Lietuvos Respublikos Seimas

1. PARLAMENTO SAMPRATA
Seimas – tai Lietuvos valstybės parlamento pavadinimas.

- Tautos atstovybė, per kurią Tauta vykdo aukščiausią suverenią galią (jokia kita valstybės
valdžios institucija nėra Tautos atstovybė);
- Valstybės valdžios institucija, vykdanti įstatymų leidžiamąją valdžią.
- Konstitucijoje numatytus įgaliojimus Seimui patikėjo Tauta, tad Seimas negali jų peržengti.
- Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo principas, neleidžia Seimui sutelkti savo rankose
absoliučios valdžios, jo valdžią gali atsverti kitos valstybės valdžios institucijos –
Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Konstitucinis Teismas.
- Seimas formuojama demokratinių, laisvų, sąžiningų rinkimų būdu (laikomas išrinktu, kai yra
išrinkti bent 85 Seimo nariai).

Demokratinių teisinių valstybių parlamentai vykdo šias funkcijas:

- leidžia įstatymus;
- keičia, papildo konstitucijas;
- steigia (sudaro) kitas valstybės institucijas, skiria (dalyvauja skiriant) jų vadovus;
- atlieka parlamentinę vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų kontrolę;
- tvirtina valstybės biudžetą; prižiūri, kaip jis vykdomas; nustato mokesčius;
- ratifikuoja ir denonsuoja tarptautines sutartis;
- priima sprendimus paskelbti karą, karo padėtį, nepaprastąją padėtį, taip pat sprendimus
sudaryti taiką;
- gali pašalinti iš pareigų aukščiausius šalies pareigūnus, taikant apkaltos procedūrą.

2. SEIMAS – TAUTOS ATSTOVYBĖ

Konstitucijos 4 str. nustatyta, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, suverenitetas priklauso Tautai;
Tautai priklausanti suvereni galia yra aukščiausia, šią aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo
tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Pagal Konstitucijos 55 str. 1 d., Seimo nariai
yra Tautos atstovai, jie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise
ir slaptu balsavimu.
Pagal Konstituciją tik Seimas yra Tautos atstovybė, nes tik Seimo nariai yra Tautos atstovai. Jokia
kita valstybės valdžios institucija nėra Tautos atstovybė; joks kitas valstybės pareigūnas nėra Tautos
atstovas. Konstitucijos 77 str. 2 d. nustatyta, kad Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas ir
atstovauja Lietuvos valstybei. Nors atstovavimo Tautai ir atstovavimo Lietuvos valstybei negalima
priešpriešinti, tačiau atstovavimas Tautai ir atstovavimas valstybei nėra tapačios teisinės kategorijos,
kiekviena iš jų turi ir tik jai vienai būdingą teisinį turinį.
Seimas yra Tautos atstovybė – įstatymų leidžiamoji valdžia, o Respublikos Prezidentas yra valstybės
vadovas – jis yra vykdomosios valdžios dalis. Vykdomoji valdžia ar jos dalis tuo pat metu negali būti
ir Tautos atstovybė.
Konstitucijoje įtvirtinta Seimo, kaip Tautos atstovybės, koncepcija yra grindžiama šiomis
nuostatomis:
 1. Seimą – Tautos atstovybę steigia pati Tauta. Tauta tai daro priimdama Konstituciją ir
įtvirtindama joje Seimą – Tautos atstovybę – vieną iš valstybės valdžią įgyvendinančių
institucijų;
2. Tauta – subjektas, kuriam priklauso suverenitetas ir kuris vykdo aukščiausią suverenią galią,
įgalioja Seimą – Tautos atstovybę pagal Konstitucijoje nustatytų įgaliojimų ribas vykdyti
įstatymų leidžiamąją valdžią, atlikti kitas Konstitucijoje numatytas ir iš jos kylančias
funkcijas;
3. Seimas – Tautos atstovybė, vykdydamas jam pagal Konstituciją priskirtus įgaliojimus, negali
peržengti ribų, kurias jam Konstitucijoje nustatė Tauta, t. y. Seimą jo veikloje saisto
Konstitucija; Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo principas, „stabdžių ir atsvarų
sistemą“ neleidžia Seimui sutelkti savo rankose absoliučios valdžios, jo valdžią gali atsverti
kitos valstybės valdžios institucijos – Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Konstitucinis
Teismas;
4. Tauta, siekdama užtikrinti, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat ir
Tautos atstovybė – Seimas, laikytųsi Konstitucijos, jos nepažeistų, Konstitucijoje numato
konstitucinės kontrolės instituciją – Konstitucinį Teismą, kuriam paveda prižiūrėti, ar Seimas,
įgyvendindamas savo įgaliojimus, veikia neviršydamas Konstitucijoje jam nustatytų
įgaliojimų.
5. Tautai atstovaujantis Seimas formuojamas demokratinių, laisvų, sąžiningų rinkimų būdu;
Seimo narys yra visos tautos atstovas, neatsižvelgiant į tai, pagal kokią rinkimų sistemą jis yra
išrinktas; savo veikloje Seimo narys vadovaujasi tik Konstitucija, valstybės interesais ir savo
sąžine, Seimo narys negali būti varžomas jokių mandatų.

3. PARLAMENTO RAIDA LIETUVOJE

Lietuvoje parlamentas atsirado XV a. antrojoje pusėje. Tuo metu Seimas buvo šaukiamas gana retai.
Jokiame įstatyme ar kitame dokumente nebuvo nustatyta, kokios yra Seimo funkcijos, kas jame turi
dalyvauti, kaip reguliariai Seimas turi būti sušauktas, kokia yra Seimo posėdžių tvarka. Tuo metu
esant reikalui Seimą šaukdavo Lietuvos Didysis Kunigaikštis, atvykti į Seimą buvo kviečiami Ponų
Tarybos nariai, aukšti valstybės pareigūnai, kunigaikščiai ir visi galintys atvykti bajorai – jokių Seimo
rinkimų nebūdavo. Į Seimą galėdavo atvykti ir bet kuris nekviestas bajoras. Augant bajorų įtakai
Seimo reikšmė ilgainiui didėjo, Seimas tapo svarbia valstybės valdžios institucija.
Iš pradžių į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo funkcijas įstatymų leidyba neįėjo: Seimas
rinkdavo Didįjį Kunigaikštį, svarstydavo vidaus ir užsienio politikos, karo paskelbimo ir taikos
sudarymo, mokesčių ir kitus klausimus.
Įstatymų leidžiamąja institucija Seimas tapo XVI a. pradžioje, tiesa, tuo metu jis dar nebuvo visavertė
įstatymų leidybos institucija, nes pats įstatymų leisti negalėjo: turėjo teisę tik pareikšti savo nuomonę
ar prašymą Didžiajam Kunigaikščiui.
Įstatymu virsdavo Didžiojo Kunigaikščio atsakymas į Seimo prašymą. Didysis Kunigaikštis Seimo
prašymus dažniausiai patenkindavo, nes jam buvo reikalinga bajorų parama mokesčių ir karo
klausimais. Taip subrendo Seimo tradicija visada dalyvauti svarstant svarbiausius valstybės politinio
ir ūkinio gyvenimo klausimus.
Iš svarbesnių XVI a. Seimo sprendimų, susijusių su Lietuvos teisės sistema, paminėtinas Pirmojo
Lietuvos Statuto svarstymas Seime. Pagal Pirmąjį Lietuvos Statutą aukščiausia valstybine institucija,
galinčia leisti įstatymus, buvo laikomas ne Seimas, o Ponų Taryba, kurią sudarė Lietuvos didikai.
Antrasis Lietuvos Statutas įformino bajorų atstovavimą Seime, Seimas tapo aukščiausiąja įstatymų
leidybos ir valstybės valdžios institucija.
Į Seimą įeidavo pavietuose (apskrityse) išrinkti bajorų atstovai, Ponų Tarybos nariai ir kunigaikščiai,
o su patariamuoju balsu prievolių klausimams svarstyti į Seimą buvo kviečiami ir didžiųjų miestų
atstovai.
Pagal 1588 m. priimtą Trečiąjį Lietuvos Statutą, įstatymus galėjo leisti tik Seimas. Seimas taip pat
priimdavo sprendimus dėl karo ir taikos, mokesčių, muitų, kontroliuodavo valstybės iždą ir
vykdomąją valdžią, sudarydavo ir tvirtindavo sutartis su užsienio valstybėmis.
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, kuriame buvo
nurodyta, kad „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai
nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų
išrinktas“. Akto nuoroda į Steigiamąjį Seimą žymi šiuolaikinio parlamentarizmo istorijos pradžią.
Steigiamasis Seimas buvo išrinktas 1920 m. balandžio 14–15 d.; tai buvo pirmoji tautos atstovybė,
turėjusi visos tautos mandatą.
Nuo 1918 metų, kai buvo atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė, iki jos netekimo 1940 m.,
Lietuvoje buvo šie Seimai: Steigiamasis Seimas (1920–1922 m.), I Seimas (1922–1923 m.), II Seimas
(1923–1926 m.), III Seimas (1926–1927 m.), IV Seimas (1936–1940 m.). Lietuvos parlamentarizmo
raidą 1940 m. nutraukė sovietinė okupacija.
Pagal 1990 m. kovo 11 d. priimtą Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą (Laikinąją Konstituciją),
LRAukščiausioji Taryba buvo aukščiausia LR valstybės valdžios institucija. 1992 m. spalio 25 d.
referendumu buvo priimta nauja LR Konstitucija. Pagal Konstitucijos 55 str., Lietuvos parlamento
pavadinimas – Seimas. Nuo 1990 m., kai buvo išrinkta Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas,
Lietuvoje buvo šie Seimai: Aukščiausioji Taryba–Atkuriamasis Seimas, t. y. V Seimas (1990–1992
m.), VI Seimas (1992–1996 m.), VII Seimas (1996–2000 m.), VIII Seimas (2000–2004 m.), IX
Seimas (2004 – 2008 m.), X Seimas (2008– 2012 m.), XI Seimas (2012–2016 m.) ir XII Seimas
(2016–2020 m.). Taigi nuo 1918 m. iki šiol Lietuvos valstybė turėjo trylika Seimų, įskaitant
Steigiamąjį Seimą, kuris kūrė valstybės pagrindus ir dėl savo svarbos nėra numeruojamas.

4. SEIMO FUNKCIJOS IR ĮGALIOJIMAI

Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad Seimas vykdo visas
klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas:

- įstatymų leidybos funkcija - leidžia įstatymus.

- kontrolės funkcija - vykdo vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų (išskyrus
teismus) parlamentinę kontrolę;
- steigiamoji funkcija - steigia valstybės institucijas, skiria ir atleidžia jų vadovus bei kitus
valstybės pareigūnus;
- biudžetinė funkcija - tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas.

Nurodytos Seimo, kaip Tautos atstovybės, funkcijos yra konstitucinės vertybės.

Konstitucijos 67 str. įtvirtintų Seimo konstitucinių įgaliojimų sąrašas nėra baigtinis. Įvairūs Seimo
įgaliojimai yra įtvirtinti ir kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse).
Seimo įgaliojimai pagal Konstituciją gali būti nustatomi ir yra nustatyti ne tik Konstitucijoje, bet ir
įstatymuose. Seimas turi teisę įstatymuose nustatyti ir tokius savo įgaliojimus, kurie nėra expressis
verbis nurodyti Konstitucijoje, tačiau yra skirti įgyvendinti Seimo konstitucinėms funkcijoms.
 5. SEIMO STATUTO KAIP TEISĖS AKTO YPATUMAI
Konstitucijos 76 str. nurodyta, kad Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, kad Seimo
statutas turi įstatymo galią.

- Turi įstatymo galią, bet neturi įstatymo formos

- Priimamas, papildomas, keičiamas ne įstatymu, o Seimo statutu.
- Seimo statytą pasirašo Seimo pirmininkas.
- Jei būtų statutas įtvirtintas kaip įstatymas, tai jį turėtų pasirašyti prezidentas, o turėdamas teisę
spręsti ar jį pasirašyti, prezidentas darytų įtaką statut turiniui, taip būtų pažeista valdžios
pusiausvyra ir apribota Seimo kaip tautos atstovybės teisė pačiam spręsti dėl savo struktūros
ir darbo tvarkos.
Seimo statute reglamentuota:

- Seimo darbo tvarka

- Nustatytos seimo narių teisės ir pareigos
- Nustatyti seimo struktūriniai padaliniai, jų teisės ir pareigos
- Reguliuojami kiti santykiai susiję su seimo, jo struktūrinių padalinių ir seimo narių veikla

6. SEIMO STRUKTŪROS KONSTITUCINIAI PAGRINDAI

Seimo struktūra ir darbo tvarka nustatyta Seimo statute, kuris turi įstatymo galią (bet tai nėra įstatymas – jo
neturi pasirašyti Respublikos Prezidentas).
Seimą sudaro frakcijos (pagal politines idėjas) ir komitetai (padal dalykinius klausimus), taip pat gali būti
steigiamos įvairios nuolatinės ir laikinosios komisijos.
Seime taip pat veikia Seimo valdyba ir Seniūnų sueiga.
Sudarant Seimo struktūrinius padalinius, juose turi būti ir opozicijos atstovų.

Konstitucijoje konkreti Seimo struktūra nėra nustatyta – joje įtvirtinti tik kai kurie Seimo struktūros
elementai. Pagal Konstitucijos 76 str., Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas. Ši
konstitucinė nuostata reiškia, kad pagal Konstituciją tik Seimas turi įgaliojimus nustatyti savo
struktūrą ir darbo tvarką, kad jokia kita valstybės valdžią įgyvendinanti institucija negali dalyvauti
nustatant Seimo struktūrą ir darbo tvarką, negali įsiterpti į šiuos Seimo konstitucinius įgaliojimus.
Kiekvienas Seimo struktūrinis padalinys turi savo kompetenciją, kurią nustato Seimo statutas ir (ar)
įstatymai. Seimo statute ir (ar) įstatymuose taip pat yra nustatyta Seimo struktūrinių padalinių darbo
tvarka. Svarbiausi Seimo struktūriniai padaliniai yra Seimo frakcijos ir komitetai.
Seimo frakcijos – tai politinio pobūdžio Seimo struktūriniai padaliniai, kurie yra sudaromi pagal
Seimo narių politines orientacijas ir politinius tikslus.

- Seimo nariai į frakcijas jungiasi laisva valia, nevaržomi jokių mandatų.

- Frakciją gali sudaryti ne mažiau kaip 7 Seimo nariai.
- Kiekvienas Seimo narys gali būti tik vienos frakcijos narys.
- Seimo narys, išrinktas Seimo Pirmininku arba laikinai einantis jo pareigas, turi sustabdyti
savo veiklą.
- Frakcijos pačios nusistato savo darbo tvarką, kuri negali prieštarauti Seimo statutui.
- Frakcijos gali jungtis į koalicijas, kurios gali veikti kaip viena frakcija.
- Tik pačios frakcijos sprendžia ir tai, ar pakeisti frakcijos pavadinimą, ar priimti į frakciją kitus
Seimo narius, ar nutraukti frakcijos veiklą.
 - Tos Seimo frakcijos, kurių bendras narių skaičius yra daugiau kaip pusė Seimo narių ir kurios
yra pasirašiusios bendros veiklos deklaraciją arba sutartį dėl koalicinės Vyriausybės, yra
laikomos Seimo dauguma.
- Seimo narių frakcijos arba jų koalicijos, nesutinkančios su Vyriausybės programa, gali
pasiskelbti opozicinėmis.
- Jeigu opozicinė frakcija arba jų koalicija turi daugiau kaip 1/2 Seimo mažumai priklausančių
Seimo narių, tokios frakcijos seniūnas arba koalicijos vadovas yra vadinamas Seimo
opozicijos lyderiu.
- Seimo statute nustatyta, kad Seimo nariai, neįsiregistravę į frakcijas, pripažįstami vienos
mišrios Seimo narių grupės nariais.
- Opozicinės bei kitos Seimo daugumai nepriklausančios frakcijos ir mišri Seimo narių grupė
yra laikoma Seimo mažuma.
Seimo komitetai.
- sudaromi iš Seimo narių.
- Pagrindinės komitetų ir komisijų veiklos kryptys yra teisėkūra ir parlamentinė kontrolė.
- Dalyvaudami teisėkūroje komitetai ir komisijos svarsto teisės aktų projektus, vertina jiems
pateiktus pasiūlymus ir teikia išvadas Seimui, taip pat patys rengia teisės aktų projektus.
- Vykdydami parlamentinę kontrolę komitetai ir komisijos analizuoja, kaip vykdomi įstatymai
ir kiti Seimo sprendimai, svarsto Seimui atskaitingų įstaigų veiklos ataskaitas, teikia
institucijoms pasiūlymus ir rekomendacijas bei stebi jų įgyvendinimą, atlieka parlamentinius
tyrimus.
- Pvz. sveikatos reikalų, socialinių reikalų, kultūros reikalų, žmogaus teisių, švietimo ir mokslo
komitetai.
- Užsienio reikalų komitetas yra privalomas pagal teisės aktus.
- Komitetai neturi būti itin siauros specializacijos.
- Komitetai sudaromi ne mažiau kaip iš 7 ir ne daugiau kaip iš 17 Seimo narių.
- Komiteto sudėtį tvirtina seimas, balsuodamas už visą komiteto narių sąrašą.
- Komitetų priimti sprendimai valstybės institucijoms yra rekomendaciniai, kurie yra
apsvarstomi ir praneša komitetams ne vėliau kaip per 15 d. apie svarstymo rezultatus.

Seimo komisijos. Pagal Seimo statutą, Seimas gali sudaryti nuolat veikiančias, taip pat laikinąsias
komisijas:

- Nuolat veikiančios komisijos sudaromos specialioms problemoms nagrinėti, ilgalaikiams ir

gana plačios paskirties klausimams spręsti; šių komisijų veiklos trukmė paprastai nėra iš
anksto apibrėžta.
- Laikinosios komisijos sudaromos kokiam nors konkrečiam klausimui ištirti, parengti,
konkretiems Seimo pavedimams vykdyti, trumpalaikiams, siauresnės paskirties klausimams
spręsti; ištyrusios ar išsprendusios atitinkamą klausimą, atlikusios Seimo pavedimą
laikinosios komisijos paprastai baigia savo veiklą.
Seimo Pirmininkas. Seimo statute nustatyta, kad Seimo Pirmininkas renkamas iš Seimo narių
pirmajame po rinkimų Seimo posėdyje slaptu balsavimu daugumos balsais Seimo kadencijos
laikotarpiui. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją - antrasis asmuo valstybėje (pirmasis -
Respublikos Prezidentas, trečiasis - Ministras Pirmininkas).

Konstitucijoje nustatyta, kad Seimo Pirmininkas laikinai eina Respublikos Prezidento pareigas
Konstitucijos 89 str. 1 d. nustatytais atvejais:
 1) Respublikos Prezidentui mirus;
2) Respublikos Prezidentui atsistatydinus;
3) Seimui pašalinus Respublikos Prezidentą iš pareigų apkaltos proceso tvarka;
4) kai Seimas nutaria, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų.
Laikinai eidamas Respublikos Prezidento pareigas, Seimo Pirmininkas tam laikui netenka savo
įgaliojimų Seime, jam laikinai pereina visi Respublikos Prezidento įgaliojimai. Šiuo laikotarpiu
Seimo pavedimu Seimo Pirmininko pareigas laikinai eina vienas iš Seimo Pirmininko pavaduotojų.
Pagal Seimo statuto 29 str., Seimo Pirmininkas:

- vadovauja Seimo darbui ir atstovauja Seimui;

- per 10 dienų nuo priėmimo patvirtina parašu Seimo priimto įstatymo teksto autentiškumą ir
perduoda jį Respublikos Prezidentui pasirašyti,
- per 10 dienų pasirašo Seimo statutą ir jo pakeitimus,
- per 3 dienas pasirašo įstatymus, kurių Respublikos Prezidentas per 10 dienų po įteikimo
nepasirašo ir negrąžina Seimui pakartotinai svarstyti, taip pat juos oficialiai paskelbia;
- per 10 dienų nuo priėmimo pasirašo Seimo nutarimus bei kitus Seimo priimtus aktus; teikia
Seimo Pirmininko pavaduotojų kandidatūras Seimui;
- Konstitucijoje nustatyta tvarka teikia Seimui skirti Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras;
- teikia Seimui skirti ir atleisti Seimo kontrolierių ir Seimo kontrolierių įstaigos vadovo
kandidatūras;
- Konstitucijos ir įstatymų numatytais atvejais teikia Seimui skirti ir atleisti valstybės institucijų
vadovų ir jų pavaduotojų kandidatūras;
- pirmininkauja Seimo ir Seimo valdybos posėdžiams arba paveda tai atlikti vienam iš savo
pavaduotojų;
- teikia Seniūnų sueigai sesijos darbų programos ir savaitės bei dienos posėdžių darbotvarkių
projektus arba paveda tai atlikti vienam iš savo pavaduotojų;
- teikia Seimo valdybos posėdžių darbotvarkės projektą arba paveda tai atlikti vienam iš savo
pavaduotojų ir kt.
- Vykdydamas savo įgaliojimus, Seimo Pirmininkas leidžia potvarkius.

Seimo valdyba. Seimo valdybą sudaro Seimo pirmininkas, kuris šaukia valdybos posėdžius ir
vadovauja jos darbui, Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas ir 6 Seimo pirmininko pavaduotojai.

Pagrindinis Seimo valdybos uždavinys – spręsti organizacinius Seimo darbo klausimus ir teikti
patarimus Seimo Pirmininkui, kai jis to prašo. Seimo statute numatyti įvairūs Seimo valdybos
įgaliojimai:

- tvirtina preliminarų Seimo sesijos posėdžių grafiką;

- šaukia nenumatytus Seimo posėdžius, nustato jų laiką;
- prireikus apsvarsto Seimo sesijos darbų programos, savaitės bei dienos posėdžių darbotvarkių
projektus ir teikia išvadas Seniūnų sueigai arba Seimui;
- komitetų teikimu svarsto ir siunčia į komandiruotes Seimo narius su raštiškomis Seimo,
valdybos, komitetų užduotimis;
- prireikus sudaro darbo grupes įstatymų projektams rengti ir Seimo bei valdybos pavedimams
vykdyti;
- padeda organizuoti bendrą komitetų darbą tais klausimais, kurie priklauso kelių komitetų
kompetencijai;
- tvirtina Seimo kanceliarijos struktūrą ir kt.
Seimo Seniūnų sueiga.

- į ją įeina Seimo valdybos nariai ir frakcijų atstovai. Kiekviena frakcija į Seniūnų sueigą skiria
po 1 atstovą nuo 10 frakcijos narių. Frakcijos, kuriose nėra 10 narių, skiria į Seniūnų sueigą
po 1 atstovą.
- Pagrindinis Seniūnų sueigos uždavinys – svarstyti Seimo sesijos darbų programas bei
posėdžių darbotvarkes ir pritarti joms, derinti Seimo komitetų ir frakcijų darbo organizavimo
klausimus, teikti sprendimų šiais klausimais projektus Seimui bei valdybai, taip pat patarimus
Seimo Pirmininkui (Seimo statuto 28 str.).
Seimo kanceliarija.

- padeda Seimui, Seimo komitetams, komisijoms rengti įstatymų, kitų Seimo teisės aktų
projektus, atlikti parlamentinę kontrolę, vykdyti kitas Seimo funkcijas, užtikrina Seimo statute
numatytas Seimo narių veiklos garantijas, sudaro Seimo nariams tinkamas darbo sąlygas.
- vykdo Seimo ir jo struktūrinių padalinių veiklos finansavimą, Seimo statuto nustatyta tvarka
registruoja gautus įstatymų, kitų teisės aktų projektus, nagrinėja valstybės institucijų, įmonių,
įstaigų, organizacijų ir gyventojų pateiktus įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, teikia Seimui
išvadas dėl Seimui pateiktų įstatymų ir kitų teisės aktų projektų, atlieka su teisėkūra ir
parlamentine kontrole susijusius tyrimus, analizes, kaupia ir rengia Seimo darbui reikalingą
informaciją, teikia ją Seimo nariams.
- Seimo kanceliarijai vadovauja kancleris, kurį 5 metams skiria ir iš pareigų atleidžia Seimas.
- Seimo kanceliarija turi savo struktūrą, kurią sudaro departamentai, Seimo komitetų biurai ir
kiti padaliniai.
- Seimo kanceliarijos struktūrą tvirtina Seimo valdyba.

7. SEIMO NARIŲ KONSTITUCINIS TEISINIS STATUSAS.

Seimo nario priesaika. Konstitucijos 59 str. 2 d. nustatyta, kad Seimo narys visas Tautos atstovo
teises įgyja tik po to, kai Seime jis prisiekia būti ištikimas LR. Išrinkti Seimo nariai pagal Konstituciją
privalo prisiekti pirmame naujai išrinkto Seimo posėdyje (išimtis neatvykimas dėl svarbių
pateisinamų priežasčių). Konstitucinis konstatavo, kad nuo priesaikos davimo jam atsiranda
konstitucinė pareiga veikti tik taip, kaip įpareigoja duota priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis jos
nesulaužyti.
Seimo nario konstitucinis teisinis statusas – tai Seimo nario teisių ir pareigų visuma, taip pat jo
veiklos Seime bei kitos parlamentinės veiklos garantijos, Seimo nariui taikomi apribojimai bei Seimo
nario atsakomybė.
Seimo nario laisvas mandatas. Konstitucijos 59 str. 4 d. nustatyta, kad eidami pareigas Seimo nariai
vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų.
Seimo nario laisvo mandato esmė – Seimo nario, kaip Tautos atstovo, teisė balsuoti savo nuožiūra,
įgyvendinti jam nustatytas teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių
partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais, nepripažįstant teisės atšaukti Seimo narį. Seimo nario
laisvas mandatas negali būti naudojamas ne Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Jis negali būti
naudojamas Seimo nario ar jam artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti, jų
asmeniniais ar grupiniais interesais, kandidatą į Seimo narius iškėlusių ar jį rėmusių politinių partijų
ar politinių organizacijų, visuomeninių organizacijų, kitų organizacijų ar kitų asmenų interesais,
teritorinių bendruomenių, Seimo nario rinkimų apygardos rinkėjų interesais.
Seimo nario teisės. Seimo nario, teisės yra įtvirtintos Konstitucijoje, įstatymuose ir Seimo statute.

- Vienas savo konstitucines teises Seimo narys įgyvendina vienasmeniškai, pvz. Seimo narys
turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime (Konstitucijos 68 str. 1 d.); jis taip pat turi teisę
pateikti paklausimą Ministrui Pirmininkui, ministrams, kitų valstybės institucijų, vadovams, o
šie privalo atsakyti žodžiu ar raštu Seimo sesijoje Seimo nustatyta tvarka (Konstitucijos 61
str. 1 d.). Seimo narys taip pat turi konstitucinę teisę pretenduoti užimti pareigas Seime.
- Kitas Konstitucijoje nustatytas teises Seimo narys įgyvendina kartu su kitais Seimo nariais.
Pvz. ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė turi teisę pateikti Seimui sumanymą keisti
ar papildyti Konstituciją (Konstitucijos 147 str. 1 d.); ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė
gali pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui (Konstitucijos 61 str. 2 d.),
kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą (Konstitucijos 106 str. 1 d.); Seimo narių grupė gali
inicijuoti apkaltos procesą Respublikos Prezidentui, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir
teisėjams, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir
teisėjams, Seimo nariams (Konstitucijos 74 str.)
Seimo nario pareigos. Seimo nario pareigos yra įtvirtintos Konstitucijoje, įstatymuose ir Seimo
statute.

- Konstitucijoje expressis verbis yra įtvirtintos tik kai kurios Seimo nario pareigos, pvz. Seimo
narys turi laikytis duotos Seimo nario priesaikos (Konstitucijos 59 str. 2 d., įstatymo „Dėl
Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 5 str.), eidamas savo pareigas
Seimo narys turi pareigą vadovautis Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir nebūti
varžomam jokių mandatų (Konstitucijos 59 str. 4 d.), pareiga dalyvauti Seimo posėdžiuose,
taip pat Seimo struktūrinių padalinių, kurių narys jis yra, darbe.
- Dar kitos Seimo nario konstitucinės pareigos Konstitucijoje yra formuluojamos kaip tam tikri
Seimo nariui taikomi apribojimai – kaip Seimo nario pareigų nesuderinamumas su kitomis
pareigomis bei darbu, išskyrus Konstitucijoje nustatytas išimtis, ir kaip draudimas Seimo
nariui gauti kitą atlyginimą, išskyrus Konstitucijoje nustatytas išimtis (Konstitucijos 60 str.).
- Tuo mastu, kuriuo Seimo nario pareigos yra susijusios tik su Seimo nario darbu Seime, jos
gali būti nustatytos Seimo statute. Pagal Seimo statuto 12 str., Seimo narys turi nuolat
susitikinėti su rinkėjais ir juos informuoti apie savo veiklą; jis turi teisę kviesti susitikimuose
dalyvauti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų ir savivaldybių pareigūnus, taip pat
savivaldybių tarybų narius. Seimo narys privalo nagrinėti gautus rinkėjų pasiūlymus,
pareiškimus bei skundus.
Seimo nario veiklos garantijos.

- draudimas be Seimo sutikimo traukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip
suvaržyti jo laisvę (62 str. 2 d.);
- draudimas persekioti Seimo narį už kalbas ir balsavimus Seime (62 str. 3 d.).
- ypatinga Seimo nario mandato panaikinimo tvarka: pagal Konstitucijos 74 str., Seimas 3/5
visų narių balsų dauguma gali panaikinti Seimo nario mandatą, jeigu Seimo narys šiurkščiai
pažeidžia Konstituciją, sulaužo priesaiką, paaiškėja, jog padarytas nusikaltimas.
- Konstitucijos 60 str. 1 d. nustatyta, kad savo įgaliojimų laikui Seimo narys atleidžiamas nuo
pareigos atlikti krašto apsaugos tarnybą.
- Pagal Konstitucijos 60 str. 3 d., Seimo nario darbas, taip pat išlaidos, susijusios su
parlamentine veikla, atlyginamos iš valstybės biudžeto.
Seimo nario garantijų sistemos teisinio reglamentavimo lygmenys:

- garantijos, nustatytos pačioje Konstitucijoje

- garantijos, kurias įstatymuose nustato įstatymų leidėjas.
 - Garantijos, kurios nustatytos Seimo Statute (susijusios tik su Seimo nario darbu Seime, t. y.
tik su paties Seimo struktūra ir darbo tvarka).
Seimo nario imunitetas ir indemnitetas.
Draudimas be Seimo sutikimo patraukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip
suvaržyti jo laisvę sudaro Seimo nario imunitetą.
Imunitetas yra speciali garantija, skirta užtikrinti galimybę Seimo nariui laisvai ir netrukdomai kartu
su kitais Seimo nariais vykdyti konstitucines Seimo funkcijas bei visus Seimo nario, kaip Tautos
atstovo, įgaliojimus.
Seimo nario indemnitetu laikomas Konstitucijoje įtvirtintas draudimas persekioti Seimo narį už
kalbas ir balsavimus Seime.
Seimo nario imunitetas ir indemnitetas – tai teisiniai institutai, kurių kiekvienas turi ir tik jam būdingą
turinį.
Pagrindinis skirtumas tarp Seimo nario imuniteto ir indemniteto yra tai, kad indemnitetas, t. y.
draudimas persekioti Seimo narį už kalbas ir balsavimus Seime, yra absoliutus – Seimas neturi teisės
spręsti, ar panaikinti minėtąjį draudimą; Seimo narys už kalbas ir balsavimus Seime negali būti
traukiamas atsakomybėn, negali būti kitaip persekiojamas niekada, taigi net ir po to, kai pasibaigia
Seimo nario kadencija ir asmuo jau nėra Seimo narys.
(Be abejo, šis draudimas nesusijęs su galimybe traukti Seimo narį atsakomybėn už asmens įžeidimą ar
šmeižtą – už tai jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka.)
Kitaip yra su Seimo nario imuniteto panaikinimu ir jo persekiojimu už nusikalstamos veikos
padarymą: pagal Konstituciją, Seimas turi įgaliojimus spręsti, ar panaikinti Seimo nario imunitetą, t.
y. ar leisti Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jį suimti, kitaip suvaržyti jo laisvę;
Seimo nario imunitetas pasibaigia, kai baigiasi Seimo nario kadencija – pasibaigus Seimo nario
kadencijai jis be Seimo sutikimo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn net ir už
nusikalstamą veiką, kurią padarė būdamas Seimo nariu.
Draudimas dirbti kitą darbą. Pagal Konstitucijos 60 str., Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas
Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ir organizacijose, taip
pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse (1 d.); Seimo narys gali būti
skiriamas tik Ministru Pirmininku ar ministru (2 d.); Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo,
išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą (3 d.).
Šiais konstituciniais apribojimais siekiama užtikrinti Seimo nario, kaip Tautos atstovo, laisvą mandatą
ir jo darbo Seime bei kitos parlamentinės veiklos nepertraukiamumą, garantuoti, kad Seimo narys
veiks Tautos ir Lietuvos valstybės, o ne savo asmeniniais ar grupiniais interesais, kad Seimo narys
nesinaudos savo statusu, laisvu mandatu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai
gauti, kad kiekvienas Seimo narys turės galimybę vykdyti savo konstitucinę priedermę nuolatos
dalyvauti Seimo – Tautos atstovybės darbe, nepertraukiamai vykdyti savo, kaip Tautos atstovo,
konstitucinius įgaliojimus.
Seimo nario darbo atlyginimas. Konstitucija Seimo narį traktuoja kaip profesionalų politiką, t. y.
kaip tokį Tautos atstovą, kuriam darbas Seime yra jo profesinė veikla. Pagal Konstitucijos 60 str. 3 d.,
Seimo nario darbas, taip pat išlaidos, susijusios su jo parlamentine veikla, atlyginamos iš valstybės
biudžeto.
Jei seimo narys yra ir Seimo Pirmininkas ar jo pavaduotojas, užima vadovaujančias pareigas seimo
struktūriniuose padaliniuose, tarptautinėse institucijose, kurias įmanoma užimti tik būnant Seimo
nariu - gauna įstatymo nustatytą papildomą atlyginimą už tokių pareigų užėmimą.
Seimo nario įgaliojimų nutrūkimo konstituciniai pagrindai. Pagal Konstitucijos 63 str., Seimo
nario įgaliojimai nutrūksta, kai:
1) pasibaigia įgaliojimų laikas arba susirenka į pirmąjį posėdį pirmalaikiuose rinkimuose išrinktas
Seimas;
2) Seimo narys miršta;
3) Seimo narys atsistatydina;
4) teismas pripažįsta Seimo narį neveiksniu;
5) Seimas panaikina Seimo nario mandatą apkaltos proceso tvarka;
6) rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai pažeidžiamas rinkimų įstatymas;
7) Seimo narys pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis;
8) Seimo narys netenka LR pilietybės.

Pagal Konstituciją, Seimo nario pareigos yra nesuderinamos su Respublikos Prezidento pareigomis
(83 str. 1 d.), su tikrąja karo arba alternatyviąja tarnyba, su buvimu karininku, puskarininkiu, liktiniu
krašto apsaugos sistemoje, policijoje ir vidaus tarnyboje, su buvimu kitų sukarintų ir saugumo tarnybų
apmokamu pareigūnu (141 str.), su teisėjo, taip pat Konstitucinio Teismo teisėjo pareigomis
(Konstitucijos 113 str. 1 d., 104 str. 3 d.). Seimo nario pareigos taip pat nesuderinamos su
savivaldybės tarybos nario pareigomis.

8. PARLAMENTINĖ KONTROLĖ
Parlamentinė kontrolė apima ne tik vykdomosios valdžios kontrolę, bet ir įvairias kitas sritis.
Parlamentinę kontrolę gali vykdyti tik Seimas bei jo struktūriniai padaliniai;
Pagal Konstituciją, Seimas:

- prižiūri Vyriausybės veiklą (67 str. 9 p.);

- gali pareikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru – tai daroma pareiškiant
interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui (61 str. 2 ir 3 d.);
- Seimas gali pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybe (101 str., 58 str. 2 d. 2 p.);
- Seimo narys gali pateikti paklausimą Ministrui Pirmininkui, ministrui, kitų valstybės
institucijų, kurias sudaro arba išrenka Seimas, vadovams (61 str. 1 d.);
Vyriausybė ar atskiri ministrai turi atsiskaityti Seime už savo veiklą (101 str. 1 d.).
Seimas parlamentinę kontrolę taip pat vykdo:

- prižiūrėdamas, kaip vykdomas valstybės biudžetas (Konstitucijos 67 str. 14 p.),

- spręsdamas, ar suteikti Vyriausybei iš naujo įgaliojimus, kai pasikeičia daugiau kaip pusė
ministrų (Konstitucijos 101 str. 2 d.) ir kt.
Seimo statute numatytos tokios parlamentinės kontrolės formos:

- Vyriausybės narių atsakymai į klausimus Seimo posėdyje (208 str.),

- rašytiniai klausimai Vyriausybės nariams (212 str.),
- Vyriausybės metinė ataskaita Seime (207 str.).

Pagal Seimo statuto 56 str., parlamentinę kontrolę gali vykdyti ir Seimo komitetai – jie turi teisę
tikrinti, kaip laikomasi įstatymų, Seimo nutarimų, kaip atsižvelgiama į komitetų rekomendacijas bei
pasiūlymus. Seimo komitetai savo iniciatyva arba Seimo pavedimu gali atlikti atskirų problemų
parlamentinį tyrimą; savo iniciatyva arba Seimo pavedimu nagrinėti Seimui atskaitingų valstybės
institucijų metų ataskaitas; išklausyti Vyriausybės nario ar kitos valstybinės institucijos (išskyrus
teismus) pareigūno informaciją ir kt. Vykdydami parlamentinę kontrolę komitetai turi teisę
išreikalauti iš valstybės institucijų, išskyrus teismus, ir pareigūnų dokumentus, išvadas raštu,
ataskaitas bei kitokią reikiamą medžiagą.

9. ĮSTATYMŲ LEIDYBOS PROCEDŪRA SEIME

Įstatymų leidyba – kompetentingų institucijų veikla, kurios tikslas – priimti aukščiausią teisinę galią
šalyje tam tikru laikotarpiu turinčius teisės aktus – įstatymus.

Įstatymų leidybos subjektai: Įstatymų leidyba

- Atstovaujamosios institucijos: parlamentas ir prezidentas.
Lietuvoje
- Piliečiai – referendumu.

Deleguotosios Įstatymai taip pat

Lietuvoje įstatymus
įstatymų leidybos gali būti priimami
leidžia Seimas
nėra referendumu

Seimo statutas
(nustato Seimo
struktūrą ir darbo
tvarką)

LR teisėkūros
pagrindų įstatymas
(nustato bendruosius
teisėkūros įstatymus)

Įstatymų leidyba
- Seimas leidžia: įstatymus, konstitucinius įstatymus, nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo,
kitus Seimo nutarimus, taip pat kitus teisės aktus, reikalingus Seimo funkcijoms įgyvendinti.
- Įgaliojimų leisti įstatymus negali perduoti kitoms valstybės institucijoms, o šios negali jų
perimti – Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos.
- Įstatymų leidybos proceso stadijos: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas;
įstatymo projekto svarstymas; įstatymų priėmimas; įstatymų pasirašymas, paskelbimas ir
įsigaliojimas.
- Įstatymai gali būti priimami skubos ir ypatingos skubos tvarka, kai sutrumpinamos arba
praleidžiamos kai kurios stadijos.

Įstatymų leidyba – išimtinė Seimo kompetencija

• Seimas gali priimti bet kokį įstatymą, taip pat konstitucinį įstatymą, įstatymą dėl
Konstitucijos keitimo, poįstatyminį teisės aktą (Seimo nutarimą, sprendimą, rezoliuciją),
tačiau tik:
 laikydamasis Konstitucijos reikalavimų;
 nepažeisdamas Seimo statute ir kituose įstatymuose nustatytos įstatymų priėmimo
tvarkos.
 Konstitucinius įgaliojimus leisti įstatymus Seimas įgyvendina:
 priimdamas naujus įstatymus,
 keisdamas ar papildydamas galiojančius įstatymus,
 pripažindamas įstatymus netekusiais galios.

Įstatymų leidybos proceso stadijos

• Konstitucijoje skiriamos tokios pagrindinės įstatymų leidybos proceso stadijos:
 Įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas;
  Įstatymo projekto svarstymas;
 Įstatymo priėmimas;
 Įstatymo pasirašymas;
 Įstatymo oficialus paskelbimas ir įsigaliojimas.
• Tik pasibaigus vienai įstatymų priėmimo stadijai nuosekliai prasideda kita stadija.

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi:

- Seimo nariai (po vieną arba grupė);
- Respublikos Prezidentas;
- Vyriausybė;
- 50 tūkst. piliečių, turinčių rinkimų teisę.
Ši stadija įgyvendinama Seimo posėdžiui pateikiant konkretų įstatymo projektą kartu su
aiškinamuoju raštu, gautomis nuomonėmis. Toks pasiūlymas regstruojamas Seimo posėdžių
sekretoriate.
Dėl užregistruoto įstatymo projekto Seimo kanceliarijos Teisės departamentas parengia išvadas, ar tas
projektas atitinka Konstituciją, įstatymus, teisėkūros principus ir juridinės technikos taisykles.
Dėl pateikto įstatymo ar kito Seimo teisės akto projekto Seimas priima vieną iš šių sprendimų:
1) pradėti projekto svarstymo procedūrą;
2) atidėti projekto pateikimo procedūrą ir nurodyti iniciatoriams, kokius veiksmus jie privalo atlikti
iki pakartotinio projekto pateikimo Seime;
3) atmesti projektą nurodant motyvus.

Įstatymo projekto svarstymas

Tai viena svarbiausių įstatymų leidybos proceso stadijų, kurios metu ypatingas dėmesys skiriamas
teisėkūros proceso viešumo ir skaidrumo reikalavimų užtikrinimui, taip pat tam, kad būtų priimami
tik kokybiški įstatymai.
Pagal Seimo statutą skiriami du įstatymo projekto svarstymo etapai:
 svarstymas Seimo komitetuose (pagrindiniame ir papildomuose, beveik visada – Teisės ir
teisėtvarkos k.);
 svarstymas Seimo posėdyje.
Po svarstymo Seimas gali nuspręsti:
a) pritarti komiteto patvirtintam įstatymo projektui;
b) grąžinti projektą pagrindiniam komitetui patobulinti;
c) daryti projekto svarstymo pertrauką;
d) grąžinti iniciatoriams projektą tobulinti iš esmės;
e) atmesti projektą ir prireikus pavesti parengti naują.

Įstatymo priėmimas Seimo posėdyje

Įstatymo priėmimo metu Seimo posėdyje yra sprendžiama:
a) ar pritarti kiekvienam įstatymo straipsniui;
b) ar pritarti pataisoms, kurios pateiktos likus 24 val. iki įstatymo priėmimo Seimo posėdyje;
c) ar priimti visą įstatymą.
Pirmiausia balsuojama dėl atskirų įstatymo projekto dalių; straipsniai priimami iš eilės. Apsvarsčius
visus įstatymo projekto straipsnius, balsuojama dėl viso įstatymo projekto.
Pagal Konstitucijos 69 str. paprastieji įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma
Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje, o konstituciniai įstatymai – jei už juos balsuoja daugiau nei
pusė visų Seimo narių (konstitucinis įstatymas, kuriuo nustatytas konstitucinių įstatymų sąrašas,
priimamas, jei už jį balsuoja 3/5 visų Seimo narių).
Paprasti įstatymai keičiami posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma, o konstituciniai
įstatymai – 3/5 Seimo narių balsų dauguma.
 Įstatymo pasirašymas
Įstatymų leidybos procedūroje dalyvauja ir Respublikos Prezidentas, kuris ne vėliau kaip per 10
dienų nuo įstatymo priėmimo privalo:
a) jį pasirašyti ir oficialiai paskelbti, arba
b) grąžinti Seimui įstatymą svarstyti iš naujo (santykinio veto teisė), pateikdamas grąžinimo
motyvus, taip pat pastabas ir pasiūlymus dėl įstatymo (bet nebūtinai).
Seimas gali įveikti Respublikos Prezidento veto, jei už grąžintą įstatymą balsuoja daugiau nei pusė
visų Seimo narių (arba daugiau nei pusė posėdyje dalyvaujančių Seimo narių, jei pritariama
Prezidento pastaboms). Jei taip nutinka, Respublikos Prezidentas privalo pasirašyti įstatymą ne vėliau
nei per 3 dienas.
Jei Prezidentas dėl kokių nors priežasčių nepasirašo įstatymo, jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo
pirmininkas.

Oficialus įstatymo paskelbimas

- Galioja tik oficialiai paskelbti įstatymai.
- Teisė negali būti nevieša.
- Tai būtina sąlyga tam, kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra
jų turinys, ir juos vykdytų.
- Oficialiai įstatymai skelbiami Teisės aktų registre (TAR’e) www.e-tar.lt
- Įstatymai įsigalioja nuo jų paskelbimo TAR’e dienos (jei pačiame įstatyme nenumatyta kita
įsigaliojimo data; kartais vacatio legis gali būti būtina), poįstatyminiai aktai – kitą dieną po
paskelbimo TAR’e.
- Įstatymai skelbiami tik lietuvių kalba.

Skubos ir ypatingos skubos tvarka

Skubos tvarka gali būti taikoma ypatingais atvejais, kai dėl susiklosčiusių politinių, socialinių,
ekonominių ar kitų aplinkybių būtina skubiai nustatyti naują ar pakeisti galiojantį teisinį reguliavimą,
siekiant užtikrinti svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes.
Ypatingos skubos tvarka gali būti taikoma tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai
būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, kaip antai įvedant
arba įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, skelbiant arba paskelbus mobilizaciją, priimant sprendimą
panaudoti ginkluotąsias pajėgas ginkluoto užpuolimo atveju ir (ar) prireikus itin skubiai vykdyti
tarptautinius įsipareigojimus, stichinės nelaimės ar kitomis ekstremaliomis aplinkybėmis, kilus tokiai
grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo
sprendimai.

Bendrieji esminiai konstituciniai reikalavimai įstatymų leidybai

- Įstatymai būtų aiškūs, suprantami, neprieštaringi, teisės aktų formuluotės juose būtų tikslios;
- Naujai priimami įstatymai turi derėti su anksčiau priimtais (turi būti užtikrinami teisės
sistemos nuoseklumas ir vidinė darna);
- Teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius
visuomeninius santykius;
- Teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia);
- Negalima nustatyti iš naujo tokio teisinio reguliavimo, kurį vieną kartą KT jau pripažino
prieštaraujančiu Konstitucijai;
- Neturi būti techninių klaidų, netikslių nuorodų ir pan.
Šiurkštus Konstitucijos pažeidimas.
 - Konstitucijos 74 str. nurodyti valstybės pareigūnai gali būti pašalinti iš pareigų apkaltos
proceso tvarka ne už bet kokį Konstitucijos pažeidimą, bet tik už jos šiurkštų pažeidimą.
- Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija šiurkščiai pažeidžiama visais
atvejais, kai yra sulaužoma priesaika, kad „Respublikos Prezidento veiksmais Konstitucija
būtų šiurkščiai pažeista ir tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas nesąžiningai eitų savo
pareigas, veiktų vadovaudamasis ne Tautos ir valstybės interesais, bet savo privačiais
interesais, atskirų asmenų ar jų grupių interesais, veiktų turėdamas tokių tikslų ir interesų,
kurie nesuderinami su Konstitucija ir įstatymais, su viešaisiais interesais, sąmoningai
nevykdytų Respublikos Prezidentui Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų pareigų“.
- Kadangi iš anksto neįmanoma apibrėžti konkrečių veiksmų, kuriais gali būti šiurkščiai
pažeista Konstitucija ir numatyti išsamaus jų sąrašo, todėl Konstitucinis Teismas yra
konstatavęs, kad sprendžiant, ar Konstitucija yra pažeista šiurkščiai, kiekvienu atveju būtina
įvertinti veiksmų pobūdį, jų turinį, atlikimo aplinkybes, laiką, vietą, sistemingumą,
pakartotinumą, trukmę, veiksmus atlikusio asmens elgesį po jų padarymo, kitas reikšmingas
aplinkybes.
- Pašalinimas iš pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą galimas tik
esant Konstitucinio Teismo išvadai, kad asmuo šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė
priesaiką.

Priesaikos sulaužymas.

- Konstitucijoje nustatyta, kad prieš pradėdami eiti savo pareigas Respublikos Prezidentas,
Seimo nariai, teisėjai turi prisiekti.
- Priesaikos aktas yra konstituciškai teisiškai reikšmingas: duodami priesaiką Respublikos
Prezidentas, Seimo nariai, teisėjai viešai ir iškilmingai įsipareigoja veikti taip, kaip įpareigoja
duota priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis jos nesulaužyti.
- Nuo priesaikos davimo atsiranda konstitucinė pareiga veikti tik taip, kaip įpareigoja duota
priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis jos nesulaužyti.

Nusikaltimo padarymas.
- Kadangi Konstitucijoje nėra atskleista, už kokio nusikaltimo padarymą valstybės pareigūnai
gali būti pašalinti iš pareigų, o Konstitucijos rengimo ir jos priėmimo metu „nusikaltimo“
sąvoka buvo siejama tik su baudžiamąja atsakomybe, vadinasi, spręsdamas, ar panaikinti
Seimo nario mandatą už nusikaltimo padarymą, Seimas yra saistomos veikų, kurios
numatytos Baudžiamajame kodekse.
- Seimas, nesant teismo apkaltinamojo nuosprendžio, gali konstatuoti nusikaltimo padarymo
faktą tik tuo atveju, kai nusikaltimas yra akivaizdus, taip pat kai vykdoma Respublikos
Prezidento apkalta.
- Nusikaltimo padarymo faktas gali būti laikomas akivaizdžiu tik tada, kai yra gauta patikima
informacija, kad konkretus Konstitucijos 74 str. nurodytas asmuo buvo užtiktas darantis
nusikaltimą, ir tam, kad būtų galima konstatuoti apkaltai taikyti konstituciniu pagrindu
„paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ svarbias aplinkybes – nusikaltimo padarymo faktą ir
jį padariusį pareigūną, nėra būtinas teisinių institucijų, vykdančių ikiteisminį tyrimą,
nagrinėjančių baudžiamąsias bylas, dalyvavimas.
- Tais atvejais, kai nusikaltimo padarymo faktas nėra akivaizdus, Seimas negali vykdyti
apkaltos nurodytu pagrindu tol, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis
nuosprendis.

Apkaltos modelis
Konstitucijoje yra įtvirtintas toks apkaltos modelis, pagal kurį apkaltos procese dalyvauja dvi
valstybės valdžios institucijos:
- Seimas - apkaltos proceso tvarka sprendžia, ar pašalinti šį asmenį iš pareigų.
- Konstitucinis teismas - sprendžia, ar valstybės pareigūno ar Seimo nario, kuriam pradėta
apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, ar šiais veiksmais Konstitucija
pažeista šiurkščiai.
Pastaba: Konstitucijos 107 str. 3 d. įtvirtinta nuostata „remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis,
Konstitucijos 105 str. 3 d. nurodytus klausimus galutinai sprendžia Seimas“, reiškia ne tai, kad Seimas
galutinai sprendžia, ar asmens veiksmai (ne)prieštarauja Konstitucijai, o tai, ar už veiksmus, kuriuos
Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai, pašalinti asmenį iš pareigų.

Apkaltos proceso tvarka

- Apkaltos proceso tvarką nustato Seimo statutas.
- Teikti Seimui pradėti apkaltos procesą turi teisę ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė,
Seimo Etikos ir procedūrų komisija.
- Teikime pradėti apkaltos procesą nurodomas konkretus asmuo, apkaltos pagrindas, siūlymą
pagrindžiantys argumentai, įrodymai ir jų šaltiniai. Seimo narių teikimo pradėti apkaltos
procesą nereikia tuo atveju, jeigu Seime gaunamas įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo
nuosprendis.
- Seimas sudaro laikinąją tyrimo komisiją, kuri tiria, ar nebuvo padaryti tokie veiksmai, kuriais
galėjo būti sulaužyta priesaika, šiurkščiai pažeista Konstitucija ar padarytas nusikaltimas.
- Jeigu įtariamas padaręs nusikaltimą Respublikos Prezidentas, Seimas iš karto sudaro
specialiąją tyrimo komisiją, kuri turi įvertinti pateiktų siūlymų pradėti apkaltos procesą
pagrįstumą ir parengti išvadą, ar yra pagrindas pradėti apkaltos procesą.
- Komisijos posėdžiuose išklausomi asmens, kuriam taikoma apkalta, paaiškinimai bei
argumentai, apklausiami liudytojai, renkami, tiriami ir vertinami kiti įrodymai, prireikus
kviečiami ekspertai bei specialistai. Komisija, baigusi tyrimą, surašo išvadą.
- Jeigu Seimas pritaria specialiosios tyrimo komisijos išvadai, Seimas priima nutarimą pradėti
apkaltos procesą.
- Apkaltos proceso Seime posėdžiams pirmininkauja Seimo Pirmininkas arba vienas iš Seimo
Pirmininko pavaduotojų.
- Jei Seimas pritaria komisijos išvadoms, jis priima nutarimą kreiptis į Konstitucinį Teismą,
kuris turi įvertinti, ar to asmens, kuriam pradėtas apkaltos procesas, veiksmai prieštarauja
Konstitucijai, ar Konstitucija pažeista šiurkščiai, ar buvo sulaužyta priesaika.
- Konstituciniam Teismui priėmus išvadą, kad veiksmai prieštarauja Konstitucijai, Seimas
galutinai sprendžia, kaip pasielgti su tuo asmeniu.
- Nutarimas dėl asmens pašalinimo iš pareigų (ar Seimo nario mandato panaikinimo) laikomas
priimtu, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių.
- Asmuo laikomas pašalintu iš pareigų arba netenka Seimo nario mandato nuo nutarimo
paskelbimo visuomenės informavimo priemonėse.
- Asmuo, kuriam taikoma apkalta, turi teisę bet kurioje apkaltos proceso dalyje, tačiau tik iki
balsavimo pradžios, atsistatydinti iš pareigų ar atsisakyti Seimo nario mandato. Toks
pareiškimas turi būti nedelsiant patenkintas – asmeniui atsistatydinus apkaltos procesas
nutraukiamas.

Apkaltos „pasekmės“

- Konstitucijos 74 str. 1d. nurodyti valstybės pareigūnai, kuriuos Seimas pašalino iš pareigų
apkaltos proceso tvarka, netenka imuniteto ir už tuos pačius veiksmus, už kuriuos jie buvo
pašalinti iš pareigų, gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn bendra tvarka.
- Konstitucijos 74 str. 2d. asmuo, kurį Seimas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba
priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo
Seimo nario mandatą, gali užimti Konstitucijoje nurodytas pareigas, kurių ėjimo pradžia pagal
Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu, kai nuo Seimo
sprendimo, kuriuo jis buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar panaikintas jo Seimo nario
mandatas, yra praėję ne mažiau kaip dešimt metų.