Šioje knygoje aprašomi tikri pasakojimai apie skaudžius išgyvenimus ir patirtį tremtyje.

Tai
yra knyga apie nepagražintą realybe, šaltį, utėlės, skorbutą ir su mirtimi kovojančius žmones.
Žmonės buvo išvežti į tremtį, ten laikomi žiauriomis sąlygomis, jie buvo nusilpę, nevalgę,
sirgo skorbutu, jautė kūnu vaikščiojančias utėlės, tačiau turėjo dirbti ir buvo išnaudojami.
Knygoje aprašoma tremties realybė, žiauri, žmogui nesuprantama problema, apie nekaltus,
nieko nepadariusius, ištremtus žmones. Knygoje puikiai vaizduojama, kad žmogus tampa
daiktu, turi įveikti tai, kas atrodo neįmanoma: „Pirmą kartą pajutau, kad esu daiktas.“ Dalia
Grinkevičiūtė pasakoja, kaip nuvertėja pagrindinė žmogaus vertybė – gyvybė. Žmonės turi
įveikti žiaurią realybę, jie pradeda jausti nenorą gyventi, jiems gyvenimas tampa kančia:
„Staiga galvoj dingteli mintis: kaip būtų gerai, jeigu dabar, šiuo momentu, gražiai, iš lėto
išsiimtų revolverį ir mane nušautų.“ Knyga pasakoja nei kiek neišgalvotus įvykius apie tremtį.
Tačiau tai yra tik vieno žmogaus perspektyva, taigi pažvelkime kas iš viso yra tremtis, kur ji
vyko ir kiek žmonių nukentėjo.
Tremtis – asmens ar tam tikros kategorijos asmenų išvarymas į kitą šalį arba kitą vietovę
draudžiant sugrįžti arba gresiant įkalinimo ar mirties bausmei grįžimo atveju. Ištrėmimas kaip
bausmės forma taikytas nuo seniausių laikų įvairiose kultūrose. Pirmieji trėmimai Lietuvoje
prasidėjo 1939 m. kai iš Sovietų Sąjungos kariuomenės užimto Vilniaus krašto buvo ištremta
apie 25 000 žmonių, daugiausia lenkų ir žydų. 
Pirmoji masinė tremtis prasidėjus 1941 m. Į Komiją, Altajaus ir Krasnojarsko kraštus,
Novosibirsko sritį ir Kazachiją buvo išvežta apie 17 600 žmonių. Tremtiniai dirbo sunkų fizinį
darbą, buvo išnaudojami, skriaudžiami ir laikomi neprievalgyje. 1942 pavasarį apie
3000 tremtinių iš Altajaus krašto buvo perkelti į Jakutiją, už poliarinio rato, žvejoti Laptevų
jūroje, daugelis jų nuo bado ir šalčio mirė pirmąją žiemą.
Iš visų į tremtinų ištremtų į Komiją, Buriatiją-Mongoliją, Krasnojarsko kraštą, Irkutsko,
Molotovo (dabar Permės), Sverdlovsko, Tomsko ir kitas Sibiro bei Šiaurės sritis buvo ištremta
daugiau kaip 132 000 žmonių. LSSR (Lietuvos Sovietų Socialistinė Respublika)
Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas 1988 įsaku reabilitavo visus iš Lietuvos teritorijos
ištremtus žmones. Į tėvynę grįžtantiems tremtiniams ir jų šeimų nariams buvo suteikiama
Lietuvos Respublikos pilietybė, grįžusiems teikiamos pašalpos būstui įsigyti, kompensacijos
už tremties laiką, pensijų priedai, grąžinamas nusavintas turtas. Nuo 1989 Lietuvoje Birželio
14 d. (1941 06 14–17 masinio trėmimo pirmoji diena) minima kaip Gedulo ir vilties diena.