Gera yra tai, kas stiprina valstybę ir bloga tai kas ją silpnina.

Ilgus metus Lietuva buvo beveik

nežinoma. Daug nemalonių dalykų apie Lietuvą prirašė lenkų kronikai, Vokiečių ir Kalavijuočių ordino
atstovai. Tačiau buvo poetų, kurie Lietuvą aprašė. Vienas iš jų buvo Mikalojus Husovianas, kuris
garsino Lietuvą per poemą ‘’Giesmė apie stumbrą’’, kurioje bandė pakeisti neigiamą požiūrį į tai, kad
Lietuva barbarų šalis. Jo poema „Giesmė apie stumbrą“ yra pirmasis grožinės literatūros kūrinys apie
Lietuvą, kuriame neapsiribojama vien pasakojimu apie stumbrą, girias ir medžioklę, bet yra plačiai
aprašoma Lietuva, gyvenimo įvykiai ir santykiai su kaimyninėmis valstybėmis. Autorius pristato
Lietuvos valstybę kaip lygiavertę krikščioniškosios Europos dalį. Didelį dėmesį poetas skiria Lietuvos
Didžiajam kunigaikščiui Vytautui, kurį aukština už griežtumą, tvirtą būdą, teisingumą. Tuo tarpu
ispanas Petras Roizijus išjuokė lietuvių ydas: godumą, korupciją, turto troškulį. Jam didžiausią
pasipiktinimą kėlė girtuoklystė. Satyroje ‘’Apie visagalį pinigą” teigė, kad pasaulį valdo pinigas, kad tik
jis padeda išpirkti kaltes, laimėti bylas, o vargšas žmogus yra nieko vertas. Dar vienas garsus lietuvių
Renesanso rašytojas, protestantas Jonas Radvanas, lotyniškai parašęs epinę poemą „Radviliada“, joje
išaukština tuometinį LDK politinį veikėją Radvilą Rudąjį. „Radviliadoje“ Radvila Rudasis yra
vaizduojamas kaip patriotizmo ir didvyriškumo įsikūnijimas. Radvila Rudasis buvo visa širdimi
atsidavęs LDK. Taigi tai tik vienos asmenybės pavyzdys, tačiau privalome nepamiršti poemoje minimų
karių, kurie rodė didžiulę drąsą, buvo pasiruošę mirti dėl savo Tėvynės. Taigi, šie kūriniai mums
puikiai įrodo, kad senoji literatūra yra labai vertinga, nes joje yra nagrinėjamos amžinosios
problemos.

Klaudija

Paulina