Kas Mažvydui svarbiau – pareiga ar meilė?

Žymus XX a. antros pusės lietuvių poetas, dramaturgas Justinas Marcinkevičius, siekęs

atskleisti svarbiausius nacionalinės būties elementus, poetinėje dramoje „Mažvydas“
vaizduoja žmogų, kuriam pareiga yra svarbiausias dalykas. Pagrindinis kūrinio veikėjas yra
istorinė asmenybė, pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas, kuris dramoje
įprasminamas kaip tėvynės labui dirbantis žmogus, suvokiantis savo pašaukimą ir tam tikslui
aukojantis gyvenimą. Mažvydas nujaučia besiartinančią nutautėjimo grėsmę, tad stengiasi
saugoti lietuvišką žodį ir dėl šios pareigos tautai persikelia dirbti į Ragainę, paaukoja
asmeninę laimę, palieka mylimą tėvynę ir moterį. Ragainėje dirba klebonu, moko ir šviečia
žmones, rūpinasi špitole, turi žmoną Benigną. Protagonisto santykiai su aplinka paremti meile
ir pareiga žmogui, tačiau ilgesio šaknims niekas neatstoja. Simbolinę asmeninės dramos
prasmę kūrinyje turi ąžuoliuko ir Nemuno įvaizdžiai. Ąžuoliukas – dvasinės stiprybės
ženklas, o jo sodinimas atkartoja ir paties Mažvydo likimą. Tai tarsi žmogus, ne savo valia
perkeltas iš vieno Nemuno kranto į kitą ir besistengiantis prigyti svetimoje žemėje. Nemuno
akcentas taip pat sustiprina veikėjo dualizmą, nes padalina Lietuvą į dvi dalis, nors abejuose
krantuose gyvena lietuviai. Nuo jaunystės Mažvydas puoselėja kalbą ir priešinasi
germanizacijai pasitelkdamas religiją ir „Katekizmą“, tad istorinės aplinkybės (protestantų ir
katalikų konfliktas) lemia tai, kad Mažvydas turi persikelti į Ragainę, kur galėtų išpažinti ir
skleisti Liuterio tikėjimą. Visą laiką gyvendamas Ragainėje Mažvydas ilgisi tėvynės ir
mylimosios, jam tampa sunku suderinti meilę ir pareigą, žmogiškuosius ir oficialiuosius
santykius. Tačiau dėl pareigos lietuviškam žodžiui negrįžta į Lietuvą. Mažvydas ketina
įstiklinti langą, kad pro jį galėtų matyti kitą krantą – tėvynę. Langas kūrinyje taip pat įgyja
perkeltinę reikšmę – lango į pasaulį, per žodį, kalbą, kultūrą. Paskutinėje dramos dalyje
pareigą išlaikydamas kaip idealą ir prioritetą pokalbyje su pusbroliu Vilentu Mažvydas savo
veiklą prilygina Sizifo darbui, šį darbą veikėjas (jau pasiekęs ramybę) suvokia kaip gyvenimo
prasmę ir džiaugsmą: „Aš grumsiuos dėl kiekvieno žodžio...Kelsiu,/Laikysiu, stumsiuos, risiu
jį į kalną.“ Veikėjas pasiryžęs ir toliau neabejingai kovoti už tautiškumą, visuotinę laimę ir
laisvę bei lietuvių švietimą. Taigi, Mažvydas savo dvasine ir fizine veikla yra vaizduojamas
kaip aktyvus žmogus, gyvenimą priimantis kaip pareigą ir galintis joje atrasti laimę.