UDK 398 HOW D I D SEX B E G I N ?

R B r a s c h
Br55 -
First published by Angus & Robertson Publishers, an im­
print of HarperCollins Publishers Pty Limited, Sydney, Aust­
ralia.
This edition published by arrangement with
HarperCollins Publishers, Australia

Įžanginis žodis
ISBN 0 207 18770 3

KAIP PRASIDĖJO SEKSAS

R. Brasch
Pirmą kartą išleido Angus ir Robertson Jeidvkla kartu su
HarperCollins leidykla, Sidnis, Australija.
Sis leidinys išleistas susitarus su HarperCollins leidykla,
Australija

Iš anglų kalbos vertė INA VKTLOVA
www.avatara.lt
Copyright © R. Brasch l'f
© Vertimas į lietuviu kali..
ISBN 5-430-02353-1 leidykla „Šviesa",'l<«>"
V
iskas prasidėjo n u o pokšto, į kurį aš pažiūrėjau
rimtai.
Suintriguoti, o vėliau visiškai pakerėti t u r i m ų
(įvairiausių rūšių) šaltinių, mes su ž m o n a parašė­
me knygas „Kaip tai prasidėjo" ir „Kaip prasidėjo sportas".
Šie du m ū s ų kūdikiai pradėjo s ė k m i n g ą kelionę aplink
pasaulį. Iš savo gimtosios Australijos jie p a t e k o į Ameri­
kos žemyną, Didžiąją Britaniją, Japoniją ir Vokietiją. Ir tai
tik keletas jų naujųjų gyvenamųjų vietų.
M e s susimąstėme: kokį kitą „ K a i p " turėtume išnagri­
nėti. Besvarstant, visai netikėtai m u s pasiekė laiškas n u o
m a n o leidėjo iš Amerikos. „O kodėl gi j u m s neparašius
knygos, — klausė jis, — kurioje būtų tyrinėjama tai, kas
visada nauja, visiems svarbu ir įdomu, knygos, kuri pasa­
kotų apie universalų reiškinį — S E K S Ą — ir apie tai, K A I P
PRASIDĖJO SEKSAS."
Ir m e s akimirksniu įsimylėjome S E K S Ą . Tai b u v o mei­
lė iš p i r m o žvilgsnio (dėl laiško iš Niujorko). Todėl tuoj
pat išsiuntėme atsakymą, kuriame pranešėme, kad pasiū­
lymas priimtas.
M u m s teliko nustatyti dieną, kada „ t a i " turėtų išvysti
(leidybinio) pasaulio šviesą. Ž i n o m a , tai priklausytų nuo
knygos s u m a n y m o ir jos atsiradimo ant leidėjo stalo laiko­
tarpio.
M ū s ų entuziazmui b u v o pritarta kitame laiške iš Niu­
jorko, kuriame, beje, leidėjas prisipažino, kad pirmojo laiš­
ko pasiūlymas iš tiesų tebuvo tik pokštas.
VI Įžanginis žodis

Tačiau mes jau b u v o m e pradėję rinkti medžiagą, o ji

atrodė tikrai svarbi. Kokia šauni būtų knyga „Kaip prasi­
dėjo seksas". Tokia yra trumpa (ir tikra) šio leidinio atsi­
radimo istorija.
Be abejo, m e s turėjome įveikti m ū s ų m ą s t y m o stereo­
tipus. Kaipgi aš, p a d o r u s vyras, galėjau atvirai šnekėti apie
dalyką, kurį kiti vis dar laikė tabu, nepaisant to, ką mes Turinys
kalbame, skaitome, m a t o m e ir d a r o m e m ū s ų viską lei­
džiančiame amžiuje?
Religija ir seksas niekada nebuvo atskirti vienas nuo
kito. Jie gyveno drauge n u o pat Pradžios knygoje aprašytų
laikų. Argi pats Šventasis Raštas negarbina D i e v o kaip
aukščiausiojo kūrėjo, kuris apdovanojo ž m o g ų vertinga ly­ Įžanginis žodis V
ties dovana?
Biblijoje apstu sekso. Beveik visa, kas su j u o susiję, pa­
pasakota nuoširdžiai, atvirai, nesigėdijant. Tačiau vėles­
1. KAIP PRASIDĖJO SEKSAS 1
n ė m s kartoms seksas pasirodė nešvarus, ir jos pajuto Ginčų kaulas. Graikų mitas. Kaip išlikti. Maloni pa­
pareigą jei ne iškirpti „ n u o d ė m i n g a s " pastraipas, tai nors reiga. Santykiavimo magija
užmaskuoti jas. Jos n a u d o d a v o eufemizmus arba pateik­
davo terminą, pastraipą tokiam nepavojingam ir nesupran­ 2. ASISTAVIMAS 7
t a m a m kontekste, kad neįtarus skaitytojas niekada neat­ Bučinys. Bučiavimosi magija. Bučiavimasis po amalu.
spėtų tikros jų prasmės. Tik mokslininkai ekspertai sugeba Religinis bučinys. X — bučinio simbolis. Apsikabi­
atskleisti, kas iš tiesų slypi po visu tuo. nimas. Surišimas — ištvermės išbandymas. Skaisty­
Taigi ši knyga, nesvarbu, ar joje b u s kalbama apie bes paradoksas. Nekaltybės plėvė. Skaistybės pavojai.
skaistybę, apie abortus, nukrypimus ar prostituciją, nuolat Skaistybės idealas. Skaistybės diržas. Skaistus gimdy­
bus grindžiama citatomis iš Biblijos. Tai lyg aiškiausias mas. Nekaltasis prasidėjimas. Kolumbas ir vienuolika
sekso vadovėlis, nes r a n d a m e daug nuorodų, kaip prasi­ tūkstančhį mergelių
dėjo seksas.
Tiesa pavadinta „Dievo antspaudu". Todėl viskas, ką 3. SEKSO PRIETARAI 28
aš noriu pateikti ieškančiam protui, yra tikri faktai apie tai, Sėkmės prisilietimas. Druskos išpylimas. Bitės ir mer­
kaip prasidėjo seksas. Čia rasite daugybę dalykų, apie ku­ gelė. Tinkamos dienos pasirinkimas. Jaunųjų atskyri­
riuos m a n o m a , jog jie atsirado dėl sekso įtakos. mo tabu. Kaip atsirado butonjerė. Raudonas kilimas.
Jaunosios bučiavimas. Triukšmas vestuvėse. Vestuvi­
nės dainos ir kitos linksmybės. Slenksčio baimė. Demo­
niški vestuvių nakties pavojai. Dėmesys kūdikiui

4. SEKSUALI APRANGA 37
Figos lapas ir (netikras) kuklumas. Gėdos šaknys. Nuo
nuogos krūtinės prie liemenėlės — ir atgal. Kaip kinai
Vili 7 Turinys IX

išrado liemenėlę. Seksualioji pirštinė. Dingę naktiniai 12. SEKSO ŽODYNAS 174
marškiniai. Lytinė apgaulė — transvestizmas. Apran­ Viskas apie lyčių ryšius. Lytiniai organai. Šventi ir
gos apvainikavimas: plaukai sekse šventvagiški žodžiai. Gimdos isterija. Sėklidės orchidė­
jose. „Pupų pilnas". Seksualinis architektūros terminų
5.LYTINĖ BRANDA iškraipymas. Tikras pederastas. Benkartas. Giminės
Pirmasis gyvenimo pokytis — lytinės brandos ritua­ kilmė
lai. Tik mergaitėms. Moterų apipjaustymas. Kruvinas
prakeikimas. Kaip moterys tapo nepilnaverte lytimi.
Masturbacija
13. NEŠVANKYBĖS 186
Užrašai ant sienų. Pornografija ir nešvankybė
6. VESTUVIŲ PAPROČIAI
Vedybos — asmeninis reikalas. Seksas santuokoje. Pir­ 14. PERŽENGUS NORMOS RIBAS 198
mosios nakties teisė. Tobijo naktys. Seksualus maistas Nuo sodomijos iki homoseksualizmo. Salos paliki­
ir magiškoji mandragora. Meilės įtvirtinimas mas — lesbianizmas. Sadizmas — malonus žiauru­
mas. Skausmo troškimas — mazochizmas. Vojeriz-
7. VAIKAI mas — žiūrovų sportas. Kraujomaiša. Ką nepadoru
Kaip atsirado pribuvėjos ir akušerės. Cezario pjūvis. demonstruoti.
Bamba. Abortas. Kontracepcija. Prezervatyvo istorija.
Kova dėl gimdymų reguliavimo 15.SEKSO PABAIGA 229
Celibatas
8.ŠEIMYNINIAI RYŠIAI
Poligamija. Poliginija. Papildomos žmonos. Haremas. Rodyklė 234
Mormonų daugpatystė. Poliandrija. Žaliaakis monst­
ras. Antipatija uošvei. Skyrybos

9.NETEISĖTI RYŠIAI
Išprievartavimas. Svetimavimas. Neištikimybės testai.
Kambarinis šuniukas — neištikimybės išdava. Seksu­
alinis svetingumas ir žmonų mainai

10. VYRO ORGANAS

Falo garbinimas. Magiškas penis. Apipjaustymas.
Apyvarpės likimas. Sėkla. Priesaika genitalijomis.
Kastracija

11. PROSTITUCIJA
Šventoji prostitucija. Parduodamas seksas: kaip vadin­
ti prostitutę. Prekybos metodai: senieji ir šiuolaikiniai.
„Raudonųjų žibintų" kvartalas. Viešnamiai. Venerines
ligos. Gonorėja. Sifilis
 1
Kaip
prasidėjo seksas

P
irmiausia išsiaiškinkime tiesioginę žodžio reikšmę.
Etimologiškai „seksas" — lotyniškas žodis. Jo pir­
minė reikšmė — „pjūvis". Seknrc lotyniškai reiškė
„padalijimą". Ž m o g a u s padalijimą į dvi viena kitą
papildančias dalis: vyrišką ir moterišką. Ir visa, kas atsira­
do po to, b u v o šios pirmosios Dievo, gamtos ir semantikos
operacijos rezultatas.
Įvairūs mitai rodo, kad visos religijos ir kultūros siekė
išsiaiškinti, kaipgi atsiskyrė vyriškasis ir moteriškasis pra­
dai. D a u g y b e istorijų, legendų ir doktrinų mėginta išspręs­
ti problemą arba išsamiai atsakyti j šį klausimą. Kai kurie
atsakymai atrodo nuostabiai, bet yra visai neįtikėtini,
kiti — šiurkštoki, tačiau s k a m b a įtaigiai.

Ginčų kaulas
Biblijoje sakoma, kad Dievas sukūrė moterį iš vyro šon­
kaulio. Taip pat sakoma, kad nuo tos pirmosios chirurgi­
nės operacijos laikų kiekvienas vyras ieško netgi po visą
pasaulį savo „trūkstamo š o n k a u l i o " . Kai kurie jo taip
niekada ir neranda, todėl teisindamiesi dėl savo nesėkmin­
gos paieškos t a m p a vadinamaisiais užkietėjusiais sen­
berniais. Kiti randa „ š o n k a u l į " , bet ne tą, todėl šitokia
sąjunga sukelia tik s k a u s m ą ir kančias. Visiškai laimin­
gas gali būti tik tas vyras, kuriam pasisekė rasti „savąjį"
šonkaulį!
2 KAIP l'RASIDKJO SI;KSAS
Net iš šio milo matome, kaip vyras nuolat ilgisi part­
nerės. Be moters jis nejaučia pilnatvės. Be jos būna luošas
ir pažeistos psichikos. Tik suradę vienas kitą bei vėl su­
sijungę vyras ir moteris gali tapti kaip anksčiau, „vienu
kūnu".
Ievai sukurti b u v o pasirinktas A d o m o šonkaulis, ir tai
suteikia daug p e n o a p m ą s t y m a m s . Be abejo, tuo buvo rem­
tasi vyrų p r a n a š u m u i įrodyti. Tačiau, kita vertus, šią isto­
riją galima įvertinti ir feministiniu požiūriu: beveik prieš
du tūkstančius m e t ų moteris išdrįso apkaltinti Dievą rabi­
nui. Ji teigė, kad Visagalis elgėsi kaip vagis, nes pavogė
A d o m o šonkaulį, kol tas miegojo! Tačiau rabinas nepasi­
metė ir paneigė moters kaltinimą palyginimu. Jis paklau­
sė: „Jei kas nors iš tavęs p a i m t ų sidabrinį p a p u o š a l ą ir vie­
toj jo grąžintų auksinį, ar tu laikytum tai v a g y s t e ? "
Pamokslautojai daugybę kartų kartojo, kad pasirinkta
b u v o labai išmintingai. Jie sakė, kad jeigu moteris b u v o
išimta iš vyro šono, ji turi prie jo būti visą laiką, nes yra
jo padėjėja.
Tačiau, susipažinę su senovės hebrajų kalba, cinikai
ė m ė kitaip aiškinti. Jie teigė, kad viską l ė m ė slaptas žo­
džių žaismas: „šonkaulis" hebrajų kalba — tsela — skam­
ba labai panašiai į „ n e s ė k m ę " ir „klaidą"!
Kai kurie Biblijos pradžioje aprašytas istorijas laikė pir­
maisiais senovės ž m o n i ų b a n d y m a i s paaiškinti j ų stebėtą
pasaulį. Jie manė, kad šonkaulis b u v o pasirinktas dėl pri­
mityvaus m ą s t y m o b ū d o . Stebėdami ž m o g a u s kūną, seno­
vės ž m o n ė s spėliojo, kodėl šonkauliai yra išsidėstę tik
viršutinėje liemens dalyje. Akivaizdžiausias paaiškini­
m a s atsirado savaime: taip yra dėl lytinės vyro ir m o t e r s
sąjungos.
Graikų mitas
Kaip teigia Platonas, iš pradžių ž m o g u s b u v o hermafrodi­
tas — „jis-ji", vyro ir moters visuma.
Jo t o b u l u m ą simbolizavo sferinė forma. Ž m o g u s buvo
apdovanotas keturiomis rankomis, keturiomis kojomis ir
dviem veidais. Tačiau jautėsi p a k a n k a m a i galingas ir suki-
Kaip prasidėjo seksas 3
lo prieš savo kūrėją. Dzeusas nutarė kartą aiškiai parodyti
žmogui, kur jo vieta. Už b a u s m ę šis buvo padalytas pu­
siau. Kiekviena dalis teturėjo dvi kojas, dvi rankas ir vieną
veidą. Tuomet taip vyras ir moteris ė m ė egzistuoti atski­
rai. Tačiau nuo tada didžiausias jų troškimas — vėl susi­
jungti ir taip atrasti pilnatvę.
Kaip išlikti
Pagrindinis sekso tikslas — išlikti. G y v e n i m a s būtų be­
prasmis be (re)produkcijos. Dėl sekso poreikio ž m o n ė s po-
ravosi, taigi didėjo gyventojų skaičius. Taip ir prasidėjo
seksas.
M ū s ų Ž e m ė , nors ir m a ž a palyginti su kitomis plane­
tomis, yra ž m o g a u s buveinė. Tokia ji gali būti tik tuo at­
veju, jei žmon ių gimsta daugiau, negu miršta. Vadinasi,
tam reikalingas seksas.
Reprodukcijos istorija — tai paties g y v e n i m o istorija.
Be sekso ji negalėtų tęstis, ir Ž e m ė virstų mirštančia pla­
neta. Ž m o g u s turi du instinktus, be kurių negalėtų egzis­
tuoti: alkį ir seksą. N u o pat pradžių jie b u v o svarbūs —
dėl paties gyvenimo.
Papasakosime j u m s labai paprastą istoriją apie tai, kaip
prasidėjo seksas. O viskas prasidėjo n u o vienaląsčio k ū n o .
Ankstyviausioje skilimo stadijoje jis pasidalijo, ir iš vienos
ląstelės atsirado dvi. Procesas galėjo tęstis amžinai. Tačiau
t u o m e t kiekvienas individas b ū t ų ne naujas, o tik tiksli
kito kopija. Visa tai reikštų, kad Žemėje būtų tik be ga­
lo daug vienodų ląstelių. O to n e p a k a n k a . Begalinės kopi­
jos — dar ne viskas.
Pasaulis turėjo keistis ir būti įvairus. Todėl genai ne tik
b u v o sumaišyti, bet ir naujų partnerių sudarytos unikalios
struktūros, kurių dėka individas įgydavo visiškai naujų sa­
vybių. Visa tai po daugybės m e t ų atvedė prie ž m o g a u s
evoliucijos.
Susijungus dviem ląstelėm, pasaulyje įsigalėjo seksas.
Dėl šio susijungimo (net jeigu jis b u v o tik laikinas) susi­
kūrė visiškai nauja g y v e n i m o forma. Tai b u v o pirmoji
grandis ilgoje vienaląsčio k ū n o vystymosi grandinėje, kol
4 KAIP I ' K . V i l '! |( ) ' >[ l . ' v \ S
sperma ir kiaušinėliai galėjo egzistuoti atskirai. Susidarė
vyriškasis ir moteriškasis pradas, nes juos b u v o užvaldžiu­
sios visa ką nustelbiančios pastangos susiporuoti.
Sekso reikėjo tam, kad visatoje būtų kuo didesnė įvai­
rovė, kad ją užpildytų įvairių rūšių „atžalos".
Vyro v a i d m u o dažnai b ū d a v o pasigailėtinas. Vos tik at­
likęs savo (seksualinę) pareigą ir apvaisinęs kiaušialąstę,
jis tapdavo nereikalingas. Tada jis arba tiesiog numirdavo,
arba b ū d a v o sunaikintas savo partnerės.
Maloni pareiga
Taigi seksas užtikrino a m ž i n ą gyvenimą — kad ž m o g u s
„veistųsi ir daugintųsi". Tačiau Dievas (o gal gamta) turė­
jo pasaldinti karčiąją piliulę (tai p a k a n k a m a i pavojinga me­
tafora, dėl kurios gali kilti nesusipratimų), kad ž m o n i ų gi­
minė neišnyktų. Todėl griežtas įsakymas, kuris neatsitikti­
nai b u v o pats pirmas Biblijoje (Pr 1,28), b u v o papildytas
m a l o n u m u . Štai kodėl aktas ir fiziškai, ir psichologiškai
tapo labiausiai jaudinančia, atlyginančia pareiga. Ji paky­
lėjo ž m o g ų į n e ž e m i š k ų pasaulių aukštybes.
Pirmykštės gentys nedaug kuo galėjo paįvairinti savo
m o n o t o n i š k ą egzistenciją, palengvinti sunkią kovą dėl gy­
venimo, atsipalaiduoti, nors ir trumpam, nukreipti mintis
n u o nuolatinių k a n k i n a n č i ų b a i m i ų ir tykančių pavojų.
J o m s labai reikėjo įtampos iškrovos.
Todėl seksas tapo dar ir ankstyviausia ž m o n i ų pramo­
ga. Jis b u v o didžiulio pasilinksminimų k o m p l e k s o dalis.
Į jį įėjo m ū s ų komercinis m e n o , gėrimų, azartinių žai­
dimų, sporto ir vaizduotę ž a d i n a n č i ų r o m a n ų pasaulis.
Ne tik tam, kad atsirastų vaikų, bet ir kad s u m a ž ė t ų stre­
sų, kad j u o b ū t ų galima mėgautis. Tai buvo dar vienas,
nors ir ne pagrindinis sekso tikslas žmonijos istorijos pra­
džioje.
Be abejo, seksas — viso žavesio pradžia. Tai reikia su­
prasti teisingai. Tiesiogiai ir pažodžiui. Ž m o n ė s retai susi­
mąsto apie tai, kad anglų kalbos žodis fascination („žave­
sys") yra kilęs iš lotyniško fascimtm, reiškęs ir vyro organą!
Kaip prasidėjo seksus 5
Iš tiesų pradinė žavesio prasmė buvo apžavėjimas burtais
ir kerais. M o t i n o s po savo vaikų kaklais pakabindavo pe­
nio kopiją, kad šis apsaugotų juos nuo piktos akies!
Tyrinėti sekso papročius, draudimus ir posakių kilmę
nuostabu. Juos sužinojus ir atidžiau pažvelgus į tai, K A I P
P R A S I D Ė J O S E K S A S — su visais jo išraiškos būdais ir for­
m o m i s — gyvenimas tampa turtingesnis, atsiranda daug
apie ką pagalvoti. Kartu tikimasi, kad tokia informacija
gali paveikti kaip stiprus priešnuodis prieš nesuvoktas bai­
mes, prietarus ir fanatiškumą.
Santykiavimo magija
Iš pradžių, be abejo (o taip yra ir dabar kai kuriose primi­
tyviose gentyse), niekas net neįtarė, kad tarp lytinio akto
ir nėštumo yra ryšys.
Egzistavo įvairiausi pirmykščiai tikėjimai apie tai, kaip
atsirasdavo vaikai. B u v o įtariami įvairūs veiksniai ir jė­
gos. Kai kurie galvojo, kad moterį apvaisina saulės spin­
duliai. Ž m o n ė s juk žinojo, — viskas žemėje auga dėl sau­
lės šilumos. Kiti manė, kad vaiko atsiradimo kaltininkas
yra mėnulis, kurį jie laikė vyru.
Kiti n ė š t u m o aiškinimai rėmėsi dvasių (gerų ar blogų)
įsikūrimu ar kokiu nors ypatingu maistu, kurį neva suval-
gydavusi m o t i n a . Vienas Australijos aborigenas buvo nuo­
širdžiai įsitikinęs, kad jo ž m o n a p a g i m d ė blyškiaodį kūdi­
kį, nes, apsilankiusi baltaodžio vyro buveinėje, pavalgė
baltos duonos.
Trobriano salų gyventojai buvo arčiausiai tiesos. Jie ma­
nė, kad pastoti galima įtrūkus mergystės plėvei. Tačiau to­
liau aiškindami klydo. Jie sakė, kad tai gali būti atlikta bet
kokiomis p r i e m o n ė m i s . Šie ž m o n ė s tikėjo, jog, atvėrus va­
giną, dvasia galėjo patekti į įsčias ir sutverti vaiką.
Pats santykiavimas laikytas ekstaze, kuri dėl didžiulio
ž m o n ė m s suteikiamo m a l o n u m o gali sujungti ž e m ę su
dangumi. Tačiau, ilgainiui stebint moteris ir žvėris, suvok­
ta, kad lytinis aktas, be visų savo džiaugsmų, yra kupinas
ateities prasmės, nes atsiranda nauja gyvybė.
6 KAIP l'KAMI i| |i ) M KSAS

Pirmykščiams protams aktas atrodydavo labai stiprus

ir efektyvus už savo „ n a m ų " sienų. Atlikus tam tikroje vie­
toje ir tam tikru laiku, būdavo ne tik pradedami vaikai,
2
bet ir suvaldomos gamtos jėgos. Taip santykiavimui su­
teikta m a g i š k ų savybių.
Vyrai „ s u g u l d a v o " su m o t e r i m i s laukuose per sėją. Jie
Asistavimas
tvirtai tikėjo, jog dėl to, kad jie miega toje vietoje tada kar­
tu, ž e m ė bus derlingesnė, o derlius gausus, gims ne vien
daug vaikų, bet užderės ir grūdų. Yra ž i n o m a b a n d y m ų
sekundės tikslumu suderinti o r g a z m ą su m o m e n t u , kai
grūdai pabirdavo į žemę.
Bučinys

B
učinio paslaptis yra paradoksali. Vakariečių supra­
timu — tai tikrai erotiška ir „natūrali" j a u s m ų iš­
raiška, tuo tarpu kitos rasės nieko apie bučinį nėra
girdėjusios. J a p o n ė g l a m o n ė s savo vaiką, tačiau
niekada jo nepabučiuos. Nepaisant to, bučinys — koks jis
b e b ū t ų — pasitaiko net ir gamtos pasaulyje.
Bučinio kilmė b u v o išnagrinėta įvairiais aspektais, bet
iki šiol nėra bendros n u o m o n ė s , kokiomis aplinkybėmis jis
atsirado.
Lūpos prie l ū p ų — tai ž u v ų bučinys. Kai kurios rasės
bučiniu vadino pasitrynimą nosimis. Tačiau kokia bebūtų
jo technika, kiekvienas bučinys, nors ir skirtingomis pro­
porcijomis, apima kelis pojūčius. Dažniausiai tai prisilieti­
mas, kvapas ir skonis. Iš to m u m s aiškėja bučinio kilmė.
Visų pirma tai prisilietimo pojūtis. M e s turime jausti
savo meilės objektą. Štai kodėl katės glaustosi prie joms
mielų ž m o n i ų . Vabzdžiai liečiasi savo čiuptuvėliais, o
paukščiai — sparnais. Ir viskas dėl to, kad jie galėtų paro­
dyti, kaip myli vienas kitą. Sis lytėjimo m a l o n u m a s , ma­
tyt, atsirado dar pirmųjų vienaląsčių o r g a n i z m ų laikais. Tai
t r u m p a m sujungdavo jų burnas, kad jie galėtų apsikeisti
savo branduoliais. Po to, praturtėję jie vėl išsiskirdavo.
Galbūt bučinys yra šios ankstyvosios lytinės sąjungos lie­
kana ir jos pakaitalas.
N u o pat pirmųjų žmonijos dienų kvapas buvo svar­
bus, o kartais — ypač svarbus bučiniui.
M a n o m a , kad aklas Izaokas, prieš suteikdamas savo
dievišką palaiminimą, iš tiesų skirtą Ezavui, paprašė

KAM' l'K V.II i| 11 > •. 1 KSAS
J o k ū b o jį pabučiuoti n o r ė d a m a s užuosti kvapą ir įsiti­
kinti, jog tai tikrai jis. Tik dėl Ezavo rūbais apsirengusio
1
J o k ū b o apgavystės Izaokas tarė: „ M a n o sūnaus kvapas"
(Pr 27,27).
E s k i m a i ir maoriai iki dabar „trina n o s i m i s " . Yra ir
daug kitų primityvių rasių, kurios visai nieko n e ž i n o apie
bučinius lūpomis, vietoj to jos „trina n o s i m i s " . Nors tai ne
visai tikslus apibūdinimas. Iš tikrųjų jie priglaudžia savo
b u r n a s ir nosis prie kito asmens skruosto ir įkvepia! Kai
kuriose kalbose pats b u č i n į nusakantis žodis reiškia „uos­
tymą", o B o r n e o salos gyventojai svečią ne „pasveikina",
bet „ p a u o s t o " .
Vienoje gražioje pasakėčioje b a n d o m a paaiškinti, kodėl
gi tokia svarbi meilei uoslė. Avelė p a m e t ė vieną ėriuką.
Didžiai nusiminusi ji pradėjo jo ieškoti. Ilgai klaidžiojo vis­
ką uostinėdama, kol pagaliau atpažino savo dingusį ma­
žylį pagal jo savitą kvapą. N u o tada vienas kito uostinėji-
mas jiems suteikdavo dar daugiau m a l o n u m o ir laimės. Ir
vis dėlto pačiais tikriausiais uostinėjimo meistrais visada
bus laikomi šunys.
Be abejo, kvapas sukelia lytinį potraukį ir erotiškai jau­
dina. Į tai atsižvelgia didžiulės kvepalų p r a m o n ė s gamin­
tojai.
„Aš galėčiau suvalgyti t a v e . " Tai labai gerai aistrin­
giems meilužiams ž i n o m a frazė, nors jos ir nereikėtų su­
prasti pažodžiui. Ir vis dėlto gamtoje pasitaiko, kai partne­
rės suvalgo savo meilužius, šiems atlikus viską, ko iš
jų b u v o tikėtasi: padovanojus gyvybę palikuoniui. Pavyz­
džiui, kai kurie vorai suvalgo savo partnerį tuoj pat
p o susiporavimo.
Ž i n o m a , ž m o n ė s , net ir kanibalai, niekada n e b u v o nu­
ėję taip toli, n o r s jie ir m ė g a v o s i galimybe pajusti partne­
rio skonį. Herbertas Spenceris tikėjo, k a d b u č i n y s kilo dau­
giausia iš su skonio j u t i m u susijusio instinkto. Š u n i m s ir
dabar patinka laižyti savo šeimininkus ar kitus šunis. Kar­
vės laižo savo veršiukus. Ir ne dėl to, k a d apipraustų juos,
bet kad išreikštų savo prisirišimą.
www.avatara.lt
i
9
Asistavimas
Per b u č i n į pasigirsta labai švelnus (sprogimo) garsas,
apie kurį kažkas yra pasakęs: nors jis toli gražu nėra toks
stiprus kaip patrankos trenksmas, bet jo aidas sklinda ge­
rokai ilgiau.
Iš visų kūno dalių tik burna gali jausti skonį. Arti esan­
čios lūpos ir nosis gali pajusti kvapą bei garsą. Pagaliau,
dėl gleivinių struktūros ir sudėtingo n e r v ų tinklo lūpos
yra ypač jautrios. Todėl jos ir tapo viena iš svarbiausių
žmogaus erogeninių zonų, galinčių lengvai sukelti aistros
liepsnas.
D a u g kas m a n o , kad bučinys tėra tik atavistinis reiški­
nys. Pasak vieno psichoanalitiko, suaugusiems ž m o n ė m s
tai primena kūdikystę, kada jie b u v o ž i n d o m i krūtimi. Ir
todėl karštoje žmogaus aistroje atgyja vaikų gėrimo įpročių
dėl jų sukeliamos didžiulės palaimos. Savo „Atsiminimuo­
s e " Kazanova pasakoja, jog kartą su geidulingu malonu­
mu čiulpdamas vienos savo meilužės krūtis jis prisipaži­
no jai, kad labai m a l o n u „pabūti vaiku". (Psichoanalitikai
panašiai aiškina ir ž m o n i ų potraukį rūkyti, kuris kyla ne
vien dėl noro įkvėpti tabako, bet ir dėl to, kad m a l o n u
čiulpti cigaretę, cigarą ar pypkę.)
Kai kas bučinio atsiradimą sieja su ankstyvuoju maiti­
nimu, nors čia k a l b a m a apie spenelius. Pavyzdžiui, paukš­
tė iš pradžių pati susmulkina maistą ir tik po to įdeda jį į
mažylio b u r n ą per bučinį. Žiloje senovėje taip pat elgėsi ir
m ū s ų protėviai. Šie prisiminimai dabar paverčia bučinį
malonumu.
Panašiai galvojo ir Cezare L o m b r o z a s , kuris, prieš tap­
damas įžymiu italų kriminologu, b u v o psichiatrijos pro­
fesorius. Jo požiūris pagrįstas stebėjimais U g n i e s žemėje
L o t y n ų A m e r i k o s pietuose. Ten gyvenusios pirmykštės
gentys neturėjo g ė r i m ų indų, jie nieko n e b u v o girdėję net
apie tradicinę gertuvę iš m o l i ū g o . Bet ž m o g u s j u k negali
gyventi be skysčių. Todėl jie b u v o sugalvoję štai ką: jie
kaip gyvūnai g e r d a v o vandenį tiesiai iš įvairių šaltinių
arba siurbdavo jį per šiaudus. K a d a n g i maži vaikai pa­
tys to padaryti nepajėgia, jų m a m o s prisisemdavo burnon
vandens ir po to per b u č i n į p e r d u o d a v o brangųjį skystį
savo mažyliams. Taip, anot Lombrozo, šiuolaikiniai žmo­
nės gyvybę palaikančią techniką pritaikė pradinei įvairių
 w KAIP l'KASI! i SHKSAS
troškimų p a t e n k i n i m o stadijai, kurios galutinis tikslas —
gyvybės kūrimas.
Bučinys b u v o svarbus ir dėl dar vieno senovėje vyra­
vusio tikėjimo. Mirusieji nekvėpuoja. Taigi n i e k o nuosta­
baus, k a d k v ė p a v i m a s b ū d a v o tapatinamas su gyvybi­
n ė m i s jėgomis, ž m o g a u s dvasia ar siela.
Šiai buvo labai paprasta išeiti pro didžiausią ž m o g a u s
a n g ą — b u r n ą . Todėl m a n y t a , jog žiovauti labai pavojin­
ga. Taigi ir vaikus m o k ė prisidengti b u r n ą ranka, kad be-
žiovaujant siela nepaliktų kūno, ir jie nenumirtų.
Ž m o n ė s bučiuodavo mirštančiojo lūpas. Ne iš meilės, o
norėdami pagauti jo kūną paliekančią sielą ir išsaugoti ją
ateinančioms kartoms. Vergilijaus „ E n e i d o j " A n a kreipiasi
į savo seserį, gulinčią ant laidotuvių laužo:
(...) lūpom pagausiu mirštančios kvapą,
Jei dar alsuoja.
(Vertė A. Dambrauskas)
Taigi įsimylėjėliai jautė, kad, bučiuodamiesi į lūpas, jie
sujungia savo sielas:
Kai mano lūpos prie tavųjų priartėja,
Siela tavoji su manąja susilieja.
Daktaras Henris G i b o n s a s p a t e i k ė m o k s l i š k ą bučinio
apibrėžimą. P a s a k jo, tai „anatominis dviejų žiedinių bur­
nos r a u m e n ų sujungimas, j i e m s susitraukiant". Taigi ne­
svarbu, kada ir kokiomis aplinkybėmis bučinys atsirado,
jis visuomet reiškė ir žadino meilę.
Bučiavimosi magija
Bučiavimosi magija b u v o svarbi įvairiose g y v e n i m o sri­
tyse.
Pasakose m a t o m e , k a d b u č i n y s gali nuimti užkeikimus
ir panaikinti tabu. Visi ž i n o m e nuolat pasikartojantį moty­
vą, kai princas savo bučiniu pažadina miegančią princesę.
M a ž i vaikai ir m ū s ų dienomis žino apie b u č i a v i m o
magiją, ir ne vien iš pasakų. K a i jie susižeidžia, jiems
Asistavimas n
sakoma „pabučiuok tą vietą ir s k a u s m a s praeis". Šis pa­
protys taip pat tėra praeities magijos reliktas. Iš pradžių
tai net n e b u v o bučinys: ž m o g u s tik iščiulpdavo n u o d u s iš
žaizdos.
Bučiavimasis po amalu
Bučiavimasis po amalu — tai b u v u s i ų sekso orgijų atgar­
sis. Jos vykdavo per saturnalijų festivalį, kurį vėliau pakei­
tė Kalėdų šventė. Buvo m a n o m a , kad tuo metu, kai vyksta
žiemos saulėgrįža šiaurės pusrutulyje, seksualinė laisvė
skatina atgimti g a m t ą . Vėliau iš to kilo n a m o p u o š i m o
amalu tradicija.
Amalui b ū d a v o priskiriamos dieviškos savybės. Tai ap­
rašyta senovės mituose. Pasakojama, kad Jupiteris, nusilei­
dęs į žemę, apsigyveno a m a l o k r ū m e . N o r s dievas Baldū-
ras b u v o nepažeidžiamas, tačiau jis žuvo n u o amalo strė­
lės. Turintieji jo „auksinę š a k ą " b u v o saugūs net ir H a d o
karalystėje. M a n y t a , kad amalas gali suteikti didelę lytinę
galią. Tai, be abejo, lėmė šio augalo dieviškumas ir jo am­
žinas žalumas. N u o seniausių laikų ž m o n ė s tikėjo, kad
amalas gali padėti augalams, g y v ū n a m s ir ž m o n ė m s tapti
vaisingiems.
Savo „ G a m t o s istorijoje" Plinijus aprašė, kaip druidai,
kurie „neturėjo nieko šventesnio už amalą ir jį užauginantį
medį", k a d b ū t ų vaisingi, po savo aukojimo apeigų gerda­
vo iš jo p a g a m i n t ą gėrimą. Seniau britai amalu šėrė savo
galvijus, kad šie b ū t ų vaisingesnį, o japonai jo primaišyda­
vo į sėklas, kad ž e m ė b ū t ų derlingesnė.
Po a m a l u bučiuotasi veikiant dviem seksualiniam sti­
m u l a m . Be abejo, tai buvo „pats tinkamiausias b ū d a s vai­
singumui užtikrinti".
Yra toks senas prietaras: pabučiuota po amalu mergina
bus nevaisinga. M ū s ų dienomis tai virto tik pretekstu leis­
ti sau nekaltai paišdykauti, o prasidėjo viskas n u o seksu­
alinio pakilimo, garbinant Saturną ir rūpinantis vaisingu­
m u . Nenuostabu, kad ankstyvieji krikščionys, nors ir ne­
sėkmingai, tačiau visaip stengėsi panaikinti tokį paprotį.
 12
KAM' PRASIDHJO SHKSAS
Religinis bučinys
Pagarbą išreiškiantis bučinys gerokai nutolo nuo savo ero­
tinių šaknų. Nors kartais pagarbos simboliui grėsė pavo­
jus įžengti į uždraustąjį pasaulį ir nebebūti tokiu beaistriu
kaip vienuolio bučinys mirusiojo kaukolei.
Paprotys bučiuoti popiežiaus kojos pirštą (arba tiksliau,
kryžių ant jo dešiniojo b a t o ) aiškinamas taip. Seniau tikin­
tieji b u č i u o d a v o jo dešinę ranką. Tačiau vieną kartą (pasa­
kojama, kad tai įvyko aštuntajame amžiuje) kažkokia aist­
ringa moteris ne tik pabučiavo, bet ir suspaudė ją. Popie­
žius — labai tuo pasibaisėjęs — ją nusikirto. Dėl to (ir kitų
su tuo besisiejančių aplinkybių) jis vietoj rankos panašio­
mis progomis turėdavo pasiūlyti koją. N u o tada šitai ir
tapo tradicija.
Greičiausiai čia tik legenda. Kiti šaltiniai teigia, kad pa­
protys kilo iš senoviško p a g o n i ų apeiginio pasisveiki­
nimo.
Kai kurie rabinai iš Rytų daugiau negu prieš tūkstantį
m e t ų žiemą ir vasarą m ū v ė d a v o storomis pirštinėmis. Taip
jie saugodavosi geismo pavojų. Per pirštines jie nejausda­
vo bučinio ant savo rankos, kai šeštadieniais ir per šventes
moterys tradiciškai ateidavo išreikšti pagarbos.
X — bučinio simbolis
Sis x — paprastas kryžiukas — simbolizuoja bučinį ir turi
savo istoriją. Kai kurie ž m o n ė s galvoja, kad tai tik mate­
m a t i k o s simbolis. Jis gali nereikšti iš viso nieko, tiesiog —
„nulis", arba simbolizuoti ( m a l o n u m o ) begalybę. Kita ver­
tus, šis ženklas „ d a u g i n a " džiaugsmą ir meilę.
Tačiau šis romantiškas ženklas gali būti aiškinamas ne
tik proziškai. Iš pradžių jis r o d ė formalų stilizuotą dvie­
jų ž m o n i ų lūpų > <, kurios liečiasi kaip x, susijungimą.
Tačiau vėliau viskas šiek tiek komplikavosi ir po įvairiau­
sių įvykių kryžiukas pradėjo reikšti bučinį. Taip atsitiko
visų pirma dėl ž m o n i ų neišsilavinimo. Seniau beraščiai
Asistavimas 13
pasirašydavo dokumentus kryžiukais, tai darydavo
dėl akivaizdžių priežasčių: šį ženklą buvo lengva nupieš­
ti, be to, tai b u v o šventas tiesą patvirtinantis simbolis.
Ž m o g u s pabučiuodavo savo „parašą", kad iškilmingai pa­
tvirtintų tai, po kuo pasirašydavo. Taip jis paprastai elg­
davosi ir su Šventuoju R a š t u . M e t a m s bėgant, liko tik
migloti tradicijos prisiminimai, ir kryžiukas imtas tapa­
tinti su bučiniu.
Apsikabinimas
Anglų kalbos žodis necking visai neseniai pradėtas aiškinti
žodynuose. Jis imtas vartoti dvidešimtojo amžiaus trečiojo
dešimtmečio pabaigoje (ir reiškia du per kaklą apsikabinu­
sius ž m o n e s ) .
N e s u n k u nuspėti, kad pradinė p r a s m ė b u v o visai
nesusijusi su meile. Dažniausiai tai reiškė mirtį arba veiks­
mų apribojimą. Visų pirma šis angliškas žodis reiškė stai­
gų smūgį į kaklą, norint nužudyti auką! Kita žodžio reikš­
mė n u s a k ė laukinės karvės prijaukinimą. Ją surišdavo bei
sukabindavo kabliais su kita, j a u n a m i n e tapusia karve, ir
taip išmokydavo p a k l u s n u m o .
Surišimas — ištvermės išbandymas
Viename m ū s ų civilizacijos vystymosi etape seksas prasi­
dėdavo kažkokiu k a n k i n a n č i u b ū d u . Tai b u v o asistavi­
mas pančiuose, kurie, beje, taikyti kaip apsauginė prie­
m o n ė . Taip laisvai ir lengvai atliekamas šiuolaikinis
petingas greičiausiai kilo iš šio meilės ir atsidavimo iš­
bandymo.
Jaunuolis ir mergina b ū d a v o p a g u l d o m i į lovą (arba
jie tai p a d a r y d a v o patys). Jie stipriai prisiglausdavo vie­
nas prie kito, bet b ū d a v o nenusirengę. Vėliau, tradicijai
plėtojantis, merginos m a m a , siekdama, kad situacija b ū t ų
 www.avatara.lt
morali, o mergina visai nekalta, surišdavo jos kojas
per blauzdas ir, kas dar svarbiau, netgi šiek tiek aukš­
čiau blauzdų.
Si neįprasta asistavimo forma vadinta „surišimu". Be
abejo, tai b ū d a v o tikrai nuostabūs ž m o n i ų k ū n ų ryšuliai,
paruošti lyg kepsniai. Paprotys atsirado žiloje senovėje ir
buvo žinomas daugeliui tautų. Jis paplito tarp raudono­
džių i n d ė n ų ir naujųjų britų salų gyventojų. Jį taikė Euro­
poje bei H e b r i d ų salose. Nuostabiausia tai, kad tie ž m o n ė s
gyveno labai toli vieni nuo kitų, niekada vieni apie kitus
nieko negirdėjo, tačiau, nepaisant to, sugalvojo tokį patį
merginų apsaugos b ū d ą . Kaip tai galėjo atsitikti?
Turbūt paprotys kilo pirmykštėje visuomenėje. Jis atsi­
rado iš baimės: ne dėl v i s u o m e n ė s p a s m e r k i m o ar tėvų
įniršio, bet dėl antgamtinių jėgų. Netiesiogiu būdu jauna
pora mokėsi nuvyti ir nukenksminti seksualinius pavojus,
kurie per pirmąjį suartėjimą b ū d a v o ypač dideli.
Ž i n o m a , surišimas vaidino svarbų v a i d m e n į ir veid­
mainiško puritonizmo gyvavimo metu. Tačiau niekam ne
paslaptis, kad ten, kur yra noras, atsiranda ir b ū d a s jį įgy­
vendinti, o tada ir didžiausi suvaržymai nieko nereiškia.
Ž m o n ė s apsimetinėjo, ir surišimo tradicija tęsėsi neįžeis-
dama davatkų ar p u r i t o n ų j a u s m ų , kadangi tai, kas iš tie­
sų vyko, b u v o gerai pridengta.
Kai kuriose šalyse surišimas buvo virtęs lyg ir bando­
mąja santuoka. Vikaras Endrius Bernabis užrašė, kaip M a -
sačiūsetso valstijoje 1759 metais surišimas p a d ė d a v o suži­
noti, ar įsimylėjėliai tinka vienas kitam.
Ceremonija vyko mergaitės tėvams sutinkant jos na­
m u o s e . „ S e n i a i " supratingai ir taktiškai pavakare paliko
jaunuolius du vienu. Besimeilinanti porelė, savo suprati­
mu, padoriai praleido laiką, mandagiai besišnekučiuoda­
mi, o paskui „nuėjo p o g u l i o " . Jie sugulė kartu į paruoštą
lovą, nors ir nenusirengę, „kad išvengtų s k a n d a l o " .
Jei „ s u t i n k a m a " (tekste neaiškinama tiksli šio žodžio
reikšmė, todėl skaitytojas pats tai turi nuspręsti), po nak­
ties b ū d a v o skelbiami užsakai. Kitaip vaikinas ir mergina
kitą rytą visiems laikams išsiskirtų.
Asistavimas 75
Skaistybės paradoksas
Daugiausiai p a r a d o k s ų bei dviprasmybių atsirado verti­
nant tyrumą ir skaistybę.
Merginų priešvedybinis „seksas" b ū d a v o plačiai papli­
tęs paprotys. D ė l jo nelikdavo abejonių. K a i kurios pir­
mykščių ž m o n i ų grupės jį dar ir skatino. Jie čia nematė
nieko blogo ar neteisingo, todėl neteikė tam didelės reikš­
m ė s . Lytinis pasitenkinimas b ū d a v o laikomas natūraliu
žmogaus poreikiu kaip valgymas ar gėrimas. Kai kuriose
gentyse net praktikuotos b a n d o m o s i o s santuokos.
Jei mergina p a g i m d y d a v o nesantuokinį vaiką, jai išei­
davo tik į naudą. J u k tai b u v o geriausias vaisingumo įro­
dymas. Dažnai j o s b ū s i m ą vyrą, įsivaikinusį tą kūdikį, ap­
linkiniai laikydavo ž m o g u m i , kuriam labai pasisekė.
Tačiau kita vertus, beveik visame pasaulyje egzistavo
ir skaistybės kultas. Pats blogiausias dalykas merginai bū­
davo prarasti skaistybę. Reikalauta, kad iki santuokos mer­
gina išliktų skaisti. Kitaip jos vertė ir nuotakos kaina smar­
kiai krisdavo, o kartais tai net baigdavosi mirties b a u s m e !
Nekaltybės plėvė
A n g l ų kalbos žodis hymen, reiškiantis nekaltybės plėvę, ki­
lo iš graikų kalbos ir reiškia plėvelę, kuri iš dalies uždaro
mergaitės vaginą. Kai kurie žodį kildina iš sanskrito kal­
bos, kurioje jis reiškia „siūlę". M a ž a i kas suvokia tikrą tra­
dicijos p r a s m ę — romantišką ir mitologinę, kurią nusako
šis paprastas žodis, nes reikšmė labai nutolusi n u o šiuolai­
kinės sampratos.
Himenėjas b u v o graikų santuokos dievas. Galbūt todėl
jo vardas b u v o suteiktas šiai svarbiai moters k ū n o daliai.
Bet kartais b ū d a v o sakoma, kad viskas atsitiko atvirkščiai,
dievas pats pasirinko šį vardą.
M e s ž i n o m e keletą versijų apie tai, kokio r y š k u m o mei­
lės žvaigždyne b u v o Himenėjas. Kai kur aiškinama, kad
kalti b u v o jo įžymūs tėvai. V i e n a m e mite pasakojama,
kad tėvas b u v o didysis dievas Apolonas, o m o t i n a — Nim­
fa. K i t a m e s a k o m a , kad jis kilo iš D i o n i z o ir Afroditės. Tre­
čioji legenda dar romantiškesnė. Joje kalbama apie žavin-
16 www.avatara.lt
gą jaunuolį, įsimylėjusį mergelę. Apsimetęs mergina, jis ly­
dėjo ją kaip piligrimas į Eliziejų. Kai ją užpuolė plėšikai,
jaunuolis atskubėjo į pagalbą. Po viso to jiedu susituokė
ir laimingai gyveno. N u o tada vyrai, prisimindami jo aist­
ringą meilę, dainavo himenėjus — jam skirtas dainas, ku­
rias dažniausiai atlikdavo per vestuves. Dainose b ū d a v o
p r a š o m a p a l a i m i n i m o . „Jau naktis, j a u tolumoje matosi
deglų gaisai ir girdisi sena, bet niekad neužmirštama dai­
na: Himenėjau, oi H i m e n ė j a u . "
B u v o m a n o m a , kad iš tikrųjų priedainis kilęs iš „ves­
tuvinio klyktelėjimo" defloracijos akimirką. J u o b u v o šau­
kiamasi dievo pagalbos. Nėra abejonių ir dėl žodžio „him­
n a s " reikšmės. Jis gal netiesiogiai kilęs, bet tikrai glaudžiai
siejasi su himenėjiškomis vestuvinėmis dainomis!
Daugelį a m ž i ų nekaltybės plėvė atliko tik socialinę ir
moralinę funkciją. Nepažeista ji įrodydavo mergaitės tyru­
mą. Tačiau dabar žinoma, kad tai netiesa. Tai nėra neabe­
jotinas skaistybės ženklas.
Vis dar spėliojama, kokia tikroji nekaltybės plėvės pa­
skirtis. Plėvė lyginama su apendiksu — organu, kuris or­
ganizmui daugiau nenaudingas.
Kai kurie sako, kad ji atsirado tais laikais, kai vaikys­
tėje b u v o atliekami tam tikri rudimentiniai santykiai. K a d
laikytų nesubrendusį b e r n i u k o penį, vaginos anga turėjo
būti p a k a n k a m a i siaura. Tam ir tiko nekaltybės plėvė.
Kiti tyrinėtojai (tarp jų b u v o ir Heivlokas Elis) aiškino,
kad nekaltybės plėvė b u v o kliūtis, p a d ė d a v u s i išvengti
lytinių santykių su nesubrendusiais, silpnais ir senais vy­
rais. Tik seksualiai stiprūs galėjo įveikti šį „barjerą". Ki­
tiems to padaryti nepavykdavo. Iš e s m ė s tai b u v o eugeniš-
ka p r i e m o n ė užtikrinti sveikus palikuonis. Elis tvirtino,
kad m o t e r y s atiduodavo p i r m e n y b ę stipriems vyrams,
o nekaltybės plėvė j o m s p a d ė d a v o pasirinkti. Ii b u v o na­
tūralios atrankos įrankis.
Rudimentinę nekaltybės plėvę turi ir daugelis gyvūnų.
Reikia pažymėti, kad lytiškai subrendus ji pati trūksta. Tai­
gi akivaizdi jos funkcija — apsaugoti patelę, kol ši bus
pajėgi pastoti. Greičiausiai tai b u v o vienintelė moters ne­
kaltybės plėvės paskirtis. M e r g i n a neturėtų rizikuoti pa­
stoti, kol jos organizmas n e b u s tam tinkamai pasiruošęs.
Asistavimas 17
Skaistybės pavojai
Kai kurių pirmykščių tikėjimų bendrijose egzistavo papro­
tys prieš vestuves defloruoti merginą. Tai turėjo atlikti
vyras, kuris nesirengė būti jos sutuoktiniu. Prietaringai bi­
jota susitepti nekaltybės plėvės krauju. Kad vyras būtų ap­
saugotas n u o žalingų p a s e k m i ų jo vyriškumo pasireiški­
mo metu, iš jo jaunos n u o t a k o s saugiai „iškraudavo" šią
gaivališką jėgą.
Defloracija, kaip ir bet kuris kitas „pirmas žingsnis",
b u v o pilnas pavojų. Todėl užduotis tekdavo religinės stip­
rybės turinčioms p e r s o n o m s , garbingiems vyrams arba
mažiau vertinamiems ž m o n ė m s , kurie būdavo specialiai
tam įdarbinami (jiems už tai m o k ė t a ) . O kartais tai atlik­
davo visiškai svetimi a s m e n y s . K a d a n g i jie b u v o labai ger­
biami, a p m o k a m i arba visiškai nesuinteresuoti, jų negalėjo
paveikti demoniškos jėgos bei su defloracija susijęs užter­
šimas. Šį šventą (ir pavojingą) aktą įgaliodavo, priversda­
vo ar pakviesdavo atlikti p a č i u s įvairiausius ž m o n e s —
n u o žynio ar genties vado iki vyrų, atvykusių pasisvečiuo­
ti į vestuvių puotą.
Kai kuriose visuomenėse operaciją dirbtiniu b ū d u at­
likdavo moterys: jos tai darydavo pirštais arba primity­
viais įrankiais. „Pirmosios nakties teisė" b u v o paskutinė
šios tradicijos išraiška, kai defloracija b ū d a v o atliekama
pagal įgaliojimą. Ši tradicija ne tik apsaugodavo b ū s i m ą
vyrą, bet ir rodė, kaip rūpinamasi vaisingumu. B u v o ma­
n o m a , kad moteris negali pagimdyti kūdikio be dievo pa­
laiminimo. Taigi jo p a l a n k u m u i nupirkti ji aukojo jam (ar-
ba šventikui, kuris veikė kaip jo atstovas) savo skaistybę.
Šventikai ne visada atlikdavo defloracijos ritualą pa-
p \ tys. B ū d a v o simboliškai santykiaujama s u dievo įvaiz-
' džiu. Šaltiniai pasakoja apie mergaičių defloraciją švento-
^> vėse, naudojant dirbtinį falą, p a g a m i n t ą iš metalo, akmens
ar dramblio kaulo ir dažnai p a p u o š t ą dievo atvaizdu. Kla­
sikiniais laikais kai kurioms j a u n o m s aristokratėms nekal­
tybės plėvę p r a d u r d a v o didžiulės dievo Priapo statulos
peniu.
Ne visur vienodai b ū d a v o p a r e n k a m a s merginos de-
floravimo laikas. Kai kurios grupės bevelydavo ją atlikti

18 K A n' I'KAŠII nu ) S I : K S A S
ankstyvojoje vaikystėje, kitos — s u l a u k u s lytinės bran­
dos, per iniciacijos ritualą. Dalis tai darydavo sulaukus ve­
dybų.
Kai kurios tautos, beveik u ž b ė g d a m o s už akių šiuolai­
kinės visuomenės p a p r o č i a m s , j skaisčią mergelę žiūrėda­
vo su panieka. Tokios vyrų netraukė. Jų m a n y m u , tai mer­
ginai, kurios iki šiol niekas negeidė, turėjo aiškiai kažko
trūkti.
Skaistybės idealas
B u v o tikima, kad skaisti mergina turėjo ypatingų galių. Ji
dėl savo „ u ž b l o k u o t o s " lyties įgaudavo m a g i š k o s jėgos,
kuri galėdavo pasireikšti pačiais įvairiausiais būdais.
Yra senas prietaras, kad nekalta mergelė gali atjauninti
senstantį vyrą. Jie b ū d a v o guldomi kartu, bet dažnai per­
spėjami, kad v e n g t ų tikrų santykių. Senasis karalius D o ­
vydas taip tikėjosi atgauti savo dingusias jėgas. J a m b u v o
pasiūlyta j a u n a mergaitė, kuri j a m turėjo patarnauti, jį
slaugyti, su juo miegoti ir jį sušildyti (1 K o r 1,2).
Taip pat manyta, k a d skaistybė gali nuvaryti šalin vel­
nią. Jaunoji per s a v o vestuves turėjo būti skaisti, kad tuo
metu ypač suaktyvėjusios d e m o n i š k o s jėgos jai nepakenk­
tų. Galbūt iš to ir kilo tradicija, pagal kurią vestuvės neap­
sieina be mergaitės su gėlėmis ir netekėjusių pamergių.
Visos turėjo būti skaisčios. Jų dalyvavimas vestuvių cere­
monijoje ją ne vien pagražindavo. M e r g i n o s b u v o gyva
antgamtiška apsauga n u o piktųjų jėgų.
Netgi manyta, kad neišeikvota j a u n o s mergaitės lytinė
energija lytinės b r a n d o s amžiuje gali turėti „fizinių" pa­
sekmių. Ž m o n ė s tikėjo, kad jos kaltos dėl dažnai apylinkė­
se pasitaikančių poltergeistų.
Pirmykštėje visuomenėje mergelės, gyvos ar mirusios,
turėdavo užtikrinti laukų derlingumą, lietų ar saulę.
Taigi jas a u k o d a v o dievams. Tipiškos tokio aukojimo
apeigos b ū d a v o atliekamos Šventajame aukojimo šulinyje,
kuris yra Cičen Icoje, J u k a t a n o pusiasalyje (Meksikoje).
Gražios ir skaisčios paauglės po iškilmingos ceremonijos
Asistavimas 19
b ū d a v o įmetamos į šulinį. Jos mielai sutikdavo su savo
likimu, net didžiuodavosi juo. Merginos įsivaizduodavo,
kad gilaus šulinio d u g n e jos ištekės už lietaus dievo ir gy­
vens jo pilyje amžinai bei laimingai.
Jaunos romėnės b ū d a v o iškilmingai n e š a m o s virš lau­
kų, kad stebuklingai j u o s apvaisintų.
O dažniausiai senovėje mergelės vienintelės galėjo pri­
žiūrėti labai svarbią gyvybei šventąją ugnį. Tik mergelių
skaistybė ir mistinė galia pajėgė palaikyti ugnies, o kartu
ir saulės švytėjimą. Be abejonės, tai ir yra priežastis, dėl
kurios mergelės įvairiuose pasaulio kraštuose prižiūrėda­
vo ugnį, kuri b ū d a v o laikoma arba tiesiogine dievo dova­
na, arba pačia dievybe. Tokių tradicijų laikėsi druidai,
senovės romėnai ir inkai.
Romoje burtų keliu iš dvidešimties b ū d a v o išrenkamos
šešios patarnautojos, kurios mažiausiai trisdešimt m e t ų tu­
rėjo praleisti Vestos šventykloje. Jų pareiga b u v o saugoti
šventąją ugnį. Taigi reikėjo būti skaisčioms. (Todėl ir žodis
„vestalė" tapo skaistybės simboliu.)
Peru esančiuose K u r k ė ir M a c u Pikče v a d i n a m o s i o s
Saulės mergelės b ū d a v o ištekėjusios už saulės dievo. Po
trejų noviciato m e t ų j o m s suteikdavo teisę ištekėti už ko­
kio nors vyro arba pasišvęsti saulei. Pasirinkimas b ū d a v o
neatšaukiamas ir tik mirtis galėjo užbaigti jų tarnybą.
Mergelių atsakomybė už vyro gyvenimą ir pasaulio eg­
zistavimą b u v o tokia didžiulė, kad už bet kokį nusidėjimą
j o s baustos mirties b a u s m e .
Plutarchas yra smulkiai aprašęs vestalę mergelę, kuri
sulaužė savo priesaiką ir p r a r a d o nekaltybę. Jis prisiminė,
kad „nė vienas reginys n e b u v o toks baisus (...), nė viena
R o m o s diena n e b u v o tokia niūri".
Prasikaltusi vestalė b u v o pasodinta į dengtus, saugiai
sutvirtintus neštuvus, kad „nė vieno garso nesigirdėtų iš
vidaus". Taip ją nešė per forumą. Minia tyliai stovėjo šalia,
o paskui nusekė paskui neštuvus į gyvos mergelės laido­
j i m o vietą. Tai b u v o Ageris, didelis piliakalnis prie Kolino
vartų ir Serviano sienos dalies.
Jos kapas b u v o požeminis kambarys, į kurį reikėjo pa­
tekti kopėčiomis. J a m e stovėjo lova, švietė lempa ir b u v o
šiek tiek maisto atsargų.
20 www.avatara.lt
Kai iškilminga ir gedulinga procesija pasiekė kelionės
tikslą, neštuvų dangtį sutvirtinančias virves n u ė m ė ir ves­
talę nuvedė prie kopėčių. Šventikas tyliai sukalbėjo maldą
ir, ištiesęs savo rankas į dangų, pakvietė dievus paliudyti,
kad tokia b a u s m ė reikalinga. Mergelei leidžiantis kopėčio­
mis žemyn, šventikas ir jo kolegos nusisuko.
Kai ji nusileido, kopėčios b u v o ištrauktos, o kambarys
užpiltas ž e m e , „kol ta vieta susilygino su likusiu pilia­
kalniu".
Peru inkai skirdavo dar žiauresnę b a u s m ę . Jie ne tik
gyvą palaidodavo savo skaistybės įžadus sulaužiusią Sau­
lės mergelę, bet pakardavo ir jos prasikaltusį partnerį. Po
to b e n d r u o m e n ė jų abiejų k a p u s sulygindavo su ž e m e .
Mergelių skaistybė b u v o siejama su gyvybę nešančios
ugnies galia. Sugalvota įvairių skaistybės tikrinimo proce­
dūrų. Įtariamoji mergina turėdavo pūsti rusenančią ugnį.
Jei ši įsidegdavo, tai rodydavo tyrumą. Bet jei ugnis užges­
davo, tai reiškė, kad mergina jau nebeskaisti.
Buvo ir antgamtiškų skaistybės tikrinimų. Vienas grai­
kų mitas ( m a n o m a , k a d jis sukurtas penktajame amžiuje)
pasakoja, kaip dievas P a n a s taikydavo mitines fleitos sa­
vybes, kad nustatytų, ar mergelė tyra. Fleitą pakabindavo
Efezijaus grote. J a m e uždarydavo merginą, kurią norėda­
vo patikrinti. Jeigu ji b ū d a v o nekalta, fleita s k a m b ė d a v o
garsiai ir švariai. Tuomet urvas pats atsidarydavo, kad
mergina galėtų švytėdama išeiti. Bet jeigu ji b ū d a v o ne-
skaisti, fleita tylėdavo, o urve pasigirsdavo kauksmas. Kai
jj atidarydavo, grotas b ū d a v o tuščias.
Viena iš keisčiausių priežasčių, dėl kurių vyrai norėda­
vo vesti skaisčias merginas, b u v o kitas prietaras. Viduram­
žiais tikėta, kad santykiai su nekalta mergele gali išgydyti
venerines ligas (jos pačios n e u ž k r e č i a n t ) . Todėl kai kurie
sifiliu sirgę vyrai ieškodavo vesti tik nekaltą mergelę.
Tikėjimo mergelės „gelbstinčia j ė g a " p ė d s a k ų randama
ir pasakose. Jose dažnai pasikartoja b a u g i n a n č i o drakono
(ar kito bjauraus p a d a r o ) , kasmet reikalaujančio paaukoti
mergelę, m o t y v a s . Jei reikalavimas neišpildomas, drako­
nas grasina viską sugriauti ir sunaikinti. Paprastai aukoja­
ma pati karalaitė, kurią paskutinę akimirką, u ž m u š d a m a s
drakoną, išgelbsti persirengęs „žavingas princas".
Asistavimas 21
Pirmykščiai ž m o n ė s b u v o įsitikinę, kad t a m tikrais at­
vejais arba per genties krizes būtina susilaikyti nuo sekso
dėl bendrijos gerbūvio ar išlikimo. Buvo griežtai susilaiko­
ma ir prieš m e d ž i o k l ę ar žvejybą, prieš kovas ar darant
stabus. Tie ž m o n ė s tikėjo, kad sukaupta lytinė energija ga­
lėjo atnešti sėkmę, atliekant šias misijas ar užduotis. Be
abejo, kaip tik dėl senoviško tikėjimo magiška antgamtine
galia imta fanatiškai saugoti skaistybę. Ją praradus prieš
vestuves, b u v o galima užtraukti n e l a i m ę visai ž m o n i ų
grupei.
Buvo ir kitokių dalykų, stiprinančių tabu. Pirmykščių
genčių „senoliai" dažnai laikydavo jaunas mergeles savo
nuosavybe. K a d išsaugotų savo monopoliją, priversdavo
išvaryti iš grupės bet kurią merginą, kažkam atidavusią
savo nekaltybę.
V ė l i a u atsirado kitų skaistybės vertės aiškinimų. Tai,
žinoma, p a d ė d a v o išvengti nepageidaujamo nėštumo ir to­
dėl b u v o vienas iš g i m d y m ų reguliavimo būdų, kontro­
liuojančių ūkį ir gyventojų skaičių.
Taigi skaistybės neišsaugojimas b ū d a v o smerkiamas, ir
neskaisčios merginos imtos nebevertinti.
D a ž n a i reikalauta viešai įrodyti j a u n o s i o s skaistybę.
Genties moterys atlikdavo vidinę mergaitės apžiūrą. Taip
pat b u v o paplitęs paprotys (beje, praktikuotas bibliniais
laikais) iš karto po vedybinių santykių viešai pademonst­
ruoti (genties vyresniesiems ar a r t i m i e m s giminaičiams)
drabužius ar paklodę su kraujo dėmėmis. Tai b u v o vadi­
nama „skaistybės ž y m e " . Kitur genties moterys patikrin­
davo vedybinę lovą kitą rytą. N o r ė d a m o s gerai tuo įsiti­
kinti, kai kurios gentys reikalaudavo, kad defloracijoje
dalyvautų liudytojai. Kai kur merginos rūpestingai saugo­
davo savo sukruvintus drabužius, kuriuos dėvėjo vestuvi­
nę naktį. K a d a nors jie galėjo būti vertingu įrodymu.
Jei paaiškėdavo, kad jaunoji apgavo jaunąjį, kad nebu­
vo skaisti, pagal Biblijos įstatymus reikalauta ją užmėtyti
a k m e n i m i s . Kita vertus, vyras, neteisingai apkaltinęs žmo­
ną, b ū d a v o ne tik b a u d ž i a m a s , bet ir niekada negalėdavo
su ja išsiskirti. N u o s e n ų laikų, p e r a m ž i u s b ū d a v o laiko­
ma, kad sužadėtuvės taip pat tvirtai sujungia ž m o n e s kaip
ir vestuvės. Sužadėtuvės įvykdavo sulaukus lytinės bran­
dos, o kartais ir anksčiau.
 23
22 www.avatara.lt Asistavimas

suktus kalvius, kurie iš gailesčio ar g o d u m o pagamindavo

Primityvaus ir šiurkštaus n u o t a k o s skaistybės įrodymo
(moteriai) dar vieną raktą... Kita vertus, legendos ir mitai
tradicija dar tebegyva baltos suknelės p a p r o č i u . G a l i m a
pasakoja apie šventuoles merginas, kurios, norėdamos iš­
teigti, kad tai šiuolaikinis ekvivalentas. P i r m i n ė jos paskir­
vengti bet kokių p a g u n d ų , pačios taip apsisaugodavo.
tis b u v o parodyti nuotakos tyrumą! Anksčiau tik skaisčios
O kai diržas būdavo patikimai užsegtas, raktą sunaikinda­
nuotakos rengdavosi baltai.
vo arba saugiai paslėpdavo.
Ankstyvoji krikščionybė taip vertino skaistybę, kad net
Tokiu pavyzdžiu galėtų būti Limoje, Peru, papasako­
pradėjo ją garbinti. Bažnyčios tėvas šv. Ambraziejus šlo­
ta Rožės Limietės, šventosios miesto globėjos, istorija.
vino kiekvieną, kuris iš viso nevesdavo. „Žinoma, — rašė
1606 metais ji tapo vienuole ir dėl savo dorybės net išgar­
jis, — aš n e s m e r k i u santuokų, bet skaistybę vertinu labiau.
sėjo. Iki m ū s ų dienų jos atminimui pastatytoje bažnyčioje
Santuoka leistina, o skaistybe aš žaviuosi."
lankosi keliaujantys maldininkai. Joje yra tas šulinys, į ku­
Vyrai, matyt, laikė, jog p a g u n d a yra per stipri (arba
rį, kaip pasakoja istorija, ši vienuolė visiems laikams įmetė
manė, jog moters valia per silpna), kad skaistybė b ū t ų iš­
savo skaistybės diržo raktą.
saugota be pašalinės pagalbos. Todėl jie sugalvojo daugy­
Civilizacija toli p a ž e n g ė n e ž i n o m ų geradarių dėka. To­
bę m e c h a n i n i ų ir antgamtinių b ū d ų . Kai kurie čiabuviai
dėl nenuostabu, kad visai n e ž i n o m a , kas išrado skaistybės
išdažydavo savo moteris. Jie tikėjo, kad spalvos magiš­
diržą. N o r s jo prototipas b u v o sutinkamas ir dar senes­
kai padės apsaugoti jų skaistybę ir merginos bus „nelie­
niais laikais.
čiamos".
M a n o m a , kad j a u Biblijoje rašoma apie tam tikrą skais­
Bet kiti nepasitikėjo vien magija ir naudojosi išradin­ tybės diržą. Tai b u v o susiję su šventyklos statyba izraelitų
gomis bei žiauriomis p r i e m o n ė m i s . Jie užsiūdavo vaginos kelionės per d y k u m ą iš Egipto į Šventąją žemę metu.
dalį, ir taip lytinis santykiavimas pasidarydavo neįmano­ M o z ė pakvietė visus ž m o n e s paaukoti, ką tik jiems lie­
m a s . Arba, o tai buvo dar barbariškiau, pritaikydavo vy­ pia širdis, kad galėtų pastatyti D i e v o vertą susirinkimų pa­
rišką infibuliacijos paprotį moteriškam organui. Jie apsau­ dangtę.
godavo n u o bet kokios santykiavimo galimybės, įsegdami Ir moterys su d ž i a u g s m u aukojo savo brangius papuo­
į didžiąją lūpą sagtį, žiedą ar adatą (lot. fibula). Bet di­ šalus — auskarus, žiedus, apyrankes — įvairius auksinius
džiausias iškrypimas b u v o skaistybės diržas. daiktus. Čia (Iš 35,22) taip pat paminėtas daiktas, hebrajų
kalba vadinamas koomaz, tradiciškai verčiamas kaip „dir­
ž a s " arba „sagtis". Rashi, labiausiai gerbiamas ir mokslu
Skaistybės diržas besiremiantis žydų Biblijos aiškintojas, gyvenęs vienuolik­
tajame amžiuje Prancūzijoje, teigė, kad žodis iš tikrųjų reiš­
kia „auksinį daiktą (ar indą), pritvirtintą prie intymios mo­
Turbūt vyras negalėjo parodyti didesnio nepasitikėjimo sa­
ters v i e t o s " . Tam patvirtinti jis cituoja T a l m u d o rabinus
vo ž m o n a ir moters moraline stiprybe, kaip sugalvodamas
(šis kūrinys buvo parašytas 500 m e t a i s ) . Jie žodyje įžvel­
skaistybės diržą. Tai vienas iš labiausiai neįtikėtinų žmoni­
gė šn ekamosios frazės „čia gėdingų darbų vieta" sutrum­
jos išradimų. Jis turėjo užtikrinti m e r g i n ų skaistybę ir žmo­
pinimą.
nų ištikimybę. Visai atsitiktinai jis padėjo išvengti nepa­
Tarp senovės graikių dėvėtų papuošalų, be abejo, b u v o
geidaujamų nesantuokinių vaikų, kurie būtų galėję sukur­
ir su skaistybe susijęs diržas. J u o apjuosdavo klubus ir pri­
ti p a p i l d o m ų rūpesčių.
laikydavo sukneles. Tačiau pati jų ryšėjimo vieta b u v o kaip
Argi galėjo ž m o n a n i e k a d a nesipiktinti savo vyru,
skaistybės simbolis. Visiems aiški H o m e r o frazė, kurioje jis
kuris, išvykdamas ir p a l i k d a m a s kuriam laikui vieną, ją
kalba apie „merginos diržo atrišimą".
versdavo taip „rengtis"? Yra žinoma daugybė istorijų apie
( 2740
 24 www.avatara.lt
Dabar dažniausiai m a n o m a , kad pirmieji skaistybės
diržai Europoje atsirado tik dvyliktajame amžiuje. Galbūt
jų idėją iš Rytų atvežė kryžiuočiai. Pirmieji diržai b u v o
pagaminti Italijoje. S a k o m a , jog italai juos pradėjo naudoti
dėl to, k a d tuo m e t u jų šalyje išplito nesuskaičiuojami mei­
lės ryšiai, dėl kurių įtarinėjimai ir pavydas tapo kasdieny­
be. Vėliau diržas prigijo visoje Europoje.
Paprastai skaistybės diržą sudarydavo dvi dalys. M e ­
talinis diržas b ū d a v o apjuosiamas aplink liemenį, o prie
priekinės ir užpakalinės dalių vidurio pritvirtindavo me­
talinį arba kaulinį lanką. Jis tvirtai u ž d e n g d a v o vaginą.
Būdavo paliekama tik tokia anga, kurios užtektų moters
g a m t i n ė m s funkcijoms atlikti. Tačiau plyšys b ū d a v o toks
mažas, kad pro jį nepralįsdavo net pirštas. Dėl visiškos
garantijos angą sustiprindavo aštriais dantimis. Kartais
taip b ū d a v o „ a p s a u g o t a " tik vagina. Analiniams san­
tykiams išvengti (galbūt jie b u v o uždrausto natūralaus
b ū d o pakaitalas) d a u g y b ė diržų panašiai „saugojo" ir iš-
angę.
Skaistybės diržas turėjo pačius įvairiausius pavadini­
mus. Iš p r a d ž i ų ž m o n ė s juos vadino Florencijos diržais,
atiduodami duoklę vienai iš jo gamybos ir d a ž n o naudo­
j i m o vietų. D a u g tinkamesni pavadinimai b u v o „Veneros
diržas", „skaistybės s p y n a " ar „geležinės kelnaitės".
Seniausias iki šių dienų išlikęs šio diržo aprašymas ran­
d a m a s 1405 m e t ų karinės enciklopedijos rankraštyje, kurią
išleido K o n r a d a s Kjezeris fon Eichštatas, pavadinęs „Belli-
fortis". D i r ž ą jis vadino florentietišku.
Legenda pasakoja apie vieną seniausių modelių, egzis­
tavusių n e į ž y m a u s ir žiauraus despoto „Padujos t i r o n o "
Frančesko II laikais, kurį 1406 metais nuvertė Venecijos gy­
ventojai.
Kai kurie jo p a g a m i n t i k a n k i n i m o instrumentai yra Ve­
necijos hercogo r ū m ų ginklų kolekcijoje. Tarp jų ir skaisty­
bės diržas.
Buvo kalbama, kad Frančesko, taip pat žinomas kaip
Novelas Karara, jį liepė pagaminti (o gal ir pats išrado)
savo ž m o n a i . Tai b u v o priekį ir užpakalį dengianti juosta,
kurios lanksčios geležinės plokštelės sutvirtintos oda. Pats
diržas b u v o puikiai išsilaikęs. Vaginą dengianti anga ap­
saugota šešiais spygliais, o maža išangei palikta skylė tu­
rėjo net penkiolika aštrių dantų!
Vienas šiuolaikinis a t r a d i m a s jungia tai, kas sunkiai
suprantama ir liguista. 1889 metais e k s h u m u o t a s penkio­
liktajame amžiuje Austrijos bažnyčios kieme palaidotos
moters skeletas. l o s liemuo vis dar buvo apjuostas skaisty­
bės diržu.
Skaistus gimdymas
Pagrindinė ortodoksinės krikščionybės teologinė doktri­
na yra skaistus g i m d y m a s . Ji teigia, kad, net tapus Jėzaus
motina, Marijos skaistybė buvo nepaliesta. Šiam stebuk­
lingam g i m d y m u i išpranašauti ir patvirtinti Evangelijos
(Mt 1,23) cituoja pranašo Izaijo (7,14) žodžius, kuriais sa­
k o m a : „Štai mergelė pradės įsčiose ir p a g i m d y s s ū n ų " .
Tačiau originaliame hebrajų tekste to nėra. Žodis, kurį
Naujasis Testamentas traktuoja kaip „ m e r g e l ė " (almali),
iš tikrųjų reiškia vedybinio amžiaus „jauną m o t e r į " . (Heb­
rajų kalba „mergelė" yra betullali.) Tačiau graikų Bib­
lijos — Septuagintos — vertimas p i r m ą kartą klaidingai
„jauną m o t e r į " p a v a d i n o „ m e r g e l e " . Ši klaida p a t e k o į
evangeliją.
Taip glaudžiai su teologine koncepcija susijusi filologi­
nė klaida nebūtinai gali būti dėl blogo vertimo ar hebrajų
kalbos ignoravimo. Greičiausiai tai sąlygojo visame pasau­
lyje sutinkama tradicija.
Yra labai daug istorijų apie įžymius asmenis, kurie
buvo pradėti antgamtiškai. Ž m o n ė s jautė, k a d tokios gar­
senybės negalėjo būti gimusios kaip paprasti mirtingieji.
Todėl daugelyje mitų pasakojama apie antgamtinį tėvą, ku­
riuo galėjo būti koks nors dievas.
Turime daugybę pavyzdžių tautosakoje ir mitologijoje.
Egipto karaliai m a n ė esą kilę iš dievų. Taip pat galvojo ir
Kinijos imperatoriai. Hektoro ir Troilo tėvu laikytas ne Pri­
amas, bet O l i m p o dievas Apolonas. B u d o s motina prieš
sūnaus g i m i m ą sapnavo, kad jis įėjo į jos įsčias balto dram­
blio pavidalu.
 26 www.avatara.lt
Reikia prisiminti, kad pirmykštė v i s u o m e n e ne visai
gerai suprato, ar pastojant reikalingas vyras.
Nepriklausomai nuo tokių mitų b u v o įrodvtn, kad ne­
kaltybės plėvė ne visada pažeidžiama, kai moteris pastoja.
Sužinota, kad aplink vaginą išsiliejusi sėkla gali rasti kelią
į kiaušidę ir ją apvaisinti.
Pačioje gamtoje yra pastojimo nesantykiaujant pavyz­
džių. Moksliškai tai vadinama partenogeneze (žodis kilo
iš graikų k. žodžių pnrthetios — „nekalta m e r g i n a " — ir
gcncsis — „kilmė, atsiradimas"). B u v o pastebėta, kad taip
dauginasi kai kurie vabzdžiai. Si mintis labai patiko kai
kuriems teologams, norintiems įrodyti, kad skaistus gim­
dymas b u v o natūralus reiškinys.
Nekaltasis prasidėjimas
Daugiau nei tūkstantmetį buvo karštai diskutuojama dėl
nekaltojo Marijos prasidėjimo. Pagaliau 1854 metais po­
piežius Pijus IX paskelbė, kad visi R o m o s katalikų bažny­
čios tikintieji turi tvirtai tikėti šia doktrina. Tačiau dauge­
lis ž m o n i ų šią idėją suprato neteisingai, ją sutapatindami
su skaisčiu g i m d y m u . O tai reiškė visai ką kita.
Posakis „nekaltasis prasidėjimas" neturi nieko b e n d r o
nei su Jėzaus, nei su Marijos fiziniu g i m i m u . Visi tyrinė­
tojai sutinka, kad Marija gimė natūraliai, kaip visi ž m o n ė s .
Ir vis dėlto bažnyčia manė, kad būsimoji Jėzaus motina
skyrėsi nuo kitų vienu svarbiu aspektu.
Tai susiję su kita gimtosios n u o d ė m ė s doktrina. Ji skel­
bia, kad n u o tada, kai A d o m a s nepaklausė Dievo įsakymo
nevalgyti uždrausto vaisiaus (Biblijoje niekur n e m i n i m a s
obuolys), visi žmonės — iki Kristaus atėjimo — gimdavo
su n u o d ė m i n g o m i s sielomis. Marija b u v o vienintelė iš­
imtis. Tą akimirką, kai j o s siela u ž g i m ė kūne, jai b u v o
suteikta n u o d ė m e s apvalanti m a l o n ė . Gimtoji n u o d ė m ė ne­
b u v o panaikinta, tačiau Marija j o s negavo, kad būtų verta
pagimdyti Išganytoją. Tai ir reiškia jos nekaltąjį prasi­
dėjimą.
Kolumbas ir vienuolika tukstančiit
mergelių
Romos katalikų bažnyčios kalendoriuje spalio 21 diena yra
šv. Uršulės diena.
Pasak p a d a v i m o , šią ketvirtojo amžiaus legendinę bri­
tų Kornvalio princesę ketino vesti vienas kilmingas škotas.
Pasipiršdamas jis pareikalavo, kad ji atsivežtų vienuolika
tūkstančių mergelių, kurios taptų jo kareivių žmonomis.
Mergelės susėdo į tris laivus. Tačiau sėkmė nusigręžė nuo
jų. Stiprūs vėjai pakeitė laivų kursą ir nuplukdė Reino upe
į Kelną. Ten mergeles užgrobė hunai, kurie norėjo jas iš­
prievartauti. Mergelės gynė savo dorybę ir nusprendė, kad
geriau mirs kaip kankinės (ir skaisčios mergelės).
Tai gana neįprastas pasakojimas su astronominiais skai­
čiais. Galbūt taip padidinta, kai dvyliktajame amžiuje prie
Kelno šv. Uršulės bažnyčios esančių kapinių rasta nesu­
skaičiuojama daugybė kaulų.
Kituose šaltiniuose m i n i m a , ir tai labiau tikėtina, kad
Uršulę lydėjo ne vienuolika tūkstančių, o vienuolika
mergelių. O viena teorija skelbia, kad buvo tik viena palydo­
vė. Tačiau jos vardas Undecimila (Undccinnlla — taip para­
šyta senoviškame lotyniškame tekste) neteisingai supras­
tas ir aiškintas kaip lotynų kalbos skaitvardis, reiškiantis
vienuolika tūkstančių (undencim milia).
Kristupas K o l u m b a s b u v o giliai tikintis R o m o s katali­
kas. 1493 metais jis atrado grupę salų Vest Indijoje ir pri­
siminė „vienuolikos tūkstančių m e r g e l i ų " istoriją. Jis, kaip
ir tos mergelės, po ilgos kelionės atsidūrė „nežinomoje te­
ritorijoje". Todėl jis pavadino salas jų vardu ispaniškai —
(Las Oncc M/7 Virgines). Iki šių d i e n ų Virdžinijos (angl. vir-
gin — „mergelė") salos įamžina K o l u m b o lengvatikybę ir
pačią legendą.

m o g u s t a m p a prietaringiausias tada, kai jaučia­
Ž si nesaugus arba susiduria su n eži n om ybe. Todėl
ir plaukiojantys pavojingomis j ū r o m i s jūreiviai, ir
aktoriai, kurie niekada nežino, ar jų pjesė turės
pasisekimą, yra tokie prietaringi. Bet kiekvieno ž m o g a u s
gyvenime pasitaiko tokių situacijų, kuriose jis jaučiasi ma­
žiausiai apsaugotas n u o išorinių jėgų. Dažniausiai tai atsi­
tinka tuomet, kai pereinama iš vienos egzistencinės būse­
nos į kitą. Tai gimimas, lytinė branda, vedybos ar mirtis.
Sių gyvenimo krizių m e t u ž m o g u s būna prietaringiausias.
Tačiau niekas nepralenkia seksą gaubiančių paslapčių. J o s
labai veikė gyvenimą, todėl ž m o n ė s susikūrė daugybę
prietarų, kurių daugelis gyvuoja ir šiandien.
Sėkmės prisilietimas
Lošėjai, kurie prietaringai garbino ponią S ė k m ę , tikėjo sa­
vo genitalijų magiška galia! Pagaliau j u k jos žmogui duo­
tos (re)produkcijai. Palietus jas kauliukais, šiems „sėkmės
a k m e n u k a m s " b ū d a v o suteikiama papildoma gyvybinė
galia ir tuomet lydėjo s ė k m ė .
Sekso prietarai 29
Druskos išpylimas
Plačiai paplitęs prietaras, kad išpylus druską nesiseks, be
visų kitų (susijusių su n e m i r t i n g u m u ir n e g e d i m u ) , turi ir
seksualinį aiškinimą. Kai kurie psichoanalitikai teigia, kad
druska simbolizuoja vyro sėklą. Jos išpylimas pranašauja
priešlaikinę ejakuliaciją (ejaculatio praecox). Iš šio prietaro
aišku, kaip pasąmonėje ž m o g u s suvokė nebaigtą aktą.
Bitės ir mergelė
Visada b ū d a v o m a n o m a , kad bitės — labai išmintingi su­
tvėrimai, turintys aiškiaregystės dovaną. J o s b u v o taip
glaudžiai siejamos su namais, kad pagal britų paprotį ga­
lėjo pranešti apie šeimininko mirtį. Buvo sakoma, kad bi­
tės vengia k e i k s m ų ir šventvagystės, todėl niekada neap-
sistoja prie n a m ų , kuriuose tvyro pyktis ir neapykanta.
Taip pat b u v o tikima, kad mergelės, perėjusios per
spiečių, bitės negelia. Tačiau neišliko jokių pavyzdžių, kaip
tuo b u v o tikrinama skaistybė!
Tinkamos dienos pasirinkimas
Tam tikras laikas visada b u v o svarbus s ė k m ė s faktorius —
ne tik meilėje. Ir atvirkščiai, išsirinkus netinkamą dieną ar
valandą, galima prisišaukti nelaimę. Todėl jau n u o labai
senų laikų pasirenkami tam tikri m e t ų laikai ir dienos ve­
dyboms, o yra ir metas, kada vestuvių jokiu b ū d u negali­
ma kelti.
Dar Plutarchas iškėlė klausimą, kodėl romėnai vengė
tuoktis gegužės mėnesį. Jis aiškino, kad šis m ė n u o buvo
skirtas aukoti mirusiems ir nešioti gedulą. Todėl, jeigu jo
metu vyraus kitokios nuotaikos, tai užtrauks nelaimę, nes
džiaugsmas ir liūdesys negali maišytis.
Todėl nenuostabu, k a d sinagoga ir bažnyčia uždraustu
laiku keliamas vestuves laikė ne tik n u o d ė m e , bet ir blogu
ženklu, apvaizdos b a n d y m u .
30 KAIP P R A S I D Ė J O SEKSAS
Dažniausiai priežastys, dėl kurių pasirenkamos tam
tikros datos, būna seniai užmirštos. J o s paprastai būna su­
sijusios su kokiais nors džiaugsmingais įvykiais ar nesėk­
m i n g o m i s dienomis (periodais). Pavyzdžiui, penktadienis
b u v o n u k r y ž i a v i m o diena, todėl krikščionys ją laikė ne­
sėkminga, o p a g o n y s skyrė savo deivei Frėjai ir todėl ma­
nė, kad įsimylėjėliams tai palankiausia diena.
Jaunųjų atskyrimo tabu
Vis dar paplitęs paprotys (ir prietaras), kad jaunasis ir jau­
noji negali matytis savo vestuvių dieną iki pat ceremoni­
jos, nes tai j i e m s atneš nelaimę. N e t atsitiktinai jaunajai
pažvelgus į savo b ū s i m ą vyrą, gali kilti daug pavojų jų
būsimai laimei!
Atsiskyrimas ir visiškas n e b e n d r a v i m a s nėra šiuolaiki­
nis reiškinys. Taip elgtis b u v o priimta (ir vis dar prakti­
kuojama) visame pasaulyje gyvenančiose pirmykštėse gen­
tyse. Kai kur m e r g i n o m s net neleisdavo kalbėtis su vyrais
n u o tos akimirkos, kai pasižadėdavo ištekėti. (Jdomu, ką
jos darytų, jei turėtų telefonus.) Susižadėjusios Malajų mer­
gaitės nepaprastai bijodavo, kad jų sužadėtinis nepažvelg­
tų į jas. Todėl vaikštinėdamos b ū d a v o „akylos kaip tigrai".
Beduinų nuotakos b ė g d a v o į kalnus, kur jaunikiai turėda­
vo jas surasti (be abejo, tai vienos labiausiai jaudinančių
„slėpynių")!
Naujojoje Gvinėjoje sužadėtos merginos, vos tik pama­
čiusios artėjant savo b ū s i m ą vyrą, turėdavo pasislėpti už
m e d ž i o ir pasilikti ten, kol jis praeis. Dar kitoje pasaulio
dalyje merginos, prieš išeidamos iš n a m ų , apsigaubdavo
didžiuliu apsiaustu, kad n e b ū t ų matyti nė mažiausios jų
k ū n o dalelytės.
Tokia galimos nelaimės b a i m ė nėra paprasta, tai pir­
mykščio sekso tabu liekana.
Artimi jaunosios ir jaunojo kontaktai prieš vestuves ga­
li baigtis priešlaikiniais santykiais. To būtinai reikėdavo
išvengti. Ne dėl moralinių nuostatų, bet iš baimės, kurios
šaknys siekė tolimą žmonijos praeitį. Iš pradžių jaunųjų
atskyrimas neapsiribojo viena diena, o tęsėsi per visą lai-
Sckso prietarai 31
kotarpį n u o sužadėtuvių iki vestuvių, nesvarbu, kiek rei­
kėjo laukti. Tuo pagrįstas šiuolaikinis paprotys.
Reikia pradėti n u o to, kad vestuvinis ritualas nebuvo
tik paprastos iškilmės, sujungiančios vyrą ir moterį, „kol
mirtis juos išskirs". D a u g svarbiau tai, kad ritualas buvo
galinga (magiška) p r i e m o n ė prieš piktąsias jėgas, pasiren­
gusias užpulti porą ir pakenkti jai. Be ritualo jie buvo ne­
apsaugoti ir laisvai galėjo tapti keršto, arba dar blogiau,
impotencijos p r a k e i k s m o aukomis.
O tai, kad seniau mergaitės tapdavo nuotakomis, vos
sulaukusios lytinės brandos, dar labiau padidindavo pa­
vojų, nes tai b u v o kritinis jų g y v e n i m o periodas.
Per vyro ir moters santuoką susijungdavo dvi nieko
bendro iki tol neturėjusios grupės, o tai reikšdavo papildo­
mus pavojus. Kad visos infekcijos taptų neveiksmingos,
abi pusės b u v o laikomos atskirai. Pirmykščių žmonių su­
pratimu, tik po vestuvių ritualo jaunasis ir jaunoji b ū d a v o
nepažeidžiami. Tai paaiškina, kodėl senovės samariečiai
vadindavo nuotaką „ n a m i n e " . Šį terminą ir dabar primena
hebrajų kalbos žodis kallah (reiškiantis „ n u o t a k ą " ) , kurio
tiesioginė p r a s m ė yra „ta, kuri uždaryta".
B u v o tvirtai tikima, kad kuo arčiau vestuvių diena, tuo
n e r a m e s n ė s darėsi piktosios dvasios, norinčios pakenkti.
Bet laikui bėgant, šis periodas trumpėjo. Pagaliau „ma-
t y m o s i " tabu b u v o apribotas pačia paskutine diena, bet jo
vis dar tvirtai ir sąmoningai laikomasi.
Šiuolaikiniai psichologai galėtų pateikti daugybę me­
džiagos, aiškinančios šį reiškinį. Jie teigia, kad piktųjų dva­
sių vengiama ir jaunieji rūpestingai atskiriami dėl j a u n o s
n uotakos blogos nuojautos ir b a i m ė s . Be to, jaunuosius
priverstinai atskyrus, sustiprėdavo laukimo jaudulys ir
geismas.
Kaip atsirado butonjerė
Anglosaksų laikais jaunąjį lydintys vyrai surišdavo sa­
vo švarkus (tada dar buvusius be sagų) kaspinu, kurį jie
prakišdavo pro atlapų kilpas. Jie buvo įsitikinę, kad užriš­
tas m a z g a s ne tik prilaiko drabužį, bet ir veikia kaip
32 KAM' l ' K A S I D K I O S E K S A S
meilės apžavai: magiškai sujungia jaunąjį ir nuotaką. O tai
b u v o daug svarbiau.
Šiuolaikiniuose švarkuose yra sagos, todėl daugiau ne­
bereikia ryšėti kaspinų. Bet vis tiek yra d a r o m a kilpa. Bal­
ta gėlė, kurią m ū s ų laikais įsisega jaunųjų pokylyje daly­
vaujantys vyrai, atstoja senąjį meilės mazgą, be to, papildo
jį savais kerais.
Raudonas kilimas
Jaunųjų p o r o m s (kaip labai svarbiems a s m e n i m s ) yra tie­
siamas raudonas kilimas. Iš automobilio jos nužengia ant
šio ryškaus takelio, v e d a n č i o į šventyklą (bažnyčią ar sina­
gogą). O pasirašę po savo b ū s i m o likimo d o k u m e n t u , ir
padėjus antspaudus, jie sugrįžta tuo pačiu keliu į automo­
bilį kaip jaunavedžiai.
Paprotys atrodo šventiškas ir paprastas. O atsirado jis,
kaip ir daug kas sekse, ne dėl p u o š n u m o , o kaip svarbi
atsargumo p r i e m o n ė . Taigi ne dėl grožio, o iš baimės.
Primityvi v i s u o m e n ė b u v o įsitikinusi, kad vestuvių
dieną jauniesiems galėjo pakenkti piktos antgamtinės jė­
gos, pavydas ir nužiūrėjimas. Tai jų tykojo iš visų pusių.
Todėl poros turėjo apsisaugoti visais į m a n o m a i s būdais.
Viena pavojinga zona b u v o žemė, kuria jie žengdavo.
Pasak prietarų, po ja pasislėpusios kai kurios labai blogos
dvasios. Todėl vien palietus ž e m ę kildavo pavojus visai jų
ateities gerovei. Dėl tokio kontakto juos galėtų paveikti
piktosios jėgos, kurios tik ir laukė progos užpulti, o tada,
padariusios abiem j a u n i e s i e m nepataisomos žalos, aptem­
dytų d ž i a u g s m o ir laimės šventę.
Iš šios b a i m ė s kilo daugybė apsisaugojimo apeigų, ku­
rios siejasi su jaunųjų atvykimu ir išvykimu. l o s turėjo tą
patį tikslą: izoliuoti poras n u o pavojingos ž e m ė s . Kai ku­
rios gentys nuotaką į vestuves nešdavo neštuvuose ar ant
pečių, kartais ji jodavo ant gyvulio.
Kai kada b ū d a v o u ž d e n g i a m a s takas, kuriuo jaunoji tu­
rėjo eiti iš n a m ų į ceremonijos vietą. Jį pabarstydavo smė­
liu, nendrėmis, (magiškomis) žolėmis arba gėlėmis. Buvo
Sekso pridarai 33
m a n o m a , kai tai ne tik išsklaidys kerus, bet ir padės iš­
vengti lemtingo prisilietimo prie demoniškų jėgų.
Tokių prietarų bei b a i m i ų atgarsių išliko iki m ū s ų die­
nų egzistuojančioje tradicijoje tiesti raudoną kilimą.
Net raudona spalva buvo parinkta neatsitiktinai. Ji aiš­
kiai matoma, todėl jaunieji, net ir susijaudinę, neturėjo su­
klysti ir nužengti n u o gerai apsaugoto takelio, negalėjo
tapti pažeidžiamais. Tik dėl vieno slystelėjimo gerai pra­
ėjusios vestuvės b ū t ų nesėkmingos.
Jaunosios bučiavimas
Šis p a p r o t y s atrodo toks mielas m ū s ų dienomis, toks
tinkamas, kupinas geriausių linkėjimų bei reiškiantis
džiaugsmą. Jaunąją pabučiuoja visi svečiai ir net dvasi­
ninkai.
Kas galėtų pagalvoti, kad šis nekaltas ir natūralus mei­
lės pasireiškimas — tai tikro sekso atgarsis.
Faktiškai j a u n o s i o s bučiavimas priklauso priešvedybi-
nės prostitucijos teisių kategorijai. O šios glaudžiai sie­
jasi su pirmosios nakties teise. Kai kuriose senosiose ci­
vilizacijose, pavyzdžiui, Babilonijoje, koks nors užklydęs
nepažįstamasis galėdavo užimti dievo arba šventiko
vietą. Kaip sako mitai, jis b ū d a v o laikomas persirengu­
siu dievu.
Iš šių senų tradicijų kilo žiaurūs papročiai. Tik po to,
kai visi vestuvėse dalyvaujantys vyrai pergulėdavo su jau­
nąja, jaunasis įgydavo savo vedybines teises. Laimei, iš šio
įteisinto ir sankcionuoto masinio prievartavimo išliko tik
jaunosios p a b u č i a v i m o teisė.
N u o s t a b u tai, kad J o r k o mišiole ir kituose teologiniuo­
se rankraščiuose išdėstyti griežti religiniai įstatymai, pagal
kuriuos bučinys turėjo būti padovanotas bažnyčioje, tuoj
po vestuvinio p a l a i m i n i m o . Tai buvo atsargumo prie­
monė, kad koks nors aistringas gerbėjas nesugrįžtų prie
senovinių apeigų. Iš karto po maldos, dar stovint ant pa­
šventintos žemės susiklosčiusios aplinkybės b ū d a v o saugi
susilaikymo p r i e m o n ė .
34 K A U ' l'KASIDĖJO SEKSAS
Triukšmas vestuvėse
Linksmi dabartiniai papročiai iš pradžių toli gražu nebu­
vo tokie. K a l b a m a net apie skardines dėžutes, pririšamas
prie vestuvinio automobilio.
Jau seniai ž m o n ė s tikėjo, kad velnias nepakelia triukš­
m o . Taip atsirado bažnyčios varpai, laivų varpai ir dzing-
sėjimas stiklais.
Todėl geriausi jaunųjų draugai šia džiaugsminga pro­
ga stengėsi sukelti kuo daugiau triukšmo. Jie susirinkdavo
už miegamojo lango ir visais įmanomais būdais sukeldavo
tikrą pragarą — trinksėdavo, trypdavo kojomis, daužyda­
vo indus, gvergždžiančiai dainuodavo. Tai nebuvo džiugi
šventės kulminacija. Tai — iškilmingas ritualas, kurio
m e t u n u v y d a v o šalin piktąsias jėgas, tik ir laukiančias
sugadinti vestuvinę naktį.
Viskas prasidėjo n u o sekso, o tiksliau, n u o noro įsiti­
kinti, kad čia viskas gerai. Yra išlikę tokių papročių. Tipiš­
kas pavyzdys — triukšmingas vokiečių Polterabend. Pats
žodis polter (reiškiantis „piktavalį t r i u k š m ą " ) primena se­
niau praktikuotą velnio gąsdinimą triukšmingu bildesiu,
kad jis pasitrauktų. Prie vestuvinio a u t o m o b i l i o pririšta
skardinė dėžutė — tai šio tolimo prietaro atgarsis.
Vestuvinės dainos ir kitos linksmybės
Vestuvinės dainos, kurios ir m ū s ų dienomis populiarios, iš
pradžių b u v o ne vien tik paprastas būdas užimti svečius
ir suteikti šventei daugiau linksmybės.
Tai n e b u v o šiaip sau dainavimas. Viskas kilo dėl jau­
nos poros (arba jų draugų) n e r i m o , kad kokios nors prie­
šiškos pavydžios jėgos ar net pikta akis (gal ir svečio) jiems
pakenks. Dėl to senosios dainos b u v o šiek tiek nešvankios,
nes manyta, kad jos veikia kaip priešnuodis: nubaido ir
n u k e n k s m i n a blogio jėgas, grasinančias sugadinti pirmąją
naktį.
Iš to kilo ir šiuolaikiniai šiurkštūs juokeliai, panašaus
turinio telegramos, dviprasmiškos aliuzijos „linksmose
Sekso prietarai 35
prakalbose", kurias sako per vestuves užstalėje. Dabarti­
nis h u m o r a s savo atsiradimo pradžioje buvo labai rimtas
reikalas, galintis atitraukti nelaimę arba paveikti poros vai­
singumą.
Slenksčio baimė
Paprotys nešti jaunąją per slenkstį taip pat pagrįstas sek­
sualiniais prietarais. Kažkada slenkstis buvo šventa skais­
tybės deivės Vestos vieta. Jeigu jaunoji paliestų slenkstį
prieš savo defloravimą, tai būtų tolygu šventvagystei, be
to, tai b ū t ų didžiulis deivės įžeidimas. Jaunoji akivaizdžiai
paniekintų skaistybę ir išprovokuotų priešišką deivės re­
akciją. Už b a u s m ę šioji galėjo prakeikti porą nuo pat pir­
mųjų b e n d r o gyvenimo dienų.
Todėl, perfrazuojant metaforą, b u v o protinga nepradė­
ti g y v e n i m o ne ta koja. Ir jaunasis, kuriam labai rūpėjo,
kad n u o t a k a per n e a t i d u m ą neprisiliestų prie slenksčio, ją
nešdavo.
Demoniški vestuvių nakties pavojai
Net bažnytinė tradicija, pavyzdžiui, kunigo palaiminimas,
gali būti kilusi iš senų prietarų.
Besiruošianti pirmajai nakčiai jaunoji pora jaudinosi,
kad jiems nepavyks tinkamai užbaigti vestuvių ceremoni­
jos. Bet dėl to jie nekaltindavo nei savęs, nei kokių nors
psichologinių barjerų ar fiziologinių defektų. Jie ieškojo at­
pirkimo ožio, ir vėlgi j u o tapdavo pavydžios nuodėmin­
gos jėgos, galbūt pats velnias, kuris tik ir siekė sugriauti jų
laimę.
Taip pat b u v o tikima, kad raganos galėdavo užkerėti
ir, s u m e g z d a m o s virvę ar siūlą, magiškai sustabdyti vyro
sėklos išsiliejimą. „Blogis" tūnojo kiekviename n a m o kam­
pe, kartais net pačioje jaunavedžių lovoje, ir visaip stengė­
si sutrukdyti jiems atlikti vedybines pareigas.
Todėl reikėjo imtis visų priemonių, kad piktosios būty­
bės, kur jos besislėptų, b ū t ų išvarytos. Ž m o n ė s pradėjo
36 KAI!" I'R A S I D K I O S E K S A S

kalbėti užkeikimus, kuriuos vėliau p e r ė m ė bažnyčia, nes

negalėjo nepastebėti ž m o n i ų b a i m ė s . 4
Dėl šios priežasties kunigas kažkada porą ne tik palai­
m i n d a v o prie bažnyčios altoriaus, bet ir palydėdavo į ve­
dybinį kambarį. Ten jauniesiems suteikdavo savo paskuti­ Seksuali
nį palaiminimą, ir šie guldavosi į lovą. K u n i g o ištarti die­
viški žodžiai iš tiesų n e b ū d a v o skirti jauniesiems. Jie b u v o
nukreipti tiesiai į velnią. G i r d ė d a m a s tvios žodžius, šis iš
apranga
karto pabrukdavo u o d e g ą ir pabėgdavo iš vedybinio kam­
bario!

Dėmesys kūdikiui Figos lapas ir (netikras) kuklumas

I
storija apie ž m o g a u s n u o d ė m ę ir jo išvarymą iš Ro­
N o r ė d a m i sužinoti dar n e g i m u s i o kūdikio lytį, ž m o n ė s
jaus m u m s padovanojo seksualųjį figos lapą.
naudojo švytuokles. Kitas „tikras" ženklas, pagal kurį spė­
Biblija pasakoja, kad A d o m a s ir Ieva, suvokę savo
davo, kas bus — mergaitė ar berniukas, b ū d a v o tai, kurio­
n u o g u m ą ir ė m ę jo gėdytis, prisiskynė figos lapų ir
je k ū n o pusėje motina j a u s d a v o vaisiaus spyrius.
pasisiuvo rūbus, kurie u ž d e n g t ų jų genitalijas.
M a n y t a , kad bet koks gyrimasis gali turėti pavojingų
Vertėjų n u o m o n ė s dėl šio hebrajų kalbos žodžio, api­
p a s e k m i ų . Pavydžios j ė g o s visada b ū d a v o pasirengusios
b ū d i n a n č i o mini mini sijoną, skiriasi. Tarp daugybės
sugriauti ž m o n i ų laimę. Todėl ž m o n ė s „kryžiuodavo pirš­
žodžių, kurie b u v o pasiūlyti kaip atitikmenys, randa­
t u s " , „belsdavo į m e d į " arba tiesiog jausdavo, kad kuo ma­
me prijuostę, j u o s m e n s aprišalą ir juostą. 1560 metais Že­
žiau jie kalbės apie savo s ė k m ę , tuo bus geriau. D ė l to
nevoje išleistame Šventajame Rašte rūbas b u v o pavadintas
ž m o n ė s santūriai reiškia savo džiaugsmą ir dažnai nutyli
„ k e l n ė m i s " . N u o to laiko šis leidimas v a d i n a m a s „Kelnių
apie savo sėkmę.
Biblija".
Besididžiuojančios savo kūdikiais m o t i n o s kartais
Tradiciškai aiškinama, kad figos lapas geriausiai tiko
p a s a k o d a v o apie jų n e p a p r a s t a s savybes, p a m i n ė d a m o s
tokiam tikslui. Nors n u o senų laikų šis klausimas keldavo
priaugtą svorį. Tačiau kalbos apie tai galėdavo užtraukti
diskusijas. Ž m o n ė s norėjo išsiaiškinti, kokios figmedžio rū­
nelaimę: piktosios jėgos galėjo vaiką susargdinti arba net
šies lapus pasirinkdavo pirmieji pasaulio gyventojai savo
numarinti. K a d taip neatsitiktų, atsirado prietaringas pa­
rūbams.
protys nesverti kūdikio iki jo pirmojo gimtadienio. Tai
D ž o n a s M i l t o n a s „Prarastajame Rojuje" teigia, kad
b u v o iš tiesų išmintingas atsargumas. Juk užsimiršusi ar
tai b u v o Indijos figmedis. D ž o n a s Smitas 1877 metais
užplūdus d ž i a u g s m o akimirkai motina galėdavo išduoti
pareiškė, jog nėra jokių įrodymų, patvirtinančių vyraujan­
paslaptį.
čią n u o m o n ę , k a d lapai b u v o nuskinti n u o paprasčiau­
sio figmedžio. Jie yra per šiurkštūs prisidengti ir p e r
ploni pasiūti tokiam m a ž a m rūbui. Taigi vienas mitas sekė
kitą.
Ir vėl nugalėjo seksas. „ F i g a " , kuri turėjo n u o jo nu­
kreipti ž m o g a u s dėmesį (ir paslėpti organą), tapo sekso
38 K A I ! ' I'RASIDĖJO S E K S A S
simboliu. Be abejo, iš pradžių tai b u v o susiję su figos vai­
sių ir vyro genitalijų panašumu. O dėl vaisingumo jau se­
novėje medis tapo vaisingumo simboliu. Jis buvo šventas
Priapui, kurj pati graikų mitologijoje garbino kaip gimdy­
mo patroną ir dažnai vaizdavo didžiulės penio erekcijos
būsenoje.
Tik žinant, kad figmedis siejamas su seksualumu, gali­
ma suprasti kai kuriuos papročius. Pavyzdžiui, per Dioni­
zui skirtas derlingumo šventes falą nešdavo procesijos ar­
ba d e m o n s t r u o d a v o orgijų metu. Jis b ū d a v o išdrožtas kaip
tik iš šio medžio.
Pats žodis „figa" — ir su juo siejamas n e m a n d a g u s ges­
tas (angl. fig — „špyga") — dėl panašių priežasčių buvo
vartojamas įvairiuose pasaulio kraštuose: Viduržemio jū­
ros pakrantėse, Indijoje, L o t y n ų Amerikos šalyse ir Brazi­
lijoje. Tai įžeidžianti ir nešvanki provokacija. Ir viskas tik
dėl figos p a n a š u m o į vyro genitalijas.
Kiekvienam pažįstamas šis ženklas: vulgariai kyšantis
nykštys tarp sugniaužtų į kumštį smiliaus ir didžiojo pirš­
to. Ir vis dėlto tai yra dar vienas gyvenimo paradoksas. Iš
pradžių šis simbolis buvo taikomas ne kaip įžeidimo ar
ignoravimo ženklas. Taip stengtasi magiškai apsisaugoti
nuo piktos akies: špyga atbaidydavo velnią. M a n o m a , kad
šitaip žodis atgavo savo pradinę prasmę. Imti daryti sėk­
mę nešantys amuletai. Bet kad iš tiesų veiktų, medinė špy­
gos kopija turėjo būti neprašoma padovanota. Jei amuletą
pavykdavo išprašyti arba, dar blogiau, nupirkti, jis sėk­
mės nenešdavo.
įvairiai traktuojamas ir drabužių išradimas. Ž i n o m a ,
labiausiai paplitusi n u o m o n ė kilo dėl tiesioginio Biblijos
aiškinimo. Remiantis citatomis, sakoma, kad A d o m a s ir Ie­
va b u v o pirmojo „ r ū b o " dizaineriai.
Kai ž m o n ė s pradėjo netikėti, kad Biblijoje skelbiama
tiesa yra vienintelė teisinga, jie ėmė galvoti, kad drabužiai
buvo atrasti visai ne dėl gėdos jausmo, o dėl klimatinių
sąlygų. Ž m o n ė m s tiesiog pasidarė šalta, todėl jie suposi į
tai, kas buvo po ranka.
Tokiu „blaivaus p r o t o " padiktuotu atsakymu imta abe­
joti, kai antropologai pateikė savo faktus. Pasirodo, anks­
tyviausios turinčios drabužius civilizacijos buvo ne šalto
Seksuali apranga 39
klimato zonose, o šiltuosiuose kraštuose! Jei pirmykščiam
ž m o g u i b u v o šalta, jis n e m a n ė , kad gali sušildyti drabužis
(koks šis bebūtų). Tiesiog pasislėpdavo urve arba išsitep­
davo kūną taukais.
Ieškančiųjų tikros drabužių kilmės galvose viskas dar
labiau susijaukė, kai b u v o išsiaiškinta, kad pirmosios žmo­
nių „ p r i e d a n g o s " iš tiesų nieko nepridengdavo! Tai tebuvo
tik liemenį juosiančios virvės arba diržai. Iš dalies jų pa­
skirtis b u v o labai praktiška: padėti numalšinti alkį, tiesiog
„susiveržiant diržus". Bet svarbiausia, kam bei kodėl jie
reikalingi, ir vėl b u v o seksas.
J u k A d o m o ir Ievos istorijoje apie figos lapą paminėtas
pats svarbiausias motyvas. K o d ė l pirmieji vyras ir moteris
turėtų gėdytis savo n u o g u m o ? Kuo blogas b u v o Dievo do­
vanotas instinktas — seksas?
Kad šitaip atsitiko dėl k u k l u m o , imta aiškinti visai
neseniai. Tai, žinoma, b u v o tik veidmainiška priedanga,
slepianti (arba pagrindžianti) viską naikinančią savanau­
dišką b a i m ę .
Tais laikais ž m o g u s jautė, kad jį supa priešiškos jėgos.
N e t už laukinius žvėris ar priešiškai nusiteikusius ž m o n e s
atrodė pavojingesnė juodoji magija: kerai ir pikta akis. To­
kie dalykai kėlė grėsmę ne tik jo gyvenimui, bet ir bran­
giajam vyriškumui. Kad apsigintų nuo jų tariamos galios
paversti j u o s impotentais ar bevaisiais, ž m o n ė s pradėjo
rengtis.
Reikėjo labai galingos apsauginės magijos: skydo, ga­
linčio n u k e n k s m i n t i į jo (ar jos) v a i s i n g u m ą nukreiptas
strėles. Ginklu tapo kriauklelė. Gana keista, kad ji sava­
rankiškai paplito beveik po visą pasaulį.
Kriauklelė buvo pasirinkta dėl paprastos priežasties: ji
panaši į moters lytinį organą. Tai b u v o vartai, pro kuriuos
vaikai ateidavo į šį pasaulį. Primityviems ž m o n ė m s tai bu­
vo gyvenimą dovanojantis daiktas. Moters lytiniai organai
vertinti kaip pats gyvenimas.
K a d a n g i kriauklelė labai į juos panaši, ž m o n ė s įsivaiz­
davo, kad čia sutelktos didžiulės gyvybinės jėgos. Todėl ji
būdavo naudojama ne tik kaip skydas, pridengiantis nuo
puolimų. Kriauklele palietus „intymias vietas", gyvybę ku­
riančios jėgos gerokai sustiprėdavo. (Kai kur kriaukleles
4 2740
40 KAIP PRASIDĖJO S E K S A S
dėdavo į įkapes arba „ p u o š d a v o " kapus, kad mirusieji gy­
ventų amžinai.)
N e n u o s t a b u , kad kriauklelės tapo populiariausiomis
apsauginėmis ir pagalbinėmis sekso p r i e m o n ė m i s . Ir tik
daug vėliau, kai ž m o n ė s p a m i r š o jų pradinę paskirtį, šis
amuletas virto p a p u o š a l u . Tokios metamorfozės vyko ir
(šiuolaikiniame) juvelyrų mene, kuris taip pat kilo iš ma­
gijos.
Gėdos šaknys
G ė d o s j a u s m a s — tai galinga, verčianti ž m o g ų prisitaikyti
jėga. „Netekti v e i d o " nelabai bijo tik rytiečiai. Būti aplin­
kinių pasmerktiems, išjuoktiems visada gąsdino ir baugi­
no ž m o n e s .
Tačiau gėdos samprata yra reliatyvi. Ji priklauso n u o
to, kokios toje vietoje ir tuo laiku vyrauja elgesio taisyklės.
Moterys gėdydavosi būti bevaikėmis, našlėmis, išsiskyru­
siomis ar „ s e n m e r g ė m i s " . Kita vertus, ž m o n ė s per amžius
n e m a t ė n i e k o blogo (jiems visai dėl to n e b u v o gėda), kai
vaikai leidžiasi į šachtas, kai kitos odos spalvos ar kastos
ž m o n ė s laikomi nepilnaverčiais arba kai persekiojami ki­
tatikiai.
Iš pradžių gėdos j a u s m a s nereiškė teisingumo, dorovės
ar k u k l u m o . Jį sąlygojo savisaugos instinktas. Iš b a i m ė s
ž m o g u s slėpdavosi pats, slėpdavo kai kurias kūno vietas
arba nerodydavo, kaip jis atlieka t a m tikras funkcijas. Ir ne
dėl to, kad jos būtų negeros, k e n k s m i n g o s ar bjaurios. J o s
tiesiog b u v o gyvybiškai svarbios norint išlikti, todėl jas
b u v o pavojinga rodyti viešai, kad priešiškos jėgos jų ne­
p a m a t y t ų ir nepasisavintų.
Ž m o n e s visą laiką s u p o (kaip jie įsivaizdavo) piktosios
jėgos, kurios tik ir laukė, kada galės juos nutverti ir pa­
žeisti. Kerai ir burtai galėjo padaryti n e a p s a k o m o s žalos.
Ž m o g u s b u v o labai lengvai pažeidžiamas. Seilės laikytos
sielos dalimi. Maistas teikė j a m j ė g ų . Visa, kas su j u o susi­
ję — ruošimas, vartojimas ir pašalinimas, buvo labai svar­
b u . Žiovaujant atsiverdavo ne tik burna, bet ir visa žmo­
gaus esybė piktosioms j ė g o m s . Šios galėjo į )į įeiti ir užval-
41
•rksuali apranga
dyti jo sielą. Bet genitalijos b u v o pati svarbiausia vieta, ant­
gamtinių j ė g ų buveinė. Ž m o g u s jų nekontroliavo, ir tai jam
keldavo nepaprastą siaubą.
Dėl visų šių priežasčių pirmykščiai ž m o n ė s buvo ne tik
užvaldyti baimių, bet ir ėmėsi įvairių gyvybiškai svarbių
atsargumo priemonių. Todėl, atlikdami kūno funkcijas, jie
slėpdavosi. Žiovaudami prisidengdavo burną, užkasdavo
savo seiles ir dažnai net valgė tik b ū d a m i visiškai vieni.
Pavyzdžiui, bavarai valgydavo atsiskyrę n u o kitų, o jeigu
negalėdavo to padaryti, iš gėdos nusisukdavo.
Kaip tik iš b a i m ė s ž m o g u s ir gėdydamasis slėpdavo ar
saugodavo savo „intymias vietas". Taip kilo angliškas mo­
ters genitalijų pavadinimas (pudcnda), kurio lotyniškas ati­
tikmuo — pudcre — reiškia „gėdytis". Iš to šv. Augustinas
padarė išvadą. Anot jo, toks pavadinimas parinktas todėl,
kad genitalijos rodė vyrų gėdą: b ū d a m i visko valdovai, jie
vergavo seksui. „Galėdami viską pajungti savo valiai,
jie negali suvaldyti šių dalių", — sakė jis. Be abejo, šv. Au­
gustinas pritarė krikščionybės b a n d y m u i pasmerkti visa,
kas „kūniška".
Laikui bėgant, pamirštos pradinės priežastys. Ž m o g u s
išsivadavo iš senųjų prietarų ir b a i m ė s , bet jausmai, ku­
riuos kažkada sukėlė tie „pavojingi" veiksmai, niekur ne­
dingo. Todėl buvo sugalvoti nauji aiškinimai. Graikai sakė,
kad „taisyklių" sulaužymas įžeistų dievus. Aristoteliui gė­
da b u v o „negarbės s u v o k i m a s " . Hebrajai m a n ė , kad, jei
nepaisoma „pagrindinių" taisyklių, „Viešpats bjaurisi". Ir
štai j a u tūkstančius m e t ų ž m o n ė s jaučia sąžinės graužimą
ir gėdą, o tuos, kurie (net nežinodami kodėl) laužo senovi­
nius tabu, vadina negarbingais ir nekukliais.
Nuo nuogos krūtinės prie liemenėlės —
ir atgal
Liemenėlė (brassière) anglų kalbos žodyne atsirado 1916
metais. N o r s tai prancūziškas žodis (Prancūzijoje dabar va­
dinama kitaip), tačiau jos tėvynė yra Jungtinės Amerikos
Valstijos. Tai p a k a n k a m a i keista. Pats žodis gana apgaulin­
gas, jį net galima pavadinti eufemizmu. Aiškiai taikomas
 www.avatara.lt KAIP PRASIDĖJO SKKSAS
m o t e r s krūtinei, turi visai kitą prasmę. Iš tikrųjų jis reiškia
„rankų apsaugą". 1937 metais anglai sutrumpino žodį, ku­
rį vartoja ir dabar — bra. (Prancūzai taip pat liemenėlę
vadino eufemizmu: „gerklės laikiklis" — souūen-gorge).
Liemenėlių paskirtį k a ž k a d a aiškiai ir šmaikščiai api­
b ū d i n o vienas gamtininkas. Išskyręs tris tipus, j u o s pava­
dino taip: „diktatorius" (suspaudžiantis krūtis), „gelbėji­
mo armija" (jas iškeliantis) ir „geltonoji s p a u d a " (kurmia­
rausius paverčiantis kalnais).
„ D r a b u ž i ų " atsiradimo pradžioje moterys tebevaikščio­
jo n u o g o m i s krūtimis. „ U ž d e n g d a v o " tik apatinę jų dalį.
„ S u k n e l ė s " po krūtimis buvo taip tvirtai suveržiamos, kad
pakeldavo ir išryškindavo jas. Keletas juosiančių liemenį
metalinių žiedų taip pat puikiai tam tiko. Be abejo, tai ne­
b u v o vien tik dėl grožio. Tai buvo seksualinė provokacija.
Ir neatsitiktinai krūtis demonstruoja viena iš seniausių
žmonijai ž i n o m ų „figūrų". Tai Kretos vaisingumo deivė.
Vis tik liemenėlė gyvuoja jau beveik šešis tūkstantme­
čius. Viskas prasidėjo n u o juostų arba raiščių, kuriais mo­
terys apsijuosdavo krūtines Viduržemio jūros b a s e i n o kul­
tūros klestėjimo laikais. M a n o m a , kad ši tradicija kilo iš
senovės Kretoje gyvenusių miniečių.
Vienos pirmųjų liemenėlių buvo vadinamos apodesmc.
Tai b u v o vietomis siauras, vietomis platus (dažniausiai vil­
nonis) raištis. J u o apvyniodavo krūtis arba po jomis, kad
prilaikytų arba apsaugotų n u o staigių temperatūros poky­
čių. Jas dėvėjo senovės graikės. Panašias liemenėles turėjo
ir egiptietės.
Bet amžiai bėgo, ir m a d o s švytuoklė iš vieno kraštuti­
n u m o atsidūrė kitame. Moterys staiga ė m ė mažinti savo
m o t e r i š k u m o atributus, o y p a č — išsiskiriančią krūtinę.
J a u n o s mergaitės b ū d a v o priverstos ją apsivynioti minkš­
tu raiščiu. Vos įžengusios į lytinės b r a n d o s amžių, jį pa­
keisdavo odine juosta. Sis „apribojantis prietaisas" turėda­
vo sustabdyti a u g i m ą ir suplokštinti tai, kas pagal gamtos
u ž m a n y m ą turėjo kyšoti. (Pagaliau, kaip pastebėjo vienas
cinikas, K o p e r n i k o laikai b u v o dar labai toli ir visas pa­
saulis tebebuvo plokščias.)
Po to moterys vėl pradėjo aiškiai suvokti savo lytį
(bei jos galią) ir didžiuotis savo krūtimis, todėl daugiau
•u'ksuali aprangti
43
nebesuspausdavo jų. Viskas, ko reikėjo, tai tinkamai jas
prilaikyti. Naujas liemenėlių tipas buvo pavadintas s t ro­
plį iwn.
Taigi moters krūtys niekada n e b u v o paliktos ramybėje.
Visą laiką j o m s kažkas b u v o daroma, jos buvo maskuo­
jamos, slepiamos, į kažką dedamos, m a ž i n a m o s ar didina­
mos. G a l ų gale, išradus korsetą, uždarytos į geležinį nar­
vą. Kad b ū t ų gerai iškeltos, naudoti net plieniniai karka­
sai! B u v o sugalvota keletas „ p a t o b u l i n i m ų " , kaip antai,
kamšalai ir „orinės krūtų formos", kurios 1901 metais pa­
naudotos kaip „krūtų išpūtikliai".
Per Pirmąjį pasaulinį karą moterys tapo tikrai emanci­
puotos. J o s ėmėsi visokiausių užduočių, todėl korsetas pra­
dėjo trukdyti. Jis sumažintas tiek, kad dengtų tik moters
kūno „apatinę p u s ę " . Tai išlaisvino krūtis. (Visuomenės
istorikai galėtų pridurti, kad tai išlaisvino ir moteris. Am­
žiaus pradžioje dar m a d i n g a s tvirtai suraišiotas korsetas
buvo pavadintas paskutiniu, bet nevykusiu vyrų bandy­
mu išlaikyti moteris savo valdžioje. Korsetas supančioda­
vo jas, pririšdavo prie n a m ų ir atimdavo galimybę varžy­
tis su vyrais.)
Ir vėl moters krūtinė b u v o laisva. Bet ją reikėjo kuo
nors prilaikyti. Taip atsirado šiuolaikinės liemenėlės, ku­
rios buvo visiškai atskirtos n u o korsetų.
Dar 1902 metais dizaineriai bandė sukurti liemenėlę.
Išradus kūno spalvos „krūtų tobulintuvą", kiekvienai mo­
teriai žadėta suteikti „Milošo Veneros krūtis". Po ketverių
metų atsirado nauji taurių formos modeliai, pagaminti
iš akyto m e t a l o plokštelių, sveriantys tris ketvirtadalius
uncijos (maždaug 21 g — Red.). Bet tai b u v o tik liemenėlių
prototipai.
Istorija pasakoja, kad kartą amerikietis Čarlis Debevu-
azas pamatė p a n a š ų rūbą Prancūzijoje ir netrukus įgyven­
dino savo genialią idėją. Grįžęs į Jungtines A m e r i k o s Vals­
tijas, jis pradėjo gaminti paprastesnį variantą, iš pradžių
skirtą tik a p k ū n i o m s m o t e r i m s . Jis plačiai išreklamavo šią
savo prekę, kuriai pats sugalvojo dabartinį jos pavadini­
mą. Liemenėlė pasidarė tokia populiari, kad ją pradėjo dė­
vėti visos moterys. J o s b u v o išlaisvintos n u o tramdomųjų
marškinių ir banginio ūsų.

Kaip kinai išrado liemenėlę
Rytų pasaulis turi savą liemenėlės atsiradimo istoriją, kuri
begėdiškai susijusi su „seksu".
Įžymioji aštuntajame amžiuje valdžiusio Kinijos impe­
ratoriaus S i u a n d z u n g o T a n g o sugulovė turėjo nedidelį
romaną su vienu jo generolu. Ji sugebėjo taip puikiai nu­
slėpti, j o g žaidžia dvigubą meilės žaidimą, kad j o s karališ­
kas meilužis nieko neįtarė.
Tačiau vieną dieną viskas pasikeitė. S a v o aistros pro­
trūkyje generolas įdrėskė ir įkando j o s krūtį. Žaizdos
neišvengiamai išduotų, kad tą naktį ji netarnavo savo ka­
raliui taip, kaip iš j o s b u v o tikimasi.
Iš p r a d ž i ų ji puolė į neviltį, bet vėliau surado išeitį mas-
kuodamasi. Ir kai tą pačią naktį pasirodė imperatoriaus
miegamajame, savo krūtis ji b u v o puošniai apsirišusi rau­
dona šilkine prijuoste — pirmąja kiniška liemenėle.
M a ž a i d o m ė d a m a s i s , k a m jos prireikė, imperatorius
pagyrė meilužę už išradingumą. Jis m a n ė , kad šioji sten­
gėsi parodyti j a m kažką visiškai naujo. Imperatoriui taip
patiko šis „rūbas", k a d jis paprašė savo sugulovės visada
jį dėvėti.
Jis taip p a m ė g o šią medžiaginę priedangą, kad tam
tikslui skirta improvizacija netrukus tapo esmine gardero­
bo dalimi. Iš pradžių ją prisitaikė visos r ū m ų moterys, vė­
liau m a d a paplito ir už r ū m ų ribų. Štai kokia b u v o nusi­
minusios kurtizanės dovana tautietėms, kilusi iš neištiki­
mybės ir apgaulės.
Išrasta ekspromtu, norint apgauti, kiniška liemenėlė
buvo tikra „klastotė". Daugiau nei tūkstantį m e t ų kinės ją
vertino. Ne dėl to, k a d tai b u v o svarbus drabužis. Ji b u v o
p u o š m e n a , skatinanti seksualumą. K a d suviliotų ir suža­
dintų vyrą, kai kurios kinės ant savo liemenėlių išsiuvinė-
davo pornografines scenas. Tai b u v o tikros slėpynės.
45
Seksuali apranga
Seksualioji pirštinė
Vyrams nesmagu, kai mažėja jų „vyriškumas". Todėl ne­
nuostabu, kad b u v o d a r o m a viskas, norint jį apsaugoti,
ypač per mūšius. Taigi vyrai savo genitalijas sugalvojo įdė­
ti į apsauginį dėklą. Netrukus šis praktiškas priedas pra­
dėtas puošti falui tinkamais piešiniais.
Seksas yra individualus dalykas. Daiktas, iš pradžių
skirtas tik apsaugoti penį, virto seksualinių pagyrų ir pro­
vokacijų objektu. Vėliau, atsiradus naujoms ginklų for­
m o m s , sekso skydas imtas nebevartoti, nors jis vis dar
b u v o reikalingas.
Seksas, be abejo, yra pagrindinis m a d o s variklis. Daž­
nai drabužiai b ū d a v o modeliuojami ne taip, kad uždeng­
tų, bet kad (visais į m a n o m a i s b ū d a i s ) a p n u o g i n t ų tam
tikras kūno dalis.
Laikai keitėsi, o su jais kartu keitėsi ir ž m o n i ų troški­
m a s p a d e m o n s t r u o t i arba nuslėpti tą, k a s „vyriška" ar
„moteriška". Atėjo tokie laikai, kai v y r a m s labai p a r ū p o
atkreipti dėmesį į tai, ką jie turėjo seksualaus, akivaizdžiai
parodyti savo subrendusį vyriškumą. Jie šitai darė keistu
ekshibicionistiniu būdu (bet ne tikrąja šio ž o d ž i o p r a s m e ) .
Vyrų siuvėjai karo išradimą — „seksualiąją piršti­
n ę " — pritaikė naujam tikslui. Kelnės, kurias jie tais lai­
kais dėvėdavo, n e u ž d e n g d a v o vyro genitalijų neryškiu
antsiuvu. J o s b ū d a v o į d e d a m o s į didžiulę išorinę kišenę,
„sekso maišelį", kurio dydis, rodės, d a u g žadėjo. Beveik
kaip moterys, nors ir kitoje k ū n o dalyje, n a u d o d a m i kam-
šalus, vyrai rungtyniavo tarpusavyje, d e m o n s t r u o d a m i sa­
vo genitalijas.
Populiarioji sekso kišenė turėjo daug pavadinimų. Iš
lotynų kalbos žodžio barca, reiškiančio „kelnes", kilo žodis
brayette, kurį kaip ir graguette vartojo prancūzai, o iš seno­
sios anglų kalbos žodžio cod, reiškiančio „maišą", kilo „kel­
nių maišelis" (angl. cod-piccc).
Šis prisiūtas maišelis b u v o labai populiarus penkiolik­
tajame — septynioliktajame amžiuose. Jis turėjo net kelis
savo variantus. K a d atrodytų dar didesnis, vyrai specialiai
jį prikimšdavo ir išsiuvinėdavo. Priekyje b u v o prisiūta ki­
šenė, kurioje kilmingieji m ė g d a v o laikyti pinigų kapšelį,
46 KAIP P R A S I D Ė J O S E K S A S
nosinę ar vaisių gabaliukus, kuriais tiesiai iš kišenės, be­
veik neslėpdami savo tikrų tikslų, jie siūlvdavo pasivai­
šinti jaunas d a m a s .
Seksualioji pirštinė iš tiesų b u v o nepaprastas vyriškas
aksesuaras rizikingoje ž m o g a u s kelionėje. Ir keista, kad
m ū s ų dėl sekso p a m i š u s i a m e pasaulyje iki šiol niekas ne­
sugalvojo jo atgaivinti.
Dingę naktiniai marškiniai
N u o s e n ų laikų, p r a d e d a n t senovės Graikija, „civilizuoti"
vyrai ir moterys m i e g o d a v o vienodai apsirengę. Nakčiai
jie netgi nepersirengdavo: kaip vaikščiodavo dieną, susi­
supę į savo togą, taip ir guldavo j lovą su tuo pačiu dra­
bužiu.
Vėliau jų gyvenimas tapo prabangesnis: jie pradėjo dė­
vėti dvi togas vieną ant kitos. E i d a m i miegoti, nusirengda­
vo tik viršutinę, o apatinė tapdavo naktiniais marškiniais.
Kitą žingsnį žengė švarą mėgę romėnai, kurie nakčiai
turėjo atskirą togą. Bet vis tiek tai b u v o tas pats drabužis,
visai nerodantis vyrų ir m o t e r ų skirtumų.
Tačiau vienuoliktojo a m ž i a u s pabaigoje vyrai ir mote­
rys pradėjo miegoti visai nuogi. Daugelis rašytojų suko
galvas, kodėl jie taip pasielgė, o kelios pasiūlytos prie­
žastys b u v o atmestos kaip ir pati naktinių m a r š k i n i ų idėja.
Ž i n o m a , taip įvyko ne dėl to, kad trūko m e d ž i a g o s , pakilo
aprangos kainos ar viduramžių Europoje pakito tempera­
tūra ir pasidarė karščiau miegoti. Vienintelis priimtinas pa­
aiškinimas — ir vėl kalta erotika.
Vyrai ir moterys p e r ilgai stengėsi slapstyti savo „kito­
n i š k u m ą " . Dabar jie pradėjo aiškiai suvokti, kad vis dėlto
yra labai skirtingi. Taigi nebenorėjo daugiau slėpti šio aki­
vaizdaus fakto. Ir jie p a d a r ė savo drabužius seksualesnius,
pradėjo rengtis skirtingai. Vyrai apsitempė siauromis kel­
nėmis, o moterys pasislėpė po plačiomis suknelėmis. Tai,
kad Rytuose stilius b u v o visiškai priešingas, nieko nereiš­
kė. Svarbiausias tikslas — pabrėžti lyčių skirtumą — b u v o
pasiektas.
Seksuali apranga 47
Vienalytiškumas dingo. Pasitelkę visas į m a n o m a s prie­
mones, ž m o n ė s pabrėždavo savo lytinius skirtumus ne tik
dieną. Tai jie stengdavosi daryti ir naktį. Todėl kažkas su­
galvojo labai „seksualius" naktinius marškinius. M e i l ė s
m e n a s čia geriausias pagalbininkas. Daugiau pasakantys
ir gerokai pigesni b u v o natūralūs vyro ir moters kostiu­
mai. G a m t a j u k dosniai jais apdovanojo ž m o n e s . Nuogi
kūnai nekėlė jokių abejonių dėl savo lyties. Štai taip vyrai
ir moterys pagaliau nusivilko savo tūkstantmečio s e n u m o
marškinius ir atsigulė į lovą nuogi.
Naktinių m a r š k i n i ų išsižadėjimas atskleidė viduram­
žiais padidėjusį susidomėjimą seksu. N u o tol vyrai ir mo­
terys niekada (bent jau lovoje) neužmiršdavo kokiu nors
b ū d u pademonstruoti savo skirtumų. Ir kai vėliau — po
keturių šimtų m e t ų — naktiniai drabužiai vėl tapo madin­
gi, vyriški labai skyrėsi n u o moteriškų. Jei ne forma, tai
nors spalva arba bent audiniu.
Lytinė apgaulė — transvestizmas
Žodis transvestizmas kilo iš lotynų kalbos, kur reiškė „per­
sirenginėjimą". Transvestizmas žinomas n u o žilos senovės.
Jo pasitaikydavo net tarp p i r m y k š č i ų genčių.
Be abejo, pirminė priežastis v y r a m s rengtis moteriškai,
o m o t e r i m s — vyriškai b u v o seksas. Tai įvairiais atžvil­
giais padidindavo erotinį jaudulį. M o t e r i š k o s suknelės juk
b ū d a v o prigludusios prie k ū n o , m a l o n u b u v o jausti jų
švelnumą. Be to, vyrus jaudino vien tai, kad jie atrodo „ki­
taip", ryškiai. D a ž n a i jų vilkėjimo tikrasis tikslas b u v o
masturbacija. M e s susiduriame su klaidinga n u o m o n e , kad
homoseksualistams persirenginėti b ū d a v o draudžiama. Iš
tiesų jie niekada neturėjo tokio apribojimo.
M e s turime žinoti, kad kiekvieno ž m o g a u s kūne yra ir
kitos lyties p o ž y m i ų . Tipiški pavyzdžiai — tai vyro krūti­
nė ir moters varputė.
N u o pat p r a d ž i ų ž m o n ė s neabejotinai suvokė savo
įgimtą biseksualumą. Todėl graikai aiškino, kad ž m o g a u s
prigimtis yra androginiška, su tuo jie siejo ir persirengimo
kita lytimi paprotį. Visi m e s ž i n o m e istoriją apie Her-
48 KAIP P R A S I D Ė J O S E K S A S
mafroditą. (Iš čia m ū s ų žodyne ir atsirado „hermafrodi­
tas", reiškiantis individą, turintį ir vyriškus, ir moteriškus
organus.)
Hermafroditas b u v o H e r m i o ir Afroditės sūnus. Būda­
mas penkiolikos m e t ų jis išvyko į Kariją,. Ten jis aplan­
kė šaltinį, kur gyveno nimfa S a l m a k i d ė (šaltinis taip pat
vadintas jos vardu). Nepaprastas Hermafrodito grožis su­
krėtė ją ir sukėlė aistrą. Tačiau jis atstūmė jos audringą
geismą.
B e b a i m ė nimfa neatsisakė savo s u m a n y m o . Ji įsiviliojo
Hermafroditą į šaltinį ir, prisiglaudusi prie j a u n u o l i o , pra­
dėjo maldauti dievų sujungti j u o s taip tvirtai, k a d Her­
mafroditas niekada negalėtų jos palikti. M a l d o s b u v o iš­
klausytos. Ir j i e tapo viena dvilyte būtybe.
Si tradicija žadindavo seksualumą, todėl senais laikais
pasikeisti rūbais b ū d a v o labai svarbu seksualinėse orgijo­
se ir v a i s i n g u m o ritualuose. Tai s u t i n k a m a , pavyzdžiui,
Astartės kulte. Ž m o n ė s apsirengdavo kitos lyties drabu­
žiais. M o t e r y s nešiodavo ietis kaip vyrai arba prisiklijuo­
d a v o b a r z d a s . S a v o ruožtu vyrai įsisegdavo auskarus ir
atlikdavo moteriškas pareigas.
Biblija smerkia transvestizmą, sakydama, kad (Įst 22,5)
„nuoboda yra Viešpačiui tasai, kurs tai d a r o " . Pagrindinė
tokio požiūrio priežastis ta, kad hebrajai b u v o aršūs šio
vaisingumo kulto priešininkai. Dvyliktajame amžiuje gy­
venęs didysis ž y d ų filosofas M a i m o n i d a s teisingai nurodė,
kad šis a n t a g o n i z m a s b u v o sąlygotas ir s e k s u a l u m o , kuris
labai glaudžiai susijęs su p a g o n y b e .
N e n u o s t a b u , kad kai kuriose ankstyvose kultūrose net
per vestuvių puotas ar š e i m y n i n i a m e gyvenime vyrai ir
m o t e r y s p a s i r o d y d a v o apsivilkę kitos lyties drabužiais.
Pavyzdžiui, spartietė nuotaka pasitikdavo savo v y r ą pasi­
puošusi vyriškais rūbais, o K o s o saloje jaunikis savo ž m o ­
n o s garbei a p s i r e n g d a v o moteriškai. H e i v l o k a s Elis pa­
teikė prielaidą, kad visas transvestizmo reiškinys kilo iš
perdėto n o r o susitapatinti su m y l i m u asmeniu.
Tačiau seksas n e b u v o pagrindinis aspektas, sąlygojęs
keitimąsi rūbais. Kita svarbi priežastis ir vėl b u v o noras
išsaugoti gyvybę: bijantis blogio ir antgamtinių j ė g ų bei
dėl a m ž i n o s ž m o g a u s kovos su j o m i s .
Seksuali apranga 49
Vyras visada jautėsi pranašesnis už moterį. Ji buvo to­
kia silpna, kad niekas nenorėjo būti jos vietoje! Vadinasi,
moteris neturėjo būti „patraukli" ir piktosioms j ė g o m s —
jos tiesiog nekreiptų į ją dėmesio. Tikrasis jų taikinys b u v o
vyrai. Kad apkvailintų velnią (ir taip nuo jo apsisaugotų),
jie, m a s k u o d a m i savo tikrąją lytį, paprasčiausiai vilkėdavo
moteriškas sukneles.
Taip b u v o slepiama ir vaikų lytis. Jie b u v o per maži ir
negalėdavo atremti blogio p u o l i m o . Kad nukreiptų piktą
akį (ar bet kurią kitą jėgą), juos versdavo atrodyti taip, lyg
būtų priešingos lyties. Kadangi berniukai b u v o pagrindi­
nės aukos, juos rengdavo mergaitėmis. Be abejonės, taip jų
velnias niekaip negalėjo pastebėti. Kartais maskuojamasi
būdavo ne tik rūbais. Kai kuriuose Indijos regionuose, pa­
vyzdžiui, K o n k a n e , perdurdavo b e r n i u k ų nosis, kad jie,
kaip mergaitės, galėtų įsiverti žiedą.
D a r viena transvestizmo priežastis b u v o tikėjimas, kad
drabužių pakeitimas galėjo atnešti sėkmę. Zulu vyrai ryšė­
davo moteriškas juostas, kai jų ž e m ė m s grėsė sausra. Jie
įsivaizdavo, kad jų pasivertimas kažkuo kitu (magiškai)
paskatins pasikeisti g a m t ą ir sukels lietų.
Taip pat b u v o m a n o m a , kad kitos lyties rūbai v y r a m s
gali suteikti moteriškų bruožų, o m o t e r i m s — vyriškų. U ž ­
sivilkusi savo vyro drabužiais ž m o n a b u v o įsitikinusi, kad
priverčia jį iškęsti savo pačios s k a u s m u s .
N i e k o nuostabaus, kad k o v o d a m i už būvį vyrai nau­
dodavosi moterišku garderobu. Tai b u v o patogi priedanga
karo m e t u . Pirmojo amžiaus karys istorikas J u o z a p a s ap­
rašė šį paprotį. Tokios strategijos laikėsi J o n o iš Gišalos
vadovaujami kariai. G e n e r o l o m a n y m u , tai b u v o vien tik
„žaidimas". Kronikoje „ Ž y d ų karai" (4 knyga, 9 skyrius)
jis taip aprašė šiuos kovotojus: „Jie p a p u o š ė savo plaukus,
užsivilko moteriškus drabužius ir išsitepė kremu, o kad
atrodytų labai mielai, jie pasidažė savo akis ir imitavo ne
tik papuošalus, bet ir moteriškus apžavus... K a d a n g i jų vei­
dai atrodė kaip moterų, jų rankos b u v o laisvos žudyti; nors
jų eisena b u v o moteriška, užpuolę vyrus, jie pasiversdavo
kariais ... ir išsitraukdavo savo kardus iš po dailiai nu­
dažytų apsiaustų bei žudydavo kiekvieną, pastojusį j i e m s
kelią".
50 KAIP PRASIDĖJO SKKSAS
Transvestizmas, šis senas daugiaprasmis reiškinys, ir
šiandien gyvuoja. Ž m o n ė s net n e p a m i r š o kai kurių seniau­
sių jj skatinančių priežasčių. Jo yra šiuolaikinėje pantomi­
moje, kurioje tam tikri vaidmenys atliekami kitos lyties at­
stovų. Be to, daugelyje šalių dar išliko paprotys mergaitiš­
kai rengti berniukus.
Aprangos apvainikavimas:
plaukai sekse
Ž m o n ė s plaukams, kaip ir seksui, suteikė antgamtinių
savybių. Nepaprasta yra tai, kad plaukai auga ir po mir­
ties. Tai viena iš sunkiausiai sunaikinamų ž m o g a u s ląstelių
darinių. Galva buvo laikoma gyvybinės dvasios buveine,
o plaukai akivaizdžiai tą patvirtindavo.
Taigi visai suprantama, kodėl ž m o n ė s manė, kad kuo
plaukuotesnis žmogus, tuo didesnė jo vyriška galia. S a m ­
sono legendos variantai patvirtina šj tikėjimą, matyt, nulė­
musį ir p e r u k ų atsiradimą. Galbūt dėl tų pačių priežasčių
(nors ir nesąmoningai) aštuntajame m ū s ų amžiaus dešimt­
metyje vyrai pradėjo auginti ilgus plaukus.
Iš pradžių plaukai b u v o seksualinis stimuliatorius ir
fetišas. Vien moters p l a u k ų vaizdas (jos „šlovė", kaip sakė
šv. Paulius) sužadindavo vyro aistrą. Labai nepadoru bu­
vo j u o s rodyti svetimiems vyrams.
Todėl Rytuose įsigaliojo griežta taisyklė (pirmą kartą ji
b u v o paskelbta asirų kodekse), kad moterys prisidengtų
vualiu. Praktiškai taip kilo vėlesnis paprotys m o t e r i m s
bažnyčioje prisidengti galvą. Tai b u v o svarbu, kad kartu
besimeldžiančių vyrų galvose nekiltų (kaip m a n y t a ) nuo­
d ė m i n g ų minčių. Dėl šios tradicijos daugelis dailininkų
vaizdavo „nusidėjėlę" Mariją M a g d a l e n ą su ilgais, beveik
žemę siekiančiais plaukais.
Kai kurios kultūros puolė į kraštutinumą ir reikalavo,
kad ištekėjusios moterys išvis nusiskustų plaukus. B u v o
m a n o m a , kad taip jos neteks veiksmingų priemonių gun­
dyti^ vyrus.
Ž y d ų ortodoksės, be abejo, jau net ir n e b e ž i n o d a m o s
kodėl, manė, kad jų religinė pareiga — nusiskusti plaukus
Seksuali apranga 51
ir imti nešioti slieitel, jidiš kalboje reiškiantį „peruką". Iš
pradžių tai buvo ne p u o š m e n a , o bjauri „maskuotė", kad
moteris atrodytų nepatraukli vyrams. Jei tik sužinotų tra­
dicijos atsiradimo priežastis, j o m s būtų sunku patikėti, kad
viskas kilo dėl pasitikėjimo stokos...
Kas buvo taikoma moterims, tiko ir vyrams. Akivaiz­
du, kad plaukai, žadinantys seksualumą, neturėjo vietos
tarp asketų ir išsižadėjusių pasaulio. Tokio išsižadėjimo
vardan Biblijos nazariečiui b u v o (Sk 6,18) nuskusti „jo
pašventimo plaukai". Šventųjų brolijų nariai (budistai, da-
osistai ir krikščionys) plaukus arba kirpdavosi kiek įmano­
ma trumpiau, arba išvis nusiskųsdavo. Iš čia kilo vienuo­
lių tonzūra (tai lotynų kilmės žodis, reiškiantis „ k i r p i m ą " ) .
Nukirpti plaukai tapo skaistybės simboliu ir skiriamuoju
kunigų celibato ženklu. (Išsivystė kelios tonzūros rūšys.
Šeštajame amžiuje krikščionys pradėjo palikinėti p l a u k ų
juostą aplink išskustą galvą. B u v o aiškinama, kad tai reiš­
kia Kristaus „kunigystės k a r ū n ą " arba jo erškėčių vainiką.)
Psichoanalitikai (pavyzdžiui, Čarlzas Bergas) net kal­
bėjo apie gilią „pasąmoninę p l a u k ų r e i k š m ę " . Jie teigė, kad
plaukai yra genitalijų simbolis. Todėl jų nukirpimas arba
nuskutimas reiškia simbolinę kastraciją ir b a n d y m ą kon­
troliuoti įgimtus agresyvumo protrūkius.
Savaime aišku, kad gaktos plaukai turi seksualinę reikš­
m ę . Pranašas Izaijas (7,20) j u o s eufemistiškai vadino „kojų
plaukais". Įdomu pastebėti, kad senovės graikai dėl higie­
n i n i ų ar estetinių priežasčių bevelijo, kad moterys juos pa­
šalintų. Plaukus jos nusiskųsdavo arba išsipešiodavo. Ara­
b ų legendoje r a n d a m e p a n a š i ų u ž u o m i n ų apie senovės
hebrajus. Joje pasakojama, kad kai Sabos karalienė lanky­
davo karalių Saliamoną, jis nesiguldavo su ja, kol ši nenu-
siskusdavo savo gaktos plaukų.
Plaukai buvo ž m o g a u s esmės ir seksualumo dalis. Ka­
dangi buvo tokie svarbūs gyvenime, dėl jų kilo daug pa­
pročių, prietarų, o kartais ir seksualinių iškrypimų.
Tėvai vaikų plaukus a u k o d a v o dievams. Taip su savo
plaukais po sėkmingų žygių pasielgdavo ir kariai.
Ž m o n ė s saugojosi, kad nė vienas jų plaukas nepatektų
į svetimas rankas. Jie įsivaizdavo, kad užkalbėjus plaukus
www.avatara.lt KA11> P R A S I D Ė J O S E K S A S

galima visiškai užvaldyti kito gyvenimą. Todėl apsikirpę

tuoj pat jais atsikratydavo (dažniausiai sudegindavo).
5
Kita vertus, tai, kad mylimieji vienas kitam dovanoda­
vo savo p l a u k ų sruogas, nebuvo vien tik gražus gestas. Iš
tiesų tai reiškė, kad jie vienas kitam patikėdavo save, savo Lytinė
branda
kūną ir sielą.
P l a u k ų tradicija, ypač jos erotine kilme, aiškinama, ko­
dėl jie u ž ė m ė tokią svarbią vietą fetišistų gyvenime. Nu­
kirpti moters plaukai juos seksualiai sužadindavo. Psicho­
logai net aiškina, kad kaip tik dėl šios priežasties kai kurie
žmonės renkasi kirpėjo profesiją.
Po visų šių istorijų apie plaukus galima suprasti anglų
posakį. Jei ž m o g u s duoda valią savo j a u s m a m s , jie sako: Pirmasis gyvenimo pokytis —
„jis pasileido p l a u k u s " .
lytinės brandos ritualai

T
aip jau yra, kad ž m o g u s gimsta arba vyru, arba
m o t e r i m i . Bet šis lyčių skirtumas tikrai beveik nie­
ko nereikštų be tikrojo vyrų ir m o t e r ų lytinio bren­
d i m o . Tai paauglystė — pubertetas.
Žodis „pubertetas" kilo iš lotynų kalbos pubertas, kur
reiškia „ p i l n a m e t y s t ę " . Pastarasis žodis savo ruožtu kilo iš
vyrų ir m o t e r ų skiriamojo bruožo apibrėžimo jų brandos
periodu. Pubes lotynų kalboje reiškia „pirmuosius barzda-
plaukius", kurių atsiradimas rodo b r a n d o s periodo artė­
jimą. Tuomet m o t e r i m s išauga krūtys ir atsiranda menst­
ruacijos, o v y r a m s keičiasi balsas ir atsiranda p l a u k ų ant
veido.
N e n u o s t a b u , kad pirmykščiai ž m o n ė s (o ir vėlesnės
kartos to neatsisakė) pabrėždavo šį p o k y č i ų laikotarpį ri­
tualais. Jie b u v o ryškesni n e g u kitais ž m o g a u s egzistenci­
jos periodais n u o g i m i m o iki mirties. Bet tai daryta ne
linksmybių dėlei. Kaip vaikui, taip ir jo artimiesiems tai
buvo gėrio ir blogio, gyvenimo ir mirties klausimas.
Perėjimas iš vaikystės į subrendimą, jų m a n y m u , nebu­
vo tik fizinis ar gamtinis pasikeitimas. Tai b u v o ištisa me­
tamorfozė. Mirtis ir prisikėlimas. Kaip jie m a n ė , vaikas nu­
mirdavo, kad g i m t ų vyras (arba moteris).
Todėl laukiniai ž m o n ė s su b a i m e ir siaubu žiūrėjo į šį
lemiamą jų gyvenimo periodą. Jie darė viską ką galėjo, kad
 l.yt'mc branda 55
54 KAIP PRASIDĖJO S E K S A S

davo ž m o g a u s krauju arba net reikėdavo jį gerti. Dėl mais­

p a d ė t ų „naujajam ž m o g u i " būti stipriam ir tapti gerbiamu
to svarbos ir jo poveikio ž m o g u i per įšventinimą b ū d a v o
savo genties nariu.
ribojamas maistas. Kai kurios gentys reikalaudavo, kad
Tapti nauja būtybe jie p a d ė d a v o suteikdami asmeniui
kandidatas laikytųsi pasninko. Kitos drausdavo valgyti bet
naują vardą. Tai n e b u v o tik simbolis. Vardas nereiškė tik
kokį g y v ū n ų patelių maistą arba tai, kas priklausė mote­
išorinio paženklinimo, tai b u v o labai intymi asmenybės ir
riai. O kai kurie A m e r i k o s indėnai duodavo naujokams
jos sielos dalis.
stiprių vimdomųjų bei paruošdavo jiems pirtis, kad apva­
Visa, kas nauja — pavojinga. Bet niekas neprilygsta su­
lytų n u o visko, kas susiję su jų ankstesne egzistencija.
brendimui. Todėl imtasi įvairiausių atsargumo priemonių,
Buvo m a n o m a , kad „ištuštintas" kūnas pasirengdavo nau­
kad visos piktosios j ė g o s b ū t ų n u k e n k s m i n t o s . Ž m o g u s
j a m gimimui. Kai kuriose gentyse, pavyzdžiui, tarp Cen­
galėjo tapti pilnaverčiu genties nariu, naujakrikštui sutei­
trinės Australijos aborigenų, paplitęs paprotys moksliškai
kus p a p i l d o m o s jėgos ir apsaugojus n u o silpnumo bei ga­
b u v o pavadintas subincizija. Tai reiškė šlapimo kanalo
limos žalos.
įpjovimą vidinėje penio pusėje. Ši ceremonija buvo skaus­
Įšventinimo ritualai a p i m d a v o labai plačias sritis. Jais
mingiausia. Berniukus p a g u l d y d a v o ant „operacinio
visiems laikams jaunuolis b ū d a v o atskiriamas n u o moti­
stalo", kuriuo pavirsdavo tupintys vyrai, ir gydytojas at­
nos. Iki savo lytinės b r a n d o s jis taip priklausė nuo jos, kad
likdavo operaciją.
beveik pakeisdavo savo tėvą (ir net su juo k o n k u r u o d a v o ) .
Egzistuoja kelios šio b a u g i n a n č i o ritualo priežasčių
Atėjus šiam laikui, pusiausvyra turėjo būti atstatyta. Jau­
prielaidos. Kai kurios iš jų aiškina, kad tai žiaurus pamo­
nuolis turėjo suprasti, kad n u o šiol jis tampa nepriklauso­
kantis metodas. Pasiekęs lytinę brandą berniukas sužino­
m a s ir atsakingas savo genčiai. Todėl, kai kurių šaltinių
davo visas savo genties paslaptis, taisykles ir įstatymus. Jį
teigimu, pagrindinis ritualo tikslas b ū d a v o prijungti indi­
įspėdavo, kad privalo gerbti jos tradicijas. B ū d a v o liepia­
vidą prie jo grupės. Britų antropologas seras D ž e i m s a s
ma niekada neužmiršti šios p a m o k o s bei neatskleisti jam
Freizeris tvirtino, kad labiausiai siekta sutapatinti kandi­
patikėtų paslapčių. Kad prisiminimas b ū t ų neišdildomas,
datą su jo totemu.
paženklindavo kūną, atlikdami subincizija. M e s ž i n o m e ir
K a d ir ką bereikštų lytinės b r a n d o s ritualai, jų tikslas
panašių, nors ne tokių s k a u s m i n g ų šiuolaikinių psicholo­
b u v o toks pat: naujokas turėjo būti prilygintas suaugu­
ginių p r i e m o n i ų . Pavyzdžiui, vienoje istorijoje pasakoja­
siems savo genties nariams.
ma, kad tėvas, pirmą kartą parodęs savo sūnui R e m b r a n t o
Be abejo, ritualai visame pasaulyje nebuvo vienodi. Ne­
šedevrą, staiga be jokios priežasties jam pliaukštelėjo. Pa­
paisant to, jie visur atrodė be galo svarbūs. Dažnai juos
klaustas, kodėl taip padarė, jis paaiškino, kad dabar sūnus
ruošdavo bei atlikdavo labai rūpestingai ir slaptai.
niekada neužmirš šio paveikslo!
Šios svarbios datos šventimas neatrodė m a l o n u s . Tai
Pagal kitą hipotezę, kurią pateikė froidistai, sakoma,
b u v o iškilmingas vyriškumo i š b a n d y m a s ir įšventinimo ri­
kad subincizija reikia suprasti kaip kastraciją. Ja reiškia­
tualas. Jaunuolis (arba m e r g i n a ) turėjo ištverti labai sun­
m a s „vaginos p a v y d a s " . Vyras p a v y d ė d a v o moteriai jos
kius išmėginimus, o kartais net iškęsti siaubingas kančias.
lytinių organų ir kraujavimo. Operacija šiek tiek sulygin­
Jie patirdavo luošinimą, k a n k i n i m ą ir m u š i m ą . Turbūt
davo jo genitalijas su m o t e r ų . Kraujas j a m p r i m i n d a v o
svarbiausias ritualas, kurį galima sutikti beveik v i s a m e pa­
menstruacijas, o po operacijos pašvęstasis galėdavo šlapin­
saulyje, b u v o apipjaustymas. D a ž n a i pagal įšventinimo
tis tik (kaip moteris) atsitūpęs. (Viena gentis iš tiesų vadin­
įstatymus jaunuoliams i š m u š d a v o dantis, pradurdavo au­
davo inciziją „vyro menstruacija".)
sis ir lūpas, padarydavo tatuiruotes.
Į operacijos aiškinimų sąrašą pakliuvo net kengūros.
Aukos n e k r ū p t e l ė d a m o s turėdavo ištverti, kada jas
Ž m o n ė s įsivaizdavo, kad pakeistas penis tapdavo panašus
kandžiodavo nuodingos skruzdės. Kai kur naujokus įtrin-
s. :7-fo
www.avatara.lt KAIl' PRASIDĖJO SEKSAS
į sterblinio gyvulio penį. Bet šia plastine operacija nesiekta
išorinio p a n a š u m o . Atrodo, ž m o n e s labiau d o m i n o garsu­
sis kengūrų lytinis pajėgumas, ir jie tikėjosi, kad tai bus
magiškai suteikta berniukui.
Įšventinimui pasibaigus, gentis deramai pripažindavo
savo naują narį. Molis, kuriuo ištepdavo jo kūną, b ū d a v o
iškilmingai n u p l a u n a m a s , o seni drabužiai sudeginami.
Apsivilkęs naujais rūbais, pasivadinęs nauju vardu, jis bū­
davo visiškai atgimęs. Po to sekė šventė ir šokiai.
Tik mergaitėms
Mergaičių lytinės brandos ritualai, žinoma, b ū d a v o kito­
kie. Vyrų įšventinimas vykdavo iškilmingai, tai b u v o cere­
monija, kurioje dalyvaudavo visa gentis. Pirmoji mote­
riška menstruacija (dažniausiai) laikyta tik šeimyniniu
reikalu, nors tai b u v o tikrai glaudžiai susiję su bendruo­
mene. Vyrui galėjo ir nepasisekti įvykdyti įsipareigojimų
genčiai, tačiau moteris jai galėjo padaryti nepaprastai daug
žalos.
Manyta, kad menstruacijų m e t u moteris įgaudavo pa­
vojingų antgamtinių jėgų. P i r m ą kartą susidurti su šiuo
reiškiniu b u v o labai pavojinga tiek mergaitei, tiek ir visai
genčiai. Prasidėjus menstruacijoms, mergaitę lengvai galė­
jo paveikti teršiančios ir griaunančios jėgos, prieš kurias
reikėjo imtis visų atsargumo p r i e m o n i ų .
Jos galėjo labai neigiamai veikti svarbiausius derlingu­
mo šaltinius: žemę ir saulę. Pirmykščiai ž m o n ė s turėjo ap­
ginti nuo merginų šiuos objektus. Ž e m ė galėjo nebeauginti
derliaus nuo vieno jų prisilietimo, o ir saulė n e b e n e š t ų vai­
singumą skatinančių dovanų, jei p a m a t y t ų tokią merginą
arba jei šioji į ją pažvelgtų.
Taigi visame pasaulyje per merginų lytinės b r a n d o s ri­
tualus pirmiausia jas visiškai izoliuodavo n u o ž e m ė s ir
saulės. Skyrėsi tik būdai. Po griežto atskyrimo gentys imda­
vosi tolesnių priemonių, kad merginos nepakenktų gamtai.
Lytinė branda 57
Įvairiose gentyse iš merginos buvo laukiama milžiniš­
kos fizinės ir psichologinės ištvermės. Kartais ją šimtui die­
nų uždarydavo į jos pirmųjų menstruacijų trobelę. Dažnai
merginai ilgai tekdavo pasninkauti (iki keturių ar penkių
dienų), o prieš tai arba po to jos maistas b ū d a v o riboja­
mas. Jai leisdavo valgyti tik vegetariškus patiekalus ir
drausdavo liesti šaltą vandenį.
Kai kurios gentys ją uždarydavo tamsioje lūšnelėje, virš
žemės iškeltame narve arba net laikydavo tarp m e d ž i ų pa­
kabintą h a m a k e . Kartais jai liepdavo sėdėti tamsoje ir ne­
judėti tris ar keturias dienas. Jeigu ji b ū d a v o lauke, tai tu­
rėdavo užsidengti galvą taip, kad nematytų saulės ir kad
jos spinduliai negalėtų paliesti mergaitės. Kad nepaliestų
žemės, ji avėdavo batus su platformomis — šiuolaikinių
pakulnių pirmtakus. Bet kuris ją užkalbinęs vyras turėjo
būti nubaustas, kai kuriuose kraštuose net mirtimi. Žino­
ma, jos niekada nelikdavo vienos, visą laiką būdavo griež­
tai saugojamos.
Daugelis tautų, r u o š d a m o s mergaitę b ū s i m a m lytiniam
gyvenimui, į ritualą įtraukdavo ir jos nekaltybės plėvės
panaikinimo procedūrą. J u k lytinė branda reiškė, kad jau
pasiruošta vedyboms.
Mergaitės b ū d a v o perspėjamos, kad, pažeidusios kokį
nors draudimą, padarys sau nepataisomą žalą. Iš b a i m ė s
jos tapdavo paklusnesnės, noriai dalyvaudavo visuose sun­
kiuose išmėginimuose.
Tuo didesnis b ū d a v o atsipalaidavimas ir džiaugsmas,
kai išbandymai pagaliau baigdavosi, ir mergaitės — taip
pat kaip berniukai — su šventėmis bei šokiais b ū d a v o pri­
imamos į suaugusiųjų grupę jau savo nauju statusu. Aki­
vaizdu, kad ž y d ų Bar Micva pamaldos ir krikščionių Su­
tvirtinimas kilo iš šių įšventinimo ritualų.
Moterų apipjaustymas
Apipjaustydavo net ir mergaites, nors, žinoma, šis termi­
nas tokiu atveju ne visai tikslus. Operacijos b ū d a v o
pačios įvairiausios: n u o paprasto įpjovimo vaginoje iki
mažosios lūpos pašalinimo ir (arba) klitoridektomijos —
58 KAIP PRASIDĖJO S E K S A S
varputės (klitorio), šio rudimentinio moters penio, išpjo-
vimo.
Nors ir ne taip plačiai paplitęs kaip vyrų, apipjausty­
mo paprotys vis tik b u v o daug k a m žinomas. Pavyzdžiui,
taip darė Peru indėnai, senovės egiptiečiai bei malajiečiai.
M u s u l m o n ų padavimas pasakoja, kad Abraomui, pra­
radusiam savo apyvarpę, Dievas liepė nupjauti ir Saros
klitorį. Kitame arabų mite sakoma, jog Sara pati įvedė mo­
terų apipjaustymą. B ū d a m a nevaisinga, ji pavyduliavo Ha-
garai — savo vyro sugulovei ir savo varžovei. Todėl Sara
išdarkė merginos genitalijas, o paskui liepė taip suluošinti
ir visas kitas egiptietes.
Spėlionės, kas gi iš tiesų pas kat i no atsirasti tokią kaip
vyrų tradiciją, labai įvairios ir neretai prieštaringos.
Gali būti, kad m o t e r ų apipjaustymas atsirado kaip vy­
rų ritualo imitacija. Tai b u v o ankstyvasis m o t e r ų „lygy­
b ė s " su vyrais siekis. Jos m ė g d ž i o d a v o ir prisitaikydavo
savo fiziologijai vyrišką tvarką.
Tradicija labai priklausė ir n u o ritualo atlikimo laiko.
Apipjaustant labai j a u n o amžiaus, b ū d a v o siekiama išsau­
goti mergaitės skaistybę. Klitoris laikomas seksualinio jaut­
r u m o centru, todėl, jį pašalinus, n e b ū d a v o kas žadintų sek­
sualumą.
Kaip ir vyrų apipjaustymas, ši apeigų kopija paprastai
vyko v e d y b ų metu arba rengiantis pirmiems lytiniams san­
tykiams. Dažnai tai sutapdavo su merginos defloracija. Bu­
vo m a n o m a , kad šitaip ji bus vaisingesnė bei palengvės
santykiai su vyru. O jeigu n u o dažnų masturbacijt\ ar dėl
kitų priežasčių moters genitalijos b ū d a v o nenormaliai pa­
didėjusios, apipjaustymas chirurginiu b ū d u išgydydavo
tokią hipertrofiją.
Psichoanalitikai taip pat pateikė daugybę aiškinimų. Jie
sakė, kad m o t e r ų apipjaustymas b u v o sąlygotas tikėjimo.
Manyta, kad operacija, kai praliejamas (genitalijų) kraujas,
vyrui suteiks galimybę valdyti paslaptingą menstruacijų
reiškinį bei pačią vaginą.
Kiti šaltiniai teigia, kad moterys pačios prisitaikė sau
ritualą, kad įgautų vienodą kaip ir vyrų statusą. Pavydė­
d a m o s įspūdingų įšventinimo ritualų, juos imitavo (net jei­
gu tekdavo sumokėti tokią baisią kainą) p r i t a i k y d a m o s
Ij/tinč branda 59
moters anatomijos y p a t u m a m s . Kita vertus, buvo mano­
ma, kad skausmingą m o t e r ų operaciją skatino vyrai. Ko­
dėl jie vieni turėjo kęsti, kai b ū d a v o žalojamos jų genita­
lijos? Be to, pavydėdami m o t e r i m s sugebėjimo gimdyti
vaikus, vyrai norėjo, kad jos už tai (dar labiau) kentėtų, ir
pritaikė j o m s (papildomą) apipjaustymo n e p a t o g u m ą .
Apipjaustymo poveikis pirmykštėje visuomenėje buvo
įvairus. Kai kur tik apipjaustytoms moterims būdavo lei­
džiama ištekėti. Be abejo, kai kuriose gentyse neapipjaus­
tymas b u v o p a k a n k a m a i svarbi priežastis skyryboms. Api­
pjaustymas suteikdavo moteriai teisę santykiauti ir n u o
tada ji būdavo laikoma tikra savo genties nare. Neapip­
jaustytų m o t e r ų visi v e n g d a v o kaip nešvarių ir galinčių
užtraukti nelaimę.
Operaciją atlikdavo arba šventikas, arba vienas iš gi­
minaičių, bet dažniausiai — kokia nors moteris. Ji vykda­
vo (ir vėl kaip vyrų ritualas) nuošalioje vietovėje.
Pašalinta moters genitalijų dalis, kaip ir vyro apyvar­
pė, atsargiai ir pagarbiai b ū d a v o paslepiama arba deramai
sunaikinama. Kartais per operaciją išbėgusį kraują surink­
davo ir saugodavo. Tai b u v o pagyvinantys ar atjauninan­
tys vaistai silpniesiems, ligoniams ar sužeistiesiems.
Kruvinas prakeikimas
Menstruacijos yra aiškus ir objektyvus terminas. Jis reiš­
kia, kad „kas m ė n e s į " (lot. menses) iš gimdos pašalinamas
mėnesinių turinys.
Tai kodėl gi žmonės vengia tokio n e k e n k s m i n g o ir pa­
prasto žodžio, o vietoj jo vartoja visokius eufemizmus,
kaip antai, „ji turi svečių", „atvyko jos g i m i n ė s " arba „ji
blogai j a u č i a s i " — pastaroji, beje, yra dviprasmiškiausia
frazė, kuri gali reikšti daugybę dalykų. Vienas amerikie­
čių ginekologas menstruacijoms sugalvojo turbūt tinka­
miausią pavadinimą: „nusivylusios gimdos ašaros".
Kraujas — tai visų padarų gyvybinis skystis. Nors pir­
mykštis ž m o g u s nebuvo raštingas, jo stebėjimo galia gero­
kai didesnė už kai kuriuos „civilizuoto" pasekėjo sugebė­
jimus. Jau seniai pastebėta, kad, karo ar medžioklės m e t u
60 KAIP PRASIDĖJO S E K S A S
netekęs kraujo, jis (arba žvėris) nusilpdavo, o kartais net
mirdavo. Todėl ž m o g u s padarė išvadą, kad „kraujas yra
g y v e n i m a s " (taip teigiama Biblijoje, nors iš tiesų tai įvyko
daug anksčiau). Iliadoje aprašoma, kad siela ir kraujas iš­
eina pro mirtiną žaizdą.
Todėl kraujas tapo didelės baimės objektu. Pats šis reiš­
kinys sukeldavo visiškai priešingą efektą. Ž m o n ė s kraują
laikydavo veiksmingais vaistais nuo sunkių ligų, tikėda­
vo, kad jis sustiprins jėgas bei padidins sielos tvirtybę. Kar­
tais bijodavo bet kokio sąlyčio su juo ir visaip saugojosi,
kad to išvengtų. Kaip bebūtų, kraujas ir gėrį ar blogį su­
kelianti jo galia nuolat rūpėjo žmogui.
Kita vertus, jis gerdavo kraują per orgijas arba pašvęs-
davo jį kaip komuniją dieviškoms j ė g o m s . Užkariautojai
savo belaisvių kūnuose padarydavo žaizdų, kad galėtų iš
jų iščiulpti šio brangaus skysčio. Čiabuviai maišydavo spe­
cialius gėrimus su krauju tikėdamiesi, kad šie keistieji kok­
teiliai pavers juos n e n u g a l i m a i s . Kiti liedavo kraują ant
žemės, kad ji b ū t ų derlinga. Iškilmingos sutartys būdavo
sutvirtinamos s u m a i š a n t abiejų šalių kraują, sukuriant
nebenutraukiamą „kraujo brolybę".
Kitas kraštutinumas b u v o prietaras, kad, praliejęs krau­
ją arba prarijęs kad ir m e n k i a u s i ą jo kiekį, ž m o g u s užsi­
traukdavo n u o d ė m ę arba prisišaukdavo nelaimę. Dėl to
galėjo atsitikti pačių blogiausių dalykų. Todėl kai kurios
pirmykštės gentys gyvulius skersdavo nepaprastai atsar­
giai, kad nė vienas kraujo lašelis n e n u k r i s t ų ant žemės.
Ta pačia kraujo b a i m e paaiškinama, kodėl viduramžiais
mirties b a u s m ė b u v o atliekama ne budelio kirviu ar kar­
du, o deginant nuteistuosius ant laužo arba užmėtant
akmenimis.
Ž y d ų ir, vėliau, m u s u l m o n ų skrupulingai atliekamos
procedūros taip pat kilo iš ritualinių skerdynių. Jų (pra­
dinė) paskirtis buvo surinkti kuo daugiau gyvulio krau­
j o , kad šis n e b ū t ų suvalgytas. K a d įsitikintų, jog visai
neliko kraujo, p a g a l ž y d ų o r t o d o k s ų tradiciją ruošiama
mėsa pirmiausia dar turi būti pasūdyta ir pamirkyta van­
denyje.
Ne dėl patirtų žaizdų, bet dėl n e s u p r a n t a m ų antgam­
tinių priežasčių iš moters o r g a n i z m o išsiskiriantis krau-
Lytinč branda 61
jas — ši paslaptinga gyvybės esencija — ž m o n ė m s kelda­
vo didžiulę b a i m ę .
Tada jie dar nežinojo tikrųjų menstruacijų priežasčių, ir
tai, ką m e s dabar v a d i n a m e biologiniu reiškiniu, seniau bu­
vo visai n e s u p r a n t a m a s dalykas. K a d a n g i pirmykščiai
žmonės to negalėjo akivaizdžiai paaiškinti, kraujas buvo
apgaubtas paslaptimi ir spėlionėmis. Jiems buvo sunku su­
vokti, kokia jo kilmė.
Mitai pasakoja, kad p i r m ą kartą kraujas atsirado dėl
gyvatės arba žvėries įkandimo. (Čiriguano moterys daužy­
davo trobelės, kurioje menstruacijų metu b ū d a v o uždary­
ta mergaitė, grindis ir sienas, kad išvytų „gyvatę, įgėlusią
mergaitę".) Kiti tikėjo, kad tokią žaizdą moteriai padary­
davo demoniška dvasia arba antgamtinės jėgos. Dėl visų
šių aiškinimų menstruacijų kraujas atrodė dar pavojinges­
nis ir grėsmingesnis.
Religijos filosofai iškėlė mintį (nors ji neturi jokių aiš­
kių raštiškų įrodymų), kad moters mėnesinės b u v o dalis
D i e v o prakeikimo. Ieva nubausta už tai, kad privertė Ado­
mą paleistuvauti ir nusidėti.
Labai intriguojanti yra šiuolaikinė (pseudo)mokslinė
teorija. Ją 1920 metais vokiečių sekso tyrinėjimo žurna­
le paskelbė profesorius A. Gersonas. Pasak jo, iš pradžių
moterys nekraujuodavo. Tačiau, kai pirmykščiai ž m o n ė s
persekiodavo jas mėnesienos naktimis dėl vienintelio tiks­
lo (kurio nereikia aiškinti), moterys labai stipriai lytiš­
kai susijaudindavo. J o s nekantriai vildavosi būti pa­
gautos. Jų geidulingas laukimas sukeldavo fiziologinę
reakciją, vadinamą uterine lu/pcremia (kraujo priplūdimas
į gimdą).
J o m s labai susijaudinus, gimda taip išbrinkdavo, kad
p r a d ė d a v o stipriai kraujuoti. Kraujo b ū d a v o tiek daug,
kad gimdoje jis nebeišsilaikydavo. Ištekėti galėdavo tik per
vienintelį kanalą. Taip įvyko pirmosios menstruacijos.
Tai, kad moterys turėjo reguliariai pasikartojančias mė­
nesines (kaip r o d o pats pavadinimas) ir kad kraujas tekė­
davo iš tos pačios vietos, kuri b u v o gyvybės šaltinis, pir­
mykščio ž m o g a u s akimis atrodė antgamtiška. Tai b u v o
tarytum pavojinga ir kenkė ne tik kitiems, bet ir j o m s pa­
čioms. D ž e i m s a s Freizeris reiškinį metaforiškai palygino su
www.avatara.lt KAIP PRASIDĖJO SKKSAS
didžiuliu elektros krūviu, galinčiu padaryti pačios di­
džiausios žalos.
Manyta, kad per menstruacijas moters galia tokia ne­
paprasta, kad visa, prie ko ji prisiliesdavo — kaip ir ji pati
šiuo periodu — tapdavo tabu.
Plinijus savo „ G a m t o s istorijoje" teigė, kad dėl papras­
čiausio kraujuojančios m o t e r s prisilietimo vynas virsdavo
actu, nebeblizgėdavo veidrodžiai, atšipdavo skustuvai, su­
rūdydavo metalas, o bitės, jei nenumirdavo, tai palikdavo
savo avilius. Kiti teigė, kad dėl jos poveikio surūgdavo
grietinė, sugesdavo vynas, sukrisdavo k e p a m a duona ar
pyragai ir suduždavo stikliniai indai. O z a r k o plynaukštės
raudonodės indėnės tikėjo, kad „serganti" moteris, pabu­
čiavusi v y r ą ar bent mirktelėjusi jam, gali pagimdyti ne­
santuokinį vaiką.
Dėl panašios menstruacijų kraujo baimės žydai orto­
doksai net šiandien sveikindamiesi netiesia rankos jokiai
moteriai. Bijo, kad ji gali būti savo „pavojingoje" būsenoje.
Įvairios visuomenės per a m ž i u s ėmėsi visų atsargumo
priemonių, kad išvengtų kraujuojančių m o t e r ų arba atsi­
spirtų blogam jų poveikiui. Todėl U g a n d o s čiabuviai dau­
žydavo indus, prie kurių jos prisiliesdavo. Britų Kolumbi­
jos indėnai n e b e n a u d o d a v o strėlių, per kurias jos perženg­
davo, nes galvojo, kad strėlės neteko savo jėgos.
M o t e r y s b ū d a v o perspėjamos, kad per menstruacijas
laikytųsi toliau n u o m e d ž i o k l ė s ir žvejybos teritorijų, nes
kitaip s u m a ž ė t ų laimikio. K a d išvengtų atsitiktinumo, pir­
mykščiai vyrai uždarydavo jas p a k a n k a m a i toli stovinčio­
se trobelėse ir atidžiai prižiūrėdavo.
Pratęsiant Freizerio mintį, elektros krūvį nešiojanti mo­
teris turėjo būti visiškai izoliuota, kad joks kontaktas ne­
nutrenktų (atsitiktinio) ribų pažeidėjo.
Kai kurios gentys m a n ė , kad pasibaigus menstruaci­
j o m s moteris dar kurį laiką pavojinga. Dėl šios priežasties
ji turėjo dengti veidą vualiu, nes vien pamatyti ją tuo lai­
kotarpiu b u v o nepaprastai pavojinga.
Taigi vyrai tvirtai laikėsi tabu neturėti su m o t e r i m i s
intymių kontaktų, nemiegoti kartu, kai jos kraujuoja. Bib­
lija abiem p u s ė m grasino tremtimi arba mirtimi: „Kas su­
gultų su moterimi jos m ė n e s i n i ų m e t u [ ! ] , abu bus išnaikin-
l.ytinė branda 63
ti iš savo t a u t o s " (Kun 20,18). Ir vėlgi priežastis buvo ne
kuklumas, o didžiulė kraujo baimė.
Būta tokio prietaro, kad, pasantykiavęs su kraujuojan­
čia moterimi, vyras gali susirgti tymais arba sifiliu. Ir jei
ateityje g i m t ų vaikai, jie b u s silpni, ligoti, o gal net ir psi­
chiškai nesveiki. Jų veidai gali būti sudarkyti didžiulių
raudonų apgamų.
Visame pasaulyje tokiu laikotarpiu buvo praktikuoja­
ma susilaikyti nuo sueities. Net m ū s ų laikais žmonės lai­
kosi šios tradicijos. Dabar tai aiškinama tuo, kad lytiniai
santykiai per mėnesines nehigieniški ir neestetiški. Šiuo­
laikinė teorija taip pat yra p a k a n k a m a i svari šiam tabu.
Pateikiami statistikos duomenys, kurie rodo, kad vis dar
besilaikančios Biblijos n u r o d y m ų žydės daug rečiau serga
gimdos vėžiu.
Menstruacijas a p g a u b u s i ų prietarų yra tiek daug, kad
čia jų visų išvardyti n e į m a n o m a . Dar vienas neteisingas
pastebėjimas pagrįstas apytiksliai vienoda mėnulio (maž­
daug dvidešimt devynios su puse dienos) ir menstruacinio
ciklo (dvidešimt aštuonios dienos) trukme. Teigiama, kad
moters kraujavimas priklauso n u o mėnulio fazių. Šitai taip
neatitinka tikrovės, kaip ir tikėjimas, kad „sergančiai" mo­
teriai nesveika maudytis arba trinkti galvą.
Turbūt iš visų seksualinių reiškinių nė vienas nesukėlė
tiek daug nesusipratimų, klaidingų įsitikinimų, keistų fan­
tazijų, fobijų ir tabu, kiek menstruacijos. O visi jie kilo iš
didžiulės kraujo baimės.
Kaip moterys tapo nepilnaverte lytimi
M o t e r ų išsivadavimo amžiuje pripažįstama, kad n u o tada,
kai vyrai pradėjo rašyti istoriją, moterys gaudavo tik ant­
raeilius vaidmenis. Kai kurie trumpalaikiai matriarchato,
a m a z o n i ų ar galingų karalienių pavyzdžiai tėra tik išim­
tys, nepaneigiančios taisyklės.
Teologai citavo Bibliją ir m o t e r ų p a ž e m i n i m ą laikė die­
viška tvarka. Jie sakė, kad pirmiausiai atsirado vyras, o
moteris b u v o sukurta vėliau — kaip „antrarūšė" būtybė.
Remdamiesi pasaulio sukūrimo istorija, teigė, kad ji b u v o
64 KAIP PRASIDĖJO SHKSAS
sutverta iš „ a t l i e k a m o " A d o m o kaulo. Taip teologai dėl
vyro sužalojimo apkaltino moterį.
„Moteris yra gimda." Vyrai taip dažnai pareikšdavo,
m a n y d a m i , kad ji tinka tik gimdyti. Ir jokie filosofai nepa­
neigė ankstyvųjų religinių motyvų. Padėkojęs Dievui, kad
gimė laisvu piliečiu, o ne vergu, Platonas tuoj pat pridur­
davo, kad jis dėkingas dar ir už tai, kad yra vyras, o ne
moteris. Ir Aristotelis be j o k i o sąžinės graužimo teigė, kad
moteriai trūksta tam tikrų savybių, kad „gamta ją sutvėrė
n e t o b u l a " . R o m ė n ų teisininkai ribojo jos teises remdamiesi
tuo, kad ši lytis yra „kvaila ir n e p a s t o v i " .
Tai, kad vyrai pranašesni, beveik visos moterys pripa­
žindavo ramiai ir tyliai. Be abejo, vyrai nuolat visaip tvir­
tindavo ir stiprindavo tokį savo statusą.
Pagal įstatymus mergaitė priklausydavo savo tėvui, o
po v e d y b ų — savo vyrui. Todėl ir m ū s ų laikais jai vis dar
suteikiama jo pavardė (taip nėra tik kai kuriose pažangio­
se šalyse, pavyzdžiui, Islandijoje). Net kalboje atsispindi
moters priklausomybė. A n g l ų kalbos žodis man („vyras",
„ ž m o g u s " ) reiškia ne tik vyrą, bet ir visą žmoniją, kurioje
moteris yra tik padalinys.
Susipažinus su tokia istorija, pasidaro aišku, kodėl net
ir m ū s ų laikais m o t e r i m s skirta tik tai, ką vokiečiai vadino
„trys K" — Kinder, Kirche ir Küche, o anglai — „trys C" —
children, churdi ir cooking: vaikai, bažnyčia ir virtuvė.
G a l b ū t matriarchatas ir b u v o ankstyvesnė santvarka,
bet reikia pripažinti faktą, kad vyrai laimėjo kovą ir, ne­
skaitant kai kurių atskirų pasaulio vietelių, tūkstantmečius
nepaleido valdžios iš savo rankų. Tai kodėl gi moters pa­
dėtis pasidarė (ir tebėra) tokia (nepilnavertė)? Kaip visa
tai prasidėjo?
D ė l savo prigimties moteris neturėjo privalumų. Jai rei­
kėjo rūpintis menstruacijomis, n ė š t u m u ir g i m d y m u . Tai
b u v o dalykai, kurie ją labiausiai varžė: ribojo jos veiksmus
bei išsekindavo jėgas. Senovėje g i m d y m ų nereguliuodavo,
todėl nėštumai b ū d a v o dažni, labai reguliarūs. Tai supan­
čiodavo moterį ir suteikdavo vyrui visas galimybes.
Tačiau šie biologiniai veiksniai tebuvo s m u l k m e n a pa­
lyginti su baime, kuri kildavo įvairiose jos gyvenimo situ­
acijose. P i r m y k š č i a m mąstymui menstruacijos, nėštumas ir
Lytinė branda 65
g i m d y m a s toli gražu n e b u v o natūralūs reiškiniai. Tai buvo
paslaptingos antgamtiškos moters būklės, kai ji tapdavo
ypač pavojinga. Ji — tarsi veikiantis ugnikalnis, bet kuriuo
metu galintis išsiveržti ir padaryti daug žalos. Ji buvo už­
krečiama, nešvari ir tepli.
Todėl vyras turėjo apriboti jos galią, laikyti ją taip, kad
negalėtų bendradarbiauti su antgamtinėmis jėgomis, būti
jų „kontroliuojama". Po kurio laiko dėl visų su šiais reiš­
kiniais susijusių baimių pakito požiūris į moterį ir vyrų
elgesys su ja.
Masturbacija
Turbūt joks kitas seksualinis veiksmas n e k a m a v o ž m o n i ų
labiau, negu blogas, n u o d ė m i n g a s ir pavojingas tiek psi­
chinei, tiek fizinei sveikatai masturbacijos reiškinys. Si pa­
prasta lytinių organų manipuliacija, kuria siekiama malo­
n u m o (ir o r g a z m o ) , b ū d a v o vadinama „piktnaudžiavimu
savimi".
Pats žodis „masturbacija" kilo iš lotynų kalbos ir reiš­
kia „panieką", nes tiesioginė jo prasmė yra „niekinti ran­
k a " (manu stuprare). Nors iš pradžių masturbacija visai ne­
neigta ir nesmerkta, tai net b u v o religinė pareiga.
Masturbacija b u v o pagoniškų apeigų dalis. Tai b u v o
šventas veiksmas. Tarnaudami dievams, vyrai aktyviai ma­
nipuliuodavo savo peniais, siūlydami jiems išsiliejusią sėk­
lą kaip iškilmingą auką. Ji b ū d a v o arba p a d e d a m a su indu
ant altoriaus, arba įpilama į dievo M o l o c h o statulos burną.
Iš Indijos, Egipto, Mesopotamijos kilę senovės mitai bei
statulos vaizdžiai ir išsamiai primena šį šventą masturba­
cijos ritualą.
Pagal egiptiečių p a d a v i m u s , Ra A t u m a s masturbuo-
damasis sukūrė visatą. Apie plačias, apvaisinančias žemę
upes — Nilą, Eufratą ir G a n g ą — tiesiogine ir perkeltine
p r a s m e b u v o sakoma, kad j o m i s teka gyvybę teikiantis
skystis, kuris sruvena iš dievo amžinai stataus didžiulio
organo.
Norint palaikyti pasaulį ir jo derlingumą, dievams rei­
kėjo vis daugiau sėklos, todėl ją tiekti b u v o vyro pareiga.
Be jo d o v a n o s dievai negalėtų (ar nenorėtų) išsaugoti
66 KAIP P R A S I D Ė J O S E K S A S
gyvybės. Jie b u v o besočiai sėklos vartotojai, todėl reikala­
vo jos nuolat. Sėkla iš tiesų b u v o nektaras — dievų mais­
tas — tiek indų Šyvai, tiek ir a m o n i t ų M o l o c h u i . Taip
p a g o n i ų šventyklose vyrai kas dieną kartodavo pirminį
dievišką sutvėrimo aktą ir kurstė ritualo ugnį geidulių
ugnimi.
Taigi masturbacija b u v o labai nepanaši į tai, kas vėliau
vadinta „piktnaudžiavimu savimi". Ir netgi pirmykštė pa­
saulietiška v i s u o m e n ė laikė ją „ n o r m a l i u " reiškiniu, b e n t
jau tam tikrais gyvenimo periodais, o ypač — paauglystė­
je. Masturbacijos niekas n e s m e r k ė kaip kokios nedorybės
ir niekas neįsivaizdavo, kad ji gali žalingai veikti kūną ar
psichiką.
Kaltės jausmas masturbuojantis nekankino pirmykščių
ž m o n i ų . Kartais berniukai tai darydavo susibūrę į grupes.
J a u n i Markizo salų gyventojai rengdavo masturbacijos
varžybas. L a i m ė d a v o vaikinas, pirmasis pasiekęs orgazmą.
J besimasturbuojančius suaugusius žiūrėta jau kitaip.
Tačiau net tai n e b u v o priežastis juos gėdyti. G a l i m a b u v o
tik pasišaipyti arba, blogiausiu atveju, jų gailėtis. Matyt,
pirmykščiu protu suvokta, kad tokie ž m o n ė s turi kūno trū­
k u m ų arba jų niekas nenori. Kitose visuomenėse vyrai taip
pat visi masturbuodavosi, bet tik tuomet, kai neturėdavo
galimybės natūraliai santykiauti. Kai kada tai darydavo,
norėdami kontroliuoti g i m s t a m u m ą .
Požiūris į masturbaciją smarkiai pasikeitė dėl judėjų ir
krikščionių tradicijų. Be abejo, pats faktas, kad tai b u v o
pagoniško kulto dalis, sukėlė didelį pasipriešinimą. Kad
erotiniai ritualai b ū t ų išrauti su šaknimis, masturbacija tu­
rėjo būti pašalinta.
S m e r k i a m a remiantis senojo Biblijos leidimo ištrauka,
kurios prasmė ne visiškai aiški. Joje pasakojama apie Ona-
ną, kuriam pagal hebrajų (levirato) įstatymą liepė vesti
našle likusią bevaikę svainę, kad ji pagimdytų sūnų ir įam­
žintų jo mirusio brolio vardą. Nors jis lyg ir sutiko atlikti
savo pareigą, bet m i e g o d a m a s su ja paskutiniu m o m e n t u
išliedavo savo sėklą ant ž e m ė s (Pr 3 8 , 1 — 1 1 ) . Kai kurie šal­
tiniai šį veiksmą vertino kaip nutrauktojo lytinio akto
pavyzdį. Tačiau paplitusi n u o m o n ė , kad tai tipiška mas­
turbacija.
Lytine brathia 67
Už b a u s m ę (kaip pasakoja Biblija) Onanas buvo nuteis­
tas mirti, „nes darė bjaurų dalyką". Todėl masturbacija
(dar vadinama jo vardu — onanizmu) virto nusikaltimu.
Masturbacija buvo smerkiama ir dėl žydų bei krikščio­
nių požiūrio į seksą. Vyro sėkla turėjo vienintelį tikslą: pra­
dėti vaiką. Todėl eikvoti ją vien dėl m a l o n u m o b u v o
n u o d ė m i n g a . Be to, ar negalėjo ta pati ejakuliacija per
lytinį kontaktą apvaisinti moters? Taigi įtakingi asmenys
netrukus paskelbė, kad tasai, kuris masturbuojasi, už nu­
sikaltimą nusipelno mirties b a u s m ė s . N e v y k d y d a m a s sa­
vo pareigų, jis b u v o potencialus žudikas. Tomas Akvinie-
tis sakė, kad masturbacija yra baisesnė už paleistuvavimą.
Mistinė ž y d ų Biblija „ Z o h a r " atvirai pasmerkė šią „ y d ą "
kaip pačią didžiausią n u o d ė m ę .
Tačiau tuo viskas nesibaigė. Reikėjo stengtis, kad b ū t ų
išvengta bet kokio nevalingo sėklos išsiliejimo. Vyrai b u v o
už tai atsakingi, nes galėjo imtis kai kurių atsargumo prie­
monių, kad išvengtų tokios „išeigos". Autoritetingi rabi­
nai surašė ištisą d r a u d i m ų katalogą. Vyras negalėjo pasi­
duoti seksualinėms svajonėms, vilkėti ankštomis kelnėmis
arba šlapindamasis laikyti savo penį. Jis turėjo vengti bet
kokių veiksmų bei minčių, galinčių sukelti norą mastur-
buotis.
Tai kas čia nuostabaus, kad imta tikėti žalingomis mas­
turbacijos p a s e k m ė m i s , kurios iš tiesų tėra senų b o b u č i ų
pasakos. Vadinamieji švietėjai b u v o apsėsti tokių minčių,
todėl įspėdavo tėvus ir vaikus apie blogas „piktnaudžiavi­
mo savimi" pasekmes. Vienas autoritetingas a s m u o patarė
susirūpinusiems tėvams susegti berniuko organą sagtimi,
kad tai sutrukdytų jo įpročiui. Devynioliktojo amžiaus pra­
džioje b u v o sugalvoti maži „narveliai", kad berniukų ge­
nitalijos galėtų būti saugiai u ž r a k i n a m o s . Raktus turėda­
vo tik tėvas — jis atrakindavo „narvelį", kai berniukui rei­
kėjo atlikti gamtinius reikalus. Vienas s u m a n u s išradėjas
nuėjo dar toliau ir pasiūlė futliarą su viduje kyšančiais
spygliais. Be to, b e r n i u k u i patyrus erekciją, p r a d ė d a v o
skambinti varpelis.
Iš tiesų masturbacijos istorija yra labai liūdna pasaka!

6
Vestuvių
papročiai
Vedybos — asmeninis reikalas
B
ibliniais laikais ž m o n ė s neturėjo j o k i o specifinio
vedybų ritualo. Pats seksas buvo ceremonija. Ne­
buvo jokių priesaikų, jokių formulių, liudijimų ar
tvirtinimo dokumentais. Seksualinė vyro ir moters
sąjunga, paverčianti juos „vienu k ū n u " , b u v o viskas, ko
reikėjo.
Iškilmės atsirado vėliau ir b u v o pasaulietiškos, iš­
reiškiančios vedybinį džiaugsmą. Jos neturėjo j o k i ų tai­
syklių. Kai kada vestuvių šventė ir vedybinis periodas
trukdavo ištisą savaitę. D a r vėliau atsirado specialiai
jaunosios ir jaunojo p u s ė m s pritaikytų šventinių procesijų.
Jų metu arba jie patys, arba juos lydintys draugai dainuo­
davo t a m skirtas dainas. D ž i a u g s m i n g a s naktines sce­
nas apšviesdavo deglai. Tačiau visa tai tebuvo šeimos
reikalas, neturintis nieko b e n d r o su „valstybe" ir (arba)
„bažnyčia".
Teisiškai santykiai tarp šalių jau b ū d a v o nustatomi ofi­
cialiai susižadėjus. Tai įvykdavo po to, kai jaunikis sumo­
kėdavo mergaitės tėvams „išpirką". Tai b ū d a v o pinigai,
nuosavybė ar asmeninės paslaugos, pavyzdžiui, žemės dar­
bai ar dalyvavimas mūšyje. Žemdirbių visuomenėje mer­
gina savo šeimai buvo ir darbininkė, ir vertingas daiktas.
Todėl jos vedybos reikšdavo didelę netektį. Ir dėl to
seniausia nuotakos kaina (mainais į kraitį) b u v o unikali
„darbininko k o m p e n s a v i m o " rūšis.
VcMuvhį papročiai 69
Susižadėjusios poros įsipareigojimai vieno kitam buvo
tokie tvirti, kad jų n e v y k d y m a s reiškė skyrybas. Susižadė­
jusios merginos (ne vyro!) neištikimvbė ar koks nors pa­
žeidimas laikytas dideliu nusižengimu. Tai b u v o tolygu
ištekėjusios moters neištikimybei.
Seksas santuokoje
G a l i m a sutikti, galima ir nesutikti su teiginiu, kad ve­
dybos yra loterija. Tačiau negalima paneigti, kad (etimolo­
giškai) vestuvės yra „įsipareigojimas". Žodis (angl. vestu­
vės —• ivcdding) p r i m e n a senovinę oficialių sužadėtuvių
tvarką, kada jaunikis formaliai įsipareigodavo (angl.
zucd — „įsipareigoti") vesti tik tą merginą.
Pradėsime nuo to, kad vienintelis vedybų tikslas buvo
gimdyti vaikus. Todėl tai genčiai (vėliau — tautai) svarbi
institucija. Tam tikros lytinių santykių taisyklės b u v o labai
reikalingos, siekiant palaikyti tvirtą visuomeninę struktū­
rą. N i e k o keisto, kad kartais žmonės b ū d a v o įvairiausiais
būdais gąsdinami, idant neliktų vieniši.
Pavyzdžiui, spartiečiai atimdavo iš nevedusiųjų pilie­
tines teises ir vėliau juos bausdavo, skirdami jiems vergiš­
kas užduotis. R o m ė n a i b a n d ė skatinti santuokas, skirdami
viengungiams specialų mokestį ir atimdami iš jų paveldė­
j i m o teisę.
Senovės hebrajai įstatymais labai retai ribojo vedybas.
Be įprastinių „rangų", tai b ū d a v o taikoma šventikams, ku­
rie negalėjo vesti perkrikštės, išsiskyrusios moters ar pros­
titutės. Aukštą postą užimantis šventikas turėjo vesti skais­
čią mergelę. Jeigu jis nevedęs, jo m a l d o s likdavo ne visai
išklausytos. Todėl tik vedusiems šventikams būdavo lei­
džiama vadovauti p a m a l d o m s . Pačią švenčiausią m e t ų
dieną — Atpirkimo dieną — jų tarpininkavimas prašant
Dievo atleidimo už ž m o n i ų n u o d ė m e s galėjo būti never­
tingas!
J u d a i z m o kūdikis krikščionybė p i r m u o s i u s tris savo
gyvavimo amžiu s n e d r a u d ė v e d y b ų k u n i g a m s bei ne­
reikalavo jų laikytis celibato. Nepaisant savo asketinių
70 KAIP PRASIDĖJO SHKSAS
tendencijų, ji negalėjo paneigti, kad vedybos reikalingos.
Naujajame Testamente rašoma, kad tai k o m p r o m i s a s tarp
jutiminės malonės ir seksualinio susilaikymo. Kad ir kaip
būtų, vedybos laikytos šventa ž m o g a u s pareiga gimdyti
vaikus.
Pirmosios nakties teisė
Nekaltybė buvo šventa. J u k ji kilo iš dieviškos jėgos, sutei­
kusios moteriai g i m d y m o galią. Todėl jai buvo galima au­
koti tai, kas saugojo v a i s i n g u m o vartus — nekaltybės plė­
vę. Tai pati geriausia auka.
Šventikai, kaip D i e v o pasiuntiniai, apsiimdavo atlikti
šią užduotį ir veikdavo jo vardu. Jie tai vadindavo „pir­
m o s i o s nakties teise", o oficialioje terminologijoje šis
paprotys vadinamas lotyniškai jus primnc noctis. Šventi­
kai n e m a n ė , kad tai privilegija, m a l o n u m a s ar piktnaudžia­
vimas savo valdžia. Tai b u v o jų šventa pareiga, už
kurią jie dar i m d a v o p a p i l d o m ą mokestį.
Kartais neturtingos moterys likdavo senmergės, nes ne­
išgalėjo užsimokėti už šią paslaugą. Jei moteris m i e g o t ų su
vyru, prieš tai nepaaukojusi savo nekaltybės plėvės šven­
tykloje, dievai (ar jų atstovas — šventikas) įsižeistų. Laikui
bėgant, šis paprotys taip tvirtai įsigalėjo, kad joks vyras
neišdrįsdavo turėti santykių su nekaltybės nepraradusią
mergina! Iš čia kilo priešvestuvinė šventyklų prostitucija.
Tikroji priežastis b u v o ne asmeniniai dvasininkijos in­
teresai, kaip galėtų galvoti prieš ją nusiteikusieji. Pažeistos
nekaltybės plėvės kraujas pirmykščiams ž m o n ė m s atrodė
net pavojingesnis negu menstruacijų kraujas. Bet kuriam
paprastam žmogui defloruoti merginą ir taip susitepti tuo
krauju reiškė užsitraukti didžiulę b ė d ą . Todėl šios pavo­
jingos užduoties ir imdavosi dievų saugomi šventikai. Jau­
nikis n e r o d y d a v o j o k i o noro, jis netgi su džiaugsmu per­
leisdavo jiems savo „pirmosios nakties teisę".
Po to, kai nekaltybės plėvė b u v o plyšusi, o kraujas iš­
bėgęs, daugiau niekas negalėjo kelti grėsmės vyriškumui.
Dvasininkijos teisės sumažėjo, tapo pasaulietiškesnės
ir įgavo pilietinės galios. Taip ši garsioji, kažkada buvusi
švenčiausia „teisė", kilusi iš didelės (nors ir įsivaizduoja-
Vcstuviu papročiai 71
m o s ) baimės, tapo karalių, o viduramžių Europoje — feo­
dalų privilegija.
Visos dvarui priklausančios merginos prieš savo -vedy­
binę naktį turėdavo prisistatyti savo ponui, o tiksliau,
atvykti į jo miegamąjį. Ši jus primae noctis vėliau buvo pa­
vadinta prancūziškai droit du seigneur, kas reiškia „pono
privilegiją" atimti merginos nekaltybę.
Ponai skrupulingai atlikdavo savo „pareigą". N e b u v o
tokių vasalų, kurie drįstų prieštarauti arba bandytų išsi­
sukti n u o tokio „ m o k e s č i o " už merginą. Tačiau ponas savo
nuožiūra galėjo atsisakyti šios teisės. Tuomet jis reikalau­
davo piniginės kompensacijos.
Tokia sistema gyvavo ir Amerikos pietuose, kur plan­
tatoriams turėdavo paklusti ten dirbančios negrės. Jie
aiškindavo, kad „pirmą kartą suteikti savo m e r g i n o m s
m a l o n u m ą " yra šeimininko pareiga. Ir tik 1863 metais pa­
naikinus vergiją, šis paprotys išnyko.
Psichologinis „pirmosios nakties teisės" aiškinimas (o
gal ir pateisinimas) rodo, kad tai b u v o paslauga b ū s i m a m
vyrui. Tai n u o jo nukreipdavo pasąmoningą moters pyktį
žmogui, atėmus iam jos nekaltybę.
Tobijo naktys
Visai natūralu, kad jaunieji laukdavo tinkamiausio m o ­
mento, jog galėtų pasilikę dviese deramai užbaigti vestu­
vių ceremoniją. Tačiau senoviniai papročiai saugojo, kad
jiems nepavyktų išpildyti šio savo noro. Tradicijos reikala­
vo beveik n e į m a n o m o — visai skaisčios „pirmosios
n a k t i e s " . Taip b u v o ne dėl dorovinių skrupulų ar įgimto
drovumo, bet dėl pagoniškų prietarų ir tikėjimo demoniš­
k o m i s jėgomis.
Vėliau atsirado seksualinis trijų dienų (šventosios tre-
jybės skaičius) „karantinas". Manyta, kad dėl šio susilai­
k y m o laikotarpio bus n e k e n k s m i n g o s visos piktosios
jėgos, besistengiančios sugriauti b ū s i m ą sutuoktinių laimę.
Be to, pirmykščiai ž m o n ė s tikėjo magiška seksualinio ne­
švarumo galia. Nedelsiant pradedami lytiniai santykiai už­
trauktų n e l a i m ę . K a d situacija b ū t ų ne tokia pavojinga,
72 KAIP PRASrDFJO S E K S A S
prie jų reikėdavo prieiti p a m a ž u , ne iš karto. Tai atsispindi
ir surišimo paprotyje.
Per tas tris naktis n u o lytinių santykių reikėdavo susi­
laikyti, kad vedybinės poros gyvenimas būtų ramus. Ver­
tinant šiuo požiūriu, tokia unikali draudimo politika buvo
nebloga.
Vėliau šiam seksualiniam tabu bandyta suteikti „pra­
s m i n g e s n i ų " paaiškinimų bei realesnių interpretacijų.
Dažniausiai šiam nenatūraliam susilaikymui n u o lyti­
nių santykių pagrįsti buvo cituojama istorija iš apokrifinės
Tobijo knygos.
Joje pasakojama apie Meciijos žemėje gyvenusią Sarą,
kuri septynis kartus liko našle. Tragediją dar labiau stipri­
no tai, kad visi jos vyrai mirė m i e g a m a j a m e pirmąją naktį.
Knygoje teigiama, kad mirtis juos ištiko ne dėl per dide­
lės širdies apkrovos ar beribio m a l o n u m o , bet dėl nedoro
d e m o n o Asmodėjo įsikišimo.
Kartą pamaldžiojo Tobito sūnus Tobijas n u v y k o į M e ­
diją atsiimti didelių skolų. Ten jis sutiko šią vargšę, nelai­
mę nešančią moterį ir įsimylėjo ją.
Jo neišgąsdino septynių buvusių jos sutuoktinių liki­
mas, ir jis nusprendė ją vesti. Tačiau šis vyras buvo pakan­
kamai protingas, todėl ėmėsi atsargumo priemonių. Kad
išvengtų savo p i r m t a k ų likimo, jis paklausė patarimo savo
bendrakeleivio, kuris, kaip pasirodė, b u v o ž m o g u m i pasi­
vertęs angelas.
G r ė s m i n g ą pirmąją naktį m i e g a m a j a m e jis sudegino
žuvies širdį ir kepenis. Taip jis apvalė kambarį n u o mirtį
nešančios demoniškos jėgos ir išgyveno tą pavojingą nak­
tį, kad visas likęs jų gyvenimas būtų laimingas.
Šioje istorijoje dar jaučiami didžiuliai pavojai, susiję su
merginos virtimu moterimi, ypač nekaltybės plėvės kraujo
baimė.
Iš pradžių buvo susilaikoma tik pirmąją naktį. Vėliau
tai b u v o pritaikyta dviem, o dar vėliau — trims naktims.
Taip ilgai susilaikyti reikėjo, kad būtų dviguba, vėliau —
triguba garantija, jog neatsitiks nieko b l o g o . Tradiciškai
„trys n a k t y s " yra kildinamos iš Tobijo knygos, bet ne iš
originalo, o iš jos lotyniško vertimo — Vulgatos. Šiame
tekste sakoma, kad pora turi būti atskirta ne vienai nakčiai
Vestuvių papročiai 73
(kaip teigia graikiškas jos variantas ir karaliaus J o k ū b o
vertimas), bet trims. Ir dėl to jos gavo Tobijo naktų pava­
dinimą.
Krikščioniškoji bažnyčia jokiu būdu negalėjo remtis pa­
gonybe, nors, be abejo, labai gerai apie ją nusimanė. Todėl
ji sudvasino tradicijos aiškinimą. Pasak krikščionių, nak­
tys be sekso b u v o reikalingos todėl, kad tuoj po santuokos
palaiminimo vykę lytiniai santykiai būtų lygūs eilinei kū­
niškai aistrai.
Seksualus maistas
ir magiškoji mandragora
Senovėje buvo m a n o m a , kad mandragora gali suteikti ypa­
tingų galių meilės ištroškusiai bevaisei moteriai, nes šis
augalas b u v o magiškas, paslaptingas ir seksualus. Pats
žodis „mandragora" (angl. mamirake) atskleidžia žmonių
asociacijas (angl. man — „vyras", drake — „ d r a k o n a s " ) . Jos
dvišakė šaknis primena žmogų, taip pat jai priskiriamos
magiškos drakono savybės.
Daugeliu įrodymų tvirtinama, kad mandragora n u o se­
nų laikų buvo vertinama visame pasaulyje. Ji galėjo sukel­
ti lytinį potraukį ir išgydyti tiek vyrų, tiek ir gyvulių
nevaisingumą. Bevaikės moterys tikėjo, kad ji padėtų j o m s
pagimdyti. J o s godžiai ir patikliai valgė m a n d r a g o r o s šak­
nį, kaip m ū s ų laikais moterys geria tabletes (tik dėl prie­
šingų priežasčių).
Daugelyje mitų pasakojama apie jos magišką poveikį.
S a k o m a , kad legendinės Ajajės salos burtininkė Kirkė ją
maišydavo su stebuklingu gėrimu, kuris p a s m e r k d a v o
pražūčiai jos meilužius.
Nekantriai laukdami, kol jaunamartė taps motina, žmo­
nės d o v a n o d a v o jai augalo šakelę arba paslėpdavo jo šak­
nį po vedybine lova. Netgi toks eruditas, kaip tryliktaja­
me amžiuje gyvenęs teologas, filosofas ir mokslininkas(!)
Albertas M a g n u s , tikėjo, kad m a n d r a g o r a gali išgydyti
nevaisingumą.
Tačiau geriausiai žinomas pavyzdys, rodantis, kad
mandragora b u v o vertinama kaip seksualus, magiškas ir
74 KAIP PRASIDĖJO S E K S A S 75
\'fstuviu papročiai

paslaptingas^ augalas, yra paminėtas Pradžios knygoje las yra pavojingas. Todėl net ir ištraukus jį iš žemės, ga­
( 3 0 , 1 4 — 1 7 ) . Sis hebrajiškas terminas, kilęs iš senovės uga- lėjo kilti fatališkų pavojų. Senovėje ž m o n ė s tikėjo, kad
ritų žodžio, tiesiogiai reiškia „meilės nešėją". Aramėjų ver­ mandragora priešinasi raunama, ir net įsivaizdavo, kad pa­
time p a b r ė ž i a m a m a n d r a g o r o s galia „ n u v y t i " d e m o n u s , judinta ji šaukia. N o r ė d a m i įveikti jos pasipriešini­
kurie tik ir laukdavo galimybės atimti iš moters jos vaisin­ mą, jie apliedavo ją moters šlapimu arba jos menstruacijų
g u m o dovaną. Pataisyto angliško vertimo šio fragmento krauju!
paraštėje žodis išverstas kaip „meilės o b u o l y s " . Kad apsisaugotų, ž m o n ė s pasiimdavo šunis, kurie pa­
M a n d r a g o r o s magiškas poveikis Biblijoje buvo gerai ži­ dėdavo išrauti brangiąją žolę. Pirmiausiai aplink augalą
nomas net vaikams. Dėl to jaunasis Rubenas, kviečių lau­ iškasdavo griovelį, žemėje palikdami tik pačią šaknį. Po to
ke radęs mandragorų, atnešė jas n a m o savo motinai Lijai. prie jos pririšdavo virvę, kurios kitą galą aprišdavo apie
Bet jos bevaikė varžovė Rachelė, išgirdusi apie tai, malda­
šuns kaklą. Paskui pašaukdavo jį iš tolo, ir šuo, paklusda­
vo Lijos jas atiduoti jai, nes Rachelei labiau reikėjo. Ne­
mas šeimininko įsakymui, išraudavo augalą, bet kartu pa­
k a n t r a u d a m a turėti šį vertingą augalą, ji net pasiryžo
sismaugdavo.
tokiai sutarčiai: už stebuklingą geismo stimuliatorių ji su­
Žmoniškesnė procedūros versija teigia, kad virvė bū­
tiko vienai nakčiai atsisakyti J o k ū b o ir leisti Lijai miegoti
davo pririšama prie šuns uodegos. Po to tolėliau būdavo
su juo!
p a d e d a m a s masinantis mėsos gabalas. B a n d y d a m a s jį pa­
Po šios nakties praėjus devyniems m ė n e s i a m s , g i m ė
siekti, šuo išraudavo ir mandragorą...
Isacharas. Ne dėl mandragoros, bet dėl to, kad ji buvo par­
duota. Tai ir yra jo vardo paaiškinimas, kuris, žinantiems
hebrajų kalbą, visada išduodavo jo pradėjimo aplinkybes.
Isacharas kilo iš hebrajiško veiksmažodžio sacliar — „pa­
Meilės įtvirtinimas
samdyti už atlyginimą"! Rachelė išnuomojo savo vyrą už
Lytinių santykių srityje vyrų ir moterų protus b u v o užval­
mandragorą!
dę prietarai. Niekas negalėjo įveikti nerimo, jaudinimosi ir
Reikia paminėti (ir tuo parodyti Biblijos tikroviškumą
abejonių. O netikrumas visada b u v o palanki dirva šioms
bei tikrumą), kad, nepaisant visų vilčių, iš pradžių man­
bujojančioms piktžolėms.
dragora nedavė geidžiamų rezultatų. Rachelė liko bevai­
Jeigu, nepaisant visų savo pastangų, moteris negalėda­
kė. Ir kai pagaliau ji pastojo (buvo pradėtas Juozapas, vie­
vo pastoti, iš nevilties ji griebdavosi magijos.
nuoliktas iš dvylikos J o k ū b o sūnų), taip atsitiko ne dėl
Prietarų vartus plačiai atverdavo noras laimėti ir išsau­
mandragoros, bet dėl to, kad „Dievas atsiminė R a c h e l ę " .
goti kito a s m e n s meilę. Ž m o n ė s taikydavo pačius įvai­
N e s u n k u suvokti, kodėl m a n d r a g o r a siejama su seksu.
riausius būdus, kad magiškai pritrauktų partnerį. Labai
Nereikia didelės vaizduotės, užtenka tik pažvelgti į mė­
populiarūs šioje seksualinės „ t r a u k o s " vaistinėlėje b u v o
singas išsišakojusias šaknis. B e v e i k dvylikos c o l i ų ilgio
magnetitai. Tvirtai tikėta, kad jie dėl magnetinių savybių
šaknis primena vyro k ū n ą su dviem kojomis, o ypač svar­
gali pritraukti geidžiamą „objektą" net prieš jo ar jos valią.
bu tai, kad viena šaknies atšaka sukelia p e n i o asociacijas.
Nekalti šiuolaikiniai papročiai ar papuošalai kilo iš šių se­
Be abejonės, todėl m a n d r a g o r a priskirta geismo stimulia­
novinių v e i k s m ų ir prietarų.
torių farmakopėjai. Jos aitriai kvepiantis m a ž o obuolio dy­
Plaukų sruoga b u v o skirta ne tam, kad primintų myli­
džio vaisius, vertinamas greičiausiai vien dėl keliamų aso­
mą asmenį ir p a d ė t ų su juo palaikyti artimą ryšį. J o s
ciacijų, taip pat greitai tapo „seksualiu m a i s t u " .
tikroji paskirtis buvo daug subtilesnė — tai buvo distanci­
K a d a n g i mandragora laikyta seksualia (į tai visada žiū­
nis valdymas, užtikrindavęs vyro ar m o t e r s meilės pasto­
rėta su b a i m e ) ir magiška, ž m o n ė s m a n ė , jog šis auga-
vumą.
76 KAIP PRASIDĖJO S E K S A S
Pasirinkus vieną baisią meilės magijos formą, tekdavo
eiti tiesiai į kapines. Seniau Airijoje atstumtieji, kad sugrą­
žintų meilę, naudodavosi „mirusiųjų rėžiais".
N o r ė d a m a išlaikyti savo vaikiną, mergina tamsią naktį
eidavo į kapines. Ten ji išsikasdavo lavoną, palaidotą ly­
giai prieš devynias dienas — triguba trejybė. Po to mergina
išpjaudavo jo odos rėžį. Tą pačią naktį šia makabriška juos­
ta ji magišku ratu apjuosdavo savo miegančio mylimojo
ranką ar koją. J a m dar neprabudus, atsargiai ją nuimdavo,
nes tik tuomet burtai imdavo veikti ir visam laikui „įtvir­
tindavo" vyro meilę.
Dažniausias ir labiausiai paplitęs būdas pasiekti, kad
mylėtų, b u v o meilės gėrimai — „filtrai" (angl. pliilter). Žo­
dis „filtras" kilo iš graikų kalbos philtron ir reiškė „ m e i l ę " .
Todėl „meilės filtras" iš tikrųjų yra p l e o n a z m a s . Tačiau žo­
džio „ m e i l ė " sudvigubinimas galėjo kilti ne dėl (graikų)
kalbos žinių stokos. G a l b ū t tai b u v o tikslingi verbaliniai
kerai. D v i g u b a s „ m e i l ė s " paminėjimas sudvigubintų ir jos
jėgą-
M e d a u s m ė n u o taip p a t gavo pavadinimą iš meilės gė­
rimo. Visą bendro gyvenimo pirmąjį mėnesį abu jaunieji
gerdavo rauginto m e d a u s gėrimą. Jie b u v o įsitikinę, kad
šis stimuliuoja meilę.
M e d u s iš tiesų buvo m ė g s t a m a daugelio gėrimų, ska­
tinančių lytinį potraukį, sudedamoji dalis. Arabai gėrė
kupranugarės pieną su m e d u m i . Garsusis šešioliktojo am­
žiaus arabų erotikos vadovėlis „Kvepiantis s o d a s " siūlė
visiems, susirūpinusiems savo lytiniu pajėgumu, kas va­
karą prieš m i e g ą suvalgyti taurę m e d a u s su dvylika mig­
dolų.
Meilės gėrimai b u v o g a m i n a m i beveik iš visų egzotiš­
kų augalų ir gyvūnų. Manyta, kad kuo jie retesni ir keis­
tesni, tuo efektyvesni. Dėl kai kurių kalbos, formos ar
paskirties erotinių asociacijų tam tikros gyvūnų ar augalų
dalys laikytos ypač veiksmingomis, siekiant p a l a n k u m o
meilėje. Akivaizdus pavyzdys buvo sėklų ar sėklidžių pa­
sirinkimas.
Savo „ G a m t o s istorijoje" Plinijus Vyresnysis pasakoja
apie apyrankių su dešiniąja asilo sėklide populiarumą. Jos
b u v o labai vertinamos dėl jų geismą žadinančių savybių,
nes asilai laikyti ypač gašliais gyvūnais.
Vestuvių papročiui 77
Net tada, kai ryšio su meilės gėrimais jau negalima at­
sekti (galbūt jie dingo bėgant laikui), tačiau seniau gyvenę
žmonės daug ką su tuo siedavo. Tipiškas pavyzdys galėtų
būti grąžiagalvės liežuvis. Atsakymą r a n d a m e antikinėje
mitologijoje. Legenda pasakoja, kad šis paukštis — tai bu­
vusi nimfa Inksė. Sis meilės sutvėrimas sukėlė daug šir­
dies skausmo Dzeuso ž m o n a i LIerai. Inksė slapta perduo­
davo dievo Dzeuso ir žvnės Ijo meilės laiškus. Kitur net
pasakojama, kad Inksė ir pati turėjo meilės ryšių su vy­
riausiuoju dievu.
Iš pykčio ir pavydo Hera nubaudė nimfą, paversdama
ją paukščiu. Kad visada prisimintų savo poelgį — Dzeuso
ir ljo žinučių perdavinėjimą — tapusi paukščiu, ji b u v o
priversta nuolat kraipyti į šalis galvą. Tai paaiškina ir lo­
tynišką šio genio porūšio pavadinimą — Jynx torquilla. Va­
dinasi, kas gi nuostabaus, kad iš jos liežuvio b ū d a v o gami­
nami meilės gėrimai? Pindaras rašo, kad net visas paukš­
čio kūnas (iškeltas ant rato) b ū d a v o naudojamas meilės
kerams.
Kitas labai vertinamas, tačiau šlykštus meilės g ė r i m o
ingredientas buvo samanos n u o n u ž u d y t o ž m o g a u s kau­
kolės. Šį kartą tokios fantazijos kilo ne dėl mito, o dėl pri­
mityvaus mąstymo.
Nužudytasis mirdavo anksčiau, neišgyvenęs j a m skirto
laiko. Dėl to jis neišnaudodavo visų savo gyvybinių jėgų.
Ir ši jo dar nerealizuota energija virsdavo kerpėmis. Todėl
meilės gėrimą jos tikrai galėjo paveikti teigiamai.
Daugelis išlikusių meilės gėrimų receptų yra tikrai eg­
zotiški ir net šleikštūs. Vienas iš tokių b u v o asilės pienas,
sumaišytas su šikšnosparnio krauju. Kituose gėrimuose
b ū d a v o varlių kaulų (juos naudodavo senovės graikai bei
romėnai), karvių mėšlo (navahai) ir ž m o g a u s išmatų (apa­
čiai). Kepimas, virimas, m a l i m a s į miltelius ir rauginimas
tebuvo tik keli vaisto g a m i n i m o būdai.
Indai tikėjo kvapniųjų smilkalų galia arba tam tikrų
balzamų, kuriais įsitrindavo kūną, poveikiu. Tarp čiabu­
vių b u v o populiarūs raganosio rago milteliai. Jų paklausa
buvo tokia didžiulė, kad kai kuriose Afrikos dalyse šie gy­
vūnai beveik visai dingo.
Iš tiesų, visų šių meilės gėrimų ir tepalų kiekvienoje
šalyje b u v o nesuskaičiuojama daugybė. Kai kurie iš jų,
78 KAIP PRASIDĖJO S E K S A S
nors ir n e ž i n o m i vaistininkams, b u v o tikrai veiksmingi
stimuliatoriai. Kiti, nors visiškai fiziologiškai neveiks­
mingi, p a d ė d a v o sužadinti vaizduotę ir patvirtinti, kad
kūnus valdo protas. Be to, visi tie meilės gėrimai labai pa­
dėjo komercinei veiklai ir pakėlė dividendų vertę sekso
biržoje.
Tai gana keista, bet net ž m o g a u s anatomijos terminolo­
gijoje yra likę „meilės g ė r i m o " . Lotyniškai philtnnn medi­
cinoje v a d i n a m a ir ta paslaptinga panosės vagelė (tarp no­
sies pertvaros ir viršutinės lūpos centro). Niekas nežino jos
kilmės ir paskirties. G a l b ū t dėl to, kad yra taip arti eroti­
nės zonos, ji gavo tokį „ m i e l ą " pavadinimą.
Yra ir kitas aiškinimas. Šioje mažoje taurėje likęs pra­
kaito lašelis gali būti išgertas aistringo bučinio m e t u . Iš­
siskyręs iš mylimojo kūno, jis gali paveikti kaip meilės
kerai ir seksualinis stimulas. Ši duobutė poetiškai sufor­
muoja viršutinę lūpą ir jos K u p i d o n o išlinkimą. Ji iš tiesų
sukelia m i n č i ų apie meilę ir galbūt todėl b u v o taip pava­
dinta.
Tačiau anatomiškai panosės vagelė yra jungtis tarp
abiejų veido pusių. Šventvagiai net gali pasakyti, kad ši
palikta siūlė išduoda nekokybišką apdailą.
7
Vaikai
Kaip atsirado pribuvėjos
ir akušerės
P
irmieji pribuvėjai buvo vyrai. Tai visai nenuosta­
bu, nes ir pats terminas — angl. midwife — nerodo,
kad tai turi būti moteris (nors dažnai jis supranta­
m a s neteisingai). Iš senosios anglų kalbos kilęs mid­
wife reiškia „with [the] wife" („su ž m o n a " ) .
G a l i m e paminėti Borneo salos m i t ą apie tai, kaip pra­
sidėjo pribuvėjų tradicija.
Kilęs iš gyvūnų, ž m o g u s ir toliau iš jų mokėsi. Kelilis,
būsimasis tėvas, išėjo ieškoti maisto ir džiunglėse pastebė­
jo didelį b e ž d ž i o n i ų būrį. Jis ir anksčiau buvo daugelį jų
sutikęs, tačiau šį kartą pamatytas vaizdas jį pritrenkė. To
jis nežinojo.
Vienas gyvūnas, matyt, y a i k i n g a patelė, pasilenkusi
prie ž e m ė s rėkė iš s k a u s m o . Šalia tupėjo jos patinas, kuris
atrodė labai susirūpinęs.
Kelilis labai tuo susidomėjo ir liko juos stebėti. Ilgokai
laukus už jo kantrybę buvo atlyginta. Jis tapo beždžionės
kūdikio g i m i m o liudytoju — o g i m d y m ą priiminėjo kūdi­
kio tėvas!
Kelilis pagalvojo: jei tai gali padaryti beždžionė, suge­
b ė t ų ir jis. O gal j a m pasisektų dar geriau? Ir kai gimė jo
paties sūnus, jis taip pat padėjo savo ž m o n a i ir savo pa­
vyzdžiu išmokė visus vyrus naujo pribuvėjų m e n o .
Ž i n o m a , iš pradžių moterys gimdė be jokios pašalinės
pagalbos, tik savo jėgomis. Tai buvo natūralus gyvenimo
reiškinys, kuris praeidavo tyliai ir visai nekeldavo nerimo.
Jos vadovavosi tik savo instinktu arba intuicija.
www.avatara.lt KAIP PRASIDĖJO S E K S A S
Moteris pati bambagyslę perkąsdavo arba perpjauda­
vo aštriu titnagu. Jos vyras (ne visuomet s u v o k d a m a s ,
kad yra tėvas) likdavo nuošalvje. Tik tada, kai viskas bū­
davo baigta, jis prisijungdavo džiaugdamasis ir sveikinda­
mas kūdikį.
Buvo beveik neabejojama, kad vyras tapo pirmuoju
„ r a m s č i u " (dažniau stebėtoju), kuris prireikus p a d ė d a v o
savo žmonai. Vėliau jo užduotį perėmė giminės moterys,
dažniausiai senelės, o jeigu jų nebuvo, anytos. Bet vyrai
vis tiek dalyvaudavo gimdyme, visaip padėdami. Kai ku­
riose b e n d r u o m e n ė s e (pavyzdžiui, E n g a n o saloje) jie sėdė­
davo ant žemės, laikydami savo glėbyje ž m o n ą , ir peri­
odiškai masažuodavo jos pilvą. Kitur (taip darydavo Ka­
ribų čiabuviai) vyras guldavo į lovą kartu su savo ž m o n a
paskutinėje jos nėštumo stadijoje ir garsiai dūsaudavo bei
dejuodavo, kad jai m a ž i a u skaudėtų.
Tai tebuvo tik viena iš plačiai paplitusio p i r m y k š č i o
papročio — kuvados (pranc. couvadc) — atmainų. J lovą
paguldytas vyras apsimesdavo savo nėščia ž m o n a ir sten­
gėsi suvaidinti, kad tai jis, o ne jo ž m o n a g i m d o vaiką.
Kai kur jis ištisą savaitę po g i m d y m o b ū d a v o „prižiū­
r i m a s " . Jis rodydavo, kad kaip tik j a m reikalinga visa glo­
ba, o jo ž m o n a eidavo į darbą ir grįždavo n a m o tik pamai­
tinti kūdikį.
Kuvada iš tikrųjų reiškia „perėjimą" arba „tupėjimą ant
kiaušinių". Žodis kilo iš lotyniškojo citbare, reiškiančio „pe­
rėti". Yra kelios šį paprotį aiškinančios priežastys. Kai ku­
rie jame m a t o senovinę magijos formą. I m i t u o d a m a s gim­
dymą, vyras padėdavo savo žmonai atlikti šį sunkų darbą.
Kiti paprotyje įžvelgė išlikusią ankstesnę ž m o g a u s evo­
liucijos pakopą, kada, kaip jie tikėjo, vaiką pienu galėdavo
maitinti abu tėvai. Trečia hipotezė teigia, kad vyro kaltės
jausmas versdavo patį apsimesti, jog jis kenčia s k a u s m ą —
tai jo duoklė dievams už savo lyties n u o d ė m ę . Be to, b u v o
sakoma, kad dramatizmu jis reikšdavo, jog yra tėvas. J a m
rūpėjo tai viešai paskelbti ir parodyti savo bei atžalos
ryšį.
Tačiau labiausiai tikėtina, kad kuvada siekta apsaugoti
m o t i n ą ir vaiką. G i m i m a s b u v o pradžia, ir todėl jis kupi­
nas didžiausių pavojų. Visi žinodavo, kad tėvas tik apsi-
Vaikni
meta. Tačiau jis tai darė ne dėl pasilinksminimo ar gailė­
damasis savęs. Jis norėjo apgauti velnią. Nėščia bei gim­
danti moteris buvo rituališkai nešvari ir fiziškai silpna.
Pats kūdikis buvo silpnas, labai pažeidžiamas. Todėl vyras
bei tėvas jausdavo pareigą taikiniu pasiūlyti save ir, būda­
mas masalu, visus p u o l i m u s nukreipdavo į save. Pagaliau
jis juk b u v o stiprus, sveikas ir rituališkai švarus, be to,
pats vyriškumas leido j a m pasipriešinti ir atremti bet
kokią ataką.
N u o seniausių laikų moterys paprastai gimdydavo su­
silenkusios. Tai b u v o natūraliausia padėtis. Kad b ū t ų leng­
viau, buvo išrasta g i m d y m o kėdė. Iš pradžių tai buvo du
akmenys: po vieną kiekvienam sėdmeniui. Vieną seniau­
sių aprašymų galima rasti ankstesniuose Biblijos leidimuose.
Nors ten vartojamas terminas kartais verčiamas „akmeni­
niu dubeniu", iš tikrųjų jis reiškia „du a k m e n i s " (Iš 1,16).
Vėliau pagalba g i m d y m o metu pasidarė ne vien šei­
m o s vidaus reikalas. Šią pareigą perėmė „ i š m i n t i n g o s "
genties moterys. Tai ir b u v o pirmosios profesionalios pri­
buvėjos, tikros savo srities specialistės. Tačiau jos neapsi­
ribodavo tik patarimais ir fizine pagalba. Jos drąsindavo
gimdančią motiną. Be to, šios pribuvėjos taikydavo magi­
ją, kad palengvintų kančias, nuvytų piktąsias jėgas ir pa­
dėtų naujagimiui.
G i m d y m e dalyvaujančių pribuvėjų skaičius skyrėsi
įvairiose kultūrose. Pavyzdžiui, Persijoje jų galėdavo būti
net aštuonios. Graikų civilizacijos klestėjimo laikotarpiu tai
laikyta labai garbinga profesija. Sokrato motina buvo pri­
buvėja. Kaip tik todėl jis lygino savo tiesos ieškojimą su
pribuvėjų m e n u , o savo m ą s t y m o kančias su g i m d y m o
skausmais.
Pagaliau pareigas, kurias priešistoriniais laikais pradė­
jo savo ž m o n o m i s susirūpinę vyrai, p e r ė m ė specialistai.
Tačiau liko „šalia e s a n č i ų " išmintingų m o t e r ų prisimini­
mas. Angliškas šios profesijos pavadinimas kilo iš lotyniš­
ko žodžio su moteriška galūne trixl Taip vadintas akušeris
(angl. obstetrician). Lotyniškai obstctrix reiškia ,,moterj"(!),
kuri yra šalia — kad priimtų vaiką.
82 KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
Cezario pjūvis
Vaiko išėmimas iš motinos įsčių, perpjaunant jos pilvo sie­
neles, yra viena iš seniausių operacijų. Ją žinojo dar seno­
vės indai. Kai natūraliai gimdyti b ū d a v o n e į m a n o m a , tai­
kytas šis būdas. Tai buvo daroma jau taip seniai, kad net
mituose r a n d a m e pasakojimų apie šią operaciją.
S a k o m a , kad taip gimė Asklepijas. Kai jo neištikimo­
sios motinos Koronidės kūnas b u v o padėtas ant laidotu­
vių laužo, H e r m i s išėmė iš jos kūno kūdikį!
Ne tokia baisi istorija pasakojama persų legendoje. Joje
miela mėnuliaveidė karaliaus Salo ž m o n a vos nenumirė,
kadangi nešiojo labai didelį kūdikį. Tačiau Zaratustros
šventikas išgelbėjo jai gyvybę. Jis davė jai nuskausmina­
mųjų, po to perpjovė jos pilvą ir išėmė kūdikį Rustaną. Po
operacijos šventikas rūpestingai susiuvo pjūvį, kuris tuoj
pat užgijo. U ž a u g ę s Rustanas tapo persų Herakliu!
Iš pradžių — taip b u v o beveik du tūkstančius m e t ų —
„cezario pjūvis" reiškė vaiko i š ė m i m ą iš mirusios motinos
įsčių. P i r m ą kartą šį terminą pavartojo Plinijus. Jis ir iškėlė
tą klaidingą mintį, kuri kartais vis prisimenama, kad per
cezario pjūvį pasaulį išvydo Julijus Cezaris. Todėl visi vė­
lesni tokie g i m d y m a i b u v o vadinami jo vardu. Tačiau Ce­
zario rašyti laiškai savo motinai paneigia šią versiją.
Labiausiai tikėtina, kad šis terminas kilo Scipijaus Af­
rikiečio, pirmojo Cezario giminės nario, laikais. M o t i n a mi­
rė dar j a m n e g i m u s . Tačiau jo gyvybė b u v o išgelbėta
„išpjaunant" jį iš mirusios motinos kūno. Visi buvo tokie
laimingi dėl šio „nenatūralaus" gimimo, kad įvykiui prisi­
minti b u v o parinktas tinkamiausias berniuko vardas, reiš­
kiantis „išpjautąjį" — lotyniškai caedere — Caesar (Ce­
zaris). Vardas tapo toks garbingas, kad daugelio šios
dinastijos kartų vyrai priimdavo jį kaip pavardę.
Pagal r o m ė n ų įstatymą cezario pjūvis pasidarė priva­
lomas prieš g i m d y m ą mirusiai moteriai. Jos pilvą reikėjo
nedelsiant perpjauti, kad b ū t ų išgelbėtas vaikas. S a k o m a ,
kad įstatymą išleido pirmasis R o m o s valdovas N u m a Pom-
pijus (714 m. pr. Kr. išrinktas karaliumi). Ir tai vadinosi
„Lex C a e s a r e a " („Imperatoriaus į s t a t y m a i " ) . Štai iš kur at­
sirado dar ir dabar tebevartojamas pavadinimas, nors
Vaikai 83
m ū s ų laikais jis reiškia vaiko išėmimą, prapjovus gyvos
motinos pilvą.
Pirmieji d u o m e n y s apie tai atsirado tik šešioliktaja­
me amžiuje. Ši chirurginė operacija b u v o atlikta ne gy­
dytojo ar pribuvėjos, o sutuoktinio. J a k o b a s Nuferis iš
Zigershaufeno susirūpinęs stebėjo, kokį s k a u s m ą tenka
iškęsti jo nėščiai žmonai. Net trylika pribuvėjų nepajėgė
palengvinti jos kančių.
Pats J a k o b a s kastruodavo kiaules ir galbūt jo darbo pa­
tirtis bei iniciatyvumas padrąsino jį „griebtis š i a u d o " ir
paimti likimą į savo rankas. Prapjovęs ž m o n o s įsčias aštriu
skustuvu, jis išėmė sveiką berniuką. O ji ne tik atlaikė ope­
raciją, bet ir (neišsigandusi sunkumų, be jokių komplika­
cijų) p a g i m d ė dar šešis vaikus. Savo tėvo priimtas berniu­
kas sulaukė net septyniasdešimt septynerių metų!
Pirmasis cezario pjūvis buvo aprašytas visai ne medi­
cinos veikale. Jį antrajame amžiuje paminėjo Svetonijus
knygoje „[Pirmųjų] dvylikos Cezarių gyvenimai". Ji buvo
išspausdinta 1506 metais su pomirtinį cezario pjūvį vaiz­
duojančia iliustracija. Šioji b u v o tokia populiari, kad tapo
antrojo leidimo frontispisu.
Bamba
Nėra tokios ž m o g a u s kūno dalies, dėl kurios atsiradimo ir
paskirties n e b ū t ų diskutuojama. To neišvengė ir bamba.
Vienas turkų mitas pasakoja, kad, Dievui sukūrus pir­
mąjį žmogų, velnias pamatė jo darbą ir, demonstruodamas
savo panieką, nusispjovė ant ž m o g a u s pilvo. Alachas tuoj
pat suprato, jog šis velniškas poelgis gali labai pakenkti jo
kūriniui. Todėl, negaišdamas laiko, kad blogis nespėtų pla­
čiai pasklisti, jis nukneibė n u o pilvo šią užkrėstą d ė m ę .
Taip pas ž m o g ų atsirado b a m b a .
Teologai buvo rimtai susirūpinę, ar A d o m a s b u v o
sukurtas su šia svarbia žyme, atsiradusia dėl vaiko jung­
ties su motina. Per amžius netilo ginčai šiuo „bambos klau­
simu".
Dievas, kaip skelbė viena filosofijos teorija, nieko
nedaro be reikalo. Todėl jis niekada n e b ū t ų davęs Ado­
mui nieko nereikalingo. Taigi b a m b a atsirado vėliau, kai
84 KAI]
1
PRASIDĖJO SEKSAS
g i m d y m a s virto žemišku reikalu. O kiti teigė, kad išmin­
tingasis Dievas pagalvojo apie ateitį, todėl iš anksto apdo­
vanojo ž m o g ų bamba, be kurios šis nebūtų tobulas.
Kai kurie didieji skulptoriai ir dailininkai kreipė didelį
dėmesį į šią kūno dalį. Jie vaizduodavo ž m o g ų ir su ja, ir
be jos, kartais, n e b ū d a m i tikri dėl jos kilmės ir bijodami
išreikšti savo n u o m o n ę tuo klausimu, protingai ją prideng­
davo, kad žiūrovas, vadovaudamasis savo vaizduote, pats
nuspręstų, ar ji ten yra. Tai buvo tikrai gudriai sugalvota,
o gal tik iš bailumo. Kartais tokia „priedanga" b ū d a v o iš­
sidraikę Ievos plaukai.
Mikelandželas Siksto koplyčioje labai aiškiai išreiškė,
kad A d o m a s turėjo b a m b ą . Tačiau net ir jo šlovė nepadėjo
išspręsti šio klausimo. 1646 metais seras Tomas Braunas
atmetė „autentiškus Andželo ir kitų piešinius" ir pasiro­
dė, jog yra užkietėjęs b a m b o s priešininkas! Jei A d o m a s
turėtų bambą, vadinasi, tai reikštų, kad Dievas b u v o eik­
votojas, dalijęs „nereikalingas dalis be reikalo ir paskir­
ties".
Sis apskritas įspaudas pilve tapo tikru dėmesio centru.
Jis neliko nepastebėtas ir budistų vienuolių. Kai ž m o n ė s
suprato, kokias gyvybines funkcijas atliko bamba, jie pra­
dėjo ieškoti visatos b a m b o s , kuri būtų kosminio masto. Tai
visatos centras.
Keletą legendų apie ž m o n i ų keliones, ieškant pasaulio
bambos, turėjo Naujosios M e k s i k o s zuniai. Graikai pasa­
kojo, kad ją surado du D z e u s o pasiųsti ereliai. Skrisdami
vienodu greičiu iš priešingų pasaulio kraštų — rytų ir va­
karų, jie susitiko p a č i a m e jo centre. Jis buvo pažym ėtas
šventu kūgio formos akmeniu, kuris vadinosi oniphalos —
graikiškai tai reiškia „ b a m b ą " .
Įvairių mitologijų atstovai pašventindavo savo išrink­
tas vietas žemėje kaip jos b a m b ą . Manyta, kad tai bus cen­
trinė prisikėlimo vieta: graikai ja laikė A p o l o n o šventyklą
Delfuose, hebrajai — Morajaus kalną, indai — Delį, o mu­
sulmonai — M e k ą .
Kaip ir bamba, bambagyslė buvo laikoma gyvybės cen­
tru. Z u n i ų mitologijoje karo dievas vaizduojamas su (iš­
drožtos lazdelės formos) bambagysle, išsišovusia į dešinę
iš jo kūno. Daugelis tautų su b a i m e žiūrėjo į ją. Senovėje
žmonės galvojo, kad net ir tada, kai bambagyslė atlikdavo
Vaikai 85
savo funkciją palaikyti vaiko gyvybę, jos įtaka tolesniam
žmogaus gyvenimui n e s u m a ž ė d a v o . Ji likdavo paslaptin­
gai su j u o susijusi ir buvo „išorinės sielos" dalis.
Pirmykštėje visuomenėje bambagyslę dažniausiai nu­
traukdavo tėvas. Jis ją nukąsdavo arba perpjaudavo aštriu
akmeniu, b a m b u k o peiliu. O Kinijoje ją iki r a u d o n u m o
įkaitinta geležimi nupjaudavo pribuvėjos.
Po to bambagyslę paslėpdavo tam tikroje vietoje. Kar­
tais įtrūkusioje uoloje, kartais m e d ž i o viršūnėje arba dre­
vėje (specialiai tam jį įskėlus), o kartais užkasdavo į žemę.
Buvo m a n o m a , kad taip bambagyslės turės magišką po­
veikį.
Svahiliai palaidodavo bambagyslę po ta pačia trobele,
kurioje gimdavo kūdikis. Jie tikėjo, kad tai veiks kaip ga­
lingas magnetas — kaip n a m ų švyturys, rodantis kelią, kur
likimas vaiką benublokštų. Majai užkasdavo bambagyslę
kovų lauke. Jie tvirtai tikėjo, kad taip berniukas užaugęs
taps narsus karžygys. Siaurės Amerikos hupos genties in­
dėnai įkeldavo bambagyslę į j a u n ą medelį, nes manė, kad
šio m e d ž i o ateitis atspindės kūdikio laukiantį likimą. Peru
inkai bambagyslę kaip žinduką duodavo sergantiems vai­
kams. Čiulpdami kūdikiai turėjo pasveikti. Senovės ger­
manai net sumaitindavo bambagyslę vaikui, kuris kažka­
da buvo per ją maitinamas. Pagal jų prietarus tai turėjo
suteikti kūdikiui išminties.
Kitur buvo tradicija bambagyslei vietą parinkti pagal
tai, ko tikimasi iš vaiko. Pavyzdžiui, kad berniukas gerai
laipiotų po medžius, jo bambagyslę įkeldavo į vieno iš jų
viršūnę. O kad mergaitė būtų šeimininkė, jos bambagyslę
padėdavo po girna.
Kita vertus, tėvai labai saugojosi, kad bambagyslės ne­
pakliūtų į piktųjų jėgų rankas ar n e b ū t ų suėstos žvėrių,
nes tuomet vaiką galėjo ištikti didžiulė nelaimė. Negeros
jėgos galėjo užkalbėti kūdikį, ir jis užaugęs įgytų gyvuliš­
kų savybių. Jokiu būdu nebuvo galima išmesti bambagys­
lės į jūrą ar į laužą. Jei taip atsitiktų, vėliau tie vaikai pa­
skęstų arba sudegtų.
Taip pat buvo tikima, kad nė vienas ž m o g u s negali vi­
siškai nutraukti šios gyvybės žarnos. Jos magiškas, o gal
net ir lemiamas poveikis ž m o g a u s likimui buvo nuolat jau­
čiamas.
86 KAIP P R A S I D Ė J O S E K S A S
Abortas
Abortas buvo žinomas jau pirmykštėms gentims. Todėl tai
tikrai nėra vadinamųjų „įmantrių" ar civilizuotų m o t e r ų
užgaida, kurios, n o r ė d a m o s likti laisvos, nutraukia nėštu­
mą. Jis taip pat n e b u v o d a r o m a s vien dėl netekėjusios mer­
ginos noro išvengti n e s a n t u o k i n i o v a i k o . Be to, abortų
nedarydavo įtartinose vietelėse, jų neatlikdavo „profesio­
nalai", kurie galėdavo nusižengti iškilmingai priesaikai ar­
ba šalies įstatymams.
Priešingai, dažniausiai abortas buvo v i s u o m e n ė s sank­
cionuota ir net genties primesta pareiga. Tai vienas iš gen­
ties v a l d y m o m e t o d ų . Kartais, atsikračius nepageidauja­
mo vaisiaus, galėdavo išgyventi arba išvengti nelaimių ne
tik moteris, bet ir visas jos klanas. Be to, j a u prieš tūkstan­
čius m e t ų jas skatindavo tos pačios priežastys, dėl kurių ir
šiuolaikinės moterys daro abortus.
Vis dėlto n u o pat p r a d ž i ų jie b u v o vertinami labai skir­
tingai. Juos arba pateisindavo ir r e k o m e n d u o d a v o , arba
smerkdavo ir griežtai bausdavo, kad nusižengta draudi­
mui. Viskas priklausė n u o visuomenės ir aplinkybių.
Senovėje priežastys, skatinančios daryti abortą, b u v o
pačios įvairiausios. P a k a n k a m a i svarbus atrodė ir noras iš­
likti, kurį dabar mes v a d i n a m e e k o n o m i n i u faktoriumi.
Pavyzdžiui, nėščios n o m a d ų moterys bijodavo, jog jų
klajojančios gentys jas paliks. K a d išsaugotų savo gyvy­
bes, jos atsikratydavo vaisiaus.
Si praktika p a d a ž n ė d a v o per b a d m e č i u s , kartais net
įgaudama žiaurų kanibališką pobūdį. Yra žinoma, kad mo­
terys sumaitindavo pašalintą g e m a l ą kitiems savo išbadė-
jusiems vaikams.
Pirmykštės v i s u o m e n ė s versdavo m o t e r į atsikratyti
vaisiaus, jeigu jos pastodavo n u o „ n e g e r o " vyro. Tai b u v o
vergas, priešiškos genties narys, belaisvis ar „velnio apsės­
tasis". Visi jie galėjo ne tik įžeisti gentį, bet ir sukelti di­
džiulį pavojų jos gerbūviui, o gal net ir išlikimui. Kitur
būdavo v e n g i a m a kraujomaišos ar nesantuokinės tėvystės,
n ė š t u m o dėl išprievartavimo.
O kai kurios moterys teigdavo arba b ū d a v o kaltina­
m o s tuo, kad jų vaikų tėvai yra ne paprasti mirtingieji, o
Vaikai 87
pragaištingos dvasios. Todėl jos p a g i m d y t ų ne žmones, o
monstrus. Taigi abortas b u v o mažiausia bendrijai gresianti
blogybė.
Todėl daug abortų daryta dėl prietaringos b a i m ė s . Jei
mergina dar n e b u v o įšventinta į gentį, ji neturėjo teisės
gimdyti vaikų.
Abortas taip pat b u v o ir vienas seniausių „ g i m d y m ų
skaičiaus r e g u l i a v i m o " b ū d ų (labai skausmingas ir pavo­
jingas). Jį dažnai taikydavo ne tik dėl mažesnio gimstamu­
mo, bet ir dėl e k o n o m i n i o s a u g u m o . Taip v i s u o m e n ę b u v o
galima apsaugoti n u o pražūtingai didelio gyventojų skai­
čiaus.
Moterys abortus darydavo ir iš tuštybės. Jos nenorėjo,
kad dėl motinystės susidarkytų jų gražūs kūnai.
Didelę reikšmę turėjo ir profilaktinės priemonės. Abor­
tai daryti ir tuomet, jei motina b ū d a v o laikoma per jauna
ar per sena. Graikų civilizacijos klestėjimo metu Platonas
pateisino abortus, jei vaiko tėvui buvo daugiau nei pen­
kiasdešimt penkeri, o motinai — per keturiasdešimt metų.
Kai kurių pirmykščių kultūrų moterys atsikratydavo vai­
siaus, nes bijojo g i m d y m o . Jų b a i m ė tuomet numirti b u v o
daug stipresnė už motiniškus jausmus.
Dažnai pasitaikydavo pirmojo n ė š t u m o n u t r a u k i m ų .
M o t e r y s matė, kaip kitos g i m d y d a m o s miršta. Todėl ti­
kėjo, kad, atsikračius pirmojo vaiko, kiti n ė š t u m a i bus
lengvi, kad tai paruoš dirvą b ū s i m i e m s g i m d y m a m s .
N ė š t u m o ir laktacijos periodais lytiniai santykiai b u v o
griežčiausiai draudžiami. Motinos dėmesys turėdavo būti
sutelktas tik į naujagimį, meilė kūdikiui turėjo būti stip­
resnė už bet kokį seksualinį geismą ar pasitenkinimą. Be
to, baimintasi, kad lytiniai santykiai n e p a k e n k t ų besivys­
tančio g e m a l o kūnui ar sielai. Jie daugiau n e b e b u v o „ge­
ri", todėl jų reikėjo vengti.
Biblijoje abortas p a m i n ė t a s tik vieną kartą, ir tai visiš­
kai atsitiktinai. Skyriuje pasakojama apie nėščios moters
sužalojimą, dėl kurio ji prarastų savo negimusį vaiką, —
apie persileidimą (Iš 2 1 , 2 2 — 2 3 ) . Jei moteris liktų gyva,
užpuolikas atsipirktų bauda. Už prarastą vaiką būtų nu­
statyta pinigų s u m a . Tačiau, jei moteris numirtų, jis bū­
tų n u b a u s t a s mirties b a u s m e : turėtų atiduoti „gyvybę už
gyvybę".
2740
88 K A I P PRASIDĖJO S E K S A S
Tai b u v o netikslus atpasakojimas skyriaus, kuris vaiz­
davo abortą kaip nusikaltimą ir pagonišką bjaurastį. Baž­
nyčia, n u o Tertuliano laikų, jį smerkė, o vėliau šis pasmer­
kimas b u v o įtrauktas ir į valstybinius įstatymus. G i m d y ­
mo vengimas buvo tolygus žmogžudystei. Nesvarbu, ar
gyvybė b ū d a v o n u t r a u k i a m a jai susiformavus, ar dar
besiformuojant. „Kiekvienas vaisius gyvena jau su savo
siela." Tik vienu klausimu n u o m o n ė s nesutapo — kada
gemalas t a m p a ž m o g u m i , t.y. kada k ū n a s susijungia su
siela. Tertulianas teigė, kad b e r n i u k o e m b r i o n e siela apsi­
gyvena praėjus keturiasdešimčiai dienų po pastojimo.
Mergaitei tekdavo laukti net iki aštuoniasdešimties!
Abortų darymo laikas ir būdai, kaip ir jų priežastys,
buvo patys įvairiausi.
M e t ą abortui įvairios gentys parinkdavo skirtingai. Tai
galėjo būti daroma beveik bet kurioje n ė š t u m o stadijoje.
Pašalinti g e m a l ą genčiai b u v o m a ž i a u pavojinga n e g u
vaikžudystė.
Iš p r a d ž i ų moterys pačios b a n d y d a v o darytis tokią
operaciją. Vėliau šį darbą p e r ė m ė genties „ b o b u t ė s " ir ži­
niuoniai, kurių m o n o p o l i n ė teisė jį atlikti kartais b ū d a v o
labai griežtai s a u g o m a . O vėliau ir pribuvėjos taip „paį­
vairindavo" savo darbą.
Seniausi abortų d a r y m o būdai a p ė m ė tiek burtus ir už­
keikimus, tiek ir labai efektyvią chirurgijos techniką.
Be abejo, n e b u v o pamiršta ir p a n a š u m o magija. Tipiš­
kas jos pavyzdys yra moliūgo kepimas ant laužo. Manyta,
kad gemalui atsitinka tas pats, kas ir šiam nykstančiam
vaisiui.
Kartais moterys atsitūpdavo ant kokio nors magiško
augalo ir įsivaizduodavo, kad praras kūdikį. Galbūt j o m s
taip ir atsitikdavo — tiesiog psichosomatiškai.
Buvo įprasta kokiu nors b ū d u suveržti moters liemenį.
Ją suspausdavo draugai arba ji apsijuosdavo specialiu „ri­
bojančiu diržu", kurį kaskart vis labiau susiverždavo. Yra
žinoma ir žiauresnių atvejų, kai nėščią merginą iki pusės
užkasdavo į žemę, kol vaikas plėstis negalinčiame pilve
uždusdavo.
I 'nikai 89
Stebėdami aplinką, pirmykščiai ž m o n ė s kūrė naujus
metodus. M a t y d a m i , kaip moterys persileidžia dėl nelai­
mingų atsitikimi] arba k i l n o d a m o s per sunkius krovinius,
jie dažnai sėkmingai tai pritaikydavo.
Kai kurios moterys m u š d a v o sau per pilvą, ir ne tik
rankomis ar kumščiais, bet ir a k m e n i m i s . Kartais nėščio­
sios įsibėgėjusios trenkdavosi į uolas arba šokdavo iš dide­
lio aukščio.
Kitas gerai žinomas abortų b ū d a s — gerti įvairius vais­
ius ir naudoti tepalėlius.
Senovės abortų specialistai neretai pasirinkdavo ir me­
chanines priemones. Paprasčiausias jų instrumentas b u v o
smaila lazdelė, kurią įkišdavo į vaginą. O kartais jie tie­
siog rankomis sugriebdavo ir p a s m a u g d a v o besivystantį
gemalą.
Psichoanalitikai ir psichiatrai pateikė keletą įdomių
spėjimų apie pasąmonines abortų priežastis. Jie sako, kad
tai slaptas, bet stiprus moters noras iškastruoti savo vyrą,
kurio ji, pati to n e s u v o k d a m a , nekenčia.
Gimdoje augantis embrionas jai atrodo kaip didžiulis
penis, kuris, užuot po kurio laiko ištrauktas, lieka viduje.
Iš pradžių jai tai patinka, ji jaučia ekstazę, mėgaudamasi,
kaip jis didėja. Tačiau vėliau šiuos j a u s m u s pakeičia dar
didesnis pasitenkinimas jį išimant ir sunaikinant — pada­
rant abortą. Tai jos m i n t y s e ir vaizduotėje atitinka vyro
iškastravimą. Argi abortas neatima iš jo vaiko? J u k galuti­
nis šio v e i k s m o rezultatas pademonstruoja tėvystės impo­
tenciją.
N e p a i s a n t plataus pritarimo, v i s u o m e n i n i ų sankcijų ir
nurodymų, neabejotinai b u v o ir tokių b e n d r u o m e n i ų , ku­
rios abortą smerkė, j u o bjaurėjosi, už jį bausdavo. J o m s tai
atrodė baisus nusikaltimas, dėl kurio galėjo nukentėti visa
gentis. Pavyzdžiui, senovės Indijoje abortas b ū d a v o lygi­
namas su B r a h m o s n u ž u d y m u . Vakarų gotų baudžiamasis
kodeksas jį vertino kaip nusikaltimą valstybei.
 90 KAIP P R A S I D Ė J O S E K S A S
D a u g reiškė ir tai, kiek laiko b u v o gemalui ir jo sielai,
ar jis tebuvo laikomas tik „medžio gabalu".
Ž m o n ė s m a n ė , kad gali Įžeisti dievus, kilti potvyniai,
sausros ir ištikti kitokios stichinės nelaimės. J i e m s atrodė,
kad tai galėjo sukelti gemalo dvasia. Netekusi buveinės ji
klajodavo aplink, p e r s e k i o d a m a gyvuosius ir n o r ė d a m a
jiems atkeršyti. K a d ją n u r a m i n t ų ir išvengtų nelaimių,
ž m o n ė s turėjo atlikti specialius apsisaugojimo veiksmus.
Abortą turėjusi moteris buvo tabu. Jos ne tik vengda­
vo, bet net ir nubausdavo. Jos vyras turėjo teisę su ja išsi­
skirti, o gentis — ją išvaryti. Tokią moterį galėdavo už­
plakti arba, pagal asirų ir actekų kodeksus, paskandinti
arba pamauti ant baslio.
Nelikdavo nenubausti ir tie, kurie jai p a d ė d a v o atlikti
šį baisųjį darbą. Jie turėdavo sumokėti didžiulę baudą, pa­
skersti kelis savo gyvulius arba atlaikyti kūnišką b a u s m ę .
Tokia sena aborto istorija rodo, kad vaikai ž m o n ė m s
visais laikais buvo ir džiaugsmas, ir našta. Kildavo nema­
žai problemų, kai susidurdavo jų asmeniniai interesai su
genties gerove, tėviški j a u s m a i su didžiuliais prietarais, sa­
vanaudiškas m ą s t y m a s su religinėmis tradicijomis. Paga­
liau ir tada niekas nesikeitė, kiekvienas pats turėjo spręsti,
kas teisinga, o kas ne, kas yra gėris ir kas yra blogis.
Kontracepcija
Nors „ g i m d v m ų reguliavimas" yra šiuolaikinė mada, ta­
čiau ji buvo pradėta praktikuoti dar seniausiose kultūrose.
Net pirmykštės gentys žinojo apie tai. S k a m b a keistai, nes
jos nebuvo susipažinusios su visais „ g y v e n i m o faktais" ir
nesuvokė tėvo tikrojo v a i d m e n s . N o r s jos tikėjo, kad vaiko
atsiradimą sukeldavo dvasios ir kitokios išorės jėgos, ta­
čiau vyrai neliko nepastebėti. Ž m o n ė s jau senokai pradėjo
suvokti, kad tarp lytinio akto ir vaiko g i m i m o yra kažkoks
ryšys.
N a u d o t ų p r i e m o n i ų gausybė ir įvairovė iš tiesų įspū­
d i n g a . D a r labiau stebina tai, kad tarp daugybės ne-
\ nikai 91
veiksmingų prietarų b u v o ir tokių m e t o d ų , kurie, žinoma,
patobulinti, taikomi šiuolaikinei kontracepcijai. Be abejo,
jie b u v o atrasti po ilgų b a n d y m ų ir daugybės klaidų.
Pirmykščiai ž m o n ė s bandė reguliuoti g i m d y m u s dėl
įvairių priežasčių. D a u g reikšmės turėjo magija, religija,
higiena, profilaktika ir e k o n o m i k a . Buvo ir šiuolaikiniams
ž m o n ė m s aktualių priežasčių.
Viskas prasidėjo n u o to, kad reikėjo reguliuoti gyven­
tojų skaičių. G y v e n a m o s i o s vietos ir išteklių trūkumas jau
ir pirmykščius ž m o n e s vertė ieškoti būdų, kaip apriboti
savo atžalų skaičių.
Ž i n o m a , iš pradžių dažniausiai b ū d a v o pasirenkami
abortai ir vaikžudystė. Pergyventas nėštumas ir g i m d y m o
skausmai bei kančios skatino moteris imtis kokių nors
p r i e m o n i ų tolesniems n ė š t u m a m s išvengti. Kita svarbi
kontracepcijos priežastis buvo mirties b a i m ė . Moterys
prisimindavo savo mirusius vaikus arba matytas per gim­
dymą mirštančias motinas.
Su savo vyrais santykiaujančios moterys ir, žinoma,
prostitutės gerai m o k ė d a v o išvengti n ė š t u m o . Vis dėlto
gentyse, kuriose lytiniai santykiai tarp nesusituokusių jau­
nuolių n e b ū d a v o draudžiami, nesantuokinis vaikas būda­
vo merginos a m o r a l u m o rodiklis. Pavyzdžiui, kai kuriose
Rytų Afrikos gentyse vaikinai ir merginos miegodavo ben­
drose lūšnose, tačiau jaunuoliai rūpestingai praktikuoda­
vo „lytinio akto n u t r a u k i m ą " .
Pagaliau, o tai b u v o ne m a ž i a u svarbu, didžiulę reikš­
mę turėjo ir ritualiniai motyvai.
Senovėje moterys b u v o m o k o m o s įsikišti į vaginą ko­
kią nors kliūtį, kuri neleistų spermai pasiekti kiaušidės.
„ E k s p e r t a m s " (žiniuoniams ar gydytojams) gal ir n e b u v o
aiškūs fiziologiniai dalykai, tačiau kažkoks instinktas ar
dalinės žinios rodė jiems teisingą kryptį.
Pirmieji išlikę n u r o d y m a i , kaip reguliuoti gimdy­
mus, siekia keturis tūkstančius m e t ų . Jie surašyti papiruse,
1889 metais atrastame K a h ū n e , Egipte, 1850 m. pr. Kr. Įdo­
mu, kad įvairūs ten siūlomi būdai yra šiuolaikinės techni­
kos prototipai. R e k o m e n d u o j a m a , kad moterys į vaginą įsi­
kištų į g u m ą panašią medžiagą. Kitas būdas — tai pirmo-
 92
KAIP PRASIDĖJO S E K S A S
sios „ ž e l ė " — medaus ir sodos mišinio pritaikymas. Nepa­
mirškime ir ankstyvųjų žvakučių, kurios buvo g a m i n a m o s
iš krokodilo mėšlo!
Eberso papiruse (1500 m. pr. Kr.) rekomenduojama žva­
kutė pagaminta iš meduje ir akacijos dervoje išmirkytos
korpijos. Afrikos čiabuviai išradingai g a m i n d a v o kištukus
iš visokių p r i e i n a m ų medžiagų: p r a d e d a n t plokštelėmis
bei rutuliukais, padarytais iš smulkintos žolės, ir baigiant
įvairiomis skiautėmis. T a l m u d o rabinai buvo vieni iš pir­
mųjų, pasiūliusių naudoti k e m p i n ę kaip absorbentą.
Be spermicidinių medžiagų, moterys naudojo ir kitas
priemones. Jau prieš tūkstančius metų moterys dezinfe­
kuodavo savo vaginą prieš ir plaudavo iš karto po lytinių
santykių. Tai darė ne dėl higieninių s u m e t i m ų , bet norėda­
mos išvengti pastojimo.
Sanskrito tekstas siūlė tam tikrą manipuliaciją peniu
ejakuliacijos m o m e n t u . Si technika vėliau tapo žinoma kaip
coitiis obstructus.
Savaime aišku, kad daugelis senųjų „ m o k s l i n i ų " tech­
nikų tebuvo tik prietarai. Pasaulyje yra didžiulė tokių pa­
vyzdžių gausybė.
Ž m o n ė s gerdavo specialiai p a g a m i n t u s viralus (grei­
čiausiai manė, kad kuo jie bjauresni, tuo veiksmingesni),
valgydavo tam tikrus patiekalus, rydavo putas iš kupra­
nugario burnos, be to, moterys virvėmis susiverždavo lie­
menį.
K i n ė s ant savo b a m b o s sudegindavo tris iš pelyno pa­
gamintus rutuliukus ir tą akimirką, kai jie virsdavo pele­
nais, jos pasijusdavo „saugios". Be abejo, magija taip pat
buvo labai svarbi: būdavo sakomi užkalbėjimai, nešiojami
amuletai, o dažniausiai — rišami mazgeliai.
Moterys taip pat tikėjo, kad tam tikri veiksmai ir stai­
gūs jų k ū n o judesiai gali išstumti sėklą arba kad specialios
padėtys lytinio akto metu padeda išvengti n ė š t u m o . Seno­
vės i n d ų tikėjimas skelbė, kad stipri saulės šviesa skatina
pastojimą, todėl n e n o r i n č i o m s pastoti b ū d a v o patariama
santykiauti tamsoje.
Kita reguliavimo p r i e m o n ė b u v o kvėpavimo kontrolė.
Tikėta, kad, moteriai sulaikius kvėpavimą ir likus visiškai
bejausmei, nebus jokių santykių p a s e k m i ų !
Vaikai 93
N u m a n o m o nevaisingumo trukmė priklausė nuo to, ar
dažnai taikytos įvairios tradicijos ir priemonės. Pavyz­
džiui, rišant mazgelius, kiekvienas jų reiškė vienerius me­
tus, todėl moteris lengvai galėjo reguliuoti (ji taip m a n ė )
savo vaisingumo periodus. O širokėzų genties indėnės ti­
kėjo, kad, per keturias dienas suvalgiusios tam tikro auga­
lo šaknį, jos visą gyvenimą nepastos.
Tiesiog neįtikėtina, kad moterys taip ilgai ir atkakliai
tikėjo tokiais prietarais.
Senoviniais tabu b u v o nustatytas ir ritmo metodas.
Tam tikrais savo menstruacinio ciklo periodais moteris bu­
vo laikoma tokia pavojinga, kad vyrai vengdavo kontaktų
su ja. Jie įsivaizdavo, kad šiuo „pavojingu" metu (prieš ir
iš karto po mėnesinių) moteris ypač lengvai pastodavo.
D a u g diskusijų sukėlė Australijos aborigenų subincizi-
jos paprotys. Taip sėkla nepatekdavo į vaginą. Tačiau iš
pradžių vyravusi n u o m o n ė , kad ji b ū d a v o daroma dėl
g i m d y m ų (vadinasi, ir ž m o n i ų skaičiaus) reguliavimo yra
nepagrįsta. Nors, pasak daktaro N o r m a n o E. H a i m s o (jo
„Medicininės kontracepcijos istorijoje"), dėl subincizijos
n e b ū n a o p t i m a l i ų sąlygų pastoti, tačiau tai nėra „tikra
apsaugos p r i e m o n ė " — tik „sumažina apvaisinimo gali­
m y b ę " . Šiuo papročiu n e b u v o siekiama tik reguliuoti gim­
dymus.
Visame pasaulyje n u o senų laikų buvo taikomas nu­
trauktasis lytinis aktas (visiškas p e n i o ištraukimas prieš
orgazmą). M a n o m a , kad ši kontracepcijos forma, kaip šei­
mos p l a n a v i m o priemonė, kilo iš biblinio personažo Ona-
no. Ta pati ištrauka cituota ir kalbant apie masturbaciją
(Pr 3 8 , 1 — 1 1 ) .
Šventasis Raštas apie tai kalba miglotai. Ten nepasaky­
ta, kaip O n a n a s išliedavo savo sėklą — nutraukdamas ly­
tinį aktą ar masturbuodamasis. Tačiau tuo rėmėsi R o m o s
katalikai, pasisakydami prieš bet kokį g i m d y m ų reguliavi­
mą (išskyrus ritmo m e t o d ą ) . Vyras turėjo pradėti vaiką, ir
tai b u v o vienintelis lytinių santykių pateisinimas. Todėl
visa, kas dirbtinai trukdė šį tikslą pasiekti, b u v o mirtina
nuodėmė.
Protestantizmas leidžia kontraceptines priemones nau­
doti medicininiais tikslais ir „kai aiškiai jaučiamos morali-

www.avatara.lt
nės priežastys" apriboti tėvystę, j u d a i z m a s ir islamas taip
pat neprieštarauja kontracepcijai, jei to reikia dėl terapinių
ar priverstinių priežasčių — nesvarbu, ar jos siejasi su mo­
tina, vaiku ar visuomene; nors, laikui bėgant, n u o m o n ė s
dėl šių situacijų, žinoma, keitėsi.
Be abejo, geriausias kontraceptinis metodas b u v o susi­
laikymas. Senovėje ž m o n ė s atlikdavo lytinį aktą tik spe­
cialiomis progomis.
Prezervatyvo istorija
Pradėsime nuo to, kad kontraceptinėmis p r i e m o n ė m i s daž­
niausiai naudodavosi tik moterys, ir visai aišku kodėl. J u k
pirmykščiai vyrai nesuvokė, kokį vaidmenį jie atlieka, kai
moteris pastoja. Be to, kadangi pastodavo tik moterys, bu­
vo m a n o m a , kad tik j o s ir gali to išvengti. Taip pat tikėti­
na, jog vyrai dėl savo e g o i z m o stengėsi, kad lytiniai san­
tykiai b ū t ų kuo malonesni. Apsisaugojimas jiems tapdavo
didžiuliu n e p a t o g u m u , todėl jį su d ž i a u g s m u palikdavo
moterims.
Prezervatyvai atsirado tolimoje praeityje. Tūkstančius
m e t ų prieš atrandant g u m ą j a u b u v o naudojami j ų proto­
tipai iš ankščių, odos, vėžlio kiauto ir medžiagos. Būdavo
naudojama visa, kas pakliūdavo po ranka. Kinai, pavyz­
džiui, gamindavo „sargius" iš tepaluoto šilko.
Iš pradžių jie b u v o naudojami visai ne tam, kad mo­
teris nepastotų. Si funkcija tik po tūkstantmečio tapo ant­
raeile. „Sargiai" turėjo saugoti vyro penį. Į tai b u v o atsi­
žvelgta ir kuriant seksualiąją pirštinę. Jie turėjo pridengti
jo brangųjį organą, kad šis n e b ū t ų sužeistas kovoje, kad jo
n e s u k a n d ž i o t ų jokie vabzdžiai ar neužpultų d e m o n i š k o s
jėgos. Kartais „sargiai" rodydavo rangą (kiekviena pakopa
turėjo savo spalvą!), kartais b ū d a v o kaip vaisingumo ap-
žavai ar papuošalai. Ne m a ž i a u svarbi b u v o jų paskirtis
patraukti dėmesį į šią reikšmingą kūno dalį.
Vienu metu prezervatyvai b u v o naudojami tik tam, kad
a p s a u g o t ų vyrus n u o sifilio ir gonorėjos. Tai mini Gabrie­
las Falopijus savo į ž y m i a m e veikale apie venerines ligas
„De m o r b o gallico". Jis teigia, kad pats išrado lininius „sar­
gius".
95
\ 'nikai
Prezervatyvo atsiradimas siejamas su senovės graikų
legenda, paminėta antrajame amžiuje Antonino Liberalio
parašytose „Metamorfozėse". Joje pasakojama, kad Kretos
karalius Mmojas, nors ir b u v o galingas, meilėje pasiseki­
mo neturėjo. Kaskart lytinių santvkių metu su sėkla jam
iššliauždavo visokios gyvatės ir išbėgdavo skorpionai, ku­
rie smarkiai sukandžiodavo jo meilužes. Dėl šios savo ne­
laimės jis žmona išsirinko Pasifaję. Ji buvo saulės dievo
Helijaus dukra (pats jos vardas reiškia „šviečianti vi­
s i e m s " ) , todėl jai niekas n e b u v o baisu.
Tačiau jo planai sužlugo. Jų sąjunga b u v o bevaikė dėl
tų bjaurasčių, kurios kaskart pasirodydavo, nors Pasifajės
ir nesužeisdavo.
Pagalba atėjo iš ten, iš kur jos mažiausiai tikėtasi. Tuo
metu r ū m u o s e gyveno A t ė n ų karaliaus dukra ir Kefalo
ž m o n a Prokridė. Ji b u v o priversta bėgti nuo savo vyro dėl
jo pavydo ir pykčio. G a l b ū t atsimokėdama už Kretos ka­
raliaus svetingumą, ji sugalvojo ir įgyvendino išradingą
planą.
Į vienos moters vaginą ji įkišo ožio pūslę ir pakvietė
geradarį karalių, kad tasai pasantykiautų su šia moterimi
ir taip atsikratytų visų gyvačių bei skorpionų, kurie kartu
su sėkla subėgtų į improvizuotą prezervatyvą. Po šio ban­
domojo akto j a m e neliko j o k i ų padarų, ir jis galėjo turėti
normalius santykius su savo ž m o n a .
Planas pasisekė, ir Pasifajė, pasinaudojusi šiuo būdu,
susilaukė su Minoju a š t u o n i ų vaikų: keturių s ū n ų ir ketu­
rių dukrų!
M a n o m a , kad ankstyviausioje „Metamorfozėse" liku­
sioje šio mito versijoje neteisingai pateikiamas vienas svar­
bus dalykas. Iš tikrųjų pūslė buvo ne įkišta į moters vaginą,
o užmauta ant karaliaus penio. Tai ir b u v o pats pirmasis
prezervatyvas.
Kitas p a d a v i m a s teigia, kad prezervatyvas atsirado
skerdykloje. Vienas mėsininkas, darinėdamas gyvulio žar­
nas, staiga sugalvojo jas panaudoti kaip profilaktinę prie­
m o n ę n u o venerinių ligų.
Sako, kad prezervatyvo aprašymas išgarsino vardą ir
septynioliktajame amžiuje Anglijoje gyvenusio gydytojo,
kuris taip pat laikomas jo atradėju. Kai kurie kalba, kad jis
.96 KAIP PRASIDĖJO S E K S A S
dirbo karaliaus Karolio II dvare. Yra ir tokia istorija, ku­
rioje pasakojama, kad prezervatyvą išrado pats karalius.
Jis b u v o didžiai susirūpinęs tuo, kaip išvengti nesantuoki­
nių vaikų. Karalius aptarė šią „ p r o b l e m ą " su savo rūmų
gydytoju K o n d o m u (angl. condom — „prezervatyvas"). Sis,
n o r ė d a m a s padėti jo didenybei, pradėjo eksperimentus bei
n u o d u g n ų mokslinį tyrimą ir galų gale išrado „instrumen­
tą", p a g a m i n t ą iš ėriuko žarnos. Atsidėkodamas už tokią
paslaugą, karalius suteikė gydytojui h e r c o g o titulą!
Kitoje istorijoje sakoma, kad dėl šio išradimo Kondo-
mas taip nevykusiai pagarsėjo, jog ž m o n ė s net nenorėjo
kreiptis į jį tikru vardu. Jo vardas taip nepadoriai skambė­
j o , kad gerasis daktaras turėjo jį pakeisti.
Iš tikrųjų n e d a u g kas žinoma apie K o n d o m ą . Kartais
jis v a d i n a m a s pulkininku. Neaišku, kaip tiksliai reikia tar­
ti jo vardą. Kartais jis vadinamas K o n d o n u , o kartais net
K o n t o n u . Galbūt ši asmenybė tebuvo tik prasimanymas.
Tai, kad daugelyje „šaltinių" jis laikomas prezervatyvo iš­
radėju, dar nieko neįrodo. D a u g u m a šį „faktą" tiesiog nu­
sirašė n u o kitų!
Yra ir kitų versijų apie tai, iš kur atsirado prezervatyvo
pavadinimas. Kai kurie m a n o , kad jis kilo iš K o n d o m o —
vieno Prancūzijos miestelio, esančio Ž e r o apskrityje. Jis bu­
vo įkurtas aštuntajame amžiuje, be to, yra garsus dėl ten
g a m i n a m o brendžio. Kiti teigia, kad žodis kilo iš persų,
graikų ar lotynų kalbų žodžių, reiškiančių slėpimą, apsau­
gą arba saugojimą.
Nesvarbu, iš kur kilo pats žodis. P i r m ą kartą prezerva­
tyvas kaip apsisaugojimo n u o n ė š t u m o priemonė panau­
dotas aštuonioliktajame amžiuje. Jis pakito prasidėjus ma­
sinei gamybai. Amerikietis Čarlzas Gudjeras ( 1 8 0 0 — 1 8 6 0 )
atrado, kaip vulkanizuoti gumą. Tai vėliau Britanijoje pa­
tobulino Tomas H e n k o k a s ( 1 7 8 6 — 1 8 6 5 ) .
Turbūt tik dėl seksualinių aplinkybių atsirado toks
keistas reiškinys. Paprastai šalys varžosi tarpusavyje dėl
autorystės teisių. Tačiau nė viena šalis nenori prisipažinti,
kad sugalvojo prezervatyvą. Anglai jį vadina „prancūzų
laišku", o prancūzai pažeria p a n a š ų komplimentą, vadin­
dami „anglų g o b t u v u " — capote anglaise (capote iš tikrųjų
reiškia „karinį apsiaustą").
Vaikai 97
Kova dėl gimdymų reguliavimo
Taigi kontracepcija prasidėjo labai seniai. Tačiau, nors bu­
vo beveik visiems žinoma, ją taikė labai nedaugelis. Daž­
niausiai tai b ū d a v o išimtys. Ir tik devynioliktajame amžiu­
je kontracepcija plačiai paplito.
Tačiau net ir pats agitavimas reguliuoti g i m d y m u s
susilaukė didžiulio etinio pasipriešinimo, sukėlė daugybę
aršių diskusijų ir sąlygojo policijos persekiojimą. Si ko­
va iš pradžių net buvo visai neteisingai suprantama. Tai
buvo susiję su įžvmiu anglų dvasininku T o m u Maltumi
(1766—1834).
Jis b u v o labai konservatyvus, griežtai laikėsi moralinių
normų, o bet kokia mintis, kad galima dirbtinai reguliuoti
gimdymus, jį baugino. Ir vis dėlto jis laikomas to pradi­
ninku! Net jo vardas buvo pritaikytas šiai filosofijai pava­
dinti. Daugelį m e t ų „ m a l t i z m a s " vartotas vietoj „gimdy­
mų reguliavimo" ir b u v o šio termino prototipas.
Viskas prasidėjo n u o to, kad Maltus nesutiko su savo
tėvo n u o m o n e dėl pasaulio ateities. Maltus vyresnysis bu­
vo Viljamo G o d v i n o pasekėjas ir optimistas iš prigimties,
todėl jis tikėjo, kad utopijas galima įgyvendinti. Atsikra­
čius barbariškumo, ž m o n ė m s turėjo ateiti Aukso amžius,
kur kiekvieno laukė laimė ir lygybė.
Maltus jaunesnysis, K e m b r i d ž o Jėzaus koledžo studen­
tas, su tuo nesutiko. Jis m a n ė , kad ž m o g a u s laukia tik skur­
das ir nelaimės, nes dėl gausėjimo žmonijai trūks maisto
produktų.
Savo a p m ą s t y m u s jis išdėstė (iš pradžių 1798 metais,
anonimiškai) leidinyje, kurį pavadino „Esė apie gyventojų
skaičiaus dėsnį ir kaip n u o jo priklauso visuomenės tobu­
lėjimas". Sis veikalas sukėlė didelį sąmyšį, ir netrukus pri­
reikė jo naujų (bei pataisytų) leidimų.
M a l t u s pabrėžė, kad prieštaravimai tarp gyventojų
augs, ir maisto p r o d u k t ų gausėjimo tempai sąlygos tik
ydas ir skurdą. Nekontroliuojama žmonija pradėtų dau­
gintis geometrine progresija, tuo tarpu prasimaitinimo šal­
tinių daugėjimo proporcijos b ū t ų tik aritmetinės. Reikėjo
rasti kažkokius „gerus vaistus" arba „saugią kontrolę",
kad n e g i m t ų tiek daug vaikų ir būtų išvengta tokių nelai-
 \'aikai 99
98 KAIP P R A S I D Ė J O S E K S A S

cukraus, kambaryje garindavo puodą su kava arba terpen­

mių kaip pasaulio perpildymas, epidemijos, karai, skurdas
tino vandeniu, ridendavosi laiptais arba kišdavo į g i m d ą
ir ydos.
virbalus...
Jo m a n y m u , vienintelis b ū d a s (kuri jis pirmą kartą pa­
Nors Margaret ir labai norėjo patarti moterims, kaip
siūlė antrajame savo knygos leidime) to išvengti b u v o gi­
išvengti nėštumo, jai pačiai trūko reikalingų žinių. Ji sten­
m i m ų apribojimas „moraline savitvarda". Jis norėjo pasa­
gėsi — bergždžiai — jų gauti skaitydama medicinos
kyti, kad santuoką ir visus lytinius santykius reikia atidėti
knygas. Šios pastangos vertė tuščiai praleisti daugybę
iki vyresnio amžiaus, o ir po santuokos pastaruosius ribo­
valandų bibliotekose. Pagaliau ji nuvažiavo į Europą, ir
ti. Dėl to šeimos turėtų būti mažesnės.
ten — Prancūzijoje — jai pasisekė surinkti visą reikalingą
Štai ką siūlė M a l t u s . G i m d y m ų reguliavimą, o ypač gy­
informaciją.
ventojų skaičiaus ribojimą kontraceptinėmis priemonė­
Grįždama n a m o Sanger jau buvo gerai pasirengusi ko­
mis, jis smerkė, nes tai b u v o bjauru ir neteisinga. Šitai jis
vai, tad iš karto ją ir pradėjo. Margaret suprato, kad būtina
išreiškė savo „ E s ė " 1816 m e t ų leidime: „Iš tiesų aš visa­
parinkti tinkamą p a v a d i n i m ą kontracepcijos kampanijai.
da... smerkiu visas dirbtines ir nenatūralias žmonijos regu­
Jis turėjo būti garbingas ir sudominti tiek asmenį, tiek ir
liavimo priemones dėl jų a m o r a l u m o ir dėl to, kad jos pa­
visuomenę. Sanger pateikė dvi versijas apie tai, kaip atsi­
naikina reikalingą stimulą g a m y b a i " .
rado terminas „ g i m d y m ų reguliavimas".
Nors Maltus to ir neskelbė, maltizmas užvaldė žmonių
Savo „ K o v o j e " ji pasakoja, kaip vieną vakarą su drau­
vaizduotę, ragindamas dirbtinai reguliuoti g i m d y m u s . Bu­
gais jos bute aptarinėjo šį klausimą. Visi pritarė, kad pava­
vo nebeprisimenama, kad iš pradžių šis judėjimas turėjo
dinimas „ m a l t i z m a s " daugiau nebetiko. Susirinkusieji pa­
visai kitokią prasmę ir siūlė kitokius būdus.
teikė daug pasiūlymų, tačiau iš karto visus a t m e s d a v o .
Tarp jų b u v o tokie pompastiški žodžiai, kaip sąmoninga
karta, laisvanoriška motinystė ir pan. Tolesnės diskusijos
Terminas „ g i m d y m ų reguliavimas" atsirado neseniai. apšvietė jų protus, ir jau b u v o siūlomi tinkamesni termi­
Pirmą kartą jis pasirodė 1914 m e t ų birželį. Jo autorė buvo
nai — šeimos reguliavimas, giminės reguliavimas ir, paga­
įžymioji kovotoja už m o t e r ų teises amerikietė Margaret
liau, g i m d y m ų skaičiaus reguliavimas. Galiausiai Marga­
Sanger.
ret parašė: „tai nušvietė m a n e visai netikėtai — g i m d y m ų
Margaret b u v o šeštas vaikas šeimoje. J o s motina mirė reguliavimas! M e s iš karto supratome, kad turime idealų
b ū d a m a keturiasdešimt aštuonerių, pagimdžiusi vienuoli­ pavadinimą".
ka vaikų. B ū d a m a m e d i c i n o s seselė, Margaret Sanger Tačiau savo „Autobiografijoje" (1939) Sanger jau neuž­
susidūrė su baisiausiomis Niujorko lindynių kvartalo gy­ simena apie tą savo nuostabią intuiciją, kurios dėka pa­
venimo pusėmis. Be to, jaunystėje jai didžiulę įtaką darė saulyje atsirado „ g i m d y m ų reguliavimas". Ji pasakoja, kad
tuo m e t u radikalios, revoliucinės gyvenimo, motinystės ir su draugais aptarinėjo tokius pavadinimus, kaip gyvento­
skurdo idėjos. Ją šokiravo daugybė nelegalių abortų, ku­ jų skaičiaus reguliavimas, giminės reguliavimas ir gimdy­
riuos teko matyti (šie dažnai baigdavosi tragiškai), ir tai, mų skaičiaus reguliavimas. Po to kažkas pasakė, kad
kad moterys n e g a u d a v o jokios informacijos, kaip išvengti žodžio „skaičius" visai nereikėtų. Pasirodė, kad g i m d y m ų
nėštumo. reguliavimas ir b u v o tai, ko jie ieškojo.
Knygoje „ M a n o kova dėl g i m d y m ų r e g u l i a v i m o "
(1931) Margaret prisimena, kaip ji „nuolat" girdėdavo apie
„beviltiškas m o t e r ų p a s t a n g a s „susitvarkyti" savo reika­
lus". Jų metodai b u v o egzotiški, bevaisiai ir labai pavojin­
gi. Jos gerdavo žolių nuovirus, lašindavo terpentiną ant

8 Jokūbas b u v o ir Lijos, ir Rachelės vyras. Dovydas, prieš
Šeimyniniai
ryšiai
Poligamij a
odis „ poli ga mi ja " dažnai s u p r a n t a m a s neteisin­
Ž gai arba klaidingai vartojamas. Įsivaizduojama,
kad jis taikomas tik vyrams, turintiems kelias
ž m o n a s , o tai iš tiesų v a d i n a m a poliginija. Poliga­
mija taip pat yra ir tokia santuokos forma, kai moteris turi
keletą vyrų — kitaip vadinama poliandrija.
Taigi poligamija reiškia, kad tiek vyras, tiek mote­
ris turi daugiau negu vieną partnerį. P a v a d i n i m a s yra
iš dviejų graikiškų žodžių: polys („daug") ir ęamos („san­
tuoka").
Poliginija
Poliginija sudaryta iš dviejų žodžių: polys („daug") ir gyne
(„moteris"). Etimologinės gyne šaknys reiškia „vaikų gim­
dytoją".
Tais laikais, kai b u v o rašomas Senasis Testamentas, vy­
rui turėti keletą ž m o n ų buvo visuotinai priimtas paprotys,
todėl Biblija jo ir nekritikuoja. Bet kuris vyras galėdavo
vesti tiek moterų, kiek tik norėjo (ir pajėgė). Skaičių lem­
davo e k o n o m i n ė padėtis ir pasiūla. Tik iš stabmeldystės
b a i m ė s Biblija p e r s p ė d a v o karalius nelaikyti per daug
ž m o n ų . Karalystė galėjo nueiti neteisingu keliu, jeigu jos
būtų pagoniškos kilmės.
Šeimyniniai ryšiai 101
įsikurdamas Jeruzalėje, jau turėjo aštuonias žmonas. Salia­
monas, sakoma, jų turėjo septynis šimtus. Nors tai tipiškas
rytietiškas perdėjimas, jis rodo, kad tokiu turtu buvo žavi­
masi ir kad jis reiškė vyriškumą. Naujasis Testamentas taip
pat n e s m e r k ė poliginijos, o Koranas tik apribojo ž m o n ų
skaičių — jų turi būti ne daugiau kaip keturios.
Vis dėlto, nors ir b u v o leistina, poliginija labai priklau­
sė nuo aplinkybių.
Be abejo, dažniausiai daug moterų vesdavo labai sek­
sualūs vyrai, kartais negalintys pasisotinti su viena mote­
rimi. Be to, pirmykštė visuomenė labai ribodavo lytinius
santykius. Tam tikrais gyvenimo periodais moters nebuvo
galima liesti: per menstruacijas, n ė š t u m ą ir net laktaciją,
kuri kartais trukdavo net trejus metus. Šeimyniniai santy­
kiai per tą laiką visiškai „išsisemdavo".
Įgimtą vyrų įvairovės bei pokyčių p o m ė g į patenkino ir
seksas. J i e m s greitai atsibosdavo vienodumas, todėl kele­
tas ž m o n ų palengvindavo jų dvasines kančias. Be to, me­
tams bėgant, moterys jau nebūdavo tokios patrauklios ir
nepajėgdavo gerai atlikti savo vedybinių pareigų, todėl rei­
kėdavo gyvenimą paįvairinti jaunomis ž m o n o m i s . N o r s tai
ir svarbūs seksualiniai veiksniai, jie nebuvo vienintelė po­
liginijos priežastis.
Dėl karų labai s u m a ž ė d a v o vyrų, todėl daugpatystė
buvo geras b ū d a s prižiūrėti, kad n e b ū t ų („neįdarbintų")
m o t e r ų pertekliaus. Didinti gyventojų skaičių rūpėjo vi­
soms gentims. Dažnai pagrindinis v e d y b ų tikslas b u v o
gimdyti atžalas. Tačiau vaikas į pasaulį ateidavo ne iš kar­
to. Todėl, jei vyras d a u g m a ž vienu m e t u apvaisindavo
keletą m o t e r ų , gentis n u o to tik laimėdavo. Tai buvo dar
viena priežastis poliginijai atsirasti senosiose visuome­
nėse, kurios nuolat rūpinosi, kaip išlikti. Plutarchas taik­
liai palygino spartiečių santuoką su žirgynu, kurio pagrin­
dinis tikslas — sukurti kuo daugiau kokybiškų pali­
kuonių.
Jei pirmoji ž m o n a b ū d a v o nevaisinga (arba gimdė tik
mergaites), tai b u v o dar viena priežastis vesti naują žmo­
ną. Iš šios tikėdavosi berniukų.
 102 K A I P P K A S I D H J O SHKSAS
Vaikai užtikrindavo vyro giminės pratęsimą. Kuo dau­
giau jų turėjo, tuo tėvas reikšmingesnis b ū d a v o savo ben­
druomenėje.
Gyventi su keletu ž m o n ų b u v o prestiže) reikalas. Tik
galingieji ir turtingieji galėjo išlaikyti daugiau negu vieną
pačią. Be to, jos b u v o vertinga turto dalis. Vyras kartais
nepajėgdavo nusisamdyti p a p i l d o m ų darbininkų, bet jis
galėdavo vesti daugiau ž m o n ų , kurios jam dirbtų.
Stebėtina, bet moterys pačios labai didžiavosi, jei pa­
kliūdavo pas vyrą, jau turintį kitų ž m o n ų . Tik toks ypatin­
gas vyras, kaip jų, galėjo būti poliginistas! (Šiuolaikinė ma­
da turėti keletą a u t o m o b i l i ų labai primena tą senovišką
paprotį!)
Kai kurioms m o t e r i m s tai b u v o svarbu ne tik dėl repu­
tacijos. K a i p ir daugelyje kitų ž m o n i ų bendruomenių, pir­
moji ž m o n a šeimoje turėjo didesnes teises. Ji galėjo
mėgautis savo išskirtine padėtimi, dalydama n u r o d y m u s
savo „ j a u n e s n i o s i o m s " ir skirdama j o m s sunkias n a m ų
ūkio pareigas.
Dėl tokios padėties neabejotinai kildavo problemų. Rei­
kėdavo griebtis visokių gudrybių, norint užimti geresnę
vietą tiek n a m u o s e , tiek ir „lovoje". D ė l to kildavo pavy­
duliavimo ir n e s u t a r i m ų (tipiškas pavyzdys yra Lijos ir
R a c h e l ė s ginčas, kuri iš jų turėtų „šiąnakt" miegoti su savo
vyru).
Įvairiomis taisyklėmis, įstatymais stengtasi išvengti to­
kių komplikacijų bei n e m a l o n u m ų ir užtikrinti ramybę
poliginiškuose n a m u o s e . B u v o keletas būdų, kaip parody­
ti žmonai jos vietą. Dažniausiai b ū d a v o laikomasi vyres­
n i š k u m o taisyklės. Ta, kurią pirmąją išsirinkdavo (arba nu­
pirkdavo), ir tapdavo vyresniąja ž m o n a . Kitur daugiau
teisių suteikdavo žmonai, kilusiai iš aukštesnę padėtį už­
i m a n č i o s šeimos arba pirmai pagimdžiusiai palikuonį.
O štai M a h o m e t a s skelbė, kad tarp visų ž m o n ų turi būti
lygybė ir sąžiningas pasidalijimas.
Vedybinės teisės taip pat b ū d a v o tvarkingai paskirsty­
tos: kiekviena ž m o n a g a u d a v o tiek, kiek jai priklausė pa­
gal jos padėtį šeimoje.
Reikia prisiminti ir labai svarbų „prieglobsčio" meto­
dą. Ž m o n o s gyvendavo po vienu stogu arba kiekvienai
103
Šeimyniniai ryšiai
suteikdavo atskirą būstą. P i r m u atveju prireikdavo painios
ir sudėtingos organizacijos, iš kurios vėliau kilo h a r e m o
institucija. Antru atveju nė viena ž m o n a negalėjo perženg­
ti svetimo slenksčio, o vyras turėjo teisę aplankyti bet ku­
rią iš jų, kada tik įsigeisdavo.
B u v o n e m a ž a i ginčijamasi, kuri santuokos forma at­
sirado anksčiau: poliginija ar monogamija. Žinoma, kad
kartais jos abi egzistuodavo kartu. (Trečiasis senoviškas ve­
dybinės sąjungos tipas b u v o „giminės s a n t u o k a " , kurioje
keli vyrai gyvendavo su keliomis moterimis.)
Daugelis gyvūnų gyvena tik monogamiškai. Todėl vie­
nas sutuoktinis yra ne tik aukštesnės civilizacijos ar pa­
žangesnės moralės, bet ir g a m t o s išdava. Poligaminės arba
m o n o g a m i n ė s sąjungos dažnai būdavo pasirenkamos dėl
išorinių aplinkybių. Priverstinis, sankcionuotas ar tradici­
nis partnerių skaičius šeimoje priklausė nuo įvairių daly­
kų. Tarp jų b u v o seksualiniai poreikiai ir e k o n o m i k a , vy­
raujanti n u o m o n ė , turima pasiūla bei paklausa.
Svarbu ir tai, kad poliginija turėjo tam tikrų apriboji­
m ų . K a d ir kiek b ū d a v o surengiama karo žygių ar vagys­
čių, po kurių visada atsirasdavo naujų moterų, šių nieka­
da n e b u v o per daug. Be to, tik turtingi ir garbingi vyrai
turėjo privilegiją ir galimybę laikyti kelias žmonas. Paska­
tinta įstatymo ar dėl n e i š v e n g i a m ų aplinkybių, galutinai
įsivyravo m o n o g a m i n ė santuoka. Nors, žinoma, jos seksu­
aliniai apribojimai b u v o sumažinti, jei ne visiškai apeiti,
įsigyjant sugulovių.
Papildomos žmonos
Paprotys turėti sugulovių nusistovėjo seniai. Tai b u v o
įprastas gyvenimo būdas, laikytas beveik būtinybe. Ž m o ­
nos ir sugulovės tarpusavyje visada taikiai sugyvendavo.
Ž e m d i r b i ų visuomenėje vaikai b u v o didelis turtas, nes
teikė n e m o k a m ą darbo jėgą. Todėl moteris, kuriai nepa­
vykdavo jų pagimdyti, laikyta netinkama žmona. Taigi ji
būdavo suinteresuota surasti ką nors, kas vietoj jos gimdy-
 IIJ4 K A I P P R A S I D Ė J O SHKSAS
tų vaikus. Taip ir atsirado sugulovės. Pats žodis tai ir nu­
sako — „gulėjimas kartu".
Garsiajame H a m u r a p i o įstatyme smulkiai išvardytos
visos jos teisės, privilegijos ir pareigos. Išskirti du sugulo­
vių tipai: „jaunesnioji ž m o n a " ir „tikroji" sugulovė.
Vyras kartais pats išsirinkdavo sau p a p i l d o m ą ž m o n ą
arba ją — išmintingai — pristatydavo jo b e v a i k ė žmo­
na. Sugulovės teisės b ū d a v o tokios pačios, kaip ir žmonos.
Kita vertus, sugulovė b u v o tarnaitė, su kuria „ p o n a s " mie­
godavo, kad šioji p a g i m d y t ų sūnų. Dėl jo (sėkmingo) atsi­
r a d i m o ją atleisdavo n u o visų tolesnių įsipareigojimų.
Nėra abejonių, kad santuokinį gyvenimą įtakojo Babi­
lono tradicijos. S e n o v ė s hebrajai be skrupulų ir dvejonių
parsivesdavo į n a m u s sugulovę. Jos teisės visiškai prilygo
ž m o n o s teisėms. Tačiau jos užduotis buvo ne teikti sekso
m a l o n u m u s , o gimdyti vaikus. Jei ž m o n a b ū d a v o bevaikė,
ji labai to gėdydavosi ir, jei tik galėdavo, pati atvesdavo
savo vyrui tvirtą moterį vietoj savęs. Iš tokios sąjungos
gimę vaikai niekada n e b ū d a v o vertinami m a ž i a u negu
santuokiniai.
Taip Sara atvedė Abraomui Hagarą, o tarp dviejų Jo­
kūbo sugulovių vyko beveik vaikų g i m d y m o rungtynės.
Tačiau besirūpinant gyventojų skaičiaus didinimu, netru­
kus kilo ir didesnių hedonistinių norų.
Sugulovės tapo turtingųjų ir galingųjų prabangos
rodikliu. Biblija neslepia, k a d karalius D o v y d a s turėjo de­
šimt sugulovių. Jos buvo reikalingos jam ne tik „ n a m ų dar­
b a m s " , bet ir n a m ų ūkiui. Jo sūnus Saliamonas pralenkė
visus (biblinius) rekordus, savo hareme turėdamas tris šim­
tus sugulovių. O jo sūnus R o b o a m a s , kurio karalystės te­
ritorija, turtas ir galia b u v o labai sumažėję, įstengė išlaiky­
ti (tik!) šešiasdešimt.
Sugulovė, kuri atsirado kaip papildoma jėga ir vaikų
gimdytoja, laikui bėgant, u ž ė m ė (o kai kada — net m o n o ­
polizavo) ir vedybinę lovą — kaip (naujo tipo) meilužė,
seksualinių poreikių tenkintoja.
Haremas
Žodis „ h a r e m a s " (iš arabų k. Jmrim) pirmiausia reiškė „už
ribos" esančią teritoriją, ką nors „ d r a u d ž i a m o " ar „šven­
t o " . Tik vėliau šiuo žodžiu buvo pavadinti m u s u l m o n ų na­
m u o s e esantys m o t e r ų skyriai, kurie b ū d a v o įrengiami,
kad užtikrintų privatumą ir izoliaciją.
Tai buvo tik galutinė senos rytiečių tradicijos saugoti ir
izoliuoti moterį pakopa. Senovės graikai moters egzisten­
cijos simboliu laikė vėžlį: ji turėjo būti uždaryta tarp savo
n a m ų sienų.
Vos lytiškai pradėjusi bręsti mergina turėjo būti prižiū­
rima, jai nebuvo leidžiama rodyti savęs arba kokios nors
savo k ū n o dalies niekam, išskyrus jos vyrą, artimiausius
giminaičius, senukus, vaikus ar moteris. Dėl šios priežas­
ties kai kurios gentys senovėje reikalavo uždengti jų vei­
dus vualiais. M a h o m e t a s ne sugalvojo, o tik pritaikė ir pa­
šventino šį paprotį.
Pirmieji haremai buvo specialiai tik moterims skirtos
atskiros n a m o patalpos. Laikui bėgant, jie virto atskirais
sektoriais, kurie b u v o uždaromi ir atidžiai saugomi iš iš­
orės. O t o m a n ų imperijoje jie tapo tikrai unikalia instituci­
ja. Garsiausias haremas, be abejo, b u v o Konstantinopolio
seralis. (Žodis „seralis" reiškia ir turkų rūmus, ir haremą.
Jis kilo iš italų kalbos žodžio serraglio — „narvas lauki­
niams ž v ė r i m s " — ir persų kalbos žodžio serai — „pa­
statas" .)
Seralio h a r e m a s buvo visai atskiras pasaulis. Jis turėjo
nepralenkiamą administraciją. Kiekviena buitinė smulkme­
na buvo tiksliai apskaičiuota. Aukščiausias už tai atsakin­
gas a s m u o b u v o ne vyras, o moteris (sultono m o t i n a ) . Vie­
nintelė priežastis jai pasitraukti iš šio posto buvo mirtis.
Ištisas „kabinetas" su gerai paruoštu kontroliuojamu biu­
rokratiniu aparatu p a d ė d a v o jai eiti šias pareigas.
Didžiulė moterų ir (juodaodžių) eunuchų armija atlik­
davo daugybę įvairiausių užduočių. Jų pareigos b u v o aiš­
kiai apibrėžtos. Tai rodė pavadinimai: rūbų valdytoja,
papuošalų sargas, K o r a n o skaitovas, vonių prižiūrėtojas
ir t.t.
 706
KAII' PRASIDĖJO S E K S A S
N i e k a s iš anksto nežinodavo, kurią iš savo daugybės
ž m o n ų norės išsirinkti sultonas. Jeigu jo žvilgsnis ties ja
užtrukdavo ilgiau negu akimirką arba jeigu sultonas ap­
tardavo ją su savo tarnais, tai reiškė, kad atėjo jos eilė.
Tarp meilės ženklų buvo ir dar iškalbingesnis kvietimas.
Cia nereikėjo nei žodžių, nei žvilgsnių. Sultonas numesda­
vo nosinę, ir tuo b ū d a v o viskas aiškiai pasakyta.
Kai tik kurią nors ž m o n ą išrinkdavo (nesvarbu kaip)
sultono (laikinąja) favorite, ją tuoj pat atskirdavo nuo kitų
h a r e m o moterų ir d u o d a v o nuosavą svitą, sudarytą iš
e u n u c h ų ir vergų. Išrinktąją i š m a u d y d a v o , išskusdavo
intymių vietų plaukus, iškvėpindavo balzamais, gražiai
aprengdavo ir p a p u o š d a v o — visiškai paruošdavo „iškvie­
timui".
Kai ateidavo lauktas iškvietimas, ją nuvesdavo j sulto­
no miegamąjį, kuris b u v o labai reikšminga haremo dalis.
Ten ji vėl turėdavo laikytis nustatytų taisyklių. Sultonas
atsiguldavo į lovą pirmas. Tada išrinktoji ž m o n a prieidavo
prie kojūgalio, pakeldavo lovos užtiesalą ir paliesdavo jį
lūpomis bei kakta. Po to iš tos pačios pusės pradėdavo
slinkti į lovą, kol atsidurdavo šalia sultono...
Visą naktį kambaryje stovėdavo dvi vergės. Po nusta­
tyto laiko jas pakeisdavo kitos. Tai b u v o savotiškas „sar­
gybos keitimasis". Tačiau pagrindinė jų pareiga buvo pri­
žiūrėti du deglus, kurie šviesti turėjo per naktį: vienas prie
lovos, o kitas prie durų.
Kitą rytą sultonas išvykdavo pirmas. Jis apsivilkdavo
naujus rūbus, o vakarykščius kaip dovaną palikdavo „mie­
gančiai partnerei". Jai priklausė ir visi juose esantys pini­
gai, o kartais tai b ū d a v o labai n e m a ž o s s u m o s .
Po to žmona grįždavo į savo patalpas. Jeigu ji pasto­
davo, b ū d a v o paskelbiama m e t ų favorite. Jei pagimdyda­
vo sūnų, susilaukdavo didžiausios garbės ir malonių.
H a r e m a i vis tiktai n e b u v o tikras rojus ar „rytietiškasis
skanėstas". Jie tapdavo pavydo, ginčų ir intrigų arenomis.
Ir vis dėlto jie egzistavo daugybę metų, kol 1926 metais
Atatiurkas uždraudė poliginiją ir Turkijos įstatymai juos
panaikino. O dar 1909 metais sultonas Abdiul Chamitas II
savo h a r e m e turėjo 370 moterų ir 127 eunuchus.
107
Šeimyniniai ryšiai
Mormonų daugpatystė
Poliginiją vėl netikėtai atnaujinta Vakarų visuomenėje po
1830 m e t ų . Tada įsteigtos naujos Paskutiniosios dienos
šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios, m u m s žinomos mor­
m o n ų vardu, vadovai nutarė, kad tai D i e v o palaimintas
gyvenimo b ū d a s . Bažnyčios Įkūrėjas Džozefas Smitas grin­
dė daugpatystės instituciją pavyzdžiais iš Biblijos, teigda­
mas, kad tam pritarė Dievas. Jis dažnai vadindavo poligi­
niją „Jokūbo p a l a i m i n i m u " . M o r m o n ų teigimu, patirtis
įrodė, jog daugpatystė nėra nei amorali, nei žeminanti.
Priešingai, ji išvedė žmoniją iš „korumpuotos ir veidmai­
niškos s i s t e m o s " , į kurią ją b u v o įstūmusi „priverstinė mo­
nogamija".
Buvo m a n o m a , kad tikroji šio „apsireiškimo" ir teolo­
ginio aiškinimo priežastis buvo Džozefo Smito potraukis
moterims ir jo nesantuokiniai ryšiai. Kartą jis prisipažino
draugui: „kai tik aš pamatau gražią moterį, turiu mels­
tis, kad m a n būtų suteikta m a l o n ė " . Nors jis pats tai ir
neigė, tačiau sklinda gandai, kad jis turėjo penkiasdešimt
žmonų.
Iš pradžių m o r m o n a i neskelbė savo daugpatystės idė­
jų viešai. Jie puikiai žinojo, kad tokio p o b ū d ž i o viešumas
p a k e n k s jų jaunai bažnyčiai. Tačiau jų judėjimas plito, ir
jie pajuto, kad atėjo laikas pradėti skelbti savo gyvenimo
būdą.
1842 metais Adnis Džeikobas su Smito pritarimu išlei­
do pamfletą, kuriame siūlė poliginiją kaip dangaus palai­
mintą instituciją, puikiai pasiteisinančią šeimyniniame gy­
venime. Jis teigė, kad visame Šventajame Kašte nėra išsi­
skyrusių vyrų. Dėl šios priežasties vedybiniai nesutarimai
b u v o laikomi tikru prakeikimu. Nelaimingai vedęs vyras
vis tiek b ū d a v o verčiamas „glausti prie krūtinės gyvatę".
Tokia padėtis ne tik ž e m i n o vyro prigimtį, bet ir b u v o
„didžiulė n u o d ė m ė " bei „paleistuvavimas su ž m o n a " .
O kelios turimos ž m o n o s galėtų pataisyti tokią slogią
padėtį.
Be abejo, tai sukėlė didžiulį stabmeldžiais pravardžiuo­
j a m ų n e m o r m o n ų pasipriešinimą ir pajuokas. Trylikos pos­
melių eilėraštvje „Bakio rauda dėl ž m o n ų t r ū k u m o " b u v o
 108
KAIP P R A S I D Ė J O S K K S A S
pajuokiami šis naujas m o k y m a s ir apsireiškimas. Štai ti­
piškas posmelis:
Kažkada maniau, kad daug žinau,
Dabar matau, kad ne.
Kažkada maniau, kad tunu religiją,
Dabar matau, kad neturiu jokios:
Nes tunu tik VIENĄ VIENINTELĘ ŽMONĄ
Ir negaliu turėti daugiau;
O mokymas teigia, kad nebūsiu išganytas,
Jei nesurinksiu NORS PUSĖS TO, KAS MAN
PRIKLAUSO.
1852 metų rugsėjo 14 dienos specialiame „ D y k u m o s ži­
n i ų " leidinyje buvo paskelbta, kad Džozefas Smitas turėjo
savo „paskutinį apsireiškimą" dėl daugpatystės. N u o tada
tai turėjo būti oficiali m o r m o n ų bažnyčios doktrina, kuri
teigė: „jei koks nors vyras ves skaisčią merginą ir norės
vesti kitą, o pirmoji mergina su tuo sutiks, ir jeigu jos b u s
skaisčios merginos, neatsidavusios jokiam kitam vyrui, tai
jis bus išteisintas; jis nesvetimaus, ... jei turės dešimt mer­
ginų pagal įstatymą, jis negalės svetimauti, nes jos priklau­
sys jam..."
M o r m o n ų garbei reikia paminėti, kad vyras, norintis
turėti poligaminių ryšių, pirmiausiai turėdavo įrodyti, jog
yra dorovingo b ū d o ir ekonomiškai pajėgus išlaikyti kelias
žmonas.
Vis dėlto, kaip ir b u v o tikėtasi, dėl naujos viešai skel­
b i a m o s poliginijos kilo didžiulis protestas, įsiplieskė karš­
tos diskusijos ir ilgai trukusi kova. 1856 metais Filadelfijo­
je vykusiame susirinkime respublikonų partija patvirtino
savo p r o g r a m ą ir rezoliuciją, kurioje buvo s a k o m a , kad
„Kongreso teisė ir tiesioginė pareiga yra uždrausti visose
teritorijose šiuos du b a r b a r i z m o reliktus — poliginiją ir
vergovę..."
Federaliniai įstatymai p a s m e r k ė ir u ž d r a u d ė tokią
praktiką. Tačiau bažnyčia atsisakė paklusti ir paskelbė, kad
įstatymų leidimas yra nekonstitucinis ir pažeidžiantis reli­
gijų laisvę. Tačiau, kai 1890 metais Aukščiausiasis Jungti­
nių Amerikos Valstijų teismas palaikė vyriausybės politi­
ką, m o r m o n a m s teko pasiduoti. Tuometinis bažnyčios pre­
zidentas Vilfordas Vudrafas paskelbė naują įstatymą. Juo,
neva naujuoju dievišku įstatymu, poligamija atšaukta.
Šeimyniniai ryšiai 109
Poliandrija
Poliginiją yra žinoma visiems. Kelias ž m o n a s turintis vy­
ras buvo normalus reiškinys žmonijos istorijoje. Tačiau eg­
zistavo ir toks paprotys, kuris leido moterims vienu metu
turėti daugiau negu vieną vyrą. (Juk taip ir turėjo būti, nes
„visi yra lygūs"!) Šis reiškinys pavadintas poliandrija, su­
jungiant graikų kalbos žodžius polys („daug") ir audros
(„vyras").
Poliandrija buvo praktikuojama jau senovėje, nors ir ge­
rokai mažiau už poliginiją. Ši sąjungos forma buvo žinoma
visame pasaulyje: Aliaskoje (tarp eskimų), Malabare, Hi­
malajuose (todų gentyje), Afrikoje (tarp bantų) ir P i e t ų
Amerikos regionuose.
Poliandrijos institucija nebuvo atsitiktinė, ją sąlygojo
keletas veiksnių. Akivaizdžiausia priežastis (ir net būtiny­
bė) ta, kad vyrų buvo daugiau negu moterų. Taip atsitik­
davo gentyse, kuriose b ū d a v o aktyviai praktikuojama mo­
teriškoji vaikžudystė. Tai pasitaikydavo ir tokiose vietose,
kur klimatas moterims b u v o per daug atšiaurus.
Vyrų neturtas taip pat daug reiškė. Vienas vyras ne­
galėdavo pats išlaikyti ž m o n o s . Dėl tokių e k o n o m i n i ų
priežasčių b ū d a v o p r i i m a m a s kitas sprendimas — partne­
rystė. Keli vyrai dalydavosi bendros ž m o n o s išlaikymo
išlaidas.
Trečiasis veiksnys b u v o g i m d y m ų reguliavimas, kai dėl
ribotos teritorijos ir maisto atsargų trūkumo n e b u v o gali­
ma turėti daug vaikų, o abortas ar vaikžudystė grupei bu­
vo nežinomi ar negalimi.
Dar viena poliandrijos priežastis atsirasdavo vyrui
tapus impotentu arba jeigu jis dėl savo amžiaus nebegalė­
davo apvaisinti moters. Kad galėtų pagimdyti ir turėtų ver­
tingą n e m o k a m ą darbo jėgą, ž m o n o s su džiaugsmu priim­
davo antrą, o prireikus ir trečią sutuoktinį. Tokiomis ap­
linkybėmis jos pirmasis vyras vargiai galėdavo prieštarauti.
Poliandrijos pretekstas buvo ir didelis rūpinimasis
savo ž m o n a . Nors taip atsitikdavo tik išimtiniais atvejais.
Jeigu vyrai išvykdavo iš n a m ų ilgam laikui, pavyzdžiui,
j karą, medžioklę ar ganyklą, jiems b ū d a v o ramiau, jei na­
mie likdavo ž m o n ą prižiūrintis „kolega".
 no KAIP P R A S I D Ė J O S E K S A S
Ž i n o m a , poliandrijos institucija turėjo būti gerai apgal­
vota ir turėti griežtas taisykles. Pirmiausia reikėjo nuspręs­
ti, kaip išsirinkti „bendravyrius". D o m i n a v o dvi sistemos:
broliškoji ir nebroliškoji. Pirmuoju atveju visi vyrai būda­
vo broliai; vyriausias iš jų b u v o pirmuoju moters vyru, o
kiti prisijungdavo prie „šeimos", kai tik sulaukdavo lyti­
nės brandos. Antruoju atveju pasirinkimas b ū d a v o daug
sudėtingesnis.
B u v o svarbu ir tai, kurio iš jų padėtis visuomenėje
aukštesnė, kad galėtų būti vadinamas vyresniuoju vyru.
Ši problema dažniausiai spręsta chronologiškai. Broliškoje
sistemoje, be abejo, vyriausias brolis ir tapdavo vyriausiuo­
ju vyru. Visiems vaikams tokioje šeimoje galiojo vienodos
taisyklės. Kartais vyriausiasis vyras būdavo laikomas visų
jų tėvu. Kiti tėvai šių teisių neturėjo, j u o s vadindavo „dė­
d ė m i s " . Pagal kitą paprotį paskirdavo vaikams atskirus tė­
vus. Tačiau net ir tada nebuvo atsižvelgiama į jų biologinę
kilmę. Vyras, atlikęs tam tikrą ceremoniją septintąjį moters
n ė š t u m o mėnesį, tapdavo tėvu.
K a d b ū t ų išvengta pavydo ir pykčio, reikėjo nustatyti
santykių laiką ir vietą. Laikytasi griežtų grafikų. Broliško­
joje poliandrijoje broliai-vyrai gyvendavo po vienu stogu,
o su jais ir jų bendra ž m o n a . Visi b ū d a v o viena laiminga
šeima. Kitur žmona dažniausiai gyvendavo atskirai ir iš
eilės priiminėdavo savo vyrus.
Poliandrija b u v o labai sudėtinga sistema, kuriai reikėjo
ypač geros organizacijos.
Žaliaakis monstras
Meilės karalystėje pavydas visada b u v o galinga jėga. Ji
kartais net v a d i n a m a „proto t i r o n u " . Biblijos „ G i e s m i ų
giesmėje" apie pavydą sakoma, kad jis yra žiaurus kaip
mirtis, ir lyginamas su karštomis ugnies liepsnomis.
Larošfuko analizavo šią emociją ir atrado joje daugiau
savimeilės n e g u tikros meilės. Jau senovėje pripažinta, kad
pavydas yra galingas psichologinės kilmės seksualinis sti­
muliatorius. Antrajame amžiuje graikų satyrikas Lukianas
viename iš savo „Kurtizanių dialogų" vaizduoja, kaip vie-
Sciim/uiniui n/Sini m
na „lengvabūdė m e r g i n a " gudriai kursto savo jauno klien­
to aistrą, psichologiškai žaisdama ir keldama jo pavydo
jausmus.
„Žaliaakiu m o n s t r u " pavydą pavadino Šekspyras tra­
gedijoje „Otelas". Tokia metafora turėjo savitų kilmės prie­
žasčių. K a ž k a d a ž m o n ė s manė, kad iš pavydo galima
pažaliuoti (iš čia ir atsirado toks posakis). Tigrai, katinai ir
kiti kačių šeimos gyvūnai, prieš u ž m u š d a m i savo aukas,
žaisdavo su jomis, įbedę į jas hipnotizuojančias žalias akis.
Pavydas iš tiesų vra naikinantis jausmas — tai neapykan­
tos ir aistros, pasibjaurėjimo ir meilės mišinys. Todėl
negailestingas žaliaakių kačių žvilgsnis prieš susidorojant
su grobiu b u v o pritaikytas ž m o g a u s pavydui daug seniau,
negu apie jį prabilo Šekspyras.
Ši spalvinga kalbos figūra padėjo atsirasti dar vienai
tradicijai. Kai iš Rytų į Europą pirmą kartą pateko tamsiai
žalias nefritas, kilo įvairių prietarų, susijusių su jo okulti-
ne jėga. Pavyduliautojai trindavo jį į miltelius ir gaminda­
vo meilės gėrimus, kurie turėjo garantuoti, kad jų myli­
mieji bus ištikimi.
Antipatija uošvei
Vienoje istorijoje pasakojama, kaip veterinaro paprašė nu­
pjauti šuns uodegą. Šeima su b a i m e laukė atvykstančios
uošvės, todėl niekas (net šuo, vizgindamas uodegą) netu­
rėjo pranašauti, kad ji atvyks!
Iš jokio kito giminaičio n e b u v o tiek šaipomasi, kiek iš
uošvės. Jei surinktume viską, kas buvo pasakyta apie ją
arba prieš ją, susidarytų stori daugiatomiai raštai.
A d o m a s buvo vadinamas laimingiausiu vyru, nes ne­
turėjo uošvės. Ją visais laikais šmeiždavo pačiais įvairiau­
siais būdais. R o m ė n ų satyrikas Juvenalis sakė, kad reikia
„pamiršti visas viltis dėl taikos, kol gyva jūsų uošvė". Ke­
lios kalbos (tarp jų ir vokiečių bei anglų) turi net tokią
baisią nevykusią patarlę: „Gera uošvė — mirusi u o š v ė " .
Vienoje r u m u n ų patarlėje ji per žaidimą garsais (soacm —
pocima aera) lyginama su „karčiomis v y n u o g ė m i s " .
112 t : \ I P PRASIDĖJO SHKSAS
Si beveik visuotinė antipatija uošvei neatsitiktinė. Jau
miręs įžymus Amerikos humoristas ir dramaturgas Džor­
džas Eidas teisingai pastebėjo, kad iš tikrųjų juokai apie
uošves buvo visai nejuokingi. Tai labai rimta.
Viskas prasidėjo labai seniai n u o pirmykštės neišmanė­
liškos baimės. Džeimsas Freizeris aprašė šį visuotinį ir bai­
sų požiūrį, kaip vieną ž i n o m i a u s i ų antropologijai. Ir jam
tikrai nepritrūko pavyzdžių šiam teiginiui pagrįsti.
Pirmykštėje visuomenėje b e v e i k visur b u v o v e n g i a m a
uošvės, skyrėsi tik išraiškos būdai.
Taip elgėsi Australijos aborigenai, Afrikos čiabuviai,
Amerikos indėnai ir M e k s i k o s majai. Kai kur uošvei ir žen­
tui b u v o draudžiama žiūrėti vienam į kitą, o kartais net ir
kalbėtis. Jeigu j i e m s reikėdavo pabendrauti, b ū d a v o pasi­
telkiami „tarpininkai".
Žento akivaizdoje uošvė užsidengdavo savo veidą. Jei­
gu jų keliai netikėtai susikirsdavo, žentas tuoj pat turė­
davo pasislėpti, kad išsisuktų n u o susitikimo. Kai kurie
įstatymai j i e m s d r a u s d a v o gyventi v i e n a m e būste. Sis
draudimas kitur būdavo sušvelninamas: g y v e n d a m o s po
vienu stogu, abi pusės turėdavo maitintis atskirai.
Žentas jokiu b ū d u negalėjo pamatyti n u o g ų uošvės
krūtų: tai buvo labai pavojinga ir net galėjo sukelti ligą.
Tuomet padėdavo tik odinis uždangalas, kurį nelaimingas
žentas tuoj pat jai nusiųsdavo. Dėvint kaip šiuolaikinę
liemenėlę, b u v o galima apsisaugoti n u o pavojingos „ra­
diacijos".
Dažnai b u v o m a n o m a , kad vien tik įspėjimų neužten­
ka, todėl visi, pažeidusieji uošvės tabu, susilaukdavo griež­
čiausios b a u s m ė s . J u o s kažkuriam laikui ištremdavo iš sto­
vyklos, jie turėdavo išsiskirti su ž m o n a , o kartais b ū d a v o
priverčiami nusižudyti, arba j i e m s viešai b ū d a v o įvykdo­
ma mirties b a u s m ė !
Todėl uošvės k o m p l e k s o šaknys slypi žiloje senovėje
ir yra gerai įsitvirtinusios žmoni PI pasąmonėje. Kaip rodo
šie keli pavyzdžiai, tai b u v o susiję su įvairiausiais kontak­
tais — n u o atsitiktinio žvilgsnio iki paprasto žodžio.
Z i g m u n d a s Froidas teisingai pastebėjo, kad dėl gausy­
bės tokių taisyklių egzistavimo ir s m u l k m e n i š k o jų laiky­
mosi turėjo sustiprėti ir atsakomosios jėgos.
Šeimyniniai ryšiai 113
lš visų pasiūlytų teorijų įtikinamiausia atrodo ta, kuri
teigia, kad uošvės b u v o stengiamasi išvengti dėl intymaus
kontakto — lytinių santykių — baimės. Tai b u v o kraujo­
maiša, kėlusi beveik antgamtinį siaubą. Tokia šventvagys­
tė ne tik įžeistų dievus, ji užtrauktų didžiulę nelaimę visai
giminei, genčiai ar klanui.
Galbūt uošvė b u v o atskirta draudimais dėl pasąmoni­
nės traukos ir meilės-neapykantos dvilypumo, j a u n u o se­
no reiškiamo „kokia motina, tokia ir dukra". Ar tai galėjo
nors truputį sulaikyti abi šalis, kad šios neįsivaizduotų
savo uošvių milžinėmis ž m o g ė d r o m i s ?
Štai taip, bandant išvengti uošvės (pirmykštės visuo­
m e n ė s m a n y m u — dėl gyvybinių priežasčių), atsirado
šiuolaikinė antipatija jai. Aiškinimas, kad motina nori būti
naudinga, kad ji jaučia „poreikį būti reikalinga" ir todėl
nuolat kišasi į j a u n ų porų gyvenimą (be to, grasina su­
griauti jų šeimą), tėra tik šiuolaikinis b a n d y m a s pagrįsti
dar žiloje senovėje atsiradusį psichopatologinį požiūrį.
Dar įdomiau tai, kad žmonijos istorijos pradžioje ir pa­
čioje Biblijoje prakeiktas yra „tas, kuris guli su savo uoš­
ve", — uošvė juk užima aukštesnę padėtį.
Moubitas Rūtas jai (o ne savo meilužei, kaip dažnai
klaidingai m a n o m a ) paskyrė šiuos nepaprastus žodžius:
„Neleisk m a n palikti tavęs ir nebesekti tavęs: nes kur tu
beeitum, aš eisiu su tavimi, ir kur tu beapsistotum, aš bū­
siu su tavimi...".
Skyrybos
Nors skyrybos neturi nieko b e n d r o su tuo, „kaip prasidėjo
seksas", tačiau šis n u o pat p r a d ž i ų b u v o labai svari jų prie­
žastis. K a d ir kaip keista, skyrybos net pirmykštėje visuo­
menėje turėjo savo griežtas taisykles.
Skyrybų galimybė, ž i n o m a , priklausė n u o visuomenės
požiūrio į vedybas. O k a d a n g i šios įvairiuose pasaulio
kraštuose būdavo vertinamos vis kitaip, tad ir skyrybos
traktuotos skirtingai.
Kai kuriose izoliuotose pirmykštėse gentyse santuoka
tebuvo tik trumpalaikis ryšys, kurį vargu ar į m a n o m a
 KAIP PRASIDĖJO SKKSAS
pavadinti santuoka. Todėl skyrybos nekeldavo jokių dve­
jonių ar moralinių įsipareigojimų, ir gentis nesikišdavo į
poros reikalus. Buvo galima išsiskirti, kada tik panorėjus.
Kai kurios Pietų Amerikos gentvs santuoką nutrauk­
davo lygiai taip pat lengvai, kaip ir sudarydavo. Tokios
trumpalaikės vedybos b u v o populiarios tarp U n g a v o s es­
kimų. O jeigu reikėdavo „skyrybas pagrįsti", užtekdavo
pačių paprasčiausių priežasčių. Majų skyryboms pakako
tik šiek tiek daugiau negu paprasto išsižadėjimo. Šie seno­
vės Meksikos gyventojai galėjo palikti savo sutuoktinius
dėl visai paprastų dalykų. Viename ispanų d o k u m e n t e pa­
rašyta, kad „buvo vyrų, kurie vesdavo dešimt ar dvylika
kartų, o m o t e r y s taip pat turėjo vienodas teises palikti
savo vyrus". Visai kitoje pasaulio dalyje — M a r k i z o sa­
lose — poros galėjo paprasčiausiai „atrišti m a z g ą " . Viena
iš pusių tiesiog išeidavo ir niekada negrįždavo. Kartais
kompaniją palaikydavo jų meilužiai. Maoriai taip pat ne­
turėjo skyrybų institucijos. Jei pora nesutardavo, moteris
grįždavo į savo n a m u s . Senovės graikai leisdavo skirtis, jei
sutuoktiniai jausdavo, kad atskirai jiems būtų gyventi ge­
riau arba kad jie galėtų rasti tinkamesnį g y v e n i m o draugą.
Tačiau tai tebuvo išimtys. Dažniausiai vyravo n u o m o ­
nė, kad ž m o n a yra vyro nuosavybė, kurią jis nusipirkdavo
arba užkariaudavo. Todėl tik jo vieno sprendimas lemda­
vo jos likimą. Jis galėdavo jos atsisakyti be j o k i ų pasiaiški­
n i m ų . Tuomet skyrybos prilygdavo jos išvarymui.
O jeigu reikėdavo pateikti skyrybų priežastis, tai nesu­
darydavo s u n k u m ų . Dažniausiai vyrai s u r e i k š m i n d a v o
seksą: jo perteklių ar stoką, neištikimybę ar nevaisingumą.
Seksas buvo be galo svarbus. Nesantuokiniai moterų
ryšiai laikyti didžiausiu nusikaltimu. Kita vertus, iš san­
tuokos buvo laukiama palikuonių, o jei ž m o n a neatlikda­
vo šios pareigos, ji n e t e k d a v o visų savo teisių, {vairiose
kultūrose skyrėsi tik laikotarpis, po kurio, taip ir nesusi­
laukusi vaikų, šeima galėdavo iširti.
Be abejo, įvairios čiabuvių grupės sugalvodavo daugy­
bę kitokių priežasčių, kad vyras galėtų atsikratyti savo pa­
čios. Tačiau nė viena iš jų n e b u v o tokia svarbi ir dažna
kaip seksas. M e n k e s n ė m i s priežastimis laikytas ž m o n o s
Scimiininini n/šiai 115
tingumas, jos blogas būdas, n e k l u s n u m a s , n e m o k ė j i m a s
gaminti valgio. Kartais užtekdavo ir to, kad ž m o n a vyrui
tiesiog nusibosdavo.
Senovės Kinijos įstatymai (kaip rašoma „Li C h i n " ) lei­
do vyrui skirtis dėl septynių priežasčių. Jis galėjo išvaryti
savo žmoną, jeigu ji nekreipdavo d ė m e s i o į tai, ką sako
vyro tėvai, jei n e p a g i m d v d a v o vaikų, svetimavo, buvo pa­
vydi, sirgo gėdinga liga, b u v o labai plepi arba pagauta
vagiant. Tačiau vyras turėjo iki mirties gyventi su savo
žmona — nesvarbu, kokia ji b u v o ar kaip elgėsi — jeigu ji
trejus metus gedėjo savo uošvių, jeigu jo šeima po vestu­
vių praturtėdavo arba jeigu ji neturėdavo kur išeiti.
Kaip rašė Plutarchas, R o m u l a s griežtai draudė žmonai
palikti savo vyrą, tačiau leido vyrui išsiskirti su ja, jeigu ji
„nuodvdavo savo vaikus, pasidarydavo jo raktų dublika­
tus arba s v e t i m a u d a v o " .
O kai kuriuose kraštuose b u v o atvirkščiai. S p r e n d i m o
teisę turėjo moteris, todėl tik ji galėjo nutraukti santuoki­
nius įsipareigojimus.
Pavyzdžiui, jei kai kurių Afrikos genčių moterys dėl
pačių nerimčiausių priežasčių arba išvis be jų norėdavo
nutraukti savo santuoką, j o m s tereikėdavo išeiti. Kitur
(Centrinėje Afrikoje) moterys turėdavo pagrindą išsiskirti,
jeigu jų vyrai nesiūdavo j o m s drabužių, neatlikdavo savo
darbų arba per ilgai negrįždavo n a m o .
Knygoje „Šiaurės vakarų Melanezijos laukinių lytinis
gvvenimas" Bronislavas Malinovskis pasakoja apie Mela­
nezijos moteris, kurios be sąžinės g r a u ž i m o palikdavo
savo vyrus, jei tik įsimylėdavo kitą. Kartą lankydamasis
pas trobrianus, jis susidūrė su jauna, „trykštančia sveikata,
gyvybingumu ir t e m p e r a m e n t u " žmona, kuri paliko su­
tuoktinį ir grįžo į savo n a m u s „vien todėl, kad jai nusibo­
do j o s vyras".
Kita skyrybų kategorija b u v o jau „ p a ž a n g e s n ė " . Vyrai
ir moterys turėjo lygias teises, ir s a n t u o k ą b u v o galima
nutraukti tik abiem p u s ė m pritarus.
Pavyzdžiui, actekų įstatymai leido vyrui išsiskirti, jei­
gu jo žmona b u v o bevaikė, jeigu ji b u v o irzli arba neatlik-
www.avatara.lt KAIP PRASIDĖJO SHKSAS
davo savo pareigų n a m u o s e . Kita vertus, moteris galėjo
palikti savo vyrą, jeigu jis blogai su ja elgėsi, nekreipė dė­
mesio, kad vaikai b ū t ų išsilavinę, arba jos p a k a n k a m a i ma­
terialiai neaprūpindavo.
Pagaliau buvo ir kitas kraštutinumas, draudžiantis sky­
rybas. Taip buvo ortodoksinėje Indijoje, Ceilone, Naujojoje
Gvinėjoje ir Malajų pusiasalyje. Ten santuokiniai ryšiai bu­
vo šventi ir nenutraukiami. Tik mirtis galėjo išskirti su­
tuoktinius. Kartais buvo m a n o m a , kad ir po mirties jie bus
kartu — visą amžinybę. Kai kur tokiai padėčiai palengvin­
ti vyrai, esant tam tikroms aplinkybėms, galėdavo neišsi­
skirdami su pirmąja ž m o n a vesti dar vieną.
Labai skirdavosi ir skyrybų procesas. Kartais užtekda­
vo tik sugrįžti į savo gimtuosius namus, o kartais abiem
sutuoktiniam specialiai sušaukdavo vyresnkyjų tarybą ar­
ba reikėdavo atlikti iškilmingą ritualą. Tarp šių dviejų
k r a š t u t i n u m ų b u v o gausybė tarpinių p a k o p ų . S e n o v ė s
Chaldėjoje ž m o n a turėdavo palikti vyrą, jeigu šis įteikda­
vo jai tam tikrą jos tėvui adresuotą laišką, o kai kuriose
Afrikos vietose užtekdavo ir paprastos nendrės! Skyrybos
galėdavo įvykti grąžinus už n u o t a k ą s u m o k ė t ą mokestį ar­
ba jo piniginį ekvivalentą (taip skelbė H a m u r a p i o įstaty­
m a s ) . Santuoka galėjo būti nutraukta ištariant t a m tikrą
formulę (pavyzdžiui, „tu ne m a n o ž m o n a " ) , surašant rei­
kalingą d o k u m e n t ą (senovišką „nuosprendį") ir pagal nu­
statytas taisykles iškilmingai p e r d u o d a n t jį kitai pusei.
Kai kuriose v i s u o m e n ė s e prieš galutinai išsiskirdami
sutuoktiniai turėdavo dar kartą apmąstyti savo sprendi­
m ą . Kontaktą tarp dviejų šeimų palaikydavo specialūs tar­
pininkai. Tik įsitikinę, kad nė viena šalis nesutinka atnau­
jinti santuokinių ryšių, jie palikdavo juos ramybėje. Palik­
tos m a o r i ų ž m o n o s turėjo atlikti tam tikrą ritualą prie
upės. Manyta, kad tai atvėsina jų aistrą ir numalšina jų
meilės ugnį.
Hebrajų Biblijoje skyrybos b u v o savaime supranta­
m a s dalykas. Čia jos atskirai n e a p r a š o m o s , tačiau kai ku­
riose taisyklėse paminėtos. Teigiama, kad skyrybos — tai
tik vyrams suteikta teisė. Ž m o n a laikoma jo nuosavybe.
Šeimyniniai ryšiai 117
Dekalogas, drausdamas geidžiamus objektus, ž m o n ą įvar­
dija asmenine nuosavybe, ji paminėta šalia kaimyno na­
mo, tarnų ir gyvulių, kurių negalima „geisti".
Biblijoje aprašomas atvejis (Įst 2 4 , 1 — 4 ) , kai išsiskyrusi
moteris antrą kartą išteka. Tačiau jeigu ji netenka savo ant­
rojo vyro (išsiskirdama arba likdama našle), jos pirmasis
sutuoktinis neturi teisės jos vesti vėl.
Nors tekstas palyginti trumpas, j a m e galima rasti daug
vertingos informacijos. Visų p i r m a j a m e paminėta, kad
skyryboms reikia kokių nors priežasčių, j o s galėjo įvykti
dėl ž m o n o s „bjaurumo", jeigu vyras „būtų dėl ko nors ja
n e p a t e n k i n t a s " arba „pradėtų jos n e m ė g t i " .
Be abejo, tada ž m o n ė s žinojo, ką reiškia šios frazės. Bet
vėlesnėms kartoms šio skyriaus n e a p i b r ė ž t u m a s teikė
daug peno diskusijoms. Pirmajame amžiuje gyvavusi Sa-
majaus filosofijos mokykla teigė, kad „bjaurumas" reiškė
ž m o n o s netyrumą bei svetimavimą. Hilelio mokykla puo­
lė į kitą kraštutinumą ir aiškino, kad ž m o n a galėjo neįtikti
vyrui bei išprovokuoti skyrybas bet kokiu, kad ir pačiu
paprasčiausiu, savo veiksmu. Pavyzdžiui, jis galėdavo ją
išvaryti, jeigu tik dėl jos kaltės pridegdavo maistas!
Tačiau paviršutiniškas santuokos n u t r a u k i m o priežas­
tis buvo sunku pateikti dėl šiame keturių sakinių paragra­
fe nurodytos antros sąlygos. Reikėjo parašyti „atsiskyrimo
raštą". Jau tada hebrajų Biblija reikalavo legaliai įteisinti
skyrybas. Tai buvo geras pretekstas vyrui apmąstyti savo
galbūt skubotą sprendimą. R u o š d a m a s šį oficialų raštą, jis
galėjo dar kartą blaiviai viską įvertinti.
J u d a i z m a s taip pat n e d r a u d ė skyrybų, tačiau jas smer­
kė. Vienas Talmudo rabinas išreiškė tipišką n u o m o n ę , kad
„pats altorius lieja ašaras, kai vyras skiriasi su savo jau­
nystės ž m o n a " . Dažnai cituojami žodžiai iš Malachijo pra­
našystės, kad Dievas nekenčia skyrybų (2,16). Visaip buvo
b a n d o m a išsaugoti ž m o n a s , nors nuo jų pačių niekas ne­
priklausė.
Dėl skirtingų Naujojo Testamento teiginių krikščionys
įvairiai vertino skyrybas. Pagal M o r k ų ( 1 0 , 1 — 1 2 ) Jėzus
visiškai pasmerkė skyrybas, neišskirdamas jokių pateisi­
nančių aplinkybių. N u o sutvėrimo pradžios Dievas sukū­
rė juos kaip vyrą ir moterį, kad jie taptų „vienu k ū n u " :
118 KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
„Todėl ką Dievas sujungė, ž m o g u s teneperskiria". Matas
( 1 9 , 1 — 9 ) taip pat teigia, kad Jėzus draudė skyrybas — „jei
ne dėl ištvirkavimo". Ir pagaliau šv. Paulius (1 K o r 7 , 1 2 —
16) nurodo, kad, vyraujant nesantaikai, tikintis gali išsi­
skirti su netikinčiu, jei to šis nori. Jis net gali dar kartą
susituokti, nes Dievas pašaukė ramybei.
Islamas, sekdamas Rytų papročiais, įtvirtino vyro „pri­
vilegiją" išsižadėti santuokos — be jokios priežasties ar
nuosprendžio. Jam tik reikėjo ištarti trumpą formulę. Daž­
niausiai tai būdavo tris kartus pakartota arabiška frazė „tu
laisva!"
Laikui bėgant, požiūris j skyrybas keitėsi ir dažnai at­
spindėdavo savo laikotarpio m ą s t y m o tendencijas. Pavyz­
džiui, nykstant romėnų civilizacijai, nepatenkinti vyrai ir
ž m o n o s visai neturėjo dėl ko nerimauti. Išsiskirti buvo la­
bai lengva ir paprasta, todėl jie abu galėjo mėgautis savo
laisve ir ieškoti laimės kitur. Viename šaltinyje aprašomas
vyras, išsiskyręs su savo žmona tik todėl, kad ji išvyko į
žaidynes be jo leidimo. Buvo sakoma, jog kai kurios mo­
terys savo metus skaičiuoja ne pagal kalendorių, o pagal
savo vedybas. Juvenalis yra paminėjęs atvejį, kai moteris
per penkerius metus ištekėjo aštuonis kartus. Ž m o n ė s
tuokdavosi begalę kartų.
Tačiau švytuoklė grįžo atgal, ir skyrybos, jei tik būda­
vo leidžiamos, įvairiose kultūrose pasidarė labai sunkiai
į m a n o m o s . Buvo sugalvota dar daugiau apribojimų ir tai­
syklių. Ir tai, ką kažkada buvo galima pasiekti visai leng­
vai ir be jokių įsipareigojimų ar kitos pusės kaltinimų,
jei tik vaikai nelikdavo be priežiūros, staiga tapo griežtai
kontroliuojama procedūra. Atsirado asmens sargybiniai,
nuosprendžiai, liudytojai, kaltosios pusės, „stigmos" ir ali­
mentai.
Iki mūsų laikų ratas padarė visą apsisukimą. Skyrybos
gali įvvkti dėl bet kokios priežasties arba išvis be jos. Kaip
ir senovėje gyvenusioms laukinėms gentims, dabar tik vie­
nam sutuoktiniui kartais užtenka pagalvoti, kad jam nusi­
bodo kitas. Perfrazuojant Oskaro Vaildo žodžius, galima
pasakyti, kad žmonės nori atsikratyti ne santuokos ryšių,
o jos pančių. Iš tiesų jie gali susijungti „geresniems ar blo-
gesniems laikams", tačiau jau mažai kas tai daro visiems
laikams.
9
Neteisėti
ryšiai
Išprievartavimas
šprievartavimas dabar laikomas vienu iš bjauriausių
I
lytinių nusikaltimų. M a n o m a , kad tai labai senas
būdas gauti žmoną. Vyrai nesistengdavo įkalbėti mo­
teris tekėti už jų, bet p a i m d a v o jas prievarta. Jie
pavogdavo jas iš kaimyninių genčių, išprievartaudavo ir'
nusigabendavo į savo n a m u s . Sios senoviškos tradicijos
atgarsių sutinkama ir gražiame šiuolaikiniame paprotyje
nešti savo nuotaką per slenkstį. Tai išlikusi tokio (sėkmin­
go) prievartavimo žygio baigiamoji dalis.
Neatsitiktinė ir angliško žodžio rapc („prievartauti")
etimologija. Jis kilo iš lotynų kalbos žodžio rapere, reiš­
kiančio „užgrobti", „nusinešti".
Sios senovinės „vedybos per prievartą" m u m s prime­
n a m o s ir legendoje apie Sabos moteris. Per festivalį jas
pagrobė R o m u l o vyrai, norėdami išprievartauti. Ir kai su­
pykę sabiečių tėvai bei vyrai išvyko atimti savo dukterų
bei ž m o n ų ir už jas atkeršyti, staiga viskas pasikeitė. Jie
išsirikiavo abipus juos skiriančių linijų, tačiau vietoj lau­
kiamo kraujo praliejimo tarp sabiečių ir r o m ė n ų buvo
sudaryta taika, jie susijungė ir sudarė vieną tautą... Kitos
genties moterų prievartavimas b u v o senoji genčių privers­
tinių tarpusavio vedybų forma.
Yra kelios teorijos, kodėl vyrai, norėdami vesti, moterį
prievartaudavo. Pavyzdžiui, D. M a k l e n a n o m a n y m u , mo­
terys buvo vagiamos todėl, kad savoje aplinkoje jų neuž­
tekdavo. H. Spenceris m a n ė , kad ši „naujovė", kaip ir
9 2740
 120
KAIP PRASIDHO SEKSAS
daugelis kitų, atsirado p e r karą. Užgrobtos moterys turėjo
dvigubą vertę. Jos b u v o ir vergės, ir pergalės trofėjai. To­
dėl jas reikėdavo branginti labiau už bet kurią genties mer­
giną.
Išprievartauta belaisvė j a u n a m ambicingam kariui bu­
vo įrodytos jėgos simbolis. O kadangi tokių jaunuolių
b u v o daug, jie gerai suprato vienas kitą. Jie n e s m e r k d a v o
dėl sėkmingos prievartos ir įteisindavo savo p a č i ų „gro­
b į " . Jėga (prievartavimas) tapo teise (turėti). Prievarta
pagrįstas vedybas gentis pripažindavo.
Vėliau santuoka pasidarė draugiškesnė, ž m o n ų nevog­
davo, jas pirkdavo. Todėl už išprievartavimą imta griežtai
bausti. Nusikaltimas siejosi ne vien su mergina, bet ir su
visa jos gentimi, už jį b ū d a v o labai žiauriai keršijama.
Vienoje r o m ė n ų legendoje vaizdžiai pasakojama, kaip
Sikstas išprievartavo Lukreciją. Dėl t o j i nusižudė (papasa­
kojusi savo vyrui, kas atsitiko). Visai R o m o s imperijai at­
ėjo kruvinas galas. Net karalius negalėjo išprievartauti mo­
ters, išvengdamas p a s e k m i ų .
Biblijoje pasakojama dramatiška (ir nepagražinta) J o ­
kūbo dukters Dinos išprievartavimo istorija ir baisios to
p a s e k m ė s (Pr 3 4 ) .
Sichemas, „tos šalies kunigaikštis", galbūt todėl, kad
vertino savo galią „aukščiau moralės", išprievartavo Diną.
Jis, „ją pamatęs, nutvėrė ir išprievartavo".
S e n o v ė s izraelitai laikė tai ne vien a u k ą ž e m i n a n č i u
baisiu nusikaltimu. Tai buvo didžiausia seksualinė blogy­
bė, dėl kurios kentėjo ir visa b e n d r u o m e n ė .
Dar baisesnis b u v o grupinis levito sugulovės išprievar­
tavimas, aprašytas Teisėjų knygoje ( 1 9 — 2 1 skyriuose). Pa­
sakojama, kad Benjamino vyrai „elgėsi su ja piktai visą
naktį ir tik rytmetį ją p a l e i d o " . Išsekusi ji parpuolė ant
ž e m ė s ir po kurio laiko mirė. Taip atsitiko dėl išprievarta­
v i m o . Vėliau b u v o surengtas b a u d ž i a m a s i s žygis, kuris
(nors Biblijoje viskas smarkiai padidinta) baigėsi žiauriu
beveik visos genties i š ž u d y m u (ir išprovokavo dar dau­
giau išprievartavimų).
Todėl senovės įstatymų leidėjai stengėsi nepateisinti to­
kio baisaus laukinio atpildo ir už išprievartavimą nustaty­
ti apibrėžtą b a u s m ę . Pagal asirų kodeksą prievartautojas
121
Neteisėti rūšiai
turėdavo arba vesti merginą, arba sumokėti jos šeimai tri­
g u b ą nuotakos mokestį, kad k o m p e n s u o t ų n e p a t a i s o m ą
defloracijos žalą. Tačiau įžeista š e i m a įgydavo teisę, kurią
net laikė pareiga, „tinkamai" atsilyginti: „prievarta už prie­
vartą". M e r g i n o s tėvas turėdavo pagrobti prievartautojo
ž m o n ą (arba dukterį) ir taip pat ją išprievartauti. Po to
„jam nereikėdavo jos grąžinti vyrui".
Vėliau Biblijos įstatymas sušvelnino ir apribojo baus­
mę (Lst 2 2 , 2 8 — 2 9 ) . B a u d ž i a m a s b u v o tik kaltininkas. Vy­
ras, išprievartavęs jauną mergaitę, turėjo ją vesti, jeigu jos
šeima neprieštaravo. Be to, jis turėdavo jos tėvui sumokėti
nustatytą nuotakos mokestį. Taip vedęs, jis negalėjo su ja
išsiskirti.
Biblijoje taip pat nagrinėjamas atvejis, jei išprievartau­
j a m a susižadėjusi mergina. (Reikia prisiminti, kad biblinės
„sužadėtuvės" daug labiau įpareigodavo, negu m a n ė vė­
lesniais amžiais susižadėję žmonės.) Labai svarbi b u v o iš­
prievartavimo vieta. Jeigu tai įvykdavo mieste, kaltos bu­
vo abi pusės, todėl abu u ž m ė t y d a v o akmenimis. Tačiau,
jei nusikaltimas b ū d a v o įvykdytas k a i m e ( „ l a u k u o s e " ) ,
mirtimi bausdavo tik vyrą, o m e r g i n ą paleisdavo. Biblija
aiškina, kodėl taip skirtingai b u v o elgiamasi. Ž m o n ė s ma­
nė, kad mieste jie išgirstų merginos pagalbos š a u k s m ą .
Todėl, jeigu pasisekė išprievartauti, vadinasi, ji nesiprieši­
n o . O už miesto jos galėjo ir negirdėti, net jeigu ji ir labai
garsiai šauktų.
Į d o m u ir tai, kad į išprievartavimą b u v o žiūrima (ir už
jį b a u d ž i a m a ) labai įvairiai: priklausė n u o to, ar mergina
b u v o iki tol nepaliesta, ar jau susižadėjusi. Tai, kad mer­
gaitės savininkas (tėvas ar sužadėtinis) prarasdavo ver­
tybę, reiškė daugiau n e g u a s m e n i n ė s j o s n u o s k a u d o s ir
kančios. Kartais prievartautojo b a u s m ė b u v o tik priversti­
nės vedybos su savo auka. O kartais — mirtis. Tačiau tai
labai skyrėsi nuo išprievartavimo šiuolaikinio suvokimo.
Taigi išprievartavimo istorija apima ir įteisintą institu­
ciją ( ž m o n o s pagrobimą), ir griežtai baustiną seksualinę
agresiją. Nors jo e s m ė niekada nesikeitė. Nepriklausomai
nuo priežasčių išprievartauti visada reiškė „gauti meilės
m a l o n ę be mylinčiojo s u t i k i m o " .
 122
KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
Svetimavimas
Visais laikais dėl neištikimybės dažniausiai buvo skiria­
masi. Ir vis dėlto yra ryškių pavyzdžių, kai santuokai tai
mažai turėjo reikšmės. Tačiau ir t u o m e t į neištikimybę
(ypač ž m o n o s ) n e b u v o žiūrima pro pirštus. Priešingai, „at­
siduoti k i t a m " b u v o toks sunkus nusikaltimas, kad skyry­
bos b u v o n e p a k a n k a m a bausmė. Abu prasižengusius nu-
teisdavo myriop.
Nenuostabu, kad šis reiškinys visame pasaulyje kėlė
pasibjaurėjimą, už jj b ū d a v o negailestingai keršijama,
įžeistas vyras paprastai laikydavosi savų įstatymų ir ne­
dvejodamas n u ž u d y d a v o abu savo skriaudikus — ir žmo­
ną, ir jos meilužį. O visa gentis ne tik pateisindavo jo veiks­
mus, bet ir tikėdavosi jų.
Kartais vyras palikdavo b e n d r u o m e n e i spręsti, ko­
kią b a u s m ę paskirti nusidėjėliams. Kai kada neištikimoji
ž m o n a su nupjautomis ausimis ir nosimi b ū d a v o išvaroma
iš n a m ų . Ž m o n ė s iš jos tyčiodavosi, ją niekino ir po viso
to — nužudydavo, kaip ir jos meilužį. Visa tai b u v o neįti­
kėtinai žiauru ir n e ž m o n i š k a . Senovės Romoje neištikimoji
žmona, jeigu jai pasisekdavo, būdavo tik gėdingai išvaro­
ma. Tačiau šeimos taryba, pasitarusi su vyru, galėjo ją nu­
žudyti.
O neištikimų vyrų ž m o n o s neturėjo j o k i ų teisių. Vyrui
b ū d a v o suteikiama visiška (seksualinė) laisvė, jeigu jis ne­
liesdavo kitų vyrų ž m o n ų . Jis galėjo n e b a u d ž i a m a s ištvir­
kauti, nes n e b u v o laikomas svetimautoju. Tokią žiaurią si­
tuaciją aprašė Kato: „jeigu jūs pagavote savo ž m o n ą sve­
timaujant, jūs galite ją nužudyti be j o k i o teismo. Tačiau
jeigu jūs pats arba kokia nors kita moteris svetimauja su
jumis, ž m o n a prieš jus neturi teisės nė piršto pakelti".
Vertinant ištikimybę, iš p r a d ž i ų visai neatsižvelgta į
moters j a u s m u s ar laimę. Neištikimybė b u v o laikoma pa­
sikėsinimu į labiausiai vyro s a u g o m o s asmeninės nuosa­
vybės teises. Tai n e b u v o n e d o r o v i n g u m o rodiklis, vertinta
tik kaip vagystė: j u k b u v o vagiamas kitam vyrui priklau­
santis daiktas. Vyrams ž m o n o s nemažai kainuodavo. Jie
arba rizikuodami savo gyvybe jas pagrobdavo, arba su­
m o k ė d a v o n e m a ž ą išpirką pinigais ar gyvuliais.
123
Neteisėti ryšiai
Tad kodėl gi jis turėtų dalytis savo nuosavybe su kaž­
kuo, kas vien j a u savo veiksmais didžiai jį nuvertina? Ne­
nuostabu, kad Toro sąsiaurio čiabuviai tuo pačiu žodžiu
vadindavo ir „neištikimybę", ir „vagystę". Draudžiamus
meilės ryšius jie laikė „moters vagyste". O Afrikos gentys
už neištikimybę, kaip ir vagystę, nukirsdavo nusidėjėliui
rankas!
Tačiau ne vien dėl nuosavybės teisių neištikimybė bu­
vo toks mirtinas nusižengimas. Iš pat pradžių ji turėjo mo­
ralinio p a s m e r k i m o u ž u o m a z g ų . Kadangi seksas buvo pa­
slaptinga, magiška ir pilna pavojų jėga, net teisėtas vyras
turėdavo laikytis tabu ir daugybės atsargumo priemonių.
Todėl pašalinis vyras tikrai žaidė su ugnimi, dėl jo galėjo
nukentėti visi trys. Įsibraudamas jis galėjo užtraukti nelai­
mę, pavyzdžiui, moterį užkrėsti kokia nors liga, dėl kurios
ji ir jos vyras mirtų.
Dėl šios b a i m ė s neištikimybė imta laikyti amoralia. Pa­
sak budistų, svetimavimo reikėjo vengti kaip „griovio su
karštomis a n g l i m i s " . Neištikimoji žmona ne tik apgaudi­
nėdavo savo vyrą, o jos meilužis — vogdavo ją iš teisėto
vyro. Abu „paleisdavo n u o g r a n d i n ė s " pačias baisiausias
jėgas. Viskas nesibaigdavo vien tik pavydaus vyro kerštu.
Reikėjo pataisyti arba bent j a u sumažinti padarytą žalą.
Anksčiau b u v o m a n o m a , kad nuo neištikimybės pasek­
m i ų kentėdavo ne tik asmeniniai vyro interesai — dėl jų
galėjo kilti d a u g nelaimių. S v e t i m a v i m a s galėjo užteršti gi­
m i n ė s kraują ir įžeisti protėvių dvasias.
Jis magiškai paveikdavo vyro ir g a m t o s vaisingumą.
Tai atsispindi Pradžios knygos (20 skyriaus) istorijoje apie
Saros, jos vyro A b r a o m o ir Geraros karaliaus Abimelecho
trikampį. N o r s ten ir nepasakyta, kad karaliaus h a r e m e
b u v o sangulaujama su patriarcho ž m o n a , tačiau paminėta,
kad taip galėjo atsitikti, jei Dievas Abimelecho „nesulaiky­
tų, kad šis n e n u s i d ė t ų " . Kitose ištraukose teigiama, kad
lytinė galia b u v o prarasta ne dėl psichologinių ar morali­
nių skrupulų, bet dėl įsitikinimo, kad neištikimybė sukelia
nevaisingumą.
Neištikimybė n a m u o s e ir nederlius laukuose b u v o tie­
siogiai susiję. Manyta, kad dėl jos žemė virsdavo nederlin-
 www.avatara.lt KAIT l ' K A S I I J F J O S K K S A S
ga, s u n y k d a v o pasėliai, o gyvuliai likdavo bergždi. Pagal
e s k i m ų prietarus banginiai, avijaučiai ir šiauriniai elniai
palikdavo apylinkę todėl, kad „vyrai b u v o per daug užsi­
ė m ę svetimomis ž m o n o m i s " .
įsivaizduota, kad dėl s v e t i m a v i m o n u k e n t ė d a v o ne
vien prasižengusio asmens n a m a i . Stai kodėl už jį b ū d a v o
skiriamos tokios griežtos b a u s m ė s . Kaltę išpirkti turėjo vi­
sa giminė. Todėl kai kuriose v i s u o m e n ė s e b a u s d a v o savo
ž m o n o s nenubaudusį vvrą. Pavyzdžiui, Kinijoje, jeigu jis
neišsiskirdavo su savo neištikima žmona, jį u ž p l a k d a v o
rimbu.
Be abejo, n e b u v o apsieita ir be baimės, jog pateisintas
vyro pyktis bei smurtas gali per toli nuvesti. K a d išveng­
tų piktnaudžiavimo teisingumu bei nepadarytų žalos gen­
čiai, v i s u o m e n ė pradėjo kontroliuoti b a u s m e s už neištiki­
mybę.
Todėl, nors H a m u r a p i o įstatymas ir skelbė, kad sveti­
mautoja bei jos meilužis turi būti paskandinti, jis reikalavo
ir neištikimybės įrodymų. J o k s teismas nepaskelbtų nuosp­
rendžio, remdamasis vien įtarimu. Porą reikėjo sugauti nu­
sikaltimo vietoje arba išgauti raštišką prisipažinimą.
Vėliau b u v o įvesta p a p i l d o m ų atsargumo priemonių.
Tuo atveju, kai prasižengusius n u b a u s d a v o užmėtyti ak­
m e n i m i s , s v e t i m a v i m o liudytojai, kurių p a r o d y m a i s re­
miantis paskirta tokia bausmė, turėjo pirmieji mesti į juos
akmenis, kad patys prisidėtų prie b a u s m ė s v y k d y m o . Tai
vertė j u o s gerai pagalvoti prieš liudijant teisme.
Svetimą ž m o n ą suvedžiojęs vyras galėjo būti iškastruo­
tas, jo veidas sudarkytas, o kojos perdurtos ietimi. Jo pa­
ties ž m o n a galėdavo būti išprievartauta — tai b u v o tam
tikros rūšies represijos dėl jo neteisėtų v e i k s m ų .
Buvo daug b ū d ų tik kartą nubausti svetimautoją, ta­
čiau taip žiauriai, kad nereikėjo nė mirties b a u s m ė s . M o ­
ters veidą taip sudarkydavo, kad ji niekada negalėjo būti
patraukli jokiam kitam meilužiui. Taikytos ir kitokios (pa­
vyzdžiui, r o m ė n ų ) b a u s m ė s — išvarymas, nuosavybės
Nctci-clt ryšiai
125
teisių a t ė m i m a s ar kūno b a u s m ė s . Justiniano kodekse sa­
koma, kad svetimautoja privalo savo gyvenimą užbaigti
vienuolyne!
Kartais b a u s m ė s priklausė nuo to, ar dažnai moteris
prasižengdavo, taip pat n u o socialinės apgautojo vyro pa­
dėties. Pietų Australijos aborigenai p i r m ą kartą neištiki­
mybe kaltinamai moteriai išdegindavo žymę ant veido; jei­
gu tai pasikartodavo, jos kojas perverdavo ietimi; trečią
kartą ją nužudydavo. Peru inkai svetimautojai liepdavo iš­
siskirti, tačiau jeigu tai b u v o inkų vado žmona, jos meilužį
sudegindavo. Toks pat likimas laukdavo ir jo tėvų, o jų
n a m u s sugriaudavo.
N e i š t i k i m y b ė traktuota įvairiai. Kartais net n e b u v o
svarbu, ar įvyko lytinis aktas. Pavyzdžiui, Naujojoje Kale­
donijoje p a k a k d a v o tik pažvelgti į savo vado ž m o n ą , ir
galima b u v o susilaukti b a u s m ė s už svetimavimą. Tikras
kraštutinumas b u v o manyti, kad svetimavimas — tai ne
tik nesantuokiniai ryšiai, bet ir geidulingas ko nors troški­
mas: „kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, j a u
svetimauja savo širdimi" (Mt 5,28).
Dėl žinių stokos b ū d a v o neteisingi] kaltinimų neištiki­
m y b e . Kai kurie primityvūs vyrai niekaip negalėjo supras­
ti, kaip vienas tėvas gali pradėti dvynukus, j e i gimdavo
daugiau negu vienas vaikas, tai b u v o pats akivaizdžiau­
sias ž m o n o s neištikimybės įrodymas. Vienas iš d v y n u k ų
paprastai b ū d a v o laikomas nesantuokiniu. Jokie motinos
argumentai negalėjo įtikinti tėvo, kad taip nėra, ir vargšei
tekdavo sumokėti už savo vyro (ir senosios visuomenės)
tamsumą...
Tikint, kad moteris išteka visam laikui, jos lytinis gy­
venimas būdavo kontroliuojamas ir po jo mirties. Našlės
ryšiai su kitu vyru taip pat laikyti neištikimybe. Sutuok­
tinis (ar jo dvasia) ir iš k a p o duobės ją už tai nubaustų!
Praėjo daug laiko, kol neištikimybės samprata pasi­
keitė ir už ją n e b e b u v o t a i k o m o s barbariškos b a u s m ė s .
Žmonija pragyveno ne vieną amžių, kol svetimavimas vir­
to moraliniu įžeidimu, nedarančiu garbės nei vyrui, nei
žmonai.
 726
KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
Neištikimybės testai
S e n o v ė s kodeksai b a u s d a v o vien įtarus, kad svetimau­
jama.
H a m u r a p i o įstatymu Babilone skelbta, kad vyras gali
kaltinti savo ž m o n ą (neįrodyta) neištikimybe — „kodėl ji
b u v o užtikta gulinti su kitu vyru" — ir neprivalo savo
kaltinimo pagrįsti. Į r o d y m o našta atitekdavo įtariama-
jai, kurią laikydavo kalta, kol ji pati pateikdavo tai pa­
neigiančių įrodymų. Be to, ji turėdavo duoti iškilmingą
priesaiką.
Tačiau įtarimas galėjo turėti kažkokį pagrindą ir remtis
ne tik p a v y d a u s vyro vaizduote, bet ir gandais, kad jo
ž m o n a turi ryšių su kitu vyru. Vadinasi, „jeigu į ž m o n ą
b u v o nukreiptas pirštas", priesaikos n e p a k a k d a v o . Tuomet
tik „ t e i s m a s " galėdavo ją išteisinti (arba p a s m e r k t i ) . Tai
b u v o senoviškas i š b a n d y m a s vandeniu. K a d b ū t ų įvykdy­
tas tikras dieviškas teismas, ji turėjo šokti į šventą upę. Jei
moteris paskęsdavo, tai b u v o neabejotinas j o s kaltės pa­
tvirtinimas, o tuo p a č i u ir b a u s m ė . O jei p a v y k d a v o iš­
plaukti, ji įrodydavo savo nekaltumą ir išgelbėdavo ne tik
gyvybę, bet ir gerą vardą.
T y r u m a s ir v a n d u o senovėje b u v o ypač susiję, todėl
cinikai galėtų pasakyti, kad plaukikės pirmykštėje visuo­
menėje tikrai nesusilauktų b a u s m ė s .
Be abejo, Biblija su kai kuriais pataisymais p e r ė m ė ba­
biloniečių išbandymą vandeniu.
Vyras, praradęs pasitikėjimą savo ž m o n a , net jeigu taip
b u v o tik iš p a v y d o ir nepagrįsta net menkiausiais įrody­
mais, turėjo ją nuvesti pas šventyklos dvasininką. Ten
įvykdavo labai ilgas ir sunkus išbandymas.
Šventikas jos vardu už tariamą n u o d ė m ę paruošdavo
auką iš žalio maisto. Po to jis atvesdavo moterį prie sude­
gusios aukos, padėtos ant altoriaus — „prieš Viešpatį", ir
paleisdavo jos plaukus. Šis veiksmas b u v o jos (neįrodytos)
gėdos simbolis ir jos raudojimo bei atgailos išraiška.
Įtariamosios p a p r a š y d a v o laikyti a u k ų indą, o tuo tar­
pu D i e v o tarnas laikė ąsotį su švęstu vandeniu, p a s e m t u iš
varinio plautuvo, į kurį būdavo sumestos šventyklos grin-
Nctci<cli n/šiai 127
dų dulkės. Šventikas, stovėdamas prieš moterį, sakydavo
priesaikos žodžius. Jei b u v o ištikima, moteriai nieko neat­
sitikdavo, ir „kartieji v a n d e n y s " neturėdavo jokio povei­
kio. Tačiau jeigu ji b ū t ų kalta, nes susidėjo su kitu vyru,
viralas b ū t ų išpūtęs jos pilvą ir supūdęs šlaunis.
Šventikui ištarus priesaiką, moteris ją turėjo du kartus
patvirtinti žodžiu „ a m e n " . (Tai b u v o pirmas kartas, kai
Biblija paminėjo šį žodį, kuris vėliau tapo toks svarbus tri­
jose pasaulio religijose ir kurio pradinį ryšį su neištikimy­
be ne visada suvokia ištikimieji pasekėjai.)
Po to šventikas užrašydavo priesaiką pergamente ir
tuomet jį išmirkydavo paruoštame vandenyje su dulkėmis.
I š b a n d y m o pabaigoje moteris išgerdavo šį gėrimą, o šven­
tikas tuo metu ant altoriaus degindavo aukojimui paruoš­
tą maistą.
Nėra j o k i ų šaltinių, pasakojančių, kad buvo įvykęs toks
nepaprastas teismas. Tačiau yra žinoma, jog j u d a i z m ą
pasirinkusi karalienė Elena persikrikštydama šventyklai
p a d o v a n o j o auksinę lentelę, kurioje b u v o išgraviruoti
žodžiai iš šio biblinio skyriaus apie pavyduliavimo išban­
dymus. Progai pasitaikius, kunigai turėjo laikytis joje pa­
teiktų n u r o d y m ų . Turbūt tai b u v o viena iš keisčiausių visų
laikų karališkų dovanų.
Talmudas tokiam svarbiam reikalui paskyrė visą trak­
tatą.
Įdomu pasamprotauti, ar tokia procedūra — jei tik ji
b u v o pritaikyta — pasiekta geidžiamų rezultatų. Ar vien
dėl jos b a i m ė s pavykdavo išsaugoti n a m ų šventumą ir at­
grasinti ž m o n a s n u o s v e t i m a v i m o ? Ar apeiga (jeigu jos
pasekmės, nepaisant p a ž e m i n t o s ž m o n o s pateisinimo, ne-
pasireikšdavo vėliau) n u r a m i n d a v o įtariojo vyro protą,
n e s u a r d y d a m a šeimyninės harmonijos? Ar šis griežtas,
iškilmingas ir įspūdingas ritualas psichologiškai privers­
davo atskleisti tiesą?
Labai gaila, kad nėra j o k i ų d u o m e n ų , kaip b u v o bau­
džiamas vyras, neteisingai apkaltinęs ir užtraukęs savo
žmonai visuotinę gėdą; nieko nepaminėta net apie papei­
kimą. Iš tiesų, a t n a š a u d a m a s n u o d ė m ė s auką, jis net netu­
rėjo mokėti „teismo išlaidų".
728 KAIP PRASIDĖJO SHKSAS
Kambarinis šuniukas —
neištikimybės išdava
Užgaidos ir m a d o s gali būti kuriamos ekonominiais sume­
timais. Dažnai jas diktuoja ekstravagantiški puošeivos. O
kartais jos tiesiog netikėtai atsiranda ten, kur neturėti], dėl
kitą paskirtį turėjusių veiksnių.
Kai kurie šaltiniai teigia, kad kambariniai šuniukai iš
pradžių b u v o b a u s m ė už neištikimybę. Juos savo žmo­
n o m s įteikdavo jų įsiutę vvrai.
Jeigu tikėsime šia istorija, viskas prasidėjo per Lenkijos
karaliaus Boleslovo I Narsiojo karą su Kijevo Rusia. Ir ka­
ralius, ir jo kilmingi pavaldiniai per ilgai užtruko žygyje,
tad jų ž m o n o s pradėjo jausti didžiulį seksualinį nepasiten­
kinimą.
K a d a n g i į jų skundus niekas nekreipė dėmesio, jos nuo
triukšmingo protesto perėjo prie kito b ū d o , kurį tik galėjo
sugalvoti ir — įvykdyti. Jeigu jų vyrai negalėjo ar nenorėjo
sugrįžti n a m o ir atlikti savo santuokinių pareigų, jos pa­
tenkindavo savo troškulį su tuo, kas buvo po ranka ir la­
bai geidė būti naudingi, — su tarnais. Juos juk paliko tam,
kad „joms patarnautų".
Naujienos greitai pasklido, ir vedę prapuolėliai kariai,
išgirdę a p i e savo ž m o n ų neištikimybę, dezertyravo iš ka­
riuomenės, kad išgelbėtų santuokas.
Karalius puikiai suprato: jeigu jis tuoj pat nesustabdys
šio pakrikimo, tai pralaimės du karus: ir prieš Rusiją, ir
namie. Jis nuskubėjo n a m o ir baisiausiai pasipiktino pa­
matęs, kad daugelis vienišų karių ž m o n ų jau buvo pasto­
jusios ar net pagimdžiusios nesantuokinius vaikus.
Jis p a d e m o n s t r a v o savo žiaurumą, surinkdamas visus
„benkartus", n u g a b e n d a m a s j u o s į mišką ir palikdamas li­
kimo valiai. Be to, jis paskelbė, kad neištikimos ž m o n o s už
b a u s m ę privalės auginti šuniukus. K a d apie jų gėdą visi
žinotų (ir kad tai būtų perspėjimas toms, kurios dar tik
ketino nusidėti), šuniukus jos turėdavo visur nešiotis su
savimi.
Tačiau projektai dažnai nenusiseka. Taip ir šį kartą
b a u s m ė virto m a l o n u m u . Nešiotis šunelį rankose pasidarė
Neteisėti ryšiai 229
taip madinga, kad gėda, kurios tikėtasi, virto džiaugsmu.
Netrukus ir kitos moterys ė m ė laikytis šio papročio (gal
jos tai darė, kad apgintų savo giminę), ir kambariniai šu­
niukai jau nebegalėjo išduoti neištikimos ž m o n o s .
Seksualinis svetingumas
ir žmonų mainai
Svetingumas nepažįstamiesiems buvo labai svarbus visuo­
m e n i n i a m e gyvenime. Geros manieros reikalavo jiems ro­
dyti pagarbą ir draugiškumą. Istorija, pasakojanti, kad Ab­
r a o m o namai iš visų pusių turėjo duris ir langus, — ne
vien graži legenda. Praeinančiam klajokliui nereikėjo ieš­
koti įėjimo. Visai nesvarbu, kas jis toks, šiuose n a m u o s e jo
laukė. Arabai buvo dar svetingesnį. Net slenkstį peržen­
gusiam didžiausiam priešui negalima b u v o daryti nieko
blogo.
Ir vis dėlto toks n a m ų atvirumas visiems nebuvo toks
jau nesavanaudis. Taip b ū d a v o u ž m e z g a m i nauji ryšiai
priešiškame pasaulyje. Be to, senovėje žmonės dažnai gal­
vodavo, kad nepažįstamas praeivis galėtų būti antgamtinė
būtybė. Gal angelas, o gal ir užsimaskavęs dievas. Jeigu
„apie tai n e n u t u o k i a n t y s " gerai jį priima, jiems bus suteik­
ta įvairių malonių (o nevaisinga ž m o n a gali susilaukti sū­
naus, kaip tat atsitiko A b r a o m u i ) .
Pasaulyje b u v o ir tokiij vietų, kur svetingumas nereiš­
kė vien p a d e n g t o stalo ir paklotos lovos. Buvo siūloma
absoliučiai viskas, kas tuose n a m u o s e , todėl apsilankęs
svečias galėjo pergulėti su bet kuria jų moterimi. Jeigu tai
b u v o dievas, iš tokios sąjungos galėjo gimti (o senovės tra­
dicijose taip ir vyko) ypatinga būtybė. Seksualinis sve­
t i n g u m a s n e b u v o viską leidžiančios v i s u o m e n ė s bruo­
žas. Taip buvo tais laikais, kai žmonės bijojo susitikti su
dievu!
Tais pačiais laikais svetingumas reikštas ir apsikeičiant
ž m o n o m i s . Tai n e b ū d a v o atsitiktinumas, to nedarydavo
slaptai, vedami geismo, tai n e b u v o ir m ū s ų dienomis prak­
tikuojamas laisvas ir paprastas pasilinksminimas. Atiduo­
damas ž m o n ą savo artimui, kuriam (dėl įvairių priežas-
130 KAIP PRASIDĖJO SPKSAS

čių) jos reikėjo, vyras išreikšdavo tikrą draugystę. Be to,

tai stipriau sujungdavo grupę ir ją apsaugodavo. (Be abe­
10
jo, tokie susitarimai b u v o n e į m a n o m i visuomenėse, kurių
požiūris į svetimavimą neleido jokių „gal".)
Vėliau šis paprotys peraugo į savotišką abipusį susita­ Vyro
rimą. Vyras, pajutęs poreikį, galėdavo tikėtis, kad draugas
j a m grąžins skolą ta pačia moneta ir „ p a s k o l i n s " savo žmo­ organas
ną. Abiem p u s ė m keistis ž m o n o m i s buvo naudinga. Čia
reikia paaiškinti, kad tokių atvejų pasitaikydavo tik tam
tikromis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, jei vyras būdavo ilgam
išvykęs iš n a m ų .
Eskimai be jokios baimės ir gėdos „keisdavosi žmono­
m i s " . Jei iš tokios sąjungos g i m d a v o vaikas, jis savo tikrąjį Falo garbinimas
tėvą vadindavo specialiu vardu. Be jokių priekaištų, tie­

S
tandus vyro organas iš karto atkreipė į save dėme­
siog konstatuodamas faktą, vaikas jį vadino „vyru, su ku­
sį. Kai tik ž m o n ė s suprato paskirtį, jis tapo vaisin­
riuo miegojo m a n o m o t i n a " .
g u m o simboliu ir reiškė amžiną gamtos kuriamąją
galią žmonėse, gyvūnuose ir augaluose. N u o jo pri­
klausė pati gyvybė. Jo dėka vešėjo laukai, didėjo b a n d o s ir
pasaulį išvysdavo ateities kartos. Dėl šių priežasčių žmo­
nės pradėjo falą garbinti.
Dėl paslaptingos vaisingumo galios šis organas garbin­
tas su didele b a i m e . Ž m o n ė s manė, kad taip garbinti b u v o
visai n e n u o d ė m i n g a religinė pareiga. Jie j u k negalėjo gė­
dytis to, ką dievai davė.
Falo garbinimas b u v o universalus reiškinys. Įvairiuose
pasaulio kraštuose tai vykdavo skirtingai.
Iš pradžių garbinamas falas vaizduotas kaip k ū n o da­
lis, nors jo milžiniškas dydis buvo visai neproporcingas
figūros kūnui. Dažnai j a m šis organas net prilygdavo. Kar­
tais jis b ū d a v o n u i m a m a s n u o statulos kūno.
Tačiau netrukus penis imtas vaizduoti kaip atskira fi­
gūra: didžiulė kolona arba monolitinis stulpas. Šių pasta­
tytų „ m o n u m e n t ų " formos žiūrovams nekėlė abejonių. Jie
nesunkiai galėjo suprasti, kas norėta parodyti. Tokios figū­
ros stovėjo pačiose įvairiausiose vietose: prie įėjimų į na­
mus ir šventyklas, prie pastatų pamatų, prie altorių, kryž­
kelėse ir laukuose.
Buvo dar labiau pabrėžiama, kokia svarbi ž m o g a u s
g i m d y m o galia. Falas įgavo žmogaus bruožų: veidą, ran-
132 K A I P P R A S I D Ė J O SHKSAS
kas ir kojas. Kažkada buvęs tik pagalbine kūno dalimi pe­
nis tapo jo varikliu!
Kai kurie menotyrininkai net teigia, kad senovėje žmo­
gaus skulptūromis reikštas ne meninis instinktas, bet gar­
binamas falas. Pirmosios skulptūros buvo jį išryškinantys
stabai. Kai statulos tapo visiškai „sekuliarizuotos" ir jau
n e b e b u v o švento sekso išraiškos priemonėmis, falą pradė­
jo reprezentuoti cokoliai ir kolonos, ant kurių pastatydavo
tik biustą ir galvą.
M a n o m a , kad net ir m e d ž i ų garbinimas kilo iš šio vai­
s i n g u m o kulto. Medis labai daug kuo priminė penį. Argi
medis nebuvo gyvąja vyro stačio lytinio organo e m b l e m a ?
Jis stovėjo tiesus, tvirtai įleidęs į ž e m ę šaknis. Jis augo. Jo
lapija ir vaisiai buvo akivaizdūs vaisingumo pasireiškimas.
Ilgos šaknys padėjo atremti audras ir pūgas. M e d i s iš tiesų
buvo tikras penio, jėgos ir vyriškumo šaltinio, paveikslas.
Tokia ir biblinio rojaus m e d ž i o kilmė (nesvarbu, kas
ant jo augo — obuoliai, abrikosai ar figos, šitai niekada
n e b u v o visiškai išaiškinta). Jo vaisiaus, reiškiančio falą,
valgymas simbolizavo seksualinę patirtį.
Apie kryžių taip pat buvo aiškinama, kad jis yra seno­
vinis vaisingumo simbolis. Tai b u v o stilizuotas garbinimo
objektas — vyro organas.
Plačiai paplitusioje sakralinėje tradicijoje gyvuoju falo
simboliu b u v o gyvatė. Šį seksualinį sudievinimą stipriai
įtakojo j o s sugebėjimas pakilti.
Dėl savo p a n a š u m o į falą net grybas kažkada buvo vai­
s i n g u m o garbinimo objektas. Jo praplatėjusi varpo formos
karūna ir staigus dygimas po lietaus tebuvo keli veiksniai,
dėl kurių grybas pateko į turtingą falų panteoną.
Įvairūs mediniai, metaliniai bei akmeniniai falo simbo­
liai buvo garbinami ir senovės Egipte. M e s turime legen­
dą, aiškinančią, kaip jie atsirado ir buvo sudievinti. Klas­
tingas ir pavydus Setas nužudė Izidės brolį bei vyrą Osirį.
Jis su septyniasdešimt dviem bendrais klastingai įveikė vi­
sagalį dievą. Tačiau, n o r ė d a m a s įsitikinti, kad šis tikrai ne-
gvvas, Setas jį sukapojo į gabalus, kuriuos išbarstė po visą
šalį.
Sielvartaujanti Izidė išėjo jų ieškoti. Vienoje versijoje
pasakojama, kad ji visas dalis palaidojo atskirai — ten, kur
Vt/ro organas 133
jas rasdavo. Kitoje sakoma, kad ji nugalėjo mirtį, ir jos vy-
ras-brolis prisikėlė. Tačiau ypač svarbu tai, kad, pasak pa­
davimo, ji surinko visą Osirio kūną, išskyrus gyvybingiau­
sią jo dalį — penį.
Ji p u o l ė ieškoti trūkstamos dalies, tačiau jai nesise­
kė. Tada iš medžio padarė kopiją, kad galėtų ją garbinti.
S a k o m a , kad iš čia ir kilo egiptiečių falo garbinimo tra­
dicija.
Biblijoje taip pat galima rasti daug jos pavyzdžių. Be
abejo, pranašai ją visaip stengėsi sunaikinti. Tačiau tai daž­
niausiai nepavykdavo. Šventajame Rašte paminėtas aslic-
rnh (reiškiantis „stulpą") buvo nugenėtas medžio kamie­
nas, kurį garbino kaip augmenijos dievybę. Nekreipdami
dėmesio į jokius protestus ir prieštaravimus, izraelitai pa­
statė šiuos aslicrnh ant kalvų, kaip prieš juos buvo padarę
kanaaniečiai.
Šokis aplink aukso veršį nebuvo tik gyvulio garbini­
m a s . Tai seksualinė orgija, kurios metu nuogi vyrai ir mo­
terys ekstazėje sukosi ratu apie savo garbinimo objektą —
galingiausią vaisingumo simbolį. Gal tai buvo net ne viso
gyvulio, o tik jo falo atvaizdas: didžiulis iš moterų sunešto
aukso padarytas kūgis.
Visa tai gerai paaiškina, kodėl M o z ę ė m ė pyktis. Jis
puikiai suprato, kad galingas senovinis vaisingumo ritua­
las kėlė didelį pavojų jo skelbiamoms dvasinėms idėjoms.
Ž m o n ė m s buvo daug maloniau melstis sekso stabams, ne­
gu tarnauti n e m a t o m a m Dievui.
Atidžiai skaitydami Bibliją, randame, kad net karaliaus
S a l i a m o n o šventykloje buvo seksualinių simbolių: nepa­
slėptų viduje, bet viešai demonstruojamų ant jos vartų.
I š k i l m i n g i e m s ritualams daug reiškė šoninės vartų
kolonos, kurios iš tiesų b u v o milžiniško dydžio stilizuoti
falai. Net jų vėliau ekleziškuose pavadinimuose buvo sek­
sualinių aliuzijų. Jncliin (kairioji kolona) reiškė „jis pasi­
stos", o Boaz (dešinioji kolona) — „jis turi j ė g ų " .
Penis m i n i m a s pačiose netikėčiausiose Biblijos vietose.
Kartais jis labai užšifruotas, todėl sunku suvokti, apie ką
kalbama. M e s net neatsižvelgiame į simbolizmą, kurį, aiš­
kindami sapnus ir mitus, įžiūri (ar sugalvoja) psichologai
ir psichoanalitikai.
134 KAIl' PRASIDĖJO SEKSAS
K a s galėtų pagalvoti, kad penis bus metaforiškai pa­
vartotas — ir dar kur! — Biblijoje? Daugeliui skaitytojų
turbūt kilo daug prieštaringų minčių, perskaičius Karalių
knygoje skyrių apie karą tarp šiaurės ir pietų, įvykusį po
karaliaus S a l i a m o n o mirties.
J a m e pasakojama, kaip R o b o a m a s — mirusiojo monar­
cho sūnus ir teisėtas karūnos paveldėtojas — su savo jau­
nais draugais aptarinėjo, ką jis turėtų daryti sukilėliams
reikalaujant palengvinti naštą, kurią jiems užkrovė tėvas.
Draugai primygtinai patarinėjo nesutikti su valstybės
vyresniųjų n u o m o n e , kad derėtų išlikti santūriam (anksty­
vieji kartų nesutarimai!), ir įkalbinėjo p a d e m o n s t r u o t i
savo jėgą.
Tai n e b u v o m o k e s č i ų ar darbo sumažinimas. Priešin­
gai, siūlyta „stiprios r a n k o s " politika. Jo draugai siūlė:
pasakyk jiems, kad „ m a n o mažasis pirštelis yra storesnis
negu m a n o tėvo j u o s m u o " . Tekstas pateikiamas kaip tik
taįp, nors s k a m b a gana keistai ir tikrai neįspūdingai, ypač
jeigu j u o b u v o siekiama pagrasinti savo karingai nusitei­
kusiam priešui. Tačiau jo tikroji prasmė b u v o kitokia: „Pa­
sakyk jiems, kad m a n o mažasis pirštelis yra storesnis negu
m a n o tėvo [sustandėjęs] p e n i s " . Tokia kalba skambės daug
įtikinamiau, jei prisiminsime, koks seksualus b u v o garsu­
sis Saliamonas.
N e į m a n o m a sumaišyti graikų vaisingumo dievo Priapo
statulos su jokia kita. Šios statulos skiriamasis bruožas
yra didžiulis penis. D a ž n a i net stulbinančiai didžiulis.
Arba tai b u v o ryškus nepriklausomo falo pavyzdys: jį vaiz­
duodavo kaip milžinišką penį, turintį veidą ir kitas k ū n o
dalis.
Kitas ryškus vaisingumo dievas, kurį garbinant daug
reiškė falas, b u v o senovės italų Liberas, dažnai tapatina­
m a s su graikų Dionisu. Šventės jo garbei vykdavo kovo 17
dieną ir vadinosi liberalijos. Jų metu per šalį vežiodavo
didžiulį falą. Ž m o n ė s lydėdavo šį brangųjį krovinį vežantį
vežimą visur, kur jis važiuodavo. Jie d a i n u o d a v o įvairiau­
sias n e p a d o r i a s dainas, tarp kurių išrėkdavo aistringus
tokiai progai „ t i n k a n č i u s " šūkius. Procesija kelionę baig­
davo mieste, kur falą iškilmingai apvainikuodavo. Nepa­
prasta garbė uždėti vainiką atitekdavo labiausiai gerbia­
moms matronoms.
Vi/ro organus 135
Augustino raštuose galime rasti tokių falo garbinimo
procesijų aprašymų. Be abejo, šis krikščionybės lyderis pa­
smerkė tokį vyro genitalijų garbinimą ir karštai pasisakė
prieš šio „gėdingo atvaizdo" naudojimą. Pačiais aršiausiais
žodžiais jis sukritikavo šį paprotį kaip nepadorų.
Tačiau net toks įžymus autoritetas nepajėgė įveikti
ž m o n i ų gyvybinio potraukio ir instinkto. Penis liko dėme­
sio centre. Įvairūs šaltiniai rodo, kad falas ir toliau uoliai
garbintas.
Bažnyčia gąsdino ir baudė tuos, kurie laikė šventu šį
„organą". Tipiška b a u s m ė buvo tris gavėnias iš eilės misti
tik sausa duona ir vandeniu.
Falas garbintas ir krikščionių. Būta šventųjų statulų su
didžiuliais peniais. Pavyzdžiui, Pietų Prancūzijoje prieš
kiekvieną šventyklą kadaise vyko tokios pamaldos. Nega­
linčios patirti motinystės džiaugsmo moterys šaukėsi šven­
tojo su padidėjusiu peniu — šv. F u t e n o , kuris laikomas
pirmuoju Liono vyskupu. Kai 1585 metais protestantai už­
ė m ė E m b r u n o miestą, sugriautos bažnyčios teritorijoje jie
rado švento falo reliktus. Jo galiukas b u v o raudonos spal­
vos. Buvo sakoma, kad tai n u o gausiai pralieto vyno, kurį
bevaikės moterys aukojo iš nevilties šaukdamosi šv. Fute­
no pagalbos. (Taip pat b u v o pasakojama, kad po to jos iš­
gerdavo aukojamą vyną, nes tikėjo, kad tai geriausi vaistai
nuo nevaisingumo.)
Žydai Tabernakulių šventės metu iškilmingai mosuo­
davo palmių lapais ir po to prispausdavo juos prie apvalių
citrono vaisių. Š i a m e vienaprasmes asociacijas keliančia-
me paprotyje lengvai galima rasti falo senoviško garbini­
mo atgarsių. Be abejo, m ū s ų laikais niekas neįtars, kokia iš
tiesų jo kilmė, nes tradicija aiškinama sudvasintai. Taip at­
sitiko ir su krikščioniškomis verbomis, kurios taip pat kilo
iš senoviško sekso garbinimo.
Net karštos kryžminės bandelės iš pradžių b u v o pago­
niški genitalijų talismanai. Norint paslėpti jų erotinę kil­
mę, jos ženklintos kryžiaus ženklu.
Senovės meksikiečių padavimuose galima rasti gimu­
sius ore ir skraidančius falus. Garsioji toltekų ir actekų
„plunksnuotoji gyvatė" — Kecalkoatlis — b u v o laikoma
sparnuotu Meksikos peniu-valdovu.
1:1 : 7 4 ( )
www.avatara.lt KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
S e n o v ė s Peru gyventojai m o č i k a i taip pat garbino šį
vyro organą. Tarp rastų kasinėjant m o č i k ų molinių dirbi­
nių galima pamatyti ne tik didžiulius falus, bet ir besimel­
džiančių moterų, kurios jų šaukėsi, figūrėles.
Falai iš tiesų buvo visur esantys: danguje, žemėje ir —
vandenyje! Visame Ramiojo v a n d e n y n o baseine žinomas
ungurio mitas. Ungurys, kaip ir gyvatė, simbolizavo falą,
nes jo forma priminė vyro varpą.
Visame regione (nuo Polinezijos iki Naujosios Zelandi­
jos) vyravo ta pati tema: ungurys buvo nužudytas, o jo
galva įkasta į žemę, kad išaugtų galinga kokoso palmė. Ji
b u v o tokia didžiulė, jog galėjo pamaitinti ir pagirdyti visą
pasaulį.
Falo išraiška buvo pati įvairiausia — n u o „ k o l o n o s " iki
„stulpo". Visos gyvenimo sritys b u v o su j u o susijusios. Šo­
kis aplink gegužės medį iš e s m ė s yra ne kas kita kaip
falo garbinimas. Ši tradicija labai tiko per pasėlių šventę,
todėl nenuostabu, kad puritonai ją uždraudė.
Lengvai galima suprasti ir tą patologinį reiškinį, kad
penis rado sau vietą net kapinėse. Tie, kurie tikėjo gyvy­
bine jo galia ir tikėjosi, kad jis padės mirusiems išlikti, tik­
rai manė, jog šiems reikia jo pagalbos!
Garbinti ne tik falo atvaizdai. B u v o vertinami ir natū­
ralūs. P a g o n i ų žyniai juos demonstruodavo, kad maldinin­
kai galėtų išreikšti savo pagarbą. Kai kuriose Indijos daly­
se vaikščiodavo nuogi šventieji, kurie pranešdavo, kad jie
atėjo, s k a m b i n d a m i varpeliu. Tuomet ištikimieji garbinto­
jai išeidavo pagerbti tikro falo. Dažniausiai savo pagarbą
jie išreikšdavo jį paglostydami!
Magiškas penis
Toks visagalis ir universalus falas buvo ne tik garbinamas,
jis b u v o veiksminga jėga prieš piktąsias dvasias. Dėl savo
gyvybę dovanojančių savybių jis įgaudavo magišką dydį.
Falas tapo labiausiai geidžiamu amuletu. Jį gamindavo
iš pačių įvairiausių medžiagų: molio, m e d ž i o , sidabro,
aukso ir stiklo. Kartais net kepdavo iš tešlos. Be abejo, tie,
kas valgė tešlainį penį, tikėjo, kad tai nebuvo maistas tik
seksui — jis turėjo suteikti visokeriopos jėgos.
Viiw organas 137
Graikai ir romėnai kabindavo penio atvaizdus prie sa­
vo dirbtuvių. Moterys ir vaikai juos nešiojo pasikabinę ant
kaklo. Tai nebuvo tik piiošmena, jie turėjo nuvyti šalin pik­
tąsias jėgas.
M i e s t o vartus saugojo milžiniški falai sargybiniai. Įra­
šai juose primindavo įeinantiems, kad dėl falų „čia gyvena
laimė" (hic habitat felicitas).
Šis įrašas yra labai dviprasmiškas ir gali būti neteisin­
gai suprastas — neva siūlomi palaido gyvenimo malonu­
mai. Iš tiesų jis reiškė, kad penio talismanas dėl magiškos
galios saugojo vartus, ir jokios nelaimės negalėjo pro juos
patekti.
Dėl savo tvirtumo erekcijos būsenoje falas tapo drąsos
simboliu ir ją teikiančiu. Todėl maoriai šį „senovinį daik­
telį" (kaip jie vadino vyro organą) laikė vyriškumo ir
nenugalimos jėgos rodikliu. Pavyzdžiui, jei karo vadas iš
ryto prabusdavo su standžių peniu, tai b ū d a v o pergalės
pranašystė.
Ž m o n ė s tikėjo, kad užkalbėjimais ir m a g i š k o m i s for­
m u l ė m i s galima išsklaidyti apžavus ir kerus, jei tik pavo­
juje atsidūręs vyras tvirtai laikys savo penį.
Ulitai turi legendą apie medinį Ifaluko falą. Joje pa­
sakojama, kaip keli vyrai smarkiai jį s u m u š ė ir įmetė į
atmatų duobę. Ant jo nusišlapinusi moteris herojų atgaivino.
Tada jis paprašė savo draugų surasti užpuolikus, o kryptį,
kuria jie pabėgo, magiškai n u r o d ė didėjantis penis.
Šis reiškinys, kada vyras naudojasi peniu kaip burtų
lazdele, nepaprastas. Tai b u v o ne tik veiksmingi kerai, sau­
gantys jį (ar ją) nuo nevaisingumo ar frigidiškumo. Penis
galėjo užtikrinti visos b e n d r u o m e n ė s saugumą. Taigi jo ga­
lia perėjo sekso karalystės ribas ir užvaldė visą gyvenimą.
Apipjaustymas
Dažnai m a n o m a , kad apipjaustomi tik žydai (dėl religinių
priežasčių) ir kad (kai kurios) kitos šiuolaikinės bendruo­
m e n ė s prisitaikė šią operaciją tik higienos sumetimais.
Tačiau iš tiesų apipjaustymas yra daug senesnis ir labiau
paplitęs reiškinys.
ns KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
Apipjaustymo tradicijų būta visame pasaulyje jau
priešistoriniais laikais. N u o Afrikos iki Filipinų, tarp Aust­
ralijos aborigenų ir A m e r i k o s indėnų — visur jis buvo ži­
n o m a s . Sis paprotys m i n i m a s 4000 m. pr. Kr. egiptiečių
užraše, o archeologų rasta apipjaustyto vvro mumija buvo
palaidota net 1600 m. pr. Kr. Aiškūs falo hieroglifai rodo,
kad penis buvo be apyvarpės.
Dažnai neapipjaustyti vyrai b ū d a v o paženklinami gė­
dos ženklu ir išvaromi iš savo grupės. Jie negalėjo vesti,
dalyvauti genties posėdžiuose, nešioti ginklų ar remtis
įstatymais. Apipjaustymas laikytas tokiu svarbiu, kad kar­
tais tik po to vyrui b ū d a v o suteikiamas tikras vardas bei
pradedami skaičiuoti gyvenimo metai.
Paprastai visi genties vyrai turėdavo būti apipjaustyti.
Tačiau žinoma atvejų, kai apipjaustymas buvo tik valdan­
čiosios klasės ir turtingųjų privilegija. Tuo jie demonstruo­
davo savo aukštesnę padėtį.
Be abejo, toks plačiai paplitęs ir baime palaikomas pa­
protys turėjo patenkinti kažkokius gilias šaknis turinčius
ž m o n i ų poreikius.
Be žodžių aišku, kad apipjaustymas siejasi su seksu.
Tačiau yra daugybė įvairiausių n u o m o n i ų dėl pirminės jo
paskirties. Si operacija iš pradžių b ū d a v o atliekama tam,
kad apipjaustytasis a s m u o įgautų reikiamų savybių ar­
ba kad apsisaugotų n u o įvairiausio blogio. Visuomet sek­
sas ir lytiniai veiksmai buvo labai svarbūs.
Vyrai vertino savo seksualinį šaunumą. J u k be to jie
nebuvo vyrai. Tačiau kartu tikėta, kad tai vaisingumo do­
vana, kad jie visiškai priklauso nuo jo ma lon ės.
Nieko gyvenime n e b ū n a šiaip sau. Vyras turėjo sumo­
kėti už savo vyriškumą. Reikėjo papirkti vaisingumo jėgas
ir užsitikrinti, kad j o s b ū t ų geranoriškos. Be jų negalėjo
įvykti joks lytinis aktas, nes jis n e b ū t ų sėkmingas. Tos jė­
gos laukė (ir reikalavo) dovanų — viso vyro vaisingumo
organo.
Tačiau tokia auka nustelbtų patį „ s a n t y k i a v i m o " tikslą,
nes po to jį atlikti tiesiog nebūtų į m a n o m a . Todėl buvo
atnašaujama tik simbolinė auka: visumos dalis. Penį gau­
bianti apyvarpė b ū d a v o iškilmingai n u i m a m a ir tam tikro­
mis ceremonijomis pašvenčiama dievams. Lytiniai santy-
\'\/iv orgmins 139
kiai po to buvo ne tik įmanomi, bet ir (kaip dažnai buvo
m a n o m a ) tapdavo efektyvesni bei audringesnį.
Apipjaustant būdavo įteisinamas vvro lytinis organas,
taigi nuo tada jam priklausė visas sekso džiaugsmas bei
žavesvs (ir reprodukcija). Todėl daugelyje apipjaustymą
praktikavusių genčių tai atlikdavo, kai berniukai pasiek­
davo lytinę brandą, arba prieš jų pirmuosius lytinius san­
tykius. Si tradicija buvo šventųjų garbinimo ritualo dalis,
po kurios jaunuolis tapdavo pilnateisiu savo grupės nariu,
o jo apyvarpę paaukodavo. Tai buvo Ivg iš anksto už dau­
ginimosi veiksmus s u m o k ė t a s mokestis.
Vienos teorijos skelbėjai iškelia drąsią hipotezę, kad iš
pradžių apipjaustymas pakeitė kastraciją. Teigiama, kad
seniau dievai reikalavo aukoti jaunuolius, ir ž m o n ė s pa­
klusdavo. Tačiau gentis galėjo išnykti, todėl atsirado (daug
priimtinesnis) tradicijos pakaitalas — apipjaustymas.
Apipjaustomas vyras iš esmės būdavo paruošiamas ly­
tiniam gyvenimui. Manyta, kad turėti lytinius santykius
be atitinkamai „ p a r u o š t o " penio nesaugu ir pražūtinga.
Viskas, ką vyras darė pirmą kartą, galėjo būti labai pa­
vojinga. Tai suaktyvindavo piktąsias jėgas, kurios iš pavy­
do darė, ką tik pajėgė, kad jam nepasisektų, j o s net galėjo
padaryti n e p a t a i s o m ą žalą lytiniam gyvenimui. K a d jas
n u k e n k s m i n t ų arba nuvytų, vyras aukojo savo penio dalį,
ir tai j a m p a d ė d a v o gerai pasirengti vedybiniams santy­
kiams. Taip pralietas kraujas magiškai atstumdavo nelabą­
jį. Todėl apipjaustytas vyras išvengdavo kliūčių ateityje,
taip pat net ir jo vaikams nebegrėsė demoniški išpuoliai.
Apipjaustytas vyras galėjo drąsiai gyventi lytinį gyve­
nimą. Tai paaiškina, kodėl dažnai b e r n i u k ą apipjaustydavo
lytinės brandos metu, prieš pat jo pirmuosius santykius
arba vestuves, visada paliekant laiko, kad žaizda spėtų su-
gyti. Hebrajų ir arabų kalbose net žodis „jaunavedys" yra
kilęs iš „apipjaustymo". Dabartinėje hebrajų kalboje jau­
navedys (chatan) reiškia „apipjaustytą a s m e n į " .
Tai, kad daugelyje genčių jaunuoliai b ū d a v o apipjaus-
tomi iniciacijos metu, suteikė pagrindą tyrinėtojams (klai­
dingai) manyti, kad šis ritualas b u v o drąsos išbandymas.
Iš tikrųjų tai buvo tik vienas iš daugybės išbandymų, ku-
740 KAIP PRASIDĖJO SKKSAS
riuos turėjo iškęsti jaunuolis, kad įrodytų esąs vertas tapti
genties nariu. Be abejo, iniciacijos metu turėjo atsiskleis­
ti jo drąsa. Jei apipjaustomasis parodydavo nors truputį
baimės ar išduodavo savo skausmą, tai jį iš karto diskva­
lifikuodavo. Kai kuriose b e n d r u o m e n ė s e merginos netekė­
davo už vyro, kuris krūptelėdavo operacijos metu. Nors
apipjaustymas dažnai būdavo vyro ištvermės egzaminas,
tikroji jo paskirtis b u v o visai kita.
Apipjaustymas b u v o ir genties ženklas. Jo nebuvo ga­
lima pakeisti, todėl jis reiškė vyro ištikimybę genčiai ir ta­
patindavo jį su jo grupe. Taip, pasak Biblijos (Pr 1 7 , 9 — 1 4 ) ,
apipjaustymas tapo šventa pareiga Abraomui ir jo palikuo­
nims. Jis turėjo būti „tarp m a n ę s ir j ū s ų esančios sandoros
ženklas". Ir iki šių dienų judaizme berniukai per krikštą
(aštuntąją dieną po g i m i m o ) apipjaustomi. Sį ritualą žydai
v a d i n a b'rith — „sutartimi". Tai neišdildomas kontrak­
to „parašas", esantis ant kiekvieno vyro genitalijų. Ta­
čiau kartu apipjaustymas laikytas ir dieviškos apsaugos
ženklu.
Bet pradėsime n u o to, kad žydų paprotys nėra toks
„ a m ž i n a s " , kaip kartais m a n o m a . H e l e n i z m o laikais Grai­
kijoje gyvenę žydai dažnai b ū d a v o pajuokiami gimnazijo­
se. M a t y d a m i apipjaustytus penius, graikai iš jų tyčioda-
vosi, vadindami „nevyriškais". Dar blogiau, jie šaipėsi, nes
atrodė, jog tokie organai visada yra erekcijos būsenoje. K a d
išvengtų tokių n e m a l o n i ų situacijų ir išgyvenimų, žydai
ryždavosi skausmingai „plastinei" operacijai, po kurios ge­
nitalijos įgaudavo pradinę išvaizdą, sukuriant „neapi­
pjaustymo efektą". Tokia operacija buvo vadinama „ištem­
p i m u " , nes jos metu ištempdavo išlikusią apyvarpės dalį,
todėl penio vainiko (ir A b r a o m o ženklo) nebesimatydavo.
Rabinai, be abejo, buvo labai sunerimę dėl tokios mas­
kuotės, kurią jie vadino Dievo įstatymo pažeidimu, ir to­
dėl labai smerkė. Tuomet jie penį ė m ė operuoti kitaip, ir
jokie tolesni „pataisymai" pasidarė neįmanomi.
B u v o netgi m a n o m a , kad apipjaustymas padeda žmo­
nėms išlikti. Filosofas Benediktas Spinoza savo „Teologijos
V'i/m organas
L
~
ti
ir politikos traktate" rašė: „aš linkęs manyti, kad tik api­
pjaustymo apeigos gali šiuos ž m o n e s [žydus] išskirti am­
žinai".
Kai kuriuose kraštuose apipjaustymas buvo ir pavergi­
mo simbolis. Vyro organas b u v o nuosavybė, kuria jis di­
džiavosi, todėl jį sužaloti atrodė gėdinga. \š pradžių per
kovą priešai b ū d a v o u ž m u š a m i . Tačiau vėliau suprasta,
kad nugalėti priešai, likę gyvi, gali būti daug vertingesni
už mirusius, nes galėjo be jokių p a p i l d o m ų išlaidų padi­
dinti šalies darbo jėgą. K a d būtų visam laikui paženklinti
kaip karo belaisviai, juos apipjaustydavo. Be to, toks „su­
žalojimas" dėl p a n a š u m o į kastraciją buvo dar labiau
žeminantis. Pirmykščio ž m o g a u s akimis, tuomet vyras at­
rodydavo lyg moteris, vadinasi, silpnas ir išlepęs. Taigi
m a ž o s penio dalies amputacija senovėje b ū d a v o tapatina­
ma su baisiąja kastracija.
Apipjaustymas galėjo atsirasti ir hedonistiniais sumeti­
mais. Kai kurie šios teorijos šalininkai teigė, kad, pašali­
nus apyvarpę, vyras patirdavo didesnį m a l o n u m ą lytinio
akto metu, be to, jis trukdavo ilgiau.
B u v o ir visai priešingų n u o m o n i ų . Pasak jų, apipjaus­
tymas sumažindavo lytinį m a l o n u m ą , nes atbukindavo pe­
nio jautrumą.
Filonas Judėjas savo alegorinėje Biblijos interpretacijoje
apipjaustymą laikė „visų pirma... protą klaidinančiu malo­
n u m u " ir „visų kitų vyrui ir moteriai m a l o n i ų dalykų pa­
šalinimo simboliu". Todėl, teigė jis, „įstatymų leidėjai su­
galvojo tiek organą sužaloti, kad tai padėtų šiam tikslui".
Dėl to vyrai turėjo sumažinti savo m a l o n u m u s .
Beveik po dvidešimties a m ž i ų M a i m o n i d a s (kuris bu­
vo ne tik žymus filosofas, bet ir medikas) vėl pakartojo ir
pabrėžė šį apipjaustymo aiškinimą. Vienas iš jo (pagrindi­
nių) tikslų b u v o „apriboti lytinius santykius ir kiek galima
susilpninti generatyvinį organą", kad vyras b ū t ų nuosai­
kesnis.
 www.avatara.lt KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
Nė viena pateikta prielaida nėra teisinga. Dar manvta,
kad po apipjaustymo s u m a ž ė d a v o visai kitokio pobūdžio
m a l o n u m a s : masturbacija nebūdavo tokia jaudinanti. Ta­
čiau dėl to tik padažnėdavo lytinių santykių ir daugiau
gimdavo vaikų.
Labai populiari ir gan sena teorija teigia, kad api­
pjaustymas atsirado dėl medicininių priežasčių: jis buvo
higieniškas, s a u g o d a v o n u o ligų ir skatindavo gimsta­
mumą.
G r a i k ų istorikas H e r o d o t a s rašė, kad egiptiečiai api-
pjaustydavo norėdami išvengti infekcijų. Pilonas Judėjas
manė, kad po apyvarpe lengvai gali daugintis bakterijos,
o jos pašalinimas užtikrina švarą.
Taip pat buvo m a n o m a , kad apipjaustymas palengvina
lytinius santykius, nes greičiau įvyksta erekcija ir ejakulia­
cija. Jis taip pat pašalindavo įvairias psichologines kliūtis.
Tam b u v o kelios priežastys. Apyvarpė galėjo būti per ilga
arba per siaura. Ypatingu atveju, pavyzdžiui, kai yra fimo-
zė, dėl susiaurėjimo ji negali atsismaukti už varpos gal­
vutės.
Pilonas teigė, k a d dėl apipjaustymo dažniau pastojama.
Jis b u v o įsitikinęs, kad „apipjaustyto penio sėkla lengviau
randa kelią", „niekas neiššvaistoma kelyje į vadinamuo­
sius maišelius". Todėl, pridūrė jis, apipjaustymą praktikuo­
jančios tautos yra pačios gausiausios ir produktyviausios.
Tokiais terapijos ir higienos argumentais lengvai gali­
ma „šiuolaikines" sampratas pritaikyti pirmykščiam mąs­
tymui, o tai būtų neteisinga. (Juk Europoje iki viduramžių
nebuvo net vonių!) Vis dėlto „sveikas" instinktas pirmykš­
čiam ž m o g u i greičiausiai rodė, kad reikalinga operacija,
kurios tikslai vėliau buvo taip paaiškinti.
M ū s ų laikais apipjaustoma dėl higienos. Vienu m e t u
tai net b u v o j ) r i v a l o m a operacija Prūsijos armijoje. Britani­
jos princas Čarlzas taip pat buvo apipjaustytas. Šią „ope­
raciją" jam atliko oficialus žydų specialistas — mohel, kurį
tam reikalui paskyrė Anglijos žydų ortodoksų vadovybė!
Medikai m a n o , kad apipjaustymas gali padėti išvengti
vėžio, kuriuo gali susirgti neapipjaustytas vyras. Kancero­
geninės medžiagos kaupiasi riebalinių liaukų išskyrose
l l/M) <>rgniU15
143
vainiko griovelyje tarp apyvarpės ir penio galvutės. Apy-
varpė jas ten sulaiko. Apipjaustymas panaikino šį blogio
..iltinį.
Psichoanalitikai, pradedant Froidu, savaip (ir įvairiai)
aiškino apipjaustymą, kokia jo kilmė ir veiksmingumas. Jį
s i e j o su Edipo kompleksu. Buvo sakoma, kad tėvai, pavy­
dėdami ir bijodami savo s ū n ų (seksualinės) konkurencijos,
padarydavo juos belyčius. Apipjaustymas buvo tik kastra­
cijos atgyvena ir (nekenksmingas) pakaitalas. Per operaci­
ją sūnus simboliškai išreikšdavo savo p a k l u s n u m ą tėvams.
„Priėmusieji šį simbolį, — rašė Froidas darbe „ M o z ė ir mo­
noteizmas", — išreikšdavo savo pasirengimą paklusti tėvo
valiai, nors tas patyrimas ir b u v o skausmingas."
Be abejo, pats „apipjovimas aplink" (lot. circumcidere)
penį primindavo ž m o n ė m s — nors tik pasąmoningai —
baisiąją kastraciją. Tai palikdavo gilius ir neišdildomus
pėdsakus vyro psichikoje, visada bijančio prarasti savo vy­
riškumą. Psichoanalitikai teigė, kad antisemitizmas kilo
dėl apipjaustymo. P a g o n i a m s tai asocijavosi su siaubą ke­
liančia kastracija. Todėl jie nekentė žydų. Tačiau, nekreip­
dami į tai d ė m e s i o arba nenorėdami to pripažinti, jie su­
galvojo, kaip pateisinti savo antipatiją ir atrado naujus ne­
realius paaiškinimus.
Apipjaustytas penis — be apyvarpės — priminė sustan-
dėjusį falą su atsmaukta apyvarpe. Pirmykščiam žmogui
tokia nuolatinė erekcijos būsena lyg ir garantavo pastovų
„vaisingą geidulingumą ir jo sąlygojamą grupės tęstinu­
m ą " . Todėl, kaip teigė viena psichoanalizės mokykla, jie ir
darydavo šią operaciją. Nuolatinės penio erekcijos iliuzija
buvo didžiausias genties ir jos g i m s t a m u m o galimybių
įvertinimas.
Psichoanalitikai (cituodami senovės mitus) net moterį
kaltino dėl apipjaustymo atsiradimo. Neva ji pavydėjo pe­
nio ir, k e r š y d a m a už tokio galingo organo turėjimą, pri­
vertė vyrą atlikti operaciją. Tai, nors ir n e a t i m d a v o iš jo
viso turto, bet šį pamažindavo. Moterys taip pat geidė ma­
tyti vyro genitalijas kraujuojančias (nors vieną kartą), nes,
144 KAIP PRASIDĖJO SKKSAS
pasiekusios lytinę brandą, jos turėjo tai išgyventi regu­
liariai.
Buvo ir tokia prielaida, kad vis dėlto vvrai patys su­
galvojo apipjaustymą. Tam tikru gyvenimo periodu tai ati­
tikdavo pirmąsias moters menstruacijas. Praliedami savo
kraują, jie rodė, kad yra lytiškai subrendę. Tad apipjausty­
mas, pasak Bruno Betelheimo (kuris savo knygai pritaikė
apeigos pavadinimą) buvo „simbolinė žaizda". Tai viešas
įrodymas, kad berniukas įžengė į svarbiausią gyvenimo
tarpsnį. Juk vaisingumas ir sugebėjimas duoti gyvybę bu­
vo viena iš svarbiausių ž m o n i ų gyvenimo funkcijų.
J u d a i z m a s pavertė apipjaustymą religiniu veiksmu.
Kad neliktų seksualinės prasmės, jį liepdavo atlikti aštun­
tą dieną po g i m i m o . Iš j u d a i z m o kilęs islamas taip pat pri­
sitaikė šią apeigą. Kai kurie mano, kad ritualas perimtas
ne iš žydų religijos, o iš arabų, kol jie dar nebuvo musul­
monai. Tačiau K o r a n e apie tai nieko nepasakyta.
Jėzus gimė žydu ir (pasak Luko 2,21) jo tėvai, kaip ir
kitus ž y d ų berniukus, jį apipjaustė aštuntą dieną po gimi­
m o . Todėl bažnyčia sausio 1 — aštuntą dieną po K a l ė d ų —
laikė „Kristaus apipjaustymo švente". Jo „šventąją apyvar­
p ę " , kaip seksualinę relikviją, garbino dvylika skirtingų
Europos bažnyčių! Buvo tikima, kad ji gali suteikti vaisin­
g u m ą nevaisingiems ir sumažinti g i m d y m o skausmus.
Krikščionybė atsisakė apipjaustymo dėl praktiškų su­
m e t i m ų . Naujoji religija norėjo atversti pagonišką pasaulį,
o žydai šį tikslą jau buvo pasiekę. Krikščionys suprato,
kad skausmingos operacijos reikalavimas iš suaugusių pa­
g o n i ų perkrikštų ne tik p r i m i n t ų j i e m s kastraciją, bet ir
būtų didelė kliūtis įgyvendinant šią misiją. Apaštalas Pau­
lius savo Laiške romiečiams ( 2 , 2 8 — 2 9 ) paskelbė, kad api­
pjaustymas „tada yra [tikras] apipjaustymas, kai širdis
apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę", ne išoriškai atlik­
tas kūne, bet „viduje". Jeruzalės apaštalų tarvba (50 m. po
Kr.) išleido įstatymą, kad perkrikštai pagoniai turi būti api­
pjaustyti.
\ i/m organas 145
Apipjaustymo priežasčių buvo tiek daug, kiek ir įran­
kių, naudoti} šiai operacijai atlikti, bei pačių „apipjaustv-
1
ne­
žiloje senovėje „ o p e r u o d a v o " aštriu titnagu, akmeni­
niu peiliu ar b a m b u k o atplaiša.
Apipjaustytoju galėjo būti šventikas, būsimasis uošvis,
įžymus giminės narys, kokia nors moteris arba apipjausty­
mo „specialistas" (vėliau tarp ž y d ų šios profesijos atstovai
gavo pavadinimą — hebrajiškai molicl).
Skyrėsi net vietos, kur apipjaustydavo. Tai galėjo būti
vaiko „ n a m a i " , nuošali vietelė už gyvenvietės, šventa ar
speciali apipjaustymo trobelė. Apipjaustydavo pavieniui
arba grupėmis.
Apyvarpės likimas
Pašalinta apyvarpė buvo įvairiai panaudojama. Senovėje
per vaisingumo šventę, be abejo, ji buvo iškilmingai pado­
vanojama dievybei — tai b u v o labai didelė auka. Vyrai
baimindavosi, kad pikta linkinčios jėgos nepasisavintų šių
vertingų vyriškumo šaltinių ir n e p a n a u d o t ų prieš juos pa­
čius. Todėl apyvarpes (kaip plaukus ir nagus) jie slėpdavo,
degindavo, užkasdavo arba paskandindavo upėje. Kartais
jas sušerdavo gyvuliams, arba jaunuolis turėdavo pats ją
praryti. Ir visa tai b ū d a v o daroma dėl to, kad potencialiai
pavojingas odos gabaliukas b ū t ų „saugiai p a d ė t a s " ! Dėl
visko b u v o kalti senoviniai prietarai, kad ši gyvybiška
dalis (turinti ankstesniojo savininko dvasios), pakliuvusi į
negero asmens rankas, gali pridaryti neapsakomai daug
žalos.
Kai kurios reinkarnaciją išpažįstančios gentys net siejo
būsimąjį atgimimą su apyvarpės likimu. Manvta, kad ją
išsaugojus (dažniausiai oloje arba medyje), lengviau at­
g i m s t a m ą . Juk tai b u v o svarbiausia vyro dalis. Ji galėjo
tapti dar reikšmingesnė, kai palikusi k ū n ą vyro dvasia,
išsekinta išsiskyrimo su savo laikinu apvalkalu, pajus­
tų, kad reikia p a p i l d o m o s jėgos atgimimui. Štai kodėl, ati-
 www.avatara.lt KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
cižiai „prižiūrint apyvarpę", galima b u v o turėti garantijų
ateičiai.
Tikėjimas, kad stipriausią vyro energiją gali absorbuo­
ti apyvarpė, šią pavertė vertingu karo trofėjumi. M a n y ­
ta, kad surinkus nukautųjų priešų apyvarpes, įgaunamą jų
jėgos.
Apyvarpės net tikdavo kraičiui!
Dėl senovinio papročio pirkti ž m o n ą atsirado daugybė
kraičio rūšių. Plačiai b u v o paplitęs paprotys vietoj „ben­
dro m o k e s č i o " pateikti (kartais labai nemažai) galvijų. J o ­
kūbas — užuot sumokėjęs kaip pridera — atidirbo daug
laiko (Biblija teigia — 14 metų), kad gautų Liją ir Rachelę
iš jų tėvo Labano. O sekso „žaliavos" kaip kraičio iš jauno,
meile degančio D o v y d o pareikalavo karalius Saulius.
Kai nuliūdęs m o n a r c h a s suprato, kad jo jaunesnioji
duktė Micholė įsimylėjusi Dovydą, jis sutiko ją „parduo­
t i " . Jo paprašyta kaina b u v o šimtas filistiniečių karių apy­
varpių.
Biblija šį faktą tik konstatuoja, nepateikdama j o k i ų ko­
m e n t a r ų ir n e s m e r k d a m a j o . Ji pasakoja, kaip jaunas įsi­
mylėjėlis, savo d r a u g ų p a d e d a m a s , įvykdė šią misiją ir
sėkmingai grįžo iš kovos lauko su dvigubu „trofėjų" kie­
kiu (1 S a m 18). Saulius tikėjosi, kad jo dukters gerbėjas
žus. Bet šis įvykdė sutartį, todėl, priėmęs kraitį, Saulius
atidavė savo dukterį...
Beprasmiška dabar aiškintis, kas tikrino, ar apyvarpių
kiekis iš tiesų b u v o p a k a n k a m a s . Komentatoriai taip pat
abejojo, ar reikalauta tik filistiniečių apyvarpių. Norėda­
m a s jas gauti, Dovydas ir jo šalininkai turėjo atlikti labai
kruopščią operaciją. Todėl teoretikai manė, kad Saulius
paprašė ne apyvarpių, o visų (neapipjaustytų) priešų geni­
talijų.
Apipjaustomas tiktai labai mažas odos gabaliukas, ta­
čiau su j u o siejami didžiuliai žmogiški, o gal net kosminiai
tikslai, viltys ir įpareigojimai.
\ 'am organas
147
Sėkla
Iš sėklos auga ateities kartos. N u o seniausių laikų šiam
pieniškam skysčiui su reproduktyviais spermatozoidais iš
vyro lytinio organo suteikiama stebuklinga galia.
Pirmykščiai ž m o n ė s nesuprato, kad ji g a m i n a m a sėkli­
dėse. Todėl jie manė, kad kapšeliai tėra tik k ū n o puošme­
na ir nieko daugiau.
Sėklos išsiliejimas b u v o ir šventas, ir draudžiamas tuo
pačiu metu. Jeigu jis įvykdavo ne lytimo akto m e t u , vyras
būdavo laikomas „nešvariu" ir užkrečiamu. Biblijoje ran­
d a m e griežtų nuorodų, kad tas, kuriam „išsiliejo sėkla"
(galbūt erotinio s a p n o m e t u ) , turi būti izoliuotas ir ap­
valytas.
Senovės ritualais reikalauta, kad sėkla kasdien b ū t ų au­
kojama dievams. N o r ė d a m i išgauti gyvybinį skystį, vyrai
rengdavo orgijas. Laikydamiesi reikalavimų, jie mastur-
buodavosi: dažnai tai b u v o ritmiški „chorai", kuriems pri­
tardavo atitinkama muzika.
Iš sėklos b u v o galima ne tik pradėti vaikus. Ji laikyta
ir stiprybės šaltiniu. N e e i k v o d a m a s jos, vyras grūdinosi,
augo jo fizinė, mentalinė ar gyvybinė galios. Todėl tie, ku­
rie pasišvęsdavo dievams (Dievui), tvirtai laikėsi skais­
tybės.
R o m ė n a i iš sėklos gamindavo lytinį geismą žadinan­
čius tepaliukus, aiškindami, kad n u o jų gali susidaryti nau­
ja sėkla.
Priesaika genitalijomis
Daugelyje teismų prašoma, kad liudytojai prisiektų padė­
dami ranką ant Biblijos. Tačiau iškilminga biblinė prie­
saikos procedūra reikalavo, kad ranka b ū t ų uždėta ant
žmogaus, kuriam b ū d a v o s a k o m a s pažadas ar priesaika,
penio.
Vėlesniais amžiais ši sistema (ir net visa, kas ją pri­
minė) ž m o n ė m s pasirodė įžeidžianti, todėl jie pakeitė teks­
tą, pavadindami penį (ausį rėžiantį žodį) šlaunimis arba
 148
KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
juosmeniu. Tiems, k a m žinoma biblinė terminologija, aiš­
ku, kad šie nevienprasmiai žodžiai reiškia ir reprodukcijos
organą.
Todėl, kalbėdamas apie savo palikuonis, senovės heb-
rajas juos pavadintų „tais, kurie išėjo iš m a n o šlaunų". Taip
ir Abraomas prašė savo tarno prisiekti „Viešpaties, žemės ir
dangaus Dievo, vardu", kad šis išrinktų jo sūnui Izaokui
ž m o n a ne K a n a a n o merginą, bet vieną iš jo giminių.
Ir vėl, kai savo mirties išvakarėse J o k ū b a s paprašė Juo­
zapo iškilmingai prisiekti, kad jo kūnas bus palaidotas
ne Egipte, bet tarp protėvių kapų Šventojoje žemėje, jis
taip pat paprašė Juozapo: „Dėk savo ranką po m a n o šlau­
n i m i s " (Pr 2 4 , 2 — 4 ) .
Vyro genitalijos b u v o pats švenčiausias jo turtas, nes
per jas atsirasdavo vaikai. Jų n e b u v o galima viešinti — ne
iš gėdos, bet iš baimės. Todėl priesaika peniu reiškia ypa­
tingą šventumą ir neatšaukiamą įsipareigojimą.
Visos procedūros p r a s m ė buvo tokia, kad jei prisie­
kusysis sulaužytų priesaiką, jo „ p a l i k u o n y s " — dar ne­
gimę vaikai — nubaustų šį už tai, kad nesilaikė priesai­
kos.
Iš p r a d ž i ų tam, kad vyras viešai uždeda savo ranką ir
pademonstruoja tai, kas visada laikyta jo „intymia vieta",
ž m o n ė s suteikdavo didžiulę reikšmę. Ši tradicija etimolo­
giškai išliko ir iki m ū s ų dienų. „Testamentai" ir visokie
liudijimai (angl. liudyti — testify) vis dar p r i m e n a senoviš­
ką priesaikos metodą — ant sėklidžių (angl. tcsticles).
Kastracija
Vienam iš seniausių ir žiauriausių m e t o d ų atimti iš vyro
jo generatyvinę jėgą suteiktas kastracijos pavadinimas.
Žodis kilo iš sanskrito ir (pasiekęs m u s per lotynų kal­
bą) reiškia vyro sėklidžių arba penio „nupjovimą". Tačiau
šis terminas b u v o taikomas ir kitokiems vyriškumo pa­
šalinimams. Pavyzdžiui, sutraiškant sėklides akmeniu,
išsvilinant jas iki r a u d o n u m o įkaitusia geležimi arba
149
kruopščiai išpjaunant titnago peiliu arba aštria b a m b u k o
lazdele.
Kastracija buvo tokia sena procedūra, kad m i n i m a net
egiptiečių „Mirusiųjų knygoje" ir graikų mitologijoje. Sa­
koma, kad Kronas pjautuvu nupjovė savo tėvo Urano
genitalijas ir išmetė jas kartu su pjautuvu į jūrą. Iš susida­
riusių putų, kaip teigė mitas, gimė Afroditė, o iš nulašėju­
sio ant ž e m ė s kraujo atsirado nimfos ir furijos.
Tokia sena kastracijos istorija, matyt, turėjo svarių at­
siradimo priežasčių. Jos ištakas r a n d a m e senuosiuose tikė­
jimuose, dinastijų interesuose, baudžiamosiose priemonė­
se ir m o t e r ų apsaugos korpusuose, kad nekiltų jokių
pagundų.
Be abejo, apie kastraciją ž m o n ė s sužinojo stebėdami gy­
vulius. Kastruojama n u o seniausių laikų beveik visose
civilizacijose. Iškastruotas gyvulys b ū d a v o daug paklus­
nesnis. Tai kodėl to paties m e t o d o nebuvo galima pritaiky­
ti vyrams, kad jie taptų paklusniais vergais? Taip mąstė
valdovai. Ir taip vyrai, norėdami įsigyti atsidavusių vergų,
pradėjo kastruoti į save panašius.
Per karus ir užkariavimus nugalėtojai greitai išmoko
atimti iš priešų vyriškumą. Nužudytas priešas nenaudin­
gas, o iškastruotas galėjo būti vergu, nes, netekęs lyties,
b ū d a v o visam laikui pašalintas iš savo genties. Tiesiog jo
reprodukcijos šaltinį efektyviai nupjaudavo!
Tad seniausi karo trofėjai b ū d a v o ne skalpai, o nupjau­
ti peniai. Jei karys n a m o grįždavo su pilnu maišu tokio
grobio, jis laikytas tikru didvyriu. H e r o d o t a s pasakojo,
kaip Viduriniųjų Rytų, Asirų, Babilono, Persų ir Egipto im­
perijų gyvavimo laikais karo belaisviai turėdavo atsisvei­
kinti su savo vyriškumu.
Tai kas gi čia nuostabaus, kad pagal Rytų papročius
įvestas tokio pobūdžio kraitis? Gerbėjas savo būsimai žmo­
nai (arba jos tėvui) kaip nuotakos išpirką turėdavo prista­
tyti ne galvijų ar pinigų, bet n u o genties priešų nupjautų
genitalijų. Už jas n e b u v o nieko vertingesnio, tad jaunikį
mielai priimdavo į naują šeimą.
 150
KAIP P R A S I D Ė J O SHKSAS
N u o pat civilizacijos pradžios kastracija u ž ė m ė labai
svarbią vietą vaisingumo apeigose. Falas — generatyvinis
organas — b u v o pati subtiliausia auka gyvybę dovanojan-
tiems dievams ir deivėms. Tikėjimas, kad paties vaisingu­
mo auka gali užtikrinti gyvybės tęstinumą, yra vienas iš
paradoksų, kurių tiek daug žmonijos istorijoje.
S e m i t ų vaisingumo, meilės ir m a l o n u m ų deivės Astar­
tės kultas reikalavo, kad jo išpažinėjai atimtų sau vyrišku­
mą patys. Laikydami r a n k o s e savo nupjautą organą jie
bėgdavo per miestą, o paskui penį įmesdavo į kokį nors
n a m ą . Jo savininkui tai b ū d a v o labai didelė garbė, už ku­
rią jis turėdavo sumokėti p a d o v a n o d a m a s naujam eunu­
chui šventikui (moteriškus!) drabužius.
Panašūs dalykai būdingi ir graikų Kibelės, šios „didžio­
sios gamtos m o t i n o s " , garbinimui. Audringų orgijų su lau­
kiniais šokiais metu, pritariant dusliems m u z i k o s garsams,
vyrai nusipjaudavo savo penius ir p a d ė d a v o j u o s ant dei­
vės altoriaus. Po to jie tapdavo eunuchais šventikais ir dė­
vėdavo moteriškus rūbus.
B u v o ir kitų priežasčių, dėl kurių vyrai ryždavosi su­
sižaloti. Pavydžios dievybės reikalavo, kad jų tarnai
nekliudomai, be konkurencijos ir visada b ū t ų atsidavę.
Tik pašalinus visas neištikimybės galimybes, jos nusira­
mindavo.
Be to, ž m o n ė s tikėjo, kad kastracija paslaptingai sustip­
rina dievus. Pagaliau tai b u v o v a i s i n g u m o apeiga, todėl
vyriškumo auka p a d i d i n d a v o g a m t o s derlingumą, padė­
davo jai atgimti ir pasipuošti vešlia žaluma.
Ir net b u v o m a n o m a , k a d vyrai kastravosi n o r ė d a m i
priartėti prie deivės ir tapti vertais tarpininkais, per
kuriuos ji galėtų perduoti savo dovanas ir galią. Sis jų di­
džiulis noras b ū d a v o geriausiai patvirtinamas pašalinus
genitalijas. Puošimasis moteriškais drabužiais b u v o toles­
nis žingsnis siekiant n u a s m e n i n i m o . Į d o m u pasamprotau­
ti, kaip šėlsmas galėjo būti stipriu anestetiku aukai, pačiai
sau atliekančiai šią skausmingiausią operaciją.
Kastracija b u v o taikoma ir vėliau. Aistringi ir religingi
vyrai, kurie sekse įžvelgdavo tik blogį, bijojo tapti savo
151
aistrų vergais. Nepasitikėdami savimi ir norėdami išveng­
ti pagundos, atlikdavo sau šią operaciją.
Sv. M a t o evangelijoje rašoma (19,12) apie eunuchus,
„kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės".
Patvirtinant tai, evangelijoje pridurta: „Kas pajėgia išma­
nyti, t e i š m a n o " . Nors vėlesni aiškintojai šį skyrių interpre­
tavo metaforiškai, kai kuriuos ankstyvosios krikščionybės
narius jis vis dėlto įkvėpė susižaloti. Pasak šv. Augustino,
jie m a n ė „tuo pasitarnausią D i e v u i " . Atsisakę sekso, jie vi­
są savo gyvenimą paskirdavo vien tikėjimui.
Nors krikščionybė iš pradžių garbino vyriškumo auką,
judaizmas ir islamas jį visais laikais smerkė. Žydai buvo
vienintelė senovės tauta, kuri įstatymais draudė vyrų ir
gyvulių bei žvėrių kastraciją, o vėliau šis draudimas buvo
pritaikytas net žuvims. Hebrajų Biblija skelbė: „Eunuchas
neįeis į Viešpaties t a u t ą " (Įst 23,1).
M u s u l m o n ų padavimas pasakoja, kaip U t m a n a s , norė­
damas išvengti pagundos, paprašė M a h o m e t o leidimo sa­
ve iškastruoti. Tačiau pranašas jį griežtai supeikė, sakyda­
mas, kad „tas, kuris iškastruos save arba kitą, nebus m a n o
pasekėju". Vienintelis islamo leidžiamas kastracijos pakai­
talas b u v o susilaikymas.
Kastracija įėjo į daugelio šalių b a u d ž i a m u o s i u s kodek­
sus. Egiptiečių įstatymai ja b a u s d a v o už neištikimybę. In­
dai ją taikydavo už aukštesnės kastos atstovo įžeidimą,
kryzai atlikdavo operaciją prievartautojams arba šventyk­
lų plėšikams. Velsiečiai kastraciją siūlė vietoj didžiulės
baudos: nuteisti nusikaltėliai turėjo sumokėti pinigus arba
paaukoti vyriškumą.
Dinastijų interesai taip pat b u v o labai svarbūs atliekant
kastraciją. Norintys išlaikyti savo valdžią ir turėti tik tei­
sėtus palikuonis valdovai ją atlikdavo visiems pavojų
keliantiems vyrams. Pasak r o m ė n ų legendos, pirmąją kast­
raciją atliko garsioji Asirijos karalienė, Babilono įkūrėja Se­
miramidė. N o r ė d a m a likti vienvaldė valdovė, ji iškastravo
visus karališkos š e i m o s berniukus. Karalienė m a n ė , kad
taip ji galės išvengti pasikėsinimo į sostą.
 152
KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
Kastracija b u v o svarbi net „ v i s u o m e n i n i a m e " gyveni­
me. K a ž k a d a turtas b u v o matuojamas ž m o n ų ir sugulo­
vių, kurias vyras pajėgė išlaikyti, skaičiumi. Jų priežiūra ir
apsauga kėlė savų problemų, viena iš jų b u v o patikimi tar­
nai. K a m gi galėjo būti patikėta ši atsakinga misija, jei,
šeimininkui nežinant, visi siekė n a u d o s — ne pinigais, o
natūra? Pagunda b u v o tikrai per didelė.
Saugiausia p r i e m o n ė buvo įdarbinti vyrus, kurie dau­
giau jais nebebuvo. Sis poreikis sukūrė nepavydėtiną eu­
n u c h o profesiją. Jis p a r d u o d a v o savo vyriškumą (arba
būdavo priverstas jo atsisakyti), kad įvykdytų šią pasitikė­
jimo vertą misiją.
Aiškinama, kad žodis „ e u n u c h a s " kilo iš graikų kalbos
ir reiškia miegamojo sargybinį. Tačiau ši prielaida vėliau
buvo paneigta. Panašiau, kad „ e u n u c h a s " turi babilonie-
čių-hebrajų šaknį chanuch. Tai reiškia „profesionalų", „ap­
m o k y t ą " ir visiškai priklausomą asmenį. Praktika patvirti­
no tokią žodžio kilmę.
E u n u c h a i pasirodė esą ne tik patikimi „miegamųjų
kvartalų" sargybiniai, jie taip pat gerai atlikdavo ir visuo­
meninę tarnybą. Ksenofontas rašė apie didįjį Persijos im­
peratorių ir Babilono imperijos užkariautoją Kirą. Sis
manė, kad niekas nėra taip atsidavęs kaip eunuchas. Jis
neturi šeimyninių ryšių, todėl vertina visus, kurie jį aprū­
pina. „Be to, kadangi e u n u c h a m s reiškia panieką visa liku­
si žmonija, j i e m s kaip niekam kitam reikia šeimininko."
Todėl Kiras „parinkdavo e u n u c h u s kiekvienam savo
asmeninės tarnybos postui, pradedant durininku". (Reikia
prisiminti, kad tais laikais durininko pareigos buvo vienos
iš atsakingiausių.)
E u n u c h u s paskirdavo į svarbiausius postus, ir jie labai
kompetentingai atlikdavo savo užduotis. Jų buvo galima
sutikti visame pasaulyje: Asirijoje, Indijoje, Kinijoje, Grai­
kijoje ir Romoje. Buvo laikai, kai išsiplėtojo ištisa e u n u c h ų
gamybos p r a m o n ė , o Graikijos D e l o ir Chijo salose b u v o
įkurti specialūs „operacijų centrai", kurie galėtų nuolat
juos tiekti.
Kastruota iš dalies ir dėl prietarų. Kai kurios pirmykš­
tės gentys, pavyzdžiui, hotentotai, tikėjo, kad d v y n u k ų
153
l 'i/m organas
gimimas pranašavo nelaimę. Jie įsivaizdavo, kad dvynukų
levas galėjo būti dvi sėklides turintis vyras. Todėl jie ma­
nė, jog p r o b l e m ą galima lengvai išspręsti (nors tėvui tai
buvo skausminga) pašalinant vieną iš jų. Ir vyrai patys
siūlydavosi šiai operacijai. Pagaliau tai buvo tik laikinas
n e m a l o n u m a s , o ateityje jis galėjo padėti išvengti didžiu­
lių nelaimių. Be to, jokia genties moteris netekėtų už taip
neiškastruoto vyro! Tokie atvejai b u v o vadinami daline
kastracija.
K a ž k a d a tokia plačiai paplitusi, turėjusi daugybę įvai­
riausių priežasčių kastracija vėliau b u v o viešai pasmerkta
už savo n e ž m o n i š k u m ą ir prieštaravimą Dievo valiai. Net
bažnyčia Nikėjos susirinkime, įvykusiame 325 metais, pa­
sisakė prieš tai ir pašalino iš kunigų visus savanorius kast­
ratus.
Ir vis dėlto šešioliktajame amžiuje ta pati bažnyčia at­
gaivino kastraciją dėl labai savotiškų priežasčių.
Dievui tiko vien pati geriausia daina. O kadangi tuo
laikotarpiu jokiai moteriai nebuvo leidžiama dainuoti baž­
nyčios chore (arba scenoje), jų balso aukštumas turėjo būti
išgautas kitokiu būdu. Tai galėjo padaryti tik berniukai ar­
ba tie, kurie niekada netapdavo tikrais vyrais. Kastracija
padėdavo pasiekti šį tikslą. Dėl jos nesivystydavo kai ku­
rie vyriški bruožai, tarp jų ir balso tembras. Taip berniu­
kiškas „falcetas" visą laiką toks ir likdavo.
Italijoje tėvai atiduodavo savo sūnus operuoti, kad šie,
išsaugoję savo nuostabius sopranus, galėtų jais šlovinti
Dievą, pasišvęstų scenai ir — gautų geras pajamas. Tokie
dainininkai išpopuliarėjo, ir Prancūzijoje castrati tapo pre­
ke, atidarytos (ypač Le Verdone) „ e u n u c h ų gamyklos", ku­
rios „nukiaušintus" dainininkus eksportuodavo į Italiją ir
Ispaniją.
Suaugę, bet nesubrendę vyrai išgarsėdavo savo gražiais
balsais ir b ū d a v o išdidžiai reklamuojami. Jie įgaudavo me­
lodingą (suaugusio vyro sopraną) balsą, ir tai buvo daug
daugiau, negu jie prarado.
Kastratai sudarė didelę aštuonioliktojo amžiaus chorų
dalį, jie b u v o žymiausios scenų žvaigždės. Vien R o m o s
 154
KAIP PRASIDĖJO SKKSAS

b a ž n y č i ų choruose, tarp jų ir Popiežiaus Siksto koplyčioje,

dainavo daugiau nei du šimtai kastratų. Į ž y m ū s kompozi­
toriai, kaip Gliukas ir Mocartas, skyrė jiems specialias par­
11
tijas. Tik 1770 metais išėjusiu popiežiaus K l e m e n s o X I V
įsaku buvo uždrausta ši beveik du šimtus m e t ų trukusi
tradicija, ir bažnyčioje bei scenoje kastratų vietą u ž ė m ė Prostitucija
moterys. Ir vėl ratas apsisuko.
Vyrai tikėjosi, kad kastracija visiems laikams pamiršta.
Vien mintis apie ją kėlė jiems siaubą. Vyro emocijos turėjo
gilias šaknis ir b u v o pagrįstos. Jis labai bijojo prarasti vy­
riškumą, kurį vertino labiau už viską. Froidas sakė, kad
dėl to net atsirado fobija — kastracijos kompleksas. Kaž­ Šventoji prostitucija
kada rengtas paaukoti savo vyriškumą dievams vyras da­

P
b a r ė m ė s i visų į m a n o m ų priemonių, kad jį išsaugotų arba rostitutes ilgą laiką visuomenė išstumdavo iš savo
sustiprintų. tarpo, nes jos buvo laikomos labai blogos reputa­
cijos moterimis. Jos turėjo gyventi slaptai, „teisuo­
liai" joms reikšdavo panieką. O juk iš p r a d ž i ų šios
profesijos atstovės buvo labai gerbiamos, nes atlikdavo
žynių pareigas.
Prostitutės vadinamos seniausios profesijos atstovėmis,
o kai kurie senieji viešnamiai buvo šventyklos. Daugelis
žmonijos menų, dirbinių ir žinių turi religines šaknis, ta­
čiau nemažai jų dėl savo atsiradimo „skolingi" seksui!
Šventyklose tarnavo ne tik moterys, bet ir vyrai: ne
vien tam, kad smilkytų smilkalus, aukotų gyvūnus ar gie­
dotų. Jie siūlė savo kūnus: vyrai moterims, moterys vy­
rams, ir — be jokio sąžinės graužimo ar gėdos j a u s m o —
vyrai vyrams.
Seksas buvo sakramentas, o lytinis aktas — šventa ko-
munija su dievais. Prostitutės laikė save dievų ž m o n o m i s ,
ir viskas, ką jos (seksualiai) darė, buvo skirta jo — arba
jos — garbei. Aktas buvo šventas veiksmas. Tai oficiali re­
liginio kulto sudedamoji dalis.
Jų paslaugos b u v o teikiamos šventykloje bet kuriuo
metu ir visiems maldininkams, bet nepažįstamiesiems jos
skirdavo ypač daug dėmesio. J u k tokie lankytojai galė­
jo būti užsimaskavę dievai arba jų tarpininkai. Tad juos
(lytiškai) pamaloninusi prostitutė įgydavo daugiau palan­
kumo.
Savo kūnus jos atiduodavo (kartais viešai, kartais tam­
soje) ne už pinigus, bet iš pamaldaus pasišventimo. Ir tie,
156 KAIP PKASIDHJO SPKSAS
kurie su j o m i s santykiavo, taip darė ne geismo veda­
mi (kaip jie patys teigė), bet siekdami glaudesnių ryšių su
dievais.
D a u g u m a prostitučių gyveno šventyklos, kurioje tar­
naudavo, teritorijoje. Kai kurios glausdavosi kitur ir nepri­
klausomai praktikuodavo savo profesiją, i m d a m o s už pa­
slaugas mokestį. Tačiau jos nepasitikdavo sau tų pinigų,
viską be išimties atiduodavo žyniams. Šie — be j o k i ų
šventvagiškų m i n č i ų — gali būti laikomi pirmaisiais sąva­
dautojais!
Šventoji prostitucija b u v o labai plačiai paplitusi ir, be
savo religinės paskirties, tenkino eilinių ž m o n i ų poreikius.
Ją išpažino Afrikoje, Indijoje, Graikijoje ir Viduriniuosiuo­
se Rytuose. M a n o m a , kad babiloniečių meilės ir karo deivė
Ištarė yra pasakiusi: „Aš esu užjaučianti p r o s t i t u t ė " . Ji,
kaip ir daugelis kitų panašių deivių, b u v o motina, kuri
visada pagelbėdavo. Ištarė d o v a n o d a v o meilę visiems sa­
vo sūnums, kuriems jos reikėjo.
Biblijoje rašoma, kaip kanaaniečiai ir jų kaimyninės
gentys garbino savo stabus p e r šventąją prostituciją. Ne­
nuostabu, kad juos užkariavę izraelitai taip susižavėjo šia
religija ir prieš savo vadų valią buvo pasirengę sugrįžti
prie senoviško „sekso k u l t o " . Svarbu ir tai, kad Biblija yra
prieš prostituciją, s m e r k d a m a ją ne tiek už a m o r a l u m ą ,
kiek už stabų garbinimą.
Tipišką šventosios prostitucijos hebrajų laikais išpaži­
n i m o atvejį r a n d a m e istorijoje apie Helio sūnus. B ū d a m i
šventikai, jie atlikdavo savo pareigas ir santykiaudavo su
jų šventyklą aplankiusiomis moterimis.
D a u g hebrajų kartų (atvirai ar slapčia) praktikavo pros­
tituciją. Ja kartais užsiimdavo net pačioje šventykloje, o
„blogieji" karaliai (kaip juos vadina Biblija) ją skatino. Ir
tik pritaikius griežčiausias p r i e m o n e s šis kultas buvo pa­
naikintas.
Todėl vienas iš seniausių terminų, apibūdinančių šven­
tąsias prostitutes, glaudžiai siejosi su jų žynės statusu. Bib­
linis hebrajų žodis, nurodantis prostitutę (kilęs iš babilo­
niečių kalbos), reiškė „įšventinimą" ir „šventumą": kadesh
apibūdino vyrą, o k'dėsliai; — moterį!
Merginos ar moterys šią profesiją rinkosi (arba būdavo
I |.) įtraukiamos) dėl įvairių priežasčių. Kartais patys tėvai
atiduodavo savo dukrą šiai šventai tarnybai. Kai kada ku­
pinos b a i m ė s ir r i m t u m o jaunos moterys pajusdavo porei-
kj užsiimti šia profesija, kuri jų ir visuomenės akyse buvo
pati garbingiausia bei švenčiausia.
O kai kurios merginos savo kūną pasiūlydavo tik vie­
ną kartą. Jos tai darydavo prieš vestuves, p a a u k o d a m o s
nekaltybę dievui, kuriam atstovavo žynys, piligrimas ar
koks nors nepažįstamasis, netikėtai užsukęs į šventyklą.
Tai b ū d a v o vienintelis šventosios prostitucijos atvejis mer­
ginos gyvenime.
Kita vertus, garbinant babiloniečių Militą (kuri tapati­
nama su finikiečių deive Astarte), pasak Herodoto, reika­
lauta, kad kiekviena moteris kartą gyvenime atsiduotų į
šventyklą užklydusiam ir ją pasirinkusiam nepažįstama­
jam. Norintis gauti jos malonę, „sandėrį" pradėdavo mes­
damas jai į glėbį — kaip atlyginimą — aukso gabalą. Šį
veiksmą p a l y d ė d a v o fraze (deivės) „Militos vardan". Kai
kurios aukš tuomen ės matronos, n e n o r ė d a m o s susilieti su
prastuomene, į šventuosius viešnamius atvykdavo deng­
tose^ karietose.
Šią šventą užduotį atlikdavo ir ištekėjusios moterys.
Galbūt dėl to, kad asmeninis gyvenimas jų netenkino.
Ž i n o m e net masinių š a u k i m ų į šventyklos prostitutes
atvejų. Š i ų m o t e r ų pasišventimas dievams buvo bendra au­
ka. Apie tai yra rašęs Ksenofontas: penkiasdešimt prosti­
tučių buvo p a d o v a n o t o s korintiečių Venerai — tokia buvo
O l i m p i n i ų žaidynių nugalėtojo pareiga. Panašios įžadų au­
kos pasitaikydavo ir kitose šventyklose, pavyzdžiui, Kipre
ir Abidose. -
U ž m o k e s t i s už paslaugas įvairiose vietose b u v o skir­
tingas. G a l i m e jį palyginti su šiuolaikiniu pinigų aukojimu
bažnyčiai. B u v o vyrų, kurie savo pasirinktai moteriai nu­
m e s d a v o tik smulkią m o n e t ą (o šventyklų prostitutės viso­
kiais būdais stengėsi pasiekti, kad vyras išsirinktų kaip tik
jas, visai kaip jų pasaulietiškos pasekėjos „raudonųjų
ž i b i n t ų " kvartaluose). Kiti turėdavo brangiai mokėti už
privilegiją atlikti lytinį aktą su dieviškąja tarpininke. Pa­
vyzdžiui, Korin to Afroditės šventykloje kainos buvo be ga-
 158 KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
lo aukštos. Nepaisant to arba galbūt dėl to, ji turėjo tiek
daug lankytojų, kad, kaip rašo Strabo, ten dirbo tūkstantis
seksą garbinančių žynių. Dėl jų mieste lankėsi labai daug
turistų, kurie atnešdavo daug pajamų.
Šventyklų vyresnieji maloniai sutikdavo visas kandi­
dates į prostitutes, j o m s b u v o suteikiamos geriausios sąly­
gos. Jas puikiausiai apgyvendindavo, be to, supažindinda­
vo su visais jų profesijos niuansais.
Šis šventas užsiėmimas b u v o vertinamas labai įvairiai.
Kai kurios religijos visais laikais iš savo pasekėjų reika­
lavo absoliučios skaistybės, o kitose vyravo vos ne vien
paleistuvystės kultas. Visa tai mes galime pavadinti tikru
religiniu paradoksu.
Yra teorija apie šventyklos teritorijoje kaip žynius san­
tykiaujančius vyrus ir moteris. Šie tikėjo, kad, atsiduoda­
mi geismui, padidindavo reprodukcinę galią ir visos aug­
menijos vaisingumą. Tai b u v o p a n a š u m o magijos atvejis.
Jų besaikio sekso auka suteikdavo žemei dievišką palaimi­
nimą. (Cinikai čia gali įžvelgti ne tik puikiausią išminties
pavyzdį, bet ir paaiškinti, kodėl senovės p a g o n i ų šventi­
kai niekada nesiskundė šiais laikais keliančiais rūpestį tuš­
čiais klauptais.)
S u o m i ų antropologas Edvardas Vestermarkas iškėlė
hipotezę, kad šventyklų prostitucija kilo iš paprasto visuo­
m e n i n i o reiškinio, kurį dabar v a d i n a m e „iškilti per pažin­
tis". A s m e n s statusas pakyla, jeigu jis pakliūva į garsių
ž m o n i ų draugiją ar gali per pokalbį pasigirti pažintimi su
jais. Vestermarkas teigia, kad siekusieji lytinių santykių
su šventomis moterimis (ar vyrais) taip pat įsivaizdavo,
jog p e r šį i n t y m ų kontaktą jie galės įgauti palaimintos
prostitutės š v e n t u m o ir bus stipresni. Juk pasišventę žy­
niai ir žynės atstovavo pačiai dievybei, todėl galėjo per­
duoti nepaprastą galią asmeniui, su kuriuo miegojo.
Todėl susidėti su prostitute anksčiau nereiškė slapto
žingsnio į šoną — tai b u v o šventas veiksmas. Šiuo atveju
m e s galime paprieštarauti lordui Šoukrosui, kuris smerkė
m ū s ų „visa leidžiančią v i s u o m e n ę " . Jo žodžiai — „nauja
moralė tėra tik senas a m o r a l u m a s " , turėtų skambėti at­
virkščiai.
159
Šiuolaikinis amoralumas būtų senoviškas religingumas.
' M I kastiški žmonės gali pakomentuoti, kad senos šventos
l ' i n l r s i j o s virtimas pasaulietišku užsiėmimu yra stulbinan-
ii • šiuolaikinio gyvenimo sekuliarizacijos požymis.
Ir pagaliau, nepaisant daugybės pastangų likviduo-
ii prostituciją, ji niekada neišnykdavo. „Šventosios" tik vir­
iu „lengvabūdėmis m o t e r i m i s " . Tai rodo, kad net mūsų
iivhnikos amžiuje gamta ima viršų.
Parduodamas seksas:
kaip vadinti prostitutę
Savo k ū n ą parduodančios moterys turėjo labai daug pava­
dinimų. Šiuolaikinės „palydovės" tėra tik paskutinė italų
renesanso kurtizanių, kurios iš pradžių buvo labai pado­
r i o s karaliaus dvaro moterys (angl. coitrt — „dvaras") ir
senovės graikų heterų ( „ k o m p a n i o n i ų " ) atmaina.
Prostitutės yra grynai lotyniškos kilmės (kaip ir pats
pavadinimas). Sujungiant piro ir statuerc (pastarasis žodis ir
dabar s u t i n k a m a s „statuloje") viešai pasiskelbiama, kad
save parduoda.
Be abejo, savo kūno pardavinėjimas ir e k o n o m i n ė nau­
da pagaliau j o m s suteikė geidžiamą profesinį statusą. Žo­
dis „prostitutė" buvo vėliau atsiradęs eufemizmas, kuris
vis tiek įgavo prasminį atspalvį, kokį turėjo jo vadinamo­
sios seserys „ištvirkėlė" ir „paleistuvė".
Žodis „ištvirkėlė" (angl. harlot) iš pradžių taikytas ne
vien tik moterims. Juo buvo vadinami valkatos, sukčiai,
apgavikai ir niekšai. Šis žodis iš pradžių buvo lingvistinė
senosios germanų hari („karas") ir senosios anglu, kalbos
lodderc ( „ e l g e t a " ) sąjunga. Šios moterys sekiojo paskui
kariuomenę, visada pasiruošusios už mažą atlyginimą pa­
tenkinti bet kurį kareivį. Jos b u v o pirmosios karinės sto­
vyklos „civilinės darbuotojos".
Kita, nepagrįsta, tačiau gan šiurkšti liaudies etimologi­
jos versija sako, kad harlot kilo iš Arlotos, kuri b u v o Vil­
helmo I Užkariautojo m o t i n a . ] tokios kilmės priežastis net
nederėtų gilintis. Tiesą sakant, tai būtų visai kitas lingvis­
tinis reiškinys, kai žodžiai atsiranda iš vardų.
 760 KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
Taigi trys skirtingi žodžiai apibūdina tą patį asmenį.
Tačiau jų p o p u l i a r u m a s turi savo skalę, kurioje „ištvirkė­
l ė " yra vulgariausias, „paleistuvė" — plačiausiai paplitęs,
o „ prostitutė" — profesionaliausias pavadinimas.
Prekybos metodai:
senieji ir šiuolaikiniai
Prostitučių psichologijos ir g u n d y m o metodai, laikui bė­
gant, n e d a u g keitėsi. Ji nelaukė, kol vyras pajus alkį
jos gėrybėms, bet visaip stengėsi sužadinti jo apetitą,
puikiai n u t u o k d a m a apie šiuolaikinę impulsyvaus pirki­
mo koncepciją. Ir vėl jokia kita knyga negali to patvirtinti
geriau už Bibliją, kuri ne kartą labai realiai apie tai pa­
sakoja.
Atrodo, kad ši tūkstantmečius gyvavusi profesija be­
veik visai nepakito. M e s m a t o m e prostitutę, sėdinčią prie
savo n a m ų ir šaukiančią praeivius (Pat 9 , 1 4 — 1 5 ) . Ir „tai
gatvėje, tai aikštėje, tai ant k a m p o ji tykojo a u k o s "
(Pat 7,12).
Jų sutinkame visose gatvėse ir prie kiekvieno gatvės
k a m p o (Pat 7,12; Ez 1 6 , 2 4 — 2 5 ) . Prostitutė niekada neieško
ž o d ž i ų kišenėje ir su geismingiausiomis s m u l k m e n o m i s
pasakoja apie svečio laukiančią savo lovą, žada nuostabius
išgyvenimus ne tik kelioms t r u m p o m s mi n utėm s, b e t „iki
ryto"...
Ji nelaukia sudėjusi rankas, kol klientas pats prieis. Ji
b a n d o patraukti jį savo viliojančiu žvilgsniu, mirkčiojimais
(Pat 6,25). Ji pasirengusi atiduoti save bet k o k i a m vyrui:
įžūliu elgesiu arba meiliais žodžiais (Pat 2,16; 5,3).
Kai kurios graikės prostitutės labai pasitarnaudavo
„ p a r o d y d a m o s k e l i ą " . Kad j ų klientai „ n e p a k l y s t ų " , jos
paženklindavo kelią iki savo b u v i m o vietos. Šios moterys
sugebėdavo tai padaryti labai paprastu, aiškiu ir viliojan­
čiu b ū d u . J ų b a t ų p a d u o s e b ū d a v o įspausti graikiški
žodžiai „sek paskui m a n e " . Jie atsispausdavo ant kelio
smėlio.
titnciin
161
„Raudonųjų žibintų" kvartalas
kadangi prostitutės amatas buvo svarbi visuomeninio gy-
\ m i m o dalis, jai nereikėdavo nei reklamuotis, nei, kita ver-
lus, prekiauti savimi tamsiose p a k a m p ė s e . J o s buveinę
dažnai įkurdavo strategiškai patogioje vietoje, kartais net
miesto sienoje. Prostitutę būdavo nesunkti surasti. Turin-
i uis darbo leidimą viešnamius p a ž y m ė d a v o daug pasa­
kančiu skiriamuoju ženklu: raudonu peniu.
Ir vėl pavartysime Bibliją, iš kurios kilo tiek daug mū­
sų minčių ir papročių, kad rastume paaiškinimą, iš kur
atsirado „raudonųjų žibintų" kvartalai ir ši ryški klientus
pritraukianti spalva.
Galbūt viskas prasidėjo nuo garsios lengvabūdės mo­
ters iš Jericho, kuri turėjo ryšių su izraelitų žvalgais prieš
jų įsiveržimą į Pažadėtąją žemę. Šioji moteris labai glau­
džiai su jais bendradarbiavo, net slėpė jų slaptuosius agen­
tus n u o savo gimtojo m i e s t o gyventojų. Biblija ją pagerbė
suteikdama vardą R a c h a b a , kuris reiškė „ l e n g v a b ū d ę " ,
„plačių" pažiūrų, daug sau leidžiančią moterį.
Už kolaboraciją (kaip toliau pasakoja Biblija) jai b u v o
pažadėta apsauga invazijos metu. Tereikėjo — kad jos ne­
pražiūrėtų — pažymėti savo „rezidenciją" ryškiai raudo­
nu siūlu! Jis tikrai neliktų kareivių nepastebėtas.
Viešnamiai
Del sekso kildavo labai daug nesusipratimų. Taip atsitiko
ir su viešnamio pavadinimu. Jis parinktas visai netinka­
mai ir neturi vietos meilės nomenklatūroje. Tai tik dar vie­
nas lingvistinis iškraipymas.
A n g l ų kalboje „ v i e š n a m i s " (brathel) nereiškė nei vietos,
nei pastato. Jis b u v o taikomas žemųjų sluoksnių ž m o n ė m s :
niekšams, n e n a u d ė l i a m s ir netikėliams.
Iš p r a d ž i ų vietos, kuriose sudarinėjamos komercinės
sekso sutartys, b u v o v a d i n a m o s „bordelių n a m a i s " . Ter­
minas p r i m e n a senoviškus namus, kuriuos statydavo iš
rąstų ir lentų (angl. board). Šis žodis kilo iš senosios saksų
 7 62
kA!!' P R A S I D Ė J O S h K S A š
kalbos žodžio bordn. Taigi bordel (senosios prancūzų bordc
ir jo deminutyvas bordclct) apibūdina m a ž ą buveinę.
Dėl „bordelių n a m u o s e " gyvenusių prostitučių vyrai
pradėjo j u o s vadinti kitu vardu — labai panašiu, tačiau
turinčiu kitokią prasmę. Dažnai vartojamas pavadinimas
sutrumpėjo, žodis „ n a m a i " išnyko.
Liūdnai pagarsėję n a m a i taip pat iš pradžių b u v o šven­
tos kilmės. Šventikai — vyrai ir moterys — tai pirmo­
sios prostitutės. Jie šiuo savo (šventu) amatu vertėsi šven­
tyklos teritorijoje, ir tai b u v o visai natūralu. Todėl pirmieji
viešnamiai (kartais kaip privatūs, o kartais labai dideli bei
puikiai sutvarkyti) ir b u v o tos šventyklos.
Daugelis jų stovėjo po atviru dangumi, dažnai ant kal­
vų, apsupti dievams pastatytų falų statulų. Yra žinoma,
kad senovės Babilonijoje M a r d u k o šventykloje esantis ma­
žas b o k š t o pavidalo kambarys b u v o paruoštas specialiai
„seksui". J a m e stovėjo kušetė, ir žynė kiekvieną naktį ten
atlikdavo šventas pareigas.
Po daugelio a m ž i ų garsieji prostitučių skyriai atsirado
ir graikų bei r o m ė n ų m a l d o s n a m u o s e . Vienas iš didžiau­
sių ir įžymiausių b u v o Korinto viešnamis Afroditės šven­
tykloje.
Tačiau šventyklos neturėjo monopolijos. Netrukus jos
b u v o prijungtos prie įstaigų, skirtų patenkinti vyrų (taip
pat ir moterų) seksualinius poreikius. J o s visai nesisiejo su
religija. Pavyzdžiui, senovės Babilonijos vyninės plačiai
prekiaudavo alkoholiu ir seksu, siūlydamos įvairius vyno
kiekius bei įvairaus lygio kekšes. K a d išvengtų darbininko
ir darbdavio santykių s u n k u m ų , kai kurios moterys pačios
imdavosi šio verslo be tarpininkų.
Kita m ė g s t a m a vieta, atstojusi viešnamius, b u v o mies­
to pirtys. Romoje jose b u v o tiek daug prostitučių ir šiaip
paleistuvių, kad pirtis ir viešnamis tapo beveik sinonimais.
Be abejo, b u v o labai m a d i n g o s bendros n u o g ų vyrų ir mo­
terų m a u d y n ė s . Todėl į kiekvieną norintį tik išsimaudyti
b u v o žiūrima šnairai. Jį arba laikė keistuoliu, arba impo­
tentu!
Viešnamiai b u v o ir visai savarankiškos institucijos, ne­
priklausančios jokiai kitai organizacijai. Tokių įstaigų isto­
rija taip pat skaičiuojama tūkstantmečiais. Pavyzdžiui,
7 6.3
K.ibilonijoje viešnamiai b u v o privatūs, j u o s e dirbdavo ver-
i'/'s. Tris ketvirtadalius merginų uždarbio dažnai pasisa-
\ mdavo „ p o n i a " (vėliau — turtingas džentelmenas).
Septintajame amžiuje pr. Kr. Atėnuose gyvenęs politi-
l-as, įstatymų leidėjas ir poetas Solonas įsteigė pirmąjį
L i s i l ų viešnamį (Atėnuose). Jis suprato, kad nors prosti-
hicija ir b u v o blogis, vis dėlto ji teikdavo labai svarbias
I >aslaugas.
Kiekvienas jo funkcionavimo aspektas b u v o labai gerai
apgalvotas. Klientai galėjo pasirinkti įvairių merginu, kil­
iui d a u g u m ą sudarė vergės. Savo partnerių jos laukdavo
arba visiškai nuogos, arba šiek tiek prisidengusios per­
matomais drabužiais. M e r g i n o s buvo visiškai išlaikomos
valstybės. Priklausomai nuo savo pelno jos turėdavo mo­
kėti specialius mokesčius jai. Paprastai tai b ū d a v o labai
nedideli pinigai. Dalis surinktų pinigų skirta Afroditės
šventyklos statybai. (Tačiau yra šaltinių, teigiančių, kad
Solonas pats gerai pasipelnė iš šio biznio.)
Viešnamių prižiūrėtojus skirdavo valstybė. Šie darbuo­
tojai turėjo daug pareigų. J i e b u v o atsakingi už mokesčių
mokėjimą bei visuomeninio įstaigos įvaizdžio palaikymą
(jis turėjo būti „padorus"), o kilus ginčams jie tapdavo ar­
bitrais.
S o l o n o įvesta naujovė buvo iš tiesų sėkminga. Viešna­
miai (vadinami dicteria) paplito po visą Graikiją. Jų dar­
buotojos labai stengėsi uoliai atlikti savo darbą ir įsigyti
naujų klientų. Tik šiek tiek prisidengusios savo kūną jos
stovėdavo p a k a m p ė s e , tarpuvartėse arba tarpduryje,
stengdamosi pritraukti „grobį" ir visomis į m a n o m o m i s
priemonėmis įsivilioti jį vidun. Klientams visai nereikėjo
įraukti į viešnamius. Priešingai: kaip teigia šaltiniai, mer­
ginos net galėdavo „beveik jėga įsitempti jus į vidų".
Viešnamiai b u v o svarbi R o m o s civilizacijos dalis. Iš
pradžių į j u o s žiūrėta nepalankiai, tačiau vėliau jie virto
labai prižiūrimomis įstaigomis, kuriose b u v o teikiamos pa­
čios įvairiausios erotinės paslaugos. Ir homoseksualistai, ir
luieroseksualistai galėjo patenkinti savo skonį. Čia buvo
prisitaikyta prie visų ž m o g a u s ydų. Viešnamiuose dirbo
n e t vaikai, kurie patenkindavo iškrypusius gašlius.
 164
KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
Daugelis prostitučių b u v o vergės (arba vergai). Seneka
m u m s pasakoja apie tipišką pagrobtos mergaitės pardavi­
mą į viešnamį: „ji stovėjo ant kranto nuoga, kad pirkėjas
galėtų gerai ją apžiūrėti; buvo apčiupinėtos ir įvertintos
visos jos kūno dalys. Norite išgirsti, kuo viskas baigėsi?
Piratas pardavė, sąvadautojas nusipirko."
Tačiau kai kurios save siūlančios moterys b u v o laisvos
pilietės, kartais net priklausančios a u k š t a m v i s u o m e n ė s
sluoksniui. Tokia b u v o ir Mesalina, gašli r o m ė n ų impera­
torė, trečioji Klaudijaus ž m o n a ir Britaniko motina. Ji gar­
sėjo savo ištvirkimu. B u v o sakoma, kad Mesalina dažnai
lankydavosi viešnamiuose, kur atiduodavo savo kūną gaš­
liems vyrams. Tokius j o s žygius gyvai aprašė Juvenalis sa­
vo „Satyrose":
Buvo su Klaudijum taip: tik vyrą miegant pajutus,
puikųjį guolį žmona į paprastą keisdavo demblį.
Griebus skraistes naktines, pasileidėlė, vyrą palikus,
greitai bėgo naktin, vienos lydima tik tarnaitės.
Po peruku šviesiu paslėpusi plaukus juoduosius,
tuoj į viešnamį šiltą, skurliais apkarstytą, lindo.
Davės pernakt laisvame kambarėlyje savo... Vadinos
čia ji Likiskos vardu, nors auksu krūtine žibėjo.
Šitaip tad teršė, garbus Britanike, įsčias tavąsias!
Ji nešykštėjo visiems už pinigus savo glamonių:
mušdavo vyrai dažnai aukštielninką gulinčią kekšę.
Kai šeimininkas mergaitėms viešnamio leisdavo eiti,
toji nuliūdus viena išslinkdavo jau paskutinė:
vis dar liepsnojo gimda, apimta nenumaldomo šėlsmo...
Vyrų glamonių visai nukamuota, tačiau dar nesoti
eidavo skruostais juodais, bjauri, aprūkus žibinto
dūmais, ir viešnamio kvapą nešė į patalą šventą...
(Verte Aleksandra Bendoriūte)
Ir iš tikrųjų ž m o n ė s sakė, k a d visi viešnamiai (nesvar­
bu, ar tai buvo primityvūs apšiurę kambariukai, ar puikūs
rūmai) turėjo vienodą kvapą. Si „viešnamių s m a r v ė " ten
tvyrojo ne dėl švaros trūkumo, bet dėl įvairių su lytiniais
santykiais susijusių kvapų. Klientai negalėjo greitai jų at­
sikratyti, todėl b u v o labai lengva atpažinti neseniai ten
apsilankiusį vyruką.
165
I'n':-I Uncija
Vis dėlto net K a t o pripažino viešnamių naudą, palai­
kant m o r a l u m ą ! Jis sveikino vieną kilmingą asmenį, kuris
buvo ką tik aplankęs tokį „ n a m ą " , už jo dorybę. Juk jau­
nuoliui, kurio venos degtų dėl didžiulio geismo, taip elg-
lis buvo geriau, negu „malti asmeninį vyro m a l ū n ą " .
Visais laikais ir visuose pasaulio viešnamiuose, ar jie
būtų privatūs, ar vadovaujami (ir įteisinti) eklezinės, mu­
nicipalinės ar valstybinės valdžios, b ū d a v o g a u n a m o s
didžiulės pajamos. Jas griežtai kontroliavo ir apmokes­
tindavo. Iki m ū s ų dienų išliko daug įdomių aprašymų apie
tokį darbą.
Ir vėl, kaip ir klasikos laikais, mėgstamiausia vieta bu­
vo pirtys. Jose galėjo tilpti visi klientai. Kai kuriose vonio­
se u ž t e k d a v o vietos trims, keturiems ar net septyniems
ž m o n ė m s . Kita vertus, norintys būti vieni, galėjo išsirinkti
dvivietę vonią.
M i e s t o valdžia, reikšdama savo svetingumą, dažnai
kviesdavo įžymius svečius n e m o k a m a i aplankyti viešna­
mius. N e m a ž a i E u r o p o s karalių dvarų turėjo savo vieš­
namius.
Gerai ž i n o m a s b u v o Avinjono viešnamis, kurį 1347 me­
tais įkūrė Neapolio karalienė Joana. Griežtos jo taisyklės
apibrėžė kiekvieną j a u n ų prostitučių gyvenimo smulkme­
ną ir jų klientų elgesį. Merginos, be nustatyto atlyginimo,
dar n e m o k a m a i g a u d a v o maistą, nakvynę ir drabužius.
J o m s b u v o draudžiama vaikštinėti gatvėmis. Jų profesijos
atpažinimo ženklas buvo raudonas kaspinas, kurį j o s turė­
davo nešioti persimetusias per pečius.
Lankytojai b ū d a v o perspėjami, kad nedarytų nieko, kas
galėtų išgąsdinti merginas arba sukelti kokį nors neramu­
mą. Nusižengusius tvarkdariai suimdavo ir nubausdavo.
„Biznis" b u v o draudžiamas Didžiosios savaitės penktadie­
nį bei šeštadienį ir per Velykas. Nepaklūstančias draudi­
mui ir slapta tokiomis dienomis siūlančias seksą merginas
išplakdavo bei išmesdavo iš darbo.
Kas savaitę vykdavo medicininis patikrinimas, todėl at­
skirtos merginos greitai sužinodavo apie „per savo paleis­
tuvystę įgytą ligą" ir galėdavo tuojau pradėti gydytis. Mer­
ginas įspėdavo, kad nesibartų, nekeltų pavydo scenų ar
didelių skandalų, be to, nuolat primindavo, kad j o s „gy­
venti] draugiškai kaip seserys".
 /00
KAIP PRASIDĖJO S E K S A I
Vienu melu net Anglijoje buvo įsteigti (kontroliuojami)
viešnamiai. Daugiausiai jų b u v o Sautvorko miestelyje, pri­
žiūrimame Vinčesterio vyskupo, kuris ir įteisino šias įstai­
gas. Ir vėl prostitutės „dirbo" viešosiose pirtyse, Anglijoje
turėjusiose specialų pavadinimą steivs. (Tai buvo turkiškų
saunų, kurios į Europą atkeliavo iš kryžiaus karų, analo­
gai. Dažnai taikytos amoraliems tikslams, jos tapo viešna­
m i ų sinonimais.)
Anglijos parlamentas viešnamius legalizavo 1161 me­
tais, valdant karaliui Henrikui II. Specialus nutarimas nu­
statė jų „protokolus". Prostitutė su klientu turėjo praleisti
visą naktį — „iki ryto". Jai nebuvo leidžiama išgrūsti klien­
to lauk. Merginos, kenčiančios nuo „pavojingai netvirtos
aistros", b ū d a v o tuoj pat atleidžiamos iš darbo. Į viešna­
mius n e p r i i m d a v o kurią nors religiją išpažįstančių arba
ištekėjusių moterų. Laisva mergina galėjo dirbti tol, kol
norėjo profesionaliai aptarnauti klientus. N u s p r e n d u s i ą
pakeisti savo — nuodėmingąjį — g y v e n i m o būdą, paleis­
davo. Per liaudies šventes viešnamiai nedirbdavo, o teisėt­
varkos pareigūnai kas savaitę juos tikrindavo.
1545 metais karalius Henrikas VIII, įteisinęs Reforma­
ciją, uždarė visus viešnamius. Oficialiai jie daugiau taip ir
nebeveikė.
Taigi viešnamiai įvairiais laikotarpiais linksmino viso
pasaulio laisvo gyvenimo mėgėjus. K e k š i ų namai, mer­
gų n a m a i , kiniškos prostitučių dirbtuvės bei mėlynieji
kambariai (nepriklausomai n u o p a v a d i n i m ų ) , visos šios
įstaigos turėjo vieną tikslą — tenkinti seksualinius po­
reikius.
Nors kartais jie neapsiribodavo vien sekso pasiūla.
Viešnamiais būdavo naudojamasi ir vyrų polinkiams bei
visuomenės gyvenimui stabilizuoti. Pavyzdžiui, Prancūzi­
jos karaliai skatino jų kūrimąsi, kad jie būtų atsvara sek­
sualiniams iškrypimams ir kovotų prieš tokį seksą prakti­
kuojančius sektantus. Kai 1421 metais Venecijoje pradėjo
veikti dar vieni tokie „ n a m a i " , atidarantis juos pareigūnas
pareiškė, kad jų tikslas — kova su iškrypimais ir santuo­
kine neištikimybe. Valdžia tikėjosi, jog naujas viešnamis
sumažins homoseksualius jaunuolių ryšius ir apribos žmo­
nų neištikimybę.
/ 'loslilucija
Venerinės ligos
k a s paskatino ž m o n e s baisią ligą pavadinti tokiu gražiu
vardu? R o m ė n ų meiles deivė Venera b u v o labai išaukštin­
ta, kai jos vardu pavadino aušrinę. Tai, kad ji buvo taip
sumenkinta ir numesta n u o O l i m p o a u k š t u m ų į abejotinos
reputacijos terpę, be abejo, rodo, kad venerinės ligos taip
pat „meilės" pasekmė. Pats Veneros vardas kilo iš sans­
krito kalbos žodžio vnnas, kuris reiškia (fizinį) geismą.
Si nelaimė iš pradžių vadinta pačiais įvairiausiais var­
dais. Kažkaip staiga Žemėje atsirado ir jos dažniausiai pa­
sitaikančios atmainos — gonorėja ir sifilis. Tačiau niekas
negalėjo jų atskirti. Per daugelį a m ž i ų abi ligos dažnai bu­
vo painiojamos, o kartais net laikomos viena liga. Ir kai
senoviniuose šaltiniuose m e s r a n d a m e jų pavadinimus, ne­
galime tiksliai pasakyti, ar jie atitinka dabartines savo
reikšmes.
Venerinės ligos kėlė ž m o n ė m s rūpestį n u o pačių se­
niausių laikų. Taip tikrai buvo, nors niekas negali to įrody­
ti. M e s turime nuo antikos laikų išlikusių n u o r o d ų ir ap­
rašymų, kuriuose kalbama apie gonorėją arba sifilį. N o r s ,
žinoma, jie negali būti visiškai sutapatinami su nė viena iš
tų ligų.
Viename šešioliktojo amžiaus prieškrikščioniškojo
Egipto papiruse pasakojama apie lytinių organų infekciją,
vadinamą uchedu. S a k o m a , kad ir babiloniečių mitologinis
didvyris Gilgamešas bei indų dievybė Šyva turėjo panašių
problemų.
Hebrajų Biblija taip pat kelis kartus aiškiai kalba apie
venerines ligas: jos aprašomos istorinėse sakmėse ir higie­
nos įstatymuose. S a k o m a , kad faraonas užsikrėtė tik už­
metęs savo „geidulingą žvilgsnį" į A b r a o m o ž m o n ą Sarą.
Manoma, kad Jobas turėjo venerinių ligų s i m p t o m ų . Šven­
tajame Rašte aprašomos ne tik prostitutės, bet ir jų ligos.
„Pūvančias genitalijas" savo darbuose minėjo ir Hipok­
ratas. Yra šaltinių, teigiančių, kad R o m o s imperatoriaus
Tiberijaus v a l d y m o laikais „kilmingi vyrai" venerinėmis
ligomis užsikrėsdavo per bučinius. Jrašai Pompėjoje paša­
lina beveik visas „skaitytojų" abejones. Rasti pastato šalia
buvusio viešnamio griuvėsiuose, jie pasakoja apie žavingą
merginą, kurios viduje slypėjo „mėšlo krūva".
 168
KAIP PKASIDPJO SPKSAS
Gonorėja
Nėra tiksliai žinoma, ar gonorėja minima Biblijoje. Sis klau­
simas visada kėlė prieštaravimus. Vienas toks diskutuoti­
nas skyrius (Kun 15) kalba apie nesveikas išskyras iš vy­
riškų ir moteriškų genitalijų. Jos laikytos labai užkrečia­
momis, todėl sergantysis buvo izoliuojamas ir kruopščiai
dezinfekuojamas. Viskas, prie ko jis (ar ji) prisiliesdavo,
b u v o laikoma sutepta. M e d i n i u s indus po to reikdavo iš­
plauti vandeniu, o molinius — sudaužvti. Kiekvienas guo­
lis, kur jis miegojo, ir vieta, kur sėdėjo, visi, kam teko su
juo bendrauti, net jo seilės, — viskas b u v o nešvaru.
Pacientas visai savaitei b ū d a v o izoliuojamas. Jis turė­
davo apsiprausti pats ir išsiplauti visus savo drabužius po
tekančiu vandeniu.
Graikams pateikus savąją šio hebrajri skyriaus versiją,
atsirado dar daugiau n e a i š k u m ų ir nustatyti ligą tapo dar
sunkiau. Septuaginta hebrajų tekstą verčia kaip „gonorė­
jos išskyros". Tačiau pradinė šio graikiško žodžio reikšmė
b u v o tik „sėklos" (gonos) „tekėjimas" (rhcin). N o r s šis ter­
m i n a s yra ne mažiau dviprasmiškas.
Ilgą laiką gonorėja ir sifilis b u v o laikomi tik skirtingai
pasireiškiančia ta pačia venerine liga. Ir tik 1793 metais
Bendžamino Belo traktate šiuo klausimu b u v o jrodyta, kad
tai visai skirtingi susirgimai. Tačiau net po šio atradimo
ciar daugelį m e t ų į tai niekas nekreipė dėmesio. K a d gono­
rėja yra visai atskira liga, galutinai įrodė Baltimorėje gi­
męs ir Paryžiuje dirbęs daktaras Filipas Rikoras ( ketvirta­
jame XIX amžiaus dešimtmetyje). Savo gausių eksperimentų
metu jis paskiepijo net dvidešimt penkis tūkstančius kartų.
Sifilis
Sifilį (tiksliau, jo pavadinimą) sugalvojo poetas. P i r m ą kar­
tą jis pasirodė (spaudoje) v i e n a m e lotyniškame eilėraštyje.
Jis vadinosi „Syphilis sive M o r b u s G a l l i c u s " („Sifilis, arba
Prancūziška liga").
Eilėraštis buvo paskelbtas 1530 metais Italijos mieste
Veronoje. Jo autorius Džirolamas Frakastoras ne tik rašė
l'iv:4itnnjn 7by
eiles. Jis buvo gydytojas ir astronomas. Eilėraštyje pasako­
jama apie piemenuką Sifilį, kuris tapo pirmąja ligos auka,
todėl šioji buvo pavadinta jo vardu.
Frakastoras buvo įsitikinęs, kad tiksliai apibrėžta liga
taps rimtų studijų objektu. Dėl blankaus aprašymo tik ati­
toltų gydymas. Jo trisdešimt šešių m a ž o formato puslapių
eiliuotas traktatas tikrai b u v o panašesnis į mokslinį darbą
negu į grožinį kūrinį. Jame ne tik aiškinami simptomai,
bet ir aprašomi g y d y m o metodai, galintys padėti atsilai­
kyti prieš šią baisią Dievo rykštę.
Savo įžanginiame žodyje Frakastoras paminėjo, kad ši
„nuožmi ir reta liga anksčiau amžių amžiais nebuvo pa­
stebima, o dabar išplito ir naikina visą Europą, klestinčius
Azijos bei Libijos miestus, be to, šio nesėkmingo karo me­
tu pateko į Italiją, nes turi prancūzišką p a v a d i n i m ą " . Jis
pažadėjo giesmėje papasakoti apie „naujus g y d y m o meto­
dus, (...) kaip žmonija išmintingai kovojo su baisiąja nelai­
me ir kokią gavo dievišką pagalbą bei apdovanojimą". Po­
etas ketino „paslaptingų priežasčių ieškoti ore ir tolimose
žvaigždėse..."
Frakastoras tapo toks įžymus, kad ž m o n ė s apie jį patį
pradėjo kurti legendas, ypač m ė g o kalbėti apie jo gimimą
ir ankstyvąją vaikystę. N e v a jis gimė su tokia maža burna,
kad ją reikėjo praplėsti įpjaunant skustuvu. Jo motina, ne­
šiodama mažąjį Džirolamą ant rankų, buvo nutrenkta žai­
b o . Ji mirė vietoje, o berniukas per stebuklą liko gyvas ir
sveikas.
Tačiau, nepaisant visų tų pasakų ir daugybės jo pasie­
kimų, visi greitai pamiršo Frakastorą. P a m i r š o viską,
išskyrus vieną nuopelną — tai, kad jis sugalvojo žodi „si­
filis"!
Jo eilėraštyje pasakojama apie jauno gražaus piemenu­
ko nuotykius ir baisų likimą. Didelė Sifilio bandos dalis
išgaišo n u o didžiulės sausros. Jtūžęs jis dėl savo netekties
apkaltino saulės dievą. Tačiau dar niekam n e p a v y k o iš­
vengti b a u s m ė s už dievų įžeidimą. Jie nusiuntė į Ž e m ę
nuodus, kurie jį (o vėliau net ir jo valdovą) užkrėtė šia
siaubinga liga.
N u o ėriukų pradėjo kristi mėsos gabalai, atverdami pli­
kus kaulus. Iškrisdavo dantys, iš burnos pradėdavo dvok­
ti, o balsas pavirsdavo silpnu šnabždesiu.
 170
KAIP PRASIDĖJO SKKSAS
Sužinojęs, kas atsitiko, karalius paskyrė nusikaltėliui
mirties b a u s m ę . Tačiau paskutinę akimirką deivė pasigai­
lėjo vargšo p i e m e n u k o ir sudarė sutartį. Jei ž m o n ė s paža­
dėtų už n u o d ė m ę paaukoti jai baltą, o motinai Žemei juo­
dą telyčią, dievų pyktis sumažėtų ir jie atsisakyti} savo
keršto.
Karalius labai apsidžiaugė, kad galės išgelbėti savo ša­
lį n u o tokio baisaus likimo. Jis tuoj pat surengė aukojimo
ritualą, kuris n u o tol vykdavo kasmet.
Tačiau n u o d ė m ė b u v o per sunki, kad dievai galėtų su­
laikyti ligą, todėl šioji liko Žemėje. N o r ė d a m i panaikinti
nemaloniausius jos požymius, jie Žemėje pasodino guaja-
vos medį. Šio „šventojo m e d ž i o " žievė, nors ir neišgydy-
davo visko, tačiau susilpnindavo baisias ligos pasekmes.
Tai tiek apie legendą. Niekas iki šiol negali paaiškinti,
kodėl Frakastoras piemenėliui (ir tokiai ligai) parinko Si­
filio vardą. Be abejo, tai nėra nei mokslinis, nei medicini­
nis terminas.
Kai kurie tyrinėtojai m a n o , kad jis p a ė m ė šį vardą iš
vienos graikų legendos. Ovidijus rašė, kad Sipilas buvo
vienas iš keturiolikos Niobės vaikų, kuriuos nužudė Apo­
lonas. Sipilas buvo ir kalno pavadinimas, į kurį užlipo siel­
varto palaužta Niobė. Ten Dzeusas ją pavertė m a r m u r i n e
statula, iš kurios akių nuolat b ė g o ašaros.
Neaišku, ar pavadinimas kilo iš vaiko, ar iš kalno var­
do, tačiau aišku, kad „sifilis" yra nedidelis lingvistinis sko­
linys iš Sipylus. Tačiau senuosiuose rankraščiuose, kuriuo­
se buvo užrašyta ši legenda ir kuriais naudojosi autorius,
šis vardas yra kaip tik taip pakeistas.
Buvo ir kitokių „sifilio" atsiradimo versijų. Viena jų šį
vardą sieja su Pietų Italijos miesteliu, iš kur galėjo kil­
ti p i e m u o . Sifilis tokiu atveju reikštų „gimęs Sifijuje". Šis
vardas galėjo būti ir jo u ž s i ė m i m o pavadinimas: „kiaulių
mylėtojas" (suplulos), kiaulių p i e m u o . Pagaliau, sifilis (taip
pat s i//; phtlos) galėjo būti tik „meilės p a r t n e r i o " pavadi­
nimas.
Pati liga atsirado dar paslaptingiau. N i e k a s nežino,
kaip, kur ir kada ji pasirodė pirmą kartą.
Kai kurie manė, kad Dievas ją siuntė, kad nubaustų
žmones už n u o d ė m e s . Tai b u v o seniai, dar prieš jam su-
171
l'in>litncijn
naikinant egiptiečius, ir vėl garbingą vietą u ž ė m ė velnias
ir visokios piktosios jėgos, kurios magiškai šia liga užkrės­
davo žmones.
Astrologai teigė, kad ž m o n ė s ją pasigaudavo „iš o r o " .
Figą spinduliuodavo planetos. Nepalankus didžiųjų pla­
netų (dažniausiai kaltinti Saturnas ir Marsas) išsidėstymas
pūdė Ž e m ė s atmosferą, kurią įkvėpdami žmonės užsikrės-
davo šia baisia liga. (Tai buvo pirmasis paminėtas oro už­
teršimo atvejis.)
Be to, ž m o n ė s rimtai tikėjo, kad dėl šios nelaimės kal­
tas kanibalizmas. Ir net toks Įžymus mokslininkas kaip
Fransis Bekonas tam pritarė. Neapolio apgultyje dalyva­
vusiems kareiviams trūko maisto. Kad išliktų gyvi, jie mi­
to žmogiena ir todėl pritraukė ligą.
Kita įvairias versijas turinti prielaida teigė, kad dėl
sifilio kalti raupsai. Vienoje iš jų pasakojama apie raup­
suotąjį, kuris jau turėdamas venerinių guzų pažastyse per­
miegojo su prostitute. Po santykių jos kūne išplito sifilio
bakterijos, kurias ji „padovanojo" visiems po to apsilan­
kiusiems savo klientams.
Buvo ir tokia versija, kad liga sugalvota tyčia, norint
išnaikinti ž m o n e s . Kai prancūzai įsibrovė į Italijos terito­
riją, vieno miestelio gyventojai prieš evakuaciją užkrėtė
vieną vyno rūsį raupsuotųjų krauju. Ištroškę p r a n c ū z ų
kareiviai kartu su vynu išgėrė ir šias fatališkas bakterijas.
Kitų tyrinėtojų n u o m o n e , tai atsirado spontaniškai. Vis­
kas vyko be jokios priežasties ir, žinoma, ne dėl b l o g ų žmo­
gaus, Dievo ar velnio ketinimų. Sifilis atsirado staiga, „ga­
tavas", kaip Atėnė gimė iš Dzeuso galvos.
Medicininiai tyrinėjimai neatmeta galimybės, kad sifi­
lis atsirado atsitiktinai ir kad jo istorija netrumpesnė už
pačios žmonijos istoriją. Figą sukėlė atsitiktinė mutacija,
įvykusi ž m o g a u s formavimosi procese. Vašingtono valsty­
binio universiteto darbuotojas Alfredas V. Krosbis (jaunes­
nysis) iškėlė hipotezę, kad kažkada buvusi paprasta tre-
ponematozė, laikui bėgant, išsivystė į kelias tarpusavyje
susisiejančias, tačiau savarankiškas ligas, kurių viena bu­
vo sifilis.
Tačiau drąsiausia yra neseniai iškelta mintis, kad sifilį
j Ž e m ę atvežė ateiviai iš kitų planetų. Pas ž m o n e s ši
siaubinga dovanėlė pakliuvo iš kosmoso...
 172 173
KAIP PRASIDĖJO SEKSAS l'lVstilUCil,!

Prancūzijos karalius Karolis V i i paskelbė, kad Neapo­

lis turi priklausyti jam. Į šį reikalavimą niekas nereagavo,
Daugelį šimtmečių buvo siūlomos fantastiškos, keistos,
todėl jis surinko penkiasdešimties tūkstančių vyri} kariuo­
o kartais ir visai nepaprastos gydomosios priemonės. Pa­
menę, kad paimtų miestą jėga. D a u g u m a kareivių buvo
vyzdžiui, natūraliausiais vaistais buvo laikomas prakaitas.
prancūzai, tačiau pasitaikė ir s a m d i n i ų iš kitų Europos ša­
Jis galėjo nuvyti šalin šėtoną. Pacientas turėjo gulėti šiltuo­
lių: Šveicarijos, Vokietijos, Anglijos ir Italijos.
se pataluose, o kad j a m b ū t ų dar šilčiau, ant viršaus atsi­
Kadangi Neapolį valdęs princas Alfonsas buvo ispa­
guldavo visa jo šeima! Kad pasijustų geriau, jį užkeldavo
nas, jį palaikė Ispanijos karalius Ferdinandas ir karalienė
ant prikaitintos krosnies. Be to, ligoniai b ū d a v o visiškai
Izabelė. Iš Barselonos jie pasiuntė ekspedicinį būrį. Tačiau
izoliuojami. Nors kartais tai darydavo tik su jų genitalijo­
į pagalbą atvykę kariai su savimi atsinešė ne tik ginklus,
mis, užrakindami jas į pagarsėjusius skaistybės diržus.
bet ir ką tik iš Naujojo Pasaulio atvežtą ligą.
Vyrauja dvi n u o m o n ė s (kartais jos sukeldavo karštus Prancūzai nesutiko labai didelio pasipriešinimo, todėl
ginčus), kokia tikra sifilio kilmė. Viena teigia, kad ši liga 1495 m e t ų vasario 2 dieną u ž ė m ė Neapolį. K a r a s baigėsi
pažįstama Europoje d a u g seniau, negu K o l u m b a s atrado beveik neprasidėjęs. Kareiviai grįžo n a m o , kartu su už­
Naująjį Pasaulį. Tačiau iki tol'ji arba nepasireikšdavo, arba grobtu laimikiu parsinešdami ir pasigautas bakterijas.
pasireikšdavo labai švelnia forma. Liga siaubingai greitai virto pasauline epidemija. Dar
Sifilis pradėjo sparčiai plisti atradus Ameriką, todėl tais pačiais metais ji paplito Prancūzijoje, Vokietijoje ir
daug kas manė, kad tai K o l u m b o ir jo jūreivių kaltė. Neva Šveicarijoje. Po metų ja jau sirgo olandai ir anglai. Su
jie iš Vest Indijos atvežė ligą į Senąjį Pasaulį. Jeigu šitai Vaško da G a m o s jūreiviais ji apiplaukė Afrikos žemyną ir
būtų tiesa, mes galėtume pasakyti, kad tai pati didžiausia 1498 metais pasiekė Indiją. O 1505 metais ja jau sirgta Kan­
kaina, kurią žmonijai teko sumokėti už atradimą. tone, Kinijoje.
Krosbis taip pat b u v o įsitikinęs, kad sifilis atsirado Dėl tautinės nesantaikos kaimyninių šalių gyventojams
Amerikoje, o į E u r o p ą pakliuvo K o l u m b o dėka. liga buvo kaip ginklas. Todėl italai ją netrukus pavadino
Iš tiesų kaulų, išgraužti} sifilio, radimas per kasinėji­ niorbits gailiais (pakeistas Frakastoro eilėraščio pavadi­
m u s suteikė nenuginčijamų įrodymų, kad ši liga b u v o nimas) — „prancūziška liga". S a v o ruožtu prancūzai ją va­
paplitusi tiek Pietį}, tiek Siaurės Amerikoje dar prieš K o ­ dino „neapolietiška". Nenuostabu, kad turkams tai b u v o
lumbui atvykstant. „krikščioniškoji liga". Ir visi jie, pasirinkdami tokius pava­
Vienas gydytojas iš Barselonos paliko užrašus, kuriuo­ dinimus, be abejo, m a n ė , kad šią nelaimę atnešė kaip tik
se sakoma, kad 1493 metais jis gydė keletą ką tik iš kelio­ tie nedorėliai.
nės grįžusių K o l u m b o vyrų (tarp jų ir vairininką) n u o „bai­ Nors liga b u v o labai užkrečiama, Frakastoro pavadini­
sių ir labai keistų odos išbėrimų".
m a s daugelį m e t ų n e b u v o populiarus^ „Sifilis" prigijo tik
Niekas negali paneigti ir to fakto, kad, praėjus keletui aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje. Šis žodis dėl savo
metų po K o l u m b o sugrįžimo, liga labai paplito ir virto tik­ „ n e u t r a l u m o " b u v o pats tinkamiausias, todėl išstūmė vi­
ra epidemija. Tai tikrai n e b u v o atsitiktinumas. Kaip ir dau­
sus kitus pavadinimus. Sifilis „ n e n i e k i n o " jokios tautos. Jo
gelis kitų nelaimių, šitai buvo karo pasekmė.
namais tapo visos šalys.
Tuo metu Italija dar n e b u v o suvienyta šalis. Ji b u v o
daugelio miestų-valstybių, respublikų, karalysčių ir popie­
žiaus valdų konglomeracija. Tos struktūros tarpusavyje
konkuravo ir visaip stengėsi išlaikyti savo nepriklausomy­
bę. Be to, jos bijojo tapti jėgos politikos aukomis.

12
Sekso
žodynas
S
eksas, kaip įsitikinome, labai svarbus m ū s ų gyve­
nime, todėl ir kalboje galime sutikti daugybę jį api­
būdinančių žodžių. Sekso ž o d y n e rasime pačių įvai­
riausių p r a s m ė s niuansų, visokių situacijų ir aplin­
kybių. Daugelis žodžių yra taiklūs ir aiškūs, todėl visi juos
supranta. O kiti skamba labai moksliškai, todėl nenusima­
nantiems gali pasirodyti neaiškūs, migloti. Tokie žodžiai
buvo sugalvoti, kad apie seksą b ū t ų k a l b a m a neutraliai,
be emocijų, m a l o n u m o ir aistrų. Kita tokių t e r m i n ų kate­
gorija yra dviprasmiška, todėl kiekvienas jų pritaikymo at­
vejis gali būti kitoks. Ir tik iš konteksto galima suprasti,
kad kalbama apie seksą.
Viskas apie lyčių ryšius
Sugyventiniais gali būti „kartu g y v e n a n t y s " klano ar šei­
m o s nariai. Kita vertus, žodis „ g y v e n a n t y s " savo sandara
ir visai suprantamai gali turėti p a p i l d o m ą reikšmę „mie­
gantys", nors ir t u o m e t abi p u s ė s yra labai budrios.
Anglų kalbos žodis intercoursc („ryšiai") taip pat gali
turėti įvairių interpretacijų — socialinę, k o m e r c i n ę ir šne­
kamąją, todėl jų seksualinė p r a s m ė turi būti aiškinama pa­
pildomai. Lingvistiškai šis terminas paprasčiausiai įvardi­
ja kokius nors „abipusius santykius". D ė l lotyniškos šio
anglų kalbos žodžio kilmės gali kilti mintis, kad pradinė
reikšmė b u v o „gulėjimas kartu". K a d ir labai keista, tačiau
•AM> ~-Oti\/lh!S
lai netiesa. S u d e d a m o s i o s žodžio dalys reiškia „ b ė g i m ą "
(currcre) ir „tarp" (inter)1.
Terminas „kopuliacija" šiuo atveju yra daug tikslesnis.
Tiesiogiai jis reiškia (nors ir vėl pamėgtu lotynišku pavi­
dalu) grandies arba saitų sutvirtinimą („susijungimą") į
„vieną k ū n ą " .
Dar vienas dviejų lyčių susijungimą reiškiantis sinoni­
mas coition taip pat kilo iš lotynų kalbos (coitus). Tai me­
dicinos terminas. O santuoką vainikuojantys santykiai, va­
dinami consummation, pabrėžia „stipriausią" ir „didžiau­
sią" (sumina) „susijungimą" (co).
Be abejo, buvimas kartu dominuoja visuose lytiniuose
santykiuose, tiek apie juos kalbant, tiek ir juos išgyvenant.
Todėl kai mes šnekame apie santuokines (angl. conjugal)
teises, nors tai ir turi pradinę „bendro j u n g o " prasmę su
tam tikru vergovės atspalviu, mes turime galvoje tobulą
bendradarbiavimą. Termino aiškinimą galima palyginti su
dar vieno santuokos pavadinimo — angliškai wedlock —
likimu. K a m nors atrodo, kad šis santuokos sinonimas reiš­
kia, jog ji surakina (angl. lock up) ž m o n e s kartu kaip kali­
nius. Tačiau ir pats žodis lock visai nereiškia „užrakto".
Angliškai taip vadinta „dovana", o xved atstojo „užstatą".
Todėl wedlock (santuoka) iš tiesų reiškia „dovanos pa­
žadą" .
Nors seksas yra senas kaip pati gamta, žodis „seksua­
lus" atsirado tik 1925 metais. Pirmą kartą jis pasirodė vie­
name p r a n c ū z ų žurnale, kur buvo cituojamas kaip angliš­
kas pasakymas.
Lytiniai organai
l.otvnų kalbos žodis vulva reiškia „apvalkalą" arba „makš­
tį". Šiuo žodžiu n u s a k o m o s visos išorinės moters genitali­
jos. Tai yra išviršinė generatyvinio organo dalis.
Lingvistinė falo istorija prilygsta jo garbinimo senoviš­
kumui ir įvairumui. Žodžio šaknį r a n d a m e indoeuropie­
tiškame veiksmažodyje bhel, reiškiančiame „iškilimą". Jis
susijęs su graikų „ b a n g i n i u " ir „ d u m p l ė m i s " , kurie asoci­
juojasi su išsipūtimu. „ F a l o " sanskrito protėvis (phala) reiš-
 7 76 1 7 77
K.Ml I'RASIDl-'JO S h K S A S
kė tą akimirką, kai subrendęs vaisius buvo pasirengęs iš­
barstyti savo sėklas. Samariečių bnl, reiškiantis „grąžtą",
taip pat b ū d a v o cituojamas kaip „falo" pirmtakas. Šioje
kalboje tas pats žodis reiškė ir „verpstę". Sakyta, kad taip
ir penis prasiskverbia į vaginą.
Savo evoliucijos eigoje „falas" vokiečių kalbai padova­
nojo P falu, o anglų kalbai — pole. Abiejų šių žodžių reikš­
mė yra visiškai tapati.
Kitas „falo" variantas — penis — lotvnų kalboje reiškia
paprasčiausią „ u o d e g ą " . Norėdami sužinoti, kaip jis įgavo
seksualinį atspalvį, turime prisiminti senovės indus. „Pe­
n i s " buvo jų garbinamo falo simbolio, kuris reprezentavo
jų dievą Švvą, pavadinimas. Sanskrito kalboje tai dar reiš­
kė „ ž e n k l ą " ir „ a t ž y m ą " .
Šventi ir šventvagiški
žodžiai
Ar m e s galime laikyti paprastu atsitiktinumu tai, kad kai
kurie tabu skraiste pridengti, taip sunkiai ištariami ir taip
rūpestingai saugomi keturių raidžių žodeliai (ang\. four let­
ter word — „keiksmažodis") vienodai priklauso tikėjimo ir
nešvankybės pasauliams?
Šventasis hebrajų m o k y m a s Dievą vadino YHVH (šis
vardas dažniausiai ištariamas kaip Jahvė, nors dažnai gir­
dime ir klaidingą jo tarimą J a h o v a ) . Dėl šios priežasties
teologai pradėjo ŠĮ terminą vadinti tetragrama, kas, išver­
tus iš graikų kalbos, reiškia „keturias raides". Žodis buvo
toks šventas, kad tik vyriausiasis žynys turėjo teisę jį ištar­
ti. Jis tai darydavo kartą per metus, pačią švenčiausią me­
tų dieną specialioje Jeruzalės šventyklos patalpoje. Tačiau
j u d a i z m a s ir hebrajų kalba — ne išimtys. Daugelyje pasau­
lio kalbų dievai vadinami vardais iš keturių raidžių. Taip
g r a i k a i turėjo Zeus ir Theos, r o m ė n a i — deus, ispa­
nai — Dios, skandinavai — Odin, vokiečiai — Gott, o an­
glai — Lord.
Puolant iš vieno kraštutinumo į kitą, n u o švenčiausių
prie šventvagiškiausių dalykų, m a t o m e , kad vadinamuo-
Žodynas
M U S nešvankius žodžius taip pat dažniausiai sudaro ketu­
r i o s raidės, j i e žvmi šlapinimąsi (angl. piss), tuštinimąsi
(slut) ir oro gadinimą (fart). J a i s vadinamas penis {eock) ir
moters lyties organai (cunt). Taigi mes sutinkame keistą
lingvistinį reiškinį, kai keturiomis raidėmis nusakomi ir
vulgariausi lytiniai bei šalinimo organai (ir jų funkcijos),
ir pagarbiausi kreipiniai į dieviškas būtybes.
Be abejo, seksualinių tabu angliškų terminų sąrašą vai­
nikuoja keturraidis fuck. N o r s ir labai nešvankus, jo kilmė
visiškai neaiški. Niekas nežino jo etimologijos. Galima
remtis tik n u m a n o m a i s žodžio „protėviais". Tarp jų ran­
dame lotynišką futucre, reiškiantį „poruotis"; vokišką
ficken — veiksmažodį, kuris apibūdina greitą judėjimą
„pirmyn ir atgal" ir reiškia „stumti į kišenę", be to, taip
vokiečių kalboje vulgariai vadinamas lytinis aktas; ir pa­
galiau prancūziškai foutre — „trykšti čiurkšle".
Šiam necenzūriniam žodeliui p a s l a p t i n g u m o prideda
ir jo pirmojo p a s i r o d y m o literatūroje aplinkybės. Jis b u v o
paminėtas eilėraštyje, kurį parašė pranciškonų vienuolis
Viljamas Daubaras ( 1 4 6 0 — 1 5 2 5 ) , buvęs r ū m ų dainius ir iš­
garsėjęs kaip „Škotijos p o e t a s " . Eilėraštis b u v o išspausdin­
tas 1724 metais R a m z i o knygoje „Amžinai žalias" ir pava­
dintas „ M e r g i n i m a s i s " . J a m e kalbama apie meilužį, kuris
įkalbinėja savo merginą:
He clappit fast, ke kist and chukkit
Yit be his feirris he wald have fukkit:
„Ye brek my Jiart, my bony ane."
(]o glamonės skubotos, bučiniai nusileidžia po smakru
Visi jo i'ciksmai išreiškė seksualini .alkį:
„Tu sudaužei mano širdį, gražuole".)
Pirmąkart pasirodęs poezijoje, šis žodis pradėjo dažnai
kartotis škotų liaudies dainose ir, atrodo, tapo labai popu­
liarus. Tačiau šešioliktojo a m ž i a u s pabaigoje jis staiga
išnyko iš tekstų, ir j o k i a m e gerbtiname darbe nedrįsta jo
pavartoti. Galima tik spėlioti, kodėl įprastinėje kalboje var­
tojamas žodis staiga tapo blogas. Tai vienas iš senųjų ling­
vistinio užterštumo pavyzdžių. Po kelių š i m t m e č i ų Džeim­
s a s Džoisas ir D. H. Lorensas b a n d ė jį prikelti literatūri­
n i a m gyvenimui, tačiau j i e m s nepasisekė. Necenzūriški
 K A I P PKASlI.U'IO S H K S A S
žodžiai liko n e š v a n k u m o simboliu, už jų vartojimą spau­
doje galima buvo susilaukti bausmės. Daugiausia, ką galė­
jo padaryti rašytojai, tai atitinkamus žodžius pakeisti iš­
raiškingais daugtaškiais.
Anglų kalbos žodis amt tokių gėdingų ir įžeidžiančių
žodžių sąraše stovi tik antroje vietoje. Šį moters lytinį or­
ganą nusakantį terminą galima sutikti C o s e r i o kūryboje,
nors ten jis skamba šiek tiek kitaip — Queyute. Pasiekęs
mus iš viduramžių, galbūt jis kilo iš lotynų kalbos žodžio
eilinius („plyšvs" arba „įpjovimas") ir vra susijęs su cuiieus
(lot. „pleištas"). Mandagioji visuomenė vengė jį vartoti jau
nuo penkioliktojo amžiaus, o n u o aštuonioliktojo amžiaus
jis pradėtas laikvti nešvankiu. Tik po „Ledi Caterli meilu­
ž i o " ir sustiprėjus šiuolaikiniam dvidešimtojo amžiaus vul­
garumo kultui jis vėl atgijo.
Kyla klausimas: kodėl žodžiai tampa šventvagiški? Per­
šasi keletas paaiškinimų. Ilgą laiką buvo m a n o m a , kad,
visai kaip ir m ū s ų laikais, atvykę į svetimą šalį žmonės
pirmiausiai susipažįsta su pačia blogiausia jos kalbos žar­
gono dalimi. Taip ir senovės ž m o n ė s keikdamiesi i š m o k o
kalbėti. Skaudžiai susižeidusi arba siaubingai išsigandusi,
o gal jai staiga sužlugo visi planai, tačiau (iki tol buvusi)
nebyli būtybė išsižiojo ir iš s k a u s m o arba pykčio sukūrė
pirmuosius žodžius! Nėra jokių abejonių dėl jų n u m a n o ­
mos reikšmės. Tyrinėtojų n u o m o n e , kalba prasidėjo kaip
tik nuo keiksmažodžių. Jie buvo lvg sveikas drenažo ka­
nalas, orlaidė arba apsauginis vožtuvas. Ir nuo šių pirmų­
jų žodžių žmogus i š m o k o kalbėti...
Priimtinesnis (ir, ž i n o m a , gerbtinesnis) yra požiūris,
kad keiksmai atsirado vėlesnėje žmogaus evoliucijos sta­
dijoje, j i s visada kariavo, kad įrodytų savo p r a n a š u m ą ar­
ba viršenybę, o kartais — tiesiog siekdamas išlikti. Tačiau,
laikui bėgant, ž m o g u s i š m o k o kažkaip pakeisti (nors ir pri­
mityvia forma) fizinius keršto veiksmus arba priešininkų
grasinimus kitomis p r i e m o n ė m i s . Sakoma, kad veiksmin­
giausias pakaitalas b u v o keikimasis — kova be kraujo pra­
liejimo. Negalėdamas užpulti savo oponento, jį gąsdinda­
vo labiausiai šokiruojančiais dalykais.
Tais laikais, kai religija buvo vyraujanti jėga, jos atsto­
vai, įstatymai ir žodynas u ž ė m ė svarbią vietą ž m o n i ų
gyvenime. Niekas nedrįso abejoti jų svarba arba bandvti
pasisavinti teises ar privilegijas. Neatsargiai ištartas šven­
tas (arba šventvagiškas) žodis galėjo turėti baisių pasek­
mių. Štai taip giliai religingoje visuomenėje gerbtiniausi
religiniai terminai tapo keiksmažodžiais!
Girdėdami juos, ž m o n ė s taip išsigąsdavo, kad visas jų
ryžtas priešintis subyrėdavo į dulkes, šie žodžiai juos pri­
trenkdavo lvg galinga ataka. Taip „dievaži", „O J ė z a u " ir
„Jėzau Marija" tapo keiksmažodžiais. O jeigu ž m o n ė s
nedrįsdavo ištarti pilnų šių šventų vardų, tačiau būtinai
turėdavo juos pavartoti savo gyvenimo kovose, jie šiek
tiek pakeisdavo jų tarimą ir pasakydavo ką nors panašaus,
užmaskuodami posakį. Tokių pavyzdžių toli ieškoti nerei­
kia. Visiems m u m s gerai pažįstamas kreipinys „O, jergutė­
liau", kuris išmintingai apsaugo ž m o n e s nuo pavojaus
paminėti Jėzaus vardą be reikalo.
Tačiau laikai vėl pasikeitė, ir seksas, kažkada buvęs na­
tūralia funkcija, kurios nereikėjo gėdytis, virto nešvariu,
nederamu ir neminėtinu dalyku. Jo terminija ir jos varian­
tai užėmė kažkada gyvavusių religinių keiksmažodžių vie­
tą. N o r s iš esmės nėra j o k i o skirtumo, kuria iš šių dviejų
sričių mes naudosimės piktžodžiavimui.
Gimdos isterija
Daug p e n o a p m ą s t y m a m s suteikia įvairių kultūrų pavadi­
nimų, suteiktų tiems patiems lytiniams organams, aiškini­
mų skirtumai. P a n a š u m o surandama net sudarinėjant nau­
jus žodžius. Tačiau, nors ir turėdami tas pačias „šaknis",
savo prasme jie gali absoliučiai nesisieti.
Hebrajiškai mąstantiems ž m o n ė m s gimda (recliem) aso­
cijavosi su motinyste ir jos meilės šiluma. Terminas atspin­
dėjo pačią tikriausią meilę — besąlygišką ir altruistinę. To­
dėl iš šio hebrajiško žodžio kilo „užuojautą" ir „gailestį"
nusakantis raclimuiin, kurio tiesioginė reikšmė vra „tai, kas
siejasi su g i m d a " .
O štai graikams gimda turėjo visai kitą prasmę. J i e m s
tai buvo ne meilės emocijų židinys, o nervines įtampos
 180
K A I ] ' I'KASIDKJO S K K S A S
šaltinis. (Galbūt jie taip nusprendė g i m d ą „natūraliai" sie­
dami su priešmenstruaciniu susierzinimu.)
Graikai gimdą vadino In/stcra. Todėl ir dabar šio orga­
no pašalinimo operaciją mes vadiname histerektomija —
gimdos šalinimu.
Senovės graikų psichologija ir medicina ypatingas psi­
chikos būsenas siejo su įvairiais organais. Moterys papras­
tai būdavo jau s minges nės už vyrus, todėl manyta, kad tai
lemia jų^ anatomija. Svarbiausia priežastis, žinoma, buvo
gimda. Stai iš kur kilo „isterija" ir štai kodėl mes (labai
klysdami) psichoneurotišką b ū s e n ą tebevadiname isterine.
Sėklidės orchidėjose
Seksas egzistuoja visur. Jis įsitvirtino beveik visose gyve­
n i m o srityse, tačiau ne visada pastebimas, nes b ū d a v o ge­
rai užmaskuotas arba tiesiog ignoruojamas, todėl j a m pa­
sisekė prasmukti pro pačius griežčiausius cenzorius.
Kas galėtų įtarti, kad nuostabiose orchidėjose slypi sėk­
lidės? Tačiau kaip tik taip traktuojamas šis pavadinimas,
kilęs iš graikų orchis.
Plinijus Vyresnysis, trisdešimt septynių mokslinių, me­
no ir gamtos knygų autorius, rašė apie augalą, kurio dvi­
gubas šakniagumbis labai priminė sėklides. Iš čia ir kilo jo
pavadinimas.
„Pupų pilnas"
Niekas negalėjo sulaikyti sekso progreso, kuris prasiskver­
bė į pačias keisčiausias vietas. Užsibuvęs jose ilgą laiką, jis
net p r a r a d o savo pradinę erotinę potekstę ir tapo nekaltas
kaip kūdikis.
Net tokia nepriekaištingai skambanti gyvybingą žmo­
gų apibūdinanti anglų metafora „pupų p i l n a s " („full of
beans") turi seksualinį pagrindą.
M ū s ų dienomis taip p a s a k o m a ir kalbant apie (veisli­
nius) žirgus, todėl dažnai m a n o m a , kad ji kilo stebint ener­
gingus, sočiai avižų (arba pupų) prisiėdusius arklius. Ta­
čiau, pakapstę giliau, prisikasime ir prie erotinės zonos!
Pitagoras savo mokinius ragino nevalgyti pupų. Dau­
gelis spėliojo — kodėl. Pirmiesiems aiškintojams tai atrodė
keistas įspėjimas vengti politikos. Tais laikais rinkiniuose
balsai b u v o skaičiuojami pagal į šalmą primestų pupų
skaičių. „ P u p ų pilnas" šalmas kalbėjo kandidato naudai, o
šį, be abejo, tai labai maloniai sujaudindavo.
O štai Aristotelis b u v o beveik froidizmo idėjų prana­
šas, teigdamas, kad pupos reiškia seksualines malones. To­
dėl nenuostabu, kad toks pamaldus ir atsidavęs studijoms
vyras kaip šv. J e r o n i m a s (342 m.) net po kelių šimtmečių,
rūpindamasis vienuolių skaistybe, uždraudė jiems valgyti
pupas.
B u v o paskelbtos kelios teorijos apie tai, kodėl iš visų
objektų tik p u p o s galėjo sukelti lytinį potraukį. Viena jų
teigė, kad p u p o s (be dujų) sukeldavo meilės jausmus, ka­
dangi gamindavosi erotines aistras sukeliantis skystis.
Psichologai pupų seksualumą b a n d o pagrįsti pačia jų
forma. N e v a jos vyrams bei moterims primindavo sėklides
ir todėl juos erotiškai jaudindavo.
Net m ū s ų subtilusis amžius su visa jo išplėtota seksu­
aline savimone ir pačia gyviausia vaizduote sunkiai pupo­
se įžvelgtų sėklides. Tačiau iš tų senų laikų m u s pasiekė
šie semantikos paminklai.
Seksualinis architektūros terminų
iškraipymas
„Sangulavimas" (angl. fornication) dabar jau nepopuliarus
/odis, tačiau kadaise j u o išreikšdavo smerktinus lytinius
santykius tarp dviejų nesusituokusių žmonių arba nuodė­
mingus vedusių ž m o n i ų nesantuokinius ryšius. Sis sekso
terminas kilo n u o architektūros, ir štai kaip tai įvyko.
Anglų kalboje šis žodis nereiškia aistringų meilužių po­
m s . Kilęs i š lotynų fornix ( „ a r k a " ) , jis primena m u m s apie
l o m ė n ų viešnamių k a m b a r i ų skliautus arba a k v e d u k ų
arkas, po kuriomis prostitutės „ s a n g u l a u d a v o " su savo
klientais.
 752
KAIP PRASIDĖJO SPKSAS
Tikras pederastas
D a u g įžeidžiančių terminų kilo per tautų nesutarimus. De­
ja, kalba labai prisidėjo įamžinant visokias antipatijas ir
kivirčus. Kartais pradinis s u m a n y m a s ir atsiradimo aplin­
kybės yra labai akivaizdžios arba nesunkiai nustatomos,
pavyzdžiui, kada kalbame apie išgėrusio drąsą (angl. dutcli
courage — „olandiška drąsa") arba apie išėjimą neatsisvei­
kinus (angl. frcuch lenvc — „prancūziškas išėjimas"). Kiti
žodžiai buvo taip „iškraipyti" ir užmaskuoti, kad juose ne­
liko nieko šmeižikiško.
Geriausias pavyzdys yra žodis buggerų (angl. „anali­
niai s a n t y k i a i " ) . K a s įtartų, kad jis sugalvotas norint
pažeminti bulgarus. Tačiau kaip tik tai reiškia terminas
bugger (angl. „pederastas"). Jis kilo iš senosios prancūzų
kalbos, kurioje žodžiu bougre buvo vadinami bulgarai!
Žodis įgavo savo įžeidžiančią prasmę per religiją ir fa­
natikus. Vienuoliktajame amžiuje bulgarų krikščionys bu­
vo atversti į albigiečių „ereziją", kuri ir pati labai n e k e n t ė
tradicinės bažnyčios.
Albigiečių m o k y m a s teigė, kad viskas aplink yra iš es­
m ė s blogai. Jie netikėjo gyvybės dovana, nes manė, kad
vaikai tik padidina š ė t o n o karalystę. Todėl vedybas jie
smerkė kaip didžiausią blogį. O kadangi d a u g u m a vyrų
negalėjo nuslopinti savo prigimties, eretikų vadovai sten­
gėsi nepastebėti, kad šie „eiliniai" tikintieji savo seksua­
linius poreikius tenkina per atsitiktinius ir homoseksuali­
nius ryšius.
Taigi nenuostabu, kad jų m o k y m ą ir g y v e n i m o b ū d ą
visi likusieji krikščionys laikė labai pavojingu. Netrukus
jie visus bulgarus (ir net patį jų šalies pavadinimą) pradėjo
tapatinti su blogiu ir ydomis.
Štai taip žodžiui „bulgarai" (tariant šį p a v a d i n i m ą kaip
bugger) prigijo nauja žeminanti konotacija. Tai b u v o tikras
lingvistinis prakeikimas, kuris neišnyko iki m ū s ų dienų.
(Kad ir labai keista, bet kai kurios amerikiečių tarmės puo­
lė į kitą kraštutinumą ir žodžiu bugger pradėjo vadinti šil­
tus bei draugiškus santykius.)
M ū s ų laikais anglų kalbos žodį bugger galima sutikti
tarp specialių terminų. J u o n u s a k o m a įvairi erotinė techni­
ka, tarp jų analiniai lytiniai santykiai.
7S3
•ckso žodynus
Benkartas
Benkarto (angl. bastard) neteisėtumą rodo šio žodžio eti­
mologija. J u o n u s a k o m a s neįprastas lopšys, nors taip ir lie­
ka neaišku, kur tas „benkartas" buvo pradėtas.
Tyrinėtojai pripažįsta, kad tai vis dėlto atsitiko ne įpras­
tame miegamajame. Kai kurie iš jų m a n o , kad šis žodis
kilo iš vokiečių kalbos, kurioje Banklink reiškė ant suolo
(Bank), o ne santuokinėje lovoje pradėtą vaiką.
Kiti teigia, kad terminas kilo iš senosios prancūzų kal­
bos ir reiškia „nešulių s ū n u s " (fils de bast). M u l ų varovai
dažniausiai m i e g o d a v o ant savo balnų. Ir, be abejo, jie ne
visada tai darydavo vieni...
Trečia versija dar labiau šmeižiami benkartai. S a k o m a ,
kad žodis iš tiesų kilo iš prancūziško „nešulio". Tačiau tai
neturi nieko bendra su varovai improvizuotomis lovomis.
Čia kaltas krovinį nešęs mulas, nes šis gyvulys b u v o kilęs
iš panašių n e p a d o r i ų santykių tarp arklio ir asilo.
Giminės kilmė
Tyrinėtojams labai rūpėjo išsiaiškinti, kaip sekse net žo­
džiai imti skirstyti į vyriškos, moteriškos ir niekatrosios
giminės daiktavardžius. Viskas prasidėjo daug seniau, ne­
gu pradėjo formuotis kokios nors literatūrinės tradicijos.
Nejaugi sekso jėga buvo tokia didžiulė, kad įtakojo ir pa­
prasčiausius žodžius, suteikiant jiems „lytį"? J šį klausimą
dar nėra galutinai atsakyta. Viskas, ką m e s turime, tai tik
spėlionės apie šį paslaptingą reiškinį.
S a k o m a , kad iš pradžių ž m o n ė s dėl savo fantazijos ne
tik viską suasmenindavo, bet ir personifikuodavo, suteik­
dami visiems, net ir negyviems objektams vyriškų arba
moteriškų bruožų. Visi dideli ir galingi dalykai buvo
laikomi vyriškais, o atitinkamai mažesni ir silpnesni —
moteriškais. Tokios seniau gyvavusios turtingos ž m o n i ų
vaizduotės (deja, atspindinčios m o t e r ų diskriminaciją) re­
zultatai išliko (gramatinėje) giminėje.
Kita teorija teigia, kad iš pradžių visi objektai buvo be­
lyčiai. Ir tik šalia jo stovintis įvardis pradėjo gramatinio
 184
KAIP PRASIDĖJO SEKSAS

kaitymo giminėmis tradiciją. „ J o " arba „ j o s " lytiškumas, Kitas galimas paaiškinimas yra egzogamija — papro­
laikui bėgant, buvo perkeltas į gretimus daiktavardžius. tys, kai b ū d a v o leidžiama vesti moteris tik iš svetimų gen­
Tačiau egzistuoja dar įdomesnė hipotezė. R e m i a m a s i čių, nesvarbu, ar p a g r o b i a m a s , ar n u p e r k a m a s . Atvyku­
faktais, kad kai kurie pirmykščiai ž m o n ė s (pavyzdžiui, Lo­ sios iš kiti] regionų, jos kalbėdavo svetima vyro giminei
tynų A m e r i k o s gentys) kalbėjo dviem kalbomis: vyrų ir
kalba.
moterų. Vyrai vartojo visai kitus žodžius negu moterys.
Todėl priklausomai n u o to, kas kalbėjo — vyras ar mote­ G a l i m e pririnkti daug pavyzdžių iš viso pasaulio: Lo­
ris, tie patys objektai galėjo būti v a d i n a m i skirtingais tynų Amerikos indėnų, Afrikos zulų ir Australijos abori­
žodžiais. Kai kada žodžių rašyba galėjo sutapti, tačiau mo­ genų. Grenlandijoje moterys tuos pačius žodžius tardavo
terys juos kitaip tardavo arba pridėdavo j i e m s skiriamą­ kitaip. Greičiausiai vyrų ir moterų kalba skyrėsi tik galū­
sias galūnes. nėmis bei priesagomis, o gal jie iš tiesų vartojo visai skir­
Laikui bėgant, šios dvi tarmės susijungė. Net kalboje tingus žodžius.
n e m ė g s t a m a s perteklius, tad, kadangi dvigubas žodynas G r a m a t i n ė g i m i n ė atsirado kalbėtojui (ar kalbėtojai)
b u v o n e e k o n o m i š k a s , po kurio laiko išliko tik vienas iš perkeliant savo lyties formas į s a k o m u s žodžius (moksliš­
dviejų tą patį objektą apibūdinančių žodžių. Tai nebuvo kai, iš subjekto — objektui).
logiškai apgalvotas pasirinkimas. Viskas įvyko visiškai at­ Kita įdomi diskusijos tema skirta tik anglų kalbai, kuri
sitiktinai. Tačiau iš ž o d ž i o giminės a t s i m e n a m e apie se­ (ir vėl) atsisakė daugelio daiktavardžių giminės. Pavyz­
niau gyvavusius m o t e r ų ir vyrų vartojamus žodžius. M ū ­ džiui, seniau vyrišką giminę turėję žodžiai „koja" (foot) ir
sų dienomis žodžiai taip pat be jokios aiškios priežasties „ d i e n a " (d n y) bei moteriški „ r a n k a " (liand) ir „naktis"
skirstomi į vyriškąją ir moteriškąją giminę. (uight) vėl tapo belyčiai — niekatrosios giminės.
Tačiau tie, kurie pripažino tokį paaiškinimą, iškėlė kitą Taip galėjo atsitikti susiklosčius tam tikroms aplinky­
klausimą: k a m gi m o t e r i m s reikėjo atskiros kalbos? Be abe­ bėms. Daugelis anglų (priešingai n e g u lotynų, graikų ar
jo, j o s neturėjo jokių slaptų tikslų. Viena labai neįtikinanti prancūzų) kalbos ž o d ž i ų niekada patys nerodydavo savo
hipotezė skelbia, kad moterys, b ū d a m o s konservatyvesnės
giminės. Ją apibrėžti p a d ė d a v o būdvardis arba asmeninis
už vyrus, išlaikė archajišką kalbos formą.
įvardis. Tačiau, bėgant laikui, šie skirtumai išnyko, ir žo­
Labiau tikėtina yra prielaida, jog dvikalbystė susidarė džiai, nepaisant išlikusių vos pastebimų rašybos ar galū­
m o t e r i m s atvykus iš kito krašto arba iš kitos (priešiškos)
nių skirtumų, prarado savo gimines ir tapo „be lyties".
genties. Nugalėtus kare vyrus dažnai užmušdavo, ir liku­
sios gyvos moterys bei merginos nugalėtojams b ū d a v o
pats geidžiamiausias laimikis. Naujoje gyvenamojoje vie­
toje j o s tebevartodavo senąją kalbą. Taip atsirado dvikal­
bystė. ( Ž m o n ė s visada tvirtai laikėsi savo gimtosios kal­
bos. G al ime pateikti istorinį pavyzdį apie ž y d ų kalbą: iš­
varyti iš savo šalies, vokiečių žydai visur, kur tik j i e m s
tekdavo įsikurti, kalbėjo savo kalba.)
Todėl kalba, kuria šnekėjo (užgrobtosios) moterys, bu­
vo tik „užsienio", o ne „gimtoji m o t e r ų " . K a d a n g i ja kal­
bėjo tik moterys, jos žodžiai įgavo jų giminę!
Be abejo, k a l b ė d a m o s su vyrais, jos m o k ė j o būti supras­
tos. Tačiau tarpusavyje moterys ir toliau b e n d r a v o savo
gimtąja kalba.

13
Nešvankybės
Užrašai ant sienų
A nt sienų prikeverzotos nešvankybės v a d i n a m o s
grafitais. Šis italų kilmės (graffito) žodis rodo,
kad užrašai ir piešiniai yra įbrėžti paviršiuje. Iš
pradžių tai buvo visiška teisybė. Grafitų meist­
rai aštriais įrankiais — adata, peiliu arba vinimi — {brėž­
d a v o savo „laiškus" sienų tinke arba stulpuose.
Vėliau terminas pradėtas taikyti v i s o k i e m s atsitikti­
n i a m s u ž r a š a m s ir piešiniams n e p r i k l a u s o m a i n u o to,
kokia technika atlikti: jie galėjo būti įbrėžti, užteplioti, iš­
rašyti kreida, anglimi, rašalu arba dažais. Grafitininkai
naudojosi visomis galimybėmis pasireikšti.
Grafitais rašyti politiniai šūkiai, r i n k i m ų k a n d i d a t ų
vardai, nešvankios pastabos, pranešimai, ištraukos iš eilė­
raščių, pirkinių sąrašai ir kiti patys įvairiausi užrašai.
M ū s ų dienas pasiekė labai daug itin religingų grafitų.
P a g o n i ų šventyklų sienose b ū d a v o įbrėžiamos trumpos
maldelės. R o m ė n ų persekiojami pirmieji krikščionys Ro­
m o s k a t a k o m b ų sienose įbrėždavo prieš kryžių egzistavu­
sį savo tikėjimo simbolį — žuvį.
Grafitai labai svarbūs archeologiniams, istoriniams, so­
ciologiniams bei lingvistiniams tyrinėjimams. Jie padeda
nustatyti iškastų dirbinių ir pastatų amžių, atkurti nebūtin
išėjusių kartų gyvenimo būdą, pagrįsti iki tol tik legendų
p a s a k o t u s įvykius ir išstudijuoti senovės genčių tarmes.
Pavyzdžiui, kol O r k n i o salose n e b u v o atrasti r u n ų grafi­
tai, ten išsikėlę norvegų karžygiai t e b u v o tik legenda.
Nors grafitų paskirtis labai įvairi, tačiau dėl neobjekty­
vaus žmonių m ą s t y m o ir didžiulės sekso traukos tarp jų
Nešvanki/be? 187
vyrauja erotinės temos. Šio reiškinio priežasčių taip pat
reikėtų ieškoti žiloje senovėje.
Pirmykščiai žmonės, puošę sienas savo pirmaisiais brė­
žiniais ir piešiniais, juose vaizdavo žmonių meilės ir gyvū­
nų rujojimo scenas. Tai nebuvo pornografijos (šiuolaikine
prasme) platinimas. Piešiniais buvo siekiama užtikrinti gy­
vybės pratęsimą.
Šie erotiniai paveikslėliai, kurių amžius siekia beveik
trisdešimt tūkstančių metų, b u v o šiuolaikinių grafitų, gau­
siai ir slaptai piešiamų ant tualetų sienų bei durų „protė­
viai". Pradėsime nuo to, kad jų paskirtis buvo sakralinė:
tai buvo p a n a š u m o magijos įrankiai.
Džefris Grigsonas savo knygoje „Išpiešti urvai" kalba
apie tas senąsias „emocijas, besisiejančias su pastojimu,
nėštumu ir gausa, gyvenimu ir mirtimi", kurios „įtakojo
didesniąją vėlyvojo paleolito m e n o dalį — n u o įžymiosios
„Deivių m o t i n o s " , kurią gravetai nupiešė trimis matavi­
mais, iki Lasko bulių bei Altamyros b i z o n ų " .
Pirmykščiai ž m o n ė s buvo įsitikinę, kad vaizduodami
vyrų ir moterų genitalijas — atskirai arba susijungusias
per lytinį aktą — jie magiškai užsitikrindavo žmonijos ir
gamtos vaisingumą.
Vaisingumo kultus išstūmė „intelektualesnis" tikėji­
mas. Todėl pirminės piešinių atsiradimo priežastys pasi­
darė nereikalingos ir netrukus buvo pamirštos. Tačiau liko
senosios magijos atgarsių, ir ž m o n ė s nenustojo piešę tokių
grafitų. Šios tradicijos laikas nenugalėjo. Be abejo, pie­
šinukais b ū d a v o išreiškiama kai kurių žmonių vidinė bū­
sena arba beveik magiškomis tapusios grafitininkus apsė­
dusios įkyrios mintys. Ir visi jie aiškiai žadindavo seksu­
alumą.
Nereikia jokių paaiškinimų grafitams, rastiems buvu­
siuose Pompėjos viešnamiuose. Matyt, nešvankūs paveiks­
liukai ir erotiški užrašai b u v o gera reklama ir skatino šio
biznio apyvartą. Seksas b u v o instinktas, ir tie nežinomi Ro­
mos bei Pompėjos autoriai visai nesigėdydami tik pavaiz­
duodavo, ką matė, išgyveno arba ko troško.
Tipiški likę įrašai skelbia, kad „Kolepijus bučiuoja da­
mas ten, kur nederėtų", ir išreiškia kito grafitininko viltį
„visur ir visada būti... tokiam stipriam santykiaujant su

KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
moterimi, koks jis buvo šioje vietoje". Pasitenkinęs viešna­
mio lankytojas prisimena, kad „čia aš mėgavausi savo mer­
ginų m a l o n ė m i s " . O štai nelaiminga venerinės ligos auka
skundžiasi, kad ją vargina „kažin kokie skrepliai".
Dar vienas „ a u t o r i u s " kreipiasi į kažkokį Fortūnatą
kaip į „saldų mažylį, nuostabiausią iš meilužių", ir patvir­
tina šiuos žodžius prierašu: „rašo tas, kas tave pažįsta".
Dėl to, kad vėlesniais amžiais tokie piešiniai ir užrašai
buvo laikomi įžeidžiančiais, jie pasidaro (psichologiškai)
dar patrauklesni, o grafitininkas bei jo „ m e n a s " dar ma­
lonesnis ir seksualiai jaudinantis. Ypač buvo pamėgti
nepadorūs škicai. Juk, kaip sako kinai, paveikslas vertas
tūkstančio žodžių.
Grafitai ž i n o m i net šiuolaikinėms primityvioms gen­
tims. Robertas Sagsas savo antropologinėje polineziečių
papročių studijoje rašo, kad „ n e p a d o r ū s " grafitai b u v o po­
puliarūs tarp M a r k i z o salų gyventojų. P a s a k autoriaus,
tai suteikdavo j a u n u o l i a m s fizinio m a l o n u m o . S a v o veika­
le „Seksualinis markiziečių elgesys" jis aprašė, kaip, pa­
matę užrašytą žodį — vulva, jaunuoliai pratrūko kvatotis.
Seksualiniai terminai (ypač vulgarūs žargoniniai sangula-
vimo pavadinimai) b u v o išbraižyti ant beveik visų tuščių
plotų.
Žodžiai dažnai buvo iliustruojami stilizuotais lytiniais
organais. Tai n e b u v o slaptas „ m e n a s " , jį demonstruodavo
atvirai, ir jis savo ruožtu ne tik linksmino, bet ir turėjo
seksualinį poveikį. Falus raižydavo ant bet kokių pailgų
objektų. Dažniausiai jie b ū d a v o vaizduojami erekcijos bū­
senoje su atsmaukta apvvarpe. Tačiau dėl to „žiūrovai" nei
raudonuodavo, nei pasimetę kuždėdavosi, o tik pralinks­
mėdavo.
Itališkas žodis graffito kilo iš graikiško graphein, reiš­
kiančio „piešti" arba „rašyti" (iš čia turime ir grafologiją).
Visos šios keverzonės — nesvarbu, ar jos atliktos akm en s
amžiuje gyvenusių žmonių, ar dvidešimtojo amžiaus bar­
barų, ar šiuolaikinių „profesionalių" grafitininkų, pieštos
giliuose urvuose, raižytos m e d ž i ų kamienuose, uolienose
ar rašytos viešuosiuose tualetuose — prasidėjo n u o seno
noro atpalaiduoti seksą ir garbinant jį: tiek ankstyvąja ma­
giška forma, tiek ir vėlesne vulgarizuota jo profanacija.
189
Nešvankybės
Pradinė priežastis dabar jau, žinoma, pamiršta. Nors
lai p i r m y k š č i o v a i s i n g u m o kulto atgyvena, grafitai kai ku­
riems ž m o n ė m s ir dabar beveik magiškai sukelia įgimto
poreikio patenkinimą ir visai nekenksmingai — tik grafiš­
kai — išreiškia jų agresyvumą.
Taigi grafitai atstoja tikrąjį seksą. Ž m o n ė m s jie gali pa­
dėti atsikratyti įkyrių minčių apie šią intymią gyvenimo
sferą. Priežastis gerai n u s a k o žodžiai, iškeverzoti prieš du
tūkstančius m e t ų prie įėjimo į vieną Pompėjos krautuvę.
„Autorius" prisipažino, kad „šiuos žodžius parašęs žmo­
gus taip padarė, nes norėjo."
Grafitai kažkaip išlaisvindavo ž m o n e s n u o seksualinės
įtampos. Vernonas Skanelis net sudėjo eilėraštį „Sužeis­
tasis" apie šį p a l a i m i n g ą atsikratymą seksualinėmis šiukš­
lėmis:
Si patalpa maža ir savo paskirtį ji turi,
Tačiau nedaug tėra čia privatumo...
Dėl to ir dėl reikmių, atgynusių čionai,
Galbūt ir mūsų slaptos mintys
Palikti skuba savo kerteles.
Pornografija ir nešvankybė
Biblijoje yra nesuskaičiuojama daugybė seksualinių sim­
bolių, n u o r o d ų ir u ž u o m i n ų . „ G i e s m i ų g i e s m ė " — tai pati
atviriausią meilės p o e m a . Jeigu ji n e b ū t ų Šventojo Rašto
dalis, atsirastų nemažai cenzorių, norinčių ją uždrausti.
|oje beveik nieko nepaliekama vaizduotei, be to, apdainuo­
ja kone visa ž m o g a u s anatomija. Paprasta kalba, daugelį
dalykų siejant su ž e m e ir laukų gyvūnais, vartojama ne tik
metaforiškai, bet ir tiesiogiai.
N u o pat p o e m o s pradžios atsiskleidžia jos tema: kvie­
timas mylėtis. Mergina kviečia j a u n u o l į pabučiuoti ją „sa­
vo b u r n o s p a b u č i a v i m u " , kuris saldesnis už vyną. Lauk­
dama susijungimo, ji alpsta iš meilės, todėl jai labai reikia
stimulų.
J a u s m i n g a i s epitetais vyras ir moteris geidulingai šlo­
vina vienas kito kūnus. Merginos lūpos lyginamos su rau­
dona juostele, jos balti dantys — su išėjusia iš maudyklės
 KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
avių banda ir tyru sniegu, jos rožiniai skruostai — su gra­
nato vaisiaus šonais.
J a u n u o l i s giria jos nuostabią figūrą, kaklo formą ir
galūnių l a n k s t u m ą . Jį žavi jos krūtų apvalumas, kurias
lygina su saldžių vynuogių kekėmis, akina liemuo lyg
ištekinta taurė ir pilvas, kuris jam atrodo kaip lelijomis
apkaišyta kviečių krūva. Jis apdainuoja j o s strėnų išlinki­
m u s ir net jos bambą, kuri jam primena nutekintą taurę...
O kad neliktų jokių abejonių, kuo viskas baigsis, „ G i e s m ė "
pamini ir jau paruoštą geidulingą m a n d r a g o r ą !
Vaikinas apgailestauja, kad nors mergaitės lūpos — tai
varvantis korys, o rūbai kvepia smilkalais, ji iki šiol yra
„užrakintas sodas, užantspauduotas šaltinis". (Aiškintojai
šiuos žodžius pateikdavo kaip,jos n e k a l t u m o pirmąją ve­
dybinę naktį įrodymą.)
O kad dar labiau sužadintų jaunuolio lytinį potraukį ir
mylimasis tikrai negalėtų atsispirti j o s kerams, kviečian-
tiems eiti į „ s o d ą " bei numalšinti seksualinį troškulį, mer­
gina pasinaudoja visomis į m a n o m o m i s kosmetinėmis prie­
m o n ė m i s bei kvepalais.
Ji pati taip pat nesidrovi gyvai aptarinėti savo mylimo­
jo kūno: jo skaistumo ir rausvumo, j u o d ų kaip juodvarnis
plaukų, lūpų, iš kurių laša geriausia mira, ir jo kaip mar­
m u r o šulai blauzdų.
Nepaisant jokių logiškos interpretacijos bandymų, „ža­
l u m y n a i " , apie kuriuos kalba „Giesmių giesmė", rodo, kad
jaunuoliai mylisi po atviru dangumi, ant žolės. Šiuolaiki­
niai sapnų aiškintojai randa daug įdomaus, kai kalbama
apie naktimis atsinaujinančias meilužio paieškas...
Nenuostabu, kad dvasininkijos atstovams nepatiko
toks atviras erotinis Šventojo Rašto traktatas. Todėl ilgą
laiką n e r i m o karštos diskusijos tuo klausimu.
Ir tik dėl išsisukinėjimų, remiantis dviprasmybėmis, bei
kazuistinio jos aiškinimo, knyga išliko b ū s i m o m s kartoms.
Visų pirma jos autoriumi paskelbtas karalius Saliamo­
nas. O jo darbai buvo neliečiami. Vėliau sugalvota kita
gudrybė. „ G i e s m ė s " išsaugojimo šalininkai pradėjo aiškin­
ti, kad viskas, kas joje parašyta, net patys tikroviškiausi
erotiniai epizodai, tėra metaforos, taigi kiekviena jausmin­
gumu trykštanti eilutė turi būti traktuojama kaip alegori-
Ncši'ankulvs 191
ja. Todėl, pasak jų, „ G i e s m i ų g i e s m ė " — tai ne dviejų
įsimylėjėlių aprašymas, o Dievo ir žmogaus dialogas. Ju­
daizmas teigė, kad tai buvo Dievo pokalbis su Izraeliu, o
krikščionybė skelbė, kad tikrieji „ G i e s m ė s " veikėjai — baž­
nyčia ir Kristus.
Tačiau kartais teologų pastangos įrodyti savo teisybę
peržengdavo sveiko proto ribas. Pavyzdžiui, „ G i e s m ė j e "
labai atvirai a p r a š o m o s patrauklios merginos krūtys, o
dvasininkai labai rimtai aiškino, kad tai tik M o z ė s ir Aaro-
no simboliai!
Kaip motina savo krūtimis maitina kūdikį, taip ir šie
du dvasios milžinai visą savo išmintį perduoda savo žmo­
nėms. Kaip motinos krūtys būna pilnos pieno, taip M o z ė
ir Aaronas buvo prisotinti Dievo žodžių. Krūtys išsaugo­
davo ž i n d o m o kūdikio gyvybę ir padėdavo augti, o du
broliai padėjo gyvuoti ir klestėti Izraeliui. Moters krūtys
būna vienodos. N e b u v o jokio skirtumo ir tarp M o z ė s bei
Aarono.
„ P a b u č i a v i m a i " taip pat nereiškė aistringų glamonių
lūpomis. Teologai kalbėjo apie istorinį įvykį ant Sinajaus
kalno. Kiekvienas ten ištartas Dievo žodis buvo stebuklin­
gai perduotas į visų kalno papėdėje stovinčių izraelitų
lūpas.
Tokia interpretacija vis dėlto neįtikino visų teologų. Se­
bastianas Kastelijas, šešioliktajame amžiuje vertęs Bibliją į
lotynų ir p r a n c ū z ų kalbas, nors ir tikėjo pramanyta kara­
liaus S a l i a m o n o autoryste, tačiau vis tiek smerkė šią gei­
dulingą ir nešvankią knygą, kuri atsirado dėl begėdiškų ir
ištvirkėliškų karaliaus meilės ryšių.
Tačiau vis dėlto atsirado dvasininkas, kuris, matyt, pri­
pažindamas nepaprastą sekso svarbą ir meilės šventumą,
|,ui prieš du tūkstančius m e t ų pastebėjo: „jei visas Raštas
yra šventas, tai „Giesmių g i e s m ė " — švenčiausia jo dalis".
Tiesiogine p r a s m e pornografija siejasi tik su prosti-
lulėmis. Porne graikų kalboje reiškia „paleistuvę", o grapho
(kurio tiek daug m ū s ų kalboje, pradedant grafitais ir bai­
giant autografais) — „rašau". Todėl etimologiškai pornog­
rafija reiškia užrašus apie paleistuves ir jų klientus.
 192 K A I ! ' P R A S I D Ė J O SHKSAS
Šis terminas „literatūroje" atsirado per viešnamius, kurie
jį paskleidė savo verslo sumetimais, siekdami sužadinti
seksualinį vyrų apetitą ir priversti juos ieškoti pasitenkini­
mo prostitutės glėbyje.
Tokia yra šio žodžio kilmė. Tačiau vėliau jo reikšmė
pasidarė platesnė. Jis imtas taikyti įvairesnėms erotikos iš­
raiškoms — tekstams, paveikslams, šokiams, posakiams ir
d a i n o m s — viskam, kas galėtų sužadinti seksualinius vy­
rų instinktus. Pornografija yra n e š v a n k u m o sudedamoji
dalis. Tai reiškinys, kuris atsirado daug seniau negu jį api­
būdinantis žodis.
Iš pradžių ž m o n ė s pornografijos visai nelaikė bloga.
Jie atvirai ir nieko n e s i g ė d y d a m i naudojosi jos malonu­
mais. Ji net b u v o vertinama dėl to, kad padėdavo vyrams
tapti aistringesniems. Jie patirdavo m a l o n u m ą , todėl por­
nografija b u v o įprasta g y v e n i m o dalis, nekonfrontuojanti
net su religija. Argi falas n e b u v o svarbus pirmykščiam vai­
s i n g u m o kultui? Senieji i n d ų raštai yra persunkti erotikos.
Dažniausia tai, be abejo, skatino seksą. Tipiškas pavyzdys
būtų penktajame amžiuje gyvenusio Kinijos N a n Chi di­
nastijos imperatoriaus p o m ė g i s naudotis pornografiniu
m e n u . N o r ė d a m a s save ir savo moteris palaikyti „nuolati­
nėje seksualinio susijaudinimo būsenoje bei padidinti jų
seksualinę energiją", savo r ū m ų sienas jis p u o š d a v o di­
džiulėmis nešvankiomis freskomis.
Tačiau laikai pasikeitė, ir seksas virto n u o d ė m e . Por­
nografija b u v o pasmerkta už savo blogį ir k e n k s m i n g u m ą .
Tačiau netrukus buvo susilaukta atsakomosios reakcijos.
Uždraustas vaisius visada saldesnis, todėl „iš po prekysta­
l i o " p a r d u o d a m o s pornografijos kaina tik pakilo.
Kyla klausimas, kuo pornografija yra gera, o kuo blo­
ga. K o l kas neturime į jį atsakymo, be to, jo svarstymas j a u
išeitų už m ū s ų knygos s u m a n y m o ribų. Ne visai aišku, ar
ji tik nekenksmingai sumažina ž m o n i ų seksualinę įtampą,
ar skatina seksualinius nusikaltimus. Ar ji tėra tik pavojin­
gas seksualinių m a l o n u m ų šaltinis (blogiausiu atveju ver­
čiantis vyrus masturbuotis), ar tvirkina bei užvaldo pro­
tus, iškreipdama ž m o g a u s požiūrį į seksą ir meilę. Tačiau
nepriklausomai n u o susiformavusio šiuolaikinio požiūrio
Nešvanki/bes
193
bei galutinio s p r e n d i m o reikia pripažinti, kad pornografija
ir nešvankybė visais laikais b u v o aktyviai ž m o n i ų toleruo­
jamos. Jos u ž ė m ė svarbią vietą pirmykštėse kultūrose, o
kartais beveik tik per tai tautos sugebėdavo išlikti.
Neteisinga b ū t ų manyti, kad iš pradžių nešvankybė
gašliesiems b u v o „maloni bjaurastis". Kai kuriose šalyse
vyriausybės ir dabar draudžia pornografiją kaip moraliai
nepriimtiną reiškinį, teigdamos, kad ji ardo tautos dorovę.
Tačiau kai kuriose pirmykštėse b e n d r u o m e n ė s e nešvanky­
bė tam tikrais periodais b u v o ne tik leidžiama, bet ir
skatinama, o kartais net r e k o m e n d u o j a m a . Toks reiškinys
turėjo svarių priežasčių.
Pavyzdžiui, tyrinėtojai domėjosi Afrikos gentimis, ku­
rių dainos, judesiai ir pokalbiai buvo ganėtinai nepadorūs.
Čiabuviai nesidrovėdavo išsakyti savo geidulingiausių
minčių, dažnai jas pailiustruodami išraiškingais veiksmais.
Jie nešiodavo didžiulį m e d i n į falą, kuriuo nedviprasmiš­
kai manipuliuodavo. Viešai b ū d a v o vaizduojamos lytinio
akto scenos.
Tačiau visa tai vykdavo tik labai ypatingomis progo­
mis. J o s įvairiose gentyse skyrėsi, tačiau vis tiek turėjo la­
bai daug bendro. Tai b u v o apipjaustymo ir merginų inicia­
cijos ritualai, lietaus prišaukimo ir laidotuvių ceremonijos,
didelio pastato statybų pabaigtuvės (pavyzdžiui, stogo
dengimas arba kanojos baigimas) bei visos ž e m ė s ūkio dar­
bi; pakopos, p r a d e d a n t dirvos ruošimu sėjai ir baigiant
miltų m a l i m u .
Henris A. D ž u n o d a s savo knygoje „Pietų Afrikos gen­
ties g y v e n i m a s " (antrasis leidimas, 1927 m.) pasakoja apie
tipišką Transvalo ba-tongu genties laidotuvių ceremoniją.
Visa mirusiojo giminė susirinko praėjus keletui mėnesių,
po jo mirties. Jie sugriovė laidojimo trobelę, po to paauko-
]o ožį ir keletą vištų ir n e š v a n k i o m i s d a i n o m i s pradėjo
iškilmes. Viena moteris šoko erotinius šokius, lydimus ne
mažiau geidulingų dainų. „Savo šlaunimis ji atliko keistus
mėgdžiojančius judesius", kurie „darėsi vis gašlesni". Jos
194 K A I 1 ' l'KASIIJHJO S H K S A S
daina „pasakojo apie neištikimą žmoną, kuri naktį, ieško­
dama meilužio, ėjo iš vienų n a m ų į kitus..."
Svarbu prisiminti, kad kartais tokie žodžiai, judesiai ir
scenos gąsdindavo genties narius. Tai koks tuomet buvo
visi) tų nešvankybių tikslas?
Tyrinėtojai iškėlė kelias prielaidas. Pasak vienos, visi tie
nešvankūs dalykėliai pasitaikydavo tik neeilinėmis progo­
mis. Todėl čiabuviai, puldami į kitą kraštutinumą, m ė g i n o
normalizuoti situaciją, n o r ė d a m i išlaikyti aukso vidurį.
Profesorius E. E. Evans-Pričardas veikale „Kai kurie ko­
lektyvinės nešvankybės pasireiškimai Afrikoje" (įtraukta­
me į knygą „Moters padėtis pirmykštėje v i s u o m e n ė j e " ,
1965 m.) prieina išvadą, kad nešvankybes sąlygojo trys
veiksniai. Kiekvienas b u v o labai svarbus grupės gerbūviui,
o kartais ir išlikimui. Jie turėjo sumažinti įtampą, pažymė­
ti ypatingas progas ir palengvinti varginančias užduotis.
Tam tikri genties g y v e n i m o įvykiai sukeldavo jos na­
riams nesveikas emocijas. Reikėjo jas kažkaip neutralizuo­
ti, kad situacija nebūtų tokia sudėtinga. Čia galėjo padėti
tik visiems galimas ir lengvai pritaikomas dalykas. Labiau­
siai tiko seksas. Todėl per krizes (pavyzdžiui, „perėjimo
r i t u a l a m s " ) gentys r e k o m e n d u o d a v o nešvankybes. J o s ne­
abejotinai padėdavo pasiekti trokštamą tikslą, nukreipda­
m o s pavojingas aistras tam tikra vaga.
Net ir šiuolaikinėje visuomenėje per didžiules valsty­
bines šventes s u m a ž i n a m i apribojimai ir sušvelninami įsta­
tymai. Suteiktos laisvės pabrėžia progos svarbą. Tačiau šis
metodas b u v o sugalvotas dar p i r m y k š č i ų ž m o n i ų . Pa­
žymėdami „raudonąsias kalendorių dienas" jie atšaukda­
vo d r a u d i m u s ir taip paversdavo jas įsimintinesnėmis.
O koks draudimas galėjo būti stipresnis už seksualinius
tabu! Evans-Pričardo žodžiais tariant, atšaukus įprastinius
draudimus, „tie veiksmai įgaudavo dar didesnę socialinę
vertę".
Pasaldinti piliulę visada laikyta protingu būdu, norint
neskanius dalykus paversti gardžiais. Ž m o n ė s linkę grei­
tai užmiršti arba nepastebėti, kai sunkias užduotis bei ne­
p ake liamus darbus lydi m a l o n ū s jausmai ir išgyvenimai.
Jų d ė m e s y s atitraukiamas dar labiau, sužadinus pačius
:\e:.i'ilnktfl>CS 195
stipriausius instinktus. Todėl, atliekant sunkius darbus,
moterys ir vyrai gašliomis dainomis buvo skatinami susi­
jungti. Jos ne tik padėdavo pamiršti nuovargį, bet ir savo
ritmiškumu palengvindavo jų triūsą. Per staiga tapusį leis­
tinu gašlumą „darbininkams ne tik pagreitėdavo, bet ir
palengvėdavo jų bendras sunkus darbas..."
Taigi iš pradžių nešvankybė buvo naudinga. Tačiau rei­
kia prisiminti, kad praėjus progai ir po darbų, baigdavosi
ir ši „šventė". Seksas b ū d a v o įspraudžiamas į senuosius
lėmus, ir vėl pradėdavo galioti vakarykščiai draudimai.
Ž m o n e s labai stebino nešvankybės visai netikėtomis
aplinkybėmis, pastebėtos kitoje pasaulio dalyje. Kasinėjant
Peru rasta šimtai indų su ąsomis. Jie b u v o pagaminti se­
niau, negu suklestėjo inkų civilizacija, ir papuošti figūro­
mis, vaizduojančiomis beveik visas įmanomas seksualinių
veiksmų situacijas ir beveik visus lytinius iškrypimus. Vis­
kas neabejotinai buvo nepadoru.
Indų ąsos turėjo įvairią praktinę paskirtį. Tai b u v o ran­
kenos, o per jų snapelius į vidų patekdavo oras bei išbėg­
davo viduje laikomas skystis. Tai labai įdomi konstrukcija,
nes per juos galėjo laisvai lietis v a n d u o arba vietinis alus
(vadinamas cliicha). Daugelio ąsočių snapeliai, pro kuriuos
reikėdavo gerti, vaizdavo penį arba vulvą.
N e ž i n o m i puodžiai savo m e n e tikroviškai pavaiz­
duodavo kiekvieną sekso ir lytinių iškrypimų aspektą.
Tarp pastarųjų d o m i n a v o analiniai santykiai. Vyrai iš­
didžiai demonstravo savo didžiulius penius, laikydami
juos rankose. Vaizduojami du vyrai, santykiaujantys su
viena moterimi, arba dvi moterys, atliekančios tą patį
su vienu vyru.
Ant p u o d ų vaizduojami ir oraliniai santykiai. G a l i m a
sutikti masturbacijos, g y v ū n ų santykių ir animalistinių sce­
nų, kuriose žmonės santykiauja su gyvuliais. Vienas indas
primena pasilenkusį vvrą, kurio figūra panaši į lytinį
organą. Penis — tai jo galva ir kūnas, o sėklidės — jo su­
lenkti apvalūs keliai.
196 KAIP PRASIDĖJO SKKSAS

Visa ši nepadori keramika, kuri pagaminta močikos ir Taigi, kokia bebūtų to priežastis, šie indai — tai dar
čimu kultūrų klestėjimo laikais (ir kuri dabar demonstruo­ viena pornografijos išraiška.
jama Hereros bei Limos nacionaliniame antropologijos ir Buvo ir toks atvejis, kai pornografija padėjo apsisaugo­
archeologijos muziejuose), buvo rasta kapuose! ti nuo potencialių sukilėlių. Kinijos C h u n a n o provincijoje
F i r m a s į galvą atėjęs tokio paslaptingo reiškinio paaiš­ archeologai iškasė molinius indus, kurie b u v o nužiesti pir­
kinimas yra toks: matyt, senosios rasės b u v o apsėstos sek­ majame amžiuje ir papuošti aiškiai nepadoriais piešiniais.
so idėjos. Tai patvirtina tokia sena iškrypimų istorija. Jei Pagal to meto prietarus, tokie atvaizdai turėjo nešti nelai­
ant geriamųjų indų b ū d a v o vaizduojami tokie piešiniai, mę! Mokslininkai mano, kad tuometiniai monarchai,
vadinasi, tokie santykiai buvo plačiai paplitę. paklausę savo astrologų patarimo, pasitelkė į pagalbą por­
Kiti teigė, kad šie indai turėjo žadinti seksą per orgijas. nografijos magiją, bandydami užbėgti už akių revoliuci­
Tačiau vėliau paaiškėjo, kad močikos ir čimu gentys, šiuo­ joms. Visus ąsočius ir lėkštes jie užkasė kaip tik tose vie­
laikiniu mūsų supratimu, buvo labai dorovingos ir visai tose, kur, šių pranašų n u o m o n e , turėjo gimti ž m o n ė s ,
neiškrypusios. Jos nepripažino seksualinrų kraštutinumų galėsiantys nuversti jų dinastiją.
ir rūsčiai baudė už gašlumą, kaltuosius suluošindamos ir
net p a s m e r k d a m o s myriop. Todėl tarp jų (o, tiksliau, ka­
puose) aptikta pornografija atrodo dar paslaptingiau. Kas
juos vertė gaminti puodus su nepadoriais vaizdais ir po to Taigi nešvankybė žiloje senovėje užėmė labai svarbią
dar pasirinkti tokią keistą jų saugojimo vietą — kapus? vietą, fvairių kultūrų atstovai, gyvenę beveik priešingose
Mįslė dar sunkiau įmenama, kadangi šių „gašlių" indų ras­ pasaulio dalyse, ją buvo gerokai sureikšminę bei labai pla­
ta net ir vaikų kapuose. čiai taikę. Tačiau visa tai buvo labai toli nuo m ū s ų vadina­
Niekas negali to paaiškinti, nors keletą atsakymų vis mosios žmogaus „seksploatacijos" su visomis jos komer­
dėlto randame. Galbūt močikai, negalėdami kažko daryti cinėmis ir apskaičiuotomis nešvankybėmis, kurios turėjo
gyvi būdami, tikėjosi atsigriebti po mirties. Ž i n o d a m i apie įtakos pradinei pornografijos (kaip žodžio) prasmei.
savo giminių ir artimųjų erotinį slopinimą „žemėje", po jų
mirties žmonės sunešdavo „kitokio p o b ū d ž i o " laidojimo
dovanų, kad pomirtiniame gyvenime jie p a s i n a u d o t ų sek­
so malonumais.
Seksas buvo gyvenimo tęstinumo simbolis ir šaltinis.
Galbūt tikėta, kad įvairiais įdėtais daiktais galima magiš­
kai užtikrinti, jog mirusysis neišnyks be pėdsakų. Todė!
įkapės su tokiais indais buvo kaip religinis aktas, siekian­
tis pratęsti gyvybę.
Pagaliau bet kokia meno išraiška buvo vertinama kaip
sekso sublimacija. O ypač jeigu tai siejosi su erotika. Sklan­
do mitas, kad Renuaras prisipažino savo nuogas gražuoles
tapęs peniu! Galbūt m o č i k o s ir čimu kultūros žmonės,
negalėdami patirti meilės kraštutinumų, stengėsi savo di­
džiulę lytinę energiją išlieti gamindamosi erotinės kerami­
kos dirbinius? Tačiau, negalėdami jų laikyti ir eksportuoti,
jie sugalvojo kitą išeiti ir paslėpė puodus po žeme.

24
Peržengus
normos ribas
Nuo sodomijos
iki homoseksualizmo
H
omoseksualizmas. Pačiu šiuo terminu smerkia­
m a s iškrypimas. Be to, vienu metu dėl jo buvo
nemažai sumaišties.
Sis žodis nėra kilęs, kaip kartais m a n o m a , iš
lotynų kalbos, kurioje hoino reiškia „ ž m o g ų " arba „vyrą".
Jo kilmė graikiška, ir hoino turi „ t a p a t u m o " prasmę. Pava­
d i n i m a s b u v o sugalvotas tam, kad atskirtų troškimą tos
pačios lyties asmens n u o „ n o r m a l a u s " //ffcToseksualumo,
kuriame dalyvauja „priešingos", arba „skirtingos", lytys.
Taip j a u atsitiko, kad vienodai rašomas ir tariamas žodis
dviejose kalbose turi visai kitokią p r a s m ę . Bet kalbos isto­
rijai tai yra gerai ž i n o m a s reiškinys. Tipiškas jį iliustruo­
jantis pavyzdys gali būti žodis gift, kuris vokiečių kalboje
(tik užrašytas didžiąja raide) reiškia „ n u o d u s " , o anglų kal­
boje — „dovaną".
D a r labiau intriguoja tai, kad judėjų ir krikščionių tra­
dicija p a s m e r k ė h o m o s e k s u a l u m ą , kaip išsigimėlišką ydą,
remdamasi galbūt blogai išaiškintu Biblijos skyriumi, ku­
riame pasakojama apie S o d o m o s sunaikinimą (Pr 19).
S o d o m o j e apsilankė du svetimšaliai. Visai atsitiktinai
prie miesto vartų juos p a m a t ė Lotas, kuris pats b u v o tik
atvykėlis tame mieste. Jis pasikvietė j u o d u nakčiai į savo
n a m u s . Siek tiek paabejoję, jie sutiko pasinaudoti L o t o sve­
tingumu. Tačiau miesto gyventojai netruko sužinoti apie
šiuos svečius.
/'(•rifiigns uonnoš nhis 199
Jie susirinko prie jo n a m ų ir pareikalavo ne tik paaiš­
kinti, kas tie vyrai, bet ir juos atiduoti: „Kur yra tuodu
vyru, kuriuodu įėjo pas tave nakčia? Išvesk j u o d u šen, kad
mes juodu pažintumei"
Lotas atsisakė jiems paklusti. Bet, kad nuramintų įsišė­
lusią minią, jis mainais pasiūlė vyrų nepažinusias savo
dukteris, kad šie darytų su jodviem, kaip jiems tinka. Bib­
lija pasakoja, kad bausdamas S o d o m o s gyventojus už ne­
dorumą. Dievas sunaikino miestą ir visus jame gyvenu­
sius žmones (išskvrus Lotą ir jo šeimą).
Tai labai liūdna istorija. Keista, bet Lotas bevelijo, kad
jo tikros dukterys būtų išniekintos, bet nesutiko nusižengti
svetingumo įstatymams. M u m s jau pažįstamas „seksuali­
nis svetingumas", kada pirmykštėse gentyse šeimininkai
svečiams siūlydavo savo ž m o n a s . Tačiau mes taip pat ži­
nome, kaip Biblija vertina skaistybę. Joks tėvas, o ypač toks
teisuolis kaip Lotas, niekada neatiduotų savo dukterų iš­
prievartauti.
B u v o ir kitų klaidingų dalykų. Biblinėje hebrajų kalbo­
je žodis „pažinti" dažnai (nors ne visada) b u v o vartojamas
lytiniams santykiams apibūdinti. Todėl Biblijos tyrinėtojai
ir pareiškė, kad S o d o m o s gyventojai b u v o homoseksualis­
tai. Reikalaudami, kad Lotas į jų rankas atiduotų savo du
svečius, jie turėjo tik vieną tikslą: lytiškai pasantykiauti su
atvykėliais. Todėl sodomija (žodis kilo iš miesto pavadini­
mo) tapo tokio lytinio iškrypimo sinonimu, sukeliančiu
stiprias emocijas ir pasibjaurėjimą.
Ankstyviems bibliniams darbams būdingas etiologinis
motyvas: geologinis formavimasis, etimologija ir įvvkiai
yra siejami su įvairiomis priežastimis, kuriomis dažniau­
siai viskas ir paaiškinama. Taip m e s sužinome, kodėl pir­
majam žmogui duotas A d o m o vardas: molis, iš kurio jis
buvo nulipdytas, hebrajiškai vadinosi adamali. Izaoko var­
das reiškia „juoką". Jis taip pavadintas todėl, kad Sara, iš
Dievo sužinojusi, jog gims sūnus, juokėsi (gal iš netikėtu­
mo, o gal, kaip teigė vėlesni aiškintojai, ir iš džiaugsmo).
|uk ji b u v o jau gerokai pagyvenusi moteris, seniai nebeser­
ganti mėnesinėmis. Net ir pasakojimas apie moters sutvė­
rimą iš A d o m o šonkaulio turėjo etiologinį tikslą. J u o no­
rėta parodyti, kad vyras ir moteris iš prigimties sudarė
I I .1740
 l'cržcugus normos ribas 201
200 KAIP PPASIDKJO SKKSAS

tybė", už kurią abi pusės turėjo užmokėti savo gyvybėmis:

„vieną k ū n ą " . Todėl j i e m s skirta priklausyti vienas kitam
„abu bjauriai nusikalstų ir abu turi m i r t i " (Kun 20,13).
ir ilgėtis v i e n a m kito.
Su Biblija siejasi dar viena ir, matyt, taip pat klaidin­
M u m s gerai žinoma legenda, kad ten, kur dabar tyvu­
ga h o m o s e k s u a l i z m o prielaida. Nagrinėjami D o v y d o ir
liuoja Negyvoji jūra, kažkada stovėjo dideli miestai, tarp
J o n a t a n o santykiai, apie kuriuos b u v o pasakyta taip
kurių b u v o ir S o d o m a . Ieškant šios baisios miestą ištiku­
(1 Sam 18,1): „Jonatano siela prisirišo prie D o v y d o sielos,
sios nelaimės „religinių" priežasčių, Biblijos šaltiniais, jo
ir Jonatanas jį pamilo kaip savo sielą". O kadangi D o v y d a s
gvventojai apkaltinti n e d o r o v i n g u m u . Skaitytojai stebėjo­
buvo toks artimas Jonatanui, tai labai apverkė jo mirtį. Gal­
si: kokios gi b u v o jų ydos. Ir, remiantis istorija apie du
būt iš didžiulio sielvarto jis šiek tiek perdėjo, poetiškai pa­
atvykėlius, įsivaizduota, kad taip atsitiko dėl jų homosek­
sakydamas: „Labai brangus tu man buvai! Tavo meilė man
sualumo.
buvo nuostabesnė už m o t e r ų m e i l ę " (2 S a m 1,26). Skaity­
Visos šios prielaidos kilo iš paprasto žodžio „pažinti"
tojai šioje frazėje labai norėjo įžvelgti homoseksualinius ry­
ir jo seksualinės konotacijos. Be to, jos buvo tik tolesnės
šius tarp p i e m e n s ir princo. O iš tikrųjų toks teiginys — tai
grandys ilgoje ginčų apie miesto s u g r i o v i m o priežastis
lik b a n d y m a s įžvelgti tai, ko nėra.
grandinėje. Neva, jei Dievas sunaikino visus pastatus ir
Sakyti, kad toks seksualinio iškrypimo reiškinys yra
žmones, šių veiksmai iš tiesų turėjo būti baisiai nuodė­
„nenatūralus", taip pat neteisinga. G a m t a m u m s pateikia
mingi.
daug h o m o s e k s u a l i z m o pavyzdžių. Tokie santykiai papli­
Tačiau n e p r i k l a u s o m a s požiūris į biblinį tekstą gali pa­
tę tarp šunų, galvijų ir gaidžių. Tuo garsėja ir jauni prima­
teikti visai kitokį paveikslą.
tai. Tačiau jų (neteisingas) elgesys skiriasi vienu svarbiu
J u k Lotas b u v o palyginti naujas S o d o m o s gyventojas,
aspektu. Kad ir kaip dažnai santykiautų su savo lyties
o svetimšalių b a i m ė , deja, yra labai senas reiškinys. Ž m o ­
atstovais, gyvūnai nepraranda potraukio ir priešingai ly­
nės visada įtarinėjo atvykėlius, be to, gal dėl paties Loto
čiai. Sąjunga tarp skirtingų lyčių yra griežtas gamtos dės­
elgesio nesumažėjo jų slaptas nepasitenkinimas. Ir kada
nis, nes tik ji gali garantuoti, kad rūšis išliks.
atvykę du visai nepažįstami žmonės b u v o priglausti Loto
Gyvulių h o m o s e k s u a l u m a s ne visiškai išaiškintas, nors
pastogėje, miesto gyventojų b a i m ė ir n e r i m a s labai pa­
būta kelių interpretacijų. Dažniausiai m a n o m a , kad jis at­
didėjo.
stoja seksą, kai gyvūnai netenka savo partnerių arba yra
Kas gi b u v o tie vyrai ir ko jiems reikėjo? K o d ė l iš visų
priversti laikinai su jais išsiskirti. O gal tai ankstyvieji dar
n a m ų jie pasirinko kaip tik to, neseniai atvykusio ž m o ­
lvtinės brandos nepasiekusių gyvūnų santykiai.
gaus n a m ą ? Todėl nenuostabu, kad reikalauta pasimatyti
Homoseksualinis elgesys b u v o vertinamas ir kaip gy­
su jais, norint sužinoti tikruosius jų ketinimus. „Pažinti"
vulių s ą m o n i n g u m o bei n u s i ž e m i n i m o reiškinys arba kaip
tokiame kontekste tikrai nereikštų (homo)seksualinių san­
išmintinga gudrybė, norint pasiekti tikslą. Pavaldus sil­
tykių. Tai būtų tik siekimas užmegzti pažintį.
pnesnis gyvūnas seksualiai pasisiūlydavo stipresniam (tos
Si paprasta mintis, pasak kai kurių tyrinėtojų, ir yra
pačios lyties) vadui, kad išreikštų savo n u o l a n k u m ą bei
teisingiausia. Tačiau vaizdingas paaiškinimas, kad katast­
pagarbą ir b ū t ų jo globojamas arba kitaip už tai „apdova­
rofiškas viso miesto sunaikinimas b u v o n u o d ė m ė s pasek­
notas". Tokia h o m o s e k s u a l i a „ t a r n y b a " net b u v o galima
mė (homoseksualinis iškrypimas galbūt b u v o tik klaidin­
užsidirbti maisto! Ž i n o m a atvejų, kai silpnesnis gyvūnas,
ga prielaida), paliko p ė d s a k ą daugybės ateities kartų
matydamas, kad stipresnis (tos pačios lyties) draugas ke-
požiūryje į tuos įvykius.
lina atimti jo maistą, greitai pasisiūlydavo pabūti homo­
Kitose Biblijos dalyse h o m o s e k s u a l i z m a s v a d i n a m a s
seksualiniu partneriu ir taip išsaugodavo savo „kąsnelį".
„pasibjaurėjimu" (Kun 18,22) ir vertinamas kaip „baisi kal-
202 KAIP PRASIDĖJO SKKSAS
H o m o s e k s u a l i z m a s sutinkamas daugelyje pirmykščių
genčių, nors buvo ir tokių, kurios jo vengė. Kai kur tai
buvo ne tik nedraudžiama, bet ir skatinama tarp jaunuo­
lių. Ž m o n ė s įsivaizdavo, kad tai stiprina jų vyriškumą. Zu-
niai labai gerbė tokius vyrus-moteris, o kai kuriose šalyse
(pavyzdžiui, Babilonijoje, Meksikoje ir Peru) tik jie galėjo
tapti genties burtininkais, gydytojais ar šventikais.
Kai šalia n e b ū d a v o moterų, šie jas atstodavo. Tokią ho­
moseksualinę santuoką pripažino Australijos Arandos abo­
rigenai. Ji b ū d a v o nutraukiama, vos tik vyresnysis partne­
ris gaudavo „tinkamos" lyties ž m o n ą .
Homoseksualistai kopijavo priešingos lyties elgesį ir iš­
vaizdą. Vyrai imituodavo n ė š t u m ą (po marškiniais prisi-
kišdami skudurų arba šieno) ir net menstruacijas (tyčia
susižeisdami, kad bėgtų kraujas). Herodotas aprašo, kaip
vyrai puošėsi juvelyriniais dirbiniais ir moteriškai dažė
savo veidus bei kūnus.
Vyrai stengėsi elgtis panašiai kaip moterys. Ypač jie
kreipė dėmesį į savo eiseną, stovėseną ir veiksmus. Jie daž­
nai rengdavosi jų drabužiais (kaip transvestitai) ir atlikda­
vo moteriškus darbus. M a r k i z o salų gyventojai tokius
vyrus vadindavo „kraigo gegnių homoseksualistais", tuo
p a ž y m ė d a m i jų savybę sėdėti n a m u o s e ir dirbti moterims
priklausančius darbus.
Sis reiškinys įkvėpė Edvardą Karpenterį (knygoje „Pa­
pildomi ryšiai pirmykštėse g e n t y s e " ) iškelti fantastišką hi­
potezę. Jis pareiškė, kad seniausiais laikais civilizacijos
progresas vyko tik homoseksualistų dėka.
N u o pat pradžių, rašė jis, vyrai ir moterys dalijosi dar­
bais. Kiekviena lytis turėjo savo užduotis, ir tradicija nie­
kada nesikeitė.
O štai homoseksualistai nedirbo jų lyčiai priklausančių
darbų. (Iškrypę) vyrai n e m ė g o kariauti ir medžioti. (Ho­
moseksualios) moterys bjaurėjosi n a m ų ūkio darbais ir vai­
kų priežiūra.
Tačiau gamta n e m ė g s t a tuštumos. Abi lytys ieškojo
kitokių užsiėmimų, kuriais galėtų užimti savo laiką ir min­
tis, kad „išlietų savo susikaupusią energiją". Todėl jie pra­
dėjo tyrinėti dangų ir žvaigždes, kurti dainas ir rinkti vais-
Pcržcngns normos ribas 203
tažoles. „Jie studijavo gyvenimą bei gamtą, tapo išradėjais
ir m e n ų mokytojais, pranašais ir aiškiaregiais..., jie padėjo
atsirasti religijai, mokslui, literatūrai ir m e n u i " , — teigė
Karpenteris.
Jo teorija, skelbianti, kad astronomija, religija, medici­
na ir menas buvo homoseksualistų nuopelnas, gali skam­
bėti labai drastiškai. Tačiau šventasis Hju Montefjorė, turė­
jęs tapti Kingstono, Jamaikoje, vyskupu, kalbėjo dar radi­
kaliau. Jis teigė, kad Jėzaus meilė savo pasekėjams galėjo
turėti homoseksualinį pagrindą.
Pirmykštė religija homoseksualizmui skyrė ypač daug
dėmesio. Šventieji „prostitutai" atlikdavo sakralinę tarny­
bą p a g o n i ų šventyklose. Iškastruoti Kibelės kulto tarnai
(aprengti specialiais moteriškais rūbais), jausdamiesi žy­
nėmis, siūlė savo kūnus vyrams „ k o n g r e g a n t a m s " .
Graikų mitologijoje homoseksualiniai veiksmai siejami
su kai kuriais dievais. M i n i m a s net pats Dzeusas. Vienas
mitas pasakoja, kaip jis, pasivertęs ereliu, nusileido n u o
O l i m p o kalno, kad pagrobtų (ir pamylėtų) Ganimedą, ku­
rio nuostabus grožis sužadino aistrą. Jis paėmė berniuką į
savo dieviškąją buveinę, kur šis tapo ne tik nektaro pilsty­
toju, bet ir dievų meilės strėlių taikiniu. (Lotynų kalboje
G a n i m e d o vardas transformavosi į Catamitus, iš kurio kilo
angliškas terminas catamite, reiškiantis „berniuką", laiko­
m ą h o m o s e k s u a l i n i a m s ryšiams".)
S a k o m a , kad Dzeuso sūnus Apolonas turėjo dvidešimt
favoritų.
Net yra iškelta viena (gal ir nepagrįstai) hipotezė (ku­
rią pateikė B. Z. Goldbergas knygoje „Seksas ir religija"),
kad h o m o s e k s u a l i z m a s galėjo būti ankstyvosios dievų gar­
b i n i m o stadijos išdava. Pirmieji dievai b u v o hermafrodi­
tai, ir vyrai bei moterys garbindavo juos kartu, dažnai per
„ n o r m a l i ą " lytinę sąjungą. O kai biseksualios dievybės
b u v o padalytos į priešingų lyčių stabus, vyrai pradėjo gar­
binti dievus, o moterys — deives. Štai taip homoseksuali
„tarnyba" šventyklose tapo ritualu, kurio metu žynys arba
žynė atstodavo dievybę.
 KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
204
Galbūt teisingesnė (ir daug paprastesnė) yra prielaida,
kad homoseksualinės apeigos pagoniškose šventyklose ki­
lo iš tradicijos aukoti dievams savo brangiąją generatyvinę
galią, žinoma, tai atliekant per jų atstovus žemėje — šven­
tikus.
Judėjai ir krikščionys h o m o s e k s u a l i z m ą smerkė ir liepė
jį bausti remdamiesi ne tik istorija apie S o d o m ą . Buvo dar
keletas lemtingų veiksnių.
H o m o s e k s u a l i z m a s , šis pagoniško pasaulio atributas,
b u v o labai plačiai paplitęs ir bibliniais laikais. Todėl tokia
tradicija laikyta ne tik amoralia, bet ir stabmeldiška. Ji
prieštaravo monoteistiniam tikėjimui ir (savo nepadoru­
m u ) kėlė pavojų jo egzistavimui.
Be to, Biblija pateisino tik tokį seksą, per kurį g i m d a v o
vaikai, todėl visi kitokio p o b ū d ž i o santykiai laikyti nuodė­
mingais ir ydingais. Tai b u v o grynas p i k t n a u d ž i a v i m a s
j u o . Vėliau priimti pasaulietiški įstatymai rėmėsi bažnyti­
nių teismų koncepcijomis, todėl pripažintas biblinis požiū­
ris ir toliau smerktas h o m o s e k s u a l i z m a s .
B u v o ir dar vienas psichologinis elementas. Netradi­
cinių seksualinių ryšių mėgėjai visada sudarė m a ž u m ą ,
kadangi jie n u k r v p d a v o n u o (daugumos) standartų. J u k
ž m o n ė s paprastai n e m ė g s t a tų, kurie į j u o s n e p a n a š ū s .
Todėl antagonizmą homoseksualistų atžvilgiu dar labiau
stiprino d a u g u m o s požiūris į juos, k u r i a m e d o m i n a v o įta­
rumas ir antipatija.
***
N e s u v a l d o m i lytiniame g y v e n i m e graikai homoseksu­
alizmo ne tik n e d r a u d ė , bet ir labai jį vertino. Juos žavėjo
liauni b e r n i u k ų kūnai, kurie j i e m s b u v o grožio idealais.
Tai jų kultūros dalis.
Jei klestintis „pagyvenęs v y r a s " turėdavo m y l i m ą jau­
nuolį, šitai nesukeldavo j o k i ų įtarimų. Tai atrodė normalu.
G r a i k ų visuomenėje h o m o s e k s u a l i z m a s b u v o pats kilniau­
sias idealas. Jis įkvėpdavo jaunuolius elgtis taip, kad taptų
vertais b e n d r u o m e n ė s nariais. Platonas „ S i m p o z i u m e "
apie tokius meilužius rašė: „jie b ū t ų patys geriausi savo
miesto valdovai, susilaikantys n u o visko, kas negarbinga,
ir šlovinantvs vienas kitą." K a r i a u d a m i vienoje b a r i k a d ų
l'eižeiigus normos ribas 205
pusėje, net ir nesudarydami gausaus būrio, jie „nugalėtų
pasaulį". Jų jausmai net bailį paverstų drąsiausiu didvy­
riu: „jį įkvėptų m e i l ė " .
Horacijus prisipažino mylįs Likiską, jaunuolį, kuris jį
„pervėrė sunkia meilės strėle" ir kuris „šventumu prano­
ko visas moteris".
Romėnai perėmė homoseksualizmą, tačiau jį nuverti­
no, pritaikę savo orgijoms ir ištvirkavimams. R o m o s sena­
torius Kurijus Vyresnysis juokėsi iš Julijaus Cezario kaip iš
„visų moterų vyro ir visų vyrų m o t e r s " . Tokių pavyzdžių
tikrai netrūksta. R o m ė n a m s m a l o n u m a s rūpėjo daug la­
biau, negu giminės pratęsimas. Todėl nenuostabu, kad vie­
nas romėnų rašytojas teigė, jog hemorojus atsiranda dėl
dažnų (analinių) homoseksualinių santykių.
Taigi krikščionybė griežtai smerkė šį iškrypimą, pri­
mindama Dievo kerštą, kurio (nepatvirtintais d u o m e n i m i s )
susilaukė S o d o m a . H o m o s e k s u a l i z m a s prieštaravo gamtai
ir Dievo įsakymams. Tai b u v o kultūros vertybių krizės pa­
sekmė. S a v o Laiške r o m i e č i a m s ( R o m 1,27) Paulius piktai
kalbėjo apie tuos vyrus, kurie „pametę prigimtinius santy­
kius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai
su vyrais".
Tačiau n i e k a m n e p a v y k o įveikti šios tradicijos. Net
Šekspyras jaunuoliui yra paskyręs keletą savo sonetų.
Kalbėdami apie h o m o s e k s u a l i z m o kilmę, susiduriame
su įvairiais požiūriais.
Platonas rėmėsi senoviško mito aiškinimu, kurį atpasa­
koja (nors ir Aristofano lūpomis) „ S i m p o z i u m e " .
Iš pradžių ž m o n ė s b u v o trijų rūšių: vyrai, moterys ir
hermafroditai (dvi lytys v i e n a m e k ū n e ) . S u p y k ę s už šių
sutvėrimų pastangas pakliūti į dangų, D z e u s a s juos nu­
baudė, perkirsdamas pusiau. N u o tada kiekviena dalis ieš­
ko savo antrosios pusės. Žinant tai, galima suprasti ne tik
vyrų ir m o t e r ų meilę, bet ir paaiškinti, kodėl kai kurie
vyrai ieško kitų vyrų. Jų siekiai visai nėra iškrypėliški ar
ydingi. Tai tik natūralus noras susijungti su ta dalimi, ku­
rios n u o pat pradžių priklausė viena kitai.
www.avatara.lt KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
Po Platono šiuo klausimu būta ir kitokių n u o m o n i ų . Jų
ypač daug atsirado m ū s ų laikais. Tam pasitarnavo psicho­
analizė. H o m o s e k s u a l u m a s gali būti įgimtas. Jis gali atsi­
rasti dėl m o t e r ų trūkumo, kai sekso badas priverčia vyrą
atsigręžti į vyrą. Australijos aborigenai turėjo paprotį jau­
niems (viengungiams) čiabuviams, kurie dėl susiklosčiusių
aplinkybių liko nevedę ir negalėdavo patenkinti seksuali­
nių poreikių, paskirti berniukus-žmonas.
Kaip ir gyvūnams, h o m o s e k s u a l i z m a s gali būti trak­
tuojamas kaip ž m o g a u s b r e n d i m o pakopa, iš kurios jis na­
tūraliai išauga. Tačiau, nelaimei, tokia patirtis gali sulėtin­
ti arba visai sustabdyti seksualinį vystymąsi ir palikti jį
visam laikui emocinio n e b r a n d u m o lygyje.
Dėl šio iškrypimo b u v o kaltinami ir atsitiktiniai santy­
kiai bei aplinkos sąlygos. Ir vėlgi b u v o m a n o m a , kad ho­
m o s e k s u a l u m a s galėjo atsirasti dėl blogai funkcionavusių
vidaus sekrecijos liaukų vystantis embrionui.
Taigi homoseksualistais ir gimstama, ir t a m p a m a . Sis
reiškinys gali atsirasti dėl psichologinių ir fiziologinių
veiksnių. M e s jokiu b ū d u negalime paprastai ir aiškiai at­
sakyti, kaip ir kodėl visa tai atsirado.
Salos palikimas — lesbianizmas
M o t e r ų h o m o s e k s u a l i z m a s dažniausiai vadinamas lesbia­
n i z m u . M ū s ų laikais šis žodis jau beveik nėra nepadorus,
o štai savo atsiradimo pradžioje jis skambėjo labai nešvan­
kiai. J u o b u v o š m e i ž i a m a visa L e s b o sala, esanti Egėjo
jūroje, dešimt mylių n u o Ma žos ios Azijos krantų. Viskas
prasidėjo dėl vienos moters — Sapfo, kuri antroje septin­
tojo amžiaus pr. Kr. (612 m. pr. Kr.) pusėje gyveno Lesbo
saloje. S a k o m a , kad ji mylėjo moteris, o savo „netradicinę"
aistringą meilę ji pašlovino ir įamžino nuostabioje poezijo­
je. M u s pasiekė tik nedideli jos fragmentai.
Sapfo literatūriniuose kūriniuose aukštinama tokia
meilė, tačiau tuo m e t u tai nieko nešokiravo. Niekas nema­
nė, kad jos g y v e n i m o b ū d a s ir meilės ryšiai buvo nepride­
rami. Priešingai, ją garbino ir laikė didžiausia antikinio
pasaulio lyrike, v a d i n d a m i „dešimtąja m ū z a " . H o m e r a s
b u v o „poetas", o Sapfo — „ p o e t ė " .
Peržengus noriuos ribas 207
Tačiau vėlesnės kartos pradėjo teršti šį vardą, smerk­
damos jos gyvenimo būdą. Ž m o n ė s ė m ė deginti jos dar­
bus, nes šie kenkė moralei. Todėl iš devynių jos poezijos
knygų išliko tik dvidešimtoji dalis. 1900 metais Egipto pa­
piruse b u v o rastos dar kelios jos eilutės.
Sapfo buvo labai kultūringa ir išsilavinusi moteris. Jos
namuose rinkdavosi daug į ją panašių moterų. Dažniau­
siai tai b ū d a v o jos pasekėjos. Visos jos garbino didžiąją
poetę ir stengėsi įvairiausiais būdais išreikšti savo atsida­
vimą. Sapfo savo n a m u s vadindavo „poetų namais". M o ­
terys juose užsiimdavo visokiais menais: rašė eiles, kūrė
muziką ir šokius, taip pat žaidė įvairius intelektualius žai­
dimus.
K a ž k o d ė l ji savo jaunąsias drauges vadindavo hetero­
mis (hetaerae). Vėliau šis pavadinimas prigijo aukštiesiems
sluoksniams priklausančių graikų išsilavinusioms sugulo­
vėms. Tokia žodžio reikšmė neabejotinai turėjo įtakos vė­
liau jį pasmerkiant.
Tarp j o s ir jos rateliui priklausančių gerbėjų netruko
užsimegzti šilti ir intymūs santykiai. Išoriniam pasauliui
tai n e b u v o paslaptis.
Sapfo rašė labai įvairią poeziją. Tai b u v o himnai Afro­
ditei ir m ū z o m s , vestuvinės dainos bei atsisveikinimas su
broliu, išplaukiančiu į kelionę. B u v o ir daug kitokių kūri­
nių, aprašančių jaunas merginas arba j o m s skirtų.
Vieną tokį eilėraštį ji paskyrė neįvardytai mergaitei, ki­
tą — į Lidiją išvykusiai nuostabaus grožio jaunai damai,
kurią poetė lygino su mėnuliu, šviečiančiu skaisčiau už vi­
sas žvaigždes.
O trečiame eilėraštyje Sapfo aprašo didžiausią laimę,
kurią jai teko patirti su viena savo drauge. Iš kitų skyrių
ir to m e t o užrašų galima nuspėti, kokie artimi ir jausmingi
santykiai b u v o tarp jų. Tai dviejų m o t e r ų aistringos meilės
istorija, kurią vėliau gyvenę rašytojai pavadino gėdinga.
Biografams n e b u v o sunku atkurti Sapfo meilės ryšius.
Viena Sapfo hetera b u v o vardu Atis. P i r m ą kartą jos
susitiko, kai šioji b u v o dar moksleivė, o Sapfo — jau trečią
dešimtį baigianti moteris. Vėliau, p r i s i m i n d a m a šių santy­
kių pradžią, ji rašė: „Aš mylėjau tave, Atis, jau labai se­
niai, kai... tu m a n atrodei nevikri mergaitė."
208 KAIP PRASIDĖJO SKKSAS
Laikui bėgant, jų ryšiai tvirtėjo, o santykiai darėsi vis
aistringesnį. Atis suaugo, subrendo ir tapo nuostabaus gro­
žio moterimi. Ji visiškai pavergė savo „mokytoją", kuri jos
nuo savęs nepaleido. Abi moterys geidulingai leisdavo lai­
ką nuošaliuose kaimeliuose, toli n u o didmiesčių: „apsalu­
sios nuo grožio, varančio m a n e iš p r o t o " . Tačiau Atis nu­
sprendė palikti mylimąją: „Sapfo, prisiekiu, kad daugiau
tavęs nebemylėsiu".
Ją traukė į miestą kiti (šį kartą vyrai). Sapfo liko viena
su savo pavydu. M a n o m a , kad šis įvykis ją paskatino su­
kurti vieną iš gražiausių savo odžių. ji prisipažino: „jei aš
matau tave nors trumpą akimirką, m a n o balsas nutyla, ma­
no liežuvis manęs neklauso, o kūnas dega n e m a t o m a ug­
nimi..., mane visą apima drebulys, aš darausi blyškesnė už
žolę, ir pati mirtis, atrodo, jau čia pat..."
Jokie maldavimai nepadėjo, kad (buvusi) mylimoji per­
sigalvotų. Ir Sapfo ė m ė iš naujo prašyti. „Eik savo laimės
keliu, — rašė ji, — bet prisimink mane, nes juk žinai, kaip
tave mylėjau, o jeigu neprisimeni, leisk man tau priminti,
ką pamiršai — koks švelnus ir gražus b u v o gyvenimas,
kai b u v o m e kartu".
Po to ji pasakojo, kaip iškvėpintas Atis kūnas ilsėdavo­
si ant jos krūtinės, „gulint ant prabangiausios lovos", ir
kad nebuvo tokios kalvos, giraitės ir šaltinio, kurio jos ne­
būtų kartu aplankiusios.
Jos žodžiai liko neišgirsti. Kito meilė u ž ė m ė Sapfo vie­
tą, ir šioji tragiškai prisipažino nugalėta. Nevilties apimta,
ji rašė: „Brangioji Atis, kaip tu gali pamiršti viską, kas tarp
m ū s ų buvo įvykę?"
Galbūt čia atpasakota įvykių eiga nėra visai tiksli, ta­
čiau poetės žodžiai negali būti suprasti neteisingai. Jie ir
įkvėpė Artūrą Veigolą tokiai rekonstrukcijai, kurią jis iš­
dėstė knygoje „Sapfo iš L e s b o — jos gyvenimas ir laikai".
M e s ž i n o m e labai n e d a u g faktų apie Sapfo gyvenimą ir
meiles. Todėl buvo publikuojamos visokios jos darbų frag­
m e n t ų padiktuotos spėlionės. Nenuostabu, kad sapfizmas
tapo lesbianizmą pakeičiančiu (ir daug tinkamesnių) ter­
minu, nors jis niekada n e b u v o plačiai vartojamas.
Patys graikai lesbietes vadino tribadijomis. Sis termi­
nas kilo nuo žodžio tribein, kuris reiškė jų „trynimąsi" kū­
nais ir ypač genitalijomis. Tai b u v o lesbianizme labai pa-
209
l'cržengns normos ribas
plitusi masturbacijos forma. Kitų, retesnių lytinių santykių
metu į vaginą įkišamas dirbtinis penis, pirštas arba geni­
talijos stimuliuojamos oraliniu būdu.
Hebrajų Biblijoje meilė tarp moterų nėra paminėta,
nors ji, be abejonės, egzistavo. Tačiau rabinai ją smerkė
kaip pagonišką paprotį. K u n i g ų knygoje randame perspė­
jimą (18,3): „Nesielkite, kaip elgiasi egiptiečiai, tarp kurių
jūs gyvenote, ir nesilaikykite papročių Kanaano šalies, ku­
rion jus įvesiu". Maimonidas siūlė už šį amoralų elgesį iš­
plakti .
Naujasis Testamentas lesbianizmą vertina savotiškai.
Savo Laiške romiečiams, pasmerkęs vyrų homoseksualiz­
mą, šv. Paulius pasisakė ir prieš moteris, kurios „prigim­
tinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai" (Rom 1,26).
Jie užteršė Dievo pasaulį savo stabmeldiškais veiksmais,
kuriais „tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui". Todėl bažnyčia
po viso to negalėjo neuždrausti Sapfo kūrybos. Jos eretiš­
kos knygos buvo sudegintos.
Dėl lesbianizmo atsiradimo kilo ne mažiau diskusijų
negu dėl vyrų h o m o s e k s u a l i z m o kilmės. Kaip ir reikėjo
tikėtis, r a n d a m e daug panašių paaiškinimų. Mes jau minė­
j o m e mitą apie trijų rūšių žmones, aprašytą Platono „Sim­
p o z i u m e " . Taigi lesbietė ieškojo savo antros pusės, kuri
šiuo atveju irgi b u v o moteris. G r a i k a m s moterų homosek­
sualizmas taip pat b u v o natūralus ir suprantamas reiški­
nys. Senovės pagonių pasaulis jo aiškiai nesmerkė.
G r a i k ų filosofas P a r m e n i d a s (450 m. pr. Kr.) pirmasis
bandė moksliškai paaiškinti priežastį. Jis teigė, kad mote­
rų h o m o s e k s u a l u m a s , kaip ir vyrų, vra įgimtas.
Iškrypimo priežastimi galėjo būti prigimtis, paveldi­
m u m a s , aplinkybės arba sutrikęs liaukų funkcionavimas.
Moterys palinkdavo į lesbianizmą ir neturėdamos galimy­
bės būti su vyrais. Juk, pagaliau, tokie santykiai buvo ge­
resni negu kankinanti vienatvė.
Psichoanalitikai teigia, kad tam tikros kategorijos mo­
terys tampa lesbietėmis, nes jas užvaldo penio baimė. Jos
pradeda vengti vyrų ir ieškoti moterų (seksualinės) ben­
drijos. Froidas minėjo įgimtą embriono biseksualumą ir tai,
kad priešingos lyties rudimentų turi ir suaugęs ž m o g u s .
Argi klitoris nėra penio miniatiūra?

210 KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
Nenuostabu, kad ir Šarlot Volf knygoje „Meilė tarp
m o t e r ų " pareiškė, jog, tyrinėdama šį reiškinį, ji susidū­
rė su „mozaikine lesbianizmo teorija". Čia nėra vieno at­
sakymo. Šio reiškinio kilmę aiškina psichiatrija, ginekolo­
gija, endokrinologija ir akušerija...
Vyrų h o m o s e k s u a l i z m u bjaurimasi net ir m ū s ų dieno­
mis, jis viešai smerkiamas ir už jį b a u d ž i a m a . O štai lesbia­
nizmas daugelį a m ž i ų b u v o toleruojamas ir retai kada
draudžiamas įstatymo. Sakoma, kad britų įstatymai nemi­
ni šio reiškinio dėl karalienės užgaidos (arba nežinojimo).
Kai visiškai paruoštas parlamento aktas buvo pateiktas pa­
sirašyti karalienei Viktorijai, ji labai nusiminė, kad jos
lyties atstovės įtariamos užsiimančios tuo pasibjaurėtinu
homoseksualizmu. Protestuodama ji išbraukė skyrių apie
moteris, kuris vėliau niekada nebuvo atkurtas.
Sadizmas — malonus žiaurumas
Sadizmas yra palyginti naujas žodis. Tačiau jis įvardija la­
bai seną reiškinį. Tai iškrypėliškas seksualinis m a l o n u m a s ,
kuris patiriamas tik suteikiant s k a u s m ą kitam asmeniui.
Galima sukelti arba penio erekciją, arba tikrą orgazmą.
Terminas markizą de Sadą padarė nemirtingą. Tai dar
vienas pavyzdys, kaip vardai tampa bendriniais žodžiais.
Tačiau šis didikas nebuvo pirmas ž m o g u s , mėgavęsis šia
liga, ne jis ją ir atrado. (Ne)garbę j a m atnešė jo indėlis į šį
iškrypimą bei vaizdingas šio aprašymas. Todėl iki tol pa­
vadinimo neturėjusi yda b u v o pradėta vadinti jo vardu.
Markizas de Sadas n e b u v o jo tikras titulas. Jis tik no­
rėjo, kad taip vadintų. Jo tikras ir pilnas vardas buvo gra­
fas D o n a t a n a s Alfonsas Fransua de Sadas.
Be abejo, Sadas dažniausiai b ū d a v o aplinkybių auka.
G i m ę s Paryžiuje 1740 metais, jis augo prižiūrimas dėdės,
kuris keturiolikmetį berniuką atidavė į p r a n c ū z ų kariuo­
m e n ę . Čia šis p r a t a r n a v o dvylika m e t ų , d a l y v a u d a m a s
S e p t y n m e č i a m e kare. G a u s ū s nuotykiai paliko neišdildo­
mą p ė d s a k ą jaunuolio širdyje. Dar vaikystėje jis ir jo ka­
merdineris (vyresnis už jį) p l a k d a v o vienas kitą botagais.
Kariuomenėje Sadas dažnai m a t y d a v o žiaurias muštynes,
l'rr'-ongns normos ribas 211
u/, bausmę bėgančius pro rikiuotę ir m u š a m u s nusikaltu­
sius kareivius, užkariautojų prievartą bei kankinimus.
Jam anksti pradėjo patikti groteskiški išgyvenimai. Kiti
/monės apie tai garsiai nekalbėdavo, o markizas gyvai ap­
tarinėjo savo nuotykius. Gandai apie jį b u v o plačiai pa­
sklidę, jį kaltino pačiais baisiausiais nusikaltimais ir bjau­
riu elgesiu.
Plačiai ž i n o m a s atvejis su prostitute yra viena iš dau­
gybės nepatvirtintų istorijų apie jį. Pasakojama, kad susi­
pažinę jiedu su markizu pasitraukė į jo sodo paviljoną.
Nusirengus S a d a s žiauriai ją sumušė, po to sužalojo kūną
peiliu. Kitos prostitutės taip pat jį kaltino bandymais jas
nunuodyti.
Sadas ne kartą b u v o suimtas, nuteistas ilgiems metams
kalėti, o kartą jam net buvo paskirta mirties bausmė. Ta­
čiau pavyko pabėgti į užsienį, iš kurio jis vis dėlto sugrįžo
ir vėl buvo įkalintas. Dvidešimt septynerius savo gyveni­
mo metus jis praleido įvairiuose kalėjimuose, buvo net
Bastilijoje. Č a l ų gale jį uždarė į psichiatrinę ligoninę, ku­
rioje jis 1814 metais, b ū d a m a s septyniasdešimt ketverių, ir
baigė savo dienas.
S ė d ė d a m a s kalėjime ir ieškodamas būdų, kaip pra­
stumti laiką, jis pradėjo savo literatūrinę karjerą. Ten buvo
parašyta d a u g u m a jo knygų ir pjesių. Plačiausiai ži­
nomi „Ziustina", „Ziuljeta" (vieną šio veikalo kopiją jis net
nusiuntė Napoleonui!) ir, turbūt pats populiariausias, —
„120 S o d o m o s d i e n ų " . Nors pastarąją knygą Sadas parašė
1785 metais, kai sėdėjo Bastilijoje, ji išleista (iš Vokietijoje
rasto rankraščio) tik 1904 metais.
Pagrindiniai knygos personažai yra keturi įžymūs vi­
suomenės veikėjai: grafas, vyskupas (grafo brolis), teisėjas
ir m o k e s č i ų rinkėjas (kuris nusipirko teisę rinkti mokes­
čius vyriausybei). N ė r a jokių abejonių, kad pasirinkdamas
šiuos ž m o n e s , jis norėjo išlieti savo pvktį kažkokiems
asmeniniams priešams.
Siužetas labai paprastas. Šiuos keturis vyrukus paska­
tino susivienyti jų bendras tikslas. Per šimtą dvidešimt die­
nų jie nori sužinoti viską apie lytinius iškrypimus. Jie
susirenka nuošalioje pilyje, kurioje uždarę laiko savo
„malonumų kalinius": ž m o n a s , meilužes, dukras ir tarnai-
212 KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
tes, o be to, specialiai parinktus patrauklius berniukus ir
mergaites...
Iš pradžių Sadas norėjo knygoje aprašyti šešis šimtus
iškrypimo būdų, tačiau jis atliko tik vieną dvidešimtąją
savo „tyrimų". Bet šie trisdešimt „atvejų" sudarė kūrinį,
kuris be baimės ir abejonių b u v o pavadintas „gašliausia iš
visų kada nors parašytų knygų". Nenuostabu, kad ši kny­
ga (kaip ir visi jo darbai), pilna iškrypėliškų seksualinių
scenų, daugelyje šalių buvo uždrausta.
Tarp visų paaiškinimų apie išbandytas blogybes svar­
bią vietą užėmė „sadistiniai" m a l o n u m a i . Markizas pabrė­
žia, kad ž m o g u i visada patiko žiaurumas ir skausmas.
Seniausia tokio pomėgio išraiška — religinės ceremonijos,
labai erotizuoti vaisingumo kultai Priapo bei B a k c h o gar­
bei ir panašaus pobūdžio orgijos. Visos tos apeigos turėjo
sadistinių požymių, kuriais buvo isteriškai žavimasi.
Į šiuos paslaptingus kultus įėjo plakimas botagais, ku­
ris sukeldavo tikrą laukinį „religinių" j a u s m ų protrūkį. Pa­
vyzdžiui, Bakcho garbintojai būdavo atiduodami žyniams
„kaip gyvuliai skerdikams". Šūksnių, himnų, cimbolų ir
b ū g n ų dūžių garsai b u v o skirti ir tam, kad užgožtų aukos
pagalbos šauksmą.
S k a u s m ą ritualų metu sukeldavo ir siekdami nuodė­
m i ų atpirkimo. Pavyzdžiui, kraujomaiša nusikaltę asme­
nys tikėjo, kad jiems bus atleista, jei tik jų kūnai bus gerai
išplakti botagais. Taip būdavo išperkami ne tik kraujomai­
šos veiksmai, bet ir mintys. Jeigu nusikaltėlių nepagauda-
vo, už juos turėdavo atkentėti kiti.
(Iškrypimų) malonumas, kurį žmonės jausdavo per to­
kius ritualus ir bausmes — nesvarbu, ar jie buvo aukos, ar
budeliai, ar žiūrovai — galų gale privertė juos siekti ero­
tiškai susižadinti sadistiniu elgesiu.
R o m ė n a i niekada neslėpė, kad j i e m s patinka stebėti
ž m o n i ų priešmirtines agonijas. Jie patirdavo didžiulį ma­
lonumą, matydami kitus, mirštančius baisiose kančiose
(paįvairintose visokiomis „rafinuotomis d e t a l ė m i s " ) . Kaip
pavyzdį galima pateikti gladiatorių „šou", kurių metu mi­
nia eidavo iš proto, matydama, kaip laukiniai žvėrys su­
draskydavo į narvus įmestus žmones arba kaip jie iki mir­
ties kovodavo vienas su kitu.
l'cržcngus noriuos ribas 213
Gerai žinoma, kad tai juos seksualiai sužadindavo. Ro­
mėnų prostitutės irgi šitai gerai žinojo ir puikiai tuo pasi­
naudodavo. Jos gaudvdavo grįžtančius iš gladiatorių kau­
tynių klientus, kurie joms b u v o tikrai lengvas grobis,
pasiruošęs pasiduoti tokioms linksmybėms. Viešnamiai
būdavo specialiai steigiami arti arenų, kad žiūrovų aistros
nespėtų atvėsti.
Į gladiatorių mokyklas būdavo parduodami kaliniai,
kurie arenoje turėjo pasitikti savo lemtį. Žiaurumo troški­
mas vertė žmones atsigręžti į brutaliausius ir siaubingiau­
sius kankinimus. N e n u o s t a b u , kad „šventas" sadistinis
malonumas iš tokių bendruomeninių švenčių (religinių ir
pasaulietinių) persikėlė į „didžiųjų" ž m o n i ų gyvenimus
ir miegamuosius.
Kaligula už nedidelius nusikaltimus bausdavo mirtinu
užplakimu. Bučiuodamas savo ž m o n ą (arba meilužes), gla­
m o n ė d a m a s pridurdavo, kad vienas jo žodis gali palikti
jas be galvų. Bet žiaurumo varžybose niekas nepralenkė
D o m i c i a n o . Savo v a l d y m o pradžioje jis kiekvieną dieną
praleisdavo valandą g a u d y d a m a s m u s e s ir smaigstydamas
jas smeigtukais. Dėl a s m e n i n i ų priežasčių, o gal tik norė­
damas įmantriau pasakyti, lytinius santykius jis vadinda­
vo „lovos i m t y n ė m i s " . Vienas iš jo vėlesnių u ž s i ė m i m ų
buvo, gulint lovoje su meilužėmis, po vieną pešioti jų gak­
tos plaukus.
Taip sadizmas, iš pradžių buvęs tik šalutiniu produk­
tu, laikui b ė g a n t virto atskiru m a l o n u m o šaltiniu. Jo buvo
siekiama tik pasitenkinimo dėlei. Vėliau sadizmas glau­
džiai sietas su stipriausiu žmogišku instinktu — seksu.
Savo raštuose Augustinas pateikia išraiškingą pavyz­
dį, kaip jaunas Romoje gyvenantis krikščionis, kuriam
buvo nebūdingas žiaurumas, pasidavė šiai karštinei. Ilgą
laiką jis vengė amfiteatro, kur b u v o rengiami brutalūs ir
žudikiški pasirodymai, kol vieną kartą draugai Įkalbėjo jį
palaikyti jiems kompaniją.
Jis sutiko sakydamas, kad jie gali ten nutempti jo kūną,
tačiau nepajėgs to padaryti su siela. Jis nusiteikė nežiūrėti
ir nemąstyti. Tačiau klaikus šūksnis ji privertė atsimerkti
prieš savo valią, ir tada jis, „pamatęs kraują, pasidavė žiau­
rumo troškimui, jis negalėjo nusisukti; jis negalėjo atitrauk­
ti akių; jis buvo apsvaigęs nuo kraujo".
 214 K A I P P R A S I D Ė J O SHKSAS
Sadizmas niekada n e b u v o išnykęs. Kartais jis pasireikš­
davo atvirai, o kartais —• naujai pridengtas, teisinamas ir
bandomas pagrįsti. Jo kelias driekiasi n u o antikos — per
viduramžius — iki dvidešimtojo amžiaus „civilizacijos".
įteisinti kankinimai, raganų medžioklės, „šventoji" ink­
vizicija, religiniai plakimai, kūno bausmės ir nacių žvėriš­
kumai — tai tik keli tipiški jo pasireiškimai. S a d i z m o ele­
mentų yra ir šiuolaikinėse karikatūrose bei animaciniuose
filmuose, kurie išraiškingai vadinami „siaubo komiksais".
Gali būti, kad sadizmas kilo atsitiktinai. S t e b ė d a m a s
kovą, vyras staiga suprato, kad j a m patinka ne pati kova,
bet ir kančios, kurias ji sukelia. Pavojus, be abejo, dar la­
biau padidindavo m a l o n u m ą . Taip sadizmas atsiskyrė n u o
savo pradinių šaltinių ir virto atskiru reiškiniu.
Psichologai teigia, kad jis pagrįstas įgimtu ž m o n i ų no­
ru valdyti situaciją ir dominuoti. Tai persikėlė net į meilės
sferą, pritaikant jai a g r e s y v u m o instinktus. Meilė ir neapy­
kanta, šios dvi ž m o g a u s aistros, labai artimai siejasi: „eg­
zistuoja m a l o n u m a s , labai p a n a š u s į s k a u s m ą " .
Froidas šį teiginį pagrindė p a s a k o d a m a s atvejį apie vai­
ką, kuris, m a t y d a m a s suaugusių lytinius santykius, įsivaiz­
davo, kad jie smarkiai kovoja ir moteris ginasi n u o ją už-
puolusio vyro. Todėl, teigė šis m o k y m a s , sadizmas turi
dvigubą prigimtį. Jis gali būti kompensacija meilės nepa­
tyrusiems a s m e n i m s . Jis taip pat gali atsirasti, jei ž m o g a u s
lytinės b r a n d o s vystymasis sustoja pradinėje stadijoje.
Kartais iš tiesų gali atrodyti, kad žmogui įgimta mė­
gautis brutalumu. Todėl sadizmas aiškintas ir kaip „ban­
d y m a s sugrįžti prie pirmykščio l a u k i n i š k u m o " . Pagaliau
argi ž m o n i ų protėviai n e b u v o viską ryjantys plėšrūnai?
Skausmo troškimas — mazochizmas
M a z o c h i z m a s ir sadizmas dažnai gretinamas bei lygina­
m a s . Jie turėjo keletą b e n d r ų bruožų. A b i e m reiškiniam
būdingas erotinis m a l o n u m a s , patiriamas per (fizinio ar
psichinio s k a u s m o , kančių sukeliamą lytinį s u ž a d i n i m ą .
I'cržcngits normos ribos 215
Sadistas mėgaujasi, versdamas kentėti kitus arba stebėda­
mas jų kančias. Mazochistas jaučia pasitenkinimą, kentė­
damas pats. Jis arba pats sau sukelia skausmą, arba noriai
pasiduoda kankinimui. Ir mazochizmas, ir sadizmas, nors
egzistuoja jau tūkstantmečius, įvardyti buvo palyginti ne­
seniai. Ir, pagaliau, abu jie pavadinti vyrų, kuriems šios
elgesio anomalijos b u v o gyvenimo norma ir kurie jas vaiz­
džiai aprašė savo knygose, vardais.
Leopoldas fon Zacheris-Mazochas, Austrijos romanis­
tas, gimė 1836 metais Lemberge, Galicijoje, policijos virši­
ninko šeimoje. Mazochas, antroji jo (dvigubos) pavardės
dalis, kurią Leopoldas įamžino, buvo jo motinos mergau­
tinė pavardė.
Vėliau šeima persikėlė į Prahą, kur, b ū d a m a s šešioli­
kos metų, dvejais metais anksčiau negu vidutinis studen­
tas, Leopoldas įstojo į aukštąją mokyklą. Jis gavo teisės
daktaro laipsnį ir pradėjo dirbti Vienos valstybiniame ar­
chyve. Per Prancūzijos—Austrijos karą jis (bent jau taip
s a k o m a ) tarnavo kavalerijos karininku, o po mūšio prie
Solferino b u v o net apdovanotas.
Turėdamas trisdešimt metų, jis jau n e b u v o naujokas li­
teratūros pasaulyje. Leopoldas gerai valdė plunksną, tad
parašė daug knygų, pjesių ir pasakų. Tarp jų žinomiausios
(ir populiariausios) b u v o „Kaino p a l i k i m a s " ir „Venera su
kailiniais". Tačiau pagrindinis šlovę suteikęs nuopelnas bu­
vo vaizdingas skausmo sukeliamo m a l o n u m o aprašymas
ir įvairių priemonių, kurios p a d ė t ų taip iškrypėliškai pasi­
tenkinti, išvardijimas.
„Man malonu patirti žiaurias kančias, — rašė jis, —
ypač jeigu jas sukelia graži moteris..."
Z a c h e r i s - M a z o c h a s kalbėjo atvirai. Labai įspūdingai
aprašytas vienas jo personažas — Severinas („Veneroje su
kailiniais"). Netrukus po jų pirmojo p a s i m a t y m o Vanda
paklausė, ar jis n e n o r ė t ų būti jos vergas, ir Severinas mie­
lai sutiko. Jis visai rimtai aiškino, kad „meilėje neįmanoma
partnerių lygybė. Tačiau jei m a n tektų rinktis tarp domi­
navimo ir p a v a l d u m o , aš su m a l o n u m u pasirinkčiau pas­
tarąjį, nes iki šiol man neteko patirti nieko geresnio už ga­
limybę būti gražios moters vergu..." Ji turėjo ramiai, bet
nepermaldaujamai jį valdyti.
l"¡ 2740
226 KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
Be abejo, Leopoldo knygose atsispindėjo jo gyvenimo
patirtis. Pats geriausias pavyzdys vra keista „sutartis", ku­
rią jis pasiūlė pasirašyti „Vandai". Tai jo tikra meilužė, pa­
ties sukurta. (Vanda buvo jos netikras vardas. Ji taip pasi­
vadino, kad būtų panaši į r o m a n o veikėją.)
Jis norėjo, kad ši moteris žiūrėtų į jį kaip į vergą tokio­
mis sąlygomis: jis turėjo visiškai atsisakyti savo asmeny­
bės; be jos jam neturėjo rūpėti joks kitas žmogus; jis turėjo
būti aklas instrumentas j o s rankose, kad nesiginčydamas
paklustų visiems jos įsakymams. Jeigu jis kada nors, užsi­
miršęs, kad yra vergas, nepaklustų, ji turėjo teisę Severiną
nubausti pačios pasirinktu būdu, ir jis neturėtų teisės
pasiskųsti. Jai buvo leidžiama visaip jį kankinti, ir jeigu ji
suluošintų, Severinas ir tai turėtų iškęsti nesiskųsdamas.
„Tavo garbė, tavo kraujas, tavo mintys ir tavo energija pri­
klauso man, ir aš esu tavo g y v e n i m o ir mirties šeimi­
ninkė..."
B u v o daug kalbama apie tai, kas L e o p o l d ą paskatino
tapti didžiuoju mazochistu ir kada ši sąmonės būsena pa­
sireiškė jo gyvenime. S a k o m a , kad trys jo žaliosios jaunys­
tės aplinkybės labai prie to prisidėjo: tai buvo tam tikri
anksti perskaityti kūriniai, sapnas ir atsitiktinumas.
S a k o m a , kad vaikystėje L e o p o l d a s labai m ė g o istorijas
apie senovės kankinius ir jų vargus.
B r e n d i m o metu jis s u s a p n a v o sapną, kuris jį vėliau per­
sekiojo ir, kaip m a n ė pats Leopoldas, paliko ryškų pėdsa­
ką jo g y v e n i m e . S a p n e jis b u v o žiaurios moters auka.
Surištas jis lyg vergas klūpėjo prieš ją.
Trečiasis veiksnys b u v o vaikystėje m y l i m o s tetos
n a m u o s e išgyventas įvvkis. L a n k y d a m a s i s pas ją, Leopol­
das tapo šeimyninės neištikimybės ir jos atskleidimo liu­
dytoju. Slėpdamasis sieninėje spintoje tetos miegamajame,
jis matė, kaip ji mylėjosi su nepažįstamu vyriškiu, o pas­
kui sugauta nusikaltimo vietoje ir sumušta įsiutusio vyro.
Jaunajam Leopoldui to b u v o per daug. Jis susijaudinęs iš­
lindo iš spintos.
Įsiutusi teta, v i l k ė d a m a kailiais p a p u o š t ą chalatą (ir
turbūt nieko daugiau), matyt, labai apsidžiaugė, suradusi,
l'cržcngns normos ribas 217
ant ko galėtų išlieti savo j a u s m u s . Todėl ji gerai prilupo šį
smalsuolį. Berniukui kilo tikra ekstazė. Galbūt tai b u v o
galutinis akstinas, paskatinęs jo tolesnį gyvenimą ir kūry­
bą pakreipti netradicine vaga.
Zacheris-Mazochas ne tik nuolat ieškojo psichinio ir
fizinio p a ž e m i n i m o . Visą likusį gyvenimą jį persekiojo kai­
lių idėja. N o r ė d a m a s ypač stipriai susijaudinti, jis prašy­
davo savo meilužių pasipuošti kailiais.
Jo pirmoji ž m o n a turbūt negalėjo suprasti, už kokio vy­
ro ji ištekėjo, kai netrukus po vedybų jis paprašė ne tik
užsivilkti kailiais papuoštą chalatą, bet ir siaubingai su juo
elgtis. Tokie kankinimai j a m b u v o būtini. Be to, jis mėg­
davo ir stresus. Pavyzdžiui, j a m labai patikdavo pavy­
duliauti.
Nenuostabu, kad Leopoldo santuoka truko neilgai. An­
trą kartą jis vedė labai turtingą moterį. Tačiau ir ši santuo­
ka n e b u v o ilga, nes 1895 metais Zacheris-Mazochas mirė
nuo širdies smūgio. Likus aštuoneriems m e t a m s iki jo mir­
ties, Prancūzija (kurioje b u v o išleisti dvidešimt keturi jo
romanai) pripažino literatūrinius „ n u o p e l n u s " ir išrinko
jį Garbės legiono nariu. Taip Zacheris-Mazochas tapo „ne­
m i r t i n g a s " visame pasaulyje, o jo vardas pateko į visų
kalbų ž o d y n u s . Anglų kalboje terminas „ m a z o c h i z m a s "
pirmą kartą pasirodė 1893 metais medicinos veikale.
Savęs kankinimas bei mėgavimasis kančia buvo svar­
būs žmonijos istorijoje ir religijoje. Vienas iš kraštutinumų
buvo Kibelės kulto tarnų kastracija, kurią jie sau atlikdavo
patys.
Paulius Laiške romiečiams rašė (Rom 5 , 3 — 4 ) : „Mes taip
pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ug­
do ištvermę, ištvermė — patirtį, patirtis — viltį". Didysis
Afrikiečių bažnyčios tėvas Tertulianas metė iššūkį krikš­
čionybės priešams, sakydamas, kad „pasmerkimas m u m s
suteikia daugiau m a l o n u m o , negu išteisinimas".
Vyrai ir moterys išradingai sugalvodavo įvairiausių
kančių, kurias d ž i a u g s m i n g a i „ i š k ę s d a v o " D i e v o gar­
bei. Jie susižeisdavo, o paskui neleisdavo žaizdai užgyti,
jlrindami ją druska. Į marškinius jie prisikišdavo plaukų,
 1
K A I ] ' P R A S I D Ė J O SHKSA -
m i e g o d a v o ant erškėčių arba išvis nemiegodavo. Jie mė-
gaudavosi ilgais troškulio laikotarpiais, kuriuos užbaigda­
vo gerdami nešvarų vandenį.
Vienuoliai išeidavo į dykumas, kad svilinant karščiui
sutramdytų savo kūno geidulius. Pranokdami vienas kito
išradingumą, žmonės prisigalvodavo vis labiau varginan­
čių užduočių. Pavyzdžiui, šv. Kristina iš Sent Trudo „pri­
sirišo prie rato, kuris ją traiškė, o paskui pakibo kartuvėse
prie lavono. Tačiau, nepasitenkinusi tuo, ji dar pusiau įsi­
kasė į kapą." Dažniausiai tokie vyrai ir moterys būdavo
garbinami už savo šventumą, o kai kurie — net kanoni­
zuojami.
Tačiau labiausiai paplitęs buvo plakimas. Tai darant pa­
čiam ar būnant kitų sumuštam apimdavo palaimos jaus­
mas. Dar graikai ir romėnai taikė šią b a u s m ę . Tačiau
reiškinys nepaprastai išplito tik viduramžiais, kai būdavo
rengiamos tikros plakimosi orgijos. Tryliktajame amžiuje
vyrų grupės pliekdavo save botagais viešose procesijose,
rengiamose pasaulio n u o d ė m ė m s atpirkti. Šiuos veiksmus
dažnai lydėdavo himnai ir psalmės. Jų pavyzdys plito po
Europą kaip nesuvaldomi gaisrai.
Supasaulietinus gyvenimą, mazochizmas neišnyko. Se­
niau buvę pamaldūs asmenys sugalvojo, kaip geriau pa­
sitenkinti. Jie aiškindavo, kad žmogus „trokšta s k a u s m o " .
Tai jiems padėdavo jaustis pranašesniems ir teisesniems.
Tie žmonės įsivaizdavo, kad per kančias galės laimėti meilę.
Net pasakose galime pamatyti m a z o c h i z m o motyvų.
Pavyzdžiui, istorija apie Pelenę. Ž i n o d a m a , kad yra gera
ir graži, ji noriai bei kantriai ištveria p a ž e m i n i m u s , gi­
liai širdyje tikėdama, kad kada nors jai už tai bus atlyginta.
Švelniai pasireiškiančio m a z o c h i z m o randame ir įpras­
tiniuose lytiniuose santykiuose. Tipiškas pavyzdys būtų
„įkandimas iš m e i l ė s " . Lytinis įvairių genčių gyvenimas
taip pat turi panašių erotinių elementų, tarp kurių ypač
dažnai pasitaiko įdrėskimų ir įkandimų.
Tai kas gi žmones verčia tapti mazochistais/visada „pa­
sirengusiais atsukti skruostą, kai atsiranda galimybė būti
už ga utiem s".
IVr":cngus noriuos iibas 219
Dažniausiai m a n o m a , kad kalta senovės tradicija: „vai­
ką reikia mušti". Toks yra ir vieno iš Froido darbų pa­
vadinimas. Ši patirtis sukelia vaikui kaltės jausmą ir
nepilnavertiškumo pojūtį, kurio suaugęs kartais negali
nusikratyti pats. Ieškodamas išeities, jis tampa mazochis-
lu, m a n y d a m a s , kad kančia ir p a ž e m i n i m a s padės jam
išpirkti kaltę už n u o d ė m e s ir atgauti pasitikėjimą.
Tačiau tuo viskas nepaaiškinama. Net pats Froidas ne­
turėjo vienareikšmės n u o m o n ė s . Vienu metu mazochizmą
| i s laikė į save nukreiptu sadizmu. Vėliau jis atsisakė šios
teorijos ir pradėjo aiškinti, kad šis iškrypimas yra mirties
instinkto išraiška.
Nuo tada atsirado vis naujų teorijų, kurios, ieškant tei­
singo atsakymo, viena kitą paneigdavo ir išstumdavo. Tarp
daugybės jų galima paminėti tokias, kurios mazochizmą
traktavo kaip neurozę, iškreiptą suvokimą, laikant save
kankiniu, ir būdą, kuriuo a s m u o bando atsikratyti kaltės
už savo sadistinius polinkius...
Psichoanalitikai dar pridurdavo, kad moterų mazochiz­
mas gali atsirasti nuo didžiulio šoko, suvokus, kad jos ne­
turi penio.
Visai nesvarbu, kokia yra m a z o c h i z m o priežastis, jo pa­
sekmė visada ta pati — tai žmonių mėgavimosi savo men­
kumu paradoksas.
Vojerizmas — žiūrovų sportas
l'rancūziškas žodis voųeurisin reiškia mėgavimąsi „žiūrė-
| i m u " į nusirenginėjančius arba santykiaujančius. Sis „ma­
lonumas" gali sukelti tik paprastą susijaudinimą, bet gali
ir per masturbaciją padėti pasiekti orgazmą. Jo graikiškas
(bet retai vartojamas) atitikmuo yra skopofilija (arba skop-
lofilija), kuri reiškia „stebėjimo m e i l ę " . Taigi vojeristas yra
žmogus, kuris erotiškai mėgaujasi vizualine stimuliacija.
Angliškai kalbantys ž m o n ė s turi p o p u l i a r ų posakį
„peeping T o m " („pro plyšelį žiūrintis T o m a s " ) , kuriuo api­
būdina didelius smalsuolius. Jis (remiantis senovės kro­
nika) atsirado 1057 metais iš garsios legendos apie ledi
< lodivą.
www.avatara.lt
KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
Jos vyras Leofrikas, Mersijos grafas ir Koventrio lor­
das, iš savo pavaldinių ė m ė labai didelius mokesčius. Jie
sunkiai galėjo įvykdyti savo šeimininko reikalavimus, be
to, grėsė skurdas. Tačiau ledi Godiva, pamaldi moteris, už­
jautė neturtingus ž m o n e s ir dažnai maldavo savo vyro pa­
lengvinti jų naštą.
G a l b ū t tik n o r ė d a m a s išvengti jos niurnėjimų, bet
n e k e t i n d a m a s to iš tiesų daryti, jis pažadėjo „sumažinti
m o k e s č i u s " . Tačiau pareikalavo, kad jo ž m o n a už tai su­
m o k ė t ų gana neįprastu b ū d u . J o s paprašė visiškai nuogai
perjoti per miestą ant balto žirgo.
Visai netikėtai ji sutiko tai padaryti. Leofrikas neturėjo
kitos išeities, kaip laikytis savo žodžio. K a d dėl savo žmo­
nos viešai demonstruojamo n u o g o kūno netaptų pajuokos
objektu, jis išleido įsakymą: jos pasijodinėjimo metu visi
miestelėnai turi sėdėti n a m u o s e užsišovę duris ir langus.
Visi, išskyrus miestelio siuvėją Tomą, taip ir padarė.
N e n o r ė d a m a s praleisti tokio reginio, jis žvilgtelėjo pro lan­
gą. Kitoje versijoje kaltinamas ne T o m a s , o d a m o s žir­
gas. Ž e n g d a m a s pro siuvėjo namus, jis staiga nusižvengė.
Tai instinktyviai privertė Tomą pažvelgti pro langą — la­
biau domintis žirgu nei moterimi... Už b a u s m ę jis b u v o
apakintas (o pagal kitą versiją — negyvai sumuštas).
N u o 1678 m e t ų ledi G o d i v o s pasijodinėjimas, kai
ką išmintingai pakeitus, kas septyneri ar aštuoneri me­
tai b ū d a v o v a i d i n a m a s scenoje. „Smalsuolis T o m a s " ta­
po geru a p i b ū d i n i m u visiems tiems, kurie sužinodavo,
iš kur p a t y s atsirado.
Šiuolaikinis vojerizmas ir nūdieniai „smalsuoliai" yra
s u m o d e r n i n t a s vaisingumo kulto variantas. N u o g o kūno,
lytinių o r g a n ų arba aktų stebėjimas garbinant gamtos jė­
gas, turėjo jas padidinti. (Sakoma, kad net legenda apie
Koventrio lazdą remiasi kažkada mieste praktikuotais vai­
s i n g u m o ritualais.)
Senajai kanaaniečių religijai taip pat b u v o būdinga de­
monstruoti lytinius organus ir n u o g ą kūną. Todėl nenuos­
tabu, jog hebrajų Biblijoje išreiškiamas rūpestis, kad izra­
elitai n e p e r i m t ų tokių tradicijų. Joje griežtai atmesta ir
padaryta viskas kas galima, kad su šaknimis b ū t ų išrautos
visos šios pagoniškų apeigų liekanos.
Peržengus normos nluis 221
Štai kodėl Biblija reikalavo, kad niekas niekada neliptų
prie pat altoriaus. Tais laikais šventikai dėvėjo trumpus
apsiaustus, todėl, lipant laiptais, lengvai galėjo pasimatyti
jų genitalijos. O tapti tokių „apreiškimų" liudytoju b u v o
ne tik — kaip m u m s dabar atrodytų — amoralu, bet ir
stabmeldiška.
Siekiant išvengti bet kokio šventikų „vojerizmo", net
jų drabužiai b ū d a v o siuvami pagal detalias instrukcijas —
nustatytas net tikslus jų kelnių dydis. Jos turėdavo uždeng­
ti n u o g u m ą n u o juosmens iki šlaunų.
Biblijoje rašoma, kokią įtaką darė ž m o n ė m s nuogo kū­
no vaizdas. Aiškintojai ne veltui m a n o , kad buvo ne tik
paprastai „stebėta", bet ir seksualinių veiksmų, tačiau įta­
kingi asmenys juos „pridengė", išmesdami iš teksto nepa­
geidaujamus faktus.
Kai Nojus, pirmą kartą paragavęs vaisių iš savo vy­
n u o g y n o , girtas užmigo savo padangtėje, C h a m a s , vienas
iš jo trijų sūnų, rado jį ten „apsinuoginusį". Biblinė istorija
leidžia manyti, kad tai jį keistai sužadino.
Jis nuskubėjo pasidalyti savo įspūdžiais su broliais. Ta­
čiau jie atsisakė žiūrėti į tokį tėvą. Užsimetę apdarą ant
pečių, jie „atbuli" įėjo į vidų ir pridengė jį. Biblijos pozicija
šiuo klausimu išreiškiama keletą kartų pakartojant, kad „jų
veidai b u v o nukreipti į priešingą pusę ir j i e n e m a t ė savo
tėvo n u o g u m o " (Pr 9,23).
Šiuo faktu pasinaudojo šiuolaikinio apartheido fanati­
kai. Kai prasiblaivęs Nojus sužinojo apie tai, kas atsiti­
ko, — neabejotinai, iš savo teisuolių s ū n ų — už tokį elgesį
jis prakeikė C h a m ą . Šis turėjo būti nubaustas už nedorą
darbą, tapdamas vergu savo broliams (Pr 9,25)!
O kadangi C h a m a s b u v o laikomas juodosios rasės pro­
tėviu, šį skyrių citavo Olandų reformuotos bažnyčios te­
ologai Pietų Afrikoje, n o r ė d a m i pagrįsti, kad baltoji rasė
viršesnė. Todėl net rasinė diskriminacija ir segregacija (re­
miantis Biblija) kilo iš sekso!
Ir vėl galima pakartoti, kad evoliucijos kelias ėjo n u o
š v e n t u m o prie pasaulietiškumo, n u o religinės ekstazės
prie seksualinio sužadinimo. Žiūrėjimas į genitalijas arba
į nuogą kūną daugiau n e b e b u v o iškilmingi] m a l d ų dalis,
ZZ2 K A i r l'KASIDHIO S E K S A S
užtikrinanti gamtos ir visų jos gyvių vaisingumą. Supa­
saulietintas jis virto vojerizmu.
Senovinės vaisingumo ceremonijos buvo ne vienintele
priežastis, kad atsirastų reiškinys, pavadintas tokiu pa­
prastu prancūzišku žodžiu, kuris niekada nebuvo verčia­
mas, o tik n u r o d y d a v o „žiūrėjimą", nedetalizuojant stebi­
m o vaizdo.
Kiekvienas normalus sutvėrimas turi įgimtą s m a l s u m o
instinktą. O lytiniai organai kelia ne patį mažiausią susi­
domėjimą. Net b e ž d ž i o n ė m s patinka žiūrėti į savo motini;
genitalijas. Maži vaikai mėgsta tyrinėti savo kūną, norėda­
mi viską išsiaiškinti ir didžiuodamiesi atrastais savo turi­
mais „objektais".
Todėl vojerizmą galima pavadinti pradine pirmykščio
(gyvūnų ir žmonių) noro „žinoti" stadija, iš kurios negali
išeiti suaugęs vojeristas.
Psichoanalitikai vojerizmą laikė emocinio n e b r a n d u m o
simptomu, kuris galėjo atsirasti dėl kokių nors išgyveni­
mų, patirtų vaikystėje. Pavyzdžiui, m a ž a s vaikas matė sa­
vo besimylinčius tėvus. Vėliau, stebėdamas kitų „aktus",
jis prisimena savo seniai regėtą vaizdą. Jie vėliau gali per­
sekioti. Skopofilija kartais atsiranda ir tuomet, kai i m a m a
jausti, jog genitalijos yra skirtingos.
Smalsuoliai visais laikais būdavo griežtai baudžiami, o
kai kuriose šalyse vojerizmas net laikomas nusikaltimu,
dėl kurio reikia traukti teisman. Tačiau įvairūs šou, filmai
ir spektakliai (ryškiausias pavyzdys gali būti striptizas)
kursto slaptą ž m o n i ų troškimą matyti ir stebėti nuogus
kūnus bei santykiavimą — tai, kas paveldėta iš pirmykš­
čių laikų ir vaikystės metų. Pagaliau, šiam žiūrovų sportui
tik pritaikytos senos ceremonijos, kad smalsuoliai, kurių
tikrai netrūksta, gautų stimulą ir išgyventų didesnį susi­
jaudinimą.
N e k e n k s m i n g a s vojerizmas seniau laikyta natūraliu
seksu. Nėra abejonių, kad šį bruožą ir dabar turi kiekvie­
nas ž m o g u s . Ir tik tuomet, kai visiškai jį užvaldo, nepalik­
d a m a s vietos j o k i e m s kitiems seksualiniams interesams,
normalus smalsumas išsigimsta į iškrypimą.
Peržengus normos ribos 223
Kraujomaiša
Pati kraujomaišos idėja sukelia daug emocijų. Dėl jos atsi­
randa pasibjaurėjimas ir pasišlykštėjimas. Angliškas žodis
incest, kilęs iš lotyniško incestus, turi „ n e š v a r u m o " prasmę.
Jis atspindėjo visus aukštus barjerus, kuriuos ž m o n ė s pa­
statė tam, kad neaugtų „bloga veislė" — prieš tai, kas, jų
supratimu, buvo nemalonu ir pasibjaurėtina.
Kraujomaiša laikyta dideliu nusikaltimu. Ji kenkė ne
tik partneriams ir jų palikuonims, bet ir visai genčiai ar
šaliai. Nenuostabu, kad net sapnai apie kraujomaišą (su
seseria) gąsdino laukinius žmones, palikdami jiems
„skausmingą prisiminimą".
Giminystės ryšiai įvairiose kultūrose ir epochose buvo
nustatomi skirtingai. Kai kur drausti lytiniai santykiai tik
tarp motinos ir sūnaus, tėvo ir dukters, brolio ir sesers.
Kitos grupės drausdavo tai daryti visiems sluoksniams,
kastos ar grupės nariams.
Už tabu sulaužymą griežtai bausta. Dažnai b ū d a v o iš­
varoma iš grupės arba pasmerkiama myriop. B a u s m ė įvai­
riose gentyse bei regionuose taip pat buvo atliekama skir­
tingai. Dajakai nusikaltėlius skandindavo, pagal Hamura-
pio įstatymą jie b u v o deginami, o melaneziečiai liepdavo
patiems nusižudyti.
Nors m ū s ų laikais kraujomaiša sukelia tikrą pasibjau­
rėjimą, tačiau, nepaisant įvairių pateikiamų faktų, tai nėra
įgimtas instinktas. Žiloje senovėje žmonės apie ją net netu­
rėjo supratimo.
Nenuostabu, kad daugelyje senovės mitų pasakojama
apie kraujomaišą tarp dievų. Tokių pavyzdžių galima rasti
nagrinėjant egiptiečių m o k y m ą , H o m e r o darbus, skandi­
navų legendas ir vedas. Izidė su Osiriu b u v o ne tik vyras
bei žmona, bet ir brolis su seseria, kaip J a m a , kuris, pagal
indų padavimus, vedė savo seserį Jami. S a k o m a , kad net
Dzeusas buvo Heros brolis.
Kai kuriose civilizacijose susituokti kilmingos ir galin­
gos šeimos broliui su seseria buvo ne vien tradicija, bet ir
reikalavimas. Tokia kraujomaiša buvo paplitusi tarp heti-
tų, Egipto faraonų ir ptolemiečių, Peru inkų ir Zaratustros
pasekėjų.
224 KAIP PRASIDĖJO SHKSAS
Dažniausiai tai daryta vadovaujantis dinastijos intere­
sais — kad būtų išlaikvta valdančiosios kastos monopolija.
S i e k d a m a išsaugoti valdžią, giminė turėjo neįsileisti jokių
„pašaliečių". Faraonai net privalėjo vesti savo seserį (arba
pusseserę). (Kleopatra buvo tiesioginė šešių brolių ir sese­
rų s a n t u o k ų kartų palikuonė.)
Kartais taip elgtasi dėl genetinių s u m e t i m ų — P ' T g ^ l
tuometinį jų suvokimą. Valdovai įsivaizdavo, kad tik jie
turi brangiąją „dvasios galią". Bijodami netekti šių kilmin­
gų savybių, jie vengė ž e m e s n i ų klasių atstovų. Todėl jie ir
vesdavo savo tikras seseris.
N e t ankstyvose Biblijos dalyse kraujomaiša m i n i m a be
jokio pasišlykštėjimo. Juk pirmieji vyrai buvo priversti ves­
ti savo seseris. Abraomo ž m o n a Sara b u v o jo netikra se­
suo: abu turėjo bendrą tėvą.
Tai kodėl kraujomaiša tapo tokia atstumianti ir pasi­
bjaurėtina?
Kaip ir daug kitų gyvenimo reiškinių, šis neturi vienos
aiškios priežasties. Siaubą keliantis tabu atsirado dėl dau­
gybės veiksnių. Ž m o n ė s jį aiškino įvairiai, kartais net prieš­
taringai.
Dažnai senoviniams prietarams buvo taikomos dvide­
šimtojo amžiaus teorijos bei psichologiniai veiksniai. Šei­
myninis gyvenimas kėlė ž m o n ė m s pasibjaurėjimą seksu.
N e g a l ė d a m i to logiškai paaiškinti, pirmykščiai protai su­
galvojo tabu.
Kraujomaišos draudimas laikytas ir sveiku instinktu,
pasąmonine genetinio apdairumo b a i m e . Pirmykščiai žmo­
nės baiminosi, kad tokių sąjungij vaikai gali būti blogi ar­
ba ligoti. Buvo m a n o m a (o gal tik j a u č i a m a ) , kad tokios
santuokos silpnina gentį.
Nors Vestermarkas teisingai abejojo, ar laukiniai žmo­
nės suvokė, kas yra dauginimasis, vis dėlto jie turėjo kaž­
kokį įgimtą pojūtį, padėjusį priimti tokį sprendimą. Lauki­
niai puikiai sugebėjo stebėti aplinką. Galbūt jiems teko ma­
tyti, kaip išsigimdavo kraujomaišą pripažįstančios gentys,
todėl, kad išliktų, ją uždraudė. Kai ž m o n ė s pradėjo verstis
žemdirbyste, jie, be abejo, pastebėjo, kokie žalingi panašūs
santykiai tarp galvijų. Todėl, pasimokę iš tokių pavyzdžių,
jie netrukus savo gyvenimą pradėjo tvarkyti kitaip.
I'cržciigus normos ribas 225
Visiškai priešinga šiai teorijai yra hipotezė, kad šeimo­
je gyvenantys vyrai ir moterys vieni kitiems jaučia stiprią
seksualinę trauką. Ir jei neegzistuotų įstatymai (arba ta­
bu), kodėl jie turėtų jausti sąžinės graužimą dėl lytinių san­
tykių su savo motina ar seseria?
Tačiau tokia kraujomaiša kėlė grėsmę pačiai šeimai. Tai
naikino jos pagrindus, kadangi skatino konkurenciją (pa­
vyzdžiui, motina ir dukra neretai tapdavo varžovėmis),
kurią lydėjo įtarinėjimai, pavyduliavimas ir priešiškumas.
Jokie namai, kuriuose vyrautų tokie santykiai, negalėtų il­
gai išsilaikyti.
Tačiau tai dar nebuvo viskas. Pati visuomenė b u v o at­
sidūrusi pavojuje. Įvairios jos pakopos — klanai, gentys ar
tauta — rėmėsi stabilia šeima. Sugriovus jos struktūras,
būtų žlugusi visa visuomenė.
Siekdama to išvengti, visuomenė kūrė aukštus psicho­
loginius barjerus: ne tik įstatymą dėl kraujomaišos, bet ir
tabu su visomis jį lydinčiomis fobijomis ir jo sulaužymo
keliamu pasibjaurėjimu. Taip kraujomaišos b a i m ė tapo be­
veik instinktu.
Pirmykščiai žmonės, kaip „civilizuotos" tautos, įžvelgė
didelę galią skaičiuose. K u o jie b u v o didesni, tuo geriau.
Todėl per santuoką turėjo padidėti šeima: ne tik naujais
palikuonimis, bet ir į savo būrį priimtais „pašaliečiais".
Todėl tuoktis su kitos šeimos nariais b u v o natūralu ir iš­
mintinga. Tai b u v o egzogamijos atsiradimo ir kraujomai­
šos išnykimo priežastis.
Margaret M e d su tokiu požiūriu susidūrė atlikdama
apklausą tarp arapešų. Jiems kraujomaiša neatrodė baisi ir
mirtina n u o d ė m ė . Šiems ž m o n ė m s tai buvo tik didžiulė
kvailystė. Savo artimus gimines vedę ž m o n ė s prarasdavo
galimybę padidinti „žmonių, kuriuos jie galėtų mylėti ir
kuriais galėtų pasitikėti, skaičių". S a v o knygoje „Trijų pir­
mykščių visuomenių lytinis gyvenimas ir t e m p e r a m e n t a s "
Margaret M e d pasakoja, kaip genties „senolis" aiškino jai,
kad savo seserį vedusiam ž m o g u i kažkas turėjo būti nege­
rai. Negi jis nenorėjo turėti svainių? Juk, vesdamas kito
vyro seserį, o kitam vyrui vedus jo seserį, jis jų turėtų net
du! O vesdamas savo seserį, jis neturėtų nė vieno, tad „su
kuo jis medžios, su kuo dirbs žemę, pas ką eis į svečius?"
226 KAM' P R A S I D Ė J O S K K S A S
Santuokos tarp šeimos narių neplėtė ryšių. Priešingai,
dėl to klanas galėjo net pamažu išmirti. O per vedybas su
kitų šeimų nariais kūrėsi naujos jungtys, plėtėsi giminystė
ir, kas ne mažiau svarbu, didėjo turtas. „Jėgos politika"
taip pat turėjo įtakos nusistatymui prieš kraujomaišą.
Taigi kraujomaišos b a i m ė nėra įgimta. Tūkstantmečius
ją kurstė įvairūs genetiniai ir psichologiniai veiksniai bei
požiūriai. Remiantis įvairiomis senomis taisyklėmis, b u v o
sudaryti dvidešimtojo amžiaus santuokos įstatymai, ku­
riuose draudžiami giminystės ryšiai.
Ką nepadoru demonstruoti
Jei kalba buvo siekiama paslėpti mintis, tai galima pridur­
ti, kad drabužiai turėjo sužadinti aistrą.
Pirmieji ž m o n ė s neturėjo ko slėpti. Jiems n e b u v o „inty­
mių vietų". N u o g u m a s nesukeldavo gėdos j a u s m o . Seksas
buvo gamtinė funkcija, kaip valgymas ir miegoji­
mas, todėl slėpti lytinius organus buvo taip pat kvaila,
kaip dangstyti savo burną.
Ž i n o m a , n u o g u m a s pirmykštėse gentyse neskatino
a m o r a l u m o . Ir tik tuomet, kai misionieriai, išsigandę visai
n u o g ų „laukinių", pradėjo versti juos dangstyti savo kū­
nus, tuo pačiu sukėlė j i e m s mintis apie „ n e p a d o r u m ą " .
Graikų atletai sportuodavo nuogi. Tai visai supranta­
ma, nes bet kokie drabužiai trukdytų judėti. Todėl savo
treniruočių sales jie vadindavo gimnazijomis (gr. gi/in-
nos — „ n u o g a s " ) . Šį žodį, nors ir ne visai tikra prasme,
mes vartojame ir dabar. Aristofanas pasakoja apie berniu­
ką, kuris, ruošdamasis gimnastikai, nesitepa aliejumi že­
miau b a m b o s , todėl „jo apatiniai švelnūs plaukeliai prime­
na pūkelius ant žalio o b u o l i o " .
N u o g a s žmogus visai neatrodė nepadoriai. Priešingai,
graikai j a m e matė dievišką grožį ir visiškai „atviromis"
statulomis puošdavo šventyklas, parkus bei pastatus.
„Tikras" n e p a d o r u m a s graikams buvo ne n u o g u m a s , o
erekcijos būsenoje esantis vyro organas, nes toks vaizdas
nepalikdavo abejonių dėl jo savininko minčių.
I^cržcngus noriuos ribas 227
Tokiu pat nusižengimu buvo laikomas ir penio galiu­
ko demonstravimas. Toks „galvutės apnuoginimas", arba
„savo penio nurenginėjimas", buvo bjaurus, vulgarus ir
amoralus dalykas. Laikui bėgant, visa, kas tik sukeldavo
mintis apie erekciją, ė m ė atrodyti nepadoru.
Tačiau kai kuriems tam tikro amžiaus vyrams dėl ko­
kių nors psichologinių priežasčių apyvarpė atsismaukda­
vo ir penio galiukas apsinuogindavo.
Tai matantvs asmenys neanalizuodavo tokio reiškinio
priežasčių. Regėdami tokį apnuogintą organą, jie patirda­
vo arba moralinį sukrėtimą, arba seksualinį pakilimą.
Kai kurie manė, kad apnuoginta galvutė išduoda ryš­
kų vyro polinkį masturbacijai, sodomijai arba kitoms
smerktinoms blogybėms. Nenuostabu, kad tokio apyvar­
pės susitraukimo ištikti vvrai kaip galėjo stengėsi ištaisyti
šį savo trūkumą. Tam jie n a u d o d a v o visokius mechaninius
prietaisus, sagtis ir raiščius.
Žinant graikų tradiciją, kad viešai penio galiuką de­
monstruoti vra nepadoru, galima suprasti, kodėl kartu su
graikais gimnazijoje besimokantys helenistai žydai jautėsi
labai nepatogiai. Po apipjaustymo ritualo, kurio metu jiems
buvo pašalinta apyvarpė, jie pagoniškiems graikų atletams
atrodė nepadoriai. Net suprasdami tikrą (ir religinę) žydų
„demonstravimosi" priežastį, graikų berniukai iš jų juok­
davosi ir tyčiodavosi.
Todėl nenuostabu, kad žydų jaunuoliai, nenorėdami
būti savo graikų bičiulių pajuokiami, ryždavosi pakartoti­
nei operacijai, po kurios kaip reikiant ištempta apyvarpė
vėl turėjo uždengti penio galiuką.
Taigi „ n e p a d o r u m a s " atsirado dėl tikros vyriškos erek­
cijos arba dėl žiūrovo vaizduotės. Taip jis turėtų ir išnvkti.
Tačiau žmogaus protas niekada nenurims, ypač jeigu tai
siejasi su seksu ir moterimis.
Nusižengimas įvairiais laikais buvo suvokiamas įvai­
riai. Tai nebūtinai turėjo būti genitalijų demonstravimas.
Beveik visos žmogaus kūno dalvs n u o galvos iki kojų bu­
vo laikomos nepadoriomis. Skvrėsi tik laikas ir vieta.
228 KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
Taip orientuotas vyrų m ą s t y m a s galėjo bet kurią mo­
ters k ū n o dalį susieti su erotika. Todėl erogeninės zonos
niekada n e b ū d a v o pastovios. J o s „keliaudavo" po moters
kūną, kartais užgoždamos, o kartais išryškindamos ko­
kias nors jo savybes, perdėtai ir dirbtinai sureikšminamas
tose vietose, kurias dengia liemenėlė arba turniūras.
Tačiau moters kūnui, nepaisant visų savo parametrų ir
išlinkimų, yra savi apribojimai. Todėl netrukus n u o g u m a s
ir pamirštos erogeninės zonos vėl virto tabu — m a d o s ra­
tas apsisuko.
M o t e r s speneliai, kurie kažkada įkvėpdavo mintis apie
motinystės grožį, virto seksualiniais stimuliatoriais. Jie bū­
davo ne tik liečiami ir glamonėjami, bet ir puošiami juve­
lyriniais dirbiniais bei, kaip ir skruostai, rausvinami.
Viktorijos amžiaus visuomenė buvo taip susirūpinusi
dėl kojų seksualumo, kad pridengdavo net stalo kojas —
matant jas, v y r a m s galėjo kilti netyrų minčių. Tačiau, kita
vertus, b u v o labai vertinamos gilios iškirptės, apnuoginan­
čios krūtis. Ir vėlgi — viskas priklauso n u o to, kaip pa­
žiūrėsi.
Tokie nuolatiniai pokyčiai bandyti įvairiai pagrįsti. Pir­
miausia b u v o paminėtas e k o n o m i k o s dėsnis. Nuolatinis
d e m o n s t r a v i m a s tampa įprastas ir j a u nebešokiruoja.
Tada m a d o s dizaineriai, vis dar laikydamiesi ekonomi­
kos dėsnių, pajusdavo poreikį įvesti naujų pakeitimų, ga­
linčių sužadinti vyrus. O moterys, kurios p u o š d a m o s i vi­
sais būdais stengėsi pabrėžti savo žavesį, greitai perimda­
vo naujas idėjas.
Tik pačioje pabaigoje galime paminėti, kad moterys yra
p e r m a i n i n g o s ir mėgsta pokyčius, todėl, norint j o m s įtikti,
drabužių siūles reikia kilnoti ir nuleidinėti kaip scenos
uždangą. Ir kuo neramesnis amžius, tuo dažniau tai atsi­
tinka.
Taigi n e p a d o r i ų vietų istorija, bėgant laikui ir kintant
kūno m a t m e n i m s , nuėjo tikrai ilgą kelią.
15
Sekso
pabaiga
Celibatas
C
elibatas pagal savo prigimtį labai tinka knygos
„Kaip prasidėjo s e k s a s " pabaigai. Jis neišvengia­
mai padėtų tašką seksui ir visam m ū s ų pasauliui.
Todėl ne veltui celibatas propaguojamas krikščio­
niškame pasaulyje toje eroje, kuri skelbiama laiko pabaiga
ir kito pasaulio pradžia. Ir vis dėlto tai nėra tipiškas krikš­
čioniškas reiškinys.
Žodis „celibatas" kilo iš lotynų kalbos caelebs — „neve­
dęs". Tačiau jo šaknys siekia dar senesnės kalbos laikus,
kada jis reiškė „gyvenantis v i e n a s " . Iš pradžių šis termi­
nas nenusakė nuolatinės skaistybės ar dorybingumo. Juo
buvo v a d i n a m i visi, gyvenantys be sutuoktinio. Savano­
riškas iki amžiaus galo galiojantis atsisakymas tuoktis bu­
vo vėliausia žodžio konotacija.
Celibatas buvo žinomas nuo seniausių laikų įvairiose
pasaulio dalyse. Jo laikydavosi pirmykštės gentys ir jų
išminčiai, šamanai, žyniai ir žiniuoniai. Jį praktikavo se­
novės babiloniečiai, persai ir indėnai. Celibatas nebuvo
svetimas ir deivės Izidės bei Mitros kulto garbintojams.
I3e abejo, jį žinojo ir Indijos budistai, kurių vienuoliai ir
vienuolės tapo katalikų vienuolių prototipais.
Celibatui atsirasti taip pat buvo keletas priežasčių.
L a u k i n ė s ir primityvios gentys laikydavosi jo, kad
išmoktų išlikimo m e n o ir išsiugdytų discipliną. J o m s tai
buvo pasirengimas karui. Išsiugdę sugebėjimą atsispirti
230 KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
seksui, šiai stipriausiai ž m o g a u s aistrai, vyrai be abejonės
taptų geriausiais kariais. Karinės drąsos vardan seksas lai­
kinai būdavo nuslopinamas.
Dėl mistinių ir magiškų savybių lytiniai santykiai atro­
dydavo rizikingi, ypač tiems, kurie bendravo su dvasio­
mis, j i e susilpnindavo jų galią priimti dievų apsireiškimus
ir vizijas. Todėl susilaikyti n u o sekso b u v o svarbu, siekiant
p a m a l d u m o . Celibatas turėjo sakralinę vertę. Visą energiją
reikėjo sukoncentruoti ties dvasiniu tikslu. Lytiniai santy­
kiai „šventiesiems v y r a m s " ne tik padėdavo išsikrauti, bet
ir juos sutepdavo.
Pirmoji budistų vienuolių taisyklė skelbė, kad „kiek­
vienas pažinęs kūną bet kokio gyvo sutvėrimo, Įskaitant
net gyvulius, yra žlugęs ir daugiau nepriklauso bendruo­
menei".
Celibato trukmė priklausė nuo aplinkybių. Kai kurie
turėjo likti „vieniši" visą laiką. Iš kitų b u v o reikalaujama
laikinai susilaikyti, pavyzdžiui, prieš kovas arba religines
apeigas. Šventieji Pietų Indijos pienininkai, kurie b u v o
šventų pieninių dvasininkai, turėjo laikytis celibato visą
savo tarnybos laikotarpį.
Skyrėsi net celibato samprata. Kartais jis net reikšdavo
bet kokių kontaktų su moterimis vengimą. Algonkinų in­
dėnų žyniai prarasdavo savo profesinį veiksmingumą, jei
suvalgydavo ištekėjusios moters p a g a m i n t o maisto. Sv. Ba­
zilijus stengdavosi nekalbėti su moterimis, jei aplinkybės
jo neversdavo elgtis kitaip. Budistų vienuoliams b ū d a v o
draudžiama keliauti su moterimis bet kokius atstumus, pa­
silikti su jomis nuošalioje vietoje arba miegoti jų kaimy­
nystėje.
(Vakarų) krikščionių celibatas visada keldavo aštrias
diskusijas. Jo šalininkai teigė, kad toks buvo D i e v o nuro­
dymas, nors šis teiginys nėra pagrįstas. Biblijoje tokio rei­
kalavimo niekur nėra. Kiti manė, kad celibatą įvedė apaš­
talai. Tačiau ir šiuo atveju istoriniai faktai tam prieštarau­
ja. Ž i n o m a , kad kai kurie apaštalai (pavyzdžiui, Petras)
b u v o vedę. Daugelis senųjų sinodų ir dvasininkų ne tik
pritarė vedyboms, bet ir tikėjo, kad jos gali išgelbėti. Ir,
remiantis Bažnyčios nutarimais (400 m.), kunigas arba vys­
kupas, kuris palieka savo ž m o n ą „iš p a m a l d u m o " , turėjo
•Aso piibiiign 231
būti ekskomunikuotas. Tačiau tiesa yra ir tai, kad n u o se­
nų laikų daugelis krikščionių kunigų laikėsi celibato arba
palikdavo savo ž m o n a s po ordinacijos.
Celibatas krikščionybėje b u v o viena iš dvasinių kon­
trolių.
Be abejo, vienas iš pagrindinių jo šaltinių buvo žydų
esėjų sekta (dabar skaičiuojanti beveik du tūkstantmečius).
Ji giliai paveikė besiformuojantį krikščionybės m o k y m ą , ką
patvirtina prie Negyvosios jūros rasti raštai. Ši sekta, pa­
sak Pilono ir Juozapo, m o k ė susilaikyti nuo lytinių santy­
kių. Galbūt perėmusi šį paprotį iš Persijos magų, ji tik ki­
taip ė m ė aiškinti jo priežastis.
Nors esėjai ir nejautė neapykantos moterims, jiems vi­
sokie santykiai su jomis atrodė nešvarūs. Ypač pavojinga
moteris atrodė dėl savo menstruacijų. Bijota kraujo magi­
jos. Kadangi moters „ n e š v a r u m o " periodas nebuvo žino­
mas, geriausia, ką b u v o galima padaryti, tai vengti jos visą
laiką. Be to, jie taip pat tikėjo, kad lytiniai santykiai silpni­
na dvasinę galią.
Artimiausias esėjų įtakai (kaip spėjama) b u v o mani-
c h e i z m o poveikis. Ši religija b u v o graikų gnosticizmo ir
persų dualizmo junginys. Jos filosofija griežtai skyrė kriną
ir sielą, kūniškumą ir dvasiškumą. Viskas, kas kūniška, bu­
vo blogis ir priklausė šėtono karalystei. Visi, kas tam pa­
siduodavo, žudydavo savo sielą. Todėl visas seksas turėjo
būti išrautas su šaknimis. S a n t u o k a b u v o laikoma prastes­
ne būsena, o celibatas siūlė kelią į išganymą.
Kitas veiksnys, paskatinęs pirmuosius krikščionis pri­
imti celibatą, b u v o jų misionieriškas u o l u m a s . Jie gerai ži­
nojo apie pagonių žynių lytinę abstinenciją ir kokią padėtį
b e n d r u o m e n ė j e ji suteikdavo. N o r ė d a m i patraukti prie sa­
vo religijos, jie turėdavo įrodvti, kad gali padaryti viską,
ką ir pagoniai, tik dar geriau. Psichologinė „imitacija,
pritaikius priešpastatymą" padėjo, ir taip b u v o įvestas ce­
libatas.
Tačiau reikšmingiausia b u v o štai kas. N o r m a l i a m e gy­
venime seksas ir santuoka b u v o reikalingi, kad išliktų
žmonija. Bet Jėzaus amžininkai tikėjo, jog ateis Dievo ka­
ralystė ir, atitinkamai, Pasaulio pabaiga. Jei žemiškas gy­
venimas turėjo išnykti, naujų kartų idėja buvo bergždžia.
16. 21h)
 233
www.avatara.lt K A I P P R A S I D Ė I O SF.KSA' •ckso pnbiiigii

Santuoka, kuri buvo reikalinga giminei daugintis, prarado (aukštesnės) dvasininkijos santuoką esant neteisėta ir ne­
savo prasmę. Todėl vienintelė ž m o n i ų praktinė pozicija ant galiojančia.
amžinybės slenksčio galėjo būti celibatas. Taigi vedę kunigai turėjo palikti savo ž m o n a s . Vedybos
Kai b u v o įrodyta, kad Dievo karalystės atėjimas nėra ir kunigystė b u v o paskelbti nesuderinamais dalykais. Ne­
realus ir taip panaikintos visos pagrindinės celibato prie­ galima vienu metu tarnauti ir žmonai, ir Dievui.
žastys, ši idėja buvo pamiršta. Tačiau, u ž u o t pripažinus Rytų ortodoksų bažnyčia niekada nepripažino visuoti­
(pasikeitusią) situaciją, b u v o imtasi „ad h o c " politikos. nio celibato. Vedęs vyras galėjo būti įšventintas į kunigus.
Celibatas pradėtas garbinti kaip D i e v o dovana. Buvo Tačiau ž m o n a i mirus, jis negalėdavo vesti antrą kartą. Jei
cituojamas Jėzus, kalbėjęs apie vyrus, kurie „patys save šventiku tapdavo viengvingis, jis privalėjo ir toliau laikytis
padarė [eunuchais] dėl dangaus karalystės" (Mt 19,12). Ka­ celibato. Vyskupais galėjo būti tik nevedę arba našliai.
dangi krikščionybė draudžia kastraciją, ši frazė gali būti
s u p r a n t a m a kaip sutikimas priimti simbolinį savanoriškos
Seksas yra senas kaip pasaulis, o žmonės — neviena­
skaistybės peilį. Tačiau sakoma, kad po kelių a m ž i ų Orige-
nas p a ž o d ž i u i prisitaikė šį skyrių ir pats save iškas­ reikšmiai jo produktai. _
travo! Daugelio pritaikytas ir išnagrinėtas šis reiškinys nieka­
Dideliu celibato šalininku tapo Paulius. Jis išreiškė no­ da neišnyks — nebent išnyktų pats seksas. O tada tikrai
rą, kad visi krikščionys liktų nevedę. Tik vvras b u v o su­ ateiti} Pasaulio pabaiga.
tvertas pagal Dievo paveikslą. M o t e r s prigimtis žemesnė.
Todėl ne A d o m a s , o Ieva atnešė į pasaulį n u o d ė m ę . Juk tai
ji paprašė A d o m o paragauti uždrausto vaisiaus. Bet netgi
ir Paulius žinojo, kad j a m nepasiseks iš karto išspręsti san­
tuokos p r o b l e m ų . Ji b u v o nuolaida silpniems, nesuvaldan-
tiems savo kūno, nes „geriau b u v o vesti, n e g u sudegti"!
Laikantis celibato, buvo galima užsitikrinti aukštesnę
padėtį. Pasak Tertuliano, moteris b u v o „ant n u t e k a m o j o
v a m z d ž i o pastatyta šventykla". „ M o t e r i e ! Tu esi šėtono
durys! — sakė jis. — Tu aplinkiniais keliais suvedžioji tą,
kurio šėtonas nedrįstų atakuoti tiesiai".
Šventojo susirinkimo, vykusio Elviroje (Ispanija,
300 m . ) , taryba pareikalavo visiškai susilaikyti visiems
dvasininkams. Nepaklusus grasinta išvaryti iš luomo. Jo
rezoliucijoje b u v o rašoma: „mes skelbiame, kad visiems
vyskupams, kunigams, d i a k o n a m s ir klierikams draudžia­
ma gyventi su ž m o n o m i s ir turėti vaikų". Šv. Jeronimas
visus kunigus kvietė „skaistybės kirviu iškirsti santuokos
mišką".
Nepaisant visų šių įsakų ir nuosprendžių, praėjo be­
veik tūkstantmetis, kol celibatas b u v o galutinai priimtas
Vakaruose. Pirmoji Laterano tarvba 1123 metais pareiškė

Rodyklė
A a r o n a s ir „ G i e s m i ų g i e s m e " 191
Abdiul C h a m i t a s II, s u l t o n a s , jo
h a r e m a s 106
A b i d o s a s , jo š v e n t y k l a ir prostitu­
cija 157
A b i m e l e c h a s , G e r n r o s karalius, ir
Sara 123
Abortas: 8 9 — 9 0 ; v i s u o m e n ė s sank­
cijos 89; priežastys 8 7 — 8 9 ; ir tė­
vų a m ž i u s 87; Biblijoje 87; ir pir­
m a s i s n ė š t u m a s 87; p i n n v k š e i i Į
bendruomenių taikyti būdai
8 8 — 8 9 ; p a s ą m o n i n ė priežas­
tis 89; jo s m e r k i m a s 8 8 — 8 9
A b r a o m a s : ir a p i p j a u s t y m a s 58,
140; ir H a g a r a 104; ir G e r a r o s
karalius 123; jo s v e t i n g u m a s 129;
ir p r i e s a i k a 1 4 8 ; ir k r a u j o m a i ­
ša 2 2 4
A c t e k ų indėnai' abortų kodek­
sas 90; ir s k y r y b o s 115; ir falo
g a r b i n i m a s 135
A d o m a s ir Ieva, jų n u o g u m a s 37,
38—39
A d o m a s : jo š o n k a u l i s 1—2; ir ne­
kaltasis p r a s i d ė j i m a s 26; Ievos
s u v e d ž i o t a s 6 1 ; ir m o t e r s nepil­
navertiškumas 64; jo bamba 84;
u o š v e s n e t u r ė j i m a s 111; v a r d o
etimologija 199
Afrikos č i a b u v i a i : ir g i m d y m ų
r e g u l i a v i m a s 9 2 ; ir p o l i a n d r i -
įa 1 0 9 ; ir s k y r y b o s 115, 116; ir
s v e t i m a v i m a s 123; ir apipjausty­
m a s 138; ir pornografija 1 9 4
Afrodite: ir H i m e n ė j a s 15; ir Her­
mafroditas 4 8 ; jos g i m i m a s 149;
jos šventykla K o r i n t e , ir prosti­
tucija 157; ir v i e š n a m i s 163; ir
himnai jai 207
Ageris ir vestalė m e r g e l ė 1 9 — 2 0
Airija ir meiles magija 76
Akušeris 81
Akvinietis T o m a s apie masturba­
ciją 67
Albertas M a g n u s apie m a n d r a g o ­
rą 73
Albigiečių erezija ir „analiniai san­
t y k i a i " 182
Alfonsas II, N e a p o l i o karalius, ir
p r a n c ū z a i 173
A l g o n k i n ų indėnai 230
.Aliaska ir p o l i a n d n j a 109
Altamyra 187
A m a l a s ir b u č i a v i m a s i s po j u o 11
Amazonės 63
A m b r a z i e j u s , šv., apie skaistybę 22
A m e n ir n e i š t i k i m y b ė s testas 127
A m e r i k a : ir p i r m o s i o s nakties teise
7 1 ; ir sifilis 172
A m e r i k o s i n d ė n a i : ir s u r i š i m a s 14;
ir lytinės b r a n d o s ritualai 55; ir
m o t e r ų a p i p j a u s t y m a s 58; ir an­
tipatija uošvei 112; ir apipjaus­
t y m a s 138; ir atskira m o t e r ų kal­
ba 184; ir celibatas 230
Rodyklė
A m u l e t a s — falas 136
„ A m ž i n a i ž a l i a s " ( R a m z i s ) 177
Analiniai santykiai: ir s k a i s t y b e s
diržas 2 4 ; ir senųjų inkų puodi­
ninkystė 195; ir h e m o r o j u s 205
Anatomija ir phdtrum 78
A n g l ų kalba ir g r a m a t i n ė g i m i n e
185
A n i m a c i n i a i filmai ir s a d i z m a s 214
A n t g a m t i n i s p o v e i k i s ir lytine
b r a n d a 18
A n t g a m t i š k u m a s : ir surišimas 1 3 —
14; ir s k a i s t y b ė s p a t i k r i n i m a s 20
A n t i s e m i t i z m a s ir a p i p j a u s t y m a s
143
A n t o n i n a s Liberalis ir prezervaty­
vas 95
Apačiai ir m e i l ė s gėrimas 77
Apaštalai ir celibatas 230
A p a š t a l ų taryba, J e r u z a l ė s (50 m.
po Kr.), ir perkrikštų apipjaus­
tymas 144
A p i p j a u s t y m a s : 1 3 7 — 1 4 5 ; ir Uti­
n ė s b r a n d o s ritualai 5 5 ; m o t e r ų
5 7 — 5 9 ; p r i t a i k y m a s 137; prie­
žastys 1 3 8 — 1 4 5 ; ir kastracija
139; ir d e m o n a s 139; ir iniciacija
139; sutartis tarp D i e v o ir žmo­
gaus 140; ir j u d a i z m a s 141 — 1 4 2 ,
144; p a v e r g i m o simbolis 1 4 1 ; ir
lytiniai m a l o n u m a i 141; ir susi­
l a i k y m a s 141; ir higiena 142; ir
p s i c h o a n a l i t i n ė s interpretacijos
1 4 3 — 1 4 4 ; ir a n t i s e m i t i z m a s 143;
religinis v e i k s m a s 144; ir J ė z u s
144; ir krikščionybė 144; opera­
cijos a t l i k i m a s 145; ir a p y v a r p e
1 4 5 — 1 4 6 ; i r n e p a d o r ū s ritualai
193; ir n e p a d o r u s demonstravi­
mas 227
Apyrankė — meilės stimuliato­
rius 76
Apyvarpė: j o s n a u d o j i m a s 145; ir
r e i n k a r n a c i j a 145; kraitis 146;
biblijoje 146; n e t i n k a m a s de­
m o n s t r u o t i objektas 227
A p o l o n a s : ir H i m e n ė j a s 15; dieviš­
kas t ė v a s 25; ir N i o b e 170; ir
h o m o s e k s u a 1 izmas 203
1.1 D
Apranga: 3 7 — 5 2 ; butonjere 3 1 ; iš­
r a d i m a s 3 8 ; i r geda 4 0 — 1 1 ; nak­
tiniai m a r š k i n i a i 4 6 — 4 7 ; ir
t r a n s v e s t i z m a s 4 7 — 5 0 ; ir plau­
kai 5 0 — 5 2 ; i r v o j e r i z m a s 2 2 1 ;
ir nepadorus, d e m o n s t r a v i m a s
226—228
A p s i k a b i n i m a s 13
Apžavai ir penis 5, 1 3 6 — 1 3 7
Arabai: apie S a b o s karaliene 51; jų
a p i p j a u s t y m a s 58, 1 4 1 , 144; ir
m e i l ė s g ė r i m a s 76; ir h a r e m a s
105; ir skyrybų formule 118; jų
s v e t i n g u m a s 129
A r a m ė j ų kalba ir m a n d r a g o r a 74
Arapešai ir kraujomaiša 225
Archeologija: ir apipjaustytas kū­
n a s 138; ir sifilio išgraužti kaulai
172; ir grafitai 1 8 6 — 1 8 7 ; ir ne­
p a d o r i p u o d i n i n k y s t ė 195; ir
p o r n o g r a f i n e magija 196
Architektūra ir s a n g u l a v i m a s 181
Aristofanas 205, 226
Aristotelis: apie g ė d ą 4 1 ; apie mo­
ters t r ū k u m u s 64; apie pupas 181
Arlota, karaliene, ir ištvirkėle 159
Ashcrnh ir falo g a r b i n i m a s 133
Asirai: ir peilio trofėjus 149; u-
e u n u c h a i 152
Asirų k o d e k s a s : ir m o t e r s galvos
a p d a n g a l a i 50; a p i e a b o r t u s 9 0 ;
apie p r i e v a r t a v i m ą 1 2 0 — 1 2 1
Asistavimas: 7 — 1 4 ; bučinys 7—
13; a p s i k a b i n i m a s 13; s u r i š i m a s
13—14
A s k e t i z m a s : ir kastracija 150; ir
mazochizmas 218; ir celibatas
229 2 3 3
Asklepijas ir C e z a r i o pjūvis 82
Asmodėjas, demonas 72
Ąsočiai ir n e š v a n k y b ė s 195
Astarte (deive): ir kastracija 150; ir
Milita 157; ir prostitucija 157
Astrologija ir sifilis 171
Atatiurkas ir poliginijos uždraudi­
mas 10(i
Atėnai ir jų v i e š n a m i a i 163
A t g i m i m a s ir a p y v a r p ė 145
At'is 2 0 7 — 2 0 8
236
Atletai ir n u o g u m a s 226
A t p i r k i m o diena, s e n o v ė s hebrajų
šventė, ir a u k š t o r a n g o šventi­
kas 69
„Atsiminimai" (Kazanova) 9
A u g u s t i n a s , šv., apie m o t e r s geni­
talijas 4 1 ; ir falo g a r b i n i m o pa­
s m e r k i m a s 135; a p i e e u n u c h u s
151; apie sadizmą 213
A u k o j i m a s : m e r g e l i ų 1 8 — 2 0 ; sėk­
los 147
A u k š č i a u s i a s i s teismas,, JAV, ir
d a u g p a t y s t ė 108
Australijos aborigenai: apie pasto­
j i m ą 5; ir subincizija 5 5 — 5 6 ;
ir g i m d y m ų r e g u l i a v i m a s 9 3 ; ir
uošvė 112; ir s v e t i m a v i m a s 125;
ir a p i p j a u s t y m a s 138; ir h o m o ­
s e k s u a l i z m a s 202, 2 0 6
Austrija ir skaistybes diržas 25
Autobiografija (Sanger) 99
Avinjonas ir v i e š n a m i s 165
B a b i l o n i e č i a i : ir pirmoji naktis 3 3 ;
ir s u g u l o v ė s 104; ir neištikimy­
b e s testai 126; ir p e n i o trofėjai
149; ir e u n u c h a i 152; ir viešna­
miai 162; ir venerinės ligos 167;
ir h o m o s e k s u a l i z m a s 202; ir celi­
batas 2 2 9 ; taip pat ir. H a m u r a -
pio į s t a t y m a s
B a k c h a s ir s a d i z m a s 212
„ B a k i o r a u d a del ž m o n ų trūku­
m o " 107
B a l d ū r a s (dievas) ir a m a l a s 11
Balta n u o t a k o s s u k n e l ė 2 2
B a m b a : 8 3 — 8 5 : mitologijoje 8 4 —
85
B a m b a g y s l ė : jos v a i z d a v i m a s 84;
jos n u t r a u k i m a s 85; jos n a u d o ­
jimas 85
B a n d o m o j i s a n t u o k a 14
Bantai ir poliandrija 109
Bar M i c v a ir lytinės b r a n d o s ritua­
lai 57
B a u s m e : u ž nekaltybės p r a r a d i m ą
1 9 — 2 0 , 22; mirties 60; u ž m a ­
sturbaciją 67; už v i e n g u n g y s t e
KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
69, už a b o r t ą 90; už išprievar­
t a v i m ą 1 2 0 — 1 2 1 ; u ž svetimavi­
m ą 1 2 4 — 1 2 5 ; u ž falo g a r b i n i m ą
135; i š k a s t r u o j a n t 1 5 1 ; ir sifilis
1 6 9 — 1 7 0 ; biblinė, u ž h o m o s e k ­
s u a l i z m ą 1 9 9 : ir lyčių s k i r t u m a s
205; už lesbianizmą 210; už
kraujomaišą 223
Bavarai ir v a l g y m a s 41
Bazilijus, šv., ir m o t e r y s 2 3 0
B a ž n y č i a : skaičiai ir šv. U r š u l ė 27;
ir varpai 34; ir kastratai 1 5 3 —
154; Vakarų, ir c e l i b a t a s 2 3 0 —
2 3 3 ; Rytų o r t o d o k s ų , ir celiba­
tas 233
B a ž n y č i o s n u t a r i m a i ( 4 0 0 m.) ir
kunigų vedybos 230
Beduinai 30
B e k o n a s F r a n s i s a p i e sifilį 171
Belas B e n d ž a m i n a s 168
„Bellifortis" ir skaistybės diržas 24
B e l d i m a s į m e d į 36
B e n j a m i n o gentis ir išprievartavi­
mas 120
B e n k a r t a s (etimologija) 1 8 3
Bergas Č a r l z a s a p i e p l a u k u s 51
B e r n a b i s E n d r i u s , vikaras, apie
s u r i š i m ą 14
B e t e l h e i m a s B r u n a s a p i e api­
p j a u s t y m ą 144
Biblija: apie m o t e r s s u k ū r i m ą 1—
2; ir s e k s u a l i n ė pareiga 4; ir bu­
činys 8; ir a t j a u n i n i m a s su ne­
kalta m e r g e l e 18; ir s k a i s t y b ė s
į r o d y m a s 2 1 ; ir s k a i s t y b ė s dir­
žas 2 3 ; ir gimtoji n u o d ė m e 26;
ir „ k e l n ė s " 37; a p i e transvestiz-
mą 48; ir plaukai 5 1 ; ir gaktos
p l a u k a i 5 1 ; a p i e kraują 60, 6 2 —
63; a p i e m o t e r s s t a t u s ą 6 3 — 6 4 ;
apie masturbaciją 6 6 — 6 7 ; ir
m a n d r a g o r a 74; ir g i m d y m o kė­
d e 8 1 ; a p i e a b o r t ą 8 7 ; i r gim­
d y m ų r e g u l i a v i m a s 9 3 ; ir poli-
ginija 1 0 1 ; ir s u g u l o v ė s 104;
apie p a v y d ą 110; a p i e skyrybas
1 1 7 — 1 1 8 ; apie išprievartavimą
1 2 0 — 1 2 1 ; apie s v e t i m a v i m ą 125;
Rodykle
n e i š t i k i m y b e s testai 1 2 b — 1 2 7 ; ir
falo g a r b i n i m a s 1 3 3 — 1 3 4 ; apie
a p i p j a u s t y m ą 140, 144; ir apy­
varpės — kraitis 14(>; ir apyvar­
pės — trofėjus 1 4 6 ; a p i e s ė k l o s
išsiliejimą 147; a p i e p r i e s a i k ą
genitalijomis 147— 148; kastraci­
j o s s m e r k i m a s 151; a p i e prosti­
tuciją 156, 160; ir „raudonųjų ži­
b i n t ų " kvartalas 161; apie vene­
rines ligas 167; a p i e g o n o r ė j ą
168; ir m e i l ė s p o e m a joje 1 8 9 —
191; ir h o m o s e k s u a l i z m a s 1 9 8 —
2 0 1 , 2 0 4 ; ir l e s b i a n i z m a s 209; ir
v o j e r i z m a s 2 2 0 — 2 2 1 ; i r rasinė
d i s k r i m i n a c i j a 2 2 1 ; ir kraujo­
maiša 2 2 4 ; taip pat žr. Naujasis
Testamentas
B i s e k s u a l u m a s 47
Bitės ir skaistybė 29
Bonz ( k o l o n a ) 133
B o l e s l o v a s I N a r s u s i s , Lenkijos ka­
ralius, ir n e i š t i k i m y b ė 1 2 8 — 1 2 9
B o r n e o sala ir m i t a s apie pribu­
vėją 79
B r a u n a s T o m a s , seras, ir b a m b a 84
Brazilija ir figa 38
Britai ( s e n o v ė s ) : ir a m a l a s 11; ir
bites 29
Britanija: ir a p i p j a u s t y m a s 142; ir
įteisinti v i e š n a m i a i 166
Britų K o l u m b i j o s indėnai ir men­
struacijos 62
Bučinys: 7 — 1 3 ; ir gyvūnai 7; ir pri­
silietimas 7; ir kvapas 8; ir try­
n i m a s n o s i m i s 8; ir s k o n i s 8; ir
p i r m y k š t i s ž m o g u s 9; jo magija
10; ir m i r š t a n t y s i s 10; po a m a l u
11; religinis 12; ir p o p i e ž i a u s
kojos pirštas 12; jo s i m b o l i s 12;
v e s t u v i n i s 3 3 ; ir v e n e r i n ė s ligos
167; „ G i e s m i ų g i e s m ė j e " 190
Buda, jo prasidėjimas 25
B u d i z m a s : ir plaukai 5 1 ; ir b a m b a
84; ir s v e t i m a v i m a s 123; ir celi­
b a t a s 2 2 9 — 2 3 0 ; ir m o t e r y s 230
Bulgarija ir p e d e r a s t a i 182
Butonjerė, jos a t s i r a d i m a s 3 1 — 3 2
237
Catamite, etimologija 203
C e i l o n a s ir skyrybos 116
C e l i b a t a s : 2 2 9 — 2 3 3 ; ir krikščiony­
be 69, 2 3 0 — 2 3 3 , terminas 229; jo
laikymasis 229; priežastis 2 2 9 —
2 3 0 ; J ė z u s apie jį 2 3 2
C e z a r i o pjūvis 8 2 — 8 3
C e z a r i s Julijus: ir c e z a r i o pjūvis
82; h o m o s e k s u a l u s 205
C h a l d ė j a ir skyrybos 116
Chamas, prakeikimas: ir nuogu­
m a s 2 2 1 ; ir rasinė diskriminaci­
ja 221
Chijo sala ir e u n u c h a i 152
Chirurgija: ir m o t e r s s u k ū r i m a s 1;
a p i p j a u s t y m o p a n a i k i n i m a s 140
Cigarečių rūkymas 9
Civilizacija ir h o m o s e k s u a l i z m a s
202—203
Coitus obslruclus 92
Cimt (etimologija) 1 7 8
Č a r l z a s , Velso p r i n c a s , ir apipjaus­
t y m a s 142
C i č e n Ica, Meksika,, ir a u k o j i m o
šulinys 18
O m u kultūra i r nešvankybe 1 9 5 —
_ 196
C i r i g u a n o gentis ir m e n s t r u a c i j o s
Ciulpimo malonumas 9
C o s e r i s Džefris 178
D a j a k ų gentis ir k r a u j o m a i š a 223
D a n b a r a s Viljamas 177
D a o s i z m a s ir p l a u k a i 51
Daugpatystė, mormonų 107—108
D e b e v u a z a s Čarlis ir l i e m e n ė l e 43
Defloracija: ir n e k a l t y b e s p l ė v e
1 5 — 1 6 ; jos pavojai 1 7 — 1 8 ; liu­
dytojai 2 1 ; ir m o t e r ų apipjaus­
t y m a s 58
Delfai ir p a s a u l i o b a m b a 84
Delis, Indija, ir p a s a u l i o b a m b a 84
Delo sala ir e u n u c h a i 152
D e m o n i š k o s j ė g o s : ir defloracija
17; vestuvių d i e n ą 33
238
„ D e m o r b o g a l l i c o " (Falopijus) ir
prezervatyvas 94
D e r l i n g u m a s : ir lvtiniai s a n t y k i a i
l a u k u o s e 6; jo s k a t i n i m a s ir
a m a l a s 11; ir s k a i s t y b e 18, ir fig­
m e d i s 3 8 , ir m e n s t r u a c i j o s 56; ir
kraujas 60; ir n e i š t i k i m y b ė 123
D i e v a s : ir m o t e r i s 1—2; jo var­
das 176
D i n a , ( o k ū b o duktė, jos išprievar­
t a v i m a s 120
D i o n i z a s : ir H i m e n ė j a s 15; ir der­
l i n g u m o š v e n t ė s 3 8 ; ir falo gar­
b i n i m a s 38, 134
„ D y k u m o s žinios", apie daugpa­
tystę 108
D o k t r i n a a p i e nekaltąjį prasidėji­
mą 26
D o m i c i a n a s , i m p e r a t o r i u s , j o sa­
d i z m a s 213
D o v y d a s , karalius: jo j a u n i n i m a s
18, ir poliginija 101; ir s u g u l o v e s
104; ir a p y v a r p ė s 146; ir J o n a -
t a n a s 201 '
Droil du signeur 71
D r u i d a i : ir a m a l a s 11; ir m e r g e ­
lės 19
D r u s k a : jos i š p y l i m a s ir s e k s a s 29,
mėsoje 60
D v a s i o s , p i k t o s i o s : ir seilės 4 0 ; ir
žiovavimas 40
D v y n u k a i : ir s v e t i m a v i m a s 125; ir
d a l i n ė kastracija 153
D z e u s a s : ir l y č i ų s u k ū r i m a s 205; ir
Ijo 77; ir p a s a u l i o b a m b a 84;
ir N i o b ė s transformacija 170; jo
v a r d a s 176; ir h o m o s e k s u a l i z ­
m a s 2 0 3 ; ir k r a u j o m a i š a 2 2 3
D ž e i k o b a s A d n i s ir poligamija 107
D ž o i s a s D ž e i m s a s 177
D ž u n o d a s H e n r i s A . 193
Eberso papirusas apie g i m d y m ų
r e g u l i a v i m ą 92
E d i p o k o m p l e k s a s ir apipjausty­
m a s 143
Efezijaus g r o t a s ir s k a i s t y b ė s tikri­
nimas jame 20
KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
E g i p t a s ( s e n o v ė s ) : ir d i e v i š k a s i s
tėvas 2 5 ; ir l i e m e n ė l ė s raida 42;
ir m o t e r ų a p i p j a u s t y m a s 5 8 ; ir
m a s t u r b a c i j a 6 5 ; ir s e n o v i n i s
gimdvmų reguliavimas 91;
ir falo g a r b i n i m a s 1 3 2 — 1 3 3 ; ir
a p i p j a u s t y m a s 138, 142; ir p e n i o
trofėjai 149; ir kastracija 1 5 1 ; ir
v e n e r i n e s ligos 167; ir kraujo­
maiša 2 2 3 — 2 2 4
E g z o g a m i j a ir g r a m a t i n e g i m i n e
185
E i c h š t a t a s K o n r a d a s Kjezeris ir
skaistybės diržas 24
Eidas D ž o r d ž a s 112
Ejaculaho pruccox ir d r u s k o s išpy-
' limas 29
Ekskrementai meiles gėrimuo­
se 77
Elena, karalienė, ir n e i š t i k i m y b ė s
testas 127
Elis H e i v l o k a s : a p i e n e k a l t y b ė s
plėvę 16; apie transv e s t i z m ą 48
Eliziejus ir n e k a l t y b ė s p l ė v ė 16
Elvira, Ispanija 2 3 2
E m b r u n a s ir falo g a r b i n i m a s 135
„ E n e i d a " (Vergilijus) ir mirštan­
čiojo siela 10
E n g a n o sala ir p r i b u v ė j o s 80
„Esė a p i e g y v e n t o j ų s k a i č i a u s dės­
nį ir kaip n u o jo p r i k l a u s o vi­
s u o m e n ė s tobulėjimas" (Mal­
tus) 9 7
Esėjai ( s e k t a ) ir c e l i b a t a s 231
E s k i m a i : ir b u č i n y s 8; ir poliandri-
ja 109; ir s k y r y b o s 114; ir sveti­
m a v i m a s 124; i r ž m o n ų m a i ­
nai 130
Etimologija: s e k s a s 1; h i m n a s 16;
vestalė 19; infibuliacija 2 2 ; par-
t e n o g e n e z ė 26; Virdžinijos salos
27; t r a n s v e s t i z m a s 47; puberte-
tas 5 3 ; m e n s t r u a c i j o s 59; Isacha-
ras 74; filtras 7 6 ; k u v a d a 80;
cezario pjūvis 8 2 — 8 3 ; prezerva­
tyvas 96; poligamija 100; poligi­
nija 100; h a r e m a s 105; seralis
105; poliandrija 109; t e s t a m e n ­
tas 148; liudijimas 148; kastra-
lioduklr
cija 148; e u n u c h a s 152; prostitu­
tė 159; v i e š n a m i s 1 6 1 ; v e n e r i n ė s
ligos 167; g o n o r ė j a 168; sifilis
1 6 8 — 1 6 9 ; kopuiiacija 175; vulva
175; falas 1 7 5 — 1 7 6 ; p e n i s 176;
isterija 18(1; o r c h i d ė j o s 180; ben-
k a r t a s 183; pornografija 191; ho­
m o s e k s u a l i z m a s 198; s a d i z m a s
2 1 0 ; m a z o c h i z m a s 2 1 5 ; vojeriz-
m a s 219; c e l i b a t a s 2 2 9
Eufemizmai: liemenėlė 42; gaktos
p l a u k a i 5 1 ; m e n s t r u a c i j o s 59; su-
s t a n d ė j ę s p e n i s 134; genitalijos
Biblijoje 148; lytiniai s a n t y k i a i
Biblijoje 199
Eufrato u p ė ir masturbacija 65
Eunuchai: ir haremas 105—106,
š v e n t i k a i 1 5 0 ; evangelijoje 1 5 1 ;
sargybiniai 152; d a i n i n i n k a i 153
Evangelija — ir. N a u j a s i s Testa­
mentas
E v a n s - P r i č a r d a s E. E. 194
E z a v a s ( I z a o k o s ū n u s ) ir buči­
nys 8
F a l a s : ir figa 3 8 ; jo s i m b o l i a i 131 —
136; hieroglifai 138; ir priesaika
1 4 7 — 1 4 8 ; k a r o trofėjus 149;
etimologija 176; taip pat ir. Pe­
nis
Falo g a r b i n i m a s : 17, 38, 1 3 2 — 1 3 3 ;
ir Biblija 1 3 3 — 1 3 4 ; k r i k š č i o n y ­
b ė s 135; j u d a i z m o 135
F a l o p i j u s G a b r i e l a s ir p r e z e r v a ­
tyvas 94
F a r a o n a i , Egipto: ir v e n e r i n e s ligos
167; ir k r a u j o m a i š a 2 2 3
F e m i n i z m a s : ir m o t e r s s u k ū r i m a s
2; ir l i e m e n ė l ė 4 3 ; ir m o t e r ų api­
pjaustymas 5 8 — 5 9
Fetišistai ir p l a u k a i 52
F i g o s lapas i r j o p r i t a i k y m a s 3 7 —
39
Filadelfija ir poliginija 108
Filipinai ir a p i p j a u s t y m a s 138
Eilistiniečiai ir a p y v a r p ė s 146
Filonas judėjas: apie apipjaustymą
1 4 1 ; apie esėjus 231
239
Filtrai, meilės 7 6 — 7 7
F r a k a s t o r a s D ž i r o l a m a s ir sifilio
kilme 1 6 8 — 1 7 0 , 173
F r a n č e s k o II, Venecijos d o ž a s , ir
skaistybės diržas 2 4 — 2 5
Freizeris D ž e i m s a s : a p i e lytinės
b r a n d o s ritualus 54; apie m e n ­
struacijas 62; apie antipatiją uoš­
vei 112
Frėja (deive) 30
Fryzai ir kastracija 151
Froidas Z i g m u n d a s : apie uošvę
112; apie a p i p j a u s t y m ą 143; ir
kastracijos k o m p l e k s a s 154; apie
s a d i z m ą 2 1 4 ; apie m a z o c h i z m ą
219
F u t e n a s , šv., ir falo g a r b i n i m a s 135
G a k t o s plaukai 51
„ G a m t o s istorija" (Plinijus): apie
a m a l ą 11; a p i e m e n s t r u a c i j ų po­
veikį 62; apie m e i l e s stimuliato­
rius 7 6 — 7 7
G a n g o upė ir m a s t u r b a c i j a 65
Ganimedas 203
G ė d a : ir n u o g u m a s 37, 39; j a u s m a s
4 0 — 4 1 ; ir nepadorus demons­
travimas 2 2 6 — 2 2 8
G e g u ž ė s m e d i s , šokis aplink jį ir
falo g a r b i n i m a s 136
G e g u ž ė s m ė n u o ir v e d y b o s 29
G ė l ė s ir m e r g a i t ė su j o m i s 18
G e m a l a s ir dvasia 90
G e n e t i k a ir k r a u j o m a i š a 224
G e n i t a l i j o s : ir lošėjo s ė k m e 28,
plaukų simbolis 50; ir „sekso
maišelis" 4 5 — 1 6 ; ir priesaika
147—148
G e r m a n a i 85
G e r s o n a s A . apie m e n s t r u a c i j ų
priežastis 61
G i b o n s a s H e n r i s , apie b u č i n į 10
„Giesmių giesmė": apie pavydą
110; meilės p o e m a 1 8 9 — 1 9 1 ; jos
aiškinimas 190—191
G i l g a m e š a s ir v e n e r i n ė s ligos 167
G i m d a : j o s v ė ž v s ir a p i p j a u s t y m a s
142; ir m e i l ė 179; ir isterija 180
240
G i m d y m a s : s k a i s t u s 2 5 — 2 6 ; i r pri­
buvėjos 7 9 — 8 1
G i m d y m o kėdė 81
G i m d y m ų r e g u l i a v i m a s : i r skais­
tybė 2 1 ; ir a b o r t a s 86; p r i e ž a s t y s
91; jo seniausi nurodvmai 9 1 ; ir
prietarai 92 — 9 3 ; s e n i a u s i a s rit­
m o m e t o d a s 9 3 ; i r subincizija 9 3 ;
ir p r e z e r v a t y v a s 9 4 — 9 6 ; šiuolai­
k i n ė kova d ė l j o 9 7 — 9 9 ; j o pava­
d i n i m a s 9 9 ; ir p o l i a n d r i j a 109;
taip pat f r K o n t r a c e p c i j a
Giminė, g r a m a t i n ė , jos kilmė
183—185
„ G i m i n ė s s a n t u o k a " 103
G i m n a z i j a ( e t i m o l o g i j a ) ir n u o g u ­
mas 226, 227
Gimtoji n u o d ė m ė , doktrina 2 6
G i n k l a i ir genitalijos 45
G y v a t ė ir m e n s t r u a c i j o s 61
Gvvatė — vaisingumo simbolis
"132
G y v ū n a i : ir u o s t y m a s 8; ir suka-
b i n i m a s 13; ir n e k a l t y b ė s p l ė v ė
16; k e n g ū r a i r subincizija 5 5 ; j ų
r i t u a l i n ė s s k e r d y n ė s 60; bež­
d ž i o n ė ir pirmoji p r i b u v ė j a 7 9 ;
ir c e z a r i o pjūvis 8 3 ; ir b a m b a ­
gyslė 8 5 ; ir p r e z e r v a t y v o išradi­
m a s 9 5 ; v ė ž l y s i r m o t e r i s 105;
kambarinis šuniukas 128—129;
kastracija 1 5 1 ; ir b e n k a r t a s 183;
ir h o m o s e k s u a l i z m a s 2 0 1 ; ir vo-
jerizmas 220
G l a d i a t o r i ų šou ir s a d i z m a s 2 1 2
G l i u k a s K r i š t o l a s Y i l i b a l d a s ir
kastratai 1 5 4
G n o s t i c i z m a s 231
Gobtuvas 96
G o d i v a , ledi 2 1 9 — 2 2 0
G o d v i n a s Viljamas 9 7
Goldbergas B. Z. 203
G o n o r ė j a : ir p r e z e r v a t y v a s 9 4 ; ir
sifilis 167; e t i m o l o g i j a 168
G o t a i , v a k a r ų , ir a b o r t a s 89
Grafitai: 1 8 6 — 1 8 9 ; e t i m o l o g i j a 186,
1 8 8 ; religiniai 186; paskirtis 187,
188, 1 8 9 ; v i e š n a m i u o s e 187, 188;
ir v a i s i n g u m o kultas 187, 189; ir
KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
p r i m i t y v i o s g e n t y s 188; tikro
s e k s o p a k a i t a l a s 189
Graikija ( s e n o v ė s ) : ir s k a i s t y b ė s
t i k r i n i m a s 20; ir g ė d o s j a u s m a s
4 1 ; ir l i e m e n ė l e s evoliucija 42; ir
naktiniai d r a b u ž i a i 46; ir andro-
giniška ž m o g a u s p r i g i m t i s 47; ir
g a k t o s p l a u k a i 5 1 ; ir m e i l ė s gė­
r i m a i 76; ir p r i b u v ė j o s 8 1 ; ir pa­
saulio b a m b a 84; ir a b o r t a s 87;
ir p r e z e r v a t y v o k i l m ė 9 5 ; ir m o ­
ters s t a t u s a s 105; ir s k y r v b o s
114, ir p e n i o magija 137; ir api­
pjaustymas 140; ir kastracija
1 5 0 ; ir e u n u c h a i 152; ir prosti­
t u t ė s 1 5 7 ; ir v i e š n a m i s 162; ir
l e g e n d a a p i e S i p i l ą ; ir h o m o ­
s e k s u a l i z m a s 203, 2 0 4 — 2 0 5 ; ir
l e s b i a n i z m a s 2 0 9 ; ir n u o g u m a s
226—227
G r a i k ų kalba: n e k a l t y b e s plėvė 15;
netikslus „mergelės" vertimas
2 5 ; „ f i l t r a s " 76; p r e z e r v a t y v a s
9 6 ; p o l i g a m i j a 100; poliginija
100, poliandrija 109; e u n u c h a s
152; gonorėja 168; D i e v o v a r d a s
176, g i m d a 1 7 9 ; orchidėja 180,
grafitai 188; pornografija 1 9 1 ;
skopofilija 219; gimnazija 2 2 6
Gramatika ir gimine 1 8 3 — 1 8 5
G r ą ž i a g a l v ė ir m e i l ė s g ė r i m a s 77
G r y b a s — falo s i m b o l i s 132
G n g s o n a s Džefris 187
Gudjeras Čarlzas ir prezervaty­
vas 96
Hagara: ir moterų apipjaustymas
5 8 ; ir s u g u l o v ė 104
H a i m s a s N o r m a n a s E. ir g i m d y m ų
reguliavimas 93
H a m u r a p i o Įstatymas, a p i e sugu­
loves 1 0 4 ; a p i e s k y r y b a s 116;
a p i e s v e t i m a v i m ą 124; a p i e neiš­
t i k i m y b ė s į r o d v m u s 126; apie
kraujomaišą 223
Haremai 105—106
H e b r a j ų kalba: š o n k a u l i s 2; skais­
tybės d i r ž a s 2 3 ; m e r g e l ė 25;
KinU/klc
n u o t a k a 3 1 ; figos l a p o prijuostė
37; m a n d r a g o r a 74; apipjausty­
m a s 139; j a u n a v e d y s 1 3 9 ; api-
pjaustytojas 145; e u n u c h a s 152;
prostitutė 156; g o n o r ė j a 168;
D i e v o v a r d a s 176; g i m d a 179; ly­
tiniai s a n t y k i a i 199; A d o m a s
199; I z a o k a s 199
Hebridai ir s u r i š i m a s 14
H e d o n i z m a s ir a p i p j a u s t y m a s 141
H e k t o r a s 25
Helenizmas ir nuogumas 2 2 6 — 2 2 7
Helis, jo s ū n ū s šventikai ir prosti­
tucija 156
Hemorojus 205
H e n k o k a s T o m a s i r prezervaty­
vas 96
H e n r i k a s II, karalius, ir v i e š n a m i ų
l e g a l i z a v i m a s 166
H e n r i k a s V I I I , karalius, ir Anglijos
v i e š n a m i ų u ž d a r y m a s 166
Hera ( d e i v ė ) : j o s p a v y d a s 77; ir
Dzeusas 223
H e r e r o s m u z i e j u s , ir L i m a 196
H e r m a f r o d i t a i : k i l m ė 2, 2 0 5 ; eti­
mologija 4 8 ; pirmieji dievai 2 0 3
Hermafroditas 48
H e r m i s : ir H e r m a f r o d i t a s 4 8 ; ir ce­
z a r i o pjūvis 82
Herodotas: apie apipjaustymą 142;
a p i e p e n i o trofėjus 149; a p i e
prostituciją 157; a p i e h o m o s e k ­
sualizmą 202
Hetitai ir k r a u j o m a i š a 2 2 3
Hieroglifai ir p e n i s 138
H i g i e n a ir a p i p j a u s t y m a s 142
Hilelis ( r a b i n a s ) a p i e s k y r y b a s 117
H i m a l a j a i ir poliandrija 109
H i p o k r a t a s ir v e n e r i n ė s ligos 167
H i s t e r e k t o m i j a 180
H o m e r a s : ir s k a i s t y b ė s diržas 2 3 ;
apie k r a u j o m a i š ą 2 2 3
Homoseksualizmas: 1 9 8 — 2 0 6 ; ir
t r a n s v e s t i z m a s 4 7 ; R o m o s vieš­
n a m i u o s e 163; 166; etimologija
198; ir Biblija 1 9 8 — 2 0 1 ; ir pasi­
bjaurėjimas juo 2 0 0 — 2 0 1 ; Dovy­
das ir Jonatanas 2 0 1 ; gyvūnų
201; pirmykštėje visuomenėje
241
2 0 2 ; ir civilizacija 2 0 2 — 2 0 3 ; ir
J ė z u s 2 0 3 ; p i r m y k š t ė j e religijo­
je 2 0 3 — 2 0 4 ; ir j u d ė j ų bei krikš­
č i o n i ų p o ž i ū r i s 2 0 4 ; ir p s i c h o ­
logija aj">ie tai 2 0 4 ; ir g r a i k a i
2 0 4 — 2 0 5 ; ir P l a t o n a s 2 0 5 ; ir
krikščionybė 205; kilme 2 0 5 —
206; m o t e r ų žv. L e s b i a n i z m a s
H o r a c i j u s ir h o m o s e k s u a l i z m a s
205
H o t e n t o t a i ir d v y n u k a i 152
H u p o s i n d ė n a i ir b a m b a g y s l ė 85
I e v a : jos s u k ū r i m a s 2; jos b a u s m ė
6 1 ; ir b a m b a 84
Įgaliojimas ir defloracija 17
į k a n d i m a s iš m e i l ė s 2 1 8
Iliada a p i e kraują 60
Iliustracija, c e z a r i o pjūvio 83
Indai: ir c e z a r i o pjūvis 82; ir sky­
rybos 116; Š y v a ir v e n e r i n ė s li­
g o s 167; ir k r a u j o m a i š a 2 2 3
Indija: ir figa 3 8 ; ir m a s t u r b a c i j a
6 5 ; ir m e i l ė s kerai 77; ir a b o r t a s
89; ir falo g a r b i n i m a s 1 3 6 ; ir
e u n u c h a i 152
Infibuliacija 22
I n i c i a c i j o s ritualai: ir n e k a l t y b ė s
p l ė v ė 17; ir a p i p j a u s t y m a s 139;
t a i p p a t žr. L y t i n ė s b r a n d o s
ritualai
I n k a i : ir m e r g e l ė s 2 0 ; ir b a m b a ­
gyslė 8 5 ; ir k r a u j o m a i š a 223
Inksė, nimfa 77
Inkvizicija, šventoji 2 1 4
Instinktas ir k r a u j o m a i š a 224
Isacharas, J o k ū b o s ū n u s 7 4
I s l a m a s : ir m o t e r ų a p i p j a u s t y m a s
5 8 ; ir ritualinės s k e r d v n ė s 60; ir
p a s a u l i o b a m b a 84; i r g i m d y m ų
reguliavimas 9 3 — 9 4 ; ir haremas
1 0 5 — 1 0 6 ; ir s k y r y b o s 118; ir api­
p j a u s t y m a s 144; ir kastracija 151
Isterija (etimologija) 180
Išmatos 77; žr. E k s k r e m e n t a i
„Išpiešti u r v a i " ( G r i g s o n a s ) 187
I š r a d i m a s : s k a i s t y b ė s diržas 2 2 —
25; drabužiai 3 7 — 3 9 ; liemenėlė
4 1 — 4 4 ; prezervatyvas 9 4 — 9 6
242
Italija: ir s k a i s t y b e s diržas 24; ir
kastratai 153
Italų kalba: seralis 105; grafitai 18h
Izabele, k a r a l i e n e 173
Izaijas, pranašas: ir skaistus gim­
d y m a s 2 5 ; ir g a k t o s plaukai 51
I z a o k a s : ir b u č i n y s 8; ir priesaika
148; etimologija 199
Izidė ( d e i v ė ) : ir vyro penis 1 3 2 —
133; ir k r a u j o m a i š a 223; ir celi­
batas 2 2 9
Izraelitai: ir s k a i s t y b ė s diržas 23;
ir g ė d o s j a u s m a s 4 1 ; ir plaukai
5 0 — 5 1 ; ir nutrauktasis Utinis
aktas 6b; ir šventikų santuoka
69; ir m a n d r a g o r a 7 4 ; ir sugu­
lovės 104; ir s k y r y b o s 117; ir
p r i e v a r t a v i m a s 120; ir falo gar­
b i n i m a s 134; ir sekso kultas 156;
ir prostitucija 156, 161; ir „rau­
donųjų ž i b i n t ų " kvartalas 161
faclihi (kolona) 133
J a h v e 176
J a p o n a i : ir b u č i n y s 7; ir a m a l a s 11
J a u n a s i s : jo atsiskyrimas n u o jau­
nosios 3 0 — 3 1 ; ir „pirmosios
nakties t e i s ė " 7 0 — 7 1 , j o hebra­
jiškas p a v a d i n i m a s 139
J a u n a v e d ž i ų k a m b a r y s ir jo laimi­
nimas 3 5 — 3 6
Jaunoji: ir velnias 18; ir a t s k y r i m a s
nuo jaunojo (vestuvių dieną)
3 0 — 3 1 ; jos b u č i a v i m a s 33; jos
n e š i m a s per slenkstį 35, 119; jos
p i r k i m a s 68; jos kaina 68
J e r i c h a s ir „raudonųjų ž i b i n t ų "
kvartalas 161
Jeronimas: apie p u p ų valgymą
181; ir d v a s i n i n k ų c e l i b a t a s 232
J ė z u s : jo g i m i m a s 26; ir tonzūra 51;
ir s k y r y b o s 118; jo apipjausty­
m a s 144; ir h o m o s e k s u a l i z m a s
203; ir celibatas 232
J i d i š ir p e r u k a s 51
J o a n a , N e a p o l i o k a r a l i e n e , ir vieš­
n a m i s 165
J o b a s , jo liga 167
K A I P PRASIDĖTO S K K S A S
J o k ū b a s , I z a o k o s ū n u s : ir b u č i n y s
8; ir dvi jo ž m o n o s 74; ir poli-
ginija 1 0 1 ; jo s u g u l o v ė s 104; ir
m o r m o n a i 107; jo dukters išprie­
v a r t a v i m a s 120; ir kraitis 146; ir
priesaika 148
J o n a s iš G i š a l o s ir transvestiz-
mas 49
J o r k o m i š i o l a s apie vestuvini bu­
činį 33
J u d a i z m a s : ir m o t e r s vertė 2; ir
s e k s o į s a k y m a s 4; ir g ė d o s jaus­
m a s 41; ir flicitcl 5 0 — 5 1 ; Bar
M i c v a 57; ir ritualinės s k e r d y n ė s
60; ir m ė s o s r u o š i m a s 60; ir
kraujuojanti m o t e r i s 62; a p i e
- m a s t u r b a c i j ą 6 6 — 6 7 ; apie vedy­
bų tikslą 69; ir A t p i r k i m o diena
1
69; ir c e l i b a t a s b '; ir p a s a u l i o
b a m b a 84; ir g i m d y m ų regulia­
v i m a s 9 3 — 9 4 ; ir skyrybos 117; ir
falo g a r b i n i m a s 135; ir apipjaus­
t y m a s 1 4 0 — 1 4 1 , 144; ir kastra­
cija 1 5 1 ; ir D i e v o v a r d a s 176
J u d ė j ų ir k r i k š č i o n i ų požiūris: apie
m a s t u r b a c i j ą 67; apie h o m o s e k ­
sualizmą 204
]uux torąuilln 77
J u o k a i : š i u r k š t ū s , per v e s t u v e s
34—35
J u o z a p a s , J o k ū b o s ū n u s , ir jo prie­
saika 148
J u o z a p a s Flavijus ( i s t o r i k a s ) : ir
m a s k a v i m a s i s kare 49; ir esejai
231
J u p i t e r i s (dievas) ir a m a l a s 11
/ i / s pyinuic noctis 70
Justinianas, imperatorius, apie
s v e t i m a v i m ą 125
J u v e l y r i n i a i p a p u o š a l a i : kriaukle­
lės 4 0 ; a m u l e t a i 4 0 ; m e i l ė s sti­
muliatoriai 76; nefritas ir pavy­
d a s 111; ir penis 137; s p e n e l i a m s
228
J u v e n a l i s : apie u o š v ę 111; ir sky­
r y b o s 118; ir v i e š n a m i s 164
K a h ū n a s , E g i p t a s 91
„Kaino palikimas" (Zacheris-Ma-
z o c h a s ) 215
Rodykle
Kalba: k i l m ė 178; g r a m a t i n ė gimi­
nė 1 8 3 — 1 8 5 ; taip pat ir E t i m o ­
logija, Posakiai
K a l ė d o s ir b u č i a v i m a s i s 11
Kaligula, i m p e r a t o r i u s , jo sadiz­
mas 213
Kambariniai šuniukai 128—129
K a n a a n i e č i a i : ir falo g a r b i n i m a s
133; ir s u s i g i m i n i a v i m a s p e r
s a n t u o k ą 148; ir prostitucija 156;
ir v o j e r i z m a s 220
K a n č i a ir m a z o c h i z m a s 2 1 7
K a n i b a l i z m a s : ir g e m a l a s 86; ir si­
filio a t s i r a d i m a s 171
K a p i n ė s : ir s k a i s t y b e s diržas 25; ir
kriauklės j o s e 4 0 ; ir m e i l ė s ma­
gija 76; ir falo s i m b o l i s 136; Kel­
ne ir vienuolika t ū k s t a n č i ų mer­
gelių 27
Karai: ir s u s i l a i k y m a s 2 1 ; ir trans-
v e s t i z m a s 49; ir m e n s t r u a c i j o s
62; ir poliginija 101; ir prievar­
t a v i m a s 1 2 0 ; ir a p i p j a u s t y m a s
1 4 1 ; ir a p y v a r p ė s 146; ir kastra­
cija 149; ir p r o s t i t u t ė s 161; ir
sifilio a t s i r a d i m a s 171; ir sifilio
p a p l i t i m a s 173; ir g r a m a t i n ė
g i m i n e 1 8 4 — 1 8 5 , ir celibatas 2 3 0
Karibų b a s e i n a s ir p r i b u v ė j o s 80
K a r o l i s II, karalius, ir prezervaty­
vas 96
Karolis VII, Prancūzijos karalius,
ir k a r a s prieš N e a p o l į 173
K a r p e n t e r i s E d v a r d a s ir jo tei­
giniai apie h o m o s e k s u a l i z m ą
202—203
K a r š t o s k r y ž m i n ė s b a n d e l ė s ir falo
garbinimas 135
Kastelijas S e b a s t i a n a s 191
Kastracija: 1 4 8 — 1 5 4 ; ir svetimavi­
m a s 124; ž o d ž i o etimologija 148;
graikų m i t o l o g i j o j e 1 4 8 — 1 4 9 ;
k i l m ė ir p r i e ž a s t y s 1 4 9 — 1 5 0 ; ir
karai 149; ir v a i s i n g u m o a p e i g o s
150; ir asketizmas 1 5 0 — 1 5 1 ;
ir b a u d ž i a m i e j i k o d e k s a i 1 5 1 ; ir
eunuchai 1 5 2 — 1 5 3 ; ir bažnyčia
153; i r b a l s o t e m b r a s 133; O r i -
g e n o 232
243
Kastracija, gyvulių 151
Kastracijos k o m p l e k s a s 154
Kastratai 1 5 2 — ] ? s
Kato: a p i e s v e t i m a v i m ą 122; apie
v i e š n a m i u s 165
K a z a n o v a D ž o v a n i s D ž a k o m a s ir
čiulpimas 9
Kecalkoatlis — sparnuotas penis
135
K e i k i m a s i s 178—17 >
l
K e i k s m a ž o d ž i a i ir jų kilmė 1 7 6 —
177
K e l n a s ir v i e n u o l i k a t ū k s t a n č i ų
m e r g e l i ų 27
„Kelnių Biblija" 37
„Kelnių maišelis" 45
K e n g ū r a ir subincizija 55
Kerai: ir p e n i s 5, 39, 137; figa 38; ir
drabužis 39; meiles 7 3 — 7 8
K i b e l ė ( d e i v e ) : jos g a r b i n i m a s , ir
kastracija 150; ir h o m o s e k s u a l i z ­
mas 2 0 3 ; ir m a z o c h i z m a s 217
K i l m ė : m o t e r i s 1—3; b u č i n y s 7 —
10; ž i o v a v i m a s ir b u r n o s dengi­
m a s 10, 4 0 — 4 1 ; g y d a n t i s buči­
nys 10; b u č i a v i m a s i s po amalu
11; x — b u č i n i o simbolis 12; su­
rišimas 1 3 — 1 4 ; h i m n a s 16; mer­
gaitė su g ė l ė m i s 18; jaunoji 18;
poltergeistas 18, balta n u o t a k o s
s u k n e l ė 22; skaistybės d i r ž a s 24;
Virdžinijos salų p a v a d i n i m a s 27;
prietarai 28 - 3 6 ; s ė k m ė s prisi­
lietimas 28; d r u s k o s i š p v l i m a s
2 9 ; t i n k a m o s d i e n o s pasirinki­
mas 2 L ' — 3 0 ; p e n k t a d i e n i o prie­
taras 30; j a u n ų j ų a t s k y r i m o tabu
3 0 — 3 1 ; butonjerė 3 1 ; r a u d o n a s
k i l i m a s 3 2 — 3 3 ; j a u n o s i o s bučia­
v i m a s 3 3 ; s k a r d i n ė s d ė ž u t ė s ir
vestuvinis a u t o m o b i l i s 34; baž­
n y č i o s varpai 34; laivų varpai
3 4 ; d z i n g s ė j i m a s stiklais 34;
vestuvines d a i n o s 34; n u o t a k o s
n e š i m a s per slenkstį 35, 119;
pirštų k r y ž i a v i m a s 36; b e l d i m a s
į m e d į 3 6 ; „ K e l n i ų Biblija" 37;
kriaukleles k a p u o s e 40; kriau-
244
kielių p a p u o š a l a i 4 0 ; l i e m e n ė l ė
4 2 — 1 3 ; perukai 5 1 ; slieitel 5 1 ;
p l a u k ų sruoga 52; Bar M i c v a ir
S u t v i r t i n i m a s 57; r i t u a l i n ė s sker­
d y n ė s 6 0 ; m o t e r ų nepilnavertiš­
k u m a s 6 3 — 6 5 ; Tobijo n a k t y s
7 1 — 7 3 ; m e d a u s m ė n u o 76;
k u v a d a 8 0 ; c e z a r i o pjūvis 8 2 —
8 3 ; p r e z e r v a t y v a s 9 4 — 9 6 ; žalia­
akis m o n s t r a s 1 1 0 — 1 1 1 ; k a m b a ­
rinis š u n i u k a s 1 2 8 — 1 2 9 ; s t a t u l o s
132; „ r a u d o n ų j ų ž i b i n t ų " kvar­
talas 1 6 1 ; sifilis 1 6 9 — 1 7 3 ; keiks­
mažodžiai 178—179; „pupų
p i l n a s " 180; g r a m a t i n ė gimi­
nė 183—185; homoseksualizmas
2 0 5 — 2 0 6 ; „smalsuolis T o m a s "
219—220
K i n a s ir v o Į e r i z m a s 222
Kinai; ir d i e v i š k a s tėvas 2 5 ; ir lie­
menėlė 44; ir bambagyslė 85;
ir g i m d y m ų r e g u l i a v i m a s 92; ir
p r e z e r v a t y v a s 9 4 ; ir s k y r y b o s
115; ir s v e t i m a v i m a s 1 2 4 ; ir
e u n u c h a i 152; i r p o r n o g r a f i n i s
m e n a s 192; i r n e p a d o r i p u o d i ­
n i n k y s t e 195, 1 9 7
Kipras, jo š v e n t y k l a ir prostitucija
157
Kiras, i m p e r a t o r i u s , ir e u n u c h a i
152
Kirkė ir m a n d r a g o r a 73
Klastotė 44
Klaudijus, i m p e r a t o r i u s 1 6 4
K l e m e n s a s XIV, p o p i e ž i u s , ir dai­
n i n i n k ų kastratų d r a u d i m a s 154
K l e o p a t r a , jos k i l m ė 2 2 4
Klimatas ir drabužiai 3 8 — 3 9
Klitoris: ir s e k s u a l i n i s j a u t r u m a s
5 8 ; ir m o t e r ų a p i p j a u s t y m a s 58
Kojos ir nepadorus demonstravi­
mas 2 2 8
K o l u m b a s Kristupas: ir v i e n u o l i k a
t ū k s t a n č i ų m e r g e l i ų 27; ir sifilio
p a p l i t i m a s 172
K o n g r e s a s , JAV, ir p o l i g a m i j a 108
K o n k a n a s , Indija, ir t r a n s v e s t i z -
mas 49
K o n s t a n t i n o p o l i s ir h a r e m a s 105
KAM' P R A S I D Ė J O S E K S A S
Kontracepcija: 9 0 — 9 9 ; jos priežas­
tys 9 1 ; j o s m e t o d a i 9 1 — 9 3 ; i r
požiūris į ją 9 3 — 9 4 ; ir prezer­
vatyvas 9 4 — 9 6 ; kova 9 7 — 9 9
K o r a n a s : ir poliginija 1 0 1 ; ir hare­
m a s 102; ir a p i p j a u s t y m a s 144
K o r i n t a s ir v i e š n a m i s 162
K o r o n i d ė ir m i t a s apie ją 82
K o s m o s a s ir sifilis 171
K o s o sala ir k e i t i m a s i s d r a b u ž i a i s
48
K o v e n t r i s , .Anglija, ir v o j e r i z m a s
220
Kraitis: ir n u o t a k o s kaina 68; iš
a p y v a r p i ų 146; iš genitalijų 149
Kraujas: ir n e k a l t y b ė s plėvė 16; ir
s k a i s t y b ė s į r o d y m a s 2 1 ; j o gėri­
m a s iniciacijos metu 5 5 ; m e n s ­
truacijų 5 6 — 5 7 , 59; j o m a g i š k a
galia 5 9 — 6 0 ; ir „ p i r m o s i o s nak­
ties t e i s ė " 7 0 ; ir Tobijo n a k t y s
7 1 — 7 3 ; apipjaustymo 144
K r a u j o m a i š a : 2 2 3 — 2 2 6 ; Biblijoje
113, 2 2 4 ; ir n u s i k a l t i m a s 2 2 3 ; se­
n o v ė s m i t u o s e ir p i r m y k š t ė s e vi­
suomenėse 2 2 3 — 2 2 4 ; ir jos
draudimo priežastis 2 2 5 — 2 2 6
Kreta ( s e n o v ė s ) ir v a i s i n g u m o dei­
ve 4 2
K r i a u k l e l e : ir m o t e r s lyties organai
39; i r v a i s i n g u m a s 3 9 — 4 0
Krikščionybe: ir bučiavimasis po
a m a l u 11; apie s k a i s t y b ę 22; a p i e
skaisti] g i m d y m ą 2 5 — 2 6 ; a p i e
nekaltąjį p r a s i d ė j i m ą 2 6 ; ir ne­
s ė k m i n g a s p e n k t a d i e n i s 30; ir
„ k ū n o " p a s m e r k i m a s ; i r plaukai
50, 5 1 ; ir S u t v i r t i n i m a s 57; a p i e
m a s t u r b a c i j ą 6 6 ; ir c e l i b a t a s 69;
ir Tobijo n a k t y s 7 3 ; apie abortą
88; ir siimdvmu r e g u l i a v i m a s 9 3 ,
ir skvrvbos 1 1 7 — 1 1 8 ; apie falo
g a r b i n i m ą 135; ir a p i p j a u s t y m a s
144; ir kastracija 1 5 0 — 1 5 1 ; ir
pederastai 182; a p i e h o m o s e k ­
sualizmą 204; ir mazochizmas
2 1 7 — 2 1 8 ; i r celibatas 2 3 0 — 2 3 3
Kristina iš S e n t Trudo, šv. 218
Koili/klc
Kryžiuočiai ir skaistybės d i r ž a s 24
Krvžius — v a i s i n g u m o s i m b o ­
lis 132
K r o n o mitas I \^
Krosbis Alfredas V., j a u n e s n y s i s , ir
sifilis 171
Krūtys: ir jų d e m o n s t r a v i m a s 4 2 ,
4 3 , 44; u o š v ė s 112; ir s p e n e ­
liai 2 2 8
K s e n o f o n t a s : apie e u n u c h u s 152:
apie prostituciją 157
Kurijus, R o m o s s e n a t o r i u s 2 0 5
K u r k a s , Peru, ir S a u l e s m e r g e l e s
19
Kurtizanių dialogai (Lukianas)
110—lll'
Kuvada 8 0 — 8 1
Kvepalai ir m e i l ė 8
„ K v e p i a n t i s s o d a s " 7<>
L a b a n a s , Lijos ir R a c h e l ė s tėvas, ir
kraičio r e i k a l a v i m a s 146
Laiškas r o m i e č i a m s : ir apipjausty­
m a s 144; ir h o m o s e k s u a l i z m a s
205; apie lesbianizmą 209; ir ma­
zochizmas 217
L a r o š f u k o Fransua (de) apie pavy­
dą 110
L a s k o 187
L a t e r a n o taryba, Pirmoji, ir k u n i g ų
vedybos 2 3 2 — 2 3 3
„Ledi Caterli m e i l u ž i s " ( L o r e n s a s )
178
Legenda apie: moters sukūrimą
1—3; p o p i e ž i a u s kojos piršto
b u č i a v i m ą 12; h i m e n ė j ų atsira­
d i m ą 16; s k a i s t y b e s diržo k i l m ę
2 3 — 2 4 ; vienuolika tūkstančių
m e r g e l i ų 27; l i e m e n ė l ė s išradi­
m ą 44; S a b o s k a r a l i e n ę 5 1 ; S a r o s
a p i p j a u s t y m ą 5 8 ; Tobijo n a k t i s
7 1 — 7 3 ; g r ą ž i a g a l v ę 77; c e z a r i o
pjūvį 82; S a b o s m o t e r ų išprie­
vartavimą 119; Lukrecijos išprie­
vartavimą 120; A b r a o m o svetin­
g u m ą 129; falo s u d i e v i n i m ą
1 3 2 — 1 3 3 ; sifilį 1 6 9 — 1 7 0 ; smal­
suolį Toma. 2 1 9 — 2 2 0
Leofrikas, K o v e n t r i o lordas 2 2 0
245
Lesbianizmas: 2 0 6 — 2 1 0 ; etimolo­
gija 2 0 6 ; s e n o v ė s Graikijoje
2 0 6 — 2 1 0 ; ir Sapfo 2 0 6 — 2 0 8 ; ir
hebrajų Biblija 2 0 9 ; ir Naujasis
T e s t a m e n t a s 2 0 9 ; kilme 2 0 9 —
2 1 0 ; ir P l a t o n a s 2 0 9
L e s b o sala 2 0 6
„Lex C a e s a r e a " 82
Liberalijos, š v e n t ė s 134
L i b e r a s (dievas) ir falo g a r b i n i m a s
134
„Li C h i n " ir p r i e ž a s t y s s k y r y b o m s
115
L i e m e n ė l e : 4 1 — 1 4 , jos p r a n c ū z i š ­
kas p a v a d i n i m a s 4 1 — 4 2 ; jos
pirmtakai 4 2 — 4 3 ; jos išradimas
4 3 ; ir kinai 44
Lija, J o k ū b o ž m o n a : ir m a n d r a g o ­
ra 74; ir poliginija 101, 102; krai­
tis už ją 146
Likiskas 2 0 5
L i m a , P e r u : ir s k a i s t y b ė s diržas 2 3 ;
ir nepadorus menas 1 9 5 — 1 9 6
Liudijimai 148
Lytinė b r a n d a : ir n e k a l t y b ė s plėvė
17; ir l y t i n ė energija 18; ir pol-
tergeistas 18; ir nuotaka 31
Lytinės b r a n d o s ritualai: 5 3 — 5 6 : ir
v y r ų a p i p j a u s t y m a s 54; ir Su­
t v i r t i n i m a s 57; ir m o t e r ų api­
pjaustymas 5 7 — 5 9 ; ir menstrua­
cijos 6 0 — 6 1 ; ir masturbacija 66
Lytiniai n u s i k a l t i m a i 1 1 9 — 1 2 1
Lytiniai o r g a n a i ir n e š v a n k ū s jų
p a v a d i n i m a i 1 7 5 — 1 7 6 ; taip pat
ir. P e n i s ir Falas
Lvtiniai santykiai: i r n ė š t u m a s 5 —
(•>; uiialiniai 2 4 , 195, 2 0 5 ; ir api­
p j a u s t y m a s 5 8 ; su kraujuojan­
č i o m i s m o t e r i m i s 62; jų pavojai
7 1 — 7 2 ; ir šventoji prostitucija
1 5 5 — 1 5 9 ; ir jų p a v a d i n i m a i 177
L o m b r o z a s C e z a r e ir b u č i n y s 9
Lorensas D. H. 177
L o š i m a s ir genitalijos 28
L o t a s ir sodomija 1 9 8 — 2 0 0
L o t y n ų kalba: seksas 1; infibulia-
ciįa 2 2 ; v i e n u o l i k a t ū k s t a n č i ų
246
mergelių 27; tonzūra 5 1 ; m e n s ­
truacijos 59; masturbacija 65;
„pirmosios nakties teisė" 70; ku-
vada 80; prezervatyvas 96; kas­
tracija 148; prostitutė 159; kopu-
liacija 175; vulva 175; Dievo var­
das 176; penis 176; celibatas 2 2 9
Lova; ir surišimas 1 3 — 1 4 ; ir vestu­
vinis l a i m i n i m a s 36; ir drabužiai
46—47
L u k i a n a s (satyrikas) ir p a v y d a s
110—111
Lukrecija ir jos išprievartavimas
120
L ū p o s ir bučinys 9
M a c u Pikčas, Peru, ir S a u l ė s mer­
geles 19
Mada ir n u o g u m a s 2 2 7 — 2 2 8
Magija: ir s a n t y k i a v i m a s 5 — 6 ; ir
d e r l i n g u m a s 6; b u č i a v i m o s i 10;
ir j a u n a v e d ž i ų pora 30; i r b u t o n -
jerė 3 1 ; ir vestuvių ceremonijos
u ž b a i g i m a s 3 5 — 3 6 ; ir figa 3 8 ; ir
drabužiai 3 8 — 3 9 ; i r plaukai
5 0 — 5 1 ; ir mandragora 7 3 — 7 5 ;
meilei įtvirtinti 75; ir g i m d y m ų
reguliavimas 9 2 — 9 3 ; ir svetima­
v i m a s 123; ir penis 1 3 6 — 1 3 7 ; ir
sėkla 147; n e š v a n k y b ė s 187; celi­
bato 230
M a g n e t i t a i 75
M a h o m e t a s : ir veidų d a n g s t y m a s
105; ir kastracija 151
Vlaimonidas Mozė: ir transvestiz-
m a s 48; apie apipjaustymą 141;
apie l e s b i a n i z m ą 209
M a i s t a s : ir pastojimas 5; ir b u č i n i o
kilmė 9; ir valgymas atsiskyrus
4 1 ; ir penis iš tešlos 136
Majai: ir b a m b a g y s l ė 8 5 ; ir u o š v ė
112; ir skyrybos 114
M a k l e n a n a s D. apie prievartą 119
M a l a b a r a s ir poliandrija 109
Malachijas (pranašas) apie skyry­
b a s 117
Malajai: ir jaunoji 30; ir m o t e r ų
a p i p j a u s t y m a s 58; ir skvrvbos
116
K A I P P R A S I D Ė J O SHKSAS
M a l i n o v s k i s Bronislavas 115
M a l o n u m a s : ir seksas 4 — 5 ; ir lyti­
nis aktas 5
Maltizmas L>7
M a l t u s T o m a s R. 9 7 — 9 8
M a n d r a g o r a — meilės stimuliato-
re 7 3 — 7 5
M a n i c h e i z m a s ir „ k ū n i š k u m o "
b a i m ė 231
„ M a n o kova dėl g i m d y m ų regu­
l i a v i m o " (Sanger) 9 8 — 9 9
M a r d u k a s (dievas) ir prostitucija
162
Marija, Jėzaus motina: ir skaistus
g i m d y m a s 25; ir nekaltasis pra-
- sidėjimas 26
Marija M a g d a l e n a , jos plaukai 50
M a r k i z o salos, ir masturbacija 66;
ir skvrvbos 114; ir grafitai 188,
ir h o m o s e k s u a l i z m a s 202
M a r s a s (planeta) 171
M a s a č i ū s e t s a s ir surišimas 14
Masturbacija: 6 5 — 6 7 ; ir transves-
tizmas 47; ir p a g o n i š k o s apeigos
65; pirmykštėje v i s u o m e n ė j e 66;
judėjų ir krikščionių požiūris 66;
ir Biblijos s m e r k i m a s 66; ir gim­
d y m ų reguliavimas 96; ir sėklos
naudojimas 147
M a z o c h i z m a s : 2 1 4 — 2 1 9 ; ir sadiz­
mas 214; p a v a d i n i m a s 2 1 5 ; ir
Z a c h e r i s - M a z o c h a s 2 1 5 — 2 1 7 ; ir
jo pasireiškimas 2 1 7 — 2 1 8 ; ir šv.
Paulius apie jį 217; jo kilmė 219
M e d Margaret apie kraujomaiša
225
Medaus mėnuo 76
„ M e d i c i n i n ė kontracepcijos isto­
rija" (Haimsas) 93
M e d i n i s lfaluko falas 137
Medis: v a i s i n g u m o simbolis 38; ir
falo g a r b i n i m a s 132
M e d u s — meilės stimuliatorius 76
M e d ž i o k l ė : ir s u s i l a i k y m a s 2 1 ; ir
menstruacijos 62
M e k a ir pasaulio b a m b a 84
Meilė: ir ilgesvs 1—2; ir kvapas 8,
ir č i u l p i m a s 9; jos kilmė 205
Rodyklė
Meilės filtrai 76
Meilės gėrimai: 76-—77; ir nefritas
111
Meilės kerai 75
Meilės mazgas ir butonjerė 31—32
„Meilė tarp moterų" (Volf) 210
Meksika: ir mergelių aukojimas
18; ir homoseksualizmas 202
Melanezija ir kraujomaiša 223
Menas: ir pirmojo žmogaus bamba
84; ir kastratai 153—154; ir
grafitai 187; pornografinis 187,
192; nepadorus, Peru 195; ir
vojerizmas 222
Menstruacijos: 59—63; ir subinci-
zija 55; ir antgamtiškumas 5 6 —
57; ir izoliacija 57; ir eufemizmai
59; ir kraujo reikšmė 60—61; jų
priežastys 61—62; jų pavojai
62—63; ir prietarai 63; ir vyrų
apipjaustymas 144; jų imitavi­
mas 202; ir celibatas 231
Mėnulis: ir pastojimas 5; ir mens­
truacijos 63
Mergelė: jos nekaltybės plėvė 1 5 —
16; ir defloracija prieš vedybas
16—17; jos vertė 18; ir skaistybės
idealas 18—20; jos aukojimas
18—20; ir venerinių ligų gydy­
mas 20; jos antgamtinė galia 21;
ir skaistybės diržas 22—25; ir
gimdymas 25—26; ir bitės 29;
ir aukšto rango šventikas 69; iš­
prievartauta 120—121
„Merginimasis" (Danbaras) 177
Mesalina, imperatorė, ir viešnamis
164
Mesopotamija ir masturbacija 65
„Metamorfozės" (Antononas Libe-
ralis) 95
Micholė, karaliaus Sauliaus duktė,
jos kraitis 146
Mikelandželas ir bamba 84
Milita (deivė) ir prostitucija 157
Miltonas Džonas apie figmedį 37
Minojas, Kretos karalius, ir pirma­
sis prezervatyvas 95
Mirties bausmė ir kraujo pralieji­
mas 60
247
Mirusieji ir siela 10
„Mirusiųjų knyga", egiptiečių 148
Mitai: lvties kilmė 1—3; tėvystė 5;
himenėjai 15—16; antgamtinis
skaistybės tikrinimas 20; Priapas
ir jo falas 38; Hermafroditas 48;
moterų apipjaustymas 58; pir­
mosios menstruacijos 61; man­
dragora 73; grąžiagalvė 77;
Inksė 77; pribuvėjų atsiradimas
79; bambos sukūrimas 83—84;
pasaulio bambos 84—85; pirma­
sis prezervatyvas 94—96; magiš­
kas penis 137; kastracija 148;
venerinės ligos 167; Niobės
transformacija 170; homosek­
sualizmas 203, 205—206; ir
kraujomaiša 223
Mitros kultas ir celibatas 229
Mocartas Volfgangas Amadėjus ir
kastratai 154
Močikos kultūra: ir falas 136; ir ne­
švankybės 195—196
Mohel (apipjaustytojas) 142, 145
Mokesčiai: viengungiams 69; pros­
titutėms 165
Molocho garbinimas ir masturba­
cija 65, 66
Monogamija 103
Montefjorė, šventasis Hju 203
Morajaus kalnas ir pasaulio bam­
ba 84
Mormonų bažnyčia ir poliginija
107—108
Moteris: jos sukūrimas 1—3; ir
transvestizmas 48; jos plaukai
50—51; ir lytinės brandos ritua­
lai 56—57; ir apipjaustymas
57—59; ir nuosavybė 64; ne­
pilnavertė lytis 63—65; ir hare­
mas 105—106; ir svetimavimas
122—125; ir vyrų apipjaustymas
144; ir atskira kalba 184; ir
lesbianizmas 206—210; jos ven­
gimas 230
„Moters padėtis pirmykštėje visuo­
menėje" (Evans-Pričardas) 194
„Mozė ir monoteizmas" (Froidas)
143
248
Mozė: ir moterų aukos 23; ir falo
garbinimas 133; „Giesmių gies­
mėje" 191
Musulmonai — ir. Islamas
Muziejus, Hereros 196
Naciai ir sadizmas 214
Nacionalinis antropologijos ir
archeologijos muziejus, Lima
196
Naktiniai marškiniai 46—47
Napoleonas I ir Sadas 211
Naujasis Testamentas: apie skaistų
gimdymą 25; apie santuoką 70;
ir poliginija 101; ir skyrybos 117;
apie svetimavimą 125; apie Jė­
zaus apipjaustymą 144; apie
kastraciją 150; apie homoseksua­
lizmą 205; apie lesbianizmą 209;
ir mazochizmas 217
Naujoji Gvinėja: ir susižadėjusi
mergina 30; ir skyrybos 116
Naujoji Kaledonija ir svetimavi­
mas 125
Naujoji Zelandija ir ungurys 136
Nazarietis ir plaukai 51
Neapolis ir sifilis 173
Negyvosios jūros raštai ir esėjai
231
Nekaltasis Marijos prasidėjimas
(doktrina) 26
Nekaltybės plėvė: 15—18; ir
nėštumas 5; jos pavadinimas 15;
gyvūnų 16; jos paskirtis 16; ir
kraujas 17; ir defloracijos ritua­
las 17; ir lytinė branda 57; ir
pirmosios nakties teisė 70
Nelabasis ir apipjaustymas 139
Nepadorus demonstravimas 2 2 6 —
228
Nesantaika, tautinė: ir prezervaty­
vo pavadinimas 96; ir sifilio
pavadinimas 173; ir „pederasti-
ja" 182; ir Sodoma 200
Nėštumas: ir lvtinis aktas 5—6; ne­
pageidaujamas 21; ir moters pa­
dėtis 64; ir kuvada 80
Nešvankybės: 186—197; vestuvėse
34—35; ir špyga 38; ir piktžo­
KAIP PRASIDĖJO SEKSAS
džiavimas 176; priežastys 178—
179, 193—194, 195—196; ir gra­
fitai 186—189; ir pornografija
191—197; ir pirmykštės gentys
193—194
Neteisėti ryšiai: 119—130; ir prie­
vartavimas 119—121; ir svetima­
vimas 122—129; ir žmonų mai­
nai 129—130
Neteisėtumas: ir vaisingumas 15;
ir benkartas 183
Neteisingos išvados: apie skaistų
gimdymą 25; apie rojaus obuolį
26; apie nekaltąjį prasidėjimą;
apie vienuolika tūkstančių mer­
gelių 27; apie klimatą ir drabu­
žius 38—39; apie menstruacijas
62, 63; masturbacijos poveikį 66;
apie mandragorą ir nevaisingu­
mą 74; apie biblinį požiūrį į
abortą 87; apie daktarą Kondo-
mą 96; apie Maltų ir gimdymų
reguliavimą 97; apie dvynukus
125, 152; apie apipjaustymą ir
iniciaciją 141; apie sifilio pri­
gimtį 170; apie Jehovą 176; apie
homoseksualizmą 200—201;
apie Dovydą ir Jonataną 201
Nevaisingumas: ir poliginija 101;
ir sugulovės 104; ir skyrybos
114; ir neištikimybė 123; ir falo
garbinimas 135
Nikėjos susirinkimas ir kastratai
153
Nikėjos susirinkimas ir kunigai
kastratai 153
Nilo upė ir masturbacija 65
Nojus ir nuogumas 221
Nosis ir trynimas ja 8
Nuferis Jakobas 83
Numa Pompijus, Romos valdovas,
ir cezario pjūvis 82
Nuodėmė, gimtoji, ir nekaltasis
prasidėjimas 26
Nuogumas: ir Biblija 37; lovoje
46—47; ir Renuaras 196; ir nepa­
dorus demonstravimas 226—227
Nuotaka — ir. Jaunoji
Rodyklė
Olandų reformuota bažnyčia ir
apartheidas 221
Olimpinės žaidynės (senosios)
ir prostitutės 157
Onanas: ir masturbacija 66, 93; ir
gimdymų reguliavimas 93
Onanizmas 67
Orchidėja (etimologija) 180
Orgazmas 6
Orgijos: ir amalas 11; ir transves-
tizmas 48; ir kraujo gėrimas 60;
ir kastracija 150; ir sadizmas
212; plakimasis 218
Origenas 232
Orknio salos ir grafitai 186
„Otelas" (Šekspyras) 111
Otomanų imperija ir haremas 105
Ovidijus ir Sipilas 170
Ozarko indėnės ir menstruacijos
62
Osiris (dievas): jo penis 133; ir
kraujomaiša 223
Paaiškinimas: skaistybės vertė 21;
antipatijos uošvei 113
Pagonybė: ir penktadienis 30; ir
transvestizmas 48; ir masturba­
cija 65; ir prostitucija 155—158;
ir sifilis 169—170; ir grafitai 186;
homoseksualizmas 203—204; ir
sadizmas 212; ir mazochizmas
217
Palaiminimas vestuvių naktį 36
Pamergės 18
Panas (dievas) ir skaistybės tikri­
nimas 20
Panašumo magija: sėja ir lytinis
aktas 6; ir žiemos saulėgrįža 11;
ir sėklos kaupimas 35; ir bam­
bagyslė 85; ir kontracepcija 91
Pantomima ir transvestizmas 50
„Papildomi ryšiai pirmykštėse
gentyse" (Karpenteris) 202
Papildomos žmonos 103—104
Papročiai: penis ir žavesys 5; bur­
nos prisidengimas žiovaujant
10, 40; bučiavimasis po amalu
11; popiežiaus kojos piršto bu­
249
čiavimas 12; surišimas 13—14;
mergaitė su gėlėmis 18; pamer­
gės 18; balta nuotakos suknelė
22; poros atskyrimas prieš ves­
tuves 30—31; butonjerė 31—32;
raudonas kilimas 32—33; jauno­
sios bučiavimas 33; skardinės
dėžutės prie jaunavedžių auto­
mobilio 34; jaunosios nešimas
per slenkstį 35, 119; medaus mė­
nuo 76; kuvada 80—81; api­
pjaustymas 137—145
Parlamento, Anglijos, nutarimas:
ir viešnamiai 166; ir homosek­
sualizmas 210
Parmenidas apie lesbianizmą 209
Partenogenezė 26
Pasakos: ir bučinys 10; apie
skaistybės galią 20; mazochiz­
mas 218
Pasifajė, Minojo žmona 95
Paskutiniosios dienos šventųjų Jė­
zaus Kristaus bažnyčia ir poli­
ginija 107—108
Pasninkavimas ir lytinė branda 57
Pastojimas: nuo saulės 5; nuo
maisto 5; nuo dvasios 5; ir lyti­
niai santykiai 5—6; nekaltas 26;
ir apipjaustymas 142; taip pat žr.
Nėštumas
Paulius, šv.: ir moterų plaukai 50;
ir skyrybos 118; apie apipjaus­
tymą 144; ir homoseksualizmas
205; apie lesbianizmą 209; ir ma­
zochizmas 217; ir celibatas 232
Pavydas: 110—111; ir kūdikis 36;
ir Sara 58; ir svetimavimas 1 2 6 —
127
Pelenė ir pasaka apie ją 218
Penis: 131—154; ir žavesys 5; ir ne­
kaltybės plėvė 16; Priapo 17, 38,
134; ir seksualioji pirštinė 4 5 —
46; ir subincizija 55—56; ir abor­
tas 89; ir prezervatyvas 94; jo
garbinimas 131—136; jo magiš­
ka galia 136—137; jo apipjausty­
mas 137—145; ir apyvarpė
145—146; ir sėkla 147; ir prie-
250
saiką 147—148; ir kastracija
148—154; kalboje 175—176; ir
nuogumas 227; taip pat žr. Falas
Penktadienis, jo sėkmė ir nesėk­
mė 30
Persija: ir pribuvėjos 81; ir prezer­
vatyvas 96; ir seralis 105; ir pe­
nio trofėjai 149; ir eunuchai 152
Persileidimas 87
Peru: ir nešvankybės 195—196; ir
homoseksualizmas 202
Peru indėnai ir moterų apipjaus­
tymas 58
Perukai: jų atsiradimo priežastis
50; ir dorovė 51
Petingas 13
Petras, apaštalas 230
Philtrum 78
Pietų Afrika ir rasinė diskrimina­
cija 221
„Pietų Afrikos genties gyvenimas"
(Džunodas) 193
Pietų Amerikos čiabuviai: ir po-
liandrija 109; ir santuokos pan­
čiai 114; ir sifilis 172
Pijus IX, popiežius, apie nekaltąjį
prasidėjimą 26
Pikta akis: ir penis 5; vestuvėse 34;
ir špyga 38
Piktosios jėgos — žr. Velnias
Pindaras apie meilės kerus 77
Pirmasis (-oji): chirurginė operaci­
ja 1; Biblijos įsakymas 4; naktis,
jos teisė 17; nuodėmė 26; naktis
ir jaunosios bučiavimas 33; dra­
bužis 37—38; menstruacijos 57;
lytiniai santykiai ir apipjausty­
mas 58; prezervatyvas 94—95;
amen 127; sifilio paminėjimas
168; žodžio „seksualus" pavar­
tojimas 175
Pirmykštis žmogus: ir seksas 4; jo
požiūris j lytinius santykius 5—
6; ir bučinys 9; ir surišimas 1 3 —
14; ir susilaikymas 21; ir jo bai­
mės 41; ir lytinės brandos ritua­
lai 53—56; ir vedybos 57; ir
kraujas 60; ir abortas 86—90;
K A I P PRASIDĖJO S E K S A S
ir gimdymų reguliavimas 9 0 —
91; ir poliginija 101; ir uošvė
112—113; ir sėkla 147; ir grafitai
186; ir pornografija 193—194; ir
kraujomaiša 223; ir nuogumas
226; ir celibatas 229
Pirmosios nakties teisė 17, 70—71
„[Pirmųjų] dvylikos Cezarių gyve­
nimai" (Svetonijus) 83
Pirštai, sukryžiuoti 36
Pirtys, viešosios, ir viešnamiai 162,
166
Pitagoras apie pupas 181
Plakimai, religiniai: ir sadizmas
214; ir mazochizmas 218
Platonas: ir lyčių atskyrimas 2—3;
apie moterų nepilnavertiškumą
64; apie abortus 87; apie homo­
seksualistus 205; apie homosek­
sualizmo kilmę 205—206; ir les­
bianizmas 209
Plaukai: ir seksas 50—52; ir geni­
talijos 51; gaktos 51; nukirpta
sruoga 52, 75
Plinijus: apie amalą 11; apie men­
struacijų poveikį 62; apie geismą
žadinančią apyrankę 76—77;
apie cezario pjūvį 82; apie orchi­
dėjas 180
Plutarchas: apie vestalę merginą
19—20; apie vedybas gegužės
mėnesį 29; apie spartiečių san­
tuoką 101; apie skyrybas 115
Poliandrija 109—110
Poligamija 100
Poliginija: 100—103; mormonų
107—108
Polinezija: ir falo simbolis 136; ir
grafitai 188
Politika: ir pupos 181; ir pornogra­
fija 196
Polterabend 34
Poltergeistas 18
Pompėja: ir venerinės ligos 167; ir
grafitai 187—188
Popiežius ir jo kojos piršto bučia­
vimas 12
Pornografija: 189—197; ir liemenė­
lė 44; ir grafitai 186—188; ir Bib-
Rodyklė
lija 189—191; jos reikšmė 191;
senovėje 196—197; ir nešvanky­
bės 193—197; ir Afrikos gentys
193; ir senoji inkų puodininkys­
tė 195; ir politika 196
Posakiai, kilmė: „jis pasileido
plaukus" 52; apie menstruacijas
59; vokiečių kalba apie moters
padėtį 64; žaliaakis monstras
110—111; „pupų pilnas" 180;
„smalsuolis Tomas" 219—220
Prancūzai: ir liemenėlė 41—42;
ir kuvada 80; jų „laiškas" 96; ir
fuck 177; ir pederastai 182; ir vo-
jerizmas 219
Prancūzija: liemenėlės išradimas
41—42; ir kastratai 153; ir vieš­
namiai 165; ir sifilio plitimas 171
„Prarastasis rojus" (Miltonas) 37
Prezervatyvas 94—96
Priapas: jo penis 17, 38, 134; ir sa­
dizmas 212
Pribuvėjos: 79—81; ir vyrai 79;
gyvūnai ir kilmė 79; ir Biblija 81;
ir graikų civilizacija 81
Priesaika genitalijomis 147
Prietarai: bučiavimasis po amalu
11; mergelės jauninanti galia 18;
venerinių ligų gydymas 20; sėk­
mės prisilietimas 28; druskos iš-
pylimas 29; bitės 29; tinkama
vestuvių diena 29—30; gegužės
mėnuo ir vedybos 29; penkta­
dienis 30; jaunųjų atskyrimas
30—31; butonjerė 31—32; raudo­
nas kilimas 32—33; jaunosios
bučiavimas 33; skardinės dėžu­
tės 34; Polterabend 34; vestuvi­
nės dainos 34—35; jaunosios ne­
šimas per slenkstį 35,119; vestu­
vinis šventiko palaiminimas 36;
kūdikis 36; pirštų kryžiavimas
36; beldimas į medį 36; gemalo
lytis 36; genitalijos 41; men­
struacijos 61—63; jų atsiradimas
61; ir meilės gėrimai 76—78; ir
abortas 86; ir gimdymų regulia­
251
vimas 92; nefritas 111; apyvarpė
145; dalinė kastracija 153; ir ne­
švankybės 196
Prievartavimas: 119—121; ir jauno­
sios bučiavimas 33; ir vedybos
119; masinis 120; bibliniai epi­
zodai 120—121; ir kastracija —
bausmė 151
Prisilietimas: ir bučinys 7; sėkmės
28
Prostitucija: 155—166; priešvedy-
binė 33; religinė 155—159, 203;
vyrų 155, 158, 203; ir stabmel­
dystė 156; ir hebrajai 156; ir už­
mokestis 157—158; ir pavadi­
nimai 159—160; ir gundymo
metodai 160; ir „raudonųjų ži­
bintų" kvartalas 161; ir viešna­
miai 161—166
Prostitutė: ir kontracepcija 91; ir
pavydas 111; jos būstas 158,
161—166; jos pavadinimai 159—
160; jos prekybos metodai 160;
Rachaba 161; jos ligos Biblijoje
167; sifilis ir venerinės ligos
167—173; ir pornografija 187—
188; ir vyras 203
Protestantizmas ir gimdymų regu­
liavimas 93
Prūsijos armija ir apipjaustymas
142
Psichoanalitikai: apie bučinį 9;
apie rūkymą 9; apie druskos iš-
pylimą 29; apie plaukus 51; apie
subinciziją 55; apie moterų api­
pjaustymą 58; apie pasąmonines
abortų priežastis 89; apie vyrų
apipjaustymą 143; apie lesbia­
nizmą 209; apie mazochizmą
219; apie vojerizmą 222
Psichologai: apie prietarus 28; apie
pirmosios nakties teisę 71; apie
neištikimybės testą 127; ir pupų
formą 181; apie sadizmą 214
Ptolemiečiai ir kraujomaiša 223
Puodininkystė, nepadori 195—196
Pupos 180—181
„Pupų pilnas" (posakis) 180—181
 252
Ra Atumas (dievas) ir masturba-
cij'a 65
R a b i n a i : apie m o t e r s s u k ū r i m ą 2 ;
ir r a n k o s b u č i a v i m a s 12; ir
skaistybės diržas 23; apie mas­
turbaciją 67; a p i e s k y r y b a s 117;
apie apipjaustymą 141; apie
„ G i e s m i ų g i e s m ę " 1 9 1 ; a p i e les­
bianizmą 209
Rachaba ir „raudonųjų žibintų"
kvartalas 161
Rachelė (Labano duktė): ir man­
d r a g o r a 74; ir poliginija 1 0 1 ; ir
kraitis u ž j ą 1 4 6
R a g a n o s i s ir m e i l ė s s t i m u l i a t o r i a i
77
Ranka, jos bučiavimas 12
Rashi apie skaistybės diržą 23
R a s i n ė d i s k r i m i n a c i j a ir Biblija 221
Raudonas kilimas 3 2 — 3 3
„ R a u d o n ų j ų ž i b i n t ų " k v a r t a l a s 161
R a u p s a i ir sifilis 171
R e f o r m a c i j a ir v i e š n a m i a i 1 6 6
Religija: i r b u č i n y s 11, 12, 3 3 ; i r
h i m n a s 16; i r n e k a l t y b ė s p l ė v ė
17; i r s k a i s t u s g i m d y m a s 2 5 —
26; ir poros palaiminimas 36;
a p i e m e n s t r u a c i j a s 6 1 ; i r api­
p j a u s t y m a s 1 4 4 ; ir p r o s t i t u c i j a
1 5 5 — 1 5 9 ; ir Dievo vardas 176; ir
grafitai 1 8 6
R e n u a r a s Pjeras O g i u s t a s a p i e sa­
vo nuogus modelius 196
Rikoras Filipas 168
Ritmo metodas 93
R y t ų o r t o d o k s ų b a ž n y č i a i r celiba-
'tas 233
R o b o a m a s (karaliaus Saliamono
sūnus): ir sugulovės 104; apie
S a l i a m o n o lytinį p a j ė g u m ą 1 3 4
R o j u s ir falo s i m b o l i s 1 3 2
Romėnai: ir mergelės 1 8 — 1 9 ; ir
gegužės m ė n u o 29; ir apribotos
m o t e r ų teisės 6 4 ; ir v i e n g u n g i a i
69; ir c e z a r i o pjūvis 82; ir sky­
rybos 118; ir p r i e v a r t a v i m a s 119;
ir s v e t i m a v i m a s 1 2 2 ; ir p e n i o ke­
rai 137; ir s ė k l o s n a u d o j i m a s
147; apie pirmąją kastraciją 1 5 1 ;
K A I P PRASIDĖJO S E K S A S
ir e u n u c h a i 1 5 2 ; ir v i e š n a m i a i
162; ir v e n e r i n ė s ligos 167; ir ho­
m o s e k s u a l i z m a s 2 0 5 ; i r sadiz­
mas 213
R o m o s katalikų bažnyčia: ir nekal­
tasis p r a s i d ė j i m a s 2 6 ; ir v i e n u o ­
lika t ū k s t a n č i ų m e r g e l i ų 27; ir
g i m d y m ų reguliavimas 93
R o m u l a s a p i e s k y r y b a s 115
R o ž ė L i m i e t ė , šventoji, i r j o s skais­
tybės diržas 23
Rubenas, J o k ū b o sūnus, ir man­
dragora 74
Rūkymas 9
R u m u n a i apie u o š v ę 111
Rustanas 82
R ū t a s M o u b i t a s a p i e u o š v ę 113
S a b o s karalienė ir gaktos plaukai
51
Sabos moterys ir išprievartavimas
119
S a d a s , m a r k i z a s (de) 2 1 0 — 2 1 2
S a d i z m a s : 210—-214; e t i m o l o g i j a
2 1 0 ; i r S a d a s 2 1 0 — 2 1 1 ; i r vaisin­
g u m o kultai 2 1 2 ; i r p l a k i m a i
214; r o m ė n ų 213; religinis 214;
i s t o r i n i a i p a v y z d ž i a i 2 1 4 ; prie­
žastis 214
S a g s a s R o b e r t a s 188
S a l i a m o n a s , k a r a l i u s : ir S a b o s ka­
r a l i e n ė 5 1 ; i r poliginija 1 0 1 ;
ir s u g u l o v ė s 1 0 4 ; jo š v e n t y k l a ir
falai 133; ir „ G i e s m i ų g i e s m ė "
190
S a m s o n a s ir plaukai 50
S a n g e r M a r g a r e t i r g i m d y m ų re­
guliavimas 9 8 — 9 9
S a n s k r i t a s : i r n e k a l t y b ė s p l ė v ė 15;
ir kastracija 1 4 8 ; ir Venera 167;
ir falas 175
Santykiavimas: magiškas 5—6; su
n e k a l t a m e r g e l e ir v e n e r i n ė s li­
gos 20; ir pastojimas be jo 26;
per menstruacijas 62; su uošve
113; j o p a v a d i n i m a i 1 7 4 — 1 7 5 ,
199; i r v o j e r i z m a s 2 1 9 ; 2 2 0 ; 2 2 2
S a n t u o k a : 6 8 — 7 8 ; b a n d o m o j i 14; i r
s k a i s t y b ė 15, 2 1 ; ir d i e n o s pasi-
Rodykle
rinkimas 2 9 — 3 0 ; ir jaunosios
bučiavimas 3 3 ; ir triukšmas 34;
ir moterų apipjaustymas 58;
jos i š k i l m i ų a t s i r a d i m a s 6 8 ; i r
s e k s a s 6 9 — 7 0 ; j o s s k a t i n i m a s 69;
i r p i r m o s i o s n a k t i e s teisė 7 0 —
7 1 ; c e r e m o n i j o s u ž b a i g i m a s 71 —
7 2 ; ir s e k s u a l i n i s „ k a r a n t i n a s "
7 1 — 7 2 ; ir meilės įtvirtinimas
7 5 — 7 8 ; ir poliginija 1 0 0 — 1 0 3 ; ir
monogamija 103; ir giminės 103;
ir s u g u l o v i ų tradicija 1 0 3 ; ir
e s k i m ų p o ž i ū r i s 114; P i e t ų A m e ­
rikos g e n č i ų p o ž i ū r i s į ją 114;
a m ž i n a 116; ir p a p i l d o m i su­
t u o k t i n i a i 116; dėl išprievartavi­
m o 119, 1 2 0 ; p o m i r t i e s 1 2 5 ; ho­
m o s e k s u a l i 2 0 2 ; ir k r a u j o m a i š a
223—226
Sapfizmas (etimologija) 208
Sapfo ir lesbianizmas 2 0 6 — 2 0 8
„ S a p f o iš L e s b o — j o s g y v e n i m a s
i r l a i k a i " (Veigolas) 2 0 8
Sara (Abraomo žmona): ir moterų
a p i p j a u s t y m a s 5 8 ; ir G e r a r o s ka­
ralius 1 2 3 ; ir J o b a s 167; ir I z a o k o
v a r d o e t i m o l o g i j a 199; ir kraujo­
maiša 224
S a r a : ir Tobijo k n y g a 72; ir Tobijo
naktys 73
„ S a t y r o s " ( J u v e n a l i s ) 164
S a t u r n a l i j o s ir K a l ė d o s 11
S a t u r n a s ( d i e v a s ) ir a m a l a s 11
S a t u r n a s ( p l a n e t a ) ir sifilis 171
Saulė: pastojimas 5; mergelės 19
S a u l i u s , k a r a l i u s , ir a p y v a r p ė s 146
Scipijus Afrikietis ir c e z a r i o pjūvis
82
S e i l ė s ir siela 40
Sėkla: ir skaistus gimdymas 26;
d r u s k o s s i m b o l i s 29; m a g i š k a i
sustabdyta 35; dievų maistas 66;
ir j o s p a s k i r t i s 67, 147
S ė k l i d ė s : ir liudijimas 148; ir dvv-
n u k ų g i m i m a s 152; i r orchidėja
180; ir p u p o s 181
S ė k m ė : jos p r i s i l i e t i m a s 2 8 ; i r prie­
tarai 3 6 ; ir d r a b u ž i a i 49
253
S e k s a s : etimolcigija 1; ir lyties atsi­
r a d i m a s 1—5, 2 0 5 ; j o tikslas 3 —
4, 67; ir m a l o n u m a s 4; ir k v a p a s
8; ir a s i s t a v i m a s 7 — 2 7 ; ir a m a l a s
11; ir pavojai dėl jo 14; ir ban­
d o m o j i s a n t u o k a 14; ir prietarai
2 8 — 3 6 ; i r n e g i m u s i o v a i k o lytis
3 6 ; ir a p r a n g a 3 7 — 5 2 ; ir figa 3 8 ;
Dievo dovana 39; ir kriauklele
40; ir g ė d o s j a u s m a s 4 0 — 4 1 ; ir
l i e m e n ė l ė 44; ir p i r š t i n ė 4 5 ; ir ly­
ties paryškinimas drabužiais
4 6 — 4 7 ; ir lyties s l ė p i m a s 49; ir
p l a u k a i 5 0 — 5 1 ; i r lytinės bran­
d o s ritualai 5 3 — 6 7 ; i r s a n t u o k a
6 9 — 7 0 ; i r meilės gėrimai 7 6 —
77; i r s v e t i n g u m a s 1 2 9 — 1 3 0
„ S e k s a s ir religija" (Goldbergas)
203
„Seksualinis markiziečių elgesys"
( S a g s a s ) 188
S e k s u a l i o j i p i r š t i n ė ir prezervaty­
vas 94
„Seksualus", pirmasis paminėji­
m a s 175
S e m i r a m i d ė ir kastracija 151
S e n a s i s T e s t a m e n t a s — ir. Biblija
Seneka apie prostitutės pirkimą
164
S e p t u a g i n t a : ir s k a i s t u s g i m d y m a s
2 5 ; ir g o n o r ė j a 168
Seralis, Konstantinopolio 1 0 5 — 1 0 6
Setas 132
Shcitcl 51
S i k s t a s ir D i n o s i š p r i e v a r t a v i m a s
120
S i e l a : ir b u č i n y s 10; ir s e i l ė s 4 0 ; ir
kraujas 60; ir g e m a l a s 88
Sifilis: 1 6 8 — 1 7 3 ; i r m e n s t r u a c i j o s
6 3 ; ir p r e z e r v a t y v a s 94; ir g o n o ­
rėja 1 6 8 ; j o p a v a d i n i m a s 168,
170, 1 7 3 ; ir l e g e n d a a p i e atsira­
d i m ą 170; ir taikytas g y d y m a s
172; jo p a p l i t i m a s 173
Sifilis — ir. Venerines ligos
Sikstas 120
Siksto koplyčia: ir bamba 84; ir
kastratai 154
 254
Simbolizmas: bučinys 12; figa 38;
tonzūra 51; vėžlys 105; medis
132; falas 132—133; seksualinis,
ir karaliaus Saliamono šventyk­
la 133; ungurys 136; žuvis 186
„Simpoziumas" (Platonas) 205,
209
Siuandzungas Tangas, imperato­
rius 44
„Syphilis sive Morbus Gallicus"
(Frakastoras) 168
Skaistybė: 14—27; ir surišimas
13—14; jos paradoksas 14; jos
kultas 15; jos įrodymas 15, 2 1 —
22; ir pavojai 17—18; jos idealas
18—22; antgamtinis jos tikrini­
mas 20; ir pirmykštis žmogus
21; ir balta nuotakos suknelė 22;
ir nekaltasis prasidėjimas 26; jos
tikrinimas 29; ir slenkstis 35; ir
šventoji trejybė 71; ir pirmosios
nakties teisė 71—72; ir moterų
apipjaustymas 58; ir pupos 181
Skaistybės diržas 22—25
Skanelis Vernonas 189
Skardinių dėžutės per vestuves 34
Skyrybos: 113—118; ir neskaisti
mergina 21; ir šventikai 69; ir
sužadėtuvės 69; jų priežastys
113—116; jų eiga 116—118; ir
Biblija apie jas 116—118; religi­
nis požiūris 117—118; ir sveti­
mavimas 122—125
Skonis (pojūtis) ir bučinys 8
Skopofilija (skoptofilija) 219, 222
Slenkstis: jo šventumas 35; nuota­
kos nešimas per jj 35, 119
„Smalsuolis Tomas" 219—220
Smitas Džonas 37
Smitas Džozefas ir poliginija 107-—
108
Sodoma ir homoseksualizmas
198—199
Sodomija 198
„120 Sodomos dienų" (Sadas) 211
Sokratas ir pribuvėjos 81
Solonas ir valstybės įteisinti vieš­
namiai 163
Sopranas, vyro 153
K A I P PRASIDĖJO S E K S A S
Spalva ir skaistybės įrodymas 22
Spartiečiai ir viengungiai 69
Spenceris Herbertas: apie bučinį 8;
apie prievartavimą 119
Speneliai 228
Spinoza Benediktas apie apipjaus­
tymą 140—141
Sruoga, plaukų 52, 75
Stabmeldystė: ir poligamija 100; ir
prostitucija 156; ir homoseksua­
lizmas 204
Statulos ir falo garbinimas 135
Stiklas ir dzingsėjimas 34
Strabo apie prostituciją 158
Striptizas ir vojerizmas 222
Strophium 43
Subincizija: 55—56; ir gimdymų
reguliavimas 93
Sugulovė: ir liemenėlės išradimas
44; ir santuoka 104; ir masinis
išprievartavimas 120—121
Surišimas 13—14
Susilaikymas: ir sukaupta energija
21; santuokos pradžioje 72; ir
apipjaustymas 141; dvasininkų
231—233
Sutvirtinimas ir lytinės brandos ri­
tualai 57
Sužadėtuvės 21, 69
„Sužeistasis" (Skanelis) 189
Svahiliai ir bambagyslė 85
Svėrimas, vaiko, ir prietarai 36
Svetimavimas: 122—229; ir suža­
dėtuvės 69; ir mormonų poligi­
nija 108; etimologija 122; jo ver­
tinimo skirtumai priklausomai
nuo lyties 122—123; jo pasek­
mės 123—124; ir bausmė 123—
125, 128; jo traktavimas 125;
pomirtinis 125; ir testai 1 2 6 —
127; ir kambarinis šuniukas
128—129
Svetingumas: Abraomo 129; arabų
129; seksualinis 129—130
Svetonijus 83
Samajus (rabinas) ir skyrybos 117
Šeimyniniai rvšiai: 100—118; poli­
gamija 100; poliginija 100—103;
Rodyklė
poliandrija 109—110; sugulovės
103—104; haremas 105—106;
mormonų 107—108; ir pavydas
„ 110—111; uošvė 111—113
Šekspyras Viljamas: ir žaliaakis
monstras 111; ir homoseksualiz­
mas 205
Šėtonas ir kūniškumas 231
„Šiaurės vakarų Melanezijos lau­
kinių lytinis gyvenimas" (Mali-
novskis) 115
Širokėzų genties indėnai ir kontra­
cepcija 93
Šyva (dievybė): ir masturbacija 66;
ir venerinės ligos 167
Šlapinimasis ir subincizija 55
Šonkaulis ir moteris 1—2
Šoukrosas, lordas 158
Šventasis aukojimo šulinys, Mek­
sika 18
Šventikai, krikščionių: ir tonzūra
51; ir santuoka 69, 230—231; ir
kastracija 150—151
Šventykla, karaliaus Saliamono, ir
seksualiniai simboliai 133
Šventyklos, pagoniškos: ir merge­
lės 19; ir prostitucija 155—159,
2 Ulitų mitas apie falą 137
„ °3
Šventoji prostitucija 155—159
Tabakas 9
Tabernakulių šventė ir falo garbi­
nimas 135
Talmudas apie: skaistybės diržą
23; gimdymų reguliavimą 92;
skyrybas 117; neištikimybės tes­
tus 127
Tautosaka apie skaistų gimdymą
25, taip pat ir. Legendos
„Teologijos ir politikos traktatas"
(Spinoza) 140—141
Tertulianas: apie abortą 88; apie
mazochizmą 217
Testai: nekaltybės 20; drąsos 5 4 —
55, 140; neištikimybės 126—127
Testamentas (etimologija) 148
Tetragrama 176
Tiberijus, imperatorius, ir veneri­
nės ligos 167
255
Tymai ir menstruacijos 63
Tobijo knyga 72
Tobijo naktys 71—73
Todai ir poliandrija 109
Toltekai ir falo garbinimas 135
Tonzūra ir jos kilmė 51
Transvestizmas: 47—50; biblinis jo
pasmerkimas 48; jo priežastys
48—49; ir pantomima 50; ir pa­
gonybė 150; ir homoseksualiz­
mas 202
Tribadijos 208
„Trijų pirmykščių visuomenių ly­
tinis gyvenimas ir temperamen­
tas" (Med) 225
Triukšmas per vestuves 34
Trobriano salų gyventojai: apie
nėštumą 5; ir skyrybos 115
Troilas 25
Turkija: ir haremas 105—106; ir
saunos 166
Ugandos čiabuviai ir menstruaci­
jos 62
Ugnies žemė ir bučinys 9
Ugnis, šventoji: ir mergelės 19; ir
skaistybės tikrinimas 20
Ungavos eskimai ir skyrybos 114
Ungurys — falo simbolis 136
Uošvė ir antipatija jai: 111—113;
pirmykštėje visuomenėje 112;
priežastys 112—113; aiškinimas
113
Uranas ir jo kastracija 149
Uršulė, šv., ir mergelės 27
Uterine hyperemia ir menstruacijos
61
Utmanas, kalifas, ir kastracija 151
Uždraustas vaisius ir jo valgymas
26; 132
Vagina: ir nekaltybės plėvė 15; ir
skaistybės diržas 24; jos pavy­
das ir subincizija 55; ir vyras 58
Vaikas: ir santuokos tikslas 70; ir
priesaika genitalijomis 148
Vaiko gimimas: ir moters statusas
64; ir pribuvėjos 79—81
256
Vaikžudystė 109
Vaildas Oskaras apie santuokos
pančius 118
Vaisingumas: jo įrodymas 15; ir
skaistybė 17; ir krūtys 42; ir api­
pjaustymas 138
Vaisingumo (derlingumo) ritualai:
ir falo procesija 38; ir transves-
tizmas 48; ir masturbacija 6 5 —
66; falo garbinimas 131—136; ir
apyvarpė 145; ir kastracija 149—
150; ir grafitai 187; ir homosek­
sualizmas 203—204; ir sadizmas
212; ir mazochizmas 217; ir voje-
rizmas 220, 222
Vanduo ir neištikimybės testai 126
Varpai: bažnyčios 34; laivų 34
Vaško da Gama ir sifilio papliti­
mas 173
Vedos apie kraujomaišą 223
Veigolas Arturas ir Sapfo gyveni­
mo rekonstrukcija 208
Velnias: ir nekalta mergelė 18; ir
vestuvių išvakarės 34; ir vestu­
vių naktis 35; ir figos kerai 38; ir
bambos atsiradimas 83
Velsiečiai ir kastracija 151
Venecija: hercogo rūmai ir skais­
tybės diržas 24; jos viešnamiai
166
Venera: jos diržas 24; ir prostitucija
157; ir venerinės ligos 167
„Venera su kailiniais" (Zacheris-
Mazochas) 215
Venerinės ligos: 167—173; gydy­
mas su mergele 20; ir prezerva­
tyvas 94; jų pavadinimas 167; ir
viešnamis 167; biblinės nuoro­
dos apie jas 167, 168; gonorėja
168; sifilis 168—173
Verbos ir falo garbinimas 135
Vergilijus ir mirštančiojo siela 10
Vergovė: Amerikos pietuose ir
pirmosios nakties teisė 71; ir ha­
remas 106; ir pagrobtos moterys
120; ir kastracija 149; ir viešna­
miai 164; ir Chamo prakeikimas
221
KAIP P R A S I D Ė J O SEKSAS Rodyklė 257
Veršis, aukso, ir falo garbinimas Vokiečių kalba: ir Polterabend 34; Žaizdos: ir bučinys 10—11; ir lie­
133 apie moters vaidmenį 64; Dievo menėlė 44
Vesta (skaistybės deivė): 19; ir vardas 176; ir benkartas 183; ir Žalia spalva: ir vaisingumas 11; ir
slenkstis 35 žydų kalba 184 pavydas 111
Vestermarkas Edvardas: apie šven­ Vualis: ir galvos dengimas 50; po Žavesys (etimologija) 4—5
tyklų prostituciją 158; apie krau­ menstruacijų 62; arabų 105 Žiovavimas 10, 40—41
jomaišą 224 Vudrafas Vilfordas 108 „Žiuljeta" (Sadas) 211
Vestuvės: ir mergaitė su gėlėmis Volf Šarlot 210 „Žiustina" (Sadas) 211
18; ir pamergės 18; ir balta Vulgata ir Tobijo naktys 72 Žmonų mainai 129—130
nuotakos suknelė 22; jų dienos Vulva (etimologija) 175 Žydai: ir apipjaustymas 137, 140,
pasirinkimas 29—30; ir jaunųjų 142; kalba 184; ir nuogumas 227;
atskyrimas 30; ir butonjerė 31; ir Zacheris-Mazochas Leopoldas (fon) taip pat ir. Judaizmas
raudonas kilimas 32—33; ir jau­ 215—217 „Žydų karai" (Juozapas) 49
nosios bučiavimas 33—34; ir Zaratustra: ir cezario pjūvis 82; ir Žyniai, pagonių, ir nekaltybės plė-
triukšmas 34; ir dainos 34—35; kraujomaiša 223 „ vė 17
ir slenksčio baimė 35; ir vestuvi­ „Zohar" apie masturbaciją 67 Žodžiai: 176—179; šventi 176; ne­
nio kambario palaiminimas 3 5 — Zulu gentis: ir transvestizmas 49; švankūs 177—178; jų atsiradimo
36; ir keitimasis drabužiais 48 ir atskira moterų kalba 184 „ priežastys 178—179
Vestuvių ceremonijos užbaigimas: Zuniai: ir bambagyslė 84; ir homo­ Žvejyba: ir susilaikymas 21; ir
jos pavojai 35—36; ir laikas 7 1 — seksualizmas 202 menstruacijos 62
72
Vestuvių diena, jos pasirinkimas
29—30
Vėžys, gimdos, ir apipjaustymas
142
Viengungiai, jų apmokestinimas 69
Vienuolis ir tonzūra 51
Viešnamis: 161—166; ir šventykla
155; jo pavadinimas 161—162;
Babilonijoje 162; Romos imperi­
joje 162—164; ir miesto pirtys
162; legalizuotas Anglijos parla­
mento 166; ir venerinės ligos
167; ir „sangulavimas" 181; ir
grafitai 187; ir sadizmas 213
Viktorija, karalienė, ir lesbianiz­
mas 210
Vyras: jo pranašumas 2, 63—64;
užsimaskavęs moterimi 48; ir
svetimavimas 123—124
Virdžinijos salos, jų pavadinimas
27
Vojerizmas: 219—222; etimologija
219; ir smalsuolis Tomas 219—
220; ir Biblija 221; ir rasinė dis­
kriminacija 221; ir vaisingumo
ritualai 221—222; tarp gyvūnų
222; jo priežastys 222