Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas

Viešojo administravimo katedra

Viešosios gėrybės: žinios ir

saugumas

Vytauto Didžiojo universitetas

 Bendrosios viešosios gėrybės: žinios ir saugumas
Indrė Čepulytė

Viešosios gėrybės

• Viešosios gėrybės pasižymi dviem savybėmis:

nekonkurencingumu ir neatskiriamumu. Žinios taip
pat dar yra vadinamos grynosiomis viešosiomis
gėrybėmis (pure public good). Grynosios viešosios
gėrybės yra tokios viešosios gėrybės, kuriomis
naudojasi visi visuomenės nariai. Jie šiomis
viešosiomis gėrybėmis naudojasi vienodai, t. y. nė
vienas visuomenės narys neturi privilegijų naudotis
kokia nors grynąja viešąja gėrybe.
 Žinios

• Žinios yra ne tik viešoji gėrybė, bet taip pat ir

globali arba tarptautinė viešoji gėrybė, jos yra
pagrindas sėkmingai plėtrai. Tarptautinė
bendruomenė, per tokias institucijas kaip Pasaulio
Bankas turi kolektyvinę atsakomybę kurti ir skleisti
žinias reikalingas plėtrai.
 Žinios
• Žinios gali būti naudojamos kiekvieno asmens, ir tai kad vienas
asmuo naudoja šias žinias, neužkerta kelio jomis naudotis ir
kitiems. Kaip to pavyzdys yra penicilinas, kuomet kiekvienas jo
vienetas yra privati gėrybė, tačiau žinios apie jo savybes, apie
pigiausius pagaminimo būdus, yra viešoji gėrybė, ir šios žinios
turėjimas užkerta kelią infekuotų asmenų mirčiai.
• Išskiriamos yra dvi pagrindinės žinių savybės: 1) jos yra
nekonkurencingai vartojamos (nonrivalrous consumption), tai
reiškia, kad vieno individo naudojimas žiniomis neužkerta kelio
kitam individui naudotis žiniomis; 2) yra sudėtinga, ar net
neįmanoma uždrausti individui naudotis šiomis žiniomis
(nonexcludability).
 Nekonkurencingas vartojimas

• Nekonkurencingas vartojimas. Kadangi žinios yra

nekonkurencingai vartojamos, yra nulinės ribinės
sąnaudos kitam individui pradėjus naudotis tomis
pačiomis žiniomis. Net jei ir būtų žmogus
atribojamas nuo tam tikrų žinių, to daryti nebūtų
verta, kadangi dalinantis šiomis žiniomis
neatsiranda jokios ribinės sąnaudos. Žinios negali
būti teikiamos privačiai, kiekvieno viešųjų gėrybių
vartotojo ribinė nauda ir ribiniai kaštai yra nuliniai.
Jei tai būtų konkurencinės rinkos sąlygomis, tai
reikštų, kad šios gėrybės vartotojams turėtų būti
teikiamos nemokamai. Rinka negamintų viešųjų
gėrybių negalėdama apmokėti gamybos sąnaudų
pajamomis.
 Nekonkurencingas vartojimas

• Kad įsigytų ir naudotų žinias, individui gali tekti

eikvoti resursus, tai yra, gali būti tam tikros išlaidos
susiję su žinių perdavimu, tačiau tai nepaveikia
viešųjų gėrybių prigimties: privatūs tiekėjai gali
apmokęstinti tiekimą, tačiau pačios žinios išlieka
nemokamos.
 Neatskiriamumas (Nonexcludability)

• Šis principas sako, kad nei vienas asmuo negali būti

atskirtas nuo žinių, tai yra, žinios negali būti
suteikiamos privačiai. Tarkime kad kažkas sugalvojo
teoremą, kuri savo įžvalgomis yra vertinga
sprendžiant praktines problemas, taip pat tarkime
kad ši teorema negali būti laikoma paslaptyje ir turi
būti kuo greičiau prieinama. Tokiu atveju, kuomet
šia teorema gali naudotis visi, asmuo sukūręs ją
nebegali gauti iš jos jokios naudos. Konkursas jos
kainą sumažintų iki nulio, pirkėjui nupirkus
informaciją pardavėjas nebegalėtų informacijos
parduoti tokia pačia kaina.
 Neatskiriamumas (Nonexcludability)

• Kai kurios žinių formos gali būti prieinamos ne

visiems, pvz. pramonėje galimos prekybinės
paslaptys pvz. metalurgijos pramonėje nuslepiama
tiksli lydinių sudėtis, tačiau nors tikslūs kiekiai ir
nėra žinoma, cheminė kompozicija nėra slapta
informacija, taip pat ir lydinio savybės. Arba jei
firma mato, kad vartotojams patinka tam tikra
prekė, pvz. jogurtas, kiti negali būti ribojami
naudoti šią informaciją ir pradėti rinkoje pardavinėti
jogurtą.
 Patentai
• Patentai suteikia galimybę kūrėjui mėgautis savo
kūrybinės veiklos vaisiais tik ribotą laiko tarpą (pvz.
JAV 17 m.), o mainais išradėjai turi atskleisti savo
išradimų detales. Bet paties išradimo faktas, jau
nekalbant apie patento paraiškoje nurodytas detales,
padaro didelę dalį žinių lengvai prieinama. Pvz.
viskozės išplėtojimas suteikė kitiems tyrinėtojams
svarbios informacijos – jis parodė sintetinio pluošto
sukūrimo galimybę, o tokia žinia turėjo milžinišką
komercinę vertę, ir padidino stimulą kitiems ieškoti
kitų sintetinių pluoštų. Dėl šių priežasčių kai kurios
firmos netgi nusprendžia nepatentuoti savo išradimų ir
laikyti jas prekybine paslaptimi, nors iš pirmo žvilgsnio
atrodytų kad tai kaip tik suteikia mažiau apsaugos
išradimui.
 Nacionalinis lygmuo

• Valstybė privalo atlikti tam tikrą vaidmenį šių

gėrybių tiekime, arba kitu atveju žinių bus
stokojama. Jei firmos negali įsisavinti naudos iš
žinių, kaip gėrybės teikimo, jos turės ribotas
paskatas jas teikti, spręsdamos kiek į tai investuoti,
firmos žiūrės tik į tai, kiek naudos iš to joms grįžta,
o ne į tai kiek naudos iš to gauna kiti. Pvz. nauda
gauta išplėtojus tranzistorius, lazerius, ar
matematinius algoritmus buvo milžiniška, išplėtusi
gautą naudą ne tik tiems kas sukūrė ar finansavo
šias naujoves ar išradimus.
 Valstybės vaidmuo

• Vyriausybės pateikė du sprendimus spręsti šioms

problemoms. Pirmasis padidino naudą, kuri
kūrėjams grįžta iš žinių per patentus ir autorių teisių
apsaugą. Tokiu būdu vyriausybės sukūrė tam tikrą
balansą: kūrėjai gauna grįžtančią naudą už savo
inovacinę veiklą per mokesčius už patento
naudojimą, arba per monopolinę produkto kainą.
Bet kuriuo atveju atsiranda neefektyvumas. Pelnas
dinaminiame efektyvume nuo didesnės inovacinės
veiklos yra skirtas subalansuoti nuostolius nuo
statiško neefektyvumo, atsirandančio dėl per mažo
užpatentuotų žinių naudojimo.
 Valstybės vaidmuo

• Vienas iš minėtų balansavimo elementų yra patento

trukmė, kadangi labai trumpas laikotarpis
sumažintų kūrėjo gaunamą naudą, ir tai neskatintų
inovacijų kūrimo. Per ilgas patento laiko tarpas
duotų didelę naudą kūrėjui, tačiau mažai naudos
vartotojui, kūrėjui nebūtų taikomas konkurencinis
spaudimas. Dažniausiai patentai trunka apie 17 m.,
dažnai patento vertė prarandama, dėl atsirandančių
naujų išradimų (pvž. vaistai).
• Antras būdas, iš kurio kūrėjas gauna naudos, yra
tiesioginė vyriausybės parama tyrimams ir plėtrai.
• Kai kurios pramoninės šalys turi efektyvias
konkurencines politikas kurios sušvelnina rizikas
atsirandančias dėl piktnaudžiavimo monopoline
patento galia, tačiau didžioji dalis šalių neturi
efektyvios antimonopolinės politikos. Pvz. vaistų
kompanijos gali, ir turi stimulą veikti kaip
diskriminuojančios monopolistės, pakeldamos kainą
vaistams, kurių vartotojų skaičius yra aukštesnis.
 Globalios viešosios gėrybės
• 1954 m. Samuelson išreiškė bendrąją teoriją apie
grynąsias viešąsias gėrybes, tapo aišku, kad kai kurių
viešųjų gėrybių teikiama nauda geografiškai buvo
apribota, ir tokios gėrybės buvo pavadintos vietinėmis
viešosiomis gėrybėmis. Vis dėlto, buvo apibrėžtos ir
viešosios gėrybės, kurios geografiškai nėra apribojamos
ir prieinamos yra visame pasaulyje, jų išskiriamos 5:
tarptautinis ekonomikos stabilumas, tarptautinis
saugumas (politinis stabilumas), tarptautinė aplinka,
tarptautinė humanitarinė pagalba ir žinios.
• Didžioji dalis žinių yra globali viešoji gėrybė, matematinė
teorema teisinga yra tiek Rusijoje, tiek JAV ar bet kurioje
kitoje šalyje, tiesiog kai kurios žinios gali būti naudingos
tik tam tikro regiono žmonėms.
 Globalių ir vietinių žinių derinimas

• Kad vyktų sėkminga plėtra, geriausia yra derinti

globalias ir vietines žinias. Intelektinės nuosavybės
režimas lemia kaip yra padalinama nauda, o kartu tai
nulemia ir plėtros tempus mažiau išsivysčiusiose šalyse.
Taip pat ir kiti aspektai, kaip pavyzdžiui vyriausybės
sprendimai šių šalių viduje lemia žinių plėtros tempus ir
panaudojimą. Pažanga telekomunikacijų srityje lėmė
komunikacijos išlaidų mažėjimą, ir plėtrą globaliu mąstu,
jų dėka nėra natūralios komunikacijos monopolijos, ir
naudojant konkurencingas rinkos jėgas, priėjimas prie
žinių gali būti padidinamas, o to kainos sumažinamos.
Vis dėlto, nepaisant išaugusių galimybių, padidėjo ir
grėsmė, kad mažiau išsivysčiusios šalys nespės vytis
pažangių šalių, ir taip atsidurs dar blogesnėje padėtyje.
• Didžioji plėtrai reikalingų žinių dalis yra
nepatentuojama, kadangi tai daugiausiai yra
fundamentalios žinios. Tarptautinės institucijos,
tokios kaip Pasaulio bankas atlieka pagrindinį
vaidmenį platinant šias žinias.
Saugumas: viešoji gėrybė ar prekė?
 Saugumas

• Dauguma vakarietiškų demokratijų nebeturi

monopolinės teisės teisėtai naudoti smurtą, kad
apsaugotų savo piliečius. Vietoje to auga skaičiai
pelno siekiančių kompanijų, tokių kaip rizikos
konsultacinės firmos, saugumo firmos, kariniai
rangovai, jos prisiėmė alternatyvų saugumo
piliečiams ir valstybei tiekėjų vaidmenį.
• JAV iki 2003 m. privačių apsaugininkų skaičius buvo
beveik dvigubai didesnis nei šalies policijos
pareigūnų skaičius, ir siekė beveik du trečdalius JAV
ginkluotųjų pajėgų dydžio. Nuo 1980 m. tiek
Europoje, tiek Šiaurės Amerikoje ginkluotosios
pajėgos užsakinėjo augantį skaičių karinių ir karinės
paramos funkcijų, nuo logistinės paramos, iki pilotų
treniravimo iš privačių rangovų. Vienas geriausių
pavyzdžių situacijai pavaizduoti buvo Irako karas,
kuriame paskaičiuota kad daugiau nei 100 000
privačių saugumo ir karinių rangovų dirbo kartu su
tarptautinėmis karinėmis pajėgomis 2006 m., taip
teikdami kontingentą beveik tokio pat dydžio kaip
JAV dalyvavusių karių skaičius.
 Saugumo privatizavimas

• Dažnai saugumo privatizavimo studijos prasideda

nuo prielaidos, kad nesvarbu valstybė ar rinka tiekia
saugumą, jo įgyvendinimui tai didelės reikšmės
neturi, tai yra, tai nepakeičia nei pačios saugumo
esmės nei valstybės saugumo monopolio (žinoma
yra tam tikrų skirtumų, susijusių su atskaitomybe,
skaidrumu, ypatingai tokiais atvejais kai privatūs
saugumo tiekėjai naudoja nelegalias priemones,
tokias kaip kankinimai, pvz. Abu Graibo atveju,
tačiau tai jau gero valdymo ir reguliavimo
klausimas). Vis dėlto, taip nepaisoma fundamentalių
pokyčių saugumo sąvokoje tarp konceptualių ir
praktinių pokyčių tarp bendrųjų gėrybių ir prekių.
• Saugumo sąvoką nuo 1980 m. nuspręsta išplėsti, ir
tam pasiūlyti buvo dveji pokyčiai, tai yra saugumo
sąvoką išplėsti nuo valstybinių, iki nevalstybinių
veikėjų, tokių kaip individai, socialinės grupės, taip
pat saugumo sąvoką išplėsti nuo karinių, iki
nekarinių kolektyvinių grėsmių, tokių kaip aplinkos
degradacija ir infekcinės ligos. Taip pat pereita prie
individo kaip saugumo objekto (anksčiau valstybė),
o tai reikalavo platesnės grėsmių sąvokos, kadangi
individas yra veikiamas skirtingų grėsmių nei šalies
sienos.
 Saugumas: prekė ar viešoji gėrybė?

• Taigi iš pirmo žvilgsnio saugumas neatitinka bendrųjų

gėrybių kriterijų, nagrinėjant skirtinguose lygmenyse:
individo, nacionaliniame ir tarptautiniame, saugumas
dažnai yra privatus, įtraukiantis ne visus, ir dažnai yra
konkuruojantis tarp sąvokų gėrybė ar paslauga. Ne
kiekvienas turi lygią prieigą prie saugumo, kai kuriems
jis nėra užtikrinamas, kadangi pvz. privačios saugumo
kompanijos saugo tik savo klientus, bendruomenės
saugumą tiekia tik jose gyvenantiems asmenims,
valstijos riboja saugumą šį užtikrindamos tik piliečiams,
o tarptautiniai aljansai gina tik sąjungininkes. Saugumas
taip pat gali būti konkuruojantis, vienų saugumas, gali
mažinti kitų saugumą. Privačių civilių apginklavimas gali
padidinti nesaugumą kitų, kaimyninių asmenų, kurie gali
tapti šių taikiniu.
 Saugumo sąvoka

• Bandant atsakyti į klausimą ar saugumas yra

paslauga (prekė) ar viešoji gėrybė, visų pirma yra
svarbu pačios saugumo sąvokos apibrėžimas.
Nagrinėtame straipsnyje saugumas grupuojamas į
tris reikšmes:
• Saugumas – grėsmių nebuvimas;
• Saugumas – atgrasymas nuo grėsmių, egzistuoja
grėsmės, tačiau jos yra pristabdytos atgrasymo
politikos, tai yra, stengiamasi ne šalinti grėsmių
priežastis, o atgrasyti nuo šių grėsmių tapimo
realybe;
• Saugumas – išlikimas grėsmėms tapus realybe, čia
jau kovojama su pasekmėmis.
 Saugumas – grėsmės nebuvimas

• Jei saugumas laikomas grėsmės nebuvimu, tuomet

tai atitinka bendrųjų viešųjų gėrybių kriterijus.
Kadangi panaikinant potencialias grėsmes yra
neįmanoma šios naudos atimti iš kažkurio iš jos
gavėjų, taip pat, didėjantis naudos gavėjų skaičius
nesumažina gautos naudos kiekio kitiems gavėjams.
 Saugumas - atgrasymas

• Jei saugumas apibrėžiamas atgrasymo terminais,

tuomet jis atrodo kaip klubinė gėrybė (club good) –
gali būti teikiamas ne visiems, bet yra
nekonkuruojantis (nonrivalrous), todėl dažniausiai
teikiamas yra monopolijos. Saugumas tokiu atveju
gali būti ribojamas tam tikriems asmenims ar
grupėms, tokioms kaip šeima, valstybė ar
tarptautinis aljansas. Tačiau nekonkurencingumas
reiškia, kad padidėjus naudos gavėjams, jos
efektyvumas nesumažėja.
 Saugumas - išlikimas realių grėsmių
akivaizdoje

• Jei saugumas yra asmenų išlikimas realių grėsmių

akivaizdoje, tai yra privati gėrybė. Ji yra atskiriama ir
konkurencinga, todėl kad individo, ar šalies apsaugos
atveju, kitų apsaugai jau turėtų būti skiriami mažesni
resursai. Todd Sandler pateikė pavyzdį, kuomet
pastangos suardyti organizuotą nusikalstamumą
vienoje vietoje gali tik perkelti kriminalinę veiklą į
mažiau apsaugotą vietą, todėl nauda vartojimo
procese gaunasi konkurencinė (rival). Individualiu
lygmeniu saugumas gali svyruoti nuo tokių dalykų kaip
neperšaunama liemenė, iki ginklo laikymo,
nacionaliniame lygmenyje gali būti taikoma tokios
skirtingos priemonės kaip sleptuvės nuo branduolinių
bombų, arba karinių raketų laikymas.
 Saugumas: prekė ar viešoji gėrybė?

• Pastebima, jog didėja paklausa privačioms saugumą

užtikrinančioms institucijoms, ir tai aiškinama pačios
valstybės poreikiu, ir piliečių didėjančiu nepasitikėjimu
viešosiomis saugumo institucijomis. Pastebima, kad šalys
pačios tampa privačių saugumo institucijų paslaugų
vartotojomis, per saugumo produktų ir paslaugų pirkimą,
ieškant didesnio ekonominio efektyvumo ir perduodant
privačioms firmoms grėsmių analizę ir politikos
įgyvendinimą. Saugumas tiek individo, tiek
nacionaliniame ir tarptautiniame lygmenyje vis daugiau
yra perduodamas rinkai, sakoma jog privačios firmos
tiesiogiai teikia didesnę dalį apsaugos individo
lygmenyje, o jų vaidmuo nacionaliniame ir
tarptautiniame lygmenyje sparčiai auga.
• Vykstant globalizacijai ir augant tarptautinėms
korporacijoms, šios remiasi privačiai teikiamu
saugumu, kadangi ieškodamos pigios darbo jėgos
kuriasi politiškai nestabiliose šalyse.
Nevyriausybinės organizacijos teikdamos
humanitarinę pagalbą taip pat naudojasi privačiu
saugumu. Taip pat pasaulyje išaugo sienų neturinti
grėsmė – terorizmas, tarptautinis nusikalstamumas,
kurie pakirto pasitikėjimą nacionalinės valdžios
gebėjimu apsaugoti piliečius, ir dar labiau paskatino
manyti, jog individualios saugumo priemonės yra
geresnės nei bendrosios.
• Pradėta manyti, jog nacionalinės policijos ir
saugumo pajėgos tapo perkrautos, o tai sąlygoja
tam tikrą saugumo paslaugų konkurencijos
atsiradimą, kadangi koncentruojamasi ties labiausiai
tikėtinais taikiniais, todėl užmirštami kiti. Teigiama,
kad tiek JAV, tiek Europoje, privačios įmonės
užpildo saugumo spragas, kurių negali užpildyti
valstybė, taip užtikrinant didžiąją dalį nacionalinio
saugumo. Šalys pačios tampa saugumo rinkoje
pirkėjomis.
• JAV ir daugely Europos šalių pradėta privatizuoti
karines ir saugumo tarnybas. Amerikoje ir JK
privačios firmos matomos kaip inovatoriškos,
galinčios pasiūlyti naujų sprendimų saugumo
užtikrinimui. Išaugus rinkos funkcijoms saugumo
užtikrinimo srityje, ji apima beveik visas sritis.
Kariavimas išlieka išskirtinai ginkluotųjų pajėgų
užduotimi, tačiau keletas privačių karinių įmonių jau
siūlė savo paslaugas tarptautinėms intervencijoms.
• Rinka gali formuoti šalies saugumo politiką
gamindama arba siūlydama tam tikras prekes ir
paslaugas, jų įdarbinimas pozicijose, kuriose
apibrėžiamos ir įvertinamos grėsmes, leidžia šioms
įtakoti viešąją saugumo politiką.
 Išvados

• Į klausimą ar saugumas yra prekė ar viešoji gėrybė

pilnai atsakyta nėra;
• Tarptautinių santykių teorija sako jog nėra didelio
skirtumo valstybė ar privatus sektorius rūpinasi
saugumu;
• Elke Krahmann savo straipsnyje teigia jog
saugumas ne visuomet yra kolektyvinė gėrybė,
kadangi ši ne visais atvejais yra nekonkuruojanti ir
neatskiriama, tai daugiausiai priklauso nuo paties
saugumo apibrėžimo ir mechanizmų, kuriais
bandomas pasiekti saugumas.