Ar vienatvė gali džiuginti?

Vienatvė žmogui yra reikalinga tam, kad jis galėtų atsiriboti, apgalvoti savo gyvenimą, priimti tam
tikrus sprendimus savarankiškai. Žmogus kartais renkasi būti vienas, kad ką nors sukurtų, atrastų,
pažintų, užsibrėžtų tikslus ir jų dvasiškai tobulėdamas siektų. Dažnai kai kurie bijo likti vieni,
susidurti ir kovoti su sunkumais be kito patarimo. Tačiau jau Baroko epochos laikotarpiu žmonėms
vienatvė tapo ne tokia ir baisi. Vienatvę galima pasirinkti ir tam, kad patirti laimę. Apie tai rašė
Mikalojus Kazimieras Sarbievijus savo odėje „Janui Libinijui“. Savo kūrinyje jis rašė apie asmenybę,
kuriam svarbu yra dvasiniai dalykai, tobulėjimas, buvimas su savimi („Savęs aš pilnas“), nes jam tai
atneša didesnį džiaugsmą nei šlovė ar turtai. Žmogui svarbu pabūti vienam, nes jis taip išlieka
tikruoju savimi, neapsimetinėja kuo nors kitu. Tai būdami vieni mes susiduriame su vidiniu savo
pasauliu, kurį priimti išdrįsta stiprios asmenybės. Manau, kad vienatvė ne tik leidžia išlikti savimi,
bet ir suteikia džiaugsmą, kuris atsiskleidžia savęs pažinimu ir tobulėjimu.