Įžanga
Pirmame sakinyje turi būti
paminėta literatūra.
Pagrindinio temos
žodžio/sąvokos svarbos
įvardinimas.
Įvardinami autoriai pagal
eiliškumą ir kūriniai, kuriais
remsiesi.
Įterpiamas minimalus kontekstas
– autoriaus profesija, jo
pasižymėjimas kultūroje .
70-100 žodžių.
Dėstymas Išvados
PIRMAS SAKINYS YRA „Apibendrinant galima teigti,
TEIGINYS IR NIEKAS KITAS. kad...“
Paminėk autorių, kūrinį. Pirmas sakinys sutinka arba
nesutinka su rašinio pagrindine
tema.
Dėstomojoje dalyje analizuok Rašomi du atskiri sakiniai
kūrinį išsiskiriant temai tinkamą kiekvienam autoriui. Vienas
epizodą ar epizodus. įvardina, ką pirmasis autorius
rašė savo kūriniuose, kitas – ką
antrasis rašė.
KONTEKSTAS. Autoriaus Neįterpti nieko naujo, tiesiog
biografija ar kitoks kontekstas, padaryti išvadą.
kuris yra susijęs su aptariama
tema.
Citatos, citatos, citatos. Svarbu 50-70 žodžių.
prisiminti bent kelias iš didelių
kūrinių kaip pvz. K.Donelaičio
„Metai“, M.Mažvydo
Katekizmos prakalba „Į malonųjį
skaitytoją“
Meninių priemonių įvardinimas ir
išrašymas/aprašymas.
(VARTOJA, NE NAUDOJA)
PASKUTINIS SAKINYS YRA
IŠVADA IR NIEKAS KITAS.
Pagal teiginį padaroma vieno
sakinio išvada, kuri apibendrina
pastraipą.
Per dvi pastraipas 300-400
žodžių.
 Žmogiškieji santykiai lietuvių prozoje

Lietuvių prozoje yra dažnai vaizduojami žmogiškieji santykiai. Rašytojai šia tema rašo jau nuo Renesanso.
Jie vaizduoja žmonių santykius, bando parodyti žmogiškumo ir jo supratimo svarbą. Žinoma, jog keičiantis
istorinėms aplinkybėms keitėsi ir žmogiškumo samprata. Ne visuomet žmogiškumas buvo aukštinamas ir ne
visuomet jis atrodė būtinas. Jono Biliūno lyrinėje novelėje „Ubagas” atsiskleižia žmogiškieji santykiai, kurie
yra paremti užuojauta ir pagalba. Jurgio Kunčino romane „Tūla” parodoma žmogiškojo supratimo ir santykio
stoka.

Jonas Biliūnas, lietuvių lyrinės novelės rašytojas, kūrinyje „Ubagas” vaizduoja žmogiškojo santykio
situaciją, kuri sukelia didelę įtampą ir tampa išbandymu. Novelė parašyta pirmuoju asmeniu, todėl yra
jaučiamas intymus ryšys tarp pasakotojo ir skaitytojo. Šis kūrinys yra autobiografiškas, pasakotojas primena
patį autorių, sergantį džiova, grįžusį namo iš užsienio mokslų. Jis pamato takeliu einantį ubagą, jį atpažįsta.
Ubagas - tai jo dėdė Petras Sabaliūnas. Dėdė jam svarbus ir artimas, nes vaikystėje jis pasakotojui glostė
galvą, bičkuopiu vaišino, kol pasakotojas žaisdavo su Sabaliūno sūnumi. Jam dėdės situacija yra neįtikėtina,
nes Dėdė buvo turtingas. Paklaustas, dėdė atskleidžia, jog jį sūnus išvaręs iš namų, todėl jis turėjęs išeiti.
Pasakotojas su gailesčiu užjaučia dėdę, jam darosi gėda, jog jis yra tos pačios kartos atstovas kaip ir
Sabaliūno sūnus. Įtampa kyla dėdei sekant seną pasaką apie tėvų ir vaikų santykius, kuri atskleidžia, jog
pasenę tėvai vaikams tampa nebereikalingi. Pasakotojas jaučiasi atsakingas už Sabaliūno sūnaus veiksmus,
todėl nusprendžia bent kažkiek padėti. Duonos pjovimo scena - tai kūrinio kulminacija. Sabaliūnui yra sunku
imti riekę todėl, kad jis buvo įpratęs duoti, rūpintis, gelbėti, o pasakotojui sunku duoti, nes jis supranta, kaip
Sabaliūnas jaučiasi. Novelėje matoma, jog yra svarbi pasakotojo būsena, jo mintys, reakcija į įvykį.
Pasakotojas yra tyros ir šviesios sielos, nes įtampa jam tampa išbandymu, tačiau jis nepasiduoda ir sugeba
padėti. Įtampa nuslūgsta, kai Sabaliūnas pataria pasakotojui pasivaikščioti po pušynėlius, kad šis geriau
pasijaustų. Sabaliūnas gavęs duonos riekę ir pagalbą jaučiasi stipresnis morališkai, todėl atsidėkodamas
duoda patarimą. Taigi šis kūrinys atskleidžia, kad žmogiškumas yra svarbi vertybė. Ja vadovaudamasis
žmogus gali pagelbėti kitam, jį sustiprinti morališkai.

Jurgio Kunčino romane „Tūla” atsiskleidžia žmogiškojo santykio stoka, kuri tampa išbandymu veikėjui,
vaizduojamas brutalumas ir kito nesupratimas. Romanas parašytas tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę,
pasakojama apie sovietinius laikus ir to meto santvarką. Autorius neslepia savo nepritarimo sanklodai ir jos
tvarkai. Kūrinyje yra užrašyta daugybė konkrečių gyvenamojo laiko detalių, todėl kūrinys gerai atskleidžia
žmonių tikrąjį gyvenimą, mąstymą ir vertybes. Bevardis pasakotojas buvo priverstas pasirinkti bohemišką
gyvenimo stilių po to, kai neištikima, socialistinei partijai pritarianti žmona jį išvarė iš namų. Sąmoningai
pasirinktas bohemiškas gyvenimo stilius yra protestas prieš socialistinę santvarką, tačiau gyvendamas
gatvėje jis patiria diskriminaciją iš aplinkinių, ypač iš valdžios. Neturėti namų sovietmečiu yra nusikaltimas,
valkatas gaudydavo ir sodindavo į kalėjimą. Tačiau net ir prie toje pačioje situacijoje esančių žmonių jis
nepritapdavo. Pasakotojas - inteligentas, išsimokslinęs, mokantis kritiškai vertinti savo situaciją. Būdamas
valkata jis įsiveldavo į pavojingas kompanijas, kur kartą buvo sumuštas ir vos išgyveno. Net ir prie mirties
slenksčio jis negavo reikiamos pagalbos, išvežtas į ligoninę buvo paliktas koridoriuje išsiblaivyti ir iš seselių
sulaukė tik vieno žodžio: „Girtas!”. Nenuostabu, kad nuo sunkaus bohemiško stiliaus gyvenimo yra
neatsiejamas ir alkoholizmas. Girtuokliavimas - tai varžomo ir nevilties prispausto žmogaus ženklas,
bylojantis apie aplinkos nežmoniškumą. Taigi kūrinyje „Tūla“ yra vaizduojama nežmogiška aplinka,
užjautimo ir supratimo stoka.

Apibendrindama galiu teigti, kad žmogiškojo santykio tema yra gerai atskleidžiama lietuvių prozoje.
Jonas Biliūnas, atnaujinęs lietuviškąją novelę ir atnešęs į lietuvių literatūrą psichologizmo sampratą, kūrinyje
„Ubagas” iškelia žmogiškojo santykio svarbą, vaizduodamas jos padarinius. Jurgis Kunčinas, svarbiausias
nepriklausomos Lietuvos autorius, romane „Tūla” vaizduoja žmogiškojo santykio stoką ir realybės
brutalumą.