PLAČIAUSIAS DISKUSIJAS VISUOMENĖJE IŠŠAUKĖ DAILĖS KŪRINIAI

Menas – tai neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Jau nuo seniausių laikų žmonės bando
pavaizduoti savo regimą pasaulį, teptuku išreikšti jausmus, kamuojančias mintis. Kiekvienas
menininkas dailę interpretuoja savaip: vienam tai padeda pabėgti nuo žiauraus pasaulio,
pasislėpti nuo problemų, kitam tai galimybė būti išgirstam, proga visuomenei parodyti savo
idėjas, filosofiją ir palikti bent dalelę savęs žmonijos istorijoje. Dauguma kūrėjų nori būti
pastebėti savuoju laikotarpiu, tačiau yra ne vienas atvejis, kada jų kūryba pastebima tik po tam
tikro laiko ar net tada, kai paties autoriaus nėra gyvųjų tarpe. Tarp milijonų sukurtų paveikslų,
kurie išvysta dienos šviesą įžymių miestų muziejuose ir galerijose, tik labai nedidelis skaičius
pranoksta laiką, išlieka kiekvieno žiūrovo atmintyje ir patenka į istoriją. Šią grupę kūrinių
atpažįsta įvairaus amžiaus pasaulio žmonės, apie juos yra plačiai kalbama ir diskutuojama
visuomenėje jau dešimtmečius ir tikriausiai ateinančiais šimtmečiais jie aidės bei paliks
įspūdžius kiekvienam gyvenančiam individui. Dėl tokių kalbų kyla klausimai: koks talento,
genialumo ir aplinkybių derinys lemia tokio šedevro gimimą? Kodėl apie jį yra kalbama? Aišku,
kad toks dailės kūrinys, kuris metų metus sugeba patraukti stebėtojų žvilgsnius, individualiai
veikia kiekvieną žiūrovą, kelia jam įvairias mintis ir klausimus, kviečia įminti kūrėjo mįslę,
atspėti paslėptą idėją, to pasekoje iššaukdamas plačiausias diskusijas.

Vienas garsiausių ir visuomenės susidomėjimą

patraukusių paveikslų yra 1893 metais norvegų
dailininko Edvardo Munko nutapytas paveikslas
„ Šauksmas“. Šis kūrinys yra meno ikona, apibrėžusi,
kaip mes matome savo amžių – apimtą nerimo ir
netikrumo. Jame menininkas siekė pavaizduoti staigaus
susijaudinimo iškreipiamus mūsų juslinius pojūčius.
Visos linijos veda į šaukiančią figūrą, kurios veide
atsispindi siaubo išraiška. Nutapytos figūros kūnas tarsi
išlinkęs ir susitingęs iš baimės, atrodo bejėgis. Aplinka –
raudonas dangus, tamsus vanduo – tarsi pripildyta
nerimo, išgąsčio, sukėlusio tą klyksmą. Tolėliau fone
matomi juodi šešėliai suteikia paveikslui paslaptingumo,
nežinomybės. Kad šiek tiek geriau suprasti autoriaus darbą, reikėtų žvilgtelti į menininko
vaikystę. Munkas, dar labai jaunas savo aplinkoje jau buvo susidūręs su mirtimi. Kai jam buvo
penkeri, jo mama numirė nuo tuberkuliozės, o po kelerių metų ta pati liga pasiglemžė ir vienos jo
sesers gyvybę. Po kurio laiko kita sesuo susirgo depresija, o brolis po savo vestuvių pasitraukė iš
pasaulio dėl plaučių uždegimo. Dėl šių, traumą sukėlusių, įvykių ir paties dailininko neaplenkė
depresija, kuri yra matoma ir jo paveiksluose. Kūriniuose dažnai nagrinėjamos kančios,
melancholijos, baimės, mirties ir skausmo temos. Jo paties žodžiais tariant, tapydamas jis norėjo
išreikšti „subtiliausias proto būsenas“. Tačiau, ką pats paveikslas „ Šauksmas“ bando mums
atskleisti? Iš esmės tai autobiografinė, ekspresionistinė konstrukcija, paremta realia Munko
patirtimi. 1892 metais sausio 22 dieną Edvardo Munko dienoraštyje buvo parašyta: „ Saulei
leidžiantis su dviem draugais ėjau keliu. Staiga dangus nusidažė kraujo spalva - ir pajutau
melancholijos dvelksmą – varginantį skausmą po širdimi – sustojau, atsirėmiau į turėklą,
pavargęs iki mirties – kai liepsnojantis dangus kaip kraujas ir kardas pakibo virš mėlynai juodo
fiordo ir miesto. Mano draugai nuėjo toliau, o aš ten stovėjau drebėdamas su nerimu – ir pajutau
kaip per gamtą praėjo didžiulis begalinis šauksmas“. Taigi priešingai nei daugelis iš pirmo
žvilgsnio pamanytų, riksmas kyla ne iš paveiksle vaizduojamos figūros, o iš gamtos. Figūra
atrodo išsigandusi ir užsidengia ausis, kad prislopintų kurtinantį garsą. Kai kurie mokslininkai
mano, kad toks fenomenas gali būti siejamas su 1893 metais Krakatau, Indonezijoje išsiveržusiu
ugnikalniu, kurio seisminiai drebėjimai septynis kartus apskriejo Žemės rutulį tokiu galingu
garsu, kuris galėjo būti girdimas net už 4,800 kilometrų. Teigiama, kad išsiveržimas į atmosferą
išmetė daug vulkaninių pelenų dalelių, kurios pasiekė net Norvegiją. Šis reiškinys gali paaiškinti
tai, ką menininkas parašė savo dienoraštyje. Dar viena teorija teigia, kad įtakos jo aprašytiems
pojūčiams galėjo turėti E. Munko iškankinta asmenybė. Munkas gyveno šalia psichiatrinės
ligoninės, kurioje buvo uždaryta jo sesuo. Manoma, kad „Šauksmas“ gali būti jo nerimo ir
kančios vaizdavimas. Pirmą kartą viešumoje Edvardo Munko „Šauksmas“ pasirodė 1895 metais
Blomqvist galerijoje, Osle. Tuo metu sulaukė labai daug kritikos ir daugelį privertė suabejoti jo
autoriaus sveiku protu. Vienas medicinos studentas menininką pavadino pamišusiu. Pats
paveikslas kiekvienam stebėtojui kelia daug klausimų, negana to visą publiką šokiravo pieštuku,
smulkiu vos matomu šriftu, viršutiniame kairiajame drobės kampe užrašyti žodžiai : „ Tai galėjo
nupiešti tik beprotis“. Šis sakinys išryškėjo atlikus paveikslo skenavimą infraraudonaisiais
spinduliais. Ilgą laiką visuomenėje aidėjo kalbos, apie tai, kas galėjo palikti šį užrašą. Meno
kritikai seniai svarstė, ar įrašas buvo kokio nors pasipiktinusio žiūrovo vandalizmo rezultatas, ar
jį paliko pats Edvardas Munkas. Palyginus raštą su dailininko dienoraščiais ir laiškais, buvo
prieita prie išvados, kad šiuos žodžius užrašė pats dailininkas. Iš esmės „Šauksmas“ yra
pagrindinis simbolistų judėjimo kūrinys ir svarbus XX amžiaus pradžios ekspresionistinio
judėjimo įkvėpimas. Įvairių tarptautinių sluoksnių menininkai simbolistai susidūrė su
subjektyvumo prigimties ir jo vizualinio vaizdavimo klausimais. Kaip glaustai pasakė pats
Munkas 1889 m. parašytame užrašų knygelės įraše apie subjektyvų regėjimą: „Tapyti reikia ne
kėdę, o tai, ką žmogus jautė su ja“. (Smarthistory, 2015). Taigi, kaip ir autoriaus galvoje išgirstas
riksmas, taip ir šis paveikslas nuaidėjo per visą pasaulį. „Šauksmas“ šiuo metu yra vienas
žinomiausių meno šedevrų, tapęs daugybės parodijų objektu, pradedant jaustukais mobiliuose
telefonuose ir baigiant sukurtomis filmų serijomis.

Turbūt pati žymiausia freska – tai Leonardo da Vinči kūrinys „Paskutinė vakarienė“. Nuo 1495
iki 1498 metų ant siauros sienos didžiulėje pailgoje salėje – Šv. Marijos Maloningosios
bažnyčios vienuolyno Milane valgomajame – nutapytas vaizdinys pasakojantis paskutinį
Kristaus valgį su apaštalais. Šis
kūrinys prisimenamas dėl dviejų
įvykių: visų pirma Kristui tariant
savo apaštalams „Vienas iš jūsų
šiandien mane išduos“ visi apaštalai
reaguoja pagal savo asmenybę.
Leonardas vaizduoja Pilypą
klausiant „Viešpatie, ar aš?“, o Kristus atsako „Kas su manimi panardina ranką į dubenį, tas
mane išduos“ (Mato 26). Matome, kaip
Kristus ir Judas vienu metu siekia tarp
jų esančios lėkštės, net kai Judas
gindamasis atsitraukia. Autorius taip
pat vienu metu vaizduoja Kristų,
laiminantį duoną ir sakantį apaštalams
„Imkite, valgykite jos visi, nes yra tai
mano kūnas“ ir laimindamas vyną sako
„Gerkite jo visi, nes tai yra mano kraujas, kuris išliejamas už nuodėmių atleidimą“ (Mato 26).
Šie žodžiai yra Eucharistijos sakramento (stebuklingo duonos ir vyno pavertimo Kristaus kūnu ir
krauju) akimirka. Daugumą žmonių stebina ne tik paveikslo dydis, tačiau ir menininko įdėtas
kruopštumas, atsidavimas, aiškiai galime matyti svarbų katalikiškosios istorijos momento
detalumą. Leonardo Paskutinė vakarienė yra tanki simbolinėmis nuorodomis. Atributai
identifikuoja kiekvieną apaštalą. Pavyzdžiui, Judas Iskarijotas atpažįstamas ir tada, kai prieina
prie lėkštės šalia Kristaus (Mato 26), ir todėl, kad jis laiko rankinę, kurioje yra atlygis už tai, kad
kitą dieną valdžiai išdavė Kristų. Petras, sėdintis šalia Judo, dešinėje rankoje laiko peilį,
numatydamas, kad Petras, bandydamas apsaugoti Kristų nuo suėmimo, perkirs kareivio ausį. Už
langų pavaizduotas žalias kraštovaizdis, kuris dažnai aiškinamas rojus, buvo teigiama, kad šią
dangiškąją šventovę galima pasiekti tik per Kristų. Dvylika apaštalų yra suskirstyti į keturias
grupes po tris, taip pat yra trys langai. Skaičius trys dažna nuoroda į Šventąją Trejybę katalikų
mene. Pats paveikslas per daugelį metų susidūrė su begale pavojų. Bene dramatiškiausias įvykis
atsitiko per Antrąjį Pasaulinį karą, 1943 metais rugpjūčio mėnesį, sąjungininkai pradėjo didžiulę
Milano ir jo pakraščių bombardavimo operaciją. Per sprogimus ir kilusius gaisrus žuvo daugiau
nei 700 žmonių ir sunaikinta daug svarbių miesto pastatų ir paminklų, įskaitant didelę Šv.
Marijos Maloningosios bažnyčios dalį. Stebuklingai siena su paveikslu išliko, tikriausiai dėl to,
kad ji buvo apdangstyta smėlio maišais ir čiužiniais, tačiau valgyklos stogo jau nebuvo, o kitos
sienos buvo apgriautos. Paskutinė vakarienė keletą mėnesių buvo veikiama stichijų, dengta tik
brezentu, kol buvo atstatytas valgykla ir žmonių komanda pradėjo dirbti, kad išsaugotų ir
restauruotų paveikslą. Taigi dar viena iš priežasčių, kodėl ši freska yra tokia garsi, yra ta, kad jos
išlikimą iki šių dienų daugelis drąsiai gali vadinti stebuklu. Taip pat šį šedevrą tokį įspūdingą
daro perspektyva, iš kurios jis nutapytas, o tai tarsi kviečia žiūrovą žengti tiesiai į dramatišką
sceną. Dar viena įdomus faktas apie šį kūrinį yra tas, kad pasak italų muzikanto Giovanni Maria
Pala, da Vinčis įtraukė muzikines natas į „Paskutinę vakarienę“. 2007 metais Pala sukūrė 40
sekundžių melodiją iš natų, kurios tariamai buvo paslėptos scenoje. Taigi Leonardo da Vinči yra
ne tik garsi savo detalumu ir išlikimu. Ši freska per tiek metų daug kartų buvo bandyta išsaugoti,
greičiausiai dauguma originalių menininko pavaizduotų detalių net ir restauruojant nebuvo
atkurta ir jas visam laikui pasiglemžė istorija. Žiūrint į ją, matydami apaštalų visgi galime
suprasti, ką jie norėjo pasakyti ir ką jautė, kuomet Kristus ištarė lemtingus žodžius, kad vienas jų
jį išduos. Tai itin jautrus ir kruopštus darbas, todėl nenuostabu, kad kūrinys tapo šedevru, kurį
vėliau imitavo kiti menininkai.

Apibendrinant galima teigti, kad kai kurie meno kūriniai ,atrodo, praranda savo laiko tėkmę ir
yra nesenstantys, o jų autoriai dar ilgus metus neišnyks iš istorijos lapų. Šie meno šedevrai yra
unikalūs tuo, kad nesvarbu, koks laikotarpis, visada žavės kiekvieną, jauną ar seną, žiūrovą ir
kiekvienam suteiks savąją prasmę, o kalbos apie pačius paveikslus, jų mistiškumą ir
paslaptingumą ateityje neblės dar ilgai.

Šaltiniai:

 https://www.businessinsider.com/last-supper-leonardo-da-vinci-2017-3
 https://www.khanacademy.org/humanities/ap-art-history/early-europe-and-colonial-
americas/renaissance-art-europe-ap/a/leonardo-last-supper
 https://www.leonardodavinci.net/the-last-supper.jsp
 https://www.edvardmunch.org/the-scream.jsp
 https://culturezvous.com/en/edvard-munch-the-scream-analysis-masterpiece/

 Gareth Harris, Munch vandalised own Scream painting, declaring himself a ‘madman’, new
research finds, 2021 m. lapkričio 16 d.
 https://www.theartnewspaper.com/2021/02/22/munch-vandalised-own-scream-painting-
declaring-himself-a-madman-new-research-finds