmės ir visų pozityvių
dalykų siekti padeda tam tikri principai, kurių šaltinis, mano nuo
mone, yra Dievas.
Siūlau visada turėti galvoje savo unikalius poreikius, tačiau nieka

da nepamiršti bendrų gyvenimo iššūkių. Tada rasite prasmingus spren
dimus ir pasirinksite teisingą kelią. Taip pat imsite vis aiškiau suvok
ti, kad dabartinė kultūra visiškai nesiderina su gyvenimo būdu, kuris
remiasi esminiais ir amžinais būties principais.
Baigdamas įžangą norėčiau pateikti jums klausimą, kurį nuolat pa

teikiu savo klausytojams: „Kas iš jūsų mirties patale gailėsis, kad per
mažai laiko praleido darbe ar prie televizoriaus?" Suprantama, tokių
neatsiranda. Prieš mirtį žmonės linkę galvoti apie mylimuosius, apie
šeimą, - žodžiu, apie tuos, kuriems paskyrė savo gyvenimą.
Netgi žinomas psichologas Abraomas Maslou (Abraham Maslow)
gyvenimo pabaigoje padarė išvadą, kad laimė ir pasitenkinimas, ku
riuos kelia palikuonys, yra svarbiau už saviraišką (iš jo garsiojo „porei
kių hierarchijos" sąrašo). Šiuos poreikius jis pavadino savitranscen-
dencija.
Aš jam visiškai pritariu. Didžiausią pasitenkinimą jaučiu stebėda
mas savo vaikus ir anūkus - juose aš regiu įkūnytus septynis įpročius.
Štai mano devyniolikmetė anūkė Šenon nutarė padėti Rumunijos
našlaičiams. Ji parašė man ir savo motinai, mano žmonai Sandrai, kad
jos gyvenimo supratimas pasikeitė, kai vienas sergantis vaikutis ją ap-
ĮŽANGA 15
vėmė, o paskui apkabino. Būtent tą akimirką Šenon tarė: „Nenoriu

gyventi tik sau.“ Ji grįžo į Rumuniją ir iki šiol tarnauja žmonėms.
Visi mūsų vaikai turi šeimas, pagrindinis jų ir sutuoktinių gyveni
mo tikslas - tarnystė kitiems. Regėdami, kaip jie gyvena vedami savo
vizijų ir principų, aš ir mano žmona išties džiaugiamės.
Pažadu, kad ši knyga suteiks jums malonią pamoką. Sužinotais

dalykais pasidalykite su mylimais žmonėmis. O ką būsite išmokę,
pradėkite taikyti praktiškai. Prisiminkite štai ką: jei mokotės, tačiau
nieko nedarote, tai reiškia, kad mokotės visiškai perniek. Jei turite
žinių, tačiau jų netaikote, tai visos jūsų žinios nieko vertos.
Man pačiam gyvenimas su septyniais įpročiais yra tarsi nuolatinė
kova - visų pirma todėl, kad mums tobulėjant randasi naujų gyveni
mo iššūkių. Galima sakyti, gyvenimas yra kaip sportas - slidinėjimas,
tenisas, golfas ar koks kitas. Kiekvieną dieną nuoširdžiai stengiuosi
gyventi taip, kaip diktuoja šie principais grįsti įpročiai, ir kiekvieną
dieną esu drauge su jumis.
- Stephen R. Covey
stephen.covey@franklincovey.com
www.stephencovey.com
Pronas, Juta
2004 metų liepos 24 diena
I dalis
P a r a d ig m o s
ir P r in c ip a i
IŠ VIDAUS Į IŠORĘ
Nėra tikros tobulybės, kuri būtų atskirta
nuo doros gyvensenos.
- D a v id S t a r r J o r d a n
D i r b u su žmonėmis jau dvidešimt penkerius metus. Per tą laiką

susipažinau su daugybe verslininkų, dėstytojų, šeimų ir atskirų su
tuoktinių, kurie visuomeniniame gyvenime pakilo j sėkmės viršūnes,
tačiau jautė dvasinį alkį, troško vidinės darnos, norėjo geresnių santy
kių su artimaisiais.
Ko gera, nesuklysiu pasakęs, jog problemos, kuriomis man guo
dėsi šie žmonės, yra nesvetimos ir jums. Štai:
Susikūriau karjeros planus ir ėmiau juos įgyvendintu Džiaugiausi,
kad man neįtikėtinai sekasi, bet už visa tai sumokėjau asmenine laime
ir šeimyniniu gyvenimu. Visiškai sugadinau santykius su žmona ir vai
kais. Ar tai tikrai aš? Turėjau paklausti savęs - ar buvo verta?
Ėmiau laikytis naujos dietos —jau penktą kartą šiais metais. Žinau,
kad per daug sveriu, ir iš tiesų noriu pasikeisti. Perskaitau viską, ką
randu ta tema, susikuriu tikslus, išsiugdau teigiamą požiūrį ir tariu sau,
kad galiu juo remtis. Tačiau greitai paaiškėja, kad, deja, negaliu. Po
kelių savaičių mano pasiryžimas ima tirpti. Matyt, neturiu tiek valios,
kad tesėčiau sau duotus pažadus.
Norėdamas išmokti efektyviai vadovauti, ėmiau lankyti įvairius kur
sus. Iš savo darbuotojų tikiuosi daug, labai stengiuosi būti draugiškas ir
teisingasjiems. Vis dėlto lojalumo išjų nesulaukiu. Jei kokią dieną susirg-
čiau ir neateičiau į darbą, manau, daugelisjų dieną praleistų plepėdami
prie vandens fontanėlio. Kodėl man nepavyksta jų išmokyti atsakingu

mo ir savarankiškumo, kodėl negaliu rasti geresnių darbuotojų?
Mano paauglys sūnus pasidarė labai maištingas. Vartoja narkotikus.
Kad ir ką jam pasakau, jis nenori klausytis. Ką man daryti?
Turiu daugybę darbų, kurių atlikti niekada nespėju. Visas savaitės
dienas jaučiausi įsitempęs ir užgultas daugybės rūpesčių. Lankiau įvai
rius seminarus, kuriuose mokė organizuoti savo laiką, išbandžiau pustu
zinį įvairiausių planavimo sistemų. Kai kurios padėjo, tačiau mano gy
venimas vis tiek nėra toks laimingas, ramus bei vaisingas, kokio aš norė
čiau.
Stengiuosi, kad mano vaikai suprastų, jog darbas yra vertybė, tačiau
norėdama priversti juos ką nors padaryti, turiu tikrinti kiekvieną jų
žingsnį... ir kaskart turiu išklausyti jų protestų. Daug lengviau viską
padaryti pačiai. Kodėl vaikai negali savo pareigų atlikti noriai, never
čiami?
Esu užimtas žmogus. B tiesų labai užimtas. Kartais net suabejoju, ar
tai, ką aš darau, ateityje turės prasmės. Labai norėčiau tikėti, jog mano
gyvenimas yra prasmingas ir kad mano pastangos nenuėjo veltui.
Kai mano draugams ar giminaičiams pasiseka arba kai jie sulaukia
pripažinimo, aš šypsausi ir garsiaijuos sveikinu, tačiau širdyjepavydžiu.
Kodėl taip jaučiuosi?
Esu valingas žmogus. Žinau, kad visada galiu pasiekti tai, ko noriu.
Dažniausiai sugebu įtikinti kitus pasielgti taip, kaip reikia man. Visuo
met viską labai kruopščiai apgalvoju ir neabejoju, kad mano sumany
maipaprastai estigeriausi visiems. Bet dažnaijaučiuosi nesmagiai. Dažnai
svarstau, ką kiti žmonės iš tiesų mano apie mane ir apie mano idėjas.
Mano vedybinio gyvenimo laimė baigėsi. Mes net nebesipykstame —
tiesiog nebemylime vienas kito. Ieškojome profesionalios pagalbos, išban
dėme daugybę priemonių, bet viskas veltui. Rodos, mes nebesugebėsime
jausti tų jausmų, kurie siejo mus pirmiau.
IŠ VIDAUS i IŠORĘ 21
Tai didžiuliai rūpesčiai, skausmingos problemos, ir jų neįmanoma

išspręsti greitai.
Prieš kelerius metus panašų rūpestį turėjome aš ir mano žmona
Sandra. Vienas iš mūsų sūnų išgyveno labai sunkų laikotarpį mokyk
loje. Jam prastai sekėsi mokslas. Jis ne tik nesugebėdavo atlikti testų,
bet net nesuprasdavo užduoties. Be to, mūsų sūnus nemokėjo ben
drauti, todėl artimiesiems dažnai sukeldavo keblumų. Jis buvo ne
aukštas, kaulėtas, prastai koordinuotų judesių. Pavyzdžiui, žaisdamas
beisbolą, lazda jis užsimodavo anksčiau, negu atlėkdavo kamuoliu
kas. Visi juokdavosi iš jo.
Aš ir Sandra labai troškome jam padėti. Manėme, kad mums, tė
vams, labai svarbu „sėkmingai" auklėti sūnų, todėl stengėmės iš pas
kutiniųjų. Mes norėjome pakeisti savo požiūrį į berniuką, bandėme
su juo elgtis kitaip. Žodžiu, remdamiesi „pozityvaus mąstymo" me
todu, mes skatinome jį keistis. „Nagi, sūnau! Juk tu gali! Mes žino
me, jog tu gali. Suimk beisbolo lazdą truputėlį aukščiau ir stebėk
kamuoliuką. Neužsimok tol, kol kamuoliukas nepriartės prie tavęs."
Jei smūgis pavykdavo gerėliau, mes imdavome dar labiau jį skatinti:
„Tai puiku, sūnau! Taip ir toliau daryk."
Jei kiti iš jo juokdavosi, mes jiems priekaištaudavome: „Palikite jį
ramybėje. Nekibkite prie jo. Jis dar tik mokosi." O mūsų sūnus verk
davo ir tvirtindavo, kad jis nieko gera nepasieks, kad jis visai nemėgsta
žaisti beisbolo.
Visos mūsų pastangos, rodės, ėjo perniek, todėl mes dar labiau
krimtomės. Mes taip pat pastebėjome, kad toks mūsų aktyvumas
pradėjo žeisti jo savigarbą. Stengėmės padrąsinti jį, padėti jam, bet po
daugelio nesėkmių liovėmės tai darę ir pabandėme į viską pažvelgti
kitaip.
Tuo metu važinėjau po visą šalį ir mokiau savo klientus lyderišku
mo principų. Viena iš mano užduočių buvo parengti dviejų mėnesių
mokymo programą IBM administracijos personalui. Kursų tema bu
vo komunikacija ir informacijos suvokimas.
Rinkdamas medžiagą ir ruošdamasis pristatyti programą, labai su
sidomėjau, kaip iš tiesų formuojasi žmogaus suvokimas ir kaip jis
veikia mūsų pasaulėvaizdį bei elgesį. Tai paskatino mane studijuoti

savaime išsipildanciaspranašystes- vadinamąjį Pigmaliono efektą* Tuo
būdu bendrovių vadybininkams siūloma formuoti teigiamas pavaldi
nių savybes. Šios studijos padėjo suprasti, koks galingas yra mūsų
suvokimas. Supratau, kad regimasis pasaulis, be visa ko kita, dar pri
klauso ir nuo „akinių", pro kuriuos žiūrime - tie „akiniai" interpre
tuoja mūsų matomą tikrovę.
Aš ir Sandra aptarėme medžiagą, kurią dėsčiau IBM vadovams,
paskui mes atidžiai pažvelgėme į sūnaus situaciją ir tada abu suprato
me, kad pastangos padėti jam visai neatspindėjo mūsų tikrojo požiū
rio į jį. Kai sąžiningai išanalizavome tikruosius savo jausmus, pamatė
me, kad iš tiesų savo sūnų laikėme nevykėliu, gal net „atsilikėliu".
Todėl bandymai pakeisti jo požiūrį ir elgesį buvo bevaisiai, kad ir
kaip mes nėrėmės iš kailio. Savo veiksmais ir žodžiais iš tiesų jam
kalėme į galvą štai ką: „Tu nieko nesugebi. Tave reikia globoti."
Paaiškėjo toks dalykas: jei norime iš tiesų ką nors pakeisti, visų
pirma turime pasikeisti patys. O kad pokyčiai būtų veiksmingi, reikia
kitaip suvokti pasaulį.
C h a r a k t e r io e t ik a ir v is u o m e n in ė e t ik a
Kai gilinausi į suvokimo problemas, drauge išsamiai tyrinėjau ir

„sėkmės" literatūrą, išleistą Jungtinėse Valstijose nuo 1776 metų iki
šių dienų. Perverčiau tūkstančius knygų, straipsnių ir apybraižų apie
saviugdą bei pagalbą sau, taip pat domėjausi populiariosios psicholo
gijos darbais. Žodžiu, surinkau visą informaciją apie tai, ką laisvi ir
demokratiški žmonės laikė sėkmės prielaidomis.
Analizuodamas daugiau negu 200 metų laikotarpio „sėkmės" lite
ratūrą, netikėtai atkreipiau dėmesį į vieną neįtikėtiną dalyką: pastarų
jų 50 metų šios srities tyrinėjimai yra paviršutiniški, jie pernelyg rūpi
nasi visuomeniniu žmogaus įvaizdžiu, siūlo greitosios psichologinės
* Pigmaliono efektas, arba savaime išsipildančios pranašystės - (pagal B. Shaw
„Pigmaliono" siužetą) psichologinis fenomenas: žmogus tampa toks, kokiu
jį laiko aplinkiniai, ypač jei tarp jų yra pavaldumo ryšys (red.).
IŠ VIDAUS Į IŠORĘ 23
pagalbos priemones, kitaip tariant, sunkią ligą nori gydyti paprasčiau

siais tvarsčiais ir aspirinu. Tokią išvadą padariau remdamasis savo asme
nine patirtimi, kurią sukaupiau bendraudamas su rūpesčių kamuoja
mais žmonėmis. Nors tokios priemonės iš pradžių atrodo veiksmingos,
negydoma chroniška liga neišnyksta ir vėliau neišvengiamai atsinaujina.
Akivaizdus kontrastas buvo pirmųjų 150 metų literatūra. Ten dė
mesys buvo sutelktas j dalyką, kurį pavadinčiau charakterio etika. Ši
sąvoka aprėpia tokias sėkmę lemiančias savybes kaip principingumas,
kuklumas, ištikimybė, saikingumas, drąsa, teisingumas, kantrybė,
darbštumas, paprastumas, taip pat sugebėjimas vadovautis Auksine
taisykle*. Tokio tipo literatūrai priklauso Bendžamino Franklino (Ben-
jamin Franklin) biografija. Iš esmės ši knyga - tai pasakojimas apie
žmogaus pastangas tvirtai išsiugdyti pasirinktus principus ir įpročius.
Tokia literatūra teigia, kad egzistuoja pagrindiniai prasmingo
gyvenimo principai ir kad tikros sėkmės bei ilgalaikės laimės galima
siekti tik tuomet, kai šie principai tampa integraliais asmenybės
bruožais.
Tačiau po I pasaulinio karo pagrindiniu sėkmės garantu tapo ne
charakterio etika, o savybės, kurių visumą galima būtų pavadinti vi
suomenine etika. Imta manyti, kad sėkmę labiau lemia tokie dalykai
kaip žmogaus įvaizdis, požiūris, elgesys, gabumai ir bendravimo me
todai. Ši literatūra paprastai moko dviejų dalykų: bendravimo bei
viešųjų ryšių metodų ir teigiamo požiūrio (TP). Šių tikslų kartais
siekiama pačiais įvairiausiais motyvuojamaisiais ir maksimalistiniais
šūkiais, pavyzdžiui: „Jūsų požiūris nulemia jūsų padėtį"; „Jei nesirau-
kysite ir šypsositės, susirasite daugiau draugų"; „Žmogus gali pasiekti
viską, ką suvokia protu ir kuo tiki".
Kiti visuomeninės etikos metodai moko manipuliuoti žmonėmis,
juos gąsdinti, apgaudinėti —pavyzdžiui, apsimestinai domėtis jų pomė
giais vien tam, kad būtų galima išpešti iš jų kokios nors naudos sau.
Kartais ši literatūra pripažįsta, kad charakterio etika yra vienas iš
sėkmės elementų, vis dėlto teigia, kad jis —toli gražu ne pagrindinis.
* Auksinė taisyklė —nedaryk kitiems to, ko nenorėtum patirti pats (red.).

Todėl visos kalbos apie charakterio etiką tėra tušti žodžiai, nes svar
biausia, pasak tokios literatūros autorių, yra greiti metodai, valdymo
strategijos, sugebėjimas bendrauti ir teigiamas požiūris.
Ėmiau suprasti, kad mudviejų su Sandra požiūrį į pagalbą sūnui
pasąmoningai formavo visuomeninės etikos principai. Mes norėjo
me, kad sūnaus elgesys atitiktų visuomenines normas, su kuriomis,
mūsų supratimu, jis dabar nederėjo. Mums visų pirma rūpėjo mūsų
pačių, kaip rūpestingų tėvų, įvaizdis, o sūnus - tik paskui. Tikriau
siai todėl mūsų pastangos jam tik pakenkė, o ne padėjo. Socialiniai
šios problemos aspektai, pasirodo, mus domino daugiau negu sū
naus gerovė.
Po ilgų pokalbių aš ir Sandra supratome, kokią pragaištingą įtaką
sūnui turėjo mūsų pačių charakterio bruožai, elgesio motyvai bei su
sidarytas sūnaus įvaizdis. Mes lyginome jį su kitais vaikais, o tai iš
esmės prieštaravo pagrindinėms mūsų vertybėms. Mes tarsi kėlėme
sąlygas, kurioms esant galėtume jį mylėti, ir tokiu būdu menkinome
jo savivertę. Todėl nusprendėme visą dėmesį sutelkti į save, į giliau
sius savo elgesio motyvus, o ne į elgesio technikas. Užuot bandę pa
keisti sūnų, nutarėme pažvelgti [jį iš šalies, geriau pajausti jo indivi
dualumą, tapatumą ir vertę.
Nuoširdus tikėjimas ir malda padėjo mums įžvelgti sūnaus unika
lumą. Leidę jam gyventi savo paties ritmu, pamatėme, kiek daug iš
tiesų gabumų jis turi. Nusprendėme pasitraukti iš kelio ir leisti reikš
tis jo asmenybei. Mes suvokėme, kad mūsų naujasis vaidmuo yra pri
tarti jam, džiaugtis juo ir vertinti jį. O pažinę tikruosius savo moty
vus, pajutome iki tol nepatirtą saugumo jausmą - dabar mūsų pačių
savigarba nebepriklausė nuo socialiai „tinkamo" sūnaus elgesio.
Kai mūsų ankstesnius sūnaus vertinimo kriterijus pakeitė kiti, grįsti
vertybėmis, gimė ir nauji jausmai. Dabar, užuot lyginę sūnų su kitais
vaikais ir smerkę, mes juo ėmėme tiesiog džiaugtis. Mes liovėmės jį
gretinti su savo susikurtu ar visuomenei priimtinu įvaizdžiu. Mes ne-
beskatinome jo taikytis prie visuomenės normų. O vėliau, kai supra
tome, kad iš esmės jis yra visiškai normalus ir puikiai gali pats pasirū
pinti savimi, liovėmės saugoję jį nuo pašaipų.
Kadangi sūnus buvo nuolat saugojamas ir ginamas, dabar jis pasi

juto apleistas. Tai buvo skausminga. Kaip buvo įpratęs, jis atlėkdavo
skųstis. Mes jo klausydavom, bet retai kada gindavome. Mes jam
nebyliai pranešdavome: „Tavęs nereikia nei saugoti, nei ginti, nes visa
kas yra tiesiog nuostabu."
Pamažu, bėgant savaitėms, mėnesiams, augo jo pasitikėjimas ir sa
vigarba. Gyvendamas savo paties ritmu, jis ėmė tobulėti. Jis, verti
nant socialiniais matais, „išsiveržė į priekį", pradėjo dalyvauti visuo
meniniame gyvenime, o fiziniu pasirengimu ėmė lenkti bendraam
žius. Vėliau jis ne kartą buvo renkamas mokinių komiteto pirminin
ku, dalyvavo valstijos lengvosios atletikos pirmenybėse, jo pažymiai
buvo tik patys aukščiausi. Dabar mūsų sūnus puikus ir doras žmogus,
jis moka atvirai bendrauti ir yra visų mylimas.
Mudu su Sandra manome, kad tokie „socialiai įspūdingi" sūnaus
pasiekimai yra jo saviraiškos rezultatas. Negalima sakyti, kad jis siekė
tik visuomenės įvertinimo. Tai buvo nuostabus mūsų, kaip tėvų, po
tyris, jis mums labai padėjo auklėti kitus vaikus bei atlikti kitus gyve
nimo vaidmenis. Taip pat supratau, kaip smarkiai skiriasi charakterio
etika nuo visuomeninės etikos. Mūsų įsitikinimus labai puikiai išreiš
kia ši psalmė: „Ieškok savo širdies uoliai, nes ji yra viso gyvenimo
šaltinis."
P ir m in ė ir a n t r in ė d id y b ė
Sūnaus auklėjimo patirtis, suvokimo problemų tyrinėjimas ir „sėk

mės" literatūros studijos staiga atvėrė man akis ir viską sustatė į savo
vietas. Tikra „Aha!" tipo įžvalga. Netikėtai supratau, kaip smarkiai
mus veikia visuomeninės etikos nuostatos, aiškiai pamačiau tą subtilų,
kartais sąmoningai ignoruojamą skirtumą tarp mūsų asmeninių tiesų
padiktuoto elgesio (aš tų tiesų buvau mokomas dar vaikystėje ir jos
sudaro mano vertybių sistemą) ir šiandieninės greitosios psichologi
nės pagalbos metodų. Taip pat ėmiau geriau suprasti, kodėl mano
dėstomi dalykai, nors ir padeda daugybei skirtingų žmonių, kartais
prieštarauja paplitusioms visuomenėje nuomonėms.
Jokiu būdu nesakau, kad tam tikri visuomeninės etikos aspektai —

pavyzdžiui, bendravimo įgūdžiai, mokėjimas daryti kitiems įtaką, po
zityvus mąstymas - yra beverčiai. Kai kada jie yra būtina sėkmės sąly
ga. Bet tai yra antriniai, o ne pirminiai žmogaus bruožai. Kartais sku
bėdami statyti gyvenimo namą mes pamirštame pakloti pamatus, o
tie pamatai - tai mūsų tėvų ir protėvių patirtis. Iš tiesų - būna, kad
norime pjauti ten, kur nebuvome sėję.
Jeigu pats būsiu nedoras ir veidmainis, tai versdamas žmones ge
riau dirbti ar elgtis taip, kaip aš noriu, bei siekdamas jų meilės nieko
gera tikrai nepešiu. Mano dviveidiškumas brandins nepasitikėjimą, ir
visa mano veikla, visas elgesys, net jei ir taikyčiau vadinamąsias gerų
santykių technikas, žmonėms atrodys tikrų tikriausia manipuliacija.
Nei gražūs žodžiai, nei geri ketinimai nėra ilgalaikės sėkmės pamatas,
jei žmonės vieni kitais nepasitiki. Visos bendravimo technikos esti
veiksmingos tik tada, kai jos remiasi širdies šiluma.
Svarbiausią dėmesį skirti technikai - tai tarsi kalti atmintinai pa
mokas, užuot jas išmokus. Galbūt tokiu būdu išlaikysite egzaminą,
galbūt netgi gausite neblogą pažymį, tačiau jei nestudijuosite nuola
tos, jei neaukosite savo laiko, niekada nieko dorai neišmoksite ir neiš
lavinsite mąstymo.
Pagalvokite, kaip juokingai atrodytų žemdirbys, jei jis panašiai
dirbtų savo ūkyje. Jei pavasarį užmiršęs apsėti laukus visą vasarą pra
mogautų, o rudenį susiruoštų imti derlių. Žemdirbio darbo grafiką
diktuoja gamta. Ir jūs, norėdami geros pjūties, turite atlikti visus
būtinus darbus laiku. Visuomet pjausi tik tai, ką esi pasėjęs. Kitaip
nebūna.
Tas pats principas valdo ir žmogaus elgesį bei santykius. Tai tam
tikras natūralus vyksmas, kuriam galioja dėsnis „ką pasėsi, tą ir pjau-
si“. Kokioje nors visuomeninėje institucijoje, pavyzdžiui, mokykloje,
jūs galite siekti savo tikslų laikydamiesi tam tikrų ten galiojančių tai
syklių - jūs „žaidžiate žaidimą'1. Jei su vienu ar kitu žmogumi susitin
kate retai arba tik kartą gyvenime, galite apsimestinai susidomėti to
žmogaus pomėgiais ar kitaip pelnyti jo palankumą - tai yra visuome
ninės etikos metodas. Gana greitai galite išmokti elgesio technikos,
kuri padėtų pasiekti greitų rezultatų. Bet tai antraeilės priemonės, ku
riomis gerų ir patvarių tarpusavio santykių nesukursite. Jeigu žmogus
nėra tikrai doras, tai vieną dieną, kai užklumpa gyvenimo sunkumai,
jo tikrieji motyvai išaiškėja, ir lengvai pasiekta sėkmė gali virsti sužlu
gusiais santykiais.
Dažnai antrinės didybės kupini žmonės (tarkime, labai talentingi)
stokoja pirminės didybės ir širdies šilumos. Bendraudami su tokiais
žmonėmis (bendradarbiais, draugais, sutuoktiniais, paauglystės krizę
išgyvenančiais jaunuoliais) ilgesnį laiką, anksčiau ar vėliau tuos jų tru
kumus pastebėsite. Būtent charakterio bruožai iš tiesų parodo, koks
yra žmogus. Poetas ir filosofas Emersonas (Ralph Waldo Emerson)
yra pasakęs: „Tu taip garsiai kalbi tiesiai man ausin, kad aš nieko ne-
• J V• K
girdžiu.
Be abejo, esama žmonių, turinčių puikius būdo bruožus, bet ne
mokančių gerai bendrauti, ir tai menkina bendravimo kokybę. Ir vis
dėlto mokėjimas bendrauti yra antraeilis dalykas.
Galų gale tai, kas mes esame, apie mus byloja kur kas iškalbingiau
negu mūsų žodžiai ir veiksmai. Visi mes tai žinome. Esama žmonių,
kuriais mes besąlygiškai pasikliaujame, nes puikiai pažįstame jų cha
rakterį. Mes tada nepaisome, ar turi jie iškalbos dovaną, ar ne, ar re
miasi kokiais bendravimo metodais, ar ne - mes tiesiog su jais ben
draujame ir sėkmingai dirbame.
Viljamas Džordžas Džordanas (William George Jordan) sakė taip:
„Kiekvienas žmogus turi nuostabią galią daryti gerus ar blogus dar
bus, ta galia nepastebimai veikia visą mūsų gyvenimą. Ji nuolatos spin
duliuoja ir išduoda, kas žmogus iš tiesų yra, o ne kuo jis dedasi."
P a r a d ig m o s jė g a
Septyni įpročiai aprėpia daugelį fundamentalių žmogaus veiklos efek

tyvumo principų. Tai esminiai, pirminiai įpročiai. Jie padeda pasiekti
ilgalaikę laimę bei garantuoja tikrą sėkmę.
Norėdami iš tiesų suprasti, kas yra tie septyni įpročiai>pirmiausia
turime išsiaiškinti savo paradigmas bei jų keitimo galimybes.
Ir charakterio etika, ir visuomeninė etika yra socialinių paradigmų

pavyzdžiai. Žodis paradigma kilęs iš graikų kalbos. Kitados buvęs
mokslinis terminas, šiandien jis vartojamas kasdienėje kalboje ir turi
šias prasmes: modelis, teorija, samprata, prielaida, požiūrių sistema. Pa
prasčiau kalbant, - tai, kaip mes matome pasaulį ne akimis, o jį pri
imame, interpretuojame ir suprantame.
Kad būtų aiškiau, pabandykime įsivaizduoti paradigmas kaip že
mėlapius. Visi žinome, kad „žemėlapis, nėra tikra vietovė", o tik tam
tikras vietovės atvaizdas. Taip ir paradigma. Tai yra tikrovės modelis,
aiškinimas, pateikimas.
Tarkime, kad jums reikia nuvykti į kokią nors vietą Čikagos cen
tre. Miesto žemėlapis jums labai praverstų. Bet įsivaizduokite, kad
jums davė blogą žemėlapį. Ant Detroito žemėlapio per klaidą buvo
išspausdinta „Čikaga". Puikiai suprantate, kokios beviltiškos bus jūsų
pastangos pasiekti reikiamą vietą, tiesa?
Galite keisti savo elgesį: labiau stengtis, stropiau ieškoti ir dvigubai
paspartinti žingsnį. Bet pasieksite tik tiek, kad sparčiau nukaksite ne į
tą vietą.
Galite keisti savo požiūrį ir imti „mąstyti pozityviau". Nors šitoks
požiūris nepadės jums pasiekti reikiamos vietos, jums galbūt tai jau
neberūpės. Jūsų požiūris bus toks pozityvus, kad jums nebus jokio
skirtumo, kur esate.
Vienu žodžiu, turėdami blogą žemėlapį visada pasiklysite, kad ir
kaip stengsitės, kad ir koks bus jūsų požiūris.
Tik jei turėsite tikrą Čikagos žemėlapį, jūsų stropumas padės jums
įveikti kliūtis, o jūsų požiūris galės ką nors pakeisti. Pirma ir pati
svarbiausia sėkmės sąlyga yra tokia: žemėlapis turi būti geras ir tikslus.
Visi mes galvoje nešiojamės daugybę žemėlapių, kurie esti dviejų ka
tegorijų: vieni rodo daiktus tokius, kokiejie yra ištiktųjų, arba realybę;
kiti rodo daiktus tokius, kokie jie turėtų būti, arba vertybes. Viską, ką
matome, interpretuojame remdamiesi šiais mentaliniais žemėlapiais,
retai kada abejodami jų tikslumu. Mes net nenutuokiame, kad tokie
žemėlapiai egzistuoja, todėl dažniausiai manome, kad daiktai yra to
kie, kokius juos matome mes.
IŠ VIDAUS l IŠORĘ 31
Prielaidos formuoja mūsų požiūrį, o požiūris lemia elgesį.

Dabar, prieš pasakodamas toliau, siūlau jums atlikti vieną inte
lektualinį ir emocinį eksperimentą. Keletą sekundžių žvelkite į piešinį
29 psl.
Dabar pažiūrėkite į piešinį, esantį 30 puslapyje, ir detaliai papasa
kokite, ką matote.
Ar matote moterį? Kiek, jūsų nuomone, jai metų? Kaip ji atrodo?
Kokius vilki drabužius? Kas ji tokia?
Veikiausiai atsakysite, kad tai maždaug dvidešimt penkerių mergi
na, labai miela, madingai apsirengusi, dailia nosyte ir neabejotinai ža
vi. Jeigu būtumėt vienišas vyriškis, tikriausiai mielai pakviestumėte ją
į pasimatymą. Jei būtumėt moteriškų drabužių pardavėjas, ko gera,
pakviestumėte ją dirbti modeliu.
O kas, jei paprieštaraučiau jums, jei paaiškinčiau, kad klystate? Jei
gu pasakyčiau, kad piešinyje pavaizduota šešiasdešimtmetė ar septy
niasdešimtmetė senutė, liūdna, su didžiule nosimi ir nė iš tolo nepa
naši į modelį? Tokią sutikę turbūt turėtumėt padėti jai pereiti gatvę.
Katras, manote, iš mūsų būtų teisus? Pažiūrėkite į paveikslą dar
kartą. Ar matote jame senyvą moteriškę? Jei ne, pažiūrėkite atidžiau
dar. Ar matote jos didžiulę kumpą nosį? O jos skarą?
Jei būtume šalia vienas kito, galėtume padiskutuoti. Jūs papasako
tumėte man, ką matote, o aš papasakočiau, ką regiu aš.
Bet kadangi to padaryti negalime, atsiverskite 51 puslapį, aadžiai
įsižiūrėkite į jame esantį paveikslą ir vėl atsiverskite mūsų aptariamą
portretą. Ar dabar matote senąją moteriškę? Labai svarbu, kad prieš
skaitydami toliau ją pamatytumėte.
Šį eksperimentą pirmą kartą pamačiau prieš daugelį metų Harvar
do verslo mokykloje. Dėstytojas, pademonstravęs jį, norėjo vaizdin
gai parodyti, kad du į tą patį daiktą žiūrintys žmonės gali matyti skir
tingus dalykus ir abu jie gali būti teisūs. Tai nėra logiška. Tai yra
psichologiška.
Dėstytojas anuomet į auditoriją atsinešė krūvelę piešinių. Pusė jų
buvo su jaunos moters atvaizdu, kaip kad matėte 29 puslapyje, kita
pusė - su senos moters atvaizdu, pavaizduotu 51 puslapyje.
Studentams, buvusiems vienoje auditorijos pusėje, jis išdalijo kor

teles su jaunos moters atvaizdu, o visiems kitiems - korteles su senos
moters atvaizdu. Paskui paprašė visų studentų apie dešimt sekundžių
atidžiai žiūrėti j piešinius. Kai studentai grąžino korteles, dėstytojas
įjungė projektorių, parodė visiems jungtinį tų dviejų moterų portretą
(tokį, koks yra 30 mūsų knygos puslapyje) ir paprašė papasakoti, ką
jie mato dabar. Bemaž visi studentai, turėję jaunos moters korteles,
ekrane matė jauną moterį, o kiti, turėję korteles su senąja moterimi,
ją išvydo ir ekrane.
Tuomet dėstytojas paprašė vienos studentų grupės, kad šie padis
kutuotų apie piešinius su savo kolegomis iš kitos auditorijos pusės.
Įsižiebė ginčas.
- Ką turi galvoje sakydamas, kad tai sena moteriškė? Ar tu aklas? Ji juk
jauna ir graži mergina. Jai ne daugiau kaip dvidešimt ar dvidešimt dveji.
- Na, ką tu! Tikriausiai juokauji. Jai septyniasdešimt, o gal ir aš
tuoniasdešimt metų!
- Ar tau protas pasimaišė? Ar apakai? Juk tai yra jauna ir graži
moteris! Mielai pakviesčiau ją į pasimatymą. Ji - nuostabi.
- Jauna!? Ji - sukriošusi senė.
Jie svaidėsi replikomis, visi tvirtai tikėdami esą teisūs. O jiems ne
kartą buvo aiškinama, kad apie tą patį dalyką gali egzistuoti daugiau
negu viena nuomonė. Vis dėlto tik nedaugelis sugebėjo pažvelgti į
portretą kito akimis.
Studentai ilgai ir tuščiai ginčijosi, kol vienas iš jų priėjo prie ekrano
ir rodydamas į piešinio liniją tarė:
- Štai, žiūrėkite, čia jaunos moters vėrinys.
Kitas atkirto:
- Tai ne vėrinys, tai senės burna.
Galiausiai studentai aprimo, liovėsi ginčijęsi ir pradėjo aptarinėti
piešinių skirtumus. Jie diskutavo tol, kol ir vieni, ir kiti pamatė abi
moteris viename paveiksle. Ramus ir pagarbus pokalbis padėjo vi
siems pamatyti kitą vaizdą. Tačiau vos atsitraukę ir vėl prisiartinę ma
tydavome tą vaizdą, kuris mums buvo įteigtas pradžioje, kai dešimt
sekundžių žiūrėjome į mums duotas korteles.
Dirbdamas su paskirais žmonėmis ir organizacijomis, dažnai atlie

ku šį eksperimentą, nes jis puikiai parodo, kad kiekvienas tikrovę su
vokia kitaip, ir tas suvokimas gali kisti tarpusavyje bendraujant.
Jeigu mūsų suvokimą taip sąlygojo dešimt sekundžių regėtas pie
šinys, tai įsivaizduokite, kaip jį veikia visas gyvenimas. Šeima, mo
kykla, bažnyčia, darbo aplinka, draugai ir įvairios socialinės paradig
mos, pavyzdžiui, tam tikros elgesio normos, nepastebimai formuoja
mūsų požiūrių sistemą - mūsų asmenines paradigmas ir mūsų žemė
lapius.
Mūsų paradigmos formuoja mūsų pažiūras ir elgesį. Neturėdami
paradigmų, nesugebėtume nuosekliai elgtis. Jeigu mūsų elgesys būtų
neadekvatus regimai tikrovei, mes neišsaugotume savo integralumo.
Jeigu esate vienas iš tų 90 procentų žmonių, kurie atitinkamai paska
tinti šiame sudėtiniame portrete įžvelgia jauną moterį, jums, be abe
jo, net į galvą nešaus, kad jai reikia padėti pereiti gatvę. Jūsų elgesys ir
jūsų požiūris į ją priklauso nuo to, ką jūs matėte.
Tai išryškina esmines visuomeninės etikos ydas. Bandymas išoriškai
pakeisti savo elgesį bei pažiūras vargu ar bus veiksmingas, jei pirmiau
neišsiaiškinsime pagrindinių paradigmų, kurios tą mūsų elgesį bei pa
žiūras formuoja.
Minėtas eksperimentas taip pat parodo, kaip stipriai paradigmos
veikia bendravimo pobūdį. Imame suprasti štai ką: mes žvelgiame į
daiktus objektyviu ir aiškiu žvilgsniu ir regime juos tokius, kokie jie
yra iš tikrųjų (taip esame įsitikinę mes), tačiau kiti žmonės tuos pačius
daiktus regi visiškai kitokius, nors taip pat žvelgia į juos objektyviu ir
nesudrumstu žvilgsniu (taip yra įsitikinę jie). Žodžiu, kiek žmonių,
tiek tiesų.
Visi mes esame linkę manyti, kad matome daiktus tokius, kokie
jie yra iš tiesų, - mes tariamės esą objektyvūs. Tačiau, kaip aiškėja, taip
nėra. Mes matome pasaulį ne tokį, koks jis yra, bet tokį, kokie esame
mes, kitaip tariant, pasaulio vaizdas mums yra toks, kokį jį suforma
vo mūsų individualios sąlygos. Pasakodami apie tai, ką matome, iš
tiesų pasakojame apie save, apie savo supratimą, apie savo paradig
mas. Jei kiti nesutinka su mumis, mes darome išvadą, kad šie kažin
ko nesupranta. Tačiau eksperimentas su piešiniais parodė, kad supra

tingi, nuoširdūs ir blaiviai mąstantys žmonės mato daiktus skirtingus,
nes kiekvienas į juos žvelgia per savąją asmeninės patirties prizmę.
Tai nereiškia, kad faktai apskritai neegzistuoja. Mūsų eksperimen
te du žmonės, sąlygoti skirtingų paveikslėlių, kartu žiūri j trečią por
tretą, objektyvų faktą - juodas linijas ir baltus plotus - ir abu tą faktą
pripažįstą. Tačiau jie abu tą patį faktą interpretuoja remdamiesi savo
ankstesniu patyrimu, taigi tas faktas turi tik tokią prasmę, kokią jam
suteikia individuali interpretacija, ir jokios kitos.
Kuo geriau mes pažįstame savo esmines paradigmas ir kuo labiau
mūsų elgesį sąlygoja mūsų pačių patirtis, tuo atsakingiau tas savo pa
radigmas vertiname, analizuojame jas, tikriname jų santykį su tikro
ve, taip pat išgirstame kitų žmonių nuomonę, išmokstame žvilgtelėti
jų akimis. Tuo būdu mūsų akiratis tampa platesnis, o požiūris —ob
jektyvesnis.
P a r a d ig m o s p o s l in k io jė g a
Svarbiausias dalykas, kurį atskleidė eksperimentas su portretais, yra

tas, kad mes supratome, jog paradigmos kinta - „pamatę“ sudėtinį
paveikslą kitaip, sušunkame „Eureka!11. Kuo tvirčiau tikėjome pir
muoju suvokimo įspūdžiu, tuo didesnis atrodo šis atradimas. Jaučia
mės, tarsi kas būtų apšvietęs mums protą.
Terminą paradigmosposlinkis pirmą kartą pavartojo Tomas Kūnas
(Thomas Kuhn) savo nepaprastai reikšmingoje ir garsioje knygoje Moks
linių revoliucijų struktūra ( The Structure ofScientijic Revolutions)., ku
rioje jis teigia, kad kone visi moksliniai atradimai buvo padaryti su
laužius tradicijas, paneigus pasenusį mąstymą, senąsias paradigmas.
Didysis Egipto astronomas Ptolomėjus visatos centru laikė Žemę.
Kopernikas, į visatos centrą pastatęs Saulę, pakeitė paradigmą ir užsi
traukė didžiulę visuomenės nemalonę bei susilaukė baisaus pasiprieši
nimo. Tačiau labai greitai jo interpretaciją pripažino visi.
Niutono mechanikos paradigmos buvo nepaprastai tikslios, jomis
remiasi ir šiandieninė inžinerija. Tačiau šios paradigmos tik dalinai
išsprendė inžinerines problemas. Tikrą revoliuciją mokslo pasaulyje

sukėlė Einšteino reliatyvumo teorija, jo reliatyvioji paradigma. Ja pasirė
mę mokslininkai pažvelgė į ateitį bei atsakė į daugelį dabarties klausimų.
Kol nebuvo atrastos bakterijos, gimdymo metu mirdavo daug kū
dikių ir gimdyvių, ir niekas negalėjo paaiškinti kodėl. Daugiau karei
vių mirdavo nuo menkų įbrėžimų ir ligų, negu kad žūdavo mūšio
lauke. Tačiau kai gimė bakteriologija, radosi visiškai nauja paradig
ma, kuri reformavo visą medicinos mokslą.
Šiandieninės Jungtinės Valstijos - akivaizdus paradigmų poslin
kio rezultatas. Ilgus amžius tradiciškai buvo manoma, kad valdyti
valstybę gali tik monarchai, kad tokią šventą teisę turi tik karaliai.
Tačiau susiformavo kitokia paradigma - liaudies valdžios valstybė,
valdoma paprastų žmonių ir tarnaujanti žmonėms. Taip atsirado de
mokratija, ji atpalaidavo didžiulį žmogiškosios energijos kiekį, paža
dino žmonių kūrybiškumą, sukūrė naujus gyvenimo standartus, davė
žmonėms nepriklausomybę, teisę valdyti ir viltį. Pasaulis dar to nebu
vo regėjęs.
Ne visos naujos paradigmos būna geresnės už senąsias. Kaip jau
sakiau, charakterio etiką pakeitę visuomenine etika, atitrukome nuo
savo šaknų, nuo laimės ir tikrosios sėkmės ištakų.
Paradigmų poslinkiai, teigiami jie ar ne, spartūs ar laipsniški, ne
išvengiamai keičia mūsų požiūrį į pasaulį. Kartais tie pokyčiai būna
labai ryškūs. Nuo mūsų paradigmų - nesvarbu, teisingų ar klaidingų -
priklauso mūsų požiūris, elgesys ir santykiai su žmonėmis.
Atsimenu, kai vieną sekmadienio rytą Niujorko metro patyriau

mažytį paradigmos poslinkį. Vagone buvo ramu. Kas skaitė laikraštį,
kas sėdėjo paskendęs savo mintyse, kas tiesiog snūduriavo.
Staiga vidun įžengė vyras su linksmai klegančiais vaikais. Aplinka aki
mirksniu pasikeitė.
Vyras atsisėdo šalia manęs, užsimerkė ir atsipalaidavo, nekreipdamas
dėmesio į savo siautėjančias atžalas. O šie šūkavo, mėtė daiktus, netgi
plėšė keleiviams iš rankų laikraščius. Buvo išties nejauku, bet vyriškis,
sėdintis šalia manęs, elgėsi taip, tarsi tie išdykėliai būtų buvę ne jo.
Sunkiai tvardžiausi. Negalėjau patikėti, kad žmogus gali būti toks

abejingas ir nesudrausminti tarsi nuo grandinės nutrukusių savo atža
lų. Tariau sau, kad jis neturi jokio atsakomybės jausmo. Aiškiai ma
čiau, kad ir kiti vagono keleiviai buvo suirzę, todėl grįžtelėjau į jį ir
kiek galėdamas ramiau tariau:
- Pone, jūsų vaikai labai trukdo kitiems žmonėms. Gal galėtumė
te juos numaldyti?
Žmogus atsimerkė, tarsi tik dabar suvokęs, kas vyksta, ir manda
giai atsakė:
- Atleiskite. Jūs teisus - turėčiau juos apraminti. Matote, mes ką
tik iš ligoninės, kur prieš valandą mirė jų motina. Pats nesusivokiu,
ką darau, tikriausiai jie irgi nežino, kaip įveikti sielvartą.
Ar įsivaizduojate, kaip tuomet pasijutau? Staiga mano paradigma
pasikeitė. Viską ėmiau matyti kitaip, o kadangi kitaip mačiau, pradė
jau kitaip galvoti ir kitaip elgtis. Mano irzlumas išgaravo. Nebesirūpi
nau savo manieromis ar elgesiu; širdyje pajutau šio žmogaus skausmą.
Nevalingai ėmė piltis užuojautos žodžiai:
- Jūsų žmona ką tik mirė? Labai jus užjaučiu! Kaip tai atsitiko?
Gal galėčiau kuo padėti?
Situacija pasikeitė akimirksniu.
Panašų paradigmos poslinkį daugelis žmonių patiria atsidūrę mir

tino pavojaus akivaizdoje, kai netikėtai reikia keisti savo prioritetus,
arba tada, kai jiems ateina laikas įsigyventi į kitą vaidmenį, pavyz
džiui: vyro, žmonos, tėvų, senelių, vadovo.
Mes galime ištisas savaites, mėnesius, netgi kelerius metus tobu
linti savo visuomeninę etiką ir stengtis keisti elgesį bei požiūrį, bet
tokie mūsų veiksmai nė iš tolo neprimins nuoširdaus poelgio, spon
taniškai atliekamo tomis akimirkomis, kai staiga į daiktą ar įvykį pa
žvelgiame kitomis akimis.
Todėl akivaizdu, kad „teisingas" elgesys ir požiūris mums padės
pasiekti tik nedidelių pokyčių, o jei norime iš esmės pakeisti gyveni
mo kokybę, turime perprasti ir pakeisti savo pamatines paradigmas.
XVIII a. amerikiečių mąstytojas Henris Toro (Henry David Thoreau)
kalbėjo: „Blogio piktžolę geriau vieną kartą išrauti su šaknimis, negu

tūkstantį kartų nuskabyti jos lapus.“ Iš esmės pakeisti gyvenimą gali
me tada, kai liaujamės skabyti piktžolės lapus ir rauname ją su šakni
mis - kai susirūpiname ne savo elgesiu ir požiūriais, o elgesio ir požiū
rių priežastimis.
M atym as ir b u v im a s
Žinoma, ne visuomet paradigmos pasikeičia akimirksniu, ne vi

suomet įvyksta toks praregėjimas, kokį patyriau metro vagone. Kai
auklėjome sūnų, mano ir Sandros paradigmos keitėsi lėtai ir sunkiai.
Pradinį mūsų požiūrį buvo suformavusios visuomeninės etikos nor
mos. Mes turėjome kuo tvirčiausią požiūrį į tėvystę ir į vaikų laimę. Ir
tik pakeitę esmines paradigmas, pažvelgę į dalykus kitaip, galėjome iš
esmės pasikeisti patys ir pakeisti situaciją.
Kad pamatytume savo sūnų kitokį, kitokie būti visų pirma turėjo
me patys. Pakeisti senąją savo paradigmą nauja mes galėjome tik ėmę
keistis patys.
Paradigmos yra neatsiejamos nuo žmogaus charakterio. Visą žmo
nių būtį lemia gebėjimas matyti. Nuo to, kaip mes matome dalykus,
labai priklauso, kas mes esame. Neįmanoma iš esmės pasikeisti, nepa
keitus savo požiūrio, ir priešingai.
Netgi greitas paradigmos poslinkis, kaip kad įvyko man tą rytą
metro vagone, yra nulemiamas (beje, ir ribojamas) žmogaus cha
rakterio.
Neabejoju, kad tokioje situacijoje skirtingi žmonės būtų pasielgę
skirtingai. Vieni sužinoję tiesą šiek tiek sutriktų, tačiau vis viena sėdė
tų kaip niekur nieko šalia sielvartaujančio žmogaus ir nejaukiai tylėtų.
Kiti galbūt būtų jautresni ir įtarę, kad žmogui nutiko nelaimė, siūlytų
pagalbą ir stengtųsi jį paguosti.
Paradigmos yra galingos, jos - tarytum akiniai, pro kuriuos regi
me pasaulį. Paradigmų poslinkis - greitas ar lėtas - yra pagrindinė
didžiųjų gyvenimo pokyčių varomoji jėga.
P r in c ip a is p a r e m t a pa r a d ig m a
Charakterio etika pagrįsta tam tikrais principais, nuo kurių priklauso

žmogaus veiklos efektyvumas. Žmogiškojo lygmens dėsniai tokie pat
realūs kaip ir nekintantys fizinio pasaulio dėsniai, pavyzdžiui, visuoti
nis traukos dėsnis.
Kad šie principai iš tiesų egzistuoja ir yra veiksmingi, iliustruoja
kitas paradigmų poslinkio pavyzdys. Štai ištrauka iš Franko Kocho
(Frank Koch) straipsnio, išspausdinto Karinio jūrų laivyno instituto
Mokslinių darbų (Proceedings) žurnale.
Audringoje jūroje vyko karinio laivyno pratybos. Šalia vienas

kito plaukė du laivai. Naktį turėjau budėti ant vieno jų kapitono
tiltelio. Dėl tiršto rūko matomumas buvo prastas, todėlgreta stovėjo
pats kapitonas ir atidžiai stebėjo budėtojų veiksmus.
Jau buvo tamsu, ir štai stebėtojas pranešė:
—Matau šviesas laivo dešinėje.
—Į mus ar pro šalį? - šūktelėjo kapitonas.
—Į mus, kapitone, —atsakė stebėtojas.
Tai reiškė, kad galime susidurti su kitu laivu, todėl kapitonas
įsakė signalininkui:
—Perduokite laivui šviesos signalą: „Mums gresia susidūrimas.
Nedelsdami pakeiskite kursą 20 laipsnių. “
Tačiau tuojau pat gavome atsakymą: „Greitai keiskite kursą. “
— Praneškite jiems, kad aš esu kapitonas ir kad įsakau jiems
pakeisti kursą 20 laipsnių!
„Aš antrojo rango jūreivis, - atėjo atsakymas. - Primygtinai
siūlau jums keisti kursą. “
Tada įtūžęs kapitonas iškošėpro dantis, o signalininkas perdavė:
—Esu karinis laivas. Pakeiskite kursą 20 laipsniui
Gavome atsakymą:
„Esu švyturys. “
Mes pakeitėme kursą.
Paradigmos poslinkis, kurį patyrė kapitonas ir mes, skaitydami šią

istoriją, netikėtai priverčia mus pamatyti situaciją visiškai kitokią. Tik
rovė kapitonui tampa svarbesnė negu jo ribotas situacijos suvokimas.
Mums tikrovę suvokti taip pat svarbu kaip ir į rūką patekusiam laivui.
Principai —tai švyturiai. Natūralūs dėsniai, kurių negalima pakeis
ti. Puikiame Sesilio B. deMilo (Cecil B. deMille) filme Dešimt Dievo
įsakymų (The Ten Commandments) vienas herojus kalbėjo: „Mes ne
galime paneigti dėsnių. Tačiau nepaisydami jų, galime paneigti save."
Nors žmonės gyvenimą ir įvykius suvokia per paradigmas, arba žemė
lapius, kuriuos suformavo jų gyvenimo patirtis, šie žemėlapiai nėra
tikra teritorija. Jie tik „subjektyvi tikrovė", tik pastangos apibūdinti
teritoriją.
„Objektyvi tikrovė", kitaip tariant, pati teritorija, yra sudaryta iš
„švyturio" tipo principų, nuo kurių priklauso žmonių tobulėjimas ir
laimė - tai natūralūs dėsniai, jie - neatskiriama kiekvienos civilizuo
tos visuomenės istorijos dalis, kiekvienos klestinčios šeimos ar insti
tucijos šaknys. Mūsų žemėlapiai, tikslūs ar netikslūs, tikrosios terito
rijos nekeičia.
Kad egzistuoja tokie principai, arba natūralūs dėsniai, akivaizdu
tampa tada, kai paanalizuojame žmonijos istorijos cikliškumą. Mato
me, kad nuo to, kiek žmonės pripažįsta šiuos principus ir gyvena pa
gal juos, priklauso, ar jų visuomenė yra stabili ir klestinti, ar naikina
save ir ritasi į bedugnę.
Čia minimi principai nėra kokios nors ezoterinės, sunkiai suvokia
mos, paslaptingos ar „religinės" idėjos. Savo knygoje nemokau nė vie
no principo, kuris būtų taikytinas tik vienos religijos (tarkime, ma
nosios) žmonėms. Tai pricipai, kuriais remiasi kone visi laiko išban
dymus išlaikę tikėjimai, filosofinės ir etinės sistemos. Tai akivaizdūs
principai ir jais gali remtis kiekvienas žmogus. Galima teigti, kad šie
principai, arba natūralūs dėsniai, yra žmogiškosios būties dalis, jie for
muoja žmogaus sąžinę bei sąmonę ir nepriklauso nuo jo socialinių
sąlygų.
Pavyzdžiui, egzistuoja teisingumo principas, iš kurio yra kilusios
mūsų lygybės ir teisėtumo sampratos. Rodos, net maži vaikai, nors to
40 SEPTYNI SĖKMĖS LYDIMŲ ŽMONIŲ jPROČIAI
ir nebuvo mokyti, turi teisingumo jausmą. Žmonės skirtingai apibū

dina teisingumą, tačiau pati teisingumo idėja yra beveik universali.
Taip pat egzistuoja padorumo ir sąžiningumo principai. Šie principai
yra pasitikėjimo pamatas - tokio pasitikėjimo, be kurio neįmanomas
tarpusavio bendravimas ir asmenybės bei visuomenės tobulėjimas.
Dar vienas principas yra žmogaus orumo principas. JAV Nepriklau
somybės deklaracija pripažįsta žmogaus teisę į šią vertybę. „Mes pa
reiškiame kaip neginčijamą tiesą, kad visi žmonės yra sukurti lygūs,
kad Kūrėjas jiems suteikė neatimamų teisių, kaip antai: teisę gyventi,
teisę siekti laimės, teisę būti laisviems."
Yra tarnystės principas, arba asmeninio indėlio idėja. Dar galiu pa
minėti kokybėsyarba tobulumo siekio, principą.
Kitas principas yra galimybių principas - mes turime galimybę augti
iš embriono, atskleisti savyje vis daugiau naujų galimybių ir vis dau
giau talentų. Su galimybių principu neatsiejamas augimo ir tobulėjimo
principas - tai yra atskleistų talentų ir galimybių realizavimas. Dar
reikia paminėti kantrumo, puoselėjimo ir skatinimo principus.
Principai nėra praktika. Praktika - tai konkreti veikla, tam tikras
veiksmas. Jei kokia nors praktika veiksminga vienu atveju, ji nebūti
nai bus veiksminga kitu atveju. Tėvai, bandę savo antrąjį vaiką auklėti
tais pačiais metodais kaip ir pirmąjį, galėtų tai patvirtinti.
Praktika yra sąlygojama aplinkybių, o štai principai yra gilios, fun
damentalios tiesos, kurias galima taikyti visur. Jais gali remtis atskiri
žmonės, šeimos, įvairios privačios ir visuomeninės organizacijos. Kai
šios tiesos virsta įpročiais, jos leidžia žmogui pasirinkti teisingą prakti
ką kiekvienu gyvenimo atveju.
Principai nėra vertybės. Vagių gauja gali prisigrobti vertybių ir išsidalyti
jas, bet jie bus pažeidę fundamentalius principus, apie kuriuos mes kal
bame. Principai yra teritorija. Vertybės yra žemėlapiai. Paisydami princi
pų, mes paisome tiesos ir regime daiktus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų.
Patikrinti, amžinai vertingi principai yra tarsi žmogaus elgesio va
dovas. Jie - fundamentalūs, neginčijami ir akivaizdūs. Yra vienas pui
kus būdas įsitikinti, kad šie akivaizdūs principai būtini: išbandykite
absurdišką idėją išgyventi be šių principų. Abejoju, ar atsirastų žmonių,
rimtai tikinčių, kad tokios neigiamybės kaip neteisybė, apgaulė, niek

šybė, dykinėjimas, degradavimas yra geras ilgalaikės laimės ir sėkmės
pamatas. Galbūt žmonės skirtingai apibrėžia pačią principų sąvoką,
skirtingai įsivaizduoja tų principų ugdymą ir pasireiškimą, vis dėlto
galima teigti, jog kiekvienas pasąmoningai suvokia, kad šie principai
egzistuoja.
Ir kuo tvirčiau remiamės šiais principais kurdami savo paradigmas,
arba žemėlapius, tuo jie bus tikslesni ir vertingesni. Tikslūs žemėla
piai neįtikėtinai keičia mūsų asmenybę ir mūsų gebėjimą bendrauti -
kur kas daugiau negu visos pastangos keisti savo požiūrį ar elgesį.
T o b u l ė jim o ir p o k y č ių p r in c ip a i
Tikėdamiesi greitai ir lengvai pagerinti savo gyvenimą - siekdami

veiklos efektyvumo, kokybiškesnių ir nuoširdesnių santykių - dauge
lis žmonių nepaprastai susižavi visuomeninės etikos spindesiu ir patiki,
kad ji pakeis natūralų pastangų ir asmeninio tobulėjimo procesą.
Visuomeninė etika —tai simbolis be jokios vidinės prasmės. Tai
„praturtėk greitai*1metodai, žadantys „gerovę nedirbant". Nors kar
tais iš pradžių tokie metodai esti veiksmingi, jie tėra apgaulė.
Visuomeninė etika yra iliuzinė ir apgaulinga. Bandymas pasiekti
gerų rezultatų remiantis tokiais metodais panašus į bandymą rasti rei
kiamą vietą Čikagoje žvelgiant į Detroito žemėlapį.
Erikas Fromas (Erich Fromm), nuovokusis visuomeninės etikos „šaknų
ir vaisių“ tyrinėtojas, rašo:
Šiandien susiduriame su žmogumi, kuris elgiasi kaip automatas,

nepažįsta ir nesupranta savęs. Jis net neįsivaizduoja, kadgalima elgtis
kaip nors kitaip. Užuot nuoširdžiai bendravęs, jis tauškia beprasmius
dalykus, užuot nuoširdžiaijuokęsis, dirbtinai šypsosi, užuot nuoširdžiai
sielvartavęs, jaučia buką nusivylimą. Apie jį galima pasakyti du
dalykus: pirma, jis neišvengiamai kenčia dėl savo nemokėjimo
spontaniškai bendrauti ir individualumo stokos; antra, jis niekuo
nesiskiria nuo milijonų žeme vaikščiojančių žmonių.
Žmogus turi įveikti visas augimo ir raidos stadijas. Pirmučiausia

kūdikis išmoksta apsiversti, atsisėsti, šliaužioti ir tik paskui - vaikš
čioti ir bėgioti. Kiekvienas etapas yra svarbus ir turi vykti savu laiku.
Neįmanoma peršokti kurio nors iš jų.
Gyvenime viskas vyksta pagal šį procesų eiliškumo dėsnį. Taip
žmogus tobulėja, nesvarbu, ar jis mokosi skambinti pianinu, ar efek
tyviai bendrauti su savo bendradarbiais. Tai pasakytina apie santuoką,
šeimą ir įvairias organizacijas.
Nors ir pripažįstame tą faktą, dažnai manome, kad procesų eilišku
mo principas taikytinas tik materialiam pasauliui, o puoselėjant jaus
mus, žmogiškus santykius, ugdant charakterio bruožus, jis negalioja.
Net ir tie, kurie pripažįsta šį principą, dažnai jo nepaiso ir siekdami
norimų rezultatų ieško lengvesnių kelių, bando peršokti vieną ar kitą
gyvybiškai svarbų raidos etapą, taip bandydami sutaupyti jėgų ir laiko.
Kas gi atsitinka, kai bandome sutrumpinti natūralų augimo ir rai
dos procesą? Įsivaizduokite, kad vos pramokote žaisti tenisą, tačiau,
norėdami padaryti kam nors įspūdį, nutarėte žaisti meistriškiau, negu
iš tikrųjų esate pasirengę. Kokių pasieksite rezultatų? Ar manote, kad
vien savo teigiamu požiūriu įveiksite profesionalų žaidėją?
Arba įsivaizduokite, jog jums pavyko įtikinti draugus, kad galite
skambinti pianinu koncertų salėje, nors esate tik pradėjęs mokytis
mėgėjas?
Atsakymai aiškūs. Nepaisyti natūralaus raidos proceso ir peršokti
kokį nors etapą tiesiog neįmanoma. Tai prieštarauja gamtos dėsniams.
Bet koks bandymas paspartinti natūralų procesą gali tik nuvilti žmo
gų ir sukelti įtampą.
Kad ir kokia veikla užsiimtumėte, norėdami pasiekti penktąjį meist
riškumo lygį, visų pirmą turite pasiekti pirmąjį, antrąjį, trečiąjį ir ket
virtąjį. „Tūkstančio žingsnių kelionė prasideda nuo pirmo žingsne-
lio“, ir jei norite pasiekti tikslą, reikia žengti juos visus.
Jeigu mokytojui nepranešite, ką iš tiesų žinote - užduodami rei
kiamus klausimus ar kitaip parodydami savo neišmanymą —nieko
neišmoksite ir negalėsite tobulėti. Ilgai apsimetinėti nepavyks. Anks
čiau ar vėliau tiesa išaiškės. Pripažinti savo neišmanymą dažnai yra
pirmas žingsnis į tobulumą. Filosofas Henris Toro rasė: yyAr sugebėsi

me žvilgtelėti į savo neišmanymą, jei nuolat puikuojamės savo žinio
mis? Ar kitaip įmanoma siekti tobulumo?"
Prisimenu, kartą į mane kreipėsi dvi jaunos merginos, mano drau
go dukros, ir su ašaromis akyse ėmė skųstis, kad tėvai esą jų nesupran
ta ir varžo jų laisvę. Jos troško tėvų meilės, supratimo ir patarimų,
tačiau nedrįso jiems atsiverti.
Pasikalbėjęs su merginų tėvu supratau, kad šis mato, kas vyksta, jis
net prisipažino, kad jo charakteris yra sunkus, vis dėlto keisti savo
elgesio jis nesirengė. Išdidumas neleido jam žengti pirmojo žingsnio
ir pagerinti santykių su dukromis.
Kad bendravimas su žmona, vyru, vaikais, draugais ar bendradar
biais būtų efektyvus, turime išmokti jų išklausyti. O išklausyti suge
ba tik dvasiškai stiprūs žmonės. Sugebėjimas išklausyti - kantrybė,
atvirumas ir noras suprasti - tai nepaprastai puikios žmogaus charak
terio savybės. Tačiau dažniausiai žmonės eina lengviausiu keliu: ne
paiso emocinių bendravimo aspektų ir bendraudami apsiriboja „pro
tingais patarimais".
Tačiau mūsų charakterio ar jausminio pasaulio nebranda dažnai
nėra toks akivaizdus dalykas kaip kad įgūdžių ar talento neturėjimas
žaidžiant tenisą ar skambinant pianinu. Ilgą laiką galime apgaudinėti
artimus žmones ar bendradarbius ir dėtis tuo, kas iš tiesų nesame.
Galime net priversti kitus, ypač mažai pažįstamus žmones, patikėti
visai nebūtais dalykais. Vis dėlto neabejoju, kad tiesą apie save mes
žinome, ir ne tik mes, bet ir mūsų artimieji, mūsų bendradarbiai.
Ne kartą stebėjau, kuo baigiasi bandymai paspartinti natūralią įvy
kių raidą verslo pasaulyje. Verslo vadybininkai mokosi įtikinėti, įtai
giai šypsotis, įvairiai manipuliuoti žmonėmis, akcijomis ir gamybi
niais ištekliais, ir visa tai dėl vieno tikslo - kad augtų gamyba ir aptar
navimas. Šie verslininkai nesupranta, kad tokios manipuliacinės prie
monės sėja nepasitikėjimo sėklas. Jeigu vieni metodai nepasiteisina,
jie ieško naujų, tariamai veiksmingesnių, ir visiškai nepaiso natūralių
principų ir procesų, nesistengia sukurti būtinos pasitikėjimo atmo
sferos.
Kartą prieš daugelį metų aš irgi nutariau sutrumpinti natūralią įvy

kių raidą. Tą dieną buvo švenčiamas trečiasis mano dukrelės gimta
dienis. Grįžęs namo radau mažylę piktą, ji kiūtojo prieškambario kam
pe su glėbiu gautų dovanų ir nieku gyvu nenorėjo jomis dalytis. Prieš
kambaryje taip pat stovėjo keli mažųjų svečių tėveliai, mano dukters
egoizmo liudytojai. Pasijutau nejaukiai, netgi ypač nejaukiai - mat
tuo metu universitete skaičiau paskaitų ciklą apie žmonių santykius ir
supratau, ko šie tėveliai dabar iš manęs tikėjosi.
Atmosfera iš tiesų pasidarė nemaloni - vaikai ropinėjo aplink ma
no dukrelę su ištiestomis rankomis, reikalaudami žaislų, kuriuos ką
tik jai padovanojo, o mano užsispyrusi mažylė nieko nenorėjo girdė
ti. Pamaniau, kad privalau išmokyti ją dalytis. Tai buvo neabejotina
vertybė, ir privalėjau ją jai įdiegti.
Visų pirma paprasčiausiai paprašiau:
- Saulute, būk gerutė, pasidalyk žaisliukais, kuriuos dovanojo ta
vo draugai.
- Ne! —trumpai atkirto mažoji.
Pabandžiau darsyk:
- Saulute, jeigu leisi draugams pažaisti su savo žaislais, tai ir jie, kai
tu būsi svečiuose pas juos, leis tau pažaisti su savaisiais.
- Ne! - vėl kategoriškai atkirto dukrelė.
Pasijutau visai nesmagiai, nes visiems tapo aišku, kad aš nieko ne
galiu padaryti. Tada pabandžiau ją papirkti. Nepaprastai švelniai ta
riau:
- Saulute, turiu siurprizą. Jei leisi draugams pažaisti, duosiu tau
kramtomos gumos.
- Aš nenoriu gumos! - niršo ji.
Nebežinojau, ką toliau daryti, todėl ėmiausi bauginimų:
-Jeigu nepasidalysi žaislais, tavęs laukia dideli nemalonumai!
- Man visai nerūpi! - suriko ji. - Tai mano žaislai, ir niekam jų
neduosiu!
Galiausiai ėmiausi prievartos —tiesiog atėmiau iš jos keletą žaislų,
padaviau laukiantiems vaikams ir tariau:
- Štai, vaikai, žaiskite.
Galbūt prieš pasidalydama su kitais, mano duktė norėjo patirti

nuosavybės džiaugsmą. (Iš tiesų - kaip galima dalytis tuo, ko neturi?)
Aš, tėvas ir emociškai brandus žmogus (bent ji mane tokiu laikė),
turėjau suteikti jai galimybę pasijusti savo žaislų savininke.
Bet tuo metu kitų tėvų nuomonė man buvo svarbesnė negu mud
viejų - tėvo ir dukters —santykių raida. Aš taip pamiršau, kad visų
pirma turiu rūpintis jos dvasine branda, o ne visuomenės požiūriu.
Tiesiog nusprendžiau, kad ji neteisi, o aš teisus, todėl ji turi daryti
taip, kaip pasakysiu.
Galbūt tikėjausi iš jos brandesnio elgesio vien todėl, kad pats bran
džiai pasielgti šioje situacijoje nesugebėjau. Nebuvau pakankamai kan-
trus ir supratingas, todėl tikėjausi, kad ji pasielgs išmintingai ir atiduos
žaislus. Bandydamas kompensuoti savo bejėgiškumą ir priversti ją elgtis
taip, kaip aš norėjau, pavartojau savojėgą ir priverčiau ją paklusti.
Tačiau jėgos vartojimas gimdo silpnumą, nes tie, kurie pasikliauja
jėga, tampa priklausomi nuo išorinių veiksnių. Silpni tampa ir tie,
kurie priversti paklusti kito valiai, nes tai trikdo jų savarankišką mąs
tymą ir silpnina vidinę drausmę. Galų gale jėgos priemonės silpnina
žmonių tarpusavio ryšius. Kai draugišką bendradarbiavimą pakeičia
baimė, abu žmonės tampa kaprizingi ir agresyvūs.
O kaip toks žmogus elgsis praradęs savo jėgos šaltinį - didesnį ūgį,
kūno sudėjimą, socialinę padėtį, valdžią, nuopelnus, išvaizdą, praei
ties nuopelnus?
Jei tuomet būčiau parodęs didesnę brandą ir pasikliovęs savo vidi
ne stiprybe, tai būčiau leidęs dukrelei pačiai pasirinkti: ar dalytis su
kitais, ar ne. Po pirmojo nepavykusio bandymo ją įtikinti, galėjau
atitraukti kitų vaikų dėmesį, sudominti juos kokiu nors žaidimu -
tokiu būdu būčiau sumažinęs ir taip per didelę savo vaiko emocinę
įtampą. Vėliau mažoji, patyrusi nuosavybės skonį, būtų pasidalijusi
su kitais natūraliai, spontaniškai ir niekieno neverčiama, kaip kad da
ro visi vaikai.
Tada supratau, kad yra laikas mokyti ir yra laikas susiturėti. Suir
zęs vaikas mokymą paprastai priima kaip priekaištą ar atstūmimą, tuo
labiau kai situacija būna įtempta. Panašu, kad mažieji mokiniai kur
kas geriau perprastų vertybių pamokas, jei būtų mokomi draugiškai

ir tyliai. Galbūt tuo metu buvau emociškai nepakankamai subrendęs,
todėl man pristigo kantrybės ir aš nesugebėjau susitvardyti.
Manyčiau, žmogus visų pirma turi išsiugdyti nuosavybės jausmą,
o tik paskui mokytis nuoširdžiai dalytis turimu geru su kitais. Su
tuoktiniai, kurie nėra išsiugdę savivertės pojūčio ir kurie yra nesava
rankiški, nesugebės aukotis vienas dėl kito ar dėl kitų šeimos narių.
Norėdami iš tiesų padėti vaikams, turime kantriai ir išmintingai leisti
pajusti jiems nuosavybės skonį, o tada savo elgesio pavyzdžiais paro
dyti, kad gebėjimas dalytis taip pat yra vertybė.
P r o b l e m a yra p a ts p r o b le m o s įv a iz d is
Daugelį labai domina tvirtais principais besiremiančių žmonių, šei

mų ar organizacijų sėkmė. Jie žavisi tų žmonių stiprybe ir dvasine
branda, tų šeimų vienybe, tų organizacijų sinergija ir jos narių gebėji
mu bendrai dirbti.
Jie tiesiai sako: „Kaip viso to pasiekėte? Išmokykite ir mane tokių
elgesio technikų." Štai toks prašymas atskleidžia jų esmines paradig
mas. Iš tiesų jie nori pasakyti štai ką: „Patarkite man, kaip greitai ir
neskausmingai išspręsti visas savo problemas."
Jie būtinai susiras specialistų, kurie išmokys jų greitų metodų, gal
būt tie metodai pradžioje net bus veiksmingi. Galbūt tokiomis prie
monėmis —socialiniu aspirinu ir socialiniais tvarsčiais - jiems pavyks
atsikratyti vienos kitos skaudžios problemos.
Tačiau negydoma liga ilgainiui taps chroniška, o skausmai anks
čiau ar vėliau atsinaujins. Kai rimtos problemos sprendžiamos greito
sios pagalbos priemonėmis, jos paprastai dar labiau komplikuojasi.
Problema visų pirma yra mūsų požiūris į situaciją.
Prisiminkime dar kartą problemas, apie kurias kalbėjome šio sky
riaus pradžioje, ir pažiūrėkime, kaip jas siūlo spręsti visuomeninė etika.
Norėdamas išmokti efektyviai vadovauti, ėmiau lankyti įvairius

kursus. Is savo darbuotojų tikiuosi daug, labai stengiuosi būti draugiškas
ir teisingasjiems. Vis dėlto lojalumo išjų nesulaukiu. Jei kokią dieną

susirgčiau ir neateičiau į darbą, manau, daugelis jų dieną praleistų
plepėdamiprie vandensfontanėlio. Kodėl man nepavykstajų išmokyti
atsakingumo ir savarankiškumo, kodėl negaliu rasti geresnių
darbuotojų?
Visuomeninė etika teigia, kad panašioje situacijoje galima imtis ra

dikalių veiksmų, sukelti triukšmą, tegul lekia galvos, tegul darbuoto
jai įvertina galų gale tai, ką turi. Arba galima įdiegti kokią nors skati
nimo programą, kad darbuotojams būti lojaliems apsimokėtų. Arba
susirasti kitų, darbštesnių darbuotojų.
Bet ar tokiu akivaizdžiai nenuoširdžiu savo elgesiu įtikinsite dar
buotojus, kad rūpinatės jų interesais? Ar jie nepamanys, kad elgiatės
su jais ne kaip su žmonėmis, bet kaip su daiktais? Argi jie nebus teisūs?
Pasvarstykite sąžiningai, ar iš tiesų apie juos taip galvojate? Gal
problema jau yra pats jūsų požiūris į žmones, kurie jums dirba?
Turiu daugybę darbų, kurių atlikti niekada nespėju. Visas savaitės

dienasjaučiausi įsitempęs ir užgultas kalno rūpesčių. Lankiau įvairius
seminarus, kuriuose mokė organizuoti savo laiką, išbandžiau pustuzinį
įvairiausių planavimo sistemų. Kai kurios padėjo, tačiau mano
gyvenimas vis tiek nėra toks laimingas, ramus bei vaisingas, kokio aš
norėčiau.
Visuomeninė etika pataria, jog turėtų būti kokių nors naujų darbo
organizavimo metodų, dar neišklausytų seminarų, kurie padėtų efek
tyviau spręsti šias problemas.
O gal ne efektyvumas čia svarbiausia? Ar gebėjimas sparčiau pada
ryti tai, ką darote, tikrai išspręs jūsų problemas? Gal tie metodai padės
jums tik dar sparčiau elgtis netinkamai su žmonėmis, dar sparčiau
klysti įvairiose gyvenimo situacijose?
Gal yra kažin kas esminga, fundamentalu, ką turite rasti savyje -
paradigma, kuri formuoja jūsų požiūrį į laiką, į gyvenimą, į pačią savo
prigimtį?
Mano vedybinio gyvenimo laimė baigėsi. Mes net nebesipykstame -

tiesiog nebemylime vienas kito. Ieškojome profesionalios pagalbos,
išbandėme daugybę priemonių, bet viskas veltui. Rodos, mes
nebesugebėsime atgaivinti tų jausmų, kurie mm kitados siejo.
Visuomeninė etika sako, jog turėtų būti naujo tipo knygų ar semina
rų, kurie mokytų jausti ir kurie padėtų jūsų žmonai geriau suprasti jus.
O gal jums reikia kitų dalykų, kitų santykių, kurie atgaivintų meilę?
Ar tikrai dėl visko kalta jūsų žmona? O gal jūs patys darote savo
sutuoktinį silpną? Gal jūsų gyvenimas yra toks, kokį jį patys susikūrėte?
Gal tikroji problemos priežastis yra jūsų pagrindinės paradigmos,
jūsų supratimas apie gyvenimo draugą ar draugę, santuoką ir meilę?
Ar pastebėjote, kaip visuomeninės etikos paradigmos iš esmės keičia

mūsų požiūrį į problemas ir jų sprendimo būdus?
Ar mato tuos dalykus, ar ne, dauguma žmonių nusivilia tuščiais
visuomeninės etikos pažadais. Keliaudamas po šalį ir dirbdamas įvai
riose organizacijose pastebėjau, jog į ateitį žvelgiantys vadovai vis ma
žiau domisi psichologinio poveikio bei motyvavimo priemonėmis ir
jų mokytojais, kurie, be linksmų istorijų ir banalybių, nedaug ką turi
pasakyti.
Dabar vadovams svarbūs tikri dalykai, jiems svarbus procesas. Jiems
negana aspirino ir tvarsčių. Jie nori išsigydyti nuo chroniškų ligų ir
įvaldyti tuos principus, kurie padėtų siekti gerų veiklos rezultatų.
N aujas m ą sty m o l y g m u o
Albertas Einšteinas yra pasakęs: „Sudėtingos problemos negalime

išspręsti mąstydami tokiu būdu, kokiu mąstėme, kai ta problema
kilo.“
Paanalizavę aplinką ir save pamatysime, kiek rūpesčių sukuria vi
suomeninės etikos normos. Tampa aišku, kad esminių, chroniškų pro
blemų neįmanoma išspręsti tame pačiame paviršutiniškame lygme
nyje, kuriame jos atsirado.
IŠ VIDAUS I IŠORĘ 49
Problemas privalome analizuoti ir spręsti iš esmės - surasti princi

pais paremtą paradigmą, tiksliai žyminčią visaverčio žmogaus ir žmo
giškų santykių erdvę.
Tokio mąstymo moko ši knyga. Ji kalba apie naują asmeninės
veiklos bei santykių veiksmingumo sampratą, kuri remiasi teisingais
principais, charakterio savybėmis ir „iš vidaus į išorę" filosofija.
„Iš vidaus į išorę" reiškia, kad problemas turite pradėti spręsti nuo
savęs. Ir ne tik nuo savęs - nuo pačios savo esmės, nuo savo paradig
mų, nuo savo charakterio, nuo savo motyvų.
Ir dar „iš vidaus į išorę" reiškia, kad jei norite turėti laimingą santuoką,
skleiskite teigiamą energiją ir slopinkite neigiamą. Jeigu norite, kad jūsų
vaikas būtų geresnis ir draugiškesnis, elkitės su juo geriau ir draugiškiau,
stenkitės jį suprasti ir mylėkite. Jeigu norite turėti daugiau laisvės darbe,
būkite atsakingesni, paslaugesni ir darbštesni. Jeigu noriteis kitų sulauk
ti pasitikėjimo, būkite verti jų pasitikėjimo. Jeigu norite, kad žmonės
pripažintų jūsų antrinę didybę ir garbintų jus už jūsų talentus, pirmiau
sia pasirūpinkite pirminiu ir svarbiausiuoju dalyku - savo charakteriu.
„Iš vidaus į išorę" filosofija moko pirma nugalėti save, tik tada
siekti visų kitų, viešai regimų pergalių. Pirma išmokite tesėti sau duo
tą pažadą, o tik paskui mokykitės žadėti kitiems. Bergždžias darbas
rūpintis savo asmenybės išore, kol nepasirūpinote jos vidumi - savo
charakteriu. Neverta bandyti gerinti santykių su žmonėmis, kol prasti
santykiai su savimi.
„Iš vidaus į išorę" - tai nuolatinio atsinaujinimo procesas, besire
miantis natūraliais žmogaus augimo ir tobulėjimo dėsniais. Tai spira
linis augimas - iš pradžių žmogus pasiekia asmeninės nepriklausomy
bės lygmenį, o paskui —efektyvios tarpusavio priklausomybės.
Man pasitaikė dirbti su daugeliu nuostabių ir talentingų žmonių,
jie siekė laimės ir sėkmės, jie turėjo problemų ir ieškojo sprendimų.
Taip pat teko dirbti su verslo vadovais, studentais, religinių ir pasau
lietinių bendruomenių nariais, šeimomis ir sutuoktiniais. Per visą sa
vo praktiką nesutikau nė vieno žmogaus ar grupės, kuri būtų pasieku
si ilgalaikę laimę ir tikrą sėkmę atvirkščių būdu - besiremdama „iš
išorės į vidų" filosofija.
Taip pat įsitikinau, kad paradigmos „iš išorės į vidų“ rezultatas yra
nelaimingi žmones, bejėgės aukos, dėl savo nelaimių kaltinantys ne
save, o kitus ir aplinkybes. Mačiau daug nelaimingų sutuoktinių, ku
rie norėjo priversti partnerį keistis, kurie matė jo ar jos nuodėmes,
tačiau patys keistis net neketino. Taip pat mačiau, kaip įvairių firmų
vadybininkai gaišta marias laiko ir švaisto energiją bandydami sukurti
pasitikėjimo atmosferą tokiomis priemonėmis, kurios šiam tikslui iš
esmės netinka - tarnybinėmis instrukcijomis bei kitokiais norminiais
aktais.
Mano šeimos nariams teko gyventi trijose karščiausiuose pasaulio
regionuose - Pietų Afrikos Respublikoje, Izraelyje ir Airijoje —ir aš
neabejoju, kad visų šių šalių problemų šaltinis yra dominuojanti „iš
išorės į vidų“ socialinė paradigma. Kiekviena ginčo pusė yra įsitikinu
si, kad kalti „anie“ ir kad juos „pakeitus" arba apskritai „pašalinus",
problemos nebeliktų.
Daugumai žmonių sunku iš esmės pakeisti paradigmas - „iš išorės
į vidų" į „iš vidaus į išorę“ - dėl stipraus aplinkos poveikio ir visuome
nėje tuo metu dominuojančios ydingos etikos.
Tačiau asmeninio gyvenimo bei darbo su tūkstančiais žmonių pa
tirtis bei nuoseklus sėkmingai dirbančių žmonių ir organizacijų tyri
nėjimas įtikino mane, kad principai, kuriais grįsti septyni įpročiai, eg
zistuoja mumyse, jie - mūsų sąžinės ir sveiko proto dalis. Kad juos
atskleistume ir galėtumėte puoselėti, kad galėtume jais remtis siekda
mi savo svarbiausių tikslų, turime pradėti kitaip mąstyti ir esamas
paradigmas pakeisti naujomis, tikresnėmis „iš vidaus į išorę" paradig
momis.
Bandydami perprasti šiuos principus ir pritaikyti juos gyvenime,
mes dar kartą įsitikinsime, kokie taiklūs yra amerikiečių poeto T. S.
Elioto (T. S. Eliot) žodžiai: „Turime nesiliauti ieškoję tol, kol galų
gale grįšime ten, nuo kur buvome pradėję, ir pažvelgsime į tą vietą
kaip į visai nematytą."
S eptyni įp r o č ia i . A pž v a l g a
Mes esame visa tai, ką nuolatos darome.
Taigi tikras meistriškumas - ne veiksmas, o įprotis.
- A r ist o t e l is
M u s ų asmenybė iš esmės yra musų įpročių visuma. Ne veltui sako

ma: „Mintis gimdo veiksmą, veiksmas gimdo įprotį, įprotis gimdo
asmenybę, o asmenybė kuria likimą."
Įpročiai - galingi gyvenimo veiksniai. Jie kuria elgesio šablonus,
atspindi asmenybę ir lemia mūsų veiksmų sėkmę arba nesėkmę.
Didysis švietėjas Horacijus Manas (Horace Mann) kartą pasakė:
„Įpročiai yra tarsi virvė, į kurią kasdien įpiname po naują giją tol, kol
ji tampa nepertraukiama." Galėčiau ginčytis dėl antrosios jo posakio
dalies. Tą virvę pertraukti galima. Aš žinau, kad įpročiai yra išsiugdo-
mi ir pamirštami. Tačiau taip pat žinau, kad įpročiai nėra greitosios
pagalbos metodai. Įpročių ugdymas - tai lėtas procesas, jis reikalauja
didžiulio ryžto.
Tikriausiai daugelis atsimena ,Apollo-11“ kelionę į Mėnulį. Mes
sulaikę kvapą stebėjome, kaip pirmasis žmogus žengė pirmuosius žings
nius Mėnulio paviršiumi, o paskui sugrįžo į Žemę. Žodžių „fantastiš
ka", „neįtikėtina"
v
tų dienų įvykiams apibūdinti yra maža. Kad atsi-
plėštų nuo Žemės, astronautai turėjo nugalėti traukos jėgą. Kildami ir
skrisdami pirmąsias kelionės mylias, jie sunaudojo daugiau energijos
negu per kelias kitas dienas, kai nuskriejo pusę milijono mylių.
Įpročiai taip pat turi didžiulę traukos jėgą - daug didesnę, negu
daugelis įsivaizduoja ir pripažįsta esant. Kad atsikratytumėte įsisenė
jusių įpročių ir polinkių, trukdančių jums sėkmingai gyventi, nepa
SEPTYNI ĮPROČIAI. APŽVALGA 53
kaks vien noro ar kelių nereikšmingų pokyčių. Kad „nugalėtumėte

trauką", jums prireiks didžiulių pastangų, tačiau paskui pajusite iki
tol nepatirtą laisvę.
Traukos jėga, kaip ir visos kitos gamtos jėgos, gali būti mums
naudinga arba ne. Esama įpročių, kurių dėl jų traukos sunku atsikra
tyti - jie gali trukdyti mums siekti tikslo. Bet ta pati traukos jėga
saugo mūsų pasaulio vientisumą, neleidžia planetoms išklysti iš savo
orbitų ir palaiko visatos struktūrą. Tai galinga jėga, ir jei efektyviai ja
naudosimės, galime išsiugdyti naudingus įpročius, padėsiančius mums
veiksmingai tvarkyti savo gyvenimą.
K as t a i yra įp r o č ia i
Įprotis - tai žinių, įgūdžių ir troškimų sąveika.

v
Žinios yra teorinė paradigma - ką daryti ir kodėl darytu Įgūdžiai -
kaip darytu O troškimas - tai veiklos motyvas. Kad susiformuotų
įprotis, visi šie trys faktoriai būtini.
Galbūt nesugebate sklandžiai bendrauti su bendradarbiais, žmona
ar vaikais todėl, kad nuolatos sakote jiems tai, ką galvojate, bet nieka
da jų neišklausote. O jeigu nesistengiate rasti tinkamo tarpusavio ben
dravimo modelio, galite net nežinoti, kad išklausyti kitų yra būtina.
O gal žinote, bet nesugebate. Neturite klausymosi įgūdžių. Galbūt
nuoširdžiai klausytis kitų žmonių jūs tiesiog nemokate.
Tačiau žinoti, kad reikia klausytis, ir mokėti klausytis negana. Jei
nenorėsite klausytis, tokio įpročio neišsiugdysite. Kad sugebėjimas iš
klausyti virstų įpročiu, turi būti patenkintos visos trys sąlygos.
Pasaulio matymo poslinkiai sukelia spiralinį tobulėjimo proce
są. Pritaikę žinias, mes keičiamės, pasikeitę - daugiau sužinome, o
daugiau sužinoję vėl keičiamės. Tokiu būdu mes nuolatos augame
ir tobulėjame. Kaupdami vis daugiau žinių, nuolat ugdydami įgū
džius ir puoselėdami troškimus, mes nuolat tobuliname savo asme
ninės veiklos ir tarpusavio santykių efektyvumą, taip pat laužome
senąsias paradigmas, kurios daugelį metų buvo mūsų tariamo sau
gumo šaltinis.
EFEKTYVIOS VEIKLOS ĮPROČIAI

Intemalizuotiprincipai ir elgesio modeliai
Kartais šis procesas vyksta sunkiai ir skausmingai. Norą keistis gali

paskatinti svarbiausias jūsų tikslas, dėl kurio esate pasiruošę paaukoti
kitus, ne tokius svarbius tikslus. Šis procesas konstruoja visą mūsų
būtį ir kuria laimę. O laimingi, bent jau iš dalies, tampame tada, kai
dėl esminių savo tikslų išmokstame aukoti vienadienes užgaidas.
B randos tolydum as
Septyni įpročiai- tai nėra elgesio formulių rinkinys. Drauge su na-

tūraliais žmogaus raidos dėsniais šie įpročiai formuoja labai nuoseklų
požiūrį į asmeninės ir tarpasmeninės veiklos efektyvumą. Brendimo
procesas yra tolydus - iš priklausomybės einama į asmeninę nepriklau

somybęyo paskui - į tarpusavio priklausomybę.
Kūdikystėje esame visiškai priklausomu Esame prižiūrimi, saugo
mi ir puoselėjami kitų. Be priežiūros neilgai išgyventume, geriausiu
atveju keletą dienų.
Pamažu, bėgant mėnesiams ir metams, daromės vis labiau nepri
klausomi - fiziškai, protiškai, emociškai ir finansiškai - kol galiausiai
išmokstame pasirūpinti savimi ir savarankiškai daryti sprendimus.
Augdami ir bręsdami pradedame suvokti, kad gamtoje viskas tar
pusavyje susiję, kad gamta, kaip ir visuomenė, yra tam tikros sistemos
dalis. Ir pagaliau suprantame, kad mes iš esmės esame susiję su kitais,
kad žmonės sieja tarpusavio priklausomybė.
Iš kūdikio subręstame į suaugusį žmogų - toks gamtos dėsnis.
Tačiau brendimo procesas yra daugialypis. Fiziškai subrendęs žmogus
nebūtinai yra subrendęs protiškai ar emociškai. Kitą vertus, fiziškai
nuo kitų priklausantis žmogus nebūtinai yra nebrandus protiškai ar
emociškai.
Kai bręstame, priklausomybės paradigma nukreipta į kitą asmenį, į
„tu“ - tu rūpiniesi manimi, tu aukojiesi dėl manęs, tavo padedamas
siekiu tikslo, aš kaltinu tave dėl savo nesėkmių.
Nepriklausomybės paradigma nukreipta į save, į „aš“ - aš galiu tai
padaryti, aš esu už tai atsakingas, aš galiu savimi pasikliauti, aš galiu
rinktis.
Tarpusaviopriklausomybės paradigma nukreipta į „mes“ - mes gali
me tai padaryti, mes galime bendradarbiauti, mes galime sujungti savo
talentus bei įgūdžius ir kartu siekti įspūdingų rezultatų.
Kad priklausomas žmogus ką nors sukurtų, jam reikia kitų žmo-
nių pagalbos. Nepriklausomi žmonės gali tai pasiekti savo pastango
mis. O štai tarpusavyje susiję žmonės bendromis pastangomis gali
pasiekti kur kas daugiau, negu jie pasiektų dirbdami po vieną.
Jeigu būčiau fiziškai priklausomas - paralyžiuotas ar kitaip neįga
lus —be jūsų pagalbos neišsiversčiau. Jei būčiau emociškai priklauso
mas, mano savigarba ir saugumo jausmas priklausytų nuo jūsų nuo
monės apie mane. Jei nemėgtumėte manęs, man tai būtų pražūtinga.
Jei būčiau intelektualiai priklausomas, laukčiau, kol kas nors savo gal
va išspręstų visas mano gyvenimo problemas.
Būdamas fiziškai nepriklausomas, be vargo išsiversčiau ir be jū
sų. Būdamas protiškai nepriklausomas, galėčiau nepriklausomai mąs
tyti ir tobulėti kildamas nuo vieno abstraktaus mąstymo lygmens į
kitą, aukštesnį. Galėčiau kūrybiškai ir analitiškai mąstyti, supranta
mai ir aiškiai reikšti mintis. Būdamas emociškai nepriklausomas, aš
klausyčiausi savo vidinio balso - tai jis man vadovautų. Mano savi-
vertė ir savigarba nepriklausytų nuo kitų simpatijų ir elgesio su ma
nimi.
Akivaizdu, kad nepriklausomas žmogus yra kur kas brandesnis ne
gu priklausomas. Nepriklausomybė yra didelis žmogaus pasiekimas,
vis dėlto nepriklausomybė nėra tobula būties forma.
Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje nepriklausomybės idėja labai ver
tinama. Nepriklausomybė yra daugelio žmonių ir socialinių judėji
mų tikslas. Dauguma saviugdos programų nepriklausomybę nepa
prastai išaukština, tarsi bendravimas, kolektyvinis darbas ir bendra
darbiavimas būtų mažesnės vertybės.
Tačiau toks nepriklausomybės vertinimas kyla iš mūsų priklauso
mybės, kitaip tariant, iš baimės, kad mūsų kas nors nevaldytų, ne
spręstų už mus ir mumis nemanipuliuotų.
Dažnai pasitaiko matyti, kaip savanaudiški žmonės, gerai nesu
prasdami, kas tai yra tarpusavio priklausomybė, dėl tariamos nepri
klausomybės ardo šeimas, palieka vaikus, vengia įsipareigoti visuo
menei.
Toks mūsų elgesys, noras „nusimesti pančius", „išsilaisvinti", „siekti
pripažinimo", „elgtis, kaip nori" labai dažnai parodo mūsų vidinę pri
klausomybę, kuri yra kur kas stipresnė už išorinę. Leisdami kitiems
žmonėms ardyti savo dvasinę pusiausvyrą arba jausdamiesi kitų žmo
nių ar įvykių aukomis, rodote savo silpnumą.
Žinoma, gyvenimo aplinkybes ir situacijas reikia keisti, vis dėlto
priklausomybė yra asmeninės nebrandos problema, visai nepriklau
santi nuo aplinkybių. Net ir atsiradus palankesnėms sąlygoms, žmo
gus išlieka nesubrendęs ir priklausomas.
Būdami išties nepriklausomi, mes patys kuriame aplinkybes ir ne

leidžiame, kad jos mus vienaip ar kitaip veiktų. Nepriklausomybė
mus išvaduoja, tačiau nėra svarbiausias gyvenimo tikslas.
Kad užsimegztų tarpusavio priklausomybė, negana mąstyti nepri
klausomai. Nepriklausomi žmonės, kurie nėra pakankamai subrendę
ir nesugeba kartu su kitais galvoti bei veikti, galbūt ir pasieks nemažai
veikdami atskirai, bet jie niekada nebus geri lyderiai ar komandos
žaidėjai. Tokie žmonės nesivadovauja tarpusavio priklausomybės pa
radigma, be kurios neįmanoma sukurti laimingos šeimos ar organiza
cijos.
Gyvenime viskas natūraliai tarpusavyje susiję. Jei bandysite pasiek
ti gerų rezultatų vieni ir nepriklausydami nuo kitų, būsite panašūs į
tenisininką, kuris vietoje raketės turi golfo lazdą, - visiškai netinkamą
šiam žaidimui įrankį.
Tarpusavio priklausomybės koncepcija yra kur kas brandesnė, pa
žangesnė. Štai dirbdamas vienas aš galiu pasiekti puikių rezultatų, ta
čiau užmezgęs fizinį tarpusavio priklausomybės ryšį pasieksiu kur kas
daugiau. Tarkime, mano savivertė nepriklauso nuo kitų žmonių, ta
čiau man vis viena reikalingas emocinis ryšys - aš trokštu meilės, aš
noriu duoti žmonėms ir iš jų gauti. Ir nors puikiai galiu pasikliauti
savo protu, aš žinau, kad man reikia ir kitų žmonių išminties - tokia
yra intelektualinė tarpusavio priklausomybė.
Būdamas susijęs su kitais, turiu galimybę pasidalyti turimais pra
smingais ir naudingais dalykais, taip pat galiu remtis neišsenkamu ki
tų žmonių išminties šaltiniu.
Tarpusavio priklausomybę sugeba pasirinkti tik nepriklausomi
žmonės. Priklausomi jos nesirenka. Jie neturi reikalingų savybių ir
nėra savo pačių šeimininkai.
Todėl pirmieji trys įpročiai, apie kuriuos kalbėsime kitame skyriu
je, padeda „įvaldyti save", skatina augti, iš priklausomybės kilti į ne
priklausomybę. Jie veda į asmenines pergales ir formuoja charakterį.
Pirma asmeninės pergalės, paskui —viešosios. Jūs negalite pakeisti šio
proceso eigos, kaip kad negalite imti derliaus, pirmiau nieko nepasėję.
Šio proceso kryptis - iš vidaus į išorę.
S E P T Y N IŲ ĮP R O Č IŲ P A R A D IG M A
Tapę iš tiesų nepriklausomi, jūs paklojate efektyvios tarpusavio

priklausomybės pamatus. O paskui jau galite siekti viešųjų pergalių,
mokytis bendrauti ir bendrai dirbti. Šiuos dalykus aprėpia ketvirtasis,
penktasis ir šeštasis įpročiai.
Tačiau tai nereiškia, kad prieš pradėdami juos ugdytis būtinai turi
te būti tobulai išsiugdę pirmuosius tris. Jei laikysitės tokio eiliškumo,
augimo procesas bus daug efektyvesnis, tačiau nesiūlau jums atsiskirti
nuo pasaulio ir kelerius metus ugdytis vien pirmuosius tris įpročius.
Pasaulyje visa kas yra susiję, ir jūs, kadangi esate pasaulio dalis, tas
sąsajas patiriate kasdien. Todėl aštriausios pasaulio problemos negali
neveiku jūsų asmenybės. Tai supratę turite elgtis nuosekliai ir harmo
ningai - kaip diktuoja natūralus tobulėjimo dėsnis.
Septintasis yra atsinaujinimo įprotis. Tai nuolatinis ir pusiausviras
pagrindinių keturių gyvenimo lygmenų atnaujinimas. Jis aprėpia vi
sus kitus įpročius. Šis įprotis skatina nuolat tobulėti, kilti spirale į vis
naujus supratimo lygmenis ir remtis visais kitais įpročiais.
Diagramoje grafiškai pavaizduotas septynių įpročių eiliškumas ir jų
tarpusavio priklausomybė. Šia diagrama remsimės ir vėliau, kai nagri
nėsime tarpusavyje susijusių įpročių eiliškumą ir sinergiškumą - kaip
įpročiai persipina tarpusavyje ir sukuria naujas ir kokybiškesnes savo
pačių formas. Kiekviena sąvoka ir įprotis bus paaiškinti atskirai.
K as t a i yra efek ty v u m a s
Septyni įpročiai yra efektyvumo įpročiai. Kadangi remiasi teisingais

principais, jie padeda siekti pačių geriausių, ilgalaikių rezultatų. Įpro
čiai, tapę asmenybės pagrindu, formuoja itin tikslių žemėlapių centrą,
kuris padeda žmogui nepaprastai efektyviai spręsti problemas, kuo
geriau pasinaudoti galimybėmis, įsisavinti kitus principus ir nuolatos
spirališkai tobulėti.
Efektyvumo įpročiais jie laikomi dar ir todėl, kad jų pagrindas yra
efektyvumo paradigma, kuri harmoningai dera su natūraliais dėsniais,
su principu, kurį aš vadinu produkto irjo gamybospriemonių (gamybos
išteklių) pusiausvyros principu (P/GP). Daugeliui jis yra nesupranta

mas. Šį principą geriausiai iliustruoja Ezopo pasakėčia apie žąsį ir auk
sinį kiaušinį.
Taigi vieną rytą vargingas valstietis rado savo mylimos žąsies lizde
tviskantį auksinį kiaušinį. Iš pradžių valstietis pamanė, kad kažkas
jam iškrėtė pokštą, ir jau norėjo išmesti kiaušinį, tačiau apsigalvojo ir
nunešė jį patikrinti.
Kiaušinis pasirodė esąs iš gryno aukso! Žmogelis negalėjo patikėti
savo sėkme. Bet kaip jis nustebo, kai ir kitą rytą rado auksinį kiaušinį.
Nuo šiol kas rytą atsikėlęs ir nubėgęs prie žąsies gūžtos, jis rasdavo po
auksinį kiaušinį. Netrukus valstietis pasakiškai praturtėjo. Sunku net
patikėti tokia sėkme!
Bet kartu su turtais augo jo gobšumas ir nekantrumas. Valstietis
nebenorėjo laukti iki ryto, kol žąsis padės kitą kiaušinį, todėl nutarė
perskrosti paukštį ir pasiimti visus kiaušinius iš karto. Bet kaip jis
nustebo, kai perskrodęs žąsį auksinių kiaušinių nerado! Tad jis prara
do ne tik auksinius kiaušinius, bet ir galimybę jų gauti. Žodžiu, žmo
gus papjovė žąsį, dėjusią jam auksinius kaušinius.
Manau, kad šioje pasakėčioje yra užkoduotas natūralus efektyvu
mo dėsnio apibrėžimas.
Pasakėčia byloja, kad efektyvumui pasiekti reikia dviejų dalykų:
gaminio (auksinio kiaušinio) ir gamybos priemonių (žąsies).
Jeigu jūs rūpinsitės tik auksiniais kiaušiniais, bet nesirūpinsite žąsi
mi, kuri jums tuos kiaušinius deda, galite labai greitai prarasti savo
turtą. Kitą vertus, jei rūpinsitės tik žąsimi ir nerinksite auksinių kiau
šinių, greitai nebeturėsite ką valgyti ir kuo lesinti žąsį.
Efektyvumo esmė yra jau minėta P/GP pusiausvyra. Produktas,
arba auksinis kiaušinis, yra norimas rezultatas. O gamybos priemonės,
arba žąsis —tai mūsų norimo rezultato sukūrimo priemonė.
T r e jo p a s turtas
Turtas, arba ištekliai, iš esmės būna trijų rūšių: materialus, finansi-

nis ir žmogiškasis. Pakalbėkime apie kiekvieną atskirai.
Prieš kelerius metus nusipirkau konkretų materialų turtą - moto

rinę vejapjovę. Naudojausi ja gana dažnai, tačiau visiškai nesirūpinau
jos priežiūra. Porą sezonų vejapjovė dirbo gerai, tačiau trečiąjį pradėjo
gesti. Bandžiau pataisyti, galandau, bet netrukus supratau, kad instru
mentas jau visiškai susidėvėjo ir prarado bet kokią vertę.
Jei būčiau pasirūpinęs GP (prižiūrėjęs ir tinkamai naudojęs vejap
jovę), tai dabar galėčiau mėgautis P - nupjauta veja. Tačiau aš nesirū
pinau, todėl turėjau sugaišti daug brangaus laiko ir išleisti krūvą pini
gų, kad nusipirkčiau naują vejapjovę. Viso to būtų nereikėję, jei bū
čiau tinkamai prižiūrėjęs senąja. Žodžiu, pasielgiau neefektyviai.
Norėdami viską turėti greitai, dažnai niokojame savo materialų
turtą: automobilį, kompiuterį, skalbimo mašiną ar plaukų džiovin
tuvą. Taip pat žalojame savo kūną, teršiame aplinką. Išsaugoję P/GP
pusiausvyrą, galite neįtikėtinai padidinti materialaus turto panaudoji
mo efektyvumą.
Puoselėdami tokią pusiausvyrą taip pat galite labai padidinti f i
nansinių išteklių efektyvumą. Prisiminkite, kaip dažnai žmonės pa
grindinį kapitalą painioja su palūkanomis. Ar kada nors, norėdami
kilstelėti gyvenimo standartus, buvote pradėję švaistyti savo pagrindi
nį kapitalą, savo auksinius kiaušinius? Sumažinę pagrindinį kapitalą,
mažinate ir jo savybę kaupti jums procentus ar pelną. Taip galite eik
voti savo turtą tol, kol galiausiai už jį gaunamų procentų nepakaks
net jūsų būtiniausiems poreikiams patenkinti.
Didžiausias finansinis turtas yra mūsų galimybė užsidirbti. Jei nuolat
netobulinsime savo GP, tas galimybes smarkiai sumenkinsime. Mes
galime „įstrigti situacijoje", tapti priklausomi nuo įvairių aplinkybių,
taip pat būsime priversti nuolat išsisukinėti ir teisintis, bijosime virši
ninkų, ekonomiškai priklausysime nuo kitų. Toks elgesys visiškai ne
efektyvus.
P/GP pusiausvyra svarbi ir žmogiškųjų išteklių srityje, nes nuo šio
faktoriaus priklauso fiziniai ir finansiniai ištekliai.
Sutuoktiniai, kuriems kur kas svarbiau gauti kuo daugiau auksi
nių kiaušinių, išpešti daugiau naudos sau, negu išsaugoti gerus tarpu
savio santykius, dažnai tampa bejausmiai ir nesupratingi. Jie nesistengia
vienas kitam parodyti nė trupučio draugiškumo ar pagarbos - savy

bių, kurios būtinos, kai du žmonės nori išsaugoti tvirtus santykius.
Jie ima manipuliuoti vienas kitu, rūpintis tik savais interesais, jie ima
smerkti partnerio trūkumus, o savo ydas visada pateisina. Tokioje
santuokoje meilė ir švelnumas ima nykti, kitaip tariant, žąsis suserga
ir pradeda eiti silpnyn.
Tas pat pasakytina apie tėvų ir vaikų santykius. Vaikai, kol jie ma
ži, yra labai priklausomi ir lengvai pažeidžiami. Dažnai tuo metu už
mirštama rūpintis GP - mokyti savo vaikus, bendrauti, kalbėtis su
jais ir išklausyti jų. Kur kas paprasčiau pasinaudoti savo pranašumu ir
įvairiomis manipuliacijomis priversti vaiką elgtis taip, kaip jūs norite.
Esate didesni, protingesni, todėl teisūs/Kodėl paprasčiausiai neįsakius
savo vaikui, kaip jis turėtų elgtis? Jei neklauso, galima ir surikti, pa
gąsdinti arba jėga priversti jį paklusti.
Taip pat galite pelnyti jų palankumą (auksinį kiaušinį), nuolatos
pataikaudami ir leisdami jiems daryti, ką jie nori. Tuomet jūsų vai
kai išaugs neturėdami nė menkiausio supratimo apie elgesio standar
tus, apie žmonių lūkesčius, jie bus nedrausmingi ir be atsakomybės
jausmo.
Abu šie atvejai - ar elgiatės valdingai, ar pernelyg nuolaidžiaujate -
byloja apie jūsų „auksinio kiaušinio" mentalitetą. Žūtbūt pasiryžtate
gauti auksinį kiaušinį - verčiate vaiką elgtis taip, kaip norite jūs. O
kaip pati žąsis? Ar toks vaikas suaugęs sugebės savarankiškai gyventi,
turės atsakomybės ir pareigos jausmą, ar pasitikės savimi, mokės tin
kamai rinktis siekdamas savo tikslų? Ir kokie bus tuomet jūsų santy
kiai su vaiku? Ar pasiekęs kritinį paauglystės amžių arba išgyvendamas
asmenybės krizę, jis žinos, kad bus išklausytas ir nepasmerktas, kad
jums rūpi jo asmenybė ir kad jis visada gali jumis pasikliauti? Ar jūsų
ryšiai pakankamai stiprūs, kad galėtumėte suprasti savo vaiką, ben
drauti su juo ir daryti jam įtaką?
Štai jūs norite, kad jūsų dukros kambarys būtų tvarkingas - tai P,
produktas, arba auksinis kiaušinis. Taip pat norite, kad duktė susi
tvarkytų kambarį pati - tai GP, gebėjimas gaminti, veikti, duoti re
zultatą. Duktė - tai turtas, žąsis, kuri gali dėti auksinius kiaušinius.
Esant P/GP pusiausvyrai, jūsų duktė savo noru, niekieno neverčia

ma susitvarkys kambarį, nes ji žino savo pareigas ir jas drausmingai
vykdo. Ji - tikras turtas, kaip ir žąsis, dedanti auksinius kiaušinius.
Tačiau jeigu jūsų paradigma yra rūpintis tik rezultatu ir niekuo
daugiau —jeigu jums svarbu tik švarus kambarys - tai veikiausiai pri
versite savo dukrą susitvarkyti priekaištaudami ir ragindami, galbūt
net šaukdami ir grasindami. Tokiu būdu stengdamiesi gauti auksinį
kiaušinį jūs visai nesurūpinate žąsies sveikata ir gerove.
Papasakosiu jums įdomų atvejį apie P/GP pusiausvyrą. Su viena iš

savo dukterų planavome dieną, skirtą specialiai jai. Tą aš džiaugsmin
gai darydavau su visais savo vaikais. Pastebėjau, kad tos dienos lauki
mas jiems suteikdavo ne mažiau džiaugsmo kaip pati diena.
Priėjęs prie dukrelės tariau:
- Saulute, šis vakaras yra tavo. Ką norėtumei veikti?
- O, nieko ypatinga, tėti, - ji atsakė.
- Kodėl ne, pasakyk, gal ko nori?
- Na, - galiausiai ji sutiko paaiškinti, - tu tikrai nenorėsi to, ko
noriu aš.
- Kodėl ne, saulute? Padarysiu viską, ko tu panorėsi.
- Norėčiau pažiūrėti Žvaigždžių karus, - atsakė ji, - bet žinau, kad
tau nepatinka šis filmas, nes kai praeitą kartą žiūrėjome jį, tu miego
jai. Tu nemėgsti fantastinių filmų. Tiek to, tėveli.
- Ne, saulute, jeigu tu iš teisų nori pamatyti tą filmą, aš irgi su ma
lonumu jį pasižiūrėsiu.
- Tiek to tėveli. Neužpyksiu, jei nežaisime šio žaidimo, - o kiek
patylėjusi, ji pridūrė: - Ar žinai, kodėl tu nemėgsti Žvaigždžių karų?
Todėl, kad nesupranti riterio Džedžio mokymo ir filosofijos.
- Ko nesuprantu?
- Matai, tėveli, riteris Džedis juk moko tų pačių dalykų, kurių mo
kai tu.
- Tikrai? Tuomet būtinai eime pažiūrėti Žvaigždžių karų\
Mes žiūrėjime Žvaigždžių karus, o duktė sėdėjo šalia ir aiškino esmi
nę filmo paradigmą. Buvau jos mokinys ir jaučiausi tiesiog sužavėtas
jos pamokos. Suvokęs visiškai naują paradigmą, ėmiau suprasti, kad

riterio Džedžio filosofija ir mokymas, kad ir kitaip išreikštas, iš tiesų
buvo panašus j manąjį.
Taigi netikėtai gavau P - neplanuotą vaisių, kurį išaugino GP. Šis
epizodas suteikė daug malonių akimirkų, taip pat sustiprino mud
viejų santykius. Mėgautis auksiniais kiaušiniais galėjome todėl, kad
žąsis - mūsų tarpusavio santykiai - buvo gerai palesinta.
O r g a n iz a c ijų GP
Didžiausia visų teisingų principų vertybė yra ta, kad jie veiksmingi
įvairiose situacijose. Čia norėčiau jums papasakoti, kaip juos galėtų
taikyti organizacijos, šeimos ir paskiri žmonės.
Darbuotojai, kurie turėdami reikalų su materialiu turtu nepaiso P/
GP pusiausvyros, mažina organizacijos veiklos efektyvumą, todėl daž
nai visai nustekena žąsį.
Įsivaizduokite asmenį, atsakingą už kokį nors vertingą daiktą, pa
vyzdžiui, už stakles. Taigi tas žmogus, norėdamas padaryti vyresnybei
gerą įspūdį ir gauti paaukštinimą (tikriausiai įmonė nauja ir sparčiai
plėtojasi, todėl joje greitai galima pakilti karjeros laiptais), dirba dieną
naktį be jokio sustojimo ir visiškai netausoja staklių. Tokiu būdu jis
pasiekia neįtikėtinų rezultatų. Tikras gamybinis fenomenas: išlaidos
mažos, o pelnas didžiulis! Darbuotoją netrukus paaukština. Jis gavo
savo auksinį kiaušinį!
Dabar įsivaizduokite, kad jūs atėjote dirbti į to vaikino vietą ir
gavote jo palikimą - paliegusią žąsį. Surūdijusios ir neprižiūrėtos
staklės ima gesti. Turite investuoti vis daugiau pinigų, gaišti vis dau
giau laiko, kad galėtumėte su jomis dirbti. Gaminio kaina labai auga,
o pelnas beviltiškai mažėja. Tad kas bus kaltas dėl prarastų auksinių
kiaušinių? Jūs! Nors turtą, fizinius išteklius, sunaikino jūsų pirmta
kas, buhalterinė sistema fiksuoja tik gaminių kiekį, gamybos kaštus
ir pelną.
P/GP pusiausvyra be galo svarbi, kai ji liečia žmogiškuosius orga
nizacijų išteklius: darbuotojus ir klientus.
Atsimenu vieną puikų restoraną, kuriame gamindavo nepaprastai

skanų moliuskų troškinį. Čia papietauti kasdien užsukdavo daugybė
žmonių. Po kurio laiko restorano savininkas savo verslą pardavė. Ta
čiau naujam šeimininkui rūpėjo tik auksiniai kiaušiniai, todėl jis pra
dėjo skiesti troškinį vandeniu. Gal kokį mėnesį jo išlaidos mažėjo, o
pelnas didėjo. Tačiau nuolatiniai klientai ėmė lankytis vis rečiau. Šei
mininkas juos nuvylė, todėl jo verslas beveik sunyko. Jis prarado žmo
giškuosius išteklius —savo klientų lojalumą. Kitaip tariant, papjovė
žąsį, dėjusią jam auksinius kiaušinius.
Dažnai organizacijose daug kalbama apie klientus ir visai pamiršta
mi savi darbuotojai, kurie tarnauja tiems klientams. GP principas -
savo darbuotojais rūpinkitės taip pat, kaip norėtumėte, kad tie darbuo
tojai rūpintųsi geriausiaisjūsų klientais.
Galite pasamdyti žmonių rankas, tačiau negalite pasisamdyti jų
širdžių. Galite pasisamdyti žmonių fizinę jėgą, bet ne jų protą. Kaip
tik protas lemia darbuotojo kūrybiškumą, išradingumą ir sumanumą.
Kartą nugirdau tokį būrelio žmonių pokalbį:

- Kaip jūs susitvarkote su tinginiais ir blogais darbuotojais? - pa
klausė vienas vyras.
- Metu granatą, —atsakė kitas.
Visi ėmė juoktis iš tokio kategoriško požiūrio. Pavadinčiau jį „pa
klusk arba dink iš akių“.
Tačiau kažkuris pasidomėjo:
- O kas renka lavonus?
- Kad nebelieka ką rinkti.
- Kodėl jums nepabandžius taip pasielgti su savo klientais? - pa
klausė dar kitas. - Tiesiog pasakykite: „Klausyk, jeigu neperki, neš
dinkis iš čia.“
- Su pirkėjais taip negalima.
- Tai kodėl manote, kad galite taip elgtis su darbuotojais?
- Nes aš juos nusisamdžiau.
- Štai kaip. Ar darbuotojai jums lojalūs? Ar jie gerai dirba? Ar
didelė darbuotojų kaita?
- Tikriausiai juokaujate. Šiandien neįmanoma rasti gerų darbuo

tojų. Dabar žmonės dažnai keičia darbovietes, turi papildomų darbe
lių, todėl dirba nerūpestingai.
Toks požiūris, tokia paradigma, kai visas dėmesys sutelktas tik į

auksinius kiaušinius, negali pažadinti žmoguje slypinčios didžiulės jė
gos - jo širdies ir proto energijos. Savaime suprantama, būtina, kad
darbai būtų atlikti laiku, tačiau ne tai svarbiausia.
Tikrą efektyvumą garantuoja P/GP pusiausvyra. Per daug dėme
sio skirdami P, galite prarasti sveikatą, sunaikinti darbo įrankius, iš
tuštinti banko sąskaitą ir sugadinti santykius su aplinkiniais. Antra
vertus, kas pernelyg daug dėmesio skiria GP, primena žmogų, kuris
kasdien bėgioja po tris keturias valandas ir giriasi, kad gyvens dešimčia
metų ilgiau, tačiau jam net į galvą neateina, kad tą dešimtmetį jis
praleis bėgiodamas! Arba jūs esate panašūs į žmogų, visą gyvenimą
besimokantį, nieko neuždirbantį ir gyvenantį iš kitų žmonių auksinių
kiaušinių - tai yra amžinojo studento sindromas.
Išsaugoti P/GP pusiausvyrą - rūpintis ir auksiniais kiaušiniais (pro
duktais), ir žąsies sveikata bei gerove (gamybos priemonėmis, ištek
liais) - dažnai nėra taip paprasta. Manau, kad tokia pusiausvyra yra
svarbiausias efektyvumo garantas. Tai trumpalaikių ir ilgalaikių pla
nų, mokymosi ir mokėjimo už mokslą balansas. Vadovaujantis šiuo
principu, galima turėti ir švarų kambarį, ir išsaugoti gerus santykius
su vaiku, kuris, skatinamas pareigos jausmo, mielai susitvarkys ir ne
verčiamas.
Kas nepaiso šio principo, tas panašus į žmogų, kuris, norėdamas
daugiau šviesos, uždega abu žvakės galus. Jei ištroškę daugiau auksi
nių kiaušinių persidirbsite, galite taip išsekti, kad vėliau nebegalėsite iš
viso dirbti. O štai jei naktimis gerai išsimiegosite ir pailsėsite, ryte
turėsite pakankamai jėgų plušėti toliau.
Kaip šis principas veikia, galite pamatyti bendraudami su žmonė
mis. Versdami kitą elgtis taip, kaip jūs norite, viduje jaučiate nepaaiš
kinamą tuštumą, ir priešingai - jei negailite laiko užmegzti gerus san
tykius, su malonumu dirbate, bendraujate, jūsų santykiai klesti.
P/GP pusiausvyra - tai efektyvios veiklos esmė. Tokia pusiausvy

ra būtina visur ir visada, kad ir koks jūsų veiklos pobūdis. Šis princi
pas kaip švyturys. Tai efektyvumo paradigma, kuri yra visų septynių
įpročių pagrindas.
K a ip sk a it y t i šią kn y g ą
Visų pirma siūlyčiau jums pakeisti dvi savo paradigmas ir tik pas
kui imtis šioje knygoje aprašomų septynių įpročių, būdingų žmonėms,
kuriems sekasi. Tokiu būdu ši medžiaga įgaus didesnę vertę.
Pirma, ši knyga nėra viena iš tų, kurią perskaitę turėtumėte užvers
ti ir padėti į lentyną.
Pirmą kartą galite ją perskaityti nuo pradžios iki galo, kad aprėp
tumėte jos visumą. Tačiau ši knyga taip sumanyta, kad būtų drauge
su jumis visą laiką, jums tolydžio keičiantis ir tobulėjant. Medžiaga
joje išdėstyta nuosekliai - nuo paprastų dalykų einama prie sudėtin
gų. Kiekvieno įpročio aprašymo pabaigoje pateikiami patarimai, kaip
tą įprotį pritaikyti, kai tam būsite pasirengę. Skaitydami ir vis dau
giau suprasdami, retkarčiais galite grįžti atgal ir pakartoti medžiagą -
tokiu būdu įtvirtinsite įgytas žinias ir elgsenos įgūdžius.
Antra, siūlyčiau jums pakeisti savo skaitymo paradigmą - užuot
buvę skaitantys mokiniai, imkitės skaitančių mokytojų vaidmens. Pri
taikykite „iš vidaus į išorę“ principą ir skaitydami įsivaizduokite, kad
už 48 valandų turėsite perskaitytą medžiagą kam nors papasakoti arba
su kuo nors aptarti.
Pagalvokite, ar neskaitytumėte knygos atidžiau, jei žinotumėte,
kad už 48 valandų turėsite skaityti paskaitą apie P/GP pusiausvyros
principą? Pabandykite kaip mokytojas perskaityti paskutinę šio sky
riaus dalį. Skaitykite taip, tarsi perskaitytą medžiagą šiandien ar rytoj
turėtumėte papasakoti savo vyrui, žmonai, vaikui, verslo partneriui,
draugui, —jūs pastebėsite, kaip pasikeis jūsų požiūris.
Jei taip skaitysite visus skyrius, jūs ne tik geriau įsiminsite dėstomą
dalyką, bet ir pakeisite savo požiūrį, supratimą, išsiugdysite stiprų
motyvą pasinaudoti tuo, ką perskaitėte.
Ir dar - jei čia įgytomis žiniomis nuoširdžiai pasidalysite su kitais,

nustebsite, kad jų neigiama nuomonė, jeigu tokia buvo, apie jus ims
keistis. Žmonės, matydami, kad jūs tobulėjate, ims jums kuo galėda
mi padėti, kad drauge su jumis padarytų septynis įpročius savo gyveni
mo dalimi.
K O GALITE TIKĖTIS
Baigdamas šį skyrelį, pasiremsiu poetės Merlinos Fergiuson (Ma-

rilyn Ferguson) žodžiais: „Mes negalime priversti kitų keistis, nes kiek
vienas iš mūsų tarsi vartų sargas sergsti savo individualybę. Pokyčių
vartai gali būti atverti tik iš vidaus, todėl vienintelis raktas yra įtikinė
jimas, o ne jėga.“
Taigi jeigu praversite savo „pokyčių vartus" ir nutarsite perprasti
tuos principus, kuriais remiasi septyni įpročiai, jūsų gyvenimas ims
keistis. Noriu jums pasakyti štai ką:
Pirma, jūsų augimas bus evoliucinis, tačiau pasiektas rezultatas -
revoliucinis. Argi nesutinkate, kad vien jau P/GP pusiausvyros princi
po paisymas gali nepaprastai permainyti daugelio žmonių ir organiza-
cijų gyvenimą?
Jeigu atversite „pokyčių vartus“ ir išsiugdysite pirmuosius tris -
asmeninių pergalių - įpročius, jūs imsite tvirtai pasitikėti savimi. Jūs
giliau pažinsite save: savo prigimtį, esmingiausias vertybes, unikalius
sugebėjimus. Gyvenimas remiantis asmeninėmis vertybėmis teikia
džiaugsmą ir ramybę. Jūsų savivoka kils iš vidaus, o ne bus suformuo
ta kitų žmonių nuomonės. Ir tik jūs patys spręsite, kas yra „gera“, o
kas - „bloga“.
Taip jau yra, kad ėmę mažiau rūpintis, ką žmonės galvoja apie jus,
jūs imsite daugiau domėtis, ką jie galvoja apie save, apie savo pasaulį ir
apie savo ir jūsų santykius. Jūsų emocinė sfera nebepriklausys nuo
kitų žmonių silpnybių. Be to, pažinę savo nekintančią vidinę esybę,
nebijosite keistis išoriškai.
O kai pro pokyčių vartus įsileisite kitus tris - viešųjų pergalių -
įpročius, jūs įgysite galios atnaujinti pašlijusius arba žlugusius santykius.
Jūsų ryšiai nuolat stiprės, taps įdomesni, kūrybiškesni - tarsi malonus

nuotykis.
Septintasis įprotis, jei jis bus tvirtas, atnaujins šešis kitus įpročius,
sustiprins jūsų asmeninės nepriklausomybės ir efektyvios tarpusavio
priklausomybės jausmą. Šis įprotis padės jums pasikrauti teigiamos
energijos.
Noriu pridurti, kad jūsų įpročiai ir jūs - nėra tapatūs dalykai. Jūs
galite atsikratyti senų, žalingų įpročių ir išsiugdyti naujų, efektyvių,
kurie padėtų jums sėkmingai bendrauti ir siekti laimės.
Nuoširdžiai raginu jus praverti „pokyčių vartus". Būkite kantrūs. Sa
viugda - labai subtilus darbas. Jūs žengiate į šventą žemę. Tai pati
svarbiausia jūsų gyvenimo investicija.
Visiškai akivaizdu, kad greitų būdų, kaip išspręsti savo problemas,
nėra. Vis dėlto aš pažadu, kad jūsų pastangos greitai ims duoti vaisių,
greitai jūs įgysite daugiau drąsos ir noro keistis. XVIII a. amerikiečių
mąstytojas ir visuomenės veikėjas Tomas Peinas (Thomas Paine) sa
kė: „Menkai tevertiname pigiai įgytą daiktą, nes vertinga mums yra
tik tai, už ką mokėjome daug. Dievas težino, kas yra tikroji kaina."
I I dalis
A s m e n in ė s
PERGALĖS
I ĮPROTIS
Būk pro a k ty v u s
A s m e n i n ių v iz ijų p r in c ip a i
Niekas daugiau manęs taip nedžiugina

kaip nenuginčijamas žmogaus gebėjimas
sąmoningai keisti savo gyvenimą.
- H e n r y D a v id T h o r e a u
įkaitydam i šią knygą, pabandykite atsisieti nuo savęs. Pabandykite

įsivaizduoti, kad stebite save iš šalies, tarsi būtumėte viršuje, kamba
rio kampe. Ar galite įsivaizduoti, kad esate pašalinis stebėtojas?
Dabar pabandykite štai ką: paanalizuokite, kokia šiuo metu jūsų
nuotaika. Ar galite apibūdinti dabartinę savo mentalinę būseną? Ką
jaučiate?
O dabar patyrinėkite, kaip funkcionuoja jūsų protas. Ar mąsty
mas greitas, budrus? Pastebėjote, kad jus tarsi plėšia perpus, kai anali
zuojate ir savo būseną, ir vertinate tos analizės duomenis?
Taip elgtis sugeba tik žmonės. Gyvūnai to negali padaryti. Mes tai
vadiname savivoka, arba gebėjimu analizuoti savo mąstymo procesą.
Štai kodėl žmogus yra viršesnis už visą kitą gyvybę, štai kodėl kiekvie
na kita žmonių karta tobulesnė už savo pirmtakus.
Todėl mes sugebame vertinti kitus ir mokytis iš jų ir iš savo patir
ties. Todėl galime išsiugdyti norimus įpročius arba jų atsikratyti.
Mes nesame jausmai. Mes nesame nuotaikos. Netgi nesame min
tys. Vien tai, kad galime analizuoti visus tuos procesus, atskiria mus
nuo jų ir pakylėja viršum gyvūnų pasaulio. Sugebėjimas susivokti -
savivoka - leidžia mums pažvelgti į save iš šalies, netgi analizuoti savi
vokos paradigmą, kuri iš esmės lemia mūsų veiksmų efektyvumą. Ji
formuoja ne tik mūsų pažiūras ir elgesį, bet ir mūsų žvilgsnį į kitus
žmones. Savivokos paradigma - tai žemėlapis, padedantis suprasti pa
čią žmogaus prigimtį.
I ĮPROTIS • BUK PROAKTYVUS 75
Tik įvertinę savo savivoką, mes galime įvertinti kitus žmones ir

pažvelgti į pasaulį jų akimis. Antraip klysime ir klysdami manysime,
kad esame objektyvūs. Tai smarkiai sumenkintų mūsų bendravimo
galimybes.
Tačiau mes gebame susivokti, todėl galime tyrinėti savo paradig
mas ir nustatyti, ar jos atspindi tikrovę ir pagrindinius būties princi
pus, ar tėra tik laikinų sąlygų ir situacijų rezultatas.
S o c ia l in is v e id r o d is
Jeigu jūs, norėdami išvysti save, pažvelgsite į socialinį veidrodį —į

kitų žmonių paradigmas ir nuomones - tai jūsų atvaizdas bus iškreip
tas tarsi kreivame veidrodyje atrakcionų parke.
„Tu niekada niekur nespėji."
„Kodėl niekada nesusitvarkai?"
„Na, ir artistas tu esi!"
„Ėdi kaip koks arklys!"
„Negaliu patikėti, kad tau pavyko laimėti."
„Tai juk taip paprasta. Kaip tu negali suprasti?"
Tokie atspindžiai yra iškreipti. Jie veikiau yra paties vertintojo ydų
ir silpnybių projekcija į jus, o ne tikrasis jūsų atspindys.
Socialinė paradigma teigia, kad mus formuoja aplinkos sąlygos.
Nors tų sąlygų įtaka išties didžiulė, reikia pasakyti štai ką: jei pripažin
sime, kad negalime jų niekaip valdyti, tai mūsų gyvenimo žemėlapis
bus visai kitoks. Toks požiūris vadinamas determinizmu.
Egzistuoja trys socialiniai žemėlapiai - trys populiariausios deter
minizmo teorijos, taikomos atskirai arba kaip kelių derinys. Jomis
stengiamasi paaiškinti žmogaus prigimtį.
Genetinis determinizmas iš esmės teigia, kad tik nuo mūsų protė
vių priklauso, kokie mes esame dabar. Savo temperamentą teisinama
me paveldėjimu. Štai jei jūsų seneliai buvo karšto būdo, tai šią savybę,
kadangi ji yra užkoduota jūsų giminės DNR, paveldėsi te ir jūs. Be to,
galbūt esate airis, o airiai - temperamentinga tauta.
Psichobginis determinizmas teigia, kad esate tėvų auklėjimo kūri

nys. Jūsų polinkius bei charakterį iš esmės suformavo auklėjimas ir
vaikystės potyriai. Todėl nedrįstate būti lyderiai. Taip jus išauklėjo
tėvai. Suklydę jaučiatės labai kalti, nes prisimenate emocinį scenarijų,
pagal kurį gyvenote tuomet, kai buvote lengvai pažeidžiami, priklau
somi ir silpni. Jūs prisimenate, kai nepateisinę tėvų lūkesčių būdavote
emociškai baudžiami, atstumiami, jus lygindavo su kitais, ir tie paly
ginimai būdavo ne jūsų naudai.
Socialinis determinizmas teigia, kad jus formuoja jūsų viršininkai,
sutuoktiniai, įtakingi draugai, taip pat jūsų ekonominė situacija ir net
jūsų vyriausybės politika.
Kiekvienas šių žemėlapių remiasi stimulo ir atsako teorija, kuri dau
geliui primena Pavlovo bandymus su šunimis. Esminė šios teorijos
idėja tokia: į kiekvieną konkretų stimulą mes atsakome konkrečia
reakcija.
Kiek tiksliai ir praktiškai šie žmogaus vertinimo žemėlapiai nusa

ko mūsų būties teritoriją? Kaip aiškiai šie veidrodžiai atspindi tikrąją
žmogaus prigimtį? Ar jie grįsti principais, kurių vertę mes galėtume
patikrinti praktiškai? O gal visa tai tėra savaime išsipildančiospranasys-
tės —mes esame tokie, nes mums pasakė, kad mes esame tokie?
T arp s t im u l o ir a tsa k o
Dabar noriu papasakoti įspūdingą Viktoro Franklio (Viktor

Frankl) istoriją. Ji atsakys mums į rūpimus klausimus.
Austrų psichiatras Viktoras Franklis buvo determinizmo šalininkas,
jį stipriai veikė S. Freudo mokymas, teigiantis, kad asmenybę visų pirma
formuoja ankstyvosios vaikystės įspūdžiai. Kitaip tariant, kiekvienam
yra aiškiai nubrėžtos jo galimybių ribos, kurių peržengti neįmanoma.
Franklis buvo žydas ir Antrojo pasaulinio karo metais pakliuvo j

nacių koncentracijos stovyklą, kur turėjo iškęsti tokį siaubą, apie kurį
net pasakoti sunku. Žuvo beveik visa jo šeima. Gyva liko tik sesuo.
Pats Franklis buvo nuolatos kankinamas ir žeminamas, jis nežinojo,
kas jo laukia kitą akimirką: ar jis bus nužudytas dujų kameroje, ar
pateks tarp tų „laimingųjų", kuriems vėliau reikės susemti aukų pe
lenus.
Vieną dieną, sėdėdamas nuogas mažoje vienutėje, jis pajuto neti
kėtą laisvę, kurią vėliau pavadino paskutine žmogaus laisve. Tai buvo
laisvė, kurios nacistai negalėjo iš jo atimti. Jie galėjo daryti viską su jo
aplinka ir su jo kūnu, tačiau Viktoras Franklis buvo savivoki asmeny
bė, galinti pažvelgti į save iš šalies. Jo esybė liko nepaliesta. Jis turėjo
galios nuspręsti, kaip reaguoti į įvykius.
Taigi Franklis mintimis projektuodavosi į visai kitas situacijas, pa
vyzdžiui, jis įsivaizduodavo, kaip pasibaigus karui skaitys paskaitas
studentams. Darydamas šiuos protinius ir emocinius pratimus, pasi
kliaudamas vien savo atmintimi bei vaizduote, jis iš pradžių pajuto
mažytę vidinę laisvę, kuri vėliau plėtėsi ir didėjo. Ir štai Franklis pasijuto
laisvesnis net už savo kankintojus nacistus. Jie turėjo daugiau galimy
bių veikti savo aplinkoje, tačiau jis turėjo daugiau laisvės, daugiau vi
dinės jėgos. Juo žavėjosi kiti kaliniai ir netgi kai kurie sargybiniai. Jis
padėjo nelaimės draugams iškęsti kankinimus, rasti gyvenimo prasmę
ir išsaugoti savigarbą netgi mirties stovykloje.
Net taip siaubingai niekinamas ir žlugdomas Franklis pasinaudojo
savivokos dovana ir atrado fundamentalų žmogaus prigimties princi
pą: žmogus visuomet turi laisvę pasirinkti, kaip atsakyti į stimulą.
Pasirinkimo laisvė daro mus unikalius. Be savivokos, mums duota
vaizduotė- gebėjimas kurti mintyse tuos dalykus, kurių nėra tikrovė
je. Taip pat turime sąžinę —vidinį instrumentą, kuris padeda nusta
tyti, kas yra gera, o kas - bloga. Taip pat esame apdovanoti laisva
valia- galime veikti taip, kaip mums diktuoja mūsų savivoka, galime
atsispirti įtakai iš šalies.
Netgi itin evoliucionavę gyvūnai neturi nė vienos iš šių savybių.
Kalbant programuotojų žodžiais, jų elgesys užprogramuotas instinktų
arba dresūros. Juos galima išmokyti atlikti tam tikrus veiksmus, bet
jie negali būti atsakingi už mokymosi procesą; kitais žodžiais tariant,
jie negali pasirinkti, ką mokytis. Jie negali pakeisti programavimo. Jie
to net nesuvokia.
O štai mes, turėdami tuos unikalius gebėjimus, galime susikurti
naujas programas, nepaisydami instinktų ir įkaltų mums į galvas da
lykų. Kaip tik todėl, kad gyvūnai neturi tokių sugebėjimų, jų galimy
bės gana ribotos, o žmonių - neribotos. Bet jei pasikliaudami vien
savo instinktais elgiamės kaip gyvūnai, lengvai pasiduodame kitų žmo
nių ir aplinkos įtakai, mes taip pat tampame riboti. Deterministinė
paradigma atsirado tyrinėjant gyvūnus - žiurkes, beždžiones, balan
džius, šunis - taip pat neurastenikus ir psichiškai nestabilius žmones.
Nors ši paradigma, ko gero, atitinka kai kurių tyrinėtojų kriterijus -
ja lengva ir paprasta remtis - tačiau visa žmonijos istorija byloja, kad
toks žemėlapis yra klaidingas!
Unikalūs žmogiškieji gebėjimai iškelia mus virš gyvūnijos pasau
lio. Ir kiek mes plėtojame bei realizuojame šias savybes, tiek mes at
skleidžiame savo unikalią prigimtį. Mes turime didžiulę jėgą - laisvę
rinktis, kaip atsakyti į stimulą.
K as yra pr o a k t y v u m a s
Suvokęs esminį žmogaus prigimties principą, Franklis nubraižė tiks

lų savo būties žemėlapį, kuriuo remdamasis pradėjo ugdytis pirmąjį ir
pagrindinį sėkmę lemiantį įprotį. Tai yra proaktyvumo įprotis, kuris
veiksmingas visose gyvenimo situacijose.
Nors žodis proaktyvus yra gana dažnas vadybos literatūroje, tačiau
į žodynus jis įtraukiamas retai. Proaktyvumas nėra vien iniciatyvu
mas. Proaktyvumas - tai nuolatinis pasirengimas elgtis aktyviai. Iš
esmės proaktyvumas yra mūsų, žmonių, gebėjimas atsakyti už savo
gyvenimą. Mūsų elgesį visų pirma lemia sprendimai, bet ne sąlygos.
Mes iškeliame vertybes virš jausmų. Taip pat mes galime imtis inicia
tyvos ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
PROAKTYVUMO MODELIS
Paanalizuokime žodžio atsakomybė prasmę. Atsakomybė - „suge

bėjimas atsakyti“ —reiškia laisvę pasirinkti savo atsaką. Tokią atsako
mybę prisiima proaktyvūs žmonės. Savo elgesio jie neteisina susiklos
čiusiomis aplinkybėmis, sąlygomis. Jų elgesys yra jų pačių sąmonin
go, vertybėmis paremto pasirinkimo rezultatas, o ne aplinkybių ar
jausmų nulemtas.
Esame proaktyvūs iš prigimties, todėl, jei patenkame įvairių sąly
gų ir aplinkybių valdžion, vadinasi, sąmoningai pasirinkome, kad mus
valdytų aplinkybės ir sąlygos, arba kito pasirinkimo tiesiog nebuvo.
Pasirinkdami tokią priklausomybę, tampame ne proaktyvūs, bet
reaktyvūs. Reaktyvūs žmonės dažniausiai priklauso nuo savo aplin
kos. Kai oras puikus, jie jaučiais puikiai. Orui subjurus, pasikeičia jų
nuotaika ir elgesys. O štai proaktyvūs žmonės gerą orą „nešiojasi su
savimi“. Jiems nesvarbu, ar lauke lyja, ar šviečia saulė. Jų gyvenimas
priklauso nuo vertybių. Jei jų vertybė - kokybiškai atlikti savo darbą,
jie taip dirbs nepaisydami oro sąlygų.
Reaktyvūs žmonės taip pat priklauso nuo socialinės aplinkos, nuo

„visuomeninio klimato". Jei aplinkiniai juos gerai vertina, jie jaučiasi
gerai, jei nevertina - jie puola gintis ir teisintis. Emocinis reaktyvių
žmonių gyvenimas priklauso nuo kitų žmonių elgesio ir silpnybių.
Proaktyvūs žmonės visų pirma vadovaujasi vertybėmis, o ne jausmais.
Reaktyvūs žmonės lengvai pasiduoda jausmams, jie priklauso nuo ap
linkybių, nuo sąlygų, nuo aplinkos. Proaktyvūs žmonės priklauso nuo
kruopščiai pasirinktų vertybių.
Suprantama, ir jie yra veikiami išorinių fizinių, socialinių ar psi
chologinių stimulų, tačiau jų atsakas, sąmoningas ar nesąmoningas, j
visus stimulus visuomet būna grįstas vertybėmis.
Eleonora Ruzvelt (Eleanor Roosvelt) yra pasakiusi: „Jei patys ne
norėsite, niekas jūsų neįskaudins.“ O Gandis kalbėjo taip: „Jie negali
iš mūsų atimti savigarbos, jei patys jos neatsisakysime." Galima saky
ti, mes leidžiame, kad mus skriaustų - štai kas išties yra skaudu, o ne
pati skriauda.
Žinoma, su tuo teiginiu sunku sutikti, ypač jei daug metų dėl savo
nelaimių kaltinome aplinkybes ar neva netinkamą kitų žmonių elge
sį. Vis dėlto reikia sąžiningai prisipažinti, kad šiandieninės mūsų pro
blemos yra vakarykščių mūsų pasirinkimų padarinys. O paskui jau
galima sau ištarti: „Aš nutariau būti kitoks."
Kartą, kai Sakramente skaičiau paskaitą apie proaktyvumą, viena

moteriškė nei iš šio, nei iš to atsistojo ir susijaudinusi ėmė kažin ką
kalbėti. Salė buvo pilna, ir daugelis žmonių atsisuko į ją. Pajutusi
dėmesį, moteris pasijuto nejaukiai ir atsėdo. Tačiau atsisėdusi ji nenu
rimo ir toliau bėrė žodžius savo kaimynams. Ji atrodė laiminga.
Nekantriai laukiau pertraukos, nes labai knietėjo sužinoti, kas gi
atsitiko. Pertraukai prasidėjus, iškart priėjau prie moteriškės ir papra
šiau papasakoti, ko ji taip susijaudino.
— Jūs net neįsivaizduojate, kas man atsitiko! - sušuko ji. - Aš dir
bu slauge, ištisas dienas slaugau nelaimingiausią ir nedėkingiausią pa
saulyje žmogų. Kad ir ką darau, niekaip negaliu jam įtikti. Jis visada
nepatenkintas. Aš jam esu niekas. Jis nuolat bamba, esą viską darau ne
I ĮPROTIS • BŪK PROAKTYVUS 81
taip. Šis žmogus mano gyvenimą pavertė tikru pragaru, o aš, kai po
darbo grįžtu namo, susikaupusį apmaudą išlieju ant savo šeimos. Ki
tos slaugės lygiai taip pat jaučiasi. Mes net kartais linkime jam mir
ties. O jūs štai čia stovite ir aiškinate, kad niekas manęs neįskaudins,
jei aš to pati nenorėsiu. Žodžiu, aš tarsi pati pasirinkau būti nelaimin
ga. Štai su tuo iš pradžių niekaip negalėjau sutikti! Vis dėlto nesilio
viau galvojusi apie tai, ką pasakėte. Aš paklausiau savęs: „Ar iš tiesų
turiu galimybę pasirinkti savo reakciją?" Ir kai supratau, kad iš tiesų
galiu, prarijau karčią piliulę: juk esu nelaiminga savo noru! Taip pat
supratau, kad galiu pasirinkti būti laiminga. Štai tada ir pašokau iš
vietos. Pasijutau tarsi išleista iš San Kventino kalėjimo. Man norėjosi
paskelbti visam pasauliui: „Aš laisva! Išsivadavau iš kalėjimo! Nebelei
siu, kad anas žmogus mane valdytų."
Mus skaudina ne skaudūs įvykiai, bet mūsų reakcija į tuos įvykius.
Suprantama, kartais ekonominės ar psichologinės problemos išties
kelia liūdesį, tačiau mūsų esybės jos paliesti neturėtų. Tiesą sakant,
skaudūs išgyvenimai yra vertingiausi, nes jie formuoja mūsų charak
terį, suteikia mums vidinės stiprybės, kuri vėliau padeda įveikti sun
kumus ir įkvepia kitus žmones.
Franklis buvo vienas iš daugelio, kurie siaubingomis sąlygomis pa
siekė vidinę laisvę ir tapo pavyzdžiu kitiems. Vietnamo karo belaisvių
pasakojimai taip pat liudija, kokia galinga keičiamoji jėga yra vidinė
laisvė ir kaip ta laisvė gali pakeisti kalėjimo gyvenimą. Visi esame
matę sunkių ligonių, kurie sugebėjo išsaugoti nepaprastą dvasios stip
rybę. Kaip mes žavimės tokiais žmonėmis ir jų gebėjimu įveikti ne
lemtas gyvenimo aplinkybes! Jie įkūnija tas vertybes, kurios gyveni
mą daro orų ir prasmingą.
Aš ir Sandra ketverius metus bendravome su Kerol, vėžiu sergančia
Sandros drauge. Mūsų vestuvėse Kerol buvo Sandros pamergė - jied
vi draugavo dvidešimt penkerius metus.
Kai liga pasiekė paskutinę stadiją ir Kerol jau nesikėlė iš lovos,
Sandra sėdėdavo šalia ir užrašinėdavo draugės žodžius - ji pasakojo
savo gyvenimo istoriją ir norėjo perduoti ją vaikams, kad šie mokėtų
deramai elgtis įvairiose situacijose.
Kerol, kad išsaugotų šviesų protą, beveik nevartojo skausmą mal

šinančių vaistų. Ji tyliai diktuodavo j mikrofoną arba Sandrai. Ji buvo
nepaprastai proaktyvi, drąsi ir rūpestinga - tikras įkvėpimo šaltinis
visiems artimiems žmonėms.
Niekada nepamiršiu akimirkų, praleistų su ja dieną prieš jos mirtį.
Žvelgiau į skausmo išvargintas akis ir mačiau nepaprastą stiprybę. Ma
čiau meilę, rūpestį kitais ir pasiaukojimą.
Vėliau ne kartą klausdavau savo klausytojų, kam iš jų yra tekę bu

dėti prie sunkaus ligonio, kuris iki pat gyvenimo pabaigos būtų išsau
gojęs šviesų protą, meilę ir norą tarnauti kitiems. Paprastai gal ketvir
tadalis auditorijos pakeldavo rankas. Tada imdavau teirautis, kam iš
jų šie ligoniai paliko neišdildomą įspūdį, ką pakeitė, įkvėpė drąsos ir
paskatino imtis kilnių darbų. Ir vėl tie patys klausytojai pakeldavo
rankas.
Viktoras Franklis teigia, kad esama trejopų vertybių: vertybės, ki
lusios iš potyrių, vertybės, kilusios iš kūrybos, ir vertybės, kilusios iš
nuostatų bei pažiūrų - tai yra mūsų reakcija į gyvenimo sunkumus,
pavyzdžiui, į mirtiną ligą.
Franklis tvirtina, kad svarbiausios vertybės yra tos, kurias formuo
ja mūsų nuostatos, požiūris į situaciją bei situacijos interpretacija. Svar
biausia yra tai, kaip mes reaguojame '\ įvykius. Kad jis teisus, ne kartą
įsitikinau bendraudamas su daugeliu žmonių.
Sudėtingomis akimirkomis dažnai įvyksta paradigmos poslinkis,
gyvenimo situacijos imamos vertinti visiškai kitaip. Tada įsivyrauja iš
nuostatų bei pažiūrų kilusios vertybės, kurios mus pakylėja ir įkvepia.
I n ic ia ty v a
Prigimtis skatina mus veikti, o ne paklusti kitų diktatui. Mes ne

tik galime aktyviai reaguoti į situaciją - mes galime patys kurti gyve
nimo aplinkybes.
Būti iniciatyviam visai nereiškia būti valdingam, užgauliam ir ag
resyviam. Tai reiškia prisiimti atsakomybę už savo veiklos rezultatus.
Ieškantiems geresnio darbo savo klientams aš pirmučiausia patariu

rodyti daugiau iniciatyvos: išsitirti polinkių ir gabumų testais, paskui
pasidomėti konkrečios organizacijos specifika ir jos problemomis, o
tada parengti veiksmingą planą, kaip jie siūlytų tas problemas spręsti.
„Sprendimo pardavimas" - taip vadinasi ši verslo pasaulyje gerai žino
ma paradigma.
Žmonės paprastai atsako, kad tai išties puikus būdas, kaip gauti
geresnį darbą, vis dėlto daugelis nesugeba parodyti iniciatyvos, kad tai
įgyvendintų.
„Nežinau, kaip išsitirti polinkių ir gabumų testais."
„Kaip išanalizuosiu tos bendrovės problemas, jeigu niekas man ne
norės padėti?"
„Visiškai nenutuokiu, kokį gerą sprendimą galėčiau jiems pasiū
lyti."
Daugelis jų laukia kokio nors stebuklo, nori, kad viskuo pasirū
pintų kas nors kitas. Tačiau žmonės susiranda gerus darbus tik tada,
jei aktyviai jų ieško, jei moka spręsti problemas ir jei sugeba jų nesu
kurti kitiems. Jie nepraleidžia nė vienos galimybės imtis iniciatyvos,
kad pasiektų savo tikslą.
Mano šeimoje yra taip: jeigu kuris iš mūsų vaikų, netgi pats jau
niausias, elgiasi neatsakingai ir laukia, kad kas nors jam padėtų atlikti
jo pareigas, mes jam sakome: „Pasikliauk savo S ir I (sugebėjimais ir
ištekliais) ir veik." Dažnai mums nespėjus ištarti šių žodžių, jie patys
atsako: „Žinau, žinau: turiu pasikliauti savo S ir I!"
Reikalaudami iš žmonių atsakomybės, juos įvertiname. Iniciaty
vumas - tai prigimtinė žmogaus savybė, ir nors kartais šią dovaną
pamirštame, ją vis vien turime. Taigi jei gerbiame įgimtą žmogaus
iniciatyvumą ir reikalaujame iš jo atsakomybės, mes esame tarsi socia
linis veidrodis, kuriame tas žmogus regi neiškreiptą savo atvaizdą.
Žinoma, turime atsižvelgti į asmenybės brandą. Sunku kūrybiškai
bendradarbiauti su žmogumi, kuris yra valdomas savo emocijų. Ta
čiau bent jau galime skatinti jo prigimtinį aktyvumą ir pasitikėjimą
savimi, kad jis išmoktų nepraleisti savo galimybių ir savarankiškai
spręstų problemas.
V e ik l u m a s ir pasyvum as
Skirtumas tarp aktyvių ir pasyvių žmonių yra kaip tarp dienos ir

nakties. Jei tą skirtumą skaičiuotume procentais, tai, žinoma, būtų ne
20 ir net ne 50 - čia reikia kalbėti apie 500 procentų, ypač jei tas
aktyvus žmogus yra sumanus ir draugiškas.
Norint gyvenime pasiekti P/GP pusiausvyrą, reikia iniciatyvumo.
Norint išsiugdyti septynis įpročius, taip pat reikia iniciatyvumo. Skai
tydami apie pirmuosius šešis įpročius, suprasite, kad kiekvienas iš jų
susijęs su žmogaus „proaktyvumo raumenimis". Kad išsiugdytumėte
nors vieną iš įpročių, turite būti veiklūs. Jei lauksite, kol kažkas vis
kuo pasirūpins, o patys būsite pasyvūs, taip ir įvyks - kas nors jumis
pasirūpins ir privers jus tarnauti savo interesams. Savo galimybes jūs
perleisite kitiems.
Kartą dirbau su grupe žmonių, kurie atstovavo pastatų remonto

verslui - iš viso dvidešimčiai bendrovių. Mes rinkdavomės kas trys
mėnesiai, ir jie atvirai pasakodavo apie savo finansinius rezultatus bei
problemas.
Tuo metu šalį kankino ekonominis nuosmukis, ir jų verslas ken
tėjo labiau nei kitos veiklos sritys. Per pirmąjį susitikimą žmonės net
nebandė slėpti nusivylimo.
Mūsų pirmosios dienos tema buvo tokia: „Dabartinė ekonomi
kos būklė. Kas nusmukdė verslą". Šalyje buvo didžiulė bedarbystė,
daugelio remonto bendrovių vadovai turėjo atleisti net savo draugus,
kad tik išsaugotų verslą. Kai mūsų pirmasis susitikimas artėjo prie
pabaigos, visi atrodė dar labiau nusiminę.
Kitą dieną diskutavome apie pastatų remonto verslo ateitį bei apie
esamas rinkos tendencijas. Ir čia paaiškėjo, kad mano pašnekovai bu
vo nusiteikę reaktyviai: jie pasyviai laukė, kokia bus jų verslo ateitis,
užuot aktyviai ją kūrę patys. Antrosios mūsų pokalbių dienos pabai
goje dalyviai pasijuto dar labiau sugniuždyti. Visiems atrodė, kad rei
kalai prasti ir kad ateityje jie tik blogės.
Trečią dieną mes ėmėmės proaktyvumo temos: „Koks mūsų atsa

kas? Ką mes ruošiamės daryti, kad pakeistume esamą padėtį? Kaip
šioje situacijoje mes galime būti iniciatyvūs?" Ryte diskutavome apie
tai, kaip turėtume organizuoti verslą ir sumažinti išlaidas. Po pietų -
kaip išplėsti rinką. Dalijomės idėjomis, o tada išsirinkome iš jų keletą
praktiškiausių ir ėmėme analizuoti. Susirinkimo pabaigoje visi buvo
susijaudinę, atgavę viltį ir pasiryžę veikti.
Tos dienos susirinkimą užbaigėme dar kartą įvertindami dabartinę
verslo būklę. Nustatėme trys dalykus:
Pirma, dabartinė situacija verslui nepalanki, o esamos tendencijos
rodo, kad ateityje bus dar nepalankesnė.
Antra, mūsų pastangos geriau organizuoti verslą, mažinti išlaidas ir
plėsti rinką iš esmės yra vaisingos.
Trečia, turėdami visa tai galvoje, galime teigti, kad pastatų remon
to verslo padėtis yra gera.
Ką pasakytų reaktyvaus žmogaus, matydamas tokį mūsų elgesį?

Turbūt štai ką: „Atsipeikėkit, pažvelkit tiesai į akis. Jūsų teigiamas
požiūris ir gera nuotaika nepadės. Anksčiau ar vėliau ta migla išsi
sklaidys."
Štai čia išryškėja skirtumas tarp vadinamojo „pozityvaus" mąsty
mo ir proaktyvumo. Mes, proaktyviai nusiteikę žmonės, visų pirma
pažvelgėme tiesai į akis, išsiaiškinome dabartines sąlygas ir ateities ga
limybes. Tačiau mes taip pat suvokėme, jog turime galimybę rinktis
tokį sprendimą, kuris šiomis sąlygomis būtų optimalus. Jeigu nema
tytumėme dabartinių sąlygų tokių, kokios jos yra iš tikrųjų, mes bū
tume priversti pripažinti, kad mūsų ateitis priklauso tik nuo išorinių
veiksnių.
Proaktyviai gali elgtis visi: verslo bendrovės, bendruomenės, šei
mos. Derinant proaktyvių asmenybių kūrybiškumą ir profesionalu
mą, galima sukurti išties palankias įvairiausių organizacijų funkcio
navimo sąlygas. Organizacijos neturi priklausyti nuo aplinkybių ma
lonės. Jos gali imtis iniciatyvos ir siekti įgyvendinti visų savo narių
tikslus.
P a k la u sy k im e savęs
Mūsų požiūrį ir elgesį formuoja paradigmos. Jas patyrinėję pama

tome, kodėl mūsų žemėlapiai yra tokie, kokie yra. Pavyzdžiui, mūsų
leksika dažnai atspindi mūsų aktyvumą ar reaktyvumą. Reaktyvūs žmo
nės paprastai kratosi atsakomybės, todėl dažnai kalba taip:
„Toks jau esu, ir viskas." Reikia suprasti: „Tokia mano lemtis, ir
nieko aš negaliu pakeisti. “
„Jis varo mane iš proto!" Reikia suprasti: „As neatsakau už savo
jausmus. Dėl mano pykčio kaltas išorinis pasaulis, o ne as. “
„Negaliu to padaryti! Aš visiškai neturiu laiko." Reikia suprasti:
„Mano gyvenimą valdo išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, laiko stoka. “
„Jeigu tik mano žmona būtų nors truputį kantresnė..." Reikia su
prasti: „Efektyviai veikti man trukdo kito žmogaus elgesys. “
„Taip reikia." Reikia suprasti: „Deja, aplinkybės arba kiti žmonės
verčia mane daryti tai, ko visai nenoriu daryti. Neturiu galimybės
rinktis. “
Reaktyvios asmenybės Proaktyvios asmenybės

žodyno fragmentai: žodyno fragmentai
Nieko negaliu padaryti... Išsiaiškinkime, kokios mūsų gali

mybės.
Toksjau esu... Galiu elgtis kitaip.
Jis varo mane išproto... Aš valdau savo jausmus.
Jie man to neleis padaryti... Galiu jiems pasiūlyti veiksmingą
problemos sprendimą.
Turiu daryti taip, kaip jie nori... Pasirinksiu tinkamiausią atsaką.
Negaliu... Renkuosi...
Deja, privalau... Man labiau patinka....
Jeigu tik... Padarysiu....
I ĮPROTIS • BUK PROAKTYVŪS 87
Tokį reaktyvių žmonių žodyną kuria deterministinė paradigma,

kuri skatina atsakomybę už savo likimą suversti kitiems: Ne aš už tai
atsakingas, aš negaliu rinktis.
Kartą vienas studentas paprašė:
- Leiskite nedalyvauti jūsų paskaitoje. Turiu žaisti teniso varžy
bose.
Aš pasitikslinau:
- Turi žaisti ar pasirinkai žaisti?
- Tikrai turiu, —atsakė jis.
- O kas būtų, jei nenueitum?
- Mane pašalintų iš komandos.
- Ar būtum tuo patenkintas?
- Ne, man tai nepatiktų.
- Vadinasi, tu pasirinkai eiti į varžybas todėl, kad nori likti ko
mandoje. O kas bus, jei tu praleisi mano paskaitą?
- Nežinau.
- Gerai pagalvok. Kokie bus tavo sprendimo padariniai?
-Jū s juk manęs nepašalinsite iš kurso, tiesa?
- Pašalinimas - tai socialiniai padariniai, sąlygiška bausmė. Jei ne
dalyvausi varžybose, tu, suprantama, taip pat negalėsi likti komando
je. Toks štai būtų tavo veiksmų rezultatas, jei nenueitum į varžybas.
O kas bus, jei praleisi mano paskaitą?
- Manau, kad neišmoksiu kai kurių jūsų dėstomų dalykų.
- Tikra tiesa. Taigi tu privalai pasverti abu galimus rezultatus ir
pasirinkti. Aš tavo vietoje pasirinkčiau teniso varžybas. Bet patarčiau
tau niekada nesakyti, kad ką nors turi daryti.
- Aš nusprendžiau eiti į teniso varžybas, - nuolankiai atsakė jis.
- Ir praleisti mano paskaitą? - paklausiau tarsi nustebęs.
Reaktyvių žmonių leksika ydinga dar ir todėl, kad ji yra tarsi savai
me išsipildancios pranašystės —kitaip sakant, tokių žmonių problemos
kyla visų pirma todėl, kad jie apie jas kalba ir nori patvirtinti tų kalbų
tiesą. Jie jaučiasi esą aukos ir yra nepasiruošę atsakyti už savo likimą.
Jų supratimu, dėl esamos padėties kaltos pašalinės jėgos: negeri žmo
nės, nelemtos aplinkybes, galbūt netgi žvaigždės.
Kartą per vieną seminarą, kuriame aš kalbėjau apie proaktyvumą,

prie manęs priėjo vyriškis ir pasakė:
- Stephenai, man patinka jūsų paskaita. Sutinku su daug kuo, ką
sakote, tačiau manau, kad kiekvienas atvejis skirtingas. Štai aš: mano
santuoka žlunga, mudu su žmona nebejaučiame vienas kitam tų jaus
mų, kurie mus kitados siejo. Rodos, tiesiog liovėmės mylėti vienas
kitą. Kaip aš galiu ką nors pakeisti?
- Sakote, nebeliko jausmų? - paklausiau.
-Jokių, - patvirtino jis. - Mes auginame tris vaikus, kuriais labai
rūpinamės. Ką pasiūlytumėte daryti?
- Mylėkite žmoną.
-Jū s manęs nesupratote. Meilės nebėra.
- Vis tiek siūlau jums mylėti savo žmoną. Sakote „meilės nebėra" -
tai ir yra ta priežastis, dėl kurios siūlau ją mylėti.
- Bet kaip galiu ją mylėti, jeigu jos nemyliu?
- Mielas drauge, „mylėti" yra veiksmažodis, jis apibūdina vyksmą.
O meilė - jausmas - yra to vyksmo rezultatas. Taigi tegu būna vyks
mas. Visų pirma mylėkite ją: tarnaukite jai, aukokitės dėl jos, išgirski
te ją, ir įvertinkite, palaikykite ją. Ar jūs pasirengęs taip elgtis?
Didžiojoje dabartinių kultūrų literatūroje svarbesnis žodis yra „my

lėti" - vyksmas. Tačiau reaktyvūs žmonės padarė iš vyksmo jausmą.
Jie yra valdomi jausmų. Holivudas bemaž įtikino mus, kad už nieką
nesame atsakingi ir kad mes - savo jausmų rezultatas. Tačiau Holivu
do scenarijai tikrovės neatspindi. Jei mūsų veiksmai priklauso nuo
mūsų jausmų, vadinasi, mes tiesiog vengiame atsakomybės, užkrau
dami ją kitiems.
Proaktyvūs žmonės „meilę" supranta visų pirma kaip vyksmą, kaip
tam tikrą poelgį, auką - pavyzdžiui, taip aukojasi motina dėl savo
ateisiančio į pasaulį kūdikio. Jeigu norite išmokti mylėti, mokykitės
iš tų, kurie aukojasi, nesitikėdami už tai padėkos. Meilė - tai vertybė,
kurią sukuria mūsų veiksmai. O proaktyviems žmonėms vertybė yra
svarbesnė už jausmus.
I n ter esų ratas ir įt a k o s ratas
Jei norime nustatyti savo proaktyvumo lygį, patyrinėkime, kaip eik

vojame laiką ir energiją. Kiekvienas iš mūsų turi įvairių interesų: mes
rūpinamės sveikata, vaikais, darbu, mus domina, kokios yra mūsų
valstybės skolos, mums kelia nerimą, kad pasaulyje sukaupta daugybė
branduolinių bombų. Žodžiu, mes atskiriame dalykus, kurie mus ma
žiau ar daugiau jaudina, nuo tų, kurie mums visiškai nerūpi - tokiu
būdu formuojasi mūsų interesų ratas.
Žiūrėdami j savo interesų ratą, matome, kad vienus dalykus gali

me valdyti, o kitų negalime. Tuos dalykus, kuriuos galime valdyti,
apibrėžkime mažesniu įtakos ratu.
Nustatę, katro rato dalykams išeikvojame daugiau energijos ir lai
ko, gana tiksliai galime nustatyti savo proaktyvumo lygį.
PROAKTYVAUS ŽMOGAUS DĖMESIO ZONA

(Teigiama energija plečia įtakos ratą)
Proaktyvūs žmonės visą dėmesį sutelkia į įtakos ratą ir stengiasi jį

plėsti. Tą procesą skatina teigiama jų veiklos energija.
Reaktyviems žmonėms, priešingai, svarbiausia yra interesų ratas.
Jie rūpinasi kitų žmonių silpnybėmis, įvairiausiomis išorinėmis ap
linkybėmis ir problemomis, kurių sprendimas nuo jų nepriklauso.
To rezultatas - kitų kaltinimas, smerkimas, reaktyvi kalba ir aukos
sindromas. Jie skleidžia neigiamą energiją, jie nesirūpina tomis veik
los sritimis, kur jie iš tikrųjų galėtų šį tą nuveikti, todėl jų įtakos ratas
siaurėja.
REAKTYVAUS ŽMOGAUS DĖMESIO ZONA

(Neigiama energija siaurina įtakos ratą)
Kol rūpinamės tik interesų ratu, mes leidžiame, kad mus veiktų
tie veiksniai, kurių negalime kontroliuoti. Mes nesame aktyvūs ir ini
ciatyvūs, kad lemtume pozityvius mūsų gyvenimo pokyčius.
Jau pasakojau jums istoriją apie savo sūnų, kuris turėjo rimtų pro
blemų mokykloje. Tada mudu su Sandra ne juokais krimtomės, kad
jis nesugeba pritapti prie aplinkos.
Tačiau mes rūpinomės interesų rato dalykais, kurių niekaip nega
lėjome pakeisti, - štai todėl nieko ir nepasiekėme, tik jautėme vis
didesnę neviltį, o sūnus darėsi vis labiau priklausomas nuo išorės jėgų.
Tik tada, kai pradėjome rūpintis įtakos ratu —savo pačių paradig
momis - mes ėmėme skleisti teigiamą energiją, kuri permainė ir mus,
ir sūnų. Kai liovėmės rūpintis aplinkybėmis ir ėmėme keistis patys,
aplinkybės taip pat pasikeitė.
Kartais žmogaus pareigos, turtas, svarbus socialinis vaidmuo ar pa

žintys lemia, kad jo įtakos ratas tampa didesnis už interesų ratą.
Tai yra savanoriška emocinė trumparegystė - tam tikras reakty

vaus žmogaus egoistinis gyvenimo stilius, orientuotas į interesų ratą.
Proaktyvių žmonių interesų ratas yra bent jau tokio pat dydžio
kaip įtakos ratas. Tai reiškia, kad jie, darydami kitiems įtaką, už šiuos
savo veiksmus visiškai atsako.
T ie sio g ia i v a l d o m i , n e t ie s io g ia i v a l d o m i
IR VISAI NEVALDOMI DALYKAI
Problemos esti trejopos: tiesiogiai mūsų valdomos (kai galime jas

išspręsti savo veiksmais, elgesiu), netiesiogiai valdomos (atsirandan
čios dėl kitų žmonių veiksmų, elgesio) ir nevaldomos (kurių mes ne
galime išspręsti jokiu būdu, pavyzdžiui, tos problemos, kurios yra
sukeltos kokių nors praeities įvykių ar situacinių realijų). Kad ir ko

kios jos būtų, proaktyvus žmogus visas problemas sprendžia iš savo
įtakos rato.
Tiesiogiai valdomas problemas galime išspręsti keisdami savo įpro
čius, elgesį. Akivaizdu, kad šios problemos priklauso mūsų įtakos ra
tui Jų sprendimas - tai mūsų asmeninės pergalės, pasiekiamos pir
maisiais trimis įpročiais.
Netiesiogiai valdomas problemas galime išspręsti keisdami savo įta
kos metodus. Tokių problemų sprendimas - tai mūsų viešosios per
galės, pasiekiamos ketvirtuoju, penktuoju ir sėstuoju įpročiais. Suskai
čiavau daugiau negu 30 būdų, kaip daryti įtaką žmonėms - tai ir
atjauta, ir atvira konfrontacija, ir įtikinėjimas, ir poveikis savo pavyz
džiu... Dauguma žmonių išsiverčia vos vienu kitu iš šių metodų -
pirmiausia bando įtikinti, jei nepavyksta, ima kovoti arba tiesiog nu
leidžia rankas. Koks laisvas tampu, kai sužinau, kad esama ir kitų
būdų, kuriais aš galiu veikti oponentą!
Kai kyla nevaldomų problemų, turime galimybę pasielgti adekva
čiai: ramiai, garbingai ir su šypsena pripažinti, kad nieko negalime
padaryti, nors mums tai ir nepatinka. Pripažindami problemas, mes
atsikratome priklausomybės nuo jų. Mūsų pozicija, kaip ir Anonimi
nių alkoholikų draugijos narių, yra tokia: „Viešpatie, suteik man drą
sos pakeisti tai, ką galiu pakeisti, kantrybės iškęsti tai, ko negaliu pa
keisti, bei išminties atskirti viena nuo kita.“
Nesvarbu, su kokia problema mums pasitaikytų susidurti - tiesio
giai valdoma, netiesiogiai valdoma ar apskritai nevaldoma - visada
turime galimybę ją spręsti aktyviai, iš savo įtakos rato. Mes galime
keisti savo įpročius ar elgesį, galime keisti savo įtakos darymo meto
dus arba keisti savo požiūrį į problemas, kurių negalime valdyti.
Į tak os r a t o pl ė t im a s
Mes galime sąmoningai keisti savo elgesį, rinktis, kaip reaguoti, ir

tai iš esmės gali pakeisti kiekvieną situaciją. Pakeitę vieną cheminės
formulės elementą, gausime visiškai kitą rezultatą.
I ĮPROTIS • BOK PROAKTYVŪS 95
Kelerius metus konsultavau vieną bendrovę, kuriai vadovavo labai

energingas žmogus. Visi sutiko, kad jis mokėjo numatyti tendencijas,
buvo kūrybiškas, sumanus, talentingas ir protingas. Bet jo vadovavi
mo stilius buvo labai despotiškas. Su žmonėmis prezidentas elgėsi
tarytum su daiktais, visai nepaisė jų nuomonių ir pageidavimų.
Savo elgesiu jis atstūmė bemaž visus darbuotojus. O šie verkšleno
dėl tokios padėties bendrovėje, tvirtino, jog nori, kad padėtis pasi
keistų, kad mielai imtųsi konkrečių veiksmų, tačiau esą tai „ne jų
reikalas".
-Jū s net neįsivaizduojate, kas neseniai atsitiko, - kartą pasiguodė
vienas iš jų. - Jau buvau viską paruošęs, o jis ateina į skyrių ir liepia
daryti visiškai priešingai. Mano dviejų mėnesių darbas nuėjo perniek.
Neįsivaizduoju, kaip galėsiu toliau su juo dirbti. Kiek metu jam liko
iki pensijos?
—Jam tik penkiasdešimt devyneri, - atsakė kitas. - Manai, kad
ištversi dar šešerius metus?
—Nežinau. Tarp kitko, jis ne iš tų, kurie skuba į pensiją.
Tačiau vienas iš tarnautojų užuot kalbėjęs ėmė veikti. Jis vadova
vosi vertybėmis, o ne jausmais. Gerai suvokdamas situaciją, jis darė
tai, ką galėjo, kad ją pakeistų. Be abejo, jis nebuvo aklas ir matė ben
drovės vadovo klaidas, tačiau stengėsi jas ištaisyti. Taip pat jis stengėsi
išnaudoti teigiamas vadovo savybes: toliaregiškumą, talentą, kūrybiš
kumą.
Tas tarnautojas veikė savo įtakos rate. Nors ir su juo buvo elgiama
si „kaip su daiktu", jis darė daugiau, negu iš jo reikalavo. Jis žvelgė į
priekį, nes jautė, ką reiškia būti prezidentu, jis suprato jo rūpesčius ir
atlikdamas savo profesines užduotis turėdavo visa tai galvoje.
Atsimenu, vieną dieną įmonės prezidentas (tada buvau jo konsul
tantas) man tarė:
—Stephenai, negaliu patikėti, koks darbštus šis žmogus. Jis padarė
ne tik tai, ko prašiau, bet ir surinko informaciją, kurios man kaip tik
reikėjo. Netgi išanalizavo ją ir pateikė visą krūvą patarimų. Ir visi jie
paremti analize. Jis nuostabus! Kaip gerai, kad man nereikia rūpintis
šiais reikalais pačiam.
Su savo darbuotojais prezidentas ir toliau elgėsi „kaip su daiktais" -

su visais, išskyrus tą vieną. Jo dabar jau klausdavo: „O ką apie tai
manote jūs?"
Taip aktyvaus žmogaus įtakos ratas išsiplėtė.
Kiti darbuotojai negalėjo tuo patikėti. Jie svaidė piktus ir kerštin
gus žvilgsnius j aktyvųjį bendradarbį.
Tokia yra reaktyvių žmonių prigimtis - jie vengia atsakomybės.
Kur kas saugiau pasakyti „Ne mano reikalas". Jei jie prisipažintų, kad
esu „už tai atsakingas", vėliau gali tekti prisipažinti, kad „elgiausi klai
dingai". Išties būna labai nemalonu, kai turėdami galimybę rinktis
pasirenkame netinkamai, todėl reaktyvūs žmonės verčiau apskritai nie
ko neveiks, kad tik nesuklystų.
Taigi šie darbuotojai ir toliau ieškojo įvairiausių pasiteisinimų, kodėl
jie elgiasi taip pasyviai.
Tačiau aktyvusis jų kolega buvo iniciatyvus ir dar labiau plėtė savo
įtakos ratą. Jo įtaka taip sustiprėjo, kad visi darbuotojai, netgi pats pre
zidentas, kiekvieną bent kiek svarbesnį sprendimą derino su juo. Tačiau
tai nekėlė grėsmės prezidentui, o tik stiprino jo pozicijas: anas proakty
vus darbuotojas kompensuodavo vadovo trūkumus ir pabrėždavo pri
valumus. Taigi dabar bendrovės prezidento galia tarytum padvigubėjo.
Šio žmogaus sėkmė nepriklausė nuo susidariusių aplinkybių. Dau
gelis kitų turėjo tokias pačias galimybes. Padėtį pakeitė jo pasirinktas
atsakas į esamas sąlygas - spręsti savo problemas pačiam ir plėsti įtakos
ratą.
Kartais žmonės proaktyvumą supranta kaip valdingumą, agresyvu

mą, nejautrumą, tačiau toks supratimas klaidingas. Proaktyvus žmo
nės yra sumanūs, jų gyvenimas remiasi esminėmis žmogiškosiomis
vertybėmis, jie adekvačiai suvokia tikrovę ir puikiai žino, ko nori.
Prisiminkime Gandį. Oponentai kritikavo jį už tai, kad jis nepri
sijungė prie jų retorinio protesto prieš Britų imperiją (galima sakyti,
neįžengė į jų interesų ratą), o Gandis tuo metu keliavo po Indijos kai
mus ir ryžių laukuose bendraudamas su žmonėmis nepastebimai di
dino savo įtakos ratą. Visoje šalyje žmonės tikėjo ir pasikliovė juo. Ir
Gandis, neužimdamas jokio oficialaus politinio posto, parklupdė An

gliją ant kelių savo atjauta, drąsa, mokėjimu įtikinti.
„ J e ig u b ū t ų “ ir „ yra “
Jei norime išsiaiškinti, katras ratas - interesų ar įtakos- dominuo

ja, atkreipkime dėmesį į savo leksiką. Jei dominuoja interesų ratas,
mes mėgstame vartoti tariamąją nuosaką;
„Jeigu išmokėčiau paskolą už namą, būčiau laimingiausias žmogus."
„Jeigu mano viršininkas, nebūtų toks griežtas..."
„Jeigu mano vyras turėtų daugiau kantrybės ..."
„Jeigu mano vaikai būtų paklusnesni..."
„Jeigu būčiau įgijęs mokslinį laipsnį..."
„Jeigu būčiau galėjęs skirti sau daugiau laiko..."
Jei dominuoja įtakos ratas, mes vartojame tiesioginę nuosaką. Pa
vyzdžiui: „As galiu būti kantresnis, galiu elgtis išmintingiau, galiu stip
riau mylėti." Visas dėmesys čia nukreiptas į save.
Kaskart, kai už esamas problemas kaltiname kitus žmones, pats mū
sų kaltinimas tampa problema. Jei taip galvojame, vadinasi, leidžiame
pašaliniams žmonėms daryti mums įtaką. Vadinasi, mūsų paradigma
yra „iš išorės į vidų" - kad pasikeisčiau aš, pirma turi pasikeisti kažin
kas kitas.
Proaktyvūs požiūris skatina keisti šią paradigmą į atvirkščią - „iš
vidaus į išorę": galiu būti kitoks, o būdamas kitoks, galiu sukelti tei
giamų pokyčių „išorėje", pavyzdžiui, galiu būti išradingesnis, stropes
nis, kūrybiškesnis, galiu pasiūlyti savo pagalbą.
Vienas iš mano mėgstamiausių Senojo Testamento epizodų yra
pasakojimas apie Juozapą. Jį, kai jam buvo septyniolika, broliai Egip
te pardavė į vergiją. Tikriausiai nesunku įsivaizduoti Juozapą, tapusį
Potifaro tarnu, verkšlenantį ir besiskundžiantį savo blogais broliais.
Tačiau Juozapas buvo proaktyvūs, darė viską, ką galėjo tokioje situaci
joje, todėl greitai tapo Potifaro prievaizdu.
Tačiau kartą Juozapas pakliuvo į bėdą: kadangi nesutiko negarbin
gai elgtis, jis buvo trylikai metų įmestas į kalėjimą. Tačiau kalėjime jis
taip pat elgėsi proaktyviai ir greitai tapo kalėjimo prižiūrėtoju, o galų

gale ėmė valdyti Egiptą - tapo antruoju po faraono žmogumi.
Žinau, kad daugeliui taip staiga pakeisti paradigmą būtų pernelyg
sunku. Kur kas paprasčiau dėl savo neveiklumo apkaltinti kitus žmo
nes, auklėjimą ar aplinkybes. Tačiau mes esame atsakingi - mes gali
me kontroliuoti savo gyvenimą ir turime galimybę keisti aplinkybes
keisdamiesi patys.
Jei mano santuoka žlunga, ką aš laimėsiu visiems pasakodamas
apie savo žmonos nuodėmes? Sakydamas, kad ne aš už tai atsakingas,
darausi bejėgė auka. Jeigu aktyviai neieškau išeities, aš tarsi įsikalinu.
Neigdamas atsakomybę, turiu mažiau galimybių daryti įtaką savo žmo
nai. Mano priekaištai, kritika ir nepasitenkinimas tik sustiprins jos
silpnybes. Kritikuodamas žmoną, iš esmės elgiuosi blogiau už ją ir
menkinu galimybes ką nors pakeisti.
Jei iš tiesų noriu, kad mūsų santuoka neiširtų, turiu keisti tai, ką
galiu pakeisti, o vienintelis dalykas, kurį galiu keisti, tai esu aš pats.
Užuot stengęsis pakeisti žmoną, galiu susirūpinti savo trūkumais. Galiu
stengtis būti geras, mylintis ir ištikimas vyras. Tikriausiai žmona, ma
tydama mano pastangas keistis, pati ims elgtis panašiai.
Esama daugybės būdų, kaip veikti savo įtakos rate. galime būti
geresni klausytojai, uolesni studentai, kruopštesni darbuotojai, nuo
širdesni sutuoktiniai. Kartais nieko daugiau negalite padaryti, kaip tik
būti laimingi arba nusišypsoti. Būti laimingam ar nelaimingam - tai
pasirinkimas. Ne visi dalykai gali priklausyti mūsų įtakos ratui. Kai
kurie veiksniai, sakykime, klimatas, niekada nepriklausys nuo jūsų.
Tačiau proaktyvus zmonės „gerą orą“ - gerą nuotaiką - gali nešiotis su
savimi. Jei kokių nors aplinkybių negalime pakeisti, turime ramiai jas
priimti ir domėtis tais dalykais, kuriuos pakeisti galime.
K it a s l a z d o s galas
Prieš sutelkdami visą dėmesį į įtakos ratą, pirma turime nuodug

niai ištirti du dalykus interesų rate. Tie dalykai yra klaidositpadariniai.
I ĮPROTIS • BŪK PROAKTYVŪS 99
Nors turime laisvę rinktis veiksmus, mes negalime pasirinkti tų

veiksmų rezultatų. Rezultatą visada lemia tam tikri pastovūs gamtos
dėsniai. Štai mes galime nuspręsti iššokti prieš lekiantį traukinį, tačiau
kas bus toliau, jau spręsime ne mes.
Mes galime pasirinkti elgtis negarbingai su verslo partneriais. Eko
nominiai tokio pasirinkimo padariniai būna įvairūs - jie, matyt, pri
klausys nuo to, ar išaiškės mūsų negarbingas elgesys, ar ne, o štai mū
sų garbė tikrai nukentės, nes toks yra natūralus dėsnis.
Mūsų elgesys paklūsta principams. Jei gyvenime jų paisome, su
laukiame teigiamų rezultatų, jei nepaisome - neigiamų. Mes visada
turime galimybę rinktis, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju, tačiau
pasirinkdami mes pasirenkame ir neišvengiamus savo pasirinkimo pa
darinius. „Kai keliame vieną lazdos galą, kyla ir kitas."
Suprantama, visiems mums gyvenime buvo pasitaikę „pakelti vie
ną lazdos galą", o paskui gailėtis, kad „pakilo ir kitas". Jei kas suteiktų
galimybę bandyti antrą kartą, šitaip nė už ką nepasielgtume. Vėliau
tokius savo pasirinkimus vadiname klaidomis - tai antrasis dalykas,
vertas didesnio mūsų dėmesio. Tiems, kurie linkę labai griaužtis dėl
savo klaidų, pravartu žinoti, kad visos klaidos vyksta interesų rate.
Toks yra proaktyvūs požiūris. Mes negalime atšaukti savo klaidų, taip
pat negalime pakeisti tų klaidų padarinių.
Vienas iš mano sūnų žaidė koledžo futbolo komandoje. Jis, kai
suklysdavo, įtempdavo riešo elastinį raištį ir paleisdavo jį taip, kad šis
skaudžiai pliaukštelėtų jam per delną - taip jis pasijausdavo psicholo
giškai nubaustas, ir klaida jam netrukdydavo toliau žaisti.
Proaktyvūs požiūris skatina pripažinti klaidą, tuojau pat ją ištaisyti
ir iš jos pasimokyti. Tokiu būdu nesėkmės virsta sėkmėmis. Kaip
kartą pasakė IBM įkūrėjas T. Dž. Vatsonas (T. J. Watson): „Sėkmė
yra tolima nesėkmės giminaitė."
Jei klaidos nepripažįstame, jos neištaisome ir iš jos nepasimoko
me, tai suklysime dar kartą. Ši klaida verčia žmogų meluoti (toks
melas vadinamas racionaliuoju), teisintis, stengtis kažkaip pagrįsti sa
vo elgesį. Antroji klaida - pirmosios slėpimas - tik pasunkina pirmes
nės klaidos padarinius ir dar labiau jums pakenkia.
Visų pirma mums kenkia ne kitų blogi darbai, netgi ne mūsų pa
čių klaidos, bet mūsų nenoras tas klaidas pripažinti. Jei, užuot skubė
ję pas gydytoją, vaikysitės jums įgėlusią gyvatę, nuodai greitai pasklis
po visą organizmą. Kur kas išmintingiau pasirūpinti, kad nuodai kuo
sparčiau iš organizmo būtų pašalinti.
Nuo reakcijos į nuosavas klaidas priklauso kitos mūsų gyvenimo
akimirkos kokybė. Klaidas pripažinti ir taisyti reikia tuojau pat, kad
jos netrukdytų mums ateityje ir nesekintų mūsų energijos.
Į s ip a r e ig o jim a i ir jų vykdym as
Pačiame įtakos rato viduryje yra mūsų gebėjimas įsipareigoti ir tuos

įsipareigojimus, arba pažadus, vykdyti. Įvykdyti įsipareigojimai bylo
ja apie mūsų proaktyvumą.
Pasitelkę savivoką ir sąžinę, mes galime išsiaiškinti savo trūkumus,
kurių turėtume atsikratyti, savo talentus, kuriuos turėtume puoselėti,
ir visa kita, kas gyvenime mums trukdo ar padeda. Tada, pasitelkę
vaizduotę ir laisvą valią, mes nusibrėžiame tikslus ir įsipareigojame jų
siekti —tokiu būdu ugdome asmenybės jėgą ir keičiame savo būtį.
Mes valdome savo gyvenimą dvejopai: galime duoti pažadą ir tesėti jį
arba galime užsibrėžti tikslą ir siekti jo. Tesėdami pažadus, netgi pa
čius mažiausius, ugdome savo integralumą, pasijaučiame nepriklau
somi, įgyjame drąsos ir stiprybės imtis dar didesnės atsakomybės už
savo gyvenimą. Visada tesėdami sau ir kitiems duotus pažadus, ugdo-
mės savigarbą, kuri mums tampa daug svarbesnė už mūsų nuotaikas
bei emocijas.
Sugebėjimas tesėti sau duotus pažadus yra esminė savybė, be ku
rios neįmanoma išsiugdyti pagrindinių efektyvios veiklos įpročių. Ži
nios, įgūdžiai ir troškimai - tai dalykai, kuriuos mes galime kontro
liuoti. Mes galime tobulinti kiekvieną iš šių dalykų atskirai, kad pa
siektume jų pusiausvyrą ir kad jų sankirtos laukas, kuriame formuo
jasi įpročiai, būtų kuo didesnis. Tokiu būdu mes didiname savo veik
los efektyvumą.
I ĮPROTIS • BŪK PROAKTYVUS 101
T r is d e š im t ie s d ie n ų p r o a k t y v u m o t esta s
Kad taptume proaktyvūs, nebūtinai turime atsidurti mirties sto

vykloje kaip Viktoras Franklis. Proaktyvumą ugdo paprasti kiekvie
nos dienos įvykiai. Svarbu viskas: kaip vykdome įsipareigojimus, kaip
stengiamės ištrūkti iš automobilių kamščio, kaip bandome nuramin
ti nepatenkintą klientą, numaldyti neklusnų vaiką. Žodžiu, kur ma
tome savo problemas ir kaip telkiame energiją joms spręsti. Svarbu
net kokią renkamės leksiką.
Siūlyčiau jums atlikti proaktyvumo testą. Pabandykite trisdešimt
dienų aktyviai spręsti visas problemas ir pamatysite, kas iš to išeis.
Trisdešimt dienų veikite tik savo įtakos rate. Įsipareigokite atlikti ne
didelius dalykus ir tuos įsipareigojimus vykdykite. Ne teiskite, o švies-
kite, ne kritikuokite, o rodykite pavyzdį. Padėkite žmonėms spręsti
problemas, užuot jas kėlę.
Pabandykite tai daryti bendraudami su vyru ar žmona, su vaikais,
su bendradarbiais. Neteisinkite nei kitų žmonių, nei savo silpnybių.
Jei suklydote, tuojau pat pripažinkite klydę, ištaisykite klaidą ir pasi
mokykite iš jos. Nešvaistykite laiko kaltinimams ir priekaištams. Da
rykite tai, ką galite padaryti. Dirbkite ir siekite rezultato.
Į žmonių silpnybes žvelkite atjaučiai. Svarbu ne tie dalykai, ku
riuos jie privalėjo padaryti ir kurių nepadarė. Svarbu tik tai, kaip jūs
nutarėte pasielgti vienu ar kitu atveju. Jei manote, kad kas nors kitas
kaltas dėl susidariusios situacijos, tuojau pat išmeskite tai iš galvos.
Žinokite, kad pati tokia jūsų mintis yra problema.
Iš pradžių žmonės patiria laisvės užuomazgas, tačiau ta laisvė ple
čiasi ir auga tarsi embrionas. Kita vertus, žmonės, kurie išsilaisvinti
nesistengia, netenka ir laisvės, ir gyvenimo, nes už juos gyvena ir jų
gyvenimo scenarijų rašo kiti: jų tėvai, bendradarbiai, visuomenė.
XVIII amžiaus anglų literatas Samuelis Džonsonas (Samuel
Johnson) yra pasakęs štai ką: „Laimės srovė pirmučiausia turi iš
trykšti širdyje, todėl kas nesuvokia žmogaus prigimties ir ieško lai
mės ne savyje, veltui švaisto laiką ir gausina savo sielvartą, kurį norėjo
išsemti."
Suvokime savo atsakomybę - štai kas būtina žmogui, kuris nori

išsiugdyti sėkmę lemiančias savybes, apie kurias čia mes ir kalbame.
P a t a r im a i
1. Visą dieną klausykitės savo ir aplinkinių žmonių kalbų. Ar daug

girdėjote reaktyviems žmonėms būdingų posakių, pavyzdžiui: „Jei
gu būčiau..."; „Šito aš negaliu"; „Gerai būtų, jeigu..."?
2. Įsivaizduokite situaciją, kurioje jūs veikiausiai pasielgsite reakty
viai, nes tokioje pat situacijoje reaktyviai jau buvote pasielgę. Pa
svarstykite, ką galėtumėte padaryti savo įtakos rate. Kaip tokiu atve
ju pasielgtų aktyvus žmogus? Paskui pabandykite galvoje susikurti
situaciją, kurioje jūs elgiatės aktyviai. Prisiminkite, kad turite lais
vę rinktis, kaip atsakyti į kiekvieną stimulą. Įsipareigokite ta laisve
pasinaudoti.
3. Prisiminkite kokią nors asmeninę ar profesinę problemą, kuri se
niai neduoda jums ramybės, nes negalite jos išspręsti. Visų pirma
nustatykite, ar galite tiesiogiai kontroliuoti tą problemą sukėlusias
aplinkybes. Tada suplanuokite, koks bus pirmasis jūsų žingsnis
sprendžiant šią problemą savo įtakos rate, tada tą žingsnį ženkite.
4. Adikę testą, atkreipkite dėmesį į savo įtakos rato pokyčius.
I I ĮPROTIS
P radėdam as galvok
a p ie P a b a ig ą
A s m e n in io l y d e r y šk u m o
p r in c ip a i
Kas slypi praeityje ir ateityje, vieni niekai,

palyginti su tuo, kas slypi mumyse.
- O liver W e n d e l H o l m e s
P ries skaitydami šiuos puslapius susiraskite nuošalią vietelę, kad jums

niekas netrukdytų. Pamirškite viską - skubius darbus, reikalus, šei
mą, draugus - ir galvokite tik apie tai, ką skaitote. Būkite su manimi
ir nuoširdžiai atverkite savo protą.
Įsivaizduokite, kad vykstate į savo mylimo žmogaus laidotuves.
Įsivaizduokite, kad privažiuojate laidojimo namus ar bažnyčią, pasta-
tote automobilį ir išlipate. Įėję į šarvojimo salę, pamatote gėles, girdi
te švelnią vargonų muziką. Einate prie velionio, matote jo artimųjų
bei draugų veidus. Kaip ir jie, jūs liūdite dėl šios netekties, taip pat
džiaugiatės, kad pažinojote šį žmogų. Jūs išgyvenate panašius jausmus
kaip ir visi šie liūdintys žmonės.
Prisiartinate prie karsto ir pažvelgę į velionį staiga atpažįstate save.
Įsivaizduokite, kad tai jūsų laidotuvės po trejų metų. Visi tie žmonės
iš tiesų atėjo išlydėti jūsų. Pritardami jūsų gyvenimo būdui, jie atėjo
jūsų pagerbti.
Paskui jūs sėdatės ant suolelio ir laukiate ceremonijos pradžios.
Programėlėje, kurią laikote rankose, pranešama, kad kalbės keturi žmo
nės. Pirmasis atstovaus jūsų šeimai ir visai giminei: vaikams, broliams,
seserims, sūnėnams, dukterėčioms, tetoms, dėdėms, pusbroliams, pus
seserėms, seneliams, —jie čia suvažiavo iš įvairiausių šalies vietų. Pas
kui kalbės vienas jūsų draugų ir papasakos, koks jūs buvote žmogus.
II ĮPROTIS • PRADĖDAMAS GALVOK APIE PABAIGĄ 105
Trečiasis bus bendradarbis, jūsų profesijos atstovas. Tada jus prisi

mins jūsų bažnyčios ar bendruomenės žmogus.
Dabar gerai pagalvokite, ką norėtumėte iš kiekvieno jų išgirsti. Koks
jūs buvote vyras, žmona, tėvas ar motina? Koks jūs buvote sūnus ar
dukra, pusbrolis ar pusseserė? Koks buvote draugas? Bendradarbis?
Kokius jūsų charakterio bruožus jie turėtų paminėti? Kokius jūsų ge
rus darbus prisiminti? Pažvelkite į tuos žmones ir pagalvokite, ką no
rėtumėte savo gyvenime pakeisti?
Prieš skaitydami toliau, užsirašykite kilusias mintis ir vaizdinius.
Tai padės jums perprasti antrąjį įprotį.
Ką r e iš k ia „ P radėdam as g a l v o k a p ie pa b a ig ą "
Jei rimtai atlikote aukščiau aprašytą psichologinį eksperimentą, jūs

trumpam prisilietėte prie pačių esmingiausių savo vertybių, pajutote
savo vidinį vadovą, kuris slypi pačiame mūsų įtakos rato centre.
Apmąstykite šiuos XVII—XVIII a. anglų poeto Džozefo Adisono (Jo-
seph Addison) žodžius:
Kai skaitau užrašus ant didžių žmonių antkapių, manyje nu-
slopsta visaspavydas; kai skaitau užrašus ant gražuolių kapų, mane
liaujasi kamavę nenumaldomi troškimai; kai matau sielvartą tėvų,
palinkusių prie savo vaikų kapų, mano širdis suminkštėja iš gailes
čio; kai matau tėvų kapus, suprantu, kaip beprasmiška liūdėti tų,
paskui kuriuospatys netrukus išeisime. Štai valdovai, nuvertę vienas
kitą, štai išminčiai ir šventieji, kurie savo darbais ir kalbomis buvo
sudaliję pasaulį, —aš liūdnai žvelgiu į jų kapus ir svarstau, kokios
beprasmiškosyra žmonijos kovos, vaidai ir nesutarimai Matau vakar
supiltus kapus ir prieš šešis amžius pastatytus kapų rūsius ir imu
tada galvoti apie Didžiąją Dieną, kai mes visi būsime Amžininkai,
kai visi būsime drauge.
Nors antrojo įpročio taikymo sfera labai plati (įvairios situacijos,
įvairūs gyvenimo lygmenys), jis pirmučiausia skatina susikurti savo
gyvenimo pabaigos paveikslą, vaizdą ar paradigmą, - tai bus pagrindas,
kriterijų sistema, kuria remdamiesi galėsite vertinti visa kita. Kad ir

koks būtų jūsų veiklos pobūdis, kai galvoje kaip tam tikrą atskaitos
tašką turėsite aiškų jos pabaigos vaizdą, tada galėsite neabejoti, kad
nepažeidžiate pačių svarbiausių savo kriterijų, kad siekdami tikslo kas
dien nuveikiate ką nors prasminga.
Kas pradėdamas galvoja apie pabaigą, tas puikiai žino, kokie yra jo
tikslai. Kitaip tariant, žinodami, kur einate, jūs žinote, kur esate, to
dėl kiekvienas jūsų žingsnis vis labiau artina prie tikslo. Dažnai žmo
nės stačia galva puola į verslo sūkurius, jie tarsi kopia sėkmės laiptais ir
štai vieną dieną pamato, kad jų laimės kelias tėra paprasčiausias akli-
gatvis. Sunkus ir įtemptas darbas ne visada esti rezultatyvus.
Dažnai pasiekę savo tikslą žmonės staiga suvokia, kad jų pergalės
yra menkavertės, kad dėl jos paaukoti dalykai buvę kur kas vertinges
ni, negu kad atrodė iš pradžių.
Žmonės - gydytojai, aktoriai, politikai, verslininkai, sportininkai -
siekia pinigų, garbės, pareigų, tačiau paskui dažnai nusivilia, nes vieną
dieną netikėtai paaiškėja, kad pergalės šviesa užtemdė visa tai, kas iš
tiesų jiems gyvenime buvo svarbu.
O turėdami galvoje aiškų ateities paveikslą, kasdien jūs darote tai,
kas jums svarbiausia, būnate ten, kur turite būti. Gyvenimas tampa
kitoks. Jei pasukome ne tuo keliu ir nežinome, kas jo gale, tai kiek
vienas žingsnis tik priartins mus prie tos vietos, kurion net neketino
me vykti. Vien mūsų pastangų neužtenka - sėkmės tikėtis galime tik
tada, kai žinome, koks yra mūsų kelionės tikslas.
Rimtai pasvarstę, ką norėtumėte išgirsti per savo laidotuves, jūs
taip pat persvarstysite savo sėkmės sampratą. Gali būti, kad dabar ji
bus visai kitokia nei turėtoji. Pinigai, garbė, padėtis ir dar daugybė
kitų dalykų, kurių ką tik taip troškome, dabar gali pasirodyti visai
beverčiai.
Kai turite galvoje savo kelionės pabaigą, į gyvenimą imate žvelgti
kitaip.
Du žmonės taip kalbėjo per savo seno draugo laidotuves:
—Įdomu, ar daug jis paliko? —paklausė vienas.
- Viską! - atsakė kitas.
V isa kas yra k u r ia m a d u k a r tu s
Įprotis pradėti turint galvoje pabaigą remiasi principu visa kas yra
kuriama du kartus. Pirmiausia daiktus sukuriame galvoje kaip vaizdi
nius, o paskui, kurdami antrą kartą, juos materializuojame.
Pavyzdžiui, prieš pradėdami statyti namą, mes iš pradžių viską nuo
dugniai apsvarstome ir tik tada įkalame pirmą vinį. Pirmučiausia susi
kuriame galvoje norimo namo paveikslą. Jeigu name gyvensite su šei
ma, tikriausiai svetainę suplanuosite tokioje vietoje, kad visiems būtų
patogu susirinkti. Galbūt suplanuosite slankiojamas duris, o kieme -
vaikų žaidimų aikštelę. Savo idėjas jūs tobulinsite tol, kol galvoje gims
aiškus busimojo namo vaizdas.
Paskui sukursite tikslius namo brėžinius. Kiek darbo net neįžen
gus į sklypą, kuriame stovės namas! Bet jei to nepadarysite, antrasis
kūrimas - statymas iš tikrų plytų - gali labai brangiai kainuoti, netgi
dvigubai, jei persigalvosite ir sumanysite ką nors pakeisti.
Kaip sako siuvėjas, devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk. Pir
ma turite įsitikinti, kad brėžiniai - pirmasis sukūrimas - tiksliai at
spindi jūsų idėjas. Tik tada galite imtis plytų ir skiedinio, tik tada
galite žingsniuoti į statybininko namelį, išsitraukti brėžinius ir pažiū
rėję į juos duoti kitiems nurodymus, ką šiandien jie turi daryti. Žo
džiu, pradedate darbą jau žinodami, kaip jį užbaigsite.
Taip pat organizuojate ir verslą - jeigu norite sėkmės, jums būti
nas aiškus veiklos planas. Turite gerai ištirti rinką, nuspręsti, ką ga
minsite ir kokias paslaugas teiksite, tada pasirūpinti visais kitais būti
nais dalykais: finansais, valdymu, rinkodara, personalu, nekilnojamuoju
turtu, ir panašiai, ir visa kita. Nuo jūsų gebėjimo įsivaizduoti galutinį
rezultatą labai dažnai priklauso visos veiklos sėkmė.
Šio principo turi paisyti ir tėvai. Norėdami vaikus išauginti atsa
kingus ir drausmingus, tėvai, turėdami tokį tikslą galvoje, turi kas
dien to jų mokyti, o visų pirma ugdyti jų savivertę.
Šis principas galioja visur kur. Jei leidžiatės į kelionę, pirma pasiren
kate kelionės tikslą, o paskui —maršrutą. Prieš apsėdami daržą, pirmiau
sia mintyse ar ant popieriaus nusibraižote jo planą. Prieš sakydami
kalbą, pirma surašote ją ant popieriaus. Prieš keisdami kraštovaizdį,

pirma sutvarkote jį mintyse.
Kuo geriau mes suvokiame šį kūrimo dviem etapais principą ir
kuo didesnę atsakomybę jaučiame už kiekvieną iš tų etapų, tuo labiau
išplečiame savo įtakos ratą. O nepaisydami šio principo, įtakos ratą
siauriname.
Savo a r p r im e s t a s
Nors principas teigia, kad viskas yra sukuriama du kartus, ne vi

suomet pirmasis sukūrimas esti sąmoningas. Jei neturime tvirtos savi
monės ir nesijaučiame atsakingi už pirmąjį sukūrimą, mes leidžiame,
kad kiti žmonės ar įvykiai - ne mūsų įtakos rato veiksniai - stichiškai
formuotų mūsų gyvenimą. Mes klusniai vykdome scenarijus, parašy
tus mums tėvų, sutuoktinių ar šiaip pažįstamų, mes taikomės prie
kitų žmonių gyvenimo planų ar kitokių aplinkybių, kurios yra ne
mūsų įtakos rate.
Minėtieji scenarijai - žmonių kūryba, ji ne visada paremta prin
cipais. Šie scenarijai gimsta todėl, kad jaučiamės pažeidžiami, ne
savarankiški, trokštame būti pripažinti ir mylimi, svarbūs ir reika
lingi.
Ar suvokiame mes, ar ne, ar valdome šį procesą, ar jis vyksta be
mūsų žinios, visi mūsų gyvenimo aspektai iš pradžių būna sukuriami
pirmą kartą. Paskui mes arba sukuriame visa tai antrą kartą patys (pro-
aktyvios veiklos rezultatas), arba mus sukuria kiti žmonės, aplinky
bės, seni įpročiai.
Pasitelkę unikalią savivoką, vaizduotę ir sąžinę, anksčiau ar vėliau
mes imame suprasti, kad esame kažkieno sukurti. Tada prisiimame
atsakomybę už savo gyvenimą ir parašome nuosavą scenarijų. Dar ga
lima sakyti, kad pirmasis įprotis leidžia mums pasijusti, jog esame kū
rėjai, o antrasis skatina sukurti savo unikalią asmenybę.
V a d o v a v im a s ir vadyba - d u k ū r im a i
Antrasis įprotis remiasi asmeninio vadovavimo, arba lyderiškumo,

principais. Ši savybė —lyderiškumas - yra pirmojo kūrimo veiksnys.
Vadovavimas nėra vadyba. Vadyba - tai antrasis kūrimas. Apie tai
kalbėsime kitame skyriuje. Visų pirma turime išsiaiškinti, kas tai yra
vadovavimas.
Mokėti valdyti (vadyba) - tai rūpintis darbo procesu. O mokėti
vadovauti (lyderiškumas) - tai tiksliai atsakyti į klausimą „Ko as ap
skritai siekiu?". Žinomi įmonių valdymo specialistai Piteris Drukeris
(Peter Drucker) ir Vorenas Benis (Warren Bennis) sakė: „Valdyti - tai
žinoti, kaip dirbti, o vadovauti - tai nutuokti, ką dirbti."
Vadybos menas padeda rasti kopėčias, kuriomis kopsime į sėkmės
viršūnę, o vadovavimo - atremti tas kopėčias ten, kur reikia.
Kad geriau suprastumėte skirtumą tarp šių dviejų sąvokų, pateik
siu jums tokį pavyzdį. Įsivaizduokite grupelę medkirčių, tiesiančių
kelią per džiungles. Tie medkirčiai yra gamintojai, problemų spren
dėjai. Jie kerta problemų sąžalyną ir tiesia kelią.
Vadybininkai eina iš paskos, galanda ir remontuoja įrankius, ren
gia programas ir strategijas, nustato darbotvarkes ir grafikus, domisi
moderniomis miško kirtimo technologijomis.
O vadovu, arba lyderiu, pavadinčiau tą žmogų, kuris, įsilipęs į aukš
čiausią medį, stebi, kad medkirčiai nenuklystų į šoną. Kai taip įvyks
ta, jis sušunka: „Jūs ne ten kertate!"
Bet ką dažniausiai tokiais atvejais atsako iš peties triūsiantys darbi
ninkai ir jų vadybininkai, besirūpinantys vien darbo našumu? Jie at
šauna: „Nutilkite! Juk mes taip toli pasistūmėjome į priekį!"
Mes, pavieniai žmonės ar verslo bendrovės, dažnai taip skubame
kirsti medžius, kad net nepastebime, jog kertame ne tuos. Dabar, kai
gyvename tokiame sudėtingame ir greitai besikeičiančiame pasaulyje,
mums, siekiantiems asmeninių ir savitarpio bendravimo pergalių, kaip
niekad reikia veiksmingo vadovavimo.
Šiandien mums trūksta ateities vizijų, tikslo ir kompaso (tikrų prin
cipų, krypties ženklų), ne vien kelio žemėlapio. Dažnai nežinome, kas
laukia už artimiausio posūkio, kokias kliūtis teks įveikti, štai tada

daug kas ima priklausyti nuo mūsų sugebėjimo įvertinti situaciją, o
mūsų vidinis kompasas niekada neleidžia išklysti iš kelio.
Veiklos efektyvumas, kartais net mūsų išlikimas, nepriklauso vien
nuo pastangų - labai svarbu, kad kirstume ten, kur reikia. Ši taisyklė
taikytina visur. Rezultatų padeda pasiekti visų pirma vadovavimas,
lyderio savybės, o tik paskui - vadybos įgūdžiai.
Verslas ir rinka taip sparčiai plėtojasi, kad produktai ir paslaugos,
dar vakar tenkinę vartotojus, šiandien jau yra pasenę. Todėl geri vado
vai privalo nuolatos stebėti rinką, tirti vartojimo tendencijas bei mo
tyvus ir tokiu būdu tobulinti savo veiklą.
Verslo aplinka nuolatos kinta. Ją be perstojo veikia patys įvairiausi
veiksniai, pavyzdžiui: oro linijų privatizavimas, nepaprastai sparčiai
kylančios gydymo paslaugų kainos, vis gerėjanti importuojamų į JAV
automobilių kokybė, ir panašiai, ir visa kita. Jei bendrovių vadovai
neatsižvelgs į pokyčius ir sąlygas (taip pat ir į savo darbuotojus), jei jie
nebus kūrybiški ir nematys, kur link reikia vesti savo komandas, tai
nepadės jokia vadyba, kad ir labai profesionali.
Efektyvi vadyba be efektyvaus vadovavimo, kaip pasakė vienas žmo
gus, yra tarytum vėjo blaškomos suskleidžiamos kėdės „Titaniko"
denyje. Jokia vadyba, kad ir pati sėkmingiausia, vadovavimo nepa
keis. Tačiau būti vadovu nėra lengva, nes vadybos paradigma nepa
prastai gaji - užuot vadovavę, mes dažnai užsiimame tik vadybos da
lykais.
Sietle metus laiko buvo vykdoma bendrovių vadovų rengimo pro

grama. Per paskutinį susirinkimą prie manęs priėjo vienos naftos ben
drovės prezidentas ir tarė:
- Stephenai, kai antrą programos mėnesį jūs išaiškinote, kuo ski
riasi vadyba nuo vadovavimo, aš, bendrovės prezidentas, supratau,
kad niekad nebuvau vadovas, o tik vadybininkas. Buvau pasinėręs į
grynai vadybos dalykus, sprendžiau begalę skubių kasdienių reikalų,
rūpinausi netgi tiekimu. Taigi nutariau perduoti visas šias pareigas
kitiems, kad galėčiau išties vadovauti organizacijai. Nelengva man buvo
tai padaryti. Nesmagiai jaučiausi žinodamas, kad nesirūpinu skubiais

reikalais, kurie tiesiog badė akis, tarsi ragino jų imtis. Tačiau aš visą
dėmesį sutelkiau į verslo strategiją, ėmiau ieškoti naujų galimybių.
Aišku, kolegos, už kuriuos anksčiau atlikdavau daugelį jų užduočių,
buvo nepatenkinti. Jie vis dar tikėjosi, kad padėsiu jiems spręsti kas
dien iškylančias problemas. Bet aš buvau užsispyręs. Nė trupučio ne
abejojau, kad privalau būti tikras vadovas. Ir nuo tos dienos bendro
vės reikalai ėmė klotis kitaip. Dabar mes esame moderni įmonė. Pasi
keitė mūsų verslo strategija. Šiandien kur kas geriau matome rinkos
poreikius. Mūsų metinė apyvarta padvigubėjo, o pelnas padidėjo net
keturis kartus. Dabar esu tikras vadovas.
Tėvai, varžomi vadybos paradigmos, dažnai nebūna tikri savo vai
kų vadovai. Jie tegalvoja, kaip veiksmingiau kontroliuoti savo atžalas,
kuria jiems taisykles, užuot nurodę pagrindinius gyvenimo tikslus ir
kryptis.
Dar rečiau būname savo gyvenimo vadovai. Dažnai puolame veik
ti, kurti tikslus ir juos įgyvendinti netgi neišsiaiškinę, kokių vertybių
esame vedami.
S c e n a r ija u s perr a šy m a s : T a pim a s p ir m u o ju k ū r ė ju
Kaip jau minėjome, proaktyvumas remiasi unikaliu žmogaus gebė

jimu susivokti. Tai yra savivoka. Kiti du gebėjimai, lemiantys mūsų
proaktyvumą, yra vaizduotė ir sąžinė.
Vaizduotė skatina vizualizuoti savyje glūdinčius dar nesukurtus pa
saulius, o sąžinė leidžia įvertinti visuotinius dėsnius ir principus, uni
kalius talentus, kuriais esame apdovanoti - mes imame suprasti, kaip
efektyviai visa tai puoselėti ir panaudoti. Šie du gebėjimai ir savivoka
yra tie instrumentai, kuriais mes rašome savo gyvenimo scenarijų.
Kadangi turime daug kitų, mums primestų scenarijų, tiksliau bū
tų sakyti „perrašome11, tai yra klaidingas ir neveiksmingas svetimas
paradigmas keičiame savomis, savo pačių sukurtomis.
Nuostabus scenarijaus perrašymo pavyzdys yra Anvaro Sadato, bu
vusio Egipto prezidento, gyvenimas. Sadatas nuo pat vaikystės buvo
auklėtas didžiulės neapykantos Izraeliui dvasia. Savo politinės karje

ros pradžioje, dar gerokai prieš tapdamas pirmuoju šalies pareigūnu,
jis pareiškė visai tautai: „Nepaduosiu nė vienam izraeliečiui rankos
tol, kol jų valstybė bus užėmusi bent vieną arabų žemės pėdą. Nieka
da, niekada, niekada!" Ši jo kalba buvo transliuojama per nacionalinį
radiją, o tuo metu minios žmonių pritariamai skandavo: „Niekada,
niekada, niekada!". Sadatas savo scenarijumi suvienijo visą šalį.
Tas scenarijus - labai nacionalistinis, skatinantis siekti nepriklau
somybės - žadino giliausius žmonių jausmus. Tačiau taip elgtis buvo
neišmintinga, ir Sadatas ilgainiui tą suprato.
Jis perrašė savo scenarijų. To jis išmoko dar jaunystėje, kai sėdėjo
Kairo kalėjimo vienutėje už sąmokslą prieš savo šalies karalių Faruką.
Vėliau Sadatas rašė, kad tik kalėjime suprato, jog, norėdamas pakeisti
tvarką šalyje, jis pirmučiausia privalo pasikeisti pats.
Ir štai Anvaras Sadatas tapo Egipto prezidentu. Susidūręs su realy
be, jis pakeitė požiūrį į Izraelį ir perrašė savo senąjį gyvenimo scenari
jų. Jis apsilankė Izraelio Knesete ir ta kelione pradėjo neįtikinamiausią
pasaulio istorijoje taikos judėjimą —ryžtingi Sadato žingsniai baigėsi
Kemp Devido taikos susitarimais.
Pasitelkęs savivoką, vaizduotę bei pasikliaudamas sąžine, Sadatas
ėmėsi iniciatyvos ir pakeitė savo esminę paradigmą. Jis veikė savo įta
kos rato centre. Perrašytas scenarijus ir pakitusi paradigma lėmė kitokį
jo elgesį ir požiūrį - tokiu būdu pasikeitė milijonų žmonių gyveni
mas kur kas platesniame jo interesų rate.
Ėmę ugdyti savivoką, daugelis iš mūsų suprantame, kiek daug tu

rime niekam tikusių scenarijų, senų sustabarėjusių įpročių, nevertų
mūsų ir neatspindinčių mūsų vertybių. Antrasis įprotis teigia, kad ne
privalome gyventi pagal tuos scenarijus. Turėdami vaizduotę ir būda
mi kūrybiški, mes galime senus scenarijus pakeisti naujais, efektyves
niais, geriau atspindinčiais mūsų didžiąsias vertybes bei principus.
Tarkime, aš pernelyg jautriai reaguoju į vieną kitą savo vaikų išdai-
gėlę. Sakykime, aš nuolatos bijau, kad jie pasielgs „netinkamai". Jau
čiu, kaip manyje kyla pasipriešinimo banga —aš pasiruošiu kovai.
Užuot galvojęs apie prasmingą auklėjimą, duosiantį ateityje rezultatų,

rūpinuosi tik tuo, kad jie dabar elgtųsi klusniai. Noriu vaisių, bet ne
noriu laukti, kol jie prinoks.
Panaudoju visas įmanomas priemones - didesnį ūgį, autoritetą,
taip pat šaukiu, grasinu, baudžiu juos - ir galiausiai laimiu kovą. Tai
gi aš laimėjau, nors ir sugrioviau tarpusavio pasitikėjimą. Vaikai, nors
iš pirmo žvilgsnio paklusnūs, viduje maištauja, užgniaužta nuoskauda
vieną dieną prasiverš, ir, ko gera, itin bjauria forma.
Taigi jei per mano įsivaizduojamas laidotuves, kurias aptarėme pir
miau, kalbėtų vienas iš mano vaikų, norėčiau, kad jis atsimintų, jog
drausmindamas jį mylėjau, taip pat norėčiau, jog jis nejaustų tų nuos
kaudų, kurias paprastai vaikų širdyje palieka ginčai su tėvais. Ir dar
norėčiau, kad širdyje jis išsaugotų prisiminimus apie mūsų prasmin
gai kartu praleistą laiką, kad jis prisimintų mane kaip dorą tėvą, su
kuriuo augdamas galėjo dalytis džiaugsmais ir vargais. Žodžiu, aš, kad
ir būdamas netobulas, stengiausi jam duoti viską, ką galėjau, o svar
biausia - mylėjau jį labiau už viską pasaulyje.
Noriu visa to todėl, kad mano vaikai man nepaprastai rūpi. Aš
juos myliu, aš noriu jiems padėti. Tėvo vaidmuo man labai svarbus.
Tačiau šiomis vertybėmis vadovaujuosi ne visuomet. Kartais iki
ausų užsiverčiu nesvarbiais darbais. Slegiantys rūpesčiai, netikėtos pro
blemos ir išoriniai veiksniai dažnai užgožia tai, kas man svarbiausia.
Tampu priklausomas. O mano kasdienis elgesys su vaikais visai neat
spindi mano meilės jiems.
Pasitelkęs savivoką, vaizduotę bei pasikliaudamas sąžine, galiu pa
sitikrinti savo svarbiausias vertybes. Galiu išsiaiškinti, kad scenarijus,
pagal kurį gyvenu, rašytas ne mano, kad priklausau nuo kitų žmonių
ar aplinkybių. Jeigu tai yra tiesa, aš galiu pasikeisti. Galiu gyventi tokį
gyvenimą, kurį kuria mano vaizduotė, galiu ištrinti iš atminties sveti
mus scenarijus. Galiu pats pasirūpinti savo pirmuoju sukūrimu.
Pradėti galvojant apie pabaigą, vadinasi, turėti aiškų tikslą ir gaires.
Tai pasakytina apie visus mūsų atliekamus gyvenimo vaidmenis, ypač
apie vaikų auklėjimą. Tai yra atsakomybė už savo pirmąjį sukūrimą,
už scenarijaus perrašymą, idant mūsų paradigmos atspindėtų tikrąsias
būties vertybes. Tai taip pat reiškia, kad kiekvieną dieną turime gy
venti garbingai, nepasiduoti jausmams, nepriklausyti nuo atsitikti
numų.
A s m e n in ia i g y v e n im o m is ijo s t e ig in ia i
Veiksmingiausias būdas pradėti veikti galvojant apie pabaigą - su

formuluoti savo gyvenimo misijos teiginius, gyvenimo viziją, savo filo
sofiją, devizą. Taip jūs išreikšite pagrindinius gyvenimo tikslus ir bū
dus, kaip ketinate jų siekti.
Kiekvieno žmogaus gyvenimo misijos teiginių turinys ir forma
turi atspindėti jo asmenybės unikalumą. Štai kaip savo gyvenimo tikslus
įsivaizdavo mano draugas edukologas Rolfas Keras (Rolfe Kerr):
Visą veiklą pradėk nuo savo namų.

Ieškok dieviškosiospagalbos, pasikliaukja.
Niekada nesiderėk su savo sąžine.
Rūpinkis žmonėmis, su kuriais bendrauji.
Prieš teisdamas, visuomet išklausyk abiejų pusių.
Nevenk klausti patarimų.
Apgink tuos, kurių nėra čia, kaijuos puola.
Būk nuoširdus, tačiau ryžtingas.
Kasmet išsiugdyk bent vieną naują įgūdį.
Rytdienos darbą planuok šiandien.
Laukdamas skubėk.
Puoselėk teigiamą požiūrį.
Puoselėk humoro jausmą.
Būk tvarkingas namuose ir darbe.
Nebijok klaidų —bijok, kad nesugebėsijų kūrybiškai ir veiksmingai
ištaisyti.
Padėk savo pavaldiniams siekti sėkmės.
Daugiau klausyk, mažiau kalbėk.
Visasjėgas ir talentą skirk tai užduočiai, kurią atlieki dabar,
nesirūpindamas kitais darbais ar paaukštinimu.
O štai viena moteris gyvenimo misijos teiginius suformulavo ki

taip. Ji stengėsi suderinti šeimynines ir profesines vertybes:
Kiek įmanydama stengsiuosi suderinti šeimyninius reikalus su sa
vo karjera, nes ir viena, ir kita man labai svarbu.
Namai bus vieta, kur mano šeima, draugai ir svečiai visuomet ras
džiaugsmą, užuojautą, ramybę ir laimę. Taip pat sieksiu, kad na
muose visada būtų ne tik švaru ir tvarkinga, bet ir linksma beijau
ku. Išmintingai rinksiuosi, ką valgysime, skaitysime, kokim filmus
žiūrėsime ir ką veiksime. O ypač sieksiu, kad mano vaikai išmoktų
mylėti, mokytis, būti linksmi, taip pat kad būtų darbštūs ir puoselėtų
savo talentus. Gerbiu mūsų demokratinės visuomenės vertybes, as
meninę laisvę ir asmeninę atsakomybę, todėl būsiu lojali, supratinga
pilietė, visada domėsiuosi šalies reikalais, dalyvausiu politiniame gy
venime, idant mano balsas būtų išgirstas.
Aš būsiu iniciatyvi ir pati sieksiu savo gyvenimo tikslų, ieškodama
galimybių ir progų, o ne laukdama kitų mabnės.
Vengsiu kiek įmanydama visų netikusių ir žalingų įpročių. Vei
kiau išsiugdysiu tokius įpročius, kuriepadės man atsikratytipasenusio
mąstymo ar ribotumo, kurie išplės mano galimybes ir pasirinkimo
laisvę.
Nebūsiu pinigų vergė —tai pinigai man tarnaus. Sieksiu finansi
nės nepriklausomybės. Norėsiu ne daugiau, negu man reikia. Ilgalai
kę paskolą imsiu tik būstui ir automobiliui. Jokių kitų pirkėjo skolų
neturėsiu. Pinigų leisiu mažiau, negu sugebėsiu uždirbti. Taupysiu
ir dalį santaupų investuosiu.
O svarbiausia, visomis savo išgalėmis —finansinėmis ir kūrybinėmis—
stengsiuosi kitų žmonių gyvenimą padaryti įdomesnį irprasmingesnį.
Gyvenimo misijos teiginius galite laikyti savo asmenine konstitu
cija. Te ji būna fundamentaliai nekintanti - kaip ir Jungtinių Ameri
kos Valstijų Konstitucija. Per du šimtus metų JAV Konstitucijoje
buvo padarytos tik dvidešimt šešios pataisos.
Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija yra standartas, pagal kurį
vertinamas kiekvienas šalies įstatymas. Tai dokumentas, kurio laikytis
ir kurį saugoti prisiekia prezidentas. Jame slypi ta dvasia, kuri padėjo

žmonėms užsigydyti Pilietinio karo, Vietnamo, Votergeito skandalo
paliktas žaizdas. Tai rašytinis standartas, esminis kriterijus, kuriuo ma
tuojama visa mūsų socialinė ir teisinė būtis.
Konstitucija iki šių dienų išliko gyvybiška todėl, kad ji pagrįsta
teisingais principais ir neginčijamomis Nepriklausomybės Deklaraci
jos tiesomis. Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson) sakė: „Mes jau
čiamės saugūs todėl, kad esame parašę savo Konstituciją."
Panašus kiekvieno žmogaus standartas yra jo gyvenimo misijos
teiginiai, paremti teisingais principais. Tai yra jo asmeninė konsti
tucija, kuria remdamasis jis daro ne tik esminius ir lemiamus gyve
nimo sprendimus, bet ir sprendžia kasdienines problemas. Tie tei
giniai padeda žmogui išsaugoti stiprybę net dramatiškų pokyčių aki
mirkomis.
Žmonės, jei neturi tvirtų ir nekintamų vertybių, keistis nepajėgia.
Nes visus pozityvius pokyčius skatina nekintanti savivoka ir pasto
vios vertybės.
Turėdami tvirtus gyvenimo misijos teiginius, nebijome nuolat kin
tančių situacijų bei aplinkybių - mes lengvai prie jų prisitaikome.
Mums nereikia remtis kitų žmonių nuomonėmis, mes neturime žūt
būt siekti jų pritarimo.
Aplinkui viskas kinta. Kas akimirką vis sparčiau. Ir daugelis žmo
nių, vaizdžiai tariant, sudega - jie beviltiškai vejasi gyvenimą, tačiau
nuolatos atsilieka. Jie, užuot buvę aktyvūs, tampa reaktyvūs ir pasi
duoda tėkmei, tikėdami, kad galbūt jų reikalai susitvarkys patys.
Tačiau gyventi galima ir kitaip. Viktoras Franklis nacių koncen
tracijos stovykloje suvokė, kaip svarbu yra turėti didelį gyvenimo tikslą.
Jo sukurta logoterapija - ypatingas psichoterapijos metodas - moko,
kad dauguma vadinamųjų neurozių ir kitų psichikos ligų atsiranda
dėl tariamos gyvenimo beprasmybės, dėl dvasinės tuštumos. Logote
rapija padeda pripildyti tą tuštumą prasmės, skatina suformuoti savo
gyvenimo misijos teiginius.
Kurdami gyvenimo misijos teiginius, kuriate proaktyvumo pagrin
dą. Jūsų gyvenimas ima priklausyti nuo to, kaip jūs suvokiate savo
misiją ir savo vertybes. Jūs užsibrėžiate svarbiausią tikslą ir turėdami jį

galvoje žinote, ką turite padaryti šiandien, o ką - vėliau. Jums padeda
jūsų asmeninė konstitucija, pagrįsta teisingais principais, todėl visada
galite pasitikrinti, ar jūsų sprendimai yra veiksmingi.
C entras
Norėdami surašyti savo gyvenimo misijos teiginius, turime pradė

ti nuo įtakos rato centro, kurį sudaro pačios esmingiausios mūsų para
digmos, galima sakyti, akiniai, pro kuriuos žvelgiame į pasaulį.
Būtent tame centre kuriame savo vizijas ir vertybes, analizuojame
savo žemėlapius ir tikriname, ar tie žemėlapiai tiksliai atspindi terito
riją, ar mūsų paradigmos pagrįstos teisingais principais ir tikrove. Ta
me centre mes išsiaiškiname, kokiais talentais esame apdovanoti ir ką
galime nuveikti. Tame centre, pasitelkę vaizduotę, mes nusistatome
tikslus ir kelio kryptį. Ir pagaliau tame centre mes surašome savo as
meninės konstitucijos tekstą.
Veikdami savo įtakos rato centre, mes drauge tą ratą plečiame. Ten
mes realizuojame asmeninės konstitucijos nuostatas ir tobuliname vi
sus savo gyvenimo aspektus.
Iš įtakos rato centro kyla mūsų saugumas, iš ten gauname nurody
mus (vidinis vadovas), kaip elgtis visose gyvenimo situacijose, ten se
miamės išminties ir jėgos.
Saugumo pojūtį formuoja mūsų savivoka ir savivertė, mūsų emo
cijų stabilumas, mūsų identitetas (su kokiomis vertybėmis tapatina-
mės) ir galų gale - mūsų sugebėjimas tas vertybes apginti.
Vidinis vadovas mus veda per gyvenimą. Jo diktuojami nurody
mai - tai žemėlapiai ir požiūrių sistema, interpretuojanti išorinį pa
saulį. Tai standartai, principai ir akivaizdūs kriterijai, kuriais remda
miesi darome kasdieninius sprendimus.
Išmintis- tai mūsų gebėjimas suvokti pasaulį, jausti jo harmoniją,
atskirus pasaulio elementus susieti į visumą ir ja pasinaudoti. Tai nuo
vokumas, įžvalgumas, supratingumas. Tai visuma, integralumas.
Jėga- tai mūsų gebėjimas veikti ir siekti tikslų. Tai dvasinė energi
ja, be kurios nieko neįmanoma pasiekti. Taip pat tai yra gebėjimas
keistis, atsisakyti senų įpročių ir ugdytis naujus.
Šie keturi faktoriai - saugumas, vidinis vadovas, išmintis ir jėga -

tarpusavyje susiję. Saugumas ir aiškus žinojimas (vidinis vadovas) gimdo
išmintį, išmintis įžiebia kibirkštį, yra tarsi katalizatorius, kuris atpa
laiduoja mūsų jėgą. Šie keturi faktoriai - didžiulė jėga, ji formuoja
garbingą ir kilnią asmenybę.
Keturiais faktoriais remiasi visi mūsų gyvenimo lygmenys. Nė vie
nas iš šių faktorių negali atstoti kitų trijų, taip pat nė vienas iš jų negali
būti nereikšmingas. Jų stiprumą ar silpnumą galima pažymėti grafiš
kai kaip tam tikrą tolydžią tiesę. Mažiausia tiesės reikšmė rodo, kad
šie faktoriai silpni ir neišlavinti - iš esmės priklausote nuo kitų žmo
nių, aplinkybių ir dalykų, kurių negalite pakeisti. Didžiausia reikšmė
rodo, kad absoliučiai valdote savo gyvenimą, patys kuriate jo aplinky
bes ir situacijas.
Saugumo tiesėje jūsų saugumo pojūtis gali svyruoti nuo visiško

nesaugumo (išorės jėgos jus svaido tarytum šapelį) iki visiško saugu
mo ir aukštos savivertės.
Vidinio vadovo tiesė žymi jūsų vidinio vedlio stiprumą. Viename
tos tiesės gale yra jūsų nuostata remtis tik visuomeninėmis elgesio
normomis, žvelgti į socialinį veidrodį ir nieko daugiau nematyti, o
kitame - tvirti asmeninėmis vertybėmis bei principais grįsti įsitikinimai.
Išminties tiesės apačioje, galima sakyti, sudėti visi klaidingi ir tik
rovę iškraipantys jūsų būties žemėlapiai, o jos viršuje - tikslūs žemėla
piai, kuriuose kiekviena detalė dera su tikrove.
Žemiausiame jėgos tiesės taške - visiškas neveiklumas, jūs esate už
virvutės tampomos marionetės, o jos viršuje - proaktyvumas, gebėji
mas veikti savarankiškai ir nepriklausyti nuo išorinių veiksnių įtakos.
Taigi jūsų keturių faktorių padėtis (aukšta ar žema), jų tarpusavio
sąveika, jų pusiausvyra ir poveikis visiems jūsų gyvenimo aspektams
formuoja jūsų įtakos rato centrą ir esmines paradigmas.
G a l im i cen tra i
Kiekvienas iš mūsų turi centrą, apie kurį dažnai net nenutuokia

me. Taip pat dažnai net neįtariame, kokį poveikį centras daro visiems
mūsų gyvenimo aspektams.
Todėl trumpai panagrinėkime keletą būdingesnių centrų, arba es
minių paradigmų, kad geriau suvoktume, kaip jie veikia ką tik pami
nėtus keturis faktorius ir drauge - visą mūsų būtį.
Santuokiniai ryšiai yra ypač inty

G y v e n im o c e n t r a s - s u t u o k t i n i s .
mūs, tvirti, nepaprastai skatina tobulėti, jie - ilgalaikio pasitenkini
mo šaltinis. Todėl visiškai suprantama, kad sutuoktinis dažnai yra tas
centras, apie kurį sukasi visi pagrindiniai mūsų gyvenimo įvykiai.
Tačiau daugelio žmonių patirtis ir mano stebėjimai, deja, rodo ką
kita. Daug metų dirbdamas su problemų turinčiomis šeimomis at
kreipiau dėmesį, kad itin tvirtos santuokos (sutuoktinis - gyvenimo
centras) dažnai turi vieną neigiamą bruožą: sutuoktiniai pernelyg pri

klauso vienas nuo kito emociškai.
Jeigu mūsų emocinę būseną iš esmės lemia šeimyniniai santykiai,
mes tampame labai priklausomi nuo sutuoktinio nuotaikos, jausmų,
veiksmų bei elgesio, taip pat nuo išorinių veiksnių, tarsi keliančių
grėsmę santuokos stabilumui: dar vienas kūdikis, sutuoktinio tėvai,
pinigų stygius ir panašiai.
Kai kyla nenumatytų rūpesčių, kai padidėja atsakomybė, mes esa
me linkę grįžti prie senųjų savo scenarijų, mums primestų dar vaikys
tėje. Senųjų scenarijų imasi ir jūsų sutuoktinis. Tačiau tie scenarijai
paprastai būna skirtingi. Sutuoktiniai nesutaria tarpusavyje dėl šei
mos biudžeto, dėl vaikų auklėjimo, taip pat abu jie nesutaria su savo
uošviais. Tokiomis akimirkomis išryškėja vadinamųjų „tvirtų san
tuokų" trūkumai.
Kai susipykstame su žmogumi, nuo kurio vienaip ar kitaip esame
priklausomi, priklausomybė ir pyktis vienas kitą stiprina. Tokiu bū
du kyla meilės ir neapykantos protrūkiai, šeimyninė konkurencija,
sutuoktiniai tampa uždari. O kai tai atsitinka, mes dar labiau atsiduo
dame seniems įpročiams ir, stengdamiesi pateisinti savo elgesį, imame
smerkti sutuoktinio įpročius.
Kai jaučiamės pernelyg pažeidžiami, neišvengiamai stengiamės ap
sisaugoti nuo dar didesnio skausmo - tampame sarkastiški, kritiški,
kandūs ir bet kokiomis priemonėmis bandome paslėpti savo švelnu
mą. Abu sutuoktiniai viliasi, kad partneris pirmasis pradės taikytis,
tačiau, kai taip atsitinka, jis ar ji dažnai dar skaudžiau nusivilia ir dar
tvirčiau ima tikėti savo teisumu. Tokių santykių, netgi jei iš pažiūros
jie puikūs, sėkmė dažnai būna iliuzinė. Sutuoktinius valdo akimirkos
emocijos. O išmintis ir jėga išeikvojama tarpusavio vaidams.
Dažnai gyvenimo centras būna šeima.

G y v e n im o c e n t r a s - še im a .
Toks prioritetas, atrodytų, yra visiškai suprantamas. Šeimyninės ver
tybės - tai puikus prasmingų santykių, meilės, dosnumo ir daugelio
kitų nuostabių savybių pamatas. Net keista, kad per stipri orientacija
į šeimą šiuos būtiniausius laimingos šeimos elementus naikina.
Orientuotų į šeimą žmonių saugumas bei savivertė priklauso nuo

šeimos tradicijų, nuo kultūrinės aplinkos, nuo viešosios nuomonės.
Jie skaudžiai išgyvena išorinius pokyčius, todėl yra lengvai pažeidžiami.
Tokių šeimų tėvai neturi jausmų laisvės ir jėgos, reikalingos auklė
ti vaikus. Dažnai jie stengiasi įtikti savo vaikams, užuot skatinę juos
savarankiškai tobulėti. Dažnai jiems svarbu tik kad vaikas elgtųsi de
ramai dabar, šią akimirką. Netinkamas vaiko elgesys, kaip jie yra įsiti
kinę, kelia grėsmę jų saugumui. Jie kremtasi, sielvartauja ir spontaniš
kai reaguoja į kiekvieną tariamai netikusį jų poelgį, o praradę kantry
bę baudžia. Jie myli su išlygomis, todėl jų vaikai dažnai tampa arba
pernelyg emociškai priklausomi nuo savo tėvų, arba ima maištauti.
Kitas savaime suprantamas ir ypač po

G y v e n im o c e n t r a s - p in ig a i .
puliarus žmonių gyvenimo centras yra pinigai. Ekonominis saugu
mas, daugelio žmonių nuomone, yra pagrindas, kuriuo remdamiesi
jie siekia visų kitų dalykų. Poreikių hierarchijoje svarbiausia jiems yra
fizinis išlikimas ir finansinis saugumas. Kol šie poreikiai nepatenkinti,
jokių kitų net neatsiranda.
Kiekvienam iš mūsų kartais tenka patirti ekonominių sunkumų.
Įvairūs nuo mūsų nepriklausantys veiksniai gali turėti ir turi įtakos
mūsų ekonominei būklei, todėl pasąmonės lygmenyje mes dažnai jau
čiamės nesaugūs.
Kartais žmonės siekia užsidirbti pinigų tikrai dėl kilnių priežasčių,
pavyzdžiui, dėl savo šeimos gerovės. Tai labai svarbi priežastis. Tačiau
kai pinigai tampa gyvenimo centru, jie ima kenkti to paties gyvenimo
kokybei.
Apsvarstykime dar kartą keturis faktorius, kuriais remiasi mūsų
būtis: saugumą, vidinį vadovą, išmintį ir jėgą. Sakykime, aš jaučiuosi
saugus todėl, kad turiu darbą arba kitokį pajamų šaltinį. Vis dėlto
mano ekonominiam saugumui - taigi ir saugumui apskritai - nuola
tos kelia grėsmę daugybė išorinių veiksnių, tad aš nerimauju ir ban
dau visomis įmanomomis priemonėmis apsaugoti savo turtą. Jei ma
no savivertė priklauso nuo mano turto, aš imu bijoti visko, kas kelia
jam grėsmę. Štai kodėl pinigai ir darbas nesuteikia mums išminties,
nėra mūsų vidiniai vadovai. Tokio gyvenimo centro trūkumas išryš

kėja tada, kai jus ar jūsų mylimą žmogų ištinka krizė.
Orientuoti į pinigus žmonės šeimą ir visas kitas vertybes dažnai
nustumia į šalį - juk jiems savaime aišku, kad ekonominiai poreikiai
yra svarbiausi. O štai aš pažįstu vieną tėvą, kuris kartą, kai jam pa
skambino ir paprašė ateiti į darbą, nesutiko, nes tą vakarą buvo paža
dėjęs vaikus nuvesti į cirką. Kai žmona papriekaištavo ir pasiūlė eiti į
darbą, jis atkirto: „Darbas nepabėgs, o vaikystės negrąžinsi.*1
Visą likusį gyvenimą vaikai prisiminė, kaip jų tėvas vieną vakarą
surikiavo savo prioritetus. Tai buvo ne tik puiki pamoka, bet ir ne
ginčijamas meilės įrodymas.
Šios kategorijos žmonės vadinami „darbo

G y v e n im o c e n t r a s - d a r b a s .
maniakais", jie dėl darbo aukoja sveikatą, gerus santykius ir apskritai
visa ką. Savo identitetą ir vertę jie tapatina su profesine veikla: „aš
gydytojas", „aš rašytojas", „aš aktorius"...
Dėl tos priežasties viskas, kas tariamai ar iš tikrųjų trukdo dirbti,
tiems žmonėms kelia grėsmę. Jų vidinis vedlys juos skatina tik dirbti.
Jų išmintis ir jėga reiškiasi tik ribotoje profesinėje aplinkoje, todėl
visose kitose gyvenimo srityse jie yra pasyvūs, jų veikla neefektyvi.
Daugelio žmonių varomoji jėga yra

G y v e n im o c e n t r a s - n u o s a v y b ė .
nuosavybė. Tokie žmonės trokšta ne tik materialių dalykų - madingų
drabužių, namų, automobilių ar brangenybių - jie taip pat visomis
jėgomis siekia garbės, šlovės, padėties visuomenėje. Daugelis mūsų iš
patirties žinome, kokia ydinga yra tokia orientacija, nes nuosavybė pri
klauso nuo daugybės faktorių, ir tai, ką turime, greitai galime prarasti.
Jeigu mūsų saugumo jausmas priklauso nuo viešosios nuomonės
ar nuo kokių nors materialių dalykų, mes nuolat bijosime jų netekti -
viešoji nuomonė keičiasi, daiktai nuvertėja. Kai atsiduriame šalia tur
tingesnio ar garbingesnio asmens, pasijuntame prastai. Gerai jaučia
mės tada, kai bendraujame su menkesniais už save - menkesniais,
žinoma, visuomenės akimis. Mūsų savivertė nuolatos kinta, mes tik
ir tegalvojame, kaip išsaugoti savo turtą ir padėtį. Esama daugybės
gyvenimiškų pavyzdžių, kai dėl infliacijos praradę turtą ar dėl politi

nių intrigų netekę šlovės žmonės nusižudo.
Dažnai gyvenimo centru tampa

G y v e n im o c e n t r a s — m a l o n u m a i .
malonumai ir pramogos. Dabartiniame pasaulyje įmanoma akimirks
niu patenkinti bemaž visas užgaidas. Tokį elgesį visų pirma skatina
kinas ir televizija—mes verste užversti „gražaus ir nerūpestingo" gyve
nimo vaizdais. Tačiau liūdnus tokio gyvenimo stiliaus padarinius (žlun
ganti asmenybė, menkėjantis produktyvumas, nutrūkę ryšiai) kinas ir
televizija rodo itin nenoriai.
Saikingos pramogos atpalaiduoja kūną ir protą, padeda puoselėti
šeimyninius ir kitokius santykius. Tačiau malonumai negali suteikti
tikro, ilgalaikio pasitenkinimo nei prasmės. Tokiems žmonėms seni
malonumai greitai nusibosta, jie puola ieškoti naujų, „didesnių, ge
resnių". Jie yra apimti „Narcizo būsenos" ir visas situacijas bei žmones
matuoja šių gebėjimu tuojau pat suteikti jiems malonumą.
Per dažnai ir per ilgai atostogaudami, žiūrėdami per daug kino
filmų, neplanuodami laiko ir visuomet pasirinkdami lengviausią ke
lią, žmonės pamažėle iššvaisto savo gyvenimą. Jų talentai taip ir lieka
neišnaudoti, o snaudžiantis protas ir apatiška siela vieną dieną liaujasi
džiuginę širdį. Iš kur tokiam žmogui semtis saugumo, patarimų, iš
minties ir jėgos?
Šiuolaikinis anglų rašytojas Malkolmas Mageridžas (Malcolm Mug-
geridge) Dvidešimtojo amžiaus liudijime (A Tiventieth-Century Testi-
mony) rašė:
Kai mąstau apie savo praeitį (mėgstu kartais tai daryti), mane
neapsakomai pribloškia štai kas: dalykai, kurie kitados atrodė
svarbiausi gyvenime ir taip viliojo, dabar yra tušti ir absurdiški. Ir
sėkmė įvairiausiais savo pavidalais, ir šlovė, ir džiaugsmai, kuriuos
anuomet teikė moterys, pinigai ir kelionės (o trankiausi po pasaulį
skersai išilgai kaip šėtonas), ir visa kita, ką tik galėjau įsigyti tuštybės
mugėje, šiandien atrodo menka.
Žvelgiu atgal ir matau, kad visa mano malonumų kupina praeitis
yra vieni niekai —kaip kad sakė Paskalis, „tik žemės lyžtelėjimas".
Dažnai jaunų žmonių (kar

G y v e n im o c e n t r a s - d r a u g a i ir p r ie ša i .
tais tai pasakytina ir apie vyresniuosius) gyvenimo centrą užima drau
gai. Priklausyti kokiai nors bendraamžių grupei jiems gali būti nepa
prastai svarbu. Iškreiptas bei nuolatos besikeičiantis socialinis veidro
dis yra pagrindinių keturių gyvenimą palaikančių faktorių šaltinis, to
dėl į draugą orientuotas žmogus nepaprastai priklauso nuo kitų drau
gų nuotaikų, jausmų ir elgesio.
Toks gyvenimo centras kartais skatina žmogų domėtis išskirtinai
vienu asmeniu —tai šiek tiek primena santuokines vertybes. Draugys
tė dažnai virsta į emocinę priklausomybę, randasi neigiamas, konflik
tais paremtas bendravimo modelis.
Na, o jei žmogaus gyvenimo centras yra jo priešai? Daugelis apie
tai net nepagalvoja, tikriausiai niekas sąmoningai šitaip nesielgia. Vis
dėlto tokia orientacija pasitaiko dažnai, ypač tuomet, kai smarkiai
konfliktuojantys žmonės priversti dažnai bendrauti. Jei su jumis kas
nors - koks brangus ar šiaip svarbus žmogus —negarbingai pasielgė,
visiškai suprantama, kad jausite nuoskaudą. Jei ilgai negalime pamirš
ti skriaudos, tai tikras ar tariamas skriaudikas greitai užima mūsų gy
venimo centrą. Į priešą orientuotas žmogus, užuot aktyviai gyvenęs
savo gyvenimą, ima rūpintis savo priešų elgesiu, jų požiūriais.
Vienas mano draugas, universiteto dėstytojas, labai nesutarė su

universiteto administratoriumi. Jį siaubingai erzino pastarojo silpny
bės. Tarsi apsėstas, jis negalėjo liautis galvojęs apie tą žmogų. Galų
gale ši manija ėmė neigiamai veikti jo šeimyninius santykius, truk
dyti bendrauti su bažnyčios bendruomene ir kolegomis. Tuomet
mano draugas nutarė palikti universitetą ir įsidarbinti kitoje moky
mo įstaigoje.
- Ar liktum dėstyti universitete, jei jame nebūtų to žmogaus? -
paklausiau jo.
- Žinoma, likčiau, - atsakė draugas. - Bet jis yra, taigi aš privalau
išeiti.
- Kodėl leidi, kad šis administratorius būtų tavo gyvenimo cen
tras? - kamantinėjau toliau.
Draugas sutriko išgirdęs tokį klausimą ir ėmė tvirtinti, esą taip nėra,
esą jis pats nieko dėtas, o visa atsakomybė tenka anam žmogui. Tačiau
aš jam paaiškinau štai ką: jis leido vienam silpnybių kamuojamam ko
legai visiškai sujaukti savo gyvenimo žemėlapius, dėl to susilpnėjo jo
pasitikėjimas savo jėgomis, pašlijo santykiai su artimais žmonėmis.
Pagaliau mano draugas pripažino, kad tas nelemtas administra
torius iš tiesų jam daro tokią įtaką, vis dėlto tvirtino, kad pats jis čia
negali nieko pakeisti.
Tačiau kai kartu išanalizavome šią situaciją, jis pagaliau suprato,
kad už viską, kas jam nutinka, iš esmės turi atsakyti pats, ir jo elgesys
šioje situacijoje yra tiesiog bėgimas nuo atsakomybės.
Panašiai elgiasi ir daugelis išsiskyrusių sutuoktinių. Kiekvienas iš

jų jaučiasi teisus ir dėl žlugusios santuokos kaltina partnerį. Psicholo
giškai tokie žmonės yra tarsi susituokę —jiems vis dar reikia partnerio
silpnybių, kad galėtų pateisinti savąsias.
Paaugliai dažnai gyvena atvirai ar paslapčia nekęsdami savo tėvų.
Jie kaltina juos už tariamas skriaudas, už meilės ir šilumos stoką ir dar
už daugelį kitų dalykų, todėl vėliau, kai patys suauga, gyvenimo cen
tru pasirenka neapykantą.
Į draugus ar priešus orientuoti žmonės yra itin nesaugūs. Jų pasiti
kėjimas savimi nuolat svyruoja, jis priklauso nuo kitų žmonių emoci
nės būsenos ar poelgių. Vidinį vedlį jiems atstoja kitų žmonių reakci
ja, išmintį - viešoji nuomonė arba į priešą orientuota paranoja. Toks
žmogus yra silpnas, nes jį nuolatos kas nors „tampo už virvučių11.
Manau, kad kiekvienas, kuris rimtai

G y v e n im o c e n t r a s - b a ž n y č ia .
dalyvauja bažnyčios veikloje, sutiks su manimi, kad bažnyčiosv lanky-
mas ir asmenybės dvasingumas - tai du skirtingi dalykai. Žmonės
kartais nepaprastai uoliai dalyvauja įvairiuose religiniuose renginiuo
se, tačiau visiškai nemato aplinkui kenčiančių artimųjų. Tokiu savo
elgesiu jie paneigia pačią išpažįstamo tikėjimo esmę. Būna ir atvirkš
čiai: į bažnyčią žmonės neskuba, tačiau jų elgesys byloja apie kur kas
nuoširdesnį požiūrį į judėjų ir krikščionių etikos principus.
Kadangi visą savo gyvenimą priklausau religinei bendruomenei ir

dalyvauju jos veikloje, gerai žinau, kad ėjimas į bažnyčią nėra tas pats,
kas gyvenimas pagal jos skleidžiamus principus. Jūs galite aktyviai
lankyti bažnyčią ir visiškai nepaisyti Evangelijos mokymo.
Kai žmogaus gyvenimo centre atsiranda bažnyčia, didžiausiu to
žmogaus rūpesčiu tampa jo įvaizdis ir viešoji nuomonė, - o tai ska
tina veidmainiauti, menkina pasitikėjimą savimi bei saugumo jaus
mą. Žmogus, orientuotas į bažnyčią, dažnai linkęs dirbtinai skirstyti
visus kitus į „tikinčius" ir „netikinčius", „laisvamanius" ir „griežtų
pažiūrų".
Kadangi bažnyčia yra formali organizacija, turinti savas sistemas,
programas, taisykles ir žmones, ji negali suteikti tikro ir ilgalaikio
saugumo jausmo. Tie dalykai randasi ne iš bažnyčios kaip instituci
jos, o iš jos skleidžiamo mokymo.
Taip pat bažnyčia negali atstoti mums vidinio vedlio.
Į bažnyčią orientuotų žmonių gyvenimas yra tarsi tvarkingai sudė
liotas į stalčiukus. Sekmadieniais jie elgiasi vienaip, kitomis savaitės
dienomis - kitaip. Tokiomis taisyklėmis grįsta savivoka kelia grėsmę
jų saugumui, todėl jie priversti vis dažniau teisintis ir klijuoti kitiems
etiketes.
Bažnyčią pasirinkdami kaip savo galutinį tikslą, o ne priemonę
tikslui pasiekti, žmonės nesinaudoja savo išmintimi ir praranda har
monijos pojūtį. Pati bažnyčia nėra mūsų vidinės jėgos šaltinis. Ji tik
parodo, kame ta jėga slypi ir kaip mes galime jos pasisemti.
Šiandien dažniausiai gyvenimo centras yra

G y v e n im o c e n t r a s — „a š ".
savasis „aš". Pati akivaizdžiausia tokios orientacijos išraiška - savanau-
diškumas. Savanaudiškumas nepaiso daugelio žmogiškųjų vertybių,
vis dėlto matome, kad daugybė saviugdos programų gyvenimo cen
tru siūlo pasirinkti save.
Tačiau mažame, į save orientuotame centre vargu ar rasite saugu
mo, išminties ir jėgos šaltinį. Toks centras primena Negyvąją jūrą
Izraelyje - ji viską į save sutraukia, bet gyvybė joje netarpsta. Tokia
orientacija - tai asmenybės sąstingis.
Antra vertus, ugdydami savo asmenybę, mes įgyjame galimybę ge

riau tarnauti žmonėms, geriau atliekame savo pareigas darbe, mūsų
įnašas į bendruomenės gyvenimą tampa prasmingesnis, - visa tai labai
stiprina visus keturis būties faktorius.
Gyvenimo centrų esama daugiau. Dažnai kur kas lengviau paste
bėti kitų žmonių centrą negu savo. Tikriausiai turite ne vieną pažįsta
mą, kuris pinigus vertina labiau už viską. Tikriausiai pažįstate ir to
kių, kurie visą gyvenimą teisinasi, kodėl jie su kuo nors nesutaria. Jei
stebėsite žmones atidžiau, pradėsite suprasti, kokį centrą slepia vie
noks ar kitoks jų elgesys.
K a ip n u s t a t y t i savo c e n t r ą
Kas svarbiausia yra jums? Kokios vertybės sudėtos jūsų gyvenimo

centre? Išsiaiškinti tai ne visuomet būna paprasta.
Paprasčiausias, ko gera, būdas nustatyti centrą - tai paanalizuoti,
kuo remiasi jūsų keturi esminiai gyvenimo faktoriai. Lentelėje, kuri
pateikiama žemiau, perskaitysite įvairius galimo elgesio apibūdinimus.
Radę, kas tinka jums, jūs nustatysite, kokios vertybės sudėtos jūsų
gyvenimo centre, o drauge galbūt pažvelgsite į priežastis, kurios truk
do jums siekti gyvenimo tikslų.
Dažniausiai konkretaus žmogaus gyvenimo centrą sudaro kelių ką
tik paminėtų centrų derinys. Iš tikrųjų - kiekvieną mūsų silpniau ar
smarkiau veikia daugybė išorinių ir vidinių faktorių. Todėl tam tikru
gyvenimo periodu gali dominuoti vienas centras, o vėliau, kai gyveni
mo sąlygos ir aplinkybės pasikeičia, „įsijungia" kitas.
Nuolat besikeičiantys gyvenimo centrai mūsų gyvenimą daro pa
našų į pasivažinėjimą linksmaisiais kalneliais atrakcionų parke. Vieną
akimirką jaučiamės laimingi, kitą - imame krimstis ir ieškome stip
rybės kitų silpnybėse. Dažnai neturime gyvenimo krypties, mums stin
ga išminties, jėgos, pasitikėjimo.
Idealu susikurti vieną centrą, kuris būtų nuolatinis saugumo, iš
minties ir jėgos šaltinis, kuris skatintų mūsų proaktyvumą, leistų
mums būti harmoningiems.
Centras Saugumas
Jei jūsų centras • Jūsų saugumas priklauso nuo sutuoktinio.

yra sutuoktinis • Esate lengvai pažeidžiami sutuoktinio nuotaikos ar
jausmų.
• Jei sutuoktinis nesutinka su jumis ar nepateisina
jūsų lūkesčių, nusiviliate, užsidarote savyje arba su-
pykstate.
• Viską, kas turi neigiamos įtakos jūsų santykiams,
suvokiate kaip grėsmę.
Jei jūsų centras • Jūsų saugumas priklauso nuo to, kaip jus vertina
yra šeima šeima, kaip pateisinate šeimynykščių lūkesčius
ir nuo šeimos stabilumo apskritai.
• Jūsų pasitikėjimas savimi priklauso nuo šeimos re
putacijos.
Jei jūsų centras • Jūsų savivertė priklauso nuo jūsų pajamų.

yra pinigai • Jus gąsdina viskas, kas kelia grėsmę jūsų ekonomi
niam saugumui.
Jei jūsų centras • Žmones vertinate pagal jų užimamas pareigas.

yra darbas • Gerai jaučiatės tik tada, kai dirbate.
Jei jūsų centras • Jūsų saugumas priklauso nuo jūsų socialinės padė
yra ties, viešosios nuomonės ir materialinės nuosavybės.
nuosavybė • Savo nuosavybę nuolatos lyginate su kitų nuosavybe.
Vidinis vedlys Išmintis Jėga
• Visada vadovaujatės • Jums įdomu tik tai, • Jūsų jėgą riboja jūsų
savo ir sutuoktinio kas kokiu nors būdu sutuoktinio arba jū
norais bei poreikiais. teigiamai ar neigia sų pačių silpnybės.
• Darydami sprendi mai veikia jūsų san
mus, renkatės tik tai, tuoką ar sutuoktinį.
kas, jūsų manymu,
naudinga santuokai
arba patinka jūsų su
tuoktiniui.
• Jūsų pažiūras ir elge • Visą pasaulį matuoja • Jūsų jėgą riboja šei
sį formuoja šeima. te šeimos interesais, myninio gyvenimo
• Renkatės tik tai, kas tuo ribodami savo iš modeliai bei tradici
yra gerai jūsų šeimai. mintį ir skatindami jos.
šeimyninį narcisizmą.
• Svarbiausias jūsų spren • Pinigų siekis yra aki • Siekiate tik to, ką ga
dimų matas yra pelnas. niai, iškreipiantys jū lite gauti už pinigus,
sų matomą ir suvo tuo labai apribodami
kiamą pasaulį. savo siekius.
• Visi jūsų sprendimai • Jums rūpi vien darbas. • Jūsų veiklos galimy
priklauso nuo jūsų • Jūsų darbas yra jūsų bes riboja pareiginės
darbo poreikių. gyvenimas. instrukcijos ir jūsų
viršininkų nuomonė.
• Kai darote sprendi • Svarbiausia jums eko • Jūsų jėgą riboja jūsų
mus, jums svarbiau nominiai ir socialiniai galimybės įsigyti daik
sia apsaugoti ir pa ryšiai. tų.
gausinti savo nuosa
vybę.
Centras Saugumas
Jei jūsų centras yra • Saugiai jaučiatės tik tada, kai esate pasinėrę į pra
malonumai mogas.
• Jūsų saugumas, kaip ir raminamųjų vaistų veiki
mas, yra trumpalaikis.
Jei jūsų centras yra • Jūsų saugumas priklauso nuo socialinio veidro
draugai džio.
• Labai priklausote nuo viešosios nuomonės.
Jei jūsų centras yra • Jūsų saugumas trapus, jis priklauso nuo jūsų prie
priešai šų elgesio.
• Nuolat spėliojate, kaip pasielgs jūsų priešai.
• Ieškote pasiteisinimo ir bendraminčių pritarimo.
Jei jūsų centras yra • Jūsų saugumas priklauso nuo jūsų išorinio religi
bažnyčia nio aktyvumo.
• Įsiprasminate klijuodami kitiems etiketes ir ly
gindami juos su savimi.
Jei savo gyvenimo • Jūsų saugumo pojūtis nuolat kinta.

centre esate
jūs pats
Vidinis vedlys Išmintis Jėga
• Jūsų apsisprendimas • Pasaulis jums svarbus • Jūs beveik neturite jė

priklauso nuo to, kas tiek, kiek jis teikia gos ryžtingai veikti.
jums suteiks dau jums malonumų.
giausia malonumų.
• Jūsų apsisprendimas • Pasaulį matote visuo • Jus riboja socialinio

priklauso nuo to, „ką menės akimis. komforto zona.
pagalvos kiti?“. • Jūsų pasaulėžiūra ri • Jūsų veiksmai tokie pat
• Dažnai jaučiatės ne bota ir iškreipta. nenuoseklūs kaip ir jū
jaukiai. sų kintanti nuomonė.
• Jūsų veiksmus lemia • Mėgstate teisintis, į • Ta nedidelė jėga, kurią

priešo veiksmai. viską reaguojate jaut turite, kyla iš jūsų
• Apsispręsdami pasi riai, dažnai parano pykčio, apmaudo ir
renkate tai, kas įveik jiškai. kerštingumo - eikvo
tų jūsų priešą. jate energiją neigia
miems dalykams, todėl
kitai veiklai jos nelieka.
• Jums labai svarbu, • Pasaulis suskirstytas į • Jūsų jėga priklauso

kad jūsų veiksmai „tikinčiuosius44 ir „ne nuo jūsų vaidmens ar
būtų gerai vertinami tikinčiuosius", į „pri pozicijos bažnyčioje.
bažnytinio mokymo klausančius" jūsų
kontekste, jūs sten bažnyčiai ir „priklau
giatės pateisinti baž sančius" visoms ki
nyčios bendruom e toms.
nės narių lūkesčius.
• Vadovaujatės kriterijais: • Darydami sprendimus • Kadangi pasikliauja

„Jei tai man malonu..." pirmučiausia galvoja te tik savimi, jūsų ga
„Ko aš noriu...“ te apie save. limybės yra ribotos,
„Ko man reikia.. jūs atsisakote bendra
„Kokia man iš to nau darbiavimo teikiamų
da?" privalumų.
P r in c ip ų cen tra s
Pasirinkę savo gyvenimo centru teisingus principus, mes sukuria

me tvirtus keturių faktorių pamatus.
Iš teisingų principų centro kyla mūsų saugumas, nes mes žinome,
kad tie principai, skirtingai negu kitų centrų vertybės, niekada nesi
keičia, taigi jais visada galime pasikliauti.
Principai yra nepajudinami. Jie negali išprotėti. Negali pakeisti sa
vo nuomonės. Negali išduoti ir pabėgti su geriausiu draugu. Negali
mums keršyti. Taip pat principai negali sutrumpinti kelio į sėkmę.
Jie nepriklauso nuo kitų elgesio, sąlygų ar mados. Principai yra amži
ni - nebūna taip, kad vieną dieną jie egzistuotų, o kitą —ne. Jų negali
sunaikinti ugnis ar žemės drebėjimas. Jų niekas negali pavogti.
Principai - tai fundamentalios, amžinos tiesos, bendrasis būties var
diklis. Tai į mūsų gyvenimo audinį įausti siūlai —tankiai, gražiai,
tvarkingai.
Netgi būdami tarp žmonių, kurie tų principų nepaiso, mes galime
jaustis saugūs, nes principai yra stipresni už žmones ar nuolat kintan
čias aplinkybes. Jų vertę liudija visa žmonijos istorija.
Tačiau turime suprasti, kad nesame visažiniai. Principų pažinimą
riboja netobulas gamtos ir mus supančio pasaulio pažinimas, taip pat
principus iškraipo gausybė madingų vienadienių filosofijų bei teorijų,
neatspindinčių principų esmės.
Nors iš tiesų esame riboti, tas pažinimo ribas galime praplėsti. Mes
turime įgimtą galimybę tobulėti, mes galime ieškoti naujų principų,
nes kuo daugiau pažinsime, tuo mūsų akiniai, pro kuriuos žvelgiame
į pasaulį, bus skaidresni. Principai nekinta - kinta mūsų supratimas
apie principus.
Kai gyvenimo centre yra tvirti ir teisingi principai, išmintis ir vidi
nio vedlio balsas sklinda iš tikslių žemėlapių, rodančių daiktus tokius,
kokie jie iš tiesų yra. Geras gyvenimo žemėlapis tiksliai parodo vietą,
kurioje šiuo metu esame, ir kryptį, kuria mums reikia keliauti. Mūsų
sprendimai paremti tikslia informacija, todėl yra prasmingi ir įgyven
dinami.
I i . * -M g - N l l i J U - i s s i
i i j l i l l l l l l | f = 8 * 3 .1
I l i l l l i l t t l l i f l i !
I^i'5 i > s J i §l rSH^ -Cl ^s lrt l P M3" rvH-8 s £i 1n,
* ,3
H, se 3* 8 S
cuW a. S
e 2E Ą ,3 -u
c 5il -3
£ Ss £° c«r «e ,2
c \su> 3
• • • •
i -g -į jr 6 2.8 ^-§
•4 1? ‘9 -n § '3 ^ ^ j E rt 8b *
l u | j ! | g -s -| s *g 3 ‘§> « s
^ 3 1 £ -f i ^ § £• 3
s j & Jl a * s -a 1, « '3 s s . <3 •-
I ' l f 1 8*11 II* H § . 'M i i
i l l l f i l l i l l 1 g 1 i l
1
l i l i n i i i i - i . a n i *
S .b ‘2 | o § =rH ^ !
>w
HH * s 4 a. a i « J & I 1 1 A 1 1 & 1-1
• • • • • •
i J * ^ s ^ ^ ^ •* s & |
£ tf '1 § a I 3 1 | i l -Į. 1 .
« O § &-1 ' HM 8 ; S | » J S ‘§
^Y\ •>fs
SJ .§ į y; I £5"9
> r ! r*. "Pr .-h>iž5 rrt CL ’C
^
'§ 3 . H — :^-8 B *8 s 1 1 i -I &
• § ^ :a S- 2 I 5 g fr'g 1 1 1 i i s
« 3 u -se "2 •§ v ” | J a p- - «tiT ,§
S i ' M .S s 1 e :s 1 1 - 2 £ i f | %
i 1 1§ | | į j I ii-4 r i ! £1
ž i ! s.'= I o - I i 1 'i l l l l f
•
-g ^ .į
•
.į į , į
•
.3 S į .į į >į
•
rt u į & q oi
-S 9< O E !; g §>■§ S -C 3 ^ c 1 -^.3. ^
_f g « -C 5 5 ? -g S § e o-.l .a -a ^ Z .2 Jj
^- O . SC 2d ^ <r2 -o
v,.5 ‘5 č §$ PE a SP 1.£2 22 -u « -^# > £t s* $
O O *G
p-aQ 2 V) •1 .ft cL-fi
c3 , 0> - 9 - 2 .J U g| „O
>(/) U X ^y O 1 ^3
,S .§ S
■2rt C §> 1rt ■3s E
is -3
C 0 a O
•»" -rs S <u ~i73 3 §g 2g <d•§ S .3■>c
c — 12
$ >2 :s 3 . 8 .u g -?2 ^ s & g a. § “ 1^3 i s B
3 ^ a . Š s a ■a J .- -a 8 ■* S 0 ‘2 3 §> p * "9 -a
'3 - 8 c - I S ^ - 12! g*.!* S ^ ! 13 -8 :5 8 . l ' f 2. >0 0 i
§50 y«'>f3 “ j Tut S y c .n a < S - - g _ g a r t g i s - ^ s a
d f s| i .2* ,g -i .§ ■§ 5 8 .3 -g .!• g 3 ”8 .§ § - f 5 §
LT> JŠ J* C! Ą Oh C ^ ^ QhXW) ^ G u C H "T3 -2 *T3 DH‘n ’5?
c/3
• • • • •
3 ,1 6.x
&
au I i 1 1
U a . fe I i
Vidinė jėga tada kyla iš savivokios, išmintingos ir proaktyvios as

menybės, kurios neriboja aplinkinių nuomonės, poelgiai ar veiksmai,
sąlygos ir aplinkybės - visa, kas taip dažnai valdo kitus žmones.
Vidinę jėgą riboja tik pačių principų veikimo rezultatai. Mes gali
me rinktis veiksmus ir pagrįsti juos principais, tačiau mes negalime
rinktis padarinių. Atsiminkite: keliant vieną lazdos galą, kyla ir kitas.
Principai visada susieti su tam tikrais rezultatais. Rezultatai bus
pozityvūs, jei principų paisysime, ir negatyvūs, jei principus ignoruo
sime. Kadangi principai yra visuotiniai, todėl veikia visur ir visada, be
to, jų veikimas nepriklauso nuo mūsų žinių apie juos. Todėl kuo
geriau juos pažinsime, tuo laisviau ir išmintingiau galėsime veikti.
Pasirinkdami laikui nepavaldžius ir nekintančius principus savo gy
venimo centru, sukuriame fundamentalią efektyvios gyvenimo veik
los paradigmą. Tai centras, kuriuo remdamiesi galite įvertinti visus
kitus centrus.
Prisiminkite, kad jūsų pažiūros ir elgesys priklauso nuo jūsų para

digmų. Paradigma - tai tarsi akiniai, pro kuriuos žvelgiate j pasaulį.
Galima sakyti, kad teisingų principų ir jais grįstų paradigmų pasaulis
dramatiškai skiriasi nuo tos tikrovės, kurios pamatą sudaro visomis
kitomis vertybėmis paremtos paradigmos.
Knygos gale pateiktame A priede rasite lentelę, išsamiai analizuo
jančią, kaip kiekvienas anksčiau aprašytas centras veikia visą mūsų pa
žiūrų sistemą.
O dabar paanalizuokime konkrečią probleminę situaciją, vadovau
damiesi įvairiomis paradigmomis. Skaitydami pabandykite „užsidėti
vis kitus akinius", pabandykite įsivaizduoti, kaip elgtumėtės, turėda
mi vieną ar kitą gyvenimo centrą.
Įsivaizduokite, kad šįvakar pakvietėte žmoną į koncertą ir jau nu-

pirkote bilietus. Žmona labai apsidžiaugė.
Ketvirtą po pietų į jūsų kabinetą netikėtai užeina šefas ir paprašo
vakare padėti jam pasiruošti rytdienos devintos valandos susirinkimui.
Jei jūsų gyvenimo centras yra sutuoktinis ar šeima, išvyka į koncer
tą jums bus svarbesnė. Veikiausiai atsakysite šefui, kad padėti jam,
deja, negalite. Jūs norėsite įtikti savo žmonai ir nuvesti ją į koncertą.
Net jei ir liktumėte darbe, grįžę namo visais įmanomais būdais ban
dytumėte pasiteisinti. Jei jūsų gyvenimo centras yra pinigai, svarbiau
sias jūsų apsisprendimo kriterijus bus ta suma, kurią gautumėte už
viršvalandžius. Veikiausiai paskambinsite žmonai ir tiesiog pranešite,
kad negalite eiti į koncertą. Jums toks sprendimas savaime supranta
mas, be to, jūs neabejojate, kad ir žmona turi suprasti, jog materialinė
gerovė yra visų svarbiausias dalykas.
Jei jūsų gyvenimo centras yra darbas, veikiausiai pagalvosite apie
savo karjerą. Galbūt nutarsite, kad tai puiki proga daugiau sužinoti
apie darbą, pasimokyti iš savo šefo, taip pat parodyti, koks uolus dar
buotojas esate. Jūsų žmona turėtų jumis didžiuotis!
Jei jūsų gyvenimo centras yra nuosavybė, tikriausiai pagalvosite, ką
galėsite nusipirkti už papildomai uždirbtus pinigus. Be to, rytoj visi
sužinos, koks geras, lojalus darbuotojas esate.
Jei jūsų gyvenimo centras yra malonumai, turbūt spjausite į darbą

ir nueisite į koncertą, nors jūsų žmona galbūt noriai paaukotų kon
certą dėl jūsų darbo. Jūs manysite, kad tikrai nusipelnėte šauniai pra
leisti vakarą!
Jei jūsų gyvenimo centras yra draugai, jūsų apsisprendimą veikiau
siai nulems galimybė koncerte sutikti vieną kitą bičiulį.
Jei jūsų gyvenimo centras yra priešai, galbūt pasiliksite dirbti vien
tam, kad pasijaustumėte pranašesni už savo bendradarbius - kol jie
nerūpestingai pramogaus, jūs pasiaukojamai plušėsite bendrovės la
bui.
Jei jūsų gyvenimo centras yra bažnyčia,, jūsų apsisprendimas gali
priklausyti nuo kitų bažnyčios narių nuomonės. Kartais sprendimą
gali padiktuoti ir koncerto programa: jei tai Hendelio „Mesijas", o ne
rokas, veikiausiai rinksitės koncertą. Taip pat svarbu, kaip toks poel
gis - viršvalandinis darbas - vertinamas jūsų bažnytinėje aplinkoje: ar
tai yra „uoli tarnystė", ar „pinigų vaikymasis"?
Jei savo gyvenimo centre esate pats, jūs žiūrėsite, kas jums yra nau
dingiau. Ar ne geriau šiandien pailsėti ir kur nors nueiti? O gal pasi
naudoti proga ir įsiteikti šefui?
Patyrinėję skirtingus požiūrius į tą patį dalyką, galime geriau su

prasti, kodėl žmonėms bendraujant dažnai iškyla „jaunos ar senos
moters" problema. Ar pastebėjote, kaip smarkiai keičia požiūrį mūsų
centrai? Taip pat ir motyvus, sprendimus, poelgius (atsakus) bei
interpretacijas? Štai kodėl taip svarbu žinoti, kokias vertybes esame
sudėję savo gyvenimo centre. Jeigu tuo metu turimas jūsų gyvenimo
centras neskatina veikti proaktyviai, jūs keičiate paradigmą ir kuriate
kitą centrą.
Kai jūsų gyvenimo centre yra principai darydami sprendimus jūs
nepasiduodate jausmams nei išoriniams veiksniams, o stengiatės blai
viai įvertinti situaciją. Įvertinę viską (pavyzdžiui, profesinius porei
kius, šeimos interesus...) jūs bandote rasti geriausią išeitį.
Ar nuspręsite eiti į koncertą, ar ne, abu šie sprendimai vargu ar gali
būti geri, jei juos padarysite nepaisydami principų, tai yra neturėdami
jų savo gyvenimo rato centre. Principais grįsti sprendimai keliais as

pektais skiriasi nuo visų kitų - nuo tų, kurie daromi turint centre
kitas vertybes.
Pirma, jums nedaro įtakos kiti žmonės ar atsitiktiniai veiksniai.
Jūs aktyviai pasirenkate geriausią alternatyvą. Jūsų sprendimas yra są
moningas ir išmintingas.
Antra, kadangi jūsų sprendimas yra grįstas principais, kurių rezul
tatai yra numanomi, tai tas sprendimas bus veiksmingiausias.
Trečia, jūsų sprendimas gausina esmines jūsų gyvenimo vertybes.
Kai dirbate viršvalandžius norėdami nušluostyti nosį savo bendradar
biui, yra viena, o kai nuoširdžiai vertinate šefo triūsą ir norite padėti
savo bendrovei - visiškai kas kita. Sprendimų motyvai daro įtaką viso
jūsų gyvenimo kokybei.
Ketvirta, ir su žmona, ir su viršininku galite bendrauti kaip nepri
klausoma asmenybė, kuri įsisąmonino tarpusavio priklausomybės prin
cipus: esate laisvas žmogus, todėl nebijote konstruktyvios priklauso
mybės nuo kito žmogaus.
Ir galiausiai, jei darydami sprendimą remsitės tvirtais principais, tai
tuo savo sprendimu visada būsite patenkinti. Kad ir ką pasirinktumė
te, darysite tai nuoširdžiai ir su malonumu.
Kai jūsų gyvenimo centre yra principai, viską matote be galo aiš
kiai. Matydami aiškiai, galvojate ir veikiate taip pat aiškiai. Jūs jaučia
tės visiškai saugūs, galite pasikliauti savo vidiniu vedliu, jėga bei iš
mintimi, - štai kas yra proaktyvaus gyvenimo ir efektyvių veiksmų
pamatas.
G y v e n im o m is ijo s t e ig in ių surašym as
Gilindamiesi į save, analizuodami pagrindines savo paradigmas ir

derindami jas su teisingais principais, mes susikuriame efektyvų, ga
lingą centrą, „skaidrius akinius", pro kuriuos žvelgiame į pasaulį ir
regime jį kiekvienas savaip, unikaliai.
Viktoras Franklis tvirtina, kad savo gyvenimo viziją mes ne suku
riame, o atrandame. Sutinku su juo. Manau, kad kiekvienas iš mūsų
turi vidinį veidrodį, jausmą, sąžinę, kuri atspindi mūsų unikalumą,

mūsų ypatingas galimybes. Franklis sakė: „Kiekvienas turi savo pa
šaukimą, savo misiją... Ir niekas už jį jos neatliks, o jo gyvenimo nie
kas nenugyvens. Kiekviena gyvenimo misija yra unikali, taip pat uni
kali ir galimybė ją įgyvendinti."
Norėdami tiksliau apibūdinti žmogaus unikalumą, dar kartą prisi
minkime, kaip svarbu aktyviai veikti savo įtakos rate. O kas ieško
abstrakčios „gyvenimo prasmės" interesų rate, tas vengia atsakomybės
už savo likimą ir atsiduoda aplinkybių ar kitų žmonių malonei.
Štai ką sakė Franklis: „Žmogus neturėtų laukti, kol kas jam pasa
kys, kokia jo gyvenimo prasmė, nes į šį klausimą atsakyti gali tik jis
pats. Užduoda šį klausimą gyvenimas, ir žmogus atsako savo gyveni
mu, kai yra už jį atsakingas."
Proaktyvumas ir asmeninė atsakomybė yra kuriamieji asmenybės
įrankiai. Metaforiškai galima pasakyti taip: pirmasis įprotis skatina tapti
savo likimo programuotojais, o antrasis-sukurti programą. Kai ima
me suprasti, kad už savo gyvenimą atsakome tik mes patys (tampame
programuotojais), tada pradedame kurti programą: suformuluojame
galutinį gyvenimo tikslą ir gyvenimo misijos teiginius, parašome as
meninę konstituciją.
Gyvenimo misijos teiginiai nėra šiaip rašinėlis, kurį galima sukurpti
per naktį. Tai kruopšti savianalizė, gerai apgalvotos mintys, kurios,
kol įgauna galutinę išraišką, daugybę kartų perrašomos, persvarsto-
mos. Gali prireikti savaičių, net mėnesių, kol sukursite glaustą ir išsa
mų tekstą, atspindintį tikrąsias jūsų vertybes ir gyvenimo kryptį. O
vėliau, kai bėgant metams keisis aplinkybės ir jūsų požiūris, skaityda
mi tuos teiginius galbūt norėsite šį tą pakeisti.
Fundamentalūs gyvenimo misijos teiginiai bus jūsų asmeninė kon
stitucija, patikima norų ir vertybių išraiška, ypatingas saikas, kuriuo
viską matuosite ir vertinsite.
Neseniai vėl perskaičiau savo gyvenimo misijos teiginius - tai da
rau gana dažnai. Vienas sėdėjau paplūdimyje, pačiame dviračių tako
gale, ir redagavau sąrašą. Užtrukau keletą valandų, o kai baigiau, pasi
jutau ryžtingesnis, sutelktesnis, laisvesnis.
Manau, kad rašymo procesas lygiai toks pats svarbus kaip ir patys
teiginiai. Rašydami ar perrašydami misijos teiginius, jūs analizuojate
savo prioritetus ir keičiatės. Jus supantys žmonės pradeda suvokti,
kad jūsų veiksmai ne atsitiktiniai, kad jūs turite gyvenimo viziją, ku
rią stengiatės įgyvendinti, ir tai jus pakylėja.
IŠNAUDOKITE SAVO SMEGENŲ GALIMYBES
Kai pasitelkę vaizduotę ir sąžinę kuriame savo gyvenimo misijos

teiginius, funkcionuoja dešinysis smegenų pusrutulis. Ir jeigu moka
me tas funkcijas optimizuoti, mūsų pirmojo kūrimo (projektai, pla
nai) galimybės smarkiai padidėja. Po kelis dešimtmečius trukusių sme
genų tyrinėjimų gimė pusrutulių dominavimo teorija, iš esmės tei
gianti, kad žmogaus smegenų pusrutuliai - kairysis ir dešinysis - turi
skirtingas paskirtis ir funkcijas, apdoroja skirtingą informaciją ir spren
džia, jei taip galima pasakyti, skirtingas problemas.
Kairysis pusrutulis, manoma, susijęs su logine bei žodine informa
cija bei jos apdorojimu, o dešinysis kontroliuoja intuiciją, kūrybą.
Kairysis pusrutulis - tai žodžiai, o dešinysis —vaizdiniai. Kairysis - tai
sudėtinės dalys ir jų ypatumai, dešinysis - tų dalių sąsajos ir jų visu
ma. Kairysis - tai analizė, dešinysis - sintezė, dalių jungimas į visumą.
Kairysis —tai nuoseklus mąstymas, dešinysis - apibendrinimai, išva
dos. Kairysis - ribojamas laiko, dešinysis - neribojamas.
Nors smegenys funkcionuoja kaip visuma, paprastai dominuoja
vienas iš dviejų pusrutulių. Suprantama, idealu būtų, jei mes turėtu
me išlavintus abu smegenų pusrutulius. Deja, dažniausiai žmonės nė
ra linkę trauktis iš savo „patogios būties būsenos", kitaip sakant, jie
nieko nenori keisti, jiems gerai taip, kaip yra.
Žinomas JAV psichologas Abraomas Maslou (Abraham Maslow)
yra pasakęs: „Tas, kuris moka gerai kalti plaktuku, visur aplinkui ma
to vinis." Du pusrutuliai ir vieno iš jų dominavimas - tai dar vienas
faktorius, lemiantis dvejopą „jaunos ar senos moters" paveikslo maty
mą. Žmonės su dominuojančiu dešiniuoju pusrutuliu ir žmonės su
dominuojančiu kairiuoju pusrutuliu pasaulį supranta skirtingai.
Mūsų visuomenėje labiau vertinamas kairysis smegenų pusrutulis -

logika, žodžiai, tikslumas yra visų svarbiausia. Kūrybinis, intuityvus
ir emocinis mūsų prigimties pradas labai dažnai sumenkinamas. Dau
geliui iš mūsų atrodo kur kas svarbiau pažadinti dešiniąją savo smege
nų pusę.
Be abejo, toks smegenų funkcijos suvokimas yra supaprastintas.
Reikia tikėtis, kad nauji tyrimai į šiuos klausimus atsakys išsamiau.
Čia norėjau tik pabrėžti, kad smegenų galimybės yra neribotos ir mes
naudojamės tik labai menka jų dalimi.
DU BŪDAI, KAIP „ĮJUNGTI** DEŠINĮJĮ PUSRUTULĮ

Remdamiesi smegenų dominavimo teorija, galime daryti išvadą,
kad pirmojo kūrimo kokybė iš esmės priklauso nuo dešiniojo pusrutu
lio funkcijos. Kuo labiau ją lavinsime, tuo lakesnė bus mūsų vaizduo
tė, tuo geriau gebėsime susieti atskiras tikrovės dalis į visumą, tuo
laisvesni būsime nuo aplinkybių ir laiko, tuo geriau įsivaizduosime
savo ateitį.
Praplėskime akiratį
Kai nenumatyti įvykiai išmuša mus iš vėžių, tada staiga „įsijungia"
dešinysis pusrutulis. Mylimo žmogaus mirtis, sunki liga, finansinės
problemos ar kiti rūpesčiai kartais mus sustabdo ir priverčia tarsi iš
šalies pažvelgti į savo gyvenimą bei atsakyti į keletą sudėtingų klausi
mų: „Kas man iš tiesų svarbiausia? „Kodėl darau tai, ką darau?"
Jei esame proaktyvus, nebūtinai lauksime, kol kiti žmonės ar ap
linkybės suteiks progą visa tai patirti. Tuos potyrius galime sukelti
sąmoningai.
Yra daug būdų tai padaryti. Pavyzdžiui, galite įsivaizduoti savo lai
dotuves - panašų pratimą atlikome šio skyriaus pradžioje. Arba para
šyti sau šlovinamąją kalbą, - pabandykite, išvardykite savo nuopelnus
ir visa kita.
Galite įsivaizduoti save per dvidešimt penkerių, paskui per penkias
dešimties metų sutuoktuvių jubiliejų. Paprašykite, kad jums padėtų
sutuoktinis. Pabandykite įsivaizduoti šeimyninius santykius tokius,

kokius norėtumėte turėti po daugelio metų nuoseklių jūsų pastangų.
Įsivaizduokite, kad jus išleidžia į pensiją. Ką gera nuveikėte, ką
nepaprasta jums pavyko pasiekti? Ką planuojate daryti išėję į pensiją?
Ar norėsite užsiimti kokia kita veikla?
Neapsiribokite mintimis. Kurkite vaizdą su įvairiausiomis smul
kmenomis. Įsivaizduokite savo jausmus ir emocijas. Pažadinkite vi
sus savo pojūčius.
Panašų eksperimentą esu atlikęs su keliomis universiteto studentų
grupėmis. „Įsivaizduokite, - sakydavau, - kad jums liko gyventi vie
nas semestras. Kaip jį praleisite?"
Taip žvelgiant pasaulis pasikeičia. Staiga išryškėja kitos vertybės,
apie kurių egzistavimą pirmiau nieko nežinojote.
Arba siūlydavau studentams savaitę gyventi taip, tarsi ta savaitė
būtų paskutinė, ir savo mintis užsirašinėti dienoraštyje.
Išaiškėjo įdomių dalykų: studentai imdavo rašyti tėvams laiškus ir
kalbėti apie savo meilę bei pagarbą jiems; taip pat jie susitaikė su bro
liais, seserimis ir draugais, su kuriais buvo susipykę.
Varomoji jų gyvenimo jėga tomis akimirkomis būdavo meilė. Įsi
vaizdavę, kad jiems liko mažai gyventi, jie suprasdavo, kaip bepras
miška yra pyktis, smerkti ir kaltinti.
Esama daugybės technikų, kaip „įjungus" vaizduotę pažinti tikrą
sias gyvenimo vertybes. Išbandžiau ne vieną, tačiau visuomet gaunu tą
patį rezultatą. Kai žmonės nutaria išsiaiškinti, kas jiems iš tiesų yra
svarbu, jie tai daro pagarbiai. Jų akiratis išsiplečia, jie ima mąstyti
platesnėmis kategorijomis, jie aprėpia kur kas daugiau negu ši diena ar
rytojus.
Vizualizacija ir įtvirtinimas
Asmeninis lyderiškumas - nevienalytis potyris. Ši savybė formuo
jama ne tik kuriant gyvenimo misijos teiginius. Veikiau tai nuolatinė
būsena, kai tuos teiginius bandoma realizuoti paisant svarbiausių
gyvenimo vertybių ir visada galvojant apie pabaigą. Nepakeičiamas
instrumentas tam tikslui pasiekti yra dešinysis smegenų pusrutulis.
Prisiminkime ankstesnį mūsų pavyzdį. Sakykime, esu tėvas ir la

bai myliu savo vaikus, todėl įrašau tėvystę į gyvenimo misijos teiginių
sąrašą. Tačiau kad ir kaip stengiuosi būti geras tėvas, dažnai susierzinu
ir pratrūkstu pykti.
Tada pasiryžimą tapti geru tėvu ir tokiu būdu realizuoti šį savo
gyvenimo misijos teiginį galiu įtvirtinti „įjungęs" dešinįjį pusrutulį,
tiksliau, pasitelkęs vaizduotę.
Geras įtvirtinimas turi penkis komponentus. Jis yra asmeniškas,
pozityvus, parašytas esamuoju laiku, vizualus ir jausmingas. Pavyzdžiui,
galėčiau sukurti tokį įtvirtinimą: „Džiaugiuosi (jausmingumas), kad,
kai mano vaikai elgiasi blogai, aš (asmeniškumas), mylintis tėvas, el
giuosi (esamasis laikas) išmintingai, tvirtai ir kantriai (pozityvumas)."
Paskui galiu tokį savo elgesį vizualizuoti. Galiu visiškai apsipalaiduoti
ir mintyse susikurti įvairias situacijas, kuriose vaikai, mano suprati
mu, elgiasi netinkamai. Viskas labai gyva. Pavyzdžiui, galiu įsivaiz
duoti net kėdės paviršių, ant kurio sėdžiu, grindis po kojomis, savo
megztinį, matau, kokia suknele vilki prieš mane stovinti dukra, regiu
jos veido išraišką. Kuo detaliau įsivaizduoju, tuo labiau jaučiuosi situ
acijos dalyvis, o ne pašalinis stebėtojas.
Ir štai mano vaizduotėje dukra pasielgia netinkamai - tikrovėje
toks jos elgesys mane tuojau pat išvesdavo iš kantrybės. Tačiau dabar,
užuot kaip paprastai supykęs, įsivaizduoju, kad elgiuosi kaip mylin
tis, kantrus ir geras tėvas - taip, kaip esu sau prižadėjęs.
Tokiu būdu galiu susikurti programą, pasirašyti scenarijų, kuris
atspindėtų mano svarbiausias vertybes, mano gyvenimo misijos tei
ginius.
Jei taip lavinsiuosi kasdieną, mano elgesys galiausiai pasikeis. Užuot
gyvenęs pagal scenarijų, primestą man tėvų ar visuomenės, galiu gyventi
išties nepriklausomai, vadovaudamasis tik savo vertybių sistema.
Tokiu būdu įtvirtinti gyvenimo misijos teiginius išmokiau ir savo

sūnų Syną. Tai jam labai padėjo tapti geru futbolininku, kai jis žaidė
vidurinės mokyklos komandoje gynėju. Iš pradžių jis vizualizuodavo
mano padedamas, o vėliau taip lavintis jau galėjo savarankiškai.
Jis atsipalaiduodavo ir imdavo giliai kvėpuoti. Kai visiškai nurim

davo, padėdavau jam vizualizuoti save kuo sudėtingesnėse situacijose,
pačiame žaidimo įkarštyje.
Sūnus įsivaizduodavo, kad su kamuoliu artėja varžovų komandos
puolėjas, ir jam reikia akimirksniu nuspręsti, kaip apsiginti. Tada jis
vizualizuodavo kelis situacijos variantus ir savo reakciją kiekvienu at
veju. Kartą jis pasiskundė, kad nuolatos jaučiasi įsitempęs. Kai išana
lizavome tuos pojūčius, aš supratau, kad tokios būsenos priežastys
grynai psichologinės - jis prieš rungtynes imdavo nuogąstauti, kad jį
sukaustys įtampa, tiksliau, jis pats tą įtampą imdavo vizualizuoti. Taigi
mano paskatintas jis ėmė vizualizuoti sudėtingas sportines situacijas,
kuriose jaučiasi atsipalaidavęs. Darydami šiuos pratimus supratome,
kad vizualizacijos turinys išties labai svarbus. Jei įsivaizduojate neigia
mus dalykus, tai juos ir susikuriate.
Žinomas vadybos specialistas daktaras Čarlzas Garfildas (Charles
Garfield) atliko išsamius ekstremaliai dirbančių sportininkų ir versli
ninkų galimybių tyrimus. Jis susidomėjo NASA programa ir ėmė
stebėti, kaip astronautai, prieš išeidami į atvirą kosmosą, kiekvieną
savo žingsnelį daugybę kartų repetuodavo žemėje, dirbtinai sukurtoje
kosmoso aplinkoje. Nors Čarlzas Garfildas jau turėjo matematikos
daktaro laipsnį, jis nutarė ištirti ekstremaliomis sąlygomis dirbančius
žmonės ir apsiginti psichologijos daktaro darbą.
Visų pirma jam pavyko nustatyti, kad jo tiriamieji turi puikią vaiz
duotę. Prieš imdamiesi konkrečios veiklos, jie ją „pamato, pajaučia ir
išgyvena". Galima sakyti, jie pradeda turėdami galvoje pabaigą.
Šį metodą galima taikyti visur. Kad ir kokia būtų jūsų veikla - gal
jūs reklamuojate naujas prekes, gal jūsų laukia sudėtingos derybos, gal
rengiatės spręsti savo kasdienes problemas - pirmučiausia visa tai aiš
kiai, gyvai ir kruopščiai atlikite vaizduotėje. Susikurkite „vidinę sau
gumo zoną". Jei mintyse gerai išanalizuosite situaciją, ji nebeatrodys
jums tokia paini ir jūsų nebegąsdins.
Jūsų dešinysis smegenų pusrutulis yra nuostabus instrumentas,
kuriuo jūs kuriate savo gyvenimo misijos teiginius ir juos vėliau
veiksmingai realizuojate.
Vizualizuoti dalykus bei juos įtvirtinti moko daugybė knygų, gar-

sajuosčių ir vaizdajuosčių. Kuriami nauji saviugdos metodai, iš jų ver
ta paminėti pasąmonės programavimą, neurolignvistinį programavi
mą ir naujas savitaigos formas. Šie metodai - tai tų pačių fundamen
talių pirmojo sukūrimo principų aiškinimas, mokymas ir pateikimas.
Tyrinėdamas „sėkmės11literatūrą, perskaičiau šimtus knygų. Nors kai
kurios jų yra pernelyg pretenzingos ir remiasi ne moksliniais faktais, o
pramanais, vis dėlto iš esmės ši literatūra yra vertinga. Manyčiau, kad
daugelio ten aprašytų principų šaltinis yra Biblija.
Kai žmogus turi lyderio savybių, jis taip pat moka ir vizualizuoti,
ir savo vizijas įtvirtinti - šie gebėjimai atsiranda tarsi savaime, kai gy
venimo centre yra sutelkti tikslai ir principai. Manau, kad visų pa
grindinių religijų esmė yra ta pati —tai tik į kitas formas įvilkti saviug
dos būdai: meditacijos, maldos, įžadai, Rašto studijos ir dar daug kitų.
Tačiau jei šias technikas, nepaisydami esminių bendrabūvio prin
cipų, padarysite visuomeninės etikos dalimi, tai jos tenkins tik ribotus
jūsų ego poreikius.
Vizualizacija ir įtvirtinimas yra mentalinio programavimo formos,
todėl prieš programuodami pirmiausia turime įsitikinti, kad progra
ma dera su mūsų vidiniu centru, su teisingais principais, o nėra orien
tuota į pinigus ar ką kita.
Pasitelkęs vaizduotę ir siekdamas materialinės naudos, žmogus iš
tiesų gali pakilti į sėkmės viršūnę, tačiau dažnai greitai nusirita žemyn.
Todėl aš manau, kad vaizduotės paskirtis kur kas kilnesnė. Kai vaiz
duotė paklūsta sąžinei, žmogus peržengia savojo ego ribas, ima gyven
ti kitų labui, jo būtį pagrindžia unikalūs tikslai ir bendros mūsų tik
rovės principai.
T ik sl a i ir v a id m e n y s
Kai dešiniojo pusrutulio sukurtiems vizijos paveikslams reikia su

teikti žodinę formą - paversti juos į gyvenimo misijos teiginius -
jums būtina „įjungti" kairįjį smegenų pusrutulį, kurio funkcija yra
apdoroti loginę ir žodinę informaciją. Kvėpavimo pratimai „sutaiko"
protą su kūnu, o štai rašymas padeda susieti sąmonę su pasąmone.

Rašymas išgrynina mintį, suskirsto ją kaip visumą į atskiras sudeda
mąsias dalis, galima sakyti, į atskirus punktus.
Mes gyvenime atliekame daug vaidmenų. Pavyzdžiui, aš vienu me
tu atlieku sutuoktinio, tėvo, dėstytojo, bažnyčios bendruomenės na
rio ir verslininko vaidmenis, ir visi jie man yra svarbūs.
Didelė sėkmės siekiančių žmonių problema yra ta, kad jie nemoka
mąstyti apibendrintai. Jie dažnai nejaučia proporcijų, neturi pusiau
svyros jausmo bei ryšio su aplinka - visa to, kas padeda siekti sėkmės.
Jie stačia galva neria į darbą ir pamiršta pasirūpinti savo sveikata. Dėl
profesinės sėkmės jie gali paaukoti net santykius su brangiausiais žmo
nėmis.
Jei kurdami savo viziją suskirstysite ją į atskiras dalis, į atskirus
gyvenimo misijos teiginius, į atskirus vaidmenis, ji bus labiau suba
lansuota. Štai jūsų profesinė veikla (nesvarbu, ar jūs prekybininkai, ar
vadybininkai, ar gamintojai) - pagalvokite, ko norite pasiekti? kokio
mis vertybėmis vadovaujatės? kaip ta veikla veikia kitus jūsų vaidme
nis: vyro, žmonos, tėvo, motinos, kaimyno, bendruomenės nario?
Kokie norite būti, atlikdami savo vaidmenis? Kas jums svarbu?
Štai kaip vienos bendrovės vadovas sukonkretino savo gyvenimo
misiją - suskirstė ją į atskirus teiginius bei vaidmenis:
Mano gyveninio misija - garbingai gyventi ir padėti kitiems

Kad atlikčiau šią misiją:
Esu geraširdiškas: myliu kiekvieną žmogų, kad ir kas jis būtų.
Aukoju: visą savo talentą, laiką ir išteklius skiriu savo misijai.
Įkvepiu: mano gyvenimas - tai įrodymas, kad visi esame mylinčio
Dangiško Tėvo vaikai ir kad visi galijotai gali būti įveikti.
Darau kitiems įtaką: mano darbai keičia kitų žmonių gyvenimą.
Mano svarbiausi vaidmenys:

Vyro: žmona yra svarbiausias asmuo mano gyvenime. Mes kartu
mėgaujamės harmonijos, triūso, dosnumo, taupumo vaisiais.
Tėvo: stengiuosi, kad mano vaikai kasdien patirtų vis didesnį

džiaugsmą.
Sūnaus ir brolio: myliu savo tėvą ir brolį; kai jiems reikia manęs,
visada esu šalia.
Krikščionio: esu ištikimas Dievo tarnas, pasirengęs visada tarnauti
kitiems Dievo vaikams.
Kaimyno: mano bendravimas su kitais atspindi mano meilę Kristui.
Pokyčių katalizatoriaus: esu tas, kurio dėka bendrovė dirba labai
našiai.
Mokinio: kasdien išmokstu vis naujų svarbių dalykų.
Jei jūsų gyvenimo misija sudalyta į atskirus teiginius, į svarbiausius

gyvenimo vaidmenis, pats gyvenimas tampa pusiausviras ir harmo
ningas. Kiekvieną vaidmenį atliekate puikiai, nes visi jie jums yra vie
nodai svarbūs.
Kai žinote, kokie yra jūsų pagrindiniai vaidmenys šiandieną, jūs
numatote ilgalaikius savo tikslus - kaip tie vaidmenys atrodys po dau
gelio metų. „Įjunkite" dešinįjį pusrutulį - savo vaizduotę, kūrybišku
mą, sąžinę. Jei jūsų gyvenimo misija pagrįsta teisingais principais, tai
ir tikslai bus teisingi, jie derės su natūraliais gamtos ir visuomenės
dėsniais ir juos bus paprasta įgyvendinti. Jie bus tik jūsų: atspindės
esmines jūsų vertybes, unikalų talentą, asmenybę.
Siekiant tikslo svarbu yra galutinis rezultatas, o ne veikla. Kiekvie
ną akimirką jūs žinote, ko siekiate ir kiek jau esate pasiekę, - kokioje
savo kelio atkarpoje esate. Jūs mokate susikaupti, esate proaktyvus,
atsakote už kiekvieną savo poelgį, - štai tada jūsų gyvenimo misijos
teiginiai bus realizuoti ir visi vaidmenys atlikti puikiai.
Vaidmenys ir tikslai gyvenimo misijai suteikia organizuotumo ir
kryptingumo. Jei dar neturite gyvenimo vizijos, jei nenusistatėte gy
venimo misijos, pats metas tai atlikti. Kai apsibrėšite savo veiklos
sritis ir priešais akis turėsite kelis konkrečius gyvenimo tikslus, jūsų
veiksmai taps prasmingesni ir tikslesni.
Tikslai esti pagrindiniai, kurių siekiame visą gyvenimą, ir artimiau
sieji, kurių siekiame šiandieną, rytoj... Artimiausius tikslus aptarsime
kalbėdami apie trečiąjį įprotį. Šiuo metu jums svarbiausia suformu

luoti savo gyvenimo misijos teiginius, išmokti savo vaidmenis ir nu
sistatyti pagrindinius tikslus.
Š e im ų m is ijo s t e ig in ia i
Antrasis įprotis veiksmingas visose veiklos srityse. Visi —paskiri as

menys, šeimos, įvairios visuomeninės grupės, bendrovės - pasieks kur
kas geresnių rezultatų, jei savo veiklą pradės turėdami galvoje pabaigą.
Daugelis šeimų, kilus nesutarimams ar krizei, ieško greitų pagalbos
priemonių, akimirksniu veikiančio vaisto. Kai šeimoje kyla įtampa, į
santykių paviršių išplaukia pačios blogiausios sutuoktinių savybės: jie
tampa sarkastiški, linkę tuojau pat kritikuoti, bartis, o kartais būna
atvirkščiai —užsisklendžia savyje ir tyli. Vaikai, matydami tokį tėvų
elgesį, susiformuoja nuomonę, kad šeimos problemas galima spręsti
tik dviem būdais: aršiai įrodinėti savo tiesą arba pasiduoti.
Šeimos šerdis - bendros vizijos ir vertybės, bendra gyvenimo misi
ja - yra pastovi, ji nekinta. Rašydami šeimos gyvenimo misijos teigi
nius, jūs paklojate jos pamatus.
Tokie šeimos gyvenimo misijos teiginiai, arba jos vizija, yra šei
mos konstitucija, standartas, ypatingas matas, kuriuo bus vertinami
visi bendri sprendimai. Ji suteikia šeimos gyvenimui tęstinumo, vien
tisumo, kryptingumo. Jei atskirų šeimos narių vertybės neprieštarau
ja šeimos vertybėms, visa šeima kartu gali siekti bendrų tikslų.
Pakartosiu, kad misijos teiginių rašymas lygiai toks pat svarbus
kaip ir patys teiginiai. Ši veikla sutelkia šeimą, pagerina jos funkciona
vimą. Kartu kurdami šeimos gyvenimo misijos teiginius, šeimynykš
čiai stiprina savo GP (prisiminkite auksinius kiaušinius).
Jei šeimos misijos teiginius kuria visi šeimynykščiai, jei kiekvienas
pasako savo nuomonę, ima formuotis jų tarpusavio supratimas. Dirb
dama kartu šeima gauna kur kas geresnį rezultatą, negu gautų kiekvie
nas jos narys dirbamas atskirai. Periodiškai persvarstydama savo misi
jos teiginius, plėsdama požiūrį, koreguodama interesus ir veiklos kryp
tis, šeima išsaugo bendras vertybes ir išlieka vieninga.
Šeimos misijos teiginiai tampa šeimos valdymo įrankiu. Kai kyla

problemų, šeimos konstitucija primena, kas kiekvienam šeimos na
riui yra svarbiausia, taip pat padeda rasti optimalų problemos spren
dimą, pagrįstą teisingais principais.
Štai mūsų namuose šeimos gyvenimo misijos teiginiai kabo sve
tainėje ant sienos, kad kiekvienas galėtų kasdien pasitikrinti.
Nuolatos skaitydami žodžius apie meilę, tvarką, atsakingą nepri
klausomybę, paslaugumą ir kitas bendro gyvenimo vertybes, mes su
sikuriame kriterijų, kuriuo vertiname, kaip mums - šeimai - sekasi
siekti svarbiausių mūsų tikslų.
Planuodami šeimos veiklą, mes klausiame: „Kokių tikslų, atsižvelg
dami į svarbiausius šeimos gyvenimo principus, mes sieksime? Kaip
sieksime? Kaip puoselėsime savo vertybes?11
Savo misijos teiginius mes persvarstome ir tiksliname du kartus
per metus - rugsėjo ir birželio mėnesiais, mokslo metų pradžioje ir
pabaigoje. Mes juos tobuliname, įtvirtiname ir patikriname, ar jie
dera su tikrove. Tai darydami stipriname tikėjimą savo vertybėmis ir
savimi.
O r g a n iz a c ijų m is ijo s t e ig in ia i
Organizacijoms taip pat labai svarbu suformuluoti savo misijos

teiginius, susikurti savo veiklos viziją. Kai dirbu su bendrovėmis, su
žmonių grupėmis, svarbiausia mano užduotis yra padėti joms susi
kurti veiksmingus misijos teiginius. Kad būtų veiksmingi, jie turi at
spindėti svarbiausius tos organizacijos tikslus, kurie kartu išreiškia ir
kiekvieno jos nario tikslą. Dar kartą pakartosiu: misijos teiginių kūri
mas lygiai toks pat svarbus kaip ir pati misija. Šis procesas sutelkia
darbuotojus ir padeda siekti bendro tikslo.
Ne kartą esu stebėjęs, kaip apmokomi nauji IBM specialistai. Ma
ne tai išties žavi. Bendrovės vadovai kaskart susirinkę paskelbia, kad
IBM trys svarbiausios vertybės yra šios: žmogaus orumas, tobulumo
siekis ir tarnystė kitiems.
Tai sudaro IBM vertybių sistemą. Visa kita gali keistis, bet šie trys
teiginiai - niekada. Šios vertybės susieja visus bendrovės narius, at
spindi bendrą tikslą ir garantuoja asmeninį kiekvieno saugumą.
Kartą konsultavau IBM inžinierių grupę Niujorke - apie dvide

šimt žmonių. Netikėtai vienas iš jų pasijuto blogai. Jis paskambino
žmonai į Kaliforniją, o ši labai susirūpino, mat vyras sirgo reta lėtine
liga ir jam reikėjo specialaus gydymo. Atsakingi už kursus IBM vady
bininkai nuvežė vyriškį į labai gerą ligoninę, kurioje buvo reikiamų
specialistų. Tačiau žmona vis tiek būgštavo ir norėjo, kad vyras grįžtų
namo, kur jo jau laukė asmeninis gydytojas.
Taigi kolegos nutarė išsiųsti jį namo. Taupydami laiką, jie ma
lūnsparniu nuskraidino ligonį į oro uostą, o iš oro uosto —specialiu
reisu į Kaliforniją.
Neįsivaizduoju, kiek jiems tai kainavo, bet manau, kad ne vieną
tūkstantį dolerių. IBM bendrovė vertina kiekvieną savo darbuotoją.
Tokia jų strategija, taip jie supranta bendras vertybes.
O štai kitas pavyzdys. Kartą atvykau į vieną viešbutį, kuriame tu

rėjau mokyti 175 prekybos centrų vadybininkus. Mane nustebino
aukšta aptarnavimo kokybė. Viešbučio patarnautojai elgėsi natūraliai,
spontaniškai, jų neprižiūrėjo joks viršininkas.
Į viešbutį atvykau gana vėlai. Užsiregistravęs pasidomėjau, ar ap
tarnaujantis personalas dar dirba. Registratorius atsakė:
- Ne, tačiau jeigu norite, galiu nueiti į virtuvę ir atnešti sumuštinį,
salotų ar šiaip ko užkąsti.
Jam atrodė labai svarbu pasirūpinti, kad man čia būtų jauku.
—Gal norėtumėte apžiūrėti posėdžių salę? - paskui paklausė jis. -
Jei turite kokių pageidavimų, sakykite, aš viskuo pasirūpinsiu.
Stebėtina, kad šis darbuotojas nuoširdžiai siūlėsi man padėti nie
kieno neprižiūrimas ir neraginamas.
Kitą dieną prieš pat paskaitą susigriebiau, kad neturiu spalvotų ra
šiklių tekstui žymėti. Per pertraukėlę išėjęs į holą pastebėjau pasiunti
nuką, bėgantį su kažkokia užduotimi.
- Pakliuvau į bėdą, - pasiskundžiau. - Skaitau paskaitą ir man

reikia spalviklių, bet neturiu laiko jų ieškoti.
Jis atsisuko ir perskaitęs kortelėje mano pavardę atsakė:
- Aš viskuo pasirūpinsiu, pone Coveyau.
Užuot atsakęs „Nežinau, kur jų gauti" arba „Kreipkitės į administ
ratorių", jis pats viskuo pasirūpino, tarsi jam būtų buvusi didžiulė
garbė man pasitarnauti.
Kai koridoriuje apžiūrinėjau kabančius paveikslus, prie manęs pri
ėjo vienas viešbučio tarnautojas ir paklausė:
- Pone Coveyau, jei norite daugiau sužinoti apie kūrinius, mes
turime jų katalogą.
Kaip viskas apgalvota! Koks paslaugumas!
Vėliau stebėjau tokį epizodą: viešbučio valytojas, užlipęs ant aukš
tų kopėčių, valė holo langus ir pamatė, kad lauke, sodelyje, suklupo
moteris su ramentais. Nors šalia jos buvo žmonių, valytojas nulipo
nuo kopėčių, išbėgo į lauką ir padėjo moteriškei įeiti į viešbutį, pas
kui grįžo į savo darbo vietą ir baigė valyti langus.
Panorau išsiaiškinti, kaip viešbučio vadovams pavyko išugdyti to
kią puikią darbo kultūrą, išmokyti savo darbuotojus tokio paslaugu
mo. Šnektelėjau su ūkvedžiais, padavėjais, pasiuntinukais ir supratau,
kad jie visi nuoširdžiai tikėjo savo organizacijos vertybėmis.
Kai pro užpakalines duris įėjau į virtuvę, pamačiau įdomų plakatą.
Jame buvo užrašyta svarbiausioji jų vertybė: „Nepriekaištingas kiek
vieno kliento aptarnavimas." Galiausiai kreipiausi į viešbučio vadybi
ninką ir tiesiai jam pasakiau:
- Aš padedu bendrovėms kurti grupinį ypatumą, grupinę kultūrą.
Esu sužavėtas jūsų viešbučio tvarkos.
- Ar žinote, kur mūsų sėkmės paslaptis? - paklausė jis ir išsitraukė
surašytus viso viešbučių tinklo misijos teiginius.
- Įspūdinga! - atsakiau perskaitęs. - Vis dėlto panašias įspūdingas
vizijas ir misijas turi daugelis bendrovių.
- Ar norėtumėte žvilgtelėti į misijos teiginius, sukurtus specialiai
šiam viešbučiui? - paklausė jis.
- Norite pasakyti, kad jūsų viešbutis turi atskirą viziją?
- Žinoma.
- Kitokią negu viso viešbučių tinklo?
- Taip. Nors neprieštarauja bendriems teiginiams, mūsų misija
sukurta specialiai mums, atsižvelgiant į mūsų sąlygas, aplinką ir laiką.
Jis padavė man kitą popieriaus lapą.
- Kas kūrė šiuos teiginius? - pasidomėjau aš.
- Visi mes.
- Visi? Tikrai kiekvienas?
- Taip.
- Ir ūkvedžiai?
- Ir ūkvedžiai.
- Ir padavėjos?
- Ir padavėjos.
- Ir administratoriai?
- Ir administratoriai. Ar norite pamatyti, kokias misijas yra sura
šę tie žmonės, kurie čia dirbo vakar, kai atvykote jūs? - ir jis parodė
man jų surašytus misijos teiginius, kurie atspindėjo ir bendrąsias
organizacijos vertybes. Kiekvienas tarnautojas dalyvavo kuriant bendrą
viziją.
Viešbučio vizija, misijos teiginiai, buvo tarsi ašis, ant kurios sukosi
visi kiti atskirų darbuotojų teiginiai. Bendra vizija buvo kriterijus,
kuriuo jie vadovavosi darydami savo profesinius sprendimus. Ji at
spindėjo darbuotojų santykius su viešbučio svečiais, su bendradarbiais.
Ta vizija pakeitė vadybininkų ir vadovų darbo stilių, ja remiantis bu
vo samdomi bei apmokomi darbuotojai.
Kai vėliau nuvykau į kitą to paties tinklo viešbutį, pirmiausia pa
prašiau parodyti jų rašytinę viziją, ir jie mielai sutiko. Kai šiame vieš
butyje pamačiau jų šūkį „Nepriekaištingas kiekvieno svečio aptarna-
vimas“, supratau, kad tai ne šiaip sau gražūs žodžiai.
Tris dienas viešbutyje įdėmiai stebėjau įvairiausias situacijas ir per
sonalo elgesį. Klientų aptarnavimas buvo išties nepriekaištingas, be
to, visuomet individualus. Štai, pavyzdžiui, kai paklausiau vieno dar
buotojo, kur yra geriamo vandens fontanėlis, užuot tik nurodęs, jis
nuvedė mane prie jo.
Didžiausią įspūdį patyriau tada, kai sužinojau, kad vienas patar

nautojas savo noru vadybininkui prisipažino padaręs klaidą. Tada mes
užsisakėme pietus į kambarį. Mums pranešė, kada maistas bus patiek
tas tuojau pat, tačiau patarnautojas netyčia išpylė karštą šokoladą ir,
kadangi jam reikėjo pakeisti staltiesę ir vėl pripilti gėrimo, vėlavo gal
penkiolika minučių. Mums tai nebuvo labai svarbu. Mes nepareiškė
me jokių pretenzijų.
Vis dėlto kitą dieną kambarių aptarnavimo personalo vadybinin
kas atsiprašė ir kaip kompensaciją už patirtus nepatogumus pasiūlė
nemokomus pusryčius.
Kiek daug tai pasako apie viešbučio kultūrą! Patarnautojas pranešė
savo viršininkui apie šį tarsi nereikšmingą epizodą, nes jam išties rūpė
jo viešbučio svečiai.
Kaip sakiau pirmojo viešbučio vadybininkui, esu matęs daugybę
bendrovių vizijų ir jų misijų teiginių. Noriu pridurti štai ką: yra di
džiulis skirtumas tarp vizijos, parašytos visų organizacijos narių, ir
vizijos, kurią kabinetuose už raudonmedžio durų sukurpia keli vadovai.
Didelė organizacijų (taip pat ir šeimų) problema yra ta, kad žmo
nėms dažnai nerūpi nei kitų tikslai, nei visos organizacijos siekiai. Jie
tiesiog tais dalykais nesidomi.
Konsultuodamas bendroves dažnai sutinku žmonių, kurių indivi
dualūs tikslai labai skiriasi nuo bendrų tikslų. Taip pat pastebėjau,
kad dažnai bendrovių darbo apmokėjimo sistema nė kiek neatspindi
jų deklaruojamų vertybių.
Pradėdamas dirbti su bendrovėmis, kurios turi vienokią ar kitokią
rašytinę viziją, aš pirmiausia klausiu: „Kas iš jūsų darbuotojų žino,
kad bendrovė turite rašytinę viziją? Kas iš jūsų yra matęs jos misijos
teiginius? Kas juos kūrė? Kas iš jūsų jais tikrai tiki ir remiasi, kai spren
džia svarbias profesines problemas?"
Jeigu nedalyvaujate, kai surašomi jūsų bendrovės misijos teiginiai,
vadinasi, jie nėra jūsų profesinės veiklos gairės. Užsirašykite štai šiuos
žodžius, pasibraukite juos: Jeigu jūsų nedomina bendros veiklos vizija,
tai jūs dirbate blogai.
Tik ką į bendrovę atėjusiam darbuotojui (arba, sakykime, mažam

vaikui šeimoje) iš pradžių tikslą galite nurodyti, įbrukti, ir veikiausiai
jis paklus, ypač jei bendrovėje (ar šeimoje) darnūs tarpusavio santykiai.
Bet žmonės bręsta ir profesinė veikla jiems įgauna kitą prasmę - jie
nori būti visaverčiai savo organizacijos nariai. Antraip jie rimtai nepri
ims jokių tikslų, neturės stiprių motyvų jų siekti.
Štai kodėl misijos teiginius reikia rašyti kantriai, nuoširdžiai, at-
jaučiai, negailint talento ir energijos. Pakartosiu dar kartą: bendrovės
misijos teiginiai nėra greitosios pagalbos forma. Kad bendrovės veikla
ir valdymas imtų derėti su strategine jos vizija ir vertybėmis, reikia
laiko, nuoširdžių pastangų, nuoseklumo, drąsos.
Organizacijų misijos teiginiai atspindi visų jos narių troškimus ir
vertybes, ugdo jų vienybę ir pareigingumą. Tokie teiginiai yra stan
dartas, matas, kuriuo jie matuoja savo veiklą. Kai bendrovė turi veik
los viziją, jos darbuotojų nebereikia kontroliuoti ar jais manipuliuoti,
nes jie yra nekintanti bendrovės šerdis.
P a t a r im a i
1. Užrašykite įspūdžius, kuriuos patyrėte įsivaizduodami savo laido

tuves (pratimas, kurį aprašiau knygos pradžioje). Kad būtų leng
viau sutelkti mintis, siūlau šią lentelę.
Veiklos pobūdis Veiklos charakteris Indėlis Pasiekimai
Šeima
Draugai
Darbas
Bažnyčia,
Bendruomenė
2. Skirkite truputį laiko ir užrašykite, kaip įsivaizduojate savo vaid

menis. Ar esate jais patenkinti?
3. Kasdien trumpam atidėkite visus darbus ir pradėkite formuluoti
savo gyvenimo misijos teiginius.
4. Panagrinėkite A priede pateiktą lentelę: kokie centrai formuoja jū
sų elgesio modelį? Ar jūs patenkinti šios analizės rezultatais?
5. Pradėkite rinkti ir užsirašinėti pastabas, mintis, citatas, - viską, kuo
remdamiesi galėtumėte suformuluoti savo gyvenimo misijos tei
ginius.
6. Prisiminkite kokį nors projektą, kurį netrukus turėsite įgyvendin
ti, ir pabandykite įgyvendinti jį mintyse. Užrašykite, kokių rezul
tatų trokštate pasiekti ir kokių veiksmų ketinate imtis.
7. Aptarkite antrąjį įprotį su šeima ar su darbo kolegomis, pasiūlykite
kartu pradėti kurti šeimos ar darbo grupės misijos teiginius.
III ĮPROTIS
P radėk nuo
SVARBIAUSIŲ DALYKŲ
A s m e n in ė s vadybos
p r in c ip a i
Svarbūs dalykai neturi

priklausyti nuo menkniekių.
- G oeth e
ir atsakyti j du klausimus. Tai padės

SlU LYČ lA U SKIRTI šiek t ie k laiko
jums geriau suprasti trečiąjį įprotį.
1. Ar esama tokio dalyko, kurio iki šiol nedarėte, tačiau kuris, jei
nuolatos jj darytumėte, iš esmės pakeistų jūsų asmeninio gyveni
mo kokybę?
2. Koks dalykas galėtų taip pat pagerinti jūsų profesinės veiklos re
zultatus ?
Jūsų atsakymus aptarsime vėliau, o dabar apžvelkime trečiąjį įprotį.
Trečiasis įprotis padeda siekti asmeninės veiklos vaisių, jis kyla iš

pirmųjų dviejų.
Pirmasis įprotis padeda mums tapti kūrėjais ir prisiimti atsakomy
bę už savo gyvenimą. Šio įpročio pagrindas yra vaizduotė, sąžinė, lais
va valia ir savivoka. Jūs galite sau pasakyti: „Vaikystėje primestas ir
viešosios nuomonės patvirtintas scenarijus man netinka. Jis neveiks
mingas. Turiu galimybę jį pakeisti."
Antrasis įprotis—tai pirmasis, arba mentalinis sukūrimas. Jį vykdo
me „įjungę" savo vaizduotę, mes protu kuriame dalykus, kurių dar
nematome akimis. Paskui mūsų sąžinė nubrėžia tam tikras moralines
ribas, kurių turime paisyti, kad jaustumės gyvenime laimingi. Antra-
III ĮPROTIS • PRADĖK NUO SVARBIAUSIŲ DALYKŲ 157
sis įprotis glaudžiai susijęs su mūsų esminėmis paradigmomis, svar

biausiomis vertybėmis, taip pat su mūsų ateities vizija, su viso gyveni
mo misija.
Trečiąjį įprotį galima būtų pavadinti antruoju, arba materialiuoju,
sukūrimu. Tai natūralus iš pirmųjų dviejų įpročių rezultatų kylantis
veiksmas - tų rezultatų suaktualinimas. Tai laisva valia savo gyveni
mą grįsti principais. Tai tikslo siekimas, - nuolatos, kasdien, kiekvie
ną minutę.
Kad galėtumėte remtis trečiuoju įpročiu, pirma turite išsiugdyti pir
muosius du. Jūs negalite savo gyvenimo centre turėti tvirtų principų,
kol nepažinote savo proaktyvios prigimties bei savo paradigmų ir ne
išmokote jų keisti.
Tik pasikloję visą šį būtiną pamatą, jūs, kasdien, kas valandą, kas
minutę remdamiesi trečiuoju įpročiu>į savo gyvenimo centrą galite
įkelti principus. Tada prasideda asmeninės vadybos etapas.
Prisiminkime: vadyba iš esmės skiriasi nuo vadovavimo, nuo ly
deriškumo. Pastaroji savybė - tai iš esmės dešiniojo smegenų pusru
tulio veiklos rezultatas. Tai veikiau menas, paremtas filosofija, tai at
sakymai į pagrindinius gyvenimo klausimus.
Kai tuos atsakymus turite, kai žinote, „kur reikia kirsti medžius",
galite efektyviai organizuoti savo veiksmus, kurie padės jums kurti
tokį gyvenimą, kokio norite. Tai yra asmeninio gyvenimo vadyba. Ir,
žinoma, ji bus perniek, jeigu „tiesdami kelią iškirsite ne tuos medžius".
Efektyvi vadyba yra visumos dalijimas į dalis, analizė, įvykių eilišku
mo numatymas, laiko skaičiavimas, - visa tai kairiojo smegenų pus
rutulio funkcijos. Sėkmingos asmeninės veiklos sąlygas galiu apibū
dinti tokiu aforizmu: Planuok iš dešinės, vykdyk iš kairės.
L a isv o s v a l io s jė g a
Be savivokos, vaizduotės ir sąžinės, egzistuoja dar viena labai svarbi

savybė —laisva valia. Nuo jos priklauso žmogaus asmeninės vadybos
sėkmė: gebėjimas rinktis, spręsti ir įgyvendinti savo sprendimus. Iš
esmės tai yra gebėjimas proaktyviai veikti ir vykdyti savo programą.
Žmogaus valios jėga yra neįtikėtina, - kasdien gyvenimas pateikia

vis naujų šios tiesos įrodymų. Tačiau čia mes kalbame ne apie unika
lius žygdarbius, o apie nuolatinę mūsų veiklą, apie gyvenimo rutiną.
Sėkmė mus lydės tada, kai išmoksime įtempti valią darydami kasdie
nius sprendimus. Jei norite „išmatuoti" savo valios stiprumą, paanali
zuokite, kaip vykdote pažadus bei įsipareigojimus. Mokėjimas tesėti
duotą žodį - fundamentali žmogiškoji vertybė. Tai savigarba - esmi
nis charakterio etikos komponentas, tobulėjimo variklis.
Efektyvi asmeninio gyvenimo vadyba skatina pirmiausia rūpintis
tuo, kas svarbiausia. Lyderyškumo savybė padeda išaiškinti, kas mums
yra „svarbiausia", o vadyba - kaip su tais dalykais elgtis kiekvieną die
ną, kiekvieną minutę. Vadyba - tai drausmė, žingsniai tikslo link.
Galima pasakyti taip: jei esate geri savo gyvenimo vadybininkai,
jūs elgiatės valingai ir laikotės tam tikros drausmės, kurios skatina
laikytis jūsų vertybės. Jei esate valingi ir harmoningi, pirma rūpinatės
savo vertybėmis, o ne jausmais, nuotaikomis ar impulsais.
Man labai patiko E. M. Grėjaus (E. M. Gray) esė Bendrasis sėkmės
vardiklis ( The Common Denominator ofSuccess). Autorius visą savo
gyvenimą ieškojo sėkmės elemento, kuriuo naudojasi visi laimingi
žmonės. Jis priėjo išvadą, kad tai nėra darbštumas nei laimingas atsi
tiktinumas, nei koks ypatingas gebėjimas bendrauti, —nors visos šios
savybės, be abejo, yra svarbios. Pasirodė, kad daugiau negu kiti daly
kai sėkmę lemia sugebėjimas pirmiausia padaryti tai, kas svarbiausia, -
tai yra trečiasis sėkmės lydymų žmonių įprotis.
E. M. Grėjus teigia: „Sėkmės lydimi žmonės turi įprotį daryti tai,
ko nevykėliai daryti nenori. Jie taip elgiasi ne todėl, kad jiems ta veik
la patinka. Žinoma, ne visada patinka, tačiau tikslas jiems yra svarbes
nis negu nenoras atlikti vieną ar kitą darbą." Kad galėtumėte nugalėti
savo nenorą, jeigu jis kyla, jums reikia aiškaus tikslo, vizijos - tą susi
kuriate antruoju įpročiu. Paskui jūs tariate ryžtingą „taip", kai reikia
atlikti išties svarbias užduotis, ir tvirtą „ne" visiems antraeiliams da
lykams. Jūs turite įtempti valią, kad atliktumėte nemalonius, tačiau
svarbius darbus, o ne tenkintumėte vienadienius troškimus. Tokie
yra proaktyvus pirmojo sukūrimo veiksmai.
K eturi l a ik o v a d y b o s r a id o s e t a pa i
Kalbėdami apie trečiąjį įprotį, mes paliesime daugelį asmeninio gy

venimo ir laiko vadybos aspektų. Ilgai tyrinėjau šią veiklos sritį ir
dabar tvirtinu, kad laiko vadybos esmę geriausiai apibrėžia ši taisyklė:
Plamiodamas darbų atlikimo eiliškumą ir tuos darbus atlikdamas, vi
suomet atsižvelk į prioritetus. Ši taisyklė atspindi laiko vadybos mode
lių raidą, šia tema daug rašoma ir diskutuojama.
Asmeninės vadybos principai evoliucionavo panašiai kaip ir dau
gelis kitų žmogaus veiklos sričių. Didžiausi raidos postūmiai - arba,
kaip sako rašytojas ir futuristas Alvinas Tofleris (Alvin Toffler), „ban-
gos“ - atsiranda vienas po kito, progresuoja ir suteikia modeliams vis
naujų svarbių aspektų. Pavyzdžiui, socialinė raida: pirmiausia įvyko
agrarinė revoliucija, paskui - pramoninė ir galiausiai - informacinė.
Kiekvienas kitas etapas yra pažangesnis, suteikia daugiau galimybių
tobulėti visiems visuomenės nariams.
Laiko vadybos samprata kinta tokiomis pat bangomis —kiekviena
suteikia vis daugiau galimybių valdyti savo gyvenimo aplinkybes ir
situacijas. Pirmosios kartos laiko vadyba - tai ranka rašytos pastabos,
planuojamų darbų sąrašai, bandymai apskaičiuoti, kiek reikės laiko ir
energijos savo planams įgyvendinti.
Antrosios kartos laiko vadyba - tai tvarkaraščiai, žurnalai, kuriuo
se registruojami būsimi susitikimai. Tai bandymas pažvelgti į ateitį,
sudaryti būsimųjų įvykių ir veiklos grafiką.
Trečioji karta —tai dabartiniai laiko organizavimo metodai. Jie
siūlo svarbią naujovę - rinktis prioritetus, išsiaiškinti vertybes ir veikti
atsižvelgiant į jas. Trečiosios kartos laiko vadybos metodai padeda
tikslus suskirstyti į šiandieninius, tarpinius ir pagrindinius - atsižvel
giant į vertybes, kuriomis tie tikslai grįsti. Taip pat moko, kaip pla
nuoti dienos veiklą.
Nors trečiosios kartos laiko vadybos metodai išties nepaprastai ver
tingi, vis dėlto žmonės ima suprasti, kad „efektyvus veiklos organiza
vimas" ir „laiko vadyba" kartais duoda visai kitus rezultatus, negu kad
buvo tikėtasi. Didesnio efektyvumo siekimas dažnai trukdo prasmin
gai bendrauti ir spontaniškai mėgautis gyvenimu.
Daugelis žmonių mano, kad laiko organizavimo ir planavimo pro

gramos bei įvairūs tvarkaraščiai pernelyg varžo bei riboja laisvę, todėl
jų atsisako. Tačiau griežtai atmesdami trečios kartos metodus, kartu
su neigiamais dalykais jie atmeta ir teigiamus - kaip sakoma, „su van
deniu išpila kūdikį". Norėdami normaliai bendrauti, tenkinti kitus
savo poreikius, kasdien mėgautis gyvenimu, jie vėl grįžta prie pirmo
sios ir antrosios kartų metodų.
Dėl minėtų priežasčių šiuo metu ima rastis ketvirtoji laiko vady
bos metodų karta. Ji visiškai kitokia negu pirmosios trys. Šių metodų
šalininkai mano, kad terminas „laiko vadyba" iš esmės klaidingas, nes
reikia organizuoti ne laiką - organizuotis reikia patiems. Pasitenkini
mas yra galutinių konkrečios veiklos rezultatų ir jų lūkesčių funkcija.
O lūkesčiai (ir pasitenkinimas) yra mūsų įtakos rate.
Užuot didžiausią dėmesį skyrę daiktams ir laikui, ketvirtosios kar
tos laiko vadybos metodai rūpinasi darniais santykiais ir veiklos rezul
tatais- trumpai tariant, stengiasi išsaugoti P/GP pusiausvyrą.
II KVADRANTAS
Ketvirtosios kartos laiko vadybos principai pavaizduoti lentelėje.

Kaip matome, laiką mes paprastai eikvojame ketveriopai.
Dvi veiklos sferos yra skubūs ir svarbūs dalykai. Skubūs- tai įvairūs
darbai, kuriuos turime atlikti „nedelsdami!". Jie mus „spauste spau
džia". Pavyzdžiui, skambantis telefonas - tai skubus reikalas. Daugelis
žmonių neįsivaizduoja, kaip galima nepakelti ragelio - jie viską meta
ir puola atsiliepti.
Jei kam nors paskambinote, vargu ar pašnekovas pakėlęs ragelį pra
šys palaukti penkiolika minučių. Bet jei ateisite į priimamamąjį, vei
kiausiai teks palaukti, kol jis jus pakvies ar baigs pokalbį telefonu su
kažkuo kitu.
Skubūs reikalai yra akivaizdūs. Jie mus spaudžia, reikalauja, kad
jais pasirūpintume. Jie - prieš akis. Paprastai juos atlikti lengva ir
malonu. Bet labai dažnai jie visai nesvarbūs! Ar reikalai svarbūs, pri
klauso nuo siekiamų rezultatų. Svarbus darbas yra dalis mūsų vizijos,
III ĮPROTIS • PRADĖK NUO SVARBIAUSIŲ DALYKŲ 16 1
LAIKO SĄNAUDŲ SCHEMA
Skubūs dalykai Neskubūs dalykai

I II
VEIKLA: VEIKLA:
Krizių sprendimas Parengiamieji darbai, veikla,
.3 Neatidėliotinos problemos susijusi su GP
Terminuotos užduotys Santykių kūrimas
1
C/) Naujų galimybių ieškojimas
Planavimas, poilsis
III IV
VEIKLA: VEIKLA:
Trukdymai, telefono skam Sm ulkm enos, kasdieniniai
bučiai darbai
.3 Įvairūs laiškai, ataskaitos Įvairūs laiškai
1
Z
Įvairūs susirinkimai
Einamieji reikalai
Visokie kiti reikalai
Įvairūs telefono skambučiai
Laiką gaišinantys lankytojai
Pramogos
jis - tai žingsnis pagrindinių tikslų link. Į skubius (tačiau dažniausiai

nesvarbius) reikalus mes reaguojame —puolame šen, puolame ten,
užuot konstruktyviai veikę. Jeigu neturėsime išsiugdę antrojo įpročio,
mes nežinosime, kas mums išties svarbiausia, todėl švaistysime laiką
tvarkydami „skubius" (bet nesvarbius!) reikalus.
Patyrinėkime atidžiau laiko sąnaudų lentelę. I kvadrantas - taLsku-
būs ir svarbūs reikalai. Jų rezultatai mums labai aktualūs, atlikti tuos
darbus būtina tuojau pat. I kvadranto turinį mes dažnai vadiname
„krizėmis" ir „problemomis". I kvadranto veikla, vaizdžiai tariant, pa
siglemžia ne vieną žmogų. Tai tie, kurie moka spręsti krizes, kurių
protas sugeba išnarplioti sudėtingiausias problemas.
Kol rūpinsitės tik I kvadranto veikla, jos vis gausės, ir galiausiai
problemos bei krizės pasiglemš visą jūsų laiką. Tarsi plauktumėte ban
glente - kad ir kaip stengiatės pakilti, jus vis tiek užlieja vanduo.
Esama žmonių, kurie nuolatos užsivertę „rimtomis problemomis".
Vienintelė jų paguoda - retsykiais užsiimti neskubiais ir nereikš

mingais IV kvadranto darbeliais. Apie 90 procentų savo darbo laiko
jie skiria I kvadranto reikalams, 10 procentų - IV kvadranto veiklai, o
II ir III kvadrantams laiko beveik nelieka. Štai kas laukia žmonių,
kurie visą savo laiką narplioja krizes:
I REZULTATAI: II
• Stresas
• Išsekimas
IV
• Krizių vadyba
• „Gaisrų gesinimas1'
III
Kiti žmonės išeikvoja daugybę laiko skubiems, tačiau visiškai ne

būtiniems III kvadranto dalykams, manydami, kad atlieka I kvadran
to darbus. Savo laiką jie dažniausiai eikvoja spręsdami „skubias" pro
blemas, be to, jie tvirtai tiki, kad jos ne tik skubios, bet ir svarbios.
Vis dėlto tiesa tokia, kad jie dažniausiai dirba ne savo darbą, pildo
svetimus lūkesčius. Štai jų veiklos rezultatai:
I II
III REZULTATAI: IV
• Trumpalaikiai interesai
• Krizių vadyba
• Chameleono reputacija
• Planų ir tikslų nebuvimas
• Aukos sindromas, nesivaldymas
• Paviršutiniškas bendravimas
• Žlugę santykiai
Žmonės, skiriantis savo laiką beveik vien III ir IV kvadrantų dar

bams, iš esmės gyvena neatsakingai:
I II
III IV
REZULTAT jM:
• Visiškas ne atsakingumas
• Atleidimas iš darbo
• Priklausonlybė nuo žmonių
arba instituicijų
Sėkmingai dirbantys žmonės nesidomi III ir IV kvadrantų veikla,

nes ji, kad ir skubi, yra nesvarbi. Taip pat jie stengiasi kuo mažiau
apsikrauti I kvadranto darbais ir kuo daugiau laiko skiria II kvadrantui.
I II
REZULTATAI:
• Vizija, perspektyva
t • Pusiausvyra
1 • Drausmė
• Kontrolė
• Mažai krizių
II kvadranto turinys yra sėkmingos asmeninės vadybos pagrindas.

Tie reikalai nėra skubūs, tačiau svarbūs. Tai santykių puoselėjimas,
gyvenimo misijos teiginių bei strateginių tikslų kūrimas, kūno prie
žiūra, - žodžiu, visa tai, kas būtina, tačiau neskubu. (Kadangi nesku
bu, tai mes, deja, tais dalykais dažniausiai deramai nepasirūpiname.)
Perfrazavus žinomo verslo vadybos specialisto Piterio Drukerio (Pe-

ter Drucker) žodžius, galima pasakyti, kad efektyviai dirbantys žmonės
domisi ne problemomis, o galimybėmis. Ir kadangi jie moka išnau
doti galimybės, tai išvengia daugybės problemų. Užuot jas sprendę,
jie stengiasi jų neturėti. Jie išsaugo P/GP pusiausvyrą, nes pirmiausia
rūpinasi svarbiais II kvadranto darbais, o ne skubiomis problemomis.
Turėdami galvoje laiko sąnaudų schemą, prisiminkite, kaip atsa
kėte į du klausimus, pateiktus šio skyriaus pradžioje. Kuriam kvad
rantui priskirsite juose minimą veiklą? Kokius darbus norėtumėte at
likti? Ar jie svarbūs? O gal tik skubūs?
Manyčiau, kad atsakymuose jūs paminėjote dalykus, kurie priskir
tini II kvadrantui - jie yra svarbūs, bet neskubūs. O kadangi nesku
būs, tai jūs, matyt, iki šiol dar prie jų neprisilietėte.
Panašų klausimą uždaviau ir grupei prekybos centro vadybininkų:

„Kaip manote, kokį vieną darbą reikėtų atlikti, kad jūsų veiklos rezul
tatai nepaprastai pagerėtų?" Vadybininkai sutartinai atsakė, kad pir
miausia norėtų pagerinti santykius su savo klientais —prekybos centre
įsikūrusių parduotuvėlių savininkais. Tai buvo II kvadranto darbai.
Paskaičiavome, kiek laiko jie skiria tokiems santykiams puoselėti,
ir gavome atsakymą: penkis procentus bendrų savo laikų sąnaudų arba
dar mažiau. Vadybininkai turėjo gerą pasiteisinimą - esą juos nuola
tos kamuoja daugybė kitų problemų: ataskaitos, begalė susirinkimų,
korespondencijos tvarkymas, skambučiai ir daugybė kitų nenumatytų
dalykų. Centro vadovai buvo iki ausų užsivertę I kvadranto darbais.
Išties jie labai retai susitikdavo su parduotuvėlių nuomotojais, o
kai susitikdavo, nieko konstruktyvaus iš to neišeidavo. Todėl vadybi
ninkai tokius susitikimus rengdavo tik tada, kai prispirdavo būtiny
bė: kai reikėdavo pratęsti kontraktą, surinkti mokesčius, aptarti rekla
mą ir panašiai. Ta veikla visai neatspindėjo prekybos centro puoselė
jamų vertybių.
Parduotuvės savininkai nuolatos kovojo už būvį, jiems rūpėjo su
laukti rytojaus, o ką jau kalbėti apie ateities planus! Jie turėjo spręsti
begalę problemų: personalo, išlaidų, inventoriaus, ir taip toliau, ir
visa kita. Daugelis tų žmonių neturėjo vadybinio išsilavinimo. Kai

kurie iš jų buvo puikūs prekybininkai, tačiau vadovauti jie nemokėjo
ir jiems reikėjo pagalbos. Nuomininkai netgi nenorėjo matyti preky
binio centro šeimininkų, nes šie jiems buvo tik dar viena problema.
Tada prekybos centro vadybininkai nusprendė imtis iniciatyvos. Jie
apsvarstė padėtį ir nutarė santykiams su nuomininkais skirti trečdalį
savo darbo laiko.
Konsultavau juos maždaug pusantrų metų. Kai jie ėmė apie 20
procentų darbo laiko (keturis kartus daugiau negu anksčiau) bendrau
ti su nuomininkais, jų verslo sąlygos pasikeitė. Be to, savininkai įval
dė naują vaidmenį: dabar nuomininkams jie buvo mokytojai ir pata
rėjai. Jų bendravimas tapo pozityvus ir nepaprastai veiksmingas. Kai
jie dėmesį sutelkė į santykius su žmonėmis, jų pelnas ėmė augti, nes
augo tų žmonių - nuomininkų - pelnas. Be to, pastarųjų skaičius
gerokai padidėjo. Dabar prekybos centro vadovai nuomininkams buvo
ne policininkai ar kontrolieriai, o jų problemų sprendėjai ir padėjėjai.
Kad ir kas jūs būtumėte - universiteto studentas, surinkimo lini

jos darbininkas, statybininkas, madų kūrėjas ar bendrovės vadovas -
siūlyčiau jums pirmučiausia susidomėti II kvadranto dalykais. Jūsų
veiklos efektyvumas nepaprastai išaugs, sumažės problemų, o iškilu
sias jūs spręsite lengvai ir neįeisite, kad jos peraugtų į krizes. Vadybos
specialistai tai vadina Pareto*principu: 20 procentų veiklos ir 80 pro
centų rezultato!
A r s u n k u p a s a k y ti „NE“
Vienintelė galimybė rasti laiko II kvadranto darbams - tai nešvais
tyti jo III ir IV kvadranto dalykams. Bent jau taip būna iš pradžių, kai
imate planuoti savo laiką. Žinoma, negalite visiškai nepaisyti skubių
ir svarbių I kvadranto darbų, tačiau, kai sutelksite dėmesį į II kvad
rantą, jų kiekis sumažės tarsi savaime. Taigi daugiausia laiko galite
sutaupyti mažindami III ir IV kvadrantų apimtis.
* Vilfredo Pareto (1843 - 1923) - italų ekonomistas (red.).
Kad adiktumėte II kvadranto darbus, turite būti proaktyvūs, nes I

ir III kvadrantų veikla tarsi pati priverčia pasirūpinti savimi. Norėda
mi atlikti II kvadranto darbus, turite išmokti pasakyti „ne“ visa kam,
kas kartais atrodo skubu.
Kartą mano žmoną pakvietė pirmininkauti mūsų bendruomenės

komitetui. Ji tuo metu turėjo labai svarbių darbų ir nenorėjo imtis
šių pareigų, tačiau primygtinai prašoma pagaliau sutiko.
Į pagalbą ji ketino pasikviesti vieną draugę. Mandagiai išklausiusi
kvietimo, draugė atsakė:
-Ačiū, Sandra. Man tai didžiulė garbė. Manau, tai puikus darbas,
ir tikrai mielai jo imčiausi, jei neturėčiau atlikti daug kitų dalykų. Vis
dėlto didžiai vertinu tavo kvietimą.
Sandra, visiškai nesitikėjusi tokio malonaus „ne“, atsisuko į mane
ir atsidususi tarė:
- O, kad aš taip būčiau mokėjusi atsisakyti šių pareigų!
Nesiūlau ignoruoti bendruomeninės veiklos, tačiau visada turite

žinoti, kas jums yra svarbiausia, ir, jeigu tik prireikia, ryžtingai, bet
maloniai ir su šypsena pasakyti „ne“. Jūsų vidinis „taip" svarbiausiems
dalykams turi priversti jus pasakyti „ne" visa kam, kas mažiau svarbu.
Jūsų neturėtų tenkinti „geri“ rezultatai, jums reikia „geriausių".
Apskritai imant, gyvenime visada kažkam sakote „ne“. Jei nesako
te „ne“ skubiems darbams, tikriausiai neigiate fundamentalias verty
bes, išties svarbius dalykus. Netgi jei tų skubių darbų rezultatai būna
„geri", užsiimdami jais tikriausiai praleidžiate galimybę siekti „geriau
sių" rezultatų.
Kai aš dirbau viename universitete stambaus padalinio direktoriu

mi, priėmiau į darbą iniciatyvų ir kūrybišką rašytoją. Po kelių mėne
sių užėjau į jo kabinetą ir paprašiau atlikti keletą skubių darbelių,
kurių pats padaryti nespėjau.
Jis man atsakė:
- Stephenai, padarysiu viską, tik pirmiau norėčiau parodyti, ko
kius dar darbus turiu atlikti.
Jis nusivedė mane prie lentos ant sienos ir bakstelėjo pirštu į gal
dvidešimties darbų sąrašą, - visa tai jis privalėjo atlikti iki tam tikro
griežtai nustatyto termino. Akivaizdu, kad visos užduotys buvo su
planuotos ir suderintos iš anksto. Jis buvo atsakingas darbuotojas,
todėl kreipiausi būtent į jį. Ne veltui sakoma: jei nori, kad darbas
būtų atliktas, pavesk jį užimtam žmogui.
- Stephenai, - tęsė jis, - tavo darbui man prireiks kelių dienų,
kurių aš neturiu. Tad kažin ką iš šio sąrašo reikės atidėti arba suvis
išbraukti. Ką siūlytum?
Tokios atsakomybės prisiimti nenorėjau. Supratau, kad savo pro
blemų versti ant produktyviausio padalinio darbuotojo pečių nedera.
Juolab kad darbai, kuriuos ketinau jam užkrauti, buvo skubūs, bet ne
svarbūs.
Žodelius „taip" ir „ne“ per dieną pasakome daugybę kartų. Katrą iš

jų rinktis, mums diktuoja mūsų principai, vertybės, prioritetai.
Kai konsultuoju įvairias žmonių grupes, pirmiausia pasakau, kad
sėkmingos asmeninio gyvenimo bei laiko vadybos pamatas - tai prio
ritetų žinojimas. Paskui pateikiu jiems tokį klausimą: „Kokia, jūsų
nuomone, yra didžiausia jūsų yda iš šių trijų: (1) nesugebėjimas išsi
aiškinti prioritetų; (2) nesugebėjimas ar nenoras organizuoti veiklos
atsižvelgiant į tuos prioritetus; (3) nepakankama disciplina, kad atlik
tumėte tai, kas svarbiausia jums ir jūsų bendrovei." Dauguma papras
tai atsako, kad jie stokoja vidinės drausmės. Tačiau išsamiau paanali
zavus situaciją, paprastai paaiškėja, kad tai nėra didžiausias jų trūku
mas. Didžiausia bėda ta, kad žmonės neturi tvirtų prioritetų ir yra
neišsiugdę antrojo įpročio.
Daugelis žmonių suvokia, kad II kvadranto užduotys yra išties svar
biausios. Taigi jie tarsi stengiasi jas atlikti, tačiau, kadangi neturi gyve
nimo vizijos, jie taip pat neturi pagrindo, kuriuo galėtų remtis. Jie
puoselėja augalo viršūnėles - rūpinasi išoriniais dalykais - ir visai nesi
rūpina šaknimis, kitaip sakant, esminėmis paradigmomis, principais
ir vertybėmis, kurios tuos išorinius dalykus formuoja.
II kvadranto veiklos motyvai kyla iš į principus orientuoto gyveni
mo centro. Jei jūsų gyvenimo centras yra sutuoktinis, pinigai, draugai,
168 SEPTYNI SĖKMĖS LYDIMŲ ŽMONIŲ {PROČIAI
malonumai ar kiti išoriniai dalykai, jūs neišvengiamai turėsite nuolat

spręsti I ir III kvadrantų reikalus, reaguoti į jėgas, į kurias orientuotas
jūsų gyvenimas. Netgi jeigu tas centras esate jūs pats, reaguodami į
momentinius impulsus, jūs vis tiek galiausiai užsiversite I ir III kvad
rantų rūpesčiais.
Architektai sako, kad pirma reikia issiaiškinti paskirtį ir tik tada
kurtiformąy o mes galime pasakyti taip: pirma reikia tapti savo gyve
nimo vadovu, lyderiu, o paskui - vadybininku. Kai veiklos priorite
tus diktuoja principai ir kai jie yra pagrįsti gyvenimo misijos teigi
niais, II kvadranto veikla jums taps savaime suprantamu dalyku, gali
ma sakyti, ta sritimi, į kurią verta investuoti savo laiką.
Jeigu neturite savyje vertybių, skatinančių tarti „ne“ III kvadranto
smulkmenoms ar IV kvadranto malonumams, jūs niekada neturėsite
laiko tarti „taip" neskubiems, bet būtiniems II kvadranto dalykams.
Tik tada, kai išmoksite analizuoti savo veiksmų programas bei kurti
naujas, jūs įgysite valios su nuoširdžia šypsena pasakyti „ne" visa kam,
kas nesvarbu.
P a s ir in k it e I I k v a d r a n tą
Jau žinome, kad veiksmingos asmeninės vadybos pamatas yra II

kvadranto darbai —„pradėk nuo svarbiausių dalykų". Toliau kyla klau
simas: kaip organizuoti savo veiklą, kad jie būtų atlikti?
Pirmosios kartos laiko vadyba apskritai nepripažino, kad egzis
tuoja prioritetai. Ji tik pateikia mums „ką turime padaryti" sąrašus,
iš kurių vėliau mes turime išbraukti atliktus darbus ir pajusti trum
palaikį palengvėjimą. Tačiau šis sąrašas nenurodo, kurie dalykai yra
svarbūs, o kurie —ne. Mes nežinome, ar tie darbai atspindi mūsų
svarbiausias vertybes, ar atlikdami juos mes artėjame prie savo galu
tinio tikslo. Mes tiesiog darome tai, kas tuo metu mums atrodo
būtina.
Daugeliui ši pirmosios kartos paradigma yra vienintelė. Toks ke
lias yra pats lengviausias, jis nereikalauja didelių pastangų. Tai tiesiog
malonus plaukimas pasroviui. Žmonės, kurie taip elgiasi, neprisiima
atsakomybės už savo veiksmus —jie teisinasi, esą viskas priklauso nuo

jiems primetamų darbo grafikų bei darbotvarkių.
Pirmosios kartos vadybininkų veikla iš esmės yra neefektyvi. Var
žomi išorinių veiksnių, jie dažnai yra priklausomi, jų žema savivertė,
jie įsitikinę, kad beveik neturi galimybių kontroliuoti savo gyvenimą.
Antrosios kartos vadyba numato šiek tiek daugiau galimybių. Ji siūlo
rengti išankstinius planus ir grafikus, kalba apie tam tikrą atsakomybę
už savo gyvenimą, nes moko žmogų „būti ten, kur šiuo metu jis yra
reikalingas".
Tačiau ir čia veiksmai planuojami neatsižvelgiant į jų svarbą, pri
oritetus, vertybes ir tikslus. Nors tokius metodus taikantys žmonės ir
turi privalumų, jų gyvenimas pernelyg priklauso nuo grafikų.
Trečiosios kartos metodai yra kur kas pranašesni. Jie padeda išsiaiš
kinti vertybes ir nubrėžti tikslus. Jie planuoja kiekvienos dienos veik
lą ir nustato prioritetus.
Kaip jau sakiau, tai populiariausi šių dienų laiko vadybos metodai.
Tačiau ir jie turi rimtų trūkumų. Visų pirma jie tramdo mūsų vaiz
duotę - planuodami kiekvieną dieną, mes dažnai nepastebime svar
bių dalykų, kuriuos galėtume pamatyti turėdami galvoje aiškesnį at
eities vaizdą. Jau patys žodžiai „kasdienis planavimas" rodo, kad pir
mučiausia rūpinamės skubiais darbais - tais, kuriuos turime atlikti
„tuojau pat". Nors trečiosios kartos vadybos metodai padeda išsiaiš
kinti prioritetus ir veiksmų eiliškumą, jie neatsako į labai svarbų klau
simą: ar ta veikla apskritai atspindi mūsų viziją ir pagrindinius mūsų
vaidmenis. Trečiosios kartos kasdienis planavimas iš esmės skatina
spręsti skubias I ir III kvadranto problemas bei krizes.
Be to, trečiosios kartos metodai neduoda atsakymo į klausimą,
kaip racionaliai paskirstyti laiką visiems savo vaidmenims. Itin per
krautų darbotvarkių bei dienotvarkių dažnai neįmanoma įgyvendin
ti, todėl žmonės nusivilia savo veikla ir užsiima IV kvadranto darbe
liais. Taip pat reikia pasakyti, kad tokia laiko vadyba neigiamai veikia
mūsų santykius - užuot juos kūrę, mes juos komplikuojame.
Nors visų trijų kartų laiko vadybos metodai turi savų privalumų,
nė vienas iš jų neskatina remtis teisingais principais, nesiūlo visų pirma
užsiimti II kvadranto darbais. Štai pirmosios kartos užrašų knygelės

neleidžia pamiršti einamųjų darbų. Antrosios kartos susitikimų re
gistracijos žurnalai ir kalendoriai primena mums apie ateities įsiparei
gojimus. O gausybė trečiosios kartos planų bei kitokių priemonių
padeda išsirinkti prioritetus ir skatina rūpintis I ir III kvadranto dar
bais. Nors daugelis darbo organizavimo specialistų pripažįsta, kad II
kvadranto tikslai yra itin svarbūs, jų siekti trečiosios kartos vadybos
priemonės iš esmės nepadeda.
Ketvirtosios kartos laiko vadyba iš ankstesnių trijų paėmė visa, kas
geriausia. Vis dėlto visų pirma turime susikurti naują paradigmą ir į
gyvenimo centrą pastatyti principus. Tada nuspręsime, kas mums yra
svarbiausia, ir tos veiklos imsimės - įžengsime į II kvadrantą.
II KVADRANTO INSTRUMENTAI
II kvadranto veiklos tikslas - efektyvi gyvenimo vadyba. Ji remiasi

teisingais principais, padeda atsižvelgti į gyvenimo misiją ir svarbius
dalykus suderinti su skubiais, palaiko mūsų produktyvumo ir vidinių
išteklių pusiausvyrą.
Tokie tikslai užsivertusiems nereikšmingais III ir IV kvadranto dar
beliais žmonėms gali pasirodyti nepasiekiami. Tačiau pats bandymas
juos įgyvendinti nepaprastai padidins jūsų veiksmų efektyvumą.
II kvadranto veikla turi atitikti šešis kriterijus. Štai jie:
D a r n u m a s . Jūsų darbai, vizija, gyvenimo misijos teiginiai, vaidme

nys, tikslai, prioritetai, planai ir troškimai turi harmoningai derėti
tarpusavyje. Visada turėkite po ranka savo gyvenimo misijos teigi
nius, taip pat —surašytus vaidmenis ir tikslus, kad galėtumėte pasitik
rinti, jei prireiktų.
P u sia u sv y r a . Savo veiklą turite organizuoti taip, kad ji padėtų jums

išsaugoti įvairių gyvenimo aspektų pusiausvyrą. Nuolatos turėkite galvoje
visus savo vaidmenis ir niekada nepamirškite svarbiausių gyvenimo ver
tybių: sveikatos, šeimos, profesinio pasirengimo, asmeninio tobulėjimo.
Daugelis žmonių mano, kad, pasiekę sėkmę vienoje srityje, jie kom
pensuos nesėkmę kitose srityse. Ar jie teisūs? Ar profesinė sėkmė at
stos jums prarastą šeimą, sveikatą ar savigarbą? Tikrasis efektyvumas -
tai pusiausvyros išsaugojimas, ir II kvadranto veikla padės siekti šio
tikslo.
II k v a d r a n t o d a r b u s . Jums reikia taip planuo

B e n d r a o r ie n t a c ija į
ti visą savo laiką, kad daugiausia jo liktų II kvadranto darbams, ne
švaistykite jo nereikšmingiems dalykams, kad vėliau netektų spręsti
krizių bei problemų. Mano supratimu, racionaliausias metodas, lei
džiantis tai padaryti, yra planavimas savaitėmis. B e abejo, galite susi
kurti ir kiekvienos dienos darbotvarkes, numatyti prioritetines kiek
vienos dienos užduotis, tačiau apskritai pagrindinis planas turėtų ap
rėpti savaitės laikotarpį.
Planuodami savaitėmis kur kas lengviau išsaugosite reikiamą pu
siausvyrą, nei planuodami atskirai kiekvieną dieną. Atrodo, savaitė
yra visuotinai priimtinas ir patogus laiko matavimo vienetas. Verslo
bei mokslo įstaigos, įvairiausios visuomeninės organizacijos savo dar
bą organizuoja savaitėmis, kurias suskirsto į darbo ir poilsio dienas.
Pagal judėjų ir krikščionių tikėjimo principus vieną iš septynių dienų
būtina skirti dvasiniams dalykams.
Savaitėmis planuoja dauguma žmonių. O trečiosios kartos laiko
vadybos metodai paprastai siūlo tik dienotvarkes. Be abejo, dieno
tvarkės padės jums nusistatyti, kurias užduotis vykdyti pirma, tačiau
apskritai dienotvarkės visų pirma padeda spręsti krizines situacijas.
Nesistenkite iš visų dienos darbų išskirti prioritetinių, o sudarykitepačių
prioritetų tvarkaraštį- tuo atveju geriausia planuoti taip, kad tas tvar
karaštis aprėptų visos savaitės veiklą.
Ž m o g išk a sis f a k t o r iu s . Atlikdami

savo darbus ir užduotis, jūs nuola
tos bendraujate su žmonėmis. Jeigu jūsų gyvenimo centre yra princi
pai, jums svarbu ne tik efektyviai paskirstyti laiką, bet ir efektyviai
bendrauti. II kvadranto veikla taip subordinuota, kad bendravimo
dalykai visada bus svarbesni už visus kitus. Todėl neturėtumėt jaustis
kalti, jeigu rūpindamiesi pagerinti santykius neįvykdėte kokio nors

suplanuoto punkto.
L ank stum as. Laiko vadybos metodai neturi varžyti jūsų laisvės. Jie
turi būti pritaikyti prie jūsų gyvenimo stiliaus, poreikių ir ypatumų.
Jūsų tvarkaraščiai ir gyvenimo misijos teiginiai turi

P o r ta ty v u m a s.
būti visada po ranka. Galbūt norėsite į juos žvilgtelėti keliaudami,
kad netikėtai atsiradusias galimybes galėtumėte palyginti su seniau
suplanuotais dalykais, jeigu aplinkybės verčia jų atsisakyti.
Kadangi II kvadranto veikla - tai sėkmės pamatas, mums reikia

tam tikro instrumento, kuris tą veiklą skatintų. Aš sukūriau specialią
metodiką, kuri padeda atsižvelgti į visus aukščiau paminėtus šešis kri
terijus. Tačiau šiam tikslui tinka ir daugelis trečiosios kartos metodų.
Tie metodai remiasi teisingais principais, ir kiekvienas žmogus juos
taiko individualiai —atsižvelgdamas į savo vertybes.
B ū k it e I I k v a d r a n t o v e ik l o s v a d y b in in k a i
Nors mano tikslas išmokyti jus principų, o ne konkrečių sėk

mingos veiklos metodų, manau, jums būtų pravartu pažvelgti, kaip
galima suplanuoti vienos savaitės veiklą remiantis principais ir ver
tybėmis.
II kvadranto veiklos planavimas susideda iš keturių dalių.
Pirmiausia susirašykite savo svarbiausius vaid

V a id m e n ų n u s t a t y m a s .
menis. Jeigu iki šiol apie juos negalvojote, parašykite, kas pirmiausia
šaus į galvą. Galbūt svarbus yra tas vaidmuo, kuris išreiškia jūsų nepa
kartojamą asmenybę. O gal tai yra vyro, žmonos, sūnaus, dukters, net
dėdės ir tetos ar senelio ir senelės vaidmenys. Taip pat svarbūs vaid
menys, kuriuos atliekate bažnyčioje, bendruomenėje, darbe.
Turėkite galvoje, kad kai kurie vaidmenys —ne amžini. Todėl čia
surašykite tuos, kuriuos norėtumėte atlikti kitą savaitę.
Štai nedidelis pavyzdys, kaip žmonės paprastai įsivaizduoja savo

vaidmenis:
1. Savo individualumo vaidmuo 1. Tobulėjančios asmenybės

2. Sutuoktinio ir tėvo (motinos) vaidmuo
vaidmuo 2. Sutuoktinio vaidmuo
3. Inovacijų skyriaus vadovo 3. Tėvo ar motinos vaidmuo
vaidmuo 4. Nekilnojamojo turto agento
4. Rinkos tyrimų skyriaus vadovo vaidmuo
vaidmuo 5. Bendruomenės aktyvisto
5. Personalo skyriaus vadovo vaidmuo
vaidmuo 6. Simfoninio orkestro rėmimo
6. Bendrovės administratoriaus tarybos nario vaidmuo
vaidmuo
7. Bendrovės prezidento vaidmuo
8. Aktyvaus bendruomenės nario
vaidmuo
T ik slų p a s ir in k im a s . Toliau
sugalvokite vieną ar du svarbius dalykus,
kuriuos norite pasiekti per tas septynias dienas atlikdami kiekvieną iš
pasirinktų vaidmenų. Tai - jūsų tikslas.
Tam tikra šių tikslų dalis turėtų būti II kvadranto darbai. Taip pat
jie turėtų sietis su jūsų gyvenimo misija. Jei gyvenimo misijos teigi
nių dar nesuformulavote, tikriausiai vis viena intuityviai jaučiate, kuo
svarbus jums kiekvienas jūsų atliekamas vaidmuo.
Turėdami galvoje visos kitos savaitės užduotis, galite su

P l a n a v im a s .
planuoti laiką, kada jas įvykdysite. Pavyzdžiui, jeigu ketinate sukurti
savo gyvenimo misijos teiginių metmenis, galbūt norėsite tam skirti
pora valandų sekmadienį. Sekmadienis (ar kita diena - tai priklauso
nuo jūsų tikėjimo ir konkrečių gyvenimo aplinkybių) yra tinkamas
laikas apmąstyti svarbius gyvenimo dalykus, dar sykį pamatuoti savo
principus bei vertybes.
Vienas užduotis jūs galėsite atlikinėti tik darbo valandomis, o kitas
- tik savaitgaliais, kai vaikai namuose. Ar dabar matote, kodėl savaitinis
planavimas yra pranašesnis už kiekvienos dienos planavimą atskirai?
SAVAITĖS VEIKLOS PLANO PAVYZDYS:

V A ID M EN Y S IR U Ž D U O T Y S
Išsiaiškinę savo vaidmenis ir nusibrėžę tikslus, dabar galite nuspręsti,

kokią savaitės dieną įgyvendinsite vieną ar kitą užduotį.
Savaitinis II kvadranto darbų planavimas ne tik padeda jums pasi
rūpinti svarbiausiais darbais, bet ir palieka laiko lanksčiai organizuoti
laiką, prireikus spręsti nenumatytas problemas, keisti savo įsipareigo
jimus, išsaugoti gerus ir malonius santykius su kolegomis, su artimai
siais ir mėgautis gyvenimu, - jūs žinote, kad kitą savaitę sėkmingai
atliksite svarbiausius savo gyvenimo vaidmenis.
Jei II kvadranto darbus planuojate savaitė

K a s d ie n is p a t ik s l in im a s .
mis, kasdieninių darbų planavimas veikiau tampa prasmingas grafiko
patikslinimas, prioritetų koregavimas, - tai padeda spręsti netikėtas
problemas ar krizes.
Kiekvieną rytą žiūrėdami savaitės veiklos planą, jūs prisimenate
svarbiausius vertybėmis paremtus sprendimus, atsižvelgiate į nenu
matytas aplinkybes.
Galbūt nutarsite, kad jums vis dar reikia trečiosios kartos laiko
vadybos metodų, kurie skirsto darbus papunkčiui (a, b, c ar 1, 2, 3).
Tuo būdu galėsite planuoti kiekvienos dienos veiklą turėdami galvoje
visos savaitės planą.
Neveiksminga būtų bandyti nustatyti prioritetus, jei nesiejate jų
su savo gyvenimo vizija. Tada gali atsitikti taip, kad prioritetą su
teiksite toms užduotims, kurios, apskritai imant, jums visai nereika
lingos.
Dabar akivaizdžiai matote, kuo skiriasi savaitinė į principus orien
tuotos II kvadranto veiklos vadyba (ketvirtoji karta) nuo atskirų die
nų veiklos planavimo (trečioji karta). Taip pat turbūt imate suprasti,
kad išskirtinis dėmesys II kvadranto darbams visą jūsų veiklą daro
efektyvesnę. Itin efektyvi ji tampa tada, kai dera su tinkamais princi
pais ir jūsų gyvenimo misijos teiginiais.
G y v en im a s pa g a l pr o g r a m ą
Kalbant programuotojų žodžiais, galima pasakyti taip: pirmasis

įprotis skatina jus tapti programuotojais, antrasis —susikurti progra
mą, o trečiasis - tą programą pritaikyti. Kad galėtumėte gyventi pagal
tą programą, turite elgtis valingai, drausmingai ir garbingai. Jūs įsipa
reigojate paisyti principų ir vertybių - visa to, kas gyvenimui ir veiklai
suteikia prasmės.
Vykdydami savo savaitės programą, turite būti tvirti ir nuoseklūs.
Galbūt kartais nutarsite padėti kitiems žmonėms atlikti nesvarbius III
kvadranto darbelius, galbūt imsitės malonios IV kvadranto veiklos ir
pamiršite suplanuotus II kvadranto darbus. Tada pasikliaukite savi
voka, sąžine ir išmintimi - tai padės jums atskirti, kas iš tiesų yra
prasminga.
Kad ir kaip stropiai planuotumėte savaitę, bus atvejų, kada jūs,

orientuoti į tvirtus principus žmonės, dėl svarbesnių vertybių turėsite
paaukoti kai kuriuos tvarkaraščio dalykus. Tegu tokie atvejai nesu-
drumsčia jums ramybės.
Veiklos planavimu ir efektyvumu vienu metu buvo labai susižavė

jęs mano sūnus. Kiekviena jo diena buvo tiesiog užversta darbais, veiklą
jis planavo minutės tikslumu: kada pasiims knygas iš bibliotekos, ka
da nusiplaus automobilį ir visa kita. Jis net suplanavo, kada išsiskirs
su savo mergina Kerol.
Viskas jam klojosi kuo puikiausiai, tik štai atėjo metas pasikalbėti
su Kerol. Juodu draugavo ilgokai, bet sūnus nusprendė, kad jų santykiai
neturi ateities. Savo efektyvioje dienotvarkėje jis buvo skyręs gal dešimt
penkiolika minučių paskambinti jai ir pranešti apie savo sprendimą.
Tačiau ši žinia Kerol buvo labai skaudi. Juodu įtemptai kalbėjosi
pusantros valandos. Paskui susitiko, bet vieno susitikimo buvo maža.
Abiem išsiskyrimas pasirodė sunkus išbandymas.
Bendraudami su žmonėmis negalite taikyti tų pačių efektyvumo
principų, kuriais remiatės dirbdami. Geriems santykiams apibūdinti
veikiau tiktų būdvardis prasmingu o ne efektyvūs. Ne kartą bandžiau
išspręsti problemas, „efektyviai" bendraudamas su nemaloniais ar už
sispyrusiais žmonėmis, bet visada įsitikindavau, kad tai - neefektyvu.
Kartais vienam ar kitam darbuotojui skirdavau dešimt minučių savo
brangaus laiko, kad išspręsčiau problemą, tačiau savo „efektyvumu"
problemų sukurdavau dar daugiau.
Dažnai matau, kaip tėvai, ypač motinos, labai daug tikisi iš savo
vaikų, tačiau laikui bėgant nusivilia, nes šie nepateisina vilčių, o reikalauti
ima vis daugiau. Bet prisiminkite, kad viltys dažnai yra visuomenės
poreikių veidrodis, o ne j ūsų svarbiausios vertybės ar prasmingi troškimai.
Jei antrąjį įprotį įsiėmėte širdin, jūs natūraliai imsite vadovautis
savo aukščiausiomis vertybėmis ir nebijosite dėl jų pakeisti savo tvar
karaščio. Jūs būsite lankstus. Jei reikės, jums bus nesunku prisitaikyti
prie pakitusių aplinkybių, jūs nesikrimsite, kad nepadarėte vieno ar
kito suplanuoto dalyko.
K e t v ir t o s io s k a r t o s v a d y b o s pr a n a šu m a i
Viena iš priežasčių, kodėl žmonės nemėgsta trečiosios kartos laiko

vadybos, yra ta, kad taikydami šiuos metodus jie praranda gyvenimo
džiaugsmą, tampa nenuoširdūs ir nelankstūs. Kad spėtų atlikti visas
nusistatytas užduotis, jie aukoja gerus santykius su žmonėmis, nes III
kartos paradigma nepaiso principo, teigiančio, kad žmonės yra svar
besni už daiktus ar užduotis.
Ketvirtosios kartos vadyba, kita vertus, pripažįsta šį principą ir ska
tina visų pirma prasmingai bendrauti su žmonėmis, o tik paskui siek
ti veiklos efektyvumo. Ketvirtosios kartos metodai skatina jus dau
giau laiko skirti II kvadranto darbams, gyventi pagal principus, aiškiai
suvokti savo tikslus ir vertybes, kuriomis norėtumėte vadovautis da
rydami sprendimus. Jūs planuojate savo veiklą savaitėmis, užuot pla
navę kiekvienos dienos darbus. Užuot naudojęsi kelio žemėlapiu, jūs
naudojatės kompasu - jums nereikia smulkių nuorodų, jums reikia
žinoti tik kryptį.
Ketvirtosios kartos laiko vadyba yra pranašesnė už trečiosios kar
tos vadybą penkiais aspektais:
Pirma, ketvirtosios kartos vadybayra grįstaprincipais. Tai nėra vien
II kvadranto darbų atlikimas —šios vadybos metodai padeda jums
susikurti centrinę paradigmą ir ja matuoti visą savo veiklą.
Antra, jūs vadovaujatės sąžine, kitaip sakant, nuolatos turite galvo
je savo svarbiausias vertybes. Jomis remiatės, kai veiklos plano užduo
tys ima konfliktuoti tarpusavyje ir jums reikia rinktis.
Trečia, turėdami galvoje savo vertybes, jūs suformuluojate unikalią
gyvenimo misiją ir nusistatote galutinius tikslus. Kiekviena diena tam
pa prasminga.
Ketvirta, perprantate savo vaidmenis ir susiejate su jais savo veiklą
bei tikslus.
Ir penkta, savaitinis planavimas praplečia jūsų akiratį (taip pat pa
lieka galimybę esant reikalui kasdien koreguoti planą), todėl yra kur
kas pranašesnis už trumpalaikį kasdienį planavimą.
Visi šie privalumai skatina jus pirmiausia galvoti apie žmogiškus
santykius bei rezultatus, o tik paskui apie racionalų laiko organizavimą.
S k ir st y d a m i u ž d u o t is ,
DIDINATE SAVO PRODUKTYVUMĄ IR IŠTEKLIUS (P/GP)
Savo užduotis paprastai atliekame patys arba pavedame jas kitiems.
Tai visų pirma priklauso nuo mūsų pareigų darbe bei nuo padėties
šeimoje ir bendruomenėje. Spręsdami, kaip suplanuoti laiką, kad at
liktume numatytus darbus patys, operuojame produktyvumo termi
nais. Jei užduotis paskirstome kitiems - operuojame efektyvumo ter
minais.
Dažnai žmonės nelinkę savo darbų pavesti kitiems, nes jais tiesiog
nepasitiki. Tačiau efektyvus darbų paskirstymas yra puiki organizaci
nė priemonė, ji nepaprastai didina veiklos efektyvumą.
Patikėdami tam tikras užduotis įgudusiems profesionalams, galite
sutaupyti daug laiko svarbesniems savo reikalams. Darbų paskirsty
mas - tai žmogaus ir organizacijos tobulėjimas. Kai didžiulio parduo
tuvių tinklo kūrėjas Dž. K. Pynis (J. C. Pennney) pamatė, kad nebe
spėja suktis, jis darbus ėmė skirstyti kitiems, ir tai, kaip jis pats sakė,
buvęs išmintingiausias jo sprendimas.
Jei mokate užduotis pavesti kitiems, vadinasi, taip pat mokate ir
bendrauti. Tai yra viešoji pergalė ir ją galima laikyti ketvirtojo įpročio
dalimi. Sąlyginai žmones galima suskirstyti į dvi kategorijas: atlikėjus
ir vadovus. Gebėjimas paskirstyti užduotis kitiems žmonėms kaip tik
liudija apie jūsų vadovavimo įgūdžius.
Atlikėjas siekia norimų rezultatų (kuo daugiau auksinių kiaušinių)
pats. Tėvas, plaunantis lėkštes, architektas, braižantis brėžinius, sekre
torė, spausdinantį laišką, —visi jie yra atlikėjai.
Tačiau tas, kuris norėdamas auksinių kiaušinių sukuria planą ir
suskirsto darbus kitiems, jau yra vadovas. Tėvas, pavedęs vaikams su
plauti lėkštes, yra vadovas. Architektas, vadovaujantis braižytojų gru
pei, yra vadovas. Sekretorė, vadovaujanti kitoms sekretorėms, taip
pat yra vadovė.
Sąlyginai galime sakyti taip: atlikėjas (gamintojas) per tam tikrą
laiką pagamina vieną produkcijos vienetą (išplauna vieną lėkštę, para
šo vieną laišką ir 1.1.).
O vadovas, efektyviai paskirstęs darbus kitiems žmonėms, per va

landą gali pagaminti dešimt, penkiasdešimt ar šimtą produkcijos vie
netų (išplauti lėkščių, parašyti laiškų ir 1.1.).
Kaip matome, kai, užuot atlikę užduotys patys, imame vadovauti,

efektyvumo sverto atramos taškas pasikeičia ir produkcijos išeiga pa
didėja.
„ P a s iu n t in u k o " m etodas
Iš esmės yra du darbų paskirstymo būdai: „pasiuntinuko" ir „prie

vaizdo". Arba liepiame atlikti užduotį („padaryk tą, padaryk aną ir
sugrįžęs pranešk, kaip pavyko"), arba liepiame kontroliuoti, kaip ta
užduotis yra atliekama. Daugumai gamybinio produktyvumo kate
gorijomis mąstančių žmonių būdinga „pasiuntinuko" paradigma. Pri
simenate istoriją apie medkirčius, džiunglėse tiesiančius kelią? Jie yra
gamintojai, atlikėjai. Pasiraitoję rankoves jie kimba į darbą. Jei tokie
žmonės taptų vadovais, jie vis viena mąstytų kaip atlikėjai. Jie nemo
ka paskirstyti kitiems darbų taip, kad šie jaustųsi atsakingi už rezulta
tus. Kadangi atlikėjai pirmučiausia rūpinasi konkrečiais darbo meto
dais, už rezultatus jie atsako patys.
Kartą panašiai pasielgiau pats. Tada su šeima slidinėjome vandens

slidėmis. Mano sūnus, puikus slidininkas, buvo ant vandens, o aš vai
ravau valtį. Padaviau Sandrai fotoaparatą ir paprašiau nufotografuoti
sūnų.
Pirmiausia pasakiau, kad ji nefotografuotų atsitiktinių akimirkų,
nes buvo likę nedaug juostos. Žinodamas, kad ji nėra prityrusi pa-
veiksluotoja, aš šiek tiek smulkiau paaiškinau, kaip naudotis fotoapa
ratu. Dar pridūriau, kad ji palauktų ir fotografuotų tik tada, kai saulė
nušvies mūsų valtį, o mūsų sūnus šoks per bangą arba pasieks alkūne
vandenį.
Kuo daugiau galvojau apie besibaigiančią juostą ir žmonos nepaty
rimą, tuo labiau jaudinausi. Galiausiai pasakiau:
- Zinai, Sandra, bus geriau, jei aš tiesiog pasakysiu tau, kada pa
spausti mygtuką. Gerai?
Paskui aš kelias minutes šūkaliojau: „Dabar! Fotografuok dabar!
Ne! Palauk! Kol kas nefotografuokT Bijojau, kad jei kas sekundę ne-
nurodinėsiu jai, nieko gera neišeis.
Toks mano elgesys - tai „pasiuntinuko*1paradigma, arba tiesiogi
nės priežiūros metodas. Taip elgiasi daugelis vadovų. Tačiau ar toks
būdas iš tiesų padeda geriau adikti darbus? Kelių žmonių darbą vienu
metu galite kontroliuoti, jei visą laiką, kol jie dirba, turite būti šalia?
Yra kur kas geresnis ir daug efektyvesnis darbų paskirstymo metodas.
Jis remiasi pasitikėjimu kito žmogaus nuovokumu, vaizduote, sąžine
ir valia.
„ P r ie v a iz d o " m etodas
Paskirdami žmogų atsakingu už kokį nors darbą („prievaizdo“

metodas), jūs pripažįstate, kad jums svarbūs rezultatai, o ne darbo
metodai. Būdami atsakingi už rezultatus, žmonės patys laisvai ren
kasi, kaip atlikti darbus. Galbūt ieškodami tinkamų žmonių šiek
tiek sugaišite, tačiau tokios laiko sąnaudos yra pateisinamos —jūs
perkeliate efektyvumo sverto atramos tašką ir padidinate savo pro
duktyvumą.
Skirdami žmogų atsakingu už vieną ar kitą darbą, turite gerai numa

tyti penkis aspektus, taip pat įsitikinti, ar jūsų patikėtinis visa tai gerai
suprato. Štai penki „prievaizdo11metodo aspektai, penki elementai:
Suprantamai išaiškinkite savo patikėtiniui, ko iš

N o r im i r e z u l t a t a i .
jo norite, pabrėžkite, kad jums svarbūs rezultatai, o ne metodai. Ne
gailėkite tam laiko ir kantrybės. Aiškindami pasitelkite vaizduotę ir
sukurkite norimo rezultato vaizdą. Paprašykite patikėtinio apibūdin
ti, kaip jis įsivaizduoją savo busimąjį darbą.
G a ir ė s . Nubrėžkite bendrąsias gaires, kuriomis remdamasis jūsų pati

kėtinis turėtų veikti. Jų neturėtų būti daug, jos neturėtų tapti jūsų
primetamais darbo metodais. Jūs nustatote tam tikras neperžingtinas
ribas, kurias formuoja vertybės arba tos veiklos praktika, - tų dalykų
būtina paisyti.
Jei žinote, kaip atliekant šį darbą išvengti konkrečių klaidų, pasa
kykite. Būkite garbingi ir atviri - įspėkite, „kur gali būti seklumos,
kur gali tykoti laukiniai žvėrys“. Juk nenorite, kad kasdien iš naujo
būtų išrandamas dviratis. Leiskite savo patikėtiniams pasimokyti iš
jūsų ir iš kitų žmonių klaidų. Įspėkite apie klystkelius, patarkite, ko
geriau nedaryti, bet nesakykite jiems, ką daryti. Veikiau reikalaukite iš
jų atsakomybės už rezultatus - kad pasikliaudami jūsų gairėmis jie
padarytų viską, ką gali.
I št ek lia i . Nurodykite savo patikėtiniui, kokiais žmogiškaisiais, finan

siniais, techniniais ir organizaciniais ištekliais jis gali naudotis, siekda
mas jūsų norimų rezultatų.
A tsak o m ybė.Nustatykite standartus, pagal kuriuos vertinsite patikė

tinio darbą, ir grafiką, kada jis turėtų pateikti jums ataskaitas.
Informuokite patikėtinį, koks atpildas (pinigai, aukš

A t l y g in im a s .
tesnės arba žemesnės pareigos, moralinis paskatinimas, nuobaudos) jo
laukia už gerai ar blogai atliktą darbą.
Papasakosiu, ką patyriau prieš keletą metų, kai pavedžiau atlikti

vieną užduotį savo sūnui. Vyko šeimos susirinkimas. Ant sienos turė
jome pasikabinę surašytus šeimos gyvenimo misijos teiginius, kad nuo
latos galėtume savo planus derinti su svarbiausiomis bendromis ver
tybėmis.
Ant rašomosios lentos surašiau artimiausius mūsų tikslus ir kon
krečius veiksmus, kaip jų sieksime. Pakui ėmiau klausinėti, kas gali
atlikti tą ar kitą užduotį:
- Kas nueis į banką ir sumokės eilinę įmoką už namo paskolą? -
paklausiau ir iškart susivokiau, kad buvau vienintelis, pakėlęs ranką.
- Kas sumokės už draudimą? maistą? automobilius? - rodėsi, kad
šios užduotys rūpėjo tik man vienam.
- Kas maitins kūdikį? - susidomėjimas šiuo darbu buvo didesnis,
tačiau jį atlikti galėjo tik mano žmona.
Kai peržiūrėjome visą sąrašą, paaiškėjo, kad mama ir tėtis per sa
vaitę turės dirbti ilgiau negu šešiasdešimt valandų. Taigi tapo akivaiz
du, kad likusius darbus bus privalu atlikti kitiems šeimos nariams.
Mano septynmetis sūnus Stephenas pasisiūlė prižiūrėti kiemą.
Prieš paskirdamas jam šią užduotį, nutariau išsamiai išaiškinti jos
specifiką. Norėjau, kad sūnus žinotų, kaip turėtų atrodyti gerai
prižiūrimas kiemas. Todėl išsivedęs jį laukan, parodžiau į kaimynų
sklypą.
- Pažvelk, sūnau, - tariau. - Ar matai, koks žalias ir švarus kiemas?
Kaip tik toks turi būti ir mūsiškis: žalias ir svarus. O kaip jis atrodo
dabar? Ar matai, koks jis margas? O mes norime, kad mūsų kiemas
būtų žalias ir švarus. Kaip padarysi kiemą žalią, čia jau tavo reikalas.
Daryk, ką nori, tik nedažyk žolės žaliai. Vis dėlto galėčiau pasakyti, ką
daryčiau tavo vietoje.
- Tai ką tu darytum mano vietoje, tėti?
- Laistyčiau veją laistytuvu. Bet jei nori, gali laistyti žarna ar kibi
ru. Man visai nesvarbu. Svarbu, kad veja būtų žalia. Supratai?
- Supratau.
- Dabar išsiaiškinkime, kokį kiemą galima pavadinti švariu. Švarus
kiemas yra toks kiemas, kuriame neprimėtyta jokių šiukšlių: popierėlių,
juostelių, šapų, kauliukų ir panašių dalykų. Gal imkime ir sutvarky

kime kiemą dabar, kad gerai žinotum, kaip jis turi atrodyti.
Tada mes pasiėmėme po popierinį maišelį ir surinkome šiukšles
vienoje kiemo pusėje.
- Dabar pažvelk į kitą kiemo pusę. Ar matai, kaip jos skiriasi?
Viena švari, o kita - ne.
- Palauk! - sušuko sūnus. - Ten, už krūmo, matau popierių!
- Šaunuolis! Net nepastebėjau ten numesto laikraščio. Geras akis
turi, sūnau. Dabar, prieš nuspręsdamas, ar imsiesi šio darbo, paklau
syk, ką pasakysiu. Kai pradėsi dirbti, aš daugiau kiemu nesirūpinsiu.
Patikėsiu šį darbą tau. Patikėti, vadinasi, tikėti, kad tu tikrai viską
atliksi gerai. Dabar atsakyk man, kas bus tavo viršininkas?
- Tu, tėveli?
- Ne, ne aš - tu pats būsi savo viršininkas. Argi tau patinka, kai
mama ir tėtis visą laiką tau nurodinėja, ką turi daryti?
- Visai nepatinka.
- Mums taip pat nepatinka tave raginti. Dėl to kartais susipyksta
me, tiesa? Taigi, žinok, kad esi pats sau šeimininkas. Na, o dabar
atspėk, kas bus tavo padėjėjas?
-Kas?
- Aš, - atsakiau jam, - o tu būsi mano viršininkas.
-A r aš?
- Taip, tu. Tačiau aš turiu mažai laiko, dažnai būnu išvykęs. Bet
kai būsiu namuose ir turėsiu laiko, visada tau padėsiu. Padarysiu vis
ką, ko manęs paprašysi.
- Gerai!
- Dabar spėk, kas vertins tavo darbą?
-Kas?
- Tu pats vertinsi savo darbą.
- Ir vėl aš?
-T aip, tu. Du kartus per savaitę kartu apžiūrėsime kiemą, tu man
parodysi, kaip tau sekasi. Kokiais kriterijais vadovausiesi, vertindamas
savo atliktą darbą?
- Kiemas turi būti žalias ir švarus.
- Puiku!
Šiuos žodžius aš kartojau dvi savaites, kol įsitikinau, kad jis jau
pasiruošęs imtis darbo. Galiausiai atėjo ilgai laukta diena.
- Sutarta, sūnau?
- Sutarta.
- Koks bus tavo darbo tikslas?
- Kad būtų žalia ir švaru.
- Kas, tavo supratimu, yra žalia?
Sūnus parodė į kaimyno kiemą.
- Tai to kiemo spalva.
- O kas yra švaru?
- Kai nėra jokių šiukšlių.
- Kas tavo viršininkas?
- Aš pats.
- O padėjėjas?
- Tu, kai turėsi laiko.
- Kas vertins tavo darbą?
- Aš pats. Mes apžiūrėsime kiemą du kartus per savaitę ir tu pama
tysi, kaip man sekasi.
- Ir pagal ką vertinsi savo darbą?
- Žiūrėsiu, ar kiemas tikrai žalias ir švarus.
Tada nepasakiau, koks atpildas jo laukia už darbą. Vis dėlto ne
abejojau, kad tokia atsakinga veikla tikrai verta atlyginimo.
Porą savaičių mokėmės šių dviejų žodžių - „žalia“ ir „švaru", ir aš
nutariau, kad pagaliau jis pasirengęs prisiimti atsakomybę.
Tačiau šeštadienį sūnus kiemo netvarkė. Netvarkė nei sekmadie
nį, nei pirmadieninį. Kai antradienį, važiuodamas į darbą, nužvel
giau kiemą, mačiau netvarkingą veją ir nuo kaitrios liepos saulės
pageltusią žolę. Jis būtinai pasirūpins viskuo šiandien, pamaniau.
Galėjau suprasti, kodėl sūnus nieko nedarė šeštadienį - tai buvo
mūsų galutinio susitarimo diena. Tačiau buvo visiškai neaišku, kodėl
jis netvarkė kiemo pirmadienį. Na, o šiandien jau antradienis. Žino
ma, šiandien jis būtinai pasirūpins kiemu. Juk dabar vasara, ir laiko
jis turi į valias.
Nekantravau grįžti namo ir pažvelgti į pasikeitusį kiemą. Tačiau

kai įsukau į mūsų gatvę, jau iš tolo pamačiau, kad kiemas nuo ryto nė
trupučio nepasikeitė. O mano sūnus kaip niekur nieko žaidė parke
kitoje gatvės pusėje.
To jau buvo per daug! Po dviejų savaičių pasirengimo, po visų jo
pažadų nebuvo jokių rezultatų. Jaučiausi labai nusivylęs jo elgesiu.
Kad kiemas atrodytų gražus, buvo investuota nemažai pinigų, įdėta
daug darbo. Buvo skaudu žiūrėti, kaip mūsų pastangos eina perniek -
veja džiūsta ir vysta. Lyg tyčia kaimyno veja atrodė nuostabiai. Suir-
zau ne juokais.
Buvau netgi pasiruošęs griežtai jam įsakyti: „Sūnau, eik ir tuojau
pat surink šiukšles, ojei ne... “Puikiai žinojau, kad taip pasielgdamas
gausiu auksinį kiaušinį. O kaip žąsis? Ar taip įskiepysiu sūnui pareigos
jausmą?
Todėl susilaikiau ir nutaisęs dirbtinę šypseną pašaukiau jį iš kita
pus gatvės:
- Labas, sūnau. Kaip sekasi?
- Gerai! - atsakė jis.
- O kaip tau sekasi tvarkyti kiemą? - paklausiau ir iškart supratau,
kad sulaužiau mudviejų susitarimą. Ne taip tarėmės vertinti jo darbą.
Ne taip buvome sutarę.
Todėl sūnus, pajutęs, kad ir jis gali laužyti susitarimą, sumelavo:
- Puikiai, tėveli.
Aš net prikandau lūpą, o po pietų tariau:
- Sūnau, siūlau padaryti taip, kaip buvome sutarę. Apžiūrėkime
kartu kiemą, ir tu man papasakosi, kaip tau sekasi tvarkytis.
Kai pasukome durų link, pastebėjau, kad jo smakriukas ėmė vir
pėti, akys pritvino ašarų, o išėjęs į kiemą jis ėmė verkšlenti.
- Man labai sunku, tėti!
Kas čia sunkaus, pamaniau, tu ju k nė piršto nepajudinai! Tačiau
puikiai supratau, ką jis turi galvoje. Jam buvo sunku prisiversti atlikti
savo pareigą, sunku susidrausminti. Tada jo paklausiau:
- Gal norėtum, kad padėčiau?
- Tikrai gali man padėti, tėveli? - šniurkštelėjo jis nosimi.
- Bet juk taip mes tarėmės, tiesa?

- Tu sakei, kad padėsi man, kai turėsi laiko.
- Na, dabar kaip tik turiu laiko.
Sūnus nubėgo į namą ir grįžo nešinas dviem maišeliais. Vieną pa
davė man.
- Ar galėtum surinkti tas šiukšles? —ir jis bakstelėjo pirštu į šešta
dienio vakarėlio liekanas. - Kai į jas pažiūriu, mane ima pykinti!
Nuėjau ir surinkau visas šiukšles - patenkinau jo prašymą. Manau,
kaip tik tada jis perprato mūsų susitarimo esmę ir ėmė elgtis kaip
tikras kiemo šeimininkas.
Sūnus ėmė savarankiškai rūpintis kiemu - per visą vasarą mano
pagalbos jis paprašė gal tik porą trejetą kartų. Kiemas tapo žalesnis ir
švaresni, negu buvo tada, kai jį prižiūrėdavau aš. Jis net kartais pasa
kydavo savo broliams ir seserims, kad šie nemėtytų ant žolės kramto
mos gumos ir popierėlių.
Pasitikėjimas - pati veiksmingiausia motyvacija. Žmogus, kai juo

pasitikima, atskleidžia geriausius savo bruožus. Tačiau prieš pelnyda
mas pasitikėjimą, žmogus turi pasiekti tam tikrą profesionalumo ir
išmanymo ribą.
Neabejoju, kad tinkamai paskirsčius užduotis, išlošia abi pusės - ir
darbo vadovas, ir jo atlikėjas. Mano nuomone, šeimos gyvenimas yra
gerai organizuotas tada, kai kiekvienas šeimos narys turi savo pareigas,
kurioms atlikti jis kasdien skiria maždaug valandą. Tačiau kiekvienas
turi jausti atsakomybę už padaryto darbo rezultatus, o ne tik rūpintis,
kad darbas būtų atliktas. Svarbiausia kokybė, o ne kiekybė.
Žinoma, jūs geriau sutvarkytumėte kambarį už savo vaiką, tačiau
jums kur kas svarbiau išmokyti vaiką tvarkos. Mokymas užima daug
laiko, tačiau sugaištas laikas ateityje atsipirks šimteriopai.
Toks metodas - tai visiškai nauja darbo paskirstymo paradigma, ji
iš esmės keičia žmonių santykius: pavaldinys tampa pats sau viršinin
kas ir atsakingai bei sąžiningai atlieka darbus taip, kaip buvo sutarta.
„Prievaizdo11metodas remiasi tam tikrais bendrais principais, kuriais
vadovaujasi patikėtinis. Nesubrendusiems žmonėms jūs paprastai
neaiškinate, kokių norite rezultatų, o tiesiog duodate konkrečius nu

rodymus, pateikiate daugiau pagalbos priemonių ir dažniau tikrinate
jų darbą. Brandesniems žmonėms jūs galite skirti sunkesnių užduo
čių, duoti mažiau nurodymų, rečiau kontroliuoti.
Mokėjimas paskirstyti darbą yra geriausias efektyvios vadybos ro
diklis ir asmenybės bei organizacijos tobulėjimo pamatas.
I I KVADRANTO PARADIGMA
Efektyvi vadyba pavedant dalį darbų kitiems - tai ne koks nors

specialus metodas, technika ar dirbtina priemonė. Tas gebėjimas bū
dingas žmonėms, kurie visų pirma dėmesį telkia į II kvadranto veiklą,
kitaip sakant, jie organizuoja veiklą atsižvelgdami į darbų svarbą, o ne
į skubą.
Knygos gale pateikiau pratimą „II kvadranto darbo diena", kurį
atlikę akivaizdžiai įsitikinsite, kaip ši paradigma gali iš esmės pakeisti
jūsų darbo efektyvumą.*
II kvadranto paradigma nepaprastai ugdo jūsų veiklos organizavi
mo įgūdžius, jūs išmokstate kiekvieną savaitę planuoti atsižvelgdami
į savo prioritetus, jūsų žodžiai ima nesiskirti nuo jūsų darbų, o sėkmė
vis mažiau priklauso nuo kitų žmonių ar aplinkybių.
Įdomu, kad visi septyni įpročiai būdingi į II kvadranto veiklą orien
tuotiems žmonėms. Visi jie fundamentaliai svarbūs; jei jais remsitės
nuolatos, nepaprastai pagerinsite savo gyvenimo kokybę.
P a t a r im a i
1. Pasvarstykite, kokią II kvadranto veiklą turėtumėte nuolatos vyk

dyti, kad iš esmės pakeistumėte savo gyvenimo kokybę. Užsirašykite
ir įsipareigokite ją vykdyti.
2. Nusibraižykite laiko organizavimo lentelę ir pabandykite įvertinti,
kiek procentų savo laiko skiriate kiekvienam kvadrantui. Tuomet
* Zr. B priedą.
išskirstykite trijų dienų laiką penkiolikos minučių atkarpomis. Ar

tiek, kiek manėte? Ar esate patenkinti gautais rezultatais? Ką norė
tumėte pakeisti?
3. Sudarykite sąrašą darbų, kuriuos galėtumėte pavesti kitiems, taip
pat susirašykite žmones, kurie galėtų būti jūsų patikėtiniai.
Išsiaiškinkite, ką turite padaryti, kad pradėtumėte šį darbų paskirs
tymo procesą.
4. Pasinaudoję 192-193 p. pateikiama lentele*, susiplanuokite kitos
savaitės veiklą. Susirašykite savo vaidmenis ir tikslus. Savaitės gale
įvertinkite, kiek jūsų suplanuoti kasdieniniai darbai siejosi su jūsų
svarbiausiomis vertybėmis ir tikslais.
5. Įsipareigokite planuoti savo darbus savaitėmis, skirkite specialų laiką
tokiam planavimui.
6. Jei dar netaikote ketvirtosios kartos laiko vadybos metodų, pasi
stenkite juos įvaldyti.
7. Peržiūrėkite grafiką „II kvadranto darbo diena" (B priedas) ir pa
analizuokite, kokią įtaką jūsų veiklai daro II kvadranto paradigma.
* Daugiau lentelių rasite šiuo elektroniniu adresu: www.franklincovey.com

(aut.).
U ž p i l d y k i t e l e n t e l ę ir s u p l a n u o k i t e k i t o s s a v a i t ė s v e i k l ą
Antradienis Trečiadienis Ketvirtadienis Penktadienis Šeštadienis
Šios dienos prioritetai
Įsipareigojimai
8 8 8 8 8
9 9 9 9 9
10 10 10 10 10
11 11 11 11 11
12 12 12 12 12
1 1 1 1 1
2 2 2 2 2
3 3 3 3 3
4 4 4 4 4
5 5 5 5 5
6 6 6 6 6
7 7 7 7 7
8 8 8 8 8
Vakaras Vakaras Vakaras Vakaras Vakaras
UŽPILDYKITE LENTELĘ IR S U P L A N U O K I T E KITOS SAVAITĖS VEIKLĄ

I I I dalis
V ie š o s io s
P ergalės
T a r p u s a v io p r ik l a u s o m y b ė s
PARADIGMOS
Be pasitikėjimo negali būti draugystės,
be garbingumo negali būti pasitikėjimo.
- Sa m u e l Jo h n s o n
P rieš pradėdami aiškintis, kas tai yra viešosios pergalės, prisiminki

me, kad konstruktyviai vienas nuo kito priklausyti gali tik nepriklau
somi žmonės. Pirmučiausia asmeninės pergalės, tik paskui - viešo
sios. Pirma aritmetika, paskui algebra.
Į dabartinį savo gyvenimo etapą neįšokome iš nežinia kur —iki jo
vedė ilgas kelias. Jį reikia nueiti visą ir įveikti visas kliūtis, jame nėra
apylankų, jo niekaip nesutrumpinsi.
O aplink save regime daugybę sudužusių likimų ir žlugusių santy
kių - taip įvyksta todėl, kad žmonės nori atsidurti sėkmės stotelėje
neįveikę iki jos vedančio kelio.
Tikslą galime pasiekti tik nukeliavę visą kelią, ir niekaip kitaip.
Prieš keletą metų, kai vedžiau seminarą Oregone, prie manęs pri
ėjo vyriškis ir tarė:
- Žinote, Stephenai, man jūsų seminarai neteikia jokio malonumo.
Aš suklusau.
- Pažvelkite į dalyvius, - tęsė jis, - į šią nuostabią pakrantę, į jūrą...
O aš čia kiūtau ir galvoju apie tai, kaip vakare man paskambins žmo
na ir ims mane griaužti. Ji man surengia tikrą apklausą: Kur pusryčia
vau? Kas dar su manimi buvo? Ar visą rytą buvau seminare? Kaip
praleidau popietę? Kur linksminausi vakare? Kas buvo su manimi?

Apie ką mes kalbėjomės? Tačiau iš tiesų ji nori sužinoti tik vieną
dalyką, nors nedrįsta to tiesiai paklausti - ar aš jai nemeluoju, ar kas
nors gali patvirtinti mano žodžius. Kaskart, kai būnu išvykęs, ji nuo
lat mane kankina tokiais savo skambučiais. O šiaip man čia labai pa
tinka.
Jis iš tiesų atrodė labai nelaimingas. Kurį laiką tylėjome. Paskui jis
pasakė labai įdomų dalyką.
- Manau, kad visus atsakymus ji kuo puikiausiai žino, - tarė jis
nedrąsiai. - Panašiame seminare susipažinau su ja... na tuomet buvau
vedęs kitą moterį!
Kurį laiką svarsčiau, ką jis pasakė, tada atsakiau:
-Jū s tikriausiai ieškote greitų pagalbos priemonių, tiesa?
- Ką turite galvoje?
- Na, norėtumėt tiesiog pasiimti atsuktuvą, atidaryti žmonos gal
vą ir pertvarkyti jos požiūrį, tiesa?
- Ak, būtų puiku! - pralinksmėjo jis. - Juk ji neteisi, kad taip visą
laiką mane tardo.
- Mielas drauge! Žodžiais, ko gera, neišspręsite problemos, kurią
sukūrėte savo elgesiu.
Kalbame apie kardinalius paradigmos poslinkius. Be abejo, galima

išmokti tam tikrų bendravimo ir socialinio elgesio technikų, tačiau to
yra maža - būtina išsiugdyti atitinkamus būdo bruožus. Jūs negalite
užauginti vaisių, jei augalas neturi šaknų. Tai eiliškumo principas: tik
laimėję asmeninę pergalę, jūs galite siekti viešųjų pergalių. Savikon
trolė ir drausmė - tai gerų santykių pamatas.
Sakoma, kad žmogus pirma turi patikti pats sau, o paskui - ki
tiems. Iš dalies tas tiesa, tačiau save dar reikia pažinti, antraip kaipgi
mylėsite žmogų, kurio „nepažįstate". Tada meilę sau galėsite tik įsi
teigti, o įtaigos poveikis būna nenatūralus ir trumpalaikis.
Savimeilė (pačia geriausia šio žodžio prasme) ir savigarba atsiranda
tada, kai žmogus ima save pažinti ir tampa išties nepriklausomas. Tai
yra pirmieji trys įpročiai. Nepriklausomybė - tai pergalė. O tarpusavio
TARPUSAVIO PRIKLAUSOMYBĖS PARADIGMOS 199
priklausomybė - tai pasirinkimas, kurį gali padaryti tik nepriklauso

mi žmonės. Nepasiekus tikros nepriklausomybės, neišmintinga net
bandyti mokytis prasmingo bendravimo meno. Vis dėlto žmonės ban
do, kartais jiems tarsi pasiseka, tačiau kai kyla problemų, jie neturi
reikiamo dvasinio pamato, kad sugebėtų jas išspręsti.
Pagrindinė bendravimo sudedamoji yra ne mūsų pasakyti žodžiai
ir ne atlikti veiksmai. Jei žodžiai ir elgesys yra dirbtiniai bendravimo
metodai {visuomeninė etika) ir nekyla iš mūsų savivokos (charakterio
etika), kiti žmonės pajaus jūsų dviveidiškumą. Mes paprasčiausiai ne
turėsime pamato, būtino efektyviai tarpusavio priklausomybei.
Taigi norėdami išmokti bendrauti, turime pradėti nuo savęs ir nuo
savo įtakos rato. Tik tapę nepriklausomi - iniciatyvūs, orientuoti į
teisingus pricipus, vedami vertybių, sugebantys planuoti ir įgyvendin
ti tai, kas mums svarbiausia, - mes galime pasirinkti savitarpio pri
klausomybę, kitaip sakant, siekti turtingų, tvirtų ir produktyvių san
tykių su kitais žmonėmis.
Žvelgdami į ateitį, mes regime visai kitą būties lygmenį. Asmeninė
nepriklausomybė suteikia mums galimybę užmegzti naujus ir labai
prasmingus santykius, siekti produktyvumo, tiesiogiai proporcingo
įdėtam darbui, tarnauti kitiems, mokytis ir tobulėti. Tačiau šiame
kelyje į sėkmę ir laimę mūsų laukia daugiausia kliūčių, jame mes pa
tiriame daugiausia skausmo ir nusivylimų.
Neturėdami vizijos, nebūdami lyderiai ir nemokėdami organizuo
ti savo gyvenimo, mes dažnai metų metus kenčiame chronišką dvasi
nį skausmą. Nors kartais ir imamės laikinų priemonių skausmui nu
malšinti, galų gale prie jo įprantame ir tokia būsena mums ima atro
dyti normali.
Kai iškyla bendravimo problemų, šis skausmas gali būti labai stip
rus, netgi nepakeliamas. Tada bandote imtis „greitosios pagalbos" prie
monių ir metodų - dirbtinių bendravimo technikų. Mes net nepagal
vojame, kad skausmas atsiranda dėl svarbesnių priežasčių, dėl senų
neišspręstų problemų. Tol, kol gydysime vien simptomus, o ne ligą,
pastangos bus bergždžios, netgi duos priešingų rezultatų —prislopin
dami skausmą, mes tik dar giliau slėpsime ligą.
Kalbėdami apie efektyvų bendravimą, prisiminkime mūsų anks

tesnį efektyvumo apibrėžimą. Mes jau sakėme, efektyvumas - tai P/
GP pusiausvyra, svarbiausias pasakos apie stebuklingą žąsį dorovinis
nurodymas.
Esant savitarpio priklausomybei, auksinis kiaušinis - tai efektyvu
mas, nuostabus sinerginis efektas, nuoširdaus bendravimo su kitais
žmonėmis rezultatas. Norėdami gauti auksinių kiaušinių, privalome
rūpintis žąsimi. Turime kurti ir puoselėti santykius, nuo kurių pri
klauso mūsų rezultatai.
Taigi prieš pereidamas nuo įžanginių dalykų prie ketvirtojo, penk
tojo ir sėstojo įpročių, norėjau pasiūlyti jums vieną metaforą, kuri labai
tiksliai iliustruoja, kas tai yra P/GP pusiausvyra ir tarpusavio priklau
somybė.
P a s it ik ė jim o są sk a ita
Visi žinome, kas yra piniginė banko sąskaita: mes kaupiame finan
sinius išteklius ir jais pasinaudojame, kai prireikia. Tačiau esama ir
emocinių sąskaitų. Tai metafora, išreiškianti pasitikėjimo „kiekį", kurį
mes „investuojame" į santykius.
Jeigu esu paslaugus, malonus, sąžiningas, jei laikausi žodžio, tai
pervedu įnašus į pasitikėjimo banką - kaupiu pasitikėjimo rezervą.
Jūs vis labiau manimi pasitikite, todėl, kai prireikia, jūsų pasitikėjimu
galiu pasinaudoti. Galiu net kartais klysti - pasitikėjimas, kurį užsi
tarnavau anksčiau, kompensuos mano klaidas. Galiu nemokėti su
prantamai paaiškinti, ko noriu, bet jūs mane vis viena suprasite. Ne-
įsižeisite dėl vieno ar kito neapgalvoto žodelio. Kai pasitikėjimo re
zervas didelis, bendravimas būna lengvas, malonus ir efektyvus.
O štai jeigu esu nepaslaugus, nuolat pertraukinėju jus, greitai užsi-
plieskiu, nuolatos išsisukinėju ir panašiai, ir visa kita, tai sąskaita ban
ke, suprantama, bus tuščia. Pasitikėjimo nebus. Tad kokios veikimo
laisvės galiu tada tikėtis?
Jokios! Toks bendravimas tolygus vaikščiojimui po minų lauką.
Turiu gerai pagalvoti ir pasverti kiekvieną žodį, prieš jį tardamas. Turiu
nuolat išsisukinėti ir saugotis. Deja, taip bendrauja daugelis sutuokti

nių ir daugelio organizacijų personalas.
Jei nuolatos nepapildysite pasitikėjimo banko sąskaitos, jūsų san
tuoka ims silpnėti. Turtingus, spontaniškus santykius ir pasitikėjimu
paremtą bendravimą gali pakeisti slogus buvimas kartu, kai du žmo
nės iš paskutiniųjų stengiasi vienas kitą pakęsti. Vėliau sutuoktiniai
ima pyktis, atsiranda būtinybė gintis. Kyla žodiniai karai, trankomos
durys. Sutuoktiniai liaujasi kalbėtis, ima gailėtis savęs. Tokiomis šal
tojo karo sąlygomis jie gyvena kartu tik dėl vaikų, dėl sekso, iš bai
mės, kad kiti jų nepasmerktų. Arba santuoka gali baigtis ilgais ir ne
maloniais teismais, kurie dažnai būna panašūs į dviejų žmonių karą.
O juk santuoka - tai galimybė užmegzti itin prasmingus dviejų
žmonių santykius. Tai P/GP pusiausvyros principas, tai - švyturys.
Tačiau jis ne tik parodo kelią, bet ir tampa kliūtimi, j kurią atsitrenkę
sudužtame.
Kad santuoka ir šeima klestėtų, būtina nuolat pildyti emocines
sąskaitas. Drauge gyvenant, reikia didesnių dvasinių investicijų, kad
santykiai būtų tvirti. Kadangi sutuoktiniai tarpusavyje ir su vaikais
bendrauja kas dieną, kas minutę, tai dažnai kyla įvairių nenumatytų
situacijų, todėl šeimos narių pasitikėjimo limitas, jei nepapildomas,
gali nepastebimai išsekti. Ypač tai pasakytina apie santykius su savo
vaikais.
Sakysime, jūs turite paauglį sūnų, su kuriuo paprastai kalbate taip:
„Susitvarkyk kambarį. Užsisagstyk marškinius. Pritildyk radiją. Nu
eik į parduotuvę. Neužmiršk išnešti šiukšlių!" Taip bendraudami pa
sitikėjimo limitą labai greitai išeikvosite.
Dabar įsivaizduokite, kad jūsų sūnus ruošiasi daryti sprendimą,
turėsiantį įtakos visam jo tolesniam gyvenimui. Tačiau vienas kitu
jūs jau nebepasitikite, bendraujate nedaug ir mechaniškai, iš įpročio,
tad vargu ar jūsų sūnus ryšis kreiptis į jus patarimo. Galbūt jūs ir
turite pakankamai išminties bei patirties, kad padėtumėte, tačiau,
kadangi pasitikėjimo balansas neigiamas, jūsų sūnus veikiausiai pada
rys trumparegiškus ir netikusius sprendimus, nes visų pirma remsis
emocijomis.
Kaip pildyti emocines sąskaitas? Pasitaikius progai, padarykite sū

nui vieną kitą paslaugą - nupirkite riedlenčių žurnalą, jei jis domisi
šiuo sportu, arba tiesiog pasisiūlykite padėti adikti kokią užduotį.
Galite nueiti į kiną arba į kavinę. Savo sąskaiton pervesite nemažą
pasitikėjimo indėlį, jei kartais sūnaus išklausysite - nesmerkdami, ne
mokydami ir nepasakodami, „kaip būtumėte pasielgę jo vietoje". Pa
sistenkite tiesiog išklausyti ir suprasti. Tegul sūnus jaučia, kad jis jums
svarbus, kad laikote jį asmenybe.
Galbūt ne iš karto sulauksite norimo atsako. Galbūt sūnus kurį
laiką į jūsų pastangas žiūrės įtariai. „Kas tam tėčiui pasidarė? Kokį
metodą šį kartą ruošiasi pritaikyti mano mama?“ Bet jei jūsų pastan
gos nuoširdžios, tuščia sąskaita pasitikėjimo banke netrukus ims pil
dytis.
Prisiminkite: greitosios pagalbos priemonės —tai tik miražas. Geri
santykiai atsiranda ne iš karto, tam reikia laiko ir pastangų. Jeigu
nekantrausite ir nesulaukę norimo atsako imsite priekaištauti dėl tariamo
sūnaus nedėkingumo, savo pasitikėjimo sąskaitą kaipmat išeikvosite -
sunaikinsite viską, ką gera buvote pasiekę. „Tiek aukojausi, tiek dėl
tavęs padariau, o tu toks nedėkingas! Mes stengėmės būti tau geri, o
kaip tu mums atsidėkoji? Tiesiog negaliu patikėti, kad gali taip elgtis!“
Be abejo, sunku neprarasti kantrybės. Ir ne visada būna lengva ak
tyviai veikti savo įtakos rate - puoselėti dygstančius daigus ir nerauti
gėlių vien tam, kad įsitikintumėte, ar sveikos šaknys.
Iš tiesų nėra jokio greito būdo, kaip sukurti prasmingus santykius.
Santykių raida lėta, tad juos kurdami negailėkite dvasinių investicijų.
Šeši b ū d a i , k a ip p a p il d y t i są sk a itą
Dabar kalbėsime apie šešis būdas, kaip papildyti pasitikėjimo ban

ko sąskaitą.
Supraskite kitą žmogų
Pastangos suprasti kitą žmogų, ko gera, yra vertingiausias pasitikė
jimo sąskaitos indėlis. Dažnai tik įnešus šį indėlį galimi visi kiti. Jei
nesuprasite bendravimo partnerio, jūs net nežinosite, ką jis laiko „in

dėliu". Kas jums atrodo prasminga, kitiems gali būti vieni niekai. Ir
tada, užuot pasitikėjimo sąskaita papildę, jūs ją dar labiau išeikvosite.
Įsivaizduokite, kad esate užsiėmę kokia nors be galo svarbia veikla
(tiksliau, jums atrodo, kad ji svarbi), ir štai įsiveržia šešiametis sūnus.
Jis nori, kad pasirūpintumėte kokia nors smulkmena (jums taip atro
do), tačiau iš tiesų jam tai labai svarbus dalykas. Kito žmogaus verty
bes čia padeda suprasti antrasis įprotis, o trečiasis įprotis skatina skirti
joms laiko. Kai atkreipiate dėmesį į šešiamečio sūnaus vertybes, jūs
parodote, kad jį suprantate, ir tai yra didžiausias jūsų pasitikėjimo
indėlis.
Vieno mano draugo sūnus labai žavėjosi beisbolu. O draugui beis

bolas visai nerūpėjo. Vis dėlto vieną vasarą jis su sūnumi aplankė visas
pagrindines lygos varžybas. Tam jis sugaišo šešias savaites ir paklojo
nemažai pinigų, tačiau jie nepaprastai suartėjo.
Kai draugas grįžo, paklausiau jo:
- Išleidai krūvą pinigų, ar tikrai taip myli beisbolą?
- Anaiptol, - atsakė jis, - bet aš labai myliu savo sūnų.
Kitas mano draugas, koledžo profesorius, siaubingai nesutarė su

sūnumi. Profesorius, visą gyvenimą linkęs į mokslus, pyko, kad sū
nus švaisto laiką dirbdamas rankomis, o ne galva. Sūnus jautėsi at
stumtas, pasmerktas, tad suprantama, kad tėvu jis pasitikėjo menkai,
o šis dėl to labai krimtosi.
Kartą jam paaiškinau, kad artimo žmogaus prioritetai turėtų tapti
ir jo prioritetais, jei jis nori išsaugoti gerus tarpusavio santykius. Pro
fesorius gerai perprato šio teiginio esmę. Jis sugalvojo pastatyti di
džiosios kinų sienos modelį ir juo apjuosti savo namą. Šį ne juokais
sudėtingą darbą juodu su sūnumi dirbo daugiau nei pusantrų metų.
Per tą laiką sūnus išaugo neigimo periodą ir panoro lavinti savo protą.
Vis dėlto svarbiausia buvo tai, kad bendra veikla juos labai suartino.
Bendravimas, anksčiau kėlęs tiek rūpesčių, dabar sūnui ir tėvui teikė
vien džiaugsmą ir malonumą.
Mes linkę manyti, kad kitų gyvenimas panašus j mūsų - manome,

kad kiti nori to paties, ko ir mes norime, kad tai, ko mes siekiame,
turėtų siekti ir kiti. Tai ypač ydinga bendraujant su vaikais. Koks
veiksmas laikytinas pasitikėjimo indėliu, mes sprendžiame remdamiesi
dabartiniais savo norais ar troškimais - arba norais, kuriuos turėjome
būdami jų amžiaus. O kai jie mūsų pagalbos nepriima, nelaiko jos
mūsų indėliu, mes skubame įsižeisti ir nuleidžiame rankas.
Auksinė taisyklė teigia: „Su kitais elkitės taip, kaip norėtumėte,
kad jie elgtųsi su jumis." Iš esmės ši taisyklė moko pirmučiausia žmo
nes suprasti, ir tik tada stengtis jiems padėti. Vienas puikus tėvas kartą
pasakė: „Su visais vaikais elkitės vienodai, tačiau su kiekvienu —skir
tingai."
Rūpinkitės mažais dalykais

Nepaprastai santykius sušildo mažos paslaugėlės. Ir atvirkščiai -
nedraugiškas ar nerūpestingas poelgis, atrodytų, tikras mažmožis, kar
tais visai ištuština pasitikėjimo banko sąskaitą. Bendraujant su žmo
nėmis svarbūs yra net menkiausi dalykai.
Gerai prisimenu vieną vakarą, kurį prieš daugelį metų praleidau su

savo sūnumis. Mes susirengėme į vieną tų išvykų, kai eidavome į ki
ną, į gimnastikos ar imtynių varžybas, valgydavome dešrainius ir ger
davome apelsinų sultis.
Kai žiūrėjome filmą, Šynas (jam tuomet buvo ketveri), užsnūdo
kėdėje. Filmą baigėme žiūrėti dviese - aš ir Stephenas, kuriam tuo
metu buvo šešeri. Kai filmas baigėsi, paėmiau Šyną ant rankų, nune
šiau į automobilį ir paguldžiau ant užpakalinės sėdynės. Naktis buvo
vėsi, todėl nusivilkau švarką ir švelniai jį apklojau.
Grįžome namo, aš paskubomis įnešiau Šyną į vidų, paguldžiau į
lovelę, užklojau antklode ir stropiai užkamšiau plyšius. Stephenas ap
sivilko naktinius marškinukus, išsivalė dantukus ir atsigulė. Prisėdau
šalia, norėdamas pakalbėti apie vakarą, praleistą drauge.
- Na, Stephenai, ar tau patiko vakaras?
—Patiko, —atsakė šis.
- Ar smagu buvo?
- Smagu.
- Kas tau patiko labiausiai?
- Nežinau. Gal batutas.
- Tiesa, batutas buvo įdomu. O tie akrobatai, kokius triukus jie
darė ore, kaip vartėsi, tiesa?
Sūnus į mano klausimus atsakinėjo trumpai. Rodėsi, kad kalbuosi
pats su savimi. Nesupratau, kodėl jis, paprastai mėgstantis kalbėtis
apie tai, kas jį jaudina, šį kartą buvo toks uždaras. Jaučiausi šiek tiek
nusivylęs. Mačiau, kad kažkas ne taip.
Tada Stephenas staiga nusisuko į sieną. Nustebęs pakilau ir pažvel
giau jam į veidą - jo akys buvo kupinos ašarų.
- Kas atsitiko, mielasis?
Vaikas dar smarkiau prisišliejo prie sienos - jis nenorėjo, kad ma
tyčiau jo ašaras.
-Tėveli, jeigu man būtų buvę šalta, ar ir mane būtum taip apklo
jęs savo švarku?
Svarbiausias vakaro įvykis jam pasirodė mano švelnus elgesys -
spontaniškas meilės mažajam Šynui proveržis.
Šis atvejis buvo puiki pamoka, kurią prisimenu iki šiol. Žmonės
apskritai yra pažiedžiami ir jautrūs, tai, manau, nepriklauso nuo am
žiaus ar gyvenimo patirties. Iš pažiūros tvirta žmogaus išorė dažnai
slepia švelnius jausmus ir šiltą širdį.
Tesėkite žodį
Įsipareigojimų paisymas ar pažadų tesėjimas - tai didelis indėlis į
pasitikėjimo banką. O pažadų laužymas ir įsipareigojimų nepaisymas,
kita vertus, sąskaitą tuština. Žmonės linkę tikėti pažadais, ypač tais,
kurie susiję su jų pragyvenimo šaltiniu, todėl sulaužytas žodis santy
kius veikia pražūtingai.
Aš, būdamas tėvas, stengiuosi niekada nežadėti to, ko negaliu iš
pildyti. Todėl žadu nedaug ir atsargiai, pirmiau apsvarstęs, kas galėtų
man sukliudyti ištesėti pažadą ir ką tuomet daryčiau.
Vis dėlto pasitaiko, kai pažado neištesiu: arba neįstengiu, arba susi
klosto tokios aplinkybės, kai išmintingiau būna jo netesėti. Kai taip
atsitinka, visada stengiuosi paaiškinti tokio savo elgesio priežastis.
Kai mokate tesėti pažadus, nutiesiate tiltą per prarają, atsivėrusią tarp
jūsų ir jūsų vaiko. Tada visai paprastai sulaikysite savo vaiką nuo ne
apgalvotų poelgių, nes galėsite jam pasakyti: „Sūnau, pažadu tau, kad
tavo poelgio padariniai bus tokie..." Jei sūnus įprato tikėti jūsų žo
džiais ir pažadais, jis veikiausiai paklausys ir šio jūsų patarimo.
Išsiaiškinkite, ko iš jūsų žmonės tikisi

Įsivaizduokite, kiek kiltų nesusipratimų, jei būtų neaišku, kas turi
parengti jūsų užduočių sąrašą: viršininkas mano, kad tai jūsų pareiga,
o jūs manote, kad tai vienas iš jūsų viršininko vaidmenų.
- Kada duosite mano pareigų sąrašą? - klausiate jūs.
- Laukiu, kol jūs jį parašysite ir atnešite man, kad galėtumėme
kartu aptarti, —atsako viršininkas.
- Argi ne jūsų reikalas man skirti užduotis?
- Anaiptol. Juk ne kartą sakiau, kad jūsų užduotys yra tik jūsų
kompetencijos sritis.
- Man atrodė, kad jūs kalbėjote apie darbo atlikimo kokybę. Aš
juk net nežinau, kokį darbą turiu atlikti.
Kai nežinote, ko viršininkai ir kolegos iš jūsų tikisi, rizikuojate
prarasti jų pasitikėjimą, pakenkti bendravimo kokybei.
- Padariau tiksliai tai, ko prašėte. Štai ataskaita.
- Man nereikia jūsų ataskaitos ir manęs nedomina jūsų rekomen
dacijos. Turėjote išspręsti problemą, ir viskas.
- Maniau, kad turiu rasti būdą, kaip išspręsti šią problemą, o pas
kui pavesti kitiems darbuotojams tai atlikti.
Dabar prisiminkite, kiek kartų jums teko taip aiškintis.
-Jū s juk sakėte...
- Ne, jūs klystate! Aš sakiau...
- Ne, jūs taip nesakėte! Niekada nekalbėjote, kad turiu .. .
- Tikrai sakiau! Atsimenu, kaip...
-Jū s net neužsiminėte apie tai...
- O apie ką gi mes tada tarėmės...

Kai nėra aiškūs mūsų ir kolegų ar šeimos narių vaidmenys bei kon
krečios užduotys (kas turi parengti ataskaitą, kas sutvarkyti kambarį,
pašerti žuvytes, išnešti šiukšles ir 1.1.), mes rizikuojame nepateisinti
lūkesčių darbe ir namie. Dėl šios priežasties beveik neišvengiamai pra
sideda konfliktai, žmonės pasijunta apvilti ir mažiau ima mumis pasi
tikėti.
Nors lūkesčiai kartais nebūna išreikšti žodžiais, o tik numanomi,
iškilus konfliktui jie paprastai išaiškėja. Pavyzdžiui, vyras ir žmona
paprastai tikisi vienas iš kito visai konkrečių dalykų, tačiau dažnai tų
savo lūkesčių neįvardija. Jei sutuoktiniai vienas kito atžvilgiu juos pa
teisina - puiku. Jei ne - pasitikėjimo atsargos senka.
Štai kodėl taip svarbu kiekvienoje naujoje situacijoje žinoti, ko iš
mūsų laukia pavaldiniai, viršininkai, šeimos nariai. Jeigu manome,
kad tie dalykai yra aiškūs savaime, tai kuriame sąlygas kilti nesusipra
timams.
Kad sužinotumėte kitų žmonių lūkesčius, reikia laiko ir pastangų,
tačiau ši investicija vėliau atsiperka. Mes išvengiame konfliktų, ginčų
ir visų kitų priežasčių, kurios žlugdo santykius.
Kartais ši veikla reikalauja daug drąsos. Kur kas lengviau apsimesti,
kad nėra nuomonių skirtumo, ir tikėtis, kad reikalai susitvarkys sa
vaime.
Elkitės garbingai
Garbingu elgesiu pelnome pasitikėjimą ir papildome įvairias kitas
savo sąskaitas, taip pat ir pinigines.
Negarbingas elgesys visas pastangas užsitarnauti daugiau pasitikėji
mo paverčia niekais. Galime kuo puikiausiai suprasti kitus, pasirū
pinti nereikšmingais dalykais, tesėti duotą žodį, išsiaiškinti savo parei
gas ir gerai jas atlikti, tačiau jei veidmainiausime, pasitikėjimo atsargų
sukaupti nepavyks.
Garbingumas - tai sąžiningas elgesys ir šis tas daugiau. Būti sąži
ningam, vadinasi, sakyti tiesą - kitaip tariant, kalbėti žodžiais, atitin
kančiais tikrovę. O būti garbingam - tai žodžius paversti tikrove, tesėti
duotus pažadus, pateisinti lūkesčius. Taip elgtis gali tik dori, nuosek
lūs žmonės.
Svarbiausia garbingumo apraiška - tai lojalumas tiems, kurių šiuo
metu nėra salia. Gindami žmones, kurių nėra šalia, jūs pelnote jų
pasitikėjimą.
Įsivaizduokite, kad jūs ir aš esame vieni. Mes kalbamės ir kritikuo
jame savo viršininką, ko jokiu būdu nedarytume, jeigu šis stovėtų
šalia. Taigi kas bus, jei mes susipyksime? Jūs imsite baimintis, kad aš
galiu visiems paskelbti ano mūsų pokalbio turinį - juk jūs žinote, kad
aš, kai žmogaus nėra šalia, galiu jį apkalbėti, nors šiaip jo akivaizdoje
elgiuosi visiškai lojaliai. Žodžiu, į akis sakau gražius žodžius, o kai
žmogaus nėra šalia, kalbu, kas užeina ant seilės. Jūs savo akimis matė
te, kad aš taip elgiuosi.
Toks mano elgesys tikra veidmainystė. Ar aš sukaupčiau pasitikė
jimo atsargą, jeigu mano pasitikėjimo sąskaitą tvarkytumėte jūs?
O dabar įsivaizduokite, kad, jums pradėjus kritikuoti viršininką,
aš, pritaręs jūsų kritikai, pasiūlyčiau tuojau pat kartu nuteiti į jo kabi
netą ir viską išrėžti jam į akis. Kaip tuomet vertintumėte mano elgesį?
Kitas pavyzdys: tarkime, norėdamas jums įtikti, atskleisiu kieno
nors man patikėtą paslaptį. „Neturėčiau tau to sakyti... bet kadangi
esi mano draugas..." Ar tokia išdavystė keltų jums pasitikėjimą ma
nimi? Ar nepagalvotumėte, kad tai, ką patikėjote tik man, rytoj
žinos visi?
Iš pirmo žvilgsnio toks dviveidiškas poelgis tarsi yra įnašas į mud
viejų bendrą pasitikėjimo sąskaitą, tačiau iš tiesų tai tik pasitikėjimo
išeikvojimas, tai mano garbingumo stokos įrodymas. Kai išduodate
žmogų ir atskleidžiate jo paslaptį, gaunate auksinį kiaušinį, patiriate
trumpalaikį malonumą, tačiau smaugiate žąsį, ardote santykius, kurie
galėtų būti ilgalaikiai ir suteikti jums įvairiopos naudos.
Garbingas elgesys tarpusavio priklausomybės tikrovėje yra toks,
kai bendraudami visiems žmonėms taikote tuos pačius principus. Ta
da pelnysite kitų pasitikėjimą. Galbūt iš pradžių žmonėms gali nepa
tikti jūsų sakoma tiesa. Kad pasipriešintumėte visuotinei nuomonei,
reikia drąsos, nors dauguma žmonių linkę pasirinkti lengviausią,
mažiausiai pasipriešinimo reikalaujantį kelią - menkina ir kritikuoja

kitus, išduoda pasitikėjimą arba įsivelia į apkalbas. Tačiau žmonės
galiausiai ims jus gerbti už jūsų sąžiningumą, atvirumą ir gerumą. Jie
matys, kad jūs sugebate apginti savo principus bei tiklsus. Sakoma,
kad būti patikimam yra svarbiau, negu būti mylimam. Neabejoju,
kad laikui bėgant patikimas žmogus taip pat tampa ir mylimas.
Kai mano sūnus Džošua buvo mažesnis, jis mėgdavo uždavinėti

man painius klausimus. Būdavo, imu nekantrauti, supykstu ar pasa
kau šiurkštų žodį, o jis, įsmeigęs akis į mane, iš karto klausia: „Tėti, ar
myli mane?"
Jeigu aš bendraudamas nusižengdavau savo principams, jis imdavo
abejoti, ar nepasielgsiu panašiai ir su juo.
Tada supratau štai ką: su tuo vieninteliu akylai stebinčiu jūsų elge
sį ir temperamentą žmogumi jūs elgsitės taip pat, kaip elgiatės su de
vyniasdešimt devyniais artimaisiais, kolegomis, bendruomenės nariais
ir kitais. Kaip mylime ir drausminame vieną mokinį ar vieną vaiką,
tiksliai atspindi, kaip mes mylime kitus vaikus ar mokinius. Elgesys
su vienu žmogumi rodo jūsų elgesį su devyniasdešimt devyniais, nes
visi devyniasdešimt devyni taip pat yra vieninteliai.
Nuoširdžiai atsiprašykite, jei apvylėte

Jei pereikvojote pasitikėjimo banko sąskaitą, privalote nuoširdžiai
atsiprašyti. Nuoširdūs atsiprašymo žodžiai —puikus dvasinis indėlis.
Štai:
„Aš buvau neteisus."
„Buvau labai nedraugiškas."
„Elgiausi su tavimi nepagarbiai."
„Man taip nederėjo kalbėti. Nuoširdžiai gailiuosi."
„Sumenkinau tave draugų akivaizdoje. Norėjau įrodyti savo tiesą,
tačiau toks mano elgesys nepateisinamas. Atleisk man."
Gebėjimas tuojau pat atsiprašyti - nuostabi būdo savybė. Taip atsi
prašo tik tie žmones, kurie remiasi principais ir vertybėmis, todėl jie
yra nepriklausomi ir saugūs.
Jeigu žmogus jausis nesaugus, jis taip pasielgti nesugebės, nes bijos
pasirodyti ištižėlis, silpnavalis. Jis bijos, kad kiti jo silpnumu nepa
sinaudotų. Tokių žmonių saugumo jausmas visų pirma priklauso
nuo viešosios nuomonės, todėl jiems be galo svarbu, ką apie juos
pagalvos kiti. Negana to, tokie žmonės mano, kad elgiasi gerai. Jie
teisinasi, esą blogai elgiasi kiti, tad jie patys, jei ką ir padaro ne taip,
yra niekuo dėti. Net jei jie ir atsiprašo už savo netikusį poelgį, daro tai
nenuoširdžiai.
„Jei lenkiesi kam nors, lenkis žemai“, - teigia rytietiška išmintis.

O krikščioniška etika moko: „Grąžink skolą iki paskutinio skatiko.11
Tik nuoširdus atsiprašymas yra tikrasis indėlis.
Ne veltui sakoma: „Tik silpni būna žiaurūs. Švelnumą sugeba pa
rodyti stiprūs žmonės.11
Vieną popietę namuose, savo kabinete, rašiau traktatą apie kantry

bę. (Tik pamanykite!) Niekaip negalėjau susikaupti, nes sūnūs lakstė
aukštyn žemyn po visą namą ir kėlė didžiulį triukšmą. Jutau, kad
mano kantrybė baigiasi.
Staiga išgirdau, kaip sūnus Deividas ėmė smarkiai daužyti vonios
duris ir šaukti iš visos gerklės:
- Įleisk mane! Greičiau įleisk!
Išlėkęs iš savo darbo kambario, griežtai jam pasakiau:
- Deividai, ar bent supranti, kaip man trukdai? Ar įsivaizduoji,
kaip sunku susikaupti ir kūrybiškai rašyti? Eik dabar į savo kambarį ir
neišeik tol, kol neišmoksi elgtis padoriai.
Įsižeidęs jis nužingsniavo į savo kambarį ir piktai trinktelėjo durimis.
Tik jam nuėjus, atsisukau ir pamačiau, kas iš tiesų atsitiko. Ber
niukai žaidė futbolą keturių pėdų pločio prieškambaryje ir vienas ne
tyčia kitam trinktelėjo alkūne. Sužeistas mano sūnus gulėjo prieškam
baryje kraujuojančia burna. Dabar supratau, kad Deividas norėjo iš
vonios atnešti šlapią rankšluostį ir uždėti kompresą, tačiau tuo metu
vonioje buvo jo sesuo Marija - maudėsi po dušu ir nenorėjo atidaryti
durų.
Buvo aišku, kad situaciją įvertinau klaidingai ir visai be reikalo

supykau, tad nedelsdamas nuėjau atsiprašyti Deivido.
Nespėjęs atidaryti durų, išgirdau jo žodžius:
- Aš tau neatleisiu!
- Kodėl, brangusis? - Garbės žodis, nesupratau, kad tu norėjai
padėti savo broliui. Kodėl nenori man už tai atleisti?
- Todėl, kad aną savaitę tu pasielgei taip pat, - atkirto jis.
Kitaip tariant, sūnus sakė: „Tėti, tu jau išeikvojai pasitikėjimo re
zervą. Tau nepavyks žodžiais išspręsti problemos, kurią sukūrei savo
elgesiu/4
Nuoširdūs atsiprašymai - tai pasitikėjimo indėliai. Nuolatiniai at

siprašymai, kurie kitiems neatrodo nuoširdūs, yra pasitikėjimo sąskaitų
eikvojimas.
Viena yra suklysti, visai kas kita - savo klaidų nepripažinti. Žmo
nės noriai atleidžia atsitiktines klaidas. Tačiau kai klystame skatinami
puikybės ar piktų kėslų, atleidimo tikėtis labai sunku.
Turėkime galvoje meilės ir gyvenimo dėsnius

Mylėdami besąlygiškai, mes gyvename pagal svarbiausius meilės
dėsnius, o kitus skatiname gyventi pagal svarbiausius gyvenimo dės
nius. Kitaip sakant, nesavanaudiškai mylėdami mes suteikiame myli
miems žmonėms saugumo jausmą, leidžiame jiems pajausti savo ver
tę, individualumą, integralumą bei skatiname juos tobulėti. Štai savo
vaikams mes padedame gyventi pagal laimingo gyvenimo dėsnius,
kitaip sakant, mokome juos bendradarbiavimo, asmeninės drausmės,
nuoseklumo. Taip pat suteikiame jiems pakankamai laisvės nepri
klausyti nuo kitų įtakos ir apribojimų. Tai visai nereiškia, kad esame
silpnavaliai ir su viskuo sutinkame. Mes galime patarti vaikams, pra
šyti jų ko nors nedaryti, prieštarauti jiems ar juos įspėti, tačiau kad ir
kaip elgiamės, mes visų pirma gerbiame jų laisvę ir nuoširdžiai juos
mylime.
Jei nepaisome šio svarbiausio meilės dėsnio - jei mylėdami kelia
me reikalavimus ir sąlygas —mes skatiname mylimuosius nepaisyti
esminių gyvenimo dėsnių. Tai visų pirma pasakytina apie mūsų vai
kus. Versdami teisintis ir gintis, mes verčiame juos elgtis reaktyviai -
kovoti dėl savo nepriklausomybės, įrodinėti, kad jie gali išsiversti ir
be mūsų pagalbos.
Bet iš tiesų jie nėra nepriklausomi. Kol jie bręsta, jų tariama nepri
klausomybė tėra viena iš daugelio priklausomybės formų. Jie tampa
lengvai paveikiami, iš dalies orientuoti į priešus. Jiems svarbu apginti
„savo teises", įrodyti savo ypatingumą. Maištas gimsta žmogaus šir
dyje, bet ne prote. Todėl nuslopinti maištą galite tik nuolatiniais be
sąlygiškos meilės įnašais.
Turėjau vieną draugą, labai prestižinio universiteto dekaną. Jis pla

navo, kad jo sūnus mokysis tame universitete, todėl daugelį metų
taupė pinigus. Tačiau, kai sūnui atėjo laikas studijuoti, jo norai buvo
kitokie.
Tėvas smarkiai dėl to susikrimto. Šiame universitete įgytas išsila
vinimas berniukui būtų suteikęs daug privalumų. Be to, egzistavo
savotiška tradicija - tame universitete studijavo mano draugo tėvas ir
senelis. Jis bandė perkalbėti sūnų, maldavo ir pyko. Pakui pabandė jį
išgirsti, suprasti jo motyvus, vis neprarasdamas vilties, kad sūnus dar
apsigalvos.
Nors ir netiesiogiai, tėvas savo elgesiu teigė, kad savo sūnų myli su
išlygomis. Sūnui atrodė, kad tėvas mokslą toje institucijoje vertino
labiau negu jį patį kaip asmenybę, kaip savo sūnų, ir tai jaunuolį gąs
dino. Jis kovojo dėl teisės išlikti savimi, dėl savo vertybių.
Galiausiai tėvas drauge su motina, savo žmona, nusileido - jis nu
tarė, kad jiems dera mylėti sūnų be jokių sąlygų. Tai padaryti jiems
buvo itin sunku, nes vos sūnui gimus jie ėmė žiūrėti į jį kaip į busimą
jį to universiteto studentą.
Tėvas ir motina išgyveno sunkų laikotarpį - jie turėjo perrašyti
savo turimus gyvenimo scenarijus ir perprasti tikros, besąlygiškos mei-
lės prigimtį. Jie pasakė jaunuoliui, kad sutiks su bet kokiu jo sprendi'
mu, ir paaiškino kodėl. Tai jie padarė atvira širdimi, jų poelgis buvo
logiškas jų tobulėjimo rezultatas.
Berniukas j tokį tėvų poelgį iš pradžių beveik nereagavo, tačiau

besąlygiška tėvų meilė buvo tokia stipri, jog jie abu visai nenusivylė.
Po savaitės sūnus pranešė, kad nusprendė nestoti į universitetą. Ka
dangi buvo tam pasirengę, tėvai neprieštaravo. Taigi gyvenimas tie
siog tekėjo savo vaga.
Tačiau po kurio laiko įvyko įdomus dalykas. Sūnus, pajutęs, kad
jam nebereikia ginti savo požiūrio, ėmė labiau domėtis, ko tėvai iš
tiesų nori. Jis persvarstė savo sprendimą ir nutarė, kad vis dėlto jam
reikia to universiteto išsilavinimo. Jis parašė prašymą, įstojo į univer
sitetą ir pranešė apie tai tėvams. Tėvai ir šį jo sprendimą priėmė besą
lygiškai mylėdami. Mano draugas, be abejo, džiaugėsi šiuo įvykiu,
tačiau tai jam jau nebuvo svarbiausia. Dabar jis mokėjo mylėti be
jokių išlygų.
Nepaprastai įžvalgi Dago Hamaršeldo (Dag Hammarskjold), bu

vusio Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus, mintis: „Kur kas pra
smingiau iš tikrųjų pasiaukoti dėl vieno žmogaus, negu stropiai triūs
ti visos žmonijos labui."
Šį jo posakį suprantu taip: gali plušėti aštuonias, devynias, net dvy
lika valandų per dieną „kažkur ten“ esančių žmonių labui, tačiau visa
tai bus perniek, jei nesugebėsi prasmingai bendrauti su žmona ar vyru,
su paaugliu sūnumi ar su šalia dirbančiais kolegomis. Jeigu norite su
kurti tikrai gerus santykius „su tuo vieninteliu", jums prireiks kur kas
iškilesnių asmenybės savybių - nuolankumo, drąsos ir stiprybės - ne
gu kad reikalauja neapibrėžta tarnystė abstraktiems „viso pasaulio žmo
nėms".
Per dvidešimt penkerius savo darbo su organizacijomis metus
daugybę kartų įsitikinau šio teiginio vertingumu. Dauguma proble
mų organizacijose kyla dėl įvairiausio lygio tarpusavio nesusiprati
mų. Štai bendrovės savininkas nesutaria su prezidentu, prezidentas
nesutaria su viceprezidentu, šis savo ruožtu nesutaria su padalinių
vadovais, ir taip toliau. Šią problemą gali išspręsti tik išties talentin
gas vadovas, kuriam rūpi realūs darbuotojai, o ne abstraktūs nežinia
kur esantys žmonės.
Pirmą kartą šį Hamaršeldo teiginį perskaičiau, kai dirbau vienoje

organizacijoje. Aš ir mano padėjėjas turėjome skirtingus lūkesčius.
Man stigo drąsos atvirai pakalbėti su tuo žmogumi ir aptarti mūsų
vaidmenis, tikslus ir vertybes, ypač mūsų skirtingą požiūrį į vadybos
metodus. Keletą mėnesių vengiau atviros konfrontacijos, o mudviejų
neigiami jausmai kaupėsi.
Kaip tik tada pirmą kartą perskaičiau Hamaršeldo žodžius: „Kur
kas prasmingiau iš tikrųjų pasiaukoti dėl vieno žmogaus, negu stro
piai triūsti visos žmonijos labui." Ši mintis mane sužavėjo ir paskati
no pataisyti santykius su savo pavaduotoju.
Turėjau sukaupti visą savo drąsą, kad žengčiau šį žingsnį. Žinojau,
kad nelengva bus išdėstyti visas susikaupusias problemas ir susitarti.
Prisimenu, kaip laukdamas mūsų susitikimo tiesiog drebėjau iš įtam
pos. Mano padėjėjas mėgo elgtis savaip ir nė kiek neabejodavo savo
teisumu. Tačiau aš turėjau dirbti su juo, man reikėjo jo talento ir
paramos.
Mintyse ėmiau repetuoti, ką sakysiu, kai mudu susitiksime. Ga
liausiai nusprendžiau bendrauti remdamasis tvirtais principais, o ne
kokia nors „elgesio taktika", ir man iškart palengvėjo.
Kai galų gale susitikome, labai nustebau: šis žmogus, mano pa
vaduotojas, pasirodo, buvo draskomas visiškai tų pačių abejonių
kaip ir aš.
Tačiau mūsų valdymo metodai iš tiesų labai skyrėsi, o dėl šių mū
sų nesutarimų kentėjo visi bendradarbiai. Abu pripažinome, kad dėl
mūsų neefektyvios vadybos atsirado problemų. Mudu jas visas apta
rėme, paskui vieną po kitos išsprendėme. Toje organizacijoje buvo
puiki profesionalų komandą, kiekvienas buvo atsidavęs bendram tiks
lui, tad nebeliko jokių kliūčių dirbti kartu.
Kad sukurtumėte žmonių sąjungą - bendrovę, šeimą - reikia di

džiulės stiprybės ir drąsos. Jokie dirbtiniai administravimo įgūdžiai ar
„pastangos tarnauti žmonijos labui" niekada nepakeis nei pozityvių
charakterio savybių, nei be galo svarbaus „vienas su vienu" bendravi
mo lygmens, nei esminių meilės ir gyvenimo dėsnių.
P ro blem os ir g a lim y bės
Ką tik papasakotas atvejis taip pat išmokė mane kitos veiksmingos

savitarpio priklausomybės paradigmos: svarbu yra ir tai, kaip mes su
vokiame problemas. Mėnesius kenčiau ir vengiau spręsti vieną kon
krečią problemą, laikydamas ją didžiuliu nesusipratimu ir kliūtimi,
vildamasis, kad problema išsispręs pati. Tačiau atsitiko taip, kad ši
problema sudarė galimybes atsirasti prasmingiems santykiams, kurie
vėliau padėjo susitelkti visai mūsų komandai.
Manau, kad tarpusavio priklausomybės sąlygomis kiekviena pro
blema sukuria naujų galimybių —kitaip tariant, kai kyla problema,
mes gauname galimybę pervesti lėšų į savo pasitikėjimo sąskaitą.
Jei tėvai į vaikų rūpesčius žiūri kaip į galimybę suartėti su savo
vaikais, o ne kaip į nepasitenkinimo, nemalonumų šaltinį, tie patys
rūpesčiai padeda sukurti nuostabius tėvų ir vaikų santykius. Kai kyla
problemų, tėvai paprastai noriau klausosi vaikų, netgi džiaugiasi gali
mybe jiems padėti. O vaikai savo ruožtu jaučia, kad tėvai rimtai do
misi jų reikalais, ir sausi, dalykiniai šeimos narių santykiai perauga į
stiprius meile ir pasitikėjimu grįstus ryšius.
Ši paradigma tokia pat veiksminga ir versle. Vienas universaliųjų
parduotuvių tinklas, kai ėmė dirbti pagal šią paradigmą, pelnė didžiu
lį pirkėjų pasitikėjimą. Kai pirkėjai ateidavo dėl ko nors skųstis, kad ir
dėl visai nereikšmingų dalykų, tarnautojai užmegzdavo su jais gerus
santykius ir nuoširdžiai pasistengdavo kiekvieną problemą išspręsti jų
naudai. Pardavėjai padarydavo kur kas daugiau, negu buvo surašyta jų
pareigų instrukcijose. Dėl šios priežasties pirkėjų skaičius ėmė sparčiai
augti. Parduotuvių tinklo vadybininkai problemų vietoje įžvelgė gali
mybes ir jomis pasinaudojo.
T a r pu sa v io pr ik l a u so m y b ė s įp r o č ia i
Turėdami galvoje pasitikėjimo banko sąskaitos paradigmą, mes

jau galime aptarti viešųjų pergalių įpročius (ketvirtąjį, penktąjį ir šeš
tąjį), kuriais grindžiamas sėkmingas bendradarbiavimas. Šie įpročiai
sukuria efektyvią tarpusavio priklausomybės terpę. Apie juos kalbės

tolesni knygos skyriai. Taip pat pamatysime, kaip stipriai mus veikia
iš šalies primesti elgesio bei mąstymo modeliai.
Konstruktyviai vieni nuo kitų priklausyti gali tik iš tiesų nepri
klausomi žmonės. Viešųjų pergalių neįmanoma pasiekti jokiais po
puliariais elgesio korekcijos metodais - čia reikalingi esminiai asme
nybės pokyčiai.
Dabar panagrinėkime viešųjų pergalių įpročius.
I V ĮPROTIS
L a im ė k im e abu
T a r p a s m e n in io
LYDERIŠKUMO PRINCIPAI
Mes ką tik įsiminėme Auksinį Taisyklę.
Dabar imkime jos laikytis.
- E d w in M arkham
J \a rtą konsultavau bendrovę, kurios prezidentas buvo susirūpinęs

dėl to, kad jo darbuotojai mažai bendradarbiavo.
- Stephenai, didžiausia bendrovės bėda ta, kad mūsų darbuotojai
dideli savanaudžiai, - tarė jis. - Jie tiesiog nenori bendradarbiauti.
Žinau, kad jeigu jie bendradarbiautų, mes pasiektume kur kas dau
giau. Ar galite rekomenduoti kokią nors santykių programą, kuri pa
dėtų mums išspręsti šią problemą?
- Ar jūsų problema yra žmonės, ar paradigma? - paklausiau jo.
- Išsiaiškinkite patys, - teatsakė jis.
Taip ir padariau. Išsiaiškinau, kad darbuotojai iš tiesų buvo sava
naudžiai, nenorėjo bendradarbiauti, neklausė savo vadovų ir apskritai
elgėsi nekolegiškai. Žodžiu, visos pasitikėjimo sąskaitos buvo tuščios,
o bendravimo kultūra - žema. Tad aš prezidentui pasiūliau:
- Paanalizuokime situaciją išsamiau. Kodėl jūsų žmonės neben
dradarbiauja? Gal bendrovė tokį elgesį kaip nors skatina?
-Anaiptol, - atsakė prezidentas. - Mes skatiname tuos, kurie ben
dradarbiauja.
- Ar tikrai? - pasitikslinau.
Jo kabinete už užuolaidos kabėjo plakatas, vaizduojantis bėgimo
trasą su lenktyniniais žirgais. Ant žirgų galvų buvo užklijuotos ben
drovės padalinių vadovų nuotraukos, o trasos gale puikavosi idiliška
IV ĮPROTIS • LAIMĖKIME ABU 219
kelionės į Bermudus reklama: porelė įsimylėjėlių, balta smėlėta pa

krantė, žydras dangus ir balti debesys.
Kartą per savaitę prezidentas sukviesdavo šiuos vadovus ir moky
davo juos bendradarbiauti: „Dirbkime visi kartu. Taip uždirbsime
daugiau." Tada atitraukdavo užuolaidėlę, atidengdavo plakatą ir reto
riškai klausdavo: „Na, kuris iš jūsų laimės kelionę į Bermudus?"
Kitaip tariant, jis rengėsi palaistyti vieną gėlę, o norėjo, kad augtų
visos. Jis pageidavo, kad jo pavaldiniai bendradarbiautų, tačiau vertė
juos konkuruoti. Vieno padalinio vadovo sėkmė reiškė visų jo kolegų
nesėkmę.
Šios bendrovės nesėkmės priežastis buvo netikusios paradigmos.
Prezidentas žodžiais ragino bendradarbiauti, tačiau rėmėsi ydinga pa
radigma. Bendradarbiavimo vaisių jis ketino užauginti ant konkuren
cijos medžio. Kai niekas nepadėjo, jis, norėdamas priversti žmones
veikti išvien, puolė ieškoti naujų metodų, programų, technikų, - žo
džiu, greitosios pagalbos priemonių.
Jeigu norite konkrečių vaisių, turite pasodinti tokį medį, kuris tuos
vaisius veda. Todėl aš pasiūliau tobulinti bendrovės vadybą visiškai
kitu būdu - sukurti informacijos ir atlygių sistemą, kuri iš tiesų ska
tintų bendradarbiauti.
Ar jūs būtumėt bendrovės prezidentas, ar tos pačios bendrovės du
rininkas, kai jūsų asmeninę nepriklausomybę pakeičia tarpusavio pri
klausomybė, jūs imatės tikro lyderio vaidmens. Jūs pradedate veikti
kitus žmones. O efektyvi tarpusavio priklausomybė skatina siekti lai
mėkime abu rezultato.
Š e š io s t a r p u s a v io są v e ik o s p a r a d ig m o s
Laimėkime abu - tai nėra viena iš daugelio elgesio technikų. Tai

ištisa bendravimo filosofija. Taip pat ir viena iš šešių tarpusavio sąvei
kos paradigmų. Štai jos:
• laimėkime abu • pralaimėkime abu
• aš laimiu, tu pralaimėk • telaimiu aš
• tu laimėk, ašpralaimėsiu * laimėkime abu, arba sandorio nebus
L a im ė k im e abu
Laimėkime abu - tai nuostata, kad bendravimas turi būtų naudin

gas visoms bendraujančioms šalims. Laimėkime abu - tai tokie spren
dimai ir nutarimai, kurie tenkina visus. O kadangi jie tenkina visus,
tai visi noriai vykdo savo įsipareigojimus. Laimėkime abu filosofija -
tai bendravimas, o ne konkurencija ir ne kova. Daugelis linkę operuo
ti priešpriešinėmis kategorijomis: stiprus arba silpnas, griežtas arba
švelnus, laimėtojas arba pralaimėtojas. Tačiau toks požiūris iš esmės
ydingas, - jei jo laikomės, tai tarsi darome prielaidą, kad gyvenime
viskas paklūsta jėgai, o ne principams. Laimėkime abu filosofija tei
gia, kad kiekvienam šiame pasaulyje yra vietos, kad vieno žmogaus
sėkmė neatima galimybių iš kito.
Laimėkime abu —tai tikėjimas, kad esama trečiosios alternatyvos'.
tai nei mano kelias, nei tavo kelias - tai bendras kelias.
A Š LAIMIU, TU PRALAIMĖK
Laimėkime abu alternatyva yra as laimiu, tu pralaimėk. Tai nemo

kamo kelialapio į Bermudus paradigma: kelialapis vienas, o preten
dentų daug.
As laimiu, tu pralaimėk - tai autoritarinis lyderiavimo stilius, to
kie vadovai mėgsta sakyti „Padarysiu taip, kaip noriu". Jie mėgsta
rodyti jėgą, piktnaudžiauja vardais, titulais, aukštesne padėtimi ar as
meniniu žavesiu.
Dauguma žmonių nuo pat gimimo turi labai stiprią as laimiu, tu
pralaimėk programą. Programuotojo vaidmenį paprastai atlieka šei
ma. Tėvai, jei jie skatina vaikus konkuruoti dėl tėviškos meilės ir
dėmesio, turi as laimiu, tu pralaimėk mentalitetą. Mylėdami su išly
gomis, reikalaudami iš vaikų užsitarnauti jūsų meilę, jūs iš tiesų tei
giate, kad jie niekam tikę ir tos meilės nėra verti, kad mylėsite juos tik
tada, kai jie pateisins kažin kokius lūkesčius.
Ką tada galvoja vaikai, dar tokie pažeidžiami ir priklausomi, ku
riems vis dar reikia tėvų paramos ir pritarimo? Jie lipdomi pagal tam
tikrą šabloną, formuojamas jų aš laimiu, tu pralaimėk elgesio mode

lis: „Jeigu būsiu geresnis už savo brolį, tėvai mane labiau mylės." „Tė
vai seserį myli labiau negu mane. Tikriausiai esu mažiau vertas už ją.“
Kitas galingas programuotojas yra bendraamžių grupės. Kiekvienam
vaikui labai svarbu sulaukti bendraamžių pritarimo - pametinukų
brolių ar seserų, giminaičių, draugų. Visi mes gerai žinome, kokie
žiaurūs kartais būna bendraamžiai. Dažnai jie gali negailestingai at
stumti jaunuolį ar vaiką, jei šis neatitinka kokių nors jų kriterijų ar
normų. Tada aš laimiu, tu pralaimėk modelis dar labiau sutvirtėja.
Vėliau šį modelį įtvirtina akademinė aplinka, jei jaunuolis ten pa
tenka. Dešimties balų pažymys byloja, kad esu geresnis tik todėl, kad
kitas buvo įvertintas devynetu. Tokia pažymių sistema žmogaus vertę
nustato lygindama jį su kitais, nepripažindama jo prigimtinės vertės.
Kiek žmogus vertas, nulemia išoriniai veiksniai. Įsivaizduokime to
kius mokytojo žodžius:
- Malonu, kad atėjote į tėvų susirinkimą. Šaunuolė jūsų dukra
Karolina. Turėtumėte ja didžiuotis. Ji tarp dešimties geriausiųjų.
- Iš tiesų mane pradžiuginote.
- Tačiau jūsų Džoniui sekasi nekaip. Jis - vienas iš blogiausių mo
kinių.
- Tikrai? Kaip baisu! Ką gi mums daryti?
Ir niekam nė motais, kad galbūt Džonis stengiasi iš visų jėgų, o
Karolina išnaudoja vos pusę savo galimybių. Jaunuoliai vertinami ne
pagal individualias pastangas - jie lyginami tarpusavyje. Negana to,
pažymiai yra tarsi bilietas į laimingą ateitį: jie arba atveria galimybių
vartus, arba juos užtrenkia. Švietimo sistema skatina varžytis, o ne
bendradarbiauti. Tiesa sakant, bendradarbiavimas dažnai net laiko
mas sukčiavimu.
Taip pat tokį ydingą požiūrį formuoja sportas, ypač mokyklose ar
koledžuose. Dažna jaunų žmonių paradigma yra tokia: gyvenimas -
tai žaidimas, kuriame vieni laimi, o kiti neišvengiamai turi pralaimėti.
Sporte vieno žmogaus pergalė visada reiškia kito pralaimėjimą.
Kita sritis, kur vyrauja aš laimiu, tu pralaimėk modelis, yra teisinė
sistema. Mūsų laikais labai mėgstama bylinėtis. Papuolę į bėdą žmonės
iš karto kreipiasi j teismą, tikėdamiesi, kad jie „laimės" bylą, o kiti ją

„pralaimės". Tačiau besiginančio žmogaus protas nėra kūrybiškas, jis
nelinkęs bendradarbiauti.
Be abejo, teisinė sistema reikalinga, be jos suirtų mūsų visuomenės
struktūra. Įstatymai ją palaiko, tačiau jie nekuria sinergijos. Geriausia,
ką galime pasiekti teisinėmis priemonės - tai susitarti dėl kompromi
so. Teisiniai sprendimai supriešina žmones. Tiesa, pastaraisiais metais
pastebima tendencija skatinti teisininkus ir teisės mokyklas ieškoti
taikių problemų sprendimų būdų, siekti laimėkime abu susitarimų.
Nors tai ir neišsprendžia visų problemų, tokios tendencijos rodo, kad
žmonės vis labiau suvokia teisinės sistemos trūkumus.
Kur egzistuoja didžiulė konkurencija ir vyrauja nepasitikėjimas, aš
laimiu, tu pralaimėk požiūris ir elgesio modelis kartais gali būti patei
sinamas. Tačiau gyvenimas nėra konkurencija. Neprasminga kasdien
kovoti su savo vyru ar žmona, su savo vaikais, su bendradarbiais, su
kaimynais ar draugais. Absurdiškas klausimas: „Kas mūsų santuokoje
nugalėtojas?" Abu sutuoktiniai turi laimėti, antraip jie abu pralaimės.
Gyvenime maža tikros nepriklausomybės, dažniausiai esame tarpusa
vyje susiję. Didžiausių tikslų dažniausiai siekiame tik bendradarbiau
dami su kitais. O aš laimiu, tu pralaimėk požiūris bendradarbiauti
visiškai neskatina.
Tu laimėk, o as pralaimėsiu
Taip pat yra žmonių, kurie gyvena pagal tu laimėk, o ašpralaimė
siu programą.
„Tiek to. Aplenk mane.“
„Žemink mane. Visi juk mane žemina."
„Esu nevykėlis. Visada toks buvau."
„Mėgstu ramybę. Sutiksiu su viskuo, kad tik būtų ramu."
Šis požiūris ir elgesio modelis dar blogesnis už aš laimiu, tu pra
laimėk, nes tai abejingo žmogaus pozicija: jis nieko nenori, neturi
jokių lūkesčių, nepuoselėja ateities vizijos. Tu laimėk, o ašpralaimė
siu stiliaus žmonės linkę pataikauti arba greitai nusileisti. Stiprybės
jie semiasi siekdami populiarumo ar viešo pripažinimo. Jie nedrįsta
atskleisti tikrų savo jausmų ir įsitikinimų, yra lengvai įbauginami

kategoriškų egoistų.
Derybas šie žmonės supranta kaip kapituliaciją. Jų vadovavimo
stilius - minkštas. Turėti tu laimėk, o aš pralaimėsiu požiūrį - tai
visada visiems įtikti. („Na ir kas, kad jis visada paskutinis, svarbu, kad
jis - puikus vaikinas.")
Šiuos žmones labai mėgsta aš laimiu, tu pralaimėk modelio opo
nentai, —mat pirmieji savo nuolatiniais pralaimėjimais pastariesiems
vis suteikia galimybių laimėti. Šiems patinka laimėk, o ašpralaimėsiu
žmonių silpnybės, jie mielai jomis piktnaudžiauja. Pirmųjų trūku
mai išryškina pastarųjų privalumus.
Laimėk, o aš pralaimėsiu stiliaus žmonės savo tikruosius jausmus
dažniausiai užgniaužia. O slopinami jausmai niekur nedingsta: anks
čiau ar vėliau jie vis tiek prasiveržia, ir daug bjauresniu pavidalu. Daž
nas šių žmonių palydovas yra psichosomatinės ligos, pykčio protrū
kiai, isterija, perdėta reakcija į nereikšmingas provokacijas ar cinišką
elgesį.
Pastarieji du elgesio modeliai būdingi silpniems žmonėms, jie ro
do, kad žmogus jaučiasi nesaugus. Vis dėlto pirmasis elgesio modelis,
jeigu jis paremtas žmogaus sugebėjimais, padeda siekti bent trumpa
laikių pergalių. O štai laimėk, o aš pralaimėsiu stiliaus žmonės yra
neorganizuoti, dažniausiai jie, vos pradėję veiklą, bejėgiškai pasiduoda.
Vadovų ir tėvų pozicija dažnai keičiasi —čia jie elgiasi kaip aš lai
miu, tu pralaimėk žmonės ir nekreipia jokio dėmesio į kitų norus, čia
jie priima laimėk, o ašpralaimėsiu modelį ir būna be galo nuolaidūs.
Nebegalėdami daugiau pakęsti netvarkos, prastos drausmės ir neatsa
kingo elgesio, jie griebiasi aš laimiu, tu pralaimėk taktikos ir laikosi
tol, kol juos ima griaužti sąžinė. Tada jie atlėgsta ir grįžta prie laimėk,
o aŠpralaimėsiu modelio. O paskui nepasitenkinimas ir pyktis juos
vėl priverčia tapti kompromisų neieškančiais laimėtojais...
Pralaimėkime abu
Kai susiduria du egoistai arba du kietakakčiai laimėk, o ašpralai
mėsiu stiliaus žmonės, jie dažniausiai abu pralaimi. Jų elgesio modelis
tampa pralaimėkime abu. Už pralaimėjimą jie nori žūtbūt „atkeršyti"

arba „atsilyginti11, nesuvokdami, kad žmogžudystė yra taip pat ir savi
žudybė, kad kerštas - tai dviašmenis kardas.
Žinau vieną atvejį, kai išsiskyrusiam vyrui teismas priteisė par
duoti turtą ir pusę gautų pinigų atiduoti buvusiai žmonai. Kerštin
gas sutuoktinis pardavė 10 000 dolerių vertės automobilį už 50 do
lerių ir žmonai atidavė dvidešimt penkis. Paskui jis panašiai pasielgė
su visu nekilnojamuoju turtu, kurį teismas buvo įpareigojęs par
duoti.
Jeigu žmogaus gyvenimo centrą yra užėmę priešai, jam rūpi tik
viena —atkeršyti, net jei tektų žlugti pačiam. Pralaimėkime abu filo
sofija - tai atvira konfrontacija, tai karas.
Toks elgesio modelis būdingas priklausomiems, nepasitikintiems
savimi žmonėms. Jie jaučiasi nelaimingi ir nori, kad visas likęs pasau
lis taip pat būtų nelaimingas. „Man patinka pralaimėti, bet tegu pra
laimi visi.“
Aš laimiu
Kita dažnai pasitaikanti alternatyva - tiesiog noras laimėti. Žmo
nės turintys laimiu mentalitetą visiškai nesuka sau galvos, ar kiti lai
mi, ar pralaimi. Svarbiausia jiems yra jų tikslas.
Toks žmogus galvoja tik apie save. Kiti, jo supratimu, turi patys
pasirūpinti savimi.
Ką rinktis
Kuris iš šių aptartų elgesio modelių yra efektyviausias? Tai pri
klauso nuo aplinkybių. Jeigu komanda laimėjo futbolo rungtynes,
vadinasi, kita komanda jas pralaimėjimo. Kartais būna taip, kad aš
laimiu, o tu pralaimėk tipo konkurencija skatina jus išradingiau dirbti -
ypač tada, kai jūsų ir kolegų veikla tiesiogiai nesusijusi. Vis dėlto ne
galite surengti „Kelialapio į Bermudus" varžybų ten, kur savo tikslų
siekiate drauge su kitais žmonėmis arba žmonių grupėmis.
Jei geri santykiai jums svarbiau už konkrečią problemą, jus, ko
gera, visai patenkins ašpralaimiu, tu laimėk sprendimai. „Man svarbu,
kad mes gerai sutartume, o darbo rezultatai - paskui. Tebūnie, kaip

tu nori.“ Galbūt nuspręsite atiduoti pergalę, jei jums paaiškės, kad
vienas ar kitas tikslas prieštarauja jūsų vertybėms. Arba siekiama per
galė neverta jūsų pastangų.
Pasitaiko atvejų, kai jums svarbiausia laimėti ir nepaisyti, kaip ta
pergalė paveiks jūsų santykius. Pavyzdžiui, jeigu jūsų vaiko gyvybei
iškiltų pavojus, aplinkinių nuomonė vargu ar jums rūpėtų. Visų svar
biausia tuomet jums būtų išgelbėti vaiką.
Koks požiūris geriausias, priklauso nuo aplinkybių, tačiau labai
svarbu visada adekvačiai suprasti situaciją. Paprastai žmonės yra tar
pusavyje susiję, todėl dažnai geriausias sprendimas iš penkių galimų
yra tas, kuris padeda laimėti visiems.
As laimiu, o tu pralaimėk elgesio modelis iš esmės yra neperspekty
vus, nes žlugdo santykius. Įsivaizduokite, kad esu jūsų įmonės tiekė
jas ir tarp mudviejų kilo konkretus nesutarimas. Štai aš laimėjau ir
pasiekiau savo tikslą. Tačiau ar kitą kartą jūs kreipsitės į mane? Juk aš -
ne vienintelis tiekėjas. Ir tai, ką aš visai neseniai laikiau pergale, staiga
tampa pralaimėjimu. Todėl as laimiu, o tu pralaimėk elgesio rezulta
tas iš tiesų yra pralaimėkime abu.
Na, o jeigu mūsų derybos pasibaigs aspralaimiu, tu laimėk spren
dimu? Galbūt manysite, kad iš tiesų laimėjote, bet ar mano neigiama
nuomonė apie jus neturės įtakos kitoms mūsų deryboms? Veikiausiai
prisiminsiu nuoskaudas ir bandysiu kaip nors atsilyginti. Galbūt net
imsiu skleisti įvairią jums nepalankią informaciją. Taigi rezultatas vėl
bus pralaimėkime abu.
Žodžiu, tiesa yra tokia: jie abu nelaimime, abu pralaimime. Štai
kodėl tarpusavio priklausomybės aplinkoje vienintelis deramas pasi
rinkimas yra laimėkime abu.
Kartą konsultavau didžiulio parduotuvių tinklo prezidentą. Jis man
- Stephenai, žaviuosi jūsų laimėkime abu idėja, tačiau, manau, ji

yra idealistinė. Verslo pasaulis žiaurus. Jame galioja as laimiu, tu pra
laimėk įstatymas. Jei nelaimėsi - žlugsi.
- Įsivaizduokite, kas būtų, jei tokios taktikos laikytumėtės ben

draudami su pirkėjais, - nesutikau. - Ar manote, kad pasiektumėte
gerų rezultatų?
- Manau, kad ne, - prisipažino prezidentas.
- Kodėl?
- Nes greitai prarasčiau visus savo pirkėjus.
- O jei laikytumėtės aš pralaimiu, tu laimėk taktikos —išdalytu
mėte pirkėjams viską, ką turite parduotuvėje. Ar pasiektumėte gerų
rezultatų?
- Kurgi! Be pelno darbas prarastų bet kokią prasmę.
Mes aptarėme visas alternatyvas. Pasirodė, kad laimėkime abu yra
vienintelis naudingas sprendimas.
- Sutinku, kad tokia filosofija tinka bendraujant su pirkėjais, -
pripažino jis. - O štai su tiekėjais - ne.
- Tuomet įsivaizduokite, kad esate tiekėjo klientas, - pasakiau. -
Kodėl manote, kad negalite taikyti to paties principo?
- Neseniai atnaujinome sutartį su tinklo savininkais. Derėdamiesi
norėjome, kad laimėtų abi pusės: atskleidėme savo tikslus, buvome
draugiški ir paslaugūs. Bet tokį mūsų elgesį jie suprato kaip silpnumą
ir mus tiesiog apiplėšė.
- Vadinasi, jūs užėmėte aš pralaimiu, tu laimėk poziciją, tiesa? -
paklausiau jo.
- Visai ne. Mes pasirinkome laimėkime abu.
-Jei gerai jus supratau, jūs sakėte, kad jus „apipiešė".
- Tikra tiesa: jie mus apiplėšė.
- Kitaip tariant, jūs pralaimėjote?
- Taip, mes pralaimėjome.
- O jie laimėjo?
- Taip, jie laimėjo.
- Kaip vadinasi toks elgesio modelis?
Prezidentas nustebo: jis stengėsi laikytis laimėkime abu taktikos, o
iš tiesų pasiekė ašpralaimiu, tu laimėk rezultatą. Kai ėmėme analizuoti,
kokie yra galutiniai tokio sandorio padariniai (nuoskaudos, pamintos
vertybės, šalti santykiai), padarėme išvadą, kad pralaimėjo abi pusės.
Jeigu prezidentas iš tiesų būtų siekęs laimėkime abu rezultato, vei

kiausiai būtų ilgiau derėjęsis ir atidžiau klausęs oponentų, taip pat
ryžtingiau gynęs savo poziciją.
Laimėkime abu, arba sandorio nėra

Jeigu dviem žmonėms nepavyksta rasti tokio sprendimo, kuris tiktų
abiem pusėms, jie gali sutikti su kitu, subtilesniu laimėkime abu va
riantu: laimėkime abu, arba sandorio nėra.
Sandorio nėra —tai tokia išeitis, kai, neradę priimtino sprendimo,
partneriai draugiškai sutaria nesudaryti jokio sandorio. Nė viena pusė
neprisiima jokių įsipareigojimų, nepasirašo jokių sutarčių. Galima pa
sakyti taip: aš nesamdau tavęs arba nesutinku dirbti su tavimi tokio
mis sąlygomis, nes akivaizdu, kad mūsų vertybės ir tikslai labai skir
tingi. Kur kas geriau iškart viską išsiaiškinti ir neįsipareigoti, negu
įsipareigoti ir vėliau abiem nusivilti.
Kai žinote, jog esama tokios galimybės, jūs įgyjate pasirinkimo
laisvę, todėl neprivalote manipuliuoti žmonėmis ir kovoti. Galite elgtis
atvirai ir geriau išsiaiškinti situaciją.
Turėdami galimybę pasitraukti, galime sąžiningai pasakyti: „No
riu, kad sandoris būtų naudingas abiem. Aš noriu laimėti. Bet neno
riu, kad mano laimėjimas būtų tavo pralaimėjimas, nes anksčiau ar
vėliau tai pakenktų mūsų santykiams. Kitą vertus, nemanau, jog no
rėtum, kad tavo pergalė taptų mano pralaimėjimu. Todėl ieškokime
kitokio sprendimo. Na, o jei vis dėlto mums nepavyks jo rasti, mes
galime nesudaryti jokio sandorio. Geriau nesudaryti jokio, negu su
daryti tokį, kuris netenkintų mūsų abiejų. Galbūt pavyks susitarti
kitą kartą."
Vienos mažos programinės įrangos bendrovės prezidentas man pa
pasakojo atvejį, kai jam atsipirko toks elgesys:
„Mes sukūrėme naują programą ir pardavėme vienam bankui, su
darę penkerių metų sutartį. Banko prezidentas džiaugėsi tokiu sando
riu, tačiau kiti jo darbuotojai buvo nepatekinti.
Po mėnesio bankas pakeitė prezidentą. Naujasis prezidentas man
pasakė:
- Nesu įsitikinęs, kad buvo verta pirkti jūsų sukurtą programą.

Turiu ir taip daug problemų, be to, mano darbuotojai nenori jos
mokytis, o aš nenoriu jų versti to daryti.
Mūsų bendrovė tuo metu turėjo finansinių sunkumų. Žinojau,
kad galiu nesutikti nutraukti šios sutarties, tačiau taip pat tikėjau, kad
gera sutartis yra tik ta, kuri tenkina abi puses. Taigi atsakiau jam:
- Mes sudarėme sutartį, pagal kurią jūsų bankas įsipareigoja įdiegti
mūsų programinę įrangą. Bet mes taip pat matome jūsų problemas,
todėl sutinkame atsisakyti šios sutarties ir gražinti jums įnašą, tik no
rėtume, kad ateityje, jei ieškosite programų, kreiptumėtės į mus.
Įsivaizduojate, atsisakiau 84 000 dolerių vertės sandorio! Tai pri
lygo finansinei savižudybei. Vis dėlto jutau, kad tokia taktika galiau
siai atsipirks.
Po trijų mėnesių man paskambino tas pats prezidentas.
- Manau, kad atėjo metas mums pakeisti informacijos apdoroji
mo sistemą, - pranešė jis, - taigi norėčiau su jumis bendradarbiauti.
Ir mes pasirašėme su banku 240 000 dolerių vertės sutartį."
Matome, kad vienintelis vertas dėmesio pasirinkimas yra laimėki

me abu,. Visi kiti elgesio modeliai ir požiūriai tarpusavio priklauso
mybės sąlygomis yra prastesni, antrarūšiai, jie neigiamai veikia mūsų
santykius. Jeigu nepavyksta sutarti taip, kad abi šalys būtų laimėtojos,
kur kas daugiau išlošite, jei apskritai nesudarysite sandorio.
Pozicija laimėkime abuy arba sandorio nėra šeimoje suteikia žmo
gui didžiulę emocinę laisvę. Pavyzdžiui, jeigu šeimos nariai nesutaria,
kokį filmą žiūrėti, jie visi gali sutarti daryti ką nors kita.
Turiu draugę, kurios šeima dažnai koncertuoja kartu. Kai jos vai
kai buvo mažesni, ji pritaikydavo jiems muziką, siūdavo kostiumus,
akompanuodavo pianinu ir režisuodavo jų koncertus.
Tačiau laikui bėgant vaikų muzikinis skonis ėmė keistis. Dabar jie
norėjo patys spręsti, ką dainuoti ir kaip rengtis. Senas dainavimo sti
lius jų nebetenkino.
O motina puikiai žinojo, kad naujasis dainavimo stilius nepatiks

klausytojams, visų pirma vyresnio amžiaus žmonėms. Antra vertus, ji
taip pat suprato, kad vaikai nori spręsti patys.
Todėl ji nutarė siekti laimėkime abu (laimėkime visi) sprendimo
arba iš viso atsisakyti idėjos. Ji pasakė vaikams, kad norinti išspręsti
problemą taip, kad visiems būtų gerai, o jei nepavyktų, vaikai turės
savo talentą reikšti kaip nors kitaip. Tada visi pasijuto laisvi ir ėmė
siūlyti savo idėjas žinodami, kad jų pasirinkimas, kad ir koks būtų,
nieko neįskaudins.
Laimėkime abu, arbajokio sandorio taktika ypač pasiteisina dalyki

nių santykių pradžioje. Tačiau anksčiau ar vėliau sandorių nebuvimas
sukelia problemų, todėl reikia siekti, kad bendravimas peraugtų į lai
mėkime abu lygmenį.
Be realių sandorių verslas ima silpti, kol galiausiai visai sunyksta
arba jį turi perimti profesionalesni vadovai. Iš patirties galiu pasakyti
štai ką: kad jūsų santykiai nenukentėtų, prieš pradėdami šeimyninį
verslą arba verslą su draugais, pirmučiausia aptarkite, kaip elgsitės tuo
atveju, kai jūsų nuomonės išsiskirs.
Pasitaiko situacijų, kai nėra sandorio pasirinkimas netinka visai.
Pavyzdžiui, niekada ir jokiu būdu nepaaukočiau pagrindinių savo žmo
nos ir vaikų interesų - jei kiltų tokia situacija, ieškočiau kompromi
so, kitaip sakant, dalinio laimėkime abu varianto. Tačiau, apskritai
imant, laimėkime abu, arba jokio sandorio pozicija yra pozityvi. Ji su
teikia jums didžiulę veiksmų laisvę.
P en k i Laimėkiteabu m o d e l i o ly g m e n y s
Laimėkime abu modelis - tai lyderiškumo principo realizavimas.

Tai įprotis, reikalaujantis daugelio sugebėjimų: savimonės, vaizduo
tės, sąžinės, laisvos valios. Tai įprotis, kurį reikia ugdytis bendraujant,
darant vienas kitam įtaką ir visiems laimint. Šie žingsniai reikalauja
drąsos ir apdairumo, ypač kai bendraujame su aš laimiu, tu pralaimėk
elgesio stiliaus žmonėmis.
Žmogus, norintis išsiugdyti laimėkime abu elgesio modelį, turi

puoselėti viziją, būti iniciatyvus ir išmintingas, jaustis saugus, vado
vautis savo vertybėmis ir būti stiprus, jo gyvenimo centre turi būti
principai.
Laimėkime abu modelis yra būtinas kiekvienos veiklos sėkmės pa
matas. Jis aprėpia penkis tarpusavyje susijusius veiklos lygmenis. Pir
mas lygmuo - charakterio savybės, antras - santykiai, trečias - susitari
mai Susitarimai vyksta tam tikrose struktūrose ir sistemose (ketvirtas
lygmuo), kurios funkcionuoja laimėkime abu modelio pagrindu. Visa
tai sudaro darnų procesą (penktas lygmuo). Mes negalime abu laimėti,
jei mūsų partneris konkrečioje situacijoje nusiteikęs laimėti vienas.
Ši diagrama parodo, kaip penki lygmenys siejasi vienas su kitu.
Dabar apsvarstykime kiekvieną lygmenį atskirai.
Charakterio savybės
Žmogaus charakteris - tai laimėkime abu modelio pamatas. Pami
nėsiu tris esminius charakterio bruožus: sąžiningumą, dvasinę brandą,
gausos sąmonę.
Sąžiningumas - esminė mūsų vertybė. Ją puoselėti

Są ž in in g u m a s .
padeda pirmieji trys įpročiai. Kai siekiame savo tikslų, duodame pras
mingus pažadus, kurių privalome laikytis - kitaip sakant, turime elg
tis garbingai ir sąžiningai.
Mes negalime laimėti, jei pirmiau neišsiaiškinome, ką mums ap
skritai ši sąvoka reiškia ir kaip ji dera su mūsų vertybėmis. Taip pat jei
nesugebame ištesėti sau ir kitiems duotų pažadų, mūsų pažadai ir įsi
pareigojimai pasidaro beprasmiai. Mes tai žinome. Žino tai ir kiti,
todėl, jei sulaužome žodį, jie ima įtarinėti, kad veidmainiaujame. To
kiu būdu laimėkime abu taktika išsigimsta į manipuliavimo techniką.
Pasitikėjimą kelia tik sąžiningi žmonės.
B randa. Branda - tai drąsos ir apdairumo pusiausvyra. Pirmą kartą

tokį brandos apibrėžimą išgirdau iš nuostabaus žmogaus, profesoriaus
Hrando Sakseniano (Hrand Saxenian), kuris 1955 metų rudenį Har
vardo verslo mokykloje skaitė paskaitą kontrolinei mano studentų
grupei. Jo teiginys, kad „emocinė branda - tai sugebėjimas išreikšti
savo jausmus ir įsitikinimus atsižvelgiant į kitų žmonių mintis ir jaus
mus", mano supratimu, yra pats tiksliausias šio dalyko apibrėžimas.
Tokią išvadą Hrandas Saksenianas priėjo po kelerių metų praktinių ir
teorinių tyrimų, kuriuos vėliau pateikė žurnalo Harvard Business Re-
view straipsnyje (1958 metų sausio - vasario mėn.). Nors Hrando
„brandos" samprata įžvalgi ir tiksli, 7 įpročiuose ji vartojama kiek kita
prasme —„brandos kontinuume" branda yra tobulėjimo procesas, as
menybės raida iš priklausomybės į nepriklausomybės, paskui - į tar
pusavio priklausomybės stadijas.
Jeigu paanalizuosime psichologinius testus, kuriais tiriami nauji
darbuotojai, pamatysime, kad dauguma jų padeda išsiaiškinti bū
tent tokio pobūdžio žmogaus brandą. Šią savybę galime vadinti įvai
riai: egoizmo ir atjautos pusiausvyra, pasitikėjimo savimi ir pagar
bos kitiems pusiausvyra, „man gerai, jeigu tau gerai" principu ar dar
kaip nors kitaip - čia svarbu, kad visais šiais testais bandomas išsiaiš
kinti asmenybės brandos lygis, vadinamoji drąsos ir apdairumo pu
siausvyra.
Tokia pusiausvyra - būtina gerų vadybininkų ir lyderių savybė.

Dar galima pasakyti, kad drąsos ir apdairumo pusiausvyra yra P/GP
pusiausvyra. Drąsa - tai rūpestis, kaip gauti auksinį kiaušinį, apdairu
mas - tai dėmesys tiems, kurie tuos auksinius kiaušinius deda. Svar
biausias lyderio tikslas - gerinti visų proceso dalyvių gyvenimo kokybę.
Daugelis žmonių mąsto kraštutinėmis kategorijomis, taip ir ter
minais, jie mano, kad gerumas prilygsta silpnumui. Tačiau iš tiesų
laimėkime abu stiliaus žmogus ne tik geras, bet ir tvirtas. Kur kas
tvirtesnis už aš laimiu tu pralaimėk tipą. Kad pasiektų tikslą, pirmasis
turi būti drąsus, atjautus, apdairus. Tai yra ta branda, apie kurią mes
čia kalbame.
Koks bus mano požiūris ir elgesio modelis, jei aš būsiu labai drą
sus, tačiau neapdairus? Tikriausiai aš laimiu, tu pralaimėk Tai stip
raus egoisto pozicija. Aš drąsiai ginsiu savo nuomonę net nebandyda
mas suprasti jūsiškės.
O brandos ir emocinio stabilumo stoką, matyt, bandysiu kom
pensuoti savo aukštesne padėtimi, valdžia, titulais ar pažintimis.
Na, o jei būsiu apdairus, tačiau nedrąsus, mano pozicija bus aš pralai
miu, tu laimėk. Aš pirmučiausia žiūrėsiu jūsų interesų, tačiau siekti
savo tikslų neturėsiu drąsos.
Trečias laimėkime abu stiliaus bruožas - tai tikėji

G au so s są m o n ė .
mas, kad pasaulyje visko visiems užtenka.
Daugeliui yra įkalta į galvą - jie taip užprogramuoti mąstyti —kad
pasaulyje esama tik vieno pyrago, kurio visiems neužteks. Jei vienas
atsirėžė didesnį gabalą, tai kitam, suprantama, liko mažesnis. Tai pa
radigma, teigianti, kad kiekvienas laimi tiek, kiek kitas pralaimi.
Tokio mentaliteto žmonės sunkiai dalijasi pasiekimais, garbe, pri
pažinimu ir valdžia su kitais, net ir su tais, kurie jiems padėjo visa tai
pasiekti. Jie taip pat nemoka džiaugtis netgi pačių artimiausių žmo
nių pergalėmis. Matydami svetimą sėkmę, jie jaučiasi taip, tarsi ji bū
tų atimta iš jų.
Nors kartais jie pasveikina nugalėtojus su pergale, širdyje labai griau-
žiasi. Jų manymu, kito žmogaus sėkmė gimdo jų nesėkmę. „Pirma
sis" gali būti tik vienas. „Laimėti", vadinasi, sumušti visus kitus.
Dažnai visiems neužteks mentaliteto žmonės slapta trokšta kitų ne
sėkmės - galbūt nedidelės - kad „jie žinotų savo vietą". Tokie žmo
nės nuolat viską lygina, nuolat lenktyniauja. Kad jaustųsi ko nors ver
ti, jie stengiasi įgyti įvairių daiktų ar postų.
Jie nori, kad žmonės jiems pritartų, todėl paprastai bendrauja tik su
tais, kurie nuolat sako „taip", kurie niekada nesiginčija ir yra silpnesni.
Tokio mentaliteto žmonėms sunku dirbti su komanda. Bet koks
nuomonių skirtumas jiems reiškia nepaklusnumą ar nelojalumą.
Kita vertus, užteks visiems mentaliteto žmonės suvokia savo vertę
ir pasitiki savimi. Jų paradigma teigia, kad pyragas didelis, todėl jo
užteks visiems. Jie noriai dalijasi su kitais pasiekimais, garbe, pripaži
nimu, kartu su kitais daro sprendimus. Toks jų elgesys sukuria dau
giau galimybių, skatina kūrybiškumą.
Viešosios pergalės - tai ne pergalės prieš kitus žmones. Tai sėk
mingas ir efektyvus bendradarbiavimas, duodantis visiems naudos.
Tai pasiekti tikslai, kurių pavieniui pasiekti neįmanoma. Galima sa
kyti, kad viešoji pergalė - tai užteks visiems elgesio išdava.
Garbingumas, dvasinė branda, tikėjimas, kad „užteks visiems" -
štai tokios nuoširdaus žmogaus savybės, kurių neįmanoma pakeisti
jokiomis išmoktomis bendravimo technikomis.
Mokydamas pralaimėti nusiteikusius žmones pergalės filosofijos,

pastebėjau, kad juos labai pozityviai veikia laimėkime abu stiliaus žmo
nių pavyzdžiai. Kai žmonės užprogramuoti pralaimėti ir nuolat ben
drauja tik su panašiais j save, jie neturi galimybių patirti, ką iš tiesų
reiškia siekti abipusių pergalių. Jiems aš siūlau paskaityti Anvaro Sa-
dato biografiją Ieškant tapatumo (In Search ofldentity), pažiūrėti fil
mą Ugniniai vežimai {Chariots ofFire) arba spektaklį Vargdieniai {Les
Misėrables) —kad jie susipažintų su laimėkime abu elgesio modeliais.
Turėkite galvoje štai ką: jeigu įdėmiai pažvelgsime į save, pamaty
sime, kad laimėkime abu elgesio modelis bei teisingi principai yra
pačioje mūsų prigimtyje.
Santykiai
Laimėkime abu elgesys yra mūsų pasitikėjimo sąskaitos pagrindas.
Kai sąskaita tuščia, negalime būti atviri, kūrybiški, mums sunku drauge
mokytis, ir geriausia, ko galime siekti bendraudami, yra kompromisai.
Kai ši sąskaita nuolatos papildoma, pasitikėjimo klausimas nesvars
tomas. Mes vienas kitą gerbiame, mums nereikia „aiškintis santykių",
mes visą dėmesį sutelkiame į veiklą.
Nors mūsų nuomonės gali skirtis, aš žinau, jog jūs, kai pasakosiu,
kad piešinyje matau jauną moterį, manęs pagarbiai klausysitės. Ir jūs
žinosite, jog aš taip pat įdėmiai ir pagarbiai klausysiuos, kai jūs man
pasakosite, kad piešinyje matote pagyvenusią damą. Mes abu norime
suprasti vienas kito požiūrį, kad vėliau galėtume dirbti kartu ir rasti
sinerginį sprendimą, kuris būtų naudingas abiem.
Pasitikėjimu grįsti santykiai generuoja energiją. Nors tai neapsau
go nuo problemų ar nesutarimų, tačiau padeda išvengti neigiamų emo
cijų, kurios paprastai atsiranda tada, kai pernelyg didelis dėmesys krei
piamas į partnerių skirtumus.
O jeigu tokie santykiai neužmegzti? Kaip jums seksis bendradar
biauti su žmogumi, kuris net nėra girdėjęs apie laimėkime abu mode
lį, kuris siekia laimėti vienas ar vadovaujasi kitokia ydinga filosofija?
Toks bendravimas - tikras laimėkime abu modelio išbandymas.
Abipusė pergalė, apskritai imant, nebūna lengva. Dažniausiai partne-
riams reikia spręsti sudėtingas problemas, įveikti skirtumus ir pana

šiai. Tų tikslų kur kas paprasčiau siekti, kai santykiai grįsti pasitikėji
mu, kai nuomonių skirtumai išsiaiškinami atvirai ir nuoširdžiai, -
kitaip sakant, kai partnerių pasitikėjimo sąskaitos yra didelės.
Bendraujant su aš laimiu, tu pralaimėk požiūrio žmogumi, svar
biausia vis tiek išlieka tarpusavio santykiai. Tai yra įtakos rate ir pri
klauso nuo jūsų. Jei elgiatės draugiškai ir pagarbiai, jeigu sugebate
išgirsti jo nuomonę, jūsų pasitikėjimo sąskaita auga. Kad galėtumė
te taip aktyviai bendrauti, turite remtis stipriosiomis savo charakte
rio savybėmis. Turite stengtis, kol žmogus galiausiai patikės, kad
esate nuoširdus ir norite rasti sprendimą, kuris būtų priimtinas jums
abiem.
Kuo jūs stipresni, tuo didesnę įtaką darote tam žmogui. Tai yra
jūsų lyderio savybių išbandymas. Jūs ne tik bendraujate - bendrauda
mi jūs tą žmogų keičiate.
Vis dėlto vienas kitas turi tokį stiprų aš laimiu, tu pralaimėk po
žiūrį, jo net neketina ieškoti abiem pusėms tinkamo sprendimo. To
dėl nepamirškite, kad visada egzistuoja galimybė pasirinkti laimėkime
abu, arbajokio sandorio išeitį. Taip pat kartais galite sutikti su silpnes
niu laimėkime abu variantu - tai yra kompromisas.
Kad ir kaip pasitikite partneriu, kartais laimėkime abu sprendimas
būna neįmanomas. Bet ir tuo atveju svarbiausia yra jūsų santykiai.
Įsivaizduokite, kad mes kartu dirbame, ir štai jūs sakote:
- Stephenai, žinau, kad tau mano idėja nepatiks, be to, dabar ne
turiu laiko apie ją kalbėti. Vis dėlto prašau mane paremti.
Kadangi mudviejų pasitikėjimo sąskaitos gana didelės, aš nedvejo
damas sutiksiu. Tiesiog patikėsiu, kad jūs žinote, ką darote.
Bet jeigu mes vienas kitu nepasitikime, aš jūsų, žinoma, neparem-
siu. O jei ir paremčiau, tai be jokio entuziazmo. Taip pat tikėtina,
kad imsiu jums trukdyti arba formaliai pritarsiu, tačiau atsisakysiu
prisiimti atsakomybę už jūsų sprendimo padarinius.
Penkerius metus gyvenau Didžioje Britanijoje ir mačiau, kaip
traukinių palydovai tokiu būdu du kartus parklupdė šalį ant kelių -
jie pikdžiugiškai paklusniai vykdė „popierinių taisyklių" reikalavimus.
Jei nėra garbingų tarpusavio santykių, formalūs susitarimai nieko

nereiškia. Todėl laimėkime abu rezultato galime siekti tik tada, kai
noriai investuojame į gerus santykius, leidžiančius įgyvendinti ben
drus tikslus.
Sutartys
Geri santykiai gimdo geras sutartis. Jos kartais vadinamos darbų
vykdymo susitarimais arba partnerystės susitarimais. Šiuo atveju verti
kalus bendravimo modelis virsta horizontaliu - tai yra užduočių vyk
dymo kontrolė virsta savikontrole.
Laimėkime abu sutartys aprėpia daugelį bendradarbiavimo sferų.
(Prisiminkime „Žalia ir švaru" istoriją skyriuje apie trečiąjį įprotį.) Vi
sų sutarčių pamatas yra tie patys penki elementai, kuriuos minėjome
tame skyriuje (penki aspektai). Kalbame apie sutartis, kurias sudaro
tikslo siekiantys nepriklausomi žmonės.
Prisiminkime jau minėtus penkis „prievaizdo" metodo aspektus:
Nuo norimų rezultatų priklauso veiklos pobūdis ir įvykdymo

terminai.
Vidinės gairės lemia, kokiais metodais (principais, politika ir
kt.) sieksime savo tikslo.
Paskui numatome išteklius—tai yra žmonės, finansai, techninės
ar organizacinės priemonės, - kuriais naudosimės, siekdami tikslo.
Paskui suderiname atskaitomybės klausimus - kas tikrins darbą
ir kokiais vertinimo standartais remsis.
Kai užduotis atlikta, pagal rezultatus (gerus ar blogus) gauname
atlygį.
Šie penki elementai sutartims įkvepia gyvybės. Kai visų jų paiso

me, sukuriame tam tikrą standartą, kuriuo matuojame savo sėkmę.
Tradiciškai didžioji vadovų dalis laikosi autoritarinio aš laimiu, tu
pralaimėk elgesio modelio. Tokios paradigmos rezultatas - išeikvota
pasitikėjimo sąskaita. O kai nelieka pasitikėjimo, žmones reikia pri
žiūrėti, tikrinti ir jiems vadovauti.
Na, o kaip elgsitės, jeigu pasitikite žmonėmis, su kuriais bendra

darbiaujate? Tiesiog pasitrauksite jiems iš kelio ir netrukdysite dirbti.
Kadangi iš anksto dėl visko esate sutarę, jie puikiai žino, ko iš jų nori
te, todėl jūsų vaidmuo dabar yra jiems padėti, jei jie prašo, ir išklausy
ti jų ataskaitų.
Suteikdami žmonėms didesnę ar mažesnę veiksmų laisvę, keliame
jų savivertę. Kuo mažiau formalių ataskaitų, tuo tiksliau sutarties da
lyviai (darbuotojai) gali įvertinti savo darbo rezultatus. Asmeninė įžval
ga čia yra kur kas patikimesnis instrumentas negu išorinė kontrolė.
Laimėkime abu stiliaus vadybininkų rengimas

Prieš keletą metų konsultavome vieną stambų banką, turintį dau
gybę padalinių. Banko valdyba norėjo, kad mes įvertintumėme ir pa
tobulintumėme vadovų rengimo programą, kuriai jie jau buvo išleidę
750 000 dolerių. Pagal tą programą atrinkti koledžo absolventai per
pusę metų turėdavo atlikti dvylika dvisavaitinių praktikų įvairiuose
banko skyriuose, kad susipažintų su bankininkystės pagrindais. Dvi
savaites jie dirbo komercinių paskolų skyriuje, dvi savaites —gamybos
plėtros paskolų skyriuje, dvi savaites - vadybos skyriuje, dvi savaites
finansinių operacijų skyriuje ir t. t. Po šešių mėnesių juos skirdavo į
vadybininkų padėjėjų pareigas.
Mūsų darbas buvo įvertinti absolventų įgūdžius, įgytus per šią for
malią šešių mėnesių programą. Vos pradėję supratome, kad neturime
jokių aiškių vertinimo kriterijų, todėl uždavėme banko vadovams tiesų
ir aiškų klausimą: „Ką absolventai turėjo išmokti per tą pusmetį?"
Sulaukėme neaiškių ir prieštaringų atsakymų.
Tada mes pasiūlėme parengti bandomąją mokomąją programą,
pagrįstą visai kita paradigma, teigiančia, kad „patys mokiniai spren
džia, kaip jie sieks rezultato". Tai buvo laimėkime abu susitarimas -
buvo aiškiai nustatyti specifiniai tikslai ir kriterijai, pagal kuriuos bus
vertinami jų pasiekti rezultatai, taip pat nubrėžtos svarbiausios gairės,
nurodyti pagalbos šaltiniai ir numatytas atlygis už programos įvykdymą
ar jos neįvykdymą. Teigiamas atlygis buvo vadybininko pavaduotojo
pareigos ir alga už praktikos laiką.
Turėjome gerokai pasistengti, kol banko vadovai sugebėjo sufor

muluoti konkrečius praktikos tikslus. Tada mes drauge surašėme gal
šimtą įvairiausių tikslų (buhalterinio darbo įgūdžiai, rinkos analizės
įgūdžiai, įvairių paskolų administravimo įgūdžiai ir 1.1.), kuriuos vė
liau apibendrinome ir sutraukėme į galutinį 39 punktų sąrašą, taip
pat surašėme kiekvieno punkto vertinimo kriterijus.
Praktikantai turėjo gerą veiklos motyvą: jie žinojo, koks jų laukia
atpildas, todėl nuoširdžiai siekė teigiamų įvertinimų. Mes siūlėme abi
pusės pergalės variantą: absolventai galėjo pradėti profesinę karjerą, o
banko vadovai galėjo tikėtis gerai parengtų specialistų.
Mes jiems paaiškinome, kad griežtomis taisyklėmis apibrėžtas mo
kymo procesas yra viena, o atsakomybės už šį procesą suteikimas mo
kiniui - visai kas kita. Mokiniams mes pasakėme: „Štai tikslai, ku
riuos turite įgyvendinti, o štai kriterijai, pagal kuriuos jus vertinsime.
Štai pagalbos šaltiniai, kuriais galite remtis ir iš kurių galite mokytis.
Jei jūsų atliktas darbas atitiks mūsų nurodytus kriterijus, gausite va
dybininko pavaduotojo pareigas."
Visas programos užduotis jie atliko per tris su puse savaitės. Ugdy
mo paradigmos poslinkis paskatino žmones atskleisti neįtikėtinas sa
vo kūrybines galias.
Žinoma, susilaukėme pasipriešinimo. Taip atsitinka visada, kai rei
kia keisti nusistovėjusią tvarką. Bemaž visi banko vadovai nenorėjo
tikėti metodo veiksmingumu. Net ir tada, kai studentai sėkmingai
atliko visas užduotis, jie nenusileido: „Bet šiems jaunuoliams stinga
patirties. Jie neišdirbo pakankamai laiko, kad galėtų daryti pavaduo
tojo kompetencijos sprendimus."
Iš tiesų, kaip mes vėliau supratome, jie turėjo galvoje štai ką: „Mes,
savo laiku siekdami šių pareigų, išliejome kur kas daugiau prakaito,
tad tegu prakaituoja ir jie." Bet kadangi garsiai jie to negalėjo pasaky
ti, tai tiesiog tvirtino, kad „vaikinai nespėjo pasisemti patirties".
- Gerai, - pasakėme, - galbūt jūsų būgštavimai ir pagrįsti. - Tuo
met skirkime absolventams daugiau užduočių ir nustatykime griež
tesnius vertinimo kriterijus, bet jokiu būdu nekeiskime paradigmos -
tegul mokiniai lieka atsakingi už savo darbo rezultatus.
Taigi pridėjome dar aštuonias užduotis ir nustatėme labai griežtus

kokybės reikalavimus, kad vadovams neliktų jokių abejonių dėl prak-
tikantų kompetencijos.
Be to, įspėjome praktikantus apie galima vadovybės pasipriešini
mą, perskaitėme jiems naujus reikalavimus ir pridūrėme:
- Kaip mes tikėjomės, vadovybė nori jus dar kartą išbandyti ir
duoti jums dar sunkesnių užduočių. Šį kartą jie prižadėjo, kad, jeigu
išpildysite šiuos jų reikalavimus, tikrai gausite žadėtas pareigas.
Jie kibo į darbą neįtikėtinai uoliai. Kad geriau išsiaiškintų reikala
vimus, jie net kreipdavosi tiesiai į skyrių vadovus. Na, pavyzdžiui:
„Pone, dalyvauju eksperimentinėje programoje ir jūsų skyriuje turiu
atlikti šešias užduotis, tačiau man kilo klausimų, todėl prašyčiau kon
sultacijos."
Taip viename skyriuje jie sugaišdavo pusdienį, o ne dvi savaites,
kaip kad iš pradžių buvo numatyta praktikos taisyklėse.
Praktikantai susivienijo, kūrė naujas idėjas, todėl papildomas už
duotis atliko per pusantros savaitės. Šešių mėnesių programa sutrum
pėjo iki penkių savaičių, o rezultatai buvo nepalyginamai geresni.
Toks požiūris - jei žmonės turi drąsos pakeisti savo paradigmas ir
siekti laimėkime abu rezultato - gali teigiamai paveikti bet kokį ben
dradarbiavimą.
Laimėkime abu darbo sutartys

Jei norime sudaryti laimėkime abu sutartį, turime iš esmės pakeisti
savo mąstymą. Svarbiausia turi būti tikslas, o ne metodai. Dauguma
mūsų linkę kontroliuoti procesą. Kitaip sakant, mes duodame „pa-
siuntinuko“ pobūdžio nurodymus (kokius aš daviau Sandrai, kai ji
fotografavo vandens slidėmis slidinėjantį mūsų sūnų).
Laimėkime abu sutartys skatina žmones patiems save vertinti. Įpras
tiniai vertinimo metodai yra netobuli, jie menkina žmonių savivertę.
O laimėkime abu sutarčių kriterijus drauge kuria užsakovai ir atlikė
jai. Kai yra tikslūs kriterijai, žmonės sugebės tinkamai atlikti darbą.
Net septynerių metų berniukas, jei tik su juo sudaryta laimėkime abu
sutartis, sugeba pasirūpinti kiemu taip, kad jis būtų „švarus ir žalias".
Geriausių rezultatų universitete pasiekdavau tada, kai su savo stu

dentais iš anksto išsiaiškindavome, kokių norime pasiekti rezultatų.
„Jūsų rezultatai bus vertinami A, B ir C. Mano tikslas, kad jūsų visų
darbas būtų įvertintas A. Dabar sukonkretinkite savo tikslus, tada vėl
susirinksime ir aptarsime, kokį pažymį norėsite gauti ir kaip ketinate
tai padaryti."
Jau minėtas vadybos specialistas Piteris Drukeris rekomenduoja
vieną priemonę, kuri padeda geriau rengti sutartis. Tai yra „laiškas
vadovui". Kad būtų išsiaiškinta, ar darbuotojo tikslai atitinka organi
zacijos tikslus, po ilgo ir išsamaus pokalbio apie lūkesčius, gaires ir
pagalbos šaltinius darbuotojas parašo laišką vadovui, kuriame apiben
drina įvykusį pokalbį ir nurodo tolesnius savo žingsnius.
Sudaryti laimėkime abu darbo sutartis su darbuotojais vadovams
išties pravartu. Remdamiesi tokiu susitarimu, darbuotojai gali nepri
žiūrimi atlikti savo darbą. Vadovas būna pagalbininkas - pagalbos
automobilis lenktynėse, kuris, suteikęs būtiną pagalbą, kuo greičiau
pasitraukia iš kelio. Jo darbas tik rūpintis, kad kelias būtų švarus, be
degalų dėmių.
Kai vadovas yra kiekvieno savo valdinio pagalbininkas, jo galimy
bės vadovauti padidėja. Be to, jam nebereikia visos armijos administ
ratorių ir prižiūrėtojų. Dabar jis, užuot vadovavęs šešiems ar aštuo
niems žmonėms, gali vadovauti dvidešimties, trisdešimties, penkias
dešimties žmonių grupėms.
Esant laimėkime abu sutartims, darbo rezultatas (atlygis) būna na
tūralus ir logiškas. Iš esmės yra keturi skatinimo būdai (apdovanoji
mai ar nuobaudos), kuriuos vadovai ar tėvai gali taikyti: finansiniai
svertai, psichologiniai svertai, atsakomybės suteikimas, galimybių su
teikimas. Finansiniai svertai — tai uždarbis, galimybė įsigyti akcijų,
priemokos ar išskaitymai. Psichologiniai svertai-ta i pripažinimas, pa
rama, pagarba, pasitikėjimas arba visų šių vertybių praradimas. Daž
nai psichologinės paskatos žmones motyvuoja labiau negu pinigai.
Galimybių suteikimas - tai galimybė mokytis, tobulėti, gauti pašali
nių pajamų arba kokių nors privilegijų. Atsakomybės suteikimas —tai
įgaliojimai vienaip ar kitaip elgtis; jie gali būti didinami ar mažinami.
Kai yra sudarytos laimėkime abu sutartys, darbuotojas iš anksto žino,

kokio rezultato jis gali tikėtis: kiek pinigų, kiek moralinio paskatini
mo, kiek naujų galimybių ir kiek veiklos laisvės.
Kai mano dukrai sukako 16 metų, sudarėme su ja laimėkime abu
sutartį. Sutarties objektas buvo šeimos automobilis, kuriuo dukra no
rėjo naudotis. Taigi sutarėme, kad ji nepažeidinės eismo taisyklių,
automobilį tausos, prižiūrės ir plaus. Taip pat sutarėme, kad automo
biliu ji naudosis tik tada, kada iš tiesų reikės, be to, kai jo prireiks man
ir motinai, ji, jeigu turės laiko, bus mūsų vairuotoja. Dar sutarėme,
kad visas kitas savo pareigas ji atliks noriai ir neraginama.
Aš įsipareigojau apmokėti visas automobilio eksploatacijos sąskai
tas: už degalus, už draudimą, už remontą. Sutarėme, kad kartą per
savaitę mudu susitiksime ir įvertinsime, kaip jai sekasi vykdyti mūsų
sutartį. Atlygis, arba rezultatas, buvo visiškai aiškus - kol dukra laiky
sis mūsų susitarimo, ji galės naudotis automobiliu. Jeigu nesilaikys,
šią teisę praras ir atgaus tik tada, kai nutars elgtis atsakingai.
Ši sutartis aiškiai nustatė abiejų šalių įsipareigojimus. Ji buvo nau
dinga ir mano dukrai, ir man: dukra galėjo naudotis automobiliu, o
man nebereikėjo rūpintis jo priežiūra.
Taip pat sutarėme dėl atskaitomybės - vadinasi, man nereikės im
tis jokių kontrolės priemonių, juolab kad visiškai ja pasitikėjau.
Taigi sudarę laimėkime abu sutartį, visi įgijome daugiau laisvės.
Iš tikrųjų - tokios sutartys neišpasakytai išlaisvina. Tačiau jei žvelg
sime į jas kaip į bendravimo techniką, jeigu neįvertinsime asmeninių
sutarties dalyvių savybių, tos sutartys bus neveiksmingos. Tikra lai
mėkime abu sutartis gali atsirasti tik tada, kai sutarties dalyviai vienas
kitu visiškai pasitiki.
Sistemos
Laimėkime abu sutartys įmanomos tik organizacijoje, kurių siste
ma jas skatina. Jei kalbate laimėkime abu kategorijomis, tačiau veikia
te kaip vienašalis laimėtojas (pavyzdžiui, siūlote per mažą atlygį), visa
sutartis bus perniek.
Iš tiesų gauname tai, už ką sumokėjome. Todėl vadovas, skirda

mas darbuotojams atlygį, privalo susieti jį su savo tikslais ir vertybė
mis. Antraip jis tampa panašus į mano minėtą bendrovės prezidentą,
kuris žodžiais kviečia bendradarbiauti, bet iš tiesų rengia „lenktynes į
Bermudus".
Keletą metų dirbau su didžiulės nekilnojamojo turto bendrovės

Middle West vadovais. Pirmiausia nuvykau į iškilmingą apdovanoji
mų renginį. Jame dalyvavo 800 prekybos agentų. Šventė buvo pom
pastiška, dalyviams koncertavo studentų ansamblis, - žodžiu, visiems
buvo linksma.
Iš 800 darbuotojų apdovanojo keturiasdešimt - „už geriausią pre
kybą", „už didžiausią pelną", „už didžiausius komisinius". Visi nuga
lėtojai buvo džiaugsmingai pasveikinti. Akivaizdu, kad šie keturiasde
šimt žmonių laimėjo, bet pasąmonės balsas taip pat kuždėjo, kad likę
760 žmonių pralaimėjo.
Mes iš karto pradėjome mokomąjį ir organizacinį darbą, kad ben
drovės sistema imtų atspindėti laimėkime abu (laimėkime visi) para
digmą. Kvietėme eilinius darbuotojus, siūlėme jiems kurti motyvavi
mo sistemą, skatinome juos bendradarbiauti.
Ir štai po metų vėl įvyko susirinkimas. Jame dalyvavo gal tūkstan
tis prekybos agentų, iš jų apdovanojo apie aštuonis šimtus. Šį kartą
pagrindinis vertinimo kriterijus buvo realizuoti pačių darbuotojų ir
jų grupių tikslai. Ir nereikėjo studentų ansamblių, kurie dirbtinai ska
tintų dalyvių entuziazmą.
Paminėtina, kad kiekvienas iš 800 apdovanotų nekilnojamojo turto
agentų buvo pasiekęs ne mažesnių rezultatų kaip praėjusių metų nu
galėtojai. Laimėkime abu požiūris lėmė, kad atsirado daugiau auksi
nių kiaušinių, o žąsis tapo sveikesnė.
Konkuruoti galima rinkoje, lyginant vienų metų rezultatus su ki

tų metų rezultatais, galbūt net vieną žmogų ar skyrių su kitu, jeigu jų
darbo veiklos rezultatai nepriklauso nuo bendradarbiavimo. Tačiau
versle bendradarbiauti lygiai taip pat svarbu kaip rinkoje konkuruoti.
Laimėkime abu požiūrio neįmanoma išsiugdyti aplinkoje, kur vyksta

arši konkurencija.
Laimėkime abu sutartys įmanomos tik ten, kur organizacinės sis
temos juos skatina. Apmokymo sistema, planavimo sistema, bendra
vimo sistema, atlyginimų sistema, informacinė sistema, kompensaci
jų sistema - visos jos turi remtis laimėkime abu principu.
Kartą konsultavau vieną prekybos bendrovę, kurios vadovai norė

jo išmokyti savo darbuotojus bendravimo meno. Bendrovėje vyravo
nuomonė, kad dėl daugelio organizacijos problemų buvo kaltas par
davėjų personalas.
Bendrovės prezidentas man skundėsi:
- Užeikite į bet kurią mūsų parduotuvę ir jūs pamatysite, kaip
pardavėjai bendraus su jumis. Jie tik vykdo nurodymus. Jie neturi nė
menkiausio supratimo, kaip pritraukti pirkėjus. Jie nieko neišmano
apie prekes, nemoka jų reklamuoti.
Mes drauge aplankėme keletą parduotuvių, ir aš įsitikinau, kad
prezidentas buvo teisus. Vis dėlto problemos šaknų aš įžvelgti nega
lėjau.
- Suprantate, šios problemos mes ėmėmės rimtai, - aiškino prezi
dentas. - Mes paskyrėme puikius skyrių vadovus, kurie patys yra la
bai geri pardavėjai ir rodo kitiems pavyzdį. Jiems pasakyta, kad du
trečdaliai jų darbo turi būti prekyba, o vienas trečdalis - vadyba. Ta
čiau kažin kas stringa. Taigi norėtume, kad su mūsų pardavėjais pa
dirbėtumėte jūs.
Žodžiu, savo pardavėjams jis skelbė karą.
- Pirma turiu geriau išsiaiškinti situaciją, - atsakiau.
Mačiau, kad prezidentui mano žodžiai nepatiko. Manau, jis žino
jo, visas nesėkmių priežastis ir nenorėjo analizuoti situacijos. Be to, jis
buvo įsitikinęs, kad visas problemas išspręs pardavėjų apmokymas.
Bet aš užsispyriau ir per dvi dienas išsiaiškinau tikrąją bendrovės ne
sėkmių priežastį: parduotuvių darbas buvo suorganizuotas taip, kad
visą premijų grietinėlę nusigriebdavo skyrių vadovai. Jiems buvo liepta
du trečdalius laiko dirbti prie kasų - jie ir dirbdavo, bet pasirinkdavo
tokį laiką, kai pirkėjų srautai didžiausi. O eiliniai pardavėjai tuo metu
dirdavo įvairius pagalbinius darbelius, pavyzdžiui, valydavo patalpas.
Tokiu būdu skyrių vedėjai pelnydavo geriausių pardavėjų vardus ir,
suprantama, pinigines premijas.
Taigi pakeitėme vieną sistemos komponentą, ir kitą dieną proble
mos jau nebuvo. Po pertvarkos skyrių vadovų galimybės užsidirbti
tapo tokios pat kaip ir pardavėjų - jų atlyginimai buvo susieti su
pardavėjų atlyginimais. Ir nebeliko reikalo pardavėjų mokyti bendra
vimo meno. Tą problemą išsprendė atlygių sistema, paremta laimėki
me abu principu: laimi pardavėjai, laimi skyrių vadovai, laimi ben
drovė.
Kitą kartą konsultavau vienos bendrovės valdytoją. Bendrovėje ga

liojo formali darbuotojų veiklos vertinimo sistema. Taigi valdytojas
buvo nepatenkintas, kad pagal tą sistemą jis buvo priverstas labai gerai
įvertinti vieną skyriaus vadovą.
-Jis nusipelnė trejeto, o aš turėjau parašyti jam vienetą. (Vienetas
toje sistemoje buvo aukščiausias balas.)
- Tai kodėl gi jis gavo vienetą? - paklausiau jo.
- Todėl, kad jo darbo rezultatai geriausi.
- O kodėl manote, kad jis vertas tik trejeto?
- Man nepatinka metodai, kuriais jis siekia šių rezultatų. Jis nepai
so kitų nuomonės, lipa per žmonių galvas, nuolatos kelia problemų.
- Manau, šiam žmogui svarbu tik rezultatai, kitaip sakant, P —
produktas. Už tai jį ir skatinate. O ką, jei pabandytumėte su juo pa
kalbėti apie šią problemą, padėtumėte jam suprasti, kaip svarbu rūpintis
produkto irjo gamybos priemonių, arba išteklių, pusiausvyra (P/GP).
Valdytojas atsakė, kad bandė, bet, deja, veltui.
- Tuomet manau, kad turėtumėte sudaryti su juo laimėkime abu
sutartį: du trečdalius uždarbio jam mokėti už P - už rodiklius, o vieną
trečdalį už GP, —už lyderio savybes, už sugebėjimą vadovauti ir suburti
komandą, žodžiu, už tuos pasiekimus, kuriuos įvertintų kiti žmonės.
- Na, tai galbūt priverstų jį susimąstyti, - pripažino mano pašne
kovas.
Labai dažna problemų priežastis yra sistemos, o ne žmonės. Kai

geras darbuotojas patenka į blogai organizuotą sistemą, jo rezultatai
irgi tampa blogi. Kad gėlės augtų, jas reikia laistyti.
Bendrovių vadovai turėtų kurti sistemas, kurios vienytų kūrybiš
kus darbuotojus. O šie savo ruožtu, užuot konkuravę tarpusavyje,
imtų konkuruoti su visuomenės priimtais veiklos standartais. Švieti
mo darbuotojai taip pat gali kurti sistemas, kurios leistų kiekvieną
mokinį vertinti individualiai, pagal jo paties nusistatytus kriterijus,
taip pat skatintų mokinius prasmingai bendradarbiauti. Šeimos, tė
vai, užuot lenktyniavę vienas su kitu, taip pat gali bendradarbiauti.
Netgi žaisdami žaidimus - pavyzdžiui, kėgliais —jie gali rašyti šeimos
pasiekimų dienoraštį ir lyginti dabartinius rezultatus su ankstesniai
siais. Tėvai gali paskirstyti vaikams įvairius namų ruošos darbus suda
rydami su jais laimėkime abu sutartis.
Draugas perpasakojo man trumputį animacinio filmuko epizodą.
Vienas vaikas sako kitam: „Jei mama mūsų tuojau pat nepažadins,
pavėluosime į mokyklą."
Pamaniau, kad šis epizodas puikiai iliustruoja problemas, kurios
kyla, kai šeimoje nėra laimėkime abu (laimėkime visi) sistemos. Lai
mėkime abu sistemos skatina kurti tokius santykius, kurie padėtų su
daryti ir vykdyti laimėkime abu sutartis.
Procesas
Laimėkime abu rezultato neįmanoma pasiekti aš laimiu, tu pralai
mėk arba ašpralaimiu, tu laimėk priemonėmis. Antra vertus, negalite
žmogui tiesiog įsakyti: „Privalai mąstyti laimėkime abu modelio ka
tegorijomis, ir viskas." Tad kaip iš tiesų siekti abiem pusėms palan
kaus rezultato?
Harvardo universiteto profesoriai Rodžeris Fišeris (Roger Fisher)
ir Viljamas Uris (William Ury) parašė nepaprastai reikalingą ir pamo
komą knygą Susitarimo link (Getting to Veš). Juodu kalba apie derybų
metodą, kuris remiasi „principais", o ne „viršesne padėtimi". Nors jie
nevartoja sąvokos laimėkime abu, knygos filosofija labai panaši į abie
jų šalių pergalės filosofiją.
Profesoriai teigia, kad derybininkai turi sutelkti dėmesį į interesus

ir negalvoti apie autoritetus, siekti sąlygų, kurios būtų naudingos vi
siems, vertinti darbo rezultatus pagal objektyvius kriterijus - tam tik
rus išorinius standartus ar principus, kurie būtų priimtini abiem pusėms.
Kaip rodo mano patirtis, mes, siekdami laimėkime abu rezultatų,
turime įveikti keturis etapus:
Pirma, turime išsiaiškinti kitos pusės požiūrį, suprasti jos pro

blemas ir poreikius taip, kaip jie patys visa tai supranta, o gal net
geriau.
Antra, turime išsiaiškinti, kas jiems labiausiai rūpi ir dėl ko jie
nerimauja.
Trečia, turime išsiaiškinti, kokie sprendimai leis siekti abiem
pusėms priimtinų rezultatų.
Ir ketvirta, turime parengti alternatyvų planą, kaip siekti tų pa
čių rezultatų.
Pirmąjį ir antrąjį etapus įveikti padeda penktasis ir sėstasis įpročiai,

kuriuos išsamiau analizuosime kituose dviejuose skyriuose.
Laimėkime abu filosofija - tai ne elgesio technika. Tai ištisa žmo
giškų tarpusavio santykių paradigma. Ją formuoja garbingumas, nuo
seklumas, dvasios branda, požiūris, kad „visiems užteks", abipusis pasi
tikėjimas. Laimėkime abu sutartys atspindi visų lūkesčius ir numato,
kaip juos įgyvendinti. Tokios sutartys įmanomos, ten, kur sukurtos
atitinkamos sistemos. Apie jų įgyvendinimą mes kalbėsime šiek tiek
vėliau.
P a t a r im a i
1. Įsivaizduokite būsimą susitikimą, kuriame turėsite dėl ko nors tar

tis. Įsipareigokite sau saugoti drąsos ir apdairumo pusiausvyrą.
2. Susidarykite sąrašą kliūčių, kurios jums trukdo sudaryti laimėki
me abu sutartis. Išsiaiškinkite, ką galite pakeisti savo įtakos rate,
kad pašalintumėte tas kliūtis.
3. Pagalvokite apie situaciją, kurioje norėtumėte sudaryti laimėkime

abu sutartį. Pabandykite įsivaizduoti save savo partnerio vietoje,
pasvarstykite, ko jis iš jūsų gali tikėtis. Kodėl jums svarbu, kad
jam pasisektų? Kai prasidės derybos, tiesiai paklauskite jo, ar jis
pasirengęs tartis tol, kol sudarysite abiem priimtiną ir naudingą
sutartį.
4. Prisiminkite tris svarbius savo partnerius. Ar jie pasitiki jumis? O
jūs jais? Kaip galėtumėte pasitarnauti kiekvienam iš tų žmonių ir
papildyti savo pasitikėjimo sąskaitą?
5. Kokia jūsų elgesio programa? Ar laimėkime abu? O gal aš laimiu,
tu pralaimėk? Kaip jūsų elgesio modelis veikia jūsų santykius? Kaip
ši programa susiformavo? Ar dabar ji jums naudinga?
6. Ar pažįstate žmogų, kuris nuolatos mąsto laimėkime abu ka-tego-
rijomis, ir net sudėtingiausiomis sąlygomis ieško abiem pusėms
priimtinų sprendimų? Jeigu taip, mokykitės iš jo ir sekite jo pa
vyzdžiu.
V ĮPROTIS
Su pra sk ,
IR BŪSI SUPRASTAS
V ĮPROTIS • SUPRASK, IR BŪSI SUPRASTAS 249
A t ja u t o s p r in c ip a i
BENDRAUJANT
Širdies tikslų protas neaprėpia.
- P a sca l
įsivaizduokite, kad jums sutriko regėjimas ir jūs kreipėtės į okulistą.

Gydytojas klausosi nusiskundimų, paskui nusiima savo akinius ir pa
duoda jums.
- Pabandykite, - siūlo jis. - Dešimt metų juos nešioju ir viską
regiu kuo puikiausiai. Turiu dar kitus, todėl galite šituos pasiimti.
Jūs užsidedate akinius, bet su jais matote dar prasčiau.
- O, siaube! - jūs sušunkate. - Dabar visai nieko nematau!
- Nesuprantu kodėl? - nustemba gydytojas. - Aš juk matau. Tu
rite labiau pasistengti.
- Stengiuosi, - sakote, - bet vis tiek matau tik neaiškias dėmes.
- Ko gera, nematote todėl, kad neturite teigiamo požiūrio. Turite
manimi tikėti: tie akiniai tikrai puikūs!
- Tikiu, bet vis viena nieko nematau.
- Na ir nedėkingas esate! - užpyksta daktaras. - Aš taip stengiausi
jums padėti, o jūs man šitaip...
Ar kitą kartą kreipsitės pagalbos j tą patį okulistą? Vargu. Abejoju,
ar pasitikėsite žmogumi, kuris rašo receptą nenustatęs ligos.
Ar dažnai pirmiau išsiaiškiname problemos priežastis, o tik paskui
imame dalyti patarimus?
- Nagi, mielasis, pasakyk, kas atsitiko. Matau, kad tau nelengva,

bet pasistengsiu tave suprasti.
- Nežinau, mamyte, ar verta kalbėti. Sakysi, kad tai kvaila.

- Tikrai ne! Gali sakyti viską, mielasis. Niekas taip nemyli tavęs
kaip as. Man svarbu, kad tu būtum laimingas. Pasakyk, ko toks nusi
minęs?
-N a , nežinau...
- Nagi, mielasis, drąsiau.
- Na, man nepatinka eiti į mokyklą.
- Ką?! - iš karto užsiplieskia motina. - Ką turi galvoje, sakydamas,
kad tau nepatinka eiti į mokyklą? Aš viską darau, kad užaugtum mo
kytas! Juk nuo išsilavinimo priklauso tavo ateitis. Kiek kartų sakėme
tau, kad pats laikas subręsti. Esi gabus mokinys, bet tinginys. Turi
pasistengti. Turi išsiugdyti teigiamą požiūrį.
Tyla.
-T a i ko nukabinai nosį?
Kaip dažnai mes skubame duoti gerus patarimus visiškai nesupras

dami problemos priežasčių - tam reikalui pritrūksta laiko.
Jeigu reikėtų vienu sakiniu apibrėžti svarbiausią bendravimo prin
cipą, tarčiau taip: „Suprask, ir būsi suprastas. “
C h a r a k t e r is ir b en d r a v im a s
Dabar jūs skaitote mano knygą. Skaitymas ir rašymas yra bendra

vimo formos. Taip pat bendravimo formos yra kalbėjimas ir klausy
mas. Tiesą sakant, yra keturios svarbiausios bendravimo formos. Tik
pagalvokite, kiek valandų praleidžiate bendraudami bent viena iš tų
formų. Nuo jūsų gebėjimo bendrauti šiomis formomis priklauso jū
sų veiklos efektyvumas.
Kai nemiegame, daugiausia laiko praleidžiame bendraudami. Ar
pagalvojote, kiek savo gyvenimo metų mes mokėmės skaityti, rašyti
ir kalbėti? O klausyti ar mokėmės? Ar mokėmės išgirsti kitą žmogų?
Šitą meną įvaldęs vos vienas kitas. Dažniausiai mus moko vadinamų
jų elgesio technikų, kurios yra visai atsietos nuo asmenybės bruožų ir
kurios jokiu būdu neskatina suprasti kito žmogaus.
Jeigu norite efektyviai bendrauti su žmogumi (tai gali būti jūsų

sutuoktinis, vaikas, kaimynas, viršininkas, kolega, bičiulis), pirmiau
sia turite gerai jį suprasti, o šito jokia technika nepasieksite. Štai aš:
pajutęs nenuoširdumą ir dirbtinumą, iškart įtarsiu, kad norite mani
mi manipuliuoti. Imsiu svarstyti, kodėl tai darote, kokie jūsų moty
vai, ir visa kita, - žodžiu, pajusiu grėsmę ir iki galo jums neatsiversiu.
Mane gali įtikinti tik konkretūs jūsų poelgiai. Tik jie pasako apie
jus tikrą tiesą.
Jeigu vieną akimirką esate ramūs, kitą - pikti ir irzlūs, jei šiandien
elgiatės draugiškai, o rytoj - pagiežingai, jei sakote viena, o darote
kita, tai vargu ar aš galėsiu jumis pasikliauti. Galbūt trokšiu jūsų mei
lės ir paramos, vis dėlto nesijausiu saugus ir širdies neatversiu. Kas
žino, ko galiu iš jūsų tikėtis?
O kol aš neatsiversiu, jūs nežinosite, ką man patarti ir kaip padėti.
Tai, kas jums atrodo puiku, gali man visai netikti.
Taigi jei iš tiesų norite suprasti kitus, taip pat jeigu norite, kad kiti
suprastų jus, negalite pasikliauti vien dirbtinėmis elgesio techniko
mis. Mokykitės atjaučiai klausytis. Žiūrėkite, kad jūsų pasitikėjimo
sąskaita būtų pilna.
A t ja u t u s klausym as
Jei norite „suprasti ir tikėtis supratimo", turite iš esmės pakeisti

supratimo paradigmą. Kai bendraujame, mes pirmiausia norime, kad
suprastų mus, o paskui jau stengiamės suprasti partnerį. Dauguma
žmonių klausosi ne todėl, kad suprastų pašnekovą - klausydamiesi jie
tik svarsto, ką jam atsakyti.
„Puikiai tave suprantu, ir aš panašiai jaučiuosi!"
„Tą patį patyriau ir aš. Tu tik paklausyk."
Mes nuolatos lyginame kitų žmonių poelgius su savaisiais. Arba
galima pasakyti taip: visiems siūlome žvelgti į pasaulį pro savo akinius.
O kai įvyksta nesusipratimų - su sūnumi, dukra, darbdaviu, žmo
na ar vyru - mes mėgstame skųstis, esą „jie nieko nesupranta".
Kartą vienas tėvas man skundėsi:
- Nesuprantu savo sūnaus. Jis manęs tiesiog nesiklauso.

- Leiskite pasitikslinti, - atsakiau: - ar sakote, kad nesuprantate
savo sūnaus todėl, kad jis jūsų nesiklauso?
- Taip, būtent tą norėjau pasakyti.
- Dar kartą norėčiau pasitikslinti: v ad in asi,^ n esu p ran tateto
dėl, kad jis jūsų nesiklauso?
- Žinoma! —suirzęs patvirtino jis.
- O as manyčiau, kad, norėdamas suprasti žmogų, as turiu jo klau
sytis, o ne jis manęs, - tariau as jam.
- Ak, štai kas, - atsakė jis ir nutilo.
O po ilgos pauzės, kai pagaliau ėmė suvokti, ką norėjau jam pasa
kyti, jis tarė:
- Atrodytų, žinau visus sūnaus rūpesčius. Pats juk buvau jo am
žiaus ir viską esu patyręs savo kailiu. Tuo labiau nesuprantu, kodėl jis
neklauso mano patarimų.
Tas tėvas neturėjo nė menkiausio supratimo, kas iš tiesų vyksta jo
sūnaus širdyje. Jis manė, kad visas pasaulis, taip pat jo sūnus, yra toks,
kokį jį įsivaizduoja jis pats.
Taip elgiamės beveik visi. Esame įsitikinę savo teisumu, rūpina

mės tik savo reikalais ir norime būti suprasti. Todėl mūsų pokalbiai
veikiau primena dviejų žmonių monologą, o ne dialogą.
Kai kitas žmogus kalba, paprastai mes „klausomės" vienu iš šių
būdų: negirdime, ką pašnekovas sako; apsimetame, kad klausomės, pri
tardami žodeliais „aha", „žinoma", „ką tu sakai" ir pan.; klausomės
atsirinkdami -girdime tik šį tą (taip dažniausiai klausomės mažų vai
kų tarškėjimo); atidžiai klausomės, įsidėmėdami kiekvieną pasakytą
žodį. Ir itin retai klausomės atjaučiau
Čia nekalbu apie vadinamąjį „aktyvųjį" klausymąsi, kai vis ką nors
pašnekovui atsakome. Atjautus klausymas, mano supratimu, pirmu
čiausia yra noras suprasti pašnekovą. Jūs iš pradžių suprantate patys, o
paskui stengiatės, kad suprastų jus. Tai visiškai kitokia paradigma.
Atjaučiai klausydamiesi žvelgiate į pašnekovo pasaulį. Jūs dalykus
regite taip, kaip regi jis. Jūs imate suprasti jo paradigmas ir jo jausmus.
V ĮPROTIS ♦ SUPRASK, IR BŪSI SUPRASTAS 253
Atjauta - tai ne gailestis. Gailestis kartais yra smerkimo forma (jis

toks ir anoks, man jo gaila), prie gailesčio žmonės greitai pripranta,
darosi nuo jo priklausomi.
Atjautus klausymas - tai ne vien girdėjimas ar žodžių registravi
mas. Bendravimo specialistai suskaičiavo, kad žodžiais mes perduo
dame tik dešimt procentų informacijos. 30 procentų perduodame
įvairiais garsais ir net 60 procentų - kūno kalba. Taigi galima sakyti,
kad atjautus klausymas - tai klausymas akimis ir širdimi. Jūs klauso
tės ne tik žodžių, klausotės jo elgesio ir darote tai abiem smegenų
pusrutuliais —dešiniuoju ir kairiuoju. Jūs jaučiate, nutuokiate, spėjate.
Tik atjaučiai klausydamiesi iš tiesų pažįstame pašnekovą, surenka
me apie jį tikslius duomenis. Klausotės tam, kad suprastumėte. Jūs
siekiate rasti ryšį su to žmogaus siela.
Taip pat reikia pasakyti, kad atjaučiai klausydamiesi pašnekovo, jį
suprasdami ir jam atsiverdami, mes didiname pasitikėjimo sąskaitą.
Joks poelgis netaps dvasiniu indėliu tol, kol kitas žmogus jo teigiamai
neįvertins. Galite išsinerti iš kailio, besistengdami pelnyti pasitikėji
mą, bet jei partneris manys, kad manipuliuojate juo, ieškote sau nau
dos ar net norite jam pakenkti, jūsų pastangos bus perniek.
Atjautus klausymasis - tai stebuklinga gydomoji priemonė, tam
tikromis aplinkybėmis ji yra tarsi gryno oro gurkšnis.
Įsivaizduokite, kad iš kambario, kuriame jūs dabar sėdite, kažkas
staiga išsiurbė visą orą. Ar ir toliau skaitysite knygą? Ar ji bus įdomi?
Manau, kad skaitymas jums tuomet mažiausiai rūpės. Svarbu bus
viena - kaip įkvėpti nors vieną gurkšnį gryno oro. Jums svarbu bus
išgyventi.
Tačiau kai oro yra, apie jį net negalvojate. Štai labai įžvalgi mintis,
nusakanti motyvacijos prigimtį: patenkinti poreikiai veikti neskatina.
Veikti skatina tik stoka. Po fizinio išlikimo, antrasis svarbiausias žmo
gaus poreikis yra psichologinis išlikimas - būtinybė būti suprastam,
įvertintam, pripažintam.
Taigi atjaučiai klausydamiesi jūs leidžiate įkvėpti pašnekovui „psi
chologinio oro“. O kai patenkinate svarbiausius žmonių poreikius,
galite imtis kitų jų problemų ir daryti jiems įtaką.
Kartą, dėstydamas šią koncepciją viename seminare Čikagoje, pa

siūliau dalyviams atlikti eksperimentą ir pabandyti tą vakarą atjaučiai
išklausyti savo pašnekovo. Kai susitikome kitą dieną, vienas seminaro
dalyvis tiesiog degė nekantrumu - jis norėjo papasakoti savo įspū
džius. Štai ką jis kalbėjo:
„Noriu papasakoti, ką vakar patyriau. Atvykau į Čikagą dar ir dėl
to, kad turėjau sudaryti svarbią nekilnojamojo turto sutartį. Kai susi
tikau su klientu ir jo advokatais, netikėtai paaiškėjo, kad esama dar
vieno nekilnojamojo turto agento su alternatyviu pasiūlymu.
Sutartis pakibo ore. Daugiau negu šešis mėnesius dirbau vien prie
šio projekto ir labai vyliausi gauti užsakymą, o dabar viskas galėjo nu
eiti šuniui ant uodegos. Stengiausi kiek įmanydamas perkalbėti užsa
kovą, tačiau be jokių rezultatų. Galiausiai tiesiog paprašiau, kad jis
neskubėtų daryti galutinio sprendimo. Vis dėlto mačiau, kad jie nori
visą šį reikalą kuo greičiau baigti, ir, deja, ne mano naudai.
Tada tariau sau, kad vertėtų praktiškai pritaikyti per seminarą iš
girstą teiginį suprask ir būsi suprastas. Pasiūliau užsakovui:
- Išsiaiškinkime dar kartą, kokie jūsų lūkesčiai ir kodėl jums ne
tinka mano pasiūlymas.
Kiek įmanydamas stengiausi įsivaizduoti save jų kailyje, bandžiau
savais žodžiais išsakyti jų norus ir abejones.
Mūsų pokalbis buvo labai atviras. Ir štai užsakovas atsistojo, priėjo
prie telefono ir paskambino savo žmonai. Girdėjau, kaip jis, priden
gęs ragelį ranka, tyliai pasakė: „Gali džiaugtis, mes sudarėme sandorį."
Negalėjau patikėti savo ausimis. Tiesa sakant, savo sėkme sunkiai
tikiu net dabar."
Davęs savo partneriui „psichologinio oro", vyriškis įnešė didžiulį
indėlį į jų pasitikėjimo banką. O kai partneriai vienas kitu pasitiki,
visa kita ne taip svarbu. Spontaniški žmonių tarpusavio santykiai kur
kas vertingesni už visus dirbtinius bendravimo metodus.
Stengtis suprasti, o paskui derėtis - pirma diagnozuoti, o tik tada

gydyti - nėra paprasta. Kur kas lengviau pasirinkti įprastinį kelią -
pasiūlyti savo daugelį metų nešiojamus akinius.
Ilgainiui tokia pagalba labai pakenkia ir P, ir GP. Gerai nepažinę

žmonių, su kuriais bendraujate, negalite tikėtis vaisingų bendradar
biavimo rezultatų. Taip pat jei žmonės, su kuriais bendraujate, nesi
jaučia suprasti, jūsų tarpusavio bendravimas nesukurs reikiamo GP -
nepapildys sąskaitos pasitikėjimo banke.
Pridursiu, kad atjaučiai klausydamiesi rizikuojate. Turite labai pa
sitikėti savimi, nes tuo metu atsiveriate, todėl tampate lengvai pažei
džiami. Paradoksalu, tačiau kitiems galite daryti poveikį tik tada, kaip
kitų poveikiui atsiduodate patys.
Štai kodėl tokie svarbūs yra trys pirmieji įpročiai - jie padeda su
kurti principais grįstą gyvenimo centrą, ir tada jūs ramiai įveikiate
visus išorėje kylančius rūpesčius.
P r ie š s k ir d a m i v a ist u s , n u s t a t y k it e lig ą
Diagnozuoti ligą, o paskui gydyti - vienintelis įmanomas gydyto

jų elgesio modelis. Taip elgiasi profesionalai. Jei įtarsite, kad diagnozė
nustatyta netiksliai, jūs jokiu būdu negalėsite pasitikėti ir gydymu.
Kartą, kai vyko labai svarbios futbolo rungtynės, susirgo mūsų vos
dviejų mėnesių dukrelė Dženė. Tądien visas miestas gyveno futbolu.
Į stadioną susibūrė maždaug 60 tūkstančių aistruolių. Mudu su San
dra taip pat planavome ten būti, bet štai mažoji Dženė ėmė vemti,
viduriuoti, ir mes ne juokais susirūpinę nusprendėme iškviesti gy
dytoją.
Gydytojas tuo metu sėdėjo stadione. Kai Sandra paskambino jam
mobiliuoju telefonu, buvo pats varžybų įkarštis.
- Klausau? - dalykiškai atsiliepė gydytojas. - Kas atsitiko?
- Kalba ponia Covey, daktare. Mes labai nerimaujame dėl savo
dukrelės Dženės.
- Kas jai atsitiko?
Sandra apibūdino ligos simptomus, o daktaras atsakė:
- Paskambinsiu į vaistinę ir padiktuosiu receptą. Kurioje vaistinėje
jūs lankotės?
Tik padėjusi ragelį, Sandra susigriebė, kad gydytojui pasakė toli

gražu ne viską. Bet jam tarsi jos suteiktos informacijos pakako, kad
galėtų skirti vaistus.
- Kaip manai, ar jis žino, kad mūsų Dženė dar visai kūdikis? -
paklausiau jos.
- Ko gera, žino, - atsakė Sandra.
- Bet jis juk nėra nė karto jos gydęs.
- Vis dėlto manyčiau, kad jis viską žino.
- Ar galėsime duoti Dženei jo skirtus vaistus, jeigu abejojame?
Sandra tylėjo, o po kurio laiko paklausė:
- Ką dabar darysime?
- Paskambink jam dar kartą ir pasitikslink.
- Šį kartą skambink tu, - pasiūlė Sandra.
Paskambinau daktarui ir dar kartą sutrukdžiau jam žiūrėti rung
tynes.
- Gydytojau, - pasiteiravau, —ar skirdamas vaistus žinojote, kad
mūsų Dženei vos du mėnesiai.
- Ne! —sušuko jis, - nežinojau. Gerai, kad pranešėte. Paskambin
siu į vaistinę ir pakeisiu receptą.
Jeigu abejosite, ar tiksli diagnozė, tai abejosite ir skirtu gydymu.

Tas pats pasakytina ir apie prekybą. Apdairus pardavėjas pirmiau
sia stengsis suprasti pirkėjo poreikius, norus, jo situaciją. Prekiautojas
mėgėjas pardavinėja prekes, o profesionalas domisi pirkėjo poreikiais
bei problemomis. Tai visiškai skirtingi metodai. Profesionalas mo
kosi diagnozuoti, suprasti, išsiaiškinti, kokių prekių ar paslaugų reikia
klientams. Matydamas, kad prekė netiks pirkėjui, jis nebijo garbingai
pasakyti: „Mano prekė (ar paslaugos) jums netiks."
Arba štai teisė: profesionalus teisininkas ruošdamasis bylai pirmiau
sia surinks visus faktus, kad išsiaiškintų tikrą padėtį, precedentus, įsta
tymus.
O geras gamybos vadovas niekada nepasakys tokios frazės: „Ku
riems galams gaišti laiką ir tirti kažkokią paklausą. Reikia dirbti." Ki
taip tariant, gaminti, neišsiaiškinus pirkėjų poreikių ir norų.
V ĮPROTIS • SUPRASK, IR BUSI SUPRASTAS 257
Geras inžinierius prieš projektuodamas tiltą susipažįsta su visais

aplinkos veiksniais. Geras mokytojas pirma įvertina mokinių žinių
lygį, tik tada moko. Geras mokinys pirmiausia supranta, tik tada su
prastą informaciją pritaiko praktiškai. Geras tėvas pirma pasistengia
suprasti savo vaiką, tik tada jį vertina ar baudžia. Kad tiksliai įvertin
tumėte, visų pirma turite suprasti.
Suprask, ir būsi suprastas—visuotinis principas, jis taikytinas visose
gyvenimo srityse, tačiau itin veiksmingas bendraujant, užmezgant san
tykius.
G y v e n im o p a t ir t is (a u t o b io g r a f ija )
ir k e t v e r io p a s atsakas
Klausydamiesi pašnekovo, dažnai jo žodžius matuojame savo gy

venimo patirtimi, galima sakyti, savo autobiografija, ir reaguojame
ketveriopai. Mes vertiname: pritariame arba nepritariame; mes tiria
me: užduodame klausimus, remdamiesi savo požiūriu; mes pataria
me: duodame patarimus, remdamiesi savo pačių patirtimi; mes inter
pretuojame: remdamiesi savo pačių motyvais ir elgesiu, bandome išsi
aiškinti kitų žmonių motyvus bei elgesį.
Tai natūralūs mūsų atsako būdai. Mes taip užprogramuoti. Ta
čiau čia klausimas toks: ar tokios mūsų reakcijos padeda iš tiesų su
prasti kitą žmogų?
Sakykime, aš kalbuosi su sūnumi ir vertinu kiekvieną jo žodį, net
nelaukiu, kol jis išdėstys savo nuomonę - ar tada jis norės man atsi
verti? Ar tokiu elgesiu aš leidžiu jam įkvėpti psichologinio oro?
O kaip jis pasijaus, jeigu imsiu jį tirti? Tyrimas - tai žaidimas. Tai
klausimai ir tam tikra logika. O kur yra logika, ten nėra šiltų jausmų.
Klausimų žaidimą galite žaisti visą dieną, bet neišsiaiškinti, kas kitam
žmogui svarbu. Dažnai tėvai su savo vaikais nesusikalba todėl, kad
nesistengia jų suprasti - jie juos tiria.
- Kaip sekasi, sūnau?
- Puikiai.
- Kas nauja įvyko pastaruoju metu?
- Nieko?
- Kas įdomaus mokykloje?
- Nieko įdomaus.
- O ką planuoji daryti savaitgalį?
- Dar nežinau.
Kai sūnus kalbasi su draugais, jo neįmanoma atplėšti nuo telefono
ragelio, o štai jūs iš jo net žodžio išpešti nesugebate. Namai jam tarsi
viešbutis —čia jis tik miega ir valgo, o visos jo mintys, rodos, kažin
kur kitur. Jis jums neatsiveria.
O dabar pasvarstykite, kaip jis dar turėtų elgtis, jei vos prasižiojęs
išgirsta jūsų išmintingą ir gyvenimo patirtimi paremtą pamokymą:
„Argi nesakiau, kad taip bus!“ - ir dramblys sutrypia vos prasikalusį
daigelį.
Šia tema esu vedęs daugybę seminarų. Žmonės, pagaliau pamatę,
kaip jie iš tiesų bendrauja, labai nustemba, ir tada jų bendravimo mo
delis ima keistis. Suprask, ir būsi suprastas—štai tas įprotis, kurį dauge
lis pamėgsta, kai jiems reikia spręsti bendravimo problemas.
Štai tipiškas tėvo ir jo paauglio sūnaus pokalbis. Atkreipkite dė
mesį, kaip tėvas atsako vienu iš keturių atsako būdų, apie kuriuos ką
tik kalbėjome.
- Neįsivaizduoji, tėti, kaip man įgriso mokykla! Kemša į galvą

kažkokias nesąmones.
- Kodėl taip manai, sūnau?
- Nes dar neišmokau nė vieno dalyko, kurį galėčiau kur nors pri
taikyti.
- Na, tu dar negali visko suprasti, sūnau. Aš pats taip galvojau, kai
buvau tavo metų. Atsimenu, man rodėsi, kad kai kurios pamokos —
tiesiog laiko gaišimas, tačiau vėliau supratau, kad jos buvo pačios rei
kalingiausios. Skirk daugiau laiko mokslams ir neskubėk daryti išva
dų. (Jis sūnui pataria.)
-Jau dešimt metų mokausi! Ar gali pasakyti, kuriems galams man
matematika, jei aš rengiuosi taisyti automobilius?
- Taisyti automobilius? Tikriausiai juokauji. (Jis sūnų įvertina.)
- Visai nejuokauju. Tik pažiūrėk į Džo. Jis metė koledžą, dirba

mechaniku ir užkala daug pinigų. Štai kur praktiškas sprendimas.
- Tai dabar tau taip atrodo. Bet pamatysi, Džo po kelerių metų
gailėsis, kad metė mokslus. Juk tu nenori visą gyvenimą krapštytis
garaže, tiesa? Tau reikia išsilavinimo, kad galėtum pasiekti šio to dau
giau. (Jis sūnui pataria.)
- Net nežinau... Džo labai gerai sekasi.
- Klausyk, sūnau, ar tu stengiesi? (Jis sūnų tiria ir vertina.)
- Kaipgi! Žinoma, kad stengiausi. Bet, sakau tau, tai tik laiko gai
šimas.
- Tai gerą vardą turinti mokykla, sūnau. Turi tiesiog patikėti ma
nimi, kad jie moko gerų dalykų. (Jis sūnui pataria ir jį vertina.)
- Bet ir kiti berniukai taip galvoja.
- Ar bent supranti, kiek pastangų mudu su motina padėjome, kad
tu galėtum mokytis toje mokykloje? (Jis sūnų vertina ir jam pataria.)
-A š žinau, tėti, kiek jūs dėl manęs padarėte. Bet šis mokslas never
tas jūsų pastangų.
- Klausyk, jei būtum stropesnis, jeigu užuot sėdėjęs prie televizo
riaus... (Jis sūnui pataria.)
- Kokia iš to nauda. Ai,... tiek to! Nematau prasmės daugiau apie
tai kalbėti.
Suprantama, tėvas turėjo pačių geriausių ketinimų. Suprantama,

jis norėjo tik padėti. Tačiau ar jis pabandė bent šiek tiek suprasti sūnų?
O ką iš tiesų jautė sūnus? Kokios mintys sukosi jo galvoje? Paana
lizuokime:
- Neįsivaizduoji, tėti, kaip man įgriso mokykla! Kemša į galvą kaž

kokias nesąmones. (Norėčiau su tavimi pasikalbėti.)
- Kodėl, sūnau, taip manai? (Nuostabu! Tau rūpi mano reikalai.)
- Nes dar neišmokau nė vieno dalyko, kurį galėčiau kur nors pri
taikyti. (Mokykloje turiu problemų ir norėčiau su tavimi jas aptarti.)
- Na, tu dar negali visko suprasti, sūnau. Aš pats taip galvojau, kai
buvau tavo metų. (Tėtis pradeda pasakoti savo biografiją. Dabar man
tai visai nerūpi. Man neįdomu, kiek mylių per sniegąjis turėdavo klam
poti iki savo mokyklos.) Atsimenu, man rodėsi, kad kai kurios pamo
kos - tiesiog laiko gaišimas, tačiau vėliau supratau, kad jos buvo pa
čios reikalingiausios. Skirk daugiau laiko mokslams ir neskubėk dary
ti išvadų. (Oy kaip norėčiau tau tiesiog išrėžti, kad laikas mano proble
mų neišspręs)
-Jau dešimt metų mokausi! Ar gali pasakyti, kuriems galams man
matematika, jei aš rengiuosi taisyti automobilius?
- Taisyti automobilius? Tikriausiai juokauji. Uis nenori, kad taisy
čiau automobilius. Jis nori, kad baigčiau studijas. Privalau pateisintijo
lūkesčius)
- Visai nejuokauju. Tik pažiūrėk į Džo. Jis metė koledžą, dirba
mechaniku ir užkala daug pinigų. Štai kur praktiškas sprendimas.
- Tai dabar tau taip atrodo. Bet pamatysi, Džo po kelerių metų
gailėsis, kad metė mokslus. Juk tu nenori visą gyvenimą krapštytis
garaže, tiesa? Tau reikia išsilavinimo, kad galėtum pasiekti šio to dau
giau. (Ir vėl!.. Prasideda paskaita apie išsilavinimo naudą.)
- Net nežinau... Džo labai gerai sekasi. (Jis šaunus vaikinas. Na ir
kas, kad metė mokslus.)
- Klausyk, sūnau, ar tu stengiesi? {Apie ką mes kalbamės, tėti? Bent
pabandytum išklausyti manęs. Aš noriu pasakyti labai svarbų dalyką.)
- Kaipgi! Žinoma, kad stengiausi. Bet, sakau tau, tai tik laiko gai
šimas.
- Tai gerą vardą turinti mokykla, sūnau. Turi tiesiog patikėti ma
nimi, kad jie moko gerų dalykų. {Neįtikėtina, dabar kalbėsimės apie
pasitikėjimą. Visai ne apie tai norėjau pakalbėti su tavimi.)
- Bet ir kiti vaikinai taip galvoja. (Yra žmonių, kurie tiki manimi.
Nesu visiškas silpnaprotis.)
-A r bent supranti, kiek pastangų mudu su motina padėjome, kad
tu galėtum mokytis toje mokykloje? (O dabar kalbėsime apie kaltę.
Gal aš iš tiesų silpnaprotis. Mokykla - puiki, tėtis ir mama —nuostabūs
žmonės, o ašpaprasčiausias kvailys.)
-A š žinau, tėti, kiek dėl jūs manęs padarėte. Bet šis mokslas never-
tas jūsų pastangų. (Tu nieko nesupranti, ir viskas.)
- Klausyk, jei būtum stropesnis, jeigu užuot sėdėjęs prie televizo

riaus... (Aš ne apie tai kalbu, tėti! Absoliučiai ne apie tai! Tikriausiai
man niekad nepavyks tau nieko išaiškinti. Kvailas buvau, kad pradėjau
šįpokalbį.)
- Kokia iš to nauda. Ai,... tiek to! Nematau prasmės daugiau apie
tai kalbėti.
Ar pastebėjote, koks siauras tampa pokalbis, kai kreipiame dėmesį

vien į žodžius ir vertiname pašnekovą žvelgdami pro savo akinius? Ar
pastebėjote, kaip autobiografiniai atsakymai varžo žmogų, norintį at
skleisti mums savo biografiją?
Niekada negalėsite pažvelgti į kito žmogaus vidų, negalėsite su
prasti jo pasaulio, jei neišmoksite atjaučiai klausytis.
Kalbėjome apie ketveriopą klausančio žmogaus reakciją, dabar pa
kalbėsime apie keturis jo elgesio lygmenis.
Pirmasis, mažiausiai veiksmingas atjautaus bendravimo lygmuo yra
turinio pamėgdžiojimas. Tai „aktyvaus klausymosi" metodas. Jeigu
taip elgiasi žmogus, neturintis prasmingam bendravimui būtinų cha
rakterio savybių, jis dažnai įžeidžia pašnekovą ir verčia jį užsisklęsti.
Vis dėlto šiuo atveju bent jau išgirstate, kas jums buvo norėta pasakyti.
Pamėgdžioti pašnekovą labai paprasta - tereikia klausytis kito žmo
gaus tariamų žodžių ir juos pakartoti, visai nesigilinant į jų prasmę.
Štai:
- Taip, tau įgriso mokykla, sūnau. Tu manai, kad ten kemša į
galvą nesąmones.
Jūs iš esmės pakartojote tą, ką jums pasakė. Jūs ne vertinate, ne
tiriate, ne patariate ir ne interpretuojate. Jūs tik parodote, kad girdite
pašnekovo tariamus žodžius. Bet jei norite juos suprasti, dar turite
pasistengti.
Antrasis atjautaus klausymosi lygmuo —tai turinio perfrazavimas.
Nors šiek tiek veiksmingesnis, šis elgesys tėra žodinė supratimo išraiš
ka. Pavyzdžiui:

- Matau, kad tu nebenori eiti į mokyklą.
Šį sykį jūs savais žodžiais persakote jo žodžių esmę. Jūs galvojate,
ką pašnekovas jums pasakė - kitaip tariant, „įjungiate" kairįjį smege
nų pusrutulį.
Trečiasis lygmuo - tai bendravimas „įjungus" dešinįjį smegenų pus
rutulį - jūs jaučiate pašnekovo jausmus. Štai taip:
- Tu atrodai labai nusiminęs.
Dabar jums visai nesvarbūs sūnaus žodžiai, o kur kas svarbiau, kaip
jis jaučiasi. Ketvirtasis lygmuo - tai antrojo ir trečiojo lygmens elgesio
sintezė. Jūs suprantate turinį ir jaučiate jausmus. Pavyzdžiui:
- Rodos, esi labai nusivylęs mokykla.
Nusivylimas - tai kalbėtojo jausmai, mokykla - jo kalbos turinys.
Norėdami suprasti ir viena, ir kita - ką kalba, ir ką jaučia pašnekovas -
turite naudotis abiem smegenų pusrutuliais.
Ketvirtasis atjautaus klausymo lygmuo suteikia jums neįtikėtinų
pranašumų. Siekdamas nuoširdžiai suprasti ir perfrazuodamas sako
mų žodžių turinį bei jausmus, jūs duodate savo pašnekovui psicholo
ginio oro. Kuo labiau pašnekovas pasitiki jumis, tuo mažiau jo žo
džiai skiriasi nuo tikrųjų jo minčių. Galvodamas vieną, jis nebesako
kita. Jis patiki jums pačias slapčiausias mintis ir jausmus.

kažkokias nesąmones. (Aš noriu pakalbėti su tavimi, atkreipti tavo dė
mesį,.)
- Tu, atrodo, esi tikrai nusivylęs mokykla. {Taip! Būtent taip aš
jaučiuosi.)
- Taip. Dar neišmokau nė vieno dalyko, kurį galėčiau kur nors
pritaikyti.
- Vadinasi, manai, kad mokykla tau nereikalinga. (Leisk man pa

galvoti, ar iš tiesų tai norėjau pasakytir)
- Ko gera, taip. Manau, kad nieko naudingo neišmokstu. Visai
nejuokauju. Tik pažiūrėk j Džo. Jis metė koledžą, dirba mechaniku ir
užkala daug pinigų. Štai kur praktiškas sprendimas.
- Ar manai, kad Džo gerai pasielgė?.. (Na...)
- Na, manau, iš dalies. Jis juk daug uždirba. Nors galbūt po kele
rių metų gailėsis.
- Sakai, kad Džo po kelerių metų ims gailėtis?
- Galimas dalykas. Tik pagalvok, ko jis neteko. Kažin ar šiais lai
kais be mokslo daug pasieksi.
- Taip, išsilavinamas mūsų laikais labai svarbus.
- Žinoma. Nebaigęs mokyklos negausi tinkamo darbo, negalėsi
studijuoti universitete. Ką tuomet veikti? Manau, kad išsilavinimas
tiesiog būtinas.
- Taip, nuo išsilavinimo priklauso tavo ateitis.
- Tas tiesa, bet... žinai ką? Žinai, dėl ko aš taip nuliūdęs... Tėti, ar
nepasakysi apie tai mamai?
- Nenori, kad mama apie tai žinotų?
- Gal pasakyk. Vis tiek anksčiau ar vėliau ji viską sužinos. Taigi
šiandien buvo greitojo skaitymo testas, ir mokytojas sakė, kad skaitau
kaip ketvirtokas. Įsivaizduoji: tuojau baigsiu mokyklą, o skaitau kaip
ketvirtokas!
Neįtikėtina, kaip tarpusavio supratimas gali pakeisti pokalbį! Kad ir

geriausi būtų mūsų patarimai, mes net nepradėsime iš tiesų spręsti pro
blemų, jeigu jų neišsiaiškinime. Jeigu mums rūpi tik mūsų pačių biog
rafija, mūsų paradigmos, jei į viską žiūrime tik pro savo akinius, nie
kuomet nesužinosime, ką mato kiti ir kokios problemos juos slegia.
- Tėti, bijau, kad neišlaikysiu egzamino. Jei neišlaikysiu, turėsiu

palikti mokyklą, o šito aš nenoriu.
- Matau, kad esi nusiminęs ir nežinai, ką daryti.
- Ką man patartum daryti, tėti?
Kai tėvas pasistengė „suprasti" sūnų, jų santykiai pasikeitė. Pirmiau

jie tik keitėsi tam tikra informacija, o dabar jau gali bendromis jėgo
mis spręsti problemą. Tėvas sukūrė pasitikėjimo atmosferą, dabar jis
gali daryti įtaką sūnui. Neprimesdamas savo patirties, bet iš tiesų iš
klausydamas, jis pelnė didžiulį sūnaus pasitikėjimą, todėl šis pamažu
atsivėrė ir galų gale atskleidė savo nerimo priežastį.
Dabar tėvas ir sūnus nebėra priešininkai kovos lauke. Jie veikia
išvien, kartu sprendžia tą pačią problemą. Sūnus dabar pats susidomė
jo tėvo gyvenimo patirtimi ir klausia jo patarimo.
Tėvas turi elgtis jautriai. Kol sūnus į jo žodžius reaguoja logiškai,
jis gali efektyviai patarti, tačiau vos pajutęs, kad sūnaus atsakymai
darosi emocingi, jis vėl turėtų tik atjaučiai klausytis.
- Manau, kad galėtume šį tą sugalvoti.

- Ką sugalvoti, tėti?
- Galbūt kas nors tau galėtų padėti. Galbūt jūsų mokykloje yra
koks papildomas greitojo skaitymo kursas, į kurį galėtum įsirašyti.
- Aš jau teiravausi. Vienas yra. Užsiėmimai vyksta dukart šiokia
dienio vakarais ir visą šeštadienį. Bet tiek laiko aukoti! Ar verta?
Pajutęs emocijas sūnaus balse, tėvas vėl sugrįžta į atjautaus klausy
tojo poziciją.
- Sutinku, laiko sugaiši daug.
- Be to, tėti, prižadėjau treniruoti šeštokus.
- Suprantu, tu nenori laužyti pažadų.
- Kita vertus, jei tie kursai tikrai padėtų, sutikčiau juos lankyti.
Galbūt rasčiau, kas mane pavaduotų.
- Jei gerai tave suprantu, tu nori pagalbos, bet abejoji, kad kursai
tau padės.
- O kaip tu manai?
Sūnus vėl kalba logiškai ir atvirai. Dabar jis vėl pasiruošęs klausytis
tėvo autobiografijos, o tėvas turi dar vieną galimybę paveikti sūnų.
Kartais žmonėms nereikia jokių patarimų. Gavę galimybę atsiverti,
jie patys supranta, kaip spręsti savo problemas.
Jūs nustebtumėte pamatę, kaip greitai atsiveria įskaudintas žmo

gus, jei nuoširdžiai stengiatės jį suprasti. Žmonės trokšta atsiverti. Pa
vyzdžiui, vaikui labai svarbu atsiverti savo tėvams. Jei tėvai besąlygiš
kai myli savo vaikus, neteisia ir neišjuokia jų, vaikai tikrai bus atviri.
Kai norite suprasti ir atjausti, ne visuomet turite kalbėti. Iš tiesų žodžiai
kartais gali net trukdyti. Štai viena iš priežasčių, kodėl bendravimo
technikos kartais nepadeda. Atjauta reikalauja subtilesnių žmogaus
savybių negu išmokti vadinamieji „efektyvaus bendravimo metodai".
Apie atjautų klausymą čia kalbu todėl, kad jis yra visų kitų įpročių
dalis. Mes privalome šį meną įvaldyti. Leiskite pakartoti, kad visi ben
dravimo įgūdžiai nebus veiksmingi, jeigu neturėsite nuoširdaus troški
mo suprasti. Žmonės nepakęs nė mažiausio mėginimo manipuliuoti
jais. Beje, jei bendraudami su artimaisiais ruošiatės pritaikyti kokią
nors techniką, pasakykite jiems tai iš anksto. Pavyzdžiui:
„Aš perskaičiau knygą apie atjautų klausymąsi ir supratau, kad daž
nai tavęs neišgirstu. Aš noriu girdėti, ką tu kalbi. Tai nėra paprasta,
bet aš pasistengsiu. Tu man tikrai esi svarbus, aš noriu tave suprasti ir
tikiuosi, kad man padėsi."
Atskleisti elgesio motyvai yra didžiulis dvasinis indėlis.
Jei neturite nuoširdžių ketinimų, bendravimo technikos taikyti net
nebandykite. Atsivėręs žmogus tampa lengvai pažeidžiamas, todėl jei
supras, kad jis jums visai nerūpi, kad visai nenorite išgirsti jo žodžių,
jis įsižeis.
Dabar daugelis mano skaitytojų, ko gera, ims prieštarauti - esą
toks atjautus bendravimas užima per daug laiko. Tas tiesa - pradžioje
turėsite sugaišti daugiau laiko, bet vėliau, manau, jo netgi sutaupysite.
Tarkime, gydytojas efektyviai gydo tada, kai pirma tiksliai nustato
ligos priežastį, kad ir kiek laiko tai užimtų. Juk jis negali pasakyti:
„Labai skubu, todėl neturiu kada jūsų apžiūrėti. Štai vaistai, gal padės."
Kartą Havajuose, šiaurinėje Oahu salos pakrantėje, sėdėjau savo

kabinete ir rašiau. Pūtė švelnus vėjelis, todėl, norėdamas įleisti vėses
nio oro, pravėriau langus. Ant didžiulio stalo buvau sudėliojęs krūve
lėmis suskirstytus popieriaus lapus.
Staiga j kambarį įsiveržė vėjo gūsis ir išsklaidė lapus po visą kam

barį. Puoliau jų rinkti. Siaubingai suirzau, kad perniek eina toks kruopš
tus mano darbas. Šokau ten, šokau šen, tačiau tik po kurio laiko susi
vokiau, jog pirmučiausia turiu uždaryti langus. Tam sugaišau vos de
šimt sekundžių.
Tikra tiesa - atjaučiai klausydamiesi sugaišite laiko, tačiau nepaly

ginamai mažiau, negu tada, kai sukorę didžiulį kelią turite grįžti atgal
ir spręsti problemas, kurios kilo todėl, kad neleidote žmonėms įkvėp
ti psichologinio oro.
Atjautus klausytojas gali nepaprastai greitai prasiskverbti pro išori
nį pašnekovo kiautą ir pažvelgti į pačią jo rūpesčių esmę.
Žmonės nori būti suprasti. Todėl negailėkite tam laiko. Kad ir
kiek sugaišite atjaučiai klausydamiesi, reikalus sutvarkysite kur kas
greičiau, negu neišgirdę pašnekovo.
S u pr a t im a s ir su v o k im a s
Kai išmoksite klausytis, suprasite, kaip skirtingai žmonės suvokia

įvairias situacijas, kaip tas suvokimas veikia bendravimo pobūdį.
Jūs matote jauną moterį, aš —seną. Vis dėlto abu galime būti teisūs.
Galbūt jūs esate orientuoti į sutuoktinį, o aš - į pinigus, todėl
pasaulį mes regime skirtingai.
Galbūt jūs tvirtai tikite, kad pyragas didelis ir jo užteks visiems, o
aš - priešingai -manau, kad jis visai mažas.
Galbūt jūs problemas sprendžiate dešiniuoju smegenų pusrutuliu -
vizualiai, intuityviai, spontaniškai, o štai aš darau nuoseklius, logiš
kus, racionalius sprendimus - mano dominuojantis pusrutulis yra kai
rysis.
Situacijas ir daiktus mes galime suvokti visiškai skirtingai. Vis dėl
to kiekvienas esame įsitikinę, kad būtent mes suvokiame adekvačiai.
Kitų žmonių gebėjimais suvokti „tikrovę" mes dažnai abejojame.
Kaip mes, visi tokie skirtingi, bendradarbiaujame ir bendraujame -
su sutuoktiniais, su kolegomis, su bendruomenės nariais? Kaip ben
dromis jėgomis siekiame bendrų tikslų? Kaip peržengiame individua

laus suvokimo ribas ir sudarome laimėkime abu sutartis?
Atsakymas toks: stengiamės suprasti, o tik paskui tikimės supratimo.
Tai pirmas žingsnis laimėkime abu sprendimo link. Jei kitas žmogus
pasaulį mato kitaip, visų pirma turite stengtis jį suprasti.
Štai ką man papasakojo vienos bendrovės vadovas:

„Maža bendrovė, kurioje tuo metu dirbau, derėjosi dėl sutarties su
vienu stambiu banku. Į susitikimą atskrido jų teisininkai iš San Fran-
cisko, konsultantas iš Ohajo ir dviejų padalinių vadovai - iš viso aš
tuoni derybininkai. Mes nutarėme siekti abiem pusėms naudingos
sutarties arba apskritai nesudaryti jokio sandorio. Atsisėdęs prie dery
bų stalo, mūsų bendrovės prezidentas pasakė:
- Mes norėtume, kad sutarties projekte išdėstytumėte savo porei
kius ir pageidavimus, o mes juos išanalizuosime ir tada drauge aptar
sime finansines sąlygas.
Gavusi galimybę surašyti sutartį, derybininkų grupė nesitvėrė
džiaugsmu. Sutarties projektą jie rašė tris dienas.
Kai projektas buvo parengtas, mūsų prezidentas tarė:
- Dabar pažiūrėkime, ar mes gerai supratome jūsų sąlygas.
Prezidentas pradėjo skaityti projektą, kiekvieną punktą komen
tuodamas ir tikslindamas. O mūsų partneriai atsakinėjo: „Taip. Ge
rai. Ne, čia mes ne tą norėjome pasakyti... taip, jūs adekvačiai supra
tote."
Kai prezidentas pagaliau ėmė dėstyti mūsų pageidavimus, derybi
ninkų grupei jau nebereikėjo galvoti apie „psichologinį orą“. Pusės
viena kita pasitikėjo. Susitikimas, prasidėjęs oficialiai, davė puikių ben
dro darbo vaisių.
Diskusijos pabaigoje derybininkų komanda mums pasakė:
- Mes norime dirbti su jumis. Norime su jumis sudaryti šį sando
rį. Patikslinkite savo sąlygas, ir mes pasirašysime."
...IR BŪSI SUPRASTAS
Suprask, ir būsi suprastas. Tai antra penktojo įpročio dalis. Kai sie
kiame abiem pusėms palankių sprendimų, ji tokia pat svarbi kaip ir
pirmoji.
Jau sakiau, kad branda - tai drąsos ir apdairumo bei išminties pu
siausvyra. Kai norime suprasti, turime būti išmintingi, kai norime
būti suprasti, turime elgtis drąsiai.
Senovės graikai turėjo sąvokomis etosas, patosas ir logas išreikštą
filosofiją. Ji kaip tik atspindi penktąjį įprotį.
Etosas (paprotys, būdas) —tai jūsų patikimumas, žmonių tikėji
mas jūsų žodžiu. Kitaip sakant, jūsų pasitikėjimo banko sąskaita. Pa
tosas (jausmai, aistra) - tai sugebėjimas jausti ir atjausti. Tai jūsų gebė
jimas bendraujant pateisinti kitų pasitikėjimą. O logas (žodis, mintis,
protas) - tai racionalieji mūsų veiklos aspektai.
Įsidėmėkite šių sąvokų eiliškumą: etosas, patosas, logas - dvasinės
vertybės, atjautus bendravimas, loginis mąstymas. Tai dar viena esmi
nė paradigma, kuria turėtumėte pakeisti senąsias. Dauguma žmonių
savo pozicijas bei idėjas puola įrodinėti pirmiausia remdamiesi logika,
kitaip tariant, kairiojo smegenų pusrutulio priemonėmis. Jie nepaiso
proceso eiliškumo: pirma etosas, paskui patosas ir tik tada logas.
Turėjau tokį pažįstamą. Jis buvo labai nepatenkintas, kad jo šefas

nenori keisti netikusio vadovavimo stiliaus.
- Kodėl jis nenori keistis? —klausdavo jis manęs. - Kiek kartų su
juo kalbėjau, įrodinėjau, kad jis elgiasi netinkamai - kaip žirniai į
sieną.
- Pabandyk savo idėją pateikti kaip nors įspūdingiau, suvyniok ją
į gražų popierėlį, - pasiūliau.
- Bandžiau, - atsakė jis.
- Kaip supranti žodį „įspūdingiau1*? Kai prekyba vyksta prastai,
kas siunčiamas mokytis prekybos amato - pardavėjas ar pirkėjas? Įspū
dinga - tai efektyvu. Ar tavo idėjos pakeitė jo požiūrį. Ar tavo patari
mai davė norimų rezultatų?
-Ja u sakiau: jis mano argumentų neklauso.

- Argumentuok efektyviai. Pirma išsiaiškink, kas vyksta jo galvo
je. Pasistenk suprasti jo požiūrį. Savo požiūrį turi pateikti vaizdingai
ir paprastai, taip pat pateikti alternatyvų variantą. Tai padaryti gali tik
iš anksto gerai pasiruošęs. Ar norėtum dar kartą pabandyti?
- Kuriems galams turėčiau tai daryti? - paklausė jis.
- Supratau: tu nori, kad tavo vadovas pakeistų vadovavimo stilių,
remdamasis tavo patarimu, o savo patarinėjimo stiliaus keisti net ne
ketini, tiesa?
- Tiesa, - pripažino jis.
- Tuomet nusišypsok ir susitaikyk su mintimi, kad niekas nieka
da nepasikeis.
- Kaipgi! Tai juk negarbinga!
-Jei negarbinga, vadinasi, turi efektyviai išaiškinti viršininkui savo
požiūrį. Tai tavo įtakos ratas.
Tačiau tas pažįstamas nebandė daugiau perkalbėti savo viršininko.
Permainų kaina jam pasirodė per didelė.
Kitas mano pažįstamas, universiteto profesorius, tokią kainą mo

kėti sutiko. Kartą jis man pasiskundė:
- Stephenai, administracija atsisako finansuoti mano tyrimus, sa
ko, kad jie ne visai atitinka mūsų veiklos kryptį.
Mes aptarėme situaciją, tada aš jam pasiūliau pasiremti etosu, pato
su ir logu. Tiksliau, jis turėjo savo pasiūlymus pateikti „gražiai supa-
kuotus“. Be to, jis turėjo „įlįsti į savo oponentų kailį“ ir suprasti,
kokie motyvai skatina šiuos nefinansuoti jo tyrimų.
- Manau, kad pabandysiu tai padaryti, - atsakė jis man.
- Gal norėtum, kad tau padėčiau? - paklausiau.
Jis sutiko, taigi mudu ėmėmės kruopščiai ruoštis pristatyti jo pa
siūlymą.
Šiek tiek vėliau, kai atėjo svarstymų laikas, jis pasakė administraci
jos atstovams:
- Pirma norėčiau išsiaiškinti, ar gerai suprantu jūsų tikslus, o tada
kalbėsime apie mano tyrimų kryptis.
Draugas neskubėdamas papasakojo, kaip jis puikiai supranta uni

versiteto poreikius, paskui pateikė savo idėją. Jam net nebaigus, vy
riausiasis komisijos narys pasisuko į kitą narį, pritariamai linktelėjo
galva, paskui vėl pasisuko į mano draugą ir pasakė:
- Mes skiriame jums finansavimą.
Žmonės kur kas mieliau tiki jūsų idėjomis, kai jas pateikiate vaiz
džiai, detaliai ir atsižvelgdami į jų lūkesčius bei paradigmas, - pastaro
ji aplinkybė itin svarbi.
Čia jums padės penktasis įprotis - jūs pristatote savo pasiūlymus
aiškiai ir suprantamai, ir jūsų partneriai iš karto atkreipia į juos dėme
sį. Jie mato, kad jūs nuoširdžiai tikite savo idėjomis, kad prieš siūly
dami išsiaiškinote visus faktus ir požiūrius, todėl neabejojate, kad jos
padės laimėti abiem pusėms.
A k is į akį
Penktasis įprotis padeda siekti sėkmės dar ir todėl, kad jūs veikiate
pačiame savo įtakos rato centre. Daugelis faktorių, kai akis į akį ben
dradarbiaujate su žmonėmis, priklauso jūsų interesų ratui Tai įvai
rios problemos, nesutarimai, kitų žmonių elgesys... Jei imsite rūpin
tis dalykais, kurių niekaip negalite paveikti, iššvaistysite daug energi
jos, o pasieksite labai nedaug.
Suprasti partnerį galite visada. Tai jūsų įtakos ratas, jame jūs turite
visišką veiksmų laisvę. Jūs gausinate savo pasitikėjimo sąskaitą ir duo
date bendraujantiems su jumis žmonėms „psichologinio oro“.
Pradėję veikti savo įtakos rate, pastebėsite, kad kinta ir jūsų intere
sų ratas. Jis ima plėstis. Jūs imate geriau suprasti kitus žmones, žvel
giate į jų sielą —tarytum vaikščiojate po šventąją žemę.
Išsiugdykite penktąjį įprotį tuojau pat. Kitą kartą, kai bendrausite
su klientu ar su savo kolega, su viršininku ar su savo vaikais, pamirški
te autobiografiją ir pasistenkite nuoširdžiai suprasti, ką kalba pašne
kovas. Galbūt tie žmonės jums iš karto ir neatsivers, bet svarbu bus
tai, kad jūs parodėte jiems dėmesį ir pagarbą.
Neskubinkite jų atsiverti. Nebūtinai jie turi bendrauti vien žo

džiais. Daug ką atskleidžia elgesys.
Jei esate įžvalgūs, galite imtis tam tikrų prevencinių priemonių.
Pavyzdžiui, galite iš anksto pasirūpinti, kad jūsų dukrai ar sūnui ne
kiltų problemų mokykloje. Pažvelkite į pasaulį jų akimis.
Nelaukite, kol kas nors atsitiks, bendraukite su savo vaikais šian
dien, akis į akį. Išklausykite jų. Supraskite juos. Domėkitės jų proble
momis. Nepamirškite pasitikėjimo sąskaitos. Pasirūpinkite, kad vai
kams užtektų psichologinio oro.
Aktyviai bendraukite su sutuoktiniu: drauge linksminkitės, pie
taukite savo pamėgtam restoranėlyje, stenkitės suprasti vienas kitą.
Į nieką neiškeisčiau laiko, kurį praleidžiu kartu su savo žmona San
dra. Mes ne tik stengiamės visada suprasti vienas kitą, bet dažnai net
specialiai skiriame laiko tokiems įgūdžiams lavinti. Tai mums, be
visa ko kita, labai padeda bendrauti su vaikais.
Dažnai mes pasiskirstome vaidmenimis ir bandome išsiaiškinti mū
sų neva skirtingus požiūrius, ieškome racionaliausių sprendimų, kurie
leistų išvengti konfliktų šeimoje.
Pavyzdžiui, aš įsigyvenu į sūnaus ar dukros vaidmenį ir mes ima
me analizuoti kokią nors sudėtingą šeimyninę situaciją, kurios iki šiol
nepavyko išnarplioti. Sandra tuo metu atlieka savo vaidmenį - moti
nos. Todėl vėliau mums daug lengviau bendrauti su vaikais.
Kai investuojate laiką siekdami geriau suprasti artimus ir mylimus
žmones, jūs gerinate bendravimo kokybę ir užkertate kelią konflik
tams, kurie žlugdo šeimas ir santuokas.
Jei esate verslo įmonių vadovai, sudarykite sąlygas visiems verslo
dalyviams - klientams, tiekėjams, darbuotojams - pasakyti savo žo
dį. Dažniau bendraukite su jais „akis į akį“. Žmogiškasis faktorius
būtų toks pat svarbus kaip finansinis bei techninis. Jei jums pavyks
pažadinti visų verslo dalyvių kūrybišką galią, sutaupysite neįtikėtinai
daug laiko, energijos ir pinigų.
Stenkitės pirmiausia suprasti. Neskubėkite vertinti ir siūlyti, ne
skubėkite pateikti savo idėjų, kol į situaciją nepažvelgėte partnerio
akimis. Tai išties be galo veiksmingas bendravimo įprotis. Tokiu būdu
gimsta kūrybiški sprendimai ir geresnės alternatyvos. Musų skirtumai -

jau nebe kliūtis. Priešingai - jie suartina ir skatina dirbti drauge.
P a t a r im a i
1. Prisiminkite kokį pažįstamą žmogų, kuriuo nepasitikite. Paban

dykite įsivaizduoti, ką tas žmogus mano apie jūsų santykius. Užsi
rašykite savo mintis. Kitą kartą, kai bendrausite su juo, stenkitės jį
suprasti, o paskui palyginkite jo žodžius su savo užrašais. Ar teisin
gos buvo jūsų prielaidos? Ar gerai išsiaiškinote jo požiūrį?
2. Pasidalykite su kokiu nors artimu žmogumi atjautaus klausymo
idėja. Pasakykite, kad norite įvaldyti šį bendravimo meną. Papra
šykite, kad jie kartą per savaitę įvertintų jūsų pažangą. Kaip jums
pavyko? Kaip jautėsi tas artimas žmogus?
3. Kai yra galimybė, stebėkite bendraujančius žmones. Užsikimškite
ausis ir keletą minučių juos stebėkite. Kokius jausmus išduoda jų
kūno kalba?
4. Kai bendraudami susivoksite, kad bandote pašnekovą įsprausti į
savo autobiografijos, arba gyvenimo patirties, rėmus, iš karto liau
kitės tai darę, prisipažinkite ir atsiprašykite. (Atleiskite, klausiausi
nenuoširdžiai Gal galėtumėt pakartoti?)
5. Kitą kartą, kai norėsite derybų partneriams pateikti savo idėją, pir
miausia stenkitės juos suprasti. Pažvelkite į savo pasiūlymą jų aki
mis.
VI ĮPROTIS
ŠlNERGINIS VEIKIMAS
K ū r y b iš k o
BENDRADARBIAVIMO
PRINCIPAI ( sin e r g in is v eik im a s )
Mano gyvenimo vedlys —tai šventojo viltys:

Kur esminiai dalykai - vienybė,
Kur svarbūs dalykai - įvairovė,
Kur visi kiti dalykai —kilni dvasia.
- D ž o r d ž o B u š o i n a u g u r a c i n ė k a lb a
Seras Vinstonas Čerčilis, kai buvo paskirtas vyriausiuoju Didžiosios

Britanijos armijos vadu, pasakė, kad šiai akimirkai jis ruošėsi visą gy
venimą. Panašiai ir šeštasis įprotis - jis atsiranda tada, kai mes jam
pasirengiame ir išsiugdome pirmuosius penkis.
Sinerginis veikimas yra. tobula kiekvienos veiklos forma - visų kitų
įpročių suma.
Aukščiausia sinergijos forma atsiranda tada, kai sudėtingiausius gy
venimo uždavinius mes sprendžiame ieškodami visiems palankių spren
dimų (laimėkime abu) ir atjaučiai bendraudami. Tokios sinerginės
veikos rezultatai stulbina.
Gebėjimas veikti sinergiškai yra esminė į principus orientuoto ly
derio savybė. Sinergija - tai katalizatorius, atpalaiduojantis neįtikėti
nas žmonių galias. Tokiam sinergijos stebuklui mus subrandina visi
kiti mūsų iki šiol išsiugdyti įpročiai.
Kas tai yra sinergija? Paprastai tariant, sinergija - tai dėsnis, teigian
tis, kad visuma yra daugiau negu atskirų sudėtinių dalių suma. Nes
ryšys, siejantis dalis į visumą, taip pat yra visumos dalis. Ir ne šiaip sau
dalis - ji vienija, iš jos kyla džiaugsmas ir jėga. Tai - kūryba.
VI ĮPROTIS • SINERGINIS VEIKIMAS 275
Kūrybinis procesas taip pat ir gąsdina, nes kas žino, kokios staig
menos laukia už kito kelio vingio, kokie tyko pavojai ar išbandymai.
Norite gyventi kūrybiškai - palikite šiltą užuovėją ir leiskitės į neži
nomus tyrus. Jūs būsite pirmtakas, kelrodė žvaigždė kitiems. Jūs atra
site niekieno nematytas žemes ir pakviesite ten žmones.
Gamtoje sinergija egzistuoja visur kur. Du šalia vienas kito paso
dinti augalai persipina šaknimis, suteikdami vienas kitam stiprybės,
todėl kartu auga geriau, negu augtų atskirai. Sujunkite du rąstus, ir jie
išlaikys daugiau svorio, negu išlaikytų atskirai. Visuma yra didesnė
negu ją sudarančių dalių suma. Vienas ir vienas yra trys ar net daugiau.
Sinergijos dėsnis ypač akivaizdžiai reiškiasi šeimoje. Moteris ir vy
ras gali pasauliui padovanoti kūdikį, ir tai yra sinerginis vyksmas. Si
nergijos esmė šeimoje - vertinti skirtybes, naudotis vienas kito stipry
bėmis ir kompensuoti silpnybes.
Mes vertiname moterų ir vyrų fizinius ypatumus, fizines skirty
bes. Tačiau ar vertiname socialinius, protinius ir emocinius lyčių as
pektus? Ar šios skirtybės negali sukurti naujų būties formų - pavyz
džiui, aplinkos, kurioje kiekvienas žmogus klestėtų, pasitikėtų savimi
ir jaustųsi svarbus, kur kiekvienam būtų sudarytos sąlygos bręsti ir
siekti asmeninės laisvės, o paskui - efektyvios tarpusavio priklauso
mybės? Argi tokia sinergija negalėtų sukurti naujo ateinančių kartų
būties scenarijaus, pagal kurį kiekvienas stengtųsi būti kuo naudinges
nis kitiems, kuris mokėtų besąlygiškai mylėti, vertintų švelnumą ir
rūpestingumą. Argi negalime tikėtis tokio scenarijaus, kuriame nebū
tų savanaudžio, pagiežingo, nuolat besiginančio, kariaujančio ir smer
kiančio žmogaus vaidmenų?
S in e r g in is b e n d r a v im a s
Sinergiškai bendrauti - tai atverti protą ir širdį naujoms galimy

bėms, naujoms alternatyvoms. Galbūt jums pasirodys, kad šis įprotis
paneigia antrąjį įprotį (pradėkite galvodami apie pabaigą), tačiau taip
nėra. Veikiau priešingai - jūs pelnote iš jo kuo didžiausią naudą. Si
nergiškai bendraudami tiksliai nežinote, kaip viskas vyks, kokia bus
jūsų kelio pabaiga, tačiau nežinomybė jūsų negąsdina, o vilioja ir jau

dina. Jūs tikite, kad ateitis bus kur kas puikesnė už šią dieną. Štai ta
pabaiga, kurią jūs turite galvoje, kai pradedate veiklą.
Jūs pradedate tikėdamiesi, kad žmonės, su kuriais veiksite išvien,
palaipsniui tobulės, o jūs patys gausinsite savo įžvalgą bei žinias.
Esama žmonių, kurie niekada savo šeimyniniame gyvenime net iš
dalies nepatyrė tikro sinergijos poveikio. Nuo pat gimimo mokyti ir
užprogramuoti nuolat gintis ir nepasitikėti visu pasauliu, jie niekada
tiek nesubręsta, kad išsiugdytų šeštąjį įprotį.
Tokie žmonės gyvena skurdų ir beprasmį gyvenimą, jie neatsklei
džia net mažos dalies savo talentų, kuriais visi esame apdovanoti. Tai
tikra tragedija. Jie stumia dienas ir švaisto brangų gyvenimo laiką nuo
bodžiaudami, nepastebėdami jiems teikiamų galimybių.
Galbūt jų gyvenime buvo akimirkų, kada jie veikė sinergiškai -
pavyzdžiui, jaunystėje sportavo ir žino, ką reiškia „komandos dvasia".
Galbūt kažkada jie buvo patekę į ekstremalią situaciją, kai žmonės,
pamiršę savo egoizmą ir išdidumą, buvo priversti veikti išvien, kad
išgelbėtų kieno nors gyvybę ar išbristų iš krizės.
Daugelis tokius atvejus prisimena kaip išskirtinius, netgi stebuk
lingus, ir mano, kad kasdieniniame gyvenime to nebūna. Bet jie labai
klysta. Sinergijos poveikį galima patirti nuolatos, beveik kasdien. Ta
čiau ryžtis taip gyventi gali tik labai atviri ir drąsus žmonės.
Kūrybiško darbo rezultatas dažnai esti sunkiai nuspėjamas. Jo siek
dami klystame, einame tarsi užrištomis akimis, kol pasiekiame tiks
lą. Jei žmonės nėra tolerantiški, jeigu jie nesivadovauja tvirtais prin
cipais ir vertybėmis, jeigu jie jaučiasi nesaugūs, jiems taip dirbti labai
sunku. Juos tokia veikla slegia. Jiems kur kas labiau patinka dirbti
gerai sutvarkytoje struktūroje, kur užduotys aiškiai apibrėžtos ir su
prantamos.
A u d it o r ijo s s in e r g ija
Esu dėstytojas ir ne kartą įsitikinau, kad pačios įdomiausios pa

skaitos būna tos, kurios vyksta beveik chaotiškai. Paskaita yra tarsi
sinerginių gebėjimų testas - ji rodo, ar dėstytojas ir studentai yra pasi

rengę tapti „visuma, didesne už sudėtinių dalių sumą“.
Būna akimirkų, kai nei dėstytojas, nei studentai nežino, kas bus
toliau. Tačiau jie turi jaustis saugūs, turi mokėti atsiverti naujoms
idėjoms. Tada įvyksta lūžis, spontaniškai prasiveržia kūrybiškumas,
nebelieka dėstytojo ir studentų subordinacijos. Prasideda neįtikėtini
dalykai: auditorija sujaudinta, ją užvaldo naujos idėjos, naujos gali
mybės, kurios, rodos, yra visai šalia.
Auditorijos sinergija - tai visos grupės noras kartu atsisakyti seno
jo scenarijaus ir parašyti naują.
Niekada nepamiršiu vienos studentų grupės, kuriai dėsčiau lyde

riškumo filosofiją. Kursas truko jau tris savaites, aš skaičiau eilinę pa
skaitą, ir štai vienas studentas netikėtai mane pertraukė ir papasakojo
labai skausmingą ir prasmingą savo išgyvenimą. Auditorijoje staiga
tapo labai tylu, visi buvo nepaprastai sužavėti bendrakursio drąsa.
Tada ir kiti studentai ėmė spontaniškai pasakoti visa tai, kas tuo
metu juos jaudino ar kėlė abejonių. Pasitikėjimo atmosfera ir saugu
mo jausmas pastūmėjo daugelį atsiverti. Jie ėmė dalytis savo įžvalgo
mis bei idėjomis. Gimė visiškai naujas paskaitos scenarijus.
Jaučiausi tarsi užhipnotizuotas. Regėjau tikrą kūrybiškumo stebuklą.
Ėmė rastis naujos, iš anksto nenumatytos galimybės. Tai nebuvo atsitik
tinis fantazijos proveržis - jis kilo todėl, kad studentai jam buvo su
brendę ir pasitikėjo savimi. Naujas paskaitos turinys pasirodė esąs nepa
lyginamai vertingesnis už tą, kurį buvau numatęs savo mokymo plane.
Mes atsisakėme senos mokymo programos bei senų vadovėlių ir
sudarėme naujus planus, suformulavome naujus tikslus ir užduotis.
Po trijų savaičių nusprendėme savo įspūdžius aprašyti ir išleisti knygą.
Studentai prie šio projekto dirbo nepalyginamai uoliau, negu atlikda
mi įprastines užduotis; dabar jų motyvai buvo visai kiti.
Šis netikėtas įvykis vėliau peraugo į unikalią sinerginę bendravimo
kultūrą, kuri neišblėso ir pasibaigus semestrui. Netgi šiandien, po dauge
lio metų, kai susitinkame vienas kitą, mes prisimename tą nuostabią
paskaitą, bandome išsiaiškinti, kas įvyko ir kodėl vyko.
Iki šiol stebiuosi, kiek nedaug laiko reikėjo, kad atsirastų tokia
nuostabi atmosfera, skatinanti sinerginį bendravimą. Manyčiau, jog
tai priklauso nuo žmonių brandos. Mano studentams tas semestras
buvo paskutinis universitete, ir jie, sakyčiau, norėjo kažko daugiau,
negu kad jiems siūlė įprasta mokymo programa. Jie norėjo visiškai
naujų, prasmingų potyrių ir buvo jiems visiškai subrendę.
Vis dėlto esu išgyvenęs tokių beveik sinerginio chaoso akimirkų

(manau, kad toli gražu ne aš vienas), kai bendravimas dėl vienų ar kitų
priežasčių neduoda nieko prasminga - jis nugrimzta į tą patį chaosą.
Labai gaila, kad žmonės tokias nesėkmes ima laikyti dėsningomis ir
vėliau vengia bendrauti sinergiškai.
Toks elgesys tolygus kokios nors bendrovės administratoriaus
sprendimui nustatyti griežtas vidaus taisykles, varžančias visų darbuo
tojų kūrybinę laisvę vien todėl, kad keletas nedrausmingų kolegų pa
sielgė neatsakingai.
Daug metų konsultuoju įvairiausio rango vadovus ir galiu pasaky
ti, kad geriausių rezultatų pasiekdavau tada, kai tarp manęs ir audito
rijos užsimegzdavo sinerginis ryšys. Sinergija paprastai atsiranda tada,
kai reikia pasakyti tiesą apie žmogų, apie bendrovę, apie šeimą, kai kas
nors parodo didžiulę drąsą ar nepaprastą meilę, tuo paskatindamas
taip pat atvirai ir sąžiningai elgtis kitus klausytojus. Tada gimsta nau
jos įžvalgos, kuriami nauji planai, apie kuriuos anksčiau niekas nebu
vo pagalvojęs.
Psichologas Karlas Rodžersas (Carl Rogers) yra pasakęs: „Visų žmo
nių paslaptys panašios/4Kuo tikresnis jūsų elgesys, kuo nuoširdesni
jūsų žodžiai, ypač tada, kai kalbate apie savo patirtį ar net abejones,
tuo labiau žmonės jumis pasitiki ir noriau atsiskleidžia. Savo ruožtu
tų žmonių atvirumas sujaudina kitus grupės dalyvius - taip užgimsta
kūrybinis procesas, leidžiantis atsirasti naujiems požiūriams ir idė
joms, o visuotinis entuziazmas, noras patirti nauja dar labiau skatina
šį procesą.
v
Žmonės ima suprasti vieni kitus be žodžių. Atsiveria nauji pašau-
liai, idėjos, požiūriai, pradedamos svarstyti naujos paradigmos, naujos
alternatyvos. Nors ir ne visos idėjos būna vaisingos, toks bendravimas

beveik visuomet duoda vienokios ar kitokios praktinės naudos.
V erslo s in e r g ija
Atsimenu viena labai prasmingą sinerginį bendradarbiavimo atve

jį, kai kartu su kolegomis rašėme mūsų bendrovės veiklos viziją. Mes
nuvykome į kalnus, kur nuostabios gamtos fone ėmėme kurti pirmi
nį mūsų vizijos tekstą; jis, daugelio nuomone, išėjo tiesiog nuostabus.
Iš pradžių bendravome nedrąsiai. Visi kalbėjo atsargiai, apgalvodami
kiekvieną žodį, iš esmės sakė bendrąsias tiesas. Tačiau kai pradėjome
kalbėti apie savo tiklsus, apie sprendimų būdus, žmonės tapo daug
atviresni, nuoširdesni ir ėmė drąsiau dėstyti savo slapčiausias mintis.
Šis bendras darbas suteikė galimybę susiburti ir spontaniškai pasidaly
ti savo idėjomis. Mes supratome ir gerbėme vienas kitą, buvome drą
sūs ir atjautus. Tarp mūsų ėmė megztis sinerginis ryšys.
Visi tą juto ir visus tas jaudino. Pagaliau pradėjome rašyti viziją.
Kiekvienas žodis buvo reikalingas ir prasmingas kiekvienam mūsų
grupės nariui.
Štai mūsų vizijos tekstas:
„Mes stengsimės išmokyti atskirus žmones ir bendroves efektyvių

veiklos metodų, kad remdamiesi lyderiškumo principais visi galėtų
siekti išties prasmingų tikslų.“
Šis sinerginis vizijos kūrimo procesas paliko pėdsaką kiekvieno mūsų

širdyje, taip pat padėjo mums išsiaiškinti, kas mes esame ir ko siekiame.
Štai kitas įsimintinas sinerginio bendravimo atvejis. Vyko didelės

draudimo bendrovės metinis susirinkimas, kuriame buvo svarstomi
veiklos planai. Aš turėjau būti tarsi katalizatorius ir skatinti dalyvius
diskutuoti, teikti daugiau pasiūlymų. Gerokai prieš susirinkimą susi
tikau su komisijos nariais, atsakingais už šį dviejų dienų renginį. Jie
man papasakojo, kad paprastai per tokius susirinkimus būna svarstomi
keturi ar penki klausimai, o paskui bendrovės vadovai siūlo, kaip juos

spręsti. Dalyviai mandagiai apsikeičia nuomonėmis, kartais, tiesa, pa
diskutuoja aštriau, imasi as laimiu, tu pralaimėk taktikos, tačiau iš
esmės susirinkimai vyksta nekūrybiškai ir nuobodžiai.
Kai papasakojau komisijos nariams apie sinergijos galią, jie susi
domėjo. Nors ir smarkiai abejodami, jie sutiko pakeisti nusistovė
jusią tvarką: paprašė visų skyrių vadovų anonimiškai iš anksto para
šyti savo nuomonę apie kiekvieną svarstyti parengtą klausimą. Paskui
jie turėjo susipažinti su kolegų atsakymais. Žodžiu, į susirinkimą jie
turėjo ateiti pasiruošę sinergiškai diskutuoti, o ne vien gintis ar pro
testuoti.
Kūrybinės energijos antplūdis buvo neįtikėtinas! Įprastinę nuobo
džią atmosferą pakeitė entuziazmas. Susirinkimo dalyviai noriai vie
nas kito klausėsi ir kūrė naujas idėjas. Susirinkimo pabaigoje bedrovės
vadovai nubrėžė visiškai kitas veiklos gaires. Žmonės pradėjo vertinti
ir toleruoti savo skirtybes, ėmė formuoti naują bendrą viziją.
Kartą išgyvenę tokį sinerginį ryšį, žmonės pasikeičia visiems lai

kams. Jie žino, kad panašių mintį išlaisvinančių akimirkų gali patirti
ir ateityje.
Nors tokios stiprios sinergijos akimirkos nedažnos, kūrybišką dar
bo aplinką susikurti galima beveik visada. Be to, prisiminkime, ką
sako Rytų išmintis: „Nemėgdžiokite mokytojų, o ieškokite tų pačių
dalykų, kurių ieškojo jie.“ Štai taip - nesistenkime atkartoti praeityje
išgyventų potyrių, kad ir labai įspūdingų, o siekdami savo tikslų kur
kime naujus, ir galbūt jie bus dar nuostabesni.
S in e r g ija ir b en d r a v im a s
Sinerginė veikla pakylėja dvasią. Taip pat ir kūrybą. Neįtikėtina,

kiek daug galima pasiekti atvirai bendraujant. Nors atsiverdami žmo'
nės visada rizikuoja, vis dėlto sėkmės galimybės kur kas didesnės.
Po Antrojo pasaulinio karo JAV buvo įkurta Atominės energijos
komisija (Atomic Energy Commision). Jai vadovauti paskyrė Deividą
E. Lilientalį (David E. Lilienthal). Lilientalis surinko grupę gerai žino

mų žmonių - tikrų profesionalų, daug pasiekusių savo veiklos srityse.
Šios labai skirtingų žmonių komandos laukė dideli darbai, todėl
visi skubėjo kuo greičiau pradėti. Be to, juos ragino spauda.
Tačiau Lilientalis, nepaisydamas viešosios nuomonės, skyrė keletą
savaičių, kad jo žmonės geriau pažintų vienas kitą, galima sakyti, davė
jiems galimybę atidaryti savo pasitikėjimo sąskaitas. Jie galėjo išsiaiš
kinti vienas kito interesus, viltis, tikslus, rūpesčius, motyvus, požiū
rius ir paradigmas, idant tarp jų užsimegztų tvirti ryšiai. Daugelis tuo
metu kritikavo vadovą —esą jis „neleistinai švaisto laiką ir elgiasi
neefektyviai".
Lilientalio pastangos davė rezultatų. Jo žmonės labai suartėjo ir
ėmė veikti kūrybiškai bei sinergiškai. Komandos nariai vienas kitą
gerbė, todėl, jei kildavo nenutarimų, jie imdavo ieškoti visiems pri
imtinų sprendimų. Grupėje vyravo tokia nuostata: „Jei kolega, kurio
kompetencija bei įsipareigojimai prilygsta maniesiems, su manimi ne
sutinka, vadinasi, aš kažko nesuprantu ir todėl turiu stengtis pažvelgti
į savo veiklą jo akimis." Tokiu būdu susiformavo nepaprasta bendra
vimo kultūra: niekas nepuolė ir niekas neturėjo gintis.
Štai schema, iliustruojanti, kaip pasitikėjimas veikia įvairius ben
dravimo lygmenis.
Žemiausią bendravimo lygmenį, kai partneriai nepasitiki vienas kitu,

rodo toks jų elgesys: gynybinė pozicija, apsidraudimas, oficiali leksi
ka, ypač jei reikalai klostosi prastai. Šis bendravimo lygmuo gali duo
ti tik as laimiu, tu pralaimėk ar pralaimėkime abu rezultatų. Tai ne
efektyvus bendravimas, nes jis nesukuria P/GP pusiausvyros, o kai jos
nėra, poreikis gintis stiprėja.
Tarpinis lygmuo - tai pagarbus bendravimas. Taip bendrauja ger
biantys vienas kitą žmonės. Jie vengia nemalonios konfrontacijos, to
dėl elgiasi mandagiai, tačiau jiems trūksta atjautos. Jie nesistengia su
prasti vienas kito pozicijų, todėl neišnaudoja visų veiklos galimybių.
Šis modelis tinka, kai bendrauja nepriklausomi žmonės (kartais tarp
jų gali net būti tam tikras priklausomybės ryšys), tačiau toks bendra
vimas neskatina kūrybiškumo. Tarpusavyje priklausomi žmonės su
sitaria dėl kompromiso. Kompromisą galimą būtų išreikšti formule
1 +1= 1V2. Abi pusės duoda ir abi pusės gauna. Ieškantys kompromi
so nekovoja, nesipyksta ir nemanipuliuoja vienas kitu, o nuoširdžiai,
sąžiningai, gerbdami vienas kito nuomone bendradarbiauja. Tačiau
jų bendravimas nėra kūrybiškas, nėra sinerginis. Tai tik silpnas laimė
kime abu variantas.
Sinerginis bendravimas reiškia, kad 1+1 gali būti 8,16 ar net 1600.
Kai partneriai pasitiki vienas kitu ir užmezga sinerginį ryšį, jie gauna
kur kas geresnį rezultatą, nei tikėjosi iš pradžių. Be to, toks kūrybinis
procesas abiem pusėms yra malonus. Formuojasi bendravimo mini-
kultūra, kuri tenkina visus to proceso dalyvius. Net jei tokie partne
riai bendrauja neilgai, jie visuomet sukuria P/GP pusiausvyrą.
Kartais sinerginio ryšio užmegzti nepavyksta, taip pat nepavyksta
pritaikyti laimėkime abu, arbajokio sandorio modelio. Tačiau jeigu abi
pusės nuoširdžiai stengiasi, jos gali pasiekti visai neblogą kompromisą.
T r e č io s io s a l t e r n a t y v o s pa ie šk a
Kad geriau suprastumėte, kaip vienas ar kitas bendravimo lygis

veikia mūsų bendros veiklos efektyvumą, įsivaizduokite tokį sce
narijų.
Atostogos. Vyras nori su šeima važiuoti atostogauti j gamtą prie

ežero ir pažvejoti. Jam tai labai svarbu. Šiai kelionei jis ruošėsi ištisus
metus. Jis iš anksto užsakė namelį prie ežero, susitarė dėl valties nuo
mos. Jo sūnūs taip pat nekantriai laukia kelionės.
Tačiau žmona, deja, tuo metu norėtų aplankyti savo sergančią mo
tiną, gyvenančią už 250 mylių. Žmona neturi galimybės dažnai matytis
su motina, todėl jai labai svarbu dabar, per atostogas, tą padaryti.
Kyla konfliktas.
-Ju k seniai planavome vykti prie ežero. Ir berniukai to labai nori.
Mes turime važiuoti žvejoti, - sako vyras.
- Bet mes nežinome, kiek dar gyvens mano motina, todėl dabar
norėčiau pabūti su ja, - atsako žmona. - Tai vienintelė metuose gali
mybė tai padaryti.
- Visus metus planavau, kaip praleisime šią savaitę. Abejoju, ar
berniukams patiks visą savaitę dykinėti senelės namuose. Jie išves vi
sus mus iš proto. Be to, tavo mama nėra jau tokia silpna. Ir netoliese
gyvena tavo sesuo. Manau, ji gali pasirūpinti motina.
- Bet juk ji ir mano motina. Aš noriu pabūti su ja.
- Galėsi jai skambinti kiekvieną vakarą. Tarp kitko, tikriausiai pa
miršai, kad važiuosime pas tavo motiną per Kalėdas, kai susirinks visa
jūsų giminė?
- Kalėdos bus tik po penkių mėnesių. Kas žino, ar ji tiek išgyvens.
Juk ji pasiilgo manęs ir nori, kad atvažiuočiau.
- Bus kam ja pasirūpinti. Mums irgi reikia tavęs.
- Man motina svarbiau už žvejybą.
- O turėtų būti svarbiau vaikai ir vyras!
Keisdamiesi tokiais žodiniais dūriais, jie galiausiai pasiekia šiokį
tokį kompromisą: tarkime, nutaria važiuoti katras sau. Jis su berniu
kais gali važiuoti prie ežero žvejoti, o ji —pas motiną. Vėliau veikiau
siai jie jausis kalti ir nelaimingi dėl tokio savo sprendimo. Berniukai
tai irgi jaus, o tai, be abejo, temdys jiems atostogų džiaugsmą.
Jei vyras nenoromis nusileis žmonai, vėliau jis sąmoningai ir nesą
moningai stengsis, kad viešnagė pas uošvę visiems virstų pragaru, -
kaip jis ir buvo pranašavęs.
284 SEPTYNI SĖKMĖS LYDIMŲ ŽMONIŲ {PROČIAI
Jei nusileis žmona, vėliau ji pradės krimstis, galbūt užsisklęs ir ims

pernelyg jautriai reaguoti į kiekvieną žinutę apie motinos sveikatą. Jei
motinos sveikata iš tiesų labai pablogėtų ar ji mirtų, žmona vyrui
niekada neatleistų, ir pats vyras amžinai jaustųsi kaltas.
Žodžiu, kad ir koks būtų kompromisas, vėliau jie nuolat priekaiš
tautų vienas kitam, esą kitas yra nejautrus ir nerūpestingas. Toks spren
dimas gali temdyti jų santykius daugelį metų. Tokiu būdu žlugo dau
gybė gražių santuokų. Vyras ir žmona, vakar dar švelniai mylėję vie
nas kitą, staiga tampa priešais.
Sutuoktiniai skirtingai suvokia esamą padėtį. Tie skirtumai jų san
tykiams - tarsi pleištas. Antra vertus, tie patys skirtumai juos gali
suartinti, pakylėti juos į aukštesnį bendravimo lygmenį. Išsiugdę efek
tyvios savitarpio priklausomybės įpročius, jie visiškai kitaip ims ver
tinti nuomonių skirtumus.
Jeigu jų pasitikėjimo banko sąskaitos didelės, tai jie gali bendrauti
atvirai ir ieškoti trečiosios alternatyvos - laimėkime abu sprendimo,
kuris būtų geresnis už visas diskusijos pradžioje siūlytas išeitis. Jie klau
sosi vienas kito atjaučiai ir pirmiausia siekia vienas kitą suprasti, taip
jie turi galvoje vienas kito vertybes ir rūpesčius.
Visi šie faktoriai drauge paimti sudaro idealias sinerginio ryšio są-
lygas.
Budizmo filosofijoje tai vadinama „viduriniu keliu." Vidurys, kaip
teigia ši filosofija, nėra kompromisas. Tai geresnis variantas, tai tri
kampio viršūnė.
Ieškodami „vidurio", geresnio kelio, vyras ir žmona imtų suprasti,
kad sinergija kursto jų meilę ir stiprina jų ryšius.
Tuomet vyras geriau suprastų žmonos norą pabūti su savo moti
na. Jis suprastų, kad žmona taip pat nori padėti savo seseriai. Ir dar: jis
suprastų, kad niekas negali žinoti, kiek motinai liko gyventi, ir kad
motina iš tiesų yra svarbesnė už žvejybą.
O žmona geriau suprastų vyro norą praleisti atostogas kartu su
šeima, su sūnumis. Juk jos vyras tiek laiko ruošėsi šiai išvykai, be to,
tokių kelionių įspūdžiai būna nepamirštami.
Sutuoktinai ieškodami išeities netaptų priešininkais. Išsiaiškinę

vienas kito poreikius, jie kartu galėtų ieškoti trečiosios alternatyvos -
sprendimo, kuris būtų priimtinas abiem.
- Gal galėtum aplankyti savo motiną kitą kartą, pavyzdžiui, po
mėnesio, - siūlo vyras. —Aš tada pasirūpinčiau namais. Žinau, kad
tau labai svarbu aplankyti motiną. Arba paieškome žvejybos vietos
arčiau tavo motinos namų. Gal ten nebus taip gražu, bet svarbu, kad
gamtoje... Kad berniukams nereikėtų sienomis laipioti iš nuobodulio.
Toks išeities ieškojimas yra sinerginis. Vyras ir žmona bendradar
biauja tol, kol randa abiem priimtiną sprendimą - tokį, kuris daug
geresnis už visus iš pradžių siūlytus variantus bei kompromisus. Si
nerginį sprendimą, kuris sukuria P/GP pusiausvyrą.
Tai ne šiaip sau susitarimas, tai - transformacija. Sutuoktiniai gau
na, ko iš tiesų nori, ir drauge sustiprina savo santykius.
N e ig ia m a s in e r g ija
Trečioji alternatyva - tai visiškai nauja paradigma, tai atsisakymas

regėti pasaulį tik juodą arba tik baltą. Nauja paradigma - kitokie re
zultatai!
Ar kas matavo, kiek energijos išvaistome spręsdami tarpusavio pri
klausomybės erdvėje kilusias problemas? Kiek laiko sugaištame išpa
žindami vieni kitiems savo nuodėmes, kurdami intrigas, kovodami,
išsisukinėdami ir įtarinėdami. Viena koja mes spaudžiame greičio pe
dalą, o kita - stabdome! Užuot nukėlę koją nuo stabdžių, daugelis
žmonių juos mina dar smarkiau. Jie pasitelkia iškalbą, logiką, kad tik
sustiprintų savo pozicijas!
Tokiems žmonėms tarpusavio priklausomybės erdvėje paprastai
nesiseka, nes jie yra nelaisvi ir silpni. Bendraudami jie arba piktnau
džiauja savo padėtimi {aš laimiu, tu pralaimėk), arba stengiasi kitiems
įtikti {ašpralaimiu, tu laimėk). Kartais jie prabyla apie abiem pusėms
naudingus sprendimus, tačiau iš tiesų net nebando suprasti partnerių,
kolegų ar artimųjų. Jų tikslas - manipuliuoti žmonėmis. Tokiais
būdais sinergijos pažadinti neįmanoma.
Nesaugiems žmonėms atrodo, kad visi kiti turi taikytis prie jų

paradigmų. Jiems patinka manipuliuoti aplinkiniais, formuoti jų nuo
monę. Jie nesuvokia, kad bendradarbiavimo esmė - pažinti požiūrių
įvairovę. Nes vienodumas yra nuobodus, o sinerginis ryšys užsimezga
tik įvertinus skirtybes.
Manyčiau, kad bendradarbiavimo, arba interpersonalinę, siner-
giją gali sukurti tik sinergiški žmonės. Vidinės sinergijos, arba intra-
sinergijos, šerdis - tai pirmųjų trijų įpročių principai, suteikiantys
žmonėms vidinio saugumo pojūtį - jie nebijo atsiverti, nebijo, kad
juos tada kas nors ims pulti. Perpratę šiuos principus, mes pažadi
name savo gausos sąmonę, siekiame visiems naudingų rezultatų ir
visų pirma stengiamės suprasti, o tik paskui laukiame supratimo iš
kitų.
Į principus orientuotas gyvenimas, be visa ko kita, suteikia vieną
privalumą: žmogus tampa integralus, vientisas. Žmonės, kurie už
programuoti naudotis vien kairiuoju smegenų pusrutuliu, ima su
prasti, kad logiškai mąstydami visų problemų išspręsti jie negali - kai
kurios problemos reikalauja kūrybiškų sprendimų. Tada jie „įjungia"
ilgai snaudusį ir visaip slopintą dešinįjį pusrutulį ir ima kurti naujus
veiklos scenarijus.
Žmogus yra integralus, kai jis naudojasi ir intuityviu, kūrybiniu,
vizualiniu dešiniuoju smegenų pusrutuliu, ir analitiniu, loginiu, žodi
niu kairiuoju pusrutuliu. Štai tada galima sakyti, kad mūsų protas
funkcionuoja sinergiškai ir mes patys tampame sinergiški.
Kartą Floridoje, vienoje Orlando bendrovėje, vedžiau seminarą te
ma „Valdyk iš kairės, vadovauk iš dešinės". Per pertrauką prie manęs
priėjo bendrovės prezidentas ir tarė:
- Stephenai, jūsų seminaras labai įdomus, tačiau šiuo metu man
kur kas labiau rūpi šeimyninės problemos. Mudu su žmona labai ne
sutariame. Leiskite pakviesti jus papietauti, kad pats įsitikintumėte,
kaip mes bendraujame.
- Puiku, taip ir padarykime, - sutikau.
Kai susėdome prie stalo, pasakėme keletą įprastinių mandagumo
frazių, paskui prezidentas kreipėsi į žmoną:
- Štai, brangioji, pasikviečiau j svečius Stepheną, kad jis pamoky

tų mus bendrauti. Žinau: tu nori, kad būčiau jautresnis ir rūpestinges-
nis. Gal dabar patikslintum, ką tau reiškia šie žodžiai?
Buvo akivaizdu, kad šio žmogaus dominuojantis kairysis smegenų
pusrutulis reikalavo faktų, skaičių ir specifinių detalių.
—Na, jau tau sakiau, kad aš nenoriu jokių nepaprastų dalykų. Tie
siog man nepatinka tavo gyvenimo prioritetai.
Jos dešinysis pusrutulis skatino kalbėti apie sunkiai apčiuopiamus
dalykus: jausmus, visumą, sąsajas.
- Ką turi galvoje, sakydama „nepatinka prioritetai"? Pasakyk tiks
liau, ką turėčiau daryti, kad tau įtikčiau?
—Tai tik jausmai, —kalbėjo ji dešiniojo pusrutulio kalba. - Atro
do, kad tau mūsų santuoka nebėra tokia svarbi, kaip kad nuolatos
tvirtini.
—Ir ką gi turėčiau padaryti, kad manimi patikėtum? Klok atvirai.
- Žodžiais nepasakysi.
Jis užvertė aukštyn akis ir pažvelgė j mane, tarsi sakydamas: „Step-
henai, ar galėtum pakęsti savo žmoną, jie ji būtų tokia kvaila?"
- Aš kalbu apie jausmus, - tęsė ji, —apie labai gilius jausmus.
—Brangioji, jausmai - tavo problema. Tokia buvo ir tavo motina.
Tiesą sakant, visos mano pažįstamos moterys panašios.
O paskui jis ją ėmė tardyti tarsi teisme:
—Ar ne tokiame name norėjai gyventi?
- Aš ne apie tai, - atsiduso ji. - Visiškai ne apie tai.
—Žinau, - atrėžė jis bandydamas susiturėti, - atrodo, kad norėda
mas sužinoti, ko tu nori, aš pirma turiu išsiaiškinti, ko tu nenori.
Kitaip nieko nebus. Taigi ar ne tokiame name norėjai gyventi?
—Taip, manau, tokiame.
- Brangioji, Stephenas pas mus užsuko tik kelioms minutėms,
kad padėtų mums, todėl geriau atsakyk „taip“ arba „ne“. Taigi ar gy
veni tokiame name, kokiame norėjai gyventi?
- Taip.
—Gerai. Tas dalykas jau aiškus. Ar turi viską, ką norėjai turėti?
- Taip.
- Puiku. Ar darai tai, kas tau patinka?

Jis tardė savo žmoną, kol j j pertraukiau:
- Ar jūs visuomet taip bendraujate?
- Kiekvieną mielą dieną, —atsakė jis.
- Toks mūsų vedybinis gyvenimas, —atsiduso ji.
Žiūrėjau j juos ir galvojau: po vienu stogu gyvena du puspročiai.
- Ar turite vaikų? - dar paklausiau.
-D u .
- Tikrai? - pasitikslinau. - Kaip jums pavyko jų susilaukti?
- Ką turite galvoje, klausdamas „kaip mums pavyko"?
-Jūs veikėte sinergiškai! —paaiškinau. - Vienas ir vienas paprastai
yra du. Tačiau jūsų bendravimo rezultatas buvo „vienas plius vienas
yra keturi". Tai ir yra sinergija. Visuma yra didesnė nei sudėtinių dalių
suma. Kaip jums tai pavyko?
-Ju k žinote, kaip tai daroma, - atsakė mano pažįstamas bendro
vės prezidentas.
- Matyt, anuomet jūs vertinote vienas kito skirtybes! - baigiau
mūsų pokalbį.
S k ir t y b ių vertė
Sinergijos esmė yra sinerginį ryšį užmezgusių žmonių skirtybės -

mentalinės, emocinės, psichologinės. Jei norime tas skirtybes išties
įvertinti, turime žinoti štai ką: žmonės pasaulį mato ne tokį, koks iš
tiesų jis yra, bet matuoja jį pagal save.
Jei pasaulis yra tik toks, kokį jį matau aš, tad kodėl turėčiau ver
tinti kitokias nuomones? Kodėl turėčiau rūpintis, ką mano kitas,
„klystantis" žmogus? Mano paradigma tokia: aš esu objektyvus ir
matau pasaulį tokį, koks jis iš tiesų yra. Visų kitų supratimas ribotas,
mano - daug platesnis. Todėl ir esu viršininkas, nes viską regiu „iš
viršaus".
Turėdamas tokią paradigmą, niekuomet nepasieksiu nei efekty
vios tarpusavio priklausomybės, nei asmeninės laisvės. Aš būsiu ribo
jamas savo paties susikurtų paradigmų.
Iš tiesų išmintingas žmogus sugeba nuolankiai pripažinti savo trū

kumus. Jis supranta, kokiais dvasiniais ištekliais gali pasinaudoti pa
žindamas žmonių protus ir širdis. Jis vertina skirtumus, nes jie praple
čia jo pažinimą, jo asmeninę tikrovę.
Kaip paaiškinti, kad du skirtingas nuomones turintys žmonės gali
būti teisūs? To neįmanoma paaiškinti logiškai, bet tai įmanoma pa
aiškinti psichologiškai. Štai jūs matote jauną moterį, aš - senutę. Mes
abu žiūrime į tą patį piešinį ir abu esame teisūs. Mes matome tas
pačias juodas linijas ir tuos pačius baltus plotus, bet visumą konstruo
jame iš jų kiekvienas savaip —priklausomai nuo daugybės sąlygų.
Kol neišmoksime vertinti kitų nuomonių, kol nepripažinsime, kad
kitas žmogus taip pat gali būti teisus, kol pasaulį regėsime tik juodą
arba tik baltą, tol neperžengsime savo suvokimo ribų.
Tarkime, aš matau tik senutę, tačiau puikiai žinau, kad jūs galite
matyti kažką kita. Aš vertinu šį jūsų požiūrį ir noriu jį suprasti.
Aš sakau jums: „Puiku, tu matai visai kitus dalykus! Padėk juos išvys
ti ir man.“
Jei du žmonės turi vienodas nuomones, viena iš jų nereikalinga.
Nėra būtinybės diskutuoti su žmogumi, kuris, kaip ir aš, mato senu
tę. Man neįdomu bendrauti su žmogumi, kuris nuolat su manimi
sutinka. Kur kas įdomiau diskutuoti su jumis, nes jūs mąstote kitaip
negu aš. Aš vertinu jūsų kitokį požiūrį.
Bendraudamas su jumis aš ne tik plečiu savo akiratį - aš patvirti
nu, kad jūs esate taip pat teisūs. Aš leidžiu įkvėpti jums „psichologi
nio oro“. Kuriu erdvę, kurioje gimsta sinerginis ryšys.
Štai ką apie skirtybes sako garsus švietėjas R.H. Ryvsas (R.H. Ree-
ves) pasakėčioje Žvėrių mokykla (The Animal School):
Kartą, papūtus pokyčių vėjams, žvėrys nutarėpadaryti šį tą nepa

prasta. Taigi sumanė jie įkurti mokyklą. Įtraukė žvėrys į programą
šiuos dalykus: bėgimą, kopimą, plaukimą ir skraidymą. Ir dar jie
nutarė, kad šių dalykų privalės mokytis visi žvėrys.
Antis buvo nepralenkiama plaukikė. Tiesą sakant, ji geriau plau
kiojo net už patį mokytoją. Taip pat j i gaudavo gerus pažymius už
skraidymą., o štai bėgimasjai sekėsi sunkiai, todėlją dažnai palikda

vo po pamokų mokytis bėgioti. Vargšelė tiek daug bėgiojo, kad jai
visai nebeliko laiko plaukiotu Be to, lakstydamaji suplėšė tarp pirštų
esančias plėvelės, todėl už plaukimą ėmė gauti tik „pa-tenkinamaiu.
Bet mokykloje patenkinami pažymiai buvo priimtini, todėl niekas
dėl to nesuko galvos, gal tik pati antis.
Zuikis buvo geriausias bėgikas klasėje, tačiau jau per pačią pirmą
plaukimo pamoką jį ištiko baisi nesėkmė.
Voverė puikiai laipiojo po medžius, bet štai skraidymo pamokos
ja i buvo tikra nelaimė: mokytojas liepėjai pakilti nuo žemės į pačią
medžio viršūnę, oji buvo pratusi atvirkščiai —šokinėti žemyn. Nega
na to, nuo pervargimo ją ėmė traukyti mėšlungis, todėl ir pažymiai
už kopimą tapo prastesni.
Sunkiai sukalbamas erelis puikiai skraidė, tačiau kitais dalykais
visai nesidomėjo ir elgėsi taip, kaip jam patiko.
Mokslo metų pabaigoje paaiškėjo, kad geriausią pažymių vidurkį
turi ungurys:jis mokėjo puikiai plaukti, šiek tiek laipioti ir skraidyti -
kai išsirangydavo iš vandens. Buvo nutarta, kad jis, kaip geriausias
mokinys, sakys iškilmingą atsisveikinimo kalbą.
O prerijų šunyspamokų nelankė, be to, jie atsisakė mokėti mokslo
mokestį, nes į programą nebuvo įtrauktas urvų rausimas. Iš pradžių
jie mokė savo vaikus pas opšrus, o vėliau kartu su kurmiais ir lauko
žiurkėmis nutarė atidaryti privačią mokyklą.
Jėg ų l a u k o a n a l iz ė
Tarpusavio priklausomybės terpėje sinergija yra galingas instrumen

tas, kuriuo galime įveikti pačias įvairiausias tobulėjimo ir pokyčių
kliūtis.
Psichologas Kurtas Levinas (Kurt Lewin) sukūrė jėgų lauko anali-
zės modelį, kuris grafiškai vaizduoja tam tikrų stabilių situacijų struk-
tūrą: situacija stabili, kai pasiekta ribojamųjų ir varomųjų jėgų pu
siausvyra.
Varomosios jėgos yra pozityvios, argumentuotos, logiškos, sąmo

ningos, ekonominės. Ribojamosios jėgos, priešingai, yra negatyvios,
neargumentuotos (kilusios iš emocijų), nelogiškos, pasąmoningos, so-
cialinės-psichologinės.
Abiejų šių jėgų grupės yra visiškai realios, į jas būtina atsižvelgti
siekiant pokyčių.
Štai jūsų šeimoje vyrauja tam tikras mikroklimatas, kurį formuoja
šeimos narių santykiai, interesai, emocijos. Tarkime, jūs nuoširdžiai
norite tą klimatą pagerinti. Jūs manote, kad šeimoje reikia daugiau
pagarbos, pasitikėjimo, atvirumo. Jūsų nuomonė argumentuota - tai
yra varomoji jėga, skatinanti pokyčius.
Tačiau drauge esama ir ribojamųjų jėgų: vaikų konkurencija, skir
tingi jūsų ir žmonos požiūriai, įsisenėję įpročiai ir panašiai.
Kai siekiate pokyčių, negana sužadinti varomąją jėgą - kartu turite
slopinti ribojamąsias jėgas.
Stiprindami varomąsias jėgas, žinoma, pasieksite rezultatų, tačiau
jie bus trumpalaikiai. Kol veiks slopinamosios jėgos, jūsų veikla pri
lygs spyruoklės spaudimui: kuo daugiau pastangų, tuo sunkiau spaus
ti, o kai atleidžiate, spyruoklė grįžta į pradinę padėtį.
Toks pagerėjimas ir vėl pablogėjimas, jojo žaidimo efektas, verčia
jus patikėti, kad „tokie jau tie žmonės" ir kad „jų pakeisti neįmanoma".
Ribojamąsias jėgas slopina sinerginis ryšys. Kitaip sakant, jūs su

kuriate tokią bendravimo nuotaiką, kai visiems pasidaro saugu kalbė
ti apie šeimos neigiamybes. O paskui gimsta nauji požiūriai, kaip tas
neigiamybes transformuoti j varomąsias jėgas. Jūs skatinate šeimos
narius žvelgti j problemas, pažinti jų priežastis, gilintis j jas tol, kol jie
supras, kad tai jų problemos ir kad išspręsti jas turi jie patys.
Taip bendraujant kuriami nauji tikslai, todėl problemos spren
džiamos kur kas efektyviau. Bendradarbiaujantys žmonės tampa daug
stipresni, nes jie remiasi vienas kito vertybėmis, idėjomis, kūrybiškais
sprendimais ir galimybėmis.
Kartą dalyvavau derybose, kai susipykusios šalys buvo pasikvietu
sios teisininkus, kad šie gintų jų pozicijas. Tačiau teisininkų įsikiši
mas, rodos, tik dar labiau sukiršino partnerius. Pasitikėjimo lygis bu
vo toks žemas, jog abi pusės nematė kitos išeities, kaip tik kreiptis į
teismą. „Ar norėtumėte laimėkime abu sprendimo - tokio, kuris ten
kintų ir jus, ir juos?“ - paklausiau ir vienų, ir kitų. Nors sulaukiau iš
esmės teigiamo atsakymo, vis dėlto jie netikėjo, kad toks sprendimas
apskritai įmanomas. Tada aš jiems pasiūliau: „Jeigu įtikinsiu derybų
partnerius, ar sutiksite su jais bendradarbiauti pozityviai?"
Ir šį kartą abiejų pusių atsakymas buvo teigiamas.
Bemaž visus klausimus išsprendėme neįtikėtinai greitai. Susipynu
sios teisinės ir psichologinės problemos, nedavusios jiems ramybės
ilgus mėnesius, ištirpo per keletą dienų. Negana to, rasti sprendimai
buvo kur kas geresni, negu iš pradžių šalių siūlyti kompromisai. Be
visa ko kita, nepaprastai pagerėjo abiejų šalių santykiai, nors visai ne
seniai atrodė, kad jie sugadinti nepataisomai.
Vienos bendrovės vadovas papasakojo istoriją apie tai, kaip įmonė
užsakovė padavė tiekėją į teismą dėl nekokybiškos produkcijos. Abi
šalys buvo įsitikinusios savo teisumu ir kaltino viena kitą neetišku bei
nevertu pasitikėjimo elgesiu.
Kai jie ėmė stengtis vieni kitus suprasti (penktasisįprotis), paaiškėjo
du dalykai. Pirma, seni nesusipratimai virto kaltinimais ir galiausiai
peraugo į konfrontaciją. Antra, abi pusės nenorėjo teisinių procesų ir
su jais susijusių išlaidų, tačiau nematė kitos išeities.
Kai abiejų šalių atstovai išsiaiškino šiuos dalykus, jie ėmė ieškoti
laimėkime abu sprendimo (ketvirtasis įprotis), paskui užmezgė sinergi
nį ryšį (sėstasis įprotis) ir netrukus problema buvo išspręsta.
O štai kitas atvejis. Kartą anksti ryte man paskambino vienas

prekiautojas žemės sklypais ir paprašė skubios pagalbos —jis laiku
nesumokėjo paskolos procentų ir bankas ketino anuliuoti jo įkeisto
turto išpirkimo teisę. Nenorėdamas prarasti nuosavybės, tas žmo
gus jau rengėsi bylinėtis teisme. Iš esmės jam reikėjo dar šiek tiek
investuoti į vieną sklypą, sutvarkyti jį, paskui parduoti ir grąžinti
skolas bankui. Tam reikalui jam reikėjo dar vienos paskolos. Ta
čiau bankas papildomai skolinti nesutiko. Galima sakyti, kad žmogus
pasiskolino kiaušinį, o paskui skolon paprašė vištos, kad ji tą kiaušinį
padėtų.
Kol šalys ginčijosi, verslas ėmė smukti. Netvarkomas sklypas virto
piktžolių lauku, o savininkai, kurie buvo pasistatę namus šalia, pikti
nosi, nes ir jų nuosavybės vertė ėmė kristi. Prekiautojas sklypais ir
bankas jau buvo išleidę dešimtis tūkstančių dolerių teisiniams gin
čams, o jų pabaigos net nesimatė.
Nevilties apimtas prekiautojas nenoromis sutiko pasinaudoti ket
virtuoju, penktuoju ir šeštuoju įpročiais. Jis susitarė su banko val
dytojais, kurie, nors ir dar priešiškiau nusiteikę, irgi nutarė paban
dyti.
Jų susitikimas prasidėjo 8 valandą ryto banko konferencijų salėje.
Bankininkų advokatai, nenorėdami, kad jų klientai sukomplikuotų
savo padėtį teisme, patarė jiems tik klausytis, bet nieko nesakyti. Už
juos kalbėsią advokatai.
Pusantros valandos aiškinau visiems susirinkusiems šių įpročių es
mę. 9 val. 30 min. priėjau prie lentos ir, remdamasis savo kliento
turimomis žiniomis, surašiau bankininkų interesus. Iš pradžių banko
atstovai tylėjo, tačiau kuo daugiau mes kalbėjome apie laimėkime abu
sprendimus, tuo labiau jie ėmė atsiverti ir tikslinti savo poziciją.
Derybų atmosfera ėmė keistis, nes galimybė taikiai išspręsti ginčą
visiems suteikė optimizmo. Bankininkai, nepaisydami savo advokatų
draudimo, tapo visai atviri. Jie kalbėjo: „Kai išeisime iš šios salės, mūsų
prezidentas pirmiausia paklaus ‘Ar atgavote banko pinigus?’. Ką mes
jam atsakysime?".
11 valandą bankininkai vis dar buvo įsitikinę savo teisumu, tačiau
jau kalbėjo kur kas ramiau, nes matė, kad derybų partneris juos kuo
puikiausiai supranta. Jie sutiko pažvelgti į prekiautojo sklypais interesų
sąrašą - jis buvo kitoje lentos pusėje. Pamažu ėmė rastis savitarpio
supratimas, abi derybininkų pusės padarė išvadą, kad pirmiau jie ben
dravo nevaisingai. Bankininkai ir prekiautojas taip pat suprato, kad,
radę laimėkime abu sprendimą, jie išvengtų tolesnio savo problemų
plėtojimo.
Žodžiu, derybos vyko, nes dabar jas skatino bendri rūpesčiai. Apie
vidurdienį, kai pagal bendrą darbotvarkę susirinkimas jau turėjo būti
pasibaigęs, tarp derybininkų ėmė megztis sinerginis ryšys, jie elgėsi
kūrybiškai ir buvo nusiteikę derybas tęsti.
Jau pirmas prekiautojo sklypais pasiūlymas buvo visų priimtas kaip
laimėkime abu susitarimo pradžia. Visi sinergiškai jį patobulino, o 12
val. 45 min. prekiautojas su dviem banko tarnautojais išvyko prista
tyti bendro plano Namų savininkų asociacijai ir miesto valdžiai. Nors
vienas kitas neišspręstas klausimas liko, tačiau abi šalys nutraukė teis
minius ginčus ir sklypo tvarkymo darbai buvo sėkmingai baigti.
Netvirtinu, kad visada įmanoma išsiversti be teismų. Kartais jie iš

tiesų būtini. Vis dėlto manyčiau, kad teismas turėtų būti paskutinė
galima išeitis, o ne pirmoji. Jei per anksti kreipėtės į teismą, kad ir
prevenciniais tikslais, jūs skatinate nesinerginius procesus.
G am tos s in e r g ija
Ekologija - tai žodis, kuriuo apibūdinamas gamtos sinergizmas:

visa kas gamtoje yra susiję. Sąsajos skatina kūrybines galias, todėl tik
kartu taikomi, o ne atskirai, septyni įpročiai būna veiksmingi.
Sąsajos tarp atskirų dalių savaime yra jėga, kuri gimdo sinerginę
kultūrą šeimose ar organizacijose. Esu įsitikinęs, kad būtent sinerginiai
ryšiai yra sėkmingo japoniško verslo modelio pagrindas. O tas mode

lis pakeitė viso pasaulio rinką.
Sinergija yra veiksminga. Įprotis veikti išvien - svarbiausias iš visų
septynių. Tai efektyvios tarpusavio priklausomybės rezultatas: koman
dos subūrimas, komandos darbas, kūrybišką veiklą skatinanti vienybė.
Jūsų vidinė sinergija priklauso jūsų įtakos ratui. Jūs galite puoselėti
abi savo prigimties puses - analitinę ir kūrybinę. Jų ryšys kuria sinergiją.
Galite išsaugoti vidinę sinergiją net ir labai nepalankioje aplinkoje:
nepaisykite įvairiausių užgaulių, venkite neigiamų emocijų, visų pir
ma stenkitės išnaudoti teigiamas žmonių savybes, gausinkite savo ži
nias ir pieškite akiratį, elkitės drąsiai, atvirai, skleiskite savo idėjas ir
skatinkite taip pat elgtis kitus.
Vertinkite skirtybes. Jei kas nors su jumis nesutinka, tarkite: „Pui
ku! Jūs tai suprantate kitaip.*1Jums nebūtina visada sutikti su kitų
nuomone. Tiesiog ją toleruokite ir stenkitės suprasti.
Užuot regėję dvi alternatyvas - savo pasiūlytą ir „klaidingą** - gali
te ieškoti trečio, sinerginio sprendimo. Jeigu vadovausitės laimėkime
abu filosofija, beveik visada rasite sprendimą, kuris būtų tinkamas
visiems.
P a t a r im a i
1. Prisiminkite žmogų, kurio nuomonė paprastai skiriasi nuo jūsų.

Pasvarstykite, kaip galėtumėte tuos skirtumus paversti trečiąja al
ternatyva. Galbūt to žmogaus pozicija padiktuos jums kokios nors
dabartinės jūsų problemos sprendimą.
2. Pasidarykite sąrašą žmonių, kurie jus erzina. Ar iš jūsų nuomonių
skirtumų galėtų kilti sinerginis ryšys, jei tik jūs abu mokėtumėt
vertinti skirtybes ir jaustumėtės saugūs?
3. Įsivaizduokite situaciją, kurioje norėtumėte pasiekti geresnių ben
dro darbo rezultatų. Kokių sąlygų reikia, kad užsimegztų sinergi
nis ryšys? Kokiu būdu galėtumėte tokias sąlygas sukurti?
4. Kitą kartą, kai kils konfliktas, pabandykite suprasti, kokia gi iš

tiesų yra jūsų oponento pozicija ir kokios priežastys ją suformavo.
Elkitės kūrybiškai, kad laimėtų abi pusės.
IV dalis
A t s in a u j in im a s
V I I ĮPROTIS
P a g a lą sk s a v o p jū k l ą
P u s ia u s v ir o
ATSINAUJINIMO PRINCIPAI
Kartais, kai regiu, kokius padarinius
sukelia smulkmenos,
imu manyti, kad smulkmenų nėra apskritai.
- B ru ce B a r to n
Įsivaizduokite, kad miške sutikote žmogų, kuris karštligiškai bando

nupjauti medį.
„Ką darote?" - klausiate jūs. - „Argi nematote? - suirzęs atšauna
šis: - pjaunu medį." - .Atrodote labai pavargęs! - šūktelite jam. - Ar
seniai pjaunate?" - „Jau geras penkias valandas - atsako žmogus. -
Jaučiuosi visiškai išsekęs! Tas darbas —ne juokas." - „Kodėl nepailsite
keletą minučių ir nepagalandate pjūklo? - kamantinėjate jūs. —Ašt
resniu įrankiu kur kas greičiau nupjautumėte medį." - „Neturiu laiko
galąsti pjūklą, - atrėžia žmogelis. - Juk reikia pjauti medį!"
Septintasis įprotis skatina negailėti laiko ir pagaląsti pjūklą. Šis įprotis
aprėpia visų kitų įpročių paradigmas, daro juos įmanomus.
K eturi a t n a u jin im o ly g m en y s
Septintasis įprotis susijęs su asmeninėmis GP. Jis skatina tausoti

didžiausią turtą - save. Tai keturių jūsų būties lygmenų —fizinio,
dvasinio, protinio, socialinio-emocinio - atnaujinimas.
Nors ir skirtingais žodžiais, apie šiuos lygmenis tiesiogiai ar netie

siogiai kalba daugelis būties problemas nagrinėjančių mąstytojų. Pa
sak filosofo Herbo Šepardo (Herb Shepherd), harmoninga ir sveika
gyvensena priklauso nuo šių keturių vertybių: perspektyvos (dvasinis
lygmuo), autonomijos (protinis lygmuo), ryšių (socialinis lygmuo) ir
sveikatos (fizinis). „Bėgantis*1guru Džordžas Šyhanas (George Shee-
han) šiuos keturis aspektus vadina vaidmenimis: gerogyvūno vaidmuo
(fizinis lygmuo), gero amatininko vaidmuo (protinis lygmuo), gero
draugo vaidmuo (socialinis lygmuo) ir šventojo vaidmuo (dvasinis lyg
muo). Motyvus ir veiklos organizavimą gvildenančios teorijos skirsto
taip: ekonominė veiklos sfera (fizinis lygmuo); elgesys (socialinis lyg
muo); žmogaus ugdymas (protinis lygmuo); tarnavimas visuomenei,
darbas, organizacinis indėlis (dvasinis lygmuo).
Pagaląsk savopjūklą—tai išmintingas ir pusiausviras visų šių ketu
rių lygmenų lavinimas.
Norėdami „pagaląsti pjūklą", turime būti proaktyvūs. Tai yra svarb i
II kvadranto veikla, o ne skubios ir ramybės neduodančios I kvadranto
VII ĮPROTIS • PAGALĄSK SAVO PJŪKLĄ 301
užduotys. Būtina puoselėti asmenines GP tol, kol toks gyvenimo bū

das taps mūsų antrąja prigimtimi. O kadangi ši veikla yra pačiame
mūsų įtakos rato centre, niekas už mus jos neatliks —tik mes patys.
Investicija j save yra pati prasmingiausia. Įsivaizduokime, kad esa
me įrankis, kurį reikia prižiūrėti. Taigi jei norime efektyviai siekti
savo tikslų, turime pažinti keturis savo būties lygmenis ir juos lavinti -
„galąsti pjūklą1.
Fizinis lygmuo
Rūpintis fiziniu lygmeniu, vadinasi, rūpintis savo kūnu: sveikai
maitintis, tinkamai ilsėtis ir nuolatos mankštintis. Kūno mankšta -
tai vienas iš II kvadranto darbų, kurio dažnai tinkamai neatliekame
vien todėl, kad jis nėra skubus. O kadangi deramai neatliekame šio
darbo, anksčiau ar vėliau turėsime griebtis I kvadrato veiklos - rūpin
tis sutrikusia sveikata arba narplioti krizes, kilusias dėl mūsų nerūpes
tingumo.
Daugelis galvoja, kad mankštai mes neturime laiko. Tai labai klai
dinga paradigma! Iš tiesų reikėtų sakyti taip: mes neturime laiko nesi-
mankštinti. Juk mankšta teatima 3 - 6 valandas per savaitę - tai yra
mažiau nei trisdešimt minučių kasdien. Manyčiau, kad tai visiškas
mažmožis, jei įvertinsime tą naudą, kurią mes jausime kitas 162-165
savaitės valandas.
Šiam reikalui nereikia jokių specialių priemonių. Jeigu norite spor
tuoti gimnastikos salėje su treniruokliais arba žaisti tenisą ar badmin
toną - nuostabu. Tačiau „pagaląsti pjūklą1' galite ir paprasčiau.
Užtenka mankštintis namie. Susidarykite mankštos programą, įtrau
kite tokius pratimus, kurie lavintų kūno ištvermę, lankstumą ir jėgą.
Ištvermę ugdo aerobika: šie pratimai gerina širdies ir kraujagyslių

sistemos funkcijas.
Nors širdis yra raumuo, jos neįmanoma mankštinti tiesiogiai. Šir
dį galime mankštinti tik treniruodami dideles raumenų grupes, ypač
kojų raumenis. Štai kodėl greitas ėjimas, bėgimas ristele, važiavimas
dviračiu, plaukimas ir slidinėjimas yra tokie naudingi.
Lankstumus lavinamas raumenų tempimo pratimais. Daugelis eks

pertų rekomenduoja prieš atliekant aerobinius pratimus apšilti, o atli
kus —atvėsti. Apšilimas parengia raumenis fiziniam krūviui, o atvėsi
mas išsklaido pieno rūgštį, kuri susikaupia mankštinantis - tokiu bū
du raumenys po treniruotės nesustingsta ir jų negelia.
Stiprumas ugdomas atsispaudimais, prisitraukimais, pritūpimais
ir svorio kilnojimo pratimais. Kiek stiprus norite būti, priklauso nuo
jūsų situacijos. Jeigu dirbate fizinį darbą arba sportuojate, turėsite dau
giau mankštintis, tačiau jei jūsų darbas sėdimas, o gyvenimo stilius
nereikalauja daug jėgos, galbūt jums užteks aerobinės mankštos ir vie
no kito jėgos pratimo.
Kartą su vienu savo draugu, sporto fiziologijos daktaru, sportavo
me gimnastikos salėje. Draugas darė jėgos pratimus. Jis paprašė, kad
stebėčiau jį ir nuimčiau štangą jam nuo krūtinės, kai tik jis paprašys.
- Tik jokiu būdu nenuimk štangos anksčiau, negu liepsiu, - griež
tai įspėjo jis.
Žiūrėjau, kaip jis kilnojo štangą, ir laukiau jo nurodymų. Štanga
čia kilo aukštyn, čia leidosi žemyn. Mačiau, kad jam darėsi vis sun
kiau, tačiau jis vis kilnojo. Kaskart prieš jam pakeliant štangą, pama
nydavau: „Na, dabar tikrai nebeiškels.“ Bet jis iškeldavo, lėtai nuleis
davo žemyn ir vėl keldavo. Aukštyn žemyn, aukštyn žemyn.
Jo veidas nuo įtampos išsikreipė, iššoko kraujagyslės, tačiau jis vis
kilnojo. Baiminausi, kad štanga gali nukristi jam ant krūtinės, svars
čiau, ar nereikėtų jos nuimti. Vis dėlto nutariau, kad jis žino, ką daro.
Kad ir kaip būgštavau, draugas kaskart saugiai nuleisdavo štangą ir vėl
ją pakeldavo. Negalėjau patikėti savo akimis.
Kai jis baigė mankštintis, paklausiau:
- Kodėl neprašei nukelti štangos?
- Naudingiausia būna mankštos pabaiga, - paaiškino jis man. -
Aš noriu sustiprinti raumenis, o raumenys nesustiprėja tol, kol jų skai
dulos nepradeda trūkinėti. Mat tada nervų sistema gauna pranešimą
apie skausmą, ir gamta per 48 aštuonias valandas su kaupu kompen
suoja šią netektį.
Supratau, ką norėjo pasakyti mano draugas. Pagal tuos pačius prin

cipus veikia ir emociniai raumenys, pavyzdžiui, kantrybė. Kaskart bū
dami vis kantresni, pažeidžiame savo emocines skaidulas, tačiau gam
ta jas vis atstato ir daro stipresnes.
Mano draugas norėjo sustiprinti savo raumenis ir žinojo, kaip tai

padaryti. Bet ne visiems mums reikia tokių stiprių raumenų. Taisyklė
„be skausmo nėra naudos'1, kad ir taikytina mankštinantis, tačiau ne
visada jos būtina laikytis.
Stiprindami kūną „galandate savo pjūklą" - kad galėtumėte sėk
mingai dirbti, prisitaikyti prie aplinkos ir mėgautis gyvenimu.
Turime susidaryti išmintingą mankštos programą. Dažnai žmo
nės, ypač tie, kurie anksčiau nesimankštino, persistengia. Pernelyg in
tensyviai mankštindamiesi jie gali susižaloti ar net pakenkti savo svei
katai. Mankštos intensyvumą reikia didinti palaipsniui. Be to, dera at
sižvelgti į naujausią šios srities informaciją, gydytojo patarimus, savo
fizinę būklę.
Jeigu iki šiol nesimankštinote, jūsų kūnas iš pradžių veikiausiai
priešinsis, jums aktyvi fizinė veikla nepatiks, tačiau nepasiduokite. Jei
suplanavote bėgioti, bėgiokite, net jei lauke lytų. Tarkite sau: „Na ir
kas, kad lyja. Dar geriau. Tai puiki proga ne tik mankštinti kūną, bet
ir stiprinti valią!"
Mankšta —tai ne greitosios pagalbos priemonė. Tai II kvadranto
užduotis, kurios rezultatai fenomenalūs ir ilgalaikiai. Paklauskite žmo
nių, kurie nuolatos mankštinasi, ir įsitikinsite. Nuo mankštos jūsų
pulso dažnis ne fizinio aktyvumo metu sumažės, nes širdies ir krauja
gyslių sistema ims kur kas efektyviau skirstyti kūno audiniams de
guonį. Kasdienius savo darbus dabar atliksite greičiau, jie taps malo
nesni.
Didžiausia mankštos nauda, ko gera, yra ta, kad jūs lavinate ne tik
kūną, bet ir „proaktyvumo raumenį". Kai nepaisydami išorinių veiks
nių nuolatos mankštinatės, ne tik stiprinate kūną, bet ir keičiate savo
paradigmą —imate labiau pasitikite savimi ir keliate savivertę.
Dvasinis lygmuo
Dvasinis atsinaujinimas susijęs su antruoju įpročiu. Jis padeda jums
būti lyderiais.
Dvasinis lygmuo - tai visiškai privati jūsų gyvenimo sfera, pati
jūsų šerdis, jūsų būties centras, jūsų tikėjimas savo vertybių sistema.
Šį lygmenį atnaujinti galite semdamiesi iš tokių šaltinių, kurie sutei
kia jums įkvėpimo, pakylėja dvasią bei susieja su amžinosiomis žmo
nijos tiesomis. Kiekvienas žmogus tą daro savaip.
Aš pats dvasiškai atsinaujinu kasdien medituodamas Šventąjį Raštą,
nes Raštas atspindi mano vertybių sistemą. Tokiu būdu kasdien at
gimstu, atjaunėju, sustiprėju bei randu savyje jėgų tarnauti žmonėms.
Kitiems dvasiškai atsinaujinti padeda gera literatūra, muzika, ben
dravimas su gamta. Gamta laimina tuos, kurie pasineria į ją. Radę
galimybę, nors trumpam palikite miesto šurmulį ir susiliekite su gamta -
paskui galėsite mėgautis dvasine ramybe, kol jus vėl sutrikdys triukš
mingo pasaulio garsai.
Nuostabų dvasinio atsinaujinimo atvejį trumpame, labai subtilia

me apsakyme Banga nuplaus ( The Tum o f the Tide) aprašo Artūras
Gordonas (Arthur Gordon). Jis pasakoja apie sudėtingą savo gyveni
mo periodą, kai viskas jam rodėsi beprasmiška ir lėkšta, ir tas jausmas
kasdien stiprėjo.
Galų gale Gordonas nutarė pasitarti su gydytoju. Gydytojas jį ap
žiūrėjo ir, neradęs jokios ligos, paklausė štai ko: ar jis, Gordonas, ne
sutiktų vieną dieną tiksliai vykdyti visus gydytojo nurodymus.
Gordonas sutiko. Gydytojas tada pasiūlė jam vieną dieną praleisti
ten, kur vaikystėje jis jautėsi laimingiausias. Gordonas galėjo pasiimti
maisto, tačiau turėjo būti visiškai vienas, su niekuo nesikalbėti, nieko
nerašyti ir nesiklausyti radijo. Gydytojas taip pat parašė nurodymus
ant keturių lapelių ir liepė pirmąjį iš jų perskaityti devintą valandą,
antrąjį - dvyliktą, trečiąjį - trečią ir paskutinį - šeštą valandą.
-Jū s tikriausiai juokaujate, daktare? - paklausė Gordonas.
- Kai gausite sąskaitą, pamatysite, kad nejuokauju! - atsakė jam
gydytojas.
Taigi kitą rytą Gordonas nuvyko į pajūrį, išlankstė pirmąjį raštelį

ir perskaitė:,Atidžiai klausykis." Tikriausiai gydytojas iš proto išėjo,
pagalvojo Gordonas. Kaip galima klausytis tris valandas ir nieko ne
veikti? Vis dėlto Gordonas paklausė gydytojo patarimo ir ėmė klau
sytis. Iš pradžių jis girdėjo tik jūros ošimą ir paukščių klyksmą. Ta
čiau greitai jo ausis pasiekė kiti garsai, kurių pradžioje jis negalėjo
išskirti. Ir jis prisiminė pamokas, kurias vaikystėje jam suteikė jūra -
jis tada išmoko kantrybės, pagarbos ir suprato, kad šiame pasaulyje
visa kas yra susiję. Gordonas stengėsi įsiklausyti į garsus - taip pat ir į
tylą - ir jį staiga užplūdo neįtikėtina ramybė.
Vidurdienį jis išlankstė antrą raštelį ir perskaitė: „Pabandyk grįžti
atgal." Kur grįžti, nusistebėjo jis. Gal į vaikystę? Gal turiu prisiminti
laimingiausias savo dienas? Gordonas ėmė galvoti apie praeitį, apie
trumpas džiaugsmo akimirkas. Jis stengėsi jas prisiminti kuo tiksliau,
ir pamažu jį užliejo maloni šiluma, kurios šaltinis buvo kažkur giliai
viduje.
Trečią valandą jis išlankstė trečiąjį raštelį. Iki šiol visi daktaro
nurodymai buvo suprantami ir lengvai įvykdomi, tačiau šis buvo
visai kitoks: „Išsiaiškink savo motyvus." Gordonas įsitempė, paskui
ėmė galvoti, ko jis iš tiesų trokšta: gal sėkmės, pripažinimo, saugu
mo?.. Visa tai jis jau turi. Tada jam šovė į galvą mintis, kad galbūt
jo motyvai nėra geri, kad būtent dėl to jo gyvenimas toks nuobodus
ir beprasmis.
Prisiminęs, kad praeityje buvo laimingas, Gordonas ėmė stropiai
analizuoti savo motyvus. Ir tada jam šovė į galvą atsakymas. Toliau jis
rašo:
Staiga suvokiau štai ką: jei motyvai negeri, tai visa kita taip pat
yra negera,, Nesvarbu, kas esi - pastininkas, kirpėjas, draudimo agentas,
namų seimininkė ar dar kas nors —bet kol žinai, kad tarnauji ki
tiems, tol darbą atlieki gerai. O jei rūpiniesi vien tik savo gerove —
dirbi prastai. Tokia gyvenimo taisyklė. Ji negailestinga kaip traukos
dėsnis.
Šeštos valandos nurodymas buvo labai paprastas: „Surašyk ant smė

lio visa, kas tau neduoda ramybės." Gordonas pasilenkė ir kriauklės
šuke keliais žodžiais ant smėlio parašė savo rūpesčius, tada atsistojo ir
neatsigręždamas nuėjo - jis žinojo, kad viską nuplaus banga.
Dvasiškai atsinaujinti reikia laiko. Tai II kvadranto veikla —mes

neturime tiek laiko, kad galėtume jos nepaisyti.
Didysis reformatorius Martinas Liuteris sakydavo: „Šiandien turiu
atlikti nepaprastai daug darbų, todėl dabar valandą ilgiau paklūposiu
ant kelių.“ Malda jam nebuvo tik mechaniškas įprotis, o šaltinis, iš
kurio jis semdavosi dvasinės energijos.
Vienas garsus dzenbudizmo mokytojas garsėjo gebėjimu neprarasti
savitvardos net ir sudėtingiausiomis akimirkomis. Paklaustas, kaip
jam tai pavyksta, jis atsakė: „Niekada nepalieku savo meditacijos vietos."
Jis medituodavo kiekvieną rytą, ir tos dvasinės ramybės, kurią su
teikdavo meditacija, jam užtekdavo visai dienai.
Galima sakyti, kad apmąstydami svarbiausius egzistencinius daly
kus mes tarsi pakylame viršum visų kitų temų. Tokiu būdu, ypač jei
tai darome nuolatos, atgaiviname savo dvasią.
Štai kodėl tokie svarbūs yra gyvenimo misijos teiginiai. Kai žino
me, kokios vertybės sudėtos mūsų gyvenimo centre, mes galime nuo
lat tikrinti, analizuoti ir koreguoti savo tikslus.
Vieno religinio judėjimo vadovas Deividas Makėjus (David O.
McKay) mokė: „Didžiausios pergalės yra tos, kurias pasiekiame gi
liausiose savo sielos kertelėse." Kai laimėsite šias vidines kovas, kai
išspręsite vidinius konfliktus, pajausite dvasios ramybę ir suprasite,
ko norite iš gyvenimo. O paskui ateis viešųjų pergalių metas: jūs iš
moksite bendradarbiauti, imsite rūpintis kitų žmonių gerove ir nuo
širdžiai džiaugtis jų sėkme.
Protinis lygmuo
Dažniausiai mes mokomės ar studijuojame įvairiose švietimo sis
temos įstaigose. Ir kai baigiame mokslus, taip pat baigiame lavinti
savo protinius gebėjimus. Neskaitome rimtų knygų, nebesigiliname į
savo profesijos naujoves, liaujamės analitiškai mąstyti ir rašyti, todėl

retas kuris iš mūsų sugeba kritiškai analizuoti įvykius, retas kuris su
geba savo mintis reikšti aiškia, logiška ir glausta kalba. Užuot lavinę
šiuos gebėjimus, mes ištisas dienas kiurksome prie televizoriaus.
Apklausos rodo, kad dauguma žmonių televizijos laidas žiūri 35 -
45 valandas per savaitę. Tiek pat laiko mes praleidžiame savo darbo
vietose; vaikai mokyklose - mažiau. Televizijos poveikis didžiulis.
Jos peršamas vertybes mes nedvejodami priimame kaip tikrą tiesą.
Trečiasis įprotis moko mus žiūrėti televizorių išmintingai - atsiren-
kant tas informacines, dvasines ar pramogines programas, kurios ge
riausiai atspindi mūsų vertybes ir padeda siekti savo tikslų.
Pavyzdžiui, aš ir mano šeimynykščiai televizorių žiūrime ne ilgiau
kaip septynias valandas per savaitę - vidutiniškai valandą kasdien. Kartą
mes surengėme šeimos tarybą ir aptarėme visus su televizija susijusius
reikalus. Mes kalbėjome nesigindami ir nepuldami, ir kiekvienas su
prato, kokia ydinga yra priklausomybė nuo televizinės „dietos" - muilo
operų ar kokių nors nuolatinių programų.
Kaip ir mūsų kūnas, televizija - geras tarnas, bet prastas vadovas.
Aš jai dėkingas už daugelį šviečiamųjų ir išties gerų pramoginių laidų,
tačiau labai dažnai sėdėdami prie televizoriaus tik gaištame savo bran
gų laiką. Todėl turime pasiremti trečiuoju įpročiu, susidaryti optima
lią dienotvarkę ir kuo efektyviau naudotis visais ištekliais - taip pat ir
televizija.
Nuolatinė savišvieta ir proto mankšta - gyvybiškai svarbūs daly
kai. Kartais galima pasiremti įvairiomis mokymo programomis, nors
proaktyvūs žmonės tokias programas susikuria patys.
Išlavinkite mąstymą taip, kad sugebėtumėte žvilgtelėti į save tarsi
iš šalies ir įvertinti tą ar kitą programą. Mano nuomone, šito dalyko
moko liberaliojo švietimo sistema - kaip pasitikrinti įvairias progra
mas, palyginti jas su savo vertybėmis, tikslais ir paradigmomis. Jei to
nedarote, jūsų mąstymas tampa labai ribotas ir siauras - jūs neanali
zuojate jums teigiamų tiesų ir niekada jomis neabejojate. Štai kodėl,
manau, taip svarbu skaityti įvairiausią literatūrą ir domėtis didžiausių
pasaulio mąstytojų darbais.
Nėra geresnio proto lavinimo būdo kaip įprotis skaityti daug ge
ros literatūros. Tai dar vienas II kvadranto darbas, kuris vėliau gali
jums sutaupyti daug laiko. Skaitydami knygas sužinote, kaip dirba
geriausi pasaulio protai. Taigi patarčiau įprasti nuolatos skaityti - iš
pradžių perskaitykite po knygą kas mėnesį, paskui - kas dvi savaites ir
galiausiai - kas savaitę. „Žmogus, kuris neskaito, yra neką daugiau
išsilavinęs už visišką beraštį.“
Kokybiška literatūra - Didžiųjų knygų ( Great Books), Harvardo
klasikos (Harvard Classics) serijos, autobiografijos, Nacionalinės geog-
rajijos žurnalas (National Geography) ir kiti kultūriniai leidiniai, taip
pat įvairių sričių periodika - praplečia mūsų akiratį, keičia mūsų para
digmas ir aštrina „proto pjūklą", ypač jei skaitydami remiamės penk
tuoju įpročiu - siekiame pirma suprasti. Jei knygą skaitome tartum
savo biografiją ir nebandome suprasti, ką iš tiesų norėjo pasakyti au
torius, iš jos bus menka nauda.
Rašymas - tai dar vienas būdas, kaip pagaląsti „proto pjūklą". Fik
suodami popieriuje savo mintis bei įžvalgas, geriau suprantate išmok
tus ar sužinotus dalykus, protas tampa aštresnis, skaidresnis. O rašy
dami gerus laiškus - apie kilnius tikslus, jausmus ir mintis - mokotės
aiškiau galvoti, analizuoti ir pateikti save taip, kad būtumėte kuo ge
riau suprasti.
Organizuodami ir planuodami (tai proto lavinimo formos, labai
susijusios su antruoju ir trečiuoju įpročiais) pirma galvoje sukuriate
savo darbo rezultatą ir suplanuojate, kaip jo sieksite. Tokia yra vaiz
duotės galia - pažvelgti į galutinį savo kelionės tašką; gal kiekvieno
žingsnio nesuplanuosite, tačiau pagrindinius etapus - taip.
Sakoma, kad visi karai laimimi generolų palapinėse. Taigi „galąs-
dami savo pjūklą1*mes kasdien siekiame asmeninių pergalių. Todėl
raginu jus šiai veiklai kasdien skirti valandą. Po vieną valandą kasdien
visą likusį gyvenimą.
Nėra kitokių būdų, kaip prasmingiau galėtumėte praleisti valan
dą, nei siekdami kasdieninių asmeninių pergalių, kurios nulemia vi
sus jūsų tos dienos sprendimus. Ta viena valanda visas kitas valandas
padarys kokybiškesnes - netgi praleistas miegant ir ilsintis. Jūsų fizinė,
dvasinė ir protinė galia tiek sustiprės, kad be vargo sutiksite visus gy
venimo
v
iššūkius.
Žinomas XIX a. amerikiečių dvasininkas Filipsas Bruksas (Philips
Brooks) rasė:
Išaus diena, kai susiremsite su didžiulėmis pagundomis, kai vir

pėsite nuo nepakeliamo sielvarto. Tačiau tikroji gyvenimo kova vyks
ta dabar. Tik ši akimirka nulems, ar sielvarto ir pagundos dieną
garbingai nugalėsite, ar niekingaipralaimėsite. Taurūs būdo bruožai
randasi po ilgą pastangų.
Socialinis-emocinis lygmuo
Fizinis, dvasinis ir protinis lygmenys siejami su pirmaisiais trimis
įpročiais:, su principais, vizija, asmeniniu lyderiškumu, gyvenimo ir
laiko vadyba. O socialinis-emocinis lygmuo labiau siejasi su ketvir
tuoju, penktuoju ir šeštuoju įpročiais', su tarpasmeniniu lyderiškumu,
su tarpusavio priklausomybe, su atjaučiu bendravimu ir kūrybišku
bendradarbiavimu.
Socialinis ir emocinis lygmenys yra smarkiai tarpusavyje susipynę,
nes mūsų emocijos, dažniausiai (bet ne visada) kyla, kai bendraujame
su kitais žmonėmis.
Šį lygmenį atnaujinti laiko reikia nedaug. Tiesiog turime kasdien
bendrauti su žmonėmis. Tačiau bendrauti taip pat reikia mokytis, nes
ne visi esame pasiekę asmeninių pergalių lygį, ne visi išsiugdę ketvirtą
jį, penktąjį ir šeštąjį įpročius, kurie padeda siekti viešųjų pergalių, tai
yra efektyviai bendrauti.
Įsivaizduokite, kad esate svarbus mano aplinkos asmuo - šefas,
pavaldinys, bendradarbis, giminaitis ar šiaip žmogus, su kuriuo priva
lau ar noriu bendrauti. Įsivaizduokite, kad mes turime kartu veikti,
narplioti įvairius nesusipratimus, siekti tikslų, spręsti problemas. Ta
čiau mes žvelgiame į pasaulį pro skirtingus akinius. Jūs matote jauną
merginą, o aš - senutę.
Tada aš pasiremiu ketvirtuoju įpročiu. Ateinu pas jus ir tariu: „Ma
tau, kad mes skirtingai suvokiame šią situaciją. Siūlau susėsti kartu ir
diskutuoti tol, kol rasime abiem priimtiną sprendimą. Ar sutinkate?"

Manau, kad daugelis neabejodami atsakys „taip".
Toliau remiuosi penktuoju įpročiu ir sakau: „Pirmiausia norėčiau
išsiaiškinti jūsų poziciją."
Paskui klausotės pašnekovo ir iš tiesų stengiatės suprasti jo esminę
paradigmą, užuot sukę galvą, kaip čia jums atsikirtus. O paskui pasi
stengiate perpasakoti jo požiūrį taip gerai, kaip tik jis pats jį supranta,
gal net geriau.
Gerai supratę vienas kito pozicijas ir ieškodami išeities, mes remia
mės šeštuoju įpročiu- ieškome trečiosios alternatyvos, sprendimo, ku
ris būtų geresnis už visus pradinius variantus.
Ketvirtasis, penktasis ir šeštasis įpročiai duos naudos tada, kai remsi
mės ne intelektu, o jausmais; taip pat turime jaustis saugūs, antraip šie
įpročiai veikiau bus žalingi.
Kodėl jaučiamės saugūs? Saugumo jausmas nesusijęs su kitų žmo
nių nuomonėmis ar elgesiu. Jo nesukuria nei kitų mums primesti
scenarijai, nei aplinkybės, nei mūsų socialinė padėtis.
Tas pojūtis kyla iš vidaus, iš teisingų paradigmų ir teisingų minčių—
iš pačios širdies ir sielos. Saugūs esame tada, kai gyvename „iš vidaus į
išorę", kai mūsų kasdieniniai įpročiai atspindi mūsų svarbiausias vertybes.
Manyčiau, kad savivertę kelia garbingas elgesys. Netikiu jokia po
puliaria „sėkmės" literatūra, kuri teigia, kad mūsų savivertė priklauso
vien nuo požiūrio ir nuostatų, netikiu, kad dvasios ramybę galime
įsiteigti.
Mūsų saugumą stiprina efektyvi tarpusavio priklausomybė, kūry

biškas bendradarbiavimas, laimėkime abu sprendimai, tikėjimas, kad
dažniausiai turime ne dvi, bet daugiau alternatyvų.
Saugūs jaučiamės tada, kai tarnaujame ir prasmingai padedame ki
tiems. Labai svarbus saugumo šaltinis yra darbas —veikla ir kūryba,
indėlis į visuomenės gerovę. Ir anoniminė veikla —geri jūsų darbai,
apie kuriuos niekada niekam nepasakojate, nes jūsų tikslas yra ne iš
garsėti, o teikti žmonėms laimę ir džiaugsmą. Siekiate ne garbės, o
norite pakeisti pasaulį.
Viktoras Franklis žinojo, kaip svarbu žmogui turėti gyvenimo tikslą

ir prasmę —tai svarbiau už patį gyvenimą, tai - visos mūsų stiprybės
šaltinis. Daktaras Hansas Seljė (Hans Selye), streso teorijos kūrėjas,
sakė, kad ilgą, sveiką ir laimingą gyvenimą gyvena tie žmonės, kurie
tarnauja kitiems, prasmingai keičia jų gyvenimus. Jo paties gyvenimo
principas buvo „užsitarnauk savo artimo meilę“.
Džordžas Bernardas Šou (George Bernard Shaw) rašė:
Tikras gyvenimo džiaugsmasyra paklusti vidineijėgai ir atsiduoti

žmonėms. Būti gamtosjėga, o ne žemės dulke —savanaudiška ir be-
siskundžiancia būtybe, kuri verkšlena, esą gyvenimas nepasirūpino
jos likimu ir pašykštėjo ja i laimės. Aš aukoju savo gyvenimą kitiems,
ir tol, kol būsiu gyvas, šią tarnystę laikysiu didžiausia savoprivilegija.
Noriu būti iki galo išnaudotas, iki man ateis laikas mirti. Kuo sun
kiau dirbu, tuo prasmingiau gyvenu. Aš šlovinu gyvenimą dėl gyve
nimo. Gyvenimas nėra greitai tirpstanti žvakė, o didingas deglas,
kurį man įdavė palaikyti ir kurį turėsiu perduoti ateinantiems. No
riu, kad šis deglas degtų kuo skaisčiau.
Žinomas religinis veikėjas N. Eldonas Teneris (N. Eldon Tanner)

yra pasakęs: „Tarnystė - tai mokestis už teisę gyventi šioje žemėje."
Tarnauti galime įvairiopai. Galime dalyvauti bažnyčios ar labdaros
organizacijos veikloje arba dirbti kitokį prasmingą darbą —kad tik
nebūtų tokios dienos, kai nepadėjome nors vienam žmogui, kai ne-
skleidėme savo besąlygiškos meilės.
P rogram uok k it u s
Daugelis žmonių gyvena pagal kitų parašytus scenarijus, priklauso

nuo kitų nuomonių ir paradigmų. Galima sakyti, kad jie yra tam
tikras socialinis atspindys. Iš esmės mus, tarpusavyje susijusius žmo
nes, formuoja paradigma, teigianti, kad visi esame socialinio atspin
džio dalys. Mes taip pat atspindime vieni kitus.
Galime atspindėti žmones tokius, kokie jie iš tiesų yra. Galime

patvirtinti proaktyvią jų prigimtį, galime juos užprogramuoti orien
tuotis į principus, remtis vertybėmis ir prisiimti atsakomybę. Tikėda
mi, kad „pasaulyje visiems yra vietos" ir savo elgesiu atspindėdami
juos pozityviai, mes nekenkiame sau. Priešingai - sukuriame daugiau
galimybių efektyviai bendradarbiauti su kitais proaktyviais žmonėmis.
Manau, esate sutikę žmonių, kurie pasitikėjo jumis tomis akimir
komis, kai savimi netikėjote net patys. Jie jus „programavo". Ar tas
scenarijus, kurio tie žmonės skatino jus laikytis, nepakeitė jūsų toles
nio gyvenimo?
Ar nenorėtumėte būti tokie patys programuotojai, pozityvių sce
narijų kūrėjai? Kai žmonės, regėdami iškreiptus socialinius atspindžius,
pasirenka klystkelius, jūs galite įkvėpti juos ir parodyti tikrą kelią. Jūs
galite jų klausytis ir juos atjausti. Tuo būdu jūs neatleidžiate jų nuo
atsakomybės, o tik skatinate gyventi proaktyviai.
Tikriausiai matėte miuziklą Žmogus iš Lamanšo. Tai puiki istorija

apie viduramžių riterį, kuris sutiko gatvės moterį, prostitutę. Visi tos
moters gyvenime sutikti žmonės vertė ją gyventi tokį gyvenimą.
Tačiau šis poetiškas riteris išvydo nepaprastai gražią ir mielą mote
rį. Jis įžvelgė jos vertybes, jis jas patvirtino. Jis davė jai naują Dulsinė-
jos vardą —vardą, kuris atspindėjo visiškai kitokią paradigmą.
Pradžioje moteris įnirtingai priešinosi, nes buvo stipriai užprogra
muota kitokiu scenarijumi. Riterį jį laikė tiesiog pamišėliu svajotoju.
Tačiau šis buvo labai atkaklus ir nesiliovė rodęs jai besąlygiškos mei
lės. Galiausiai jis palaužė moters užsispyrimą, paneigė jos senus scena
rijus ir padėjo jai atskleisti savo tikrąją prigimtį. O ji atsakė į tuos
jausmus ir pamažu ėmė keisti gyvenimo stilių. Ji patikėjo, kad iš tiesų
yra tokia, kokią ją norėjo matyti riteris, pradėjo elgtis pagal naująją
paradigmą ir nustebino visus senus pažįstamus.
Vėliau, kai ji grįžo prie senosios paradigmos, riteris, gulėdamas
mirties patale, padainavo nuostabią dainą „Neišsipildžiusi svajonė"
ir pažvelgęs jai į akis sušnabždėjo: „Niekada nepamiršk, kad esi Dul-
sinėja."
Štai klasikinė istorija apie savaime išsipildančiaspranašystes. Vieno

je Anglijos mokykloje kompiuterinė programa klaidingai išanalizavo
mokinių pasiekimus - akademiškais terminais kalbant, klaidingai su
skirstė mokinius {„protingus11ir „kvailus".
Remdamiesi šia klaidinga kompiuterine analize, mokytojai mokslo
metų pradžioje susikūrė klaidingas paradigmas apie mokinių gabumus.
Kai po pusšešto mėnesio klaida išaiškėjo, mokyklos administraci
ja, nieko nesakiusi apie tai mokiniams, nutarė patikrinti jų žinias.
Gauti rezultatai visus apstulbino. Paaiškėjo, kad gabių vaikų intelek
to koeficientas smarkiai smuko vien todėl, kad jie buvo laikomi inte
lektualiai ribotais, nesugebančiais bendradarbiauti ir sunkiai išmoko
mais. Žodžiu, mokytojų susikurta paradigma tapo savaime išsipilsian
čia pranašyste.
Kita vertus, „kvailų" vaikų rezultatai smarkiai pagerėjo. Mokyto
jai, manydami, kad moko gabiuosius vaikus, tikėjo jais, karštai vylėsi
ir laukė daug puikių atsakymų.
Kai mokytojų paklausė, ką jie jautė mokydami pirmąsias semest
ro savaites, šie atsakė: „Dėl kažin kokių priežasčių mūsų metodai pa
sirodė neveiksmingi, todėl nutarėme juos pakeisti". Matydami, kad
neva „protingi" vaikai mokosi prastai („protingi" jie tapo dėl kom
piuterio klaidos), mokytojai padarė išvadą, kad jų mokymo stilius
tikriausiai yra neveiksmingas, todėl ėmė jį keisti ir tobulinti. Moky
tojai buvo proaktyvus žmonės, jie veikė savo įtakos rate, tačiau buvo
nelankstūs, todėl iki šio įvykio nesugebėjo mokyti visų vaikų veiks
mingai.
Kokį savo atspindį žmonės regi mumyse? Ir kokiu būdu tai keičia
jų gyvenimą? Esama daugybės būdų, kaip galime padėti žmonėms
papildyti jų pasitikėjimo sąskaitas. Kuo daugiau įžvelgiame neatskleistų
žmonių galimybių, tuo labiau bendraudami su jais —su sutuoktiniais,
vaikais, bendradarbiais —remiamės vaizduote, o ne atmintimi. Mes
liaujamės kabinę jiems etiketes ir imame matyti juos kaskart kito
kius. Mūsų padedami jie tampa nepriklausomi, išmoksta realizuoti
savo galimybes, ima turiningai ir produktyviai bendrauti.
Gėtė mokė: „Priimk žmogų tokį, koks jis yra, tuomet jis ir bus
toks, koks yra. Priimk žmogų tokį, koks jis galėtų būti ir turėtų būti,
tada jis ir bus toks, kokį jį norėtumėte matyti."
P u sia u sv ir a s a t s in a u jin im a s
Atsinaujinti reikia fiziškai, dvasiškai, protiškai ir emociškai.

Nors labai svarbus kiekvienas lygmuo, optimalių rezultatų galite
tikėtis tik esant jų pusiausvyrai. Jei nesirūpinate vienu, kenčia visi kiti.
Manau, kad tas pats principas taikytinas ne tik žmonėms, bet ir orga
nizacijoms. Fizinį organizacijų lygmenį galima būtų išreikšti ekono
miniais terminais. Protinis, arba psichologinis, lygmuo - tai pripaži
nimas, plėtra ir talentų panaudojimas. Socialinis-emocinis lygmuo -
tai tarpusavio santykiai. O dvasinis lygmuo - tai organizacijos tikslai,
tarnystė visuomenei ir garbinga verslo praktika.
Jei organizacija nesirūpina kuriuo nors vienu iš keturių lygmenų,
tai neigiamai veikia visą organizaciją. Kūrybinė jėga, užuot peraugusi į
pozityvią sinergiją, tampa ribojamąja jėga ir ima stabdyti organizaci
jos plėtrą bei produktyvumą.
Esu matęs daug organizacijų, besirūpinančių vien ekonomika -
kaip užkalti kuo daugiau pinigų. Nors paprastai tokie organizacijų
vadovai kalba apie kitokius tikslus, tačiau širdyje jie trokšta tik
pelno.
Be to, pastebėjau, kad tokioms organizacijoms dažnai būdinga nei
giama sinergija: darbuotojų ir atskirų padalinių konkurencija, intri
gos, protekcijos. Savaime suprantama, be pinigų negali efektyviai eg
zistuoti joks verslas, tačiau pinigai negali būti vienintelė priežastis or
ganizacijai atsirasti. Mes negalime gyventi nevalgę, bet mes gyvename
ne tam, kad valgytumėme.
Esama organizacijų, linkusių į kitą kraštutinumą. Jų vadovai rūpi
nasi vien socialiniu-emociniu lygmeniu. Tokios organizacijos savo ver
tybių sistemoje neturi jokių ekonominių kriterijų ir egzistuoja kaip
savotiškas socialinis eksperimentas. Jos nesinaudoja jokiais efektyvios
veiklos kriterijais, neuždirba pinigų ir greitai žlunga.
Taip pat mačiau organizacijų, kurios puoselėjo net tris lygmenis:

stengėsi tarnauti visuomenei, mokėjo uždirbti pinigus ir rūpinosi sa
vo darbuotojų tarpusavio santykiais, tačiau neskatino ir nepanaudojo
žmonių talentų. Kai nepaisoma psichologinio lygmens, organizacijos
valdymo stilių galima pavadinti geranoriškų autoritariniu, jo rezulta
tas - įvairaus pobūdžio kolektyviniai protestai ir priešiškumas, didelė
darbuotojų kaita ir daugelis kitų tokiai darbo kultūrai būdingų pro
blemų.
Paskiri žmonės ir organizacijos efektyviai veikti gali tik tada, kai
visi keturi jų lygmenys yra ir išmintingai atnaujinami, ir plėtojami.
Antraip veiklos efektyvumas mąžta. Jei keturių lygmenų pažinimas ir
puoselėjimas numatytas organizacijų ir žmonių gyvenimo misijos tei
giniuose, tai yra geras pusiausviro atsinaujinimo pagrindas.
Nuolatinis atsinaujinimas - aukštos kokybės valdymo siekiančių
bendrovių devizas ir Japonijos ekonominio stebuklo šaltinis.
A t s in a u jin im o s in e r g ija
Pusiausviras visų lygmenų atnaujinimas yra optimaliai sinerginis.

Kai „galandate vieną pjūklą", aštrėja ir kiti trys, nes jie tarpusavyje
artimai susiję. Nuo kūno sveikatos priklauso jūsų dvasios būsena, o
kai stipri dvasia, jūs taip pat stiprūs emociškai ir socialiai. Atnaujinę
vieną savo lygmenį, drauge gerinate visus kitus savo gebėjimus.
Septyni įpročiai sukuria optimalią šių lygmenų sinergiją. O vieno ku
rio nors lygmens atnaujinimas padidina jūsų galimybę naudotis visais
septyniais įpročiais. Nors įpročius turite ugdytis iš eilės, ugdydami vie
ną, lavinate ir visus kitus.
Kuo esate proaktyvesni (pirmasis įprotis), tuo stipresni jūsų asme
ninio lyderiškumo bruožai (antrasis įprotis) ir tuo efektyviau jūs tvar
kotės savo gyvenimą (trečiasis įprotis). Kuo efektyviau organizuojate
savo gyvenimą, tuo daugiau II kvadranto darbų sugebate atlikti (sep
tintasis įprotis). Kuo geriau suprantate žmones (penktasis įprotis), tuo
sėkmingiau ieškote sinerginių laimėkime abu sprendimų (ketvirtasis ir
penktasis įpročiai). Kuo labiau ugdotės asmeninės nepriklausomybės
įpročius (pirmasis, antrasis ir trečiasis) tuo efektyviau galite taikyti tar

pusavio priklausomybės įpročius (ketvirtąjį', penktąjį ir šeštąjį). O at
sinaujinimas (septintasis įprotis) aprėpia visus įpročius, juos stiprina.
Atnaujindami fizinį lygmenį, stiprinate savo gebėjimą kurti asmeninę
viziją (pirmasis įprotis), taip pat stiprėja jūsų savivoka, laisva valia ir
proaktyvumas - jūs žinote, kad galite laisvai veikti, o ne pasiduoti
kitų valiai. Tai didžiausia nauda, kurią jums gali duoti kūno mankšta.
Kiekviena kasdienė asmeninė pergalė yra indėlis į jūsų asmeninio sau
gumo sąskaitą.
Atnaujindami dvasinį lygmenį, stiprinate asmeninio lyderiškumo
įprotį (antrąjį). Išmokstate įgyvendinti savo svajones, klausotės sąži
nės balso, imate gyventi savo susikurtą gyvenimą, o ne taip, kaip esate
užprogramuoti, jūsų gyvenimo centre atsiduria teisingi principai, jūs
suformuluojate gyvenimo misijos teiginius. Visa tai yra dar vienas di
džiulis indėlis į asmeninio saugumo sąskaita.
Atnaujindami protinį lygmenį, jūs skatinate savo asmeninį organi
zuotumą (trečiasis įprotis). Jūs sutelkiate dėmesį į II kvadranto darbus
ir nusibrėžiate prioritetinius tikslus. Nuolat mokydamiesi ir kaupda
mi žinias, didinate savo galimybę rinktis. Nes dabar jūsų ekonominis
saugumas priklauso ne nuo jūsų turimo darbo, o nuo jūsų gebėjimo
gaminti: galvoti, mokytis, kurti, pritaikyti žinias. Jūs įgyjate tikrą fi
nansinę nepriklausomybę. Ne pačius turtus, bet gebėjimą juos kurti.
Kasdienės asmeninės pergalės - bent valanda, skirta atsinaujinti fiziš
kai, dvasiškai, protiškai ir emociškai - yra būtinos mokantis septynių
įpročių, tai - jūsų įtakos rato užduotys. Septynių įpročių integravimas į
savo gyvenimą bei orientacija į principus yra II kvadranto veikla.
Atsinaujinimas taip pat yra viešųjų pergalių šaltinis. Atsinaujinda
mi stipriname asmeninį saugumą - „galandame socialinį-emocinį pjūk
lą". Išmokstame veikti savo įtakos rate, išsiugdome gausos sąmonę,
imame nuoširdžiai vertinti skirtybes, džiaugtis kitų žmonių sėkme,
ieškoti laimėkime abu sprendimų.
A u k št y n k y la n ti spir a l ė
Atsinaujinimas yra principas - taip pat ir vyksmas - skatinantis

mus nuolatos tobulėti, kilti pokyčių spirale aukštyn.
Kad prasmingai ir nuolatos tobulėtume, kiltume aukštyn spirale,
turime atsižvelgti dar j vieną labai svarbų aspektą, žmogiškąją savybę, -
savo sąžinę. Kaip yra pasakiusi XVII - XIX a. prancūzų rašytoja ma
dam de Stael: „Sąžinės balsas labai subtilus, todėl j j lengva užslopinti,
tačiau jis pernelyg garsus, kad liktų neišgirstas."
Sąžinė - tai mūsų gebėjimas pasitikrinti, ar vadovaujamės teisin
gais principais.
Sportininkas turi lavinti nervų sistemą ir raumenis, geras moksli
ninkas - intelektą, o sėkmės siekiantis žmogus - sąžinę. Tam reikia
nuoseklumo, vidinės drausmės ir garbingumo. Semkitės įkvėpimo iš
geros literatūros, te jūsų mintys būna taurios ir te tylus sąžinės balsas
visada būna išgirstas.
Kaip prastas maistas ir fizinio aktyvumo stoka menkina sportinin
ko formą, taip įvairios nešvankybės, pornografija ir žemos mintys
užtemdo dvasią ir nustelbia vertybes. Tada mes imame vadovautis
socialine sąžine („Gal niekas nesužinos") ir pamirštame dieviškąją są
žinę, kuri pašnabžda mums, kas iš tiesų yra gera, o kas —bloga.
Dagas Hamaršeldas sakė:
Negalite žaisti su savyje tūnančiu žvėrimi irjuo netapti. Negalite

apgaudinėti kitų ir neišduoti savosios tiesos. Negalite išlikti jautrūs
viduje, jei esate žiaurūs išorėje. Jei kas svajoja turėti gražų sodą, pikt
žolių neveista.
Išsiugdę savivoką, mes privalome pasirinkti tikslus, kurių sieksi

me, ir principus, kuriais vadovausimės, antraip atsiradusią tuštumą
greitai užpildys kiti dalykai —tapsime primityviais ir nuožmiais gyvū
nais, kurių vienintelis tikslas yra išlikti ir daugintis. Žmonės, kurie
vegetuoja tokiame žemame lygmenyje, negyvena savo gyvenimo - už
juos gyvena kiti. Jie yra reaktyvūs, jie nesuvokia, kiek daug juose snau
džia unikalių talentų.
Nėra jokio greito būdo, kaip išsiugdyti sąžinę. Čia galioja derliaus
dėsnis: ką pasėsi, tą ir pjausi - nei daugiau, nei mažiau. Šis dėsnis
nekintantis, todėl kuo tvirčiau vadovaujamės teisingais principais, tuo
tiksliau suvokiame, kaip sutvarkytas pasaulis, tuo tikslesnės yra mūsų
paradigmos ir tikslesni tikrų teritorijų žemėlapiai.
Neabejoju, kad spirališkai tobulėdami taip pat privalome mokytis
išgirsti sąžinės balsą. Sąžinė yra asmeninės laisvės, saugumo, išminties
ir stiprybės šaltinis.
Spirališkas tobulėjimas yra mokymasis, įsipareigojimas ir veiksmas-
kaskart vis aukštesniame lygmenyje. Apsigausime, jei manysime, kad
gana vieno lygmens. Tobulėjimais yra laipsniškas kilimas - moky
masis, įsipareigojimas ir veiksmas, mokymasis, įsipareigojimas ir veiks
mas ir t. t.
AUKŠTYN KYLANTI SPIRALĖ

P a t a r im a i
1. Atsižvelgdami į savo gyvenimo stilių ir pomėgius, surašykite sąrašą

užduočių, kurias norėtumėte atlikti, siekdami išsaugoti sveikatą.
2. Išsirinkite vieną užduotį - ją atlikti bus jūsų kitos savaitės tikslas.
Savaitės gale įvertinkite savo pažangą. Jeigu nepavyko, pagalvoki
te: gal šio tikslo atsisakėte dėl svarbesnių vertybių. O gal nesugebė
jote elgtis taip, kaip diktuoja jūsų vertybės.
3. Susikurkite panašias dvasinio ir protinio lygmenų atnaujinimo už
duotis. Atnaujindami socialinį-emocinį aspektą, surašykite santy
kius, kuriuos norėtumėte pagerinti, arba specifinius atvejus, kur
pasiekta visuotinė pergalė padidintų jūsų veiksmų efektyvumą. Su
sikurkite savaitinius kiekvieno lygmens tobulinimo tikslus. Įgy
vendinkite juos ir įvertinkite.
4. Įsipareigokite kiekvieną savaitę susikurti specifines pagaląskpjūklą
užduotis, atlikite jas ir įvertinkite savo darbo efektyvumą bei re
zultatus.
I r v ė l iš v i d a u s į i š o r ę
Viešpats veikia iš vidaus į išorę.
Pasaulis —iš išorės į vidų.
Pasaulis ištraukia žmones iš skurdo.
Kristus ištraukia skurdą iš žmonių,
todėlpatys žmonės gali išbristi iš skurdo.
Pasaulisformuoja žmogų, keisdamasjo aplinką.
Kristus keičia žmogų, todėl žmogus pats
gali keisti aplinką.
Pasaulis keičia žmogaus elgesį,
o Kristus —pačią žmogaus prigimtį.
- E zra T ap t B en so n
I''!orėčiau jums papasakoti istoriją iš savo gyvenimo, kuri, manau,

atspindi šios knygos esmę. Tikiuosi, kad suprasite, su kokiais princi
pais siejasi mano pasakojimas.
Universitete, kuriame dėsčiau, pasiėmiau metines kūrybines atos
togas ir visam šiam laikotarpiui su šeima išvykau Havajus, į Lajė mies
telį šiaurinėje Oahu salos pakrantėje.
Kai įsikūrėme, suplanavome savo dienotvarkę taip, kad galėtume
efektyviai dirbti ir maloniai leisti laiką.
Rytais bėgiodavome paplūdimyje, paskui du mūsų vaikai, basi ir
vien su trumpomis kelnikėmis, eidavo į mokyklą, o aš užsidarydavau
savo darbo kambaryje nuošaliame vietinio koledžo pastate šalia nen
drių lauko. Gražioje ir tylioje aplinkoje galėjau ramiai dirbti, netruk
domas telefoninių skambučių, susirinkimų ir kitų darbų.
Tame pačiame pastate, kitame jo sparne, buvo įsikūrusi bibliote

ka. Kartą apžiūrinėdamas lentynas atkreipiau dėmesį į vieną knygą.
Atsiverčiau ir perskaičiau pirmą pasitaikiusią frazę - ir ji pakeitė visą
tolesnį mano gyvenimą.
Tą pastraipą as paskui skaičiau daugybę kartų. Jos mintis buvo
tokia: tarp stimulo ir atsako egzistuoja tuščia erdvė, spraga, ir nuo to,
kuo mes ją užpildysime, priklauso mūsų tobulėjimas ir laimė.
Vargu ar galėčiau apsakyti, kaip smarkiai ši idėja pakeitė mano
mąstymą. Nors buvau auklėjamas autodeterminizmo („būk savo li
kimo šeimininkas") filosofijos dvasia, „spraga tarp stimulo ir atsako"
suteikė man naujų jėgų. Išgyvenau tikrą vidinį perversmą. Tai buvo
idėja, „kurios laikas atėjo."
Kuo giliau aš ją analizavau, tuo labiau ji keitė mano gyvenimo
paradigmą. Tarsi stebėjau save iš šalies. Jaučiausi esąs toje erdvėje tarp
stimulo ir atsako. Jaučiau, kad turiu vidinę laisvę pasirinkti savo atsa
ką, kad galiu netgi tapti stimulu arba bent jau jį keisti, o gal ir apskri
tai ignoruoti.
Po šio išgyvenimo aš ir Sandra pradėjome bendrauti kitaip - gi
liau. Prieš pat vidurdienį atvažiuodavau su savo senu raudonu moto
ciklu „Honda-90" pasiimti jos ir dviejų dar nelankančių mokyklos
mūsų vaikų, vienas įsitaisydavo tarp mudviejų, kitas - man ant kelių,
paskui mes važiuodavome į nendrių lauką, šalia kurio buvo koledžas.
Važiuodavome neskubėdami, gal valandą, ir tiesiog kalbėdavomės.
Vaikams tos kelionės labai patiko ir jie nekeldavo jokio triukšmo.
Kelyje retai sutikdavome kokį automobilį, o mūsų motociklas va
žiuodavo labai tyliai, todėl puikiai girdėdavome vienas kitą. Paskui,
privažiavę paplūdimį, palikdavome motociklą ir pėsčiomis eidavome
gal 200 jardų į kokią nuošalią vietelę, kur valgydavome atsivežtus
pietus.
Vaikai mėgaudavosi smėlėtu paplūdimiu ir skaidriu tekančiu per
salą upeliu, o mudu su Sandra kalbėdavomės. Tikriausiai nereikia di~
dėlės vaizduotės, kad suprastumėte, kokį pasitikėjimo ir supratingu-
mo lygį mes pasiekėme taip prasmingai bendraudami kasdien po dvi
valandas ištisus metus.
IR VĖL IŠ VIDAUS j IŠORĘ 323
Iš pradžių mes kalbėdavomės apie įdomius žmones, idėjas, įvy

kius, vaikus, mano rašomą knygą, mūsų šeimą, ateities planus ir pa
našiai. Tačiau po truputį mūsų bendravimas darėsi vis prasmingesnis,
mes pradėjome dalytis mintimis apie savo vidinius pasaulius - apie
tai, kaip buvome išauklėti, apie savo gyvenimo scenarijus, apie jaus
mus ir abejones. Mes tarsi stebėjome save iš tarp stimulo ir atsako
esančios erdvės ir tyrinėjome savo pasaulį - kaip jį buvo suformavu
sios mūsų elgesio programos.
Mes pradėjome jaudinančią kelionę į savo vidines erdves, ir ten
aptikti dalykai pasirodė kur kas prasmingesni ir įdomesni negu išori
nis pasaulis.
Be abejo, ne viskas vyko kaip sviestu patepta. Kartais užkliudyda-
vome jautriausias vienas kito stygas, tapdavome labai atviri bei pažei
džiami. Vis dėlto tokių įžvalgų laukėme daug metų. Kai galiausiai iš
kalbėjome pačius skaudžiausius ir subtiliausius dalykus, pasijutome
tarsi pasveikę nuo kažin kokios ligos.
Mes vienas kitą rėmėme, drąsinome, skatinome dar labiau gilintis
į tuos vidinius dalykus.
Taip bendraudami mes laikėmės dviejų nerašytų taisyklių. Pirma
taisyklė buvo „niekada nezonduoti". Jei vienas iš mūsų atverdavo sa
vo giliausius ir pažeidžiamiausius klodus, kitas liaudavosi klausinėjęs
ir tik klausydavo, nuoširdžiai stengdamasis suprasti. Tokiomis aki
mirkomis klausinėti būtų buvę grubu, pernelyg logiška ir valdinga.
Bendraudami mes tyrinėjome naujas ir klaidžias dvasines erdves, jos
gąsdino ir kėlė abejonių.
Kita nerašyta taisyklė, kuriai mes niekad nenusižengdavome, buvo
iškart nutraukti pokalbį, jei tema vienam iš mūsų pasidarydavo per
nelyg skausminga. Tada pratęsdavome kitą dieną arba net po kelių
dienų, kai jausdavomės saugūs apie tai kalbėti. Buvo daugybė neatsa
kytų klausimų, tačiau mes neskubėjome, nes žinojome, kad anksčiau
ar vėliau rasime visus atsakymus - galbūt tada, kai šioje puikioje ap
linkoje geriau pažinsime save ir savo santuoką.
Pačios sudėtingiausios - beje, ir vaisingiausios - mūsų bendravi
mo akimirkos stodavo tada, kaip mes prisiliesdavome vienas prie kito
savo skauduliais. Kadangi situaciją abu vertinome labai subjektyviai,

tos neutralios erdvės tarp stimulo ir atsako nebeliko. Santykių pavir
šiun iškilo vienas kitas negeras dalykas. Tačiau abu troškome išsiaiš
kinti nesusipratimus, todėl pamažu, nuolat grįždami prie temų, apie
kurias dar vakar negalėjome kalbėti, juos išnarpliojome.
Viena iš tokių sudėtingų temų buvo kai kurie mano vaikystės po
linkiai. Mano tėvas buvo labai uždaras žmogus - santūrus ir itin atsar
gus. O motina, priešingai, buvo atvira, spontaniška ir mėgo bendrau
ti. Jutau, kad manyje buvo susipynę abiejų tėvų bruožai. Kai pasijau
davau nesaugus, elgdavausi kaip tėvas - užsisklęsdavau savyje ir sau
giai stebėdavau, kas dedasi aplinkui.
Sandra veikiau priminė mano motiną - ji buvo labai draugiška,
nuoširdi ir spontaniška. Per daugelį kartu pragyventų metų pasitaikė
atvejų, kai jos atvirumas man kartais atrodydavo visiškai netinkamas,
o jai, priešingai, rodėsi, kad mano santūrumas ne tik kenkia man pa
čiam, bet ir žeidžia bei skaudina aplinkinius. Taigi kartą pradėjome
kalbėti apie šias ir kitas mūsų bendravimo problemas. Labai vertinau
Sandros supratimą ir išmintį bei jos norą padėti man pasidaryti atvi
resniam, dosnesniam, jautresniam ir draugiškesniam.
Kita sudėtinga problema, kurią norėjome išsiaiškinti, buvo San
dros „blogas įprotis" - jis man atrodė nelogiškas ir daugelį metų mane
erzino: aš niekaip negalėjau suprasti jos užsispyrimo pirkti tik Frigi-
daire bendrovės buitinius elektros prietaisus. Kitų gamintojų prekės
jai tiesiog neegzistavo. Bendro gyvenimo pradžioje, kai mūsų finansi
niai ištekliai buvo labai maži, ji versdavo mane važiuoti 50 mylių į
miestą vien tam, kad galėtume nusipirkti vieną ar kitą Frigidaire pre
kę, jei jos nebūdavo mūsų mažame universitetiniame miestelyje.
Toks jos užsispyrimas mane išties nervino. Laimei, kai tą prekę
įsigydavome, viskas grįždavo į savo vietas. Tačiau kai ateidavo laikas
ieškoti kitos, reaguodavau labai jautriai. Ši problema man simboliza
vo iracionalų mąstymą ir keldavo tikrą neigiamų jausmų audrą.
Tokiais atvejais paprastai imdavausi beprasmės užsisklendimo tak
tikos. Man tuomet atrodydavo, kad vienintelis būdas išspręsti šią pro
blemą buvo iš viso jos nespręsti - mat bijojau prarasti kantrybę if
IR VĖL IŠ VIDAUS Į IŠORĘ 325
leptelėti ką nors nederama. Vis dėlto kartais išsprūsdavo koks piktas

žodis, ir vėliau turėdavau už tai atsiprašinėti.
Labiausiai mane erzino ne tai, kad jai patiko Frigidaire prekės - jau
pats jos pasirinkimas atrodė visiškai nelogiškas ir nepagrįstas. Maniau,
kad jeigu ji prisipažintų, kad elgiasi neracionaliai ir skatinama emoci
jų, aš tokiam jos pasirinkimui nesipriešinčiau. Tačiau ji buvo įsitiki
nusi savo teisumu, ir tai mane dar labiau liūdino.
Apie Frigidaire problemą prakalbome ankstyvą pavasarį. Šiam po
kalbiui mus subrandino ankstesnis mūsų bendravimas. Mes griežtai
laikėmės savo nerašytų taisyklių - nezonduoti ir netęsti pokalbio, jei
vienam iš mūsų ar abiem tema pasirodytų pernelyg skausminga.
Aš niekuomet nepamiršiu dienos, kai mudu pagaliau prakalbome
apie Frigidaire. Tą dieną paplūdimyje neužbaigėme šio pokalbio ir
ilgai tiesiog važinėjome nendrių lauku, nenorėdami pažvelgti vienas
kitam į akis. Tai buvo sena ir ilgai slopinta problema, su kuria siejosi
daugybė nuoskaudų. Žinoma, tas dalykas nebūtų išardęs mūsų santy
kių, tačiau mes siekėme harmoningai bendrauti, todėl viskas mums
buvo svarbu.
Aš ir Sandra nustebome, kiek daug išmokome. Mes iš tiesų tapo
me sinergiški. Sandra pagaliau pradėjo aiškinti ir tikriausiai pirmą kartą
pati suprato tikrąją tokio savo „blogo įpročio" priežastį. Ji papasakojo
apie savo tėvą, apie tai, kaip daugelį metų jis dirbo istorijos mokytoju
ir repetitoriumi, tačiau labai mažai uždirbdavo. Galų gale jos tėvas
ėmėsi buitinių elektros prietaisų verslo. Ekonominio nuosmukio me
tais tas verslas būtų žlugęs, tačiau tėvą parėmė Frigidaire.
Sandros santykiai su tėvu buvo nepaprastai artimi. Kai jis grįždavo
namo po sunkios darbo dienos ir priguldavo atsikvėpti, Sandra masa
žuodavo jam kojas ir dainuodavo. Ji prisimena daugelį nuostabių aki
mirkų, praleistų drauge. Jis atvirai pasakodavo apie savo rūpesčius,
verslo planus ir kartais užsimindavo, kad jaučiasi dėkingas Frigidaire
bendrovei - jie sumokėjo už jo inventorių ir taip išgelbėjo verslą.
Tėvas su dukra bendravo artimai ir spontaniškai, o tokioje natūra
lioje aplinkoje žmogus programuojamas stipriausiai, tada susikuriami
vaizdiniai bei mintys giliai įstringa jo pasąmonėje. Sandra šią detalę
atgaivino atmintyje tik dabar, kai prisiminė saugumo jausmą, kurį

anuomet jautė natūraliai ir spontaniškai bendraudama su tėvu.
Kad išsiaiškintų keistą užgaidą pirkti tik Frigidaire prietaisus, San
dra atliko neįtikėtiną kelionę į praeitį. Pajutau jai didžiulę pagarbą.
Supratau, kad ne elektros prietaisai jai buvo svarbūs. Ji tiesiog buvo
ištikima tėvui ir jai buvo svarbūs jo poreikiai.
Atsimenu, kaip po šio pokalbio abu apsiverkėm. Ne todėl, kad
Sandra pagaliau suprato savo keisto elgesio priežastį, bet dėl vis didė
jančios pagarbos vienas kitam. Mes supratome, kad kartais iš pažiūros
maži dalykai dažnai slepia sudėtingus praeities išgyvenimus. Kai rim
tas problemas regime kaip smulkmenas ir jas sprendžiame nežinoda
mi jų priežasčių, galime sutrypti švenčiausią kito žmogaus žemę.
Tie keli kartu praleisti mėnesiai buvo nepaprastai turiningi. Mūsų
ryšiai taip sustiprėjo, jog vienas kito mintis pradėjome suprasti iš pu
sės žodžio. Išvykdami iš Havajų, nusprendėme ir toliau taip bendrau
ti. Jau daugelį metų mes progai esant sėdamės ant motociklo arba, jei
blogas oras, į automobilį, ir važiuojame kur nors pasikalbėti. Mes su
pratome, kad mylėti - tai nuolatos kalbėti, ypač apie jausmus. Mes
stengiamės bent keletą kartų per dieną pabendrauti netgi tuomet, kai
būnu išvykęs namų. Bendravimas - tai tarsi prisilietimas prie namų
pamato —prie laimės, saugumo ir vertybių šaltinio.
Manyčiau, Tomas Vulfas (Thomas Wolfe) klydo*. Galite sugrįžti
nam o-)zig\i namuose yra puoselėjami tarpusavio ryšiai ir brangina
ma draugystė.
K artų ryšys
Po tų nuostabių bendravimo su Sandra mėnesių, kai abu išmoko

me išmintingai naudotis spraga tarp stimulo ir atsako, pradėjome keistis
„iš vidaus į išorę".
* Thomas Wolfe (1900 - 1938) - amerikiečių rašytojas. Čia turimas

galvoje jo romanas Niekada nebegrįši namo ( You C ant Go Home Again)
(red.).
Pirmiau bandėme bendrauti „iš išorės į vidų". Mylėdami vienas

kitą, savo skirtybių problemas sprendėme bandydami keisti vienas
kito požiūrius, bandėme mokytis bendravimo metodų ir elgesio tech
nikų. Tačiau tokie „tvarsčiai" ir „aspirinas" padėdavo neilgai. Kol ne
perpratome ir nepakeitėme savo paradigmų, chroniškos problemos
niekur neišnyko.
Pradėję elgtis „iš vidaus į išorę", mes ėmėme pasitikėti vienas kitu
ir atvirai išsiaiškinome savo nesutarimus - tai niekada nebūtų pavykę,
jei ir toliau būtume bendravę „iš išorės į vidų" metodais. Iš šių šaknų
išaugo nuostabių vaisių medis: laimėkime abu santykiai ir abipusis
supratimas. Mes perrašėme savo scenarijus ir pagrindinį dėmesį ėmė
me skirti II kvadranto darbams.
Ir dar mes supratome štai ką: kaip tėvai formavo mūsų gyvenimą,
taip ir mes veikiame bei formuojame savo vaikų gyvenimą ir kuriame
jiems scenarijus, kartais sąmoningai to nesuprasdami. Todėl troško
me įsitikinti, kad mūsų pamokymai ir priesakai, kuriuos mes per
duodame ateinančioms kartoms, yra paremti teisingais principais.
Šioje knygoje visų pirma atkreipiau dėmesį į mums primestus sce
narijus, kuriuos mes norėtume pakeisti savo proaktyvia gyvensena.
Tačiau atidžiau juos tyrinėdami pastebėsime, kad jų esama ir puikių,
mes juos aklai priėmėme kaip savaime suprantamą dalyką. Todėl tu
rime padėkoti žmonėms, kurie gyveno iki mūsų ir perdavė mums
teisingus principus. Tie žmonės tarsi veidrodis atspindėjo mus to
kius, kokie buvome, ir parodė mums, kokie galime būti.
Kiekvienoje šeimoje tarp kartų egzistuoja transcendentalus ryšys.
Kai šeimos arba giminės nariai susiję tarpusavio priklausomybės ry
šiais, tėvai, seneliai, tetos, dėdės, pusbroliai ir pusseserės įgauna jėgos
suprasti, kas jie iš tikrųjų yra, kokį gyvenimą gyvena ir kokių tikslų
siekia.
Nuostabu, kai vaikai gali pasikliauti savo „gentimi", kai jaučia,
jog jais rūpinasi ištisas būrys artimų žmonių, nors galbūt šie yra išsi
barstę po visą pasaulį. Jeigu vienas iš jūsų vaikų turi sunkumų ir neno
ri bendrauti su jumis, galbūt jis gali kreiptis į jūsų brolį ar seserį, ir jie
kuriam laikui gali tapti jų tėvu ar motina, patarėju ar herojumi.
Seneliai, kurie be galo myli savo anūkus, yra patys brangiausi žmo
nės pasaulyje. Koks tai puikus teigiamas socialinis veidrodis! Tokia
yra mano motina. Nors dabar jai beveik aštuonios dešimtys, ji nuo
širdžiai domisi kiekvienu savo vaikaičiu ir rašo mums meilės kupinus
laiškus. Vieną tokių aš kartą skaičiau lėktuve, ir man skruostais riedė
jo ašaros. Galiu jai paskambinti nors šį vakarą ir neabejoju, kad ji
pasakytų: „Stephenai, aš tave myliu ir manau, jog tu esi nuostabus." Ji
nuolatos patvirtina savo meilę man ir tikėjimą manimi.
Šeimoje, kurią sudaro kelių kartų šeimynykščiai, klesti vaisingi ir
prasmingi santykiai, jie - pasitenkinimo ir laimės šaltinis. Daugelis
žmonių supranta tokio bendravimo svarbą. Prisiminkime, kaip mes
patys neseniai didžiavomės savo kilme. Kiekvienas iš mūsų turi šak
nis, kiekvienas gali nustatyti savo protėvius.
Svarbiausias taip elgtis skatinantis motyvas yra rūpestis savo vai
kais ir vaikaičiais, taip pat ir viso pasaulio ateinančia karta. „Yra tik
du vertingi dalykai, kuriuos galime palikti savo vaikams - šaknys ir
sparnai."
T a pim a s k e it ė ju
Be visa ko kita, aš tikiu, kad „duoti sparnus" savo vaikams - tai

duoti jiems jėgos atitrūkti nuo neigiamo scenarijaus, kuris jiems buvo
perduotas praėjusių kartų. Mano draugas ir kolega dr. Teris Vorneris
(Terry Warner) tokius žmones vadina „keitėjais". Užuot tiesiog per
davę tuos scenarijus ateinančioms kartoms, jūs juos galite pakeisti.
Tokiu būdu mes galime sukurti puikius santykius.
Jeigu tėvai jus vaikystėje skriausdavo, tai dar nereiškia, jog jūs turi
te skriausti savo vaikus. Nors tikėtina, kad jūs elgsitės pagal tokį patį
scenarijų kaip ir jūsų tėvai, tačiau jei esate proaktyvus, tą scenarijų
galite perrašyti. Jūs galite pasirinkti ne tik neskriausti savo vaikų - jūs
galite perteikti jiems teigiamus scenarijus, įkvėpti pasitikėjimo.
Įrašykite šią užduotį į savo gyvenimo misijos teiginius, saugokite
ją mintyse ir širdyje. Įsivaizduokite, kad ją kasdien atliekate - tai jūsų
kasdienė asmeninė pergalė. Pamilkite savo tėvus, atleiskite jiems, o
jeigu jie dar gyvi, pasistenkite juos suprasti ir užmegzkite su jais gerus
santykius.
Polinkis, keliavęs iš kartos j kartą, gali pasibaigti. Jūs esate keitėjas -
jungtis tarp praeities ir ateities. Ir jūsų paties pasikeitimas gali paveikti
daugelio žmonių gyvenimus ateityje.
Galingas XX a. keitėjas Anvaras Sadatas paliko žmonijai palikimą -
jis atskleidė pačią pokyčių prigimtį. Šis politikas stovėjo tarp arabų
šalių ir Izraelio - ten, kur viešpatavo įtarumas, baimė, neapykanta ir
nesantaika, kur brendo neišvengiamas konfliktas. Šalių derybos bū
davo žlugdomos pačiomis įvairiausiomis dingstimis, netgi dėl ne vie
toje padėtų kablelių ir taškų rengiamose sutartyse.
Ir štai tada, kai visi kiti bandė narplioti šį nesutarimų kamuolį
„skabydami piktžolių lapelius11, Sadatas, prisiminęs kalėjimo vienutė
je praleistas dienas, ėmėsi blogį rauti su šaknimis. Tokiu būdu jis
pakeitė milijonų žmonių istoriją. Štai ką jis rašo savo autobiografijoje:
Tada beveik nesąmoningai ašpažadinau savyje stiprybę, įgytą Kai

ro kalėjimo vienutėje —galite tai pavadinti talentu ar gebėjimu
keistis. Labai sudėtingoje situacijoje supratau, kad negaliu tikėtis sėk
mės, jeigu neapsiginkluosiu būtinaispsichobginiais ir intelektualiais
ginklais. Toje nuošalioje vietoje apmąstydamas gyvenimą ir žmogaus
prigimtį, supratau vieną tiesą: tas, kuris neįgaliperausti savo minčių
audinio, niekuomet negalės pakeisti tikrovės dalykų, taigi niekada
nepasieksjokiospažangos.
Tikrieji pokyčiai prasideda viduje ir baigiasi išorėje. Jūs nieko ne

pasieksite, jeigu imsite „skabyti lapus", jeigu imsite naudotis visuome
ninės etikos technikomis. Pokyčiai rasis tada, kai imsitės šaknų, kai
susirūpinsite savo paties mintimis bei fundamentaliomis paradigmomis.
Šveicarų filosofas Henris Amielis (Henry Frederic Amiel) sakė:
Moralinė tiesa gali būti suvoktaprotu. Ją taip pat galimajausti ir

gyventi pagalją. Vis dėlto ja i nusižengiame, kad ir kaip j i gitai yra
įsišaknijusi mumyse. Po sąmonės sluoksniu slypi pati mūsų esybė —
mūsų substancija, esatis. Tik tos tiesos, kurios pasiekė šią sferą, kurios
tapo mumis, kurios pasidarė spontaniškos ir kurių mes laikomės va
lingai ir nevalingai, sąmoningai ir nesąmoningai, yra tikra mūsų gy
venimo dalis —kitaip tariant, daugiau negu būdo bruožas. Ir tol, kol
tarp Tiesos ir mūsų yra tuščia erdvė, tol mes liekame nuošalėje nuo
jos. Troškimas gyventi nėra tas pats kas gyvenimas. Dieviškumas -
štai kas yra tikslas. Tuomet galime pasakyti, jog tiesa tapo mūsų am
žinai. Ji ne kažin kur nuošalėje, j i netgi ne mumyse. Ji —tai mes, o
mes - tai ji.
Gyvenimas santarvėje su savimi, su mylimais žmonėmis, su drau

gais ir bendradarbiais yra geriausias ir pats saldžiausias septynių įpročių
vaisius. Daugelis iš mūsų to vaisiaus yra ragavę, taip pat daugeliui
pasitaikė ragauti kartaus nesantaikos vaisiaus, todėl mes žinome, ko
kia brangi ir trapi yra santarvė.
Gyventi santarvėje, mylėti žmones ir jiems tarnauti nėra paprasta.
Turime būti harmoningos asmenybės. To negalima pasiekti greitai.
Tačiau tai įmanoma. Tai prasideda troškimu savo gyvenimo centre
turėti teisingus principus, paskui sulaužome paradigmas, orientuotas
į kitus centrus, ir atsikratome tų įpročių, kurie laiko mus ribotoje
komforto zonoje.
Kartais klystame ir dėl to vėliau apgailestaujame. Tačiau jeigu pra
dėsime nuo kasdienių asmeninių pergalių ir keisimės „iš vidaus į iš
orę", mums tikrai pasiseks. Mes pasėjame sėklą, kantriai ravime pik
tžoles, prižiūrime augalą ir jaudindamiesi stebime, kaip jis auga, ir štai
galų gale ateina diena, kai galime paragauti nepaprasto vaisiaus. Tas
vaisius - darnus gyvenimas ir sėkmė.
Ir vėl pacituosiu Ralfą Valdą Emersoną: „Jeigu mes nuoširdžiai
stengiamės, galiausiai mums tampa lengviau - tai ne darbas palengvė
jo, o tapome gabesni."
Orientuodamiesi į teisingus principus ir savo veiklą derindami su
vis didėjančiais gebėjimais, mes kuriame savo sėkmę, taip pat padeda
me jos siekti savo vaikams ir vaikaičiams.
A u t o r ia u s pa st a b a
Baigdamas šią knygą, norėčiau pasidalyti savo nuomone, kas gi yra

teisingų principų šaltinis. Taigi aš tikiu, jog tie principai - tai gamtos
dėsniai, taip pat tikiu, kad jų šaltinis yra Dievas, visų mūsų Kūrėjas ir
Tėvas, ir iš Jo taip pat kyla mūsų sąžinė. Ir dar tikiu štai kuo: jeigu
žmonės gyvens pagal Dievo įkvėptą sąžinę, jie tobulės, kol realizuos
visas iš prigimties gautas galimybes. O kas negirdi sąžinės balso, tas
yra panašus į gyvulį.
Tikiu, jog yra žmogiškosios prigimties dalis, kurios nepaliečia nei
teisinė, nei švietimo sistemos. Ją tegali pasiekti tik Dievas. Manau,
jog mes, žmonės, negalime tobulėti patys. Kiek mes paklūstame tei
singiems principams, tiek dieviškųjų gebėjimų bus suteikta mūsų tiks
lams įvykdyti. Tejaras de Šardenas (Teilhard de Chardin) sakė: „Mes
nesame žmonės, turintys dvasią. Mes esame dvasios, gyvenančios žmo-
nių gyvenimą."
Aš, siekdamas šioje knygoje aprašytų dalykų, kovojau. Ir ne veltui.
Mano gyvenimas prisipildė prasmės, aš galiu mylėti, tarnauti žmo
nėms ir vėl bandyti.
Pakartosiu T. S. Elioto žodžius, kurie puikiai išreiškia mano as

meninius atradimus bei įsitikinimus: „Turime nesiliauti ieškoję tol,
kol galų gale grįšime ten, nuo kur buvome pradėję, ir pažvelgsime į tą
vietą kaip į visai nematytą."
B a ig ia m a s is ž o d is :
D a ž n ia u s ia i m a n
UŽDUODAMI KLAUSIMAI
/Ltvirai kalbant, kai kurie asmeninio pobūdžio klausimai mane trik

do. Tačiau žmonės taip dažnai juos užduoda, jog įtraukiau juos į šią
knygą. Daugelį šių klausimų ir atsakymų į juos taip pat sudėjau į kitą
savo knygą —Gyvenimas su septyniais įpročiais (Living the 7 Habits).
Savo knygą išleidote 1989 metais. Nuo to laiko prabėgo daug

metų, jūs įgijote daugiau patirties. Ką dabar pakeistumėte,
pridėtumėte ar išbrauktumėte iš knygos?
Sakau jums atvirai ir atsakingai: nekeisčiau nieko. Galbūt į kai ku
rias temas labiau įsigilinčiau ir pateikčiau praktinių patarimų, tačiau
tą vėliau padariau kitose knygose.
Pavyzdžiui, kai adikome apklausas, paaiškėjo, kad 250 000 mūsų
respondentų mažiausiai paiso trečiojo įpročio. Todėl 1996 metais aš
išleidau knygą Pradėk nuo svarbiausių dalykų (First Things First), ku
rioje nuodugniai išanalizavau antrąjį ir trečiąjį įpročius, taip pat patei
kiau papildomos medžiagos ir apie kitus įpročius.
Knygoje Šeimos, kurioms labai sekasi, ir septyni jų įpročiai (The 7
Habits ofHighly Effective Families) aprašiau, kaip remiantis septyniais
įpročiais kurti laimingas ir tvirtas šeimas.
O štai mano sūnus Šynas labai patrauklia, įdomia ir pamokoma
forma septynis įpročius pritaikė paaugliams: jis parašė knygą Paaugliai,
kuriems labai sekasi, ir septynijų įpročiai (The 7 Habits ofHighly Effec
tive Teens).
Mums rašo dešimtys tūkstančių žmonių. Jie pasakoja apie tai, ko
kį kūrybinį potencialą savyje atskleidė, kai ėmė gyventi pagal septynis
įpročius. Septyniasdešimt šešios jų istorijos sudėtos į knygą Gyvenimas
su septyniais įpročiais. Jos byloja apie tai, kaip teisingi principai gali
pakeisti asmeninį ir profesinį gyvenimą, beje, visai nepriklausomai
nuo įvairių situacijų ar tų žmonių patirties.
Ką nauja sužinojote apie septynis įpročius vėliau, jau knygai

pasirodžius?
Daug sužinojau, daug kuo iš naujo įsitikinau. Paminėsiu tik de
šimt dalykų.
1. Svarbu suprasti, kuo skiriasi principai nuo vertybių. Principai -

tai gamtos dėsniai, nepriklausantys nuo mūsų, bet nuo jų pri
klauso mūsų veiksmų padariniai. Vertybės yra vidiniai, subjek
tyvūs dalykai, kuriais mes tikime. Jie lemia vienokį ar kitokį mūsų
elgesį. Puiku, jei principus laikome vertybe, leidžiančia siekti no
rimų rezultatų dabar ir ateityje - štai kas, mano supratimu, yra
efektyvios veiklos esmė. Savo vertybių sistemą turi kiekvienas
žmogus, netgi nusikaltėlių gaujos. Vertybės lemia elgesį, o prin
cipai - to elgesio padarinius. Principai nuo mūsų visiškai nepri
klauso. Jie egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų - ar mes juos
pripažįstame, ar jų nepripažįstame, ar tikime jais, ar netikime, ar
paisome jų, ar ignoruojame. Tikiu, kad aukščiausia iš visų verty
bių yra nuolankumas. Nuolankumas - tai žinojimas, kad ne vis
kas nuo mūsų priklauso, kad daug ką lemia principai, todėl mes
turime jiems paklusti. Išdidumas - tai įsitikinimas, kad viskas
priklauso nuo mūsų, o kadangi mūsų elgesys priklauso nuo mū
sų vertybių, mes galime elgtis, kaip mums patinka. Be abejo,
mes galime pasirinkti, kaip pasielgti, tačiau mūsų poelgio rezul
tatas priklauso nuo principų, o ne nuo mūsų vertybių. Todėl
turime principus laikyti vertybe.
BAIGIAMASIS ŽODIS 335
2. Surinkęs apie savo medžiagą informaciją iš visų pasaulio kampelių

padariau išvadą, kad šie principai yra visuotiniai. Nors įvairios kul
tūros juos interpretuoja skirtingai, tačiau patys principai niekada
nesikeičia. Septyniuose įpročiuose įkūnytus principus aptikau visose
pagrindinėse pasaulio religijose ir mokydamas tuose kraštuose ne
kartą citavau tų religijų šventraščius. Tą dariau Tolimuosiuose Ry
tuose, Indijoje, Azijoje, Australijoje, pietinės Ramiojo vandenyno
dalies salose, Pietų Amerikoje, Europoje, Šiaurės Amerikoje, Afri
koje, taip pat bendraudamas su Amerikos čiabuviais ir kitų tautų
gyventojais. Visi mes, vyrai ir moterys, turime panašių problemų,
panašių rūpesčių ir jaučiame poreikį laikytis tų pačių principų. Pa
vyzdžiui, turime vidinį teisingumo jausmą, suvokiame, kad dera
taip elgtis, kad laimėtų visi. Taip pat mumyse užkoduoti moralinės
atsakomybės, tikslingumo, padorumo, pagarbos, bendradarbiavi
mo, bendravimo ir atsinaujinimo principai. Jie yra visuotiniai. Ta
čiau jų pritaikymo būdai yra skirtingi. Kiekviena kultūra šiuos visuo
tinius principus interpretuoja savaip.
3. Mačiau, kokią naudą duoda organizacijoms septyni įpročiai, nors,
kalbant apie organizacijas, terminas „įpročiai" gal ir netiktų. Nor
mos, papročiai, moraliniai ir socialiniai kodeksai —tai organizacijų
įpročiai. Organizacijos taip pat turi sistemas, darbo praktiką ir pro
cedūras. Tuos dalykus taip pat galima laikyti organizacijų įpro
čiais. Organizacijose dirba žmonės, ir kiekvienas veiksmas yra in
dividualus veiksmas, nors jis ir yra dalis kolektyvinio darbo, atlie
kamo tam tikroje struktūroje, vykstant tam tikriems procesams ir
esant tam tikrai darbo praktikai. Mes konsultavome tūkstančius
pačių įvairiausių bendrovių, dirbome su įvairiausių profesijų žmo
nėmis ir įsitikinome, kad organizacijų efektyvumą nulemia tie pa
tys esminiai principai, įsikūniję septyniuose įpročiuose.
4. Septynis įpročius galite ugdytis pradėdami nuo bet kurio iš jų. Taip
pat galite pradėti ugdytis vieną įprotį taip, kad vėliau galėtumėte
pereiti prie kitų šešių. Šie įpročiai tarsi holograma - visuma sudaryta
iš dalių, o visos dalys sudaro visumą.
5. Nors septyni įpročiai yra „iš vidaus į išorę" tobulėjimo metodas,

labai sėkmingai galite pirma priimti išorinj iššūkį ir paskui „eiti į
vidų“. Pavyzdžiui, jeigu pašlijo jūsų santykiai su artimu žmogumi,
jeigu atsirado bendravimo ir pasitikėjimo problemų, tai yra išori
nis iššūkis, kuris skatina veikti „iš vidaus į išore“. Tada jūs laimite
asmeninę pergalę, kuri vėliau padeda jums siekti viešųjų pergalių ir
sėkmingai išspręsti problemą. Štai kodėl kartais aš iš pradžių siūlau
išsiugdyti ketvirtąjį, penktąjį ir šeštąjį įpročius, o paskui - pirmuo
sius tris įpročius.
6. Tarpusavio priklausomybę pasiekti dešimt kartų sunkiau, negu tapti

nepriklausomam. Turite kur kas laisviau mąstyti ir būti daug sta
bilesni emociškai, kad galėtumėte ieškoti laimėkime abu sprendi
mų, kai kita pusė mąsto aš laimiu, tu pralaimėk kategorijomis, ir
kad galėtumėte pirma suprasti partnerį ar pašnekovą, kai visa jūsų
esybė trokšta būti suprasta, kad galėtumėte ieškoti trečios, geres
nės alternatyvos, kai būna daug paprasčiau susitaikyti su kompro
misu. Kitais žodžiais tariant, kad galėtumėte sėkmingai ir kūrybiš
kai bendradarbiauti su kitais, turite būti labai nepriklausomi ir jaus
tis saugūs. Antraip šioje knygoje aptarta tarpusavio priklausomybė
gali virsti tarpusavio prieštara, kai žmogus prieštarauja vien tam,
kad įrodytų savo nepriklausomybę; arba žmogus gali tapti „pri
klausomas nuo silpnybių" - jam reikia turėti šalia savęs kitą, sil
pnesnį žmogų, kad galėtų pateisinti savo asmeninį silpnumą.
8. Septyni įpročiai - tai visiškai nauja leksika, nors knygoje nauja pras
me pavartojau ne daugiau kaip dešimt frazių ar žodžių. Nauja pras
me pavartoti žodžiai yra tarsi kodas, jie leidžia sudėtingas sąvokas
pasakyti greitai ir trumpai. Pavyzdžiui, galite paklausti: „Tai indė
lis į pasitikėjimo sąskaitą ar jos pereikvojimas?"; „Tai reaktyvu ar
proaktyvu?"; „Tai sinergija ar kompromisas?"; „Koks tai sprendi
mas: ar laimėkime abu, ar aš laimiu, tu pralaimi, ar ašpralaimiu, tu
laimiT‘; „Ar mes pradedame nuo svarbiausių dalykų?"; „Tai pra
džia, turint galvoje pabaigą, ar pradžia, nežinant pabaigos?" Mačiau,
kaip transformavosi ištisos kultūros, kurios suprato bei pritaikė

principus ir idėjas, išreikštas tais specialiais kodais.
9. Garbingumas ir padorumas yra didesnė vertybė negu lojalumas.

Arba galima sakyti, kad garbingumas ir padorumas yra aukščiausia
lojalumo forma. Būti garbingam - vadinasi, gerbti principus ir
savo gyvenimo centre laikyti juos - ne žmones, ne kokią nors or
ganizaciją, netgi ne šeimą. Jūs pastebėsite, kad žmonės, užuot klausę,
„ar tai yra teisinga?", dažniausiai domisi „ar tai priimtina?". Jei mes
išsaugojame lojalumą kokiam žmogui ar grupei, užuot pasielgę
taip, kaip mums atrodo teisinga, mes pasielgiame negarbingai. Taip
pasielgę trumpam galime tapti populiarūs, užsitarnauti kitų loja
lumą, tačiau vėliau tas negarbingas poelgis pakenks net ir tiems
santykiams, dėl kurių paaukojote savo garbingumą. Štai apkalbė
jote kolą žmogų šiam už akių. Tas, su kuriuo kartu apkalbėjote,
žino, kad veikiausiai kitur ir kitomis aplinkybėmis apkalbėsite ir
jį. Todėl pirmuosius tris įpročius galima būtų pavadinti garbingu
mo įpročiais, o kitus tris —lojalumo įpročiais. Jei taikysite juos ne
iš eilės ir pirma rūpinsitės lojalumu, nepastebėsite, kaip paminsite
garbingumo principus. Geriau būti patikimam, negu mėgstamam.
O jei jumis pasitiki ir jus gerbia, netrukus užsitarnausite ir meilę.
10. Gyvenimas remiantis septyniais įpročiais yra nuolatinė kova. Tas

pasakytina apie kiekvieną. Tam tikru konkrečiu metu visiems
mums nepavyksta deramai laikytis vieno ar kito įpročio, o kartais
ir visų. Įpročius lengva perprasti, tačiau sunku nuosekliai taikyti.
Remtis septyniais įpročiais mums liepia sveikas protas, tačiau, deja,
sveiko proto balsą išgirstame ne visada.
Kokio iš šių įpročių jums laikytis sunkiausia?

Penktojo. Kai esu labai pavargęs ir neabejoju savo teisumu, aš visai
nenoriu klausytis kitų. Kartais tiesiog apsimetu, kad klausau. Žinau,
jog kartais mano elgesys prieštarauja mano mokymams - klausausi,
norėdamas atsakyti, o ne suprasti. Būna dienų, kai man sunkiai
pavyksta laikytis visų septynių įpročių. Turiu prisipažinti, kad nesu iki
galo įvaldęs nė vieno iš jų. Šiuos įpročius aš laikau gyvenimo princi
pais, kurių niekada iki galo neįmanoma išmokti, ir kuo daugiau mes
juos įvaldome, tuo aiškiau suprantame, kiek dar daug liko išmokti.
Galima pasakyti taip: kuo daugiau sužinome, tuo aiškiau žinome,
kad nieko nežinome.
Štai kodėl vertindamas universiteto studentus, dažnai 50 procentų
pažymio skiriu už jų klausimų kokybę, o likusius 50 procentų —už
atsakymus į jų pačių klausimus. Manyčiau, kad tokiu būdu jų žinios
įvertinamos daug tiksliau.
Panašiai įvaldomi ir septyni įpročiai - ciklais.
Taikyti pirmąjį įprotį aukštesniame lygmenyje yra visai kas kita, ne
gu jį taikyti žemesniame lygmenyje. Iš pradžių jūsų proaktyvumas gali
pasireikšti vien žinojimu, kad tarp stimulo ir atsako esama tuščios erd
vės. O aukštesniame lygmenyje tai gali būti jūsų pasirinkimas nekerš
tauti, nesistengti suvesti sąskaitų. Dar aukštesniame - išgirsti kitų nuo
monę. Kitame lygmenyje - paprašyti atleidimo. Dar kitame —galite
atleisti patys. Aukštesniame už ankstesnį - atleisti savo tėvams. Kita
me - atleisti savo mirusiems tėvams. Dar kitame - tiesiog neįsižeisti.
Jūs esate FranklinCovey bendrovės pirmininko pavaduoto-*

jas. Ar bendrovė remiasi septyniais įproctaist
Mes stengiamės. Gyventi taip, kaip mokome kitus gyventi —tai
mūsų fundamentali vertybė. Tačiau mes nesame tobuli. Kaip yra
daugelyje verslo sričių, privalome priimti nuolat kintančios rinkos

iššūkius, todėl turėjome sujungti dvi skirtingas verslo kultūras - Co
vey Leadership ir Franklin Quest. Susijungimas įvyko 1997 metais.
Reikia daug laiko, kantrybės ir užsispyrimo taikant šiuos principus ir,
manau, ateityje mūsų laukia dar didesni išbandymai. Vienu dviem
žodžiais mūsų situacijos tiksliai apibūdinti neįmanoma.
Kiekvienas lėktuvas daugiausia laiko praleidžia oro uosto angaruo
se, tačiau galų gale pakyla į orą - kaip jam ir numatyta.
Tas pats principas galioja žmonėms, šeimoms ir organizacijoms.
Svarbiausia - „galvoje turėti pabaigą" ir nuolat tikslinti kursą.
Kodėl įpročių yra septyni? Kodėl ne aštuoni, dešimt ar pen

kiolika? Kuo ypatingas tas skaičius septyni?
Niekuo neypatingas. Tiesiog taip jau yra - pirma išsiugdomi trys
asmeninių pergalių įpročiai (laisvė rinktis, pasirinkimas ir veiksmas),
paskui - trys viešųjų pergalių įpročiai (pagarba, supratimas, kūrybiš
kumas). Ir yra dar vienas įprotis, kuris padeda tobulinti visus kitus.
Taigi iš viso - septyni įpročiai.
Kai žmonės man sako, kad norėtų kokį nors bruožą paversti įpro
čiu, aš siūlau jiems paprasčiausiai priskirti jį antrajam įpročiui, paversti
jį viena iš savo vertybių. Tarkime, jei jūs norite, kad punktualumas
taptų jūsų įpročiu, tiesiog paverskite punktualumą antrojo įpročio ver-
tybe. Nesvarbu, kokį bruožą norėtumėte išsiugdyti, priskirkite jį įpro
čių vertybių sistemai. Pirmasis įprotis teigia, kad galite turėti savo ver
tybių sistemą. Antrasis įprotis padeda jas pasirinkti, o trečiasis —įgy
vendinti. Kaip patys matote, įpročiai yra tarpusavyje susiję.
Taip jau atsitiko, kad dabar, kai rašau baigiamąjį šios knygos žodį,
esu ką tik užbaigęs savo naująją knygą Aštuntasis įprotis: nuo efektyvumo
iki didingumo ( The S h Habit: From Effectiveness to Greatness). Kam
nors gali pasirodyti, kad ši knyga prieštarauja mano ankstesniam atsa
kymui. Tačiau turime suprasti, kad pasaulis nuo 1989-ųjų, kai buvo
išleisti Septyni įpročiai>labai pasikeitė. Sudėtingas gyvenimas pateikia
mums daug asmeninių, šeimyninių ir profesinių išbandymų, taip pat
stambėja organizacijos ir keičiasi jų darbo stilius. Tiesa sakant, 1989

metai - metai, kada griuvo Berlyno siena - yra informacinio amžiaus
pradžia. Tais metais gimė nauja realybė ir įvyko gausybė neįtikėtinai
svarbių pokyčių... prasidėjo visiškai nauja era.
Šiandieniniame pasaulyje funkcionuoti labai efektyviai- atskiriems
žmonėms ar organizacijoms - yra neišvengiama būtinybė, o ne pasi
rinkimas. Toks starto mokestis. Ir kad galėtume išlikti, klestėti, dary
ti naujus išradimus, tobulėti ir žengti į naują tikrovę, turime padaryti
kur kas daugiau, negu kad tiesiog efektyviai veikti. Didžiausias naujos
eros kvietimas yra išreikšti savo asmenybę: optimizuoti savo gebėjimus,
įnešti didžiulį indėlį į visuomenės gerovę ir siekti didingų rezultatų. Tai
visai kita plotmė, kitas pasiekimų lygmuo. Jei norime pažadinti savyje
genijų ir sukurti naujus motyvus - išgirsti iš pačių savo esybės gelmių
sklindantį balsą —turime kitaip mąstyti, kitaip derinti savo įgūdžius,
įsigyti naujų įrankių, - žodžiu, reikia naujo įpročio.
Aštuntasis įprotis tai nėra dar vienas įprotis, kurio neįtraukėme į
knygą, nes užmiršome. Tai naujas žvilgsnis į septynių įpročių jėgą ir
tos jėgos įvaldymas - toks informacijos amžiaus iššūkis.
NAUJA SEPTYNIŲ ĮPROČIŲ REALYBĖ - AŠTUNTASIS ĮPROTIS
Kokią (taką jums daro jūsų populiarumas?

Populiarumas mane veikia įvairiai. Štai manasis egojaučiasi glosto
mas, o kaip mokytojas esu nuolankus, nes privalau pripažinti, kad
nesu sukūręs nė vieno iš šių principų, taigi nenusipelniau jokio pripa
žinimo. Sakau tai ne iš kuklumo - aš tuo įsitikinęs. Esu tas, kas ir
daugelis jūsų —ieškantis tiesos ir besistengiantis ją suprasti žmogus.
Man nepatinka, jei kas pavadina mane guru. Taip pat nesiekiu turėti
kuo daugiau mokinių. Tenoriu paskatinti žmones, kad jie pažintų
tuos principus, kurie slypi jų širdyje ir prote, noriu, kad kiekvienas
gyventų pagal savo sąžinę.
Jei jūs, kaip verslininkas, turėtumėte galimybę pakeisti ko

kį vieną dalyką, ką darytumėte kitaip?
Daugiau dėmesio kreipčiau į strateginius dalykus, į proaktyvią dar
buotojų atranką. Kai tave užgriūna lavina darbų, kai turi tūkstančius
neišspręstų problemų, manai, kad geriausia išeitis yra paskirti atsakin
gus žmones, kurie, rodos, žino, kaip reikia tvarkytis. Vis dėlto tokiais
atvejais būtina išstudijuoti jų darbo įpročius, išsilavinimą, biografijos
detales. Taip pat reikia sukurti tam tikrus kriterijus, pagal kuriuos
darbuotojai būtų skiriami eiti tam tikras pareigas ar atlikti užduotis.
Esu įsitikinęs, kad jei atranka atliekama strategiškai, apsvarstant galu
tinius tikslus, nekreipiant dėmesio į skubius poreikius, rezultatai bus
daug geresni. Kažkas yra pasakęs: „Ko karštai trokštame, tuo lengvai
tikime.“ Taigi iš tiesų reikia kreipti dėmesį ir į darbuotojų kvalifikaci
ją, ir į jų būdo bruožus, nes jei laikui bėgant išaiškės trūkumai vienoje
srityje, jie paveiks ir kitą sritį. Neabejoju, kad darbuotojų atranka yra
kur kas svarbesnis dalykas negu tolesnis jų rengimas.
Jei jūs, kaip tėvas, turėtum ėte galimybę pakeisti kolq nors
vieną dalyką, ką darytumėte kitaip?
Daugiau laiko skirčiau kiekvienam iš savo vaikų įvairiais jų gyveni
mo laikotarpiais, stropiau, švelniau ir laisviau siekčiau laimėkime abu
susitarimų. Buvau labai užimtas, nes daug keliavau savo profesiniais

reikalais, todėl vaikams dažnai pataikaudavau ir tenkindavausi ašpra
laimiuy tu laimėk elgesio modeliu, užuot sumokėjęs reikiamą kainą ir
investavęs į mūsų santykius.
Kaip technologija pakeis ateities verslą?

Tikiu žymaus verslo vadybos specialisto Stano Deviso (Stan Da-
vis) teiginiu: „Kai keičiasi infrastruktūra, aplinkui viskas dunda." Ma
nau, kad infrastruktūra yra visa ko esmė. Ji skatina gerų ir blogų ten
dencijų raidą. Taip pat esu įsitikinęs, kad būtent todėl žmogiškasis
faktorius tampa dar svarbesnis. Sudėtingos technologijos gali egzis
tuoti tik tada, kai jas prižiūri aukšto lygio specialistai, tad kuo stipriau
technologijos veikia visuomenę, tuo svarbesnis tampa tam tikrais kri
terijais besivadovaujantis žmogus, kontroliuojantis tas technologijas.
Ar jūsų nestebina, kad ši knyga tokia populiari ir kad ja do

misi {vairaus amžiaus vyrai ir moterys įvairiose pasaulio ša
lyse?
Stebina ir nestebina. Stebina, nes jokiu būdu nesitikėjau, kad ši
knyga pasidarys pasauliniu fenomenu, o vienas kitas joje pavartotas
žodis taps amerikanistikos dalimi. Ir nestebina, nes ši medžiaga buvo
tikrinama dvidešimt penkerius metus, aš žinojau, kad ji veiksminga,
nes remiasi principais, kurie nėra mano išgalvoti, - taigi visa garbė
priklauso ne man.
Kaip pradėtumėte mokyti septynių įpročių mažus vaikus?

Manau, pirmiausia remčiausi trimis Alberto Šveicerio (Albert
Schweitzer) vaikų auklėjimo taisyklėmis: pirma, mokyti savo pavyz
džiu; antra, mokyti savo pavyzdžiu; trečia, mokyti savo pavyzdžiu.
Tik šiek tiek šias taisykles pakeisčiau: pirma, mokyčiau savo pavyz
džiu; antra, sukurčiau draugiškus ir pozityvius tarpusavio santykius;
trečia, mokyčiau suprantamais vaikams žodžiais ir kalba - perteikčiau

jiems bendrą supratimą apie septynisįpročius\x šios srities žodyną, taip
pat parodyčiau, kaip imti kaupti asmeninę principų taikymo patirtį;
skatinčiau juos atpažinti šiuos principus ir įpročius gyvenimo situaci
jose.
Manau, kad mano šefui (sutuoktiniui, vaikui, draugui ar kam

kitam) tikrai derėtų išsiugdyti septynis įpročius. Kaip patarti
jiems tai padaryti?
Žmonėms nesvarbu, ką jūs žinote tol, kol neįrodote jiems, kokie
jie jums yra svarbūs. Sukurkite gerus, atvirumu paremtus santykius,
pelnykite jų pasitikėjimą ir tada papasakokite, kaip septyni įpročiai
padėjo jums. Parodykite tai savo pavyzdžiu. O kai ateis tinkamas me
tas, galite juos pakviesti kartu lankyti mokymo kursus, padovanoti
jiems knygą ar papasakoti svarbiausias jos idėjas.
Papasakokite, kas jus paskatino parašyti knygą apie septynis

įpročius ?
Šeimoje visiems buvo savaime aišku, kad aš turėčiau pasekti savo
tėvo pėdomis ir imtis šeimyninio verslo. O man kur kas labiau patiko
mokyti ir ugdyti verslo vadovus, negu užsiimti pačiu verslu. Harvar
do verslo mokykloje ypač susidomėjau žmogiškuoju organizacijų as
pektu. Vėliau verslo discipliną dėsčiau Brighamo Youngo universitete
ir ėmiau teikti konsultacijas bei patarimus, taip pat mokiau privačiai.
Tuomet man kilo idėja sukurti integruotas lyderyškumo ir valdymo
programas, kurios remtųsi nuosekliais ir harmoningais principais. Taip
susiformavo septyni įpročiai, kurie vėliau, taikomi organizacijose, evo
liucionavo į principais paremto lyderyškumo koncepciją. Štai tada
nutariau palikti universitetą ir imtis organizacijų vadovų rengimo veik
los. Po metų darbo pagal stropiai sudarytą mokymo programą verslas
išsiplėtojo ir mes galėjome paskelbti savo medžiagą visam pasauliui.
Ką atsakytumėte žmonėms, kurie teigia, kad žino tikrą sėk

mės formulę?
Pasakyčiau du dalykus. Pirma, jei jų sėkmės formulė remiasi prin
cipais ir gamtos dėsniais, norėčiau iš jų pasimokyti ir pagirti juos.
Antra, jie veikiausiai tuos pačius esminius principus ir gamtos dėsnius
aprašė kitais žodžiais.
Ar jūs iš tiesų esate plikas, ar skutatės galvą efektyvumo su

metimais?
Ei, klausykite, kol jūs džiovinate plaukus džiovintuvu, aš tarnauju
savo klientams. Tiesą sakant, kai pirmą kartą išgirdau, kad „plikė gra
žu", iškart nuo makaulės nusigramdžiau gaurus!
A priedas
K aip ž v e l g ia m e
iš įv a ir ių
CENTRŲ
346
Jei jūsų Jūsų požiūris į ki tas gyvenimo sritiis
centras yra: Sutuoktinis Šeima Pinigai Darbas Nuosavybė
SEPTYNI SĖKMĖS LYDIMŲ ŽMONIŲ ĮPROČIAI

Sutuoktinis • Pagrindinis • Gerai, jei ne per • Reikalingi, kad • Reikalingas tam, • Priemonė daryti
pasitenkinimo daug iš jūsų galėtumėte kad uždirbtu- įspūdį, manipu
šaltinis reikalauja tinkamai rūpintis; mėtė pinigų, ku liuoti ar pra
• Mažiau svarbi sutuoktiniu rių reikia sutuok džiuginti
• Įprastinis dalykas tiniui išlaikyti
Šeima • Šeimos dalis • Svarbiausias • Reikalingi • Šeimos • Šeimos

dalykas išlaikyti šeimai pragyvenimo patogumas ir
šaltinis galimybės
Pinigai • Uždirba arba • Išlaidos • Saugumo ir • Būtinas, kad • Geros materialinės

švaisto pinigus pasitenkinimo būtų galima padėties įrodymas
šaltinis uždirbti pinigų
Darbas • Padeda arba • Padeda arba • Antraeilis dalykas • Svarbiausias savi • Priemonė darbo
trukdo dirbti trukdo dirbti • Sunkaus darbo raiškos ir pasiten efektyvumui
• Žmonės, kuriems įrodymas kinimo šaltinis pagerinti
galite pavesti • Svarbiausia • Darbo vaisiai, ap
darbus vertybė dovanojimas už
darbą
Nuosavybė • Svarbiausias turtąs* Nuosavybė, kurią • Pagrindinė prie- • Galimybė siekti • Padėties simbolis
• Padeda siekti galima išnaudoti,, monė padidinti padėties, valdžios
nuosavybės nurodinėti jai, ją nuosavybę ar pripažinimo
valdyti • Kita nuosavybės visuomenėje
• Galimybė forma, kurią ga
pasipuikuoti lima kontroliuoti
Malonumai • Tas, kuris kartu • Priemonė, • Priemonė, galinti • Priemonė tikslui • Pramogų objektai
linksminasi ir padedanti patirti suteikti daugiau pasiekti • Priemonė, galinti
pramogauja arba malonumus, arba malonumų • Jei malonus - tai suteikti daugiau
trukdo trukdymas vertybė malonumų
linksmintis ir
pramogauti
Draugas ar • Draugas arba • Tie, su kuriais • Ekonominio ar • Galimybė • Priemonė, pa

draugai konkurentas gali užsimegzti socialinio gėrio bendrauti dedanti nusipirkti
• Padėties draugystė, arba šaltinis draugystę
visuomenėje tie, kurie trukdo • Priemonė,
simbolis draugystei padedanti
• Socialinio statuso linksminti kitus
simbolis
Jei jūsų Jūsų požiūris j kitas gyvenuno sritis
centras yra: Malonumai Draugas ar Priešas ar Bažnyčia Jūs pats Principai

draugai priešai
Sutuoktinis • Užsiėmimai, kurie • Sutuoktinis yra • Sutuoktinis • Veikla, kuria • Jūsų pasitikė • Visos idėjos,
suvienija, arba vienintelisarge- yra gynėjas galima mėgautis jimas savimi kurios padeda
visai nesvarbūs riausias draugas arba priešas kartu priklauso nuo kurti ir puoselėti
• Yra tik „mūsų" sutuoktinio santykius su
bendri draugai sutuoktiniu
Šeima • Visos šeimos • Šeimos draugai • Šeima nuspren • Pagalbos šaltinis • Esate svarbi, • Taisyklės,
veikia arba gana arba konku džia, kas yra prieš*ii tačiau tik viena padedančios
nesvarbūs rentai • Padeda šeimai šeimos dalis išsaugoti tvirtą
• Kelia grėsmę susivienyti santuoką
šeimyniniam • Galimašeimos • Šeimos interesai
gyvenimui iširimopriežastis yra svarbiausi
Pinigai • Išlaidos ar aki • Kriterijus ren • Ekonominiai • Galimybė ma • Jūsų savivertė • Svarbu tai, kas
vaizdi ekono kantis draugus - varžovai žiau mokėti priklauso nuo padeda uždirbti
minių sunkumų ekonominė • Grėsmė jūsų mokesčių jūsų pajamų ir investuoti
priežastis nauda arba jų ekonominiam • Svetima ranka pinigus
padėtis saugumui jūsų kišenėje
Darbas • Laiko gaišimas • Pasirenkami iš • Trukdo dirbti, • Reikalinga dėl • Priklauso nuo • Idėjos, padedan
• Trukdo dirbti bendradarbių mažina įvaizdžio jūsų vaidmens čios siekti profe-
arba bendram produktyvumą • Laiko gaišimas darbe sinėssėkmės
inčių būrio • Juos būtina pri
• Isesmėsnebūtini taikyti prie darbo
sąlygų
Nuosavybė • Prekių įsigijimas, • Asmeninė • Vagys ir • ,Alano • Pasitikėjimas savimi • Idėjos, kaip įsigyti
priklausymas nuosavybė apgavikai bažnyčia" - priklauso nuo turi daugiau
kokiam nors • Prireikus gali būti • Tie, kurie turi statuso simbolis mos nuosavybės nuosavybės
klubui naudingi daugiau nuosa • Nepagrįstos kriti • Pasitikėjimas
vybės ar užima kos arba gprio savimi priklauso
• Pasilinksminimų aukštesnę padėtį šaltinis nuo visuomeni
dalyviai nės padėties
Malonumai • Svarbiausias • Būtini asmeninei • Tie, kurie į • Trukdo • Tas, kuris turi • Natūralūs po
gyvenimo tikslas laimei gyvenimą žiūri atsipalaiduoti linksmintis traukiai, instink
• Pagrindinis pernelyg rimtai • Verčia jausti kaltę tai, kuriuos reikia
pasitenkinimo • Tie, kurie verčia patenkinti
šaltinis jausti kaltę ir ga
dina malonumą
A PRIEDAS
Draugas ar • Linksminatės • Būtinybė • Tie, kurie nepri • Vieta, kur galima • Priklauso nuo • Pagrindinės
draugai visuomet su priklausyti kokiai klauso jūsų ratui susitikti su kitų požiūrio bendravimo su
draugais grupei, būti • Bendri priešai žmonėmis • Bijote būti at kitais taisyklės
• Svarbiausia - pripažintam ir suvienija draugui stumti ar išjuokti
visuotiniai populiariam arba draugystės
349
renginiai esmė
350
Jei jūsų Jūsų požiūris j kitas gyvenimo sritis
centras yra: Sutuoktinis Šeima Pinigai Darbas Nuosavybė
SEPTYNI SĖKMĖS LYDIMŲ ŽMONIŲ

Priešas ar • Šalininkas ar • Užuovėja • Priemonė, pade • Vieta pasislėpti • Kovos priemonės
priešai atpirkimo ožys (emocinė danti kovoti arba nuo priešų ar • Priemonės, pade
parama) arba įrodyti savo tiesą išlieti pyktį dančios įsigyti
atpirkimo ožiai sąjungininkų
• Vieta pasislėpti
nuo priešų,
slėptuvė
Bažnyčia • Palydovas, padeda* Pavyzdys, kaip • Priemonė, • Laikina parama • Laikinas ir visai
tarnauti bažnyčiai reikia laikytis padedanti remti nereikšmingas
ĮPROČIAI
ar pakelti bažnytinio bažnyčią ir šeimą dalykas
atsiųstus mokymo, arba • Blogio šaltinis, • Reputacija, geras
išbandymus atsiųstas jei jiems skiriama įvaizdis
išbandymas daugiau dėmesio
negu bažnyčiai
Jūs pats • Nuosavybė • Nuosavybė • Poreikių • Galimybė daryti • Įsiprasminimo

• Tai, kas teikia • Poreikių tenkinimo „ką noriu“ priemonė,
malonumą ir tenkintoj a šaltinis apsauga, geresnis
pasitenkinimą gyvenimas
Principai • Abiem pusėms • Draugai '• Padeda atlikti • Galimybė • Galimybių šaltinis
naudingų • Galimybė prioritetinius prasmingai • Atsakomybė,
santykių partneris pasitarnauti darbus, siekti pritaikyti savo rūpestis
kitiems, įnešti svarbiausių savo talentą ir • Mažiau svarbi už
savo indėlį ir tikslų sugebėjimus žmones vertybė
įsiprasminti • Materialinių
• Galimybė vertybių šaltinis
perrašyti daugelio • Harmoningai
kartų rašytus paskirstytas
scenarijus laikas, prioritetų
ir vertybių darna
352
Jei jūsų Jūsų požiūris { kitas gyveninno sritis
centras yra:: Malonumai Draugas ar Priešas ar Bažnyčia Jus pats Principai

draugai priešai
Priešas ar • Poilsis ir atsi • Tie, kurie pa • Neapykantos • Priemonė, • Esate auka • Pasiteisinimas,
priešai palaidavimas laiko ar objektas • Jums trukdo kodėl
padedanti
prieš kitą kovą atjaučia • Asmeninių pateisinti savo priešai šmeižiate
• Kantais tie, problemų elgesį priešus
kurie turi tuos šaltinis • Įrodymai, kad
pačius priešus • Tie, kurie ver jūsų priešai
čia gintis ar neteisūs
teisintis
Bažnyčia • Nekalti malo • Kiti bažnyčios • Netikintieji ir • Aukščiausias • Savivertė • Bažnytinės

numai kaip ga nariai tie, kurie ne prioritetas, priklauso nuo doktrinos
limybė ben priima bažny gyvenimo jūsų veiklos • Paklusnumas
drauti su kitais čios mokymo vedlys bažnyčioje, bažnyčiai
bažnyčios nariais arba kurie jam nuo įnašo į
• Smerkiate kitus, smarkiai bažnyčią arba
kad švaisto laiką prieštarauja nuo jūsų
malonumams, tikėjimą
jaučiatės teisūs ir atspindinčių
jų atsisakote darbų
Jūs pats • Nusipelnėte • „Mano“ • Įsiprasminimo, • Priemonė, • Esate geresni, • Pasiteisinimo
malonumų išlaikytojas, pasiteisinimo padedanti šaunesni, teisin šalintis
• „Mano teisės" rėmėjas šaltinis patenkinti gesnis už kitus • Idėjos, kurias
• „Mano savo interesus • Manote, kad galima pritai
poreikiai44 teisingai elgia kyti mano
tės, rūpinda poreikiams
miesi vien sa
vais interesais
Principai • Visa veikla • Prasmingo • Nėra tikrų • Institucija, • Unikalus, ta- • Amžini gamtos
teikia bendravimo „priešų" - tai kuri padeda lentingas, kū dėsniai, kurių
džiaugsmą, nes partneriai žmonės, kurie pažinti rybiškas as nepaisymas
gyvenate • Patikėtiniai, su turi kitokias teisingus muo, esantis neišvengiamai
prasmingą kuriais paradigmas ir principus tarp daugelio duos neigiamų
gyvenimą dalijatės, kitokius • Galimybė unikalių, ta rezultatų
• Tikras kuriems planus, jūs įnešti savo lentingų, kū- • Jei paisote jų,
atsinaujinimas, tarnaujate ir juos stengiatės indėlį, rybiškų žmo jie padeda
būtinas kuriuos suprasti ir jais tarnauti nių; būdami tobulėti ir
A PRIEDAS
harmoningam, palaikote domitės kitiems nepriklausomi siekti laimės
integruotam ir bendradar
gyvenimo biaudami, ga
būdui lite pasiekti
353
didelių dalykų
B priedas
II KVADRANTO
DIENA JŪSŲ
BENDROVĖJE
B PRIEDAS 357
T o l ia u p a t e ik ia m i d a r b o d i e n o s p l a n a v im o p a v y z d ž ia i ir jų ana
lizė - jūs pamatysite, kaip II kvadranto paradigma praktiškai keičia

verslo aplinką.
Įsivaizduokite, kad jūs esate stambios farmacinės įmonės rinkoda-
ros skyriaus vadovas. Netrukus prasidės jūsų eilinė darbo diena. Taigi
pirmiausia jūs išsiaiškinate, kokius darbus turite adikti, ir paskaičiuo
jate, kiek laiko skirsite kiekvienam iš jų.
Štai sąrašas visų darbų, nesuskirstytų pagal svarbą:
1. Norite papietauti su generaliniu direktoriumi (valanda ar pusan

tros).
2. Jums pavedė sudaryti viešųjų ryšių išlaidų sąmatą (2 ar 3 dienos).
3. Susikaupė daug dokumentų, kuriuos turite peržiūrėti (valanda ar
pusantros).
4. Su prekybos skyriaus vadovu (jo kabinetas koridoriaus gale) turite
aptarti praėjusio mėnesio prekybos rodiklius (4 valandos).
5. Turite atsakyti į keletą sekretorės atrinktų skubių laiškų (1 valanda).
6. Norėtumėte peržiūrėti susikaupusius neperskaitytus medicininius
žurnalus (pusė valandos).
7. Jums reikia pasiruošti prekybininkų susirinkimui, vyksiančiam kitą
mėnesį (2 valandos).
8. Sklinda kalbos, kad kokybės kontrolė atmetė paskutinę X produk
to partiją.
9. Kažkas iš Maisto ir vaistų administracijos (FDA) nori pasikalbėti
su jumis apie X produktą (pusė valandos).
10. 14 valandą vyks bendrovės valdybos susirinkimas, tačiau jūs dar
nežinote, apie ką bus kalbama (1valanda).
Dabar skirkite keletą minučių ir pabandykite efektyviai suplanuo

ti savo dieną - kaip moko pirmieji trys įpročiai.
Darbotvarkė (nuo 8 iki 17 val.)
8
9
10
11
12
13
14
15
16-17
Pasiūliau jums suplanuoti tik vieną dieną, tuo būdu atmesdamas

būtinybę atsižvelgti j kitus savaitės darbus, kas nepaprastai svarbu tai
kant ketvirtosios kartos laiko vadybos metodus. Tačiau II kvadranto į
principus orientuotų paradigmų pranašumu galite akivaizdžiai įsitikinti
netgi planuodami vienos darbo dienos devynių valandų laikotarpį.
Visiškai aišku, kad dauguma darbų sąraše yra I kvadranto. Išskyrus
šeštą - perskaityti medicininius žurnalus - visi kiti yra ir skubūs, ir svarbūs.
Jei taikote trečios kartos laiko vadybos metodus ir savo veikloje
išskiriate prioritetinius tikslus, veikiausiai remdamiesi kokiu nors pla
navimo šablonu sunumeruosite darbus skaičiais (1, 2, 3) arba raidė
mis (A, B, C). Taip pat apsvarstysite šalutinius faktorius - kada kiti
žmonės galės susitikti su jumis, paskaičiuosite, kiek laiko pietausite -
ir tada, atsižvelgdami į juos, susiplanuosite dieną.
Daugelis trečios kartos laiko vadybininkų prisipažino, kad jie pla
nuoja savo darbo dieną būtent taip, kaip aš ir papasakojau. Jie, atsi
žvelgdami į įvairias aplinkybes, susiplanuoja, kada kokį veiksmą at
liks, ir įvykdo arba bent pradeda vykdyti daugumą užduočių. Darbus,
kurių nespėjo atlikti, jie perkelia kitai dienai.
Štai daugelis atsakė, kad ryte, tarp aštuonių ir devynių, jie išsiaiš
kintų valdybos susirinkimo darbotvarkę, kad galėtų pasiruošti, paskui
B PRIEDAS 359
susitartų kartu papietauti su generaliniu direktoriumi, tada paskam

bintų Maisto ir vaistų administracijos atstovui. Valandą ar dvi jie skirtų
pokalbiui su prekybos skyriaus vadovu, tada atsakytų j skubius ir svar
bius laiškus, paskui patikrintų, ar tiesa, kad kokybės kontrolė sulaikė
X produkto partiją. Likusį laiką iki pietų jie arba ruoštųsi susitikti su
generaliniu direktoriumi, arba dar pasigilintų į valdybos susirinkimo
darbotvarkę, arba imtų spręsti X produkto kokybės problemas, arba
pradėtų analizuoti praėjusio mėnesio prekybos statistiką.
Po pietų jie užsiimtų darbais, kurie, kaip anksčiau minėjome, va
kar buvo nebaigti, ir/arba atsakytų į pačius svarbiausius ir skubiausius
laiškus, kad bent kiek sumažintų jų krūvą, taip pat atliktų kitus sku
bius darbus
Dauguma žmonių prisipažino, kad kitų metų viešųjų ryšių išlaidų
sąmatą ir pasiruošimą kito mėnesio susirinkimui jie atidėtų tam lai
kui, kai bus mažiau I kvadranto darbų. Akivaizdu, kad pastarosios dvi
užduotys yra II kvadranto - jas reikia stropiai apsvarstyti ir suplanuo
ti. Medicininių žurnalų skaitymą jie taip pat atidėtų į šalį, nes tai irgi
yra II kvadranto darbas, bet ne toks svarbus kaip du pirmieji.
Taip paprastai planuojama trečios kartos laiko vadybos metodais,
nors, žinoma, užduočių atlikimo eiliškumą kiekvienas gali nusistatyti
kitokį. O kaip jūs planuojate savo veiklą? Taikote trečiosios kartos me
todus? Ar teikiate pirmenybę II kvadranto darbams —planuojate ketvir
tosios kartos metodais?
II kvadranto veikla
Dabar paanalizuokime, kaip galima suplanuoti veiklą teikiant pir
menybę II kvadranto užduotims. Planas, kuri čia aptarsime, yra vie
nas iš galimų variantų; jų gali būti ir daugiau.
Kaip II kvadranto veiklos vadybininkas visų pirma turite žinoti,
kad didžiausia dalis P (produktai) veiklos priklauso I kvadrantui, o
didžiausia dalis GP (gamybos priemonės, ištekliai) veiklos —II
kvadrantui. Todėl, norėdami efektyviai valdyti I kvadrantą, turite rū
pintis II kvadranto dalykais: užbėgti už akių daugeliui problemų, ieš
koti naujų galimybių, tarti „ne“ III ir IV kvadranto darbeliams.
14 v a l. T a r y b o s p o s ė d is . Tarkime, kad šio posėdžio darbotvarkė

nesudaryta, o jei ir sudaryta, jūs sužinosite ją tik atvykęs į vietą. Taip,
beje, dažnai būna. Darbuotojai į tokius posėdžius paprastai ateina ne
pasiruošę, kalba, kas šauna į galvą, o patys posėdžiai vyksta neorgani
zuotai, dažniausiai sprendžiant I kvadranto problemas, skubias ir svar
bias, apie kurias prieš posėdį daugelis net nebuvo girdėję. Tokios suei
gos dažnai tėra pirmininko ego demonstravimas, jos - tikras laiko
švaistymas.
Dažnai tokiuose susirinkimuose II kvadranto veikla priskiriama
prie „kitų reikalų". O „kitiems reikalams" laiko nelieka, nes, kaip tei
gia Parkinsono dėsnis*, „darbas, kad ir kiek jo mažai, turi savybę plės
tis ir užpildyti visą darbo dieną“. (Darbu šiuo atveju laikoma I kvad
ranto veikla.) O jei laiko ir lieka, visi yra taip užimti, jog apie II kvad
rantą galvoti vis viena nepajėgia.
Norėdami aprėpti II kvadrantą, galėtumėte pasiūlyti į darbotvarkę
įtraukti klausimą, kaip efektyviau rengti valdybos posėdžius. Galėtu
mėte skirti ryte valandą ar dvi ir parengti šia tema kalbą. Net jei jums
duotų kalbėti vieną kitą minutę, galite sudominti dalyvius, kad kita
me posėdyje jums leistų išdėstyti savo idėją išsamiau. Savo kalboje
galėtumėte pabandyti įtikinti kolegas, kaip svarbu iš anksto žinoti
posėdžio rengimo tikslą - tada kiekvienas valdybos narys turėtų gali
mybę išsakyti savo nuomonę ir pateikti pasiūlymus, o į galutinę dar
botvarkę, kurią sudaro valdybos primininkas, būtų galima įtraukti
kūrybiško mąstymo reikalaujančias II kvadranto problemas, o ne me
chaniškai sprendžiamus I kvadranto reikalus.
Savo pranešime taip pat galėtumėte pabrėžti, kaip svarbu tuojau
pat po susirinkimo išsiųsti visiems dalyviams protokolą su užduoti
mis ir atsiskaitymo terminais. Visi šie nutarimai turėtų būti įtraukti į
ateities planus ir iš anksto išsiųsti, kad darbuotojai, kurie privalės juos
vykdyti, turėtų pakankamai laiko juos išanalizuoti.
* Cyril Northcote Parkinson (1909-1993) - anglų istorikas, daugelio

knygų autorius. Šiuo „dėsniu" jis pašiepė neefektyvią biurokratinę valdymo
sistemą (red.).
B PRIEDAS 361
Tai tik vienas pavyzdys, kaip ruošiantis antros valandos valdybos

susirinkimui sutelkti dėmesį į II kvadranto veiklą. Be abejo, turite
būti proaktyvūs ir drąsūs, kad pasiūlytumėte tokiu būdu keisti dar
botvarkę. Taip pat turite elgtis apdairiai, kad nesukeltumėte bereika
lingų ginčų, taip dažnų įvairiausių valdybų posėdžiuose.
Visus kitus darbotvarkės punktus taip pat galite išanalizuoti mąs
tydami II kvadranto kategorijomis, galbūt išskyrus telefoninį pokalbį
su FDA atstovu.
A t s a k y t i į m a is t o i r v a is t ų a d m in is t r a c ij o s a t s t o v o sk a m b u tį. Iš
patirties žinote, kad Maisto ir vaistų administracijai geriau skambinti
iš ryto - jei kils problemų, galėsite skirti joms visą dieną. Tokio po
būdžio užduotį ne visada galite pavesti savo pavaldiniui, nes Admi
nistracija, galimas daiktas, dirba I kvadranto stiliumi, ir jos atstovas
gali nenorėti bendrauti su jūsų patikėtiniu —tik su jumis.
Kaip valdybos narys, jūs galite bandyti pakeisti savo organizacijos
darbo kultūrą tiesiogiai, tačiau šiuo atveju —kai bendraujate su kita
organizacija - jūsų įtakos ratas nėra toks didelis, todėl paprasčiausiai
padarysite taip, kaip jūsų prašė - paskambinsite. Jei pokalbio metu
paaiškės, kad ši problema nuolatinė, galite „persijungti" į II kvadranto
veiklą ir pasistengti ateityje išvengti panašių bėdų. Be abejo, turite
elgtis apdairiai ir proaktyviai - tada, pasitaikius tinkamai progai, galė
site pakeisti bendravimo su Administracija stilių arba išspręsti kon
krečią problemą taip, kad ateityje ji nepasikartotų.
Kai pietausite su direktoriumi

P ie t ū s s u g e n e r a lin iu d ir e k t o r iu m i.
ramioje ir neformalioje aplinkoje, galite pasinaudoti proga ir aptarti
kai kuriuos svarbius II kvadranto reikalus. Ryte galite skirti pusvalandį
ar valandą ir tinkamai pasiruošti šiam pokalbiui, nors taip pat galite
tiesiog mielai pabendrauti su direktoriumi, išgirsti jį be jokio specialaus
plano. Ir vienu, ir kitu atveju tai yra proga sukurti geresnius santykius.
Spręsdami šį klausimą,
V ie š ų jų r y š ių iš la id ų s ą m a to s su d a r y m a s.
jūs galėtumėte pasikviesti porą trejetą bendradarbių, kurie paprastai
rūpinasi žiniasklaida, ir paprašyti jų parengti rekomendacijas - paskui
galbūt jums tereikės išsirinkti vieną iš jų ir padėti savo parašą. Arba

galėtumėte išsirinkti vieną kitą gerai apgalvotą pasiūlymą ir išanali
zuoti, kokie būtų rezultatai įgyvendinus kiekvieną iš jų. Galbūt sugai
šite visą valandą - reikės aptarti darbo gaires, išteklius, atskaitomybės
ir atlygio klausimus. Tačiau investavę valandą paskatinsite darbuoto
jus kūrybiškiau imtis darbo. Jeigu pirmiau to nedarėte, galbūt turėsi
te sugaišti daugiau laiko ir išaiškinti, kad norite iš jų „galutinio rezul
tato", kad to pasiekti jie gali sinergiškai vertindami vienas kito skirty
bes ir ieškodami geriausio alternatyvaus sprendimo.
D o k u m e n tų tv a rk y m a s. Užuot stačia galva puolę tvarkyti dokumentų,
jūs turėtumėte kasdien skirti pusvalandį ar valandą ir pradėti mokyti
savo sekretorę tinkamai atlikti šią užduotį - tai gali trukti keletą
savaičių ar mėnesių, tačiau sekretorė išmoks dirbti galvodama apie
darbo rezultatus, o ne apie metodus.
Jūsų sekretorė turėtų išmokti peržiūrėti atsiųstus dokumentus ir
korespondenciją, išanalizuoti juos ir, jei įmanoma, pati juos sutvarky
ti. Korespondenciją ar dokumentus, kuriuos galite sutvarkyti tik jūs,
ji turėtų suskirstyti pagal svarbą ir kartu su pastabomis bei pasiūly
mais pateikti jums. Tokiu būdu per keletą mėnesių sekretorė išmok
tų pasirūpinti 80 - 90 procentų jums siunčiamų dokumentų ir kores
pondencijos, beje, tą ji gali adikti daug geriau negu jūs, nes jūsų dė
mesys nuolat sutelktas į II kvadranto galimybes, todėl I kvadranto
dalykams jūs neturite laiko.
Spręsda
P r e k y b o s s k y r ia u s v a d o v a s i r p r a ė ju sio m ė n e sio p rek yb a.
mi šią savo darbotvarkės problemą, visų pirma galėtumėte pasitik
rinti, ar jūsų santykiai su prekybos skyriaus vadovu paremti II kvad
ranto filosofija. Nebūtinai turite numatyti kiekvieną savo žodį, -
esmė tokia, kad, norėdami veiksmingai spręsti chroniškas I kvad
ranto problemas, turėtumėte sutelkti dėmesį į II kvadrantą, o I kvad
ranto veikla domėtis tiek, kiek reikalauja neatidėliotini klausimai.
Galite išmokyti savo sekretorę, kad ji pasirūpintų daugeliu jūsų už
duočių, o jums perduotų tik svarbiausias. Prieš tai veikiausiai turėsi
te paaiškinti prekybos skyriaus vadovui ir kitiems kolegoms (tai yra
II kvadranto veikla), kad jūsų darbas yra lyderiauti, o ne vadovauti
B PRIEDAS 363
ir nurodinėti, kaip atlikti kiekvieną darbelį. Palaipsniui visi pradės

suprasti, kad su jūsų sekretore jie gali daug racionaliau išspręsti pro
blemą negu su jumis, ir suteiks jums daugiau laiko užsiimti II kvad
ranto veikla.
Jei prekybos skyriaus vadovas įsižeistų, kad turi tvarkyti reikalus
su jūsų sekretore, bet ne su jumis, turėtumėte pirma pasirūpinti savo
santykiais, užsitarnauti jo pasitikėjimą ir tik tada išdėstyti tokio veik
los organizavimo privalumus.
Peržiūrėti dar neperskaitytus me
P e r ž iū r ė t i m e d ic in in iu s ž u r n a lu s .
dicininius žurnalus - tai II kvadranto darbas, kurį esate linkę atidėlioti.
Tačiau naujausią savo veiklos srities literatūrą turite skaityti nuolat -
tik taip palaikysite profesinį lygį. Todėl skyriaus susirinkime galite
pasiūlyti pavaldiniams domėtis naujausia medicinine informacija.
Kiekvienas galėtų skaityti vis kitą žurnalą ir per susirinkimą tą infor
maciją paskelbti kolegoms. Taip pat jūsų darbuotojai galėtų keistis
vertingais straipsniais, kurių medžiaga yra naudinga visiems.
Žvelgdami į šį
P a s ir u o š t i k i t o m ė n e sio p rek y b in in k ų s u sir in k im u i.
punktą iš II kvadranto veiklos pozicijų, galėtumėte sušaukti grupelę
sau pavaldžių darbuotojų ir pavesti jiems kruopščiai išanalizuoti pre
kybininkų poreikius. Jūsų pavaldiniai iki tam tikro nustatyto laiko
turėtų parengti problemų sprendimo rekomendacijas, kad jūs galė
tumėte tinkamai pasiruošti susirinkimui. Paprašykite, kad jie išsiaiš
kintų kiekvieno prekybininko ar prekybininkų grupės poreikius ir
pageidavimus - juos įtrauktumėte į darbotvarkę ir iš anksto išsiunti-
nėtumėte dalyviams, kad šie turėtų pakankamai laiko pasiruošti su
sirinkimui.
Užuot pats sudarinėjęs susirinkimo darbotvarkę, galite paskirti tą
darbą mažoms grupelėms pavaldžių darbuotojų, atstovaujančių
skirtingoms prekybos sritims ir skirtingiems požiūriams. Sudarykite
jiems galimybę konstruktyviai ir kūrybiškai bendradarbiauti, tegu jie
tik pateikia jums galutines rekomendacijas. Jei jūsų darbuotojai nėra
pratę atlikti tokių užduočių, motyvuokite juos per susirinkimą. Galite
paaiškinti, kodėl tai yra naudinga visiems. Jūs paskatinsite darbuotojus
galvoti apie darbo rezultatus, kūrybiškai bendradarbiauti tarpusavyje,
jie supras, kad patys atsako už visą organizacinį darbą, kad tik nuo jų
priklauso, ar bus pasiekti skyriaus tikslai.
X p r o d u k ta s IR k o k y b ės k o n t r o l ė . Dabar aptarkime, kaip galėtu
me išspręsti aštuntąjį darbotvarkės klausimą - dėl X produkto koky
bės. Visų pirma turėtumėte išsiaiškinti, ar tai nuolat besikartojanti ir
dažna problema. Jei taip, galite sudaryti specialią grupelę, kuri išanali
zuotų tikrą situaciją ir problemų priežastis bei pateiktų jums reko
mendacijas, kaip tas problemas išspręsti - galbūt, jei įmanoma, net
patys išspręstų, o jus tik informuotų.
II kvadranto darbo dienos esmė yra tokia: dauguma užduočių pa-
skirstote pavaldiniams ir apmokote juos, pasiruošiate tarybos susirinki
mui, paskambinate Maisto ir vaistų administracijos atstovui, prasmin
gai bendraudami papietaujate su generaliniu direktoriumi. Galvoda
mi apie ateitį ir besirūpindami savo GP, galite tikėtis, kad po kelių
savaičių ar mėnesių I kvadranto darbų nebeturėsite planuoti apskritai.
Jums gali pasirodyti, kad toks veiklos planavimas yra labai ideali
zuotas. Jūs net galite paklausti, ar vadovams apskritai dera dirbti I
kvadranto darbus. Sutinku - tai idealizuota. Tačiau šioje knygoje aš
kalbu apie žmones, kurie dirba labai efektyviai, o ne apie kitokius.
Efektyvumas - tai idealių rezultatų siekis.
Be abejo, kada ne kada jums pasitaikys atlikti ir I kvadranto dar
bus. Netgi ir geriausiai apgalvoti II kvadranto planai kartais lieka ne
įgyvendinti. Vis dėlto taip planuodami labai smarkiai mažinate I kvad
ranto darbų skaičių, o turėdami mažiau darbų, atliksite juos kur kas
lengviau ir be įprastinės įtampos, kuri taip neigiamai veikia jūsų spren
dimus ir sveikatą. Suprantama, toks planavimas iš jūsų pareikalaus
daug kantrybės ir užsispyrimo. Galbūt šiuo būdu vienos kitos proble
mos arba net daugelio jų išspręsti iš karto negalėsite. Bet jei jums
pavyks taip adikti bent dalį savo užduočių ir jei įtikinsite kolegas dirbti
taip pat, anksčiau ar vėliau jus aplankys didžiulė sėkmė.
Kaip jau sakiau, šeimoje ar mažoje verslo bendrovėje tokiu būdu
paskirstyti darbus galite ne visada, bet tai nereiškia, kad turėtumėte
atsisakyti II kvadranto mąstymo, kuris padeda kūrybiškai veikti savo
įtakos rate ir sumažinti krizinių I kvadranto problemų skaičių.
365
A p ie Franklin C ovey
BENDROVĘ
MISIJOS TEIGINYS
Mes skatiname žmones ir organizacijas visada siekti pačių iškiliau
sių tikslų.
MŪSŲ ESMINIAI ĮSITIKINIMAI

Mes tikime, kad:
1. Žmonės iš prigimties turi gebėjimą siekti didžių dalykų, jie taip
pat turi galimybę rinktis.
2. Principai, nepavaldūs laikui ir universalūs, yra itin efektyvios veik
los pamatas.
3. Lyderiškumas - tai pasirinkimas, kurį gali padaryti tik tvirto cha
rakterio žmogus. Didieji lyderiai skatina žmones atskleisti savo ta
lentus ir aistringai siekti kilnių tikslų.
4. Efektyvios veiklos Įpročius galite išsiugdyti tik nuosekliomis,
integruotomis pastangomis.
5. Produktyviai dirbti galite tik paisydami P/GP pusiausvyros®:
vienodai rūpindamiesi ir rezultatais, ir savo pajėgumu gaminti.
VERTYBĖS
1. Ištikimybė principams. Mes nuoširdžiai tikime savimi, todėl iš
visų jėgų stengiamės visada laikytis mūsų skelbiamų principų ir
metodų.
2. Ištikimybė vartotojams. Mes be jokių išimčių duodame savo
klientams tai, ką esame pažadėję. Mūsų sėkmė neįmanoma be mūsų
klientų sėkmės.
3. Pagarba asmenybei. Mes vertiname vienas kitą, taip pat ir kiek

vieną su mumis arba mums dirbantį žmogų.
4. Pelnas. Pelnas ir tobulėjimas - tai mūsų organizacijos kraujas. Pel
nas suteikia mums galimybę vykdyti mūsų misiją ir įgyvendinti
viziją.
FranklinCovey (NYSE:FC) - moko paskirus žmones, grupes ir or

ganizacijas efektyvios veiklos metodų. Mūsų bendrovė - pasaulinis
šios srities lyderis. Mūsų klientai - tai 90 procentų bendrovių iš žur
nalo Fortune 100 sąrašo, 75 procentų bendrovių - iš Fortune 500
sąrašo, taip pat tūkstančiai mažų ir vidutinio dydžio įmonių, įvairių
valstybinių organizacijų, švietimo įstaigų. Mes rengiame kursus, vie
šus seminarus, konsultuojame bendroves, dirbame su atskirais žmo
nėms, leidžiame paslaugų katalogus, turime 140 mažmeninių par
duotuvių, kuriose prekiaujame organizacine technika; mūsų elektro
ninis adresas - www.franklincovey.com
FranklinCovey turi 2000 partnerių, teikiančių profesionalias paslau
gas, produktus ir medžiagą dvidešimt aštuoniomis kalbomis trisde
šimt devyniuose padaliniuose devyniasdešimt penkiose pasaulio šalyse.
Programos ir paslaugos:
• xQ Apžvalga ir apklausa (priemonė, skirta vadovams įvertinti savo
organizacijos našumo koeficientą)
• Žmonės, kuriems labai sekasi, ir septyni jų įpročiai (seminarai).
• Keturios vadovų disciplinos (darbo sesija).
• FOCUS: Prioritetų siekimas (seminarai).
• Keturi vadovo vaidmenys (seminarai).
• FranklinCovey planavimo sistema.
Jei norite daugiau sužinoti apie FranklinCovey siūbmas

prekes ir paslaugas, skambinkite telefonu:
1-888-868-1776 arba 1-801-817-1776,
arba apsilankykite svetainėje www.franklincovey.com
367
A p ie a u t o r i ų
Stephenas R. Covey’us —visame pasaulyje pripažintas valdymo

ir vadovavimo specialistas, šeimos ugdymo ekspertas, mokytojas, or
ganizacijų konsultantas bei knygų autorius. Organizacijas ir šeimas jis
moko lyderiškumo meno ir gyventi pagal teisingus principus. Dakta
ras Covey’us Harvardo universitete jgijo magistro laipsnį, o Brigha-
mo Youngo universitete - daktaro laipsnj; Brighamo Youngo univer
sitete jis vėliau buvo organizacijų funkcionavimo ir verslo vadybos
profesorius, taip pat universiteto ryšių su visuomene direktorius ir
prezidento padėjėjas.
Daktaras Covey’us yra kelių populiarių knygų autorius. Žinomiau
sia - Septyni sėkmės lydimų žmonių įpročiai (The 7 Habits ofHighly
Effective People). Ši jo knyga - vienas iš geriausių XX amžiaus darbų
apie verslą, ji įtraukta į geriausių visų laikų šios srities knygų dešimtu
ką. Septyni įpročiai išversta į daugiau nei trisdešimt aštuonias kalbas ir
išleista bendru 15 milijonų tiražu. Kiti jo literatūriniai kūriniai buvo
parduoti 20 milijonų tiražu.
Stephenui R. Covey’ui, devynių vaikų tėvui ir keturiasdešimt trijų
anūkų seneliui, organizacija NationalFatherhoodInitiative suteikė gar
bingą 2003 metų Tėvo vardą. Kaip sako pats daktaras Covey’us, tai
pats didžiausias jo gyvenimo pasiekimas.
Kiti jo apdovanojimai: Tomo Moro koledžo medalis už ištikimą
tarnystę žmonijai; 1999 metais - geriausio oratoriaus vardas; 1998
metais - tarptautinis sikhų fondo apdovanojimas; 1994 metais - tarp
tautinis verslininko apdovanojimas ir Nacionalinis apdovanojimas už
viso gyvenimo pasiekimus verslo valdymo srityse. Taip pat daktaras
Covey’us yra vienas iš 25 žurnalo Times išrinktų įtakingiausių ameri
kiečių, jis apdovanotas septyniais garbės daktaro laipsniais.
Daktaras Stephenas R. Covey’us yra vienas iš bendrovės Frank-
linCovey įkūrėjų ir jos vicepirmininkas. Bendrovė turi padalinius 123
pasaulio šalyse. FranklinCovey vadovaujasi daktaro Covey’aus vizija ir
siekia įkvėpti bei paskatinti keistis ir tobulėti viso pasaulio žmones
bei organizacijas.
Covey, Stephen R.
Co-287 7 sėkmės lydimų žmonių įpročiai / Stephen R. Covey; iš
anglų kalbos vertė Virginija Šileikienė. - Kaunas: Mijalba,
2006. - 368 p.
ISBN 99 55-599-34-0
Stephenas Covey’us pateikia holistinį, integralų, principais pa
remtą asmeninių bei profesinių problemų sprendimo būdą. Auto
rius savo įžvalgomis ir gyvenimiškais pavyzdžiais nuosekliai moko
gyventi garbingai, oriai ir tarnaujant žmonėms. Jo aprašomi prin
cipai padeda prisitaikyti prie pokyčių, o iš jų kylanti išmintis ska
tina šiuose pokyčiuose ieškoti naujų galimybių. Ši knyga - kiekvie
no žmogaus sėkmės raktas, nesvarbu, koks būtų jo gyvenimo tikslas.
U D K 159.9
Stephen R. Covey
7 SĖKMĖS LYDIMŲ ŽMONIŲ ĮPROČIAI
Iš anglų kalbos vertė Virginija Šileikienė

Redagavo Andrius Rondomanskis
Dailininkė Daiva Šulgaitė
Tiražas 2200 egz.

Išleido leidykla „Mijalba“, Kaunas, tel. 8 687 86760
EI. paštas info@mijalba.com
www.mijalba.com
Spausdino „Arx Baltica“ spaudos namai, Veiverių g. 142 b, 46353 Kaunas
Tel. 8 37 465440, ei. paštas kaunas@arxbaltica.lt
Kaina sutartinė
Nedaugelis taip ilgai, stropiai ir išsamiai ty
rinėjo organizacijų ir žmonių sėkmingos
veiklos principus. Knyga Septyni sėkmės lydi
mų žmonių įpročiai duoda mums realią ga
limybę tobulėti. Tai nuostabus kūrinys, ga
lintis pakeisti mūsų gyvenimą.
- TomPeters,
knygos Tobulumo paieškos autorius
Stepheno R. Covey'aus knyga, be abejonės,

yra puikiausias dešimtojo dešimtmečio psi
chologijos vadovėlis. Knygoje dėstomi prin
cipai yra visuotiniai. Antra vertus, principais
naudotis nėra paprasta. Gyvenime kaip
operoje - prieš dainuojant scenoje, privalu
ilgai repetuoti!
- Ariel Bybee, operos solistė
Laimėti yra įprotis. Pralaimėti taip pat yra

įprotis. Dvidešimt penkeri apmąstymų ir
tyrinėjimų metai padėjo knygos autoriui
suprasti, kad kiekvieno žmogaus laimė ir
sėkmė priklauso nuo įpročių, kurių skati
namas jis daro savo sprendimus.
- Ron Zemke, rinkos tyrimų ekspertas
Nepažįstu kito autoriaus, kuris būtų tiek

daug padėjęs mūsų visuomenės lyderiams...
Nėra nė vieno raštingo žmogaus, kuris ne
būtų pasisėmęs naudos, skaitydamas šią
knygą.
- Senatorius Orrin G. Hatch
PARDUOTA DAUGIAU NEI 15 MILIJONŲ
Stephenas Covey'us pateikia holistinį,

integralų, principais paremtą asmeninių
bei profesinių problemų sprendimo
būdą. Autorius savo įžvalgomis ir gyve
nimiškais pavyzdžiais nuosekliai moko
gyventi garbingai, oriai ir tarnaujant
žmonėms. Jo aprašomi principai padeda
prisitaikyti prie pokyčių, o iš jų kylanti
išmintis skatina šiuose pokyčiuose ieško
ti naujų galimybių.
Ši knyga —kiekvieno žmogaus sėkmės raktas, nesvarbu, koks būtų jo

gyvenimo tikslas. Tai knyga, raginanti mąstyti.
- Edward Brennan, mažmeninės prekybos parduotuvių
tinklo tarybos pirmininkas, prezidentas ir valdytojas
Autorius kalba apie amžinąsias tiesas, jis įprasm ina ja s ir apsaugo

mus nuo tuščių psichologinės savitaigos plepalų, kurių gausu dabar
tinėje „sėkmės^ literatūroje. Autorius nėra nei optimistas, nei pesi
mistas - jis tik i realiu žmogaus gebėjimu tobulėti ir keistis.
- Steve Labunski, radijo ir televizijos stoties direktorius
Stephenas Covey ’usparašė nuostabią knygą apie žmogiškąją būtį. Jis

elegantiškai ir įžvalgiaipateikė dalykus, kurie mums rūpi labiausiai.
M anau, ją tiesiog būtina padovanoti visiems savo draugams.
- Waren Bennis, knygos Tapimas lyderiu autorius
... viena iš populiariausių visų laikų knygų.

- žurnalas Fortune
ISBN 9955-599-34-0
9789955 599340

Stephen.R.covey. .7.sekmes - Lydimu.zmoniu - iprociai.2006.LT

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Stephen.R.covey. .7.sekmes - Lydimu.zmoniu - iprociai.2006.LT

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Fundamentalios tiesos - tai sėkmės durų

raktas. Stephenas Covey'us šias tiesas atsklei­

Ši knyga turi didelį privalumą: ji yra papras­

„Septyniuose... jpročiuose“ autorius patei­

Stepheno R. Covey'aus knyga moko veiks­

Iš anglų k. vertė Virginija Šileikienė

Copyright © 1989, 2004 by Stephen R. Covey

Franklin Covey ir FC logo yra Franklin Covey Co prekybinis ženklas.

ISBN 9 9 55-599-34-0 © „Mijalba“, 2006

I dalis. P aradigmos ir principai ................................... 17

II dalis. A smeninės pergalės ......................................... 71

III dalis. V iešosios pergalės .......................................... 195

IV dalis. A tsinaujinimas ................................................ 297

Pabaigos žodis ..................................................................... ..333

Tarpusavio priklausomybė yra kur kas didesnė vertybė negu asmeni­

- Billui Marre, Ronui McMillanui ir Lexui Wattersonui už atsiliepi­

^ J u o to laiko, kai pirmą kartą buvo išleista ši knyga, pasaulis neap­

Baimė ir nesaugumas. Nepaprastai daug žmonių šiandien gyven

„Noriu dabar". Žmonės nori turėti daug ir dabar. „Noriu pinigų.

jjiybes, kurios padėtų mums siekti sėkmės rytoj. To paties principo

Kaltinim ai ir aukos sindromas. Kai kyla problemų, visuomet galite

Neviltis. Kaltinimai gimdo cinizmą ir neviltį. Jei pasiduodame ir ima­

Pusiausvyros nebuvimas. Mobiliųjų telefonų amžiaus būtis darosi

atsiduriame nesuskaičiuojamų smulkmenų nelaisvėje ir esame priversti

„Kokia man iš to nauda?“ Dabartinė kultūra kala mums į galvas,

Noras būti suprastiems. Žmonės trokšta būti suprasti, išklausyti,

K onfliktai ir nesutarimai. Kad ir kiek bendrybių vienija žmones,

Apatija. Žmogų sudaro keturi būties lygmenys: kūnas, protas, širdis

Siūlau visada turėti galvoje savo unikalius poreikius, tačiau nieka­

Baigdamas įžangą norėčiau pateikti jums klausimą, kurį nuolat pa­

vėmė, o paskui apkabino. Būtent tą akimirką Šenon tarė: „Nenoriu

Pažadu, kad ši knyga suteiks jums malonią pamoką. Sužinotais

D i r b u su žmonėmis jau dvidešimt penkerius metus. Per tą laiką

prie vandens fontanėlio. Kodėl man nepavyksta jų išmokyti atsakingu­

Tai didžiuliai rūpesčiai, skausmingos problemos, ir jų neįmanoma

veikia mūsų pasaulėvaizdį bei elgesį. Tai paskatino mane studijuoti

Kai gilinausi į suvokimo problemas, drauge išsamiai tyrinėjau ir

pagalbos priemones, kitaip tariant, sunkią ligą nori gydyti paprasčiau­

* Auksinė taisyklė —nedaryk kitiems to, ko nenorėtum patirti pats (red.).

Kadangi sūnus buvo nuolat saugojamas ir ginamas, dabar jis pasi­

Sūnaus auklėjimo patirtis, suvokimo problemų tyrinėjimas ir „sėk­

Jokiu būdu nesakau, kad tam tikri visuomeninės etikos aspektai —

Septyni įpročiai aprėpia daugelį fundamentalių žmogaus veiklos efek­

Ir charakterio etika, ir visuomeninė etika yra socialinių paradigmų

Prielaidos formuoja mūsų požiūrį, o požiūris lemia elgesį.

Studentams, buvusiems vienoje auditorijos pusėje, jis išdalijo kor­

Dirbdamas su paskirais žmonėmis ir organizacijomis, dažnai atlie­

ko nesupranta. Tačiau eksperimentas su piešiniais parodė, kad supra­

Svarbiausias dalykas, kurį atskleidė eksperimentas su portretais, yra

išsprendė inžinerines problemas. Tikrą revoliuciją mokslo pasaulyje

Atsimenu, kai vieną sekmadienio rytą Niujorko metro patyriau

Sunkiai tvardžiausi. Negalėjau patikėti, kad žmogus gali būti toks

Panašų paradigmos poslinkį daugelis žmonių patiria atsidūrę mir­

kalbėjo: „Blogio piktžolę geriau vieną kartą išrauti su šaknimis, negu

Žinoma, ne visuomet paradigmos pasikeičia akimirksniu, ne vi­

Charakterio etika pagrįsta tam tikrais principais, nuo kurių priklauso

Audringoje jūroje vyko karinio laivyno pratybos. Šalia vienas

Paradigmos poslinkis, kurį patyrė kapitonas ir mes, skaitydami šią

ir nebuvo mokyti, turi teisingumo jausmą. Žmonės skirtingai apibū­

rimtai tikinčių, kad tokios neigiamybės kaip neteisybė, apgaulė, niek­

Tikėdamiesi greitai ir lengvai pagerinti savo gyvenimą - siekdami

Šiandien susiduriame su žmogumi, kuris elgiasi kaip automatas,

Žmogus turi įveikti visas augimo ir raidos stadijas. Pirmučiausia

raktas. Stephenas Covey'us šias tiesas atsklei

Ši knyga turi didelį privalumą: ji yra papras

„Septyniuose... jpročiuose“ autorius patei

Stepheno R. Covey'aus knyga moko veiks

Tarpusavio priklausomybė yra kur kas didesnė vertybė negu asmeni

- Billui Marre, Ronui McMillanui ir Lexui Wattersonui už atsiliepi

^ J u o to laiko, kai pirmą kartą buvo išleista ši knyga, pasaulis neap

Neviltis. Kaltinimai gimdo cinizmą ir neviltį. Jei pasiduodame ir ima

Siūlau visada turėti galvoje savo unikalius poreikius, tačiau nieka

Baigdamas įžangą norėčiau pateikti jums klausimą, kurį nuolat pa

prie vandens fontanėlio. Kodėl man nepavyksta jų išmokyti atsakingu

pagalbos priemones, kitaip tariant, sunkią ligą nori gydyti paprasčiau

Kadangi sūnus buvo nuolat saugojamas ir ginamas, dabar jis pasi

Sūnaus auklėjimo patirtis, suvokimo problemų tyrinėjimas ir „sėk

Septyni įpročiai aprėpia daugelį fundamentalių žmogaus veiklos efek

Studentams, buvusiems vienoje auditorijos pusėje, jis išdalijo kor

Dirbdamas su paskirais žmonėmis ir organizacijomis, dažnai atlie

ko nesupranta. Tačiau eksperimentas su piešiniais parodė, kad supra

Panašų paradigmos poslinkį daugelis žmonių patiria atsidūrę mir

Žinoma, ne visuomet paradigmos pasikeičia akimirksniu, ne vi

ir nebuvo mokyti, turi teisingumo jausmą. Žmonės skirtingai apibū

rimtai tikinčių, kad tokios neigiamybės kaip neteisybė, apgaulė, niek

pirmas žingsnis į tobulumą. Filosofas Henris Toro rasė: yyAr sugebėsi

Kartą prieš daugelį metų aš irgi nutariau sutrumpinti natūralią įvy

Daugelį labai domina tvirtais principais besiremiančių žmonių, šei

Visuomeninė etika teigia, kad panašioje situacijoje galima imtis ra

Problemas privalome analizuoti ir spręsti iš esmės - surasti princi

M u s ų asmenybė iš esmės yra musų įpročių visuma. Ne veltui sako

procesas yra tolydus - iš priklausomybės einama į asmeninę nepriklau

Būdami išties nepriklausomi, mes patys kuriame aplinkybes ir ne

išteklių) pusiausvyros principu (P/GP). Daugeliui jis yra nesupranta

Prieš kelerius metus nusipirkau konkretų materialų turtą - moto

vienas kitam parodyti nė trupučio draugiškumo ar pagarbos - savy

Esant P/GP pusiausvyrai, jūsų duktė savo noru, niekieno neverčia

- Tikriausiai juokaujate. Šiandien neįmanoma rasti gerų darbuo

P/GP pusiausvyra - tai efektyvios veiklos esmė. Tokia pusiausvy

Psichobginis determinizmas teigia, kad esate tėvų auklėjimo kūri

Kiek tiksliai ir praktiškai šie žmogaus vertinimo žemėlapiai nusa

Suvokęs esminį žmogaus prigimties principą, Franklis nubraižė tiks

Paanalizuokime žodžio atsakomybė prasmę. Atsakomybė - „suge

Kerol, kad išsaugotų šviesų protą, beveik nevartojo skausmą mal

Vėliau ne kartą klausdavau savo klausytojų, kam iš jų yra tekę bu

Trečią dieną mes ėmėmės proaktyvumo temos: „Koks mūsų atsa

Mūsų požiūrį ir elgesį formuoja paradigmos. Jas patyrinėję pama

Nieko negaliu padaryti... Išsiaiškinkime, kokios mūsų gali

Didžiojoje dabartinių kultūrų literatūroje svarbesnis žodis yra „my

Jei norime nustatyti savo proaktyvumo lygį, patyrinėkime, kaip eik

Žiūrėdami j savo interesų ratą, matome, kad vienus dalykus gali