LAISVAS PREKIŲ JUDĖJIMAS

INTEGRACIJOS ETAPAI (1)

 Laisvosios prekybos zona – muitų ir kiekybinių apribojimų
panaikinimas prekybai produkcija, pagaminta valstybėse, kurios yra
laisvosios prekybos zonos narės; valstybės narės išlaiko savo
individualų muitų suverenumą trečiųjų valstybių atžvilgiu; laisvosios
prekybos zona apima pramoninę, o ne žemės ūkio produkciją;
 Muitų sąjunga – tai laisvosios prekybos zona, kurioje atsisakoma
suverenumo trečiųjų valstybių atžvilgiu prekybos politikoje –
vykdoma bendra prekybos politika su trečiosiomis valstybėmis.
 INTEGRACIJOS ETAPAI (2)

 Bendroji (vidaus) rinka – tai muitų sąjunga, kurioje

atsiranda visos keturios pagrindinės laisvės: laisvas prekių,
asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas; bendrosios rinkos
sukūrimas yra Europos Sąjungos (toliau – ES) esmė;
 Ekonominė ir pinigų sąjunga – tai bendroji rinka, kuri yra
papildyta (išplečiama) naujomis sritimis: konkurencijos,
regionine, socialine, fiskaline politika ir pan.; atsiranda siekis
valstybių narių tarpusavio prekyboje naudoti bendrą valiutą.
 VIDAUS RINKA IR MUITŲ SĄJUNGA
 Vidaus rinką apibrėžia Sutarties dėl Europos
Sąjungos veikimo (toliau – Sutartis) 26 str. 2 d.:
vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė,
kurioje užtikrinamas laisvas prekių, paslaugų, asmenų
ir kapitalo judėjimas;
 Europos Sąjungos pagrindas – muitų sąjunga,
kurią apibrėžia Sutarties 28 str.: muitų sąjungos esmė
– importo ir eksporto muitų bei visų lygiaverčio
poveikio mokėjimų uždraudimas ir bendrojo muitų
tarifo nustatymas prekyboje su trečiosiomis
valstybėmis.
 MUITŲ SĄJUNGA
Muitų sąjunga turi vidinį ir išorinį aspektus:
1. Vidinis aspektas – tarp ES valstybių narių
uždraudžiami muitų mokesčiai (importo ir eksporto
muitai) ir jiems lygiaverčio poveikio mokėjimai;
2. Išorinis aspektas – santykiuose su trečiosiomis
valstybėmis nustatomi bendri muitų tarifai; pagal
bendrąjį muitų tarifą mokėtinus muitus nustato Taryba,
remdamasi Komisijos pasiūlymu.
 LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO
RIBOJIMAI
Laisvo prekių judėjimo ribojimai skirstomi į fiskalinius
(tarifinius) ir nefiskalinius (netarifinius):
 Fiskaliniai ribojimai: tai tokie apribojimai, kurie
išreiškiami tam tikra fiksuota pinigų suma: muitų
mokesčiai, lygiaverčio poveikio mokėjimai ir vidaus
mokesčiai;
 Nefiskaliniai ribojimai: tai tokie apribojimai, kurie nėra
išreiškiami konkrečia pinigų suma: kiekybiniai
apribojimai ir lygiaverčio poveikio priemonės.
 LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO OBJEKTAS
 Laisvo prekių judėjimo objektas – prekės;
 Prekės samprata – Sutartyje ji nėra pateikta; ES Teisingumo
Teismas (toliau – Teismas) prekę apibrėžia kaip produktą,
kuris gali būti įvertintas pinigais ir, kuris gali būti prekybinių
sandorių objektu; paprastai prekės yra materialūs objektai,
nors prekėmis Teismas pripažįsta ir tokius objektus, kurie gali
materializuotis (pvz., elektra), taip pat nafta, dujos, netgi
atliekos;
 Prekių skirtumas nuo paslaugų: tiek prekės, tiek paslaugos
gali būti sandorių objektu; prekės yra materialūs objektai, o
paslaugos – ne; paslauga tuo pačiu metu yra teikiama ir
vartojama; jei prekės narė pagrindiniu sandorio objektu,
taikomos kitos Sutarties nuostatos.
 MUITAI (1)
 Muitas – pats seniausias mokestis, kuriuo buvo siekiama
apsaugoti nacionalinę rinką; tai yra mokestis, kurio dydis
nustatomas konkrečiu tarifu ir, kurį prekybininkas turi
sumokėti valstybei, į kurią importuojamos (iš kurios
eksportuojamos) prekės;
 Muitus tarp valstybių narių draudžia Sutarties 30 str.;
 Byloje 7/68, Komisija prieš Italiją Italija nustatė eksporto
muitus istorinėms, archeologinėms vertybėms; Teismas
pripažino, jog svarbu yra ne tikslas, kurio siekiama nustatant
muitus, bet poveikis – nustačius muitus, apribojamas laisvas
prekių judėjimas taro valstybių narių;
 Muitų mokesčiai visada pažeidžia Sutarties 30 str. ir negali
būti pateisinti jokiomis išimtimis.
 MUITAI (2)
 Bendro išorinio muitų tarifo paskirtis – užtikrinti vienodą
(bendrą) išorinį muito mokestį importuojamoms
(eksportuojamoms) prekėms: prekės, kurios yra pagamintos
trečiosiose valstybėse, ir už kurias yra sumokėti importo
muitai bei atlikti muitinės formalumai, patenka į laisvą
apyvartą taip pat kaip ir visos kitos ES pagamintos prekės, ir
gali laisvai judėti visoje ES teritorijoje; taip pat yra nustatomi
vienodi eksporto muitai, išvežant prekes iš ES;
 Skirtumas tarp muitų sąjungos vidinio ir išorinio aspekto
buvo pabrėžtas byloje 225/78, Bouhelier: prekybai tarp
valstybių narių yra būdingas visiškas liberalizavimas, tuo
tarpu, prekiaujant su trečiosiomis valstybėmis, turi būti
taikomos vienodos taisyklės.
LYGIAVERČIO POVEIKIO MOKĖJIMAI (1)
 Lygiaverčio poveikio mokėjimus draudžia Sutarties 30 str.;
 Byloje 24/68, Komisija prieš Italiją Italija eksportuojamoms
prekėms nustatė rinkliavą, renkamą statistiniais tikslais;
Teismas pripažino, kad bet kokia piniginė rinkliava, kad ir
kokia maža ji bebūtų, nepaisant jos taikymo paskirties ir būdo,
jei ji yra nustatyta vienašališkai remiantis tuo, jog prekės buvo
pergabentos per valstybės narės sieną, net, jei tokios
rinkliavos tikslas nėra diskriminuoti, pasipelnyti arba
apsaugoti vietinę prekę, yra laikoma lygiaverčio poveikio
mokėjimu;
 Rinkliava bus lygiaverčio poveikio mokėjimu nepriklausomai
nuo jos dydžio – de minimis taisyklė nėra taikoma.
LYGIAVERČIO POVEIKIO MOKĖJIMAI (2)
 Nėra atsižvelgiama į tokios rinkliavos taikymo būdą, paskirtį, jos
pavadinimą – svarbu yra tai, kad tokia rinkliava sukelia laisvo
prekių judėjimo ribojimą: tai gali būti statistinės rinkliavos,
mokėjimas už sanitarinius patikrinimus ir pan.: byla 314/82,
Komisija prieš Belgiją, byla 39/82, Donner;
 Tokia rinkliava yra nustatyta vienašališkai dėl to, kad prekė kirto
valstybės sieną: byla C-441-442/98, Kapniki Michailidis; tam
tikrais atvejais rinkliava bus lygiaverčio poveikio mokėjimu, jei
ji kirto tos pačios valstybės regioninę sieną, kuri skiria kelias tos
valstybės žemes, regionus, kantonus ir pan.: byla C-163/90,
Legros (uosto mokestis buvo renkamas už prekes, iš Prancūzijos
importuojamas į Prancūzijos užjūrio departamentą (Reunioną).
LYGIAVERČIO POVEIKIO MOKĖJIMAI (3)
 Nėra atsižvelgiama į tai, kad tokios rinkliavos tikslas nėra
diskriminuoti, pasipelnyti arba apsaugoti vietinę prekę;
rinkliava bus lygiaverčio poveikio mokėjimu net ir tuo atveju,
jei pinigai nėra naudojami protekcionistiniais tikslais: byla 2-
3/69, Diamantarbeiders (0,33 proc. importuotų deimantų
vertės mokestis buvo naudojamas papildomai socialinei
deimantų pramonės darbuotojų paramai; Teismas pripažino,
kad tai buvo lygiaverčio poveikio mokėjimas);
 Jeigu rinkliava pripažįstama lygiaverčio poveikio mokėjimu,
ji yra neteisėta pati savaime, jos negalima pateisinti jokiomis
išimtimis – tikslais, taikymo būdais, pasekmėmis, kurias ji
sukelia.
 LYGIAVERČIO POVEIKIO MOKĖJIMAI (4)
Tam tikrais atvejais lygiaverčio poveikio mokėjimai yra
leidžiami (byla 18/87, Komisija prieš Vokietiją):
1. Jei rinkliava yra susijusi su valstybės narės vidaus mokesčių
sistema;
2. Jei rinkliava yra apmokėjimas už paslaugą (komercinį
sandorį), kuri buvo suteikta prekybininkui (būtina konkreti
nauda jam), bet ne dėl to, kad prekė kirto valstybės sieną;
3. Jei rinkliavos sumokėjimas yra susijęs su patikrinimais, kurie
yra vykdomi pagal ES teisėje nustatytus reikalavimus – kaip
privalomųjų ES teisės reikalavimų vykdymo sąnaudos: tokia
rinkliava turi būti nustatyta valstybės interesais (sanitariniais,
sveikatos apsaugos tikslais ir pan.).
LYGIAVERČIO POVEIKIO MOKĖJIMAI (5)
Jei rinkliava yra susijusi su valstybės narės vidaus
mokesčių sistema: jeigu rinkliava yra susijusi su
valstybės narės vidaus mokesčių sistema, taikoma
sistemiškai ir remiantis tais pačiais kriterijais, panašiems
tiek vietos, tiek importuojamiems produktams, tokios
rinkliavos teisėtumas vertinamas pagal Sutarties 110, o ne
30 straipsnį, nes 30 ir 110 straipsniai yra išimtiniai vienas
kito atžvilgiu (negali būti taikomi kartu vienu metu): byla
C-34/01 ir C-38/01, Enirisorse.
LYGIAVERČIO POVEIKIO MOKĖJIMAI (6)
 Jei rinkliava yra apmokėjimas už paslaugą, kuri buvo
suteikta prekybininkui, bet ne dėl to, kad prekė kirto
valstybės sieną: rinkliava turi būti proporcinga suteiktai
paslaugai, paslauga turi būti iš tikrųjų suteikta prekybininkui (ji
negali būti formali), paslauga turi teikti tikrą naudą: byla 132/82,
Komisija prieš Belgiją;
 Tačiau importuotojai negali būti apmokestinami už muitinės
postų darbą pasibaigus darbo valandoms (byla 340/87, Komisija
prieš Italiją), rinkliavos negali būti nustatomos vien statistiniais
tikslais (byla 24/68, Komisija prieš Italiją), arba renkamos
atliekant veterinarinius gyvūnų sveikatos (importuojamos karvių
odos) patikrinimus (byla 87/75, Bresciani) – už tokių paslaugų
atlikimą turi mokėti visuomenė, o ne importuotojas.
LYGIAVERČIO POVEIKIO MOKĖJIMAI (7)
 Jei rinkliavos sumokėjimas yra susijęs su patikrinimais,
kurie yra vykdomi pagal ES teisėje nustatytus reikalavimus
– kaip privalomųjų ES teisės reikalavimų vykdymo sąnaudos
(byla 18/87, Komisija prieš Vokietiją, byla 314/82, Komisija
prieš Belgiją, byla 89/76, Komisija prieš Olandiją, byla 46/76,
Bauhuis): tai įvairios rinkliavos, kurių rinkimą numato ES teisės
aktai – direktyvos, reglamentai;
 Tokie mokėjimai turi tenkinti šias sąlygas: pirma, jie neviršija
faktinių patikrinimo, už kurį yra mokami, išlaidų; antra, tokie
patikrinimai yra privalomi ir vienodi visoms konkrečioms
prekėms ES; trečia, juos nustato ES dėl bendrų ES interesų;
ketvirta, jie skatina laisvą prekių judėjimą pašalindami kliūtis,
kurios galėtų kilti, jei valstybės narės pačios nustatytų įvairius
patikrinimus, atliekamus ant valstybės sienos.
 TEISINĖS GYNYBOS PRIEMONĖS
 Jei prekybininkas yra sumokėjęs muito mokestį arba lygiaverčio
poveikio mokėjimą, jis turi teisę jį susigrąžinti iš valstybės;
 Prekybininkas, reikšdamas ieškinį, negali nepagrįstai praturtėti,
todėl turi būti nustatyta, ar tokio mokesčio sumokėjimo naštą jis
perkėlė kitiems, ir, jei taip, ar kompensacija prekybininkui
reikštų neteisėtą praturtėjimą (byla 199/82, San Giorgio);
 Jeigu mokestis jau yra perkeltas trečiajam asmeniui (galutiniam
vartotojui), trečiasis asmuo turi teisę reikalauti kompensacijos iš
prekybininko arba iš valstybės (byla C-192/95, Comateb).
 VIDAUS MOKESČIAI (1)
 Sutarties 110 str. 1 d. numato, kad valstybės narės tiesiogiai
ar netiesiogiai neapmokestina kitų valstybių narių gaminių
jokiais savo vidaus mokesčiais, didesniais už tuos, kuriais jos
tiesiogiai ar netiesiogiai apmokestina panašius vietos
gaminius;
 Sutarties 110 str. 2 d. nustato, jog valstybės narės
neapmokestina kitų valstybių narių gaminių tokio pobūdžio
vidaus mokesčiais, kurie suteiktų netiesioginę apsaugą
kitiems gaminiams;
 Šio Sutarties straipsnio tikslas – panaikinti vidaus
apmokestinimą, diskriminuojantį iš kitų valstybių narių
įvežamas prekes.
 VIDAUS MOKESČIAI (2)
 Sutarties 110 str. nepateikia vidaus mokesčio sąvokos;
 Šis straipsnis taikomas tik netiesioginiams mokesčiams;
 Pagal Sutarties 110 str. draudžiama tiek tiesioginė, tiek
netiesioginė diskriminacija;
 Norint įrodyti diskriminaciją pagal šį straipsnį, žiūrima
nebūtinai į mokesčio dydį, bet dėmesys kreipiamas į bendrą
mokesčių naštą, kaip konkretus mokestis yra renkamas
(pvz., galimybė atidėti mokesčio mokėjimą ir pan.);
 Tam tikrais atvejais skirtingas mokestis prekėms gali būti
pateisinamas dėl objektyvių priežasčių (pvz., sintetinis etilo
alkoholis ir etilo alkoholis).
 VIDAUS MOKESČIAI (3)
 Skirtumas tarp Sutarties 110 str. 1 ir 2 dalių:
1. 1 d. kalba apie panašias prekes (vietinius gaminius);
2. 2 d. kalba apie konkuruojančias prekes – prekes, kurios yra
nepanašios, bet konkuruoja tarpusavyje (bent iš dalies,
potencialiai, netiesiogiai);
 Minėtų 110 str. dalių atribojimas praktikoje yra sudėtingas:
būtina lyginti mokesčių naštą;
 110 str. 1 d. siekiama suvienodinti mokesčių naštą vietinėms ir
importuotoms prekėms;
 110 str. 2 d. nėra siekiama mokesčių suvienodinimo – tokie
mokesčiai neturi suteikti netiesioginės apsaugos vietinėms
prekėms (konkuruojančios prekės gali būti apmokestintos
skirtingai).
 VIDAUS MOKESČIAI (4)
 Panašios prekės – ilgą laiką Teismas prekių panašumui nustatyti
vadovavosi muitinės klasifikatoriumi (formalus kriterijus),
tačiau vėliau pasirinko platesnį kriterijų, kadangi prekės gali būti
panašios ir kitais subjektyviais kriterijais;
 Teismas nurodė, kad norint nustatyti prekių panašumą, reikia
išnagrinėti tokių prekių objektyvias savybes (iš ko jos
pagamintos, koks jų gamybos metodas, sudėtis, skonis, tūris) bei
išsiaiškinti, ar tokios prekės gali patenkinti tuos pačius vartotojų
poreikius – taigi prekės yra lyginamos pagal jų vartojimą;
 Teismas savo praktikoje yra pripažinęs, kad panašiomis
prekėmis yra įvairių vaisių ir vynuogių vynai, tamsiojo ir
šviesiojo tabako cigaretės, įvairios spiritų rūšys: byla 168/78,
Komisija prieš Prancūziją, byla 106/84, Komisija prieš Daniją,
byla C-302/00, Komisija prieš Prancūziją.
 VIDAUS MOKESČIAI (5)
 Sutarties 110 str. 1 d. draudžia tiesioginę ir netiesioginę
diskriminaciją – jeigu prekės yra panašios, joms taikomi
mokesčiai turi būti suvienodinti (tokie patys);

 Tiesioginė diskriminacija – kuomet importuotoms

prekėms yra nustatomi didesni mokesčiai vien dėl jų kilmės,
tik importuotos prekės yra apmokestinamos, taikomi
skirtingi mokesčio apskaičiavimo metodai, vietinės prekės
yra atleidžiamos nuo mokesčio sumokėjimo, o importuotos
prekės apmokestinamos.
 VIDAUS MOKESČIAI (6)
 Tiesioginės diskriminacijos pavyzdžiai: į Vokietiją iš
Liuksemburgo importuotiems pieno milteliams buvo nustatytas
mokestis, kurio nereikėjo mokėti už vokiškus produktus (byla
57/65, Lütticke), laipsniškai didėjančio tarifo nustatymas
importuotiems produktams, kai, tuo tarpu, vietinėms prekėms
buvo nustatytas vienodas tarifas (byla 127/75, Bobie); Airijos
gamintojams buvo nustatytas ilgesnis mokesčio mokėjimas
terminas nei užsienio gamintojams (byla 55/79, Komisija prieš
Airiją), Italija perdirbtai alyvai nustatė mažesnius mokesčius nei
taikomus paprastai alyvai (byla 21/79, Komisija prieš Italiją);
 Sutartis leidžia atvirkštinę diskriminaciją, kuomet vietinės
prekės yra traktuojamos mažiau palankiai nei importuotos.
 VIDAUS MOKESČIAI (7)
 Kiekvienas tiesiogiai diskriminuojantis mokestis pažeidžia
110 str. 1 d. ir negali būti taikomas, todėl valstybė narė turi
suvienodinti mokesčius vietinėms ir importuotoms prekėms;
 Sutarties 110 str. 1 d. draudžia ir netiesioginę diskriminaciją
– tai tokia diskriminacija, kuri nėra susijusi su prekės kilme,
tačiau iš tikrųjų importuotoms prekėms nustato tam tikrą
papildomą naštą (atsiranda skirtingas poveikis);
 Netiesioginės diskriminacijos pavyzdžiai: byla C-302/00,
Komisija prieš Prancūziją: tamsiojo ir šviesiojo tabako
cigaretės apmokestintos skirtingai, nes tamsiojo tabako
cigaretės buvo vietinės gamybos, o šviesiojo tabako –
importuotos; Teismas nustatė netiesioginę diskriminaciją.
 VIDAUS MOKESČIAI (8)
 Byla 112/84, Humblot: Prancūzijoje buvo nustatytas laipsniškai
didėjantis mokestis automobiliams, kurių variklio galingumas
neviršijo 16 arklio jėgų (tokie automobiliai buvo gaminami
Prancūzijoje); pastovus mokesčio tarifas buvo nustatytas
automobiliams, kurių variklio galingumas viršijo 16 arklio jėgų
(tokie automobiliai buvo importuojami iš kitų valstybių) –
Teismas pripažino netiesioginę diskriminaciją;
 Netiesiogiai diskriminuojantis mokestis pažeidžia 110 str. 1 d.,
jei valstybė narė negali jo objektyviai pateisinti įrodydama, kad
mokesčių sistema yra taikoma proporcingai, taip pat turi būti
įrodytas faktinis, o ne potencialus skirtingas poveikis
importuojamoms prekėms: byla 140/79, Chemial Farmaceutici.
 VIDAUS MOKESČIAI (9)
 Sutarties 110 str. 2 d. – jeigu yra nustatoma, kad prekės
nėra panašios, tuomet Teismas vertina, ar jos nėra
konkuruojančios (bent iš dalies, netiesiogiai, potencialiai);
 Teismas vertina, ar prekės yra konkuruojančios pagal
įvairius metodus: ekonominį (ar padidėjus vienos prekės
pardavimui, pakyla kitos prekės kaina), kokia yra prekės
sudėtis, esamas ir būsimas vartotojo pasirinkimas;
 Taigi konkuruojančios prekės yra tokios prekės, kurios
turi skirtingų savybių, jos yra vartojamos skirtingai, tačiau
vis tiek gali konkuruoti – ateityje, potencialiai.
 VIDAUS MOKESČIAI (10)
Konkuruojančių prekių pavyzdžiai:
Byla 243/84, John Walker: viskis buvo apmokestintas
didesniu mokesčiu nei vynas; Teismo teigimu, abu šie
gėrimai nėra panašūs tarpusavyje, nors juos ir sudaro tos
pačios sudedamosios dalys, šie gėrimai turi skirtingas
savybes: vynas yra fermentacijos būdu iš vaisių gaminamas
produktas, o viskis gaminamas distiliacijos būdu iš grūdų,
alkoholio kiekis abiejuose gėrimuose taip pat yra skirtingas;
todėl viskis ir vynas yra ne panašios, bet konkuruojančios
prekės.
 VIDAUS MOKESČIAI (11)
Byla 170/78, Komisija prieš Jungtinę Karalystę: Teismas
pripažino, kad alus ir vynas yra konkuruojančios prekės; anot
Teismo, buvo būtina įvertinti šių dviejų prekių tarpusavio
pakeičiamumą, tam tikriems vartotojams abu gėrimai galėjo
pakeisti vienas kitą, o kitiems vartotojams jie galėjo bent jau
potencialiai, būti pakeičiami; alaus mokestis buvo mažesnis nei
vyno, todėl vartotojai galėjo nusipirkti daugiau alaus nei vyno;
tarp vyno ir alaus yra esminių skirtumų: vyno alkoholio tūris yra
didesnis nei alaus, abu šie gėrimai yra gaminami skirtingais
būdais, skiriasi ir aplinkybės, kuriomis šie gėrimai vartojami;
todėl buvo konkurencinis ryšys tarp populiaraus ir plačiai
vartojamo alaus ir silpnesnių vyno rūšių; šiuo atveju Teismas
pripažino apsauginį poveikį, todėl buvo pažeista 110 str. 2 dalis.
 VIDAUS MOKESČIAI (12)
Byla 184/85, Komisija prieš Italiją: Italija importuojamus
bananus apmokestino didesniu tarifu nei kitus vaisius, kurie
buvo auginami Italijoje; Teismo manymu, bananai ir kiti
minkštieji vaisiai (kriaušės, slyvos, persikai) nėra panašūs,
nes skiriasi jų sudėties savybės ir vandens kiekis juose, todėl
šios prekės yra konkuruojančios; nustatyta, kad mokestis
turėjo apsauginį poveikį: mokestis buvo lygus pusei bananų
importo kainos, o vietiniai minkštieji vaisiai visai nebuvo
apmokestinti; pripažinta, kad bananai ir kiti vaisiai buvo
konkuruojančios prekės, joms turėjo būti taikoma 110 str.
2 dalis; Teismas nustatė apsauginį poveikį – mokestis buvo
lygus pusei bananų importo kainos, o dauguma vietinių
minkštųjų vaisių visai nebuvo apmokestinti.
 VIDAUS MOKESČIAI (13)
 Sutarties 30 ir 110 str. tarpusavio santykis: šie straipsniai yra
abipusiai išimtiniai – negali būti taikomi vienu metu (byla 10/65,
Deutschmann); vidaus mokestis – tai rinkliava, kuri yra bendros
vidaus mokesčių sistemos sudėtinė dalis bei, kuri sistemiškai
taikoma vietinėms ir importuotoms prekėms; lygiaverčio
poveikio mokėjimas yra rinkliava, kuri yra nustatyta dėl to, kad
prekė kerta valstybės sieną (byla 193/85, Coperative Co-Frutta);
 Jei tai lygiaverčio poveikio mokėjimas, užtenka tik įrodyti, kad
tai yra toks mokėjimas, kad jis pažeistų Sutartį;
 Jei tai yra vidaus mokestis, būtina dar papildomai įrodyti
diskriminaciją (110 str. 1 d.) arba apsauginį poveikį (110 str.
2 d.).
 TEISINĖS GYNYBOS PRIEMONĖS
1. Jei tai yra panašios prekės (110 str. 1 d.), tuomet valstybė
narė privalo sulyginti mokesčius;
2. Jei tai yra konkuruojančios prekės (110 str. 2 d.), valstybė
narė turi pašalinti nustatytų vidaus mokesčių apsauginį
poveikį vietinėms prekėms (importuojamoms prekėms
tenkanti mokestinė našta neturi būti sulyginta);
3. Tam tikrais atvejais Teismas neskiria 110 str. 1 ir 2 dalių,
t. y., ar prekės yra panašios, ar konkuruojančios, bei
vertina, ar 110 str., bendrai nebuvo pažeistas; manytina,
kad tai nėra gera praktika, nes skiriasi 1 ir 2 dalių
pažeidimo teisinės pasekmės.
 NEFISKALINIAI LAISVO PREKIŲ
JUDĖJIMO RIBOJIMAI
 Tai kiekybiniai apribojimai ir lygiaverčio poveikio priemonės;
 Pagal Sutarties 34 ir 35 str. tarp valstybių narių uždraudžiami
kiekybiniai importo ir eksporto apribojimai bei visos lygiaverčio
poveikio priemonės;
 Nefiskaliniai laisvo prekių judėjimo apribojimai – tai
administracinės priemonės, kuriomis siekiama diskriminuoti iš
kitų valstybių narių importuojamas prekes (papildoma kontrolė,
kvotos, skirtingi techniniai reikalavimai, skirtingi reikalavimai
dėl prekės formos, sudėties ir pan.);
 Sutarties 36 str. numato išimtis, kuriomis galima pateisinti
kiekybinius apribojimus ir lygiaverčio poveikio priemones:
viešoji tvarka, visuomenės saugumas, žmonių sveikatos ir
gyvybės apsauga, pramoninės nuosavybės apsauga ir pan.
 KIEKYBINIAI APRIBOJIMAI
 Teismas yra pateikęs tokį kiekybinių apribojimų apibrėžimą – tai
bet kokios priemonės, kuriomis visiškai arba dalinai yra
ribojamas prekių importas, eksportas arba tranzitas (byla 2/73,
Geddo);
 Kiekybiniai apribojimai – tai kvotos arba visiškas prekių
patekimo į valstybę narę uždraudimas (byla C-67/97, Blühme);
 Kiekybiniai apribojimai pažeidžia Sutarties 34 ir 35 str., tačiau
gali būti pateisinami Sutarties 36 str. išimtimis, jei yra taikomi
proporcingai;
 Kiekybiniai apribojimai labiau riboja prekybą tarp valstybių
narių nei lygiaverčio poveikio priemonės (byla 34/79, Henn and
Darby).
LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (1)
 Lygiaverčio poveikio priemonės buvo apibrėžtos Europos
Komisijos direktyvoje 70/50 (šiuo metu ši direktyva yra
negaliojanti, tačiau ji yra svarbi teisės aiškinimo aspektu), kuri
išskyrė tokias dvi lygiaverčio poveikio priemonių rūšis:
atskirai ir bendrai taikomos priemones;
 Bendrai taikomos priemonės – tai priemonės, kurios yra
vienodai taikomos vietinės gamybos ir importuotoms
prekėms, šios priemonės paprastai yra susijusios su prekės
forma, dydžiu, svoriu, sudėtimi ir pan.;
 Atskirai taikomos priemonės – tai priemonės, kurios taikomos
tik importuotoms prekėms, jos paprastai padidina
importuojamos prekės kainą.
LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (2)
Teismas lygiaverčio poveikio priemonių sąvoką pateikė byloje C-
8/74, Dassonville: škotiško viskio importuotojas į Belgiją turėjo
pateikti eksporto šalies (Didžiosios Britanijos) sertifikatą, kas buvo
palanku tiems, kurie viskį importavo tiesiai iš Didžiosios
Britanijos, tačiau nepalanku tiems, kurie viskį importavo per kitas
valstybes (viskis buvo importuojamas per Prancūziją); Teismas
pripažino, kad tai buvo lygiaverčio poveikio priemonė, kuri yra
bendrai taikoma, ir pateikė tokį lygiaverčio poveikio priemonių
apibrėžimą – tai valstybių narių nustatytos prekybos taisyklės,
galinčios tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai arba potencialiai
kliudyti prekybai tarp valstybių narių; taip Teismas išplėtė
lygiaverčio poveikio priemonių sąvoką, vartotą direktyvoje 70/50 –
direktyvoje kalbėta tik apie faktišką poveikį prekybai, o
Dassonville byloje – ir apie potencialų poveikį prekybai.
LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (3)
 Valstybių narių nustatytos – priemones gali nustatyti ne tik
centrinė valdžia, bet ir vietos valdžios institucijos, kitos
institucijos, kurios atlieka dalį valdžios funkcijų: byla C-1 ir
176/90, Aragonesa, byla 249/81, Komisija prieš Airiją, byla
C-292/92, Hühnermund;
 Tiesiogiai ar netiesiogiai – draudžiama tiek tiesioginė, tiek
netiesioginė diskriminacija;
 Taip pat yra draudžiami ir nediskriminacinio pobūdžio
apribojimai, todėl diskriminacija nėra būtina sąlyga nustatyti,
kad konkreti lygiaverčio poveikio priemonė pažeidžia Sutartį.
LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (4)
Faktiškai ar potencialiai:
 užtenka, kad konkreti prekybos taisyklė galėtų potencialiai
(nebūtinai realiai) apriboti laisvą prekių judėjimą tarp valstybių
narių: byloje C-184/96, Komisija prieš Prancūziją Teismas
pripažino, jog Prancūzijos nustatytos normos dėl žąsų kepenėlių
sudėties buvo lygiaverčio poveikio priemonė, nes kitose
valstybėse narėse šio produkto buvo gaminama labai mažai –
tokia taisyklė sudarė potencialią laisvo prekių judėjimo kliūtį;
 De minimis taisyklė nėra taikoma: byloje C-67/97, Blühme
Teismas konstatavo, jog nacionalines taisykles užtenka taikyti
tik daliai rinkos, todėl Danijos teisės normos, kurios buvo
taikomos tik vienoje Danijos salų, kuri sudarė tik 0,3 proc.
Danijos teritorijos, pripažintos lygiaverčio poveikio priemone.
LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (5)

Byloje 120/78, Rewe-Zentrale (Cassis de Dijon) lygiaverčio

poveikio priemonių sąvoka buvo dar labiau išplėsta: ginčas
kilo dėl Prancūziško juodųjų serbentų likerio, kurio stiprumas
buvo 15-20 laipsnių, importo į Vokietiją; Vokietijoje buvo
galima pardavinėti likerį, kurio stiprumas buvo 25 laipsniai;
Vokietijos monopolio tarnyba atsisakė išduoti leidimą įvežti šį
likerį į Vokietiją remdamasi vartotojų sveikatos apsauga (nes
silpnesnių gėrimų vartojimas neva skatina alkoholizmą);
Teismas pripažino, kad tai buvo bendrai taikoma lygiaverčio
poveikio priemonė, kuri pažeidė Sutartį.
 LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (6)
Cassis de Dijon byloje Teismas suformulavo du svarbius
principus:
1. Abipusio pripažinimo principą – prekės, kurios teisėtai
pagamintos ir pardavinėjamos vienoje valstybėje narėje, gali
būti teisėtai pardavinėjamos bet kokioje kitoje valstybėje
narėje, nes tam tikrų vertybių (visuomenės, vartotojų apsauga)
apsaugai skirti norminiai teisės aktai valstybėse narėse turi
būti lygūs (sulyginami);
2. Proporcingumo principas – nacionalinių priemonių ribojantis
poveikis turi būti proporcingas siekiamam apsaugoti interesui,
ir tą patį tikslą negalima pasiekti kitomis, mažiau prekybą
ribojančiomis, priemonėmis.
LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (7)
Bendrai taikomos priemonės:
 Tai tokios nacionalinės taisyklės, kurios yra vienodai taikomos
vietinės gamybos ir importuojamoms prekėms, dėl kurių
importuojamoms prekėms tenka konkreti papildoma našta;
 Jos gali būti diskriminuojančios ir nediskriminuojančios;
 Bendrai taikomų priemonių pavyzdžiai: tai reikalavimai, susiję
su prekių forma, dydžiu, sudėtimi, įpakavimu, žymėjimu ir pan.;
 Byloje 261/81, Rau Teismas pripažino, kad Belgijos teisės akto
reikalavimas prekiauti kubo formos pakuotėse supakuotu
margarinu, kad jis nebūtų painiojamas su sviestu, yra bendrai
taikoma lygiaverčio poveikio priemonė, nes importuojamą
margariną reikėjo perpakuoti prieš jį parduodant Belgijoje.
LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (8)
 Byloje 407/85, Drei Glocken Teismas konstatavo, jog Italijos
taisyklė, pagal kurią buvo reikalaujama džiovintus makaronus
gaminti tik iš kietų, o ne iš įprastų kviečių arba šių rūšių mišinio,
buvo bendrai taikoma lygiaverčio poveikio priemonė;
 Byloje 286/86, Deserbais Teismas nustatė, kad Prancūzijos
taisyklė, ribojanti sūrio edam, kurio mažiausias riebumas yra 40
proc., pavadinimo naudojimą, pažeidė Sutartį, nes dėl tokios
taisyklės egzistavimo nebuvo galima importuoti Vokietijoje teisėtai
gaminamo 34 proc. riebumo sūrio;
 Kitose bylose Teismas pripažino, kad bendrai taikomos priemonės
gali būti ir reikalavimai dėl prekių reklamos, prekybos vietos,
prekybos skatinimo formų: byla 268/81, Oosthoek, byla 382/87,
Buet, byla C-126/91, Yves Rocher, byla C-271/92, LPO.
 LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (9)
Atskirai taikomos priemonės:
 Tai tokios nacionalinės taisyklės, kurios taikomos tik
importuotoms prekėms;
 Šios priemonės taip pat gali būti diskriminuojančios ir
nediskriminuojančios;
 Atskirai taikomų priemonių pavyzdžiai: tai įvairūs papildomi
reikalavimai importuojamoms prekėms, taisyklės, ribojančios
prekių platinimo būdus, vietinėms prekėms pirmenybę
teikiančios nacionalinės taisyklės ir pan.;
 Teismas pripažino, kad reikalavimas importuotoms prekėms
gauti licenciją arba kitokį oficialų dokumentą (tinkamumo
pažymėjimą) buvo atskirai taikoma priemonė: byla 21/84,
Komisija prieš Prancūziją, byla 251/78, Denkavit.
LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (10)
 Byloje 59/82, Weinvertriebs Teismas pripažino, kad Vokietijos
teisės aktų reikalavimas, nustatantis minimalų alkoholio kiekį
importuojamame vermute, pažeidė Sutartį;
 Byloje 104/75, De Peijper Teismas nustatė, jog nacionalinės
taisyklės, dėl kurių importo platinimo būdai taip apribojami, kad
tik tam tikri prekybininkai gali tas prekes importuoti, o kitiems
to daryti neleidžiama, yra lygiaverčio poveikio priemonė;
 Byloje 45/87, Komisija prieš Airiją ginčas kilo dėl to, kad
geriamojo vandens vamzdynų tiekimo konkurso sąlyga nustatė,
jog pagal Airijos standartus pagamintus vamzdynus turi tiekti
Airijos standartų įstaigos patvirtinta įmonė (ji buvo patvirtinusi
tik vieną įmonę); Teismas pripažino, kad tokios nacionalinės
taisyklės apribojo laisvą prekių judėjimą.
LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (11)
 Byloje 249/81, Komisija prieš Airiją ginčas kilo dėl to, kad
Airijoje buvo vykdoma kampanija, kurios tikslas buvo skatinti
Airijoje pagamintų prekių prekybą tokias prekes pažymint
lipduku pirk prekę airišką; Teismas pripažino, kad tokia
kampanija buvo atskirai taikoma priemonė, kuri ribojo laisvą
prekių judėjimą tarp valstybių narių;
 Byloje 12/74, Komisija prieš Vokietiją Teismas nustatė, kad
Vokietijos įstatymai, rezervuojantys gerai žinomus pavadinimus
Sekt ir Weinbrand Vokietijos kilmės arba iš šalių, kuriose oficiali
kalba yra vokiečių, atvežtoms prekėms, pažeidė Sutartį, kadangi
kitų valstybių narių kilmės prekėms reikėjo naudoti
pavadinimus, kurie vartotojams buvo nežinomi arba mažai
žinomi.
LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (12)
 Tapo akivaizdu, kad po sprendimo Cassis de Dijon byloje atsirado
labai plačios galimybės prekybininkams ginčyti bet kokias
prekybos taisykles (pvz., draudimą prekiauti sekmadieniais ir pan.)
kaip lygiaverčio poveikio priemones, ribojančias laisvą prekių
judėjimą;
 Teismas apribojo lygiaverčio poveikio priemonių sąvoką byloje C-
267 ir 268/91, Keck: šioje byloje ginčas kilo dėl to, kad
Prancūzijoje galiojo draudimas perpardavinėti prekes žemesne nei
jų įsigijimo kaina, už tai grėsė baudžiamoji atsakomybė; Teismas
išaiškino, kad nors atskirose valstybėse narėse taikomos skirtingos
prekybos taisyklės, jos nebūtinai turi būti diskriminuojančios; šiuo
atveju tai buvo bendrai taikoma priemonė, kuri neribojo laisvo
prekių judėjimo – tokia taisykle nesiekta reguliuoti prekybos tarp
valstybių narių.
LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (13)
 Taigi Teismas Keck byloje peržiūrėjo savo ankstesnę
praktiką dėl lygiaverčio poveikio priemonių sąvokos ir
pripažino, jog tam tikrais atvejais prekybos taisyklės gali
būti suderinamos su Sutartimi ir neriboti laisvo prekių
judėjimo;
 Anot Teismo, jei tai yra prekybos taisyklė, kuri taikoma
bendrai, ir jeigu ji taip pat teisiškai ir faktiškai veikia tiek
nacionalinę prekybą, tiek prekybą tarp valstybių narių, ji
neriboja laisvo prekių judėjimo ir nepažeidžia Sutarties; jei
tai yra taisyklė prekei dėl jos pateikimo į rinką (susijusi su
prekės forma, dydžiu, sudėtimi ir pan.), ji pripažįstama
lygiaverčio poveikio priemone, todėl pažeidžia Sutartį.
 LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (14)
Remiantis Teismo sprendimu Keck byloje, visas lygiaverčio
poveikio priemones galima suskirstyti į dvi rūšis:
1. Atskirai taikomas priemones, kurios visada pažeis Sutartį,
tačiau galės būti pateisinamos;
2. Bendrai taikomas priemones, kurios savo ruožtu dar
skirstomos į dvi grupes:
1) Prekybos taisyklės, kurios nepažeidžia Sutarties, jei jos
atitinka Keck byloje pateiktus kriterijus;
2) Taisykles prekei dėl jos patekimo į rinką, kurios visais
atvejais pažeidžia Sutarties reikalavimus.
LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (15)
 Prekybos taisyklės – tai prekybos aplinką reguliuojančios
taisyklės (prekių pardavimo laiko ir vietos taisyklės): draudimas
prekiauti sekmadieniais, naktimis, reklamos ribojimai ir pan.
(byla C-401 ir 402/92, Boermans, byla C-69 ir 258/93, Punto
Casa, byla C-412/93, Leclerc-Siplec);
 Byloje C-34-36/95, De Agostini Teismas nagrinėjo, ar Švedijos
televizijos reklamos, skirtos 12 m. neturintiems vaikams,
draudimas ir su odos priežiūros ir valymo priemonėmis
susijusios klaidinančios reklamos draudimas nepažeidė Sutarties;
Teismas pripažino, jog tai buvo bendrai taikoma prekybos
taisyklė, tačiau jos teisinis ir faktinis poveikis buvo skirtingas,
nes visiškas draudimas reklamuoti toje valstybėje teisėtai
parduodamą prekę galėjo labiau veikti iš kitų valstybių narių
įvežtiems produktams.
LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (16)
Byloje C-405/98, Gourmet ginčas kilo dėl Švedijoje galiojusio
draudimo reklamuoti alkoholį televizijoje ir radijuje bei
įvairiuose periodiniuose leidiniuose; Teismas pripažino, kad
nors tai ir buvo bendrai taikoma prekybos taisyklė, tačiau jos
teisinis ir faktinis poveikis importuotoms ir vietinėms
prekėms buvo skirtingas, nes alkoholio vartojimas labai
priklauso nuo toje valstybėje nusistovėjusių tradicijų, o tai
gali labiau riboti prekybą iš kitų valstybių narių įvežamu
alkoholiu, kuris toje valstybėje yra vartojamas mažiau;
LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (17)
 Iš naujausios Teismo praktikos matyti, kad skirtumas tarp
atskirai ir bendrai taikomų priemonių nyksta;
 Anksčiau Teismas visada iš pradžių vertindavo, ar tai yra
bendrai, ar atskirai taikoma priemonė, po to konstatuodavo,
ar yra Sutarties pažeidimas bei, ar jį galima pateisinti;
 Pastaruoju metu Teismas didesnį dėmesį skiria
konstatavimui, ar konkrečia nacionaline taisykle yra
ribojamas laisvas prekių judėjimas, ar ne, nesigilindamas į
priemonės priskyrimą prie bendrai ar atskirai taikomos.
 LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO IŠIMTYS (1)
1. Rašytinės (nustatytos Sutarties 36 straipsnyje): priemonė turi būti
proporcinga, t. y. turėti minimalų ribojantį poveikį;
2. Nerašytinės (nustatytos Teismo praktikoje) – tai papildomi
pagrindai, kuriais galima pateisinti nediskriminuojančius
apribojimus (šiuo atveju taip pat atsižvelgiama į proporcingumo
principą): vartotojų apsauga, visuomenės sveikata, mokesčių
kontrolė, prekybos skaidrumas, aplinkos apsauga ir pan.;
 Nediskriminuojančias ir netiesiogiai diskriminuojančias bendrai
ir atskirai taikomas priemones galima pateisinti tiek rašytinėmis,
tiek nerašytinėmis išimtimis;
 Tiesiogiai diskriminuojančios bendrai ir atskirai taikomos
priemonės bei kiekybiniai apribojimai gali būti pateisinti tik
rašytinėmis išimtimis.
 LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO IŠIMTYS (2)
 Tam, kad priemonė galėtų būti pateisinta Sutarties 36 str.
išimtimis arba privalomaisiais reikalavimais, ji turi būti
proporcinga – tinkama, būtina ir adekvati;
 Byloje 132/80, United Foods, Teismas pažymėjo, kad turi būti
įvertinamos neigiamo poveikio teisiškai saugomiems interesams
pasekmės ir nustatyta, ar šios pasekmės yra pateisinamos
atsižvelgiant į siekiamo tikslo svarbą; žiūrima, ar yra mažiau
prekybą ribojančių priemonių, kuriomis gali būti pasiektas toks
pat rezultatas;
 Byloje 72/83, Campus Oil Teismas nustatė, kad priemonė negali
būti labiau ribojanti nei yra būtina interesų, kuriuos siekiama
garantuoti, apsaugai, o priemonės negali sukurti tiems tikslams
neproporcingų prekybos kliūčių.
 LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO IŠIMTYS (3)
 Paprastai Teismas, vertindamas priemonės proporcingumą,
nustato pusiausvyrą tarp šia priemone siekiamų tikslų ir jos
žalingų padarinių laisvam prekių judėjimui – ar priemonė yra
tinkama ir, ar tikslo negalima pasiekti mažiau prekybą
varžančiomis priemonėmis (byla C-368/95, Familiapress);
 Byloje 178/84, Komisija prieš Vokietiją Vokietijoje alumi buvo
pripažįstamas tik toks gėrimas, kuriame buvo miežių, apynių,
mielių ir vandens; panaudojus kitas medžiagas, gėrimas
nebegalėjo vadintis alumi; Teismas nustatė, jog taip buvo
sustiprintas Vokietijoje pagaminto alaus pranašumas prieš alų,
įvežamą iš kitų valstybių narių, kuriame buvo įvairių priedų;
Teismo manymu, būtų užtekę, jei alus būtų paženklintas
etiketėmis, kuriose būtų nurodytos visos jo sudėtinės dalys.
 LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO IŠIMTYS (4)
Rašytinės laisvo prekių judėjimo išimtys:
 Šios išimtys yra išvardintos Sutarties 36 str., jų sąrašas yra
išsamus; anot Teismo, tokių priemonių sąrašas negali būti
išplėstas ir apimti kitas išimtis, kurios Sutartyje nėra
numatytos;
 Rašytinėmis išimtimis galima pateisinti kiekybinius
apribojimus ir diskriminuojančias bei nediskriminuojančias
bendrai ir atskirai taikomas priemones;
 Įrodinėjimo našta, ar konkreti nacionalinė priemonė gali
būti pateisinama, visada tenka valstybės narės institucijai,
nustačiusiai konkretų laisvo prekių judėjimo apribojimą.
 LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO IŠIMTYS (5)
Visuomenės dorovė:
 Byloje 34/79, Henn and Darby Didžioji Britanija uždraudė
pornografinių filmų ir žurnalų importą iš Olandijos; Teismas
nustatė, kad kiekviena valstybė narė, remdamasi savo
vertybių skale, gali pati apibrėžti, kas laikoma visuomenės
dorove; todėl toks laisvo prekių judėjimo apribojimas buvo
pateisinamas;
 Kitokį sprendimą Teismas priėmė byloje 121/85, Conegate:
Didžioji Britanija uždraudė žmogaus dydžio pripučiamų
lėlių importą iš Vokietijos; Teismas pripažino, kad toks
draudimas apribojo laisvą prekių judėjimą, nes tokios pačios
lėlės galėjo būti gaminamos Didžiojoje Britanijoje.
 LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO IŠIMTYS (6)
Viešoji tvarka:
 Sąvoka viešoji tvarka Teismo aiškinama siaurai, todėl tik
labai retais atvejais valstybės narės nustatyta priemonė
pripažįstama kaip suderinama su viešosios tvarkos išimtimi;
 Byloje 7/78, Thompson Didžioji Britanija uždraudė
sidabrinių monetų eksportą, nors jos ir nebebuvo teisėta
atsiskaitymo priemone (buvo siekiama tokias monetas
apsaugoti nuo sunaikinimo); Teismas nustatė, kad toks
eksporto draudimas buvo pateisinamas, nes jis kilo iš
poreikio apsaugoti teisę kaldinti monetas, kuri tradiciškai
susijusi su esminiais valstybės interesais.
LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO IŠIMTYS (7)
Byloje 231/83, Cullet Leclerc įmonių grupei pradėjus degalus
pardavinėti mažesnėmis kainomis nei nustatė Prancūzijos teisės
aktai, konkurentas pateikė ieškinį, kad tokia kainų politika yra
neteisėta; Teismo manymu, Prancūzijos teisės aktai, nustatę
minimalias degalų kainas, pažeidė Sutartį, nes leido Prancūzijos
valdžios institucijoms manipuliuoti degalų kainomis, o tai trukdė
importuotojams patekti į rinką; Prancūzija teigė, kad dėl to
galėjo kilti grėsmė viešajai tvarkai dėl smurto protrūkių, kurių
buvo galima tikėtis iš prekybininkų, kuriems būtų pakenkusi
nevaržoma konkurencija; Teismas pripažino, jog toks
apribojimas negalėjo būti pateisinamas, nes Prancūzija neįrodė,
jog ji negalėjo išspręsti protestuotojų keliamos grėsmės viešajai
tvarkai ir saugumui turimomis priemonėmis.
LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO IŠIMTYS (8)
Visuomenės saugumas:
Byloje 72/83, Campus Oil Airija reikalavo, kad naftos
produktų importuotojai konkrečią naftos produktų dalį pirktų
iš valstybės valdomos naftos perdirbimo gamyklos Airijos
vyriausybės nustatytomis kainomis; Airija siekė pateisinti šį
reikalavimą visuomenės saugumu; Teismas nustatė, kad Airija
galėjo remtis šia išimtimi, nes dėl naftos produktų, kaip
energijos šaltinio, išskirtinės svarbos ekonomikai, jų tiekimo
sutrikimai galėjo sukelti pavojų valstybės egzistavimui, labai
paveikti visuomenės saugumą; Airijos teisės aktai buvo skirti
visuomenės saugumui, todėl, Teismo manymu, minimalių
naftos produktų atsargų užtikrinimas visada buvo laikomas
svarbesniu tikslu nei grynai ekonominiai interesai.
 LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO IŠIMTYS (9)
Žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos ir gyvybės apsauga:
 Tai išimtis, kuria valstybės narės dažniausiai remiasi;
 Teismas pripažino, kad kiekviena valstybė narė turi teisę
nustatyti norimą savo piliečių sveikatos apsaugos lygį
atsižvelgdama į įvairias aplinkybes, tokias kaip valstybės
klimatas, įprasta gyventojų mityba, jų sveikata ir pan.;
 Sveikatos apsauga negali tapti užslėpta priemone, ribojančia
prekybą, todėl valstybės narės turi pateikti įrodymus, kad tai
tikrai yra daroma sveikatos ar gyvybės apsaugos sumetimais,
t. y., ar tai yra sveikatos apsaugos politikos sudėtinė dalis.
 LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO IŠIMTYS (10)
 Byloje 40/82, Komisija prieš Didžiąją Britaniją pastaroji siekė
apriboti paukštienos importą iš kitų valstybių narių remdamasi
žmogaus sveikatos apsauga (neva, tai buvo būtina padaryti
siekiant užkristi kelią Niukaslio ligos plitimui); Teismas
pripažino, kad toks ribojimas negalėjo būti pateisinamas, nes jis
buvo nustatytas grynai ekonominiais tikslais užkirsti kelią
paukštienos importui iš Prancūzijos, o ne sveikatos apsaugos
sumetimais;
 Byloje 174/82, Sandoz Teismas vertino Olandijos valdžios
institucijų atsisakymą suteikti leidimą iš Vokietijos importuoti
javainius su vitaminų priedais, kurie buvo teisėtai pardavinėjami
Vokietijoje; Teismas pripažino, kad toks apribojimas buvo
pagrįstas, nes moksliniai vitaminų tyrimai buvo nepakankami.
 LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO IŠIMTYS (11)
 Byloje C-120/95, Decker pagal Liuksemburgo teisę valstybės
institucijos turėjo prieš perkant bet kokį medicinos produktą
(akinius) užsienyje išduoti išankstinį leidimą, o tokio leidimo
nebuvo reikalaujama, jei prekės buvo perkamos Liuksemburge;
Teismas nustatė, kad tokia taisyklė negalėjo būti pateisinama,
nes kitos valstybės narės optiko kvalifikacija buvo lygiavertė
Liuksemburgo optiko kvalifikacijai, todėl jo kvalifikacija buvo
tinkama; be to, tai, kad akiniai buvo perkami pagal oftalmologo
receptą, garantavo visuomenės sveikatos apsaugą;
 Iš kai kurių Teismo nagrinėtų bylų matyti, kad sveikatos
apsaugos išimtis gali apimti ir aplinkos apsaugą: byla C-67/97,
Bluhme, byla C-389/96, Aher-Waggon, byla C-379/98,
PreussenElektra.
 LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO IŠIMTYS (12)
Nacionalinių meno, istorijos, archeologijos vertybių
apsauga:
 Teismo praktikoje šios išimties taikymas yra labai retas;
 Byloje 7/68, Komisija prieš Italiją Italija buvo nustačiusi
mokestį už meninę, istorinę, archeologinę ar etnografinę
vertę turinčių prekių eksportą; Italijos vyriausybė teisė, kad
šiuo atveju toks mokestis galėjo būti pateisinamas Sutarties
36 str. numatyta išimtimi; tačiau Teismas nustatė, kad
Sutarties 36 str. negalėjo būti taikomas, nes ginčijamas
mokestis buvo lygiaverčio poveikio mokėjimas, o ne
lygiaverčio poveikio priemonė.
 LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO IŠIMTYS (13)
Nerašytinės laisvo prekių judėjimo išimtys:
 Cassis de Dijon byloje Teismas suformulavo privalomuosius
reikalavimus, tokius kaip vartotojų apsauga, visuomenės sveikatos
apsauga, verslo sandorių sąžiningumas, vartotojų apsauga,
mokesčių kontrolės veiksmingumas, papildančius Sutarties 36 str.
nustatytas išimtimis;
 Privalomaisiais reikalavimais galima pateisinti
nediskriminuojančias ir netiesiogiai diskriminuojančias bendrai ir
atskirai taikomas priemones;
 Privalomųjų reikalavimų sąrašas yra nebaigtinis bei gali būti
plečiamas Teismo;
 Teismas yra pripažinęs, kad privalomaisiais reikalavimais taip pat
yra aplinkos apsauga, darbo sąlygų sauga, spaudos įvairovė,
pagrindinių asmens teisių apsauga ir pan.
 LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO IŠIMTYS (14)
 Valstybių narių dažniausiai taikomas privalomasis
reikalavimas – vartotojų apsauga;
 Teismas, kalbėdamas apie vartotojų apsaugą, atsižvelgia į
numanomus vidutinio gerai informuoto ir pastabaus bei
apdairaus vartotojų lūkesčius; pastabus vartotojas, anot
Teismo, visada skaito produkto etiketes (šis žymėjimo
reikalavimas yra ypatingai pabrėžiamas Teismo praktikoje),
todėl ES teisė nesaugo to vartotojų interesų, kuris nėra
pakankamai apdairus ir pastabus: byla C-210/96, Gut, byla C-
358/01, Komisija prieš Ispaniją, byla C-51/94, Komisija prieš
Vokietiją.
LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO IŠIMTYS (15)
Vartotojų apsauga:
Byloje 178/84, Komisija prieš Vokietiją ginčas kilo dėl to, kad
Vokietijoje alumi buvo pripažįstamas tik toks gėrimas,
kuriame buvo miežių, apynių, mielių ir vandens; panaudojus
kitas medžiagas, gėrimas nebegalėjo vadintis alumi; Teismas
nustatė, jog taip buvo sustiprintas Vokietijoje pagaminto alaus
pranašumas prieš alų, įvežamą iš kitų valstybių narių, kuriame
buvo įvairių priedų; Teismo manymu, būtų užtekę, jei alus
būtų paženklintas etiketėmis, kuriose būtų nurodytos visos jo
sudėtinės dalys – tokiu būdu būtų buvusi tinkamai apsaugota
vartotojų apsauga; todėl pirmiau minėtos Vokietijos
nacionalinės taisyklės apribojo laisvą prekių judėjimą ir
negalėjo būti pateisinamos.
LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO IŠIMTYS (16)
Byloje C-315/92, Clinique ginčas kilo dėl to, kad Vokietijoje
galiojo taisyklė visus Clinique kosmetikos produktus
pardavinėti pavadinimu Linique, nes pavadinimas Clinique
galėjo klaidinti vartotojus, neva šie produktai turi gydomųjų
savybių; Teismas pažymėjo, kad toks reikalavimas riboja
laisvą prekių judėjimą motyvuodamas tuo, kad Clinique
produktai yra parduodami ne vaistinėse, o kitose
parduotuvėse, kur jie pateikiami kaip kosmetikos, o ne
gydomieji produktai; tokiais produktais, vadinamais Clinique
vardu, prekiaujama kitose valstybėse narėse, kuriose
naudojant tokį pavadinimą vartotojai nėra klaidinami; taigi
šioje byloje Teismas atmetė vartotojų apsaugą, kaip nerašytinę
išimtį ir atkreipė dėmesį į informuotą ir rūpestingą vartotoją.
 LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO IŠIMTYS (17)
Verslo sandorių sąžiningumas:
 Šis privalomasis reikalavimas labai dažnai yra susijęs su
vartotojų apsauga;
 Verslo sandorių sąžiningumas naudojamas pateisinti
nacionalines taisykles, kuriomis siekiama užkirsti kelią
nesąžiningai verslo praktikai – prekių, kurios yra labai
panašios į vietines gamybos prekes, importui;
 Jei valstybė narė nori remtis šia išimtimi, jos nustatyta
nacionalinė taisyklė negali apriboti kitoje valstybėje narėje
pagal įprastas prekybos taisykles teisėtai pagamintų prekių,
remiantis vien tuo, kad tokios prekės yra panašios į vietinės
gamybos prekes (byla 58/80, Imerco).
LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO IŠIMTYS (18)
Visuomenės sveikata:
Byloje 178/84, Komisija prieš Vokietiją Vokietija siekė
apriboti importą tų gėrimų, kuriuose buvo kitokių sudėtinių
dalių, nei aluje, gaminamame Vokietijoje; Teismas turėjo
atsakyti į klausimą, ar toks ribojimas buvo suderinamas su
Sutarties 36 str. įtvirtinta visuomenės sveikatos apsaugos
išimtimi; Teismas pripažino, kad šia išimtimi nebuvo galima
remtis; Teismo teigimu, jeigu konkretūs priedai, kurie yra
aluje, yra teisėtai naudojami ir pripažįstami kaip
nekenksmingi kitoje valstybėje narėje, jie gali būti naudojami
ir Vokietijoje; todėl būtų užtekę alų pažymėti etiketėmis,
kuriose būtų nurodytos visos sudėtinės medžiagos.
LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO IŠIMTYS (19)
Aplinkos apsauga:
Byloje 302/86, Komisija prieš Daniją ginčas kilo dėl to, kad
Danijos teisė įtvirtino reikalavimą alaus ir kitų lengvųjų
gėrimų konteinerius grąžinti, o kitą dalį perdirbti; Nacionalinė
aplinkos apsaugos agentūra turėjo duoti leidimą tokių
konteinerių grąžinimui ir perdirbimui (toks reikalavimas buvo
nustatytas tiek importuotojams, tiek vietos konteinerių
gamintojams); Danijos vyriausybės teigimu, tokia sistema
buvo nustatyta aplinkos apsaugos sumetimais; Teismas
konstatavo, jog tokia sistema negalėjo būti pateisinama
aplinkos apsauga, kadangi ji buvo palankesnė vietiniams
konteinerių gamintojams.
 LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO IŠIMTYS (20)
Pagrindinių žmogaus teisių apsauga:
Byloje C-112/00, Schmidberger Teismas nustatė, kad Austrijos
sprendimas neuždrausti demonstracijos svarbiame greitkelyje,
apribojo laisvą prekių judėjimą; Teismas toliau vertino, ar toks
ribojimas galėjo būti proporcingas, nes Austrijos valdžios
institucijos suteikė leidimą demonstracijai nenorėdamos
apriboti saviraiškos laisvės ir teisės į taikius susirinkimus;
Teismas įvertino laisvą prekių judėjimą žmogaus teisių
apsaugos kontekste, ir pripažino, kad toks laisvo prekių
judėjimo apribojimas galėjo būti pateisinamas, nes, nedavus
leidimo demonstracijai, laisvas prekių judėjimas vis tiek galėjo
būti apribotas (pavyzdžiui, nesankcionuota demonstracija).

 EKSPORTO APRIBOJIMŲ DRAUDIMAS (1)
 Vadovaujantis Sutarties 35 str., draudžiami kiekybiniai eksporto
apribojimai ir lygiaverčio poveikio priemonės;
 Byloje C-5/94, Hedley Lomas Teismas pripažino, kad Didžiosios
Britanijos atsisakymas suteikti eksporto licenciją tam tikram
kiekiui gyvų avių, kurios turėjo būti paskerstos Ispanijoje, buvo
kiekybinis apribojimas;
 Kitoje byloje C-47/90, Delhaize Teismas nustatė, kad Ispanijos
taisyklė, ribojusi į kitas valstybes nares parduodamo vyno
kiekius (tokie ribojimai nebuvo taikomi vidaus prekybai),
pažeidė Sutartį kaip kiekybinis eksporto apribojimas;
 Kiekybiniai eksporto apribojimai visada pažeidžia Sutarties
35 str., tačiau gali būti pateisinti Sutarties 36 str. išvardintomis
išimtimis.
 EKSPORTO APRIBOJIMŲ DRAUDIMAS (2)
 Valstybių narių tarpusavio prekyboje draudžiamos atskirai
taikomos priemonės, o bendrai taikomos priemonės yra
leidžiamos;
 Byloje 53/76, Bouhelier Teismas nustatė, kad nacionalinė
taisyklė, reikalavusi, jog eksportuojamoms prekėms kokybės
tikrinimo tikslais būtų išduota licencija (to nebuvo
reikalaujama valstybėje narėje parduodamoms prekėms),
pažeidė Sutartį kaip atskirai taikoma priemonė, kuri apribojo
eksportą; šioje byloje taip pat buvo nustatyta, kad Dassonville
taisyklė taip pat taikoma ir eksporto apribojimams, tačiau iš
vėlesnės Teismo praktikos matyti, kad bendrai taikomos
priemonės pagal Sutarties 35 str. yra leidžiamos.
 EKSPORTO APRIBOJIMŲ DRAUDIMAS (3)
 Byloje 15/79, Groenveld Olandijos teisės aktai draudė visiems
mėsos produktų gamintojams mėsos gaminiuose naudoti
arklieną, nors pats arklienos pardavimas Olandijoje nebuvo
draudžiamas; toks reikalavimas buvo nustatytas užtikrinti, kad
mėsos produktus būtų galima eksportuoti į valstybes, kuriose
arklienos pardavimas buvo draudžiamas; Teismas pripažino, kad
bendrai taikomos priemonės pagal Sutarties 35 str.
nedraudžiamos, todėl tokia Olandijos nustatyta nacionalinė
taisyklė nepažeidė Sutarties;
 Toks pats sprendimas priimtas ir byloje 155/80, Oebel, kuri buvo
susijusi su naktinio darbo kepyklose ribojimu; Teismas
pripažino, jog Sutarties 35 str. pažeistas nebuvo, nes tai buvo
bendrai taikoma priemonė.
 EKSPORTO APRIBOJIMŲ DRAUDIMAS (4)
 Atskirai taikomos priemonės, kurios pažeidžia Sutarties 35
str., gali būti diskriminuojančios ir nediskriminuojančios;
 Tiesiogiai diskriminuojančios atskirai taikomos priemonės
gali būti pateisintos Sutarties 36 str. tik išimtimis, tuo tarpu,
netiesiogiai diskriminuojančios ir nediskriminuojančios
atskirai taikomos priemonės gali būti pateisinamos tiek
Sutarties 36 str. išimtimis, tiek nerašytiniais privalomaisiais
reikalavimais;
 Vis dėlto, pagal analogiją pritaikius naujausią Teismo praktiką
laisvo asmenų judėjimo srityje, teigtina, kad tam tikrais
atvejais ir bendrai taikomos priemonės gali apriboti prekių
eksportą tarp valstybių narių, todėl pažeisti Sutarties 35 str.