ASMENYBĖS TEORIJOS

Šiuolaikinės asmenybės psichologijos tikslai:

- Paaiškinti žmogaus elgesį iš mokslinių pozicijų;

- Atskleisti asmens sugebėjimus;
- Suprasti asmens individualumą;
- Padėti įveikti sunkumus;
- Padėti žmogui būti laimingu.

Mokslinis asmenybės pažinimas ir metodologijos ribotumai:

- Žmogus nėra pažinus mokslinės metodologijos (Rogers);

- Psichlogijos mokslas negali suteikti visų atsakymų į klausimus; kai kurie asmenybės
pažinimo aspektai yra žinomi, aprašyti, bet vis dar yra daug aspektų apie asmenybę
nežinomų;

Personologija – tai asmenybės pažinimas, taikant įvairias mokslinio tyrimo strategijas (H.Murrey, 1938).
Personologijos pradžia siejama su ankstyvaisiais Egipto m. tyrimais, kurie bandė susieti žmogaus kūną,
veido struktūrą ir elgesį. Tyrinėjo, jog tam tikri įgimti fizinių stuktūrų skirtumai lemia asmens
psichologinius bruožus.
Persona (kaukė): lot. persona – asmuo + facio – darau, taigi:

- Kaukė skirta parodyti ir pabrėžti tipiškus, charakteringus bruožus; tai socialinis veidas ir
vaidmuo, skirtas aplinkiniams.

Asmenybės apibrėžimas:

- Anot G.W.Allport (1937), asmenybė – tai asmens psichofizinių sistemų dinaminė

organizacija, apsprendžianti unikalų asmens prisitaikymą prie aplinkos.
Dispozicija – tai aiškios priežasties neturintis asmens polinkis.
Dinaminė organizacija – tam tikra procesų organizacija, turinti savo kintančią sistemą.

- Asmenybė – tai asmens individualaus elgesio ir patyrimo vidinės priežastys (Cloninger,

2007).
- Asmenybė – tai psichologinės savybės, kurios apsprendžia (daugiau-mažiau) pastovius
jausmų, mąstymo ir elgesio individualius skirtumus (skirtingi autoriai).

1
Sutariama dėl asmenybės analizės objekto aspektų, tokių kaip:
1) Individualūs skirtumai
2) Asmenybės visybiškumas
3) Žmogaus prigimtis
4) Asmenybės augimas

Asmenybės tyrimo aspektai:

1) Analizuoti individualius skirtumus – bruožus ir savybes, kuriomis žmonės skiriasi vieni
nuo kitų, arba, priešingai, galbūt yra labiau panašūs nei skirtingi.
2) Sukurti rišlų asmenybės vaizdą, kadangi asmenybė nėra pavienių bruožų ar savybių suma,
atvirkščiai, bruožai ar savybės yra tam tikru būdu organizuotos į vieningą struktūrą.
3) Atskleisti žmogaus prigimtį – asmenybės apibrėžimas priklauso nuo žmogaus prigimties
supratimo, visiems yra bendrų dalykų, t.y. kažkuo yra panašūs vieni į kitus.
4) Asmenybės augimas: ieškoma būdų, kaip efektyviau įveikti gyvenimo sunkumus, koreguoti
patologinį elgesį (psichoterapija, įvairiomis korekcinėmis programomis) bei atskleisti
žmogaus galimybes.

2
POŽIŪRIAI Į ASMENYBĘ
Du požiūriai į asmenybę:
1) Nomotetinis požiūris į asmenybę – tai į kintamuosius / charakteristikas, bruožus orientuotas
požiūris.
2) Idiografinis požiūris į asmenybę – tai į asmenį orientuotas požiūris.
Abu požiūriai yra reikalingi asmenybės pažinimui: galime pažinti atskirus asmenis ir vėliau išvadas
generalizuoti – galime suprasti kitus žmones, ir atvirkščiai.

NOMOTETINĖ KRYPTIS:

- Dėmesys tam tikrų padarinių (angl. outcomes) ryšiui su kitais kintamaisiais (pvz., kaip
nerimas yra susijęs su raida arba kaip neurotizmas susijęs su veiklos sritimi ar tėvų aklėjimo
stiliumi).
- Siekiama gauti apibendrintas išvadas apie žmones.
- Naudoja objektyvias žinias.
- Remiasi skaitiniais duomenimis arba duomenimis, kuriuos galima suskirstyti į kategorijas.
Pvz., nerimastingumą galima skirstyti į žemą ar aukštą ir pan.
- Bendrų bruožų / tipų pažinimas leidžia palyginti vieną asmenį su kitu.
- Daugelis asmenybės tyrimų yra nomotetiniai.

IDIOGRAFINĖ KRYPTIS:

- Dėmesys vienam asmeniui vienu metu, stengiamasi prognozuoti asmens elgesį / veiksmus iš
jo individualių charakteristikų.
- Nedaroma sisteminio lyginimo su kitais asmenimis.
- Remiamasi subjektyvia patirtimi.
- Orientuojasi į asmens unikalumo pripažinimą.
- Siekiama atskleisti asmens unikalumą, ypatingumą.
- Taikoma tam tikra metodologija (atvejų analizė, psichobiografinė analizė ir kt.)

3
 KASDIENĖ IR FILOSOFINĖ ASMENYBĖS SAMPRATA
Kasdienė asmenybė samprata apima charakterį (bruožai, valia, moralinės savybės) ar temperamentą
(įgimtas polinkis reaguoti vienokiu ar kitokiu būdu, nervų sistemos ypatybės).
Filosofinė asmenybės samprata daugiausia siejama su asmens dimensijomis (laisvė, unikalumas,
tikslingumas, sąmoningumas ir kt.); ne kiekvienas individas yra asmenybė.

ASMENYBĖS SAMPRATA – TRYS KRYPTYS

1. Asmenybė kaip organizuota sistema
2. Asmenybė kaip elgesys
3. Asmenybė kaip vidinė patirtis ir tapatumo jausmas

ASMENYBĖ KAIP ORGANIZUOTA SISTEMA

Asmenybė – tai psichofizinių sistemų dinaminė organizacija, apsprendžianti asmens prisitaikymą prie
aplinkos.
Organizacija – tai harmoningos visumos iš dalių sudarymas.

- Struktūra kaip pastovus asmenybės aspektas; vertinama struktūros kokybė.

- Asmenybė yra darni sistema: kaip dalys sąveikauja.
- Pabrėžiama asmenybės vidinė organizacija, struktūrų hierarchija (pavaldumas, žemesnė
struktūra tarnauja aukštesnės struktūros tikslams).
- Gali būti pabrėžiamas priežastingumas (elgesys, mintys, patirtis). Pavyzdžiui, žmogaus
tikslai, bendresni ir žemesnio lygio bruožai.
- Kiti autoriai kalba apie atskirų asmenybės struktūrų abipusę nehierarchinę sąveiką.

ASMENYBĖ KAIP ELGESYS

Asmenybė yra teorinis konstruktas arba abstrakcija, tiesiogiai nestebima, ji išvestinė iš elgesio; teoriniai
kontruktai realiai neegzistuoja, tai mentaliniai konstruktai.

- „Nebūtina suprasti vidinių organizmo struktūrų ir procesų, norint suprasti asmenį, užtenka
žinoti aplinkos sąlygas, nuo kurių ir priklauso žmogaus elgesys“ (Skinner, 1938).
Dažniausiai išsakoma kritika:

- Negali paaiškinti žmogaus individualumo;

- Redukcinis / supaprastintas požiūris;
- Nepakankamai atsižvelgia į vidinius reiškinius bei patirtis (mąstymas, jausmai, ketinimai
ir kt.).

4
ASMENYBĖ KAIP VIDINĖ PATIRTIS IR TAPATUMO JAUSMAS
Savastis (angl. self): kas aš esu. Visos asmens savybės, savęs supratimas, savęs vertinimas, aš samprata
(self-concept); tapatumas: kas yra asmuo, savęs supratimo sintezė.

 W. James: analizuoja sąmoningus procesus, žmogaus suvokiamą savo paties minčių eigą,
subjektyvią patirtį, savastį (savęs patyrimą, vaizdinius).
 K. Rogers: pabrėžia subjektyvią asmens patirtį.
 G. A. Kelly: asmenybė neabejotinai remiasi vidinėmis mintimis; asmens gyvenimo kryptis
priklauso nuo įvykių numatymo; žmogus visada interpretuoja savo patirtį – svarbu, kaip jis
suvokia pasaulį.

Kodėl nėra vieningo sutarimo ties asmenybės supratimu?

- Teorijos atspindi skirtingus požiūrius į žmogaus prigimtį; šie skirtumai yra reikšmingi.
- Apie tas pačias asmenybės struktūras kalbama skirtingais terminais, terminai / žodžiai yra
daugiaprasmiai.
- Teorijų sukūrimo sąlygos: klinikinės, eksperimentinės, plačiai taikant matematinę statistiką.

INTEGRUOTAS POŽIŪRIS: SVARBIOS ASMENYBĖS DIMENSIJOS, JŲ SĄVEIKA

Šiuolaikinės asmenybės teorijos bando apjungti šias sritis: psichofizines sistemas, patirtį, elgesį, fizinį
kūną. Kūnas iš dalies įtrauktas į psichofizines sistemas, jo vieta asmenybėje neapibrėžta.
Teorijos atspindi skirtingus požiūrius į žmogaus prigimtį (Hjelle & Ziegler, 2000)

- Pamatinės nuostatos, abstraktuotos taisyklės bei postulatai apie žmogaus prigimtį.

- Remiamasi asmenine ar profesine patirtimi.
- Daro įtaką kitų žmonių suvokimui.
- Teoretikai užima poziciją bazinių postulatų atžvilgiu / yra nesutarimų.
- Dimensijos pateikiamos bipoline skale, sudaro kontinuumą.

ASMENYBĖS MATMENYS / DIMENSIJOS:

- Laisvė – determinizmas;
- Racionalumas – iracionalumas;
- Holizmas – elementarizmas;
- Konstitucionalizmas – aplinkos įtaka (environmentabilty);
- Kintamumas – pastovumas;
- Subjektyvumas – objektyvumas;
- Proaktyvumas – reaktyvumas;
- Homeostazė – heterostazė;
- Pažinumas – nepažinumas.

5
LAISVĖ – DETERMINIZMAS
Klausimai: Kokią vidinę laisvę turi žmogus? Mąstymo ir elgesio laisvė, elgesio kontrolės laipsnis.

- Subjektyvus laisvės jausmas, priimant sprendimus;

- Kiek elgesys yra determinuotas išorinių ir vidinių veiksnių (nesąmoninga motyvacija,
ankstesnė patirtis, genetika, kultūrinė įtaka);
- Pasirinkimo laisvė;
- Atsakomybė už savo veiksmus, kyla iš laisvės.

RACIONALUMAS – IRACIONALUMAS
Klausimai: Kiek protas gali paveikti kasdienį elgesį? Ar žmogus yra racionalus, kokiam elgesiui daro
įtaką mąstymas? Ar elgesį valdo iracionalios jėgos?

- Nėra kraštutinių pozicijų;

- Protas yra stipri jėga (G. A. Kelly: ,,elgesys priklauso nuo mąstymo“);
- Kokį vaidmenį vaidina nesąmoningi procesai (S. Freud: psichiniai procesai iš esmės
nesąmoningi);
- Teorijos skirtingai supranta R – I priežastis.

HOLIZMAS – ELEMENTARIZMAS
Klausimai: Koks turi būti asmenybės analizės lygmuo, kokie elementai yra svarbūs asmenybės
pažinimui? Ar mes galime analizuoti asmenybę kaip visumą, ar, norėdami pažinti asmenybę, turėtume
suskaldyti ją į atskirus elementus ir tuos atskirus elementus nagrinėti?

- Nesutarimai rodo esminius teorijų skirtumus;

- Asmenybę galima pažinti kaip nedalomą visumą – analizuoti fundamentinius aspektus;
- Holistinis požiūris: elementų pažinimas nepaaiškina funkcionalios asmenybės struktūros.
- Elementaristinis požiūris: asmenybės pažinimas susideda iš elementų analizės; visuminius
teiginius sunku patikrinti.

KONSTITUCIONALIZMAS – ENVIRONMENTABILITY (APLINKOS ĮTAKA)

Konstitucija – morfologinės ir fiziologinės asmens savybės – jų visuma, turinti įtaką asmens psichikai.
Klausimai: Kiek asmenybė priklauso nuo genetinių ir aplinkos veiksnių? Ar asmenybę lemia prigimtis,
ar auklėjimas?

- Personologai pripažįsta abu veiksnius.

- Interakcija (sąveika): prigimtis pasireiškia skirtingai, priklausomai nuo auklėjimo.
- Konstitucionalizmas: yra paveldimų psichikos komponentų – temperamentas, dispozicijos,
bruožai (R. B. Cattel, H. Eysenck), dalis psichikos paveldėta (S. Freud).

6
 - Environmentability (ekologiškumas / aplinkos veiksniai): aplinka turi lemiamos įtakos per
išmokimą (J. B. Watson).

KINTAMUMAS – PASTOVUMAS
Klausimai: Kiek asmenybė gali kisti gyvenimo eigoje? Ar giluminiai pasikeitimai yra būtini asmenybei?
Ar stebimi asmenybės pokyčiai paliečia jos struktūrą?

- Skirtingos asmenybės raidos traktavimas (stadijos, skatinančios jėgos, tolimos vystymosi

perspektyvos ir kt.);
- Raidos stadijos yra būtinos (E. Erikson: kai kurie baziniai dalykai nekinta, nurodo nuo ko
priklauso);
- Asmenybės branduolinės struktūros nekinta (S. Freud – ilgalaikės Psichodinaminės terapijos
įtaka).

SUBJEKTYVUMAS – OBJEKTYVUMAS
Klausimai: Ar žmogaus elgesiui lemiamos įtakos turi asmeninė subjektyvi patirtis, ar yra kokios nors
objektyvios sąlygos? Kiek svarbi sąmonė, kaip tarpinis elgesio kintamasis?

- Didžiausi skirtumai tarp bihevioristinių ir fenomenologinių teorijų.

- Personologas tyrinės subjektyvią patirtį arba objektyvų elgesį / elgesio sąveiką su išoriniu
pasauliu.

PROAKTYVUMAS – REAKTYVUMAS
Klausimai: Elgesio priežasčių lokusas – kur ieškoti žmogaus elgesio priežasčių? Ar elgesys kyla iš
vidinių sąlygų / asmens iniciatyvos, ar tai atsakas į aplinkos poveikius?

- Proaktyvumas: aktyvumas kyla iš asmenybės, skiria aktyvumo faktorius.

- Reaktyvumas: žmogaus aktyvumas atspindi aplinkos poveikius; didelis dėmesys skiriamas
aplinkai / išoriniams stimulams.

HOMEOSTAZĖ – HETEROSTAZĖ
Klausimai: Ar veikti skatina vidinė įtampa / siekis išlaikyti vidinę pusiausvyrą? (Homeostazė); Ar veikti
skatina augimo siekis, naujų stimulų ieškojimas, savirealizacija? (Heterostazė)

- Klausimai susiję su veiklos motyvacija;

- Autoriai užima kraštutines pozicijas;
- Homeostazė: dėl homeostazės formuojasi daugelis veiklos mechanizmų;
- Heterostazė: svarbiausi motyvai yra asmenybės augimas ir savirealizacija – svarbi ne tik
poreikio redukcija.

7
PAŽINUMAS – NEPAŽINUMAS
Klausimai: Ar žmogus yra pažinus mokslo priemonėmis, ar ne? Kokios pažinimo galimybės gali atsirasti
ateityje?

- Nuomonės kardinaliai skiriasi;

- Pozicija susijusi su kitais matmenimis (racionalumo, objektyvumo ir kt.);
- Skiriasi taikoma tyrimo metodologija;
- Teorijos gali apimti „nemokslines“ koncepcijas.

ASMENYBĖS TEORIJA, JOS FUNKCIJOS, VERTINIMAS

Kas yra asmenybės teorija?

 Teorija – tai tarpusavyje susijusių idėjų, prielaidų ir principų sistema, kuri turi tikslą paaiškinti
tikrovės reiškinius.
 Formaliai mokslinė teorija yra konstruktų (sąvokų) sistema ir teiginiai (ryšiai tarp šių
konstruktų), pateikiantys logišką, sistemingą ir rišlų reiškinio paaiškinimą;
Teorijos turėtų ne tik aprašyti ar prognozuoti fenomenus / reiškinius, bet ir paaiškinti, kodėl tai vyksta.

- Asmenybės teorija negali būti „teisinga“ ar „klaidinga“.

- Vertinamas reiškinių / fenomenų stebėjimas ir aiškinimas turi būti pagrįstas ir patikimas.

ASMENYBĖS TEORIJOS FUNKCIJOS

- Aiškinamoji teorijos funkcija pateikia prasminę schemą, kuri supaprastina ir interpretuoja

reiškinius bei faktus.
- Prognostinė teorijos funkcija duoda pagrindą prognozuoti ir patikrinti faktus, įvykius bei
reiškinius.

ASMENYBĖS TEORIJOS KOMPONENTAI

Pagrindiniai klausimai, kuriuos teorija turi aptarti:

- Asmenybės struktūra, organizacija – tai nekintanti, hipotetinė charakteristika; teorija turi

aiškinti dinaminius ryšius; struktūra gali būti skirtingo sudėtingumo.
- Motyvacija – teorija turi aiškinti elgesio priežastis, dinaminius procesus, asmenybės
funkcionavimą ir jos tikslus.
- Asmenybės raida – tai asmenybės funkcionavimas nuo kūdikystės iki brandos ir senatvės.
Gali būti skiriamos asmenybės raidos stadijos, vidinės determinantės (genetika, fiziologiniai
ir biologiniai aspektai), išorinės determinantės (kultūra, socioekonominis statusas,
socializacija, normų įsisavinimas).

8
 - Asmenybės psichopatologija, sunkumai – teorija turi paaiškinti prisitaikymo prie
visuomenės sunkumus; paaiškinti efektyvaus funkcionavimo sunkumus; paaiškinti
patologijos, netinkamo elgesio kilmę.
- Sveika, brandi asmenybė – teorija turi pateikti sveikos / brandžios asmenybės kriterijus;
tyrinėti asmenybės galias; nurodyti būdus, kaip to pasiekti.
- Terapijos / intervencijos sąlygoti asmenybės pokyčiai – teorija turi paaiškinti, kaip pakeisti
normų neatitinkantį / neadekvatų elgesį; siekti pagerinti asmens kompetencijas, siekti
pozityvių asmenybės permainų; aptarti klinikinius ir konsultavimo aspektus.

TEORIJOS VERTINIMO KRITERIJAI

Teorija turi atitikti 6 kriterijus:
1) Verifikaciją
2) Euristinę vertę
3) Vidinį suderinamumą
4) Ekonomiškumą
5) Teorijos platumą
6) Funkcinę reikšmę
Kriterijai rodo, kodėl viena teorija vertinama geriau už kitą. Atskiros teorijos gali būti lyginamos ir
integruojamos į bendrą teoriją; skiriasi teorijų raidos stadijos.

1. VERIFIKACIJAę
- Teorija turi būti patikrinama;
- Aiškios hipotezės ir teiginiai;
- Teorijos teiginiai / tezės turi būti susijusios.

2. EURISTINĖ VERTĖ
- Teorija turi skatinti empirinius tyrimus;
- Turi būti galimybė atlikti mokslinius tyrimus.

3. VIDINIS SUDERINAMUMAS
- Teorijoje neturi būti vidinių prieštaravimų;
- Turi paaiškinti tarpusavyje nesusijusius fenomenus;
- Teorija turi turėti vidinę logiką;
- Teiginiai ir apibūdinimai turi būti suderinti tarpusavyje.

4. EKONOMIŠKUMAS

9
 - Neturi būti daug pamatinių konstruktų / sąvokų, tačiau iš jų galima nuosekliai išvesti ir
atsakyti į daugelį klausimų, susijusių su asmenybe.
- Teorija turi būti tiksli.
- Teorija turi būti glausta, bet apimti daug fenomenų / faktų.

5. TEORIJOS PLATUMAS
- Turi apimti įvairius psichikos fenomenus, aspektus.
- Teorija turi leisti integruoti naujus faktus;
- Turi integruoti pavienius ir išsibarsčiusius eksperimentinių tyrimų ir stebėjimų rezultatus.

6. FUNKCINĖ REIKŠMĖ
- Teorija turi padėti suprasti kasdienį elgesį;
- Padėti spręsti žmonių problemas;
- Padėti suprasti save ir kitus žmones;
- Padėti kurti santykius su žmonėmis.

Asmenybių teorijas galime tikrinti eksperimentais, tačiau ne visoms teorijoms tinka.

ASMENYBĖS TEORIJOS IR EMPIRINIAI TYRIMAI
Empiriniai tyrimai – tai pavienių faktų stebėjimas / fiksavimas ir klasifikavimas, turint tikslą atskleisti ir
praktiškai patikrinti jų dėsningus ryšius.

- Labiau tinka nei stebėjimas, intuicija; greitai parodo klaidas teorijoje.

- Padeda patikrinti teoriją.
- Padeda geriau suprasti asmenybę.
- Leidžia pasitikėti teorija ir skatina jas tikrinti.
- Skatina keisti teorijų hipotezes, kertinius teiginius.
- Nėra vieno metodo.

ASMENYBĖS TYRIMAI, STRATEGIJŲ GRUPĖS:

1. Klinikiniai tyrimai (atvejų analizės, anamnezės metodas)
2. Koreliaciniai tyrimai
3. Eksperimentai

KLINIKINIAI TYRIMAI
Klinikinis tyrimas – tai detalus asmenybės tyrimas, arba vertinimas ilgą laiko tarpą, turint tikslą nustatyti
asmenybės problemas, sutrikimus ir juos koreguoti arba gydyti.

10
 - Tinka ir sveikiems žmonėms;
- Nustatomi priežastiniai ryšiai;
- Tinka retų fenomenų pažinimui;
- Tiriama retrospektyviai;
- Yra subjektyvūs.

ATVEJO ANALIZĖ
Atvejo analizė – tai intensyvi vieno žmogaus studija.

- Tikslas – kelti hipotezes apie sudėtingus psichologinius mechanizmus / ryšius.

- Tinka, jei domina daugelio reiškinių tarpusavio ryšiai ir subjektyvumas.
- Galima pažinti asmens gyvenimo aspektus, kurių eksperimentais tirti negalima.
- Padeda tyrinėti sritį, apie kurią mažai žinoma, kai tyrimo objektas – retas elgesys / reiškinys.
- Naudojami įvairūs informaciniai šaltiniai, interviu.

KORELIACINIAI TYRIMAI
Koreliaciniuose tyrimuose ieškoma ryšio tarp įvykių / faktų (kintamųjų), kuriuos galima išmatuoti.

- Kintamieji gaunami iš testų, fiziologinių matavimų, elgesio ir demografinės charakteristikos.

- Leidžia įvertinti didelio skaičiaus kintamųjų ryšius.
- Neleidžia nustatyti priežastinio ryšio.
- Koreliacijai gali turėti įtakos kiti kintamieji.
- Tinka nustatant ekspertų vertinimo panašumą.

EKSPERIMENTAI
Eksperimentai leidžia įvertinti, kaip vienas rodiklis (kintamasis) priklauso nuo kito; sudaromos
eksperimentinė ir kontrolinė grupės.

- Asmenybės tyrimuose eksperimentus gali būti sunku sukurti.

- Tiriama nenatūraliomis sąlygomis.
- Eksperimentai gali pažeisti etiką.

SKALĖS / KLAUSIMYNAI

- Remiasi savęs įvertinimu, savistaba;

- Atsakymai pateikiami raštu;
- Matuoja vieną ir daugiau savybių;
- Rezultatai priklauso nuo respondento motyvacijos, noro atsiskleisti, pasirodyti;

11
 - Gali savęs nepažinti ar meluoti;
- Gali vienodai atsakyti į visus klausimus.

PROJEKCINĖS METODIKOS

- Pateikiami neapibrėžti stimulai, kuriems žmogus priskiria savo savybes;

- Siekiama nustatyti emocinius sunkumus, suprasti nesąmoningus procesus, konfliktus, baimes;
- Žmogus nežino, kokie turi būti atsakymai;
- Nestandartizuoti, nepakankamai validūs.

Labiausiai žinomi testai:

- Teminės apercepcijos testas (Thematic Apperception Test, H. A. Murray, C. D. Morgan).

- Roršacho rašalo dėmių testas (The Rarschach inkblot test, H. Rorschach).
- Žmogaus piešinys (The Draw – A- Person Test, K. A. Machover).
- Namo – Medžio – Žmogaus piešinys (The House – Tree – Person Test, J. Buck).

12
 SIGMUND FREUD (1856 – 1939)
PSICHOANALITINĖ ASMENYBĖS TEORIJA

SVARBIAUSI S.FREUD DARBAI

1. „Sapnų aiškinimas“ (1900)
2. „Kasdienio gyvenimo psichopatologija“ (1904)
3. „Trys įnašai į sekso teoriją“ (1905)
4. „Totem ir tabu“ (1912 – 1913)
5. „Psichoanalizės įvadas“ (1916)
6. „Anapus malonumo principo“ (1920)
7. „Vienos iliuzijos ateitis“ (1927)
8. „Civilizacija ir tie, kurie ja nepatenkinti“ (1930)

Teorijos kūrimo etapai

- Ansktyvoji neuropsichologijos teorija (1895)

- Pirmoji asmenybės struktūrinė teorija (1915)
- Antroji asmenybės struktūrinė teorija / Pirmoji topografija (1920 – 1930)
- Dinaminė asmenybės teorija / Antroji topografija

PIRMOJI ASMENYBĖS STRUKTŪRINĖ TEORIJA

Skiria tris psichikos organizacijos lygius:
1. Pasąmonė:
- Menkai pažini (sapnai, hipnozė, simptomai, kasdieniai įspūdžiai)
- Sudaro įgimti potraukiai, instinktai, afektai
- Tai, kas išstumta iš sąmonės
- Cenzoriai neleidžia pasireikšti sąmonėje
- Pasąmonės turinys siekia prasiveržti į sąmonę
- Neįsisąmonintos emocijos gali būti transformuojamos
- Iracionali, nelogiška, nėra neigimo ir laiko matmens
- Menkai susijusi su realybe
- Instinktai siekia pasireikšti mintimis ir jausmais

2. Ikisąmonė:
- Mintys ir prisiminimai, esantys ant sąmonės slenksčio
- Mintys „iškeliamos“ į sąmonę esant būtinybei ir veikiant asociacijoms
- Turi cenzorius
- Atsakinga už realybės įvertinimą – realybės testavimas
- Ikisąmonės mintys susiformuoja iš trijų šaltinių: suvokimo, atminties, pasąmonės

3. Sąmonė:

13
 - Turinys: mintys, trumpalaikis suvokimas ir buvusios patirties prisiminimai
- Malonumo, skausmo ir kitos sudėtingos emocijos bei jausmai
- Sąmoningi procesai yra susiję su kalba
- Sąmonės lygyje kartais darome klaidas (klaidingai įvardijamos)
- Susijusi su kateksiu

KATEKSIS (gr. Kathexis – laikymas)

- Tai libidinių instinktų tenkinimas, suradus atitinkamą subjektą, daiktą ar idėją

- Tai psichinės energijos susijungimas su objektu, kūno dalimi, mintimi; „objekto žavesys“
- Iš instinktų kylanti psichinė energija iš pradžių neturi objeko, vėliau susilieja su daugeliu
objektų
- Pirmas katektuojamas objektas – motinos krūtis
- Katektuojamas kiekvienas instinktus patenkinantis objektas

14
ANTROJI STRUKTŪRINĖ ASMENYBĖS TEORIJA / PIRMOJI TOPOGRAFIJA (1920 – 1930)
ID DALIS:
Id – tai nesąmoninga psichikos dalis, paveldima gimstant. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis
pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės, neturintis logikos, laiko ar neigimo. Id yra neorganizuotas.
Į id sudėtį įeina biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos – instinktai.

 Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės
stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Todės id siekia tuoj pat sumažinti įtampą
ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį.
 Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas, todėl id veikia pagal malonumo principą.
 Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius
veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process).
 Refleksyvūs veiksmai – tai įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas,
mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti
paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis.
 Pirminis procesas – sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas
objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas
objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu (wish-fulfillment).
 Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent
bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti iš pirmo žvilgsnio).
 Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos. Tokie norus išpildantys
vaizdiniai tėra vienintelė tikrovė, kurią pažįsta Id.
 Id stipriai veikia, kol nesusiformavęs ego ir superego. Esant frustracijai, pasireiškia
fantazijomis, o nepatenkinti poreikiai įgauna emocinę išraišką.
Žinoma, pirminiai procesai patys savaime negali sumažinti įtampos, todėl instinktų sukeliamiems
poreikiams tenkinti reikia gerokai efektyvesnių psichinių funkcijų. Būtent tokie
yra antriniai psichiniai procesai, kurie sudaro pagrindą kitai asmenybės struktūros sistemai – ego.

EGO DALIS:
Ego (aš) – tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia
realybe. 
 Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus
atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo
principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada
sumažinama įtampa. 
 Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda
orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.).
Būtent jie padeda ego planuoti, kaip patenkinti poreikį.
 Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus
veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip bus

15
 patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam
prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Tai yra ganėtinai sunku.
 Faktiškai ego energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai
nepriklausomas nuo Id. Jo pagrindinis vaidmuo yra suderinti instinkyvių organizmo poreikių
patenkinimą su aplinkos sąlygomis, tad jo pagrindiniai tikslai būtų išlaikyti individo gyvybę ir
prižiūrėti rūšies reprodukciją.
 Ego yra susijęs su savisaugos instinktu: padeda patenktinti poreikius, saugiau patenkinti
instinktyvius norus.
 Identifikacijos: su kuo save tapatina.
 Ego yra sąmoningas ir nesąmoningas
 Antriniai procesai kyla iš priminių procesų

SUPEREGO
Superego (aukščiau nei aš) – tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema, kildinama iš
Edipo komplekso (3 – 5 metais). Šis konfliktas įveikiamas, atsisakius motinos / tėvo troškimo ir
susitapatinus su savo lyties tėvu.
 Iš esmės tai vaiko tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, perimti iš tėvų. Jų priėmimą
užtikrina vaikui taikoma bausmių ir apdovanojimų sistema.
 Tad superego – asmenybės moralioji ir idealistinė dalis, atskilusi nuo ego dalis, kuri atstovauja
tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu, ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų.
Būtent superego žmoguje nusprendžia, kas yra teisinga ir kas yra bloga, tam, kad žmogus galėtų
veikti pagal atitinkamus visuomenės moralinius standartus.
 Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Tai,
už ką baudžiama, suformuoja jo sąžinę, kuri yra viena iš dviejų superego posistemių. Tai, už ką
skatinama, sudaro jo ego-idealą, kuris yra kita superego posistemė. Taigi superego turi dvi
subsistemas: sąžinę ir ego-idealą.
 Šis įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba.
 Sąžinė baudžia žmogų, versdama jį jaustis kaltu, o ego-idealas apdovanoja jį pasidžiavimo
savimi jausmu.
 Po superego susiformavimo, tėvų kontrolę pakeičia savikontrolė.
 Superergo iš dalies yra nesąmoningas, tačiau sąmonės lygyje pasireiškia kaltės ir priekaištais sau
jausmais.

Pagrindinės superego funkcijos yra:
1) uždrausti id impulsų, ypač seksualinių ir agresyvių, patenkinimą, kadangi šie impulsai yra
smerkiami visuomenės;
2) priversti ego pakeisti realistinius tikslus moraliniais;
3) siekti tobulumo.

16
Taigi, superego priešinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panašus į id ir yra
neracionalus, o į ego panašus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus. Bet jis ne tik siekia trumpam
uždelsti instinktų patenkinimą, kiek bando juos sustabdyti visam laikui.

Superego vadovaujasi anapus malonumo principu / kompulsyviu kartojimu

- Priešingas malonumui principas

- Kompulsyvus skausmingos patirties kartojimas
- Yra mirties (Thanatos) instinkto išraiška
- Į save nukreipta autodestrukcija, savęs smerkimas, kritika

Moralistinis mąstymo procesas:

- Kritikuojantis ir gali būti destruktyvus ego atžvilgiu

- Turi slopinantį poveikį, atspindi tėvų draudimus

DINAMINĖ ASMENYBĖS TEORIJA / ANTROJI TOPOGRAFIJA

Pagrindinės ID EGO SUPEREGO

dinamikos sritys
Energijos šaltiniai Libido; destruktyvių Interesas; savęs Į ego nukreipta
instinktų energija; su išsaugojimo instinktas; agresyvi energija; kaltė
mintimis susiję izoliuotas afektas,
instinktai nerimas
Psichikos Malonumo Realybės Anapus malonumo
funkcionavimo principo: kompulsyvus
principas kartojimas
Mąstymo procesas Pirminis Antrinis Moralistinis,
imperatyvus
EGO gynybos Nėra Represija, Nėra
transformacija,
iškrovos paleidimas

17
ASMENYBĖJE VYKSTANTYS PROCESAI IR DINAMIKA
Žmogaus organizmą Freud laikė sudėtinga energetine sistema, kuri semiasi energijos iš suvartoto maisto
ir eikvoja ją įvairiems tikslams, tokiems kaip kvėpavimas, raumenų judėjimas, suvokimas, mąstymas ir
pan. Pagal energijos tvermės dėsnį, energija gali būti transformuojama į kitą būseną, bet niekada negali
išnykti.
Tad psichinė energija gali būti transformuota į fiziologinę, ir atvirkščiai. Toks sąlyčio taškas tarp
biologinės (kūno) ir psichinės (asmenybės) energijos yra id ir instinktai.

- Vadinama dinamika arba motyvacijos principas;

- Reikia paaiškinti, kas skatina žmones veikti;
- Žmonės siekia malonumo, sumažinti įtampą bei nerimą;
- Motyvacija kyla iš fizinės ir psichinės energijos;
- Energija kyla iš varų (vok. Trieb) bei instinktų.

VAROS (vok. Trieb)

 Vara – psichinė jėga, kreipianti organizmą į tam tikrą tikslą;

 Varos šaltinis – fiziologinė įtampos būsena;
 Varos tikslas – įtampos pašalinimas, kuris pasiekiamas per objektą.
Varos kyla iš id, bet veikia suderintai su ego kontrole; kiekviena vara turi savo psichinės energijos formą
(seksualinė vara – libido).

INSTINKTAI – ENERGIJOS ŠALTINIS

Instinktai – tai vidinių somatinių sujaudinimo šaltinių psichologinė išraiška, kuri yra sąlygota biologinės
prigimties.

Instinktai – tai biologiniai potraukiai, kuriuos reikia patenkinti, kad būtų pasiekta fiziologinė
pusiausvyra.

 Tokia išraiška gali būti vadinama noru (wish), o kūno sujaudinimas, iš kurio jis atsiranda
– poreikiu (need).
 Pavyzdžiui, alkis (maisto poreikis) fiziologiškai gali būti aprašytas kaip tam tikrų medžiagų
trūkumas organizme, tuo tarpu psichologiškai jis pasireikš noru valgyti.
 Instinktai yra varomoji žmogaus jėga. Jie ne tik motyvuoja elgesį, bet ir nukreipia jį tam tikra
linkme.
 Be to, organizmas gali būti aktyvuotas išorinio pasaulio stimulais. S. Freud manė, kad šie
išoriniai sujaudinimo šaltiniai vistik turi mažesnės reikšmės asmenybės dinamikai, nei įgimti
instinktai. Juk iš esmės išoriniai dirgikliai sudaro žmogui mažiau kliūčių ir reikalauja mažiau
sudėtingos prisitaikymo formos, nei poreikiai. Žmogus gali pabėgti nuo išorinių stimulų, bet
neįmanoma pabėgti nuo poreikių.

18
Instinktus analizuoja keturiais aspektais, skiria:

- Šaltinis – tai tam tikros fiziologinės sąlygos arba poreikis (pvz., seksualinė energija);
- Tikslas – kūno sujaudinimo pašalinimas (pvz., alkio instinkto tikslas – pašalinti medžiagų
apykaitos trūkumą, kuris pasiekiamas valgant; įtampos pašalinimas, tam tikros iškrovos
pasiekimas);
- Objektas – tai, kas leidžia pasiekti tikslą. T.y. tai, kas padeda pašalinti poreikį. Objektas yra
ne tik tam tikras daiktas ar sąlyga, kuri patenkins norą, bet ir visas elgesys, reikalingas norų
išsipildymui.
- Varomoji jėga – motyvuojanti instinkto jėga, kurią sąlygoja poreikio stiprumas (energijos,
jėgos kiekis tikslui pasiekti).

Toks instinktų apibrėžimas leidžia aiškiau suprasti elgesio įtampos sumažinimo (redukcijos) modelį.
Žmogaus elgesys yra aktyvuojamas vidinių dirgiklių ir baigiasi tada, kai tam tikri atitinkami veiksmai
pašalina ar sumažina dirgiklius.

 Tad instinkto tikslas yra grąžinti žmogų į pirminę ramybės būseną, kuri egzistavo iki
sujaudinimo, patiriamo kaip įtampos. Taigi, organizmas siekia išsaugoti pusiausvyrą
pašalindamas dirginančius sujaudinimus, kas patiriama kaip malonumas.
 Instinkto šaltinis ir tikslas lieka pastovūs visą gyvenimą, nebent šaltinis keičiasi ar išnyksta
fizinės brandos eigoje.
 Nauji instinktai gali atsirasti išsivysčius naujiems fiziniams poreikiams.
 Tuo tarpu objektas ir priemonės, kuriomis žmogus bando patenkinti savo poreikį, gali kisti
labai įvairiai. Tai įmanoma dėl psichinės energijos pakeičiamumo (displacement) – ji gali būti
atpalaiduojama (iškraunama; suvartojama) įvairiais būdais.
 Tad instinkto energija gali būti atpalaiduojama tokiu pakeistu objektu, kuris nėra iš prigimties
būdingas (pirminio pasirinkimo) tam instinktui. Pvz.:, vaikas gali dėl tam tikrų išorinių priežasčių
mesti savo pirminį seksualinį objektą – manipuliaciją savo lytiniais organais (masturbaciją) – ir
imtis ne tokio akivaizdaus savo lytinio poreikio patenkinimo – piršto čiulpimo. Taigi, pakito
instinkto objektas, tačiau nepakito jo tikslas.
 Sugebėjimas pakeisti objektą yra viena svarbiausių asmenybės dinamikos savybių, sąlygotų
žmogaus psichikos plastiškumo ir lankstumo. Praktiškai visi suaugusio žmogaus interesai,
pomėgiai, mylimi užsiėmimai ir įpročiai yra tokių instinktų pirminių pasirinkimo objektų
išvestiniai, t.y., jie yra atsiradę visos eilės pakeitimų būdu.

Skiramos dvi instinktų grupės:

- Seksualinis / Eros ir savisaugos.

- Agresijos, destrukcijos / Thatos.

SEKSUALINIS INSTINKTAS

19
Gyvenimo instinktai tarnauja individo išlikimui ir rūšies atsinaujinimui – tai alkis, troškulys,
seksualinis instinktas ir pan. Jų naudojama energija vadinama libido.
- Didžiausią dėmesį Freud skyrė seksualiniam instinktui ir ankstyvaisiais savo teorijos
kūrimo etapais visą žmogaus motyvaciją aiškino šiuo instinktu. Iš tikrųjų šis instinktas nėra
nedaloma vienybė, o greičiau keli atskiri kūniški poreikiai, kurie sukelia seksualinius norus.
Kiekvienas šių norų turi savo šaltinį skirtingose kūno vietose, kurios
vadinamos erogeninėmis zonomis.
- Erogeninė zona yra dalis odos ar gleivinės, ypač jautrios dirginimui, kuris sukelia malonius
jausmus. Lūpos ir burnos ertmė sudaro vieną tokią erogeninę zoną, analinė anga – kitą,
lytiniai organai – trečią. Vaikystėje seksualiniai instinktai yra santykinai nepriklausomi
vienas nuo kito, bet kada žmogus pasiekia brandos amžių, jie yra linkę sintezuotis ir kartu
siekti reprodukcijos.

Taigi, seksualinio instinkto tikslas – malonumas, susijęs su erogeninėmis zonomis.

- Įtampos sumažinimo gali būti siekiama įvairiais būdais (aktyvus, pasyvus, laikinas,
pastovus);
- Kiekviena maloni veikla yra susijusi su seksualiniu instinktu;
- Seksualinis objektas yra lankstus, gali būti transformuotas ar pakeistas;
- Gali turėti įvairių formų: narcisizmas, meilė, sadizmas, mazochizmas.

SEKSUALINIO INSTINKTO FORMOS

1) Narcisizmas (pirminis, antrinis): vaikas iš pradžių yra centruotas į save, potraukiai siejami su
savo ego; vėliau „narcisistinis libido transformuojamas į objekto libido“, t.y. formuojasi interesas
kitais žmonėmis. Brendimo laikotarpiu paauglys libido nukreipia į savo ego.
2) Meilė: eros pasireiškia libido nukreipus į objektus; pirmiausia įprastai nukreipiama į motiną.
3) Sadizmas: seksualinis malonumas, kai kitam asmeniui suteikiamas skausmas ar pažeminimas;
tam tikru laipsniu yra seksualiniuose santykiuose;
4) Mazochizmas: eros ima tarnauti destrukcijos instinktui.

20
AGRESIJA, DESTRUKCIJA / THANATOS:
Mirties – arba dar destruktyvūs – instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, todėl apie juos žinoma mažiau.
Tik tiek, kad jie padaro savo – kiekvienas galiausiai miršta.

Freud darė prielaidą, kad kiekvienas žmogus turi pasąmoningą troškimą numirti. Jis nebandė
identifikuoti kūniškųjų mirties instinktų šaltinių. Jų egzistavimas pagrįstas principu, kuris teigia, kad visi
gyvybiniai procesai turi tendenciją sugrįžti į neorganinio pasaulio stabilumą. Taigi, sutrikdyta iš stabilaus
egzistavimo, organinė medžiaga linksta grįžti į ramybės būseną. Mirties noras yra šio principo
pasireiškimas.

Iš mirties instinktų kyla agresyvūs motyvai. Agresija – tai savidestrukcijos nukreipimas į išorę link
pakeičiamų objektų, nes mirties norą blokuoja gyvenimo instinktų jėgos. Mirties ir gyvenimo instinktai
gali persipinti vieni su kitais ir pasireikšti vienoje veikloje.

- Destrukcijos potraukis sugrąžinti organizmą prie neorganinės būklės;

- Agresija gali įgyti įvairias formas;
- Paaiškina karus, persekiojimą ir kt.
- Kultūriškai nepriimtina;
- Destruktyvi energija tikrinama ir represuojama, turi nepasireikšti atvirai;
- Dažnai sukelia nerimą.

21
NERIMAS

 Žmogus turi patenkinti savo poreikius ieškodamas objektų išoriniame pasaulyje. Tačiau
išorinis pasaulis gali ne tik tenkinti poreikius, bet ir kelti grėsmę žmogaus saugumui – aplinka
gali sukelti įtampą ir skausmą lygiai taip pat, kaip ir suteikti malonumą atpalaiduojant juos.
 Žmogaus įprastinė reakcija į išorinę skausmo grėsmę, ypač į tokią, kurios žmogus nėra
pasiruošęs įveikti, yra baimė. Perfrazuojant psichoanalitiniais terminais, galima sakyti, kad
kai ego patenka į pernelyg didelę stimuliaciją, kurios ego nesugeba sukontroliuoti,
ego užplūsta nerimas. 
 Žmogus turi patenkinti poreikius išoriniame pasaulyje be grėsmės sau.
 Ego gali patirti didelį spaudimą, kadangi yra tarpininkas tarp id impulsų, superego
reikalavimų ir realaus pasaulio.

Freud skiria tris nerimo rūšis:

1) Realųjį (paprasta baimė) – tai pagrindinė nerimo rūšis, arba baimė, kuri kyla dėl realių
išorinio pasaulio pavojų. Iš jo ir kyla kiti du nerimo tipai.
2) Neurotinį – tai baimė, kad instinktai prasiverš pro žmogaus sąmoningą kontrolę ir privers
žmogų padaryti kažką tokio, už ką jis bus nubaustas. Tai ne tiek pačių instinktų baimė, kiek
bausmės baimė. Šis nerimas turi realų pagrindą, nes pasaulis, kaip jį reprezentavo tėvai,
baudė vaiką už impulsyvius veiksmus.
3) Moralinį (kaltė) – tai sąžinės baimė. Žmogus su stipriu superego patiria kaltę, kai jis daro ar
net pagalvoja ką nors tokio, kas prieštarauja jo moraliniams įsitikinimams, pagal kuriuos jis
buvo išaugintas. Jis taip pat kyla dėl realaus pagrindo, nes praeityje žmogus buvo baustas už
moralinių taisyklių laužymą.

Nerimo funkcija yra perspėti žmogų apie pavojų. Tai signalas ego, kad, nesiėmus tinkamų priemonių,
grėsmė gali išaugti taip, kad ego bus sunaikintas.

Nerimas yra įtampos būsena, taigi, jis turi tokią pat motyvuojančią jėgą kaip alkis ar libido
(seksualinis alkis), bet jo šaltinis nėra fiziologiniai procesai, o jų sąveika su išorinio pasaulio
reikalavimais arba žmoguje veikiančių priešingų jėgų (ego, superego ir id) konfliktas.
 Situacija, su kurios keliama grėsme žmogus nesugeba susidoroti, sukelia traumuojantį nerimą,
kuris verčia žmogų pasijusti kūdikiškai bejėgiu ir ši didelės įtampos būsena primena pirmą kartą,
kai buvo patirtas pirmasis nerimas – būtent gimdymo traumą, nes iškart po gimimo naujagimį
užplūsta išorinio pasaulio stimuliacija, prie kurios jis negali prisitaikyti ir todėl rėkia iš siaubo.
Tad kūdikiui reikia saugios ir globojančios aplinkos, kol neišsivystys pakankamai stiprus ego,
kuris pajėgs susidoroti su aplinkos stimulais.
 Tuo tarpu vėlesni traumuojantys potyriai dažniausiai yra susiję su žmogaus vidiniais
konfliktais, kuomet psichikoje susiduria stiprios viena kitą bandančios pergalėti jėgos.
Jei ego negali susidoroti su konflikto sukeltu nerimu racionaliais metodais, tada jis griebiasi
neracionalių konflikto sprendimo būdų – gynybinių mechanizmų.
EGO GYNYBINIAI MECHANIZMAI

22
Ego gynybiniai mechanizmai – tai kraštutiniai įtampos atpalaidavimo būdai. Pagrindiniai gynybiniai
mechanizmai yra išstūmimas, projekcija, reakcijos formavimasis, fiksacija ir regresija.

Visi gynybiniai mechanizmai turi dvi bendras savybes:

1) jie neigia ir iškreipia tikrovę,

2) jie veikia pasąmoningai, tad žmogus nepastebi, kad jis iškraipo realybę.

Taip jie atlieka savo pagrindinę funkciją – sumažinti patiriamą nemalonią įtampą (nerimą), kuri kyla
atsiradus konfliktui tarp priešingų psichinių jėgų.

- Gynybos mechanizmai universalūs ir normalūs (1926);

- Jei intensyviai naudojami, sukelia įkyrų, pasikartojantį ir neurozinį elgesį;
- Apsaugo nuo nerimo, kaltės jausmo, nepriimtinų impulsų, vidinių konfliktų;
- Gynybos mechanizmai padeda kovoti su potraukiais, instinktais, nes išeikvoja psichinę
energiją.

PSICHOLOGINĖS GYNYBOS MECHANIZMAI

1. Represija (išstūmimas) (angl. repression) – nemalonių minčių, jausmų, impulsų, įvykių ar
prisiminimų blokavimas ir išstūmimas į pasąmonę, kuri nėra prieinama žmogui. Tokiu būdu, ego
elgiasi taip, tarsi minėtas įvykis niekada nebūtų įvykęs iki gynybos nesėkmės, po kurio jis vėl
bando nuslopinti tai, ką išstūmęs, arba naudodamas kitus mechanizmus, kad tai sutramdytų ar
užmirštų.
Pavyzdžiui, vaikas, kuris patyrė tėvų smurtą, vėliau neturi jokių išlikusių prisiminimų apie tuos įvykius,
tačiau patiria sunkumų ir problemų kuriant ir formuojant naujus santykius. Kitas pavyzdys – žmogus,
kuris vaikystėje patyrė skausmingą voro įkandinimą, vėliau išsivysto intensyvią fobiją vorams be jokių to
įvykių prisiminimų iš vaikystės. Kadangi atsiminimas apie voro įkandimą yra išstumtas, individas negali
suprasti ir surasti baimės priežasties.

2. Reakcijos formavimasis (angl. reaction formation) – tai priešingas individo mintims ar

jausmams elgesys.
Pavyzdžiui, berniukas, kuris tyčiojasi ar skriaudžia mergaitę todėl, jog pasąmoningu lygiu, yra ja
susižavėjęs arba ji jam patinka. Kitas pavyzdys – žmogus, kuris elgiasi ypatingai draugiškai su kitu
žmogumi, kurio jis stipriai nepakenčia, dėl to, jog paslėptų tikruosius savo jausmus.

3. Perkėlimas (angl. displacement)– tai gynybos mechanizmas, kuris tiesiogiai negalimus išreikšti
impulsus ar jausmus nukreipia ne į tą objektą, sukėlusius tokius jausmus, bet į kitą, dažnai
silpnesnį objektą.
Pavyzdžiui, darbuotojas, kuris susipyksta su savo bosu, gali grįžti namo ir išslieti ant šeimos narių,
paspirti šunį ar net sumušti šeimos narius.

23
 4. Fiksacija (angl. fixation) – tai psichoseksualinės raidos sustojimas. Išliekantis malonumo
siekiančios energijos sutelkimas ties ankstesne psichoseksualine stadija, kurioje liko neišspręstų
konfliktų.
Fiksacija yra susijusi su regresija: juo stipresnė regresija, tuo greičiau, susidūrus su sunkumais, įvyksta
fiksacija.

- Pavyzdžiui, žmogus, užstrigęs oralinėje psichoseksualinėje stadijoje, vėliau gali turėti

problemų su burnos erogenine zona, t.y. gali vartoti alkoholį, rūkyti, persivalgyti ar
kramtyti nagus, ir būti perdėtai lipšnus, priklausyti nuo kitų.
- Žmonės, užstrigę analinėje stadijoje, vėliau gali tapti arba apsėsti tvarkingumo, griežtumo,
drausmingo, arba, atvirkščiai, būti visiškai neorganizuoti ir netvarkinti suaugę žmonės.
- Fiksacija falinėje stadijoje galėtų lemti tokį suagusiųjų elgesį kaip tuštumas, perdėtas
ekshibistionistinis elgesys, arba seksualiai agresyvus elgesys.
- Fiksacija latentinėje stadijoje galėtų reikšti visišką nebrandumą ir negalėjimą formuoti
sveikų, ilgai besitęsiančių santykių.
- Fiksacija genitalinėje stadijoje galėtų reikšti įvairius seksualinius nukrypimus.

5. Regresija (angl. regression) – tai žmogaus dalinis grįžimas prie nebrandaus elgesio stereotipų,
t.y. į ankstesnę psichoseksualinės raidos stadiją ir jo pastangos išlaikyti tokį patį statusą, kokį
turėjo vaikystėje, šeimoje.

Dažniausiai žmogus taiko regresijos mechanizmą po didelės įtampos, labai nuvargęs, pavyzdžiui, susirgęs
nesąmoningai siekia užuojautos, reikalauja, kad kas nors jį prižiūrėtų, pavalgydintų, pasirūpintų kaip
mažu vaiku, prisiriša prie jį gydančio žmogaus, nes taip lengviau ištveria ligą.

Dėl motinos dėmesio stokos, pykčio ir dėl to kylančio nerimo vaikai ginasi regresija, elgiasi taip, lyg būtų
mažesni, pavyzdžiui, ima švepluoti, nors mokėjo aiškiai kalbėti, pradeda šlapintis į lovą, prašo buteliuko,
nors mokėjo gerti iš stiklinės, sėdasi ant puoduko, nors jau mokėjo sėdėti ant klozeto.

Nuolat regresijos mechanizmą naudojantis žmogus (labiau būdinga sergantiems histrionišku asmenybės
sutrikimu – pasireiškia nuolatiniu dėmesio siekimu) atrodo nebrandus, vaikiškas.

6. Projekcija (angl. projection) – tai gynybos mechanizmas, kurio metu žmogus perkelia savo
neigiamas mintis, jausmus, motyvus ir troškimus kitam asmeniui ar objektui, kuriuos pats savo
sąmonėje atmeta.
Pavyzdžiui, dažnai visiškai nekritiškai vertiname savo trūkumas ir juos pastebime pas kitus žmones. Dėl
savo bėdų esame linkę kaltinti aplinkinius.

7. Introjekcija (angl. introjection) – procesas, kurio metu išoriniai dalykai (kitų žmonių mintys,
idėjos ir pan.) priimami kaip vidiniai. Introjekcija sustabdo nuo sąmoningumo tiek asmeniniuose,
tiek tarpasmenininiuose santykiuose, taip pat mažina pasitikėjimą savimi.
Pavyzdžiui, tėvas sako sūnui, jog „berniukai neverkia“, arba kad, jei šis nenustos verkti, jis jį nubaus.
Arba tokie pasakymai kaip „būk geras“, „mama žino geriausiai“ ir pan.

24
 8. Sublimacija (angl. sublimation) – tai gynybos mechanizmas, kurio metu žmogaus socialiai
nepriimtinos emocijos, motyvai, jausmai ir elgesys yra nukreipiami į labiau priimtiną elgesį.
Kitais žodžiais, sublimacija yra potraukio, kurio negalima realizuoti, transformavimas ir realizavimas
visuomenėje priimtina veikla, pavyzdžiui, sportu, mankšta, menu, terapija, ar kita fizine ar profesine
veikla.

- Agresyvūs žmonės gali nuspręsti pasirinkti policijos ar kariuomenės profesijos kryptį.

- Vietoj to, jog išreikštume pyktį ant artimo asmens susipykę, galime nukreipti susikaupusią
energiją į namų tvarkymą.

9. Disociacija (angl. dissociation) – tai nesąmoningas psichinis procesas, kurio metu žmogaus
asmenybė skyla į atskiras dalis arba atsiskiria nuo ankstesnių išgyvenimų, jausmų ir minčių. Tai
tarsi atsijungimas nuo kažkokio realybės aspekto: nuo laiko, nuo savo emocijų, nuo kūno pojūčių
ir pan.
Pavyzdžiui, kai žmogus neprisimena, kaip pateko į vieną ar kitą vietą. Kitas pavyzdys – kai žmogus
patikrina laikrodį ir jame mato, jog valanda kažkur pradingo, nors nieko tuo metu neveikė, galbūt žiūrėjo į
sieną, ar į ekraną ir pan. Dar vienas pavyzdys – bejausmiškumas ar emocijų nejautimas – tarkim, išgirdęs
labai blogas naujienas, žmogus ne tik nereaguoja į tai neįprastai, bet viduje tarsi niekas nesukerbena ir
nesukelia stiprių emocijų.

10. Humoras (angl. humour) – tai gynybos mechanizmas, kurį žmonės naudoja, bandydami įžvelgti
nemalonios ir nepalankios situacijos geresnius, linksmesnius ar juokingesnius aspektus.
Pavyzdžiui, nervingas pacientas stengiasi juokauti apie artėjančią operaciją.

11. Idealizacija (angl. idealization) – tai perdėtas teigiamų savybių pabrėžimas ir priskirimas kitam
asmeniui. Žmonės yra linkę idealizuoti tėvus ar kitus svarbius asmenius, nuo kurių jie yra
priklausomi.
Pavyzdžiui, paauglė idealizuoja roko žvaigždę ir laiko savo dievaičiu, įsivaizduoja, jog jis gyvena idealų
gyvenimą, yra geraširdis, supratingas ir t.t. Tuo pat metu, ji ignoruoja ne tokius tikusius tos „žvaigždės“
įpročius ir pan.

12. Identifikacija (tapatinimasis) (angl. identification) – tai būdas, kuriuo žmogus perima kito
žmogaus bruožus ir padaro juos savo asmenybės dalimi. Jis išmoksta sumažinti įtampą sekdamas
kieno nors pavyzdžiu.

Mes linkę identifikuotis su tais, kurie geriau patenkina savo poreikius, nei mes. Vaikas identifikuojasi su
tėvais, nes jie jam atrodo visagaliai (bent jau ankstyvojoje vaikystėje). Vėliau jis identifikuojasi su kitais
žmonėmis, kurie labiau atitinka jo tuo metu esančius norus. Paprastai žmogus identifikacijai renkasi tik
tuos bruožus, kurie turėtų padėti pasiekti geidžiamą tikslą. Jei identifikacija padeda sumažinti įtampą,
savybė priimama. Taip pat galima identifikuotis su gyvūnais, įsivaizduojamais ar pasakų veikėjais,

25
institucijomis, abstrakčiomis idėjomis, negyvais daiktais ir pan. Identifikacija taip pat vyksta tada, kai
prarandamas mylimas žmogus. Taip lyg gali grąžinti sau žmogų, kuris mirė ar buvo prarastas kuriuo nors
kitu būdu. Taip jis lyg atgimsta įsisavintos asmenybės savybės pavidalu.

Vaikai, kuriuos atstumia tėvai, linkę stipriai identifikuotis su jais, tikėdamiesi atgauti jų meilę. Galima
taip pat identifikuotis su žmogumi iš baimės – vaikas identifikuojasi su tėvų draudimais tam, kad išvengtų
bausmės. Tokia identifikacija yra esminė superego formavimuisi.

13. Izoliacija (angl. isolation) – įtampa, kylanti dėl sąveikos su išoriniu pasauliu, pakeičiama vidine
stimuliacija. Tai nutolimas nuo išorinio pasaulio, pasineriant į autistines fantazijas ar
psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą. Izoliacija, priešingai nei kiti primityvūs gynybos
mechanizmai, neiškreipia išorinio pasaulio vaizdo.
Pastebėta, jog šią gynybą yra linkę naudoti labai jautrūs, turintys turitingą fantazijų pasaulį, vaikai. Viduje
gali slėptis kūrybinga, nelinkusi į stereotipus, perdėtai jautri asmenybė. Tai dažniausiai dėl bendravimo
problemų neprisitaikęs visuomenėje žmogus.

14. Neigimas (angl. denial) – tai gynybos mechanizmas, kurio metu žmogus išstūmia savo mintis,
jausmus, troškimus, poreikius ar pačią tikrovę, kurie sąmonės lygmenyje yra nepriimtini. Tokiu
atveju asmuo elgiasi taip, tarsi problema neegzistuotų.
Tai primityvaus neigimo mechanizmas daugiausia būdingas vaikams, kai šie išsigandę pasislepia ar
paslepia savo galvą po antklode tarsi realybė nustojusi egzistavusi (egocentriškumas). Pavyzdžiui, dažnai
žmonės priklausomi nuo narkotikų ar alkoholio neigia, jog šie turi priklausomybę.

15. Omnipotencija (visagalybė) (angl. omnipotence) – tobulybės ieškojimas per susiliejimą su

idealizuojamais objektais, kuris būdingas narcisistinei asmenybei. Šiuo atveju, jausmai ar
veiksmai išreiškiami taip, lyg žmogus turėtų ypatingas, neribotas galias ar sugebėjimus, kurie
būtų daug viršesni ar stipresni nei kitų.

16. Racionalizacija (angl. rationalization) – tai gynybos mechanizmas, padedantis pateisinti savo
mintis, jausmus ir elgesį, kurie galbūt yra nepriimtini ar nepaaiškinami.
Pavyzdžiui, žmogus, kuriam buvo atšauktas numatytas pasimatymas, galėtų „racionalizuoti“ situaciją tuo,
jog jis bet kokiu atveju nebuvo suinteresuotas priešinga lytimi ir pan. Arba studentas gali kaltinti prastus
egzaminuotojo priskirtus egzamino balus, vietoj to, jog pripažintų savo prastą pasiruošimą tam
egzaminui.

17. Skėlimas (angl. splitting) – tai gynybos mechanizmas, kurio metu žmonės ar įsitikinimai yra
skirstomi į gerus ar blogus, teigiamus ar neigiamus aspektus. Tai juodai baltas mąstymo būdas.
Dualizmas. Asmenys, kovojantys su susiskaldžiusiu požiūriu į save ir savo gyvenimą
kraštutinumuose, nesugebantys integruoti gyvenimo sudėtingumo ir niuansų į vieną darnią
visumą, tad jie linkę poliarizuoti pasaulį į priešingybes.

26
Dažniausiai šią psichologinę strategiją naudoja paaugliai, jauni žmonės arba tie, kurie patyrė vaikystės
traumą, nes negalėjo derinti auklėjimo aspektų su nereaguojančiais tėvų ar globėjų aspektais.
Pavyzdžiui, daugelis iš mūsų yra skaldomi nuo mažų dienų; tai būdinga pasakose ir filmuose, kur ryškus
susiskaidymas tarp „gerų“ herojų ir „blogų“ piktadarių. Kiti pavyzdžiai įtrauktų politines partijas, kurios
priešingą pusę laiko niekinga, religijas, kurios skirsto žmonės į išgelbėtus ir pasmerktus, tėvų skyrybas
išgyvenantys tėvai, kurie vieną iš tėvų laiko pavyzdingu, o kitą niekingu ir pan.

18. Supresija (slopinimas) (angl. suppression) – tai gynybos mechanizmas, kurį individas naudoja
bandydamas išlaikyti sąmonėje atmintį, emocijas ar mintis, kurios sukelia nerimą. Slopinimo
veiksmas apima nepageidaujamų minčių pašalinimą iš mūsų sąmonės lauko ir yra procesas,
glaudžiai susijęs su represijomis, atsiribojimu ir neigimu, taip pat su kasdieniu pamiršimo
veiksmu.
Pavyzdžiui, vyriausybė gali bandyti sustabdyti piliečius nuo dalyvavimo tam tikroje veikloje. Arba
studentas gali sąmoningai pasirinkti negalvoti apie artėjančius egzaminus, kol lieka kelios dienos.

Kiekviena psichologinė gynyba yra derinama su represija – visų psichologinių gynybų pirmeive, kuri
išstūmia iš sąmonės nemalonius prisiminimus / impulsus ir padeda atsikratyti nemalonių būsenų.

27
ASMENYBĖS / PSICHOSEKSUALINĖ RAIDA
Asmenybės raida:
1. Libido raida
1) Pregenitalinės stadijos
1) Genitalinė stadija
2) Sublimacija
2. Ego raida
Freud manė, kad pagrindinį vaidmenį asmenybės formavimuisi turi ankstyvieji kūdikystės ir
vaikystės metai. Asmenybė iš esmės būna susiformavusi jau iki penkerių metų ir tolimesnis augimas
tėra tik tikslesnis asmenybės bazinės struktūros derinimas.
Asmenybės vystymąsi lemia keli pagrindiniai įtampos šaltiniai: fiziologiniai augimo procesai,
frustracija, konfliktai ir išorinio pasaulio grėsmės. Dėl šių įtampą keliančių šaltinių žmogus yra
priverstas išmokti naujų įtampos sumažinimo būdų. Toks mokymasis ir yra asmenybės vystymasis. 

Per penkerius pirmuosius gyvenimo metus vaikas pereina eilę dinamiškai diferencijuotų stadijų, po kurių
seka penki ar šeši metai – latentinis periodas – kuomet instinktyvių jėgų intensyvi dinamika daugiau ar
mažiau stabilizuojasi. Atėjus paauglystei, intensyvi jėgų sąveika prasideda vėl ir tada žmogus subręsta.

Pirmi penkeri metai yra lemiantys asmenybės susiformavimui. Kiekviena vystymosi stadija tais
pirmaisiais penkeriais metais apibrėžiama tam tikros kūno erogeninės zonos sąlyginiu dominavimu.

- Pirma stadija tęsiasi apie metus – tada pagrindinė dinaminės veiklos sritis yra burna.
Po oralinės stadijos, pagrindiniu malonumo šaltiniu tampa šalinamoji funkcija, todėl ši
stadija vadinama analine. Ji tęsiasi antruosius metus, ir po jos seka falinė stadija, kurioje
pagrindinėmis erogeninėmis zonomis tampa lytiniai organai. Visos šios stadijos
yra pregenitalinės.
- Po jų seka latentinis periodas. Tuo metu impulsai yra išstumiami. Paauglystėje šie impulsai
reaktyvuojasi ir, jei jie efektyviai pakeičiami ir sublimuojami, žmogus pereina į brandos
– genitalinę – stadiją.
- Nors Freud ir diferencijavo šias vystymosi stadijas, tačiau nemanė esant staigių perėjimų iš
vienos į kitą. Praktiškai vienai stadijai būdingi procesai veikia ir kitoje stadijoje, tik jie
yra santykinai mažiau išreikšti.
- Galutinė asmenybės organizacija iš esmės atspindi visų keturių stadijų procesų sąveiką ir
sintezę.

LIBIDO RAIDA (RAIDOS STADIJOS):

1. Oralinė (0 – 1 m.)
2. Analinė (1 – 3 m.)
3. Falinė / Oedipus (3 – 6 m.)
4. Latentinė (6 – 11 m.)
5. Genitalinė (11 m., paauglystė ir vėliau)
1. ORALINĖ STADIJA (0 – 1 m.)

28
Pagrindinį malonumą burnos srityje sukelia valgymas, kuris sukelia taktilinę lūpų ir burnos ertmės
stimuliaciją. Į šį procesą įeina ir rijimas bei, jei maistas nemalonus, maisto išvėmimas. Išdygus dantims
atsiranda ir kitas malonumo šaltinis – kandžiojimas ir kramtymas. Šie du oralinės veiklos būdai –
maisto rijimas ir kramtymas yra daugelio vėliau išsivystančių charakterio bruožų prototipai.

- Pagrindinis patirties ir malonumo šaltinis – burna.

- Prasideda gimus ir baigiasi atjunkymu (žindymo nutraukimas) arba kai asmuo norės būti
atjunkytas.
- Įvykus oralinei fiksacijai, burna lieka pagrindine erognine zona, taip pat fiksuojasi prie
motinos.
- Malonumas ryti maistą gali būti pakeistas kitokiais maisto įsisavinimą ar rijimą
primenančiais būdais – pavyzdžiui, malonumas įsisavinti, „ryti“ žinias.
- Kandžiojimasis gali būti pakeistas sarkazmu ir ginčais.
- Be to, šiuo metu kūdikis yra visiškai priklausomas nuo motinos, todėl atsiranda
priklausomybės jausmai. Priklausomybės aštriausi simptomai simbolizuoja norą sugrįžti į
saugiausią vietą – motinos įsčias.

Tipiški oralinio charakterio bruožai:

- Optimizmas / pesimizmas;
- Depresija / euforija;
- Nuotaikų kaita;
- Šnekumas;
- Godumas;
- Mąstymas, susijęs su troškimų išsipildymu.

2. ANALINĖ STADIJA (1 / 2 – 3 m.)

Tuštinimasis pašalina nemalonumo šaltinį ir sukelia palengvėjimo jausmą. Kuomet vaikas pratinamas prie
puoduko, vykstantis paprastai antrais gyvenimo metais, vaikas pirmąsyk susiduria su išoriniu instinktyvių
impulsų reguliavimu. Jis turi išmokti užlaikyti malonumą, kuris ateina atpalaiduojant analinę įtampą.

- Pagrindinis malonumo šaltinis – anusas ir defakacija.

- Formuojasi infantilinė (nebrandi) savimonė.
- Ego vystymosi stadija.
- Pagrindinis rūpestis – kūno (ypač sfinkterių – raumeninis raukas) ir socialinių impulsų
valdymas.
Priklausomai nuo pratinimo prie švaros būdo, kurį naudoja motina, ir jos jausmų, liečiančių defekacijos
aktą, šitokio pratinimo pasekmės gali turėti didelį poveikį tam tikrų konkrečių bruožų ir vertybių
formavimuisi.

29
 - Jei motina labai griežta ir baudžianti, vaikas gali užlaikyti tuštinimąsi, dėl ko atsiranda
vidurių užkietėjimas. Jei ši reakcija persikelia į kitas elgesio sritis, vaikas tampa atkaklus,
užsispyręs ir šykštus (lengvai nepaleidžia to, kas pateko jam į rankas).
- Arba vaikas gali išreikšti savo pyktį tuštindamasis netinkamiausiu laiku. Iš tokios reakcijos
atsiranda žiaurumas, be priežasties kylantys destruktyvūs įsiūčio priepuoliai,
netvarkingumas, švaros nesilaikymas ir pan.
- Kita vertus, jei motina gražiuoju ir atkakliai įkalbinėja vaiką sėsti ant puoduko ir labai jį giria
jam pasisekus nusituštinti laiku, vaikas pradeda manyti, kad tuštinimasis yra labai svarbus
reikalas, tad jo dėmesys sutelkiamas ties produkcijos gaminimo, kas gali būti
produktyvumo, kruopštumo, atlaidumo, dosnumo ir kūrybiškumo pagrindas.

3. FALINĖ STADIJA (3 / 4 – 6 m.)

Čia išryškėja seksualiniai ir agresyvūs jausmai, susiję su genitalinių organų funkcionavimu.
Masturbacijos malonumai ir vaiko autoerotinę veiklą lydinčios fantazijos paruošia dirvą Edipo
kompleksui.

Edipo kompleksas susidaro iš seksualinio potraukio priešingos lyties tėvui. Berniukas nori užvaldyti
motiną ir pašalinti tėvą, mergaitės – atvirkščiai. Šie jausmai pasireiškia vaiko fantazijose masturbacijos
metu ir tai meilės, tai maišto prieš tėvus jausmų kaitoje. 3–5 metų vaiko elgesys didžia dalimi
sąlygojamas Edipo komplekso veikimo, ir, nors šis kompleksas patiria reikšmingų pokyčių ir yra
išstumiamas penktaisiais gyvenimo metais, jis lieka viena pagrindinių varomųjų jėgų visą gyvenimą. Be
to, Edipo komplekso išsprendimas sudaro pagrindą superego susiformavimui.

Edipo kompleksą berniukai ir mergaitės išgyvena skirtingai (pas mergaites jis dar
vadinamas Elektros kompleksu). Bendra yra šio komplekso atsiradimo istorija bei pagrindinė situacija ir
atomazga. Iš pradžių tiek berniukai, tiek mergaitės myli mamą, nes ši patenkina jų poreikius. Tuo tarpu
tėvas laikomas pavojingu konkurentu, kuris paveržia motinos meilę. Tokia situacija iki pat jos
išsisprendimo lieka nepakitusi berniukų vystymęsi, tačiau taip nėra mergaičių atveju.

Berniukas trokšta motinos, tačiau negali jos turėti, todėl augantis jo pyktis tėvui, sukelia konfliktą tarp jo
ir tėvų. Vaikas laiko savo tėvą konkurentu ir bijo, kad stipresnis už jį varžovas gali sužaloti jį. Berniuko
baimės gali būti sustiprintos bausti mėgstančio ir pikto tėvo grasinimais. Jo baimė, ką tėvas gali padaryti
su juo, telkiasi ties lytiniais organais, nes būtent jie yra geidulingų jausmų šaltinis. Jis bijo pavydaus tėvo,
kuris pašalins gėdingus organus. Taip atsiranda kastracijos nerimas (baimė), kuris verčia išstumti
seksualinį motinos norą ir priešiškumą tėvui. Jis taip pat padeda berniukui identifikuotis su tėvu ir jaustis
tokiu pat galingu, kaip ir jis. Identifikuodamasis su tėvu, berniukas taip pat simboliškai patenkina savo
seksualinius impulsus motinai.

Mergaitei ši situacija išsivysto kitaip. Iš pradžių ji pagrindinį meilės objektą (motiną) pakeičia nauju
objektu (tėvu). Tai įvyksta dėl mergaitės reakcijos į nusivylimą, kai ji atranda, kad berniukas turi penį, o ji
toje vietoje – tik tuštumą. Po tokio traumuojančio atradimo seka keli svarbūs įvykiai. Pirmiausia, ji laiko
savo motiną atsakingą už jos kastravimą, ir tai susilpnina meilę motinai. Antra, ji perkelia meilę tėvui, nes

30
jis turi vertingą organą, kuriuo siekia su ja pasidalinti. Tačiau jos meilė tėvui ir kitiems vyrams yra
sumišusi su pavydu, nes jie turi tai, ko ji neturi. Penio pavydas yra berniukų kastracijos nerimo
atitikmuo, ir kartu jie vadinami kastracijos kompleksu. Mergaitė įsivaizduoja praradusi kažką vertinga,
tuo metu berniukas bijo tai prarasti.

Fiksacija falinėje stadijoje galėtų lemti tokį suagusiųjų elgesį kaip tuštumas, perdėtas ekshibistionistinis
elgesys, arba seksualiai agresyvus elgesys. Taip pat:

- Autoritetų atmetimu
- Neurozine kalte
- Pasipūtimu
- Gėrėjimusi savimi
- Pagyriškumu
- Ir kt.

4. LATENTINĖ STADIJA (6 / 7 – 11 m.)

Seksualine prasme latentinė stadija yra indiferentiškas periodas. Vaiko seksualiniai potraukiai
sublimuojami į žaidimus, mokyklines veiklas, santykių formavimą ir pan.
Fiksacija latentinėje stadijoje galėtų reikšti visišką nebrandumą ir negalėjimą formuoti sveikų, ilgai
besitęsiančių santykių.

5. GENITALINĖ STADIJA (nuo 11 / 12 m.)

Pregenitalinio periodo kateksiai iš esmės yra narcistiniai. Tai reiškia, kad žmogus gauna pasitenkinimą
stimuliuodamas savo kūną. Kiti žmonės reikalingi poreikių patenkinimui tik todėl, kad jie pateikia
papildomas kūno malonumo formas. Paauglystės laikotarpiu dalis tokios savęs meilės,
arba narcizmo, transformuojasi į tikrų objektų pasirinkimus. Tada žmogus myli kitus altruistiškai, o ne dėl
egoistinių ar narcistinių priežasčių.

Paauglystės gale toks į išorę nukreiptas libido stabilizuojasi įprastinėse pakeitimo formose, sublimacijose

ir identifikacijose, tokiose kaip socializacija, grupinė veikla, karjeros planavimas, ruošimasis šeimai
ir pan. Taip žmogus iš malonumų siekiančio, narcistinio kūdikio pasikeičia į realybėn orientuotą,
socializuotą suaugusį. Pregenitaliniai impulsai nėra pakeičiami genitaliniais, bet susimaišo su jais.

Pagrindinė biologinė šios stadijos funkcija – reprodukcija. Psichologinės savybės padeda siekti šio
tikslo, užtikrindamos žmogui saugumą ir stabilumą.
- Genitalinis laikotarpis turi išorinį objektą – ne autoritetinis seksualumas.
- Seksualinių bandymų periodas.
- Svarbūs santykiai su kitu žmogumi.

31
 - Pirmieji objektai yra panašūs į tėvus.

Fiksacija genitalinėje stadijoje galėtų reikšti įvairius seksualinius nukrypimus.

EGO RAIDA
Ego atlieka įvairias funkcijas:

- Realybės įvertinimo;
- Sprendimų priėmimo;
- Emocijų / impulsų / potraukių reguliavimo ir kontrolės;
- Psichologinės gynybos ir kt.

Kuo geriau susiformavusios Ego funkcijos – tuo stipresnė ir brandesnė asmenybė.

Ego stiprumas matuojamas veiksmingumu įvairiose gyvenimo situacijose.

KLIŪTYS ASMENYBĖS RAIDAI

 Fiksacijos tam tikrose psichoseksualinės raidos stadijose.

 Pernelyg stiprus / silpnas sužadinimas kritiniais raidos periodais.
 Neišspręsti pasąmoniniai konfliktai vaikystėje, prieštaringi troškimai (pvz., seksualiniai ir
agresyvūs impulsai).
 Ankstyvoji trauminė patirtis.
 Patologinis psichologinių gynybų pobūdis, nebrandžios psichologinės gynybos.

32
 CARL GUSTAV JUNG (1875 – 1961)
ANALITINĖ PSICHOLOGIJA

- Gimė Šveicarijoje.
- Motina – mistiška.
- 18 m. buvo išprievartautas asmens, kuriuo labai žavėjosi, todėl neigė Freudo seksualinę
teoriją ir su juo susipyko.

ANALIZĖ APIMA:

 Religijos tyrinėjimus;
 Alchemiją (mistinis mokymas apie chemines manipuliacijas, siekiant įminti nemirtingumo
paslaptį, įveikti ligas);
 Mitologiją (simbolius, religinius motyvus);
 Parapsichologiją (tiria neišaiškintus žmogaus psichikos reiškinius);
 Filosofiją (būties, sąmonės, pažinimo ir kt.);

NESUTARIMAI SU S. FREUD

 Visybiškumo idėjos. Žmogus gimsta kaip užbaigta visuma, turi fiziologinės ir psichologinės
savireguliacijos funkciją.
 Pasąmonė – ne tik iš sąmonės išstumti dalykai; svarbus sąmonės ir pasąmonės dialogas –
konfliktas gali kelti grėsmę; pasąmonė gali būti individuali ir kolektyvinė (paveldima psichikos
struktūra, protėvių istorija).
 Asmenybės pagrindas ir jos konfliktų šaltinis ne lytinis potraukis, o psichinė energija – bet
koks poreikis, nebūtinai susijęs su fiziniu kūnu.
 Individuacija – tai pozityvus asmenybės augimas; aplinkos dėka pasireiškia tai, ką žmogus
atsineša ateidamas į pasaulį.

SVARBIAUSI DARBAI:
1. „Libido metamorfozės ir simboliai“ (1912)
2. „Analitinė psichologija ir auklėjimas“ (1920)
3. „Psichologiniai tipai“ (1921)
4. „Psichologija ir religija“ (1939)
5. „Dvasios simbolika“ (1948)
6. „Atsiminimai, svajonės, minyts“ (1961)

33
BENDRA PSICHIKOS STRUKTŪRA
Klausimai:
1) Iš ko psichinė struktūra sudaryta?
2) Kokia dalių sąveika?
3) Kaip šios dalys sąveikauja su aplinka?
Visa asmenybė, arba psyche, kaip ją vadina Jungas, susidaro iš atskirų struktūrų ar sistemų, kurios, nors
gana skirtingos, tačiau daro įtaką viena kitai. Pagrindinės sistemos yra ego, individuali pasąmonė ir
kolektyvinė pasąmonė.

 Sąmonė (ego, persona)

 Individuali pasąmonė (kompleksas, šešėlis, animus / anima)
 Kolektyvinė pasąmonė (archetipai)

SĄMONĖ
Sąmonė – tai individui žinoma psichikos dalis, svarbiausias sąmonės turinys ir dalykas.
Sąmonės turinys:

 Suvokiniai;
 Mintys;
 Vaizdiniai;
 Jausmai.

Sąmoningas žinojimas galimas dėl 4 psichinių funkcijų:

 Pojūčių;
 Jausmų;
 Intuicijos;
 Mąstymo.
Viena iš šių funkcijų žmoguje dominuoja.

Sąmonės turinys taip pat priklauso nuo asmens orientacijos krypties:

 Į išorinį pasaulį (ekstraversija);

 Į vidinį subjektyvų pasaulį (introversija)

34
EGO
Ego – tai sąmoninga psichikos dalis, atsakinga už mąstymą, jausmus ir atsiminimą. Būtent ego pagalba
įsisąmoniname, kas tokie esame.
Ego atlieka selektyvią funkciją, leisdamas įsisąmoninti tik tuos stimulus, kurie mums yra reikšmingi.
Ego suteikia žmogui tęstinumo, susietumo ir identiškumo jausmą, t.y. stabilumą tam, kaip mes
suvokiame save ir pasaulį.

 Atsakingas už sąmonės organizaciją;

 Apsaugo individą nuo galingo informacijos srauto, atlieka informacijos atranką;
 Atrenka informaciją, nuo kurios priklauso tapatumo jausmas;
 Apsprendžia asmens pasirinkimus ir psichologinį komfortą;
 Nuo ego priklauso žmogaus mintys, elgesys, jausmai bei patirties atsiminimai.

INDIVIDUALI PASĄMONĖ (Personal unconscious)

Individuali pasąmonė – tai individo praeitis, Ego nepripažinta patirtis.
Individualią pasąmonę sudaro dalykai, kurie kažkada buvo sąmoningi, tačiau buvo užmiršti arba
išstumti dėl to, kad jie yra nebereikšmingi arba pernelyg skausmingi. Tačiau tarp individualiosios
pasąmonės ir ego vyksta pastovus ryšys. Dauguma dalykų, esančių individualioje pasąmonėje, gali būti
lengvai prieinami ir tuoj pat vėl užmirštami.
Į individualią pasąmonę patenka tai, kas buvo nuslopinta dėl:

 Moralinių priežasčių;
 Asmeninio konflikto;
 Tuo metu nesvarbaus patyrimo;
 Silpno, sąmonės nepasiekiančio pasąmonės turinio.
Tačiau yra ir tokių, prie kurių sąmoningai prisikasti yra sunkiau. Vieni tokių yra kompleksai.

KOMPLEKSAI
Kompleksas – tai emocijų, prisiminimų, minčių, suvokimų grupė, kuri telkiasi apie tam tikrą idėją ar
bendrą temą – komplekso branduolį. Toks kompleksas nėra sąmoningai kontroliuojamas, bet pats gali
daryti įtaką žmogaus elgesiui apspręsdamas, kaip žmogus suvokia pasaulį ir kaip jame elgiasi.
Pats žmogus, turintis kompleksą, sąmoningai nepastebi jo įtakos, nors kiti žmonės gali pastebėti jo
jautrumą ir susitelkimą ties kuriuo nors dalyku – pvz., žmogus, turintis jėgos kompleksą, pastoviai siekia
valdžios ir viską matuoja tuo būdu, kiek tai naudinga jo karjerai, nors pats nemano esąs karjeristas.
Daugelis kompleksų sukuria sąlygas neurozei, nors tuo pačiu metu gali padėti žmogui išvystyti
ypatingą talentą ar sugebėjimą.

35
Kompleksai turi įtakos mintims, jausmams ir elgesiui.

 Daugelis kompleksų sukuria sąlygas neurozei;

 Gali padėti žmogui išvystyti ypatingą talentą ar sugebėjimus;
 Turi energetinį potencialą;
 Formuojasi vaikystėje, kyla iš praeities išgyvenimų, protėvių patyrimų bei traumų.
 Komplekso branduolys – tam tikros emocijos; neutralus įvykis gali sužadinti emociją ir kitaip
„iškelti“ visą kompleksą;
 Savarankiški, primityvūs, įkyrūs; gali pasireiškia generalizuota reakcija į panašias situacijas
ar įvykius;
 Kompleksai konkuruoja su Ego intencijomis; gali užimti Ego poziciją, būti galingi ir
destruktyvūs;
 Kai praranda ryšį su Ego, kompleksai „elgiasi“ lyg antrinės ar dalinės asmenybės;
 Už komplekso stovi archetipas.

KOLEKTYVINĖ PASĄMONĖ
Kolektyvinė pasąmonė – tai, ką žmogus paveldi iš protėvių. Nuo asmeninės pasąmonės atskirta
psichikos dalis, nepriklausomai nuo individo egzistuojanti „objektyvioji psichika“. Tai giliausias ir
tiesiogiai neprieinamas psyche sluoksnis. Anot Jungo, žmonija, kaip rūšis, kaupia savo patirtį
kolektyvinėje, arba transpersonalinėje, pasąmonėje.
Mes turime predispoziciją (išankstinį pasiruošimą) elgtis ir jaustis tam tikru būdu, kaip jautėsi ir elgėsi
tokioje situacijoje kiti žmonės. Būtent šie universalūs patyrimai ir užkoduojami mūsų prigimtyje bei
nulemia būdą, kaip mes suvoksime ir elgsimės savo pasaulyje. Todėl ką tik gimęs kūdikis yra pasiruošęs
suvokti motiną tam tikru būdu, nes jis jau turi įgimtą žinojimą, kaip iš esmės turi elgtis motina.
Kolektyvinės pasąmonės įrodymų Jungas sėmėsi iš sapnų ir įvairių kultūrų mitų analizės. Jis
pastebėjo, kad tam tikros bendros temos ir simboliai yra universalūs įvairioms kultūroms, net toms, kurios
nėra tarpusavyje susijusios.

 Paveldėti universalūs psichikos motyvai;

 Žmonijos kolektyvinėje, arba transpersonalinėje, pasąmonėje sukaupta ir ikižmogiškojo asmens
vystymosi patirtis.
 Tai archetipų / priminių vaizdinių buveinė.
 Paveldėta iš protėvių, formuojasi evoliucijos eigoje, pasireiškia fantazijose, kūryboje.
 Lemia žmonių suvokimo, mąstymo ir elgesio modelius.
 Pasikartoja / pasireiškia tipiškomis gyvenimo situacijomis.

Universalūs patyrimai:

 Motina;
 Gimimas;
 Mirtis;

36
  Tamsa;
 Aukštesnės jėgos;
 Kova;
 Ir kt.

ARCHETIPAI
Universali patirtis yra saugoma kolektyvinėje pasąmonėje archetipų pavidalu. Šie nėra atsiminimai,
kuriuos galėtume lengvai atsiminti. Tai greičiau predispozicijos, kurios pasireiškia žmogui susidūrus
su atitinkama patirtimi. Jie pasireiškia simboliais mūsų sapnuose ir fantazijose.

 Grynas archetipas patyrimui neprieinamas;

 Pasireiškia mituose, pasakose, sapnuose, meno kūriniuose ir kt.
 Archetipas skatina veikti;
 Yra bipoliški (vienas kitą veikia ir papildo).

Archetipinės situacijos: herojaus ieškojimų kelias, kova išsivaduoti iš motinos įtakos, ilga kelionė,
pasmerkta meilė ir kt.
Archetipinės figūros: vaikas, žvaigždė, herojus, Dievas, motina, senas išminčius, mergelė, kovotojas,
ragana, mirtis, jėga ir kt.
Pavyzdžiui:
1) Didžioji motina
- Tai archetipas, kilęs iš anima.
- Dvi jėgos: maitinimas ir vaisingumas / jėga ir destrukcija.
- Simboliai: medžiai, sodai, jūra, namai, įdubę objektai, bažnyčia, etc. Iš kito pusės – ragana,
Dievo Motina, Motina Gamta, Motina Žemė, pamotė.
- Pelenės pasaka: krikšto mama.

2) Išminčius (wise old man)

- Archetipas, kilęs iš animus.
- Simbolizuoja išankstines žinias apie gyvenimo paslaptis.
- Simboliai: senelis, tėvas, mokytojas, filosofas, guru, daktaras, pastorius. Pasakose – karalius,
magas.

3) Herojus
- Simboliai: galingas asmuo, pusdievis, kovoja su gyvatėm, monstrais, drakonais.
- Dažnai nugalimas nereikšmingo asmens.
- Turi silpną tašką (pvz., Achilo kulnas, kriptonitas).
- Archetipas veikia, kai žavimės vaizduojamais herojais.
- Tarnauja kaip idealios asmenybės modelis.

37
 - Kova su demonu – kova su ikižmogiška pasąmone.

Ne visi archetipai psichikoje vienodai išvystomi – stipresni turi didesnę įtaką asmenybei (psyche). Tai yra
persona, anima / animus, šešėlis ir savastis (self).

PENKI SVARBIAUSI ARCHETIPAI:

1) EGO – sąmonės centras. Žmogui labai svarbu būti sąmoningu.
2) PERSONA – konformiškas archetipas, kaukės.
3) ŠEŠĖLIS – tamsioji psichikos pusė.
4) ANIMUS, ANIMA – moters ir vyro pirmavaizdis.
5) SAVASTIS – psichikos centras, visuma.

EGO ARCHETIPAS

- Sąmonės centras, gebėjimas būti sąmoningu – paveldimas.

- Planuoja ir analizuoja mūsų patirtį, ją sistemina.
- Užtikrina pastovumo jausmą ir sąmoningo gyvenimo kryptį.
- Savo savybių žinojimas, kompleksų bei archetipų įsisąmoninimas.
- Ego vystymasis vaikystėje siejamas su motinos archetipu. Edipiniuose santykiuose – su tėvo
archetipu.

PERSONOS ARCHETIPAS

38
Personos archetipas atlieka tarpininko su išoriniu pasauliu vaidmenį, prisitaikymo archetipas,
adaptacijos instrumentas.
Persona – tai kaukė, žmogaus viešai rodomas veidas, kurį mes užsidedame prieš kitus. Persona yra
būtina, nes mes esame priversti vaidinti daugybę vaidmenų tam, kad prisitaikytume prie gyvenimo
ir daugybės žmonių, su kuriais esame priversti bendrauti.
Visgi persona gali būti ir žalinga. Žmogus gali susitapatinti su savo kauke tiek, kad pats manys esantis
tikrasis Aš. Tokiu atveju, kaukė užslopina kitus asmenybės aspektus ir neleidžia jiems vystytis.

- Aplinkiniams parodomi charakterio bruožai, elgesio būdai, tarsi socialiniai įgūdžiai / vaidmenys;
- Padeda užmegzti ryšį su aplinka, naudingas išgyvenimui;
- Svarbus prisitaikant prie gyvenimo sąlygų / žmonių;
- Personos įvaldymas priklauso nuo socialinių vaidmenų; žmogus turi ne vieną personą, pvz., vaiko
personą, darbuotojo personą, studento personą ir t.t.
- Persona turi būti lanksti;
- Atsiranda mėgdžiojant tėvus, priklauso nuo autoritetų.

ŠEŠĖLIO ARCHETIPAS
Šešėlio archetipas – tai archetipas, kurį sudaro žmogaus ikižmogiškoji patirtis – būtent primityvūs
gyvuliški instinktai. Šešėlyje glūdi visa, kas visuomenėje laikoma blogiu, nemoralumu – tai tamsioji
žmogaus pusė. Todėl žmogus turi tramdyti savo primityvius impulsus.
Tačiau tai ne tik tai, ką visuomenė laiko blogiu – šešėlis pats yra ir gyvybiškumo, spontaniškumo,
kūrybiškumo ir emocionalumo šaltinis. Jei šešėlis yra visiškai suvaržomas – psyche tampa
negyvybinga. Todėl žmogus turi gana atsargiai elgtis su šešėliu, kad, nors ir būtų valdomi instinktai
civilizuotai, bet jiems liktų pakankamai laisvės pasireikšti kūrybiškumu ir gyvybingumu.

- Tamsioji nuslopinta psichikos dalis, primityvūs impulsai, kurie funkcionuoja kaip kompleksas
pirmykščių impulsų lygyje;
- Nesuderinama su sąmoninga nuostata, sąmonės atžvilgiu yra kompensuojantis;
- Skatina stiprius išgyvenimus;
- Šešėlio įtaka gali būti pozityvi / negatyvi;
- Šešėlis gyvenimo eigoje kinta;
- Formuojasi kartu su Ego; šešėlyje yra tapatumas, kurio nepriima Ego idealas.
- Yra gyvybiškumo, kūrybiškumo ir emocionalumo šaltinis, dėl jo visiško suvaržymo, Psyche
tampa negyvybiška.
- Darbas su šešėliu / jo pripažinimas vysto asmenybės visybiškumą;
- Šešėlio slopinimas lemia individualumo ir unikalumo apleidimą.

ANIMA / ANIMUS ARCHETIPAI

39
Jung pripažino žmogaus biseksualią prigimtį. Biologiniame lygmenyje kiekvienas žmogus turi abiejų
lyčių hormonų. Psichologiniame lygmenyje kiekvienas žmogus turi priešingos lyties savybių dėl to, kad
nuolat gyvena su priešinga lytimi.
Moters asmenybė (psyche) turi maskulininių aspektų – animus archetipas, o vyro psyche – femininių –
anima archetipas. Šios priešingos lyties savybės padeda žmogui geriau suprasti ir prisitaikyti prie
priešingos lyties prigimties.
Anot Jung, šie archetipai turi būti išreikšti, t.y. vyras turi išreikšti savo moteriškas savybes, o moteris
vyriškas, nes jei šios savybės liks neišvystytos, asmenybė taps labai vienpusiška, ir toks žmogus nebus
pilnai žmogiškas, nes viena jo prigimties pusė bus išstumta.

Priešybių archetipinis pagrindas – Eros ir Logos principai. Principai svarbūs sąveikaujant su savo
pasąmonės pasauliu.

- Eros (sąmonėje atsispindi visuma, atskirų dalių sąveikos ir ryšiai);

- Logos (siejamas su objekto suskaidymu, analize, žinojimu).

 Anima – moters figūra vyro psichikoje;

 Animus – vyro figūra moters psichikoje;

- Biologiniame ir psichiniame lygmenyje archetipas turi priešingos lyties savybių.

- Formuoja pasąmonė.
- Papildo Personą.
- Archetipai turi būti išreikšti, kitaip svarbi žmogaus prigimties pusė bus išstumta.
- Formuojasi pagal tėvo / motinos modelį; formuoja moteriškus / vyriškus bruožus.

VYRAS

- Archetipinis pagrindas – Logos principas.

- Anima suteikia vyrui iracionalumo, sentimentalumo.
- Sudaro pasąmoniniai potraukiai, aspiracijos, fantazijos, jausmai ir vaizdiniai.
- Lemia santykius su priešinga lytimi.
- Vystosi pagal motinos modelį.
- Nepalankioje aplinkoje Anima perima pasąmonės bruožus.

40
MOTERIS

- Archetipinis pagrindas – Eros principas.

- Animus reprezentuoja sugebėjimą spręsti, analizuoti.
- Animus figūros įkūnija žinojimą, gebėjimą struktūrinti, galią, gebėjimą konkuruoti, racionalumą,
atsakomybę, veiklumą, ryšį su dvasiniu ir idėjų pasauliu.
- Animus aspektai: tėvas, sūnus, herojus, išminčius.
- Formuojasi per santykius su tėvu, broliu, mokytoju.

SAVASTIES ARCHETIPAS
Savastis – tai archetipas, kuris siekia visos asmenybės vienybės, visumos ir integracijos. Savastis
bando derinti ir palaikyti pusiausvyrą tarp visų asmenybės dalių; organizuota priešybių principu.
Sąmoningi ir pasąmoningi procesai asimiliuojami taip, kad asmenybės centras persikelia nuo ego į vidurį,
tarp sąmonės ir pasąmonės priešybių.

- Siejamas su aukštesnėmis asmens dimencijomis.

- Savastis yra motyvuojanti jėga, skatinanti asmenybės realizaciją ir pilnatvę.
- Negali pasireikšti, kol kitos Psyche sistemos nėra pilnai išvystytos.
- Savasties realizacijai svarbus individo sąmoningumas.
- Pasireiškia simbolių kalba.

Savasties archetipo simboliai

Pasąmoniniai Savasties atspindžiai, asmenybės pilnatvė.

- Visuma (apskritimas, kvadratas, rutulys, skaičius 4).

- Nepriklausomybė nuo erdvės ir laiko, amžinybė (Uroborus – Graikijos ir Egipto mistinė
gyvatė).
- Mirtis ir atgimimas (pvz., Fenikso atgimimas).
- Centriškumas (kryžius, žvaigždė su spinduliais, ratas su centru viduje).

41
KITOS PSICHIKOS STRUKTŪROS IR SAVYBĖS
Lemia individualius žmonių skirtumus.
Ekstraversijos ir intraversijos nuostatos:

- Lemia mūsų suvokimą ir reakcijas į išorinį pasaulį.

- Viena nuostata dominuoja sąmonėje, yra įprastinė; nedominuojanti nuostata tampa individualios
pasąmonės dalimi ir daro įtaką elgesiui.
- Pasąmoninė nuostata kompensuoja sąmoningą nuostatą, taip palaikoma psichinė pusiausvyra.

EKSTRAVERSIJA
Ekstraversija – tai libido arba psyche susitelkimas ties išoriniu pasauliu.

- Subjektas yra stipriai ir išskirtinai sąlygojamas objekto;

- Pavojus – objektas gali slopinti jausmus, nuomonę, norus, poreikius, eikvoti jų energiją; subjektas
gali visiškai save prarasti.
- Ekstravertai – daug atviresni, komunikabilūs, agresyvesni.

INTROVERSIJA
Introversija – tai libido arba psyche energijos sutelkimas ties vidiniu pasauliu, t.y. ties savimi.

- Interesas atsitraukia nuo objekto, tai objekto įvertinimas.

- Gali sukelti stiprų egocentriškumo įspūdį.
- Intravertiški žmonės – užsidarę, dažnai drovūs, sustelkę ties savimi.

PSICHOLOGINĖS FUNKCIJOS
Psichologinės funkcijos – tai būdas, kuriuo mes suprantame išorinį ar vidinį pasaulį; gali būti
racionalios ar iracionalios, nepriklauso nuo nuostatų į pasaulį.

SKIRIAMOS KETURIOS PSICHINĖS FUNKCIJOS

1) MĄSTYMAS (M) – siekiama racionalios tvarkos ir plano, remiamasi objektyvia logika.
2) JAUSMAI (J) – siekiama racionalios tvarkos, derinant su subjektyviais vertinimais.
3) POJŪČIAI (P) – siekiama kiek įmanoma įvairesnės tiesioginės ir realios patirties; pojūčiai
tiksliai atgamina patyrimą.
4) INTUICIJA (I) – siekiama kiek įmanoma platesnio supratimo ir įžvalgos; tiesiogiai iš jutiminių
duomenų nekylanti patirtis.

42
Racionalios funkcijos: mąstymas ir jausmai (sprendimai apie patirtį bei jos įvertinimas; abu susiję su
sugebėjimu organizuoti ir kategorizuoti patyrimą, tačiau jausmai įvertina, ar patyrimas mėgstamas, ar ne,
o mąstymas – ar patyrimas yra teisingas, ar ne).
Iracionalios funkcijos: pojūčiai ir intuicija (nevertina patirties, o tiesiog padeda patirti; pojūčiai tiksliai
atgamina patį patyrimą, o intuicija yra patirtis, kuri nekyla tiesiogiai iš jutiminių duomenų).

- Žmogus turi visas šias funkcijas, viena jų dominuoja; kitos veikia individualioje pasąmonėje.
- Abiejose porose dominuoja viena kuri nors funkcija – mąstymas vs jausmai, pojūčiai vs intuicija.
- Individualioje pasąmonėje esančios funkcijos yra pagalbinės.

PSICHOLOGINIAI TIPAI – K. G. JUNGAS skiria 8 psichologinius tipus

Introvertai:

- Introvertas – M (dominuoja mąstymo funkcija). Filosofai, mokslininkai – teoretikai.

- Introvertas – J (dominuoja jausmų funkcija). Kino kritikai, meno kritikai.
- Introvertas – P (dominuoja pojūčių funkcija). Menininkai, klasikiniai muzikantai.
- Introvertas – I (dominuoja intuicijos funkcija). Religiniai fanatikai, mistikai.

Ekstravertai:

- Ekstravertas – M (dominuoja mąstymo funkcija). Mokslininkai – praktikai, matematikai.

- Ekstravertas – J (dominuoja jausmų funkcija). Nekilnojamo turto agentai.
- Ekstravertas – P (dominuoja pojūčių funkcija). Somelje, populiarūs muzikantai.
- Ekstravertas – I (dominuoja intuicijos funkcija). Religinių reformų rengėjai.

1. MĄSTYMAS

Mąstymas ieško atsakymo į klausimą, „kas tai yra?“ Dominuojant mąstymo funkcijai, į pasaulį ir
gyvenimą žiūrima iš proto ir logikos pozicijų. Jausmai tuo tarpu lieka nuošalyje ir gali sukelti daug
problemų, pasireikšdami dideliu įžeidumu, padidintu emocionalumu.

 EKSTRAVERSINIS MĄSTYMO TIPAS, NUSLOPINTA FUNKCIJA – INTRAVERSINIAI

JAUSMAI
Ekstraversinio mąstymo tipo žmonės dažnai tampa vadovais, administratoriais, mokslininkais ar
teisininkais. Jie nepavargsta nuosekliai ir sistemingai gilintis į išorines problemas ir jas spręsti.
Klausydami ginčų ir diskusijų, šie žmonės lengvai nustato konflikto šaltinį ir nesusipratimų pasekmes.
Ekstraversinis mąstymas linkęs remtis kolektyvinėmis normomis ir vertybėmis, tačiau, atrodo, jam trūksta
savarankiško, nepriklausomo apmąstymo.

Mąstantiesiems sunku įsivaizduoti, kad žmonės gali vadovautis kitomis funkcijomis, nei logika. Šie
žmonės sutrinka, kai klausiama apie jų subjektyvią poziciją. Jiems sunku suvokti savąją, asmeninę
motyvaciją, kuri dažnai būna idealistinė ir naivi – tikėjimas pasauliu, teisingumu, gėriu. Kartais šie

43
žmonės laikomi šaltais, bejausmiais. Tačiau tai ne tiesa. Jie ištikimi, atsidavę ir prieraišūs, tačiau
retai kada rodo jausmus.

Atsipeikėti ir suvokti savo vienpusiškumą gali padėti tik krizė. Tokiomis akimirkomis mąstytojai
grimzta į savo nuslopintąją funkciją: pasineriama į melancholiją, abejojama savo darbo svarba,
iškyla sentimentai. Krizė parodo, kad dominuojanti funkcija jau išsisėmė. Gilus krizės išgyvenimas ir
supratimas atveria galimybę nuslopintos funkcijos vystymui – vertybių sistemos peržiūrėjimui ir
pertvarkymui.

 INTRAVERSINIS MĄSTYMO TIPAS, NUSLOPINTA FUNKCIJA – EKSTRAVERSINIAI

JAUSMAI
Šių žmonių pagrindinė veikla mažai susijusi su išorinio gyvenimo tvarka. Daug labiau juos domina
idėjos. Jie dažniausiai laikosi pozicijos, kad veikla turi prasidėti ne nuo faktų nustatymo, bet idėjų
išgryninimo. Moksle tokie žmonės stengiasi apsaugoti kitus nuo beprasmiškų eksperimentų, vietoj to
grįžtant prie esminių koncepcijų. Intravertiški mąstytojai dažnai sudaro kritiškų, reiklių žmonių įspūdį,
nes dažnai pasineria į save, atsitraukia nuo objekto, netgi siekia nuo jo atsiriboti. Šie žmonės šilti,
ištikimi, prieraišūs, idealistiški.

2. JAUSMAI

Jausmų funkcija yra atsakinga už vertybių atpažinimą, nustatymą, integraciją ir realizaciją. Dominuojant
jausmams, mąstymo funkcija yra blogiausiai išvystyta. Jausminio tipo žmonių mintys gali būti labai
įdomios, gilios, originalios, tačiau jas sunku suvaldyti, jos išsakomos chaotiškai. Ypač tai akivaizdu streso
situacijose – pvz., per egzaminus, kai atrodo, kad dingo gebėjimas mąstyti. Verčiamas galvoti šio
sąmonės tipo atstovas išsako banalias mintis, atskiras pastabas ar perteikia mintinai žinomą medžiagą.

 EKSTRAVERSINIS JAUSMINIS TIPAS, NUSLOPINTA FUNKCIJA – INTRAVERSINIS

MĄSTYMAS
Šio sąmonės tipo asmenys lengvai užmezga pažintis, susiranda draugų. Jie neturi didelių iliuzijų ir
lūkesčių, tiksliai įvertina santykių privalumus ir trūkumus, lengvai prisitaiko prie aplinkos, pasižymi
sveika nuovoka, atspėja kitų žmonių elgesio motyvus, pelno pasitikėjimą ir pasiekia savo tikslų. Dėl savo
gebėjimo objektyviai pajusti, kaip jaučiasi kiti, ektravertiniai jausmų žmonės dažnai aukojasi dėl kitų,
skubiai ateina į pagalbą ir padeda kitiems. Paprastai šio tipo žmonės pasižymi geru skoniu rinkdamiesi
draugus ir partnerius. Jie mažai rizikuoja, renkasi konvencinius, socialiai priimtinus modelius. Jei
tokio tipo žmogus turi emocinių problemų, jo charakteris įgyja teatrališkų bruožų, paviršutiniškumo.

Šis tipas nemėgsta mąstyti, nes mąstymas – jo nuslopintoji funkcija. Jiems ypač nepatrauklios
abstrakčios, filosofinės temos ar prasmės klausimai. Abstraktūs pamąstymai ir svarstymai jį slegia. Jei šio
sąmonės tipo žmogus jų imasi, dažnai iškyla negatyvios, vulgarios, ciniškos mintys – ypač apsvaigus, ar
labai pavargus, kai nuslopintoji funkcija nebekontroliuojama. Kartais tos mintys baugina, jų vengiama,
neįsisąmoninama, prietaringai bijoma. Destruktyvios mintys gali būti nukreiptos ir prieš save: be

44
jokio pagrindo iškyla idėjos, kad esu beviltiškas, gyvenimas bevertis. Jausminio sąmonės tipo žmonės sau
labai padėtų užfiksuodami, įsisąmonindami ir nukenksmindami destruktyvias mintis ir rasdami joms
pozityvią atsvarą.

 INTRAVERTINIS JAUSMINIS TIPAS, NUSLOPINTA FUNKCIJA – EKSTRAVERSINIS

MĄSTYMAS
Šie žmonės turi puikiai išvystytą vidinę vertybių sistemą, kurios išoriškai nedemonstruoja, kitiems
neprimeta, bet labai dažnai tampa moraliniais autoritetais ir pozityviai daro įtaką aplinkiniams, elgdamiesi
ir liudydami aukštus dorovinius principus. Šie žmonės savo elgesiu formuoja grupės etinius pagrindus,
pozityviai veikdami kitus: jų akivaizdoje neįmanoma blogai elgtis, jie įkvepia pagarbą ir orią laikyseną.
Bandydami kūrybiškai panaudoti savo mąstymą, šie žmonės dažnai paskęsta pernelyg dideliame
duomenų ir faktinės medžiagos sraute, pasimeta detalėse ir smulkmenose.

Be to, nuslopintas ekstraversinis mąstymas pasižymi monotonija. Šie žmonės linkę užstrigti – įsikibti
vienos ar dviejų idėjų. Ekstraversinis mąstymas, kaip ir visos nuslopintos funkcijos, gali tapti itin
tironišku, neadaptyviu. Jungistai svarsto, kad Freud mąstymas – būtent ekstraversinio mąstymo pavyzdys,
kuomet su porą stiprių idėjų keliaujama per didelį medžiagos kiekį.

3. POJŪČIAI

Žmonės su dominuojančia pojūčių funkcija yra labai jautrūs išoriniams arba vidiniams faktams ir
procesams. Šiuos žmones pasiglemžia realybė, jie stringa dabartyje. Jų silpnoji pusė – intuicija, kuri gali
pasireikšti bauginančiais ateities numatymais.

 EKSTRAVERSINIŲ POJŪČIŲ TIPAS, NUSLOPINTA FUNKCIJA – INTRAVERSINĖ

INTUICIJA
Ekstraversinio pojūčių tipo žmogus geba jausti išorinio pasaulio objektus ir reiškinius bei konkrečiai
ir praktiškai su jais tvarkytis. Jie viską pastebi, į viską atkreipia dėmesį. Šio tipo žmonės – puikūs
architektai, dizaineriai, virėjai, švenčių planuotojai, gamtininkai ir orientacinio sporto megėjai. Jie
fotografiškai tiksliai fiksuoja daugybę detalių, turi nepriekaištingai išvystytą skonį. Dėl itin išvystyto
gebėjimo gauti malonumą iš kvapų, garsų, vaizdų, skonių bei lytėjimo, šiuos žmones gali labai įtraukti
hedonistiniai išgyvenimai ir tobulų stimulų paieškos.

Šiam tipui svetimas intuicijos pasaulis. Viską, kas su tuo susiję, jie linkę nurašyti, kaip kvailą fantaziją, 
neturinčią jokio ryšio su realybe. Nuojautos ir spėlionės šių žmonių nedomina. Ekstraversiniai pojūčiai
kaupia patirtį ir prisiriša prie išorinės realybės taip stipriai, kad gali nepastebėti vidinio pasaulio, jo
judesių.

Dėl nuslopintos intuicijos šiuos žmones gali apimti įtarumas, persekiojimo, noro pakenkti baimės.
Krizinėse situacijose šie žmonės tampa stipriai paranojiški. Nuslopinta intuicija kartais prasiveržia
susidomėjimu egzotiškomis kultūromis, fantastinėmis ar siaubo istorijomis, kriminalais ir tragedijomis.

45
  INTRAVERSINIS POJŪČIŲ TIPAS, NUSLOPINTOJI FUNKCIJA – EKSTRAVERSINĖ
INTUICIJA
Intraversinis pojūčių tipas pastebi viską: rūbus, išraišką, šukuoseną, stilių – kiekviena detalė fiksuojama.
Taip formuojamas įspūdis, kurį išreikšti padeda pagalbinė funkcija – t.y. ekstraversinis mąstymas arba
jausmai. Toks žmogus gali sudaryti labai lėto, nesugebančio veikti, pasyvaus ar net kvailoko asmens
įspūdį. Tokių žmonių kiti dažnai nesupranta, nes greitos vidinės reakcijos vyksta užslėptai, o išorinė
reakcija vėluoja. Šie asmenys linkę prapulti konkrečioje realybėje ir gyvena dabarties momente, sunkiai
įžvelgia pokyčių galimybę. Nuslopinta ekstraversinė šio tipo intuicija gali pasireikšti archetipinėmis
katastrofų fantazijomis, apimančiomis žmoniją.

4. INTUICIJA

Intuicija – tai visuminis žinojimas iš niekur, tam tikras ateities numatymas, gebėjimas įžvelgti tai, kas dar
tik bus. Šie žmonės dažnai gyvena ateitimi ir galimybėmis, jie gali būti nedėmesingi faktams ir savo kūno
pojūčiams. 

 EKSTRAVERSINIS INTUICIJOS TIPAS, NUSLOPINTOJI FUNKCIJA – INTRAVERSINIAI

POJŪČIAI
Šio tipo žmonėms kiekvienas daiktas – tai daugybė galimybių jam tapti kažkuo kitu. Jei ši funkcija
stipriai išreikšta, žmogus trykšta kūrybiškumu ir naujų galimybių įžvalgomis. Ekstraversinės intuicijos
tipas itin gerai numato išorinių įvykių raidą. Ekstravesinės intuicijos žmonių gausu tarp verslininkų,
žurnalistų, leidėjų, nekilnojamojo turto agentų, biržos brokerių. Šie žmonės ten, kur vyksta kažkas
naujo.

Žmogų, kurio sąmonėje dominuoja intuicija, nuolat pavilioja naujos pradžios ir galimybės. Pradėjus
kažkokį darbą, iškyla nemažai kliūčių ir problemų, kurias reikia įveikti, kad sulauktum sėkmės.
Intuityvui sunku atkakliai ir sistemingai dirbti, būti disciplinuotu ir punktualiu. Jis nelinkęs
rūpintis savo kūnu ir fiziniais poreikiais, dažnai nepastebi alkio ir nuovargio, gali dirbti iki visiško
išsekimo.

 INTRAVERSINĖ INTUICIJOS TIPAS, NUSLOPINTA FUNKCIJA – EKSTRAVERSNIAI

POJŪČIAI
Šio sąmonės tipo žmonės pasitelkia archetipą – pirmykštį vaizdinį. Intraversinė intuicija – tai funkcija,
kuri atsakinga už mistinius patyrimus. Šio tipo žmonės gali numatyti dvasinę individo ar grupės raidą.
Jie gali turėti žynio, pranašo bruožų. Pirmykštėse bendruomenės žmonės su dominuojančia intravertine
intuicija tapdavo šamanais, vėliau pranašais ir mistikais, vizionieriais. Pasak Jungo, jei ne šis sąmonės
tipas – neturėtumė žydų pranašų. Tokių žmonių daug tarp dailininkų ir poetų, kurių kūryboje gausu
fantastinio, archetipinio turinio. Kartais jį pripažinti ir įvertinti pajėgia tik ateities kartos.

46
Šio tipo žmonėms sunku atpažinti ir nustatyti kūno poreikius ir juos kontroliuoti. Intuityvai gali pasijusti
bejėgiai susidūrę su realiais gyvenimo faktais ir praktiniais iššūkiais. Išoriniai faktai jų dėmesio
nepritraukia, akivaizdūs dalykai gali likti nepastebėti arba į juos reaguojama pernelyg aštriai. Dažnai jie
būna išsiblaškę, lyg ne čia esantys.

ASMENYBĖS DALIŲ SĄVEIKA

Psyche siekia pusiausvyros judėdama link aukščiausio ir pilniausio išsivystymo.
Mechanizmai:

- Priešybės – egzistuoja visada, yra psichinės energijos šaltinis; įtampa pavojinga, bet būtina
Psyche vystymuisi.
- Jungimas – pusiausvyra pasiekiama mažinant konfliktus ir integruojant priešybes; jos gali
susivienyti į visumą, papildo viena kitą.
- Kompensacija – viena struktūra padeda įveikti kitos silpnumą; kompensacijos trūkumai gali
sukelti neprisitaikymą, vienpusiškumą.

ASMENYBĖS VYSTYMASIS
Žmogus vystosi visada, nepriklausomai nuo amžiaus. Didžiausias ir bendriausias gyvenimo tikslas –
savasties realizacija – individualumo ir unikalumo išsivystymas.
Individuacija – optimalus individualybės išvystymas, surandant giluminius ryšius su kitais žmonėmis;
tikslas – savasties realizacija. Ji apima:

- Savo išskirtinumo išgyvenimą;

- Kolektyvinių vertybių vystymą;
- Dalyvavimą kolektyviniuose procesuose.

Diferenciacija – žmogus pradeda gyvenimą kaip nediferencijuota visuma; didesnė diferenciacija veda
prie sudėtingesnės asmenybės.

GYVENIMO PAKOPOS
Asmenybė vystosi visą gyvenimą, pakopų išskyrimas santykinis.
Skiriamos 4 pakopos:

- Vaikystė;
- Jaunystė;
- Amžiaus vidurys;
- Senatvė.

Didžiausias dėmesys gyvenimo vidurio krizei (apie 40 m.).

47
PIRMOJI IR ANTROJI GYVENIMO PUSĖ
PRIMOJI:

- Susijusi su atsiskyrimu nuo motinos;

- Formuojasi stiprus savarankiškas Ego;
- Atsiranda suaugusio žmogaus tapatumas;
- Įgyjama profesija ir kompetencija;
- Sukuriami stabilūs santykiai;
- Sukuriama šeima.
- Vyrauja ekstravertiškos nuostatos.

Vaikystė ir jaunystė. Apie vaikystę Jung praktiškai nekalba ir nemano, kad būtent ji daro įtaką
asmenybės fiksuotai struktūrai. Iš esmės vaiką valdo fiziniai instinktai. Kūdikiai neturi psichologinių
problemų, nes joms atsirasti reikalingas sąmoningas ego, kuris tuo metu dar nėra susiformavęs. Kūdikiui
niekas daugiau nerūpi, kaip tik pripildyti skrandį, ištuštinti pūslę ir miegoti.

Ego išsivysto vėliau ir daugiausiai yra primityvus, nes vaikas neturi ypatingo identiškumo jausmo.
Vaiko asmenybė tėra tik jo tėvų atspindys tuo metu. Todėl tėvai didžia dalimi nulemia vaiko
asmenybės formavimąsi. Jie gali skatinti arba stabdyti asmenybės vystymąsi tuo būdu, kaip jie elgiasi su
vaiku. Pvz., tėvai gali primesti savo asmenybę vaikui norėdami, kad jis būtų jų pratęsimas. Bet jie taip pat
gali tikėtis, kad vaikas bus visiškai kitoks, nei jie, tam, kad jis kompensuotų jų trūkumus. Pats vaiko ego
iš esmės susiformuoja, kai vaikas pradeda skirti save nuo kitų pasaulio objektų. Taigi, sąmonė
atsiranda tada, kai vaikas gali pasakyti „Aš“.

Tačiau tik paauglystės brendimo metu psyche įgyja tam tikrą formą ir turinį. Tai žmogaus psichinis
gimimas, kuris sukelia daug problemų ir žmogui reikia prie to prisitaikyti. Vaikystės fantazijos turi
baigtis, nes paauglys susiduria su realybės reikalavimais. Nuo to laiko iki jaunystės žmogus yra užsiėmęs
paruošiamąja veikla – mokslų baigimas, karjeros pradėjimas, vedybos, šeimos sukūrimas. Žmogus
telkiasi ties išoriniu pasauliu, taigi tuo metu vyrauja ekstravertiškoji orientacija. Tuo laiku dominuoja
sąmonė ir gyvenimo tikslas yra užsitikrinti sau saugią ir tinkamą vietą pasaulyje. Jaunam žmogui tai
audringas periodas, nes gyvenimas jam meta iššūkius, plečiasi jauno žmogaus horizontai ir laimėjimai.

ANTROJI:

- Keičiasi interesai ir vertybės;

- Išorinis pasaulis ir santykiai užleidžia vietą vidiniams psichiniams procesams;
- Svarbesnis ne Ego, o Savastis;
- Svarbiausia integruoti visus asmenybės aspektus;
- Mirtis iškyla kaip realybė, todėl svarbūs gyvenimo prasmės klausimai;
- Ima vyrauti intravertiškos nuostatos.

Vidutinis amžius ir senatvė. Patys didieji pokyčiai įvyksta vidutiniame amžiuje, kada prasideda antroji
gyvenimo pusė, t.y., 35 – 40 metais. Tuo metu prisitaikymo prie gyvenimo problemos paprastai jau yra

48
išspręstos. Tačiau daugelis žmonių tada pajunta neviltį, tuštumą ir bevertiškumą – gyvenimas
netenka prasmės. Tai yra neišvengiama ir žmogus turi keistis. Pagrindinė priežastis pokyčiams yra ta, kad
vidutinio amžiaus žmogus yra prisitaikęs prie gyvenimo. Visos problemos išspręstos, tačiau žmogus turi
didelį energijos kiekį, kurio neturi, kur padėti. Ši energija turi būti nukreipta kitur.

Jei pirmoje gyvenimo pusėje žmogus telkiasi ties objektyvia realybe, tai dabar jis turi susitelkti ties
vidiniu, subjektyviu pasauliu, kurio iki šiol jis nepaisė. Taigi, iš ekstraverto jis darosi intravertu. Nuo
sąmoningų procesų pereinama prie pasąmoningų. Žmogaus interesai persikelia nuo materialaus pasaulio
prie dvasinio, filosofinio ir intuityvaus. Taip pat žmogus turi pradėti matyti savyje ne vien tik
sąmoningąją savo pusę – jis turi geriau subalansuoti visus asmenybės aspektus, kad pasietų pilnesnį savęs
supratimą. Tam reikia išvystyti kiekvieną savo asmenybės aspektą.

Toks procesas vadinasi individuacija – tai tapimas žmogumi, apimantis visų sąmoningų ir pasąmoningų
asmenybės aspektų išvystymą. Ji yra visų žmogaus sugebėjimų realizacija. Tendencija link
individuacijos yra įgimta ir neišvengiama. Tačiau jai gali kliudyti aplinkos įtaka, skatinanti labiau
išvystyti vienus asmenybės aspektus, o kitus išstumti.

Žmogus, siekiantis individuacijos, turi pradėti vertinti ir įsiklausyti į savo pasąmonę – savo sapnus,
fantazijas, ir išnaudoti „kūrybinę vaizduotę“ – tapybą, rašymą ar kitą išraiškos formą. Tad vidutinio
amžiaus žmogus turėtų leistis vadovaujamas ne tik racionalaus proto, bet ir pasąmonės spontaniškumo,
nes tik taip ir atsiskleidžia jo savastis. Žinoma, pasąmoninės jėgos neturi dominuoti, nes visos funkcijos ir
aspektai turi būti suderinti tarpusavyje tolygiai.

Individuacijos proceso metu kinta archetipų pobūdis. Pirmiausia suvokiamas personos

nebūtinumas. Nors žmogus vis dar vaidina įvairias socialines roles, tačiau jis supranta, kad tai nėra jo
tikroji prigimtis. Be to, žmogus supranta šešėlio tiek destruktyvias, tiek konstruktyvias puses, ir
nebeišstūminėja jų, o priima jas kaip savo gyvybingumą. Žmogus taip pat pripažįsta savo
biseksualumą, kas leidžia atskleisti savo kitą pusę ir atpalaiduoja naujus kūrybiškumo šaltinius bei
galutinai išlaisvina nuo tėvų įtakos. Šis pokytis yra sunkiausias, kadangi jis labiausiai pakeičia personos
kuriamą savęs įvaizdį. Pilna individuacija baigiasi daugybės psyche aspektų pasireikšimu.

Įvykus individuacijai, vystymosi eigoje atsiranda kitas žingsnis – transcendencija. Tai psyche aspektų
sujungimas į vieną visumą. Tai taip pat įgimta tendencija. Iš esmės tai ir yra saviaktualizacija, kuri,
vienok, ne visada pasiekiama.

Pati vėliausia vystymosi fazė – senatvė, kuri ganėtinai panaši į pirmuosius gyvenimo metus, nes vėlgi čia
dominuoja pasąmonė. Čia žmogui telieka laukti mirties, kuri turi būti laikoma tikslu pačiu savaime, ką
sunku padaryti susilpnėjus religijos įtakai. Nuo šio tikslo priklauso ir psichologinis seno žmogaus būvis.

ASMENYBĖS AUGIMAS
1) Ego: naujos medžiagos sąmonėje integravimas, žinių apie save ir pasaulį įgijimas, augimas.

49
 2) Personos išskleidimas: pradžioje reikia suformuoti Personą, vėliau ji įgyja subtilesnes formas,
atsiranda supratimas apie Personos deformacijas.
3) Anima / Animus: turime sąveikauti su šiais archetipais, kaip su realiais žmonėmis, iš jų mokytis;
Anima / Animus turi būti valdomi.

KLIŪTYS ASMENYBĖS AUGIMUI

KLIŪTYS INDIVIDUACIJAI
Individuacijos procesą gali valdyti psichologiškai sveikas žmogus. Didelius asmenybės pokyčius gali
pakelti tik stiprus Ego.

- Negatyvūs Personos aspektai: pavojus identifikuotis su Persona arba jos trūkumas, regresyvus
Personos atkūrimas (gyvenimo eigoje nesikeičia).
- Nepažinimas savo Šešėlio: gali elgtis instinktyviai, racionalizuoti.
- Konfrontacija su Anima / Animus: sukelia emocinius pakitimus.
- Kolektyvinei pasąmonei svarbus Ego: įtakos ir tarnavimo problema.
- „Mana“ asmenybė: klaidingas jėgos pervertinimas.

50
 A. ADLER (1870 – 1937)
INDIVIDUALIOJI PSICHOLOGIJA

A. ADLER INDĖLIS:

 Naujos asmenybės teorijos kūrėjas

 Unikalios asmens motyvacijos aiškinimas
 Asmens sociume užimama vieta Psichoterapinės krypties – Individualiosios terapijos – autorius.

„Žmonių sielų tikslas yra kova, tobulumas, saugumas, pranašumas. Kiekvienas vaikas gyvenime susiduria
su tiek daug kliūčių, kad nė vienas iš jų neužauga nesiekdamas ko nors reikšmingo“.

A. ADLER ĮTAKA KITIEMS PSICHOLOGAMS:

- Harry Stack Sullivan

- Karen Horney
- Julian Rotter
- Abraham H. Maslow
- Karl Rogers
- Albert Ellis
- Rollo May

ASMENYBĖS TEORIJOS SUKŪRIMAS

- Nesistengė įamžinti savo teorijos, nebuvo talentingas rašytojas, dauguma jo knygų rengtos
redaktorių
- 1902 m. pakviestas į S. Freud organizuotus „Trečiadienio susirinkimus“
- 1910m. su W. Stekel išleido psichoanalizės laikraštį
- 1911m. atsiskyrė nuo S. Freud, išstojo iš Psichoanalizės draugijos, įkūrė „Laisvosios
psichoanalizės draugiją“,
- 1912m. pradėtas leisti draugijos laikraštis
- Garsiosios A. Adler paskaitos

SVARBIAUSI DARBAI

 „Organų menkavertiškumo tyrimai” 1907 m.

 „Apie nervingą charakterį” 1912 m.
 „Individualiosios psichologijos teorija ir praktika” 1918 m.
 „Žmonių pažinimas” 1927 m.
 „Neurozės problemos” 1929/1930 m.

51
DISKUSIJA SU S. FREUD

 A. Adleris optimistiškiau žvelgė į žmones, pabrėžė žmogaus socialinį interesą.

 Motyvacijos negalima susiaurinti iki libido ir agresijos tendencijų, kadangi individus motyvuoja
biologiniai ir socialiniai poreikiai, pranašumo siekimas, sėkmė.
 Individas turi pasirinkimą, yra atsakingas už tai, kas jis yra.
 Dabartinį elgesį lemia ne tik buvusi patirtis, jį taip pat formuoja ir požiūris į ateitį.
 Elgesys nėra valdomas vien nesąmoningų jėgų.
 Psichologiškai sveiki žmonės geriau supranta savo motyvaciją.

INDIVIDUALIOJI PSICHOLOGIJA

„Individuum” - nedalomas

Individualioji psichologija remiasi prielaida, kad asmenybės struktūros pagrindai, tam tikras gyvenimo
stilius susiformuoja ankstyvojoje vaikystėje ir lemia vėlesnę psichinę raidą.

Svarbi sąvoka – bendrumo jausmas. Kiekvienam žmogui būdingas noras priklausyti bendruomenei,
jaustis joje vertingu.

 Individualioji psichologija – tai asmenybės teorija, pabrėžianti unikalią individo motyvaciją ir

individo vaidmenį visuomenėje.
 Asmenybė yra nedaloma ir vientisa – sąmonė ir pasąmonė veikia viena kryptimi – siekia
išsaugoti vertės jausmą.

MENKAVERTIŠKUMAS (ANGL. INFERIORITY)

Menkavertiškumo jausmas yra būdingas visiems žmonėms ir yra pagrindinė elgesį lemianti jėga. Tai
nėra silpnumo ar nenormalumo požymis. Greičiau menkavertiškumo jausmas yra visų žmogiškųjų siekių
šaltinis ir jėga, motyvuojanti visą elgesį.

Visas žmogaus augimas ir vystymasis atsiranda dėl bandymo kompensuoti savo menkavertiškumo

jausmą – žmogus visą savo gyvenimą yra motyvuojamas poreikio įveikti menkavertiškumo jausmą ir
pasiekti aukštesnį išsivystymo lygį.

Šis procesas prasideda kūdikystėje. Kūdikis yra mažas, bejėgis ir visiškai priklausomas nuo
suaugusiųjų. Adler mano, kad vaikas suvokia santykinai didesnę savo tėvų jėgą ir galią, ir supranta, kaip
beviltiška yra priešintis šiai jėgai. Dėl to pas kūdikį atsiranda menkavertiškumo jausmas prieš šiuos
didelius ir stiprius žmones. Toks pradinis menkavertiškumo jausmas apima kiekvieną kūdikį, tačiau jis
nėra genetiškai sąlygotas. Greičiau tai aplinkos, kuri yra vienoda kiekvienam vaikui – bejėgiškumas ir
priklausomybė nuo suaugusių, poveikis. Menkavertiškumo jausmo neįmanoma išvengti, tačiau jis yra

52
būtinas, nes suteikia motyvaciją augti, siekti, progresuoti. Visas judėjimas pirmyn yra
bandymas kompensuoti šiuos menkavertiškumo jausmus.

Tačiau tam tikrais atvejais vaikas nesugeba kompensuoti savo menkavertiškumo jausmo. Tokiu
atveju šis jausmas sustiprėja ir išsivysto į menkavertiškumo kompleksą. Jis lemia nesugebėjimą spręsti
gyvenimo problemas, ir toks kompleksas yra daugelio psichinių sutrikimų priežastis.

Menkavertiškumo kompleksas gali išsivystyti trejais būdais: 

1. Per organų menkavertiškumą;

2. Per gadinimą;
3. Per nesirūpinimą.

ORGANŲ MENKAVERTIŠKUMAS

Organų menkavertiškumas davė pagrindą pradinei Adlerio teorijai. Adleris manė, kad defektyvūs
(silpni, ligoti) kūno organai ir dalys gali paveikti asmenybės vystymąsi per žmogaus pastangas
kompensuoti defektą ar silpnumą.

- Pvz.: fiziškai silpnas vaikas gali susitelkti ties savo silpnumu ir tapti geru atletu.
- Istorijoje žinoma daugybė tokių pavyzdžių: miknius Demostenas, tapęs oratoriumi ir pan.
- Gyvenimo stilius ir emocinis charakteris nuolat daro įtaką kūno formavimuisi.

Taip organų menkavertiškumas gali vesti prie ypatingų meninių, atletinių ir socialinių pasiekimų.
Tačiau, jei pastangos kompensuoti organų menkavertiškumą yra nesėkmingos, tai gali išsivystyti į
menkavertiškumo kompleksą.

Organų menkavertiškumas (dydis, galia) lemia objektyvias individualias asmens galimybes:

 Gyvenimo tikslo pasirinkimą

 Gyvenimo stilių
 Gali žalingai veikti asmenybę

VAIKO GADINIMAS / LEPINIMAS

53
Gadinimas arba lepinimas taip pat gali suformuoti vaikui menkavertiškumo kompleksą. Sugadintas
vaikas yra tas, kuris namie visada yra dėmesio centre, kur patenkinamas kiekvienas jo noras ir kaprizas,
kur jam mažai kas draudžiama. Tokiu atveju vaikas pradeda galvoti, kad jis yra pats svarbiausias žmogus
ir kad kiti visada turi jam nusileisti.

Pirmasis kartas mokykloje, kur vaikas daugiau nebėra visų dėmesio centras, sukelia jam stiprų
šoką, su kuriuo vaikas nėra pasiruošęs susitvarkyti. Nes toks vaikas praktiškai neturi jokio socialinio
jausmo ir yra ypač nekantrus su kitais. Jis nėra išmokęs laukti to, ko jis nori. Taip pat toks vaikas nėra
išmokęs įveikti sunkumus ir prisitaikyti prie kitų žmonių. Tad jei jis susiduria su kliūtimis, jis mano,
kad tai yra jo nesugebėjimas, ir tai jį luošina. Taip išsivysto menkavertiškumo kompleksas.

VAIKO NESIRŪPINIMAS / ATSTŪMIMAS (ANGL. NEGLECTED CHILD)

Vaikas, kuriuo nesirūpinama, yra tas, kurio nenorima ir kuris yra atstumtas. Vaikystėje jam trūksta
meilės ir saugumo dėl tėvų abejingumo ar net priešiškumo. Tokiu atveju vaikui vystosi bevertiškumo ar
net pykčio jausmas ir jis linkęs žiūrėti į kiekvieną kitą žmogų su nepasitikėjimu.

54
PRANAŠUMO KOMPLEKSAS / MENKAVERTIŠKUMO JAUSMO HIPERKOMPENSACIJA

Kaip bekiltų menkavertiškumo jausmas, žmogus gali net per stipriai bandyti jį kompensuoti, ir tada
gali atsirasti pranašumo (angl. superiority) kompleksas. Tada žmogus perdėtai vertina savo
sugebėjimus ir pasiekimus. Žmogus gali jaustis tobulu pats savaime ir jam tada nereikės to įrodinėti
aplinkiniams savo pasiekimais. Kitais atvejais žmogus gali jausti poreikį įrodyti savo tobulumą ir tai gali
jį paskatinti pasiekti itin daug. Bet kuriuo atveju žmogus bus itin pasipūtęs, kraštutinai išdidus,
egocentriškas ir linkęs nuvertinti kitus.

PRANAŠUMO SIEKIMAS (angl. striving for superiority)

Menkavertiškumo jausmas skatina visus žmones siekti aukščiausiojo tikslo – pranašumo. Pats
pranašumas čia nėra suprantamas tradicine prasme – jo siekimas nereiškia, kad kiekvienas iš mūsų siekia
būti geresniu už kitą. Taipogi tai nėra arogancijos ir dominavimo pozicija bei perdėtas savo sugebėjimų ir
pasiekimų vertinimas (kas būdinga pranašumo kompleksui).

Pranašumas – tai greičiau tobulumas, o jo siekimas – tai įveikimas, plėtimasis, judėjimas aukštyn, link
išbaigtumo. Tai būtina gyvenimo dalis. Viskas, ką mes darome, yra nukreipta į tobulumo siekimą, kuris
mus visada motyvuoja.

Iš esmės Adler remiasi Darwin evoliucijos idėja sakydamas, kad visas gyvenimas yra skirtas individo ir
rūšies išsaugojimui ir patobulinimui. Šis tikslas pasiekiamas prisitaikant prie aplinkos ir ją įvaldant.
Žmogus iki savo dabartinio lygio evoliucionavo per pastovų prisitaikymą ir visada egzistuoja būtinumas
geresniam prisitaikymui – toks procesas negali baigtis. Šis pranašumo siekis turi būti įgimtas, nes
kitaip jokia gyvybės forma nesugebėtų išsilaikyti.

Šis galutinis tikslas yra visada orientuotas į ateitį. Mes visada esame motyvuojami tikėjimo pasiekti ką
nors ateityje, todėl šiuo atveju Adler yra finalizmo – idėjos, kad mes turime galutinį tikslą, link kurio
judame – šalininkas.

Tuo pačiu jis teigė, kad tikslai, kurių žmonės siekia, realiai neegzistuoja (t.y. neegzistuoja aktualiai),
bet yra tik potencialūs – t.y. mes siekiame idealų, kurie egzistuoja tik mūsų pačių subjektyvioje
vaizduotėje. Taigi, visų mūsų tikslai tėra tik fikcinės (įsivaizduojamos) idėjos, kurių negalima
patikrinti tikrovėje, nors gyvenimas ir yra nukreiptas į jas. Šie idealai daro įtaką mūsų suvokimui ir
elgesio būdui, todėl yra realūs mums patiems. Pati bendriausia tokia idėja yra tobulumo idėja, kurią
geriausiai iliustruoja Dievo sąvoka – tai iš esmės konkreti tobulumo tikslo formuluotė.

Tobulumo siekimas greičiau skatina įtampos augimą, nei jį mažina, nes judėjimas į priekį reikalauja
vis didesnės energijos ir pastangų. Be to, tobulumo siekis yra būdingas ne tik individui, bet ir visuomenei.
Adleris laikė žmones socialinėmis būtybėmis ir manė, kad jie siekia tobulumo ne tik kaip individai, bet ir
kaip visuomenės nariai.

55
Anot Adler, individualus kelias prasideda apie 5-tuosius gyvenimo metus. Be to, pranašumo
siekimas gali būti:

 Pozityvus, t.y. atsižvelgiantis į kitų asmenų gerovę.

 Negatyvus, t.y. elgiamasi egoistiškai, siekiama savęs įtvirtinimo, valdžios bei dominavimo.
Svarbus agresyvumas ir maskulinizacija.
 Patogologinis.

AGRESIJA

 Agresija tapatinama su priešiškumu, iniciatyva bei gebėjimu įveikti kliūtis. Ji svarbi ir naudinga
rūšies išlikimui.
 Agresija gali pasireikšti kaip valia valdyti (F. Nietzsche terminas) – tai ypatinga kompensacinė
galia.
 Agresija ir valia valdyti – tai bendresnis motyvas siekti pranašumo bei vystyti savo galimybes ir
gabumus.
 Agresija laikoma ir viena iš apsaugos tendencijų / būdų (Angl. safeguarding tendencies).
 Agresija – tai elgesio modelis, apsaugantis perdėtą savigarbą / pranašumo kompleksą nuo
visuomenės pasmerkimo.
 Agresija slepia išpūstą individo AŠ vaizdą ir trapią savigarbą, o tai palaiko ydingą gyvenimo
stilių.

AGRESIJOS FORMOS

Kaip apsaugos būdas gali įgyti 3 formas:

1. Nuvertinimas – kitų pasiekimai nuvertinami, savi - pervertinami, agresyvi kritika,

paskalos.
2. Kitų kaltinimas – už savo nesėkmes kaltinami kiti ir siekiama keršto.
3. Savęs kaltinimas – savęs kankinimas, kaltė, mazochizmas, depresija, suicidas;
kenkiama artimiesiems.

VYRIŠKASIS PROTESTAS (ANGL. MASCULINE PROTEST)

 Vyriškasis protestas yra negatyvus pranašumo siekimas.

 Moterims ir vyrams pasireiškia skirtingai; gali lemti kultūrinės sąlygos.
 Moterys: savęs nuvertinimas, moteriškumo atmetimas, atkaklumas, konkurencija, vyriškumo
idealas (kaip fiktyvi idėja).
 Vyrai: pasireiškia kaip pranašumo kompleksas.

56
GYVENIMO TIKSLAS
- Žmonės juda link savo pasirinktų tikslų, tikslas visada orientuotas į ateitį.
- Tikslai – tai fiktyvios idėjos (angl. guiding fiction), bet realūs patiems individams.
- Svarbu suprasti tikslą, kurio asmuo siekia.
- Tikslai yra potencialūs ir subjektyvūs.
- Tikslai integruoja asmenybę ir daro elgesį suprantamą.
- Bendriausias tikslas – tobulumo idėja.
- Formuojasi vaikystėje, yra nesąmoningi.

Fikcionalizmas – tai filosofinė koncepcija, teigianti, kad žinios apie tikrovę esančios tik žmogaus
prasimanytos fikcijos, padedančios orientuotis, gyventi, veikti, prisitaikyti prie aplinkos, bet neturinčios
pažintinės vertės.

Gyvenimo tikslas valdo pranašumo siekį ir priklauso nuo kūrybinės galios, t.y. gebėjimo laisvai
formuoti savo elgesį, charakterį, kurti savo asmenybę ir gyvenimo stilių. Be to, fiktyvūs tikslai padeda
spręsti gyvenimo problemas.

Gyvenimo tikslai asmenybei gali būti ir pražūtingi, neuroziški, kuomet:

- Atsiranda praraja tarp sąmoningų ir nesąmoningų tikslų.

- Didžiausias dėmesys skiriamas asmeniniam pranašumui ir savigarbai.
- Trūksta realių tikslų.

GYVENIMO STILIUS

Nors visi žmonės teturi vienintelį galutinį tikslą – pranašumo siekimą, tačiau šio tikslo yra siekiama
labai įvairiais būdais. Kiekvienas žmogus išvysto unikalų savybių, veiksmų, įpročių rinkinį, kurio
pagalba ir siekia tikslo. Būtent šis būdas siekti pranašumo ir yra žmogaus gyvenimo stilius. Jam
pagrindą padeda menkavertiškumo jausmas ir kompensacija.

Kiekvienas vaikas, bandydamas kompensuoti savo menkavertiškumą, įgyja tik jam būdingą elgesio
būdą. Toks elgesys ir tampa jo gyvenimo stiliumi. Viskas, ką žmogus daro, yra nuelmiama jo unikalaus
gyvenimo stiliaus, kuris apsprendžia žmogaus gyvenimo nuostatas bei jo santykį su aplinka.

Gyvenimo stilius susiformuoja veikiamas socialinių sąveikų ankstyvoje vaikystėje. Iki 4 ar 5 metų
jis jau būna tvirtai susikristalizavęs ir vėliau jį yra sunku pakeisti.

Gyvenimo stilius yra veikiamas žmogaus gimimo eiliškumo ir tėvų-vaiko santykių pobūdžio. Nors
gyvenimo stilių stipriai veikia ankstyvieji vaikystės metai, tačiau jį kuria ir pats žmogus, kuris nėra tik
pasyvi vaikystės patyrimo auka. Šis vaikystės patyrimas nėra pats savaime tiek svarbus, kiek paties
žmogaus požiūris į jį. Nei aplinka, nei prigimtis negali tiesiogiai veikti asmenybės, bet greičiau tik tai,

57
kaip žmogus suvokia ar interpretuoja šią įtaką, ir gali turėti įtakos gyvenimo stiliui. Tai reiškia, kad
žmoguje veikia kūrybinės savasties galia, kuri ir nulemia tai, kad žmogus yra toks, koks jis nori
būti, koks tinkamiausias gyvenimo stilius yra prie šių aplinkybių ir sugebėjimų.

KETURIOS GYVENIMO STILIAUS SRITYS (Adler, 1912)

1. Aš vaizdas: Įsitikinimai apie tai, kas aš esu.

2. Aš idealas: Įsitikinimai apie tai, koks aš turėčiau būti.
3. Pasaulėžiūra arba „pasaulio vaizdas”: Įsitikinimai apie tai, ko pasaulis iš manęs
reikalauja.
4. Etiniai įsitikinimai: Asmeninis „gerai – blogai” kodas.

INDIVIDO GYVENIMO NUOSTATOS

Individo gyvenimo nuostatos – tai su asmens gyvenimo stiliumi susijusios nuostatos. Mūsų požiūris į pasaulį
priklauso nuo gyvenimo stiliaus, o kiekvienas individas susiduria su 3 uždaviniais:

- Darbas
- Draugystė
- Meilė

Nuostatų tipai priklauso nuo to, kaip šios trys problemos yra sprendžiamos.

Individų nuostatas lemia dvimatė sistema: socialinis interesas (t.y. empatija, bendradarbiavimas, asmenybės
brandumas) ir aktyvumo lygis (t.y. energijos lygis, galintis būti konstruktyvus ir destruktyvus).

Nors gyvenimo stilius yra unikalus, tačiau jo sampratai pailiustruoti Adleris pateikė bendrą klasifikaciją, į
kurią, vienok, konkretaus žmogaus nesutalpinsi. Tai gyvenimo nuostatų tipai:

NEPRODUKTYVŪS TIPAI

1) Dominavimo (valdantis) gyvenimo stilius – tai žmonės linkę į dominavimo ir valdymo poziciją,
turintys mažai, jei iš viso, socialinio intereso. Tokie žmonės linkę siekti savo tikslų nepaisydami
kitų žmonių. Piktesni šio tipo žmonės tiesiogiai puola kitus – sadistai, nusikaltėliai, despotai.
Mažiau pikti tampa alkoholikais, narkomanais ir savižudžiais – tokiu savo elgesiu jie netiesiogiai
puola kitus žmones.
2) Gavimo (imantis) gyvenimo stilius – itin paplitęs, būdingas žmonėms, kurie tikisi viską gauti iš
kitų žmonių ir taip darosi nuo jų priklausomi; pasižymi žemu socialiniu interesu, žemu aktyvumo
lygiu, yra parazitiški, tačiau mažai daro žalos kitiems.

58
 3) Vengimo gyvenimo stilius – būdingas žmonėms, kurie nebando susidoroti su gyvenimo
problemomis. Išvengdamas problemų toks žmogus išvengia ir bet kokios pralaimėjimo
galimybės. Šio tipo žmonės pasižymi žemu socialiniu interesu, žemu aktyvumo lygiu, jie bijo
nesėkmės, vengia problemų ir yra socialiai nenaudingi.

Visi šie trys tipai nėra pasiruošę susitvarkyti su kasdieninėmis gyvenimo problemomis. Jie nesugeba
bendradarbiauti su kitais žmonėmis, ir jų gyvenimo stiliaus susidūrimas su realiu pasauliu gali baigtis
neurozėmis ir psichozėmis. Visiems trims tipams trūksta socialinio intereso.

PRODUKTYVUS TIPAS

4) Socialiai naudingas gyvenimo stilius – būdingas žmonėms, kurie sugeba bendradarbiauti su

kitais žmonėmis ir suderinti su jais savo poreikius. Toks žmogus įveikia gyvenimo problemas, tuo
pačiu vystydamas socialinį interesą. Tokie žmonės pasižymi brandumu, aukštu socialiniu
interesu, aukštu aktyvumo lygiu; šie yra socialiai orientuoti, rūpinasi kitais bei priima gyvenimo
uždavinius: darbas – draugystė – meilė.

SOCIALINIS INTERESAS

Socialinis interesas yra svarbus žmogaus gyvenime, nes susiderinimas su kitais žmonėmis yra pati
pirmoji gyvenimo užduotis ir tai, kokį mes pasiekiame socialinį prisitaikymą (gyvenimo stiliaus dalis),
lemia mūsų santykį su visomis kitomis gyvenimo problemomis. Žmogus yra labiau veikiamas
socialinių nei biologinių jėgų. Bet pats socialinis interesas yra įgimtas.

Socialinis interesas priklauso nuo vaiko ankstyvojo socialinio patyrimo. Joks žmogus negali visiškai
izoliuotis nuo kitų žmonių. Kiekvienas turi gyventi tam tikroje bendruomenėje – šeimoje, gentyje,
valstybėje. Tokios bendruomenės yra būtinos žmogaus apsaugojimui ir jo tikslų pasiekimui. Todėl
žmogui visada yra būtina bendradarbiauti su kitais ir toks bendradarbiavimas ir yra socialinis interesas.
Žmogus turi sąveikauti su visuomene ir prisidėti prie jos tam, kad realizuotų tiek savo, tiek jos tikslus.

Jau nuo gimimo kūdikis patenka į situaciją, kurioje reikia prisitaikyti prie kitų – iš pradžių su
motina, po to su kitais šeimos nariais, vėliau dar su kitais žmonėmis. Kūdikiai negali funkcionuoti
izoliuoti, todėl turi išvystyti socialinį interesą. Toliau visą gyvenimą jis bendraus su kitais žmonėmis ir
visi jo gyvenimo stiliaus aspektai bus nulemti jo socialinio intereso išsivystymo lygio.

Socialinio intereso vystymuisi yra ypač svarbus motinos, kaip pirmojo žmogaus vaiko gyvenime,
vaidmuo. Ji savo elgesiu gali skatinti ir vystyti socialinį interesą arba gali iškreipti ir stabdyti jo
vystymąsi. Motina turi mokyti vaiką bendradarbiavimo, draugystės ir drąsos. Nes tik tada, kai
žmogus jaučiasi susijęs su kitais, jis turi drąsos bandyti įveikti gyvenimo problemas. Socialinis interesas
yra pozityvus, rodo psichinę sveikatą. Autoritariški tėvai sukelia destruktyvų gyvenimo stilių, vaikai
siekia valdžios, o ne bendrumo; jei jaučia aplinkinių atstūmimą, individai siekia asmeninio pranašumo,

59
nepaisydami kitų žmonių. Jei vaikas (ir vėliau suaugęs žmogus) žiūri į kitus su priešiškumu ir
nepasitikėjimu, į gyvenimo problemas jis žvelgs taip pat. Nesėkminga tėvų santuoka arba perdėta
globa mažina socialinį interesą. Žmonės, neturintys socialinio jausmo, tampa socialiai nepageidautinais
žmonėmis – neurotikais, nusikaltėliais ir despotais.

GIMIMO EILIŠKUMO ĮTAKA

Gimimo eiliškumas turi didelės reikšmės žmogaus gyvenimo stiliui. Nors broliai ir seserys turi tuos
pačius tėvus ir gyvena tuose pačiuose namuose, jų socialinė aplinka nėra ta pati. Su kiekvienu vaiku
keičiasi tėvų požiūriai į vaiką, o tai kiekvienam vaikui sukuria vis skirtingas socialines sąlygas.

Adleris išskyrė tris svarbiausias vaiko pozicijas šeimoje – pirmasis vaikas, antrasis

vaikas ir paskutinis vaikas – turinčias ganėtinai skirtingą poveikį gyvenimo stiliui.

1) Pirmasis vaikas

Pirmasis vaikas atsiranda ganėtinai palankioje situacijoje – paprastai tėvai yra labai laimingi dėl
pirmo vaiko gimimo ir skiria daug dėmesio ir laiko pirmajam kūdikiui. Jis gauna pilną ir nedalomą tėvų
dėmesį, todėl naudojasi visomis jo pozicijos teikiamomis privilegijomis ir jėga. Tad pirmasis vaikas
gyvena laimingą ir saugų gyvenimą tol, kol nepasirodo antrasis vaikas. Tai jam sukelia šoką. Daugiau
nebėra jokio pastovaus dėmesio centro, daugiau nebegauna jokios nedalomos meilės ir tėvų rūpesčio,
taigi jis „nukarūnuojamas”. Dabar vaikas dažnai turi tyliai laukti, kol bus pamaitintas naujagimis ar
nedūkti, kol šis miega.

Žinoma, pirmasis vaikas nepasiduoda be kovos. Jis bando atgauti ankstesnę poziciją, tačiau jo kova
pasmerkta nesėkmei iš pat pradžių – niekas nebegrįš į pradinę būseną, kaip jis besistengtų. Tačiau vaikas
bando iš visų jėgų ir jo elgesys gali darytis problemiškas – daiktų ir taisyklių laužymas, užsispyrimas,
atsisakymas valgyti ar miegoti, ir pan. Žinoma, tėvai tik baudžia už tokį elgesį, nes yra galingesni. Tokį
tėvų elgesį šis vaikas interpretuoja kaip tik dar vieną jo bėdos įrodymą ir jis lengvai gali pradėti nekęsti
naujo vaiko, nes šis ir yra problemos priežastis.

Be abejo, pirmojo vaiko reakcija priklausys ir nuo tėvų auklėjimo – ypatingai didelį šoką jaus itin
lepinti vaikai. Reakcija priklauso ir nuo pirmojo vaiko amžiaus – 8-metis reaguos į naująjį broliuką
mažiau skausmingai nei 2-metis. Tačiau visi šie įvykiai palieka pėdsaką vėlesniame žmogaus
gyvenime.

Vyriausieji vaikai dažnai yra orientuoti į praeitį, nostalgiški ir pesimistai, žvelgdami į ateitį. Patyrę
jėgos poveikį, jie visada yra ja suinteresuoti. Jie gali išnaudoti savo jėgą prieš jaunesniuosius brolius ir
seseris, bet tuo pačiu jiems daugiau tenka  patirti ir tėvų jėgą, nei jaunesniems, nes iš jų daugiau tikimasi.
Dėl to pirmagimiai visada pirmiausiai siekia valdžios, yra autoritariški. Šie jaučiasi nesaugiai ir yra
priešiški kitiems, nes bijo dar kartą prarasti visas pozicijas. Adlerio nuomone, daugelis iškrypėlių,
nusikaltėlių ir neurotikų buvo pirmieji vaikai.

60
 2) Antrasis vaikas

Antrasis vaikas niekada nepatiria to dėmesio ir valdžios, kurią patyrė pirmasis, nes jis jau dalinasi
tėvų meile su pirmuoju. Todėl net pasirodžius trečiajam, antrasis vaikas nepatiria tokio aštraus
praradimo jausmo. Be to, keičiasi ir tėvų elgesys – antrasis vaikas jau nebėra tokia nauja patirtis, tad tėvai
jį auklėdami gali labiau atsipalaiduoti ir daug ramiau žiūrėti į antrąjį vaiką. Visgi antrasis vaikas nuo pat
pradžių auga pirmojo šešėlyje. Jis nėra pats vienas vaikas, bet visada turi vyresnį brolį ar seserį
kaip pavyzdį ar iššūkį varžytis su juo. Šios varžybos skatina antrojo vaiko vystymąsi ir dažnai jis
vystosi daug greičiau, nei pirmasis vaikas – jis turi jį pralenkti. Nepatyręs valdžios, antrasis ja taip
nesidomi ir yra gerokai optimistiškesnis, žvelgdamas į ateitį. Antrasis vaikas yra linkęs varžytis ir
būti ambicingu.

Tačiau jo vystymasis gali ir nukentėti, jei pirmasis vaikas jį viskuo lenkia, tad antrasis vaikas gali įgyti
jausmą, kad jis niekada nepralenks vyresniojo. Tuomet gali nustoti bandyti augti. Tokiu atveju gyvenimo
stilius bus kitoks.

3) Jauniausias (paskutinis) vaikas

Jauniausias vaikas niekada nesusiduria su „nukarūnavimu” ir dažnai tampa mylimu visos šeimos
pagranduku, ypatingai jei vyresnieji vaikai yra vyresni, daugiau nei keliais metais. Jį taip pat spaudžia
poreikis pralenkti vyresniuosius brolius ir seseris, todėl jis gali vystytis ypač greitai. Tokie dažnai gali
daug pasiekti bet kokiame darbe, kai suauga.

Tačiau gali įvykti visiškai priešingai, jei jauniausias vaikas yra gadinamas ir lepinamas visos šeimos
taip, kad jis neišmoksta nieko padaryti savarankiškai. Kai jis užauga, dažnai gali pasirodyti bejėgiu ir
priklausomu, koks jis buvo vaikystėje. Nepripratęs siekti ir kovoti, pripratęs prie kitų rūpesčio, jis
sunkiai susidoros su suaugusio žmogaus problemomis.

Vienintelis vaikas. Tai iš esmės pirmasis vaikas, kuris niekada nepatiria jėgos praradimo – bent jau ne
vaikystėje. Jis visą laiką yra šeimos dėmesio centre. Praleisdamas daugiau laiko su suaugusiais, toks
vaikas dažnai subręsta gana anksti. Tačiau jis patiria šoką, kai supranta, kad išoriniame gyvenime, už
šeimos ribų – pvz.: mokykloje – jis nėra dėmesio centras. Toks vaikas nėra pasiruošęs nei dalintis, nei
kovoti dėl dėmesio. Jei jo sugebėjimai nesukelia pakankamai pripažinimo ir dėmesio, jis patiria
aštrų nusivylimą.

Nagrinėdamas gimimo eiliškumą, Adleris neteikia tvirtų vystymosi taisyklių. Vaikas automatiškai
neįgyja kokių nors charakterio bruožų tik dėl gimimo eilės. Greičiau tai tėra tik tikimybė, kad esant tokiai
pozicijai gali susiformuoti maždaug toks gyvenimo stilius.

61
PAGRINDINIAI SVEIKOS ASMENYBĖS BRUOŽAI

 Sveika asmenybė atsisako egocentrinių tikslų siekti asmeninio pranašumo.

 Sveika asmenybė užima konstruktyvią poziciją išorinio pasaulio bei visuomenės pažangos
atžvilgiu.
 Sveika asmenybė konstruktyviai siekia pranašumo.
 Sveika asmenybė pasižymi aukštu socialiniu interesu ir kooperacija sociume.
 Sveika asmenybė turi gana puikiai išvystytą kūrybinę Aš galią, t.y. gyvenimo stilių, savą
asmenybę, charakterį, reagavimą į savo patirtį ir tinkamą jos interpretaciją.

ASMENYBĖS VYSTYMOSI PROBLEMOS

 Žemas socialinis interesas.

 Egocentrizmas.
 Kova už asmeninį pranašumą.
 Viršenybės prieš kitus siekis.
 Socialinių tikslų nebuvimas.
 Psichologinės savigynos išvystymas.
 Kai gyvenimas turi tik asmeninę reikšmę.
 Kai gyvenama tik savo interesais.

NEUROZĖS DINAMIKA

1912 m. paskelbė darbą apie neurozes „Apie nervingą charakterį”.

 Neurozė yra nesėkmingas siekis įveikti menkavertiškumo jausmą.

 Neurozė izoliuoja individą, atitraukia jį nuo socialinės realybės ir realaus gyvenimo problemų.
 Neurozės atveju santykiai su aplinkiniais tampa perdėtai jausmingi.
 Gyvena fantazijų pasaulyje, vengia atsakomybės ir tarnavimo visuomenei.
 Ligos ir kentėjimai pakeičia sveiką tikslą – pranašumo siekimą.
 Siekdami išsilaisvinti iš visuomenės apribojimų, susikuria atsakomąją priešpriešą (angl.
counter-compulsion): nerimo priepuoliai, mieguistumas, haliucinacijos ir kt.
 Mąstymas, meilė, užuojauta, valia gyvenimui yra pavaldūs požiūriui į socialinį gyvenimą bei
izoliacijai.
 Siekia asmeninės valdžios ir prestižo, nevysto socialinio intereso.

62
 Terapijos eigoje siekiama pakeisti pasaulėžiūrą.

63
 E. ERICKSON (1902 – 1994)
PSICHOSOCIALINĖ RAIDA, EGO PSICHOANALITINĖ TEORIJA

ERICKSON ĮNAŠAS Į ASMENYBĖS PSICHOLOGIJĄ

 Asmenybės raidos teorija.

 Vienas iš Ego psichologijos kūrėjų.
 Modifikavo S. Freud psichoseksualinės raidos teoriją.
 Socialinio vystymosi teorija.
 Tapatumo krizės koncepcija.
 Kultūriniai lyginamieji tyrimai.

SVARBIAUSI DARBAI

 „Vaikystė ir visuomenė” (1950)

 „Jaunasis Liuteris” (1958)
 „Įžvalga ir atsakomybė” (1964)
 „Identiškumas: jaunystė ir krizė” (1964)
 „Gandhi tiesa” (1969)

EGO TRAKTAVIMAS

Erickson savo teorijoje palietė tik ego vystymąsi ir teigė, kad jo idėjos yra Freud psichoseksualinio
vystymosi teorijos tąsa. Nuo klasikinės Freud psichoanalizės, Erickson teorija skiriasi keleta punktų:

 Akcento nuo id perkėlimas į ego, todėl Erickson teorijoje žmogus matomas kaip labiau racionalus
ir sąmoningai galintis spręsti gyvenimo problemas.
 Ego vystymuisi turi įtakos ne tik individo santykiai su tėvais, bet ir platesnis socialinis –
kultūrinis kontekstas.
 Ego vystymosi teorija nesibaigia genitaline stadija, o apima visą gyvenimą nuo kūdikystės iki
senatvės.
 Skirtingai nei Freud, Erickson tyrinėjo ne psichologinių traumų įtaką psichopatologijai, o
akcentavo teigiamas ego savybes, įgyjamas skirtingais vystymosi periodais.

S. Freud: Ego atlieka „derinimo” darbą, yra per silpnas pažaboti Id, tad impulsai bet kada gali nutraukti
jo darbą.

E. Erikson: Ego – pozityvi jėga, kurianti asmens tapatumą ir savastį; tai asmenybės centras, atsakingas
už individualumo jausmą.

 Iš dalies Ego yra nesąmoningas, kuris susiformuoja ir įgauna jėgos paauglystėje.

 Ego integruoja asmenybę – apjungia patirtis ir veiksmus, daro juos labiau adaptyvius.
 Ego integruoja dabartinę patirtį su ankstesniu tapatumu ir būsima savastimi.

64
  Ego padeda prisitaikyti konfliktinėse ir krizės situacijose.

Syrė 3 tarpusavyje susijusius Ego aspektus:

1. Kūniškasis Ego: su kūnu susijusi patirtis, fizinės savasties skirtumai, lyginant su kitais
žmonėmis.
2. Ego idealas: savęs vaizdas lyginamas su turimais idealais.
3. Ego tapatumas: savęs vaizdas, atliekant įvairius socialinius vaidmenis.

EPIGENETINIS PRINCIPAS

Žmogus per savo gyvenimą pereina universalias vystymosi stadijas pagal epigenetinį principą:

 Asmenybė vystosi laiptelių principu, pereidama iš stadijos į stadiją.

 Asmenybės vystymosi kryptį ir tęstinumą palaiko visuomenė. Būdas, kuriuo sprendžiami stadijos
uždaviniai, priklauso nuo kultūrinės aplinkos. Skirtingose visuomenėse, skirtinga kultūrinė įtaka
ego formavimuisi.
 Vystymosi planas yra įgimtas ir kiekviena vystymosi stadija turi savo laiką (kritinį periodą).
Visavertė asmenybė formuojasi pereidama vieną po kitos visas stadijas. Kiekviena stadija turi
savo krizę, t.y. kiekvienoje stadijoje turi būti išspręsti tam tikri socialiniai uždaviniai iki kitos
stadijos pradžios.
 Žmogus save realizuoja tik tada, kai priimtinu būdu įveikia tam tikres krizes. Tai ypatingi
periodai, kai žmogus renkasi tarp: 1) Progreso ir regreso ir 2) Integracijos ir atsilikimo.
 Kiekvienoje stadijoje yra konfliktas tarp sintoninių ir distoninių elementų.
 Egosintoninis reiškia, jog individo elgesys, vertybės ir jausmai yra harmonijoje su Ego
poreikiais, tikslais bei dera su Aš vaizdu.
 Egodistoninis reiškia, jog elgesys, mintys, impulsai, troškimai prieštarauja arba disonuoja su Ego
poreikiais, tikslais bei Aš vaizdu.
 Krizė – tai laikotarpis, kai žmogus tampa labiau pažeidžiamas vienokių ar kitokių
psichosocialinių nesklandumų. Kiekviena krizė, jei ji sėkmingai įveikiama, sustiprina bręstančią
asmenybę, padidina jos galią ir ego įgyja naują pozityvų komponentą, t.y. asmuo gali priimti
aiškesnius sprendimus, efektyviau veikti, tiksliau save bei kitus suvokti. Jei krizė neįveikiama, tai
asmenybei yra pakenkiama ir ego įgyja negatyvų komponentą, t.y. asmuo gali įstrigti, regresuoti,
būti psichosocialiai pažeidžiamas.
 Krizė  Sprendimas  Krizė
 Krizės metu, persitvarko psichinės struktūros, pakinta jų organizacija. Integruojami ankstesnieji ir
įgyjami nauji įgūdžiai. Sukuriami nauji santykiai su žmonėmis.

65
VYSTYMOSI STADIJOS

1. Kūdikystė (0 – 1 m.): pasitikėjimas – nepasitikėjimas (atitinka Oralinę Freud stadiją)

2. Ankstyvoji vaikystė (2 – 3 m.): autonomija – gėda (atitinka Analinę Freud stadiją)
3. Vidurinioji vaikystė / ikimokyklinis amžius (4 – 5 m.): iniciatyvumas – kaltė (atitinka falinę /
Edipo Freud stadiją)
4. Pradinis mokyklinis amžius (6 – 12 m.): meistriškumas – menkavertiškumas (atitinka latentinį
Freud periodą)
5. Paauglystė (13 – 19 m.): tapatumas – vaidmenų sumaištis (atitinka genitalinę Freud stadiją)
6. Jaunystė (20 – 25 / 30 m.): intymumas – izoliacija
7. Branda / vidurinioji suaugystė (25 / 30 – 64 m.): produktyvumas – stagnacija
8. Senatvė / vėlyvoji suaugystė (nuo 65 m.): Ego integracija – neviltis.

 Kūdikystė, atitinkanti Oralinę – sensorinę Freud stadiją (gimimas – 1 m.). Krizė:

pasitikėjimas – nepasitikėjimas. Jei mama rūpinasi kūdikiu, suteikia jam saugumo jausmą, tai
kūdikis į žmones žiūrės kaip į rūpestingus ir patikimus. Kūdikis išmoksta pasitikėti ne tik išoriniu
pasauliu, bet ir vidiniu. Pavyzdžiui, gali be nerimo išbūti, jei mama jį kuriam laikui palieka. Kita
vertus, jei mama yra nepatikima ir nesugeba rūpintis kūdikiu, jį atstumia, tai kūdikis jaus baimę,
įtampą, nerimą. Atsiras nepasitikėjimo jausmas. Svarbūs santykiai su motina (saugumas ar
nerimas), poreikių tenkinimas. Sėkmingai įveikus krizę, formuojasi viltis ir pasitikėjimas,
nesėkmingai – suvokimo iškraipymai ir atsiribojimas – nepasitikėjimas.

 Ankstyvoji vaikystė, atitinkanti raumenų – analinę Freud stadiją (2 – 3 m.). Krizė:

autonomija – gėda. Šioje stadijoje greitai bręsta nervų ir raumenų sistemos, vystosi kalba,
bendravimo įgūdžiai. Vaikai tyrinėja aplinką ir bando savo galimybes – viską nori daryti patys ir
didžiuojasi savo naujais įgūdžiais. Stadijos rezultatas priklauso nuo to, ar tėvai leidžia vaikams
patiems kontroliuoti savo veiksmus. Šioje stadijoje vaikas taip pat mokosi tualeto įgūdžių. Jei
tėvai rūpinasi vaiku, kartu leisdami jiems pabandyti patiems, vaikas išmoksta save kontroliuoti
neprarasdamas savigarbos ir įgyja užtikrintumą, kad sugebės tai atlikti. Jei tėvai nekantriai,
susierzinę padaro tai, kas vaikui pačiam nepavyksta, arba per daug jį kontroliuoja, tada vaikas
tampa nesavarankiškas, abejojantis, besigėdijantis. Sėkmingai įveikus krizę, formuojasi valia /
ryžtas ir autonomija, jeigu nesėkmingai, kyla daug abejonių – formuojasi impulsyvyvumas
ir kompulsyvumas, gėda.

 Vidurinioji vaikystė, atitinkanti motorinę – falinę / genitalinę Freud stadiją (4 – 5 m.).

Krizė: iniciatyvumas – kaltė. Socialinė aplinka reikalauja iš vaiko aktyvumo, naujų įgūdžių
susidarymo, atsakingumo už save ir aplinkinį pasaulį (t.y. žaislus, gyvūnelius). Vaikai, kurių
savarankiški poelgiai ir iniciatyva yra palaikomi, skatinama kūryba, neišjuokiamos fantazijos, šią
krizę išsprendžia teigiamai ir tampa iniciatyvūs. Kita vertus, tėvai, kurie neleidžia vaikams veikti
savarankiškai, slopina iniciatyvą, rizikuoja, kad jų vaikas liks su kaltės jausmu, neryžtingas,
jausis nevykęs, sunkiai sieks bet kokio tikslo. Šioje stadijoje reikšmingą vaidmenį atlieka šeima.
Sąveikos būdas: genitalinis ir lokomotorinis. Svarbus Oedipus konfliktas (ypač vaizduotei),
lytiškumas ir su juo susijęs nerimas. Formuojasi sąžinė, vaikas priima tėvų požiūrį: stiprėja savęs
stebėjimas, savikontrolė, savikritika. Stiprėja iniciatyva, vaizduotė – svarbus žaidimas, gali patirti

66
 visagalybę. Sėkmingai įveikus krizę, formuojasi iniciatyvumas, tikslų siekimas, drąsa;
nesėkmingai – kyla kompulsyvus moralizmas, nuožmumas, perdėtas slopinimas, kaltė.

 Pradinis mokyklinis amžius, atitinkantis latentinę Freud stadiją (6 – 12 m.). Krizė:

meistriškumas – menkavertiškumas. Vaikas pradeda lankyti mokyklą, tobulėja loginis
mąstymas, savikontrolė, bendravimas su bendraamžiais. Vaikui įdomu, kas iš ko padaryta ir
kaip tai veikia. Suaugusieji turi sudaryti sąlygas pajusti sėkmę. Vaikas turi gebėti tam tikrus
dalykus atlikti gerai ar net tobulai. Tai meistriškumas. Jei jis nesijaus galįs daug ką atlikti gerai,
atsiras menkavertiškumas. Tuomet vaikas jausis nevykėliu. Šioje stadijoje svarbų vaidmenį
vaidina kiemo ir klasės draugai. Sėkmingai įveikus krizę, formuojasi kompetencija (Ego
sintoninė savybė), meistriškumas; nesėkmingai įveikus krizę, kyla menkavertiškumas (Ego
distoninė savybė), rodantis tikslų nepasiekimą, virtuoziškumą, inerciją.

 Paauglystė, atitinkanti genitalinę Freud stadiją (13 – 19 m.) – tai svarbiausias, anot
Erickson, raidos etapas. Krizė: tapatumas / identiškumas – vaidmenų sumaištis. Vaikas
mokosi naujų rolių. Stadijos uždavinys – visas iki šiol sukauptas žinias apie save integruoti į
asmeninį identiškumą, t.y. suprasti, kas esi. Trys identiškumo formavimo etapai: 1) Savęs
vaizdo sudarymas; 2) Supratimas, kad vaiko asmenybė bus priimta jam svarbių žmonių; 3)
Supratimas, kad vaiko asmenybės dalys yra tarpusavyje suderintos (ar ne atrodau per daug
keistas). Tai sužinoma bendraujant su kitais. Socialiniame lygmenyje – tai naujas savo
santykių su pasauliu įvertinimas. Paauglys peržiūri savo vertybes (šeimos, religines,
filosofines) ir bando sukurti savo vertybių sistemą. Asmenybės brendimą veikia socialinė
grupė, su kuria paauglys identifikuojasi. Per didelė identifikacija su populiariais herojais
(popžvaigždėmis) ar antikultūra (revoliucionieriais, pankais) atplėšia paauglį nuo socialininės
aplinkos ir tuo pačiu sumažina jo tapatumo galimybes. Šiais laikais yra daug prieštaringos
informacijos, kuri gali vesti prie netikrumo jausmo ir negalėjimo suprasti savo identiškumo. Iš čia
kyla nesugebėjimas pasirinkti karjerą, nežinojimas „ko aš noriu“. Šioje stadijoje svarbų vaidmenį
užima draugų grupės, vaidmenų modeliai. Genitalinio brendimo periodas, susijęs su
suaugusiojo lūkesčiais. Sėkmė priklauso nuo ankstesnių stadijų, sėmės – ištikimybė,
lojalumas, identiškumo jausmas. Nesėkmė lemia nesėkmingas tapatumo paieškas, tad
blokuojama savasties vaizdo sintezė, gali kilti tapatumo sumaištis, fanatizmas,
nepripažinimas.

 Jaunystė (20 – 25 / 30 m.). Krizė: Intymumas – izoliacija. Tai suaugusio gyvenimo pradžia:
šeimos sukūrimas, profesijos įgijimas. Intymumą Erickson supranta kaip jausmus artimiems
žmonėms bei sugebėjimą sulieti savo identiškumą su kito žmogaus identiškumu, nebijant savyje
kažko prarasti. Įgyjama teigiama savybė – meilė. Tai sugebėjimas atsiduoti kitam žmogui ir likti
ištikimam, net jei tai pareikalautų nuolaidų ar dalinio savo interesų atsisakymo. Galimi pavojai
šioje stadijoje – per didelis įsitraukimas į save bei tarpasmeninių santykių vengimas, vedantis prie
vienatvės ar izoliacijos. Tokie žmonės vengia intymumo, nes tai sudaro pavojų jų
individualumui. Šioje stadijoje svarbų vaidmenį užima partneriai, draugai. Turi įtakos finansinė
ir socialinė sėkmė. Stadijos pasiekimas, jėga – rūpinimasis ne tik savimi, bet ir gebėjimas
mylėti; patologija – antipatija meilei, išskirtinumo ieškojimas.

67
  Branda / Vidurinioji suaugystė (25 / 30 – 64 m.). Krizė: Produktyvumas – stagnacija.
Produktyvumas atsiranda kartu su žmogaus rūpesčiu kita karta bei visuomene, kurioje gyvens
ta kita karta. Tie žmonės, kurie nesugeba tapti produktyvūs, rūpinasi asmeniniais poreikiais ir
patogumais, ir tai pasireiškia tarpasmeninių santykių skurdumu. Iš čia kyla „vyresnio amžiaus
krizė“ – beviltiškumo, beprasmiškumo jausmas. Svarbų vaidmenį šioje stadijoje vaidina
šeimos nariai, bendradarbiai. Svarbus kūrybiškumas, naujos idėjos. Nesėkmingas krizės
įveikimas: pasineriama į asmeninius rūpesčius, ieškoma gerbūvio / komforto; pasireiškia
atmetimu / atsisakymu rūpintis kitais žmonėmis / visuomene.

 Senatvė / Vėlyvoji suaugystė (nuo 65 m.). Krizė: Ego integracija – neviltis. Sentavėje žmonės
atsisuka atgal ir peržvelgia viso gyvenimo pasiekimus ir nesėkmes. Mažėja fizinė energija,
blogėja sveikata, materialinė padėtis, miršta draugai ir sutuoktiniai, ateina vienatvė. Integracijos
jausmas atsiranda žmogui sugebant, apžvelgus visą savo gyvenimą, susitaikyti su juo ir pasakyti
sau „aš patenkintas“. Mirtis tokių žmonių nebegąsdina, nes jie mato savęs pratęsimą savo
palikuonyse ar idėjose. Tai yra tikrasis subrendimas – išmintis. Kitame poliuje yra žmonės,
kurie į savo gyvenimą žiūri kaip į nerealizuotų galimybių ir klaidų grandinę. Senatvėje jie
supranta, kad jau per vėlu ieškoti naujų kelių ir save realizuoti. Tai pasireiškia užslėpta mirties
baime, nerimu dėl ateities, gailėjimusi, kad gyvenimo negalima pakartoti, savo trūkumų
neigimu ar jų projektavimu į kitus žmones. Svarbų vaidmenį šioje stadijoje vaidina žmonija,
artimieji. Nesėkmė pasireiškia kaip panieka, kylanti iš bejėgiškumo, baigtinumo,
pasimetimo.

Didžiausias dėmesys teorijoje skiriamas paauglystės periodui. Šiuolaikinė visuomenė duoda daug
profesinių, ideologinių ir socialinių galimybių, todėl paaugliui sunku identifikuotis, t.y. nuspręsti, kuriuo
keliu jis eis. Aukštos technologijos verčia jaunus žmones ilgai mokytis ir tuo pačiu ilgai likti
priklausomais nuo tėvų. Greiti socialiniai pokyčiai nuolat keičia socialines vertybes ir normas, prie ko
paaugliui yra sunku prisitaikyti. Paauglystės krizė pasireiškia nesugebėjimu pasirinkti karjeros,
įsitraukimu į bendraamžių grupes bei alkoholio ir narkotikų vartojimu.

68
TAPATUMAS

Tapatumas – tai nuoseklus savęs vaizdas: žinojimas, kas aš esu, ko siekiu, kokie mano įsitikinimai; taip
pat žinojimas, kas aš nesu, kuo nenoriu tapti ir pan. Per tapatumą kuriamas Ego vieningas savęs vaizdas –
tai atrenkamoji, integruojanti ir palaikomoji asmenybės funkcija.

Su tapatumo jausmu yra susijęs dvipolis kontinuumas:

 Darnus Ego (tapatumo sintezė)

 Ego distonija (tapatumo sumaištis)

Tapatumo aspektai:

 Individualumas – tai savo buvimo ir unikalumo sąmoningas išgyvenimas.

 Nenutrūkstamumas ir visybiškumas – tai ryšys tarp buvusių ir dabartinių identifikacijų.
 Vienybė ir sintezė – tai vidinės harmonijos ir vieningumo jausmas.
 Socialinis solidarumas – savas tapatumas turi prasmę ir kitiems žmonėms.

Tapatumas yra sudarytas iš daugelio dimensijų: kognityviniai, moraliniai, socialiniai, kultūriniai ir kt.
aspektai.

 Didžiausia gyvenimo problema – tapatumo krizė.

TAPATUMO FORMAVIMASIS „Vaikystė ir visuomenė” (1950):

 Tapatumo formavimasis turi psichologinį (atsisakoma / priimama) ir socialinį (sekimas tam

tikrais standartais) aspektus.
 Tapatumas formuojasi veikiant kitų žmonių vertybėms bei pasaulėžiūrai; nesąmoninga
motyvacija.
 Tapatumas turi teigiamus (kuo tiki / nori tapti) ir neigiamus elementus (netiki / nenori tapti).
 Tapatumo formavimuisi reikalingos psichologinės, socialinės, fizinės sąlygos.
 Tapatumo tvirtumą lemia buvę, esami ir būsimi įvykiai / faktai.

NEIGIAMO TAPATUMO ASPEKTAI

 Įsipareigojimas vertybėms ir vadmenys, kurie nėra priimtini visuomenėje.

 Sociume priimtų vertybių atmetimas.
 Tapatumo krizę sustiprina: tėvų vertybių atsisakymas / grupių vertybių atmetimas.
 Neigiamos socialinės sąlygos ir poveikiai daro įtaką neigiamo tapatumo formavimuisi.
 Neigiamas tapatumas gali pasireikšti priešiškumu socialinėms vertybėms, apimti: seksualumą,
tautiškumą, religingumą ir kt.

69
ASMENYBĖS RAIDĄ APIBRĖŽIA TRYS BAZINIAI ASPEKTAI

1. Teigiama psichosocialinė raida

2. Kliūtys raidai
3. Tapatumas

TEIGIAMAS ASMENYBĖS VYSTYMASIS / EGO DARNA (kiekvienos stadijos teigiami aspektai)

KLIŪTYS ASMENYBĖS RAIDAI

1. Sunkumai įveikiant krizes: neišeinama iš krizės – užsitęsusios krizės; neišspręsti konfliktai

ankstesnėse stadijose. (Sėkmingą krizės įveiką rodo pusiausvyra)
2. Perdėtas tapatumas: stiprus, nelankstus, konfrontuojantis su realybe; per stiprus individualumo
jausmas; gali pasireikšti kaip per didelė identifikacija su populiariais herojais (pop žvaigždėmis)
ar antikultūra (destruktyviomis grupėmis, anarchizmas); grėsmė – atitrūkti nuo socialinės
aplinkos, sumažėti paauglio tapatumo galimybės.
3. Proporcija ir pusiausvyra: nepageidaujami kraštutinumai.

70
 E. FROMM (1900 – 1980)
HUMANISTINĖ PSICHOLOGIJA

HUMANISTINĖ PSICHOANALIZĖ

Fromm tvirtinimu, žmogaus elgesį galima suprasti tik konkrečiu istoriniu momentu, egzistuojančios
kultūros kontekste.

Asmenybė yra įgimtų poreikių bei socialinių normų sąveikos produktas. Asmenybės analizė galima tik
įvertinus socialinę padėtį, o psichologijos pagrindu turėtų būti filosofinė – antropologinė žmogaus
egzistavimo koncepcija.

Humanistinė psichoanalizės teorija apjungia:

 Istoriją
 Ekonomiką
 Klasinę visuomenės struktūrą
 Biologinius žmogaus vystymosi faktorius

E. Fromm humanistinė psichoanalizė:

 Kritiškai vertino ortodoksinę psichoanalizę, S. Freud pažiūras – jo teorija per daug biologiška.
 Fromm žmogų pirmiausia vertina iš kultūrinės ir istorinės perspektyvos, o ne psichologinės.
 Fromm orientuojasi į kultūrą kaip visumą, o ne atskirą individą.

DISKUSIJA SU S. FREUD:

 E. Fromm pripažino pasąmonės, biologinių potraukių, represijos ir gynybos mechanizmų svarbą.

 Tačiau Fromm nepritarė raidos stadijų sampratai, Id, Ego ir Superego konceptams.
 Fromm teigė, jog vaikas pamažu mokosi atskirti „aš” ir „ne-aš" per kontaktą su išorine aplinka /
tėvų aplinka. O asmenybės vystymasis tęsiasi ir suaugus.
 Normali raida: palaipsniui pereinama prie atsiskyrimo / separacijos; svarbu išlaikyti optimalų
nerimą. Fromm teigė, jog svarbūs ne tik pirmi 5 gyvenimo metai.
 S. Freud teigė, jog genitalinė stadija yra normalaus vystymosi tikslas ir rodo asmenybės brandą;
 E. Fromm sveiką asmenybę siejo su biofilija, meile, kūrybiškumu ir mąstymu.

SVARBIAUSI DARBAI

 „Bėgimas nuo laisvės” (1941)

71
  „Žmogus sau” (1947)
 „Psichoanalizė ir religija” (1950)
 „Sveikoji visuomenė” (1955)
 „Menas mylėti” (1956)
 „Psichoanalizės krizė” (1970)
 „Žmogaus destrukcijos anatomija” (1973)
 „Turėti ar būti” (1976)

ŽMOGAUS GYVENIMO DILEMA „Žmogus sau” (1947)

Evoliucijos procese žmonės prarado vienybę su gamta ir ryšį vienas su kitu, tačiau išsivystė jų
sugebėjimas mąstyti bei numatyti įvykius. Tuo pačiu žmonės pradėjo išskirti save iš aplinkos bei
suprasti savo izoliaciją nuo gamtos ir kitų žmonių (savivoka). Šie suvokė, jog neturi galingų instinktų,
leidžiančių prisitaikyti prie nuolat kintančio pasaulio. Žmogus suvokė savo būties baigtinumą, mirties
neišvengiamumą, nežinią, bejėgiškumą bei savo vienatvę pasaulyje. Tai sukuria žmogiškąją dilemą.

Mūsų sugebėjimas mąstyti padeda mums išgyventi, tačiau verčia mus spręsti klausimus, į kuriuos
nėra atsakymo. Šie klausimai glūdi pačiame egzistavime ir lydi mus visą gyvenimą. Fromm juos vadino
egzistencinėmis dichotomijomis.

 Egzistencinės dichotomijos – tai iš žmogaus egzistencijos kylantys klausimai; mąstymas,

patyrimas ir klausimai, į kuriuos žmogui sunku rasti atsakymus. Egizstencinės dichotomijos
apsprendžia žmogaus gyvenimą ir yra būdingos visiems, tačiau galimi skirtumai priklauso nuo:
kultūrinių ir individualių ypatybių.
 Pirma ir pati svarbiausia dichotomija yra gyvenimo ir mirties priešinimas. Protas mums
sako, kad anksčiau ar vėliau mes numirsime, tačiau mes iš visų jėgų stengiamės paneigti šią tiesą
tikėdami gyvenimu po mirties.
 Antra bazinė dichotomija yra susijusi su savirealizacija, t.y. mūsų noru visiškai save
realizuoti, ko pasiekti niekada nepavyks, nes gyvenimas tam per trumpas. Mūsų gyvenimas
per trumpas, kad galėtume pasijusti darantys įtaką visos žmonijos vystymuisi istoriniame procese.
Žmonės stengiasi išspręsti šį klausimą: vieni tiki, kad jų gyvenamas laikotarpis yra vienas iš
žmonijos pikų, kiti tiki tolesniu vystymusi po mirties.
 Trečia egzistencinė dichotomija yra susijusi su vienatve, t.y. suvokimu, kad mes esame
visiškai vieniši, tačiau negalime vienas be kito. Žmogus supranta, kad yra neįveikiama kliūtimi
atskirtas nuo kitų žmonių, tačiau suvokia, kad tik susivienijus su kitais į save panašiais įmanoma
pasiekti laimę.

EGZISTENCINIAI POREIKIAI „Sveikoji visuomenė“ (1955)

Žmonių elgesio motyvacija negali būti paaiškinta tik siekimu patenkinti fiziologinius poreikius (alkį,
troškulį ar seksualinius poreikius). Šalia fiziologinių poreikių, būdingų visiems gyvūnams, yra

72
egzistenciniai poreikiai, būdingi tik žmogui. Iš egzistencinių poreikių kyla egzistenciniai klausimai, į
kuriuos psichologiškai sveikas žmogus yra pajėgus rasti atsakymus. Šie poreikiai atsirado vystantis
kultūrai ir bandant suprasti egzistavimo prasmę. Egzistenciniai poreikiai skatina vienytis su gamta /
pasauliu.

Žmogaus elgesio motyvacinė jėga – tai konfliktas tarp veržimosi į laisvę ir veržimosi į saugumą.

 Sveikų ir nesveikų žmonių poreikiai skiriasi.

 Sveiki individai randa atsakymus į egzistencinius klausimus. Be to, sveiki individai gali
produktyviai tenkinti egzistencinius poreikius.

Egzistenciniai poreikiai („Bėgimas nuo laisvės“ (1941)):

POREIKIS NEPRODUKTYVUS PRODUKTYVUS

Ryšiai, ryšių užmezgimo Paklusimas / valdžia Meilė
poreikis
Transcendencija, savęs įveikimo Griovimas Kūryba
poreikis
Įsitvirtinimas pasaulyje, šaknų Fiksacija Pilnatvė
poreikis (angl. rootedness)
Tapatumas, identiškumo Priklausymas grupei Individualumas
poreikis
Orientacinė sistema, požiūrių Iracionalūs tikslai Racionalūs tikslai
sistemos poreikis

1. Ryšių užmezgimo poreikis: ryšiai su kitais žmonėmis. Norėdamas įveikti izoliacijos ir

vienišumo jausmą, žmogus siekia susivienyti su kuo nors, neprarandant savojo aš vientisumo.
Tai gali būti pasiekta meilėje – aktyviame ir kūrybingame ryšyje su savo artimaisiais, pačiu
savimi ir gamta. Meilė yra ryšys su kuo nors, išsaugant savojo aš vientisumą ir atskirumą.

 Tiesiogiai dalyvaujama kito žmogaus gyvenime.

 Sukuriamas bendrumas.
 Suteikiama laisvė būti unikaliu ir savarankišku, taip nepažeidžiant asmens vientisumo ir
nepriklausomybės.

Fromm išskyrė 4 komponentus, būdingus tikrai meilei: rūpestis, atsakomybė, pagalba ir žinojimas. Jei
mes mylime kitą žmogų, mes turime juo domėtis, rūpintis bei norėti ir galėti prisiimti atsakomybę už jį.
Mylėdami kitą mes tenkiname jo fizinius ir psichologinius poreikius, priimame ir gerbiame jį tokį, koks
jis yra, nesistengdami jo keisti. Gerbti kitą mes galime tik jį pažinę, t.y. matydami jį taip, kaip jis pats
mato save.

Tačiau žmogus gali susivienyti su pasauliu paklusdamas kitai asmenybei, grupei, organizacijai ar
Dievui. Tokiu būdu izoliacija yra įveikiama tampant kažkieno kito, didesnio ir galingesnio, dalimi.
Priešinga galimybė yra siekis valdyti pasaulį, kitus padarant savęs dalimi. Abiem atvejais

73
prarandamas vientisumas ir laisvė. Žmogus tampa priklausomas. Jo ryšių užmezgimo poreikis yra
patenkintas, bet jam trūksta vidinės jėgos ir pasitikėjimo savimi. Kai du žmones jungia ne meilė, bet
noras patenkinti savo poreikius, jų sąjunga yra lydima priešiškumo ir kaltinimų, nes niekas negali visiškai
patenkinti kito poreikių.

2. Transcendencija, arba savęs įveikimo poreikis. Atsiradimas pasaulye bei išėjimas iš jo

nepriklauso nuo žmogaus noro. Tuo žmogus niekuo nesiskiria nuo kitų gyvūnų, tačiau jis
turi poreikį įveikti savo pasyvią, gyvulišką prigimtį ir tapti aktyviu bei kūrybišku. Savęs
įveikimo poreikį, arba transcendenciją, žmogus gali patenkinti pozityviai (t.y. gyventi
kurdamas) arba negatyviai (t.y. griaudamas gyvenimą).

Žmogus gali kurti savo gyvenimą – auginti vaikus, kurti daiktus, meną, idėjas, muziką, meilę; į tai įeina
ir religiniai tikėjimai bei visuomenės institucijos, materialinės ir moralinės vertybės. Kūryba žmogus
įveikia savo pasyvumą ir tampa laisvas.

Kitas savo būties ribotumo įveikimo būdas yra pasaulio griovimas. Fromm teigimu, jei savęs įveikimo
poreikis, transcendencija, nepatenkinamas kūryba, jis patenkinamas pasaulio griovimu.
Destruktyvumas būdingas priešistorinėms visuomenėms, šiuolaikinėms tradicinėms ir „primityvioms
kultūroms”. Žmogui būdinga piktybinė agresija, griovimas, kiti žmonės paverčiami aukomis, dėl to gali
pasireikšti: karai dėl įtakos, konformistinė agresija, laisvės siekimas, narcisistinė agresija, instrumentinė
agresija bei pasipriešinimas.

3. Įsitvirtinimas pasaulyje, arba šaknų poreikis . Žmogaus gimimas – tai savo gamtos šaknų
palikimas, išėjimas iš gamtos namų. Šis išėjimas yra susijęs su baime likti vienam,
izoliuotam, be namų ir šaknų. Žmogus gali apsieiti be gamtos šaknų tik tuo atveju, jei jis
atranda naujas – žmogiškas šaknis.

Gamtiniai ryšiai – tai ryšiai su motina, kuri vaikui yra maistas, meilė ir šiluma. Brendimas – tai
motinos globos palikimas, tačiau kiekvienam suaugusiam žmogui yra būdingas pagalbos, šilumos ir
globos poreikis. Šeima, giminė, valstybė, nacija, bažnyčia prisiima tas šaknų suteikimo funkcijas,
kurias vaikystėje suteikdavo mama, ir žmogus gali pasijusti pasaulio dalimi.

Atsiskyrimas nuo motinos – tai tikrasis žmogaus gimimas, leidžiantis jam aktyviai ir kūrybingai
sąveikauti su pasauliu, prisitaikyti prie jo ir pasiekti vientisumą ir pilnatvę. Šis naujas ryšys su realybe
suteikia saugumą ir priklausymo pasauliui jausmą.

Priešingas sveikam šaknų, įsitvirtinimo pasaulyje, poreikiui yra nesugebėjimas atsiskirti nuo
motinos (fiksacija). Tokie žmonės siekia būti globojami, priklausomi, o praradę globą, jie jaučia baimę,
nepasitikėjimą savimi. Taip slopinamas psichologinis augimas.

4. Tapatumo radimas, identiškumo poreikis. Kadangi žmogus yra praradęs pirminę vienybę
su gamta, jis privalo suvokti save kaip atskirą nuo kitų, t.y. suprasti, kas jis yra iš tikro ir
kuo jis skiriasi nuo kitų. Tai susitapatinimas su pačiu savimi, savojo Aš susiformavimas ir
individualumo įgavimas. Tai tikrasis tapatumas.

74
Psichologiškai sveiki žmonės turi mažesnį poreikį tapatintis su grupe, minia, neapriboja savo
laisvės ir individualumo tam, kad gyventų visuomenėje, todėl kyla mažesnis poreikis atsisakyti savojo
Aš.

Identiškumo pakaitalas yra konformizmas. Užuot ieškojęs savo identiškumo, žmogus susitapatina su
kokia nors visuomenine grupe (nacija, religija, klase), stengiasi neišsiskirti iš minios ir taip įgyja
netikrą identiškumą. Tai neurozės išraiška, kadangi asmuo siekia būti arti stiprių žmonių, įsitvirtinti
socialinėse / politinėse institucijose.

5. Orientacinė sistema, požiūrių sistemos poreikis . Žmogus aplink save mato daugybę
paslaptingų reiškinių, kuriuos turi pažinti ir įtraukti į tam tikrą sistemą, kad vėliau galėtų jais
operuoti. Kitaip sakant, žmogui reikalingas ramstis, padedantis paaiškinti pasaulio
sudėtingumą. Žmogui reikalinga ne tik mąstymo sistema, bet ir garbinimo objektas,
suteikiantis jo egzistavimui prasmę. Tai – Dievas. Produktyvus būdas – racionalūs tikslai,
apimantys aktualias vertybes ir padedantys tikslingai bei nuosekliai veikti, sisteminti
informaciją, suteikdami įvykiams prasmę. Tai skatina savęs suvokimą ir pažinimą.
Neproduktyvus būdas – iracionalūs tikslai. Siekdami įgyti ir išlaikyti savo vertybių
sistemą, žmonės gali griebtis labai radikalių būdų: iracionalaus autoritarizmo, fanatizmo,
įvesti politinius režimus, naikinti kitus žmones.

75
ŽMOGAUS LAISVĖ / LAISVĖS NAŠTA

Šiuolaikinis žmogus turi didelę socialinę, ekonominę, politinę ir religinę laisvę, tačiau toje laisvėje jis
jaučiasi nesaugus. Laisvę lydi vienišumas, izoliacija, menkavertiškumas, nesaugumas,
susvetimėjimas. Šie jausmai įveikiami atsisakant savo laisvės ir savo individualumo. Psichologinę
laisvės naštą reikia prisiimti arba nuo jos pabėgti. Sveika priimti laisvės naštą. Bėgimas nuo laisvės lemia
konfliktus, nerimą, izoliaciją. Žmonės savo laisvės atsisako keletu būdų:

1. Autoritarizavimas. Savo „aš“ suliejimas su kuo nors išoriniu, tokiu būdu įgaunant galią,
kurios neturi pats individas. Ši strategija gali pasireikšti siekimu paklusti arba siekimu
viešpatauti.

Laisvės atsisakymas siekiant paklusti pasireiškia per priklausomybę nuo kitų žmonių, organizacijų,
gamtos. Tokių žmonių gyvenimo tikslas yra ne daryti tai, ko jiems patiems norisi, o paklusti tikriems ar
įsivaizduojamiems kitų įsakymams.

Laisvės atsisakymas siekiant viešpatauti pasireiškia trimis būdais:

 siekimu padaryti kitus priklausomus nuo savęs,

 siekimu ne tik padaryti kitus priklausomus, bet ir juos išnaudoti, pasisavinant materialines,
moralines ar intelektualines vertybes,
 siekimu suteikti kitiems žmonėms fizinę ar dvasinę kančią; sadizmas ir mazochizmas.

Tokiam žmogui yra reikalingas kitas, priklausantis nuo jo žmogus, nes tik pasijutęs kieno nors valdovu,
jis gali jaustis stiprus.

2. Destruktyvumas. Kitų naikinimas arba pavergimas. Žmogus jaučiasi silpnas prieš jį supantį
pasaulį ir nuo šio silpnumo jis išsivaduoja pasaulį griaudamas. Tokiu būdu įveikiamas
menkavertiškumo jausmas. Mūsų visuomenėje destruktyvumas yra įvairiai dangstomas,
pavyzdžiui, meile, sąžine, patriotizmu.
3. Konformizmas. Individas nustoja būti savimi. Jis visiškai priima jam visuomenės primestą
asmenybės tipą ir tampa visiškai toks, kaip kiti, ir toks, kokį nori jį matyti kiti. Išnyksta
skirtumas tarp aš ir aplinkinio pasaulio. Atsisakydamas savojo aš ir tapdamas robotu, panašiu
į kitus tokius pat robotus, žmogus jau nebejaučia vienatvės ir nerimo, tačiau tai pasiekiama
laisvės praradimo kaina.

Atsvara pabėgimui nuo laisvės yra pozityvi laisvė.

4. Pozityvi laisvė. Fromm teigimu, žmonės gali būti autonomiški ir unikalūs, neprarasdami
ryšio su kitais žmonėmis ir visuomene. Tai ir yra pozityvi laisvė. Ši laisvė reikalauja
spontaniško aktyvumo – tokio elgesio, kuris atitinka žmogaus vidinę prigimtį. Per meilę ir
darbą žmogus susivienija su kitais, nepaaukodamas savo individualumo.

76
SOCIALINIAI CHARAKTERIAI

Pagal Fromm, asmenybė yra įgimtų ir įgytų psichinių savybių suma, apibūdinanti asmenybę bei
apibrėžianti jos unikalumą. Charakterį, pagal Fromm, sudaro didžiąja dalimi įgytos savybės,
kuriomis žmogus sąveikauja su kultūra ir gamta. Charakteris žmogui kompensuoja instinkto trūkumą
ir suteikia elgesiui nuoseklumo bei vientisumo.

Fromm nuomone, žmogus negali gyventi vienas. Jis yra priverstas bendradarbiauti su kitais, kad
apsigintų, dirbtų, žaistų, gautų seksualinį pasitenkinimą, auklėtų vaikus, perduotų kitiems materialines ar
kultūrines vertybes, t.y. tenkintų savo egzistencinius poreikius. Žmonės su pasauliu sąveikauja dviem
pagrindiniais būdais:

1. Asimiliacija – daiktų įsigijimas ir naudojimas (neproduktyvus būdas) bei

2. Socializacija – savęs ir kitų pažinimas (produktyvus būdas).

Fromm skyrė vieną produktyvų ir keturis neproduktyvius charakterio tipus. Realaus žmogaus charakterį
sudaro tiek neproduktyvūs, tiek produktyvūs bruožai, be to, jie gali būti susimaišę įvairiomis
proporcijomis, tačiau kažkurio vieno tipo bruožai visada dominuoja.

Neproduktyvūs tipai:

1. Receptyvusis, arba imantis tipas. Šio charakterio tipo žmogus yra įsitikinęs, kad viskas, kas
gerai, yra ne jame, o išorėje, ir vienintelis kelias kažką turėti (materialius dalykus, jausmus,
žinias, malonumus) – gauti tai iš išorės. Toks žmogus trokšta būti mylimas, o ne pats mylėti,
stengiasi pasisavinti kitų idėjas, o ne kurti jas pats. Jis yra priklausomas, pasyvus,
nesugebantis nieko daryti be kitų pagalbos, bijantis vienatvės, bijantis priiminėti
sprendimus, pasakyti „ne“, nes taip gali prarasti kito žmogaus palankumą.

Tokio žmogaus neigiamos savybės: pasyvumas, nuolankumas, nuomonės neturėjimas, savigarbos ir

pasitikėjimo savimi trūkumas, parazituojantis, neprincipingas, nerealistas, bailus, silpno charakterio,
lengvatikis bei sentimentalus.

Teigiamos savybės: atsidavęs, priimantis, jautrus kitiems, kuklus, žavus, lengvai prisitaikantis, socialiai
adaptuotas, idealistas, jautrus, mandagus, optimistas, patiklus, švelnus.

2. Eksploatuojantis tipas. Šio charakterio tipo žmogus taip pat yra įsitikinęs, kad viskas, kas gerai,
yra ne jame, o išorėje, tačiau jis nesitiki pagalbos, o viską, ko jam reikia, pasiima jėga ar
išradingumu. Pavyzdžiui, meilėje jam yra patrauklūs prie kito prisirišę žmonės, kuriuos reikia
„pavogti“. Panašiai jis elgiasi ir su idėjomis: stengiasi jas „vogti“, o ne kurti. Eksploatuojami
visi, iš ko galima gauti naudos. Šio žmogaus devizas yra „vogtas daiktas visada mielesnis“.

Šio tipo žmonių neigiamos savybės: agresyvus, egocentriškas, pasipūtęs, arogantiškas, gundytojas,
neapdairus.

Teigiamos savybės: aktyvus, iniciatyvus, reiklus, išdidus, impulsyvus, savimi pasitikintis, sudominantis.

3. Kaupiantis tipas. Šio charakterio tipo žmogus stengiasi kaupti ir saugoti tai, kas sukaupta. Jis
tarytum atsiriboja nuo pasaulio siena ir jo gyvenimo tikslu tampa kuo daugiau įsinešti į vidų ir
kuo mažiau išnešti – kaupiamos materialinės vertybės, valdžia, meilė. Šis žmogus siekia ne
mylėti, bet „turėti“ mylimąjį.

77
Neigiamos šio tipo žmonių savybės: be fantazijos, šykštus, įtarus, abejingas, apatiškas, nerimastingas,
užsispyręs, tingus, inertiškas, pedantiškas, linęs į įkyrumą, savininkiškas.

Teigiamos savybės: praktiškas, ekonomiškas, atidus, atsargus, kantrus, apdairus, atkaklus, šaltakraujis,
save kontroliuojantis sunkiose situacijose, tvarkingas, sistemingas, atsidavęs.

4. Rinkos tipas. Į save ir kitus žiūri kaip į prekę, kurią galima parduoti ar iškeisti. Žmones iš
principo laiko vienodais, besiskiriančiais tik tam tikrų savybių, kurias galima parduoti, kiekiu.
Mąstymas ir žinios šio charakterio tipo žmogui tarnauja ne tiesos ieškojimui, bet kaip
instrumentas gaunant jam naudingą rezultatą. Jis greitai keičiasi, priklausomai nuo paklausos
rinkoje, yra suinteresuotas gera savo išvaizda, pažintimis, visur stengiasi pademonstruoti savo
gerąsias savybes, nes taip lengviau jas parduoti.

Neigiamos savybės: oportunistas, nenuoseklus, vaikiškas, be ateities ir praeities, be vertybių ir principų,

nesugebantis likti vienas, betikslis, reliatyvistas, pernelyg intelektualizuotas, neišrankus, abejingas,
kvailas, išlaidus.

Teigiamos savybės: siekiantis tikslo, sugebantis keistis, jaunatviškas, orientuotas į ateitį, plačių pažiūrų,
bendraujantis, eksperimentuotojas, nekategoriškas, kvalifikuotas, smalsus, protingas, adaptyvus,
pakantus, sąmojingas, dosnus.

Aprašydamas neproduktyvius charakterio tipus, Fromm sudarė jiems savybių sąrašus, kuriuose
išskiriamas teigiamas ir neigiamas charakterio polius. Kuo labiau žmogaus asmenybė atitinka tam tikrą
neproduktyvų tipą, tuo daugiau jo elgesyje pasitaikys negatyvių to tipo savybių. Konkretus charakteris
gali turėti ir tam tipui būdingų teigiamų bruožų.

Produktyvus tipas:

1. Produktyvus charakteris, biofilija. Žmogus, realizuojantis savo potencialias galimybes,

nepriklausomas, teisingas, mylintis, kūrybingas, socialiai naudingas, suprantantis, kas jis toks,
todėl neapgaudinėjantis savęs, mylintis viską, kas gyva žemėje. Biofilija – tai gyvybės ir
gyvenimo meilė (gėriu laikoma visa, kas tarnauja gyvenimui, o blogiu – visa, kas tarnauja
mirčiai).

78
ASMENYBĖS SUTRIKIMAI, PATOLOGIJA

Asmenybės sutrikimai ir problemos yra būdingi trijose srityse: darbas, meilė ir mąstymas. Psichologiškai
sutrikę žmonės negali mylėti ir sukurti sąjungos su kitais žmonėmis. Taigi, biofilijai, meilei ir laisvei
Fromm priešina tris patologijos formas: nekrofiliją, piktybinį narcisizmą ir incestinę simbiozę.

 Nekrofilija. Fromm teorijoje reiškia diskomfortą, pereinantį į neapykantą gyvenant taikioje,

tolerantiškoje ir kuriančioje visuomenėje. Tai rasizmas, karo ir griovimo kultas, teroras ir
genocidas. Nekrofilą įkvepia totalinės kontrolės ir žiaurių bausmių idėja. Agresija yra tokio
žmogaus gyvenimo norma. Jis įsitikinęs, kad vienintelis būdas išspręsti problemas yra prievarta.
Jis jaučia potraukį viskam, kas negyva.
 Piktybinis narcisizmas. Narcisizmas – tai per didelis dėmesys savo asmenybei ir kūnui.
Piktybinis narcisizmas: žmogaus nedomina niekas, kas neturi tiesioginio ryšio su juo. Visas tokio
žmogaus dėmesys sutelktas į save, rūpinimasis savo kūnu įgauna hipochondrijos pavidalą. Jis
save suvokia kaip idealią asmenybę ir bet kokią kritiką sutinka piktu pasipriešinimu. Jei vis dėlto
suvokia tos kritikos teisingumą, tai pyktį nukreipia į save, pasijunta menkavertis. Šis žmogus yra
labai pavydus, nes nori būti išskirtas iš kitų.
 Incestinė simbiozė. Tai per didelė priklausomybė nuo motinos ar ją pakeičiančio asmens.
Tokiam vyrui reikalinga juo besirūpinanti, besižavinti ir kurianti jam komfortą moteris. Jei šie
norai nepildomi, gali atsirasti baimė, nerimas ir depresija. Tai visiškas priklausymas nuo kito
žmogaus, prarandant savo individualumą. Šeimininku, nuo kurio stengiamasi priklausyti, gali
būti ne tik kitas žmogus, bet ir šeima, klanas, bažnyčia ar šalis. Šis žmogus taip pat nėra pajėgus
mylėti, būti nepriklausomu, brandžiu.

Asmenybės irimo sindromas (angl. syndrome of decay): apima visus tris asmenybės sutrikimus. Šis
sindromas apima mirties trauką, pasitenkinimą dėl kitų naikinimo, neurozinę simbiozę su motina.

Asmenybės augimo sindromas (angl. syndrome of growth). Tai apima biofiliją, meilę kitiems žmonėms
bei pozityviąją laisvę: spontaniškas aktyvumas ir emocinio potencialo ekspresija.

Sėkmingas / produktyvus žmogiškosios dilemos sprendimas:

 Įveikia vienišumą.
 Randa ryšį su pasauliu.
 Pasiekia individualumą.

Anot Fromm, Terapijos pagrindas – nuoširdūs terapeuto ir paciento santykiai. Į pacientą žiūrima ne kaip į
ligonį ar daiktą, bet kaip į gyvą žmogų, turintį tokius pat poreikius kaip ir terapeutas. Terapijos tikslas yra
skatinti pacientą geriau save pažinti ir taip atstatyti ryšį su pasauliu.

79
 KAREN HORNEY (1885 – 1952)
SOCIOKULTŪRINĖ (NEOPSICHOANALITINĖ) PSICHOANALIZĖ
Gimė Vokietijoje. Tėvai nesutarė.

- Socialinė psichoanalizė remiasi prielaida, kad sociokultūrinės sąlygos, ypač vaikystės patirtis,
lemia asmenybės formavimąsi.
- Teorija panaši į M. Klein ir kt. Psichoanalitikių moterų teorijas.
- Studijavo Europoje pas ortodoksinius psichoanalitikus (Freud mokykla).
- Psichoanalizė neturėtų apsiriboti instinktų teorija: griežtas psichoanalizės laikymasis gali sukelti
teorijos ir praktikos stagnaciją.
- Prieštaravo Freud požiūriui į moteris: kultūra, o ne anatomija, yra atsakinga už psichikos
skirtumus tarp vyrų ir moterų.

TRYS MOKSLINĖS VEIKLOS ETAPAI

1. Ortodoksinė psichoanalizė (1920 – 1930); moterų psichologijos pradininkė.

2. Neofroidistinė mokykla; dirbo kartu su E. Fromm, G. S. Sullivan, K. Tomson, A. Kardiner; sukūrė
savarankišką psichoanalitinę paradigmą.
3. Paskelbė užbaigtą teoriją (1940)

PAGRINDINIAI DARBAI:

1. „Neurozinė mūsų laikų asmenybė“ (angl. The neurotic personality of our time), 1936
2. „Nauji psichoanalizės keliai“ (angl. New ways in psychoanalysis), 1939
3. „Savianalizė“ (angl. Self-analysis), 1942
4. „Mūsų vidiniai konfliktai“ (angl. Our inner conflicts), 1945
5. „Neurozė ir žmogaus vystymasis“ (angl. Neurosis and human grow), 1950
6. „Moterų psichologija“ (angl. Feminine psychology), 1967

VAKARŲ KULTŪROS ĮTAKA

- Kultūra turi didžiausios įtakos normaliai ir neurozinei asmenybei.

- Prieštaravimai kyla iš kultūrinės, o ne biologinės įtakos.
- Individo ir visuomenės susidūrimas nėra būtinas.
- Patriarchalinių visuomenių įtaka: nuolankumas, agresija ir siekis laimėti.
- Sėkmės ir laimėjimų poreikis visuomenėje.
- Kultūros įtaka neurozių kilmei  gynybinės reakcijos į nerimą.
- Asmenybės problemų formavimąsi lemia socialinė įtampa vaikystėje: nepalanki aplinka
neleidžia tenkinti emocinių poreikių.
- Svarbiausi yra žmonių ryšiai.

80
SVARBUS VISAS TARPASMENIS IR EMOCINIS PATYRIMAS

- Moderniose kultūrose tarp individų yra konkurencija.

- Emocinio pasitenkinimo trūkumas sukelia baimę ir priešiškumą.
- Bazinis priešiškumas dėl konkurencijos sukelia izoliacijos jausmą.
- Izoliacija priešiškame pasaulyje.

UŽBURTAS RATAS

Šie jausmai sukelia jausmų užburtą ratą:

- Pavojus pasukti patologiniu neurozės keliu;

- Pavojus savigarbai: gali stiprinti priešiškumą, bazinį nerimą, konkurenciją.

Vienišumo jausmai potencialiai priešiškame pasaulyje sustiprina meilės poreikį, meilė pervertinama;
daugelis žmonių meilę laiko jų problemų sprendimu; beviltiškas meilės poreikis sukuria palankią dirvą
neurozių vystymuisi.

Konkurencija  Priešiškumas  Izoliacija (vienišumas)  Nerimas

ANKSTYVOSIOS PATIRTIES SVARBA

- Sutiko su Freud, jog asmenybei didžiausią įtaką daro ankstyvoji vaikystė; svarbiausia ne libidinių
troškimų frustracija.
- Pagrindinis faktorius žmogaus formavimuisi yra santykis tarp vaiko ir tėvų.

Horney manė, kad vaikystei būdingi dviejų tipų poreikiai – saugumo (safety) ir pasitenkinimo (needs for
satisfaction). Tai universalūs (visiems būdingi) motyvai, kurių patenkinimas yra ypatingai svarbus. Tačiau
Horney teorijoje saugumo poreikis įgyja daug didesnę svarbą nei pasitenkinimo poreikis, nes pastarasis
yra paprastesnis ir apima mūsų pagrindinius fiziologinius poreikius – žmonėms reikia maisto, vandens,
sekso, miego ir pan. Akivaizdu, kad nei kūdikis, nei suaugęs žmogus negalėtų ilgai išgyventi, jei nėra bent
jau minimalaus daugelio tokių poreikių patenkinimo, tad jie visada yra bent jau minimaliai patenkinti ir
neturi fundamentalios įtakos asmenybės vystymuisi. Tad asmenybę formuoja saugumo poreikis.

Saugumas – tai baimės nebuvimas (freedom from fear). Tai, ar vaikai patiria saugumo jausmą ir ar jo
gyvenime dominuoja baimė, ar ne, ir lemia jo vėlyvesnio asmenybės augimo sveikumą.

- Sekinančių neurozinių asmeninių problemų šaknys yra emocinių poreikių nepatenkinimas.

- Išskyrus traumuojančius įvykius, didžiausios įtakos turi šilumos ir meilės trūkumas.

81
EMOCINĖ ATMOSFERA VAIKYSTĖJE

Vaikystėje svarbios tam tikros sąlygos, būtinos savirealizacijai (angl. self-realization)

Emociškai šilta atmosfera:

- Vaikas gali išreikšti savo mintis ir jausmus

- Kitų žmonių geranoriškumas
- Jie gali patenkinti vaiko psichologinius poreikius

BAZINIS PRIEŠIŠKUMAS

Vaiko saugumas visiškai priklauso nuo to, kaip su juo elgiasi tėvai. Iš esmės tėvai gali neleisti vaikui
saugiai jaustis rodydami jam meilės ir šilumos trūkumą. Horney manė, kad vaikai gali pakelti tokius
patyrimus, kokie paprastai (bent Freud teorijoje) laikomi trauminiais – atsitiktinį sumušimą, ankstyvą
seksualinį patyrimą ar staigų atjunkymą nuo krūties be kokių nors sunkesnių pasekmių tol, kol jie jaučiasi
pageidaujami ir mylimi, taigi, ir saugūs. Tačiau tėvai gali elgtis įvairiais būdais, kurie neleidžia vaikui
pasijusti saugiai ir sukelia vaiko priešiškumą – jie gali aiškiai vertinti kitą vaiką daugiau, neteisingai
bausti, nenuosekliai ir ūmiai elgtis su juo, netesėti savo pažadų, tyčiotis iš vaiko, žeminti jį, izoliuoti jį nuo
kitų vaikų ir pan.

Tokiu atveju vaikas patiria priešiškumą (hostility) tėvams, kuris dažniausiai nėra išreiškiamas, o

užslopinamas, išstumiamas dėl kelių priežasčių, tokių kaip vaiko bejėgiškumas, vaiko baimė, meilės
poreikis ir kaltės jausmas.

PRIEŠIŠKUMO IŠSTŪMIMAS

1. Bejėgiškumas. Nebūtinai kiekvienas vaikas turi jaustis bejėgiu, nors, kai šis jausmas atsiranda, jis
yra viena būtinų sąlygų vystytis neurotinei asmenybei. Ar vaikas jaučiasi bejėgiu, priklauso nuo
tėvų elgesio su juo. Jei vaikas yra ypač globojamas ir taip yra laikomas visiškai priklausomu nuo
tėvų, tada skatinamas jo bejėgiškumas. Kuo labiau bejėgiu vaikas jaučiasi, tuo mažiau jis išdrįs
prieš juos maištauti. Taigi, bet koks priešiškumo jausmas bus išstumtas.
2. Baimė. Vaikas lengvai gali pradėti bijoti savo tėvų dėl bausmių, grasinimų ir mušimo. Be to, gali
būti naudojami ir netiesioginiai būdai vaikui įbauginti. Vaikas gali pradėti bijoti mikrobų, mašinų,
šunų, nepažįstamų žmonių, kitų vaikų ir pan., stebėdamas, ką tėvai sako ar koks jų santykis su
šiais dalykais. Kuo labiau vaikas bijo savo tėvų ar pavojingo pasaulio, tuo labiau jis išstums
savo priešiškumą tėvams.
3. Meilė. Paradoksaliu būdu meilė gali būti dar viena priežastis išstumti priešiškumui. Šiuo atveju
Horney kalba apie netikrą meilę – t.y. tokią, kai tėvai tuščiai kalba vaikui apie meilę ir
aukojimąsi, nors iš tikrųjų nejaučia jam jokios meilės ir šilumos. Horney mano, kad vaikas
atpažįsta, kada tėvų meilė yra tikra, ir jį nelengva suklaidinti tokiomis netikros meilės

82
 demonstracijomis ir išraiškomis. Tačiau vaikui tenka priimti šį pakaitalą, nes tai yra viskas, ką jis
turi, ir dėl to jis vėl gi išstumia savo priešiškumą, bijodamas prarasti tai, ką jis dar turi.
4. Kaltė. Be to, mūsų kultūroje vaikai dažnai priverčiami jaustis kaltais dėl bet kokios priešiškumo
tėvams išraiškos ar maišto prieš juos. Vaikas priverčiamas jaustis beverčiu, nedoru ar
nuodėmingu dėl savo pykčio išreiškimo ar net tik dėl pykčio jautimo. Kuo didesnę kaltę vaikas
jaučia, tuo giliau jis išstums savo priešiškumą.

Tad dėl vienos ar kelių priežasčių vaikas sulaiko savo priešiškumą, kuris besikaupdamas pasireiškia pats
savaime baziniu nerimu.

BAZINIS NERIMAS. GYNYBOS MECHANIZMAI

Bazinis nerimas – tai esminė Horney teorijos sąvoka. Jis apibrėžiamas kaip visaapimantis, visur
prasiskverbiantis ir stiprėjantis vienišumo ir bejėgiškumo priešiškame pasaulyje jausmas. Bazinis nerimas
yra pagrindas, ant kurio vystosi neurozės ir kuris neatskiriamai susijęs su priešiškumo jausmu.

Žmogus nejaučia savo priešiškumo, kuris yra giliai išstumtas, tačiau jis gali pasireikšti nepaisydamas jo
valios – įvairiais neurotiniais simptomais. Pasireiškimai gali būti įvairūs, tačiau ši jausminė būsena yra ta
pati kiekvienam žmogui – jis jaučiasi mažas, nereikšmingas, bejėgis, apleistas ir paliktas valiai pavojingo
pasaulio, kuris yra pasiruošęs jį apgauti, įžeisti, užpulti, pažeminti, išduoti.

Viena esminių sampratų Horney asmenybės teorijoje:

- Izoliacijos ir bejėgiškumo jausmas, kylantis dėl potencialiai priešiško pasaulio.

- Grėsmės ir nesaugumo jausmas, kylantis dėl priešiškumo represijos.
- Besikaupiantis priešiškumas.

BAZINIO NERIMO PASEKMĖS

- Tėvų psichologinės problemos gali trukdyti mylėti vaiką, priimti jį kaip savarankišką Aš
- Vaikas turi įgyti sveiko antagonizmo kitų norams ir valiai
- Nerimas trukdo įgyti sveiko antagonizmo kitų norams ir valiai
- Nerimas trukdo vaikui reaguoti autentiškai, jis gali neatitikti tikrosios jo reikšmės gyvenime
- Išstumtas priešiškumas gali pasireikšti neuroziniais simptomais, bejėgiškumu, gali virsti pavojaus
jausmu ir kt.
- Gynybinių strategijų formavimasis.

83
GYNIMASIS NUO NERIMO

Suprantama, žmogus, ypač vaikystėje stengsis apsiginti nuo šių stiprių bazinio nerimo, visaapimančio ir
trikdančio, jausmų. Horney nuomone, mūsų kultūrai yra būdingi keturi tokios gynybos
mechanizmai: meilės gavimas, buvimas paklusniu, jėgos pasiekimas ir atsitraukimas.

Gynybos būdai:

1. Meilės gavimas. Bandydamas išsaugoti kitų žmonių meilę ir šilumą, žmogus iš tikrųjų tikisi, kad
jei kiti žmonės mylės jį, jie jo neįskaudins. Yra keli būdai, kuriais žmogus gali siekti meilės – pvz.,
gali bandyti daryti viską, ko nori kitas, arba gali bandyti papirkti ar net grasinti kitiems, kad gautų
meilės.
2. Paklusimas. Tai gynybos mechanizmas, kuris apima visišką paklusimą kurio nors žmogaus ar visų
žmonių norams. Toks žmogus vengs daryti bet ką, kas galėtų supriešinti kitus. Žmogus nedrįsta
kritikuoti ar kokiu nors būdu įžeisti kitus, jis išstumia visus savo poreikius ir norus, ir net negali
apginti savęs nuo išpuolių, nes bijo, jog tokia gynyba gali supykdyti užpuoliką. Horney mano, kad
dauguma žmonių, kurie linkę elgtis paklusniai, galvoja, kad jie iš tikrųjų yra neegoistiški ir
pasiaukojantys. Jiems atrodo, kad jeigu jie duoda kitiems žmonėms kažką, tada jie jų neužpuls.
3. Jėgos pasiekimas. Šiuo gynybos mechanizmu žmogus gali kompensuoti savo bejėgiškumo
jausmą ir pasiekti saugumą, pasiekdamas kokią nors sėkmę ar patirdamas pranašumo prieš kitus
jausmą. Toks žmogus mano, kad jei jis yra stiprus, niekas jo neužpuls.
4. Atsitraukimas (izoliacija). Visi trys minėtieji gynybos mechanizmai turi vieną bendrą savybę:
kuriuo žmogus besinaudotų, jis stengiasi įveikti nerimą per santykį su kitais žmonėmis. Tuo tarpu
galima gintis nuo nerimo ir izoliuojantis – atsitraukiant nuo kitų žmonių. Toks atsitraukimas
greičiau yra psichologinis nei fizinis – žmogus bando tapti visiškai nepriklausomas nuo kitų
žmonių, niekam nepatikėdamas savo išorinių ir vidinių poreikių patenkinimo. Pvz., toks žmogus
gali siekti turto, kad be niekieno pagalbos galėtų pats apsirūpinti. Tačiau prikaupęs turto toks
žmogus negali juo laisvai džiaugtis, nes nerimas skatina jį išsaugoti – jis jaučia nuolatinės
grėsmės baimę. Nepriklausomybė savo psichologiniuose poreikiuose pasiekiama izoliuojantis ir
atsiskiriant nuo kitų – t.y., nepriklausant nuo kitų savo emocinių poreikių patenkinime. Tuo pačiu
tai apima ir žmogaus emocinių poreikių atbukinimą ir minimizavimą. Žmogus, pabėgdamas nuo
emocinių kontaktų ir atsisakydamas savo poreikių tenkinimo, apgina save nuo to, kad kiti
žmonės gali jį įskaudinti.

Visi šie keturi gynybos mechanizmai turi vieną tikslą – gynybą nuo nerimo. Jie yra nukreipti į saugumo
ir nusiraminimo užtikrinimą, o ne į laimę ar malonumą. Taigi, tai gynyba nuo skausmo, o ne geresnio
būvio siekimas. Kita bendra šių gynybos mechanizmų savybė yra jų jėga ir stiprumas. Horney nuomone,
jie gali būti stipresni nei seksualiniai ar kiti fiziologiniai poreikiai. Jie sumažina nerimą, bet tai žmogui
kainuoja nuskurdintą asmenybę ir konfliktą su savo aplinka. Labai dažnai neurotikas nori užsitikrinti
saugumą naudodamas kelis tokius mechanizmus, bet jų nesuderinamumas sukelia konfliktą tarp jų, pvz.,
žmogui reikia būti pranašesniu už kitus, tačiau jis nori būti ir mylimu. Tokie nesuderinamumai negali būti
išsprendžiami, tad bandymai įveikti bazinį nerimą formuoja vis gilesnius konfliktus.

84
NEUROZINIAI POREIKIAI

- Gynimosi nuo nerimo būdai gali tapti pastovia asmenybės dalimi, elgesį veikiantis motyvas /
poreikis.
- Neuroziniai poreikiai – gynimosi nuo nerimo būdai – iracionalūs sunkumų sprendimo būdai.
- Pasikartojančios, fiksuotos gynybos strategijos, poreikiai labiau specifiški.
- Vieni poreikiai gali būti išreikšti labiau nei kiti, gali persidengti.
- Neuroziniai poreikiai yra susiję su kitais žmonėmis.

Horney skiria 10 neurozinių poreikių.

NEUROZINIS POREIKIS APIBŪDINIMAS

1. Meilė ir pritarimas (angl. affection and Siekiama patikti visiems, būti visų mylimais.
approval)
2. Dominuojantis gyvenimo draugas (angl. Remiasi idėja, kad meilė gali išspręsti visas
dominant partner in life) problemas.
3. Siauras ir apribotas gyvenimas (angl. Nereiklumas, gali pasitenkinti mažu, siekia būti
narrow and constricted limits to life) nepastebimi.
4. Galia (angl. power) Vertina jėgą, siekia kontroliuoti kitus, siekia
visagalybės.
5. Išnaudojimas (angl. exploitation) Siekia išnaudoti kitus ir gauti iš jų naudos, baimė
būti išnaudotais kitų.
6. Prestižas (angl. prestige) Siekia pasirodyti, siekia populiarumo.
7. Asmeninis žavesys (angl. personal Perdėtas svarbos pojūtis, svarbu būti kitų
admiration) vertinamais.
8. Asmeniniai pasiekimai ar ambicijos Svarbiausia pasiekimai, svarbu visur pirmauti
(angl. personal achievement or ambition)
9. Savarankiškumas ir nepriklausomybė Jaučia, kad nereikia kitų žmonių, atstumia
(angl. self-sufficiency and independence) pagalbą, vengia įsipareigojimo santykiuose.
10. Tobulumas ir nepažeidžiamumas (Angl. Siekia tobulumo, bijo suklysti, bando viską
perfection and unassailability) kontroliuoti.

Tokių poreikių turi kiekvienas žmogus. Kiekvienas mūsų kartais įsisąmonina, kad mes norime išnaudoti
kitą ar būti nepriklausomi nuo kitų žmonių, mums reikia meilės ir pritarimo ir t.t. Tačiau šie poreikiai
patys savaime nėra neurotiški. Tokiais jie tampa tada, kai jie yra itin intensyvūs ir priverčia žmogų
siekti jų patenkinimo kaip vienintelės priemonės nuo bazinio nerimo. Tokiu atveju jų patenkinimas
nesuteikia žmogui saugumo jausmo, bet tik padeda išvengti skausmingo nerimo. Todėl žmogus linkęs vėl
tenkinti šį poreikį ir per prievartą (kompulsyviai) siekia jo patenkinimo bet kurioje situacijoje.

85
TARPASMENINĖS GYNYBOS STRATEGIJOS (TGS)

Neurozinius poreikius grupuoja į kategorijas, kiekviena susijusi su bazinėmis nuostatomis į save ir kitus
žmones. Tarpasmeninės ir intrapsichinės gynybos, apie kurias Horney kalba nerimo kontekste.

Neurotinės tendencijos atsiranda iš gynybinių mechanizmų, taigi, turi labai daug panašumų su jais. Iš
esmės tai į asmenybę įsišakniję ir apėmę ją visą gynybiniai mechanizmai. Šios elgesio ir nuostatų
tendencijos yra kompulsyvios, t.y. neurotiškas žmogus yra priverstas elgtis pagal vieną jų. Kiekviena šių
tendencijų veda prie tam tikro elgesio ir asmenybės tipo.

Žmogus gali veikti šiomis kryptimis (angl. trends):

- Judėjimas link žmonių. Nuolankumas (Atvirumas žmonėms: 1 ir 2 poreikiai)

- Judėjimas prieš žmones. Ekspansija, agresija (veikiama prieš žmones: 3, 4, 5, 6 ir 7 poreikiai)
- Judėjimas nuo žmonių. Pasitraukimas, izoliacija (atsiribojama nuo žmonių: 8, 9 ir 10 poreikiai)

TARPASMENINĖS GYNYBOS STRATEGIJOS APIMA ĮVARIAS SRITIS

- Elgesio modelį;
- Asmenybės bruožus;
- Teisingumo sampratą;
- Įsitikinimus apie žmogaus prigimtį;
- Vertybes;
- Gyvenimo būdą (sandėrį su likimu)

TARPASMENINĖS GYNYBOS NUO NERIMO STRATEGIJŲ PALYGINIMAS

Normali gynyba Neurozinė gynyba

Atvirumas žmonėms (draugiškumas, meilė) Atvirumas žmonėms (nuolankumas)

Veikiama prieš žmones (svarbus išlikimas Veikiama prieš žmones (agresyvumas)
konkurencinėje visuomenėje)
Atsiribojama nuo žmonių (autonomija, romumas, Atsiribojama nuo žmonių (pasitraukimas)
t.y. taikus savarankiškumas)

86
JUDĖJIMAS LINK ŽMONIŲ. NUOLANKUMO (angl. compliance) STRATEGIJA

 Nuolankiai asmenybei yra itin būdingas ypač stiprus meilės ir pritarimo poreikis – būti
mylimam, norimam, reikiamam ir ginamam. Tokie žmonės išreiškia tokius savo poreikius visiems
žmonėms, bet paprastai jie turi poreikį vienam žmogui – draugui ar vedybiniam partneriui –
kuris prisiimtų atsakomybę už jų gyvenimą ir suteiktų apsaugą ir vadovavimą.
 Tokie žmonės manipuliuoja kitais žmonėmis, siekdami pasiekti savo tikslus. Taip darydami jie
elgiasi tokiu būdu, kad kiti laikytų juos patraukliais. Todėl nuolankus žmogus dažnai yra
nepaprastai jautrus ir greitai atsiliepia į kitų žmonių poreikius, ypač į kito žmogaus poreikį būti
išklausytam, užjaustam ir suprastam.
 Kadangi nuolankus žmogus stengiasi gyventi pagal kitų žmonių idealus ir lūkesčius, jis dažnai
elgiasi taip, jog kiti jį laikytų neegoistišku, atidžiu ir maloniu. Santykiuose su kitais toks žmogus
stengiasi su niekuo nesipykti ir todėl atsisako savo norų dėl kitų. Jis linkęs prisiimti kaltę ir
nusileisti kitiems, stengiasi nepasakyti tvirtesnio žodžio, nekritikuoti ir nereikalauti nieko iš kitų.
Taigi, jie darys viską taip, kaip to reikalauja situacija ar kitas žmogus tam, kad gautų šilumos ir
meilės.
 Toks žmogus jaučiasi esąs bejėgis ir silpnas, drąsiai tai pripažindamas sau ir kitiems žmonėms,
tarsi siekdamas globos. Dėl tokio požiūrio į save jis laiko kiekvieną žmogų geresniu ir pranašesniu
už save. Net tokiose situacijose, kuriose jis yra itin kompetentingas, palyginus su kitais, toks
žmogus vis viena laikys save silpnesniu.
 Kadangi nuolankaus žmogaus saugumo jausmas visiškai priklauso nuo kitų žmonių požiūrio į jį,
jis tampa visiškai priklausomas nuo kitų. Tad jam reikia pastovaus pritarimo bei meilės ir bet
koks atstūmimo – realaus ar įsivaizduojamo – ženklas yra jam katastrofa, skatinanti sutelkti
jėgas, kad atgautų žmogaus, kuris juos atstūmė, meilę.

Derėtų atsiminti, kad tokį elgesį skatina išstumtas priešiškumas. Horney mano, kad tokie žmonės yra
išstūmę stiprius pagiežos ir keršto jausmus, norą kontroliuoti, išnaudoti ir manipuliuoti kitais žmonėmis,
ir visiškai neturi jokio susidomėjimo kitais – priešingai, nei jie rodo savo elgesiu. Išstumti jausmai ir norai
turi būti sulaikyti (nors kartais netikėtai prasiveržia), tad jie tampa dar nuolankesniais.

87
JUDĖJIMAS PRIEŠ ŽMONES. EKSPANSYVI STRATEGIJA

„Neurozė ir žmogaus vystymasis“, 1950, skiria:

- Narcisizmą;
- Perfekcionizmą;
- Kerštą / aroganciją.

Svarbus viešpatavimas, nekenčia bejėgiškumo, gėdisi kentėjimo, reikia sėkmės, prestižo, pripažinimo.

PERFEKCIONISTINIS KONFLIKTO SPRENDIMAS

- Vaikystėje keliami aukšti standartai;

- Didžiuojasi savo teisumu, stengiasi elgtis nepriekaištingai;
- Gali reikalauti tobulumo iš kitų ir juos niekinti;
- Gyvenimas reiškia teisingumą, sąžiningumą, pareigingumą;
- Aukšti standartai gali sukelti bejėgiškumą ir neapykantą sau.

 Agresyvi asmenybė yra visiška priešingybė nuolankiam tipui. Tokie žmonės gyvena pasaulyje,
kur, kaip jie jį supranta, kiekvienas yra priešas ir išgyvens tik stipriausias. Nors jo motyvacija yra
tokia pati kaip ir nuolankaus tipo – bazinio nerimo pašalinimas – agresyvus tipas niekada
neišreikš tokios akivaizdžios atstūmimo baimės. Jis elgsis kietai, despotiškai, nepaisydamas kitų
žmonių. Jam taip gyvybiškai svarbu įgyti pranašumą ir kontrolę, kad jis visada stengsis atlikti
viską geriau už kitus. Pralenkdamas kitus ir įgydamas pripažinimą, jis jaučia pasitenkinimą dėl to,
kad kiti pripažįsta jo jėgą ir pranašumą.
 Agresyvus tipas nepripažįsta jokio nusileidimo kitiems – jie ginčijasi, kritikuoja, reikalauja ir
manipuliuoja – daro viską, kad pasiektų ir išlaikytų pranašumo ir jėgos jausmą. Kadangi jis
stengiasi tapti geriausiu, jis gali daug dirbti ir iš tiesų sulaukti pasisekimo darbe, nors ir negaus
jokio pasitenkinimo iš darbo paties savaime, nes tai tėra tik priemonė tikslui pasiekti.
 Toks žmogus jausmus laiko silpnumo požymiu, todėl stengiasi išvengti bet kokio jausmo, kuris jį
padarytų silpnesniu. Todėl jis itin nemėgsta silpnų žmonių, kurie jam potencialiai gali sužadinti
gailesčio jausmą, kurį jis nuslopina kuo stipriau įskaudindamas silpnesnį už save. Toks žmogus
gali atrodyti labai užtikrintas savimi ir pasitikintis savo sugebėjimais, tačiau kaip ir nuolanki
asmenybė, jis yra išstūmęs nesaugumą ir nerimą, nuo kurių ginasi tokiu savo elgesiu.

88
JUDĖJIMAS NUO ŽMONIŲ. PASITRAUKIMO, IZOLIACIJOS (angl. detachment) STRATEGIJA

- Atsiriboja nuo pasaulio, iš kitų nieko nelaukia;

- Svarbi laisvė, ramybė, savarankiškumas;
- Siekia pranašumo prieš kitus, menka realizacija realybėje;
- Slopina norus, tenkinasi mažais dalykais;
- Likimą priima stoiškai.

 Izoliuota asmenybė linkusi palaikyti emocinį atstumą su visais kitais žmonėmis. Toks žmogus
neturi įsivelti į santykius su kitais jokia kaina. Jis neturi mylėti, nekęsti ar net bendradarbiauti su
kitais žmonėmis. Tam kad pasiektų visišką atitolimą, jis stengiasi tapti visiškai savipakankančiu
žmogumi, ką daro su dideliu išradingumu. Todėl jis stengiasi kuo geriau save aprūpinti ištekliais,
garantuojančiais visišką nepriklausomybę – arba turtingumą, arba asketizmą.
 Toks žmogus turi beveik desperatišką privatumo poreikį. Jam reikia kuo daugiau (kiek tik
įmanoma) praleisti laiko vienam. Jis stengiasi vengti tokių ribojančių situacijų ir žmonių, tad jis
nemėgsta tvarkaraščių, ritualų, vedybų, ilgalaikių kontraktų ir net ankštų sienų.
 Izoliuotas žmogus taip pat patiria norą jaustis pranašesniu už kitus, bet ne visai taip, kaip tai
patiria agresyvios asmenybės. Izoliuotas tipas negali aktyviai varžytis su kitais žmonėmis dėl
pranašumo, todėl jis jaučiasi taip, lyg jo pranašumas turėtų būti pripažįstamas automatiškai, be
pastangų iš jo pusės. Vienas iš tokio pranašumo pasireiškimų yra jausmas, kad tu esi iš tiesų
unikalus, vienintelis ir nepakartojamas (galbūt dar ir nesuprastas), iš visų išsiskiriantis žmogus.
 Kadangi izoliuotas žmogus nenori įsitraukti į bet kokius santykius su kitais žmonėmis, jis neigia
bet kokį jausmą kitiems, ypač meilę ir neapykantą. Suartėjimas jam reiškia konfliktą, todėl jo turi
būti vengiama.

89
BAZINIS KONFLIKTAS

- Tai tam tikra įtampa, kylanti iš žmogaus poreikių nesuderinamumo, nesutapimo.

- Vyrauja viena tarpasmeninės gynybos strategija
- Patologijos atvejais visi jausmai kyla iš karto – bazinis konfliktas
- Tendencija priklauso nuo temperamento, charakterio, išorinės aplinkos, situacijos ir kt.
- Pasąmonėje: bazinis konfliktas gilėja, nuslopintos tendencijos kelia nerimą;
- Gali kisti dėl stipraus poveikio (mokslas, religija ir kt.)

Horney teigia, kad neurotikas turi vieną dominuojančią tendenciją, bet jam kažkokiu laipsniu būdingos
ir kitos dvi. Pvz., ypač dominuojantis ir agresyvus žmogus turi tam tikrus nuolankumo ir izoliacijos
poreikius. Tačiau elgesį ir nuostatas į kitus žmones bei save, žinoma, nulemia dominuojanti tendencija.
Tai būdas galvoti ir veikti taip, kad bazinis nerimas slopinamas geriausiai, ir bet koks nukrypimas nuo jo
žmogui yra grėsmingas. Todėl kitos dvi tendencijos yra aktyviai slopinamos. Bet tai tik blogina padėtį,
nes išstumtos tendencijos jėga gali būti labai didelė, tad neurotiškas žmogus būtinai patiria  konfliktą,
kuris kyla dėl šių trijų tendencijų nesuderinamumo.

Tokį konfliktą patiria ir normalūs žmonės, tik kiek mažesniu laipsniu. Nes normalus žmogus gali išreikšti
visas tris tendencijas – jis kartais gali būti agresyvus, kartais nuolaidus ir kartais pasitraukęs – t.y. taip,
kaip to reikalauja situacija. Šios trys tendencijos, tokiu atveju, papildo viena kitą. Todėl normalus žmogus
yra lankstesnis nei neurotikas, kuris yra rigidiškas (nelankstus) ir todėl reaguoja į visas situacijas
vienodai, ieškodamas jose tik to, kas galėtų patenkinti jo vienintelį poreikį išvengti bazinio nerimo.

VIDINIS KONFLIKTAS

Asmenybės vystymasis priklauso ir nuo vidinių psichinių procesų. Vidiniai konfliktai būdingi ir normos, ir
neurozių atveju. Vidinis konfliktas kyla iš tarpasmeninės patirties, tampa asmens įsitikinimų sistema.

Du pagrindiniai intrapsichiniai (vidiniai) konfliktai:

1. Idealizuotas Aš vaizdas (angl. idealized self-image)

2. Neapykanta sau (angl. self-hatred)

Asmenybės vystymąsis siejamas su savirealizacija

- Palanki emocinė aplinka sukelia saugumo jausmą, pasitikėjimą, paskatina savirealizaciją

- Savirealizacijai būtinos sąlygos
- Įgimtos galimybės (temperamentas, talentai, gabumai, polinkiai)
- Realusis Aš formuojasi sąveikaujant su pasauliu
- Susvetimėjimas su realiuoju Aš
- Ribotas aplinkos poveikis

90
SAVIREALIZACIJA IR ANKSTYVOJI PATIRTIS

- Neigiama ankstyvoji patirtis apsunkina natūralią savirealizaciją

- Izoliacijos ir menkumo jausmas
- Kyla susvetimėjimas su savimi
- Atsakui sukuriamas stiprus tapatumo jausmas
- Dilema gali būti išspręsta sukūrus idealizuotą Aš vaizdą

IDEALIZUOTAS AŠ VAIZDAS

- Perdėtai pozityvus požiūris į save, egzistuoja asmeninėje įsitikinimų sistemoje; sukuriamas savo
silpnumui, menkumui ir neadekvatumui kompensuoti.
- Nėra globalus.
- Remiasi religiniais ar kultūriniais idealais, istoriniais pavyzdžiais, asmenine patirtimi.
- Tvirtas ir nelankstus Idealizuotas Aš Vaizdas.
- Turi didelę jėgą ir galimybes.
- Savęs idealizavimas siejasi su charakterio savybėmis bei tarpasmeninėmis gynybos strategijomis.
- Žmonės jaučiasi vertingi, kai atitinka savo Idealizuotą Aš Vaizdą ir nevertingi – kai neatitinka.

IDEALIZUOTO AŠ VAIZDO ASPEKTAI:

- Garbės troškimas (angl. search for glory)

- Neurozinis išdidumas (angl. neurotic pride)
- Neurozinės pretenzijos (neurotic claims)

NEAPYKANTA SAU (ANGL. SELF HATRED)

Horney tai laiko asmenybės tragedija: pyktis, kad nesame tokie, kokie turime būti. Pasireiškia:

- Negailestingais reikalavimais sau – nuolatinė tobulumo paieška.

- Negailestingais kaltinimais sau – nuolatinis savęs baudimas už netobulumą;
- Panieka sau – menkinimas, nepagarba, diskreditacija ir kt.

91
 HARRY STACK SULLIVAN (1892 – 1949)

INTERPERSONALINĖ PSICHOLOGIJA

H. S. SULLIVANAS PROFESINĖ BIOGRAFIJA

 Gimė 1892 m. vasario 21 d. Noridže, Niujorko valstijoje, airių imigrantų šeimoje. Noridžas tuo metu
buvo nedidelis provincijos miestelis, pasižymėjęs antikatalikiškomis nuotaikomis (miestelyje vyravo
protestantai). Dėl to Sullivanui jau vaikystėje išsivystė stiprus izoliacijos nuo visuomenės jausmas.
Vėliau, būnant psichologu, tai paskatino jį sukurti socialinės izoliacijos koncepciją.
 Vaikystėje buvo vienišas, tik būdamas 8 metų susidraugavo su 13 metų berniuku Clarence Bellinger. Jie
turėjo daug bendrų bruožų – abu buvo mažiau socialūs su aplinkiniais ir intelektualiai pažengę, vėliau
tapę psichiatrais.
 Ši draugystė turėjo labai didelę įtaką Sullivan gyvenimui – tai padėjo jam suvokti tarp žmonių esančią
intymumo, artumo galią ir padarė didelę įtaką jo sukurtoms asmenybių teorijoms, mat dauguma
hipotezių gilimai kilo iš jo patirčių vaikystėje.
 Yra spėjimų, jog tarp 1909 ir 1911 galimai gydėsi šizofreniją arba leido laiką su vyresniu vyru, kuris
buvo jam kaip pavyzdys, padėjęs susitvarkyti su seksualine panika ir sudomino psichiatrija.

SVARBIAUSI DARBAI

Pagrindiniai darbai: Moderniosios psichiatrijos koncepcijos (Conceptions of Modern Psychiatry, 1940). Šioje
knygoje pirmą kartą buvo išdėstytos pagrindinės jo asmenybės teorijos idėjos. Kurdamas ir vėliau plėtodamas
šią teoriją, jis ne tik labai prisidėjo gydant psichikos sutrikimus (ypač šizofreniją), bet ir atvėrė visiškai naują
požiūrį į žmogaus asmenybės tyrimą.

Interpersonalinė psichiatrijos teorija (Interpersonal Theory of Psychiatry, 1953). Tai pagrindinis žymaus
amerikiečių psichoanalitiko ir psichiatro Sullivano darbas, skirtas jo naujai, visiškai originaliai tarpasmeninės
psichiatrijos teorijai (Andrikienė, 2013).

Psichiatrinis interviu (Psychiatric Interview, 1954). Ši knyga skirta visiems, kurie dirba medicinos ir psichiatrijos
srityse: medicinos studentams ir gydytojams, klinikiniams psichologams, socialiniams darbuotojams ir
psichiatrijos slaugytojams.

Šizofrenija kaip žmogaus raidos procesas (Schizophrenia as a Human Process, 1962).

Kiti Sullivano darbai:

- Asmenybės psichopatologija (Personal Psychopathology, 1934, išleista 1970 metais).

- Psichiatrijos ir socialinių mokslų sintezė (The Fusion of Psychiatry and Social Science, 1964).

92
INTERPERSONALINĖ ASMENYBĖS TEORIJA, BAZINĖS PRIELAIDOS.

H. S. Sullivan, pirmasis amerikietis, sukūręs visapusišką asmenybės teoriją, tikėjo, kad žmonės ugdo savo
asmenybę socialiniame kontekste. Be kitų žmonių, individai neturėtų asmenybės. Jis teigė, jog asmenybė
niekada negali būti izoliuota nuo tarpasmeninių santykių, mat per santykį individas patiria savo būtį.

H. S. Sullivan iškelta interpersonalinė (tarpasmeninė) asmenybės teorija akcentuoja skirtingų raidos etapų
svarbą: kūdikystės, vaikystės, juvenalinės stadijos (angl. the juvenile era), priešpaauglystės (angl.,
preadolescence), ankstyvosios paauglystės, vėlyvosios paauglystės ir pilnametystės.

Ši teorija buvo pagrįsta trimis principais:

1) Socialinio (bendruomeninio) egzistavimo

2) Funkcinės veiklos ir
3) Organizavimo

Jis manė, kad žmogaus asmenybė nėra vien tik įgimtų savybių rinkinys. Asmenybės raida – tai procesas,
prasidedantis kūdikystėje, vaikui bendraujant su jį supančiais asmenimis. Tai yra „asmenybė yra pasikartojančių
tarpasmeninių santykių modelis“.

Savo raidoje vaikas pereina kelis etapus: nuo kūdikystės iki paauglystės. Kiekviename etape formuojasi tam
tikras modelis. Vaikystėje šis modelis formuojasi žaidimų su bendraamžiais pagrindu, paauglystėje – su
priešingos lyties atstovais bendravimo pagrindu.

Vaikas gimsta dar neturėdamas tam tikrų socialinių jausmų. Jie formuojasi nuo pat pirmų jo gyvenimo dienų,
o jų raidos procesas siejamas su žmogaus noru iškrauti savo poreikių kuriamą įtampą. T.y., pagal Sullivaną,
žmogaus vystymasis vyksta visuomenėje ir santykis su kitais žmonėmis formuoja asmenybę. Tai, ką mes
žinome apie save, priklauso nuo to, ką kiti pagalvojo apie mus mūsų asmenybės formavimosi metais. Todėl
asmenybę galima suprasti tik tyrinėjant tarpasmeninius santykius.

Sveikas žmogaus vystymasis priklauso nuo asmens gebėjimo užmegzti intymumą su kitu žmogumi. Svarbu
atkreipti dėmesį, jog nerimas gali trukdyti sukurti malonius ir patenkinančius tarpusavio santykius, nesvarbu
koks būtų individo amžius.

Vienas svarbiausių vystymosi etapų yra priešpaauglystė (angl. preadolescence) – tai laikotarpis, kai vaikai
pirmą kartą įgauna gebėjimą pradėti intymius santykius, nesusijusius su geismu ar geidulingais interesais.

93
ĮTAMPOS (POREIKIAI, NERIMAS)

Kaip Freud ir Jung, Sullivanas asmenybę laikė energetine sistema. Energija gali egzistuoti kaip įtampa (veiksmo
potencialas) arba kaip pats veiksmas (energijos transformacija). Energijos transformacijos paverčia įtampą į
slaptą arba atvirą elgesį ir yra skirtos poreikiams patenkinti ir nerimui sumažinti.

Sullivanas manė, kad egzistuojame kažkur tarp absoliučios euforijos ir absoliučios įtampos būsenų. Euforija –
didžiulė laimė ir pakili savijauta. Įtampa – tai potencialas veikti, kuris gali būti arba nebūti patiriamas sąmoningai.
Taigi ne visos įtampos jaučiamos sąmoningai. Daugelis įtampų, pavyzdžiui, nerimas, mieguistumas, alkis ir
seksualinis susijaudinimas jaučiamos, tačiau ne visada sąmoningai.

Sullivanas pripažino dviejų tipų įtampas: poreikius ir nerimą. Poreikiai paprastai lemia produktyvius veiksmus, o
nerimas veda prie neproduktyvaus arba dezintegruojančio elgesio. Anot Sullivan, poreikis ne tik sukuria įtampą,
bet ir formuoja būdus, padedančius ją įveikti. Šie būdai yra dinamiški ir tarnauja ne tik kaip energijos
transformacijų modeliai (paternai), bet ir kaip savotiškas būdas kaupti patirtį, žinias, būtinas poreikiams tenkinti
bei prisitaikyti.

Poreikiai – tai įtampa, kurią sukelia biologinis disbalansas tarp žmogaus fizikinės ir cheminės aplinkos tiek
organizmo viduje, tiek išorėje. Poreikiai yra epizodiniai – juos patenkinus, jie laikinai praranda savo galią, tačiau po
kurio laiko jie gali pasikartoti. Nors iš pradžių poreikiai turi biologinį komponentą, daugelis jų kyla iš
tarpasmeninės situacijos.

Pats pagrindinis tarpasmeninis poreikis yra švelnumas bei poreikis vengti nerimo. Kūdikiui išsivysto poreikis gauti
švelnumo iš savo pirminio globėjo (Sullivanas jį vadina „motina"). Skirtingai nuo kai kurių poreikių, švelnumas
reikalauja bent dviejų žmonių veiksmų. Pavyzdžiui, kūdikio poreikis gauti švelnumą gali būti išreikštas verksmu,
šypsena ar kūkčiojimu, o motinos poreikis suteikti švelnumą gali virsti prisilietimu, glostymu ar laikymu. (Šiame
pavyzdyje švelnumo poreikis patenkinamas naudojant kūdikio burną ir motinos rankas).

Nerimas – tai įtampa dėl realiai egzistuojančios arba menamos grėsmės. Nerimo šaltiniai yra tokie įvairūs ir
nenuspėjami, kad praktiškai neįmanoma visiškai atmesti nemalonių, nerimą keliančių įvykių galimybės žmogaus
gyvenime. Taigi, poreikis vengti nerimo tampa dominuojančiu asmenybei ir lemia „Aš sistemos“, kuria
grindžiama žmogaus asmenybė, formavimąsi.

Švelnumas yra bendrasis poreikis, nes jis susijęs su bendra asmens gerove. Bendrieji poreikiai, kuriems taip pat
priskiriami deguonies, maisto ir vandens poreikiai, yra priešingi zoniniams poreikiams, atsirandantiems dėl tam
tikros kūno vietos. Kelios kūno sritys padeda tenkinti ir bendruosius, ir zoninius poreikius.

- Pavyzdžiui, burna tenkina bendruosius poreikius, nes įsiurbia maistą ir deguonį, tačiau ji taip pat
tenkina ir zoninį burnos veiklos poreikį. Be to, rankos gali būti naudojamos bendrajam švelnumo
poreikiui tenkinti, tačiau jos taip pat gali būti naudojamos zoniniam rankų veiklos poreikiui tenkinti.
Panašiai ir kitos kūno zonos, pavyzdžiui, išangė ir lytiniai organai, gali būti naudojamos abiejų rūšių
poreikiams tenkinti.

94
Bendrinių poreikių patenkinimas apima:
· Fizinės ir emocinės įtampos ir troškimai;
· Fiziologiniai poreikiai, pavyzdžiui, maisto ar deguonies;
· Emocinio kontakto su žmonėmis poreikis, pavyzdžiui, švelnumas ir intymumas;
· Džiaugsmingas gebėjimų ir funkcijų, tokių kaip žaidimas ir saviraiška, įgyvendinimas;
· Kūdikio ir motinos santykis (kūdikio poreikių patenkinimas).

Patenkinimo poreikiai vystantis keičiasi, įgyjami per sąveikos zonas, kurios yra mainai tarp asmens ir jo aplinkos;
kūdikiui šios zonos apima oralinę, retinę, klausos, lytėjimo, taktilinę, vestibulinę, kinestetinę, genitalinę ir analinę
zonas. Labai anksti gyvenime įvairios kūno zonos pradeda vaidinti svarbų ir ilgalaikį vaidmenį tarpasmeniniuose
santykiuose. Tenkindamas bendruosius maisto, vandens ir kitus poreikius, kūdikis išeikvoja daugiau energijos, nei
reikia, o energijos perteklius virsta nuosekliais būdingais elgesio būdais, kuriuos Sullivanas vadina dinamizmais.

Antroji įtampos rūšis – nerimas – skiriasi nuo poreikių įtampos tuo, kad ji yra nesuderinta, labiau išsklaidyta ir
neapibrėžta bei nereikalauja jokių nuoseklių veiksmų jai sumažinti. Jei kūdikiams trūksta maisto (poreikis), jų
veiksmų kryptis yra aiški, bet jei jie jaučia nerimą, jie gali mažai ką padaryti, kad to nerimo išvengtų.

KAIP ATSIRANDA NERIMAS?

Sullivanas (1953) teigė, kad nerimas kūdikiams perduodamas iš tėvų per empatijos procesą. Nerimas motinystėje
neišvengiamai sukelia nerimą kūdikiui. Kadangi visos motinos turi tam tikrą nerimo rūpindamosi savo kūdikiais, visi
kūdikiai tam tikru momentu taps neramūs.

Lygiai taip pat, kaip kūdikis neturi gebėjimo sumažinti nerimą, taip ir tėvai neturi veiksmingų priemonių, kaip
kovoti su kūdikio nerimu. Bet kokie kūdikio nerimo ar nesaugumo požymiai gali sukelti tėvų bandymus patenkinti
kūdikio poreikius. Pavyzdžiui, motina gali pamaitinti nerimaujantį, verkiantį kūdikį, nes nerimą supainioja su alkiu.
Jei kūdikis delsia priimti pieną, motina pati gali tapti dar nerimastingesnė, o tai kūdikiui sukelia papildomą nerimą.
Galiausiai kūdikio nerimas pasiekia tokį lygį, kad trukdo čiulpti ir ryti. Taigi nerimas veikia priešingai poreikių
įtampai ir neleidžia jų patenkinti.

Nerimas daro žalingą poveikį ir suaugusiesiems. Jis yra pagrindinis trukdis, stabdantis sveikų tarpasmeninių
santykių vystymąsi. Sullivanas (1953) stiprų nerimą palygino su smūgiu į galvą. Dėl jo žmonės negali mokytis,
sutrinka atmintis, susiaurėja suvokimas ir gali ištikti visiška amnezija. Jis yra unikalus tarp įtampų tuo, kad išlaiko
status quo (išlaikantis poziciją) net ir bendrai žmonių nenaudai.

Nerimas taip pat:

1) Neleidžia žmonėms mokytis iš savo klaidų;

2) Neleidžia žmonėms siekti saugumo;
3) Apskritai užtikrina, kad žmonės nepasimokytų iš savo patirties.

95
Sullivanas tvirtino, kad nerimas ir vienatvė yra unikalūs, nes yra visiškai nemalonūs ir nepageidaujami. Kadangi
nerimas yra skausmingas, žmonės yra natūraliai linkę jo vengti, iš prigimties teikdami pirmenybę euforijos
būsenai arba visiškam įtampos nebuvimui.

Sullivanas nerimą nuo baimės skyrė keliais svarbiais aspektais:

· Pirma, nerimas paprastai kyla dėl sudėtingų tarpasmeninių situacijų ir sąmonėje pasireiškia tik
miglotai; tuo tarpu baimė yra aiškesnė, o jos kilmė lengviau nustatoma.
· Antra, nerimas neturi teigiamos vertės. Tik transformavęsis į kitą įtampą (pavyzdžiui, pyktį ar
baimę) jis gali paskatinti naudingus veiksmus.
· Trečia, nerimas trukdo tenkinti poreikius, o baimė kartais padeda žmonėms patenkinti tam tikrus
poreikius. Ši priešprieša poreikių tenkinimui išreiškiama žodžiais, kuriuos galima laikyti Sullivano
nerimo apibrėžimu: „Nerimas yra įtampa, priešinga poreikių įtampai ir jų patenkinimui tinkamiems
veiksmams"

96
ENERGIJOS TRANSFORMACIJA.

Įtampa, kuri virsta veiksmais – tiek atvirais, tiek paslėptais – vadinama energijos transformacija. Kitaip tariant,
energijos transformacija – tai veiksmas, atliekamas siekiant sumažinti įtampą. Ji gali būti atliekama ne tik
matomais, bet ir slaptais veiksmais, mintyse bei emocinių iškrovų būdu.

Kiekvienam žmogui yra būdingas savitas energijos transformacijos elgesio modelis. Priklausomai nuo to,
kokių energijos transformacijos būdų žmogus buvo išmokytas, priklausys būdai, kuriais energija yra
transformuojama. Šiuos energijos transformavimo paternus (įprastas schemas) Sullivanas vadino dinamizmais.

DINAMIZMAI, JŲ RŪŠYS.

Dinamizmas yra tam tikra energijos transformacija, reiškianti bet kokį poelgį, tiek tikrą veiksmą, tiek psichinę
patirtį. Dinamizmai apibūdina tarpasmeninius santykius ir pirmiausia veikia tam, kad patenkintų kai kuriuos
pagrindinius individo poreikius. Energijos transformacijos tampa pasikartojančiais elgesio modeliais ir bruožais,
kurie formuoja žmogų visą gyvenimą.

Dinamizmas – smulkiausias vienetas, sudarantis žmogaus asmenybės struktūrą. Tai beveik tas pats kaip įprotis
(šnekėjimo, galvojimo, fantazavimo maniera) ar savybė – bet kokia pasikartojanti panašioje situacijoje reakcija.
Baziniai dinamizmai yra visiems vienodi, bet gali pasireikšti skirtingai, priklausomai nuo situacijos ir žmogaus
patirties. Didžioji dinamizmų dalis yra skirta bazinių (fiziologinių) poreikių patenkinimui, tačiau yra dinamizmas,
atsirandantis dėl kylančio nerimo.

Dinamizmai yra skirstomi į dvi pagrindines rūšis:

- Pirmoji yra susijusi su specifinėmis kūno zonomis: burna, išange ir genitalijomis.

- Antroji dinamizmų rūšis susijusi su įtampomis ir susideda iš trijų kategorijų:

1) Disjunkcinės
2) Izoliuojančios ir
3) Konjunkcinės (jungiančias).

Disjunkciniai dinamizmai apima destruktyvius elgesio modelius, kurie susiję su piktavališkumo koncepcija.

Izoliuojantys dinamizmai apima tokius elgesio modelius (pvz., geismas, seksualinė trauka), kurie yra nesusiję
su tarpasmeniniais santykiais.

Konjunkciniai (jungiantys) dinamizmai apima naudingus elgesio modelius, tokius kaip intymumas, švelnumo
poreikis ir „Aš sistema“.

97
Labiausiai nerimo apsunkintas dinamizmas yra piktavališkumas (disjunkcinis), kuomet švelnumo poreikis,
veikiamas nerimo, yra pakeistas piktavališku elgesiu. Šie sąveikos modeliai atsiranda ganėtinai anksti.

- Piktavališkumui būdingas jausmas, lyg gyventum tarp savo priešų. Tad, jeigu šis neigiamas
dinamiškumas išryškėja ankstyvajame vaiko gyvenime, suaugus jam gali būti sunku užmegzti visiškai
pasitikėjimo kupinus santykius su kitu asmeniu.
- Piktavališkumas pradeda vystytis nuo maždaug 2–3 metų amžiaus, kuomet vaikų veiksmai, kurie
anksčiau sužadino motinos švelnumą, yra atmetami, ignoruojami arba jiems atsakoma nerimu ir
skausmu. Jei tėvai bando kontroliuoti savo vaikų elgesį fiziniu skausmu ar priekaištais, kai kurie vaikai
išmoksta susilaikyti nuo švelnumo poreikio išreiškimo ir apsisaugoti perimdami piktavališką elgesį ar
požiūrį. Tėvams ir bendraamžiams tada vis sunkiau reaguoti švelniai, o tai savo ruožtu įtvirtina
neigiamą vaiko požiūrį į pasaulį.
- Piktavališkumas dažnai pasireiškia nedrąsumu, išdykimu, žiaurumu ar kitokiu asocialaus ar
antisocialaus elgesio forma.

Intymumas (konjunkcinis), Sullivan manymu, yra labai teigiama dinamizmo rūšis. Ji atsitinka, kai kito žmogaus
gerovė kitam yra tokia pat svarbi, kaip ir jo paties gerovė.

- Intymumas nedalyvauja tėvų ir vaikų santykiuose, nebent abu yra suaugę ir laiko vienas kitą
lygiaverčiais, ir neapima geismo ar seksualinio elgesio.
- Intymumas išauga iš ankstesnio švelnumo poreikio, bet yra konkretesnis ir apima glaudžius
tarpasmeninius santykius tarp dviejų žmonių, kurie yra daugiau ar mažiau vienodo statuso.
- Intymumo negalima painioti su seksualiniu potraukiu. Kadangi jis išsivysto iki paauglystės ir
dažniausiai yra tarp dviejų vaikų. Sullivan manė, kad draugai vaikystėje ir paauglystėje yra labai
svarbūs, norint tapti sveiku suaugusiuoju, nes vaikai dar neturi tokių pažangių įveikos mechanizmų ir
kartais sunkiai sprendžia konkrečias problemas.
- Draugai yra socialinės paramos šaltinis ir yra vertinga paguoda, jei galima į juos atsiremti sunkiais
laikais. Sullivan teigė, kad intymumas, patiriamas tokioje draugystėje, suteikia vaikams savo
asmeninės vertės patvirtinimą ir sukuria atmosferą, kurioje mokomasi brandaus jautrumo, empatijos
ir rūpinimosi kito žmogaus gerove.
- Intymumas yra integruojantis, jungiamasis dinamizmas, linkęs pritraukti meilės reakcijas iš kito
žmogaus, taip sumažindamas nerimą ir vienatvę – du itin skausmingus išgyvenimus.

Trečioji rūšis – geismas – susideda iš sudėtingų potraukių, jausmų ir tarpasmeninio elgesio, kurių tolimas arba
tiesioginis tikslas yra seksualinė veikla. Geismas yra „intymumo teršalas“, nes siekia tarnauti sau, o ne kitam
žmogui.

- Tai yra izoliacinė tendencija, kuriai patenkinti nereikia jokio kito asmens.

98
 - Sullivan atmetė Freudo seksualumo sampratą ir teigė, kad vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje tai
buvo daugiau ar mažiau nereikšminga, tačiau geismas yra pagrindinė varomoji jėga vėlesnėje
paauglystėje.
- Sullivan tikėjo, kad vienatvė ir per didelis geismas yra labai nemalonūs paauglystės išgyvenimai, kurie
turi ilgalaikį poveikį.
- Visuomenės draudimai, susiję su tėvų požiūriu į seksualumą, bendraamžių reputacija apie seksualumo
demonstravimą, geismo objekto pasirinkimas ir nerimas dėl viso to kelia didžiulę grėsmę savigarbos
išlaikymui.

„AŠ SISTEMA“, JOS FUNKCIJOS. SAUGUMO OPERACIJOS, DISOCIACIJA, SELEKTYVUS NEATIDUMAS.

„Aš sistema“ yra laikoma centriniu dinamizmu (dar vadinamu anti-nerimo dinamizmu), pasižyminčiu
stabilumu, vedančiu prie tarpasmeninio saugumo jausmo ir padedančiu išvengti tarpasmeninių situacijų, kurios
kelia nerimą.

„Aš sistema“, taip pat kaip intymumas, yra konjunkcinis (jungiamasis) dinamizmas, atsirandantis kūdikystėje
apie 12 – 18 mėnesį. Kad vystytųsi Aš sistema, Sullivan teigia, kad pirmiausia turi susiformuoti ir sulieti „gerojo
aš“ ir „blogojo aš“ personifikacijos.

- „Aš geras“ – tai, ką tėvai skatina ir priima.

- „Aš blogas“ – tai, ko tėvai neskatina, draudžia arba baudžia.

Dažniausiai Aš sistema yra globėjų pateiktų pastiprinimų rezultatas. Pavyzdžiui, teigiamas pastiprinimas, kurį
vaikas gauna dar kūdikystėje, ne tik skatina savęs sistemos vystymąsi, bet ir paruošia visuomenės lūkesčiams.

Siekdamas išvengti arba sumažinti esamą ar galimą nerimą, asmuo bando imtis įvairių savisaugos
mechanizmų. Ši galimybė aptikti nedidelį nerimo padidėjimą arba sumažėjimą suteikia vaikui įgimtą gebėjimą
jausti įspėjamuosius signalus. Tačiau tokie įspėjimai gali būti ir dovana, ir prakeiksmas.

1) Viena vertus, tai yra signalas, leidžiantis žmonėms iš anksto sužinoti apie didėjantį pavojų bei nerimą ir
suteikiantis jiems galimybę laiku apsisaugoti.
2) Kita vertus, šis troškimas apsisaugoti daro Aš sistemą atsparią pokyčiams ir neleidžia žmonėms
pasipelnyti iš nerimo kupinos patirties.

Bręstant vaiko intelektualiniams gebėjimams, jis pradeda suprasti, koks jo elgesys mažina arba didina
nerimą. Tokiu būdu formuojasi elgesio modelis (personifikacijos) bei savasties sistema.

Tobulėjant Aš sistemai, žmonės pradeda formuoti nuoseklų savo įvaizdį. Vėliau bet kokia tarpasmeninė patirtis,
kurią jie suvokia kaip prieštaraujančią jų savęs suvokimui ir savigarbai, yra interpretuojama kaip grėsmė jų

99
saugumo jausmui. Tuomet žmonės racionalizuoja, neigia ar iškraipo tarpasmenines įtampą keliančias patirtis ir
bando apsiginti pasitelkdami saugumo operacijas.

Dvi svarbios saugumo operacijos yra disociacija ir selektyvus nedėmesingumas.

1) Disociacija apima tuos impulsus, troškimus ir poreikius, kuriuos žmogus atsisako įsisąmoninti. Ši
saugumo operacija iš esmės yra nepageidautinos asmenybės dalies nepripažinimas. Tarkim, įvykis
galėjo būti toks grėsmingas ar gąsdinantis, kad vaikas jaučia poreikį tos konkrečios patirties atsikratyti.
Disociacija turi išlikti nesąmoninga tam, kad būtų išvengta traumuojančių potyrių prisiminimų ar
neadekvataus elgesio. Kai kurie kūdikių išgyvenimai atsiskiria, kai kūdikio elgesys nėra nei
apdovanotas, nei baudžiamas, todėl tie išgyvenimai tiesiog netampa savęs sistemos dalimi.
Suaugusiųjų patirtis, kuri yra pernelyg svetima žmogaus savęs suvokimui, taip pat gali būti šitaip
atskirta, tačiau šios patirtys nenustoja egzistuoti ir toliau daro įtaką asmenybei nesąmoningame
lygmenyje. Disociacijos metu paslėpti dalykai pasireiškia sapnuose, fantazijose ir nepilnai
sąmoningoje veikloje.

2) Selektyvus nedėmesingumas – tai atsisakymas kreipti dėmesį į tuos dalykus, kurių nenorime matyti.
Panašiai kaip disociacija, selektyvus nedėmesingumas pasireiškia nesąmoningai. Aš sistema mažina
nerimą, tiesiog ignoruodama bet kokius grėsmingų įvykių įspėjamuosius signalus ir tęsdama reguliarią
veiklą, todėl vaikas elgsis taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Kaip ir disociaciniai potyriai, selektyviai
ignoruotos patirtys išlieka aktyvios, nors ir nėra visiškai sąmoningos.

PERSONIFIKACIJOS, JŲ RŪŠYS.

Personifikacijos prasideda kūdikystėje ir tęsiasi įvairiais vystymosi etapais, kai žmogus įgyja tam tikrus savo
ir kitų įvaizdžius. Šie įvaizdžiai, arba kitaip personifikacijos, gali būti gana tikslūs arba dėl kitų žmonių poreikių
ar nerimo gali būti labai iškraipyti. Tai labai individualus, vidinis savęs arba kito žmogaus vaizdas. Tai jausmų,
vaizdinių kompleksas, atsirandantis kaip patirtis tenkinant poreikius.

Sullivan išskyrė ir apibūdino tris pagrindines personifikacijas, kurios formuojasi kūdikystėje:

1) „Bloga motina“ (susijusi su „bloga krūtimi“, kuri nepatenkina alkio jausmo),

2) „Gera motina“ (paremta ramia, švelnia motina ir „gera krūtimi“, numalšinančia alkio jausmą) ir
3) „Aš“ (angl. the me) (susijusi su supratimu apie save ir savo kūną).

Svarbu paminėti, jog kai kurie individai vaikystėje įgyja eidetinę personifikaciją (angl. eidetic personification).
Tai reiškia, jog yra susikuriamas įsivaizduojamas žaidimų draugas. Vizualinės personifikacijos pasireiškia ne tik
vaikams, dauguma suaugusiųjų mato išgalvotus bruožus kituose žmonėse (projektuoja).

100
„Gera mama“ ir „bloga mama“ personifikacijos sukuria kompleksinę personifikaciją, susidedančią iš skirtingų
savybių, ir yra projektuojama į vieną žmogų. Kol kūdikis nėra išvystęs savo kalbos įgūdžių, šie skirtingi motinos
vaizdiniai gali lengvai egzistuoti kartu, vienas šalia kito.

Sullivan samprata apie blogą ir gerą motiną yra panaši į Kleino blogos ir geros krūties sampratą. Blogos
motinos personifikacija iš tikrųjų išauga iš kūdikio patirties su bloguoju speneliu: tai spenelis, kuris
nepatenkina jo alkio poreikių. Nesvarbu, ar tai motinos krūties spenelis, ar tai buteliuko spenelis, kurį laiko
tėtis, mama, slaugytoja ar kitas žmogus. Blogos motinos personifikacija yra beveik visiškai nediferencijuota,
nes ji apima visus, kurie susiję su vaiko slaugymo procesu. Tai nėra tikslus „tikrosios“ motinos vaizdinys, o
neaiški reprezentacija, kurią susikuria kūdikis, kai jį netinkamai pamaitina.

Kita vertus, geros motinos personifikacija atsiranda jau susiformavus blogos motinos personifikacijai. Šiuo
atveju ši personifikacija yra pagrįsta švelniu elgesiu su atsaku į kūdikio poreikius. Toks atsakas į vaiką yra iš
asmens, kuris tuo metu juo rūpinasi (tai nebūtinai bus motina).

Kūdikystėje vaikas įgyja trijų rūšių „Aš personifikacijas“:

1) „Aš blogas“ (kuris yra bausmių pasekmė),

2) „Aš geras“ (pagyrimų ir paskatinimų rezultatas) ir
3) „Ne aš“ (formuojasi esant stipriam nerimui, kurio sukeltų išgyvenimų vaikas nepriima, neigia juos). Jis
formuoja disociaciją ir selektyvų neatidumą.

„Aš personifikacijos“ formuojasi tarpasmeniniuose santykiuose ir kiekviena personifikacija yra susijusi su

supratimu apie save ir savo fizinį kūną. Personifikacijos, susiformavusios vieną kartą, veikia santykius su kitais
žmonėmis visą likusį gyvenimą.

PAŽINIMO LYGIAI: PROTAKSINIS, PARATAKSINIS, SINTAKSINIS.

Sullivan pažinimą išskyrė į tris skirtingų patyrimų lygius: protaksinį, parataksinį ir sintaksinį. Šie pažinimo
lygiai remiasi suvokimu, įsivaizdavimu ir idėjų generavimu. To, kas patiriama protaksiniame lygmenyje,
neįmanoma iškomunikuoti. Tuo atveju parataksiniai išgyvenimai yra asmeniniai, kuriuos galima perduoti tik
iškreipta forma. Visai kitokia situacija yra sintaksiniame pažinimo lygyje – jame gali vykti prasmingas
interpersonalinis bendravimas.

1) Protaksiniame lygyje (angl. prototaxic level) yra pati anksčiausia ir primityviausia kūdikio patirtis.
Kadangi šios patirties neįmanoma iškomunikuoti kitiems, ją sunku apibūdinti ar apibrėžti žodžiais.
Vienas iš būdų geriau suprasti protaksinį lygį būtų įsivaizduoti naujagimio pačias anksčiausais patirtis,
susijusias su skirtingomis kūno zonomis. Jis jaučia skausmą, alkį ir šios protaksinės patirtys priveda prie
čiulpimo arba verkimo. Kūdikis nesupranta, kodėl jis taip elgiasi ir nesuvokia ryšio tarp šių veiksmų ir

101
 buvimo pamaitintu. Nesąmoningi. Suaugusiesiems protaksinė patirtis pasireiškia momentinių
pojūčių, vaizdų, jausmų, nuotaikų ir įspūdžių pavidalu. Šie primityvūs vaizdai esant sapnavimo ir
būdravimo būsenoje yra silpnai suvokiami arba visiškai neįsisąmoninti. Taigi, juos patiria ir suaugę
žmonės ir, nors nesugeba perduoti šių vaizdų kitam, kartais jie gali įvardinti, jog ką tik patyrė keistą
pojūtį, tačiau negali to apibūdinti žodžiais.

2) Parataksiniame lygyje (angl. parataxic level) asmuo išgyvena nelogiškas patirtis, kurios dažniausiai
atsiranda tada, kai žmogus suvokia priežasties ir pasekmės ryšį tarp dviejų atsitiktinai nutikusių
įvykių. Parataksiniai patyrimai yra aiškiau diferencijuojami nei protaksiniai išgyvenimai ir gali būti
perteikti kitiems, tačiau tik iškreipta forma. Vienas iš parataksinio mąstymo pavyzdžių galėtų būti
toks: vaikas nori gauti saldainį, tačiau jam yra sudarytos sąlygos, jog jis negali jo gauti nebent pasako
„prašau“. Vaikas nesuvokia, kodėl taip turi elgtis, tačiau jeigu žodžio „prašau“ ir „saldainio“
kombinacija dažnai kartosis jo gyvenime, laikui bėgant galimai bus padaryta nelogiška išvada, jog
prašymai lėmė saldainio gavimą. Ši išvada yra parataksinis iškraipymas arba kitaip – nelogiškas
įsitikinimas, kurį sukėlė priežasties ir pasekmės efektas tarp dviejų, greitai vienas po kito nutikusių
įvykių. Itin svarbu paminėti, jog šiuo atveju vien kad ir kelis kartus minimas žodis „prašau“ nesukels
saldainio atsiradimo. Šalia turi būti žmogus, galintis išgirsti ir patenkinti šį vaiko prašymą. Jeigu šalia
nėra jokių asmenų, vaikas gali pradėti prašyti Dievo ar kitų įsivaizduojamų žmonių patenkinti jo poreikį.
Nemaža dalis suaugusio žmogaus poelgių, pvz., prietarų, atsiranda iš panašaus parataksinio mąstymo.

3) Kitame, sintaksiniame lygyje (angl. syntaxic level), patiriami išgyvenimai gali būti aiškiai
iškomunikuoti tarpusavio santykiuose. Čia patiriamos patirtys yra patvirtintos bendru sutarimu – dėl
jų prasmės ir reikšmės sutinka du ar daugiau žmonių. Tai atspindintis pavyzdys kasdieniame gyvenime
yra kalba. Dėl jos reikšmės daugybė skirtingų žmonių daugiau ar mažiau sutinka, todėl galima sakyti,
jog ji yra patvirtinta bendru sutarimu. Svarbu paminėti ir tai, kad komunikuojant tarpusavyje žmonės
taip pat įtraukia tiek žodžius, tiek įvairius gestus. Sullivan iškėlė hipotezę, kad pirmasis sintaksinio
pažinimo atvejis atsiranda tada, kai garsas ar gestas pradeda turėti tą pačią reikšmę ir tėvams, ir
vaikui. Sintaksinis pažinimo lygis plinta vis labiau, kai vaikui pradeda vystytis formalioji kalba, tačiau šis
lygis niekada visiškai neišstumia protaksinio ir parataksinio pažinimo.

Suaugusio žmogaus išgyvenimai vyksta visuose trijuose lygmenyse.

102
ASMENYBĖS RAIDA: STADIJŲ APIBŪDINIMAS.

Sullivan aprašė šešis vystymosi etapus, kurių kiekvienas yra labai svarbus formuojantis žmogaus asmenybei:

1. Kūdikystė (trunka nuo gimimo iki kalbos atsiradimo);

2. Vaikystė (2 – 3 metai);
3. Juvenalinis tarpsnis (3 – 7 metai; lytiškai nesubrendęs);
4. Priešpaauglystė (tarpsnis tarp 8 – 12 metų);
5. Ankstyvoji paauglystė (13 – 15 metų);
6. Vėlyvoji paauglystė (15 metų ir daugiau).
7. Pilnametystė – tai laipsniško kilimo, transformacijos, vykstančios žmoguje per tarpasmeninius
santykius, rezultatas.

1) Kūdikystė prasideda nuo gimimo ir tęsiasi tol, kol vaikui išsivysto artikuliuota arba sintaksinė kalba,
paprastai maždaug 18 – 24 mėnesių amžiaus. Sullivan tikėjo, kad kūdikis tampa žmogumi dėl
švelnumo, gaunamo iš motinos. Beveik kiekvienam žmogaus poreikiui patenkinti reikia kito žmogaus
bendradarbiavimo. Kūdikiai negali išgyventi be motinos, kuri suteikia maistą, pastogę, šilumą, fizinį
kontaktą ir keičia vystyklus. Kūdikis verkdamas išreiškia ir nerimą, ir alkį. Kūdikis gali net nustoti
kvėpuoti ir nusidažyti melsva spalva, tačiau nuo mirties kūdikį apsaugo įdiegtos apatijos ir mieguisto
atsiskyrimo apsaugos priemonės.

Maitinimo metu kūdikis ne tik gauna maisto, bet ir patenkina kai kuriuos švelnumo poreikius. Apie kūdikystės
vidurį kūdikiai pradeda mokytis bendrauti kalba. Šiam kūdikystės laikotarpiui būdinga autistinė kalba, t. y.
privati kalba, kuri kitiems žmonėms yra mažai prasminga arba visai nesuprantama. Ankstyvasis bendravimas
vyksta veido išraiškos ir įvairių fonemų skambėjimo forma. Abiejų dalykų išmokstama mėgdžiojant. Galiausiai
gestai ir kalbos garsai kūdikiui turi tokią pačią reikšmę kaip ir kitiems žmonėms. Šis bendravimas žymi
sintaksinės kalbos pradžią ir kūdikystės pabaigą.

2) Vaikystės epocha prasideda nuo sintaksinės kalbos atsiradimo ir tęsiasi iki tol, kol atsiranda lygiaverčių
žaidimų draugų poreikis. Vaikystės amžius įvairiose kultūrose ir pas kiekvieną individą skiriasi, tačiau
Vakarų visuomenėje jis apima laikotarpį nuo maždaug 18 – 24 mėnesių iki maždaug 3 – 4 metų amžiaus.

Šiuo etapu motina išlieka svarbiausiu asmeniu, tačiau jos vaidmuo skiriasi nuo to, koks buvo kūdikystėje. Dviguba
motinos personifikacija dabar yra susiliejusi į vieną, ir vaiko suvokimas apie motiną labiau atitinka "tikrąją" motiną.
Nepaisant to, geros ir blogos motinos personifikacijos paprastai išlieka parataksiniame lygmenyje.

Vaikystėje emocijos tampa abipusės: vaikas geba tiek suteikti švelnumą, tiek jį priimti. Motinos ir vaiko santykiai
tampa asmeniškesni ir ne tokie vienpusiški.

Be tėvų, ikimokyklinio amžiaus vaikai dažnai turi dar vieną reikšmingą ryšį – įsivaizduojamą žaidimų draugą. Šis
išgalvotas draugas leidžia vaikams užmegzti saugius, patikimus santykius, kurie kelia mažai nerimo. Vaikai ne tik
išmoksta kalbą, bet ir kultūrinius švaros, tualeto, valgymo įpročių ir lytinių vaidmenų lūkesčių modelius. Jie taip pat
išmoksta dar dviejų svarbių procesų: dramatizavimo ir rūpesčių.

103
 - Dramatizavimas – tai bandymas elgtis kaip svarbūs autoritetai, ypač motina ir tėvas, arba skambėti
kaip jie.
- Užsiėmimai – tai strategijos, kaip išvengti nerimo ir baimę keliančių situacijų, užsiimant veikla, kuri
anksčiau pasirodė esanti naudinga.

Piktybiškumas pasiekia aukščiausią tašką ikimokykliniame amžiuje, todėl kai kurie vaikai intensyviai jaučiasi
gyvenantys priešiškoje aplinkoje.

3) Nepilnamečių (Juvenalinė) era prasideda, kai atsiranda poreikis turėti bendraamžių ar lygiaverčių
žaidimų draugų, ir baigiasi, kai žmogus randa vienintelį draugą, kuris patenkina intymumo poreikį. 3 – 7
metai.

Sullivan manė, kad juvenalinio etapo metu vaikas turėtų išmokti konkuruoti, siekti kompromiso ir
bendradarbiauti. Šio amžiaus vaikų konkurencijos laipsnis priklauso nuo kultūros, tačiau Sullivan manė, kad
Jungtinių Valstijų gyventojai apskritai per daug akcentuoja konkurenciją. Daugelis vaikų mano, kad, norėdami būti
sėkmingi, jie turi konkuruoti. Kompromisas taip pat gali būti perdėtas. Septynerių metų vaikas, kuris išmoksta
nuolat nuolaidžiauti kitiems, yra neįgalus socializacijos procese, ir šis nuolaidžiavimo bruožas gali būti būdingas ir
vėlesniame gyvenime.

Bendradarbiavimas apima visus procesus, būtinus norint sugyventi su kitais. Nepilnametis vaikas turi išmokti
bendradarbiauti su kitais realiame tarpasmeninių santykių pasaulyje. Bendradarbiavimas yra labai svarbus žingsnis
siekiant socializuotis ir yra svarbiausia užduotis, su kuria susiduria vaikai šiuo raidos etapu. Iki nepilnamečio
amžiaus tarpsnio pabaigos vaikas turėtų būti išsiugdęs tokią gyvenimo orientaciją, kuri padėtų nuosekliai valdyti
nerimą, tenkinti zoninius ir švelnumo poreikius, nustatyti atmintimi ir įžvalgumu pagrįstus tikslus. Tokia gyvenimo
orientacija paruošia žmogų tolesniems gilesniems tarpasmeniniams santykiams.

Šiuo laikotarpiu patiriamos pirmosios grupės atstūmimo patirtys. Vaikas mokosi ignoruoti nedominančias jį
aplinkybes, kontroliuoti elgesį. Šioje stadijoje formuojasi stereotipai ir nuostatos. Taip pat išmokstama
geresnių sublimacijos būdų. Pradedama geriau skirti realybę ir fantaziją. Atsiranda supratimas apie gyvenimo
orientaciją.

4) Priešpaauglystė – tai artumo su vienu asmeniu (dažniausiai tos pačios lyties), laikas. Tai tikro
susidomėjimo kitu žmogumi ir gebėjimo nuoširdžiai mylėti stadija. Šiuo laikotarpiu vaikui būtina
turėti gerą savo lyties draugą.

Priešpaauglystės stadijoje, intymumas ir meilė tampa draugystės esmė. Meilė egzistuoja, kai kito žmogaus
pasitenkinimas ir saugumas tampa reikšmingas tiek pat, kiek ir paties. Šioje stadijoje patikti draugui yra daug
svarbiau, nei patikti tėvams ar mokytojams.

Ikipaauglystėje patirti išgyvenimai yra labai svarbūs būsimam asmenybės vystymuisi. Jei vaikai šiuo
laikotarpiu neišmoksta intymumo, tikėtina, kad jų vėlesnis asmenybės augimas smarkiai sulėtės. Tačiau
ankstesnę neigiamą įtaką gali sušvelninti teigiamas intymių santykių poveikis.

104
 5) Ankstyvoji paauglystė prasideda lytiniu brendimu ir baigiasi seksualinės meilės su vienu asmeniu
poreikiu. Ją žymi lytinių organų interesų proveržis ir geidulingų santykių atsiradimas. 13 – 15 metų.

Asmuo arba išeina iš šio etapo valdydamas intymumo ir geismo dinamizmą, arba susiduria su rimtais
tarpasmeninių santykių sunkumais būsimuose etapuose. Nors seksualinis prisitaikymas yra svarbus asmenybės
raidai, Sullivan manė, kad tikroji problema yra sugyvenimas su kitais žmonėmis.

6) Vėlyvoji paauglystė prasideda, kai geismas ir intymumas vienam žmogui pereina į meile paremtus
santykius. Vėlyvoji paauglystė apima tą savęs pažinimo laikotarpį, kai paaugliai nustato savo lytinio elgesio
prioritetus, paprastai vidurinės mokyklos metais, arba maždaug nuo 15 metų.

Išskirtinis vėlyvosios paauglystės bruožas yra intymumo ir geismo susiliejimas. Ankstyvosios paauglystės neramūs
savęs pažinimo bandymai virsta stabiliu seksualinio aktyvumo modeliu, kai mylimas žmogus taip pat yra geidulingo
susidomėjimo objektas.

Sėkmingoje vėlyvoje paauglystėje svarbus ir sintaksinio lygio augimas. Dalyvaujant socialinėje veikloje
(studijuojant, dirbant) žmonės keičiasi idėjomis, nuomonėmis ir patirtimis. Kiti tampa suaugusių gyvenimo
mokytojais ir vedliais.

7) Sėkmingas vėlyvosios paauglystės pabaigimas baigiasi pilnametyste ir branda, kai žmonės gali kurti
meile paremtus santykius su reikšmingu žmogumi. Sullivan teigė, kad žmonių romantiniai santykiai
nėra pagrindinis gyvenimo tikslas. Bet neabejotinai jis yra pagrindinis pasitenkinimo gyvenimu
šaltinis.

Sullivan nedaug ką galėjo pasakyti apie šį paskutinį etapą, nes manė, kad brandus suaugęs žmogus nepatenka
į tarpasmeninės psichiatrijos akiratį; žmonėms, pasiekusiems gebėjimą mylėti, psichiatro konsultacijos
nereikalingos. Brandūs suaugę asmenys yra nuovokūs, geba suprasti kito žmogaus nerimą, poreikius ir
saugumą. Daugiausiai jie bendrauja sintaksiniu lygiu, randa jų susidomėjimą ir jaudulį keliančias veiklas.

Asmenybės pokyčiai gali įvykti bet kuriuo metu, tačiau dažniausiai jie įvyksta pereinant iš vienos raidos stadijos
į kitą. Pereinamieji raidos etapai yra labiau svarbūs, nei patys raidos laikotarpiai. Pereinamaisiais laikotarpiais
patirtis, kuri iš pradžių yra atskirta arba selektyviai ignoruojama, gali tapti „Aš“ sistemos dalimi.

Sullivan tikėjo, kad žmogaus vystymasis gali trukti visą gyvenimą. Visą gyvenimą jis patenka į naujas
tarpasmenines situacijas, kurios reikalauja naujų sprendimo būdų. O žmogaus psichikos aparatas yra lankstus
ir gebantis keistis.

105
106
PSICHOLOGINIAI SUTRIKIMAI.

Sullivan manė, kad visų psichinių sutrikimų priežastys yra tarpasmeninės ir todėl juos suprasti galima tik
socialinės aplinkos kontekste. Dauguma ankstyvojo Sullivan terapinio darbo buvo skirta šizofrenija
sergantiems pacientams, o daugelis vėlesnių jo paskaitų ir raštų buvo susiję su šizofrenija. Sullivan (1962)
išskyrė dvi plačias šizofrenijos klases:

1) Pirmąją – organinę;
2) Antrąją, kuri siejama su situaciniais veiksniais (todėl ją galima gydyti psichoterapija).

Prieš susergant antrąją šizofrenijos forma dažnai pasireiškia disocijuotos reakcijos. Jos apibūdinamos
vienišumo jausmu, panika, stipria baime, žema saviverte, blogais tarpasmeniniais santykiais ir augančiu
nerimu.

Asmenys, turintys disocijuotą asmenybę, nerimo lygį mažina kurdami kruopščiai apgalvotą „Aš“ sistemą. Ši
sistema leidžia valdyti išgyvenimus, kurie suvokiami kaip pavojingi jų saugumui. Psichiškai sveiki žmonės
nejaučia poreikio ginti savo savivertę. Psichine liga sergantys žmonės didelę dalį savo išgyvenimų disocijuoja iš
„Aš“ sistemos. Jei ši strategija įsitvirtina ir tampa stabili – žmogus vis labiau ir labiau pasineria į savo vidinį
pasaulį, jo gyvenime daugėja parataksinių iškraipymų ir mažėja visuotinai priimtų išgyvenimų.

SVEIKOS ASMENYBĖS CHARAKTERISTIKOS

Sullivan požiūris į sveiką asmenybė atsiremia į jo įsitikinimą, kad visi psichologiniai sutrikimai turi
tarpasmeninę ir socialinę kilmę ir gali būti visiškai suprantami tik atsižvelgiant į paciento socialinę aplinką.
Pavyzdžiui, maždaug nuo 6 metų, o ypač iki 9 metų, vaikų santykiai su savo amžiaus bendraamžiais tampa vis
svarbesni sveikai asmenybės raidai.

- Sveikos asmenybės vystymosi pagrindas yra gebėjimas užmegzti artimus santykius su kitais
žmonėmis.
- Nerimas gali būti kliūtis patenkinti tarpasmeninius santykius.

Sullivan taip pat teigė, kad psichiatrijos pacientų sutrikimai aptinkami kiekviename asmenyje, tačiau
mažesniu mastu. Todėl tuose sutrikimuose nėra nieko išskirtinio; jie kyla iš tos pačios rūšies tarpasmeninių
problemų, su kuriomis susiduria visi žmonės. Tiesiog sveiki asmenys tarpasmeniniuose santykiuose jaučiasi
gana saugūs ir jiems nereikia nuolat pasikliauti disociacija kaip savigarbos apsaugos priemone, o psic hikos
sutrikimų turintys asmenys daugelį savo patirčių užblokuoja iš Aš sistemos.

Sullivan išskyrė bene kritiškiausią žmogaus asmenybės raidos laikotarpį – priešpaauglystę. Pasak jo, tai laikas,
kai vaikai pirmą kartą įgyja gebėjimą užmegzti artimus santykius su kitais žmonėmis, kurie dar nėra apsunkinti
seksualiniais pomėgiais.

Sullivan tvirtino, kad socialinė aplinka, kurioje mes bręstame, lemia mūsų brendimo efektyvumą. Žmonės yra
linkę į savo santykius neštis iškreiptas pažiūras ir nerealius kitų ir savęs lūkesčius. Jis mano, kad emocinė gerovė

107
gali būti pasiekta, kai asmuo suvokia savo disfunkcinius tarpasmeninės sąveikos modelius ir pakeičia jį į sveiką
savo interaktyvaus elgesio suvokimą.

Kad išlaikytume savo psichinę sveikatą, bręsdami turime išmokti konkuruoti, bendradarbiauti ir daryti
kompromisus su kitais. Todėl Sullivan padarė išvadą, kad asmeninė individualybė yra iliuzija. Mes
egzistuojame tik santykyje su kitais žmonėmis.

Sullivan tikėjo, kad sveiko vystymosi rodiklis yra žmogaus gebėjimas patirti draugiškus jausmus ir seksualinį
susidomėjimą tuo pačiu žmogumi. Kai bręstame sveikoje socialinėje aplinkoje, ši teigiama tarpasmeninių
įvykių raida veda į sveiką, integruotą asmenybę ir suaugusį žmogų, galintį užmegzti tenkinančius
tarpasmeninius santykius ir gebantį duoti bei priimti meilę.

108
 DONALD W. WINNICOTT (1896 – 1971)

Donald Winnicott – Britų pediatras, psichoanalitikas, geriausiai žinomas dėl savo teorijų apie tarpinį
objektą, tikrąją ir netikrąją savastį bei itin didelės reikšmės nukreipime ties motinos globa ir rūpesčiu
kūdikio raidoje bei asmenybės formavime. Jo teorijų pagrindas yra tai, kad žmogaus laimės ir tikrojo
savęs atradimas bei atskleidimas slypi tame, kaip jo tėvai, o tiksliau motina, elgėsi bei rūpinosi juo dar
prieš kūdikiui gimstant ir pirmaisiais jo metais.

Winnicott išvystė keletą teorijų bei idėjų, kurios padėjo suformuoti tai, kaip šiandien yra praktikuojama
psichoanalizė. Jis su savo žmona vartojo terminą „palaikanti aplinka” (angl. holding environment), kurią
terapeutas sukuria savo klientui. Šis konceptas buvo vartojamas kalbant apie rūpestingą ir globėjišką
mamos elgesį su savo vaiku, kuris sukuria pasitikėjimo ir saugumo jausmą. Winnicott tikėjo, kad ši
palaikanti aplinka buvo kritiškai svarbi ir terapijos metu bei galėjo būti sukuriama tiesioginio terapeuto
įsitraukimo į bendravimą su klientu.

Winnicott taip pat išvystė „tarpinio objekto” idėją. Šie objektai gali būti saugumo antklodė, tam tikros
lėlės ar žaislai, taip pat ir kiti sentimentalūs dalykai. Šie daiktai gali padėti vaikui jaustis saugiam ir
saugomam, pvz., kol jis įgyja nepriklausomumą nuo mamos. Tarpiniai objektai dažniausiai atsiranda
vaikystėje, kuomet vaikui prasideda individualizacijos procesas ir savęs atskyrimas nuo kitų (Hartmann,
2003). Šie objektai taip pat gali padėti ir vyresniems vaikams ar suaugusiems, kurie išgyvena tam tikrą
pokytį ar virsmą.

Winnicott tikrosios ir netikrosios savasties konceptai yra artimai susiję su jo požiūriu į žaidimus.

- Jis tikėjo, kad netikroji savastis yra mandagi, įtaigi ar kitaip tariant išorinis „aš”, kuris padeda
žmogui pritapti prie visuomenės, kai ji nėra priimanti (Hartmann, 2003).
- Tikroji savastis susijusi su kūryba ir žaidimais. Jie, Winnicott teigimu, padeda asmeniui
išlavinti ir sukurti ar atrasti tikrąją savastį.
- Winnicott manė, kad žaidimas yra svarbus kelias, kuriuo klientas gali įgauti suvokimo apie
autentiškąjį tikrąjį emocinį save. Jis skatino žaisti įvairiais kūrybiškais būdais: per meną,
sportą, judesį. Jis tikėjo, kad terapeutas gali padėti klientui atskleisti neatrastą vidinį vaiką ir
tikrąją asmens savastį (Hartmann, 2003).

Winnicott teigė, kad tam tikros psichinės ligos atsiranda kaip savigynos mechanizmas, kurį sukelia
nepalanki aplinka tam, kad apsaugotų save patį ir tam, kad prisitaikytų prie aplinkos. Netikroji savastis
susiformuoja ir pristato save aplinkai tam, kad apsaugotų viduje esantį tikrąjį save.

109
ANKSTYVOSIOS ASMENYBĖS RAIDOS SAMPRATA. MOTINOS IR KŪDIKIO SĄVEIKA. RAIDOS STADIJOS

Gimęs kūdikis pagal Winnicott (1960) yra laikomas būtybe tik kartu su motinos rūpesčiu bei globa, nes
vienas pats jis yra visiškai bejėgis išgyventi. Kūdikis yra visiškai priklausomas nuo motinos ir to, kaip ji
juo rūpinsis, į jį reaguos ir su juo elgsis. Nuo to priklausys jo tolimesnė raida bei kelionės per raidos
stadijas greitis ir kokybė bei ar iš vis galimybė pasiekti visišką asmens nepriklausomybę. Pirmojoje,
priklausomybės stadijoje esanti palaikanti aplinka ir jos kokybė nulemia tolimesnį kūdikio kismą
vystymosi stadijose. Tiek fizinio saugumo jausmas, tiek psichinė sveikata, pasak Winnicott (1960)
kritiškai priklauso nuo to, kaip, kada ir kiek vaikas yra fiziškai laikomas bei emociškai atliepiama į jo
poreikius.

Būsima mama jau po apvaisinimo ima justi pokyčius savo kūne. Dar nėštumo metu, moteris pradeda
save identifikuoti kartu su savyje augančiu vaiku ir per tai ima stipriai jausti, ko vaikui reikia . Jei motina
yra sveika, po kūdikio gimimo praėjus tam tikram laikui ji sugebės laiku paleisti kūdikį ir nuo jo
atsiskirti, nustodama save identifikuoti su juo. Pagal Winnicott, motina gali suteikti gerą globą ir rūpestį
savo kūdikiui, tačiau nesugebėti jo laiku paleisti. Tai gali įvykti ir tada, kai gimęs kūdikis stipriai skiriasi
nuo mamos. Dėl to jos klaidingas identifikavimasis su kūdikiu (manymas, kad ji puikiai jaučia savo kūdikį
ir žino, ko jam reikia) gali sukelti neatitikimą tarp to, kada kūdikį reikia paleisti ir kada pati mama jaučia,
kad jį jau reikia paleisti. Motinos teikiamas dėmesys ir rūpestis formuoja tai, kiek kūdikis gali tapti
tikruoju savimi.

Winnicott pasiūlė tris asmens raidos stadijas:

- Priklausymas
- Nepriklausymas ir
- Tarpusavio priklausymas.

Kadangi pirmaisiais savo gyvenimo metais kūdikis negali savęs atskirti nuo aplinkos, ypač savo mamos,
tai, pagal Winnicott, ankstyvieji gyvenimo metai yra apibūdinami žodžiu – priklausymas. Pasiremdamas
Freud mintimis, Winnicott apibendrino, kad jei kilo problemų ankstyvojoje vaikystėje, patenkinant
vaiko poreikius, tai atsilieps jo vėlesniuose raidos etapuose.

Winnicott pabrėžia, kad raidos tikslas yra nelikti priklausomu (kaip vaikui). O ta priklausomybė, kuri yra
patiriama kūdikystėje, yra mažinama, judant prie nepriklausomybės per tarpinį objektą. Priklausomybė
nuo mamos pereina į tarpinį objektą. Pagal Winnicott, tapsmas savimi įvyksta tada, kai suvokiama
praeitis, kuo buvome; dabartis, kas esame dabar; ir ateitis, kuo mes norime būti. Kūdikis nesuvokia
praeities ir ateities bei jų ryšių su dabartimi. Dėl to raidai taip pat yra svarbi kūryba bei žaidimai, nes jie
padeda atsiriboti nuo dabarties ir pradėti kurti planus, mintyse kurti konceptus, asmenybes, situacijas.

Pagal Winnicott, geba moralei yra prigimtinė kiekviename iš mūsų, tačiau tam atsiskleisti yra būtinas
tinkamas aplinkos socialinis kontekstas. Nesusidarius tinkamam aplinkos kontekstui, žmogus gali likti
priklausomas ir nesugebėti būti vienas su savimi, ką Winnicott pabrėžė kaip svarbų brandos požymį.
Gebėjimas būti vienam kyla iš vaikystėje sudarytų tinkamų sąlygų perėjimui iš priklausomybės į
nepriklausomybę. Tokiu atveju, tinkama integracija socialinėje erdvėje pilnai išlaisvina asmenį iš
vidaus. Svarbu pabrėžti, kad buvimas vienu ar nepriklausomu nereiškia visiškos savęs izoliacijos nuo
aplinkos, o kuriamos bei formuojamos tarpusavio priklausomybės su aplinka.

110
TARPINIS PATYRIMAS

Ankstyvuosius gyvenimo metus Donald W. Winnicott suvokė kaip stadiją, kuomet vaikas iš
subjektyviosios visagalybės pereina į objektyviosios realybės stadiją. Ši stadija apibūdinama kaip
tarpinė patirtis.

Tarpinė patirtis (ang. transitional phenomenon) – tai vidinė reprezentacija ryšio tarp individo vidinio
subjektyvaus ir objektyvaus realaus pasaulio supratimo.

Psichoanalitikas aiškina, kad pačioje gyvenimo pradžioje pirmasis savasties ir išorinių objektų atskyrimas,
kurį įkūnija pasirinktas kūdikio daiktas – tarpinis objektas – iš tiesų yra simbolis, matomas ženklas,
reiškiantis pirmąjį kūdikio žingsnį tampant atskiru individu.

Subjektyvioji realybė – tai stadija, kuomet kūdikis jaučia dominavimą, viršenybę ir galią valdyti kitą taip,
kad būtų patenkinti jo poreikiai. Vaikui jaučiant alkį – atsiranda motinos krūtys. Vaikui jaučiant
nepatogumą pasituštinus – pasirodo mama ir panaikina nepatogumą. Vaikui jaučiant netinkamą
temperatūrą – mama jį užkloja, aprengia šilčiau arba, atvirkščiai, nurengia. Visi iškilę poreikiai yra be
išimties patenkinami lyg vaikas savo mintimis, savo galiomis būtų užvaldęs kitą objektą – motiną.
Taigi, atsiranda tikėjimas, kad kūdikis yra visagalis.

Tuo tarpu, motinos atsakomybė ankstyvojoje vaiko raidoje yra rūpintis savo kūdikiu ir suteikti visko,
ko jam tuo metu reikia. To pasekmė, vaiko poreikiai iš tiesų būna patenkinami. Psichoanalitikas šį
perėjimą iš subjektyviosios visagalybės į realybę suvokė kaip būtiną vaiko vystymuisi.

TARPINIS OBJEKTAS: TARPINIO OBJEKTO SAVYBĖS

Tarpinis objektas (ang. transitional object) – tai lėlė, antklodė ar kitas daiktas, kurį vaikas spontaniškai
pasirinko ir naudoja, jog sumažintų atsiskyrimo nuo pirmojo išorinio objekto (motinos) nerimą, iki kol
susiformuos vidinis objektas arba motinos psichinė reprezentacija, kuri suteiks saugumo ir komforto
jausmą.

Tarpinio objekto kilmę Winnicott aiškina pasiremdamas motinos maitinimu krūtimi. Kūdikis ankstyvu
laiku pradeda tam tikrus objektus paversti krūties simboliais, o tiksliau – motinos simboliais. Be to,
Winnicott tarpinį objektą laikė materialiu objektu, kuriam kūdikis suteikia išskirtinę reikšmę ir kuris
įgalina vaiką pereiti iš ankstyvojo oralinio ryšio su jo motina prie tikrojo ryšio. Pasirinktas objektas yra
naudojamas sumažinti išsiskyrimo su pirmuoju išoriniu objektu, su kuriuo buvo palaikomas ryšys, t. y.
vaiko motina, nerimą. Vaikui suteikus ypatingą reikšmę tokiam kasdieniam daiktui ar žaislui, kaip lėlė,
pliušinis žaisliukas, minkšta antklodė ar nedidelė audinio atraiža, jis tampa tarpiniu objektu.

- Tai būdinga kūdikiams nuo 6 iki 12 mėnesių ir pasirinktas tarpinis objektas gali kisti visu šiuo
laikotarpiu.
- Psichoanalitikas tarpinį objektą suvokia kaip normalų, neišvengiamą reiškinį kūdikio
gyvenime. Normaliai augant ir vystantis vaiko asmenybei, objektas palaipsniui praranda
savo reikšmę.

111
 - Vaiko vystymasis, augimas yra laikomas sutrikusiu, jei tarpinio objekto nėra ar jis užsilieka
ilgiau nei turėtų.

Pasak Winnicott, tarpinis objektas yra pirmoji nuosavybė, kuri jau nėra paties vaiko dalis. Jis pabrėžia,
kad pasirinktas objektas ne tik realiai egzistuoja, bet ir yra nepriklausomas nuo vaiko esaties. Motinos
krūtys laikomos priklausančios šiai esačiai; fantazijose vaikas jaučia visagalybę jų atžvilgiu, lyg turėtų
magišką galią (panorėjus jis savo galia krūtis pritraukia prie savęs, o jos jį pamaitina).

Nors ir vyrauja dominavimas, vaikas ir krūtys yra laikoma vieniu, vientisa esybe, neatskiriami – savęs
paties reprezentacija ir objektas (krūtys) yra vienas vienetas, visiška vienybė. Tačiau, atsiradus
tarpiniam objektui, ši vienybė sutrikdoma ir atsiranda realybe, o ne fantazija paremtas vystymasis,
augimas. Vaiko viršenybė pasirinktam objektui (lėlei, antklodei ar meškiukui) nėra paremta
fantazijomis ar magiška galybe, o fizine manipuliacija.

- Tarpinis objektas padeda suderinti vidinį ir išorinį vaiko pasaulius.

- Padeda išspręsti kilusį konfliktą, kuris kyla, kuomet vaiko poreikiai nėra patenkinami ir
motina nepasirodo visuomet, kai vaikas to nori.

Būtent šis netekimas – poreikio neišpildymas – atskiria esamą realybę nuo tik įsivaizduojamos
visagalybės ir valdymo iliuzijų samplaikos. Tai padeda suvokti skirtumą tarp tikro ir savo paties sukurto
objekto skirtumą. Šis poreikio atmetimas ir pasitenkinimo, ateinančio su išpildytu poreikiu, netekimas
yra ne tik svarbus, bet ir būtinas tam, kad kūdikis suvoktų esamą realybę.

Tačiau šis poreikio atmetimas gali peraugti į įtampos būseną, tokią kaip liūdesys, narcistinė gėda,
susierzinimas, pyktis ir agresija. Šių įtampų stiprumas priklauso nuo motinos ir vaiko bendravimo.

- Kuo bendravimas ir tarpusavio ryšys yra silpnesnis, šaltesnis, irzlesnis, tuo stipriau
destruktyvi įtampos forma nukreipiama į motiną. Tačiau kartu su agresija ar kita įtampos
išraiška atsiranda ir baimė, kadangi vaikas suvokia, kad motina ir jos vaidmuo jam yra
gyvybiškai svarbus, o jo nebuvimas yra grėsmė.
- Tarpinio objekto egzistavimas padeda išvengti šios grėsmingos baimės ir nepažabojamos
agresijos.

Tarpinio objekto požymiai:

1. Kūdikis jaučia galią tam tikro objekto atžvilgiu.

2. Objektas yra tiek glaustomas, myluojamas, tiek apdarkomas.
3. Jis niekada nesikeičia, nebent pats vaikas jį pakeičia kitu objektu.
4. Objektas turi ištverti instinktų vedamą meilę, neapykantą arba agresiją.
5. Jis turi suteikti vaikui suvokiamą šilumą arba judėti ar kitaip parodyti savo gyvybiškumą,
realumą.

112
PALAIKANTI APLINKA

Palaikanti aplinka (ang. holding environment) – tai didelis motinos dėmesys vaikui, išreikštas rūpestis ir
beatodairiška priežiūra. Tai gali būti ne tik motinos rankos, glėbys ar prisiglaudimas, ką įvardintume kaip
fizinį ryšį, tačiau ir kūdikio poreikių patenkinimas.

Palaikanti aplinka, pasak Winnicott, yra tolesnio vaiko gyvenimo pagrindas. Palaikanti, saugi aplinka
ateityje leidžia efektyviau susidoroti su sunkiais gyvenimo momentais. Atkreipiant dėmesį į vaiko fizinius
bei psichologinius poreikius, kūdikystėje ugdomas ir stiprinamas vaiko ego ir sugebėjimas išbūti sunkiose
gyvenimo situacijose. Taigi vaiko sugebėjimas ugdyti ir stiprinti savo vidinę jėgą priklauso nuo patirtos
aplinkos ir ryšio su artimaisiais, ypač motina, artumo.

Kalbant apie palaikančios aplinkos reiškinį, psichoanalitikų teorijose nepraleidžiamas ir pakankamai

geros motinos (ang. good – enough) konceptas. Pakankamai gera motina suteikia fizinį artumą (laikymą
ant rankų, apkabinimą, prisilietimus), kurį nuolat patiriant, vaikui sukuriamas saugumo jausmas ir
įgalinami tolimesni vystymosi procesai. Sukurta saugi aplinka ne tik apsaugo vaiką nuo problematiškų
patirčių, bet ir leidžia kūdikiui išreikšti save kaip vertingą ir saugų, kad ir ką jis darytų.

Be to, suaugusio žmogaus polinkis į emocinės problemas yra aiškinamas kaip saugios, palaikančios
aplinkos trūkumo jam esant kūdikiu padarinys. Taigi, motinos ankstyvas artumas ir ryšys padeda
apsaugoti kūdikį nuo streso poveikio, palaipsniui adaptuotis prie galimų nemalonių stimulų ir yra
reikšmingas tolesniame žmogaus gyvenime.

PAKANKAMAI GERA MOTINA: JOS SAVYBĖS. NEPAKANKAMAI GERA MOTINA: JOS SAVYBĖS

Pakankamai gera motina (ang. good enough mother) – tai motina, kuri patenkina visus kūdikio
poreikius, taip sukurdama vaikui visagalybės ir saugumo jausmą – jausmą, jog gauni viską tik pagalvojęs
ir užsinorėjęs.

Laikui bėgant „pakankamai gera“ motina patenkina nebe kiekvieną kūdikio norą, o tik būtinus
išgyvenimui, taip sukurdama terpę vaikui ugdytis ir tobulėti pačiam savarankiškai. Galiausiai
„pakankamai gera“ motina net būtinus vaiko norus patenkina neiškart, o leisdama jam susivokti, jog
gyvenime ne visi yra aprūpinami iškart, kai tik kažko užsigeidžia. Taip motina leidžia vaikui išsiugdyti
objektyvios realybės pojūtį, kuris pakeičia anksčiau turėtą subjektyvios visagalybės pojūtį. Taigi
„pakankamai gera“ motina daro viską, kas būtina vaiko vystymuisi, sukurdama jam apsaugą ir
siūlydama pasitenkinimą, tačiau atsitraukia, kai vaikas pasitenkinimą turi pasiekti pats savo
pastangomis ir savarankiškai vystydamasis.

Winnicott pateikė, kokios sąlygos yra būtinos „pakankamai gerai“ motinai:

1) Gebėjimas prisitaikyti prie kūdikio ir jo poreikių. Kūdikis yra labai lengvai pažeidžiamos
psichikos, jis nesiorientuoja, kur yra, kada gaus kitą maitinimą, nesugeba bendrauti nei su

113
 savimi, nei su aplinka. Winnicott moko, jog svarbiausia prisitaikyti ir gebėti patenkinti visus
vaiko poreikius ir taip pat nekelti jam jokių iššūkių, kuriems jis gali nebūti pasiruošęs. Labai
piktų ar net nestabilios psichikos tėvų vaikai užauga bijodami išreikšti neigiamas emocijas,
o įkyrių tėvų bruožas gali sutrukdyti vaikui išsiugdyti gebėjimą būti vienam.

2) Leisti kūdikiui pykti. Kūdikio pyktis, verksmas ir įniršis yra sveika, todėl būtina leisti jam
išsilieti ir jokiais būdais neraminti, negrasinti, išlikti ramiems. Taip pat Winnicott mano, jog
pyktis ir įniršis, liejamas ant tėvų, irgi yra sveikas. Tam, kad pažintum save, gali tekti kažkam
paprieštarauti, nesutikti ar net supykti ir tai yra normalu. Normalus vaikas pasitiki savo
tėvais ir atėjus laikui nebijo stoti prieš juos ir išbandyti juos pykčiu ir įniršiu.

3) „Pakankamai gera“ motina turi įsitikinti, kad jos vaikas nėra per daug paklusnus. Per daug
paklusnūs vaikai nėra gerai. Vaikui nuo pat gimimo yra būtina laisvai gebėti išreikšti ne tik
geras, tačiau ir blogas emocijas be jokių to pasekmių. Vaikai, kurie yra išmokę slopinti
blogas emocijas, blogą elgesį tam, nes tėvai iš jų reikalauja būti gerais ir paklusniais,
išsivysto savo netikrąją savastį.

Netikroji savastis – tai asmenybės dalis, kuri išoriškai yra gera, paklusni ir tokia, kokios reikalauja kiti,
tačiau iš tikrųjų viską slopinanti viduje. Tokie vaikai tampa destruktyvūs ir jiems sunku suprasti savo
tikruosius jausmus bei išreikšti tikrą meilę, nes negalėjo išreikšti norimu momentu tikro pykčio ar
liūdesio.

Tėvai, leidžiantys vaikams nebūti paklusniems, leidžiantys rodyti visas įmanomas emocijas ir dirbantys su
vaiko nederamu elgesiu, užaugina tikrąją savastį turinčius vaikus, kurie yra dosnūs, malonūs ir tikri sau
bei aplinkiniams.

4) „Pakankamai gera“ motina turi leisti vaikui tiesiog būti. Pagal Winnicott, vienas blogiausių
dalykų, kai vaikas yra verčiamas priklausyti nuo motinos nuotaikos. Pavyzdžiui, jei tėvai yra
labai chaotiški, vaikas įpranta viską pergalvoti, jei tėvai yra pakankamai depresyvūs, verčia
vaiką būti linksmu ir perdėtai laimingu, neleidžiant atsiskleisti jo melancholiškumui.

Nėra gerai, kai tėvai vis linksmina vaikus norėdami išgirsti juoką ir pamatyti šypseną, vaikas ir taip be
tėvų prievartos išgyvena visą paletę jausmų ir gali verkti bei juoktis visai neprašytas. „Pakankamai geri“
tėvai turi leisti vaikui tiesiog būti, stengtis suprasti jo tyrumą, paslaptingumą ir nuotaikas, kurias išgyvena
be išorinės prievartos.

Nepakankamai gera motina (ang. not good enough mother) – tai motina, kuri savo jausmais užgožia
naujagimio laisvę reikšti savo jausmus ir emocijas. Tokiu atveju vaikas ima mėgdžioti motinos emocijas
vietoj to, kad rodytų savąsias, ir taip vaikas išsiugdo netikrąją savastį, kuri galiausiai sumaišo vaiko
supratimą apie save, kas yra tikrai jo, o kas yra perimta iš tėvų ar aplinkos.

114
TIKROJI SAVASTIS, NETIKROJI SAVASTIS.

Winnicott savastį suprato kaip vieną svarbiausių dalykų žmogaus psichologinei ir emocinei būsenai, taip
pat ir kūrybingumui. Pasak Winnicott, žmogus negimsta su aiškia savastimi, ji yra išugdoma.

Tikroji sąvastis (ang. true self) – tai savęs supratimas, jausmas, jog esi gyvas ir protu, ir kūnu, gebėjimas
būti kūrybišku, gebėjimas jausti neužspaustus, o spontaniškus ir tikrus jausmus.

Winnicott manė, jog tikroji savastis pradeda formuotis jau kūdikystėje, kūdikio ir motinos santykio
metu. Motina, leisdama vaikui spontaniškai reikšti jausmus ir tinkamai reaguodama į jo išraiškas, leidžia
kūdikiui jaustis laisvam ir saugiam, jog jo tam tikros išraiškos nėra blogos ar nepriimtinos. Tai padeda
kūdikiui suprasti, jog jis yra tikras, kaip ir jo jausmai, ir jog emocijos nėra pavojingos ar problematiškos,
tad kūdikis gyvena su visagalybės jausmu. „Pakankamai gera“ motina savo gebėjimu prisitaikyti prie
kūdikio, tinkamai reaguodama į jo norus ir emocijas, išugdo ir užaugina vaiko tikrąją savastį.

Netikroji sąvastis (ang. false self) – tai asmenybės dalis, kuri išoriškai yra gera, paklusni ir tokia, kokios
reikalauja kiti, tačiau iš tikrųjų viską slopinanti viduje. Tai kaukė ir gynyba, skirta atitikti kitų lūkesčius.

Žmonės, turintys netikrąją savastį, nesugeba būti spontaniški ir kūrybiški, tačiau geba paslėpti šitą ir
suvaidinti, jog nėra niekuo prastesni už kitus. Netikroji savastis išauga dar kūdikystėje, kai vaikas
nesijaučia saugus ir aprūpintas. „Nepakankamai gera“ motina, negebanti atspindėti kūdikio emocijų ir
patenkinti jo norų, verčia jį prisitaikyti prie jos poreikių ir reikalavimų ir perimti motinos emocijas.
Jeigu „nepakankamai geri“ tėvai neapsaugo nuo per didelio fizinio ar emocinio diskomforto, kūdikis turi
pats susikurti kažkokį gynybos metodą, kas ir yra netikroji savastis.

Vienas iš gynybos mechanizmų kūdikiui yra gebėjimas jausmais prisitaikyti prie aplinkos, ne
spontaniškai reikšti jausmus ir emocijas, o atsižvelgti į tai, ko yra tikimasi ir kokie yra aplinkos
lūkesčiai. Winnicott manė, jog asmuo, turintis netikrąją savastį, pradeda mėgdžioti kitus, kai tai susiję su
jausmais ir emocijomis, ir taip galiausiai pats pasiklysta tarp savo tikrosios savasties ir, kad ir kiek socialiai
prisitaikęs, karjeringas ir laimingas gyvenime jis atrodytų kitiems, iš tikrųjų viduje jaučiasi visiškai tuščias,
nelaimingas ir nesavas.

IŠVADOS

- D. W. Winnicott kalbėjo apie ankstyvojoje kūdikio vaikystėje patiriamą tarpinę patirtį. Tai
vyksta vaikui susidūrus su jo poreikių nepatenkinimu, norų neišpildymu. Tai tampa
objektyviosios realybės suvokimo pradžia.
- Kūdikis savo motinai jaučiamą visagalybę nukreipia į kitą objektą – tarpinį objektą.
- Tarpinis objektas padeda vaikui išbūti motinos atsiskyrimą nuo jo, mamos uždominavimo
baigtį. Taigi, motinos, o konkrečiau jos krūtų, dominavimą pakeičia pliušinio žaisliuko, lėlės
ar audinio atraižos dominavimas, visagalybė. Psichoanalitikas šį perėjimą suvokia kaip
normalų ir būtiną reiškinį vaiko augimo procese. Be to, įvardino palaikančios aplinkos svarbą
vaiko gyvenime.
- Dėmesys vaiko fiziniams bei psichologiniams poreikiams kūdikystėje ugdo ir stiprina vaiko
ego ir atsparumą sunkioms gyvenimo situacijoms. Patirtas motinos artumas ankstyvaisiais

115
 vaiko gyvenimo metais suteikia saugią aplinką, kurioje jis jaučiasi vertingas ir saugus,
nepriklausomai nuo jo veiksmų.
- Winnicott išskyrė du pagrindinius motinos tipus: “pakankamai gera” ir “nepakankamai
gera“ motina. Pirmuoju atveju motina geba prisitaikyti prie vaiko ir skatina jo tikrosios
savasties augimą, tuo tarpu antrojo tipo motina yra užgožianti ir skatinanti vaiko netikrosios
savasties augimą kaip gynybos mechanizmų naudojimą bei kaukės devėjimą nesaugiame
pasaulyje.

116
 HEINZ KOHUT (1913 – 1981)

H. KOHUT PROFESINĖ BIOGRAFIJA IR SVARBIAUSI DARBAI

Heinz Kohut gimė Vienoje, išsilavinusių ir talentingų žydų šeimoje. Būdamas 19 metų įstojo į Vienos
universitetą ir 1938 m. įgijo neurologijos mokslų daktaro laipsnį. Kohut dar studijuodamas Vienos
universitete susidomėjo psichoanalize.

Kohut nepaprastai žavėjosi ir sąmoningai stengėsi sekti Sigmund Freud pėdomis – t.y. propaguoti
psichoanalizę kaip mokslą ir terapiją.

- Pagrindiniuose Kohut teoriniuose darbuose „Savęs analizė“ (angl. The Analysis of the Self)
(1971) ir „Savęs atkūrimas“ (angl. The Restoration of the Self) (1977) pabrėžiamas naujas
požiūris į narcisizmą ir empatiškos aplinkos vaidmens asmenybės vystymuisi ir psichinei
sveikatai svarbą.
- Paskelbtame darbe po mirties „Kaip veikia analizė?“ (angl. How Does Analysis Cure?) (1984)
jis pristato savo idėjas apie psichoanalitinio gydymo prigimtį, toliau plėtoja empatijos
sampratą, išaiškina Edipo komplekso statusą ir savęs prasmę psichologijoje, pristato savo
idėjas apie gynybos prigimtį.
- Knygoje „Savęs psichologija ir humanitariniai mokslai“ (angl. Self Psychology and the
Humanities) (1985) išsamiai aprašoma, kaip humanitariniai mokslai, ypač istorija, literatūra ir
menas, įkvėpė ir patvirtino jo neanalitines pažiūras.

SAVASTIS IR JOS OBJEKTAI (ANGL. SELF-OBJECTS )

Anksčiau Kohut savastį laikė struktūriniu ego komponentu, tačiau laikui bėgant šią sąvoką praplėtė,
įtraukdamas varas ir gynybos mechanizmus. Jo manymu, vara – tai ne patenkintos savasties išraiška, o
reakcija į nemalonius patyrimus, pasitelkiant gynybos mechanizmus, kurie sumažina įtampą.

Kitaip tariant, savasties objektais laiko kitus asmenis, kurie gali būti vidiniai (psichinės egzistuojančių
žmonių ar daiktų reprezentacijos) ir išoriniai (realūs žmonės). Būtent tokie savasties objektai laikomi
savęs dalimi. Pastarieji padeda išlaikyti harmoniją, reguliuodami įtampą, stresą, kurių negali suvaldyti
pats asmuo.

- Pavyzdžiui, kūdikio savasties objektai gali būti tėvai, kurie patenkina jo poreikius: maitina,
prausia, rengia ir tokiu būdu sumažina įtampą, kurios pats kūdikis negalėtų suvaldyti.
Augdamas vaikas bendrauja su šeima, broliais ir seserimis, seneliais, kurie taip pat gali būti
potencialūs savasties objektai. Paauglystėje šiais objektais gali tapti draugai, mylimieji,
sutuoktiniai arba siekiamos karjeros lyderiai.

Anot H. Kohut, savasties objektai neišnyksta, jie išlieka visą gyvenimą ir padeda tvarkytis su iškilusiomis
bėdomis. Jie daro didelę įtaką vidinei asmens darnai.

117
Anot Kohut, savastis – tai psichologinis visatos centras, motyvacinis asmenybės pagrindas. Ji formuojasi
ir tobulėja iš neaiškaus ir nediferencijuoto vaizdo į aiškią ir tikslią individo tapatybę. Savastis suteikia
vienybę ir nuoseklumą asmens patyrimams, laikui bėgant išlieka gana stabili ir yra „inciatyvos ir įspūdžių
gavėjas“.

Svarbu tai, kad tolimesnis tobulėjimas priklauso nuo ankstyvų motinos ir vaiko santykių.
Psichoanalitikas mano, kad žmogaus giminystė, o ne įgimti instinktyvūs užsidegimai yra žmogaus
asmenybės pagrindas. Tam, kad išsivystytų sveika savastis, vaikas turi gimti empatiškoje ir
dėmesingoje aplinkoje.

- Savasties objektai – tėvai ar kiti reikšmingi suaugusieji vaiko gyvenime, kurie ilgainiui
įtraukiami į vaiko savastį.

Kohut teigia, kad kūdikiai iš prigimties yra narcizai. Jie yra egocentriški, rūpinasi tik savo gerove ir nori,
kad jais žavėtųsi dėl jų asmenybės.

- Ankstyvoji savastis kristalizuojasi aplink du pagrindinius narcisistinius poreikius: poreikis

parodyti grandiozinį save ir poreikis įgyti idealizuotus vieno ar abiejų tėvų įvaizdžius.
- Svarbu, kad abu poreikiai yra būtini sveikai asmenybės plėtrai, tačiau abu turi keistis vaikui
augant.
- Jei jie lieka nepakitę, dėl jų atsiranda patologiška suaugusiojo narcizo asmenybė.
Didingumas turi virsti realistiniu požiūriu į save ir idealizuotas tėvų įvaizdis turi peraugti į
tikrovišką tėvų paveikslą.
- Šie du savęs įvaizdžiai neturėtų visai išnykti; sveikas suaugęs žmogus turi ir toliau turėti
teigiamą požiūrį į save bei toliau įžvelgti geras tėvų ar globėjų savybes. Tačiau suaugęs
narcizas neperžengia šių infantalinių poreikių ir toliau orientuojasi į save. Jis likusį pasaulį
mato kaip besižavinčią publiką.

Freudas tikėjo, kad toks narciziškas žmogus yra prastas kandidatas psichoanalizei, bet Kohut tikėjo, kad
psichoterapija gali būti veiksminga su tokiais pacientais.

Taip pat jis tikėjo, kad suaugusieji, patenkindami fizinius ir psichologinius poreikius, patampa savasties
objektais, elgdamiesi su kūdikiu taip, lyg jie turėtų savastį. Dėl šio aspekto galima daryti prielaidą, kad tik
per kitų matomą prizmę vaikas gali pradėti atpažinti ir kurti savo „Aš“. Per empatijos proceso daromą
įtaką bendravimui kūdikis perima savasties objektų atsaką (pvz., kaltę, gėdą ar pavydą) kaip blokus, kurie
sudaro savastį.

118
PIRMINIS NARCISIZMAS (ANGL. PRIMARY NARCISSISM)

H. Kohut išplėtojo S. Freud narcisizmo sampratos aspektą, kuris leido jam pilnai pateikti savasties teoriją.
Anksčiau narcisizmas buvo laikomas patologine būkle, kuomet žmogus – kaip mitologinis Narcizas,
besižavintis savo atspindžiu miško ežere – savo kūną ir individualumą laiko visatos centru ir vieninteliu
vertės kriterijumi. Taip besielgiantys žmonės dažniausiai kalba tik apie save, savo jausmus ir savijautą,
ignoruodami kitus žmones. Heinz Kohut teigė, jog tokia būsena yra nukrypimas nuo normalaus proceso,
tačiau narcisizmo išgyvenimas yra būtinas asmenybės brendimui. Kiekvienas žmogus vaikystėje turi
pasijusti Visatos centru. Patiriama tuštuma sukelia narcizišką dėmesio troškimą, kuris ateityje gali būti
pripažįstamas asmenybės defektu, kuomet yra neigiamas paties individo.

Vaiko tėvų (savasties objektų) reakcijos skatina vaiko savivertę ir padeda formuoti jo savastį.
Jausdamas tėvų ar globėjų meilę, vaikas suvokia juos kaip idealius, nes jie tarsi atspindi jo norus.
Idealizacijos poreikis kyla nuo troškimo susilieti su idealiu globėju.

Savasties objektai yra skirstomi į idealius ir reflektuojančius, o vidinės visagalybės patyrimas per
sėkmingą empatišką globėjo refleksiją ir galimybę ją idealizuoti paaiškina pirminio narcizmo būklės
esmę.

Vaikui augant, tėvai pamažu nebetenkina vaiko idealių vidinių norų ir troškimų, o tai leidžia šiam patirti
ne tik teigiamus, bet ir neigiamus, skausmingus išgyvenimus. Tai sukelia frustraciją ir vaikas pradeda
suvokti globėjų trūkumus, supranta, kad jie nėra idealūs. Tuo pačiu besivystanti asmenybė pradeda
suvokti savo galias, individualumą ir pradeda formuoti adekvačią, realią savastį.

Narcisizmas yra svarbus kiekvienos asmenybės vystymosi veiksnys, lemiantis ateities santykius su kitais,
savęs suvokimą bei visą tolimesnį gyvenimą. Savasties objektai tampa individo dalimi, padedančia
išlaikyti jos organizaciją. Dėl to labai svarbu, kad besiformuojančiai vaiko asmenybei netruktų globėjų
empatijos, kuomet yra formuojamas pirminis narcisizmas. Blogiausiu atveju, vaikas gali per anksti
suvokti ir pajausti savo pažeidžiamumą ir tuomet gali susiformuoti patologinė grandiozinė savastis.

119
GRANDIOZINĖ SAVASTIS (ANGL. GRANDIOSE SELF)

Jei pirminio narcisizmo būklė nėra išgyvenama dėl globėjų empatijos trūkumo, o vaikas dar ankstyvoje
vaikystėje suvokia savo pažeidžiamumą, pradeda formuotis grandiozinė savastis, kuri yra laikoma
patologine savastimi. Pastaroji išlieka visą gyvenimą.

Grandiozinė savastis – tai nesąmoningas įsitikinimas, kad vaikas yra idealus ir visagalis, nors tai normalu
tik pirmuosius dvejus gyvenimo metus.

Anot H. Kohut, nesvarbu, kokia yra vaiko lytis, mama daro didelę įtaką, atspindėdama jo jausmus. Visgi,
nevisada mama geba atspindėti vaiko jausmus dėl įvairių gyvenimo sąlygų bei nuolat greitėjančio
gyvenimo tempo. Kai vaiko poreikiai nėra patenkinami, o vaikas nesulaukia patvirtinimo, tuomet
pasireiškia grandiozinė savastis, kuri veikia kaip saugiklis ir stengiasi harmonizuoti jo jausmus.

Iš tokių pareiškimų kaip „jei kiti mane mato kaip tobulą, tuomet aš esu tobulas“, kūdikis formuoja savęs
vaizdą. Svarbu suprasti, kad idealizuotas tėvų įvaizdis prieštarauja grandiozinei savasčiai, nes tai reiškia,
kad kažkas kitas yra tobulas. Tačiau išlaikant nuostatą „tu tobulas, bet aš irgi toks esu, nes esu dalis
tavęs“, jis patenkina narcizo poreikį.

ATSPINDĖJIMAS (ANGL. MIRRORING)

Žymus psichoanalitikas skyrė dėmesį dviem narcisizmo procesams, kurie lemia savasties raidą. Vienas jų
– atspindėjimas (angl. mirroring), kurio metu kūdikis stebi savo motiną ir mato joje savo savastį („Aš“).
Refleksijos santykyje vaikas tarsi sako: „Tu matai mane nuostabų. Reiškia, aš esu nuostabus.“
Stebėdamas savo teigiamas savybes motinos atspindėjime, vaikas jaučia savo savivertę. Tačiau, jei
mama nesugeba įsijausti ir atspindėti savo vaiko – tai mažina jo savivertę. Gindamasis ir norėdamas
apsisaugoti nuo netinkamumo jausmo, vaikas pradeda rodyti grandiozinę savastį (pvz., tampa valdingas,
patiria pykčio priepuolius). Poreikis empatiškai atspindėti yra savęs vertinimo priklausomybė, kuri
nesiliauja per visą žmogaus gyvenimą. Kai savęs vertinimo poreikis tampa pernelyg didelis, žmogus
įžengia į galimai nesveiką narciziškumą.

Anot H. Kohut, abiejų lyčių atspindėjimą dažniausiai atlieka mama. Ji atspindi vaiko asmenybę ir tuo
pat metu patvirtina jo įgimtą didybės jausmą. Tokiu būdu mama leidžia vaikui patirti ir įsisavinti kitų
susižavėjimą juo bei suteikti galimybę pasijausti vertingu. Jei mama netinkamai atspindi vaiką, tai gali
paveikti jo ateitį.

- Pavyzdžiui, mergaitė gali fantazuoti ir įsivaizduoti, jog yra nuostabiausia ir reikalauti iš tėvų
pačių brangiausių drabužių, nepaisant jų finansinės padėties. Tokioje situacijoje mama gali
paklusti ir nepaaiškinti dukrai, kad toks jos elgesys nevisada yra priimtinas. Ateityje mergina
gali jaustis svarbesnė už kitus, būti susireikšminusi dėl savo išvaizdos ir aprangos. Tai gali
kliudyti bendravimui su vyriškos lyties atstovais, kurie greičiausiai pavargs nuo jos nuolatinio
patviritinimo reikalavimų.

120
EMPATIJOS ĮTAKA SAVASTIES FORMAVIMUISI (ANGL. EMPATHY)

Anot H. Kohut, motinos empatija yra pagrindinis būdas atspindėti vaiko norus, poreikius ir suteikti
pripažinimą. Norėdama suvokti, kaip jaučiasi jos vaikas ir ko jis nori, mama turi įsijausti į vaiko poziciją ir
pažvelgti į situaciją iš vaiko perspektyvos. Tokiu būdu sprendžiamos problemos nedarys žalos vaiko
suvokimui apie save ir pasaulį bei sudarys tinkamas sąlygas sveikam asmenybės vystymuisi.

Svarbu suprasti, kad empatija ir užuojauta nėra lygiaverčiai terminai. Kohut teigia, kad empatija yra
būtina sąlyga mūsų gebėjimui patirti užuojautą. Kitaip tariant, užuojauta išauga iš asmens gebėjimo
tiksliai įvertinti kito poreikius. Taip pat empatija gali būti naudojama destruktyviems žmonių poelgiams.
Destruktyvūs veiksmai yra efektyviausi, kai jie yra grįsti empatija, aukų jautrumo supratimu.

OPTIMALI FRUSTRACIJA (ANGL. OPTIMAL FRUSTRATION)

Frustracija taip pat reikalinga asmenybės vystymuisi. Jei iki šio momento vaikas tėvus laikė idealiais ir
visagaliais, tai vėliau ateina laikas, kai tėvai pradeda nebetenkinti visų vaiko idealistinių troškimų ir
reikalavimų. Todėl savasties objektai, suteikę pakylėjimo jausmą, nuo šiol palengva ima žlugdyti vaiko
troškimus ir kelia frustraciją. Tokiu būdu vaikas įsisavina globėjų trūkumus ir palengva supranta, jog šie
nėra idealūs.

- Pavyzdžiui, tėvas turėtų rodyti sūnui, jog jis taip pat klysta ir patiria nesėkmių karjeros ar
sporto srityje. Taip pat ir motina turėtų parodyti dukrai, jog kartais jaučiasi pažeidžiama ar
priešiškai nusiteikusi, kai kas nors nepritaria jos nuomonei.

Optimali frustracija neturėtų atsirasti staiga ir daryti žalą asmens poreikiams, o priešingai, skatinti
naujus patyrimus, padėti suvokti savo pažeidžiamumą ir kurti adekvačią savastį. Vaiko adekvačią savastį
tėvai gali skatinti mokydami savarankiškai atlikti užduotis, kurias prieš tai vaikas darė su pagalba,
pavyzdžiui, rištis batų raištelius, praustis, rengtis bei savarankiškai valgyti.

Nepaisant patiramos frustracijos, tolimesnis asmenybės vystymasis priklauso ir nuo motinos. Motina gali
palaikyti vaiko realistinę grandiozinę savastį, nustatydama tam tikras ribas ir taip padėdama suvokti
realius vaiko poreikius bei sugebėjimus. Taip optimali frustracija ir jos palaikymas palaipsniui mažina
vaiko narciziškumą, įsivaizduojamą visagališkumą bei didybę.

121
BRANDUOLINĖ SAVASTIS (ANGL. NUCLEAR SELF)

Branduolinė savastis (angl. nuclear self) – tai pirmosios savasties užuomazgos, kurios atsiranda
pirmaisiais dvejais – trejais gyvenimo metais. Ši savastis yra paremta santykiu ne tik su motina, bet ir su
tėvu. Ji siekia atskleisti vidinius asmens modelius, pasireiškiančius per kūrybinius veiksmus, išreikštus
asmens realistinio ego veikimu. Kuomet neišvengiami tėvų trūkumai paveikia pirminio narcisizmo
būseną, vaikas nesąmoningai bando atkurti pusiausvyrą, susisiedamas su idealizuotu tėvų vaizdiniu. Ši
idealizacija atsiranda dėl vaiko polinkio viską idealizuoti.

Tėvų požiūris į vaiką taip pat daro įtaką branduolinės savasties vystymuisi. Jei tėvai palaiko nerealias
vaiko idėjas ir jas skatina – tai gali sudaryti sunkumų sveikai branduolinei savasčiai. Kitaip tariant,
empatiška ir palaikanti šeimos aplinka suteikia galimybę sukurti branduolinės ir darnios savasties
augimą ir šios vieningos savasties judėjimą link darnios ir santykinai savarankiškos asmenybės pasiekimą.

IDEALIZACIJOS POREIKIS (TĖVŲ IDEALIZACIJA) (ANGL. NEED TO IDEALIZE; IDEALIZED PARENT IMAGO)

Antras narcisistinis procesas – idealizacija (angl. idealization), kuris prasideda, kai vaikas sugeba atažinti
savo tėvus arba kitus mylimus žmones. Šiuo atveju, savasties savybės, tokios kaip nuoširdumas, realus
savęs vertinimas, tikrovės pojūtis nesąmoningai projektuojamos ant artimojo žmogaus. Tuomet vaikas
tarsi sakytų: „Aš matau tave nuostabiu ir esu šalia tavęs; reiškia, aš egzistuoju ir taip pat esu nuostabus“.
Objektiniuose atspindėjimo ir idealizacijos santykiuose vaikas savastį atpažįsta kito žmogaus pagalba.

Tėvų idealizavimas atsiranda todėl, jog vaikas turi įgimtą poreikį idealizuoti. Anot H. Kohut, berniukas
dažniausiai idealizuoja tėvą, o mergaitė – motiną. Kūdikis priskiria savo libido (pvz., meilę, susižavėjimą,
prisirišimą) prie šios idealizuotos struktūros. Šis idealizuotas tėvų vaizdinys apima nesąmoningą tų
žmonių, kuriais vaikas gali žavėtis, susiliejimą su tais, kurie pateikia ramybės, neklystamumo ir
visagalybės įvaizdį.

Iš pradžių, tokie teigiami jausmai tėvams, lydimi jų šilumos ir saugumo, palengvina vaikų kančias. Vėliau,
ankstyvoje vaikystėje, vaikai dažnai jaučia stiprų susižavėjimą savo tėvais, nes dar nėra iki galo subrendę
ir nesugeba tinkamai analizuoti elgesį. Vaikai dažnai perima savo tėvų manieras, kalbą ir net veiksmus,
kadangi laiko tėvus savo idealais ir patiria stiprų pasitenkinimą per tokias imitacines išraiškas.

Anot Kohut, toks idealizavimas būtinas ankstyvam asmenybės brendimui, o empatiški tėvai leidžia
savo vaikams laikyti juos idealais, kad patirtų savivertės jausmą. Tačiau tėvai taip pat turėtų
palaipsniui atskleisti savo netobulumus vaikams.

- Pavyzdžiui, tėvas gali parodyti sūnui, kad jis nėra nenugalimas, kad gyvenime gali pasitaikyti
ir tokių atvejų, kuomet kitas gali sąžiningai nugalėti jį sporto varžybose arba būti
sėkmingesnis už jį versle. Be galo svarbi pusiausvyra tarp sveiko pasitikėjimo savimi ir savo
netobulumų (trūkumų) pripažinimo.

122
DARNI SAVASTIS (ANGL. COHESIVE SELF)

Darni savastis (angl. cohesive self) – tai organizuota ir atspari asmenybė. Tokia asmenybė yra sveika ir
veikia efektyviai, nes narcisitinė energija nukreipiama į realių tikslų siekimą.

Anot H. Kohut, darni savastis reikalinga tam, jog vaikas susidarytų realų tėvų vaizdinį, o šis padėtų
realistiškiau žiūrėti ne tik į save, bet ir į pasaulį. Darni savastis yra branduolinės savasties interpretacija.
Kitaip tariant, darni savastis nurodo branduolinės savasties kokybę, gebėjimą pristiaikyti ir efektyviai
veikti.

Svarbu tai, kad darni savastis formuojasi prie Edipinį laikotarpį. Jei darni savastis vystosi tinkamai, tai
padeda individui pasiekti optimalią psichinę sveikatą.

Skaudžių prisiminimų pergyvenimas ir darbas terapinių sesijų metu gali padėti grįžti prie realios ir
darnios savasties. Sėkminga analizė nereiškia, kad pacientai, kurie įgyja stiprų ir darnų savasties centrą,
po to neabejotinai galės elgtis su kitais ir savo aplinka pagal asmeninius aukščiausius idealus.

SAVASTIES SUTRIKIMAI

Anot Heinz Kohut, savasties sutrikimai gali būti klasifikuojami į kelis pogrupius ir šie gali atsirasti
biologiniu pagrindu.

1. Psichozė – tai pirmasis savasties sutrikimų pogrupis, kuris atsiranda tuomet, kai yra padaryta
didelė žala asmenybei ir tik keli gynybos mechanizmai gali pridengti šį defektą.
- Pavyzdžiui, esant šizofrenijos sutrikimui, branduolinė savastis yra chaotiška ir
neorganizuota, tačiau nemažą įtaką gali daryti ir tėvų empatijos trūkumas jautriu asmenybės
vystymosi laikotarpiu.
2. Ribinė asmenybės būsena – tai antrasis savasties sutrikimų pogrupis. Šiuo atveju branduolinė
savastis taip pat neharmoninga, o padaryta žala yra užsitęsusi ir ilgalaikė. Skirtumas tarp pirmojo
ir antrojo pogrupių ir tas, jog ribinės asmenybės būseną turintys asmenys gali pridengti defektus
daugiau nei keliais gynybos mechanizmais, kai psichozę – tik mažuma.

Antrasis pogrupis apima šizoidinį ir paranoidinį asmenybės sutrikimus.

- Šizoidinį asmenybės sutrikimą turintys individai išlaiko emocinį šaltumą, taip apsaugodami
savo savastį nuo „subyrėjimo į dalis“. Tokie individai yra atsiriboję, nerodo pasitenkinimo
būdami šeimos ar santykių dalimi ir vengia intymaus kontakto.
- Paranoidinį asmenybės sutrikimą turintys individai atsiriboja nuo aplinkos, pasitelkdami
priešiškumą ir įtarumą. Jie mano, jog aplinka ketina juos nuskriausti ar sužaloti, net jei tokių
ketinimų nėra. Šie asmenys yra linkę į emocinį uždarumą, nes bijo, jog bet kokia atskleista
informacija bus panaudota prieš juos pačius, jiems pakenkti. Paranoidinį sutrikimą turintys
individai stipriai įsižeidžia ir sunkiai atleidžia net menkiausias, blogos intencijos neturinčias
klaidas.

123
 3. Narcisitiniai asmenybės ir eglesio sutrikimai sudaro trečiąjį pogrupį. Tokį asmenybės sutrikimą
Kohut apibūdina kaip grandiozinio stiliaus mąstymo asmenybes.
- Tokie individai yra linkę pernelyg jautriai reaguoti į kritiką bei nesėkmes.
- Narcisitiniu elgesio sutrikimu apibūdina individus, kurie įgyvendina grandiozines fantazijas, į
kurių siekimą gali būti įtrauktos ir nusikalstamos veiklos.

Apibendrinant, šiuos sutrikimus turintys asmenys pasižymi žema saviverte, todėl neretai gali pervertinti
savo galimybes ir pasiekimus, o aplinkai save pateikti pagyrūniškai bei pretenzingai. Neretai tokie
asmenys turi nerealistiškus įsivaizdavimus, kad yra visagaliai, tačiau taip pat gali bijoti nesėkmės
įgyvendinant išsikeltus tikslus.

NARCISISTINIAI ASMENYBĖS SUTRIKIMAI

Savasties psichologija patologijas skiria į keturis tipus: nepakankamai stimuliuota savastis (angl. the
understimulated self), fragmentuota savastis (angl. the fragmenting self), perdėtai stimuliuota savastis (angl.
the overstimulated self) ir prislėgta savastis (the overbudened self).

1. Nepakankamai stimuliuota savastis (angl. the understimulated self) – tokie individai yra pasyvūs,
apatiški, linkę nuobodžiauti ir siekia patologinio savasties sužadinimo, įsiveldami į priklausomybes
bei iškrypimus. Tokią savasties patologiją sukelia neempatiškos reakcijos, netinkamas vaiko poreikių
atspindėjimas, o vaikų galimybės užmegzti artimą emocinį ryšį su tėvais vis mažėja dėl aukštų skyrybų
rodiklių, ilgų darbo valandų, kurias tėvai turi išdirbti norėdami išlaikyti šeimą ir panašių šeimos krizių,
kurios gali daryti didelę įtaką vaiko poreikių atspindėjimui. Psichoanalitikas taip pat palaikė idėją, jog
vaikai turėtų lygiuotis ne tik į tėvų svajones ir viltis, bet ir turėtų įgyti patirties apie nesėkmes bei
nusivylimus.
2. Fragmentuota savastis (angl. the fragmenting self) – tai antrasis narcisistinės asmenybės sutrikimas,
kuriam taip pat didelę įtaką daro netinkamas tėvų atsakas bei atspindėjimas. Tėvai neatspindi ne tik
vaiko troškimų ar poreikių, bet ir jo vidinės būklės. Dėl šios priežasties vaikas negeba vertinti savęs kaip
visumos – negeba integruoti savo kūno ir psichikos į visumą. Tokios asmenybės dažnai reaguoja
fiziškais simptomais į įvairius aplinkos poveikius bei yra linkusios ieškoti hipochondrinių išgyvenimų.
3. Perdėtai stimuliuota savastis (angl. the overstimulated self) – ši savasties patologija atsiranda tuomet,
kai tėvai pernelyg rimtai reaguoja į vaiko grandiozinius ir idealizuojančius poreikius. Tėvai,
apdovanodami savo vaiką perdėtu dėmesiu bei pripažinimu, skatina jo nerealias fantazijas ir didybės
jausmą. Šiuo atveju jie netaiko vaikui optimalios frustracijos ir pastarasis nepatiria nusivylimų, neturi
galimybės pamatyti realaus savasties vaizdo. Tuo pat metu stipri branduolinė savastis nėra kuriama,
nes tėvai nuolat skatina grandiozinę savastį. Tokia suaugusi asmenybė patiria didelį nerimą, nes
nuolat užsibrėžia nerealius tikslus, o nepavykus jų įgyvendinti patiria didelę frustraciją bei įtampą.
4. Prislėgta savastis (angl. the overbudened self) – paskutinysis narcisistinės asmenybės sutrikimo tipas.
Jis gali atsirasti ankstyvoje vaikystėje, kai tėvai neparodo vaikams, kaip ramiai išlikti kritinėse
situacijose, kuomet nepavyksta pasiekti norimo tikslo. Šio tipo asmenys pasaulį mato grėsmingą. Jie
priešiškai atsako į silpną frustraciją sukeliančias situacijas, greitai „įsiplieskia“, tačiau taip pat po
įvykio greitai nusiramina.

124
NARCISISTINIAI ELGESIO SUTRIKIMAI

Yra išskiriami penki narcisistinio elgesio sutrikimai: veidrodinio alkanumo asmenybės (mirror-hungry
personalities), idealaus alkanumo asmenybės (ideal-hungry personalities), alter ego asmenybės (alter-ego
personalities), susiliejusio alkanumo asmenybės (mergerhungry personalities) ir kontakto vengimo asmenybės
(contact-shunning personalities) (Ryckman, 2008, p. 232).

1. Veidrodinio alkanumo asmenybės (angl. mirror-hungry personalities) nuolat ieško savasties objektų,
kuriais žavėtųsi ir puoselėtų jų išalkusią asmenybę. Tokie asmenys dažniausiai būna užaugę šeimose,
kuriose tėvai netinkamai atspindėjo savo vaikus. Tokie žmonės labai reikalauja kitų dėmesio, kad galėtų
jaustis vertingi ir pripažinti. Dažniausiai tokios asmenybės stengiasi atkreipti kitų dėmesį į save, save
demonstruoja, tokiu būdu užpildydami savo savigarbos trūkumą. Santykiuose, tokie individai išliks iki
to momento, kol bus patenkinti visi jų poreikiai. Kuomet visi poreikiai yra patenkinti, santykiai
praranda prasmę ir pradedama ieškoti naujo partnerio, kuris iš naujo tenkins asmens poreikius.
2. Idealaus alkanumo asmenybės (angl. ideal -hungry personalities) nuo pat vaikystės turi tam tikrą
idealizuojamą savasties objektą. Ateityje jie taip pat ieško kitų savasties objektų tam, kad galėtų žavėtis
jų intelekto lygiu, galia, grožiu arba moraline stiprybe. Tokios asmenybės jaučiasi vertingos tik iki tol,
kol gali žavėtis savo išrinktomis idealizuotomis figūromis. Su laiku idealaus alkanumo asmenybės
pamato savo idealizuojamų žmonių trūkumus, stipriai nusivilia ir pradeda ieškoti naujo žavėjimosi
objekto. Tokie asmenys investuoja savo libido į tam tikrą idealą, kol jis jų nenuvilia.
3. Alter-ego asmenybės (angl. alter-ego personalities) gali priimti save tik tuomet, kai yra santykiuose su
savasties objektu, kuris priima ir prisitaiko prie jų nuomonės, vertybių, įsitikinimų bei elgesio. Toks
sutrikimas dažniausiai atsiranda dėl neigiamo atspindėjimo ir idealizavimo poreikių ankstyvoje
vaikystėje. Šie individai gyvenimo eigoje suvokia, kad kitas asmuo skiriasi nuo jų, turi savo atskirą
asmenybę. Dažniausiai santykiai su alter-ego asmenybėmis ilgai neišsilaiko ir žmonės išsiskiria. Panašiai
kaip veidrodinio ir idealaus alkanumo asmenybės, alter-ego asmenybės yra linkusios susirasti vis
naujus savasties objektus, kad patenkintų savo poreikius.
4. Susiliejusio alkanumo asmenybės (angl. merger-hungry personalities) turi stipriai pažeistą savasties
struktūrą. Anot Kohut, kiekvienas vaikas turi poreikį idealizuoti. Jis stengiasi patenkinti savo poreikius
susiliedamas su galinga, visagale ir stipria figūra. Tačiau tokios figūros šeimoje gali ir nebūti dėl
skirtingų aplinkybių: vieno iš artimųjų mirtis, tėvų skyrybos ir t.t. Tuomet vaiko poreikiai nėra
patenkinami. Tokios asmenybės ieško savasties objektų, kad patenkintų desperatišką savasties
struktūros poreikį. Susiliedami su kitais žmonėmis, tokie asmenys sunkiau atskiria savo mintis,
jausmus, norus ir ketinimus nuo jų idealizuojamų figūrų. Tokie individai taip pat yra labai priklausomi
nuo savasties objektų ir yra jautrūs atsiskyrimui nuo jų.
5. Kontakto vengimo asmenybės (angl. contact-shunning personalities) nuo pat vaikystės neturėjo
galimybės susilieti su juos žavinčiomis figūromis. Dėl to, tokie individai labai trokšta susijungimo. Nuo
susiliejusio alkanumo asmenybių šie individai skiriai tuo, kad yra linkę vengti socialinio kontakto ir
tampa izoliuotais. Jie vengia juos žavinčių figūrų dėl per didelio noro juos turėti ir baimės būti
atstumtais. Tokie asmenys taip pat bijo, kad jų savasties struktūra gali subyrėti dėl atsiradusio ryšio su
juos žavinčia figūra.

125
 B. F. SKINNER (1904 – 1990)

BIHEIVIORIZMAS

SVARBIAUSI B. F. SKINNER DARBAI

1. Organizmų elgesys (angl. The Behavior of Organisms, 1938). Skinneris aprašo paralelizmus tarp
gyvūno ir žmogaus mokymosi procesų, kuriuos aptiko savo eksperimentų metu.
2. Anapus laisvės ir orumo (angl. Beyond Freedom and Dignity, 1971). Šioje knygoje Skinneris
teigia, jog stiprus tikėjimas laisva valia ir individo orumu trukdo naudoti mokslinius metodus
žmonių elgesio modifikavimui, siekiant sukurti laimingesnę ir geriau organizuotą visuomenę.
3. Apie Biheiviorizmą (angl. About Behaviorism, 1974). Skinneris plačiau paaiškina teorijas, apie
kurias rašė knygoje Beyond Freedom and Dignity.
4. Apmąstymai apie biheiviorizmą ir visuomenę (angl. Reflections on Behaviorism and Society
1978). Šioje knygoje yra nagrinėjamas individualaus elgesio vaidmuo visuomenėje. Skinneris rašo
apie demokratiją, mokslą, etiką, laisvę, humanizmą bei apie kitas aktualias temas.
5. Tolesniam apmąstymui (angl. Upon Further Reflection, 1987). Skinneris nagrinėja globalios
ekologijos bei pasaulinės valdžios problemas.
6. Trijų tomų autobiografija: Mano gyvenimo detalės (angl. Particulars of My Life, 1976),
Biheivioristo formavimas (angl. The Shaping of a Behaviorist, 1979) ir Pasekmių klausimas
(angl. A Matter of Consequences 1983).

AMENYBĖS KAIP ELGESIO SAMPRATA

Anot Skinnerio, tiriant žmogaus elgesį, nėra prasmės gilintis į žmogaus asmenybę, jo vidines būsenas.
Skinneris tikėjo, jog vidinės žmogaus būsenos, tokios kaip alkis, emocijos, vertybės, pasitikėjimas savimi
bei panašūs konstruktai egzistuoja, tačiau jis pabrėžė, jog šie dalykai nepaaiškina žmogaus elgesio. Anot
jo, žmogaus elgesys privalo būti tiriamas tik moksliškai.

Anot Skinnerio, asmenybė – tai elgesio modelių rinkinys. Skirtingos situacijos lemia tam tikrus žmogaus
elgesio modelius. Asmens atsakas įvairiose situacijose remiasi jo ankstesne patirtimi. Apibūdindamas
žmogaus asmenybę, Skinneris kalbėjo apie toliau minimus konstruktus.

 Aiškinamoji fikcija – terminai, kuriuos nebiheivioristai vartoja apibūdindami žmogaus elgesį.

Skinneris manė, jog žmonės vartoja šias sąvokas tuomet, kai nesupranta savo pačių elgesio arba
nežino apie pastiprinimo modelį, kuris pasireiškia prieš arba po tam tikro elgesio. Skinneris
apibūdina tokias aiškinamąsias fikcijas kaip: laisvė, žmogaus autonomiškumas, orumas ir
kūrybiškumas.
 Laisvė – tai yra apibūdinimas, kuris yra minimas tuo atveju, kuomet žmogus nežino savo elgesio
priežasčių. Anot Skinnerio, laisvės jausmas iš tikrųjų nereiškia laisvės. Jis teigė, jog būtent
stipriausios kontrolės formos sukuria žmogui laisvės jausmą.

126
  Žmogaus autonomiškumas, arba autonomiškas žmogus . Šia sąvoka Skinneris apibūdina fikcinį
veikėją, žmoguje gyvenantį „agentą“, tokį vidinį asmenį, kuris yra valdomas neapibrėžtos, nuo
žmogaus elgesio nepriklausančios vidinės jėgos. Būti autonomišku, t.y. būti savarankišku – tai
elgtis nepriklausomai nuo ankstesnės patirties bei supančios aplinkos. Skinneris šią būtybę
vadino išgalvota, kadangi jis netikėjo, jog kažkas panašaus žmoguje egzistuoja.
 Orumas (arba nuopelnas, pagyrimas). Tai yra dar viena aiškinamoji fikcija, kurioje Skinneris mini,
jog, jeigu žmonės pripažintų savo neišmanymą, susilaikytume tiek nuo pagyrimų, tiek nuo
priekaištų kitų žmonių veiksmams.
 Kūrybiškumas. Šis konstruktas, anot Skinnerio, yra tik dar viena priedanga faktui, jog žmonės
nieko nežino apie konkrečias tam tikro elgesio priežastis. Skinneris šaiposi iš kūrybingų
menininkų, teigiančių, jog jų kūryba kyla spontaniškai, arba nėra susijusi su jų gyvenimiška
patirtimi. Anot jo, kūryba yra toks pats paprastas dalykas kaip ir kiti žmogaus veiksmai, paremti
aplinkos poveikiu ir asmenine patirtimi.

PSICHIKOS IR ELGESIO DETERMINIZMAS

Biheiviorizmas – psichologijos pakraipa, orientuota ne į žmogaus sąmonę, o į elgesio analizę.

Determinizmas (angl. determinism) – filosofinė pozicija, teigianti, jog visi fiziniai ar psichiniai žmogaus
veiksmai, o taip pat ir žmogaus elgesys, yra paveikti ankstesnių patirčių arba kitų išorinių veiksnių.

Skinneris teigia, jog žmonės, tikėdami savo laisvumu ir spontaniškumu, neigia arba vengia galvoti, jog jų
elgesys slepia gilesnes priežastis. Gyvendami demokratiškoje visuomenėje, šie priešinasi bet kam, kas
siekia juos kontroliuoti. Skinneris mano, jog toks žmonių pasitikėjimas savo autonomija turi neigiamą
poveikį jų gyvenimui. Dėl įsitikinimo, jog žmonės patys yra atsakingi už visus savo veiksmus, jie
nepastebi reikšmingų aplinkos veiksnių, taip pat stipriai veikiančių jų elgesį.

Žmonės tiki, jog jie turėtų būti apdovanojami už gerą elgesį bei baudžiami už nepriimtiną. Kai kurie
žmonės yra įsitikinę, jog skurdžiai gyvenantys žmonės taip pat patys yra atsakingi už savo padėtį. Jie
turėtų parodyti šiek tiek iniciatyvos, jeigu nori kažką pakeisti. Kalbant apie nepilnamečius nusikaltėlius,
žmonės laikosi nuomonės, jog pastarieji patys į tai įsitraukė, todėl patys privalo iš to ir išeiti. Galvodami
tokiu būdu, žmonės visiškai pamiršta apie aplinkos vaidmenį jų gyvenime.

Kalbėdamas apie žmogaus norus, Skinneris mini, jog jie yra sąlygojami išorinių veiksnių. Kaip pavyzdį jis
pateikia naujo kompiuterio pirkimą: žmogus perka naują kompiuterį greičiausiai dėl to, jog senas sugedo
arba pamatė reklamuojamą naują modelį, o galbūt dėl to, jog draugai ragina pagaliau atsinaujinti. Visa
tai yra išoriniai veiksniai, skatinantys žmogų atlikti tam tikrą veiksmą.

Vyrauja įsitikinimas, jog išorinė kontrolė yra blogai, tačiau daugelis tokių atvejų, kaip bebūtų keista,
yra žmonėms priimtina. Pavyzdžiui, tėvai neleidžia mažam vaikui nardyti giliame baseine, taip jį
apsaugodami. Vyriausybė kontroliuoja vairuotojų elgesį, įvesdama kelių eismo taisykles, o tai daroma dėl

127
žmonių saugumo. Nors šie ir kiti panašūs pavyzdžiai demonstruoja kontrolę, žmonės yra linkę jai
paklusti. Taigi Skinneris teigia, jog visas mūsų elgesys yra nulemtas aplinkos veiksnių, tam tikra prasme
kontroliuojamas.

Kalbėdamas apie gėrį ir blogį, Skinneris teigia, jog žmonės turi bendrą „susitarimą“, kas yra gerai, o kas –
blogai. Daugelis žmonių yra prieš ligas, skurdą ir karą, aplinkos naikinimą. Žmonėms patinka tokios
savybės kaip mandagumas, dosnumas, meilė, tačiau jie linkę vengti elgesio, susijusio su grubumu,
godumu ar egoizmu.

GENETINIS SĄLYGOTUMAS IR MOTYVACIJA

Skinneris pripažino genetinių veiksnių svarbą, tačiau tvirtino, jog, kadangi jie yra fiksuojami apvaisinimo
metu, jie nepadeda kontroliuoti elgesio. Asmens individuali istorija, o ne anatomija, suteikia
naudingiausių duomenų, leidžiančių nuspėti ir kontroliuoti jo elgesį.

Pagal Skinnerį, motyvacijos priskyrimas žmogaus elgesiui prilygtų laisvos valios priskyrimą gamtos
reiškiniams. Pavyzdžiui: vėjas juk nepučia, nes nori malūnus sukti, uola nesiriečia žemyn, nes turi
gravitacijos jausmą ir panašiai. Mokslininkai lengvai gali sutikti su mintimi, jog vėjo ar uolų elgesį galima
tirti neatsižvelgiant į vidinį motyvą, tačiau visgi dauguma asmenybės teoretikų mano, kad žmonių elgesį
skatina vidinė varomoji jėga (angl. drives) ir jog jos supratimas, kaip ta jėga veikia, yra būtinas, norint
suprasti ir elgesį. Skinneris su šia idėja nesutiko.

Anot Skinnerio, žmonės nevalgo, nes yra alkani. Alkis tai vidinė būklė, kuri nėra tiesiogiai stebima. Jei
psichologai nori padidinti elgesio tikimybę, kad žmogus valgys, pirmiausia jie turi stebėti su valgymu
susijusius kintamuosius. Moksliškai tariant, Skinneris tvirtino, jog psichologija turi vengti vidinių
psichinių veiksnių ir apsiriboti stebimais fiziniais įvykiais. Nors Skinneris ir manė, kad vidinės būsenos
nepatenka į mokslo sritį, jis neneigė jų egzistavimo. Egzistuoja tokie dalykai kaip alkis, emocijos,
vertybės, pasitikėjimas savimi, agresyvūs poreikiai, religiniai įsitikinimai ir panašiai; bet jie nėra
konkretūs elgesio paaiškinimai ar motyvacija. Skinneris manė, kad elgesio paaiškinimuose šiuos dalykus
naudoti yra beprasmiška ir tai riboja mokslinio biheviorizmo pažangą.

Skinneris tikėjo, kad elgesį motyvuoja ir skatina pasekmės, kurias gauname už savo elgesį:
pastiprinimai ir bausmės.

128
ATSAKOMASIS ELGESYS 

Atsakomasis elgesys – tai elgesys, kuomet organizmas automatiškai reaguoja į dirgiklį; tai klasikinio
sąlygojimo dėka išmoktas elgesys.

- Pvz., jūsų kelias trūkčioja, kai yra pažeidžiama girnelės sausgyslė, jūsų kūnas prakaituoja,
kylant lauko temperatūrai, arba akies vyzdys susitraukia, veikiant ryškiai šviesai.

Pavlovas atrado, kad tam tikras atsakomasis elgesys gali būti sąlygotas. Klasikiniame jo atliktame
eksperimente su šunimis, Pavlovas ištyrė, kaip šunims išsiskiria seilės; jis taip pat nustatė, kad dirbant su
tais šunimis pakartotinai, jų seilių išsiskyrimą sukels dirgiklis, susijęs su maistu – maisto vaizdas,
dubenėlis, žmogus, kuris jį šeria, ar net to žmogaus žingsniai. Pavlovas išskyrė šunyse tokį išmoktą
atsakomąjį elgesį, kaip seilių išskyrimo susiejimas su varpelio garsu. Kai jis paduodavo maistą kartu su
varpelio skambesiu, po kurio laiko šuniui kaupėsi seilės vien nuo vieno varpelio skambesio. Šuo buvo
išmokytas reaguoti į dirgiklį, kuris anksčiau nesukėlė jokio atsako. Kaip ir Pavlovo šunys, įėjus į restoraną
ar išgirdus vakarienės skambutį, mes galime būti priversti seilėtis. Atsakomasis elgesys yra lengvai
išmokstamas ir parodomas. Reklamuotojai susieja patrauklų žmogų su reklamuojamu produktu, nes yra
siekiama sukurti asociaciją ir sulaukti tam tikro atsako. Jie tikisi, kad dėl tokios asociacijos vartotojai
teigiamai atreaguos į produktą.

Klasikinis sąlygojimas (angl. classical conditioning) – toks mokymasis, kai organizmas pradeda sieti
dirgiklius. Neutralus dirgiklis, pranešantis apie nesąlyginį dirgiklį (ND), pradeda formuoti šį dirgiklį
numatantį ir jam parengiantį atsaką. Dar žinomas kaip Pavlovo sąlygojimas.

ELGESIO PASTIPRINIMAS

Elgesio pastiprinimas (angl. reinforcement) – bet kokia aplinkos sąlyga, stiprinanti elgesį.

Pasak Skinnerio, elgesio pastiprinimas sustiprina elgesį ir apdovanoja asmenį. Ne kiekvienas

sustiprinamas elgesys yra naudingas ar malonus žmogui. Pavyzdžiui, žmonės jaučia pastiprinimą dirbti,
tačiau daugelis mano, kad jų darbas yra nuobodus, neįdomus ir asmeniškai nenaudingas. Elgesio
pastiprinimai ateina iš aplinkos: tai nėra kažkas, ką jaučia pats žmogus.
 
Bet koks elgesys, padidinantis rūšies ar individo tikimybę išlikti, yra linkęs stiprėti. Maistas, seksas ir
tėvų priežiūra būtini tam, kad rūšis išgyventų, o bet koks elgesys, sukeliantis šias sąlygas, yra
sustiprinamas. Sužalojimai, ligos, klimato kaita kenkia išgyvenimui, o bet koks elgesys, mažinantis ar
atsikratantis šių sąlygų, yra taip pat sustiprinamas. Todėl elgesio sustiprinimą galima suskirstyti į tuos,
kurie sukuria palankią aplinkos būklę (teigiamas pastiprinimas), ir į tuos, kurie sumažina arba padeda
išvengti neigiamai veikiančių sąlygų (neigiamas pastiprinimas).

129
TEIGIAMAS ELGESIO PASTIPRINIMAS

Teigiamas pastiprinimas (angl. positive reinforcer) – bet koks stimulas, kuris padidina tam tikro elgesio
tikimybę. Maistas, vanduo, seksas, pinigai, socialinis pritarimas ir fizinis komfortas paprastai yra tokių
teigiamų pastiprinimų pavyzdžiai.
 
Teigiami pastiprinimai yra skirstomi į dvi kategorijas: pirminiai ir antriniai pastiprinimai.

1) Pirminis pastiprinimas (arba nesąlyginis) – tai automatiškas ar natūralus elgesio pastiprinimas,

pvz., maistas, vanduo, seksas.
2) Antrinis pastiprinimas (arba sąlyginis) stiprina elgesį per tiesioginę asociaciją su pirminiais ar
kitais sąlyginiais pastiprinimais. Antrinių pastiprinimų pavyzdžiai galėtų būti pagyrimai, dėmesys,
pinigai, geri pažymiai. Davimas berniukui saldainį už savo kambario sutvarkymą sustiprina jo
kambario tvarkymosi elgesį. Sąlyginio pastiprinimo yra išmokstama.
 
Teigiamo pastiprinimo atveju atsakas arba elgesys sustiprinami apdovanojimais, todėl vėliau yra
kartojami. Teigiamas pastiprinimas stiprina elgesį, jei jo pasekmės yra jam asmeniškai naudingos.
Pavyzdžiui, jei mama paaugliui duos 3 eurus kiekvieną kartą, kai jis susitvarkys savo kambarį (t.y. gaus
atlygį), tai greičiausiai jis ir kartos bei stiprins tokį pat elgesį ateityje. Daugumos žmonių ir gyvūnų elgesys
įgyjamas per teigiamą pastiprinimą.

Skinner parodė, kaip veikia teigiamas pastiprinimas, įdėdamas alkaną žiurkę į Skinnerio dežutę. Jei joje
žiurkė išmoksta, kad šviesa gali pranešti apie gausimą maistą, žiurkė instinktyviai stengsis įjungti šviesą.
Šviesa tampa antriniu pastiprinimu, susijusiu su maistu.

Žmonių gyvenime dažnai yra susiduriama su antriniais pastiprinimais: tai pinigai, pagyrimai, geri
pažymiai. Problema, susijusi su žmonių elgesio išmokimu, yra nustatymas, kokios būtent pasekmės
sustiprina elgesį, o kurios – ne. Priklausomai nuo gyvenimo istorijos, barimai ar fizinės jėgos naudojimas
gali pastiprinti elgesį, o bučiniai ir komplimentai iššaukti priešišką reakciją (t.y. jaustis kaip bausmė).

NEIGIAMAS ELGESIO PASTIPRINIMAS

Neigiamas pastiprinimas (angl. negative reinforcer) – stiprėjantis elgesys, sumažinant ar visiškai

pašalinant neigiamą (nemalonų) dirgiklį.

- Pavyzdžiui, saugos diržo užsisegimas, norint pašalinti nemalonų automobilio garsą.

Neigiamas pastiprinimas skiriasi nuo teigiamo tuo, kad jo metu reikia pašalinti neigiamą sąlygą, o
teigiamas pastiprinimas apima naudos gavimą. Visgi jie abu veikia taip pat, t.y. stiprina elgesį. Vieni

130
žmonės valgo, nes jiems patinka tam tikras maistas (teigiamas pastiprinimas), kiti valgo, norėdami
sumažinti alkį (neigiamas pastiprinimas). Abiejuose atvejuose stiprėja valgymo elgesys, nes pasekmės
yra malonios.

BAUDIMAS IR JO PASEKMĖS

Bausmė (angl. punishment) – elgesio tikimybę mažinantis bet koks po jos einantis įvykis.

Bausmės mažina elgesio pasikartojimo dažnumą, o pastiprinimai (teigiami ir neigiami) elgesį stiprina.

Bausmė paprastai yra skiriama, siekiant užkirsti kelią žmogaus tam tikram elgesiui kartotis. Kai viskas
pavyksta, žmonės nustoja taip elgtis, bet jie vis tiek turi ką nors daryti ir keisti savo elgesį. Tačiau jų
tolimesnio elgesio negalima nuspėti, nes bausmė nenurodo, kokiu priimtinu elgesiu žmogus turi pakeisti
tą elgesį, dėl kurio buvo baudžiamas; vyksta nepageidautino elgesio slopinimas arba represija. Tad
viena iš bausmės pasekmių yra elgesio slopinimas.

- Pvz., jei berniukas pastoviai erzina savo seserį, tėvai gali priversti jį nustoti panaudodami
fizinę jėgą kaip bausmę, bet ši bausmė nepagerins jo nusiteikimo sesers atžvilgiu. Tad
berniukas tik laikinai, tėvų akivaizdoje, slopins savo elgesį.

Kitas bausmės poveikis yra negatyvų jausmų, atsiradusių dėl bausmės, susiejimas su baudžiamuoju
elgesiu. Jei prieš berniuką sukeltas fizinis skausmas yra pakankamai stiprus, tai sukels atsaką (verkimą,
atsitraukimą ar puolimą), kuris yra nesuderinamas su erzinimo elgesiu. Ateityje, kai berniukas pagalvos
apie savo netinkamą elgesį su seserimi, ta mintis gali sukelti klasikinį sąlyginį atsaką, pvz., baimę, gėdą,
kaltę, nerimą – visos šios neigiamos emocijos padeda išvengti nepageidaujamo elgesio pasikartojimo.
Deja, tai nesuteikia vaikui deramo elgesio nurodymų.

Paskutinė bausmės pasekmė – padarinių plitimas. Bet koks stimulas, susijęs su bausme, gali būti
nuslopinamas arba išvengiamas. Pateiktame pavyzdyje su berniuku, jis gali tiesiog išmokti vengti savo
sesers, laikytis atokiau nuo tėvų ir ugdyti neigiamus jausmus tai vietai (šiame pavyzdyje namams), kur
bausmė įvyko. Berniuko elgesys su šeima tampa netinkamas, tačiau šis elgesys padeda išvengti bausmės
ateityje.

Tad dažniausiai bausmė, pasak Skinnerio, išmoko tik jos vengimo strategijų ir daugelis psichologų
vertina pastiprinimus, o ne bausmes.

131
REAKCIJŲ GENERALIZACIJA

Reakcijų generalizacija (angl. generalized reinforcer) – antriniai pastiprinimai, suporuoti kartu su

daugiau nei vienu pirminiu pastiprinimu.

Skinneris pripažino penkis svarbiausius reakcijų generalizacijos pastiprinimus, iš kurių pagrinde

susideda didžioji žmogaus elgesio dalis:

1) Dėmesys
2) Pritarimas
3) Meilė
4) Kitų paklusnumas ir
5) Pinigai.

Kiekvienas jų gali būti naudojamas kaip elgesio pastiprinimas įvairiose situacijose, pvz., dėmesys yra
susijęs su tokiais pirminiais pastiprinimais kaip maistas ir fizinis kontaktas. Kai vaikas yra maitinamas,
liečiamas, jis taip pat sulaukia dėmesio. Arba meilė, kadangi ji yra susijusi su seksualiniu kontaktu ir tokių
išteklių, kaip šilumos ir apsaugos, gavimu.

PASTIPRINIMO SCHEMOS

Pastiprinimo schemos (angl. schedule of reinforcement) – sąlyginio reflekso teorijoje tai taisyklė, kuri
nustato, kurie atsako atvejai bus sustiprinti.

Kiekvienas iš mūsų kasdien susiduria su skirtinga aplinka ir skirtingomis elgesio pastiprinimo schemomis.
Skinneris ir kolegos išskyrė nuolatinę pastiprinimo sąvoką ir keturias dalinio pastiprinimo schemas.

1. Nuolatinis pastiprinimas – tai norimo atsako stiprinimas, kiekvieną kartą jam pasirodžius.
Pavyzdžiui, Skinnerio eksperimentas su žiurkėmis. Kol vyko nuolatinis pastiprinimas, žiurkė
kartojo elgesį, kad gautų maisto. Tačiau kai pastiprinimo nebelieka ir yra išjungiamas maisto
dozatorius – žiurkė nustoja spausti svirtį. 

2. Dalinis pastiprinimas – tai kai tik retkarčiais atsakas yra pastiprinamas. Mokslininkai išnagrinėjo
keletą dalinio pastiprinimo schemų. Kai pastiprinimas yra dalinis, mokymasis vyksta lėtai,
tačiau jo atsparumas blėsimui yra didesnis, nei nuolatinio stiprinimo. Pvz.: lošimų automatai
žaidėjus apdovanoja atsitiktinai, ir šis dalinis pastiprinimas verčia juos nesiliauti žaidus. 

1) Pirmas dalinis pastiprinimas – tai pastovaus santykio schema, kuri yra operantinio sąlygojimo
pastiprinimo schema, kai atsakas yra pastiprinamas tik po tam tikro jų skaičiaus. Pavyzdžiui,

132
 eksperimentatorius gali nuspręsti apdovanoti tiriamą balandį grūdais tik už kas penktą tam tikrą
atliktą užduotį. Tuomet balandis išmoksta, kad gaus atlygį kiekvieną penktą kartą, kai padarys
užduotį.
2) Kita schema tai kintamojo santykio schema, kai elgesys yra pastiprinamas po nežinomo atsakų
skaičiaus. Būtent su tuo susiduria lošėjai arba žvejai – kai gauna netikėtą pastiprinimą ir
natūraliai jiems pasidaro sunku nutraukti tokią veiklą.
3) Trečioji schema – pastoviųjų intervalų schema, kuriai yra būdingas pirmasis pastiprinimas tik
po kurio laiko intervalo. Pvz., artėjant laikui, kai turi būti gaunamas laiškas iš pašto, žmogus vis
dažniau tikrina pašto dėžutę.
4) Paskutinioji, ketvirtoji schema – kintamųjų intervalų schema, kuomet elgesys yra pastiprinamas
po įvairių (arba nežinomo) laiko intervalų. Pavyzdžiui, sveikatos inspektoriaus atėjimas į
darbovietę. Parduotuvės darbuotojai ar net patys vadovai gali nežinoti, kada sveikatos
inspektorius ateis apžiūrėti jų parduotuvės, tačiau visgi supranta, kad tai vyksta, pvz., kartą per
pusę metų kažkuriuo momentu.

REAKCIJŲ GESIMAS, BLĖSIMAS

Išmoktas elgesys gali užgesti dėl keturių priežasčių.

1) Pirma, jis tiesiog laikui bėgant yra pamirštamas.

2) Antra, jis gali būti užgesintas dėl ankstesnio ar vėlesnio elgesio mokymosi trikdžių.
3) Trečia, jis gali užgesti dėl bausmės.
4) Ketvirta – išmokto elgesio užgesimo priežastis yra išnykimas, apibrėžtas kaip anksčiau įgyto
atsako polinkis laipsniškai susilpnėti.

133
VIDINIŲ BŪSENŲ IR EMOCIJŲ TRAKTAVIMAS

B. F. Skinneris vidines būsenas apibūdino kaip elgesį, kuris negali būti stebimas, todėl jis atmetė
elgesio paaiškinimus, pagrįstus hipotetinėmis konstrukcijomis. Skinneris tokius elgesio paaiškinimus
laikė spekuliacija ir moksliškai nepagrįstais faktais. Tačiau Skinneris neatmetė vidinių būsenų
egzistavimo, tokių kaip meilė, baimė ir kitos emocijos. Pasak jo, vidinės būsenos gali būti tiriamos,
tačiau jų stebėjimas yra ribotas.

Vidinės būsenos:

1. Savęs suvokimas – Skinneris teigė, kad žmonės turi sąmonę, kuri leidžia žmonėms suvokti save,
išorinę aplinką ir tai, kad žmogus yra aplinkos dalis. Dėl sąmonės žmonės yra sąmoningi, todėl gali
ne tik stebėti išorinę aplinką, tačiau taip pat suvokti save stebintys ją.

2. Pagrindiniai poreikiai (angl. drives) – B. F. Skinner pagrindinius poreikius apibūdina kaip kūno
reakcijas į tam tikrą trūkumą. Pavyzdžiui, jei žmogus jaučia maisto trūkumo pojūtį, viena iš
žmogaus reakcijų gali būti patenkinti maisto trūkumo pojūtį. Priešingai, jei asmuo yra sotus,
žmogaus kūnas nejaučia trūkumo, todėl didelė tikimybė, kad pagrindiniai poreikiai nepasireikš.
Kūno reakcija gali skirtis, tam turi įtakos kiti veiksniai: pastebėtas alkio jausmas, maisto
prieinamumas ir ankstesnė patirtis su maisto pastiprinimu (angl. reinforcement).  

3. Emocijos – Skinner  pripažino subjektyvų emocijų egzistavimą. Tačiau emocijas jis apibūdina kaip
išgyvenimo pastiprinimus. Asmenys, kurie jautė grėsmę jų išlikimui, patyrė baimės ar pykčio
emocijas, šios emocijos padėjo jiems išgyventi, o vėliau jie perdavė šias savybes savo
palikuoniams. Žmogaus, kurio elgesio rezultatas yra lydimas malonių emocijų, yra sustiprinamas,
todėl toks elgesys turi didesnę tikimybę pasikartoti asmens gyvenime.

4. Tikslas ir ketinimas – Skinner taip pat pripažino tikslo ir ketinimo sąvokas. Nuolat jaučiamas
tikslas gali sustiprinti žmogaus elgesį tikslo link. Asmuo, kuris turi tikslą gyventi sveikai ir jaustis
gerai – sportuoja, tad mintis pati savaime veikia kaip sustiprinantis stimulas. Žmogus, kuris ketina
eiti į kino teatrą, jaučia fizinius pojūčius ir vadina tai ketinimu. Taigi tikslas ir ketinimas yra fiziniai
pojūčiai, o ne mentaliniai įvykiai, atsakingi už elgesį.

134
SUDĖTINGO ELGESIO IŠMOKIMAS

Formavimas (angl. shaping) – naujų operantinio elgesio formų kūrimas, sustiprinant nuoseklias elgesio
aproksimacijas. Taip pat vadinamas aproksimacijos sąlygojimu; elgesio formavimas.

Sudėtingo elgesio išmokimas vyksta formavimo (angl. shaping) arba nuosekliosios aproksimacijos
(angl. successive approximations) procesu. Tai laipsniškas procesas, kurio metu žingsnis po žingsnio yra
sustiprinamas elgesys, kuris vis labiau yra panašus į galutinį, norimą rezultatą. B. F. Skinner teigia, kad,
norint išmokinti žiurkę bėgti aplink ratą, pradžioje reikia sustiprinti maloniu įvykiu paprastą žiurkės elgesį
– bėgimą. Tada palaukti, kol žiurkė pradės bėgti lenktu ratu, ir jį sustiprinti. Tuomet pastiprinti, kai
nubėgs pusę rato, ir stiprinti žiurkės elgesį tol, kol apibėgs visą ratą. Procesas turi būti nuoseklus, o
kiekvienas žiurkės elgesys, kuris vis labiau panašus į galutinį rezultatą, turi būti sustiprintas maloniu
įvykiu.

SOCIALINIO ELGESIO KONTROLĖ

Anot B. F. Skinner, socialinis elgesys – tai dviejų ar daugiau žmonių elgesys vienas kito atžvilgiu arba
suderintas bendros aplinkos atžvilgiu.

Socialinės grupės susiformuoja, nes veikia kaip pastiprinimas individų gyvenime. Susiformavusios grupės
kontroliuoja individualius grupių narius teisiniais įstatymais,  papročiais, organizacinėmis taisyklėmis. Šie
įrankiai yra galingi kontroliuojant atskirus individus grupėje. Kiekvienas individas gali būti
kontroliuojamas ir kitais socialiniais faktoriais, tačiau Skinneris teigė, kad visą socialinio elgesio kontrolę
galima suskirstyti į keturis pogrupius: operantinis sąlygojimas (angl. operant conditioning), pasekmių
apibūdinimas (angl. describing contingencies),  deprivacija ir sotumas (angl. deprivation and satiation) ir
fizinis suvaržymas (angl. physical restraint).

1. Operantinis sąlygojimas yra taikomas naudojant keturis operantinio sąlygojimo metodus:

teigiamą sustiprinimą, neigiamą sustiprinimą ir du bausmės būdus (pridedant aversyvų stimulą
(pvz., fizinis smurtas) ir pašalinant teigiamą).
2. Pasekmių apibūdinimas – antras grupių kontroliavimo metodas – padeda informuoti individus
apie jų elgesio galimas pasekmes. Visuomenėje vyrauja bendros taisyklės, pagal kurias asmens
elgesys yra įvertinamas kaip geras arba blogas. Bendruomenėse taip pat yra mokoma aukštinti
tuos, kurie gerai elgiasi.
3. Deprivacija ir sotumas – tai yra vidinės būsenos. Asmuo, kuris jaučia alkį, stengsis patenkinti
maisto trūkumo poreikį, o kuris jaučia sotumą nejaus kūno reakcijos į poreikio patenkinimą.
Deprivacija ir sotumas yra kontroliuojami aplinkos, todėl yra vienas iš socialinės kontrolės
metodų.  

135
 4. Fizinis suvaržymas – žmonės gali būti kontroliuojami fiziniais suvaržymais. Pavyzdžiui,
nusikaltėlis gali būti pasodintas į kalėjimą arba gali būti uždarytos valstybinės sienos, todėl
valstybės piliečiai negalės išvykti iš šalies ir jų elgesys bus suvaržytas.

SAVIKONTROLĖ

B. F. Skinner teigia, kad taip „kaip žmonės gali keisti kintamuosius kito žmogaus aplinkoje, taip jie gali
manipuliuoti kintamaisiais savo aplinkoje, ir taip valdyti tam tikrą savikontrolę“. Kai žmogus nusprendžia
kontroliuoti save, jis renkasi elgtis pagal tam tikrą veiksmų planą, kurti sprendimo būdus ar gilinti
žinias apie save. Kitaip sakant, žmogus kontroliuoja kintamuosius savo aplinkoje. Dažnai individas
pradeda kontroliuoti savo elgesį dėl teigiamo ir neigiamo pastiprinimo. B.F Skinner aptaria kelias
savikontrolės technikas:

1. Fizinė pagalba – šio valdymo metu individas pasirenka tokį veiksmų planą, kad pašalintų situaciją,
kurią nori sukontroliuoti.  Asmuo, kuris nenori, kad į jo namus eitų svetimi žmonės,- užrakina duris.
Individas, kuris taupo pinigus, prieš eidamas į parduotuvę, pasiima tik tokį kiekį pinigų, kuris yra
reikalingas apsipirkimui, ir taip išvengia impulsyvaus pinigų išleidimo. Šio valdymo metu yra
didinama tikimybė, kad pasireikš norimos pasekmės, pasitelkiant įrankius, mašinas bei pasitelkiant tą
įrangą ar procesą, kuris padėtų pasiekti pasekmes.

2. Dirgiklių keitimas – šio proceso metu pašalinami dirgikliai, kurie mažina tikimybę pasiekti norimą
rezultatą. B.F. Skinner šią tipo savikontrolę apibūdina kaip pagundų vengimą (angl. avoiding
temptations). Asmuo, kuris nori numesti svorio, pašalina iš aplinkos saldumynus ir kitus produktus,
kurie trukdytų pasiekti tikslą. Studentas, ruošdamasis atsiskaitymui, išjungia televizorių ar mobiliojo
telefono pranešimus, kad susikoncentruotų ir mokytųsi.

3. Deprivacija ir sotumas – asmuo, kuris numato pasekmes, pavyzdžiui, žino, kad šiandien eis į draugo
gimtadienį, kuriame bus vartojamas alkoholis, pasirenka prieš eidamas į vakarėlį išgerti daug
vandens, taip jis pasitelkia savęs pasisotinimą (angl. self-satiation), kaip valdymo būdą, ir padidina
tikimybę nevartoti didelio kiekio alkoholio.

4. Aplinkos komponavimas – rytinio žadintuvo nustatymas yra vienas iš aplinkos kompanavimų būdų.
Kai anksti ryte girdime pastatyto kitame kambario gale žadintuvo garsą, norėdami išjungti žadintuvą,
turime išlipti iš lovos.

136
SOCIALINĖS KONTROLĖS NEUTRALIZAVIMAS

Kai socialinė kontrolė yra per didelė, žmonės naudoja tris pagrindines strategijas jai atremti –
pabėgimą, maištavimą ir pasyvų pasipriešinimą.

1. Žmonės, kurie naudoja pabėgimo gynybinę strategiją, nuo kontroliuojančiai veikiančios jėgos
atsitraukia fiziškai arba psichologiškai. Tokie žmonės dažniausiai susiduria su sunkumais
užmezgant intymius santykius, nes yra linkę į nepasitikėjimą ir dažniausiai renkasi gyventi vieni,
neįsitraukdami į socialines veiklas.

2. Asmenys, kurie renkasi maištavimo gynybos strategiją, elgiasi aktyviai, bandydami susidoroti su
per didele socialinę kontrolę veikiančia jėga. Tokie žmonės yra linkę niokoti valstybinį turtą,
provokuoti policiją, stengiasi nuversti nusistovėjusias religines arba valstybines organizacijas.

3. Pasyvi pasipriešinimo gynybos strategija naudojama tik tais atvejais, kai pabėgimas arba
maištavimas negali padėti. Šią gynybos strategiją charakterizuoja užsispyrimas. Tokie žmonės
dažniausiai suranda daug pasiteisinimų, kodėl turėtų neatlikti jiems paskirto darbo. Pavyzdžiui,
vaikas, turėdamas atlikti namų darbų užduotis, randa tuziną priežasčių, kodėl turėtų jų nedaryti.

137
 ALBERTAS BANDURA (1925 – 2021)

SOCIALINĖ – KOGNITYVINĖ ASMENYBĖS TEORIJA

PAGRINDINIAI POSTULATAI

 Asmenybė yra išmokimo rezultatas.

 Gali būti išmokstami įvairūs ir sudėtingi elgesio paternai.
 Išmokimui svarbus pažinimas (angl. cognition).
 Išmokimas nebūtinai susijęs su išoriniu pastiprinimu.
 Galima išmokti ir stebint.

SVARBIAUSI DARBAI

 „Socialinis išmokimas ir asmenybės raida”, 1963

 „Elgesio modifikavimo principai”, 1969
 „Agresija: socialinio išmokimo analizė”, 1973
 „Socialinio išmokimo teorija”, 1977

RECIPROKINIS DETERMINIZMAS

Žmogaus elgesys priklauso nuo asmenybinių veiksnių (mąstymas, kognityviniai gebėjimai), aplinkos ir
elgesio nenutrūkstamos tarpusavio sąveikos. Bandura tai vadina reciprokiniu determinizmu. Žmonių
elgesį veikia aplinka, tačiau aplinka iš dalies yra žmogaus elgesio produktas, t.y. elgesys gali keisti
aplinką. Asmenybė – tai socialinė to žmogaus padėtis, biologinės charakteristikos bei psichika, iš kurios
Bandura išskiria pažintinius procesus. Jų dėka žmogus gali galvoti, įsiminti, numatyti įvykius.

Žmogaus elgesys yra trijų veiksnių rezultatas (tripusis modelis):

1) Asmenybė (P): bruožai, kognityviniai procesai, savireguliacija.

2) Aplinka (E): fizinės ir socialinės aplinkos stimulai, pastiprinimo būdai.
3) Elgesys (B): pobūdis, dažnumas, intensyvumas.

138
Žmogaus elgesį veikia aplinka, tačiau vienaip ar kitaip elgdamasis žmogus keičia aplinką. Pats žmogaus
elgesys ir poveikis aplinkai priklauso nuo asmenybės (pirmiausia nuo mąstymo), kuri taip pat yra
veikiama aplinkos ir elgesio. Nuo mąstymo priklauso, su kokiais aplinkos reiškiniais žmogus susidurs,
kaip juos įvertins ir kaip tą įvertinimą panaudos.

 Tripusis P-E-B modelis nėra lygiavertis pagal jėgą, kadangi įtaka yra nevienoda. Konkrečiu metu
stipriausias gali būti kuris nors vienas elementas.
 Bandura nepripažino absoliutaus determinizmo: asmens determinizmas ir laisvė yra suderinami
dalykai.

Mokymuisi svarbus išorinis paskatinimas, tačiau tai nėra vienintelis būdas įgyti, išlaikyti ir keisti
žmogaus elgesį. Žmonės gali mokytis stebėdami kitų žmonių elgesį, apie tai skaitydami bei klausydami.
Be to, žmonių elgesys priklauso nuo jų sugebėjimo numatyti elgesio pasekmes. Be to, išmokimui
svarbūs ir atsitiktiniai įvykiai (angl. fortuitous events), galimi susidūrimai (Angl. chance encounters).
Tokiu būdu naujas elgesio formas galima įgyti ir be išorinio paskatinimo.

 Dėl atsitiktinumo kuris nors P-E-B elementas gali pakisti, todėl negalima tiksliai prognozuoti
elgesio.
 Atsitiktiniai aplinkos įvykiai veikia kaip ir planuoti.

Elgesio pokyčiai priklauso nuo:

 Buvusių pastiprinimų.
 Su patirtimi susijusių lūkesčių.
 Kitų žmonių reakcijos į elgesį.

Be to, žmogus gali reguliuoti savo elgesį. Tai jis daro keisdamas aplinką, pasirūpindamas kognityviniu
palaikymu ir suvokdamas savo veiksmų pasekmes. Tai įmanoma, nes žmogus sugeba simboliškai mąstyti
ir todėl gali išlaikyti patirtį ateičiai. Žmogaus sugebėjimas formuluoti būsimo elgesio rezultatų vaizdinius
išsilieja į elgesio strategijas, kryptingai vedančias prie norimo rezultato. Sugebėdami panaudoti
simbolius, žmonės gali spręsti problemas ne tik klaidos – bandymo būdu, bet ir numatydami galimas
elgesio pasekmes ir pagal tai keisdami savo elgesį.

139
AŠ SISTEMA (ANGL. SELF SYSTEM)

Aš sistema – tai kognityvinių struktūrų rinkinys. Aš sistema nėra visiškai savarankiška.

 Aš sistemą sudaro atskiri savi principai (angl. self - precepts).

 Reflektyvus mąstymas gali valdyti aplinkos įvykių poveikį.
 Asmenybės charakteristikos yra išmokimo rezultatas.
 Aš sistema leidžia suvokti savo elgesį, jį vertinti.
 Aš sistema atlieka savireguliaciją.

Aš sistema apima tris aspektus:

1. Stimulų suvokimą.
2. Stimulų vertinimą.
3. Elgesio reguliaciją.

Aš sistemą sudaro:

1) Savireguliacija: išoriniai (vertinimo standartai, pastiprinimai) ir vidiniai (savęs stebėjimas,

sprendimo procesas, aktyvi Aš reakcija) veiksniai.
2) Saviveiksmingumas: buvusi patirtis, netiesioginė patirtis, aplinkinių nuomonė bei fizinė ir
emocinė būsena.

SAVIREGULIACIJOS SAMPRATA

Kaip ir Skinner, Bandura nepripažino autonomiškos, formuojančios mūsų elgesį struktūros, tačiau, jo
manymu, nors mes ir neturime nepriklausomo „aš“, galinčio valios pastangomis manipuliuoti aplinka,
mes vis dėlto turime savireguliacijos galimybes. Tai „aš“ sistema, kuri yra kognityvinių struktūrų
rinkinys, leidžiantis mums suprasti bei išreikšti simboliais savo elgesį, vertinti jį, remiantis atsiminimais
apie anksčiau paskatintą ar nepaskatintą elgesį. Remdamiesi šiais kognityviniais procesais, mes galime
save reguliuoti. Savireguliacija yra vienas iš svarbiausių elgesį reguliuojančių charakteristikų.

Elgesys yra reguliuojamas per motyvacinę funkciją, t.y. pasiekus tam tikrus tikslus ir pajutus dėl to
pasitenkinimą, žmogus įgyja motyvą dėti vis daugiau pastangų, kad išmoktų to elgesio.

 Veiklai svarbus pusiausvyros netekimas.

 Pasiekimų ir tikslų skirtumas sukelia įtampą.
 Įtampa (dėl pusiausvyros netekimo) skatina veikti.

Yra dvi viena kitą veikiančių savireguliacijos veiksnių grupės: išoriniai ir vidiniai veiksniai.

1. Išorinius veiksnius sudaro standartai ir paskatinimai, arba pastiprinimai.

140
  Žmogus turi standartus, pagal kuriuos vertina savo elgesį. Šie standartai nėra vien paties
sukurti, bet priklauso ir nuo aplinkos. Apie tam tikrų asmens savybių vertę žmogus sužino iš tėvų,
mokytojų ar stebėdami kitus. Tai tampa pagrindu, formuojantis savojo elgesio vertinimo
standartams.
 Žmogaus savireguliacijai įtakos turi visuomenės paskatinimai (pvz., materialinė pagalba) bei
savęs paskatinimas (pvz., dovanėlės sau) už tam tikrą tinkamą elgesį. Svarbus išorinių ir vidinių
pastiprinimų sutapimas, pusiausvyra. Jei vadovaujamės vien vidiniais paskatinimais, tuomet kyla
išorinės sankcijos. Kita vertus, jei elgiamės ne pagal vidinius standartus, savęs nepastipriname.

2. Vidinių savireguliacijos veiksnių grupę sudaro savistaba, savojo elgesio vertinimas (sprendimo
procesas) ir atsakas į savąjį elgesį (aktyvi AŠ reakcija).

 Savistaba, arba savęs stebėjimas . Žmonėms savo elgesį reguliuoti padeda mąstymas. Žmogus
sugeba spręsti apie savo veiksmų vertingumą siekiant tam tikro tikslo. Pastebėdami savo elgesį jį
galime išskirti arba ignoruoti. Tai priklauso nuo jo asmeninių standartų, interesų, kitų tokio pat
elgesio pavyzdžių, su kuriais galima sulyginti savo elgesį bei to elgesio reikšmingumo, pasekmių
svarbumo, jų tikrosios priežasties suvokimo.

Svarbus dėmesio vaidmuo: veiksmų kokybė, apimtis, greitis, originalumas, ir socialinės situacijos:
elgesio atitikimas visuomenės normoms ir kt.

 Savojo elgesio vertinimas, arba sprendimo procesas . Sprendimo procesą sudaro 4 veiksniai:
asmeniniai standartai, lyginamieji standartai, elgesio vertė ir elgesio atribucijos, arba priežastys.

Dažnai elgesys vertinamas kaip geras, ir todėl skatintinas, ar blogas, ir todėl baustinas, priklausomai nuo
asmeninių standartų. Atitinkantys vidines normas poelgiai laikomi pozityviais, o jų neatitinkantys –
negatyviais. Be to, žmogus savo pasiekimus lygina su kitų pasiekimais ir standartinėmis normomis.

Žmogaus ankstesnis elgesys taip pat gali būti standartu, su kuriuo lyginant galima įvertinti dabartinio
elgesio adekvatumą. Žmonės stengiasi didinti elgesio normas, jei pasiekė sėkmės, ir mažinti jas, jei
nepasisekė.

Veiklos vertinimas (svarbumas). Žmonės skiria mažai jėgų ir dėmesio veiklai, kuri neliečia jų asmeniškai,
o tose gyvenimo sferose, kurios veikia jų gerovę ir savigarbą, savęs vertinimas vyksta pastoviai.

Elgesio atribucijos, priežastys. Tai, kaip žmonės suvokia savo elgesio priežastis, veikia savivertę.
Aukštai vertinami pasiekimai, kurie priskiriami sau, t.y. atlikti savo jėgomis, ir priešingai – žemiau
vertinami pasiekimai, kurių priežastis buvo išorės veiksniai, tokie kaip atsitiktinumas ar sėkmė.

Tai tinka ir kalbant apie nesėkmes. Žmonės jautriai reaguoja į nesėkmes, kurių priežastis yra jų pačių
elgesys, ir atlaidžiau, jei nesėkmės priežastis yra aplinkybės ar pan.

141
  Aktyvi Aš reakcija, arba atsakas į savąjį elgesį. Žmogaus elgesys yra reguliuojamas savivertės
reakcijomis: pasitenkinimu ar nepasitenkinimu savimi, didžiavimusi pasiekimais, savikritika. Kaip
žmogus reaguoja į savą elgesį – skatinančiai ar baudžiančiai – priklauso nuo jo elgesio rezultatų.

Žmonės save smerkia, jei pažeidžia vidines elgesio normas. Socializacijos metu jie ne kartą patiria įvykių
seką: nusižengimas – vidinis diskomfortas – bausmė – palengvėjimas. Veiksmai, neatitinkantys vidinių
elgesio normų, sukelia nerimą ir savigraužą, kurie nepraeina tol, kol žmogus nebūna nubaustas.

Savikritika taip pat gali sumažinti savigraužą dėl neleistino elgesio, be to, ji yra efektyvi priemonė
sumažinti kitų žmonių negatyvias reakcijas. Verbalinė savikritika gali būt panaudota norint išgirsti kitų
pagyrimą – save peikdamas žmogus lyg priverčia kitus ką nors pasakyti apie savo gerąsias puses.

Per didelis ir ilgas savęs baudimas, besiremiantis pernelyg griežtomis savivertės normomis, gali sukelti
lėtinę depresiją, apatiją, gyvenimo tikslų praradimą, paskatinti vartoti alkoholį.

SELEKTYVUS AKTYVUMAS IR VIDINĖ KONTROLĖ

Elgesį reguliuoja:

1. Visuomenės sankcijos (nepalankių pasekmių baimė).

2. Vidinės sankcijos (užkerta kelią su asmeniniais standartais nesiderinančiam elgesiui)
3. Savireguliacija neveikia automatiškai, ji priklauso nuo situacijos.

Dalyvauja 2 mechanizmai:

1) Selektyvus aktyvumas (angl. selective activation)

2) Vidinės kontrolės „išjungimas” (angl. disengagement of internal control)

142
SELEKTYVUS AKTYVUMAS

 Savireguliacija „įjungiama”, priklausomai nuo savęs vertinimo ir išorinių aplinkos sąlygų /

situacijos.
 Selektyvus aktyvumas užkerta kelią elgesiui, kuris nesiderina su asmeniniais standartais.
 Savireguliacija „įjungiama” tada, kai elgesys neatitinka asmeninių standartų arba gali pakenkti
kitiems.

VIDINĖS KONTROLĖS „IŠJUNGIMAS”

 Svarbus dviprasmėse situacijose.

 Yra sąmoningas.
 Leidžia elgtis netinkamai visuomenės, moralės atžvilgiu.
 Išsaugomi vidiniai standartai.
 Nenukreiptas prieš žmones, skirtas elgesio pateisinimui.

ELGESIO PERVADINIMAS (ANGL. REDEFINITION OF BEHAVIOR)

Elgesio pervadinimas – tai sąmonės pakeitimas, kuriuo siekiama pateisinti savo arba kitų elgesį; leidžia
sumažinti ar „išvengti” atsakomybės.

Elgesio pervadinimas – tai:

1. Elgesio vertinimo keitimas: moralinis pateisinimas, pateisinantys palyginimai, žodinės etiketės.

(eufemizmai). Skatinantis elgesys.
2. Ryšio tarp elgesio ir jo pasekmių keitimas. Atsakomybės pakeitimas ar padalinimas:
atsakomybė nuo vidinių salygų perkeliama į išorines arba ji padalinama. Žalos sumažinimas, savo
elgesio pasekmių ignoravimas, neteisingas elgesio pasekmių aiškinimas. Žalingas poveikis.
3. Aukos apkaltinimas (dehumanizacija): atsakomybės perkėlimas aukai. Auka.

143
SAVIVEIKSMINGUMAS. SAVO EFEKTYVUMO SUVOKIMAS.

Saviveiksmingumas – tai žmonių mokėjimas suvokti savo sugebėjimą elgtis tinkamai specifinėje
situacijoje vykdant specifinius uždavinius. Nuo to, kaip žmogus suvokia savo efektyumą, priklauso jo
veiklos pasirinkimo galimybės, pastangos, kurių reikės įveikiant kliūtis, užsispyrimas, kurio prireiktų
atliekant užduotis. Savo efektyvumo suvokimas turi įtakos elgesio formoms, motyvacijai, elgesio
organizavimui, emocinėms reakcijoms laukiant situacijos ar į ją papuolus.

 Saviveiksmingumas + Tikslai + Žinios turi įtakos būsimam elgesiui.

 Saviveiksmingumas nėra globalus.

Žmogaus veiksmai konkrečioje situacijoje priklauso nuo aplinkos ir suvokimo, ar jis sugebės elgtis taip,
kad pakeistų tą situaciją jam palankia linkme.

 Aukštai savo efektyvumą vertinantys žmonės pasirenka sudėtingesnius ir labiau rizikingus

tikslus, deda daugiau pastangų jiems pasiekti, kažką atlikdami tikisi sėkmės, kas iš tikro padidina
sėkmės tikimybę ir tuo pačiu savigarbą, o ištikus nesėkmei, daug lengviau pakelia nusivylimą.
 Žemas savo efektyvumo suvokimas, abejojimas savo galimybėmis siejasi su nesėkmės laukimu
ir dažniausiai ta nesėkmė įvyksta, tuo pačiu sumažindama jų savigarbą. Manantys, kad
nesusitvarkys su iškilusia problema žmonės daug dėmesio skiria savo trūkumams, analizuoja
juos, graužia save.
 Įsitikinimas, kad nesugebėsi pasiekti sėkmę, mažina motyvaciją ir trukdo elgesio
organizavimui. Priešingai – užtikrinti savo sugebėjimais žmonės bus labiau užsispyrę siekdami
tikslų, įveikdami kliūtis, ir nebus linkę į savikritiką.

Savo efektyvumo suvokimas yra skirtingas įvairiose situacijose, priklausomai nuo atliekamos veiklos ir
jai reikalingų gabumų, nuo kitų žmonių buvimo ar nebuvimo šalia, nuo to, kaip žmogus vertina kitų
gabumus, nuo nuostatos sėkmei ar nesėkmei, nuo fizinės ir psichinės žmogaus būsenos.

Gali būti keturios savo efektyvumo vertinimo ir aplinkos sąlygų kombinacijos:

 Jei yra aukštas savo efektyvumo vertinimas ir palankios aplinkos sąlygos, aukšto veiklos
rezultato tikimybė yra didžiausia.
 Žemas savo efektyvumo vertinimas esant palankiomis aplinkos sąlygoms skatina depresiją
matant, kaip kiti tvarkosi su kliūtimis, kurios pačiam žmogui atrodo neįveikiamos.
 Kai žmogus, kurio savo efektyvumo vertinimas yra aukštas, patenka į nepalankias sąlygas, jis
paprastai padidina savo pastangas, gali protestuoti ar naudoti jėgą, kad pasiektų tikslą.
 Žemo savo efektyvumo vertinimo žmogus nepalankiose sąlygose jaus apatiją, bejėgiškumą,
susitaikymą su esama padėtimi.

144
Tinkamas savo efektyvumo, arba saviveiksmingumo, suvokimas įgyjamas keturiais būdais: tiesioginėje,
arba buvusioje, patirtyje, netiesioginėje patirtyje, verbaliniu įtikinimu, arba aplinkinių nuomone, ir fizinės
bei emocinės būsenos reguliavimu.

 Svarbiausias efektyvumo šaltinis yra praeityje buvusi sėkmės ar nesėkmės patirtis. Jei žmogui
visada sekėsi, kodėl neturėtų nepasisekti ir šį kartą. Saviveiksmingumas priklauso nuo veiklos
sudėtingumo. Vaikystėje saviveiksmingumas, arba savo efektyvumo suvokimas, yra didesnis nei
suaugus.
 Netiesioginė patirtis. Žmonių, kurie sėkmingai organizavo savo elgesį, stebėjimas gali padidinti
pasitikėjimą savimi ir užtikrintumą, kad su tokia veikla galima susitvarkyti. Jei jam pasisekė, kodėl
turėtų nepasisekti man. Kita vertus, nepanašūs į mus pavyzdžiai nedaro mūsų
saviveiksmingumui įtakos.
 Verbalinis įsitikinimas, arba aplinkinių nuomonė. Žmogų galima įtikinti, kad jis turi gabumų,
pakankamų pasiekti norimą tikslą. Pvz., mamos verbalinis palaikymas gali padėti dukrai patikėti
savo jėgomis bei vystyti tos problemos sprendimui reikalingus įgūdžius. Tačau įtikinėjimai turi
būti paremti realiomis potencinėmis žmogaus galimybėmis, kitaip jis nusivils savimi ir verbalinį
palaikymą suteikusiu žmogumi. Verbalinio įtikinėjimo efektyvumas priklauso nuo įtikinėjančiojo
statuso, autoriteto.
 Fizinė ir emocinė būklė. Stiprios emocijos (baimė, nerimas, stresas) trukdo veiklai. Kai kuriose
situacijoje saikinga įtampa padidina veiklos efektyvumą. Emocinė įtampa dažniausiai gali padėti
padaryti kažką paprasto, bet tampa kliūtimi atliekant sudėtingas užduotis.

KOLEKTYVINIS SAVIVEIKSMINGUMAS

Kolektyvinis saviveiksmingumas – tai įsitikinimas, kad bendros pastangos gali atnešti socialines
pasekmes.

 Kyla dėl pavienių žmonių asmeninio saviveiksmingumo.

 Abipusė sąveika.
 Asmeninis ir kolektyvinis saviveiksmingumas gali kirstis.

145
SOCIALINIS IŠMOKIMAS

Bandura išskyrė du skirtingus išmokimo būdus:

1. Aktyvus išmokimas, arba išmokimas veikiant (angl. enactive).

2. Išmokimas stebint.

IŠMOKIMAS VEIKIANT, ARBA AKTYVUS IŠMOKIMAS

Išmokimas veikiant, arba aktyvus išmokimas – tai primityvus išmokimas, susijęs su pasekmėmis; reikia
sąmoningo supratimo.

Svarbūs 3 pasekmių aspektai (paskirtis):

1. Pasekmės informuoja apie galimus rezultatus.

2. Pasekmės siejasi su motyvacija: įsivaizduojami rezultatai.
3. Pasekmės veikia kaip pastiprinimas: sudėtingo elgesio išmokimas problemiškas.

IŠMOKIMAS STEBINT, ARBA MODELIAVIMAS

Modeliavimas – veiksmų, įsisavintų stebint kitą žmogų, atkūrimo procesas. Stebimas žmogus vadinamas
modeliu.

Mokymasis būtų labai varginantis ir net pavojingas, jei remtųsi tik tiesiogine patirtimi. Pvz., norint
išmokti važiuoti per sankryžą tik degant žaliai šviesaforo šviesai, žmogus turėtų patekti į avariją.
Banduros teigimu, jei kažką galima išmokti tiesioginės patirties būdu, tą patį galima išmokti ir
netiesiogiai, stebint kitų žmonių elgesį ir jo pasekmes.

Įsisavinamos ne visos stebimo elgesio savybės, bet tik labiausiai tam žmogui tinkančios, o gauta
stebint patirtis gali būti perkelta ir į kitas panašias situacijas. Pvz., jei mergaitė išmoksta dalintis
saldainiu su lėle, jai bus lengviau pasidalinti su draugais.

Žmonės, stebėdami kieno nors elgesį, formuoja tam tikros elgesinės reakcijos kogntyvinius vaizdinius ir
vėliau ši užkoduota informacija saugoma ilgalaikėje atmintyje ir tarnauja gaire pasirenkant elgesį.

Stebint gali būti įsisavintas ne tik elgesys, bet sąlyginės emocinės reakcijos, pvz., baimė ar džiaugsmas.

Modeliavimas, arba išmokimas stebint, priklauso nuo:

1) Stebimo modelio savybių. Žmonės labiau linkę mokytis iš aukšto socialinio statuso,
kompetetingų, galingų žmonių.
2) Stebėtojo savybių. Žmonėms, kuriems trūksta įgūdžių, ir vaikai yra imlesni mokymuisi
stebint. Statusas, amžius, įgūdžiai.

146
 3) Stebimo elgesio pasekmių. Kuo stebėtojui atrodo vertingesnis stebimas elgesys ir jo
rezultatai, tuo didesnė tikimybė, kad jis to elgesio išmoks.

IŠMOKIMO STEBINT KOMPONENTAI

1. Dėmesio procesai, atkreipimas . Žmogus gali mokytis stebėdamas, bet visų pirma jis turi atkreipti
dėmesį į modelio elgesiui būdingas savybes bei teisingai jas suprasti. Pvz., paskaitos metu
studentas gali sutelkti dėmesį ne į dėstytojo kalbą, bet į tai, kas vyksta už lango, ir todėl
mokymosi procesas sutriks.

Asociatyviniai modeliai yra svarbiausi atkreipiant dėmesį. Skirtingų žmonių elgesys mums asocijuojasi
su tam tikru elgesio tipu. Vieni žmonės tam tikru būdu elgiasi dažniau, kiti – rečiau, todėl norėdami
įsisavinti tam tikrą elgesio modelį mes labiau kreipiame dėmesį į žmones, kurių elgesys mums labiausiai
asocijuojasi su norimu elgesiu.

Pagal tai, ar stebėtas elgesys buvo paskatintas, ar už jį buvo nubausta, mes nustatote to elgesio
funkcinę vertę, ir tai turi esminę reikšmę pasirenkant elgesio modelius, kuriuos vėliau atkartosime arba
kurių vengsime.

Dėmesys yra reguliuojamas ir modelio patrauklumu. Dažniausiai mėgdžiojamos patrauklios asmenybės

(savo srities specialistai, garsenybės, žvaigždės).

Gebėjimas koncentruoti dėmesį priklauso ir nuo stebėtojo sugebėjimų bei motyvų. Dėmesingai
stebima, kai pats stebėjimas tampa paskatinimu (pvz., įdomų filmą).

2. Informacijos išlaikymas, išsaugojimas (modelio įsiminimas). Modelio elgesio stebėjimas nebus

efektyvus, jei žmogus jo neįsimins. Bandura siūlo dvi pagrindines vidines reprezentacines
sistemas, kuriomis modelio elgesys išlaikomas atmintyje ir vėliau paverčiamas veiksmu. Tai
vaizdinis ir verbalinis kodavimas. Stebint formuojasi patvarūs ir lengvai atkuriami to, kas buvo
pamatyta, vaizdiniai. Vėliau bet kuriuo metu žmogus gali tą vaizdinį atkurti.

Stebėdamas modelį žmogus gali sau patyliukais kartoti tai, ką mato. Po to, žmogus atsimena mintyse
žodžių seką, kurią įsiminė, t.y. atkartoja žodinais kodais veiksmų seką. Tai verbalinis kodavimas.

3. Motorinis atgaminimas – reproduktyviniai procesai (modelio atkartojimas). Simboliais atmintyje

užkoduotos informacijos pervedimas į atitinkamus veiksmus. Nežiūrint to, kad žmogus formuoja
ir saugo atmintyje simbolinius elgesio modelius ir daug kartų kartoja mintyse tą elgesį, gali
atsitikti taip, kad jis negalės jo atlikti teisingai, ypač jei elgesys yra sudėtingas (pvz., grojimas
muzikos instrumentais). Reikalinga pastovi praktika atkartojant sudėtingą judesių seką bei
koreguojant neteisingus jo komponentus.

4. Motyvaciniai procesai. Pastiprinimas (perėjimas nuo stebėjimo prie veiksmo). Kad žmonės
kažkaip elgtųsi, jiems reikalingas pakankamas stimulas (paskatinimas). Žmogus gali įgyti ir
išsaugoti įgūdžius, bet jis nepradės jų naudoti, jei tie įgūdžiai bus suvokti kaip negatyvūs.

147
Teigiamas paskatinimas ne tik padidina norimo elgesio galimybę, bet taip pat veikia dėmesio ir
išsaugojimo procesus. Kasdieniniame gyvenime mes į daug ką nekreipiame dėmesio, nes nemanome,
kad tai mums naudinga.

Žmogaus norą stebėti, išsaugoti ir atlikti modeliuojamą elgesį galima padidinti ateityje numatomu
paskatinimu ar baudimu. Jei žmogus mato, kad tam tikras jo stebimas elgesys gali būti paskatinimo ar
bausmės išvengimo priežastis, jo motyvacija koncentruoti dėmesį, išlaikyti ir atkurti tokį pat elgesį
didėja. Šiuo atveju paskatinimas išgyvenamas netiesiogiai, nes žmogus gali tik numatyti, kad toks pat
elgesys turės tokias pat pasekmes. Pvz., vaikas gali gerai elgtis tikėdamasis pagyrimo, nes matė, jog kitas
vaikas už gerą elgesį buvo giriamas.

IŠMOKIMO STEBINT SUDĖTINGUMAS, KOMPLEKSIŠKUMAS

 Modeliai: daugiaplaniai, konfliktiniai.

 Neigiamas pastiprinimas gali paveikti kitą elgesį.
 Elgesys gali pasireikšti kitomis formomis.
 Išmokimo pasekmės gali būti sunkiai prognozuojamos.
 Išmokimas gali generalizuotis.
 Išmoktas elgesys gali pasireikšti po ilgo laiko.

PATOLOGIJA

Neadaptyvios elgesio ir emocinės reakcijos yra išmokstamos tiesioginėje patirtyje arba

išmokstamos stebint neadekvačiai besielgiantį modelį. Tėvai savo vaikams gali tapti iškreipto elgesio
pavyzdžiu.

 Klaidingai numatomas neigiamas paskatinimas. Žmogus gali laukti bausmės po tam tikro
įvykio ar sieti bausmę su tam tikra situacija. Šių lūkesčių pagrindu jis elgiasi taip, kad išvengtų
tos įsivaizduojamos bausmės, o iš tikro tokiu savo elgesiu situaciją, kurios vengė, pats sukuria.
Pvz., žmogus bijo, kad artumas jam suteiks skausmo ir todėl yra priešiškas savo artimiesiems.
Ilgainiui dėl tokio jo elgesio artimieji jį palieka, tuo pačiu patvirtindami jo lūkesčius, kad
artumas sukelia skausmą.
 Dėl žemo savo efektyvumo suvokimo iškilusių problemų akivaizdoje žmogus jaučia nerimą.
Svarbi ne pati grėsminga situacija, bet įsitikinimas, kad nesugebėsi susitvarkyti su ja.
Žmogus suvokia, kad tam tikram tikslui pasiekti jo efektyvumas yra per žemas, bet tuo pačiu
yra įsitikinęs, kad tas tikslas pasiekiamas ir nežiūrint nesėkmių privalu jo siekti. Tokia situacija
gali būti depresijos priežastimi. Toks žmogus susikuria sau per daug aukštus elgesio
standartus ir, nesugebėjęs jų pasiekti, nusivilia savimi.

148
 GEORGE ALEXANDER KELLY (1905 – 1967)

ASMENYBINIŲ KONSTRUKTŲ (KOGNITYVINĖ) TEORIJA

SVARBIAUSI G. A. KELLY DARBAI

1. Asmenybinių konstruktų teorija (The psychology of personal constructs. Vol. I, II. Norton, New York,
1955)
2. Asmenybės teorija. Asmenybinių konstruktų teorija (A theory of personality. The psychology of
personal constructs. Norton, New York, 1963)
3. Klinikinė psichologija ir asmenybė: Geoge Kelly atrinkti straipsniai (Clinical psychology and
personality: The selected papers of George Kelly. John Wiley & Sons, New York, 1969)

Žmogus iš prigimties yra mokslininkas tyrinėtojas. Savo gyvenime susidurdamas su įvairiais įvykiais jis
stengiasi juos sistematizuoti ir kurti hipotezes apie jį supantį pasaulį bei save. Šios hipotezės yra nukreiptos į
ateitį ir gali pasitvirtinti arba ne. Norėdamas numatyti ir kontroliuoti ateities įvykius, žmogus nuolat tikrina savo
hipotezes apie realybę. Žmogus visada veržiasi į ateitį per dabarties langą.

Visus gyvenimo įvykius, visą patirtį žmogus interpretuoja pagal savo vidinę sistemą. Todėl jo elgesiui
objektyvi aplinka yra mažiau svarbi nei tai, kaip jis tą aplinką supranta.

Žmogus, tyrinėdamas aplinką, aktyviai kuria (konstruoja) savo pasaulį ir save, o ne pasyviai reaguoja į
aplinką.

G. A. Kelly asmenybės konstrukcijos teorija neprilygsta jokiai kitai asmenybės teorijai. Ši teorija buvo įvairiai
vadinama, tačiau galbūt labiausiai tinkamas terminas šiai teorijai yra „metateorija“ arba teorija apie teorijas.
Kelly teigimu, visi žmonės (įskaitant tuos, kurie kuria asmenybės teorijas) numato įvykius pagal interpretacijas,
kurias jie suteikia tiems įvykiams.

Šios interpretacijos vadinamos konstrukcijomis. Žmonės gyvena realiame pasaulyje, tačiau jų elgesys yra
formuojamas jų pačių sugalvotų interpretacijų, kurios nuolatos besiplečia. Jie interpretuoja pasaulį savaip ir
kiekvieną konstrukciją galima peržvelgti arba pakeisti. Žmonės nėra aplinkybių aukos, nes visada yra
alternatyvių konstrukcijų. Kelly tai pavadino konstruktyviu alternatyvizmu.

Asmeninių konstruktų teorija yra paremta pagrindiniu postulatu, teigiančiu, kad žmonės skirtingai
interpretuoja įvykius, naudodami konstravimo procesą, kurio veikimas yra paremtas keturiomis išvadomis
(angl. corollary):

1) Išvada apie patirtį;

2) Išvada apie pasirinkimą;

149
 3) Išvada apie konstrukciją ir
4) Išvada apie moduliaciją.

Keturi teiginiai aiškina konstruktų sistemos struktūrą:

1) Išvada apie dichotomiją;

2) Išvada apie organizaciją;
3) Išvada apie fragmentaciją ir
4) Išvada apie diapazoną.

Socialinis konstravimo proceso aspektas yra paaiškinamas trimis išvadomis:

1) Išvada apie individualumą;

2) Išvada apie bendrumą ir
3) Išvada apie socialumą.

Žmonės turi skirtingas konstruktų sistemas, kurios ir parodo žmogaus asmenybę. Jei dviejų žmonių konstruktų
sistemos yra panašios, tuomet ir jų asmenybės yra laikomos panašiomis. Asmenybės kaita, Kelly teorijoje, gali
sužadinti įvairias emocijas.

Konstruktyvus alternatyvizmas yra išreiškiamas vienu pagrindiniu postulatu ir 11 patvirtinančių pasekmių.

Pagrindinis postulatas teigia, kad žmonės yra nuolat aktyvūs ir kad jų veiklą lemia tai, kaip jie numato
įvykius.

150
ASMENINIŲ KONSTRUKTŲ SAMPRATA

G. A. Kelly teorijos pagrindinis struktūrinis elementas yra asmeninis konstruktas. Žmogus mato pasaulį per
tam tikrus savo susikurtus šablonus, kuriuos stengiasi derinti su realybe. Šie šablonai yra vadinami
asmenybiniais konstruktais. Asmenybinis konstruktas – tai idėja ar mintis, kurią žmogus panaudoja, kad
suvoktų, paaiškintų arba numatytų savo patirtį. Konstruktais žmogus įvertina reiškinių reikšmingumą savo
gyvenimui. Konstruktai nėra vien tik kognityviniai procesai. Į juos yra įtrauktos ir emocijos.

Mūsų asmeniniai konstruktai formuoja mūsų elgesį. Kitaip tariant, mes stebime aplinką, patiriame tam tikras
patirtis, susiformuojame konstruktus, kuriuos naudojame tvarkantis su naujomis patirtimis ir įvykiais. Šios
aplinkos analizės kuria bei formuoja žmogų bei jo pasaulį. Kadangi konstruktai yra hipotezės, jos visuomet yra
tikrinamos. Jei konstruktas nepasitvirtina, jis greičiausiai yra atmetamas, jei pasitvirtina – lieka.

Žmogus gali interpretuoti savo pasaulį daugybe būdų, kas, Kelly nuomone, suteikia jam dideles keitimosi ir
augimo galimybes. Šia prasme žmogus yra laisvas, nes gali įvykių interpretacijai pasirinkti įvairius būdus,
tačiau kartą pasirinkęs, žmogus veikia pagal tą interpretaciją. Taigi Kelly teorijoje laisvė ir determinizmas yra
glaudžiai susiję.

Asmenybės teorijos tikslas – paaiškinti, kaip žmonės interpretuoja ir prognozuoja savo gyvenimo patirtį.

Tokiu būdu asmenybė – tai konstruktų, kuriuos žmogus panaudoja, kad interpretuotų savo išgyvenimus ir
numatytų būsimus įvykius, sistema. Norint suprasti žmogų, reikia žinoti jo naudojamus konstruktus, įvykius,
kuriuos apima tie konstruktai, ir kokie yra konstruktų tarpusavio ryšiai.

G. A. Kelly manė, kad konstruktai yra išsidėstę hierarchiškai, todėl vienas konstruktas gali apimti keletą kitų
konstruktų. Pavyzdžiui, žmogus, kuris kitų matomas kaip mėgstantis moralizuoti, gali naudoti „gėris prieš
blogį“ konstruktą, kitų sąvokų, įeinančių į jo gėrio ir blogio suvokimą, kontroliavimui.

Konstruktas, kuris yra hierarchijos viršūnėje arba arti jos, ir kontroliuoja kitus konstruktus, vadinamas –
vyresniuoju konstruktu (angl. superordinate construct), o kontroliuojamas konstruktas – vadinamas
pavaldžiuoju konstruktu (angl. subordinate construct).

Patogumo diapazonas (angl. range of convenience) yra dar vienas dalykas, kuriuo konstruktai gali skirtis vienas
nuo kito. Tai yra konstruktų kiekis, kuriuos tam tikras konstruktas gali pasiekti, arba konstruktų skaičius, su
kuriais konstruktas yra susijęs.

151
KONSTRUKTŲ TIPAI

1) Nepralaidus konstruktas – tai asmeninis konstruktas, neįleidžiantis į savo diapazoną naujų reiškinių.
Pvz., „Tik šie daiktai yra kamuoliai.“
2) Pralaidus konstruktas – tai asmeninis konstruktas, įleidžiantis į savo diapazoną naujus reiškinius. Pvz.,
„Bet kurie daiktai, panašūs į šiuos, yra kamuoliai“.
3) Prevencinis, arba pasiskirstymo, konstruktas – tai asmeninis konstruktas, kuris savyje laiko tik savo
elementus, neleisdamas tiems elementams būti įtrauktiems į kitus konstruktus. Kitaip tariant, tas, kas
papuolė į vieną klasifikaciją, negali papulti į kitą. Pvz., rusas arba lietuvis, šuo arba katė ir pan.
4) Konsteliacinis konstruktas. Viena konstrukto kategorija atveria kitas fiksuotas charakteristikas. Pvz., jei
pardavinėja automobilius, tai būtinai sukčius. Šiai kategorijai priklausančių asmeninių konstruktų
pavyzdys yra stereotipai.
5) Prielaidos, arba teiginių, konstruktas. Atviras naujai patirčiai ir kitokiam požiūrio taškui. Pvz., jei
pardavinėja automobilius, tai nebūtinai yra blogas žmogus, galima priimti ir gerąsias jo savybes.
6) Verbaliniai konstruktai gali būti išreikšti žodžiais.
7) Ikiverbaliniai konstruktai. Žmogus neranda žodžių jam išreikšti. Šie konstruktai įsisavinami prieš vaikui
pradedant kalbėti. Kartais vieno kurio nors konstrukto poliaus žmogus nesugeba verbalizuoti. Pvz., jei
sakoma „Visi žmonės geri“, tai reiškia, kad poelgių, reiškiančių „blogas“, žmogus negali suvokti
(verbalizuoti).
8) Centriniai konstruktai. Jie yra reikšmingiausi žmogaus veiklai. Juos keičiant kinta visa konstruktų
sistema. Šiais konstruktais žmogus supranta fundamentalius gyvenimo įvykius. Tai žmogaus požiūris į
gyvenimą pagrindas.
9) Periferinai konstruktai. Jie nėra tokie reikšmingi žmogaus veiklai ir gali būti pakeisti nekeičiant visos
konstruktų sistemos.

152
KONSTRAVIMO PROCESAS IR REFLEKTYVUMAS

Žmonės, kurdami savo asmeninių konstruktų sistemas, naudoja įvykių interpretacijas. Įstatant įvykius į jau
turimus konstruktus jiems yra suteikiama prasmė. Panaudojant konstruktus gaunama naujos patirties
interpretacija, kuri nulemia žmogaus elgesį. Gauta interpretacija tampa žmogaus realybe. Interpretacija yra
asmeniška ir smarkiai priklausoma nuo ankstesnių patirčių, todėl žmonės, turėdami tą pačią patirtį, į ją
reaguoja skirtingai.

Konstruktų savybės

 Panaudojimo diapazonas. Tai visuma įvykių, kuriems gali būti pritaikytas konstruktas. Pvz., „geras –
blogas“ galima taikyti daugybėje situacijų, o „nekaltybė – prostitucija“ – tik keliose.
 Panaudojimo fokusas. Tai reiškiniai, kuriems labiausiai tinka konstruktas. Pvz., „teisingas –
neteisingas“ vieniems reiškia, kad negalima vogti, o kitiems tai reiškia neteisingą valstybės politiką.
Panaudojimo fokusas visada yra specifiškas jį naudojančiam žmogui.
 Polius. Visi konstruktai yra organizuojami naudojant panašumus ir skirtumus. Taigi jie yra bipoliniai.
Žmogus pastebi, kad reiškiniai kažkuo panašūs ir kažkuo skiriasi. Pvz., Petriukas ir Joniukas yra
sąžiningi, o Onutė – ne.
 Konstruktas privalo turėti bent tris elementus. Tai, kad du reiškiniai yra panašūs, sudaro panašumo
polių, tai, kad du reiškiniai skiriasi nuo trečiojo, sudaro skirtumo, arba kontrasto, polių.

Stebėdami du žmones, kurie kažkam padeda, ir žmogų, kuris kažkam kenkia, galime sudaryti „geras – žiaurus“
konstruktą. Tokiu atveju panašumo polius – geras, o skirtumo polius – žiaurus.

Konstravimo proceso implikacija yra refleksijos procesas. Kelly teigia, kad žmogaus mąstymas yra orientuotas
į ateitį. Žmogus didelę laiko dalį praleidžia apmąstydamas ir planuodamas ateities įvykius. Refleksija ir
kontruktai yra naudojami ateities įvykių prognozei. Pagal asmeninių konstruktų teoriją žmonės su pasauliu
sąveikauja atsižvelgdami į praeities patyrimus, elgdamiesi taip, tarsi dabartinė situacija yra identiška praeities
patyrimui. Situacijai praėjus, žmonės ją apmąsto ir keičia savo konstruktų sistemą, atsižvelgdami į tai, kiek
praėjusi situacija atitiko praeities patyrimą ir jos prognozę.

Konstravimo procesas be refleksijos nėra įmanomas, kadangi tik analizuodami, tikrindami ir iš naujo
taikydami konstruktus išlaikome darnią ir funkcionalią konstruktų sistemą. Žmogus mąsto pasitelkdamas
praeitį, jog galėtų nuspėti ir pasiruošti ateičiai.

Dėl konstruktų asmeniškumo žmonės gali priskirti skirtingas „etiketes“ tai pačiai patirčiai. Skirtingi žmonės tą
pačią situaciją gali matyti kitaip. Situacija gali būti matoma kaip „maloni“ arba „įtartina“, jei žmogui yra tekę
susidurti su panašia situacija, sukėlusią nemalonias pasekmes. G. A. Kelly taip pat manė, kad konstruktai nėra
identiški sąvokoms, kurias naudojame siekdami tuos konstruktus verbaliai išreikšti. Konstruktai gali
susiformuoti žmogui jų nesugebant verbaliai išreikšti. Tai galima pastebėti vaikų elgesyje, kai jie rodo meilę
savo šeimai, bet nesugeba jos įvardinti.

153
KONSTRUKTYVUS ALTERNATYVIZMAS

Skirtingi žmonės realybę suvokia skirtingai, ir niekas dar neatrado teorijos, galinčios paaiškinti visus pasaulio
reiškinius, todėl ir žmogaus elgesiui interpretuoti negali būti vienintelio ir geriausio būdo. Neįmanoma
nustatyti objektyvios realybės, galima tik realybę interpretuoti tam, kad žmogus ją suprastų, tačiau bet kokiai
interpretacijai galima alternatyvi interpretacija. Tai G. A. Kelly vadino konstruktyviu alternatyvizmu

Žmonės stengiasi suprasti savo nuolat besikeičiantį pasaulį. Skirtingi žmonės skirtingai supranta tikrovę ir tas
pats žmogus gali pakeisti savo požiūrį į pasaulį. Kitaip tariant, žmonės visada turi alternatyvių būdų pažvelgti į
dalykus. Konstruktyvus alternatyvizmas yra ypač svarbus norint tobulėti, kadangi laikui bėgant paaiškėja vis
naujų tiesų, tenka vėl iš naujo keisti savo konstruktus ir pažvelgti į situaciją iš įvairių kampų.

Konstruktyvaus alternatyvizmo filosofija daro prielaidą, kad faktų kaupimas nesudaro tiesos – veikiau daroma
prielaida, kad į faktus galima pažvelgti iš skirtingų perspektyvų. Asmens įvykių interpretacija yra svarbesnė už
pačius įvykius. G. A. Kelly pabrėžė mintį, kad interpretacijos turi prasmę laiko dimensijoje, o tai, kas galioja
vienu metu, vėliau tampa klaidinga, kai imama interpretuoti kitaip.

- Pavyzdžiui, kai S. Freud iš pradžių išgirdo savo pacientų pasakojimus apie vaikystės gundymą, jis manė,
kad ankstyva seksualinė patirtis buvo atsakinga už vėlesnes isteriškas reakcijas. Jei S. Freud ir toliau
taip aiškintų savo pacientų pranešimus, visa psichoanalizės istorija būtų buvusi visai kitokia. Tačiau
vėliau dėl įvairių priežasčių S. Freud atsisakė gundymo hipotezės. Netrukus jis pamatė visiškai kitokį
vaizdą. S. Freudas padarė išvadą, kad šie viliojimo pranešimai tebuvo vaikystės fantazijos. Jo alternatyvi
hipotezė buvo Edipo kompleksas – koncepcija, kuri persmelkia dabartinę psichoanalitinę teoriją ir yra
180 laipsnių nutolusi nuo jo pradinės gundymo teorijos.

G. A. Kelly tikėjo, kad asmuo, o ne faktai, yra raktas į asmens ateitį. Faktai ir įvykiai nediktuoja išvadų, veikiau
jie neša reikšmes, kurias žmogus turi atrasti. Nuolat yra susiduriama su alternatyvomis, kurias galima tyrinėti,
tačiau, bet kuriuo atveju, reikia prisiimti atsakomybę už tai, kaip yra interpretuojamas kiekvieno asmeninis
pasaulis. Konstruktyvus alternatyvizmas yra labai svarbus visos žmonijos išlikimui ir tobulėjimui. Nei vienas
negali visiškai ir objektyviai įvertinti supančios visumos. Kiekvieno požiūris yra labai individualus, bet tuo pačiu
ir teisingas – tik priimdami įvairius konstruktus, galime labiau suprasti visumą.

154
PAGRINDINIS POSTULATAS

Pagrindinis postulatas (konkrečios asmenybės procesai) – tai psichikoje nutiesiami kanalai, kuriuos žmogus
panaudoja prognozuodamas įvykius. Asmenybinių konstruktų teorija yra išreiškiama vienu esminiu
postulatu, arba prielaida, išreiškta 11 pasekmių, patvirtinančių šią prielaidą.

 Procesai – žmogus yra besivystantis organizmas, o ne pasyvi substancija, kurią veikia pasąmoniniai
impulsai ar aplinkos dirgikliai, t. y. žmogus pats valdo savo konstruktus. G. A. Kelly pažymi žmogaus
patirtį, mintis, jausmus, elgesį ir visa, kas gali išlikti. Visus šiuos dalykus lemia ne tik realybė, bet ir
pastangos akimirksniu numatyti pasaulį, kitus žmones ir save.
 Nutiesiami kanalai – tai būdai, kuriais žmogus siekia tikslo. Tai elgesys, stabilus laike ir situacijose, t. y.
žmonės kuria konstruktus, kad prognozuotų ateitį ir kad nereikėtų jų kurti vis iš naujo. Kiekvienas
žmogus kuria savo originalius konstruktus ir tik jam būdingu būdu juos panaudoja.
 Įvykiai – prognozavimas nėra savitikslis, bet reikalingas, kad būtų galima geriau numatyti ateities
realybę. Žmogus lyg mokslininkas bando paaiškinti realybę, kad numatytų jo gyvenimą veikiančius
įvykius. Visas žmogaus elgesys yra nukreiptas į ateities įvykių prognozę.

Pagrindinis postulatas daro prielaidą, kad asmens procesai yra veikiami ir psichologiškai nukreipiami tokiais
būdais, kuriais tas individas numato įvykius. Turima omenyje, kad žmonių elgesį ir veiksmus lemia tai, kaip
jie mato ir prognozuoja ateitį.

PATVIRTINAMOSIOS IŠVADOS

1. Išvada apie konstrukciją. Gyvenimas – tai amžinai atsikartojanti tema, procesas, kurį žmogus dalija į
įvykius. Pvz., laikas dalijamas į dienas. Įvykiai tam tikrais požymiais yra panašūs į vienus ir nepanašūs į
kitus prieš tai buvusius įvykius. Supratęs, kad kiekvienas įvykis yra besikartojantis, žmogus mėgina juos
prognozuoti. Įvykiai yra pasikartojantys, bet ne identiški, pvz., šiandien valgiau pusryčiams avižas, rytoj
pusryčiams valgysiu grikius.
2. Išvada apie individualumą. Žmonės vienas nuo kito skiriasi tuo, kaip jie interpretuoja įvykius, t.y. skirtingi
žmonės turi skirtingus ir unikalius konstruktus. Pvz., Marytė iš kontrolinio gavo 7 ir nuliūdo, o Jonas gavęs
iš kontrolinio 5 apsidžiaugė.
3. Išvada apie organizaciją. Norint išvengti neatitikimų ir funkcionaliau veikti gyvenime, žmogus konstruktus
grupuoja ir delioja pagal hierarchijas. Vieni konstruktai valdo kitus. Pvz., „geras – blogas“ valdo „skanus –
neskanus“, nes „geras – blogas“ apima daugiau sąvokų. Žmonės vienas nuo kito skiriasi ne tik konstruktų
kiekiu ir tipu, bet ir tuo, kaip jų konstruktai yra organizuoti.
4. Išvada apie dichotomiją. Žmogaus konstruktų sistema yra sudaryta iš riboto kiekio dichotomiškų
konstruktų. Tai reiškia, kad kiekvieną reiškinį galima padalinti į juodą ir baltą be jokių tarpinių variantų.
Konstruktai – tai skirtingos reiškinio pusės, gaunamos atradus jo panašumus su vienais ir skirtumus su
kitais reiškiniais.
5. Išvada apie pasirinkimą. Žmogus, formuodamas konstruktą, pasirenka tą alternatyvą, kuri, jo manymu,
yra tinkamesnė visai konstruktų sistemai. Tik tai, kas padės labiau suprasti aplinką, neprieštaraus jau
ankčiau priimtiems konstruktams bei padės ateity priiminėti tinkamesnius sprendimus. Žmogus renkasi

155
 tai, kas praplės arba patikslins gyvenimo supratimą. Konstruktų sistemos sutvirtinimas – žmogus jau turi
konstruktą ir naujoje situacijoje be didesnės rizikos laukia, ar konstruktas dar kartą pasitvirtins, ar ne. Jei
konstruktas pasitvirtina, jis sutvirtinamas, t. y. dar kartą pripažįstamas naudingu prognozuojant ateitį.
Kita vertus, konstruktų sistemos praplėtimas susijęs su didesne rizika, nes einama į naują patirtį ir kuriami
nauji konstruktai, kurie gali pasitvirtinti arba ne.
6. Išvada apie diapazoną. Kiekvienas konstruktas yra individualus ir išskirtinis, todėl naudojamas tik kai jo
prireikia. Nei vienas konstruktas neapima visos įvykių visumos ir negali būti universalus, tinkamas
kiekvienai situacijai. Kiekvienas konstruktas turi savo diapazoną, t.y. visus įvykius, kuriuos prognozuojant
jis gali būti pritaikytas.
7. Išvada apie patirtį. Pokyčiai konstruktų sistemoje įvyksta tada, kai žmogus aptinka naują, nepažįstamą
reiškinį, kuris prieštarauja jo konstruktų sistemai. Konstruktų sistemos pasikeitimas nėra automatiškas.
Pats žmogus nusprendžia – keisti jam, ar ne, savo konstruktų sistemą, kuri nėra pastovi.
8. Išvada apie moduliaciją. Kuo labiau pralaidūs valdantieji konstruktai, tuo labiau kinta visa konstruktų
sistema, t.y. tuo žmogus atviresnis naujai patirčiai. Per daug pralaidžius konstruktus turintis žmogus
samprotaus neaiškiomis, bendromis frazėmis, jam bus sunku išsireikšti aiškiai ir tiksliai.
9. Išvada apie fragmentaciją. Žmogus gali nuosekliai naudoti daug konstruktų, kurie logiškai nėra susiję. Tai
reiškia, kad žmogaus reakcijos į įvykius nebūtinai tarpusavyje susijusios. Pavyzdžiui, meilė gali pereiti į
pavydą, o pavydas – į neapykantą. Vientisa asmenybė visada išlieka savimi, tačiau dažnai žmonės daug
pasiekia kaip tik dėl nesuderinamų fragmentų jų konstruktų sistemoje.
10. Išvada apie bendrumą. Žmonės skiriasi pagal tai, kaip interpretuoja situacijas, tačiau vieno žmogaus
situacijų interpretacija gali būti panaši į kito. Tuo paaiškinamas žmonių požiūrių bendrumas ir tai gali būti
draugystės ar dvasinio bendrumo pagrindas. Tas panašumas ryškus tarp vienos kultūros žmonių, o
susitikus kitos kultūros žmogų, gali įvykti „kultūrinis šokas“, t.y. suvokiama, kad kiti žmonės įvykius
prognozuoja visiškai kitaip.
11. Išvada apie socialumą. Vienas žmogus su savo konstruktų sistema gali suprasti kito žmogaus konstruktų
sistemą, t.y. suprasti kaip kitas žmogus suvokia realybę. Tai panašu į empatiją, t.y. sugebėjimą įsijausti į
kitą žmogų, pabūti jo vietoje. G. A. Kelly iškėlė „vaidmens“ sąvoką. Vaidmuo reiškia elgesio modelį,
atsirandantį, kai asmuo supranta kitų, su kuriais atlieka užduotį, konstruktus. Žmonės interpretuojami
studentės, darbuotojo, dukters, draugės ir kt. vaidmenimis (vadinami šalutiniais vaidmenimis (angl.
peripheral roles)). Žmogaus egzistencijai didesnę reikšmę turi vadinamasis pagrindinis vaidmuo (angl.
core role) – kai asmuo apibrėžia save pagal tai, kas iš tikrųjų yra. Tai suteikia tapatybės jausmą ir pateikia
kasdienio gyvenimo gaires.

156
ELGESIO MOTYVACIJA

Kelly neigė motyvacijos buvimą. Teigiant, kad žmogus ima veikti tik veikiamas kažkokios vidinės ar išorinės
jėgos, tuo pačiu pripažįstama, kad žmonės yra statiški. Kelly manymu, žmonių motyvacijai nėra jokios kitos
priežasties, išskyrus tą, kad jie yra gyvi.

Motyvacija iš dalies paaiškinama pagrindiniu postulatu.

ASMENYBĖS VYSTYMASIS, PSICHINĖ SVEIKATA

Žmogus renkasi tokį elgesį, kuris žada ateityje kuo didesnį konstruktų sistemos patobulinimą. Tikrina savo
konstruktus taip, kad jie kuo tiksliau prognozuotų ateities įvykius. G. A. Kelly manė, kad kiekvieno žmogaus
vystymuisi svarbu maksimaliai suprasti pasaulį, nuolat apibrėžiant ir tobulinant konstruktų sistemą. Buvo
manoma, kad ši tendencija yra įgimta. Žmonės naudojasi ankstesne patirtimi, kad sukurtų hipotezes apie
galimus naujus rezultatus.

G. A. Kelly teigė, kad konstruktai atsiranda stebint pasikartojančių įvykių modelius. Tačiau jis mažai paaiškino,
kokie įvykiai sukelia skirtumus, pavyzdžiui, tarp paprastų ir sudėtingų konstruktų sistemų. Taigi G. A. Kelly
komentarai, susiję su augimu ir vystymusi, yra riboti. Jis akcentuoja iki-žodinių konstruktų vystymąsi
kūdikystėje ir kultūros aiškinimą. Žmonės priklauso tai pačiai kultūrinei grupei, kai jie dalijasi tam tikrais įvykių
interpretavimo būdais ir turi vienodus elgesio lūkesčius.

Vystymosi tyrimai, susiję su asmeninio konstrukto teorija, paprastai pabrėžė dviejų rūšių pokyčius. Kalbant apie
sistemos sudėtingumą, yra įrodymų, kad vystydamiesi vaikai didina konstruktų skaičių, rodo didesnę
hierarchinę struktūrą ar integraciją. Kalbant apie empatiją, yra įrodymų, kad besivystantys vaikai vis labiau
suvokia, kad daugelis įvykių nėra susiję tik su savimi ir labiau geba vertinti kitų konstruktus.

G. A. Kelly sukūrė keletą modelių, parodančių, kaip individas naudoja informaciją iš aplinkos, priimdamas
sprendimus. Vienas jų:

 Apdairumas (C) – prevencija (P) – kontrolė (C) (angl. Circumspection-Preemption-Control), dar

žinomas kaip C-P-C ciklas.
 Ciklo pradžia – apdairumas. Žmogus įvertina situaciją, apgalvoja visus įmanomus sprendimo būdus. Jis
taip pat įvertina, kas galėtų padėti situacijoje, o kas pakenkti.
 Prevencijos fazėje, žmogus atsirenka rimčiausius ir labiausiai priimtinus konstruktus, taip
sumažindamas turimų konstruktų skaičių.
 Kontrolės fazėje yra atsirenkamas vienas vienintelis konstruktas, naudingiausias sprendžiant konkrečią
problemą, ir sudaromas atitinkamas veiksmų planas.

Taigi, raidos procesą G. A. Kelly suvokė kaip kūrybišką ir dinamišką individo bei aplinkos kaitą.

157
Viename tyrime buvo nustatyta, kad pažintinių struktūrų kompleksiškumas yra susijęs su kultūrine aplinka, su
kuria susiduriama vaikystėje. Daugybė skirtingų įvykių ir daug skirtingų patirčių sukuria palankias sąlygas
sudėtingų struktūrų vystymuisi. Vaikai, kurie patiria ilgalaikius ir gąsdinančius tėvų grasinimus, vystys
suvaržytas ir nelanksčias konstruktų sistemas.

Anot Kelly, agresyvumas ir kūrybiškumas verčia žmogų tyrinėti ir konstruoti savo pasaulį ir tuo pačiu skatina
augimą. Baimė, nerimas ir grėsmė gali trukdyti augimui.

 Agresyvumas. Kelly teorijoje vaidina pozityvų vaidmenį. Tai esminis veiksnys žmogaus psichologiniame
augime. Kai žmogaus gyvenime atsiranda reiškiniai, kuriems žmogus negali pritakyti turimos
konstruktų sistemos, jis jaučia nerimą. Agresija – tai ieškojimas tinkamo tai situacijai konstrukto:
žmogus tikrina konstruktus vieną po kito, atmesdamas tuos, kurie netinka, kol neranda tinkančio tai
situacijai.
 Kūrybinis ciklas. Šis ciklas prasideda pralaidžiu konstruktu ir baigiasi nepralaidžiu. Kelly teigimu,
kūrybingas žmogus turi sugebėti pereiti nuo pralaidumo prie nepralaidumo. Kūryba prasideda nuo
keistų minčių ir baigiasi išbaigtomis teorijomis.
 Žmogus visada siekia praplėsti savo konstruktų sistemą. Susidūręs su nauju reiškiniu, žmogus jaučia
nerimą. Tai reiškia, kad to reiškinio jo turima konstruktų sistema negali paaiškinti. Žmogus jaučiasi
praradęs kontrolę. Jis nesupranta, kas vyksta, ir nežino kaip spręsti problemas.
 Grėsmė išgyvenama, jei žmogus jaučia artėjantį globalų ir neišvengiamą konstruktų sistemos
pasikeitimą. Pvz., laukiant neišvengiamos mirties, kažko gyvenimiškai svarbaus (turto, socialinio
statuso) praradimo ar nujaučiant giluminius vidinius pasikeitimus.
 Baimė yra panaši į grėsmę, tik naujas konstruktas, įeinantis į jau egzistuojančią konstruktų sistemą,
nėra toks globalus.
 Priešiškumas. Kelly teorijoje neturi nieko bendra su agresija. Tai užsispyrimas, reikalaujant patvirtinti
tam tikro konstrukto teisingumą, kai jau aišku, jog to padaryti negalima. Pvz., toks žmogus gins savo
tiesą nepaisant aplinkybių, rodančių, kad jis neteisus. Jis ne tik užsispyrusiai bando įrodyti savo tiesą,
bet stengiasi primesti savo konstruktus kitiems, keisdamas sąlygas, naudodamas jėgą. Paprastai tai
būna situacijose, liečiančiose kitą žmogų, kurio elgesys neatitinka priešiškai nusiteikusio žmogaus
konstruktų sistemos (pvz., barniai šeimoje).

158
SVEIKO ŽMOGAUS CHARAKTERISTIKOS

Sveikas žmogus atitinka 4 charakteristikas:

1. Žmogus nuolat noriai tikrina savo konstruktus, t.y. nori suprasti, ar jie teisingi. Jei jie pasitvirtina –
konstruktas išlieka sistemoje, jei nepasitvirtina – konstruktas išmetamas iš sistemos.
2. Sveikam žmogui nekyla problemų atsisakyti konstrukto, jei jis neatitinka realybės.
3. Sveikas žmogus visuomet siekia praplėsti ir pagilinti konstruktų sistemą, net jei tai reikalautų keisti
jau turimus konstruktus; sveikas žmogus visuomet nori augti ir tobulėti.
4. Sveikas žmogus puikiai supranta savo vaidmenis ir tinkamai juos taiko priklausomai nuo situacijos,
kurioje jis yra. Gali efektyviai atlikti įvairias socialines roles ir suprasti kitus žmones.

ASMENYBĖS SUTRIKIMŲ AIŠKINIMAS

Bet koks asmenybės konstruktas, kuris vis kartojasi, nors yra aiškus, kad jis netinkamas, yra patologijos
ženklas. Toks žmogus negali prognozuoti ateities įvykių, nes neturi tam tinkamų konstruktų.

G. A. Kelly teigė, kad žmogaus asmeninių konstruktų sistema egzistuoja dabartyje, todėl ir psichologiniai
sutrikimai taip pat yra dabartyje. Tai reiškia, kad sutrikimai nėra sukeliami vaikystės traumų ar ateities įvykių.

Tokiems asmenims būdingi baimės (jei užklumpa netikėta situacija neturint konstrukto), grėsmės (jei
konstrukto stabilumas yra sutrikdomas dėl tam tikrų įvykių), priešiškumo (jei yra pasikesinama į žmogaus
turimą konstruktą, kurio nenorima atsisakyti), nerimo (kai įvykis, nesuderinamas su asmeniniais konstruktais,
tampa netoleruojamas ir asmeninių konstruktų sistema sutrinka) ir kaltės (kai elgesys nesutampa su savęs
vertinimu, t.y. pagrindiniu vaidmeniu) jausmai.

Susidūręs su nauju įvykiu, kurio negali interpretuoti, žmogus pasitelkia gynybos mechanizmus kaip konstrukto
pralaidumo didinimą arba diapazono siaurinimą.

 Per platus diapazonas aiškina per daug skirtingus įvykius ir gali nuvesti iki šizofrenijos.
 Kraštutinis konstruktų sistemos išplėtimas būdingas maniškiems žmonėms, kurie šokinėja nuo temos
prie temos, daro drąsius, nepagrįstus apibendrinimus. Tokio žmogaus konstruktų sistema gali
paaiškinti visus reiškinius.
 Pernelyg didelis konstruktų susiaurinimas yra būdingas obsesiniam kompulsiniam sutrikimui.
 Konstruktų nesuderinamumą žmogus gali spręsti sumažindamas visos konstruktų sistemos diapazoną.
Per daug siauras diapazonas atima iš žmogaus laisvę ir verčia gyventi pagal taisykles ir struktūras, gali
sukelti depresiją.

159
 A. H. MASLOW (1908 – 1970)

HUMANISTINĖ PSICHOLOGIJA

SVARBIAUSI A. H. MASLOW DARBAI

 „Motyvacija ir asmenybė“ (Motivation and Personality, 1954) – pirmoji išleista knyga, kurioje
autorius aprašo motyvacijos teoriją, sudarytą iš trijų struktūrų: holistinės, dinaminės ir
kultūrinės. Šioje teorijoje Maslow pasitelkia savo sudarytos poreikių piramidės hierarchiją,
įtraukdamas žmogaus prigimtį ir jos aukštumas. Šiame darbe nagrinėjamas psichologinis požiūris
į mokslą, problemos ir jų sprendimų būdai, holistinė – dinaminė asmenybės teorija, žmogaus
motyvacija, pamatiniai poreikiai, psichopatogenezės ir grėsmės teorija, saviaktualizacija,
nemotyvuotos ir netikslingos reakcijos, psichoterapija, svaikata ir motyvacija ir pan.
 „Būties psichologijos link“ (Toward a Psychology of Being, 1962) – Maslow karjeroje garsiausia
dalis buvo apie savęs aktualizavimo sampratą, kuri yra orientuota pasiekti poreikių piramidės
viršūnę. Šioje knygoje yra toliau plėtojama autoriaus koncepcija apie paskelbtą motyvacijos
principų teoriją.
 „Mokslo psichologijoje” (The Psychology of Science, 1966).
 „Žmogiškosios prigimties tolesni laimėjimai” (The Farther Reaches of Human Nature, 1971) yra
autoriaus paskutinė knyga, kuri išleista tik po jo mirties.

A.H. MASLOW MOTYVACIJOS TEORIJOS PAGRINDINIAI TEIGINIAI

Maslow teigė, kad žmonės tampa motyvuoti, kai nori kažką pasiekti, bet pastebėjo, kad kai kurie
žmogaus poreikiai turi vyraujantį būtinumą, arba pirmumą, lyginant su kitais poreikiais ar troškimais
žmogaus gyvenime. Maslow taip pat tyrė pikinius žmogaus išgyvenimus, ypatingas akimirkas kiekvieno
individo gyvenime. Jis išskyrė dvi pagrindines psichologijos rūšis – trūkumo psichologiją ir būties
psichologiją – ir buvo pastarosios kūrimo pradininkas. Didžioji dalis to, ką psichologija sužinojo apie
žmogaus motyvaciją, buvo gauta analizuojant pacientus terapijų metu. Įtakingiausia Maslow teorijos
dalis buvo jo poreikių hierarchijos modelis, kuris apima visą žmogaus motyvų spektrą.

Maslow asmenybės teorija remiasi keliomis pagrindinėmis motyvacijos prielaidomis:

1) Pirma, Maslow (1970) priėmė holistinį požiūrį į motyvaciją: tai reiškia, kad individas yra
integruota, organizuota visuma.
2) Antra, žmogus yra sudėtingas sutvėrimas, o motyvacija dažniausiai yra gana paini, kadangi
žmogaus elgesys gali kilti iš kelių atskirų motyvų. Pavyzdžiui, seksualinės sąjungos troškimas
gali būti motyvuotas ne tik remiantis lytinių organų poreikiu, bet ir dominavimo, draugystės,
meilės ir savigarbos poreikiais. Be to, elgesio motyvacija gali būti visiškai nesąmoningas
dalykas arba žmogui sunkiau atpažįstamas jausmas. Pavyzdžiui, universiteto studento
motyvacija gauti aukštą pažymį gali užmaskuoti arba slopinti dominavimo ar galios poreikį.
3) Trečioji prielaida yra ta, kad žmogų nuolat skatina vienas ar kitas poreikis. Kai vienas poreikis
patenkinamas, jis paprastai praranda motyvacinę galią ir pakeičiamas kitu. Pavyzdžiui, tol, kol

160
 žmogus jaučia didelį alkio poreikį, jis bet kokia kaina sieks šį poreikį patenkinti, bet kai gaunama
pakankamai valgyti, jie pereina prie kitų poreikių, tokių kaip saugumas, draugystė ir savivertė.
4) Kita prielaida yra ta, kad visus žmones visur skatina tie patys pagrindiniai poreikiai. Būdas,
kuriuo skirtingų kultūrų žmonės gauna maistą, statosi namus ar pastoges, išreiškia savo
draugystę ir pan., gali labai skirtis, tačiau pagrindiniai maisto, saugumo ir draugystės poreikiai
yra bendri visoms rūšims.
5) Paskutinė motyvacijos prielaida yra ta, kad poreikius galima sudelioti į hierarchiją.

POREIKIŲ HIERARCHIJA

Abrahamo H. Maslow pozityviojoje motyvacijos teorijoje išdėstomi penki pagrindiniai poreikiai, kurie
poreikių piramidėje hierarchijos principu užima tam tikras vietas. Kalbėdamas apie poreikius bei jų
patenkinimą, teorijos autorius kalba apie konatyvinius – pamatinius (turinčius motyvacinį pagrindą)
poreikius.

1. Fiziologiniai poreikiai – tai poreikiai, susiję su pastovios organizmo terpės palaikymu: maistas,
vanduo, seksas, miegas, oras ir t.t. Tačiau homeostazė neturėtų būti laikoma visų fiziologinių
poreikių pamatu. Anot Maslow, šių poreikių gali būti nežinia kiek, todėl konkretaus sąrašo nėra
ir negali būti, mat tai priklausytų nuo sąrašo kūrėjo konkretumo. Pavyzdžiui, žmogus jaučia alkį,
taigi, kartu ir poreikį valgyti, poreikį pasijausti sočiam – užpildyti skrandį, poreikį proteino,
poreikį konkretaus proteino.

Fiziologiniai poreikiai yra patys stipriausi poreikiai ir pirmieji valdantys organizmą visų poreikių
nepatenkinimo, nepritekliaus atveju. Šie poreikiai gali būti tik trumpam laikui numalšinti, bet negali
būti izoliuoti ir pašalinti neribotam laikui. Taigi, remiantis šia motyvacijos teorija, galima teigti, kad jeigu
žmogus yra alkanas, jis gyvena alkio jausmu, o kiti poreikiai tiesiog netenka egzistencijos ir neturi šansų
net pasireikšti. Tuomet visi psichiniai žmogaus procesai (atmintis, dėmesys, intelektas ir t.t.) veikia tam,
kad būtų patenkintas fiziologinis poreikis.

2. Saugumo poreikiai – tai poreikių hierarchijoje už fiziologinius aukštesni poreikiai. Šiems

poreikiams priklauso: stabilumas, baimės ir nerimo nebuvimas, tvarka, užtikrintumas dėl
ateities, priklausomybė ir t.t. Šioje saugumo patenkinimo stadijoje žmogus stengiasi visais
įmanomais būdais patenkinti būtent šį poreikį. Taigi, saugumo poreikis, kaip ir bet kuris
nepatenkintas fiziologinis poreikis, tampa stipriu individo požiūrio į dabartį bei ateitį motyvaciniu
veiksniu. Pavyzdžiui, žmogus, jaučiantis nepatenkintą saugumo poreikį, gali manyti, kad viskas,
ko jam dabar reikia (ir ateityje reikės) tai saugi gyvenamoji vieta, todėl jis gali teigti, kad daugiau
gyvenime jis nieko nenorės, tik saugios gyvenamosios vietos.

161
Maslow, kalbėdamas apie suaugusiųjų saugumo poreikius, stebi ir vaikų reakcijas į pavojus. Kitaip nei
suaugusieji, vaikai nėra linkę slėpti savo emocijų, todėl grėsmės situacijose, vaikų ir kūdikių reakcijos
labai aiškiai išreikštos. Ypač aiškiai vaikai išreiškia baimės jausmą, pajutę atskirtį nuo savo tėvų ar
globėjų, taip pademonstruodami tėvų, kaip užtarėjų, vaidmenį. Šeimoje vykstantys nesutarimai,
skyrybos bei smurtas įbaugina, sukelia traumines patirtis, tačiau net ir visiškai atstumti vaikai gali
kabintis į tėvus, kurie jų nekenčia, daugiau trokšdami saugumo, kad juos apsaugotų, negu vildamiesi
meilės.

Grėsmė kūdikiui gali būti bet kokia nauja ir dar iki tol nepatirta sensorinė stimuliacija: ryški šviesa,
staigus triukšmas, grubus prisilietimas, nepažįstamas žmogus ar pusiausvyros netekimas. Taip pat
vaikams ir kūdikiams grėsmę kelia ir organizmo negalavimai. Šie teiginiai įrodo, jog net vaikai jaučia
saugumo poreikį ir yra ramesni, kai jų gyvenimas iš dalies tvarkingas, nuspėjamas ir rutiniškas.

H. Maslow atkreipė dėmesį ir į neurotiškas asmenybes, o ypač pabrėžė nepatenkintų saugumo poreikių
išraišką maniakinės – obsesinės neurozės atvejais. Jis teigė, jog šie žmonės visais įmanomais būdais
stengiasi išlaikyti pasaulį kuo stabilesnį ir kuo labiau sukontroliuotą bei užkirsti kelią bet kokiam
nenumatytam atvejui.

3. Meilės ir priklausymo poreikiai. Šie poreikiai pasireikš tik esant patekintiems ar bent iš dalies
patenkintiems fiziologiniams bei saugumo poreikiams. Šiuo metu žmogui bus ypatingai svarbu
susirasti antrą pusę, priklausyti kažkokiai grupei, atkreipdamas dėmesį į kitų žmonių draugiškus
ar romantinius santykius, o taip pat ir į savo paties žmogaus santykius arba vienatvę. Tai
poreikiai, nuo seniausių laikų skatinę žmones burtis į bandą. Kalbėdamas apie šiuos poreikius,
Maslow pabrėžia, dabartinių vadinamųjų T grupių (treniruočių grupė, skirta gerinti bendravimo
ir tarpasmeninių santykių įgūdžius) bei asmeninio tobulėjimo grupių populiarumą, sakydamas,
jog tai būtent įrodo daugelio žmonių intymumo, artumo, draugystės poreikius. Taip pat
atkreipiamas dėmesys, kad būtent šių poreikių nuslopinimas visuomenėje turi potencialą
iššaukti patologines būsenas, kurios jau savaime reiškia prisitaikymo klaidą. Pabrėžiama, jog
meilė nėra seksas, kuris turėtų būti tyrinėjamas atskirai kaip fiziologinis poreikis.

4. Savigarba ir pagarba (įvertinimas) – tai poreikiai, kurie užima ketvirtą lygį Maslow poreikių
piramidėje ir atsiranda tik patenkinus meilės bei priklausymo poreikius. Įvertinimo poreikiai
aprėpia pagarbos, pripažinimo troškimus. Svarbu paminėti, kad žmogaus savęs vertinimui
svarbios kitų žmonių nuomonės bei įvertinimas. Šiuos poreikius A. H. Maslow suskirstė į dvi
grupes.

Pirmajai grupei galima priskirti galios siekimo, meistriškumo įvairiose gyvenimo srityse, pasisekimo,
pasitikėjimo, nepriklausomybės ir laisvės poreikius.

Antrajai grupei priskiriami pagarbos, reikalaujamos iš kitų žmonių, poreikiai bei priskiriami pritarimo ir
orumo troškimai. Ši grupė leidžia išsiugdyti buvimo reikalingu pasauliui bei pasitikėjimo savimi jausmus.

162
Nepatenkinti įvertinimo poreikiai, anot Maslow, iššaukia kompensacinį elgesį bei neurozes. Žmogui
nepakeičiamai svarbu gerbti save, suvokti save kaip vertingą ir reikalingą individą, juk „sveikiausias
savigarbos jausmas yra tas, kuris grindžiamas pelnyta kitų pagarba, o ne išoriška šlove ar garsumu bei
nepelnytu pataikavimu.“

5. Paskutiniame ir aukščiausiame lygmenyje atsiranda saviaktualizacijos poreikis. Saviaktualizacijos

terminas buvo sukurtas Kurto Goldsteino, tačiau Maslow saviaktualizacijos terminą savo
teorijoje konkretizavo ir susiaurino. Šie poreikiai dar vadinami žmogaus būtinybe būti tuo, kuo
jis gali potencialiai būti. Kitaip nei kiti poreikiai, kurie turi tam tikrų panašumų ir visuomenėje
pasireiškia gana panašiai, saviaktualizacijos poreikiai priklauso nuo individo, todėl yra
individualūs. Vienas žmogus galbūt turės poreikį tapti didelės įmonės vadovu, kitas – tapti
profesionaliu krepšinio žaidėju, o dar kitam bus svarbiausia būti geru tėvu ir t.t.

POREIKIŲ TENKINIMO DINAMIKA

Jei žmogaus gyvenime dauguma poreikių nėra patenkinti, jis pirmenybę skirs baziniams poreikiams.
Jeigu individas bus alkanas, nesijaus saugus ar mylimas, pirmiausia jis galvos apie maistą, o ne apie kitus,
aukštesnius poreikius. Kitaip tariant, jei jokie žmogaus poreikiai nėra patenkinti, tada organizmą valdo
baziniai poreikiai, o aukštesnieji poreikiai arba nustoja egzistuoti, arba yra nustumiami į antrą planą.
Tuo momentu visi gebėjimai, pojūčiai, intelektas ir t.t. yra naudojami kaip priemonės fiziologiniams
poreikiams patenkinti.

Patenkinus žemesniuosius poreikius (fiziologinius ar saugumo) – atsiranda galimybė ir noras patenkinti

aukštesnės hierarchijos poreikius. Žvelgiant į žemesniuosius poreikius, Maslow teigia, jog juos gali
patenkinti tik tas konkretus dalykas, jei tai alkis – pasotins tiks maistas, troškulį – vanduo.

Tačiau, kalbėdamas apie pamatinių poreikių patenkinimą, Maslow pabrėžia ne tik galimybę judėti link
hierarchiškai aukštesnių poreikių patenkinimo, tačiau ir patologijos. Orientuojantis tik į žemesnio
lygmens poreikių patenkinimą, pastebimas materialinis persotinimas, kuris veda prie nuobodulio,
egoizmo. Šį fenomeną pats Maslow vadina metapatologija – prarandamos vertybės, gyvenimas tarsi
tampa beprasmis.

Maslow teigia, jog kuo aukštesnis poreikis yra hierarchiškai, tuo vėlesnėje evoliucijos pakopoje jis yra
atsiradęs, t.y. kuo individas yra aukščiau piramidės – tuo žmogiškesnis jis yra. Be to, aukštesni poreikiai
neatsiranda nuo pat žmogaus gimimo – naujagimių poreikiai yra baziniai, augant poreikiai vystosi.
Aukštesnius poreikius lengviau atidėti, kadangi jie nėra būtini išgyvenimui, priešingai nei baziniai
poreikiai, tačiau juos patenkinant skatinamas augimas, jie padeda išlikti.

Aukštesniuosius poreikius yra sunkiau suvokti, tačiau jų patenkinimas išreiškia žmogaus sveikumą. Be
abejo, aukštesnių poreikių patenkinimui būtinas žemesnių poreikių patenkinimas, palankios išorinės
sąlygos (pvz., ekonominės). Aukštesnės hierarchijos poreikio patenkinimas asmeniui suteikia daugiau

163
pilnatvės. Taip pat, žmogui tenkinant aukštesniuosius poreikius platesnis tampa meilės tapatinimosi
laukas, glaudžiai susijęs su kitų žmonių poreikiais, kai jie (poreikiai) suvokiami kaip savi. Dėl šios
priežasties asmenys linkę būti ištikimais, sąmoningais, dažnai tampa gerais socialiniais pavyzdžiais.

Patenkinant aukštesniuosius poreikius, artimesnis tampa ir saviaktualizacijos įgyvendinimas, vedantis

prie individualizmo. Maslow pažymėjo, jog „kuo aukšesni yra poreikiai, tuo lengvesnė bus psichoterapija
<...>. Alkio nenumalšinsi psichoterapija“. Taip yra todėl, kad žemesni poreikiai yra kūniški ir riboti.

Taigi, Maslow žmogaus poreikius vaizdavo tarsi piramidę – apačioje baziniai, primityvūs poreikiai, kurie
yra aukštesniųjų poreikių pagrindas. Šiame modelyje galime įžvelgti S. Freudo psichoanalizės, A. Adlerio
individualiosios psichologijos ir humanistinės psichologijos sintezę.

DUALISTINĖ MOTYVŲ SAMPRATA

Proto ir kūno problemos kontekste, dualizmas yra pozicija, kad protas ir kūnas sudaro dvi atskiras sritis
arba substancijas. Maslow be savo penkių pagrindinių išskirtų poreikių, nustatė dar tris poreikių
kategorijas – estetinį, pažintinį ir neurotinį. Estetikos patenkinimas ir kognityviniai poreikiai atitinka
psichologinę sveikatą, o šių dviejų poreikių atėmimas sukelia patologiją. Tačiau neurotiniai poreikiai
dažniausiai lemia patologiją, nesvarbu, ar jie patenkinti, ar ne.

1) Estetiniai poreikiai. Skirtingai nuo konatyvinių poreikių, estetiniai poreikiai nėra universalūs,
bet bent jau kai kuriuos žmones estetika ir grožis motyvuoja. Nuo senovės iki šių dienų kai kurie
žmonės kūrė meną tiesiog vardan meno. Žmonės, turintys stiprių estetinių poreikių, trokšta
gražios ir tvarkingos aplinkos, ir, kai šie poreikiai nepatenkinami, jie suserga taip pat, kaip
suserga tada, kai jų prigimtiniai baziniai poreikiai yra neišpildyti. Tokie žmonės teikia pirmenybę
grožiui, o ne bjaurasčiai, ir netgi gali susirgti fiziškai bei dvasiškai, kai yra priversti gyventi
skurdžiai ar netvarkingoje aplinkoje.
2) Kognityviniai poreikiai – dauguma žmonių yra smalsūs. Maslow (1970) šiuos troškimus pavadino
pažintiniais poreikiais. Kai kognityviniai poreikiai blokuojami, kyla grėsmė visiems Maslow
hierarchijos poreikiams, t.y., žinios būtinos kiekvienam iš penkių konatyvinių poreikių
patenkinimui. Žmonės gali patenkinti savo fiziologinius poreikius žinodami, kaip gauti maisto,
saugos poreikius – žinodami kaip susikurti pastogę, pasistayti namą; meilės poreikius žinodami,
kaip bendrauti su žmonėmis, pagarbos poreikius žinodami, kaip įgyti tam tikrą pasitikėjimo
savimi lygį, ir savirealizacijos – pilnai išnaudodami savo pažinimo potencialą. Maslow manė, kad
sveiki ir gyvybingi žmonės trokšta sužinoti daugiau, jie nori kelti teorijas, tikrinti hipotezes,
atskleisti paslaptis arba išsiaiškinti, kaip kažkas veikia, tik tam, kad žinotų. Tačiau žmonės, kurie
nėra patenkinti savo kognityviniais poreikiais, tampa savotiškai patologiški, o tai pasireiškia
skepticizmo, nusivylimo ir cinizmo pavidalu.
3) Neurotiniai poreikiai – estetinių ir pažintinių poreikių tenkinimas yra esminis žmogaus fizinės ir
psichologinės sveikatos pagrindas, o jų nepatenkinimas sukelia tam tikro lygio ligas. Tačiau
neurotiniai poreikiai veda tik į sąstingį ir patologiją. Neurotiniai poreikiai yra neproduktyvūs.

164
 Jie įamžina nesveiką gyvenimo būdą ir neturi jokios vertės siekti saviaktualizacijos. Neurotiniai
poreikiai dažniausiai yra reaktyvūs, t.y. jie tarnauja kaip kompensacija už nepatenkintus
pagrindinius poreikius. Pavyzdžiui, asmuo, kuris netenkina saugumo poreikių, gali labai norėti
kaupti pinigus ar turtą. Kaupimo potraukis yra neurotinis poreikis, kuris veda į patologiją,
nesvarbu, ar jis patenkintas, ar ne. Panašiai neurotiškas žmogus gali užmegzti artimus santykius
su kitu asmeniu, tačiau tie santykiai gali būti neurotiški, simbioziniai, vedantys į patologinius
santykius, o ne į tikrą meilę.

SAVIAKTUALIZACIJOS SAMPRATA

Anot Maslow, saviaktualizacija – tai žmogaus noras pilnai save realizuoti, išpildyti savo potencialą ir būti
tuo, kuo jis nori ir gali būti. Kitaip tariant, tai vidinis noras tobulėti, augti bei save išreikšti.
Saviaktualizacijos poreikis neapima organizmo pusiausvyros ar homeostazės. Jai yra reikalingi
metaporeikiai. Savirealizacija niekada nedingsta, kai yra suformuojama, o kai ją ,,maitiname” tampa dar
stipresnė.

Tam, kad žmogus tikrai galėtų save aktualizuoti, jo baziniai poreikiai turi būti patenkinti bent
minimaliai. Jei esi alkanas – ieškai maisto, jei jautiesi nesaugus – į aplinką reaguoji budriai, jei jautiesi
nemylimas – bandai patenkinti ir šį poreikį, taip pat jei nesijauti vertinamas – stengiesi būti pastebėtas.
Mes negalime savęs aktualizuoti, jei į žemesnius poreikius nėra atkreipiamas dėmesys.

SAVE AKTUALIZUOJANČIOS ASMENYBĖS BRUOŽAI

Save aktualizuojanti asmenybė laikoma ta, kuri stengiasi gyventi kuo labiau visavertišką gyvenimą,
besistengianti pasiekti geriausią jiems savęs išreiškimo būdą ir jo tobulinimą. Tokie žmonės lengviau
priima kasdieninę realybę ir nėra tiek paveikiami dažnai besikeičiančių neigiamų emocijų ir minčių,
palaiko geresnius santykius su aplinkiniais, nesistengia smerkti ar kontroliuoti kitų, kaip ir patys tikisi to
paties, turi geresnį požiūrį į savo pačių asmenybę, yra demokratiški kitų asmenų fiziologiniams,
kultūriniams ar kitiems skirtumams. Jiems iškilusios naujos problemos nesukelia tiek streso, nes yra
giliau apmąstomos visos detalės ir lengviau atsikiriami svarbūs dalykai, neleidžiantys apsistoti prie ne
tiek reikšmingų. Šie žmonės lengviau priima ir prisitaiko prie pokyčių, neskirdami jiems tiek laiko ir
neigiamų emocijų, o dažniausiai juos priima su džiaugsmu, pajusdami ekstazę. Nereikėtų apsigauti, nors
lanktumas yra viena iš stipriųjų pusių, tačiau iškilus jų turimų įsitikinimų prieštaravimams bus
stengiamasi juos apginti.

Tačiau tokios asmenybės gali patirti sunkumų ir visuomenėje. Jie gali atsirasti dėl individo
nepriklausomybės siekimo, kai kitiems yra labiau priimtas artumas ir prisirišimas. Tokiu atveju pasireiškia
šaltesnis, uždaresnis bendravimas, noras panirti į vidinius apmąstymus, atsiribojant nuo išorinio
pasaulio. Šie žmonės mėgsta ne tik panirti į filosofinius apmąstymus, bet turi tokio pobūdžio ir filosofinį
humoro jausmą.

165
Prisimenant poreikių piramidę – savęs aktualizavimas yra pačioje piramidės viršuje, tai – aukščiausias
poreikis žvelgiant hierarchiškai. Savęs aktualizavimą Maslow nagrinėjo todėl, kad jį sunku apibrėžti.
Analizuojami tyrimo dalyviai buvo suskirstyti į tris kategorijas: savęs aktualizavimo atvejai; dalinio
savęs aktualizavimo atvejai ir asmenys, potencialiai galintys save aktualizuoti. Maslow „Motyvacija ir
asmenybė“ veikale išskyrė asmenines savybes, atitinkančias tiriamuosius.

 Savęs, kitų ir gamtos pripažinimas. Maslow teigimu, šia savybe pasižymintys asmenys (tyrimo
subjektai) susitaiko su savo žmogiškąja prigimtimi, jos esančiais trūkumais. Šiame lygmenyje,
žmogus geba pripažinti save ne tik baziniuose lygmenyse (kaip žemiausiuose poreikiuose), tačiau
ir aukštesniuose, jais neabejojant, susitaikant su gamtos struktūromis. Šis, savo gyvūniškos
kilmės pripažinimas, anot Maslow, nulemia dar dvi savybes: šiems asmenims nebūdinga
gynyba, maskavimasis, o už dirbtinumą kitus žmones niekina. Savo trūkumus šie asmenys
suvokia kaip neutralias asmenines savybes. Sveikus žmones išskiria kaip tuos, kurie jaučia kaltę
dėl: savo trūkumų, kuriuos galima pakeisti (pvz., tinginiavimas), sunkiai koreguojamų
psichologinio liguistumo apraiškų (pvz., pavydas), įpročių, kurie, nepriklausomai nuo charakterio,
gali būti labai įsitvirtinę, ar grupės, prie kurios žmogus tapatinasi, trūkumų.

 Spontaniškumas, paprastumas ir natūraluma s. Dažniausiai šis bruožas pasireiškia žmogui

užsiimant jį džiuginančia, dominančia veikla. Dažnai šie žmonės renkasi draugiją, kurioje
neprivalo būti varžomi elgesio standartų. Šie žmonės lengvai prisiartina prie realybės, gerai
pažįsta savo norus, impulsus ir įvairias reakcijas.

 Svarbios išorinės problemos, nesusijusios su savimi, kadangi nėra orientuojamasi į savo ego.
Šios problemos dažniausiai yra filosofinės arba etinės, susijusios su save aktualizuojančiųjų
artimaisiais ar tauta. Į problemas žiūri ne kaip į atskiras detales, smulkmenas, tačiau kaip į
universalią visumą, o tai padeda jiems palengvinti savo ir juos supančių žmonių gyvenimus.

 Atsiskyrimo ir privatumo poreikis. Šie asmenys vertina vienatvę, ją patirdami nejaučia

psichologinės žalos. Šie žmonės mieliau lieka nuošalyje. Tai veda prie autonomiškumo,
savarankiško problemų sprendimo ir sprendimų priėmimo. Kaip pats Maslow išskyrė: „ save
aktualizuojantys individai turi daugiau „laisvos valios“ ir yra mažiau „determinuoti“ negu
vidutiniai žmonės“.

 Autonomija, nepriklausymas, valia ir aktyvumas . Nepriklausymas nuo kultūros ir aplinkos

išryškėja todėl, kad šie asmenys sugeba išsilaikyti harmoningoje pusiausvyroje susidūrus su
nelaimėmis. Jų motyvacija yra ne trūkumas (tam tikrų dalykų, pvz., bazinių poreikių
patenkinimas), o augimas. Dėl šios priežasties asmenys labiau linkę savo pasitenkinimą sieti su
savimi, vidiniais išgyvenimais, o ne socialinėmis determinantėmis.

 Gebėjimas naujai pažvelgti į realybę. Tai reiškia, kad asmuo sugeba į patirtis žvelgti su grožio
potyriu, nuostaba. Tyrime Maslow pastebėjo, kad grožio objektus tiriamieji renkasi skirtingai,
tačiau tą grožį įžvelgia pamatinėse gyvenimo patirtyse.

166
  Septintąją savybę Maslow pažymi mistinę patirtį, viršūnių, pikinius išgyvenimus.

 Bendrumo, tapatumo, užuojautos ir prieraišumo su žmonėmis jausmas . Visi žmonės tarsi

šeimos nariai.

 Tarpasmeninių santykių glaudumas . Šie žmonės užmezga gilius tarpasmeninius santykius,

labiau susitapatina su kitais. Maslow tyrimo metu pastebėjo, kad visi, išskyrus vieną atvejį, turėjo
šiltus, gilius tarpasmeninius santykius su nedaug žmonių.

 Demokratinė charakterio struktūra. Šiems asmenims būdingi demokratiški bruožai, jie

bendrauja draugiškai su žmonėmis, kurie jiems patinka, neįžvelgdami jų klasės (pvz.,
išsilavinimo) skirtumų. Šie žmonės sugeba „nusižeminti“, mokytis iš visų, kurie turi ko pamokyti.
Suvokia savo žinojimo ribas, todėl su „mokytojais“ elgiasi nuolankiai, juos gerbia.

 Tikslų ir priemonių, gėrio ir blogio skyrimas . Šie asmenys pasižymi etiniu tvirtumu, elgiasi
deramai, jiems nebūdingas chaosas ar konfliktai.

 Filosofiškas, neagresyvus humoro jausmas . Jų humoro suvokimas neapima priešiško,

pranašumą demonstruojančio, maištaujančio prieš autoritetą humorai. Save aktualizuojančių
žmonių humoras neužgauna aplinkinių, o ir pats humoras verčia ne kvatotis, o nusišypsoti.

 Kūrybiškumas. Tai nebūtinai didūs darbai, paveikslai ar simfonijos, jis gali būti gerokai kuklesnis.
Kūrybiška yra visa, ką žmogus daro su ypatinga nuostata.

 Pasipriešinimas kultūros poveikiui, kultūros transcendentiškumas . Tai ne maištavimas, o

greičiau noras pasipriešinti neteisybei. Jaučia svetimumą kultūrai, tai pasireiškia vienatve,
privatumo vertinimu.

 Save aktualizuojantys individai nėra tobuli. Šiems žmonėms kartais kyla ir neigiamų emocijų. Jie
taip pat nepriklauso nuo kitų (aplinkinių) nuomonių. Šie asmenys, kaip pastebi Maslow: „nėra
išsilaisivę iš kaltės, nerimo, saviplakos ir konfliktų“. Jie taip pat gali būti savanaudžiai ar prislėgti.

 Tvirtas vertybininis pagrindas. Kaip Maslow pastebi, žmogus, kenčiantis dėl pamatinių poreikių
nepatenkinimo, pasaulį matys kaip pavojingą, pilną žmonių, kurie gali jį valdyti, arba pilną
žmonių, kuriuos jis gali valdyti. Patenkinti baziniai poreikiai vėlgi lemia kitokį gyvenimą ir visai
kitokias vertybes.

Maslow saviaktualizaciją tapatina su sveikata, t.y. save aktualizuojantis žmogus yra sveikas žmogus. Šis
įvardina daugiau nei dešimt charakteristikų, kurios yra būdingos sveikam žmogui:

1) Realybės suvokimas;

167
 2) Atvirumas naujai patirčiai;
3) Asmenybės integracija;
4) Visybiškumas ir vienovė;
5) Spontaniškumas;
6) Išraiškingumas;
7) Gyvumas;
8) Savimonė;
9) Autonomiškumas;
10) Objektyvumas ir atsiskyrimas;
11) Kūrybiškumas;
12) Konkretumo ir abstraktumo sujungimas;
13) Demokratiška charakterio struktūra;
14) Gebėjimas mylėti.

PIKINIAI IŠGYVENIMAI (angl. peak experience)

Pikiniai išgyvenimai – tai geriausios žmogaus akimirkos, ekstazės ir palaimos išgyvenimai. Šie dar
vadinami mistiniais, nes emocijos, kurios apima žmogų tokiu momentu, būna ypač stiprios. Kai žmogus
patiria pikinį išgyvenimą, jis jaučią ekstazę, praranda nuovoką laike ir erdvėje, ši patirtis asmenį
transformuoja net kasdieniniame gyvenime.

Pikinis išgyvenimas yra bet kokia patirtis, kai yra prarandamas arba transcenduojamas ,,aš”. Tai gali būti
rimtos problemos sprendimas, intensyvus susikaupimas arba net visiškas užsimiršimas, kai klausome
malonios muzikos.

A. Maslow, tęsdamas savęs aktualizacijos tyrimą, pastebėjo, kad daugelis jo pacientų, studentų, kolegų
menininkų yra patyrę mistiškų išgyvenimų, kurie kažkaip suteikė jiems transcendencijos jausmą. Tačiau
vėliau Maslow (1971) pareiškė, kad „dauguma žmonių arba beveik visi žmonės patiria pikinius
išgyvenimus arba ekstazę“.

Ne visi pikiniai išgyvenimai yra vienodo intensyvumo; kai kurie jaučiami tik švelniai, kiti – vidutiniškai, o
kai kurie – gana intensyviai. Švelniai jaučiami pikiniai išgyvenimai tikriausiai pasitaiko kiekvienam, nors
jie yra retai pastebimi. Pavyzdžiui, ilgų nuotolių bėgikai dažnai pasakoja apie savotišką transcendenciją,
tarsi savęs praradimo jausmas arba atskirties nuo kūno jausmas, kuris aplanko bėgimo metu. Kartais
intensyvaus malonumo ar pasitenkinimo momentais žmonės patiria mistinius išgyvenimus. Pavyzdžiui,
saulėlydžio ar kitokios gamtos didybės stebėjimas gali išprovokuoti pikinę patirtį, tačiau šių potyrių
negalima sukelti valios veiksmais; dažnai jie atsiranda netikėtomis, gana įprastomis gyvenimo
akimirkomis.

Ką reiškia išgyventi pikinį išgyvenimą?

 Didžiausi potyriai yra gana natūralūs ir žmogus yra tos sudėties dalis.

168
  Žmonės, turintys aukščiausią išgyvenimo jausmą, mato visą visatą kaip vientisą ir aiškiai mato
savo vietą toje visatoje.
 Bet šiuo mistiniu laiku žmonės gali jausti skirtingus jausmus vienu metu, pavyzdžiui, nuolankumą
ir galybės jausmą arba būti gana pasyvūs, bet gali labai gerai girdėti arba klausytis.
 Taip pat žmonės jaučiasi labiau atsakingi už savo veiklą ir suvokimą, yra aktyvesni, labiau
mokantys apsispręsti.
 Gali prarasti net baimės jausmą, tampa labiau mylinčiais ir spontaniškesniais.
 Dažnai juntami jausmai kaip pagarba, nuostaba, susižavėjimas, ekstazė, nuolankumas ir
pasidavimas.
 Jie dažnai patiria dezorientaciją laike ir erdvėje, savimonės praradimas taip pat nesvetimas.
 Anot Maslow, didžiausią patirtį paprastai sukelia intensyvūs, įkvepiantys įvykiai. Tačiau šiuos
išgyvenimus taip pat gali sukelti ir tragiški įvykiai. Atsigavimas po depresijos ar sunkios ligos ar
susidūrimas su mirtimi gali sukelti ekstremalias meilės ir džiaugsmo akimirkas.

Pikiniai išgyvenimai vyksta nemotyvuotai, nesistengiant ir nenorint specialiai jų pajusti, o tokios

patirties metu žmogus nepatiria jokių poreikių, norų ar trūkumų. Maslow taip pat tikėjo, kad pikiniai
išgyvenimai dažnai turi ilgalaikį poveikį žmogaus gyvenimui.

BŪTIES PAŽINIMAS (angl. being-cognition)

Būties pažinimas – tai išskirtinė pažinimo, suvokimo patirtis, kuri gali būti pilnai atskirta nuo kasdienio
tikrovės suvokimo (kasdieniniame tikrovės pažinime dominuoja trūkumo patenkinimas). Šis būties
pažinimas gali būti dviejų tipų:

1) Žmogus suvokia visą pasaulį iš stebėtojo perspektyvos ir visa, kas yra jo stebimoje visatoje,
tarpusavio ryšį, įskaitant ir save kaip visa suvokiantį asmenį, esantį visatos darnoje.
2) Žmogus sutelkia visą savo dėmesį į vieną objektą (pvz., meno kūrinį, žmogų, gamtos stichiją)
tiek, kad visa likusi dalis, įskaitant jį patį, išnyksta. Maslow teigimu, save aktualizuojantys
asmenys dažnai patiria transcendentinės būties pažinimą.

Būties pažinimo sąvoka pikinių išgyvenimų metu simbolizuoja, kad didžiausias tapatybės, autonomijos
ar savasties pasiekimas yra paties savęs peržengimas. Tuomet žmogus tarsi pakyla virš savasties, virš
savo ego. Žmogaus tapatybės tikslas, kuris yra saviaktualizacija, atrodo kartu ir galutinis tikslas pats
savaime, ir pereinamasis tikslas, žingsnis tapatybės transcendencijos keliu.

169
BŪTIES VERTYBĖS

Būties pažinimas pasižymi tokiomis savybėmis kaip išskirtinis ir holistinis objekto suvokimas, savęs
užmiršimas, konfliktų rezoliucija. Maslow teigia, kad būties pažinimo būsenoje, žmogus realybę
supranta aiškiau. Be to, būties pažinimo būsenoje pasaulis yra suprantamas kitaip, todėl būtų galima
sakyti, kad toks žmogus suvokia paties pasaulio, o ne savo vertybes. Psichologas tiki, kad pikiniuose
išgyvenimuose žmogus supranta absoliutines ir universalines vertybes. Šias vertybes jis pavadino
būties vertybėmis (b- vertybės, arba angl. b – values).

Maslow pastebi, kad sveikas žmogus, turėdamas pasirinkimą, renkasi ne tik b-vertybėmis apipintus
reiškinius, tačiau ir regresinius, į išgyvenimą orientuotas vertybes (kaip, pvz., taika, saugumas, ramybės
troškimas). Kuo žmogus sveikesnis – tuo vertybės labiau orientuotos į augimą, saviaktualizaciją. Pačios
vertybės, anot jo, yra prigimties dalis, gyvenimo eigoje žmonės jas atranda savo gilumoje.

Maslow būties vertybes išskiria kaip metaporeikius, kadangi jie indikuoja aukščiausias, galutines,
saviaktualizacijai paskritas vertybes. Kaip paprastas žmogus turi motyvaciją, taip Abraham Maslow
išskiria sveikų žmonių motyvaciją – metamotyvaciją, kuri glaudžiai susijusi su b-vertybėmis.

Maslow išskiria 14 būties vertybių, kurios tarpusavyje yra susijusios:

 Tiesa
 Gėris
 Grožis
 Pilnatvė, vientisumas (angl. wholeness)
 Gyvybė / gyvybiškumas
 Unikalumas
 Tobulumas
 Užbaigtumas
 Teisybė ir tvarka
 Sodrumas arba pilnumas (angl. richness or totality) arba turtingumas, o ne aplinkos
nuskurdinimas
 Nekomplikuotumas (angl. effortlessness)
 Žaismingumas
 Autonomiškumas / savarankiškumas

170
ASMENYBĖS APLEIDIMO PADARINIAI

Metaporeikis (būties vertybė, b-vertybė): Maslow humanistinėje psichologijoje aukščiausias poreikis,

kuris atsiranda pirmiausia po to, kai patenkinami žemesnio lygio poreikiai. Metaporeikiai sudaro
savirealizatorių tikslus ir apima žinių, grožio ir kūrybiškumo poreikius. Maslow nuomone,
nesugebėjimas jų įvykdyti lemia metapatologiją.

Bet kurių pagrindinių poreikių nepatenkinimas sukelia tam tikrą patologiją.

- Fiziologinių poreikių trūkumas pasireiškia netinkama mityba, nuovargiu, energijos

praradimu, sekso manija ir pan.
- Grėsmė saugumui sukelia baimę, nesaugumą.
- Kai meilės poreikiai lieka nepatenkinti, žmogus tampa pernelyg agresyvus ar socialiai
baikštus.
- Negarbės stoka sukelia nepasitikėjimo savimi, savęs nuvertinimo jausmus.
- Savirealizacijos poreikių atėmimas sukelia metapatologiją. Maslow (1967) metapatologiją
apibrėžė kaip vertybių nebuvimą, pilnatvės stoką ir gyvenimo prasmės praradimą.

Nepatenkinus vadinamųjų metaporeikių, asmenybei gali išsivystyti psichinis sutrikimas.

Metapatalogijos atsiranda dėl aukščiausiųjų poreikių, kurios vadinamos „būties vertybėmis“, tam tikro
iškraipymo.

Pavyzdžiui, žmogaus emocijų srityje gali atsirasti apatija, nevilties jausmas, gyvenimo džiaugsmo
praradimas. Gyvenimo prasmės srityje gali atsirasti liūdesio jausmas, kad esi niekam nereikalingas šiame
pasaulyje arba atsirasti net mirties troškimas, tarsi gyvenimo tikslo praradimo jausmas. Egzistencinių
išgyvenimų srityje galima jausti filosofinę krizę, savo arba pasaulio prarastų vertybių jausmą arba netgi
paprastą cinizmą. Tarpusavio santykių srityje jaučiamas tarsi susvetimėjimas, bendravimo su
artimaisiais atsisakymas. Religinėje srityje šių išgyvenimų metu jaučiama tikėjimo krizė, netgi atšalimas
ir dvasinė krizė.

A. Maslow teigė, kad metapatalogijų simptomai yra glaudžiai susiję su lengvabūdišku arba gana
vartojišku gyvenimo būdu. Tai nesugebėjimas įžvelgti nieko džiaugsmingo ar vertingo gyvenime,
nesubėjimas matyti ir jausti meilę. Dažniausiai žmogus jaučia, kad kažko jo gyvenime trūksta, bet negali
pasakyti, ko, taip nepastebėdamas savo sutrikimo.

171
 CARL RANSOM ROGERS (1902 – 1987)

Į ASMENĮ ORIENTUOTA HUMANISTINĖ ASMENYBĖS TEORIJA

BENDRIAUSIOS NUOSTATOS Į ŽMOGŲ (humanistinės psichologijos postulatai)

 Kiekvienas žmogus iš prigimties unikalus. Humanistinė psichologija prieštarauja asmens

priskirimui kažkokiam tipui, prieštarauja tipologijai ir ieškojimui bendrų bruožų su kitais
grupuoti.
 Žmogaus asmenybė yra nepakartojama ir neskaidoma į jokias sudėtines dalis. Laikomasi
holizmo.
 Kiekvienas žmogus turi vidines potencialias galias, kurių pagalba jis gali keisti ir kurti save patį,
o taip pat ir aplinkinį, išorinį pasaulį.
 Nepaisant vidinių prieštaravimų, žmogaus santykis su savimi ir pasauliu yra pozityvus. Žmogus
iš prigimties yra sveikas, nėra linkęs į sutrikimus ir ligas (tai atsiranda dėl deformacijų gyvenimo
eigoje, dėl netinkamo patyrimo, netinkamų santykių su kitais).
 Žmogus iš prigimties yra laisvas; jo laisvės giluminis šaltinis yra jo dvasia. Žmogus yra
determinuotas dėl genetikos, įvairių aplinkybių, tačiau humanistinė psichologija pripažįsta
dvasinį lygmenį, kuriame žmogus yra laisvas; pabrėžiama atsakomybė.
 Žmogus gali sąmoningai kontroliuoti savo elgesį ir yra atsakingas už jį pats (laisvo žmogaus
argumentas).
 Žmogaus santykis su pasauliu iš esmės yra subjektyvus. Turime susivaldyti nuo sprendimų apie
kitus žmones, nes pasaulio negalime įvertinti objektyviai, tik subjektyviai.
 Žmogus savo egzistenciją įprasmina plėsdamas ir gilindamas savo vidinę dvasinę erdvę; turinį
jai suteikia žmogaus santykis su pasauliu.
 Potencialiai žmogaus vidinė erdvė lygiai tokia pat gili, kaip ir išorinio pasaulio; plėsdamas savo
vidinę erdvę, žmogus tuo pačiu plečia, tobulina ir kuria jį supantį pasaulį.

HUMANISTINĖS PSICHOLOGIJOS SIEKIAI

1. Pamatyti ir suprasti žmogų kaip nedalomą visumą.

2. Suvokti žmogaus unikalumą, priimti žmogų tokį, koks jis yra.
3. Atskleisti žmogaus saviraiškos ir kūrybiškumo ištakas.
4. Neapsiriboti tradiciniais žmogaus ir psichikos fenomenų aiškinimais, suvedančiais
įvariapusiškumą į apibendrinančias koncepcijas.
5. Integruoti į psichologiją transpersonalinius potyrius, išeinančius už įprastinės sąmonės ribų.

SVARBIAUSI CARL ROGERS DARBAI

 „Vaiko problemų klinikinis gydymas“ (1939)

172
  „Konsultavimas ir psichoterapija“ (1942)
 „Į pacientą orientuota terapija“ (1951)
 „Asmenybės formavimasis“ (1961)
 „Laisvė mokytis“ (1969)
 „Susitikimų grupės“ (1970)
 „Tapimas partneriais: vedybos ir jų alternatyvos“ (1972)
 „Egzistencijos būdas“ (1980)

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Rogers savo darbuose neaptarinėja asmenybės dalių, tačiau dvi struktūras vis dėlto skiria: organizmas ir
AŠ.

 Organizmas yra visos išgyvenamos patirties lokusas. Išgyvenama patirtis – tai viskas, kas
potencialiai gali būti įsisąmoninta ir vyksta organizme šiuo metu. Visa išgyvenimų visuma sudaro
fenomenologinį lauką.
 Fenomenologinis (patyriminis) laukas – tai individuali orientacijos sistema, apie kurią gali žinoti
tik pats žmogus. Individo elgesys priklauso nuo fenomenologinio lauko, t.y. subjektyvios
realybės, o ne nuo išorinės situacijos.

Fenomenologinį lauką kiekvienu momentu sudaro tiek įsisąmoninti (simbolizuoti), tiek nesąmoningi
(nesimbolizuoti) išgyvenimai, ir organizmas gali reaguoti tiek į vienus, tiek į kitus. Normaliai
funkcionuojančio žmogaus įsisąmoninti (simbolizuoti) išgyvenimai tiksliai atitinka organizme
vykstančius procesus.

Taigi, fenomenologinis laukas – organizmui prienamo patyrimo visuma: visi pojūčiai, vaizdiniai, įvykiai,
apie kuriuos žmogus nežino. Tai individualus žmogaus pasaulis, galintis atitikti arba neatitikti realybę.
Patyrimų laukas yra subjektyvus, unikalus ir neselektyvus – jis yra vienintelė žmogaus tikra realybė.

- Žmogus nuolat tikrina, kaip patyrimas atitinka pasaulį, koks jis yra, todėl jo elgesys yra
realistiškas.
- Asmuo lygina įvairių sensorinių šaltinių įspūdžius / duomenis, tačiau tam tikra informacijos dalis
gali likti nepatikrinta arba patikrinta nepakankamai.
- Žmogus gali elgtis nerealistiškai arba žalingai jam pačiam.
- Patyrimų laukas gali būti aiškiai suvokiamas, verbalizuojamas arba nesąmoningas.
- Sąmonė susideda iš verbalizacijų (žodinių įvardijimų).
- Patyrimų laukas potencialiai gali būti pilnai įsisąmonintas, t.y. pažinus pačiam žmogui.
- Visgi, dažniausiai visas patyrimas yra žmogaus neįsisąmoninamas.
- Didelė dalis patyrimo yra ignoruojama, nes ji neaktuali konkrečiu momentu, tačiau potencialiai
mes galime jį įsisąmoninti.

173
 - Patyrimas neįsisąmoninamas arba suvokiamas iškreiptai, nes neatitinka mūsų AŠ sampratos
(angl. self-concept).

 Aš samprata, koncepcija (savastis). Dalis fenomenologinio lauko palaipsniui diferencijuojasi į Aš

koncepciją. Aš samprata – tai tos įsisąmonintos charakteristikos, kurias žmogus suvokia kaip
savęs dalį (pvz., aš protingas, mylintis, teisingas), bei prisiimtos gyvenime rolės (pvz., sūnus,
tėvas, studentas). Aš samprata nėra fiksuota žmogaus charakteristika – ji nuolat kinta.

AŠ samprata (angl. self-concept) – tai žmogaus savęs suvokimas, besiremiantis buvusia gyvenimo
patirtimi, dabartiniais įvykiais bei ateities viltimis. Su savęs suvokimu atsiranda ir vertinimas. Aplinka
patiriama santykyje su savimi „man patinka – nepatinka“. Aš suvokimui įtakos turi vaikystėje patiriamas
sąlyginis vertinimas, kuris kyla dėl vaiko patiriamo teigiamo vertinimo poreikio.

Žmogus, stebėdamas ir vertindamas savo patirtį, pažįsta pats save. Žmogaus gyvenimo patirtis yra
neatskiriama AŠ dalis ir geriausiai pažini pačiam žmogui.

 Idealusis aš – tai AŠ samprata, kuriai žmogus labausiai norėtų atitikti. Jei idealusis Aš labai
skiriasi nuo realiojo, žmogus jaučia psichologinį diskomfortą, nepasitenkinimą savimi. Taigi,
psichinės sveikatos požymis – tai gebėjimas adekvačiai suvokti save.

TEIGIAMO POŽIŪRIO POREIKIS (ANGL. POSITIVE REGARD)

 Teigiamą vertinimą sudaro priėmimas, meilė ir pritarimas vaikui.

 Svarbu jaustis saugiai ir mylimam; vaikas ima elgtis, atsižvelgdamas į kitų rūpestį, norus.
 Tėvai dažnai nepritaria vaiko norams, mintims, smerkia jo impulsus, elgesį ir pan.

SĄLYGINIS POŽIŪRIS Į VAIKĄ

 Sąlyginį požiūrį visi patiria tam tikru laipsniu. Vaikas pradeda jaustis vertingu, kai atitinka tam
tikrus kitų reikalavimus.
 Kyla konfliktas tarp organizminio ir aplinkinių vertinimo.
 Pradedama vengti patyrimo, dėl kurio galima netekti kitų meilės.
 Aš vaizdas formuojamas dėl tėvų ar kitų aplinkinių vertinimų ir norų.

TEIGIAMAS POŽIŪRIS Į SAVE (ANGL. POSITIVE SELF-REGARD)

 Tai poreikis vertinti save teigiamai.

 Išoriniai vertinimai ir sąlygos introjektuojamos, todėl tampa vertės sąlygomis (angl. conditions
of worth).

174
  Vaikas ima elgtis pagal kitų vertinimus.
 Vengia kitokio elgesio / jausmų / minčių, nors jie jam naudingi ir svarbūs.
 Aš pradeda nebeatitikti organizmo patyrimo, nes jis formuojamas pagal aplinkinių keliamas
sąlygas.
 Su Aš nesuderinta asmeninė patirtis yra grėsminga.
 Grėsmingas patyrimas išstumiamas iš sąmonės arba patiriamas „nesveikais“ būdais.

Kongruentiškumas. Tai atitikimas tarp Aš koncepcijos ir organizmo. Jei įsisąmoninti išgyvenimai,

sudarantys Aš, atitinka organizmo išgyvenimus, tai žmogus yra gerai adaptavęsis, subrendęs, gerai
funkcionuojantis. Mažiems vaikams būdinga aukšta kongruencija, autentiškumas. Jei šie išgyvenimai
nesutampa, individas negali adekvačiai suvokti vidinės ir išorinės patirties, jaučia grėsmę ir nerimą.
Kadangi šis konfliktas nėra sąmoningas, žmogus negali jo suprasti ir tuo pačiu negali jo išspręsti.

Nekongruentiškumas – tai būsena, kai yra nesuderinamumas tarp organizmo patyrimo lauko ir
sąmoningo AŠ suvokimo. Tai nesugebėjimas tiksliai suvokti realybę, neatitikimas tarp išgyvenimų ir jų
įsisąmoninimo. Pasireiškia įtampa, nerimu, baime, orientacijos praradimu, negebėjimu išreikšti
emocijas. AŠ neatitinkantis patyrimas yra suvokiamas kaip grėsmė: kuo daugiau tokių patyrimų, tuo
rigidiškesnis darosi Aš. Stabdoma saviaktualizacija.

Neatitikimas tarp Aš sampratos ir organizmo gali būti kelių lygių:

1. Neatitikimas tarp vidinių išgyvenimų ir jų suvokimo. Tai Rogers vadina neigimu ar išstūmimu.
Žmogus nesupranta, kodėl elgiasi vienaip ar kitaip.
2. Neatitkimas tarp suvokimo ir išreiškimo to, kas suvokta. Kitaip sakant, žmogus nemoka išreikšti
savo jausmų ir todėl aplinkiniams atrodo neautentiškas, apgavikas. To priežastis gali būti baimė
reikšti jausmus ar ilgai trunkantis uždaras gyvenimas, kai žmogus, su niekuo nebendraudamas,
praranda mokėjimą reikšti jausmus.

175
ELGESIO MOTYVAS – SAVIAKTUALIZACIJA

 Saviaktualizacija, arba aktualizacijos tendencija – tai organizmo įgimtas polinkis įgyvendinti

savo galimybes, potenciją, augti ir vystytis, „tapti tuo, kuo gali tapti“. Aktualizuojama tik tai, kas
sutampa su Aš suvokimu.
 Saviaktualizacijos tikslas – išsaugoti ir vystyti asmenybę. Pagrindinis žmogaus gyvenimo
motyvas yra save aktualizuoti – išvystyti geriausias savo asmenybės savybes.

Savęs aktualizacijos kryptys yra įgimtos: bręsdamas organizmas tampa vis labiau diferencijuotas,
specializuotas ir autonomiškas. Tai ne tik elgesys, susietas su organizmo išlikimu (oro, maisto, vandens),
bet taip pat organizmo vystymasis, augimas, atsinaujinimas.

Psichologiniame lygmenyje saviaktualizacija yra atsakinga už tai, kad žmogus visada siekia kažkokio
tikslo, savo potencialių galimybių realizacijos. Aktualizacijos tendencija ne tik mažina įtampą (gyvybinių
procesų palaikymas, komforto ieškojimas), bet ir įtampą didina, t.y. skatina žmogų tobulėti.

Savęs realizacija nėra lengva – tenka kovoti, kentėti, tačiau motyvas tobulėti toks didelis, kad žmogus
nenustoja bandyti, nežiūrint į nesėkmes. Socialinė aplinka gali padėti arba trukdyti saviaktualizacijos
polinkiui arba iškreipti to pasireiškimą. Esant tinkamoms sąlygoms, saviaktualizacija pasireiškia
spontaniškai. Saviaktualizacijos vystymosi kryptis turi sutapti su savęs suvokimu, t.y. tuo, kas aš esu,
kokie yra mano norai ir vertybės.

Visa gyvenimo patirtis yra vertinama pagal tai, kiek ji naudinga aktualizacijos tendencijai. Tai
organizminis vertinimo procesas. Kiekvienas išgyvenimas yra įvertinamas pagal tai, ar jis padeda savęs
aktualizacijai, asmenybės tobulėjimui, ar kliudo. Tuo pačiu žmogus vėliau vienų išgyvenimų ieško, o kitų
vengia. Dvasinį augimą ir saviaktualizaciją skatinantis elgesys yra įjungiamas į AŠ patyrimą.

ASMENYBĖS GALIA (angl. personal power)

 Kai susidaro galimybės, žmogus savo asmenybės galias ima naudoti teisingai ir naudingai.
 Žmogus pats gali spręsti savo problemas, suvokti savo tikruosius polinkius ir galimybes bei ko
reikia tinkamam vystymuisi.
 C. Rogers palaikė laipsnišką visuomenės institutų restruktūrizaciją.

176
AŠ SAMPRATOS VYSTYMASIS

Įgimtai saviaktualizacijos tendencijai įtakos turi aplinkos veiksniai. Rogers neskirstė vystymosi į stadijas
ir daugiausia dėmesio skyrė tam, kaip kitų žmonių vertinimas, ypač kūdikystėje ir ankstyvoje
vaikystėje, padeda sudaryti kongruentiškumui tarp organizmo ir Aš vaizdo.

Kūdikis nesuvokia savęs kaip atskiros būtybės, neskiria, kas – mano ir kas – ne mano. Nėra savasties, yra
vieningas, viską apimantis fenomenologinis laukas. Vykstant auktualizacijos procesui, iš didelio
fenomenologinio lauko pradeda ryškėti atskiras Aš suvokimo laukas. Aš formavimąsi kūdikystėje
reguliuoja organizminis vertinimo procesas, t.y. vaikas įvertina kiekvieną naują išgyvenimą pagal tai, ar
jis padeda, ar trukdo, o maistas, meilė padeda. Kūdikis išgyvenimus vertina spontaniškai pagal tai, ar jie
jam patinka, yra malonūs, ar ne.

Toliau Aš struktūros formavimuisi didelę įtaką turi bendravimas su svarbiais žmonėmis (tėvais, broliais,
seserimis, giminaičiais). Tokiu būdu Aš sampratos turinys iš dalies yra socializacijos produktas, todėl
reikia nagrinėti sąlygas, svarbias Aš koncepcijos vystymuisi.

Pozityvus dėmesio poreikis. Kiekvienam žmogui svarbu, kad kiti jį mylėtų ir suprastų. Šis teigiamo
dėmesio poreikis atsiranda kartu su Aš suvokimu. Iš pradžių jis pasireiškia vaiko meilės ir globos poreikiu,
o vėliau žmogaus pasitenkinimu, kai jis yra giriamas.

Pozityvus dėmesio poreikis yra labai galingas, galingesnis net už organizminį vertinimo procesą. Pvz.,
jei tėvai reikalauja, kad vaikas elgtųsi gerai, kitaip jo nemylės, tai jis užuot tyrinėjęs pasaulį, elgsis taip,
kaip iš jo reikalauja tėvai, nes bijos prarasti pozityvų jų dėmesį.

Teigiamo vertinimo poreikis pamažu perauga į teigiamo savęs vertinimo poreikį, tačiau kriterijus savęs
vertinimui yra perimamas iš aplinkinių žmonių, dažniausiai tėvų. Tokiu atveju pradžioje buvę
išorinėmis vertinimo sąlygomis įvairūs tėvų reikalavimai tampa žmogaus introjektuotomis vertės
sąlygomis. Jei vaikas nepatenkina šių vertės sąlygų, jis nesijaučia vertingas, tad stengiasi elgtis pagal tas
vertės sąlygas – vengia tam tikro elgesio ir jausmų, nepaisant kiek naudingi ar malonūs jie jam būtų.
Tad žmogus daugiau nebėra visiškai laisvas pasirinkti – jis nebeišreiškia savęs pilnai, nes turi pasverti visą
savo elgesį pagal šiuos kriterijus. Interanalizavus kitų vertybes į savo „idealųjį Aš“, gali atsirasti
atsiribojimas nuo to, kas esame iš tikrųjų. Taip formuojasi iškreiptas Aš vaizdas.

Kai vertės sąlygos yra stiprios, pasireiškia bazinis susvetimėjimas su savimi. Vertės sąlygos yra patirties
filtras. Kai noras patikti kitiems tampa svarbiau, nei saviaktualizavimo tendencija, sveikam asmenybės
augimui iškyla pavojus. Tada grėsmingas patyrimas yra išstumiamas iš sąmonės arba patiriamas
netinkamai.

Anot Rogers, sąlyginis pozityvus dėmesys kenkia gerai funkcionuojančio žmogaus vystymuisi, nes
vaikas stengiasi atitikti kitų lūkesčius, o ne pats nusprendža, koks jis turėtų būti. Kitiems nepriimtini jo
išgyvenimai nebus įtraukti į Aš koncepciją net tuo atveju, jei jie yra naudingi aktualizacijos tendencijai.
Taip vystosi iškreipta Aš koncepcija, paremta ne organizminiu vertinimo procesu, o sąlyginiu dėmesiu –
save ribojanti, iškraipanti realybę, negalinti visavertiškai (pagal realias galimybes) bendrauti su aplinka
asmenybė.

177
NETEISINGO AŠ VAIZDO FORMAVIMASIS

Neatitikimas tarp AŠ sampratos ir realybės sukelia:

1. Gynybines reakcijas.
2. Nesugebėjimą priimti naują patirtį.
3. Neautentiškumą.

Neatitinkantys iškreiptos Aš sampratos organizminiai išgyvenimai bus suvokiami kaip grėsmė ir

pasireikš nerimu. Nerimas šiuo atveju – tai emocinė reakcija į grėsmę, signalas, kad tvarkinga Aš
koncepcija gali būti sugriauta arba kad konflktas tarp Aš vaizdo ir grėsmingo išgyvenimo pasieks sąmonę.
Nerimą jaučiantis žmogus – tai toks, kuris miglotai supranta, kad tam tikrų išgyvenimų įsisąmoninimas
gali radikaliai pakeisti AŠ vaizdą. Esant grėsmei įsijungia gynybinės reakcijos.

Gynyba – tai reagavimas į grėsmę elgesiu, kurio tikslas – išsaugoti vientisą Aš struktūrą, t.y. savigarbą.
Tai pasiekiama suvokimo iškraipymu arba neigimu.

 Suvokimo iškraipymas – tai konflikto suvokimas, tik ne taip, kaip yra iš tikro, bet Aš vaizdui
priimtina forma. Žmonės gali neigti savo agresyvius jausmus, nes jie nesiderina su savęs vaizdu,
bet tas agresyvus jausmas pasireiškia per projektaciją į kitus žmones (ne aš agresyvus, o kiti
agresyvūs).

Kai dažnai kartojasi visiškai neatitinkantys Aš struktūros išgyvenimai, žmogus jaučia intensyvų nerimą,
baimę, kuris daro įtaką jo kasdieniam gyvenimui. Tokia asmenybė paprastai vadinama neurotine –
gynybos mechanizmai iš dalies veikia, ir taip jis gali išsaugoti Aš struktūrą, neįsisąmonindamas grėsmingų
išgyvenimų, tačiau yra labai pažeidžiamas bei nesugeba įvertinti savo nestabilios būsenos.

Kai gynybos mechanizmai tampa neefektyvūs – išgyvenimai įsisąmoninami ir žmogaus Aš samprata

sugriūva. Tai paprastai vadinama psichoze. Anot Rogers, psichozinis elgesys dažnai atitinka neigtus
išgyvenimus. Pvz., žmogus, neigęs savo agresyvius impulsus, sugriuvus gynybos mechanizmams, gali
tapti agresyvus.

178
PSICHOLOGINIS AUGIMAS

Konfliktas gali būti išspręstas:

1. Asimiliuojant naujas žinias ir patirtis.

2. Keičiant AŠ sampratą

 Bendraujant svarbi kito žmogaus kongruencija, empatija, priėmimas, besąlygiškai teigiamas

vertinimas.
 Pagrindinis tikslas – sukurti nuoširdžius santykius.
 Savęs priėmimas – būtina kitų žmonių priėmimo sąlyga.
 Konfliktą galima pašalinti Besąlyginiu pozityviu požūriu arba visišku priėmimu.

Besąlyginis pozityvus dėmesys reiškia, jog žmogus priimamas ir gerbiamas už tai, koks jis yra, be jokių
išlygų. Pvz., mama mylinti vaiką nežiūrint jo išdykavimo ir niekada negąsdinanti, kad jis praras meilę.
Tokio vaiko asmenybė vystysis pagal jo vidinį mechanizmą, t.y. organizmas ir Aš samprata bus
kongruentiški, ir augs psichologiškai gerai prisitaikęs bei gerai funkcionuojantis vaikas.

Auklėjimas – tai ne elgesio kontrolė, o atmosferos, kur vaikas mylimas vien tik už tai, kad yra, sukūrimas.
Tokia atmosfera leidžia vaikui vystyti savo asmenines vertybes nepriklausomai nuo kitų žmonių
reikalavimų.

179
PILNAI FUNKCIONUOJANTIS ŽMOGUS (angl. fully functioning person)

Visavertiškas žmogus – tai autentiškas žmogus. Autentiškai gyvenantis žmogus:

 Nuoširdus sau ir kitiems.

 Sugeba reikšti savo subtilius jausmus.
 Siekia realių, jo galimybes ir aplinkos reikalavimus atitinkančių tikslų.
 Jaučia savo vertę.
 Gerbia save.

Visavertiškas, pilnai funkcionuojantis žmogus:

1. Atviras išgyvenimams, savo patirčiai. Tokie žmonės suvokia savo išgyvenimus nejausdami
grėsmės. Žino savo mintis, jausmus ir nesistengia jų prislopinti. Dažnai elgiasi pagal vidinius
išgyvenimus. Jei aplinkybės neleidžia, jie gali pasielgti ir kitaip, tačiau visada suvokia savo vidinius
išgyvenimus.
2. Gyvena dabartimi. Tai egzistencinis gyvenimo būdas, kuriuo gyvenama kiekvieno momento
pilnatve. Kiekvienas išgyvenimas yra naujas ir unikalus, nepriklausomas nuo išankstinių lūkesčių,
spontaniškas. Atvirumas naujiems išgyvenimams.
3. Pasitiki savo organizmo vertinimu. Toks žmogus neriboja savęs išankstinėmis socialinėmis
elgesio schemomis ar principais. Dėl atvirumo visoms patirtims ir remdamasis universaliomis
bendražmogiškomis vertybėmis, gali teisingai vertinti vidinius konfliktus bei elgesį konkrečioje
situacijoje. Tai vidinis jautimas, kad aš elgiuosi gerai.
4. Jaučiasi laisvas. Jausmas, kad gali gyventi taip, kaip nori, be apribojimų, t.y. bet kokioje
situacijoje žmogus gali pasirinkti. Už savo veiksmus atsakingas pats asmuo. Tai pripažinus,
atsiveria didžiulės perspektyvos.
5. Kūrybiškas. Siekis gyventi konstruktyviai ir adekvačiai savo kultūroje, patenkinant pačius
giliausius savo poreikius. Buvimas visuomenės nariu, bet ne karaliumi.

180
 ROLLO MAY (1909 – 1994)

EGZISTENCINĖ PSICHOLOGIJA

Egzistencializmo idėjos paplitimo (po antrojo pasaulinio karo) dėl:

 Antrojo pasaulinio karo žiaurumų;

 Beprasmio žmonių žudymo;
 Žmogaus gyvenimo reliatyvumo, pažeidžiamumo;
 Technologijų pažangos;
 Ekonomikos pažangos;
 Ideologijos krizės.

Pagrindiniai egzistencializmo principai:

 Žmogaus egzistencija yra svarbesnė už būtį;

 Egzistencialistai nepripažįsta objekto ir subjekto atskyrimo;
 Žmogus ieško gyvenimo prasmės;
 Kiekvienas žmogus pats yra atsakingas už tai, kas jis yra ir kuo jis taps;
 Egzistencialistai atmeta reiškinių aiškinimą.

Rollo May teorija:

 Remiasi klinikine praktika.

 Didelę įtaką darė Amerikos humanistinė mokykla.
 Bandė suderinti egzistencinę psichologiją su kitų autorių (S. Freud, O. Rank) pažiūromis.
 Turi panašumo su A. Maslow pažiūromis, tačiau R. May žmogus sąmoningesnis.
 Bendrumas su E. Fromm idėjomis: a) būdai, kuriais žmonės bando išvengti nerimo derinant su
visuomenės normomis; b) asmens saviraiška ir laisva valia.

SVARBIAUSI R. MAY DARBAI:

1. „Nerimo prasmė“ (1950)

2. „Savęs ieškojimas“ (1953)
3. „Psichologija ir žmogaus dilema“ (1966)
4. „Meilė ir valia“ (1969)
5. „Drąsa kurti“ (1975)
6. „Laisvė ir būtinybė“ (1981)
7. „Būties atradimas“ (1983)

BUVIMAS PASAULYJE (VOK. DASEIN)

181
Dasein – tai pagrindinė žmonių egzistavimo tikrovė arba tiesiog buvimas pasaulyje. Taigi
egzistencializmas yra susijęs su ontologija, arba būties prigimties tyrimu.

Buvimas (tapimas) yra procesas, kurio šaltinis esame mes patys keisdamiesi, kaip individai, kurie
stengiasi realizuoti savo potencialą, t.y. stengiamės tapti tuo, kas iš tikrųjų esame. Tai įgyvendinama tik
tuo atveju, kai kiekvienas iš mūsų suvokiame, kokios mūsų unikalios galimybės ir už tai prisiimame
atsakomybę.

Viena iš svarbiausių žmogaus ontologinių charakteristikų – jo gyvenimo baigtinumas. Žmogus nuolat

dialektiškai santykiauja su savo nebūtimi, mirtimi. Vadinasi, nebūtis yra neatskiriama būties dalis. Be
mirties įsisąmoninimo egzistencija būtų lėkšta, beskonė, stokotų sąmoningumo ir atsakomybės.
Susidūrimas su mirtimi žmogaus gyvenimui suteikia didžiausią pozityvų realumą, kiekvienai dabarties
valandai suteikia absoliučią reikšmę.

Tai puikiai suformulavo vienas R. May klientas: „Aš žinau tik du dalykus – viena, kad kurią nors dieną aš
mirsiu, ir antra, kad dabar aš kol kas gyvas. Lieka vienintelis klausimas – ką aš turėčiau daryti tarp šių
dviejų gyvenimo taškų?"

Anot R. May, pasaulis geriausiai gali būti pažintas, remiantis mūsų pačių požiūriu, t.y. fenomenologiniu
metodu. Tačiau šiame pasaulyje nerimas ir nusivylimai sukelia kančią. Ši kyla iš susvetimėjimo su savimi,
nes nesugebame savo buvimo pasaulyje įsisąmoninti; per daug pasikliaujame industrine revoliucija, kuri
daro įtaką mūsų gyvenimo orientacijai. Tad patiriama svetimos sąmonės įtaka.

Būties ir nebūties santykio samprata leidžia suprasti ir ontologinį žmogaus nerimo pobūdį. Nerimas,
kaip subjektyvi būsena, atsiranda kartu su grėsmės egzistencija, galimybės prarasti save ir savo pasaulį
įsisąmoninimu. Tačiau grėsmingas gali būti ne tik mirties fakto įsisąmoninimas, bet ir bet kokios naujos
galimybės žmogaus asmenybės raiškai pasirodymas – nauja visada „gresia" nusistovėjusiai tvarkai ir
ramybei. Todėl dažnai, siekdami išsaugoti status quo ir išvengti nerimo, žmonės atmeta atsiveriančias
gyvenime galimybes. Tačiau, atsisakant rinkimosi, atsisakoma ir laisvės, kuri taip pat yra galingas
nerimo šaltinis.

IZOLIACIJA IR SUSVETIMĖJIMAS

1. Atsiskyrimas nuo gamtos.

2. Reikšmingų tarpasmeninių santykių trūkumas.
3. Susivetimėjimas su savo tikruoju aš.

182
PASAULIS KAIP BUVIMO ERDVĖ (VOK. UMWELT, MITWELT, EIGENWELT)

Egzistencialistai atpažįsta 3 buvimo pasaulyje būdus: umwelt, mitwelt ir eigenwelt.

 Umwelt, arba biologinė aplinka. Tai yra natūrali aplinka gyvūnams ir žmonėms. Tai daiktų ir
objektų pasaulis / pirminė realybė, kuri apima biologinius poreikius, potraukius ir instinktus –
pasaulis, egzistuojantis ir be savimonės. Kai bendravimas su kitais žmonėmis tampa kaip su
daiktiniu pasauliu, kyla pavojus Umwelt uždarymui.
 Mitwelt, arba tarpusavio santykių pasaulis. Tai apima dalykus, kuriais dalinamės vieni su kitais.
Taigi tikroji meilė negali būti grindžiama vien biologiniu geismo ir sekso patenkinimu. Be meilės,
svarbūs ir asmeninio sprendimo bei įsipareigojimo kitam faktoriai.
 Eigenwelt, arba mūsų vidinis pasaulis – santykis su savimi. Eigenwelt apima savimonę ir
savarankiškumą. Tai suvokimas apie mus supančius reiškinius, žmones, daiktus ir jų įtaką mūsų
vidiniam pasauliui. „Daugelis žmonių kenčia nuo baimės suvokti, kad jie yra vieniši, todėl
apskritai nebando savęs suvokti.“

Sveiki žmonės gyvena visose trijose – Umwelt, Mitwelt ir Eigenwelt – dimensijose. Egzistencialistai
siekia suprasti unikalias žmonių problemas, nesuskaldydami jų žmogiškumo.

NE-BUVIMAS. MIRTIES PATYRIMAS

Mirtis nėra vienintelis nebūties kelias, bet tai yra vienas akivaizdžiausių. Gyvenimas tampa
gyvybingesnis, prasmingesnis, kai susiduriame su savo mirties galimybe.

 Turime įsisąmoninti savo buvimą pasaulyje. Taip sugebame išvengti nebuvimo baimės bei
grėsmės.
 Turime suvokti savo egzistencijos prasmę ir mirties neišvengiamumą.

Vis dėlto, kai nepriimame savo nebuvimo fakto, mes galime patirti kitas nebūties formas kaip
priklausomybė nuo narkotikų ir alkoholio, atsitiktinė lytinė veikla ir kiti kompulsyvaus elgesio
pavyzdžiai. Mūsų nebūtis taip pat gali pasireikšti kaip aklas konformistiškumas visuomenės lūkesčiams
arba kaip generalizuotas priešiškumas santykiuose.

Mirties arba nebūties baimė dažnai sukelia gynybiškumą ir užkerta kelią gyvenimo džiaugsmui ir
platesnėms galimybėms, nei tuo atveju, jei susidurtume su mūsų nebūties problema. Tad mes bėgame
nuo galimybės aktyviai rinktis, t.y. mes pasirenkame, nesvarstydami nei kas esame, nei ko norime.
Galime bandyti išvengti nebūties baimės, pritemdydami savo savimonę ir neigdami savo
individualumą, tačau tokie pasirinkimai tik sukelia mums nevilties ir tuštumos jausmus.

Sveikas žmogus turėtų susidurti su savo mirties neišvengiamumo faktu ir suvokti, jog nebūtis yra
neatsiejama būties dalis.

183
NERIMO AIŠKINIMAS

Nerimas – tai subjektyvi būsena ir supratimas, kad egzistencija gali nutrūkti ar vertybės, su kuriomis
tapatinamės, gali būti sunaikintos. Taigi, nerimas gali atsirasti arba iš savo nebūties suvokimo, arba dėl
grėsmės vertybėms, būtinoms žmogaus egzistencijai.

 Stiprus nerimas gali būti psichopatologijos rodiklis.

 Nerimas ir grėsmė yra elgesio varomoji jėga.
 Nerimas kyla dėl kliūčių, realizuojant svarbius planus.
 Nerimas yra tarsi besiartinančios nebūties išgyvenimas.
 Nerimas – tai laisvės palydovas (gali egzistuoti ir nepriklausomai vienas nuo kito). „Nerimas yra
apsvaigimas nuo laisvės.“
 Nerimas gali ne tik sukelti sąstingį ir nykimą, bet ir paskatinti augimą bei prasmingus pokyčius.

Nerimas gali suteikti gyvenimui skonį, bet gali sukelti ir paniką. Nerimas yra esminė žmogaus būsena.
Akistata su nerimu gali mus išlaisvinti iš nuobodulio, sustiprinti jausmus ir palaikyti įtampą, kuri
būtina, norint išsaugoti žmogaus egzistenciją.

NORMALUS / KONSTRUKTYVUS NERIMAS

Niekas negali išvengti nerimo poveikio. Siekiant augti ir pakeisti (peržūrėti) vertybinę sistemą, būtina
išgyventi konstruktyvų arba normalųjį nerimą.

Normalus nerimas – tai nerimas, proporcingas grėsmei, tačiau neapimantis represijų (slopinimo), su
kuriuo galima susidurti konstruktyviai sąmoningame lygmenyje.

Nuo kūdikystės iki senatvės keičiasi žmonių vertybės ir kiekviename augimo žingsnyje yra patiriamas
normalus nerimas. Normalus nerimas taip pat išgyvenamas tomis kūrybinėmis akimirkomis, kai
menininkas, mokslininkas ar filosofas staiga įgauna įžvalgą, kuri veda prie pripažinimo, jog mano ir
daugybės kitų gyvenimai tiesiog pasikeis visam laikui.

NEUROZINS NERIMAS

Neurozinis nerimas – tai reakcija, neproporcinga grėsmei, vedanti prie represijų / slopinimų, vidinių
konfliktų ir gynybinio elgesio. Toks nerimas slopina veiklą ir suvokimą. Neurozinis nerimas kyla dėl
grėsmės netikroms vertybėms (pvz., savas teisumas).

184
ONTOLOGINĖ KALTĖ (SUSIJUSI SU UMWELT, MITWELT IR EIGENWELT)

Kai žmogus atmeta atsiveriančias naujas galimybes gyvenime, kai atsisako jas realizuoti,
neišvengiamas viso to rezultatas – kaltė. Ontologinė kaltė, kylanti iš atsisakymo rinktis, yra tik viena iš
egzistencinės kaltės apraiškų, susijusių su Umwelt, Mitwelt ir Eigenwelt.

Mes taip pat esame neišvengiamai kalti prieš savo artimuosius, draugus ir apskritai kitus žmones dėl to,
kad, suvokdami juos, visada iškraipome tikrąją jų esmę, visada tik iš dalies galime suprasti juos, jų
poreikius. Ir tai ne dėl mūsų moralinio netobulumo ar ribotumo.

Ši kaltė greičiau yra mūsų individualumo, unikalumo neišvengiamas rezultatas, nes mes neturime
kitokio pasirinkimo, kaip tik matyti pasaulį ir tai, kas jame egzistuoja, savaip suvokti kitus žmones ir jų
poreikius savųjų poreikių šviesoje, per savo individualybės prizmę. Šios ontologinės kaltės šaknys slypi
pačioje žmogaus egzistencijos struktūroje. Jos išgyvenimas gali būti bene didžiausias nuolankumo,
atlaidumo ir nusižeminimo kitų žmonių atžvilgiu šaltinis.

 Umwelt kaltė: tai kaltė dėl savo buvimo pasaulyje neįsisąmoninimo. Dėl technologijų pažangos,
žmonės vis labiau tampa nutolę nuo gamtos, t.y. nuo Umwelt. Šis susvetimėjimas veda į
ontologinės kaltės formą, ypač paplitusią „pažangiose“ visuomenėse, kur žmonės gyvena puikiai
jų patogumus patenkinančiame pasaulyje: reguliuojama šiluma, apdirbtas maistas ir pan. Prie
šios kaltės formos prisideda ir žmonių aklas pasitikėjimas kitais dėl šių poreikių patenkinimo.
Kadangi tokio tipo kaltė kyla dėl mūsų atskirties nuo gamtos, R. May (1958) tai vadino kaip
atsiskyrimo kalte.
 Mitwelt kaltė: tai kaltė, kylanti dėl mūsų nesugebėjimo tiksliai suvokti ir suprasti kitus žmones
bei įvertinti jų poreikius. Taigi galime griebtis smurto prieš jų tikrąją tapatybę. Kadangi
nesugebame suvokti kitų žmonių poreikų, mes galime jaustis neadekvačiai santykiuose. Šią
kaltės formą patiria daugiau-mažiau kiekvienas.
 Eigenwelt kaltė: tai kaltė, kylanti dėl mūsų pačių galimybių neigimo arba nesugebėjimo jų
įgyvendinti. Tai kaltė, kylanti iš mūsų santykio su savimi. Tai universali kaltės forma.

Kaip ir nerimas, kaltė taip pat gali būti pozityvi arba negatyvi. Mes galime šią kaltę panaudoti vystydami
sveiką nuolankumo jausmą, gerindami santykius su kitais ir kūrybiškai panaudodami savo galimybes.
Kita vertus, atsisakydami priimti ontologinę kaltę, ji gali tapti neurotiška. Neurotiška kaltė, kaip
neurozinis nerimas, gali sukelti neproduktyvius neurotinius simptomus, tokius kaip impotencija,
depresija, žiaurus elgesys su kitais ar nesugebėjimas priimti sprendimų.

185
SĄMONĖS INTENCIONALUMAS

Intencionalumas – tai pagrindinė struktūra, suteikianti mūsų patirčiai prasmę, t.y. leidžia mums
pamatyti ir suprasti išorinį pasaulį, jo objektus tokius, kokie yra. Be intencionalumo, žmonės negalėtų
nei pasirinkti, nei veikti pagal savo pasirinkimą. Veiksmas reiškia intencionalumą, kaip ir
intencionalumas reiškia veiksmą – abu neatsiejami.

Siekdamas pailiustruoti, kaip sąmoningas intencionalumas užpildo subjekto ir objekto terpę, May
pateikė tokį žmogaus (subjektas), sėdinčio prie stalo ir stebinčio popieriaus lapą (objektas) pavyzdį.
Vyras gali ant popieriaus rašyti, iš jo sulankstyti popierinį lėktuvėlį arba ant jo kažką nupaišyti. Visais
trimis atvejais subjektas (žmogus) ir objektas (popierius) yra tapatūs, tačiau žmogaus veiksmai priklauso
nuo jo ketinimų ir nuo jo suteikiamos reikšmės. Ta reikšmė yra ir jo paties (subjeko), ir jo aplinkos
(objekto) funkcija.

Intencionalumas gali būti ir nesąmoningas.

RŪPESTIS, MEILĖ IR VALIA

Meilė reiškia rūpintis ir atpažinti esminį kito asmens žmogiškumą bei aktyviai juo domėtis. Tai kito
žmogaus vertybių ir jo tobulėjimo priėmimas ir pasitenkinimas kaip savo. Be rūpinimosi negali būti
meilės – tokiu atveju tai reikštų tik tuščią sentimentalumą ar trumpalaikį seksualinį susijaudinimą.

Rūpinimasis taip pat yra ir valios šaltinis. Anot R. May, valia – tai gebėjimas save organizuoti taip, kad
judėtum tam tikra kryptimi, tam tikro tikslo link.

MEILĖS IR VALIOS SUJUNGIMAS

Šiuolaikinė visuomenė kenčia dėl meilės ir valios atskyrimo; atskyrimas sukelia susvetimėjimą. Meilė
susieta su jausminga meile arba seksu, o valia su ryžtu arba valios jėga. Tai neatskleidžia tikrųjų jų
reikšmės. Kai į meilę žiūrima kaip į seksą, ji tampa laikina ir jai trūksta įsipareigojimo – nėra valios, o
tik noras. Kai valia vertinama kaip valios jėga, ji tampa savanaudiška, tad jai trūksta aistros – jokio
rūpesčio, tik manipuliacija.

Yra biologinių priežasčių, kodėl meilė ir valia skiriasi. Kai vaikai gimsta, jie yra susilieję su visata
(Umwelt), jų motina (Mitwelt) ir savimi pačiais (Eigenwelt). Tuo metu vaiko poreikiai yra patenkinami be
sąmoningų pastangų, kadangi motina suteikia rūpestį ir pamaitina krūtimi. Tai pirmoji laisvė, pirmasis
„taip“.

Tačiau, laikui bėgant, vėlyvoje kūdikystėje susiduriama su valios vystymusi ir pirmuoju „ne“. „Ne“ turėtų
būti vertinamas kaip teigiamas savęs tvirtinimas, o ne kaip pasipriešinimas tėvams. Deja, tėvai dažnai
interpretuoja „ne“ negatyviai, todėl slopina vaiko savęs tvirtinimąsi. To pasekmė, vaikas išmoksta
atskirti valią nuo palaimingos meilės, kuria mėgavosi anksčiau.

Mūsų tikslas yra suvienyti meilę ir valią. Sveikas ir brandus žmogus meile ir valia siekia kito asmens, o
šie du aspektai yra susiję su rūpesčiu, reikalaujančiu pasirinkimo, veiksmų ir atsakomybės.

186
Meilės ir valios sujungimas turi teigiamas pasekmes:

1. Rūpestis kitu žmogumi.

2. Gebėjimas pasirinkti.
3. Atsakomybė.

MEILĖS RŪŠYS

1. Seksas: lytinis aktas, susijęs su įtampos sumažinimu, giminės pratęsimu. Iš pradžių seksas buvo
siejamas su kalte ir nerimu, o šiuolaikinė visuomenė sekso nebuvimą sieja su kaltės ir nerimo
jausmais. Pasireiškia susvetimėjimas. Seksas – tai manipuliacija organais.
2. Eros: psichinis potraukis, vaizduotė, emocinis prisirišimas, susižavėjimas, aistra, susijusi su
asmens augimu. Eros – tai mylėjimasis. Eros susijęs su švelnumu ir rūpesčiu.
3. Filia: artima draugystė, intymus neseksualinis ryšys tarp žmonių, reikalaujantis laiko,
subrendimo. Čia svarbu priėmimas. Nuo Filia priklauso Eros.
4. Agape: kaip Eros priklauso nuo Filia, taip Filia priklauso nuo Agape. Agape – tai rūpestis kitu ir jo
gerove. Tai dvasinė ir altruistinė meilė, atsakinga, besąlyginė.

R. May teigė, jog sveikų žmonių santykiai jungia visas 4 meilės formas. Šie santykiai grindžiami
seksualiniu pasitenkinimu, troškimu susijungti, patirti tikrą draugystę ir nesavanaudišką rūpestį vienas
kito gerove. Tokia autentiška meilė, deja, retai pasitaiko.

LAISVĖ IR LIKIMAS

Keturių meilės formų derinys reikalauja savęs ir kito asmens priėmimo. Tai taip pat reikalauja savo
laisvės pripažinimo ir akistatos su savo likimu. Sveiki asmenys gali ir priimti laisvę, ir susidurti su savo
likimu.

Laisvė – tai gebėjimas suprasti savo apspręstumą, kylantis iš savo neišvengiamo likimo įsisąmoninimo,
suvokimo, jog mirtis gali ištikti kiekvieną momentą, savo silpnybių paveldimumo suvokimas.

Laisvė suteikia galimybes keistis, pasiruošti permainoms. Kita vertus, laisvė gali sukelti normalų
nerimą, su kuriuo sveiki žmonės sugeba susidoroti.

LAISVĖS FORMOS

 Egzistencinė laisvė – ta veikimo laisvė (angl. freedom of doing).

 Esminė laisvė – tai buvimo laisvė (angl. freedom of being). Anot May, likimas yra mūsų kalėjimas
– tai mūsų koncentracinė stovykla, kuri leidžia mums mažiau rūpintis laisve veikti, ir labiau
rūpintis laisve būti.

187
LIKIMO SAMPRATA

Likimas – tai visatos planas, kalbantis per kiekvieną iš mūsų. Mūsų galutinis likimas yra mirtis, bet
mažesniu mastu likimas apima ir kitas biologines ypatybes kaip intelektas, lytis, ūgis ir jėga, genetinis
polinkis sirgti tam tikromis ligomis. Be to, psichologiniai ir kultūriniai veiksniai prisideda prie mūsų
likimo.

Likimas nereiškia iš anksto nulemtas ar pasmerkas. Likimas – tai mūsų tikslas, galutinis taškas. Savo
likimo ribose, mes turime galią rinktis, ir ši galia leidža susidurti ir mesti iššūkį mūsų likimui. Kita vertus,
tai neleidžia keisti bet ko, ko užsigeidžiam. Pavyzdžiui, mes negalime būti sėkmingi bet kokiame darbe,
įveikti jokios ligos, mėgautis pilnaverčiais santykiais su bet kuriuo asmeniu. Mes negalime ištrinti savo
likimo, tačiau galime pasirinkti, kaip į tai reaguosime, kaip išnaudosime savo talentus, su kuriais
susiduriame.

Laisvė ir likimas negali egzistuoti vienas be kito. Be likimo, mes neturim laisvės, bet be laisvės mūsų
likimas beprasmis. Laisvė ir likimas suteikia vienas kitam gyvybę. Kai mes išbandome savo likimą,
įgyjame laisvę, o kai pasiekiame laisvę, stumiamės tie likimo ribomis.

MITŲ GALIA (ANGL. THE POWER OF MYTH)

Anot May, Vakarų kultūros turi mitų poreikį. Mitų trūkumas veda prie religinių kultų, priklausomybės
nuo narkotikų ir populiariosios kultūros bergždžių pastangų rasti prasmę savo gyvenimuose. Anot R.
May, mitai nėra melas – jie veikiau yra sąmoningi ir nesąmoningi tikėjimo sistemos, pateikiančios
asmeninių ir socialinių problemų paaiškinimus. Nuo seniausių laikų įvairios civilizacijos atrasdavo savo
gyvenimo prasmę mituose, kuriais dalindavosi su kitomis kultūromis. Mitai yra istorijos, vienijančios
visuomenę.

May tikėjo, jog žmonės bendrauja dviejais lygiais. Pirma, racionalistine kalba, kuri teikia tiesai ir
tikslumui pirmenybę. Antrasis yra per mitus, kur žmonių patirtis yra svarbesnė už empirinį
komunikacijos tikslumą. Žmonės, naudodami mitus ir simbolius, kurie peržengia konkrečią situaciją,
plečia savimonę ir ieško tapatybės.

Anot May, Edipo istorija yra galingas mitas mūsų kultūroje, nes jame yra egzistencinių krizų elementai
bendri visiems. Šios krizės apima 1) gimimą, 2) atsiskyrimą nuo tėvų ir namų, 3) seksualinę sąjungą su
vienu iš tėvų ir priešiškumą kitam, 4) nepriklausomybės įtvirtinimą ir tapatybės paiešką bei 5) mirtį.

Kaip ir Edipas, žmonės yra atskirti nuo motinos ir tėvo bei veikiami savęs pažinimo poreikio . Tačiau
žmonių kova už tapatybę nėra lengva ir gali baigtis net tragedija, kaip tai nutiko Edipui, kai šis reikalavo
sužinoti apie savo ištakas. Po to, kai jam buvo pasakyta, kad jis nužudė savo tėvą ir vedė savo motiną,
Edipas išsiėmė akis, atimdamas iš savęs galimybę matyti, t.y. būti sąmoningu.

Tačiau Edipo pasakojimas nesibaigia sąmonės neigimu. Sofoklio trilogijoje, Edipas dar kartą yra
ištremiamas, o tai May laikė mūsų pačių izoliacijos ir ištremimo simboliu. Kaip senas žmogus, Edipas
parodomas kaip apmąstydamas savo tragišką kančią ir prisiimdamas atsakomybę už savo tėvo nužudymą
ir mamos vedimą. Jo meditacijos sename amžiuje atneša jam ramybę ir supratimą bei gebėjimą priimti

188
mirtį su malone. Taigi pagrindinės Edipo gyvenimo temos – gimimas, tremtis ir atsiskyrimas, tapatybė,
kraujomaiša ir tėvynė, kaltės slopinimas ir, galiausiai, sąmoningumo meditacija ir mirtis – paliečia
kiekvieną ir padaro mitą potencialiai galinga gydomąja jėga žmonių gyvenime.

Anot R. May, kaip ir archetipai, mitai gali prisidėti prie asmenybės psichologinio augimo, jei žmonės
juos priima ir leidžia jiems atverti naują tikrovę. Kita vertus, daugelis žmonių neigia savo visuotinius
mitus ir taip rizikuoja susvetimėti, jaustis apatiški ir tušti – pagrindiniai psichopatologijos ingredientai.

ASMENYBĖS PATOLOGIJA

Anot R. May, apatija ir tuštumas – o ne kaltė ir nerimas – yra naujųjų laikų sutrikimas. Kai žmonės
neigia savo likimą arba atsisako savo mitų, jie praranda savo buvimo tikslą, jie tampa betiksliai .
Neturėdami jokio tikslo ar krypties, žmonės tampa ligoniais ir užsiima įvairiais savidestrukciniais
elgesiais.

Daugelis žmonių jaučiasi svetimi pasaulyje (Umwelt), svetimi santykiuose su kitais (Mitwelt), o ypač
svetimi sau (Eigenwelt). Jie jaučiasi bejėgiai užkirsti kelią natūralioms katastrofoms, industrializacijai
arba palaikyti kontaktą su kitu žmogumi. Jie jaučiasi nereikšmingi pasaulyje, kuris dehumanizuoja
individą. Šis menkavertiškumo jausmas veda prie apatijos ir sąmonės slopinimo.

R. May psichopatologija laikė bendravimo trūkumu – nesugebėjimu pažinti kitų ir savęs. Psichologiškai
sutrikę žmonės neigia savo likimą ir taip praranda laisvę. Jie iššaukia daugybę neurotinių simptomų ir
nebando susigrąžinti laisvės. Neurotiniai simptomai susiaurina fenomenologinį žmogaus pasaulį iki tokio,
su kuriuo jie gali lengviau susidoroti. Dėl šios priežasties kompulsyvus žmogus laikosi griežtos rutinos,
kad nauji pasirinkimai nebūtų reikalingi.

Simptomai gali būti laikini, pavyzdžiui, stresas gali sukelti galvos skausmą, arba gali būti ilgalaikiai, kai
ankstyvosios vaikystės patirtys sukelia apatiją ir tuštumo jausmą.

189
 VIKTOR EMIL FRANKL (1905 – 1997)

EGZISTENCINĖ PSICHOLOGIJA

Viktoras Emilis Franklis – tai žymus XX a. austrų neurologas, psichiatras, psichoterapeutas, filosofas,
humanistas bei profesorius. Taip pat žinomas kaip Trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos (kitas dvi
įkūrė S. Freud ir A. Adler) ir psichoterapinio metodo – logoterapijos, arba egzistencinės analizės –
kūrėjas, praturtinęs visuomenę egzistencijos, t.y. gyvenimo prasmės, tematika, analizės teorija bei
praktika.

PROFESINĖ V. E. FRANKLIO BIOGRAFIJA IR SVARBIAUSI DARBAI

Kaip atrasti prasmę kančios ir beprasmybės akimirkoje? Tuo grindžiama Franklio kūryba, t.y. gyvenimo
prasmės ieškojimu. Pats autorius išgyveno abu Pasaulinius karus, patyrė nežmoniškas koncentracijos
stovyklų patirtis, prarado artimuosius, tačiau niekada nenustojo padėti kitiems. Nelengvas, tačiau
įdomus humanisto gyvenimas, pažintys ir įvairios patirtys neabejotinai prisidėjo prie Franklio kūrybos ir
psichoterapinio metodo – logoterapijos – sukūrimo, grįstu gyvenimo prasmės ieškojimu bei vertybių
įprasminimu. Franklis parašė 32 knygas, gausybę straipsnių, vedė viešas paskaitų įvairiose užsienio
universitetuose bei buvo pripažintas net 29 universitetų garbės profesoriumi.

1. „Žmogus ieško prasmės“ (1946) (angl. Man‘s Search for Meaning“) – viena žymiausių ir
bestseleriu tapusi V. E. Frankl knyga, kurioje jis dalinasi savo patirtimi koncentracijos stovyklose
II Pasaulinio karo metu ir aprašo logoterapijos (egzistencinės analizės) metodą.
2. „Gydytojas ir siela“ (1946) (angl. The Doctor and the Soul).
3. „The Will to Meaning“ (1969).
4. „Logoterapija ir egzistencinė analizė“ (1987) (angl. Logotherapy and Existential Analysis).
5. „Žmogus ieško galutinės prasmės“ (1997) (angl. Man‘s Search for Ultimate Meaning).

Visuose šiuose darbuose minima logoterapija, arba egzistencinė analizė (kartais dar vadinama Trečiąja
Vienos psichoterapijos mokykla). Logoterapija pirmą kartą paminėta 1938 metais ir kildinama iš graikų
kalbos žodžio „logos“, kuris šiame kontekste atspindi prasmę, o pats metodas – tai į prasmę orientuota
psichoterapija, padedanti klientams atrasti jų gyvenimo prasmę ir pažinti savo dvasinę realybę.

Logoterapijos požiūriu, žmogus gali būti pažinus trijais – kūno, psichikos ir dvasios (noos) – matmenimis.
Tačiau pastaroji, t.y. dvasia gali atskleisti žmogaus galimybes. Jei ji yra trikdoma, šios galimybės tarsi
užblokuojamos. O logoterapijos tikslas ir yra klientams padėti atpažinti, suvokti ir pašalinti šiuos
veiksnius, trukdančius aktyviai siekti prasmingų savo gyvenimo tikslų. Kartu svarbu parodyti, jog dvasios
šaltiniai tokie kaip prasmės siekimas, vertybės, galimybės, atsakomybė, kūrybiškumas, intuicija, sąžinė,
gebėjimas mylėti ir džiaugtis, humoro jausmas yra tarsi vaistai (logoterapijos kontekste), prienami
žmonėms, kurie siekia pagalbos psichoterapijoje ar psichologiniame konsultavime.

Logoterapijos požiūris yra paremtas trimis filosofiniais ir psichologiniais konceptais:

190
 1. Laisvės valia (angl. Freedom of Will) – teigiama, jog žmonės iš esmės turi laisvę apsispręsti ir
pasirinkti, nepaisant vidinių (psichologinių) ir išorinių (biologinių ir socialinių) sąlygų. Laisvė
apibrėžiama kaip gyvenimo formavimo erdvė, kylanti iš dvasinės asmens dimensijos,
peržengiančios kūno ir psichikos dimensijas. Žmonės turi galimybę aktyviai formuoti savo
gyvenimą, laisvė paskatina klientus veikti savarankiškai.
2. Prasmės troškimas (angl. Will to Meaning) – žmonės yra laisvi siekti tikslų, o prasmės ieškojimas
laikomas esminiu motyvacijos varikliu. Tačiau kai žmonės nesugeba realizuoti savo tikslų ir
prasmės troškimo, išgyvena tuštumos ir beprasmybės jausmus, kylančius iš egzistencinės
frustracijos būsenos, o to pasekmė gali būti noogeninės neurozės išsivystymas. Kaip bebūtų,
logoterapija, ar egzistencinė analizė, padeda klientams suvokti ir pašalinti veiksnius,
blokuojančius žmogaus galimybes.
3. Gyvenimo prasmė (angl. Meaning in Life) – logoterapija remiasi idėja, jog prasmė yra objektyvi
realybė. Žmonės yra raginami, pasitelkiant laisvę bei atsakomybę, pastebėti ir atrasti tai, kas
geriausia individe ir pasaulyje, suvokiant akimirkos prasmę kiekvienoje situacijoje. Svarbu
pabrėžti, jog prasmės potencialai, nors laikomi objektyviais, tačiau yra susiję su konkrečia
situacija ir asmeniu, todėl nuolat kinta. Šis psichoterapijos metodas nesiūlo bendros gyvenimo
prasmės, priešingai, padeda klientams siekti atvirumo ir lankstumo, kurie leistų jiems prasmingai
formuoti savo kasdienį gyvenimą.

PRASMĖS IEŠKOJIMAS

Prasmės ieškojimas bene svarbiausia Viktoro Franklio kūrybos dalis. Psichoterapeutas XX amžių pavadino
egzistencinės frustracijos amžiumi, kadangi šiuo laikotarpiu žmonės ypač susiduria su opiais
egzistenciniais klausimais, susijusiais su būtimi, gyvenimo prasmės suvokimu bei įprasminimu, savęs
realizavimu, dvasiniais sunkumai.

Individo gyvenimo prasmės ieškojimas yra vienas svarbiausių motyvacinių jėgų žmogaus gyvenime.
Kiekvieno asmens gyvenimo prasmė yra unikali gyvenimo misija. Ši nuolat kinta, tačiau niekada
nenustoja egzistuoti. Pirmiausia, prasmės klausimai prasideda dar ankstyvoje jaunystėje – paauglystėje
– kai prasideda asmenybės tapatybės vystymasis ir čia be galo svarbu, kaip susiformuos jaunojo
žmogaus gyvenimo nuostatos ir samprata. Tai svarbu ir kritiniais gyvenimo laikotarpiais, ir vyresniame
amžiuje.

Visais šiais laikotarpiais individo gyvenimo prasmė neatsiejama nuo atsakomybės ir laisvės. Kiekvienas
žmogus yra ne tik atsakingas už savo laikino gyvenimo, bet ir kiekvienos jo akimirkos prasmės
įgyvendinimą. Gi kiekvienas asmuo gali kiekvienai akimirkai suteikti kažką savita, puoselėdamas
vertybes, atsiduodamas bendravimui, darbui, kūrybai ir aplinkai – ir taip galėtų suteikti jam autentišką
prasmę.

191
Nors žmogus yra nuolat varžomas biologinių, psichologinių ir socialinių aplinkybių, jis visada turi
laisvę pasirinkti, kovoti ar pasiduoti, t.y. jis laisvas pasirinkti, kokią poziciją jam užimti tų aplinkybių
atžvilgiu. Pavyzdžiui, žmogus gali ko nors bijoti, tačiau jis turi laisvę pasirinkti – pasiduoti baimei ir
bandyti nuo jos bėgti ar išlikti ramiam baimės akivaizdoje.

Tik žmogus yra atsakingas, kaip jis pasirinks ieškoti savo tikrosios gyvenimo prasmės ir ją aktualizuoti,
tačiau sąžinė, kuri taip pat gali ir klaidinti, padeda ieškant prasmės.

Nors kiekvieno prasmė yra unikali, šios prasmės universalijos yra vadinamos vertybėmis. Žinoma,
vertybės kartais stumia žmogų ir į konfliktą, ypač tais atvejais, kai šis turi pasirinkti vieną iš vienodai
prieštaringų principų. Tačiau, kad pasirinkimas „nebūtų savavališkas, žmogus vėl turi įsiklausyti į sąžinę,
kuri vienintelė užtikrina jo laisvą, tačiau ne savavališką, o atsakingą apsisprendimą.“ V . E. Franklis išskyrė
šias gyvenimą įprasminančias vertybių grupes:

1) Kūrybą, arba kūrybines vertybes (t.y. darbas; savo profesinio bei šeimyninio gyvenimo
uždavinių vykdymas; aktyvi veikla, priklausanti ne nuo profesijos ar statuso, o kokį indėlį žmogus
įneša į visuomeninį gyvenimą ir jo gerovę);
2) Išgyvenimus, arba išgyvenimo vertybes (t.y. meilė, estetiniai jausmai, dėkingumas, pvz.,
atsidavimas gamtos ar meno grožiui);
3) Nuostatas, arba nuostatų vertybes, priklausančios nuo žmogaus santykio su jo gyvenimo
apribojimais (t.y. sąmoningas požiūris, kuris lemia elgesį kritinėmis gyvenimo situacijomis; kančia
taip pat gali įprasminti gyvenimą).

EGZISTENCINIS VAKUUMAS

Kadangi gyvenimo prasmės poreikis dažnai yra tarsi išstumiamas, blokuojamas, žmonės patiria vidinės
tuštumos, prasmės praradimo jausmus – tarsi šie nežinotų nei dėl ko, kaip, kam ir ką reikia daryti su
savo „apgailėtinu“ gyvenimu. Šie beprasmybės bei vidinės tuštumos jausmai atskleidžia V. Franklio
egzistencinio vakuumo fenomeną.

Egzistencinis vakuumas – tai beprasmybe, vidine tuštuma bei susvetimėjimu paremti asmens jausmai
bei išgyvenimai, trukdantys jam ieškoti bei kurti prasmę gyvenime. Šioje būsenoje žmogus atsiduria
tuomet, kai jam kyla sunkumų realizuojant esmines vertybes ir patiriant egzistencinę frustraciją.
Egzistencinio vakuumo atsiradimo priežastys yra šios:

1) Žmogaus instinktai, skirtingai nei gyvūnų, nesako jam, ką šis turi daryti ir kokia veikla užsiimti.
2) Laikui bėgant tradicijų ir vertybių reikšmė sumažėjo, tad šiais laikais šios neatskleidžia ir
nenurodo, ką individas privalo daryti.
3) Įsitikinimas, kad žmogus yra vedamas instinktų, gynybos mechanizmų ir pan., t.y. įsitikinimas, jog
jis nėra laisvas pasirinkdamas, kaip jam elgtis. Šis nežino, ko iš tikrųjų pats nori, tad yra
pasiruošęs daryti tai, ką daro kiti (konformizmas) arba ką jam liepia ir ko reikalauja kiti
(paklusimas; totalitarizmas)

192
Egzistencinio vakuumo pasekmė – noogeninė neurozė.

EGZISTENCINĖ FRUSTRACIJA

Egzistencinė frustracija – tai prasmės siekimas dėl tokių priežasčių kaip totalitarizmas ar konformizmas,
tai yra jausmas, kuris charakterizuojamas kaip apatija arba nuobodulys, kai pats prasmės siekimas žudo
asmenį.

Egzistencinė frustracija praneša, kad žmogus yra nukrypęs nuo savo prasmės ieškojimo proceso.
Pacientai, kurie patiria egzistencinę frustraciją, dažnai skundžiasi menkavertiškumu, kad jaučiamas
beprasmybės jausmas, kuris apibūdinamas kaip vidinė tuštuma. Pastovi egzistencinė frustracija plečiasi
ir galiausiai „išmuša” vidinę skylę, palikdama egzistencinį vakuumą.

Egzistencinė frustracija gali sukelti psichikos, fizinius bei emocinius sutrikimus ir tai yra vadinama
noogenine neuroze (kai neurozių šaltinis – egzistencinės problemos).

Iki tam tikro taško neurozės, kylančios iš tokios frustracijos, yra pateisintinos, nes jos šiuo atveju kelia
diskomfortą ir gali tapti motyvaciniu aspektu žmogaus raidoje, savęs tobulinime. Todėl frustracijos
nereikėtų nurašyti kaip psichinės ligos, o verčiau laikyti natūraliai pasireiškiančiu reiškiniu vyraujant
egzistenciniam stresui.

NOOGENINĖ NEUROZĖ

Egzistencinės frustracijos ir egzistencinio vakuumo pasekmė yra noogeninė neurozė (noos graikiškai –
protas). Noogeninę neurozę turintis individas, anot V. Franklio, yra žmogus, kuris nemato gyvenime
prasmės, jaučia egzistencinę tuštumą, kuri gali sukelti neurozes.

Kančias dėl gyvenimo prasmės jaučia tik žmogus, dažniausiai iki 30 metų, taip vyksta dėl šiandienos
visuomeninių santykių, kurie tiesiog stumia prasmės ieškantį žmogų į frustraciją, abejojimą savo
vertybėmis.

Noogeninės neurozės simptomai, tokie kaip vienišumo jausmas, nepasitikėjimas savimi, kūrybiškumo
stoka, apatija, abejonės, žmogų priverčia perimti kitų vertybes ir jomis vadovautis. Noogeninė neurozė
nuo neurozės skiriasi tuo, kad ją sukelia sąžinės ir vertybių konfliktai. Noogeninę neurozę gali skatinti
aplinka, pvz., tėvų auklėjimas, mokytojai – tai asmenys, supantys besivystantį žmogų. Šie žmonės turi
turėti savo aiškius principus bei vertybes.

Nedaug žmonių yra atradę savo gyvenimo prasmę, nes, pasak V. Franklio, lieka užmirštas tik vienas
poreikis – prasmės poreikis. Jauni žmonės neturi daug mokytojų, idealų aplink save, kuriuos galėtų sekti.

193
Dėl patogesnio ir mažiau pavojingo gyvenimo, žmonės vengia prisiimti atsakomybę, kuri yra svarbi,
norint atrasti savo unikalią gyvenimo prasmę.

Perdėtas modernaus žmogaus polinkis į malonumus, finansinę ir valdžios galią yra vienas iš
noogeninės neurozės simptomų, kadangi šie dalykai yra prilyginami esą verti gyvenimo prasmės. Tačiau
jie negeba pilnai numalšinti patiriamų dvasinių išgyvenimų, bet yra vėl ir vėl iš naujo pateisinami per tos
veiklos rutinišką kartojimą, normalizaciją visuomenėje.

V. E. Frankl teigimu, žmogus nesiekia homeostazės (balanso) susiduriant su egizstencinėmis

problemomis, o verčiau veikia pagal noo-dinamikos (angl. noö-dynamics) principą, kuris verčia asmenį
susitaikyti su egzistencine įtampa.

Būtent logoterapijos pagalba siekiama išsiaiškinti, kokiu būdu gali būti numalšinta noogeninė neurozė
vienam ar kitam specifiniam asmeniui. Esminis skirtumas tarp noogeninės neurozės ir geriau žinomos
somatogeninės („įprastos“) neurozės yra tai, kad somatogeninė neurozė yra susijusi su asmens instinktų
ir varos (angl. drive) sutrikimais.

Kadangi noogeninė neurozė negali būti išgydoma įprastinėmis priemonėmis, tokiomis kaip
medikamentai, logoterapijos dėmesys atitenka bandymui išspręsti iškilusį būties stresą tokiais būdais,
kaip:

 Žmogaus gyvenimo reikšmės įprasminimu per veiklą ar darbą.

 Žmogaus gyvenimo reikšmės įprasminimu per patirtis ar kitus žmones.
 Žmogaus gyvenimo reikšmės įprasminimu per požiūrio į neišvengiamą egzistencinę kančią
keitimą.

SAVĘS TRANSCENDENCIJA, GALUTINĖ PRASMĖ

Galutinė prasmė (angl. Supra-meaning) apibūdinama kaip žmogaus intelektualinių gebėjimų

nesuvokiama gyvenimo prasmė. Kitaip tariant, galutinė prasmė – tai prasmė, peržengianti racionalaus
proto ribas.

Žmogus turi pripažinti tai, kad gyvenimas turi pabaigą, kur kančia ir mirtis taip pat priklauso gyvenimui.
Mirtis gali gąsdinti tik tuos žmones, kurie negyvena iš tikro – kurie neišnaudoja duoto laiko prasmingai.
Mirtis apriboja žmogaus galimybes, priverčia suprasti, kad laikas šioje žemėje yra ribotas, priverčia
nepraleisti vienkartinių progų, kurių baigtinumas sudaro visą gyvenimą. Galutinė gyvenimo prasmė
priklauso nuo to, kaip sąžiningai įgyvendinama kiekvienos gyvenimo situacijos prasmė. Galutinė
prasmė yra visumos prasmė.

Žmogiškosios egzistencijos esmė – save transcenduoti. Savęs transcendencija – tai savo gyvenimiškų
aplinkybių ir iššūkių priėmimas, nesipriešinimas. Žmogus gali realizuoti save tiek, kiek įgyvendina
prasmę.

194
Pagal savęs transcendencijos teoriją, galime ne tik pateisinti asmenines kančias, bet ir siekti dvasinės
realizacijos, kuri mums yra įgimtai siektina, nukreipdami savo dėmesį iš savęs į tai, kas protu nėra pilnai
suvokiama, tam pilnai atsiduoti (pvz.: dvasingumo praktikos).

Žmogaus kūryba ir darbas prasmę turi tada, kai darbui žmogus atiduoda kažką asmeniško ir unikalaus.
Žmogus, imdamas kažką iš gyvenimo, gali patirti įvairiausių jausmų, išgyvenimų, gali patirti kito žmogaus
unikalumą, jį mylint ir būnant mylimam. Plačiai paplitusi savęs transcendencijos forma – besąlyginė
meilė kitiems. Meilė yra vienintelis būdas suprasti kitos asmenybės esmę. Paklusti likimui, kai jo
negalima pakeisti, gali pasirodyti sunku, tačiau gyvenimo prasmę galima rasti net ir pakliuvus į
beviltiškiausias situacijas. Kai negalima pakeisti situacijos, galime pakeisti save. Kartais kančia gali
atsitraukti, kai atrandama pati kančios prasmė.

V. E. Frankl požiūriu, savirealizacija yra savęs transcendencijos rezultatas, bet tik su sąlyga, kad tame
taške įvyksta virsmas iš sutelktumo į save į sutelktumą į prasmingumą (transcendenciją). Kelias į
prasmingą būtį gali būti pilnas kėblumų ir neigiamų emocijų, tačiau tai yra procesas, kuris ilgainiui
nuveda į autentiškumą. Tai gerai pasitarnauja tolimesnei žmonijos ateičiai.

Kiekvienas gali turėti savo asmeninę prasmės interpretaciją, bet tai vis tiek patenka į didesnės esaties
prasmės ribas, kurios veiklos principai mums paslaptingi ir nenuspėjami. Priėmęs galutinės prasmės
nežinomybę, žmogus gali siekti savęs transcendencijos.

ASMENYBĖS BRANDUMAS

Asmenybės brandumas, anot Frankl, yra susijęs su unikaliais žmogaus pasiekimais, potencialo,
gyvenimo pašaukimo realizacija, kuriai dvasiniame lygmenyje nėra ribų. Asmenybės branda – tai ne
amžiaus, o asmeninių gebėjimų atskleidimas savo paties gyvenime. Remiantis logoterapijos pagrindais,
kiekvienas žmogus turi varą, kuri verčia ieškoti savo paskirties. Tai kaip pašaukimas, kuris nėra būtinai
susijęs su karjera, o su tuo, kaip yra elgiamasi įvairiose gyvenimiškose situacijose, kaip išnaudojami
talentai, aplinkybės, asmeninis temperamentas.

Kiekvienas žmogus yra atsakingas už prasmės radimą kiekvienoje savo gyvenimo situacijoje.
Kiekvienas žmogus yra visiškai unikalus, nepakartojamas. Kaip ir unikalūs žmonės, taip ir unikalios
situacijos turi tik vieną prasmę ir tai yra žmogaus būtinumas tą prasmę sau atrasti bei įgyvendinti.
Beieškant prasmės išryškėja aktuali ir svarbi sąžinės rolė, kuri padeda atrasti prasmę intuityviai,
pasąmoningai. Žmogus nėra laisvas nuo gyvenimo situacijų, tačiau gali laisvai rinktis savo poziciją jų
atžvilgiu.

Gyvenimo prasmės klausimas pradeda ryškėti brendimo metais. Kartais šį klausimą paskatina likimas,
kai individas patiria kažkokį gyvenimišką sukrėtimą. Gyvenimas reikalauja iš individo lankstumo,
gebėjimo prisitaikyti prie jo teikiamų šansų. Gyvenimo prasmė visiškai nepriklauso nuo žmogaus
profesijos, ką jis dirba ar kuo užsiima. Svarbu yra tai, ar žmogus atlieka savo paties uždavinius.

195
Nėra būtinybės pilnai pasiekti asmeninį brandumą, bet vien žmogaus paieškos įgyja prasmingumo
pajautą. Negana to, žmogui visa tai suteikia galimybes geriau save pažinti ir įtvirtinti savo paties
asmenybę, identitetą.

196
 GORDON WILLIARD ALLPORT (1897 – 1967)

DISPOZICINĖ TEORIJA

SVARBIAUSI G. W. ALLPORT DARBAI

G. W. Allport parašė daug akademinių mokslo darbų, kurių temos buvo susijusios su prietarais (angl.
prejudice), ekspresyviais judesiais (angl. expressive movements), gandais (angl. rumors), požiūriais ir
vertybėmis (angl. attitudes and values).

G. W. Allport parašė ir svarbių knygų, kaip:

 ,,Asmenybė: Psichologinė interpretacija” (angl. Personality: a Psychological Interpretation)

(1937)
 ,,Individas ir jo religija: Psichologinė interpretacija” (angl. The Individual and His Religion: A
Psychological Interpretation) (1950)
 ,,Tapsmas: Svarbiausi asmenybės psichologijos svarstymai” (angl. Becoming: Basic Consideration
for a Psychology of Personality 1955).
 ,,Prietarų prigimtis” (ang. The Nature of Prejudice) (1958)
 ,,Asmenybės modelis ir jos raida” (angl. Pattern and Growth in Personality) (1961)

ASMENYBĖS STRUKTŪRA – ASMENINĖS DISPOZICIJOS. DISPOZICIJOS SAMPRATA

Anot G. W. Allport, asmenybė – tai individo psichofizinių sistemų dinaminė organizacija, kuri
apsprendžia individo prisitaikymą prie aplinkos ir nulemia asmeniui būdingą elgesį bei mąstymą.

Allport tikėjo, jog asmenybę lemia tiek aplinka, tiek paveldimumas. Pastarasis asmenybei suteikia kūno
sudėjimą, intelektą ir temperamentą, kuriuos vėliau gali formuoti aplinkos, kurioje individas gyvena,
sąlygos. Nors genetika sąveikauja su socialine aplinka, nėra dviejų žmonių, kurių patirtys ir išgyvenimai
toje pačioje aplinkoje būtų identiški, net jei tai būtų ir kartu augę broliai ar sesės. Allport taip pat teigė,
kad psichologija turėtų tyrinėti individualius atvejus, o ne remtis grupių vidurkių rezultatais.

Tyrinėdamas asmenybės psichologiją, G. W. Allport išskyrė bruožus (individualius ir bendrus), kuriais

pasižymi asmenybės teorijos. Vienas iš šių bruožų – asmenybės teorijose naudojami pamatuojami
asmenybės struktūriniai vienetai leidžia apibūdinti žmogų remiantis jo unikaliomis charakteristikomis.
G. W. Allport (1955) asmenybės struktūrą sudarančius išsamiausius vienetus vadino asmeninėmis
dispozicijomis. Jis tikėjo, kad asmeninės dispozicijos yra tikros biofizinės struktūros ir vyrauja žmogaus
nervinėje sistemoje.

Bruožai – tai skiriamosios individo savybės, kurios nulemia elgesį; toks pat ar panašus elgesys, esant
skirtingose situacijose.

197
Anot G. W. Allport, asmenybės bruožai arba dispozicija – tai neuropsichinė struktūra, turinti galią
interpretuoti daugelį stimulų funkciškai, lygiavertiškai ir inicijuoti bei vadovauti lygiavertiškoms
(prasmingai nuoseklioms) adaptyvaus ir ekspresyvaus elgesio formoms. Tai galima įvardinti kaip polinkį
elgtis panašiu būdu skirtingose situacijose. Pavyzdžiui, komunikabilus žmogus pasižymi
komunikabilumo tendencija bendraudamas su draugais, šeimos nariais ar nepažįstamais, o drovus
žmogus pasižymi drovumo tendencija bendraudamas su tais pačiais žmonėmis.

Dispozicijos, kaip rezultatas, išsivysto tada, kai individas skirtingus stimulus suvokia lygiavertiškai ir
taip pat į juos reaguoja, nepriklausomai nuo to, kokia yra tų stimulų prigimtis. Pavyzdžiui, gana
paranojiškas žmogus gali įtarinėti kitus žmones, nepaisant jų gerų ir nuoširdžių ketinimų, nes bet koks
dalykas šiems individams atrodo grėsmingas.

G. W. Allport taip pat pabrėžė skirtumą tarp bendrųjų dispozicijų ir asmeninių dispozicijų.

 Bendrosios dispozicijos išsiskiria tuo, kad yra bendros charakteristikos būdingos daugeliui
individų. Bendrosios dispozicijos suteikia galimybę palyginti žmones kultūroje. Tačiau tokie
bruožai turi ribotą naudingumą asmenybės tyrinėjimuose.
 Asmeninės dispozicijos (individualūs bruožai), priešingai, yra unikalios asmenybei. Tai asmens
savybės, kurios nėra palyginamos ar bendros su kitais individais ir apsprendžia tam tikro elgesio
priežastis. Tik nagrinėjant šias unikalias dispozicijas, galima suprasti asmenybės individualumą
ir elgesio motyvus.
 Pavyzdžiui, jeigu drovumas nagrinėjamas kaip bendroji dispozicija, galima teigti, kad visiems
žmonėms rečiau ar dažniau pasireiškia drovumas. Jei drovumas yra nagrinėjamas kaip asmeninė
dispozicija, galima teigti, kad kiekvienos unikalios asmenybės drovumas pasireiškia skirtingai.

Nėra tiksliai žinoma, kiek iš viso asmeninių dispozicijų turi vienas žmogus. Atsižvelgiant į asmeninių
dispozicijų lygmenis, individas gali turėti dešimt ar mažiau centrinių dispozicijų, tačiau, jei bandoma
atsižvelgti į visas asmenybės tendencijas, kiekvienas asmuo gali turėti šimtus asmeninių dispozicijų.

Taip pat G. W. Allport išskyrė keletą dispozicijų / bruožų savybių:

1. Yra tikros, o ne teoriškai sugalvotos.

2. Yra apibendrintos charakteristikos, o ne atskiri įpročiai. Pavyzdžiui, drabužių lyginimas ir
kambario tvarkymas yra įpročiai, kurie po tam tikro laikotarpio gali būti apibendrinti kaip
tvarkingumo dispozicija.
3. Dispozicijos motyvuoja elgesį, nes žmogus ieško situacijų, kur galėtų išreikšti savo
dispozicijas. Pavyzdžiui, komunikabilus žmogus ieškos kontaktų, per kuriuos gali išreikšti
komunikabilumo dispoziciją.
4. Dispozicijų egzistavimą galima patvirtinti empiriniais tyrimais.
5. Nėra aiškių ribų, kurios nustato skirtumą tarp kelių dispozicijų.
6. Dispozicijos gali būti tiriamos ir individualaus asmens, ir visuomenės lygmenyje.
Pavyzdžiui, galime nagrinėti, kaip drovumas paveikia vieno žmogaus gyvenimą, arba galime
nagrinėti, kaip skirtingai drovumas išreiškiamas skirtinguose žmonėse.

198
 7. Jeigu asmenyje pasireiškia įpročiai, kurie prieštarauja dispozicijai, nereiškia, kad asmuo
tos dispozicijos neturi. Pavyzdžiui, žmogaus išvaizda gali būti tvarkinga, bet jo namai gali
būti netvarkingi. Taip gali nutikti, kai dispozicija apima skirtingą elgesį skirtinguose
žmonėse (tvarkingas išvaizdoje, netvarkingas kitose srityse), kai individas turi viena kitai
prieštaraujančių dispozicijų (tvarkingumas – netvarkingumas) arba kai aplinkos sąlygos
veikia elgesį labiau nei dispozicijos (jeigu vėluoji, tai nepulsi tvarkytis).
8. Asmenybės bruožas yra ne tam tikras socialinis įvertinimas, o asmenybės savybė.

Apibendrinant, asmeninės dispozicijos – tai individualūs bruožai, unikali žmogaus charakteristika. Jos
suteikia galimybę pažinti žmogų individualiai, nesiremiant bendrais bruožais, todėl jos itin svarbios
tyrėjams. Asmeninės dispozicijos yra konkrečios, jas galima greit ir nesunkiai atpažinti iš mūsų elgesio.
Pavyzdžiui, pasirinkus dispoziciją drąsa, tai kiekvienam žmogui supratimas apie drąsą bus individualus, jis
gali labai skirtis nuo kitų žmonių supratimo ir kiekvienam pasireikšti skirtingai. Kiekvienas žmogus turi
skirtingą skaičių dispozicijų. Tai priklauso nuo to, kiek stipriai kiekviena dispozicija dominuoja individo
gyvenime. Tad jei žiūrėsime tik pagrindines asmens dispozicijas, jų gali būti dešimt ar mažiau, bet jei
skaičiuosime visas, kurios galbūt nėra taip labai pastebimos, kaip pagrindinės, tai jų gali būti šimtais.

DISPOZICIJŲ RŪŠYS: KARDINALIOS, CENTRINĖS, ANTRINĖS, MOTYVACINĖS, STILISTINĖS

Asmeninės dispozicijos suskirstytos nuo svarbiausių asmenybei iki periferinių:

 Kardinalinės dispozicijos. Tai labiausiai dominuojančios dispozicijos. Yra žmonių, kurie taip
stipriai įvaldo tam tikrą savybę, kad ji pradeda juos valdyti ir dominuoti jų gyvenimuose – visas
elgesys būna nulemtas būtent to akivaizdaus, dominuojančio bruožo, kurio neįmanoma
nuslėpti.

Pavyzdžiui, asmens, turinčio stiprų poreikį valdyti, visas elgesys bus persmelktas valdingumo dispozicija.
Toks žmogus ne tik sieks valdingos pozicijos visuomenėje, bet ir sąveikaus su skirtingais žmonėmis
skirtingose situacijose panašiu būdu. Nors daugelis žmonių neturi kardinalių dispozicijų, tos
asmenybės, kurios tokį bruožą turi, dažniausiai visuomenėje yra plačiai žinomos. G. W. Allport išskyrė
kelias istorines asmenybes, kurios pasižymėjo savo kardinaliomis dispozicijomis. Šių asmenybių
kardinalios dispozicijos taip intensyviai persmelkia jų elgesį, kad jų vardai yra naudojami kaip
apibūdinimai šiuolaikinėje kalboje. Keletas pavyzdžių tokių asmenybių yra Don Kichotas
(donkichotiškas), Narcizas (narcisistas), Markizas de Sadas (sadistas). Svarbu pabrėžti, kad šios
dispozicijos yra unikalios tik paminėtoms asmenybėms . Kai naudojame kardinalias dispozicijas,
siekiant apibūdinti kitų individų charakteristikas, jos tampa bendrosiomis dispozicijomis.

 Centrinės dispozicijos. Šias dispozicijas turi kiekvienas žmogus. Tai tos dispozicijos, kurios
apima 5 – 10 labiausiai matomų žmogaus savybių, nusakančių žmogaus elgesį. Šios savybės
nėra tokios intensyvios kaip kardinalios dispozicijos, tačiau yra pakankamai ryškiai

199
 pasireiškiančios, kad jas galėtų atpažinti aplinkiniai žmonės. Dažniausiai tai yra bruožai,
kuriuos įvardijame, siekdami apibūdinti savo pažįstamus.

 Antrinės dispozicijos. Tokios savybės yra mažiau svarbios, nėra tokios ryškios kaip centriniai
bruožai bei yra rečiau naudojamos asmenybėje. Dažniausiai šie bruožai pasireiškia kaip
pasirinktos pirmenybės, priklausomai nuo situacijos. Pavyzdžiui, žmogus, kuris turi
nepaklusnumo antrinę dispoziciją, rinksis nepaklusti, kai situacija atitinka reikiamas sąlygas.
Tačiau, jeigu žmogus atsidurs situacijoje, kurioje bus įtraukta policija, žmogus rinksis šią
dispoziciją apleisti.

 Motyvacinės ir stilistinės dispozicijos. Pasak G. W. Allport, visos asmeninės dispozicijos turi

motyvacinę galią, tačiau kai kurios yra mažiau pajaučiamos nei kitos. Intensyviau jaučiamos
dispozicijos yra vadinamos motyvacinėmis dispozicijomis, o mažiau – stilistinėmis
dispozicijomis. Motyvacinės dispozicijos yra stipriau jaučiamos ir inicijuoja elgesį, o stilistinės
– silpniau jaučiamos, bet nurodo elgesio „stilių”. Stilistinės dispozicijos nusako veiksmus, o
motyvacinės dispozicijos pradeda tą veiksmą.

Pavyzdžiui, alkanumas, gali būti motyvacinė dispozicija, tačiau mandagumas – stilistinė. Kai stipriai
išalkęs žmogus valgo vienas, jis gali apleisti savo mandagumo dispoziciją ir valgyti nesilaikydamas etiketo,
tačiau jeigu jis valgo ne vienas ir jo stilistinė dispozicija yra pakankamai stipri, asmuo gali pasirinkti
laikytis valgymo etiketo, nepaisant to, kad yra stipriai išalkęs. Šiuo atveju, motyvacinė dispozicija –
alkanumas – inicijuoja valgymą kaip elgesį, tačiau stilistinė dispozicija – mandagumas – nurodo
valgymą kaip elgesio „stilių”.

PROPRIUMO SAMPRATA

Kadangi G. W. Allport asmenybę laikė dinamine organizacija, t.y. visada organizuotą ir besikeičiančią,
jam reikėjo išskirti veikiančiąją jėgą, kuri palaiko asmenybės organizuotumą bei vientisumą. G. W. Allport
tikėjo, kad tokios sąvokos kaip psichika, savastis ir ego yra nepakankamai aiškios, tad jis pavadino
asmenybės organizatorių propriumu.

Propriumas – tai asmenybės unikalumas, tai, kas padaro individą „ypatingu savimi“, tai, ką žmogus gali
vadinti savu. G. W. Allport apibrėžė propriumą kaip elgesio formas ir charakteristikas, kurias žmonės
laiko svarbiausiomis savo gyvenime: asmeninės vertybės bei dalis sąmonės, kuri yra asmeniška tam
žmogui. Kultūriniai papročiai, pagrindiniai poreikiai bei kasdieniai įpročiai nėra propriumo dalis, kadangi
apima periferines asmenybės charakteristikas ir elgesio formas.

200
PROPRIUMO FUNKCIJOS: KŪNO POJŪČIAI, TAPATUMAS, SAVĘS VERTINIMAS, SAVASTIES IŠPLĖTIMAS,
SAVĘS VAIZDAS, RACIONALI ĮVEIKA, SAVI SIEKIAI IR SAVĘS PAŽINIMAS

G. W. Allport išskyrė propriumo funkcijas, kurios dalyvauja vystantis nuo kūdikystės iki pat brandos:

1. Kūno pojūčiai arba kūno savastis (angl. the bodily self). Ką tik gimęs kūdikis pirmaisiais
metais pradeda suvokti kūno pojūčius, kylančius iš raumenų, vidaus organų, sąnarių ir
sausgyslių. Jausdamas šiuos pasikartojančius kūno pojūčius, kūdikis pradeda suprasti savo
kūno limitus, atskirti save nuo kitų objektų, o tai padeda formuoti kūno savastį. Kūno savastis,
pasak G. W. Allport, išlieka propriumo pagrindu visą žmogaus gyvenimą.
2. Tapatumas (angl. self-identity). Vystosi pirmaisiais 18 gyvenimo mėnesių. Kai vaikas išmoksta
kalbėti, jis pradeda suprasti save kaip nekintantį žmogų: išmokęs savo vardą, supranta, kad šis
nesikeičia skirtingose situacijose, kad mintys, kurias jis mąsto, yra jo pačio ir kad jis gali jas
prisiminti.
3. Savęs vertinimas / savigarba (angl. self-esteem). Pradeda vystytis 2–3 gyvenimo metais.
Vaikas pradeda jausti pasididžiavimą savimi, kai pasiekia kažkokį laimėjimą savarankiškai, arba
nusivylimą savimi, kai jam nepavyksta to padaryti. Akivaizdus savęs vertinimo vystymosi
pavyzdys yra pasipriešinimas tėvams, kuris iškyla vaikystėje ir paauglystėje, siekiant įvertinti
savo galimybes pritapti aplinkoje be tėvų pagalbos.
4. Savasties plėtra, išplėtimas (angl. self-extension). Pradeda vystytis nuo 4–6 metų. Šiuo
laikotarpiu vaikas suvokia, kad jam priklauso ne tik jo kūnas, bet ir aplinkoje esantys daiktai.
Dėl šios priežasties vaikai šiame amžiuje pasižymi egocentriškumu pasisavindami daiktus ir
asocijuodami juos su savimi. Kai žmogus bręsta, šis egocentriškumas pradeda blėsti ir asmuo
pradeda mąstyti, kaip jis gali prisidėti prie aplinkos, kuri jį supa, nesitikėdamas naudos.
5. Savęs vaizdas (angl. self-image). Pradeda vystytis vaikui būnant 5–6 metų. Šiuo laikotarpiu
vaikas pradeda suprasti, kokį vaidmenį jis turi atlikti, priklausomai nuo aplinkoje esančių
žmonių lūkesčių, bei suvokti, kokiu jis norėtų būti ateityje, formuluoti ateities planus.
6. Racionali įveika / racionalus savęs valdymas (angl. self-as-rational-coper). Vystosi nuo 6–12
metų. Šiuo laikotarpiu vaikai pradeda pažinti racionalias strategijas, kurios padeda susidoroti
su kasdieninėmis problemomis, ištestuoti savo intelektinius gabumus.
7. Savi siekiai / veržimasis į savastį (angl. propriate striving). Pradeda vystytis nuo maždaug 13
metų. Paauglystės metu atsiranda poreikis siekti savirealizacijos. Tai pereinamasis laikotarpis,
kurio metu žmogus pradeda kontroliuoti periferinius motyvus, t.y. impulsus ir pagrindinius
poreikius, siekdamas aukštesnių tikslų. Tai glaudžiai susiję su asmens sąmonės vystymusi,
nes, kai žmogus bręsta, jis atitolsta nuo draudimų, kurių sulaukia iš tėvų, ir pradeda kurti savo
standartus ir taisykles, kurių asmeniškai laikosi be kažkieno nurodymų Šiuo metu taip pat
vystosi asmens sąžinė.
8. Savęs pažinimas (angl. self-as-knower). Asmeniui pasiekus brandą, prasideda savęs pažinimo
vystymasis. Šioje stadijoje žmogus gali integruoti anksčiau paminėtas propriumo funkcijas į
suvienytą visumą.

201
Nors propriumo funkcijos pradeda vystytis skirtingose raidos stadijose, G. W. Allport tikėjo, kad jos
tęstinai vystosi ir neveikia po vieną. Kelios iš jų ar net visos gali pradėti veikti atitinkamoje gyvenimo
situacijoje.

MOTYVACIJA: REAKTYVI, PROAKTYVI, SĄMONINGA, PASĄMONINGA

G. W. Allport tvirtino, kad adekvati motyvacijos teorija turi atsižvelgti į mintį, kad motyvai keičiasi, kai
žmonės subręsta, ir kad žmonės yra motyvuoti dabartiniais potraukiais ir norais. G. W. Allport tikėjo,
kad žmogus ne tik reaguoja į jį supančią aplinką, bet ir pats formuoja aplinką ir priverčia ją reaguoti į
žmogų. Dėl šios priežasties G. W. Allport kritikavo psichoanalitines teorijas, kadangi daugelis jų rėmėsi
tik reaktyvia motyvacija, t.y. motyvacija, kuri kyla iš siekio patenkinti primityviuosius poreikius, norint
išvengti įtampos ir atstatyti homeostazę.

G. W. Allport neneigė fakto, kad tam tikra reaktyvi motyvacija egzistuoja: jis tikėjo, kad asmenybė ieško
malonumų ir bando išvengti skausmo, t.y. ji turi anksčiau minėtus periferinius motyvus. Tačiau pagal jį,
asmenybės teorija turi paaiškinti ir proaktyvią motyvaciją: paaiškinti, kaip žmogaus asmenybė iš savęs
siekia pokyčių ir augimo.

G. W. Allport skyrė dėmesį sąmoningai asmenybės motyvacijai paaiškinti. Jis tikėjo, kad sveikos ir
brandžios asmenybės sąmoningai suvokia savo elgesį ir jo priežastis, atitoldamos nuo pasąmoninių
procesų. Šiai G. W. Allport idėjai įtakos turėjo susitikimas su S. Freud. G. W. Allport tikėjosi, kad S. Freud
supras jo sąmoningai motyvuotą norą išgirsti idėjas apie purvo fobiją tokiame jauname amžiuje, tačiau S.
Freud šią situaciją interpretavo priešingai. S. Freud atsakymas parodė, kad jis tikėjo, jog G. W. Allport,
paveiktas pasąmoninės motyvacijos procesų, nusprendė papasakoti istoriją apie berniuką traukinyje,
siekdamas apibūdinti savo tvarkingumo obsesiją. G. W. Allport, tikėdamas, kad asmenybės teorijoms yra
svarbu pripažinti įvairius motyvus, neneigė ir to fakto, kad ir pasąmoninė, ir sąmoninga motyvacija
egzistuoja.

202
FUNKCINĖ AUTONOMIJA

Motyvacinis Allport konceptas, vadinamas funkcine autonomija, pabrėžia idėją, kad kai kurie motyvai,
dėl kurių suaugęs žmogus išreiškia tam tikras elgesio formas, nėra tie patys motyvai, kurie privertė jį
inicijuoti šį elgesį iš pat pradžių. Kitaip tariant, kai kurie (bet ne visi) žmogaus motyvai funkciškai
nepriklauso nuo pradinio motyvo, atsakingo už tam tikrą elgesį. Vienas motyvas gali peraugti į kitą,
kuris istoriškai bus susijęs su pirmuoju, bet funkciškai bus nuo jo nepriklausomas. Jei motyvas yra
funkciškai savarankiškas, tai yra elgesio paaiškinimas, ir nereikia ieškoti paslėptų ar pagrindinių
priežasčių. Funkcinė autonomija yra pokyčių, o ne nekintančių motyvų teorija.

Pavyzdžiui, jeigu žmogus yra linkęs taupyti pinigus, tai šykštuolio elgesys nėra priklausomas nuo to, kaip
jam vaikystėje sekėsi mokytis tuštintis ar nuo to, kad jį apdovanojo arba baudė už tam tikrą elgesį. Pagal
G. W. Allport, šykštuolis tiesiog mėgsta pinigus ir papildomo paaiškinimo tam nereikia. Tai buvo radikali
idėja tuometinėje psichologijos srityje, kadangi daugelis netikėjo, kad žmogus gali būti motyvuotas elgtis
tam tikru būdu, nes jam tai tiesiog sąmoningai patinka.

G. W. Allport išskyrė dvi funkcinės autonomijos rūšis:

1. Nuolatinė (perseverantinė) funkcinė autonomija. Būdinga ir žmonėms, ir gyvūnams, bei

yra paremta baziniais neurofiziologiniais procesais. Pavyzdžiui, žiurkė, kurią motyvuoja
duodamas maistas, kad ji bėgtų labirinte, nenustoja jame bėgti, kai pasisotina. Taip atsitinka
dėl to, nes žiurkės motyvai pasikeičia ir jai sąmoningai patinka bėgioti labirinte.
2. Nuosava (propriumo) funkcinė autonomija. Motyvacija palaiko nuolatinį poreikį siekti
savirealizacijos. Pavyzdžiui, žmogus gali susirasti darbą dėl poreikio išgyventi, save
išsilaikyti, tapti finansiškai stabiliu, tačiau po kiek laiko jis gali pradėti mėgti savo darbą ir
pradėti domėtis sritimi, kurioje dirba.

Funkcinė autonomija nepaaiškina kai kurių procesų:

1. Biologinės paskatos (valgymas, miegas, kvėpavimas);

2. Biologinių paskatų sukeltos įtampos mažinimo motyvai;
3. Refleksinis elgesys (akių mirksėjimas);
4. Įgimtos savybės (temperamentas, intelektas, kūno sudėjimas);
5. Besiformuojantys įpročiai;
6. Pasikartojantys veiksmai, kurie reikalauja pradinio paskatinimo;
7. Sublimacija, kuri gali kilti dėl vaikiškų seksualinių norų;
8. Kai kurie neurotiniai ir patologiniai simptomai, t.y. neproduktyvus elgesys (fiksacija ir
regresija).

203
SVEIKOS ASMENYBĖS SAMPRATA

G. W. Allport skyrė daug dėmesio aspektams, svarbiems sveikai ir brandžiai asmenybei. G. W. Allport
tikėjo, kad psichologiškai brandus žmogus pasižymi proaktyviu elgesiu, vaikystėje nepatyrė daug
traumų, bet gali jų patirti vėlesnėse brandos stadijose. Jis tikėjo, kad amžius nėra būtinas kriterijus
brandai, nors yra tam tikra sąsaja. Brandžių žmonių elgesys pasižymi funkcine autonomija ir yra
motyvuotas įsisąmonintų procesų. Nebrandžių asmenų elgesys reguliuojamas neįsisąmonintų motyvų,
kas dažniausiai siejama su vaikystės išgyvenimais. Nepaisant to, psichologiškai sveiki žmonės yra labiau
linkę įsitraukti į aktyvų elgesį.

Psichologiškai sveiką asmenybę jis apibrėžė 6 kriterijais:

1. Sveikos asmenybės turi plačias „aš” ribas. Subrendusios asmenybės nuolat siekia dalyvauti
įvykiuose, kurie nėra orientuoti į juos pačius. Jie įsitraukia į santykius, socialines veiklas, darbą,
domisi politika ir religija.
2. Brandžios asmenybės geba palaikyti šiltus santykius su kitais. Jie geba mylėti artimus
nesavanaudišku būdu, gerbia juos, supranta jų poreikius ir norus, nėra pavydūs, yra
atjaučiantys.
3. Sveikos asmenybės pasižymi emocine branda ir gebėjimu priimti situacijas tokias, kokios jos
yra. Jie per daug nesusierzina, kai jiems kažkas nepavyksta ar blogai sekasi, geba dorotis su
savo emocijomis, neišlieja emocijų ant kitų, pasižymi teigiamu požiūriu į save.
4. Brandžios asmenybės turi sveiką aplinkos suvokimą. Jos mato realybę tokią, kokia ji yra, o ne
tokią, kokios nori patys, negyvena savų svajonių pasaulyje.
5. Sveikos asmenybės yra įžvalgios ir turi humoro jausmą. Brandūs žmonės pažįsta save, tad
jiems nereikia kaltinti kitų dėl savo klaidų ar silpnybių. Jie turi neagresyvų humoro jausmą ir
geba pasijuokti iš savęs, mato save objektyviai.
6. Brandžios asmenybės turi vientisą gyvenimo filosofiją. Jiems yra aiški jų gyvenimo prasmė, jie
geba iš savo gyvenimo patirties pasiimti tai, kas jiems yra prasmingiausia, turi savo vertybių
sistemą.

204
 RAYMOND BERNARD CATTEL (1905 – 1998)

ASMENYBĖS BRUOŽŲ TEORIJA

SVARBIAUSI DARBAI

Nors per 70 metų Cattell išleido apie 40 knygų, gerokai daugiau nei 500 mokslinių straipsnių ir taip pat
buvo daugybės asmenybės testų autorius arba bendraautorius, jo svarbiausi darbai yra:

1. „16 Asmenybės faktorių klausimynas” (Sixteen Personality Factors Questionnaire, 1949).

2. Knyga „Asmenybės apibūdinimas ir matavimas” (Description and Measurement of Personality,
1971) buvo ankstyvas bandymas paskatinti tvirtą empirinį tyrimą, pateikiant pagrindines teorijos
sąvokas ir su ja susijusių tyrimų atradimus asmenybės srityje.
3. „Asmenybėje: sistemingas teoretinis ir faktinis tyrimas” (In Personality: A Systematic Theoretical
and Factual Study, 1950). Siekė remtis šio tyrimo pagrindu ir įvertinti duomenis bei teorijas iš
kitų sričių, įskaitant psichoanalizę, kultūrinę ir fizinę antropologiją ir sociologiją.
4. „Asmenybės ir mokymosi teorija” (Personality and Learning Theory) du tomus: pirmas tomas —
„Asmenybės struktūra jos aplinkoje” (The Structure of Personality in Its Environment, 1979),
antras tomas — „Brendimo ir struktūrinio mokymosi sistemų teorija” (A System Theory of
Maturation and Structured Learning, 1980).
5. Publikavo „Asmenybės ir gebėjimų paveldėjimą” (The Inheritance of Personality and Ability,
1982), kuriuo siekė pademonstruoti genetinių faktorių svarbą lemiant asmenybę ir pristatyti
naujesnes to vaidmens vertinimo metodikas.
6. Galiausiai išleido dvi knygas, kurios siekė iš mokslo išversti etikos kodeksą ir dvasines vertybes:
„Nauja moralė iš mokslo: Beyondizmas” (A New Morality from Science: Beyondism, 1972) ir
„Beyondizmas: religija iš mokslo” (Beyondism: Religion from Science, 1987).

DUOMENŲ RŪŠYS (L, Q, T DUOMENYS)

Žmogaus asmenybės pagrindas – tai sąlyginai pastovių bruožų (dispozicijų) derinys.

Cattell daug dėmesio skyrė testavimui ir statistinių metodų naudojimui. Faktorių analizės procedūrai,
kuri buvo naudojama asmenybės bruožams išvesti, tyrėjai pirmiausia turėjo surinkti daugybę duomenų iš
didelės imties. Taigi, Cattell rėmėsi trimis pagrindinėmis procedūromis, kad gautų tokius duomenis: L-
duomenų, Q-duomenų ir T-duomenų metodais.

1. Pirmojo tipo duomenys yra L-duomenys arba gyvenimo įrašų duomenys, kurie reiškia elgesio
matavimą tikrose, kasdieninėse situacijose. Šis metodas apima stebėtojų įvertinimus apie
konkretų žmogaus elgesį realiose situacijose, natūralioje aplinkoje. Pavyzdžiui, stebėtojai gali
įrašyti neatvykimo į darbą dažnumą, pažymius mokykloje, sąžiningumą atliekant darbo pareigas
ir pan. Kadangi kai kuriuos L-duomenis gali būti sunku gauti, tyrėjas gali paimti antrinius

205
 duomenis iš gerai pažįstančio asmens įvertinimų forma. Tad skirtingus asmens elgesio
aspektus, tokius kaip pasitenkinimo darbu lygį, draugiškumą bendradarbiams, gali įvertinti
bendradarbiai ir draugai naudodami savybių įvertinimą (pvz., 10 balėje skalėje).
2. Antrasis informacijos šaltinis yra Q-duomenys arba klausimyno duomenys, dažnai naudojami
rinkti informaciją interviu situacijoje, kurioje respondentai patys pildo testus, iš kurių galima
gauti bruožų balus. Šie duomenys yra pagrįsti savarankiško subjekto įvertinimu. Cattell pripažino
Q-duomenų apribojimus. Pirmiausia, kai kurie žmonės gali savęs nepažinti. Antra, net jei jie ir
gerai save pažįsta, jie gali meluoti. Dėl šių problemų perspėjama, kad Q-duomenys neturi būti
automatiškai laikomi tiksliais.
3. Trečiojo tipo metodas yra T-duomenys, kurie pagrįsti objektyviais testais, kuriuose žmogus
atsako nežinodamas, koks elgesio aspektas yra vertinamas. Stebėtojas renka informaciją
standartinėje testo situacijoje ir tada įvertina. Šie duomenys iš esmės yra nesuklastoti, kadangi
atliekamas testas yra dviprasmiškas ir subjektas nežino kaip jo atsakymai bus įvertinti. Šie
objektyvūs testai matuoja našumą, pvz., intelektą, reagavimo greitį ir kitą panašią veiklą, skirtą
maksimaliam žmonių našumui matuoti.

L-duomenys – tai gyvenimo įrašų duomenys, tokie kaip pažymiai mokykloje, nebuvimas darbe ir kt.

Q-duomenys – tai klausimynas, skirtas įvertinti asmens asmenybę (žinomas kaip 16PF).

T-duomenys – tai duomenys iš objektyvių testų, matuojančių našumą, pvz., intelektą, reagavimo greitį.

KORELIACIJOS MATRICŲ TECHNIKOS

Kad ištirtų kelių kintamųjų problemas, Cattell rėmėsi faktorių analize. Ji turi keletą formų, tačiau
daugiausiai R. Cattell savo darbuose rėmėsi dvejomis iš jų: R technika ir P technika.

R technika reiškia, kad didelėms tyrimo dalyvių grupėms atliekami įvairūs asmenybės testai, o po to jų
rezultatai yra koreliuojami. Didelės kintamųjų tarpusavio koreliacijos arba klasterizavimas rodo, kad yra
tam tikri pagrindiniai faktoriai arba faktoriai, dėl kurių dalyviai buvo paskatinti atsakyti taip, kaip jie atliko
kartu sugrupuotus bandymus.

Tyrėjas pradeda nuo paviršutiniškų kintamųjų (paviršutinių bruožų) ir siekia juos sumažinti iki kelių
bendrų priežastinių faktorių (priežastinių bruožų), kurie gali būti naudojami numatant pradinių
paviršutiniškų kintamųjų matavimų kitimą. Laikoma, kad kintamieji, kurie yra stipriai susiję tarpusavyje,
išmatuoja tą patį subjektą arba faktorių. Nustačius tarpusavio koreliacijas, naudojami tolesni
faktorinalitiniai skaičiavimai faktorių matricai gauti. Ryšys tarp kiekvieno paviršutiniško kintamojo ir jo
pagrindinio faktoriaus laipsnio vadinamas faktoriaus apkrova. 0,30 ir didesnės apkrovos paprastai
laikomos didelėmis ir reikšmingomis.

206
Preliminariai nustačius faktorius, paprastai mokslininkai siekia juos patikslinti naudodamiesi kitais
pavyzdžiais ir patvirtinimais, pasitelkdami įvairaus amžiaus, etninės ir kultūrinės kilmės tyrimo dalyvius
ir pan.

P technika sukurta siekiant atrasti unikalią vieno individo bruožų struktūrą. Tai apima pakartotinį
asmens testavimą per tam tikrą laiką, atsižvelgiant į daugybę bruožų. Naudodamas P techniką, Cattell
galėtų įvertinti individo motyvacijos kitimo procesą.

Faktorinė analizė yra metodas, kuriam reikalingas didelis imties dydis. Faktorių analizė yra pagrįsta
susijusių kintamųjų koreliacijos matrica, o koreliacijoms paprastai reikia didelio imties dydžio, kad jos
stabilizuotųsi.

Koreliacijos matrica yra lentelė, rodanti koreliacijos koeficientus tarp kintamųjų. Kiekvienas lentelės
langelis rodo koreliaciją tarp dviejų kintamųjų. Koreliacijos matrica naudojama:

 duomenims apibendrinti,
 kaip įvestis į sudėtingesnę analizę ir
 kaip išplėstinės analizės diagnostika.

Paprastai koreliacijos matrica yra „kvadratas“, o eilutėse ir stulpeliuose rodomi tie patys kintamieji.
Pagrindiniai sprendimai, kuriuos reikia priimti kuriant koreliacijos matricą, yra šie:

- Koreliacijos statistikos pasirinkimas;

- Kintamųjų kodavimas;
- Trūkstamų duomenų apdorojimas ir
- Pateikimas.

Jei turite apklausos duomenis, prieš apskaičiuodami koreliacijas turėsite nuspręsti, kaip koduoti
duomenis. Pavyzdžiui, jei respondentams būtų suteikta galimybė pasirinkti Visiškai nesutinku, Iš dalies
nesutinku, Nei sutinku, nei nesutinku, Iš dalies sutinku ir Visiškai sutinku, galėtumėte atitinkamai priskirti
kodus 1, 2, 3, 4 ir 5 (arba matematiškai ekvivalentus iš koreliacijos perspektyvos, balai -2, -1, 0, 1 ir 2).
Tačiau galimi ir kiti kodai. Kodavimo pokyčiai paprastai turi nedidelį poveikį, išskyrus atvejus, kai jie yra
ekstremalūs.

FAKTORIAI

Po daugiau nei du dešimtmečius trukusių intensyvių faktorių analizės tyrimų, Cattell 1965 m. nustatė 16
priežastinių bruožų kaip pagrindinius asmenybės faktorius. Šie faktoriai geriausiai žinomi kaip
„Šešiolikos asmenybės faktorių klausimynas”. Testas skirtas naudotis žmonėms nuo 16 metų amžiaus ir
parodo balus kiekvienoje iš 16 skalių. Skalės buvo pritaikytos matuoti asmenybės aspektus, tokius kaip
nerimas, depresija, neurotiškumas. Taip pat tinka tokiems tikslams, kaip vedybų konsultavimui ir verslo
vadovų veiklos vertinimui.

207
Cattell 16 PF klausimyne naudojo 16 faktorių: A – polinkis bendrautis / uždarumas, B – intelektas,
gebėjimas samprotauti (abstraktus mąstymas – konkretus mąstymas), C – emocinis stabilumas /
emocinis nepastovumas, E – dominavimas / nuolankumas, F – nerūpestingumas / susirūpinimas, G –
taisyklių laikymasis / taisyklių vengimas, H – socialinis drąsumas / drovumas, I – jautrumas / kietumas, L
– įtarumas / pasitikėjimas, M – praktiškumas / nepraktiškumas, N – diplomatiškumas / tiesumas, O –
nerimas / ramumas, Q1 – atvirumas pokyčiams (radikalizmas – konservatizmas), Q2 – nepriklausomybė /
konformizmas, Q3 – aukšta savikontrolė / žema savikontrolė, Q4 – aukšta įtampa / žema įtampa.

Žemi balai pagal faktorius nebūtinai reiškia, kad pasekmės žmogaus asmenybės funkcionavimui yra
neigiamos, o aukšti balai nebūtinai reiškia, kad jos yra teigiamos. Ar žemi ir aukšti balai turi teigiamos ar
neigiamos įtakos asmenybės funkcionavimui, priklauso nuo situacijos, su kuria susiduriama pobūdžio,
ir nuo vertinamų dimensijų (faktorių) balų kraštutinumo.

Cattell priežastiniai asmenybės bruožai (faktoriai)

Faktorius Žemas įvertinimas/balas Aukštas įvertinimas/balas
A (polinkis bendrautis/ Užsidaręs, nuošalus, atsiskyręs Bendraujantis, šiltaširdis, lengvabūdiškas
uždarumas)
B (intelektas; gebėjimas Žemas intelektas Aukštas intelektas
samprotauti)
C (emocinis stabilumas/ Emociškai mažiau stabilus, lengvai Emociškai stabilus, ramus, stipri ego jėga
emocinis nepastovumas) nusiminantis, silpna ego jėga
E (dominavimas/ Paklusnus, neužtikrintas, nuolankus, Dominuojantis, atkaklus, veržlus
nuolankumas) supratingas
F (nerūpestingumas/ Rimtas, nuosaikus, prislėgtas, Laimingas, entuziastingas, linksmas
susirūpinimas) nerimaujantis
G (taisyklių laikymasis / Tikslingas, vengia laikytis taisyklių Sąžiningas, nelankstus, moralus
taisyklių vengimas)
H (socialinis drąsumas / Nedrąsus, drovus, nuošalus, Drąsus, ieškantis nuotykių
drovumas) santūrus
I (jautrumas / kietumas) Realistiškas, pasitikintis savo Optimistiškas, jautrus, priklausomas
jėgomis, reiklus
L (įtarumas / Supratingas, patikintis, Įtarus, pavydus, uždaras / pasitraukiantis
pasitikėjimas) susitaikantis / priimantis
M (praktiškumas / Praktiškas, žemiškas, susitelkęs į Lakios vaizduotės, abejingas
nepraktiškumas) detales
N (diplomatiškumas / Tiesmukas, naivus, nepretenzingas Gudrus, pasaulietiškas, įžvalgus
tiesumas)
O (nerimas / ramumas) Savimi užtikrintas, siekiantis Baimingas, nesaugus, priekaištaujantis sau
saugumo, patenkintas
Q1 atvirumas pokyčiams Konservatyvus, laikosi tradicinių Radikalus, liberalus, eksperimentuojantis,
(radikalizmas – vertybių, nemėgsta pokyčių priimantis pokyčius

208
 konservatizmas)
Q2 (nepriklausomybė / Priklauso nuo grupės, nori Savarankiškas, išradingas, nepriklausomas
konformizmas) prisijungti ir sekti kitus
Q3 (aukšta savikontrolė / Nekontroliuojamas, atsainus, Kontroliuojantis, kompulsyvus, reiklus
žema savikontrolė) impulsyvus
Q4 (aukšta įtampa / žema Atsipalaidavęs, tylus, susikaupęs Įsitempęs, pasiryžęs siekti, nervingas
įtampa)
Svarbu atsiminti, kad Cattell sistemoje priežastiniai bruožai yra pagrindiniai asmenybės elementai. Jis
įrodinėjo, kad psichologai negali suprasti ar generuoti dėsnių apie asmenybę tiksliai neaprašydami šių
elementų prigimties.

Cattell išskyrė dviejų rūšių intelektinius gebėjimus: kristalizuotus ir fluidinius.

 Fluidinis intelektas reiškia įgimtus gebėjimus.

 Kristalizuotas intelektas reiškia įgautus gebėjimus, kurie yra pagrįsti kultūrinio ir mokyklinio
mokymosi, įgimto intelekto taikymu problemoms spręsti.

Cattell pastebėjo, kad alkoholikai, narkomanai, nepilnamečiai nusikaltėliai ir mokyklos nebaigę

asmenys turi neįprastai mažą ego stiprumą.

Cattell paminėjo, kad vyrų ir berniukų dominavimas yra didesnis, nei moterų ir mergaičių. Daugiausiai E
faktoriaus balų surinkę žmonės yra veržlūs, užsispyrę ir ginčytini, ir tai gali atstumti žmones. Toks per
didelis dominavimas vyrauja pas psichopatus, sukčius ir nepataisomus nusikaltėlius.

Cattell teigimu, per didelis polinkis į kaltę (O faktorius: susirūpinimas) yra patologinių asmenų, įskaitant
alkoholikus, nusikaltėlius ir pacientus, sergančius bipoliniais afektiniais sutrikimais, bruožas. Tokie
žmonės turi mažai draugų ir dažnai kritiškai vertina grupės gyvenimą ir standartus.

BRUOŽŲ SAMPRATA IR JŲ MATAVIMAS

Cattell teigimu, bruožai yra santykinai nuolatinės ir plačios reakcijos tendencijos ir yra asmenybės
statybinė medžiaga. Jis skiria konstitucinius ir aplinkos formuojamus bruožus; gebėjimus, temperamentą
ir dinamiškas savybės; paviršiaus ir šaltinių bruožus.

1. Konstitucinius bruožus lemia biologija, o aplinkos formuojamus bruožus lemia patirtis, t.y.
sąveika su aplinka. Kitaip tariant, kai kurie bruožai nustatomi iš prigimties, o kitus lemia
auklėjimas.

Cattell sukūrė sudėtingą statistinę procedūrą, vadinamą „Daugialype abstrakčiąja dispersine analize”
(MAVA), kad įvertintų, kiek įvairios savybės yra nulemtos genetiškai ar aplinkos. Metodas yra pagrįstas
sudėtingais palyginimais tarp tos pačios šeimos narių, kurie kartu augo, ir tie, kurie buvo auginami

209
atskirai, taip pat tarp skirtingų žmonių, kurie buvo užauginti kartu, ir tų, kurie buvo užauginti atskirai.
Genetinio panašumo laipsnis yra didžiausias tarp identiškų dvynių ir mažiausias tarp nesusijusių vaikų.
Svarbus šios procedūros bruožas yra tai, kad ji mokslininkams leidžia tiksliau nustatyti genetinių ir
aplinkos veiksnių indėlį į bruožų vystymąsi, nei kiti metodai.

2. Paviršiaus bruožai yra didesnio ar mažesnio pločio bruožų rinkinys, kuris pritaikomas daugeliui
asmenų ir aplinkybių. Tarpusavyje koreliuodami šie kintamieji (bruožai) susijungia ir sudaro
paviršiaus bruožus. Priešingai, šaltinio bruožas yra pagrindinis veiksnys, valdantis paviršiaus
klasterio pokyčius. Paviršiniai bruožai yra jausmai, mintys ir veiksmai, kaip asmenybės
molekulės atomai, kurie eina išvien, bet nedaro kažkokios didesnės įtakos.

Baziniai bruožai – tai bazinės struktūros, iš kurių lyg iš plytų yra sudaryta asmenybė. Nuo jų priklauso
žmogaus elgesio pastovumas. Paviršiaus ir šaltinio bruožai matuojami faktorinės analizės metodais. Kai
tiksliai identifikuojami pagrindiniai šaltiniai, kontroliuojantys elgesį, gaunamos geresnės galimybės
tiksliai numatyti elgesį – žinoma, darant prielaidą, kad turime pakankamai informacijos apie asmens
reagavimo būdus tam tikroje situacijoje.

3. Cattell, kaip ir Allport, manė, kad naudinga bruožus suskirstyti į bendrus ir unikalius. Bendri
bruožai nurodo daugelio žmonių savybes, pavyzdžiui, intelektą, pasitikėjimą savimi,
bejėgiškumą. Unikalūs bruožai yra būdingi tik vienam asmeniui, pavyzdžiui, monetų
kolekcionavimas.

Bruožai gali būti toliau skirstomi į gebėjimus, temperamentą ir dinamiškumą.

 Gebėjimų bruožai reiškia asmens įgūdžius susidoroti su konkrečios situacijos sudėtingumu.

Pavyzdžiui, intelektas yra gebėjimų bruožas.
 Temperamento bruožai reiškia stilistines tendencijas – žmonės gali būti chroniškai irzlūs,
susijaudinę ar nuotaikingi. Žmogus gali atlikti kokią nors užduotį lėtai arba greitai, reaguoti į
kokią nors situaciją ramiai arba labai emocionaliai – tai ir yra temperamento bruožai.
 Dinaminiai bruožai reiškia asmens motyvaciją ir pomėgius. Asmuo gali būti apibūdinamas kaip
ambicingas, siekiantis galios arba orientuotas į sportą. Šiuos bruožus Cattell klasifikavo kaip
fiziologinius dinaminius bruožus – ergai, ir aplinkos dinaminius bruožus, kurie yra semai ir
atitiudai.

1) Ergas – tai įgimtos paskatos arba motyvai. Sąvoka „erg“ reiškia energiją, būdingą pirminiams ar
neišmoktiems potraukiams, tokiems kaip seksas, alkis, vienatvė, smalsumas, pyktis,
išdidumas, neviltis ir kiti motyvai, kurių dauguma būdingi ne tik žmonėms, bet ir kitiems
žinduoliams. Cattell išskyrė apie 10 ergų.
2) Semas – tai aplinkos suformuotas dinaminis bruožas. Kitaip tariant, semai yra išmoktos arba
įgytos dinaminės savybės. Teigiama, kad semai yra tarpiniai tikslai tarp ergų ir atiudų. Semai
savo energiją gauna iš ergų ir suteikia požiūriams šiek tiek organizuotumo ir stabilumo.
3) Atitiudas – tai konkretus veiksmas arba noras veikti, reaguojant į tam tikrą situaciją. T.y. tam
tikro dydžio interesas tam tikrai veiklai tam tikro objekto atžvilgiu. Požiūris bet kokiu atveju yra

210
 ir elgesio motyvas. Pavyzdžiui, jaunuolio atitiude „aš labai noriu vesti tą moterį” intereso
intensyvumas yra „labai noriu”, veikla – „vesti”, o objektas –„moteris”.

Semai ir atitiudai yra dinamiški aplinkos bruožai, siejami su emocijomis ir socialiniais poreikiais. Semų
ir atitiudų skirtumai yra pagrindinės jų funkcijos ir santykinis gylis. Semai yra tarpasmeniniai, glaudžiai
susiję su vertybiniais klausimais, kurie yra labai svarbūs pačiam asmeniui. Pats svarbiausias tarp šių yra
savęs pažinimas – tai apima savęs suvokimą, savęs vertinimą, savo reputacijos išsaugojimą, etinių
įsipareigojimų vykdymą ir pan. Atitiudai labiau yra atvira semų išraiška.

Esant žmogaus motyvacijos sudėtingumui, taip pat gana tikėtina, kad su vienu semu bus įtraukti ir keli
ergai. Pavyzdžiui, šeima ir namai gali būti susiję su sekso ir vienatvės ergais. Kadangi semai yra įgyti
kultūriškai, jų skaičius skiriasi įvairiose kultūrose ir įvairiose amžiaus grupėse. Matematiškai ir kliniškai
svarbiausi iš Cattell nustatytų semų yra profesija, šeima ir namai, sutuoktinis ar mylimasis, savijauta,
superego ir religija. Savęs jausmas turi tam tikrą ypatingą reikšmę dėl savo esminės padėties
integruojant kitus semus. Savęs jausmas yra kliniškai išvesto termino „savęs samprata“ psichometrinis
atitikmuo. Kaip ir kiti semai, tai savotiškai žmogiška ir išmokta per savo kultūrą.

MOTYVACIJA IR JOS MATAVIMAS

Skirtingi dinaminiai bruožai jungiasi per dinaminį tinklelį: tam tikri bruožai yra pagalbiniai vienų
atžvilgiu, o pastarieji gali būti pagalbiniai kitų atžvilgiu. Dinaminiu tinkleliu, remiantis atitiudų, semų ir
ergų ryšiais, parodoma konkretaus žmogaus motyvacinė sistema.

Žmogaus elgesį tam tikroje situacijoje galima išreikšti dinaminiais bruožais. Vieni dinaminiai bruožai
didins motyvaciją veikti, o kiti ją mažins. Tokiu būdu asmenybė įtraukiama į vidinį konfliktą, kurio lygis
nustatomas, apskaičiavus visų motyvaciją didinančių ir ją mažinančių dinaminių bruožų reikšmių sumų
santykį. Asmenybę taip pat sudaro ir ne visai nuolatinės būsenos tokios kaip nerimas, depresija, stresas
arba nuovargis. Taigi žmogaus elgesį galima išreikšti lygtimi, kur sumuojami gabumų, temperamento,
ergų, semų, būsenų, rolių ir atitiudų rodikliai. Lygtis turi įtraukti visus faktorius, galinčius turėti įtakos
žmogaus reakcijai tam tikru momentu.

ANTROS EILĖS BRUOŽAI

Pirminius bruožus galima analizuoti naudojant faktorių analizę, jungiant juos į bendresnius 5
pagrindinius antros eilės bruožus, kai norima iš pradžių gauti bendro globalaus vaizdo apie žmogaus
bruožus rezultatą. Gavus antros eilės bruožų rezultatus, galima tiksliau išanalizuoti pirminius bruožus.
Antros eilės bruožai yra skirstomi į:

211
 1) Intraversiją / ekstraversiją – mažus šios dimensijos balus turintys asmenys yra linkę vertinti
laiką, praleistą vieni, o daugiausiai balų turintys asmenys yra orientuoti į žmones ir vertina laiką,
praleistą su kitais socialiniuose užsiėmimuose.
2) Mažą nerimą / didelį nerimą – mažus balus surinkę žmonės dažniausiai nesijaudina dėl įvykių
lyginant su dauguma žmonių, o daug taškų surinkę dalyviai labiau jaudinasi, nerimauja dėl įvairių
įvykių.
3) Imlumą / kietą mąstymą – mažus balus surinkę asmenys yra linkę būti atviri žmonėms,
jausmams ir naujoms idėjoms, o daugiausiai balų turintys asmenys renkasi žinomą, konkrečią,
pažįstamą teritoriją.
4) Paklusnumą / nepriklausomybę – mažus balus surinkę žmonės dažnai tenkina kitų
pageidavimus savo sąskaita, o daugiausiai balų surinkę žmonės dažniausiai yra tie, kurie daro
įtaką, o ne ją patiria.
5) Savikontrolė / savikontrolės trūkumą – mažai balų surinkę žmonės yra impulsyvūs ir turi mažiau
išteklių kontroliuoti savo elgesį, o daugiausiai balų surinkę asmenys paprastai turi daug išteklių
už savo elgesio kontrolę.

Cattell daugiausia nagrinėjo du iš šių aukštesnės eilės veiksnių. Vienas iš jų yra vadinamas ekstraversija –
introversija. Kitas antros eilės bruožas yra nerimas, įtampos ir nusiminimo jausmas, kurio šaltinį sunku
nustatyti.

GENETINĖS ASMENYBĖS BRUOŽŲ PRIELAIDOS

Paveldimumas reiškia tam tikro bruožo kintamumo proporciją, kurią lemia genai. Elgesio genetika – tai
tyrimų sritis, kurioje daugiausia dėmesio skiriama genetikos ir asmenybės ryšiui tirti. Allport ir Cattell
buvo vieni pirmųjų mokslininkų, kurie pasiūlė, jog paveldimi veiksniai formuoja asmenybę ir kad jie yra
svarbūs, atsižvelgiant į aplinkos veiksnius. Manoma, kad tarp 16 PF faktorių kai kuriuos labiau
kontroliuoja genai, o kai kuriuos labiau kontroliuoja aplinka. Paveldimumas buvo vertinamas įvairiais
būdais, kartais gana tiesiogiai, naudojant koreliacijas tarp identiškų dvynių, auginamų atskirai.

PAVELDIMUMO IR APLINKOS VAIDMUO

Cattell išsamiai aptarė prenatalinę įtaką asmenybei. Yra žinoma, kad, pavyzdžiui, vaikai, gimę su Dauno
sindromu, chromosomos anomalija, turi ribotą intelektą ir labai ribotus elgesio modelius. Metaboliniai
sutrikimai taip pat gali sukelti protinį atsilikimą. Galvos traumos gimimo metu gali sukelti intelekto
trūkumą, sutrikdyti motorikos koordinaciją ar net sukelti paralyžių. Motinos fiziologinė būklė nėštumo
metu turi didelę įtaką embriono normaliam vystymuisi. Be abejo, iš pradžių vaikui yra svarbi biologinė ir
brendimo įtaka, tačiau augant aplinkos įtaka užima vis svarbesnę vietą žmogaus gyvenime ir jo
formavimuisi.

212
 HANS EYSENCK (1916 – 1997)

ASMENYBĖS BRUOŽŲ (DISPOZICINĖ) TEORIJA

Pagal Eysenck teoriją, genetiniai veiksniai turi didesnę įtaką tolesniam žmogaus elgesiui, nei vaikystės
patirtis.

H. Eysenck buvo bene produktyviausias rašytojas psichologijos istorijoje, paskelbęs apie 1100 mokslinių
straipsnių bei knygų skyrių ir išleidęs daugiau nei 80 knygų. Svarbiausia H. Eysenck literatūra:

1. ,,Uses and Abuses of Psychology” (1953)

2. ,,The Dynamics of Anxiety and Hysteria” (1957)
3. ,,Sense and Nonsense in Psychology” (1962)
4. ,,Smoking, Health, and Personality” (1965)
5. ,,The Causes and Cures of Neurosis” (1965)
6. ,,Personality Structure and Measurement” (1969)
7. ,,The Structure of Human Personality” (1970)
8. ,,The IQ Argument” (1971)
9. ,,The Experimental Study of Freudian Theories” (1973)
10. ,,The Inequality of Man” (1975)
11. ,,Psychoticism as a Dimension of Personality” (1977)
12. ,,The Intelligence Controversy” (1981)
13. ,,Personality and Individual Differences: A Natural Science Approach” (1985)
14. ,,The Causes and Cures of Criminality” (1989)
15. ,,Rebel with a Cause: The Autobiography of Hans Eysenck” (1990)
16. ,,Smoking, Personality, and Stress: Psychological Factorsin the Prevention of Cancer and Coronary
Heart Disease” (1991)
17. ,,Genius: The Natural History of Creativity” (1995).

213
GENETINIŲ IR APLINKOS VEIKSNIŲ ĮTAKA ASMENYBEI

Atsitiktinumai bei aplinkos veiksniai dažnai nulemia žmogaus gyvenimą, manė H. Eysenck, kurio
gyvenimą ne vieną kartą nulėmė atsisitktinumai. H. Eysenck nuomone, žmonės gimsta turėdami tam
tikrus įgimtus polinkius reaguoti į aplinką, tačiau šiuos polinkius (ar bruožus) tam tikru mastu gali
pakeisti socializacijos poreikiai. H. Eysenck asmenybę apibrėžė kaip daugiau ar mažiau stabilią ir
ilgalaikę žmogaus charakterio, temperamento, intelekto ir kūno organizaciją, kuri lemia jo unikalų
prisitaikymą prie aplinkos. Pagal jį, aplinka ir mūsų genai sąveikauja, lemdami mūsų elgesį.

Biologiniai veiksniai, anot H. Eysenck, paprastai vaidina stipresnį vaidmenį asmenybės formavime. H.
Eysenck rėmėsi kitų mokslininkų įrodymais dėl įgimtų asmenybės savybių. Įvairūs mokslininkai nustatė
beveik vienodus veiksnius tarp žmonių įvairiose pasaulio šalyse, vėliau įrodymai taip pat parodė, kad
asmenys yra linkę laikui bėgant išlaikyti savo poziciją dėl skirtingų asmenybės dimensijų ir galiausiai
dvynių tyrimai parodė didesnį identiškų dvynių asmenybės bruožų atitikimą, nei tarp tos pačios lyties
brolių, auginamų kartu, o visi šie teiginiai rodo, kad genetiniai veiksniai vaidina dominuojantį vaidmenį
nustatant individualius asmenybės skirtumus. Net prenatalinė aplinka gali vaidinti svarbų vaidmenį
formuojant asmenybę. Pavyzdžiui, motinos nėštumo metu patiriamas stresas gali pakeisti kūdikio
reakciją į stresą ateityje – kūdikiai, kurie gimsta motinoms, nėštumo metu patyrusioms neįprastai didelį
stresą, normali streso funkcija paprastai būna sutrikusi, jie taip pat yra labiau linkę į aukštesnį pradinį
streso hormonų lygį, o dėl to jų fiziologinis atsakas į stresą yra greitesnis, stipresnis ir ryškesnis, kuris
išlieka nuo kūdikystės iki pat vaikystės.

Taip pat, anot H. Eysenck, temperamentai yra genetiškai nulemti. H. Eysenck asmenybės teorijoje
psichotiškumas, ekstraversija ir neurotizmas yra genetiškai nulemti asmenybės komponentai. Taip pat,
pagal jį, pagrindinė priežastis, lemianti skirtumus tarp ekstravertų ir intravertų yra smegenų žievės
sujaudinimo lygis ar fiziologinė būklė, kuri dažniausiai yra paveldima. Asmenys skiriasi tuo, kiek jie
išmoksta visuomenės taisyklių. H. Eysenck mano, kad dėl tokių priežasčių intravertai greičiau ir
efektyviau išmoksta socialines taisykles, nei ekstravertai. Jis mano, kad šių skirtumų pagrindas yra
genetinis: intravertai turi chroniškai didesnį žievės susijaudinimą, nei ekstravertai; susijaudinimas
paprastai palengvina mokymąsi; todėl intravertai mokosi lengviau, nei ekstravertai.

Pagal H. Eysenck, žmogaus polinkiai elgtis tam tikru būdu yra nulemti genetiškai, tačiau šiuos polinkius
reaguoti į aplinką gali pakeisti aplinkos įtaka. Pavyzdžiui, net jei ekstravertai paprastai socialinių normų
mokosi prastai, jie gali gerai išmokti visuomenės taisyklių, jei juos griežtai ir ilgai moko tėvai ir kiti
asmenys, o tai užkerta kelią elgtis antisocialiai. Ir atvirkščiai, intravertai galiausiai gali įsitraukti į
nusikalstamas veiklas, jei jų tėvai nepaiso tinkamo mokymo.

Taigi, biologiniai veiksniai, anot H. Eysenck, vaidina stipresnį vaidmenį asmenybės formavime, negu
aplinkos veiksniai. Tačiau aplinkos veiksniai taip pat daro įtaką asmenybei.

214
DEDUKCINIS ASMENYBĖS PAŽINIMO METODAS, FAKTORIŲ ATRANKA

H. Eysenck asmenybės teoriją sudaro stiprūs psichometriniai ir biologiniai komponentai. Tačiau H.

Eysenck tvirtino, kad vien psichometrinės analizės nepakanka žmogaus asmenybės struktūrai išmatuoti
ir, kad asmenybės dimensijos, gautos taikant faktorių analizės metodus, yra sterilios ir beprasmės, kol
nėra įrodyta, kad jie turi biologinį pagrįstumą. Atsižvelgdamas į šias prielaidas, H. Eysenck įvardijo
keturis gero faktoriaus nustatymo kriterijus:

1. Pirma, geram faktoriui turi būti nustatyti psichometriniai faktoriaus egzistavimo įrodymai.
Toks egzistavimo įrodymas parodo, kad faktorius yra patikimas ir atkartojamas. Juk kiti tyrėjai
iš skirtingų universitetų bei laboratorijų taip pat turi sėkmingai rasti veiksnį.
2. Antrasis kriterijus reikalauja, kad faktorius būtų genetiškai paveldimas ir turi atitikti
nustatytą genetinį modelį. Į šį kriterijų neįskaitomos tokios išmoktos savybes, kaip antai
gebėjimas mėgdžioti gerai žinomų žmonių balsus arba religinius ar politinius įsitikinimus.
3. Trečia, veiksnys turi turėti prasmę teoriniu požiūriu. H. Eysenck naudojo dedukcinį tyrimo
metodą, pradėdamas nuo teorijos ir tada rinkdamas duomenis, kurie pagrindžia šią teoriją.
4. Ketvirtasis veiksnio egzistavimo kriterijus nurodo, kad faktorius turi turėti socialinę reikšmę.
Tai reiškia, kad čia reikia įrodyti, kad matematiškai išvesti veiksniai turi ryšį (nebūtinai
priežastinį ryšį) su tokiais socialiai reikšmingais kintamaisiais kaip, pavyzdžiui, priklausomybė
nuo narkotikų, polinkis į netyčinius sužalojimus, puikūs rezultatai sporte, psichozinis elgesys,
nusikalstamumas ir kt.

Remdamasis daugybe duomenų bei atlikdamas faktorių analizes apie asmenybę, surinktų iš skirtingų
tiriamųjų grupių visame pasaulyje, H. Eysenck išvedė du veiksnius. Tai:

1. Intraversija/Ekstraversija ir
2. Stabilumas/Neurotiškumas.

Vėliau, remdamasis kitomis statistinėmis analizėmis, jis postulavo trečią dimensiją:

3. Impulsų kontrolę/Psichotizmą.

Šios trys dimensijos, pasak H. Eysenck, yra pagrindiniai asmenybės skirtumai tarp žmonių, kurie yra
naudingiausi apibūdinant asmenybės sandarą bei funkcionavimą.

Taigi, H. Eysenck įvardijo keturis faktoriaus nustatymo kriterijus: psichometriniai faktoriaus duomenų
įrodymai, faktoriaus paveldimumo įrodymas, faktoriaus teorinis pagrindimas per dedukcinį metodą ir
faktoriaus socialinės reikšmės įrodymas. Galiausiai, jis naudojo dedukcinį metodą išskirdamas tris
asmenybės faktorius savo teorijoje – intraversiją/ekstraversiją, stabilumą/neurotiškumą ir impulsų
kontrolę/psichotizmą.

215
HIERARCHINĖ ASMENYBĖS SAMPRATA, ELGESIO ORGANIZACIJOS LYGIAI

H. Eysenck aprašė keturių lygių elgesio organizacijos lygius arba hierarchinę asmenybės sampratą.
Pagal H. Eysenck, asmenybę sudaro šie lygiai:

1. Žemiausias lygmuo yra konkretūs poelgiai arba mintys, individualus asmens elgesys ar
mąstymo būdas, kurie gali arba negali apibūdinti asmenį. Tarkime, mokinio skaitymo
užduoties atlikimas yra konkretaus jo elgesio pavyzdys.
2. Antrame lygyje yra įprastas arba rutiniškas elgesys bei mintys. Tai žmogaus elgesys, kuris
pasikartoja esant tam tikromis sąlygomis – įprotis. Pavyzdžiui, jei mokinys nuolat užduotį
atideda paskutinei dienai, toks elgesys tampa įprastu, t.y. tampa įpročiu. Priešingai nei
konkretus elgesys, kuris yra pirmasis arba žemiausias šios hierarchijos lygmuo, įpročiai yra
pakankamai patikimai pasikartojantys, nuoseklūs.
3. Keletas susijusių įpročių jau sudaro bruožą – trečiąjį H. Eysenck elgesio hierarchijos lygį. H.
Eysenck apibrėžė bruožus kaip svarbius bei dalinai nuolatinius asmenybės polinkius. Pavyzdžiui,
mokinys turi atkaklumo bruožą, jei jis nuolat atlieka namų darbus ir baigia visas užduotis laiku ir
iki galo. Nors bruožus galima pastebėti intuityviai, tačiau bruožų ir veiksnių teoretikai remiasi
sistemingesniu požiūriu – būtent faktoriaus analize. Bruožas, trečiasis hierarchijos lygmuo,
atrandamas atliekant įpročių, antrojo hierarchijos lygmens, faktorinę analizę, o įpročiai, antrasis
hierarchijos lygmuo, matematiškai apskaičiuojamas atliekant konkrečių poelgių, arba pirmojo
hierarchijos lygmens, faktorinę analizę.
4. H. Eysenck išskyrė ir ketvirtąjį hierarchijos lygmenį – superfaktorius. Superfaktorius susideda iš
kelių tarpusavyje susijusių bruožų. Pavyzdžiui, atkaklumas gali būti susijęs su nepilnavertiškumu,
prastu emociniu prisitaikymu, socialiniu drovumu ir kitais bruožais, o visi šie bruožai kartu
sudaro intraverto superfaktorių.

Taigi, H. Eysenck sukūrė savitą hierarchinę asmenybės sampratą ir čia išskyrė šiuos elgesio organizacijos
lygius, pradedant nuo žemiausio: konkrečių poelgių lygmuo, įpročių lygmuo, bruožų lygmuo bei
superfaktoriaus lygmuo.

216
ASMENYBĖS DIMENSIJOS

H. Eysenck dedukciniu metodu išskyrė tris asmenybės dimensijas savo teorijoje –

intraversiją/ekstraversiją, stabilumą/neurotiškumą ir impulsų kontrolę/psichotizmą. Nustatęs šias tris
pagrindines asmenybės dimensijas, H. Eysenck sukūrė testą joms išmatuoti – Eysenck asmenybės
klausimyną. Ištyręs šias dimensijas, jis jas apibūdino ir aprašė:

1. Intraversija/ekstraversija. Žmonės, kuriems būdinga introversija, yra tylūs, į save orientuoti

asmenys, susikoncentravę į vidinę realybę ir mėgstantys tvarkingą gyvenimą. Kita vertus,
ekstravertai yra bendraujantys ir impulsyvūs asmenys, mėgstantys jaudulį ir orientuoti į išorinę
realybę, aplinką.
2. Stabilumas/neurotiškumas. Žmonės, kurie linkę į stabilumą, yra emociškai stabilūs, linkę ramiai
reaguoti į stimulus. Tačiau neurotiški asmenys yra emociškai nestabilūs. Vieni nepagrįstai bijo
tam tikrų objektų, vietų, asmenų, gyvūnų, atvirų erdvių ar aukščio, o kitiems gali pasireikšti
įkyrūs ar impulsyvūs simptomai, mintys. Daugumos neurotikų būdingas sutrikimo požymis yra
nerimas, kuris yra neproporcingas tikrai situacijai, tai yra, jie reaguoja į mažai nerimą keliančius
stimulus per stipriai, su dideliu nerimu.
3. Impulsų kontrolė/psichotizmas. Psichotizmu smarkiai pasižymintys asmenys gali būti nejautrūs
kitiems, priešiški, žiaurūs ir nežmoniški, su dideliu polinkiu kvailinti žmones ir juos liūdinti. O
asmenys, kurie linkę į impulsų kontrolę, yra empatiški.

ASMENYBĖS SUPERFAKTORIAI: EKSTRAVERSIJA-INTROVERSIJA, NEUROTIZMAS-STABILUMAS,

PSICHOTIZMAS-SUPEREGO FUNKCIJOS

Eysenck išskyrė tris pagrindinius asmenybės superfaktorius: ekstraversiją (E), neurotizmą (N) ir
psichotizmą (P). Nors neurotizmas ir psichotizmas nebuvo siejamas tik su patologiją turinčiais asmenimis,
sutrikimų turintys žmonės pasižymėjo aukštesniais šių dviejų faktorių balais. Eysenckas teigė, kad visi
trys faktoriai įeina į normalią asmenybės struktūrą ir yra bipoliai, kur ekstraversija yra viename E
faktoriuje, o introversija yra priešingame polyje, N faktoriaus skirtinguose poliuose yra neurotizmas ir
stabilumas, o P faktoriaus – psichotizmas ir superego funkcija.

 Ekstravertams priskiriamos charakteristikos apėmė tokias savybes kaip socialumas,

impulsyvumas, gyvybingumas, optimizmas ir pan. Intravertus charakterizavo priešingi
ekstravertams bruožai: tylumas, pasyvumas, nesocialumas, atsargumas, pesimizmas, ramumas.
Pasak Eysenck (1982), pagrindiniai skirtumai tarp ekstraversijos ir introversijos yra nulemti
greičiau ne elgesio, bet yra biologinio ir genetinio pobūdžio.
 Antras Eysenck išskiriamas superfaktorius neurotizmas–stabilumas taip pat paremtas
paveldimumu. Eysenck atlikti tyrimai (1967) aptiko įrodymų, kad genetinis pagrindas turi įtakos
tokiems neurotiniams bruožams kaip nerimas, isterija, obsesiniai–kompulsiniai sutrikimai. Taip
pat jis atrado žymiai didesnį panašumą tarp identiškų dvynių, apimantį antisocialinį ir asocialų
elgesį, tokį kaip suaugusiųjų nusikalstamumas, vaikų elgesio sutrikimai, homoseksualumas ir
alkoholizmas. Buvo pastebėta, kad žmonės, pasižymintys aukštu neurotiškumu, dažnai turi

217
 polinkį pernelyg emociškai reaguoti ir sunkiai sugrįžta į normalią būseną po emocinio
susijaudinimo. Neurotiški asmenys dažnai skundėsi fiziniais simptomais: galvos ir nugaros
skausmu, įvairiomis kitomis psichologinėmis problemomis, kaip susirūpinimas ir nerimas.
Eysenck teigė, kad neurotizmo emocinis reaktyvumas kyla dėl labai reaktyvios limbinės
sistemos, įskaitant migdolinį kūną ir pagumburį. Tačiau neurotizmas nebūtinai reiškia neurozę.
 Trečiasis – psichotizmo – faktorius pasižymi tokiais bruožais: egocentriškumu, šaltumu,
impulsyvumu, agresyvumu, įtarumu, psichopatiškumu, antisocialumu. Priešingame jam
superego poliuje rikiuojasi tokios savybės kaip altruistiškumas, aukštas socialumas,
empatiškumas, rūpestingumas, prisitaikymas. Pasak Eysenck, kuo aukštesnis psichotizmo
įvertis, tuo mažesni patiriami streso lygiai gali iššaukti psichozinę reakciją.

Eysenck požiūris į asmenybę leidžia kiekvieną asmenį išmatuoti trimis nepriklausomais faktoriais, kurių
gauti balai nubraižomi trijų dimensijų erdvėje.

BIOLOGINIAI ASMENYBĖS TIPŲ PAGRINDAI

Eysenck teigė, kad visi asmenybės superfaktoriai yra biologiškai determinuoti. Jo skaičiavimais, apie
tris ketvirtadalius lemia paveldimumas (75 %) ir maždaug ketvirtadalį lemia aplinkos veiksniai (25 %).
Eysenck (1990) atlikti dvynių tyrimai parodė didesnį atitikimą tarp identiškų dvynių, nei tarp tos pačios
lyties neidentiškų kartu augančių dvynių, kas rodo, jog genetiniai veiksniai užima pagrindinį vaidmenį
nustatant individualius asmenybės skirtumus. Pirmtakas yra genetinis ir biologinis, o pasekmės apima
tokius kintamuosius kaip patirtis, jautrumas, atmintis bei socialinis elgesys, toks kaip nusikalstamumas,
kūrybiškumas, psichopatologija ir seksualinis elgesys.

H. Eysenck postulavo, kad, pavyzdžiui, neurotizmas atsirado dėl padidėjusio aktyvumo ar reagavimo ir
mažesnių aktyvacijos slenksčių limbinėje sistemoje. Be to, žmonės, kuriems būdingas didelis
neurotiškumas, yra linkę į neigiamus emocinius išgyvenimus ir yra jiems jautresni iš dalies dėl pernelyg
aktyvios smegenų migdolinės dalies. Anot H. Eysenck, asmenybė yra pagrįsta biologiniais veiksniais, tai
priklauso nuo limbinės sistemos, migdolinio kūno, širdies ritmo, prakaitavimo ir net hormonų.

ASMENYBĖ IR ELGESYS

Pagal Eysenck asmenybės tipų modelį, psichotiškumas, ekstraversija ir neurotizmas turėtų numatyti
eksperimentinių tyrimų rezultatus bei socialinį elgesį. Teorija daro prielaidą, kad ekstraversija yra
veikiama žievės sujaudinimo. Taigi, intravertai, palyginus su ekstravertais, turėtų būti jautresni
įvairiems aplinkos dirgikliams ir mokymosi sąlygoms. Jis manė, kad egzistuoja sąveika tarp asmenybės
dimensijų ir mokymosi stilių. Eysenck teigė, kad veiksminga asmenybės teorija turėtų numatyti tiek
proksimalines, tiek distalines pasekmes.
 Aukštas N ir aukštas E = choleriškas asmenybės tipas – nestabilūs ekstravertai.
 Aukštas N ir žemas E = melancholiškas asmenybės tipas – nestabilūs intravertai.

218
  Žemas N ir aukštas E = sangviniškas asmenybės tipas – stabilūs ekstravertai.
 Žemas N ir žemas E = flegmatiškas asmenybės tipas – stabilūs intravertai.

H. Eysenck (1947) teigimu šie susiformavę asmenybės tipai pasižymi tokiomis savybėmis ir elgesiu:
 Choleriškas asmenybės tipas – jautrus, isteriškas, permainingas, neramus, impulsyvus ir
neatsakingas.
 Melancholiškas asmenybės tipas – tylus, pesimistiškas, žvalus, griežtas, nerimastingas, nuotaikingas
ir santūrus.
 Sangviniškas asmenybės tipas – kalbus ir bendraujantis, gyvybingas, nerūpestingas, pasižymi
lyderiaujančioms savybėmis.
 Flegmatiškas asmenybės tipas – rami asmenybė, patikimas, kontroliuojamas, taikus, apmąstantis,
atsargus ir pasyvus.

H. Eysenck (1995) iškėlė hipotezę, kad psichotizmas (P) yra susijęs su genialumu bei kūrybiškumu. Jis
rado įrodymų, kad suaugusiems nekūrybiškiems žmonėms nebūdingas aukštas P balas. O vaikai, turintys
tą patį kūrybinį potencialą ir turintys aukštai išreikštą psichotizmą (P), sugeba atsispirti tėvų ir mokytojų
kritikai bei tampa kūrybingais suaugusiais.

Taip pat teigiama, jog psichotizmo (P) ir ekstraversijos (E) aukštus įverčius turintys kels daugiau
rūpesčių būdami vaikais, tačiau tėvai ir mokytojai linkę ekstravertus vaikus laikyti žaviais neklaužadomis
ir atleisti jų nusižengimus. Tuo tarpu aukštu psichotizmo (P) balu pasižymintys introvertai yra matomi
kaip piktesni, trikdantys bei nemylimi.

Eysenck taip pat sukūrė nenormalios psichologijos ir elgesio pokyčių teoriją. Pagrindinė Eysenck idėja
yra ta, kad simptomai ar psichologiniai sunkumai, kuriuos žmogus patiria, yra susiję su pagrindiniais
asmenybės bruožais ir nervų sistemos veikla, susijusia su jomis. Remiantis šiuo Eysenck pasiūlymu,
dauguma neurotiškų pacientų linkę turėti aukštą neurotiškumą ir žemus ekstraversijos balus. Priešingai,
nusikaltėliai ir asocialūs asmenys dažniausiai pasižymi aukštu neurotiškumu, dideliu ekstravertiškumu ir
aukštu psichotiškumo balu. Tokie asmenys sunkiai mokosi visuomenės normų. Nepaisant genetinės
asmenybės bruožų ir sutrikimų sudedamosios dalies, Eysenck optimistiškai žiūri į patologinių
asmenybių gydymą. Jis manė, kad žmogui įmanoma išvengti tam tikrų potencialiai traumuojančių
situacijų, neišmokti baimės reakcijų, išmokti tinkamo socialinio elgesio ir taip pasiekti asmenybės stilių,
kuris skiriasi nuo pirminių polinkių ir taip išgydyti savas patologijas.

PATOLOGIJOS

Nuo septintojo dešimtmečio pradžios H. Eysenck daug dėmesio skyrė klausimui, ar asmenybės veiksniai
gali numatyti mirtingumą nuo vėžio ir širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL). Kartu su D. Kissen (1962) jis
nustatė, kad žemus neurotiškumo (N) balus surinkę žmonės buvo linkę slopinti savo emocijas ir turėjo
didesnę tikimybę, kad vėliau jiems bus diagnozuotas plaučių vėžys, nei aukštą (N) balą surinkusiems
asmenims.

219
Vėliau H. Eysenck kartu su R. Grossarth-Maticek tyrė ne tik ryšį tarp asmenybės ir ligų, bet taip pat
elgesio terapijos efektyvumą, norint prailginti vėžiu ir ŠKL sergančiųjų pacientų gyvenimą. Tam
Grossarth-Maticek naudojo trumpą klausimyną ir ilgą asmeninį interviu, kad galėtų suskirstyti žmones į
keturias grupes ar tipus.

 1 tipas apėmė žmones, turinčius beviltišką / bejėgę neemocinę reakciją į stresą;

 2 tipo žmonės paprastai reaguodavo į frustraciją su pykčiu, agresija ir emociniu susijaudinimu;
 3 tipo žmonės buvo ambivalentiški, pereinantys nuo tipinės 1 tipo žmonių reakcijos į tipinę 2
tipo reakciją ir grįžtantys vėl atgal;
 4 tipo asmenys savo autonomiją laikė svarbia jų asmeninės gerovės ir laimės sąlyga.

Pradiniame tyrime, kuris buvo atliktas Jugoslavijoje, 1 tipo žmonės turėjo didesnį polinkį mirti nuo
vėžio, nei kiti, o 2 tipo žmonės daug dažniau mirdavo nuo širdies ligų. 3 ir 4 tipo asmenų mirtingumas
nuo vėžio ar ŠKL buvo labai mažas. Vėliau Grossarth-Maticek, Eysenck ir Vetter pakartojo šį tyrimą
Heidelberge, Vokietijoje, ir gavo labai panašius rezultatus.

H. Eysenck pabrėžė, kad ryšiai tarp asmenybės ir ligų neįrodo, kad psichologiniai faktoriai sukelia vėžį ir
širdies ligas. Veikiau šiuos susirgimus sukelia daugybės faktorių interakcija. H. Eysenck (1996) tvirtino,
kad vien cigarečių rūkymas nesukelia vėžio ar ŠKL, bet kai tai derinama su stresu ir asmenybės veiksniais,
tai prisideda prie mirties nuo šių dviejų ligų tikimybės.

Jis su kolegomis sukūrė kompleksinį biopsichosocialinį širdies ligų modelį, kuris apėmė 11 biologinių ir
7 psichosocialinius veiksnius. Slovėnijos respublikoje su vyrais atlikti tyrimai patvirtino hipotezę, kad
asmenybės faktoriai sąveikauja su daugybe biologinių faktorių ir prisideda prie širdies ligų išsivystymo.
Viena tokia sąveika aptikta tarp rūkymo, neurotiškumo ir emocinio reaktyvumo, kai aukštų (P) taškų
surinkėjai, kurie rūko ir į stresą reaguoja pykčiu, priešiškumu ir agresija, padidina jų riziką susirgti širdies
ligomis.

APIBENDRINIMAS

Hans Eysenck buvo vienas svarbiausių XX amžiaus psichologų. Pagal jį, biologiniai veiksniai vaidina
svarbesnį vaidmenį asmenybės formavime, negu aplinkos veiksniai, tačiau pastarieji taip pat daro
įtaką asmenybei. H. Eysenck buvo už moksliškumą psichologijos moksle, todėl jis sukūrė ir įvardijo
keturis faktoriaus nustatymo kriterijus: psichometriniai faktoriaus duomenų įrodymai, faktoriaus
paveldimumo įrodymas, faktoriaus teorinis pagrindimas per dedukcinį metodą ir faktoriaus socialinės
reikšmės įrodymas. H. Eysenck taip pat sukūrė savitą hierarchinę asmenybės sampratą bei išskyrė
elgesio organizacijos lygius: konkrečių poelgių lygmenį, įpročių lygmenį, bruožų lygmenį bei
superfaktoriaus lygmenį. Toliau, H. Eysenck išskyrė tris asmenybės dimensijas –
intraversiją/ekstraversiją, stabilumą/neurotiškumą ir impulsų kontrolę/psichotizmą, kuriuos ištyrė
dedukciniu tyrimo metodu. H. Eysenck požiūris į asmenybę leidžia kiekvieną asmenį išmatuoti trimis
nepriklausomais superfaktoriais: ekstraversija (E), neurotizmu (N) ir psichotizmu (P). Taip pat, anot H.
Eysenck, asmenybę galima aiškinti biologiniais veiksniais. H. Eysenck teigė, kad veiksminga asmenybės
teorija turėtų numatyti tiek proksimalines, tiek distalines asmenybės ypatybes. H. Eysenck teigia, kad
asmenybės savybės gali parodyti polinkį į tam tikrų ligų išsivystymą ateityje.

220
 PENKIŲ FAKTORIŲ ASMENYBĖS MODELIS

Didysis penketas – Didžiojo penketo asmenybės modelis, paremtas individualių asmenybės skirtumų
dimensijomis. Šios dimensijos paprastai išskiriamos kaip: ekstraversija, neurotiškumas, sutarumas,
sąmonngumas ir atvirumas patirčiai.

R.R. MCCRAE IR P. T. COSTA PENKIŲ FAKTORIŲ ASMENYBĖS MODELIO PRIELAIDOS

Bruožų teorijų pradininku yra laikomas Gordon Allport, susidomėjęs šią sritimi dar 1930 metais.
Analizuodamas įvairias galimas asmenybės dimensijas, Allportas apsistojo ties bruožų arba dispozicijų
(ang. disposition) sąvokos. Jis pirmasis apibūdino bruožo sąvoką, plačiai paaiškindamas jos, kaip vienos
svarbiausių asmenybės struktūros dalių prasmę, ir sukūrė metodologiją, tiriančią dispozicijas.

Allporto bruožų teorijos idėjas plėtojo ir modifikavo kiti tyrėjai. Vieni žinomiausių – Raymond Cattel ir
Hans Eysenck. Catell ir Eysenck manė, jog asmenybės bruožai yra viena svarbiausių asmenybės
struktūros dalių ir joms tikrinti naudojo matematinį statistinį metodą – faktorių analizę. Nepaisant
panašių pažiūrų – jų tyrimo metodai skyrėsi ir galiausiai Catell išskyrė 16 svarbiausių asmenybės bruožų,
o Eysenck tik tris pagrindinius superfaktorius.

Daugelis šaltinių teigia, kad Didžiojo penketo kaip teorijos istorija prasidėjo XX amžiaus aštuntajame
dešimtmetyje, nors apie penkių faktorių modelį buvo kalbėta dar anksčiau. Teorijos autoriai – R. R.
McCrae ir P. T. Costa, kaip ir daugelis to meto asmenybės psichologijos mokslininkų, siekė sukurti
asmenybės bruožų taksonomiją: tam tikrą bruožų klasifikavimo sistemą, galinčią paaiškinti individų
skirtumus. Psichologai tikėjo, kad asmenybės struktūra yra pakankamai stabili ir ši hipotezė buvo
tikrinama pasitelkiant faktorių analizę. Netrukus buvo išskirtos trys Didžiojo Penketo dimensijos –
Ekstraversija (E), Neurotiškumas (N) ir Atvirumas patirčiai (A). Galiausiai, McCrae ir Costa 1985 metais
išvedė ir paskelbė likusias dvi Didižiojo penketo skales – Sutarumą/polinkį susitarti (ang. agreeableness)
ir Sąmoningumą/sąžiningumą (ang. conscientiousness). Daugelis bruožų teorijų psichologų teigė, kad
skaičius penki yra tinkamiausias išvardyti pagrindinėms – stabiliausioms asmenybės bruožų dimensijoms,
tai buvo patvirtinta ir daugeliu faktorių analizės tyrimų. Tyrimai įrodė, kad penki pagrindiniai faktoriai
yra universaliai pritaikomi skirtingose imtyse, nepaisant kalbos, kultūros, rasės, socialinių normų ir
kitų veiksnių. Be to, pastebėta, kad penkių faktorių struktūra nekinta asmens raidos procese ir išlieka
pakankamai stabili.

221
BRUOŽŲ UNIVERSALUMAS IR IŠSKYRIMO ŠALTINIAI

Viena pagrindinių Didžiojo penketo prielaidų, kad egzistuojantys bruožai yra visiems universalūs. Šį
teiginį – spėjimą yra pakankamai sunku patvirtinti, kadangi Didžiojo penketo klausimynas NEO-PI yra
sukurtas anglų kalba, o testo kalbinis ir kultūrinis nesuderinamumas bei neatitikimas gali nulemti
rezultatus neanglakalbių žmonių tarpe. Pasak D. Cervone, gali kilti sunkumų dėl kultūrinių ypatybių.
Tam tikrų bruožų aktualumas tarp skirtingų kultūrų gali skirtis ir bruožo suvokimas gali būti nenatūralus,
jeigu respondentas apie jį susimąsto tik būdamas paklaustas – testuojamas.

Mokslininkai teigia, kad turėtų būti taikoma kitokia tyrimo strategija arba klausimynas turi būti ne tik
išverčiamas, bet ir labiau pritaikytas specifiškai tiriamai kultūrai. 1999 metais Di Blas ir Forzi atliktas
tyrimas parodė, kad Didžiojo penketo modelis nepasiteisino Italijoje, kadangi buvo pastebėtos tik
Ekstraversijos, Sutarumo ir Sąmoningumo skalės. Autoriaus teigimu, tai galimai susiję su kultūriškai
skirtingu neigiamų emocijų vertinimu ir išgyvenimu. Taip pat Cervone mini, kad daugelis tyrimų su
žmonėmis iš kardinaliai skirtingų kultūrų parodė, kad dažniausiai išskirti faktoriai arba nesutampa su
Didžiuoju penketu, arba jų yra kur kas mažiau nei penki.

EMPIRINIS MODELIO PAGRĮSTUMAS

Didysis Penketas yra sukurtas naudojant faktorių analizės metodą. Šis duomenų analizės būdas leidžia
daugelį gautų kintamųjų sugrupuoti į mažesnį skaičių faktorių, randant kintamųjų tarpusavio kovariacijas
(dviejų požymių priklausomą kintamumą). Paprasčiau sakant – gauti faktoriai yra tarsi vienetai, daugybę
priklausomų kintamųjų apibendrinantys į vieną visumą, kas žymiai palengvina duomenų analizę. Analizės
būdu nustatyti bruožai gali būti nebipoliniai – turėti tam tikras skaitines reikšmes, arba bipoliniai –
pasiskirstę tam tikroje vietoje tarp dviejų galimų polių. Didžiojo penketo modelio atveju faktoriai yra
bipoliniai.

PAVELDIMUMAS IR BRUOŽŲ FORMAVIMASIS

Didžiojo Penketo autoriai teigia, kad bruožai yra trijų vidinių ,,jėgų“ rezultatas – genų, hormonų ir
smegenų struktūros. Teigiama, kad skirtingas kiekvieno žmogaus reikšmių pasiskirstymas tarp penkių
dimensijų priklauso nuo unikalių genotipo skirtumų. McCrae ir Costa prielaidos sutampa su evoliucinės
psichologijos specialistais, teigiančiais, kad natūralios atrankos siekis yra išsaugoti tuos bruožus, kurie
leidžia efektyviau adaptuotis prie besikeičiančios aplinkos. Manoma, kad variacija tarp individų
egzistuoja dėl selekcijos neutralumo – bruožai, neturintys didelės reikšmės prisitaikymui lieka
evoliucijos nepastebėti. Dvynių tyrimai, rodo, kad skirtingose šeimose augintų vaikų dvynių bruožai būna
labai panašūs, nepaisant kitokios aplinkos, kas leidžia pagrįsti McCrae ir Costa prielaidą. Be to,
asmenybės bruožai yra vertinami ir iš neurobiologinės perspektyvos.

Autoriai skiria dėmesį ir socialiniams veiksniams, kurie turi įtakos bruožų formavimuisi. Ypatingas
dėmesys yra skiriamas vaikystės laikotarpiui, kadangi teigiama, jog asmenybės struktūra yra

222
pakankamai stabili – intensyviai vystosi jauname amžiuje, o bręstant visiškai susiformuoja ir tampa
mažai plastiška. Psichologai teigia, kad jauname amžiuje susiformuoja požiūris į pasaulį, tai gali turėti
įtakos priešiškumo arba norui pažinti polinkiams. Ši prielaida taip pat aiškinama iš evoliucinės
perspektyvos. Asmenybės raida ir pokyčiai yra vertinami kaip būtinoji individo adaptacijos strategija
prie naujų aplinkos reikalavimų/sąlygų. Jei vaiko poreikiai yra patenkinami, jis pasaulį pradeda suvokti
kaip saugų ir yra labiau linkęs aktyviai su juo sąveikauti. Jeigu su vaiku elgiamasi netinkamai, gali
susiformuoti nepasitikėjimas savimi bei aplinkiniais, kas iššaukia agresiją, priešiškumą, nepasitenkinimą.

Bruožų ekspresijai taip pat turi įtaką svarbūs patyrimai gyvenimo eigoje. Pastebėta, kad vaiko gimimas
gali nulemti Sąmoningumo reikšmės pokyčius, o depresijos išgyvenimas veikia Neurotiškumo rodiklį.
Tokiu būdu socializacija atskleidžia, kaip gali veikti genetikos determinuotos savybės žmogaus
gyvenime, priklausomai nuo jo patyrimų.

TARPKULTŪRINIAI DIDŽIOJO PENKETO MODELIO TYRIMAI

Tam, kad Didžiojo penketo modelis būtų validus ir patikimas bei praktiškai pritaikomas – jis turi būti
prasmingai aktualus ir tyrimais atkartojamas įvairiose kultūrose.

Netgi atliekant tyrimą gana izoliuotoje vidurio rytų valstybėje – Irane – išryškėja ir vakarų kultūrose
matomi pasikartojimai, kad neurotiškumas ir atvirumas patirtims teigiamai koreliuoja su polinkiu į
priklausomybes. Tokie tyrimai parodo Didžiojo penketo faktorių universalumą ir galimybes modelį
taikyti pakankamai plačiai.

Tačiau atliekant plataus masto multikultūrinius tyrimus gaunami įvairesni rezultatai. Vienas tokių atliktų
tyrimų siekė praplėsti multikultūrinius Didžiojo penketo universalumo tyrimus, praplečiant imtį bei
lyginant vyrų ir moterų Didžiojo penketo faktorius. Jeigu ankstesni atitinkamai tyrė 36 ir 50 skirtingų
kultūrų, tai Schmitt ir kolegų tyrimas įtraukė asmenis iš 55 skirtingų valstybių bei siekė į tyrimą įtraukti
ne tik vakarų valstybes, tačiau ir tokias kaip Botsvana, Kongas, Pietų Afrika, Indonezija, Indija, Peru ir kt.
Vis dėlto, rezultatai parodė kiek įvairesnį Didžiojo penketo paveikslą. Pavyzdžiui, 49 valstybėse moterys
surinko aukštesnius Neurotiškumo balus, kas yra įprasta. Tačiau Indonezijoje ir Botsvanoje vyrai surinko
šiek tiek aukštesnius N įverčius, nei moterys.

Taip pat atliekant įvairius tyrimus, ypač izoliuotose kultūrose, gaunami prieštaringi rezultatai: „Įrodymai
apie penkių faktorių asmenybės struktūrą tarp Tsimane iš Bolivijos yra silpnas. Tyrimo patikimumas
yra žemesnis, nei išsivysčiusiose šalyse.“ Tyrimo autoriai Didžiojo penketo modelį bandė pritaikyti
izoliuotai bendruomenei, gyvenančiai Bolivijoje, ir apibendrino, kad iš penketo modelio liko „Didysis
dvejetas“ – prosocialumo ir darbštumo.

Taigi apibendrinant multikultūrinius Didžiojo penketo tyrimus – galima kalbėti apie skirtingas problemas:
galimybę tiksliai išversti NEO-PI, kiek modelis yra pritaikomas neindividualistinėse ar nevakarietiškose
kultūrose. Taigi modelio universalumas, atliekant multikultūrinius tyrimus, turėtų būti vertinamas
kritiškai, nes skirtingi tyrimai gali parodyti prieštaringus rezultatus.

223
ASMENYBĖS SUPERFAKTORIAI

Teigiama, kad Didžiojo Penketo faktoriai yra ne tik empiriškai patikrinti, bet ir turi evoliucinį
pagrindimą. Evoliucijos procesas turėjo įtaką žmonių organizmo bei psichikos vystymuisi, kadangi
individų genai pastoviai keitėsi dėl tikslo adaptuotis prie aplinkos ir išlikti kaip rūšis. Be to, teigiama, kad
natūrali atranka siekia panaikinti žmonių išskirtinumą ir palikti tik tas savybes, kurios turi teigiamos
įtakos išlikimui ir prisitaikymui.

Ekstraversija (ang. extraversion) (E)

Šis kontinuumas apibrėžia asmens polinkį į komunikabilumą ir daugelyje šaltinių jis siejamas su
pagrindiniu evoliucijos tikslu – rūšies pratęsimu. Yra pastebėta, kad ekstraversijos lygis turi tiesioginį
ryšį su didesniu seksualinių partnerių skaičiumi, kas yra naudinga reprodukcinės funkcijos išpildymui.
Aukštą ekstraversijos reikšmę turintys asmenys paprastai yra apibūdinami kaip energingi ir
entuziastingi. Energingumas suprantamas kaip tiesiogiai darantis įtaką individo socialinei sferai – tokie
asmenys linkę bendrauti, komfortiškai jaučiasi būdami tarp žmonių, yra kalbūs, ambicingi, siekia
visuomeninio pripažinimo, dažnai yra optimistiški bei aktyvūs. Vienas iš galimų energingumo
paaiškinimų yra neurofiziologinės ekstravertų ypatybės. Buvo pastebėta, kad asmenys, turintys aukštą E
reikšmę, pasižymi didesniu dopamino išsiskyrimo kiekiu bei padidėjusiu smegenų aktyvumu smegenų
žievėje. Tai reiškia, kad ekstravertai yra labiau jautrūs apdovanojimams (ang. reward) ir pozityviam
efektui, kas skatina aktyviau siekti tam tikro tikslo ir įsitraukti į įvairias veiklas. Tačiau jautrumas
apdovanojimams gali turėti ir neigiamos įtakos asmens pasirinkimams bei elgesiui. Pastebėta, kad E
rodiklis teigiamai koreliuoja su polinkiu rizikuoti, turėti priklausomybių bei dažniau patirti fizines
traumas. Taip pat aukštas E rodiklis susijęs ir su didesniu sutuoktinių skaičiumi.

Introversija yra apibūdinama kaip priešprieša ekstraversijai. Aukštą I reikšmę turintys asmenys pasižymi
santūrumu, ramumu, uždarumu, yra linkę į vienatvę ir nepriklausomybę nuo kitų žmonių. Jų profesijos
pasirinkimas gali skirtis nuo ekstravertų, kadangi introvertai nėra tokie jautrūs apdovanojimams ir
dažniausiai nesiekia skelbti savo pasiekimų ir siekti pripažinimo iš kitų žmonių. Introversijos bruožas
apibūdina ir emocines asmens ypatybes – polinkį į mažesnį emocionalumą, menkesnius nuotaikos
pokyčius, kartais į depresyvias būsenas ir pesimizmą.

Neurotiškumas (ang. neuroticism) (N)

Kita Didžiojo penketo dimensija yra neurotiškumas – emocinis stabilumas. Neurotiškumas yra
apibūdinamas kaip tendencija išgyventi stiprias neigiamas emocijas, baimę būti nubaustam arba patirti
kaltės jausmą. Dėmesys yra kreipiamas į tai, kaip lengvai asmuo gali būti emociškai sujaudintas. Daugelis
specialistų teigia, kad didelis neurotiškumo lygis yra vienas pagrindinių veiksnių, prognozuojančių
galimą psichopatologiją dėl jautrumo stresui. N turi įtakos ne tik psichinei, bet ir fizinei sveikatai.
Žmonėms su aukštu N rodikliu įprastai padidėja chroniškų ligų tikimybė.

Kai kurie tyrimai rodo, kad didelė N reikšmė koreliuoja su padidėjusiu smegenų aktyvumu tuose
regionuose, kurie apdoroja aplinkos rodiklius, galinčius byloti apie grėsmę individui. Taigi manoma,
kad tam tikras neurotiškumo lygis individui yra būtinas, kadangi šis bruožas atsakingas už greitą reakciją į

224
menamai arba iš tiesų pavojingą išorinį stimulą. Be to, egzistuoja tam tikra teigiama koreliacija tarp
neurotiškumo ir konkurencingumo. Manoma, kad aukštą N reikšmę turintys asmenys linkę gerinti savo
padėtį bei konkuruoti, ypač akademinių pasiekimų srityje.

 Aukštą N reikšmę turintys individai yra apibūdinami kaip emocionalūs, nerimastingi,

temperamentingi, linkę į savistabą ir savęs kaltinimą, gali pasižymėti prislėgta nuotaika ir
pesimizmu.
 Žemą N reikšmę turintys yra įvardijami kaip ramūs, atsipalaidavę, savimi pasitikintys,
neemocionalūs arba gerai kontroliuojantys emocijas. Pastebėta, kad žemas N rodiklis turi
įtakos lengvesnei adaptacijai prie naujos aplinkos ir sėkmingesnei socializacijai.

Atvirumas patirčiai (ang. openness) (O)

Bruožas apibūdina asmens tendenciją siekti naujos patirties, informacijos įvairiose srityse arba jos
vengti. Aukštą reikšmę O skalėje surinkę individai bus linkę domėtis naujomis idėjomis, nebijos pokyčių,
sieks išbandyti naujas veiklas, dažniausiai bus pasitikintys kitais žmonėmis ir pasauliu bei kūrybiški.
Yra pastebėta, kad aukštas O vertes surinkę asmenys yra linkę taikyti divergentinį (ang. divergent
thinking) samprotavimo stilių, kuris pasižymi originalumu bei išradingumu. Pasak D. Nettle, atvirumas
patirčiai turi sąsajų su patrauklumu, kadangi moterys ypatingai vertina kūrybiškumą ovuliacijos fazės
metu. Žema reikšmė (linkstama link uždarumo) byloja apie nepasiryžimą pokyčiams, konservatyvias
pažiūras į gyvenimą, preferencijas tam, kas yra pažįstama ir patikima.

O rodiklis teigiamai koreliuoja su polinkiu užsiimti intelektualia veikla, domėtis abstrakčiomis idėjomis
ir apdoroti sensorių pateiktą informaciją. Pastebėta, kad aktyvi kognityvinė veikla, būdinga atvirumo
bruožui, yra susijusi su aktyvumu prefrontalinėje žievėje. Kadangi kongnityvinė veikla toje srityje
ypatingai priklauso nuo hormono-neuromediatoriaus dopamino kiekio, teigiama, kad tai gali turėti
įtakos bruožo ir jo funkcijų intensyvumui konkrečiam individui.

Įdomu, kad Atvirumas teigiamai koreliuoja su tikėjimu paranormaliais reiškiniais ir, apskritai, su
polinkiu siekti netipiškų patirčių. Pasak D. Nettle, ši savybė ypač būdinga pacientams, turintiems
šizofreniją arba psichozę. Pagrindinis psichozės ypatumas – sutrikęs santykis su objektyvia realybe.
Iškreiptas požiūris į realybę gali pasireikšti asmenims su aukštais O rodikliais, kadangi jų atvirumas
novatoriškoms neįprastoms idėjoms gali prasilenkti su racionaliais samprotavimais, kas formuoja
klaidingą pasaulėžiūrą.

Pernelyg žemas O rodiklis taip pat nėra naudingas tikslingam asmenybės funkcionavimui. Ilgalaikėje
perspektyvoje uždarumas/nelankstumas (ang. rigid) gali būti ypatingai pavojingas, kadangi naujų
patirčių bei pokyčių vengimas ne tik stabdo asmenybės raidą, bet ir trukdo efektyviai adaptuotis prie
besikeičiančių aplinkos sąlygų.

Sutarumas (ang. agreeableness) (A)

Sutarumo bruožas ypatingai apima socialinę asmens sferą, kadangi neretai siejamas su žmogaus
gebėjimu būti empatišku ir elgtis altruistiškai. Kaip priešprieša sutarumui – asocialus egoistiškas
elgesys. Manoma, kad iš evoliucinės perspektyvos gebėjimas atpažinti kitų emocijas bei tinkamai į jas

225
reaguoti buvo naudingas dėl kokybiškesnių tarpusavio santykių kūrimo, nes tai leido žmonėms iš
skirtingų genčių bendradarbiauti ir tokiu būdu prisidėti prie rūšies išlikimo. Daugelyje šaltinių aukštus A
rodiklius surinkę asmenys yra apibūdinami kaip draugiški, geraširdžiai, padedantys, rūpestingi ir
pasitikintys kitais.

Be to, sutarumo priešprieša neretai yra laikomas agresyvumas. Pasak DeYoung (2010), sutarūs žmonės
pasižymi smegenų aktyvumu toje zonoje, kuri atsakinga už emocijų reguliavimą, t.y. jie lengviau valdo
emocinius impulsus, galinčius paskatinti agresyvią reakciją. Manoma, kad moterys dažniau turi
aukštesnį A rodiklį, nei vyrai, ir tam yra randamas teorinis pagrindimas: teigiama, kad evoliuciškai
moterims buvo labiau naudinga pasižymėti sutarumu, kadangi palikuonių išlikimui buvo svarbus
gebėjimas jais rūpintis, pasitelkti empatiją bei sutarti su jais ir kitais individais bendruomenėje.

Vis dėlto teigiama, kad Sutarumas kaip adaptacijos strategija yra ne tik neefektyvus, bet ir žalingas.
Aukštas A rodiklis byloja apie asmens ypatingą dėmesį kitų poreikiams ir pasitikėjimą žmonėmis, bet
kiekvienoje visuomenėje asmuo turi gebėti būti konkurencingas ir gebantis atpažinti potencialiai
aplinkinių keliamą pavojų. Galima teigti, kad aukštas Sutarumas naudingas integracijos į visuomenę
atžvilgiu, tačiau gali būti žalingas iš asmeninių tikslų perspektyvos. Pasak D. Nettle (2006), aukštas A
rodiklis neigiamai susijęs su aukštu statusu arba pripažinimu visuomenėje. Svarbu pabrėžti, kad
kiekviena situacija unikali ir Sutarumo rodiklio naudingumas adaptacijos atžvilgiu priklauso nuo
konkrečios aplinkos, kurioje atsidūrė individas.

Sąmoningumas/sąžiningumas (ang. conscientiousness) (C)

Sąmoningumo dimensija apibūdina asmens gebėjimą kontroliuoti ir nukreipti vidinius impulsus. Ji

apibrėžia disciplinos įgūdį, veiklos bei elgesio organizavimą ir planavimą. Asmenys su aukšta C reikšme
paprastai apibūdinami kaip organizuoti, ambicingi, kontroliuojantys, gebantys veikti tikslingai ir
laikytis plano, ryžtingi. Pasak DeYoung (2010), aukštas C dimensijos rodiklis susijęs su padidėjusiu
aktyvumu tose smegenų dalyse, kurios atsakingos už darbinės atminties veiklą.

Kadangi Sąmoningumo dimensija atspindi asmens gebėjimą kontroliuoti save ir savo veiklą, pastebėta,
kad aukštas C rodiklis yra ypač naudingas ilgalaikėje perspektyvoje. Sąmoningumas leidžia išsikelti
tikslus ir jų siekti. Be to, pastebėta teigiama koreliacija tarp sąmoningumo ir ilgesnės gyvenimo
trukmės – aukštą C rodiklį turintys asmenys linkę labiau rūpintis savo sveikata ir vengti rizikingo elgesio.
Vienas iš nenaudingų evoliucijai aspektų yra tas, kad aukštą Sąmoningumą turintys asmenys yra linkę
vengti trumpalaikės partnerystės, kas apriboja reprodukcinės funkcijos galimybes. Taip pat DeYoung
(2006) teigia, kad neretai pastebimas ryšys tarp aukšto C lygio ir obsesinių–kompulsinių sutrikimų.

Žemas C rodiklis, atvirkščiai, byloja apie impulsyvumą – neorganizuotumą, rizikingų sprendimų

priėmimą, tinginystę. Impulsyvumą galime vertinti kaip teigiamą bruožą, kuomet aplinkybės reikalauja
greito sprendimo, tačiau neretai jis pakiša koją ilgalaikėje perspektyvoje, kuomet sprendimas turi būti
racionaliai ir dėmesingai įvertintas.

226
ŠIUOLAIKINIAI EMPIRINIAI TYRIMAI

Didžiojo penketo modelis dažnai gali būti naudojamas ir kaip pagalbinė predikcijos priemonė.
Remiantis jau žinomais faktoriais, galima sudaryti aiškesnį asmenybės vaizdinį. Todėl nemažai
šiuolaikinių empirinių tyrimų remiasi į darbinę ar akademinę aplinką: akademinius pasiekimus, karjeros
prognozavimą, darbo komandoje ar kompanijoje potencialą ir pan. Dažnai tokie tyrimai būna
longitudiniai, nes naudojant NEO-PI klausimyną keliamos hipotezės, o vėliau lyginami rezultatai ir
ieškoma, ar tai yra patvirtinama Didžiojo penketo teorijos. Pavyzdžiui, „Sutariamumas neigiamai susijes
su paaukštinimų darbe skaičiumi per žmogaus karjerą. Neurotiškumas parodė neigiamą sąsają su darbo
užmokesčiu.“

Naudojant Didžiojo penketo teorija paremtus tyrimų modelius, galima juos pritaikyti ir, pavyzdžiui,
integruoti į socialinę psichologiją. „Tyrimo rezultatai atskleidė, kad aukštas Neurotiškumas turėjo
neigiamos įtakos pasitenkinime santuoka“. Taigi, Didžiojo penketo išskirti faktoriai, nepaisant jų
ribotumų ir galimų kultūrinių skirtumų, gali būti panaudojami plačiai ir visapusiškai. O atsižvelgiant į
skirtumus ar kitų tyrimų atskleistus apribojimus, gali padėti geriau suprasti žmonių elgesį, jį prognozuoti
netgi ten, kur bazinė Didžiojo penketo teorija nepasiteisino ar buvo empiriškai nereikšminga.

MODELIO TAIKYMO SRITYS

Didžiojo penketo autoriai teigia, kad faktoriai yra visiems universalūs, todėl modelio taikymo sričių yra
labai daug. Modelis plačiai yra taikomas prognostiniais profesijos pasirinkimo tikslais. Manoma, kad
ekstravertai bus labiau linkę rinktis sritis, susijusias su socialine sritimi, nei introvertai. Ši informacija gali
būti panaudojama renkantis karjeros kryptį. Kita abstrakti sritis yra subjektyvus pasitenkinimo
gyvenimu vertinimas. Pasitenkinimas gyvenimu tiesiogiai susijęs su tendencija išgyventi teigiamas
emocijas, kas yra labai būdinga kai kurioms Didžiojo penketo dimensijoms.

Kita svarbi sritis yra sveikatingumas. Kai kurie longitudiniai tyrimai rodo, kad asmenys, pasižymintys
aukšta Sąmoningumo reikšme, linkę ilgiau gyventi. Rezultatai siejami su tuo, kad aukštą C reikšmę
turintys žmonės mažiau linkę rizikuoti, rečiau būna impulsyvūs, kas turi įtakos sprendimų priėmimui ir
mažesnei tikimybei susidurti su žiauriais įvykiais, galimai pavojingais sveikatai/gyvybei. Taip pat aukštas C
rodiklis neigiamai susijęs su polinkiu į įvairių tipų priklausomybes. Be to, Sąmoningumo dimesija pasižymi
gebėjimu organizuoti, todėl tokiems asmenims lengviau sekasi reguliariai sportuoti, laikytis dietos ir
rūpintis miego režimu.

Didysis penketas gali būti ypatingai naudingas klininėje diagnostikoje ir praktikoje, kadangi kliento
problema nėra vertinama kaip tam tikras nuokrypis nuo normos, o gali reprezentuoti skirtingą reikšmių
pasiskirstymą penkiose dimensijose. Pvz.: kompulsyvus elgesys gali būti padariniu ne tik aukštos
reikšmės N dimensijoje, bet ir C faktoriuje. Tokiu būdu klinikinė diagnostika neapsiribos tik konkretaus
šablono pritaikymo klientui, bet bus įmanoma apžvelgti problemą iš skirtingų pusių. Taip pat manoma,
kad Didysis penketas leidžia atskleisti kliento individualius poreikius ir pagal tai parinkti tinkamus
instrumentus terapijai. Pavyzdžiui, susidūrus su aukšta Atvirumo patirčiai reikšme galima prognozuoti,
kad terapija bus gerokai trumpesnė dėl asmens polinkio pažinti ir mokytis, nei nustačius žemą Atvirumo

227
reikšmę. Aukšta A reikšmė taip pat bylotų apie galimybę taikyti technikas, reikalaujančias fantazijos,
kadangi paprastai Atvirumas teigiamai koreliuoja su kūrybiškumu.

228