Įžanga

Skaitydami V. Šekspyro “Hamletą” mes, skaitytojai, beveik nekreipiame dėmesio į Hamleto

universiteto draugų, Rozenkranco ir Gildensterno, asmenybes. Mes vertiname jų veiksmus, tarsi tai būtų
vienas žmogus, bet jie nėra vienodi. Taigi, mūsų grupė šiandien įrodys, kad ne viskas taip paprasta.

Rozenkrancas ir Gildensternas

Visų pirma, pradėsime nuo šių veikėjų panašumų. Tragedijoje jie atskleidžiami kaip savanaudiški
melagiai. Nuo pat jų pasirodymo antro veiksmo antroje scenoje pokalbyje su karaliumi ir karaliene jie
meilikauja “ROZENKRANCAS: Šviesiausios Didenybės, Turėdamos visavaldystės teisę, Įsakymais galėtų
reikšti norus, Ne prašymu. GILDENSTERNAS: Abu mes nuolankiausiai Klusnumą savo ir atsidavimą
Tarnauti jums laisvai po kojų klojam, Tik įsakykit.”. Jų savanaudiškumas taip pat matomas ir Gildensterno
žodžiuose “Duok Dieve, kad tik jam draugystė mūsų Atneštų džiaugsmo ir naudos!”. Bendravimą su
Hamletu jie taip pat pradeda nuo melo ir meilikavimo, sakydami koks jis šaunus bei meluodami, kad jie
atvažiavo be karaliaus įsakymo. Rozenkrancas ir Gildensternas iškart parodo savo požiūrį į Hamletą kaip
ne į savo draugą, pradėdami prieštarauti jam tame pačiame pokalbyje. Jie nėra tokie išmintingi kaip
nori būti. Jie žino gražių žodžių, bet nesupranta Hamleto žodžių ir metaforų, nukreiptų į jų melo
atskleidimą. Taigi, jie turi daug panašumų.

Rozenkrancas

Kaip ir minėjau ankščiau, Rozenkrancas yra savanaudis - jis neatsisako karaliaus ir karalienės
pasiūlymo šnipinėti Hamletą. Jis priima pasiūlymą ir net nesusimąsto dėl draugystės svarbos ir vertybių.
Pokalbyje su Hamletu antro veiksmo antroje scenoje pradeda meluoti ir vedžioti Hamletą už nosies.
Tame pačiame pokalbyje su Hamletu savo nusijuokimą pateisina jaudinimusi dėl Hamleto savijautos, tuo
pačiu slėpdamas tikrą priežastį: Hamleto minčių teisingumą. Rozenkrancas taip pat atskleidžiamas kaip
liežuvautojas, tame pačiame pokalbyje išsakydamas per daug smulkmenų apie atvykstančių aktorių
dabartinę padėtį, tai pabrėžia ir Hamletas. Trečio veiksmo pirmoje scenoje pokalbyje su karaliumi mes
matome jo nusivylimą tuo, kad Hamletą sunku įkalbinti ir sužinoti jo tikslus. Be to, jau antroje scenoje jis
bando manipuliuoti Hamletu sakydamas “Prince, kitados jūs mane mylėjot.”, bet jo bandymas ne buvo
sėkmingas - iškart po jo Hamletas atskleidžia jų šnipinėjimą, bet jie nesupranta jo žodžių ir tęsia melą.

Gildensternas

Gildensternas irgi nėra pats geriausias žmogus, bet jis yra emocingesnis nei Rozenkrancas. Antro
veiksmo antroje scenoje jis juokauja sakydamas, kad jo santykiai su Fortūna intymus. Vėliau jis domisi
smulkmenomis, bet ne dėl jaudinimosi Hamletu, o dėl savo naudos. Tai yra suprantama tada, kai
Hamletas sako atvykusiems aktoriams “Sveiki atvykę! Bet mano dėdė-tėvas ir motina-teta suklydo.”. Jis
nesidomi, kodėl savo motiną Hamletas pavadino “motina-teta”, o akcentuoja suklydimo priežastį. Trečio
veiksmo pirmoje scenoje Gildensternas prisipažįsta karaliui ir sau, kad Hamletas nėra nuoširdus
pokalbiuose su juo ir Rozenkrancu. Jau antroje scenoje Gildensternas prisipažįsta, kad jie buvo iškviesti
karaliumi, ir galime pamatyti, kad Hamletas pradeda erzinti Gildensterną “HAMLETAS. Malonu jus
matyti. GILDENSTERNAS. Ne, mielas Prince, tasai mandagumas šičia visai ne vietoje. Jeigu jūs teiksitės
aiškiai atsakyti, aš įvykdysiu jūsų motinos įsakymą; jei ne, – mano reikalas baigsis atsiprašymu ir grįžimu
atgal. HAMLETAS. Pone, aš negaliu. GILDENSTERNAS. Ko, Prince?”. Taip pat Gildensternas nesupranta
Hamleto žodžių ir tęsia kalbėti apie savo gebėjimus groti fleita. Trečioje scenoje Gildensternas tęsia
meilikauti su karaliumi.
Hamleto laiškas Horatio

Ketvirto veiksmo šeštoje scenoje Hamletas rašo laišką Horatio, kuriame prašo pagalbos ir sako, kad
Rozenkrancas ir Gildensternas iškeliavo į Angliją. Tai parodo, kad jie nėra pakankamai atsakingi ir
darbštūs, jie neįsitikino, kad Hamletas mirė ir per anksti baigė vaidinti jo geriausius draugus. Taip pat tai
sako, kad jų tikslas buvo ne pakenkti Hamletui, o gauti karaliaus pripažinimą.

Apibendrinimas

Taigi, Rozenkrancas ir Gildensternas nėra ryšis tarp Klaudijaus ir Hamleto. Jie yra pilnaverčiai
tragedijos veikėjai su savo ypatumais ir tikslais. Rozenkranco ir Gildensterno ryškiausi bruožai:
savanaudiškumas, atsakingumo trūkumas, veidmainystė, egoizmas, garbėtroška, melagingumas,
tinginystė, išdavystė.