13.

JUNGTUKAS

13.1. JUNGTUKŲ VAIDMUO

J u n g t u k a s – tarnybinė kalbos dalis, rodanti žodžių ir sakinių ryšius.
Pagal rodomus sintaksinius žodžių, žodžių junginių ir sakinių ryšius jungtukai skirstomi į
s u j u n g i a m u o s i u s ir p r i j u n g i a m u o s i u s .
S u j u n g i a m i e j i j u n g t u k a i jungia savarankiškuosius dėmenis sudedamuoju, priešpriešiniu,
skiriamuoju ir aiškinamuoju ryšiu.
Sudedamojo sujungimo jungtukai yra ek:
Aps d ęs šėjo š ų ūmų i r rado g ž us l u us b e i sodą (tts.) D j p ėjo u š ų s ų i r
s vė ė p l s v (V. K.) Ž zd s suliepsnodavo, vėl užg sd vo (K. B.) Petras nieko
m ė n e i g dėjo (Ž.) P u š ų j s g udyd vo n e i ž mą n e i v s ą (A. V.) Aš v s sapnuodavau
t a i m mu ę t a i ėv lį t a i abu broliukus. (A. V.) Jų ž mė v sus olyg m o t i e k piemenis,
t i e k ž md us (A. V.)
Priešpriešiniai jungtukai g g k(ta v s dėl už o g v s dėl ,
v s dėl už : Motina buvo prasta, nemokyta, b e t l g os š d s mo š ė (J. Blč.)
P u š į plu s os g ž o žmogų – protas. (tts.) Š u ė j s lg u s s l pė (P. C.)
Mo ys š s l s s s t i k įdom s ės d os (V. M.-P.) I š p p ž g u s vo v ys ės
s udž os o v s d ė l o m los v ys ės sl s į (I. S.) D uvo su ūs už pavalgyt
dėd ė duod vo g (V. M.-P.)
Skiriamieji jungtukai : A s ųs s s į jos v ą. (r.) B l o ug lė
p šą a r b a mirti kovos lauke. (A. V.) A r vėj s pū ė a r g ūžė a r m dž l g vo (tts.) A r b a tu
ylė a r b a tau bus atlyginta. (r.)
Aiškinamieji (paremiamieji) jungtukai g d: M y š o uvo sunku, t a i g i (t a i ,
t a d ėmė p s o s vo s p ą (L. P.) Galiu tau daug papasakoti, t a d l usy dė s į g lvą (r.)
P r i j u n g i a m i e j i j u n g t u k a i vartojami sudėtiniuose prijungiamuosiuose sakiniuose
šalutiniam sakiniui jungti prie pagrindinio.
Jungtukai kad ir jog jungia įvairius šalutinius sakinius ir daugeliu atvejų gali pakeisti vienas kitą: Iš
olo odė k a d (j o g j s š p s u ųjų s um p š l ą s vo du s g dul gą v ž mą (A. V.) Jau
senieji graikai suprato, j o g (k a d p l mum ją su j g ož o sp d sį g l gyvy ė (E.
M.)
Sudėtingesniuose sakiniuose pavartojami drauge, kad per dažnai nesikartotų tas pats kad: Aš o
l u ė j o g d ąs g l u m y k a d su g mus š s ulės sp dul o. (J. Blč.) Tačiau jeigu tarp
pagrindinio ir šalutinio sakinio yra priežasties, sąlygos, tikslo ar nuolaidos ryšys, vartojamas tik
jungtukas kad: T u ug lėjęs š ėl us š po k a d šį p šlov u s ulę (V. M.-P.) K a d
ėv s um ė – pusė šl o o k a d motina – v s s šl s. (tts.)
Kiti prijungiamieji jungtukai priklauso tik vienos kurios rūšies šalutiniam sakiniui.
Laiko jungtukai l l g v s ir kt.: A s p ėjo S pu s k a i nieko aplinkui nebuvo. (P. C.)
K o l uš p uš m s ūs m ol (Ž.) Vaikai kaip u – j s ūp s i k i v s už ug (Ž.)
V o s y s p šv j s u į d ą (r.)
Priežasties jungtukai s dángi: Iš p dž ų j o g lėjo įž ū ė n e s užl gės uvo
užd y os (J. Blč.) K a d a n g i sū us j u uvo p ugęs mo p o ėjo d j s p s p dė ų s u
duo ą p l y (J. Blč.)
Sąlygos jungtukai jé jé gu: J e i p s l ų d gų p m ų j e i p l ė ų d ug ą p s y ų (tts.)
Jeigu u u vęs vo pėds o š o (Alf. M.)
 Nuolaidos jungtukai ó s ós ós d : N o r s v s g lėjo s l s bet
mp d ė (V. K.) O š g lo sudu su g lu g l u n o r s lu d ą į lu (J. J.) K a d
ir l g s žmogus uvo b e t v s ms į o (ž.)
Lyginamieji jungtukai p l g g s um um ju ju ir kt.: My ol u ą j slėpė s vo
š dyj s vo s m muos k a i p o į sų v ą u ą (V.) Geriau parkristi be galvos, n e g u
p ėg š ovos su l o gėd uv (J. J.) J u o tolyn plaukiau, j u o gilyn grimzdau. (tts.)
Jungiamąją galią dar turi santykiniai įvardžiai, įvardinės kilmės prieveiksmiai ir dalelytės bei jų
samplaikos.
Įvardžiai ir įvardinės kilmės prieveiksmiai, jungdami šalutinius sakinius prie pagrindinių, eina ir
sakinio dalimis: Tu p dėj gėl ų v ą po k u r i a m e niekas nepalaidotas. (E. M.) Amž s
os u lg s o d ą u ą u v jū l ėj (S. N.) Aš p p j u s s p s užm š u
k i e k m m ų (V. K.) V s mąs o mąs o k u r , k a s ir k a i p p dė k u r , k a s ir k a i p paimama,
o d ė l g ne jam, o tam, anam ir kitam skirta. (Alf. M.) Istorija – šu s d ąs plo k a s jau
p ėjo (Alf. M.)
Jungiamosios dalelytės sakinio dalimis neina: Atrodo, l y g p š ėjom (Alf. M.) Eglu ė j u ė o į
sopulį t a r t u m ū ų s š dį j žęs (J. Blč.) M y s m gojo v są d ą t a r s i mž us ūų
m gojęs (I. S.)
Visi klausiamieji žodžiai – įvardžiai, prieveiksmiai ir dalelytės – jungia netiesioginį klausimą prie
pagrindinio: Pasakyk, k u r eini, k o nori, k a d a ateisi, kas patinka, a r ateisi, g a l ateisi, n e j a u g i
neateisi ir t. t.

13.2. JUNGTUKŲ STRUKTŪRA IR VARTOJIMAS

Jungtukų yra paprastų ) ir galimų sieti su kitomis kalbos dalimis – įvardžiais (jé jóg
d dángi, ka ), dalelytėmis, prieveiksmiais l g p um ó s). Kilmę galima nustatyti
tik istoriškai.
Dažniausiai prie jungtukų šliejasi dalelytės, prieveiksmiai, kiti jungtukai ir sudaro jungiamąsias
žodžių samplaikas: o u o v s dėl o d os d vos ir kt.
Pagal vartojimą jungtukai skiriami į v i e n i n i u s , k a r t o j a m u o s i u s ir p o r i n i u s (arba
d v i g u b u s ).
Vartojami po vieną yra vieniniai: Tu š u š u uo j e i g l š m ą m ų m ž m žmog l u
(J. Dg.) Ry y ą joms (moterims) vėl s v ž uo su v lg u i r v s s os s š ujo (V. M.-P.)
Pinigai – su š –p s ėd s – b e t smagu, k a d dėl jų l užy g lvos (P. M.)
Jungtukai, kartojami drauge su jungiamomis dalimis, vadinami kartojamaisiais (ar... ar, ir... ir, nei...
p p): I r lupo ž g s i r upuolė Ilg s uo ž go v s mė g ą (V. K.) N e i
m lės n e i l mės š u p vydž u (S. N.) K d j s žmogu į s ž ū o v s a r b a p o š lį, a r b a
po ojų (A. V.) A r g d os š uš p v s o d os a r po d lg u žv gu l os a r dreba
uo š l o pl s os ug os – mums s vo ėvy ė g ž v s dos (M.)
Jungiamųjų žodžių samplaikos, kurių viena dalis esti vienoje, o kita – kitoje jungiamojoje sakinio
dalyje, vadinamos poriniais jungtukais (arba dvigubais). Tai yra viena sintaksinė struktūra, viena jos
funkcija, bet morfologiškai tai atskiri žodžiai (ne tik..., bet ir...; kad..., tai...; juo..., juo...; kuo..., tuo...;
kiek..., tiek...; kaip..., taip...; jei..., tai...; nors..., bet... ir kt.): P l s s m s p v ldėjom n e t i k
p v dę b e t i r m ą (P. C.) Y p s ė d j u o žmo ės d d s j u o j ž u s (J. Blč.) K a d
ės lo ų t a i šu ų ė ų (tts.)

Kompiut sl uv ų l os ž y s Nuo mo folog jos lų š ų, sudarė Petras Kniūkšta, Vilnius: Šviesa, 2004.