3.

Vėlyvųjų viduramžių ekonominė mintis

Koordinuojantis dėstytojas: doc. dr. ERSTIDA ULVIDIENĖ

3.1. Merkantilizmas.
3.2. Fiziokratų ekonomikos mokykla.
3.1. Merkantilizmas.
Merkantilizmas: sąvoka, kilmė ir istoriniai etapai (1)

Merkantilizmas (it. mercante, pirklys, prekybininkas):

– ekonominė politika, padėjusi kaupti turtą (pinigus) ir parengti sąlygas
kapitalizmui (rinkos ekonomikai);
– ekonominė politika, išreiškianti prekybininkų interesus ir pagrindžianti
merkantilistinę valstybinės valdžios politiką.

Merkantilizmo laikotarpis (Europoje) XVI – XVIII a. pr.

 Merkantilizmas: sąvoka, kilmė ir istoriniai etapai (2)
Absoliutinėms valstybėms
reikėjo
Visuotinis pinigų ūkio įsigalėjimas ir visuotinio ekvivalento.
pinigų trūkumas Vakarų Europoje.

Žemės koncentracija nedaugelio

feodalų rankose, kas skatino
ūkio gamybos našumo augimą
Suklestėjo užsienio prekybos ir žemės ūkio produkcijos
monopolijos Anglijoje, perteklių, kurį reikėjo realizuoti
Olandijoje.
Merkantilizmo
atsiradimą
nulėmė Nuo pinigų cirkuliacijos
Pasaulinio ūkio
formavimosi procesas pastovumo priklausė valstiečių,
reikalavo didinti įvairių amatininkų ir prekybininkų ūkinė
rūšių ir kategorijų veikla.
produkcijos gamybą

Vakarų Europos šalyse vis labiau XV a. geografiniai atradimai,

įsigalėjo rinkos santykiai, kurie skatino pasaulinės rinkos
natūrines prievoles keitė formavimąsi ir tarptautinę
piniginės. prekybą.
Merkantilizmas: sąvoka, kilmė ir istoriniai etapai (3)

Merkantilistinės teorijos tyrimo objektas yra turtas ir didžiausią turtą

galinčios duoti ūkinės veiklos sritys: užsienio prekyba, amatai,
manufaktūrinė pramonė, laivininkystė.

Merkantilistė politika ir teorija praėjo du istorinius etapus:

• ankstyvąjį merkantilizmą; (monetarinis merkantilizmas – pinigų
balanso teorija)
• vėlyvąjį merkantilizmą (prekybos balanso teorija)
Pagrindiniai merkantilizmo principai:

• Turtą sudaro auksas ir brangenybės;

• Užsienio prekybos reguliavimas siekiant užtikrinti, kad kuo
daugiau aukso ir sidabro patektų į šalį;
• Parama pramonei importuojant pigias žaliavas;
• Lengvatiniai tarifai importuojamoms pramoninėms prekėms;
• Eksporto, ypač baigtinių gaminių, skatinimas;
• Gyventojų skaičiaus augimas, kaip veiksnys leidžiantis palaikyti
žemą darbo užmokesčio lygį.
Ankstyvasis merkantilizmas (monetarizmas) (1)

Koncepcijų esmė:
•turtu laikytas ne tam tikras gamybos priemonių kiekis, o tik
piniginis kapitalas.
•Pinigai pripažįstami tik monetų iš brangiųjų metalų pavidalu.
•Merkantilistai, sutinkamai su jų pripažinta “piniginio balanso”
sistema pasisakė prieš pinigų išvežimą iš šalies, reikalavo padidinti
mokesčius įvežamoms prekėms.
•Manė, kad valstybė turi reguliuoti ekonominių reiškinių procesus, o
labiausiai pinigų apyvartą.
Ankstyvasis merkantilizmas (2)

Svarbiausi ankstyvojo merkantilizmo atstovai:

• anglas Džonas Heilsas (pasisakė prieš pinigų išvežimą iš šalies)
• anglas Tomas Grešamas (suformulavo dėsnį: blogi pinigai
išstumia gerus pinigus”)
• italas Gasparas Skarufis (paskelbė darbą apie pinigų cirkuliaciją)
• italas Bernardo Davanzati (pamėgino sukurti vertės teoriją,
pateikė kainos koncepciją kaip bendro kiekybinio sąryšio išraišką)
Vėlyvasis merkantilizmas (manufaktūrizmas) (1)
Vėlyvajam merkantilizmui būdinga:
• Užimti išorės rinkas, pardavinėjant prekes žemesnėmis kainomis,
perpardavinėti prekės didesnėmis kainomis į trečiąsias šalis.
• Leisti importuoti produktus ypač žaliavas, jei tik išliks teigiamas
prekybos balansas.
• Leisti išvežti auksą, sidabrą, sudarant pelningus sandorius. –
Viską, ką galima pagaminti šalyje, gaminti neįleidžiant šių prekių
iš užsienio.
• Pereiti nuo bimetalės prie kiekybinės pinigų teorijos
• Palaikyti žemo darbo užmokesčio lygį, nes aukštas darbo
užmokestis stabdo gamybą, o darbo jėgos poreikį galima
patenkinti gyventojų skaičiaus augimo sąskaita.
Vėlyvasis merkantilizmas (manufaktūrizmas) (2)
Svarbiausiai vėlyvojo merkantilizmo atstovai:
• Tomas Manas (T. Mun) – brandaus merkantilizmo klasikas,
vienas iš Ost - Indijos bendrovės vadovų. Aktyvaus prekybos
balanso teorijos pradininkas; pasisakė prieš prekių eksporto
varžymus; teigė, kad išvežti reikia tik visiškai pagamintas prekes,
todėl reikia sparčiau vystyti pramonę;
• Antonis Sera ypatingą dėmesį skyrė amatams ir pramonei; teigė,
kad žemės produktų išvežimas nepatikimas ir nepastovus; dėjo
viltis į pramonės prekių eksportą;
• Antuanas Monkretjenas – poetas, tremtinys, valstybės priešas. Jis
pirmą kartą įvedė sąvokas – politinė ekonomija – tai mokslas apie
valstybės ūkį ir jo vystymąsi. Jis išorinę prekybą laikė svarbiausia
nacijos gyvenimo prasme ir tikslu; teigė, kad būtina įsigyti kolonijų
ekonominėms Prancūzijos pozicijoms sustiprinti; manė, kad reikia
kuo greičiau vystyti nacionalinę pramonę.
 Vėlyvasis merkantilizmas (manufaktūrizmas) (3)
Svarbiausiai vėlyvojo merkantilizmo atstovai:
• Žanas Batistas Kolberas – Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV finansų
ministras. Jo vykdoma politika buvo vadinama kolbertizmu. Jis siekė padidinti
valstybės pajamas, taikydamas merkantilizmo sistemą ir įgyvendindamas aktyvų
prekybos balansą. Didžiausią dėmesį skyrė pramonei, labai nuskurdino žemės ūkį.
Domėjosi muitų reguliavimo politika, pasisakė už protekcionistinę užsienio
prekybos politiką.
• Viljamas Staffordas. Jis teigė, kad pinigai šalies viduje turi būti visaverčiai;
siūlė uždrausti neperdirbtų žaliavų išvežimą iš šalies ir nenaudoti brangių
užsieninių prekių; visiškai uždrausti įvežti tas prekes, kurios gali būti pagamintos
šalyje.
• Džonas Law – laikomas vienu šiuolaikinės kreditinės – bankinės sistemos
popierinių pinigų cirkuliacijos ir biržos spekuliacijų pradininku. Jis manė, kad
nacijos ekonominės gerovės šaltinis – ūkinės veiklos aprūpinimas piniginiais
banknotais; bankams numatė kreditinės ekspansijos galimybę; reikalavo, kad
kredito emisijos bankai būtų valstybiniai; tvirtino, kad padidinus kainas, padidėja
ir jų pasiūla, rinkos prekių kainos – elastingos; teigė, kad vyriausybė gali veikti
gamybą; palaikė idėją kapitalo vienijimąsi į bendroves.
Kiekybinė pinigų teorija
Kiekybinė pinigų teorija siekia išsiaiškinti pinigų kiekio (M) ir
kainos (P) sąryšį. Tačiau merkantilistai akcentavo pinigų poveikį
bendrai prekių apimčiai šalyje. Pinigai skatina gamybą – šios teorijos
pagrindas.

Pinigų kiekybinę teoriją galima išreikšti: MV= PY,

kur V – pinigų apyvartos greitis;
M – pinigų kiekis (pinigų pasiūla);
P – kainų lygis;
Y – produkcijos kiekis.
O sandauga PY – bendrasis vidaus produktas
Šliaužiančios infliacijos teorija
• Merkantilistai siekė, kad užsienio prekybos balansas nuolat būtų
aktyvus.
• Papildomas metalinių arba popierinių pinigų kiekis bus
panaudotas skolininkų, tikinti gauti pelno.
• Pajamos, kurias uždirbs buvę bedarbiai duos impulsą didesnei
vartojimo paklausai
• Didėjant pinigų kiekiui kreditas pinga, todėl pelnas ir pardavimų
apimtis auga, nesukeliant kainų augimo.
• Kainos gali sumažėti augant pinigų kiekiui
• “šliaužiančioji infliacija “ skatina ekonominį augimą, nes pinigų į
plaukos į šalį ne iškarto, o palaipsniui veikia kainas
Merkantilizmo kritika
Klasikinės ekonomikos pradininkas Smitas kritikavo šiuos merkantilistų
principus:
• Pinigų tapatinimą su šalies turtu;
• Užsienio prekybos valstybinį reguliavimą;
• Šalies pramonės valstybinį rėmimą, importuojant pigią žaliavą;
• Protekcionistinių muitų, importuojant pramonines prekes, taikymą;
• Eksporto valstybinį skatinimą;
• Gyventojų skaičiaus didinimą, siekiant išlaikyti žemą darbo
užmokesčio lygį.
Ekonomistų klasikų nuomone, pagrindinė merkantilistų klaida –
eksporto pertekliaus, lyginant su importu laikymas šalies ekonominės
gerovės rodikliu.
Apibendrinimas
• Tyrimo objektas – ne gamybos, o mainų sfera;
• Tyrimo metodas – stebimų ūkinės veiklos reiškinių aprašymas bei
klasifikacija;
• Tyrimų rezultatas – ūkinių procesų vystymosi empirinių
dėsningumų atskleidimas;
• Gamyba – tik turto sukūrimo veiksnys
• Ne visi mainai sukuria turtą, o tik išorinė prekyba
• Gyventojų skaičiaus augimas – efektyviausias būdas palaikyti
žemą užmokesčio lygį, siekiant sumažinti gamybos išlaidas
Literatūros sąrašas

1. Balvočiūtė, R. Ekonominės minties istorijos pagrindai. Vilnius. 2007. 23 -27 psl.

2. Čiegis, R. Ekonominių teorijų istorija. Vilniaus universiteto leidykla. 2006. 40 – 48
psl.
3. Gronskas, V. Ekonominės minties istorijos pagrindai. Vilnius. 2011. 11 – 14 psl.
4. Urbonas, J. A.; Maksvytienė, I.; Sabonienė, A. Ekonomikos teorijos: praeitis ir
dabarties tendencijos. Technologija. 2009. 42 – 44
5. Robbins, L. A history of economic thought. Princeton University press. 2000. 46 –
55 psl.
6. Roncaglia, A. The wealth of Ideas: a history of economic thought. Cambridge
university press. 2005. 41 – 52 psl.