Robin

Sharma

Kas verks, kai tu mirsi

Vienuolio, kuris pardavė "Ferrarį", gyvenimo pamokos
Leidykla „Luceo“, 2006
El. versiją paruošė:
www.skaitykle.lt
 Šią knygą skiriu Jums, mano skaitytojai. Te į šiuos puslapius sudėtos
pamokos padės jums pažadinti savo talentus ir juos išryškinti gyvenimo kelyje.
Taip pat ją skiriu mylimiems Kolbiui ir Bjankai – savo vaikams ir
didžiausiems mokytojams.
Gyvenimo tragedija yra ne mirtis, o visa tai,ką savyje laidojame gyvendami.
– Norman Cousins
 Pratarmė
Dėkoju, kad įsigijote šią knygą. Tokiu būdu jūs patvirtinote savo ryžtą
gyventi sąmoningiau, džiaugsmingiau ir prasmingiau. Jūs nusprendėte gyventi
tikslingai ir nepasikliauti atsitiktinumais.
Jūs pasiryžote laikytis tam tikro plano, o ne atsiduoti likimo valiai. Sveikinu!
Nuo tada, kai buvo išleistos pirmos dvi knygos apie vienuolį, kuris pardavė
„Ferrarį“, gavau daugybę skaitytojų laiškų. Iš jų sužinojau, kad idėjos,
aptariamos mano knygose, jau spėjo iš esmės pakeisti į gera daugelio žmonių
gyvenimą. Skaitytojų atsiliepimai mane labai sujaudino ir įkvėpė. O svarbiausia
yra tai, kad visa ta gausybė laiškų paskatino mane apibendrinti gyvenimo meno
pamokas ir šią informaciją pateikti atskirais skyriais. Taigi ėmiausi darbo:
atrinkau pačius svarbiausius dalykus, kurie galėtų padėti žmonėms gyventi
geriau, ir sudėjau juos į šios knygos puslapius. Visa, ką jūs sužinosite iš šių
puslapių, esu išgyvenęs ir patikrinęs pats, todėl dabar nuoširdžiai viliuosi, kad
jūs ne tik pajusite ryšį su čia sudėta senovės išmintimi, bet ir ja pasiremsite
siekdami visokeriopos gyvenimo sėkmės. Aš tvirtai žinau vieną dalyką: žmogui
negana žinoti, kuo užsiimti – jis turi realizuoti šias žinias, kad gyvenimą galėtų
tvarkyti savo nuožiūra.
Tikiuosi, kad puslapis po puslapio skaitydami trečią vienuolio, kuris pardavė
„Ferrarį“, knygą, jūs rasite tikrai išmintingų idėjų lobyną ir praturtinsite savo
profesinį, asmeninį ir dvasinį gyvenimą. Būsiu labai dėkingas, jeigu man
parašysite laišką, atsiųsite žinutę elektroniniu paštu arba apsilankysite viename iš
mano seminarų ir papasakosite, ar veiksmingos buvo mano idėjos.
Stengsiuosi asmeniškai atsakyti į kiekvieną laišką. Linkiu jums dvasinės
ramybės, klestėjimo ir daugybės laimingų dienų, kurias gyvendami jūs sieksite
garbingų tikslų.
Robin S. Sharma
e. paštas: wisdom@robinsharma.com
e. adresas: www.robinsharma.com
 Raskite savo pašaukimą
Buvau dar paauglys, kai tėvas man pasakė nepamirštamus žodžius: „Sūnau,
kai tu gimei, pasaulis džiaugėsi, o tu tada verkei. Nugyvenk gyvenimą taip, kad
pasaulis verktų, kai tu, džiaugsmo lydimas, jį paliksi.“
Nukamuoti beprotiškų šiuolaikinio gyvenimo tempų, mes nustojome suvokti
savo tikrąją paskirtį. Šiandien žmogus gali nuskristi į Mėnulį, bet niekaip
neranda laiko pereiti į kitą gatvės pusę ir pasisveikinti su nauju kaimynu. Galime
paleisti balistinę raketą į tolimiausią planetos kampelį, bet nerandame laisvos
valandos nuvesti vaikų į zoologijos sodą.
Žmonės tarpusavio ryšį palaiko elektroniniu paštu, faksais ir skaitmeniniais
telefonais, tačiau dar niekada jie nebuvo tokie susvetimėję. Netekome
žmogiškumo pradų, nebematome savo tikrųjų gyvenimo tikslų. Mes liovėmės
kreipę dėmesį į pamatines žmogiškąsias vertybes.
Dabar, kai jau atsivertėte šią knygą, leiskite paklausti: kas verks, kai jūs
mirsite? Kiek žmonių jaudina tas paprastas faktas, kad jums suteikta garbė
vaikščioti šioje žemėje? Kaip jūsų gyvenimas paveiks ateinančių kartų likimus?
Ką paliksite ainiams, kai su paskutiniu atodūsiu išeisite iš gyvenimo?
Remdamasis asmenine patirtimi, padariau tokią išvadą: jeigu nevaldai savo
gyvenimo aplinkybių, tai tavo gyvenimo aplinkybės būtinai ima valdyti tave.
Dienos nepastebimai subėga į savaites, savaitės – į mėnesius, mėnesiai – į metus.
Laikas skuba prie neišvengiamos atomazgos, ir labai greitai su skaudama siela
pradedame suvokti, kad gyvenimas jau nugyventas.
Kai Džordžas Bernardas Šou (George Bernard Shaw) gulėjo mirties patale, jo
paklausė: „Kas norėtumėte būti, jeigu savo gyvenimą galėtumėte pradėti iš
naujo?“ Šiek tiek pagalvojęs, su giliu nusivylimo atodūsiu jis atsakė: „Norėčiau
būti žmogus, kuriuo galėjau tapti, bet taip ir nesugebėjau.“ Štai kodėl aš ir
parašiau šią knygą – kad jums taip niekada neatsitiktų.
Keliaudamas po Šiaurės Amerikos miestus aš rengiu seminarus, per kuriuos
pasakoju savo klausytojams apie kertinius gyvenimo dėsnius, dalinuosi su jais
savo supratimu apie lyderiavimą – tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesinėje
veikloje. Nors žmonės, su kuriais susitinku, priklauso skirtingiems visuomenės
sluoksniams, jiems rūpi tie patys klausimai: „Kaip rasti gyvenimo prasmę?“; „Ar
darbas mano gyvenimą gali padaryti prasmingesnį? “; „Kaip spėti pasimėgauti
gyvenimo kelione, kol dar ne per vėlu?“
 O aš visada atsakau taip pat: Ieškokite savo pašaukimo. Neabejoju, kad
kiekvienas mūsų turi nepaprastą dovaną, kuri tarsi snaudžia ir laukia progos
visiškai atsiskleisti. Kiekvienas žmogus siekia kilnių tikslų, kiekvienas trokšta su
kaupu realizuoti savo žmogiškąjį potencialą ir drauge praturtinti kitų žmonių
gyvenimą. Pašaukimo ieškojimas visiškai nereiškia, kad privalote atsisakyti šiuo
metu turimo darbo. Atvirkščiai – skirkite jam dar daugiau jėgų, ypač sutelkite
dėmesį į tą veiklą, kuri jums labiausiai sekasi. Nesitikėkite, kad jūsų likimą
pakeis kiti žmonės. Mahatma Gandis sakė: „Pats tapk ta permaina, kurią
labiausiai nori matyti savo gyvenime.“
Ir kai tik tai atsitiks, jūsų gyvenimas pasikeis.
 Kiekvieną dieną būkite geri
nepažįstamiesiems
Gulėdamas mirties patale britų rašytojas Aldas Hakslis (Aldous Huxley)
mąstė, kokią išmintingiausią gyvenimo pamoką jis yra išmokęs. Ir jis išreiškė ją
štai tokiais žodžiais: „Būkime geresni vieni kitiems.“
Pernelyg dažnai mums atrodo, jog privalome siekti atlikti kokį nors didelį
arba didvyrišką darbą, kad mūsų portretai sumirgėtų pirmuosiuose laikraščių
puslapiuose ir žurnalų viršeliuose. Nežinau, ar galima skaudžiau klysti. Noriu
jums pasakyti, kad prasmingas gyvenimas susideda iš kasdienių gerų poelgių,
kurie, nors ir kuklūs, pamažėle kuria tikrąją žmogaus didybę. Kiekvienas
sutiktasis gyvenimo kelyje duoda mums pamoką, kurią privalome išmokti.
Kiekviena diena susidaro iš trumpų susitikimų su žmonėmis, kurie suteikia
mums galimybę juos atjausti ar padaryti jiems paslaugą, – tuo būdu mes
realizuojame savo žmogiškumą.
Didysis mūsų tikslas yra daryti visa, kas įmanoma, kad pasaulis taptų
geresnis.
Jeigu sugebėjote sukelti šypseną nors viename veide ar praskaidrinote
nepažįstamam žmogui nuotaiką, tai tą dieną pragyvenote ne veltui. Viskas labai
paprasta: gerumas – tai savotiškas mokestis, kurį visi turime mokėti už teisę
gyventi šioje planetoje. Atjausdami kitą žmogų, būkite išradingi. Rodykite
gerumą įprastose gyvenimo situacijose: važiuodami automobiliu per tiltą,
sumokėkite važiavimo mokestį už vairuotoją, judantį jums iš paskos, metro
vagone užleiskite vietą vyresniam žmogui arba tiesiog pasisveikinkite su pirmu
sutiktu praeiviu.
Neseniai iš Vašingtono valstijos gavau laišką. Jo autorė buvo moteris,
neseniai perskaičiusi ankstesnes knygas apie vienuolį, kuris pardavė „Ferrarį“.
Štai ką ji rašė: „Užuot mokėjusi bažnyčiai dešimtinę, aš siunčiu pinigus
žmonėms, kurie padėjo man dvasiškai tobulėti. Prašau priimti prie šio laiško
pridedamą 100 dolerių čekį – tai yra mano dėkingumo jums ir palaiminimo
ženklas.“
Jos dosnumas mane sujaudino, todėl nedelsdamas jai išsiunčiau kasetę su
vienos mano radijo kalbos įrašu. Šios moters dvasios polėkis yra ryškus
pavyzdys, kaip svarbu nuoširdžiai ir neapsimestinai rūpintis artimu.
 Matykite savo gyvenimo perspektyvą
Kartą judėti negalintį žmogų paguldė į ligoninės palatą, kur lovoje prie lango
jau gulėjo kitas pacientas. Greitai jie susidraugavo. Pacientas prie lango
žiūrėdavo į gatvę, o paskui, norėdamas kaip nors pralinksminti savo prie lovos
prikaustytą palatos draugą, valandų valandas jam vaizdingai pasakodavo, koks
puikus pasaulis už ligoninės sienų. Kartais jis apsakydavo parko prieš ligoninę
grožį, kalbėdavo, kaip vėjyje virpa medžių lapai. Kitomis dienomis jis
linksmindavo savo draugą smulkiai pasakodamas, ką daro gatve einantys
žmonės. Ir štai ilgainiui prie lovos prikaustytas pacientas pradėjo jausti kartėlį,
kad negali matyti tų paprastučių gyvenimo stebuklų, apie kuriuos pasakoja
draugas. Galiausiai šis jausmas virto antipatija plepiam kaimynui.
Kartą naktį prie lango gulintį pacientą ištiko labai stiprus kosulio priepuolis,
vėliau sustojo jo kvėpavimas. Užuot pakvietęs medicinos seserį, jo kaimynas
nusprendė apsimesti, kad nieko nepastebėjo. Kitą rytą gydytojai oficialiai
konstatavo jo palatos kaimyno mirtį. Lovą su velionio palaikais iš ligoninės
palatos išvežė. Atsikratęs savo kaimyno, silpnadvasis žmogus iš karto paprašė,
kad prie lango dabar nustumtų jo lovą. Budinti sesuo prašymą iš karto išpildė.
Tačiau pažvelgęs pro langą į gatvę, jis sudrebėjo iš siaubo: jam prieš akis iškilo
visą pasaulį užstojanti aklina kito namo plytų siena. Pasirodo, turėdamas lakią
vaizduotę ir skatinamas nesavanaudiškos meilės, jo velionis draugas
išsigalvodavo neįtikėtinus vaizdus, kad sunkiu metu suteiktų jam bent kiek
džiaugsmo.
Ši istorija man visada padeda koreguoti gyvenimo viziją. Norint gyventi
laimingą ir visavertį gyvenimą, ypač sunkiu laiku, būtina iš naujo įsivaizduoti
savo perspektyvą ir savęs paklausti:
„Ar galiu pasielgti išmintingiau ir rasti išeitį iš šios nemalonios situacijos?“
Žinomas anglų fizikas Stefanas Haukingas (Stephen Hawking) kartą pasakė,
kad „mes gyvename visatos pakraštyje mažoje planetoje šalia visai paprastos
žvaigždės, o aplink mus plyti milijonai kitų galaktikų.“ Kaip jums patinka toks
perspektyvos matas? Pažvelkite į begalinį dangų – ar jo fone labai siaubingi
jums atrodo asmeniniai nemalonumai? praeities problemos? sudėtingi šios
dienos uždaviniai? Mes ateiname į šį pasaulį trumpam. Visa mūsų būtis yra tik
menkas taškelis Amžinybės radaro ekrane. Todėl būkite išmintingi ir
žingsniuodami per gyvenimą iki soties juo pasidžiaukite.
 Išpažinkite negailestingą meilę
Savidrausmė – tarsi auksinis gyvenimo siūlas, tai ji daro gyvenimą prasmingą
ir laimingą. Ši savybė skatina žmogų nudirbti visus darbus, kurie yra būtini ir
kurių kartais taip norisi išvengti.
Be savidrausmės mes nepajėgsime nusibrėžti tikslų, efektyviai tvarkyti laiko,
deramai bendrauti su artimaisiais, rūpintis savo sveikata ir susilaikyti nuo blogų
poelgių. Savidrausmę aš vadinu „negailestinga meile“, nes reiklumas sau – tai
didelės meilės apraiška. Kai išsiugdote vidinę drausmę, imate gyventi tikslingai
ir principingai, o ne vien reaguojate į gyvenimo įvykius lyg nuo medžio nukritęs
ir vėjo gūsių blaškomas lapas.
Viename seminare aš pasakiau: „Kuo reiklesni būsite sau, tuo lengviau
klostysis jūsų gyvenimas.“
Žmogaus gyvenimo prasmę galiausiai nulemia jo pasirinkimų teisingumas. O
renkamės kas dieną: kai mąstome apie mėgstamą profesiją ar įdomią knygą, kai
planuojamės, kuriuo laiku ryte keltis ir kaip praleisti dieną, ir taip toliau. Kai
žmogus nuolat rodo valios jėgą ir atsisako eiti lengviausiu keliu, jis pradeda
kontroliuoti savo gyvenimo aplinkybes. Ryškų gyvenimą gyvenantys žmonės
nešvaisto savo laiko nereikšmingiems dalykams, antra vertus, jie nebijo susidurti
su sunkumais. Jie moka išgirsti proto balsą ir bet kokiomis aplinkybėmis priimti
išmintingą sprendimą. Kaip tik šis gebėjimas daro juos didingus.
Publicistas ir mąstytojas E. M. Grėjus (E. M. Gray) pasakė: „Sėkmės lydimi
žmonės įpranta daryti dalykus, kurių nevykėliai daryti nemėgsta. Tai nereiškia,
kad pirmiesiems ta veikla patinka, tačiau jie sugeba savo pomėgius paaukoti dėl
didesnio tikslo.“
O XIX amžiaus anglų biologas Tomas Hakslis (Thomas Henry Huxley)
pabrėžė: „Svarbiausia savybė, kurią turime išsiugdyti, yra sugebėjimas daryti tai,
ką privalome daryti net tada, kai to daryti nenorime.“
Šią išmintingą mintį šiek tiek kitaip išreiškė Aristotelis: „Žmogui gyvenime
gerai sekasi ta veikla, kuriai jis uoliai skiria visas savo jėgas. Pavyzdžiui, geru
statytoju taps tik tas, kuris daug stato, o geru arfininku – tas, kuris daug
skambina arfa. Taip ir mes – stengdamiesi elgtis teisingai, daromės teisingi,
valdydami savo poelgius, daromės susitelkę, o įveikdami pavojus, daromės
drąsūs.“
 Rašykite asmeninį žurnalą
Asmeninio žurnalo kūrimas – viena geriausių galimybių ugdytis asmenybę.
Kasdienis savo potyrių registravimas padeda kaupti išmintį ir lavina
sąmoningumą, jums tampa lengviau nebekartoti senų klaidų, jūsų gyvenimas
tampa kryptingesnis ir tikslingesnis.
Be to, žurnalo kūrimas skatina laikytis tikrųjų vertybių. Rašydami žurnalą,
turite galimybę nuolatos bendrauti su savimi. Jūs imate giliau mąstyti, o
šiuolaikiniame pasaulyje minčių gilumas laikomas praeities atributu. Laikui
bėgant, žurnalo puslapiai virs jūsų auksinių minčių saugykla. Čia galėsite
susirašyti tas sėkmės strategijas, kurias pavyks pritaikyti praktiškai ir kurios
padės jums siekti sėkmės profesiniame, asmeniniame ir dvasiniame gyvenime.
Tegu jūsų asmeninis žurnalas taps ta slapta vieta, kurioje jūs išlaisvinsite savo
vaizduotę ir į kurią sudėsite savo svajones.
Žurnalas – tai ne dienoraštis. Dienoraštyje mes tiesiog aprašome įvykius, o
žurnale juos analizuojame ir vertiname. Rašydami žurnalą, galėsite apmąstyti
kiekvieno savo poelgio tikslingumą ir kaupti patirtį. Iš pradžių asmeninis
žurnalas bus savotiška bendravimo su savo sąžine priemonė, o vėliau jis taps
instrumentu, kuris padės jums pasinaudoti praeities patirtimi ir siekti sėkmės
ateityje. Specialūs tyrimai parodė, kad nors 15 minučių per dieną rašydami
žurnalą, žmonės stiprina sveikatą ir visada būna geresnės nuotaikos. Atminkite:
jeigu jūsų gyvenimas vertas, kad apie jį galvotumėte, tai jis, be abejonės, vertas
ir to, kad apie jį rašytumėte.
 Ugdykitės sąžiningumo filosofiją
Gyvename neištesėtų pažadų pasaulyje. Mūsų laikais žmonės žodžių rimtai
nevertina. Pavyzdžiui, pakviečiame savo draugę kitą savaitę papietauti, nors
puikiai žinome, kad tam tiesiog nesurasime laiko. Bendradarbiui pažadame
atnešti jam patikusią knygą, nors turime nusistatę taisyklę knygų niekam
neskolinti, – vadinasi, knygos jis negaus. Arba štai prisižadame, kad pradėsime
rūpintis savo sveikata, imsime gyventi paprasčiau ir džiaugsmingiau, tačiau nė
piršto nepajudiname, kad šie gražūs tikslai būtų įgyvendinti. Ilgainiui įprotis
kalbėti viena, o daryti kita tampa labai tvirtas.
Nesugebėjimas laikytis duoto žodžio virsta tikra nelaime – jus pradeda laikyti
nepatikimais žmonėmis. O nepatikimo žmogaus reputacija yra daugelio
nesėkmių šaltinis.
Jei nutarėte išsiugdyti sąžiningumo filosofiją, iš pradžių pamėginkite
suskaičiuoti, kiek „mažų netiesų“ nesusimąstydami pasakote per savaitę. Kitas
septynias dienas imkite laikytis „tiesos dietos“, kitaip sakant, elkitės absoliučiai
sąžiningai ir su kitais žmonėmis, ir su savimi. Kiekvieną kartą išsisukdami nuo
gero poelgio, ugdotės įprotį elgtis blogai, o nuolatos meluodami ugdotės įprotį
kalbėti netiesą. Pažadėję būtinai ištesėkite. Būkite savo žodžio šeimininkai.
Neleiskite, kad jus vadintų žmonėmis, „iš kurių triukšmo daug, o naudos –
jokios“.
Motina Teresė sakė: „Reikia mažiau kalbėti, juk pamokslas – ne mitingas. Ką
jums daryti? Tiesiog paimkite šluotą ir iššluokite grindis kito žmogaus namuose.
Šis jūsų poelgis bus iškalbingesnis už visus žodžius.“
 Gerbkite savo praeitį
Kiekviena akimirka, praleista tuščiai svarstant apie praeitį, yra pavogta iš
ateities. Kiekviena minutė, kurią sugaištame krimsdamiesi dėl įvairių problemų,
mus nutolina nuo tų problemų sprendimo. Baimindamiesi sunkių valandų savo
gyvenime, jūs iš tikrųjų neprisileidžiate viso to gėrio, kuris jūsų laukia. Senovės
išmintis tvirtina, kad mes esame visų mūsų praeities išgyvenimų suma, tad argi
verta graužtis dėl buvusių įvykių ar klaidų – juk tai neatsiejama mūsų dalis. Kur
kas geriau pasinaudoti praeities pamokomis ir pakylėti savo dabartį į kokybiškai
naują lygį.
Žiauriausios gyvenimo nesėkmės įvyksta prieš atsiskleidžiant didžiausioms
galimybėms.
Senovės graikų mąstytojas Euripidas sakė: „Didžiausių nesėkmių laikais
sėjamos laimingo gyvenimo sėklos.“
Jeigu jums teko pernelyg gyvenimo sunkumų, galbūt tai liudija apie ypatingą
jūsų misiją, – ji reikalauja visos išminties, kurią įgijote kovodami su savo
iššūkiais. Todėl išnaudokite šias gyvenimo pamokas ir tobulėkite. Atminkite štai
ką: laimingi žmonės yra išgyvenę ne mažiau negandų nei nelaimingieji. Vis
dėlto, skirtingai nuo pastarųjų, jie pakankamai išmintingi, kad iš savo patirties
sugebėtų gauti kuo daugiau naudos.
Jeigu nesėkmių iškentėjote daugiau už kitus žmones, vadinasi, jūs turite
puikią galimybę gyventi prasmingiau nei jie. Juk suprantama, kad tie, kurie
stengiasi išnaudoti visas įmanomas galimybes, kurie siekia būti stipresni ir
padaryti daugiau už kitus, neretai patiria nesėkmę. Bet verčiau rinktis atlikti
žygdarbį ir rizikuoti patirti nesėkmę, negu visai neerzinti likimo.
Geriau diena iš dienos plėsti savo dvasinių ir fizinių galimybių ribas ir siekti
iš pirmo žvilgsnio nepasiekiamų dalykų, negu gyventi patogų ir saugų
vidutinybės gyvenimą. Labai išmintingai kalbėjo Herodotas: „Geriau kilniai
rizikuoti ir pralaimėti, negu tūnoti užkampyje ir nieko nedaryti.“
O garsus XIX amžiaus amerikiečių politinis veikėjas Bukeris T. Vašingtonas
(Booker T. Washington) pasakė: „Apie žmogaus gyvenimo sėkmė byloja ne tiek
jo pasiekta padėtis, kiek kelyje į sėkmę įveiktų kliūčių kiekis.“
 Gerai pradėkite dieną
Kaip savo dieną pradėsite, taip ją ir praleisite. Pirmąsias trisdešimt minučių,
kurias praleidžiame vos pakirdę, aš vadinu „platininiu trisdešimtuku“, nes tai
vertingiausios mūsų dienos akimirkos, darančios milžinišką įtaką kiekvienos
kitos minutės turiniui. Jei būsite išmintingi ir tą pusvalandį puoselėsite tik tyrus
ketinimus, kiekviena nugyventa diena jums ims teikti daugybę džiaugsmo.
Neseniai abu savo vaikus nusivedžiau į kiną pažiūrėti režisierių Deivido
Brišerso ir Stefano Džadsono (David Breashears, Stephen Judson) filmo
Everestas. Be kvapą gniaužiančios kalnų panoramos ir pagrindinių veikėjų
didvyriškų poelgių, man įstrigo vienas siužeto momentas: kad alpinistai galėtų
sėkmingai pasiekti viršūnę, pirmiausia jie turėjo įkurti stovyklą kalno papėdėje.
Jei nėra stovyklos, kurioje galima pailsėti, atgauti jėgas ir pasipildyti maisto
atsargas, siekti tikslo alpinistams labai sunku. Paskui pakeliui į viršūnę alpinistai
įkūrė antrą, tarpinę, stovyklą, o tada nusileido į bazę, kad per vieną ar dvi
savaites galėtų pasikrauti savo fizinių ir dvasinių jėgų „akumuliatorius“.
Vėliau jie vėl pakilo į kalną ir įkūrė trečią stovyklą, paskui grįžo, pailsėjo ir
įkopę dar aukščiau įkūrė ketvirtą stovyklą. Turėdami jau keturias tarpines
stovyklas, jie vėl grįžo į papėdę, į bazę, ir ėmė ruoštis lemiamam žygiui į
viršūnę. Manau, kad kiekvienas, norintis pasiekti asmeninę gyvenimo viršūnę ir
susidoroti su kasdieniais sunkumais, turi vis grįžti į savo „bazinę stovyklą“. Ir
geriausias tam laikas yra rytas, jau mano minėtasis „platininis trisdešimtukas“.
Mums visiems kartkartėmis būtina grįžti ten, kur galėtume apmąstyti savo
gyvenimo tikslus, atgauti dvasines ir fizines jėgas, prisiminti svarbiausias
gyvenimo vertybes.
Esu susikūręs veiksmingą ryto ritualą, kuris kiekvienos mano dienos pradžiai
visada suteikia džiugų ir netrikdomą toną. Pabudęs užsisklendžiu „savo sielos
šventovėje“. Tai nedidelė erdvė, kurioje niekieno netrukdomas praleidžiu
penkiolika minučių – tyliai medituoju, susitelkiu į tai, kas mano gyvenime gera,
ir mėgaujuosi susitikimu su tuoj prasidėsiančia diena.
Paskui išsirenku vieną iš tų išmintingų knygų, kurios kalba apie pačią
gyvenimo esmę, apie tiesas, taip dažnai pamirštamas mūsų sumaištingais laikais.
Tai gali būti romėnų filosofo Marko Aurelijaus Apmąstymai, garsaus XVIII
amžiaus JAV valstybės veikėjo ir išradėjo Bendžamino Franklino Autobiografija
(The Autobiography of Benjamin Franklin) arba filosofo natūralisto Henrio
Deivido Toro Voldenas (Henry David Thoreau, Walden). Pamokos, kurias gaunu
skaitydamas šiuos literatūros kūrinius, padeda sutelkti dėmesį į tikrąsias vertybes
ir padėti tvirtą auštančios dienos pamatą.
Šiomis neįkainojamomis ankstyvo ryto akimirkomis pasisemta išmintis
suteikia energijos, o knygų išminties šviesa nutvieskia kiekvieną artėjančią
minutę. Taigi pradėkite savo dieną gerai.
 Išmokite taktiškai pasakyti „ne“
Jei neturite nusistatę gyvenimo prioritetų, jei nesivadovaujate aiškia vizija ir
nematote galutinio savo pastangų rezultato, tai į pačius įvairiausius prašymus
esate linkę atsakyti „taip“, – vadinasi, kiti žmonės jums lengvai gali primesti
savo valią.
Knygoje Vienuolio, kuris pardavė „Ferrarį“, lyderiavimo išmintis rašiau:
„Jeigu į darbotvarkę neįsirašote prioritetų patys, juos jums įrašo kiti
žmonės.Tačiau tada tie prioritetai jau ne jūsų.“
Kad taip neatsitiktų, apsibrėžkite svarbiausius savo gyvenimo tikslus, o
paskui išmokite taktiškai pasakyti „ne“, jeigu to reikalauja aplinkybės.
Kinų išminčius Čžuan-dzi papasakojo istoriją apie žmogų, kuris kalė kardus
savo šeimininkui. Net sulaukęs devyniasdešimties, jis dirbo tobulai – tiksliai ir
meistriškai. Kad ir kaip jį skubindavo, jis nepadarydavo jokio defekto. Kartą
šeimininkas paklausė senojo meistro: „Ar tokių nuostabių rezultatų tu pasieki dėl
savo įgimto talento, ar žinai kokią ypatingą paslaptį?“
– „Aš visuomet susitelkiu į tai, kas svarbiausia, – atsakė meistras.
– Pradėjau kalti kardus dvidešimt vienerių. Visa kita manęs nedomino.
Niekas, išskyrus kardą, negalėjo patraukti mano dėmesio. Kardų kalimas man
tapo viso gyvenimo aistra ir tikslu.
Visą energiją atiduodavau mėgstamam darbui, niekada jos neeikvodamas
kitiems dalykams. Tai ir paaiškina mano meistriškumo paslaptį.“
Daugiausia pasiekia tie žmonės, kurie sugeba visas jėgas sutelkti į „savo
tobulumo sferą“, kitaip sakant, jie dirba tik tuos darbus, kurie artina juos prie
didžiausio jų gyvenimo tikslo. Užsiėmę tik svarbiausiais dalykais, jie lengvai
pasako „ne“ visoms juos blaškančioms smulkmenoms.
Pavyzdžiui, garsusis krepšininkas Maiklas Džordanas (Michael Jordan)
niekada pats nesiderėjo dėl savo kontraktų, nekūrė sportinės aprangos dizaino,
nesudarinėjo treniruočių ir rungtynių grafikų. Patikėjęs šį darbą specialistams, jis
visą laiką skyrė tik krepšiniui, tik žaidimui.
Didysis džiazo muzikantas Lui Armstrongas nepardavinėjo bilietų į savo
koncertus ir nestumdė salėje žiūrovų kėdžių. Jis susitelkė į tai, kas jam sekėsi
geriausiai, – grojo trimitu.
Išmokę pasakyti „ne“ visoms smulkmenoms, galėsite skirti daugiau laiko
esminiams gyvenimo dalykams. Tai padės jums pakeisti gyvenimo būdą ir
sukaupti palikimą, kurį privalėsite palikti žmonėms.
 Vieną savaitės dieną ilsėkitės
Senovėje septintąją savaitės dieną žmonės ilsėdavosi. Šešias dienas uoliai
plušėję, sekmadienį jie medituodavo, melsdavosi, būdavo su šeima, atnaujindavo
savo dvasines ir fizines jėgas.
Tačiau dabar, kai gyvenimo ritmas toks pašėlęs, o žmonių veiklos sfera tokia
plati, ši puiki tradicija, dovanodavusi mums didžiausias asmenines gėrybes, jau
prarasta.
Gyvenimo keliamas stresas nėra savaime pragaištingas reiškinys. Jo paveikti
mes dažnai atskleidžiame savo geriausias savybes, aptinkame neįtikėtinus
sugebėjimus ir nuveikiame didelius darbus. Tai gali patvirtinti kiekvienas garsus
sportininkas. Didžiausia problema yra ta, kad šiame neramiame pasaulyje stresą
mes jaučiame beveik nuolatos ir mums niekaip nepavyksta atsipalaiduoti.
Taigi vieną savaitės dieną ilsėkitės, būkite ramybėje, pasidžiaukite jau turbūt
pamirštais mažais gyvenimo džiaugsmais, – tai padės jums atgauti ir dvasines, ir
fizines jėgas. Šis paprastas savaitinis ritualas padės jums įveikti stresą, jūs
pažadinsite savo kūrybinį pradą, imsite jaustis laimingesni, kad ir kokį vaidmenį
šiame gyvenime vaidinate.
Visai nebūtina, kad toks poilsis truktų ištisą dieną. Viskas, ko jums reikia, –
tik kelių valandų vienatvė, kad galėtumėte pabūti su savimi. Galbūt tai bus tylus
sekmadienio rytas, kai galėsite skirti šiek tiek laiko ir pavartyti mėgstamą knygą,
pasitikti aušrą, pavaikščioti po tuščią pakrantę arba asmeniniame žurnale
užsirašyti kokią nors mintį.
Tegu tai tampa neatsiejama jūsų gyvenimo dalimi. Ir visai nesvarbu, jei
aplinkiniai žmonės tokio jūsų poelgio nesupras, – juk visų pirma stengiatės dėl
savęs, nes esate to verti.
Henris Toro sakė: „Jei žmogus nežengia koja kojon su savo draugais, galbūt
jis girdi kitus būgnus. Tegul jis žygiuoja pagal tą muziką, kuri skamba jo ausyse
– kad ir kokia ji būtų, kad ir iš kokių tolių aidėtų.“
 Bendraukite su savimi
Prieš daugelį metų, kai dar dirbau advokatu, buvau gerai apsirūpinęs
materialiai, bet man trūko dvasios ramybės. Tuo metu perskaičiau nuostabią
britų rašytojo Džeimso Aleno knygą Kaip mąsto žmogus (James Allen, As a Man
Thinketh). Knygoje pasakojama apie tai, kaip mes, ugdydamiesi tam tikrą
mąstyseną, formuojamės savo gyvenimą, siekiame laimės ir klestėjimo. Joje taip
pat pabrėžiama, kokia didelę įtaką mąstysenai turi mūsų vartojami žodžiai ir
kalba apskritai.
Sužavėtas šios idėjos, aš vieną po kitos pradėjau skaityti išmintingas knygas
apie saviugdos meną. Ir greitai pastebėjau, kad žodžiai, kuriuos vartojame
kasdien bendraudami (ir su kitais žmonėmis, ir su savimi), daro milžinišką
poveikį mūsų būties kokybei. Aš susivokiau, kad kiekvieno mūsų galvoje
nuolatos ir nepertraukiamai skamba vidinis dialogas. Tada, pasiryžęs pagerinti
bendravimo su savimi turinį, aš nusprendžiau pasiremti prieš penkis tūkstančius
metų išminčių sukurtu metodu. Ir tai labai pakeitė mano gyvenimą.
Šis paprastas metodas siūlo pasirinkti frazę, sutelkti į ją dėmesį ir kartoti ją
periodiškai visą dieną, kol ji užvaldys jūsų sąmonę ir pradės jus keisti.
Pavyzdžiui, jeigu jūs ieškote dvasios ramybės, tai tas „užkeikimas“ (dar
vadinamas mantra) gali būti toks:
„Aš laimingas ir ramus, laimingas ir ramus, laimingas ir ramus...“
Jeigu norite išsiugdyti pasitikėjimą savimi, tai jūsų mantra gali būti tokia:
„Aš laimingas, nes visiškai pasitikiu savimi ir esu be galo drąsus.“
O jeigu siekiate materialios gerovės, galite kartoti tokius žodžius:
„Aš laimingas, nes man nuolat byra pinigai ir atsiveria naujos galimybės.“
Savo mantras kartokite tyliai, beveik pašnibždomis, keliaudami į darbą,
stovėdami eilėje arba plaudami indus. Ir tada tokiais neaktyviais dienos
laikotarpiais pasikrausite galingos energijos, galinčios pakeisti jūsų gyvenimą.
Savo slaptą frazę stenkitės ištarti mažiausiai du šimtus kartų per dieną bent
keturias savaites iš eilės. Rezultatai pranoks visus lūkesčius. Tai yra išties
milžiniškas žingsnis, jis padės nusiraminti ir siekti gyvenimo tikslų.
Garsusis sufijų mokytojas Hazratas Inajatas Khanas (Hazrat Inayat Khan)
sakė: „Žodžiai, kurie apšviečia sielą, brangesni už deimantus.“
Rūpesčiams skirkite trisdešimt minučių
per dieną
Kai parašiau knygą Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“, skaitytojai mane
netrukus tiesiog užvertė laiškais. Jie perprato tiesas, kaip šiame beprotiškame,
nuolatinių stresų kamuojamame pasaulyje gyventi laimingai ir ramiai, geriau
realizuoti savo galimybes.
Daugelį tų laiškų parašė žmonės, kurių profesinė veikla anksčiau buvo tokia
intensyvi, kad jie net laisvalaikiu galvodavo tik apie darbo problemas. Jie,
visiškai paskendę darbuose ir rūpesčiuose, pamiršo, kaip reikia juoktis, mylėti ir
dalytis gyvenimo džiaugsmais su savo šeimynykščiais.
Daugybė žmonių geriausius gyvenimo metus praleidžia apimti nuolatinio
nerimo. Jie jaudinasi dėl darbo, dėl neapmokėtų sąskaitų, dėl savo vaikų ir dar
dėl tūkstančio kitų dalykų. O sielos gilumoje supranta, kad dažniausiai tas
jaudulys pasirodo esąs nereikalingas.
Viskas vyksta tiksliai taip, kaip sakė Markas Tvenas (Mark Twain): „Mano
gyvenime buvo daug bėdų, o kai kurios jų man atsitiko iš tikrųjų.“
Nepaprastą įtaką visam mano gyvenimui padarė tėvas, be galo išmintingas
žmogus. Tai štai jis kartą pasakė, kad kinų hieroglifas, reiškiantis „laidotuvių
laužą“, neįtikėtinai panašus į hieroglifą „nerimas“. „Nuostabu“, – aš tada jam
atsakiau. „Čia nėra nieko nuostabaus, – švelniai tarė tėvas. – Tiesiog vienus
žmones sudegina po mirties, o kiti sudega dar gyvendami.“
Iš patirties puikiai žinau, kaip žmogaus gyvenimą skurdina nuolatinis nerimas
ir jaudulys. Dar neturėdamas nė trisdešimties pradėjau žengti vadinamuoju
„greitos sėkmės“ keliu. Tuo metu aš jau buvau baigęs prestižinį universitetą,
turėjau teisininko diplomą, verčiausi advokato praktika ir nagrinėjau ypač
sudėtingas bylas. Tuo savo gyvenimo periodu įtemptai dirbau ir daug nervinausi.
Pirmadienio rytą pabusdavau jausdamas nemalonų paširdžių maudimą ir puikiai
suprasdamas, kad švaistau savo talentą darbui, kuris iš esmės skirtas visai ne
man. Tada pradėjau sukti galvą, kaip savo gyvenimą padaryti geresnį. Pirmiausia
ėmiausi literatūros apie saviugdą ir lyderiavimą. Šiose knygose radau daug
vertingų santūrios, ramios ir visavertės būties pamokų.
Iš didelio skaičiaus įvairių metodikų, padedančių kontroliuoti nerimą,
išskirčiau vieną. Jos esmė – nerimui ir rūpesčiams reikia skirti tam tikrą laiką,
kurį sąlygiškai galima pavadinti „rūpesčių valanda“. Juk susidūrę su sunkumais
darbe, mes negalime išmesti jų iš galvos visą dieną. Todėl aš siūlau jums savo
problemoms numatyti tam tikrą laiką. Pavyzdžiui, kiekvieną vakarą savo
rūpesčiams galite skirti trisdešimt minučių. Tą laiką būkite vieni, į valias
kapanokitės savo problemų jūroje ir graužkitės dėl sunkumų. Tačiau kai tik
pusvalandis praeina, rūpesčius pamirštate ir grįžtate prie prasmingesnės bei
kūrybingesnės veiklos: galite pasivaikščioti po parką ir pajusti ryšį su gamta,
paskaityti įkvepiančią knygą arba nuoširdžiai pasikalbėti su mylimu žmogumi.
Jei nerimas užklumpa kitu dienos metu, užsirašykite į dienoraštį to nerimo
priežastį ir apsvarstykite ją tam reikalui skirtu laiku. Laikydamiesi šio paprasto,
bet labai veiksmingo metodo, imsite pamažėle trumpinti nerimavimo laiką, kol
galiausiai visiškai atsikratysite šio įpročio.
 Mokykitės iš vaikų
Kartą savo keturmetį sūnų Kolbį nusivedžiau papietauti į italų restoraną.
Buvo puiki rudens diena, sūnus kaip visada jautėsi žvalus ir linksmas. Iš pradžių
užsisakėme makaronų, o paskui pasigardžiuodami ėmėmės padavėjo atneštų
šviežiai iškeptų bandelių.
Tą akimirką net nenujaučiau, kad Kolbis man, savo tėvui, duos gerą pamoką.
Užuot atsikandęs nuo visos bandelės, kaip kad daro dauguma suaugusiųjų, jis
pradėjo iš jos krapštyti šiltą minkštimą, palikdamas atšalusią kietą plutelę
nepaliestą. Kitaip tariant, jis išmintingai nusprendė imtis geriausios bandelės
dalies, į kitką nekreipdamas dėmesio.
Viename seminare kartą girdėjau tokią mintį: „Neretai vaikai mus pamoko
geriau nei suaugę mokytojai.“
Tą giedrą rudens dieną mano berniūkštis priminė man, kad mes, suaugusieji,
labiau rūpinamės „kieta gyvenimo pluta“ nei tais nuostabiais dalykais, kurie
ateina į mūsų gyvenimą nepastebėti ir taip pat nepastebėti iš jo išeina. Mūsų
mintys nuolat sukasi apie profesinę veiklą, apie krūvas neapmokėtų sąskaitų ir
mums atrodo, kad niekada neužteks laiko atlikti visus skubius darbus. O juk
žmogaus mintys formuoja jo gyvenimą – kaip mąstai, taip ir gyveni. Mintimis
kuriamės likimą. Štai kodėl būtina galvoti tik apie gera.
Taigi artimiausiomis savaitėmis pasistenkite ištaikyti laiko ir susigrąžinkite
prarastą linksmumą – atraskite savyje vaiką. Imkite analizuoti geriausius vaikų
bruožus, atkreipkite dėmesį į jų turtingą vaizduotę, pamatykite, kokie jie visada
energingi, kad ir kas aplink vyktų. Ir dar prisiminkite išmintingus amerikiečių
pedagogo ir rašytojo Leo Rosteno (Leo Calvin Rosten) žodžius: „Jums bus
lengviau bendrauti su žmonėmis – kad ir kokie įtakingi jie atrodytų – jeigu
pažiūrėsite į juos kaip į vaikus. Juk dauguma mūsų taip ir neužaugo, nepasidarė
brandesni, tiesiog mes tapome didesnio ūgio. Taip, suprantama, mes mažiau
juokiamės ir mažiau žaidžiame, užsidėję nepatogias kaukes vaidiname
suaugusius. Bet net po šia priedanga esame vis tie patys vaikai ir jais liksime
visada. Vaikai, kurių reikmės paprastos ir kurių kasdienis gyvenimas geriausiai
aprašytas pasakose.“
 Įsidėmėkite: genijus – tai 99 procentai
įkvėpimo
Visi žino garsiojo išradėjo Tomo Edisono (Thomas Alva Edison) posakį:
„Genijus – tai vienas procentas įkvėpimo ir devyniasdešimt devyni procentai
prakaito.“ Suprantama, aš neabejoju, kad atkaklus darbas yra neatsiejama
sėkmės ir savirealizacijos prielaida, vis dėlto manau, kad dar svarbiau jausti
įkvėpimą ir suvokti, kad tik tu pats gali pakeisti šį pasaulį.
Visus pasaulio genijus įkvėpdavo ir skatindavo aistringas noras kitų žmonių
gyvenimą padaryti geresnį. Susipažinus su jų biografijomis darosi aišku, kad
daugeliui jų šis noras virsdavo tikra aistra. Ji visiškai užvaldydavo šiuos žmones,
užimdavo kiekvieną jų smegenų ląstelę. Edisoną įkvėpdavo siekis įgyvendinti
vaizdinius, atsirasdavusius jo vaizduotės ekrane. Gydytoją Džoną Solką (Jonas
Salk), vakcinos nuo poliomielito kūrėją, įkvėpė didis noras išvaduoti žmones
nuo kančių, kurias sukelia ši siaubinga liga. Nobelio premijos laureatė Marija
Kiuri (Maria Skùodowska-Curie) taip pat dirbo skatinama įkvėpimo tarnauti
žmonėms.
28-asis JAV prezidentas Vudrou Vilsonas (Woodrow Wilson) sakė: „Jūs čia
esate ne tam, kad tiesiog egzistuotumėte. Atėjote į šį pasaulį praplėsti jo erdvių ir
horizontų, pripildyti jį naujos vilties dvasios ir atlikti naujų žygdarbių. Pamiršti
šią didžiąją misiją – vadinasi, apvogti save.“
Ar jūsų gyvenime atsirado vietos įkvėpimui? Ar iš ryto pabudę energingai
šokate iš lovos, ar abejingai gulite, apimti nepaaiškinamo dvasinės tuštumos
jausmo? Jei jaučiate įkvėpimo stygių, paskaitykite dvasinio turinio knygą arba
paklausykite įrašo, – tai paskatins jus veikti. Dar galite nueiti į susitikimą su
mėgstamu paskaitininku arba paskaityti kokio nors garsaus žmogaus biografiją.
Stenkitės bendrauti su žmonėmis, kurie siekia didelių gyvenimo tikslų.
Įkvėpimas pakeis jūsų gyvenimo kokybę.
 Pasirūpinkite šventykla
Prieš kelis mėnesius pietavau su vienu kolega paskaitininku. Ėmėme
aptarinėti įvairius būdus, kurie padeda mums likti susikaupusiems, santūriems ir
dirbti iš visų jėgų. Ir mano kolega tada pasakė labai įsimintinus žodžius:
„Daugelis žmonių eina į bažnyčią ar kitokius maldos namus – žodžiu, į kokią
nors šventyklą, kad sutelktų savo vidines jėgas ir pasiruoštų artėjantiems
gyvenimo išbandymams. Aš nuo jų šiek tiek skiriuosi, nes lankau savo asmeninę
šventyklą – sporto salę.“
Paskui kolega pridūrė, kad nepaisydamas užimtumo jis lygiai pusę šešių
uždaro biurą, keliauja į sporto salę ir bėga kelias mylias bėgimo treniruokliu. Šį
laiką jis skiria savo sveikatai, ir niekas negali jam sutrukdyti. Mano draugo
samprotavimai priminė senovės romėnų patarlę, kurią aš citavau savo pirmojoje
knygoje Nuostabus gyvenimas (Mega Living): „Mens sana in corpore sano“, –
išvertus iš lotynų kalbos tai reiškia „Sveikame kūne sveika siela“. Šis senovinis
posakis mane įtikino, kad su savo kūnu turime elgtis kaip su šventykla, jeigu
norime gyventi ilgai ir laimingai. Nuolatinės treniruotės ne tik stiprina sveikatą,
bet ir gerina žmogaus gebėjimą aiškiai mąstyti, stimuliuoja jo kūrybinius pradus.
Be to, fizinės treniruotės padeda nugalėti baisius stresus, kuriuos taip dažnai
tenka patirti gyvenime. Ištyrę 18 000 Harvardo universiteto absolventų,
specialistai padarė išvadą, kad viena valanda treniruočių jų gyvenimą pailgina
trimis valandomis. Vargu ar galima rasti kokią nors efektyvesnę sveikatos
priežiūros priemonę už fizinius pratimus.
Atminkite štai ką: tie, kurie neturi laiko mankštintis, neišvengiamai tą laiką
išeikvos gydydamiesi.
Aš pats esu išsikėlęs tikslą plaukioti baseine penkis kartus per savaitę.
Organizmui plaukimas daro ypatingą gaivinamąjį poveikį.
Deja, negaliu pasigirti, kad numatyto plano pavyksta laikytis. Tačiau šis
prasmingas tikslas skatina mane nepamiršti, kad privalau palaikyti idealią fizinę
formą, nes nuo to priklauso mano gyvenimo kokybė. Kiekviena treniruotė
plaukimo baseine man duoda vis tą patį rezultatą: aš sukaupiu energijos,
pasijuntu ramus, pusiausviras ir laimingas.
Fizinės pratybos duoda man neįkainojamą dovaną: aš imu matyti pasaulį tokį,
koks jis yra iš tikrųjų. Po keturiasdešimties minučių, praleistų baseine, visi man
iškilę uždaviniai atrodo nebe tokie sudėtingi, o visi rūpesčiai – menki ir
nereikšmingi. Tą akimirką jaučiu, kad gyvenu visavertį gyvenimą. Rūpestis savo
„fizine šventykla“ primena, kad didžiausius malonumus suteikia patys
paprasčiausi dalykai.
 Išmokite tylėti
Anglų poetas Viljamas Vordsvortas (William Wordsworth) išmintingai
pasakė: „Kai neramus pasaulis mus ilgam atitraukia nuo to, ką turime geriausia,
kai rūpesčiai tampa nebepakeliami, o malonumai – našta, kokia miela ir maloni
būna vienatvė!“
Kada paskutinį kartą tylėdami mėgavotės ramybe? Kada paskutinį kartą
galėjote nešykštėdami nurėžti nuo savo gyvenimo didelį laiko gabalą ir juo
pasotinti vienatvės troškulį.
Visos dvasinės tradicijos vieningai pripažįsta štai ką: jei norite pažinti savo
tikrąja vidinę didybę, turite mokėti tylėti. Tačiau jūs, suprantama, esate labai
užimti...
Henris Toro sakė: „Būti nuolatos užimtam yra maža – tokios būna ir
skruzdėlės. Klausimas toks: kuo tu užimtas?“
Kai mąstau, kaip kartais svarbu patylėti, prisimenu istoriją apie seną švyturio
prižiūrėtoją. Jis turėjo tam tikrą kiekį alyvos, kuria švyturio žibinte palaikė ugnį,
kad praplaukiantys laivai galėtų aplenkti uolėtą jūros krantą. Kartą naktį
kaimynystėje gyvenantis senolis paprašė prižiūrėtojo trupučio alyvos savo
trobelei apšviesti, ir tas maloniai sutiko duoti. Kitą naktį pas jį atėjo pavargęs
keliautojas ir pradėjo maldauti lašo alyvos savo žibintui, kad galėtų pasišviesti
kelią tamsoje. Prižiūrėtojas neliko abejingas ir šiam prašymui: davė keliautojui
tiek alyvos, kiek tas prašė. Kitą naktį prižiūrėtojas pabudo, nes į švyturio duris
smarkiai beldė viena moteris. Ji irgi išprašė alyvos, be kurios negalėjo pasišviesti
namie ir pamaitinti šeimos. Greitai alyvos visai neliko, ir švyturys užgeso.
Praplaukiantys laivai ėmė dužti kranto seklumose, žuvo daug jūreivių – ir viskas
todėl, kad prižiūrėtojas pamiršo pagrindinį darbą. Jis nepaisė svarbiausios
pareigos, o kiti už tai sumokėjo savo gyvybėmis.
Jei kasdien tylėsite nors po keletą minučių, lengviau susitelksite į gyvenimo
prioritetus ir negalėsite jų nepaisyti, – išvengsite kliūties, ties kuria suklumpa
daugelis žmonių.
Kai sakote, jog neturite laiko tyliai pabūti su savimi, tai tarsi teisinatės, kad
labai skubate ir negalite į savo automobilio baką pripilti benzino. Nepripilsi –
nevažiuosi.
 Kas jie, jūsų idealūs kaimynai
Bandydamas geriau pažinti save, aš sudariau sąrašą žmonių, kuriuos norėčiau
matyti savo kaimynais. Tai vyrai ir moterys – ir seniau gyvenusieji, ir mano
bendraamžiai – pas kuriuos kartą kitą norėtųsi užbėgti puodelio arbatos arba
drauge pasijuokti iš kokio nors pokšto. Sudarydami „idealių kaimynų“ sąrašą,
prisiminsite tas žmogaus būdo savybes, kurias labiausiai vertinate.
Be to, sėdę prie tokio sąrašo, maloniai praleisite trisdešimt savo gyvenimo
minučių.
Štai kokius žmones į sąrašą įtraukčiau aš:
• Normanas Vinsentas Pylas, garsiosios knygos Pozityvaus mąstymo galia
autorius (Norman Vincent Peale, The Power of Positive Thinking);
• Jau šiuose puslapiuose minėtas Henris Toro, didis amerikiečių filosofas ir
vienos mano mėgstamiausių knygų Voldenas autorius;
• Baltazaras Gracianas (Baltasar Gracian y Morales), XVII a. jėzuitų
scholastas, vienas didžiausių Ispanijos rašytojų;
• Bili Holidei (Billie Holiday), garsi XX amžiaus vidurio JAV džiazo
dainininkė;
• Nelsonas Mandela (Nelson Mandela), kovotojas už žmogaus teises, pirmasis
demokratiškai išrinktas Pietų Afrikos Respublikos prezidentas.
Bandydamas geriau pažinti save, aš sudariau sąrašą žmonių, kuriuos norėčiau
matyti savo kaimynais. Tai vyrai ir moterys (ir seniau gyvenę, ir mano
bendraamžiai), pas kuriuos kartą kitą norėčiau išgerti puodelį arbatos ar kartu su
jais pasijuokti iš kokio nors pokšto. Susidarykite „idealių kaimynų“ sąrašą,
prisiminkite vertingiausias žmogaus būdo savybes. Be to, sudarydami tokį
sąrašą, maloniai praleisite maždaug trisdešimt savo gyvenimo minučių.
Štai kokius žmones į sąrašą įtraukčiau aš:
• Normanas Vinsentas Pylas, garsiosios knygos Pozityvaus mąstymo jėga
autorius (Norman Vincente Peal, The Power of Positive Thinking);
• Jau šiuose puslapiuose minėtas Henris Toro, didis amerikiečių filosofas ir
mano mėgstamos knygos Voldenas autorius;
• Baltazaras Gracianis (Baltasar Graciįn y Morales), XVII amžiaus jėzuitų
scholastas ir rašytojas;
 • Bili Holidei (Billie Holiday), garsi XX amžiaus vidurio amerikiečių džiazo
dainininkė;
• Nelsonas Mandela (Nelson Mandela), kovotojas už žmogaus teises, pirmasis
demokratiškai išrinktas Pietų Afrikos Respublikos prezidentas;
• Ogas Mandinas (Og Mandino), keliolikos klasikinių saviugdos knygų
autorius;
• Motina Teresė, katalikų vienuolė ir humanistė;
• Ričardas Brensonas (Richard Branson), britų verslo magnatas ir keliautojas;
• Pjeras Eliotas Triudo (Pierre Elliott Trudeau), žmogus, ryškiai atsiskleidęs
Kanados ministro pirmininko poste;
• Mailzas Devisas (Miles Davis), legendinis XX amžiaus vidurio džiazo
trimitininkas;
• Muhamadas Ali (Muhammad Ali), pasaulio bokso čempionas;
• Bendžaminas Franklinas, įžymus XVIII amžiaus JAV valstybės veikėjas ir
išradėjas.
O dabar imkite ir susirašykite tuos žmones, su kuriais norėtumėte gyventi
vienoje gatvėje. Paskui pasvarstykite, kokios tų žmonių savybės jums kelia
pagarbą. Pasistenkite išsiugdyti šias savybes. Norėdami tobulinti savo asmenybę,
turite gerai išstudijuoti tuos kitų žmonių bruožus, kurie jus žavi.
 Pabuskite su pirmuoju saulės
spinduliu
Anksti keliatės – dovanojatės sau dovaną. Nedaugelis mūsų įpročių gali taip
stipriai pakeisti gyvenimą kaip įprotis anksti keltis. Pirmosios ryto valandos
ypatingos. Atrodo, kad laikas sulėtėja ir viskas aplinkui prisipildo visiškos
ramybės. Įstoję į „mėgėjų keltis penktą ryto“ klubą, galėsite lengviau vadovauti
savo gyvenimui ir neleisti, kad jis vadovautų jums. Ištrūkę iš lovos ir iš sapnų
nelaisvės, būsite apdovanoti mažiausiai viena dvasinės ramybės valanda. Ir tai
atsitiks lemiamą brėkštančios dienos akimirką – jos pradžioje. Išmintingai
pasirūpinę šiuo trumpu laiko tarpu, puikiai praleisite visą likusią dieną.
Knygoje Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“ aš mečiau skaitytojams iššūkį –
„Kelkimės kartu su pirmaisiais saulės spinduliais“ ir pasiūliau keletą idėjų, kaip
išsiugdyti šį įprotį. Iš daugybės laiškų, elektroninių žinučių ir faksogramų, gautų
nuo žmonių, kuriems įprotis keltis penktą ryto padėjo pakeisti gyvenimą, aš
padariau tvirtą išvadą, kad tai turi tapti neatsiejama jūsų dienotvarkės dalimi.
Taip elgėsi įtakingiausi mūsų laikų žmonės: Mahatma Gandis, Tomas Edisonas,
Nelsonas Mandela, žiniasklaidos magnatas Tedas Terneris (Ted Turner),
visuomenės veikėja Merė Kei Eš (Mary Kay Ash).
Viena Vienuolio... skaitytoja, rinkodaros specialistė, parašė, kad įpratusi
anksti keltis ji drauge atsikratė stresų; jos kolegos jai net padovanojo aplanką su
užrašu „Mūsų DAB (dvasiškai atsinaujinusiai bendradarbei): Kad ir ko
imtumėtės, tęskite tai iki galo. Jūs – mūsų įkvėpimo šaltinis.“ Pirmiau ta moteris
buvo mėgėja ilgiau pasnausti, tačiau ji davė sau iškilmingą priesaiką atsikratyti
to įpročio, kad iš miego galėtų atimti papildomo laiko aktyviai veiklai. Jos
šeimynykščiai giliai miegodavo, o ji pabusdavo ir atsikeldavo iš pradžių šeštą,
paskui – penktą trisdešimt ir galiausiai – penktą ryto.
Pasidovanotą laiką ši moteris skyrė savo mėgstamiems užsiėmimams,
kuriems anksčiau neturėjo net laisvos minutės. Kad vėl įžiebtų vidinę ugnį ir
atnaujintų ryšį su ta savo sielos dalimi, kuri, atrodė, buvo prarasta visiems
laikams, ji rytais klausydavosi klasikinės muzikos, rašydavo laiškus, skaitydavo
klasikų kūrinius arba eidavo pasivaikščioti. Žodžiu, ji vėl ėmė rūpintis savimi.
Naujas įprotis padėjo jai geriau atsiskleisti kaip motinai, žmonai ir
specialistei.
 Norint išsiugdyti įprotį anksti keltis, pirmiausia reikia turėti galvoje, kad
svarbiausia – miego kokybė, o ne jo ilgumas. Kur kas sveikiau šešias valandas
kietai miegoti, negu dešimt valandų neramiai snūduriuoti ir vartytis lovoje.
Štai keturi patarimai, kaip miegoti sveikai ir ramiai:
• Norėdami užmigti, negalvokite apie praėjusios dienos įvykius ir nekurkite
kitos dienos planų;
• Nevalgykite po aštuntos valandos vakaro (jei valgyti būtina, pasitenkinkite
sriuba);
• Prieš miegą nežiūrėkite televizijos naujienų;
• Neskaitykite lovoje.
Pasistenkite išsiugdyti šį įprotį per keletą savaičių. Jei po savaitės kitos
bandymų anksti keltis tariate sau, jog tai jums pernelyg sunku, tai elgiatės
panašiai į žmogų, kuris truputį pasimokęs prancūzų kalbos ima teisintis, esą šis
uždavinys ne jo nosiai. Norint pasukti gyvenimą kita vaga, reikia laiko, pastangų
ir kantrybės, tačiau jūsų saviugdos darbo vaisiai su kaupu atpirks visus
būgštavimus ir nusivylimus.
 Nemalonumus priimkite kaip
palaiminimą
Vesdamas seminarus apie lyderiavimo meną, jų dalyviams visada pateikiu
klausimą: „Kas sutinka su mano tvirtinimu, kad skaudžiausia patirtis iš tikrųjų
mums duoda naudingiausias gyvenimo pamokas?“ Salėje būtinai pakyla miškas
rankų. Ir aš nesiliauju stebėtis, kodėl mes, žmonės, taip skaudžiai išgyvenantys
nesėkmes, beveik nepastebime, kad iš tikrųjų jos yra mūsų geriausios mokytojos.
Nedarydami klaidų, neįveikdami kliūčių ir nepatirdami jaudulio, neįgysite
išminties ir žinių. Kartą ir visiems laikams būtina suprasti, kad skausmas – tai
mokytojas, o nesėkmės – gairės, rodančios kelią į sėkmę. Neįmanoma išmokti
groti gitara, iš pradžių nepaskambinus kelių nedarnių akordų, ir sunku išmokti
buriuoti, nė karto nesušlapus. Išmokite priimti nemalonumus kaip iš aukščiau
siųstą palaiminimą. Savo kelyje sutikę kliūtį, ryžtingai paverskite ją aukštyn
vedančiu laipteliu. Pasiryžkite savo kančias permainyti į išmintį.
Eidamas per gyvenimą, aš, kaip ir daugelis kitų žmonių, ne kartą kenčiau
likimo išdaigas. Tačiau nieko nepaisydamas visada stengiausi sau priminti, kad
žmogaus asmenybė formuojasi pirmiausia patirdama sunkius išbandymus.
Sunkiausiais laikais galime geriau pažinti save ir atskleisti savo vidinę jėgą. Jei
dabar neturite asmeninių sunkumų, noriu pagarbiai jums priminti 46 didžio
vokiečių poeto Rainerio Marijos Rilkės (Rainer Maria Rilke) žodžius, kurie
nepaprastai man padėdavo, kai likimas teikdavosi padaryti dar vieną zigzagą:
„...Būkite kantrūs, jei jums liko neišspręstų problemų. Pamėginkite pajusti
meilę pačios problemos esmei, pavyzdžiui, užrakintoms durims, neleidžiančioms
įeiti į kambarį, arba knygai, parašytai jums nesuprantama kalba. Nesitikėkite
greitai su ja susitvarkyti. Tam turite įgyti atitinkamos patirties. Taigi susidūrę su
problema, tiesiog gyvenkite ją suvokdami. Pamažėle kaupdami patirtį, vieną
dieną pamatysite, kad problemos sprendimas radosi savaime.“
 Daugiau juokitės
Tyrimų duomenimis, keturmetis vaikas kasdien nusijuokia vidutiniškai tris
šimtus kartų, o suaugęs žmogus tai daro ne daugiau kaip penkiolika kartų.
Slegiami atsakomybės naštos ir nuolatinių stresų, mes tiesiog pamiršome, kaip
reikia juoktis.
Puikiai žinoma, kad juokas skatina mūsų talentus ir suteikia energijos. Žymus
šiuolaikinis komedijų aktorius Styvas Martinas (Steve Martin) kiekvieną rytą
penkias minutes juokiasi prieš veidrodį, kad „pažadintų savo kūrybinius fluidus
ir pradėtų dieną aukšta nata“ (pasinaudokite šia priemone – ji iš tikrųjų efektyvi).
Juoko terapija taikoma netgi medicinoje – ir paprastiems negalavimams, ir
rimtoms ligoms gydyti.
Šiuolaikinės psichologijos tėvu vadinamas Viljamas Džeimsas (William
James) sakė: „Juokiamės ne dėl to, kad esame laimingi. Esame laimingi todėl,
kad juokiamės.“
Vienas labai rimtas mano draugas kartą prieš Naujuosius metus pasižadėjo
daugiau juoktis. Kelis kartus per mėnesį jis išsinuomodavo komediją Trys
komikai arba nusipirkdavo kokią naują humoristinę knygą. Ir šiaip laimingas
žmogus, jis pasidarė dar laimingesnis, ėmė dar daugiau juoktis. Humoras
papuošė jo kasdienybę ir išmokė pirmiausia pastebėti šviesiąją gyvenimo pusę.
Jį pradėjo mažiau veikti stresai, o tai netruko pasireikšti jo profesinėje
veikloje. Toks paprastas įprotis padėjo mano draugui kilstelėti gyvenimo kokybę
ir padidinti savo veiklos efektyvumą.
48 Pasekite mano draugo pavyzdžiu. Užbėkite į artimiausią vaizdajuosčių
saloną ir pasirinkite kokią nors naują kino komediją.
Paskui užsukite į knygyną ir įsigykite naują humoristinę knygą arba komiksą.
Tai padės jums vėl išmokti juoktis. Susigrąžinkite prarastą linksmumą ir
mėgaukitės tais stebuklais, kuriuos dovanoja nerūpestingas ir džiugus juokas.
 Pragyvenkite dieną, nekreipdami
dėmesio į laiką
Praėjusį rudenį pirmą kartą per daugelį metų palikau namie laikrodį ir visą
dieną praleidau neturėdamas supratimo apie tai, „kiek dabar valandų“. Užuot
neramiai žvilgčiojęs į laikrodį ir rikiavęs savo dienos planus, aš tiesiog gyvenau
esama akimirka, darydamas visa tai, ko man norėjosi. Tada supratau, kad iš
tikrųjų gyvenu, o ne stumiu savo valandas.
Tą dieną anksti rytą išėjau pasivaikščioti į miško tankynę. Tai vienas mano
maloniausių užsiėmimų. Pasiėmiau mėgstamą seną ir jau smarkiai nutrintą
Henrio Toro knygą Voldenas. Vaizdingoje miško vietoje prisėdau paskaityti ir
staiga pajutau visišką vidinę harmoniją, rodės, vyksta kažkas svarbaus specialiai
tam skirtu laiku. Atsiverčiau pirmą pasitaikiusį knygos puslapį ir štai ką
perskaičiau:
„Išėjau į mišką todėl, kad norėjau gyventi prasmingai, mane domino tik
svarbiausieji gyvenimo dalykai; norėjau šio to iš gyvenimo išmokti, kad prieš
mirtį neatrodytų, jog visai negyvenau.
Nenorėjau gyventi gyvenimo pakaitalo – tam gyvenimas per daug brangus.
Norėjau pasinerti į pačią gyvenimo esmę ir pasiekti jo šerdį, norėjau gyventi
spartietiškai paprastai, išvijęs iš gyvenimo viską, kas nėra tikrasis gyvenimas.“
Mąsčiau apie didžio žmogaus žodžius ir į save siurbiau stebuklingą
kraštovaizdžio grožį. Likusią dienos dalį praleidau knygyne, kur drauge su
vaikais ieškojome knygos Žaislų istorija, o paskui – mūsų namo balkone, kur su
šeima klausiausi savo mėgstamų muzikos kūrinių. Jokių išlaidų. Nieko
sudėtinga. Tik malonumas.
 Daugiau rizikuokite
Tvirtai žinokite štai ką: gulėdami mirties patale, stojus gyvenimo
saulėlydžiui, labiausiai gailėsitės tikrai ne dėl to, kad daug kartų rizikavote. Jeigu
kas ir pripildys jūsų širdį sielvarto, tai bus nepatirta rizika, neišnaudotos
galimybės ir nepažinta baimė.
Atminkite neginčijamą sėkmės dėsnį: gyvenimas – tai tarsi loterija. Kuo
daugiau rizikos, tuo didesnė galimybė laimėti. O graikų tragikas Sofoklis yra
pasakęs: „Laimė lydi ne silpnadvasius.“
Norėdami gyventi kuo turiningesnį gyvenimą, daugiau rizikuokite ir darykite
tai, kas jus gąsdina. Stenkitės išpešti naudos iš nepatogumų ir liaukitės judėję
mažiausio pasipriešinimo keliu. Suprantama, yra didelė tikimybė, kad žengdami
nepramintu taku suklupsite, bet taip eidami nueisite kur kas toliau. Mano mama,
lygindama gyvenimą su krepšiniu, sakė: „Negalima atsidurti prie varžovų
krepšio, viena koja stovint savo aikštelės pusėje.“
Prancūzų rašytojas Nobelio premijos laureatas Andrė Židas (André Gide) yra
sakęs: „Negalima atrasti naujų žemių, nepasiryžus ilgam iš akiračio prarasti
kranto linijos.“
Iš tiesų turtingo gyvenimo paslaptis yra ta, kad reikia liautis rūpintis
asmeniniu saugumu, o tą brangų laiką skirti naujų galimybių paieškoms.
Suprantama, reikės priimti jums skirtų pralaimėjimų ir nesėkmių dalį, bet juk
pralaimėjimas – tai ne kas kita kaip būsimųjų pergalių pamokos. Kartą tėvas
man pasakė: „Robinai, lipti į medžio viršūnę pavojinga, bet dažniausiai kaip tik
ten auga patys saldžiausi vaisiai.“
Jau anksčiau rašiau, kad gyvenime nuolat tenka rinktis. Žmonės, sugebėję
realizuoti visas savo galimybes, išmintingai pasirinkti sugeba kur kas greičiau
nei visi kiti. Taigi rinkitės: galite praleisti likusias dienas saugiai sėdėdami ant
ramaus gyvenimo vandenyno kranto, tačiau taip pat galite nerti į jo gelmes
ieškoti perlų, kurie skirti stiprios dvasios žmonėms. Norėdamas neprarasti
įkvėpimo ir visada prisiminti, kaip svarbu plėsti savo galimybių ribas, kabinete
ant sienos pasikabinau plakatą su Teodoro Ruzvelto (Theodore Roosevelt)
žodžiais:
Pagarbos nusipelno ne kritikas, ne tas, kuris atskleidžiastipraus žmogaus
klaidą arba pamoko, kaip buvo galima padaryti geriau – pagarbos nusipelno
narsiai į areną einantis žmogus, kurio veidą dengia dulkės, prakaitas ir
kraujas... Kam pažįstami didieji užmojai, didieji idealai, tie aukojasi dėl
garbingo reikalo... Ir jeigu jiems pasiseks, jie pažins didelių laimėjimų triumfą, o
jei pralaimės, tai mes sakysime, kad tai tikro ir pasiryžusio narsiai kautis kario
pralaimėjimas... Tikras karys niekada nebus priskirtas prie tų abejingų ir bailių
sielų, kurios nepažįsta nei pergalės skonio, nei pralaimėjimo kartėlio.
 Gyvenkite, kaip galite
Kai aktoriaus Kevino Kostnerio (Kevin Costner) paklausė, kaip vertina savo
karjeros sėkmę ir nuopuolius, jis atsakė: „Gyvenu, kaip galiu.“
Manau, tai buvo išsamus atsakymas. Užuot svarstęs apie savo gyvenimo
įvykius ir skirstęs juos į gerus ir blogus, jis užėmė išmintingą poziciją –
nusprendė laikyti juos natūralia savo gyvenimo kelio dalimi. Taip iš tikrųjų ir
yra. Mes visi įvairiais keliais einame į galutinį gyvenimo tikslą.
Vienų kelyje akmenų pasitaiko daugiau nei kitų. Tačiau niekas negali pasiekti
tikslo, nė karto nepatyręs nesėkmės. Todėl liaukitės svarstę apie laimę ar
nelaimę, o tiesiog iki galo išgyvenkite kiekvieną savo gyvenimo epizodą.
Jauskite skausmą ir mėgaukitės džiaugsmais. Jei niekada nepasitaikė nusileisti į
slėnį, vadinasi, jums taip pat niekada iš apačios neteko žvelgti į didingas
viršūnes. Atminkite: gyvenime nėra nesėkmių nei tikrų tragedijų – tik pamokos.
Iš tikrųjų ir problemų nėra – tik situacijos, kuriose išmintingas žmogus randa
sprendimų galimybes.
 Mokykitės iš gerų filmų
Nepraleidžiu nė vienos galimybės nueiti į kiną. Dažnai pasiimu ir vaikus –
dukrą Bjanką ir sūnų Kolbį. Kramtydami spragintus kukurūzus mes su
malonumu žiūrime kokį nors naują animacinį filmą, į kurį bilietai paprastai būna
graibstyte išgraibstomi.
Po filmo paliekame salę šypsodamiesi ir prisimindami daugybę juokingų
personažų, kuriuos mes būtinai pasistengsime pamėgdžioti, žaisdami kokį nors
bendrą žaidimą. Įvairiuose miestuose, kur skaitau paskaitas, baigiantis dienai
visuomet stengiuosi rasti kelias laisvas valandas ir nueiti į kino teatrą. Filmai
man ne tik padeda atsipalaiduoti, bet ir perkelia į kitą pasaulį, primena, kokių
neribotų galimybių esama šiame gyvenime. Ko gera, kaip tik filmai padarė mane
svajotoju.
Neseniai žiūrėjau italų režisieriaus Roberto Beninjo filmą Gyvenimas yra
gražus (Roberto Benigni, La Vita e bella).
Nors buvo su subtitrais, jis tris valandas laikė prikaustęs mano dėmesį ir
sujaudino kaip nė vienas kitas filmas per pastaruosius kelerius metus. Filmo
veiksmas vyksta II pasaulinio karo metais.
Didesnė siužeto dalis skirta mylinčio tėvo ir jo mažo sūnaus santykiams. Iš
pradžių jiedu gyvena drauge ir patiria daugybę puikių akimirkų. Netikėtai juos
prievarta išveda iš namų, sodina į traukinį ir išveža į Osvencimą, liūdnai
pagarsėjusią nacių koncentracijos stovyklą. Likusi filmo dalis pasakoja apie
neįtikėtinus sunkumus, kuriuos tėvas įveikia ne vien dėl to, kad padėtų sūnui
išgyventi, bet kad dar ir suteiktų jam džiaugsmo nežmoniškų išbandymų laikais.
Nors filmo pabaigoje tėvas pasiaukoja, kad išgelbėtų sūnų, žodžiai „gyvenimas
yra gražus“ primena, jog gyvenimas – tai dovana, tad mes privalome branginti
kiekvieną nugyventą akimirką.
Geras filmas padės jums į gyvenimą pažvelgti kitaip, atnaujinti ryšį su savo
vertybėmis, taip pat išsaugoti entuziazmą visais gyvenimo atvejais. Amerikiečių
poetas ir filosofas Ralfas Valdas Emersonas (Ralph Waldo Emerson) yra
pasakęs: „Be entuziazmo niekada nieko didinga nebuvo pasiekta.“
 Palaiminkite savo pinigus
Jei tektų būti Londone, būtinai užsukite į Foyle’s knygyną – vieną seniausių
ir didžiausių mieste. Lėtai vaikštinėdamas tarp apdulkėjusių lentynų, čia radau
tiek sau brangių knygų, kiek neteko matyti nė viename kitame pasaulio knygyne.
Kadangi uoliai domiuosi saviugdos dalykais, tai paprastai visų pirma pasuku į tą
skyrių, kur sudėta šios srities literatūra. Čia visuomet stengiuosi rasti kokį nors
mažai žinomą kūrinį, kuris man pasiūlytų keletą naujų idėjų apie būties meną –
kaip savo gyvenimą padaryti geresnį.
Foyle’s knygyne visuomet randu ką nors panašaus. Prieš kelerius metus man
pakliuvo knyga, pavadinta Pažadink savo proto magiją. Beveik prieš trisdešimt
metų ją parašė garsus anglų magas ir magijos spektaklių atlikėjas Alas Koranas
(Al Koran, Bring out the Power of your Mind). Skyriuje Turtingumo paslaptis jis
rašo: „Prieš išleisdamas savo pinigus, nepamiršk jų palaiminti. Taip pat prašyk,
kad būtų palaimintas kiekvienas, kuris prie jų prisilies... Liepk jiems eiti,
pamaitinti alkanus ir aprengti nuogus... Ir liepk jiems grįžti pas tave
tūkstanteriopai. Nepamiršk mano patarimo. Aš kalbu rimtai.“
Siūlyčiau paklausyti Alo Korano patarimo ir pažiūrėti, kas iš to išeis.
Parduotuvėje mokėdami už produktus, tyliai palaiminkite visus tuos, kurie jums
juos davė: fermerius, pardavėjus, kitus žmones. Kai mokate už savo vaikų
mokslą, tylomis padėkokite mokytojams. O pirkdami žurnalą spaudos kioske,
palaiminkite ten dirbančią kioskininkę ir vilkitės, kad jūsų pinigai pagerins jos
gyvenimą. Amžinoji tiesa skelbia: „Duodanti ranka nenuskurs.“
 Susitelkite į svarbiausia
Kartą kurjerių tarnybos FedEx agentas į mano biurą pristatė banderolę.
Viduje buvo vokas su paauksuotu antspaudu ir rūpestingai užrašytu mano vardu.
Aš skubiai atplėšiau voką ir pradėjau skaityti laišką. Jį parašė vienos stambios
kompanijos vadovas po to, kai įsigijo mano knygą Vienuolio, kuris pardavė
„Ferrarį“, lyderiavimo išmintis. Laišką jis išsiuntė iš oro uosto, prieš
išskrisdamas į Europą su dalykiniu vizitu. Jis rašė, kad visą gyvenimą studijavo
lyderiavimo problemas, tad knygos pavadinimas jį sudomino, – mat aukštos
pareigos jį slėgė psichologiškai, ir jis labai tikėjosi sužinoti, kaip pagerinti savo,
kaip lyderio, veiklos efektyvumą, kaip sutelkti dėmesį tik į pačius svarbiausius
profesinius bei asmeninio gyvenimo dalykus. Štai jo žodžiai:
„Skaitydamas Jūsų pasakojimą apie žmogų, kurio gyvenimas buvo toks
sudėtingas, kad galiausiai pasidarė nebekontroliuojamas, pajutau, kad pradedu
susivienyti su ta savo asmenybės dalimi, su kuria ryšiai nutrūko prieš daugelį
metų. Aš susimąsčiau apie savo pavaldinius, kurie manyje nori matyti įkvėpėją ir
globėją. Prisiminiau žmoną, kuri pastaruosius penkerius metus maldavo, kad aš
pasiimčiau atostogų. Ir dar prisiminiau savo vaikus, kurie nuolatos regėjo, kaip
jų tėvas eikvoja geriausius metus tam, kad koptų aukštyn įsivaizduojamais
laiptais į sėkmę. Nors esu stiprus žmogus, skaitydamas Jūsų knygą pravirkau... Iš
pradžių tyliai, o paskui taip nenumaldomai, kad vienas oro uosto darbuotojas
priėjo ir pasiteiravo, kas man nutiko. Man ši akimirka virto signalu pabusti,
išgyvenimu, kurio nepamiršiu iki savo dienų pabaigos. Todėl, skrisdamas
vienuolikos kilometrų aukštyje viršum apačioje likusio pasaulio, aš prisiekiau
padaryti viską, kad atsikratyčiau daugelio man trukdančių dalykų ir susitelkčiau į
tą truputį, kas iš tikrųjų yra prasminga mano darbe ir gyvenime. Pasižadėjau
liautis skaityti po šešis laikraščius per dieną, kad galėčiau daugiau dėmesio skirti
asmeninei korespondencijai ir neatsisakyti nė vieno kvietimo papietauti su
draugais.
Netgi užsakiau pagaminti specialią lentelę su labai vykusiu vieno Jūsų
knygos skyriaus pavadinimu: „Daryk tai, ką turi daryti...“ Padėjau ją ant savo
darbo stalo kaip priminimą, kad „tas, kuris stengiasi padaryti viską, nespėja
nieko“. Negaliu net apsakyti, kaip pasikeitė mano gyvenimas nuo to laiko, kai
pradėjau gyventi pagal šią paprastą filosofiją. Labai Jums dėkoju.“
Laikas – mūsų didžiausias turtas, vis dėlto dažnai mes gyvename taip, lyg
prieš akis mums būtų ištisa amžinybė. Jei norime valdyti savo laiką, privalome
dėmesį ir pastangas skirti tik patiems svarbiausiems dalykams. Jei siekiame
nudirbti didelius darbus, turime nusistatyti, kokių mažų darbų nedirbsime. Todėl,
kai savo gyvenimo valandas paskirsite tik dideliems tikslams ir kai imsite
vykdyti tik pagrindinę gyvenimo užduotį – kurti savo palikimą ateinančioms
kartoms – viskas iškart pasikeis. Taip elgėsi daugelis didžiųjų praeities
mąstytojų.
Štai senovės Kinijos išminčius Konfucijus tai apibūdino tokiais žodžiais:
„Kas vejasi du zuikius, galų gale nepagauna nė vieno.“
Senovės Romos filosofas Markas Aurelijus sakė: „Mažai kurk, jei nori
ramybės.“ O austrų kilmės amerikiečių verslo ir rinkodaros teoretikas Peteris
Drukeris (Peter Drucker) šią mintį išreiškė šiek tiek kitaip: „Beprasmiškiausias
laiko leidimas yra labai uoliai dirbti tuos darbus, kurių dirbti nereikia iš viso.“
 Padėkokite raštu
Kuo labiau spartėja mūsų gyvenimo tempas, tuo daugiau reikšmės įgyja
paprasti dėmesio ženklai, skirti tiems, kurie jų nusipelno. Vienas tokių itin
svarbių ženklų yra seniai mūsų pamirštas menas dėkingumą išreikšti raštu.
Visi mėgstame gauti laiškus – tokia jau žmogaus prigimtis. Jei mums rašo,
vadinasi, mus vertina. Pavyzdžiui, aš labai mėgstu gauti laiškus nuo savo
skaitytojų, ypač nuo tų, kurie pasinaudoję mano patarimais pakeitė savo
gyvenimą į gera. Niekas man nekelia tokio džiaugsmo ir jaudulio kaip šūsnys
mano seminarų klausytojų laiškų, kuriuose žmonės dalijasi savo profesiniais ir
asmeniniais laimėjimais, – visa tai tapo įmanoma, kaip jie rašo, tik mano dėka.
Prisimindamas, kiek džiaugsmo suteikia kitų žmonių laiškai, aš visada stengiuosi
šiltai atsakyti į kiekvieną žinią, atsiradusią ant mano rašomojo stalo. Netgi tiems
žmonėms, su kuriais nuolat bendrauju – man skambinantiems organizatoriams,
norintiems suderinti būsimo seminaro laiką, individualių užsiėmimų
lankytojams, žiniasklaidos darbuotojams, norintiems gauti mano interviu, taip
pat verslininkams, besikreipiantiems su dalykiniais pasiūlymais – visuomet
išsiunčiu atvirukus su dėkingumo žodžiais.
Suprantama, tam reikia laiko. Kartais dėl to gali prireikti paaukoti kokį nors
kitą mažiau svarbų darbelį. Bet niekas taip nepadeda formuoti ir stiprinti
tarpusavio ryšių kaip nuoširdus padėkos laiškas. Jis liudija, kad mes rūpinamės
žmogumi, rodome jam dėmesį ir jaučiame šiltus jausmus. Nedelsdami
nusipirkite pluoštą padėkos atvirukų – jų rasite kiekviename kanceliarinių prekių
skyriuje – ir pradėkite rašyti. Taip pradžiuginsite ne tik tuos, kurie gaus jūsų
žinutes, – ir patys imsite jaustis geriau.
 Visada turėkite po ranka knygą
Žurnalo U.S. News & World Report duomenimis, aštuonis gyvenimo
mėnesius praleidžiame atplėšinėdami mums siunčiamus vokus su reklaminiais
skelbimais, dvejus metus nesėkmingai mėginame kam nors prisiskambinti ir
penkerius metus prastovime eilėse. Turėdami galvoje šiuos sausus statistikos
faktus, pasinaudokite elementaria, bet labai efektyvia priemone, kuri padės jums
racionaliau leisti savo laiką. O priemonė tokia: kur nors eidami, pasiimkite
knygą. Kai stovėdami eilėje kiti žmonės pyksta ir nekantrauja, jūs užsiimate
saviugda, savo smegenims duodate maisto, pagaminto iš išmintingose knygose
esančių idėjų.
„Kol gyveni, tol mokaisi“, – sakė senovės Romos filosofas Seneka. Tačiau
baigę mokyklą daugelis žmonių visai liaujasi skaitę knygas. Mūsų veržlių
permainų amžiuje mintis yra svarbiausias sėkmės raktas. Kartais viena vienintelė
knygoje aptikta idėja gali pakeisti mūsų charakterį, pagerinti santykius su
žmonėmis ir iš esmės pertvarkyti gyvenimą. Gera knyga gali pakeisti mūsų
gyvenimo būdą.
Mano mėgstamas autorius Henris Toro knygoje Voldenas rašo: „Knygose
būtinai esama žodžių, skirtų kaip tik mums, ir jeigu tik sugebame juos išgirsti ir
suprasti, jie suteikia didesnę palaimą, nei ją gali suteikti išaušęs rytas ar po
žiemos atėjęs pavasaris... Daugeliui žmonių nauja jų gyvenimo era prasidėjo
tada, kai jie perskaitė vieną ar kitą knygą. Tikiu, yra knyga, kuri paaiškins visus
esamus stebuklus ir atskleis mums daugybę naujų.“
Kokių aukštumų pasieksite savo gyvenime, priklauso ne nuo to, kaip atkakliai
dirbsite, bet nuo to, kaip gerai sugebėsite mąstyti. Savo paskaitose apie
lyderiavimo problemas dažnai kartoju tokią mintį: „Didžiausiais šiuolaikinės
ekonomikos lyderiais taps didžiausi mąstytojai.“
Kokie būsite po penkerių metų, nulems du pagrindiniai dalykai: žmonės, su
kuriais bendrausite, ir knygos, kurias perskaitysite.
Kalbėdamas auditorijai, dažnai juokais sakau, kad mėgstu žaisti „Pelenės
tenisą“: kad ir kaip stengčiausi, man retai kada pavyksta geras smūgis, bet kai
žaidžiu su aiškiai pranašesniu varžovu, mano žaidimas stebuklingai pasikeičia ir
man pavyksta smūgiai, kurių pirmiau atlikti niekaip neįstengdavau. Mano
pasiųstas kamuoliukas taip gracingai skrodžia orą, kad tokio smūgio galėtų
pavydėti ir geriausias profesionalas. Panašų poveikį žmogui daro ir knygų
skaitymas: jūs atsiveriate didžiųjų istorinių asmenybių mintims ir jūsų
„žaidimas“ pasidaro geresnis, jūsų galimybių ribos prasiplečia ir jūs imate kilti į
naujas išminties viršūnes.
Atidus skaitymas padės jums dvidešimt keturias valandas per parą palaikyti
dvasinius saitus su kūrybingiausiais, protingiausiais, didžiausią įkvėpimą
jautusiais pasaulio istorijos žmonėmis.
Aristotelis, Emersonas, Seneka, Gandis, Toro ir daugybė išmintingiausių vyrų
bei moterų seniai nori pasidalyti su jumis savo žiniomis. Kodėl jums
nepasinaudojus šia galimybe kuo dažniau? Jei šiandien nieko neperskaitėte,
vadinasi, šiandien negyvenote. Kai mokate skaityti, bet neskaitote, stojate į vieną
gretą su neraštingaisiais.
Atidarykite „einamąją meilės sąskaitą“
Kartą Motina Teresė pasakė: „Didelių darbų nėra. Yra tik maži darbai,
atliekami su didele meile.“
Kaip paprasta yra kito žmogaus gyvenimą padaryti nors šiek tiek geresnį!
Atjauta – nuostabus ir keistas dalykas, ji skatina džiaugtis ir jos gavėją, ir teikėją.
Kad savyje sukauptumėte daugiau meilės, atidarykite „einamąją meilės
apraiškų sąskaitą“. Kiekvieną dieną šią ypatingą „sąskaitą “ papildykite kokiu
nors nedideliu poelgiu, kuris gali pradžiuginti ką nors iš jus supančių žmonių.
Pavyzdžiui, galite nupirkti – tiesiog šiaip sau, be jokios progos – puokštę gėlių
artimam žmogui, paštu išsiųsti mėgstamą knygą geriausiam draugui arba savo
vaikams atvirai pasakyti, kaip juos mylite.
Įsiminiau vieną gyvenimo tiesą: didingumas slypi mažuose dalykuose.
Kasdien po truputį papildydami savo „meilės sąskaitą“, patirsite kur kas daugiau
laimės, negu jos suteiktų solidi suma banke. Ralfas Valdas Emersonas yra
vaizdžiai pasakęs: „Be dosnios širdies turtai bus tik iškreiptas skurdas.“ O Levas
Tolstojus sakė: „Jei norite būti laimingi, mylėkite, mylėkite pasiaukojamai,
mylėkite visus ir į visas puses užmeskite meilės tinklą: kas įklius, tuos ir
pamilkite.“
 Pažvelkite į pasaulį kito žmogaus
akimis
Kiekvienas trokšta būti švelniai mylimas, gerbiamas, suprastas ir išklausytas.
Tačiau įtraukti gyvenimo sūkurio daugelis žmonių mano, kad „išklausyti“ – tai
sulaukti, kol kitas žmogus baigs kalbėti. Blogiausia, kad tuo metu, kai
pašnekovas kalba, mes stengiamės apgalvoti ir suformuluoti savo atsakymą,
užuot įsigilinę į pokalbio esmę.
Nuoširdus jūsų noras suprasti pašnekovo požiūrį liudija, kad rodote dėmesį
pokalbio temai ir pagarbą žmogui. Vykstant pokalbiui, pasistenkite pažvelgti į
pasaulį pašnekovo akimis, – štai tada su juo užmegsite stiprų ryšį, kuris galbūt
tęsis ilgus metus.
Mums ne veltui duotos dvi ausys ir viena burna: kad girdėtume du kartus
daugiau, negu pasakome. Be to, kai elgiamės dėmesingai ir daugiau klausomės,
nei kalbame, mes gauname galimybę sužinoti daug naujos informacijos, kurią
pražiopsotume, jei tik svaigtume nuo savo monologo.
Norėčiau duoti keletą praktiškų patarimų, kaip išsiugdyti dėmesingo
pašnekovo įgūdžius:
• Jei kalbėdamiesi pastebite, kad pastarąsias šešiasdešimt sekundžių jūsų
pašnekovas nepratarė nė žodžio, tai gali reikšti, kad jis jau nebeseka jūsų minčių,
tad jums pats laikas baigti savo užsitęsusį monologą;
• Atsispirkite pagundai pertraukti pašnekovą. Neleiskite, kad iš jūsų lūpų
ištrūktų nevaldomi žodžiai, geriau pasistenkite įsigilinti į tai, kas jums yra
sakoma;
• Jei yra galimybė, pokalbį užsirašykite. Nedaug kas taip paskatins žmogų
išsikalbėti, kaip netikėtai jūsų rankose atsiradęs bloknotas – ženklas, kad iš
pokalbio tikitės gauti naudos;
• Kai pašnekovas baigia kalbėti, apgalvokite tai, ką išgirdote, ir tik tada
išsakykite savo požiūrį. Iš pradžių galima, pavyzdžiui, pasakyti: „Norėčiau
pasitikslinti vieną aplinkybę: ar aš tiksliai supratau, kad...?“ Jei visa tai darysite
nuoširdžiai, tai dar labiau sustiprinsite draugiškus ryšius su savo kasdieniais
pašnekovais.
 Susirašykite savo problemas
„Aiškiai suformuluoti problemą – vadinasi, beveik ją išspręsti“, – kartą
pasakė garsus amerikiečių išradėjas Čarlzas Keteringas (Charles Kettering).
Kai žmogus popieriaus lapelyje išsamiai susirašo savo problemas, net pačias
menkiausias, prasideda nepaprasti dalykai.
Ši būsena panaši į dvasinę ramybę, kuri apima, kai geriausiam draugui
išsipasakojate didžiuosius pastarųjų savaičių rūpesčius. Jūs tampate ramesni,
linksmesni ir laisvesni.
Seniai supratau, kad protas, būdamas geriausias žmogaus sąjungininkas, gali
virsti jo pikčiausiu priešu. Jei nuolat galvosite apie savo problemas ir dėl jų
krimsitės, tai greitai pastebėsite, kad apie nieką kita galvoti nebegalite. Šiuo
požiūriu žmogaus protas – nepaaiškinamas gamtos kūrinys: dažnai prisimename
tai, ką norime pamiršti, ir atvirkščiai – pamirštame tai, ką norime prisiminti.
Kartą vienas mano seminarų klausytojas prisipažino, kad iki šiol negali
dovanoti tiems, kurie jį įžeidė prieš penkiolika ar daugiau metų; kiti suirzta
prisiminę šiurkščius pardavėjo žodžius, jiems pasakytus prieš mėnesį. Taigi
norėdami numaldyti sielos audrą, sukeltą įvairių problemų, susirašykite jas ant
popieriaus.
Tai padarę, išvaduosite savo sąmonę nuo problemų pūlinio, kuris sekina jūsų
gyvybines jėgas. Be to, ši paprasta priemonė padės įsivaizduoti problemų
eiliškumą, tad spręsti jas galėsite planingai, vieną po kitos.
Iš daugelio žymių žmonių, šio principo šalininkų, galiu paminėti kovos menų
meistrą Briusą Li (Bruce Lee) ir Vinstoną Čerčilį (Winston Churchill). Beje,
pastarasis kartą pasakė: „Kai ant popieriaus išlieju pustuzinį nerimą keliančių
dalykų, man palengvėja. Tarkime, du iš jų atkris savaime, du kiti nuo manęs
nepriklauso, o du paskutinius, ko gero, bus galima sutvarkyti.“
 Įpraskite veikti
Garsus amerikiečių botanikas Deividas Staras Džordanas (David Starr
Jordan) yra pasakęs: „Išmintingi žmonės žino, kokį reikia žengti kitą žingsnį,
tikri meistrai moka jį žengti, o veiklūs žmonės ima ir žengia.“
Mes žinome, ką būtina daryti, jei norime būti laimingi, sveiki ir siekti
sėkmės. Bėda ta, kad žinodami mes to nedarome. Iš daugelio saviugdos meno
specialistų paskaitininkų teko girdėti žodžius: „Žinojimas – jėga.“ Aš su tuo
nesutinku. Žinojimas – dar ne jėga. Tai tik potenciali jėga. Realia jėga jis virs tik
tada, kai sužadins tam tikrą veiksmą.
Stipraus charakterio žmonės sugeba daryti tai, ką jie daryti privalo, o ne tai,
ko jiems galbūt norisi. Tarkime, užuot po alinančios darbo dienos tris valandas
žiūrėję televizorių, jie turi valios pakilti nuo sofos ir paskaityti vaikams įdomią
knygą.
Užuot šaltą žiemos rytą ilgiau pasivartę lovoje, tokie žmonės bėga į lauką ir
atlieka kasdienę mankštą. Ir laikui bėgant privalomi padaryti dalykai jiems ima
teikti tikrą pasitenkinimą, tampa įpročiais.
Dažnai mes linkę nieko neveikti ir pasyviai laukti, kol mūsų problemos
išsispręs pačios. Tačiau čia mes pamirštame vieną svarbų dalyką: kelią įveikia
tie, kurie eina, o ne tie, kurie stovi ir laukia. Svajoti puiku. Bet vien svajonėmis
sėkmingo verslo nesukursite, sąskaitų neapmokėsite, didžiųjų gyvenimo tikslų
nepasieksite.
XIX amžiaus škotų eseistas ir istorikas Tomas Karlailas (Thomas Carlyle)
sakė: „Žmogaus paskirtis – veikti, o ne mąstyti, kad ir kokios kilnios būtų jo
mintys.“
Paprasčiausias veiksmas visada geriau už pačią drąsiausią svajonę.
 Atminkite: vaikai – likimo dovana
Tėvo dieną (Amerikoje ji švenčiama trečiąjį birželio sekmadienį) sūnus
Kolbis iš mokyklos parnešė ir padovanojo man savo rankomis padarytą atviruką.
Gerojoje pusėje puikavosi sūnaus delno atspaudas, o viduje, virš jo nuotraukos,
buvo parašyti tokie žodžiai:
Dažnai nusimindavai, kad tavo sūnus apsileidęs. Kai prisiliesdavau prie
sienos, toje vietoje likdavo delno formos dėmė. Bet laikas bėga greitai, aš augu.
Daugiau nebus dėmių, nebebus ir priežasties tau nusiminti. Atminimui dovanoju
tau paskutinę dėmę. Kad nepamirštum, kaip ji atrodo.
Su meile, Kolbis
Ir greitai gi tie vaikai auga! Regis, dar visai neseniai stovėjau gimdymo
palatoje, laukdamas, kol pasaulį išvys mano sūnus, o po dvejų metų džiaugiausi,
kad štai jau gimė ir dukrelė. Lengva prisižadėti praleisti daugiau laiko su vaikais,
„jei leis darbas“ arba „kai turėsiu laiko“. Bet jei nepradedame valdyti gyvenimo
aplinkybių, tai gyvenimo aplinkybės, taip jau atsitinka, pradeda valdyti mus.
Savaitės subėga į mėnesius, mėnesiai – į metus, ir nė nepastebime, kaip vaikas
tampa suaugusiu žmogumi, jau turinčiu savo šeimą. Geriausia dovana, kurią
galėtume įteikti savo vaikams – tai mūsų laikas. O viena brangiausių dovanų
jums bus tas laikas, kai džiaugsitės savo vaikais ir juose matysite svarbiausia:
mažą stebuklingą meilės kūrinį.
Knygoje Pranašas libaniečių rašytojas Kalilis Džibranas (Kahlil Gibran, The
Prophet) šią mintį išsakė kur kas subtiliau už mane:
„Vaikai, kurie, kaip jūs tariatės, yra jūsų, jums nepriklauso.
Jie visi – dukterys ir sūnūs aistros, kilusios iš paties gyvenimo esmės.“
 Mylėkite kelią, o ne tai, ką gausite, jį
nuėję
Mano seminarų dalyviai dažnai klausia, kaip reikia kelti sau tikslus ir jų
siekti. Tada aš savo ruožtu auditorijos klausiu: „Kodėl būtina aiškiai apsibrėžti
savo tikslus?“, o klausytojai man dažnai atsako: „Todėl, kad malonu matyti juos
pasiektus.“ Ir nors kiekviename tokiame atsakyme yra dalis tiesos – pasiekti
tikslai džiugina – vis dėlto aš atsakyčiau kiek kitaip. Juk svarbu ne vien tai, ką
rasime kelio gale – taip pat svarbu yra štai kas: kokie mes esame, kai siekiame
tikslo, ir kokie būsime, kai jį pasieksime.
Todėl aš vertinu ne tik savo nusibrėžtus tikslus, asmeninius ir profesinius, bet
ir patį gyvenimo kelią.
Vienas gerbiamiausių mano filosofų Ralfas Valdas Emersonas tai apibūdino
tokiais žodžiais: „Atlygis už gerai padarytą darbą yra pats darbas.“
Siekdami išsikeltų tikslų – ar norite būti išmintingesni vadovai, ar geresni
tėvai – augate kaip asmenybės. Šio augimo jūs dažnai nepastebite, bet jis vis
vien vyksta. Todėl džiaukitės ne tik pasiektais tikslais, bet ir tuo, kad eidami jų
link tapote geresni. Jūs išsiugdėte vidinę drausmę, pažinote tikrąsias savo
galimybes ir realizavote savo žmogiškąjį potencialą. Tai jau savaime yra atlygis
– ir formaliai, ir iš esmės.
 Atminkite: permainos plečia sąmonę
Neįveiksite savo charakterio silpnybių, jei pirmiau jų nepastebėsite. Pirmas
žingsnis atsikratyti blogo įpročio – pripažinti, kad jis yra. Suvokdami, kad
elgiatės blogai, ir siekdami pasitaisyti, jūs stojate į teisingą kelią. Jūs imatės
taisyti savo elgesį, kad jis jums duotų kuo daugiau naudos.
Mane, kaip daugelio knygų autorių, dažnai kviečia į radijo ir televizijos
diskusijas. Kai tik pradėjau dalyvauti panašiose programose, atrodė, kad elgiuosi
natūraliai. Man patikdavo susipažinti su vedėju, padėti žmonėms geriau suprasti
mano knygas ir aptarti jose iškeltas idėjas. Ir tik tada, kai pradėjau įrašinėti savo
pasirodymus, o paskui juos dėmesingai analizuoti, man pavyko pastebėti tai,
apie ką anksčiau nė neįtariau: aš kalbu per greitai. Prisipažįstu, kartais berdavau
žodžius taip sparčiai, jog kai kurie esminiai dalykai paskęsdavo mano tiradų
lavinoje. Kai pripažinau šį trūkumą, galėjau pradėti svarstyti, kaip jį pašalinti.
Taigi nuėjau į knygyną ir nusipirkau penkias knygas apie efektyvų žmonių
bendravimą ir paprašiau paruošti keletą garsajuosčių su geriausių pasaulio
oratorių įrašais. Be to, įstojau į Nacionalinę paskaitininkų asociaciją. Galiausiai
pakėliau telefono ragelį, paskambinau žinomiems žurnalistams (iš jų tikėjausi
daug sužinoti) ir pakviečiau juos drauge papietauti. Nė vienas jų neatsisakė. Vos
per kelias savaites aš sugebėjau parengti metodiką, kaip pagerinti savo viešų
pasirodymų kalbą, kad mano žodžiai turėtų dar didesnį poveikį.
Taip pat supratau, kad pakanka pripažinti savo trūkumus, o gyvenimas pats
pasufleruos, kaip juos pašalinti. Pavyzdžiui, kai susivokiau, kad man per savo
pasirodymus reikia kalbėti lėčiau, laikraščiuose tarsi savaime atsirado skelbimų,
kviečiančių apsilankyti atitinkamuose seminaruose. Be to, knygynų lentynose
staiga pasirodė naujų knygų šia tema. Galiausiai sutikau žmonių, sutikusių tapti
mano mokytojais. Patarčiau ir jums pagalvoti apie savo trūkumus ir pasižadėti
paversti juos privalumais, kad jie praturtintų jūsų gyvenimą, padarytų jį įvairesnį
ir prasmingesnį.
 Perskaitykite knygą „Antradieniai su
Moriu“
Pristatydamas įvairiuose Amerikos miestuose knygą Vienuolis, kuris pardavė
„Ferarrį“, sustojau Denveryje. Čia, prieš išskrisdamas namo, užėjau į oro uosto
knygyną, ėmiau vartyti naujausius bestselerius ir atkreipiau dėmesį į vieną knygą
kukliu viršeliu. Ji vadinosi Antradieniai su Moriu, jos autorius buvo Mičas
Albomas (Mitch Albom, Tuesdays with Morrie). Tą knygą man jau buvo
rekomendavę bemaž tuzinas įvairių knygynų pardavėjų, nes ji buvo daug kuo
panaši į tą, kurią neseniai parašiau aš. Tad dabar ją ir nusipirkau.
Lėktuvui pakilus, prieš užsnūsdamas nusprendžiau knygą keletą minučių
pavartyti. Šios kelios minutės virto dviem valandomis, ir kai lėktuvas pradėjo
leistis, aš su ašaromis akyse baigiau skaityti paskutinį puslapį. Knygoje
pasakojama apie žmogų, kuris baigęs universitetą ir užkopęs karjeros laiptais vėl
sutinka savo mylimą profesorių Morį, jau visai seną ir sunkų ligonį – jam
gyventi teliko keli mėnesiai. Ir kiekvieną antradienį buvęs studentas lanko savo
mirštantį mokytoją, norėdamas iš šio ryškios ir turtingos biografijos žmogaus
gauti dar keletą gyvenimo pamokų.
Realiais pavyzdžiais grįstos profesoriaus Morio pamokos moko gyventi
neapgailestaujant, mylint savo šeimą, mokant atleisti ir suprantant mirties
prasmę.
Kalbėdamas apie mirtį, Moris pasako nepaprastą mintį: „Tik suprasdamas, ką
reiškia mirti, suprasi, kaip reikia gyventi.“
Ši nuostabi knyga moko gaudyti kiekvieną palaimingą gyvenimo akimirką ir
išmintingai vertinti kasdienius mažus džiaugsmus, kad ir koks sunkus būtų
gyvenimas. Dalis palikimo, kurį paliksiu savo vaikams, bus mano biblioteka,
sudaryta iš mane įkvėpusių ir sujaudinusių knygų. Tarp jų matomiausioje vietoje
stovės knyga Antradieniai su Moriu.
 Būkite savo laiko šeimininkai
Visada stebėjausi, kad daugelis žmonių svajoja turėti daugiau laiko, tačiau
kvailai švaisto netgi tą laiką, kurį jie turi. Laikas – didžiausias mūsų gyvenimo
turtas. Kiekvienam skirtos dvidešimt keturios valandos per parą. Didžiąsias
asmenybes nuo paprastų žmonių skiria mokėjimas tvarkyti savo laiką.
Daugelis mūsų gyvena taip, lyg turėtų neribotas laiko atsargas. Todėl ir
delsiame, diena po dienos atidėliojame savo svajonių įgyvendinimą, griebiamės
skubių darbelių, kurie užima visas mūsų dienas, ir pamirštame didžiuosius
darbus. Tai yra pasigailėjimo verto gyvenimo receptas.
Amerikiečių rašytojas ir kompozitorius Polas Boulzas (Paul Bowles) sakė:
„Kadangi mes nežinome, kada mirsime, gyvenimą įsivaizduojame kaip
neišsenkantį šaltinį. Tačiau gyvenime viskas atsitinka tik ribotą kiekį kartų, o tai
iš esmės labai mažai.
Kiek dar kartų atmintyje iškils kokia nors vaikystės diena, ta pati diena, kuri
taip organiškai susiliejo su tavo esybe, kad be jos negalėtum įsivaizduoti
gyvenimo? Galbūt dar keturis ar penkis kartus, o gal ir mažiau. Kiek kartų dar
regėsi mėnulio pilnatį? Galbūt dvidešimt. O tu vis manai, kad tai niekuomet
nesibaigs.“
Duokite įžadą efektyviai tvarkyti savo laiką, supraskite, kaip tai yra svarbu.
Neleiskite, kad kiti žmonės pasisavintų šį vertingiausią jūsų kapitalą,
investuokite jį tik į tokią veiklą, kuri to verta.
 Išlikite ramūs
„Pyksta visi – tai paprasta. Bet supykti tada, kada reikia, ir ant to, ant ko
reikia – tai išties nelengva“, – mokė Aristotelis.
Kai žmogų veikia didelis stresas ir pašėlęs gyvenimo ritmas, jis lengvai gali
prarasti savitvardą dėl menkiausio nemalonumo. Skubėdami namo po dar vienos
alinančios darbo dienos, mes rėkiame ant nerangaus vairuotojo, važiuojančio
prieš mus ir aiškiai niekur neskubančio. Užėję nusipirkti produktų vakarienei,
įširstame ant parduotuvės konsultanto, pasiuntusio mus ne į tą skyrių. Pradėję
gaminti vakarienę, siuntame ant televizijos programos režisieriaus, kuris į mūsų
mėgstamą laidą įžūliai įterpė naujų prekių reklamą.
Kasdienių nervinių protrūkių pavojus yra tas, kad jie virsta įpročiu. O juk
žinome, kad daugelis įpročių tampa mūsų antrąja prigimtimi. Užsitarnavę
vaidingo ir nenuspėjamo žmogaus reputaciją, galite prarasti saitus su
artimaisiais, sugadinti santykius su dalykiniais partneriais ir apskritai netekti
žmonių pasitikėjimo.
Žmonės, kuriems gyvenime sekasi, visada nuoseklūs, jų elgesys dažniausiai
nuspėjamas. Mokėjimas krizinėmis aplinkybėmis išsaugoti ramybę padės jums
nugyventi ilgus metus ir nepatirti nei skausmo, nei kančios. Skaudūs žodžiai,
neatsargiai pasakyti per pykčio protrūkį, yra nutraukę ne vieną draugystę.
Žodžiai panašūs į strėles: paleistų jų susigrąžinti neįmanoma. Todėl visuomet
stenkitės kalbėti apdairiai.
78 Prieš atsikirsdami žmogui, kuris jus erzina, suskaičiuokite iki dešimt – tai
puiki priemonė savo emocijoms kontroliuoti. Senovėje išminčiai, kai ruošdavosi
ką nors pasakyti, savo žodžius pasitikrindavo „trejais vartais“. Kitaip sakant, jie
savęs triskart klausdavo, ar teisingi būsią jų žodžiai. Tik visus tris kartus patys
sau atsakę „taip“, jie drįsdavo savo žodžius pasakyti pasauliui.
„Elkis su žmonėmis taip, lyg jie yra tokie, kokie ir turi būti, ir padėk jiems
tapti tokiems, kokie jie gali būti“, – sakė Gėtė. Pritaikykite šiuos išmintingus
žodžius savo gyvenime.
 Suburkite savo direktorių tarybą
Siekdamos sėkmės šiais svaiginamų permainų laikais, kompanijos dažnai
suburia direktorių tarybas. Į tarybas paprastai kviečiami specialistai, kurie
sugeba daryti efektyvius sprendimus ir moka išsisukti iš visokių sudėtingų
situacijų. Šių išmintingų vyrų ir moterų dėka kompanijos iki minimumo
sumažina galimų klaidų kiekį, padidina savo veiklos efektyvumą ir sustiprina
rinkos partnerių pasitikėjimą.
Viena mano klientė savaip įsivaizdavo direktorių tarybos funkcijas. Ši
patyrusi dalykiška moteris, mano saviugdos kursų (juos rengiu vis kitame mūsų
šalies mieste) klausytoja, pasakė, kad ji mėgsta mąstyti su rašikliu ir bloknotu
rankose ir užsirašyti visa tai, kas tuo metu jai kelia nerimą. Kartais ją jaudina
sudėtingi santykiai su žmonėmis, kartais – finansiniai rūpesčiai, o kartais –
dvasiniai dalykai. Ir tada, pasiekusi visiškos ramybės būseną, ji kreipiasi į savo
asmeninę „direktorių tarybą“, prašydama išspręsti tą ar kitą problemą.
Nesuprantama? Paaiškinsiu: jos „direktorių tarybos“ narių jau seniai nėbera
tarp gyvųjų. Ji vaizduotėje kreipiasi į didžiausius praeities mąstytojus ir ieško
atsakymų į savo klausimus. Pavyzdžiui, susidūrusi su problema, kurią reikia
spręsti kūrybiškai, ji mintyse klausia Leonardo da Vinčio: „Kokį sprendimą
pasiūlytumėte jūs?“ Arba ji kreipiasi į aviacijos pionierę Ameliją Erhart (Amelia
Earhart): „O kaip tokiu atveju pasielgtumėte jūs?“ Jei jai kyla finansinių
problemų, ji prašo patarti mažmeninės prekybos parduotuvių tinklo kūrėją ir
prekybos magnatą Semą Voltoną (Sam Walton), kurio sveikos idėjos plačiai
žinomos: „Semai, kaip jūs spręstumėte šį uždavinį?“ Šis metodas išties veikia
puikiai. Mano kursų klausytoja tokiu būdu pažadina kūrybines galias ir savo
dvasią pripildo ramybės.
O ką jūs pakviestumėte į savo „direktorių tarybą“? Štai sąrašas žmonių,
kuriuos norėčiau matyti savojoje:
• Valstybės veikėjas Benas Franklinas – kad padėtų man ugdytis charakterį;
• Gydytojas ir humanistas Albertas Šveiceris (Albert Schweitzer) – kad
primintų man apie būtinybę tarnauti žmonėms;
• Valstybės veikėjai Mahatma Gandis ir Nelsonas Mandela – kad konsultuotų
lyderiavimo klausimais;
• Kovos menų meistras Briusas Li – kaip disciplinos konsultantas;
 • Marija Kiuri – kad padėtų ieškoti naujų sprendimų;
• Didvyriškas holokausto liudininkas Viktoras Franklis (Victor Frankl) –
teišmoko jis mane, kaip įveikti negandas.
 Sutramdykite savo beždžionišką protą
Jei norite pasiimti iš gyvenimo visa, kas geriausia, jums būtina suvokti savo
ryšį su šia akimirka ir širdimi jausti prabėgančias valandas, dienas, mėnesius...
Alberas Kamiu (Albert Camus) rašė: „Tikrasis dosnumas ateičiai – viską
atiduoti dabarčiai.“
Bet dažniausiai mūsų sąmonė vienu metu būna dešimtyje vietų.
Štai kai einame į darbą, užuot pasimėgavę pasivaikščiojimu, mes galvojame,
ką išgirsime iš boso, įžengę į biurą, ką valgysim pietums arba kaip mūsų vaikai
praleis dieną mokykloje. Mūsų mintys šuoliuoja kaip laukiniai arkliai. Rytuose
sakoma: „Mintis – tarsi nuo grandinės nutrūkusi beždžionė, nepaliaujamai
šokinėjanti iš vienos vietos į kitą.“
Kai išmoksite visiškai susitelkti į šią akimirką, pradėsite ne tik ramiau
reaguoti į gyvenimo įvykius, bet ir galėsite visiškai išlaisvinti savo proto
potencialą. Kai jūsų dėmesys yra nuolat blaškomas, tai ir proto jėga pasidalija
įvairiomis kryptimis, užuot susikaupusi į tai, kas svarbiausia. Guodžia tik tai,
kad dėmesį galima ištreniruoti per palyginti trumpą laiką.
„Beždžionišką protą“ puikiai gydo vienas metodas, kurį aš vadinu „sutelktu
skaitymu“. Kiekvieną kartą, kai skaitydami knygą mintimis nuklystate kažkur į
šalį, pieštuku puslapio paraštėje brūkštelkite varnelę. Šis paprastas veiksmas
padės susivokti, kad blogai susikaupėte. O kadangi savo trūkumų suvokimas –
pirmas žingsnis permainų keliu, jūs greitai šią elgesio ydą galėsite pašalinti.
 Išmokite prašyti
Viena išmintinga kinų patarlė sako: „Tas, kuris prašo, kvailas atrodo tik
penkias minutes. Tas, kuris neprašo, nes bijo būti kvailas penkias minutes, liks
kvailas visą gyvenimą.“ Prisimenu vieną laikraščio skelbimą anoniminių
pranešimų skyrelyje: „Atsiliepkite: jūs žavi moteris rudu zomšiniu paltu, aš jus
sutikau parduotuvėje, esančioje (nurodytas gatvės pavadinimas) šeštadienį,
lapkričio 28 d., ketvirtą valandą dienos. Mes susidūrėme prie laikraščių stendo.
Labai norėčiau su jumis susitikti ir pasikalbėti.“ Skelbimo pabaigoje buvo
parašytas to vyriškio telefono numeris. Likimas tą dieną jam pasiuntė laimingą
susitikimą – galbūt su jo svajonių moterimi – bet jis praleido progą ją užkalbinti.
O dabar, gailėdamasis, kad laiku „nepateikė svarbiausio klausimo“, jis
nusprendė pasiskelbti laikraštyje ir savo klaidą ištaisyti.
Kuo daugiau prašysite, tuo daugiau gausite, bet tą daryti reikia priprasti.
Sėkmė – tai loterija. Budistų išminčiai sako: „Kiekviena strėlė, pataikiusi į tikslą
– tai šimto pro šalį praskriejusių strėlių rezultatas.“
Artimiausiomis savaitėmis pasistenkite išlavinti „mokėjimo prašyti įgūdį“:
užsisakykite geriausią staliuką mėgstamame restorane, kavinėje paprašykite
antros – nemokamos – porcijos ledų ir lengvatinio bilieto į kitą lėktuvo reisą, jei
esate nuolatiniai tos aviakompanijos klientai. Nustebsite pamatę, kokia gausa
įvairiausių gėrybių papildys jūsų kasdienybę. Reikia tik nuoširdžiai paprašyti to,
ko nori. Atminkite: prašydamas žmogus turi galimybę išpildyti savo troškimus.
Kas neprašo, tokių galimybių turi mažiau.
Apie prašymo meną parašyta nuostabi knyga Aladino faktorius. Jos autoriai –
mano draugas ir kolega Viktoras Hansenas ir psichologas Džekas Kanfildas
(Jack Canfield, Mark Victor Hansen, The Aladdin Factor). Kupinoje įdomių
idėjų ir praktinių patarimų knygoje taip pat gausu įkvepiančių citatų, pavyzdžiui,
ši Somerseto Moemo (Somerset Maugham) mintis: „Gyvenime yra vienas
smagus dalykas: jeigu iš anksto renkiesi tik tai, kas geriausia, tai tikriausiai kaip
tik tai ir gausi.“
 Ieškokite prasmės
Mano mėgstamiausias žurnalas yra Fast Company. Jis skirtas verslo
lyderiams ir padeda iš naujo pažvelgti į žmonių tarpusavio bendravimo
problemas šiuolaikiniame verslo pasaulyje.
Neseniai žurnalo puslapiuose vienas kompanijos Xerox PARC vadovų išsakė
mintį, kuri privertė mane susimąstyti: „Lyderiavimo uždavinys – ne kalti
pinigus, o ieškoti prasmės.“
Ankstesniais laikais daugumą mūsų visiškai tenkino darbas, leidęs tik
apmokėti sąskaitas. O šiandien mes norime kur kas didingesnių rezultatų. Mums
norisi realizuoti savo kūrybinį potencialą, nuolat tobulėti ir gyventi ne tik dėl
savęs. Žodžiu, ieškome prasmės.
Puikus būdas rasti savo darbo prasmę yra pateikti sau kelis klausimus.
Atsakymai parodys, koks yra jūsų indėlis į visuomenės gerovę. Pavyzdžiui,
paklauskite savęs: „Kas galiausiai gauna naudą iš prekių ir paslaugų, kurias siūlo
mano kompanija?“ arba „Kokias permainas visuomenėje skatina mano kasdienės
pastangos?“ Klausdami savęs panašių dalykų, pradėsite jausti ryšį tarp savo
profesinės veiklos ir tų žmonių, kurie yra jūsų gaminamų produktų ar teikiamų
paslaugų vartotojai.
Pavyzdžiui, jeigu esate mokytojai, tai kiekvieną dieną įeidami į klasę
prisiminkite, kad jums suteikta garbė ugdyti jaunas sielas. Galvokite apie vaikus
ir jų tėvus, kurie jumis pasitiki.
Jei dirbate finansinio konsultanto darbą, nuolat turėkite galvoje, kad jūsų
padedami žmonės gali anksčiau išeiti į pensiją, pasistatyti jaukius namus ir
įgyvendinti kitas savo svajones. Jei jūs draudimo agentai, tai pirmiausia turite
suprasti, kad jūsų pašaukimas – palaikyti žmones sunkiu metu. Jei dirbate
pardavėjais, pagalvokite, kiek džiaugsmo suteikia žmonėms jūsų siūlomos
prekės.
Nuolat galvodami apie savo indėlį į visuomenės gerovę, galėsite didžiuotis
savimi ir ieškoti naujų stimulų vaisingai dirbti. Mažai kas gali suteikti žmogui
tiek dvasinės energijos, kaip aistringas noras pakeisti kitų žmonių gyvenimą. Šį
jausmą patyrė Mahatma Gandis, Nelsonas Mandela ir Motina Teresė.
Perorientavę savo pažiūras – kaip tik tai kviečiu jus padaryti – pripildysite
gyvenimą anksčiau nepatirto džiaugsmo ir prasmės.
Surinkite „herojiškų“ knygų biblioteką
Man ypač džiugu būna susitikti su savo knygų skaitytojais ir garso įrašų
klausytojais. Dažnai jie sako: „Mane taip sujaudino ir įkvėpė jūsų mintys, kad
vėliau nusipirkau dar maždaug dešimt panašių knygų, norėdamas savo gyvenimą
padaryti geresnį, – ir jas perskaičiau. Įsivaizduokite, jos man padėjo visiškai
pasikeisti.“
Aš ne tik rašau knygas apie lyderiavimą, bet ir pats nuolat mokausi,
skaitydamas panašią literatūrą. Daug valandų praleidžiu knygynuose ieškodamas
tų „brangenybių“, kurios galėtų man pasakyti ką nors nauja. Be to, dažnai
užsuku į antikvariatus. Sykį pavyko vos už kelis dolerius įsigyti vieną
vertingiausių dabar turimų knygų. Ir dabar ant mano darbo stalo guli klasika
virtusi Maksvelo Maltso knyga Psichokibernetika (Maxwell Maltz, Psycho-
Cybernetics), ant kurios iki šiol matosi etiketė su kaina: 2 doleriai 95 centai. O
šalia guli Senekos Laiškai Lucilijui.
Šią iš tiesų neįkainojamą knygą pirko dar mano tėvas už 1 dolerį 95 centus.
Esama iš tiesų daugybės vertingų knygų, kurios gali padėti ugdytis asmenybę,
vis dėlto išsirinkti reikalingą literatūrą nelengva.
Aš siūlyčiau daugiau skaityti tokių knygų, kurias Toro vadino
„herojiškomis“, – knygų, į kurias sudėtos „pačios tauriausios žmogaus mintys“.
Tegul jūsų protas paragauja didžiųjų filosofų darbų vaisių, pavyzdžiui, Epikteto
ir Konfucijaus. Mokykitės iš pačių išmintingiausių poetų eilėraščių, skaitykite
Alfredo Tenisono (Alfred Tennyson), Emilės Dikinson (Emily Dickinson) ir
Džono Kytso (John Keats) kūrybą, domėkitės Levo Tolstojaus, Hermano Hesės
(Herman Hesse), seserų Brončių (Emily, Sharlotte Bronte) knygomis.
Studijuokite Mahatmos Gandžio, Alberto Einšteino ir Motinos Teresės darbus.
Liesdamiesi prie jų nors po keletą minučių kasdien, rasite tikrąją gyvenimo
prasmę, ir tai būtinai paveiks jūsų charakterį.
Štai ką atsakė televizijos žvaigždė ir pokalbių laidų vedėjas Laris Kingas
(Larry King), viename interviu paklaustas, dėl ko savo gyvenime jis labiausiai
apgailestauja: „Man reikėjo skaityti daugiau gerų knygų ir persiimti jų
idėjomis.“
Štai keletas „herojiškų“ knygų, padėjusių man gyventi prasmingiau,
apdovanojusių mane išmintimi ir įkvėpimu: Seneka, Laiškai Lucilijui; Džonas
Makdonaldas, Mokytojo žinia (John McDonald, The Message of a Master);
Markas Aurelijus, Apmąstymai; Bendžamino Franklino autobiografija (The
Autobiography of Benjamin Franklin); Ogas Mandinas, Sėkmės universitetas
(Og Mandino, University of Success); Klodas Bristolas, Tikėjimo magija (Claude
M. Bristol, The Magic of
Believing); Hermanas Hesė, Sidharta (Hermann Hesse, Siddhartha);
Maksvelas Maltsas, Psichokibernetika (Maxwell Maltz, Psycho-Cybernetics);
Džozefas Merfis, Tavo pasąmonės jėga (Joseph Murphy, The Power of Your
Subconscious Mind); Džeimsas Alenas, Kaip mąsto žmogus (James Allen, As a
Man Thinketh); Napoleonas Hilas, Mąstyk ir turtėk (Napoleon Hill, Think and
Grow Rich); Čarlis Džonsas, Gyvenimas yra nuostabus (Charlie Jones, Life is
Tremendous).
Išsamesnį mano mėgstamų knygų sąrašą galite rasti šiuo elektroniniu adresu:
www.robinsharma.com
 Lavinkite savo talentus
Kartą žinomas žurnalistas ir kovotojas už taiką Normanas Kazinsas (Norman
Cousins) pasakė: „Didžiausia gyvenimo tragedija – ne mirtis, o tai, kas miršta
mumyse, kol mes dar gyvename.“
Ši mintis labai panaši į anglų antropologo Ešlio Montegiu (Ashley Montagu)
žodžius: „Didžiausia žmogaus asmeninė drama yra skirtumas tarp to, kuo jis
galėjo tapti, ir to, kas jis yra iš tikrųjų.“
Tarp paprastos egzistencijos ir visaverčio gyvenimo – didelis skirtumas. Yra
aiški riba tarp noro tiesiog išgyventi ir tikrojo žmogaus klestėjimo. Liūdna, bet
dauguma žmonių visai nesistengia lavinti savo gabumų, jie plaukia pasroviui ir
geriausias gyvenimo valandas iššvaisto sėdėdami prie televizoriaus, leisdami,
kad jų asmeninę nuomonę formuotų žiniasklaidos nuomonė.
Per savo seminarus dažnai pasakoju vieną istoriją, paimtą iš indų mitologijos.
Mėginu auditorijai priminti, kad kiekviename mūsų snaudžia neribotos
galimybės ir galios, kurios gali pabusti, jei tik leisime prie jų prisiliesti
palaimingiems ryto saulės spinduliams. Pasak indų mitų, visi žemės žmonės
kažkada buvę dievai. Tačiau jie pradėjo piktnaudžiauti savo galia, todėl
vyriausiasis dievas Brahma nusprendė atimti iš žmonių dieviškumą ir paslėpti jį
tokioje vietoje, kur jie niekada jo nerastų. Vienas dievas patarė dieviškumą
užkasti giliai į žemę, bet Brahmai ši mintis nepatiko. „Vieną dieną žmonija
išmoks skverbtis į žemės gelmes ir ras jį“, – tarė. Kitas patarė paslėpti
dieviškumą giliausioje vandenyno vietoje. „Ne, – tarė Brahma, – žmonija kada
nors išmoks giliai nardyti ir ras jį.“ Dar kitas patarė dieviškumą užkelti ant
aukščiausio kalno, tačiau Brahma ir vėl nesutiko: „Ne, žmonės galiausiai ras
būdą, kaip užkopti į kalno viršūnę, ir pasiims jį.“ Kurį laiką visi mąstė tylėdami,
o paskui vyriausiasis dievas sugalvojo, kur būtų geriausiai paslėpti šią visų
didžiausią dovaną. „Štai sprendimas: paslėpkime jį pačiame žmoguje. Jis
niekada nesusipras ten žvilgtelėti.“
Konsultuodamas įvairių Šiaurės Amerikos kompanijų darbuotojus, pastebėjau
vieną reiškinį: dauguma žmonių sugaišta marias laiko mąstydami apie savo
silpnybes, bet visai nesirūpina, kaip dar labiau išlavinti savo stipriuosius
charakterio bruožus. Nuolat galvodami apie savo trūkumus, jie ignoruoja
turimus talentus. Tačiau nuo seno yra žinoma paprasta paslaptis, garantuojanti
gyvenimo sėkmę: pažink pats save. Visi sėkmės lydimi žmonės praleidžia daug
laiko mąstydami apie savo galimybes ir apie tas ypatingas savybes, kurios daro
juos neprilygstamus, o paskui jie tas savybes tobulina bei lavina. Visi mes nuo
gimimo turime tam tikrą genialumo dozę. Galbūt jūs tiesiog dar neatskleidėte
savo tikrųjų talentų, neišlavinote jų taip, kad jie taptų regimi visiems.
Ar galite pasigirti, kad jau realizavote visas savo galimybes? Jei ne, vadinasi,
kenkiate ne tik sau, bet ir visam pasauliui, nes atimate iš žmonijos savo
unikalaus talento vaisius.
Štai ką apie tai sakė XIX amžiaus anglų meno kritikas Džonas Raskinas
(John Ruskin): „Net silpniausias iš mūsų turi talentą, regis, visiškai
nereikšmingą, kuris jam vis dėlto yra ypatingas ir kuris, jei išmintingai
panaudotas, taps dovana visai žmonijai.“
 Pajuskite ryšį su gamta
Gyvename epochoje, kai informacijos įtaka atrodo neribota. Dabar laikraščio
The New York Times savaitiniame priede skelbiama daugiau informacijos, negu
jos per visą savo gyvenimą gaudavo vidutinis statistinis anglas, gyvenęs XVII
amžiuje. Matyt, dėl tos priežasties aš taip mėgstu būti gamtoje – ten pajuntu ryšį
su beribėmis visatos erdvėmis ir atgaunu dvasines jėgas, kad atsispirčiau
veržliam mūsų amžiaus ritmui.
Po sunkios savaitės, per kurią man tenka skaityti paskaitas, pasirašinėti savo
knygas ir bendrauti su žiniasklaidos atstovais, aš mėgaujuosi tyla ir ramybe, kai
apsuptas medžių sėdžiu parke ir klausausi vėjyje šlamančių lapų. Tada išryškėja
svarbiausieji mano prioritetai, rūpesčių našta palengvėja, ir aš pajuntu, kad mano
širdies niekas neslegia. Susilieti su gamta – tai puikus būdas, kaip išlaisvinti savo
kūrybines jėgas ir įgyti naujų idėjų.
Niutonas atrado visuotinės traukos dėsnį, kai ilsėdamasis sėdėjo po obelimi.
Šveicarų dizaineris Žoržas de Mestralis (George de Mestral) pateikė lipnių
užsegimų idėją po ilgų pasivaikščiojimų kalnuose. Jis atkreipė dėmesį, kad po
tokių iškylų jo šuns kailyje būdavo daug kibių varnalėšų graižų. Atidžiau
apžiūrėjęs graižus pro mikroskopą, jis pastebėjo, kad jie sudaryti iš šimtų
mažulyčių kabliukų, kurie prisitvirtina prie įvairių daiktų paviršiaus.
Jis suprato, kad tai daug efektyviau nei užtrauktukai, ir galiausiai pagamino
pirmąjį velcro tipo greitąjį užsegimą. Buvimas gamtos glėbyje slopina galvoje
skambančius nenutrūkstamus tuščius plepalus ir leidžia mūsų protui atsigauti.
Besimėgaudami gamta stenkitės įsiminti kraštovaizdžio detales – tai ugdo
gebėjimą susikaupti. Nagrinėkite sudėtingą gėlės žiedo sandarą arba stebėkite,
kaip srūva žvilgantis upelio vanduo.
Nusiaukite ir basomis pėdomis pajuskite žolę. Tylomis padėkokite gamtai už
tai, kad galite gėrėtis jos nepaprastu grožiu. Daugelis žmonių šių grožybių
nemato.
Kažkada Mahatma Gandis pasakė: „Kai aš gėriuosi besileidžiančios saulės
stebuklu arba mėnulio grožiu, mano siela išsiskleidžia ir ima šlovinti Kūrėją.“
 Išnaudokite kelionių laiką
Jeigu kasdien važiuodami į darbą ir atgal sugaištate pusę valandos, tai per
metus susidaro maždaug šešios savaitės. Tad argi verta švaistyti laiką: tuščiai
spoksoti pro langą, skrajoti padebesiais arba klausytis, kaip automobilio radijas
perduoda vis tas pačias nelinksmas naujienas?
Daugelis mano pažįstamų klestinčių bei šviesių žmonių turi vieną bendrą
įprotį: savo utomobiliuose klausosi garso kasečių arba kompaktinių plokštelių.
Taip elgdamiesi jie vairavimo laiką paverčia savotiška pamoka, o savo mašinas –
mobiliaisiais universitetais. Jei taip elgsitės, atvykę į darbą nesijausite pavargę,
suirzę ir prislėgti. Mokomųjų programų įrašai kelionę padarys malonesnę,
suteiks įkvėpimo, padės plėsti savo galimybes.
Lengviausia sužinoti, ar koks nors žmogus iš tiesų pasirengęs savo gyvenimą
padaryti geresnį, – paklausti, ar jo automobilyje veikia radijo imtuvas. Išgirdę šį
klausimą, tikrieji efektyvaus gyvenimo šalininkai gūžtelės pečiais, nes
vairuodami jie klausosi tik mokomųjų įrašų.
Pastaruoju metu daugumą išleidžiamų knygų, įskaitant medžiagą apie
motyvaciją ir lyderiavimą, galima rasti įrašytas į garsajuostes. Aš pats stengiuosi
išklausyti mažiausiai penkias kasetes per mėnesį, – nuo naujausių bestselerių,
skirtų verslo problemoms, iki programų apie racionalų laiko panaudojimą,
kūrybingumo lavinimą, pozityvų mąstymą, fizinį tobulinimąsi ir dvasinę gerovę.
 Laikykitės „informacinės dietos“
Neigiamos žinios – paklausi prekė. Mūsų visuomenėje dauguma žmonių
linkę geriau žiūrėti reportažą apie kokios nors įžymybės teismo procesą, negu
susipažinti su iš tiesų didžio žmogaus biografija. Laikraščiai su ryškiomis
antraštėmis, pranešančiomis apie kokią nors naują tragediją, parduodami kur kas
greičiau negu leidiniai apie naujausius mokslo laimėjimus.
Šio reiškinio priežastis yra ta, kad žmogus greitai pasidaro priklausomas nuo
neigiamos informacijos, kuri jį pasiekia ir iš laikraščių puslapių, ir iš
televizoriaus ekrano. Pažįstu daugybę žmonių, kurie dieną pradeda skaitydami
skurdaus dvasinio turinio laikraščius, o vakarą leidžia klausydamiesi, kaip
televizijos naujienų programų vedėjai kalba apie įvairius nusikaltimus,
nelaimingus atsitikimus ir skandalus.
Nė vienas žmogus, kad ir kokią lakią vaizduotę turėtų, negalėtų manęs
pavadinti spaudos arba televizijos priešu. Iš tiesų per visus šiuos metus iš
laikraščių ir intelektualių televizijos programų aš pasisėmiau daug naudingos
informacijos. Noriu pasakyti tik viena: televizijos bei spaudos skelbiamas
naujienas būtina priimti išrankiai. Prieš atsiversdami rytinį laikraštį, iškelkite sau
konkretų tikslą, kokios informacijos jums reikia. Spauda naudokitės kaip
saviugdos instrumentu, bet ne kaip paprasta laiko leidimo priemone.
Puikus vaistas nuo dabar visuomenę kamuojančios „laikraščių
priklausomybės“ yra septynių dienų „informacinė dieta“. Duokite įžadą per visą
ateinančią savaitę neperskaityti nė vieno neigiamo straipsnio, nepažiūrėti nė
vienos skandalingos televizijos laidos. Tokiu būdu jums paaiškės du dalykai:
pirma, jūs pastebėsite, kad nuo gyvenimo nė kiek neatsilikote. Kaip ir anksčiau,
svarbesnius įvykius sužinosite iš savo kolegų ir draugų. Antra, tapsite ramesni ir
taikesni. Be to, ėmę laikytis „informacinės dietos“, įgysite dar vieną pliusą: jums
atsiras daugiau laiko saviugdai.
 Nusibrėžkite konkrečius tikslus
Daugelis paskaitininkų ir rašytojų, nagrinėjančių „sėkmės“ temą, kviečia mus
nusistatyti tikslus, tačiau nepaaiškina, kodėl tai yra taip svarbu; jie tik tvirtina,
kad „tereikia iškloti savo tikslus ant popieriaus, ir įvyks tikras stebuklas“.
Manyčiau, kad aiškiai įsivaizduoti savo tikslus būtina dėl trijų priežasčių. Pirma,
tai leidžia susiorientuoti savame pasaulyje, kuris pasidarė sudėtingas dėl
daugybės pasirinkimo galimybių. Juk šiandien turime dirbti daugybę darbų vienu
metu. Mūsų dėmesį blaško aibė pašalinių dalykų. Todėl nusistatę tikslus, mes
lengviau sutelkiame jėgas į tą veiklą, kuri gali duoti pageidaujamą rezultatą.
Kai turime išsikėlę sau aiškius tikslus, taip pat galime priimti racionalesnius
sprendimus, – juk žinodami galutinį kelionės tašką, greičiau randame jo link
vedančius kelius. Amerikiečių rašytojas Nobelio premijos laureatas Solas Belou
(Saul Bellow) sakė: „Aiškus planas išvaduoja mus iš dvasinių pasirinkimo
kančių.“
Ši mintis labai panaši į tai, ką rašė populiarus autorius Glenas Blendas (Glenn
Bland): „Tikslai ir planai iš mūsų gyvenimo išveja nerimą.“
Kai turite aiškius tikslus, jūs imate vykdyti savo gyvenimo misiją ir daugiau
nebepaklūstate atsitiktinio sielos polėkio valiai.
Antra priežastis, dėl kurios taip svarbu nusibrėžti tikslus, yra ta, kad jūs imate
nuolat ieškoti naujų galimybių. Aiškus tikslas mobilizuoja protą bei dvasines
jėgas, ir jūs imate vis sparčiau artėti prie tokio gyvenimo, kokį norite gyventi.
Ir trečia – turėdami tikslą, imate veikti nuosekliau. Tikslai įkvepia veikti
atsižvelgiant į savo prioritetus, be to, jūs patys pradedate kurti savo gyvenimo
aplinkybes ir nelaukiate, kol jums nusišypsos likimas, – juk tai atsitinka taip
retai.
Kai jau turite nusibrėžę tikslus, kurie skatina jus veikti, jūs taip pat pajuntate
didesnę atsakomybę už savo gyvenimą ir kiekvieną nugyventą dieną pripildote
energijos. Kelkite sau didingus tikslus. Materialiai ar dvasiškai mes turtingi
lygiai tiek, kiek didingos mūsų svajonės.
Arba, anot reklamos genijaus Deivido Ogilvio (David Ogilvy), palyginusio
gyvenimą su beisbolo rungtynėmis: „Neatkišk lazdos į kamuolį. Taikykis į
žaidimo lauko užribį. Siek patekti į nemirtingųjų gretas.“
 Įsidėmėkite „dvidešimt vienos dienos“
principą
Kaip jau rašiau knygoje Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį, norint išsiugdyti
naują įprotį, reikia dvidešimt vienos dienos. Tačiau dauguma žmonių atsisako
teigiamų savo gyvenimo permainų jau per pirmąsias kelias dienas, vos pajunta
pirmuosius streso ir nusivylimo požymius, – taip būna, kai senus įpročius imame
keisti naujais. Nauji įpročiai – tarsi nauji batai: pirmomis dienomis jie suteikia
mums nepatogumų – spaudžia. Bet paavėti tris savaites jie pasidaro kaip mums
skirti.
Visi žmonės linkę iš prigimties priešintis permainoms ir palaikyti dvasinę
pusiausvyrą. Ši būsena, žinoma kaip homeostazė, formavosi bėgant amžiams,
dėl to mūsų protėviai galėjo išgyventi nuolat kintančiame pasaulyje. Deja,
mechanizmas, verčiantis mus išlaikyti esamą būseną, suveikia netgi tais atvejais,
kai mums atsiveria palankesnės galimybės. Štai kodėl taip sunku pakeisti senus
įpročius, – juk reikia įveikti traukos jėgas, neleidžiančias įsiveržti į naujas
gyvenimo erdves.
Per pirmąsias kelias minutes po starto kosminis laivas išeikvoja kur kas
daugiau degalų negu per likusį skrydžio etapą, nors per tas minutes jis
tenuskrenda šimtą mylių, o visą jo kelionę sudaro daugiau kaip pusė milijono
mylių. Taip ir jūs – praėjus 21 dienai pastebėsite, kad laikytis naujo įpročio ne
taip sunku, kaip atrodė pirmosiomis dienomis.
Raskite laiko ir išanalizuokite visus savo įpročius, paskui pasižadėkite
netinkamų atsikratyti. Jūsų gyvenimo kokybę labai lems jūsų įpročių prigimtis.
XVII amžiaus anglų poetas ir dramaturgas Džonas Draidenas (John Dryden)
sakė: „Iš pradžių mes kuriamės savo įpročius, o vėliau tie įpročiai jau kuria
mus.“
O rašytoja Virdžinija Vulf (Virginia Woolf) rašė: „Įpročio skeletas yra
žmogaus kūno atrama.“
Taigi pasirūpinkite, kad jūsų įpročiai jums ne trukdytų, bet padėtų tobulėti.
Publijaus Siro laikui nepavaldžiais žodžiais tariant: „Kokia galinga įpročio
imperija...“
 Mokėkite atleisti
Atleisdami tiems, kurie padarė jums pikta, elgiatės kaip išmintingi egoistai.
Atsikratę ilgai sieloje laikytos neapykantos, jūs visų pirma pasitarnaujate sau, o
ne savo tikriems ar tariamiems skriaudikams.
Paskaitose apie pagrindinius gyvenimo principus aš aiškinu, kad širdyje
laikyti pyktį yra tas pat, kas visur jį nešiotis ant kupros. Be to, kai taip elgiatės,
iššvaistote daug energijos ir netenkate dvasios ramybės. O kai savo skriaudėjams
atleidžiate, šį krovinį nusimetate ir galite toliau keliauti gyvenimo keliu.
Atleidimas – tai didis asmeninio heroizmo pasireiškimas. Be to, tai viena
geriausių priemonių savo gyvenimą padaryti geresnį. Jau seniai supratau, kad
kiekviena prisiminimų apie savo skriaudėjus minutė yra pavagiama iš kur kas
prasmingesnių svarstymų: kaip susirasti kuo daugiau draugų ir sąjungininkų.
 Gerkite šviežių vaisių sultis
Produktai, kuriuos valgome, veikia nuotaiką, nuo jų priklauso mūsų minčių
aiškumas. Štai kodėl senovės išminčiai valgė tik lengvą maistą. Jie suprato, kad
kitoks maistas sutrikdytų jų tobulą dvasinę pusiausvyrą ir neleistų pasiekti
meditacinio susitelkimo būsenos.
Jei turėtumėte brangų lenktyninį Formulės 1 klasės automobilį, jūs į jį
piltumėte tik aukščiausios klasės benziną. Bet koks kitoks kuras iš esmės
pablogintų jo technines charakteristikas. Tai kodėl negalėtumėte duoti geriausio
maisto savo organizmui, kuris daug brangesnis už bet kokią mašiną?
Neracionaliai maitindamiesi ir persivalgydami, mes gerokai sumažiname savo
energinį potencialą, žalojamės sveikatą ir prarandame gebėjimą aiškiai mąstyti.
Įsisąmoninę, kad pietums valgomas riebus maistas atitinkamai sumažins jūsų
veiklos motyvaciją ir efektyvumą, žengsite pirmą žingsnį įpročio racionaliai
maitintis link. Vienas nuostabus receptas, kaip pakelti darbingumą ir nuskaidrinti
nuotaiką, yra toks: kasdien išgerkite stiklinę šviežių vaisių sulčių. Mano
namuose ant virtuvės stalelio stovi buitinis prietaisas, kurį labai branginu ir kuris
ne tik pripildė mano kūną visaverčių vitaminų, bet, tikiuosi, pailgins gyvenimą –
tai sulčiaspaudė. Taigi įsigykite sulčiaspaudę ir deramai įvertinkite tą gyvybinę
jėgą, kuri slypi šviežiose sultyse.
Be visa ko kita, šviežios sultys yra puikaus skonio. Neįmanoma apsakyti,
kaip pagerės jūsų savijauta, jei kiekvieną rytą prieš išeidami į darbą išgersite
stiklinę šviežių vaisių sulčių.
Susikurkite švarią gyvenamąją aplinką
Viena neginčijama sėkmingo gyvenimo tiesa skamba taip: jus supantį pasaulį
formuoja jūsų mintys. Jos plečia jūsų būties ribas ir galų gale lemia jūsų likimą.
Gyvenimas – tai pamažu išsipildanti pranašystė, nes jis žmogui duoda tai, ko šis
iš jo laukia. Nuo kūdikystės akla ir kurčia visuomenės veikėja ir rašytoja Helena
Keler (Helen Keller) sakė: „Pesimistas nesigilina į žvaigždžių paslaptis, neieško
nežinomų žemių ir neatranda naujų žmogaus sielos aukštumų.“
Todėl imkite pirmiausia rūpintis savo mintimis, tebūna jos tyros ir tepadeda
tapti jums laimingesniems ir taikesniems. Geriausias būdas pradėti tokį vidinį
darbą – padaryti geresnę savo aplinką.
Kartą po paskaitos San Francisko prie manęs lėtai priėjo pagyvenusi moteris
ir paspaudė man ranką garbaus amžiaus žmonėms būdinga maniera. Žiūrėdama
tiesiai man į akis ji pasakė: „Pone Sharma, štai susipažinau su jūsų šauniomis
idėjomis, kaip mums derėtų gyventi, ir turiu pripažinti, kad visiškai su jumis
sutinku. Per visus šiuos metus supratau, kad kaip tik aplinka formuoja mūsų
jausmų, minčių ir norų pobūdį. Todėl kiekviename savo nedidelio namo
kambaryje laikau po puokštelę pamerktų gėlių. Nors nesu turtinga, leidžiu sau
šią vienintelę prabangą, nes be jos niekaip negaliu apsieiti.“
Ši moteris puikiai suprato, kad kurdamiesi idealią aplinką mes pinigus ne
švaistome, bet investuojame į savo gyvenimą. Gerai ir atidžiai įsižiūrėkite į savo
aplinką. Jūsų mintis formuoja jūsų bendravimas, perskaitytos knygos, pasakyti
žodžiai ir kasdieniai kontaktai su pasauliu. Gyvenate ir dirbate tarp negerų
žmonių? Jei taip, tai galiausiai ir patys tapsite tokie. Per televiziją žiūrite tuščius
filmus, kupinus prievartos? Jei taip, tai jūsų sąmonė pamažu pasidarys sudirgusi
ir išsiblaškiusi.
Kaip atrodo jūsų darbo vieta? Ar ji šviesi ir maloni? ar įkvepia jus dirbti? Per
ateinančias savaites pasistenkite susikurti palankią aplinką darbe ir namuose.
Netrukus pastebėsite, kaip pagerės jūsų gebėjimas mąstyti, jausti ir veikti.
 Pasivaikščiokite po mišką
Niekada nesigailėsite laiko, praleisto akis į akį su gamta. Pasivaikščiojimas
miške – tai ypatingas užsiėmimas. Čia žingsniai darosi lengvesni, visa jūsų
esybė prisipildo dvasinės ramybės, kaip gėlės žiedas skleidžiasi kūrybinės
mintys. Leonardas da Vinčis sakė: „Žmogaus akis – tai savotiškas langas, pro
kurį siela stebi supančio pasaulio grožį... Kas patikės, kad net mažame gamtos
kampelyje gali atsispindėti visata?“
Man ruduo – mėgstamiausias metų laikas. Kai akį džiugina ryškios medžių
lapų spalvos, puikus metas pasivaikščioti po mišką.
Toli nuo miesto triukšmo pradedu tiksliau suvokti tai, kas man brangiausia
pasaulyje, galiu pamąstyti apie svarbius gyvenimo klausimus, į kuriuos mūsų
kasdienėje gyvenimo maišatyje atsakymų tiesiog nėra. Mėgstu pastovėti prie
nedidelio upelio ar atsikvėpti ant apsamanojusio akmens, nuostabu pilna krūtine
kvėpuoti aromatais, kuriuos gerai pažįsta tik tie, kurie dievina pasivaikščiojimus
po mišką.
Iš šios gamtos oazės aš išeinu visiškai naujas žmogus: susikaupęs, energingas
ir kupinas gyvybingumo. Su mišku susiję daug išmintingų įvairių tautų tradicijų,
kurios ir mūsų laikais yra be galo reikalingos.
 Susiraskite mokytoją
Jei siekiate asmeninės ir profesinės sėkmės, jei norite tobulėti, jums būtinas
mokytojas. Į verslo ar gyvenimo sėkmės viršūnes kopiančio žmogaus veiksmai
primena vieną vaikų žaidimą: jie tiesiomis linijomis turi sujungti atskirus taškus,
kad išeitų tam tikras piešinys.
Visa, ką turime daryti, tai nukopijuoti įgūdžius, įpročius bei metodus, kuriais
kadaise naudojosi kiti klestintys žmonės, ir sujungti mūsų pačių puoselėjamus
taškus. Kartodami jų veiksmus tokia pačia tvarka, būtinai pasieksime tokius
pačius rezultatus, kokius buvo pasiekę jie. Be to, jūsų asmeninis mokytojas
nušvies jums kelią, įkvėps sunkiu metu ir padės iš esmės sutrumpinti laiką, per
kurį susiformuoja asmenybė.
Gyvenime mane yra laiminę daugelis dvasinių mokytojų. Tai žmonės, kitados
padėję man įsiminti pagrindinius gyvenimo sėkmės principus ir rodę tikrą kelią,
kai būdavau įstrigęs kryžkelėse.
Iš visų savo gerbiamų žmonių rinkdavausi tokius asmeninius mokytojus,
kuriems galėdavau pateikti vieną svarbų prašymą: „Ar negalėtumėte man
padėti?“ Kiekvienas tų žmonių mielai sutikdavo pasidalyti savo
neįkainojamomis žiniomis ir perduoti savo brangią patirtį. Šiandieną daugelis šių
mokytojų yra mano brangiausieji draugai. Tai jų dėka mano gyvenime įvyko
tokios svarbios permainos.
Dvasinio mokytojo pagalba yra svarbiausia žmogaus asmeninio ir profesinio
tobulėjimo programos prielaida. Tą dalyką neabejodami pripažįsta pačių
įvairiausių profesijų atstovai.
Vienas mano seminarų dalyvis kartą pasakė: „Įkvepiančios knygos padėjo
man apsispręsti, ko siekti. O dalyvavimas seminare, kur jūs buvote mūsų
mokytojas, padėjo man aiškiai pamatyti savo tikslų realizavimo kelius ir vėl
atgauti dvasinę pusiausvyrą.“
 Išeikite trumpų atostogų
Ilgėliau atostogaujame paprastai vieną kartą per metus, tačiau galime
susiorganizuoti ir visai trumputes atostogas. Jos prasideda tą akimirką, kai
užsisklendžiate savo kabinete, trumpam išjungiate telefoną ir maloniai
atsipalaiduojate krėsle. Jūs užsimerkiate, keletą kartų giliai įkvepiate, panyrate į
visišką ramybę ir... atsiduriate ten, kur išties norėtumėte praleisti atostogas.
Stenkitės kuo aiškiau įsivaizduoti aplinkos spalvas, išgirsti garsus ir pajusti
jausmus, kuriuos jums sukelia tas nuostabus gamtos kampelis. Vos keletą
minučių pabuvę šioje dvasinėje priebėgoje, atgausite jėgas ir būsite pasirengę
tęsti savo dienos darbus.
Štai aš, „išėjęs savo trumpalaikių atostogų“, įsivaizduoju, kad brendu per
kalnų pievą. Tą akimirką matau, kaip mano kojos liečia žolę ir nubraukia nuo jos
rasą, aš gėriuosi didingomis snieguotomis viršukalnėmis, kurios iš visų pusių
juosia šį nepaprastą vaizdą, o kiek vėliau išgirstu tolumoje šniokščiančio krioklio
garsą ir imu uosti pievų gėlių aromatą.
Mūsų vaizduotė nepaprastai stipri. Žmogaus pasąmonė neskiria realaus
vaizdo nuo gimusio mūsų vaizduotėje. Todėl pasąmonė pasiduoda šiai mažai
gudrybei ir reaguoja taip, tarsi mes iš tiesų būtume trumpam pasitraukę nuo
kasdienių rūpesčių ir atsidūrę tame nuostabiame gamtos kampelyje.
 Nesavanaudiškai padėkite žmonėms
Mane žavi vieno trumpo senovės persų pasakojimo išmintis. Jo autorius sako:
„Aš ilgai liejau ašaras dėl to, kad neįstengiu nusipirkti batų, tik štai prie mečetės
pamačiau žmogų be kojų...“
Sureikšmindami savo problemas, mes dažnai nepastebime tų palaimingų
gyvenimo smulkmenų, už kurias turime būti dėkingi likimui. Todėl, kai
nesitikėdami atlygio pasitarnaujate žmonėms, kuriems trūksta ko nors daugiau
negu jums, jūs drauge sau primenate, kad gyvenimas yra jus apdovanojęs
daugybe gėrybių.
Kartą vienos didelės draudimo kompanijos agentams skaičiau paskaitą apie
lyderiavimą. Kai baigiau, prie manęs priėjo žmogus ir pasakė, kad jis – vienas
geriausių savo organizacijos darbuotojų. Paskui pridūrė, kad iš dalies jo sėkmę
lėmė įprotis bent kelias valandas per savaitę padėti žmonėms, kuriems gyvenime
pasisekė mažiau negu jam. „Matydamas, kiek daug dalykų neturi kiti žmonės,
pradedu geriau pastebėti visas tas gėrybes, kurias turiu pats. Tik tada imu
suprasti, kad tai – didelė dovana, kurios galbūt ir nesu nusipelnęs. O svarbiausia
yra tai, kad aš galiu nors šiek tiek pakeisti gyvenimą žmonių, kuriems esu iš
tikrųjų reikalingas.“
Albertas Šveiceris sakė: „Nežinau, kaip susiklostys jūsų likimas, bet viena
žinau tikrai: iš tikrųjų laimingas bus tik tas, kuris išmoko tarnauti žmonėms.“.
O Amerikos aviacijos pionierė Ana Morou Lindberg (Anne Morow Lindberg)
rašė: „Už gerumą pinigai nemokami... Šiame gyvenime už gerumą galima
atsimokėti tik gerumu.“
 Suraskite savo šešias atskyrimo
pakopas
Filosofinėje Džono Guaro pjesėje Šešios atskyrimo pakopos (John Guare, Six
Levels of Seperation) vienas veikėjas sako: „Kažkur skaičiau, kad bet kokius du
šios planetos gyventojus vieną nuo kito skiria viso labo šeši žmonės. Šešios
atskyrimo pakopos. Tarp manęs ir kiekvieno žmogaus šioje žemėje.
Jungtinių Valstijų prezidentas. Venecijos gondolininkas. Rask tarp jų ryšį,
nustatyk šešis trūkstamus vardus. Aš manau, kad visų pirma ši mintis guodžia,
nes mes labai artimi... juk kiekvienam mūsų būtina rasti kaip tik tuos šešis, kurių
dėka atsistatys nutrūkęs ryšys. Mintis, kad kiekvienas žmogus yra durys, už
kurių atsiveria kelias į naujus pasaulius, gili ir įžvalgi. Tarp manęs ir bet kurio
kito žmogaus šiame pasaulyje yra šešios atskyrimo pakopos. Tereikia rasti šiuos
trūkstamus šešis žmones.“
Pjesės herojus buvo teisus. Kaip puiku manyti, kad jus ir mane skiria tik šeši
žmonės. Ir dar jis teisus dėl to, kad tai labai sunku: rasti kaip tik tuos šešis, kurių
dėka galėtume užmegzti ryšius su tais, kurie mus domina.
Savo gyvenime padariau vieną nuostabų dalyką: susidariau šimto vyrų ir
moterų sąrašą; tai yra žmonės, su kuriais labai norėčiau susipažinti. Tai yra
„mano dievaičių sąrašas“. Paklusdami visuotinės traukos dėsniui, mes
„pritraukiame“ tai, į ką sutelkiame savo jėgas ir dėmesį. Todėl šis sąrašas padeda
man užmegzti ryšį su tais žmonėmis, kuriais aš žaviuosi. „Šešių atskyrimo
pakopų“ principas ne kartą man padėjo tiksliai nustatyti būtiną seką žmonių,
atvedusių mane pas tuos, kieno vardai įrašyti į sąrašą. Nesiliauju stebėtis, kaip
dažnai mano keliai kertasi su šių žmonių keliais – įžymybių, klestinčių
verslininkų ir dvasinių mokytojų. Mes susitinkame oro uostuose, konferencijose,
kur tiems žmonėms tenka kalbėti, arba tiesiog atsitiktinai, pavyzdžiui, kur nors
prie pietų stalo. Turėdamas sąrašą, aš tiesiog pajuntu, kai šie žmonės atsiduria
netoliese, ir tai man padeda laiku juos pastebėti.
 Kasdien klausykitės muzikos
Režisieriaus Allano Grafo filme Džeris Magvairas (Allan Graf, Jerry
Maguire) įsimintiniausiame epizode Tomo Kruzo personažas, energingas ir
atkaklus sporto agentas, pasirašo neįtikėtinai pelningą kontraktą su viena
amerikietiškojo futbolo žvaigžde. Nuo sportininko namų jis nuvažiuoja apimtas
audringo džiaugsmo ir nekantriai mėgina nustatyti kokią nors radijo stotį, kad
rastų tinkamą dainą ir, radijo imtuvui akompanuojant, uždainuotų ją iš visos
krūtinės. Galiausiai, savo didžiam malonumui, tokią dainą jis randa – Tomo
Pečio hitą Laisvas kritimas (Tomm Petty, Free Falling) – ir garsiai ją
dainuodamas išlieja visą savo džiaugsmą.
Ar jums kada nors yra pasitaikę išgirsti mėgstamiausią dainą tinkamiausią
akimirką? Panašiai kaip Džeris Magvairas, jūs tada užsimiršę pradėdavote
garsiai dainuoti ir šokti. Tokiomis akimirkomis jautėte nepaprastą žvalumo ir
energijos antplūdį, tai buvo tikros laimės akimirkos. O viskas dėl to, kad tą
akimirką suskambo keli nusisekusios harmoninės sekos akordai.
Muzikos poveikis žmogui ypatingas. Muzika gali pakelti nuotaiką, vėl
priversti nusišypsoti. Ji nepaprastai praturtina mūsų gyvenimą. Todėl stenkitės
klausytis tokios muzikos, kuri jus įkvepia. Surinkite savo mėgstamų muzikos
įrašų kolekciją ir kasdien jų klausykitės, kad jūsų siela būtų nuolat kupina
džiaugsmo.
Kartais mano nuotaika būna tokia, kad norisi pasiklausyti ramios klasikinės
muzikos arba lengvų džiazo improvizacijų. O rašydamas knygas dažnai
klausausi XVII amžiaus vokiečių vargonininko ir kompozitoriaus Johano
Pachelbelio (Johann Pachelbel) Kanono re mažor arba džiazo žvaigždės Četo
Beikerio (Chet Baker) kompozicijų.
Jeigu jau lankėtės nors viename mano seminare, tai, žinoma, atkreipėte
dėmesį, kad, gerokai prieš man pasirodant scenoje, pasigirsta muzika. Net į
kelionę visada pasiimu garso grotuvą, kad galėčiau klausytis muzikos iš kino
filmų Narsioji širdis ir Everestas. Kasdien nors keletą minučių klausytis
muzikos – tai paprastas, bet neįtikėtinai veiksmingas būdas, kaip valdyti savo
nuotaiką ir visada likti pakiliam.
 Parašykite testamentą
Girdėjau sakant, kad pirmuosius penkiasdešimt metų praleidžiame siekdami
įrodyti savo teisę egzistuoti, o kitus penkiasdešimt kuriame savo palikimą. Tai
tiesa. Dauguma mūsų pirmą gyvenimo pusę siekia sėkmės ir stengiasi pelnyti
pagarbą. Pasiekę savo tikslus – ar pelnę visuomenės pripažinimą, ar užsitikrinę
materialią gerovę – mes greitai suprantame, kad mums kažko trūksta. Ir likusius
gyvenimo metus darome tai, ką reikėjo daryti nuo gyvenimo pradžios: mes
kuriame palikimą savo ainiams. Kartą mano tėvas prie šaldytuvo durelių
priklijavo lapelį su tekstu, išverstu iš sanskrito. Jame buvo šie žodžiai:
„Pavasaris prabėgo, pasibaigė vasara, ir žiema jau beldžias į vartus.
O daina, kurią norėjau sudainuoti, taip ir liko nepradėta, – juk visą šį laiką aš
derinau savo instrumentą, tai įtempdamas, tai atleisdamas jo stygas.“
Šiuos žodžius parašė žmogus, kurio sielą perpildė apgailestavimas dėl veltui
nugyvento pusės gyvenimo. Užuot vykdęs savo misiją ir „sudainavęs puikią
dainą“, jis vis laukė, kada pasitaikys tam tinkama proga. Jis ruošė savo
instrumentą – kaip pats sakė, „tai įtempdamas, tai atleisdamas stygas“. Deja, jo
dainai laikas taip ir neatėjo.
Pradėkite kurti palikimą dabar, o ne po dešimties metų, kai „turėsite daugiau
laiko“, nes visi žino, kad toks laikas savaime neateis. Pasvarstykite, ką
norėtumėte pasiekti gyvenime, o pirmiausia nuspręskite, ką paliksite šiame
pasaulyje, kai ateis laikas iš jo išeiti. Žmogus didis pasidaro tada, kai pradeda
darbą, kuris paskui nemiršta kartu su juo.
Kad aiškiau įsivaizduočiau, kokį palikimą paliksiu ainiams, aš parašiau
testamentą. Daugelis lyderių, su kuriais man teko drauge dirbti, turi asmeninių
gyvenimo tikslų sąrašą, bet retas kuris jų mano esant būtina surašyti savo
palikimą.
Pirmasis šių sąrašų nustato tikslus, kurių stengiatės pasiekti gyvenime, o
antrasis išvardija viską, ką ketinate palikti po savo mirties. Tuo jie ir skiriasi. Jei
tai suprasite, tai savo gyvenimo pabaigoje jums nereikės gailėtis, kad netapote
tuo, kuo galėjote tapti.
 Susiraskite tris tikrus draugus
Tikra draugystė padeda patirti daugiau laimės ir džiaugsmo. Neseniai atlikti
psichologų tyrimai parodė, kad žmonės, turintys daug draugų ir artimųjų, ilgiau
gyvena, dažniau juokiasi ir rečiau sielvartauja. Tačiau draugystei, kaip ir kitiems
geriems mūsų gyvenimo dalykams, reikia laiko, energijos ir pasiaukojimo. Vis
dėlto sumokėję šią kainą gausite išties neįkainojamą gyvenimo dovaną.
Prieš daugelį šimtmečių vienas filosofas rašė: „Pasaulyje nėra nieko
brangesnio už draugystę. Ją atstumti – tas pat, kas palikti žemę be saulės, nes iš
visų likimo dovanų draugystė yra pati nuostabiausia.“
Vaikystėje tėvas dažnai sakydavo, kad iš tikrųjų turtingas tas, kas turi tris
ištikimus draugus. Visiems laikams įsiminiau šį priesaką ir labai noriu, kad jūs
taip pat rimtai apie tai pagalvotumėte.
Norėdami sukurti stiprius draugiškus santykius, turite atsisakyti savo patogios
vienatvės, mokėti nutraukti tylą mažai pažįstamo žmogaus draugijoje ir parodyti
jam nuoširdų palankumą.
Pasėję draugystės sėklą, užauginsite gerus vaisius – tai yra ištikimi draugai.
Pavyzdžiui, atėję į kokteilių vakarėlį, būkite ryžtingi: prieikite prie žmonių,
kuriuos norėtumėte geriau pažinti, ir prisistatykite. Žmonėms malonus aplinkinių
dėmesys, ir tai, kad jūs jį parodėte, tikriausiai paglostys jų savimeilę. Nieko
baisaus, jeigu jie neatsakys tuo pačiu. Priimkite tai ne kaip atsisakymą bendrauti,
bet kaip jų asmeninį praradimą ir mandagiai kreipkitės į kitą žmogų, kurį
galėtumėte sudominti.
Kadaise, kai mano mama kažkur važiavo su reikalais, prakiuro jos
automobilio padanga. Netoliese ji pastebėjo nepažįstamą moterį, laistančią
gėlyną prie namų. Mama paprašė, kad ši leistų palaikyti automobilį jos kieme,
kol atvyks techninė pagalba. Kai pagaliau ratą pakeitė, mama priėjo prie
šeimininkės ir nuoširdžiai padėkojo už parodytą gerumą. Savo ruožtu moteris
pakvietė mamą į namus išgerti puodelio arbatos. Per pokalbį, trukusį ne mažiau
kaip valandą, jos išsiaiškino, kad yra gimusios tame pačiame mieste, lankė tą
pačią mokyklą ir turi daug bendrų pažįstamų. Tarp jų užsimezgė draugystė, kuri
truko daug metų. Ir visa tai tik todėl, kad mama ryžosi žengti pirmą žingsnį.
 Perskaitykite knygą „Menininko
kelias“
Kiekvienas mūsų – kūrybinga asmenybė. Prieš kelerius metus, dar tais
laikais, kai dirbau teisininku, į rankas paėmiau Džulijos Kameron knygą
Menininko kelias (Julia Cameron, The Artist ’s Way). Ją pamačiau vienoje mano
mėgstamo knygyno lentynoje, bet didelio susidomėjimo iš pradžių nepajutau.
Tada maniau, kad ši knyga skirta tik „meno žmonėms“ ir vargu ar bus man
naudinga. Tačiau ilgainiui supratau, kad visi mes savo sielos gelmėse turime
neišsenkamą kūrybinių galimybių šaltinį.
Mes visi – advokatai, motinos ir tėvai, mokytojai, įmonių vadovai, poetai ar
muzikai – turime kasdien puoselėti širdyje rusenančią kūrybinę ugnelę, kad iš
gyvenimo gautume kuo daugiau.
Ta mintis, kad aš, teisininkas, taip pat esu kūrybinga asmenybė, mano
sąmonėje padarė tikrą perversmą.
Pradėjau lankyti kūrybinių sugebėjimų lavinimo seminarus. Be to, ėmiau
skaityti daugiau knygų šia tema ir ieškoti, kaip pritaikyti turimus kūrybinius
sugebėjimus, kad praturtinčiau savo asmeninį, profesinį ir dvasinį gyvenimą. Šių
ieškojimų rezultatas – mano pirmoji parašyta knyga.
Perskaitykite knygą Menininko kelias, susikaupkite ir pasinaudokite autorės
Džulijos Kameron patarimais. Ji moko, kaip dvasioje įžiebti kūrybinę ugnį,
prisipildyti energijos ir geriau pažinti save, kad kiekviena pragyventa diena būtų
prasminga.
 Mokykitės medituoti
Kadaise prancūzų matematikas ir filosofas Blezas Paskalis (Blaise Pascal)
rašė: „Visi nemalonumai žmogui kyla dėl to, kad jis nesugeba ramiai pasėdėti
tuščiame kambaryje.“
Šiandien mes tiesiog nuostabiai sugebame kelti triukšmą ir vaizduoti audringą
veiklą. Mes pabundame staugiant radijo imtuvams, o rengiamės žiūrėdami
televizijos naujienas. Keliaudami į darbą girdime pranešimus apie įvykius
keliuose ir kitas aštuonias valandas praleidžiame triukšminguose biuruose. Po
darbo grįžę namo kapstomės šūsnyje namų problemų akompanuojant
televizoriui, skambant telefonui ir monotoniškai dūzgiant kompiuteriui.
Blezas Paskalis buvo teisus: visi mūsų nemalonumai iš tiesų atsiranda dėl to,
kad mes pamiršome, kaip yra svarbu kasdien nors trumpai pabūti tyloje.
Jei žmogus neturi galimybės susikaupti, jo gyvenimas nevisavertis. Jei
nepajėgiate sutelkti dėmesio į vieną veiklos rūšį, tai niekuomet nepasieksite
išsikeltų tikslų, nesusikursite savo vizijos, nesimėgausite gyvenimu. Jei jūsų
protas stokos drausmės, tapsite savo mažų problemėlių ir smulkių kasdienos
rūpesčių aukomis, o svarbesnių uždavinių spręsti nepajėgsite apskritai.
Kai nesugebate susikaupti, protas iš jūsų tarno virsta jūsų valdovu. Visas
mano gyvenimas pasikeitė tą dieną, kai įvaldžiau meditacijos meną. Meditacija –
tai kur kas daugiau, negu Naujojo amžiaus judėjimo sekėjų atliekami ritualai,
taip pat meditacija skirta toli gražu ne vien aukštai kalnuose atsiskyrusiems
vienuoliams.
Atvirkščiai – meditacija, senovinė proto kontrolės metodika, parengta
išmintingiausių mūsų planetos žmonių, padeda kiekvienam atskleisti jo
milžinišką potencialą ir nukreipti jį į didį tikslą. Meditacija lavina proto
gebėjimą funkcionuoti jam natūraliu būdu.
Dvidešimt meditacijos minučių pripildys visą jūsų dieną ramybės. Kasdien
medituodami, tapsite pakantesni ir santūresni, jūs pradėsite puikiai jaustis vieni,
geriau atskleisite savo kaip lyderių, dalykinių partnerių, draugų savybes.
Nepraleiskite progos patirti, kokia galinga ši sąmonės lavinimo metodika,
sukurta prieš kelis tūkstančius metų.
 Atminkite, kad mirsite
Rinkdamas medžiagą knygai Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“, išgirdau
vieno indų maharadžos istoriją. Jis buvo pratęs atlikti keistą ritualą: kasdien vos
pabudęs surengdavo savo laidotuves su muzika ir gėlėmis. Per visą ritualą jis
tyliai monotoniškai dainuodavo: „Aš puikiai gyvenau, aš puikiai gyvenau, aš
puikiai gyvenau...“
Pirmą kartą perskaitęs apie šį žmogų, negalėjau suprasti, kam maharadža
sumanė tokį keistą ritualą. Ir paprašiau tėvo paaiškinti.
Štai ką jis atsakė: „Sūneli, maharadža kasdien sau primindavo, kad
neišvengiamai mirs, tad kiekvieną dieną privalu gyventi taip, lyg ji būtų
paskutinė. Šis išmintingas ritualas neleisdavo jam pamiršti, kaip greitai lekia
laikas – tarsi smėlis pro pirštus. Taigi žygdarbių laikas ateis ne rytoj, o yra
išaušęs jau šiandien.“
Suvokimas, kad esi mirtingas – tai gilusis išminties šaltinis. Kai Platonas
gulėjo mirties patale, vienas jo draugas paprašė, kad didysis filosofas trumpai
išsakytų didingiausio savo kūrinio ir viso gyvenimo darbo – Dialogų – esmę.
Ilgai galvojęs, Platonas atsakė dviem žodžiais: „Mokykis numirti.“
Senovės mąstytojai išplėtojo Platono idėją ir sugalvojo tokią sentenciją:
„Jaunas žiūri mirčiai į akis kaip ir senas, todėl kiekvieną dieną reikia elgtis tarsi
paskutinę – jai pasibaigus, baigsis ir mūsų gyvenimas.“
Nuolat prisimindami mirtį suvoksite, kad laikas – neįkainojama dovana ir kad
gyventi turtingą, prasmingą ir visavertį gyvenimą reikia jau šiandien.
 Liaukitės dejavę ir pradėkite gyventi
Liaukitės dejavę, kad trūksta laiko sau. Tiesiog iš ryto atsikelkite valanda
anksčiau. Jei yra tokia galimybė, tai kodėl ja nepasinaudojus? Nesiteisinkite, esą
turite tiek darbų, kad net nėra laiko pasimankštinti.
Jei per parą septynias valandas miegosite ir aštuonias dirbsite, tai per savaitę
jums vis tiek susidarys daugiau kaip šešiasdešimt trys valandos laisvo laiko,
kurio užteks visiems asmeniniams reikalams. Per mėnesį tokio laiko susidarys
du šimtai penkiasdešimt dvi valandos, o per metus – trys tūkstančiai dvidešimt
keturios.
Tai yra neribotų galimybių laikas, kuris priklauso tik jums. Jei jaučiate, kad
jums trūksta pinigų ar ramybės, jei jums atrodo, kad nesugebėjote realizuoti visų
savo galimybių, tai neskubėkite dėl to kaltinti tėvų, ekonomikos arba savo
vadovų, – visą atsakomybę už susiklosčiusias aplinkybes prisiimkite sau. Tai bus
pirmas žingsnis naujo, geresnio gyvenimo link.
Džordžas Bernardas Šou yra pasakęs: „Sėkmės lydimi žmonės ateina ir randa
tokias aplinkybes, kurių jiems reikia, o jeigu neranda, tai sukuria jas patys.“
Lavinkite mąstymą, ugdykitės pozityvų požiūrį į gyvenimą, į kiekvieną jo
dieną ir kiekvieną valandą. Liaukitės dejavę ir pradėkite gyventi.
Anglų rašytojo ir poeto Redjardo Kiplingo (Rudyard Kipling) žodžiais
tariant: „Pripildyk prasmės kiekvieną akimirką, valandų ir dienų nenumaldomą
bėgimą. Tada visą pasaulį priimsi kaip nuosavybę, tada, mano sūnau, tu būsi
žmogus.“
 Padidinkite savo darbo vertę
Gyvendami šiuolaikinės ekonomikos sąlygomis, gauname atlygį ne už
uolumą ar atlikto darbo kiekį, o už tai, kokio dydžio mūsų darbo vertė.
Apie tai verta pamąstyti. Tarkime, jeigu jums moka dvidešimt dolerių už
valandą, tai šiuos pinigus gaunate ne už tai, kad šešiasdešimt minučių jus matė
darbo vietoje, o už tai, kad per tą laiką pagaminote tam tikrą produktą ar
suteikėte paslaugą, už kurią vartotojas pasirengęs sumokėti tam tikrą pinigų
sumą. Taigi piniginį atlygį lemia ne darbo trukmė, o sukurto produkto ar
suteiktos paslaugos vertė.
Kaip tik todėl neurochirurgo darbas apmokamas kur kas geriau nei,
sakykime, McDonalds kavinės kepėjo. Gal chirurgas kaip žmogus kuo nors
geresnis? Nebūtinai. Gal jis tiesiog protingesnis?
Mes to nežinome. Neabejotina viena: neurochirurgas turi kur kas didesnį
specialiųjų žinių ir ypatingų darbo metodų arsenalą nei McDonaldso kepėjas.
Labai nedaug žmonių geba atlikti neurochirurgo darbą, todėl tokio profilio
specialistas bus labiau už kitus pageidaujamas darbo rinkoje. Štai kodėl
neurochirurgo atlyginimas daugiau kaip dešimt kartų viršija ant karštos skardos
vartančio mėsainius žmogaus algą. Pinigai yra matas, kuriuo nusakoma žmogaus
darbo vertė, jo indėlis į visuomenės gerovę.
Jeigu norite daugiau uždirbti, turite duoti pasauliui daugiau naudos. Taigi
įgykite tokių įgūdžių, kurių neturi kiti. Skaitykite knygas, kurių neskaito niekas.
Generuokite tokias idėjas, kurios kitiems į galvą nešauna.
Kitaip tariant, žmogus negali turėti visko, ko nori, jeigu netobulėja ir
„neplečia savo teritorijos“. Norint iš gyvenimo gauti daugiau, pirmučiausia
reikia jam daugiau duoti.
 Būkite geresni tėvai
Auklėdami vaikus, rūpinatės būsimąja karta. O kadangi specialiųjų
pedagoginių žinių retas kuris turi, tai dažniausiai su savo vaikais elgiamės lygiai
taip, kaip mūsų tėvai kitados elgėsi su mumis. Kitaip mes tiesiog nemokame.
Nors tėviški rūpesčiai suteikia daug džiaugsmo, ši privilegija užkrauna ir
milžinišką atsakomybę. Net jei esate pasirengę dėl savo vaikų padaryti viską, to
yra per maža. Būtina ugdytis iš tikrųjų gerų tėvų savybes.
Savo vaikų negalime auklėti remdamiesi nuojauta, melsdami, kad likimo
valia jie užaugtų jautrūs, rūpestingi ir išmintingi. Turime tobulinti savo tėvystės
įgūdžius – lankyti atitinkamus seminarus, skaityti literatūrą ir klausytis
mokomųjų garso įrašų, kad galėtume susipažinti su šioje srityje dirbančių
specialistų idėjomis. Be to, turime sukristalizuoti gyvenimiškąją patirtį ir
susikurti efektyviausius savo vaikų auklėjimo šeimoje metodus.
Suprantu – esate apsikrovę darbais ir jums nuolat trūksta laiko. Bet
stebuklingas vaikystės laikas, kurį dabar gyvena jūsų sūnus ar duktė, niekada
nebepasikartos. Jei šiuo laikotarpiu visomis pastangomis nelavinsite savo
tėvystės ar motinystės įgūdžių, vėliau dėl to, galimas daiktas, labai gailėsitės.
Per mano seminarą Toronte vienas žmogus pasakė: „Kai buvo mažas, sūnus
dažnai prašydavo panešioti jį ant sprando. Jaučiau, kaip labai jis mane myli, bet
per gausybę darbų vis neištaikydavau laiko su juo pažaisti. Nuolat kuisdavausi
verslo popieriuose, dalyvaudavau pasitarimuose ir telefonu vesdavau derybas.
Dabar, kai sūnus užaugo ir paliko tėvų namus, man neduoda ramybės viena
karti mintis: atiduočiau viską pasaulyje, jei galėčiau tą mažylį panešioti ant
sprando.“
 Nebūkite ortodoksai
Žanas Žakas Ruso (Jean-Jacques Rousseau), prancūzų švietėjas ir filosofas,
rašė: „Pamindami įpročius, mes beveik visada elgiamės teisingai.“
Šmaikšti kompiuterių firmos Apple reklama kviečia „mąstyti kitaip“.
Kalbėdamas apie lyderiavimo problemas, aš dažnai sakau savo klausytojams:
„Neskubėkite sekti paskui minią – tai gali būti laidotuvių procesija.“
Kad jūsų gyvenimas taptų turtingesnis ir vertingesnis, turite pasirinkti kelią,
kuris yra tik jūsų kelias. Nepasiduokite viešosios nuomonės spaudimui,
neslopinkite savo individualumo. Susipažinę su didžiųjų šviesuolių biografijomis
jūs pamatysite, kad jiems visai nerūpėjo tai, ką apie juos manė kiti. Jie nepaisė
minios spaudimo, klausėsi savo širdies balso ir ėjo nepramintais takais – todėl
užkopė į tokias sėkmės viršūnes, apie kurias daugelis nedrįsta net pagalvoti.
Labai taikliai apie bendrai priimtų nuomonių nepaisymą pasakė amerikiečių
žurnalistas ir rašytojas Kristoferis Morlėjus (Christopher Morley): „Kasdien
skaityk tai, ko neskaito niekas, ir galvok apie tai, apie ką visi kiti negalvoja.
Protui kenkia visuomet būti vienos nuomonės dalimi.“
O Ralfas Valdas Emersonas kalbėjo taip: „Galima lengvai gyventi
visuomenėje, vadovaujantis jos nuomone. Taip pat lengvai galima gyventi
atsiskyrus nuo visuomenės ir vadovaujantis vien savo nuomone. Tačiau iš tiesų
didis tas, kuris būdamas minioje išlieka nepriklausomumas ir atskiras.“
Analizuokite savo poelgius. Neišmintinga ką nors daryti vien dėl to, kad taip
daro kiti. Elkitės taip, kaip jums atrodo reikalinga. Jei turite priežasčių išsiskirti
iš minios – išsiskirkite. Tai išmintingo žmogaus credo. Tai gali patvirtinti
daugelis didžiųjų mokslininkų ir menininkų.
 Susirašykite savo gyvenimo tikslus
Kartais pasitaiko sutikti labai energingų ir sėkmės lydimų žmonių, vyrų bei
moterų, kurie piniginėse nešiojasi mažas korteles su asmeninių tikslų sąrašu. Kai
tik pasitaiko laisva minutė, jie šį sąrašą peržiūri.
Tokioje kortelėje žmogus tiesiog surašo svarbiausius gyvenimo tikslus ir
pažymi terminus, iki kada planuoja juos pasiekti. Man atrodo, kad toks įprotis
priminti sau apie prioritetinius uždavinius – asmeninius, profesinius arba
dvasinius – labai išmintingas.
XVI amžiaus prancūzų filosofas Mišelis de Montenis (Michel de Montaigne)
sakė: „Pasiekti savo gyvenimo tikslą – tas pat, kas sukurti didį ir garsų šedevrą.“
Šiame trumpame posakyje sukaupta visa gyvenimo išmintis.
Bet daugumai mūsų gyvenimas – tarsi per ilgai užtrukusi civilinės saugos
pamoka: joje įgyti įgūdžiai mums pravers tik susiklosčius tam tikroms
ypatingoms aplinkybėms, o kasdieniame gyvenime mes jų nepritaikysime.
Knygoje Vienuolio [...] išmintis jau rašiau: jei žmogus stengiasi aprėpti viską, tai
galiausiai jis nepasieks nieko.
Nuolat turėkite kortelę su savo tikslų sąrašu, žvilgtelėkite į ją du tris kartus
per dieną, – jums bus lengviau sutelkti dėmesį į savo asmenines gyvenimo
vertybes ir atsisakyti antraeilių dalykų.
Kiekvieną dieną jūs gyvensite prasmingai. Galiu jums garantuoti: jei nuolat
būsite susitelkę į svarbiausius tikslus, tai savo kelio pabaigoje neabejotinai
pajusite didžiulį džiaugsmą.
 Valdykite savo nuotaikas
Ilgai jaučiau, kad nemoku kontroliuoti savo minčių. Jos pačios ateina man į
galvą ir daro ten ką nori. Dar blogiau: aš tikėjau, kad mano mintys – tai ir esu aš.
Laimei, laiku supratau, kad yra toli gražu ne taip. Mūsų mintys – tai dar ne mes.
Iš tikrųjų mintys egzistuoja tik todėl, kad mes jas... mintijame. Mes patys esame
kūrėjai tų minčių, kurios teka mūsų sąmonėje, vadinasi, savo mąstymo turinį
galime keisti.
Ši dabar akivaizdi išvada kažkada man atrodė tikras atradimas. Greitai
perpratau, kas vyksta visų mūsų galvose diena po dienos, valanda po valandos,
kai mes nemiegame. Štai tada pradėjau labai dėmesingai vertinti savo minčių
kokybę, o vėliau netgi išmokau jas keisti: išsiugdžiau gebėjimą galvoti tik apie
šviesius ir įkvepiančius dalykus. Ir netrukus pastebėjau, kad drauge su mano
mintimis pradėjo keistis ir mane supantis pasaulis. Kaip galite valdyti savo
mintis, taip galite valdyti ir nuotaikas.
Jūs esate savo nuotaikos kūrėjai, vadinasi, galite ją keisti kada panorėję. Jūs
galite likti ramūs sunkią valandą, nepasiduoti liūdesiui ir išsaugoti energiją
nepaisydami nuovargio.
 Mėgaukitės paprastais dalykais
Iškeliaudamas iš šio pasaulio žmogus negali pasiimti nieko, ką turėjo
gyvendamas. Aš dar nemačiau, kad paskui katafalką su velionio karstu važiuotų
sunkvežimis su jo manta.
Viena, ką galime pasiimti baigiantis eilinei gyvenimo dienai, – tai
prisiminimai ir įspūdžiai, darantys mūsų gyvenimą prasmingesnį. Štai kodėl aš
mieliau imuosi tų darbų, po kurių man lieka malonūs prisiminimai, o ne
materialūs turtai. Pastebėjau, kad geriausius prisiminimus palieka paprasčiausi
dalykai. Pavyzdžiui, tai yra pirmieji mano dukrelės Bjankos žingsniai, tai sūnaus
Kolbio kalėdinis koncertas (jis, atsimenu, daugiau laiko praleido ant scenos,
džiaugsmingai mojuodamas ranka savo laimingam tėvui, negu atlikdamas
išmoktą dainą), tai ta diena, kai mes, visa šeima, lyjant smarkiam lietui, žaidėme
futbolą, o vėlai vakare, mėnesienoje, ant grotelių kepėme dešreles.
Saviugdos specialistas Deilas Karnegis (Dale Carnegie) rašė: „Kiek man
žinoma, viena tragiškiausių žmogaus natūros savybių yra polinkis atidėti savo
lūkesčių įgyvendinimą ateičiai.
Visi svajojame apie kažkokį kažkur už horizonto plytintį stebuklingą rožių
sodą, užuot gėrėjęsi tomis rožėmis, kurios auga po mūsų langais.“
Išmokite džiaugtis paprastais gyvenimo įvykiais. Džiaugsmingi prisiminimai
jūsų gyvenimą padarys kur kas šviesesnį negu tie materialūs niekniekiai, kurių
vaikydamiesi išeikvojame tiek jėgų.
Moterų judėjimo aktyvistė Ema Goldman (Emma Goldman) yra pasakiusi:
„Man geriau rožės ant stalo negu briliantai ant kaklo.“
 Neteiskite
Jau kalbėjome, kad polinkis kaltinti kitus žmones susiformuoja taip pat greitai
kaip ir ydingas įprotis skųstis neva nepalankiomis gyvenimo aplinkybėmis.
Pripratome kritikuoti žmones už menkiausias smulkmenas ir nežymiausius
trūkumus. Tačiau viskas, į ką sutelkiame dėmesį, pradeda augti. Priekabiai
vertindami nereikšmingą žmogaus silpnybę, laikui bėgant pradedame ją suvokti
kaip iš tiesų rimtą problemą.
Ar norėtumėte gyventi tokiame pasaulyje, kur kiekvienas žmogus atrodo,
elgiasi ir mąsto lygiai kaip jūs? Toks pasaulis jums labai greitai nusibostų. Kad
gyventumėte laimingiau ir ramiau, pasistenkite suprasti, jog šio pasaulio turtas
yra jo įvairovė. Žmonės, bendruomenės ir ištisos šalys tampa didingos ne dėl
savo panašumo, o dėl tų skirtybių, kurios daro mus nepakartojamus.
Todėl išmokite skirtybes gerbti, užuot kitaip mąstančius ir kitaip atrodančius
žmones laikę kritikos taikiniu. Itin greitai pastebime tas žmonių silpnybes, kurių
turime patys. Todėl liaukitės kaltinę ir smerkę. Prisiimkite visą atsakomybę už
tai, kas vyksta aplink, ir pasistenkite padaryti viską, kad pirmiausia
pasikeistumėte patys. Tik tada galite tikėtis pozityvių permainų ir savo aplinkoje.
Toks elgesys – pirmas stipraus charakterio žmogaus požymis.
Rašytoja Erika Džong (Erica Jong) sakė: „Kas atsitiks, jei gyvenimą
paimsime į savo rankas? Prasidės tikras siaubas: neliks nė vieno žmogaus, kurį
galėtume apkaltinti dėl savo nesėkmių!“
 Kad diena būtų kaip gyvenimas
„Dienos ateina ir nueina lyg paslaptingi siluetai, įsisupę į apsiaustus, veidus
paslėpę po vualiu. Tarsi svečiai, susibūrę į senų draugų vakarėlį, jos mums
nesako nė žodžio. Bet jeigu mes nepastebėsime jų atneštų dovanų, jos tylėdamos
išeis ir jas išsineš “, – rašė Ralfas Valdas Emersonas.
Kaip nugyvenate kiekvieną savo dieną, taip praeina ir visas jūsų gyvenimas.
Kaip lengva pasiduoti minčiai, esą viena diena nieko nelemia, nes ateityje dar
turėsime daugybę panašių dienų.
Bet nuostabus gyvenimas – tai tik nuostabių, puikiai nugyventų dienų virtinė,
jos yra tarsi ant siūlo suverti nuostabaus vėrinio perlai. Kiekviena diena savaip
vertinga. Praeitis lieka už mūsų, o ateitis – tik vaizduotės vaisius, todėl ši diena –
tai visa, ką turime. Todėl praleiskite ją prasmingai.
Gyvenimas – tai ne generalinė repeticija. Praleistos galimybės retai
pasikartoja. Jau šiandien pasižadėkite dar labiau pamilti gyvenimą ir kiekvieną
kitą dieną nuveikti vis daugiau. Daugelis žmonių mano, kad savo gyvenimą
pakeisti reikia mėnesių, net metų. Kad ir labai juos gerbdamas, negaliu su jais
sutikti. Gyvenimo permainos prasideda tą pačią sekundę, kai sielos gilumoje
nuoširdžiai nusprendžiate būti geresni ir užsibrėžiate sau tikslą. Todėl jei iš tiesų
norite pakeisti savo gyvenimą, gyvenkite kiek jėgos leidžia kiekvienos dienos
kiekvieną akimirką.
Golfo legenda Benas Hoganas (William Ben Hogan) sakė: „Eidamas per
gyvenimo žaidimų lauką, skubėk pasimėgauti rožių aromatu, nes tau lemta
sužaisti tik vieną partiją.“
 Organizuokite „protų sąjungą“
Saviugdos literatūros pradininkas Napoleonas Hilas puikioje knygoje Mąstyk
ir turtėk skaitytojams pataria suformuoti „protų sąjungą“, kuri padėtų siekti visų
trokštamų gyvenimo tikslų.
Šio aljanso esmę ir uždavinius Napoleonas Hilas nusakė taip: „Tai
harmoninga dviejų ar daugiau bendro tikslo siekiančių žmonių žinių ir pastangų
sąjunga.“
Prie to, kas pasakyta, Hilas priduria: „Du intelektai, suėję į vieną vietą,
neišvengiamai sukuria tam tikrą trečią darinį, kurį galima prilyginti naujam –
trečiam – intelektui.“
Mano seminarų klausytojai ir paskiri klientai, ypač tie, kuriuos gyvenime lydi
sėkmė, ne kartą sakė, kad, norėdami pasiekti pageidaujamų dalykinio ir
asmeninio gyvenimo rezultatų, jie turėdavę sukurti „protų aljansą“, arba
„smegenų centrą“. Tokiu būdu jiems pavykdavo sutelkti „palaikymo komandą“
ir užmegzti draugiškus santykius su žmonėmis, taip pat jie įsitraukdavo į
specialius užsiėmimus ir pritapdavo prie tos išminties, kurios kitaip nebūtų
pasiekę.
Formuodami savo „protų sąjungą“, pasirinkite tris keturis žmones, kurie, jūsų
manymu, galėtų suteikti jums konkrečių žinių ir būtų psichologiškai suderinami
su kitais grupės nariais.
Tokio aljanso tikslas – abipusė nauda. Todėl pasiruoškite kitiems atiduoti ne
mažiau, negu tikitės iš jų gauti patys. Pasiūlykite būsimiems vienminčiams
susitikti kartą per savaitę – geriausia anksti rytą, nes šiuo laiku itin patogu
stropiai dirbti bendrą darbą.
Šiuolaikinės technologijos leidžia bendrauti ne tik asmeniškai, nors tai
patartina daryti kuo dažniau. Ryšį su savo aljanso dalyviais galite palaikyti
telefonu, elektroniniu paštu arba faksu.
Sutartu laiku galite kartu aptarti iškilusius sunkumus ir vienas kitą palaikyti.
Aptarkite savo sėkmingą patirtį ir gyvenimo pamokas, kurių naudingumu ne
kartą įsitikinote, taip pat tuos gyvenimo principus, kurie jūsų gyvenimą gali
padaryti santūresnį, efektyvesnį ir ramesnį.
„Protų sąjunga“ ne tik padeda sutrumpinti laiką, reikalingą „gyvenimo
žaidimo“ taisyklėms perprasti, bet ir leidžia pajusti šio „žaidimo“ malonumą.
Susidarykite kasdienio elgesio kodeksą
Daugelis žmonių gyvena kuo paprasčiau – jie panašūs į pageltusius lapus,
kurie plaukia rudens dangumi blaškomi vėjo šuorų.
Tačiau jei siekiate savo gyvenimą padaryti iš tikrųjų puikų, jums būtina
gyventi ryžtingiau, prasmingiau ir aistringiau, vadovautis savo principais, o ne
paklusti svetimai valiai. Mūsų didžiausia problema yra ta, kad, pavargę nuo
daugybės neatidėliotinų darbų, mes atsiduodame gyvenimo aplinkybėms ir
imame pasyviai stebėti, kaip nuo mūsų sprunka dienos – jos subėga į savaites,
paskui – į mėnesius ir galiausiai – į metus. Bet aš žinau, kaip šią problemą
išspręsti.
Bėgant metams, man pavyko sudaryti savo „Kasdienio elgesio kodeksą“.
Jame tik trys paragrafai, kuriuose išvardytos mano asmeninės dvasinės vertybės
ir įžadai. Šie orientyrai – tai ilgų apmąstymų rezultatas, jie padeda man geriau
realizuoti savo galimybes. Pavyzdžiui, vienoje mano kodekso pirmojo paragrafo
dalyje sakoma:
Artimiausias dvidešimt keturias valandas pasižadu branginti man dovanotą
dieną, tarsi tai būtų paskutinė mano gyvenimo diena, kiekvieną jos minutę aš
išnaudosiu išmintingai ir prasmingai. Per dvidešimt keturias valandas aš galiu
priartėti prie savo gyvenimo tikslo ir pagausinti savo palikimą. Atminsiu, kad ši
diena man gali būti paskutinė ir kad didžių žmonių darbai nemiršta kartu su jais.
Toliau mano kodekse – svarbiausios dvasinės vertybės ir pasižadėjimai,
liečiantys tik mane patį, mano šeimą ir mane supančius žmones.
Kiekvienos dienos rytą aš perskaitau savo „Kasdienio elgesio kodeksą“ ir
primenu sau tai, kas man gyvenime yra svarbiausia, pabrėžiu tuos prioritetus,
kurie greitai užsimiršta kasdienių įvykių sūkuryje. Aš elgiuosi kaip čia mano jau
minėtas būrys alpinistų – jie, prieš kopdami į viršukalnę, iš pradžių įsirengė
vadinamąją bazinę stovyklą.
Perskaitęs savo kodeksą, aš pasikraunu energijos, prisimenu savo
įsipareigojimus ir susitelkiu į savo tikslą, – tada jaučiu, kad esu pasirengęs
susilieti su mane supančiu pasauliu. Susidarę tokį kodeksą, ir jūs pajusite panašų
jausmą.
 Nuspalvinkite savo regimą pasaulį
Alberas Kamiu kartą pasakė: „Vidury žiemos aš pagaliau supratau, kad
manyje gyva nenugalima vasara.“
Tik patekę bėdon ir apimti sielvarto mes iš tikrųjų įvertiname, kokia didžiulė
yra optimizmo jėga. Štai kada pradedame suprasti, kad turime pakankamai
tvirtybės susidoroti net su didžiausiais sunkumais, kuriuos mums skiria likimas.
Pasibaigus mano seminarams apie lyderiavimą, prie manęs dažnokai prieina
vyrai ir moterys, norėdami papasakoti apie savo gyvenimo problemas. Vienas
guodžiasi, kaip sunku rasti motyvą, skatinantį jo pavaldinius sėkmingai dirbti.
Kitas kalba apie savivertę bei norą matyti savo darbo prasmę. O trečias prašo
patarti, kaip susigrąžinti prarastą asmeninio gyvenimo pusiausvyrą. Mano
atsakymas visada prasideda vienodai: jei norite savo gyvenimą padaryti geresnį,
pirmiausia geresnes padarykite savo mintis. Sena patarlė sako: „Žmonės pasaulį
mato ne tokį, koks jis yra, o tokį, kokie yra jie patys.“
Kiekvienas gali pakeisti savo požiūrį į sunkumus, pažvelgti į juos šviesiu ir
kupinu optimizmo žvilgsniu – tai yra nuostabi žmogaus savybė. Šuniui,
pavyzdžiui, tai neduota. Katė taip pat to nesugeba. Negalės to padaryti ir
beždžionė. Toks gebėjimas dovanotas tik mums, tai – mūsų žmogiškumo dalis.
Jei jūs dėl visų savo problemų kaltinate neva nepalankias aplinkybes,
vadinasi, jūs bandote išsisukti nuo asmeninės atsakomybės už savo gyvenimą.
Kai jus užklumpa rūpesčiai, visų pirma pasistenkite suprasti, kad už viską
atsakote tik jūs patys ir kad kiekvienoje nesėkmėje esama sėkmės sėklų.
Didžiausios žmogaus gyvenimo kliūtys gali virsti didžiausiu gėriu.
 Tapkite savo gyvenimo šeimininkais
„Atsakau už viską“, – skelbia sėkmės lydimų žmonių gyvenimo credo.
Neseniai viename laikraštyje perskaičiau, kad dešimt procentų mūsų šalies
gyventojų įsitikinę, jog kada nors jie laimės loterijoje ir tokiu būdu galės
apsirūpinti senatvėje. Daugelis žmonių ateitį patiki atsitiktinumui, o ne savo
pasirinkimui. Tai man primena mano brolio elgesį vaikystėje: matydamas, kad
nuo virtuvės stalelio krinta stiklinė, jis, užuot puolęs jos gaudyti, užsidengdavo
ausis, kad negirdėtų dūžtančio stiklo žvangesio. (Mano brolis seniai užaugo,
baigė Harvardo universitetą ir tapo oftalmologu, taigi įprotis užsidengti ausis
niekaip nesugadino jo likimo.)
Šios anekdotinės istorijos esmė paprasta: ausis ir akis reikia laikyti atviras,
kad priimtum gyvenimą tokį, koks jis yra. Jeigu mes adekvačiais veiksmais
nepradėsime veikti gyvenimo aplinkybių, tai gyvenimo aplinkybės labai
nepageidaujamai pradės veikti mus. Šis gamtos dėsnis daug tūkstantmečių valdo
žmonių likimus. Jei norite ilgą laiką būti labai aktyvūs, įsivaizduokite esą savo
gyvenimo valdytojai. Visi klestintys vadovai žino devizą „aš atsakau už viską“.
Tai nuostata, stumianti juos pirmyn. Darykite kaip jie: veikite, o ne laukite, kol
jums nusišypsos sėkmė. Pavyzdžiui, jei pažįstate ką nors, kas galėtų padėti
išspręsti jūsų problemą, nedelsdami pakelkite telefono ragelį ir paskambinkite
tam žmogui. Atminkite štai ką: arba ieškote savo neveiklos pateisinimų, arba
judate pirmyn, bet tikrai negalite tuo pačiu metu daryti ir viena, ir kita.
Kai verčiausi advokato praktika, man tekdavo keturiasdešimt penkias minutes
važiuoti priemiestiniu traukiniu, kad patekčiau į komercinę miesto dalį, kur
viename dangoraižyje buvo mano biuras. Kiekvieną dieną prieš mane
atsisėsdavo vis tas pats pakeleivis, ir greitai aš pastebėjau, kad tai yra puikus
pavyzdys žmogaus, nusprendusio tapti savo gyvenimo šeimininku.
Vagone, užuot snaudęs arba svajojęs, kaip tai daro dauguma žmonių, mano
pakeleivis kelionės laiką skirdavo mankštai. Vos įlipęs į traukinį, jis imdavo
energingai daryti įvairius fizinius pratimėlius: ištiesdavo ir sulenkdavo rankas,
galva suko ratu, ir panašiai. Kitaip nei daugelis žmonių, besiskundžiančių, esą
jiems trūksta laiko mankštai, šis aktyviai išnaudojo tam atsiradusią galimybę.
Galbūt jis atrodė šiek tiek keistai. Bet ar verta kreipti dėmesį į aplinkinius, kai
esi tikras, kad elgiesi tinkamai.
Tapkite savo gyvenimo ŠEIMININKAIS, ir jūs žengsite svarbų žingsnį į
kitokį, džiaugsmingesnį pasaulį. Užuot atsidavę gyvenimo bangoms, tapkite
savo laivo kapitonais ir nepaisydami įnoringų stichijų patys nusistatykite
judėjimo kursą.
Prisiminkite jau mūsų čia minėto psichologo Viljamo Džeimso žodžius:
„Žmonijai būdingas realybės instinktas ją visada vertė žiūrėti į šį pasaulį kaip į
didvyriškų poelgių sceną.“
 Būkite kuklūs
Vieną žmogaus charakterio bruožą aš vertinu labiau nei kitus – tai kuklumas.
Vaikystėje tėvas mane mokė: „Daugiausia vaisių auga ant to medžio, kurio
šakos linksta prie žemės.“
Daugybę kartų įsitikinau, kad iš esmės tai yra tikra tiesa: tie, kurie daugiau
žino, daugiau pasiekė ir daugiau matė, visada būna arčiau žemės. Žodžiu, jie
kuklūs. Būdami kuklaus žmogaus kompanijoje, mes jaučiamės ypatingai.
Kuklumu parodome pagarbą aplinkiniams ir primename, kad šiame gyvenime
mums visiems dar daug ką reikia sužinoti.
Kuklumas – tai ženklas kitiems žmonėms apie mūsų pasirengimą priimti iš jų
neįkainojamą žinių dovaną ir išgirsti tai, ką jie ketina mums pasakyti.
Gyvenime man teko laimė sutikti daugybę garsių žmonių. Itin jaudinantis
buvo susitikimas su Muhamadu Ali. Vietoj pasipūtusio ir skandalingai
pagarsėjusio profesionalaus boksininko, kurio įvaizdį jis pats kūrė žiniasklaidoje,
prieš mane pasirodė nuostabus žmogus ir tikras kuklumo pavyzdys. Per mūsų
susitikimą Los Andžele jis man pateikė daugiau klausimų, negu aš spėjau
paklausti jo. Jis laikėsi subtiliai, jo kalba buvo kukli, jis visas spinduliavo
dvasinę šilumą, – štai toks jis buvo žmogus. Muhamado Ali dėka aš supratau,
kad įžymiai asmenybei nereikia patvirtinti savo didingumo skandalingu elgesiu.
 Ne kiekvieną knygą perskaitykite iki
galo
Paėmę į rankas knygą, mes paprastai stengiamės ją perkaityti iki galo.
Jaučiamės kalti, kai nusipirkta knyga lieka nebaigta: juk už ją mokėjome
nelengvai uždirbtus pinigus. Tačiau ne kiekvieną knygą verta baigti skaityti.
Anglų filosofas Frensis Bekonas (Francis Bacon) sakė: „Vienų knygų gana
paragauti, kitas galima tiesiog praryti, o vieną kitą reikia kruopščiai sukramtyti ir
suvirškinti.“
Anksčiau kiekvieną nusipirktą knygą prisiversdavau perskaityti nuo pirmo iki
paskutinio puslapio. Tačiau laikui bėgant pastebėjau, kad ne tik nesusidoroju su
susikaupusiu knygų kalnu, bet ir pamažu prarandu norą skaityti. Taigi
nusprendžiau su knygomis elgtis išrankiau – tik kai kurias jų skaityti iki galo.
Tada pradėjau ir greičiau skaityti, ir daugiau iš perskaitytų knygų gauti naudos.
Jeigu perskaitę tris knygos skyrius nerandate jokios vertingos informacijos,
geriausia, ką galite padaryti, – padėti ją į šalį ir užsiimti prasmingesne veikla.
Pavyzdžiui, galite paimti kitą knygą.
 Nesikrimskite
Kartais pernelyg skausmingai prisimename praeities klaidas. Tokiais
momentais mes grauždamiesi ieškome nesėkmių priežasčių, barame save už
neapdairų sprendimą, kuris, kaip mums atrodo, pernelyg brangiai kainavo, arba
svarstome, ką galėjome padaryti geriau.
Liaukitės krimstis. Mes – žmonės, o žmogui būdinga klysti. Susitaikykite su
kitados padarytomis klaidomis ir gyvenkite toliau. Pasimokykite iš praeities ir
pasiryžkite elgtis kitaip.
Markas Tvenas rašė: „Iš praeities reikia pasimokyti ir padaryti teisingas
išvadas, antraip būsite kaip ta katė, kartą užšokusi ant karštos keptuvės. Daugiau
ant karštos keptuvės ji nesės – ir tai gerai, bet ji taip pat niekuomet nesės ir ant
šaltos keptuvės.“
Supratę, kad klaidos yra būtina asmeninio tobulėjimo sąlyga, mes
išlaisvinsime savo sąmonę ir harmoningai nuplauksime su gyvenimo srove tarsi
sraunus upelis.
Kad pakiltumėte ant aukštesnio asmeninės išminties laiptelio, paimkite
popieriaus lapą ir kairėje pusėje susirašykite dešimt didžiausių savo gyvenimo
klaidų. Paskui dešinėje pusėje išdėstykite, ko pasimokėte iš tų klaidų ir kaip šios
vadinamosios nesėkmės praturtino jūsų gyvenimą.
Greitai suprasite, kad be padarytų klaidų jūsų gyvenimas nebūtų tapęs toks
turtingas ir spalvingas, koks jis yra dabar. Taigi būkite sau atlaidesni, matykite
gyvenimą kaip nuolatines tiesos paieškas ir kelią į save.
 Duokite tylos įžadą
Budistų vienuoliai turi veiksmingą valios ir drąsos stiprinimo metodiką, ją
ilgą laiką taikė ir kitų tradicijų sekėjai, norėdami geriau realizuoti savo
žmogiškąjį potencialą. Tai yra tylėjimo įžadas. Kad ir neilgą laiką tylėdamas,
žmogus ugdosi valią, mokosi kontroliuoti savo elgesį.
Daugelis žmonių kalba kur kas daugiau, negu jiems iš tikrųjų reikia. Užuot
kalbėję aiškiai ir tik tai, kas būtina, mes, kai praveriame burną, dažniausiai
nesugebame laiku sustoti. Šis įprotis jau savaime rodo bendravimo disciplinos
trūkumą. Bendravimo disciplina – tai mokėjimas išsakyti tik tai, kas svarbiausia,
ir taupyti proto energiją, susilaikant nuo nereikalingų žodžių.
Apgalvota ir tiksli kalba yra blaivaus mąstymo požymis. Štai pratimas, kurį
siūlyčiau pradėti jau šiandien: kiekvieną dieną po valandą tylėkite. Per šią
valandą jūsų lūpos privalo netarti nė vieno žodžio. Jei vis dėlto aplinkybės
priverstų kalbėti, pasistenkite apsiriboti tiksliu ir lakonišku atsakymu į pateiktą
klausimą, nepradėkite postringauti apie viską pasaulyje – nuo vakarykščių
televizijos naujienų santraukos iki savo būsimųjų atostogų planų.
Tylėjimo įžadas nė kiek netrukdys jums būti mandagiems ir puoselėti šiltus
žmogiškus santykius. Pradėję kasdien po valandą tylėti, jūs jau po kelių dienų
pajusite, kad tapote stipresni, ryžtingesni, ramesni. Tylaus buvimo rezultatai
iškalbingesni už bet kokius žodžius.
 Neskubėkite atsiliepti į skambučius
Mūsų telefonas turi tarnauti mums, o ne tiems, kurie mums skambina. Tačiau
vos jis suskamba, mes tarsi gaisrininkai bėgame pakelti ragelio, lyg nuo to
priklausytų kieno nors gyvybė.
Esu matęs, kaip žmonės pertraukdavo ramią šeimos vakarienę, mesdavo į šalį
mėgstamą knygą arba liaudavosi medituoti, kad tik atsilieptų į neva svarbius
telefono skambučius, kuriuos, kaip vėliau paaiškėdavo, skambinusieji galėdavo
atidėti.
Šiandien turime nuostabią techninę naujovę: tai yra balso paštas. Jis mums
leidžia tęsti savo darbus ir į skambučius atsakyti tada, kai mums patogu. Mes
neprivalome nutraukti svarbių reikalų ir bėgti prie telefono. Iš patirties žinau,
kaip sunku atsikratyti įpročio kelti ragelį, vos suskambėjus telefonui. Tai mes
darome beveik instinktyviai, nes degame noru žinoti, kas gi mums skambina
šįkart. Dažnai netikėtas skambutis yra tik patogi dingstis atidėti savo darbus.
Bet kai tik išmoksite ignoruoti telefono skambučius, kai jums svarbiau taps
baigti skaityti įdomios knygos puslapį, nuoširdžiai pakalbėti su mylimu
žmogumi arba linksmai pažaisti su vaikais, jūs suprasite, kaip neapgalvotai
elgėtės pirmiau, kai taip skubėdavote pakelti skambančio telefono ragelį.
 Atminkite: ilsėtis – tai atgauti jėgas
Po darbo dienos dažnai norisi patogiai įsitaisyti prie televizoriaus. Tačiau,
kad ir kaip keista, jei taip pasielgiame (taip, beje, elgiasi dauguma žmonių), labai
greitai pasijuntame dar labiau išsekę.
Poilsis padeda gyventi pusiausvirą ir harmoningą gyvenimą, grąžina jėgas,
pripildo mus optimizmo ir energijos. Tikras poilsis padeda atstatyti ryšį su savo
dvasiniu pradu, iš naujo įžiebia sielos liepsną.
Platonas sakė: „Nemanau, kad sveikas kūnas savo geromis savybėmis sukelia
gerą dvasinę būklę. Man atrodo, kad gera dvasinė būsena savo geromis
savybėmis sąlygoja geriausią kūno būklę, kiek tai įmanoma.“
Taigi efektyvus poilsis – tai tokia veikla, kuri padeda nurimti sielai.
 Rinkitės savęs vertus varžovus
Neseniai perskaičiau, kad grįžusius iš olimpinių žaidynių nugalėtojus kartais
apima būsena, kurią psichologai vadina poolimpine depresija. Pripratę būti viso
pasaulio dėmesio centre ir daugybę metų paaukoję atkaklioms treniruotėms,
sportininkai, grįžę į kasdienį gyvenimą, išgyvena stresą. Jiems atrodo, kad,
būdami sporto šlovės viršūnėse, jie jau nebeturi ko siekti, vadinasi, gyvenimas
prarado prasmę. Panašų jausmą taip pat išgyveno erdvėlaivių „Apollo“
astronautai, kai grįžo iš Mėnulio. Atlikę šį žygdarbį, jie staiga pasijuto prislėgti.
Iš tiesų – juk mažai kas žmogaus gyvenime gali sukelti tiek stiprių emocijų, kaip
buvimas kosminėje erdvėje, taigi rasti kitą tokio masto tikslą yra sunku.
Puoselėkite sveiką optimizmą, aistringai mylėkite gyvenimą ir kiekvieną
kartą kelkite sau vis aukštesnius tikslus. Pasiekę vieną – karjeroje ar
asmeniniame gyvenime – užsibrėžkite kitą, aukštesnį.
Aukšto ir patrauklaus tikslo paieškas aš vadinu „savęs verto varžovo
pasirinkimu“. Dirbdamas advokatu ir atstovaudamas savo klientų interesams,
daug laiko praleisdavau teismo salėse. Ir geriau sekdavosi tada, kai oponentai
būdavo stipresni. Sumanių, puikiai pasirengusių ir nepaprastai kibių varžovų
veiksmai mane versdavo itin kruopščiai įsigilinti į bylos aplinkybes ir teisėjui
trumpai bei labai suprantamai išdėstyti tik pačią reikalo esmę, tik pagrindines
prielaidas. Stiprūs oponentai mane versdavo mobilizuoti visus vidinius rezervus
ir veikti geriau, nei aš veikdavau kitomis aplinkybėmis.
Jūsų talentai sužydės tada, kai po vieno pasiekto tikslo imsite siekti kito, dar
didesnio ir svarbesnio.
Atminkite: deimantai iš anglies susiformuoja esant dideliam slėgiui. Štai
kodėl svarbu pasirinkti tik savęs vertus tikslus. Tegu jie bus kuo sunkiau
pasiekiami, kad jūs galėtumėte pažvelgti tiesiai į savo širdį ir pažadinti visas
geriausias savo savybes.
Žmonės, lankę mano seminarus ir individualius užsiėmimus, vėliau
dažniausiai padaro ir profesinę karjerą, ir puikiai susitvarko asmeninį gyvenimą.
Visi jie – kvalifikuoti specialistai, gerbiami kolegų, dirbantys mėgstamą darbą,
santūrūs ir laimingi šeimynykščiai. Vis dėlto dažnas jų ir toliau lanko mano
paskaitas, nes sielos gilumoje suvokia, kad gyvenimas jiems yra parengęs dar
didesnių dovanų. Ir dar jie žino, kad visas savo žmogiškąsias galimybes
realizuos tik tada, jei nuolat didins reikalavimus patys sau ir sieks aukštesnių
gyvenimo standartų.
Kadangi jie siekia nuolat tobulėti, tai sulaukia vis naujų palaiminimų ir
drauge rengia prasmingą palikimą savo ainiams.
 Stenkitės mažiau miegoti
Labai pravartu susipažinti su Tomo Edisono biografija. Jis, iš dalies
svajotojas, iš dalies azartiškas lošėjas ir iš dalies genijus, išgarsėjo kaip išradėjas
visų pirma todėl, kad geriau už visus kitus planetos žmones mokėjo išnaudoti
savo laiką. Ir nors mokytojai būsimąjį išradėją mokykloje vadino „išsiblaškėliu“,
jis vėliau su kaupu kompensavo šią savo ydą. Kai gyvenimo saulėlydyje jo, jau
beveik apkurtusio, paklausė, kodėl jis, fonografo išradėjas, neišrado dar ir
klausos aparato, Edisonas atsakė: „Ar pastarąją parą girdėjote daug naujienų, be
kurių negalėtumėte apsieiti? – o paskui su šypsena pridūrė: – Priverstas rėkti
žmogus niekuomet nesumeluos.“
Tačiau labiausiai mane stebina reta šio nepaprasto žmogaus savybė visur
spėti ir skirti miegui tik keturias valandas per parą.
„Miegas panašus į narkotinių žolelių gėrimą, – mėgdavo aiškinti jis. – Vos tik
viršijate dozę, kaipmat atsiduriate saldžioje užmaršties nelaisvėje. Drauge
prarandate laiką, jėgas ir galimybes.“
Dauguma mūsų miega gerokai ilgiau, negu tai būtina organizmui.
Tikiname save, esą privalome po antklode pratysoti mažiausiai aštuonias
valandas, kad kitą dieną galėtume dirbti iš visų jėgų. Mes neįsivaizduojame, kaip
galima mažiau miegoti, net sudrebame nuo tokios minties. Tačiau, kaip jau
kalbėjau viename ankstesnių skyrių, svarbu ne miego trukmė.
Svarbiausia – kad miegas būtų kokybiškas. Pasistenkite prisiminti atvejus,
kada gyvenime jums viskas sekėsi: ir darbe, ir santykiai su žmonėmis, ir
asmeninis gyvenimas. Jūs tada buvote kupini energijos ir aistringos meilės
kiekvienai gyvenimo minutei. Taigi turėtumėte prisiminti, kad tais laikais
galėjote miegoti kur kas trumpiau negu aštuonias valandas. Juk prieš akis buvo
tiek nuostabių akimirkų, kad jūs tiesiog gailėjote švaistyti laiką miegui.
O dabar prisiminkite tuos laikus, kai gyvenimas jums klostėsi ne itin
sėkmingai: darbas sekino, žmonės varė iš proto, o laiko asmeniniam gyvenimui
visai nebuvo. Tokiais laikotarpiais jūs tikriausiai miegodavote daugiau negu
paprastai. Galbūt šeštadienį arba sekmadienį voliodavotės lovoje net iki antros
valandos dienos (norėdami pabėgti nuo rūsčios tikrovės, žmonės dažnai stengiasi
užmigti). Ir kaipgi jausdavotės galų gale išsikrapštę iš patalų? Jums svaigo galva,
apimdavo dvasinė tuštuma ir silpnumas.
Taigi esmė ne miego valandų kiekis, o nauja energija, kurios pasisemia jūsų
organizmas. Stenkitės sutrumpinti miego laiką ir pirmučiausia žiūrėkite, kad jis
būtų visavertis ir gilus. Nuovargis dažnai reiškia proto pralaimėjimą, kai esate
priversti daryti tai, ko nenorite.
Įsiminkite išmintingus amerikiečių poeto Henrio Longfelou (Henry
Wadsworth Longfellow) žodžius: „Kol minios snaudžia, herojai siekia
aukštumų...“
 Vakarieniaukite su šeima
Dar vaikystėje įsiminiau vieną puikia tradiciją, kurią buvo įvedusi mano
nuostabioji mama, – tai kasdienė bendra visos šeimos vakarienė. Nors dažnai
būdavome labai užsiėmę, visi – mano tėvas, brolis ir aš – jautėme pareigą
vakarieniauti namie. Mes susėsdavome prie stalo, pajusdavome tvirtus šeimos
saitus ir pasidalydavome dienos įspūdžiais.
Prie stalo tėvas mėgdavo kiekvieną mūsų iš eilės klausinėti, ką nauja
sužinojome tą dieną. Būdavo, išsiima jis iš savo marškinių kišenėlės mažą
laikraščio iškarpą, perskaito ją ir įtraukia mus į gyvą diskusiją apie tai, ką
išgirdome.
Puiki tradicija susirinkti prie bendro stalo sutelkė mūsų šeimą ir mano
atmintyje paliko daug šviesių prisiminimų. Šią tradiciją aš įvedžiau ir savo
šeimoje ir labai tikiuosi, kad mano vaikai ją pratęs.
Nebūtina, kad šeimos nariai rinktųsi būtent vakarienės. Mes visada kuo nors
užsiėmę. Kiekvienas turi galybę darbų ir pareigų, o vaikai mėgsta žaisti futbolą,
mokosi skambinti pianinu arba šokių meno, todėl ne taip paprasta susirinkti prie
ramaus šeimos stalo ankstyvomis vakaro valandomis. Todėl galima susirinkti ir
per pusryčius ar pietus, jeigu tai netrukdo jūsų dienotvarkei.
Arba galima susiburti ir vėlų vakarą – visiems prieš naktį išgerti pieno su
sausainiais. Svarbu, kad kiekvieną dieną rastumėte laiko „pasidalyti rieke
duonos kasdieninės“ su savo mylimiausiais žmonėmis.
 Gudraukite!
Tyrimai parodė, kad žmogaus elgesys veikia jo minčių pobūdį. Jeigu nuleisite
akis ir susigūšite, kaip kad elgiasi prislėgti žmonės, tai greitai būtinai jus apims
depresija. O jeigu, atvirkščiai, šypsositės, net juoksitės, stovėsite tiesiai ir aukštai
pakelta galva, – pajusite žvalumo antplūdį, nors, galimas daiktas, tuo metu jus
kamuos kokie nors rūpesčiai.
Tai žinodami, visuomet galite truputį pagudrauti ir apsimesti, kad
pasiektumėte savo tikslą. Kitaip tariant, galite įsivaizduoti, kad jūs jau esate
tokie, kokie visada svajojote būti. Jei elgsitės taip, kaip elgiasi ryžtingi ir kupini
entuziazmo žmonės, tokias savybes būtinai išsiugdysite.
Šio metodo poveikis buvo patikrintas Stenfordo universitete atlikus
psichologinį eksperimentą. Psichologai surinko grupę emociškai santūrių
koledžo studentų ir laisvai suskirstė juos į dvi dalis. Pagal eksperimento sąlygas
pirmos grupės nariai turėjo atlikti kalėjimo prižiūrėtojų pareigas, o kiti tiriamieji
– būti kaliniais.
Eksperimentas padarė tokį stiprų poveikį jo dalyvių psichikai, kad
mokslininkai buvo priversti jį nutraukti jau po šešių dienų. „Kalinius“ apėmė gili
depresija ir isterija, jie kankinosi, kad ant jų garsiai rėkia, o „prižiūrėtojai“ su jais
elgėsi žiauriai ir su panieka. Šis tyrimas rodo, kad „įlindę į kito žmogaus kailį“
galite lengvai keisti savo elgesį ir virsti tokiu žmogumi, kokiu trokštate tapti.
 Užsirašykite į iškalbos meno kursus
Aš, profesionalus paskaitininkas, kalbantis apie lyderiavimo ir saviugdos
dalykus, dažnai turiu garbės dalyvauti renginiuose, kurių svečiai būna garsus
verslo vadybos mokytojas Brajanas Treisis (Bryan Tracy), visų gerbiamas
profesorius ir grupių elgesio tyrėjas Džonas Koteris (John Kotter), aktorius
Kristoferis Ryvas (Cristipher Reeve) ir kiti žinomi žmonės. Kasmet su
pagrindiniais pranešimais man tenka dalyvauti maždaug septyniasdešimt
penkiose stambiose konferencijose visoje Šiaurės Amerikoje, taip pat daugelyje
Karibų jūros baseino ir Azijos šalių. Tačiau labai nedaugelis žmonių žino, kad
kadaise labiau už viską pasaulyje aš bijojau pasirodyti prieš auditoriją.
Mokydamasis mokykloje, aš pačiais įvairiausiais būdais stengdavausi išvengti
viešų pasisakymų, nes baiminausi, kad man nepasiseks. Kai mokytoja mane
kviesdavo atsakinėti arba prašydavo perskaityti pranešimą, aš kiekvieną kartą
sugalvodavau kokį nors pasiteisinimą, kad tik šito išvengčiau. Baimė viešai
kalbėti griovė mano pasitikėjimą savimi ir trukdė pasiekti tai, kas šiaip jau man
atrodė įmanoma. Taip tęsėsi iki tos dienos, kai aš pradėjau lankyti Deilo
Karnegio organizacijos iškalbos meno kursus. Juos baigęs, į pasaulį pažvelgiau
kitomis akimis.
Man staiga pasidarė aišku, kad aš ne vienintelis, bijantis viešai kalbėti.
Apklausų duomenimis, dauguma žmonių labiau už mirtį bijo auditorijos.
Kalbėdami didelei grupei žmonių, mes išnyrame iš savo apsauginio apvalko ir
mus užplūsta dar nepatirti jausmai.
Tačiau esama dviejų dalykų, kurie gali sumažinti auditorijos baimę (beje,
kaip ir bet kokią kitokią baimę) – tai specialus pasirengimas ir praktika. Jei
lankysite iškalbos meno kursus ir nuolat treniruositės bendrauti su auditorija, jūs
labai greitai išmoksite kontroliuoti savo baimę ir galiausiai jos atsikratysite.
 Negalvokite apie smulkmenas
Žymus XIX amžiaus britų valstybės veikėjas Bendžaminas Dizraelis
(Benjamin Disraeli) kartą pasakė: „Maitink savo protą mintimis apie didžius
dalykus, nes niekas negali pakilti aukščiau už mintį.“
Šiuose žodžiuose glūdi gili prasmė: jūsų gyvenimo nesėkmių priežastis yra ta,
kad jūs nesugebate mintyse susikurti sėkmingai gyvenančio žmogaus įvaizdžio.
Kitaip sakant, didžiausios kliūtys slypi žmogaus viduje, o ne išorėje. Kai tik
pripažinsite šią nuostabią idėją ir išlaisvinsite savo sąmonę nuo trukdančių
smulkmeniškų minčių, jūsų asmeninis gyvenimas pradės gerėti.
Seminaruose apie žmogaus veiklos motyvaciją savo klausytojams aš sakau:
„Jei nesiveržiate savo svajonių link, vadinasi, joms statote kliūtis.“
Mano brolis, visame pasaulyje žinomas akių chirurgas, kartą papasakojo apie
akių ligą, medicinoje vadinamą ambliopija. Ambliopijos ypatybė ta, kad jai esant
neįmanoma nustatyti jokių fiziologinių regėjimo sistemos pokyčių. Pavyzdžiui,
ji gali išsivystyti tada, kai ant mažo vaiko akies užrišamas juodas raištis. Kai po
kurio laiko raištis nuimamas, pirmiau sveika vaiko akis pradeda visiškai
nebematyti. Daugelis mūsų kenčia nuo savotiškos „ambliopijos“. Einame per
gyvenimą užrištomis akimis, nedrįsdami svajoti apie didingus dalykus ir daryti
tai, ką norime. Rezultatas visada toks pat: kaip ir ilgai su raiščiu išbuvęs vaikas,
mes staiga prarandame regėjimą ir likusį gyvenimą praleidžiame „riboto
matomumo“ sąlygomis.
Daugelis žmonių gyvena paskendę smulkmenose. Jie „miršta“ sulaukę
dvidešimties, nors fiziškai juos palaidoja tik po šešiasdešimt ar panašiai metų.
Atminkite štai ką: žmogaus niekas negali sustabdyti, jeigu jis nenori sustoti pats.
Daugelis žmonių net nepatyrė tikrų nesėkmių – jie tiesiog atsisakė kovoti. Ir
daugumą kliūčių, trukdančių žengti svajonių link, savo kelyje jie pasistatė patys.
Taigi nusimeskite smulkmeniškų minčių grandines ir išdrįskite svajoti apie
didingus dalykus. Supraskite, kad nesėkmė – ne jūsų lemtis.
Seneka sakė: „Mes bijome ne todėl, kad mums sunku, – sunku kaip tik todėl,
kad bijome.“
 Susitaikykite su tuo, ko negalite
pakeisti
Kartkartėmis, kai susiduriu su išties rimta problema, aš prisimenu šiuolaikinio
JAV protestantų teologo Reinoldo Nyburo (Reinhold Niebhur) pamėgtą maldą:
Viešpatie, suteik mums Savo malonę, kad mes nuolankiai galėtume priimti tai,
ko negalime pakeisti; duok mums jėgų pakeisti tai, ką galime pakeisti, ir
išminties, kad visuomet atskirtume viena nuo kita.
Vienas verslininkas, mano praktinio lyderiavimo kurso klausytojas, padarė
išvadą, kad 54 procentai visų jo rūpesčių buvo susiję su spėjamais pavojais, 26
procentai – su nesugrąžinamos praeities įvykiais, 8 procentai – su žmonių
nuomone, kuri iš tikrųjų jam neturėjo jokios reikšmės, 4 procentai – su jo
sveikata ir tik 6 procentai rūpesčių siejosi su tomis gyvenimo aplinkybėmis,
kurioms jis galėjo daryti tam tikrą poveikį. Tas verslininkas tiksliai nustatė,
kokias savo problemas jis gali išspręsti realiai, o kokios jų yra visiškai
neišsprendžiamos – tik atima jo brangų laiką. Tokiu būdu šis žmogus likvidavo
94 procentų jam ramybės nedavusių laužtų iš piršto problemų ir atsikratė
beprasmės graužaties.
 Nepamirškite pasivaikščioti
Kartą, maždaug prieš dešimt metų, savo pašto dėžutėje radau tėvo atsiųstą
paketą. Jame buvo gerokai apsitrynusi sena knyga, o jos vidinėje viršelio pusėje
puikavosi toks įrašas: „Brangusis Robinai, šią knygą neseniai įsigijau bukinisto
parduotuvėje. Sumokėjau už ją grynus niekus, bet tikroji jos vertė milžiniška. Ją
skaitydamas jaučiau neįtikėtiną malonumą. Labai tikiuosi, kad ir tu ją deramai
įvertinsi. Su meile, tėvas.“
Tai buvo 1946 metais išleista Aleno Devo (Allan Devoe) knyga Kaip iš
gyvenimo gauti viską. Iki šiol tai vertingiausias mano bibliotekos kūrinys apie
gyvenimo išmintį ir saviugdą. Dažnai imu šią knygą į rankas ir pasiskaitinėju jos
trumpus skyrelius „Pabusk ir gyvenk“, „Ilgaamžiškumo menas“, „Kaip
prasmingai gyventi dvidešimt keturias valandas per parą“ ir kitus. Šioje knygoje
radau daugybę naudingų patarimų. Ji iš tikrųjų yra neįkainojama dovana.
Vieną lietingą dieną atsiverčiau jos skyrių pavadinimu „Kaip pasivaikščioti“.
Jame autorius svarsto, kaip išėjus tiesiog pasivaikščioti patirti kuo daugiau
malonumo. Pirma, jis pataria vaikščioti be jokio tikslo, šiaip sau. Nesirinkdami
konkrečios krypties, jūs ramiai mėgaujatės pačiu procesu. Antra, vaikščiodami
būtinai išmeskite iš galvos užgriuvusius nemalonumus. Pamirškite juos, kitaip
baigiantis pasivaikščiojimui jie visiškai užvaldys jūsų sąmonę. Ir pagaliau,
pataria autorius, kreipkite dėmesį į visa ką, kas vyksta aplinkui.
Regėkite kraštovaizdį ir jo detales, girdėkite visus garsus, užuoskite kvapus,
dėmesingai ištyrinėkite medžių lapų formą, gėrėkitės debesų pavidalais ir
gardžiuokitės gėlių aromatu.
Baigdamas Alenas Devo daro tokią išvadą: „Galų gale pasaulis ne toks jau
blogas, jei žmogui pasitaiko proga į jį žvilgtelėti kiek iš artėliau, įkvėpti jo
aromato, jį pačiupinėti ir pabūti su juo akis į akį. Šis prisilietimas prie pasaulio,
ši grįžusi neapsakoma laimė ir nuostaba, kurią jautei tik būdamas mažas vaikas –
tai tikrasis pasivaikščiojimo tikslas.“
 Perrašykite savo gyvenimo istoriją
Kaip nuostabu, kad negalima praleisti laiko anksčiau, negu ateis jo eilė! Kad
ir kiek laiko esate iššvaistę praeityje, ateinanti jūsų gyvenimo valanda bus puiki
ir prasminga, jei tik nuspręsite išspausti iš jos maksimalią naudą. Kad ir kokia
būtų jūsų praeitis, ateitis visada gali būti nepriekaištinga. Juk kiekvienas
saulėtekis atsineša galimybę pradėti gyventi iš naujo. Jeigu tik pasiryšite, jau
rytoj galite pradėti keltis iš lovos anksčiau, skaityti daugiau, mankštintis
intensyviau, maitintis sveikiau ir sielotis mažiau, negu kad visa tai darėte iki
šiolei.
Vienas gatvės išminčius pasakė: „Bet kurią akimirką galėčiau tapti tuo, kuo
tapti svajoju... Tačiau kurią akimirką man pasirinkti?“
Jums niekas netrukdo atsiversti savo žurnalą ir švariame lape perrašyti visą
gyvenimo istoriją. Jau šią minutę galite nuspręsti, koks jis bus, ar verta keisti jo
svarbiausius veikėjus ir koks bus jo finalas. Kyla vienintelis klausimas: ar
norėsite tai padaryti? Atminkite, kad niekuomet nevėlu tapti tokiu žmogumi,
kokiu svajojote būti visą gyvenimą.
 Pasodinkite medį
Senovės Rytų išmintis sako, kad gyvenime būtina padaryti tris dalykus:
užauginti sūnų, parašyti knygą ir pasodinti medį. Tai padarę, sakoma, paliksite
trigubą palikimą, kuris gyvens jums išėjus iš šio pasaulio.
Nors dar esama daugybės dalykų, kurie mūsų gyvenimą daro laimingą ir
prasmingą (čia aš dar pridurčiau dukters gimimą), mintis pasodinti medį tiesiog
nuostabi. Stebėdami, kaip mažas sodinukas pamažėl virsta galingu ąžuolu, jūs
jausite laiko tėkmę ir galėsite žymėtis savo tapsmo bei tobulėjimo etapus.
Jei turite vaikų, galite kiekvienam jų pasodinti po medelį ir darydami įpjovas
kamienuose fiksuoti, kokie jie buvo vieno ar kito amžiaus. Taip kiekvienas
medis taps savotišku dokumentu, kuriame sužymėti visi vaikų brendimo etapai.
Pasodinti kiekvienam vaikui po medelį – puiki kūrybinė tėvų meilės išraiška, ją
vaikai su dėkingumu prisimins dar ilgus metus.
 Raskite priebėgą savo sielai
Mums visiems reikalinga priebėga, kitaip sakant, tyli vieta, kurioje galėtume
rasti dvasios ramybę. Ši ypatinga vieta jums bus tarsi oazė neramiame pasaulyje,
tas slaptas kampelis, kuriame jūs bent trumpam galėsite pasislėpti nuo sunkios
kasdienių pareigų naštos. Pavyzdžiui, tuščias miegamasis ar koks kitas jūsų
namo kampelis, kur ant stalo visada stovės pamerktos gėlės, bus nuostabi jūsų
priebėga. Net medinis jūsų mėgstamo parko suolelis gali tapti ta vieta, kurioje
rasite dvasios ramybę. Norėdami kurį laiką pabūti vienatvėje, keliaukite į savo
priebėgą ir užsiimkite tais dalykais, kurie padeda jums ugdyti dvasią, – juk
saviugdos dalykus taip dažnai užgožia dienos rūpesčiai.
Priebėgoje galite rašyti savo asmeninį žurnalą arba klausytis ramios
klasikinės muzikos. Užsimerkite ir pamėginkite įsivaizduoti, kad jūsų diena bėga
visais požiūriais idealiai. Paskui atsiverskite knygą, kurią seniai rekomendavo
perskaityti mokytojas. Arba tiesiog pusvalandį nieko neveikite ir mėgaukitės
pačiu savo buvimu. Šiek tiek laiko skirti sau – anaiptol ne egoizmas.
Pasipildę vidinius rezervus, galėsite daugiau jėgų atiduoti savo artimiesiems.
Kai nuolatos imsite rūpintis savo siela ir protu, tapsite santūresni,
entuziastingesnis ir jaunatviškesni.
Girdėjau sakant: „Jaunystė – tai ne gyvenimo tarpsnis, o proto būsena.
Žmonės sensta tik todėl, kad atsisako savo idealų ir netenka jaunystės pojūčio.
Metai išvagoja raukšlėmis odą, o išblėsusi aistra gyventi nukloja raukšlėmis
sielą... Esi senas tiek, kiek tavyje yra baimės, abejonių ir nevilties. Kad liktum
jaunas, jaunas turi būti tavo tikėjimas ir jauna turi būti tavo viltis.“
 Dažniau fotografuokite
Kiekvienas gyvenimas vertas, kad būtų įamžintas. Turiu draugą, kuris labai
mėgsta pasakoti: jis kalba apie kvapą gniaužiančius peizažus, kuriais gėrėjosi
neseniai atostogaudamas, apie kalėdinį koncertą, kuriame grojo jo sūnus, apie
susitikimą su kokiu nors žymiu žmogumi. „Ar tu tai įamžinai nuotraukose?“ –
visą laiką klausiau aš. „Kitą kartą būtinai įamžinsiu, – vis nuskamba įprastas
atsakymas, – dabar neturėjau laiko nusipirkti juostelę. Todėl leisk man visa tai
papasakoti.“
Nuotraukos kalba geriau už bet kokius žodžius. Jos padeda išlaikyti atmintyje
šviesiausius gyvenimo prisiminimus, į jas žiūrėdami mes vėl išgyvename jose
užfiksuotus įvykius. Kai buvau dar mažas vaikas, tėvas dažnai fotografuodavo
šeimos narius. Jis fotografuodavo viską: bendras iškylas, mano pirmą
pasivažinėjimą automobiliu, mūsų susitikimus su draugais.
Kartais jis mūsų prašydavo šypsotis prieš objektyvą, o aš, degdamas
nekantrumu, prašydavau kuo greičiau fotografuoti. „Kam tiek daug nuotraukų? –
klausdavau jo. – Ką mes su tokia jų gausybe veiksime?“
Dabar, praėjus daugeliui metų, aš žinau, ką veikti su šiomis nuotraukomis.
Jos seniai nukeliavo į albumus, kurių kiekvienas yra gyvenimo istorijos dalis.
Ilgas valandas juos vartydami mano vaikai jaučia tikrą malonumą. Nuotraukos
suteikia puikią galimybę pamąstyti apie paprastus, bet labai svarbius mūsų
gyvenimo įvykius.
Dažniau fotografuokite. Įamžinkite geriausias savo gyvenimo akimirkas.
Rinkite nuotraukas, kurios kelia šypseną, spaudžia ašaras ar skatina jus labiau
vertinti palaimingas gyvenimo akimirkas.
Turėkite fotoaparatą automobilyje, o jei leidžiatės į ilgesnę kelionę,
pasiimkite du fotoaparatus. Net nustebsite, koks džiaugsmas jus apims, kai po
daugelio metų atsiversite savo nuotraukų albumus.
 Pamėkite nuotykius
Mokytojai įveikia kalnų viršukalnes, verslininkai kyla į dangų oro balionais,
močiutės bėga maratoną, o namų šeimininkės lanko karatė treniruotes. Kuo
labiau mūsų gyvenimą persmelkia rutina, tuo labiau mus traukia tikri nuotykiai.
Kuo daugiau turime atsakingų pareigų, tuo labiau kartais trokštame nusimesti
rutinos jungą ir visa širdimi atsiduoti naujai ir drąsos reikalaujančiai veiklai.
„Neleiskite, kad jus apakintų laikrodis ar kalendorius, nes nepamatysite, jog
kiekviena jūsų gyvenimo akimirka yra stebuklas ir paslaptis“, – kalbėjo anglų
rašytojas fantastas Herbertas Velsas (Herbert Wells).
Kad pajustumėte glaudesnius saitus su gyvenimo stebuklais ir paslaptimis,
pasižadėkite atgaivinti nuotykių dvasią, kuri jumyse buvo gyva vaikystėje.
Susirašykite dvylika savo didžiausių pomėgių, kurie, jūsų manymu, gyvenimo
kasdienybei suteiktų daugiau aistros ir energijos, o paskui kiekvienu jų
užsiimkite po mėnesį per visus ateinančius metus. Ši efektyvi priemonė išgins iš
jūsų gyvenimo rutiną.
Blogas emocijas palikite už savo namų
durų
Po kupinos išgyvenimų ir įtampos darbo dienos mes grįžtamenamo sudirgę,
pavargę ir prislėgti. Visas savo dvasines jėgas atiduodame darbui, todėl
bendraudami su mylimiausiais žmonėmis – savo gyvenimo palydovais, vaikais ir
draugais – mes, deja, pristingame vidinės šilumos. Tarytum ką tik kovą baigę
gladiatoriai mes nusliūkiname prie patogaus krėslo ir visiems šeimos nariams
liepiame palikti mus ramybėje.
Paaukokite vos dešimt minučių ir numaldykite neigiamas emocijas, tik paskui
perženkite namų slenkstį, štai tada mano nupasakotas vaizdas niekada netaps
jūsų kasdienio gyvenimo dalimi.
Užuot strimgalviais po darbo automobiliu lėkę namo, stabtelėkite kur nors
pakelėje ir ramiai pasėdėkite. Atsipalaiduokite ir pasvarstykite, kaip kelias
artimiausias valandas praleisite su šeima. Nuolat turėkite galvoje, kad esate
reikalingi savo šeimynykščiams ir kad laiką su jais galite praleisti labai
prasmingai, tereikia atitinkamai nusiteikti.
O prieš išlipdami iš automobilio pasiklausykite ramios klasikinės muzikos,
paskui truputį pasivaikščiokite ties namais ir tik tada perženkite savo durų
slenkstį – emocinė iškrova bus baigta. Po darbo dienos nusimeskite susikaupusių
rūpesčių naštą, atsinaujinkite ir atgaukite jėgas, kad jūsų šeima, jums grįžus
namo, nuoširdžiai apsidžiaugtų.
 Gerbkite savo instinktus
Kartais būna sunku išgirsti tą nematomą vidinį mokytoją, mūsų išminties
šaltinį, kurį kvakeriai, mistinės protestantų sektos sekėjai, vadina „ramiu ir tyliu
vidiniu balsu“.
Ir ne taip paprasta kartais būna žygiuoti „girdint nuosavo būgno tratėjimą“,
nelengva įsiklausyti į savo instinktus, – juk pasaulis reikalauja, kad mes nuolat
paisytume jo nenumaldomų įstatymų. Vis dėlto jei norite gyventi išties
prasmingai ir turiningai, turite girdėti, ką jums sako jūsų intuicija, ką kužda
pojūčiai.
Laikui bėgant, išmokau gerbti savo instinktus ir tą visuose mumyse
snaudžiantį įgimtą žinojimo šaltinį, kuris yra vadinamas intuicija. Ji man padeda,
kai reikia įvertinti naujus žmones ir pasirinkti teisingą sprendimą. Sakyčiau,
bręsdami ir tobulėdami savo instinktais mes imame pasikliauti vis labiau.
Be to, pastebėjau, kad mano instinktai sustiprėja, kai gyvenu siekdamas
konkretaus tikslo, kitaip tariant, kai kiekvieną dieną skiriu tiems dalykams, kurie
man leidžia gausinti palikimą savo ainiams. Kai gyvename paisydami gamtos
dėsnių, išryškėja tokie mūsų gebėjimai, apie kuriuos pirmiau net nenutuokėme,
ir mes prisiliečiame prie pačios savo žmogiškosios būties esmės.
Senovės indų filosofas Patandžalis viename savo darbe rašė: „Kai tave
įkvepia didingas tikslas, koks nors neįprastas sumanymas, visos mintys pradeda
traukyti jas kaustančias grandines.
Protas peržengia visus apribojimus, sąmonė visomis kryptimis plečiasi, ir tu
atsiduri didžiuliame naujame pasaulyje. Pirmiau snaudusios jėgos, gebėjimai ir
talentai atgyja, tu pamatai, kad esi daug didingesnis, negu kad galėjai
įsivaizduoti.“
 Kolekcionuokite pakilias citatas
Jeigu skaitėte kitas mano knygas (ypač tai pasakytina apieknygą Vienuolis,
kuris pardavė „Ferrarį“), tai jau žinote, kad labai mėgstu cituoti didžiuosius
pasaulio mąstytojus. Kitados nesupratau, kodėl gi man taip patinka citatos, bet
vėliau vienas iš mano mokytojų pasakė: „Robinai, tu mėgsti citatas dėl to paties
kaip ir aš: vienoje didžios citatos eilutėje telpa neįkainojama išmintis.“
Dažnai skaitydamas kokią nors knygą aptinku kaip tik tą citatą, kurioje glūdi
mano svarbios problemos sprendimas. Mano mokytojas, žinoma, buvo teisus.
Geros citatos vertybė yra ta, kad į ją įdėta visatos išminties dalelė – tos išmintis,
prie kurios autorius ėjo daugybę metų, – ir ji telpa vos vienoje ar dviejose
eilutėse.
Taigi kelias kitas savaites rinkite citatas – tuos išminties trupinius, kuriais
galėsite pasiremti, kai jums prireiks naujo įkvėpimo užtaiso arba patarimo, kaip
įveikti netikėtus gyvenimo kelio posūkius.
Radau dar vieną būdą, kaip nuolat turėti išmintingiausias citatas prieš akis:
rašau jas ant popieriaus lapelių ir paskui juos suklijuoju matomiausiose vietose,
pavyzdžiui, ant miegamojo veidrodžio, šaldytuvo durelių, ant savo automobilio
prietaisų skydelio arba biure ant sienų. Ši paprasta priemonė man labai padeda
susitelkti į pačius svarbiausius dalykus, sunkiu laiku išlaikyti optimizmą ir
visada turėti galvoje tikrosios sėkmės principus.
Mano asmeninio kompiuterio atmintyje saugoma šimtai didžiųjų lyderių,
mąstytojų, poetų ir menininkų citatų. Jos padeda įveikti gyvenimo sunkumus,
skatina tobulėti ir ugdytis tvirtą charakterį, aukotis dėl kitų žmonių, primena apie
žmogaus minties galybę.
 Mylėkite savo amatą
Viena ilgo ir laimingo gyvenimo paslapčių – meilė savo amatui. Ši meilė tarsi
auksinis siūlas persmelkia daugumos žmonių, patenkintų savo likimu, gyvenimą.
Naujosios Meksikos universiteto psichologijos profesorė Vera Džon-Štainer
(Vera John-Steiner), apklaususi šimtus kūrybingų žmonių pastebėjo, kad juos
vienija vienas bruožas: didelė aistra savo darbui. Jei širdimi manote, kad jūsų
profesinė veikla yra įdomi ir prasminga, tai ji suteiks jums kur kas daugiau
naudos negu kelionė į geriausius pasaulio mineralinio vandens šaltinius.
Gyvenimo saulėlydyje Tomas Edisonas, iš viso padaręs tūkstantį
devyniasdešimt tris išradimus (nuo fonografo, elektros lemputės, mikrofono iki
kinematografo), apie savo nepaprastą karjerą pasakė: „Niekuomet nebuvau
užsiėmęs rutina. Darbas man visada buvo vienas malonumas.“
Jeigu išties mėgstate savo profesiją, tai kartu suprantate, kad rytoj jums teks
ne šiaip prastumti eilinę darbo dieną. Jūsų darbas – patrauklus žaidimas, kurį
žaidžiant laikas lekia nepastebimai.
Amerikiečių rašytojas Džeimsas Mišeneris (James A. Michener) rašė:
Meistrui, įvaldžiusiam meną gyventi, nėra didelio skirtumo tarp darbo ir
žaidimo, darbo ir poilsio, proto ir kūno, mokymosi ir pramogavimo, gyvenimo ir
religijos. Viena nuo kita jis vargiai atskiria. Kad ir ką darytų, jis tiesiog seka
paskui savo tobulybės viziją, kol kiti mėgina suprasti, ar jis dirba, ar žaidžia. O
jis tuo pat metu daro viską.
 Tarnaukite pasiaukojamai
Albertas Šveiceris yra pasakęs: „Nėra aukštesnės religijos už tarnystę
žmogui. Dirbti bendram labui – aukščiausia dorybė.“
Senovės kinai kalbėjo taip: „Rankoje, duodančioje jums rožių, visuomet lieka
jų aromato.“ Viena svarbiausių gyvenimo tiesų yra ta, kad, norėdami realizuoti
visas savo galimybes, turite ne vaikytis sėkmę, bet pasistengti rasti savo būties
prasmę. Kad rastumėte šitą prasmę, turite paklausti savęs paprasto dalyko: kuo
galiu būti naudingas?
Visi didieji lyderiai, mąstytojai ir humanistai savo laiku atsisakė egoistiško
gyvenimo ir ėmė gyventi dėl kitų. Tokiu būdu jie rado savo laimę, susikrovė
turtus ir pelnė pasitenkinimą. Jie visi suprato vieną didžiausią tiesą: ne mes
turime vytis sėkmę, o ji turi sekti paskui mus. Ji ateina nepastebimai ir yra ne kas
kita, o tik mūsų pasiaukojamos tarnystės žmonėms rezultatas.
Nuostabiai moralinį tarnystės žmonėms pagrindą suprato Mahatma Gandis.
Žinomas vienas įdomus jo gyvenimo įvykis, jam nutikęs traukiniu keliaujant po
Indiją. Kai Gandis lipo iš vagono, jam nuo kojos nukrito vienas batas ir papuolė į
tarpą tarp bėgių, iš kur jo ištraukti buvo neįmanoma. Tai pamatęs, Mahatma
Gandis, didžiai savo bendrakeleivių nuostabai, ramiai nusiavė antrą batą ir metė
jį ten, kur gulėjo pirmasis. Paklaustas, kodėl taip padarė, Gandis šypsodamasis
atsakė: „Dabar tas vargšas, kuris būtų radęs tik vieną batą, turės jų porą.“
 Gyvenkite prasmingai – mirsite
laimingi
Žmonės dažnai tik prieš pat mirtį pradeda suprasti, kokia buvo jų gyvenimo
prasmė. Jaunystėje švaistome savo dienas, stengdamiesi užimti ir išlaikyti tam
tikrą vietą visuomenėje. Mes taip beatodairiškai vaikomės didžiųjų gyvenimo
džiaugsmų, kad pamirštame mažus būties palaiminimus, pavyzdžiui, lyjant lietui
palakstyti parke su vaikais, pasodinti sode rožės krūmą, pasigėrėti saulėtekiu...
Šiandien žmogus yra įveikęs aukščiausias pasaulio viršukalnes, bet vis dar
nesugeba nugalėti daugybės savo silpnybių ir ydų. Mūsų dideli namai, bet menki
jausmai; daug galimybių, bet mažai laimės, turtingas protas, bet skurdi dvasia.
Ar verta laukti mirties valandos, kad tik tada suprastumėte, kokia gi buvo
viso jūsų gyvenimo prasmė ir kokį unikalų vaidmenį jums buvo lemta suvaidinti.
Kaip dažnai žmonės stengiasi gyventi „atvirkščiai“: neriasi iš kailio ir stengiasi
įsigyti įvairių daiktų, kurie neva gali padaryti juos laimingus, užuot protingai
nusprendę, kad laimė – tai ne vieta, kurią stengiesi užimti, o jūsų pačių
formuojama dvasinė būsena.
Laimingi tapsite tada, kai nuoširdžiai ir iš pačių sielos gelmių visus savo
talentus skirsite kitiems, kad jų gyvenimas būtų geresnis. Tada jūsų būtyje neliks
chaoso, jums atsiskleis tikroji jos prasmė: gyventi verta ne tik dėl savęs, nes
esama didesnių tikslų.
Paprasčiau sakant, gyvenimo tikslas – tai tikslingas gyvenimas.
Štai mūsų pamokos ir baigiasi, ir aš nuoširdžiai linkiu jums gyventi didingai,
išmintingai, laimingai ir tobulai. Tegu jūsų dienos bus užimtos įdomiu darbu,
įkvepiančiais dalykais ir prabėgs tarp žmonių, gebančių nuoširdžiai mylėti.
Su jumis atsisveikinti norėčiau Džordžo Bernardo Šou žodžiais, kurie geriau
už mane perteiks šios paskutinės pamokos esmę:
Tikras gyvenimo džiaugsmas yra paklusti vidinei jėgai ir tarnauti žmonėms.
Būti gamtos jėga, o ne žemės dulke – savanaudiška ir besiskundžiančia būtybe,
kuri verkšlena, esą gyvenimas nepasirūpino jos likimu ir pašykštėjo jai laimės.
Aš aukoju savo gyvenimą kitiems, ir tol, kol būsiu gyvas, šią tarnystę laikysiu
didžiausia savo privilegija. Noriu būti iki galo išnaudotas, iki man ateis laikas
mirti. Kuo sunkiau dirbu, tuo prasmingiau gyvenu. Aš šlovinu gyvenimą dėl
gyvenimo. Gyvenimas nėra greitai tirpstanti žvakė, o didingas deglas, kurį man
įdavė palaikyti ir kurį turėsiu perduoti ateinantiems. Noriu, kad šis deglas degtų
kuo skaisčiau...
Pabaiga.