PANEVĖŽIO KOLEGIJOS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

Ti-19 grupės studentė Vaida Janulytė

ŠEIMOS TEISĖS LIETUVOS STATUTUOSE

ESMINIAI BRUOŽIAI
Referatas

Dėstytoja lektorė
Ermina Čižienė

Panevėžys, 2019 m.
 2

TURINYS

ĮVADAS.................................................................................................................................3

1. SANTUOKOS TEISINIS REGULIAVIMAS...............................................................5

1.1. Santuokos sudarymo sąlygos..................................................................................5

1.1.1. Santuokinis amžius............................................................................................6

1.1.2. Reikalavimai dėl psichinės būsenos..................................................................7

1.1.3. Giminystė ir svainystė.......................................................................................7

1.1.4. Ankstesnės santuokos nebuvimas......................................................................8

1.1.5. Susituokiančiųjų valia sudaryti santuoką..........................................................8

1.1.6. Religijų skirtumas..............................................................................................9

1.1.7. Artimųjų teisė prieštarauti santuokai...............................................................10

1.1.8. Santuokos su svetimšaliais..............................................................................11

1.1.9. Bažnytinių nuostatų sąlygos............................................................................11

2. ĮKRAIČIO SUTARTIS................................................................................................12

2.1. Sutuoktinių turtiniai santykiai nesant įkraičio sutarties........................................13

3. SANTUOKOS NUTRAUKIMAS IR NEGALIOJIMAS............................................14

IŠVADA...............................................................................................................................15

INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS..........................................................................16

 3

ĮVADAS

Pirmojo Lietuvos Statuto įsigaliojimas 1529 metais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

(LDK) žymėjo pradžią savosios teisės visuomenės kodifikacijos, kuri gana sėkmingai toliau
rutuliojosi iki šimtmečio pabaigos buvo priimti net dar du – 1566 metais Antrasis ir 1588 metais
Trečiasis Lietuvos Statutai.
Pirmojo ir Antrojo Lietuvos Statutų teisinės normos atspindėjo to proceso etapus, o 1588
m. Lietuvos Statutas galutinai įtvirtino hierarchinę luomų juridinę padėtį, kuri iš esmės nesikeitė per
visą tolesnį valstybės gyvavimo periodą iki pat abiejų valstybių užgrobimo 1795 metais.
Lietuvos statutai, kaip teisės paminklas formaliai ir gana išsamiai astkleidžia LDK teisinę
sistemą, teisės mokslo lygmenį ir tuo požiūriu vertinti bendrajame Vakarų Europos teisės raidos
kontekste, nes čia slypi jų ištakos ir jie yra šios teisinės kultūros paveldas. Kita vertus, statutai yra
tiesioginis šaltinis tyrinėti to meto LDK socialinių, politinių, kultūrinių santykių sferas, žinoma,
tiek, kiek jos buvo valstybės valdžios reguliuotos, tačiau jie nebuvo vienintelė LDK teisė, nors
pradedant XVI a. ir sudarė pagrindinę teisinės sistemos dalį valstybėje.
Besiformuojanti luominė visuomenė atitinkamai veikė ir šeimos vidinę oragnizaciją.
Bajorijos luomui priklausanti šeima tapo natūralinio ūkio vienetu, tačiau kartu ji turi stiprų ryšį su
visuomene ir valstybe. Bajoro šeimoje vyro ūkinės veiklos funkcijos susietos ir su atliekama karo
tarnyba, ir su valstybine tarnyba. Tai esminis šio luomo darbo pasidalijimo požymis. Valstiečio –
maisto produktų gamintojo – šeimoje vyras iš pradžių išlaiko savo ekonominį prioritetą, tačiau
vykstant įbaudžiavinimo procesui, ta šeima tampa vis labiau priklausoma nuo pono, kuris,
pavergdamas ekonomiškai, gali vis labiau kištis ir į valstiečio šeimos asmeninių santykių sferą.
Vykdydama karo prievolę ir rizikuodama gyvybe, bajorija buvo gerokai atitrūkusi nuo
ūkinės veiklos, todėl gyveno pagal senuosius ryšius, pagrįstus gimininiais, o ne santuokiniais
santykiais. Tuos ryšius saugojo šeimoje įteisintas vyro bei žmonos turto atskirumas. Vyrui žuvus,
žmona, neprarasdama savo įnašo į naujai sukurtą šeimą, galėjo grįžti į savo gimtinę. XVI a. antroje
pusėje pereinant prie prie samdomos karinės tarnybos, keičiasi situacija – šeimoje atsigręžiama į jos
bendrą ūkinę veiklą, ji intensyvinama ir natūralinis ūkis tarnsformuojasi į prekinį, miestiečių luomas
jau tampa konkurentu prekyboje ir tuo pačiu kuriami nauji šeimos turtiniai santykiai, kuriems
plėstis trukdo buvęs sutuoktinių turto atskirumo įteisinimas. Iškyla poreikis vyro ir žmonos turtą
koncentruoti vienose rankose nevaržant jokiais apribojimais. Šiuos šeimos turtinių ir asmeninių
santykių kaitos procesus kaip tik fiksuoja Lietuvos statutai. Tam tikra dalis bajorų, nesugebėjusių
pertvarkyti ūkio ekonomiškai nuskursta, tampa priklausomi nuo stambiųjų ir, nors dėl savo luomo
statuso skiriasi nuo valstiečių tuo, kad naudojasi asmeninėmis laisvėmis, savo šeimos turtine
 4

padėtimi tampa labai panašūs į valsteičius. Tuo pačiu vyksta bajorų luomo socialinė diferenciacija,
kartu ir valstybės politinės organizacjos pokyčiai, prasidėję XVIII amžiaus radikaliomis
reformomis, sukėlusiomis sumaištį, kuria pasinaudojo kaimyninės valstybės.
Šeimos santykių studijų pagrindu paimtas trečiasis iš eilės (1588m.) Lietuvos Statutas.
Pirmasis Lietuvos Statutas išsamiai neatspindi faktinės šeimos teisinės padėties. Trečiajame
Lietuvos Statute juntamas teisės normų, reguliuojančių šeimos santykius, nors ir neišskirtų į atskirą
dalį, tarpusavio ryšys, akivazdus jų užbaigtumas. Galima atsekti kiekvieno šeimos instituto ryšį su
valstybės politine sankloda, visuomenės luomais, ekonomine situacija, arba, žvelgiant
retrospektyviai, jo formavimosi raidą. Pirmasis ir Antrasis Lietuvos Statutai liudija tik tam tikrus
teisės formavimosi etapus, tiesa, labai svarbius, bet ne tiek esminius teisinės kultūros augimo
prasme, kad nustelbtų pastarąjį.
Antrojo, o ypač Trečiojo Lietuvos Statuto galiojimo laiku buvo draudžiama santuoka tarp
skirtingų luomų. Tačiau yra nuostata, nurodanti, jog prastojo luomo moteris, ištekėdama už bajoro,
tampa bajore. Pirmajame Lietuvos Statute esanti norma apie pasidavimą į nelaisvę dėl santuokos
paverčiama visuotiniu principu „vergę vedęs pats vergu tampa“, tuo tarpu iš dalies ją tegalima
taikyti valstiečiams.
 5

1. SANTUOKOS TEISINIS REGULIAVIMAS

1.1. Santuokos sudarymo sąlygos

Santuokos raida skirtina į du periodus – tai papročių reguliuota santuoka ir krikščioniškoji

santuoka. Kurį laiką turėjo būti toleruojamos abi santuokų rūšys, nes krikščionybė visuomenėje
įsigali laipsniškai. Paprotinė santuoka, valstybės valdovo aktams ją neigiant, o vėliau ir
persekiojant, turėjo užleisti savo pozicijas. Šis procesas, kadangi santuokų registravimas po
Tridento 1563 m. bažnytinio susirinkimo buvo perduotas bažnytinei organizacijai, priklausė nuo
pastarosios tvirtėjimo. Jis iš pradžių labiau galėjo paliesti diduomenę, kuri glaudžiau buvo susijusi
su valdovo aplinka ir valstybės valdžių struktūromis.
Lietuvos Statutuose nustatytos santuokos sudarymo sąlygos iš esmės lietė tik bajorijos
luomui priklausančius asmenis, laipsniškai užsitikrinusios išimtinę teisę į žemės nuosavybę, tai
dalis sąlygų, susijusios su turtine padėtimi, nelietė pagrindinės gyventojų daugumos – valstiečių,
buvusių vienokioje ar kitokioje feodalų priklausomybėje.
Santuokos sudarymo sąlygų nesilaikymą Lietuvos statutai sieja su labai svarbiomis
teisinėmis pasekmėmis. Tai luominių teisių netekimo ir net mirties bausmės grėsmė, grasinimas
įstatymo uždraustoje santuokoje gimusius vaikus pripažinti neteisėtais. Ypatingą reikšmę Lietuvos
statutuose įgauna turtinio pobūdžio sankcijos, kuriomis siekiama priversti susituokiančius sudarinėti
materialiniu požiūriu naudingas santuokas.
Satutuose nerandame nuorodų apie besąlygišką tėvų arba globėjų valią, primetamą
moteriai, neužtinkame ir tautinio nelygiateisiškumo požymių, pastebima didesnė religinė
tolerancija. Trečiasis Lietuvos Statutas numato ir nelabai pateisinamų santuokai trukdančių kliūčių,
kaip, pavyzdžiui, svainystės ar tolimesnių laipsnių giminystės santykių apribojimai. Tokių normų
atsiradimas sietinas su bažnyčios vaidmens valstybiniame gyvenime stiprėjimu ir kanonų teisės
normų perėmimu.
Panagrinėkime konkrečias sanuokos sudarymo sąlygas.
 6

1.1.1. Santuokinis amžius

Amžius visuomenės teisiniuose santykiuose buvo vienas iš esminių požymių, lėmusių

asmens teises ir pareigas. Tačiau santuokiniuose santykiuose amžius buvo glaudžiai susietas ir su
asmens lytimi bei skirtingomis lyčių funkcijomis. Moteris ano meto visuomenėje nebuvo lygiateisė
su vyru.
Nustatant santuokinį amžių moteriai buvo atsižvelgiama į galimybę atlikti motinystės
funkciją. Taigi čia svarbus, ano meto supratimu, buvo fizinis bei lytinis subrendimas, t.y. gebėjimas
pratęsti giminę. Toks amžius buvo laikomas moters pilnametystės amžiumi.
Vyro santuokinį amžių lėmė du kriterijai: fizinė-lytinė ir protinė branda. Jis buvo gana
ankstyvas, o visiško teisnumo, arba pilnametystės, riba buvo dirbtinai nukeliama. Tai leidžia
manyti, jos įstatymų leidėjai galėjo turėti tikslą ne tik padaryti priklausomą nuo tėvų valios naują
šeimos sukūrimą, bet ir kiek galima ilgiau išlaikyti ją tėvų arba globėjų valdžioje. Sakysim,
dvylikos ar keturiolikos metų jaunuoliai vargu ar gebėjo be pašalinių įtakos arba išankstinių tikslų ir
norų pasirinkti šeimyninio gyvenimo partnerį, juolab kad jie ekonomiškai priklausė nuo tėvų valios.
Trečiajame Lietuvos Statute moters santuokinis amžius, dėl kanonų teisės įtakos buvo
nustatytas trylika metų. Šis amžius buvo laikomas ir pilnametystės amžiumi. Pirmasis ir Antrasis
Lietuvos Statutai moters santuokinį amžių, galima manyti, jog dėl paprotinės teisės įtakos, buvo
nustatę penkiolika metų. Vyrui Lietuvos Statutas leido tuoktis sulaukus pilnametystės, t.y.
aštuoniolikos metų. Sutapatinus santuokinio ir pilnametystės amžiaus ribas, buvo išvengta daugelio
praktinių nepatogumų, kurių galėjo atsirasti turtiniuose santykiuose. Taip pat tai išlaisvino šeimą
nuo pašalinių globos. Tai buvo progresyvus žingsnis ne tik reguliuojant šeimos bei kitus privačius
santykius, bet ir apskritai teisinės minties raidoje.
Tenka pridurti, jog daugelyje LDK miestų įvesta galioti Magdeburgo teisė santuokinį
moters amžių buvo nustačiusi trylika, o vyro keturiolika metų. Pilnametystės amžius vyrui buvo
nukeltas net iki dvidešimt vienerių.
Senumo riba santuokai sudaryti Lietuvos statutuose nebuvo numatyta, o asmenų, kuriems
taikyti jų nuostatai, santuokos registracija Lietuvoje po krikščionybės įvedimo buvo pavesta
bažnyčiai. Tačiau reikia pasakyti, jog gimimų, santuokų ir mirčių registracija Lietuvoje buvo
pradėta po 1563 metų, įsigaliojus Tridento susirinkimo nutarimams, įpareigojusiems bažnyčią įvesti
metrikų knygas. Tikėtina, jog iki tol amžius buvo nustatomas pagal tėvų ar kitų asmenų,
dalyvavusių gimstant, liudijimus, įrašus į teismo knygas arba krikštą liudijančius aktus.
 7

1.1.2. Reikalavimai dėl psichinės būsenos

Lietuvos statutų artikuluose tiesiogiai neminimi psichikos sutrikimai kaip santuoką

draudžianti sąlyga. Toks reikalavimas atsirado iš kanonų teisės, kuria vadovavosi bažnyčia, tuokusi,
atlikusi santuokų apeigas ir tvarkiusi jų registraciją.
XVI a. testamentuose ir kituose turtiniuose užrašuose bei teisės normose vyravo formulė
„sveiku protu ir seika atmintimi“. Pagal veiksnumo laipsnį Lietuvos statutai skyrė sveikus ir
nesveikus asmenis. Nesveikieji dar buvo papildomai skiriami į dvi grupes: nesveikus dėl bendro
susirgimo arba „negaluojančius“ bei su fiziniais trūkumais asmenis ir, antra, į psichiškai neveikus
asmenis. Negaluojantiems asmenims teisės nebuvo ribojamos.
Antrasis Lietuvos Statutas buvo numatęs tam tikrą asmenų, turinčių fizinių trūkumų,
veiksnumo apribojimą. Tačiau tai taikyta tik akliesiems. Trečiasis Lietuvos Statutas tokio
apribojimo nebenustatė.
Psichikos liga galima susirgti prieš santuoką ir po santuokos. Jeigu prilygintume psichiškai
nesveiko susituokiančiojo padėtį asmeniui, neturinčiam teisės dėl ligos būti liudytoju, reiktų daryti
prielaidą, kad Lietuvos statutai draudė asmenų, sergančių bet kuria psichikos ligos forma,
santuokas. Tačiau, psichikos liga nedarė santuokos negaliojančia, tik galėjo būti viena iš prežasčių
jai nutraukti. Todėl pagal tuomet vyravusį paprotį psichikos liga, jeigu ji nebuvo nuolatinė, nebuvo
kliūtis santuokai sudayti. Suprantama, tokia santuoka turėjo būt sudaroma proto prašviesėjimo metu
ir jeigu apie ligą žinojo ir su tuo sutiko antroji pusė.

1.1.3. Giminystė ir svainystė

Pastarasis skirstymas turėjo esminės reikšmės giminių tarpusavio turtiniams santykiams.

Pirmenybė buvo teikiama tėvo giminaičiams. Lietuvos Statuto buvo draudžiamos giminių iki
ketvirto giminystės laipsnio santuokos imtinai tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės. Pažeidus nustatytą
giminystės laipsnį, santuoka buvo pripažinta negaliojančia.
Lietuvos statutų buvo draudžiamos santuokos ir asmenų, susijusių artimais svainystės
ryšiais, t.y. su brolių, pusbrolių, dėdžių, sūnų žmonomis po šių mirties, iki trečio giminystės
laipsnio imtinai. Tokios santuokos pasekmės buvo analogiškos giminystės laipsnio pažeidimams.
 8

1.1.4. Ankstesnės santuokos nebuvimas

Šalia paprotinės, kurią galėtume pavadinti faktine santuoka, atsirado nauja santuokos foma
– bažnytinė. Faktinės santuokos ilgiau žinomos tarp valstiečių. Dar Trečiojo Lietuvos Statuto
normos, t.y. XVI a. pabaigos socialinio gyvenimo teisinis interpretavimas rodo gyvuojant abi šias
santuokų formas ir iš jų aiškėja daugpatystės supratimas. Faktinis vyro ir moters sugyvenimas
tebeskelbiamas esąs už įstatymo ribų, t.y. netoleruotinas. Pirma, jei kildavo turtiniai ginčai tarp
asmenų, gyvenusių ne bažnytinėje santuokoje, buvo laikoma, kad santuoka neįvykusi. Antra,
atsakomybės našta buvo perkeliama vaikams, gimusiems tokioje santuokoje – jie laikyti neteisėtais.
Trečia – tokių faktinių santuokų pasikartojimas nebuvo laikomas daugpatyste.
Įstatymas visu rūstumu atsigręždavo tik į tą, kuris, galiojant vienai bažnytinei santuokai,
sudarydavo kitą bažnytinę santuoką. Lietuvos Statute buvo pasisakoma už bažnytinę santuokos
formą ir bažnyčios įteisintą šeimą. Be to, iniciatyvos teisė sudaryti ir nutraukti santuoką priklausė
be išimties vyrams. Todėl neatsitiktinai Lietuvos statutuose nėra normų, baudžiančių moteris už
bigamiją. Ištekėjusi moteris, kilus konfliktui, atsakydavo tik už neištikimybę savo vyrui, o vedęs
vyras privalėjo atsakyti ir už savo teisėtos šeimos, ir už kitos šeimos griovimą, ir už bažnytinę
santuoką su kita moterimi.
Vyras, susituokęs antrąkart ir žinojęs, jog yra gyva pirmoji teisėta žmona, buvo laikomas
nusikaltėliu ir baudžiamas mirties bausme. Tokia pati bausmė laukė vyriškio, pagrobusio svetimą
žmoną, nors ji ir sutiktų būti pagrobta, taip pat liudytojams įrodžius sanguliavimą. Dvipatystės
atveju kaltasis tegalėjo būti vedęs vyras. Grobimo ir sanguliavimo atvejais – ir vedęs, ir nevedęs.
Vyro nusikaltimo dvipatyste bendrininke galėjo būti tik netekėjusi moteris, nes ištekėjusios
veiksmai buvo kvalifikuojami kaip neištikimybė teisėtam vyrui. Be to, žmona už neištikimybę
baudžamąja tvarka atsakydavo tik tada, kai to reikalavo jos vyras. Pagal Lietuvos Statutą didesnė
atsakomybė už santuokinę neištikimybę ir bigamiją (bažnytinės santuokos prasme) buvo uždėta
vyrui, nepriklausomai nuo to, ar tai lietė savą, ar svetimą šeimą.

1.1.5. Susituokiančiųjų valia sudaryti santuoką

Sulaukusio amžiaus, leidžiančio tuoktis, ir psichiškai sveiko vyro valia sudaryti santuoką
nebuvo varžoma. Kitokia buvo moters padėtis. Tačiau einant amžiams moters valia įgavo vis
didesnę reikšmę ir jau XVI a. Lietuvos teisėje ji buvo viena iš būtinų sąlygų santuokai sudaryti,
 9

nors, tiesa, dar gana stipriai apribota galimų atrimųjų ekonominių sankcijų, jeigu tai neatitiko jų
interesų.
Teisė nevaržomai sudaryti santuokas didikų ir bajorų luomo moterims pirmą kartą buvo
suteikta 1387 m. Jogailos privilegijoje apsikrikštijusiems pagal katalikų apeigas Lietuvos bajorams
ir galutinai įtvirtinta Antrajame ir Trečiajame Lietuvos Statutuose, sulyginusiuose visų krikščionių
ponų ir bajorų teises.
Priverstinė merginos arba našlės santuoka jas pagrobiant Antrajame ir Trečiajame Lietuvos
Statutuose iš esmės yra traktuojama kaip smurtas prieš asmens laisvę, o ne prieš šeimos interesus.
Tokie veiksmai vertinti kaip nusikaltimas, ir nusikaltėliui grėse mirties bausmė. Moters pagrobimo
santuokai, kaip nusiklatimo, sudėčiai buvo būtini du esminiai elementai – priešinga
nukentėjusiosios valia ir santuokos su nukentėjusiąja sudarymas. Santuokai sudaryti turėjo reikšmės
ir tėvų arba globėjų valia.
Jeigu santuoka buvo sudaroma ne turtinio sandorio, o abipusės meilės pagrindu, tai to
paties luomo sutuoktiniams turtinės sankcijos esminės reikšmės turėti negalėjo, nes vyras,
tuokdamasis su mergina prieš jos tėvų valią, iš anksto žinojo, kad kraičio negaus. Reikia manyti,
kad santuokos, nepagrįstos turiniais išskaičiavimais, buvo neretas reiškinys, nes joms sutrukdyti,
kaip matome, buvo numatytos tam tikros teisinės priemonės ir garantijos.

1.1.6. Religijų skirtumas

Nė viename Lietuvos Statute nėra normų, kurios tiesiogiai ir atvirai ribotų asmenų,
išpažįstančių skirtingus tikėjimus, santuokos sudarymą. Vis dėlto asmens priklausymas kuriai nors
kiškčioniškai ar kitokiai religijai LDK, kaip ir visose Vakarų ir Rytų Europos to meto valstybėse,
turėjo esminės reikšmės asmens teisinei padėčiai.
Lietuvos statutuose, įvairių tikėjimų žmonių grupės, buvo suskirstyti į krikščionis
(katalikybė, stačiatikybė, protestantizmas – jas laipsniškai pripažinus ir sulyginus jų teises),
esančius religiniu požiūriu privilegijuotoje padėtyje, ir nekrikščionis, kurie dažniausiai teisės
aktuose tiesiog buvo įvardijami pagal priklausymą tautinei grupei – žydais, totoriais, karaimais,
nepaisant luominės padėties.
1387 m. vasario 22 d. Jogailos privilegijoje buvo įteisintas, o 1413 m. Horodlės
privilegijoje bajorams įtvirtintas katalikų prioritetas prieš stačiatikius ir nustayta, kad sudarydami
santuokas su katalikais stačiatikiai privalėjo priimti katalikų tikėjimą, o nepaklusnūs baudžiami
kūno bausmėmis.
 10

Reikia manyti, kad krikščionių ir nekrikščionių santuokos negalimumas ano meto

visuomenėje buvo savaime suprantamas ir aiškus dalykas.
Besitęsiančią religinę netoleranciją tarp krikščionių ir nekrikščionių patvirtinta, kad ir
netiesiogiai, 1588 m. Lietuvos Statute esantis vos vienas artikulas, pagal kurio rekalavimus žydai ir
totoriai turėjo būti baudžiami sudeginimu, jeigu nepilnamečius krikščionių vaikus perkrikštytų į
savo tikėjimą.

1.1.7. Artimųjų teisė prieštarauti santuokai

Vyrai visišką teisnumą įgaudavo sulaukę pilnametystės, tad jiems artimųjų pritarimo
santuokai sudaryti formaliai nereikėjo. Tačiau faktiškai nevaržomai tuoktis galėjo tik
privilegijuotojo luomo asmenys, turintys savarankiško ptagyvenimo šaltinį ir asmeninę laisvę.
Lietuvos statutuose numatytos santuokinės laisvės neturėjo valstiečiai, priklausę nuo bajorų luomo,
jos metaikytos ir miestiečiams, nes šių padėtis buvo reguliuojama kitų norminių aktų.
Moters asmeninė laisvė sudayti santuoką taip pat formaliai nebuvo suvaržyta. Pilnametė,
t.y. sulaukusi 13 metų galėjo tekėti bet kada ir už bet ko. Tačiau jos veiksmų laisvė buvo apribota
globos jos turtui paskyrimu. Taigi turto globos institutas nulėmė ir santuokinio pasirinkimo laisvę.
Tėvai, skirdami iš savo turto kraitį, lyg ir paskelbdavo, kad jie pasiruošę dukrą išleisti už
vyro. Tiktai po santuokos akto kraitis pereidavo dukros nuosavybėn ir jos vyro valdymui. Tėvai,
nepritarę santuokai, kraičio galėjo ir neduoti. Tėvų prieštaravimas neatėmė teisės dukrai tekėti,
tačiau tokios santuokos galėjo atsisakyti negavęs kraičio jaunikis. Be to, merginai ištekėjus prieš
tėvų valią, jie galėjo ją nušalinti nuo kito ateityje galimo palikimo. Šitoks nušalinimas buvo tolygus
dukros atskyrimui nuo giminės, o jo pasekmės vienodai galiojo galimų jos įpėdinių atžvilgiu, ypač
tuo atveju, jeigu ji ištekėtų už žemesnio luomo vyro.
Antrajame ir Trečiajame Lietuvos Statutuose yra teisės norma, kurioje pasakyta, kad našlys
arba našlė, valdą savo mirusios žmonos ar vyro palikimą, negalėjo savanaudiškais tikslais trukdyti
dukrai ištekėti. Iš šios nuostatos matyti, kad kiekvienas iš tėvų galėjo taikyti sankcijas tik savo turto
ribose. Esminis skirtumas buvo tai, kad globėjų valia nebebuvo susieta su turto nuosavybe ir galėjo
būti ginčijama teismine tvarka. Globėjų funkcijos buvo tik prižiūrėti, kad mergina neištekėtų
nepilnametė ir netekėtų už žemesnio luomo asmens. Kreipimasis į teismą buvo būtinas, nes
savavališkai ištekėti buvo tolygu atsisakyti palikomo.
Pirmajame Lietuvos Statute, galima manyti, jog dėl paprotinės teisės įtakos, kaip
papildoma alternatyvinė teisė buvo norma, leidžianti kitų giminių teigiamą sprendimą prilyginti
teismo sprendimui. Tačiau iš tikrųjų tai reiškė, kad mergina, kreipdamasi į kitus gimines, negalėjo
 11

būti tikra, jog gaus sutikimą sudayti santuoką. Todėl Antrajame ir Trečiajame Lietuvos Statutuose
šios alternatyvos buvo atsisakyta ir greičiausiai ne tam, kad būtų labiau ginamos merginų teisės, bet
kad valstybė buvo suinteresuota santuokomis, naujų šeimų kūrimui ir tuo pačiu prievolių, mokesčių
gausinimui.
Pagal Trečiąjį Lietuvos Statutą merginų turtinių teisių apribojomo klausimus, joms ištekant
už žemesnio luomo žmogaus, sprendė tėvai arba globėjai, o našlių – artimieji. Pagal Antrąjį
Lietuvos Statutą, ši funkcija buvo pavesta valstybės urėdams, ignoruojant bet kokį giminių kišimąsi
ir neduodant jiems teisės pasisakyti už santuoką. Kitaip buvo sprendžiamas klausimas, kai bajoras
išsirinkdavo sau žmoną iš žemesnio luomo. Tokia žmona ir su ja sugyventi vaikai tapdavo
privilegijuotais. Bet jeigu tokia moteris, tapusi našle, ištekėdavo už žemesnio luomo vyro, ji
pereidavo į jo luomą. Jos vaikai, sugyventi su bajoru bažnytinėje santuokoje, pasilikdavo tėvo
luome.

1.1.8. Santuokos su svetimšaliais

Pirmajame Lietuvos Statute buvo numatyti turtiniai apribojimai kunigaikštystės moterims,

ištekančioms už kitų valstybių piliečių. Jie Statute vadinami svetimšaliais, užsieniečiais, kaimynais.
Tėvai turėjo teisę leisti dukroms ištekėti ir įsikurti svetimose žemėse, tačiau jos, išvykdamos iš
Lietuvos, prarasdavo teises į paveldėjimą, tėvoniją ar motininį turtą.
Turto gavėjai privalėjo išvykstančioms atiduoti jo vertę pinigais kaip kraitį. Pirmojo
Lietuvos Statuto Slucko nuoraše yra kita šio straipsnio redakcija, kurioje pasakyta, kad ištekančiųjų
motininis turtas ar tėvonija privalėjo nemokamai atitekti senoliams, o jei šių nebūtų – kitiems
atrimiesiems, kurie neprivalėjo duoti jokio kraičio.
Antrajame Lietuvos Statute šie suvaržymai nenumatyti.

1.1.9. Bažnytinių nuostatų sąlygos

Pagal bažnytinius nuostatus, buvo draudžiamos santuokos tarp įtėvių ir įvaikių. Šios, taip
pat kai kurios kanonų teisės normos Lietuvos statutuose nebuvo įvestos. Jų laikymąsi kontroliavo
bažnyčia. Šalia sąlygų, darančių santuokas negalimomis arba neteisėtoms, buvo ir tokių normų,
kurios, jas pažeidus, užtraukdavo bažnytines baudas. Tai santuokos sudarymas bažnyčios uždraustu
laiku, bažnyčios valdžios uždrausta santuoka ir kt. Kita vertus, bažnyčia, registruodama santuokas,
savo nuostatuose buvo numačiusi teisę atleisti nuo kai kurių draudimų, duodant dispensas –
atleidimus nuo privalomų bažnytinės teisės reikalavimų.
 12

2. ĮKRAIČIO SUTARTIS

Įkraičio sutartimi užtikrinamas žmonos atsineštas kraitis. Nors šiam teisiniam institutui
Trečiajame Lietuvos Statute skirta nemažai dėmesio, tačiau jo galiojimo laikotarpiu ši sutuoktinių
turtinių santykių rūšis jau nebebuvo vyraujanti, nes lygiagrečiai gana stipriai reiškėsi kitas, geriau
kapitalo santykių užuomazgas atitinkąs turtinių santykių institutas, kurio esme sudarė šeimos turto
koncentravimas šeimos galvos – vyro rankose.
Lietuvos statutuose įtvirtinta sąvoka „veno“ – įkraitis apibūdinami tik bajorų vaikų
santuokiniai turtiniai santykiai, nes valstiečiai, taip pat ir jų vaikai, negalėjo įsigyti žemės ir ja
disponuoti.
Pradedant Antruoju Lietuvos Statutu, įkraičio institutas buvo galutinai sureguliuotas, ir jo
samprata vėliau nekito per visą Lietuvos statutų galiojimo laiką. Įkraičio sąvoka, kaip ji suprantama
Antrajame ir Trečiajame Lietuvos Statutuose, galima būtų nusakyti taip: įkraičio sutartis – tai
santuokinis turtinis susitarimas nuotakos naudai, kuriuo remdamiesi nuotakos globėjai po santuokos
perduoda žmonos kraitį vyrui valdyti ir naudotis, o vyras užrašo žmonai savo turto dalį, tolygią
kraičio vertei, bet ne daugiau kaip vieną trečdalį savo turto, tuo patvirtindamass šio sutuoktinių turto
išėmimą iš turtinių santykių apyvartos kaip santuokos garantą. Sutartis buvo laikoma sudaryta, kai
būsimasis nuotakos vyras įkraičio užrašą patvirtindavo savo antspaudu ir parašu.
Asmuo, užrašęs įkraitį, privalėjo jį pripažinti žemės teisme ir pateikti įrašyti į teismo
knygas tame paviete, kuriame įkraičiu buvo užrašomas turtas. Įkraičio sutartį buvo galima
patvirtinti ir po santuokos.
Antrasis ir Trečiasis Lietuvos Statutai leisdavo įkraičio užrašą įregistruoti ir pilies teismo
knygose, tačiau įrašas turėjo būti vėliau perkeltas į žemės teismo knygą. Reikalavimai, kad įkraitis
būtų tinkamai įformintas prieš santuoką, turėjo tą privalumą, kad iš karto buvo nustatomi
sutuoktinių turtiniai santykiai, ir, santuokai iširus, formaliai neiškildavo neaiškumų dėl turto
atidalijimo. Įkraičio užrašas skyrėsi nuo kitų sutarčių pirmiausia tuo, kad buvo atliekamas dėl
santuokos, kai žmona atsinešdavo kraitį į vyro namus, ir, antra, tuo, kad šios sutarties užrašas buvo
apribojamas tam tikru užrašomo turto kiekiu.
Pirmajame Lietuvos Statute nebuvo nuostatų, draudžiančių užrašyti žmonai didesnį kaip
vienas trečdalis turto įkraitį.
 13

2.1. Sutuoktinių turtiniai santykiai nesant įkraičio sutarties

Antrajame ir Trečiajame Lietuvos Statutuose buvo numatyt du atvejai, kai žmona,

gyvendama su sutuoktiniu, taip pat po jo mirties, negalėjo naudotis įkraitintos moters turtine
padėtimi. Vienu iš šių atveju kraičio egzistavimo nebuvo galima įrodyti – įkraičiui užrašytas ne tas
turtas, kuriuo leidžiama garantuoti kraitį, arba įkraičio sutartis santuokos momentu nebuvo sudaryta.
Antruoju atveju buvo draudžiama sudayti įkraičio sutartį.
Vienintelis įkraičio įrodymas galėjo būti tikamai įformintas įkraičio užrašas. Trečiais
Lietuvos Statutas palengvino įkraičio sutarties buvo įrodinėjimą. Jei sutartis tinkamai neįforminta,
žmona ir jos artimieji tai galėjo įrodynėti liudytojų, buvusių sudarant sutartį, parodymais, o jeigu šie
jau buvo mirę, pakakdavo žmonos priesaikos. Taigi nuo 1588 metų nebuvo labai sunku įrodinėti
įkraičo sutarties egzistavimą.
Ekonominiu požiūriu neįkraitintas vyro ūkis turėjo nemažai pranašumų, tačiau reikėjo tam
tikrų kriterijų, kuriais būtų galima vadovautis sprendžiant įkraitinimo klausimą. Numanu, kad
vienas iš tokių kriterijų buvo tai, koks turtas sudarė kraitį, ir tai, kaip vystėsi prekiniai-piniginiai
santykiai. Ypač tai pasakytina apie Trečiojo Lietuvos Statuto galiojimo laikotarpį, kai buvo pradėta
skirstyti kraičio vertę ir kartu vyko intensyvi bajorų luomo turtinė diferenciacija, t.y. vieni
nusigyveno, kiti – praturtėjo, o vienodas politinis jų statusas darė labai pažeidžiamus luomo
politinius interesus ir iš esmės jį, kaip atgyvenusį socialinį reiškinį, vertė naikinti.
Manytina, kad kai pasogos dalis būdavo didesnė už išrangą, dažniausiai sudarinėdavo
įkraičio sutartis, o kai išranga didesnė už pasogą – žmonos kraitį prijungdavo prie vyro turto.
Šitokius samprotavimus netiesiogiai paremia Lietuvos statutuose numatytas reikalavimas už
žmonos kraičio pinigus nupirkti jai ūkį, kai vyro įkraitis (ūkio trečdalis) mažesnis už žmonos
atsineštą į vyro namus turtą. Šitoks kraitinis ūkis turėjo būti valdomas bendrai. Be to, aiškinant,
kodėl nebūdavo sudaromos įkraičio sutartys, atkreiptinas dėmesys į tai, kad vyras ne visada
turėdavo savarankišką ūkį.
Apie žmonos teises į šeimos turtą, kai ji nebuvo vyro įkraitinta, Lietuvos statutuose nieko
nepasakyta. Tai lietė ir žmonas, kurios kokio nors turto atsinešė, ir tas, kurios visai jokio turto
neturėjo.
 14

3. SANTUOKOS NUTRAUKIMAS IR NEGALIOJIMAS

Santuokos teisinio instituto raida LDK, skirtina į du etapus. Pirmajame, apimančiame

akstyvąjį feodalizmą, vyravo paprotinės teisės normos. Šio etapo oficialia pabaiga reikėtų laikyti
visuotinai įtvirtinamos krikščionybės Lietuvoje pradžią.
Antrajame šeimos teisinių santykių raidos etape senieji papročiai dar ilgai gyvavo, nes
krikščionybė lėtai plito privilegijų dėka besiformuojančiame bajorijos luome, kartu šeimos kūrimo
organizavimą perimant bažnyčiai.
Pagal Lietuvos statutus, santuoka pasibaigdavo:
 vienam arba abiem sutuoktiniams mirus;
 nutraukus santuoką vienam arba abiems sutuoktiniams reikalaujant, t.y. ištuokus;
 pripažinus santuoką negaliojančia, neteisėta – t.y. išskyrus.
Visais šiais atvejais ištuokos procesas, kaip nurodyta Lietuvos statutuose, turėjo vykti tik
dvasiniuose teismuose. Nors Lietuvos statutuose buvo numatytas tik kraičio ir įkraičio grįžimas į
pirmykštę padėtį, tačiau praktiškai teismai panaikindavo visus sutuoktinių turtinius sandorius.
Sutuoktinių neištikimybės, privedusios prie ištuokos, atveju kaltoji šalis netekdavo savo vyro dalies:
vyras – įkraičio, žmona – kraičio.
 15

IŠVADA

Lietuvos statutai kaip teisės paminklas formaliai ir gana išsamiai atskleidžia LDK teisinę
sistemą, teisės mokslo lygmenį ir tuo pačiu požiūriu vertinti bendrajame Vakarų Europos teisės
raidos kontekste, nes čia slypi jų ištakos ir jie yra šios teisinės kultūros paveldas.
Pagrindinis dėmesys sutelktas į Trečiojo Lietuvos Statuto šeimos teisę, žiūrima ir į
pirmuosius du ar net dar toliau į praeitį, siekiant atskleisti jų genezę. Išskirti trys aspektai: santuokos
teisinis reguliavimas, įkraičio sutartis, santuokos nutraukimas ir negaliojimas.
 16

INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

1. Andriulis, V. (2003). Lietuvos Statutų (1529, 1566, 1588 m.) šeimos teisė: monografija.
Vilnius: Vilspa.