On a J a u t a k ė

Aj>yseduK,

ŽODIS
VILNIUS, 2009
UDK 888.2-93
Ja766

Knyga išleista
Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai
parėmus

© Ona Jautakė, 2009

© Iliustracijos, Aida Janonytė, 2009
ISBN 978-9955-16-301-5 © „Gimtasis žodis“, 2009
 'SS*

Kažkas ošia.
Negali būti, kad tai - sausos rugpjūčio smilgos.
Ir aromatas... Argi smilgos kvepėtų rožėmis?!
Negi buvau užmiršęs, kad turiu akis?Jų nedengiajokie
tvarsčiai. Baltuoja tik ranka - nuo riešo iki alkūnės. Gelto­
nos sienos, balta paklota lova, spintelė. Praviras langas, už
jo - ošia liepos ir vėjasjudina žaliuzes.
Girgžteli durys. Tėtis?!
Jis tokspasikeitęs. Galvą šiaušia trumputėlis ežiukas. Ži­
las ežiukas. Ir barzda -juoda su žilomis sruogomis.
Tik šypsena tapati.
- Viskas gerai, Kleopai. Dabarjau viskas gerai...
Ne, aš nešoku iš lovos, nors norėčiau stryktelėti irpakibti
ant kaklo. Taip sunku vokams. Ir rankoms, ir kojoms.
Ir ausims. Jose - tiktai liepų ošimas.

5
 KVAI LI Ų PAVASARIS

t.

Sugniaužiu saują. Vėl ištiesiu pirštus. Saulės zuikučio

nepagausi, žinau. Bet gera įsivaizduoti, kad jis kiūto ten,
saujoje, šildydamas delną. Gal išsigandęs, kad sučiuptas,
gal patenkintas, kad jį medžioju.
Jau po Velykų, o saulės beveik nematėme. Vis sniegas,
šlapdriba, rūkas. Purvina košė, - saugokis kaip nori, sty­
rink lyg varlinėjantis gandras, o kojos vis drėgnos. Toji
bjauri drėgmė smelkiasi pro batus, kojines, šaltais pirštais
surakina kojų padus, rėplioja aukštyn džinsais...
- Na, Girdeni, tai žaidžiam? Malonėk prie lentos.
Prisiprašiau! Giltinės balsas nežada nieko gera. Spėju
dirstelėti į laikrodį: trys minutės iki skambučio. Spėsiu.
Apsijuokti spėsiu.
Už nugaros sukikena. Matas Stukas, šiaip jau - Teš-
lius. Jis visada džiaugiasi, kai kam nors užkliūva ne jis. Juk
storuliui ir taip sūru, ypač nuo trenerio per kūno kultūros
pamokas. Tai ko nepakikenti, kai kitam blogai?
Net jei matematiką dėstytų mieliausias pasaulyje žmo­
gus, ir tadaji nebūtų mano mėgstama pamoka. O čia - Gil­
tinė...
Raitausi iš suolo, lyg pats būčiau Tešlius. Iki lentos -
septyni normalūs žingsniai. Nutipensiu keturiolika.
Išdžiūvusi iki skambėjimo Giltinė taip pat žvilgteli į
laikroduką - tas sukasi ant jos riešo lyg pamautas ant pa-

6
galio. Įdomu, jai taip patinka, ar tokioms Giltinėms tiesiog
negaminami dirželiai? Žvilgteli ir nušvinta. Net raukšlė,
gili lyg koks Mėnulio krateris, tarpunosėje išsilygina.
- Neužmik, Girdeni. Dar išsitiesi tarp suolų, - pasišai­
po. - Tokią lengvą lygtį jau galėtum ir tu išspręsti.
Lygtis man atrodo įveikiama. Bet spręsdamas suklystu.
Trupa ir išsibarsto kreida. Beveik sausa kempinė nema­
loniai traukia pirštų odą. Jau žinau, kaip spręsti, kur dėti
skliaustus, bet nudžeržgia skambutis. Jokio džiaugsmo,
niekas nešoka iš suolų, nebruka kuprinėsna knygų. Gilti­
nė išmuštravusi mus, kad skambutis nieko nereiškia: pa­
moka baigiasi tik jai ištarus „Pamoka baigta, mokiniai“, o
iki tolei - nė krust, nors ir tektų smirsti prie matematikos
visą ilgąją pertrauką.

7
 - Na, matai, kartais net ir tu šį tą sugebi, - pagaliau
purkšteli Giltinė. - Zinai, Girdeni, gal tu ir būsi muzikan­
tas. Bet matematikas - ne. Čia tu nulis. Be skaičiaus prie­
kyje. Nulis, ir tiek. O dar nesimokai... Pažymių knygelę!
Septyni. Kodėl? Juk išsprendžiau. Sako, Giltinė kie­
kvienoje klasėje turi po „nulį“, kurį pjauna be dalgio.
Paduodama pažymių knygelę Giltinė pašaipiai nužvel­
gia mane. Matuoja nuo galvos iki kojų.
- Ačiū, - tvardausi iš paskutiniųjų.
- Pamoka baigta, - nugalėtojos balsu skelbia Giltinė.
Kažkas su palengvėjimu atsidūsta. Deimantė, geriausia
penktosios „b“ matematikė, visokių olimpiadų ir konkursų
nugalėtoja?
Tiesi, netgi adošta Giltinės nugara išnyksta tarpdury.
Ilgoji pertrauka sutrumpėjo beveik penkiom minutėm.

Z.

Valgykloje - visa mokykla. Išskyrus pradinukus ir devin­

tokus bei dešimtokus. Garsiakalbio įsakymu jiems priva­
loma pietauti kitą pertrauką. Ne visada jie paiso direkto­
riaus sugalvotų naujovių. Kas išstums iš eilės dvimetrinį
dešimtoką? Jie nelabai ir stojasi į eilę. Mažesni paburba,
bet praleidžia.
- Ei, tik pažiūrėkit, kas čia toks alkanas? Ar ne Opa
būsi, ką?
Julius Guliašas stumteli mane petim. Jo petys man ties
pakaušiu: Guliašas - klasėje didžiausias. Kodėl Guliašas?
Nė nežinau. Turbūt taip kažkas sutrumpino Juliaus pavar­
8
dę - Gulevičius... Šalia krizena jo amžinasis prielipą ir
šešėlis - Tešlius. Matas už šitą draugystę paklotų bet ką.
Nors tai net ne draugystė. Ponulis ir jo šunytis. Arba tar­
nas. Turbūt šalia imtynininko Juliaus storasis Matas jau­
čiasi saugesnis. Nors, jeigu kas pasijuokia iš Tešliaus, kad
ir skaudžiai, įžeidžiamai, Guliašas nusikvatoja pirmas. Ne­
svarbu, kad visi žino, jog Matas nekaltas dėl savo storumo:
jis - joks apsirijėlis, tiesiog nuo darželio serga cukralige.
Guliašas čiumpa mane už švarko atlapų ir rauna iš eilės
lyg kokį beviltiškai iškirmijusį dantį. Prie rankų plautu­
vės - nė vieno žmogėno, čia niekas nė nestabteli mazgotis
rankų, kad ir kažin kiek plakatų su mikrobais ir kirmėlė­
mis prie kriauklės būtų prikabinėta. Ir aš lekiu pro šalį,
nors namie mama vis kalte kala: ar plovei prieš valgį ran­
kas?
- Na, Opa, ar supranti, kad sušikai matieką? Penkios
minutės! Taisykles žinai?
Jis kvatoja turbūt iš nuostabos mano veide. Kikteli ir
Tešlius. Spygteli nei šiaip, nei taip. Mergiškai.
Buvau užmiršęs „baudas“, kurias yra sumanęs niekieno
nerinktas klasės „bosas“ Guliašas. Pažymys - niekai, nors
kartais „bosas“ ima „baudą“ ir už neišmoktą pamoką. Už
daug ką. Už naują apdarą, kuris, jo nuomone, vertas „bau­
dos“, mat per pigus ar per brangus, per ryškus, ne tos fir­
mos. Už stumtelėjimą tarpdury. Už numintą koją... Pen­
kios minutės iš ilgosios pertraukos - penki litai. Gali būti
ir brangiau. Sprendžia „bosas“. Guliašo niekas iš mūsų
klasės neįveiktų. Tuo labiau suTešlium.Tas tiesiog užkris­
tų ir mirtinai nugultų. Beje, „baudas“ moka tik berniukai.
»Su mergom neprasidėsim, - pirmąją rudens mokykloje
dieną pareiškė Guliašas. - Drausmė - vyrų reikalas“.

9
 Niekada dar nemokėjau „baudos“. Ar taip sutapdavo,
ar klusniai vykdydavau „boso“ valią? - visai ne laiku ir ne
vietoje sukirba mintis.
- Na ką, tirli pirli, krapštyk pinigus! Zinai - kad koks
nors pirštelis nelūžtų mūsų kupriukui muzikantui Opai...
Žinau, kas man bus. Galėčiau išburti. Bet, Guliašui nė
neįtariant, iš visų jėgų pasimuistau ir trenkiu per rankas.
Iš netikėtumo jis paleidžia mano atlapus. Tada palenkiu
galvą ir tvoju j pilvą...
Baisoka. Bet ir juokinga. Tuoj jie mane užgrius dviese.
Laimėti neturiu nė menkiausio šanso. Gal net sulaužys
koją, kaip Andriui iš paralelinės klasės, - jie čiupo Andrių
už rankų, kojų, mėtė koridoriuje į viršų, paskui sutartinai
paleido, ir šis iš palubių tėškėsi į grindis...
Esu vikrus, raminuosi, ir tai mano pranašumas. Svar­
biausia - žiūrėti Guliašui į akis, kad spėčiau suvokti, ką jis
darys, ir išvengti smūgio... Nagi, aš pasirengęs!
Kišenėje pypteli telefonas, ir to užtenka: sekundę nu­
kreiptas dėmesys, ir Guliašas žiebia man tiesiai į nosį...
Lyg sapne juntu, kaip Tešliaus ranka lenda į kišenę ir su­
graibo pietums skirtą penklitį - viską, ką turėjau.
Iš nosies per smakrą teka karšta srovelė. Nemaniau,
kad kraujas toks karštas. Ir bjauriai sūrus, to sūrumo nega­
liu atsikratyti, kad ir kaip kietai sučiaupčiau lūpas.
Atsiremiu į sieną. Į mane lekia didelis baltas kamuo­
lys - virėja.
- Chuliganai, bjaurybės, tuoj ašjums direktorių pakvie­
siu!
Guliašo ir Tešliaus pėdos atšalusios. Putlusis kamuolys
kelia mane nuo grindų lyg kokį daiktą, mirko rankšluostį
šaltu vandeniu, valo kraują ir deda ant nosies ledo. Ge­
rai, kad prasidėjo pamoka. Būtų gėda, jei kažkas pamatytų,
kaip ji, apkabinusi mane per pečius, velka koridoriumi, lyg
voras musę, į seselės kabinetą vis murmėdama:
- Kur matyta, tokį gabų vaiką... Ir už ką? Nestovėk
daugiau eilėj, ateik pas mane tiesiai į virtuvę, pavalgysi.
Kai būsi didelis artistas, pasikviesi mane, gerai? Na, kur
nors į Vilnių...
Dieve, ji mala ir mala visokias kvailystes, lyg būčiau
koks dvimetis pyplys, užsigavęs keliuką, gerai dar, kad ne-
sisiūlo papūsti ir nevapa, jog „popa“ tuoj praeis... Kažko­
dėl dorai nė neįžiūriu „kamuolio“veido bruožų, nors gerai
atsimenu visada giedrą ir ramią jo pilnatį rausvais pakraš­
tėliais ir kaštoninę garbaną, išlindusią iš po baltos kepu­
raitės... Perbraukiu delnu akis, lyg valyčiausi voratinklį,
apvėlusį man veidą drebulyne prie namų, kur dygsta tokie
gražūs raudonikiai.
Pilki išskydę daiktų kontūrai iš karto pasidaro aiškūs
ir ryškūs.
Tai dėl ašarų...
Dabar tikrai norėčiau, kad mokyklos seselės kabinete
būtų vilkduobė, iš kurios niekada neišsikabaročiau. Kodėl?
Nes galva prašviesėjo. Juk valgykloje buvo ne tik virėja.
Atsimenu ir dideles, siaubo kupinas, pilkas akis.
Agne, aš visada trokštu tave matyti - vardan Mocarto
ir mano mamos, tik ne tada, kai mane muša!

*
Stypsau koridoriuje. Eiti ar neiti į pamoką? Juk tik pu­
sė beliko. Gal nueiti pas mamą, paprašyti pietums pinigų?
Galėčiau pasakyti, kad savuosius rytą palikau namie ant
palangės. Tik kažin kurioje klasėje dabar mamai pamo­
ka? Turėčiau eiti į mokytojų kambarį pasiklausti... Bet...
Pasičiupinėju nosį. Taigi - rodos, gerokai patinusi. Tegul
geriau tokio manęs mama nepamato. O iki vakaro gal nė
žymės neliks.
... Virėja stumte įstūmė mane į seselės kabinetą. Nuo
jos gerumo būčiau pasprukęs nebent virtęs pele. Rudenį
valgyklos grindimis nuvirvėjo toks mažas pilkas peliukas
ilga uodegėle, ir visų mūsų akivaizdoje storoji virėja klyk­
12
dama šoko ant prekystalio, nušluodama stiklinių rikiuo­
tę... Kvatojome taip, kad pilvai beveik plyšo. Tik kelios
mergaitės cyptelėjo ir sulipo ant kėdžių. Bet jos nė iš tolo
negalėjo prilygti baltojo „kamuolio“ skrydžiui. O peliukas
pasieniais nuvirvėjo iki pravirų durų...
Aš - ne peliukas, todėl storulė puldinėjo aplink mane
su tokiu įkarščiu, kad nors prasmek. Tik patupdžiusi ant
kušetės ir prisaikdinusi seselę manimi pasirūpinti, suplu­
kusi dingo tarpdury.
- Man nieko nenutiko, - taikiausi sprukti virėjai iš pas­
kos.
- Ne, ne, nesikelk, - sumosavo rankomis seselė Ugnė.
Ji dirba mūsų mokykloje nuo Naujųjų. Vieni klaustu­
kai: koks mano vardas, pavardė, iš kurios klasės, kur gy­
venu?
- Ar nesusitrenkei pakaušio krisdamas?
- Aš nekritau. Tik atsisėdau.
- Nagi, prisimink. Gal vis dėlto sudavei galva į sieną?
Ne ne ne!
- Ar galva nesvaigsta? Nepykina?
-Ne.
Niekas nesvaigsta. Tik truputį maudžia skrandį - tur­
būt iš alkio. Ir skaudžiai veržia sumuštą nosį. Ar tik ji ne-
pampsta kaip agurkas?
- Na, jei gerai jautiesi... Gali eiti. Ar palydėti į klasę? O
gal eisi namo? Parašyčiau lapelį mokytojai.
- Nereikia.
Jau sukau pro duris, kai seselė Ugnė pašoko nuo kėdės.
Dar aukščiau sprygtelėjo į uodegą surišti jos plaukai. Taip
juokingai - lyg arklys baidytų bimbalus.
- Palauk. Nusivilk švarką.

13
 Tik dabar pamačiau, kad jis kruvinas... Medžiaga tam­
si, nelabai žymu, bet mergina stropiai vis valė dėmę į kaž­
ką sumirkytu vatos tamponu, paskui - drėgna kempinėle.
- Vis tiek matyti, - atsiduso. - Bet geriau nei pirma...
- Ačiū.
- Ką - ačiū... Juk aš tau nepadėjau. Kraujas ir taip iš
nosies jau nebėga, - plaudamasi rankas atsiliepė Ugnė.
Jos ploni, permatomi pirščiukai truputį virpa. Negi se­
selė Ugnė bijo kraujo?..
... Suku į klasę. Ten - mano kuprinė. Bejos negaliu eiti
pas Vaivą, nes kuprinėje - ne tik sąsiuviniai ir vadovėliai,
bet ir natos.

4.

Mokytoja nužvelgia mane ir leidžia sėstis. Net neklau­

sia, kur buvau - gal jau žino?
Kol gūrinu pro suolus į savo vietą, juntu pakaušiu ben­
draklasių žvilgsnius.
Paskutinis suolas man už nugaros, kur visad sėdi Gu-
liašas su Tešliumi, - tuščias.
Minutės slenka vėžlio žingsniu. Pagaliau! Nė nemanau
su visais grūstis rūbinėje. Dėlioju daiktus lėtai lėtai, kol
lieku vienas.
Tik išėjus į koridorių topteli: žinutė! Išvykstu į semi­
narą. Grįšiu vėlai. PasiimkJogailę irparvaziuokit autobusu.
Bučiuoju. Būk šeimininkas.
Mama... Būk šeimininkas jos kalba reiškia: pašildyk val­
gyti, padėk seseriai paruošti pamokas, sutvarkyk kamba­
14
rius, suplauk indus, pašerk Dūlį... Ir dar daugybę daly­
kų, kurie laukia namie, kai nėra mamos. Vyresnysis brolis!
Turbūt nelaimingiausias žmogus žemėje. Beje, kodėl „tur­
būt“? Jei kas ir turi seserį, tai nebūtinai Gilę. Nebūtinai.
Juk turėtų būti pasaulyje ir normalių mergiūkščių, ne to­
kių užknisančių.
Rūbinė jau tuščia. Nusikabinu striukę, eidamas velkuo­
si. Dabar - į kitą miesto galą, pas Vaivą.
Kieme kažko lūkuriuoja mūsų pirmūnė Deimantė.
- Klausyk, Kleopai, - čiupteli man už rankovės, - nesi­
graužk dėl Giltinės, gerai?
- Ko aš turėčiau graužtis? Nesuprantu, - gūžteliu pe­
čiais.
- Na, kad ji... - Deimantė sutrinka. - Na, kad tavęs
nemėgsta ir stengiasi pažeminti... Supranti, ji ateina pas
mano mamą siūdintis, jos pasišneka. Ne tavęs ji nekenčia.
Jos vyras buvo muzikantas. Paskui jiedu išsiskyrė, nes jis
susirado kitą. Ir toji - taip pat muzikantė...
Trukteliu ranką:
- Na, ir kas? Nebūk plepalų maišas! Nesuprantu, ko
pristojai. Kam rūpi ta Giltinė?
Deimantės veidą užlieja raudonis. Toks, kad nė straz­
danų apie nosį nematyti. Man nusispjaut. Višta! Žiūrėtų
savo reikalų.
Iriuosi gatve taškydamas tirpstantį sniegą, nesirinkda­
mas, kur sausiau. Nekenčiu mokyklos. Nekenčiu namų. Ir
Gilės.
Bet labiausiai nekenčiu Guliašo. Ir jo liokajaus Teš-
liaus. Abiejų nosis subesčiau į pliurzę.
O gal jie manęs kur nors tyko mieste? Ar prie autobusų
stoties? Gal dėl to ir pabėgo iš paskutinės pamokos?

15
 *
Vaiva namie. Keptuvėje čirškia bulviniai blynai. Gin­
tarinė krūva lėkštėj. Abu jos dvyniai ką tik grįžę iš moky­
klos. Kerta, net ausys linksta. Panašūs, lyg būtų vienas nuo
kito nukopijuoti. Arnas ir Bertas.
-Turbūt alkanas? Sėsk, užkirsi, - sako mokytoja. - Pas­
kutinę keptuvę iškepu ir eisim groti.
- Pavalgiau mokykloj, - sakau, o žodžiai bjauriai žliug­
si nuo burnoje susitvenkusių seilių. Taip išdavikiškai, kad
Vaivai turbūt iš karto aišku: meluoju.
- Negi bulvinių blynų nemėgsti? - klausia ji. - Mano
vyrukai irgi valgę, o matai, kaip šlamščia...
Jaučiuosi nepatogiai. Vaiva nuolatos mane sodina prie
stalo su visa šeima. Jos vyras Gedas, jei būna ne darbe, vis
kartoja tą patį:
- Krauk muzikantui iš karto dvi porcijas, o tai dumplių
neištemps.
Nesmagu būti išlaikomam. Ir taip jau Vaiva su manim
dirba penkias dienas per savaitę. Muzikos mokykloje, o
kai nėra pamokų, - namie.
- Tu - gabiausias mano mokinys, - sako. - Bet ir ga­
biausiam reikia daug dirbti.
Nė nepajuntu, kaip iš lėkštės dingsta paskutinis blynas.
Dvyniai jau seniai pavalgę ir iškūrę į kiemą. Dabar mums
niekas netrukdo.
Bet groti nesiseka, nors pjesė - ne tokia ir sunki. Esu
grojęs sudėtingesnių.
- Kas yra? - kelintąkart klausia Vaiva. - Kas, Kleopai?
Aš pats norėčiau žinoti kas. Spaudau klavišus teisingai.
Bet melodija nesilieja. Kur tas džiugesys, kurio anksčiau
16
buvo pilna pjesė? Nelikę nieko, dėl ko ji mudviem su mo­
kytoja neseniai taip patiko.
- Pamokos išvargino? - tardo Vaiva. - Ir tavo veidas
kažkoks... Gal sergi?
Nesergu. Tik man jau metas. Atsiimti iš prailgintosios
grupės Gilę ir žygiuoti į autobusų stotį. Jei pavėluosim,
kito autobuso lauksim dvi valandas. Aš galiu penkis kilo­
metrus įveikti pėsčias. O Gilė - pirmoke. Trys sprindžiai
nuo žemės. Nepareis.
-Jei kas, ateikit pas mane. Parvešiu, - sako Vaiva.
Šlepsiu pažliugusiu šaligatviu ir dar ilgai gaudau tarpu-
menčiu jos žvilgsnį. Kvaila diena. Nei šis, nei tas. Ir kažko­
dėl darosi graudu.

- Kodėl ne mama? - patempia lūpą Gilė, pamačiusi

mane prailgintosios grupės tarpdury.
- Tai gal čia nakvosi?
Mergiūkštė juda lyg vėžlys. Semia sauja savo pieštukus,
negrabiai bruka juos į kuprinę. Trys ar keturi išsilaksto ant
grindų, nurieda po suolais. Turbūt Gilė specialiai mane
erzina. Vienturtė karalaitė.
Neiškentęs maukšlinu jai kepurę, vynioju šaliką, aunu
batus. Jei šitaip kapstysimės, autobusas parodys mums uo­
degą. Bet argi Gilei rūpi?
Ne, autobuso dar nėra, bet netoli stoties pamatau bal­
tą Agnės striukę ir šviesių plaukų kupetą. Matyt, palydė-
ji> Živjęy savo geriausią draięę, nes Agnė gyvena miesto
17
centre, sename, čerpėmis dengtame dviaukščiame name.
Jį miestelyje vadina mokytojų namu, nes beveik visi, ten
gavę butus, buvo mokytojai. Agnės tėvas - mūsų moky­
klos direktorius Antanas Rupšėnas. Vienintelis, kurio pri­
vengia net Guliašas. Jei Agnės tėvas ant ko nors pykte­
li pirmame aukšte, girdėti ir trečiame. Jo, net baisiausiai
nirštančio, gražus balsas. Aktoriškas. Garsiakalbiui (tokia
jo pravardė) reikėtų skaityti žinias, o jis rėkia dėl vaikiga­
lio nuo palangės alkūne nutėkšto vazono su apdžiūvusią
pelargonija...
- Klausyk, Gile, pažaiskim šnipus, - sakau seseriai. -
Apsimeskim, kad vienas kito nepažįstam! Kol išlipsim iš
autobuso, gerai?
Gilė suvasnoja blakstienom. O taip, ji sutinka! Ir nu-
vėžlioja į priekį. Dar reikės pereiti gatvę, todėl neišleidžiu
jos iš akių.
Didelė kuprinė siūbuoja į šonus, virš jos - tik rožinis
kepurės bumbulas. Nuo kuprinės į mane vėpso Srekas, ir
tas žalias milžino žvilgsnis kažkodėl mane trikdo. Galėjau
panešti kuprinę. Bet Agnė... Būtinai turiu su ja pasikalbė­
ti, o kokia kalba, kai Gilė tampo už rankovės? Įkyriausia
pasaulio mergiūkštė! Ir skundikė, viską bemat išklojanti
mamai.
Einu mažumėlę atsilikęs. Gilė sėkmingai peržirglioja
„zebrą“ ir... slysteli ant leduko, suklumpa. Mes juk šnipai,
sakau sau, aš tiesiog jos nepažįstu!
Gilė stojasi. Nuo jos kelių ir pirštinių varva purvinas,
su tepalais ir kitokia bjaurastimi sumišęs vanduo. Purvi­
na ir žydroji striukytė. Ji vėpso į savo rankas ir kojas, kol
skruostais pasipila ašaros.
- Kleopai, aš...
18
 Mažė tikisi mano pagalbos, gal ir paguodos, - mamos
juk šalia nėra...
Žengiu pro šalį, lyg būčiau jos niekada akyse neregėjęs.
Agnei mane pamačius su tokia seserimi, purvina lyg par­
šelis, būtų dar blogiau...
Žvilgteliu per petį: tyliai šnopuodama, nelaiminga, Gi­
lė velkasi iš paskos. Autobusas dar neatvažiavęs, aikštelė
tuščia. Neriu Živilės ir Agnės link. Tikiuosi, mažoji ne­
vėkšla manęs nedrįs vytis...
Mergaitės atsisuka. Agnė, kaip visada, kažko linksmai
kvatoja.
- Namo, Kleopai? - klausia Živilė.

19
 O Agnė pamato Gilę. Eina jos pasitikti. Negi ji pažįsta
mano seserį?
- Neverk, tik neverk! Turbūt paslydai, ką? Koks tavo
vardas?
Ji išsitraukia iš kišenės servetėlę, braukia Gilei ašaras,
numovusi išgręžia šlapias pirštines, valo purviną striukę ir
kelnes.
Su Živile neturiu apie ką kalbėti. Eiti pas Agnę nega­
liu, nes išsiduos Gilė. Kvaila situacija. Kol atrieda dryžuo­
tas autobusas, minutės ištįsta į valandas.
Agnė lydi Gilę. Ji pešteli mane už rankovės:
- Kleopai, judu važiuojat į vieną pusę. Jos vardas Jogai-
lė. Paglobok, gerai?
Linkteliu galvą. Ir praleidžiu Gilę į autobusą pirmą.
Tik dabar pastebiu, kad mažė net šlubčioja. Graudus
kraujo lašas persisunkęs per jos džinsus ties dešiniu ke­
liuku...

7.

Tie penki kilometrai autobusu - lyg šimtas mylių. Tur­

būt dėl to, kad man šlykščiai gėda. Ir gaila tos mažosios
rudaplaukės garbanės, kuriai, matyt, diena irgi buvo ne
iš geriausiųjų. Ar galima pavydėti žmogučiui, penkmečiu
jaunesniam už tave? Kaip drįsau gėdytis tikros savo se­
sers vien dėl to, kad norėjau pasirodyti Agnei? Tai aš, vy­
resnysis brolis, turėjau nušluostyti Gilei ašaras ir nuvalyti
purvą! Ar ji manęs atsižadėtų, jei paslysčiau ant polaidžio
srovelės išgaląsto ledokšnio?
20
 Per tą nelemtą įvykį valgykloje Gilė turbūt būtų pirmo­
ji puolusi prie manęs, o gal ir mažais kumštukais apkūlusi
Guliašą. Ji - kovotoja. O įkyri tik dėl to, kad dar maža.
Sesuo atsisuka ir pakelia į mane savo dideles žalsvas
akis. Jos žvilgsnį sunku adaikyti. Bijodamas, kad nesi-
tvenktų ašaros, bandau jai kuo šelmiškiau mirktelėti... Pa­
vyksta. Tegul bent jos mažoje širdelėje nelieka nuoskau­
dos. Juk mudu tik slaptieji agentai. Šnipai. Apsimetėliai.
Stotelėje išlipame. Prilaikau kuprinę - nuo jos svorio
Gilė net svyruoja. Saulė akina. Pro sniego spindesį ant
kalno jau prasimušę juodi kauburėliai. Pavasaris!
Širdis ima šokčioti nuo tų sniego gniaužtų atsikratan-
čių laukų, ypatingo bundančių miškų kvapo. Jie jau rausvi,
nebe suodžių juodumo kaip žiemą... Ir aš noriu būti geras.
Kitoks. Mylėti ne tik Gilę - visus.
Net Guliašą ir Tešlių?
Turbūt vis dėlto ne... Vien pagalvojus, kad rytoj vėl rei­
kės eiti į mokyklą, mane purto...
- Kodėl nesakai, kur mama? Ar jai kas nors atsitiko?
Ar mama susirgo? Kaip mes dabar gyvensim?
Gilė tarška lyg užsukta. Akyse - tūkstantis klaustukų.
Ir rūpestis, didesnis už vyzdžius.
Maunu jai nuo nugaros sunkiąją kuprinę su žaliuoju
Sreku - panešiu. Staiga kažkaip pasidaro drąsiau. Rytoj...
Kas bus rytoj - tebūnie. O šiandien yra šiandien.
- Mamai viskas gerai. Ji mokosi. Seminare. Grįš vaka­
re. Todėl mes ir parvažiavom autobusu.
- Argi mamai dar reikia mokytis? - stebisi Gilė. - Juk
ji - mokytoja, viską moka ir todėl moko vaikus.
- Būk gera, užsičiaupk,- sakau klaustukų maišui.-
Geriau ropškis ant kupros - panešiu.

21
 Nušvitusi Gilė apsiveja man kaklą. Šlapios jos pirštinės
neskaniai smirdi vilna. Taip ir krypuoju. Vienoje rankoje
jos Šrekas, kitoje mano kuprinė, o ant sprando - į šonus
mane visą siūbuojantis nešulys.
Tiesiai per mišką nebus nė puskilometrio. Bet šįsyk -
toli.

F.

Kai gal dešimtą kartą bandau pamaitinti išrankiąją Gi­

lę, kieme suburzgia senasis mūsų golfukas. Mama!
22
 Šaunuolis, Kleopai, sako ji. - Nė nemaniau, kad tu
jau toks didelis. Net indai suplauti.
- Sudėjau į skalbyklę drabužius, - sakau. - Jogailė vir­
to, išsipurvino. Radiatoriai karšti, išdžius, ar ne?
Artistė Gilė iš karto pradeda šlubčioti.
- Mama, žiūrėk, kaip sužeista mano koja!
Sužeista koja - tik įbrėžimas. Seniai nuplautas, patep­
tas, užklijuotas pleistru. Bet Gilei paguodos ir dėmesio
niekada nebūna per daug. Nuo mamos kelių ją nupurtytų
nebent žemės drebėjimas...
Negaliu užmigti. Kodėl naktį mintys visada liūdnesnės
ir juodesnės? Kodėl jaučiuosi toks niekam nereikalingas,
nemylimas?
Jei manęs nebebūtų, ar kas nors liūdėtų? Ar verktų?
Kas? Tėtis, kuris mus tiesiog išmetė iš galvos? Mama, am­
žinai apsikrovusi sąsiuviniais? Gilė, kuriai, be jos pačios,
niekas nerūpi?
Net Vaiva turbūt tuoj pat susirastų kitą „gabiausią mo­
kinį“,jam taip pat skolintų savo Weltmeisterį ir keptų bly­
nus. O Agnė? Gal pasakytų: ko gailėtis žmogaus, apsime-
tusio, kad nepažįsta savo verkiančios sesers?
Mėnesienoje supasi senosios slyvos šakos. Jei būčiau
šuo, dabar tikrai kaukčiau žiūrėdamas į mėnulį.
Rytą tikriausiai viskas atrodys kitaip. Bet iki to ryto -
dar daugybė valandų.
Pro durų stiklą matau sklindant šviesą. Ji - iš praviro
mamos kambario. Dar nemiega. Gal skaito ar taiso rašto
darbus?
O gal... Tik dabar apie tai pagalvoju: gal mamą irgi
kamuoja neviltis? Gal ir jai prabėgusi diena paliko kokių
nuoskaudų?

23
 Jei nueičiau pas ją, prisiglausčiau ir pasakyčiau: „Ma­
ma, mane apniko juodos mintys, negaliu užmigti...“, ma­
ma turbūt mane apkabintų ir pasakytų: „Nagi, šok į lovą.
Pasišnekėkim, sūnau.“ Ir mudu šnekėtume, šnekėtume
apie viską... O paskui sumigtume suglaudę galvas, kaip
tada, kai buvau mažas ir mama vakarais man sekdavo

Jau beveik šoku iš lovos, nes žiburys iš mamos miega­

mojo tebemeta šviesą ant virtuvės grindų. Bet... Girgžteli
Jogailės kambario durys, pro matinį stiklą matau nedidelį
rausvos sesers pižamos šešėlį ir išgirstu trepsint basas ko­
jas...
- Mama, man šalta, liūdna ir baisu, ir skauda koją, aš
noriu, kad pasektum pasaką, ir noriu miegoti su tavim!
Ir, ir, ir...
Pasijuntu, lyg iš manęs vėl kažkas kažką būtų atėmęs.
Ne pinigus pietums. Daug daugiau.
- Eikš, mažoji, eikš. Kodėl basa? Sušalsi kojytes, - gir­
džiu švelnų mamos balsą.
Mama, kodėl su manimi tu niekad taip nekalbi? Tik
todėl, kad aš didesnis?

f.

- Kleopai, aš nespėju, - atsisuka nuo viryklės mama. -

Būk geras, supink sesei kasas.
Būk geras...
Vos prisiliečiu šukomis, Gilė praplyšta lyg skerdžiama:
- Mama, jis peša!
24
 Sutepiau jai plaukus aliejumi ir prilaikau prie šaknų
šukuodamas - Gilei tiesiog nepatinka, kad kasas pina ne
mama... Jos garbanos iš tiesų tokios tankios ir labai veliasi.
Vienas vargas. Plaukai turbūt sveria daugiau už visą Gilę:
iki pat užpakaliuko drykso stora kasa. O apie ausis raitosi
susisukusios sruogelės.
Ryto bruzdesys - netikęs metas kalbėtis su mama. Ir ką
tai pakeistų? Jaučiuosi bjauriai, kartu su skambučiu įvirs­
damas į suolą. Kad man už nugaros tuščia, spėju pastebėti.
Guliašą ir Tešlių iškvietė pas direktorių. Kai kas manoy
kad dėl tavęs. Bet aš netikiu, kad tu paskundei. D. Raštelis
cvakteli į alkūnę pamokai baigiantis. Atsisuku į Deimą -
mūsų pirmūnė Deimantė. Gūžteliu pečiais, purtau galvą.
Deima nušvinta. Nė perkūno jos nesuprasi! Turėtų širsti
po vakarykščio, o ne šviesti.
Guliašas įpėdina į kabinetą prieš pat antrąją pamoką.
- Chebraypramiegojau, įsivaizduojat?
- Bet juk tu meluoji!
Guliašas pasisuka į Deimos pusę.
- Ką čia muki, Marge?
Marge kartais pravardžiuoja Deimantę. Ne tikdėl straz­
danomis nuberto veido, bet dėl pavardės. Jos tėvas - Mar­
gis. O ji, žinoma, Margytė. Deimos veidas plyksteli rau­
doniu.
Bjauriai nejauku. Jsikišiu - vėl gausiu į nosį. Ji ir taip
skauda.
Bet Deima - nepėsčia:
- Aš nemukiu. Ne karvė. Kai pravardžiuoji kitą, geriau
jautiesi, ar ne? Didelis, bet kvailas. Todėl vakar sumušei
Kleopą ir pavogei iš jo pinigus. Turbūt tėvai nedavė pie­
tums, ar ne? Gal neturėjo?
25
 Iš įniršio Guliašas raito panarintą galvą. Deima patai­
kė į skaudžiausią vietelę: niekas iš mūsų taip nesididžiuoja
tėvais ir jų turtais, kaip Julius. Yra ir ko: tėvui Gulevičiui
priklauso pusė miestelio. Kelios degalinės ir parduotuvės,
duonos kepykla, didelė lentpjūvė, laidojimo namai ir kas
tik nori. Gulevičius sūnus vilki tik „kietų“ firmų drabužius,
o tokių sportinių batų, kaipjo, nėra avėjęs net mūsų trene­
ris. Nebent užtiktų kur skuduryne gerokai padėvėtus...
Mama vis kartoja, kad negalima žmonių skirstyti pa­
gal kategorijas, kad ir turtingų, ir vargšų yra visokių. Gal.
Gal Julius man atrodytų visai nieko, jei nuolat nesipūstų ir
nepajuoktų kitų. Nė vienas mes dar nieko nesame dirbę ir
uždirbę, tai ko pūstis?
- Aš?! Pavogiau?! - putoja Guliašas. - Tešliaus klausk,
tai jis po kišenes landžioja. Baisiai man reikia! Mano tė­
tušis panorėjęs jus visus nupirktų. Ir tave, Marge, ir tavo
motką. Su visa siuvimo mašina.
Tešlius šypsosi, net žandai blizga. Jis ką tik įvirto į kla­
sę - per patį įdomumą. Sukrizena keli klasės draugai. Vy­
tas, Emilijus, Justas. Mergiotės - nė cypt. Aš, jomis dėtas,
už Deimą stočiau mūru. Ji juk su visom draugiška.
Atsikeliu ir pėdinu prie Deimantės suolo.
- O, Margė susirado kavalierių! Skundiką Opą. Ar ži­
nai, Opa, kas būna skundikams?
- Aš nieko neskundžiau, nesvaičiok.
-Tu, klipata!Jis, mat, neskundė! Gal ir savo mamulytei
nieko nesakei? Kai nuo armoškis tampymo užaugs raume-
nukai, na, nors tokie, kaip man ant ausų, galėsi šokt į akis.
O dabar tu - ne-ma-to-mas! Supranti? Ir kas draugaus su
skundiku, galės pasirinkti: moka baudą arba gauna į sku­
durus.

26
 Skambutis sučirškia man nespėjus išsižioti. Guliašas, žy­
giuodamas j savo galiorką, stumteli mane pečiu ir šnypšteli:
-Tu - nematomas, Opa. Gerai tau.

tO.
Kai atsakinėju, niekas nesufleruoja. Mano suolo drau­
gas Vytas, ir šiaip tylenis, sėdi taip, lyg šalia jo būtų tuščia
vieta. Ne, ne taip. Jis sėdi netgi truputį nuo manęs nusi­
sukęs. Lyg bijotų, kad kvėptelėjęs jo pusėn galiu kuo nors
užkrėsti. Ne sloga. Maru iš istorijos vadovėlio.
Net valgykloje aplink mane - tuštuma, nors iš paskos
eilėje visi spraudžiasi, grūdasi - lyg taip būtų greičiau.
Tik Deimantė ateina ir atsistoja šalia. Gerai, kad šian­
dien nėra storosios virėjos, - turbūt pultų guosti. Vingiuo­
ju su padėklu tarp staliukų ieškodamas laisvo. Žinoma, visi
užimti.
- Kleopai!
Atsigręžiu. Man moja Deimantė.
- Aš netikiu, kad tu skundikas, Kleopai, - sako ji nuri­
jusi salotų kąsnį. - Ir jie neturi teisės...
- Iš kur man žinoti, kas pasakė Garsiakalbiui? Gal vi­
rėja? Arba seselė? Gal dar kas nors. Juk valgykla buvo pil­
nutėlė. Tegul. Anksčiau ar vėliau nusibos.
Nenoriu apie tai kalbėti. Tačiau vis dėlto Deimantei
sakau:
- O dėl Giltinės... Tiesiog vakar buvo tokia diena...
- Visiems pasitaiko, - linkteli Deima. - Nori, aš tave
palydėsiu po pamokų? Juk eisi groti?
27
 Na jau ne! Kilniaširdė Deima, lydinti mane per mies­
tą...
- Deima, aš juk ne pirmokas.
Lydėti manęs niekam nereikia. Baigiantis šeštai pamo­
kai, angliste sako:
- Kleopai, tave kviečia direktorius. Tikiuos, nueisi?
Guliašas lukteli.
- Ar ką nors juokinga pasakiau, Juliau? - griežtai klau­
sia mokytoja kitu tonu. - Jei jau išsijuokei, surink visos kla­
sės namų darbus. Pakikensim rytoj. Jei tik nereikės verk­
ti... Ypač tau.
... Skubėti neturiu dėl ko. Stabteliu prie koridoriaus lan­
go. Amt dulkino pelargonijos lapo rėplinėja leisgyvė musė.
Galėčiau užspausti ją vienu pirštu. Bet to nedarau. Tegul
gyvena, jei jau pabudo. Jei sulaukė pavasario.
Dangumi plaukia debesys. Nešdami drėgmę. Tik iš-
lis ją kitur, ne virš mūsų miesto. Kažkam ateis pavasaris.
Mes liksim kokie buvę. Su purvu, žliugsinčiu po kojom.
Su muse ant nušiurusios pelargonijos.
Garsiakalbio sekretorė pakelia akis nuo kompiuterio ir
be žodžių makteli smakru direktoriaus durų link: atseit,
eik, jis laukia. Bet kabinete - ne tik Garsiakalbis, žings­
niais matuojantis grindis aplink stalą. Ilgojo stalo gale ant
kėdės sėdi mama. Tyli ir glostinėja ranka sąsiuvinių krū­
velę.
Direktorius nepasiūlo man sėstis. Todėl sustoju greta
mamos, atsirėmęs į kėdės atkaltę.
- Tai ką darysim, Kleopai?
Garsiakalbis visai nelaukia mano atsakymo. Jis turbūt
tik klausosi savo aktoriško balso. Rodos, lieka patenkintas:
puikiai skamba. Nepriekaištingai.
28
 - Kolege Violeta, man nemalonu, kad taip atsitiko. Bet
jūs jau žinote: muštynes pradėjo jūsų sūnus. Dvigubai ne­
malonu, kad taip nutinka pedagogės atžalai...
Ak, štai kaip! Dabar aš - kalčiausias?
- O ką jūs darytumėt, jei dviese čiuptų už gerklės ir at­
imtų pinigus?!
Nuo mano įžūlumo Garsiakalbis net lošteli. Turbūt ne­
turėjau prabilti. Spektaklyje, kurį vaidina didysis aktorius,
tai nebuvo numatyta.
- Na, na, ar tikrai buvo būtent taip? - deklamacija stai­
ga pereina vos ne į šnabždesį. - Tamsta Girdeni, esi gabus
muzikantas. Mūsų mokykla tavimi didžiuojasi. Bet Julius
Gulevičius - taip pat geras vaikinas - sportininkas, me­
dalininkas... O jo tėvas jau kelintus metus padeda remon­
tuoti mokyklą. Nenorėčiau, kad pasklistų kalbos. Jūs, ko­
lege Violeta, žinote: mokinių kasmet mažėja. Užuos po­
licija, dar blogiau - laikraštininkai, nė nepajusim, kaip iš
pagrindinės tapsime pradine. Juk taip?
Garsiakalbio balsas vėl suskamba lyg nuo scenos. Ką jis
nori pasakyti? Juk aš nebėgu nei į policiją, nei į laikraščius.
- Broliškai susitaikyti - štai ko jums reikėtų. Esat kla­
sės draugai, jais ir būsite. Po daugybės metų susitikę gal
net apsikabinsite? Julius - nelengvo būdo vaikinas. O tu -
menininkas, tavo širdis minkštesnė. Atsiprašyk! Mes jau
aptarėme šią temą su Juliumi ir jo tėčiu. Jie neprieštarau­
ja.
Mama, ko tu tyli? Tik skruostai liepsnoja... Taip buna,
kai mama labai supyksta.
Ji atsistoja, persimeta per petį rankinės dirželį, paima
nuo stalo krūvelę sąsiuvinių ir eina prie lango. Stovi ir
žiūri.

29
 Tik dabar pamatau, kad lauke sodriai lyja.
Mama lėtai atsisuka. Ji šypsosi!

Velniop nueina aukštas menasy

Ir nebegalima liūdit,
Kadapavasarį kaštanas
Už langopradeda žydit.

- Kolege, ar tai jūs parašėte? Gražu, nors... Tas vel­

niop... Ir ne kaštanas, o kaštonas reikėtų sakyt... Įtariau, kad
rašote - tie lituanistai...
- Henrikas Radauskas. Pavėlavote ir girti, ir klaidas
taisyti: jis mirė prieš trisdešimt metų.
- Na, neskaičiau. Neteko... Žinote, kolege, amžina laiko
stoka... Bet mes nukrypome, kolege, pernelyg nukrypome.
- Man metas į pamoką,- sako mama. Ir apkabina
mane per pečius. - O Kleopui - į muzikos mokyklą.
Už durų mudu pasiveja Garsiakalbio balsas:
- Pagalvokit, ką sakiau. Labai rimtai patariu: pagalvo­
kit...
Mama dar tvirčiau mane apkabina. Tokia nedidukė,
smulkutė, didesnė už mane tik puse galvos.

Jis verčia lyti karštą lietų

Ir pūsti vijus išpietų,
Jis žydi taip, kad išsilietų
Kaip upės širdys iškrautų...

Mama pasisuka į mane, šelmiškai žybteli akimis. Eida­

mi ilgu tylios mokyklos koridoriumi, deklamuojame visą
eilėraštį:
30
 ... Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kurių nežino daktarai...

Mama moka daug nuostabių eilių. O aš turiu gerą at­

mintį. Bet šįsyk užteks. Mama pakšteli man į skruostą ir
pamoja ranka:
- Ten pat tuo pačiu laiku, Kleopai?
- Taip, mama.
Mūsų kalba tai reiškia: mama atvažiuos manęs pas Vai­
vą penktą valandą.
Kišenėje sučeža šokoladukas. Gal užeiti pas Jogailę
Gilę? Pats juk nemėgstu. Nė nežinau, kodėl jį pirkau?

U.

Aš neatsiprašiau. Nė neketinu. Jei tas pasipūtęs kvailys

Rupšėnas susikūrė rebusą, tegul pats jį ir sprendžia. „Kvai­
liai neturėtų dirbti policijoje“, - prisiminiau tėčio žodžius.
O direktoriauti gali?! Ak, tėti, tėti, kad tu žinotum, kaip
mes gyvenam...
Keista, bet nematomam būti - ne taip jau baisu... Gal
dėl to, kad vakarais nėra kada kamuotis dėl visokių die­
nos smulkmenų. Pavasaris ritasi kūliais. Ką tik dar balta­
vo sniego lopiniai, o prie lesyklos strikinėjo grįžę juodieji
strazdai juokingais oranžiniais snapais ir tokiais pat akių
apvadais. Dabar lesykla jau seniausiai ilsisi daržinėje, kve­
pia narcizai, po kiemą vaikštinėja kieliukės ir net kama­
31
nės zvimbia ankstyviausiojo rododendro krūme - zvimbia
taip, kad kruta visas žydintis augalas... Kieme apstu darbų,
reikia grėbti vėjo suneštus lapus, tarp kurių, kaip visada,
vis koks nors Gilės rudenį pamirštas žaislas, per žiemą pa­
blyškęs ir keistas...
Vakarais pavasaris mus svaigina kvapais. Negaliu už­
migti. Tyliai praveriu duris ir pėdinu į lauką.
Verandoje stovi mama. Ji... rūko. Nors metė prieš kele­
rius metus ir visada sako: „Kleopai, niekada nebandyk to
brudo, gerai? Priprasi - turėsi bėdą“.
- Mama, tu...
- Ne, Kleopai. Tiesiog - silpnumo valandėlė. Nervai.
Supranti?
Mama gesina vos pradėtą cigaretę ir atsiremia į palan­
gę-
- Pavasaris, Kleopai... Gerai, kad kiemą nušlavei. Gra­
žu dabar pas mus.
- Gražu...
Ir vėl neišdrįstu paklausti: gal skambino tėtis? Bet kam
klausti - argi mama pati nepasakytų, jei žinotų kokią gerą
naujieną?
Vieną rytą, atsisėdęs į suolą, išvystu lentoje pakraiglio­
tą užrašą:
Opa ir Margė
Plėšė sau meilią.
Vargšas beraštis Guliašas! Net juokas neima. Žings­
niuoju nutrinti kvailo užrašo, bet pastebiu, kad nėra kem­
pinės.
Deima ramiai išsiima iš kuprinės pakelį servetėlių. At­
eina ir nuvalo užrašą. Dabar lenta bjauriai nešvari. Giltinė
tikrai pasius!

32
 Suskamba skambutis, bet Giltinės vis nėra. Keista, ji
įžengia kartu su skambalu ir mėgsta užtęsti pamoką, o ne
prarasti bent vieną sekundę, skirtą šventajai matiekai.
Delnais užsispaudęs ausis, įsikniaubiu į vadovėlį - toks
triukšmas klasėje.
Gal po ketvirčio valandos virsteli klasės durys. Ne Gilti­
nė. Agnė. Keista, ligi šiolei nepastebėjaujos tuščio suolo...
Ir teškia kuprinę ant tuščio mokytojos stalo. Apžiūri
lentą - norėdamas vis dar gali joje perskaityti kvailą užra­
šą. Tada atsisuka į klasę.
- Chebra, turiu dvi naujienas!
Triukšmas prityla.
- Pirma, - pradeda Agnė: - Giltinę trenkė infarktas ir
išvežė greitoji. Pamokos nebus. Vėliau tėtušis suras, kas ją
pavaduos. Šiandien - laisvi!
 Kyla toks gaudesys, kad ima siūbuoti šviestuvai.
- Ei, - bando perrėkti klasę Agnė. - Naujienos dvi!
Visi sužiūra.
- Antroji, - lėtai mėgdžiodama Giltinę tęsia Agnė, -
skirta pirmiausia tau, Guliašai. Tau, Tešliui, ir kitiems la-
pausiams. Atsikniskit nuo Kleopo. Tai aš papasakojau tė­
tušiui apie muštynes valgykloje. Ir jeigu tu, šikniau, dar iš
kurio nors atimsi bent vieną sumautą centą, žinos ne tik
tėtušis, bet irfaraiysupratai?! Tada, asile, galėsi sportuoti
kolonijoje, ir nemanyk, kad tavo bočius, tas pinigų maišas,
tave iš ten ištrauks!
Na ir gražbylė! Ne veltui - Garsiakalbio duktė. Dabar
net Guliašo žandikaulis atvimpa.
Klasei nuščiuvus Agnė ramiai apsisuka ant kulno:
- O dabar - nemokama paskaitėlė visiems. Gal mano­
te, tylėjau iš baimės? Lia šė... Norėjau pamatyti, kaip že­
mai risitės. Apgailėtini šikniai, nusiteikę laižyti užpaka­
lį stipresniam ir turtingesniam... Išskyrus Deimą. Ir tave,
Kleopai. Tiek to. Užknisot, aišku? Rudenį išeinu į „aa kla­
sę. Žinokitės.
Seniūnė Agnė purpteli į savo vietą šalia Deimos.
Tyla tiršta, lyg koks kisielius.
Suole suerzi Vytas. Atsisuka į mane. Akyse - keistas
graudulys ir baimė.
Pašoku ir lekiu iš klasės. Nenoriu matyti Vyto. Guliašo.
Tešliaus. Nė vieno. Net Agnės.
Noriu užsitrenkti tualeto duris ir išsibliauti. Žinau, vy­
rai neverkia. Man tik šiomis dienomis visko per daug. O
šiaip...

34
 1Z.

Pamiškėje baltai nukvepėjo ievos. O į mūsų namus įjun­

ko nekviestas ir nelaukiamas svečias.
Kas patikės - Garsiakalbis. Agnės tėtušis.
Susitikę prasilenkiame, lyg niekur nieko. Lyg Antanas
Rupšėnas niekada nebūtų manęs pažeminęs.
Rupšėnas netgi pradėjo domėtis poezija. Vis skolinasi iš
mamos knygas, vėl jas atveža, giria, vėl skolinasi... Mama,
kuri mielai visiems įbruktų į rankas po knygą, šiuokart vi­
sai nedžiūgauja. Gal netiki, kad fizikas Rupšėnas staiga
būtų pamišęs dėl Kukučio baladžių? O gal jos galva užimta
artėjančiais dešimtokų egzaminais ir ji tiesiog neturi kada
džiūgauti dėl netikėto atsivertimo?
Man nelabai rūpi. Aš dirbu. Sukasiau šiltnamį, da­
bar knisu daržą. Sklypelis nedidelis, arklio ieškoti never­
ta. Kvepia oras. Net žemė svaigina kažkokiu sočiu - tarsi
duonos - kvapu. Man šitaip dirbti patinka. Rankos užim­
tos, o galvoje - laisvė. Svajok, Kleo, kiek nori...
Vieną pavakarę, Garsiakalbiui vėl įčiuožus kieman, pas
mane į daržą atmina Jogailė.
- Nemink ten, kur sukasta. Žemė drėgna, suplūksi, dai­
go neįkišim, - bambu, nes nujaučiu: Gilė išvaikys visas ma­
no svajones.
Jos nenuginčysi - ji trepsi kaip tik ant sukastos žemės.
Nesvarbu, kad grumstai byra į batukus.
- O tu nieko nežinai, Opa! Gal aš tau kada nors ir pa­
sakysiu... Norėjau dabar, bet kad aprėkei...
- Nei aprėkiau, nei ką, - murmu norėdamas atsikratyti
mažės. - Tik žemių į batelius prisibarstei, žiūrėk...

35
 Maniau, kulniuos iš daržo neatsigręždama. Bet Gilė nė
krust.
- Tiek to, - atsidūsta. - Juk tu - mano brolis, aš ne­
pykstu... Zinai, direktorius bus mūsų tėtis!
Oi, na ir suskelė! Garsiakalbis turi savo Garsiakalbienę,
o mes - savo tėtį. Kas, kad toli. Kad nebepaskambina. Bet
vis tiek grįš.
- Ir ko čia vaipaisi? - pykteli Gilė. - Pati viską girdė­
jau!
- Aha, klauseisi už durų?
- Ot ir ne! Juk svetainės langas atidarytas... O aš sky­
niau daržely snieguoles. Ir girdėjau, kaip Garsiakalbis ma­
mai pasakė: norėčiau gyventi su tokia kaip jūs, Violeta.
-Taip ir pasakė?
-Juk aš ne kurčia.
- Tai ar priskynei tų snieguolių?
- Dar ne, nes atbėgau pas tave.
Kaip tikras menkysta, aš pasisiūlau Gilei padėti. O iš
tikrųjų - įtempęs ausis klausausi. Lyg paskutinis kiaulė šni­
pinėju savo mamą!!! Ne, kodėl mamą? Garsiakalbį. Tik jį.
- Kolege Violeta, sujumis man labai gera. O namie ma­
nęs niekam nereikia. Saulė, juk žinai, dabar mato tik Gab­
rielių...
- Nieko keisto. Juk jis - vos kelių mėnesių. O jūs - su­
augęs, savarankiškas.
- Suaugęs. Protingas. Bet širdis... Širdis... Jai neįsakysi,
kas protinga, kas ne.
- Saulė - mano bendrakursė, gerbiamas direktoriau, -
sako mama. - Be to, aš irgi ne laisva. Juk puikiai žinote.
- Bet aš nieko blogo ir nesiūlau! Juk galime susitikti,
pasikalbėti... Ir nebūtinai tik čia, jūsų namuose.
36
 —Atsiprašau, kad ne taip buvau suprasta.Jei norite kny­
gų - maloniai prašom. O daugiau... Man ir taip rūpesčių -
per akis. Brandaus amžiaus romantika - ne man. Jūs - di­
rektorius, aš - mokytoja.
Netyčia užkliudau antenos laidą- jis subrazda atsimušęs
į sieną. Reikia dumti, kol mama nežvilgtelėjo pro langą...
Garsiakalbio sitroenas irgi greitai išneria pro vartus. Ar
nebus direktorius šįkart užmiršęs pasiskolintas knygas?

r*
Miestelėnų sodai ir mūsų kiemas pražydo alyvomis.
Jų aromatas skleidžia keistą ilgesį. Tokį su skausmu kaklo
duobutėje, kai, rodos, tuoj plyš širdis.
Tik gilintis į širdies reikalus nėra kada. Manęs laukia
ataskaitinis koncertas muzikos mokykloje. Ir krūvos pamo-
kų.
Mamos dešimtokai rengiasi egzaminams. Pamokos,
konsultacijos, pratybos. Iki vakaro. Ir net pas mus namie.
Ne vienas jos auklėtinis sėdi iki sutemų. Pavasario karšt-
ligė!
Mamos pavasaris nedžiugina. Vakar nugirdaujos pokal­
bį telefonu:
- Atrodo, rudenį nebeturėsiu krūvio. Sumažino pamo­
kų - atseit ateina jauna lituanistė...
Turbūt sukrebždėjau, nes mama paskubom atsisveiki­
no:
- Adeisk, Vanda, turiu eiti... Paskambinsiu vėliau, ge­
rai?
37
 Man galvoje - tikras jaukinys. Iriuosi saulės nutvieksta
gatve lyg neregys. Ir beveik atsimušu į Agnę, stumiančią
vaikišką vežimėlį.
Ji taip nušvinta, kad negaliu nesustoti.
- Gabrielius, - išdidžiai sako ir atsargiai nutraukia nė­
riniuotą antklodėlę nuo miegančio kūdikio.
Veidelis - lyg kumštukas, o rankytės... Mažylis mie­
ga atstatęs pasauliui rožines lūpytes, panašias į Agnės, tik
daug mažesnes. Gražus vaikas. Tik labai mažas.
- Kiek jam?
- Trys mėnesiai ir dešimt dienų, - išrėžia Agnė taip
rimtai, lyg ne Garsiakalbienė, o ji būtų to pirštuko moti­
na.
- Koks mažas! - atsidustu.
Tiesiog nežinau, ką sakyti.

38
 - Mažas? - įsižeidžia Agnė. - Jis ir gimė didelis. Ketu­
rių su puse kilogramo. O kiek jau paaugo...
Keista, Gilė man neatrodė tokia maža. Gal kad pats
buvau mažas?
Agnė su vežimėliu lydi mane iki Vaivos namų. „Broliu­
kui reikia pakvėpuoti grynu oruw,- aiškina.
Prieš porą mėnesių būčiau alpęs iš laimės. Dabar - vi­
sai nieko. Sutikau bendraklasę, ir tiek. Gal pykstu ant jos,
kad tą garsiąją „seniūnės kalbą“ išrėžė, keletą ilgų savaičių
pratylėjusi ir leidusi man pasikankinti? Rodos, ne. O kad
ji - Garsiakalbio duktė, tai irgi nieko nekeičia. Tėvo nepa­
sirinksi. Ji ir nesididžiuoja, kad yra direktoriaus duktė.
Turbūt tiesiog meilė praėjo. Bet nuo tos minties vis
tiek rausteliu.
- O aš turiu seserį, - sakau Agnei. - Pirmokę. Ne vi­
sada sutariam. Ji išlepusi. Ir akiplėša. Ir tau su Gabrielium
dar visko bus. Na, po kokių šešerių metų...
- Po šešerių man bus aštuoniolika, Kleopai! Ar pagal­
voji, kokie tada būsim?
Aritmetika ir be Giltinės paguldo mane ant menčių.
Dieve, mes taip greit būsim suaugę!
- Jis bus pirmokas, aš - abiturientė... Vis tiek smagu
turėti brolį. Net jei bus išdykęs... Aš myliu vaikus.
„O aš nekenčiu tavo tėvo“, - vos nepasakau.
Ne, Agnė neturi nieko žinoti apie Garsiakalbio bandy­
mą tapti mano „tėčiu“. Negaliu jos įskaudinti.
Per išleistuves gal pasakysiu, kaip buvau ją įsimylėjęs,
kaip bijojau jos akyse pasirodyti menkas. Taip bijojau, kad
net sesers nebenorėjau pažinti... Kaip kvaila!
Kokius vaikiškus keršto planus kūriau Garsiakalbiui ką
tik, eidamas gatve: supjaustyti jo naujutėlę plonos šviesiai

39
pilkos odos striukę, parsivežtą iš Turkijos... apipurkšti da­
žais sidabro spalvos džipą... užrašyti ant kabineto durų:
„Niekšas“... Aš, žmogus, kuris po kelerių metų būsiu visai
suaugęs...
- Ar ateisi į mano koncertą, Agne?
Agnė nuoširdžiai nudžiunga.
- Aš ir nekviesta būčiau atėjusi, Kleopai. Man patinka,
kaip groji. Tada viską užmiršti, ar ne? Viską viską? Girdi
tik muziką?
- Nežinau. Jaučiuos lyg ir negyvenčiau. Koncerto ne­
atsimenu. O baigiasi muzika - ir vėl grįžtu į realų gyveni­
mą... Kaip manai, ar tai normalu?
- Nežinau... Man taip būna scenoje, kai įsijaučiu į vai­
dmenį. Manęs nelieka. Tik personažas.
- Ar būsi aktorė, Agne?
- Nežinau. Ten sunku patekti.
- Tu graži. Ir talentinga. Pateksi.
- Graži?! - Agnės akys išsiplečia.
Ji kresteli plaukų sruogą ir kvatojasi:
- Graži! Kleopai, aš negaliu žiūrėti į veidrodį: stora,
bjauri ir veidas kvailas...
- Veidas kvailas? Ne, tu pati kvaila! Juk mūsų klasėje
esi gražiausia. Visi tave įsimylėję.
Nusigręžiu ir Skuodžiu į Vaivos kiemą. O tai dar ims ir
paklaus, ar aš - irgi?.. Ak, ta Agnė!
Dabar man su ja taip lengva. Ir paprasta. Gaila, kad tik
dabar.

40
 Vakarėja. Esu gerokai nusiplūkęs: repetavau geras tris
valandas, nes koncertas - visai ant nosies. Mama su Gile
jau seniai namie. Ir paskutinis autobusas j mūsų pusę jau
nutarškėjo žaliomis kalvomis. Kam man jis? Turiu daug
ką apmąstyti, o geriausios mintys aplanko tada, kai vienas
žingsniuoji. Beveik išgirstu tėčio balsą. Kartą paklausiau,
kodėl jis vis suka ratus po kambarį... Tik kažin, ar turėčiau
džiaugtis, kad vis sukirba galvoje tai mamos, tai tėčio, tai
močiutės posakiai? Gal dėl to, kad mano paties galva -
tuščia lyg pavasarį daržinė (tfu, ir vėl ne mano, o močiu­
tės dažnai kartota frazė), nieko neturiu savo ir gyvenimą
tvarkausi lyg prastas mokinys rašytų rašinį: citatos, citatos,
citatos ir nieko savo...
Susigūžusios priemiesčio trobelės - viena prie kitos lyg
pajuodę, iškirmiję dantys... Ir vienas kitas „protezas“ - mū­
rinis dviaukštis. Troba prie trobos. Žemės sklypeliai - lyg
lopai... Štai kodėl nenoriu čia gyventi. Mūsų namas ant
kalvos, nuo kurios atsiveria laukų platybės. Jautiesi lyg
paukštis. Rodos, pakilsi ir nuskrisi. Nusklęsi virš jų lyg
suopis iš pakelės miškelio. Laukai užkloti žaliu žiemken­
čių kilimu. Tokiu žaliu, kad per žiemą nuo spalvų atpra-
tusios akys net markstosi. Mėlynuoja, vilnija linai, pražy­
dę grikiai nusidažo rožiškai, o išplaukę rugiai - melsvai
žalia jūra... Rudeniop viskas blunka, gelsta ir... pakvimpa
duona. Kitoje pusėje akvarelę lieja Aukštmiškis —aukštas
miškas. Kas jį šitaip pavadino buvo neaklas: tokių aukštų
uosių, beržų, eglių ir drebulių niekur kitur nerasi.
Kojos dirba savo darbą, galva - savo. Cypteli stabdžiai.
Atsisuku - asfaltinis fordas. Ir žmogų prie vairo pažįstu.
41
Giedrius Gabrėnas, tėčio kurso draugas iš policijos aka­
demijos, kriminalinės policijos komisaras. Buvau jį lyg ir
primiršęs, o juk su tėčiu jie būdavo neišskiriami, ir man
Giedrius patiko.
Tai kodėl jis lyg niekur nieko važinėja po gimtąjį mies­
tą, o mano tėtis be pėdsakų dingęs Didžiojoje Britanijo­
je?!
Mudu sėdime picerijoje.Tai visai ne mano, o Giedriaus
sumanymas. Pravėręs forduko dureles, jis kilstelėjo ranką
prie smilkinio, lyg būtume matęsi vakar:
- Sveikas, Kleopai! Namo dyži?
- Namo...
- Šok į mašiną. Pavešiu.
Vos įsisėdau, Giedrius asisuko:
- Ar labai skubi? Aš alkanas lyg šuva. Likau be pietų.
Gal užkrimskim?
Susėdame lauke, po geltonu skėčiu.
-Tai kaip gyvenimas, Kleopai?
Gūžteliu pečiais. Lyg jis nežinotų!
- Ketinau pas jus ateiti. Dėl tėčio. Ir gal dėl mamos...
- Dėl mamos? O kas mamai?
Dabar jau pykteliu.
- Dėl mamos - paskui. O kaip tėtis, Giedriau? Negalit
nežinoti, kad jis dingo...
Giedrius pasirausia kišenėje, prisitraukia peleninę. Už­
sirūko. Jo nemaža nosis dabar atrodo dar didesnė. Aicys
susiaurėja ir virsta blizgančiais plyšiukais.
- Kleopai, aš pas jus šiandien ir važiavau. Dėl tėčio, -
Giedriaus balsas kinta, ir man išsykpašiurpsta nugara. Da­
bar išgirsiu kažką labai baisaus, ir pasikeis ne tik mano, bet
ir mamos, ir Jogailės gyvenimas. Dabar... Dieve, tik ne...
42
 Plyšiukai atidžiai mane tebetyrinėja. Lyg būčiau koks
vabalas. Retas vabalas, su kuriuo nežinia ką daryti: paleisti
ar pritrėkšti?
Staiga plyšiukai sužybsi ir aplink akis atsiranda raukš-
lytės. Giedrius šypsosi!
- Atleisk, nenorėjau išgąsdinti. Tavo tėtis gyvas..
Pasakėlė. Gyvas, tik pametė telefoną, o kito nenusipir­
ko, neturi pinigų pašto ženklui...
Giedrius per stalą ištiesia ranką ir spūsteli man petį:
- Na va, supykdžiau tave. Širsti ant manęs, niršti ant
tėčio... Nemoku kalbėti su tokiais, kaip tu. Vaikystę seniai
pamiršau, o šeimos neturiu... Jūs, paaugliai, tokie paslap­
tingi. Kitokie, nei mes, suaugusieji.
Mano kantrybė jau ropščiasi per pakaušį. Kurlinkjis su­
ka? Ko nesako, kam mane čia pasikvietė?
Kyla noras pastalėje spygtelėti bato galu Giedriui į ko­
jos kauliuką. Atsiprašysiu, bet tegu jo akys vėl pavirsta
plyšiukais, tik ne nuo prakeiktos cigaretės, kurios dūmai
vis srovena tiesiai man į nosį - kraipykis nesikraipęs kėdė­
je - ir bjauriai dvokia... Kai buvau mažas, paprašiau tėtės
cigaretės. Jis pridegė, atkišo man. Įtraukiau dūmą ir kri­
tau ant kelių: kosėjau iki ašarų, iš skausmo plėšė krūtinę
ir atrodė, kad niekaip negaliu įkvėpti oro... Atbėgo mama,
čiupo mane į glėbį ir puolė priekaištauti tėčiui, o jis nu­
sijuokęs pasakė: „Geriau tegu atsirūko dabar, kad paskui
daržinės nepadegtų...“ Nuo to laiko tabako smarvė man
bjauri.
Atneša picą. Kaip visada - ne laiku ir ne vietoj, o Gie­
drius ramiausiai trelina:
- Na, kertam, o tai atšals! Be to, sočiam ir kalbėti leng­
viau, ir klausyti...
43
 Nejaučiu skonio. Ir apetitas dingo. Nors, žingsniuoda­
mas kreivomis priemiesčio gatvelėmis, maniau: vos pasie­
kęs namų slenkstį, visas sulįsiu orkaitėn, kur mama palieka
pietus, kad neatvėstų... Kramtau, žiautaroju, volioju burno­
je maistą. Lyg plaučiau pritreplentas prieškambario grindis
ir amžinai purvinus laiptus: greičiau pabaigsi, greičiau...
- Gerai, kad viską suvalgei, - atsilošia kėdėje Gied­
rius. - Nors netikiu, kad buvo skanu. Atrodė, lyg ne valgy­
tum, o naikintum maistą. Turbūt skubėjai išgirsti, ką pa­
sakysiu, ar ne?
Giedriau, jei viską supranti, tai kodėl kankini?
- Kleopai, aš ilgokai mąsčiau: viską papasakoti tik ma­
mai ar ir tau? - pagaliau Giedriaus akys - didelės ir atvi­
ros. - Yra dalykų, kurie ir policininko šeimai - paslaptis.
Nors žinoti paslaptį kartais geriau negu spėlioti... Tai va.
Tavo tėtis su mano draugu Arimantu Girdeniu išskrido į
Londoną ne statybose uždarbiauti, kaip iki šiol manei. Su
Interpolu mes parengėme planą ginklų prekeivių gaujai
išaiškinti. Gamina Lietuvoje, veža per sieną, o paskui tie
automatai per vieną Londono gaują patenka į samdomų
žudikų ir teroristų rankas. Tavo tėtis padėjo išaiškinti vi­
sas nusikaltimo grandis. Niekas neturėjo įtarti, kas jis toks.
Todėl tėtis jums retai skambindavo, o vėliau jam buvo vi­
sai uždrausta susisiekti su šeima. Operacija baigta - jis ge­
rai padirbėjo, tik per gaudynes pateko į avariją ir buvo su­
žeistas. Dabar sveiksta. Netrukus visai išgis ir parvažiuos.
Tik dar turės liudyti Didžiosios Britanijos teisme. Gali
didžiuotis: tavo tėčio laukia ne tik padėka, bet ir ordinas.
Įsivaizduoji?
Širdyje man baisi sumaištis, o galvoje - rūkas... Kai aš
egoistiškai niršau, skriaudžiau sesę, pavydėjau jai mamos,
44
tėtis, pasirodo, gulėjo ligoninėje galynėdamasis su mirti­
mi...
- Zinai, vežu jums tėčio balsą diskelyje. Tau, mamai
ir Jogailei, - sako Ramūnas. - Tik norėčiau, kad kol kas
niekas apie tai nesužinotų. Tiesiog - būk laimingas tyliai.
Tik kvailiams atrodo, kad laimės padaugėja, kai apie ją iš-
pliauški visam pasauliui.

Nemėgstu savo vardo. Nei šis, nei tas. Kažkoks... seno­

viškas, retas.
Iš tikrųjų jis ir yra senas. Mano senelio vardas. Tik se­
nelis nebuvo senas. Jis mirė trisdešimties. Jaunesnis, negu
dabar mano tėvai.
Tikrasis mano vardas - Kleo. Skamba prancūziškai. Ir...
muzikaliai.
Įsivaizduokit afišą: Kleo Girdenis, akordeonininkas. De­
ra, ar ne? Didelė salė, pilna klausytojų. Aš lenkiuosi. Plo­
jimai, gėlės... Kleo Girdenis.
O gal net be pavardės - Kleo. Juk visų didžiausieji va­
dinami vardais.
Žmonės išrenka vaikams ilgus vardus, paskuijuos trum­
pina. Mama ir tėtis Jogailę vadina Gaile, tik aš - Gile, ma­
ma tėtį šaukia Mantu, jis ją - Leta... Kokių nors Agnė ar
Giedrius nė trumpinti nereikia. O man sukūrė santrum­
pą - pravardžiuoja Opa. Namie, žinoma, niekas nepravar­
džiuoja, vadina visu vardu. Nedrįstu garsiai pasakyti savo
svajonių vardo. Gal išsijuoktų? Tikriausiai.
45
 Turėčiau būti laimingas. Bet nesu. Širdį graužia dvejo­
nė: ar reikėjo Giedriui pliurpti apie mamą ir Garsiakalbį, ir
kad jis dabar keršija... Bet tas Giedrius taip moka kvosti!
Mūsų klasėje pusė vaikų gyvena iširusiose šeimose. Kas
turi patėvį, kas su mama. Būtų negerai, jei taip atsitiktų ir
Agnei. Juk aišku, kad Garsiakalbis nemyli jos mamos.
Tėvams turbūt atrodo, kad mes - dar bambliai ir nieko
nesuprantam apie suaugusiųjų gyvenimą. Jei paklausčiau
mamos apie direktoriaus „meiles“, turbūt nustebtų ar imtų
aiškinti, kad ne taip supratau. Ir vis dėlto jaučiuosi bjau­
riai: išdėjau Giedriui slapta nusiklausytus pokalbius. Lyg
su Gile tebežaistume šnipus...
Atsigulęs vartausi, lova bado ir kaitina, pagalvė susi-
gumuliuoja taip, kad dėliok nedėliojęs vienaip ar kitaip, o
galvai vis tiek nepatogu, tirpsta sprandas... Laikrodis muša
dvyliktą, pusę pirmos, o aš dar nė bluosto nesudėjęs.
Skaičiau, kad labai susikaupęs kiekvienas gali perduo­
ti mintis. Pabandysiu pasiųsti laišką tėčiui - kitaip su juo
susisiekti Giedrius kol kas uždraudė.
Kai „laišką“ baigiu, virsteli mamos miegamojo durys.
Eina į virtuvę, geria vandenį. Ir ji nemiega.
Bloškiu antklodę taip, kad nuplasnoja ant grindų.
- Mama, aš tave labai myliu, - sakau prigludęs prie šil­
to jos šono. - Labai labai. Ir tave, ir tėtį, ir Gilę. Tik kartais
būnu toks... ne visai vykęs. Ar ne?
-Tu? - mama nusijuokia ir pataršo man ševeliūrą. - Tu,
Kleopai, nuostabiausias sūnus. Aš tavimi didžiuojuosi.
- O jei aš esu padaręs ir pagalvojęs kažką... Na, negra­
žaus. Negero. Mama, tu manęs visai nepažįsti!
- Ar nori apie tai pasikalbėti?
- Ne dabar, mama.
46
 - Tada pasakyk, kai norėsi, gerai? Kleopai, nėra tokių
poelgių ar minčių, dėl kurių aš liaučiausi tave mylėjusi. Juk
mylima ne už tobulumą, ar ne? Tobuli tik angelai. Šven­
tieji. O mes... Mes - tik žmonės, sūnau. Visų galvose su­
kirba visokių kvailysčių. Ir dar kokių! Svarbu nepasiduoti
ir laiku nusipurtyti.
Pajuntu, kad diena (pagaliau!) baigėsi. Mirtinai noriu
miego. Kaip gerai, kad rytoj - šeštadienis...
- Labanakt, mama.
Miegosiu šimtą metų ir sapnuosiu... Gal Kleo. O gal
Kleopą, kuris groja akordeonu ir baigia penktąją klasę.
Kartais jis nematomas, kartais nelaimingas, bet tikrai
ne vienintelis toks po pavasario žvaigždėmis.
 NUOT YKI Ų PARDAVĖJ AS

Seniai nuošė plojimai per muzikos mokyklos ataskai­

tinį koncertą, nuvyto Agnės dovanoti bijūnai, net mamos
dešimtokai išlaikė lietuvių kalbos egzaminą. Ant nosies -
Joninės. O aš nerandu sau vietos visą vasarą. Atostogos...
Porą dienų praleidome prie jūros. O šiaip - namie pil­
na visokio knebinio. Gerai, kad moku vairuoti traktorių-
ką. Man patinka juo šienauti kiemą, sodą. Sėdi atsilošęs ir
suki ratus, vis atsigręždamas atgal ir užmesdamas akį į sti­
klinį langelį: ar dar iš paskos besivelkantis drobinis maišas
neprisipildė žolės? Smagu, kai pūsteli vasaros vėjūkštis ir į
nosį muša ką tik nupjautos vejos kvapas. Taip sodriai žolė
kvepia turbūt tik vasarą. Net gailajos, vis skutamos ir sku­
tamos - turbūt ir ji, kaip žmogus, norėtų užaugti didelė
didelė... Bet jei taip dažnai nešienausi, suvargsi - ilgesnių
„gaurų“ neima peiliai, o ir šienauti - anoks čia malonu­
mas: spėsi apsukti porą ratų, ir tiesiu taikymu į komposto
duobę...
Ką darytų mama, jei manęs nebūtų? Ji taip ir neišmoko
užvesti raudonojo traktoriuko, o kur dar - įpilti benzino,
tepalo?..
Vakare įsižiebia Stefanijos žvaigždė... Taip mama pra­
minė Vakarę, nes ji sušvinta dar blausiame, ne visai sute­
mų nuspalvintame danguje kaip tik toje vietoje, kur už
miško dunkso senosios Stefanijos sodyba su septyniais
įvairiausio plauko ir didumo šunimis, pririštais prie dau­
gybės priestatėlių ir daržinaičų išlinkusiomis nugaromis,
ir visų duryse kabo po dideliausią spyną; pati Stefanija -
aukšta, liesa, plačiausiais sijonais apsisegusi, ateinanti pas
mus tai kur nors pasiskambinti, tai vaistų ar pinigų skolin­
tis - yra sakiusi, kad kas vakarą užrakina septyniolika spy­
nų ir už tą rakinimą ją vis keikiąs Culius, kuris iš tikrųjų
yra Česlovas - lyg ir Stefanijos samdinys, lyg ir gyvenimo
meilė, mat Stefanija jo amžinai pavyduliauja ir guodžiasi
mamai, jog Culius bene bus susiradęs jaunesnę, nes išė­
jęs į miestą grįžta po ištisos paros... Vakare, kai Stefanijos
žvaigždė iš kažkur šasteli į savo vietą, man širdį užplūsta
keistas ilgesys. Klausausi, kaip plentu nuzvimbia autobu­

49
sai ir sunkūs krovininiai automobiliai. Tas garsas visai ki­
toks nei dieną - šviesoje jų tiesiog negirdi; jei ir išgirsti,
nekreipi dėmesio, nes dieną visad pilna visokiausių gar­
sų... Įdomu - kur nuvežtų mane sutemose vos įžiūrima
pilka juosta zvimbiantis naktinis autobusas? Aišku, kad jis
keliauja į kitokį - tobulesnį, įdomesnį - pasaulį, į švytintį
didelį miestą, kur visi gyvena kitaip, nekasdieniškai, kur
ir paryčiu gatvėmis kažkas eina ar važiuoja, ne taip kaip
mūsų miesteliūkštyje - rajono centre, kur devintą vakaro
gatvės tampa lyg iššluotos, o pro pravirus miestelėnų lan­
gus veržiasi nykūs, mieguisti verdamos pieniškos sriubos
ir kepamos kiaušinienės kvapai... Autobusas plonai nuzy-
zia į tolius, ir nė vienas iš jame sėdinčiųjų net neįtaria, kad
už miško juostos šviečia mūsų langai, o aš stoviu kieme ir
man suspaudžia širdį iš nesuvokiamo, keisto ilgesio, kurį
pajutau tik šią vasarą.

Z.

Per pačius pietus kieman įšliaužia Giedriaus fordukas.

Mama, neklausydama jo aiškinimų, krauna į lėkštę ba­
landėlių, bulvių, salotų:
- Ar matai, kad balandėlių - pilnas puodas? Nenorėk,
kad kąsniu paspringtume, kai svečias alkanas sėdi!
Giedrius kramto, net ausys kruta. Ir vis stebisi: kaip ska­
nu, nepalyginsi su valgyklos pietumis! Ir rūgštynių sriubą
išsrebia iki paskutinio šaukšto - net pakreipdamas lėkštę,
kad likučiai subėgtų į vieną vietą... Gal jis toks liesas - vie­
na nosis - kad neturi žmonos? Tėtis kartais iš jo pasijuok­
50
davo: „Laikas vesti, o tai iš bado numirsi“. O Giedrius at­
sikirsdavo: „Rask man tokią, kaip tavoji - nors rytoj prie
altoriaus!“Jis - senbernis. Užkietėjęs, kaip sako mama, ku­
ri Giedrių ne sykį mėgino supažindinti tai su viena, tai su
kita drauge. Močiutė tik juokdavosi iš jos pastangų: „Iš tų
šiaudų nebus grūdų... Ar tu - akla, nematai, kad jis tave
įsimylėjęs?“
- Aš - su reikalu, - sako Giedrius gerdamas kavą. - Ar
tavo Dūlis negrįžo, Kleopai?
- Ko begrįš? - už mane atsako mama. - Juk pusmetis
praėjo... Būtų gyvas, net jei kažkas prisirišo ar užsidarė, per
tiek laiko būtų pasprukęs ir parkūręs pas mus. Juk septy­
nerius metus su mumis gyveno, buvo mylimas ir sotus...
- Ir aš taip manau, - tęsia Giedrius. - Tai va: vienas
mano kolega turi vokiečių aviganį. Jauną, vos metų. Sako,
nebesusitvarko sujuo. Žinot - ne visiems būti šunų šeimi­
ninkais... Atiduotų dykai. Imtumėt?
- Ar jis mažas? - pašoka nuo kėdės Gilė.
Iš kur jai žinoti, kad metų šuo - ne metų vaikas? Bet
neišlaikau - prunkšteliu.
- Turiu tave, panelyte, nuliūdinti: jis didelis, - rimtai
atsako Giedrius. - Ar esi mačiusi nors vieną „Komisaro
Rekso“ seriją? Jis - visai toks pat. Net spalva.
Gilė susimąsto. O paskui klausia:
- Ir toks protingas kaip Reksas?
- Nežinau, - sako Giedrus. - Manau, visi šunys pro­
tingi, viskas priklauso nuo šeimininko...
Suns klausimą su mama ne kartą esame apšnekėję.
„Nėra Dūlio, nereikia ir kito šuns“, - sakydavau.
Man patiko, kad mūsų kieme pavasarį ėmė tursinėti
kiškiukas. Juokingiausia buvo, kai pamačiau jį pro vonios

51
langą, tupintį po žydinčiu rododendru. Pauostė blizgantį
kietą lapą. Bet neragavo: turbūt iš kvapo atrodė neska­
nus. Raukėsi juokinga nosytė, virpėjo ūsai. Nė neįtarė, kad
stoviu anapus stiklo sustingęs lyg statula ir jį stebiu, kol
mūsų žvilgsniai susitiko... Paskui, šienaujant žolę, trakto­
riaus pupsėjimas išbaidė jį iš po kadagio. O kartą mačiau
per kiemą liuoksinčią zuikę, jo mamą... Ir gandrai šį pa­
vasarį varlinėjo kieme, niekieno netrukdomi. Dūlis būtų
juos nubaidęs. Iš visos paukščių giminės priešais jis lai­
kė tik varnas ir gandrus. Kieliukės, zylės, strazdai galėjo
rinkti vabalus pačioje šuns panosėje. Ir net ieškoti maisto
Dūlio dubenėlyje.
Mama įtikinėdavo, kad be šuns namie nejauku. Ypač
naktį. Nesmagu, kai žmogus praveria namų duris, o tu nė
nenujauti, kad atėjo svetimas... Ir aš jai nusileidau. Paieš­
kojome internete. Mėnesio niūfaundlendas. Rudas! Nė
nežinojau, kad būna ir rudų. Iš nuotraukos žvelgė vilnų
kamuoliukas meiliomis akytėmis... Štai tokio šuniuko no­
rėtų ne tik Gilė, bet ir aš!
Skelbime nurodytu telefonu niekas neatsiliepė. Aš visą
vakarą svajojau apie niufaundlenduką... O rytą svajonę
nupūtė vėjas: telefoną pakėlė, tik paaiškėjo, kad šunytis
kainuoja pusantro tūkstančio - ne mūsų nosiai...
Sekmadienį jau ketinome visi trys važiuoti į Rieta­
vą. Tokiame dideliame turguje ką nors tikrai išsirinksim.
Nors mama ir perspėjo: auginti šuniuką - ne juokas. Liūd­
niausia, kad nuo pirmos dienos turėsime jį laikyti lauke,
nes mūsų Gilė alergiška gyvūnų plaukams. Štai kodėl mes
net katės neturime: katei žiemą lauke per šalta.

52
 *
- Kažkaip keista, - sako mama. - Kaip galima atiduoti
nežinia kam savo šunį?! Augino, mylėjo ir... atiduos.
- Šunį atveš pats Pranas, jo ir teiraukitės. O man jau
metas į darbą. Tai ką pasakyt: imat ar ne? Kitiems Pranas
nė nežada siūlyti. Nuveš pas veterinarą ir užmigdys...
Paskutinė Giedriaus frazė kerta į pačią širdį: kas norė­
tų tapti niekuo dėto šunelio budeliu?! Susižvalgome.
-Jei jau taip, tegul veža. Ar ne, vaikai?
Mes linktelime. Kai mama išlydi Giedrių į kiemą, Gilė
baksteli pirštu man į alkūnę:
- Opa, o ką reiškia užmigdys? Ar tas šuo miegos per
žiemą kaip meška?
Kažkodėl pykteliu:
- Užmigdyti, kvaile, reiškia suleisti nuodų ir nužudyti,
supranti?
Gilė net lošteli:
- Ką tu šneki, Opa? Juk veterinaras - gyvulių daktaras,
aš žinau! Kaip Aiskauda... Kaip jis gali nunuodyti šunį?!
Pasakysiu mamai, kad tu tyčia mane gąsdini, bus tau!
Ir šluostydamasi ašaras iškuria pro duris.
Skųskis, mažę, skųskis, tik aš čia - niekuo dėtas, pati
paklausei.
O gal nereikėjo sakyti? Gal ji dar per maža suprasti,
koks suknistas ne tik žmonių, bet ir šunų pasaulis?..
... Dūlis atėjo į mūsų kiemą šaltą žiemos dieną. Gilės
tada dar nė pasaulyje nebuvo, o aš, gal kokių penkerių,
tampiau po pusnis rogutes, kai pamačiau jį prie malkinės.
Pašaukiau, ir jis priėjo. Paglosčiau juodą ilgą nosį. Ir puo­
liau į trobą:
53
 - Močiute, močiute, koks gražus šuo atėjo!
Močiutė irgi jj paglostė.
- Išsekęs, išbadėjęs, vienos kudlos, - atsidususi pasakė
ir atnešė Dūliui drungno vandens.
Jis lakė godžiai, kol dubenėlyje neliko nė lašo... Tada
močiutė pasiūlė jam ėsti.
- Daug negausi, - negalima daug, kad nesusirgtum, -
paskutiniam mėsos gabaliukui išnykus Dūlio gerklėje, ta­
rė močiutė. - Tikėk manim, ne iš šykštumo taip sakau, o
dėl to, kad savo kailiu patyriau, kas yra šaltis ir badas...
Dūlis paėdė ir susisuko į kamuoliuką ant laiptų prie
durų, kur močiutė buvo patiesusi seną antklodę. Beje, jam
vardą sugalvojau aš, nors ir šiandien nežinau, kodėl būtent
tokį. Žiūrėjau žodyne: dūlis - rūkas, migla. Mūsų krašte
niekas rūko taip nevadina. Ar jau buvau matęs, kaip mo­
čiutė bitininkaudama pučia iš dūlio kvepiančius dūmus?
Neprisimenu.
Vakare, kai iš automobilio išlipo tėvai, Dūlis atsisto­
jo, pasišiaušė ir juos aplojo! Nepiktai, bet kažkaip griežtai.
Lyg sakytų: aš jau savo šeimą (t. y. mudu su močiute) pa­
žįstu, o jūs kas būsite? Tėtis nusijuokė:
- Tai jau ir sargą įsitaisėt, kol mudviejų nebuvo? Rytą
mačiau jį sėdint pusny prie mūsų keliuko, paplentėj. Pa­
maniau: šeimininko laukia. Bandžiau šnekinti, bet jis ma­
ne tik aplojo...
Kai viską papasakojome, tėtis tarė:
- Vardas - šaunus. Tik labai jo neįsimylėk, Kleopai,
gerai? Gal jis tik pasiklydęs? Atsišauks tikrasis šeiminin­
kas, - turėsim šunį atiduoti. Juk mes - ne šunų vagys, ar
ne? Tai ir neprisirišk, kad paskui širdies neskaudėtų.

54
 Lengva pasakyti! Per kelias dienas Dūlis tapo mirtinu
mano draugu. Kudlom, prikibusiom sniego, vėduliuoda-
vo žemyn į pakalnę šalia mano rogučių, o paskui kantriai
klampodavo su manim vėl į kalną...
Viską „sutvarkė“ vieną pavakarę į kiemą atvirtęs sijo­
nuotas šluotkotis - senoji Stefanija.
- Vajei, tai prie jūsų tas šuva prisitaisė! Mat kaip...
Ir ėmė močiutei dėstyti, kaip kartą pas ją atvažiavęs
kažkoks žmogėnas pasiūlė pirkti šunį.
- Ką aš pirksiu, kad pinigų neturiu? - atsakiusi Stefa­
nija. Ar ji kokia kvailė, kad šunį pirktų, kas jau kaime per­
ka šunis - tik dykai imk!
Tada žmogėnas norėjęs jai tą šunį dykai atiduoti, pas­
kui prašęs nors leist pririšti, kol grįš iš miesto sutvarkęs
reikalus... Stefanija jį kiaurai permačiusi ir griežtai pasa­
kiusi: marš iš kiemo su savo šunpalaikiu, o tai šluotą pa­
imsiu!..
- Tai mat, išspyręs gyvuliuką iš mašinos prie jūsų ke­
liuko ir nuvažiavęs, o tas laukė... Vajei, vajei, ponia, kas per
žmonės dabar, ar taip seniau buvo?
Ponia ji vadindavo mano močiutę. Si ir buvo tikra po­
nia palyginti su jovalais ir dūmais pasmirdusią Stefanija:
visad tvarkinga suknele, šventadieniais su vąšeliu nerta
apykaklaite, siuvinėta, švara gurgždančia prijuoste...
O, Stefanija, tu padarei mane laimingiausią pasaulyje!
Iki to lemtingo žiemos ryto, kai Dūlis... dingo.

55
 4.

O šiąnakt jį sanavau... Apsidžiaugiau, kad grįžo. Ma­

čiau kiekvieną jo plaukelį, net randą ant nosies... Glos­
čiau, glaudžiau, tik staiga šuo išsiveržė man iš rankų ir
ėmė greitai tolti. Aš jį šaukiau šaukiau, o jis tolo, vis atsi­
gręždamas į mane tokiomis liūdnomis liūdnomis akimis,
kol pavirto į taškelį ir išnyko. Tada pabudau. Pagalvė buvo
šlapia nuo ašarų.
Sapno slogučio neatsikračiau visą dieną. Vakare ėmiau
manyti, kadjis reiškia,jog tas Giedriaus bendradarbis Pra­
nas bus apsigalvojęs ir savo šuns nebeatiduos. Gal ir gerai.
Kažkodėl aviganio mūsų kieme neįsivaizduoju. Nebent -
kolį... Bet, į jį pažvelgęs, niekada nenustočiau lyginti su
Dūliu. Būtų nesmagu. Ir neteisinga: ar šuo kaltas, kad tavo
širdis - vis dar užimta. Tegul - šešėlio. Tegul - sapno. Pri­
siminimų. Bet vis tiek - užimta!
Tačiau sapnas neišsipildė: į kiemą įsuko nepažįstamas
automobilis. Salia vairuotojo iš tolo pamačiau stačius ausų
trikampius. Bet pirmas iššoko Giedrius - sėdėjo gale, už
šuns, todėl jo ir nepastebėjau.
Pranas, pliktelėjęs stambokas vyras, išsirito neskubėda­
mas. Ir sustojo atsirėmęs į langą, lyg nedrįsdamas eiti ar­
tyn. Veidas - tarsi lietaus debesis. Ar aš atrodyčiau kitaip,
jei kažkam reikėtų atiduoti savo šunį?
- Na, ar imat? - paklausė kaktomuša, vos spustelėjęs
mamai ranką.
Ant sėdynės neramiai suerzėjo vilkšunis, lyg viską su­
prastų.

56
 - Jei pasakėm, kad imam, tai ir paimsim, - tarė ma­
ma.-Tik... ar negaila? O tai sugalvosit po savaitės atsi­
imti. Bus nei šis, nei tas...
- Nesugalvosiu. Negaila. Šito - negaila, - vyras kapojo
orą trumpais sakiniais tarsi kardu. - Tik noriu, kad žino­
tumėt: čia - ne šuo, o asilas. Jei vesi į kairę, eis į dešinę, ką
gali blogo padaryti, padarys. Gero iš jo nelaukit.
Man pasirodė, kad šuo kaltai nuleidžia galvą...
- Kodėl jūs taip? - užstojo šunį mama. Tarsi tas Pranas
apkalbėtų kurį nors jos mokinį.
- Pagyvensit - pamatysit. Joks aptvaras jo dantų neat­
laiko. Graužia viską lyg bebras. O kai išsibrauna, puola į
gatvę ir ką nors užspeičia. Bobutės vos mirtinai neišgąsdi­
no. Vaikus. Vieni nemalonumai. Jis apskritai nekenčia vai­
kų. Pasaugokit mergaitę.
Susižvalgėme. Mama drąsinamai nusišypsojo. Jei ji ne­
bijo - nebijau ir aš. Nors dėl Gilės - tikrai nejauku...
Žmogus čiupo pavadėlį ir vos ne vilkte nuvilko šunį į
aptvarą. Užšovęs durų velkę, pavadį su antkakliu atkišo
man:
-Tvarkykis... Gal tau kas išeis.
Ir vos ne bėgte nuskuto automobilio link.
- O koks jo vardas? - susipratau paklausti.
- Reksas, - burbtelėjo Pranas nurūkdamas, net kelias
nudulkėjo. Giedrius vos spėjo mums mostelėti.
Stovime prie aptvaro ir žiūrime į šunį.
- Aš jo bijau, - staiga apsibliovė Gilė. - Ir kol jis bus, aš
negalėsiu išeiti į kiemą... Kamjūs jį ėmėt, kam?
Mama ją apkabino:

57
 - Jogaile, ir tu patikėjai, kad yra vaikų nemylinčių šunų?
Tu pažiūrėk į Reksą: kiek baimės jo akyse... Nelaimingas
šuo, kurio atsižadėjo šeimininkas...
Šuo mus apžiūrinėjo ne mažiau atidžiai, negu mes jį.
- Atnešk dešrelę. Ir vandens, Kleopai, - patyliukais ta­
rė mama.
Dešrelę prakišu pro vielos tinklą. Reksas ją sulapnoja.
Pro vartelių apačią į voljerą įstumiu dubenėlį su vandeniu.
Šuo godžiai laka, viena akimi žvairuodamas į mus. Neat­
rodo, kad pultų griauti aptvarą. Sėdi ir žiūri į visus paeiliui,
juokingai kraipydamas stačiaausę galvą.
Nors jau vasara, kuokštais styro žieminis kailis - pašiu­
ręs, neblizgus. Ir kvapas - ne koks.
- Turėsi darbelio, Kleopai. Reikės šukuoti, maudyti.
Gerokai apleido šeimininkas šunį! - sako mama.
Mat buvome sutarę, kad šuo - vyrų rūpestis. Šiuo atve­
ju - mano.
- Žinau, mama. Tik kada jį galėsiu paleisti?
- Paleisti neskubėkim, - nusprendė mama. Ačiū, kad
nepridūrė: „Gana, kad Dūlį paleidai“. - Jis turi priprast,
susivokt, kad čia - jo naujieji namai. Būtų negerai, jei iš
mūsų pabėgtų, o kelio pas senąjį šeimininką neatsektų.
Tada pasmerktume gyvuliuką valkatauti.
Kai ėjom į namą, šuo - mačiau atsisukęs - įdėmiai mus
stebėjo. Ir suvizgino uodega.
Ilgai negalėjau užmigti. Vis svarsčiau, kaip jausčiausi
Rekso vietoj. Ar jis suprato, kad pas mus nebus blogai? Ar
ilgisi savo senosios būdos ir žiūri į žvaigždes galvodamas,
kaip iš čia ištrūkti?

58
 - Kad ir kas nutiktų, trauktis neturime kur, - einant
gulti pasakė mama. - Čia - ne skuduras, gyvas daiktas...
Negalime ir mes jo išsižadėti. Jis šito tikrai nenusipelnė.
Ką veiki, Reksai? Išsėlinau j vasaros naktį ir nutykinau
prie aptvaro.
Šuo nemiegojo. Ir aiškiai apsidžiaugė mane išvydęs. At­
sisėdau ant trinkos.
-Jei jau aš neužmiegu ir tu, Reksai, negali, tai pabend-
raukim, - tariau pusbalsiu.
Ir ėmiaujam pasakoti apie save. Mamą. Tėtį. Gilę. Apie
savo Dūlį.
Prietemoje regėjau dvi į mane sužiurusias akis. Neži­
nau, ką jautė Reksas. Bet man kažkodėl palengvėjo.
 Reksas nesuėdė Gilės. Tikriau - nė neketino.
Turbūt taip jau būna: tikiesi blogiausio, kremtiesi, ne­
miegi, ir - pššš... Iš didelio debesies mažas lietus. Visur ir
visuomet. Net mokykloje. Ir - atvirkščiai - perkūnas tren­
kia, kai jokios nelaimės nė nenujauti. Zlungi mokėdamas
pamoką. Susimauni per kontrolinį, kai širdis būna visai
rami ir savimi pasitiki.
Gilė vis dar purkštauja. Ji žiauriai įsižeidė, kad mudu
su mama {kaip tikri egoistai, pareiškė; iš kokios balos ji
semia tokius žodžius - po jos ševeliūra lyg ir per mažai
smegenų tokiai išminčiai) nutarėm priimti tą baisų šunį,
kuris, jos įsitikinimu, pirmiausia turėjo praryti ją, o tik
paskui mus. Net dabar ji sprindžiuoja per kiemą kaž­
kaip vis šonu, nors Reksas, išleistas iš aptvaro, nė neke­
tina jos pulti. Atvirkščiai: tik ja kažkodėl ir susidomėjo!
Rado sėdinčią ant suolelio po alyvų krūmu ir ėmė laižyti
kojas, rankas, mėlyną palaidinukę... Bandė net skruostą,
bet Gilė pabėgo. Juokingiausia buvo, kai šuo ėmė blusi-
nėti Gilei nugarą, smulkiai čekšėdamas priekiniais danti­
mis, - gal Reksui atrodė, kad mažė sklidina ne kvailysčių,
o tikrų parazitų, tik nemoka jų išsigaudyti iš savo kailio,
ir jai reikia padėti?
Dabar maudomės trise. Reksas meistriškai plaukioja,
gaudo sviedinuką.Jis mėgsta mirkti vandeny dar labiau ne­
gu aš. Ir net labiau nei Gilė, kuri valandas gali sukti ratu,
tvenkinio pakraštyje gaudydama baikščias žaliąsias varles.
Pagavusi atkiša delną ir plukdo varlę į kitą krantą, visa
gerkle rėkdama:

60
 - Ei, aš - varlių taksi! Varlių taksi!
Juokingiausia, kad sunkiai sučiuptos žaliosios nė ne-
mirktelėdamos sėdi jai ant delno, o neria j dugną tik tuo­
met, kai priartėja krantas. Dar komiškiau, kad varlių rei­
kia ir Reksui: vos pamatęs „keleivę“ Gilės delne, jis ima
lyg pašėlęs šokinėti ant kranto lodamas, paskui neria į
vandenį, ir Gilė, klykdama iš tikro ar suvaidinto siaubo,
paleidžia „taksi keleivę“...
Gal kada ir galėsiu pasakyti: Reksas - mano šuo. Kol
kas mes abu vienas kitą stebime. Aš - tarp visokių darbe­
lių kieme, šiltnamyje, darže. Jis - tarp visokių eibių: žemės
kasimo, bičių gaudymo, batų vagysčių iš verandos. Kažin
ar jį domina žmonės? Ar jam smalsu, kas mes tokie ir ko­
dėl jis čia atsidūrė?
Net negaliu jo paglostyti - ima kramtyti ranką. Ne, ne­
piktai. Toks jo būdas. Zuiti, šokinėti, kabintis. Krimstelti,
įdrėksti nagu, pastumti, vožti uodega taip, kad pakinkliai
sulinktų.
Nebambu. Viskas gerai. Tik šuo - sau, o aš - irgi sau.
- Ko stibrinėji, lyg dūšia be vietos? - pykteli mama. -
Negroji, knygų neskaitai. Taip ir muši dinderį visą vasarą?
Marš angliškų žodžių mokytis!
Aš nestibrinėju. Aš laukiu tėčio. Ir dar kažko - nesu­
prantamo, didelio. To, kas atspinduliuoja iš žydros Stefa­
nijos žvaigždės ir vakarais plentu nuzyziančio dviaukščio
autobuso. Bet to nepaaiškinsi mamai - nemoku. Ji pripa­
žįsta tik vakarinį dykinėjimą, kai esi nudirbęs dienos dar­
bus ir įgyji teisę žiūrėti į saulėlydį, rūką, medžių viršūnes,
į ką tik nori. O aš, lyg tyčia, kelintą kartą pasipainioju jai
dykas saulėtą popietę.

61
 Anglų, anglų... Žodžiai man įdomūs tik tuomet, kai ką
nors pasakoja. Įdomios knygos neturiu, o kalti žodyną iš
eilės... ne, taip galėtų nebent Deima.
Deima... Beveik jos pasiilgau. Bet Deima uždarbiau­
ja - plauna indus kažkokioje Palangos kavinėje. Agnė su
tėvais ir mažuoju broliu išskrido į Kanadą pas gimines...
Kiti? O kas man darbo, kaip vasaroja kiti? Jei ko ilgiuo­
si, tai tik to, kuris toli.
Ir tos, kurios nebėra. Močiutės. Nebėra... kiek? Ištisus
dvejus metus.

Kvailiukas Reksas negali pakęsti dviračio. Varausi jį iki

kiemo vartų, tik tada sėdu ir rūkstu su vėjeliu smėlėtu ke­
liuku per mišką iki plento. Čia - gražiausia vieta žemėje.
Ypač kai žydi ievos. Jų šakos nulinkusios virš kelio, vienas
medis tarsi siekia kito, antrapus keliūkščio augančio...Tik
ievos seniai nužydėjo. Vargšelės, dabar jos apipintos vo­
ratinkliais ir jau beveik be lapų. Karštis, sausra, graužikės
kirmėlės. Kai bus labai blogai, galvosiu, jog dar didesnis
šė... būti ieva. Arba kitu medžiu, kurį bet koks dvikojis
kvailys gali nurėžti pjūklu ar nukapoti kirviu.
Dabar kasdien minu į miestą. Grįžo iš kelionės Vaiva,
ir aš vėl groju. Savo kambary virš kompiuterio pakabinau
jos lauktuves - džiovintą edelveiso žiedelį, priklijuotą ant
aksomo ir įrėmintą apskritame, lyg apuoko akis, medinia­
me rėmelyje. Gražu. Kai užsimerkiu, matau Alpių šlaitus,
apsikaišiusius baltais edelveisais - tarsi mūsų miškas plu-
62
kėmis. Tiek poetų rašė apie edelveisą - Alpių žvaigždu­
tę - o aš nė nepagalvojau iki šiol, kaip ji atrodo.
Pjesė, kurios mokausi dabar, labai sudėtinga. Tarsi kom­
pozitorius būtų norėjęs išbandyti, kaip vikriai gali akor­
deono klavišais bėgioti muzikanto pirštai. Bet groti įdo­
mu. Šėlsta pavasaris, gurga upokšniai, krūtinėje netelpa
oras, rodos, ji sprogs iš nerimo ir ilgesio... Tokią muziką
suprantu ir mėgstu. O dar - iššūkis. Sugebėsi? Ne? Aš pa­
rašiau, o tu pagrok! Pagrok...
- Tau reikėtų kitokio akordeono, - atsidūsta Vaiva, kai
baigiame pamoką. -Tu - virtuozas, Kleopai. O instrumen­
tas - ne. Instrumentą tu išaugai.
Patyliu. Ką sakyti? Ir ji, ir aš žinom: geras instrumen­
tas kainuoja turbūt tiek, kiek gautume pardavę savo namą
ir dar pridėję mamos golfuką. Ar Vaiva jaučia malonumą,
dilgindama širdį?
 - Nenusimink, - sako mokytoja. - Vakar sužinojau:
vienas muzikantas parduoda savo seną instrumentą. Seną,
bet gerą. Grosi ilgus metus. Už dešimt tūkstančių, supran­
ti? Pasikalbėsiu su tavo mama, gal ką sugalvosim. Rude­
nį surengsim labdaros vakarą. Gal parems verslininkai ar
savivaldybė? Juk suma - tikrai nedidelė.
Nedidelė? Parems... Minu pedalus vos sulaikydamas
ašaras. Parems Gulevičius, kuris kitų žmonėm nelaiko?
Jam tokie pinigai - juokas. Tik nė cento neduos. Tuo la­
biau po istorijos su sūneliu.
O jei ir duotų... Kaip paskui jaustis? Kaip elgetai, ku­
riam Guliašas bet kada galėtų sušvokšti į veidą: Ei, ubage,
kada užgrosi ant mano tėvo armoskės, a?
... Reksas stovi sodo vidury ir loja. Šokinėja vietoje lyg
radęs nematomą sieną. O balse - kažkoks šiurpas, tarsi
matytų vaiduoklį. Ir vis atsisuka į mane lyg maldautų pa­
galbos.
Prieinu. Sodas tuščias. Tik obelys ir žolė. Pučia vėjas...
Ir staiga suvokiu, ko jis toks išsigandęs: ant tvoros šoka
juodas vėjo siūbuojamos jaunos slyvos šešėlis.
- Eime, Reksai.
Su manim jis - tikras narsuolis! Prieiname prie slyvai­
tės. Padedu vėjui ją papurtyti ir rodau į tvorą, kur tar­
si gyvas šoka juodas šešėlis. Prieinu prie tvoros, paliečiu
ją...
Reksas žiuri į mane dėkingumo sklidinomis riešuti­
nėmis sagutėmis. Tarsi sakytų „ačiū“, kad išgelbėjau nuo
vaiduoklio.
- Kvailiuk, ar šešėlio nebuvai matęs? - nusijuokiu.
Jis bėga greta, vis pakeldamas galvą ir pasižiūrėdamas į
mane. Ak, Reksai... Kad taip man tavo rūpesčiai!
64
 Bet man irgi smagu. Nors jo nerimą nuginiau.
Savojo taip lengvai nenuvysiu.

7.

Sėdime ant tvenkinio laiptelių, sumerkę į saulėlydį kojas,

kaip ką tik pasakė mama. Tokia ramybė ir tyla, nors verk.
Net rudaplaukė Gilės ševeliūra nejuda.
- Kleopai, žinau, ko nerimauji, - sako mama. - Instru­
mentą pirksim, kad ir kas nutiktų. Siek tiek pinigų turime.
Jei nebus iš ko pasiskolinti, imsime kreditą. Užstatysim
namą. Tik reikia, kad tėtis grįžtų, - be jo sutikimo pasko­
los neduos.
- Ką reiškia užstatysim? - atsisuka Gilė.
Mama kantriai aiškina: bankui reikia garantijos, kad
skolą grąžinsim. Jei negrąžintume, jis pasiimtų mūsų na­
mą.
- Tai kur mes tada gyvensim? - proverksmiu išgieda
Gilė.
- Savo namuose. Nes mes ne kokie sukčiai - skolą lai­
ku grąžinsim.
- O jei tam bankui mūsų namas patiks ir jis nebenorės
skolos, tik namo?
- Jogaile, nebūk juokinga. Taip nebūna.
- Mama, tu melagė! Tu sakei, kad tėtis greit grįš, o jis
vis negrįžta! Dabar vėl meluoji.
Gilė paleidžia dūdas. Jos kūkčiojimą vanduo pagarsina
dar labiau. Visas kiemas sklidinas šniurkščiojimo ir dūsa­
vimų, net Reksas atbėga žiūrėti, kas nutiko.
65
 - Viskas per tą Opą! - rėkia Gilė. - Manęs tu nemyli,
tik Opą! Kai grįš tėtis, aš viską papasakosiu, atsiimsit jūs
už tai!
Mama grįžteli į ją ir prideda pirštą prie lūpų:
- Sšššš... Volungė. Ji prišauks lietų. Nenubaidyk. Pa­
klausykim, kaip gražiai švilpauja. Gal pagaliau kaitra
baigsis?
Gilė kumštuku nutrėškia paskutinę ašarą. Mama mus
abu apkabina ir tyliai sako:
- Vaikai, kodėl judu tokie juokingi? Ar manot, kad ma­
mos širdis - trumpas suolelis? Prisėdo ant jo Gailė - ne­
liko vietos Kleopui. Pritūpė Kleopas - Gailei teks keltis...
Aš jus abu myku. Abu. Su-pra-tot?
Gilė tyli tyli, bet neiškenčia visko nesumovusi:
- Aha, bet akordeoną jam perki. O man ką nors nu­
pirksi?
 - O ko tu norėtum?
- Dažų. Daug daug. Ir teptukų! Aš juk būsiu dailinin­
kė. Gerai?
- Gerai, - linkteli mama.
Gilė pasilenkia, kad pro mamą geriau matytų mane.
- Zinai, Opa, aš nupiešiu tavo koncerto plakatą!
Mama ištraukia kojas iš vandens. Ribuliukai neša sau­
lėlydį iki kranto.
- Na, du sukčiai, eime miegoti, - nusijuokia mama. -
Juk net liežuviai pavargo: Opa, Opa... Tavo brolis - Kleo­
pas, Gaile, o ne kažkokia opa. Opa - žaizda, negalima
taip vadinti žmogaus.
O aš nepykstu - juk pats Giliukei kažkada pasisakiau
savo pravardę.

F.

- Tikiuos, susitvarkysi? Nenuleisk akių nuo Jogailės,

kad ko neprisigalvotų. Ir akordeono pamokų nepraleidi-
nėk. Jei kas - skambink Giedriui, juk žinai - jis padės.
- Gerai, mama.
Autobusas stabteli, praryja mamą ir nutolsta. Dvi savai­
tės - tiek truks jos mokslai toli nuo namų, Vilniuje. Tiek
laiko namie būsiu šeimininkas. Turėtų būti smagu, bet
minu dviračio pedalus be didelio ūpo. Kažkodėl nujau­
čiu - be mamos bus ilgu. Ir nelengva.
Jogailė-Gilė užknis: žinau iš anksto, kas pusvalandį
klausinės, ar jau greit grįš mama. Mama paliko pilnus
puodus ir kupiną šaldytuvą maisto, visa kita - darže. Sal-
67
diklyje Reksui yra kaulų. Turiu net du šimtus litų - jei
kas.
O tėtis paliko Giedrių. Jau pirmąjį mūsų savarankišką
vakarą į kiemą įčiuožia jo ištikimasis fordukas.
- Zinai, Kleopai, pasiėmiau porą savaitėlių atostogų.
Ar leisi pažvejoti?
Aišku, leisiu. Su juo kažkaip drąsiau. Juk iki šiol nesu
vienas su seserim nakvojęs namie. Nesu bailys, gal nedrąsu
tik nuo Gilės amžinųjų baimių: Opa, o ką darysim, jei na­
mai užsidegs? Ojei ateisplėšikai?Nežinau, iš kur ji ir trau­
kia tas lipnias baimes, - turbūt Reksas ne viską išblusinėjo
iš jos įkyraus kūnelio.
Šašlykinėje skrudiname dešreles. Giedrius atsivežė.
- Pasidarysim iškylą,- tarė iš bagažinės traukdamas
paketą.
Nuo gardaus dūmelio tvenkiasi seilės. Reksas uodžia,
net nosis kruta. Įdomiausia, kad jis ant Giedriaus net ne­
vamptelėjo, nors kiekvieną pro šalį einantįjį ar važiuojan­
tįjį aploja, pašiaušęs keterą ir kabindamasis ant tvoros. Nu­
mynė visą patvorį. Net kalnapušes aplaužė. Šienauti nebe­
reikia - plika žemė dulka.
- Aš juk policininkas, - juokiasi Giedrius. - O jis - tar­
nybinis šuo. Jo genuose įrašyta, kad mes - kolegos.
Šveičiame, net ausys lapsi. Ir išrankioji Gilė neatsilieka.
Gal dėl to, kad dešreles kepė Giedrius? Kai aš ką pagami­
nu, išgirstu: Mama daro skaniau.
Dvi apskrudusios dešrelės tenka Reksui. Uosto, klau­
siamai žiūri į mane, į Giedrių. Ėda raukydamasis. Jis ne­
pratęs prie mūsų maisto.
Vakaras bėga lyg užviręs pienas. Valandos virsta minu­
tėmis. Giedrius juokina mudu visokiom istorijom.
68
 Kai Gilę pagaliau nukrapštau į lovą, mudu einame lais­
tyti šiltnamio. Dieną - per karšta.
- O, kokie pomidoriukai! Visai kitoks skonis, tai ne
iš parduotuvės, - triauškia pomidorą Giedrius, kita ranka
laikydamas žarną. Jis ir per vakarienę sukirto tik vieną deš­
relę, o agurkų, pomidorų - kalną. - Tai bent atsivalgysiu!
Jei čia būtų tėtis...
Šaunus tas Giedrius. Bet kažin ką atiduočiau už burtų
lazdelę, grąžinančią žmones.
Netgi plikai nuskusčiau Reksui juodą nugarą...

1
Rytais Giedrius šauna iš palapinės lyg kulka: atsimena
turįs visokių nebaigtų darbų. Vis grįžta pavakare. Maudo­
mės, šnekamės, tvarkome savo nedidelį vasaros ūkį. Įtariu,
kad nė perkūno jis neatostogauja. Turbūt mama papra­
šė, kad naktimis nepaliktų mūsų vienų. Truputį pikta - aš
nebe mažas. Bet ir šiek tiek jaukiau, ramiau, paprasčiau.
Tiek daug tikėjausi iš šios vasaros, o ji kažkokia... Pil­
ka, kasdieniška. Be nuotykių ir įtampos. Filmai atsibosta,
knygos - irgi.
Kompiuterio darbalaukyje - Gilės paveikslas. Spėjo nu­
piešti Reksą. Visai neblogai. Net aš, dvigubai vyresnis, au­
torystės nesiginčiau... Na, ką, landžioju po internetą!
pupytes.lt nieko naujo. Po to, kai kažkas paslaptingai
„įkrovė“ mūsų muzikę (mūsų, o ne mano, t. y. ne Vaivą!)
ir kilo skandaliukas, kartais čionai užsuku. Panelių kūnai
mane jaudina. Tiktai gražių nerandu. Gal dėl to, kad taip
69
akivaizdžiai siūlosi? Negalėčiau įsimylėti iš nuotraukos. O
štai pasikalbėti su kuo nors būtų smagu.
Tiesiog smalsu, kiek nuo karščio išlepusių paauglių šiuo
metu smurkso prie kompiuterio.
Negali būti, kad internete neatsiras tokios svetainės,
kuri ir mane sudomintų. Imu „burti“ dėliodamas visokius
žodžius, kurie galėtų būti svetainės adresas. Kartais - pa­
taikau. Visi ką nors siūlo pirkti, bet pirkti aš neketinu.
Nuotykiupardavejas - topteli galvon. Oho, yra ir tokia!
Ir pataiko į dešimtuką: „Sveiki. Jūs apsilankėte svetainėje,
kurios savininkė - Tarptautinė korporacija nuotykiupar­
davejasAt Nenuobodžiausite. Išsirinkite, ko norėtumėt, ir
pirmyn!“
Na, Havajų nesirinksiu - už kokius pinigus keliaučiau
ir kam palikčiau Gilę su Reksu? Giedrius tikrai nesutik­
tų... Štai ir Lietuva...
Monitoriuje - Lietuvos žemėlapis. Ir informacija, kad
nuotykiupardavejasAt ne šiaip sau siūlo keliauti. Galima pa­
sirinkti maršrutą. Netgi su žemėlapiu, kuriame pažymėta
tiksli lobio vieta. Lobio? Kokios kvailystės. Argi Lietuvoje
tų lobių iškasta? Čia - ne piratų salos...
Nors... Juk muziejuose pilna puodų su pinigais, ku­
riuos kažkas iškasė, net išarė. O jeigu nuotykis netoli na­
mų - galimas daiktas, netgi praturtėčiau. Akordeonas!
Taip tikriausiai sutvarkyčiau ir šį reikalą... Tiesiog turiu
gauti žemėlapį.
Tik... Pasirinkęs savo nuotykių zoną,gaunu kakton: že­
mėlapis - už pinigus. Perveskite penkis šimtus litų į mūsų
sąskaitą Nr. ...
Penki šimtai - nemaži pinigai. Trečdalis mamos atlygi­
nimo. Ir aš jų neturiu. Šiaip ar taip, galvą susuko kaip rei­
70
kiant. Lobio vertė, teigia Nuotykių pardavėjas, ne mažiau
nei penki šimtai tūkstančių. Jeigu nemeluoja, užtektų ne
tik akordeonui.
Paskaičiuokite, kiek uždirbs vienasJūsų sumokėtas litas, ir
suprasite, kiek daug mesJums siūlome, - gundo svetainė.
Gundo taip, kad nė nebežinau, ko labiau noriu - įsimin­
tino nuotykio ar glėbio pinigų.

10.

... Virš siūruojančių geltonų ramunių, šilokų, vikių ir

aibės man nepažįstamų žolių bei žolynų brėžia sparnu ne­
matomą apskritimą vanagiukas. Sidabru pilkuoja krūti­
nė, žemyn nukneibtas snapas. Aš, šios pievos svetimkū­
nis, jo nedominu. Prieš kelerius metus smagiai juokiausi,
močiutei pasakojant: seni žmonės ir dabar tiki, kad gegu­
tė, nustojusi kukuoti, virsta vanagu... Kokie kvailiai! „Ko-
dėl - kvailiai? - ramiai paklausė močiutė. - Greičiau - la­
bai protingi ir pastabūs: vanagiukas panašus į gegutę“.Tik­
rai panašus! Dabar žinau, jog kukuoja gegutės patinas, o
jo skardžiabalsė patelė kvatojasi taip, kad miškas skamba.
Keistai, o kartais užgauliai. Lyg norėtų iš tavęs pasijuok­
ti... O gal iš tų vargšų paukščių, kurie jai išperi ir užaugina
gegužiukus?
Miško rytas sklidinas garsų. Jie taškosi, kala, mala, švil­
pauja ir tilindžiuoja. Nematomų sparnuotųjų gyvybių kle­
gesys tarp žalių šakų. Orkestras be dirigento. Stebuklinga
dermė, ir jokios kakofonijos, rėžiančios muzikantui ausį.
Kas būtų, jei išsitraukčiau akordeoną? Įsižeidę nutiltų
ar pritartų, kaip kas moka? O gal giedotų, manęs visai ne­
siklausydami, kaip nepaiso svetimkūnio smėlėtoje pievoje
narus vanagiukas?
Mėlynuojantis Saltės vingis iš žemėlapio - po kojo­
mis. Net seno malūno griuvėsiai riogso ten, kur pažymė­
ti. Vis kylu į kalną lyg genamas, stipriai daužosi širdis. Po
kojomis lyg koks pamestas siūlas šiurkščioje, nuo kaitros
ir sausros sugargažėjusioje žolėje atsiranda nežymus ta­
kelis. Po kreiva, į upelį savo obuoliukus atsukusia laukine
obelimi neužtruksiu, nors čia dar rytinė gaiva ir net rasos
lašeliukai mirga ant skurdžių aplaužytų smilgų. Nors...
reikėtų atsipūsti, neskubėti. Nes ant kalvos viršūnės tur­
būt jokio namo, Kleopai, nėra. O jei yra, kaip pasiimsiu
lobį? Kaip apieškosiu trobą, pilną žmonių ir saugomą pik­
to šuns?!
Virš galvos netikėtai suulba paukštukas. Panašu į lakš­
tingalos giesmę. Tokiu metu?! Nesvarbu. Turbūt geras
ženklas - kai tau virš galvos kažkas šitaip treliuoja. Ne
varnas krankia. Ne pelėda kvykia.
72
 Turbūt kvailėjų - iš karščio ar įtampos? „Jei jautie­
si kvailas, vadinasi, nesi visai kvailas. Kiekvienas kvai­
lys sau atrodo protingiausias“, - galvoje nuaidi mamos
balsas.
Neriu įkalnėn lyg į gelmę. Ir... Šventas klecke, kleckų
karaliau, ar gali taip būti?! Ar gali būti geriau, nei tikė­
jaisi?! Jei gali - gal tik kartą gyvenime. Ir tas kartas, ro­
dos, yra šiandien. Matau seną medinę trobą, apstotą ne­
šienautoje žolėje suklupusių obelų. Ąžuolą ir klevą. Net
išdaužtą lango stiklą... Tokia tyla, tokia mirtina tyla, kad
iš tolo jaučiu: sodyba negyvenama!
Tik kojos kažko manęs neklauso: pasidaro sunkios lyg
trinkos.
O juk turėčiau šokti iš džiaugsmo! Turbūt esu papras­
čiausias vagis. Juk nebūna niekieno trobų, net ir tokių, pa­
liktų nešienautame kieme su obelimis, suklupusiomis tarp
sausų smilgų. Vadinasi, ir lobis, jei jis čia apskritai yra, turi
savo šeimininką! O gal Nuotykių pardavėjas ją nupirko ir
čia kažką paslėpė?
Bet kažkodėl neatsikratau minties, kad esu svetimkū­
nis ir neturiu teisės čia šmirinėti.

n.
... Rasota kiemo žolė tą vakarą dilginte dilgino padus.
Buvau beveik apsisprendęs. Liko tik galvosūkis: pinigai.
Kaip jų gauti? Du šimtus litų turiu, bet jų per maža. Ga­
liu juos išleisti, kas pasiges poros šimtinių, jei tapsiu be­
veik milijonierius? Juk neketinu slėpti laimikio nuo tėvų

73
arJogailės. Net ir Giedrius gaus dovanų. Gal dar Deima ir
Agnė. Aš - ne Guliašas. Ne godišius ir šykštūnas.
Žinau, kur tėvai laiko santaupas ir dokumentus - nedi­
deliame sienoje įmūrytame seife, paslėptame po paveikslu.
Ir kur slepia seifo raktą, žinau. Niekada nelįsčiau į seifą be
jų žinios. Niekada, jei ne tokia ypatinga situacija.
Pagaliau aš juk dar nieko neimu. Dar nesu apsispren­
dęs. Na, noriu tik įsitikinti, ar ten ko nors yra. Ar tai —nu­
sikaltimas? Juk esu jų sūnus, šeimos narys, ir jie neturėtų
ko nors nuo manęs slėpti. Gilė lauke, žaidžia smėlio dėžė­
je pajūrį. Atnešiau porą kibirų vandens, ir ji stato smėlio
pilis. Dabar arba niekad!
Girgžteli užraktas. Ne, pinigų seife nėra, tik banko kor­
telė. Ir maža obelų žiedais ištapyta dėžutė, kurioje mama
laiko papuošalus.
Ji nebenešioja žiedų, nes tinsta pirštai ir visi papuošalai
mamai per maži. Šį žiedą su keturiais žėrinčiais deiman­
čiukais aš prisimenu: kai buvau mažas, mama jį dar mū­

74
vėjo, ir man patikdavo žiūrėti, kaip tie deimančiukai žėri
mėtydami ant sienų saulės zuikučius. Akmenukai įtaisyti
tarsi dirželyje, kuris juosia kitą, platesnį diržą, ir jie sukio­
jasi. Mama yra sakiusi, kad tai - močiutės sutuoktuvių
žiedas. Tačiau man reikia ne žiedo, o pinigų.
Dar keli žiedeliai. Su jūros spalvos ir violetinėmis aku­
tėmis. Nieko ypatinga. Ir pilna lentynėlė dokumentų. Gal
ir būtų smalsu pasiknaisioti, bet man popieriai dabar ne­
rūpi.
Ant laiptų sutrinksi greitosios Gilės kojos. Vos spėju
užrakinti seifą ir pakabinti paveikslą, kuriame žydi puokš­
tė astrų - mėgstamiausių mamos gėlių. Rankose lieka dė­
žutė su mamos papuošalais. Visai neketinau jos imti, bet
dabar jau vėlu dar kartą atrakinti seifą. Pamatys Gilė - su­
žinos ne tik mama, bet ir visas pasaulis. Jos liežuvis tikrai
ilgesnis už ją pačią!

/Z.

Liepos varvina lipčių, ir šaligatvis po jomis atrodo taip,

lyg pro tankią lapiją būtų prilyta sodraus lietaus. Tik po
jomis, nes šiaip kelinta savaitė akina, svilina, kepina saulė.
Įkvepi tokio oro ir nudegi plaučius.
Ne kažin kiek gatvėse žmonių. Po skėčiu šalia ledų veži­
mėlio kėpso moteris, mieguista ir nelaiminga. Tikra ledų
antireklama!
Galėčiau pasilepinti ir net nupirkti lauktuvių. Gilė
mėgsta vaisinius. Spalvotą saldų šaldytą vandenį, styran­
tį ant pagaliuko. O Giedrius? Iš kur man žinoti, juk nie­
75
kada nekalbėjome apie ledus... Gal kakavinius, kaip ma­
ma? Kažin, ar ji turi kada suvalgyti ledų? Geriau būčiau
neprisiminęs: ūžteli karštis, net ausis nudegina. Kišenėje
apčiuopiu mažą plastikinį maišelį.
... Sumanymas gimė visai netikėtai: per televizorių pra­
nešė, kad kažkur išplėštas lombardas. Lombardas - tai
juk...
-Giedriau, ar mūsų miestelyje yralombardas? -paklau­
siau lyg tarp kitko, skabydamas pomidorų ūglius.
- O ko tau parūpo tas lombardas? - nusistebi Gied­
rius. - Gal prasilošei? Neši kokį auksinį laikroduką?
Stengiuosi nežiūrėti jo pusėn - juk mane domina tik
pomidorai.
- Neparūpo. Tokią knygą skaitau...
- A... Yra, kaipgi. Lombardas - slidi vietelė. Visko ten,
Kleopai, būna. Ir pinigus skolina, ir auksą perka. Kartais -
ir vogtą... Keista, kad domiesi.
Nesidomiu. Ir nieko daugiau neklausiu. Ne sykį esu pa­
tyręs, kad šitas juokingas didžianosis skaito mano min­
tis...
... Vyras storom plaukuotom rankom, išlindusiom iš
ryškiaspalvių havajietiškų marškinių, rausiasi po mamos
papuošalus. Kantriai laukiau, kol išeis iš jo krautuvėlės se­
nučiukė, atnešusi taisyti tokį pat seną, musių nutupėtą ža­
dintuvą. Sulaukiau. Ir štai...
- Parduodi? - blyksteli į akį įstatytas didinamasis stik­
las.
- Ne... Norėčiau užstatyti. Reikia pinigų, - lemenu, o
prakaitas srūva stuburu. Rodos, girdžiu: gur-gur-gur, tik­
ras mažas upelis.
Žmogėnas pasikaso pakaušį.
76
 - Smulkmė... Tik vietą seife užims.Trys šimtai, ne dau­
giau. Duok pasą.
Pasą?! Ką, jis aklas, iš kur aš galiu turėti pasą?!
-Tai mamą atsivesk! Ką aš žinau, gal tu juos pavogei, a?
Štai ir viskas. Nuplaukė pinigai.
Tiesa, seife yra ir banko kortelė. Tik man išjos - jokios
naudos. Kodo juk nežinau.

/?•
Kvaila būtų tikėtis, kad tokius pinigus galėčiau skolin­
tis. Nebent iš Vaivos. Bet ji lyg tyčia pasiguodė nežinanti,
kaip ištemps iki algos - juk pusę Europos išmaišė.
Beliko Giedrius.
- Panos neišsirenki ar kokią šunybę planuoji, kad toks
susimąstęs? - nusikvatojo Giedrius, pamatęs, kad pilu van­
denį sau į batus.
Tampydamas žarną po daržą, nė nepajutau, kaipjis įbir-
bė į kiemą ir katino žingsniais prisėlino prie manęs. Šįva­
kar Giedrius gerai nusiteikęs.
- Padėk batus ant laiptų, Kleopai. Rytą užaugs dideli
kaip valtys. Išpylei vandenį, ir plauk!
Žinau, jam patiktų, jei ką nors atkirsčiau. Tik ne tas
galvoj. O laukia, net prasižiojęs iš būsimo malonumo. Juk
mėgstam mudu pasikapoti.
- Ko susirūpinęs? - delstelėjęs klausia.
Ir tada aš pats save nustebinu.
- Mamos dar nebus beveik savaitę, o iš pašto atėjo pra­
nešimas. Siuntinys, kažkokios knygos. Jei nesumokėsi,

77
grąžins atgal į leidyklą. Reikia penkių šimtų litų. Aš ne­
turiu.
- Ir aš tiek grynųjų neturiu.
- Tai kad nereikia. Galima pravesti j sąskaitą. Numerį
žinau. Su banko popieriumi knygas atiduos.
Giedrius gūžteli pečiais:
- Na, jei taip... Padėsiu tavo mamai.
Nė nemaniau, kad taip lengva apgauti žmogų. Net tokį
gudrų kaip Giedrius. Lengva, bet nesmagu. Net ir dabar,
kai esu įsitikinęs, jog taip turi būti.
... Išdaužtas gryčios langas, rodos, manęs tik ir laukė.
Ropščiuosi į vidų. Nors nė nenutuokiu, kur ir ko ieškoti,
bet juk - ne ant stogo!
Seni baldai, ant sienos sukabinti drabužiai, uždengti se­
na siuvinėta, vietomis pradilusia staltiese, kad nedulkėtų,
duoninėje - kriaukšlelė sužiedėjusios duonos. Lyg žmo­
nių visai neseniai čia gyventa, būta. Rodos, ims kas nors ir
išlįs iš praviros spintos.
Turbūt ne šito tikėjausi,gavęs išsvajotąžemėlapio skiau­
tę su Saltės vingiu ir Pašilio kaimu kitapus upelio. Nesun­
kiai nustačiau, kad tas žemės lopinėlis ne taip toli nuo na­
mų - už kokių dešimties kilometrų. Kartą apmovęs Gied­
rių, lengvai įtikinau, kad ankstų rytą su Vytu, Justu ir dar
keliais bendraklasiais vykstame į kelionę dviračiais. Visai
nuraminau pasakęs, kad būsime ne vieni - važiuos ir mūsų
mokyklos turistų vadas,jaunasis mokytojas Egidijus. Gied­
rius išleido vis teiraudamasis, ar kuprinėje užtektinai tu­
riu maisto ir vandens. Net Gilė neprisisegė su klausimais,
visai patenkinta Rekso ir dėdės Giedriaus draugija. Be to,
jai palikau savo mobilųjį. Gal nepraskambins visų pinigų
įkyrėdama mamai?

78
 Ankstyvas rytas - tinkamiausias metas keliauti. Ir aš nė­
riau mūsų medžiais apaugusiu keliuku plento pusėn. Per­
važiavęs miestelį, dar tuščią ir miegantį, numyniau į rytus,
Saltės kryptimi.
Tik... Kol dairiausi, kieme pasigirdo vyriški balsai. Šok­
ti į lauką - per vėlu.
Medinėse grindyse su vos beįžiūrimais dažų pėdsakais
mano akys iščiupinėjo apskritą grandį. Rūsio dangtis! Pa­
kėliau jį ir nėriau tamson, pamiršęs, kad kuprinėje turiu
žiebtuvėlį...

Nežmoniškai skauda kairę alkūnę. Taip skauda, kad

sunku nemykti pro kietai sukąstus dantis. } kažką tren-
kiausi krisdamas. Į ką - aklinoje tamsoje negaliu įžiūrė­
ti. Užčiuopčiau, bet virš galvos girdžiu duslius žingsnius.
Turbūt privalau dabar nekrebždėti. Bent jau man taip at­
rodo.
- Matai - nieko vertingo čia nėra, - taria žemas, duslus
vyriškas balsas.
Galbūt tik man, kiūtančiam rūsyje, tas balsas atrodo
duslus?
- O gal pasidairom? Juk seni rakandai turi savą kainą.
Juokas ima, kiek kvaileliai moka už išklerusį ratą ar suski­
lusią geldą.
Sis balsas - skardesnis. Gal kad jaunesnis?
- Nebūk kvailas. Nori įmerkti uodegą, kai senė kokį
šlamštą atpažins?
79
 - Sekasi tau, - pavydi skardžiabalsis. - Tokia vieta!
Piliakalnis, upeliūkštis... Pastatai sodybą - turistus pri­
iminėk, pinigus semk, ir jokios rizikos... Nesuprantu,
kaip senę ir prišnekinai parduoti? Aš juk irgi bandžiau.
Kur tau! „Čia gimiau ir numirsiu, čia tėvų žemė...“ Sena
ragana!
Keletą sekundžių tylu. Paskui sududena dusliabalsis:
- Cha, prišnekinau... Senoji dabar ligoninėj. Plėšikė­
liai aplankė. Aplamdė šonus, pagąsdino. Kiek tokiai be­
reikia?
- Tai pats tuos plėšikėlius ir pasiuntei?
Dusliabalsis nusikvatoja:
- O kas įrodys? Juk man jos lūšnos nė nereikia. O pen­
ki hektarai tokioj vietoj nesimėto.
- Iš ligoninės - ne iš kapų. Grįš.
-Jei bus kur grįžti...
- Ką sumanei?
Vėl tyla.
- Matai, troba be šeimininko ilgai netveria. Žiūrėk, lan­
gas jau išdaužtas... Valkatos ar vaikigaliai landžiojo. Tokie
gali viską. Kad ir laužiuką vidur gryčios susikurti...
- Gal pasiutai?
- O ką? Sudegė grytelė - irjokių galų. Senajai prieglau­
doj vietos atsiras? Atsiras. Jei kaip, ir aš galiu kokį kamba­
riuką išnuomoti. Tegul gyvena. Žemės juk nėra kas dirba.
Tegul rašo popierius, aš pasirūpinsiu. Jei pensijos neuž­
teks, kokį litą galiu ir primesti. Ar būtinai senei prie Saltės
sėdėti? Malūno griuvėsiai jau nupirkti. Užtvenksiu upelį,
įleisiu žuvies, malūne bus restoranas... Su tokiu verslo pla­
nu gali ir iš Europos pinigo gauti.
- Bet juk...
80
 - Na, ir man nesmagu. Bet reikia. Ko spoksai? Juk ne­
užmušiau aš senosios. Ar ne tas pats jai, kur mirti?
- Kaip nori. Aš tik pasidairysiu. Gal vis dėlto... - nu­
tęsia skardžiabalsis.
- Dairykis, palauksiu. Ir man reikėtų apeiti pastoges.
- Skrynia visai nieko, - nudžiunga skardžiabalsis. -
Žiūrėk, metai išrašyti: vienas astuoni septyni septyni\
- Gal kvailas? Kas gi ją temps?

V.
Balsai nutyla, kojos man virš galvos liaujasi trypusios.
Netrukus galėsiu kabarotis aukštyn ir ieškoti savo lobio.
Ne, pradėsiu jau dabar, tereikia išsitraukti žibintuvėlį, juk
brangūs daiktai ir turėtų būti slepiami rūsiuose.
Per skaudamą ranką sunku nusimauti kuprinę. Kai pa­
galiau išsitraukiu žibintuvėlį, belieka nusivilti: po kojo­
mis - kietai suplūkta asla, net neįsivaizduoju, kur reikėtų
kasti. Tuo labiau, kad aš, žioplys, jokio kastuvo ir nepa­
siėmiau, net to mažyčio, kuriuo mama kasa duobutes gė­
lėms sodinti.
Viename pasienyje - plati lentyna. Voratinkliais ap­
traukti stiklainiai. Uogienės, grybai, agurkai. Pakilnoju
ir padedu. Kažkieno maistas. Ne lobis.
Rūsys - visai nedidelis. Kaip ir troba. Viena siena -
lentinė, bet nėra jokių žymių, kad čia būtų durys. J viršų
veda papuvusios kopėčios. Vyrų balsų seniai negirdėti,
girdžiu tik kažkokį traškesį. Slogus rūsio oras, prisigė­

81
ręs bjaurių kvapų, vis labiau spaudžia krūtinę. Lyg būtų
pilna dūmų - sunku kvėpuoti.
Keista: su kiekviena įveikta kopėčių pakopa kvėpuo­
ti dar sunkiau. Šliaužiu viršun lėtai, nes skaudančia kai­
re negaliu įsikibti, o ant dešinės peties velkasi kuprinė. Ir
kai pagaliau atsargiai kilsteliu dangtį, į nosį muša dūmai:
liepsnoja ant sofos sumesti rakandai ir skudurai, ugnis jau
šliaužia artyn grindimis.
Užtrenkiu dangtį ir iš siaubo virpančiomis kojomis lei­
džiuosi žemyn. Ar galiu tikėtis likti gyvas? Dūmai, iš ka­
mino gražiai kylantys į viršų, kažkodėl pro kiekvieną grin­
dų plyšį skverbiasi žemyn. Jei būčiau neišsigandęs, gal ir
būčiau pabėgęs iš degančios trobos pro tą patį langą, pro
kurį įlindau. Dabar jau vėlu: pro dangčio plyšius žėruoja
ugnis.
Įsispraudžiu į patį kampą, nugara prisiploju prie len­
tų sienos ir suprantu, kad greitai manęs nebebus. Su kuo
įveikčiau ugnį? Buteliu vandens, įsidėtu į „turistinį žygįw?
Darosi vis karščiau. Tik nugarai dar vėsu nuo medinės sie­
nos. Spaudžiu ją vis stipriau, dar stipriau...
O dangau, lentos keistai ima svirti ir aš kartu su jomis
įvirstu kažkokion nišon!
Tai mažas kambarėlis su mediniu gultu ir lentynėle. Vis­
kas storai nuklota dulkėmis, aptraukta vorų tinklais. Se­
niai čia, matyt, niekas nevaikščiojo.
Uždarau slaptąsias duris ir galvoju, kad ugnis dabar jau
pakankamai toli. Bet dūmais smirdi ir čia. Ir vis stipriau.
Pasidairau. Gulto kampe - kažkokia aprūdijusi dėžu­
tė - vos beįžiūriu žibintuvėlio šviesoje didelį laivą su iš­
pūsta dryžuota bure... Dėžutė - lengva. Per lengva auksui
ar kitokiam lobiui. Ir dar užrakinta.
82
 Dūmai mane verčia skubėti. Iš tikrųjų, iš slaptojo kam­
bario veda tunelis... Stačias nepaeisi, kelias daug kur už­
griuvęs. Ropoju... ne, ne keturiom, o trim, nes negaliu rem­
tis į žemę skaudžiąją ranka. Aš ropoju, o dūmai slenka
kartu, vis labiau mane aplenkdami.
Tunelis neilgas. Tik užverstas. Gal nelabai storai: vie­
nur matau pro medžio šaknis šviečiant dangų. Reikia kasti
žemes, kasti...
Aš ir kasu. Tik kažkodėl jėgų vis mažiau ir mažiau. Tur­
būt nuo dūmų burnoje darosi keistai saldu. Saldu iki kok­
tumo.
Ir žibintuvėlis dantyse šviečia vis silpniau. Turbūt išeik­
vojau baterijas. O gal...
 VI ETOJ E P I L OGO

Štai ir viskas, ką įstengiau prisiminti gulėdamas ligoni­

nės palatoje su ošiančiomis liepomis ir rugpjūčio vėju už
lango. Man pasisekė, sakė daktarė, nes alkūnkaulis ne lūžo,
o tik skilo. Kai sugis, vėl galėsiu groti. Ir dar aš smarkiai
apsinuodijau dūmais. Turbūt dėl to buvo burnoje saldu. Ir
temo akys, o ne žibintuvėlis.
Visa kita sužinojau iš Giedriaus. Mane surado ir pir­
mas užgriuvusį tunelį upelio šlaite po medžiu pradėjo kas­
ti Reksas. Tada - ir Giedrius. Jis ir greitąją iškvietė.
Bet...
- Nebuvo sunku. Atsitiktinai pamačiau tave prie lom­
bardo. Paskui - ta sąskaita...Jos numerį mes žinojom: žmo­
nės ėmė skųstis dėl internetinių sukčių išviliotų pinigų.
Tau dar pasisekė. O kai kurie visą lauką iškniso, ieškodami
lobio. Vyresni už tave, suaugę vyrai, ir patikėjo... Sakyk, ar
ne kvailystė būtų pusės milijono vertės lobį parduoti už
penkis šimtus litų?
Vadinasi, Giedrius mane sekė! Bet, kad ir kaip gręžio-
jausi, mindamas pedalus miško keliuku, nemačiau jokio
žmogaus ar automobilio...
- Tavo kompiuteryje radau žemėlapį. Taigi mudviem
su Reksu beliko ramiai atvažiuoti prie Šaltės, o automobilį
paslėpti miške. Tik va - gaisro tai nesitikėjau...
Dėžutę Giedrius man atnešė į palatą. Kai pakrapštė pei­
liuku ir skardinis dangtelis atšoko, pamačiau joje kažko­
kią apdriskusią užrašų knygelę. Po vos įskaitomu tekstu -
data: 1945-ųjų gruodis.

84
 Senoji Elena (toks vardas moters, kurios trobelėje aš ra­
dau savo „lobį“) sakė, jokios dėžutės akyse nemačiusi. Tur­
būt ją palikęs partizanas, kurį bunkeryje slaugė dar jauna
būdama...
- Tavo radinys - iš tiesų lobis, - guodė mama. - Juk
niekas jo nebūtų radęs. Kas žino, kiek paslapčių tame die­
noraštyje? Dabar jį bus galima perskaityti, galbūt net pa­
rašyti knygą.
Labai gaila, kad tas dienoraštis - ne mano senelio Kleo­
po, kurio net nuotraukos neišliko. O gal ten rašoma ir apie
ji?-
Kitos naujienos - ne tokios džiugios. Tėtis su Gied­
rium sakė, kad padegėjų kaltės įrodyti turbūt nepavyks: aš
juk jų net nemačiau, o iš balsų kažin ar pažinčiau. Senoji
Elena žada pagyventi pas seserį, kol atsistatys savo namelį.
Pasirodo, ji savo turtą buvo apdraudusi, taigi statybai gaus
pinigų.
O akordeonas? Juk dėl jo tiek bjaurių dalykų pridariau!
Tėvai jį vis dėlto nupirko. Neprireikė nei banko, nei labda­
ros koncerto. Užteko tėčio uždarbio ir Gilės teptukams...
Tik akordeonas - menkas džiaugsmas, kai tau skilusi
alkūnė ir šiukšlina širdis. Jei dar Giedrius bus pasakęs ma­
mai, kad kėsinausi net įjos vestuvinį žiedą...
- Nesakiau, - purto galvą Giedrius. - Bet labai norė­
čiau, kad prisipažintum pats.
Lengva tau pasakyti, Giedriau! O man?..
 Jautakė, O n a
Ja766 Kai aš buvau Kleo : apysaka / Ona Jautakė ; dailininkė
Aida Janonytė. - Vilnius : Gimtasis žodis, 2009. - 84, [4] p.:
iliustr.
ISBN 978-9955-16-301-5
Onos Jautakės apysakos „Kai aš buvau Kleo“ herojus Kleopas Girde­
nis - į ankstyvąją paauglystę įžengęs vaikas. Talentas ir jautri širdis neap­
saugo jo nuo mokyklinio reketo, socialinės nelygybės. Bandymas spręsti
šeimos materialines problemas baigiasi kone tragiškai. Kodėl sunkaus
apsisprendimo valandą jaunas žmogus lieka vienas? Kur toji svajonių ir
realybės riba? Ir vis dėlto - Kleo ieškojo lobio, Kleopas jį rado.

UDK 888.2-93

Ona Jautakė
KAI A Š B U V A U K LEO

Dailininkė Aida Janonytė

Redaktorė Violeta Mickevičiūtė
Maketavo Rūta Lėlytė

SL 098. Tiražas 1000 egz.

Išleido leidykla „Gimtasis žodis“
Rūdninkų g. 10, LT-01135 Vilnius
EI. p. gimtasiszodis@takas.lt
Interneto svetainė: http://gimtasiszodis.w3.lt
Spausdino UAB „Logotipas“
Utenos g. 41a, LT-08217 Vilnius. Užs. 91706
 .Vakare, kai Stefanijos žvaigždė iš kažkur šasteli

j savo vietą, man širdį užplūsta keistas ilgesys...

Įdomu - kur nuvežtų mane sutemose vos Įžiūrim a

pilka juosta zvim biantis naktinis autobusas? Aišku,

jis keliauja į kitokį - tobulesnį, įdomesnį - pasauli­

ne taip kaip mūsų m iesteliūkštyje - rajono centre,

kur devintą vakaro gatvės tam pa lyg iššluotos,

o pro pravirus m iestelėnų langus veržiasi nykūs,

m ieguisti verdamos pieniškos sriubos ir

kepamos kiaušinienės kvapai..."

ISBN 978-9955-16-301-5