Pagrindiniai lietuvių kalbos tyrėjai ir jų

darbai
 Lietuvių kalbos gramatikos (1)
• Pirmoji lietuvių kalbos gramatika – Danieliaus Kleino ,,Grammatica
Litvanica“ (lotynų kalba) išleista 1653 Karaliaučiuje. Dvi
dalys: ,,Etimologija“ (fonetika, rašyba, morfologija) ir ,,Sintaksė“
(žodžių derinimas, valdymas ir sintaksinės konstrukcijos). Kleinas
išskyrė 8 kalbos dalis (vardą (daiktavardį, būdvardį, skaitvardį), įvardį,
veiksmažodį, dalyvį, prieveiksmį, prielinksnį, jungtuką ir jaustuką).
Nurodė 6 linksnius, išskyrė trumpuosius, ilguosius ir nosinius balsius.
• Pirmoji mokslinė lietuvių kalbos gramatika Augusto
Šleicherio ,,Litauische Grammatik“ išleista 1856 Prahoje. Moksliškai
aprašė lietuvių kalbos fonetiką ir gramatinę sandarą. Lietuvių kalba
tapo tarptautine kalbotyros disciplina.
 Lietuvių kalbos gramatikos (2)
• Kitas svarbus to meto lietuvių kalbos tyrėjas buvo Frydrichas
Kuršaitis, gimęs Mažojoje Lietuvoje. Svarbiausias jo darbas
– ,,Lietuvių kalbos gramatika“ (1876). Pirmasis moksliškai aprašė
lietuvių kalbos priegaides, ištyrė kirčiavimą ir nustatė kirčiuotes. Visi
lietuviški pavyzdžiai sukirčiuoti, pažymėti priegaide. 2008 m. garsus
lietuvių kalbininkas Aleksas Girdenis, pasitelkęs kompiuterinę garsų
tyrimo programą PRAAT, rekonstravo Kuršaičio aprašytas priegaides.
• Mokslinę lietuvių kalbos gramatiką lietuviškai (1885-1892) pirmasis
parašė lotynų, graikų ir hebrajų kalbų profesorius Kazimieras Jaunius.
Gramatikoje pateikiama gana tikslių duomenų apie lietuvių kalbos
tarmes, jos gerai susistemintos, nustatyta keletas naujų priegaidės
dėsnių, papildyta linksniavimo sistema. Gramatiką išleido 1911 Jauniaus
sekretorius Kazimieras Būga.
 Lietuvių kalbos gramatikos (3)
• Būga pagrįstai laikomas žymiausi lietuvių kalbos tyrėju. Jis buvo labai
plačių interesų kalbininkas, domėjosi net keliomis kalbotyros sritimis.
Labiausiai jis yra nusipelnęs leksikologijai (mokslui apie žodžius) ir
leksikografijai (žodynų sudarymui). Jo kaupta kartoteka padėjo
pagrindą mūsų didžiajam ,,Lietuvių kalbos žodynui“. Be to, Būga yra
vienas geriausių etimologų (etimologija – mokslas, nagrinėjantis
žodžių kilmę). Jis taip pat domėjosi ir tyrė asmenvardžius ir
vietovardžius bei vandenvardžius. Dar viena sritis, kur daug rimtų
darbų nuveikė Būga, yra kalbos istorija, istorinė gramatika. Būga yra
išleidęs ir reikšmingų lietuvių kalbos fonetikos, kirčiavimo, gramatikos
studijų. Nebuvo atitolęs ir nuo bendrinės lietuvių kalbos ugdymo, ypač
rūpinosi praktiniais rašomosios kalbos reikalais, ypač rašybos
tvarkymu.
 Lietuvių kalbos gramatikos (4)
• Pirmąją norminę lietuvių kalbos gramatiką parašė bendrinės kalbos
kūrėjas Jonas Jablonskis, vadinamas bendrinės lietuvių kalbos tėvu.
1901 Tilžėje išleista ,,Lietuviškos kalbos gramatika“. Gramatikoje
apibrėžtas lietuvių bendrinės kalbos ir tarmių santykis, bendrinės kalbos
pamatu įtvirtinta suvalkiečių (vakarų aukštaičių kauniškių) tarmė.
Reikšmingiausia yra 1922 m. pasirodžiusi ,,Lietuvių kalbos gramatika“,
kurioje nurodyti ir paaiškinti daugelis lietuvių kalbos reiškinių,
apibendrinti žodžių formų vartojimo dalykai, duodama daug
taisyklingos kalbos pavyzdžių. Taip pat svarbus darbas yra 1928 m.
išleista studija Linksniai ir prielinksniai. Tačiau reikia pabrėžti, kad
Jablonskis nebuvo vien bendrinės kalbos normintojas. Jis buvo ir
įžvalgus dialektologas, tik gaila, kad didžioji dauguma jo dialektologinių
darbų yra rankraštiniai, nespausdinti.
 Lietuvių kalbos gramatikos (5)
• Po Jablonskio ir Būgos, jau tarpukario Lietuvoje, išaugo nauja
kalbininkų karta, kurios svarbiausi atstovai yra Pranas Skardžius ir
Antanas Salys. Svarbiausi Skardžiaus darbai yra susiję su slavų kalbų
skoliniais lietuvių kalboje, kirčiavimu, taip pat bendrinės kalbos
ugdymu. Pats reikšmingiausias jo darbas – ,,Lietuvių kalbos žodžių
daryba“. Salys labiausiai nusipelnė lietuvių dialektologijai, taip pat
svarbūs jo fonetikos tyrimai. Nesišalino jis ir nuo bendrinės kalbos
reikalų. Salys, remdamasis Jauniumi, sukūrė lietuvių kalbos tarmių
klasifikaciją, rašė tarmių istorijos, taip pat baltų kalbų istorijos
klausimais. Šiai kartai reikia priskirti ir Juozą Balčikonį, kuris labai
nusipelnė lietuvių kalbos norminimui, kalbos kultūrai. Jis tiesiogiai
tęsė Jablonskio pradėtą bendrinės kalbos kūrimo ir puoselėjimo
veiklą.
 Lietuvių kalbos gramatikos (6)
• Sovietų okupuotoje Lietuvoje išaugo naujos kalbininkų kartos. Didžiausia
ir išsamiausia iš visų lietuvių kalbos gramatikų yra tritomė ,,Lietuvių
kalbos gramatika“, dažnai vadinama akademine gramatika.
• Pirmas tomas apima fonetiką ir dalį morfologijos ( daiktavardį, būdvardį,
skaitvardį ir įvardį), antras tomas – likusią morfologijos dalį ( veiksmažodį,
prieveiksmį, dalelytę, prielinksnį, jungtuką, jaustuką ir ištiktuką). Trečias
tomas skirtas sintaksei. Gramatikoje moksliškai aprašyta bendrinės
lietuvių kalbos fonetinė ir gramatinė sandara, atskleisti būdingiausi
fonetinės ir gramatinės sandaros raidos polinkiai, išryškintos fonetinės,
morfologinės ir sintaksinės bendrinės kalbos normos.
• Šios gramatikos pagrindu rengiamos specialesnės ir siauresnės gramatikos
( ,,Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“).
 Lietuvių kalbos žodynai (1)
• Pirmasis lietuvių kalbos žodynas yra Konstantino Sirvydo parengtas ir
1620 Vilniuje išleistas lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodynas ,,Dictionarium
trium linguarum“ (6000 lietuvių kalbos žodžių).
• Vertingiausi žodynai pasirodė tik antroje XIX a. pusėje.
• Reikšmingas kalbai Frydricho Kuršaičio ,,Lietuvių kalbos žodynas“ (1
tomas 1870, 2 tomas 1874). Visas žodyno tekstas yra kirčiuotas.
• Iš visų lietuvių kalbos žodynų reikšmingiausias, didžiausias, išsamiausias,
unikaliausias ne tik Europoje, bet ir pasaulyje yra ,,Lietuvių kalbos
žodynas“. 22 000 puslapių, 11 mln. žodžių. Rinkti medžiagą pradėjo
Kazimieras Būga, tęsė Juozo Balčikonio vadovaujami kalbininkai,
sovietmečiu Balčikonis pasitraukė, žodyno darbą tęsė 70 žmonių, redagavo
23 redaktoriai, žodžius rinko tūkstančiai žmonių, žodynas rengtas 100
metų.
 Lietuvių kalbos žodynai (2)
• Žodyne pateiktas didelis pluoštas bendrųjų dabartinės
bendrinės lietuvių kalbos žodžių, šiek tiek įdėta tarmiškų,
plačiau vartojamų šnekamosios kalbos, grožinės literatūros
žodžių, reikalingų tekstams suprasti, įvairiems funkciniams
stiliams atspindėti, neretai tinkamų ir naujoms sąvokoms
reikšti. ,,Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ pagrindu
rengiamas elektroninis, kuris nuolatos pildomas.
• Mokyklai skirtas ,,Mokomasis lietuvių kalbos rašybos ir
kirčiavimo žodynas“. Žodyną sudaro dvi dalys: pirmoje
pateikiamos pagrindinės lietuvių kalbos rašybos, skyrybos ir
kirčiavimo taisyklės, antroje – žodynas, geografiniai
pavadinimai.
 Lietuvių kalbos žodynai (3)
• XXa. Išleista nemažai specializuotų žodynų:
• Antano Lyberio ,,Sinonimų žodynas“
• Irenos Ermanytės ,,Antonimų žodynas“
• Jono Paulausko ,,Lietuvių kalbos frazeologijos žodynas“, ,,Sisteminis
lietuvių kalbos žodynas“
• Joninos Lipskienės ,,Lietuvių kalbos somatiniai posakiai“
• Klementinos Vosylytės ,,Lietuvių kalbos palyginimų žodynas“
• Autorių kolektyvo ,,Frazeologijos žodynas“
Išleista lietuvių kalbos tarmių, šnektų, tarties ir kitų žodynų.
 Lietuvių kalbos žodynai (4)
• Iš specialių rūšių minėtini ir šie reikšmingi žodynai:
• Vytauto Vitkausko ,,Lietuvių kalbos tarties žodynas“
• Simonos Steponavičienės ,,Lietuvių kalbos žodinių asociacijų žodynas“
• Vidos Žilinskienės ,,Lietuvių kalbos dažninis žodynas“, ,,Atgalinis
lietuvių kalbos žodynas“, ,,Dažninis dabartinės rašomosios lietuvių
kalbos žodynas“
• Alvydo Butkaus ,,Lietuviškų pravardžių atvirkštinis žodynas“
• Tomos Lipskytės ir kt. ,,Ryšių su visuomene terminų žodynas“.

• Žodynai skaitmenizuojami, elektroniniais žodynais galima naudotis

lietuvių kalbos išteklių informacinėje sistemoje „E. kalba“.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija - vlkk