KNYGOS TEMOS

Kita motiniškos meilės pusė...................................... 3

Trys frazės, kurių neverta sakyti berniukams......... 10
Kita motiniškos meilės pusė
Ar yra pasaulyje santykiai, panašūs į motinos ir vaiko santykius?
Santykiai yra absoliučiai unikalūs savo stiprumu, gyliu ir reikšme.
Santykiai, kurie daug ką nulemia mūsų gyvenime.

Dianos Jagėlaitės-Čeginskienės nuotr.

Ar sveikata priklauso nuo pasitenkinimo tėvų

meile?
Amerikoje buvo atliktas vienas įdomus psichologinis tyrimas. Jo tikslas buvo
išsiaiškinti, ar asmens sveikata priklauso nuo jo pasitenkinimo tėvų meile.
Koledžo studentams siūlyta atsakyti į vieną paprastą klausimą: kaip jie mano,
ar tėvai juos myli, ar ne? Po 35 metų eksperimentatoriai susitiko su jų
apklaustaisiais.
Pasirodė, kad tarp tų žmonių, kurie turėjo vidinį pasitenkinimą tėvų meile,
sergančiųjų įvairiomis ligomis buvo 25 proc. Tarp tų, kurie buvo nepatenkinti
tėvų meile, sergančiųjų buvo 87 proc. O tarp tų, kurie atsakė, kad jaučia tik
vieno iš tėvų meilę, sergamumo lygis buvo 50 proc.

Gamta buvo neįtikėtinai išmintinga ir toliaregiška, kai kūrė moterį-motiną,

padarė ją mylinčią savo kūdikį. Tai žino daugelis moterų: lyginant su kitais
vaikais kiekvienos vaikas visada pats geriausiais. Kai myli, pagal mokslininkų
neurofiziologų tyrimus, slopinamas smegenų dalių, atsakingų už kritiką ir
neigiamas emocijas, darbas. Kai motina žiūri į savo kūdikį, aktyviai išsiskiria
dopamino hormonas (sukelia euforiją), o smegenyse aktyvuojasi zonos,
atsakingos už malonumą. Todėl motinišką meilę dažnai vadina akla.

Šalia mylimos motinos vaikas jaučiasi ramus, laimingas ir pasitikintis – jis yra
saugus. Ir atvirkščiai, kai motina atstumia vaiką – gyvenimas jam netenka
prasmės. Ir smegenys vėl reaguoja – aktyvuojasi zonos, atsakingos už odos ir
raumenų skausmą. Atstumtieji vaikai gauna iš motinos nesąmoningą
pranešimą: „Negyvenk!“ – ir vaikas jį realizuoja. Pavyzdžiui, nuolat serga, yra
apimtas depresijos, atsisako turėti draugų ir pan.

Šalia mylimos motinos vaikas jaučiasi ramus,

laimingas ir pasitikintis – jis yra saugus. Ir
atvirkščiai, kai motina atstumia vaiką – gyvenimas
jam netenka prasmės.
Svarbiausia, ką mums duoda motina, – tai pasitikėjimas. Iš pradžių
pasitikėjimą ja, o ateityje – visu pasauliu. Laimę, iš pradžių bendraujant su ja
pačia, o po to – iš gyvenimo. Meilę – jai, o po to, kaip projekcija, žmonėms ir
visam pasauliui. Moteriškumo srityje yra kūrybiškumo gebėjimų, intuicijos,
kalbos (tiesa, loginė kalba yra tėvo srityje) vystymas. Ir pats svarbiausias
gebėjimas - suksantyurti laimingus porinius, o po to ir vaiko bei tėvų
santykius.

Motinos ir sūnaus santykiai

Yra toks mitas, kad berniukų negalima glamonėti, būti su jais švelnioms, nes
jie gali užaugti per daug moteriški ir išlepinti. Moteriškais vyrai tampa visai
dėl kitų priežasčių. Paprastai berniukas yra moters įtakoje, t.y. motinos lauke,
maždaug iki trejų metų. Tai jautrus laikotarpis giliam moteriškumo
suvokimui, kuris suteikia vidinę laimės, harmonijos, saugumo, pilnumo ir
ramybės būseną. Ateityje – tai gebėjimas adekvačiai išreikšti ir suprasti savo
jausmus. O tai psichinės sveikatos laidas.
Maždaug trejų metų berniukui atsiranda nenugalimas noras būti vyriškam -
būti su tėvu. Jei mama išleidžia sūnų pas tėvą, jis pereina jo įtakon. Jeigu
berniukas lieka su motina, tai ir toliau kaupia moteriškas savybes savo
vyriškumo sąskaita. Juk moteriška psichologija iš esmės kitokia nei vyrų.
Pavyzdžiui, moteris su stresu susidoroja per išsikalbėjimą, o vyras - per
užmiršimą. Vyras siekia pažangos, o moteris - išlikimo. Skirtingai priimama
informacija ir skirtingai apdorojama. Vyrui svarbu, ką būtent sako, o moteriai
– kaip sako. Svarbūs ir nesvarbūs yra skirtingi dalykai ir pan. Kitaip sakant,
likdamas moters lauke, berniukas pasiklysta ne tik santykiuose su visuomene,
bet visų pirma savęs suvokime ir savo lyties tapatume. Tas pats vyksta ir su
mergaite, liekančia su tėvu.

Su sūnumi moteris realizuoja visą nesusiklosčiusių partnerystės santykių

saldumą, savo svajones. Su berniuku moteris sieja daug pozityvių lūkesčių.

Dabar ji pati užaugins sau savo svajonių vyrą. Ir štai dar negimęs jis jau
psichologiškai vyras motinai ir varžovas tėvui. Be to, varžovas – nugalėtojas,
juk pati geriausia moteris pasaulyje (mama) pasirinko jį vietoj paties
stipriausio vyro pasaulyje – tėvo.

Būna ir taip, kad sūnus atstoja motinai ne tik vyrą, brolį ar tėvą, bet ir motiną
(dažniau šeimoje, kur keletas berniukų arba vienintelis vaikas – berniukas).

Tada tai labai geras, ramus, nuolaidus berniukas. Jis yra rūpestingas, jautrus,
nedrąsus, dėmesingas, atsargus, jį labai mėgsta auklėtojos ir mokytojos,
tačiau jo atžvilgiu būna agresyvūs klasiokai. Suaugus vyrai nelaiko jo savo
bandos nariu, elgiasi su juo atlaidžiai, moterys elgiasi su juo labai šiltai, bet
nežiūri į jį kaip į partnerį. Tai paprastai atsakingi, kantrūs, gyvenantys tik
pagal taisykles žmonės, vengiantys bet kokių konfliktų ir ekstremalių
situacijų, neatlaikantys bet kokios apraiškos agresijos, o jų pozityvumas
aplinkiniais suvokiamas kaip pernelyg didelis. Jiems labai sunkiai sekasi
išlaikyti savo ribas, ginti savo interesus, pareikšti apie savo poreikius. Taip pat
sunku saugoti savo šeimos ribas ir interesus.

Paprastai tokie vyrai patiria sunkumų kuriant šeimas – palikti motiną

neįmanoma, todėl tenka derinti „tarnybą“ tėvų šeimoje su savo asmeniniu
gyvenimu. Tiesa, jeigu toks vyras sutiks vyrišką moterį (t.y. dukrą, likusią su
tėvu) arba moterį, kuriai labai reikia motinos, tai tarp jų sąjunga galima. Bet
labai įtempta. Moteris iš pradžių pasirenka būtent tokį vyrą, nes jis gali
sušvelninti skausmingą motinos poreikį. Po tam tikro laiko dvasinė moters
žaizda užsitrauks ir aktyvizuosis vyro, kaip partnerio, poreikis. Ir jeigu vyras
nespėja arba nepasiruošęs persijungti, įtampa poroje didėja. Palikti vyro jį
negali, nes vėl atsivers dvasinė žaizda, o gyventi šalia vyro, kuriam neturi
jokio potraukio, kančia. Tokius vyrus gan dažnai moteris pasirenka antroje,
trečioje santuokoje, nes jis geranoriškas su jos vaikais, gimine, kaimynais ir
motiniškai kantrus jai.

Taigi berniukas, likęs motinos lauke, ir perima moters pasaulio suvokimą,

vertybes, santykius su aplinkiniais. Sunkumus įveikia moteriškai. Visa tai jam
pražūtinga. Vyrui be tėvo be galo sunku realizuotis visuomenėje, juk tyrinėti,
kurti, rizikuoti – prigimtinis vyriškas elgesys – mamos nebuvo palaikomas ir
net buvo draudžiamas.

Šiuo metu labai ryški lyčių poslinkio tendencija. Vyrai tapo moteriškesni, o
moterys – vyriškesnės. Moterys vis dažniau atlieka vyro funkcijas šeimose ir
visuomenėje, o vyrai – moterų. Prarasdami savo identiškumą, vyrai žūsta
tiesiogine ta žodžio prasme, dėl nereikalingumo. Juk genetinė atmintis vyrui
liepia tarnauti gyvenimui, tėvynei. Kai vyras jaučia, kad yra reikalingas –
vyriškumas gauna realizaciją. Tada gyvenimas saugus.

Labai svarbu, kad mama jaustų, kokią įtaką ji turi vaikui. Aišku, vaiko likimo
niekas neatšaukė ir jis yra virš mamos galimybių.

Motinos santykiai su dukra

Šie santykiai vystosi kitaip. Gimusi mergaitė motinos suvokiama kaip savęs
pačios pratęsimas. Dauguma moterų, kurioms trūko šilto emocinio kontakto
su motina, labai nori dukters. Mergaitė iš pradžių transliuoja moteriškumą,
nuo pirmų gyvenimo mėnesių ji pasiruošusi subtiliam rezonansui su motina.
Bet jeigu moteriai užteko šilumos tėvų namuose, tai vaiko lytis jai esminės
reikšmės neturės.

Vaikas gali duoti tėvams tik tai, ką gali duoti vaikas

– pagarbą ir padėką dėl savo sėkmingai
susiklosčiusio gyvenimo.

Mergaitė taip pat pirmus trejus metus būna motinos lauke ir erdvėje, ji taip
pat prisotinama moteriškumo, kaip ir berniukas. Maždaug trejų metų
mergaitė pereina į tėvo įtaką ir lieka jo lauke iki šešerių septynerių metų. Šiuo
laikotarpiu ugdomas dėmesys, kryptingumas, logika, darbštumas,
atsakingumas, valia ir t. t. Be to, tėvas inicijuoja suaugusiąją vaiko dalį. Ir,
svarbiausia, būtent šiuo laikotarpiu atsiranda jausmas, kad mergaitė skiriasi
nuo tėvo pagal lytį. Kad ji panaši į mamą ir greitai ji taps moterimi, tokia pat
gera ir graži kaip mama. Būtent šiame laikotarpyje dukros dievina savo tėvus.

Aktyviai atsiranda dėmesio ženklai ir simpatijos tėvui. Gerai, jeigu mama tai
palaiko, o tėvas apdovanos dukrą savo meile ir priėmimu. Ateityje būtent ta
bendravimo su pagrindiniu vyru gyvenime patirtis leis jai pasijusti
patraukliai, suaugusiai moteriai.

O būna ir taip, kad sunkumų mama patiria tiek daug, kad ji gali suteikti
dukrai tik gyvenimą. Ir kad dukra išgyventų, moteris nesąmoningai perduoda
dukrą tėvui visam. Į tėvišką srautą. Tada mergaitė aktyviai vystosi pagal
vyrišką principą. Viduje ir išoriškai ji bus kaip vyras. Tai bus „savas vaikinas“
tarp berniukų ir vyrų. Vyriškas požiūris, interesai, vertybės, plastika, eisena,
išvaizdos įvaizdis, reakcijos, išgyvenimo būdai, užduočių sprendimas ir pan.
Dažnai tai suteikia sėkmės visuomenėje (verslas, sportas ir t. t.), bet lydi
nesėkmės asmeniniame gyvenime.

Kai mama ir dukra – draugės

Mūsų visuomenėje gyvuoja mitas, kad idealūs motinos ir dukros santykiai –

tai „draugių“ santykiai. Dauguma motinų, liūdinčių dėl glaudžių dvasinių
santykių su savo motina, formuoja tokius santykius su savo dukromis.

Tai ypač sunki hierarchijos pažeidimo forma. Iš tokių santykių dukrai labai
sunku išeiti, nes išoriškai nieko blogo nevyksta. Šiuos santykius palaiko
aplinka ir visuomenė. Mama pasakoja intymias savo gyvenimo detales,
įskaitant jos gyvenimą su dukros tėvu, ir reikalauja mainais panašių atvirumų.

Laukia ir dukros patarimų bei palaikymo. Šie santykiai išoriškai visada atrodo
draugiški. Tai reiškia, kad dar ankstyvoje vaikystėje tapti mama mamai –
išgyvenimo šioje sistemoje šansas. Taip ir lieka suaugusios dukros visam
laikui su savo motinomis. Kartu namie, kartu atostogauja...

Bet būna ir taip, kad neatsižvelgiant į jos vaidmenį tėvų šeimoje, dukrai vis
dėlto pavyksta ištekėti. Tiesa, tik formaliai, sieloje ji vis tiek lieka su motina. Ji
gali atvesti vyrą gyventi pas mamą. Ji bandys subalansuoti du nesuderinamus
norus: likti motina mamai ir žmona vyrui. Bet būti žmona vyrui galima tik
būnant dukra motinai. Todėl atsiranda dvasinis konfliktas visam gyvenimui.
Tokios moteris labai dažnai sako, kad jos plėšosi tarp motinos ir vyro. Ir
pasirinkimas dažniausiai linksta motinos pusėn. Pralaimėję lieka šiame kare
vyras ir vaikai. Vyras išeina arba tiesiogine ta žodžio prasme, arba savo siela:
kompiuteris, garažas, draugai, alkoholis, kita moteris ir pan. O vaikai visomis
jėgomis bando atkurti šeimą: pradeda sirgti, blogai elgiasi, laužo savo likimą.

Ir viskas tik vienam tikslui - kad mamytė grįžtų savo siela atgal. Į savo šeimą.
Gan dažnai tėvai laukia iš savo vaikų, kad tie jiems duos visa tai, ko jie negavo
iš savo tėvų. Vaikas gali duoti tėvams tik tai, ką gali duoti vaikas – pagarbą ir
padėką dėl savo sėkmingai susiklosčiusio gyvenimo.
Ką vaikas duoda motinai

Taigi savo atsiradimu vaikas suteikia motinai tikrąją laimę. Jis pripildo
motiną, padeda jai augti dvasiškai. Kai moteris tampa motina, ji giliai jaučia
ramybę, patogumą, malonę. Ji apsiramina – viskas vyksta teisingai. Vaiko
atėjimas visada siejamas su plėtra, judėjimu į gyvenimą, prie Dievo. Vaikas
atveria didžiulę vidinę jėgą – srautą. Kartą viena moteris aprašinėjo savo
būseną nėštumo laikotarpiu: „Tai nuostabus jausmas, kai tavo viduje Dievas,
o tu – Dievo viduje“.

Bet tai dar ne viskas. Vaikas padeda kelti motinos statusą visuomenėje - savo
augimo metu, pasiekus gyvenime sėkmės, kuriant jau savo šeimą, gimdant
vaikus. Todėl jei į vaikus žiūrima kaip į nedėkingus padarus, kurie atneša tik
problemas, nerimą ir sunkumus tėvų gyvenime, už ką po to vaikai ir skolingi
tėvams visą gyvenimą, – tai ir yra ryškus sisteminių, dvasinių įstatymų
pažeidimų rodiklis jau daugelyje kartų.

Kodėl bijome paauglystės?

Gamtoje taip yra, kad mama paleidžia vaiką į gyvenimą etapais. Augant – vis
toliau ir toliau. Pirmas žingsnis, kai vaikas tik gimė. Dabar mama ir vaikas
užima skirtingas vietas erdvėje. Kiekvienas turi savo ribas. Po to metukai, kai
vaikas pats pradeda judėti erdvėje. Kitas žingsnis – treji metai, kai mama
išleidžia vaiką pas tėvą tyrinėti pasaulio. Tai amžius, kuris psichologijoje
vadinamas „Aš pats!“. Vėliau pradinė mokykla, kai dideliu autoritetu tampa
pirma mokytoja, ir tai, ką ji sako ir ką daro, vaikui svarbiau nei tai, ką sako ir
daro mama. Šiuo metu formuojasi labai svarbi savybė – pasitikėjimas kitu
autoritetingu suaugusiuoju. Tai ateityje suteiks galimybę kreiptis pagalbos į
kitus žmones. Juk tėvai ne visada bus šalia ir ne viską gali žinoti.

Negali užmiršti ir ignoruoti to skausmo, kurį mums

suteikė motina arba tėvas. Daugeliu atvejų šis
vaikiškas sielos skausmas ir nulemia mūsų
gyvenimą.
Po to paauglystės amžius, kai autoritetu tampa draugai. Amžius, kai paauglys
tyrinėja ir išbando savo ir kitų ribas, savo galimybes. Bando sau atsakyti į
klausimą: „Kas aš?“. Būtent šio amžiaus dažniausiai bijo tėvai. Bet sunkus tas
laikotarpis ne dėl to, kad vaikas tapo paaugliu ir jam hormonų „audros“. O
todėl, kad nebuvo pašalinti sisteminių įstatymų pažeidimai, tai reiškia,
paaugliui dabar vidinio pasitikėjimo, stabilumo ir tėvų paramos deficitas.
Taip pat buvo ignoruojami ir praleisti prieš tai einantys separacijos etapai.
Dabar paauglys galės atsiskirti ir apginti savo ribas tik per konfliktą.
Na ir paskutinis etapas – tai jaunuolio amžius, kai suaugę vaikai pradeda
ieškoti partnerio ir kurti šeimą. Nauja šeima – tai paskutinis ruožas, kai tėvai
išleidžia vaikus visam. Dabar vaikas, kaip sakoma, „atpjauta riekelė“.

Gamtoje gyvūnai ir paukščiai patys išstumia savo suaugusius vaikus iš tėvų

lizdo. Tai tęsia gyvenimą.

Idealių tėvų nebūna. Be to, mes vystomės ir augam savo tėvų netobulumo
dėka. Aišku, negali užmiršti ir ignoruoti to skausmo, kurį mums suteikė
motina arba tėvas. Daugeliu atvejų šis vaikiškas sielos skausmas ir nulemia
mūsų gyvenimą. Sprendžiant šią problemą gali padėti psichoterapija.

Kiekvienas iš mūsų ką nors gavo iš savo tėvų ir visiems mums ko nors trūksta.
Ta prasme mes visi lygūs. Kokią gyvenimišką poziciją mes pasirinksim? Kad
mums daug ko trūksta ar tai, kad ką mes turime, visiškai užtenka kelio
pradžioje?

Laikui bėgant ateina jausmas, kad mūsų mama yra reikalinga mums – su
viskuo, ką ji turi, ir su viskuo – ko ji neturi. Būtent ji ir yra geriausia mums.
Tik ji viena galėjo išpildyti mūsų sielai tai, dėl ko mes atėjome į šitą žemę.
 Trys frazės, kurių neverta sakyti
berniukams

Mūsų laikų trendas – kaltinti vyrus, kad jie infantilūs ir tvirtinti, kad stiprioji
lytis nustojo būti ,,stipriąja“. Tačiau visi mes kilę iš vaikystės – ir kur, jeigu ne
šeimoje, formuojasi būsimo vyro charakteris? Tik trimis nuostatomis galima
suformuoti „silpnavalį“ ir „ištižėlį“ vyrą. Nežiūrint to, dauguma tėvų,
nesusimastydami apie giluminę šių žodžių prasmę ir tą žalą, kurią jie gali
padaryti vaikui ateityje, vėl ir vėl kartoja šiuos žodžius. Kokios tai frazės?

„Mergaičių negalima skriausti“

Šioje trumpoje frazėje slepiasi loginiai spąstai: vadinasi, mergaičių skriausti
negalima, o visus kitus – galima? Kitus berniukus (ypač tuos, kurie mažesni ir
silpnesni), senelius arba tarkime, „niekieno“, kates ir šunis? Be to, ką daryti,
kad būsimasis vyras turi išmokti „duoti grąžos“? Ir ką jam daryti su įžeidėja,
kuri jį kamuoja, ir netgi muša? Viską atleisti, nes ji mergaitė?
Berniukas, kuris tvirtai įsisavino, kad „mergaičių negalima skriausti“, vargu ar
išmoks siekti numatytų tikslų ir veikti savo naudai. Vietoje to, jis nuolatos
dairysis į šalis: ar atsitiktinai neužgavo kokios nors moters interesų? Ir
įsižeidusių tikrai atsiras – jeigu tas berniukas, kaip vienos pasakos herojus,
nesėdės visą savo sąmoningą gyvenimą ant krosnies.

Vietoje šios šabloniškos frazės geriau pasakyti tiksliau, pavyzdžiui, “Negalima

mušti mergaičių, jeigu jos nemuša tavęs“.

„Mergaitėms reikia nusileisti“

Tačiau nepatikslinama, būtent kame „nusileisti“ – užleisti vietą
visuomeniniame transporte, ar visą kas geriausia gyvenime, į ką tu pats turi
teisę? Tėvai ištardami šią nuvalkiotą frazę, net neįsigilina į jos prasmę. Užtat
paskui, kai jų berniukas suaugs, patys jį pavadins „ištižėliu“ ir nevykėliu.
Pavyzdžiui, jeigu jis savo pelnytą paaukštinimą tarnyboje perleis savo kolegei,
tik todėl, kad ji - moteris. O ką tokiu atveju suaugęs berniukas gali išgirsti iš
savo žmonos – net baisu pagalvoti.

Vietoje šios nuvalkiotos frazės mokinkite vaiką susitarti su žmonėmis taip,

kad jis nebūtų egoistu, ir žiūrėtų savo interesų, be to, su visais – ir
mergaitėmis, ir berniukais. Sakysim, jūsų vaikas nepasidalino su kitu vaiku
madingu interaktyviu žaislu. Pasakykite jam, kad jis gali pasiūlyti žaisti iš
eilės, ir net perleisti savo eilę, bet tada jis žais ilgiau.

„Tu gi berniukas, tu turi/neturi“

Sąrašas, ką turi ar neturi daryti vaikas priklausomai nuo .........
priklausomybės, labai didelis ir kiekvienoje šeimoje gali varijuoti. Tačiau yra
ir bendri šablonai, pavyzdžiui, jeigu tu berniukas, tai turi mėgti sportą ir
judrius žaidimus, jokiu būdu neturi verkti, ar kokiu nors kitu būdu garsiai
reikšti savo emocijas.

Tarp kitko, kiekvienas žmogus, nors ir visai mažas – individualybė. Tačiau

vienprasmis, atkaklus „vyriško“ elgesio modelio auklėjimas gali apriboti tos
individualybės emocinį ir intelektualinį
vystymąsi. Pavyzdžiui, ar jūs daug žinote įžymių mokslininkų, kurie vaikystėje
išsiskyrė sporto laimėjimais? Ar girdėjote apie išgarsėjusius meno žmones,
kurie nuo kūdikystės buvo menkų emocijų?

Vietoje šablonų komplekto, ieškokite savo modelio: pritarkite tam, kas įdomu
vaikui, ir kas gali jam duoti naudos ateityje. Jeigu jūsų sūnus nenori lankyti
sporto sekcijos, o labiau mėgsta ramiai pasėdėti su knyga? Leiskite tai jam,
tačiau susitarkite, kad kiekvieną rytą jis darys mankštą. Berniuko akys
„šlapioje vietoje“? Pasakykite jam, kad vyrai irgi kartais verkia, ir tai nėra
gėdinga, tačiau tai geriau daryti be liudytojų.