Kietalapių retmiškių bei

krūmynų geografinė zona

Projektą atliko: Kauno Vinco Kudirkos progimnazijos mokinė Augustė
Tamoševičiūtė, 7 kl.
Geografinė padėtis
• Kietalapių retmiškiai bei krūmynai išsidėstę palei Viduržemio jūros pakrantes ir užimą
labai mažą plotą. Šie miškai driekiasi Pirėnų, Apeninų, Mažosios Azijos, Arabijos
pusiasaliuose ir šiaurės vakarų Afrikoje.
Klimatas
• Kietalapių retmiškiai bei krūmynai vyrauja Subtropinėje klimato juostoje. Šios zonos
klimatas yra paatogrąžų (Viduržemio pajūrio tipas). Vasara ten būna karšta ir sausa, o
žiemą vyrauja drėgnos ir šiltos oro masės; vidutinė sausio temperatūra +5…+10°C,
liepos +25...+28°C; kritulių per metus iškrinta maždaug 1200-1500 mm.
Dirvožemiai
• Vyrauja derlingasis rudžemis.

Viduržemio juostos biome išskiriami trys pagrindiniai dirvožemių tipai:

1. vidutiniškai išplauti dirvožemiai su juose augančiais visžaliais medžiais arba krūmais;

2. smarkiai išplauti dirvožemiai;

3. daug Ca turintys dirvožemiai, kuriems būdingas didelis pH.

Natūralioji augalija
• Čia kaitaliojasi kietalapių miškai bei retmiškiai, krūmynai arba žolynai su
krūmokšniais. Šioje geografinėje zonoje medžiai auga vienas nuo kito atokiau, todėl
nesudaro vientisos lajos; būdingi augalai - pinijos, alyvmedžiai, kiparisai, kamštiniai ir
akmeniniai ąžuolai, laurai, juodosios pušys, pistacijos, kadagiai, mirtos, žemuogių
medžiai. Labiausiai paplitęs Viduržemio augalijos tipas yra makija – 2-4 m aukščio
krūmų sąžalynai su retais neaukštais (8-10 m) medžiais. Sausesniuose arba nuganytuose
plotuose paplitusi gariga – reti žemaūgiai (iki 50 cm) krūmokšniai su skurdžiomis
žolėmis.
Gyvūnija
• Būdingi gyvūnai: stirnos, antilopės, šakalai, beždžionės, oposumai, dygliakiaulės,
driežai, gyvatės, vėžliai, laukiniai triušiai, kalnų ožiai.
Žmonių veiklos įtaka
• Dėl žmonių ūkinės veiklos dirvožemis smarkiai pasikeitė – plačiai paplito akmeninė
paklotė. Natūralią Viduržemio augaliją pakeitė žmonių veikla. Jau antikos laikais
iškirsta dauguma miškų. Jų vietoje žmonės augino žemės ūkio kultūras, ganė avis ir
ožkas, o šios labai ištrypė žemę, sunaikino medžių atžalynus (sutrukdė miškams
atsinaujinti). Nelikus natūralių miškų, stambieji laukiniai gyvūnai šioje zonoje išnyko.
Iš kitų žemynų į šiuos kraštus buvo atvežta daug naujų augalų rūšių (kaktusai,
eukaliptai, palmės), kurios čia nesunkiai prisitaikė.