Mėnulis lietuvių tautosakoje

Darbą parengė Gintarė Vėlavičiūtė 10 klasė

 Mėnulio reikšmė

 Mėnulis buvo nakties žibintas, išblaškantis tamsybę, kuri senovės žmogui

atrodė nepaprastai grėsminga, nes jis tikėjo, kad tamsoje slankioja piktosios
būtybės. Mėnulis padėdavo žmonėms apsisaugoti ir nuo realių pavojų – priešų
ir piktųjų žvėrių. Jis šviesdavo naktį žvejojant ir medžiojant, ganant gyvulius.
Įvairiuose pasaulio kraštuose, tarp jų ir Lietuvoje, Mėnulį žmonės
pažino jau akmens amžiuje.
Pirmiausia žmogaus dėmesį atkreipė besikeičiančios mėnulio fazės ir
jų ryšys su oro pasikeitimu bei vandens potvyniais ir atoslūgiais. 
 „Mėnulis“

 Lietuvių žodis ,,mėnulis’’ turi bendrą šaknį su daugelio indoeuropiečių tautų šio
dangaus šviesulio pavadinimu. Galimas daiktas, kad žodis ,,mėnulis’’ kilęs iš
žodžio ,,mainulis’’, reiškiančio mėnulio išvaizdos mainymąsi. 
 Mėnulis mįslėse

 Archainėse mįslėse Mėnulis dažnai siejamas su maisto gaminiais –

papločiais, duona, ragaišiu, sūriu, blynais, ar net su valgymo indais –
dubenimis, lėkštėmis.
Mįsles apie piemenį Mėnulį ir avis žvaigždes
mitologiniu požiūriu galima sieti su lietuvių
patriarchato laikų mirusiųjų pasauliu.
Piemuo Mėnulis galėjo būti vėlių globėjas, nes ir
lietuvių sakmių dievaitis Mėnulis vaizduojamas
kaip mirusiųjų globėjas.
 Sakmės

 Lietuvių mitologinėse sakmėse žmogus, beeidamas pas Dievą, patenka į aną

pasaulį, prieina upelį, iš kurio atsigeria užmaršties vandens. Beeidamas toliau,
pamato labai blogoje ganykloje besiganančias riebias ir linksmas avis, o geroje
ganykloje – liesas ir nuliūdusias. Nuėjęs pas Dievą, jis sužino, kad liūdnosios
avys yra nedorų, piktų, gobšių žmonių vėlės, o linksmosios – dorų, geraširdžių.
 Kaip vadintas Mėnulis

 Žmonės tikėjo, kad Saulė savo šiluma suteikianti žemei pirmąsias gyvybės
užuomazgas, o Mėnulis ją apvaisinąs ir gaivinąs. Mėnulis – žemės patinas,
vyriškos lyties dievaitis. Kartais Mėnulis vadinamas Saulės broliu arba
sauliabroliu, kai kur net Dievo sūneliu. Dažnai vadintas tėveliu, tėvu.
 Mėnulio vaizdų aiškinimas

 Įsižiūrėję į Mėnulį, žmonės matė ant jo vaizdus, kuriuos mitologinė tautosaka

įvairiai aiškina. Seniausieji aiškinimai – kad ant Mėnulio besiraitančios gyvatės,
slibinai, mitologinės būtybės, nubaustos už vandens vogimą. Daugelyje
Lietuvos vietų sakoma, kad ten matosi mergina, kuri patikusi Mėnuliui, ir jis ją
pasiėmęs.
 Krikščionybės įtakoje paplito pasakojimai, kad Mėnulyje matosi Kainas su
Abeliu. Kainas buvęs nuteistas stovėti ant Mėnulio iki pasaulio pabaigos ir
kibiruose, pakabintuose ant naščių, laikyti užmušto brolio kraują. Kitur
pasakojama, jog Adomas, išgirdęs, ką padarė Kainas, supyko, ir Kainą prakeikė,
sakydamas: ,, – Kad tu po mirties savo brolį ant pečių po Mėnulį nešiotum!’’
Ačiū už dėmesį!