ŽEMAITIJA

TAUTINIAI DRABUŽIAI

Marškiniai papuošti ornamentas,

išdėstytais ant rankogalių, ties užsegimu,
apykakle. Sijonai dryžuoti, ryškiaspalviai,
dažniausiai vyraujančios raudonos spalvos.

Prijuostės taip pat išilgai dryžuotos. Buvo

nešiojama iki 5 sijonų vienu metu. Tarp jų ir
apatinis sijonas būdavo spalvotas siuvinėtas
arba skersadryžis, būdavo ir balti kiauraraščiu
siuvinėti sijonai.

Liemenės – iš tamsaus languoto ar

skersadryžio naminio audinio, su paaukštintu
 GYVENAMŪJŲ
NAMU SKIRTUMAI
Tradicinės žemaičių trobos masyvios, dažniausiai su dviem galais, kuriuose įrengtos patalpos.
Vienas galas vadinamas prastąja troba, kurioje yra virtuvė ir geroji troba, o kitame gale paprastai
būna 4 patalpos: alkieriukas, kamaraitė, priešinė ir lunginė.

Trobos viduryje, tarp abiejų galų, yra atskira patalpa, kuri vadinama kaminu.
Stogas dažniausiai keturšlaitis, seniau buvo dengiamas šiaudais ar skiedromis, vėliau,
tarybiniais metais, uždengtos šiferiu.
 MAISTAS

Žemaičiai – košių valgymo pirmūnai. Jie ilgiausiai Lietuvoje išlaikė atvirą

ugniakurą, kuriame labai patogu virti putras ir įvairiausias košes:
marškonę, pusmarškonę, šilkinę, pusšilkinę, pusiauėdinę ar kruštinę.
 ŽEMAIČIŲ
TARMĖS

Žemaičių tarmė viena iš dviejų pagrindinių lietuvių kalbos tarmių.

Žemaičių tarmės fonetikos svarbiausia ypatybė, skirianti ją nuo aukštaičių, –
dvibalsių ie, uo kitoks tarimas negu bendrinėje kalboje.
 TRADICINIAI
AMATAI
Žemaitija nuo seno garsėja medžio
meistrais. Jie savo amato išmokdavo iš
tėvų, padėdami jiems meistrauti,
dirbdami statybose.

Kiti eidavo mokytis pas dailides, iš

pradžių pas juos dirbdavo be atlyginimo.
Būdavo, kad amatus perimdavo
paveldėjimo keliu.

Dažniausiai paveldėdavo kalvio ir

puodžiaus amatą, nes būdavo
perimamos dirbtuvės.

Ir šiuo metu nacionaliniame parke

daugiausia yra medžio drožėjų, nors vis
daugiau atsiranda ir kitų amatininkų,
ypač audėjų.