1 tema. Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės samprata.

1. Konstitucinės teisės sąvoka (galima sampratų įvairovė), poveikio (reglamentavimo) dalykas (sritis),
metodai (būdai), ir funkcijos.
2. Konstitucinės teisės normos, jų rūšys ir ypatumai (konkrečių Konstitucijos nuostatų pavyzdžiai).
“Teisės spraga” konstitucinėje teisėje.
3. Konstitucinės teisės institutai ir su jų samprata, susijusi su Konstitucinio Teismo (1998 02 18 ir 2003
12 30) nutarimais.
4. Konstitucinių teisinių santykių sąvoka, turinys, ypatumai. Konstitucinių teisinių santykių subjektai
(konkrečių Konstitucijos nuostatų nuorodos). Konstitucinių teisinių santykių klasifikavimas, jų
atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai (atsižvelgiant į Konstitucijos 63 str., 88 str. ir 115 str.).
5. Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės sistema. Konstitucinės teisės vieta Lietuvos Respublikos
teisės sistemoje. Konstitucinės teisės ir kitų teisės šakų sąveika (konkretūs pavyzdžiai).
Konstitucionalizacijos samprata.

1. Sąvoka ir sampratų įvairovė

Konstitucinė teisė - nacionalinės teisės sritis - paprastai suprantama kaip sistema teisės normų,
nustatančių valstybės organizaciją, viešosios valdžios (iš esmės - valstybės valdžios) organizavimą ir jos
įgyvendinimo pagrindus, taip pat asmens ir valstybės santykių pagrindus.
„Konstitucinės teisės" sąvokos įsitvirtinimą Lietuvoje reikėtų sieti su M. Romerio įtaka. Tarpukariu VDU
TF dėstoma teisės mokslo disciplina pagal Universiteto statutą buvo vadinama „valstybine teise".
Tačiau M. Römeris ir savo paskaitose, ir mokslo darbuose ją vadino „konstitucine teise". Teisinėje
literatūroje sąvoka „konstitucinė teisė“ vartojama keliais aspektais:
1. Kai sąvoka „konstitucine teisė" vartojama konstitucijoje - pagrindiniame šalies įstatyme -
įtvirtintoms asmenų subjektinėms teisėms apibūdinti, turima galvoje teisinio santykio dalyvio
galimas (leistinas) elgesys, t.y. jo galimybė vienaip ar kitaip elgtis. Subjektinės teisės turinį sudaro
trys teisinės galimybės: galimybė elgtis taip, kaip numato teisės normos; galimybė reikalauti, kad
kiti teisinio santykio dalyviai atliktų pareigą, taip pat galimybė kreiptis į kompetentingas
institucijas, kad jos apgintų subjektinę teisę (t.y. priverstų kitą teisinio santykio dalyvį atlikti
pareigą).
2. Sąvoka „konstitucinė teisė" vartojama ir objektyviosios teisės (t.y. šalyje galiojančios teisės normų
sistemos) tam tikrai sričiai apibūdinti. Šiuo atveju konstitucinė teisė suvokiama kaip tam
tikroje šalyje galiojančių teisės normų, reguliuojančių tam tikrą visuomeninių santykių sritį,
visuma. Teisinėje literatūroje nurodoma, kad konstitucinės teisės normos reguliuoja
santykius, susijusius su viešosios valdžios įgyvendinimu. Tai valstybės organizacija,
viešosios valdžios (iš esmės valstybinės valdžios) organizavimas bei šios valdžios
įgyvendinimo pagrindai, taip pat asmens ir valstybės svarbiausieji santykiai.
3. Sąvoka „konstitucine teisė" gali reikšti ir vieną iš teisės mokslų (t.y. visumą mokslo žinių, teorijų,
koncepcijų, mokymų), kuris tiria ir konstitucines teisės normas, ir jų įgyvendinimo praktiką, ir
konstitucinių teisinių idėjų pasaulį.
4. Ir pagaliau ketvirtuoju atveju „konstitucinė teisė" reiškia studijų discipliną, t.y. specialų kursą,
dėstomą studentams teisininkams aukštojoje mokykloje. Konstitucinė teisė kaip studijų
disciplina yra glaudžiai susijusi su konstitucinės teisės mokslu, remiasi jo pasiekimais. žinoma,
mokymo disciplina visų konstitucinės teisės mokslo problemų negali aprėpti, supažindina tik su
pagrindinėmis.
Normantas dar papildomai išskiria keletą sampratos aspektų:
1. „Mano“ teisė elgtis taip, kaip man leidžia konstitucija – t.y. „mano“ subjektinė teisė;
2. KT kaip viena iš viešosios teisės sričių.

Poveikio (reglamentavimo) dalykas (sritis). Galėtume tvirtinti, kad dominuoja požiūris, jog
konstitucinė teisė reguliuoja dvi dideles visuomeninių santykių grupes. Konstitucinės teisės normos
nustato 1) valstybės organizaciją, viešosios valdžios institucijų sistemą ir jos veiklos pagrindus, taip pat 2)
(tuo aiškinamas konstitucinio reguliavimo prasmingumas) įtvirtina asmens ir valstybės tarpusavio
santykių pagrindus, t.y. asmens pagrindines teises ir laisves bei pareigas. Kai kurie autoriai (P. Ardant'as)
linkę išskirti ir daugiau konstitucinės teisės reguliuojamų santykių sričių. Viena iš jų – (3) visuomenės
1
ekonominės ir socialinės organizacijos principai.
Atrodo, apibrėžiant konstitucinės teisės reguliuojamų santykių sritis, būtų galima ir taip pasakyti:
„Konstitucinė teisė - tai sistema konkrečios šalies teisės normų, reguliuojančių žmogaus padėtį
visuomenėje ir valstybėje, visuomeninės santvarkos pagrindus, viešosios valdžios organų sistemos
organizacijos ir veiklos pagrindus".

Metodai, būdai. KT taikomi įvairūs reguliavimo būdai. KT normos nustato teises ir pareigas,
atsakomybę, leidimą ir draudimą. KT normose įtvirtinami įvairių valstybės valdžios institucijų įgaliojimai
(LRK 67 str.). KT taikomas įpareigojimas (LRK 71 str.), draudimas (LRK 21 str.3 d.), leidimas (LRK 61
str.). Atsižvelgiant į naudojamų teisinio poveikio būdų derinius, išskiriami du teisinio reguliavimo
metodai: imperatyvinis ir dispozityvinis. Imperatyviniam metodui būdinga griežtas privalomumas,
teisinio santykio dalyvių (subjektų) tarpusavio santykiai grindžiami subordinacija, teisinio santykio
dalyviai neturi pasirinkimo laisvės, jie privalo elgtis kaip nustatyta teisės normų.
Dispozityviąjam.metodui būdinga teisinių santykių dalyvių lygybės pripažinimas, teisinių santykių
dalyvių savarankiškumas ir galimybė pasirinkti tam tikrą elgesio modelį. KT vyrauja imperatyvinio
pobūdžio reguliavimas.

Funkcijos. Funkcijos – konst.poveikio socialiniam gyvenimui pagrindinės kryptys. Klasifikuojama labai

įvairiai, pagal tai, ką norime išskirti iš konstitucijos. Pgr. funkcijos:
Stabilizavimo – stabilizuoja politinį teisminį gyvenimą, nustato parametrus, stabilizuoja įstatymų leidybą.
Konstitucija, nustatydama kons.įstatymų atsiradimo būdą suteikė galimybę reglamentuoti kai kuriuos
įstatymus padidintos apsaugos būdu.
Racionalizavimo - sureguliuoja santykius tarp institucijų pagal jų paskirtį, numatomi nesutarimų
sprendimo būdai.
Integravimo – ja realizuojamas darnios visuomenės siekis, nurodoma konst preambulėje.
Apsauginė - nustatyti mechanizmai, kaip per KT veiklą saugomos žmogaus teisės.
Ideologinė – nes propaguojamas konst. vertybės
Politinė – nes įtvirtinama politinių procesų struktūra, galimybė jungtis į partiją.

2. KT normos
KT kaip objektyviosios teisės sritis paprastai suprantama kaip reguliuojančių tam tikrus visuomeninius
santykius teisės normų sistema. Sistemą sudaro daugybė tarpusavyje susijusių elementų – dalių.
Pagrindine pozityviosios teisės ląstele laikoma teisės norma. Paprastai teisės norma apibrėžiama kaip
visiems privaloma formaliai apibrėžta bendro elgesio taisyklė, valstybės prievartos priemonėmis
saugoma nuo pažeidimų. Pagal teisinio reguliavimo objektą skiriamos konstitucinės, civilinės,
baudžiamosios, darbo, finansų ir kitų teisės sričių normos. Konstitucinės teisės normos reguliuoja
specifinius santykius. Tai valstybės organizacija, viešosios valdžios (iš esmės - valstybės valdžios)
organizavimas bei jos įgyvendinimo pagrindai, taip pat svarbiausi asmens ir valstybės tarpusavio
santykiai. Tokios normos visų pirma yra įtvirtintos Konstitucijoje.
Konstitucinė teisės norma – tai visiems privaloma bendro elgesio taisyklė, valstybės prievartos
priemonėmis saugoma nuo pažeidimų ir reguliuojanti valstybės organizaciją, viešosios valdžios
organizavimą ir jos įgyvendinimo pagrindus, o taip pat svarbiausius asmens ir valstybės tarpusavio
santykius.

Svarbiausieji Konstitucinių teisės normų ypatumai:

1. Konstitucinės teisės normos reguliuoja specifinę visuomeninių santykių sritį. Jos nustato valstybės
organizacijos, viešosios valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus, taip pat reguliuoja valstybės
ir asmens svarbiausius santykius. Būtent specifinis reguliavimo objektas leidžia konkrečią normą priskirti
konstitucinės teisės sričiai.
2. Konstitucinės teisės normoms, kurios nustato: valstybės organizaciją, valstybės valdžios institucijų
sistemą bei veiklos pagrindus, asmens ir valstybės santykių pagrindus, būdinga pirminis pobūdis. Jų
pagrindu kuriama valstybės valdžios institucijų sistema, nustatomas valstybės valdžios institucijų
statusas, šiomis normomis grindžiama šių institucijų veikla, jos lemia ir asmens padėtį.

2
3. Konstitucinės teisės normos, nustatydamos valstybes organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir
įgyvendinimo, asmens ir valstybės santykių pagrindus, neretai nustato ir kitų sričių teisinių santykių
reguliavimo pradus. Antai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 3 d. Nustatyta, kad valstybė
reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų tautos gerovei. Ši nuostata yra imperatyvas teisėkūrai ūkinių
santykių srityje. Remiantis konstitucinės teisės normomis, nustatoma asmens teisinė padėtis civilinės,
darbo, administracinės, baudžiamosios, baudžiamojo ir civilinio proceso bei kitų teisės šakų
reguliuojamuose santykiuose. Konstitucinės teisės normos – visą teisės sistemą vienijančios normos.
4. Konstitucinės teisės normoms būdinga specifiniai įtvirtinimo šaltiniai. Svarbiausios, darančios
didžiausią įtaką teisės sistemai, normos yra išdėstytos Konstitucijoje – svarbiausiame šalies įstatyme,
teisės „šaltinių šaltinyje“. Kitos konstitucinės teisės normos yra išdėstytos ir konstituciniuose įstatymuose,
ir aukščiau nurodytus santykius reguliuojančiuose įstatymuose bei poįstatyminiuose aktuose, taip pat
kituose konstitucinės teisės šaltiniuose.
5. Konstitucinės teisės normos, išdėstytos šalies Konstitucijoje, yra aukščiausios teisinės galios. Šias
normas turi atitikti visos kitos teisės normos.
6. Konstitucinėje teisėje yra daug normų, kurios formuluojamos tik pačia bendriausia prasme. Šių normų
įgyvendinimas yra sudėtingas. Neretai tik panaudojus įvairius aiškinimo metodus, galima išsiaiškinti
normos turinį. Neretai reikia priimti kitas teisės normas, kurios detalizuotų, konkretintų ar išvystytų
konstitucinės teisės normose įtvirtintą itin abstrakčiai ar lakoniškai suformuluotą taisyklę.
7. Konstitucinės teisės normoms dažniausiai būdinga imperatyvumas. Dispozicinių normų šioje teisės
srityje yra kur kas mažiau.
8. Konstitucinės teisės normų reguliuojamų teisinių santykių subjektai ypatingi. Tai ir valstybė apskritai,
ir tauta, ir valstybės valdžios institucijos, ir piliečių susivienijimai, ir individai (piliečiai, užsieniečiai ir
t.t.).
9. Konstitucinės teisės normos išsiskiria savo stabilumu (lyginant su kitų teisės sričių normomis).
Daugelis konstitucinės teisės normų, išdėstytų Konstitucijoje ar konstituciniuose įstatymuose, yra
priimamos, keičiamos ir naikinamos sudėtingesne nei daugelis kitų normų tvarka.

Rūšys. Konstitucinės teisės normų klasifikavimas, t.y. šių normų suskirstymas į įvairias grupes remiantis
tam tikrais kriterijais, sietinas su konstitucinės teisės samprata apskritai.
1)Atsižvelgę į konstitucinės teisės siaurąją ir plačiąją prasmę, konstitucinės teisės normas galėtume skirti
į dvi grupes:
a) konstitucinės teisės siaurąja prasme normos;
b) kitos konstitucinės teisės normos.
2)Pagal teisės šaltinius, kuriuose jos išdėstytos:
a) konstitucinės teisės normos, įtvirtintos Konstitucijoje;
b) konstitucinės teisės normos, įtvirtintos įstatymais;
c) konstitucinės teisės normos, įtvirtintos poįstatyminiais aktais;
d) konstitucinės teisės normos, įtvirtintos kitais konstitucinės teisės šaltiniais.
3)Pagal galiojimo trukmę:
a) į pastovias - KT norma galioja iki jos oficialaus panaikinimo, o laikinų KT normų galiojimo trukmė
nustatyta. Antai LR Konstitucijos 153 str. nustatyta, kad kai LR Konstitucija bus priimta referendumu,
LR Seimas iki 1993 m. spalio 25 d. 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti LR Konstitucijos
nuostatas, kurios yra 47, 55, 56 str., 58 str. 2 d. 2 p., 65, 68. 69 str., 84 str. 11 ir 12 p., 87 str. 1 d., 96, 103,
118 straipsniuose, 119 str. 4 d. Taigi šia norma Seimas galėjo pasinaudoti tik labai tiksliai apibrėžtą laiko
tarpą - nuo LR Konstitucijos įsigaliojimo iki 1993 m. spalio 25 d.
b) laikinas
c) išskirtines - KT normos galioja tik nepaprastosios ar karo padėties metu. Įvedus karo ar nepaprastąją
padėtį, laikinai ribojamos tiesės ir laisvės, nurodytos LR Konstitucijos 145 str.
4)Pagal normomis įtvirtintą elgesio taisyklių privalomumą KTN skirstomos:
a) į imperatyvias - KT normos nustato kategoriškas, tiksliai apibrėžtas, elgesio taisykles. Teisinių santykių
dalyviai jų pakeisti negali. Imperatyvių normų pavyzdžiais galëtų būti LR Konst. 68 str. 2 d. norma
nustatanti, kad Seimas privalo svarstyti 50 000 piliečių, turinčių rinkimų teisę, pateiktą Seimui įstatymo
projektą, arba Konstitucijos 83 str. 2 d. norma nustatanti, kad asmuo, išrinktas Prezidentu, turi
sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos Prezidento rinkimų
kampanijos pradžios.
3
b) dispozityvias - normų taisyklės leidžia teisių subjektams jomis pasinaudoti ar nepasinaudoti. Pav.
Konst. 61 str. 2 d. norma, numatanti, kad sesijos metu ne mažiau nei 1/5 Seimo narių gali pateikti
interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui (tačiau gali tokios interpeliacijos ir nepateikti, nes
norma leidžia pasirinkti elgesio variantą).
5)Pagal normų paskirtį teisinio reguliavimo mechanizme KT skirstomos į:
a) materialiąsias - šios teisės normos reguliuoja socialinius santykius, nustato šių santykių dalyvių teises ir
pareigas, o proceso normas įtvirtina materialiose teisės normose nustatytų teisių įgyvendinimo ir gynybos
tvarka, taip pat valstybės institucijų ar pareigūnų veikimo taikant teisės normas tvarka. Kons. 67 str. 2 p.
nustatyta, kad Seimas leidžia įstatymus. Tai materialioji norma.
b) proceso – šio tipo normomis reikėtų laikyti daugumą Seimo statuto normų - pvz, V dalis „įstatymų
leidybos procedūra".
6)Pagal vaidmenį reguliuojant visuomeninius santykius
a) reguliacinės - nustatančios visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas
b) apsauginės - saugančios reguliacines normas.
7)Pagal teisės normose išdėstytą taisyklių pobūdį:
a) įpareigojamosios - nustato pareigą atlikti tam tikrus veiksmus Konst 53 str. 3 d. „Valstybë ir kiekvienas
asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių".
b) draudžiančios - Konst. 21 str. 3 d.”Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su
juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes".
c) įgalinančios. Konst. 32 str. 1 d. “Pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje,
gali laisvai išvykti iš Lietuvos"
8) Pagal formuluojamų taisyklių pobūdį.
a) bendrosios - formuluoja teisinius principus, tikslus, uždavinius; Kons. 18 str. norma „Žmogaus
teisės ir laisvės yra prigimtinės".
b) konkrečiosios konstitucinės teisės normos - numato teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas

Teisės spraga. Teisės spraga - toks atvejis, kai jam apibrėžti ir reglamentuoti nėra jokio teisės akto.
Apskritai tuo atveju nėra numatyta jokio teisinio reguliavimo. KT spraga dar vadinama legislatyvinė
omisija. Normantas minėjo, kad KT tyrė bylą, kuomet pareiškėjas prašo ištirt, ar tam tikro teisinio
reguliavimo nebuvimas neprieštarauja tam, kas numatyta konstitucijoje. Iš konstitucijos seka, kad toks
teisės aktas turi būti ir jo nebuvimas laikomas antikonstitucišku.

3. KT institutai
Konstitucinės teisės institutas – tai konstitucinės teisės normų grupė, jungianti normas, reguliuojančias
vienarūšius ar giminingus visuomeninius santykius. Konstitucinės teisės normos į institutus jungiamos
pagal jų reguliuojamus tam tikrus tarpusavyje tiesiogiai susijusius, santykius.Taigi teisės normos į
institutus jungiamos pagal jų reguliavimo objektą. Konstitucinėje teisėje galime išskirti žmogaus teisių ir
laisvių, pilietybės, valstybės vadovo, parlamento, vyriausybės, savivaldos, rinkimų teisės ir pan.
institutus.
Institutai gali būti skirstomi į paprastus ir sudėtingus (jie dar vadinami kompleksiniais ar
generaliniais). Paprasti institutai nėra skirstomi į atskirtus junginius ( pav. Prezidento institutas), o
sudėtingus institutus sudaro poinstitučiai. Kaip pavyzdys gali būti žmogaus teisių ir laisvių institutas, kurį
sudaro pilietinių, politinių, ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių ir laisvių poinstitučiai. Šiuos
poinstitučius galima skirstyti į dar mažesnes grupeles.Vienų valstybių KT gali nebūti institutų kuriuos
rasime kitų šalių KT (respublikose nerasime monarchinei valdymo formai būdingų inst.ir priešingai.).
Konstitucinių normų įvairovė lemia ir institutų įvairovę.
2003 12 20 KT nutarimas dėl pilietybės suteikimo J. Borisovui. Konstatuojamoje dalyje apibrėžus, kad
nėra tokių prezidento, vyriausybės, seimo ir kt institucijų aktų, kurių KT negalėtų tirti dėl jų neatitikties
konstitucijai, detaliai nagrinėjamas LR piliečio institutas. Apibrėžiamas, koks asmuo laikoma LR
piliečiu, kokiais pagrindais, aptariami būdai, kada Respublikos Prezidentas turi teisę suteikti Lietuvos
Respublikos pilietybę išimties tvarka, t. y. netaikant asmeniui Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje
nustatytų bendrų pilietybės suteikimo (natūralizacijos) sąlygų. Pažymėtina, kad nei Konstitucijoje,
nei Pilietybės įstatyme nėra nustatyta, kas laikytina nuopelnais Lietuvos valstybei. Pagal galiojantį
teisinį reguliavimą tai, ar užsienio valstybės pilietis arba asmuo be pilietybės yra nusipelnęs

4
Lietuvos valstybei, sprendžia tik Respublikos Prezidentas. Konstatuojama, kad užsienio valstybės
pilietis ar asmuo be pilietybės, kuris prašo suteikti jam Lietuvos Respublikos
pilietybę išimties tvarka, turi turėti nuopelnų ne bet kokiam subjektui, bet būtent pačiai Lietuvos
valstybei. Pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį nuopelnai valstybei yra būtina sąlyga, kad
atsirastų ne bet koks, o ypatingas asmens ir valstybės ryšys, t. y. nuolatinis asmens ir valstybės
teisinis ryšys, asmens narystė Tautoje ir valstybėje, kuriuos išreiškia pilietybė, todėl Pilietybės
įstatymo prasme asmuo turi būti nusipelnęs nebent kuriam subjektui, bet pačiai Lietuvos valstybei. Nei
iš Konstitucijos, nei iš Pilietybės įstatymo, nei iš kitų įstatymų neišplaukia, kad Lietuvos Respublikos
pilietybė gali būti įgyjama už kam nors suteiktą finansinę, materialią ar kitokią paramą, taigi
nusiperkama. Pilietybės santykių atsiradimo kontekste nuopelnai valstybei negali būti matuojami vien
kuriam nors subjektui perduotais (paaukotais) pinigais ar kitokia parama. Pilietybės įstatymo
prasme nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina tik tokia asmens veikla, kuria asmuo ypač
reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos galios ir jos autoriteto
tarptautinėje bendruomenėje didinimo, kai akivaizdu, jog asmuo jau yra integravęsis į Lietuvos
visuomenę.
1998 02 18 KT nutarimas “savivaldybių byla” – konstatuojamoje dalyje apibrėžiamas administracinis LR
suskirstymas į teritorinius vienetus – tai apskritys ir savivaldybės. žemutiniams (t. y. pirmosios
pakopos) vienetams Konstitucija laiduoja savivaldos teisę, aukštesniuosiuose (t. y. antrosios
pakopos) administraciniuose vienetuose valdymą organizuoja Vyriausybė. Savivaldybės yra LR
teritorijos administracinis vienetas, kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos
institucijos pagal LR vietos savivaldos įstatymą ir kitus įstatymus. Savivaldybė sudaroma iš
gyvenamųjų vietovių. Pagrindiniai savivaldybės steigimo kriterijai yra jos pasirengimas tvarkyti ir
prižiūrėti savo aplinką, komunalinį ūkį, teikti gyventojams paslaugas ir vykdyti kitas funkcijas,
numatytas LR vietos savivaldos įstatyme. Apskritis yra LR teritorijos aukštesnysis administracinis
vienetas, kurio valdymą organizuoja LR Vyriausybė pagal LR apskrities valdymo įstatymą ir kitus
įstatymus.Apskritis sudaroma iš savivaldybių teritorijų,pasižyminčių socialinių, ekonominių ir
etnokultūrinių interesų bendrumu. Konstitucijoje vietos savivalda įtvirtinama kaip
savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema, kuri tiesiogiai
nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms.(atskiras institutas) Konstitucinių normų analizė leidžia
išskirti šiuos konstitucinius vietos savivaldos principus: atstovaujamosios demokratijos,
vykdomųjų institucijų atskaitingumo atstovybei, savivaldybių veiklos laisvės ir savarankiškumo
pagal įstatymo apibrėžtas ribas, savivaldybės ir valstybės interesų derinimo. Pažymėtina, kad
savivaldos modelis Lietuvoje grindžiamas daugiaamže europine savivaldos kultūros tradicija, kuri
vėliau pasipildė administracinės priežiūros institutu, susiformavusiu valstybinio valdymo vietose
(regionuose) pagrindu.

4. KT santykiai
Sąvoka - Konstituciniai teisiniai santykiai (KTS) - tai konstitucinių teisės normų sureguliuoti
visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi tam tikras teises ir teisines pareigas.
KTS, būdami viena iš teisės reguliuojamų santykių rūšių, turi bendrų visiems teisiniams santykiams
požymių: šie santykiai atsiranda teisės normų pagrindu, jie yra faktinio visuomeninio santykio teisinė
išraiška; teisiniai santykiai yra šių santykių dalyvių teisės normų pagrindu atsiradę ryšiai; tai teisiniai
ryšiai tarp konkrečių subjektų; tai sąmoningi, valios santykiai, pagaliau, teisinio santykio dalyvių
subjektinės teisės ir teisinės pareigos įgyvendinimas yra garantuotas valstybės prievarta. Konstituciniai
teisiniai santykiai atsiranda įgyvendinant konstitucinės teisės normas, nustatančias valstybės
organizaciją, viešosios valdžios organizavimą ir įgyvendinimą, taip pat asmens ir valstybės santykių
pagrindus.
KTS objektas - socialinės vertybės. Jos yra įtvirtintos Konstitucijoje ir kituose konstitucinės teisės
šaltiniuose. Tai tokios vertybės, kaip prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės, Tautos ir valstybės
suverenitetas, demokratija, politinis pliuralizmas ir daugiapartiškumas ir t.t. KTS dalyviai yra labai
įvairūs asmenys, kuriems KT normos suteikia galimybę įgyvendinti KT bei vykdyti konstitucines
pareigas.
KTS subjektai yra:
1. Fiziniai asmenys. Tai LR piliečiai(28 str.), užsieniečiai (a) užsienio valstybių piliečiai, b)
asmenys be pilietybės), taip pat asmenys su dviguba pilietybe. Jie turi tam tikras
5
 konstitucinės teisės normų nustatytas teises ir pareigas (įvairių subjektų kategorijų teisės ir
pareigos nėra vienodos). Subjektais gali būti ir tam tikros fizinių asmenų grupės (antai 300
tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali reikalauti, kad būtų skelbiamas referendumas; 50
tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą; priklausantys
tautinėms bendrijoms piliečiai turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius ir pan.).
2. Socialinės bendrijos. Tai Tauta (2 str.), kuriai priklauso suverenitetas, kuri aukščiausią suverenią
galią vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, taip pat administracinių
teritorinių vienetų gyventojai LR piliečiai, dalyvaujantys renkant savivaldos institucijas(4 str.).
3. Lietuvos valstybė (Lietuvos Respublika).
4. Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, teismai bei kt.valstybės valdžios institucijos .(5
str. )
5. Vietos savivaldos institucijos. (120 str.)
6. Visuomeninės organizacijos ir susivienijimai (politinės partijos ir politinės organizacijos,
visuomeninės organizacijos, profesinės sąjungos, religinės bendrijos ir kt.).
7. Atstovaujamųjų institucijų deputatai (Seimo nariai, savivaldybių tarybų nariai).
Dažniausiai sukurti, pakeisti, panaikinti KTS galima tik remiantis keliais teisiniais faktais. KTS
pasikeičia: 1.pasikeitus teisinių santykių turiniui; 2.pasikeitus teisinių santykių subjektui; 3.pasikeitus
teisinių santykių objektui. KTS pasibaigia: 1.teisinių santykių subjekto valia; 2.kompetentingos
institucijos sprendimu; 3.automatiškai; 4.išnykus bent vienam iš teisinių santykių subjektų; 5.išnykus
teisinių santykių objektui.
KTS klasifikavimas:1.pagal KTS-kius reguliuojančias normas: materialieji ir procesiniai.2.pagal normų
privalomumą: iš dispozicinių normų kyla koordinaciniai, o iš imperatyviųjų normų – subordinaciniai
TS.KT-je dominuoja subordinaciniai.3.reguliaciniai ir apsauginiai TS. 4.Bendrieji (atsiranda bendriausio
pobūdžio TN pagrindu) ir konkretieji (atsiranda konkrečiosios TN pagrindu, šių santykių subjektai, jų
teisės ir pareigos yra tiksliai apibrėžtos) TS.5.Pagal teisių ir pareigų pasiskirstymą KTS gali būti:
paprastieji (vienas subjektas turi teisę, o kitas –pareigą), sudėtingieji (kai abu santykių subjektai turi ir
teises ir pareigas). 6.Pagal TS subjektų pareigas galima skirti aktyviuosius (kurių dalyviai turi atlikti tam
tikrus teigiamus veiksmus) ir pasyviuosius (kurių dalyviai privalo neatlikti tam tikrų veiksmų) TS.
KTS pasibaigimo pagrindai:
63 straipsnis
Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai:
1) pasibaigia įgaliojimų laikas arba susirenka į pirmąjį posėdį pirmalaikiuose rinkimuose išrinktasis
Seimas;
2) jis miršta;
3) atsistatydina;
4) teismas pripažįsta jį neveiksniu;
5) Seimas panaikina jo mandatą apkaltos proceso tvarka;
6) rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai pažeidžiamas rinkimų įstatymas;
7) pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis;
8) netenka Lietuvos Respublikos pilietybės.

88 straipsnis
Respublikos Prezidento įgaliojimai nutrūksta, kai:
1) pasibaigia laikas, kuriam jis buvo išrinktas;
2) įvyksta pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkimai;
3) atsistatydina iš pareigų;
4) Respublikos Prezidentas miršta;
5) Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka;
6) Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išvadą, 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma priima
nutarimą, kuriuo konstatuojama, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti savo
pareigų.

115 straipsnis
Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais:
1) savo noru;
6
2) pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukę įstatyme nustatyto pensinio amžiaus;
3) dėl sveikatos būklės;
4) išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą;
5) kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą;
6) kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai.

5. Konstitucinės teisės sistema.

Konstitucinė teisė - centrinė nacionalinės teisės sritis, reguliuoja svarbiausius visuomeninius
santykius, įtvirtina visos teisės sistemos kūrimo principus. Taigi konstitucinė teisė nustato ir kitų teisės
sistemos sričių teisinio reguliavimo pradus.
LR Konstitucijoje yra įtvirtinti visuomenės ir valstybės santykių pagrindai. Nustatydama asmens teisinį
statusą, valstybės valdžios institucijų sistemą, jų veiklos kryptis ir valdžios galių ribas, konstitucinė teisė,
taip pat įtvirtina ir visuomenės gyvenimo svarbiausius principus.
Visuotinai pripažįstamas konst. teisės kaip į visą teisę integruojančių normų turinį, taip pat jų
priėmimą ruošiančios dalies vaidmuo. Konstitucinę teisę sudaro normos, reguliuojančios valstybės
organizaciją, valstybės valdžios institucijų sistemą ir jos veiklos pagrindus, asmens ir valstybės
santykius. Neabejotina, kad tai yra svarbiausi santykiai visuomenėje. Nuo šių santykių sričių
sureguliavimo priklauso visų kitų santykių reguliavimo kryptis.
Teisinėje literatūroje pabrėžiama, kad KT tenka ypatinga vieta teisės sistemoje. Tai centrinė teisės
sistemos sritis, reguliuojanti reikšmingiausius visuomeninius santykius ir įtvirtinanti teisės kūrimo
principus. Todėl galima tvirtinti, jog KT yra fundamentinė teisės sistemos sritis - ji kompleksiškai
reguliuoja svarbiausius visuomenės gyvenimo klausimus. Ji nustato teisinio reguliavimo pagrindus ir
kitoms teisės sistemos sritims. Todėl KT tenka visą teisės sistemą integruojantis vaidmuo. Toks KT
pobūdis neleidžia jos įvardyti kaip vienos iš teisės šakų, turinčios griežtai apibrėžtą reguliavimo objektą.
Konstitucinės teisės vietai teisės sistemoje apibūdinti labiau tinka pagrindinės teisės srities, teisės
sistemos branduolio pavadinimai.
Konstitucinės teisės - teisės sistemos branduolio, jos pagrindinės ir visą sistemą integruojančios dalies
vaidmenį lemia keletas aplinkybių.
Pirma - konstitucinės teisės reguliuojamų santykių svarba visuomenės gyvenime. Valstybė, valstybės
valdžios institucijų sistema, viešosios valdžios įgyvendinimas, asmens santykių su valstybe pradų
įtvirtinimas - fundamentalūs dalykai, sąlygojantys daugelį kitų teisinio reguliavimo sričių. Įstatymo
nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai už ją atlyginant, yra vienas iš civilinių teisinių
santykių reguliavimo pagrindų. Teisėjo ir teismų, vykdančių teisingumą, nepriklausomumo principas,
įtvirtintas LR Konstitucijos 109 str., yra svarbiausias principas, kuriuo grindžiamas civilinio ar
baudžiamojo proceso santykių teisinis reguliavimas.
Trečia - KT normos apibrėžia šalies konstitucinę santvarką, valstybės valdžios šaltinį, įtvirtina
valstybės formą (jos valdymo sistemą, valstybės sandarą ir politinį režimą), valstybės valdžios
institucijų sistemą bei valstybės valdžios institucijų įgaliojimus, jų tarpusavio santykius, taip pat vietinį
valdymą ir savivaldos pagrindus.
Ketvirta - šalies KT įtvirtintos žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės. Todėl KT įtvirtintų žmogaus ir
valstybės santykių koncepcijos būtina nuosekliai laikytis visose teisinio reguliavimo srityse.
Penkta - KT iš esmės apibrėžia ir teisėkūros pagrindus. Neretai jos normos nustato valstybės valdžios
institucijas, priimančias teisės aktų rūšis; ji taip pat nustato ir teisės aktų hierarchiją; neretai KT normose
ir principuose esti įtvirtinta ir teisinio reguliavimo kryptis.
Šios aplinkybės leidžia tvirtinti, kad konstitucinė teisė yra nacionalinės teisės sistemos branduolys, jos
pagrindinė sritis. Ji yra visų sistemų integruojanti dalis. Žinoma, KT nepakeičia ir nesiekia pakeisti kitų
teisės sričių, ji tik nustato bendrus visų teisės šakų principus, svarbiausius pradus. Juo labiau tų sričių
teisinis reguliavimas atitinka
KT reikalavimus, juo didesnė tikimybė, kad šalyse veikia harmoninga, teisiškumo reikalavimus
atitinkanti, teisės sistema.
Aiškinantis KT vietą teisės sistemoje, kartais nurodoma, kad ji yra svarbiausia viešosios teisės sritis.
Šiuo atveju remiamasi dar iš senovės Romos laikų įsitvirtinusiu pozityviosios teisės normų skirstymu į
dvi dideles grupes: į viešąją teisę (ius publicum) ir privatinę teisę (ius privatum). Viešoji teisė
reguliuoja valstybės, įvairių susivienijimų, kitų viešųjų junginių tarpusavio santykius bei jų
santykius su privačiais asmenimis, o privatinė teisė, priešingai, reguliuoja privačių asmenų tarpusavio
7
santykius. Todėl nurodoma, kad viešąją teisę sudaro konstitucinė, administracinė, finansų, baudžiamoji
teisė ir t.t., o civilinė, prekybos, darbo, agrarinė teisė - privatinę teisę. Žinoma, turime suprasti, kad toks
skirstymas - sąlygiškas, nes ne visada galima tiksliai atriboti viešo ir privataus gyvenimo sritis. KT,
reguliuodama viešo gyvenimo klausimus, nustato santykių tarp privačių asmenų pagrindus. Todėl labiau
tiktų kalbėti apie konstitucinę teisę kaip svarbiausią visos teisės sistemos sritį.

2 tema. Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės mokslas (konstitucinė jurisprudencija)

Konstitucinės teisės mokslas yra viena iš teisės mokslo sričių. Mokslininkų konstitucininkų tyrinėjimo
objektas – konstitucinė teisinė tikrovė. Tai konstitucinės teisinės idėjos, konstitucinės teisės normos ir
principai, institutai, taip pat konstituciniai teisiniai santykiai. Siauruoju požiūriu tai mokslas, tiriantis
konstitucinę teisę kaip savarankišką teisės normų sistemą.
Konstitucinės teisės mokslo, palyginti su konstitucine teise kaip teisės šaka, skiriasi visuomeninė
paskirtis, tyrinėjimo dalykas (objektas) ir metodas.
Konstitucinės teisės mokslo dalykas (objektas) visų pirma yra pati konstitucinė teisė (kaip teisės šaka).
Todėl konstitucinės teisės, kaip mokslo šakos ir kaip teisės šakos, dalykas iš dalies sutampa.
Konstitucinės teisės mokslas nagrinėja žmogaus ir piliečio teises ir laisves, pilietybę, užsieniečių teisinę
padėtį, valstybės formą, valstybinės valdžios sistemą, politinę sistemą, rinkimų teisę ir kitus konstitucinės
teisės institutus.
Tačiau konstitucinės teisės mokslas tuo neapsiriboja. Šio mokslo objektas yra kur kas platesnis. Ši teisės
mokslo šaka nagrinėja tokias problemas kaip konstitucinės teisės normų atsiradimo priežastys, jų
veiksmingumas, konstitucijos samprata, konstitucijų ir konstitucingumo istorija, konstitucinės teisės
šaltiniai, konstituciniai teisiniai santykiai, konstitucinės teisės normos, valstybės formos, valstybės
institucijos samprata ir kita. Konstitucinės teisės mokslas taip pat tiria įvairių mokslininkų teorijas ir
pažiūras, jų atsiradimo priežastis. Kitaip tariant, šis mokslas analizuoja ir pats save.
Konstitucinės teisės mokslas ir politikos mokslai turi nemažai bendrų bruožų. Taip yra dėl to, kad
konstitucinės teisės normos reguliuoja svarbiausius žmogaus, visuomenės ir valstybės gyvenimo
santykius. Konstitucinės teisės mokslas ne tik fiksuoja šias normas, bet ir analizuoja jų atsiradimo
priežastis, tyrinėja jų funkcionavimą visuomenėje. Todėl konstitucinės teisės mokslas neišvengiamai
susiduria su politika.
Taigi konstitucinės teisės mokslas gali būti apibrėžiamas kaip sistema žinių apie galiojančias
konstitucinės teisės normas, jų reguliuojamus visuomeninius santykius, šių santykių istorinę raidą,
perspektyvą ir reikšmę.
Konstitucinė teisė, kaip teisės šaka, atlieka visuomenės integravimo ir visuomeninių santykių reguliavimo
funkciją, kaip mokslo šaka – pažintinę funkciją.
Konstitucinės teisės mokslą taip pat galima apibūdinti kaip įvairių idėjų, pažiūrų, koncepcijų ar teorijų,
aiškinančių konstitucinę teisinę tikrovę, visumą. Šios idėjos, teorijos ar koncepcijos yra dėstomos
monografijose ir vadovėliuose, konstitucinės teisės aktų komentaruose, straipsniuose ir pranešimuose,
mokslinių konferencijų ir seminarų medžiagoje ir t.t. Ši teisinės tikrovės sritis dažnai apibūdinama
terminu “doktrina”.
Konstitucinė teisinė tikrovė įvairių autorių vertinama nevienodai. Neretai siekiama viena teorija paneigti
kitą teoriją, ir tokiu būdu atskleidžiamos naujos teisinės tikrovės pusės.
Mokslininkai konstitucininkai tyrinėja ir vertina įvairias konstitucinės teisinės tikrovės sritis. Visų pirma
jie nagrinėja jau suformuluotas idėjas, koncepcijas ir teorijas apie konstitucinės teisės esmę, atskirus
konstitucinės teisės klausimus, jų pagrįstumą, taip pat šių idėjų ir teorijų įgyvendinimą teisės normomis
bei teisinėje praktikoje.
Konstitucinės teisės mokslas taip pat analizuoja ir konstitucinės teisės normų įgyvendinimo praktiką,
vertina konstitucinius teisinius santykius, susiklosčiusius realizuojant konstitucines normas.
Konstitucinių teisinių tyrinėjimų tikslas – atskleisti konstitucinių teisinių idėjų, teisės normų bei
konstitucinės teisinės praktikos esmę, vystymosi dėsningumus ir ypatumus, raidos tendencijas.
Mokslininkams konstitucininkams rūpi ir konstitucinės teisės teorijos bendros problemos, ir konkrečios
šalies konstitucinė teisinė tikrovė.

8
Konstitucinės teisės mokslo sistema ir šaltiniai. Konstitucinės teisės mokslo sistema yra suprantama
kaip nuoseklus, moksliniais principais pagrįstas tyrinėjamų klausimų, susijusių su konstitucinės teisės
šaka, skirstymas į teoriškai apibrėžtas dalis.
Konstitucinės teisės mokslo sistemą veikia šalyje vyraujanti teisės doktrina, sisteminis galiojančios
konstitucijos išdėstymas, konstitucinis visuomenės mentalitetas.
Konstitucinės teisės mokslo sistemą sudaro bendroji ir specialioji dalys. Bendrojoje dalyje nagrinėjama:
konstitucinės teisės normos; konstitucinės teisės normų veiksmingumo problemos; konstituciniai teisiniai
santykiai; konstitucijos samprata; konstitucinės teisės mokslo problemos; konstitucinės teisės istorija.
Specialiojoje dalyje nagrinėjami konkretūs konstitucinės teisės institutai.
Kaip žinių apie konstitucinę teisę sistema, konstitucinės teisės mokslas remiasi šaltiniais, kuriais
vadovaudamasis mokslas sistemina žinias apie teisę. Konstitucinės teisės mokslo šaltinių sistemą sudaro
specialieji ir teisės šaltiniai.
Specialieji šaltiniai yra mokslininkų teoriniai, konkrečių konstitucinės teisės institutų studijos, žurnalų
straipsniai, norminių teisės aktų komentarai ir kita.
Teisės šaltiniai – tai konstitucinės teisės normas įtvirtinantys teisės aktai.
Taigi, konstitucinės teisinės tikrovės tyrimo pagrindas – įvairūs tyrimo šaltiniai. Pirma, tai teisės
mokslininkų (ir Lietuvos, ir užsienio šalių) darbai.
Antra, tai Lietuvos Respublikos Konstitucijos tekstas – svarbiausias konstitucinės teisės šaltinis, kuriame
išdėstyti valstybės organizacijos ir funkcionavimo pagrindai, konstitucinį asmens statusą apibrėžiančios
normos. Tai ir Lietuvos įstatymai, ir poįstatyminiai aktai, kiti konstitucinės teisės šaltiniai, kuriais
įtvirtintos konstitucinės teisės normos. Trečia, tai konstitucinė praktika, teisinių idėjų ir normų
įgyvendinimas.
Mokslininkai nagrinėja įvairias konstitucinės teisės problemas. Savo požiūrius jie dėsto monografijose ir
vadovėliuose, straipsniuose. Mokslininkai diskutuoja, vienas idėjas atmesdami, kitas formuodami naujai.
Taip tiesiami keliai į įvairių teisinių reiškinių naują suvokimą, siūlomos naujos teisinių reiškinių
sampratos. Atliktų mokslo darbų vertinimas yra svarbi mokslinio pažinimo sritis.
Konstitucija ir kiti konstitucinės teisės norminiai aktai – taip pat svarbus konstitucinės teisės mokslo
tyrimo šaltinis. Tik moksliškai įvertinus teisinį reguliavimą, galima teisingai taikyti normas, jomis
remiantis įgyvendinti savo teises. Mokslo tyrimai padeda tobulinti teisės normas, jas keisti. Todėl
teisėkūros procese mokslininkams turi būti skiriamas svarbus vaidmuo.
Trečias konstitucinės teisės mokslo tyrimo šaltinis – teisės įgyvendinimo praktika. Tik praktikoje
paaiškėja teisės normų efektyvumas, įvairių teisinių koncepcijų ir modelių pagrįstumas. Todėl
konstitucinės teisės mokslas tiria konstitucinės teisės normų įgyvendinimo praktiką.
Mokslinis pažinimas remiasi tam tikrais mokslinės mąstysenos principais, tam tikra mokslinio pažinimo
samprata, kuri teorijoje vadinama mokslo metodologija.
Metodologija – tai mokslinės mąstysenos (mokslinio mąstymo) principų visuma. Kalbant apie teisės
mokslą, ji turėtų būti suprantama kaip teisinio mokslinio mąstymo principų visuma. Metodologija – tai
mokslo tyrinėjimo pagrindas, išeities taškas. Konstitucinės teisės mokslui metodologinę reikšmę turi
bendrosios teisės teorijos suformuluoti teisinio mąstymo ir teisinių reiškinių mokslinio pažinimo
principai. Bendrosios teisės mokslas atranda ir suformuluoja pagrindinius teisės mokslo dėsnius (idėjas),
kurie yra bendri visoms teisės mokslo šakoms. Todėl neatsitiktinai daugelis konstitucinės teisės mokslo
teorijų sutampa su bendrosios teisės teorijomis.
Metodai – tai konkretūs būdai, priemonės, taikomi tyrinėjant mokslo objektą. Yra žinomi ir taikomi tokie
konstitucinės teisės mokslo metodai:
1. sisteminis (reiškiniai nagrinėjami atsižvelgiant į jų ryšį su kitais reiškiniais);
2. istorinis
3. loginis;
4. dogmatinis (mąstymas nekintamomis sąvokomis – teiginiai pripažįstami be įrodymų, jais aklai tikima) ;
5. gramatinis;
6. kritikos;
7. teleologinis (teisinių reiškinių tikslingumo nustatymas);
8. statistikos;
9. sociologinis (dažnai taikomas siekiant nustatyti teisės normų veiksmingumą);
10. lyginamosios teisėtyros (šis metodas šiuolaikiniame konstitucinės teisės moksle taikomas ypač
plačiai).
9
Konstitucinės teisės moksle yra vartojami įvairūs specialieji tyrimo metodai. Visų pirma – teisinė analizė.
Teisinės analizės metodu atskleidžiama tiriamų teisės normų, principų, institutų esmė, aiškinamas teisinio
reguliavimo turinys. Šiuo metodu naudojamasi siekiant pažinti teisę. Remiantis juo, galima aprašyti,
sisteminti, apibendrinti, klasifikuoti ir išdėstyti teisines žinias.
Konstitucinės teisės moksle taip pat svarbus sisteminis metodas, suteikiantis galimybę konstitucinę teisę
tirti kaip teisinės sistemos sudėtinį elementą, atskleidžiantis šio teisinio reiškinio vietą teisinės tikrovės
sistemoje, leidžiantis suprasti įvairių šios sistemos elementų sąveiką.
Konstitucinės teisės moksle vartojamas ir istorinis metodas. Šis metodas atskleidžia konstitucinių teisinių
reiškinių istorinę raidą, vystymosi ypatumus. Tai padeda numatyti tam tikrų teisinių reiškinių tolesnės
plėtotės perspektyvas.
Lyginamosios teisėtyros metodas irgi plačiai taikomas šioje teisės mokslo srityje. Tai konstitucinės teisės
reiškinių pažinimas juos palyginant. Tik palyginant įvairių šalių konstitucinius teisinius institutus, galima
rasti tinkamiausiai ir efektyviausiai tam tikromis sąlygomis funkcionuojantį modelį, suvokti tam tikro
teisinio reguliavimo modelio ypatumus, konstitucinės praktikos specifiką.
Mokslininkai konstitucininkai taip pat vartoja statistinį metodą, padedantį suprasti teisės normų
efektyvumą. Be to, taikomi ir įvairūs sociologiniai metodai. Jais siekiama ištirti konstitucinės teisės
institutų reguliuojamus santykius, konkretaus teisinio reguliavimo tinkamumą ir rezultatyvumą,
visuomenės požiūrį į tam tikrą konstitucinį teisinį reiškinį. Šiais metodais vertinant teisės įgyvendinimą
visuomenėje, padedama spręsti sudėtingas teisines problemas, taip pat laiku atskleisti ir naujų sprendimų
būtinybę ir pan.

Konstitucinės teisės mokslas Lietuvoje. Konstitucinės (šiuo atveju tiktų sakyti – valstybinės) teisės
mokslo Lietuvoje užuomazgų randama XVI a. Tai siejama su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
publicisto ir istoriko Augustino Rotundo (Mieleskio) vardu. Šis teisės daktaras traktate “Pasikalbėjimas
lenko su lietuviu” gindamas lietuvių teises ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybinį
savarankiškumą, aptarė valstybės formas.
Vėliau pastebimas tam tikras Vilniaus universiteto profesūros susidomėjimas konstitucinės teisės mokslu.
1651 m. išleistame Vilniaus universiteto profesoriaus teisininko Arono Olizarovskio svarbiausiame
veikale “Apie politinę žmonių sąmonę” valstybei yra paskirtas visas skyrius. Jame nagrinėjama valstybės
esmė, jos atsiradimo priežastys, politinės santvarkos formos.
Profesorius Jeronimas Stroinovskis savo 1785 m. išleistame veikale “Prigimtinės, politinės teisės,
politinės ekonomijos ir tarptautinės teisės mokslas” aiškino visuomenės ir valdžios tarpusavio santykių
principus. Čia jis reiškėsi kaip konstitucijos, arba kaip visuotinės žmonių sutarties, kuriai esant žmonės
nepraranda savo įgimtų teisių, šalininkas. Specialaus konstitucinės teisės kurso ar mokslo veikalų iki
Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje nebūta.

Konstitucinės teisės mokslas Lietuvoje (1918-1940). Konstitucinė teisė kaip mokslas Lietuvoje visiškai
susiformavo Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universitete. Ten dirbusį pedagogą ir
mokslininką Mykolą Riomerį reikia laikyti šiuolaikinės konstitucinės teisės mokslo Lietuvoje pradininku.
Viena iš M. Riomerio tyrinėtų konstitucinės teisės problemų yra bendrasis mokslas apie valstybę. Pirmas
šia tema monogrofinis M. Riomerio darbas buvo “Reprezentacija ir mandatas”, kuri buvo parašyta, kai
Lietuvoje reiškėsi kraštutinis parlamentarizmas. Šioje monografijoje jis palietė platų konstitucinės teisės
teorinių klausimų spektrą. Kitos jo monografijos skirtos siauresnei konstitucinės teisės problemai.
M. Riomerio mokslinius tyrinėjimus apie valstybę vainikavo neužbaigtas veikalų ciklas “Valstybė ir jos
konstitucinė teisė”.
M. Riomeris taip pat pagrįstai laikomas Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėju. Jis pirmasis
nuosekliai tyrė Lietuvos nacionalinio valstybingumo atkūrimo teisinius aspektus ir jos konstitucinę raidą.
Jis laikomas savo tyrinėjimo srities savotišku monopolistu, nes kitų autorių darbų panašia tematika to
meto lietuvių teisinėje literatūroje faktiškai nėra.
M. Riomerio teisine mintimi yra pagrįsta Lietuvos konstitucinės teisės doktrina. Šios doktrinos
sudedamosios dalys yra: 1. mokymas apie valstybę; 2. mokymas apie suverenitetą; 3. mokymas apie
reprezentaciją ir mandatą; 4. mokymas apie konstitucinį teisėtumą; 5. mokymas apie administracinį
teismą. M. Riomerio doktrina iš esmės remiasi societarine teisės samprata. Teisė, pasak M. Riomerio, yra

10
“pasirenkama iš socialinių junginių srities ir galingomis teritorinio imperiumumo priemonėmis
apsaugojama”.
M. Riomerio mokymas apie valstybę yra apibendrintas jo darbų cikle “Valstybė ir jos konstitucinė teisė”.
M. Riomeris laikosi tradicinės “trijų elementų” doktrinos. Valstybė, pagal M. Riomerį, yra žmonių,
gyvenančių tam tikroje teritorijoje ir priklausančių vienai politinei valdžiai, sąjunga. M. Riomeris ypač
pabrėžė funkcinį tautos požymį. Kalbėdamas apie tautą, jis turėjo galvoje ne pačius žmones, o jų
atliekamus darbus. Patys žmonės – tik fizinis valstybės elemento pagrindas, bet ne valstybės elementas.
Nagrinėdamas suvereniteto sąvoką, M. Riomeris siūlė valstybės valdžios viršenybę ir nepriklausomybę
nuo kitų valdžių valstybės teritorijoje vadinti ne valstybės suverenitetu, bet valstybės valdžios suverenu.
Tai valstybės valdžios požymis. Tuo tarpu išorinis suverenitetas (nepriklausomybė) – tai tam tikra
subjektinė valstybės teisė santykiuose su kitomis valstybėmis. Nors suvereniteto sąvoka yra susijusi su
absoliutinės valdžios sąvoka, tačiau tiek išorinio, tiek vidinio valstybės suvereniteto negalima laikyti
absoliutiniu. Valstybės valdžia yra viena, nedaloma ir aukščiausia teritorijoje tik teisiniu, bet ne socialiniu
požiūriu. Valstybė negali visiškai atsiriboti nuo kitų socialinių junginių, esančių jos viduje. Ji pati iš jų
atsiranda. Išoriniu atžvilgiu valstybės suverenitetas reliatyvus tuo požiūriu, kad tarptautiniuose
santykiuose valstybė yra priklausoma nuo tarptautinės teisės. Ji yra savarankiška tik kiek apima jos teisinė
kompetencija.
Nemažai dėmesio M. Riomeris skyrė visuomenės sampratai. Pagal M. Riomerį, plačiuoju požiūriu
visuomenė – tai visas socialinis bendravimas. Siauruoju požiūriu – tai socialinių junginių visuma.
Socialinius junginius jis skirstė į organizuotus (socialines organizacijas, arba korporacijas) ir
neorganizuotus (socialines grupes); priverstinius (pvz. valstybė) ir laisvus (pvz. draugijos); natūralius ir
dirbtinius; pirminius ir antrinius. Valstybę apibūdino kaip antrinį, teritorinį, priverstinį ir organizuotą
socialinį junginį.
M. Riomeris nagrinėjo ir kitas konstitucinės teisės temas. Darbe “Konstitucinės ir teismo teisės
pasieniuose” jis gvildena konstitucinio teisėtumo problemas. Knygoje “Administracinis teismas”
analizuojama administracinio teismo problema, itin aktuali ir šiandieninėje Lietuvoje. Pasak M. Riomerio,
tik administracinis teismas gali apriboti valdininkų savivalę.
Daug dėmesio M. Riomeris skyrė valstybės valdžios ir jos demokratinių teorijų – visuomeninės sutarties
ir bendrosios valios doktrinai, reprezentacinės demokratijos teorijai. Reprezentacinės demokratijos
klausimus jis nuodugniai aptarė darbe “Reprezentacija ir mandates”.

Konstitucinės teisės mokslas sovietinės santvarkos metais.

Tinkamų sąlygų mokslui vystyti nebuvo, nors rašyta nemažai. Darbų išliekamoji vertė yra ribota, o išimtį
sudaro paskutinis M. Riomerio darbas – “Istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos
įvertinimas”. Veikale M. Riomeris apmąstė ir, remdamasis tuo metu buvusia prieinama medžiaga, iš
konstitucinės teisės mokslo pozicijų įvertino Lietuvos valstybei tragiškus 1940 m. įvykius ir atliko
svarbiausių tų metų konstitucijos nuostatų analizę.
Sovietų okupacijos metais konstitucinės teisės mokslas turėjo persiorientuoti pagal sovietinius standartus.
Lietuvoje M. Riomeris, galima sakyti, buvo išbrauktas iš konstitucinės teisės mokslo. Okupacinė valdžia
nutraukė savarankiškus mokslinius tyrinėjimus. Šią spragą iš dalies užpildė išeivijos konstitucinės
studijos.

Konstitucinė teisė lietuvių išeivijos darbuose.

Išeivijoje konstitucinės teisės problemas yra nagrinėję daugelis teisininkų. Tačiau geriausiai tai darė
autoritetingi specialistai, teisinį išsilavinimą įgiję Vakarų Europos ar JAV mokslo centruose: Konstantinas
Račkauskas, Pranas Viktoras Raulinaitis, Kazys Šidlauskas, Juozas Laučka.
Natūralu, kad viena pagrindinių problemų, nagrinėjamų išeivijos teisininkų, tapo buvusios
nepriklausomos Lietuvos konstitucinės teisės bei būsimos išsilaisvinusios Lietuvos konstitucinės
santvarkos problema.
Daugelio šių darbų autoriai, tikėdami būsimu Lietuvos išsilaisvinimu, aptarinėjo būsimos Lietuvos
konstitucinės santvarkos problemas. Konstruodami konstitucinės santvarkos modelį ateičiai, dauguma
išeivijos autorių buvo ištikimi konstitucinio kontinuiteto (tęstinumo) principui. Taip pat beveik vieningai
buvo laikomasi nuomonės, kad laisvoje Lietuvoje teksią grįžti ne prie paskutiniosios – 1938 m. –
Lietuvos Konstitucijos, bet prie Steigiamojo seimo parengtos ir jo 1922 m. priimtos Lietuvos Valstybės
Konstitucijos. Išeivijos teisininkų modeliuojama būsimosios nepriklausomos Lietuvos valstybės
11
konstitucinė santvarka orientuojama pirmiausia subalansuoti valdžių galią, taip pat sumažinti politinį-
partinį susiskaldymą seime.
Išeivijos teisės studijų palikimas yra iki šiol mažai pažįstamas Lietuvos akademinei teisinei visuomenei.
Po Antrojo pasaulinio karo iš Lietuvos į Vakarus pasitraukė apie 400 teisininkų. Daugelis jų įsikūrė
Čikagoje (JAV) ir jos apylinkėse. Čia buvo leidžiami žurnalai “Teisininkų žinios” (iki1958 m.), “Lietuvis
teisininkas” (iki 1952 m.). Sukurta ir ilgai veikė Lietuvių teisininkų tremtinių draugija.
Konstitucinės teisės problemas minėtuose žurnaluose ir kituose periodiniuose leidiniuose gvildeno P.
Stravinskas, D. Krivickas, P. Raulinaitis, K. Račkauskas, K. Šidlauskas, J. B. Laučka ir daugelis kitų
išeivijos teisininkų.
Ypač daug dėmesio šie ir kiti teisininkai skyrė tarpukario Lietuvos konstitucijų tyrinėjimui ir
nepriklausomos Lietuvos konstitucinės santvarkos modeliavimui.Apibendrintai Lietuvos konstitucinę
teisę yra aptaręs K. Račkauskas 1967 m. išleistoje knygoje “Lietuvos konstitucinės teisės klausimais”.
Anot K. Račkausko, 1922 m. Konstitucija išreiškė politines ir socialines nuostatas, vyravusias po Pirmojo
pasaulinio karo. Karą laimėjusių valstybių veikiamos, daugelis Vidurio ir Rytų Europos tautų savo
nepriklausomas valstybes sukūrė liberalaus demokratinio pobūdžio. 1922 m. Konstitucijoje atsispindi
vadinamasis prancūzų parlamentarizmas. Konstitucija įtvirtina reprezentacinę demokratiją, kai tauta
aukščiausią suverenią galią reiškia per demokratiškai išrinktus savo atstovus.
K. Račkausko nuomone, 1922 m. Lietuvos valstybės konstitucija buvusi tobuliausia: tai „racionalus,
filosofiškai pagrįstas, logiškas šedevras“, kuriuo mėginta kurti „liberalinė, individualistinė, centralizuota,
reprezentacinė demokratinė santvarka su parlamentinio-seimokratinio tipo vyriausybe ir tautinių mažumų
personaline autonomija“.
Kitas lietuvių išeivijos teisininkas, K. Šidlauskas, analizuodamas 1922 m. Konstituciją, nurodė du jos
netobulumus: prezidento padėties ir rinkimų sistemos. Jis teigė, kad „prezidento teisinė padėtis buvo
viena iš priežasčių, kodėl mūsų valstybės santvarka buvo pavirtusi į seimokratiją“. Dėl to reikėtų siekti
prezidento konstitucinės padėties Seimo atžvilgiu sustiprinimo ir jo rinkimų būdo pakeitimo taip, kad
prezidentas būtų renkamas piliečių. Jo kadencija turi būti ilgesnė nei Seimo.
Kitas Konstitucijos netobulumas, anot K. Šidlausko, - proporcinė rinkimų sistema, lemianti per didelį
partijų skaičių Seime. Lietuva tol kentėjo nuo per didelio partijų skaičiaus, kol galiausiai nuėjo į kitą
kraštutinumą – vienos partijos sistemą, todėl geriausias būdas sumažinti partijų skaičių – pertvarkyti
rinkimų sistemą. Anot K. Šidlausko, mažoritarinė rinkimų sistema taip pat nėra tobula, nes gali atsitikti
taip, kad kiekvienoje apygardoje laimės vadovaujančios partijos kandidatas ir Seimas liks be opozicijos.
Autorius suponuoja mintį, kad reikėtų derinti abi sistemas ir šitaip išvengti abiejų sistemų netobulumo.
Apibūdindamas to meto konstitucinę santvarką kaip „partijų nuteriotą seimokratinį režimą“, K.
Šidlauskas yra pažymėjęs, kad parlamento absoliutizmas gali būti daug žiauresnis už konkretaus asmens
absoliutizmą, nes patekę į kolektyvą žmonės mažiau jaučia asmeninę atsakomybę ir labiau pasiduoda
ekcesams. Sutelkus valdžią vienoje institucijoje, visada kyla pavojus, kad valdžia bus naudojama piktiems
tikslams. Norint pakeisti šį režimą ir sustiprinti teisėtumą valstybėje, anot K. Šidlausko, būtina įsteigti dvi
naujas institucijas: įstatymų teisminės konstitucinės kontrolės ir administracinį teismą. Pirmoji apsaugotų
piliečius nuo Seimo, antroji – nuo valdininkų savivalės.
Analizuodamas 1928 ir 1938 m. Lietuvos konstitucijas K. Šidlauskas yra pažymėjęs, kad mums būtų „iš
tiesų pats maloniausias dalykas, jei neprireiktų prisiminti tautininkų valdžios sukurtų konstitucijų, o ypač
jų rodyti svetimiems, nes tų konstitucijų sukurtos politinės sistemos tikrai nedaro mūsų tautai jokios
garbės“.
P. Raulinaitis savo darbuose įrodinėjo, kad Lietuvoje esame turėję tik vieną galiojantį pagrindinį valstybės
įstatymą – 1922 m. Konstituciją. 1928 ir 1938 m. konstitucijos buvo neteisėtai primestos tautai, nieko
neįpareigojo ir niekada nebuvo ir nėra privalomos. A. Smetona buvo tik de facto prezidentas. P.
Raulinaitis teigė, kad „faktinis krašto valdymas neteikia vadui teisių nustatinėti tam kraštui pagrindinius
įstatymus arba konstitucijas, tad ir Smetonos konstitucijos tėra vien jo paties ir jo draugų politinio
nusistatymo pareiškimas, neturintis jokios valstybei ir tautai privalomosios galios“.
Analizuodamas prezidento teisinę padėtį, P. Raulinaitis palaikė visos tautos renkamo prezidento
institucijos įvedimą. Svarbia konstitucinės teisės problema P. Raulinaitis laikė prezidentinės ar
parlamentinės valdymo formos pasirinkimą, pirmenybę teikdamas parlamentinei formai. Nemažai
dėmesio jis skyrė rinkimų sistemos tobulinimui, pavyzdžiu Lietuvai nurodydamas Vokietiją, kur pokario
metais buvo atliktos rinkimų teisės reformos siekiant sumažinti partijų.

12
Konstitucinė teisė atstačius Lietuvos nepriklausomybę.
Nors ryškiausi sovietiniu laikotarpiu išaugę Lietuvos konstitucinės teisės specialistai aktyviai dalyvavo
atgimusios Lietuvos konstitucinėje kūryboje, mokslinis paveldas šioje srityje dėl minėtų priežasčių yra
ganėtinai kuklus. Natūralu, kad atkūrus nepriklausomybę, atsirado objektyvus poreikis susiklosčiusią
mokslinės konstitucinės teisės literatūros spragą skubiai užpildyti. Tai buvo padaryta pakartotinai
išleidžiant bent jau svarbiausius M. Riomerio darbus. M. Riomerio darbuose nagrinėjamos ir šiandienai
aktualiausios teisės problemos, todėl jie ir šiandien vertinami ne tik kaip savo meto teisinės minties
paminklai, bet ir kaip nūdienai reikšmingi konstitucinės teisės mokslo šaltiniai.
1990-1992 m. itin aktyviai Lietuvos teisininkai dirbo rengdami Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Nemažas čia teisininkų K. Lapinsko, E. Jarašiūno, St. Stačioko ir kitų indėlis.
Priėmus 1992 m. spalio 25 d. konstituciją pradėtos nagrinėti kitos su jos įgyvendinimu ir taikymu
susijusios problemos. Tačiau, kita vertus, iki šiol teturime vos kelias monografijas konstitucinės teisės
klausimais. Dauguma konstitucinės teisės problemų nagrinėjama moksliniuose straipsniuose.

Konstitucinė teisė kaip studijų disciplina.

Konstitucinė teisė – privaloma studijų disciplina aukštosiose teisės mokyklose. Ji yra viena iš tų
disciplinų, kurias reikia įveikti norint sėkmingai įveikti tolesnę teisės studijų programą.
Konstitucinės teisės kursas negali aprėpti visų konstitucinės teisės mokslo žinių, visų konstitucinių
teorijų, doktrinų, įvairių konstitucinės tikrovės vertinimų. Todėl yra susipažįstama tik su svarbiausiomis
konstitucinės teisės temomis, kurias būtina išmanyti norint suprasti valstybės organizacijos, viešosios
valdžios organizavimo ir funkcionavimo esmę, asmens ir valstybės santykių pagrindus.
Lietuvos konstitucinės teisės kursas paprastai apima šias temas: „Konstitucinės teisės įvadas“,
„Konstitucija“, „Žmogaus teisės ir jų įtvirtinimas Lietuvos konstitucinėje teisėje“, „Lietuvos Respublikos
pilietybė. Užsieniečių teisinė padėtis“, „Konstitucijos apsauga. Lietuvos Respublikos Konstitucinis
teismas“, „Valstybė“, „Valstybės forma“, „Nevalstybinės organizacijos konstitucinėje teisėje“, „Rinkimai
ir referendumai“, „Konstitucinė valstybės valdžios institucijų sistema“, „Seimas“, „Respublikos
Prezidentas“, „Vyriausybė“, „Teismas“, „Vietos savivalda ir valdymas“. Kiekvieną temą, išskyrus
paskutines penkias, kuriose nagrinėjami viešosios valdžios institutai Lietuvoje, sudaro du žinių blokai:
pirmas blokas – bendrieji konstitucinės teisės klausimai, antras blokas – Lietuvos konstitucinė teisė.
Konstitucinės teisės studijos yra būtinas teisės studijų elementas. Konstitucinės teisės kursas plečia
teisininko akiratį, moko suprasti valstybės organizaciją, valstybės valdžios institucijų sistemos
organizavimo ir veiklos prasmę, konstitucinių teisių ir laisvių reikšmingumą, savarankiškai vertinti
teisinius reiškinius. Studijuojamas konstitucinę teisę, studentas mokosi analizuoti ir vertinti svarbias
teisines problemas, suprasti konstitucijos reikšmę teisinio reguliavimo sistemoje. Konstitucinės teisės
studijos padės išsiaiškinti, kas yra konstitucija, kokį vaidmenį ji atlieka šalies teisiniame gyvenime, ką
reiškia pagrindinių teisių ir laisvių konstitucinis įtvirtinimas, valdžių padalijimas ir t.t.
Pažymėtina, kad konstitucinės teisės studijos turi ir praktinę reikšmę. Konstitucija – tai ne deklaracijos ar
labai abstraktūs teiginiai, bet teisės normų aktas. Svarbu išmokti suprasti konstitucinio reguliavimo turinį,
mokėti taikyti ir aukščiausios galios, neretai abstrakčiai suformuluotas, teisės normas.
Teisininko darbe svarbu suvokti valstybės valdžios galių ribas, mokėti apginti asmens teises.
Konstitucinės vertybės turi tapti teisinių vertinimų pagrindu, padėti suprasti konkretaus teisinio
reguliavimo prasmę, rasti sprendimus teisinių kolizijų atvejais.
Naudota literatūra:
Lietuvos konstitucinė teisė. Vadovėlio parengimo autorius E. Jarašiūnas. Vilnius, 2002.
Lietuvos konstitucinės teisės įvadas. E. Vaitiekūnaitė, S. Vidrinskaitė. Justitia, Vilnius, 2001.
Suverenitetas. M. Riomeris. Vilnius, 1995.
Valstybė. T1. M. Riomeris. Vilnius, 1995.

4 tema.

1. Valstybės tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto ir Steigiamojo Seimo 1920 m.

gegužės 15 d. Rezoliucijos dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės konstitucinė reikšmė.
Lyginant 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktą su 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucija, galima
pasakyti, kad 1918 m. nutarimu Lietuvos Taryba, remdamasi pripažinta ir tuo metu tapusia ypač
populiaria tautų apsisprendimo teise ir pačią tarybą suformavusios Lietuvių Vilniaus konferencijos
nutarimu, paskelbė “ atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su
13
sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis”.
Taigi šis aktas reiškė viešą pranešimą, kad netenka galios visi buvę prievarta Lietuvai primesti
valstybiniai ryšiai su svetimomis šalimis. Tačiau nors taryba tuo metu buvo vienintelė lietuvių tautos
atstovybė, būdama ne tautos išrinkta, suvokė negalinti atstovauti bendrajai tautos valiai, todėl pareiškė,
jog Lietuvos valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis nustatysiąs visų jos gyventojų
demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis seimas. Tokiu būdu Lietuvos valstybės santvarkos nustatymą
Taryba paliko ateičiai. Tai buvo pirmasis atviras pareiškimas, kad nepriklausomybės atkūrimas iš idėjos
pagaliau imtas versti tikrove, kad tiesiogiai pradedamas įgyvendinti svarbiausias Lietuvių Vilniaus
konferencijos suformuluotas uždavinys. Tačiau realiai nepriklausomybės paskelbimas teisinių pagrindų
neturėjo, nes faktiškai tuo metu Lietuva buvo Vokietijos okupacijos objektu ir okupacinė valdžia
nesiruošė pripažinti Lietuvos valstybingumo.
Kalbant apie 1920 m. gegužės 15 d. rezoliuciją, galima teigti, kad šią rezoliuciją priėmė Steigiamasis
Seimas, kuriam 1918 m. vasario 16 d. nutarimu ir buvo pavesta galutinai nustatyti valstybės santvarką, ką
jis ir padarė. Reikšdamas Lietuvos žmonių valią, Steigiamasis seimas proklamuoja “esant atstatytą
nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaip demokratinę respubliką, etnografinėmis sienomis ir laisva nuo visų
valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis valstybėmis”. Tai buvo oficialus valdžios dokumentas,
fiksuojantis naujos valstybės sukūrimą. Nustatydama neribotą Lietuvos valstybės suverenumą, rezoliucija
įgavo principinę konstitucinę reikšmę. Šia rezoliucija Steigiamasis seimas nustatė Lietuvos valstybės
pamatus, t. y. atliko tai, ką jam buvo pavedusios teik Lietuvių Vilniaus konferencija, tiek Lietuvos taryba.

2. Lietuvos valstybės 1918 m., 1919 m. ir 1920 m. laikinųjų konstitucijų pagrindinės nuostatos,
ypatumai.
1918 m. lapkričio 2 d. priimta laikinoji konstitucija įstatymų leidžiamuoju organu paskelbė Valstybės
tarybą, o vykdomąją valdžią pavedė Valstybės tarybos Prezidiumui, susidedančiam iš prezidento ir dviejų
vicepirmininkų. Be to kiekvienam Prezidiumo aktui reikėjo visų trijų jo narių parašų ir Ministrų kabineto
atstovo kontrasignacijos (parašas). Valstybės tarybos Prezidiumą konstitucija laikė ne tik vadovaujančia
Tarybos institucija, bet ir kolegialiu valstybės vadovu, laikinai vykdančiu “aukščiausios vyriausybės
funkcijas”. Prezidiumas valdžią vykdė kartu su ministrų kabinetu, solidariai atsakingu Valstybės tarybai.
Konstitucijoje buvo nurodytos pamatinės piliečių teisės: visi piliečiai yra lygūs prieš įstatymą,
garantuojama asmens, buto, nuosavybės neliečiamybė, luomų privilegijų nebuvimas ir t .t. Daug galių turi
vykdomoji valdžia. Konstitucijoje neaptariama daugelio principinę reikšmę turinčių klausimų: nepaskelbė
respublikos, neužsiminė apie Valstybės tarybos ir jo Prezidiumo sudarymo tvarką, jų įgaliojimų terminus.
Valstybės valdymo formą turėjo nustatyti Steigiamasis seimas. Taryba įsipareigojo išleisti Steigiamojo
seimo rinkimų įstatymą ir tuo tikslu deklaravo visuotinių, tiesioginių, lygių, slaptų rinkimų principus.
Konstitucijos keitimo teisė buvo pavesta tai pačiai Valstybės tarybai kvalifikuota (2/3) balsų dauguma
bent pusei jos narių pareikalavus.
Valstybės tarybos Prezidiumas 1918 m. lapkričio 11 d. patvirtino A. Voldemaro vadovaujamą Ministrų
kabinetą, sudarytą ne koalicijos, o darbo pagrindu.
Kolegialus Tarybos prezidiumas nebuvo tinkama institucija. Be to organizuojant centrinių valstybinių
organų sistemą, kurioje aiškiai dominavo Valstybės taryba, buvo nepakankamai lanksti, trukdė operatyviai
reaguoti į sparčiai besikeičiančią politinę situaciją, todėl 1919 m. balandžio 4 d. buvo priimti nauji
Lietuvos valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai, kurie iš esmės keitė centrinių valstybės
organų sistemą, kurioje į pirmą vietą naujoji konstitucija iškėlė vykdomuosius organus – Valstybės
prezidentą (vietoj T. Prezidiumo) ir Ministrų kabinetą. Dauguma šio konstitucinio dokumento nuostatų
pažodžiui kartojo 1918 m. lapkr. 2 d. pamatinių dėsnių nuostatas. Taigi atsiranda prezidento institucija,
kurį renka Valstybės taryba, bet konstitucija nenustatė nei jo rinkimų tvarkos, nei įgaliojimų terminų.
Prezidentui buvo suteikta teisė sušaukti Valstybės tarybos sesijas ir jas paleisti. Konst. pamatiniai dėsniai
suteikė prezidentui teisę pačiam leisti įstatymus, prieš tai priimtus Ministrų kabineto. Prezidento išleisti
įst. buvo prilyginami Valstybės Tarybos priimtiems įst. Prezidentas turėjo tvirtinti ir VT priimtus įst.
Be įst. leidybos, VT buvo pavesta kontroliuoti Ministrų kabineto veiklą. Tokiu būdu Konstitucijoje
atsirado naujas skirsnis Valstybės kontrolė.
Visą valdžią savo rankose turi vykdomosios valdžios institucijos. 1919 m. spalio 30 d. Valstybės taryba
priėmė Steigiamojo seimo rinkimų įstatymą.
Steigiamojo seimo išrinkimas 1920 m. griovė galiojusius 1919 m. pamatinius dėsnius, todėl 1920 m.
birželio 10 d. Steigiamasis seimas priėmė Laikinąją Lietuvos valstybės Konstituciją. Laikinoji
14
konstitucija skelbė Lietuvą esant demokratine respublika. Konstitucija skelbė, kad steig. Seimas yra
suverenios Lietuvos galios reiškėjas, jam pavedama leisti įst. ir prižiūrėti jų vykdymą, tvirtinti valstybės
biudžetą ir ratifikuoti tarptautines sutartys. Įst. Iniciatyvos teisė pavedama Seimui ir ministrų kabinetui.
Konst. sumažino prezidento reikšmę. Jis atlieka labiau reprezentacines funkcijas.
Vykdomoji valdžia buvo pavesta Steigiamojo seimo renkamam Resp. Prezidentui ir prezidento
tvirtinamam Ministrų kabinetui, kuris atsakingas Steigiamajam seimui. Prezidentui pavedama kviesti
Ministrą Pirm., pavesti pastarajam sudaryti Ministrų kabinetą, tvirtinti jau sudarytą ir priimti jo
atsistatydinimą, skirti valstybės kontrolierių, atstovauti Respublikai, skirti aukštesniuosius valstybės
valdininkus, skelbti įst., naudotis bausmės dovanojimo teise. Konstitucija nenustatė Prezidento kadencijos
laikydama jį renkamu visam Konst. galiojimo laikui.
Konst. išplėtė piliečių teisių ir laisvių sąrašą įtraukdama į jį korespondencijos neliečiamybę, sąžinės ir
streikų laisvę. Deklaravo mirties bausmės ir luomų (titulų) panaikinimą. Kilus karui ar gink. sukilimui
Steig. Seimas gali paskelbti karo ar kurią kitą nepaprastąją padėtį.
Konst. nėra skirsnių pavadinimų. Be to rengdamasis kardinaliai žemės reformai, Steig. Seimas
konstitucijoje nebeužsiminė apie nuosavybės teisę.
Šios konst. tikslas – Steigiamopjo seimo galių tvirtinimas.
Laikinoji konstitucija nenustatė jos keitimo ar papildymo tvarkos. Tai savaime išplaukė iš Steigiamojo
seimo prigimties ir paskirties.
Laikinosios Konstitucijos priėmimas teisiškai užbaigė Lietuvos valstybės kūrimosi ir laikinosios
Vyriausybės veiklos laikotarpį.

3. Nuolatinių Lietuvos Respublikos 1922 m., 1928 m. ir 1938 m. konstitucijų skirtumai, ypatumai.
Svarbiausias Steigiamojo seimo uždavinys buvo parengti ir konstituciškai įtvirtinti naujos valstybės
pagrindus. Politinės to meto sąlygos Lietuvoje ir aplink ją pasižymėjo didžiuliu demokratinių jėgų
pakilimu. Lietuvių tauta troško laisvės ir idealizavo demokratiją. Demokratija turėjo tapti svarbiu
veiksniu atremiant iškilusią bolševizmo grėsmę. Visos šios aplinkybės turėjo lemiamos įtakos rengiamai
Lietuvos konstitucijai.
Valstybės valdymo formos klausimu Steigiamajame seime vyravo parlamentinės respublikos šalininkai,
bet buvo ir tokių, kas pasisakė už prezidentinę respubliką.
Rengiant Konstitucijos projektą vieningos nuomonės, sprendžiant konkrečius klausimus būta mažai:
kairysis sparnas – socialdemokratai ir liaudininkai – reikalavo atskirti Bažnyčią nuo valstybės, atsisakyti
prezidento institucijos, įvesti teisėjų renkamumą, užtikrinti streikų laisvę ir pan., o dešinieji – krikščionių
demokratai – pasisakė už konservatyvesnę konstituciją, reikalavo privilegijuotos padėties Bažnyčiai,
pasisakė prieš teisėjų renkamumą ir kitas leberales priemones.
Krikdemai turėjo Steig. Seime balsų daugumą ir 1922 m. rugpjūčio 1 d. vien tik šio bloko balsais buvo
priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija. Tai buvo žymiai platesnė Konstitucija palyginus su laikinosiom.
Ji susidėjo iš preambulės, 15 skyrių ir 108 straipsnių.
Lietuvos valstybė skelbiama nepriklausoma demokratine respublika. Viena iš svarbiausių jos nuostatų,
kad suvereni valstybės valdžia priklauso tautai, kuri, kaip matyti iš 103 str., suprantama ne kaip
etnografinė lietuvių tauta, o kaip turinčių rinkimų teisę piliečių visuma.
Buvo užfiksuotas Konstitucijos prioritetas visų kitų teisės normų sistemoje. Valstybėje neturi galios joks
įstatymas, priešingas Konstitucijai (3 str.). Nustatyta konst. keitimo ir papildymo tvarka (102, 103 str.).
Nustatydama piliečių teisinę padėtį, Konst. pirmiausia pabrėžė jų lygiateisiškumą, nepaisant lyties,
kilmės, tautybės ir tikėjimo. Skelbiamas demokratinių teisių ir laisvių sąrašas kaip ir kitose konst., bet
daugumą straipsnių papildė pastabos, kurios nustatė, kad jos galioja tam tikrų įstatymų ribose.
Draudžiama dviguba pilietybė. Pilietybė nesuteikiama tam. Kas tarnavo rusų valdžiai.
Iškeldama žmogų ir skelbdama jį visuomeninio gyvenimo centru, deklaruodama galimą jo teisių ir laisvių
ribojimą išimtinai įstatymu, Konstitucija rėmėsi liberalios filosofijos nuostatomis.
Nurodyta, kad karo ar kurią kitą nepaprastąją padėtį gali įvesti Resp. Prezidentas, vėliau pateikiant šį aktą
tvirtinti seimui. (seimas be žodžio steigiamasis).
Konstitucijos 7 skyriuje, skirtame tautinėms mažumoms, numatyta jų teisė savarankiškai tvarkyti savo
tautinės kultūros reikalus. Šis skirsnis rodo kiek konst. yra demokratiška. Tautinių mažumų teisių
deklaravimas – konstitucijos demokratiškumo požymis.
Valstybės valdžią vykdyti Konstitucija pavedė Seimui, Vyriausybei: prezidentas ir ministrų kabinetas.

15
Svarbiausia Seimo funkcija, apibūdina jo vietą valstybės organų sistemoje, buvo įst. leidyba – Seimui
priklausė išimtinė įst. leidybos teisė. Seimas prižiūrėjo vyriausybės veiklą.
Konst. nustato seimo, vyriausybės bei prezidento rinkiminį amžių, sudarymo tvarką, jų įgaliojimų
terminus.
Tai, kad seimo ir prezidento kadencijos terminas sutampa, rodo prezidento priklausomybę nuo seimo.
Kiekvienas naujos sudėties Seimas, vėl išrinktas trejiems metams, turėjo rinkti prezidentą.
Tokiu būdu prezidentas neturėjo daug galių, jis buvo labiau reprezentacinė figūra: jis buvo pagrindinis
reprezentantas tarptautiniuose santykiuose, galėjo dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose ir juose
pirmininkauti, skyrė aukštuosius pareigūnus, vadovavo resp. Ginkluotosioms pajėgoms, turėjo bausmės
dovanojimo teisę.
Konstitucijoje įtvirtinama ir teisminė valdžia. 3 pagrindinės taisyklės, numatytos konstitucijoje: 1. teismas
priima sprendimus vadovaudamasis tik įst 2. teismo sprendimai daromi Respublikos vardu 3. keisti ar
naikinti sprendimus gali tik teismas.
Tai demokratiškiausia to laikmečio konstitucija. Ji suformuoja valdžių padalijimo principo užuomazgas.
1928 m. Gegužės 25 d. konstitucija yra susijusi su 1926 m. Gruodžio 16-17 d. Perversmu. Tautininkai
niekada nesimpatizavusieji parlamentarizmui ir krikščionis demokratai, pralaimėjus 1926 m. Seimo
rinkimus, surengė sąmokslą prieš susiformavusią koalicinę liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybei.
1926 m. Gruodžio 17 d. Grupė karininkų nutraukė seimo posėdį, sulaikė prezidiumą ir ministrus, o resp.
Prezidentui K. Griniui paskyrė namų areštą. Po to sąmokslininkai paskelbė tautininkų veikėją A.
Semetoną Valstybės vadu.
Perversmas reiškęs konstitucinės santvarkos žlugimą, praėjo be pasipriešinimo. Siekiant stabilizuoti
padėtį, tuojau pat buvo pamėginta sukurti valdžios tęstinumo vaizdą, legalizuoti perversmo padarinius, ir
tam gautas nuverstųjų liaudininkų ir socdemų sutikimas.
1927 m. Balandžio 12 d., kilus konfliktui tarp opozicinės Seimo daugumos ir Vyriausybės, parlamentas
buvo paleistas, nepaskiriant, kaip to reikalavo konstitucija, naujų rinkimų (52 str.).
1928 m. gegužės 25 d. oficialiai buvo paskelbtas prez. dok-tas, pavadintas Lietuvos valstybės
Konstitucija. Šis konst. Oktrojavimo (dovanojimo) faktas buvo švelninamas nuostata, jog ji ne vėliau kaip
per 10 metų būsianti „patikrinta” „tautos atsiklausimo”, t. y. referendumo, būdu. Dėl šios nuostatos
galima laikyti šitą Konstituciją laikinąją. Konstitucija parengė ir priėmė vykdomoji valdžia, o ne Seimas.
Naujoji konstitucija pažodžiui pakartojo daugelį 1922 m. Konst. nuostatų, bet būdingiausias jų
skiriamasis bruožas – vykdomosios valdžios, pirmiausia Respublikos prezidento, galios išplėtimas,
autoritarinių elementų įdiegimas. Atsisakyta prezidento rinkimų Seime, nurodoma, kad prezidentą rinks
ypatingieji tautos atstovai, o rinkimų tvarką nustatys specialus įstatymas (43 str.); prezidento kadencija
išplėčiama iki 7 metų, nesiejan jos su seimų kaita. Seimas renkamas 5 metams (anksčiau 3).
Prezidentu gali būti 40 metų sulaukęs liet. Resp. pilietis. (anksčiau 35 m.).
Konstitucija sustiprino prezidento įtaką Seimui. Prezidento teisė, nesant Seimo arba pertraukos tarp jo
sesijų metu, pačiam vykdyti seimo funkcijas: leisti įst., ratifikuoti tarptautines sutartis ir t. t.
Nuo prezidento ėmė priklausyti ir Ministrų kab. Gavo teisę skirti ir atleisti min. pirmininką. Taip pat
paleisti min. Kabinetą ir kt. Ministrus.
Konstitucija buvo pakėlusi rinkėjų amžiaus cenzą: aktyvioji rinkimų teisė – 24 metai; pasyvioji – 30
metų. (anksčiau: 21 ir 24 metai).
Valstybės taryba- pagalbinė institucija, turinti padėti prezidentui įst. Leidybos procese. Tai konstitucinio
teismo užuomazga.
1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija – vienas pirmųjų Europoje konstitucinių aktų, pasukusių nuo
demokratijos į autoritarizmą.
Naujų politinių pažiūrų fone 1928 m. Konstitucija pasirodė esanti pasenusi. Be to, artinosi 10 metų
termino, per kurį Konst. Leidėjai buvo įsipareigoję ją patikrinti referendumu, pabaiga. Todėl buvo nutarta
parengti naują konstituciją. Šią Lietuvos Konstituciją Seimas priėmė 1938 m. vasario 11 d.
Ji susidėjo iš 21 skyriaus, suskirstyto į 156 straipsnius ir buvo atvirai autoritarinė.
1 straipsnyje konstatuojama, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma suvereni, bet nėra žodžio
demokratinė.
Prezidento rinkimų tvarka ir įgaliojimų laikas nepasikeitė. Konstitucija neribojo valstybės vadovo
kompetencijos. Prezidentas skyrė Seimo rinkimus, turėjo teisę paleisti seimą. Išimtinei Seimo
kompetencijai Konstitucija tepavedė priimti savo statutą bei Konstitucijos pakeitimo projektą.

16
Ir pagal šią Konst. Seimas neturėjo išimtinės įst. Leidybos teisės. Seimui buvo pavesta svarstyti ir priimti
tik įst. projektus, kurie įst. tapdavo tik prezidento patvirtinti ir paskelbti.
Prez. taip pat tvirtino valstybės biudžetą, naudojosi teise ratifikuoti tarptautines sutartis.
Pagal 1938 m. Konstituciją Vyriausybę sudarė jau tik ministras pirmininkas ir ministrai, renkami
prezidentu, visi kartu pavadinti Ministrų Taryba, o prezidentas iš vyriausybės institucijos buvo
eliminuotas. Jam suteikta teisė savo iniciatyva šaukti Vyriausybės posėdžius, dalyvauti juose ir
pirmininkauti.
Vyriausybė menkai tepriklausė nuo Seimo.
Suteikdama prezidentui plačiausias teises, Konstitucija nurodė, jog už savo galios veiksmus prezidentas
neatsako, o už kitus veiksmus taip pat negali būti traukiamas atsakomybėn, kol vadovauja valstybei (73
str.).
Konstitucija aiškiai pabrėžė valstybės viršenybę: „Piliečiui valstybė yra jo paties buvimo pamatas”. Apie
piliečių teises kalbama neatsiejamai nuo pareigų. Piliečio pareiga – būti ištikimam valstybei.
Pagrindines piliečių teises sujungė į „visuomeninio veikimo laisvę”, kurią „valstybė saugo”, žiūrėdama,
kad nebūtų veikiama „kenksminga valstybei kryptimi”.
Konstitucijos galiojimo ribos nenurodytos.

4. LTSR laikotarpio (Lietuvos valstybingumo požiūriu) vertinimas, LTSR 1940 m. Ir 1978 m.

Konstitucijų ypatumai. Konstitucinės reformos Lietuvoje 1988 - 1990 metais.
1939 08 23 Molotovo-Ribentropo pakto slaptuoju protokolu Lietuva pateko į Vokietijos įtakos sferą.
1939 09 28 SSRS-Vokietijos draugystės ir sienų nustatymo sutarties slaptuoju protokolu Lietuva pateko į
SSRS įtakos sferą (išskyrus Suvalkijos dalį, išlikusią Vokietijos įtakos sferoje).
1939 10 10 Lietuvos-SSRS savitarpio pagalbos sutartimi Lietuva atgavo dalį Vilniaus krašto, bet turėjo
įsileisti į savo kraštą 20 000 SSRS karių.
Nuo 1940 m. pavasario SSRS pradėjo kaltinti Lietuvą jos karių grobimu.
1940 05 25 SSRS nota Lietuvai dėl karių grobimo.
1940 06 14 SSRS ultimatumas Lietuvai:
1. Kaltinimai – Lietuvos vyriausybė organizuojanti SSRS karių grobimą; Lietuva siunčianti į
koncentracijos stovyklas SSRS karinius dalinius aptarnaujančius žmones; Lietuva sudariusi karinę
antisovietinę sutartį su Latvija ir Estija; ji rengianti sovietinių įgulų užpuolimą.
2. Reikalavimai – teisti vidaus reikalų ministrą K. Skučą ir Saugumo Direktorių A. Povilaitį; sudaryti
naują Lietuvos vyriausybę; įsileisti į Lietuvą papildomų SSRS karinių dalinių.
1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona, nenorėdamas aprobuoti Lietuvos
nepriklausomybės praradimo, išvyko į Vokietiją.
Pagal 1938 m. Lietuvos Konstitucijos 72 straipsnį paskirtas ministru pirmininku J. Paleckis užėmė
prezidento postą, o A. Merkys atsistatydino. Faktiškai Paleckis gavo prezidento valdžią iš SSRS reikalų
patikėtinio N> Pozdniakovo ir vyriausybės įgaliotinio V. Dekanozovo. Tai buvo konstitucinis perversmas,
skirtas komunistinei “prolitariato diktatūros revoliucijai”.
“Liaudies Seimo” rinkimų įst. Paskelbtas liepos 6 d.: Lietuvos teritorija padalinta į 8 apygardas, balso
teisę gavo piliečiai, sukakę 21 metus. Rinkėjų sąrašai nebuvo sudaryti. Į pasą dėdavo antspaudą
“balsavo”. Rinkimai vyko liepos 14-15 dienomis, o liepos 11-12 buvo areštuoti keli tūkstančiai žmonių –
“liaudies priešų”.
Į “Liaudies Seimą” buvo išrinkti 79 atstovai iš jų 58 – LKP nariai. Neturėdamas jokių liaudies įgaliojimų,
spekuliuodamas liaudies valia, paskelbė Lietuvą “tarybine socialistine respublika”. Buvo priimtas
nutarimas dėl LSSR įstojimo į SSRS.(Sniečkus). Nutarimas dėl stambiosios pramonės, transporto,
prekybos, žemės nacionalizacijos.
„Liaudies Seimas”, išrinktas nedemokratiniu būdu, tautai neatstovavo ir todėl negalėjo spręsti politikos,
ekonomikos ir kultūros klausimų. Jis aklai vykdė SSRS vyriausybės nurodymus.
1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos TSR į Sovietų Sąjungos sudėtį
sąjunginės respublikos teisėmis. SSRS de jure buvo Federacinė, de facto – unitarinė (pagal valdymo
metodus). Vyravo principas: Federacijos konstitucijos viršenybė, kitų konstitucijų atžvilgiu.
1940 m. rugpjūčio 25 d. „Liaudies Seimas” priėmė LTSR konstituciją. Aukščiausioji Taryba –
atstovaujamoji valdžia, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas – sprendė AT kompetencijos klausimus.
Ministrų Taryba –
Komunistų partija (KP komisija) – vadovaujamoji jėga.
17
Ji skelbė, kad Lietuvos TSR yra socialistinė darbininkų ir valstiečių valstybė, politinį jos pagrindą sudaro
Darbo žmonių deputatų tarybos. Ypatybės: ji užfiksavo trijų socialinių-ekonominių sanklodų –
socializmo, privataus ūkio (kapitalizmo) ir smulkiosios prekių gamybos buvimą; socialistinio ūkio
pagrindą sudaro valstybinė gamybos priemonių nuosavybė; kooperatinė nuosavybė nebuvo kooperatinė-
kolūkinė, kadangi nebuvo kolūkių, o buvo organizuota Lietuvos Respublikos kooperatinių susivienijimų
pagrindu. Konstitucija neskelbė išnaudojimo panaikinimo, socialistinės visuomenės sukūrimo, o tai
formulavo kaip tikslą.
Liaudies seimas pradėjo kurti Tarybų Lietuvos valstybinį aparatą. Jis pasiskelbė Laikinąja Aukščiausiąja
Taryba, išrinko Prezidiumą, sudarė Liaudies Komisarų Tarybą ir išrinko Aukščiausiąjį teismą. Kuriant
valstybinį aparatą buvo atleisti ne iš darbininkų ir dvaro valstiečių kilę patyrę darbuotojai ir vietoj jų
paskirti mažai išsilavinę ir be jokio patyrimo asmenys. Parinkti apskričių ir respublikinio pavaldumo
miestų vykdomųjų komitetų sudėtį buvo pavesta Liaudies Komisarų Tarybai ir ją tvirtino Aukščiausiosios
Tarybos Prezidiumas. Pagal Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaką buvo sudaryti Lietuvos TSR
Aukščiausiasis teismas, apygardų teismai ir liaudies teismai. Lietuvos TSR konstitucijos 77 str. Numatyti
apskričių teismai nebuvo organizuoti. Buvo sudaryti ir specialūs teismai: Lietuvos linijinis geležinkelio
teismas ir karo tribunolai.
1978 m. konstitucijos projektas buvo pateiktas svarstyti visuomenei. Preambulėje teigiama, kad ji
priimama siekiant tobulinti respublikos konstitucinius įstatymus ir perimti 1940 metų Konstitucijos idėjas
bei principus. Konstitucijoje gausu deklaratyvių ir programinių teiginių. Joje yra nauji skirsniai:
socialistinis vystymas ir kultūra, užsienio politikos veikla ir socialistinės tėvynės gynimas, Liaudies
deputatų tarybų sistema ir jų veiklos principai, liaudies deputatas, Lietuvos TSR valstybinis ekonominio ir
socialinio vystymo planas.
Konstitucija įtvirtino socialistinio ūkio sistema ir socialistinę (valstybinę) gamybos priemonių nuosavybę,
komunistų partijos vadovavimą, deklaravo liaudies suverenitetą, piliečių teises ir laisves, nustatė jų
pareigas, skelbė socialistinio teisėtumo principą, socialistinį internacionalizmą ir demokratinį centralizmą.
Tačiau visa tai liko tik popieriuje. Iš tikrųjų buvo didžiulė praraja tarp ideologinių dogmų, šūkių ir
tikrosios padėties visose gyvenimo srityse. Neapibrėžtas centralizmas ir biurokratizmasžlugdė
ekonomikos plėtojimą, skatino korupciją, inertiškumą, žmonių apatiją ir nepasitikėjimą valdžia bei jos
politika. Buvo suabsoliutintas partijos ir valstybės vaidmuo, jų interesai keliami virš kitų vertybių, o
žmogaus asmenybė nevertinta. Egzistavo socialinė nelygybė. Buvo akivaizdi valdžios aparato hierarchija,
vienasmeniški arba mažos grupės sprendimai, įstatymų nepaisymas, moralės normų ignoravimas,
bendrųjų žmogiškųjų vertybių pakeitimas dogminiais stereotipais. Daugybė draudimų, ribojimų ir
įsakymų.
Tuo laikotarpiu kritinį pobūdį įgavo tokie dalykai –dirbančiųjų atskyrimas nuo nuosavybės ir savo darbo
produktų, ekonomikos suvalstybinimas, visuomenės gyvenimo suvalstybinimas ir piliečių nušalinimas
nuo svarbių gyvenimo reikalų tvarkymo, žmonių apgaudinėjimas pažadais ir neteisėti valdžios pareigūnų
veiksmai.
1940 m. ir 1978 m. sovietinės Lietuvos Konstitucijomis buvo siekiama įteisinti Lietuvos aneksiją. Tai
buvo ne Lietuvos žmonių priimti, bet svetimos valstybės Lietuvai primesti aktai.
Sovietiniam režimui silpstant, prasidėjus vadinamajam “perestroikos” laikotarpiui, susidarė palankios
sąlygos Lietuvos valstybingumui atkurti.
1988 06 03 susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis – LPS (Landsbergis, Prunskienė, Vilkas ir kt.).
Siekis demokratizuoti valstybę. Telkė žmones atkurti demokratišką nepriklausomą Lietuvos valstybę.
1989 m. gegužės 18 d. buvo pakeisti kai kurie Lietuvos TSR konstitucijos straipsniai.
11 str. nustatė, kad oro erdvė, kontinentinis šelfas, ekonominė zona Baltijos jūroje, žemė, jos gelmės ir
teritoriniai vandenys, miškai ir kiti gamtos ištekliai yra Respublikos nacionalinis turtas ir išimtinė
Lietuvos nuosavybė. Visos Lietuvos istorijos ir kultūros vertybės taip pat yra Respublikos nacionalinis
turtas ir yra jos jurisdikcijoje. 31 str. nustatė Lietuvos TSR pilietybę. 37 str. reglamentavo, kad piliečiai
turi visas teises ir laisves, kurias skelbia Konstitucija bei respublikos įst ir tarptaut teisės aktai. Teisių ir
laisvių ginimas garantuojamas teisme. Ypač svarbus 70 str. pakeitimas: Lietuvos TSR galioja tik jos
Aukščiausios Tarybos arba referendumu priimti įstatymai, o Sąjungos įstatymai jei yra nustatyta forma
patvirtinti, tai reiškia federalizmo principo (Federacinės konstitucijos viršenybės) paneigimą.
AT 1989 05 18 priėmė Deklaraciją apie Lietuvos TSR valstybinį suverenitetą: 1940 m. Lietuva neteisėtai
prievarta buvo prijungta prie TSRS ir ateities santykiai su TSRS ir kitomis valstybėmis turi būti nustatomi
tik sutartimis. Nuo šiol Lietuva santykiuose su kitomis valstybėmis remsis bendradarbiavimu,
18
demokratiškumo principu, kaip nepriklausoma valstybė. 1989 05 19 AT priėmė Lietuvos TSR ekonominio
savarankiškumo pagrindų įstatymą. 1989 11 03 AT priėmė pilietybės ir referendumo įstatymus.
Konstitucija įtvirtino sąžinės laisvę. 1989 12 07 įstatymas “Dėl Lietuvos TSR Konstitucijos 6 ir 7 str.
pakeitimo”. Komunistų partijos atsisakė savo valstybinių prerogatyvų ir partinės diktatūros. AT 1990 02
09 priėmė daug svarbių įst, vienas iš kurių Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymą, kuris
garantavo spaudos laisvę, teisę gauti informaciją nurodė neskelbtiną informaciją.
1990 m. vasario 12 d. buvo pakeista ir papildyta Konstitucija. Ministrų Taryba gavo teisę protestuoti
Aukščiausiojoje Taryboje aukštesnės pakopos savivaldybės tarybos sprendimus, jeigu jie prieštarauja
įstatymams. Nustatyta, kad Lietuvos TSR ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos TSR nuosavybė,
kurią sudaro piliečių privati, piliečių, susijungusių į grupes nuosavybė ir valstybinė nuosavybė. Buvo
garantuota visiems nuosavybės subjektams galimybė savarankiškai valdyti jiems nuosavybės teise
priklausančius objektus, jais naudotis ir disponuoti.
Šie demokratiški įstatymai buvo įgyvendinti ne visi, nes nebuvo reikiamo ekonominio pagrindo ir trūko
patirties. TSRS neegzistavo jokio teisinio mechanizmo, kad tokią situaciją galėtų įveikti. Nebuvo jokios
Konstitucinės kontrolės, kuri galėtų pareikšti, kad toks veiksmas ar teisės aktas prieštarautų Konstitucijai.

5. Lietuvos valstybingumo atkūrimo konstituciniai aktai, priimti Lietuvos Respublikos

Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d.
Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą teisiškai parengė 1989 m. žengti žingsniai: 1978 m.
Konstitucijos principinių nuostatų reforma, AT Prezidiumo įsakai dėl Lietuvos valstybinio himno,
vėliavos, kitų teisės aktų priėmimas.
1990 m. vasario 7 d. Lietuvos TSR AT priėmė principinės reikšmės nutarimą “Dėl 1939 m. Vokietijos-
SSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo”, kuriame sakoma, kad Lietuvos “Liaudies Seimo”
1940 m. liepos 21 d. Priimta Lietuvos įstojimo i SSRS sudėtį deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos
valios, yra neteisėta ir negaliojanti, todėl šia deklaracija grindžiamas SSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d.
Įstatymas „Dėl LSSR priėmimo į SSRS” taip pat yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nevaržo.
1990 m. vasario 24 d. Lietuvoje įvyko demokratiški ir laisvi Lietuvos TSR AT rinkimai daugiapartiniu
pagrindu, atnešę užtikrintą pergalę Sąjūdžiui. Pirmiausia buvo priimta deklaracija dėl Lietuvos TSR AT
deputatų įgaliojimų, argumentavusi tai, kad svetimos valstybės institucijų panaudojimas neturi būti
interpretuojamas kaip tos valstybės suvereniteto lietuvių tautai pripažinimas. Be to, deklaracija skelbė,
kad Aukščiausioji Taryba nuo kovo 11 d. Bus vadinama Lietuvos AT. Buvo priimtas įst. dėl valstybės
pavadinimo ir herbo, nustatęs oficialų valstybės pavadinimą – Lietuvos Respublika.
Buvo priimti Lietuvos likimą lemiantis konstituciniai dokumentai, o pirmiausia – Aktas dėl Lietuvos
nepriklausomos valstybės atstatymo: “… nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė”. Lietuvos
tarybos 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybės aktas ir Steigiamojo seimo 1920 m. gegužės 15 d.
rezoliucija niekada nebuvo nuųstoję teisinės galios ir lieka Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas.
Po to, siekdama pabrėžti konstitucinės tvarkos tęstinumą, AT priėmė įstatymą “Dėl 1938 metų gegužės 12
dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo. Buvo nutrauktas Lietuvos TSR 1978 m. konstitucijos
galiojimas ir atnaujintas 1938 m. Lietuvos Konstitucijos galiojimas.
Šis įstatymas turėjo principinę reikšmę, tačiau jo faktiškas įgyvendinimas, susijęs su būtinumu greitai
atlikti plačius viso valstybinio-teisinio gyvenimo pertvarkymus, buvo sunkiai įmanomas ir netikslingas.
Todėl pačiame minėtame akte buvo nurodyta, kad 1938 m. Konstitucijos skyrių ir straipsnių,
reglamentuojančių Respublikos preziūdento, Seimo, Valstybės tarybos, Valstybės kontrolės statusą,
galiojimas sustabdomas. Be to, nurodyta, kad senosios Konstitucijos galiojimo atkūrimas pats savaime
neatkuria Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų.

6. Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo priėmimo, turinio ir struktūros ypatumai.

1990 m. kovo 11 buvo priimtas AT aktas - įstatymas “Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio
įstatymo”. Jame sakoma, kad siekiant suderinti atstatytos 1938 m. konstitucijos nuostatas, sustabdomas
visos konstitucijos galiojimas ir įsigalioja laikinasis pagrindinis įstatymas, kol bus suderintas 1938
konstitucijos tekstas su pasikeitusiomis realijomis (tačiau taip padaryta nebuvo - 1992 nauja konstitucija).
Teigiama, kad lieka galioti teisės aktai (ir TSRS), neprieštaraujantys laikinajam pagrindiniam įstatymui,
mechanizmo tai nustatyti nebuvo, net pačioj taryboj jau nekalbant apie konstitucinį teismą.
Laikinasis pagrindinis įstatymas - 16 skirsnių, 132 st., labai panašus į sovietinę konstituciją, nebuvo
originalus, nes daug kur atkartojo sovietinės konstitucijos struktūrą. Valdžios sistema iš esmė liko
19
sovietinė - tarybų sistema, tačiau išmetamos nuostatos apie ryšius su sovietinėmis tarybomis ir užuominos
apie kompartijos vaidmenį. Suvereni valdžia priklauso liaudžiai. Naujos tendencijos - ekonominėje
sistemoje, į I vietą iškeliama privatinė nuosavybė, paskui piliečių, susijungusių į grupes, kooperatyvinė
nuosavybė ir tik III vietoj-valstybinė nuosavybė. Padedami pagrindai privatizacijai. Privatizavimas
prasidėjo prieš tai, kai buvo priimtos konstitucijos nuostatos dėl nuosavybės apsaugos. Labai nestabilus
aktas. Stabilus būti ir negalėjo, nes laukė daug reformų, todėl lengva keitimo ir papildymo tvarka. Jis
turėjo būti svarstomas, jei jį pateikia: vyriausybė (arba bet kuri nuolatinė AT komisija) 1/10 deputatų,
vėliau sumažinta iki 1/15. Laikinasis pagrindinis įstatymas galėjo būti keičiamas referendumu arba 2/3
balsų. Vakare sudaroma komisija, kuriai pavedama pateikti pasiūlymus dėl jo tobulinimo. Per metus
padaryta daugiau nei 100 pataisų. Tobulinama beatodairiškai.
Valstybės valdžia pavesta vykdyti LR AT, teismui ir Vyriausybei. AT galėjo leisti ir aiškinti įstatymus.
Rinkimai ir skyrimas (įsivaizduota, kad skyrimas yra nedemokratiškas būdas, nors ministrai yra skiriami).
Laikinasis Pagrindinis įstatymas nenumatė vienasmenio valstybės vadovo institucijos. Jame buvo
kalbama apie aukščiausiąjį LR pareigūną, atstovaujantį LR tarptautiniuose santykiuose. Šiais žodžiais
buvo apibūdinamas AT Pirmininkas. Pagal savo kompetenciją tai buvo parlamentinės institucijos vadovas.
Pagal laikinąjį pagrindinį įstatymą, AT pirmininkas-aukščiausias valstybės pareigūnas turėjo įgaliojimus
pasirašyti įstatymus, teikti kandidatus į vyriausybės vadovus, aukščiausiojo teismo kandidatus ir t.t.
Dviejų atsakingų pareigūnų sugretinimas viename asmenyje dėl didžiulės darbo apimties nepasiteisino,
todėl buvo padarytas LPĮ pakeitimas - AT posėdžiams gali vadovauti AT renkamas seniūnas ar jo
padėjėjas. AT pirmininkas 5 metams gali būti renkamas, ne daugiau kaip 2 kadencijoms; slaptu balsavimu
2/3 balsų gali nutraukti savo įgaliojimus anksčiau laiko. AT prezidiumas turėjo padėti organizuoti
įstatymų projektų svarstymus, referendumus, skirti apdovanojimus ir pilietybę. Į AT prezidiumą įėjo
primininkas, jo pavaduotojai, AT sekretorius, nuolatinių komisijų pirmininkai. Be to Prezidiumo nariais
galėjo būti renkami neribojant jų skaičiaus ir kiti deputatai. AT buvo nuolat veikianti institucija, ją galėjo
šaukti prezidiumas arba 1/3 deputatų.
Vykdomoji valdžia buvo pavesta vyriausybei, t.y. Ministrų tarybai. Atsirado tokia pareigybė kaip
ministras be portfelio. Ministrų tarybai vadovauja ministras pirmininkas, kuris atstovavo vyriausybę, jį
skyrė AT. Jis buvo atsakingas AT ir privalėjo turėti jos pasitikėjimą. Pataisa- nepasitikėjimo pareiškimas
sumažintas nuo 2/3 iki 1/2 AT deputatų balsų. LPĮ Ministrų Tarybai pavedė priimti nutarimus, leisti
potvarkius, organizuoti ir tikrinti jų vykdymą. Konkretinant kompetenciją, Ministrų tarybai buvo pavesta
spręsti visus valstybės klausimus, jei tik Konstitucija jų nepriskyrė AT, AT Prezidiumui, AT Pirmininko
kompetencijai.
Įstatymas reikalavo, kad Vyriausybės narys būtų Lietuvos Respublikos pilietis ir į šias pareigas būtų
skiriamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms paeiliui.
Ministerijų skaičius buvo sumažintas.
Laikinajame pagrindiniame įstatyme, kaip nė vienoje kitoje buvusioje nepriklausomos Lietuvos
Konstitucijoje daug dėmesio skiriama tiesioginės demokratijos institutams: referendumo institutui,
piliečių balsavimo konstituciniais klausimais, savo suverenią galią liaudis vykdo ne tik per deputatus, bet
ir tiesioginiu balsavimu.
Įstatymų leidybos iniciatyvą be deputatų turėjo AT prezidiumas, AT nuolatinės komisijos, Ministrų
Taryba, AT pirmininkas, AT teismas ir prokuroras, Ministrų Tarybos, politinių partijų centriniai organai ir
visuomeninių organizacijų centriniai organai. Referendumą galėjo skelbti AT arba 300 tūkst. piliečių. Tai
yra svarbių visuomenei klausimų pateikimas referendumui svarstyti. LPĮ nustatė bendrus visų lygių
tarybų rinkimų teisės principus –visuotiniai, lygūs, tiesioginiai rinkimai, slaptas balsavimas. Nustatytas
amžiaus cenzas: aktyviajai teisei-18, pasyviajai-(18 į vietines tarybas, į AT- 21). Kandidatų skaičius
neribojamas.
Lietuvos Respublikos teismais buvo skelbiami Aukščiausiasis Teismas ir rajonų (miestų) teismai.
Aukščiausiąją priežiūrą, kjad visos valstybės institucijos, visuomeninės organizacijos, piliečiai ir t.t.
tiksliai ir vienodai vykdytų įstatymus, įgyvendina Lietuvos Respublikos prokuroras bei jam pavaldūs
žemesnieji prokurorai. Visų prokurorų įgaliojimų laikas – penkeri metai.
Literatūra:
1. Valančius K. L. Lietuvos valstybės konstitucijos. V., 2001
2. Jarašiūnas E. Lietuvos konstitucinė teisė. V., 2001
3. Maksimaitis M., Vansevičius S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. V., 1997

5 tema. LR 1992 m. Konstitucija (bendrieji klausimai)

20
1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos teisinės savybės (samprata ir pagrindinės ypatybės)
Dabartinė Konstitucija ypatinga tuo, kad joje pirmą kartą Lietuvos valstybės konstitucijų raidoje
įtvirtintas, pvz.:
1. tiesioginio Konstitucijos taikymo principas (6 str. 1 d.), aiškiai leidžiantis suprasti, kad Konstitucija yra
norminis aktas (ne deklaracija) ir gali būti taikomas (pvz., kai asmuo gina savo teises teisme; 30 str. 1 d.)
ne tiek „įstatymų nustatyta tvarka", kiek pagal jos pačios nuostatų turinį;
2. žmogaus teisių ir laisvių neatimamumo principas (18 str.) ir šių teisių tam tikras išaukštinimas (II
skirsnio pradžioje; žr.: 19-26 str.) palyginti su piliečio teisėmis (žr.: 32-37 str.);
3. apribojimas keisti tam tikras Konstitucijos nuostatas pagal Seimo apsisprendimą (nuožiūrą), t. y.
leidimas tai daryti tik referendumu (148 str.);
4. speciali konstitucinės justicijos institucija - Konstitucinis Teismas;
5. parlamentinės apkaltos procedūra (74 str.).

Lietuvos Respublikos Konstitucija visų pirma yra teisinis dokumentas. Todėl nors trumpai apžvelkime šio
akto teisines savybes. Jos atskleidžia šio dokumento teisinį pobūdį, esmę, lemia Konstitucijos vietą šalies
teisinėje sistemoje.
Svarbiausios Lietuvos Respublikos Konstitucijos teisinės savybės:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra svarbiausias šalies įstatymas, pagrindinis nacionalinis teisės
šaltinis;
2. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra priimta ir keičiama ypatinga tvarka, kuri skiriasi nuo įstatymų
priėmimo tvarkos;
3. Lietuvos Respublikos Konstitucija – aukščiausios galios teisės aktas (Konstitucijos viršenybė);
4. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra aktas, kuriam būdinga stabilumas (Konstitucijos stabilumas);
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra vientisas aktas;
2. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas.
Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos tekste šis dokumentas tiesiogiai nėra įvardijamas kaip
pagrindinis ir svarbiausias šalies įstatymas, tačiau atsižvelgę į jo turinį, ypatingą priėmimo, keitimo ir
įsigaliojimo tvarką, teisinę galią bei jam tenkančią vietą nacionalinėje teisės sistemoje, galime teigti, kad
Lietuvos Respublikos Konstitucija – neabejotinai svarbiausias šalies įstatymas.
Toks teiginys pagrįstas visų pirma tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija reguliuoja svarbiausius
visuomenės gyvenimo socialinius santykius. Ji nustato valstybės organizaciją, viešosios valdžios
organizacijas ir įgyvendinimo pagrindus, apibrėžia asmens teisinę padėtį, jo santykius su valstybe.
Konstitucija yra pagrindinis nacionalinės teisės šaltinis, Lietuvos teisės sistemos branduolys. Ji daro
poveikį visos teisės sistemos raidai. Konstitucijoje nustatyta valstybės valdžios institucijų kompetencija,
jų veiklos kryptys, jų priimamų teisės aktų rūšys. Konstitucijoje nustatyti ir svarbiausi teisinio
reguliavimo tikslai kaip trys reguliavimo objektai. Neretai Konstitucijos straipsniuose tiesiogiai nurodyta,
kokius klausimus reikia sureguliuoti įstatymu („Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos
atlyginimą nustato įstatymas” (30 str.), „Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas” (35 str. 3
d.). „Teismų sudarymą ir kompetenciją nustato įstatymas” (111 str. 4 d.). Kartais net tiesiogiai nurodoma,
kuriuo konkrečiu įstatymu atitinkami klausimai turi būti sureguliuoti („Konstitucinio Teismo statusą ir jo
įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo įstatymas” (102 str. 2 d.)).
„Pradėdami eiti savo pareigas, Ministras Pirmininkas ir ministrai Seime prisiekia būti ištikimi Lietuvos
Respublikai, laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Priesaikos tekstą nustato Vyriausybės įstatymas” (93 str.).
Neretai įstatyminiam reguliavimui nustatomos ir jo ribos. Antai Konstitucijos 32 str. numatyta, kad
piliečio teisė laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą negali būti varžoma kitaip, kaip tik įstatymu.
Šiame straipsnyje kartu nustatyta,. kad toks ribojimas įstatymu galimas tik jeigu tai būtina valstybės
saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą.
Lietuvos Respublikos Konstitucija yra priimta ypatinga, skirtinga nuo paprastųjų įstatymų, tvarka. Ją
1992 m. spalio 25 d. referendumu priėmė Tauta. Pagal Konstitucijos 151 str. Konstitucija įsigaliojo kitą
dieną po referendumo rezultatų oficialaus paskelbimo. Konstitucija keičiama irgi ypatinga tvarka (pačioje
Konstitucijoje numatyta, kam priklauso Konstitucijos pataisų iniciatyvos teisė, kokia tvarka ir sąlygomis
keičiamos Konstitucijos nuostatos, kaip pasirašomas ir įsigalioja įstatymas dėl Konstitucijos keitimo).
Kita svarbi Konstitucijos teisinė savybė – aukščiausia Konstitucijos normų teisinė galia. Lietuvos
Respublikos Konstitucijos normų viršenybė lemia ypatingą Konstitucijos vietą teisės sistemoje.
21
Konstitucija daro ypatingą poveikį visoms teisinio reguliavimo sritims ir teisinio reguliavimo būdams.
Konstitucijos 7 str. nustatyta: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai”. Lietuvos
Respublikos Konstitucinis Teismas, interpretuodamas šį Konstitucijos straipsnį, 1997 m. gegužės 29 d.
nutarime pažymėjo: „Šis pagrindinis konstitucinis principas nusako Konstitucijos viršenybę teisės aktų
sistemoje. Konstitucija apibūdinama kaip pagrindinis įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią įstatymų
hierarchinėje sistemoje. Be to, Konstitucija įteisina pagrindines teisinio reguliavimo nuostatas ir sudaro
įstatymų leidybos pagrindą”.
Konstitucijoje ne tik skelbiama šio akto viršenybė, bet ir numatytas jos apsaugos mechanizmas.
Konstitucijos teisinę apsaugą laiduoja ir konstitucinė kontrolė. Konstitucijos 102 str. numatyta, kad
Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o
Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Užtikrinant
Konstitucijos viršenybę, ypač yra svarbi konstitucinė norma, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo
dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis)
negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad
atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Konstitucijos 107 str. 1 d.).
Ne mažiau svarbi ir kita konstitucinė nuostata: „Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja
Konstitucijai” (110 str. 1 d.). Tais atvejais, kai yra abejonių dėl įstatymo ar kito teisinio akto, kuris turėtų
būti taikomas konkrečioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir
kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka
Konstituciją.
Konstitucijos viršenybė – principas taikomas ne tik po Konstitucijos įsigaliojimo priimtiems teisės
aktams. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo
tvarkos” 2 str. įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki
Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir
įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos”, ir galios tol, kol nebus
pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis.
Konstitucijos viršenybę reikėtų pažymėti ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Lietuvos Respublikos
tarptautinių sutarčių santykyje. Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra
Lietuvos Respublikos teisinės sistemos, kuri grindžiama Konstitucijos viršenybe, sudedamoji dalis.
Konstitucijos 105 str. numatyta, kad Konstitucinis Teismas teikia išvadas, ar Lietuvos Respublikos
tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai. Taigi Lietuvos Respublikos sudarytos tarptautinės
sutartys negali prieštarauti Konstitucijai.
Svarbi Konstitucijos savybė – jos stabilumas. Konstitucijos stabilumas reiškia, kad Lietuvos Respublikos
Konstitucija buvo priimta žvelgiant į ilgalaikę šalies raidos perspektyvą. Konstitucijos stabilumą visų
pirma užtikrina pats jos turinys. Ji reguliuoja svarbiausius, fundamentalius visuomenės gyvenimo
santykius. Tai labai abstraktus reguliavimas, fiksuojantis tik pagrindinių santykių ribas, palaikantis
pakankamą laisvę manevrui Konstitucijos rėmuose. Kitas Konstitucijos stabilumą užtikrinantis veiksnys –
sudėtinga jos priėmimo, keitimo ir įsigaliojimo tvarka.
Žinoma, Konstitucijos stabilumas nepaneigia teisinio reguliavimo dinamiškumo. Optimalu, kai
Konstitucijos stabilumas yra derinamas su teisinio reguliavimo dinamiškumu. Vienu atveju, matyt, tai
tektų užtikrinti Konstitucijos pataisomis, kitu atveju – užtektų Konstitucinio Teismo konkrečioje byloje
pateiktos Konstitucijos normų interpretacijos. Šiuo atveju Konstitucijos aiškinimas būtų grindžiamas
esminiais socialinio gyvenimo tam tikros srities pokyčiais.
Konstitucijos 6 str. nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, kad kiekvienas
asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Šiame Konstitucijos straipsnyje tiesiogiai
užfiksuotos dvi šio teisinio dokumento savybės – konstitucinio reguliavimo vientisumas ir Konstitucijos
normų tiesioginis taikymas.
Konstitucijos vientisumas reiškia konstitucinio reguliavimo ryšį ir darną. Konstitucijos normos, principai,
institutai – vieninga, susijusi sistema. Norint suprasti konkrečią teisinę taisyklę, reikia ją traktuoti ne kaip
izoliuotą nuostatą, o kaip vientisos sistemos elementą, t.y. normą būtina aiškinti viso konstitucinio
reguliavimo kontekste. Todėl logiška išvada: „Konstitucija yra vientisas aktas, todėl interpretuojant jos
normas negalima nustatyti tokio bet kurios jos normos turinio, kuris prieštarautų visumai”1.

1
Pavilonis V. Konstitucijos interpretavimas vykdant abstrakčią teisės aktų teisėtumo kontrolę // Konstitucinės priežiūros institucijų baigiamieji aktai. Akty
koñcowe institucji nadzoru konstytucyjnego. Vilnius, 2000. P. 28.
22
Kita Konstitucijos savybė – Konstitucijos tiesioginis taikymas. Kaip minėjome, Konstitucijos 6 str.
suformuluotas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas. Jis reiškia, kad Lietuvos Respublikos
Konstitucija – ne politinė deklaracija, bet teisės normų aktas, kuris galioja, kurį galima taikyti tiesiogiai,
kurio reikalavimų privalo paisyti visi teisinių santykių subjektai.
Dabartinė Konstitucija ypatinga tuo, kad joje pirmą kartą Lietuvos valstybės konstitucijų raidoje
įtvirtintas, pvz.:
1. tiesioginio Konstitucijos taikymo principas (6 str. 1 d.), aiškiai leidžiantis suprasti, kad
Konstitucija yra norminis aktas (ne deklaracija) ir gali būti taikomas (pvz., kai asmuo gina savo
teises teisme; 30 str. 1 d.) ne tiek „įstatymų nustatyta tvarka", kiek pagal jos pačios nuostatų turinį;
2. žmogaus teisių ir laisvių neatimamumo principas (18 str.) ir šių teisių tam tikras išaukštinimas (II
skirsnio pradžioje; žr.: 19-26 str.) palyginti su piliečio teisėmis (žr.: 32-37 str.);
3. apribojimas keisti tam tikras Konstitucijos nuostatas pagal Seimo apsisprendimą (nuožiūrą), t. y.
leidimas tai daryti tik referendumu (148 str.);
4. speciali konstitucinės justicijos institucija - Konstitucinis Teismas;
5. parlamentinės apkaltos procedūra (74 str.).

2. Lietuvos respublikos konstitucijos pagrindiniai principai ir funkcijos

Konstituciją sudaro normos ir principai.
Principas savo turiniu žymiai talpesnis už normą ir išreiškia kelias ar keliolika konstitucijos normų.
Principo aiškinimo galimybės plačios, o normų aiškinimas – konstitucijos ribose. Principų prasmė
dvejopa: nustato teisinio reguliavimo parametrus ir leidžia pasitikrinti ar įstatymų leidžiamosios valdžios
įstatymai atitinka konstitucijos parametrus, prasmę, turinį.
Kiekvienos Konstitucijos nuostatos turinys - jo detalumas (konkretumas) ar abstraktumas, dispozityvumas
ar imperatyvumas, prevencinis ar kardomasis pobūdis - rodo tam tikrą Konstitucijos poveikio tikrovei
kryptį, vadinamąją funkciją. Pagal tai, ar nuostata pateikia konkrečią elgesio taisyklę, aprašymą ar
apibrėžimą, skambų šūkį (lozungą), skatina ar nukreipia konstitucinių teisių santykių formavimąsi ir raidą
tam tikra linkme, galima skirti įvairias Konstitucijos funkcijas. Kiekvienas Konstituciją moksliškai
aiškinantis asmuo šias funkcijas gali pavadinti savaip, pvz., išskirti:
1. įprasto (klasikinio) reglamentavimo (žr.: 1992 m. Konstitucijos 58 str., 87 str.),
2. politinio sutvirtinimo (žr.: 1 str., 10 str. 1 d., 14 str., 17 str., 150 str.);
3. strateginio modeliavimo ir paskirties (žr.: 47 straipsnio pirminę redakciją ir jos 1996 m. ir 2003 m.
pataisas; 53 str., 54 str.);
4. prevencinės apsaugos ir gynybinio užkardymo (žr.: 3 str., 105 str., 122 str., 124 str., 142 str.).
5. Be to, atsižvelgiant į LTSR konstitucijų nuostatas, papildomai galima skirti: ideologinę
pasaulėžiūros formavimo (plg. LTSR 1940 m. Konstitucijos 3 str., 12 str., 105 str.; LTSR 1978 m.
Konstitucijos Preambulę; dabartinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str., 135 str.);
6. socialinę kultūrinę (dabartinės Konstitucijos 39 str., 54 str.).
7. Lyginant dabartinę Konstituciją ir Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą tikslinga pažymėti tokias aktualias
funkcijas: stabilizavimo (plg. LPį 81 str., 131 str., 132 str. ir dabartinės K 68 str., 148 str.);
8. racionalizavimo ir organizavimo (plg. LPĮ 78 str. 21 p., 94 str. ir dabartinės Konstitucijos 92 str. 1
d., 105 str.);
9. integravimo (žr.: K 12 str. 2 d., 15 str., 16 str., 84 str. 22 p. ir 23 p.).

Konstitucijos integravimo funkcija — prasmingas jos nuostatų veikimas (adresavimas) valstybinės

bendruomenės ir jos kuriamos valstybės institucijoms sutelkti (neskaidyti) - pasireiškia įvairiuose
Konstitucijos straipsniuose, pvz., 10 straipsnyje, 12 straipsnio 2 dalyje, 14-17 straipsniuose, 133 straipsnio
2 dalyje ar Konstitucijos sudedamojoje dalyje - konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos
nesijungimo į postsovietines Rytų Sąjungas" (150 str.). Šiose nuostatose atitinkamai įtvirtinti unitarinės
valstybės principas, dvigubos pilietybės ribojimo principas, valstybės simboliai, valstybės kontrolieriaus
skyrimo (ar atleidimo) derinant Seimo ir Respublikos Prezidento veiksmus principas ir nesijungimo į
buvusios TSRS pagrindu sukurtas organizacijas principas. Integravimo elementu galima laikyti tai, kad
Respublikos Prezidentas neturi įgaliojimo vetuoti (grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti) konstitucinį
įstatymą, kurį Seimas priima daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų dauguma (apie tai kalbama
Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime).

23
Konstitucijos apsaugos ir gynimo funkcija -prasmingos Konstitucijos nuostatos, skirtos konstitucinių
vertybių (žmogaus teisių ir laisvių, nemonopolizuotos rinkos ir gamybos ar „ masinės informacijos
priemonių" veiklos; Konstitucijos 18-26 str., 44 str., 46 str. 4 d.) ir su jomis susijusių principų
(nepriklausomybės ar demokratijos) prevencinei apsaugai ir kardomajam gynimui - pasireiškia įvairiuose
Konstitucijos straipsniuose, pvz., nustatančiuose Konstitucinio Teismo kompetenciją pripažinti
ginčijamus įstatymus ar Vyriausybės nutarimus antikonstituciniais (105 str.), galimybę inicijuoti tam
tikriems pareigūnams parlamentinį apkaltos procesą (74 str.), sudėtingą Konstitucijos keitimo Seimo
priimtu įstatymu tvarką (ir dar sudėtingesnę 1 skirsnių nuostatų keitimo referendumu tvarką; žr.: 148 str.),
karo ir nepaprastosios padėties įvedimo pagrindus ir tvarką (142 str., 144 str.), valstybinės bendruomenės
ir kiekvieno jos nario teisę priešintis agresoriui (žr.: 3 str.).
Apie politini sutvirtinimą kaip Konstitucijos norminio poveikio kryptį galima kalbėti, vertinant
Konstitucijos nuostatas, kurios akivaizdžiai išreiškia politinius (Konstitucijos rengėjų ir jos leidėjo)
sprendimus, pvz., tai, kad valstybė yra ne šiaip sau nepriklausoma, bet, negalėdama integruotis į
„postkomunistines Rytų erdves" (150 str.), yra atvira transatlantinei ir europinei integracijai (47 str. 2 d.
1996 m. redakcija, pakeista 2002 m.). Panašiai galima vertinti nuostatas, pagal kurias: a) šalies ūkis
remiasi privatine nuosavybe (nors valstybė gali reguliuoti ūkį vardan bendros gerovės; žr.: 46 str.); b) tam
tikras turtas yra išimtinė valstybės nuosavybė (o žemės sklypus leidžiama įsigyti ne tik piliečiams; žr.: 47
str.); c) jokia valstybės teritorijos dalis (pvz., Klaipėdos kraštas; žr.: 1922 m. Konstitucijos 5 §) negali
gauti autonominio vieneto statuso; d) valstybinei kalbai (lietuvių kalbai; 14 str.) įstatymu negali būti
prilygintos kitos „vietinės kalbos" (žr.: 1922 m. Konstitucijos 6 § 2 sakinį). Stabilizavimo kryptį galima
matyti tuo požiūriu, kad Konstitucija nustato sudėtingas kai kurių pareigūnų skyrimo ir atleidimo
procedūras (103 str. 1 d., 133 str. 2 d.), konstitucinių įstatymų priėmimo ar Konstitucijos keitimo tvarką
(69 str. 3 d., 148 str. 3 ir 4 d.). Organizavimo funkciją rodo, pvz., valdžių atribojimas (padalijimas; 67 str.,
84 str., 94 str., 109 str.) ir kai kurios jo išimtys (67 str. 19 p., 84 str. 23 p., 94 str. 5 p.). Socialinis
kultūrinis Konstitucijos poveikis numatytas III skyriuje „Visuomenė ir valstybė", taip pat IV skirsnio
nuostatose, susijusioje su asmens darbu, poilsiu ar pensija (48 str., 49 str., 52 str.). Ideologinė, t. y.
pasaulėžiūros formavimo kryptis Konstitucijoje atsispindi ta prasme, kad kai kurios nuostatos ne tik
pateikia įprastą reglamentavimą, bet ir papildomą informaciją, turinčią (galinčią turėti) įtakos formuojantis
neoficialių Konstitucijos interpretuotojų teisinėms pažiūroms. Tai galima, pvz., pasakyti apie:
1. Preambulėje nurodytą siekį sukurti atvirą visuomenę;
2. nuostatas, pagal kurias Vilnius - ne šiaip sau valstybės sostinė, bet „istorinė" (17 str.), o žmogaus
teisės ir laisvės - prigimtinės (18 str.).
Sisteminiu požiūriu konstitucinius principus galima grupuoti įvairiai, pvz., pagal:
1. taikymo apimtį ir Konstitucinio Teismo vaidmenį juos atskleidžiant: Konstitucijos principai
(vientisumo ir tiesioginio taikymo bei viršenybės principai; K 6 str. 1 d., 7 str. 1 d.) ir
konstituciniai principai (t. y. Konstitucijoje įvardyti arba Konstitucinio Teismo išaiškinti visų
valstybės institucijų veiklos principai, pvz., asmenų lygiateisiškumo principas, teisėtų lūkesčių
principas);
2. pobūdį: šiuo aspektu galima skirti politinio (1 str.), ūkinio (46 str.), finansinio (127 str., 131 str. 2
d.), kultūrinio (42 str., 45 str.), socialinio (39 str.), ekologinio (54 str.) ar procedūrinio-
organizacinio (64 str., 140 str.) atspalvio principus;
3. konstitucinio įtvirtinimo raidą ir naujumą- klasikinius (30 str. 1 d.) ir naujoviškus (18 str.)
principus;
4. turinio apimtį ir skleidžiamo norminio poveikio sritį (šiuo požiūriu galima skirti apibrėžiančius (t.
y. determinuojančius) ir telkiančius (t. y. koordinuojančius) principus;
5. Konstitucijos 150 straipsnyje nurodyto konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės" 1
straipsniu („Teiginys /.../ yra /.../ konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas"), galima
išskirti pamatinius bendruosius principus (nepriklausomybė, demokratija, respublika), prie kurių
pagal įvairias nuostatas (5 str., 7 str., 30 str., 105 str., 109 str.) priskirtinas ir teisinės valstybės
principas, ir nepamatinius specialiuosius principus (53 str., 54 str.).
Be to, pagal tai, ar principai, kažką įvardindami (nusakydami), sutelkia tam tikrų institucijų veiklą (tarsi
koordinuodami ją; pvz., respublikos principas, Vilniaus miesto kaip valstybės sostinės principas, valstybės
vadovo principas) arba aiškiai sukelia tam tikrų institucijų atitinkamas pareigas (pvz., Konstitucijos

24
viršenybės principas, teisinės valstybės principas, teisėtų lūkesčių principas), galima skirti tarsi
koordinuojančius ir determinuojančius principus2.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucijos forma, struktūra ir turinys, teisinė galia

Konstitucijos pagal jų formą skirstomos į rašytines ir nerašytines. Rašytinė konstitucija gali būti ir
vientisas aukščiausios galios teisės normų aktas, ir ją gali sudaryti keli aukščiausios galios teisės aktai.
Taip pat galima išskirti ir sudėtinę kodifikuotą konstituciją (t.y. konstituciją, kurią sudaro pagrindinis
aktas ir jo sudėtinės dalys: kiti aktai, deklaracijos).
1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija pagal formą yra sudėtinė kodifikuota konstitucija. Šalies
Konstituciją sudaro Lietuvos Respublikos Konstitucija (t.y. pagrindinis teisinis aktas), kurio 150 str.
nustatyta: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamąja dalimi yra: 1991 m. vasario 11 d.
Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės”, 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos
nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas”, 1992 m. spalio 25 d. Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos
Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos”, 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos
narystėsEuropos Sąjungoje“.
Taigi Lietuvos Respublikos Konstituciją sudaro trys aukščiausios galios teisiniai aktai. Jų negalima laikyti
atskirų dokumentų visuma, o reikia traktuoti kaip vieningą sudėtinį aukščiausios galios teisinį aktą, nes
minėtame Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 str. ir 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas
„Dėl Lietuvos valstybės”, 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos
nesijungimo į posovietines Rytų sąjungas”, 1992 m. spalio 25 d. Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos
Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos” ir 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos
narystės Europos Sąjungoje“ skelbiami sudedamąja Lietuvos Respublikos Konstitucijos dalimi, tuo
labiau, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 str. dalyje sakoma, jog Konstitucija yra vientisas ir
tiesiogiai taikomas aktas.
Konstitucijų struktūrinėse dalyse išdėstomos normos, nustatančios valstybės organizaciją ir funkcijas,
asmens teises bei laisves, kitus, konstitucijos kūrėjo manymu, reikalingus įtvirtinti aukščiausios galios
įstatymu klausimus.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos struktūros elementai yra šie:
1) preambulė;
2) pagrindinė Konstitucijos dalis (I–XIV skirsniai);
3) baigiamieji nuostatai (150–154 straipsniai);
4) Konstitucijos sudedamoji dalis:
a. 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės”,
b. 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į
postsovietines Rytų sąjungas”,
c. 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos
Sąjungoje“.
Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 25 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos
įsigaliojimo tvarkos” (kurį taip pat reikia laikyti konstitucinio reguliavimo elementu).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulė – glausta įžanginė konstitucinio teksto dalis – raktas
konstitucinio reguliavimo sistemai suprasti. Joje įtvirtinti esminiai Lietuvos valstybinio gyvenimo
principai, svarbiausios konstitucinės vertybės ir siekiai. Ypač svarbios preambulės nuostatos dėl Lietuvos
valstybės ir teisės tęstinumo ir perimamumo (teiginiai, kad lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrė
Lietuvos valstybę, kad šios valstybės teisiniai pamatai pagrįsti Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos
Konstitucijomis yra tiltas iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės į 1918–1940 m. gyvavusią Lietuvos
Respubliką ir į 1990 m. vėl atkurtą Lietuvos Respubliką), dėl prigimtinės žmogaus ir Tautos teisės laisvai
gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, dėl tokių vertybių,
kaip laisvės ir nepriklausomybės gynimo, tautos dvasios, gimtosios kalbos, rašto ir papročių išsaugojimo,
dėl tautinės santarvės puoselėjimo Lietuvoje.
Preambulėje skelbiami Tautos gyvenimo ir konstitucinio reguliavimo fundamentalūs tikslai: atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Preambulėje regime labai vykusią
valstybę kuriančio subjekto – etninės tautos (žr. preambulės pradžią „lietuvių tauta,...”) virtimą pilietine
tauta (… atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją), Lietuvos
2
Daugiau žr.: E. Kūris. Koordinaciniai ir determinaciniai konstituciniai principai II Jurisprudencija. 2002(27). P. 59-74; E. Šileikis. Alternatyvi konstitucinė
teisė. Vilnius, 2003. P. 133-136; A. Vaišvila. Teisės teorija. Vilnius, 2000. P. 123-132; H. L. A. Hart. Teisės samprata. Vilnius, 1997. P. 401-403
25
valstybės kūrėja – pilietinė Lietuvos žmonių bendrija, susidariusi Lietuvos istorijos, kultūros, valstybinės
kalbos, teritorijos ir ūkinio gyvenimo bendrumo pagrindu.
Konstitucijos I skirsnį „Lietuvos valstybė” sudaro 17 straipsnių. Šiame skirsnyje įtvirtinti konstituciniai
Lietuvos valstybės santvarkos pagrindai:
1) nepriklausoma demokratinė respublika
2) Tautos suverenitetas
3) valstybės valdžios padalijimas (valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir
Vyriausybė, Teismas),
4) valdžios galių ribojimas Konstitucija,
5) valdžios įstaigų tikslas – tarnauti žmonėms,
6) Konstitucijos viršenybės principas.
Svarbios šio skirsnio normos dėl valstybės ir tautos klausimų sprendimo referendumu, dėl Lietuvos
valstybės teritorijos vientisumo ir nedalomumo, dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, valstybinės kalbos,
taip pat dėl valstybės simbolių, sostinės.
Konstitucijos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė” (Konstitucijos 18–37 str.) įtvirtintos pagrindinės asmens
teisės ir laisvės. Labai svarbus šio skirsnio 18 str., skelbiantis, kad žmogaus teisės ir laisvės yra
prigimtinės. Šio skirsnio normos įtvirtina žmogaus teisę į gyvybę, žmogaus laisvę, asmens neliečiamumą,
žmogaus orumo apsaugą, privataus gyvenimo neliečiamumą, nuosavybės apsaugą, buto neliečiamumą,
informacijos laisvę, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę. Ne mažiau svarbios yra šiame Konstitucijos
skirsnyje išdėstytos normos dėl visų asmenų lygybės prieš įstatymą, teismą, valstybės institucijas ir
pareigūnus, dėl asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisės kreiptis į teismą dėl
asmens nekaltumo prezumpcijos ir t.t. Šiame skirsnyje taip pat rasime normas dėl piliečių teisės laisvai
pasirinkti gyvenamąją vietą, dėl jų teisės dalyvauti valdant savo šalį, dėl rinkimų, peticijų, susivienijimų,
taikių susirinkimų teisės; taip pat dėl piliečių, priklausančių tautinėms bendrijoms, teisės puoselėti savo
kalbą, kultūrą ir papročius.
Konstitucijos III skirsnyje „Visuomenė ir valstybė” (38–45 str.) nustatyti šeimos, auklėjimo, ugdymo
santykių pagrindai, įtvirtinama asmens teisė į mokslą, kultūrą, mokslo ir tyrinėjimų bei dėstymo laisvė,
bažnyčių ir religinių organizacijų veiklos pagrindai ir t.t. Pototalitarinei visuomenei ypač svarbus
Konstitucijos 44 str., draudžiantis masinės informacijos cenzūrą bei masinės informacijos priemonių
monopolį. Šiame skirsnyje taip pat numatyta, kad piliečių tautinės bendrijos savo tautinės kultūros
reikalus tvarko savarankiškai, o valstybė joms teikia paramą.
Konstitucijos IV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas” (46–54 str.) apibrėžti Lietuvos ūkio pagrindai, darbo ir
socialinės paramos santykių pagrindai, gamtos aplinkos apsauga ir t.t. Lietuvos ūkis grindžiamas
privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, valstybė remia visuomenei
naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų tautos
gerovei, įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę,
valstybė gina vartotojų interesus – tokie yra konstituciniai ūkinės veiklos imperatyvai. Šiame
Konstitucijos skirsnyje rasime ir nuostatas, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą
ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir
socialinę apsaugą nedarbo metu, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas,
socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Šios
ir kitos lV skirsnio nuostatos atskleidžia konstitucinius ekonominių, socialinių santykių pagrindus.
Valstybės valdžios institucijų organizacijos ir funkcionavimo, jų tarpusavio sąveikos pagrindus nustato
keli Konstitucijos skirsniai: V skirsnis „Seimas” (55–76 str.), Vl skirsnis „Respublikos Prezidentas” (77–
90 str.), VII skirsnis „Lietuvos Respublikos Vyriausybė” (91–101 str.), VIII skirsnis „Konstitucinis
Teismas” (102–108 str.), IX skirsnis „Teismas” (109–118 str.).
Konstitucijos V skirsnyje Seimas traktuojamas kaip atstovaujamoji įstatymų leidybos institucija. Šiame
skirsnyje nustatyti Seimo nario – Tautos atstovo – teisinės padėties pagrindai, Seimo kompetencija,
reguliuojami svarbiausi įstatymų leidybos klausimai.
Konstitucijos VI skirsnis skirtas valstybės vadovo – Respublikos Prezidento – institucijai. Pagal
Konstituciją jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės – kolegialios, krašto reikalus tvarkančios institucijos –organizavimo ir
veiklos klausimai yra VII Konstitucijos skirsnio reguliavimo objektas. Konstitucijos VIII ir IX skirsniai
nustato Lietuvos Republikos Konstitucinio Teismo ir teismų sistemos sudarymo bei funkcionavimo
pagrindus.
26
Konstitucijos X skirsnis „Vietos savivalda ir valdymas” (119–124 str.) skirtas ir Konstitucijoje
laiduojamai savivaldos teisei ir aukštesniuose administraciniuose vienetuose organizuojamam vietiniam
valdymui. XI skirsnis „Finansai ir valstybės biudžetas” (125–132 str.) nustato finansų bei valstybės
biudžeto pagrindus, o XII skirsnis „Valstybės kontrolė” (133–134 str.) skirtas valstybės kontrolės sistemos
pagrindams apibūdinti. XIII Konstitucijos skirsnis „Užsienio politika ir valstybės gynimas” (135–146 str.)
nustato šalies užsienio politikos bei valstybės gynybos pagrindus.
Konstitucijos XIV skirsnis „Konstitucijos keitimas” (147–149 str.) reguliuoja Konstitucijos keitimo
klausimus.
Su pagrindine Konstitucijos dalimi yra tiesiogiai susiję „Baigiamieji nuostatai” (150–154 str.).
Pastebėtina, kad galima diskutuoti, ar „Baigiamuosius nuostatus” galima laikyti paskutiniuoju
Konstitucijos skirsniu (tiesa, tekste neįvardijamu kaip skirsnis, bet pagal straipsnių numeraciją tokiu
laikytinu), ar jiems tenka su pagrindiniu tekstu susijusių baigiamųjų nuostatų vaidmuo. „Baigiamuosiuose
nuostatuose” apibrėžiama, kurie aktai yra Konstitucijos sudedamoji dalis, taip pat nurodoma, kada
Konstitucija įsigalioja, kaip ji skelbiama „Baigiamuosiuose nuostatuose” reguliuojamų santykių
laikinumu išsiskiria 153 str. Jame numatyta, kai Konstitucija bus priimta referendumu, Seimas iki 1993
m. spalio 25 d. 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti tam tikras nurodytų Konstitucijos
straipsnių nuostatas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamąją dalį sudaro tris konstituciniai dokumentai: 1991 m.
vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės” ir 1992 m. birželio
18 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į posovietines
Rytų sąjungas” ir 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos
Sąjungoje“. Lietuvos Respublikos Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės” patvirtina, kad
teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” yra Lietuvos Respublikos
konstitucinė norma ir pamatinis principas, kad ši konstitucinė norma ir pamatinis principas gali būti
pakeisti tik plebiscitu, jeigu už tai pasisakys ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę.
Lietuvos Respublikos Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų
sąjungas” užfiksuotas Lietuvos siekis puoselėti abipusiai naudingus ryšius su kiekviena valstybe,
anksčiau buvusia SSRS sudėtyje, tačiau niekada ir jokiu pavidalu nesijungti į jokias buvusios SSRS
pagrindu kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas bei sandraugas.
Pagal šį aktą veikla, kuria siekiama įtraukti Lietuvos valstybę į tokias sąjungas ar sandraugas, yra laikoma
priešiška Lietuvos nepriklausomybei ir atsakomybė už ją nustatoma pagal įstatymus. Konstituciniu aktu
nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, Nepriklausomų Valstybių
Sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių.
Konstitucinio reguliavimo pridėtiniu elementu reikia laikyti Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos
Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos”, kuriame reglamentuota Konstitucijos ir jos atskirų
nuostatų įsigaliojimo tvarka. Pagal šį įstatymą įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucijai, netenka
galios Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas. Įstatymai, kiti teisiniai aktai ir jų dalys,
galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek,
kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo
tvarkos”, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis.
Įstatymu nustatyta, kada baigiasi Aukščiausiosios Tarybos ir jos deputatų įgaliojimai, kada į posėdį
renkasi Seimo nariai, koks yra Seimo nario priesaikos tekstas, kaip vertintina teisinė situacija, kol
neišrinktas Respublikos Prezidentas, kaip renkami Lietuvos respublikos Konstitucinio Teismo teisėjai ir
t.t. Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos” buvo priimtas referendumu
kartu su Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Vertinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos reguliavimo objektą, reikia pažymėti, kad mūsų šalies
Konstitucija, kaip ir daugelis kitų XX a. pabaigoje priimtų naujosios demokratijos valstybių konstitucijų,
reguliuoja svarbiausias visuomeninių santykių sritis: valstybės organizacijos, valstybės valdžios
institucijų organizacijos ir veiklos, vietos savivaldos ir valdymo, asmens teisinės padėties pagrindų
santykius. Reikia pabrėžti ir mūsų šalies pagrindinio įstatymo specifiką. Akivaizdūs ne tik Konstitucijos
formos, struktūros, bet ir turinio ypatumai. Antai Konstitucijos kūrėjui atrodė būtina konstituciniu lygiu
sureguliuoti tam tikrus klausimus, pvz.: požiūrį į posovietinę erdvę (žr. Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos
Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas”), į Lietuvos Respublikos pasirinktą europinę ir

27
transatlantinę integraciją (žr. Konstitucijos 47 str. 2 d. pagal 1996 m. birželio 20 d. redakciją 3), į prigimtinį
žmogaus teisių ir laisvių pobūdį (žr. Konstitucijos 18 str.4) ir t.t.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucijos keitimas5

Ypatinga Konstitucijos priėmimo ir keitimo tvarka, kuri skiriasi nuo paprastų įstatymų priėmimo ir
keitimo tvarkos, yra laikoma viena iš esminių sąlygų, užtikrinančių Konstitucijos stabilumą.
1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta Tautos referendumu. „Lietuvos Respublikos
Konstitucija priskirtina prie tų konstitucijų, kurioms keisti nustatytos gana sunkios taisyklės”6.
Konstitucijos 147 str. numatyta, kad sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją turi
teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių
rinkėjų. Nepaprastos padėties ar karo padėties metu Konstitucija negali būti taisoma.
Konstitucijos 1 str. nuostata „Lietuvos Respublikos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika”
gali būti pakeista tik referendumo būdu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių,
turinčių rinkimų teisę.
Tik referendumu gali būti keičiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos pirmojo skirsnio „Lietuvos
valstybė” bei keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas” nuostatos. Taigi ypač stipri Konstitucijos 1
str., taip pat pirmo ir keturioliktojo skirsnio apsauga.
Konstitucijos pataisos dėl kitų Konstitucijos skirsnių turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du
kartus. Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne trumpesnė kaip trijų mėnesių pertrauka. Įstatymo projektas
dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne
mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių.
Nepriimta Konstitucijos pataisa Seimui iš naujo svarstyti gali būti teikiama ne anksčiau kaip po metų.
Priimtą įstatymą dėl Konstitucijos keitimo pasirašo Respublikos Prezidentas ir ne vėliau kaip per 5 dienas
oficialiai paskelbia. Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir
nepaskelbia, šis įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.
Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip po vieno mėnesio nuo jo priėmimo.
Taip pat reikia prisiminti, kad rengiant 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos galutinę teksto
redakciją, buvo sutarta straipsniams, dėl kurių politinio kompromiso dalyviams buvo sunkiausia susitarti
ir kurių galutinės redakcijos buvo labiausiai kompromisinio pobūdžio, nustatyti lengvesnę keitimo tvarką
tam tikram laikotarpiui. Konstitucijos kūrimo procese dalyvavusios politinės jėgos tikėjosi po 1992 m.
Seimo rinkimų turėti Seime pakankamą Seimo narių daugumą, kurios užtektų Konstitucijai pakeisti
norima linkme. Taip atsirado Konstitucijos „Baigiamuosiuose nuostatuose” 153 str., kuriuo nustatyta:
„Kai ši Lietuvos Respublikos Konstitucija bus priimta referendumu, Lietuvos Respublikos Seimas iki
1993 m. spalio 25 dienos 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti Lietuvos Respublikos
Konstitucijos nuostatas, kurios yra 47, 55, 56 straipsniuose, 58 straipsnio antrosios dalies 2 punkte, 65,
68, 69 straipsniuose, 84 straipsnio 11 ir 12 punktuose, 87 straipsnio pirmojoje dalyje, 96, 103, 118
straipsniuose, 119 straipsnio ketvirtojoje dalyje”.
3
1 straipsnis. 47 straipsnio papildymas
Papildyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį šia antrąja dalimi:
"Savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie nustatyti konstitucinio
įstatymo pagal Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio
paskirties žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn
tvarką, sąlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas."
4
Konstitucijos 18 straipsnis Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.
5
147 straipsnis
Sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau
kaip 300 tūkstančių rinkėjų.
Nepaprastosios padėties ar karo padėties metu Konstitucija negali būti taisoma.
148 straipsnis
Konstitucijos 1 straipsnio nuostata "Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika" gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai
pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę.
Tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio "Lietuvos valstybė" bei keturioliktojo skirsnio "Konstitucijos keitimas" nuostatos.
Konstitucijos pataisos dėl kitų Konstitucijos skirsnių turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus. Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne
mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka. Įstatymo projektas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne
mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių.
Nepriimta Konstitucijos pataisa Seimui iš naujo svarstyti gali būti teikiama ne anksčiau kaip po metų.
149 straipsnis
Priimtą įstatymą dėl Konstitucijos keitimo pasirašo Respublikos Prezidentas ir ne vėliau kaip per 5 dienas oficialiai paskelbia.
Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, šis įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo
Pirmininkas.
Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip po vieno mėnesio nuo jo priėmimo.
6
Žilys J. Konstitucijos stabilumas teisinės kultūros kontekste // Konstitucija, žmogus, teisinė valstybė (konferencijos medžiaga). Vilnius, 1998. P. 23.
28
Šios Konstitucijos keitimo sąlygų išlygos – teisinė politinių kompromisų paieškos išraiška. Palengvinta
tvarka buvo leista keisti normas, apibrėžiančias nuosavybės konstitucinį statusą (47 str.), Seimo narių
skaičių, Seimo narių rinkimo tvarką (55 str.), teisines prielaidas būti renkamu Seimo nariu (56 str.),
teisines pirmalaikių Seimo rinkimų paskelbimo prielaidas (58 str. 2 d. 2 p.), naujai išrinkto Seimo pirmojo
posėdžio sušaukimo tvarką (65 str.), įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (68 str.), įstatymų priėmimą (69
str.), Respublikos Prezidento įgaliojimus (84 str. 11 ir 12 p.), pirmalaikių Respublikos Prezidento rinkimų
sąlygas (87 str. 1 d.), ministrų statuso klausimus (96 str.), Konstitucinio teismo sudarymą (103 str.),
prokurorų konstitucinį statusą (118 str.), savivaldybės taryboms atsakingų vykdomųjų organų teisinį
statusą (119 str. 4 d.). Išskyrus Lietuvos Respublikos 47 str., tai buvo daugiausia nuostatos, susijusios su
valstybės valdžios institucijų teisine padėtimi, jų tarpusavio santykiais.
Tačiau politinio kompromiso dalyvių lūkesčiai ir politinė tikrovė nesutapo. Politinėms partijoms, kurioms
buvo atstovaujama Seime po 1992 m. Seimo rinkimų, nepavyko suderinti pozicijų, ir palengvinta tvarka
Konstitucija nebuvo pakeista.
Žinoma, ir vėliau buvo siūlymų keisti Konstituciją, tačiau 1992–2001 m. laikotarpiu politinėms jėgoms
pasisekė sėkmingai susitarti ir priimti tik dvi Konstitucijos pataisas.
1996 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos 47 str. papildymo įstatymu buvo papildytas Konstitucijos 47
str. tokio turinio 2 dalimi: „Savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip pat tiems ūkinę
veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal Lietuvos
Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti
nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams
ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn tvarką, sąlygas ir apribojimus
nustato konstitucinis įstatymas”.
1996 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 str. pakeitimo įstatymu Konstitucijos 119
str. 2 dalyje vietoje žodžio „dvejiems” įrašytas žodis „trejiems”, ir ši dalis išdėstyta taip: „Savivaldybių
tarybų narius trejiems metams renka administracinio vieneto gyventojai – Lietuvos Respublikos piliečiai,
remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu”.
Kaip turėtume vertinti siūlymus keisti Konstituciją? Atrodo, kiekviena diskusija valstybės organizacijos ir
funkcionavimo, asmens ir valstybės santykių klausimais vertintina teigiamai ir laikytina normaliu dalyku
demokratinėje visuomenėje. Nereikėtų pamiršti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta
Konstitucijos keitimo tvarka garantuoja, kad neapgalvotos, tik vienai kuriai nors politinei ar socialinei
grupei priimtinos, pataisos nebus įgyvendintos. Norint pakeisti Konstituciją, reikia plataus konstitucinio
susitarimo, įvairių politinių jėgų, didžiosios visuomenės dalies palaikymo.
Galima suformuluoti keletą pagrindinių konstitucijos keitimo proceso principų:
1) konstitucijos pataisa turi būti akivaizdžiai būtina (t.y. kai esamas konkretus konstitucinis reguliavimas
aiškiai neatitinka visuomenės raidos svarbiausių tendencijų ir stabdo šį procesą);
2) konstitucijos pataisa turi būti rengiama ir priimama laikantis visų konstitucijoje įtvirtintų reikalavimų
(negalimas joks „laisvas” šių konstitucijos normų interpretavimas);
3) ir rengiant, ir priimant konstitucijos pataisą, būtinas platus Lietuvos politinių jėgų konsensusas (t.y.
būtinas esminis bendranacionalinis sutarimas, kai nė viena svarbi šalies politinė jėga neprieštarauja
konstitucijos pataisai);
4) rengiant ir priimant konstitucijos pataisą, negalima pažeisti konstitucijos dvasios (visų pirma joje
įtvirtintos konstitucinių vertybių sistemos), konstitucijos vientisumo ir suderinamumo, būtina paisyti
teisinės technikos reikalavimų.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucijos tiesioginio taikymo problemos

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 str. nustatyta:
„Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.
Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija”.
Šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas reiškia, kad
Konstitucija – teisės normų aktas, kurio nustatytos taisyklės galioja ir yra privalomos visoms valstybės
institucijoms, pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims, kad, remdamasis Konstitucija, kiekvienas
asmuo gali ginti savo teises.
Teisine aksioma reikėtų laikyti teiginį, kad Konstitucija – šalies teisės sistemos pagrindas, jos centrinis
elementas. Konstitucijoje įtvirtintos normos plėtojamos, konkretizuojamos kitų teisės sričių normose.
Pastarųjų normų ypač daug lyginant su Konstitucijos normomis, jos žymiai detalesnės, jų taikymas
29
paprastesnis. Tačiau nei normų didelis kiekis, nei jose įtvirtintas detalesnis tam tikrų santykių
reglamentavimas negali būti laikomi argumentais konstitucinio reguliavimo tiesioginiam poveikiui
paneigti. Tiesioginis Konstitucijos taikymas – pagrindinio šalies įstatymo prioritetinės reikšmės
užtikrinimo garantija.
Tiesioginis Konstitucijos taikymo principas pripažįstamas šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse. Tais
atvejais, kai šis principas nėra tiesiogiai išdėstytas Konstitucijos tekste, jis atskleidžiamas konstitucinės
kontrolės institucijų jurisprudencijoje. Konstitucijos tiesioginis taikymas – Konstitucijos normiškumo,
Konstitucijos – pagrindinio teisės šaltinio pripažinimo logiška išvada. Šį principą ypač svarbu įtvirtinti
pototalitariniame pasaulyje. Buvusiose socialistinės stovyklos šalyse konstitucija buvo traktuojama kaip
deklaratyvaus pobūdžio politinis teisinis dokumentas, kaip labai bendro pobūdžio principų rinkinys.
Asmuo savo teises teisme galėjo ginti remdamasis įstatymu, nutarimu ar instrukcija, bet ne Konstitucija.
Ieškinio, pagrįsto tik Konstitucija, likimas buvo aiškus. Teismas paprasčiausiai jo nepriimdavo. Teismų
sprendimuose Konstitucijos normomis irgi nebuvo remiamasi.
Demokratinėje teisinėje valstybėje neįsivaizduojamas konstitucijos nustatytų valstybės valdžios galių
nepaisymas, vien deklaratyvus pagrindinių teisių pobūdis. Todėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių teisminė
gynyba – būtinas konstitucinės santvarkos elementas. Savaime suprantama, tai galima užtikrinti tik tuo
atveju, kai Konstitucijos normos taikomos tiesiogiai.
Reikia pažymėti, kad tiesioginis Konstitucijos taikymas – sudėtingas, neretai ir pakankamai problemiškas
procesas. Konstitucijos normos – lakoniškos, dažnai labai bendro pobūdžio taisyklės. Tai kelia problemų
aiškinantis šių normų turinį ir prasmę bei jas įgyvendinant. Tiesa, didelė dalis Konstitucijos normų yra
pakankamai aiškios ir konkrečios, jas taikant didesnių problemų paprastai neiškyla. Antai Konstitucijos
21 str. 4 d. nustatyta: „Su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ir
medicinos bandymai”. Šiuo atveju asmuo sužinojęs, kad be jo žinios ar sutikimo, tapo mokslinių tyrimų
bandymų objektu, vadovaudamasis Konstitucijos 21 str. 4 d., gali kreiptis į teismą dėl teisių pažeidimo.
Žinoma, mokslo ar medicinos bandymų santykių detalus įstatyminis sureguliavimas, be jokios abejonės,
būtų ne tik mokslo tyrimų teisinis pagrindas, bet ir žmogaus teisių apsaugos garantas. Dar vienas
pavyzdys: Konstitucijos 82 str. 3 d. sakoma: „Respublikos Prezidento priesaikos aktą pasirašo jis pats ir
Konstitucinio Teismo pirmininkas, o jam nesant – vienas iš Konstitucinio Teismo teisėjų”. Ši norma aiški,
ją galima įgyvendinti be detalesnio reglamentavimo.
Tačiau Konstitucijoje yra daug blanketinių normų, tiesioginių nuorodų į įstatymus, turinčius nustatyti tam
tikrą teisės įgyvendinimo tvarką, institucijos statusą, kompetenciją, įgaliojimų, vykdymo tvarką ir t.t.
Tokių normų pavyzdžiai galėtų būti: „Piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką
nustato įstatymas” (Konstitucijos 33 str. 3 d.); „Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos
atlyginimą nustato įstatymas” (Konstitucijos 30 str. 1 d.); „Seimo rinkimų tvarką nustato įstatymas”
(Konstitucijos 55 str. 3 d.); „Prokurorų ir tardytojų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas”
(Konstitucijos 118 str. 3 d.).
Kaip galima tiesiogiai taikyti šias normas? Minėjome, kad pagal Konstitucijos 55 str. 3 d. Seimo narių
rinkimų tvarką nustato įstatymas. Taigi norint organizuoti Seimo rinkimus, būtina priimti šį įstatymą.
Kitaip Seimo rinkimų nesurengsi. Todėl suprantamas klausimas: ar ši Konstitucijos norma taikoma
tiesiogiai? Be jokios abejonės, nes ši norma tiesiogiai įpareigoja įstatymų leidėją priimti tam tikrą
įstatymą, kuris nustatytų rinkimų tvarką. Tai įstatymų leidėją įpareigojanti norma. Būtent šia prasme ją
kaip tiesiogiai veikiančią ir reikia suprasti. Seimo narių konkrečius rinkimų santykius reguliuoja įstatymu
priimtos (įgyvendinant Konstitucijos reikalavimus) normos.
Tiesa, galimos ir sudėtingesnės teisinės situacijos. Antai Konstitucijos 25 str. 5 d. įtvirtinta nuostata:
„Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį”. Seimas tik
2000 m. sausio 11 d. priėmė „Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymą”.
Problema: kaip reikėtų vertinti 1992–2000 m. teisinę situaciją? Konstitucijoje buvo garantuota piliečio
teisė gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį, o šios teisės įgyvendinimo tvarką nustatančio
įstatymo nebuvo. Ar tokio įstatymo nebuvimas leido teigti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai neturėjo
jokių teisinių galimybių įgyvendinti šią konstitucinę teisę? Atsakymas vienas – teisės realizavimo
procedūrų įstatyminio reguliavimo nebuvimas negali būti pagrindas Konstitucijos garantuotai teisei
paneigti. Įstatymo nebuvimas nereiškia, kad asmeniui užkertama galimybė teisminiu keliu ginti
Konstitucijoje įtvirtintas teises. Žinoma, nesant tokių bylų teisminės praktikos, sunku daryti
apibendrinimus, tačiau jau vien konstitucinių teisės gynimo garantijų buvimas daug ką reiškia.

30
Žinoma, būtų nerimta tvirtinti, jei Konstitucija taikoma tiesiogiai, detalaus tam tikrų santykių įstatyminio
reguliavimo nereikia. Tiesioginis Konstitucijos taikymas – tik vienas iš Konstitucijos poveikio būdų
įtvirtinant konkrečius santykius, apsaugant konstitucines teises bei laisves. Konstitucija – pagrindinis
įstatymas, teisės sistemos pagrindas, aukščiausio lygmens teisės normų šaltinis. Konstitucijos nuostatos
plėtojamos, detalizuojamos kituose teisės šaltiniuose. Jos įtaka jaučiama visose teisės sistemos dalyse,
kurių normos turi atitikti Konstituciją. Galima teigti, kad konstitucinių nuostatų nuoseklus
konkretizavimas visoje teisės sistemoje – teisinės sistemos subrendimo požymis.

6. Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos rengimas ir priėmimas

Konstitucinio reguliavimo svarbos problematika išryškėjo jau Atgimimo laikais. 1989–1990 m. keliamos
konstitucinio reguliavimo idėjos vienaip ar kitaip buvo susijusios su nepriklausomos Lietuvos valstybės
atkūrimo siekiu. Žinoma, 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, prasidėjo naujas
Lietuvos konstitucinės raidos etapas, atsivėrė reali perspektyva „ir konstitucingumo koncepcijai
formuotis”7.
Reikia pažymėti, kad 1990 m. priimtas Laikinasis Pagrindinis įstatymas su savo daugybe aiškiai
pasenusių normų, nors dažnai kaitaliojamas ir taisomas, šiek tiek jį priderinant prie sparčiai kintančių
Lietuvos visuomenės politinių, ekonominių ir socialinių santykių, tiko tik pradiniam laikotarpiui pereinant
iš totalitarinės praeities į demokratiją. Jis negalėjo būti Lietuvos teisinės sistemos pagrindu, nes daug kuo
neatitiko demokratinių valstybių konstitucinių principų, pernelyg ryškūs šiame akte buvo socialistinės
sistemos reliktai.
Šalies ateitį reikėjo sieti su nauja konstitucija. Ji turi atitikti Lietuvos konstitucines tradicijas,
demokratinių valstybių konstitucinius principus, o jos priėmimas turi laiduoti atviros demokratinės
visuomenės ir teisinės valstybės įsitvirtinimą bei sustiprėjimą.
Pototalitarinėse Vidurio ir Rytų Europos šalyse naujų konstitucijų rengimo ir priėmimo procesą sąlygojo
keletas svarbių veiksnių:
1) šalies konstitucinės tradicijos (ir teisinės minties, ir teisinio reguliavimo, ir teisinės praktikos
tradicijos; jų įtaką ir politinio elito, ir visuomenės sąmonei);
2) demokratinių Vakarų valstybių konstitucinė patirtis (ir ankstesnių laikų, ir modernioji teisinė mintis, ir
konstitucinio reguliavimo, ir valstybės valdžios institucijų praktika);
3) naujos konstitucijos rengimo laikotarpio šalies politinio ir socialinio gyvenimo aktualijos (įvykiai,
veiksmai, procesai įvairiose politinių ekonominių ar socialinių santykių srityse, atspindintys politinio
proceso dalyvių interesus ir siekius).
Lietuva – ne išimtis. Visų šių veiksnių įtaką regime 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo
procese.
Šalies konstitucinė tradicija – Lietuvos statutų, laikinųjų Lietuvos Respublikos konstitucijų, 1922 m.,
1928 ir 1938 m. Konstitucijų – prieštaringa. XX a. atkurtoje Lietuvos valstybėje besiklostančią
demokratinę tradiciją užgožė autoritarizmo banga trečiame XX a. dešimtmetyje. Todėl reikėjo
visapusiškai įvertinti šiuos aktus, jų nuostatas bei principus, taip pat jų taikymo praktiką. Reikėjo atmesti
kas laikina, abejotina, kas veda į šalikelę, ir pabrėžti, kokias vertybes būtina išsaugoti, vystyti. Teisinės
minties palikimas (neabejotinas M. Römerio darbų autoritetas) – palyginti nebloga atrama Lietuvai
labiausiai tinkančios konstitucinio reguliavimo sistemos paieškose.
Vakarų Europos demokratinių šalių konstitucijos, šių valstybių valdžios institucijų praktika – kitas
atramos taškas teisinei minčiai. Vakarų teisinės civilizacijos mokslo atstovų darbai, visuotinai pripažinti
konstitucinio reguliavimo ir konstitucinės praktikos etalonai, ypač pokario Vakarų Europos šalių
konstitucijos, šių šalių valdžios institucijų veikla, taip pat modernūs konstitucinės teisės mokslininkų
ieškojimai buvo dar vienas atramos taškas konstitucijos rengimo procese.
Formuojant šalies konstitucinio reguliavimo viziją, svarbus vaidmuo teko to meto spaudoje
pasirodžiusiems S. Stačioko, K. Lapinsko, J. Žilio, E. Kūrio, Š. Vilčinsko bei kitų autorių straipsniams
įvairiais konstitucinės teisės klausimais. Jie formavo konstitucinio reguliavimo sampratą, ugdė ir šalies
politinio elito, ir visuomenės teisinę sąmonę. Taip pat buvo intensyviai studijuojami ir tarpukario Lietuvos
teisininkų darbai, ieškoma Vakarų teisininkų darbų – konstitucinės kūrybos pavyzdžių. Gaila, kad
Lietuvos ankstesnės konstitucinės patirties, šalies ir užsienio autorių įtakos konstituciniams procesams
reikšmė kol kas giliau netyrinėta.

7
Žilys J. Teisės aktų konstitucingumo problema rengiant Lietuvos Respublikos Konstituciją. Vilnius, Lietuvos teisės akademija, 2000. P. 18.
31
Pagaliau norint suprasti, kodėl buvo pasirinktas būtent toks, konkretus, konstitucinio reguliavimo
modelis, negalima neanalizuoti Atgimimo laikų ir ypač 1990–1992 m. politinio proceso Lietuvoje. Tiesa,
nors šie klausimai daugiausia domina sociologus bei politikus, teisininkai taip pat turėtų gilintis į to
laikotarpio kontekstą, turėjusį įtakos vienokiems ar kitokiems teisiniams sprendimams.
Nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. spalio 25 d. (šios datos žymi Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos akto
„Dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo” priėmimą ir referendumą dėl Lietuvos Respublikos
1992 m. Konstitucijos priėmimo) Lietuvos gyvenime įvyko esminių pokyčių. Sparčios politinės,
socialinės, ekonominės permainos, daugybė įvykių – tikrovė, dariusi įtaką ir šalies konstitucijos procesui.
Iš administravimu grindžiamo ūkio buvo pereinama prie rinkos mechanizmų. Sparčiai keitėsi ir socialiniai
santykiai. Klostėsi šalies politinė sistema, kūrėsi politinės partijos ir organizacijos. Įvairių politinių jėgų
Lietuvos konstitucinės santvarkos vizijos atsispindėjo jų parengtuose Konstitucijų projektuose.
1990–1992 m. buvo parengtas ne vienas Konstitucijos projektas. Vienus rengė atskiri asmenys, kitus –
politinių organizacijų sudarytos darbo grupės. Jų reikšmė konstituciniam procesui – nevienoda. Projektai
skyrėsi daugeliu aspektų. Tai suprantama, nes buvo ieškoma, autorių manymu, tokio šalies konstitucinės
sąrangos modelio, kuris atitiktų naują šalies vystymosi etapą.
Parengtus Konstitucijų projektus galima įvairiai klasifikuoti. „Pagal tai, kaip juose buvo konstruojamas
valstybės valdžios modelis, galime išskirti tuos projektus, kuriuose buvo labiau linkstama į prezidentinę
demokratiją, ir tuos projektus, kuriuose prioritetas buvo teikiamas parlamentinei demokratijai” 8.
Nagrinėjant to laikotarpio konstitucijos projektus, reikėtų paminėti didžiausio dėmesio sulaukusius
darbus, dėl kurių buvo ginčytasi, kuriuos vienaip ar kitaip vertino visuomenė, mokslininkai, taip pat
politikai. 1990 m. gegužės mėnesį buvo parengtas Lietuvos teisininkų ir filosofų draugijų autorių grupės
konstitucijos projektas. Jame buvo siūloma formuoti dviejų rūmų parlamentą, vykdomoji valdžia turėjo
priklausyti Respublikos Prezidentui, kuris formavo Vyriausybę ir t.t. 1991 m. balandžio mėnesį buvo
paskelbtas Lietuvos demokratinės darbo partijos atstovų parengtas konstitucijos projektas, kuriuo buvo
siekiama įtvirtinti parlamentinės demokratijos principus. Visai kitoks požiūris atsispindi 1991 m. birželio
mėnesį paskelbtame amerikiečių mokslininkų, atvykusių į Lietuvą, L. Wyman ir B. Johnsono parengtame
Konstitucijos projekte. L. Wyman ir B. Johnsonas siūlė Lietuvoje įtvirtinti labai panašų į JAV konstitucinį
modelį bei prezidentinę valdymo formą. Amerikiečių projektas – vienas tų atvejų, kurie teisinėje
literatūroje įvardijami kaip konstituciniai „kuriozai”. Tai atvejai, kai užsienio autoriams užsakoma ar jie
patys pasisiūlo parašyti kuriai nors šaliai konstitucinį tekstą. Kadangi konstitucija – pačios tautos
susitarimas, tai svetimų ar pagalbininkų parašyti konstituciniai tekstai (išskyrus primestus jėga)
dažniausiai ir lieka tik projektai. Vidurio ir Rytų Europos pototalitarinių valstybių patirtis tik patvirtina šią
taisyklę.
Nemaža dėmesio sulaukė 1992 m. vasario mėnesį pasirodęs modernizuotas 1938 m. Konstitucijos
variantas. Šį projektą parengė Lietuvos liberalų sąjunga. Tai bandymas pasiremti tarpukario konstitucine
teise konstruojant šiuolaikinės Konstitucijos sampratą. Šie ir kiti projektai – 1990-1992 m. realijos, tam
tikra prasme sąlygojusios konstitucinį procesą (Konstitucijų projektų detalūs tyrimai neabejotinai lieka
teisininkų ir istorikų akiratyje.)
Konstitucinis procesas neatsiejamas nuo to laikotarpio politinio proceso. Šių dviejų reiškinių sąsaja ypač
akivaizdi nagrinėjant konstitucijos rengimo darbus šalies parlamente – Aukščiausiojoje Taryboje. Būtent
šios institucijos, kuri neabejotinai buvo šalies politinio gyvenimo centras, veikloje akivaizdūs
konstitucinių vizijų susidūrimai. Lietuvos Konstitucijos rengimo ir priėmimo procesas Lietuvos
Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje parodė ir šalies politinių jėgų tam tikrą teisinės ir politinės
sąmonės brandumo lygį, mokėjimą elgtis sudėtingose situacijose, gebėjimą laiku rasti būtiną sprendimą.
Konstitucijos rengimo procesą sąlygiškai galima suskirstyti į keletą didesnių etapų:
1. parengiamasis etapas ir pirmieji žingsniai;
2. konstitucinių konfrontacijų etapas;
3. politinių jėgų kompromisas ir Konstitucijos priėmimas referendumu.
Parengiamasis etapas ir pirmieji žingsniai
Naujos Konstitucijos kūrimo darbo pradžią Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje žymi
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1990 metų lapkričio 7 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos
Konstitucijos rengimo”: juo buvo patvirtinta darbo grupė, kurią sudarė žinomi politikai, teisininkai,
visuomenės veikėjai. Darbo grupei buvo pavesta parengti bendrąją Konstitucijos koncepciją. Vykdydama
šį pavedimą, darbo grupė parengė Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos Metmenis. Juose buvo
8
Žilys J. Teisės aktų konstitucingumo problema rengiant Lietuvos Respublikos Konstituciją. Vilnius, Lietuvos teisės akademija, 2000. P. 43.
32
suformuluotos svarbiausios būsimo konstitucinio reguliavimo pagrindinės nuostatos. 1991 m. gegužės 1
d. parengti Metmenys buvo aprobuoti Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, o 1991 m. gegužės 10 d.
„Lietuvos aido” laikraštyje paskelbti visuomenei svarstyti. Metmenyse jau matyti valdžių padalijimu
pagrįsta valstybės valdžių struktūra. Struktūroje Seimui pripažintas itin svarbus vaidmuo (nebuvo
nuostatos dėl pirmalaikių Seimo rinkimų).
Šį Konstitucijos rengimo etapą, nežiūrint darbo grupėje vykusių diskusijų, reikėtų laikyti pakankamai
sklandžia darbo pradžia. Tai sietina su visuomenės ir parlamento susitelkimu siekiant įtvirtinti atkurtą
Lietuvos valstybingumą.
Atrodė, kad Konstitucijos rengimas vyks be didesnių sukrėtimų. Tačiau po 1991 m. rugpjūčio pučo
Maskvoje pralaimėjimo tarptautinis Lietuvos pripažinimas, tiesioginės grėsmės Lietuvos valstybei
išnykimas sugriuvus SSRS, pasikeitusi ekonominė, socialinė ir politinė situacija lėmė tai, kad Sąjūdyje,
sutelkusiame įvairių politinių pažiūrų žmones, kuriuos vienijo Lietuvos nepriklausomybės idėjos, ėmė
veikti išcentrinės jėgos. Buvusios vienybės ir susitelkimo neliko. Įvairios politinės grupės jau skirtingai
suvokė artimiausius šalies uždavinius, puoselėjo skirtingas jos ateities raidos vizijas, tų vizijų
įgyvendinimo būdus. Ypač šie procesai buvo ryškūs Aukščiausiosios Tarybos darbe. Tai neabejotinai
komplikavo ir Aukščiausiosios Tarybos darbą apskritai, ir Konstitucijos tolesnį rengimą.
Konstitucinių konfrontacijų etapas
1991 m. lapkričio 5 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos konstitucingumo
raidos”, kuriame išdėstė savo požiūrį dėl tolesnio Konstitucijos rengimo. Šio nutarimo svarstymas
išryškino ir nuomonių skirtumus dėl konstitucinio proceso.
1992 m. politinių jėgų nesutarimo „obuoliu” tapo Respublikos Prezidento institucijos atkūrimas. Sąjūdžio
koalicijos deputatai Aukščiausiojoje Taryboje, vadovaudamiesi Lietuvos Sąjūdžio III suvažiavimo
rezoliucija, raginusia nedelsiant atkurti Respublikos Prezidento instituciją, teikė tam tikrų įstatymų
projektus, kuriems parlamente nebuvo pritarta. Aukščiausiojoje Taryboje tuo metu susidariusi nauja
dauguma nepalaikė iniciatyvos atkurti Respublikos Prezidento institucijos iki naujos Konstitucijos
priėmimo. Todėl Sąjūdžio iniciatyvą buvo galima įgyvendinti tik referendumu, kurį ir pradėta inicijuoti.
Jau 1991 m. gruodžio 10 d. Aukščiausioji Taryba sudarė laikinąją komisiją Konstitucijos projektui
parengti. Tačiau Komisijos darbą ganėtinai greitai sutrikdė Aukščiausiojoje Taryboje stiprėjanti politinių
jėgų konfrontacija. Komisija greitai suskilo. Didžioji Komisijos dalis (11 narių) kartu su teisininkais
rengė vieną Konstitucijos projektą, o komisijos mažuma (3 nariai, atstovavę Sąjūdžio koalicijai „Už
demokratinę Lietuvą”), atskirai rengė kitą Konstitucijos projekto variantą. Rengiamų projektų autoriai
nevienodai įsivaizdavo Seimo, Prezidento, Vyriausybės kompetencijos klausimus, regėjo skirtingą
valstybės valdžios institucijų sąveiką. Todėl užuot Aukščiausiajai Tarybai pateikę vieną Konstitucijos
modelį, pateikė du (mažuma pasinaudojo Komisijos nuostatų 10 p., numačiusiu, kad Komisijos narių
mažuma, bet ne mažiau kaip 3 nariai, turi teisę teikti Konstitucijos straipsnių alternatyvas). 1992 m.
balandžio 14 d. prasidėjo Konstitucijos projektų svarstymas Aukščiausiojoje Taryboje. Parlamentinis
svarstymas buvo ypač audringas. Buvo pabrėžiami kiekvieno varianto privalumai, tačiau negailestingai
kritikuojami – vienas (laikinosios komisijos) dėl seimokratijos, kitas (Sąjūdžio koalicijos atstovų) – dėl
pernelyg didelio Respublikos Prezidento vaidmens ir t.t.
1992 m. balandžio 21 d. Aukščiausioji Taryba po svarstymo pritarė laikinosios komisijos projektui ir
nutarė jį paskelbti spaudoje visuomenei svarstyti. 1992 m. gegužės 1 d. „Lietuvos aidas” ir kiti laikraščiai
paskelbė Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektą. Sąjūdžio koalicija, nenusileisdama konstitucinėse
varžybose, savo remiamą projektą irgi paskelbė 1992 metų gegužės 14 d. „Lietuvos aido” laikraštyje.
Konstitucijos projektas ir toliau liko politinės kovos arena.
Ne mažiau svarbus to meto įvykis – Sąjūdžio koalicijos inicijuotas referendumas dėl Respublikos
Prezidento institucijos atkūrimo nepriėmus naujos konstitucijos. 1992 m. gegužės 23 d. įvykusiame tautos
referendume už Prezidento institucijos atkūrimą balsavo tik 39,91 visų Lietuvos piliečių. Respublikos
Prezidento institucija nebuvo atkurta. Tai tik dar labiau pagilino politinių jėgų priešpriešą. „Parlamente
abiejų pusių nesutarimai pasiekė apogėjų. Aukščiausioji Taryba skilo: abi pusės, neradusios bendros
kalbos, ėmė rengti atskirus posėdžius”9. Krizė valstybės institucijose vis stiprėjo.
Politinių jėgų kompromisas ir Konstitucijos priėmimas
Gilėjant krizei valstybės valdžios institucijose, Aukščiausiojoje Taryboje atstovaujamos politinės jėgos,
nežiūrint visų priešpriešų ir nesutarimų, parodė pakankamą politinę išmintį. Šalies parlamente imta
ieškoti susitarimo, kaip politinį procesą nukreipti racionalia kryptimi. Aukščiausiosios Tarybos frakcijų
9
Bauža Č. Aukščiausioji Taryba užleidžia vietą Seimui // Lietuvos Seimas. Vilnius, Kultūra, 1996. P. 188.
33
 (Centro, Jungtinės Sąjūdžio, Liberalų, Nuosaikiųjų, Santaros, Tautininkų, Tautos pažangos, Lenkų) bei
nepriklausančių frakcijoms deputatų grupės atstovai tarėsi dėl išeities iš susidariusios situacijos. 1992 m.
birželio 9 d. pareiškimu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pritarė tokiam deputatų frakcijų
susitarimui:
1. Rinkimai į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą (Seimą) bus rengiami pagal naują (arba pagal
pataisytą tebegaliojantį Aukščiausiosios Tarybos (Seimo) rinkimų įstatymą, paremtą mišria rinkimų sistema,
rugsėjo pabaigoje – lapkričio pradžioje.
2. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Seimo) rinkimų dieną pateikti referendumui naujos
Konstitucijos projektą. Jeigu vieningos Konstitucijos projektas nebūtų parengtas, konsultaciniam
referendumui teikiamos pagrindinių Konstitucijos nuostatų (dėl valdžios galių) alternatyvos.
3. Pavesti frakciniu pagrindu sudarytoms derinimo komisijoms iki 1992 m. birželio 16 d. pateikti rinkimų
įstatymo projekto metmenis, o iki birželio 23 d. – suderintas pagrindines Konstitucijos nuostatas.
4. Priimti naują (arba pataisytą tebegaliojantį) rinkimų įstatymą iki 1992 m. birželio 30 d. ir, nutraukus
Aukščiausiosios Tarybos įgaliojimus anksčiau laiko, paskelbti rinkimus į naują Aukščiausiąją Tarybą
(Seimą).
5. Tęsti konsultacijas tarp Aukščiausiosios Tarybos frakcijų ir, joms sutarus, į Aukščiausiosios
Tarybos posėdžių darbotvarkę įtraukti įstatymus ir klausimus, kuriuos Aukščiausioji Taryba turės
priimti iki naujų rinkimų.
Taigi politinės krizės įveikimas buvo susietas su 1992 m. rudenį numatytais rinkimais į Seimą pagal
mišrią rinkimų sistemą ir suderinto Konstitucijos projekto parengimu. Tačiau tuomet dar buvo neaišku: ar
sugebės Aukščiausioji Taryba pritarti suderintam projektui? Iš Aukščiausiosios Tarybos frakcijų atstovų
sudarytai konstitucinių problemų derinimo komisijai teko uždavinys suderinti bendras pozicijas dėl
Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės įgaliojimų. 1992 m. liepos 9 d. nutarimu Aukščiausioji
Taryba paskelbė rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą datą –1992 m. spalio 25 d. – ir nustatė, kad tą
pačią dieną vyks ir referendumas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos. 1992 m. rugpjūčio 4 d.
Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kuriuo buvo pritarta Aukščiausiosios Tarybos konstitucinių
problemų derinimo grupės protokolui. Šiame protokole10 buvo konstatuota, kad 1992 m. birželio 10 d. –
liepos 29 d. vykusių posėdžių ir pasitarimų metu buvo pasiekta tokių susitarimų:
1. vadovaujantis Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. birželio 9 d. pareiškimo nuostatomis, rengti
suderintą Konstitucijos projektą. Projekto pagrindas – Konstitucijos rengimo komisijos ir
Sąjūdžio koalicijos „Už demokratinę Lietuvą” darbo grupės parengti projektai. Suderintą
Konstitucijos projektą 1992 m. rugsėjo 10–11 d. pristatyti Aukščiausiajai Tarybai, o 1992 m.
rugsėjo 17–25 d. organizuoti Aukščiausiojoje Taryboje Konstitucijos projekto svarstymą,
pritarimą (absoliučia visų deputatų balsų dauguma) ir pateikimą referendumui 1992 m. spalio
25 dieną;
2. sudaryti sąlygas naujai išrinktam Seimui dalyvauti Konstitucijos tobulinimo darbe ir nustatyti
tam tikrą Konstitucijos keitimo tvarką;
3. pritarti susitarimams valdžios struktūros ir galių klausimais (dėl Seimo, Respublikos
Prezidento, Vyriausybės, Teismo).
Protokole taip pat pažymėta, kad valdžios galios nuostatos, dėl kurių dar nesusitarta, bus derinamos toliau
rengiant Konstitucijos tekstą.
Tačiau, nežiūrint vykstančių derinimų, naujos Konstitucijos priėmimo ateitis vis dar buvo neaiški.
Sąjūdžio koalicija „Už demokratinę Lietuvą” (pakeitusi pavadinimą – Santara „Už demokratinę
Lietuvą”), kiek pakoregavusi savo Konstitucijos projektą, jį paskelbė spaudoje kaip rinkimų programos
dalį. Tai buvo savotiškas spaudimas kitiems Konstitucijos projekto derinimo proceso dalyviams.
Nežiūrint šių peripetijų, politinėms jėgoms Aukščiausiojoje Taryboje vis dėlto pavyko susitarti.
Paskutiniame suderinto Konstitucijos projekto rengimo etape didžiausią darbą nuveikė konstitucinių
problemų derinimo grupės nariai bei šiam darbui pasitelkti teisininkai. Konstitucijos projekto derinimo
grupei per labai trumpą laiką pavyko parengti suderintą Konstitucijos projektą.
„Laukė įtemptas darbas. Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio kabinete iki išnaktų buvo
tariamasi, ieškoma optimalių sprendimų, kurie būtų priimtini ir suartintų įvairias nuomones.
Aukščiausiosios Tarybos vadovai, deputatai – konstitucinių problemų derinimo grupės nariai bei pasitelkti
šiam darbui teisininkai su didžiu atsakingumu suvokė, kad vieningo Konstitucijos projekto parengimas
10
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Konstitucinių problemų derinimo grupės protokolas // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys. T. 5. Vilnius, 1992. P. 427–431.
34
yra valstybės masto ir svarbos uždavinys, o jų darbo rezultatai gali ilgam laikotarpiui lemti Lietuvos
Respublikos konstitucinę raidą, įtvirtinti valstybės institucijų demokratinį pobūdį”11.
1992 m. spalio 13 d. Aukščiausioji Taryba pritarė Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektui. Šiame
projekte atsižvelgta į Lietuvos valstybės konstitucines tradicijas – visapusiškai įvertintos Lietuvos 1922
m. ir 1938 m. Konstitucijos, jų nuostatos; pasinaudota turtinga Vakarų šalių konstitucinės kūrybos
patirtimi. Buvo įvertinta tai, kad prabėgę dešimtmečiai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje
pakoregavo kai kuriuos požiūrius į konstitucijas ir konstitucinius principus.
Pažymėtina, kad parengto Konstitucijos projekto 150 str. buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos
Konstitucijos sudedamoji dalis yra jau minėti 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos
valstybės” ir 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į
postsovietines Rytų sąjungas”.
Abu šie aktai, tapę Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamąja dalimi, buvo svarbios Lietuvos
valstybingumo įtvirtinimo gairės.
1992 m. spalio 13 d. pritarusi Konstitucijos projektui, Aukščiausioji Taryba pritarė įstatymo „Dėl
Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos" projektui ir nutarė abiejų teisės aktų projektus
teikti referendumui, rengiamam kartu su Seimo rinkimais.
Specialiai šiam referendumui pravesti buvo priimtas įstatymas „Dėl referendumo Lietuvos Respublikos
Konstitucijai priimti”. Jame pažymėta, kad dalyvavimas referendume yra laisvas, referendumas
grindžiamas visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Teisė dalyvauti jame suteikta
Lietuvos piliečiams, kuriems referendumo dieną yra sukakę 18 metų. Konstitucija būsianti priimta, jei
referendume jai pritars daugiau nei pusė visų turinčių rinkimų teisę, Lietuvos piliečių.
1992 m. spalio 25 d. įvykusiame referendume Lietuvos Respublikos piliečiai pritarė Lietuvos
Respublikos Konstitucijai. Už ją balsavo 56,7 proc. visų į rinkėjų sąrašus įrašytų Lietuvos piliečių. Pagal
naujosios Konstitucijos 151 str. ji įsigaliojo kitą dieną po oficialaus referendumo rezultatų paskelbimo ir
nustačius, kad referendume jai pritarė daugiau nei pusė visų Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę.
1992 m. lapkričio 2 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucijai, neteko galios Lietuvos Respublikos
Laikinasis Pagrindinis įstatymas. 1992 m. lapkričio 6 d. iškilmingame Aukščiausios Tarybos Prezidiumo
posėdyje Lietuvos Respublikos Konstituciją pasirašė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
pirmininkas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo ir priėmimo procesas parodė Lietuvoje neseniai
įsitvirtinusios demokratijos silpnąsias ir stipriąsias puses. Šio proceso išdava – priimta šalies Konstitucija,
kuriai tiesioginiu balsavimu pritarė Tauta. Žinoma, galima ginčytis dėl Konstitucijos teksto tobulumo,
galima jį ir kritikuoti, bet neabejotinai reikia sutikti: „Svarbiausia yra tai, kad Konstitucija yra tikras
Lietuvos politinio stabilumo ir demokratinės santvarkos bastionas” 12. Taip pirmą kartą Lietuvos istorijoje
turime iš tikro visuomenės kompromisą, susitarimą – sudėtingų derybų pagrindu parengtą pagrindinį
šalies įstatymą, aprobuotą tautos referendumo. Jokia politinė jėga ar asmuo negali teigti, kad tai tik jų
parengta Konstitucija. Konstitucija yra visų Lietuvos piliečių. Iš čia jos stiprybė ir gyvybingumo
perspektyvos.

7. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nagrinėjimo platesniame konstitucinių procesų

kontekste problemos
Tik platesniame konstitucinio proceso kontekste nagrinėjant konkrečios šalies konstitucijos priėmimo
aplinkybes, jos turinį, formą ir struktūrą, teisines savybes, galima atskleisti konstitucinio reguliavimo
ypatybes. Pasaulyje daug valstybių, kuriose galioja konstitucijos, be to, per tam tikrą istorinį laikotarpį
vienoje šalyje galiojo ne viena konstitucija. Konstitucinis reguliavimas pakankamai įvairus, jį lemia šalies
raidos istorinės sąlygos, tradicijos, konkreti socialinių jėgų ir interesų sankloda ir t.t. Nežiūrint
konstitucinio reguliavimo modelių įvairovės, jiems būdinga ir daug bendrų požymių. Lygindami Lietuvos
Respublikos 1992 m. Konstituciją su kitų šalių tuo pačiu istoriniu laikotarpiu priimtomis ir galiojančiomis
konstitucijomis, taip pat ir su skirtingų istorinių epochų konstitucijomis, galima atskleisti ne vieną
dėsningumą ar ypatumą. Tai lemia lyginamosios Konstitucinės teisėtyros svarbą.
Todėl norėdami geriau suvokti šalies dabartinio konstitucinio reguliavimo esmę, jo privalumus ir
trūkumus, Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstituciją turime traktuoti kaip reiškinį, kurį reikia nagrinėti
platesniame socialiniame, politiniame bei teisiniame kontekste.
11
Prapiestis J., Žilys J. Kelias į Lietuvos Respublikos Konstituciją // „Lietuvos aidas”. 1992–10–21.
12
Štromas A. Konstitucijos privalumai ir trūkumai // Amžius. 1994. Nr. 4 (140).
35
 Būtų prasminga Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstituciją nagrinėti tokiais aspektais:
1. Nacionalinės konstitucinės teisės raidos aspektu, t.y. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją
nagrinėti kaip vieną iš Lietuvos konstitucinės raidos etapų (nacionalinis aspektas);
2. Pasaulio valstybių konstitucinės globalios raidos aspektu, t.y. Lietuvos Respublikos Konstituciją
suvokti globalaus konstitucinio proceso kontekste (pasaulinis aspektas);
3. Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucinės raidos aspektu (regioninis aspektas).
Žinoma, galimi ir kitokie požiūriai. Konstitucijos tyrinėjimai kuo įvairesniais aspektais atskleistų šio
reiškinio naujų bruožų, leistų visapusiškai jį suvokti.
Pirmu atveju Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstituciją nagrinėtume Lietuvos nacionaliniu konstitucijų
raidos aspektu. Mus domintų šios Konstitucijos ryšys su ankstesniu konstituciniu reguliavimu,
konstitucinės tradicijos, atsispindinčios 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, jos nauji bruožai.
Tarpukario Lietuvos laikinosios ir nuolatinės Konstitucijos žymi mūsų šalies prieštaringo konstitucinio
proceso tam tikras pakopas. Pažymėtina, kad tarpukario Lietuvos konstitucijų lyginamojo tyrimo
pagrindai padėti M. Römerio darbuose, ypač „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitose” 13. Ypač
prasmingas pastovios demokratinės 1922 m. Lietuvos ir 1992 m. Konstitucijų palyginimas – ir jų
priėmimo aplinkybių ir teisinės formos, ir turinio. K. Lapinskas straipsnyje „Lietuvos Konstitucijų
istorinių teisinių sąsajų beieškant”14 yra apžvelgęs svarbesnius konstitucinės raidos, atkūrus
nepriklausomą valstybę 1918 m. ir 1990 m., ypatumus. Taip pat jis yra lyginęs 1922 m. ir 1992 m.
Konstitucijas pagal jų formą bei konstitucinius principus 2. Prasmingi ir atskirų konstitucinių institutų
raidos tyrimai. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nagrinėjimas konstitucinės teisės raidos
aspektu leidžia „<...> daryti prielaidas dėl kai kurių teisės institutų perimamumo ir besiformuojančių
tam tikrų Lietuvos konstitucinės raidos tradicijų15”. Beje, išryškėja ir dabartinio šalies konstitucinės raidos
etapo ypatumai. Antai lyginant pagal priėmimo aplinkybes demokratiškai ir nedemokratiškai priimtas
tarpukario Lietuvos Konstitucijas ir 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją, akivaizdi dabartinės
Lietuvos Respublikos Konstitucijos ypatybė ta, kad ji parengta plataus spektro politinių jėgų kompromiso
išdavoje, vėliau patvirtinta Tautos referendumu. Taigi pastarasis aktas yra tikros socialinės sutarties
išraiška. Palyginus konstitucinio reguliavimo turinį, į akis krinta 1992 m. Lietuvos Respublikos
Konstitucijoje įtvirtinto žmogaus teisių ir laisvių instituto reikšmės pripažinimas, dėmesys valstybės
valdžios pusiausvyros mechanizmui ir t.t.
Antru atveju į 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją žvelgiama plataus pasaulinio konstitucinio
proceso kontekste, t.y. suvokiant Lietuvos konstitucinį modelį globalių procesų kontekste. Šiuo atveju
galima šalies Konstituciją nagrinėti ir istoriniu aspektu (prisiminkime pasaulio šalių konstitucinės raidos
etapus), ir ją lyginti su dabar galiojančiais ar pastaruoju metu galiojusiais konkrečios valstybės
konstituciniais modeliais. Tokie sugretinimai vėlgi padėtų atskleisti lietuviškojo konstitucinio reguliavimo
tam tikrus bruožus. Mokymosi tikslais studentai galėtų pradėti, tarkim, nuo 1992 m. Lietuvos Respublikos
ir garsiosios JAV 1787 m. Konstitucijų palyginimo. Jų priėmimo istorinės aplinkybės, konstitucinio
reguliavimo apimtis, valstybės valdžios institucijų sistema, konkretūs konstituciniai institutai ir t.t. –
platus palyginimų laukas. Ne mažiau pamokančios būtų Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos ir
demokratinių šalių moderniųjų konstitucijų lyginamosios studijos.
Ir trečias aspektas. Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstituciją galima nagrinėti ją lyginant su Vidurio ir
Rytų Europos šalių konstitucijomis, ypač su panašiomis istorinėmis sąlygomis priimtomis pototalitarinės
epochos konstitucijomis. Šio regiono valstybių gyvenime regime daug panašumų, nors kiekvienos šalies
situacija individuali. Griuvus totalitarinei sistemai, šiose šalyse bandoma įtvirtinti ir sustiprinti
demokratinės santvarkos pagrindus, demokratinės visuomenės vertybes. Daugelis šių šalių, kaip ir
Lietuva, priėmė naujas Konstitucijas. Konstitucinio reguliavimo analizė atskleidžia, nežiūrint kiekvienos
šalies skirtumų, daug bendrų bruožų. Pototalitarinių Vidurio ir Rytų Europos konstitucijoms būdinga:
1. detalus pagrindinių teisių ir laisvių reglamentavimas;
2. konstitucinis politinio pliuralizmo ir politinių partijų veiklos, masinės informacijos priemonių veiklos,
tautinių mažumų, rinkos ūkio, nuosavybės santykių apsaugos reglamentavimas;
3. siekimas įtvirtinti „racionalizuotą" parlamentinį ar pusiau prezidentinį valdymą;
4. skelbiamos teisinės, pasaulietinės, socialinės valstybės idėjos; dažniausiai tekste tiesiogiai

13
Römeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, Mintis, 1990.
14
Lapinskas K. Lietuvos konstitucijų istorinių teisinių sąsajų beieškant // Konstitucija,
žmogus, teisinė valstybė. Vilnius, Lietuvos žmogaus teisių centras, 1998. P. 31–51.
15
Lapinskas K. Op. cit. P. 50.
36
 formuluojamas ir valdžios padalijimo principas, kurio laikantis nustatomi valdžios institucijų įgaliojimai
ir tarpusavio santykiai;
5. europinis konstitucinės kontrolės modelis.
Šie ir kiti bruožai būdingi daugeliui XX a. pabaigos Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucijų, taip pat ir
Lietuvos. Tai sietina su istorinės situacijos panašumais, su iš esmės tuo pačiu metu vykstančiu perėjimu į
demokratiją (pasak J. P. Massias, šio regiono valstybių konstitucinė teisė negali būti atsieta nuo perėjimo į
demokratiją sampratos16), su šiose šalyse vykdomomis socialinėmis ekonominėmis bei politinėmis
reformomis, su Vakarų demokratinių šalių minties ir teisinės praktikos įtaka. Į kiekvienos šalies
Konstituciją reikėtų žvelgti ir kaip į originalų įvairių veiksnių santykio rezultatą nepamirštant ir
nacionalinės praktikos, ir minties savitumų. Juolab, kad vienose šalyse pokyčiai yra akivaizdūs, kitoms
sunkiau sekasi įveikti praeities palikimą; vienos šalys orientuojasi į Europos Sąjungą, jos teisinius
standartus, kitų siekimai vis dar nesusiklostę ar net kitokie ir t.t. Todėl Lietuvos Respublikos 1992 m.
Konstitucijos nagrinėjimas Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucinės raidos kontekste yra perspektyvus.
Gaila, kad kol kas šis tyrinėjimų baras mažai tepaliestas.

8. Konstitucijos interpretavimo problemos

Konstitucijos normų interpretavimas – svarbus Konstitucijoje įtvirtinto teisinio reguliavimo įgyvendinimo
etapas. Tik išsiaiškinus Konstitucijos normų turinį, galima tikėtis, kad įgyvendinant šias normas,
Konstitucijos siekiai bus įgyvendinti.
Prisimenant teisės teoriją, teisės interpretavimas (arba aiškinimas) – veikla skirta pažinti, suvokti teisės
normų turinį, prasmę. Teisės interpretavimas – svarbi teisės normų realizavimo stadija. Ypač ji svarbi
taikant Konstitucijos – pagrindinio šalies įstatymo – normas.
Teisės normų interpretavimas turi du elementus. Tai teisės normos prasmės išsiaiškinimas ir išsiaiškintos
teisės normos prasmės paaiškinimas. Teisės normos prasmės išsiaiškinimui būdinga tai, kad
interpretatorius pats mintyse išsiaiškina, suvokia teisės normos turinį, o išsiaiškintos teisės norma
paaiškinama tuo atveju, kai interpretatorius, pats išsiaiškinęs normos prasmę, ją įvairiomis formomis
(žodžiu ar raštu) paaiškina kitiems. Neretai teisės normų interpretavimas apsiriboja tik pirmu elementu.
Skiriami įvairūs teisės normų interpretavimo būdai (gramatinis, sisteminis, istorinis, teleologinis ir kt.) bei
interpretavimo rūšys (oficialus ir neoficialus – pagal interpretavimo subjektus; adekvatus, plečiamasis,
siaurinamasis – pagal aiškinimo apimtį).
Lietuvos Respublikos Konstitucija – aukščiausios galios šalies įstatymas, pagrindinis nacionalinės teisės
šaltinis, teisėkūros bazė. Konstitucijos suformuluotos taisyklės itin lakoniškos, labai abstraktaus
pobūdžio. Dėl šių normų glausto žodinio formulavimo ar abstraktaus pobūdžio nėra taip paprasta suvokti
jų turinį ir prasmę. Todėl konstitucinėje teisėje, palyginus su kitomis teisės sritimis, kurių normos
detalesnės, konkretesnės, interpretavimui tenka itin svarbi reikšmė. Be to, Konstitucija – labai plataus
spektro politinių jėgų kompromisas. O kompromisas visada susijęs su kai kurių teisinio reguliavimo
aspektų sąmoningu nutylėjimu ar formulavimu taip, kad būtų galima daryti bendresnes išvadas.
Konstitucijoje galima rasti nemažai normų, kurias galima labai nevienodai suprasti. Taip pat gali iškilti
normų suderinamumo ar konstitucinio sureguliavimo spragų problemos. Konstitucija – vieninga sistema,
todėl suderinti reguliavimą ar užpildyti spragą vadovaujantis konstitucinio reguliavimo sistemos samprata
– užduotis Konstitucijos interpretatoriui.
Negalima pamiršti ir tokios aplinkybės, kad visuomenės gyvenimas nuolat vystosi, kad tam tikra nuostata,
buvusi aiški viename socialinės tikrovės kontekste, gali tapti sunkiai suprantama kitame. Jeigu
Konstitucijos gyvavimo pradžioje dažniausiai tenka aiškinti tik tekstą, tai po dešimtmečio, kito – ypač jei
Konstitucija sunkiai keičiama, – neretai tenka derinti Konstitucijos normas ir naujus visuomeninius
santykius. Šiuo požiūriu ypač pamokoma JAV Aukščiausiojo teismo dviejų šimtų metų konstitucijos
interpretavimo praktika.
Konstitucijos interpretavimo subjektais gali būti visi teisės subjektai. Tačiau to interpretavimo teisinė
reikšmė priklauso nuo Konstitucijos interpretatoriaus teisinės padėties. Šiuolaikinėse demokratinėse
valstybėse įsitvirtino svarbus Konstitucijos apsaugos institutas – konstitucinė kontrolė. Būtent
konstitucinės kontrolės institucijoms tenka oficialaus Konstitucijos interpretavimo funkcija.
Kaip nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 str., Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai
ir kiti teismo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai –
neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Todėl Konstitucinis Teismas privalo tiksliai išsiaiškinti ne tik
16
Massias J.–P. Droit constitutionnel des Etats d’Europe de l’Est. Paris, Presses universi–taires de France, 1999. P. 7.
37
tikrinamo akto, dėl kurio pareiškėjui iškilo abejonė, bet ir atitinkamos Konstitucijos normos turinį. Kitaip
sakant, Konstitucinis Teismas visais atvejais tikrindamas ginčijamo akto atitikimą Konstitucijai, visų
pirma privalo tiksliai suvokti pačių Konstitucijos normų ir principų prasmę ir turinį.
Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskyrė jo kompetencijai, yra
galutiniai ir neskundžiami. Atitinkamai ir Konstitucinio Teismo nutarimuose išdėstytų Konstitucijos
interpretacijų jokia institucija negali pakeisti. Todėl galima teigti, kad Konstitucinis Teismas yra
vienintelis oficialus Konstitucijos normų interpretatorius.
Konstitucija – tiesiogiai taikomas aktas. Vadinasi, ir kitiems teisės subjektams, taikant Konstitucijos
normas, būtina išsiaiškinti, suvokti jų prasmę. Tarp valstybės valdžios institucijų svarbus vaidmuo tenka
teismams, ypač nagrinėjant bylas dėl pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos. Teismas, konkrečioje byloje
iškilus klausimui dėl Konstitucijos normų tiesioginio taikymo, privalo išsiaiškinti. Žinoma, tokia
interpretacija yra svarbi tik nagrinėjamai bylai. Vienintelis oficialus Konstitucijos interpretatorius –
Konstitucinis Teismas. Jis, aiškindamasis, ar įstatymas bei kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai,
gali visiškai kitaip nei konkrečioje byloje tai padaręs bendrasis teismas interpretuoti tam tikrą
Konstitucijos normą. Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriame išdėstyta Konstitucijos normų ir principų
interpretacija, galutinis ir neskundžiamas. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 2 d., Konstitucinio
Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams,
visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams.
Kokius svarbiausius tikslus Konstitucinis Teismas privalo kelti sau interpretuodamas Konstituciją? Teisės
interpretavimo teorijoje šiuo aspektu skiriamos dvi doktrinos: subjektyvioji (statinė) ir objektyvioji
(dinaminė).
Pagal pirmą doktriną, teisės normų interpretavimo svarbiausias tikslas – nustatyti teisės normų kūrėjo
valią, kuri per visą tų normų galiojimo laiką yra ta pati ir negali kisti. Jeigu tokios normos nebeatitinka
joms keliamų tikslų, reikia priimti naują teisės aktą, kuriuo minėtos normos pakeičiamos ar papildomos.
Laikantis šios doktrinos, būtina aiškintis aktą priėmusios institucijos siekius. Tai galima padaryti
studijuojant ne tik patį teisės akto tekstą, bet išsiaiškinant daugelį kitų aplinkybių, susijusių su teisės akto
priėmimu.
Antros doktrinos – objektyviosios (dinaminės) – tikslas yra užtikrinti maksimalų teisės normos ir teisinės
tikrovės atitikimą. Socialinė realybė keičiasi greitai, o norma išlieka ta pati. Todėl teisės normą reikia
aiškinti taip, kad būtų užtikrintas maksimalus normos atitikimas pasikeitusiai tikrovei, t.y. interpretuotojas
turi formuluoti tokį normos turinį, kuris atitiktų to meto visuomenės poreikius.
Ir teisės mokslininkų, ir įvairių šalių konstitucinės kontrolės institucijų interpretavimo prioritetai skiriasi.
Koks yra lietuviškasis kelias, kokiam interpretavimui teikiamas prioritetas? „Lietuvos Konstitucinis
Teismas savo nutarimuose nėra tiesiogiai pareiškęs, kokiai krypčiai jis būtų linkęs atstovauti ar kokiomis
nuostatomis vadovaujasi interpretuodamas Konstituciją. Tai galima padaryti tik analizuojant įvairiose
bylose priimtų nutarimų tekstus. Jų analizė leidžia daryti prielaidą, kad Konstituciniam Teismui
svarbiausia yra nustatyti konstitucinės normos esmę”17.
Konstitucijos interpretavimo subjektas kiekvienu konkrečiu atveju pats sprendžia, kokį interpretavimą
(adekvatų, plečiamąjį ar siaurinamąjį) pasirinkti, kokius naudoti interpretavimo būdus (gramatinį,
sisteminį, istorinį, teleologinį ir kt.). Tačiau kiekvienu atveju jis turi atminti, kad būtina laikytis pačioje
Konstitucijoje suformuluotų jos interpretavimo pagrindų. Tai Konstitucijos kaip vientiso akto samprata (6
str.), žmogaus teisių ir laisvių prigimtinis pobūdis (18 str.), atviros, teisingos, darnios pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės siekis (Konstitucijos preambulė), Lietuvos valstybė – nepriklausoma
demokratinė respublika (1 str.), valdžios galių ribojimas Konstitucijoje (5 str.) ir kt.
Interpretuojant Konstitucijos nuostatas, nepakanka apsiriboti tik žodis žodin normos tekstu, būtina
įvertinti jos kontekstą ir vietą Konstitucijos normų sistemoje. Be to, interpretuojant vieną Konstitucijos
normą, negalima jos supriešinti su kitomis, nes Konstitucija – vieninga sistema. Todėl Konstitucinis
Teismas, aiškindamas Konstitucijos normas, kiekvienu atveju turi naudoti visus Konstitucijos normų
aiškinimo būdus – sisteminį, gramatinį, istorinį, teleologinį ir kitus.
Konstitucinis Teismas kiekvienu Konstitucijos interpretavimo atveju turi vadovautis interpretavimo tikslu
– atskleisti konstitucinio reguliavimo prasmę, užtikrinti konstitucinę santvarką, tiksliai nustatyti
Konstitucijoje apibrėžtas valdžios galių ribas, apsaugoti Konstitucijos laiduotas pagrindines teises ir
laisves. Nepaisant šių reikalavimų, negali būti užtikrinta Konstitucijos apsauga.
17
Pavilonis V. Konstitucijos interpretavimas vykdant abstrakčią teisės aktų teisėtumo kontrolę // Konstitucijos priežiūros institucijų baigiamieji aktai. Akty
koncowe instytucji nadzoru konstytucyjnego. Vilnius, 2000. P. 19.
38
Nagrinėjant Konstitucijos interpretavimo problemas, negalima apeiti ir doktrininio Konstitucijos
aiškinimo. Oficialus Konstitucijos aiškinimas pagal savo teisinę reikšmę skiriasi nuo doktrininio
(mokslinio) Konstitucijos interpretavimo. Pastarasis yra dėstomas mokslininkų straipsniuose,
monografijose, Konstitucijos straipsnių komentaruose ir pan. Nors mokslo teikiamos interpretacijos
teisinių pasekmių nesukelia, tačiau negalima neigti oficialaus ir mokslinio Konstitucijos interpretavimo
rūšių sąryšio. Oficialus Konstitucijos interpretavimas dažnai yra pagrįstas mokslininkų interpretavimais,
beje, Konstitucinio Teismo nutarimuose dėstomos konstitucinių normų interpretacijos savo ruožtu tampa
mokslo vertinimo objektu.

1992 m. Konstitucijos priėmimo santrauka (pagal Joną Gineika)

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomą valstybę, 1990 m. kovo 11 d. įstatymu Nr. 1-13 „Dėl 1938 m. gegužės
12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo,, buvo nutrauktas 1978 m. balandžio 20 d. LSSR
Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), SSRS Konstitucijos (1977 m. spalio 7 d.) galiojimas ir atnaujintas
1938 m. gegužės 12 d. Konstitucijos veikimas, sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja
Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės kontrolės statusą, galiojimą.
Tą pačią 1990 m. kovo 11 d. buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas -
laikinoji pereinamojo laikotarpio konstitucija ir sustabdytas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos
galiojimas.
1991 m. gruodžio 10 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba sudarė 14 AT deputatų Laikinąją
komisiją Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektui parengti.
1991 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos AT paskelbė visuomenei svarstyti parengtą Lietuvos
Respublikos Konstitucijos projektą.
1992 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos AT pritarė Derinimo komisijos parengtam Lietuvos
Respublikos Konstitucijos projektui.
1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos piliečių referendumu priimta Lietuvos Respublikos
Konstitucija. Konstitucijai pritarė 56,76 % visų balsavimo teisę turinčių rinkėjų. Konstituciją pasirašė
Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją (ją sudaro preambulė,, 14 skirsnių, „Baigiamieji nuostatai,,,
154 straipsniai bei Lietuvos Respublikos įstatymai „Dėl Lietuvos valstybės,,, „Dėl Lietuvos Respublikos
nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas,,, „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo
tvarkos,,, „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje,,, „Dėl Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo,,).
Priėmus Konstituciją buvo užbaigtas valdžios struktūrų formavimo procesas: išrinktas Prezidentas,
įsteigtas Konstitucinis Teismas, veikia Valstybės gynimo Taryba, paskirtas Kariuomenės vadas,
Vyriausybės atstovai regionuose, įkurta Seimo kontrolieriaus institucija. Valstybės valdžią Lietuvoje
vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija.
Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.
Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
Lietuvos Respublikos Konstitucija gina žmogaus prigimtines tieses ir laisves, garantuoja teisę laisvai
pasirinkti bet kurią religiją, privačiai ir viešai ją išpažinti, jungtis į politines, tautines, visuomenines
organizacijas, vadovaujantis įstatymais ginti savo teises bei laisves.

6 tema. Konstitucijos apsauga

1. Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos garantijos ir jos apsaugos pagrindai. Konstitucinio

teisėtumo sąvoka, jo užtikrinimo būdai (formos) ir su tuo susijusių valstybės institucjų sistema.
Viena svarbiausių problemų konstitucinėje teisėje yra konstitucijos apsauga. Ši problema tapo
akivaizdi jau po pirmųjų konstitucijų priėmimo, kai iškilo klausimas, kokiomis politinėmis,
socialinėmis, teisinėmis priemonėmis užtikrinti konstitucijų laikymąsi. Konstitucingumo istorija
patvirtina vieną labai svarbią tiesą - konstitucijas pažeidžia ne tik piliečiai, jų politinės ir kitos
organizacijos, tačiau ir parlamentai, valstybių vadovai, vyriausybės, pareigūnai. Konstitucijų
pažeidimai dažnai nėra akivaizdūs, tų pažeidimų vertinimuose dažnai susipina įvairūs politiniai ,
ideologiniai, socialiniai, teisiniai motyvai. Nemaža konstitucinių nuostatų suformuluota abstrakčiai, jos
artimesnės ne teisės normos, bet teisės principo sampratai. Taigi ir konstitucinių nuostatų forma gali
būti prielaida tokioms interpretacijoms, kuriomis siekiama pateisinti siekiamą politinį tikslą.
39
Apibendrintai galima konstatuoti, kad konstitucijų apsaugos garantavimas yra viena esminių politinio
ir teisinio gyvenimo aktualijų, dėl kurios ir šiuolaikiniame konstitucinės teisės moksle vyksta
įvairiapusė diskusija. Šios diskusijos šerdis yra tai, kad Konstitucija, būdama pagrindinis šalies įstatymas,
ne tik garantuoja joje įtvirtintą konstitucinę santvarką, pagrindines žmogaus teises ir laisves, tačiau
suponuoja ir jos pačios apsaugos būtinumą. Taigi esminė problema yra ta, kaip užtikrinti Konstitucijos
viršenybę šalies teisinėje ir politinėje sistemoje, t.y. konstitucinį teisėtumą visuomenėje ir valstybėje.
Konstitucijos viršenybė teisinėje sistemoje visų pirma reiškia, kad ji yra teisės aktų hierarchijos
viršūnėje, todėl visi įstatymų leidimo, vykdomosios valdžios institucijų, savivaldybių teisės aktai turi
atitikti Konstituciją. Konstitucijos viršenybė politinėje sistemoje suponuoja tai, kad visi politinio
proceso dalyviai turi laikytis tų konstitucinių vertybių, kuriose atsispindi politinio valstybinio gyvenimo
dėsniai, politinė valstybinė etika. Vadinasi, nagrinėjant konstitucijų apsaugos problemą, būtina
atsižvelgti ne tik į teisines, bet ir į socialines, politines ideologines jos garantijas. Nagrinėjant konstitucijų
apsaugos problemas, nederėtų ignoruoti vienos esminės aplinkybės - lemiančioji konstitucijų
garantija yra tai, kaip jose atsispindi žmonių socialiniai politiniai lūkesčiai, visuomenės
išsivystymas. Kitaip sakant, konstitucijų stabilumą savaime sąlygoja tokia socialinė visuomenės
būsena, kai visuomeninio gyvenimo pagrindas yra teisingumas, socialinių grupių ir jų interesų santarvė,
visapusiai pateisinamas nuosavybės santykių teisinis reguliavimas. Apibendrinant galima teigti, kad
konstitucijų socialinės garantijos slypi tokioje visuomenės ir valstybės organizacijoje, kuri priimtina
daugumai žmonių. Yra prielaidų
teigti, kad tokia socialinė organizacija užtikrins visuomenės ir valstybės demokratinę raidą, kurioje
siekiama aukštų humanistinių tikslų, kurie suformuluoti konstitucijose. Šiame kontekste reikšmingos
idėjos suformuluotos viename Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime. Jame Teismas
teigė, kad juo sudėtingesni žmonių socialiniai santykiai, tuo didesnis poreikis šiuos santykius reguliuoti,
t.y. priimti teisės aktus, kurie sudarytų prielaidas spręsti socialinių interesų konfliktus. Tokiu būdu
išvengiama atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Vienas
pagrindinių teisės kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo tikslų - teisingumas. Negalima pasiekti
teisingumo tenkinant tik vienos
grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus. Elgiantis vienašališkai, būtų
ignoruojama humaniškoji teisės paskirtis, didėtų socialinių konfliktų galimybė. Teisė negali remtis vien
tik daugumos ar mažumos interesais, todėl teisėkūroje turi būti siekiama derinti interesus panaudojant
optimalias šalių susitarimo galimybes. Konstatuojant tai, kad konstitucijų didžiausia garantija slypi
socialinėje organizacijoje, negalima neakcentuoti konstitucijų apsaugos teisinių formų ir konstitucinių
teisinių santykių dalyvių elgesio svarbos užtikrinant konstitucijos saugumą.
Visų pirma pažymėtina tai, kad konstitucijų apsaugos teisinės garantijos užkoduotos jų priėmimo,
keitimo ir naikinimo tvarkoje. Ši tvarka, kuri skiriasi nuo paprastųjų įstatymų priėmimo ir keitimo
tvarkos, patvirtina ypatingą konstitucijų vaidmenį teisinėje ir politinėje sistemoje. Specialios taisyklės,
kurios taikomos priimant ir keičiant konstitucijas, užtikrina jų stabilumą, t.y. konstitucinių
visuomeninių santykių reguliavimo nuolatinumą bei nepertraukiamumą. Ilgas konstitucijų galiojimas
sąlygoja tai, kad nusistovėjęs konstitucinis teisinis reguliavimas sudaro prielaidas formuotis tokiai
konstitucinei kultūrai ir ideologijai, kuri tampa suprantama žmonėms, valstybės institucijoms,
taikančioms ir aiškinančioms konstituciją. Konstitucinės kontrolės aspektu vertinant konstitucinių
santykių reguliavimo ilgalaikiškumą, galima teigti, kad konstitucijų stabilumas leidžia susiklostyti
tokiai konstitucinės justicijos praktikai, kuri grindžiama ne tik vienkartinių teisinių reiškinių įvertinimu, o
ilgalaike konstitucijos įgyvendinimo praktika. Taigi darytina išvada, kad konstitucinio reguliavimo
stabilumas visais atžvilgiais yra pozityvus reiškinys. Tai patvirtina pasaulio valstybių
konstitucionalizmo istorija. Suprantama, kad specialios taisyklės, kurių laikomasi priimant, keičiant ar
panaikinant konstitucijas, yra veiksmingos tose visuomenėse, kurios yra subrandinusios ilgalaikes
demokratines konstitucines tradicijas. Neįmanoma pasiekti konstitucijų nuolatinumo tose šalyse,
kuriose vyksta staigūs socialiniai pokyčiai, ženklus politinis virsmas. Šiais atvejais užtikrinti konstitucijų
stabilumą yra nerealu, nes visuotinai pripažinti visuomenės politiniai lūkesčiai visada bus tas socialinis
politinis veiksnys, kuris skatins lėtesnę ar spartesnę konstitucinę kūrybą. Konstitucijų nuolatinumo
principas suponuoja tokią teisinę politinę būseną, kai vengiama
imtis nepagrįstų, trumpalaikiais politiniais tikslais grindžiamų, konstitucinių reformų. Demokratinės
teisinės valstybės pobūdyje užkoduota valstybės organizacijos priedermė užtikrinti konstitucijų apsaugą
įvairiomis teisinėmis socialinėmis, politinėmis priemonėmis. Už konstitucijų pažeidimus sunkiausius
40
padarinius sukelia baudžiamo poveikio sankcijos. Štai Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse
numatyta atsakomybė už valstybės perversmą, antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimą ir veiklą,
viešus raginimus smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, padėjimą kitai valstybei veikti prieš
Lietuvos Respubliką ir kt. Nurodytų nusikaltimų pagrindinis objektas yra Lietuvos Respublikos
konstitucinė santvarka, kuri įtvirtinta Konstitucijoje. Panašus konstitucinis reguliavimas nustatytas ir
daugelyje kitų demokratinių valstybių. Konstitucijų apsaugos garantijos paprastai įtvirtinamos
pačiose konstitucijose.<...> Valdžios institucijų įgaliojimai panašiai apibūdinami ir daugelio kitų šalių
konstitucijose. Jie, būdami valstybės valdžios padalijimo principo realizavimo konkreti forma, kartu
yra ir konstitucijos apsaugos prielaida. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinus pagrindinę nuostatą,
kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė bei Teismas,
kartu pabrėžiama, jog „valdžios galias riboja Konstitucija" (5 str. 1 ir 2 d.). Nors daugelio valstybių
konstitucijose tiesiogiai nėra įtvirtinta valstybės organų ir aukščiausiųjų pareigūnų pareiga rūpintis
konstitucijos apsauga, tačiau tokia jų priedermė atsispindi netiesiogiai konstitucijose arba kituose
teisės aktuose. Ypatingą reikšmę turi parlamentarų ir kitų aukščiausiųjų pareigūnų priesaika, kurioje
akcentuojamas konstitucijų laikymasis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 59 str. deklaruojama, kad
pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Konstitucija, o prisiekdamas Seimo narys įsipareigoja gerbti ir
vykdyti Konstituciją. Išrinktas Respublikos Prezidentas prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir
Konstitucijai. Tokį pat įsipareigojimą prisiima prisiekdami ministrai, Konstitucinio Teismo ir bendrosios
jurisdikcijos teismų teisėjai, Seimo kontrolieriai, Valstybės kontrolierius, Respublikos Prezidentas,
Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio
teismo pirmininkas ir teisėjai. Seimo nariai ir kiti Konstitucijoje numatyti asmenys, šiurkščiai pažeidę
Konstituciją arba sulaužę priesaiką, gali būti pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Taigi šiuo
aspektu priesaika yra ne tik politinis moralinis aktas - jos pažeidimas gali sukelti sunkių politinių
teisinių padarinių.
Visų įstatymų leidybos proceso dalyvių pareiga užtikrinti, kad rengiant, svarstant, priimant ir
skelbiant teisės aktus, jų projektai būtų vertinami ir konstitucingumo aspektu. Toks reikalavimas yra
įtvirtintas 1995 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo
tvarkos įstatyme, taip pat 1998 m. rugpjūčio 17 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakyme dėl
įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo rekomendacijų. Panašiai nustatyta ir 1999 m. birželio 22 d.
Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 4 str. Jame nurodyta: „Priimant sprendimą dėl
Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties sudarymo tikslingumo turi būti apsvarstyta, ar šios sutarties
projekto nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos Respublikos užsienio politikos ir
nacionalinio saugumo pagrindus ir tikslus...". Taigi šioje įstatymo nuostatoje įtvirtintas perspėjamojo
pobūdžio nurodymas įstatymų leidėjui, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybės struktūroms jau
pradinėje tarptautinės sutarties sudarymo stadijoje vertinti jos atitikimą Konstitucijai. Išskirtinį vaidmenį
užtikrinant įstatymų konstitucingumo priežiūrą, taip pat ir konstitucijos apsaugą vaidina valstybių
vadovai. Pvz.: Prancūzijos Konstitucijoje akcentuojama, kad „Prezidentas prižiūri Konstitucijos
laikymąsi", o kitų valstybių konstitucijose apie šią valstybės vadovo funkciją neužsimenama.
Kita vertus, būtina turėti galvoje, kad prezidentai daugelyje šalių promulguoja įstatymus, o tai
suponuoja ir jų teisę grąžinti įstatymą parlamentams pakartotinai svarstyti. Prezidentų nesutikimas su
įstatymų leidėjo pozicija gali būti grindžiamas įvairiais motyvais, taip pat ir tuo, kad priimtas įstatymas
neatitinka konstitucijos. Štai Lietuvos Respublikos Prezidento įgyvendinamos veto teisės praktika
patvirtina tą aplinkybę, kad vienu iš svarbiausiųjų motyvų grąžinti įstatymą pakartotinai svarstyti
Seime yra abejonė dėl jo nesuderinamumo su Konstitucija. Konstitucijų apsaugos sistemoje išskirtinį
vaidmenį vaidina bendrosios jurisdikcijos teismai bei kiti teismai, pvz.: administraciniai teismai. Jie,
nagrinėdami administracines, baudžiamąsias ir civilines bylas, realizuoja ne tik konstitucinę teisingumo
vykdymo funkciją, bet ir užtikrina piliečių konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą. Bendrosios jurisdikcijos
ir administracinių teismų konstitucinio statuso ypatumas yra ir tas, kad jie yra ir konstitucinio teisminio
proceso subjektai - Konstitucijoje ir įstatymuose nurodytais atvejais gali sustabdyti bylos nagrinėjimą ir
kreiptis į
Konstitucinį Teismą nustatyti, ar teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje,
neprieštarauja konstitucijai.
Konstituciniuose tekstuose dažnai pabrėžiama ne tik valstybės institucijų, pareigūnų, tačiau ir piliečių
priedermė laikytis konstitucijos. <...>. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kaip ir daugelio kitų
demokratinių valstybių konstitucijose, piliečių pareigos ir prievolės apibūdinamos pačia bendriausia
41
forma nurodant pareigą laikytis Konstitucijos. Štai mūsų šalies Konstitucijos 28 str. numatyta, kad
įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos
Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Konstitucijos
laikymosi būtinumas įtvirtintas ir įstatymuose, kuriais reguliuojama piliečių sukurtų politinių partijų ir
kitų visuomeninių organizacijų veikla. Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių organizacijų
įstatyme nurodyta, kad politinės partijos ir politinės organizacijos veikia, laikydamosios Lietuvos
Respublikos Konstitucijos, įstatymų. Lietuvoje draudžiama steigtis ir veikti politinėms partijoms ir
politinėms organizacijoms, kurių programiniuose dokumentuose propaguojama ar veikloje
praktikuojama rasinė, religinė, socialinė klasinė nelygybė ir neapykanta, autoritarinio ar totalitarinio
valdymo, valdžios užgrobimo prievarta metodai, karo ir smurto propaganda, žmogaus teisių bei laisvių
pažeidimai, kitokios idėjos bei veiksmai, prieštaraujantys Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai ir
nesuderinami su visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis. Tačiau piliečių, jų sukurtų
politinių partijų ir politinių organizacijų vaidmuo užtikrinant Konstitucijos apsaugą būtų ne visas,
nepaminėjus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 str. įtvirtintos Tautos ir kiekvieno piliečio teisės
priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą,
konstitucinę santvarką. Ši teisė remiasi Tautos suverenumo konstitucine doktrina, taip pat Tautos
prigimtine teise. Tautos vaidmuo užtikrinant Konstitucijos apsaugą ir Konstitucijoje įtvirtintą
konstitucinę santvarką išreikštas ir konstitucinėje nuostatoje dėl to, kad svarbiausi Valstybės ir Tautos
gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali
teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti. Konstitucijoje įtvirtinta Seimo
pareiga svarstyti tokį įstatymo projektą reiškia, kad svarstymas negali būti formalus ir kad toks
projektas gali būti atmestas jau jo pateikimo metu. Svarstymo sąvoka suponuoja įvairiapusį tokio
projekto nagrinėjimą, finansinių ir materialinių resursų galimybes ir jų aktyvią paiešką. Šalia politinių,
socialinių, etinių konstitucijos garantijų daugelio šalių konstitucijose suformuluotos teisinės jų apsaugos
(kontrolės) priemonės.<...>

2. Konstitucinės priežiūros (konstitucinės kontrolės, justicijos) sąvoka, sistema, būdai (formos),

lyginamieji aspektai). „Abstrakti normų kontrolė“. Konstitucinės justicijos bylos.
Lietuvoje konstitucinės kontrolės funkcija patikėta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui,
kurio paskirtis - užtikrinti Konstitucijos viršenybę Lietuvos teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą.
Teisinėje literatūroje vartojamas sąvokas „konstitucinė kontrolė", „konstitucinė priežiūra"
ar „konstitucinė justicija", nepaisydami jų reikšmių niuansų, esame linkę laikyti sinonimais.
Vadovėlyje vartojama sąvoka „konstitucinė kontrolė".
Konstitucinės kontrolės įvairovė
Amerikietiškasis modelis. Visuotinai pripažįstama, kad konstitucinės kontrolės ištakos yra JAV teisinėje
sistemoje, kuri dar apibūdinama kaip bendrosios teisės tradicija. Konstitucinės kontrolės prasme šią
tradiciją perėmė Argentina, Australija, Bolivija, Kanada, Meksika, Naujoji Zelandija, taip pat iš
dalies kai kurios Europos valstybės - Danija, Norvegija, Švedija. Panaši konstitucinės kontrolės
koncepcija pripažįstama Indijoje, Pakistane, Japonijoje. JAV konstitucinės kontrolės formą taip pat
įdiegė kai kurios Afrikos žemyno šalys. Jos perėmė bendrosios teisės tradiciją. Amerikietiškojo
modelio pagrindinis bruožas yra tas, kad konstitucinius ginčus sprendžia bendrosios jurisdikcijos
teismai nagrinėdami administracines, civilines, baudžiamąsias bylas. JAV konstitucinės kontrolės modelio
esmė yra ta, kad teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, gali pripažinti teisės normą, prieštaraujančią
konstitucijai. Tokiu atveju teismas šios normos netaiko ir remiasi kita teisės norma ar teisminiu
precedentu. Tačiau teismas teisės normos nepanaikina, nepripažįsta negaliojančia. Nuolat
pasikartojantys teismų sprendimai tuo pačiu klausimu, ypač jeigu juos aprobuoja aukščiausioji teisminė
institucija, virsta teisminiu precedentu, kurio galia iš esmės tolygi įstatymui. Taigi teisės norma
„numarinama" ir tokiu būdu eliminuojama iš teisės sistemos. Kita vertus, konstitucinė kontrolė
neišskiriama į teisminės veiklos atskirą sritį, ji nepavedama vienai išskirtinei institucijai. JAV
Konstitucijos 3 str. skelbiama: „Teismų valdžia galioja visoms byloms, sprendžiamoms pagal teisę ir
teisingumą ir kylančioms dėl šios konstitucijos, Jungtinių Valstijų įstatymų ir tarptautinių sutarčių, kurios
yra arba bus sudarytos jų vardu ...". Apibūdinant amerikietiškąjį modelį, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad
bendrosios jurisdikcijos teismų prerogatyvos spręsti konstitucinius ginčus įtvirtinamos įvairiai. Skirtingą
teisinį reguliavimą lėmė šalių politinės ir teisinės tradicijos. Štai JAV Konstitucijoje apie teisės aktų
konstitucinę kontrolę nerašoma. Šioje šalyje konstitucinės kontrolės funkcija buvo įtvirtinta ne
42
konstitucinio sureguliavimo keliu, bet teisminių precedentų pagrindu. Iš esmės doktriną suformulavo
JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjas J. Marshall'as 1803 m. garsiojoje Marbury V. Madison byloje.
Teisėjas pareiškė, kad būtent teisminė valdžia turi teisę ir privalo pasakyti, kas yra įstatymas. Praėjus
kuriam laikui, JAV Aukščiausiasis Teismas dar griežčiau išreiškė savo poziciją. 1886 m. Norton V.
Shelby County byloje buvo paskelbta, kad nekonstitucinis įstatymas nėra įstatymas; jis nesuteikia jokios
teisės; jis nesuteikia jokios gynybos; jis nesukuria jokių pareigų; vertinant iš teisinių pozicijų, toks
įstatymas negalioja, kaip ir nepriimtas įstatymas.
Konstitucinės kontrolės europietiškasis modelis. Ši konstitucinės kontrolės forma dar vadinama
austriškuoju modeliu, nes jį moksliškai pagrindė žymusis austras H. Kelsenas. Šio modelio esmė
yra ta, kad konstitucinę kontrolę įgyvendina ne bendrosios jurisdikcijos teismai, bet specialūs
konstituciniai teismai (Amerikos žemyne - Kolumbija, Kosta Rika, Panama, Čilė; Azijoje -
Irakas, Kipras, Sirija, Turkija, Pietų Korėja; Afrikoje - Angola, Egiptas, Mali, Etiopija; Europoje -
Austrija, Baltarusija, Bulgarija, Ispanija, Italija, Jugoslavija, Latvija, Lenkija, Vengrija, Vokietija,
Rusija, Slovakija, Slovėnija, Ukraina, Čekija) arba konstitucinės tarybos (Prancūzija, Marokas,
Kazachstanas). Konstituciniai teismai vienose šalyse sudaro teisminės valdžios institucijų neatskiriamąją
dalį, o kitose veikia autonomiškai. Skirtingai nuo amerikietiškojo modelio, konstituciniai teismai
sudaromi ne tik iš karjeros teisėjų, bet ir iš žymiausių specialistų, valstybės tarnautojų, teisės
mokslininkų. Yra ir kur kas daugiau skirtumų, kuriuos iš esmės sąlygoja skirtingos teisės ir kultūros
tradicijos. Europos valstybėse konstitucinių teismų kompetencija yra skirtinga, tačiau yra ir tokių
konstitucinės kontrolės objektų, kuriuos galima apibūdinti kaip tradicinius. Tokie objektai yra:
1. Teisės normų konstitucingumas;
2. Įstatymų dėl konstitucijos pakeitimo konstitucingumas;
3. Teisinio reguliavimo spragų nekonstitucingumas;
4. Tarptautinės sutartys;
5. Teisės taikymo aktų konstitucingumas;
6. Ginčai dėl kompetencijos tarp valstybės institucijų;
7. Ginčai dėl kompetencijos tarp valstybės ir jos regionų;
8. Žmogaus teisių ir laisvių apsauga;
9. Rinkimų ir referendumų teisėtumas;
10. Pareigūnų politinės atsakomybės ir nušalinimo nuo pareigų klausimai;
11. Politinių partijų ir politinių susivienijimų konstitucingumas;
12. Konstitucijos interpretavimas.
Konstitucinę kontrolę galima klasifikuoti vadovaujantis įvairiais kriterijais. Toks klasifikavimas
padeda ne tik geriau suprasti konstitucinės kontrolės būdų ir formų įvairovę, tačiau ir įsitikinti, kad
pasaulio valstybių teisinėse sistemose, įgyvendinant Konstitucijos apsaugą, yra bendrų bruožų ir
vienijančių reiškinių.
 Pagal įgyvendinimo laiką konstitucinė kontrolė gali būti išankstinė (prevencinė)
ir vėlesnioji (represyvioji). Išankstinės kontrolės atveju teisės akto atitikimas konstitucijai tikrinamas
dar iki šio akto paskelbimo ir įsigaliojimo, t.y. iki jo promulgavimo. Išankstinės kontrolės pavyzdys yra
Prancūzija. Ten konstitucinę kontrolę įgyvendina Konstitucinė Taryba. Labiau paplitusi yra vėlesnioji
kontrolės rūšis, t.y. tokia kontrolė, kai teisės akto teisėtumas tikrinamas jam jau įsigaliojus, ypač
jeigu jis jau sukėlė realias teisines pasekmes. Tokia kontrolė yra JAV teisinėje sistemoje, taip pat
Europoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių.
 Pagal teisinius padarinius konstitucinė kontrolė gali būti konsultacinė ir
sprendžiančioji. Konsultacinės kontrolės sistemai galima priskirti Prancūzijos Konstitucinės Tarybos
įgyvendinamą konstitucinę kontrolę. Šiai kontrolės sričiai galima priskirti ir tą, kurią įgyvendina Belgijos
Arbitražo teismas. Konsultacinės kontrolės justicijos išvada, nors ir neturi privalomos teisinės galios,
tačiau visada yra svarbi moraliniu politiniu atžvilgiu įstatymų leidybos procese. Tose teisinėse
sistemose, kuriose nusistovėjo sprendžiančioji kontrolė, konstitucinės kontrolės institucijos sprendimas
dėl teisės akto pripažinimo nekonstituciniu yra privalomas visoms valstybės institucijoms ir
piliečiams. Toks sprendimas visada sukelia realias teisines pasekmes -teisės aktas ar jo dalis,
formaliai nors ir nepanaikinama, tačiau uždraudžiama jį toliau taikyti.
 Pagal privalomumą konstitucinė kontrolė gali būti privalomoji ar fakultatyvinė. Štai
Prancūzijos Konstitucijoje nustatyta, kad privalomai turi būti patikrintas parlamento rūmų
reglamentų, taip pat ir organiškųjų įstatymų konstitucingumas. Fakultatyvinę kontrolę gali inicijuoti tie
43
subjektai, kuriems tokia teisė yra numatyta šalies konstitucijoje.
 Pagal formą konstitucinė kontrolė yra konkrečioji ir abstrakčioji. Konkrečiosios kontrolės
sistemai priskirtinas amerikietiškasis modelis. Jo esmė yra ta, kad teisės normos atitikimas konstitucijai
vertinamas individualaus ginčo, t.y. konkrečios teisminės bylos kontekste, o konstitucinės kontrolės
institucijos sprendimas privalomas tik byloje dalyvaujančioms šalims. Tokia teismo pozicija tampa
visuotinai privaloma iš esmės tik tada, kai ją patvirtina, aprobuoja aukščiausioji teisminė institucija. Ši
kontrolės forma yra paplitusi bendrosios teisės tradicijos arba joms artimose šalyse.
Konkrečioji kontrolė gali būti dar skirstoma į dvi grupes - centralizuotąją ir decentralizuotąją.
Centralizuotosios kontrolės pagrindinis bruožas yra tas, kad ją įgyvendina šalies aukščiausiosios
teisminės institucijos - aukščiausieji teismai, aukščiausieji kasaciniai teismai. Ši kontrolė būdinga
Australijos, Indijos, Kanados, Estijos teisinėms sistemoms. <...>. Decentralizuotosios kontrolės esmė
yra ta, kad ją vykdo visų grandžių bendrosios jurisdikcijos teismai (JAV, Argentina, Meksika,
Skandinavijos šalys). Abstrakčiosios kontrolės pavyzdžiu gali būti visos Europos valstybės, kuriose
konstitucinę kontrolę įgyvendina specializuoti konstituciniai teismai. Šių teismų sprendimai yra privalomi
ne tik byloje dalyvaujančioms šalims, bet ir visoms kitoms valstybės institucijoms (visų pirma - teisės
normos leidėjui), pareigūnams ir piliečiams.
 Pagal vykdymo vietą konstitucinę kontrolę galima apibūdinti kaip vidinę ir išorinę kontrolę.
Vidinę kontrolę visada įgyvendina ta institucija, kuri priima teisės aktą. Pavyzdžiu gali būti
Skandinavijos šalys, kuriose konstitucinės kontrolės funkcijas atlieka patys parlamentai arba jų
struktūriniai padaliniai. Vidinė kontrolė iš esmės visada yra išankstinė arba
konsultacinė kontrolė, nes teisės akto konstitucingumo klausimas paprastai iškyla svarstant projektą
parlamente. Išvada, kurią suformuluoja parlamento tam tikras padalinys arba specialistai, parlamentui
nėra privaloma.
 Pagal turinį konstitucinė kontrolė gali būti formalioji ar materialioji. Formaliosios kontrolės
esmė yra ta, kad teisės akto konstitucingumas tikrinamas pagal jo priėmimo tvarką, t.y., ar nebuvo
pažeistos formaliosios įstatymų leidybos procedūrų taisyklės. Dar vienas formaliosios kontrolės aspektas
yra tas, ar teisės aktą priėmė įgaliota valstybės institucija. Materialiąja prasme tikrinant teisės akto
konstitucingumą, vertinamas teisės akto ar konkrečios teisės normos turinys, t.y. konkreti norminė
medžiaga.
 Pagal konstitucinės kontrolės institucijos sprendimo įsigaliojimo laiką konstitucinė kontrolė
gali būti tokia, kai sprendimas galioja atgal (ex tunc), ir kai sprendimas galioja tik į ateitį (ex nunc).
Tose teisinėse sistemose, kuriose konstitucinės kontrolės institucijos sprendimai galioja atgal, gali kilti
nemaža teisinio ir socialinio pobūdžio problemų. Reikalo esmė yra ta, kad šiuo atveju teisės norma, kuri
yra pripažinta prieštaraujančia konstitucijai, netenka galios nuo jos priėmimo. Tokiu atveju ir
teisinės pasekmės, kurios atsirado galiojant šiai normai, turėtų būti pripažintos niekinėmis. Siekiant
išvengti tokių teisinių situacijų, konstituciniams teismams yra suteikta galimybė patiems nustatyti savo
sprendimų
įsigaliojimo laiką. Tuo atveju, kai konstitucinės kontrolės institucijos sprendimas galioja tik į ateitį,
išvengiama itin represyvaus įsikišimo į jau susiformavusius teisinius santykius.
 Pagal tai, kas vykdo konstitucinę kontrolę, ji galėtų būti diferencijuojama taip pat į kelias
grupes. Bendrosios teisės tradicijos šalyse konstitucinę kontrolę įgyvendina bendrosios jurisdikcijos
teismai, o daugelyje Europos šalių - specializuoti konstituciniai teismai (konstitucinė justicija).
Prancūzijoje, Alžyre, Kazachstane šią funkciją atlieka konstitucinės tarybos, kurias kai kurie
mokslininkai apibūdina kaip kvaziteismines institucijas. Daugelis mokslininkų išskiria politinę
konstitucinę kontrolę, kurią vykdo valstybės vadovai, parlamentai, vyriausybės (Prancūzija iki 1958
m., Švedija)
Kalbant apie visas minėtas konstitucinės kontrolės rūšis, būtina pabrėžti vieną esminę aplinkybę -
šiuolaikinio pasaulio valstybių teisinėse sistemose retai kur galima sutikti griežtai apibrėžtą vieną
konstitucinės kontrolės rūšį ar formą. Europos valstybių konstitucinių teismų veikloje naudojama ne tik
abstrakti kontrolės forma, bet ir konkreti. Daug kur derinama formalioji ir materialioji, privalomoji ir
fakultatyvinė, vidinė ir išorinė konstitucinės kontrolės formos. Tai yra labai akivaizdi konstitucinės
kontrolės sistemos raidos tendencija. <...>Konstitucijos teisinę apsaugą laiduoja ir konstitucinė
kontrolė. Konstitucijos 102 str. numatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo
aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai - neprieštarauja
Konstitucijai arba įstatymams. Užtikrinant Konstitucijos viršenybę, ypač yra svarbi konstitucinė norma,
44
kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos
Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai
paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Konstitucijos 107 str. 1 d.). Ne mažiau svarbi ir kita konstitucinė
nuostata: „Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai" (110 str. 1 d.). Tais atvejais,
kai yra abejonių dėl įstatymo ar kito teisinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje,
prieštaravimo Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą
prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Konstitucijos
viršenybė - principas taikomas ne tik po Konstitucijos įsigaliojimo priimtiems teisės aktams. Pagal
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos" 2 str.
įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos
Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymui „Dėl
Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos", ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais
galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis. Konstitucijos viršenybę reikėtų pažymėti ir Lietuvos
Respublikos Konstitucijos bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių santykyje.
Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra Lietuvos Respublikos teisinės
sistemos, kuri grindžiama Konstitucijos viršenybe, sudedamoji dalis. Konstitucijos 105 str. numatyta,
kad Konstitucinis Teismas teikia išvadas, ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja
Konstitucijai. Taigi Lietuvos Respublikos sudarytos tarptautinės sutartys negali prieštarauti Konstitucijai.
<...>Konstitucinės kontrolės mokslinę doktriną tarpukario Lietuvos teisės moksle kryptingai grindė prof.
M. Römeris. Jo veikaluose Konstitucijos apsaugos būtinumas pagrįstas ir teoriškai, ir jau tuo metu
lyginamojoje konstitucinėje teisėje žinomų konstitucinių reiškinių analize 1. Galima sakyti, kad prof.
M. Römerio mokslinės pažiūros iš esmės sutapo su žymiojo austrų mokslininko H. Kelseno konstitucinės
kontrolės koncepcija. Išskirtinai pažymėtina tai, kad prof. M. Römeris savo modeliuotą
konstitucinės kontrolės mokslinę konstrukciją siekė įgyvendinti praktinėje veikloje dirbdamas Vyriausiojo
Tribunolo teisėju, Valstybės Tarybos nariu, taip pat dalyvaudamas rengiant teisės aktų projektus.
Išskirdamas konstitucinę kontrolę kaip vieną svarbiausių konstitucinės teisės mokslo problemų, prof. M.
Römeris įtikinamai argumentavo, kad tik konstitucinis teismas Europoje įsitvirtinusioje teisinėje
tradicijoje gali laiduoti konstitucijos viršenybę ir jos laikymosi kontrolę. Jo nuomone, nei politinės, nei
administracinės, nei baudžiamosios, taip pat ir civilinės sankcijos parlamentams ar jų nariams
negali užtikrinti besąlygiškos konstitucijos normų kontrolės. Mokslininkas taip pat skeptiškai vertino
ir bendrosios jurisdikcijos teismų galimybes kontroliuoti parlamentų priimamų teisės aktų
konstitucingumą.
1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai, 1919 m.
balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai, taip pat ir 1920 m.
birželio 10 d. Laikinojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoja – pirmieji siekiai konstitucinėse
normose apibrėžti Lietuvos visuomenės ir valstybės konstitucinės raidos artimiausias gaires. Tokioje
socialinėje ir teisinėje tikrovėje konstitucinė kontrolė negalėjo egzistuoti.
Kiek kitaip reikėtų vertinti konstitucinės kontrolės prielaidas nuolatinių (1922, 1928, 1938 metų)
konstitucijų kontekste. Šiuo atžvilgiu principinė norma buvo suformuluota 1922 metų Konstitucijos 3 str.
Jame buvo paskelbta: „Lietuvos valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas Konstitucijai".
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ši norma konstitucinių normų sistemoje yra trečioji. Prieš ją yra tik du
kiti straipsniai. Pirmajame straipsnyje rašoma: „Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė
Respublika. Suvereninė Valstybės valdžia priklauso Tautai". Antrajame straipsnyje buvo įtvirtintas
valdžių padalijimo principas: „Valstybės Valdžią vykdo Seimas, Vyriausybė ir Teismas". Atsižvelgiant į
tokį konstitucinių normų išdėstymą, galima tvirtinti, kad įstatymų teisėtumo principas buvo pripažintas
bene svarbiausiu visuomenės ir valstybės organizavimo dėsniu. Konstitucijoje įtvirtinus valdžių
padalijimą ir pripažinus teismą savarankiška valstybės valdžios dalimi, šis principas įgijo ypatingą
reikšmę. Visų pirma tai reiškė imperatyvų nurodymą Seimui neleisti tokių įstatymų, kurie prieštarauja
Konstitucijai. Kita vertus, tai buvo direktyva valstybės institucijoms, dalyvaujančioms rengiant
įstatymus, vadovautis šia esmine konstitucine nuostata. Be to, reikia turėti galvoje Konstitucijos normą
(106 str.), kad buvusieji įstatymai galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai.
1922 m. Konstitucijos nuostata, kad neturi galios joks įstatymas, prieštaraujantis Konstitucijai,
buvo vertinamas įvairiai. Vieni mokslininkai teigė, kad ši nuostata sudarė prielaidas bendrosios
jurisdikcijos teismams tikrinti įstatymų „legalumą" , o kiti tvirtino, kad Lietuvos teisinėje sistemoje
45
nebuvo jokių galimybių išspręsti abejones ar ginčą dėl Seimo priimto įstatymo konstitucingumo.
Apibendrinant galima sakyti, kad 1922 m. Konstitucijoje nors ir buvo įtvirtintas įstatymų
konstitucingumo principas, tačiau organizacinės struktūros, institucijos, kuri galėtų spręsti
šiuos klausimus, nebuvo. Todėl ir minėtą konstitucinį principą įgyvendinti iš esmės buvo palikta Seimo
nuožiūra. Tačiau negalima neatkreipti dėmesio į tai, kad ši problema, svarstant Konstitucijos
projektą, buvo žinoma. Tiesa, ypatingos polemikos Steigiamajame Seime šiuo klausimu nebuvo, tačiau jis
buvo nagrinėjamas, kai reikėjo suformuluoti minėtą Konstitucijos nuostatą. Apie šią problemą buvo
užsiminta pateikiant Konstitucijos projektą 1922 m. vasario 24 d. 4 Svarstant konstitucijos projektą,
1922 m. kovo 2 d. vėl buvo minimas tokios konstitucinės nuostatos būtinumas. Vienas iš argumentų
buvo šis - įstatymų konstitucingumo principas garantuoja visų piliečių lygybę.
Platesnė diskusija dėl šios problemos kilo 1922 m. kovo 8 d., kai prasidėjo antrasis Konstitucijos projekto
svarstymas. Referentas Antanas Tumėnas, pagrįsdamas įstatymų konstitucingumo principo įtvirtinimo
būtinumą, kalbėjo, kad tuo siekiama išvengti padėties, kai įstatymai gali panaikinti pačią Konstituciją.
Steigiamojo Seimo narys socialdemokratas Kazimieras Venslauskis, iš esmės pritardamas idėjai, iškėlė
šio principo įgyvendinimo organizacinės formos ir sankcijos problemą. Jo nuomone, vien tik principo
deklaravimas neužtikrina prielaidų užkirsti kelią nekonstituciniams įstatymams. Zigmas Starkus,
sutikdamas, kad ši problema yra labai aktuali, siūlė grąžinti klausimą toliau svarstyti komisijai; ji
pasiūlys, kuris teismas galėtų vertinti įstatymo konstitucingumą. Seimo narys K. Venslauskis
įstatymų konstitucingumo problemą laikė labai rimta ir todėl atkakliai reikalavo sukurti konkrečias
konstitucines procedūras šiam klausimui spręsti 5. Krikščionys demokratai manė kitaip. Jų atstovas
Vytautas Bičiūnas manė, kad šią problemą išspręs pats gyvenimas. Senųjų įstatymų konstitucingumą gali
įvertinti bet kuris teismas nagrinėdamas bylas ir aiškindamasis konstitucijos ir įstatymo turinį. Jis
teigė: „(...) jeigu eisime ir ieškosime kontrolės organo, tai čia gali būti kontrolės organas tiktai vienas
būtent tų visų įstatymų leidėjų sąžinė" 6. Iš esmės tai buvo vienintelė diskusija dėl įstatymų
konstitucingumo problemos sprendimo Konstitucijoje. Vėliau, svarstant Konstitucijos projektą, šią
problemą užgožė kitos, pvz.: dėl Respublikos Prezidento konstitucinio statuso, mirties bausmės klausimo
ir kt. Liko neįgyvendintas ir Lietuvos teisininkų draugijos pasiūlymas įtvirtinti Konstitucijoje teismų
prerogatyvą tikrinti įstatymų konstitucingumą. Šis pasiūlymas buvo suformuluotas Teisininkų
draugijos parengto Konstitucijos skyriaus dėl teismų projekte. Čia buvo siūloma taip išdėstyti šią
nuostatą: „Teismas sprendžia įstatymais Lietuvos Respublikos vardu. Teismas aiškina įstatymus ir
žiūri įstatymų konstitucingumo ir administracijos įsakymų teisėtumo" 7. Steigiamojo Seimo daugumai
buvo nepriimtinas teismų dalyvavimas vertinant, ar įstatymų leidėjas nepažeidė Konstitucijos.
Konstitucijos projekto rengėjų neigiamą poziciją šiuo atžvilgiu patvirtina ir tai, kad viename iš
Konstitucijos projektų buvo suformuluota dar kategoriškesnė nuostata. Joje buvo teigiama: „Teismas
nesvarsto atitinkamai išleistų ir paskelbtų įstatymų teisėtumo" 8. Galutinėje Konstitucijos projekto
redakcijoje šios normos neliko. Galima apibūdinti, kad 1922 m. Konstitucijoje buvo suformuluota
teorinė konstrukcija, kuri iš esmės galėjo būti pagrindas konstitucinei justicijai atsirasti. Įstatymų
konstitucingumo principo įtvirtinimas Konstitucijoje reiškė, jog konstitucinio teisėtumo
doktrina buvo pripažinta kaip vienas svarbiausių visuomenės ir valstybės raidos dėsnių, tačiau be
specialaus teisinio reguliavimo tokia funkcija liko tik demokratinė abstrakcija. Po 1926 m. gruodžio
16 d. perversmo formaliai liko galioti 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija, tačiau ji iš esmės buvo
svetimkūnis tai politinei sistemai, kuri faktiškai įsitvirtino. 1927 m. balandžio 12 d. buvo paleistas
Seimas, todėl nebeliko ir įstatymų leidėjo, kurio statusas buvo įtvirtintas Konstitucijoje. 1928 m. gegužės
15 d. buvo paskelbta naujoji Lietuvos Valstybės Konstitucija. Konstitucingumo problemos kontekste
nieko naujo neįvyko - Konstitucijos 3 str. buvo deklaruojama, kad Lietuvos Valstybėje neturi galios
joks įstatymas, priešingas Konstitucijai. Teisminės valdžios konstitucinis statusas nebuvo pakeistas,
tačiau atsisakyta konstitucinės nuostatos, kad teismas sprendžia administracijos įsakymų teisėtumą.
Konstitucijoje buvo įtvirtinta svarbi naujovė - 54 str. nustatyta: „Įstatymams tvarkyti ir jų
sumanymams ruošti bei svarstyti steigiama Valstybės Taryba. Jos sudėtį, teises ir pareigas nustato
atskiras įstatymas". 1938 m. Konstitucijoje esminių pokyčių, sprendžiant įstatymų konstitucingumo
klausimą, neįvyko. Įstatymų atitikimo Konstitucijai principas, kuris 1922 m. ir 1928 m. Konstitucijose
buvo įtvirtintas trečiuosiuose straipsniuose, buvo nukeltas į Konstitucijos skyrių, kuriame buvo
reglamentuojamas įstatymų leidimas. Tai nebuvo neapgalvotas Konstitucijos teksto koregavimas. Jis,
savaime aišku, buvo susijęs su politinio akcento pakeitimu. Minėto principo vieta skyriuje „Bendrieji
46
dėsniai" reiškė, kad įstatymų teisėtumo nuostata apima visas visuomenės ir valstybės gyvenimo sritis.
Perkėlus šį principą į skirsnį, kuriame reglamentuojami įstatymų leidimo klausimai, jis įgijo siauresnę
politinę teisinę prasmę - buvo
taikomas įstatymams. Atsižvelgiant į konstitucinės sistemos konstrukciją, galima daryti išvadą, kad 1938
m. Konstitucija ir joje užprogramuota teisinė sistema buvo nepalanki įstatymų konstitucinei kontrolei
institucionalizuoti.
Tarpukario Lietuvos teisinės sistemos analizė konstitucinės kontrolės kontekste būtų nevisapusė
nepaminėjus svarbiausių teisinių reiškinių, kurie ir dabar leidžia teigti, kad teisės aktų
teisėtumo klausimas buvo gyvastingas jau tuo metu. <...>Nors tarpukario Lietuvos teisinėje sistemoje
ir nebuvo sukurta konstitucinės kontrolės teisinio mechanizmo, tačiau Konstitucijos taikymo, taip pat
ir aiškinimo, problema buvo labai aktuali. Šios problemos aktualumą lėmė keletas faktorių. Viena vertus,
to meto Lietuvos teisės teorijoje ir praktikoje nebuvo susiklosčiusi Konstitucijos tiesioginio taikymo
koncepcija. Kita vertus, Konstitucijos, jos nuostatų aiškinimo aktualijas sąlygojo konstitucijų raidos
problemos - naujų konstitucinių aktų priėmimas, o konstitucinio reguliavimo pertrūkiai sudarė prielaidas
įvairioms ir prieštaringoms konstitucinių nuostatų interpretacijoms. Būtų klaidinga nepastebėti ir
galiojusios teisės sistemos vidinių prieštaravimų - įvairių teisės sistemų egzistavimas buvo ta teisinė
tikrovė, kurios nebuvo galima ignoruoti aiškinant Konstitucijos normų turinį, jų tarpusavio ryšį. <...>Po
to, kai 1992 m. spalio 25 d. referendumu buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1993 m.
vasario 3 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Konstitucinio Teismo įstatymą, kuriame buvo
sukonkretintos konstitucinės normos. 1993 m. vasario, kovo mėnesiais Seimas paskyrė visus
Konstitucinio Teismo teisėjus, o iš jų - pirmininką. Rugpjūčio 2 d. Teismas pranešė, kad nuo šios dienos
pradedama oficialiai registruoti prašymus ištirti, ar teisės aktai atitinka Lietuvos Respublikos
Konstituciją. Pirmasis viešas Konstitucinio Teismo posėdis įvyko 1993 m. rugsėjo 15 d. Jame buvo
nagrinėjama byla dėl Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar 1993 m. balandžio 15 d. Seimo nutarimas
„Dėl Vilniaus miesto tarybos paleidimo ir kai kurių priemonių tvarkai savivaldybėse pagerinti"
atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Nutarimas byloje paskelbtas 1993 m. rugsėjo 17 d.
Konstitucija prasminga tada, kai jos yra laikomasi, kai visuomeninis ir politinis gyvenimas vyksta pagal
jos parametrus. Galima kalbėti apie bendrąją Konstitucijos apsaugą: kiekvieno piliečio pareiga laikytis
konstitucijos – tokiu būdu prisidedame prie Konstitucijos imperatyvų vykdymo. Įvairios institucijos
įpareigotos laikytis konstitucijos, kurios veikdamos užtikrina konst. imperatyvų laikymąsi. Dar išskiriama
ir specialioji konstitucijos apsauga. Tokią apsaugą vykdo specialios institucijos, kurių pareiga yra
Konstitucijos viršenybės užtikrinimas ir apsauga. Konstitucinė priežiūra arba justicija. Skirtingose
valstybėse vykdo skirtingos institucijos.
Konstitucinė justicija – teismo įstaigų sistema. Suvokiama kaip teismo vykdymo veikla, kurią vykdo
paprastieji teismai.
Konstitucinės kontrolės rūšys (pagal įgyvendinimo būdą):
 išankstinė arba prevencinė kontrolė (tikrinama teisės akto projektas dar iki jo paskelbimo ir
įsigaliojimo, t.y., promulgavimo)
 paskesnioji arba represyvioji ( tikriamas jau priimtas teisės aktas ir žiūrima, ar jame nustatytas
teisinis reguliavimas atitinka teisės principus, esančius Konstitucijoje).
Konstitucinės kontrolė (pagal teisinius padarinius):
 konsultacinė (teismo ar kitos institucijos kompetentinga nuomonė apie tam tikrą teisės aktą)
 sprendžiamoji (sprendimas yra galutinis ir turi būti vykdomas)
Konstitucinės kontrolė (pagal privalomumą):
 privalomoji (būtinai turi būti teikiami, kad įvertintų konstitucinė taryba)

 fakultatyvinė (ją gali inicijuoti tie subjektai, kuriems tokia teisė yra numatyta šalies konstitucijoje)
Konstitucinės kontrolė (pagal formą):
 konkrečioji (konstitucingumo klausimas iškyla sprendžiant teismams konkrečią bylą)
 abstrakčioji (dėl akto atitikimo konstitucijai gali kreiptis asmenys, kurie nebūtinai susiję su
konkrečia byla)
Konstitucinės kontrolė (pagal turinį):
 formalioji (žiūrima, ar nebuvo pažeista akto priėmimo tvarka)
 materialioji (kai tiriamas aktų turinys)

47
Pagal konstitucinės kontrolės institucijos sprendimo įsigaliojimo laiką:
 bendras principas galioja tik į ateitį, t.y. teisės norma tampa nekonstitucinė nuo sprendimo
oficialaus įsigaliojimo.
 galiojimo atgal (atgalinis galiojimas nuo nekonstitucinės normos priėmimo)
Išskiriamos konst. justicijos sistemos:
a) Europietiškoji
b) Amerikietiškoji
Amerikietiškoji. Teisę spręsti, ar aktas neprieštarauja konstitucijai, turi visi teismai, spręsdami konkrečias
bylas, tačiau teismai nesustabdo to akto galiojimo – tik konstatuoja, kad toks reguliavimas yra ne
konstitucinis. Amerikietiškosios konstitucijos priežiūros pradžia 1803 m. JAV buvo išnagrinėta byla, kuri
į istoriją įėjo kaip amerikietiškojo modelio atsiradimas. JAV Aukščiausiojo teismo teisėjas Maršalas šioje
garsiojoje Marbury V. Madison byloje pareiškė, kad būtent teisminė valdžia turi teisę ir privalo
pasakyti, kas yra įstatymas. Šios konstitucinės kontrolės ištakos yra JAV teisinėje sistemoje, kuri dar
apibūdinama kaip bendrosios teisės tradicija. Šios Konstitucinės kontrolės modelį perėmė Argentina,
Australija, Bolivija, Kanada, Meksika, Naujoji Zelandija, taip pat iš dalies kai kurios Europos
valstybės - Danija, Norvegija, Švedija. Panaši konstitucinės kontrolės koncepcija pripažįstama Indijoje,
Pakistane, Japonijoje. JAV konstitucinės kontrolės formą taip pat įdiegė kai kurios Afrikos žemyno
šalys.

Europietiškoji. Europietiškas modelis atsirado 1920 m. ir siejamas su Kelzeno vardu. Kokios priežastys
lėmė, kad taip velai? priežasčių reikėtų ieškoti teismų veikloje ir padėties valstybėje. Prancūzijoje
revoliucinėse situacijose teismų padėtis buvo nekokia. Išskirtinę vietą užėmė parlamentas; buvo teigiama,
kad bet kokios valdžios intervencija, o ypač teismų, būtų Seimo suvereniteto pažeidimas.
Kelsenas yra pasakęs, kad ne atskira valstybės institucija (pvz., suvereneri), bet visa valstybė. Dėl to
paneigė buvusį požiūrį. Po tokių diskusijų buvo priimtas įstatymas Austrijos Konstituciniame teisme.
Paskui Lenkijoje, Vokietijoje ir pan. Ši konst. justicijos rūšis neapsiriboja tik Europos rėmais, bet jie
susikūrė ir kituose kontinentuose (Amerikos žemyne – Kolumbijoje, Čilėje ir pan., Kipre, Sirijoje, Egipte
ir kitose valstybėse. Vyksta savotiška konvergencija.
Lietuvos konst. teismas bendradarbiauja labai su kitų šalių konst. teismais, ypatingai su Lenkijos.
Kartais kyla klausimų, kas yra Konst. teismas, ar tai institucija, reguliuojanti teismus. Atsakymo reikėtų
ieškoti, analizuojant konkrečios valstybės konstitucinį teismą. 2006-06-06 LT Konstitucinis teismas
nagrinėjo bylą, kurioje yra komentarų, ar KT yra teismas.
Kuo AMERIKIETIŠKOJI konstitucinė kontrolė skiriasi nuo EUROPIETIŠKOSIOS:
Europos konst. justicijos esmė yra ta, kad konst. justicijos funkcijas atlieka specialūs konstituciniai
teismai. Skiriasi kadencija, skiriasi kompetencija. Gali būti sprendžiami ir kiti klausimai (politinių
partinių, rinkimų, ginčai tampa valstybinių institucijų ir kt.) Reikalavimai konstitucinio teismo teisėjams
(amžiaus cenzas, darbinės veiklos reikalavimai, reputacija, paskirtis). Skiriasi ir vieta, kurią užima konst.
teismo teismai.

3. Konstitucinės atsakomybės, administracinės ir baudžiamosios atsakomybės santykis

(atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2004 kovo 30 d. išvadą ir Aukščiausiojo Teismo 2005 m.
gruodžio 13 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-544/2005).
Pagal Konstitucinio Teismo 2004 kovo 31 d. išvadą
(Išvados ieškoti čia http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?
p_id=229756&p_query=&p_tr2=)
(pastaba: konspekte įdėjau tik tuos punktus, kuriuose tiesiogiai užsimenama apie admn., konst., ir baudž.
atsakomybes) (A. Normanto nurodytosios kovo 3o dienos išvados, kaip tokios, visai nėra).
Išvada dėl LR prezidento Rolando Pakso, kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties LRK
Viešame Teismo posėdyje 2004 m. kovo 16-26 d. išnagrinėjo bylą Nr. 14/04 pagal pareiškėjo -
Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. vasario 19 d. nutarime "Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos
Konstitucinį Teismą" išdėstytą paklausimą, ar Respublikos Prezidento Rolando Pakso konkretūs
veiksmai, nurodyti Specialiosios tyrimo komisijos išvadoje suformuluotuose kaltinimuose,
prieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

48
Apkalta - Konstitucijoje numatyta ypatinga procedūra, kai yra sprendžiamas Konstitucijos 74
straipsnyje nurodytų aukščiausiųjų valstybės pareigūnų konstitucinės atsakomybės klausimas, t.
y. jų pašalinimas iš pareigų už šiuos Konstitucijoje nustatytus veiksmus: šiurkštų Konstitucijos
pažeidimą, priesaikos sulaužymą, nusikaltimo padarymą.
Pagal Konstituciją vienas iš valstybės pareigūnų, kuris gali būti pašalintas iš pareigų apkaltos
proceso tvarka, yra Respublikos Prezidentas.
Teismas 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. birželio 19 d. ir 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimuose yra
konstatavęs, kad valstybės vadovo statusą Konstitucijos nustatytam laikui įgyja tik vienas asmuo, t. y.
Respublikos Prezidentas, kurį išrenka Lietuvos Respublikos piliečiai, kad Respublikos Prezidento,
kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra individualus, besiskiriantis nuo visų kitų valstybės
pareigūnų, visų kitų piliečių teisinio statuso.
Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, išskirtinį teisinį statusą atskleidžia įvairios
Konstitucijos nuostatos, kurios įtvirtina Respublikos Prezidento asmens neliečiamumą, draudimą
patraukti Respublikos Prezidentą baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn, Respublikos
Prezidento priesaiką, jo įgaliojimus, šių įgaliojimų pradžią ir pabaigą ir kt.
Pagal Konstitucijos 78 straipsnio 2 dalį Respublikos Prezidentas renkamas penkeriems metams.
Respublikos Prezidento įgaliojimai anksčiau nustatyto laiko gali pasibaigti tik Konstitucijoje
nustatytais pagrindais. Vienas iš jų - kai Seimas Respublikos Prezidentą pašalina iš pareigų
apkaltos proceso tvarka (Konstitucijos 88 straipsnio 5 punktas).
KT išvadoje minėta, kad pagal Konstitucijos 74 straipsnį tik Seimas sprendžia, ar pašalinti iš
pareigų Respublikos Prezidentą, jeigu jis šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką arba
paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas. Jeigu apkaltos pagrindas yra šiurkštus Konstitucijos
pažeidimas, Seimas gali Respublikos Prezidento pašalinimo iš pareigų klausimą spręsti tik gavęs
Konstitucinio Teismo išvadą, kad Respublikos Prezidentas šiurkščiai pažeidė Konstituciją.
Respublikos Prezidentui tai yra konstitucinė garantija, kad jam nebus nepagrįstai taikoma konstitucinė
atsakomybė. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją apkaltos procese Seime sprendžiama ne tai, ar
Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja Konstitucijai, ne tai, ar Respublikos Prezidentas
šiurkščiai pažeidė Konstituciją. Pagal Konstituciją tai sprendžia tik Konstitucinis Teismas.
Apkaltos procese Seime sprendžiamas tik Respublikos Prezidento konstitucinės atsakomybės
klausimas, t. y. sprendžiama tik tai, ar už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą pašalinti
Respublikos Prezidentą iš pareigų. Respublikos Prezidento pašalinimas iš pareigų yra konstitucinė
sankcija už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą. Minėta, kad pagal Konstitucijos 74 straipsnį
sprendimą dėl konstitucinės sankcijos taikymo, t. y. dėl Respublikos Prezidento pašalinimo iš
pareigų, gali priimti tik Seimas.
Pažymėtina, kad Seimas, nustatydamas apkaltos proceso tvarką, turi diskreciją, tačiau jis yra
saistomas apkaltos konstitucinės sampratos (Konstitucinio Teismo 1999 m. Gegužės 11 d.
nutarimas). Todėl Seimo statute nustatyta apkaltos proceso tvarka turi būti tokia, kad būtų užtikrintas
teisingas teisinis procesas, kad būtų galima tinkamai ištirti apkaltos bylos aplinkybes ir priimti
teisingą sprendimą dėl asmens konstitucinės atsakomybės. Normos, reguliuojančios apkaltą, turi ne
tik sudaryti galimybę pašalinti asmenį iš pareigų, bet ir užtikrinti asmens, kurio atžvilgiu vykdoma
apkalta, teises.
Pabrėžtina, kad Konstitucijoje įtvirtinta galimybė apkaltos proceso tvarka pašalinti Respublikos
Prezidentą iš užimamų pareigų yra Respublikos Prezidento veiklos viešos demokratinės kontrolės
forma, Respublikos Prezidento konstitucinės atsakomybės Tautai būdas, viena iš demokratinės
pilietinės visuomenės savisaugos nuo Respublikos Prezidento piktnaudžiavimo jam nustatytais
įgaliojimais priemonių. Pagal Konstitucijos 74 straipsnį Respublikos Prezidentui apkaltos procesą
galima pradėti tik už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą arba paaiškėjus, jog
padarytas nusikaltimas; Respublikos Prezidentą iš pareigų gali pašalinti tik Seimas, tai atliekama
Seimo statuto nustatyta tvarka; Respublikos Prezidentas pašalinamas iš pareigų tik tuo atveju, jeigu už
tai balsavo ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių.
Pažymėtina, jog konstitucine nuostata, kad tik Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus spręsti
(teikti išvadą), ar Respublikos Prezidento konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai,
Konstitucijoje yra įtvirtinta garantija Respublikos Prezidentui, kad jam nebus nepagrįstai
taikoma konstitucinė atsakomybė. Vadinasi, jeigu Konstitucinis Teismas padaro išvadą, kad

49
Respublikos Prezidento veiksmai neprieštarauja Konstitucijai, Seimas negali apkaltos proceso
tvarka pašalinti Respublikos Prezidento iš pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą.
Minėta, kad pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas sprendžia, ar Respublikos Prezidento
konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, ar šiais veiksmais Konstitucija yra pažeista šiurkščiai.
Konstitucijoje nėra numatyti Seimo įgaliojimai paneigti, pakeisti ar kvestionuoti Konstitucinio
Teismo išvadą, kad Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja (ar neprieštarauja) Konstitucijai, kad
Respublikos Prezidento veiksmais Konstitucija yra pažeista šiurkščiai (ar nešiurkščiai). Pagal
Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo išvada yra galutinė ir neskundžiama, todėl
akivaizdu, kad Seimo statuto 247 straipsnyje nurodyta apkaltos proceso dalis - tardymas, taip pat 249
straipsnyje išdėstytos tardymą reguliuojančios teisės normos gali būti taikomos tik tuomet, kai
apkaltos pagrindas yra ne tai, kad šiurkščiai pažeista Konstitucija ar sulaužyta priesaika, bet kai
apkaltos pagrindas yra "paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas", ir jeigu asmens, kuriam taikoma
apkalta, atžvilgiu dar nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis. Atsižvelgiant į tai, kad
pagal Konstitucijos 86 straipsnio 1 dalį Respublikos Prezidentas, kol eina savo pareigas, negali būti
patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, darytina išvada, kad tardymas, kaip apkaltos proceso dalis,
galimas tik tuo atveju, jeigu Respublikos Prezidentas yra traukiamas konstitucinėn
atsakomybėn esant Konstitucijos 74 straipsnyje nustatytam pagrindui - paaiškėjus, jog padarytas
nusikaltimas, taip pat kai šiuo pagrindu, t. y. paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas,
konstitucinėn atsakomybėn yra traukiami kiti Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti subjektai, ir
jeigu jų atžvilgiu nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis. Kitoks Seimo statuto 247 ir
249 straipsnių aiškinimas neatitiktų apkaltos proceso konstitucinės sampratos, neatitiktų Konstitucijoje
nustatytų Konstitucinio Teismo ir Seimo įgaliojimų apkaltos procese, šių įgaliojimų
tarpusavio santykio.
Teisinėje valstybėje asmens teisė ginti savo teises yra nekvestionuojama. Kadangi Seimas, spręsdamas
asmens pašalinimo iš pareigų arba jo mandato panaikinimo klausimą, veikia kaip jurisdikcinė
institucija, apkaltos procesui taikomi tie patys reikalavimai. Konstitucinis Teismas minėtame
nutarime yra pažymėjęs ir tai, kad sprendžiant konstitucinės arba kitokios teisinės atsakomybės
klausimą teisinės valstybės principai realizuojami per asmens, kuriam ši sankcija taikoma, procesines
teises ir jų garantijas. Asmens teisių pripažinimas – būtinas teisės viešpatavimo elementas. Vykdant
apkaltą Seime turi būti užtikrinta asmens, kurio konstitucinės atsakomybės klausimas sprendžiamas,
teisė dalyvauti procese ir gintis. Seimas prieš priimdamas sprendimą turi išklausyti ir kitą šalį (audi
alteram partem).
Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad Respublikos Prezidento, kurio konstitucinės atsakomybės
klausimas sprendžiamas apkaltos proceso tvarka Seime, teisė dalyvauti procese, pateikti savo
paaiškinimus ir gintis neturi būti varžoma. Ši teisė turi būti užtikrinta.
Pagal Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 13 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-544/2005
(Nutarties ieškoti čia: http://ovada.tic.lt/lat/nutartis.aspx?id=29228)
(pastaba: čia įdėjau tik tuos punktus, kuriuose tiesiogiai užsimenama apie konst., ir baudž. atsakomybes)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija,
susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Egidijaus Bieliūno, Valerijaus Čiučiulkos, Gintaro
Godos, Rimanto Baumilo, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Vytauto Piesliako, sekretoriaujant E.
Jasionienei, dalyvaujant prokurorui M. Dūdai, gynėjui advokatui V. Sviderskiui, nuo baudžiamosios
atsakomybės atleistam R. Paksui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto
Rolando Pakso kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. kovo 1 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 25 d.
nuosprendžiu Rolandas Paksas išteisintas, nepadarius veikos, turinčios Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 125 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. kovo 1 d. nuosprendžiu
panaikino Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 25 d. nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo
R. Paksą pripažino padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 125 straipsnio 1 dalyje. Vadovaujantis BK
36 straipsniu baudžiamoji byla nutraukta pripažinus, kad dėl aplinkybių pasikeitimo R. Paksas tapo
nebepavojingas, ir jis nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 125 straipsnio 1 dalį atleistas.

50
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio jo skundą tenkinti, o R. Pakso
kasacinį skundą palikti nenagrinėtą arba atmesti, R. Pakso ir jo gynėjo, prašiusių R. Pakso kasacinį
skundą tenkinti, o prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus, Baudžiamoji atsakomybė pagal BK
125 straipsnį asmeniui siejama su šiomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis: 1) padaryta veika –
pasireiškianti informacijos, kuri yra valstybės paslaptis, atskleidimu. Atskleidimas tai tokia veika, dėl
kurios informacija, kuri yra valstybės paslaptis, tampa žinoma asmenims, neturintiems teisės ją žinoti; 2)
informacijos turiniu – informacija yra valstybės paslaptis. Kas yra valstybės paslaptis sprendžiama pagal
1999 m. lapkričio 25 d. Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių įstatymo nuostatas; 3) atsakomybės
subjektas – asmuo, kuriam informacija patikėta ar kuris sužinojo minėtą informaciją dėl savo tarnybos,
darbo ar atlikdamas viešąsias funkcijas; 4) kaltės forma – tyčinė ar neatsargi kaltė. Esant tyčinei kaltei,
asmuo suvokia, kad atskleidžia kitam asmeniui, neturinčiam teisės žinoti, informaciją, kuri yra valstybės
paslaptis, ir nori taip veikti, t. y. atskleisti valstybės paslaptį asmeniui, neturinčiam teisės ją žinoti. BK 16
straipsnio 4 dalis nustato, kad asmuo baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą
dėl neatsargumo tik šio kodekso specialioje dalyje numatytais atvejais. BK 125 straipsnio 2 dalis nustato,
kad šio straipsnio 1 dalyje numatyta veika yra nusikaltimas ir tais atvejais, kai ji padaryta dėl
neatsargumo. BK 16 straipsnio 1 dalis numato dvi neatsargios kaltės rūšis: nusikalstamą pasitikėjimą ir
nusikalstamą nerūpestingumą. BK 16 straipsnio 2 ir 3 dalyse formuluojami šių neatsargios kaltės rūšių
apibrėžimai. Abu apibrėžimai formuluojami materialioms nusikaltimo sudėtims. Tuo tarpu BK 125
straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali. Ji nesieja baudžiamosios atsakomybės su
Baudžiamojo kodekso ginamoms vertybėms padaryta konkrečia žala ar jos dydžiu. Tai itin retas atvejis
2000 m. BK, kai baudžiamoji atsakomybė už dėl neatsargumo padarytą veiką nesiejama su dėl
nusikaltimo kilusiais padariniais. Tačiau BK 125 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą svarstyti
klausimą dėl asmens baudžiamosios atsakomybės ir esant neatsargiai kaltės formai. Tai įpareigoja teismą
aiškintis bendrą nusikalstamo pasitikėjimo ir nusikalstamo nerūpestingumo turinį sprendžiant
nusikaltimo, numatyto BK 125 straipsnyje, įrodinėjimo klausimus. Nusikalstamo pasitikėjimo kaltė
galima tik dėl nusikaltimų, kurių sudėtys yra materialios. Todėl padarant šį nusikaltimą nusikalstamo
pasitikėjimo kaltė negalima. Nusikalstamo nerūpestingumo kaltė padarius šią veiką yra tada, kai asmuo
nesuvokia, kad savo veika atskleidžia valstybės paslaptį, nenori jos atskleisti, tačiau turi ir gali suvokti,
kad savo veiksmais atskleidžia kitam asmeniui, neturinčiam teisės žinoti, informaciją, kuri yra valstybės
paslaptis.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 1 d. nuosprendžiu
Rolandui Paksui inkriminuota kad: 1) jis informavo J. Borisovą apie tai, kad Valstybės saugumo
departamento pareigūnai jo atžvilgiu atlieka operatyvinį tyrimą bei naudoja technines priemones specialia
tvarka – vykdo telekomunikacijos priemonėmis perduodamos informacijos kontrolę – klausosi J.
Borisovo pokalbių mobiliojo ryšio telefonais abonementiniais numeriais 8-612-29500 ir 8-612-28881 );
2) atskleidė minėtų J. Borisovo telefoninių pokalbių su Anna Zatonskaja ir Anatolijumi Potninu turinio
detales
Nuosprendis, kuriuo konstatuojama, kad traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo padarė
nusikalstamą veiką, negali būti priimamas nepašalinus nagrinėjant bylą kilusių abejonių. Tokio
nuosprendžio motyvuose turi būti aptartos visos bylai svarbios aplinkybės, motyvai turi būti tarpusavyje
susieti, juose neturi būti loginių spragų.
Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio (Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 ir 4 dalys
nustato, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs
nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio
elgesio. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo
įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.
Institucijų, nagrinėjančių asmenų konstitucinės atsakomybės klausimus, padarytos išvados neturi
prejudicinės galios baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui. Baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas toje
byloje vykdo teisingumą ir pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 ir 109 straipsnius pats privalo
ištirti visas reikšmingas aplinkybes ir nuspręsti: pirma, ar buvo padaryta nusikalstama veika, antra, ar
baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas dėl tos veikos padarymo. Jokie kitų institucijų
priimti sprendimai baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo nuo šių pareigų vykdymo neatleidžia.
Antra vertus, baudžiamosios ir konstitucinės atsakomybės skirtumai lemia tai, kad baudžiamąją bylą
nagrinėjančių teismų sprendimai nekeičia, nenaikina ir neturi jokios kitokios įtakos sprendžiant
konstitucinės atsakomybės klausimus kitų institucijų priimtiems sprendimams ir padarytoms išvadoms.
51
Kolegija laiko, kad vadovaujantis anksčiau išdėstytais motyvais Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio
motyvai dėl nesirėmimo priimant nuosprendį Lietuvos Respublikos Seimo specialiosios tyrimo
komisijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvadomis kaip įrodymu šioje baudžiamojoje
byloje atitinka BPK reikalavimams.
Nenagrinėtini R. Pakso kasacinio skundo motyvai
Dalis kasacinio skundo motyvų liečia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d.
nutarimu nustatytą – draudimą iki gyvos galvos būti renkamam Lietuvos Respublikos Prezidentu ir užimti
tokias Konstitucijoje nurodytas pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje numatytos
priesaikos davimu. Kasatoriaus manymu, ji neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos nuostatų, ginančių nekaltumo prezumpciją (Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis ). Be to,
kasatorius nurodo į paties Konstitucinio Teismo padarytą Konvencijos 7 straipsnyje įtvirtinto principo –
nėra bausmės be įstatymo, pažeidimą, nes Konstitucinis Teismas nedarė jokių nuorodų į konkrečias
materialinės teisės normas ir jomis nesirėmė nustatydamas tokį draudimą. Baudžiamojo proceso kodeksas
nenumato Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kompetencijos Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimų ar
išvadų atžvilgiu. Todėl šie kasacinio skundo motyvai nenagrinėtini nesant kasacinio bylos nagrinėjimo
pagrindų.
Dėl prokuroro kasacinio skundo
Prokuroras kasaciniame skunde prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį ir perduoti bylą
iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl neteisėtai taikyto BK 36 straipsnio ir R. Pakso atleidimo nuo
baudžiamosios atsakomybės. Kadangi kolegija sprendžia, kad Rolando Pakso veikoje nėra nusikaltimo,
dėl kurio jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, sudėties, nėra pagrindo bylą perduoti
Lietuvos apeliaciniam teismui bausmei skirti.
Galutinė nutartis - Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 ir 4 punktais, n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 1 d.
nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004
m. spalio 25 d. nuosprendį be pakeitimų. LR generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti
Dar prie 1 ir 2 klausimų :
KONSTITUCIJOS APSAUGA:
 Pagal teismų įstatymą:
Lietuvos Respublikos teismų įstatymas nustato Lietuvos Respublikos teismų sistemą, jų kompetenciją,
teismų organizavimo, veiklos, administravimo ir savivaldos sistemą, principus, teisėjų statusą,
pretendentų į teisėjus atrankos, jų skyrimo teisėjais, teisėjų karjeros, atsakomybės procedūras, teisėjų
socialines garantijas, kitus su teismais susijusius klausimus.
Šiame Įstatyme nustatytas teismų organizavimo ir veiklos, teisėjų statuso ir su jais susijusių santykių
teisinis reglamentavimas pagrįstas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kituose įstatymuose bei Lietuvos
Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtintais visuotinai pripažintais teisės principais: pagarbos žmogaus
teisėms ir laisvėms, tarp jų asmens teise į teisminę gynybą, teise, kad kiekvieno asmens byla būtų viešai ir
teisingai išnagrinėta nepriklausomo ir nešališko teismo, valstybės valdžios padalijimo principu, pagal kurį
teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teisės viršenybės, teismų ir teisėjų
nepriklausomumo, teismų organizacinio savarankiškumo, jų finansinio nepriklausomumo nuo kitų
valstybės valdžios institucijų ir pareigūnų sprendimų, teismų savireguliacijos ir savivaldos, kitais teismų
sutvarkymo, teisėjų statuso ir teismo proceso principais.
33 straipsnis. Bylų nagrinėjimo teisės šaltiniai
1. Nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais,
Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje
galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams.
2. Nagrinėdami bylas, teismai taip pat vadovaujasi oficialiai paskelbtais Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo nutarimais ir atsižvelgia į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtas šio teismo
nutartis bei Vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtus šio teismo sprendimus, nutarimus ir
nutartis.
3. Teismai, nagrinėdami bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos
teisminių institucijų sprendimais, taip pat jų preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų
aiškinimo ir galiojimo klausimais.
43 straipsnis. Teisėjo pareigos

52
1. Teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos
taisyklių reikalavimus.
44 straipsnis. Teisėjo teisės ir laisvės
1. Teisėjas turi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose numatytas Lietuvos Respublikos
piliečio teises ir laisves.
2. Teisėjo procesines teises nustato proceso įstatymai.
3. Teisėjai turi teisę laisvai jungtis į teisėjų asociacijas ar kitokias nepolitines organizacijas, ginančias
teisėjų teises, atstovaujančias jų interesams bei tenkinančias jų profesinius poreikius.
4. Teisėjas turi teisę atstovauti teisme savo, savo nepilnamečių vaikų, taip pat asmenų, kurių globėjas ar
rūpintojas jis yra, interesams.
82 straipsnis. Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo pirmininko, skyriaus
pirmininko pašalinimas iš pareigų
1. Aukščiausiojo Teismo pirmininką ar Apeliacinio teismo pirmininką už šiurkštų Lietuvos Respublikos
Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat jei paaiškėja, kad jis padarė nusikalstamą
veiką, Seimas gali pašalinti iš teismo pirmininko ir teisėjo pareigų apkaltos proceso tvarka.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pašalinimo iš pareigų tvarka gali būti taikoma ir Aukščiausiojo Teismo
bei Apeliacinio teismo skyrių pirmininkams.
3. Seimo nutarimu šio straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytam asmeniui pradėjus Seime apkaltos procesą, jam
suteikti įgaliojimai sustabdomi iki Seimo sprendimo apkaltos procese priėmimo. Jei Seimas apkaltai
nepritaria, šio asmens įgaliojimai atnaujinami ir jam sumokamas atlyginimas už įgaliojimų sustabdymo
laiką.
91 straipsnis. Teisėjo pašalinimas iš pareigų
1. Aukščiausiojo Teismo teisėją, Apeliacinio teismo teisėją už šiurkštų Lietuvos Respublikos
Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat jei paaiškėja, kad teisėjas padarė
nusikalstamą veiką, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka.
2. Seimo nutarimu šio straipsnio 1 dalyje nurodytam teisėjui pradėjus Seime apkaltos procesą, teisėjo
įgaliojimai sustabdomi iki Seimo sprendimo apkaltos procese priėmimo. Jei Seimas apkaltai nepritaria,
šio teisėjo įgaliojimai atnaujinami ir jam sumokamas atlyginimas už įgaliojimų sustabdymo laiką.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. IX-1450, 2003-04-03, Žin., 2003, Nr. 38-1695 (2003-04-24)
Pripažinta, kad šio įst. 56 str. , 2,3,4,5,6 dalys, 57 str. 3 dalis, 63 str. 4 dalis, 70 str. 2 ir 3 dalys, 71 str. 2,
3 dalys, 72 str. 2, 3 dalys, 74 str. 1 dalis 75 str. 1 dalis,76 str. 2 dalis,77 str. 3 dalis, 78 str. 2 dalis, 79
str. 2 dalis, 81 str. 3 ir 7 dalys, 90 str 3 ir 7 dalys prieštarauja Konstitucijai.
 Pagal ABTĮ:
Apie Konstitucijos apsaugą, kontrolę rašoma šiuose ABT įstatymo straipsniuose:
4 straipsnis. Įstatymų taikymas nagrinėjant administracines bylas
1. Teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
2. Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje
byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas
teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos
nagrinėjimą. Minėtos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai teismas suabejoja, ar Respublikos Prezidento
aktas arba Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar
Konstitucijai.
[pastaba: šiame str. Yra ir daugiau punktų, bet šie labiausiai susiję su Konstitucijos apsauga]
18 straipsnis. Apygardos administracinio teismo kompetencija
2. Netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, apygardos administracinis teismas,
kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja šias bylas:
1) dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo
subjektai, teisėtumo;
2) pagal savivaldybių tarybų pareiškimus dėl jų teisių pažeidimo, kai atsakovai yra teritoriniai valstybiniai
administravimo subjektai;
3) pagal Vyriausybės atstovo pareiškimus dėl vietos savivaldos institucijų ir jų pareigūnų aktų,
prieštaraujančių Konstitucijai ir įstatymams, dėl įstatymų ir Vyriausybės sprendimų nevykdymo,
dėl aktų ar veiksmų, pažeidžiančių gyventojų ir organizacijų teises, teisėtumo;
53
4) dėl turtinės ir moralinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai teritorinių valstybės ar
vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, einančių tarnybines pareigas, neteisėtais
veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis);
5) tarnybinius ginčus, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo
administravimo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinė administravimo
institucija, įstaiga, tarnyba ar jos tarnautojas ir jeigu Valstybės tarnybos įstatymas nenustato kitokios
atitinkamų ginčų sprendimo tvarkos;
6) pagal pareiškimus, kai kyla ginčai tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl
kompetencijos ar įstatymų pažeidimo (šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 7 punktas), išskyrus atvejus, kai
viena iš ginčo šalių yra centrinė administravimo institucija, įstaiga, tarnyba;
7) pagal skundus dėl valstybės institucijų (pareigūnų) nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose;
8) pagal skundus dėl apylinkės rinkimų komisijos sprendimo arba apylinkės referendumo komisijos
sprendimo dėl rinkėjų sąraše ar piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąraše padarytų klaidų;
9) pagal prašymus užtikrinti administracinių ginčų komisijų sprendimų vykdymą.
3. Apygardos administracinis teismas pirmąja instancija taip pat nagrinėja skundus (prašymus) dėl
savivaldybių ir apskričių administracinių ginčų komisijų, o įstatymų numatytais atvejais ir dėl kitų
išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų.
98 straipsnis. Bylos sustabdymo pagrindai
1. Teismas sustabdo bylą šiais atvejais:
1) kai miršta bylos šalimi buvęs asmuo arba pasibaigia juridinis asmuo, jeigu ginčo teisinis santykis
leidžia teisių perėmimą;
2) kai šalis netenka veiksnumo;
3) kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar
administracine tvarka;
4) kai teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės
aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, atitinka Konstituciją;
5) kai kreipiamasi į administracinį teismą prašant ištirti norminio administracinio akto teisėtumą arba kai
pats administracinis teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, nusprendžia ištirti norminio administracinio
akto teisėtumą;
6) kai teismas paskiria ekspertizę;
7) kai teismas pripažįsta, kad būtina gauti bylai reikalingus įrodymus (dokumentus) iš užsienio valstybės;
8) kai teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus
nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.
2. Dėl teismo nutarties sustabdyti bylą, išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį
Teismą ar administracinį teismą arba nutartį pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, gali
būti duodamas atskirasis skundas.
Šio 85 straipsnio 3 dalis buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai:
85 straipsnis. Sprendimo priėmimas
1. Administracinis teismas sprendimą dėl iš esmės išnagrinėtos bylos priima pasitarimų kambaryje teisėjų
balsų dauguma. Teisėjai neturi teisės atsisakyti balsuoti arba susilaikyti, taip pat paskelbti nuomonių,
pareikštų besitariant pasitarimų kambaryje. Posėdžio pirmininkas balsuoja paskutinis. Priimtą sprendimą
pasirašo visi posėdyje dalyvavę teisėjai.
2. Teisėjas, nesutinkantis su daugumos nuomone, gali išdėstyti raštu savo atskirą nuomonę. Ši viešai
neskelbiama, bet pridedama prie bylos.
*3. Teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys surašomos ir viešai paskelbiamos paprastai tą pačią
dieną po individualios bylos išnagrinėjimo. Aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos
ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo.
4. Kai atsakovas pareiškėjo reikalavimus pripažįsta visiškai, teismas sprendime gali surašyti sutrumpintus
motyvus nurodydamas: teismo nustatytas aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados,
įstatymus, kuriais teismas vadovavosi.
5. Bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ir kitose sudėtingose bylose sprendimas gali būti
priimtas bei paskelbtas ir ne tą pačią dieną, bet ne vėliau kaip per dešimt dienų baigus nagrinėti bylą.
Kada bus skelbiamas sprendimas, pranešama bylos šalims ir apie tai pažymima teismo posėdžio
protokole. Kol rengiamas sprendimas, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas bylas. Sprendimą ar nutartį,

54
kurios priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas, gali paskelbti vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų, kitiems
kolegijos teisėjams nedalyvaujant.
6. Administracinio teismo sprendimas priimamas ir paskelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
*Pastaba. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3
dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 85-2566) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš
priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos
tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos
vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo
principams.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Nutarimas
2006-09-21, Žin., 2006, Nr. 102-3957 (2006-09-26)
Šio 139 straipsnio 2, 3 dalys buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai:
139 straipsnis. Sprendimo ar nutarties priėmimas ir paskelbimas
1. Žodinio bylos nagrinėjimo atveju po proceso dalyvių baigiamųjų kalbų teismas išeina į pasitarimų
kambarį priimti sprendimo ar nutarties.
*2. Priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba
teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto
sprendimo ar nutarties motyvus ir praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis.
*3. Visas teismo sprendimas ar nutartis išdėstoma raštu ir visų teisėjų pasirašoma ne vėliau kaip per
septynias dienas nuo jų priėmimo.
4. Išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą bei dydį, teisėjų kolegija, nagrinėjanti bylą
apeliacine tvarka, motyvuota nutartimi ne ilgesniam kaip dešimties dienų terminui gali atidėti sprendimo
ar nutarties priėmimą ir paskelbimą. Kol rengiamas sprendimas ar nutartis, kolegijos teisėjai gali nagrinėti
kitas bylas.
5. Sprendimą ar nutartį, kurios priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas, gali paskelbti vienas iš bylą
nagrinėjusių teisėjų, kitiems kolegijos teisėjams nedalyvaujant.
*Pastaba. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2
dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 85-2566) nuostata „kolegijos pirmininkas arba
teisėjas pranešėjas <...> praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis“ prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo
principams.
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 3 dalis (2000
m. rugsėjo 19 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 85-2566) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Nutarimas

Pagal konstitucinio teismo įstatymą:

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę
teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti
aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai
neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.
Konstitucijos ir šio įstatymo nustatytais atvejais Konstitucinis Teismas teikia Seimui ir Respublikos
Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina
Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir šio įstatymo nustatyta tvarka.
Apie Konstitucijos apsaugą, kontrolę rašoma šiuose KT įstatymo straipsniuose:
2 straipsnis. Įstatymai dėl Konstitucinio Teismo
Konstitucinio Teismo uždavinius, įgaliojimus ir darbo tvarką nustato LRK ir šis įstatymas.
5(1) straipsnis. Konstitucinio Teismo veiklos garantijos
Konstitucinio Teismo savarankiškumą ir nepriklausomumą nuo kitų institucijų užtikrina jam įstatymo
laiduojamos finansinės, materialinės-techninės bei organizacinės garantijos.
Konstitucinis Teismas yra finansuojamas iš valstybės biudžeto užtikrinus jam galimybę nepriklausomai ir
deramai atlikti konstitucinės priežiūros funkcijas. Išlaidų sąmatą tvirtina Konstitucinis Teismas, kuris taip
pat savarankiškai disponuoja jam paskirtomis lėšomis.

55
Pastatai ir kitas turtas, kuriuo naudojasi Konstitucinis Teismas, yra valstybės nuosavybė, perduota
Konstituciniam Teismui valdyti, naudotis bei disponuoti turto patikėjimo teisėmis. Be Konstitucinio
Teismo sutikimo šis turtas negali būti paimtas nei perduotas kitiems subjektams.
Konstitucinis Teismas taip pat savarankiškai ir nepriklausomai vykdo informacinį bei organizacinį savo
veiklos aprūpinimą.
Riboti šio įstatymo nustatytas teisines, organizacines, finansines, informacines, materialines-technines ir
kitas Konstitucinio Teismo veiklos sąlygas yra draudžiama.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1475, 96.07.11, Žin., 1996, Nr.73-1749 (96.07.31)
7 straipsnis. Konstitucinio Teismo teisėjo priesaika
Asmuo, paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju, prieš pradėdamas eiti savo pareigas, Seimo posėdyje
prisiekia. Prisiekiantis asmuo turi teisę pasirinkti vieną iš šio straipsnio antrojoje dalyje nustatytų
priesaikos tekstų.
Nustatomi tokie priesaikos tekstai:
1) „Aš, (vardas, pavardė),
prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai;
prisiekiu garbingai ir sąžiningai eiti Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas;
prisiekiu ginti nepriklausomos Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką ir saugoti Konstitucijos
viršenybę, paklusdamas tik Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Tepadeda man Dievas!“
2) „Aš, (vardas, pavardė),
prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai;
prisiekiu garbingai ir sąžiningai eiti Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas;
prisiekiu ginti nepriklausomos Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką ir saugoti Konstitucijos
viršenybę, paklusdamas tik Lietuvos Respublikos Konstitucijai.“
Priesaiką priima Seimo Pirmininkas Seimo posėdyje.
Priesaika priimama laikantis tų taisyklių, kurios nustatytos Seimo narių priesaikos priėmimo procedūrai.
Konstitucinio Teismo teisėjas, įstatymų nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs su išlyga, netenka
teisėjo įgaliojimų. Dėl to Seimas priima nutarimą.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. IX-1797, 2003-10-28, Žin., 2003, Nr. 108-4815 (2003-11-19)
17 straipsnis. Konstitucinio Teismo veiklos teisėtumas ir nepriklausomumas
Konstitucinis Teismas, taip pat jo teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybės
institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Konstitucinis Teismas klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų.
Valstybės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir
visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar Konstitucinio Teismo veiklą draudžiamas ir
užtraukia įstatymų numatytą atsakomybę.
Apie bandymus daryti poveikį Konstituciniam Teismui, atskiriems jo teisėjams KT pirmininkas ar teisėjas
privalo nedelsdamas pranešti Seimui, paskelbti per visuomenės informavimo priemones.
Mitingai, piketai bei kitokie veiksmai arčiau negu 75 metrai iki Konstitucinio Teismo pastato, taip pat
Teisme, jei jais siekiama paveikti teisėją arba Teismą, yra kišimasis į teisėjo arba Teismo veiklą.
Straipsnio pakeitimai:
Nr.I-318, 93.12.02, Žin.,1993, Nr. 68-1277
Nr. IX-1797, 2003-10-28, Žin., 2003, Nr. 108-4815 (2003-11-19)
26 straipsnis. Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės aktų galiojimo sustabdymas
Tais atvejais, kai Konstitucinis Teismas gauna Respublikos Prezidento teikimą ištirti, ar Vyriausybės
aktas atitinka Konstituciją ir įstatymus, arba kai jis gauna Seimo nutarimą, kuriame prašoma ištirti, ar
Lietuvos Respublikos įstatymas, kitas Seimo priimtas aktas atitinka Konstituciją, ar Respublikos
Prezidento dekretas, Vyriausybės aktas atitinka Konstituciją ir įstatymus, ne vėliau kaip per 3 dienas turi
būti atliktas išankstinis tos medžiagos tyrimas ir tvarkomajame Konstitucinio Teismo posėdyje išspręstas
klausimas, ar priimti prašymą nagrinėti Konstituciniame Teisme.
Jeigu Konstitucinis Teismas priima sprendimą priimti nagrinėti prašymą, Konstitucinio Teismo
pirmininkas tuoj pat apie tai oficialiai paskelbia „Valstybės žiniose“, taip pat Konstitucinio Teismo
interneto tinklalapyje. Šiame pirmininko pranešime turi būti nurodytas tikslus ginčijamo akto
56
pavadinimas, jo priėmimo data ir tai, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnį minėto
akto galiojimas sustabdomas nuo šio oficialaus paskelbimo dienos iki Konstitucinio Teismo nutarimo dėl
šios bylos paskelbimo.
Tais atvejais, kai Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą, priima nutarimą, kad ginčijamas aktas
neprieštarauja Konstitucijai, Konstitucinio Teismo pirmininkas tuoj pat apie tai oficialiai paskelbia šio
straipsnio antrojoje dalyje nustatyta tvarka. Šiame Konstitucinio Teismo pirmininko pranešime
nurodomas tikslus ginčijamo akto pavadinimas, priėmimo data, Konstitucinio Teismo nutarimo šiuo
klausimu esmė, jo priėmimo data, taip pat tai, kad nuo šio nutarimo paskelbimo dienos atstatomas
sustabdytojo akto galiojimas.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1475, 96.07.11, Žin., 1996, Nr.73-1749 (96.07.31)
Nr. VIII-765, 98.06.04, Žin., 1998, Nr.55-1519 (98.06.17)
Nr. IX-1797, 2003-10-28, Žin., 2003, Nr. 108-4815 (2003-11-19)
27 straipsnis. Bylos rengimas Konstitucinio Teismo posėdžiui
Bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui rengia pirmininko paskirtas Konstitucinio Teismo teisėjas. Juo
paprastai skiriamas teisėjas, atlikęs išankstinį atitinkamos medžiagos tyrimą.
Teisėjas atlieka šiuos veiksmus:
1) reikiamais atvejais apklausia pareiškėją ar jo atstovą apie reikalavimų esmę, išklauso jo argumentus,
pasiūlo, jeigu tai reikalinga, pateikti papildomų įrodymų;
2) reikiamais atvejais apklausia suinteresuotą asmenį ar jo atstovą apie bylos aplinkybes, išsiaiškina jo
kontrargumentus bei turimus įrodymus, prireikus pasiūlo jam raštu pateikti paaiškinimus dėl bylos;
3) apklausia liudytojus ir sprendžia, ar juos šaukti į Teismą;
4) išreikalauja iš valstybės institucijų, kitų organizacijų bei asmenų rašytinius ir daiktinius įrodymus bei
kitą reikalingą medžiagą;
5) skiria ekspertizes, iškviečia ir apklausia specialistus, nesuinteresuotus bylos baigtimi;
6) atlieka kitus būtinus bylai parengti teisminiam nagrinėjimui veiksmus.
Bylos medžiaga - prašymo patikrinti teisės akto atitikimą Konstitucijai ar įstatymams nuorašai, tikrinamų
teisės aktų nuorašai, kitų gautų dokumentų nuorašai - dalyvaujantiems byloje asmenims turi būti išsiųsta
ne vėliau kaip per 3 dienas, kai byla pradedama rengti teisminiam posėdžiui.
Atlikęs parengiamuosius veiksmus ir laikydamas, jog byla pakankamai parengta, teisėjas tvarkomajame
Konstitucinio Teismo posėdyje siūlo priimti sprendimą skirti bylą nagrinėti Teismo posėdyje.
31 straipsnis. Dalyvaujantys byloje asmenys
Dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi:
pareiškėjas - valstybės institucija, Seimo narių grupė, kuriems įstatymai suteikia teisę kreiptis į
Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai ar įstatymams arba duoti išvadą,
bei jų atstovai;
suinteresuotas asmuo - valstybės institucija, priėmusi teisės aktą, kurio atitikimą Konstitucijai ar
įstatymams reikia ištirti, bei jos atstovas; Seimo narys ar kitas valstybės pareigūnas, kurio veiksmų
atitikimą Konstitucijai reikia ištirti dėl jam pradėtos Seime apkaltos bylos, bei jo atstovas; Respublikos
Prezidentas, kai teikiama išvada dėl jo sveikatos būklės, bei jo atstovas.
Dalyvaujantys byloje asmenys turi lygias procesines teises. Jie turi teisę susipažinti su bylos medžiaga,
daryti iš jos išrašus, nuorašus, kopijas, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus,
užduoti klausimų kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams ir ekspertams, pareikšti
prašymus, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų dalyvaujančių
byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams.
41straipsnis. Prašymų sujungimas
Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad yra du ar daugiau prašymų patikrinti to paties teisės akto atitikimą
Konstitucijai ar įstatymams, iki teisminio nagrinėjimo pradžios gali juos sujungti į vieną bylą. Šiuo atveju
Konstitucinis Teismas priima motyvuotą sprendimą.
45 straipsnis. Teisminio posėdžio pirmininkas
Teisminiame posėdyje pirmininkauja Konstitucinio Teismo pirmininkas, o jei jo nėra, jo pareigas laikinai
einantis Konstitucinio Teismo teisėjas, o jei ir jų nėra - Konstitucinio Teismo išrinktas teisėjas, tačiau ne
teisėjas pranešėjas.
Posėdžio pirmininkas vadovauja posėdžiui, imasi priemonių visoms bylos aplinkybėms visapusiškai, iki
galo ir objektyviai ištirti; šalina iš proceso visa tai, kas nesusiję su nagrinėjamu klausimu; nutraukia
57
proceso dalyvius, jeigu jie kalba apie klausimus, nesusijusius su nagrinėjama byla arba nežinybingus
Konstituciniam Teismui; atima iš kalbėtojų žodį, kai jie savavališkai pradeda kalbėti, kai neįvykdo
posėdžio pirmininko reikalavimų, kai kalba šiurkščiai ar įžeidžiančiai arba kai rodo nepagarbą
Konstitucijai ar valstybės konstitucinei santvarkai.
Posėdžio pirmininkas turi teisę pašalinti iš posėdžių salės kiekvieną, kas pažeidžia tvarką arba neklauso jo
reikalavimų. Dalyvaujantį byloje asmenį galima pašalinti Teismo sprendimu, kai jo nepaveikia posėdžio
pirmininko įspėjimas.
Posėdžio pirmininkas įspėja esančius posėdžių salėje asmenis, jeigu jų elgesys trukdo vesti posėdį, kad
pakartotinai pažeidus tvarką jie gali būti pašalinti iš salės.
Posėdžio pirmininkas skelbia posėdžio pertrauką, kai jos reikia poilsiui, kai dalyvaujantiems byloje
asmenims būtina pasirengti baigiamajai kalbai, kai pasibaigia darbo laikas, kai kliudoma normaliai dirbti
ir kitais atvejais.
54 straipsnis. Klausimai, išsprendžiami priimant nutarimą
Priimdamas nutarimą, Teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios svarbios aplinkybės yra nustatytos
ir kurios nenustatytos, kuria Konstitucijos ar įstatymo norma turi būti remiamasi šioje byloje ir ar
prašymas yra tenkintinas.
Teismas pagrindžia nutarimą tik tais įrodymais, kurie ištirti Teismo posėdyje.
Teismas, pasitarimo metu pripažinęs, jog būtina išaiškinti naujas aplinkybes arba ištirti naujus įrodymus,
priima sprendimą atnaujinti bylos nagrinėjimą ir nustato, kuriuos procesinius veiksmus reikia papildomai
atlikti.
56 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo turinys
Konstitucinio Teismo nutarimas dėl bylos surašomas kaip atskiras dokumentas. Jame nurodoma:
 nutarimo pavadinimas, jo priėmimo data ir vieta;
 Konstitucinio Teismo sudėtis;
 posėdžių sekretorius;
 dalyvaujantys byloje asmenys ir jų atstovai;
 nagrinėjamas klausimas, jo pagrindas;
 Konstitucijos ir šio įstatymo straipsniai, nustatantys Konstitucinio Teismo teisę nagrinėti šį
klausimą;
 reikalavimas, esantis kreipimesi;
 teisės akto, kurio atitikimas Konstitucijai buvo tikrinamas, visas pavadinimas, jo paskelbimo ar
gavimo šaltinis;
 Seimo nario ar valstybės pareigūno veiksmai ar sprendimas, kurių atitikimas Konstitucijai buvo
tiriamas;
 aplinkybės, kurias nustatė Konstitucinis Teismas;
 argumentai ir įrodymai, kuriais grindžiamas Konstitucinio Teismo priimtas sprendimas, o
prireikus - argumentai, paneigiantys kitas nuomones;
 Konstitucijos norma, kuria vadovavosi Konstitucinis Teismas, vertindamas akto ar veiksmo
atitikimą Konstitucijai;
 nutarimo rezoliucija;
 nurodymas, kad nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
57 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimas Teisme
Priėmęs nutarimą, Konstitucinis Teismas grįžta į posėdžių salę ir posėdžio pirmininkas paskelbia Teismo
nutarimą.
Visi esantieji posėdžių salėje, išskyrus Konstitucinio Teismo teisėjus, nutarimą išklauso stovėdami.
Priėmus nutarimą, dalyvavę byloje asmenys bei kitos institucijos ir asmenys nebegali iš naujo kelti
Teisme klausimo dėl išnagrinėto teisės akto atitikimo Konstitucijai ar įstatymams arba ginčyti Teismo
išvados ar jo nustatytų faktų ir teisinių santykių.
Šio 62 straipsnio 1 dalies 2 punktas buvo pripažintas prieštaraujantis Konstitucijai:
62 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo peržiūrėjimas
Konstitucinio Teismo nutarimas gali būti peržiūrėtas jo paties iniciatyva, jeigu:
1) paaiškėjo naujų esminių aplinkybių, kurios buvo nežinomos Konstituciniam Teismui nutarimo
priėmimo metu;
*2) pasikeitė Konstitucijos norma, kurios pagrindu nutarimas buvo priimtas.
58
Tokiu atveju Konstitucinis Teismas priima sprendimą ir pradeda bylą nagrinėti iš naujo.
Konstitucinio Teismo sprendimas dėl savo nutarimo aiškinimo gali būti peržiūrėtas ir tuo atveju, kai
nutarimas buvo išaiškintas ne pagal tikrąjį jo turinį.
*Pastaba. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2
punktas (Žin., 1993, Nr. 6-120) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2
daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Nutarimas
2006-03-28, Žin., 2006, Nr. 36-1292 (2006-03-31)
63 straipsnis. Bylų dėl teisės aktų atitikimo Konstitucijai žinybingumas Konstituciniam Teismui
Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl:
1) įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai;
2) Respublikos Prezidento aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams;
3) Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams.
Nagrinėdamas šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytas bylas, Konstitucinis Teismas tiria tiek viso akto,
tiek ir jo dalies atitikimą Konstitucijai ar įstatymams.

64 straipsnis. Bylų dėl teisės aktų atitikimo Konstitucijai nagrinėjimo pagrindai ir vada
Bylos dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai nagrinėjimo Konstituciniame Teisme pagrindas yra teisiškai
motyvuota abejonė, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai pagal:
1) normų turinį;
2) reguliavimo apimtį;
3) formą;
4) Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką.
Vada nagrinėti bylą dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai yra šio įstatymo nustatyta tvarka ir nustatytos
formos prašymo padavimas Konstituciniam Teismui.
65 straipsnis. Prašymo ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai padavimas Konstituciniam Teismui
Prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai Konstituciniam Teismui turi teisę paduoti:
1) dėl įstatymo ar kito Seimo priimto akto - Vyriausybė, ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė ir
teismai;
2) dėl Respublikos Prezidento akto - ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė ir teismai;
3) dėl Vyriausybės akto - ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė, teismai ir Respublikos Prezidentas.
66 straipsnis. Prašymo ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai turinys
Prašyme ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai turi būti nurodyta:
1) adresatas - Konstitucinis Teismas;
2) pareiškėjo pavadinimas ir adresas;
3) duomenys apie pareiškėjo atstovą ir jo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai atstovaujama pagal pareigas;
4) valstybės institucijos, priėmusios ginčijamą teisės aktą, pavadinimas ir adresas;
5) Konstitucijos ir šio įstatymo normos, suteikiančios teisę kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą;
6) tikslus ginčijamo teisės akto pavadinimas, numeris, priėmimo data ir kiti jam identifikuoti būtini
duomenys, jo paskelbimo šaltinis (jeigu buvo skelbtas);
7) konkretūs bylos nagrinėjimo pagrindai su nuorodomis į šio įstatymo normas;
8) pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su
nuorodomis į įstatymus;
9) suformuluotas prašymas Konstituciniam Teismui;
10) pridedamų dokumentų sąrašas.
Prašymą pasirašo valstybės institucijos, kuriai suteikta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą, vadovas.
Vyriausybės prašymas turi būti paremtas Vyriausybės nutarimu, kuris pridedamas prie teikiamų
dokumentų. Seimo narių grupės prašymą pasirašo visi su prašymu besikreipiantys Seimo nariai, kartu
nurodydami savo grupės atstovą (atstovus); jų parašai turi būti patvirtinti Seimo Pirmininko ar jo
pavaduotojo parašu.
Prie prašymo pridedama:
1) ginčijamo teisės akto viso teksto nuorašas;
2) įgaliojimas ar kitas dokumentas, patvirtinantis atstovo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai atstovaujama
pagal pareigas;

59
3) visų dokumentų ir kitos medžiagos, surašytų ne lietuvių kalba, notaro patvirtinti vertimai į lietuvių
kalbą.
Prie prašymo gali būti pridedamas siūlomų iškviesti į Konstitucinio Teismo posėdį liudytojų ir ekspertų
sąrašas, specialistų išvados bei kiti dokumentai ir medžiaga. Prie kiekvieno liudytojo pavardės nurodoma,
kokias aplinkybes jis gali patvirtinti.
Prašymas ir šio straipsnio trečiojoje dalyje nurodyti priedai pateikiami Konstituciniam Teismui su
nuorašais po 30 egzempliorių. Konstitucinio Teismo pirmininkas prireikus gali įpareigoti pareiškėją
pateikti ir kitų priedų nuorašus - iki 30 egzempliorių kiekvieno iš jų.
67 straipsnis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų ir apylinkių eismų
prašymų Konstituciniam Teismui turinys
Jei yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje,
prieštarauja Konstitucijai, teismas (teisėjas) sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į
Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas
atitinka Konstituciją.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai kreipiasi į
Konstitucinį Teismą nutartimi. Nutartyje turi būti nurodyta:
1) nutarties priėmimo laikas ir vieta;
2) nutartį priėmusio teismo pavadinimas ir adresas;
3) nutartį priėmusio teismo sudėtis, dalyvaujantys byloje asmenys;
4) trumpa bylos esmė ir kokiais įstatymais dalyvaujantys byloje asmenys grindžia savo reikalavimus arba
atsikirtimus;
5) teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai;
6) suformuluotas teismo prašymas Konstituciniam Teismui.
Prie teismo nutarties pridedama:
1) sustabdytoji teismo byla;
2) ginčijamo teisės akto viso teksto nuorašas.
Teismo nutartis ir ginčijamo teisės akto nuorašas pateikiami Konstituciniam Teismui po 30 egzempliorių.
Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą, grąžina atitinkamam teismui atsiųstą sustabdytąją bylą.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1475, 96.07.11, Žin., 1996, Nr.73-1749 (96.07.31)
68 straipsnis. Prašymo ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai atšaukimas
Konstitucinio Teismo pirmininkui sutinkant, prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai gali atšaukti
jį padavusi institucija tol, kol ta byla nepaskirta nagrinėti teisminiame posėdyje.
69 straipsnis. Konstitucinio Teismo atsisakymas nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitikimą
Konstitucijai
Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitikimą
Konstitucijai, jeigu:
1) prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčių teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą;
2) prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui;
3) prašyme nurodyto teisės akto atitikimas Konstitucijai jau buvo tirtas Konstituciniame Teisme ir
tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas;
4) Konstitucinis Teismas yra pradėjęs nagrinėti bylą dėl to paties dalyko;
5) prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.
Konstitucinis Teismas, atsisakydamas nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai, priima
motyvuotą sprendimą, kurio nuorašas įteikiamas arba išsiunčiamas pareiškėjui.
Jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio
Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.
Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Jeigu tai
paaiškėja iki teisminio posėdžio pradžios, Konstitucinis Teismas šį klausimą sprendžia pasitarimų
kambaryje.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1475, 96.07.11, Žin., 1996, Nr.73-1749 (96.07.31)
70 straipsnis. Prašymo ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai sugrąžinimas pareiškėjui
Konstitucinio Teismo pirmininkas savo iniciatyva arba teisėjo siūlymu grąžina pareiškėjui prašymą, jeigu
prašymas arba jo priedai neatitinka šio įstatymo 66 ir 67 straipsniuose nustatytų reikalavimų.
60
Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę
trūkumai.
71 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimų bylose dėl teisės aktų atitikimo Konstitucijai rūšys
Konstitucinis Teismas, baigęs nagrinėti bylą dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai, priima vieną iš šių
nutarimų:
1) pripažinti, kad teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai ar įstatymams;
2) pripažinti, kad teisės aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams.
Šio straipsnio pirmosios dalies 2 punkte numatytu atveju nurodoma, kuriems konkretiems Konstitucijos
straipsniams ar jų nuostatoms arba kokiems konkretiems įstatymams teisės aktas prieštarauja.
Tais atvejais, kai teisės akto dalis buvo pripažinta atitinkanti Konstituciją ar įstatymus, o kita dalis
pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai ar įstatymams, apie tai tiksliai nurodoma Konstitucinio Teismo
nutarime.
72 straipsnis. Teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmės
Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento
aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas
Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai. Tos pačios pasekmės atsiranda, kai Konstitucinis Teismas priima nutarimą, kad Respublikos
Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja įstatymams.
Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms,
teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams.
Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų
nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu.
Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar
įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo
įsigaliojimo.
Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta
pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.
73 straipsnis. Konstitucinio Teismo teikiamos išvados
Konstitucinis Teismas teikia išvadas:
1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus;
2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas;
3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai. Prašyti išvados dėl
tarptautinės sutarties galima ir iki jos ratifikavimo Seime;
4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja
Konstitucijai.
76 straipsnis. Paklausimo turinys
Paklausime turi būti nurodyta:
1) adresatas - Konstitucinis Teismas;
2) paklausėjo pavadinimas ir adresas;
3) Konstitucijos ir šio įstatymo normos, nustatančios teisę kreiptis su paklausimu į Konstitucinį Teismą;
4) veiksmai, kurių atitikimą Konstitucijai siūloma patikrinti, jų įvykdymo aplinkybės; kreipiantis dėl
tarptautinės sutarties - tikslus jos pavadinimas, numeris, pasirašymo data ir kiti būtini duomenys,
paskelbimo šaltinis (jeigu buvo skelbta);
5) suformuluotas prašymas Konstituciniam Teismui;
6) pridedamų dokumentų sąrašas.
Seimo paklausimas gali būti išdėstytas nutarime. Kitais atvejais prie paklausimo turi būti pridėtas Seimo
nutarimas dėl paklausimo patvirtinimo.
Paklausimą pasirašo Seimo Pirmininkas arba pavaduotojas, einantis jo pareigas; Respublikos Prezidentas.
Prie paklausimo turi būti pridėta:
1) tarptautinės sutarties viso teksto nuorašas;
2) atitinkami įrodymai, pareigūnų sprendimų nuorašai;
3) dokumentų ir kitos medžiagos, surašytų ne lietuvių kalba, notaro patvirtinti vertimai į lietuvių kalbą.
Prie paklausimo gali būti pridėtas siūlomų iškviesti į Konstitucinio Teismo posėdį liudytojų ir ekspertų
sąrašas, specialistų išvados, dokumentas apie atstovų įgaliojimus ir jų teisę kalbėti Konstituciniame

61
Teisme pareiškėjo vardu, taip pat kiti dokumentai ir medžiaga. Prie kiekvieno liudytojo pavardės
nurodoma, kokias aplinkybes jis gali patvirtinti.
Paklausimas ir būtini jo priedai pateikiami Konstituciniam Teismui su nuorašais po 30 egzempliorių.
Konstitucinio Teismo pirmininkas prireikus gali pareikalauti ir kitų priedų nuorašų - iki 30 egzempliorių
kiekvieno iš jų.
80 straipsnis. Atsisakymas nagrinėti paklausimą Konstituciniame Teisme
Konstitucinis Teismas atsisako nagrinėti paklausimą dėl išvados teikimo, jeigu:
1) paklausimą pateikė institucija ar asmuo, neturintys teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą;
2) paklausimas grindžiamas ne teisiniais motyvais;
3) konkretaus klausimo nagrinėjimas nežinybingas Konstituciniam Teismui;
4) nėra veiksmo ar sprendimo, kurio atitikimą Konstitucijai reikėtų tikrinti;
5) paklausime keliamas klausimas, išskyrus šio įstatymo 73 straipsnio 2 punkte numatytus atvejus, jau
buvo tirtas Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimta Konstitucinio Teismo išvada.
Jeigu paklausimo nagrinėjimo metu nebelieka nagrinėjimo dalyko, Konstitucinis Teismas šiuo pagrindu
nutraukia pradėtą teiseną.
82 straipsnis. Paklausimų nagrinėjimo Konstituciniame Teisme tvarka
Paklausimai dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių atitikimo Konstitucijai nagrinėjami pagal
teisės aktų atitikimo Konstitucijai tyrimo bendras taisykles.
Kiti paklausimai nagrinėjami Konstitucinio Teismo nuožiūra laikantis paprastesnės procedūros. Kilę
nesutarimai sprendžiami pagal šiame įstatyme nustatytas taisykles.
88 straipsnis. Konstitucinio Teismo valdžios simboliai
Konstitucinio Teismo posėdžių salėje yra Lietuvos Respublikos valstybės herbo atvaizdas, valstybės
vėliava, taip pat specialus Lietuvos Respublikos Konstitucijos leidinys.
Konstitucinio Teismo teisėjai posėdžiauja su mantijomis, kurių aprašą ir pavyzdį tvirtina Konstitucinis
Teismas. Kol jų pavyzdys nepatvirtintas, gali būti naudojamos Aukščiausiojo Teismo teisėjams patvirtinto
pavyzdžio mantijos.
 Pagal politinių partijų (pp) įstatymą:
Konstitucijos apsauga, kontrolė įtvirtinama šiuose PP įstatymo straipsniuose:
4 straipsnis. Politinių partijų veiklos pagrindai
1. Politinės partijos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos
civiliniu kodeksu, šiuo ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais, savo įstatais bei
programa.
2. Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti steigiamos ir veikti kitų valstybių politinės partijos ir
politinės organizacijos, jų padaliniai.
3. Draudžiama steigtis ir veikti politinėms partijoms, kurių steigimo ar programiniuose dokumentuose
propaguojama ar veikloje praktikuojama rasinė, tautinė, religinė, socialinė nelygybė ir neapykanta,
autoritarinio ar totalitarinio valdymo, valdžios užgrobimo prievarta metodai, karo ir smurto propaganda,
žmogaus teisių bei laisvių, viešosios tvarkos pažeidimai, kitokios idėjos bei veiksmai, prieštaraujantys
Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos įstatymams ir nesuderinami su visuotinai
pripažintomis tarptautinės teisės normomis.
4. Politinės partijos organai ir buveinė turi būti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
6 straipsnis. Politinės partijos steigimo dokumentas
1. Politinės partijos veikia pagal savo įstatus. Įstatai yra politinės partijos steigimo dokumentas.
2. Politinės partijos įstatuose turi būti nurodyta:
1) politinės partijos pavadinimas;
2) politinės partijos teisinė forma – politinė partija;
3) politinės partijos buveinė;
4) politinės partijos veiklos tikslai. Jie turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai nurodant veiklos sritis bei
rūšis;
5) įstojimo į politinę partiją ir išstojimo, pašalinimo iš jos sąlygos ir tvarka;
6) politinės partijos narių teisės ir pareigos;
7) politinės partijos padalinių steigimo, veiklos nutraukimo tvarka;
8) politinės partijos suvažiavimo (susirinkimo, konferencijos) kompetencija, periodiškumas, sušaukimo
bei sprendimų priėmimo tvarka;

62
9) politinės partijos kolegialūs valdymo organai, jų kompetencija, rinkimo ir atšaukimo tvarka,
laikotarpis, kuriam kolegialūs valdymo organai gali būti išrinkti, jų sprendimų priėmimo tvarka;
10) politinės partijos vadovo rinkimo ir atšaukimo tvarka, jo kompetencija, laikotarpis, kuriam vadovas
gali būti išrinktas;
11) politinės partijos valdymo organų atskaitomybės suvažiavimui (susirinkimui, konferencijai) ir jų
veiklos kontrolės tvarka;
12) politinės partijos įstatų bei programos keitimo tvarka;
13) politinės partijos simbolika, jeigu politinė partija numato ją turėti;
14) politinės partijos turto ir lėšų naudojimo kontrolės tvarka;
15) politinės partijos veiklos laikotarpis, jeigu jis yra ribotas;
16) politinės partijos pabaiga.
3. Įstatuose gali būti numatytos ir kitos politinės partijos veiklos nuostatos, neprieštaraujančios Lietuvos
Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, šiam bei kitiems įstatymams.
4. Steigiamos politinės partijos įstatus turi pasirašyti politinės partijos steigėjų įgaliotas atstovas. Įsteigtos
politinės partijos pakeistus įstatus pasirašo politinės partijos vadovas.
5. Politinės partijos įstatus pasirašiusių asmenų parašų tikrumas notariškai netvirtinamas.
8 straipsnis. Politinių partijų registravimas
1. Politinės partijos registruojamos juridinių asmenų registre.
2. Politinėms partijoms įregistruoti bei išregistruoti būtinus pateikti dokumentus, politinių partijų
registravimo, išregistravimo bei politinių partijų duomenų ir įstatų pakeitimų registravimo tvarką nustato
Juridinių asmenų registro nuostatai.
3. Politinių partijų juridinių asmenų registrui pateikiamų duomenų tikrumą, įstatų, programos ar jų
pakeitimų ir įstatymų reikalavimų atitikimą patvirtina bei dokumentus, patvirtinančius, kad politinę
partiją galima registruoti, nes šio Įstatymo nustatyti reikalavimai įvykdyti ir atsirado šiame Įstatyme
numatytos aplinkybės, per 30 dienų nuo visų Juridinių asmenų registro nuostatuose nurodytų dokumentų
ir duomenų gavimo dienos surašo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo
ministerija).
4. Jeigu pateikti ne visi Juridinių asmenų registro nuostatuose nurodyti dokumentai bei duomenys,
Teisingumo ministerija ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jų gavimo dienos apie tai raštu praneša politinės
partijos steigėjų įgaliotam atstovui, nurodydama, kokie trūkumai turi būti ištaisyti. Kai yra pateikti visi
trūkstami dokumentai bei duomenys, nuo šių dokumentų bei duomenų pateikimo dienos 30 dienų
terminas skaičiuojamas iš naujo.
5. Teisingumo ministerija atsisako patvirtinti pateiktų duomenų tikrumą ir įstatų, programos, jų pakeitimų
ir įstatymų reikalavimų atitikimą, jeigu politinės partijos įstatuose, programoje ar jų pakeitimuose
nurodyti politinės partijos tikslai ir uždaviniai, veiklos būdai prieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai, Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, šiam ir kitiems įstatymams bei pateikti duomenys
neatitinka tikrovės. Teisingumo ministerija, tikrindama pateikiamų duomenų tikrumą ar tvirtindama
įstatų, programos, jų pakeitimų ir įstatymų reikalavimų atitikimą, turi teisę kreiptis į kitas valstybės
institucijas ir gauti iš jų išvadas.
6. Teisingumo ministerijos atsisakymas patvirtinti politinės partijos pateikiamų duomenų tikrumą, įstatų,
programos, jų pakeitimų ir įstatymų reikalavimų atitikimą gali būti skundžiamas teismui įstatymų
nustatyta tvarka.
7. Politinės partijos laikomos įsteigtomis nuo jų įregistravimo juridinių asmenų registre.
12 straipsnis. Politinių partijų veiklos ribojimas
1. Politinių partijų organizacinė struktūra grindžiama tik teritoriniu principu. Darbovietėse negali būti
steigiami ir veikti politinių partijų padaliniai.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatytais atvejais šiuose įstatymuose nurodyti
asmenys negali būti politinių partijų nariais arba turi sustabdyti narystę politinėje partijoje.
3. Asmuo, kurio narystė politinėje partijoje sustabdyta, negali rinkti ir būti renkamas į politinės partijos
bei jos padalinių organus, vykdyti jų pavedimus ar kitaip dalyvauti politinės partijos veikloje.

 Pagal VSD įstatymą:

1 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas

63
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau - Saugumo departamentas) yra Lietuvos
Respublikos Seimui ir Respublikos Prezidentui atskaitinga valstybės institucija, kurios paskirtis - saugoti
Lietuvos Respublikos suverenitetą ir jos konstitucinę santvarką.
Saugumo departamentas yra juridinis asmuo, turintis atsiskaitomąją sąskaitą Lietuvos banke ir antspaudą
su Lietuvos valstybės herbu bei pavadinimu: "Lietuvos Respublika. Valstybės saugumo departamentas".
3 straipsnis. Saugumo departamento veiklos teisiniai pagrindai
Saugumo departamentas savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos
Respublikos įstatymais, šiuo įstatymu, tarptautinėmis sutartimis ir susitarimais, Saugumo departamento
statutu, kitais teisės aktais ir šio departamento norminiais aktais.
Saugumo departamento statutas tvirtinamas įstatymu.
Straipsnio pakeitimai:
8(1) straipsnis. Oficialus įspėjimas asmeniui
Oficialus įspėjimas asmeniui yra Saugumo departamento pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui
laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti
kitų teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.
Oficialus įspėjimas gali būti taikomas, kai iš nustatyta tvarka gautų duomenų yra pakankamas pagrindas
manyti, kad asmuo gali daryti teisės pažeidimus, galinčius pakenkti valstybės saugumo interesams.
Oficialų įspėjimą asmeniui turi teisę pareikšti Saugumo departamento generalinis direktorius, jo
pavaduotojai, centrinio aparato valdybų ir skyrių viršininkai arba teritorinių įstaigų viršininkai.
Šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytas oficialus įspėjimas pareiškiamas asmeniškai, pateikiant jį
asmeniui susipažinti pasirašytinai. Oficialiai įspėtas asmuo turi teisę gauti jo oficialaus įspėjimo nuorašą.

 Pagal susirinkimų įstatymą:

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos piliečių konstitucinės teisės rinktis be ginklo į taikius
susirinkimus užtikrinimo sąlygas ir valstybės bei visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių
sveikatos ir dorovės, kitų asmens teisių ir laisvių apsaugos tvarką organizuojant susirinkimus bei
atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus.
8 straipsnis. Draudžiami susirinkimai
Draudžiami susirinkimai, kurių dalyviai:
1) yra ginkluoti (turi šaunamuosius ar nešaunamuosius ginklus, daiktus, specialiai pritaikytus kūno
sužalojimams padaryti, gaisrams sukelti ar materialinei žalai padaryti, arba kad ir ne specialiai pritaikytus
tokiems tikslams, bet kuriuos realiai galima tokiems tikslams panaudoti) arba turi lengvai užsidegančių,
stipriai veikiančių arba radioaktyvių medžiagų, alkoholinių gėrimų; apsirengę karine uniforma arba
apsiginklavę pasyviąja ginkluote (šalmais, neperšaunamomis liemenėmis ir kt.), slepia savo veidus
kaukėmis ar yra kitaip užsimaskavę, kad negalėtų būti atpažinti, - tai liudija apie jų pasiruošimą padaryti
teisės pažeidimus;
2) vairuoja transporto priemones taip, kad tai kelia grėsmę eismo tvarkai ir saugumui, sudaro pavojų
susirinkime dalyvaujančių bei kitų asmenų saugumui, sveikatai, pažeidžia viešąją tvarką ir visuomeninę
rimtį;
3) yra nuogi bei kitaip savo išvaizda ar turimais ir demonstruojamais daiktais ciniškai pažeidžia dorovę;
4) susirinkimų metu sakomomis kalbomis, plakatais, šūkiais, audiovizualinėmis priemonėmis ir kitokiais
veiksmais akivaizdžiai kursto pažeisti arba pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus.
18 straipsnis. Susirinkimų organizatorių ir dalyvių teisės
Susirinkimų organizatoriai ir dalyviai turi teisę organizuoti beginklius taikius susirinkimus, laikydamiesi
Lietuvos Respublikos Konstitucijos, šio ir kitų įstatymų nustatytų sąlygų ir tvarkos.
Pareigūnai, nepagrįstai ribojantys piliečių teisę į taikius susirinkimus, ir asmenys, trukdantys organizuoti
taikius susirinkimus, traukiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyton atsakomybėn.

7 tema. Žmogaus ir piliečio teisės ir laisvės LR konstitucinėje teisėje

1. Žmogaus teisių ir laisvių prigimtis ir jos aiškinimas Konstitucinio Teismo aktuose

Žmogaus teisės yra šiuolaikinės civilizacijos esminė vertybė. Valdžia ir kiekvienas asmuo turi pareigą jas
gerbti, nepažeisti, o pažeidus taikyti teisinės, moralinės ir kt. atsakomybės priemones. 1996 11 20 KT
64
nutarime dėl butų privatizavimo sakoma, kad teisės doktrinoje nėra vieningos žmogaus teisių sąvokos.
Naujausių laikų humanistinės teorijos paprastai remiasi tuo, kad žmogus nuo gimimo turi nuo jo asmens
neatskiriamas pamatines ir nekintamas laisves ir teises. Žmogaus prigimtis yra prigimtis yra pirminiais
prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių šaltinis. Pasak V. Vadapalo, vieningas apibrėžimas neįmanomas.
Teisės teorijoje galima rasti įvairių sąvokų: žmogaus teisės, pagrindinės teisės, elementariosios teisės ir
t.t. Jos skiriasi tam tikrais aspektais, tačiau joms bendras vienas dalykas – nustatytose ribose saugoti
žmogaus teises.
Yra išskiriamos fundamentaliosios teisės (teisės, kurias garantuoja valstybės (išskirtinės teisės)),
konstitucinės teisės (teisės, kurias gina pati Konstitucija).
Pirmieji apie žmogaus teises pradėjo kalbėti stoikai. Jie išskyrė ius gentium – prigimtines teises. Vėliau
žmogaus teisės buvo suteikiamos tik t.t. luomams. Keičiantis epochoms žmogaus teisės iš atskirų
valstybių problemos tampa visos tarpt. bendruomenės problema. 20 a. pradžioje įsteigiama Tautų sąjunga,
kur pradedama kalbėti apie t.t. žmogaus teisių standartus. Nors visuomenė tam dar nėra pribrendusi (tą
rodo fašizmo atsiradimas), tačiau teorijoje jau suvokiama, kad žmogaus teises reikia ginti.
20 a. priimta daugybė tarpt. teisės aktų žmogaus teisių klausimais: Visuotinė žmogaus teisių deklaracija
(1948m.), ET Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (1950 m.), kuri turi savo
apsaugos mechanizmą (Strasbūro teismą) ir tuo skiriasi nuo deklaracijos, taip pat Tarptautinių pilietinių ir
politinių teisių paktas (1966 m.), Tarptautinių ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, Europos
socialinė chartija (1961 m.), Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (1979 m.),
Konvencija dėl rasinės diskriminacijos panaikinimo (1966 m.) ir kt. Valstybės, kurios susitarė dėl bendrų
standartų, turi prisiimti įsipareigojimus nepažeidinėti žmogaus teisių ir laisvių. Pvz., Strasbūro teismas
tiria, ar valstybės nepažeidė konstitucijos normų, tačiau jis nepanaikina nacionalinių teismų sprendimų.
Jis įvertina, ar valstybės nepažeidė ieškovo žmogaus teisių, bet nepaneigia, kad jis yra nekaltas.
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad teisės teorijoje diskutuojama apie teisių ir laisvių skirtumus. Teisės
požiūriu nėra didelio skirtumo tarp žmogaus teisės ir laisvės, nes laisvės taip pat yra teisės tik kitoje
žmogaus funkcionavimo sferoje, į kurią valstybė negali kištis, pvz., minties laisvė. Tiesa, yra ir kitas –
siauras požiūris, kuriuo remiantis „teisė“ – tai t.t. galimybė kažką pasiekti (pvz., kritikuojant valstybės
įstaigų veiklos reformą), įgyti (gimstant gyvybę), o „laisvė“ – tai ir galimybė nieko neveikti arba išoriškai
neatskleisti veikimo turinio (pvz., minties laisvės turinio). Tai leidžia manyti, kad t.t. atvejais teisėms
įgyvendinti reikia atitinkamų veiksmų ar sąlygų (rinkėjo amžiaus ir pilietybės reikalavimas), o laisvėmis
naudotis kartais galima be specialių sąlygų ar aplinkybių (pvz., pakanka žmogaus valios).
Taigi terminu „žmogaus laisvės ir teisės“ pasakomos tam tikros prigimtinės vertybės, susijusios su
principine idėja, kad žmogui gimstant atsiranda (o jam mirštant visiškai neišnyksta) tam tikri gėriai, kurie
savo reikšme prilygsta tokiems valstybės gyvavimui svarbiems gėriams kaip valstybės vėliava, rinkimai,
konstitucingumas ir t.t. Todėl valstybės institucijos privalo jas saugoti savo iniciatyva, ginti ir sudaryti
sąlygas jas optimaliai įgyvendinti.
Dž. Lokas buvo vienas pirmųjų, kuris prigimtines žmogaus teises įvardijo kaip integralų bet kurios
politinės sistemos koncepcijos elementą. Prigimtinių teisių koncepcija parodo, kas yra žmogaus teisių
šaltinis, t. y. ar žmogaus teisių šaltinis yra pozityvioji teisė (valstybės suteikta) ar žmogaus teisės yra jam
duotos automatiškai atėjus į pasaulį. Prigimtinės teisės atsiranda iš žmogaus prigimties. Valstybės
priedermė – netrukdyti jų įgyvendinimui, o, prireikus, jas užtikrinti. Teisė gyvybę, laisvę, nuosavybę yra
tos teisės, kurios suteikiamos žmogui kaip tokiam. LR Konstitucijoje, kaip ir EŽTK, nėra baigtinio
žmogaus teisių ir laisvių sąrašo. Tą patvirtina K 18 str : Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. 1995 m.
KT išvadoje dėl t.t. EŽTK nuostatų atitikties Konstitucijai sakoma, kad joks teisės aktas negali nustatyti
prigimtinių teisių ir laisvių baigtinio sąrašo. 1998 12 09 KT nutarime dėl mirties bausmės atitikties LR
Konstitucijai išaiškinta, kad prigimtinis žmogaus teisių pobūdis reiškia, kad jos yra neatskiriamos nuo
individo, nesusietos nei su teritorija, nei su tauta. Šias teises žmogus turi nepriklausomai nuo to, ar jos
įtvirtintos teisės aktuose ar ne. Šias teises turi kiekvienas žmogus. Valstybė negali šių teisių atimti arba jas
neproporcingai riboti. Todėl jei t.t. teisės nėra tiesiogiai įtvirtintos Konstitucijoje, negalima neigti jų
konstitucinio pagrįstumo. Bet kokios žmogaus teisės ar laisvės aiškinimas galimas tik pripažįstant jų
prigimtinį pobūdį. Nutarime taip pat sakoma, kad prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės
galimybės, kurios užtikrina jo žmoniškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse. Jos sudaro tą minimumą,
nuo kurio plėtojamos ir papildomos visos kitos teisės ir kurios sudaro tarptautinės bendruomenės
neginčijamai pripažintas vertybes.

65
Žmogaus teisių ir laisvių terminu taip pat apibrėžiamos tam tikros žmogaus veikimo ar neveikimo
galimybės ar garantijos, kuriomis gali remtis kiekvienas žmogus, keldamas tam tikrus reikalavimus
valstybės institucijoms (Konstitucijos (= K) 6 str. 2 d.: Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis
Konstitucija) arba kreipdamasis į teismą (K 30 str. 1 d.: Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės
pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.).

2. Žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių sistema (jos savitos grandys) LR Konstitucijoje

Žmogaus teisės ir laisvės gali būti klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus: sferą, kurioje tos teisės
suteiktos, pagal jų atsiradimo laikotarpį ir t.t.
Išskiriamos trijų kartų teisės:
Pirmos kartos teisės: pilietinės (teisė į gyvybę, asmens neliečiamybę, lygiateisiškumas, ...) ir politinės
teisės (teisė rinkti ir būti išrinktam). Tai politinis minimumas, leidęs žmonėms aktyviai dalyvauti
politikoje. Tokios teisės jau buvo įtvirtintos Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje (1789
m.), Amerikos teisių bilyje (1789 m.) (Amerikos Konstitucijoje (1787 m.) nieko nekalbama apie žmogaus
teises, po kelerių metų priimamos pataisos – Teisių bilis).
Teisės teorijoje jos priskiriamos negatyviosioms teisėms, kurios preziumuoja laisvę nuo valstybės
(valstybei draudžiama jas pažeisti, ji turi nesikišti į jų įgyvendinimą. Socialinės, ekonominės, kultūrinės
teisės priskiriamos pozityviosioms teisėms, t. y. jos reikalauja valstybės veiksmų ir išlaidų.
Reikia pažymėti, kad kontinentinėje Europoje susiformavo požiūris, kad pagrindinės žmogaus teisės turi
ne tik vadinamąją negatyviąją dimensiją, t. y. kad valstybės neturi kištis į jų įgyvendinimą, bet ir
pozityviąją dimensiją, t. y. valstybės turi garantuoti individui ir įgyvendinti t.t. priemones, kad asmuo
galėtų naudotis teisėmis.
Antrosios kartos teisės: 19-20 a. sandūroje žmogaus teisių ir laisvių katalogas išsiplečia, į jį įjungiamos
ekonominės, socialinės (teisė į darbą, laisvai pasirinkti darbą, į saugias darbo sąlygas, teisės
streikuoti, ...), kultūrinės teisės (teisė į mokslą, teisė parinkti vaikams mokyklą, autoriaus teisių apsauga ir
kt.). Jos po truputį įtraukiamos į tarpt. teisės aktus ir į kiekvienos valstybės konstituciją.
Trečiosios kartos teisės: istoriškai susiformavo vėliausiai, jos atsiranda valstybių konstitucijose (pvz.,
VFR federalinių žemių konstitucijose). Tai yra teisės į sveiką aplinką, taiką, mažumų teisės ir t.t.
Politinės, socialinės, ekonominės, pilietinės žmogaus kaip asmenybės teisės – tai teisė į gyvybę, būsto,
asmens, laisvės neliečiamumą. Šios teisės kartais vadinamos pilietinėmis teisėmis, bet tai nėra teisinga,
nes pilietins teisės suteikiamos tik piliečiams (pvz., dalyvauti rinkimuose ir kt.).
Pagal galimybę riboti teisės skirstomos į:
1. absoliučias (neribojamas), pvz., teisė į gyvybę;
2. neabsoliučias (kurios t.t. sąlygomis gali būti ribojamos), pvz., laisvė, nuosavybė
Pagal subjektus gali būti skirstomos į vaiko, neįgaliųjų ir pan. teises.
LR Konstitucijoje žmogaus teisės reglamentuojamos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė“, III skirsnyje
„Visuomenė ir valstybė“ ir IV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas“. Žmogaus teisių reglamentavimui galima
priskirti ir kai kuriuos straipsnius, pvz., 68 str. (V skirsnis „Seimas“) įtvirtinta piliečių įstatymų
iniciatyvos teisė. Galima diskutuoti, ar pagrįstai pilietinės ir politinės (II skirsnis) atskiriamos nuo
socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių (III skirsnis). Pagal šiuo metu Europoje vyraujančią teisių
nedalumo doktriną pilietinės, politinės, ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės Konstitucijoje galėtų
būti dėstomos kartu, nes yra vienodai gerbiamos, svarbios ir glaudžiai tarpusavyje susijusios.
Žmogaus teisės nėra išdėstytos Konstitucijos pradžioje (kaip pvz., Vokietijos, Italijos, Nyderlandų ir kt.
šalių konstitucijose). Po preambulės I skirsnis skiriamas Lietuvos valstybei, ką veikiausiai lėmė istorinės
aplinkybės, t. y. atsikuriančios valstybės siekis išryškinti valstybės kaip atsikuriančios nepriklausomybės
garanto vaidmenį. Tiesa, I skirsnyje taip pat įtvirtinami ir kai kurie labai svarbūs žmogaus teisių
įgyvendinimo principai (K 6 str. 2 d.: Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija).
Žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimą ne viename, o įvairiuose Konstitucijos skirsniuose galima aiškinti
tuo, kad jas Konstitucijos rengėjai sistemiškai sugrupavo, tuo parodydami skirtingą jų pobūdį ir paskirtį ir
iš to išplaukiančias (netapačias) valstybės pareigas. Akivaizdu, kad II skirsnyje (19-26 str.) sujungtos
klasikinės žmogaus prigimtinės teisės ir laisvės kaip autonomijos garantijos, (o 33-36 str. politinės teisės
kaip veikimo garantijos), III ir IV skirsniuose – individo narystės visuomenėje galimybės, t.y. jo ar
individų susivienijimų socialumo galimybės (ūkinio aktyvumo galimybės), atitinkančios Preambulėje
įtvirtintą atviros, darnios ir pilietinės visuomenės siekį.

66
Kalbant apie žmogaus teises ir laisves Konstitucijoje vartojami terminai „žmogus“ (19-26 str.), „asmuo“
(29, 30 str.), „pilietis“ (32-37 str.). Tai nėra sinonimai, nes jie reiškia ne tapatų subjektą. Sąvoka „žmogus“
apima kiekvieną fizinį asmenį, nepriklausomai nuo jo pilietybės (t.y. ir užsieniečius), „pilietis“ – tik tam
tikrą dalį žmonių, susijusių su LT valstybe ypatingu politiniu teisiniu santykiu (pilietybe), o „asmuo“ –
tiek fizinį, tiek juridinį asmenį, tiek individą, tiek jų susivienijimą (pvz., įmone). Taigi „žmogus“ yra
platesnė sąvoka nei „pilietis“, o „asmuo“ – nei „žmogus“ ir „pilietis“. Svarbu pažymėti, kad pagal
konstitucinius principus (pvz., žmogaus teisių ir laisvių priimtinumo ir neatimamumo principą) įstatymų
leidėjas negali konstitucinių žmogaus galimybių susiaurinti pagal subjektų grupę, garantuodamas jas tik
piliečiams, ir priešingai – gali išplėsti konstitucines piliečių teises (pvz., teisę kilnotis) pagal subjektų
grupę, suteikdamas jas LR esančiam ar nuolat gyvenančiam užsieniečiui.

3. Žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių instituto (bei įstatyminio ir poįstatyminio lygmens normų
kūrimo, taikymo) principai (ribos) ir jų aiškinimas KT aktuose

LT Konstitucijoje reglamentuojant konstitucinių teisių ribojimą, vengiama blanketinių formuluočių. Tai

gali būti vertinama ir kaip Konstitucijos teisinio reguliavimo privalumas tuo atveju, jei pavyktų
konkrečiai įvardyti visus apribojimus, tačiau tai nelengva pasiekti. Tiesa, KT praktika, sprendžiant bylas
dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai, iš dalies sprendžia ir šią problemą, nes sudaro galimybes
interpretuoti Konstitucijos nuostatas.
LR Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės ir jų garantijos turi būti aiškinamos visų Konstitucijos normų
kontekste. Konstitucijos 6 str. numatyta, kad Konstitucija yra vientisas aktas. Tokią Konstitucijos
interpretavimo nuostatą formuluoja ir KT.
Nagrinėjant žmogaus konstitucines teises svarbus ir jų tiesioginio taikymo principas, kuris yra
formuluojamas tame pačiame 6 str. (Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas
savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.). Nereikėtų abejoti dėl Konstitucijos 6 str. nuostatų
taikymo visoms Konstitucijoje įvardytoms žmogaus teisėms, nes kai kurie autoriai mano, kad jos
taikomos tik pilietinėms, politinėms teisėms. 6 str. formuluojamas bendras LR Konstitucijos principas ir
nėra normos dėl išimčių taikymo. Taigi tiesioginio taikymo principas galioja visoms LR Konstitucijoje
įvardytoms teisėms ir laisvėms.
Svarbus žmogaus teisių principas taip pat formuluojamas ir K 30 str. Jis numato, kad asmuo, kurio
konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šis straipsnis įrašytas II
skirsnyje, kuriame formuluojamos pilietinės, politinės teisės, todėl gali kilti klausimas, ar teisminė
tiesioginė gynyba taikoma ir socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių atžvilgiu, kurių katalogas
išdėstytas III ir IV skirsniuose. Šią problemą padeda išspręsti 6 str. nuostatos, kurios numato, kad K yra
vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Taigi 30 str. taikomas ir ginant socialines, ekonomines ir kt teises.
Nagrinėjant konstitucines žmogaus teises, svarbu nepamiršti, kad jos detalizuojamos atskiruose
įstatymuose, kurie ne visi priskiriami konstitucinės teisės reguliavimo sričiai. Tačiau ir tie teisės šaltiniai
turi būti suderinti su konstitucine teise, kadangi konstitucinės teisės nuostatoms pagal jų teisinę galią
teisės šaltinių sistemoje yra skiriamas pagrindinis vaidmuo. K 7 str. formuluojamas vienas svarbiausių
konstitucinės teisės principų, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.
Žmogaus teisių institutas konstitucinėje teisėje yra glaudžiai susijęs ir su tarpt. teisės dokumentais,
reglamentuojančiais žmogaus teises. Ypač svarbi Europos žmogaus teisių konvencija, nes joje nustatytas
veiksmingas jos įgyvendinimo mechanizmas. Jos jurisprudencija yra svarbi aiškinantis Konstitucijoje
įvardytų teisių turinį.
KT savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucija leidžia riboti žmogaus teises ir laisves, jei
laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant
apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai
svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi
konstitucinio proporcingumo principo (KT 2004 01 26 nutarimas dėl alkoholio reklamos ribojimo, jame
sakoma, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją yra viena pagrindinių žmogaus laisvių.
Tačiau ji nėra absoliuti. K 25 str. 2 d. nuostatos, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti
informaciją bei idėjas, negalima aiškinti kaip nuostatos, leidžiančios informacijos laisve naudotis taip, kad
būtų pažeistos K 25 str. 3 d minimos vertybės: žmogaus sveikata, garbė ir orumas, privatus gyvenimas,
dorovė ar konstitucinė santvarka).

67
Tokius reikalavimus KT perėmė iš EŽTK jurisprudencijos. Pagal šią praktiką žmogaus teisių ir laisvių
apribojimai galimi, jei atitinka dvi sąlygas:
1. yra teisėti,
2. ir būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje.
Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris yra viešai
paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Norint išsiaiškinti, ar ribojimas yra
būtinai reikalingas demokratinėje visuomenėje, pirmiausia reikia išsiaiškinti ribojimo tikslus ir paskirtį, ir,
antra, nustatyti, ar ribojimo priemonės yra proporcingos siekiamam teisėtam tikslui.
Kai kuriais atvejais ribojimo prasmingumas slypi konkrečios teisės (ar laisvės) prigimtyje arba kai
apribojimais siekiama išvengti kolizijos su kitomis pagrindinėmis teisėmis. Tokiais atvejais teisių
apribojimų pagrįstumas turėtų būti vertinamas sveiko proto ir akivaizdžios būtinybės kriterijais. Svarbu ir
tai, kad dažnai konfliktas kyla tarp iš esmės lygiaverčių konstitucinių teisinių vertybių, todėl tokiais
atvejais atitinkamais apribojimais neturėtų būti smarkiai pažeidžiama buvusi jų pusiausvyra (KT 1997 02
13 dėl alkoholio kontrolės nuostatų atitikties Konstitucijai). Šiame nutarime be kita ko sakoma, kad tarp
asmens laisvių ir visuomenės interesų neretai kyla konfliktų , o kartais atsiranda ir prieštaravimų.
Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant
nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yras asmens teisių ir laisvių ribojimas.
Tačiau kartu KT pažymi, kad informacijos laisvės ribojimo masto Konstitucija neapibrėžia. T.r., kad
pasirinkti ir nustatyti ribojimo apimtį yra neabejotina įstatymo leidėjo prerogatyva. Suprantama, tokie
apribojimai turi atitikti teisingumo sampratą ir reikalavimus, turėtų būti atsižvelgiama į teisėtumo ir
būtinumo demokratinėje visuomenėje kriterijus.
Taip pat reikia pažymėti, kad reklamos ribojimas yra tik vienas iš būdų, taikomų neribotam žmogaus
sveikatai žalingų medžiagų platinimui ir vartojimui mažinti. Kiti ribojimo būdai nustatomi įstatymuose.
Pvz., Alkoholio kontrolės įst. 3 str. 1 d. numatyta: mokesčiais mažinti alkoholinių gėrimų prieinamumą;
valstybinio reguliavimo priemonėmis riboti privatų pelną, gautą iš alkoholinių gėrimų gamybos; riboti
alkoholinių gėrimų realizavimo ir vartojimo rėmimą; didinti visuomenės informuotumą apie alkoholio
vartojimo socialinę ir ekonominę žalą sveikatai ir t.t. Tabako kontrolės įst. 3 str. 1 d. atitinkamai numato:
mokesčiais mažinti rūkalų prieinamumą; drausti naudoti valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšas tabako
auginimui; didinti visuomenės informuotumą apie rūkalų vartojimo socialinę ir ekonominę žalą sveikatai
ir t.t. Be to, įstatymų nuostatų laikymosi kontrolei užtikrinti yra sukurta speciali institucijų sistema ir
nustatyta atsakomybė už įstatymų pažeidimus.

4. Klasikinės žmogaus (asmeninės) teisės ir laisvės (K 19-26 str.), jų aiškinimas KT aktuose ir

detalizavimas įstatyminiu lygmeniu
19 str. Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.
Tai yra viena svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių. Ši teisė įtvirtinta ir kituose tarptautiniuose teisė
aktuose (EŽTK, EŽTD ir kt.). Ši norma reiškia, kad negalima niekam tyčia atimti gyvybės (1998 m. KT
nutarimu panaikinta mirties bausmė). Kalbama apie teisę į gyvybę. Šios normos apsauga siejama su
gyvybės pradžios ir pabaigos kriterijais. Teisėje nevienareikšmiai vertinama žmogaus gyvybės pradžia, ar
tai yra apvaisinta ląstelė embrionas, ar naujagimio gimimas, ar pirmas savarankiškas naujagimio
kvėpavimas ar kt. Pagal CK 2.2 str. žmogaus civilinis teisnumas atsiranda gimimo momentu, kuris siejasi
su pirmu savarankišku naujagimio kvėpavimu. Teisinis teisės į gyvybę reguliavimas susijęs ir su abortų
problema. Šiuo metu nėštumo nutraukimą reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministro įsakymas, nors
aišku, kad šį klausimą turėtų reguliuoti įstatymas, o ne ministerijos teisės aktas. Abortai – opi problema,
nevienodai traktuojama įvairiose valstybėse. Pagal EŽTK 2 str. žmogaus gyvybė ginama nuo gimimo
momento, o abortai yra priskiriami moters apsisprendimo teisei, tačiau valstybei leidžiama šią problemą
reguliuoti.
Kita svarbi moralinė ir teisinė teisės į gyvybė problema susijusi su naujosiomis technologijomis, pvz.,
dirbtinio apvaisinimo, žmogaus klonavimo problema. Šiuo metu dirbtinio apvaisinimo teisinis
reglamentavimas įtvirtintas CK 3.154 str. nuostatose, kurios numato, kad dirbtinio apvaisinimo sąlygas,
būdus, tvarką, taip pat tokiu būdu gimusio vaiko motinystės ir tėvystės klausimus reglamentuoja kiti
įstatymai. Dabar šiuos kausimus reglamentuos Sveikatos apsaugos ministerijos instrukcijos. Specialus
įstatymas dar rengiamas. Su dirbtiniu apvaisinimu glaudžiai susijusi ir užšaldytų embrionų likimo
problema. JAV teismai sprendė jų statuso klausimą: ar tai asmuo ar nuosavybė. Pagal JAV teisinę doktriną
negimęs vaikas nepripažįstamas asmeniu, bet ir negali būti prilygintas nuosavybei.
68
Kontraversiškai vertinama ir žmogaus klonavimo galimybė. ET Žmogaus teisių ir biomedicinos
konvencijoje formuluojamas svarbus konstitucinio lygmens principas, kad žmogaus interesai ir gerovė
turi būti svarbesni už išimtinius visuomenės ar mokslo interesus. Konvencijos protokolas draudžia
klonuoti žmogų (pasirašė ir LT).
Žmogaus mirties klausimą reglamentuoja CK, taip pat Žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių
įstatymas. Teisinė mirties sąvoka svarbi ne tik juridiniams faktams nustatyti, bet ir organų transplantacijai,
nes iš asmens, kuriam nustatyta smegenų mirtis (ne biologinė mirtis) gali būti paimami audiniai ir organai
transplantacijai. Transplantacijos sąlygas reguliuoja Žmogaus audinių ir organų donorystės ir
transplantacijos įstatymas.
Su teisės į gyvybę reglamentavimu siejasi ir eutanazijos problema. Eutanazija Lietuvoje iki šiol nėra
įteisinta. Tai yra teisė tam tikromis sąlygomis asmeniui spręsti dėl savo mirties. Kitaip tariant, šiuo
terminu apibūdinami baudžiamosios atsakomybės nesukeliantys medicinos darbuotojų ar kitų asmenų
veiksmai (pvz., mirtinos injekcijos suleidimas), kuriais akivaizdžiai nepagydoma liga sergančiam
asmeniui (beviltiškam ligoniui) jo prašymu (jei jis to negali išreikšti – artimųjų prašymu) dėl fizinių
kančių ar gydymo beprasmiškumo atimama gyvybė. Įteisinus eutanaziją specialiu įstatymu, kiltų teisinė
problema pagal K 18 ir 19 str., kurie numato, kad žmogaus gyvybė yra prigimtinė vertybė, kurią valstybė
turi besąlygiškai ginti ir nesudaryti išimtinių galimybių medicinos darbuotojams ar kt. asmenims (ligonio
sutuoktiniui) galimybė teisėtai (t. y. nepažeidžiant BK) atimti kito žmogaus gyvybę. Taigi ši problema
glaudžiai susijusi su žmogaus teisių ir laisvių samprata ir klausimu, ar ši samprata suderinama su
eutanazija. Eutanazijos neįtvirtinimas neprieštarauja EŽTK.
Teisė į gyvybę susijusi su dar viena visuomenės prieštaringai vertinama problema - mirties bausme. 1998
12 09 KT nutarimu dėl mirties bausmės atitikties Konstitucijai buvo pripažinta, kad mirties bausmė
prieštarauja Konstitucijos 18, 19 ir 21 str. 3 d. KT pažymėjo, kad iš prigimtinių teisių tarpt. bendruomenė
išskiria žmogaus gyvybę ir orumą. Teisė į gyvybę yra visų žmogaus teisių pagrindas, be jos nėra kitų
žmogaus teisių. Jei negarantuojama ir nerealizuojama žmogaus teisė į gyvybę, atėmus gyvybę nelieka
žmogaus teisių subjekto. Žmogaus orumas yra svarbiausias teisių šaltinis, nes žmogaus teisės kyla iš
žmogaus asmenybei būdingo orumo. Žmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro asmens vientisumą, reiškia
žmogaus esmę. Taigi žmogaus gyvybė ir orumas yra aukščiau įstatymo. Atsižvelgiant į tai jie vertintini
kaip ypatingos vertybės. Konstitucijos paskirtis tokiu atveju yra užtikrinti šių vertybių gynimą ir gerbimą.
18 str. Konstitucija visiems ir kiekvienam garantuoja prigimtines žmogaus teises. Tai yra fundamentalus
Konstitucijos ir jos pagrindu kuriamos konstitucinės tvarkos principas: pareiga ginti ir saugoti žmogaus
prigimtines teises. Šie reikalavimai keliami visų pirma pačiai valstybei. II skirsnyje įtvirtintas žmogaus
teises ir laisves KT traktuoja kaip vientisą katalogą ir atkreipia dėmesį į šių laisvių formulavimo
ypatumus. Čia išvardytos pamatinės teisės paprastai pateikiamos kaip bendra norma. Tačiau kai ši norma
turi išimčių, jos nurodomos (pvz., nuosavybė neliečiama, ji gali būti paimta tik įstatymo numatyta tvarka)
Tuo tarpu 19 str. turi tik vieną bendrą normą. Iš to galima daryti prielaidą, kad šioje normoje nėra
nustatyta jokių išimčių, kurios valstybės vardu leistų atimti gyvybę. Todėl galima teigti, kad Konstitucijos
18 str. numatyta išskirtinė prigimtinių teisių apsauga iš esmės užkerta kelią taikyti mirties bausmę.
Po šio nutarimo Seimas 1998 m. priėmė įstatymą, kuriuo BK buvo panaikinta mirties bausmė.
Svarbu, kad visi įstatymai, susiję su žmogaus gyvybe, nepažeistų Konstitucijos.

20 str. Žmogaus laisvė neliečiama.

Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas.
Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra
nustatęs įstatymas.
Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam
dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti,
sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas.
Šiame straipsnyje formuluojamas žmogaus neliečiamumo principas. Kalbama ne apie pilietį, o apie
žmogų. Bet koks savivaldžiavimas, žmogaus laisvės apribojimas draudžiamas. Turi būti priimti įstatymai,
kurie nustatytų, kokia institucija kokiomis sąlygomis gali apriboti laisvę. Laisvės apribojimą
reglamentuoja BP normos dėl sulaikymo ir suėmimo, ATPK, reguliuojančios areštą ir kt. Prezidentas,
Seimo nariai, Ministras Pirmininkas, ministrai ir teisėjai dėl savo statuso ypatumų naudojasi
papildomomis laisvės neliečiamumo garantijomis; jų laisvė apribojama atskira tvarka. Seimo narys be
Seimo sutikimo negali būti suimamas ar kitaip varžoma jo teisė (K 62 str.), KT teisėjai turi tokį patį
69
imunitetą kaip ir Seimo nariai (K 114 str.), Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti suimami ar kitaip
suvaržyta jų laisvė be Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be Prezidento sutikimo (K 100 str.).
Didžiausios neliečiamybės garantijos yra suteiktos Prezidentui. Kol jis eina savo pareigas, jis negali būti
suimtas (K 86 str.), jo laisvė gali būti suvaržyta tik jam praradus šį statusą.
Sankciją sulaikyti turi teismas (Konstitucijos projekte šis straipsnis turėjo įsigalioti vėliau, kol bus
suderintas su BK, šios normos priėmimas iš esmės pakeitė BP nuostatas, reglamentuojančias kardomąjį
suėmimą, ypač jo skyrimo tvarką). Ši norma turi ypatumų, taikant ją atskiriems asmenims. Kai kurie
asmenys turi imunitetą. Bet ši norma galioja ir imunitetą turintiems asmenims. Sprendžiant asmens
suvaržymo klausimą būtinai turi dalyvauti pats asmuo. Tai labai svarbi asmens konstitucinė garantija.
Asmens laisvės neliečiamumas turi įvairius aspektus: asmens laisvė atėmimo negalima vertinti tik
nusikaltimo požiūriu, būna neįgalių asmenų laisvės apribojimo atvejų (problemos kyla dėl aplinkinių
teisės į saugią aplinką), sunkumų kelia ir priverstinės hospitalizacijos atvejai (pvz., Psichikos sveikatos
įstatyme numatytos sąlygos, kada asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas, pvz., kai liga sunki ir yra
grėsmė kad jis savo veiksmais gali padaryti žalą savo sveikatai, gyvybei ar aplinkiniams. Beje, įstatyme
numatytos ir asmens teisės tokios hospitalizacijos pagrįstumą ir sąlygas apskųsti teismui atitinka EŽTK
reikalavimus).
Pirmose Europos žmogaus teisių teismo nagrinėtose bylose buvo pripažinta, kad LT pažeidė Konvencijos
5 str. dėl asmens laisvės apsaugos. Tai rodo, kad Konstitucijos ginama asmens laisvė dar nėra tinkamai
suprasta ir ginama LT įstatymų. Jau po Konstitucijos priėmimo 1993 m. buvo papildytas Operatyvinės
veiklos įstatymas, numatęs asmens prevencinio sulaikymo galimybes.
Taigi asmens neliečiamumas turi būti suprantamas kaip reali asmens teisių garantija, interpretuojama
atsižvelgiant į EŽTK jurisprudenciją.
21 str. Žmogaus asmuo neliečiamas.
Žmogaus orumą gina įstatymas.
Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias
bausmes.
Su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai.
Orumą kaip išskirtinę žmogaus savybę turi visi žmonės. Žmogaus orumo neliečiamumas suprantamas
kaip draudimas žmogų kankinti, žeminti, žiauria su juo elgtis.
Konstitucinį asmens neliečiamumo principą galima aiškinti kaip teisinių, moralinių priemonių sistemą,
kuriomis garantuojamas asmens autonomiškumas, jo apsauga nuo nepagrėsto valstybės ir kt. asmenų
įsikišimo, nuo neteisėto psichinio ar fizinio poveikio. Asmens neliečiamumo principas susijęs su
priverstinio gydymo draudimu, išskyrus įstatymuose numatytus atvejus ,pvz., priverstinis psichikos
ligonių gydymas ir kt. Pvz., pacientų teisių ir žalos atlyginimo sveikatai įstatyme nurodoma, kad
pacientas negali būti gydomas prieš savo valią, jei LR įstatymu nenumatyta kitaip.
Asmens orumo klausimas neatsiejamas nuo 1998 12 09 KT nutarimo dėl bausmės mirties atitikties
Konstitucijai. KT pažymėjo, kad žmogaus gyvybė ir orumas sudaro asmenybės vientisumą, reiškia
žmogaus esmę. Gyvybė ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos
atskirai. Prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina žmoniškąjį
orumą socialinio gyvenimo srityse. Taigi žmogaus gyvybė ir orumas, kaip išreiškiantys žmogaus
vientisumą ir jo nepaprastą esmę, yra aukščiau įstatymo. Atsižvelgiant į tai žmogaus gyvybė ir orumas
vertintini kaip ypatingos vertybės. Konstitucijos paskirtis tokiu atveju užtikrinti šių vertybių gynimą ir
pagarbą. Šie reikalavimai keliami visų pirma pačiai valstybei.
Žmogaus orumas yra ne tik tai, kaip subjektas save vertina, bet ir visuma objektyvių savybių, kurios
apibūdina šio asmens vertę visuomenėje. Tai gali būti žmogaus išsimokslinimas, jo gyvenimo būdas,
dorovinės savybę ir kt. Kiekvieno žmogaus orumas turi būti ginamas nepriklausomai nuo to, kokias
teisines ir kokybines savybes jis turi.
Visuomenės informavimo įstatyme nurodoma, kad siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir
orumą, renkant ir viešai skelbiant medžiagą draudžiama: be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti, daryti
vaizdo ar garso įrašus jam priklausančioje valdoje ir t.t. Tačiau šis draudimas netaikomas, jei yra pagrindo
manyti, kad fiksuojami teisės pažeidimai.
Opus klausimas, kokios orumo gynimo ribos. Tame pačiame įstatyme numatoma galimybė gauti
moralinės žalos atlyginimą, jei paskelbta informacija neatitinka tikrovės ir žemina asmens garbę ir orumą
(tik neseniai teismai pradėjo priteisinėti moralinę žalą). 2006 08 19 nutarime dėl žalos atlyginimo
įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai KT pasakė, kad saugant ir ginant žmogaus orumą ypatinga
70
svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali nustatyti nei
minimalių, nei maksimalių žalos atlyginimo ribų. Atsiranda moralinės žalos paveldėjimo teisė („teisė
reikalauti materialiai atlyginti asmeniui padarytą moralinę žalą vienais atvejais gali būti siejama vien su tą
žalą patyrusiu asmeniu, tačiau pagal Konstituciją yra įmanomos ir tokios teisinės situacijos, kai ši teisė
gali pereiti tam tikriems kitiems asmenims“, „absoliutus raudimas paveldėti fizinio asmens teisę į žalos,
padarytos kuriais nors neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimą riboja
inter alia Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintus teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą, nukrypsta nuo
konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, įtvirtintos inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje,
pažeidžia konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus“).
21 str 3 d. nuostatos gali būti interpretuojamos ET Konvencijos prieš kankinimą ir kitą žiaurų,
nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą kontekste. KT pažymėjo, kad gali būti išskiriami tokie
draudžiamo elgesio tipai: kankinimas, nežmoniškas elgesys ar baudimas, žeminantis elgesys ar baudimas.
Žeminantis negali būti intrepretuojamas tik kaip nemalonus ar nepriimtinas. Draudimas kankinti, žaloti,
žeminti ir t.t. pirmiausia sietinas su valstybės ir t.t. jos institucijų veikla. tačiau ne kiekvienas pareigūnų
elgesys , turintis žmogui nemalonių padarinių, gali būti pripažintas neteisėtu. Pvz., neigiamų padarinių ir
tam tikras kentėjimas atsiranda pritaikius baudžiamuosiuose įstatymuose numatytas ir tarpt. bendrijos
pripažįstamas sankcijas (laisvės atėmimą, baudą, teisių apribojimą ir pan.), kurios nustato t.t. suvaržymus.
Jie sudaro būtinąjį bausmės elementą ir dėl jų teisėtumo nekyla problemų.
Dėl draudimo atlikti bandymus pasakytina, kad LT Biomedicinos tyrimų etikos įstatymas remiasi ET
Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija, kuri numato konstitucinio lygmens principą, kad žmogaus
interesai ir gerovė turi būti svarbesni už išimtinius visuomenės ar mokslo interesus. Be to, valstybės turi
ginti visų žmonių orumą ir tapatybę ir užtikrinti pagarbą be išimties kiekvieno asmens neliečiamumui ir
kt. teisėms ir laisvėms taikant biologijos ir medicinos mokslus.
22 str. Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.
Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami.
Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal
įstatymą.
Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir
šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.
Privatus gyvenimas yra suprantamas kaip kiekvieno asmens sritis, į kurią niekas negali kištis be asmens
sutikimo. Ši neliečiama asmens sritis, kaip galima suprasti iš 4 d., tai jo asmeninis, šeimyninis gyvenimas,
asmens garbė ir orumas. Privati informacija sudaro asmens privataus gyvenimo neliečiamumo turinį. Jai
priskiriama ir informacija apie asmens sveikatą.
Remiantis 1999 10 21 KT nutarimu dėl vardų ir pavardžių rašymo atitikties Konstitucijai, privatus
gyvenimas apima privatų šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir
reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą be leidimo publikuoti asmenines nuotraukas ir pan. Taigi
AT, interpretuodamas CK, asmens garbę ir orumą bei žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą atskiria
kaip du savarankiškus fizinio asmens gynimo objektus. Vis dėlto konstitucinėje teisėje vertinant plačiau,
ši teisė gali apimti ir žmogaus garbę ir orumą.
Privataus gyvenimo neliečiamumas kaip konstitucinės teisės principas susiformavo palyginti neseniai,
XX a. antroje pusėje. Ji siekia net klasikinę Graikiją.
Asmens privatumą sunku apibrėžti. Kai kurie autoriai išskiria tokias privatumo sritis:
1. privatumas informacijos srityje (taisyklės, pagal kurias gali būti renkama ir tvarkoma asmeninė
informacija)
2. asmens fizinis privatumas (saugo nuo prieš asmens valią vykdomų apžiūrių, priverstinio narkotikų
testavimo ir pan.)
3. komunikacijų susižinojimo privatumas (apima korespondencijos, telefoninių pokalbių,
elektroninio pašto ir kt. saugumą ir privatumą)
4. teritorinis privatumas (apima apribojimus skverbtis į namų ir kt. aplinką).
Pastaruoju metu nemažai LT įstatymų daug dėmesio skirias asmens privataus gyvenimo apsaugai, ypač
informacijai apie asmens privatų gyvenimą. Tai pirmiausia Visuomenės informavimo įst., Asmens
duomenų teisinės apsaugos įst. Įstatymai nevienodai traktuoja asmenų privataus gyvenimo apsaugą tais
atvejais, kai apie viešo asmens privatų gyvenimą yra skelbiamos žinios, turinčios įtakos visuomenei. Pvz.,
Visuomenės informavimo įst. numato, kad informacija apie viešo asmens privatų gyvenimą gali būti
skelbiama be jo sutikimo, jei ji atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias šio asmens privataus gyvenimo
71
aplinkybes ar asmenines savybes. AT pabrėžė, kad viešųjų asmenų privataus gyvenimo ribos saugomos
skirtinga apimtimi, kadangi teisėtas visuomenės interesas žinoti apie viešojo asmens privatų gyvenimą
priklauso nuo šio asmens įtakos visuomenei ir kiekvieno viešo asmens atžvilgiu yra skirtingas.
Toks skirtingas požiūris į viešą ir privatų asmenį privataus gyvenimo apsaugos požiūriu galėtų kelti
abejonių dėl galimo neatitikimo Konstitucijos nuostatoms, kadangi Konstitucijoje ginamas visų asmenų
privatus gyvenimas, nediferencijuojant. Tačiau akivaizdu, kad viešo asmens privataus gyvenimo apsauga
turi būti derinama ir su visuomenės teise žinoti, ypač tais atvejais, kai viešo asmens veiksmai turi
visuomeninę reikšmę ir gali turėti įtakos visuomenei reikšmingų sprendimų priėmimui.
Teisė į privataus gyvenimo apsaugą nėra absoliuti, t. y. nepriskiriama toms žmogaus teisėms, kurios
negali būti ribojamos (teisė į gyvybę ar draudimas kankinti), ir gali būti ribojama įstatymų numatytais
atvejais.
Šio str. 2 d. formuluojama griežta nuostata, kad asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo
pranešimai ir kitoms susižinojimas neliečiami. Ši nuostata gali būti interpretuojama atsižvelgiant į
įstatymuose numatytus atskirus atvejus, kai tokia teisė gali būti ribojama. Operatyvinės veiklos įstatyme
yra suformuluotos sąlygos, kurioms esant, operatyvinės veiklos subjektai gali kontroliuoti pašto siuntas,
asmens susirašinėjimą ir kt. BP normos taip pat reglamentuoja asmens susirašinėjimo, telefoninių
pokalbių ir telegrafinių pranešimų slaptumą ir galimybes šias teises riboti.
3 d. nuorodą, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo
sprendimu ir tik pagal įstatymą galima interpretuoti kaip galimybę rinkti informaciją apie asmens privatų
gyvenimą be jo sutikimo tik tokią galimybę reglamentavus įstatymu ar teismo sprendimu. Tai taip pat
reiškia, kad turi būti priimtas įstatymas, numatantis procedūras ir pagal procedūras suteikta sankcija.
Operatyvinės veiklos įstatyme numatyta, kad operatyviniais veiksmais gautą informaciją draudžiama
naudoti ne tiems tikslams, kuriems pasiekti jie buvo taikomi. deja, įstatymas nenumato atsakomybės tais
atvejais, kai tokia informacija buvo panaudota kitais tikslais.
Pagal 2000 05 08 KT nutarimą dėl operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai,
nusikalstamai veikai netaikomas privataus gyvenimo apsaugos principas. Šiame nutarime KT
suformulavo tikėtino privatumo koncepciją: privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens
būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo atlieka
viešo pobūdžio veikas ir tą supranta arba turi ir gali suprasti, nors ir savo namuose ar kitose privačiose
valdose, tai tokios viešo pobūdžio veikos nebus apsaugos objektas pagal K 22 str., ir asmuo negali tikėtis
privatumo. Valstybės bei savivaldybių pareigūnų ir tarnautojų veikla, susijusi su valstybės ir savivaldybių
valdžios ir valdymo funkcijų įgyvendinimu, visada yra viešo pobūdžio.
KT taip pat pažymi, kad asmuo, darydamas nusikalstamas ir kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali
tikėtis privatumo. Žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais
nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims,
visuomenei ir valstybei.
23 str. Nuosavybė neliečiama.
Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai
atlyginama.
Ši teisė priskirtina vienai svarbiausių žmogaus teisių Tai labiausiai KT nagrinėtas straipsnis, pirmiausiai
susijęs su nuosavybės į išlikusį turtą klausimais.
1993 12 13 nutarime dėl turto konfiskavimo atitikties Konstitucijai nuosavybės neliečiamumą KT
apibrėžia kaip savininko, esančio subjektinių teisių į turtą turėtoju, teises reikalauti, kad kiti asmenys
nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.
23 str. 2 d. įtvirtinta, kad nuosavybes teises saugo įstatymai. Tuo tikslu yra sukurta sistema civilinės ir kitų
teisės šakų įstatymų, numatančių savininkų galimybes naudoti turtą, jį valdyti ir t.t. Tačiau teisės teorijos
požiūriu nuosavybės teisės gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas.
Kita vertus, subjektinės teisės, t. y. savininko teisės valdyti turtą, juo disponuoti ir naudotis, gali būti
įstatymais ribojamos dėl turimo turto pobūdžio (ginklai, narkotinės priemonės), arba dėl visuomenei
būtino intereso (ekologinės problemos), arba dėl savininko padarytų veiksmų. Įstatymuose nustatyta, kad
į savininko turtą gali būti nukreipti išieškojimai pagal prievoles, atsirandančias iš sutartinių daiktinių
teisių, šeimos ar kt. santykių. Kai asmuo nuosavybės teise priklausantį turtą panaudoja nusikaltimui
padaryti, jam turi būti nustatytos teisinės priemonės panaudoto turto atžvilgiu. Tai, kad turtas gali būti

72
paimamas, patvirtina ir 23 str. 3 d.: nuosavybė gali būti paimama, bet tik laikantis Konstitucijos
imperatyvų.
Kitame 1997 04 08 KT nutarime dėl ATPK nuostatų (turto konfiskavimas) nuostatų atitikties Konstitucijai
pažymima, kad nėra subjektinių teisių, kurios neturėtų gynimo ribų, nes teisė yra vienas iš visuomenės
interesų derinimo būdų, kuriuo randama pusiausvyra tarp skirtingų, o kartais ir prieštaringų poreikių.
Vienas iš esminių šiuolaikinės teisės ypatumų yra tai, kad intensyviai plėtojamas nuosavybės teisių
gynimo mechanizmas, kuriuos siekiama maksimaliai užtikrinti savininko teises ir teisėtus interesus.
Tačiau tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas, siekdamas derinti žmonių tarpusavio, taip asmeninius ir
visuomeninius santykius, negali riboti savininko teisių valdant, naudojant turtą nei juo disponuojant.
Istoriškai taip susiklostė, kad objektyviosios teisės normose nustatytų reikalavimų įgyvendinimas yra
grindžiamas ne tik interesų derinimo naudingumu, bet ir prievarta, kuris yra užprogramuota sankcijose.
Sankcijos paskirtis – apibrėžti atsakomybės turinį. Už padarytus teisės pažeidimus nustatomos įvairios
sankcijos (bauda, turto konfiskavimas ir kt.). T. r., kad asmeniui, padariusiam teisės pažeidimą,
nuosavybės gynimas susiaurėja pagal sankcijos numatytas ribas. Nuosavybės teisių ribojimas turi būti
tikslus, t. y. įstatymai turi užtikrinti, kad būtų išvengta nepagrįsto nuosavybės teisės varžymo ir kad šias
teises būtų galima visuomet ginti teisme.
1997 05 06 nutarime dėl draudimo valdininkui būti personalinės įmonės savininku sakoma, kad
nuosavybės neliečiamumo principas negali būti laikomas absoliučiu. Būtinybė riboti subjektines
savininko teises gali išplaukti iš paties savininko veiksmų, iš sutarčių, iš valstybės tarptautinių
įsipareigojimų. Tokį apribojimą gali sąlygoti ir turto pobūdis ar visuomenei svarbus interesas. Valstybinės
tarnybos ir valdininko specifinis statusas taip pat gal būti t.t. apribojimų prielaida. Tačiau ribojimai turi
būti nustatyti įstatymu ir jie leidžiami tik tuomet, kai neprieštarauja Konstitucijai. Tiek viešasis interesas,
kuris valstybės valdymo tarnybos santykiuose yra dominuojantis, tiek teisė į nuosavybę yra konstitucinės
vertybės. Kai šios vertybės susiduria, tenkinant viešąjį interesą ribojamos turtinės teisės, tačiau šie
ribojimai turi būti proporcingi ir pagrįsti.
2003 07 04 KT nutarime dėl pareigūnų ir karių pensijos įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai sakoma,
kad nuosavybės teisių konstitucinė apsauga reiškia ir teisės, kylančios iš Konstitucijos ir kt. Konstitucijai
neprieštaraujančių įstatymų, reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui,
apsaugą. T.r., kad asmens reikalavimus išmokėti teisingą atlyginimą už darbą gina ne tik 48 str. 1 d.
(Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas
darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.), bet ir 23 str. 2 d.
nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Valstybei tenka pareiga vykdyti tuos turtinio pobūdžio
įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė, įstatymu nustatydama tokį reguliavimą, pagal kurį, asmuo,
atitinkantis įstatymo nustatytas sąlygas, įgyja teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Taigi pagal šį
straipsnį asmenys, kuriems valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę
reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau.
Pagal Konstituciją paskirtos pensijos gali būti mažinamos tik valstybėje susidarius ypatingai situacijai,kai
objektyviai trūksta lėšų pensijoms. Tokiu atveju paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos tokiu
mastu, kokiu būtina gyvybiškai užtikrinti svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines
vertybes. Sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai. Be to, vykdant pensijų reformą, vienų
pensijų gali nelikti, kitų dydžiai gali sumažėti. Tokiu atveju įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenims
dėl pasikeitusio reguliavimo atsiradusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Priešingu atveju teisinis
reguliavimas, pagal kurį yra nutraukiamas ar sumažinamas paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių
pensijos mokėjimas, vertintintas kaip pažeidžiantis 23 str. 2 d.
Kaip minėta, nuosavybės apsauga LT plačiai nagrinėta nuosavybės teisių atkūrimo klausimu.
Visas neteisėtai nacionalizuotas ir išlikęs turtas turi būti grąžinamas savininkams. Kalbama apie
nekilnojamąjį turtą. Nuo 1991 m. vyksta turto grąžinimo procesas (priimtas atitinkamas įstatymas).
Valstybė, prisiėmusi įsipareigojimus, pakankamai sudėtingai juos įgyvendina. Pagal šį įstatymą buvo
galima grąžinti ne visą turtą, jei jis reikalingas visuomenės poreikiams, ir kompensuoti už tai. Teismas
pasakė, kad valstybė gali pasirinkti visus turto grąžinimo modelius, bet ji taip pat gali negrąžinti t.t.
objektų, jei jie reikalingi valstybės reikmėms.
2001 04 02 KT nutarime dėl nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai
sakoma, kad įstatymų leidėjas turi pareigą priimti įstatymus, saugojančius savininko nuosavybės teises
nuo neteisėto kėsinimosi. Konstitucija garantuoja, kad niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne
teisės pagrindu. Pagal Konstituciją nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams – tai kiekvienu atveju
73
individualus įstatymų nustatyta tvarka priimamas sprendimas dėl privačia nuosavybes teise priklausančio
turto priėmimo. Paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių
visuomenės bei jos narių teisėtų interesų.
Visuomenės reikmės, kurioms paimama nuosavybė, - tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti
visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Pagal Konstituciją paimti nuosavybę (teisingai
atlyginant) galima tik tokiems poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jei nebūtų paimtas
tam tikras nuosavybės objektas. Asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, gali
reikalauti, jog nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei.
t. y. įstatymų nustatyta tvarka paimti turtą galima tik visuomenės poreikiams. Už tai turi būti teisingai
atlyginama (pvz., jei tiesiamas kelias). Kyla klausimas, koks atlyginimas yra teisingas. Paprastai tai yra
rinkos kaina, tačiau ribas nubrėžia protingumo kriterijus.
Savininkų ir gyventojų konfliktui šis įstatymas nėra aktualus. Visi savininkai yra potencialūs, nes tai jų
paveldėtas turtas (vyrauja tokia nuostata, kol valstybė priims sprendimą). Valstybė yra pasakiusi, kad
turtas bus grąžinamas atsižvelgiant į valstybės ekonominę situaciją.
24 str. Žmogaus būstas neliečiamas.
Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta
tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar
turtą.
Šios nuostatos interpretavimas glaudžiai susipina su privataus gyvenimo neliečiamumu. Būstas
neliečiamas – tai bendras principas. Bet konstituciška, jei yra teismo sprendimas arba įstatymų nustatyta
tvarka ir tik tam tikrais atvejais šis principas pažeidžiamas. Įstatymų leidėjas negali šių atvejų išplėsti. Tie
atvejai: garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą.
1998 10 27 KT nutarime dėl nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai
sakoma, kad konstitucinė žmogaus būsto neliečiamumo garantija saugo ne individo teisę į būstą (pvz.,
teisę gauti gyvenamąją patalpą), bet patį žmogaus būstą nuo pašalinių įsibrovimo. Ši konstitucinė
garantija įpareigoja valstybę, t. y. jos įstatymų leidžiamąją, teisminę, vykdomąją valdžią, atitinkamomis
teisinėmis priemonėmis saugoti žmogaus būstą. Svarbu tai, kad pačioje Konstitucijoje, būtent jos 24
straipsnio 2 dalyje, yra išvardyti išimtinio pobūdžio atvejai, kurie gali būti pagrindu legitimiu būdu, t. y.
tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka, patekti į žmogaus būstą be jo sutikimo. Konstitucija
garantuoja tiek nuosavo, tiek gyventojo nuomojamo būsto neliečiamumą. Todėl ir po to, kai atkuriamos
nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, jo dalį ar butą grąžinant natūra, nuomininkas ir toliau naudojasi
konstitucine būsto, kuriame gyvena, neliečiamumo garantija. Siekiant apsaugoti nuomininką nuo galimo
būsto savininko kėsinimosi į jo teises, į būsto neliečiamumą, nuomininkas iki kitos gyvenamosios
patalpos suteikimo paliekamas teisiniuose gyvenamosios patalpos nuomos santykiuose.
Šiai žmogaus teisei interpretuoti svarbus Operatyvinės veiklos įst., Policijos, Policijos veiklos, Valstybės
Saugumo departamento įst, BPK ir kt. normos. Pvz., Operatyvinės veiklos įst. 7 str. numatyta
operatyvinės veiklos subjektams teisė slapta apžiūrėti gyvenamąsias patalpas, tačiau svarbu tai , kad tokią
teisę turi sankcionuoti teisėjas.
KT taip pat yra pasakęs: nuosavybė įpareigoja (Vilniaus senamiesčio atveju). T.r., kad valstybė gali imtis
veiksmų tuo atveju, jei nekilnojamojo turto savininkas jo neprižiūri arba prižiūri aplaidžiai.
25 str. Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.
Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei
tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti
konstitucinei santvarkai.
Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais - tautinės,
rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir
dezinformacija.
Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.
Tai viena iš demokratinės valstybės teisių. Saviraiškos laisvė apima teisę turėti savo nuomonę, gauti ir
skleisti informaciją ir idėjas. Kartais teisė į informaciją išskiriama atskirai. Saviraiškos laisvė nėra
absoliuti, ji gali būti ribojama.
KT nurodo, kad informacijos laisvė yra pamatinis pliuralistinės visuomenės elementas. Kiekvienas
žmogus turi savo pažiūras ir įsitikinimus, o nevaržoma galimybė juos reikšti yra elementari prielaida jam
bendrauti su kitais žmonėmis. Tik laisvai keičiantis informacija atsiveria individui galimybė plėsti savo
74
žinias, ugdyti pasaulėžiūrą, tobulėti kaip asmenybei. Laisvas ir visuotinis keitimasis informacija,
nevaržomas jos skleidimas yra ypač svarbus demokratinių procesų veiksnys. Jis užtikrina ne tik
individualios nuomonės, bet ir grupinių pažiūrų, įskaitant ir politines, bei visos tautos valios formavimą.
Konstitucijos nuostatos formuluoja du svarbius teisės į informaciją aspektus: tai teisė gauti informaciją ir
teisė ją skleisti. Teisėje gauti informaciją gali būti išskiriama teisė gauti informaciją apie save. Tokia teisė
detaliau apibrėžiame CK normose, Visuomenės informavimo įst., Ames duomenų teisinės apsaugos įst. ir
kt.
Valstybės ir tarnybos paslapčių įst. suformuluoti pagrindai, kai informacija gali būti priskirta valstybės ar
tarnybos paslapčiai, tada ribojamas jos gavimas ir skleidimas. 1996 12 19 KT nutarime dėl valstybės
paslapčių įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai sakoma, kad teisės į informaciją apribojimus lemia
šios konstitucinės vertybės santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis, išreiškiančiomis kt. asmenų teises
ir laisves bei būtinus visuomenės poreikius. Vienas tokių poreikių – būtinybė visuomenės ar individų
interesų labui apsaugoti tam tikras žinias. tai yra valstybės, komercinės, profesinės, technologinės
paslaptys ar žinios apie privatų žmogaus gyvenimą. Siekiant užkirsti kelią tokių žinių pagarsinimui,
įstatymu nustatoma jų apsauga, apribojamas naudojimasis jomis. Tačiau tai negali paneigti žmogaus teisės
į informaciją apskritai. Šios problemos sprendimą žmogaus teisių ir laisvių doktrina sieja su racionaliniu
teisinių vertybių santykiu. Riboti galima esant tokioms sąlygoms:
1. jei tai būtina demokratinėje visuomenėje
2. jei tai numatyta įstatymuose
3. jei apribojimais siekiama ginti tokias vertybes kaip valstybės saugumas, teritorijos vientisumas,
viešosios tvarkos interesai, žmogaus sveikatos ir moralės apsauga ir t.t.
T.r., piliečio teisė įstatymo numatyta tvarka gauti valstybės įstaigų informaciją apie jį gali būti ribojama
siekiant apsaugoti valstybės paslaptį.
Teismas taip pat yra nagrinėjęs bylą dėl žurnalistų informacijos šaltinio (ne)atskleidimo. Ankstesnis
įstatymas numatė absoliučią žurnalisto teisę neatskleisti šaltinio. Teismas konstatavo, kad absoliutumas
prieštarauja 25 str. ir (tik) teismas turi turėti galimybę išsiaiškinti šaltinį. Tačiau jis turi pasverti, ar verta
geriau šaltinį atskleisti ar ne (2002 02 23 KT nutarimas dėl Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų
atitikties Konstitucijai). Šiame nutarime sakoma, kad konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir
skleisti informaciją bei idėjas yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės
valstybės pagrindų. Ši laisvė - svarbi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo
prielaida, kadangi asmuo gali visavertiškai įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir laisvių tik
turėdamas laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją.
Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai. 25 straipsnio nuostatos yra
neatsiejamos nuo kitų Konstitucijos nuostatų, kuriose įtvirtintos asmens laisvės nekliudomai ieškoti, gauti
ir skleisti informaciją garantijos: nuo 44 str. 1 d. nuostatos, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama,
nuo šio str. 2 d. nuostatos, kad valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos
institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių, nuo 33 str. 2 d. nuostatų,
kad piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus,
kad draudžiama persekioti už kritiką ir kt.
Laisvė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją nėra absoliuti. Konstitucijoje yra ne tik įtvirtinta žmogaus
laisvė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, bet ir apibrėžtos šios laisvės ribos. Pvz., 25 str. 4 d. laisvė
reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, tautinės, rasinės ar
socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija, o pagal šio
straipsnio 3 d. laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik
įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar
ginti konstitucinei santvarkai. Konstitucijoje įtvirtintos vertybės sudaro darnią sistemą, tarp jų yra
pusiausvyra. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo įstatymais įtvirtinant
informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines
vertybes, konstitucinių vertybių pusiausvyrą.
Taigi įstatymu nustatydamas žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti
informacijos šaltinio, įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos
prielaidos neatskleisti informacijos šaltinio net ir tada, kai informacijos šaltinį atskleisti yra būtina dėl
gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų
apgintos asmens konstitucinės teisės ir laisvės, kad būtų vykdomas teisingumas, nes informacijos šaltinio
neatskleidimas galėtų sukelti daug sunkesnes pasekmes negu jo atskleidimas. Taip būtų pažeista
75
Konstitucijos saugomų vertybių pusiausvyra, konstitucinis atviros, darnios pilietinės visuomenės
imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas.
Įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti ir tai, kad kiekvienu atveju spręsti, ar žurnalistas turi
atskleisti informacijos šaltinį, gali tik teismas. Nustatydamas tokius teismo įgaliojimus, įstatymų leidėjas
yra saistomas žiniasklaidos laisvės sampratos, pagal kurią reikalauti, kad būtų atskleistas informacijos
šaltinis, galima tik tada, kai tai būtina užtikrinti gyvybiškai svarbiems ar kitiems ypač reikšmingiems
visuomenės interesams, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir
laisvės, kad būtų vykdomas teisingumas, t. y. tik tada, kai atskleisti informacijos šaltinį būtina dėl
Konstitucijos saugomo svarbesnio intereso. Vadinasi, atskleisti informacijos šaltinį nėra būtina, jei
teismas nusprendžia, kad interesas atskleisti informacijos šaltinį nėra svarbesnis už interesą neatskleisti
informacijos šaltinio. Tais atvejais, kai informacijos šaltinis atskleidžiamas, teismas, atsižvelgdamas į
bylos aplinkybes, gali priimti sprendimą dėl atskleistos informacijos paplitimo į viešumą apribojimo.
Ribojimu negali būti paneigiama žmogaus laisvių ir teisių prigimtis ir esmė ir ribojant turi būti laikomasi
proporcingumo principo, t. y. ribojimas turi būti proporcingas siekiamam tikslui (tai taip pat numatyta
EŽTK).
Įstatymas numato priedermę skelbti objektyvią ir teisingą informaciją. Iš to išplaukia toks konstitucinis
imperatyvas – teismas turi išsiaiškinti, ar informacija nepakenks žmogui. Todėl negalima teigti, kad bet
kokia informacija apie privatų žmogaus gyvenimą gali būti skelbiama.
Išimtys taikomos viešiesiems asmenims: politikams, žymiems asmenims. Jais tampama dėl užimamų
pareigų ar dėl darbo pobūdžio viešajame gyvenime arba jei jų veikla reikšminga. Konstitucijoje šios
sąvokos nėra, todėl ją tenka apibrėžti įstatymo leidėjui. Darbas valstybinėje tarnyboje negali būti
pakankamas tapti viešuoju asmeniu. Prie viešųjų asmenų gali būti priskirti asmenys, padarę nusikalstamą
veiką. Bet ir jiems taikomos viešumo ribos.
26 str. Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.
Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais,
privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo.
Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba
tikėjimą.
Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir
tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat
kitas asmens pagrindines teises ir laisves.
Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo
įsitikinimus.
Tai pilietinės visuomenės bruožas. 26 str. 1 d. įtvirtinta viena iš pamatinių žmogaus laisvių: minties,
tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Ši laisvė užtikrina galimybę įvairių pažiūrų žmonėms gyventi
atviroje, teisingoje ir darnioje pilietinėje visuomenėje. Ši laisvė - ne tik savaiminė demokratijos vertybė,
bet ir svarbi garantija, kad bus visavertiškai įgyvendinamos kitos žmogaus konstitucinės teisės ir laisvės.
2000 06 13 nutarime dėl švietimo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai KT apibūdino minties,
tikėjimo ir sąžinės laisvę. Ši laisvė demokratinėse teisinėse valstybėse pripažįstama pagal turinį kaip
platesnės žmogaus laisvės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti konkretesnė išraiška. Įsitikinimai -
talpi, įvairialypė konstitucinė sąvoka, apimanti politinius, ekonominius įsitikinimus, religinius jausmus,
kultūrines nuostatas, etines bei estetines pažiūras ir kt. Laisvė turėti įsitikinimus reiškia, kad žmogus yra
laisvas pats formuoti savo įsitikinimus, pasirinkti pasaulėžiūros vertybes, jis ginamas nuo bet kokios
prievartos, jo pažiūrų negalima kontroliuoti. Valstybės institucijų pareiga - užtikrinti ir ginti šią asmens
laisvę. Įsitikinimų turinys - žmogaus privatus reikalas. Nuo laisvės turėti įsitikinimus neatsiejama teisė
juos laisvai reikšti. Įsitikinimų raiškos laisvė - tai galimybė savo mintis, pažiūras, įsitikinimus
netrukdomai reikšti žodžiu, raštu, ženklais, kitokiais informacijos perdavimo būdais ir priemonėmis.
Kartu įsitikinimų raiškos laisvė apima laisvę neatskleisti savo įsitikinimų ir nebūti verčiamam juos
atskleisti. Įsitikinimų bei jų raiškos laisvė įtvirtina ideologinį, kultūrinį ir politinį pliuralizmą. Jokios
pažiūros ar ideologija negali būti paskelbtos esančios privalomos ir primestos individui - laisvai savo
pažiūras formuojančiam ir reiškiančiam asmeniui. Tai yra prigimtinė žmogaus laisvė. Valstybė turi būti
neutrali įsitikinimų atžvilgiu, ji neturi teisės nustatyti kokią nors privalomą pažiūrų sistemą.
Laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti tik
įstatymo nustatyta tvarka ir tik tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 str. 3 dalyje nurodytas
vertybes - žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę, ginti konstitucinę santvarką.
76
Įsitikinimų raiškos laisvę taip pat galima laikinai apriboti įvedus karo ar nepaprastąją padėtį (K 145 str.).
Asmens teisės ar laisvės ribojimo pagrįstumas demokratinėje visuomenėje gali būti vertinamas sveiko
proto ir akivaizdžios būtinybės kriterijais, jis turi atitikti teisingumo sampratą ir reikalavimus bei
Konstitucijoje nustatytas atitinkamos teisės ar laisvės ribojimo galimybes bei sąlygas (KT 1997 m.
vasario 13 d. nutarimas). Bet koks pagrindinių teisių ir laisvių ribojimas sietinas su konkuruojančių
vertybių racionaliu santykiu, garantuojančiu, kad apribojimais nebus pažeista atitinkamos žmogaus teisės
esmė.
Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad niekas nevaržytų asmens prigimtinės laisvės pasirinkti jam priimtiną
religiją ar nepasirinkti jokios, pakeisti pasirinktą religiją ar jos atsisakyti. Valstybė negali nustatyti
privalomų reikalavimų, kad asmuo nurodytų savo tikėjimą, požiūrį į tikėjimo dalykus. Kita vertus,
valstybė turi pareigą užtikrinti, kad pats tikintysis ar netikintysis (vienas arba su kitais) naudotųsi jam
garantuota minties, tikėjimo ir sąžinės laisve taip, kad nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir laisvės: pagal
K 28 str. žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis
Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių bei laisvių, o 27 str. įtvirtinta, kad žmogaus
įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų
nevykdymas.
Spręsdamas klausimą dėl galimybės pasirinkti religijos ar etikos pamokas, KT konstatavo, kad tėvų valia
galima pasirinkti religijos ar etikos pamokas. Tą patvirtina 4 d. įtvirtinta tėvų pareiga rūpintis vaikų
auklėjimu. Tačiau su tuo susijęs sudėtingas klausimas, iki kiek metų tėvai gali primesti savo pažiūras.

5 Piliečių (politinės) teisės (Konstitucijos 3 str. 2 d., 32-37 str., 139 str. 1 d.), jų aiškinimas KT
aktuose ir detalizavimas įstatyminiu lygiu
Politinės teisės kaip pilietinės teisė kartais yra apibūdinamos kaip negatyvios, nes valstybė jų atžvilgiu
turi susilaikyti nuo varžymo ir neturi pozityvios pareigos (kaip, pvz., ekonominių, socialinių ir kultūrinių
teisių atžvilgiu) imtis t.t. veiksmų.
3 str. 2 d. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos
valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.
Ši nuostata apibūdina LR piliečių teisinį statusą (taip pat ir nustato tas teises, laisves ir pareigas, turi
tik LR piliečiai). Vartojama piliečio, o ne asmens sąvoka, nes kalbama apie asmenis, su valstybe
susijusius ypatingais teisiniais politiniais santykiais – pilietybe.
Remiantis 2003 12 30 KT nutarimu dėl Prezidento dekreto dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka, iš šios
nuostatos išplaukia, kad tik LR piliečiai, t. y. valstybinė bendruomenė - pilietinė Tauta, turi teisę kurti
Lietuvos valstybę, t. y. tik piliečiai turi teisę spręsti, kokia turi būti Lietuvos valstybė, nustatyti Lietuvos
valstybės konstitucinę santvarką, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąrangą, asmens ir
valstybės teisinių santykių pagrindus, šalies ūkio sistemą ir pan. Įgyvendindami piliečių teises ir laisves,
piliečiai dalyvauja vykdant Tautos suverenitetą.
32 str. Pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos.
Šios teisės negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių
sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą.
Negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą.
Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje.
Gavęs Prezidento kreipimąsi pagal Konstitucijos 105 str. 3 d. 3 p. ir 106 str. 5 d., KT 1995 01 20 paskelbė
išvadą dėl EŽTK t.t. nuostatų (tarp jų ir žmogaus teisės laisvai kilnotis) atitikties Konstitucijai. KT
išaiškino, kad nors Konvencijoje ir Konstitucijoje skiriasi terminija (žmogus – pilietis), tarp jų iš esmės
nėra prieštaravimo, kadangi LR įstatymai suteikia LT teisėtai esantiems ir leidimą gyventi gavusiems
užsieniečiams teisę laisvai kilnotis, tuo išplėsdamas 32 str. 1d. KT pažymėjo, kad užsieniečiai ir asmenys
be pilietybės, kurie LR yra teisėtai, turi tokias pat teises ir laisves kaip ir LR piliečiai, jei Konstitucija,
įstatymai ar tarpt sutartys nenumato kitaip. Tokią nuostatą būtų galima papildyti, kad teisė laisvai kilnotis
pagal savo konstitucinę prigimtį, prasmę ir paskirtį nėra politinė (t. y. nėra politinės prigimties ir
paskirties palyginti su rinkimų teise ar teise jungtis į politines partijas) ir todėl iš esmės apima kiekvieno
žmogaus, teisėtai esančio LR jurisdikcijoje, galimybę laisvai kilnotis.
Pagal 2 d. valstybė gali nustatyti t. t. apribojimus piliečiams. Teisės gali būti varžomos tik įstatymu, pvz.,
žmonių sveikatai apsaugoti (nustatant apie jėgainę t.t. zoną, kurios negalima peržengti), valstybės
saugumui ar vykdant teisingumą.

77
Dėl šios nuostatos KT yra priėmęs ir kitą nutarimą (2001 10 02, Vairuotojo pažymėjimo byla). KT
išaiškinimu, ši nuostata, kad pilietis gali laisvai išvykti iš Lietuvos, reiškia, jog jis turi teisę pats spręsti, ar
išvykti iš Lietuvos, pasirinkti išvykimo laiką, taip pat išvykimo būdą. Teisė laisvai išvykti iš Lietuvos
reiškia, jog negali būti nustatoma leidiminė išvykimo iš Lietuvos tvarka, t. y. negali būti nustatoma tokia
tvarka, kad pilietis turėtų prašyti kurios nors valstybinės institucijos leidimo išvykti iš Lietuvos.
Konstitucinė teisė laisvai išvykti iš Lietuvos suponuoja valstybės pareigą nustatyti tokią išvykimo iš
Lietuvos tvarką, kad pilietis nepatirtų nepagrįstų suvaržymų. Piliečio teisė laisvai išvykti iš Lietuvos gali
būti apribota tik įstatymu ir tik tuomet, kai yra Konstitucijos 32 str. 2 d. nustatyti pagrindai: jeigu tai
būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą. KT nurodė, kad
asmens teises galima varžyti, jei:
1. tai yra numatyta įstatyme
2. norma yra suformuluota aiškiai ir nedviprasmiškai,
3. yra būtinybė
4. suvaržymas yra proporcingas
5. yra numatyta galimybė apskųsti.
33 str. Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus
atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą.
Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus.
Draudžiama persekioti už kritiką.
Piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas.
2004 12 04 nutarime dėl valstybės tarnybos KT numato, kad valstybės tarnyba - tai profesinė veikla, kurią
atlieka valstybės ar savivaldybės institucijos darbuotojas, t.y. darbinė veikla. Taigi teisė lygiomis
sąlygomis stoti į LR valstybinę tarnybą yra susijusi su K 48 str. 1 d. įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise
laisvai pasirinkti darbą.
Teisė dalyvauti valdant savo šalį tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus atstovus galėtų apimti rinkimų
teisę, teisę inicijuoti referendumą, piliečių įstatymų iniciatyvos teisę, peticijų teisę, teisę kritikuoti
valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą. Šiai teisei taip pat gali būti priskiriama teisė lygiomis sąlygomis stoti
į valstybės tarnybą. Nuostata „lygiomis sąlygomis“ sietina su konstituciniu lygiateisiškumo principu. KT
ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali
būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose
padėtyse, atžvilgiu; socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį.
Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones
atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį (KT 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Tačiau konstitucinis visų
asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama
teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių
nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai
pateisinamas (KT 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai).
Valstybė, įgyvendindama savo priedermę užtikrinti nacionalinį saugumą, tinkamą jaunimo auklėjimą,
švietimą, patikimą finansų sistemą, valstybės paslapčių apsaugą ir t.t., turi teisę nustatyti papildomus,
specialius reikalavimus stojantiesiems į darbą svarbiausiose ūkio ir verslo srityse. KT nuomone, dirbant
sudėtingą darbą reikalinga tam tikra kvalifikacija, profesinės žinios ir įgūdžiai, todėl atitinkami
reikalavimai asmenims, pretenduojantiems dirbti sudėtingą ar atsakingą darbą, laikomi natūraliais ir
paprastai yra visuotinai pripažįstami, o profesinės kompetencijos reikalavimai neprieštarauja žmogaus
teisei laisvai pasirinkti darbą ar verslą.
Kandidatams taip pat gali būti keliami bendri reikalavimai, pvz., lojalumas Lietuvos valstybei ir jos
konstitucinei santvarkai, Konstitucijos ir teisės sistemos pagrindų (įskaitant žmogaus teisių ir laisvių
katalogą) išmanymas, geras valstybinės kalbos mokėjimas, konflikto tarp siekiamų pareigų ir privačių
interesų nebuvimas (arba tokio konflikto pašalinimas iki asmeniui pradedant eiti pareigas, kurių jis
siekia) ir kt. Taip pat gali būti nustatyti bendri reikalavimai, susiję su stojančiojo asmeninėmis savybėmis,
reputacija, išsilavinimu ir kt. Gali būti nustatytos ir konstituciškai pagrįstos bendrosios sąlygos, dėl kurių
asmeniui neleidžiama stoti į valstybės tarnybą. Ribojimai galimi, bet jie turi būti proporcingi ir protingi.
Konstitucija kiekvienam piliečiui garantuoja teisę apskųsti valstybės įstaigų ar pareigūnų sprendimus (K
33 str. 2 d.). Piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo
ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai; jie turi teisę siūlyti teismui kaltus pareigūnus atleisti iš
užimamų pareigų (K 73 str. 1 d.). Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato
78
įstatymas. Įstatymų leidėjas turi pareigą išleisti įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam
padarytą materialinę ir moralinę žalą, taip pat užtikrinti realų pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimą,
kuris būti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga.
3 dalis buvo realizuota vėliausiai. Peticijų įst. buvo priimtas vienas iš paskutiniųjų. Peticijos teisė 
politinė teisė, kurią įgyvendindami piliečiai gali dalyvauti valdant savo šalį. Peticija suprantama kaip
individo ar kolektyvo kreipimasis į viešosios valdžios institucijas, kuriame išdėstytas reikalavimas siūlyti
spręsti ne tik pareiškėjui, bet ir visuomenei ar jos daliai svarbų klausimą, kai to klausimo išsprendimui
reikia pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį arba priimti naują teisės aktą. Peticija 
tai reikalavimas, kuriuo prašoma išspręsti t.t. svarbų klausimą. Tai gali būti padaryta tik priėmus t.t. teisės
aktą. Pagal Konstituciją turi būti priimtas įstatymas, kuris nustatytų tokius svarbius peticijos teisinius
elementus:
1. dėl ko galima kreiptis,
2. kuriom institucijom peticiją galima paduoti
3. formalūs reikalavimai
4. padavimo tvarka (žodžiu ar raštu)
5. sprendimo dėl atsisakymo priimti peticiją tvarka.
Lietuvoje yra sudarytos trijų rūšių peticijų komisijos:
1. Seimo
2. Vyriausybės
3. savivaldybių tarybų
Teismas nusprendė, kad peticija laikytina įgyvendinta, kai kompetentinga institucija priima (teigiamą ar
neigiamą sprendimą.
Peticijos gali būti paduodamos dėl
1. žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ar įgyvendinimo;
2. 2) valstybės ir savivaldybės institucijų reformavimo;
3. 3) kitus svarbius visuomenei, savivaldybėms ar valstybei klausimus.
Peticijų įst. 9 str. išdėstyti atvejai, kada ji kreipimasis nelaikomas peticija.
34 str. Piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę.
Teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai.
Rinkimuose nedalyvauja piliečiai, kurie teismo pripažinti neveiksniais.
Rinkimų teisė yra viena svarbiausių politinių teisių, kuri suteikia piliečiams teisę dalyvauti valdyme. Ją
turi visi, sulaukę 18 m, išskyrus teismo pripažintus neveiksniais. Neveiksnumas gali būti panaikintas.
Iš Konstitucijos išplaukia, kad piliečiai turi dvi subjektines teises. Aktyvioji rinkimų teisė  atiduoti savo
balsą rinkimuose. Pasyvioji rinkimų teisė  galimybė būti išrinktam. Reikia priimti įstatymą, kuris
paisydamas Konstitucijos normų ir principų detaliai reglamentuotų procedūras, kas, kokiomis sąlygomis
gali kelti savo kandidatūrą ir pan. Reikalavimus kandidatams nustato atitinkamų rinkimų įstatymai
(Prezidento, Seimo, Savivaldybių tarybų ir t.t. bei Konstitucija).
35 str. Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių
tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.
Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai.
Politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas.
Šis str. įtvirtina politinį pliuralizmą  vieną iš demokratinių valstybės požymių. Įtvirtinta piliečių teisė
vienytis į partijas, asociacijas, t. y. savo išraiškai jie gali pasirinkti įvairias nevyriausybinių organizacijų
formas. Politika  tai santykiai tarp įvairių socialinių grupių siekiant valdžios. Į politines partijas
jungiamasi norint patenkinti savo interesą dalyvauti valstybės valdyme. Bet būnant politinės partijos nariu
galima tiesiogiai įtakoti valstybinių sprendimų priėmimą. Politinės partijos turi savo programą, t. y. savo
veiklos viziją, tikslus. Asmuo, kuris yra politiškai aktyvus, žinodamas politinės partijos veiklos tikslusis
pozicijas, renkasi partiją ir dalyvauja jos veikloje. Pagrindinis kiekvienos partijos tikslas  dalyvauti
pirmiausia nacionaliniuose rinkimuose (Seimo ir savivaldybių). Politinė partija, laimėjusi daugiausiai
mandatų, betarpiškai dalyvauja priimant sprendimus.
Svarbus Partijų finansavimo įstatymas. Finansavimo problema  kam leisti finansuoti. Pataisos projekte
siūloma uždrausti finansuoti juridiniams asmenims.
2000 12 21 KT nagrinėdamas bylą dėl gyvenamųjų namų bendrijų, plačiai atskleidė 35 str. turinį ir
pasakė, kad piliečių teisė jungtis (ar nesijungti) į organizacijas negali būti prievartinė. Asmuo pats turi

79
nuspręsti, kokiais tikslais jis jungiasi, kokią susivienijimo formą pasirinkti. Taigi narystė turi būti
grindžiama savanoriškumu. Priešingi veiksmai yra antikonstituciški. Sąvokose „bendrija“, „politinė
partija“, „asociacija“ yra išreikšta susivienijimų, steigiamų savanoriškumo pagrindu jų narių poreikiams
tenkinti politinėje, ekonominėje, socialinėje ir kt. srityse, įvairovė. Asmenys, siekdami įgyvendinti savo
teises ir interesus įvairiose gyvenimo srityse gali jungtis į įvairius susivienijimus, jei jų tikslai ir veikla
neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.
Konstitucijoje laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas ir kt. reiškia, kad asmuo šią konstitucinę teisę
realizuoja arba jos nerealizuoja laisva valia. 2 d. expressis verbis įtvirtinta, kad niekas negali būt
verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai ar pan. Tai konstitucinė garantija, ginanti asmenį nuo
priklausymo kokiai nors organizacijai prieš jo valią. Asmens valia – pamatinis narystės įvairiose
organizacijose principas. Šio principo turi būti laikomasi teisės aktuose reglamentuojant visų rūšių
susivienijimų steigimą ir veiklą, narystės juose santykius nepriklausomai nuo to, kokių teisėtų tikslų šie
susivienijimai siekia.
Yra t.t. konstitucinės ribos, kai kurių organizacijų steigimui, kai jų veikla priešinga Konstitucijai,
valstybės tikslams ir pan. Politinių partijų įst. 4 str. 3 d. numato: draudžiama steigtis ir veikti politinėms
partijoms, kurių steigimo ar programiniuose dokumentuose propaguojama ar veikloje praktikuojama
rasinė, tautinė, religinė, socialinė nelygybė ir neapykanta, autoritarinio ar totalitarinio valdymo, valdžios
užgrobimo prievarta metodai, karo ir smurto propaganda, žmogaus teisių bei laisvių, viešosios tvarkos
pažeidimai, kitokios idėjos bei veiksmai, prieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos
Respublikos įstatymams ir nesuderinami su visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis.
36 str. Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.
Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar
visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.
Mitingų, demonstracijų teisė – tai klasikinė politinė teisė. Konstitucijoje numatyti imperatyvai: rinktis be
ginklo į taikius susirinkimus. Įstatymų leidėjas turi priimti įstatymą, kuris nustatytų, kokia tvarka turi būti
rengiami susirinkimai.
Žinomi du susirinkimų organizavimo būdai:
1. pareikštinis – pareiškia, kad bus organizuojamas t.t. renginys. Šis būdas reiškia, kad pilietis
pareiškia, jog nori realizuoti savo konstitucinę teisę protestuoti prieš ką nors.
2. leidiminis – reikia leidimo organizuoti renginį. T.r., kad nuo valdininko leidimo priklauso asmens
konstitucinės teisės įgyvendinimas. Savo forma šis būdas nekonstitucinis, nes varžo konstitucinę teisę.
Pareiga informuoti būtina tam, kad nebūtų pažeistos kitos konstitucinės vertybės – viešoji tvarka,
saugumas ir kt.
Remiantis Susirinkimų įstatymu ir 2000 01 07 KT nutarimu dėl savivaldybių teisių nustatyti susirinkimų
vietas, Konstitucija iš esmės leidžia nustatyti tik pareikštinę susirinkimų organizavimo tvarką.
Organizatoriai privalo suderinti susirinkimo vietą, laiką, jei tai nepavyksta – atitinkama institucija privalo
pasiūlyti alternatyvas (bet ne leidimų tvarką, kai įgaliotos institucijos turi diskreciją spręsti, ar apskritai
leisti susirinkimą). KT taip pat pasakė, kad savivaldybės gali, bet neįpareigotos nustatyti nuolatines
susirinkimų vietas, t. y. jos negali reikalauti, kad susirinkimai būtų organizuojami tik jos nustatytose
nuolatinėse vietose.
37 str. Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius.
Ši teisė gali būti laikoma ir kultūrine teise.
1999 10 21 nutarime dėl vardų ir pavardžių rašymo LR piliečio pase KT išaiškino, kad šia konstitucine
norma visoms Lietuvos teritorijoje gyvenančioms tautinėms bendrijoms yra garantuojamas tautinio
identiteto išsaugojimas, kultūros tęstinumas, tautinė saviraiška.
2006 06 10 nutarime dėl referendumo biuletenių kalbos KT išaiškino, kad ši nuostata, įtvirtinanti tautinių
bendrijų teisę puoselėti savo tautinę kultūrą, papročius, kalbą, gauti valstybės teikiamą paramą, nereiškia,
jog jų interesai gali būti priešpriešinami Lietuvos valstybės visos visuomenės bendriems interesams.
Reikalavimo paisyti konstitucinio valstybinės kalbos imperatyvo, pvz., tada, kai yra priimami valstybinės
reikšmės sprendimai, negalima aiškinti kaip pažeidžiančio tautinių mažumų teises. Priešingai, valstybinės
kalbos mokėjimas užtikrina visų valstybės piliečių lygiateisiškumą. Kaip savo 2004 m. gruodžio 13 d.
nutarime dėl valstybės tarnybos yra konstatavęs KT, "asmens tautybė (taip pat ir santykiuose su valstybės
ar savivaldybių institucijos, valstybės tarnautojais) negali būti pagrindu asmeniui reikalauti, kad jam
nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės lietuvių kalbos statuso; kitaip būtų pažeistas
konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui, teismui, valstybės institucijoms ir pareigūnams principas".
80
139 str. 1 d. Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo - kiekvieno Lietuvos
Respublikos piliečio teisė ir pareiga.
Ši teisė taip pat gali būti priskiriama prie politinių teisių. Konstitucijoje išskiriama teisė ir pareiga ginti
valstybę. Tokį skirstymą veikiausiai lemia subjektyvus piliečio santykis su valstybe: tai, kas vienam yra
pareiga, kitam gali būti teisė (privilegija). Reikalavimus karo prievolei reglamentuoja Karo prievolės
įstatymas

6 Socialinės ir ekonominės teisės (Konstitucijos 41 str. 3 d., 46 str. 1 d., 48 str., 50 – 52 str.), jų
aiškinimas KT aktuose ir detalizavimas įstatyminiu lygmeniu
41 str. 3 d. Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai
besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.
Šioje normoje įtvirtinta teisė į mokslą. Asmenims iki 16 m. mokslas yra privalomas. Daugiausia problemų
kelia Konstitucijoje įtvirtintas principas, kad gerai besimokantiems piliečiams aukštosiose mokyklose
laiduojamas nemokamas mokslas. Jis nėra tinkamai įgyvendintas ne tik dėl lėšų stokos, bet ir dėl sąvokos
„gerai besimokantis“ kriterijų stokos.
Galima daryti prielaidą, kad Konstitucija suteikia įstatymų leidėjui diskreciją detalizuoti gerai
besimokančių asmenų grupę. Aukštojo mokslo įst. 60 str. 1 d. sakoma, kad gerai besimokančiais
studentais laikomi 30 proc. kiekvienos studijų programos studentų, atrinktų kas semestrą pagal geriausius
studijų rezultatus. Tokio įstatyminio Konstitucijos detalizavimo negalima sureikšminti kaip vienintelio
galimo ir tobulinusio. Nėra jokio objektyvaus pagrindo, kad būtent 30 proc., o ne kitas skaičius labiausiai
atitinka Konstitucijos nuostatą. Šis skaičius gali keistis priklausomai nuo finansinių valstybės išgalių ar
politinių socialinių įst leidėjo prioritetų arba nuo galimų KT išaiškinimų. KT 2002 01 14 dėl valstybės ir
savivaldybių biudžetų rodiklių nutarime yra pasakęs, kad kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi
gerai besimokančiais, nustatytini įstatymu.
46 str. 1 d. Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir
iniciatyva.
Šis straipsnis susijęs su Lietuvos valstybės ekonominiu pagrindu. Konstitucija leidžia ir kitų formų
nuosavybę, tačiau privati nuosavybė yra pagrindinė. Kyla klausimas, ar institucijos, reguliuodamos
nuosavybės santykius, yra laisvos, ar turi paisyti konstitucinių imperatyvų ir galbūt valstybė šioje sferoje
negali imtis t.t. veiksmų, nes tai prieštaraus Konstitucijos nuostatoms. Šie imperatyvai yra: valstybė,
reguliuodama santykius, negali būti nuošalyje, nors ir labai nesikiša. Valstybė, sudarydama sąlygas,
skatina tokią ūkinę veiklą, kuri naudinga visuomenei.
2002 03 14 KT nutarime dėl farmacinės veiklos sakoma, kad asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos
sąvoka labai plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudarinėti sutartis, sąžiningos
konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. Pagal Konstituciją visų pirma
skatinama sąžininga konkurencija. Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma,
sudaranti prielaidas priimti ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva
remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę. Asmens konstitucinė teisė
į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens
teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.
Ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Kadangi įgyvendinant ūkinės veiklos laisvę, paliečiami didelės dalies
interesai, valstybė turi šią veiklą reguliuoti, pirmiausia tautos gerovės vardan. Pagal Konstitucijos 46 str.
valstybė turi reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi ginti vartotojo
interesus. Čia yra įtvirtintas principas, nustatantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus ir ribas. Pagal
Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu;
ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir
Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama
teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Tautos gerovę be
kita ko parodo materialinių vertybių vartojimas. Tačiau KT pažymi, kad toks požiūris negali būti
suabsoliutinamas. Apie bendrą tautos gerovę galima spręsti iš socialinės raidos.
48 str. Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir
sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.
Užsieniečių darbą Lietuvos Respublikoje reguliuoja įstatymas.
Priverčiamasis darbas draudžiamas.
81
Priverčiamuoju darbu nelaikoma tarnyba kariuomenėje ar ją pakeičianti alternatyvioji tarnyba, taip pat
piliečių darbas karo, stichinės nelaimės, epidemijos ar kitais ypatingais atvejais.
Priverčiamuoju darbu nelaikomas ir įstatymo reguliuojamas teismo nuteistųjų darbas.
Šį straipsnį KT yra ne kartą nagrinėjęs įvairiais aspektais. Pvz., 1999 03 04 nutarime dėl buvusių KGB
darbuotojų teisės realizuoti šią konstitucinę teisę (t. y. dėl ribojimo užimti t.t. pareigas) nustatė, kad toks
reguliavimas, kai Prezidento iš trijų narių sudaroma komisija sprendžia, ar asmuo gali eiti t.t. pareigas,
prieštarauja Konstitucijai, nes tai nėra Prezidento kompetencija. Dėl šio įstatymo ieškovas laimėjo bylą
Strasbūre dėl pažeisto proporcingumo principo.
Šio straipsnio išaiškinimui taip pat svarbi 2002 03 14 „Farmacininkų byla“, kurios esmė ta, kad asmenys,
norintys įsteigti vaistinę, turėjo turėti atitinkamą išsilavinimą, KT pasakė, kad šiuo atveju svarbios dvi
konstitucinės vertybės: teisė į nuosavybę ir teisės vykdyti verslą. Pagal Konstituciją nuosavybės negalima
riboti išsilavinimo pagrindu. T.r., kad kiekvienas asmuo gali steigti ar pirkti vieną ar kelias vaistines su
sąlyga, kad jis pats tiesiogiai nebus atsakingas už vaistų gamybą ir klientų aptarnavimą.
2003 07 04 „Pensininkų byloje“ buvo konstatuota, kad toks reguliavimas, kai dirbančiam pensininkui
mokama tik bazinė pensija, prieštarauja Konstitucijai. KT argumentavo tuo, kad taip paneigiama vertybių
pusiausvyra. Žmogus, pasirinkdamas vieną vertybę, turi atsisakyti kitos.
48 str. taip pat susijęs su Seimo narių galimybe dirbti pedagoginį darbą. Pagal Konstituciją Seimo narys
gali gauti atlyginimą tik už tiesioginį ir kūrybinį darbą (kuri pagal Seimo statutą apima ir pedagoginę
veiklą). KT nuomone, tai prieštarauja Konstitucijai. Dabar Seimo nariai iki priimdami priesaiką turi
išspręsti visus klausimus, kurie nesuderinami su Seimo nario mandatu.
2004 12 13 KT nutarime dėl valstybės tarnybos KT pažymėjo, kad dirbantiesiems priklauso gauti algą.
1996 07 10 KT nutarime dėl advokatų aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo sakoma, kad teisės
laisvai pasirinkti darbą reiškia įstatymo laiduojamą galimybę savo nuožiūra pasirinkti užsiėmimo rūšį.
Tačiau dirbant sudėtingą darbą reikalinga t.t. kvalifikacija, profesinės žinios ir įgūdžiai, todėl tokiam
darbui keliami atitinkami reikalavimai laikomi natūraliais ir visuotinai pripažintais. Universitetai nuo kitų
mokslo įstaigų skiriasi tuo, kad jiems būdinga ne tik žinių gausa, bet ir jų platumas bei fundamentalumas.
Įstatymų leidėjo nuomone, dirbantiems teisininkams būtinas plataus profilio teisinis pasirengimas, kurį
gali užtikrinti tik aukštasis universitetinis išsilavinimas.
50 str. Profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines,
ekonomines bei socialines teises bei interesus.
Visos profesinės sąjungos turi lygias teises.
1999 01 14 KT nutarime dėl profesinių sąjungų apibrėžiamas jų statusas ir paskirtis.
Profesinės sąjungos yra savanoriškos ir savarankiškos darbuotojų organizacijos. Darbuotojai į profesinę
sąjungą jungiasi tam, kad galėtų organizuotai ginti savo profesines, ekonomines ir socialines teises bei
interesus. Asmuo, stodamas į profesinę sąjungą, laisva valia pasirenka šią organizaciją kaip vieną iš
minėtų savo teisių bei interesų gynimo formų. Nuostata, jog profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia
savarankiškai taip pat reiškia, kad profesinės sąjungos yra nepriklausomos nuo valstybės valdžios, kitų
valstybės institucijų, nuo darbdavių bei jų organizacijų,
kitų organizacijų. Tik profesinės sąjungos gali ginti darbuotojų profesines, ekonomines ir socialines teises
bei interesus. Pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris varžytų ar paneigtų
profesinių sąjungų konstitucinę teisę kurtis laisvai ir veikti savarankiškai ginant darbuotojų profesines,
ekonomines ir socialines teises bei interesus.
Istoriškai profesinės sąjungos susikūrė kaip visų darbuotojų gynėjos. Todėl daugelio šalių konstitucijose,
taip pat ir LR, yra įtvirtinta, kad profesinės sąjungos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei
socialines teises ir interesus. Per dvišales ir trišales derybas su vyriausybės, darbdavių atstovais jos gali
spręsti ekonomines ir socialines ne tiktai savo narių, bet ir kitų darbuotojų problemas. Todėl gindamos
vien savo narius profesinės sąjungos pažeidžia Konstituciją
51 str. Darbuotojai, gindami savo ekonominius ir socialinius interesus, turi teisę streikuoti.
Šios teisės apribojimus, įgyvendinimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymas.
Streikas – tai darbo nutraukimas. Streikuoti neįmanoma tuomet, kai nedirbama, atostogaujama. Iš to
išplaukia, kad teisės streikuoti subjektas – darbuotojas, t. y. asmuo, kuris teisėtai dirba ir pagal įstatymą
gali nutraukti darbą keldamas t.t. reikalavimus, susijusius su darbo veikla.
1999 01 14 KT nutarime dėl profesinių sąjungų sakoma, kad konstitucinės darbuotojų teisės streikuoti,
taip pat ir profesinių sąjungų teisės skelbti streiką, Jo įgyvendinimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja LR
kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymas, kurio 10 str. 1 d. įtvirtinta, kad priimti sprendimą skelbti
82
streiką (taip pat ir įspėjamąjį) turi teisę profesinė sąjunga jos įstatuose (statute) nustatyta tvarka. Taigi
profesinės sąjungos teisė skelbti streiką kyla iš Konstitucijoje bei įstatymuose garantuotos darbuotojų
teisės streikuoti. Profesinė sąjunga gali paskelbti streiką tiktai tada, kai tam pritaria dauguma įmonėje
dirbančių asmenų. Skelbdama streiką, profesinė sąjunga vykdo tiek profesinės sąjungos narių, tiek kitų
tos įmonės darbuotojų valią.
52 str. Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo,
ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.
Šio straipsnio subjektai – piliečiai. Konstitucijai neprieštarautų, jei jų ratas būtų išplėstas. Šią teisę
laiduoja valstybės imperatyvai: valstybė privalo nurodytas suteikti pensijas, o kitas pensijas valstybė gali
nustatyti atsižvelgdama į savo socialines galias ir poreikį. Šiame straipsnyje nustatyti pensinio aprūpinimo
ir socialinės paramos pagrindai.
2003 07 04 nutarime dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų KT pasakė, kad nuostata valstybė laiduoja
reiškia, kad įstatymu nustačius t.t. pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga. jį garantuoti tokiais
pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme. uždirbta pensija suvokiama kaip asmens nuosavybė. Kol
pensija nepaskaičiuota, tai tik socialinė teisė ją gauti. Kai pensija nustatyta ir asmuo įgyja teisę ją gauti,
prasideda nuosavybės apsauga. Pensijas galima mažinti, tačiau tik tais atvejais, kai valstybėje yra
nepaprastoji padėtis. Pensininkai neturėtų būti pirmieji, kurių sąskaita finansuojamos valstybės reikmės.
Kalbėdamas apie kariškių pensijas KT pasakė, kad pensijos negalima atimti, jei asmuo padarė
nusikaltimą. Kariškiai pensijų įmokas moka ne patys, o gauna iš valstybės biudžeto, todėl valstybė turi
pagalvoti apie pensijų sistemos performavimą, bet asmenys turi apie žinoti iš anksto (kitaip būtų pažeistas
teisėtų lūkesčių principas). Įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, jų dydžius
ir t.t., valstybei kyla pareiga laikytis teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principų konstitucinių principų.
Asmuo, įgijęs teisę į nustatytą pensiją, gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus ginama ir saugoma. Todėl
teisinio reguliavimo pakeitimai, kuriais bloginamas pensinis aprūpinimas, galimi tik tada, kai tai būtina
kt. konstitucinių vertybių apsaugai. Tai gali būti daroma tik įstatymu ir nepažeidžiant Konstitucijos.

7. Žmogaus ir piliečio pareigos (Konstitucijos 28 str., 38 str. 6 ir 7 d., 53 str. 4 d. ir 139 str. 2 d.), jų
aiškinimas KT aktuose ir detalizavimas įstatyminiu lygiu

Pareiga – tai teisės normose nustatytas įpareigojimas asmeniui atlikti t.t. veiksmus ar nuo jų susilaikyti.
Esminis žmogaus teisių ir laisvių požymis yra tai, kad teisių ir laisvių atsiradimas, jų įgyvendinimas yra
nesiejamas su pareigų vykdymu. Asmens pareigoms demokratinių valstybių konstitucinėje doktrinoje ir
konstitucijose paprastai neskiriama daug dėmesio. Nėra susiformavusio ir vieningo pareigų katalogo.
28 str. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos
Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.
Šiame straipsnyje įtvirtintas konstitucinis imperatyvas: įgyvendindamas savo laisves ir teises, asmuo turi
laikytis Konstitucijos ir įstatymų ir elgtis taip, kad nevaržytų kitų asmenų teisių ir laisvių. Visuotinai
pripažinta, kad žmogaus teisės ir laisvės gali būti ribojamos esant būtinybei ir tik įstatymu nustačius
tvarką bei ribas.
2000 05 08 nutarime dėl operatyvinės veiklos KT pažymėjo, kad šiuo Konstitucijos straipsniu yra
nustatytas vienas esminių principų, kuris reiškia, kad žmogaus teisėtas elgesys nėra neribotas ir
absoliučiai laisvas. Žmogus, būdamas socialinė būtybė, gyvena visuomenėje tarp į save panašių ir lygių
savo orumu ir teisėmis žmonių. Kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir
visiškai vystytis jo asmenybė, o pagrindinė iš tų pareigų – nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Čia
nustatytos ne valdžios institucijų, bet žmogaus elgesio ribos.
38 str. 6 ir 7 d. Tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki
pilnametystės juos išlaikyti.
Vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.
Šio straipsnio 6 d. susijusi su CK 3.134 straipsnio 3d. nuostata, kuri įtvirtina tėvų pareigą išlaikyti
darbingą pilnametį vaiką iki jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir
yra ne vyresnis negu 24 metų. Pagrindinis LR įstatymas numato tėvų pareigą išlaikyti vaikus tik iki
pilnametystės ir nenumato išlygos, kad tokia tėvų pareiga išlieka ir vaikui sulaukus pilnametystės
priklausomai nuo to, ar vaikas mokosi, ar dirba, ar jam reikalinga ir kiek laiko reikalinga parama. Taigi
CK yra išplečiamas Konstitucijoje nustatytos teisinio reguliavimo ribos ir todėl kyla klausimas, ar tai
neprieštarauja Konstitucijai. KT iki šiol nėra pateikęs išaiškinimo šiuo klausimu.
83
53 str. 4 d. Valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių.
Ši nuostata įtvirtina kiekvieno asmens ir valstybės pareigą tausoti gamtą ir susilaikyti nuo veiksmų,
galinčių sukelti aplinkai kenksmingus padarinius. Tai reikštų ir įstatymo leidėjo pareigą priimti atitinkamu
įstatymus, reglamentuojančius, kokie veiksmai laikomi žalingais aplinkai, kokia numatoma atsakomybė
už tokius veiksmus ir jos taikymo sąlygos.
139 str. 2 d. Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją
krašto apsaugos tarnybą.
Konstitucija suteikia įstatymų leidėjui diskreciją nustatyti šios piliečio pareigos vykdymą tvarką. Ją
nustato Karo prievolės įst. Jame numatyta, kad karo prievolininkas yra vyras nuo 16 iki 25 m. neatlikęs
privalomosios ar alternatyviosios karo tarnybos ir nuo jos neatleistas. Nuo karo tarnybos gali būti
atleidžiami asmenys dėl jų sveikatos būklės, dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų, dvasininkai, asmenys,
teisti už sunkų nusikaltimą. Baigusiems aukštąja mokyklą ši prievolė gali būti pakeista iki 6 mėn. trukmės
tarnyba mokomuosiuose daliniuose. Tarnyba taip pat gali būti atideda aukštųjų mokyklų studentams,
magistrantams, doktorantams, kai šauktinis turi 2 ar daugiau vaikų arba vienas augina vaiką arba kai
šauktinis ūkininko šeimoje yra vienintelis darbingas vyras. Privalomoji karo tarnyba trunka 12 mėn.,
alternatyvioji – 18 mėn. Atliekantiems alternatyviąją prievolę taikomi krašto apsaugos ir drausmės
statutai, fizinio pasirengimo reikalavimai, nesusiję su ginklo, fizinės jėgos panaudojimu.

8. Žmogaus ir piliečio laisvių ir teisių teisminio ir neteisminio gynimo pagrindai (Konstitucijos 6 str.
2 d., 30 str. 110 str. 2 d, 105 str.), jų aiškinimas KT aktuose ir detalizavimas įstatyminiu lygiu
Žmogaus teisių ir laisvių garantijos – tai t.t. sistema teisės normų, principų ir priemonių, kurių pagalba
yra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės.
Žmogaus teisių garantijas galima skirstyti į teisines ir neteisines. Teisinės – teisės normų ir institucijų
sistema. Neteisinėms garantijoms galima priskirti valstybės valdžios įgyvendinimo pagrindus, valstybės
formą, jos politinį režimą ir kt. Teisines žmogaus teisių garantijas galima skirstyti į materialines,
procesines ir institucines. Materialinėms priskirtina Konstitucija, įstatymai ir kt. teisės aktai, kuriuose
įtvirtintos žmogaus teisės ir jų apsauga. Procesinėms reikėtų priskirti Konstitucijoje įtvirtintą asmens,
kurio teisės ir laisvės pažeidžiamos teisė kreiptis į teismą, tuo tikslu turi būti sukurta teismų sistema, o
šios garantijos padeda žmogui realizuoti pažeistų teisių gynybą). Procesinėms garantijoms priskirtina ir
teisė teikti peticiją. Institucinės garantijos – tai institucijos, kurioms yra priskirta žmogaus teisių gynyba.
Svarbiausia žmogaus teisių materialinė garantija – tai tokių teisių katalogo įtvirtinimas Konstitucijoje ir jų
bendrųjų garantijų formulavimas. Nepaprastai svarbi Konstitucijos 6 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad
kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.
Didelė reikšmė tenka ir 30 straipsniui (Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi
teisę kreiptis į teismą. Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.)
Jame įtvirtintas teismo kaip universalaus žmogau teisių saugotojo principas. Į teismą gali kreiptis žmogus
dėl bet kokių teisės pažeidimų. 2000 06 30 nutarime dėl karių galimybės kreiptis į teismą KT yra
suformulavęs doktriną, kad negali būti tokio teisinio reguliavimo, kad t.t. klausimais žmogus negalėtų
kreiptis į teismą (buvo nustatyta, kad kariškiais gali kreiptis į teismą tik dėl atleidimo iš darbo, bet ne dėl
pagrindų, po šios bylos buvo suformuota minėta doktrina).
Šiame straipsnyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas. Demokratinėje valstybėje
teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija, kad konstitucinis teisminės gynybos
principas yra universalus. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį
reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme. Gali būti
nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo,
kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės
pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme.
Priklausomai nuo to, koks teismas, kokioje stadijoje (apeliacija ar kasacija) konstatuoja, ar buvo padaryta
žala, teismas priskiria arba nepriskiria kompensacijos. Tačiau 2002 07 02 nutarime teisės į žalos,
padarytos neteisėtais kvotos ir kt. veiksmais, atlyginimą KT paneigė šią nuostatą ir pažymėjo, kad žalai
negali būti ribų. Žala taip pat gali būti skiriama asmeniui, teistam, bet nenuteistam, nors to anksčiau
įstatymas nenumatė Jai taikomi tik Konstitucijos imperatyvai, proporcingumo ir protingumo principas.
Iš institucinių garantijų visų pirma išskirtini teismai. KT gali būti traktuojamas ir kaip žmogaus teisių
apsaugos institucija, nors priešingai nei k. k. šalyse (pvz., Vokietijoje ar Austrijoje), piliečiai negali
tiesiogiai kreiptis į KT. Tačiau KT dažnai nagrinėja klausimus, kurie jį pasiekia asmenims įgyvendinant
84
savo teises pagal Konstitucijos 6 str. Teismas, vadovaudamasis Konstitucijos 110 str. nuostata, kad
teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir matydamas, kad įstatymas ar kitas
teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo
šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas
teisinis aktas atitinka Konstituciją.
Neabejotina, kad KT yra svarbus konstitucinių žmogaus teisių garantas, nes jo kompetencijai pagal
Konstitucijos 105 str. priskirta viena svarbiausių – teisės aktų atitikties Konstitucijai funkcijų.
Svarbų vaidmenį garantuojant žmogaus teises atlieka ir Seimo kontrolieriai. Pagal Konstitucijos 73 str. jie
tiria piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo. Jie turi
teisę siūlyti teismui atleisti iš pareigų kaltus pareigūnus.
Konstitucinis reguliavimas lėmė, kad yra keli Seimo kontrolieriai ir kitos kontrolės institucijos. Seimo
kontrolierių kompetencija nėra labai plati ir neapima žmogaus teisių pažeidimų kitose nei biurokratizmo
ar pareigūnų piktnaudžiavimo valdžia srityse. Todėl papildomai buvo įsteigta Moterų ir vyrų lygių
galimybių kontrolieriaus ir Vaiko teisių apsaugos kontrolierių institucija.
Seimo kontrolierių institucija buvo įsteigta 1994 m. Priimtas Seimo kontrolierių įstatymas, kuris vėliau
buvo pakeistas, išplečiant kontrolierių įgaliojimus, pakeičiant terminus ir kai kurias socialines garantijas.
Moterų ir vyrų lygių galimybių ir Vaiko teisių apsaugos kontrolierių įgaliojimai platesni nei Seimo
kontrolierių, nes jie gali tirti pažeidimus ne tik valstybės valdymo ir savivaldos srityse.
Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme įtvirtintas pagrindinis šios institucijos tikslas – siekis, kad būtų
įgyvendintos lygios Konstitucijoje įtvirtintos moterų ir vyrų teisės. Įstatyme yra daug normų, skirtų
žmogaus teisių apsaugai. Ši institucija gali nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti
administracines baudas. Į ją gali kreiptis ir fiziniai, ir juridiniai asmenys (į Seimo kontrolierių – tik
fiziniai, į Vaiko teisių apsaugos kontrolierių – ir įmonė, neturinti juridinio asmens statuso).
Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo pagrindinis tikslas – apibrėžti šios institucijos veiklos
pagrindus, kurie pagrįsti teisėtumo, nešališkumo, viešumo, vaiko teisių ir jo teisėtų interesų
prioritetiškumo principais.
Dar viena institucija, ginanti žmogaus teises, yra Europos Žmogaus Teisių Teismas. Į jį LT piliečiai gali
kreiptis tik išnaudoję visas teisines gynybos priemones nacionaliniuose teismuose. Jis gali skirti sankcijas
valstybei, pralaimėjusiai bylą.

8 tema. Lietuvos Respublikos pilietybė

1. Pilietybės sąvoka ir principai Lietuvos Respublikos konstitucinėje teisėje.

Pilietybės klausimų svarbą lemia tai, kad pilietybė įprasmina pačią valstybę ir yra viena būtiniausių
šiuolaikinės civilizuotos valstybės elementų.
Pilietybė – teisinis ryšys tarp žmogaus ir valstybės abipusių teisių ir pareigų pagrindu. Šio ryšio pagrindu
asmuo įgyja pilietines ir politines teises ir pareigas bei naudojasi šios valstybės gynyba.
Pilietybė – viena iš demokratijos garantų, numatančių asmens, turinčio piliečio statusą, dalyvavimą
valstybės valdyme.
Pilietybė – jungiamoji grandis tarp Tautos suvereniteto ir asmens laisvės. Įgyvendindama savo pilietines
teises ir pareigas, asmenybė dalyvauja realizuojant Tautos suverenitetą.
Pilietybė yra būtina prielaida, kad asmuo turėtų visas Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas teises ir
laisves, kad jo teisėti interesai būtų ginami ir šalies viduje, ir už jos ribų.
Pilietybė teisės literatūroje suprantama dviem aspektais:
1) kaip objektyviai egzistuojantis asmens teisinis ryšys su valstybe;
2) kaip teisės normų, reguliuojančių pilietybės santykius, visuma, t.y. kaip savarankiškas
konstitucinės teisės institutas.
Pagal LR pilietybės įstatymo 1 str., Lietuvos Respublikos piliečiai yra:
1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu
šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo);
2) asmenys, 1919 m. sausio 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos
teritorijoje, taip pat jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu jie Pilietybės įstatymo įsigaliojimo dieną
nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir nėra kitos valstybės piliečiai;

85
3) lietuvių kilmės asmenys, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Lietuvių kilmės asmeniu laikomas
asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta
save lietuviu;
4) asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal 1989 m. lapkričio 3 d.
priimtą Pilietybės įstatymą;
5) kiti asmenys, kurie Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo pagal 1991 m. gruodžio 5 d. priimtą Pilietybės
įstatymą.
Pagal teisinį turinį LR pilietybė yra apibūdinama kaip asmens nuolatinis teisinis ryšys su Lietuvos
valstybe. Svarbiausi šio ryšio požymiai:
1) gimimas teritorijoje arba – gimimas iš tam tikros teritorijos tėvų (teritorinė kilmė)
2) tam tikras apsigyvenimas teritorijoje ir ypač išgyvenimo laikas (natūralizacijos stažas)
Tačiau ne kiekvienas asmens ryšys su Lietuvos valstybe laikomas pilietybe. Tarp užsieniečių, nuolatos ir
laikinai gyvenančių Lietuvoje, taip pat atsiranda teisinis ryšys su Lietuvos valstybe. Skirtumas tas, kad
ryšys tarp piliečio ir valstybės yra nuolatinis, t.y. jis atsiranda nuo gimimo arba pilietybės įgijimo
momento ir baigiasi piliečio mirtimi arba netekus pilietybės įstatymo numatytais atvejais. Šis ryšys
nenutrūksta ir kai pilietis išvyksta iš savo šalies. Taigi, pilietybė neapribota ir erdvėje, t.y. valstybės
teritorinių ribų. Tuo tarpu teisinis ryšys su užsieniečiu nutrūksta jam išvykus iš Lietuvos. Taigi,
pagrindinis teisinis kriterijus, leidžiantis atskirti teisinį ryšį, egzistuojantį tarp valstybės ir laikinai ar
nuolatos joje esančių užsieniečių nuo teisinio ryšio su piliečiais – pilietybės nekintamumas laike ir
erdvėje.
Skiriasi ir teisių bei laisvių apimtis, kurias valstybė suteikia savo piliečiams bei kitiems asmenims.
Žmogaus prigimtinės teisės (į gyvybę, laisvę, nuosavybę, garbę ir orumą, sąžinės laisvę, ir kt.)
priskirtinos universalioms teisėms, visuotinai yra pripažįstamos civilizuotų valstybių ir suteikiamos
visiems asmenims. O svarbiausios politinės teisės ir ypač tos, kurios susijusios su valstybės
funkcionavimu, jos saugumo užtikrinimu, su valstybių institutų kūrimu ir valstybės valdžios funkcijų
įgyvendinimu, gali būti suteikiamos tik valstybės piliečiams. Pilietis įgyja išimtinę teisę dalyvauti valdant
savo valstybę. Pilietybė suteikia asmeniui socialiai svarbų vaidmenį visuomenėje – galimybę dalyvauti
tvarkant ir sprendžiant valstybinio gyvenimo reikalus, garantijų socialiniame gyvenime minimumą,
valstybės globą bei gynybą.
Pilietybė kaip LR konstitucinės teisės institutas yra visuma LR konstitucinės teisės normų, reguliuojančių
pilietybės santykius. Pažymėtina, kad valstybė savarankiškai nustato esminius pilietybės pradus ir šio
instituto konkretų turinį.
Lietuvos pilietybė yra nuolatinis teisinis asmens ryšys su Lietuvos valstybe, grindžiamas abipusėmis
teisėmis ir pareigomis ir iš jų kylančiu savitarpio pasitikėjimu, gynyba bei asmens ištikimybe valstybei.

2. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdai.

Teisės normos, reguliuojančios pilietybės santykius, priklauso nuo šalies istorinių, kultūrinių, teisinių
tradicijų. Kriterijai, pagal kuriuos apibrėžiami asmenys laikomi valstybės piliečiais, rodo valstybės
politiką pilietybės klausimais, kokioms asmenų grupėms ji teikia prioritetus ar lengvatas suteikiant
pilietybę.
Pilietybė yra viena svarbiausių valstybės suvereniteto išraiškų. Jos įgijimo ir netekimo būdus ir pagrindus
valstybė įstatymais gali reguliuoti savarankiškai atsižvelgdama į pačios valstybės bei jos piliečių
interesus. Tarptautinėje teisėje pripažinta, kad valstybė pati nustato pilietybės įgijimo ir netekimo būdus.
Tačiau valstybė nėra visiškai laisva šioje srityje. Pilietybės santykių teisinis reguliavimas turi užtikrinti
žmogaus teisės į pilietybę įgyvendinimą, atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir
teisės principus, kurie paprastai yra sietini su pilietybe.
Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdai:
Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama:
1) gimus;
2) įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę;
3) suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę (natūralizacija);
4) optavimo būdu ar kitais Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais;
5) kitais šio Įstatymo numatytais pagrindais.
Pilietybės įgijimas gimimo faktu.

86
Gimimu (filiacija). Tai pagrindinis ir visuotinai pripažintas pilietybės įgijimo būdas. Pilietybę įgyjantis
asmuo neišreiškia ir negali išreikšti savo valios, kurios valstybės piliečiu jis norėtų būti. Remiamasi
narystės prezumpcija, pagal kurią gimstant vaikui yra pakankamai didelė tikimybė, kad jis bus lojalus
valstybei, kurioje gimė. Pilietybės įgijimas filiacijos pagrindu gali būti dvejopas, remiantis skirtingais
pilietybės įgijimo principais:
a) kraujo teisės principas (jus sanguinis). Naujagimis gali įgyti savo tėvų pilietybę nepriklausomai
nuo to, ar jis gimę tėvų pilietybės valstybėje, ar už jos ribų;
b) žemės teisės principas (jus soli). Naujagimis įgyja savo gimimo vietos valstybės pilietybę
nepriklausomai nuo tėvų pilietybės.
Daugelio valstybių įstatymai numato abu šiuos principus, kur kraujo teisės principas yra derinamas su
žemės teisės principu.
c) mišrus būdas. Taikomi abu principai, juos derinant. Kai tėvai yra skirtingų šalių piliečiai ir reikia
nustatyti vaiko pilietybę, tai vaikui suteikiama tos šalies pilietybė, kurioje jis gimė (su sąlyga, kad vienas
iš tėvų irgi yra tos šalies pilietis).Valstybės, kurios pripažįsta žemės teisės principą taip pat prisideda prie
to, kad daugėja dvejų šalių piliečių (bipatridų). Tai reiškia, kad toks žmogus turi ne tik dvigubas teises bet
ir pareigas dviem valstybėm (pvz., karinė tarnyba). Tokiais atvejais valstybės turėtų sudaryti sutartis.
Teisės į pilietybę išsaugojimas ir teisės į pilietybę įgyvendinimas.
Pilietybės įgijimas įgyvendinant teisę LR yra naujas. Pilietybės įstatymo 17 str. Nustatyta, kad teisė į LR
pilietybę neterminuotai išsaugoma:
1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir
provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems
kitose valstybėse;
2) lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse.
Teisės į pilietybę išsaugojimas reiškia, jog šiems asmenims pripažįstama pirmumo teisė į Lietuvos
pilietybę ir paprastesnė tos pilietybės įgijimo tvarka (netaikant 12 str. Nustatytų natūralizacijos sąlygų).
Iki šios teisės realizavimo minėti asmenys su savo šeimos nariais gali atvykti į Lietuvos Respubliką be
vizų ir gyventi, netaikant jiems Imigracijos įstatymo reikalavimų, iš jos išvykti. Asmenims, kuriems
išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, pagal jų prašymą išduodami šią teisę patvirtinantys
dokumentai. Šie asmenys ne visada nori turėti LR piliečio pasą, nes valstybių, kur jie gyvena, įstatymai
dažnai numato, kad atlikus bet kokį veiksmą siekiant įgyti kitos valstybės pilietybę, galima netekti
turimos pilietybės. Tai ypač aktualu Lietuvos išeiviams, gyvenantiems valstybėse kur dviguba pilietybė
nepripažįstama. Todėl tokiems asmenims priimtiniau turėti ne piliečio pasą, o dokumentą, patvirtinantį,
kad asmuo turi teisę į Lietuvos pilietybę.
Teisę į Lietuvos pilietybę taip pat išsaugo lietuvių kilmės asmenys (kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš
tėvų ar senelių yra lietuviai, ir pats asmuo pripažįsta esąs lietuvis). Teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę
įgyvendina, kai atsisako turimos valstybės pilietybės ir grįžta nuolat gyventi į Lietuvą.
Prie prašymo įgyvendinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę pridedami:
 dokumentai patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo LR pilietybę (yra tokio asmens
vaikas ar vaikaitis);
 patvirtinantys asmens tapatybę (pasas ir jį atitinkantis dokumentas), lietuvių kilmę, turėtą kitos
valstybės pilietybę ir jos atsisakymą (arba dokumentas, patvirtinantis, kad asmuo yra be pilietybės), taip
pat nuolatinę gyvenamąją vietą.
Sprendimus dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimo priima Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų ministras.
Pilietybės įgijimas natūralizacijos sąlygomis, taikomos atskiriems asmenims.
Natūralizacija. Lietuvos pilietybė gali būti įgyjama suteikiant ją įstatymo nustatyta tvarka. Toks pilietybės
įgijimo būdas vadinamas natūralizacija. Įstatyminės sąlygos natūralizacijai: - išgyventi tam tikrą laiką toje
valstybėje (3 m., 10 m.), - išmokti tos valstybės kalbą,- mokėti konstitucijos pagrindus,- nesirgti
infekcinėmis ligomis,- nebūti baustam už kriminalinius nusikaltimus, nusikaltimus žmonijai ir pan. Dėl
pilietybės suteikimo asmenys gali kreiptis įvairiais sumetimais:
Šeimyninio pobūdžio (santuoka su užsieniečiu, įvaikinimas). Įv. valstybėse skirtingai reglamentuojamos
ištekėjusios už užsieniečio moters pilietybės problemos. Daugelyje Lotynų Amerikos šalyse galioja vyro
pilietybės prioriteto principas. Pagal jį moteris, ištekėjusi už šių šalių piliečio, automatiškai įgyja vyro
valstybės pilietybę. Tačiau moterų kova dėl pilietinių teisių ir jų lygiateisiškumo pasiekė, kad buvo

87
priimta Konvencija 1957 m. dėl ištekėjusios moters pilietybės – kur reglamentuoja kad vyro pilietybė
automatiškai neturi įtakos žmonos pilietybei. Ši norma įtvirtinta ir Lietuvos pilietybės įstatymo 4 str.:
Jeigu Lietuvos Respublikos pilietis yra sudaręs santuoką su asmeniu, kuris yra kitos valstybės pilietis
arba asmuo be pilietybės, taip pat tokią santuoką nutraukęs, tai sutuoktinių pilietybė savaime
nepasikeičia.
Nešeimyninio pobūdžio. Kai pilietybė suteikiama asmeniui be pilietybės, kai vienos šalies pilietybė
pakeičiama kita, t.y. pilietybė suteikiama užsieniečiui.
Visose šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse yra nustatyta ganėtinai griežta natūralizacijos tvarka.
Suteikiant užsieniečiui pilietybę, paprastai reikalaujama atsisakyti turėtos pilietybės, duoti ištikimybės
naujai valstybei priesaiką, atitinkamas sėslumo cenzas ir t.t. Lietuvoje gali būti suteikta Lietuvos pilietybė
asmeniui pagal jo prašymą, jei sutinka su nustatytomis sąlygomis. Lietuvos Respublikos Pilietybės
įstatymo 12 str. nustatyta:
1) išlaikė valstybinės kalbos egzaminą;
2) prašymo pateikimo metu nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje;
3) gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje pastaruosius dešimt metų;
4) turi legalų pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikos teritorijoje;
5) išlaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą;
6) yra asmuo be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos Respublikos
pilietybės įgijimo atveju prarandama tos valstybės pilietybė, ir raštu praneša apie savo sprendimą
atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė.
Asmuo prašantis suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi atitikti 12 str. nustatytus reikalavimus.
Pilietybės suteikimas išimties tvarka reglamentuotas 16 str.:
1. Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo Įstatymu, gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę
nusipelniusiems Lietuvos Respublikai ir integravusiems į Lietuvos visuomenę užsienio valstybių
piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka netaikant jiems šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų
pilietybės suteikimo sąlygų. Nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina užsienio valstybės piliečio ar
asmens be pilietybės veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos Respublikos
valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje
didinimo. Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka netaikant šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų
pilietybės suteikimo sąlygų taip pat gali būti suteikta, kai tai sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos
Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai.
2. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma šio Įstatymo 20 straipsnyje nurodytiems asmenims.
3. Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka savaime nesukelia teisinių pasekmių
pilietybę įgijusio asmens šeimos nariams. Ši nuostata netaikoma pilietybę įgijusio asmens nepilnamečiam
vaikui, kuris yra asmuo be pilietybės. Nepilnamečio vaiko, kuris yra asmuo be pilietybės, Lietuvos
Respublikos pilietybės klausimas sprendžiamas pagal šio Įstatymo 8 ir 9 straipsnių arba 22 ir 23
straipsnių reikalavimus.
Priesaika yra viena iš pilietybės įgijimo natūralizacijos būdu procedūrų dalių. Priesaika yra viena iš
sąlygų pilietybei gauti. Tai yra asmens viešas, iškilmingas bei tvirtas pasižadėjimas prisiimti jį
saikstančias pareigas ir jas vykdyti, t. y. asmuo prašantis pilietybės, pasižada būti ištikimas LR, kailytis
LR Konstitucijos bei įstatymų, ginti Lietuvos nepriklausomybę, saugoti valstybės teritorijos vientisumą,
gerbti valstybinę kalbą, kultūrą ir papročius, stiprinti Lietuvos demokratinę valstybę. Natūralizacijos
aktas visada yra individualus.
Priesaiką turi duoti ne tik asmenys, tampantys piliečiais natūralizacijos būdu, bet ir tie, kurie pilietybę
įgyja optavimo būdu ar išimties tvarka.
Asmenims, atitinkantiems pilietybės įstatymu nustatytos natūralizacijos sąlygas, LR pilietybė teikiama
atsižvelgiant į LR interesus. Pilietybė gali būti ir nesuteikta.
Aplinkybės, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama.
13 str. Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama asmenims, kurie:
1) rengėsi, kėsinosi ar padarė tarptautinius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos tarptautinėse
sutartyse arba tarptautinėje paprotinėje teisėje, tokius kaip: agresija, genocidas, nusikaltimai
žmoniškumui, karo nusikaltimai;
2) rengėsi, kėsinosi ar padarė nusikalstamas veikas prieš Lietuvos Respubliką;

88
3) iki atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką kitoje valstybėje buvo teisti laisvės atėmimo bausme už
tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamąją atsakomybę nustato ir Lietuvos Respublikos įstatymai, arba buvo
Lietuvoje bausti už tyčinį nusikaltimą, už kurį numatoma laisvės atėmimo bausmė;
4) įstatymų nustatyta tvarka neturi teisės gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje.
Tokios nuostatos numatytos daugelio valstybių teisiniuose aktuose. Reguliuojančiuose pilietybės
klausimus.
Pilietybės įgijimas optavimo ir kitais tarptautinėse sutartyse numatytais pagrindais.
Pagal Pilietybės įstatymo 7 str. Lietuvos Respublikos pilietybė taip pat gali būti įgyta optavimo ar kitais
Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais.
Optacija. Tai laisvas savo noru pilietybės pasirinkimas tais atvejais, kai keičiasi valstybės teritorija.
Taikoma tais atvejais, kai tam tikros buvusios valstybės teritorijoje susikuria nauja valstybė arba iš
buvusios valstybės teritorijos yra atskiriama tam tikra jos dalis, kuri įtraukiama į kitos valstybės teritoriją.
Šiuo atveju, keičiamos teritorijos dalies piliečiams leidžiama pasirinkti:
 likti savo buvusios teritorinės valstybės piliečiais, arba
 tapti naujos valstybės, į kurios teritoriją ta dalis įtraukiama, piliečiais.
Asmuo pasirinkęs pilietybę, paprastai išvyksta gyventi į pasirinktos pilietybės valstybę. Vadinasi,
optavimo atveju pilietybė keičiasi remiantis Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi su užsienio
valstybe.
Netipiškas pilietybės įgijimo optavimo būdu atvejis buvo numatytas 1989 m. 11 mėn. 03 d. Pilietybės
įstatyme. Kuriame buvo numatyta, kad asmenys, kurie iki šio įst. įsigaliojimo dienos nuolat gyveno LR
teritorijoje ir turi čia nuolatinę gyv. Vietą arba nuolatinį darbą, gali per dvejus metus nuo šio įst.
įsigaliojimo dienos laisvai apsispręsti, ar priimti Lietuvos pilietybę ar likti SSRS piliečiais.
Tokį pilietybės įgijimo atvejį su tam tikromis išlygomis galima laikyti pilietybės įgijimu optacijos būdu,
nes buvo suteikta teisė pasirinkti Lietuvos Respublikos pilietybę tiems gyventojams, kurie praeityje
neturėjo tvirtų teisinių ryšių su buvusia nepriklausoma Lietuvos valstybe.
Pilietybė gali būti įgyjama ir išimties tvarka. Yra du būdai, tačiau jie labai retai taikomi:
a) Už ypatingus nuopelnus tai valstybei. Tai numatyta daugelio valstybių įstatymuose. Dažnai
tai būna kultūros žmonės: rašytojai, dalininkai ir t.t. Jie gali būti gimę toje valstybėje bet neturėti jos
pilietybės.Pilietybės suteikimas - aukščiausias valstybės valdžios aktas. Tokiais atvejai nekeliami
natūralizacijos reikalavimai;
b) Reintegracija - tai pilietybės sugrąžinimas asmenims, kurie buvo ją praradę. Ypatingų
procedūrų nereikalaujama, tačiau turi būti nurodyta aplinkybė, dėl kurios pilietybė buvo prarasta bei
pateiktas paties asmens prašymas. Svarbūs pilietybės praradimo būdai: dėl to, kad buvo nutraukti faktiniai
ryšiai (dėl to pilietybė yra prarandama automatiškai, t.y. čia nėra jokios žmogaus kaltės), kai pilietybė
prarandama dėl nedoro elgesio (pvz., TSRS pilietybė buvo atimama iš disidentų, bet vėliau buvo
grąžinama).
Kitais šio įst. numatytais pagrindais (7 str. 5).
pilietybės grąžinimas (20 str.). Asmuo jau yra turėjęs Lietuvos pilietybę, bet dėl tam tikrų priežasčių buvo
jos netekęs. Netekimo priežastys – 18 str. 1 ar 3 d. ( atsisako, įgyja kitą pilietybę, tarpt. sutarčių
pagrindais neteko; taip pat gali būti pripažintas netekusiu pilietybės jei tarnauja kitos valstybės karo
tarnyboje arba dirba kitos valstybės tarnyboje neturėdamas LR atitinkamų institucijų leidimo). Sąlygos –
prašymo pateikimo metu nuolat gyvena LR teritorijoje ir atitinka Pilietybės įst. 12 str. 1 d. 2, 3, 5 p.
numatytas sąlygas. Kiekvienu atveju šis sprendimas priimamas individualiai, sprendžia LR Prezidentas
gavęs motyvuotą Pilietybės reikalų komisijos pasiūlymą.
Vaikų pilietybės įgijimas keičiantis tėvų pilietybei.
Pasikeitus tėvų pilietybei, kai abu tėvai įgyja LR pilietybę arba jos netenka, atitinkamai keičiasi ir jų
vaikų, neturinčių 14 m. pilietybė (22 str.)
LR piliečiu tapus vienam iš tėvų, jų vaikas gali įgyti LR pilietybę, jei to raštu prašo abu vaiko tėvai.(23
str.)
Kai vaiko tėvai išsituokę, vaikas gali įgyti LR pilietybę, jei to raštu prašo įgijęs LR pilietybę vienas iš
tėvų, pas kurį teismo sprendimu liko gyventi vaikas arba pas kurį faktiškai gyvena
Jei LR piliečiu tampa vienas iš tėvų, o kitas lieka asmeniu be pilietybės, jų vaikas gali įgyti LR pilietybę,
jei to raštu prašo įgijęs LR pilietybę vienas iš tėvų.
Kai LR pilietybės netenka vienas iš tėvų, o kitas yra LR pilietis, jų vaikas, nesulaukus 14 m., lieka LR
pilietis. (24 str.)
89
3. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas.
Pilietybės netekimas reiškia, kad nutrūksta teisinis ryšys tarp asmens ir valstybės. Pagrindinė pilietybės
netekimo pasekmė yra ta, kad keičiasi asmens teisinis statusas, jam netaikoma tos valstybės jurisdikcija,
asmuo nebegali naudotis valstybės užtarimu ir globa. Jis tampa asmeniu be pilietybės. Jei pilietybės
netekimo momentu šis asmuo turėjo ir kitos valstybės pilietybę, jis įgyja užsieniečio statusą Lietuvos
Respublikoje.
Pilietybės netekimo pagrindus, formą bei tvarką kiekviena valstybė savarankiškai nustato savo įstatymais.
LR Pilietybės įstatymo 18 str.numatyta, kad LR pilietybės netenkama:
1. Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama:
1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės;
2) įgijus kitos valstybės pilietybę;
3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais.
2. Šio straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas Lietuvos Respublikos piliečiui, įgijusiam kitos valstybės
pilietybę po 2003 m. sausio 1 d., jeigu jis yra:
1) asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos pilietybę, jo vaikas, vaikaitis ir provaikaitis
(jeigu šis asmuo, jo vaikas, vaikaitis ar provaikaitis nerepatrijavo);
2) lietuvių kilmės asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo
lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu.
3. Asmuo gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, jeigu jis, dirbdamas kitoje
valstybėje, daro žalą Lietuvos Respublikos interesams arba tarnauja kitos valstybės karo tarnyboje, arba
dirba kitos valstybės tarnyboje neturėdamas Lietuvos Respublikos atitinkamų institucijų leidimo.
4. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys, įgiję kitos valstybės pilietybę ar gavę kitos valstybės piliečio
pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą iki 2002 m. gruodžio 31 d., laikomi
netekusiais Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos ar tos valstybės
piliečio paso ar kito tos valstybės pilietybę patvirtinančio dokumento išdavimo dienos.
Kiekvienas pilietis turi teisę nevaržomas atsisakyti pilietybės. Šis pilietybės netekimo būdas yra bene
labiausiai paplitęs. Tačiau toks prašymas negali būti nagrinėjamas jeigu to prašantis asmuo yra įtariamas
ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką arba jam yra įsiteisėjęs ir vykdytinas teismo nuosprendis.
Tačiau ši nuostata nereiškia, kad asmuo apskritai negalės kreiptis dėl pilietybės atsisakymo. Kai išnyks
minėtos priežastys, asmuo galės pakartotinai kreiptis dėl pilietybės atsisakymo įstatymo nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos piliečio teisė atsisakyti pilietybės (19 str.):
1. Lietuvos Respublikos piliečio teisė atsisakyti pilietybės negali būti varžoma, išskyrus šiame straipsnyje
nurodytus atvejus.
2. Asmens prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės negali būti nagrinėjamas, jeigu to
prašantis asmuo yra įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką arba jam yra įsiteisėjęs ir
vykdytinas teismo nuosprendis.
Prašymai atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės paduodami LR Prezidentui per vietos savivaldos
vykdomąją instituciją. LR piliečiai, nuolat gyvenantys užsienio valstybėse, prašymus atsisakyti LR
pilietybės gali paduoti per LR diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas užsienyje.
Pilietybės netekimas įgijus kitos valstybės pilietybę įstatyme nėra detalizuojamas, bet pabrėžiama, kad
šios nuostatos netaikomos:
1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir
provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo);
2) lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir
pats asmuo pripažįsta save lietuviu.
Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę ar gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba
kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą, išskyrus asmenis, išvardytus šio Įstatymo 18
straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės
pilietybės įgijimo ar tos valstybės piliečio paso ar kito tos valstybės pilietybę patvirtinančio dokumento
išdavimo dienos.
Jeigu paaiškėja, kad asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota institucija
konstatuoja Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktą pagal šio Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2
punktą. Toks asmuo laikomas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės
įgijimo dienos
90
Jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles negu šis Įstatymas, taikomos
tarptautinės sutarties taisyklės. (33 str.)
Asmuo gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, jeigu jis tarnauja kitos valstybės
karo tarnyboje arba dirba kitos valstybės tarnyboje neturėdamas Lietuvos Respublikos atitinkamų
institucijų leidimo. Svarbi aplinkybė yra ta, kad asmuo dirbtų kitos valstybės labui neturėdamas tam
kompetentingų Lietuvos valstybės institucijų leidimo. Nėra kalbama apie savanorišką tarnybą, todėl
valstybės institucijos turi teisę inicijuoti pilietybės netekimo procedūrą net ir tuo atveju, kai asmuo yra
verčiamas tarnauti kitos valstybės karinėse pajėgose.
Teikimus pripažinti asmenį netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės šio Įstatymo 18 straipsnio 3dalyje
nurodytais atvejais turi teisę paduoti vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota institucija, taip pat užsienio
reikalų ministras ar jo įgaliota institucija.
pilietybės netekimo pagal šio Įstatymo 18 straipsnio 3 dalį klausimus sprendžia Respublikos Prezidentas
ir dėl to leidžia dekretus.
Pilietybės įstatymo 21 str. reglamentuojami atvejai kai pilietybės suteikimo aktas pripažįstamas arba gali
būti pripažintas negaliojančiu:
1. Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo aktą teismas pripažįsta negaliojančiu, jeigu nustato, kad
asmuo, įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos ar optavimo būdu, įgijo Lietuvos
Respublikos pilietybę pagal suklastotus dokumentus ar kitokios apgaulės būdu arba neatsisakė kitos
valstybės pilietybės, arba teismui nustačius, kad jis iki pilietybės suteikimo ar po to rengėsi, kėsinosi ar
padarė tarptautinius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse arba
tarptautinėje paprotinėje teisėje, tokius kaip: agresija, genocidas, nusikaltimai žmoniškumui, karo
nusikaltimai, arba įstatymų nustatyta tvarka neturėjo teisės gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje,
arba rengėsi, kėsinosi ar padarė nusikalstamas veikas prieš Lietuvos Respubliką.
2. Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo aktą teismas pripažįsta negaliojančiu ir tuo atveju, kai
nustato, jog konkretus asmuo po 1940 m. birželio 15 d. organizavo ar vykdė gyventojų trėmimus ar
gyventojų naikinimą, slopino rezistencinį judėjimą Lietuvoje ar po 1990 m. kovo 11 d. dalyvavo
veiksmuose prieš Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir jos teritorijos vientisumą.
3. Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę ar gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba
kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą, išskyrus asmenis, išvardytus šio Įstatymo 18
straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės
pilietybės įgijimo ar tos valstybės piliečio paso ar kito tos valstybės pilietybę patvirtinančio dokumento
išdavimo dienos.
4. Lietuvos Respublikos pilietis, gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę
patvirtinantį dokumentą po to, kai jam buvo išduoti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys
dokumentai, išskyrus asmenis, išvardytus šio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, privalo per
30 dienų raštu pranešti apie tai vidaus reikalų ministrui ar jo įgaliotai institucijai arba teritorinės policijos
įstaigos migracijos skyriui, poskyriui, grupei ar pasų poskyriui (toliau – migracijos tarnyba), arba
Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai užsienyje.
5. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas pripažįstamas negaliojančiu, jeigu paaiškėja, kad asmuo
Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančius dokumentus įgijo neteisėtai ar nepagrįstai.
Esant nurodytiems pagrindams pilietybės gali netekti tik tie asmenys, kuriems ji buvo suteikta arba kurie
ją įgijo optacijos būdu. Piliečiai pagal kilmę net ir esant nurodytiems pagrindams negali netekti LR
pilietybės įstatyme numatyti pilietybės netekimo atvejai negali būti aiškinami plečiamai, jų sąrašas yra
išsamus. Ši sankcija gali būti taikoma nepaisant to, kiek laiko praėjo nuo asmens natūralizacijos ar
pilietybės įgijimo optacijos būdu. Neturi reikšmės ir tai, kad asmuo, kuriam buvo atimta pilietybė, dėl to
gali tapti asmeniu be pilietybės.
Įvykdžius šiame str. Numatytas veikas asmenims, atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, gali arba turi
būti atimta LR pilietybė.

4. Vaikų pilietybės priklausymas nuo tėvų pilietybės.

Gimus (filiacija) – remiamasi tiek kraujo tiek žemės teisės principu.
a) Prioritetas teikiamas kraujo teisės principui.
8 str. vaikas, kurio abu tėvai jo gimimo metu buvo LR piliečiai, yra LR pilietis, nesvarbu, ar jis gimė
Lietuvos teritorijoje, ar už jos ribų;
b) Prioritetas teikiamas žemės teisės principui.
91
1. Jeigu vaiko tėvai turi ne tą pačią pilietybę ir vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos
Respublikos pilietis, vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis gimė Lietuvos Respublikos
teritorijoje.
2. Jeigu vaiko tėvai turi ne tą pačią pilietybę ir vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos
Respublikos pilietis, tai vaiko, gimusio už Lietuvos Respublikos ribų, pilietybė, iki jam sukaks 18 metų,
gali būti nustatoma pagal tėvų susitarimą.
3. Vaikas, kurio vienas iš tėvų vaiko gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos pilietis, o kitas buvo asmuo
be pilietybės arba nežinomas, yra Lietuvos Respublikos pilietis neatsižvelgiant į vaiko gimimo vietą.
10 str. asmenų be pilietybės, nuolat gyvenančių LR teritorijoje, vaikas gimęs LR teritorijoje įgyja LR
pilietybę;
11 str. LR rastas vaikas, kurio abu tėvai nežinomi, laikomas gimusiu Lietuvoje ir yra LR pilietis, jei
nepaaiškės aplinkybių, dėl kurių vaikas įgytų kitokį statusą.
c) Pagal tėvų susitarimą. Kai skirtinga tėvų pilietybė, vaiko gimimo metu vienas iš tėvų buvo LR
pilietis ir abiejų tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta už LR teritorijos ribų, vaikas gimė už LR ribų.

VAIKŲ PILIETYBĖ PASIKEITUS TĖVŲ PILIETYBEI reglamentuota LR Pilietybės įstatymo 22 str. – 25

str.!!!

5. Pilietybės klausimų sprendimo tvarka.

1. Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimo, atsisakymo ir grąžinimo klausimai
svarstomi pagal suinteresuoto asmens raštišką prašymą. Prašymai teikiami LR Prezidentui per
vietos savivaldos vykdomąją instituciją.
2. Dokumentus rengia vietos savivaldos vykdomosios institucijos paskirtas pareigūnas arba vietos
savivaldos vykdomosios institucijos sprendimu sudaryta komisija.
3. Prašymo projektas teikiamas vietos vykdomajai institucijai.
4. Vietos vykdomoji institucija nagrinėja asmens prašymą, tada siunčia Respublikos Prezidentui.
5. Prezidentas sudaro pilietybės reikalų komisiją ir tvirtina Pilietybės klausimų nagrinėjimo
komisijoje taisykles.
6. Pilietybės reikalų komisija svarsto ir siūlo pasiūlymus Respublikos Prezidentui dėl: LR pilietybės
suteikimo; LR pilietybės grąžinimo; LR pilietybės netekimo; LR pilietybės suteikimo akto
pripažinimo netekusiu galios.
7. Komisija teikia rekomendacinio pobūdžio išvadas Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų
ministerijos, Konsuliniam departamentui prie Užsienio reikalų ministerijos - jeigu asmenys negali
nustatyta tvarka gauti reikiamų dokumentų, patvirtinančių iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą LT
pilietybę arba lietuvių kilmę.
8. Komisija nagrinėja prašymus suteikti LR pilietybę pagal 16 str. Ir teikia pasiūlymus prezidentui.
9. Jeigu komisija nustato, kad yra aplinkybių , trukdančių patenkinti prašymą, ne vėliau kaip per 7 d.
nuo tokio sprendimo privalu raštu pranešti apie tai pareiškėjui.
10. Komisijos sprendimai priimami narių balsų dauguma ir įforminami protokolu, kurį pasirašo visi
komisijos nariai.
11. Pakartotinai asmenų prašymai suteikti LR pilietybę ar ją grąžinti priimami ne ankščiau kaip po 1
m. nuo ankstesnio sprendimo nuosprendžio.
LR PILIETYBĖS KLAUSIMŲ SPRENDIMO TVARKA ( 26 str. – 31 str.)!!!

9 tema. Užsieniečių teisinė padėtis Lietuvoje

1. Užsieniečio sąvoka LR konstitucinėje teisėje.

Pagal LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 str. 32 p. „Užsienietis – asmuo, kuris nėra LR
pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios“. Ši
įstatymo sąvoka neapima bei įstatymas netaikomas užsieniečiams, kurie naudojasi privilegijomis ir
imunitetais pagal LR tarptautines sutartis ir kitus teisės aktus (įstatymo 1 str. 3 d.) – t.y. užsienio valstybių
darbuotojams, diplomatams, konsulinių atstovybių vadovams ir jiems prilygintiems asmenims.

2. Užsieniečių buvimo LR teisiniai modeliai (variantai, režimai)

Pagal 2004 m. balandžio 29 d. Įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ galima skirti tokius
užsieniečių statuso LR variantus:
92
a) laikinai ir teisėtai į LR atvykusių asmenų statusas, turint „galiojančią LR vizą, jeigu LR tarptautinės
sutartys, ES teisės aktai /.../ nenustato kitaip /.../“;
b) laikinai apsigyvenusių užsieniečių, turinčių leidimą laikinai gyventi LR (2 str. 14 d.) (ketinančių
užsiimti teisėta veikla, mokytis, dirbti ir kitais įstatymo nustatytais atvejais įgytas) teisinis statusas,
reglamentuotas įstatymo III skyriaus 3 skirsnyje;
c) nuolat LR gyvenančių užsieniečių, turinčių leidimą nuolat gyventi LR (2 str. 15 d.) teisinis statusas,
reglamentuotas įstatymo III skyriaus 4 skirsnyje. Tokie asmenys įgyja ir tam tikras politines (peticijos,
dalyvavimo vietos savivaldoje) teises.
d) užsieniečių, kurie kreipiasi dėl ir/ar įgyja prieglobstį LR statusas (įstatymo IV skirsnis). Šiems
asmenims netaikoma atsakomybė už neteisėtą atvykimą ir buvimą LR teritorijoje, jei jie atvyko „į LR
teritoriją iš valstybės, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus“ ir „nedelsdami prisistato
kompetetingoms LR institucijoms ar įstaigoms ir išsamiai paaiškina“ neteisėto atvykimo priežastis;
e) ES valstybių narių piliečių teisinė padėtis (įstatymo V skyrius). Šie asmenys gali atvykti ir būti LR iki
3 mėn. per pusę metų. Jei toks asmuo ieško darbo ar ketina užsiimti teisėta veikla, tuomet jis gali būti LR
dar 3 mėnesius. Jei ES valstybės narės pilietis ketina gyventi LR, jis privalo gauti EB leidimą gyventi. (99
str. 1 d.) Jei ES valstybės narės pilietis teisėtai gyveno LR teritorijoje pastaruosius 4 metus, jam
išduodamas EB leidimas gyventi nuolat (104 str). ES valstybių narių piliečiams netaikomas reikalavimas
įsigyti leidimą dirbti, jie įstatymo nustatyta tvarka (105 str.) turi teisę pasilikti gyventi LR ir pasibaigus
darbo santykiams ar kitai teisėtai veiklai.

3. Užsieniečių, nuolat gyvenančių LR teisinės padėties pagrindai.

Užsienietis, norintis nuolat gyventi LR, jo paties prašymu gali gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje,
jeigu jis atitinka įstatyme numatytas sąlygas. Įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatyta, kad
užsienietis gali gyventi (laikinai ir nuolat) Lietuvoje, jei atitinka įleidimo į LR kriterijus, turi būstą,
pakankamai lėšų pragyventi LR bei prireikus pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą.
Užsienietis gali gyventi nuolat, jei jis papildomai atitinka vieną iš šių sąlygų:
a) be pertraukos pragyveno LR pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi,
b) išsaugojo teisę į LR pilietybę,
c) yra lietuvių kilmės asmuo,
d) gavo pabėgėlio statusą,
e) atvyko gyventi į LR kartu su LR piliečiu kaip jo šeimos narys ir kitais įst. 53 str. nustatytais atvejais.
Užsieniečiui išduoti leidimą gyventi Lietuvoje atsisakoma įstatymo 35 str. nustatytais pagrindais, jei:
a) užsieniečio gyvenimas grėstų valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai,
b) jis pateikė neteisingus duomenis norėdamas gauti leidimą gyventi,
c) jam draudžiama atvykti į LR,
d) yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka,
e) yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienietis yra padaręs karo nusikaltimą, nusikaltimą moniškumui,
vykdė genocidą,
f) jis neturi pakankamai lėšų gyventi LR ir kitais 35 str. nustatytais pagrindais.
Leidimas nuolat gyventi panaikinamas, jeigu:
a) gautas apgaulės būdu,
b) paaiškėja aukščiau išvardinti ir 35 str. 1 d. nustatyti pagrindai,
c) užsienietis išvyksta iš LR ilgesniam nei 6 mėn. laikotarpiui,
Užsieniečiui, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas, leidimas nuolat gyventi panaikinamas tik tuo atveju, jei
tai būtina dėl valstybės saugumo ar viešosios tvarkos interesų. Užsienietis, jeigu jis yra ES valstybės narės
pilietis, gali nuolat gyventi LR gavęs EB leidimą gyventi nuolat, įstatymo 104 str. nustatyta tvarka – jei jis
pastaruosius 4 metus gyveno LR ir turėjo EB leidimą gyventi. EB leidimas gyventi nuolat gali būti
neišduodamas, jei ES valstybės narės pilietis nebuvo Lietuvoje laikotarpį, viršijantį 6 mėn. iš eilės,
išskyrus atvejus, susijusius su karine ar alternatyvia tarnyba.

4. Tarptautinės sutartys dėl užsieniečių teisinės padėties.

JT Generalinės asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija;
1950-11-04 Romoje priimta EŽTK – ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas yra siekti, kad
Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir
kad jų būtų laikomasi;
93
Su EŽTK susijusi ir 1995-01-24 d. KT išvada. (Dėl 48 val. sulaikymo termino, teisės išpažinti ir skleisti
tikėjimą). Nors lingvistiškai tarp EŽTK ir LR Konstitucijos galima įžvelgti neatitikimų, tačiau loginiu,
sisteminiu ir teleologiniu požiūriu, EŽTK ir LR Konstitucijos nuostatos „taikomos kartu papildytų viena
kitą kaip viena teisinė garantija“.
Konstitucija, kartu su LR tarptautinėmis sutartimis bei įstatymais suteikia užsieniečiams, kaip ir LR
piliečiams visas prigimtines žmogaus teises ir laisves. Užsienietis turi teisę į gyvybę, teisę į orumą ir iš šių
principų kildinamus kitus principus. Užsieniečiai, atititnkantys įstatymų nustatytus reikalavimus turi teisę
verstis ūkine-komercine veikla, įsygyti nekilnojamojo turto, vienytis į draugijas, tautines bendrijas.
Nuolat LR gyvenantiems užsieniečiams suteiktos netgi kai kurios pilietinės teisės, tokios kaip peticijos
teisė (kadangi peticija gali būti reikalaujama Seimo, Vyriausybės ar savivaldybių institucijų spręsti
klausimus, susijusius su žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ar įgyvendinimu), teisė dalyvauti (rinkti ir būti
renkamam) vietos savivaldoje.

5. Prieglobsčio teisė.
Prieglobsčio LR suteikimas reglamentuotas įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ IV skyriuje.
Pabėgėlių statusą reglamentuoja ir JT Generalinės asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. Visuotinė žmogaus
teisių deklaracija, JT konvencija dėl pabėgėlių statuso (Ženevos konvencija) bei 1967 m. protokolas dėl
pabėgėlių statuso.
Pabėgėlis bendrąja prasme asmuo, kuris, negalėdamas pasinaudoti savo valstybės gynyba dėl gresiančio
pavojaus jo laisvei ar gyvybei yra priverstas palikti savo šalį ir ieškoti prieglobsčio svetur.
Prieglobsčio teisė yra tik tam tikros užsieniečių grupės subjektinė teisė. Asmuo, siekiantis gauti
prieglobstį turi atitikti tokius kriterijus:
a) pagrįstai bijoti persekiojimo dėl religijos, rasės, tautybės, politinių įsitikinimų ir pan., jis negali būti
vadinamuoju ekonominiu pabėgėliu.
b) būti už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų.
Įstatymo 66 str. nustatytos tokios prieglobsčio formos:
a) pabėgėlio statusas,
b) papildoma apsauga,
c) laikinoji apsauga.
Pabėgėlio statusas yra pagrindinė prieglobsčio forma. Papildoma apsauga teikiama asmenims, kurių
laisvei, gyvybei gresia realus pavojus. Laikinoji teritorinė apsauga teikiama, jei Europos Sąjungos Taryba
priima sprendimą, kad yra masinis užsieniečių antplūdis į Europos Sąjungą, vidaus reikalų ministro
teikimu sprendimą dėl laikinosios apsaugos suteikimo užsieniečiams priima Lietuvos Respublikos
Vyriausybė. Jei Lietuvos Respublikos Vyriausybė priima sprendimą dėl laikinosios apsaugos suteikimo,
užsieniečiai į Lietuvos Respublikos teritoriją įleidžiami bei apgyvendinami Lietuvos Respublikos
Vyriausybės nustatytoje vietoje, neapribojant jų judėjimo laisvės (įst. 92-96 str).

10 tema. LR ūkio, finansų ir politinių interesų formavimo konstituciniai pagrindai

1. Nuosavybės neliečiamumas ir jos teisių gynimas bei kiti Lietuvos ūkio organizavimo
konstituciniai principai bei jų aiškinimas (taikymas)

LRK 46 straipsnis
Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.
Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.
Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.
Valstybė gina vartotojo interesus.
Konstitucijos 46 str. 1 dalies nuostata, Lietuvos ūkį grindžianti privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės
veiklos laisve ir iniciatyva yra glaudžiai susijusi su konstitucinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis.
Nuosavybės teisė yra svarbi žmogaus teisių ir laisvių sudedamoji dalis, suteikianti materialų pagrindą
įgyvendinti kitas teises ir laisves, kurios be turto valdymo, naudojimosi ir disponavimo juo yra fikcija.
Nuosavybės teisė su ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva užtikrina asmeninį suinteresuotumą sritimi, skatina
ekonomikos plėtrą, socialinę pažangą. Toleruojama ir skatinama tik tarnaujanti visuomenės gerovei ir
įstatymų neuždrausta laisvė.
94
Nuosavybės teisė kartu su ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva užtikrina taip pat ir asmeninį
suinteresuotumą ekonomikos srityje.
Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies norma įteisina draudimo monopolizuoti gamybą ir rinką principą ir
kartu nustato pagrindinį šio draudimo tikslą – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę.
Prof. Augustino Normanto paskaita: Asmens ūkinės laisvės ir iniciatyvos sąvoka plati. Ji apima teisę
pasirinkti, sudaryti sutartis. Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – teisinių galimybių visuma, sudaranti
prielaidas asmeniui daryti jo veiklai reikalingus sprendimus. Juo turtingesni visuomenės nariai, juo geriau
visuomenei. Ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Šios laisvės imperatyvai paliečia didelės visuomenės
dalies interesus.
LRK 23 straipsnis
Nuosavybė neliečiama.
Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai
atlyginama.
LR Konstitucijos 23 str. nustatyta: nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Ji gali būti
paimama tik įstatymo numatyta tvarka visuomenės poreikiams ir tik teisingai atlyginus.
Konstitucijos 23 str. sukonkretina 46 str. principines nuostatas dėl nuosavybės, įtvirtina jos neliečiamybę,
neliečiamybės apsaugos, gynimo garantijas, nustato, kada neliečiamybė gali būti apribota. 46 str. 1 d.
pirmiausia įteisina privačią nuosavybę kaip ūkinės veiklos pagrindą. 23 str. neteikdamas privilegijų,
nediskriminuodamas gina visų rūšių ir formų nuosavybę (privačią, viešą, mišrią, priklausančią fiziniams
ar juridiniams asmenims, valstybei ar savivaldybėm).
Nuosavybės neliečiamybė reiškia nuosavybės teisės subjekto – savininko teisę laisvai valdyti turimą turtą,
naudotis, disponuoti juo, reikalauti, kad kt. asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą
užtikrinti palankiausią nuosavybės teisės įgyvendinimo režimą, ginti, saugoti nuosavybę nuo neteisėto
kėsinimosi į ją.
Nuosavybės neliečiamybė – neabsoliuti teisinė kategorija, netgi tada, kai savininkas nuosavybės teises į
objektą įgyja visiškai teisėtu pagrindu, nes savininko turtinės teisės neatskiriamos nuo jo pareigų,
susijusių su šių teisių įgyvendinimu, todėl įstatymas nustato ir tam tikrus nuosavybės teisių įgyvendinimo
apribojimus.
Konstitucinis teismas aiškino asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos turinį (46 str. 1 d.) ir
nuosavybės teisių apsaugą (23 str. 1 d. ir 2 d.) nutarime „Dėl kvalifikacinių reikalavimų vaistinių
savininkams“, KT požiūris nagrinėjant ginčytinus aktus, susijusius su konstituciniu draudimu
monopolizuoti gamybą ir imperatyvu saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę, išreikštas 1999 10 06 KT
nutarime „Dėl telekomunikacijų įstatymo“. Žr. žemiau.
1999 10 06 Konstitucinio Teismo nutarimas „DĖL TELEKOMUNIKACIJŲ ĮSTATYMO“
http://www.lrkt.lt/dokumentai/1999/n9l1006a.htm
Bylos esmė: Seimo narių grupė prašė ištirti, ar Telekomunikacijų įstatymo 8 str. ir 16 str. dalys
neprieštaravo Konstitucijai.
Pareiškėjas mano, kad pagal įstatymą fiksuoto telefono ryšio paslaugų teikėjas įgyja išimtines teises
telekomunikacijų srityje. O privatizavus AB “Lietuvos telekomas” bus įtvirtinta privačių subjektų
monopolija. Taigi ši įstatymo dalis neatitinka Konstitucijos 46 str., nes nepagrįstai suvaržoma asmens
ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva telekomunikacijų rinkoje, įtvirtinama privati monopolija, pažeidžiamas
sąžiningos konkurencijos principas, dėl to gali nukentėti vartotojų interesai. Be to, pagal Konstitucijos 5
str. valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, o Seimas vykdo valstybės valdžią ir yra viena iš valstybės
valdžios įstaigų. Taigi kyla klausimas, ar Seimas, priimdamas šį įstatymą, nepažeidė ir Konstitucijos 5 str.
Privatizuojamas „Lietuvos telekomas“ pagal įstatymo 16 str. išperka telekomunikacijų tinklus: nuosavybė
paimama iš visuomenės privataus monopolisto žinion. Įstatyme nėra nustatyta tokios nuosavybės
paėmimo iš visuomenės į privataus monopolisto rankas tvarka ir teisingas atlyginimas. Taigi ar įstatymas
neprieštarauja Konstitucijos 23 str., pagal kurį nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka
visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.
Konstitucinis Teismas konstatuoja: konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija reiškia
draudimą valdžios, savivaldybių institucijoms, priimti sprendimus, galinčius iškreipti sąžiningą
konkurenciją.
Galimybė konkuruoti sumažėja, kai joje įsigali monopolija. Valstybė turi riboti monopolines tendencijas.
Jeigu monopolija yra susidariusi, valstybė monopolinę veiklą reguliuoja nustatydama atitinkamus
95
reikalavimus monopolistui. Konstitucijos 46 str. nustatytas draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką
nereiškia, kad draudžiama konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą.
Konstatavimas sudaro teisines prielaidas taikyti monopolistui atitinkamus reikalavimus ginant vartotojų
interesus. Interesų gynimo priemonės - diskriminacinių kainų ribojimas, tarifų reglamentavimas, prekių
kokybės ir kt. reikalavimai. Valstybės institucijos kontroliuoja, kaip ūkio subjektai laikosi nustatytų
reikalavimų. Būtina atsižvelgti į tai, kad konkurencijos telekomunikacijų srityje draudimas nėra visuotinis
ir absoliutus - mobiliojo ryšio, “Interneto” tinklo paslaugų rinka yra laisva. Priimant Telekomunikacijų
įstatymą konstatuota, kad fiksuoto telefono ryšio srityje yra monopolija. Esant tokiai padėčiai įstatymo 8
str. nustatyta, kad fiksuoto telefono ryšio rinka nuo 2002 12 31 turi būti laisva. „Bendrojo fiksuoto
telefono ryšio tinklo eksploatavimo ir telekomunikacijų paslaugų teikimo šiuo tinklu rinka Lietuvoje turi
būti laisva nuo 2002 12 31.” Iki šios datos “Lietuvos telekomas” bus vienintelis fiksuoto telefono ryšio
operatorius, nebus išduodamos papildomos licencijos bei leidimai, dėl kurių pasikeistų pagrindinio
fiksuoto telefono ryšio operatoriaus veiklos sąlygos.” Ginant vartotojų interesus reikalavimas
monopolistui - nustatytomis sąlygomis teikti apibrėžtos rūšies ir kokybės telefonijos paslaugas.
Konstitucijos 46 str. esminė nuostata - asmuo gali verstis bet kokia įstatymų neuždrausta ūkine veikla.
Įstatyme nustatytas asmens ūkinės veiklos laisvės draudimas kiekvienu atveju turi būti aiškus, skirtas
Konstitucijoje įtvirtintų vertybių (sąžiningos konkurencijos, vartotojų interesų ir kt.) apsaugai.
Konstitucinis Teismas pažymi, kad išimtinių teisių fiksuoto telefono ryšio srityje tam tikram laikotarpiui
įtvirtinimas ir kartu laikinas konkurencijos šioje srityje apribojimas vertintini kaip išimtinis specifinės
telekomunikacijų rinkos pereinamojo laikotarpio teisinio reguliavimo atvejis. Pagal Telekomunikacijų
įstatymo 16 str. teisę bendrai naudotis kito operatoriaus vamzdynais, kanalais, bokštais ir kt. įrenginiais
turi tiek AB “Lietuvos telekomas”, tiek kt. operatoriai - monopolinės teisės į visą telekomunikacijų
infrastruktūrą įtvirtinamos ne vienam telekomunikacijų operatoriui, todėl įstatymo 16 str. neprieštarauja
Konstitucijos 46 str.
KT pripažino, kad Telekomunikacijų įstatymo 8 str. ir 16 str. neprieštarauja Lietuvos respublikos
Konstitucijai.
KT požiūris, dėl konstitucinio draudimo monopolizuoti gamybą ir imperatyvo saugoti sąžiningos
konkurencijos laisvę (ištraukos iš nutarimo – remtasi E. Šileikio kn. „Konstitucinės teisės klausimai,
kazusai, užduotys, 2006):
Konstatuojamosios dalies II skirsnio 6 punktas.
Galimybė konkuruoti sumažėja arba konkurencija iš atitinkamos rinkos apskritai pašalinama, kai
joje įsigali monopolija. Valstybė turi teisinėmis priemonėmis riboti monopolines tendencijas.
Jeigu monopolija yra susidariusi, valstybė monopolinę ūkinę veiklą reguliuoja įstatyme
nustatydama atitinkamus reikalavimus monopolistui. Tokio teisinio reguliavimo apimtis gali
priklausyti nuo daugelio veiksnių: reguliuojamos ūkio srities, tam tikro laikotarpio ypatumų ir kt.
Konstitucijos 46 straipsnio nuostata "įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką" reiškia,
kad negalima įvesti monopolio, t. y. negalima įstatymu suteikti ūkio subjektui išimtinių teisių veikti
kurioje nors ūkio srityje, dėl ko ši sritis būtų monopolizuota. [šio atvejo esmė] Tačiau Konstitucijos 46
straipsnyje nustatytas draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką nereiškia, kad yra draudžiama tam
tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą.
Toks konstatavimas sudaro teisines prielaidas taikyti monopolistui atitinkamus reikalavimus
ginant vartotojų interesus. Specialiosios vartotojų interesų gynimo priemonės - tai diskriminacinių
kainų nustatymo ribojimas, monopolinės rinkos prekių kainų dydžių, tarifų valstybinis
reglamentavimas, prekių
kokybės, kitų reikalavimų monopoliniam ūkio subjektui nustatymas ir kt. Valstybės institucijos
kontroliuoja, kaip ūkio subjektai laikosi nustatytų reikalavimų.

Konstatuojamosios dalies III skirsnio 3 punktas. pagrindinė ekonominio augimo, vartotojų interesų
tenkinimo sąlyga yra ta, jog turi būti konkurencinis ūkis. Telekomunikacijų srityje nuo planinės
ekonomikos laikų buvo valstybės monopolija. Valstybinę telekomo įmonę reorganizavus į
akcinę bendrovę "Lietuvos telekomas" visų akcijų savininke tapo valstybė, o bendrojo fiksuoto
telefono ryšio tinklai priklausė šiai akcinei bendrovei. Nors pagal Lietuvos Respublikos ryšių
įstatymą, priimtą 1995 m. Lapkričio 30 d., kiti subjektai turėjo teisę verstis ūkine veikla fiksuoto
telefono ryšio srityje, tačiau iš tikrųjų ši rinka liko monopolizuota. Priimant Telekomunikacijų
įstatymą buvo konstatuota, kad
96
bendrojo fiksuoto telefono ryšio srityje yra monopolija. Esant tokiai padėčiai Įstatymo 8 straipsnio 1
dalyje buvo nustatyta, kad bendrojo fiksuoto telefono ryšio rinka nuo 2002 m. Gruodžio 31 d. turi būti
laisva.
Prof. A. Normanto paskaita: Monopolizavimo problema. Monopolistas negali atsirasti nei gamybos, nei
realizavimo sferoje. Teismas, spręsdamas, ar pagrįstas toks reguliavimas šiuo konkrečiu atveju panaudojo
sąvoką „natūrali monopolija“. Valstybė negali priimti įstatymų, kurie dirbtinai sukuria monopoliją.
Lietuvoje nabuvo įmonės, kuri atskirai galėtų teikti ryšių paslaugas. Valstybė privalo šiuo atveju nustatyti
tokį teisinį reguliavimą, kad šio monopolisto veikla nebūtų pažeistos žmogaus teisės, kad būtų apsaugotos
vartotojų teisės, jų interesai. Valstybė nustato tokį reguliavimą, kad palaipsniui galėtų ateiti kiti (iki 2002
12 31 buvo monopolija). (Dabar panaši situacija yra su dujų ūkiu).
Prof. E. Šileikio seminaras: KT išaiškino, kad Konstitucijos 46 str. norma nereiškia draudimo įstatymu
konstatuoti, kad jau yra monopolis, kuris per pereinamąjį laikotarpį bus mažinamas.
Šis terminas adekvatus investitoriaus apsaugai (Telia Sonera nupirko Lietuvos telekomą).
2000 02 23 Konstitucinio Teismo nutarimas „DĖL 1998 METŲ PAVYZDŽIO BANDEROLIŲ TABAKO
GAMINIAMS IR ALKOHOLINIAMS GĖRIMAMS ŽENKLINTI ĮVEDIMO“
http://www.lrkt.lt/dokumentai/2000/n000223.htm
Bylos esmė: Apylinkės teismas ir Seimo narių grupė prašė ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1998 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 36 „Dėl 1998 metų pavyzdžio banderolių tabako gaminiams ir
alkoholiniams gėrimams ženklinti įvedimo" patvirtintos „Lietuvos Respublikoje pagamintų ir
parduodamų alkoholinių gėrimų ženklinimo 1998 metų pavyzdžio banderolėmis tvarkos" 5 punktas
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui.
Be banderolių ar seno pavyzdžio banderolėmis paženklintais Lietuvoje pagamintais alkoholiniais
gėrimais prekiauti, juos gabenti, laikyti prekybos bei viešojo maitinimo įmonių sandėliuose, prekybos
salėse, administracinėse, pagalbinėse ir kt. vietose draudžiama. Importuojami ir Lietuvoje pagaminti
alkoholiniai gėrimai nuo 1998 m. kovo 1 d. ženklinami 1998 m. pavyzdžio banderolėmis.
Konstitucinis Teismas: uždraudus įmonėms prekiauti seno pavyzdžio banderolėmis paženklintais
alkoholiniais gėrimais, juos gabenti bei laikyti ir nenustačius, kaip įmonės po nutarime nurodytos datos
gali realizuoti dar iki draudimų įvedimo teisėtai įsigytus joms nuosavybės teise priklausančius
alkoholinius gėrimus, paženklintus seno pavyzdžio banderolėmis, ne tik paneigiama nuosavybės teisė, bet
ir Konstitucijos 46 str. įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, sąžiningos konkurencijos
laisvė, pažeidžiamos kt. Konstitucijos 46 str. išdėstytos teisės normos, nustatančios šalies ūkio
konstitucinius pagrindus. Be to, konstitucinis asmenų lygybės principas yra taikytinas ne tik fiziniams, bet
ir juridiniams asmenims (29 str.).
Iš E. Šileikio seminaro: KT nagrinėdamas bylą pažymi, kad nuosavybė apima teisę naudoti, valdyti,
disponuoti. Turi būti numatyta, kaip kompensuojami nuostoliai su teisėtai įgytu turtu.
Įstatyme nustatytas toks teisinis reguliavimas, kai įmonės, turinčios teisę prekiauti importuotais
alkoholiniais gėrimais, ir įmonės, turinčios teisę prekiauti tik Lietuvoje pagamintais alkoholiniais
gėrimais, atsidūrė akivaizdžiai skirtingoje teisinėje padėtyje: įmonės, turinčios teisę prekiauti
importuotais gėrimais, po nustatytos datos turėjo teisę seno pavyzdžio banderolėmis paženklintus
importuotus gėrimus paženklinti 1998 m. pavyzdžio banderolėmis ir toliau jais prekiauti, įmonės,
turinčios teisę prekiauti tik Lietuvoje pagamintais alkoholiniais gėrimais, neturėjo teisės seno pavyzdžio
banderolėmis paženklintų gėrimų paženklinti naujomis. Tai pastato ūkio subjektus į nelygiateisę padėtį,
diskriminuoja turinčius teisę prekiauti tik Lietuvoje pagamintais alkoholiniais gėrimais ūkio subjektus.
Konstitucijoje garantuojamas nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga (23 str.), įtvirtinta
ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, saugoma sąžiningos konkurencijos laisvė (46 str.), įstatymui visi
asmenys yra lygūs (29 str.).
Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijos 23 str., 29 str. 1 daliai -
Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, 46 str.

97
2002 03 14 Konstitucinio Teismo nutarimas „DĖL KVALIFIKACINIŲ REIKALAVIMŲ VAISTINIŲ
SAVININKAMS“
http://www.lrkt.lt/dokumentai/2002/n020314.htm
Bylos esmė: Aukštesnysis administracinis teismas prašė ištirti, ar farmacinės veiklos įstatymo 11 str.,
kurio esmė: vaistinės nuosavybės teise priklausyti gali tik turintiems aukštąjį farmacinį išsilavinimą
fiziniams asmenims, ar jų grupėms, jei daugiau nei pusė grupės narių turi tokį išsilavinimą, neprieštarauja
Konstitucijos 46 str. 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai (Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei
verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir
socialinę apsaugą nedarbo atveju).
Konstitucinis Teismas nutarė: Konstitucijos 46 str. teigiama, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti
verslą. Tautos ūkis grindžiamas privačia nuosavybe, asmens ūkinės veiklos laisve. Pagal Konstituciją
riboti žmogaus teises ir laisves galima tik įstatymu, siekiant apsaugoti kt. asmenų teises ir laisves. Bet
ribojimais nepaneigiama teisių ir laisvių prigimtis iš esmės. Pagal įstatymą vaistinė – įmonė, steigiama
farmacinei ūkinei veiklai vykdyti. Vaistų ir vaistinių medžiagų, kaip prekių, specifika lemia tai, kad
farmacinė veikla yra ypatinga ūkinės veiklos sritis, todėl reikia nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal
kurį farmacinę veiklą vykdytų tik spec. išsilavinimą ir tinkamą kvalifikaciją turintys asmenys. Šis
reikalavimas kyla iš Konst. 53 str., kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata. Taigi privalu sudaryti
prielaidas, kad vaistinėse būtų pakankamai kokybiškų, saugių, efektyvių vaistų. Valstybė turi kontroliuoti,
kad farmacinė veikla būtų vykdoma sveikatos labui. Visgi teisė į nuosavybę yra konstitucinė ir įstatymų
leidėjas, ribodamas ją, yra saistomas Konstitucijos normų. O vien buvimas vaistinės savininku nereiškia,
kad savininkas turi teisę vykdyti tokią veiklą, kurią pagal farmacijos veiklos įstatymą gali vykdyti tik
nustatytą išsilavinimą ir kvalifikaciją turintis asmuo. Nuosavybė įpareigoja: savininkas, turėdamas teisę ją
valdyti, naudotis, disponuoti ja, negali pažeisti įstatymų ir kt. asmenų teisių. Vaistinė susijusi su ypatingo
pobūdžio prekėm – vaistais, todėl įstatymai turi nustatyti tokį vaistinių savininkų subjektinių nuosavybės
teisių ribojimą, kad jiems priklausančiose vaistinėse dirbančių farmacininkų profesinę veiklą kontroliuoti,
joms vadovauti galėtų tik reikiamą išsilavinimą turintys asmenys, kad savininkų ekonominiai interesai
neužgožtų sveikatos ir visuomenės sveikatinimo interesų. Pagal Konstituciją negalima riboti asmens
teisės į nuosavybę dėl jo išsilavinimo. Tokio išsilavinimo reikalavimai turi būti nustatomi asmenims,
vykdantiems vaistinėse farmacinę veiklą, o ne vaistinių savininkams. Taigi farmacinės veiklos įstatymo
11 str. uždraudžia asmenims, neturintiems farmacinio išsilavinimo siekti turėti vaistinių.
Konstitucinio Teismo išvada: šis įstatymas prieštarauja Konstitucijos 23 str. 1 ir 2 dalims
(nuosavybė neliečiama, saugoma įstatymų), 46 str. 1 daliai (Lietuvos ūkis grindžiamas privačios
nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva) ir 48 str 1 daliai (kiekvienas žmogus turi
teisę laisvai pasirinkti verslą).
Šioje byloje KT išaiškino asmens ūkinės veiklos laisvės (ir iniciatyvos) turinį.
Anot KT (citata iš šio 2002 03 14 nutarimo su nuoroda į ansktesnį nutarimą):
„Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą,
teisę laisvai sudarinėti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų
lygiateisiškumą ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva - tai teisinių galimybių visuma,
sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus
(Konstitucinio Teismo 1996 m. Balandžio 18 d. nutarimas).“
Ribojimas dėl išsilavinimo netapti vaistinių savininku pagal Konstitucinį Teismą objektyviu požiūriu yra
nepagrįstas, neproporcingas ir todėl prieštarauja, be kita ko, asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos
garantijai (K-jos 46 str. 1 d.) ir nuosavybės neliečiamumo garantijai (23 str. 1 d.), apimančiai asmens teisę
įgyti nuosavybę. Tokio išaiškinimo argumentai:
1. asmens išsilavinimas negali būti laikomas objektyviu (pateisinamu) kriterijumi (pagrindu)
įstatymu riboti asmens galimybę įsigyti tam tikrą nuosavybę.
2. Asmens galimybė steigti ir nuosavybės teise turėti vasitinę (t.y. vien buvimas vaistinės savininku)
nereiškia, kad savininkas turi teisę vykdyti farmacinę veiklą, kuriai yra būtinas farmacinis
išsilavinimas.
3. Panašiai kaip ginklai ar alkoholiniai gėrimai, vaistinėse parduodami (gaminami) vaistai savaitme
lemia būtinumą nustatyti įstatymais atitinkamus ribojimus ar draudimus, kurie turi būti
proporcingi. Šiuo požiūriu įstatymu galima nustatyti tokius vaistinių savininkų nuosavybės teisių

98
 apribojimus, kad jų nuosavose vaistinėse tik asmenys, turintys farmacinį išsilavinimą, galėtų
vadovauti vaistinei ir kontroliuoti joje dirbančius asmenis, atliekančius farmacinę veiklą.

2. Mokesčių konstituciniai aspektai

Mokesčiai – tai įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintinai juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio
mokėjimai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą. Mokesčiai yra vienas iš pagrindinių
valstybės, taip pat vietos savivaldybių biudžetų pajamų šaltinių.
“Mokesčiai privalomi, o ar mokėti, ar nemokėti rinkliavas žmogus pasirenka pats.” (prof. Aug.
Normantas)
KT nagrinėjo mokesčių ir valstybinių rinkliavų konstitucinius aspektus.
Nors pagal Konstituciją Seimas turi kompetenciją įstatymais nustatyti valstybinius mokesčius, taip pat
teisinę atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus, bet tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas gali už
mokesčių įstatymų pažeidimus nustatyti bet kokios rūšies teisinę atsakomybę ar bet kokios rūšies
nuobaudas ir baudas. Nustatydamas baudų už mokesčių įstatymų pažeidimus dydžius, įstatymų leidėjas
yra varžomas teisingumo ir teisinės valstybės konstitucinių principų. O tai reiškia, kad tarp siekiamo
tikslo ir priemonių jam pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti
teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų ir
tokio dydžio baudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimui bei
siekiamam tikslui. Taigi vadovaujantis teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniais principais
įstatymuose nustatomos baudos už mokesčių įstatymų pažeidimus turi būti tokio dydžio, koks yra būtinas
siekiant teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo – užtikrinti konstitucinės pareigos mokėti mokesčius
vykdymą.
Prof. A. Normanto paskaitos, 2004: KT yra suformavęs doktriną, kad mokesčių pagrindiniai elelementai
t.b. nustatyti tik įstatymu, nereguliuojami poįstatyminiais aktais.
2000 12 06 Konstitucinio Teismo nutarimas DĖL LR ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ KODEKSO
40 STR. PRIPAŽINIMO NETEKUSIU GALIOS IR 251 STR. PAKEITIMO ĮSTATYMO 1 IR 2 STRAIPSNIŲ, LR
MOKESČIŲ ADMINISTRAVIMO ĮSTATYMO 27 STR. 5 DALIES, 50 STRAIPSNIO 3 IR 9 DALIŲ ATITIKTIES
LR KONSTITUCIJAI
http://www.lrkt.lt/dokumentai/2000/n001206.htm
Bylos esmė: Aukštesniojo administracinio teismo ir Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar mokesčių
administravimo įstatymo t.t. straipsniai atitinka LR K-jai.
Ar Mokesčių administravimo įstatymo 50 str. 3 dalies 1 ir 2 punktų nuostatos, įtvirtinančios minimalius
baudų dydžius, neprieštarauja teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniams principams; esminę
reikšmę turi tai, kad pagal jas baudos dydis tuo pat metu yra nustatytas ir kaip tam tikra dalis (ji yra
išreikšta procentais – 10 % arba dešimteriopo dydžio bauda), ir kaip tam tikra griežtai fiksuota suma, t. y.
nepriklausomai nuo to, kokią sumą sudaro minėti 10 % ar minėta dešimteriopo dydžio bauda, visais
atvejais bauda negali būti mažesnė kaip 20 000 ar 50 000 litų. Mokesčių administravimo įstatymo 50 str.
3 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinti minėti du baudų dydžio nustatymo principai – tuo pat metu ir kaip
santykinis dydis, ir kaip griežtai apibrėžta suma – yra nesuderinti tarpusavyje, jie paneigia vienas kitą.
Įtvirtinus nurodytus baudų dydžius, susidaro tokia teisinė situacija, kai už tuos pačius įstatymų
pažeidimus vieniems ūkio subjektams paskirta bauda, nors ir bus didesnė kaip 20 000 ar 50 000 litų,
sudarys ne daugiau kaip 10 % nuo per paskutinius 12 mėn. gautų pajamų, o kitiems ūkio subjektams ji
sudarys daug daugiau nei 10 % nuo per paskutinius 12 mėn. gautų pajamų. Tokia bauda jiems gali būti
daug didesnė net už visas per paskutinius 12 mėn. gautas pajamas.
Panaši teisinė situacija susidaro ir tuomet, kai pagal Mokesčių administravimo įstatymo 50 str. 3 dalies 1
ir 2 punktus turi būti skiriama dešimteriopa dėl apgaulingos apskaitos nuslėpta pajamų prekių vertės,
neapskaitytų išmokų darbuotojams dydžio bauda: už tuos pačius pažeidimus vieniems ūkio subjektams
paskirta bauda, nors ir bus didesnė kaip 20 000 ar 50 000 litų, sudarys ne daugiau kaip minėtą
dešimteriopą sumą, o kietiems ūkio subjektams paskirta bauda 20 000 ar 50 000 litų bauda viršys
nurodytą dešimteriopą sumą. Tokia bauda nurodytą dešimteriopą sumą gali viršyti daug kartų.
KT nutarė pripažinti, kad LR mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkto
nuostata, kad ši bauda turi būti „ne mažesnė kaip 20 000 litų", ir 2 punkto nuostata, kad bauda turi būti
„ne mažesnė kaip 50000 litų", prieštarauja LR Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės
valstybės principams.

99
2002 06 03 Konstitucinio Teismo nutarimas Dėl LR Vyriausybės 1993 m. vasario 23 d. nutarimo nr.
99 „DĖL ATSKAITYMŲ VALSTYBINIAMS KELIAMS TIESTI, TAISYTI IR PRIŽIŪRĖTI"
ATITIKTIES LR KONSTITUCIJAI
http://www.lrkt.lt/dokumentai/2002/n020603.htm
Bylos esmė: Pareiškėjas: Kauno miesto apylinkės teismas. Vyriausybė įstatymu nustatė atskaitymus nuo
gaunamų įplaukų (apyvartos apimties) ir jų dydžius. Atskaitymai buvo skirti valstybiniams automobilių
keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti. Juridinių ar fizinių asmenų teises turinčios įmonės, taip pat bankai šiuos
atskaitymus turėjo pervesti į specialiąsias automobilių kelių sąskaitas. Taip pat buvo nustatyti atskaitymų
iš įplaukų, gaunamų realizavus benziną ir dyzelinius degalus, dydžiai. Nustatyti atskaitymų
apskaičiavimo tvarką buvo pavesta Susisiekimo ministerijai, suderinus su Finansų ministerija.
Ginčijamu Vyriausybės nutarimu buvo nustatyta piniginė prievolė valstybei – atskaitymai valstybinių
automobilių kelių tiesimui, taisymui ir priežiūrai; buvo nurodyti subjektai, turintys mokėti šiuos
atskaitymus, nustatyti atskaitymų objektas ir dydžiai.
Taigi ginčijamu Vyriausybės nutarimu nustatyti „atskaitymai valstybiniams automobilių keliams tiesti,
taisyti ir prižiūrėti“ – tai privalomi mokėjimai Konstitucijos 67 str. 15 punkto prasme. Pagal Konstitucijos
67 str. 15 punktą tokie privalomi mokėjimai bei jų esminiai elementai turėjo būti nustatyti tik Seimo
priimtu įstatymu.
KT išvada: LR Vyriausybės 1993 m. vasario 23 d. nutarimas Nr. 99 „Dėl atskaitymų valstybiniams
automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti“ prieštaravo Konstitucijos 67 str. 15 punktui.
2003 11 17 Konstitucinio Teismo nutarimas Dėl LR MOKESČIŲ ADMINISTRAVIMO ĮSTATYMO
ir dėl LR Vyriausybės 1998 09 03, nutarimo Nr. 1073 "Dėl MOKESČIO BAZĖS NETIESIOGINIO
NUSTATYMO" ATITIKTIES LR KONSTITUCIJAI
Mokesčių administravimo įstatymo 271 str. nustatyta: „Jei mokesčio bazės neįmanoma nustatyti
mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, mokesčio administratorius, atsižvelgdamas į faktus, aplinkybes bei
kitą turimą informaciją, turi teisę netiesiogiai nustatyti mokesčio bazę ir pasirinkti mokesčio bazės
nustatymo metodus. Mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metodus tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota
institucija.“
Mokesčio bazės netiesioginis nustatymas susijęs su atitinkamo mokesčio įstatymo taikymu, jis yra vienas
iš atitinkamo mokesčio įstatymo taikymo elementų. Pagal ginčijamą įstatymo nuostatą Vyriausybė ar jos
įgaliota institucija turi teisę ir pareigą patvirtinti mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metodus.
Formuluotė „patvirtinti mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metodus“ reiškia, kad Vyriausybė ar jos
įgaliota institucija turi nustatyti atitinkamus būdus, kuriais būtų galima nustatyti, nuo kokio konkretaus
dydžio apmokestinamojo objekto – mokesčio bazės turi būti apskaičiuojamas ir mokamas konkretus
mokestis, jeigu nustatyti konkrečios mokesčio bazės neįmanoma tiesiogiai. Mokesčio bazės nustatymo
(apskaičiavimo) metodų patvirtinimas iš esmės reiškia mokesčio, kurį turi mokėti konkretus mokesčio
mokėtojas, apskaičiavimo tam tikrų taisyklių patvirtinimą. Ginčijama įstatymo nuostata negali būti
interpretuojama kaip įtvirtinanti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos teisę nustatyti visiems to
mokesčio mokėtojams bendrą apmokestinamąjį objektą (mokesčio bazę): kas yra apmokestinamasis
objektas (mokesčio bazė), gali būti nustatoma tik mokesčio įstatymu. Taip suprantama Mokesčių
administravimo įstatymo 271 straipsnio nuostata „mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metodus
tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija“ neprieštarauja Konstitucijos 127 str. 3 daliai.
Mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metodų 2 punkto nuostata „mokesčio bazė nustatoma
netiesiogiai tuo atveju, kai jos negalima nustatyti mokesčio įstatymų nustatyta tvarka“ yra tokia pat, kaip
ir įtvirtintoji Mokesčių administravimo įstatymo 271 str., taigi ir ji neprieštarauja Konstitucijos 127 str. 3
daliai.
Mokesčių administravimo įstatymo 5 str. 2 dalis, siejant ją su Mokesčių administravimo įstatymo 2
str. pateiktos sąvokos „apmokestinimo tvarka“ turiniu, ta apimtimi, kuria mokesčio mokėtojas,
mokesčio bazė, mokesčio dydžiai (tarifai), mokesčio lengvatos, baudos ir delspinigiai gali būti
nustatomi ne įstatymu, bet jo pagrindu priimtu LR Vyriausybės nutarimu ar jų pagrindu priimtu kitu
teisės aktu, prieštarauja Konstitucijos 127 str. 3 daliai. Pagal Konstitucijos 127 str. 3 dalį mokesčiai,
kaip piniginė prievolė valstybei, gali būti nustatomi tik Seimo priimtu įstatymu.
Mokesčių administravimo įstatymo 56 str. 2 dalies (2001 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata „centrinis
mokesčio administratorius skundą nagrinėja tik tada, jeigu: 1) jis pateiktas raštu per 20 dienų po to, kai
mokesčio mokėtojui (mokestį išskaičiuojančiam asmeniui) <...> sprendimas buvo išsiųstas registruotu
100
laišku, – terminas pradedamas skaičiuoti penktąją darbo dieną po išsiuntimo“ neprieštarauja
Konstitucijos 29 str. Mokesčių administravimo įstatyme yra įtvirtintos teisinės mokesčio mokėtojo teisių
apsaugos ir gynimo garantijos. Antai Mokesčių administravimo įstatymo 54 str. nustatyta, kad mokesčio
mokėtojas gali ginčyti kiekvieną mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno veiksmą dėl jo ir šio
veiksmo pasekmes, kad kiekviename mokestinio ginčo nagrinėjimo etape mokesčio mokėtojas turi teisę
būti išklausytas, kad mokestinio ginčo nagrinėjimo metu mokesčio administratorius turi stengtis, kad tarp
jo ir mokesčio mokėtojo būtų pasiektas abipusis sutarimas vienodai taikyti mokesčio įstatymą, taip pat
kad dėl mokesčių teisės aktų turinio kilę neaiškumai turi būti aiškinami mokesčio mokėtojo naudai, kad
mokesčio mokėtojui, praleidusiam įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias
centrinis mokesčio administratorius arba Mokestinių ginčų komisija pripažįsta svarbiomis, šis terminas
centrinio mokesčio administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu gali būti atnaujintas ir
kad pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo paduodamas ir nagrinėjamas įstatymo nustatyta tvarka.
Mokesčių administravimo įstatymo 54 str. 9 dalyje taip pat numatyta galimybė apskųsti atsisakymą
atnaujinti praleistą terminą ginčijamoje įstatymo nuostatoje nustatyta, kad terminas pradedamas skaičiuoti
penktąją darbo dieną po registruoto laiško išsiuntimo. Atsižvelgiant į tai, kad asmenys privalo deklaruoti
savo gyvenamąją vietą, į tai, kad mokesčio mokėtojas, turėdamas konstitucinę pareigą sąžiningai mokėti
mokesčius, pats turi būti suinteresuotas, kad mokesčiai būtų apskaičiuojami teisingai ir kad jis galėtų
laiku pasinaudoti savo teisių gynyba, taip pat į tai, kad kai vyksta mokesčio apskaičiavimo patikrinimas,
mokesčio mokėtojas turi bendradarbiauti su mokesčio administratoriumi, teikti jam informaciją, nėra
pagrindo teigti, kad Mokesčių administravimo įstatymo 56 str. 2 dalies nuostata „centrinis mokesčio
administratorius skundą nagrinėja tik tada, jeigu: 1) jis pateiktas raštu per 20 dienų po to, kai mokesčio
mokėtojui (mokestį išskaičiuojančiam asmeniui) <...> sprendimas buvo išsiųstas registruotu laišku, –
terminas pradedamas skaičiuoti penktąją darbo dieną po išsiuntimo“ prieštarauja konstituciniam teisinės
valstybės principui.
Mokesčių administravimo įstatyme nenurodoma, kokias atvejais mokesčio administratoriaus ar jo
pareigūno sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo įteikiamas mokesčio mokėtojui asmeniškai, o
kokiais atvejais šis sprendimas siunčiamas registruotu laišku. Taip pat nėra nustatyta, kokiems asmenims
sprendimas turi būti įteikiamas asmeniškai, o kokiems siunčiamas registruotu laišku. Taigi abu
informavimo būdai lygiareikšmiai, alternatyvūs ir užtikrina mokesčio mokėtojo oficialų informavimą apie
mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno priimtą sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, jie abu gali
būti taikomi visiems mokesčių mokėtojams. Toks teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomi alternatyvūs
mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno sprendimo įteikimo būdai, nepaneigia mokesčio mokėtojo
teisės pasirinkti jam priimtinesnį informavimo būdą. Abu šie informavimo būdai yra lygiareikšmiai ir
vienodai gali būti taikomi visiems mokesčių mokėtojams. Vadinasi, nėra teisinio pagrindo teigti, kad
tokiu teisiniu reguliavimu mokesčių mokėtojai yra skirstomi į kokias nors grupes, kad jie yra
diskriminuojami arba privilegijuojami. O Konstitucijos 29 str. įtvirtintas visų asmenų lygybės principas
apima ir diskriminacijos bei privilegijų draudimą, tačiau diskriminacija ar privilegijomis nelaikytinas toks
diferencijuotas teisinis reguliavimas, kuris taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčių
asmenų grupėms, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Dėl to nepažeidžiamas
ir Konstitucijos 29 str.

3. Valstybės biudžetas ir jo konstituciniai aspektai

Konstitucijos 127 straipsnis
Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, taip pat
savarankiški vietos savivaldybių biudžetai.
Valstybės biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš
valstybinio turto ir kitų įplaukų.
Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai.
Konstitucinė pareiga sudaryti biudžetą priklauso Vyriausybei. Ji parengia biudžeto projektą ir teikia jį
nagrinėti Seimui ne vėliau kaip 75 dienos iki biudžetinių metų pabaigos (biudžetiniai metai prasideda
sausio 1 d. ir baigiasi gruodžio 31 d.). Seimas, svarstydamas biudžeto projektą gali didinti išlaidas tik
nurodydamas šių išlaidų finansavimo šaltinius. Kol Vyriausybė nepateikia projekto, Seimas negali pradėti
dirbti. Biudžetas tvirtinamas įstatymu. Valstybės biudžetas keičiamas ta pačia tvarka (nustato Seimo
Statutas), kuria sudaromas, priimamas ir patvirtinamas.

101
129 straipsnis
Biudžetiniai metai prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 dieną.
130 straipsnis
Valstybės biudžeto projektą sudaro Vyriausybė ir pateikia Seimui ne vėliau kaip prieš 75 dienas iki
biudžetinių metų pabaigos.
131 straipsnis
Valstybės biudžeto projektą svarsto Seimas ir tvirtina įstatymu iki naujųjų biudžetinių metų pradžios.
Svarstydamas biudžeto projektą, Seimas gali didinti išlaidas tik nurodydamas šių išlaidų finansavimo
šaltinius. Negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti.
132 straipsnis
Jeigu valstybės biudžetas laiku nepatvirtinamas, jo išlaidos biudžetinių metų pradžioje kiekvieną mėnesį
negali viršyti praėjusių metų valstybės biudžeto 1/12 išlaidų.
Biudžetiniais metais Seimas gali pakeisti biudžetą. Jis keičiamas pagal tą pačią tvarką, pagal kurią
sudaromas, priimamas ir patvirtinamas. Prireikus Seimas gali patvirtinti papildomą biudžetą.
2002 01 14 Konstitucinio Teismo nutarimas „DĖL LR 2001 m. VALSTYBĖS BIUDŽETO IR
SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETŲ FINANSINIŲ RODIKLIŲ PATVIRTINIMO ĮSTATYMO (2000 12
09 redakcija), LR SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETŲ PAJAMŲ DYDĮ IR IŠLYGINIMĄ LEMIANČIŲ
RODIKLIŲ TVIRTINIMO 2001, 2002 IR 2003 METAMS ĮSTATYMO IR LR ŽEMĖS ŪKIO
EKONOMINIŲ SANTYKIŲ VALSTYBINIO REGULIAVIMO ĮSTATYMO 16 STRAIPSNIO
ATITIKTIES LR KONSTITUCIJAI
http://www.lrkt.lt/dokumentai/2002/n020114.htm
Bylos esmė: Pareiškėjas – Seimo narių grupė. 2001 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų
finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme (2000 m. gruodžio 19 d. redakcija) nėra nurodyti atskirai
kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai skirtinos lėšos, tai prieštarauja Konstitucijos 40 str. 3 daliai ir
Konstitucijoje įtvirtintam valdžių padalijimo principui. Pagal Konstituciją kiekvienam žmogui turi būti
pagal jo sugebėjimus prieinama aukštojo mokslo įstaigų sistema, apimanti ir valstybines aukštąsias
mokyklas, kad gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas
nemokamas mokslas, taip pat, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija, suponuoja,
kad valstybinėms aukštosioms mokykloms jų funkcijoms vykdyti turi būti skiriamos valstybės lėšos. Šios
lėšos turi būti numatytos valstybės biudžete. Esminė valstybinių aukštųjų mokyklų autonomijos garantija
– toks teisinis reguliavimas, kai valstybės biudžeto įstatyme numatomi ne tik asignavimai aukštajam
mokslui, bet ir lėšos kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai. Valstybės biudžete numatant lėšas
valstybinėms aukštosioms mokykloms, atsižvelgtina į šių mokyklų užtikrinamus visuomenės ir valstybės
poreikius, į jų vykdomas bei numatomas programas, į tai, kaip šiose mokyklose užtikrinamas nustatytų
mokymo standartų laikymasis, į mokymo ir dėstymo turinio bei lygio atitiktį valstybės pripažįstamai
kvalifikacijai, į valstybės įsipareigojimus šioms mokykloms ir kt. Tai, kad šiame įstatyme nebuvo atskirai
nurodyti asignavimai kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai, sudarė prielaidas lėšas kiekvienai
valstybinei aukštajai mokyklai skirti vykdomosios valdžios aktais, t. y. biudžeto vykdymo aktais. Toks
teisinis reguliavimas neatitinka konstitucinio valdžių padalijimo principo. [šis nutarimas tinka ir
kitam klausimui apie valdžių padalijimo principus].
2001 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas ta
apimtimi, kuria nėra pagal tikslinę paskirtį nurodyti asignavimai melioracijos darbams, prieštarauja LR
Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui: Melioracijos įstatymo 7 str. 5 dalyje nustatyta:
„Seimas tvirtina biudžeto asignavimus melioracijos darbams pagal tikslinę paskirtį. Biudžeto asignavimai
turi laiduoti normalų valstybės nuosavybe esančių melioracijos įrenginių funkcionavimą.“ Taigi
įtvirtinama, kad melioracijos darbai turi būti finansuojami iš valstybės biudžeto pagal tikslinę paskirtį, ir
jie turi būti finansuojami taip, kad būtų laiduojamas normalus valstybės nuosavybe esančių melioracijos
įrenginių funkcionavimas. Tai, kad 2001 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių
rodiklių patvirtinimo įstatyme asignavimai melioracijos darbams atskirai nėra nurodomi, negali būti
pagrindu konstatuoti šio įstatymo prieštaravimą Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad
negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti.
Melioracijos įstatymo 7 str. 5 dalies nuostata, jog Seimas tvirtina biudžeto asignavimus melioracijos
darbams pagal tikslinę paskirtį, suponuoja tai, kad asignavimai melioracijos darbams turi būti nurodyti
pačiame valstybės biudžeto įstatyme, o ne biudžeto vykdymo aktuose. Pagal Konstituciją įstatymų leidėją
saisto jo paties išleisti įstatymai. Tai – esminis konstitucinio teisinės valstybės principo elementas. Todėl
102
Seimas yra saistomas Melioracijos įstatymo 7 str. 5 dalies nuostatos, kad biudžeto asignavimai
melioracijos darbams yra tvirtinami Seimo pagal tikslinę paskirtį. Kol ši Melioracijos įstatymo nuostata
galioja, tol Seimas turi pareigą valstybės biudžeto įstatyme asignavimus melioracijos darbams nurodyti
pagal tikslinę paskirtį, taip pat nurodyti šių asignavimų valdytojus. 2001 metų valstybės biudžeto ir
savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme (2000 m. gruodžio 19 d. redakcija)
Nenurodžius asignavimų melioracijos darbams pagal tikslinę paskirtį, pažeidžiama nuostata, kad įstatymų
leidėją saisto jo paties išleisti įstatymai. Taip pažeidžiamas Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės
principas.
Tai, kad 2001 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme
atskirai nėra nurodytos lėšos (civilinės būklės aktams registruoti, įstatymų priskirtiems registrams tvarkyti
ir teikti duomenis valstybės registrams, civilinei saugai organizuoti bei savivaldybių vykdomai
sveikatinimo veiklai valdyti ir prižiūrėti) savivaldybėms perduotoms valstybinėms funkcijoms vykdyti,
suponuoja tai, kad šiuo įstatymu nėra užtikrinama, jog savivaldybės galės deramai vykdyti joms perduotas
funkcijas. Toks teisinis reguliavimas neatitinka Konstitucijos 120 str. 2 dalies nuostatos , kad savivaldybės
pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.
Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 str. prieštarauja Konstitucijos 129
str. ir 131 str. 2 dalies nuostatai, kad negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai
nepakeisti: Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 str. nustatyta:
„Nacionalinei žemės ūkio plėtojimo programai ir žemės ūkio santykių valstybinio reguliavimo
priemonėms įgyvendinti, maisto produktų valstybiniams rezervams sudaryti, melioracijai, rūgščioms
dirvoms kalkinti kasmet paprastai skiriama ne mažiau kaip 10 % nacionalinio biudžeto išlaidų…“ Taigi
Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 str. ne tik yra nurodytos reikmės,
kurioms kasmet skiriamos nacionalinio (t. y. valstybės ir savivaldybių) biudžeto lėšos, bei tai, kad šiems
tikslams gali būti skiriamos kitos lėšos, bet ir nustatyta kiekvienų biudžetinių metų nacionalinio biudžeto
išlaidų dalis, kuri turi būti skiriama minėtoms reikmėms.
Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 str. pavartota formuluotė „kasmet
paprastai skiriama ne mažiau kaip 10% nacionalinio biudžeto išlaidų“ (ir konkrečiai – žodis „paprastai“)
suponuoja tai, kad ne mažiau kaip 10 % nacionalinio biudžeto išlaidų yra orientacinė visų nacionalinio
biudžeto išlaidų dalis. Toks reguliavimas stokoja teisinio aiškumo. Šiuo įstatymu reguliuojami tie
santykiai, kuriuos pagal konstitucinę valstybės biudžeto sampratą galima reguliuoti tik valstybės biudžeto
įstatyme, paneigiama Vyriausybės konstitucinė teisė ir pareiga sudaryti valstybės biudžetą biudžetiniams
metams bei Seimo konstitucinė teisė ir pareiga suformuoti valstybės biudžetą biudžetiniams metams
atsižvelgiant į esamą socialinę ir ekonominę situaciją, į visuomenės ir valstybės poreikius ir galimybes, į
turimus arba galimus gauti finansinius išteklius bei valstybės įsipareigojimus. Žemės ūkio ekonominių
santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 str. nustatytas teisinis reguliavimas neatitinka Konstitucijos
131 str. 2 dalyje nurodytų įstatymų, numatančių tam tikras išlaidas, konstitucinės sampratos. Minėtame
straipsnyje nurodytos reikmės – tai visuomenės kasdienės reikmės, jų finansavimas – valstybės nuolatinė
priedermė. Įstatymu nustačius, kad kiekvienais metais tam tikrai sričiai turi būti skiriama ne mažiau kaip
tam tikra dalis nacionalinio biudžeto lėšų, yra sudaromos prielaidos paneigti konstitucinę biudžetinių
metų sampratą, Konstitucijos 129 straipsnyje įtvirtintą biudžetinių metų trukmę.
2002 07 11 Konstitucinio teismo nutarimas DĖL LR SVEIKATOS SISTEMOS ĮSTATYMO 39 str.,
LR MOKSLO IR ŠVIETIMO ILGALAIKIO FINANSAVIMO ĮSTATYMO 1, 2 IR 3 str., LR
BIUDŽETO SANDAROS ĮSTATYMO 18 str. 2 d. ir LR SEIMO STATUTO 172 str. 1 d.
ATITIKTIES LR KONSTITUCIJAI
http://www.lrkt.lt/dokumentai/2002/n020711.htm
Dėl LR sveikatos sistemos įstatymo 39 str.: Bazinis Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos veiklos
finansavimo dydis, įskaitant valstybės biudžeto lėšas, kiekvienais metais turi sudaryti ne mažiau kaip 5%
BVP vertės. Straipsnyje nustatyta, kiek lėšų turi būti skiriama vienai iš valstybės finansuojamų sričių, t.
y. nacionalinės sveikatos sistemos veiklai, bet neapibrėžti konkretūs tikslai, , kurie per įstatyme nustatytą
laiką turėtų būti pasiekti skiriant nurodytas lėšas. Formuluotė “nacionalinės sveikatos sistemos veiklos
finansavimas” vertintina kaip nustatanti išlaidas visuomenės kasdienėms reikmėms – sveikatos apsaugai
finansuoti. Nacionalinės sveikatos sistemos veiklos finansavimas – nuolatinė valstybės funkcija,
priedermė. Taigi Sveikatos sistemos įstatymo 39 str. neatitinka Konstitucijos 131 str. 2 dalyje nurodytų
įstatymų, numatančių tam tikras išlaidas, kurių negalima mažinti, kol tie įstatymai nepakeisti,
konstitucinės sampratos.
103
Sveikatos sistemos įstatyme nustačius, kad kiekvienais metais turi būti skiriama ne mažiau kaip tam tikra
dalis valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšų, yra sudaromos prielaidos paneigti konstitucinę
biudžetinių metų sampratą, biudžetinių metų trukmę (taigi prieštaraujama Konstitucijos 129 str.).
Pagal Sveikatos sistemos įstatymą Vyriausybė, rengdama metinį biudžeto projektą, turi jame numatyti
tokį išlaidų sveikatos sistemos veiklai finansuoti dydį, koks yra nustatomas Sveikatos sistemos įstatymo
39 str. Taip ribojami Vyriausybės konstituciniai įgaliojimai rengti valstybės biudžeto projektą
biudžetiniams metams atsižvelgiant į esamą soc. ir ekonominę situaciją. Be to, viena valstybės valdžios
institucija negali iš kitos perimti įgaliojimų, tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymų. O
Sveikatos sistemos įstatymas apriboja Vyriausybei Konstitucijoje priskiriamus įgaliojimus. Taigi
pažeidžiamas Konstitucijos 5 str. ir valdžių padalijimo principas. Valdžios institucijos turi veikti
remdamosis Konstitucija ir jai paklusdamos. Vadinasi, pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės
valstybės principas. Sveikatos sistemos įstatymu apribojami ir Seimui Konstitucijos 67 str. 14 punkte bei
131 str. 1 dalyje nustatyti įgaliojimai tvirtinti biudžetą.
Visgi Konstitucinio Teismo išvada, kad Sveikatos sistemos įstatymo 39 str. prieštarauja Konstitucijai,
nereiškia, jog Vyriausybė rengdama biudžetą ir Seimas, jį tvirtindamas, negali sveikatos sistemos veiklos
finansuoti numatyti 5% BVP vertės. Prireikus, gali būti numatomas ir didesnis finansavimas, tačiau tai
turi būti nustatoma ne iš anksto apibrėžiant fiksuotą lėšų dalį, bet rengiant ir tvirtinant atitinkamų
metų valstybės biudžetą.

4. Politinės sistemos samprata ir jos elementai.

Politinės sistemos mechanizmą sudaro šie institutai:
 politinė sistema funkcionuoja visuomenėje, todėl įtakingiausios visuomeninės organizacijos,
traktuojamos kaip politinės sistemos sudėtinės dalys.
Pagrindiniai politinės sistemos elementai:
1) Valstybė išreiškia pačios visuomeninės organizacijos laipsnį, lygį. Ji padeda gyventi visuomenei.
Valstybė neatsitiktinai pabrėžiama kaip svarbiausias elementas.
2) Vietos savivaldos institucijos. Vietos savivalda – tam tikri teritoriniai kolektyvai, organizacijos.
Totalitariniuose režimuose vietos savivalda nebuvo toleruojama, o teigiama, kad teritorijose valdžią
įgyvendina centrinė valdžia. Demokratinėse valstybėse laikoma, kad valstybė veikia visose teritorijose,
bet vietos gyventojai savarankiškai tvarkosi gyvenimą. Vietos savivaldos institucijos – tam tikra politinės
valdžios organizacija. Valstybė ir vietos savivalda – viešosios valdžios institutai. Ši valdžia veikia visos
valdžios labui. Atitinkamai apibūdinama ir vietos savivalda.
3) Politinės partijos ir politinės organizacijos demokratinės valstybėse užima svarbią vietą. Jos
pripažįstamos politinės sistemos elementais, tik neprilygsta nei valstybei, nei vietos savivaldai. Politinės
partijos ir organizacijos yra visuomeniniai susivienijimai, laisvanoriškos asociacijos, bet kiekvienos
politinės partijos “svajonė” – paimti valstybinę valdžią į savo rankas (ar savivaldybę). Vienas iš politinės
partijos uždavinių – siekti valstybinės ar kitos viešosios valdžios. Politinių partijų institucionalizavimas
- tai jų, kaip ypatingo instituto, teisinis įtvirtinimas dviem lygmenimis - konstitucijoje ir įstatymuose,
konkrečiai pasireiškiantis specifinio politinio partijų registravimo nustatymu, teisės kelti kandidatus
suteikimu registruotoms politinėms partijoms, rinkimų agitacijos finansavimu iš valstybės lėšų ir pan.
Partijų kūrimosi tvarką, jų organizacinę struktūrą, dalyvavimo valstybinių organų veikloje formas
reglamentuoja valstybių konstitucijos bei spec. įstatymai, reikalaujantys, kad politinės partijos tarnautų
demokratinės valstybės kūrimo tikslams, remtųsi visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis,
turėtų vidinę demokratinę struktūrą bei viešai nurodytų savo pajamų šaltinį.. Pirmą kartą istorijoje toks
reglamentavimas įteisintas 1920 m. Čekoslovakijos ir Austrijos konstitucijose.
Lietuvos PP atsiradimą mokslininkai sieja su politinių doktrinų paplitimu, tautinio atgimimo judėjimas,
šio judėjimo aktyvistų veikla ir publikacijomis ”Aušroje”, ”Varpe” ir “Tėvynės sarge”. 1918-1938 m.
Konstitucijose nebuvo sąvokos “politinės partijos” Vartota sąvoka “draugijos ir sąjungos”.
PP nariais gali būti tik tie piliečiai, kurie turi politines teises ir jiems yra sukakę 18 m. Lietuvoje PP nariai
turi turėti aktyviąją rinkimų teisę, asmeniui draudžiama būti kelių PP nariu. Lietuvoje PP įsteigti būtina
turėti ne mažiau kaip 1000 steigėjų, kurie savo ar savo atstovų suvažiavime turi patvirtinti statutą
(įstatus), programą ir išrinkti vadovaujančius organus. Įstatuose turi būti: partijos pavadinimas, buveinė,
tikslai, uždaviniai ir veiklos teritorija; įstojimo į partiją ir išstojimo iš jos tvarka; partijos narių teisės ir
pareigos; struktūra, padalinių sudarymo būdai, vadovų rinkimo tvarka; aukščiausiosios valdymo
institucijos kompetencija, šaukimo būdai, laikas; vadovaujančiųjų organų rinkimo tvarka; įstatų keitimo
104
tvarka ir kt. Kad PP taptų juridiniu asmeniu būtina ją įregistruoti. Lietuvoje PP registruoja Teisingumo
ministerija. PP veikia laisvai ir savarankiškai, visos PP turi lygias teises. Niekam neleidžiama kištis į PP
vidaus reikalus. PP Lietuvoje steigiamos ir veikia pagal teritorinį principą.
4) Kiti socialiniai-visuomeniniai susivienijimai sudaromi socialiniais pagrindais. Jie tiesiogiai neturi
politinių tikslų, bet dalyvauja politikoje, juos įtraukia politinės partijos ar valstybė. Taigi jie turi politinį
vaidmenį.
5) Religinės bendruomenės ir bažnyčia - tai ne politinės organizacijos, nes jos paremtos tikėjimu,
religija. Šiuolaikinėse visuomenėse bažnyčiai ir religijai priklauso svarbus vaidmuo. Gyventojai jungiasi,
sudaro bendruomenes, todėl turi įtaką politikai. Per rinkimus gali remti vieną ar kitą politinę partiją. Turi
būti pripažįstamas jų vaidmuo.
6) Masinės informacijos priemonės - labai įtakinga, galinga sistema. Žiniasklaida nėra tiesiogiai politinė
organizacija, bet masinės informacijos priemonės neišvengiamai dalyvauja politiniame gyvenime.
Visi šie pagrindiniai institutai minimi kiekvienos valstybės konstitucinėse normose. Konstitucijose jiems
skiriama daugiau ar mažiau dėmesio. Šie subjektai gali būti traktuojami kaip konstitucinio reguliavimo
objektas.

5. Savivaldos formos ir turinys Lietuvos Respublikoje bei su tuo susiję Konstitucinio teismo
išaiškinimai.
Konstitucijos 10 str. teigiama, kad Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius
valstybinius darinius. Tai parodo valstybės sandaros forma. Lietuva yra unitarinė valstybė ir atskiros
teritorijos dalys neturi valstybinių darinių elementų.
Demokratinis valstybės valdymas negali būti sutelkiamas vienos ar kelių aukščiausiųjų institucijų galios
ribose ir vykdomas vien tik centralizuotai. Esant decentralizacijai, centrinės valdžios funkcijos
perduodamos savivaldybėms. Joms vadovauja išrinkti vadovai; jos disponuoja patvirtintu biudžetu.
Vietinės bendruomenės interesams atstovauja vietos savivaldybės institucijos, kurios nėra pavaldžios
valstybės institucijoms. Tais atvejais, kai su savivaldybės interesais susijusius reikalus svarsto valstybės
institucijos,jos turi apie tai pranešti savivaldybei.
Savivaldos institucijų organizavimas ir jų veikla yra bet kurios demokratinės santvarkos pagrindas.
Savivaldos teisinis pagrindas yra įstatymai, savivaldybių veiklos reglamentai, kt. teisės aktai, taip pat
Europos vietos savivaldos chartija (numato, jog vietos savivaldos principą turi pripažinti šalies vidaus
įstatymai, o kur būtina ir konstitucija, ją ratifikavo Seimas 1999 m.).
Vietos savivalda įstatymo laiduojama savivaldybėms – valstybės teritorijos administraciniams vienetams.
Vietos savivalda suprantama kaip valstybės teritorijos administracinio vieneto – savivaldybės – teisė
laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal LR Konstituciją ir įstatymus per gyventojų tiesiogiai išrinktų
atstovų savivaldybės tarybą bei jos sudarytas vykdomąsias institucijas.
XIX a. susikūrė ir iki šiol veikia trys pagrindinės vietos savivaldos sistemos:
1) anglosaksų, kurioje visiškai nėra jokių centrinės valdžios institucijų atstovų vietose, municipalitetai
savarankiškai vykdo valdžią savo įgaliojimų ribose;
2) prancūzų, leidžianti centrinės valdžios įsikišimą per specialiai skiriamus atstovus ar kt. formomis;
3) vokiečių, pagal kurią vietos savivaldos institucijos veikia valstybės įgaliojimu, o bendruomenė
savarankiškai ir savo atsakomybe sprendžia uždavinius savo lygmenyje ir pagal įstatymų reikalavimus.
(Knygoje „Vietos savivaldos samprata ir savivaldybės institucinė struktūra“ pateikiamos tokios dvi
teritorinio valdymo formos: 1. valstybės vietos valdymas (veiklą vykdo valstybinio valdymo subjektai); 2.
vietos savivalda (veiklą vykdo vietos savivaldos subjektai,o teritorinio valdymo formos viena nuo kitos
skiriasi pagal teritorinių valdymo subjektų sudarymo principus, jiems priskirtas funkcijas, turimus
materialinius ir finansinius išteklius bei teises tuos išteklius tvarkyti, santykių su valstybės valdžia
pobūdį).
Konstitucijos 120 str. numato, kad valstybė remia savivaldybes. Savivaldybės pagal konstitucijos bei
įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucinis vietos savivaldos organų
savarankiškumo principas reiškia, kad savo kompetencijos ribose jie gali reikšti iniciatyvą ir priiminėti
sprendimus. Jų teisėtas sprendimas neturi būti suderinamas ar vėliau patvirtinamas valstybės organų ir
negali būti pakeistas administracine tvarka. Tačiau savivaldybės institucijos veikia teritorijoje, kuri yra
tuo pačiu ir valstybės teritorija, todėl vienas iš savivald. principų – valstybės ir savivaldybės interesų
derinimas.

105
Konstitucijoje vietos savivalda įtvirtinama kaip savaveiksmiškais pagrindais veikianti vietos viešojo
administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms. Pagrindiniai šie
konstituciniai vietos savivaldos principai:
1. atstovaujamosios demokratijos;
2. vykdomųjų institucijų atskaitingumo atstovybei;
3. savivaldybių veiklos ir savarankiškumo pagal įstatymo apibrėžtas ribas;
4. savivaldybės ir valstybės interesų derinimo.
LR Konstitucijos 119 str. teigiama, kad savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės
teritorijos administraciniams vienetams. Ji įgyvendinama per savivaldybių tarybas. Savivaldybių tarybų
nariais LR piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto gyventojus pagal įstat. KETVERIEMS
metams renka LR piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine,
lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu (buvo 2 pagrindiniai 119 str. pakeitimai, t.y. prailgintos
savivaldybių tarybų kadencijos: pirminė redakcija – 2 m., 1996 m. – 3 m., 2002 m. – 4 m.(ir visiems
nuolatiniams gyventojams atsiranda, ne tik piliečiams įstat. numatyta tvarka ir teisė rinkti, ir teisė būti
išrinktam, dėl Lietuvos narystės ES, nuostata bus pirmą kartą įgyvendinta 2007 m. vasarį per savivaldybių
tarybų rinkimus).
Kitos tiesioginės demokratijos formos vietos savivaldoje (be piliečių dalyvavimo rinkimuose): 1) sueigos,
2) apklausos, 3) peticijos, 4) gyventojų tiesioginis dalyvavimas rengiant sprendimų projektus. Gyventojų
bendruomenę savivaldybėje atstovauja gyvenamosios vietos bendruomenės atstovas, kuris rūpinasi
bendruomenės interesais ir atstovauja bendruomenei seniūnijoje (bendruomenės pirmininkas), o prireikus
– ir savivaldybės institucijose bei saviv. teritorijoje veikiančiose valstybės įstaigose. Jis supažindina
seniūnijos, kurios teritorijai yra priskirta bendruomenės teritorija, seniūną apie viešuosius bendruomenės
reikalus.
Vietos savivalda yra sudedamoji demokratijos procesų dalis ir viena iš tautos valios išraiškos formų.
Vietos savivalda konkretizuoja ir praplečia piliečių teises ir pareigas. Svarbiausia vietos savivaldos
garantija – įstatymų numatytas draudimas apriboti vietos savivaldos teises. Gyventojų sprendimai, priimti
tiesioginės demokratijos būdu, negali būti panaikinti. Savivaldos institucijų sprendimai kompetencijos
ribose yra privalomi visiems subjektams, kuriems jie adresuoti.
Savivalda suponuoja tam tikrą veiklos laisvę ir savarankiškumą, nepriklausomą nuo valstybės institucijų.
Tačiau ši laisvė nėra galimybė ignoruoti valstybės interesus. Ypač svarbus yra savivaldybių ir valstybės
interesų derinimo principas, pirmiausia tai reiškiasi valstybei įvairiais būdais ir formomis remiant
savivaldybes, antra – koordinuojant bendrus veiksmus, kai siekiama svarbių socialinių tikslų, trečia-
valstybei įstatymo apibrėžtomis formomis prižiūrint savivaldybių veiklą.
Vietos savivalda realizuojama per renkamąsias ir nerenkamąsias institucijas. Tuo pačiu metu
savivaldybėje derinamos tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos formos. Valstybės įstaigoms bei
tarnautojams neleidžiama vykdyti savivaldos funkcijų. Tik tada, kai nesuformuojamos savivaldos
institucijos ir jų funkcijos vykdamos netinkamai, įvedus tiesioginį valdymą, valstybės tarnautojai –
Vyriausybės įgaliotiniai – laikinai turi savivaldos įgaliojimus.
Savivaldybės institucijos: atstovaujamoji institucija - savivaldybės taryba, ir vykdomoji institucija -
savivaldybės administracijos direktorius, turinčios vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir
pareigas (Vietos saviv. įstat.). Atstovaujamoji vietos savivaldos institucija – taryba- susideda iš
savivaldybės tarybos narių, kurių skaičius priklauso nuo gyventojų toje savivaldybėje skaičiaus ir
svyruoja nuo 21 iki 51. Savivald.tarybos nariai renkami ketveriems metams daugiamandatėse rinkimų
apygardose, remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu tiesioginiuose rinkimuose paga
proporcinę rinkimų sistemą. Sprendimai taryboje priimami kolegialiai.
Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių renk savivaldybės merą ir mero siūlymu
skiria vieną ar kelis mero pavaduotojus. Meras yra savivaldybės vadovas. Meras renkamas, o mero
pavaduotojas skiriamas slaptu balsavimu. Laikoma, kad meras išrinktas, o mero pavaduotojas
paskirtas, jeigu už jų kandidatūras balsavo visų savivaldybės tarybos narių dauguma. Su meru ir mero
pavaduotojais darbo sutartis nesudaroma. Meras atstovauja savivaldybei, numato posėdžių darbotvarkes,
šaukia tarybos posėdžius, ir jiems pirmininkauja, koordinuoja tarybos komitetų ir komisijų veiklą,
pasirašo tarybos sprendimus ir posėdžių protokolus. Meras kartu su pavaduotoju organizuoja tarybos
sprendimų įgyvendinimą.
Savivaldybės tarybos įgaliojimai baigiasi, kai į pirmąjį posėdį susirenka naujai kadencijai išrinkti tarybos
nariai. Taip pat kai savivaldybės teritorijoje laikinai įvedamas tiesioginis valdymas (Seimas gali laikinai
106
įvesti tiesioginį valdymą), savivaldybės taryba netenka įgaliojimų arba jie sustabdomi dėl aplinkybių,
susijusių su nepaprastosios padėties įvedimu savivaldybės teritorijoje.
Savo darbą savivaldybės taryba organizuoja per sudaromų komitetų, komisijų ir kt. įstat. numatytų organų
veiklą. Pagrindinė veiklos forma - posėdis. Jis laikomas teisėtu, jei jame dalyvauja visų tarybos narių
skaičiaus dauguma. Sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma. Jeigu balsai
pasiskirsto po lygiai, lemia mero arba posėdžio pirmininko balsas.
LR įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti savivaldybės
taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuosius organus. Savivaldybės administracijos direktorius yra
savivaldybės administracijos vadovas, pavaldus savivaldybės tarybai ir atskaitingas merui. Savivaldybės
administracijos direktorius į pareigas skiriamas mero siūlymu savivaldybės tarybos sprendimu tarybos
įgaliojimų laikui politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu. Savivaldybės administracija įgyvendina
tarybos sprendimus bei techniškai aptarnauja tarybą, merą. Administraciją sudaro struktūriniai (pav.,
skyriai), struktūriniai teritoriniai padaliniai - seniūnijos ir į struktūrinius padalinius neįeinantys viešojo
administravimo valstybės tarnautojai. Seniūną konkurso būdu (palanki gyventojų nuomonė laikoma
kandidato privalumu) skiria ir atleidžia savivaldybės administracijos direktorius.
Savivaldybių funkcijos pagal veiklos pobūdį skirstomos į vietos valdžios, viešojo administravimo ir
viešųjų paslaugų teikimo. Vietos valdžios funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba.
Viešojo administravimo funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba, savivaldybės
administracijos direktorius, kiti savivaldybės įstaigų ir tarnybų vadovai, valstybės tarnautojai, kuriems
suteiktos viešojo administravimo teisės savivaldybės teritorijoje. Viešąsias paslaugas teikia savivaldybių
įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal su savivaldybėmis sudarytas sutartis kiti fiziniai bei juridiniai
asmenys, pasirenkami viešai.
Savivaldybių funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į:
1) savarankiškąsias. Jas savivaldybės atlieka pagal įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus savo
bendruomenei ir jos interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi sprendimų iniciatyvos,
jų priėmimo bei įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už šių funkcijų atlikimą (ikimokyklinis vaikų
ugdymas, suaugusiųjų neformalus švietimas, socialinių paslaugų įstaigų steigimas, kt.);
2) priskirtąsias (ribotai savarankiškas). Įgyvendindamos šį ir kitus įstatymus ir jų pagrindu priimtus kitus
teisės aktus, savivaldybės šias funkcijas atlieka atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes (vaikų,
jaunimo, suaugusiųjų bendrojo lavinimo organizavimas, moksleivių, gyvenančių toli nuo mokyklos,
pavėžėjimas į mokyklas, pirminė asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra, kt.);
3) valstybines (perduotas savivaldybėms). Tai yra valstybės funkcijos, perduotos savivaldybėms
atsižvelgiant į gyventojų interesus. Šios funkcijos perduodamos įstatymais ir įgyvendinamos
vadovaujantis teisės aktais. Savivaldybės, įgyvendindamos šias funkcijas, turi įstatymų nustatytą
sprendimų priėmimo laisvę (civilinės būklės aktų registravimas, priešgaisrinių tarnybų organizavimas,
dokumentų pilietybei rengimas, kt.);
4) sutartines - šių funkcijų įgyvendinimas grindžiamas sutartimis.
Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai (turi
veikimo, iniciatyvos bei sprendimų priėmimo laisvę). Savivaldybėse sprendžiamos ir kitos jų
gyventojams iškylančios problemos, kurias spręsti nepriskirta valstybės institucijų kompetencijai.
Savivaldybės kontrolierius yra savivaldybės kontrolės institucija, tiesiogiai kontroliuojanti savivaldybės
biudžeto naudojimą bei atliekanti vidaus audito funkcijas savivaldybėje.Į pareigas priimamas konkurso
būdu, iš jų atleidžiamas Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka.
Realizuojant savivaldos funkcijas ir įgyvendinant savivaldą, reikia tam tikrų ekonominės veiklos
pagrindų. Savivaldybės ekonominės veiklos pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė. Savivaldybė
sudaro ir tvirtina savo biudžetą. Savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka
nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei
rinkliavų lengvatas. Jei savivaldybių biudžetams priskirtų pajamų neužtenka, jų socialinėms reikmėms
tenkinti, savivaldybių biudžetams gali būti skiriamos subsidijos iš Lietuvos valstybės biudžeto tikslinėms
programoms įgyvendinti. Papildomos savivaldybių biudžetų pajamos, gautos vykdant biudžetą, taip pat
sutaupytos išlaidos lieka savivaldybėms.
Savivaldybių tarybos dėl jų teisių pažeidimo turi teisę kreiptis į teismą. Taip pat savivaldybių tarybų, jų
vykdomųjų organų pareigūnų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys piliečių ir organizacijų teises, gali būti
skundžiami teisme (įtvirtinama teisminė savivaldybių institucijų kontrolė).

107
Ar savivaldybės laikosi konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės
skiriami atstovai. Nusprendę, kad savivald. atitinkamos institucijos (tarybos, mero, kontrolieriaus)
priimtas aktas prieštarauja Konstitucijai, įstatymams ar kitiems teisės aktams arba kai savivaldos
institucijos neįgyvendina įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, savo įgaliojimus įgyvendina viena iš
šių formų: 1) motyvuotu teikimu siūlo tą teisės aktą nedelsiant sustabdyti, svarstyti jo pakeitimo,
panaikinimo klausimą, 2) potvarkiu sustabdo prieštaraujančio teisės akto vykdymą, dėl kurio
artimiausiame posėdyje turi būti svarstoma ir priimamas sprendimas, 3) rašo atitinkamai savivald.
institucijai reikalavimą, kad neatidėliodami įgyvendintų įstatymą ar Vyriausybės nutarimą ir praneštų apie
reikalavimo įvykdymą. Taigi Konstitucija numato galimybę savivaldybių veiklos administracinę priežiūrą
derinti su teismine kontrole. Piliečių skundus dėl savivaldybės pareigūnų piktnaudžiavimo ar
biurokratizmo tiria du Seimo kontrolieriai.
Savivaldybės teritorijoje laikinai, bet ne ilgiau kaip iki kadencijos pabaigos, Seimo sprendimu gali būti
įvestas tiesioginis valdymas. Įvedus tiesioginį valdymą, savivaldybės taryba ir jos suformuotos
vykdomosios institucijos netenka savo įgaliojimų. Siūlymą laikinai įvesti tiesioginį valdymą Seimui gali
pateikti Vyriausybė (1) savivaldos institucijos savo veiksmais kėsinasi į valstybės teritorijos vientisumą
bei konstitucinę santvarką; 2) teismai nustato, kad taryba nesilaiko Konstitucijos, pažeidinėja įstatymus;
3) neišrenka mero per įstat. numatytą laiką; 4) kai tarybos posėdžiai šaukiami vieną kartą per ketvirtį arba
taryba pagal šiuos reikalavimus nesusirenka į posėdį 3 kartus iš eilės; 5) meras ir taryba nevykdo arba
blogai vykdo valstybės deleguotus įgaliojimus ir nesilaiko Vyriausybės įspėjimų) arba Vyriausioji rinkimų
komisija (kai pakartotiniai savivaldybės tarybos rinkimai pripažįstami negaliojančiais). Priėmus nutarimą
laikinai įvesti tiesioginį valdymą, Vyriausybė paskiria savo įgaliotinį laikinam savivaldybės
administravimui. Išrinkus savivaldybės merą, Vyriausybės įgaliotinis atleidžiamas.
Aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja
Vyriausybė. Apskričių (aukštes. valdymo vienetuose) valdymas yra sudėtinė valstybės valdymo dalis.
Lietuvoje yra 10 apskričių. Jų valdymą per apskrities viršininką (jį skiria ir atleidžia Vyriausybė Ministro
Pirmininko teikimu), ministerijas bei kt. Vyriausybės institucijas organizuoja Vyriausybė.
Savivalda kaip tam tikrų organizacijų veikimo būdas. Teisminės valdžios savivalda. Teismų savivalda –
teisėjų ir teismų teisė ir reali galia pagal LR Konstituciją ir kt. įstatymus laisvai ir savarankiškai, savo
atsakomybe spręsti teismų veiklos klausimus. Teisminės valdžios savivaldos stiprumą ir nemažas galias
lemia konstitucinis teisminės valdžios nepriklausomumo principas (teigia, kad teisėjai ir teismai,
vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo), kadangi griežtas draudimas kitoms
valstybės valdžioms kokiu nors būdu dalyvauti teisminės valdžios veikloje ir lemia savivaldos sistemos
egzistavimo neišvengiamumą.Teismų savivaldos sistemą sudaro: 1) Visuotinis teisėjų susirinkimas; 2)
Teisėjų taryba; 3) Teisėjų garbės teismas. Svarbiausias savivaldos organas yra visuotinis teisėjų
susirinkimas, sprendžiantis daugiausia ilgalaikius, strateginius teisminės valdžios funkcionavimo
klausimus, taip pat savo pareiškimais reaguoja į aktualias teisminės valdžios funkcionavimo problemas,
siūlo jų sprendimo būdus. Teisėjų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija, užtikrinanti teisėjų
ir teismų nepriklausomumą. Teisėjų garbės teismas – teisėjų drausmės bylas bei teisėjų prašymus dėl
teisėjo garbės gynimo nagrinėjanti teisų savivaldos institucija. Antstolių savivalda. Antstolių savivaldą
įgyvendina Lietuvos antstolių rūmai. Kiekvienas antstolis yra Lietuvos antstolių rūmų narys. Lietuvos
antstolių rūmų veikla yra finansuojama iš antstolių mokamų įmokų. Antstolių rūmai koordinuoja antstolių
veiklą, atstovauja antstolių interesams valstybės valdžios institucijose, tarptautinėse ir užsienio valstybių
organizacijose, rengia teisės aktų projektus antstolių veiklos klausimais ir kt. Notarų savivaldos struktūra.
Visi notarai vienijasi į Notarų rūmus, kuriuos patys ir išlaiko. Narystė Notarų rūmuose nėra laisvanoriška.
Kiekvienas notaras įstatymo galia automatiškai yra šių rūmų narys ir įgauna tam tikras teises ir pareigas
tvarkydamas bendrus notariato savivaldos reikalus.
2002 m. vasario 5 d. Konstitucinio Teismo nutarimas. Seimo narių grupė prašė ištirti ar Aukštojo mokslo
įstatymas (2000 m.) neprieštarauja LR Konstitucijos 29 str. 1 d. (Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės
institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs) , 40str. 3d (Aukštosioms mokykloms suteikiama
autonomija), 41 str. 3 d. (Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus.
Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas)
straipsniams. Nutarime teigiama, kad universitetai be įstatymo atskirame straipsnyje numatytų teisių turi
ir kitame straipsnyje nustatytas teises, taip pat kad nuostata, kad rektoriumi ir senato pirmininku negali
būti tas pats asmuo, nuostata, kad kolegijos studijų programas tvirtina Ministerija kolegijos akademinės

108
tarybos teikimu, neprieštarauja Konstitucijos 40 str. 3 d., nuostata, kad rektoriumi ir senato pirmininku
negali būti tas pats asmuo, neprieštarauja Konstitucijos 41 str. 3d.
Konstitucijos 40 str. 3 d. įtvirtinta: „Aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija.“ Atskleidžiant
aukštosios mokyklos autonomijos turinį pažymėtina, kad "tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija
suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo
struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo
tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, naudotis valstybės perduotu ir kitu įsigytu turtu, turėti
teritorijos ir pastatų, kito turto, skirto mokslo ir studijų reikalams, neliečiamumo garantiją. Tuo tikslu
aukštajai mokyklai garantuojama institucinė autonomija, t. y. tam tikras statusas, kuris reiškia, kad yra
tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės" (Konstitucinio Teismo 1994 m.
birželio 27 d. nutarimas). Vadinasi, aukštosios mokyklos autonomijos principas turi būti derinamas su
atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei principu, kitomis konstitucinėmis vertybėmis, su aukštųjų
mokyklų pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų, su aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesų sąveika
ir jų derinimu. Aukštojo mokslo tikslų įvairovė lemia tai, kad gali būti įvairių tipų aukštųjų mokyklų.
Konstitucinis Teismas 1996 m. liepos 10 d. nutarime pažymėjo, kad universitetai skiriasi nuo kitų
aukštųjų mokyklų pagal studijų pobūdį, aukštųjų mokyklų tikslus, specialistų parengimo lygį ir kt.
Atsižvelgiant į tai, kad gali būti įvairių tipų aukštųjų mokyklų, įstatymais skirtingų tipų
aukštosioms mokykloms (priklausomai nuo to, ar tai universitetai, ar kolegijos, ar steigėjai yra
valstybė, ar kiti subjektai, bei kitų sąlygų) gali būti nustatomos skirtingos autonomijos ribos;
įstatymais gali būti skirtingai reguliuojami aukštųjų mokyklų valdymo, taip pat ir jų savivaldos
santykiai. Konstitucijos 40 str. 3 d. nuostata negali būti aiškinama kaip draudžianti įstatymais
nustatyti nevienodas skirtingų aukštųjų mokyklų tipų autonomijos ribas. Skirtingų tipų aukštųjų
mokyklų bei skirtingų steigėjų įsteigtų aukštųjų mokyklų (valstybinių ir nevalstybinių) valdymo formų, jų
valdymo institucijų, šių institucijų sudarymo tvarkos bei jų funkcijų ir įgaliojimų skirtingas nustatymas
įstatymais savaime nepaneigia konstitucinio aukštųjų mokyklų autonomijos principo.
Dėl nuostatos, kad universitetai, be Įstatyme atitinkame straipsnyje išvardytų teisių, turi ir kitoje dalyje
nustatytas teises, nuostatos, kad rektoriumi ir senato pirmininku negali būti tas pats asmuo, taip pat
nuostatos, kad kolegijos studijų programas tvirtina Ministerija kolegijos akademinės tarybos teikimu,
atitikties Konstitucijos 40 str. 3 d. Aukštojo mokslo įstatyme nustatyta: „Nevalstybinės aukštosios
mokyklos statutas priimamas jos steigėjo nustatyta tvarka, o keičiamas – statute nustatyta tvarka.
Nevalstybinės aukštosios mokyklos statutą registruoja Ministerija.“ Įstatyme nurodyta: „Universitetai, be
šio straipsnio 2 dalyje išvardytų teisių, taip pat turi teisę:“; įstatyme nustatyta: „Rektoriumi ir senato
pirmininku negali būti tas pats asmuo.“; įstatyme nustatyta: „Senatas vykdo šias pagrindines funkcijas:
10) svarsto universiteto plėtros perspektyvinio plano projektą ir, gavęs universiteto tarybos išvadą, jį
tvirtina bei teikia Ministerijai kartu su universiteto tarybos išvada; 11) svarsto sutarties su Ministerija
projektą ir, gavęs universiteto tarybos išvadą, teikia jį Ministerijai kartu su universiteto tarybos išvada;
12) svarsto metines rektoriaus ataskaitas, metines pajamų ir išlaidų sąmatas bei jų įvykdymo ataskaitas ir,
gavęs universiteto tarybos išvadą, jas tvirtina.“
Įstatyme nustatyta: „1. Valstybinio universiteto taryba, valstybinės kolegijos taryba: 1)rengia išvadas dėl
aukštosios mokyklos plėtros perspektyvinio plano bei aukštosios mokyklos sutarties su Ministerija
projektų; 2) teikia siūlymus dėl studijų, mokslinių tyrimų ir jų plėtros programų, taip pat dėl struktūros
pakeitimų, reikalingų toms programoms įgyvendinti;<...> 5) svarsto ir parengia išvadas dėl metinių
rektoriaus (kolegijos direktoriaus) ataskaitų, metinių pajamų ir išlaidų sąmatų bei jų įvykdymo ataskaitų.
2. Kolegijos taryba renka kolegijos direktorių. <...> 7. Jeigu senatas (akademinė taryba) nepritaria tarybos
išvadoms ir siūlymams dėl metinių pajamų ir išlaidų sąmatų bei jų įvykdymo ataskaitų, taryba juos
svarsto pakartotinai ir, jei tą patį sprendimą priima dar kartą, šis sprendimas tampa Senatui(akademinei
tarybai) privalomas."
Įstatyme įtvirtinta: „Kolegijos studijų programas tvirtina Ministerija kolegijos akademinės tarybos
teikimu.“ Pareiškėjas mano, kad Konstitucijos 40 str. 3 d. įtvirtintoji aukštųjų mokyklų autonomija
pedagoginėje ar mokslinėje veikloje turi būti vienodo lygio visoms aukštosioms mokykloms
nepriklausomai nuo jų tipo (universitetai ar kolegijos), steigėjų (valstybinės ar nevalstybinės) ir pan.
Pareiškėjas abejoja Įstatyme nustatytos nevalstybinės aukštosios mokyklos statuto priėmimo, keitimo ir
registravimo tvarka, taip pat nuostatos, kad universitetai, be išvardytų teisių, turi ir kitame straipsnyje
nustatytas teises, kad kolegijos studijų programas tvirtina Ministerija kolegijos akademinės tarybos
teikimu, atitiktimi Konstitucijos 40 str. 3 d. Pareiškėjo nuomone, Įstatyme įtvirtintos universiteto senato
109
funkcijos, taip pat įstatyme įtvirtintos valstybinio universiteto tarybos ir valstybinės kolegijos tarybos
funkcijos susiaurina aukštosios mokyklos savivaldos teises mokslinės ir pedagoginės veiklos srityse, taip
pat susiaurina autonomijos garantijas, taip pat, kad rektoriumi ir senato pirmininku negali būti tas pats
asmuo. Minėta, kad universitetai nuo kitų tipų aukštųjų mokyklų skiriasi pagal studijų pobūdį, aukštųjų
mokyklų tikslus, specialistų parengimo lygį ir kt. Atsižvelgiant į ypatingą universitetų vaidmenį vykstant
visuomenės raidai, jų reikšmę visuomeniniam gyvenimui, įstatyme, be tų teisių, kurias turi visų tipų
aukštosios mokyklos, universitetams nustatytos ir kitos teisės: teisė pasirinkti studijų, mokslinių tyrimų,
kitas formas ir kryptis, tvirtinti studijų krypties reglamentą atitinkančias studijų programas, teikti
kvalifikacinius ir mokslo laipsnius bei pedagoginius vardus. Valstybinio universiteto senatas, skirtingai
nei valstybinių kolegijų akademinė taryba, turi teisę rinkti rektorių, tvirtinti studijų programas. Pagal
Konstituciją gali būti steigiamos ir nevalstybinės aukštosios mokyklos (Konstitucijos 40 str. 2
dalis).Įstatyme nustatyta, kad „nevalstybinės aukštosios mokyklos statutas priimamas jos steigėjo
nustatyta tvarka, o keičiamas – statute nustatyta tvarka. Nevalstybinės aukštosios mokyklos statutą
registruoja Ministerija“. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad skirtingų tipų
aukštųjų mokyklų bei skirtingų steigėjų įsteigtų aukštųjų mokyklų (valstybinių ir nevalstybinių)
valdymo formų, jų valdymo institucijų, šių institucijų sudarymo tvarkos bei jų funkcijų ir
įgaliojimų skirtingas nustatymas įstatymais savaime nepaneigia konstitucinio aukštųjų mokyklų
autonomijos principo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad įstatymo
nuostata, kad universitetai, be įstatymo straipsnyje išvardytų teisių, turi ir kitoje dalyje nustatytas
teises, ir nuostata, kad kolegijos studijų programas tvirtina Ministerija kolegijos akademinės
tarybos teikimu, neprieštarauja Konstitucijos 40 str. 3 d. Įstatyme nustatyta, kad valstybinių
universitetų visuomeninės priežiūros ir globos institucija yra universiteto taryba, valstybinės kolegijos –
kolegijos taryba. Pagal Įstatymą taryba sudaroma 4 metų kadencijai iš ne mažiau kaip 9 ir ne daugiau
kaip 21 nario.Taryba formuojama iš trijų dalių: vieną trečdalį tarybos narių statuto nustatyta tvarka skiria
senatas (akademinė taryba), kitą trečdalį tarybos narių (ne aukštosios mokyklos darbuotojų),
atstovaujančių mokslo, kultūros, meno, ūkio sritims, vietos savivaldos ar valstybės valdymo institucijoms,
skiria švietimo ir mokslo ministras, likęs trečdalis tarybos narių skiriamas bendru rektoriaus (kolegijos
direktoriaus) ir ministro sutarimu. Tarp aukštosios mokyklos senato (akademinės tarybos) skirtų narių turi
būti rektorius (kolegijos direktorius) ir ne mažiau kaip vienas studentų atstovas.Ministras įsakymu skelbia
tarybos sudėtį ir skiria jos pirmininką. Tarybos pirmininku negali būti toje aukštojoje mokykloje dirbantis
asmuo. Tarybos nariais negali būti Seimo ir Vyriausybės nariai, politinio (asmeninio) pasitikėjimo
valstybės tarnautojai. Valstybinių aukštųjų mokyklų tarybų narius skiria švietimo ir mokslo ministras bei
valstybinių aukštųjų mokyklų savivaldos institucijos (senatas (akademinė taryba) ir rektorius (kolegijos
direktorius)). Vadinasi, vykdomosios valdžios institucijos (švietimo ir mokslo ministro) ir valstybinių
aukštųjų mokyklų savivaldos institucijų teisės sudarant tarybas yra vienodos. Pagal įstatymą
švietimo ir mokslo ministras negali neskelbti įstatymo nustatyta tvarka sudarytų tarybų sudėties. Tarybos
padeda aukštosioms mokykloms palaikyti ryšius su visuomene, reaguoti į visuomenės poreikius.
Pažymėtina, kad dauguma taryboms nustatytų įgaliojimų juridine prasme yra rekomenduojamojo
pobūdžio, išskyrus atvejį, kai taryba pakartotinai apsvarsčiusi priima tokias pačias išvadas ir siūlymus dėl
metinių pajamų ir išlaidų sąmatų bei jų įvykdymo ataskaitų.
Pagal Įstatymą valstybinio universiteto plėtros perspektyvinį plano projektą tvirtina, sutarties su
Ministerija projektą Ministerijai teikia universiteto senatas. Įstatymo nuostatos, jog universiteto senatas
universiteto plėtros perspektyvinį plano projektą tvirtina tik po to, kai gauna universiteto tarybos išvadą,
kad sutarties su Ministerija projektą Ministerijai teikia tik po to, kai gauna tarybos išvadą, yra vertintinos
kaip nustatančios tam tikrus procedūrinius reikalavimus, kuriuos būtina atlikti prieš senatui priimant
sprendimus. Sprendžiant, ar įstatyme nustatytais reikalavimais nepažeidžiamas aukštųjų mokyklų
autonomijos principas, esminę reikšmę turi tai, kad tarybos išvados nesaisto senato priimant sprendimus
minėtais klausimais. Tarybos priimami sprendimai teikti siūlymus dėl studijų, mokslinių tyrimų ir jos
plėtros programų, taip pat dėl struktūros pakeitimų, reikalingų toms programoms įgyvendinti, yra
rekomenduojamojo pobūdžio.
Aukštoji mokykla, gaunanti lėšas iš valstybės biudžeto, privalo atsiskaityti už gaunamų lėšų tinkamą
panaudojimą, o įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti lėšų panaudojimo kontrolės būdus ir
priemones. Konstitucijos 134 str. 1 d. nustatyta, kad Valstybės kontrolė prižiūri, ar teisėtai valdomas ir
naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas, tačiau tai nereiškia, kad įstatymų
leidėjas neturi teisės nustatyti ir kitokių priežiūros formų. Darytina išvada, kad įstatymo atitinkamai
110
minėtos dalys neprieštarauja Konstitucijos 40 str. 3 d. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau
konstatuota, kad priklausomai nuo aukštosios mokyklos tipo ir kitų aplinkybių įstatymais gali būti
nustatyta skirtinga aukštųjų mokyklų savivaldos institucijų sudarymo tvarka. Kitaip tariant,
Konstitucijos 40 str. 3 d. nuostata negali būti aiškinama kaip neleidžianti įstatymais nustatyti
skirtingas aukštųjų mokyklų autonomijos ribas, taip pat skirtingai reguliuoti valstybinių ir
nevalstybinių aukštųjų mokyklų savivaldos institucijų veiklą ir jų sudarymo santykius. Tai, kad
įstatyme nustatyta tvarka, jog tas pats asmuo negali būti rektoriumi ir senato pirmininku,
nepaneigia Konstitucijoje įtvirtinto aukštųjų mokyklų autonomijos principo. Darytina išvada, kad
įstatymo nuostata, jog rektoriumi ir senato pirmininku negali būti tas pats asmuo, neprieštarauja
Konstitucijos 40 str. 3 d.

6. Daugiapartiškumas ir politinių partijų institucionalizacija. Lietuvos partinės sistemos ypatumai.

Visuma organizacijų (institucijų), tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvaujančių įgyvendinant politinę valdžią,
sudaro vieningą valstybės politinę sistemą. Politinė partija yra savo pavadinimą turintis, pagal Politinių
partijų įstatymą įsteigtas viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti savo narių politinius interesus,
padėti išreikšti LR piliečių politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią ir savivaldos
teisę.
Demokratinis režimas neįsivaizduojamas be politinių partijų. Jos suteikia galimybę visuomenės
sluoksniams dalyvauti konkurencinėje kovoje dėl politinės valdžios, galimybę formuoti valstybės
valdžios institucijas. Politinės partijos kelia savo kandidatus į parlamentą, įtakoja parlamento struktūrą,
įstatymų leidybos procesą. Politinės partijos dalyvauja formuojant vyriausybę, įtakoja valstybės vadovo
rinkimus. Politinės partijos, pralaimėjusios rinkimus ar negavusios juose daugumos, gali sudaryti
opoziciją valdančiajai partijai ar partijoms ir tokiu būdu įtakoti politinės valdžios sprendimus.
Politinių partijų vaidmuo neišvengiamai reikalauja jas institucionalizuoti. Institucionalizavimas – tai
politinių partijų kaip ypatingo politinio instituto teisinės padėties įvertinimas konstitucijoje
(konstitucionalizavimas) ir įstatymuose (įstatyminis institucionalizavimas).
Lietuvos konstitucinės teisės moksle sąvoka „institucionalizavimas“ pradėta vartoti ne taip seniai. 1918–
1939m. Lietuvos konstitucijose apskritai nebuvo sąvokos „politinė partija“. Konstitucijų kūrėjai vartojo
sąvoką „draugijos ir sąjungos“, kuri apėmė ir politines partijas. Visos nuolatinės tarpukario Lietuvos
konstitucijos laidavo piliečiams draugijų ir sąjungų laisvę. Šių organizacijų veikla pirmą kartą buvo
reglamentuota 1919 m. M. Romeris taip pat neišskyrė politinių partijų į atskirą visuomeninių organizacijų
grupę (nors pripažino, kad politinių partijų reikšmė ypač didelė demokratinės santvarkos, ypač
parlamentinio valdymo, valstybėse. Sovietiniai teisininkai sąvoką „politinių partijų institucionalizavimas“
vartojo apibūdindami „buržuazinių“ valstybių teisę. Sovietinių laikų konstitucijos įtvirtino ypatingą,
vadovaujantį, komunistų partijos vaidmenį politinėje sistemoje. Atkūrus Lietuvos valstybingumą politinių
partijų įstatymo projektą svarstė LR Aukščiausioji taryba. Jis buvo priimtas 1990 m. rugsėjį. Priėmus LR
Konstituciją (1992 10 25), jis buvo pataisytas ir suderintas su konstitucijos nuostatomis. Nuo 1994 m.
birželio 15 d. jis pavadintas Politinių partijų ir organizacijų įstatymu.
Partinės sistemos sąvoka atspindi valstybėje veikiančių ir dalyvaujančių kovoje dėl valstybės valdžios
politinių partijų skaičių ir jų tarpusavio santykį. Partinei sistemai formuotis didelę įtaką turi politinių jėgų
santykis valstybėje, visuomeninės politinės kultūros lygis, rinkimų sistema ir politinis režimas.
Tradiciškai skiriamos trys partinės sistemos: daugiapartinė, dvipartinė, vienpartinė. Daugiapartinė
sistema yra tuomet, kai rinkiminėje kovoje dėl valdžios dalyvauja daugiau nei dvi partijos, ir jos turi
lygias galimybes dalyvauti ją formuojant. Nė viena partija, turinti savo atstovų parlamente, negali
savarankiškai viena valdyti, nes neturi daugumos balsų. Daugiapartinės sistemos gali būti įvairios. Pvz.,
sistema, kai partijos sudaro koalicinę vyriausybę, kai partijos jungiasi į blokus, kai dominuoja viena
partija ir t.t. Vadinamoji dominacijos sistema susidaro, kai viena partija išbūna valdžioje ilgą laiką (10–20
metų), pvz., Švedijos socialdemokratų darbo partija išbuvo valdžioje su nedidelėmis pertraukomis
nuo1937 iki 1976 m. (dvipartinė sistema yra tuomet, kai valstybėje veikia daug partijų, tačiau realiai į
valdžią pretenduoja ir ją formuoja dvi partijos, kai viena partija turi parlamente absoliučią daugumą
(valdančioji partija), o kita yra opozicijoje(opozicinė, kritikuojanti valdančiąją partiją). Jos laikas nuo
laiko keičia viena kitą. Tai būdinga JAV. Vienpartinė sistema – tai sistema, kai legaliai leidžiama veikti tik
tam tikroms partijoms. Ši sistema būdinga nedemokratiniams režimams).
Lietuvoje nuo 1918 m. formavosi daugiapartinė sistema (pirmosios partijos LT kūrėsi XIX a. pab.–XX a.
pr., nors legaliai joms veikti nebuvo sąlygų). 1896 m. buvo įkurta Socialdemokratų partija, 1905 m. –
111
Lietuvių krikščionių demokratų partija, 1918 m.- Komunistų part. Po 1926m. valstybinio perversmo
valstybės valdžią turėjo Tautininkų sąjunga, o nuo 1936 m.ji liko vienintelė oficialiai veikianti partija,
kitos buvo uždraustos. Nuo 1940 06 15 vadovaujančia ir vienintele tapo komunistų partija. Daugiapartinė
sistema Lietuvoje pradėjo atsikurti Atgimimo laikotarpiu, 1989 12, kai iš tuometinės teisinės sistemos
buvo pašalintos nuostatos apie vadovaujantį komunistų partijos vaidmenį. Šiuo laikotarpiu buvo
atkuriamos tarpukariu veikusios politinės partijos (Lietuvos demokratų partija, Lietuvos tautininkų
sąjunga, LT socialdemokratų partija, LT valstiečių sąjunga), 1990 m. pab. pradėjo veikti
socialdemokratinės orientacijos Lietuvos demokratinė darbo partija, steigiamos naujos polit. partijos –
Žaliųjų partija, Liberalų sąjunga, kt.
Partija – tai laisvanoriška organizacija. Politinės partijos formuojasi laisva piliečių valia. Konstitucijoje
piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas (bet ne teisė
reikalauti būti priimtiems į politines partijas, o jei partijos nepriima į savo narių gretas piliečių dėl jų
politinių įsitikinimų, šie turi teisę laisvai steigti savo politines partijas). Taip pat negalima piliečiams
drausti ar trukdyti rinktis be ginklo į taikius susirinkimus, o ši nuostata gali būti ribojama tik įstatymu ir
tada , kai reikia apsaugoti valstybės ir visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę,
kiti asmenų teises ir laisves.
Politinės partijos tikslas – tenkinti savo narių politinius interesus ir siekti politinės valdžios. Partijos
aktyviai dalyvauja valstybės politiniame gyvenime: parlamentiniuose ir municipaliniuose rinkimuose,
formuojant vyriausybę, priimant politinius sprendimus ir juos įgyvendinant. Jos veikia nuolat, narius
vienija bendri politiniai įsitikinimai (bendra ideologija). Tai nepelno siekianti organizacija, ji negali
užsiimti komercine ūkine veikla.
Politinių partijų įvairovė užtikrina LR politinės sistemos demokratiškumą. Politinės partijos jungia LR
piliečius bendriems politiniams tikslams įgyvendinti, padeda formuoti ir išreikšti LR piliečių interesus ir
politinę valią.
Lietuvoje politinės partijos steigėjais ir nariais gali būti LR piliečiai, sulaukę 18 metų. Politinės partijos
steigėjai nuo politinės partijos įregistravimo juridinių asmenų registre tampa jos nariais. Tuo pačiu metu
LR pilietis gali būti tik vienos politinės partijos steigėju ar nariu. Asmuo, kurio narystė politinėje partijoje
sustabdyta, negali rinkti ir būti renkamas į politinės partijos bei jos padalinių organus, vykdyti jų
pavedimus ar kitaip dalyvauti politinės partijos veikloje. Įsteigti būtina ne mažiau kaip 1000 narių.
Steigėjai savo susirinkime, suvažiavime, konferencijoje turi priimti partijos įstatus, programą, išsirinkti
valdymo organus. Partijos gali steigti filialus, struktūrinius padalinius (jie nėra juridiniai asmenys).
Visos politinės partijos LR teritorijoje veikia laisvai ir savarankiškai (turi savivaldos teisę), pagal jos
įstatuose numatytus tikslus ir uždavinius. Valstybės ir savivaldybių institucijoms, jų pareigūnams, kitiems
juridiniams bei fiziniams asmenims draudžiama kištis į politinių partijų vidaus reikalus, išskyrus, kaip
numatyta konstitucijoje, jei partijų tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.
Politinių partijų organizacinė struktūra grindžiama tik teritoriniu principu (darbovietėse negali būti
steigiami ir veikti politinių partijų padaliniai).
Politinės partijos įstatuose numatytiems tikslams įgyvendinti gali turėti trumpalaikio ir ilgalaikio turto.
Politinės partijos turtas ir lėšos negali būti skirstomos jos nariams. Nuolatiniai politinės partijos
finansavimo šaltiniai yra:
1) politinės partijos nario mokesčiai (pradinis, periodinis);
2) valstybės biudžeto dotacijos ir politinės kampanijos dalies išlaidų kompensacija;
3) lėšos, politinės partijos gautos iš leidybos, spaudos ir atributikos platinimo, nuosavybės teise
priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, politinių bei kultūrinių renginių (paskaitų,
parodų ir kt.) organizavimo ir kita veikla, nurodytos kitos jos veiklos;
4) tarptautinių organizacijų, kurios narė yra LR arba LR politinė partija, politinėms partijoms mokamos
dotacijos;
5) šiuo įstatymu nustatytos aukos;
6) LR registruotų bankų paskolos politinei partijai.
Valstybės biudžeto dotacija paskirstoma toms politinėms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3
%. visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo rinkimuose, savivaldybių
tarybų rinkimuose, pagal kurių rezultatus paskirstoma valstybės biudžeto dotacija ir kurioms įstatymų
nustatyta tvarka nėra sustabdyta teisė gauti valstybės biudžeto dotaciją. Politinės partijos valstybės
biudžeto dotacijos dydį įstatyme nustatyta tvarka nustato Vyriausioji rinkimų komisija ir apie tai pateikia

112
pažymą Finansų ministerijai, o ši valstybės biudžeto dotacijos dalį, skirtą politinei partijai, perveda į jos
sąskaitą.
Aukoti politinėms partijoms turi teisę:
1) LR piliečiai – visų politinių kampanijų dalyviams ir politinėms partijoms; nuolatiniai LR gyventojai,
turintys kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietybę, – rinkimų į Europos Parlamentą ir savivaldybių
tarybų rinkimų kampanijų dalyviams ir politinėms partijoms; nuolatiniai LR gyventojai, neturintys kitos
ES valstybės narės pilietybės, arba asmenys be pilietybės – savivaldybių tarybų rinkimų politinių
kampanijų dalyviams;
2) LR registruoti privatūs juridiniai asmenys, kurių įstatiniame kapitale nėra valstybės ar savivaldybės
kapitalo ir kurių įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalis, suteikianti teisę kontroliuoti juridinio
asmens veiklą, priklauso tik 1 dalyje nurodytiems fiziniams asmenims, LR įregistruotiems juridiniams
asmenims arba NATO ir ES valstybių narių privatiems juridiniams asmenims. Politinės partijos turi teisę
aukoti tik kandidatų ar kandidatų sąrašų politinėms kampanijoms.
Vienas fizinis asmuo per kalendorinius metus gali paaukoti vienai politinei partijai ne didesnę kaip 300
MGL dydžio auką. Jeigu tais pačiais metais vyksta politinė kampanija, fizinis asmuo vienam
savarankiškam politinės kampanijos dalyviui gali paaukoti per šią politinę kampaniją ne didesnę kaip
300 MGL dydžio auką. Jeigu vienas fizinis asmuo per vieną politinę kampaniją politinės kampanijos
dalyviui (dalyviams) paaukoja daugiau kaip 10 % savo praeitais metais gautų pajamų, apie tokį aukotoją
ir jo auką (aukas) turi būti paskelbiama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos.
Fiziniai asmenys, paaukoję 100 ir daugiau kaip 100 Lt vertės auką, ir visi aukojusieji juridiniai asmenys
privalo būti paviešinami.
Susitarimai tarp aukotojų ir aukų gavėjų, susiję su įsipareigojimais asmeniniams, privatiems ar
grupiniams interesams, draudžiami. Išrinktiems į valstybės ar savivaldybių institucijas asmenims
draudžiama atstovauti aukotojų asmeniniams ar grupiniams interesams ir priimti išskirtinai jiems
palankius sprendimus.
Visos politinės partijos turi lygias teises dalyvauti Respublikos Prezidento, Seimo, savivaldybių tarybų
rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą. Rinkimų metu visoms rinkimuose dalyvaujančioms
politinėms partijoms ir jų kandidatams į Seimo, Europos Parlamento, savivaldybių tarybų narius ir
Respublikos Prezidento vietą suteikiama teisė nemokamai naudotis Lietuvos nacionalinio radijo ir
televizijos laiku, sudaromos vienodos galimybės naudotis kitomis visuomenės informavimo priemonėmis
LR rinkimų įstatymų nustatyta tvarka. Politinės partijos turi teisę nekliudomai raštu, žodžiu ar kitais
būdais skleisti informaciją apie savo veiklą, propaguoti politinės partijos idėjas, tikslus ir programą.
Politinės partijos turi teisę steigti visuomenės informavimo priemones ir jomis naudotis.
Politinės kampanijos finansavimo šaltiniai: (nenuolatiniai) nuosavos p.p. lėšos, gautos iš p.p. finansavimo
šaltinių, naudojamos partijos, partijos iškeltų kandidatų sąrašų bei part. iškeltų kandidatų politinėms
kampanijoms finansuoti, aukos, iš bankų gaunamos paskolos(ne užsienio bankų). Savarankiški
p.kampanijos dalyviai dėl registracijos kreipiasi į Vyr.rinkimų komisiją dėl užsiregistravimo, p.p. su savo
dalyviais registruojasi iki gegužės 1d.
Politinių partijų finansinę veiklą ir politinių kampanijų finansavimą kontroliuoja Vyriausioji rinkimų
komisija, Valstybinė mokesčių inspekcija bei kitos institucijos (prokuroras turi teisę prašyti teismo
paskirti ekspertus, kad šie ištirtų, ar politinė partija, jos valdymo organai ar jų nariai, politinės kampanijos
dalyviai veikė tinkamai) įstatymų nustatyta tvarka. Politinės partijos kasmet, ne vėliau kaip iki ateinančių
metų kovo 1 d., pateikia Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Vyriausiajai rinkimų komisijai praėjusių
kalendorinių metų metinę politinės partijos finansinės veiklos deklaraciją. Politinės kampanijos iždininkas
lėšų šaltinių ir jų panaudojimo politinei kampanijai ataskaitas turi pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai
ne vėliau kaip per 25 dienas po rinkimų ar referendumo rezultatų paskelbimo. Vyriausioji rinkimų
komisija šias ataskaitas paskelbia „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ bei savo interneto
tinklalapyje.
Nustačius, kad politinė partija padarė šiurkštų Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei
finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimą, Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu partijai
neskiriamas valstybės biudžeto dotacijos pusmetinis dydis. Jo dalis paskirstoma kitoms politinėms
partijoms. Politinė partija turi teisę pradėti gauti biudžeto asignavimų pusmetinį dydį tik kitą pusmetį nuo
pažeidimo pašalinimo.
Sprendimą reorganizuoti arba likviduoti politinę partiją priima politinės partijos suvažiavimas
(susirinkimas, konferencija) arba įstatymų nustatytais atvejais teismas. Reorganizuojant politinę partiją
113
prijungimo ar išdalijimo būdu, kai įvykdytos reorganizavimo sąlygos, prisijungusi prie kitos politinės
partijos ir nutraukusi savo veiklą politinė partija pateikia Teisingumo ministerijai dokumentus dėl jos
išregistravimo, o tęsianti veiklą politinė partija, perimanti nutraukusios veiklą politinės partijos teises ir
pareigas, pateikia dokumentus dėl duomenų ir steigimo dokumentų (jei jie buvo keičiami) pakeitimų
įregistravimo.
Politinė partija atsako pagal savo prievoles jai nuosavybės teise priklausančiu turtu. Politinė partija
neatsako pagal savo narių prievoles, o nariai neatsako pagal politinės partijos prievoles.
Partijų steigimosi apribojimai. L teritorijoje negali būti steigiamos ir veikti kitų valstybių politinės
partijos ir politinės organizacijos, jų padaliniai. Draudžiama steigtis ir veikti p. p., kurių programiniuose
dokumentuose propaguojama rasinė, religinė, socialinė neapykanta, autoritarinio ir totalitarinio valdžios
valdymo, valdžios užgrobimo metodai, karo ir smurto propaganda, žmogaus teisių bei laisvių, viešosios
tvarkos pažeidimai, veiksmai, nesuderinami su LR Konstitucija, įstatymais, tarptautinės teisės normomis.

7. Nevalstybinės organizacijos (profesinės sąjungos, asociacijos, visuomeninės organizacijos)

Lietuvos politinėje sistemoje.
Konstitucinių teisinių santykių subjektai yra ne tik valstybės valdžios institucijos, tiesiogiai
įgyvendinančios politinę valdžią, bet ir nevalstybinės (visuomeninės) organizacijos, dalyvaujančios
įgyvendinant politinę valdžią netiesiogiai. Nevalstybinių (visuomeninių) organizacijų buvimas liudija
valstybės demokratinį pobūdį, visuomenės aktyvumą ir pilietiškumą. Tai svarbus pilietinės visuomenės
elementas. Jos atlieka tarpininko vaidmenį tarp valstybės ir visuomenės, realizuoja piliečių interesus
pagrindinėse valstybės gyvenimo srityse. Siaurąja prasme sąvoka „visuomeninė organizacija“ neapima
politinių partijų. Šia prasme visuomeninės organizacijos nėra politiniai susivienijimai, jos nesiekia
politinės valdžios ir tiesiogiai nedalyvauja ją įgyvendinant.
Visuomeninės organizacijos siaurąja prasme – tai viešo pobūdžio pelno nesiekiantys laisvanoriški
susivienijimai, kurių narius vienija bendri socialiniai, ekonominiai, profesiniai, kultūriniai, dvasiniai
interesai arba tam tikri pomėgiai. Pagrindinis šių organizacijų tikslas – tenkinti savo narių interesus ir
poreikius. Siekdamos šio tikslo, visuomeninės organizacijos didesniu ar mažesniu mastu įtakoja politinės
valdžios sprendimus ir tokiu būdu dalyvauja valstybės valdyme. Visuomeninių organizacijų pavyzdžiai:
verslininkų susivienijimai, menininkų organizacijos, mėgėjiškos draugijos, kt. Tai tokios organizacijos,
kurių pagrindinis tikslas daryti tiesioginę įtaką įstatymų leidėjui priimant sprendimus, naudingus tam
tikrai socialinei grupei. Visuomeninės organizacijos išreiškia visuomenės sluoksnių ir grupių bendrus
interesus; atkreipia valstybės valdžios ir valdymo institucijų dėmesį į šiuos interesus; skatina valdžios
institucijas atsižvelgti į šiuos interesus priimant tam tikrus sprendimus; ugdo visuomenės aktyvumą ir
formuoja jos nuomonę socialinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo klausimais.
Visuomeninių organizacijų teisinis pagrindas – konstitucinė nuostata, įtvirtinanti piliečių teisę į
susivienijimus (Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas,
jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams). Ši konstitucijoje išsakyta nuostata
nustato vienodą teisinį režimą visų rūšių visuomeniniams susivienijimams ir įtvirtina laivės jungtis
principą, taip sudaromos galimybės formuotis įvairioms socialinėms grupėms ir organizacijoms pagal jų
interesus ir poreikius.
Kai kuriose valstybėse aktyviai veikia lobistinės organizacijos („spaudimo grupės“). Lobistinė veikla –
fizinio ar juridinio asmens atlygintini ar neatlygintini veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką, kad
lobistinės veiklos užsakovo interesais būtų keičiami, papildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės
aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai, t.y. siekis daryti tiesioginę įtaką įstatymų leidėjui
priimant sprendimus, naudingus tam tikrai socialinei grupei. Būti lobistinės veiklos užsakovu
draudžiama:1) valstybės politikui; 2) valstybės pareigūnui, valstybės tarnautojui ar teisėjui; 3) valstybės ir
savivaldybių institucijoms ar įstaigoms; 4) valstybės ar savivaldybių įmonėms. Lobistinės veiklos įst.
Numato lobistų teises (dalyvauti rengiant teis.aktų projektus, teikti siūlymus, atlikti teisės aktų
ekspertizes, aiškinti visuomenei, įtikinėti valstybės, savivaldybės institucijas, kad tikslinga priimti vieną
ar kt. teisės aktą ar jo nepriimti, daryti pranešimus per visuomenės info priemones, kt.) ir pareigas
(pranešti per 1 darbo dieną Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai raštu nuo jo išrinkimo valstybės
politiku, paskyrimo valstybės pareigūnu, tarnautoju, teisėju, nutraukti lobistinę veiklą, laikytis įstatymų,
Lobistų etikos kodekso reikalavimų). Lobistinės veiklos kontrolę vykdo Vyriau.tarnybinės etikos
komisija.

114
Profesinės sąjungos. Asmenys, teisėtai dirbantys pagal darbo sutartį ar kitais įstatymų nustatytais
pagrindais Lietuvos Respublikos teritorijoje, įstatymo nustatyta tvarka turi teisę steigti profesines
sąjungas ar stoti į jas savo interesams ginti. Profesinės sąjungos yra savanoriškos, savarankiškos ir
savaveiksmės organizacijos, atstovaujančios ir ginančios darbuotojų profesines, darbo, ekonomines,
socialines teises bei interesus. LR konstitucija skelbia, kad darbuotojai, gindami savo ekonominius ir
socialinius interesus, turi teisę streikuoti. Nors tiesiogiai šios teisės piliečiai realizuoti negali, nes
konstitucija numato teisę įstat. leidėjui nustatyti apribojimus: Šios teisės apribojimus, įgyvendinimo
sąlygas ir tvarką nustato įstatymas. 50 Konst. str. teigia, kad Profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia
savarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus. Visos
profesinės sąjungos turi lygias teises. P.sąjungos turi teisę parengti savo veiklos įstatus ir reglamentus,
laisvai rinkti savo atstovus, organizuoti savo aparatą ir veiklą bei formuoti savo veiklos programą.
Valstybės organams, darbdaviams, jų įgaliotiesiems atstovams, įmonės, įstaigos, organizacijos valdymo
organams, administracijai, pareigūnams, politinėms partijoms ir kitoms visuomeninėms organizacijoms
draudžiama kištis į profesinių sąjungų vidaus reikalus. Asmenys, trukdantys teisėtą profesinių sąjungų
veiklą, atsako pagal įstatymus.
Veikla. *Pr.sąjungos atlieka specifinę funkciją-atstovauja ir gina darbuotojų profesines darbo,
ekonomines, socialines teises bei interesus. *Pr. sąjungos atstovauja savo nariams (taip pat gali būti
darbuotojų kolektyvo atstovais), sudarydamos su darbdaviu kolektyvinę ir kitokias sutartis. *Pr. sąjungos,
jų susivienijimai turi teisę vesti derybas ir sudaryti sutartis (susitarimus) su darbdaviais, jų
organizacijomis, susivienijimais dėl darbuotojų užimtumo, perkvalifikavimo, darbo organizavimo ir
apmokėjimo, darbo ir gyvenimo sąlygų gerinimo bei kitų klausimų. *Profesinės sąjungos ir jų
susivienijimai teikia pasiūlymus valstybinės valdžios ir valdymo organams dėl norminių aktų darbo,
ekonominiais ir socialiniais klausimais priėmimo, pakeitimo ar panaikinimo; *gindamos savo narių teises
ir teisėtus interesus, gali sudaryti susitarimus su valstybės valdžios ir valdymo organais; *turi teisę
kontroliuoti, kaip darbdavys laikosi ir vykdo su jų atstovaujamų darbuotojų teisėmis ir interesais
susijusius darbo, ekonominius ir socialinius įstatymus, kolektyvines sutartis ir susitarimus. Šiems tikslams
profesinės sąjungos gali turėti inspekcijas, teisinės pagalbos tarnybas ir kitas institucijas; *turi teisę
nekliudomai lankytis įmonėse, įstaigose, organizacijose, kuriose dirba tos profesinės sąjungos
atstovaujami darbuotojai, ir susipažinti su dokumentais apie darbo, ekonomines ir socialines sąlygas;
*reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia LR įstatymų numatytas darbo,
ekonomines ir socialines profesinių sąjungų narių teises. Šiuos reikalavimus darbdavys turi išnagrinėti ne
vėliau kaip per 10 dienų, dalyvaujant juos pateikusios profesinės sąjungos atstovams. Jeigu darbdavys
laiku neišnagrinėja profesinių sąjungų reikalavimo panaikinti tokį sprendimą arba atsisako jį patenkinti,
profesinė sąjunga turi teisę kreiptis į teismą; *turi teisę siūlyti traukti atsakomybėn pareigūnus, kurie
pažeidžia darbo įstatymus, neužtikrina saugių darbo sąlygų, nevykdo kolektyvinės sutarties ar kitokių
tarpusavio susitarimų.
Prof. Sąjungų narių darbo teisių garantijos: *Darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo įmonėje
veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario pagal Darbo sutarties įstatymą ir savo valia,
negavęs tos prof. sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimo; *skiriant drausmines
nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo, taip pat reikalingas išankstinis profesinės
sąjungos renkamojo organo sutikimas.
Profesinės sąjungos gali steigtis profesiniu, pareiginiu, gamybiniu, teritoriniu ar kitais pačių profesinių
sąjungų nustatytais principais.
Asmenys, teisėtai dirbantys pagal darbo sutartį ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais Lietuvos
Respublikos teritorijoje, turi teisę laisvai jungtis į profesines sąjungas ir dalyvauti jų veikloje. Šio
įstatymo taikymo ypatybės krašto apsaugos, policijos, valstybės saugumo ir kitose organizacijose gali būti
nustatytos šių organizacijų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. Darbdavys, jo įgaliotasis atstovas
negali būti jo įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančių profesinių sąjungų nariu.
Profesinei sąjungai įsteigti būtina, kad ji turėtų:
1) ne mažiau kaip 30 steigėjų arba įmonėje, įstaigoje, organizacijoje būtų ne mažiau kaip 30 steigėjų ar
jie sudarytų nemažiau kaip 1/5 dalį visų darbuotojų, tačiau ne mažiau kaip 3 darbuotojai;
2) susirinkime patvirtintus įstatus (statutą);
3) išrinktus vadovaujančiuosius organus. Prof. sąjunga laikoma įsteigta nuo tos dienos, kai įvykdytos šios
nurodytos sąlygos. Prof. sąjungos arba jų susivienijimai turi šio įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti savo
įstatus (statutus).
115
Profesinių sąjungų, kurios nesijungia į teritorinius ir nacionalinius susivienijimus ir yra vienos
savivaldybės teritorijoje, įstatus (statutą) registruoja *savivaldybės vykdomoji institucija. Profesinių
sąjungų, jų susivienijimų, kurie pagal savo įstatus (statutą) veikia daugiau kaip vienos savivaldybės
teritorijoje ir kurių buveinė yra apskrities centre ar kitoje apskrities teritorijoje – miesto ar kaimo
gyvenamojoje vietovėje, įstatus registruoja *apskrities viršininkas. Profesinių sąjungų, jų susivienijimų,
kurių veikla apima daugiau kaip vienos apskrities teritoriją, įstatus (statutą) registruoja *LR teisingumo
ministerija.
Profesinių sąjungų, jų susivienijimų įstatai (statutas) registruojami ne vėliau kaip per mėnesį nuo
kreipimosi dėl registravimo gavimo dienos, pateikus prof. sąjungos įstatus (statutą) ir susirinkimo
(konferencijos, suvažiavimo) protokolą (arba protokolo išrašą) dėl profesinės sąjungos, susivienijimo
įsteigimo. Profesinės sąjungos, jų susivienijimai įgyja juridinio asmens teises nuo jų įstatų (statuto)
įregistravimo dienos.
Atsisakius registruoti prof. sąjungos, jų susivienijimo įstatus (statutą), apie tai ne vėliau kaip per tris
dienas nuo sprendimo priėmimo raštu pranešama steigėjams ir nurodoma, kokio LR įstatymų akto
neatitinka profesinės sąjungos, jų susivienijimo įstatai (statutas). Atsisakymas registruoti profesinės
sąjungos, jų susivienijimo įstatus (statutą) gali būti apskųstas apylinkės teismui, kuris skundą išnagrinėja
per dešimt dienų.
Profesinių sąjungų veikla negali būti administracine tvarka nutraukta ar laikinai sustabdyta. Profesinės
sąjungos, jų susivienijimų veikla gali būti sustabdyta ir nutraukta:
1) jų įstatuose (statute) nustatyta tvarka;
2) teismo sprendimu.
Prof. sąjungai Konstituciją ir Profesinių sąjungų įstatymą, ją įregistravęs organas apie pažeidimą raštu
praneša prof. sąjungos, susivienijimo vadovaujantiems organams ir nurodo terminą, per kurį pažeidimai
turi būti pašalinti. Jei pažeidimai nepašalinti, prof. sąjungos, jų susivienijimo įstatus (statutą) registravęs
organas, taip pat prokuroras turi teisę kreiptis į teismą dėl profesinės sąjungos, jų susivienijimo veiklos
sustabdymo. Teismo sprendimu profesinių sąjungų, jų susivienijimų veikla gali būti sustabdyta ne
ilgesniam kaip 3 mėnesių laikotarpiui. Jei per šį laiką nepašalinamas nurodytas pažeidimas, teismo
sprendimu profesinių sąjungų, jų susivienijimų veikla gali būti nutraukta. Profesinių sąjungų, jų
susivienijimų veikla teismo sprendimu taip pat gali būti nutraukta, kai profesinės sąjungos, jų
susivienijimai per metus nuo tos dienos, kai jų veikla teismo sprendimu buvo sustabdyta, vėl pažeidžia
LR Konstituciją ar prof. sąjungų įstatymą.
1999 m. sausio 14 d.KT nutarimas. Konstitucijos 50 str. 1 d. nustatyta: „Profesinės sąjungos kuriasi
laisvai ir veikia savarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei
interesus.“ Profesinių sąjungų veiklai yra būdingi tokie aspektai: 1) profesinės sąjungos yra savanoriškos
ir savarankiškos darbuotojų organizacijos. Į prof. sąjungą jie stoja tam, kad galėtų geriau, tai yra
organizuotai, ginti savo teises. Asmuo, stodamas į prof.sąjungą, laisva valia pasirenka šią organizaciją
kaip vieną iš savo darbo teisių bei interesų gynimo formų. Todėl Profesinių sąjungų įstatymo normose
numatytas profesinių sąjungų narių teisių gynimas atitinka pagrindinę šių organizacijų paskirtį. 2)
istoriškai prof. sąjungos susikūrė kaip visų darbuotojų gynėjos. Todėl daugelio šalių konstitucijose, taip
pat ir LR, yra įtvirtinta, kad profesinės sąjungos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines
teises ir interesus. Per dvišales ir trišales derybas su vyriausybės, darbdavių atstovais jos gali spręsti
ekonomines ir socialines ne tiktai savo narių, bet ir kitų darbuotojų problemas. Įmonės profesinė sąjunga,
atsižvelgdama į darbuotojų interesus, gali veikti visų jų labui ir siekti, pavyzdžiui, kad būtų nustatytas tos
įmonės darbuotojų teisingas darbo užmokestis arba užtikrintos saugios darbo sąlygos. Paprastai visų
darbuotojų interesams atstovaujama sudarant su darbdaviais kolektyvines ar kitokias sutartis bei
susitarimus.
KT pabrėžia, kad. Konstitucijos 50 str. 1 d. nuostata, jog profesinės sąjungos gina darbuotojų profesines,
ekonomines bei socialines teises ir interesus, iš esmės išreiškia dvejopą profesinių sąjungų paskirtį bei
funkciją: viena, pirmiausia atstovauti profesinės sąjungos nariams ir juos ginti, antra, įstatymo nustatytais
atvejais bei būdais ginti visus atitinkamos įmonės, įstaigos ar organizacijos darbuotojus, tai pareiškėjo
ginčijama preambulės dalis neprieštarauja Konstitucijai.
Profesinių sąjungų įstatymo 10 str. 4 d.nustatyta: „Profesinės sąjungos atstovauja profesinės sąjungos
nariams santykiuose su darbdaviu, jo įgaliotuoju atstovu. Profesinės sąjungos gina savo narių darbo ir
ekonomines socialines teises bei interesus.“ Šia norma prof. sąjungoms yra suteikta teisė, o kartu ir
nustatyta pareiga atstovauti savo nariams santykiuose su darbdaviu ar jo įgaliotuoju atstovu, o jei šie
116
pažeidžia profesinės sąjungos nario teises ar įstatymo saugomus jo interesus – taip pat ir ginti jį įstatymų
numatyta tvarka. Tokią Profesinių sąjungų įstatymo nuostatą lemia šių organizacijų prigimtis. Į
prof.sąjungas, kaip jau buvo minėta, yra vienijamasi tam, kad jų narių teisės bei interesai būtų ginami
organizuotai. Profesinių sąjungų įstatymo 10 str. 4 d. nuostatos į profesinę sąjungą susibūrusiems
asmenims kaip tik ir garantuoja, kad santykiuose su darbdaviu jiems atstovaus ir prireikus juos gins.
Negalima neatsižvelgti į tą aplinkybę, kad šiame įstatyme yra įtvirtintos ir tokios nuostatos, pagal kurias
įmonių, įstaigų profesinių sąjungų organai įgaliojami atstovauti ne tik profesinės sąjungos nariams, bet ir
kitiems darbuotojams, kad prof. sąjungos atstovauja savo nariams (taip pat gali būti darbuotojų kolektyvo
atstovais) sudarydamos su darbdaviu kolektyvinę ir kt. sutartis, o kartu numatyta, jog prof. sąjungos, jų
susivienijimai turi teisę vesti derybas ir sudaryti sutartis (susitarimus) su darbdaviais, jų organizacijomis,
susivienijimais dėl darbuotojų užimtumo, perkvalifikavimo, darbo organizavimo ir apmokėjimo, darbo ir
gyvenimo sąlygų gerinimo bei kitais klausimais Kolektyvinėje sutartyje paprastai būna nustatomos darbo
sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo sąlygos, darbo organizavimo, apmokėjimo ir darbo bei
poilsio sąlygos, specialybės įgijimo, kvalifikacijos kėlimo, šia norma išreiškiama prof. sąjungų priedermė
ginti savo narių teises bei įstatymų saugomus interesus ir jiems atstovauti. numato profesinėms sąjungoms
galimybę atstovauti ir kitiems darbuotojams, todėl nėra pagrindo prielaidai, kad Profesinių sąjungų
įstatymo 10 str. 4 d. norma paneigia galimybę ginti kitų darbuotojų teises. Atsižvelgiant į šiuos
argumentus darytina išvada, kad Profesinių sąjungų įstatymo 10 str. 4 d. neprieštarauja Konstitucijai.
Profesinių sąjungų įstatymo 17 str. 1 d. nustatyta: „Profesinės sąjungos turi teisę kontroliuoti, kaip
darbdavys laikosi ir vykdo su jų atstovaujamų darbuotojų teisėmis ir interesais susijusius darbo,
ekonominius ir socialinius įstatymus, kolektyvines sutartis ir susitarimus. Šiems tikslams prof. sąjungos
gali turėti inspekcijas, teisinės pagalbos tarnybas ir kitas institucijas.“ Straipsnio 2 d.įtvirtinta: „Profesinės
sąjungos įgalioti asmenys, vykdydami šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytas kontrolės funkcijas, turi
teisę nekliudomai lankytis įmonėse, įstaigose, organizacijose, kuriose dirba tos profesinės sąjungos
atstovaujami darbuotojai, ir susipažinti su dokumentais apie darbo, ekonomines ir socialines sąlygas.“
Kontrolė yra svarbus profesinių sąjungų veiklos būdas, šio str. nuostatos buvo suderintos su Konstitucijos
50 str. 1 d. nuostata, kad profesinės sąjungos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises
ir interesus. Todėl, KT konstatuoja, kad pareiškėjo ginčijamas Profesinių sąjungų įstatymo 17 str.
neprieštarauja Konstitucijai.
Profesinių sąjungų įstatymo 18 str.1 d. yra nustatyta: „Profesinės sąjungos turi teisę reikalauti iš
darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia LR įstatymų numatytas darbo, ekonomines ir
socialines profesinių sąjungų narių teises.“ Darbdavys privalo vykdyti įstatymų normų reikalavimus dėl
darbuotojų darbo ir ekonominių bei socialinių sąlygų. Tais atvejais, kai darbdavys priima tokius
sprendimus, kuriais vienaip ar kitaip yra pažeidžiamos profesinės sąjungos narių darbo, ekonominės ir
socialinės teisės, profesinė sąjunga turi į tai reaguoti ir pareikalauti, kad tokie sprendimai būtų panaikinti.
Pagal Profesinių sąjungų įstatymo 18 str. 2 d., šiuos reikalavimus darbdavys turi išnagrinėti ne vėliau kaip
per 10 dienų, dalyvaujant juos pateikusiems profesinės sąjungos atstovams, o pagal minėto straipsnio 3
dalį, darbdaviui laiku neišnagrinėjus profesinių sąjungų reikalavimo panaikinti tokį sprendimą arba
atsisakius jį patenkinti, profesinė sąjunga turi teisę kreiptis į teismą. Pažymėtina, kad ir Lietuvos teismų
praktikoje laikomasi nuostatos, kad nepriklausantis profesinei sąjungai darbuotojas savo darbo teises gali
ginti tiesiogiai teisme. Daroma išvada, kad str. neprieštarauja Konstitucijai.
Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2, 3, 4, 5 ir 6 dalių normos reguliuoja tų profesinės sąjungos
narių, kurie yra išrinkti į renkamuosius profesinės sąjungos organus, darbo ir socialines garantijas. Šios
garantijos tokiems profesinės sąjungos nariams yra numatytos tam, kad jie dėl savo darbo
renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų kaip nors diskriminuojami, tai yra kad su jais
nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose (pavyzdžiui, be pagrindo paskiriant drausmines
nuobaudas, atleidžiant iš darbo, perkeliant į kitą, prastesnį darbą ir pan.), taip pat kad darbo šiuose
organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės. Profesinių sąjungų
įstatymo 21 straipsnio ginčijamomis normomis reguliuojami tokie darbo santykiai, kai profesinės
sąjungos gali ginti tik šiai organizacijai priklausančius asmenis. Visos minėtos normos vertintinos kaip
papildomos profesinės sąjungos narių teisių garantijos, kurios savaime nepaneigia kitų darbuotojų teisių
gynimo. Todėl darytina išvada, kad straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 50 str..
Profesinių sąjungų įstatymo 23 str.2 d. numatyta: „Profesinės sąjungos, gindamos savo narių teises,
įstatymų nustatyta tvarka turi teisę skelbti streiką.“ “Darbuotojai, gindami savo ekonominius ir
socialinius interesus, turi teisę streikuoti.Šios teisės apribojimus, įgyvendinimo sąlygas ir tvarką nustato
117
įstatymas.“ priimti sprendimą skelbti streiką (taip pat ir įspėjamąjį) turi teisę profesinė sąjunga jos
įstatuose (statute) nustatyta tvarka. Taigi profesinės sąjungos teisė skelbti streiką kyla iš Konstitucijoje bei
įstatymuose garantuotos darbuotojų teisės streikuoti. Profesinė sąjunga gali paskelbti streiką tiktai tada,
kai tam pritaria dauguma įmonėje, įstaigoje, organizacijoje dirbančių asmenų. Skelbdama streiką,
profesinė sąjunga vykdo tiek profesinės sąjungos narių, tiek kitų tos įmonės darbuotojų valią. Darytina
išvada, kad str. neprieštarauja Konstitucijos 50 str.
Asociacija - savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio
tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar
tenkinti kitus viešuosius interesus. Arba tai juridinių bei fizinių asmenų savanoriškas susivienijimas,
vykdantis asociacijos narių nustatytus ūkinius, ekonominius, socialinius, kultūros, švietimo, mokslinio
tyrimo uždavinius bei funkcijas. Pvz., pramonės ir prekybos rūmai, verslininkų asociacijos (šakinės ir
bendravalstybinės), darbdavių sąjungos. Asociacijos buveinė turi būti LR.
Asociacija veikia laikydamasi LR Konstitucijos, LR civilinio kodekso, įstatymų, Vyriausybės nutarimų,
kitų teisės aktų ir veiklą grindžia savo įstatais.
Asociacijos veiklos tikslai, pagrindinės funkcijos ir uždaviniai turėtų būti susiję su asociacijos narių
veikla ar poreikiais. Juridiniai ir fiziniai asmenys gali jungtis į asociacijas pagal veiklos, vartojimo,
funkcinius, teritorinius požymius.
Asociacijos steigėjais gali būti 18 metų sulaukę veiksnūs fiziniai asmenys ir (ar) juridiniai asmenys,
sudarę asociacijos steigimo sutartį. Minimalus asociacijos steigėjų skaičius yra trys. *Asmuo gali būti
kelių asociacijų nariu.
Asociacijos steigimo sutartį pasirašo visi steigėjai. Visi asociacijos steigėjai nuo asociacijos įregistravimo
juridinių asmenų registre tampa jos nariais.
Asociacijos steigėjai iki asociacijos įregistravimo juridinių asmenų registre parengia įstatų projektą ir
sušaukia steigiamąjį susirinkimą, kuriame priimami įstatai ir sudaromas bent vienas valdymo organas.
Asociacija įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo valdymo organus.
Asociacijoje turi būti valdymo organas (vienasmenis ar (ir) kolegialus). Asociacijoje turi būti visuotinis
narių susirinkimas ar kitas organas (konferencija, suvažiavimas, kongresas, asamblėja ar kt.), turintis
visas ar dalį visuotinio narių susirinkimo teisių.
Valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams įstatymų nenustatytais atvejais ir tvarka, politinėms
partijoms ir politinėms organizacijoms, kitoms organizacijoms ir asmenims draudžiama kištis į
asociacijos veiklą ir į jos vidaus reikalus.
Religinės bendrijos.Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Kiekvienas žmogus LR turi teisę laisvai
pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą, taip pat pakeisti savo pasirinkimą ir vienas ar su kitais, privačiai
ar viešai ją išpažinti, atlikti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Niekas negali kito asmens
versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.
Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir
tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat
kitas asmens pagrindines teises ir laisves. Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių
religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Žmogaus praktikuojama religija ar tikėjimu
negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas. Tikintieji turi teisę laisvai jungtis į
religines bendruomenes, bendrijas bei kurti religines organizacijas. Kiekvienas asmuo dėl savo religinių
įsitikinimų vietoj privalomos karinės tarnybos gali pasirinkti alternatyvią (darbo) tarnybą. Visi asmenys,
nepaisant jų išpažįstamos religijos, religinių įsitikinimų ar santykio su religija, įstatymui yra lygūs.
Tiesiogiai ar netiesiogiai riboti jų teises ir laisves ar taikyti privilegijas draudžiama. Religinė
bendruomenė yra asmenų grupė, siekianti įgyvendinti tos pačios religijos tikslus. Ji gali būti atitinkamos
religinės bendrijos vietinis padalinys.
Religinės bendrijos yra bažnyčių ir tolygių religinių organizacijų - bendruomenių, siekiančių įgyvendinti
tos pačios religijos tikslus, susivienijimai. Bendriją sudaro ne mažiau kaip dvi religinės bendruomenės,
turinčios bendrą vadovybę. Valstybės pripažinimas reiškia, kad valstybė palaiko religinių bendrijų
dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą. Valstybės pripažinimą suteikia LR Seimas. Pripažinimo klausimą
Seimas sprendžia gavęs Teisingumo ministerijos išvadą. Religinės bendruomenės ir bendrijos turi teisę
laisvai organizuotis pagal savo hierarchinę ir institucinę struktūrą, vidaus gyvenimą tvarkyti savarankiškai
pagal savo kanonus, statutus bei kitas normas. Religinės apeigos bei kulto ceremonijos laisvai atliekamos
kulto pastatuose ir aplink juos, piliečių namuose ir butuose, šarvojimo patalpose, kapinėse ir
krematoriumuose.
118
2000 06 13 KT nutarimas: Konstitucijos 43 str. nustatyta, kad Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje
bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą
visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.
Valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises. Bažnyčios
bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka apeigas, turi maldos namus, labdaros
įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti.
Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus.
Bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu arba įstatymu.
Bažnyčių bei kitų religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita tikybinė veikla, taip pat maldos namai
negali būti naudojami tam, kas prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.
Lietuvoje nėra valstybinės religijos.
Konstit. 43str. 1d. įtvirtinta , kad valstybė pripažįsta tradicines LT bažnyčias bei religines organiz., o kitas
bažnyč. bei relig. organiz. – jei jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstat.
Šis sakinys suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali tam tikras religines organiz. įvardyti kaip tradicines
LT. Bažnyčių bei relig.organiz. įvardijimas kaip tradicinių –ypatingas jų valstybinio pripažinimo būdas.
Šis pripažinimo instituto konstitucinis įvertinimas reiškia, kad jų valstybinis pripažinimas yra
neatšaukiamas. Tradiciškumas nėra nei sukuriamas, nei panaikinamas įstatymų leidėjo valios aktu, t.y. ne
šių organizacijų sukūrimo, bet jų tradiciškumo – nuo įstat.leidėjo nepriklausančios jų santykių su
visuomene būklės konstatavimo aktas, atspindintis religinės kultūros raidą ir būklę. Tai yra tas
konstitucinis pagrindas, kuriuo remiantis nustatoma valstybėje skirtinga tradicinių relig.organizacijų bei
bažnyčių būklė, palyginti su kitomis relig. organizacijomis. tai reiškia, kad neapribojant įtvirtintų visoms
bažn. bei religinėms organiz. įstatymu gali būti užtikrinamos ir tokios teisės, kurių neturi tradicinėmis
nesančios.
Konstitucijos 43str.7d. įtvirtintas valstybės religijos nebuvimo principas. Ši norma ir norma, numatanti,
kad yra tradic. LT bažnyčios ir religinė organizacijos reiškia, kad religijos tradiciškumas netapatinamas su
jos valstybiškumu: bažnyčios ir religinės organizacijos nesikiša į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų
veiklą, neformuoja valstybinės politikos, o valstybė nesikiša į bažnyčių vidaus reikalus, jos laisvai
tvarkosi pagal savo kanonus (43 str. 4 d.).
Sistemiškai aiškinant normą, kad LT nėra valstybinės religijos, 43 str. 4 d.normą, kad bažnyčios bei relig.
organiz. tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus, taip pat 40 str. 1 d. suformuluotą normą, kad valstybinės
ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės, daroma išvada, kad Konstit. Įtvirtintas
valstybės ir bažnyčios atskirumo principas yra LT valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo
pamatas. Šis principas, taip pat Konst. Įtvirtinta įsitikinimų, minties, tikėjimo, sąžinės laisvė, konstitucinis
asmenų lygybės principas kartu su kitomis konstitut. nuostatomis lemia valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį
neutralumą.
Tai, kad LT valstybė ir jos institucijos yra pasaulėžiūros požiūriu neutralios, reiškia ir tikybos sričių,
valstybės ir bažnyčių bei religinių organizacijų paskirties, funkcijų ir veiklos atribojimą. Valstybės
neutralumas ir pasaulietiškumas negali būti pagrindas diskriminuoti tikinčiuosius, varžyti jų teises ir
laisves. Valstybės pasaulietiškumas suponuoja ir valstybės nesikišimą į bažnyčių bei religinių organizacijų
vidaus gyvenimą.
Konstit. 43 str. 3 d. nuostatos neturi būti aiškinamos kaip sudarančios baigtinį skirta bažnyčių bei religinių
organiz.teisių sąrašą. Jų teisės įtvirtintos ir kituose Konstit. nuostatose. įstatymų leidėjas turi teisę,
nepažeisdamas konstit., įstatymu nustatyti ir tokias bažnyčių bei religinių organizacijų teises, kurios
konstit. nėra tiesiogiai minimos.

8. Individas (jo galimybės) Lietuvos politinėje sistemoje.

Teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas – viena pagrindinių žmogaus ir piliečio
politinių teisių. (Visuot. žmogaus teisių deklaracija: kiekvienas žmogus turi teisę į taikių susirinkimų ir
asociacijų laisvę, niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors asociacijai). Konst. 35 str.:
piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ar
veikla nėra priešingi Konstitucijai ar įstatymams. Piliečių teisė jungtis į visuomeninius susivienijimus
apima keletą teisių: teisę steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas; teisę stoti į jas ir dalyvauti jų
veikloje; teisę nebūti bendrijų, politinių partijų ar asociacijų nariu bei teisę išstoti iš šių susivienijimų.
Piliečių teisė vienytis į politines partijas, visuom. organizacijas siejama ne tik su laisvu jos įsteigimu, bet
ir su šių organizacijų veikimo laisve. Valstybės institucijos negali varžyti ne tik steigimo, bet ir jų
119
veikimo, išskyrus, kai jų veikla ir siekiai prieštarauja konstituciniams valstybės sutvarkymo pagrindams.
Pagal LR konstituciją, tik patys piliečiai turi teisę spręsti, kokiais tikslais ir interesais jungtis į
susivienijimus ir kokią susivienijimo formą pasirinkti, čia numatytas tik vienintelis apribojimas – šių
susivienijimų tikslai ir veikla neturi būti prieštaringi konstitucijai ir įstatymams. Valstybei nedraudžiama
įvesti tam tikrus politinių teisių apribojimus asmenims, dirbantiems policijos, saugumo tarnybose,
tarnaujantiems ginkluotose pajėgose.
Konstitucija nustato, kad asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse
partijose ir polit.organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos pradžios.
Teisėjai negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje. Pagal 141 Konst. str.:
asmenys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos
sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kt. sukarintų ir saugumo
tarnybų apmokami pareigūnai negali būti Seimo nariais ir savivaldybių tarybų nariais. Jie negali užimti
renkamų ar skiriamų pareigų civilinėje valstybinėje tarnyboje, dalyvauti politinių partijų ir politinių
organizacijų veikloje.
Konst. 35 str. 2 d.: Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar
asociacijai. Ši nuostata yra viena piliečių teisės jungtis į politines partijas ir visuomenines organizacijas
laisvės garantijų. Vadinasi, visuomeniniai susivienijimai steigiami pagal savanoriškumo principą. Asmuo
laisva valia turi teisę spręsti, priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai. Bet kokie
veiksmai, pažeidžiantys savanoriškumo ir laisvanoriškumo principą steigiant politines partijas ir
visuom.organizacijas, turi būti traktuojami kaip asmens konstitucinės teisės pažeidimas.
*50 tūkstančių LR piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą ir jį Seimas
privalo svarstyti.
*Ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų turi teisę teikti Seimui sumanymą keisti ar papildyti LR
Konstituciją .
Dėl parengiamųjų veiksmų, susijusių su piliečių įstatymo projekto teikimu Seimui ar sumanymu keisti LR
Konstituciją, sudaroma iniciatyvinė grupė iš ne mažiau kaip 10 rinkimų teisę turinčių asmenų. Tokią
iniciatyvinę grupę registruoja Vyriausioji rinkimų komisija. Piliečių inicijuotą įstatymo, jo pakeitimo ar
papildymo arba LR Konstitucijos pakeitimo ar papildymo projektą artimiausiame Seimo posėdyje po jo
įregistravimo Seime pateikia iniciatyvinės grupės atstovas ar kitas iniciatorių įgaliotas asmuo. Piliečių
inicijuotas LR Konstitucijos pakeitimo ar papildymo projektas Seime svarstomas ir priimamas bendra
tvarka dėl LR Konstitucijos pataisų projektų.
Konst. 9 str. 3 d.: Referendumas skelbiamas, jei to reikalauja ne mažiau kaip 300tūkst.piliečių, turinčių
rinkimų teisę. Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę piliečiai įgyvendina tiesiogiai. Tam tikslui iš ne
mažiau kaip 15 piliečių, turinčių rinkimų teisę, sudaroma piliečių referendumo iniciatyvinė grupė, kuri
inicijuoja parašų rinkimą.
Konstitucijos. 33 str.: Piliečiams laiduojama peticijos teisė. Tai raštiškas pareiškėjo (ne jaunesnio kaip
16m. LR piliečio ar užsieniečio, nuolat gyvenančio LR, ar jų grupės) kreipimasis įstatymo nustatyta
tvarka į Seimą, Vyriausybę, savivaldos institucijas su reikalavimais ar siūlymais tokius klausimus, kai tam
reikia priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti negaliojančiu galiojantį teis.aktą (klausimai
gali būti tokie: žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ar įgyvendinimo; valstybės ar savivaldybės institucijų
reformavimo; kt.svarbūs visuomenei, savivald., valstybei klausimai). Pateikiama: Seimo, Vyriausybės,
savivaldybių peticijų komisijoms.
Piliečių susirinkimai, mitingai, piketai neleidžiami valst. valdžios, kt. valstybinių institucijų, bausmių
atlikimo vietose, valstybiniuose bankuose, kt. specialaus darbo saugos režimo ar ginkluotos sargybos
saugomose vietose. Taip pat ne arčiau kaip 75 metrai nuo pagrindinio įėjimo į LR seimą, prezidentūrą,
vyriausybės bei teismų pastatus, prie kt. valst. institucijų (prokuratūros, savivaldybių, VRM ir kt.) - ne
arčiau kaip 25 m. nuo pagrindinio įėjimo.

11 tema. Lietuvos valstybės forma, administraciniai vienetai, simboliai, valstybės apsauga.

1.Valstybės formos samprata (jos praktinė reikšmė) ir elementai.

Tai kompleksinė kategorija, atskleidžianti valdžios valstybėje organizavimą, jos išdėstymą teritorijos
atžvilgiu, jos įgyvendinimo būdus ir priemones.
Tradiciškai vartojamos kelios sąvokos, įvairiais aspektais apibūdinančios valstybės formą. Tai valstybės
valdymo forma, valstybės sandaros forma bei politinis režimas. Valstybės valdymo forma atskleidžia
120
valstybės valdžios šaltinį, aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų sudarymo tvarką, struktūrą bei šių
institucijų teisinę padėtį ir tarpusavio santykius; valstybės sandaros forma parodo valstybės teritorinį
sutvarkymą, valstybės ir ją sudarančių teritorinių vienetų santykių pobūdį; politinis režimas apibūdina
valstybės valdžios įgyvendinimo būdus ir priemones.
Valstybės forma – kompleksinė sąvoka. Ji apima visus tris nurodytus elementus. Valstybės forma – ne
vien teorinė kategorija. Ne mažiau svarbi jos praktinė reikšmė. Visuomenei ne tas pats, ar egzistuojančios
valstybės valdžios institucijos, jų santykių sistema, įtvirtinti valdžios įgyvendinimo būdai stabdo ar
skatina visuomenės pažangą. Pasaulio istorijoje galime rasti ne vieną pavyzdį: kartais aiškiai pasenusi
valstybės forma provokuoja konfliktus arba labai sunkina iškilusių visuomenei uždavinių sprendimą. Ir
priešingai, tinkamas valstybės organizacijos modelis lengvina švelninti visuomenėje kylančias
priešpriešas, telkia visuomenę bendriems tikslams įgyvendinti. Neretai rašoma, kad valstybės formos
paieškos – tai efektyviausio, esant tam tikroms sąlygoms, valdžios modelio paieškos.
Ypač audringai diskutuojama valstybės formos klausimais, kai pasikeičia visuomenės gyvenimo sąlygos
ir visuomenei tenka rinktis, koks valstybės organizacijos modelis turi būti įtvirtintas. XX a. pabaigoje vėl
atgavusi nepriklausomybę Lietuva nebuvo išimtis. Konstitucijos kūrimo proceso istorijoje diskusijos dėl
valstybės formos (tiksliau dėl vieno jos elemento – valdymo formos) buvo pačios audringiausios.
Parlamentinė, pusiau prezidentinė ar prezidentinė respublika? Kokios kompetencijos reikia aukščiausioms
valstybės valdžios institucijoms? Ginčytasi ir kitais klausimais: kokios turi būti vietos savivaldos ir
vietinio valdymo ribos? Kaip Konstitucijoje visapusiškiau įtvirtinti demokratinius visuomenės gyvenimo
pagrindus?

2. Lietuvos valstybės valdymo formos sąvoka ir ypatumai (atsižvelgiant į Lietuvos valstybės 1918m.
ir 1919m. konstitucijas bei Konstitucinio Teismo 1998 01 10 nutarime pateiktus išaiškinimus).
Valstybės valdymo forma – tai valstybės valdžios organizacijos forma, kuria nusakomas valstybės
valdžios šaltinis, aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų sudarymo tvarka, jų struktūra, teisinė
padėtis, taip pat šių institucijų tarpusavio santykių principai.
Demokratinėse valstybėse valdžios šaltiniu laikoma tauta. Ši samprata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos
1992 m. Konstitucijoje. Jos nuostatos, kad Lietuvos valstybę kuria tauta, kad tautai priklauso
suverenitetas, kad aukščiausią suverenią galią tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo
atstovus, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, patvirtina tautos primatą organizuojant valstybės
valdžią.
Kita koncepcija: valdžios šaltinis – valdovas. Šiuo atveju reikėtų prisiminti Jeano Bodino pasiūlytą
monarchui priklausančio suvereniteto doktriną, pagal kurią valdovui priklauso teisė į valstybę ir jos
gyventojus. Ši doktrina išreiškia asmeninio viešpatavimo idėją, akcentuoja asmens valdžią kaip absoliučią
monarcho ypatybę.
Priklausomai nuo to, kas yra valdžios šaltinis, sprendžiamas ir piliečių dalyvavimas sudarant aukščiausias
valstybės valdžios institucijas. Šiuolaikinėje demokratinėje valstybėje piliečiai renka savo atstovus.
Dar nuo antikos laikų valstybės valdymo formos pirmuoju klasifikavimo kriterijumi laikomas valdančiųjų
skaičius (valdo vienas – monarchija, valdo tam tikra grupė – aristokratija, valdo piliečių visuma –
demokratija). Jis iš esmės neprarado savo reikšmės ir dabar.
LRK 1str. įtvirtinta: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Šia nuostata trims
konstitucinėms valstybingumo kategorijoms – valstybės nepriklausomybei, demokratiniam režimui bei
respublikinei valdymo formai – suteiktas didžiausių konstitucinių vertybių statusas. Tai patvirtina ir
Konstitucijos 148str. 1d. norma, numatanti, kad Konstitucijos 1str. nuostata „Lietuvos valstybė yra
nepriklausoma demokratinė respublika“ gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne
mažiau kaip ¾ Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę.
Iš LRK 1 str. normos akivaizdu, kad suverenas – Tauta – pasirinko respublikinę valstybės valdymo būdą.
Tai atitinka modernios XX a. Lietuvos valstybės tradiciją. Tačiau jau 1918 m. vasario 16-osios akte buvo
įtvirtinta, jog valstybės pamatų nustatymas priklauso Steigiamajam Seimui. Tarpukario Lietuvos valstybės
valdymo forma buvo respublika. Respublikinė tradicija įsitvirtino ir dar kartą atkūrusios nepriklausomybę
Tautos sąmonėje.
Rengiant 1992 m. LR Konstituciją, daugiausia ginčytasi būtent dėl valstybės valdymo formos, arba
tiksliau, - dėl Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės teisinės padėties, jų galiojimų ir tarpusavio
santykių. Be užsienio praktikos ir teisinės minties, šiuose ginčuose prisiminti ir tarpukario Lietuvos
valstybės valdymo formos pokyčiai ( nuo 1922 m. Konstitucijoje įtvirtino parlamentinės respublikos
121
modelio iki 1938 m. Konstitucijoje įtvirtino prezidentinio valdymo), ne kartą pabrėžtas reliktinis 1990 m.
Laikinojo pagrindinio įstatymo nustatytas valstybės valdžios institucijų sistemos pobūdis (šiuo įstatymu
nepavyko įtvirtinti valdžių padalijimu pagrįstos valstybės valdžios institucijų sistemos, svarbiausios
valstybės valdžios institucijos vaidmuo teko LR Aukščiausiajai Tarybai – Atkuriamajam Seimui).
Su Lietuvos valstybės valdymo formos klausimu susidūrė ir Konstitucinis Teismas nagrinėdamas, ar
Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ atitinka
Konstituciją. Konstitucinis Teismas 1998 m. sausio 10 d. nutarime konstatavo, kad LR Konstitucijoje
nustatytą valdžios institucijų kompetenciją Lietuvos valstybės valdymo modelis priskirtinas
parlamentinės respublikos valdymo formai. Taip pat pabrėžta, kad mūsų valstybės valdymo formai
būdinga ir kai kurie vadinamosios mišriosios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai. Tai
atspindi Seimo, valstybės vadovo – Respublikos Prezidento, Vyriausybės įgaliojimuose bei jų tarpusavio
santykių teisinėje konstrukcijoje. Lietuvos konstitucinėje sistemoje yra įtvirtintas Vyriausybės
atsakingumo principas, lemiantis tam tikrą Vyriausybės sudarymo būdą.
Taigi pagal Konstitucinio Teismo nutarimą Lietuvos valstybės valdymo forma priskirtina parlamentinės
respublikos valdymo formai, darant išlygą, kad ji turi būdingų ir pusiau prezidentinės valdymo formos
bruožų. Dėl minėto Konstitucinio Teismo nutarimo tuo laiku buvo daug diskutuota.
Lietuvos valstybės valdymo forma įvardijama kaip pusiau prezidentinė ar parlamentinė (su pusiau
prezidentinės elementais).
Tam, kad patikrinti šių formų apibūdinimą, reikia vadovautis vieno r kito modelio identifikavimo
kriterijais.
Lietuvos valstybės valdymo būdas pagal pusiau prezidentinei respublikai apibrėžti naudojamus kriterijus:
Pagal LR Konstitucijos 78 str. 2 d. Respublikos Prezidentą renka Lietuvos piliečiai penkeriems metams,
remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Taigi Lietuvoje ir valstybės
vadovą, ir parlamentą tauta renka tiesiogiai, t.y. abi šios institucijos remiasi tautos pasitikėjimu.
Svarbūs Respublikos Prezidento įgaliojimai yra sekantys – prezidento veto teisė, teisė paleisti parlamentą,
teisė skelbti referendumą, prezidento faktinio vadovavimo vyriausybei galimybės, nepaprastieji
įgaliojimai ir pan. Pagal LR Konstituciją Respublikos Prezidentas turi teisę Seimo priimtą įstatymą
motyvuotai grąžinti Seimui svarstyti pakartotinai. Respublikos Prezidento veto Seimas gali įveikti
daugiau kaip ½ visų Seimo narių balsų dauguma. Respublikos Prezidentui priklauso teisė skelbti
pirmalaikius Seimo rinkimus, jeigu Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos
Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš
eilės nepritarė Vyriausybės programai. Prezidentas pirmalaikius Seimo rinkimus gali skelbti ir
Konstitucijos 58 str. 2 d. 1 ir 2 p.)
Pagal LR Konstituciją Respublikos Prezidentas neturi teisės skelbti referendumo; teisiniu požiūriu jis yra
valstybės vadovas ir nevadovauja Vyriausybei. Kita vertus, Respublikos Prezidentas vadovauja šalies
užsienio politikai. Konstitucijoje pabrėžiamas Respublikos Prezidento prioritetas šios vykdomosios
valdžios veiklos srityje. Respublikos Prezidentas gali skelbti nepaprastąją padėtį, tačiau tokį jo sprendimą
turi patvirtinti Seimas.
Respublikos Prezidentas taip pat dalyvauja ir formuojant Vyriausybę. Jis, Seimui pritarus, skiria Ministrą
pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį (Konstitucijos 84 str. 4 p.). Tačiau
įgyvendinant šią savo funkciją, jis yra laisvas tik formaliai – Vyriausybei būtinas Seimo pasitikėjimas.
Todėl Prezidentas, nors ir turi pasirinkimo teisę, negali ignoruoti Seimo daugumos. Kaip pažymėta
Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime, Seimo ir Respublikos Prezidento įgaliojimų
formuojant Vyriausybę analizė leidžia teigti, kad šiame procese Respublikos Prezidento veiklos
svarbiausias uždavinys – laiduoti valstybės valdžios institucijų sąveiką. Formuojant Vyriausybę, jo
veiksmus pirmiausia turėtų lemti pareiga veikti taip, kad būtų sudaryta veiksminga, t.y. turinti Seimo
pasitikėjimą, Vyriausybė.
Ministras pirmininkas atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir vadovauja jos veiklai. Ministrai,
vadovaudamiesi jiems pavestoms sritims atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs
Ministrui pirmininkui. Vyriausybė privalo atsistatydinti, kai Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu
pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru pirmininku. Respublikos Prezidentas atleidžia Ministrą
pirmininką Seimui pritarus; ministrus jis gali atleisti tik Ministro pirmininko teikimu. Taigi šioje santykių
srityje Seimo galios gerokai didesnės nei šalies vadovo.
Išvados. Lietuvos konstitucinis valdymo modelis ne visiškai atitinka pusiau prezidentinės respublikos
valdymo formos kriterijus, nors, kita vertus, galima įžvelgti ne vieną šios valdymo formos modelio
122
bruožą. Grynu pavidalu joks :idealus“ modelis neegzistuoja. Lieka dvi išeitis: pirma, kaip neretai rašoma
politologų, teisės mokslininkų straipsniuose, - priskirti Lietuvos valstybės valdymo sistemą pusiau
prezidentinei valdymo formai, kuri pagal savo bruožus yra priartėjusi prie parlamentinės valdymo formos;
antra, konstatuoti, kad Lietuvos valdymo forma priskirtina parlamentinei respublikai, turinčiai pusiau
prezidentinės respublikos bruožų (kaip įvardyta Konstitucinio Teismo nutarime). Ir vienu, ir kitu atveju
apibūdinamos tos pačios valstybės valdžios struktūros, jų teisinė padėtis ir tarpusavio santykiai, tik
pirmuoju daugiau akcentuojami vieni bruožai, antruoju – kiti. Tačiau abiem atvejais reiškinys yra tas pats,
vertinami tie patys įgaliojimai, jų santykis ir sąryšis.

3. Valstybės santvarkos sąvoka. Lietuvos Respublika – suvereni (nepriklausoma) ir unitarinė

valstybė.
Valstybės santvarkos forma apibūdina valstybės vidaus teritorinį sutvarkymo būdą, valstybės sudėtinių
dalių teisinę padėtį, taip pat santykių tarp valstybės kaip tokios ir jos sudėtinių dalių pobūdį (t.y. centrinės
ir vietinės valdžios santykių pobūdį).
Tinkama valstybės santvarka – vienas iš veiksnių, užtikrinančių šalies stabilumą, valdžios struktūrų
efektyvią veiklą. Apie valstybės santvarkos formą sprendžiama pagal valstybės sudėtį, t.y. ar valstybė yra
vienalytė, ar jungtinė. Atsižvelgiant į tai, įprasta valstybes skirstyti į unitarines (paprastas) ir federacines
(sudėtines). Taigi valstybės santvarkos formą lemia valstybės teritorijos sutvarkymo būdas, valstybės ir
jos sudėtinių dalių tarpusavio santykių sistema, taip pat vieningos vienos ar dviejų lygių teisės sistemų
galiojimas. Paprastai skiriamos dvi valstybės santvarkos formos: unitarinė ir federacinė.
Unitarinė valstybė – vienalytė, ji padalyta tik į administracinius teritorinius vienetus, kuriems nebūdinga
tam tikras politinis savarankiškumas. Unitarinėje valstybėje galioja vieninga nacionalinė teisės sistema.
Federacija – sąjunginė valstybė, kurią sudaro federacijos nariai – valstybinio pobūdžio teritoriniai
junginiai. Šioje valstybėje, be bendrų visai federacijai valstybės valdžios institucijų, funkcionuoja
federacijos subjektų – įstatymų leidybos, vykdomosios ir teisminės valdžios – institucijos.
Unitarinė ar federacinė valstybės santvarkos forma įtvirtinama konkrečios šalies konstitucijoje. Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 10 str. 1 d. skelbiama: „Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į
jokius valstybinius darinius“. Tai unitarinis valstybės sandaros konstitucinis pripažinimas.
Valstybės santvarkos forma yra valstybės istorinės raidos rezultatas, yra įtakojama įvairiausių veiksnių:
šalies teritorijos dalių istoriniai skirtumai, konfliktai visuomenėje, separatistinės tendencijos, užsienio
šalių spaudimas – viena grupė veiksnių. Ne mažiau svarbios ir kitos aplinkybės – daugiatautiškumas,
religiniai, rasiniai, kultūriniai ir kitokie panašumai ar skirtumai. Valstybės santvarkos forma gali keistis.
Ir unitarinėje, ir federacinėje valstybėje atskirų dalių statusas gali būti identiškas ar skirtingas. Pagal ta
valstybės teritorinis sutvarkymas apibūdinamas kaip simetriškas ar asimetriškas. Pirmuoju atveju šalies
teritoriniai vienetai turi vienodą statusą. Lietuvoje visų apskričių, savivaldybių teisinis statusas yra
vienodas. Nėra apskričių su didesniais ar mažesniais įgaliojimais ar skirtinga kompetencija. Antruoju
atveju kai kurių vieno lygmens sudėtinių dalių statusas skiriasi.
Kaip jau anksčiau minėjau, Lietuvos valstybės santvarkos forma yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 10 str., kad Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius
darinius. Šia Konstitucijos norma yra įtvirtinta unitarinė valstybės santvarkos forma, išreiškianti
vieningos valstybės idėją. Būtent tokiai valstybės formai 1992 m. spalio 25 d. referendumu pritarė Tauta –
tikroji Konstitucijos kūrėja.
LR teritorijos vientisumas ir jos nedalomumas į tam tikrus valstybinio pobūdžio darinius yra grindžiamas
pilietinės lietuvių tautos bei tautos suvereniteto nedalomumu. LR Konstitucijos 2, 3, 4, 9 ir kitų straipsnių
prasme Tauta – Lietuvos piliečių bendrija, susidariusi jų istorijos, kultūros, kalbos, teritorijos ir ūkinio
gyvenimo pagrindu. Tauta – vieninga, visi Lietuvos Respublikos piliečiai turi vienodą statusą. Visus
Lietuvos Respublikos piliečius jungia pastovus teisinis-politinis ryšys su savo valstybe – Lietuva. Todėl
pilietinės lietuvių tautos vieningumas lemia ir šalies teritorijos santvarkos vieningumą.
Pilietinei Tautai – Lietuvos valstybės kūrėjai, šalies vidaus ir išorės saugumo, teritorinio vientisumo ir
tautos tapatumo garantui – priklauso suverenitetas – aukščiausių teisių, suverenių galių visuma. Tautos
suverenitetas yra nedalus, tauta jo negali dalintis su jokia Lietuvos teritorijos gyventojų bendrija.
Lietuvos valstybės unitarinė sandaros forma yra tai, kad Lietuvoje galioja vieninga nacionalinė teisės
sistema.

123
Lietuvos gyvenimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija – vienintelis pagrindinis šalies
įstatymas. Visoje šalyje galioja tam tikrus santykius reguliuojantys Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti
centrinės valstybės valdžios institucijų aktai.
Pagal LR Konstituciją Lietuvoje negali būti vidaus sienų, ypatingą autonominį statusą turinčių teritorijos
dalių. Lietuvos valstybės vientisumas – konstitucinis Lietuvos valstybės organizacijos principas.
Neatsitiktinai Konstitucijos 3 str. 2 d. nustatyta, kad Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet
kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomumą, teritorijos vientisumą, konstitucinę
santvarką.

4. Lietuvos valstybės teritorijos administraciniai vienetai, jų nustatymo (steigimo, likvidavimo) ir

valdymo įstatyminis reglamentavimas bei su tuo susiję Konstitucinio Teismo išaiškinimai (tarp jų –
pagal 1998 02 18 nutarimą, 2001 06 28 nutarimą, 2002 12 24 nutarimą).
Lietuvos valstybės teritorija, kaip ir kitų vieningų unitarinių valstybių teritorija, racionalaus valdymo
organizavimo sumetimais yra suskirstyta į tam tikrus administracinius vienetus, kuriuose formuojamos
atitinkamos valdžios įstaigos. Tai yra numatyta ir Konstitucijos 11 str.: “Lietuvos valstybės teritorijos
administracinius vienetus ir jų ribas nustato įstatymas“ Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1998
m. vasario 18 d. nutarime pažymėjo, kad šias konstitucines nuostatas patikslina ir išplėtoja Konstitucijos
X skirsnio „Vietos savivalda ir valdymas“ normos. Pirma, minėtame skirsnyje yra įtvirtintos ne mažiau
kaip dvi administracinių vienetų pakopos (grandys). Antra, skirtingų pakopų (grandžių)
administraciniams vienetams nustatyta skirtinga valdymo sistema: žemutiniams (t.y. pirmosios pakopos)
vienetams Konstitucija laiduoja savivaldos teisę, aukštesniuosiuose (t.y. antrosios pakopos)
administraciniuose vienetuose valdymą organizuoja Vyriausybė.
Minėtos konstitucinės nuostatos yra detalizuotos 1994 m. liepos 19 d. (2005 07 05 pakeistas) priimtame
Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme, kurio pirmajame straipsnyje
nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybės. Šio
įstatymo 2 str. buvo įtvirtinta, kad savivaldybės yra Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis
vienetas, kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos institucijos pagal Lietuvos
Respublikos vietos savivaldos įstatymą ir kitus įstatymus. Savivaldybė sudaroma iš gyvenamųjų vietovių.
Pagrindiniai savivaldybės steigimo kriterijai yra jos pasirengimas tvarkyti ir prižiūrėti savo aplinką,
komunalinį ūkį, teikti gyventojams paslaugas ir vykdyti kitas funkcijas, numatytas Lietuvos Respublikos
vietos savivaldos įstatyme.
Apskritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą
organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė pagal Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymą ir
kitus įstatymus.
Apskritis sudaroma iš savivaldybių teritorijų, pasižyminčių socialinių, ekonominių ir etnokultūrinių
interesų bendrumu.
Taigi Lietuvos administraciniuose vienetuose susiformavo dvi valdymo sistemos: savivaldos sistema,
organizuojama žemesnės pakopos administraciniuose vienetuose (įstatyme įvardytuose savivaldybėmis),
ir vietinio valdymo sistema, kurią aukštesnės pakopos vienetuose (apskrityse) organizuoja Vyriausybė.
Lietuvoje vadovautasi kontinentine tradicija, derinančia vietinį valdymą ir savivaldą. Todėl Lietuvai kaip
unitarinei valstybei būdinga santykinė decentralizacija.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m birželio 28 d. pažymėjo, kad
pagal Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalį įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams
vienetams laiduojama savivaldos teisė, kuri įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas.
Konstitucijos 120 straipsnyje įtvirtinta: „Valstybė remia savivaldybes. Savivaldybės pagal Konstitucijos
bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. "Šios Konstitucijos nuostatos, taip pat
Konstitucijos 123 str. 1 bei 2 dalių ir kitos Konstitucijos nuostatos reiškia, kad administraciniuose
vienetuose centralizuotas valstybės valdymas derinamas su vietos savivalda. Konstitucijos nuostata, kad
savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai,
vertintina kaip šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantija. Konstitucijos 33
straipsnio 1 dalyje įtvirtinta: „Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per
demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę
tarnybą." Nagrinėjamos bylos kontekste Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata, kad piliečiai turi
teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, vertintina ne tik

124
kaip piliečių teisė, bet ir kaip valdžios institucijų, taip pat ir įstatymų leidėjo, pareiga išsiaiškinti vietos
bendruomenių nuomonę, kai priimami sprendimai, susiję su administracinių-teritorinių.
Pagal Konstituciją nustatyti administracinius vienetus ir jų ribas, taigi ir panaikinti esamas bei steigti
naujas savivaldybes, keisti jų teritorijos ribas bei centrus, gali tik Seimas ir tik įstatymu. Tai darydamas
Seimas yra saistomas įstatymų nustatytos šių klausimų sprendimo tvarkos. Kaip nustatomi Lietuvos
Respublikos administraciniai vienetai ir jų ribos, reglamentuojama Lietuvos Respublikos teritorijos
administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų
ribų įstatyme nustatyta, kad savivaldybes steigia, esamas panaikina, taip pat jų teritorijų ribas bei centrus
nustato ir keičia Seimas Vyriausybės teikimu. Prieš kreipdamasi į Seimą, Vyriausybė atsižvelgia į
gyvenamosios vietovės bendruomenės nuomonę, savivaldybės tarybos siūlymus, organizuoja vietos
gyventojų apklausą ir priima sprendimą dėl teikimo. Šio įstatymo 13 straipsnyje nustatyta :„Pasiūlymus
steigti ar panaikinti savivaldybes, kitus Lietuvos Respublikos teritorijos administracinius vienetus ir
gyvenamąsias vietoves bei nustatyti ar keisti jų ribas nagrinėja ir išvadas Lietuvos Respublikos
Vyriausybei teikia jos įgaliota institucija. Vyriausybės įgaliota institucija, teikdama išvadą dėl teritorijos
administracinių vienetų steigimo, jų ribų nustatymo ar keitimo, pateikia vietos gyventojų apklausos
rezultatus, jų prašymus bei savivaldybės tarybos siūlymus, įvertina gyvenamosios vietovės bendruomenės
ir savivaldybės tarybos nuomonės pagrįstumą ir tikslingumą.

5. Lietuvos valstybės politinio režimo samprata ir ypatumai. Užsienio politikos principai. Valstybės
gynimo konstituciniai pagrindai.
Valstybės politinio režimo sąvoka įvardijama būdų priemonių, kuriomis įgyvendinama valstybės valdžia,
visuma. Tai trečias valstybės formos elementas.
Politinis režimas apibūdina valstybės valdžios įgyvendinimo būdus ir priemones. Pažymėtina, kad
kiekvienos šalies valstybės valdžia prireikus taiko prievartą.
LRK 1 str. įtvirtinta: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Taigi pagrindiniame
šalies įstatyme skelbiamas demokratinis politinis režimas.
LRK 1 str., įtvirtinantį demokratinę respubliką, papildo Konstitucijos 2 str. nuostatos: 1) Lietuvos
valstybę kuria Tauta; 2) suverenitetas priklauso Tautai. Vadinasi, pripažįstamas demokratiniam valdymui
būtinas imperatyvas – Tauta yra vienintelė valstybės kaip politinės organizacijos, kaip Tautos gyvenimo
tam tikros formos, kūrėja, kad aukščiausios suverenios galios priklauso tautai, o ne kuriam nors
sluoksniui, grupei ar asmeniui. Tautos suvereniteto, jos aukščiausios valdžios pobūdžio sampratai
svarbios ir Konstitucijos 3 str. nuostatos, teigiančios, kad niekas negali varžyti ar riboti tautos
suvereniteto, savintis visai tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę
priešintis bet kam, kas prievarta kėsinai į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorinį vientisumą,
konstitucinę santvarką. Taip pat Konstitucijos 4 str.:“ Aukščiausią suverenią galią tauta vykdo tiesiogiai ar
per demokratiškai išrinktus atstovus“. Šiuo atveju suvereniteto įgyvendinimas tiesiogiai atspindi ir
demokratinį Lietuvos bendro gyvenimo klausimų sprendimo pobūdį.
Šalies politinio režimo konstitucinio įtvirtinimo analizei svarbios Lietuvos Respublikos Konstitucijos
nuostatos, kad svarbiausi valstybės ir tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu (Konstitucijos
9 str. 1 d.). Įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas. Referendumas taip pat skelbiamas,
jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę. Referendumo skelbimo
ir vykdymo tvarką nustato įstatymas.
Piliečiai dalyvauja valstybės valdyme ir išrinkdami Seimą, Respublikos Prezidentą, savivaldybių tarybas.
Rinkimai – tautos valios išraiška, atstovaujamosios demokratijos pagrindas.
Svarbus Konstitucijoje įtvirtino Lietuvos politinio režimo bruožas – prigimtinių teisių ir laisvių
pripažinimas ir jų įtvirtinimas Konstitucijoje. Konstitucijos 18 str. įtvirtinta, kad žmogaus teisės ir laisvės
prigimtinės. Vadinasi, žmogaus teisės ir laisvės atsiranda ne valstybės valia, bet žmogus jas įgyja
gimdamas.
Šalies politiniam režimui apibūdinti ne mažiau svarbu, ar pripažįstamos teisės ir laisvės, kurios sudaro
būtinas prielaidas dalyvauti tvarkant bendrus reikalus. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra
demokratinėje valstybėje pripažįstamų teisių ir laisvių katalogą. Ne mažiau svarbios ir kitos teisės bei
laisvės: minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė (Konstitucijos 26 str.), teisė dalyvauti valdant savo šalį tiek
tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę
tarnybą (Konstitucijos 33 str. 1 d.), rinkimų teisė (34 str.), teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines
partijas ar asociacijas, jei jų tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams (Konstitucijos 35
125
str.), teisė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus (Konstitucijos 36 str.), teisė kritikuoti valstybės įstaigų ir
pareigūnų darbą (Konstitucijos 33 str. 3 d.) ir kt.
Naudodamiesi Konstitucijoje įtvirtintomis teisėmis ir laisvėmis, Lietuvos Respublikos piliečiai turi
teisines galimybes dalyvauti tvarkant bendrus reikalus. Pagal Konstituciją, asmuo, kurio konstitucinės
teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Teisminė gynyba – svarbiausia šių teisių ir
laisvių užtikrinimo garantija.
Valstybės valdžios organizavimas remiasi valdžių padalijimo principu – dar vienas demokratinio režimo
teisinio įtvirtinimo aspektas. Konstitucijos 5 str. nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas,
Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos
tarnauja žmonėms. Šiomis Konstitucijos normomis, kurių turinys detaliai atskleidžiamas kutuose
Konstitucijos straipsniuose, įtvirtintas valstybės valdžių padalijimo principas. Konstitucijos 5 str., kuris
nustato, valstybės valdžios institucijas, vykdančias valstybės valdžią, turinį atskleidžia kiti konstitucijos
skirsniai, nustatantys konkrečių valdžios institucijų organizaciją ir funkcionavimą: V skirsnis „Seimas, VI
skirsnis :Respublikos Prezidentas“, VII skirsnis „Vyriausybė“, IX skirsnis „Teismas“. Kiekviename iš šių
skirsnių nustatoma atitinkamos valstybės valdžios institucijos sudarymo tvarka, būdingos funkcijos, taip
pat šių institucijų kompetencija, santykiai su kitomis valstybės valdžios institucijomis. Konstitucijos
normomis įtvirtintas valstybės valdžios institucijų savarankiškumas, jų pusiausvyra bei tarpusavio
sąveika.
Nagrinėjant valstybės valdžios institucijų sistemą, būtina pažymėti, kad įstatymų leidybos funkciją vykdo
Seimas ( ir tauta referendumu taip pat gali priimti įstatymus). Seimui – Tautos atstovybei – būdinga
demokratinių šalių įstatymų leidžiamosios institucijos teisinė padėtis. Ne mažiau svarbus valstybės
valdžios atitikimo demokratijos reikalavimams kriterijus – teisėjų ir teismų nepriklausomybės
įtvirtinimas. Tik nepriklausoma teisminė valdžia gali apsaugoti asmens teises ir laisves, užkirsti kelią
valdžios institucijų ar pareigūnų piktnaudžiavimui. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje sudarytos visos
prielaidos teisingumui įgyvendinti.
Valstybės valdžios institucijų renkamumas – demokratinio politinio režimo bruožas. Šio bruožo
konstitucinis įtvirtinimas atsispindi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4 str. nuostatoje apie tautos
suverenios galios vykdymą per demokratiškai išrinktus atstovus (taip pat ir 33 str. 1 d. nuostatoje, kad
piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį ir per demokratiškai išrinktus atstovus), ir Konstitucijos V
skirsnio „Seimas“ nuostatose apie Seimo narių – Tautos atstovų rinkimus ( Konstitucijos 55 str. 1 d.
nustatyta, kad Seimą sudaro tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams
remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu), VI skirsnio „Respublikos
Prezidentas“ 78 str. 2 d. nuostatoje, kad Respublikos Prezidentą renka Lietuvos Respublikos piliečiai
penkeriems metams, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu, ir
Konstitucijos 119 str. 2 d. nuostatoje, kad savivaldybių tarybų narius trejiems metams renka
administracinio vieneto gyventojai – Lietuvos Respublikos piliečiai, remdamiesi visuotine, lygia ir
tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.
Apibūdinant valstybės politinį režimą, pažymėtini ir kiti svarbūs jo institutai: vietos savivaldos buvimas,
masinės informacijos priemonių cenzūros draudimas bei draudimas valstybei, politinėms partijoms,
politinėms ir visuomeninėms organizacijoms monopolizuoti masines informacijos priemones.
Ne mažiau svarbu, kad konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinti demokratiniai institutai realiai funkcionuotų,
kad politinio proceso dalyviai laikytųsi teisės nustatytų elgesio taisyklių.
LRK XIII skirsnyje įtvirtinti užsienio politikos ir valstybės gynimo pagrindai. Konstitucijos 135 str. 1d.:“
Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės
teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir
pagrindines jų teise bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo“.
Respublikos Prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Jis Seimo pritarimu skiria
kariuomenės vadą, suteikia aukščiausius karinius laipsnius. Prezidentas vadovauja konsultacinei
Valstybės gynimo tarybai, kuri svarsto ir koordinuoja svarbiausius valstybės gynybos klausimus.
Sprendimus dėl mobilizacijos, karo padėties, ginkluotųjų pajėgų panaudojimo ir sprendimą gintis nuo
ginkluotos agresijos priima Respublikos Prezidentas. Tačiau šalies vadovas privalo tokį savo sprendimą
pateikti tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui.
Jeigu Valstybėje iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai, Seimas gali visoje
valstybės teritorijoje ar jos dalyje įvesti nepaprastąją padėtį. Jos trukmė – iki šešių mėnesių. Tarp Seimo
sesijų neatidėliotinais atvejais tokį sprendimą turi teisę priimti Respublikos Prezidentas, taip pat
126
šaukdamas neeilinę Seimo sesiją šiam klausimui svarstyti. Seimas patvirtina arba panaikina Respublikos
Prezidento sprendimą. Taikos metu Prezidentas tvirtina kariuomenės dislokavimo vietas ir manevravimo
teritorines ribas. Sprendimus dėl kariuomenės dalinių perkėlimo į kitą dislokavimo vietą savo dekretu turi
teisę priimti tik Respublikos Prezidentas. Tik šalies vadovas savo dekretu dali įsakyti krašto apsaugos
ministrui suformuoti karių padalinius valstybės sienų apsaugai.
„Lietuvos Respublikos Valstybės gynimo tarybos“ įstatymo 2 str, įtvirtinta, kad LR valstybės gynimo
taryba yra valstybės institucija, kuri svarsto ir koordinuoja svarbiausius valstybės gynybos reikalus,
įskaitant valstybės institucijų veiklą svarbiausiais valstybės saugumo užtikrinimo ir gynimo klausimais. Į
Valstybės gynimo tarybą įeina Respublikos Prezidentas – vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas,
Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Valstybės
gynimo tarybai vadovauja Respublikos Prezidentas. Šio įstatymo 3 str. įtvirtinta, kad valstybės gynimo
taryba vadovaujasi LR konstitucija, LR įstatymais, taip pat LR tarptautinėmis sutartimis bei susitarimais,
kuriuose numatyti Lietuvos valstybės tarptautiniai įsipareigojimai.
„Lietuvos Respublikos karo padėties“ įstatymas nustato karo padėties įvedimo ir atšaukimo tvarką, LR
piliečių, užsieniečių teisių ir laisvių ribojimus, valstybės institucijų įgaliojimus bei įmonių, įstaigų ir
organizacijų veiklos ypatumus įvedus karo padėtį. Šis įstatymas turi užtikrinti visuomenės saugumą ir
viešąją tvarką karo padėties metu. Įstatymo 3 str. įtvirtinta, kad karo padėtį įveda Seimas, kai prireikia
ginti Tėvynę arba vykdyti Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus. Ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla
grėsmė valstybės suverenumui ar jos teritorijos vientisumui, sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos
agresijos ir dėl karo padėties įvedimo priima Respublikos Prezidentas nedelsdamas ir šį sprendimą teikia
tvirtinti artimiausiame Seimo posėdyje, o tarp Seimo sesijų – nedelsdamas šaukia Seimo neeilinę sesiją.
Seimas nutarimu patvirtina arba panaikina Respublikos Prezidento sprendimą. Karo padėtis gali būti
įvesta visoje valstybėje arba jos dalyje. Sprendime dėl karo padėties įvedimo nurodoma, kokios teisės ir
laisvės, numatytos šiame įstatyme, ribojamos. 4 str. įtvirtinta, kad karo padėtis atšaukiama, kai Seimas
panaikina Respublikos Prezidento sprendimą dėl karo padėties įvedimo arba jeigu išnyko priežastys, dėl
kurių ji buvo įvesta. Sprendimą dėl karo padėties atšaukimo priima Seimas. Respublikos Prezidentas turi
teisę savo sprendimą atšaukti, kol jis nepradėtas svarstyti Seime, jeigu išnyko karo padėties įvedimo
priežastys. 5 str. įtvirtinta, kad Seimas karo padėtį įveda ar ją atšaukia priimdamas nutarimą. Respublikos
Prezidento sprendimai dėl karo padėties įvedimo ar atšaukimo įforminami dekretais.
„Lietuvos Respublikos nepaprastosios padėties“ įstatymas nustato nepaprastosios padėties įvedimo
pagrindus ir tvarką, laikiną fizinių asmenų naudojimosi teisėmis ir laisvėmis apribojimą, laikiną juridinių
asmenų veiklos apribojimą, laikinus valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus nepaprastosios
padėties metu, taip pat šių institucijų veiklos teisėtumo kontrolę ir nepaprastosios padėties atšaukimo
tvarką. Nepaprastoji padėtis gali būti įvedama, kai dėl valstybėje susidariusios ekstremalios situacijos
kyla grėsmė LR konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai ir šios grėsmės neįmanoma pašalinti
nepanaudojus Konstitucijoje ir šiame Įstatyme įtvirtintų nepaprastųjų priemonių. Nepaprastoji padėtis gali
būti įvedama visoje LR teritorijoje ar jos dalyje (atskiruose valstybės teritorijos administraciniuose
vienetuose, pasienio ruože ar kitose valstybės teritorijos dalyse). Nepaprastosios padėties trukmė negali
būti ilgesnė kaip 6 mėnesiai. Sprendimą įvesti nepaprastąją padėtį priima: Seimo sesijos metu – Seimas,
priimdamas atitinkamą nutarimą; tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidentas, išleisdamas atitinkamą
dekretą ir šaukdamas neeilinę Seimo sesiją Respublikos Prezidento sprendimui svarstyti. Seimas nutarimu
gali patvirtinti ar panaikinti Respublikos Prezidento sprendimą. Seimo panaikintas Respublikos
Prezidento sprendimas netenka galios. Seimas, tvirtindamas Respublikos Prezidento sprendimą įvesti
nepaprastąją padėtį, gali pakeisti jo nuostatas, sumažindamas ar padidindamas: teritoriją, kurioje įvedama
nepaprastoji padėtis; nepaprastosios padėties trukmę; nustatytų konstitucinių teisių ir laisvių apribojimus
bei nepaprastųjų priemonių, kurios gali būti taikomos, mastą. Nepaprastoji padėtis atšaukiama, kai
Seimas panaikina Respublikos Prezidento sprendimą įvesti nepaprastąją padėtį arba kai Seimas priima
nutarimą dėl nepaprastosios padėties atšaukimo išnykus jos įvedimo pagrindams.
Šaulių sąjungos įstatymas nustato Šaulių sąjungos, tęsiančios iki 1940 m. birželio 15 d. veikusios
organizacijos veiklą, valdymą, narystę, teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir jos likvidavimo tvarką.
Sąjunga yra savanoriška, pilietinės savigynos savaveiksmė visuomenės organizacija, stiprinanti valstybės
gynybinę galią, ugdanti pilietiškumą ir tautinį sąmoningumą, plėtojanti valstybės gynybos švietėjišką
veiklą, teikianti pagalbą policijai bei civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijoms. Sąjunga yra ne
pelno organizacija. Jos veiklos tikslas nėra pelno siekimas. Sąjungos buveinė pagal tradiciją yra Kaune.
Sąjunga ir sąjungos rinktinės yra juridiniai asmenys. Sąjunga turi vėliavą, ženklą - Vyčio skydą, nariai -
127
uniformą. Vėliavas turi ir Sąjungos rinktinės Sąjunga savo veiklą grindžia Lietuvos Respublikos
Konstitucija, Nacionalinio saugumo pagrindų, šiuo ir kitais įstatymais, Vyriausybės nutarimais, Sąjungos
statutu bei kitais teisės aktais. Sąjunga taikos metu: stiprina Lietuvos valstybės nepriklausomybę; rengiasi
pilietinei savigynai ir ginkluotai krašto gynybai; ugdo pilietiškumą, pagarbą Lietuvos Respublikos
Konstitucijai ir pasitikėjimą nacionaliniais institutais; puoselėja tautos etninę kultūrą; dalyvauja rengiant
piliečius visuotiniam pilietiniam ir ginkluotam pasipriešinimui karo grėsmės ir okupacijos atveju; padeda
krašto apsaugos struktūroms rengti mobilizacinį rezervą: Sąjungos sudarytose su policija
bendradarbiavimo sutartyse nustatyta tvarka teikia pagalbą policijai palaikant viešąją tvarką, kovojant su
nusikalstamumu bei sustiprinant valstybės sienų apsaugą; Sąjungos sudarytose su civilinės saugos ir
gelbėjimo sistemos institucijomis bendradarbiavimo sutartyse nustatyta tvarka teikia pagalbą civilinės
saugos ir gelbėjimo sistemos institucijoms atliekant gelbėjimo darbus bei likviduojant ekstremalių įvykių
sukeltus padarinius. Karo padėties metu Sąjungos nariai, jos rinktinės bei padaliniai dalyvauja
ginkluotame ir pilietiniame pasipriešinime. Sąjungos nariais – šauliais – gali būti tik LR piliečiai.
„Lietuvos Respublikos ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai“ įstatymas įtvirtina Lietuvos
Respublikos ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai principus bei pagrindus. Lietuvos Respublikos
ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai teisinius pagrindus nustato Lietuvos Respublikos
Konstitucija, Nacionalinio saugumo pagrindų, šis ir kiti įstatymai, taip pat Lietuvos Respublikos
tarptautinės sutartys ir visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos, įtvirtinančios neatimamą
kiekvienos valstybės teisę į individualią ar kolektyvinę savigyną nuo ginkluoto užpuolimo. Ginkluotos
gynybos ir pasipriešinimo agresijai veiksmams vadovauja laisvai ir teisėtai veikianti valstybės gynybos
civilinė ir karinė vadovybė, o jeigu ji negali veikti, - Tautos pasipriešinimo vadovybė. Ginkluotos
gynybos ir pasipriešinimo agresijai veiksmai prasideda nuo pat agresijos akto pradžios. Agresijos aktu
laikomi šie užsienio valstybių veiksmai, keliantys rimtą grėsmę Lietuvos Respublikos suverenitetui,
teritorijos vientisumui ar politinei nepriklausomybei: užsienio valstybės ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į
Lietuvos Respublikos teritoriją arba jos užpuolimas, taip pat bet kokia Lietuvos Respublikos teritorijos
arba jos dalies karinė okupacija, kuri yra tokio įsiveržimo ar užpuolimo rezultatas, kad ir kiek laiko ji
truktų, arba Lietuvos Respublikos teritorijos ar jos dalies aneksija, panaudojant ginkluotą jėgą ar grasinant
ja; užsienio valstybės ginkluotųjų pajėgų vykdomas Lietuvos Respublikos teritorijos bombardavimas arba
bet kokio kito ginklo panaudojimas prieš Lietuvos Respublikos teritoriją; Lietuvos Respublikos jūrų uostų
ar krantų blokada, taip pat jos sausumos teritorijos ar oro erdvės blokada; Lietuvos Respublikos
sausumos, jūrų arba oro ginkluotųjų pajėgų užpuolimas, vykdomas užsienio valstybės ginkluotųjų pajėgų;
pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą Lietuvos
Respublikos teritorijoje laikinai esančių ar judančių per ją tranzitu užsienio valstybės ginkluotųjų pajėgų
panaudojimas, pažeidžiant Lietuvos Respublikos nustatytas sąlygas; užsienio valstybės veiksmai,
leidžiantys trečiajai valstybei naudotis savo teritorija agresijos aktui prieš Lietuvos Respubliką vykdyti;
užsienio valstybės veiksmai - rėmimas, siuntimas ar leidimas siųsti ginkluotas gaujas, grupes ir
nereguliarias pajėgas arba samdinius, kurie vykdo ginkluotas operacijas prieš Lietuvos Respubliką, jeigu
šios operacijos yra pakankamai rimto pobūdžio, taip pat užsienio valstybės dalyvavimas šiose
operacijose.
Užsienio politika yra politinių tikslų rinkinys, kuriuo siekiama apibrėžti kaip valstybė sąveikaus su
kitomis pasaulio šalimis. Užsienio politika paprastai skirta apginti nacionalinius interesus, nacionalinį
saugumą, įgyvendinti ideologinius tikslus bei užtikrinti ekonominį klestėjimą.
Respublikos Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe
vykdo užsienio politiką. Vyriausybės teikimu Prezidentas skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos
diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybių
diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus; teikia aukščiausius diplomatinius rangus
ir specialius vardus. Be to, šalies vadovas pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas
Seimui ratifikuoti.

6. Lietuvos valstybės simboliai ir su jais susijusio įstatyminio reglamentavimo ( Įstatymo „Dėl

Lietuvos valstybės vėliavos“, Įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės herbo“, Valstybės himno įstatymo)
pagrindai.
LR K 15 str. 1 d. įtvirtinta, kad valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona. Lietuvos Respublikos
Vyriausybės nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų kėlimo ir naudojimo“

128
įtvirtinta, kad Lietuvos valstybės vėliava prie, virš ar ant valstybės ir savivaldybių institucijų ir įtaigų
iškeliama šiomis atmintinomis ir kitomis dienomis:
sausio 1-ąją – Lietuvos vėliavos dieną;
sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną;
vasario 24-ąją – Estijos nepriklausomybės dieną;
kovo 29-ąją – Lietuvos įstojimo į NATO dieną;
gegužės 1-ąją – Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dieną;
gegužės 9-ąją – Europos dieną;
birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną (su gedulo ženklu);
birželio 15-ąją – Okupacijos ir genocido dieną (su gedulo ženklu);
liepos 15-ąją – Žalgirio mūšio dieną;
rugpjūčio 23-ąją – Juodojo kaspino dieną (su gedulo ženklu);
rugpjūčio 31-ąją – Laisvės dieną;
rugsėjo 23-ąją – Lietuvos žydų genocido dieną (su gedulo ženklu);
spalio 25-ąją – Konstitucijos dieną;
lapkričio 18-ąją – Latvijos nepriklausomybės dieną;
lapkričio 23-ąją – Lietuvos karių dieną.
Šiomis nustatytomis dienomis valstybės vėliava iškeliama 7 valandą ir nuleidžiama 22 valandą. Lietuvos
valstybės vėliava prasidėjus balsavimui iškeliama prie, virš ar ant pastatų, kuriuose vyksta balsavimas,
rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą, savivaldybių tarybas ar Europos Parlamentą ir Respublikos
Prezidento rinkimų dieną, taip pat balsavimo referendume dieną ir nuleidžiama jam pasibaigus.
Skelbdama gedulą valstybėje, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu nustato konkrečias vėliavų
kėlimo vietas ir laiką.
Prie apskričių viršininkų administracijų pastatų nuolat iškelta apskrities vėliava.
Apskričių vėliavos nuolat pastatytos apskričių viršininkų administracijų pastatų viduje (posėdžių salėse,
apskrities viršininko darbo kabinete). Apskrities vėliavos gali būti pastatomos oficialių renginių vietose.
Viešųjų renginių proga fiziniai ir juridiniai asmenys gali savo nuožiūra naudoti (kelti, statyti) Lietuvos
valstybės vėliavą ir (arba) vėliavėles laikydamiesi Įstatyme nurodytų vėliavų naudojimo principų ir tik
taip, kad nebūtų parodyta nepagarba šioms vėliavoms. Tarptautinių viešųjų renginių vietose Lietuvos
valstybės vėliava gali būti keliama kartu su kitomis vėliavomis pagal tarptautinio protokolo reikalavimus.
Lietuvos Respublikos įstatyme „ Dėl Lietuvos valstybės vėliavos“ (2004-07-08) įtvirtinta, kad Lietuvos
valstybės vėliava nuolat iškeliama prie, virš ar ant šių pastatų: Lietuvos Respublikos Seimo; Respublikos
Prezidento rezidencijos; Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ministerijų ir apskričių viršininkų
administracijų; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir kitų teismų; Lietuvos Respublikos
generalinės prokuratūros; Lietuvos banko; Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos;
Gedimino pilies bokšte Vilniuje; savivaldybių tarybų; pasienio kontrolės punktuose – tarptautiniuose oro
uostuose, atviruose tarptautinei laivybai jūrų ir upių (vidaus vandenų) uostuose, geležinkelio stotyse ar
prie automobilių kelių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu įsteigtose vietose, kuriose patikrinimą
atlieka Valstybės sienos apsaugos tarnyba, muitinė ir kitos tam įgaliotos valstybės institucijos.
Valstybės švenčių dienomis Lietuvos valstybės vėliava keliama prie, virš ar ant šių pastatų: prie kitų
valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų įstaigų, įmonių ir organizacijų, nesvarbu, kokia jų
nuosavybės forma, taip pat gyvenamųjų namų.
Taip pat Lietuvos valstybės vėliava nuolat pastatoma: Lietuvos Respublikos Seimo posėdžių salėje;
Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdžių salėje;Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo posėdžių
salėje; Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo ir kitų teismų posėdžių salėse; Lietuvos Respublikos
Seimo Pirmininko, Seimo Pirmininko pavaduotojų darbo kabinetuose; Respublikos Prezidento
rezidencijos darbo kabinete bei kitose Respublikos Prezidento rezidencijos patalpose, skirtose ar
naudojamose oficialioms ceremonijoms ar renginiams; Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko ir
ministrų darbo kabinetuose; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjų darbo
kabinetuose; Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir kitų teismų pirmininkų darbo
kabinetuose;Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų darbo
kabinetuose;Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko darbo kabinete; Lietuvos
Respublikos kariuomenės karinių dalinių vadų darbo kabinetuose; Lietuvos Respublikos diplomatinių
atstovybių, konsulinių įstaigų, specialiųjų misijų, esančių užsienio valstybėse, vadovų darbo kabinetuose.

129
Lietuvos valstybės vėliava gali būti pastatoma patalpose, kuriose tuo metu vyksta valstybės ar
savivaldybių institucijos rengiami oficialūs renginiai arba kiti oficialūs renginiai, kuriuose dalyvauja
Seimo Pirmininkas, Respublikos Prezidentas ar Ministras Pirmininkas.
Laidojant Respublikos Prezidentą, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, Seimo ar Vyriausybės
narį, kitą Vyriausybės nustatyta tvarka pripažintą Lietuvos Respublikai nusipelniusį asmenį, taip pat
asmenį, kuris žuvo atlikdamas savo tarnybinę pareigą ar gelbėdamas žūvančius, karstas su mirusiojo
palaikais uždengiamas Lietuvos valstybės vėliavos audeklu, kuris, palaidojus mirusįjį, sulankstomas ir
perduodamas mirusiojo giminėms (artimiesiems).
Šio įstatymo 9 str. 1 d. įtvirtinta, kad asmenys, pažeidę Lietuvos valstybės, užsienio valstybės, Europos
Sąjungos ar tarptautinės viešosios organizacijos vėliavos iškėlimo tvarką, atsako įstatymų nustatyta
tvarka.
LRK 15 str. 2 d. yra įtvirtinta, kad valstybės herbas – baltas Vytis raudoname lauke. LR įstatyme „Dėl
Lietuvos valstybės herbo“ įtvirtinta, kad Lietuvos valstybės herbas yra Vytis. Šio įstatymo 2 str. numatyta,
kad antspaudais, dokumentų blankais, leidinių viršeliais, tituliniais lapais su Lietuvos valstybės herbu turi
teisę naudotis: Lietuvos Respublikos Seimas ir institucijos prie jo, Lietuvos Respublikos Seimo
kontrolierių įstaiga; Respublikos Prezidentas; Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jos įstaigos, apskričių
viršininkų administracijos; Lietuvos Respublikos ministerijos, įstaigos prie ministerijų; Lietuvos
Respublikos Konstitucinis Teismas; Lietuvos Respublikos teismai, Nacionalinė teismų administracija;
Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, teritorinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos valstybės
saugumo departamentas, jo teritorinės įstaigos ir specialios paskirties įstaigos prie Lietuvos Respublikos
valstybės saugumo departamento, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba ir jos teritoriniai
padaliniai, teritorinės ir specializuotos policijos įstaigos; savivaldybių, kurios neturi nustatyta tvarka
patvirtinto savo herbo, institucijos ir įstaigos, savivaldybių administracijos padaliniai, įgyvendinantys
valstybines (perduotas savivaldybėms) funkcijas; Valstybės kontrolė; Lietuvos Respublikos diplomatinės
atstovybės ir konsulinės įstaigos; valstybinės mokslo, tyrimo ir studijų institucijos, valstybinės švietimo
įstaigos; Lietuvos bankas; antstoliai, notarai; seniūnai įstatymų nustatyta tvarka atlikdami notarinius
veiksmus ir tvirtindami oficialiesiems testamentams prilyginamus testamentus, kaimo gyvenamųjų
vietovių bei miestų, kuriuose nėra civilinės metrikacijos įstaigų, seniūnijų (išskyrus savivaldybių centrų
seniūnijas) seniūnai registruodami mirtis.
Įstatymo 3 str. įtvirtinta, kad LR įstatymuose gali būti numatyti ir kiti juridiniai asmenys, turintys teisę
naudotis valstybės herbu, bei valstybės herbo naudojimo atvejai.
Taip pat įstatymo 41 str. įtvirtinta, kad Lietuvos valstybės herbo išniekinimas baudžiamas įstatymų
nustatyta tvarka.
LRK 15 str. 3 str. yra įtvirtinta, kad valstybės herbą, vėliavą ir jų naudojimą nustato įstatymai.
Konstitucijos 16 str. įtvirtinta, kad valstybės himnas – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Lietuvos
Respublikos valstybės himno įstatyme įtvirtinta valstybės himno atlikimo tvarka - Lietuvos valstybės
himnas privalo būti giedamas arba grojamas:
1) pradedant ir baigiant Lietuvos Respublikos Seimo sesijas;
2) pradedant arba baigiant iškilmingus Lietuvos Respublikos Seimo posėdžius;
3) pradedant arba baigiant iškilmingus susirinkimus ir posėdžius, skirtus Lietuvos Respublikos švenčių ir
atmintinoms dienoms;
4) sutinkant ir palydint oficialiai apsilankančius Lietuvos Respublikoje užsienio valstybių ir vyriausybių
vadovus - po užsienio valstybės himno;
5) užsienio valstybėse, kai atstovaujama Lietuvos Respublikai - pagal diplomatinį protokolą;
6) nacionalinės televizijos laidose - programos pradžioje - valstybės šventės ir kitomis dienomis, jeigu
pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą iškeliama Lietuvos valstybės vėliava; nacionalinio
radijo laidose - kasdien pradedant ir baigiant pirmąją programą;
7) iškeliant Lietuvos valstybės vėliavą valstybinių valdžios ir valdymo institucijų, įmonių, įstaigų ir
organizacijų viešųjų renginių.
Valstybės himnas taip pat atliekamas Vykstant vidaus bei tarptautinėms sporto varžyboms, Lietuvos
valstybės himnas giedamas arba grojamas, jeigu iškeliama Lietuvos valstybės vėliava.
Įstatymo 5 str. įtvirtintas asmenų elgesys, viešai atliekant valstybės himną: „Viešai giedant ar grojant
Lietuvos valstybės himną, susirinkusieji stovi, reiškia pilietinę pagarbą, o krašto apsaugos sistemos bei
vidaus tarnybos kariai, policijos ir kitų sukarintų tarnybų pareigūnai himną pagerbia statutų nustatyta
tvarka.“
130
Įstatymo 6 str. 2 d. numatyta, kad „Lietuvos valstybės himnas negali būti naudojamas kaip taikomoji
muzika - fonui, reklamai, pramoginiuose montažuose ir analogiškiems tikslams.“ O įstatymo 6 str. 3 d.
įtvirtinta, kad „Viešas pasityčiojimas iš Lietuvos valstybės himno baudžiamas įstatymų nustatyta tvarka.“

12 tema.LR valstybinės valdžios ir ją vykdančių institucijų sistema

Valstybės funkcijas padeda įgyvendinti valstybės institucijų sistema (valstybės aparatas);

Valstybės valdžios institucija yra valstybės įgaliota institucija vykdyti jos užduotis ir funkcijas, jas
vykdyti griežtai valstybės nustatyta tvarka. Valstybės valdžios institucijos statusą lemia: 1. Konstitucinis
institucijos statusas; 2. Formavimo specifika; 3. Įgaliojimų apimtys; 4. Santykių tarp institucijų ir
visuomenės pobūdis.
Valstybės valdžios įgaliojimai pasižymi tik jiems būdingais požymiais: 1. Tokios institucijos priimti
sprendimai yra privalomi visiems piliečiams, pareigūnams ir organizacijoms, kuriems jie skirti. 2. Priimto
sprendimo vykdymas yra garantuojamas materialiniu aspektu. 3. Priimto sprendimo vykdymas
garantuojamas kitokiais metodais ir būdais (įtikinimu, visuomeniniu poveikuu, valstybės prievarta).
Valstybės valdžios inst., vykdydamos joms pavestas funkcijas, taiko ne vieną aspektą, o jų visumą,
Valstybės instituciją apibūdina tokie požymiai: 1) tai įstatymo nustatyta tvarka įsteigtas organizacinis
vienetas; 2) jis įgyvendina tam tikras valstybės funkcijas; 3) veikia valstybės vardu ar jos pavedimu; 4) turi
valdžios įgaliojimus; 5) veikia pagal įstatymo nustatytą kompetenciją.
Vienas iš svarbiausių principų - atstovujamosios demokratijos. Jis numato, kad įstatymų leidžiamoji
institucija yra renkama tiesiogiai, todėl išreiškia tautos valią. Parlamentai yra renkami absoliučioje
daugumoje pasaulio valstybių (JAV. DB, Vok ir kt.). Tačiau įstatymų vykdomąsias ir teismines
inst.dažniausiai skiria kitos valstybonės valdžios grandys.
Valdžių padalijimo principas. Jo pagrindas yra “stabdžių ir atsvarų” mechanizmas. Juo siekiama
subalansuoti įgaliojimus tarp skirtingų valstybės valdžios inst.taip, kad nė viena negalėtų
dominuoti.
Valstybės valdžios nepartiškumo principas, kuriuo ribojamos galimybės tam tikriems pareigūnams
dalyvauti politinių judėjimų ar partijų veikloje.
Teisėtumo principas pasireiškia tuo, jog visos valstybinio valdymo institucijos įgaliotieji asmenys
privalo laikytis K-jos ir įstatymų.
Viešumo ir atvirumo principas pasireiškia tuo, kad VVI turi viešai informuoti visuomenę apie savo
veiklą ir sprendimus, taip pat ir tuo, kad piliečiai turi teisę kritikuoti VVI veiklą.
Kai kuriose valstybėse yra taikomas federalizmo principas, kuriuo yra atskiriami federacijos VVI ir
jos subjektų įgaliojimai.
Priklausomai nuo valstybės formos, KT moksle yra skiriamos tokios VVI:
valstybės aukščiausiosios ir vietos valdžios institucijos šalyse su unitarine valstybės sandaros forma
(Pranc.-P-tas, parlamentas, V-bė yra aukšč,VVI,o departamentų prefektai ir prefektūros-vietų
VVI);
federacijos ir jos subjektų VVI valstybėse su federacine valstybės sandaros forma (VFR Federalinis
P-tas, Federalinis Kancleris, Federalinė V-bė, parlamentas yra federacinės VVI, o žemių VVI
federacijos subjektų).
Pagal valdžių padalijimo principą VVI sistemoje veikia įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji ir
teisminės inst. Įstatymų leidžiamoji institucija priima įstatymus, aukšč.teisinę galią turinčias
normas, reguliuojančias svarbiausias visuomeninių santykių sritis. Ji renkama tiesioginiuose ir
lygiuose rinkimuose. Pasaulyje jos vadinamos nevienodai (JAV-Kongresas, Ispanija-Kortesai, DB-
Parlamentas; L-je-Seimas). Parlamentų struktūra ir narių skaičius yra skirtingi. Dažniausiai juos
sudaro vieneri ar dveji rūmai, labai retai-treji.
Vykdomoji institucija realizuoja valstybės valdžią organizuodama ir garantuodama įstatymų
vykdymą. Aukšč.vykdomosios valdžios inst.yra v-bė. Jos paskyrimo būdą lemia valdymo formos,
politinės ir istorinės valstybės tradicijos. Priklausomai nuo kriterijų, pagal kuriuos išskiriama VVI,
vykdomosioms institucijosm galėtų būti priskirtos ir ministerijos bei kitos centrinės administracijos
įstaigos, realizuojančios skirtingų valstybinio gyvenimo sričių valdymą, organizuojančios įstatymų
ir kt.norminių aktų vykdymą.
Teisminės inst.realizuoja teisminę valdžią, kuri yra nepriklausoma ir savarankiška. Teisminės
inst.yra teismai. Egzistuoja keletas teisminių inst.formų. Daugumoje englosaksų teisinės sistemos
131
šalių egzistuoja vieninga teismų sistema su vieninteliu aukšč.teismu. Romanų-germanų teisės
sistemos valstybėse dažniausiai nėra vieningos teismų sistemos (administracinės ir bendrosios
kompetencijos teismų sistemos). Bendrosios kompetencijos teismams priklauso baudž., civ., darbo
ir pan.bylos. Administraciniai teismai sprendžia pil.bei valstybės inst.ginčus valdymo klausimais.
Konstituciniai teismai užima ypatingą vietą. Jie sprendžia įstatymų atitikimo k-jai problemą, kai
kuriose valstybėse jie turi ir kitokių funkcijų. Aukšč.teisminės inst.-aukščiausieji teismai,
konstituciniai teismai. Teismai gali būti formuojami skirtingais būdais. Jie gali būti skiriami ar
renkami (dažniausiai skiriami).
Valstybės vadovas yra ypatinga inst.VVI sistemoje. Tai asmuo užimantis aukšč.padėtį VVI
sistemoje ir atstovaujantis valstybę vidaus ir užsienio santykiuose.Labiausiai paplitęs prezidento ir
monarcho institutas.Monarchas valstybės vadovo postą užima griežtai numatytu sosto paveldėjimo
būdu. Prezidentas yra tiesiogiai ar netiesiogiai renkamas ribotam laikotarpiui.
Be išvardytų VVI, šių inst.grupei gali būti priskirtos kontroliuojančios, priežiūrą vykdančios inst.
(Ispanija-prokuratūra; Italija-finansinės kontrolės inst.).
LR VVI sistema.Išskirdami VVI L-je vadovaujamasi koncepcija, jog šias inst.apibūdina du
požymiai:a.įgaliojimai veikti valstybės vardu; b)valdingi įgaliojimai. VVI LR gali būti pilietis arba
pil.kolektyvas, kuris formuojamas valstybės nustatyta tvarka ir naudojasi valdingais įgaliojimais vykdyti
jam valstybės pavestas funkcijas. LR VVI sudaro P-tas (valstybės vadovas-vykdomoji valdžia), S-mas
(įstatymų leidžiamoji valdžia), V-bė (vykdomoji valdžia), Valstybės kontrolė, Konstitucinis teismas,
Aukšč.teismas, kiti teismai, prokuratūra.
IŠ TEISINĖS VALSTYBĖS PRINCIPO (PAGAL KONSTITUCINIO TEISMO IŠAIŠKINIMUS)
IŠPLAUKIANTYS REIKALAVIMAI VALSTYBĖS INSTITUCIJOMS. KT 2003 07 04 nut. K.d. III
skirsn. 5.1p., 5.2p.
NUTARIMAS: dėl Lietuvos respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo
apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, į straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 staripsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5
ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir
savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000
metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo, pakeitimo
įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 metų lapkričio 29 dienos nutarimo Nr. 499
„Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos
bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24d
nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos
Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“,
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m gruodžio 28d nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1997 m birželio 30d nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų
vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos
Respublikos Konstitucijai. 2001 m liepos 12 d.
k.d. III skirsnis: 5.1. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas yra universalus, juo grindžiama
visa teisės sistema ir visa Lietuvos Respublikos Konstitucija. Teisinės valstybės principo turinys
atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose ir yra aiškintas neatsiejamai nuo Konstitucijos
preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios visuomenės siekio. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės
valstybės principas be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir
laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi
teise ir paklustančios teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią juridinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės
nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstittuciją (Konstitucinio teismo 2000 m vasario 23 d.
nutarimas). Valstybinės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisės aktus, privalo vadovautis
Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
valdžios galias riboja Konstitucija. Tai reiškia, kad Seimas, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas, yra
savarankiškas tiek, kiek jo galių neriboja Konstitucija. Seimo teisė priimti, pakeisti, papildyti bei
pripažinti netekusiais galios įstatymus ir kitus teisės aktus yra neginčytina, tačiau tai jis gali įgyvendinti
laikydamasis Konstitucijoje nustatytos tvarkos ir teisės aktų suderinamumo principu. Taigi Seimas,
įstatymu sureguliuodamas atitinkamus santykius, negalima pažeisti Konstitucijos principų ir normų.
5.2. Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra saugumo
principas. Jis reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti
teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lukesčius.
132
Principo paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Analizuojant šį principą
pažymėtini du aspektai. Pirma, teisinio saugumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus
reikalavimus pačiam teisiniamn reguliavimui. Jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti
formuojamos tiksliai. Žemesnio lygmens teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnio lygmens teisės aktams,
ir joks teisės aktas negali prieštarauti konstitucijai. Teisės norminiai aktai turi būti nustatyta tvarka
paskelbiami, ir su jais turi turėti galimybę susipažinti visi teisinių santykių subjektai. Antra, šis principas
apima ir keletą reikalavimų, susijusių su teisinio reguliavimo galiojimu. Pagal šį principą teisinį
reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto numatytos tvarkos nepažeidžiant Konstitucijos principų ir
normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima
paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, turi būti užtikrinamas jurisprudencijos tęstinumas.
Teisinio saugumo principo turi laikytis visos valstybinės valdžios institucijos, visų pirma Seimas, kuris
pagal Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktą leidžia įstatymus. Ypač svarbu kad šio principo laikytųsi
įstatymų leidėjas, reguliuodamas Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimą, kad
nepagrįstai nebūtų pabloginta asmens teisinė padėtis, kad nebūtų paneigtos įgytos teisės, teisėti interesai
bei teisėti lūkesčiai. Teisinio saugumo principas suponuoja ir tai, kad jei valstybinės valdžios institucijų
veiksmų ar sprendimų yra pažeidžiamos asmens teisės, asmeniui turi būti garantuota šių teisių veiksminga
teisminė gynyba. Viena iš būtinų tokios gynybos sąlygų – teisėjo ir teimų nepriklausomumas ir
nešališkumas. Taigi teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijos yra reikšmingos ir kiekvieno
visuomenės nario teisinio užtikrinimo požiūriu. Pažymėtinas dar vienas teisinio saugumo užtikrinimo
aspektas. Į teisėją negalima žvelgti kaip vien į teisingumo funkciją vykdantį asmenį. Teisėjas yra
visuomenės narys. Jis kaip kiekvienas asmuo turi teisę ginti savo teises, teisėtus interesus bei lūkesčius.
Visuotinai pripažįstama, kad tteisinio saugumo principo paskirtis – užtikirinti asmens pasitikėjimą teise ir
valstybe. Ne mažiau svarbu ir tai, kad patys teisėjai, kurie vykdo teisingumą, pasitikėtų valstybe ir teise.
Konstitucinio teismo išvystyto „teisėtų lūkesčių“ principo samprata, šio principo taikymo pavyzdžiai.
Nutarimas dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos, prokuratūros, kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m gruodzio 21 d redakcija) ir
13 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1995 m sausio 20 d nutarimu Nr. 83 patvirtintų vidaus reikalų, STT, valstybės saugumio,
krašto apsaugos, prokuratūros, kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 25 punkto 2 pastraipos (2001 m
geguzes 25 d resakcija) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai ir šių nuostatų 5 punkto atitikties
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, STT, vasltybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, kalėjimų
departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
16 straipsnio 4 daliai 2003 m liepos 4d.
k.d. II skirs. 3p: 3. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama
visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija; teisinės vasltybės principo turinys
atsiskleidžia įvairiose konstitucijos nuostatose ir yra aiškintinas neatsiejamai nuo konstitucijos
preambulėje skelbiamos atviros, teisingos, darnios pielietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio.
Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti
užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės
institucijos turi veikti remdamosi teise ir teisės aktai atitikti Konstituciją. Neatsiejami teisinės valstybės
principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai inter
alia suponiuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus
asmens lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas
valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2000 m vasario 23 d., 2001 liepos 12 d., 2002 m lapkricio 25 d.,
2003 m sausio 24d., 2003 m kovo 4d nutarimai). Vienas esminių konstitucinio teisminės valstybės
principo elementų – teisinio saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio
reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti
teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m liepos 12 d., 2002 m lapkricio 5 d., 2003 m kovo 4 d ir
2003 m kovo 17 d nutarimai).
Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens
lūkesčiai, kurie kyla iš pačio Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių
Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai laikomi teisėtais. Vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų
yra teisių, įgytų pagal konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus,
133
apsauga. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras
teises, turi pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Pagal šį
principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos. Pažymetina, kad
keičiant teisinį reguliavimą būtina laikytis konstitucijos normų ir principų inter alia – principo lex retro
non agit, kad teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens įgytų teisių ir teisėtų interesų.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis turinčiu
teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga
pensinio aprūpinimo santykiuose laikutis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių
principų. Todėl nustatyto teisinio reguliavimo pakeitimai, kuriais bloginamas pensinis aprūpinimas,
galimi tik tada, kai valstybėje susidaro ypatinga situacija ir kai tai būtina kitų konstitucinių vertybių
apsaugai. Tai gali būti daroma tik įstatymu ir nepažeidžiant Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2002 m
balandzio 23 d nutarimas). Asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas įgyja teisę į įstatymu nustatytą
pensiją. Toks asmuo gali tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama. Kai Konstitucijai
neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis
yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga. Kartu pažymėtina, kad konstitucinė įgytų teisių ir
teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, jog įstatymu nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti
pertvarkoma. Pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos. Pensijų sistema gali
būti pertvarkoma tik įstatymu, tik laiduojant Konstitucijoje numatytas senatvės ir invalidumo pensijas,
taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų mokėti atitinkamas
pinigines išmokas asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytus reikalavimus. Jei pertvarkant pensijų
neliktų įstatymais nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų
teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą susidariusių
praradimų kompensavimą asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama. Pažymėtina ir tai,
kad įstatymų leidėjas, pertvarkydamas sistemą taip, kad pakeičiami pensinio aprūpinimo pagrindai,,
asmenys, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, pensinio
aprūpinimo dydžiai, privalo numatyti pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys
atitinkamą darbą ir atliekantys atitinkamą tarnybą, suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją pagal ankstesnį
reguliavimą, galėtų pasirengti tokiems pakeitimams.
Valdžių padalijimo principo samprata pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir nagrinėtas problemas
Nutarimas dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2000 m. spalio 12 d.
redakcija), 3 straipsnio 4 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2000 m.
spalio 12 d. redakcija), 18 straipsnio 1 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 19 straipsnio 1 dalies 2,
3, 4, 8, 15 punktu (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 21 straipsnio 1 dalies 1, 5, 7, 9, 12, 15, 16, 17, 18
punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), šios dalies 6 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m.
rugsėjo 25 d. redakcijos) ir šios dalies 14 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. lapkričio 8 d.
redakcijos), taip pat dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo
tvarkos konstitucinio įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo
taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo įrašymo į konstitucinių įstatymų sąrašą įstatymo atitikties
Lietuvos Respublikos konstitucijai. 2002 m. gruodžio 24 d.
k.d. II skirs: 17.4.1. Pagal Konstituciją valstybės valdžios organizavimas ir veikla yra
grindžiamos valdžių padalijimo principu. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra
konstatavęs, kad konstitucinis valstybės valdžių padalijimo principas, be kitų reikalavimų,
suponuoja tai, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos,
PAKANKAMAI savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra, kad kiekvienai valdžios
institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kurios konkretus turinys priklauso nuo
tos valdžios vietos bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis, kad,
Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena
valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti, kad
tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu.
17.4.2. Pažymėtina ir tai, kad valstybės valdžių sistema apima įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir
teisminę valdžias; būtent šių trijų valdžių santykius lemia konstitucinis valstybės valdžių
padalijimo principas. Vietos savivaldos lygmeniu tokių trijų valdžių nėra; Konstitucijoje numatytos
tik savivaldybių tarybos - teritorinių bendruomenių atstovybės ir savivaldybių tarybų sudaromi ir
joms atskaitingi vykdomieji organai. Konstitucijoje įtvirtintas savivaldybių tarybų viršenybės
joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principas.
134
17.4.3. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinis valstybės valdžių padalijimo
principas nėra tapatus konstituciniam vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei principui,
kuriuo inter alia yra grindžiami tiek valstybės įstatymų leidžiamosios bei vykdomosios valdžios
institucijų santykiai, tiek savivaldos institucijų organizavimas ir veikla. Pagal Konstituciją
Seimas vykdo parlamentinę Vyriausybės kontrolę. Seimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri
ministrai turi atsiskaityti Seime už savo veiklą (Konstitucijos 101 straipsnio 1 dalis). Taigi
valstybės valdžių padalijimas Konstitucijoje suponuoja ir Vyriausybės - vykdomosios valdžios
kolegialios institucijos atskaitingumą įstatymų leidžiamajai valdžiai - Tautos atstovybei. Savivaldybių
tarybos formuojamos remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu
(Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalis); jos sudaro joms atskaitingus vykdomuosius organus
(Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalis). Taigi savivaldybių tarybų ir jų vykdomųjų organų santykiai
taip pat yra grindžiami konstituciniu vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei principu. Kartu
pažymėtina, kad konstitucinis vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei principas valstybės
valdymo lygmeniu ir vietos savivaldos lygmeniu turi tam tikrų ypatumų. Antai pagal Konstitucijos
60 straipsnio 2 dalį Seimo (t. y. Tautos atstovybės) narys gali būti skiriamas Ministru Pirmininku ar
ministru (t. y. Seimui atskaitingos vykdomosios valdžios kolegialios institucijos nariu). Tuo tarpu
savivaldos lygmeniu analogiška išlyga, kad atstovybės narys galėtų būti savivaldybės tarybai
atskaitingo vykdomojo organo nariu, Konstitucijoje nėra numatyta.
Konstitucinio Teismo pagrindiniai išaiškinimai, pateikti nagrinėjant parlamentinį ir prezidentinį
valdymą (jo atspindžius Konstitucijoje). KT 1998 01 10 nut. k.d. 1 p. 4-7 pastraipos.
3. k. D. 1 p. 4-7 pastraipos: Kiekviena valstybės valdžia užima tam tikrą vietą valstybės valdžios
sistemoje ir atlieka tik jai būdingas funkcijas. Seimas, kurį sudaro tautos atstovai - Seimo nariai,
leidžia įstatymus, prižiūri Vyriausybės veiklą, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis
vykdomas, sprendžia kitus Konstitucijoje numatytus klausimus. Respublikos
Prezidentas - valstybės vadovas, jis atstovauja valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos
ir įstatymų, o Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija, vykdanti įstatymus ir kitus
teisės aktus, tvarkanti krašto reikalus. Teismai vykdo teisingumą. Konstitucijos 5 straipsnio
antrojoje dalyje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Įgyvendinant bendruosius valstybės
uždavinius ir funkcijas valstybės institucijų veikla grindžiama jų bendradarbiavimu, todėl jų
tarpusavio sąveika apibūdintina kaip tarpfunkcinė partnerystė. Vienas iš valstybės institucijų
bendradarbiavimo užtikrinimo būdų yra vyriausybės atsakingumo parlamentui principas, įtvirtintas
daugelio Europos valstybių konstitucijose. Lyginamojoje konstitucinėje teisėje yra žinomos įvairios
valstybės valdymo formos. Daugelyje šiuolaikinio pasaulio valstybių įtvirtinta valdymo forma yra
respublika. Paprastai respublikos skirstomos į parlamentines, prezidentines ir vadinamąsias
mišriąsias (pusiau prezidentines). Prezidentinės respublikos, pavyzdžiui, yra JAV, kai kurios Pietų
Amerikos ir Afrikos valstybės. Parlamentinis valstybės valdymo modelis įsigalėjo Europos
valstybių teisinėse sistemose. Valstybės valdymo formų įvairovę lėmė tautų istorinės, politinės,
kultūros tradicijos. Priklausomai nuo valdymo formos ir parlamento vaidmens sudarant vyriausybę
skiriami du pagrindiniai vyriausybės sudarymo procedūrų modeliai: parlamentinis ir
neparlamentinis. Parlamentiniam vyriausybės sudarymo modeliui būdinga tai, kad vyriausybė
formuojama atsižvelgiant į parlamento rinkimų rezultatus. Būtent todėl valstybės vadovas skiria
vyriausybės vadovu asmenį, kurio kandidatūrai pritaria parlamentas. Šiuo atveju vyriausybės veikla
remiasi parlamento pasitikėjimu, ji atsako parlamentui už vykdomą politiką. Neparlamentiniam
vyriausybės formavimui būdinga tai, kad vykdomajai valdžiai nereikalingas parlamento
pasitikėjimas, valstybės vadovas ją sudaro savarankiškai. Tačiau ir neparlamentinio vyriausybės
sudarymo atveju prezidentas svarbiausius šios institucijos pareigūnus paprastai skiria parlamento
pritarimu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą valdžios institucijų kompetenciją
Lietuvos valstybės valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai. Kartu
pabrėžtina, kad mūsų valstybės valdymo formai būdingi ir kai kurie vadinamosios mišriosios
(pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai. Tai atsispindi Seimo, valstybės vadovo -
Respublikos Prezidento, Vyriausybės įgaliojimuose bei jų tarpusavio santykių teisinėje
konstrukcijoje. Lietuvos konstitucinėje sistemoje yra įtvirtintas Vyriausybės atsakingumo
Seimui principas, lemiantis atitinkamą Vyriausybės sudarymo būdą. Lietuvos vykdomosios valdžios
institucijų sistemoje Vyriausybė, įgyvendinanti valstybinį valdymą, užima išskirtinę vietą. Vyriausybė
- kolegiali bendros kompetencijos institucija. Ją sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai.
135
Konstitucijos 94 straipsnyje nustatyta, kad Vyriausybė tvarko krašto reikalus, saugo šalies
teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką, vykdo įstatymus ir
Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, koordinuoja
ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą, rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui,
vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą, rengia ir teikia Seimui svarstyti
įstatymų projektus, užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis bei
tarptautinėmis organizacijomis, vykdo kitas pareigas, kurias jai paveda Konstitucija ir įstatymai.
Vyriausybės galias apibrėžia Konstitucija ir įstatymai. Vyriausybė solidariai atsako Seimui už
bendrą Vyriausybės veiklą. Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, yra atsakingi
Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui.
LR KONSTITUCINIO TEISMO N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 1996 M.
GRUODŽIO 10 D. NUTARIMO "DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS PROGRAMOS"
ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 1998 m. sausio 10 d.
(iš konstatuojamosios dalies)
Lyginamojoje konstitucinėje teisėje yra žinomos įvairios valstybės valdymo formos. Daugelyje
šiuolaikinio pasaulio valstybių įtvirtinta valdymo forma yra respublika. Paprastai respublikos
skirstomos į parlamentines, prezidentines ir vadinamąsias mišriąsias (pusiau prezidentines).
Prezidentinės respublikos, pavyzdžiui, yra JAV, kai kurios Pietų Amerikos ir Afrikos valstybės.
Parlamentinis valstybės valdymo modelis įsigalėjo Europos valstybių teisinėse sistemose. Valstybės
valdymo formų įvairovę lėmė tautų istorinės, politinės, kultūros tradicijos.
Priklausomai nuo valdymo formos ir parlamento vaidmens sudarant vyriausybę skiriami du
pagrindiniai vyriausybės sudarymo procedūrų modeliai: parlamentinis ir neparlamentinis.
Parlamentiniam vyriausybės sudarymo modeliui būdinga tai, kad vyriausybė formuojama
atsižvelgiant į parlamento rinkimų rezultatus. Būtent todėl valstybės vadovas skiria vyriausybės
vadovu asmenį, kurio kandidatūrai pritaria parlamentas. Šiuo atveju vyriausybės veikla remiasi
parlamento pasitikėjimu, ji atsako parlamentui už vykdomą politiką. Neparlamentiniam vyriausybės
formavimui būdinga tai, kad vykdomajai valdžiai nereikalingas parlamento pasitikėjimas, valstybės
vadovas ją sudaro savarankiškai. Tačiau ir neparlamentinio vyriausybės sudarymo atveju
prezidentas svarbiausius šios institucijos pareigūnus paprastai skiria parlamento pritarimu.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą valdžios institucijų kompetenciją Lietuvos
valstybės valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai. Kartu pabrėžtina,
kad mūsų valstybės valdymo formai būdingi ir kai kurie vadinamosios mišriosios (pusiau
prezidentinės) valdymo formos ypatumai. Tai atsispindi Seimo, valstybės vadovo - Respublikos
Prezidento, Vyriausybės įgaliojimuose bei jų tarpusavio santykių teisinėje konstrukcijoje. Lietuvos
konstitucinėje sistemoje yra įtvirtintas Vyriausybės atsakingumo Seimui principas, lemiantis
atitinkamą Vyriausybės sudarymo būdą.
Seimo kontrolierių konstitucinis ir įstatymų detalizuotas statusas (ką, kaip, kiek laiko nagrinėja
Seimo kontrolieriai, kas gali jais būti, kas siūlo jų kandidatūras?).
(E. Šileikis. “Konstitucinės teisės klausimai, kazusai, užduotys”, 217 psl.)
Atsakant būtina perteikti Seimo kontrolierių įstatymo 4 str. 2 d., 5 str., 6 str., 15 str., 17 str., 18 str., 20 str.,
22 str. ir nurodyti, kad konstitucinis terminas “Seimo kontrolieriai” savaime suponuoja mintį, jog tokių
kontrolierių kandidatūrų paieška ir atranka turi vykti Seime. Taigi kandidatūrų negali teikti Respublikos
Prezidentas ar Ministras Pirmininkas. Klausime nurodyta įstatymo nuostata iš esmės atitinka Konstituciją.
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJA (Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25
d. referendume)
73 straipsnis
Piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar
biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai. Jie turi teisę siūlyti teismui kaltus pareigūnus atleisti iš užimamų
pareigų.
Seimo kontrolierių įgaliojimus nustato įstatymas.
Prireikus Seimas steigia ir kitas kontrolės institucijas. Jų sistemą ir įgaliojimus nustato įstatymas.
LIETUVOS RESPUBILKOS SEIMO KONTROLIERIŲ ĮSTATYMAS 1998 m. gruodžio 3 d. Nr. VIII-
950 (Lietuvos Respublikos 2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2544 (nuo 2004 m. lapkričio 25 d.)
(Žin., 2004, Nr. 170-6238) redakcija)

136
TIC pastaba: Lietuvos Respublikos 2004 m. lapkričio 4 d. įstatymu Nr. IX-2544 (nuo 2004 m. lapkričio
25 d.) (Žin., 2004, Nr. 170-6238) nustatyta, kad iki šio (Nr. IX-2544 įstatymo įsigaliojimo paskirti Seimo
kontrolieriai per mėnesį nuo šio (Nr. XI-2544) įstatymo įsigaliojimo dienos prisiekia Seimo posėdyje ir
jiems taikomas Seimo kontrolierių įstatymo 7 straipsnis.
5 straipsnis. Seimo kontrolierius
Seimo kontrolierius – Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimo) skiriamas valstybės pareigūnas,
ginantis žmogaus teises ir laisves, tiriantis pareiškėjų skundus dėl pareigūnų piktnaudžiavimo ar
biurokratizmo bei siekiantis gerinti viešąjį administravimą.
6straipsnis. Seimo kontrolieriui keliami reikalavimai
Seimo kontrolieriumi skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis teisės
bakalauro ir teisės magistro arba vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų
teisinio ar teisinio pedagoginio darbo stažą.
7straipsnis. Seimo kontrolierių skyrimas
1. Seimo Pirmininko teikimu Seimas skiria 5 Seimo kontrolierius penkerių metų kadencijai.
2. Seimas skiria 2 Seimo kontrolierius valstybės institucijų ir įstaigų pareigūnų veiklai tirti ir 3 Seimo
kontrolierius apskričių viršininkų administracijų bei savivaldybių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiklai
tirti.
3. Jei Seimo kontrolieriaus įgaliojimai nutrūksta kadencijai nepasibaigus, Seimas skiria naują Seimo
kontrolierių.
12straipsnis. Seimo kontrolierių tiriami skundai
1. Seimo kontrolieriai tiria pareiškėjų skundus dėl pareigūnų piktnaudžiavimo, biurokratizmo ar kitaip
pažeidžiamų žmogaus teisių ir laisvių viešojo administravimo srityje.
2. Seimo kontrolieriai netiria Respublikos Prezidento, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės
(kaip kolegialios institucijos), valstybės kontrolieriaus ir Konstitucinio Teismo bei kitų teismų teisėjų
veiklos, savivaldybių tarybų (kaip kolegialių institucijų) veiklos.
3. Seimo kontrolieriai taip pat netiria prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių sprendimų
teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau tiria skundus dėl prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų,
pažeidžiančių žmogaus teises ir laisves.
4. Seimo kontrolieriai netiria skundų dėl darbo teisinių santykių, taip pat netikrina teismų priimtų
sprendimų, nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo.
15 straipsnis. Skundų padavimo terminas
Skundams paduoti nustatomas vienerių metų terminas nuo skundžiamų veiksmų padarymo ar skundžiamo
sprendimo priėmimo. Skundai, paduoti praėjus šiam terminui, netiriami, jeigu Seimo kontrolierius
nenusprendžia kitaip.
16 straipsnis. Anoniminiai skundai
Anoniminiai skundai netiriami, jeigu Seimo kontrolierius nenusprendžia kitaip.
17 straipsnis. Atsisakymas nagrinėti skundą
1. Seimo kontrolierius ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos priima sprendimą
atsisakyti nagrinėti skundą, apie tai informuodamas pareiškėją,jeigu:
1) padaro išvadą, kad skundo dalykas yra mažareikšmis;
2) skundas paduotas praėjus šio įstatymo 15straipsnyje nustatytam terminui;
3) skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso Seimo kontrolieriaus kompetencijai;
4) skundas tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėtas arba yra nagrinėjamas teisme;
5) dėl skundo dalyko yra priimtas procesinis sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą;
6) padaro išvadą, kad skundą nagrinėti tikslinga kitoje institucijoje ar įstaigoje.
2. Jeigu priimamas sprendimas atsisakyti nagrinėti skundą, turi būti nurodyti atsisakymo jį nagrinėti
pagrindai. Tais atvejais, kai skundas nepriskirtas Seimo kontrolierių kompetencijai, atsisakyme nagrinėti
nurodoma, į kokią instituciją ar įstaigą tuo klausimu galėtų kreiptis pareiškėjas.
3. Skundą ištyrus, pakartotinai paduotas skundas netiriamas, išskyrus atvejus, kai nurodoma naujų
aplinkybių ar pateikiama naujų faktų. Jeigu pareiškėjas piktnaudžiauja teise kreiptis į Seimo kontrolierių,
Seimo kontrolieriaus sprendimu susirašinėjimas su tokiu pareiškėju gali būti nutrauktas.
4. Jeigu skundo tyrimo metu paaiškėja šio straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, skundo tyrimas
nutraukiamas.
5. Jeigu pareiškėjas nepateikia duomenų, be kurių neįmanoma pradėti skundo tyrimo, taip pat jeigu
skundo tekstas yra neįskaitomas, jis netiriamas.
137
6. Jeigu gaunamas pareiškėjo prašymas netirti skundo, Seimo kontrolierius gali tyrimą nutraukti. Seimo
kontrolierius gali pradėti tyrimą savo iniciatyva.
18straipsnis. Skundo ištyrimo terminai
Skundas turi būti ištirtas ir pareiškėjui atsakyta per 3 mėnesius nuo skundo gavimo dienos, išskyrus
atvejus, kai dėl skunde nurodytų aplinkybių sudėtingumo, informacijos gausos ar skundžiamų veiksmų
tęstinio pobūdžio būtina skundo tyrimą pratęsti. Apie Seimo kontrolieriaus sprendimą pratęsti skundo
tyrimo terminą informuojamas pareiškėjas. Skundai turi būti ištirti per įmanomai trumpiausią laiką.
21 straipsnis. Skundo tyrimas
Seimo kontrolierius ištiria skunde nurodytas aplinkybes ir surašo pažymą. Pažymoje nurodoma tyrimo
metu nustatytos aplinkybės, surinkti įrodymai bei pareigūno veikos juridinis įvertinimas. Pažymą pasirašo
Seimo kontrolierius. Seimo kontrolieriaus pažyma pateikiama pareiškėjui. Pažyma taip pat gali būti
pateikiama institucijos ar įstaigos, kurioje buvo atliekamas tyrimas, vadovui ar pareigūnui, kurio veiksmai
buvo tiriami, o prireikus – ir aukštesnės pagal pavaldumą institucijos ar įstaigos vadovui, taip pat kitoms
institucijoms ar įstaigoms.Tais atvejais, kai pažymoje yra informacijos, kuri pagal įstatymus yra
valstybės, tarnybos, komercinė ar banko paslaptis, arba įstatymų saugomi asmens duomenys, pateikiama
ne visa pažyma.
22 straipsnis. Seimo kontrolieriaus sprendimai
1. Seimo kontrolierius, atlikęs tyrimą, priima sprendimą:
1) pripažinti skundą pagrįstu;
2) atmesti skundą;
3) nutraukti skundo tyrimą.
2. Laikas, per kurį buvo tirtas skundas, neįskaitomas į įstatymų nustatytą senaties terminą tarnybinei
(drausminei) nuobaudai skirti.
3. Skundo tyrimas nutraukiamas, jei tyrimo metu išnyksta skundžiamos aplinkybės arba, tarpininkaujant
Seimo kontrolieriui, skunde keliamos problemos išsprendžiamos gera valia, taip pat kitais šio įstatymo
nustatytais atvejais.

Generalinio prokuroro, viceministrų, apskrities viršininko, Vyriausybės atstovo ir kitų

konstitucinio ar įstatyminio lygmens pareigūnų skyrimo (atleidimo) konstituciniai aspektai ir su tuo
susiję Konstitucinio Teismo išaiškinimai bei nagrinėtos problemos.
6. N U T A R I M A S Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 8 straipsnio 2 ir 4 dalių, 9
straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 4 dalies, 22 straipsnio 1 punkto, 24 straipsnio 2 dalies 5 bei 11 punktų, 26
straipsnio 3 dalies 7 punkto, 31 straipsnio 2, 4 dalių ir 6 dalies 2 punkto, 37 straipsnio 4 dalies, 45
straipsnio 4 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 1999 m. lapkričio 23 d.
k.d. 6.3 p: Pažymėtina, kad Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalies nuostatos „ministras vadovauja
ministerijai" turinį sudaro šie elementai: ministras turi teisę įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta
tvarka pasirinkti ministerijos darbuotojus ir priimti juos į darbą bei atleisti iš darbo; ministras turi
teisę organizuoti ministerijos darbuotojų darbą, kad būtų vykdomos įstatymais ir kitais teisės aktais
ministerijai nustatytos funkcijos; ministras turi teisę duoti visiems ministerijos darbuotojams
privalomus vykdyti nurodymus; ministras turi teisę taikyti drausminio poveikio priemones visiems
ministerijos darbuotojams, kurie nevykdo savo pareigų ar ministro nurodymų arba netinkamai juos
vykdo, taip pat skatinti visus ministerijos darbuotojus. Įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 5 ir 11
punktuose nustačius, kad viceministrus, o įstatymų ar Vyriausybės
nutarimų numatytais atvejais - departamentų ir kitų įstaigų prie ministerijos vadovus ministro
teikimu skiria ir atleidžia iš pareigų Ministras Pirmininkas, Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalyje
nustatyta ministro kompetencija vadovauti ministerijai ribojama, nes ministrui nenustatyta teisė
pačiam spręsti, ką paskirti į viceministro, departamento prie ministerijos vadovo ir jo pavaduotojo bei
kitos įstaigos prie ministerijos vadovo pareigas. Nors pagal nurodytas Įstatymo nuostatas
viceministrus, o įstatymų ar Vyriausybės nutarimų numatytais atvejais - departamentų ir kitų
įstaigų prie ministerijos vadovus Ministras Pirmininkas skiria ministro teikimu, tačiau ministro
teikimas nėra pakankama garantija, kuri užtikrintų, jog ministro konstitucinė teisė vadovauti
ministerijai nebūtų pažeista. Pažymėtina, kad Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta
ministro kompetencija vadovauti ministerijai suponuoja ministro asmeninę atsakomybę už
ministerijos veiklą. Pagal Konstitucijos 96 straipsnio 2 dalį ministrai, vadovaudami jiems pavestoms
valdymo sritims, yra atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui
138
Pirmininkui. Konstitucijos 101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ministrai turi atsiskaityti Seime už
savo veiklą. Ministro atsakomybė už ministerijos veiklą nustatyta ir Įstatyme: antai jo 26 straipsnio 3
dalies 1 punkte numatyta, kad ministras „yra tiesiogiai atsakingas už Vyriausybės programos
įgyvendinimą ministerijos kompetencijai priklausančiais klausimais"; šios dalies 2 punkte nustatyta,
kad ministras „užtikrina įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Respublikos
Prezidento dekretų, Vyriausybės nutarimų, Ministro Pirmininko potvarkių ir kitų teisės aktų
vykdymą". Ministro atsakomybė nustatyta ir kituose šio straipsnio punktuose. Įstatyme nustačius tokią
viceministrų, departamentų prie ministerijos vadovų bei jų pavaduotojų, kitų įstaigų prie
ministerijos vadovų skyrimo ir atleidimo iš pareigų tvarką, kai ministras neturi teisės pats skirti ir
atleisti iš pareigų nurodytus pareigūnus, yra sukurta tokia teisinė situacija, kai iš dalies paneigiama
Konstitucijos 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta ministro atsakomybė už ministerijos veiklą:
pasirinkdamas, kas bus viceministru, departamento prie ministerijos vadovu bei jo pavaduotoju,
kitos įstaigos prie ministerijos vadovu ministras nėra savarankiškas - jis yra teisiškai saistomas
Ministro Pirmininko, kuris skiria ir atleidžia iš pareigų nurodytus pareigūnus, nuomonės ir jo
sprendimo. Vadovaujantis išdėstytais motyvais darytina išvada, kad Įstatymo 24 straipsnio 2 dalies
5 punktas ta apimtimi, kuria nustato Ministro Pirmininko teisę skirti ir atleisti iš pareigų viceministrus,
departamentų prie ministerijos vadovus bei jų pavaduotojus, taip pat 24 straipsnio 2 dalies 11
punktas prieštarauja Konstitucijos 96 straipsnio 2 daliai ir 98 straipsnio 1 daliai.
KT NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PROKURATŪROS ĮSTATYMO 11 STRAIPSNIO
4 DALIES 9 PUNKTO (2000 M. LAPKRIČIO 28 D. REDAKCIJA) IR 2000 M. LAPKRIČIO 28 D.
LIETUVOS RESPUBLIKOS PROKURATŪROS ĮSTATYMO 11 STRAIPSNIO PAKEITIMO
ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI. 2003 m.
sausio 24 d.
k.d. II skirsn.: 2. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo
grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Teisinės valstybės principo turinys
atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d.
nutarimas). Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir
valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą, stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą.
3. Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d. nutarime konstatavo, kad demokratinėje teisinėje
valstybėje valstybės institucijos, jų pareigūnai savo veikloje turi vadovautis įstatymais ir teise.
Realizuodami visuomenei ir valstybei reikšmingas funkcijas, valstybės institucijos, pareigūnai
neturi patirti grėsmės, jeigu savo pareigas vykdo nepažeisdami įstatymų. Konstitucinis teisinės
valstybės principas reikalauja, kad jurisdikcinės ir kitos teisės taikymo institucijos būtų
nešališkos, nepriklausomos, siektų nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimus priimtų tik teisės pagrindu.
4. Prokurorų funkcijos yra nustatytos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje: "Valstybinį
kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko, baudžiamąjį persekiojimą vykdo ir kvotos organų veiklą
kontroliuoja prokurorai." Kad galėtų tinkamai vykdyti savo funkcijas, prokurorai privalo turėti
pakankamas, įstatymo nustatytas savarankiškumo garantijas. Įstatymų leidžiamoji ar vykdomoji
valdžia, jų pareigūnai, kiti asmenys neturi teisės kištis į prokurorų, vykdančių Konstitucijoje
nustatytas funkcijas, veiklą. Svarbi prokurorų savarankiškumo garantija yra Konstitucijos 118
straipsnio 3 dalies nuostata, kad prokurorų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas. Įstatymų
leidėjas, įgyvendindamas konstitucinius įgaliojimus nustatyti subjektus, kurie skiria ir atleidžia
prokurorus, taip pat nustatyti prokurorų įgaliojimų trukmę, jų skyrimo, atleidimo tvarką, atleidimo
pagrindus, yra saistomas Konstitucijos, taigi ir joje įtvirtinto teisinės valstybės principo, suponuojančio
teisinį tikrumą, stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą.
5. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad generalinio prokuroro skyrimo ir
atleidimo tvarka, atleidimo pagrindai ne kartą buvo įstatymais keičiami.
5.5. Taigi kiekvienas naujos kadencijos Seimas keitė generalinio prokuroro skyrimo, atleidimo
tvarką, ne kartą buvo keičiami ir šio pareigūno atleidimo pagrindai, o tuometinis generalinis
prokuroras būdavo atleidžiamas ir paskiriamas naujas generalinis prokuroras. Pažymėtina, kad nė
vienas generalinis prokuroras nėra šių pareigų ėjęs visą įstatymo nustatytą įgaliojimų laiką.
Teisės aktuose, kuriais generaliniai prokurorai būdavo atleidžiami iš pareigų, šių pareigūnų
atleidimas nebūdavo siejamas su jų darbo vertinimu.
6. Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalies nuostata, kad prokurorų skyrimo tvarką ir jų statusą
nustato įstatymas, inter alia reiškia, jog įstatymų leidėjas turi įgaliojimus įstatymu nustatyti subjektus,
139
kurie skiria ir atleidžia prokurorus, taip pat nustatyti prokurorų įgaliojimų trukmę, jų atleidimo iš
pareigų pagrindus bei tvarką. Tai nustatydamas Seimas yra saistomas Konstitucijos, taigi ir joje
įtvirtinto teisinės valstybės principo, suponuojančio teisinį tikrumą, stabilumą, teisėtų lūkesčių
apsaugą. Įstatymų leidėjas, įstatymu nustatęs generalinio prokuroro įgaliojimų trukmę, neturi
teisės nustatyti bet kokių generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų nepasibaigus įgaliojimų terminui
pagrindų. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali nustatyti tik tokius generalinio prokuroro
atleidimo iš pareigų nepasibaigus jo įgaliojimų laikui pagrindus, dėl kurių pobūdžio generalinis
prokuroras apskritai negali eiti savo pareigų (pvz., dėl tokių teisinių faktų, kaip įstatyme nustatytas
amžius, perėjimas į kitą darbą, Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas). Seimo pagal įstatymą
paskirtą generalinį prokurorą tokiais pagrindais atleidžia Seimas, vadovaudamasis Konstitucijos 67
straipsnio 5 punktu. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 75
straipsnį Seimo skirti ar rinkti pareigūnai, išskyrus Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytus asmenis, iš
pareigų atleidžiami Seimui visų Seimo narių balsų dauguma pareiškus jais nepasitikėjimą. Taigi
pagal Konstituciją generalinis prokuroras, jeigu pagal įstatymą jį skiria Seimas, iš pareigų
atleidžiamas nepasibaigus jo įgaliojimų laikui ir tuo atveju, kai Seimas visų Seimo narių balsų
dauguma pareiškia juo nepasitikėjimą.
7. Generalinio prokuroro skyrimo tvarkos pakeitimas, kai įstatymas nustato kitus generalinį
prokurorą skiriančius subjektus, pagal Konstituciją negali būti pagrindu įstatymo nustatytam
terminui paskirto generalinio prokuroro atleisti iki pasibaigiant jo įgaliojimų terminui, nes šis
pagrindas nėra susijęs su tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių generalinis prokuroras apskritai negali
eiti savo pareigų. Taigi įstatymo nustatytam laikui Seimo pagal įstatymą paskirto generalinio
prokuroro įgaliojimai pagal Konstituciją tęsiasi tol, kol atsiranda įstatyme nustatyti pagrindai, dėl
kurių generalinis prokuroras apskritai negali eiti savo pareigų, ir Seimas atleidžia generalinį
prokurorą iš pareigų (Konstitucijos 67 straipsnio 5 punktas) arba kol Seimas pareiškia
nepasitikėjimą savo paskirtu generaliniu prokuroru (Konstitucijos 75 straipsnis).
8. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 9 punkto (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija)
nuostata, kad generalinis prokuroras atleidžiamas iš pareigų pasikeitus generalinio prokuroro
skyrimo tvarkai, kai įstatymas nustato kitus generalinį prokurorą skiriančius subjektus, ir
2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio
nuostata, kad nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos nutrūksta Seimo paskirto generalinio
prokuroro įgaliojimai ir jis laikinai eina generalinio prokuroro pareigas tol, kol įstatymų
nustatyta tvarka bus paskirtas generalinis prokuroras, buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kai
generalinio prokuroro atleidimą nepasibaigus jo įgaliojimų laikui lėmė ne aplinkybės, dėl kurių
generalinis prokuroras apskritai negali eiti savo pareigų, bet vien tai, kad įstatymu buvo pakeista
generalinio prokuroro skyrimo tvarka, jį skiriantis subjektas. Pažymėtina ir tai, kad tokiu teisiniu
reguliavimu sudaromos prielaidos atsirasti teisiniam netikrumui prokuratūros sistemoje, pažeisti
prokurorų savarankiškumą vykdant Konstitucijoje nustatytas funkcijas. Taigi ginčijamomis
nuostatomis nepaisoma konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojančio teisinį tikrumą,
stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio
4 dalies 9 punktas (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija) ir 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros
įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis prieštarauja konstituciniam teisinės
valstybės principui.
KT NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMŲ
ĮSTATYMO 86, 87 STRAIPSNIŲ PAPILDYMO BEI PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO
881 STRAIPSNIU ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO 2 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS
RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2003 M.
BALANDŽIO 11 D. NUTARIMO NR. 457 "DĖL VILNIAUS APSKRITIES VIRŠININKO
ATLEIDIMO" ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI BEI LIETUVOS
RESPUBLIKOS ĮSTATYMO "DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMŲ IR KITŲ TEISĖS
AKTŲ SKELBIMO IR ĮSIGALIOJIMO TVARKOS" 9 STRAIPSNIO 1 DALIAI, 2003 m. gegužės 30 d.
k.d. II skirsn.: Dėl Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimo Nr. 457 "Dėl Vilniaus apskrities
viršininko atleidimo" atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui ir įstatymo "Dėl Lietuvos
Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos" 9 straipsnio 1 daliai. 1.
Vyriausybė 2003 m. balandžio 11 d. priėmė nutarimą Nr. 457 "Dėl Vilniaus apskrities viršininko
140
atleidimo", kuriame nustatė: "Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo (Žin.,
1994, Nr. 43-772; 1998, Nr. 41(1)-1131; 2000, Nr. 92-2843) 22 straipsnio 14 punktu ir Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2002, Nr. 45-1708, Nr. 127-5750)
44 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Atleisti Gediminą
Paviržį iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų nuo jo pareiškime nurodytos datos pagal Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą." 2. Pareiškėjas prašo ištirti,
ar minėtas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir
įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos" 9
straipsnio 1 daliai. 3. Konstitucijos 94 straipsnyje nustatyta: "Lietuvos Respublikos Vyriausybė: 1)
tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės
saugumą ir viešąją tvarką; 2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip
pat Respublikos Prezidento dekretus; 3) koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų
veiklą; 4) rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia
Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą; 5) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus; 6)
užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis
organizacijomis; 7) vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti
įstatymai." Vyriausybės įgaliojimai kyla iš Konstitucijos ir iš įstatymų. Visa tai, ką Vyriausybė
daro įgyvendindama Konstitucijoje ir įstatymuose jai nustatytą kompetenciją, yra valstybės valdymo
reikalų sprendimas (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas).
4. Konstitucijos 95 straipsnyje nustatyta: "Lietuvos Respublikos Vyriausybė valstybės valdymo
reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus.
Vyriausybės posėdžiuose taip pat gali dalyvauti valstybės kontrolierius. Vyriausybės nutarimus pasirašo
Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras."
Pagal Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį visi valstybės valdymo reikalai, Konstitucijoje ir
įstatymuose priskirti Vyriausybės kompetencijai, sprendžiami priimant nutarimus. Vyriausybės
nutarimas yra teisės aktas, kuriuo Vyriausybė sprendžia valstybės valdymo reikalus. Valstybės
valdymo reikalai negali būti sprendžiami Vyriausybei priimant kitos rūšies aktą (Konstitucinio
Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas). Taigi Konstitucijoje įtvirtinta tik viena Vyriausybės
teisės aktų, kuriuos ji turi teisę priimti spręsdama valstybės valdymo reikalus, rūšis - Vyriausybės
nutarimai.
5. Konstitucijos 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta: "Aukštesniuosiuose administraciniuose
vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė." Minėta, kad vietos valdymas
yra valstybinio valdymo (t. y. vykdomosios valdžios) funkcijų vykdymas vietose. Pagal Apskrities
valdymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį apskritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis
administracinis vienetas, kurio valdymą per apskrities viršininką, ministerijas ir kitas
Vyriausybės institucijas organizuoja Vyriausybė; apskrities valdymas yra sudėtinė valstybės
valdymo dalis. Apskrities viršininką skiria ir atleidžia Vyriausybė Ministro Pirmininko teikimu
(Apskrities valdymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 14 punktas). Iš
Konstitucijos ir įstatymo išplaukia, kad apskrities viršininkas - tai valstybės pareigūnas, per kurį
Vyriausybė organizuoja aukštesniojo administracinio vieneto (apskrities) valstybinį valdymą, ir jo
skyrimas bei atleidimas iš pareigų - tai Vyriausybės kompetencijai priskirtas valstybės valdymo
reikalas, kurį Vyriausybė gali spręsti priimdama tik vienos rūšies teisės aktus - Vyriausybės nutarimus.
6. Minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja
konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus
principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Teisinės valstybės
principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose.
6.1. Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis
tikrumas ir aiškumas.Teisinio tikrumo, aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus
reikalavimus teisiniam reguliavimui. Jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti
formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių. Teisės aktai turi būti nustatyta tvarka
paskelbiami, galimybę su jais susipažinti turi turėti visi teisinių santykių subjektai.
6.2. Teisinės valstybės principas reiškia ir tai, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis
iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, kad būtina inter alia
laikytis principo lex retro non agit (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas).

141
 6.3. Vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimų valstybės valdymo srityje yra
tas, kad teisės aktų, kuriais sprendžiami valstybės valdymo klausimai, galia būtų nukreipta į ateitį.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad kol nėra įsigaliojęs teisės aktas dėl tam tikro
valstybės pareigūno atleidimo iš pareigų, šis pareigūnas turi ir vykdo įgaliojimus, kuriuos jam nustato
Konstitucija, įstatymai, kiti teisės aktai.
6.4. Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatuota, kad teisinės valstybės
principo esminis elementas taip pat yra tas, kad galioja tik paskelbti teisės aktai. Teisė negali būti
nevieša. Konstituciniai reikalavimai, kad galiotų tik paskelbti teisės aktai ir kad jie galiotų į ateitį, -
svarbi teisinio tikrumo prielaida. Pagal Konstituciją Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo
reikalus, visada turi priimti nutarimus, ir jie turi būti paskelbti nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybės
priimami teisės aktai yra norminiai, ar individualūs, taip pat nepriklausomai nuo to, kokiam subjektui ar
subjektų ratui jie skirti.
7. Minėta, kad Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimu Nr. 457 "Dėl Vilniaus apskrities
viršininko atleidimo" buvo nutarta G. Paviržį iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų atleisti nuo jo
pareiškime nurodytos datos. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, G. Paviržio pareiškime yra
prašoma jį iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų atleisti nuo 2003 m. balandžio 8 d. Taigi
Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimo Nr. 457 "Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo"
formuluotė "atleisti Gediminą Paviržį iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų nuo jo pareiškime
nurodytos datos" reiškia, kad pagal šį nutarimą G. Paviržis iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų
yra atleistas nuo 2003 m. balandžio 8 d.
8. Pažymėtina, kad ginčijamas Vyriausybės nutarimas buvo priimtas 2003 m. balandžio 11 d., o
"Valstybės žiniose" paskelbtas 2003 m. balandžio 16 d. Įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir
kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos" 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Vyriausybės
nutarimai įsigalioja kitą dieną po to, kai jie Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti
paskelbiami "Valstybės žiniose", jeigu pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.
Taigi Vyriausybės nutarimas, kuriame nustatyta, kad G. Paviržis iš Vilniaus apskrities viršininko
pareigų atleistas nuo jo pareiškime nurodytos datos (t. y. nuo 2003 m. balandžio 8 d.), įsigaliojo 2003
m. balandžio 17 d.
9. Ginčijamu Vyriausybės nutarimu G. Paviržis buvo atleistas iš Vilniaus apskrities viršininko
pareigų anksčiau nei buvo priimtas, paskelbtas ir įsigaliojo Vyriausybės nutarimas dėl jo
atleidimo iš nurodytų pareigų. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nors pats
ginčijamas Vyriausybės nutarimas įsigaliojo nuo 2003 m. balandžio 17 d., t. y. kitą dieną po jo
paskelbimo "Valstybės žiniose", tačiau šio Vyriausybės nutarimo turinio galia buvo nukreipta į
praeitį.
10. Minėta, kad ginčijamame Vyriausybės nutarime nustatyta, jog G. Paviržis iš Vilniaus
apskrities viršininko pareigų atleidžiamas "nuo jo pareiškime nurodytos datos". Taigi pačiame
Vyriausybės nutarime nėra nurodyta konkreti G. Paviržio atleidimo iš Vilniaus apskrities viršininko
pareigų data. Tokia ginčijamo nutarimo formuluotė, pagal kurią G. Paviržis atleidžiamas iš
Vilniaus apskrities viršininko pareigų "nuo jo pareiškime nurodytos datos", yra teisiškai ydinga, nes
vien iš šio Vyriausybės nutarimo neaišku, nuo kurios konkrečios datos nutrūko Vilniaus apskrities
viršininko G. Paviržio įgaliojimai.
11. Suinteresuoto asmens - Vyriausybės atstovė savo argumentus dėl ginčijamo Vyriausybės
nutarimo neprieštaravimo konstituciniam teisinės valstybės principui ir įstatymo "Dėl Lietuvos
Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos" 9 straipsnio 1 daliai
grindžia tuo, kad Vyriausybė apskrities viršininko atleidimo iš pareigų klausimą gali spręsti priimdama
vadinamąjį protokolinį sprendimą (t. y. tokį sprendimą, kuris įforminamas tik įrašu Vyriausybės
posėdžio protokole). Vyriausybės atstovė teigia, kad G. Paviržis iš Vilniaus apskrities
viršininko pareigų buvo atleistas 2003 m. balandžio 9 d. "protokoliniu sprendimu". Šie suinteresuoto
asmens - Vyriausybės atstovės argumentai yra teisiškai nepagrįsti. Vyriausybės 2003 m. balandžio 9 d.
posėdžio protokole yra toks įrašas: "Atsižvelgti į vidaus reikalų ministro J. Bernatonio
informaciją, kad Vilniaus apskrities viršininkas G. Paviržis yra įteikęs Ministrui Pirmininkui
pareiškimą atleisti jį iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų, nes yra išrinktas į Vilniaus miesto
savivaldybės tarybą, o nurodytąjį atleidimą įforminančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės
nutarimo projektas teikiamas artimiausiam Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdžiui." Taigi
minėtame Vyriausybės posėdžio protokole yra nurodyta tik tai, kad Vyriausybė atsižvelgia į pateiktą
142
informaciją dėl G. Paviržio pareiškimo atleisti jį iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų, taip pat
kad Vyriausybės nutarimo, kuriuo bus įformintas G. Paviržio atleidimas, projektas bus pateiktas
artimiausiame Vyriausybės posėdyje. Minėta, kad apskrities viršininkas - tai valstybės
pareigūnas, per kurį Vyriausybė organizuoja aukštesniojo administracinio vieneto (apskrities)
valstybinį valdymą, ir jo atleidimas iš pareigų - tai Vyriausybės kompetencijai priskirtas valstybės
valdymo reikalas, kurį Vyriausybė pagal Konstituciją gali spręsti tik priimdama nutarimą. Vadinasi,
Vyriausybės sprendimas dėl G. Paviržio atleidimo iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų galėjo būti
priimtas tik laikantis Konstitucijoje nustatytų reikalavimų, t. y. toks sprendimas turi būti priimtas
Vyriausybės nutarimu, Vyriausybės posėdyje, visų Vyriausybės narių balsų dauguma ir pasirašytas
Ministro Pirmininko bei tos srities ministro.
12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d.
nutarimo Nr. 457 "Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo" nuostata "nuo jo pareiškime
nurodytos datos" prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
13. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimas Nr. 457 "Dėl
Vilniaus apskrities viršininko atleidimo" neprieštarauja įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų
ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos" 9 straipsnio 1 daliai.
13.1. Įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo
tvarkos" 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta: "Vyriausybės nutarimai įsigalioja kitą dieną po to, kai jie
Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti paskelbiami "Valstybės žiniose", jeigu
pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data."
13.2. Minėta, kad nors pats ginčijamas Vyriausybės nutarimas įsigaliojo nuo 2003 m.
balandžio 17 d., t. y. kitą dieną po jo paskelbimo "Valstybės žiniose", tačiau šio Vyriausybės
nutarimo turinio galia buvo nukreipta į praeitį.
13.3. Atsižvelgiant į šiuos argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d.
nutarimo Nr. 457 "Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo" nuostata "nuo jo pareiškime
nurodytos datos" prieštarauja įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų
skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos" 9 straipsnio 1 daliai.

Teismų (ne teisėjo) nepriklausomumo samprata ir teisėjų statuso (skyrimo, įgaliojimų pasibaigimo,
nepriklausomumo garantijų skirstymo) konstituciniai pagrindai pagal Konstitucinio Teismo
išaiškinimus.
Būtina vadovautis KT 1999 12 21 nut. ir 2001 07 12 nut.
7. Teismų įstatymo 2 str. Teismų nepriklausomumas Teismai, vykdydami teisingumą, yra
nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų, politinių ir
visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų. 3 str. Teisėjų nepriklausomumas 1. Teisėjų nepriklausomumo
garantijas bei teisėjų statusą nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai bei kiti teisės
aktai. 2. Teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. 3. Teisėjai, vykdydami
teisingumą, yra nepriklausomi nuo proceso dalyvių, teismų administracijos, kitų teisėjų, valstybės
valdžios institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų. Teisėjams negali būti daromas joks politinis, ekonominis,
psichologinis, socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kuris galėtų turėti įtakos jų
sprendimams. 4. Niekas neturi teisės reikalauti, kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto
sprendimo. 5. Teisėjams suteikiamos socialinės garantijos, atitinkančios jų statusą ir užtikrinančios jų
nepriklausomumą.
KT N U T A R I M A S Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 14, 25(1), 26, 30, 33, 34, 36, 40, 51,
56, 58, 59, 66, 69, 69(1) ir 73 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 1999 m. gruodžio
21 d.
k.d.: Pagal Konstituciją valstybės valdžia organizuota ir įgyvendinama remiantis valdžių
padalijimo principu. Šis principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė
valdžios yra atskirtos, pakankamai savarankiškos, kad tarp šių valdžių turi būti pusiausvyra.
Kiekviena valdžios institucija turi jos paskirtį atitinkančią kompetenciją, kurios konkretus turinys
priklauso nuo to, kokiai valstybės valdžiai ši institucija priklauso, taip pat nuo jos vietos tarp kitų
valstybės valdžios institucijų, jos įgaliojimų santykio su kitų valstybės valdžios institucijų įgaliojimais.
Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik
teismai. Teisingumo vykdymas - teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios

143
institucijų sistemoje ir teisėjų statusą. Jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios
funkcijos.
2. Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje nustatyta: "Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą,
yra nepriklausomi."
Teisėjo ir teismų nepriklausomumas - vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų.
Tokioje valstybėje socialinis teisminės valdžios vaidmuo yra toks, kad teismai, vykdydami
teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos
teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves.
Pažymėtina, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas nėra savitikslis dalykas - tai yra būtina
žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos
31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir
teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Taigi svarbiausias kriterijus, kuriuo
būtina vadovautis vertinant teisėjo ir teismų nepriklausomumą, yra tas, kad nepriklausomumas yra
ne privilegija, o viena svarbiausių teisėjo ir teismo pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos
žmogaus teisės turėti nešališką ginčo arbitrą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimas).
3. Atsižvelgiant į Konstitucijos preambulėje įtvirtintą atviros, teisingos, darnios pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės siekį, Konstitucijos 5 straipsnį ir kitų straipsnių normas, nustatančias
valdžių padalijimą, galima skirti du neatsiejamus teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo
aspektus.
Šis principas visų pirma reiškia teisėjo ir teismų, vykdančių teisingumą, nepriklausomumą.
Pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik
įstatymo. Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinės valdžios ir valdymo
institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar
piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo nustatytą atsakomybę.
Teisėjo procesinis nepriklausomumas yra būtina nešališko ir teisingo bylos išnagrinėjimo sąlyga.
Kita vertus, teisėjas ir teismai nėra pakankamai nepriklausomi, jei neužtikrintas teismų,
kaip teisminės valdžios institucijų sistemos, nepriklausomumas. Pagal valdžių padalijimo principą
visos valdžios yra savarankiškos, nepriklausomos, galinčios atsverti viena kitą. Teisminė
valdžia, būdama savarankiška, negali būti priklausoma nuo kitų valdžių dar ir dėl to, kad ji
vienintelė formuojama ne politiniu, bet profesiniu pagrindu. Tik būdama savarankiška,
nepriklausoma nuo kitų valdžių, teisminė valdžia gali įgyvendinti savo funkciją - vykdyti
teisingumą.
Teisminės valdžios visavertiškumas ir nepriklausomumas suponuoja jos savivaldą. Teisminės
valdžios savivalda apima ir teismų darbo organizavimą, taip pat teisėjų profesinio korpuso veiklą.
Teismų organizacinis savarankiškumas ir savivalda - svarbios realaus teisminės valdžios
nepriklausomumo garantijos. Kitų valdžios institucijų konstitucinė pareiga - gerbti Konstitucijoje
įtvirtintą teismų nepriklausomumą. Pažymėtina, kad teismų veiklą užtikrina Konstitucija,
jai neprieštaraujantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Valstybės pareiga - sudaryti teismams tinkamas
darbo sąlygas. Tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad nustatant konkrečius kitų valdžios institucijų
įgaliojimus santykiuose su teismine valdžia galima paneigti Konstitucijoje įtvirtintą valdžių
padalijimą bei teismo, kaip visavertės ir veikiančios nepriklausomai nuo kitų valdžių, valdžios esmę.
Užtikrinant teisėjo ir teismų nepriklausomumą ypač svarbu aiškiai atriboti teismų veiklą nuo
vykdomosios valdžios. Konstitucija draudžia vykdomajai valdžiai kištis į teisingumo vykdymą, daryti
teismams kokį nors poveikį ar vertinti teismų darbą nagrinėjant bylas, juo labiau - nurodinėti, kaip
turėtų būti vykdomas teisingumas. Teismų administravimas ir drausminių priemonių taikymas
teisėjams turi būti organizuojamas taip, kad nebūtų pažeidžiamas realus teisėjų nepriklausomumas.
Pagal Konstituciją teismų veikla nėra ir negali būti laikoma valdymo sritimi, priskirta kuriai
nors vykdomosios valdžios institucijai. Vykdomosios valdžios institucijoms gali būti nustatomi tik
įgaliojimai, skirti sudaryti sąlygas teismams veikti. Teismai už savo veiklą vykdant teisingumą
neatsiskaito kitoms valdžios institucijoms ar pareigūnams. Tik nepriklausoma teismų institucinė
sistema gali laiduoti teismo organizacinį, o kartu ir teisėjo procesinį savarankiškumą.
Organizacinio teismų savarankiškumo materialinis pagrindas - jų finansinis nepriklausomumas
nuo vykdomosios valdžios sprendimų. Pažymėtina, kad finansinį teismų nepriklausomumą užtikrina
toks teisinis reguliavimas, kai lėšos teismų sistemai ir kiekvienam teismui yra skiriamos įstatymu
144
patvirtintame valstybės biudžete. Teismų organizacinio nepriklausomumo garantavimas yra viena
esminių prielaidų žmogaus teisėms užtikrinti.
4. Būti nepriklausomam teisėją įpareigoja ir priesaika, kurią pagal Konstitucijos 112 straipsnio 6
dalį jis duoda prieš pradėdamas eiti savo pareigas. Teisėjas prisiekia būti ištikimas Lietuvos
Respublikai, vykdyti teisingumą tik pagal įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus,
visada būti sąžiningas, humaniškas ir savo elgesiu nepakenkti teisėjo vardui.
Pagal Konstitucijos 115 straipsnį teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka, kai savo
poelgiu pažemino teisėjo vardą, taip pat kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai.
Konstitucijos 74 ir 116 straipsniuose nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip
pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos
sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos
proceso tvarka. Teisėjo elgesys, susijęs su tiesioginiu pareigų atlikimu, taip pat jo veikla, nesusijusi su jo
pareigomis, neturi kelti jokių abejonių dėl jo nepriklausomumo ir nešališkumo.
Kita garantija, kad teisėjai tinkamai vykdys teisingumą, yra jų kvalifikacija: teisėjais turi būti
skiriami tik asmenys, turintys aukštą teisinę kvalifikaciją ir gyvenimo patirtį. Jų reputacija turi būti
nepriekaištinga.
Tai reiškia, kad teisėjams keliami ypatingi profesiniai ir etiniai reikalavimai. Teisėjas turi jausti
didelę atsakomybę už tai, kaip jis vykdo teisingumą - atlieka Konstitucijoje jam nustatytą priedermę.
5. Pažymėtina, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įtvirtintas ir daugelyje
tarptautinių aktų: Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijoje, Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos patvirtintuose Pagrindiniuose
teismo nepriklausomumo principuose, Europos Tarybos Ministrų komiteto 1994 m. spalio 13 d.
priimtoje rekomendacijoje "Dėl teisėjų nepriklausomumo, veiksmingumo ir vaidmens", 1999 m.
lapkričio 17 d. priimtoje Visuotinėje teisėjų chartijoje ir kt.
Teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas yra įtvirtintas visų demokratinių valstybių
konstitucijose.
6. Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas
siejasi su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio
nuostatomis, įtvirtinančiomis asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Europos
žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas bylas dėl Konvencijos 6 straipsnio pažeidimų, skiria
objektyvius ir subjektyvius teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą elementus. Nagrinėjamos
bylos požiūriu ypač reikšmingi yra pirmieji. Tai - valdžių padalijimo užtikrinimas, atitinkamas
valdžios institucijų santykių reguliavimas. Europos žmogaus teisių teismo praktikos analizė leidžia
teigti, kad teismų ir teisėjų veiklos kontrolė ar atvejai, kai teismams poveikį daro neteisminės
struktūros, yra laikomi Konvencijos 6 straipsnio pažeidimais. Antai Europos žmogaus teisių teismo
1994 m. lapkričio 24 d. sprendime byloje Beaumartin prieš Prancūziją (Series A, No 296-B) buvo
konstatuota, kad pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 punkto prasmę "teismas" gali būti tik organas,
kuriam priklauso visa jurisdikcija ir kuris atitinka tokius reikalavimus kaip nepriklausomumas
nuo vykdomosios valdžios, taip pat nuo bylos šalių. Tokią išvadą Europos žmogaus teisių teismas
grindė ir kitais savo sprendimais.
Pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių teismo praktikoje veiksniais, darančiais įtaką teisminei
valdžiai, gali būti pripažįstama kitų valdžių, ypač vykdomosios, galimybė duoti instrukcijas
teismams ar sąlygoti teisėjo perkėlimą į kitas pareigas, jei šis nesilaikys duotų nurodymų, teisėjų
darbo apmokėjimo sąlygos, taip pat kitoks vykdomosios valdžios galėjimas daryti tiesioginį ar
netiesioginį poveikį teismams.
7. Teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijoms taip pat priskirtinas teisėjo ir teismo teisinis
statusas. Teisėjas pagal jo atliekamas pareigas negali būti priskirtas prie valstybės tarnautojų. Iš jo
negali būti reikalaujama vykdyti kokią nors politikos kryptį. Teismų praktiką formuoja tik patys teismai,
taikydami teisės normas. Žmogaus teises ir laisves teisėjas užtikrina tuo, kad vykdo teisingumą
remdamasis Konstitucija ir įstatymais.
Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime konstatavo, kad "pagal tai, kaip
įstatymuose detalizuojamas Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisėjo ir teismo
nepriklausomumas, teisėjų nepriklausomumo garantijas galima sąlygiškai suskirstyti į tris grupes:
a) teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, b) teisėjo asmens neliečiamumo, c) teisėjo
socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas".
145
 Užtikrinant teisėjo įgaliojimų neliečiamumą Konstitucijos 115 straipsnyje įtvirtinta, kad teisėjas
gali būti įstatymo nustatyta tvarka atleistas iš pareigų tik Konstitucijoje nurodytais atvejais.
Įgaliojimų trukmės neliečiamumo garantija yra svarbi tuo, kad teisėjas, nepaisant to, kokios politinės
jėgos yra valdžioje, išlieka nepriklausomas, jis neturi taikytis prie galimos politinių jėgų kaitos
valdžioje.
Garantuojant teisėjo asmens neliečiamumą Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo
laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo. Konstitucijos 74 ir 116
straipsniuose numatyta, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo
pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat
paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka.
Ne mažiau svarbios ir Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo
principo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos. Jos reiškia valstybės pareigą užtikrinti
teisėjui socialinį (materialinį) aprūpinimą, kuris atitiktų teisėjo statusą jam einant pareigas, taip pat
pasibaigus teisėjo kadencijai. Šios garantijos įtvirtintos demokratinių valstybių teisėje, taip pat
įvairiuose tarptautiniuose aktuose. Antai 1999 m. lapkričio 17 d. Visuotinės teisėjų chartijos 13
straipsnyje nustatyta, kad teisėjas, siekiant užtikrinti jo tikrą ekonominį nepriklausomumą,
privalo gauti pakankamą atlyginimą; atlyginimas neturi priklausyti nuo teisėjo darbo rezultatų ir
negali būti sumažintas teisėjo darbo teisme metu.
Pažymėtina, kad atskleisdamas teisėjo ir teismų nepriklausomumo konstitucinio principo
turinį Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime konstatavo, jog "bet kokie mėginimai
mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra
traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą".
Teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijų sistemos vertinimas leidžia teigti, kad jos
tarpusavyje yra glaudžiai susijusios. Teisėjo ir teismų nepriklausomumo apskritai negalima
vertinti pagal kokį nors vieną, kad ir labai reikšmingą, požymį, todėl visuotinai pripažįstama, jog
pažeidus kurią nors iš teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijų gali būti pakenkta teisingumo
įgyvendinimui, kiltų pavojus, kad nebus užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės, nebus garantuota
teisės viršenybė.
Kartu Konstitucinis Teismas pažymi, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijų sistema
nesudaro jokių prielaidų, kuriomis prisidengdamas teisėjas galėtų vengti tinkamai atlikti savo pareigas,
aplaidžiai nagrinėtų bylas, neetiškai elgtųsi su byloje dalyvaujančiais asmenimis, pažeistų žmogaus
teises ir orumą. Teisėjai turi saugoti savo profesijos garbę ir prestižą. Todėl teisminės valdžios
savireguliacijos ir savivaldos sistema privalo užtikrinti, kad teisėjai deramai atliks savo pareigas, kad
kiekvienas neteisėtas ar neetiškas teisėjo poelgis bus deramai įvertintas.
8. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra nedalomas. Įstatymu reguliuojant teismų veiklą
negalima sudaryti prielaidų paneigti Konstitucijos 5 ir kituose straipsniuose įtvirtintą Teismo, kaip
savarankiškos ir visavertės valstybės valdžios, sampratą. Kitaip nebūtų garantuota Konstitucijoje
įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių apsauga.
Nagrinėdamas šią bylą, Konstitucinis Teismas atsižvelgs į abu teisėjo ar teismų nepriklausomumo
principo aspektus: pirma, į teisėjo ir teismų nepriklausomumą vykdant teisingumą, antra, į teismų, kaip
teisminę valdžią įgyvendinančių institucijų, nepriklausomumą.
II
1. Įstatymo 33 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatyta:
"Apylinkių, apygardų teismų teisėjus skiria Respublikos Prezidentas teisingumo ministro teikimu
ir patarus Teisėjų tarybai. Apylinkių, apygardų teismų pirmininkus iš paskirtų teisėjų skiria
Respublikos Prezidentas teisingumo ministro teikimu ir patarus Teisėjų tarybai. Apylinkių, apygardų
teismų pirmininkų pavaduotojus ar skyrių pirmininkus, taip pat apylinkių teismų hipotekos skyrių
hipotekos teisėjus iš paskirtų teisėjų skiria teisingumo ministras, pasiūlius teismo pirmininkui."
Įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta:
"Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų - pirmininką, teisingumo ministro teikimu ir patarus
Teisėjų tarybai, skiria Respublikos Prezidentas Seimui pritarus. Apeliacinio teismo skyrių pirmininkus
iš paskirtų teisėjų skiria teisingumo ministras pasiūlius šio teismo pirmininkui."
Įstatymo 56 straipsnio 5, 6, 7 ir 8 dalyse nustatyta: "Apeliacinio teismo pirmininką ir kitus
teisėjus teisingumo ministro teikimu ir patarus Teisėjų tarybai, atleidžia iš pareigų Respublikos
146
Prezidentas Seimui pritarus. Apeliacinio teismo skyrių pirmininkus atleidžia iš pareigų teisingumo
ministras Teismų departamento direktoriaus teikimu arba savo iniciatyva.
Kitų teismų pirmininkus ir kitus teisėjus teisingumo ministro teikimu ir patarus Teisėjų
tarybai, atleidžia iš pareigų Respublikos Prezidentas.
Kitų teismų pirmininkų pavaduotojus ar skyrių pirmininkus, taip pat apylinkių teismų hipotekos
skyrių hipotekos teisėjus atleidžia iš pareigų teisingumo ministras Teismų departamento direktoriaus
teikimu arba savo iniciatyva."
2. Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą,
yra nepriklausomi. Pažymėtina, kad įstatymais nustatant teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo
ar atleidimo iš pareigų tvarką, t. y. reglamentuojant jų profesinės karjeros klausimus, negalima
pažeisti teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo.
3. Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad Respublikos Prezidentas teikia Seimui
Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų
teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką; skiria Apeliacinio teismo teisėjus, iš jų -
Apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas; skiria ir atleidžia apygardų
ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus, keičia jų darbo vietas; įstatymo numatytais atvejais
teikia Seimui atleisti teisėjus.
Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkto normos, nustatančios Respublikos Prezidento įgaliojimus
skiriant ir atleidžiant teisėjus, yra susijusios su Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalimi, kurioje
nustatyta, kad dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų
Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Pagal Įstatymo 30
straipsnį šias funkcijas vykdo Teisėjų taryba.
Taigi Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte yra įtvirtinti Respublikos Prezidento įgaliojimai
formuojant teisminę valdžią. Tai - reikšmingas valstybės vadovo konstitucinio statuso elementas.
Nurodytų Respublikos Prezidento įgaliojimų šioje srityje pakeitimas ar apribojimas, taip pat
tokios šių įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos nustatymas, kai Respublikos Prezidento veiksmai būtų
saistomi Konstitucijoje nenumatytų institucijų ar pareigūnų sprendimų, reikštų Respublikos
Prezidento konstitucinės kompetencijos pasikeitimą.
4. Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta: "Valdžios galias riboja Konstitucija."
Šioje normoje įtvirtintas svarbus konstitucinis principas, į kurį turi būti atsižvelgiama nustatant
valstybės valdžios institucijų įgaliojimus tiek valstybės valdžios ir asmens santykių, tiek valstybės
valdžios institucijų tarpusavio santykių srityse. Konstitucinis Teismas, šiuo aspektu
interpretuodamas Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą principą, 1999 m. birželio 3 d. nutarime
konstatavo, kad šis konstitucinis principas "reiškia ir tai, kad jei Konstitucijoje yra tiesiogiai nustatyti
konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimai, nė viena kita institucija negali iš jos šių
įgaliojimų perimti, o institucija, kurios įgaliojimai Konstitucijoje nustatyti, negali jų perduoti ar
atsisakyti.
Tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu". Šių reikalavimų būtina laikytis norint
užtikrinti valstybės valdžios institucijų funkcionavimo darną.
Konstitucinis Teismas pažymi, kad vertinant ginčijamų Įstatymo normų atitikimą Konstitucijos
5 straipsnio 2 daliai atsižvelgtina į nurodytų Įstatymo normų atitikimą ar neatitikimą
Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktui.
5. Nustatytose teisėjų skyrimo ir atleidimo iš pareigų procedūrose numatytas teisingumo
ministro teikimas, kurio atitikimu Konstitucijai abejoja pareiškėjas, todėl būtina išsiaiškinti
teisingumo ministro teikimo, kaip teisinio instituto, turinį.
Analizuojant teisingumo ministro įgaliojimus teisėjų skyrimo procedūroje pažymėtina, kad
pagal Įstatymo 33 straipsnio 1 dalį apylinkių, apygardų teismų teisėjų, šių teismų pirmininkų
kandidatūras parenka teisingumo ministras Teismų departamento direktoriaus teikimu. Iš jų Teisėjų
taryba atrenka vieną ir pataria Respublikos Prezidentui skirti jį teisėju.
Įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šiuos teisėjus skiria Respublikos Prezidentas
teisingumo ministro teikimu ir patarus Teisėjų tarybai.
Taigi minėtose Įstatymo 33 straipsnio dalyse yra įtvirtinta atitinkama teisėjų skyrimo
procedūra. Sugretinus straipsnio 1 ir 2 dalių normas galima daryti išvadą, kad jose vartojamos
sąvokos "teisėjų <...> kandidatūras parenka teisingumo ministras" ir "teisingumo ministro
teikimas" nėra tapačios. Šių sąvokų turinys nevienodas.
147
 Įstatymo 33 ir 34 straipsnių normose numatytas teisingumo ministro teikimas įforminamas
atitinkamu aktu. Toks teisingumo ministro teikimas sukelia teisinius padarinius. Jei nėra teisingumo
ministro teikimo, Respublikos Prezidentas asmens negali paskirti teisėju. Pagal Įstatymą teisingumo
ministro teikimas - būtina Respublikos Prezidento įgaliojimų skiriant teisėjus įgyvendinimo sąlyga.
Analogiška reikšmė atleidžiant teisėją iš pareigų tenka Įstatymo 56 straipsnio 5 ir 7 dalių normose
nustatytai teisingumo ministro teisei teikti Respublikos Prezidentui atitinkamus teisėjus atleisti
iš pareigų.
Kartu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, kokie subjektai parenka teisėjų
kandidatūras Respublikos Prezidentui. Ši funkcija gali būti priskirta ir teisingumo ministrui, tačiau
teisingumo ministro teisė parinkti teisėjų kandidatūras Respublikos Prezidento nesaisto. Taigi
ginčijamose Įstatymo 33 straipsnio normose įtvirtinta ne tik teisingumo ministro teisė pasiūlyti
teisėjų kandidatūras, bet ir teisė teikti jas Respublikos Prezidentui skirti. Analogiška Apeliacinio
teismo teisėjų, šio teismo pirmininko skyrimo tvarka nustatyta Įstatymo 34 straipsnyje. Apeliacinio
teismo teisėjų, šio teismo pirmininko kandidatūras ta pačia tvarka parenka teisingumo ministras. Šiuos
teisėjus, o iš jų - pirmininką teisingumo ministro teikimu ir patarus Teisėjų tarybai skiria
Respublikos Prezidentas.
Taip pat vertintinos ir Įstatymo 56 straipsnio 5 ir 7 dalių normos, įtvirtinančios, kad atitinkamų
teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų teisingumo ministro teikimu.
6. Įstatyme nustatyta teisėjų skyrimo procedūra, kaip minėta, neturi pažeisti teisminės valdžios
nepriklausomumo.
Kartu ši procedūra negali pažeisti ir Konstitucijos 5 straipsnyje nustatytos valstybės valdžių
(nagrinėjamu atveju - Respublikos Prezidento ir Teismo) pusiausvyros.
Nagrinėjant, ar prašyme nurodytų Įstatymo straipsnių dalių normos, nustatančios teisingumo
ministro kompetenciją formuojant teismus, taip pat sprendžiant teismų vidaus organizacijos
klausimus, neprieštarauja Konstitucijai, svarbu nustatyti Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje
numatytos specialios teisėjų institucijos teisinį statusą.
Atsižvelgiant į Konstitucijoje nustatytą teismų formavimo tvarką, taip pat į Respublikos Prezidento
ir specialios teisėjų institucijos santykių konstitucinį reguliavimą, darytina išvada, kad
Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali teisėjų institucija turi patarti
Respublikos Prezidentui visais teisėjų skyrimo, jų profesinės karjeros, taip pat atleidimo iš pareigų
klausimais. Šios institucijos patarimas sukelia teisinius padarinius: jei nėra šios institucijos
patarimo, Respublikos Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjo paskyrimo, paaukštinimo,
perkėlimo ar atleidimo iš pareigų.
Taigi pagal Konstituciją speciali teisėjų institucija ne tik padeda Respublikos Prezidentui formuoti
teismus, bet ir yra atsvara Respublikos Prezidentui, kaip vykdomosios valdžios subjektui,
formuojant teisėjų korpusą. Kita vertus, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje numatyta speciali
teisėjų institucija interpretuotina kaip svarbus Teismo – savarankiškos valstybės valdžios - savivaldos
elementas.
Ginčijamuose Įstatymo straipsniuose, jų dalyse įtvirtinus teisingumo ministro teikimą Teisėjų
tarybos patarimas netenka Konstitucijoje nustatytos prasmės, nes tokiu atveju Respublikos Prezidento
veiksmus sąlygoja ne vien Teisėjų tarybos patarimas, bet ir Konstitucijoje nenumatytas teisingumo
ministro teikimas. Tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiama Konstitucijoje nustatyta teisėjų korpuso
formavimo tvarka, įsiterpiama į Respublikos Prezidento ir Konstitucijoje numatytos specialios
teisėjų institucijos kompetenciją.
7. Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte apibrėžiami Respublikos Prezidento įgaliojimai
formuojant teisminę valdžią.
Šių klausimų įgyvendinimas - Respublikos Prezidento kompetencija. Dėl teisėjų paskyrimo,
paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatyme
numatyta teisėjų institucija (Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalis).
Ginčijamose Įstatymo normose nustatyta, kad savo konstitucines teises Respublikos
Prezidentas gali įgyvendinti tik esant teisingumo ministro teikimui. Vadinasi, teisingumo ministro
teikimas sąlygoja Respublikos Prezidento galių, nustatytų Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte,
įgyvendinimą sprendžiant teisėjų profesinės karjeros klausimus. Kartu pažeidžiamas ir
Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatytas principas, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

148
 Atsižvelgus į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad ginčijamos Įstatymo 33 straipsnio 2 ir 3
dalių, 34 straipsnio 2 dalies, 56 straipsnio 5 ir 7 dalių normos, kuriose įtvirtintas teisingumo ministro
teikimas skirti ir atleisti atitinkamų teismų teisėjus ir teismų pirmininkus, prieštarauja
Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 109 straipsnio 2 daliai ir 112 straipsnio 5
daliai.
8. Įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apylinkių, apygardų teismų pirmininkų
pavaduotojus ar skyrių pirmininkus, taip pat apylinkių teismų hipotekos skyrių hipotekos teisėjus
iš paskirtų teisėjų skiria teisingumo ministras pasiūlius teismo pirmininkui. Pagal Įstatymo 34
straipsnio 3 dalį Apeliacinio teismo skyrių pirmininkus iš paskirtų teisėjų skiria teisingumo
ministras pasiūlius šio teismo pirmininkui.
Apeliacinio teismo skyrių pirmininkus atleidžia iš pareigų teisingumo ministras Teismų
departamento direktoriaus teikimu arba savo iniciatyva (Įstatymo 56 straipsnio 6 dalis). Kitų teismų
pirmininkų pavaduotojus ar skyrių pirmininkus, taip pat apylinkių teismų hipotekos skyrių hipotekos
teisėjus atleidžia iš pareigų Teisingumo ministras Teismų departamento direktoriaus teikimu
arba savo iniciatyva (Įstatymo 56 straipsnio 8 dalis).
9. Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas
apima ir teismų organizacinį savarankiškumą. Jokia vykdomosios valdžios institucija ar
pareigūnas negali kištis į teismo funkcijų vykdymą ar organizuoti teismų vidaus darbo. Teismų
veikla, kaip minėta šiame nutarime, nėra ir negali būti kokiai nors ministerijai priskirta valdymo
sritis.
Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad atitinkamų teismų pirmininkus skiria
Respublikos Prezidentas. Pagal Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktą ir 112 straipsnio 3 bei 4 dalis
Apeliacinio teismo pirmininką Seimo pritarimu skiria Respublikos Prezidentas. Apylinkių, apygardų
ir specializuotų teismų pirmininkus taip pat skiria Respublikos Prezidentas.
Apylinkių ir apygardų teismų pirmininkų pavaduotojai ar skyrių pirmininkai, Apeliacinio teismo
skyrių pirmininkai ne tik kaip teisėjai vykdo teisingumą, bet ir atsako už pavestą teismų darbo
organizavimo sritį. Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 ir 2 dalis, nesant apygardos teismo, Apeliacinio
teismo pirmininko, šias pareigas eina didesnį teisėjo stažą turintis skyriaus pirmininkas, o nesant
apylinkės teismo pirmininko, šias pareigas eina pirmininko pavaduotojas.
Pagal Įstatymą apylinkių ir apygardų teismų pirmininkų pavaduotojams ar skyrių pirmininkams,
Apeliacinio teismo skyrių pirmininkams patikėtos atskiros teismo darbo organizacinės funkcijos, be
to, jie prireikus pavaduoja šių teismų pirmininkus. Todėl, atsižvelgiant į Konstitucijos 109
straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą, taip pat į tai, kad
teismų veikla vykdant teisingumą nėra ir negali būti teisingumo ministro valdymo sritis, yra
pagrindas teigti, kad ginčijamose Įstatymo normose nustačius teisingumo ministro įgaliojimus skirti
atitinkamų teismų pirmininkų pavaduotojus ir skyrių pirmininkus yra sudaromos prielaidos
vykdomosios valdžios pareigūnui įsiterpti į teismų pareigūnų skyrimą ir kartu - į teismų veiklą.
Atsižvelgiant į šiuos argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 33 straipsnio 4 dalies, 34
straipsnio 3 dalies ir 56 straipsnio 6 ir 8 dalių ginčijamos normos prieštarauja Konstitucijos 109
straipsnio 2 daliai.
Kaip minėta, pagal Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalį visais teisėjų profesinės karjeros
klausimais Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatyme numatyta teisėjų institucija. Tai -
Teisėjų taryba. Įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, kad teismų pirmininkų pavaduotojus,
skyrių pirmininkus skiria teisingumo ministras, sukuria tokią teisinę situaciją, kai Konstitucijoje
numatytas subjektas - speciali teisėjų institucija - negali įgyvendinti Konstitucijoje jai priskirtos
kompetencijos.
Atsižvelgiant į nurodytus motyvus darytina išvada, kad Įstatymo 33 straipsnio 4 dalies, 34
straipsnio 3 dalies ir 56 straipsnio 6 ir 8 dalių ginčijamos normos prieštarauja Konstitucijos 112
straipsnio 5 daliai.
10. Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte, taip pat 112 straipsnyje nustatyti Respublikos
Prezidento įgaliojimai teisminės valdžios formavimo srityje.
Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkto turinio analizė leidžia teigti, kad jame įtvirtinta tik
Respublikos Prezidento teisė skirti Apeliacinio teismo pirmininką, apygardų ir apylinkių teismų
pirmininkus. Šiame straipsnyje nėra tiesiogiai įtvirtintos Respublikos Prezidento teisės skirti ar atleisti

149
apylinkių, apygardų teismų pirmininkų pavaduotojus ar skyrių pirmininkus, Apeliacinio teismo skyrių
pirmininkus.
Konstitucijoje minėtų teismų pirmininkų pavaduotojų ir skyrių pirmininkų pareigos nėra
numatytos. Įstatymų leidėjas gali įstatymais numatyti nurodytas pareigas, nustatyti asmenų skyrimo į
jas tvarką. Nustatydamas šias pareigas įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos 5 ir kituose
straipsniuose įtvirtintos valdžių pusiausvyros bei Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje
įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 33 straipsnio 4 dalies, 34
straipsnio 3 dalies ir 56 straipsnio 6 ir 8 dalių ginčijamos normos neprieštarauja Konstitucijos 84
straipsnio 11 punktui.
Konstitucijos 89 straipsnio 4 dalies turinys aiškintinas atsižvelgiant į visą Konstitucijos 89
straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą. Konstitucijos 89 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kas ir
kokiomis sąlygomis eina Respublikos Prezidento pareigas Respublikos Prezidentui mirus,
atsistatydinus, pašalinus jį iš pareigų apkaltos proceso tvarka ar tada, kai Seimas nutaria, kad
Respublikos Prezidento būklė neleidžia jam eiti pareigų, taip pat kas pavaduoja Respublikos Prezidentą
jam laikinai išvykus į užsienį arba susirgus ir dėl to laikinai negalint eiti pareigų.
Ginčijamos Įstatymo 33, 34 ir 56 straipsnių normos reglamentuoja valstybės valdžių santykius
teisminės valdžios formavimo srityje. Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, kad
ginčijamos Įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktui, kuriame
nustatyta Respublikos Prezidento teisė skirti, keisti darbo vietas ar teikti Seimui atleisti
atitinkamus teisėjus ar teismų pirmininkus.
Atsižvelgus į šiuos argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 33 straipsnio 4 dalies, 34
straipsnio 3 dalies ir 56 straipsnio 6 ir 8 dalių ginčijamos normos neprieštarauja ir Konstitucijos 89
straipsnio 4 daliai.
IV
Dėl Įstatymo 14 straipsnio 2 dalies, 25(1) straipsnio 1 ir 2 dalių, 26 straipsnio 1 dalies, 30
straipsnio 1 dalies, 36 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio, 51 straipsnio 3 dalies, 58 straipsnio 2 dalies,
59 straipsnio 4 dalies, 69 straipsnio 2 dalies ir 73 straipsnio 2 dalies atitikimo Konstitucijai.
3. Pagal Įstatymą atitinkamo teismo darbą organizuoja teismo pirmininkas. Šiai darbo sričiai
priklauso ir teisėjų paskirstymas teismo vidaus struktūrose. Pagal Įstatymą atitinkamų teismų
skyrių teisėjų skaičių nustato teisingumo ministras Teismų departamento teikimu, išklausęs
teismo pirmininko nuomonės. Taigi Įstatymu vykdomosios valdžios pareigūnui yra nustatyta teisė
spręsti teismų veiklos vidaus organizavimo klausimus.
Teismo veiklos vidaus organizavimo klausimų sprendimo priskyrimas teisingumo ministrui
vertintinas kaip pažeidžiantis teisminės valdžios savarankiškumą bei sudarantis prielaidas
vykdomosios valdžios pareigūnui įsiterpti į teismų vidaus veiklos organizavimą, o kartu - į teismų
veiklą.
Atsižvelgiant į nurodytus motyvus darytina išvada, kad Įstatymo 14 straipsnio 2 dalies
ginčijamos normos prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.
4. Įstatymo 25(1) straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta: "Teisingumo ministerija kartu su Teismų
departamentu organizuoja ir koordinuoja teisėjų nuoseklų mokymą. Į teisėjo profesinės kvalifikacijos
kėlimo intensyvumą atsižvelgiama sprendžiant teisėjo paaukštinimo klausimą.
Teisėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo formos yra privalomosios ir fakultatyvinės.
Privalomąsias formas, išskyrus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams, nustato teisingumo
ministras įsakymu."
Ginčijamose Įstatymo normose reglamentuojamas teisėjų profesinio tobulinimosi
organizavimas. Konstitucinis Teismas pažymi, kad tinkamas teisėjų pasirengimas, jų žinių gilinimas,
kvalifikacijos kėlimas - svarbi teismų tinkamos veiklos užtikrinimo prielaida. Teisingumo
ministerijai įstatymu gali būti nustatyta funkcija sudaryti sąlygas teisėjams kelti savo kvalifikaciją,
todėl jai gali būti nustatyti įgaliojimai, reikalingi teisėjų nuosekliam mokymui organizuoti ir
koordinuoti.
Privalomų mokymo formų nustatymas sietinas su teisėjams keliamais ypatingais profesiniais
reikalavimais. Visi teisėjai turi turėti vienodas galimybes tobulintis ir kelti savo kvalifikaciją.
Teisingumo ministerijos įgaliojimai organizuoti ir koordinuoti teisėjų mokymą suponuoja šios
ministerijos pareigą užtikrinti teisėjams vienodas sąlygas gilinti savo žinias. Vadinasi, Teisingumo
150
ministerijai, kuriai nustatyti įgaliojimai organizuoti ir koordinuoti nuoseklų teisėjų mokymą, gali būti
priskirti ir įgaliojimai nustatyti visiems teisėjams vienodas privalomo mokymo formas. Įstatymu
nustatyta Teisingumo ministerijos kompetencija organizuoti ir koordinuoti nuoseklų teisėjų mokymą,
taip pat teisingumo ministro kompetencija nustatyti teisėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo
privalomąsias formas nepažeidžia teisėjo ir teismų nepriklausomumo konstitucinio principo.
5. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta: "Lietuvos teisėjų egzaminų komisija yra sudaroma 3
metams iš 6 asmenų. Po 3 asmenis teisėjų egzaminų komisijos nariais iš teisėjų ar mokslininkų
skiria Teisėjų taryba ir teisingumo ministras. Teisingumo ministras taip pat skiria teisėjų egzaminų
komisijos pirmininką."
Šios Įstatymo normos reglamentuoja institucijos, kurios paskirtis - patikrinti asmenų prieš jų
skyrimą teisėjais teisinę kvalifikaciją, sudarymo tvarką. Teisėjų egzaminus pagal Įstatymo 28 straipsnį
asmenys raštu ir žodžiu laiko tik prieš jų skyrimą teisėjais. Taigi teisėjų egzaminų komisijai pavesta
atlikti išankstinį asmenų, tik pretenduojančių tapti teisėjais, teisinės kvalifikacijos patikrinimą.
Egzaminų komisija sudaroma trejiems metams iš 6 asmenų. Kaip matyti, pusę jos narių iš teisėjų
ir mokslininkų skiria Teisėjų taryba, pusę - teisingumo ministras. Komisijos pirmininką skiria
teisingumo ministras. Taigi šią instituciją formuoja dviejų valdžių - vykdomosios ir teisminės atstovai.
Teisėjų egzaminų komisija tikrina asmenų žinias prieš jų skyrimą teisėjais. Jai nepavesta tikrinti
asmenų, jau dirbančių teisėjais, žinių. Taigi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies normos, kuriose įtvirtinti
teisingumo ministro įgaliojimai skirti teisėjų egzaminų komisijos narius, taip pat šios komisijos
pirmininką, nepažeidžia teisėjo ir teismų nepriklausomumo konstitucinio principo.
Atsižvelgiant į nurodytus motyvus darytina išvada, kad ginčijamos Įstatymo 26 straipsnio 1
dalies normos neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.
6. Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta: "Teisėjų tarybą sudaro 14 teisėjų: visuotinio
teisėjų susirinkimo išrinkti 5 teisėjai, Lietuvos Respublikos teisėjų asociacijos išrinktas 1 teisėjas,
Respublikos Prezidento paskirti 2 teisėjai, teisingumo ministro paskirti 2 teisėjai bei pagal pareigas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, šio teismo skyrių pirmininkai, Apeliacinio teismo
pirmininkas."
Pareiškėjas abejoja, ar Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai neprieštarauja nuostata, kad 2 teisėjus
į Teisėjų tarybą skiria teisingumo ministras.
Pažymėtina, kad pagal Įstatymą teisingumo ministras į Teisėjų tarybą skiria tik du teisėjus. Tiek
pat Teisėjų tarybos narių skiria Respublikos Prezidentas. Visuotinis teisėjų susirinkimas į Teisėjų
tarybą renka 5 teisėjus, Lietuvos teisėjų asociacija - 1 teisėją. Be to, į Teisėjų tarybą pagal pareigas
įeina Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, šio teismo skyrių pirmininkai, Apeliacinio teismo
pirmininkas.
Taigi pagal Įstatymą Teisėjų tarybą formuoja Lietuvos teisėjų asociacija, Visuotinis teisėjų
susirinkimas, teisingumo ministras ir Respublikos Prezidentas, į ją pagal pareigas įeina atitinkami
teisminės valdžios atstovai. Vykdomosios valdžios atstovai - Respublikos Prezidentas ir teisingumo
ministras skiria tik keturis iš keturiolikos Teisėjų tarybos narių. Vadinasi, nėra teisinio pagrindo
teigti, kad Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies normos, nustatančios teisingumo ministro įgaliojimus
formuojant specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, pažeidžia teisėjo ir teismų
nepriklausomumą.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 30 straipsnio 1 dalis
neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.
7. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apylinkių teismų teisėjai pirmą kartą
skiriami penkeriems metams. Pasibaigus šiam laikui, teisingumo ministro teikimu ir patarus Teisėjų
tarybai apylinkių teismų teisėjai be egzaminų skiriami iki 65 metų amžiaus.
Pareiškėjo nuomone, šioje normoje numatytas teisingumo ministro teikimas sudaro prielaidas
kištis į teismų veiklą.
Kaip minėta, ginčijamoje Įstatymo normoje nustatyta, kad apylinkių teismų teisėjai pirmą kartą
skiriami penkeriems metams. Nurodytasis terminas aiškintinas kaip teisėjo "įgaliojimų laikas".
Pagal Konstitucijos 115 straipsnio 1 dalies 2 punktą teisėjai atleidžiami iš pareigų pasibaigus
įgaliojimų laikui. Pasibaigus penkerių metų terminui, jeigu asmuo savo darbu ir elgesiu įrodė esąs
tinkamas teisėjo darbui, sprendžiamas teisėjo paskyrimo Įstatyme nustatytam ilgesniam įgaliojimų
laikui klausimas. Todėl visiškai suprantama, jog Įstatyme įtvirtinta norma, kad pasibaigus šiam laikui
teisėjai be egzaminų skiriami iki 65 metų amžiaus.
151
 Konstitucinis Teismas pažymi, kad Konstitucijos 112 straipsnyje nustatyta, jog dėl teisėjų
paskyrimo Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Pagal
Įstatymą tai - Teisėjų taryba. Kaip minėta, Konstitucijoje teisingumo ministro teikimas skirti teisėjus
nenumatytas, toks teikimas negali sąlygoti Respublikos Prezidento įgaliojimų įgyvendinimo.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime jau konstatavo, kad Įstatymo 33 straipsnio 2 ir 3 dalių, 34
straipsnio 2 dalies ir 56 straipsnio 5 bei 7 dalių ginčijamos normos, nustatančios teisingumo ministro
teikimą skirti ir atleisti iš pareigų teisėjus, prieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktui, 5
straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2 daliai ir 112 straipsnio 5 daliai.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies normos,
kuriose įtvirtintas teisingumo ministro teikimas skirti teisėją pasibaigus penkerių metų kadencijai,
prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 109 straipsnio 2 daliai ir
112 straipsnio 5 daliai.
8. Įstatymo 40 straipsnyje nustatyta: "Apylinkių teismų pirmininkai organizuoja teisėjų darbą
taip, kad šie turėtų vienodą darbo krūvį, kontroliuoja šių teismų (teisėjų) administracinę veiklą,
kaip laikomasi teisėjų etikos ir kaip teisėjai tikrina teismų antstolių kontorų darbą. Bylų
paskirstymo teisėjams, išskyrus Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, taisykles tvirtina teisingumo
ministras Teismų departamento direktoriaus teikimu."
Pareiškėjo manymu, šio straipsnio nuostata, kad bylų paskirstymo teisėjams taisykles tvirtina
teisingumo ministras, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.
Pažymėtina, jog bylų paskirstymo, kurį pagal patvirtintas taisykles atlieka teismo pirmininkas,
tikslas - užtikrinti, kad teisėjai turėtų vienodą darbo krūvį. Galimi įvairūs bylų paskirstymo
teisėjams būdai.
Taisyklės - norminis aktas. Jų paskirtis - užtikrinti, kad visuose Lietuvos teismuose būtų taikomi
vienodi bylų paskirstymo kriterijai. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad
Įstatymo 40 straipsnio ginčijama norma neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.
9. Įstatymo 51 straipsnio 3 dalyje nustatyta: "Apylinkės, apygardos teismų, Apeliacinio teismo ir
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, jeigu jis sutinka, Respublikos Prezidento dekretu iki 1
metų gali būti deleguojamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Teisingumo ministerijos ar
Teismų departamento struktūras, kurių veikla tiesiogiai susijusi su teismų veiklos organizavimu
ir tikrinimu. Delegavimo laikotarpiui sustabdomi deleguojamo teisėjo įgaliojimai. Deleguojamam
teisėjui išsaugomos visos teisėjo socialinės garantijos, įskaitant tarnybinį atlyginimą ir darbo
stažą. Tarnybinį atlyginimą moka tas teismas, iš kurio teisėjas yra deleguotas."
Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą,
yra nepriklausomi. Vertinant ginčijamų normų atitikimą Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai
pažymėtina, jog Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad teisėjas negali užimti jokių
kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos arba kitokiose privačiose įstaigose ar
įmonėse. Jis taip pat negali gauti jokio atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už
pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Šių Konstitucijos normų paskirtis - užtikrinti teismų
nepriklausomumą ir nešališkumą.
Teisėjo delegavimas reiškia, kad jis tam tikrą laiką eina kitas - ne teisėjo - pareigas
vykdomosios valdžios institucijoje. Tačiau iš Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalies nuostatų kyla, jog
teisėją deleguoti į vykdomosios valdžios struktūras draudžiama. Pagal Konstituciją Respublikos
Prezidentas neturi įgaliojimų deleguoti teisėją į Teisingumo ministerijos ir Teismų departamento
struktūras. Konstitucijoje taip pat nenumatyta galimybė kokiam nors laikui sustabdyti teisėjo
įgaliojimus. Delegavus teisėją į vykdomosios valdžios struktūras, sustabdomi jo teisėjo įgaliojimai
(Įstatymo 51 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad iš esmės pakinta teisėjo teisinis statusas - jis
supanašėja su valstybės tarnautojo statusu, todėl pažeidžiamas Konstitucijoje nustatytas teisminės
valdžios atskyrimas nuo vykdomosios valdžios ir paneigiama Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinta
valstybės valdžių pusiausvyra.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 51 straipsnio 3 dalies normos,
kuriose nustatyta, kad apylinkės, apygardos teismų, Apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo teisėjas, jeigu jis sutinka, Respublikos Prezidento dekretu iki vienerių metų gali būti
deleguojamas į Teisingumo ministerijos ar Teismų departamento struktūras ir kad delegavimo
laikotarpiui sustabdomi deleguojamo teisėjo įgaliojimai, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1
daliai, 109 straipsnio 2 daliai ir 113 straipsnio 1 daliai.
152
 10. Įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta: "Lietuvos teismų, išskyrus Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo, Teisėjų garbės teismas sudaromas iš 5 narių 2 metams. 3 narius iš teisėjų teisingumo
ministro teikimu ir 2 narius iš teisėjų, pritarus Teisėjų tarybai, skiria Respublikos Prezidentas. Teisėjų
garbės teismo nariais paskirti teisėjai jų įgaliojimų laikotarpiui nuo teisėjo pareigų atleidžiami."
Pareiškėjo manymu, Įstatymo 58 straipsnio norma, kurioje numatyta teisingumo ministro teisė
teikti Teisėjų garbės teismo narius, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui. Nors pareiškėjas
prašyme nurodo 58 straipsnio 1 dalį, tačiau ginčijama norma išdėstyta šio straipsnio 2 dalyje.
Todėl Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašyme išdėstytus motyvus, tirs 58
straipsnio 2 dalyje išdėstytos šios normos, kurioje įtvirtintas teisingumo ministro teikimas skirti tris
Teisėjų garbės teismo narius, atitikimą Konstitucijai.
Teismų organizacinis savarankiškumas, teisminės valdžios savireguliacija ir savivalda yra
Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo elementai.
Pagal Įstatymą Teisėjų garbės teismas nagrinėja teisėjų drausmės bylas. Išnagrinėjęs teisėjo bylą,
Teisėjų garbės teismas gali teisėją išteisinti, pasitenkinti drausmės bylos svarstymu, pareikšti jam
pastabą, papeikimą, ar griežtą papeikimą, pasiūlyti atleisti jį iš pareigų ar taikyti jam kitas
nuobaudas. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad teismų veikla nėra teisingumo
ministro valdymo sritis, todėl jo kompetencijai negali būti priskirti įgaliojimai dalyvauti
sudarant Teisėjų garbės teismą. Antraip būtų paneigta Teisėjų garbės teismo, kaip teisminės valdžios
savivaldos ir savireguliacijos instituto, samprata.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 58 straipsnio 2 dalies norma,
kurioje nustatytas teisingumo ministro teikimas skirti teisėjus į Teisėjų garbės teismą, prieštarauja
Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.
11. Įstatymo 59 straipsnio 4 dalyje nustatyta: "Apylinkių, apygardų teismų, Apeliacinio teismo
pirmininkams, jų pavaduotojams, skyrių pirmininkams ir kitiems teisėjams drausminę bylą gali
iškelti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, teisingumo ministras Teismų departamento
direktoriaus teikimu ar savo iniciatyva. Respublikos Prezidentas teisingumo ministro teikimu
gali nušalinti teisėją, kuriam iškelta drausmės byla, nuo teisėjo pareigų, iki paaiškės bylos baigtis."
Teisėjui keliami ypatingi reikalavimai. Vykdydamas teisingumą, jis turi būti nešališkas,
nepriklausomas ir remtis tik Konstitucija ir įstatymu. Jis privalo veikti taip, kad nebūtų pažeidžiami
teisingumo principai. Teisėjas privalo nepasiduoti valdžios institucijų ar pareigūnų, visuomeninių
organizacijų ar atskirų piliečių įtakai. Teisėjo elgesys turi būti nepriekaištingas. Tokie reikalavimai
teisėjui yra būtini, nes jie padeda užtikrinti žmogaus teisę į teisminę gynybą. Šių reikalavimų laikymasis
garantuoja deramą teisingumo vykdymą. Įstatyme nustatyta, kad teisėjas gali būti traukiamas
drausminėn atsakomybėn už apsileidimą darbe, pareiginį nusižengimą, kenkiantį teismo
autoritetui, už teisėjo vardą žeminantį poelgį.
Pagal Įstatymą teisėjo vardą žeminantis poelgis yra aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo
pareigos atlikimas ar jos neatlikimas be pateisinamos priežasties. Be to, teisėjo vardą žeminančiu
poelgiu laikoma ir tai, kad teisėjas per vienerius metus nuo Įstatymo 59 straipsnio 1 dalies 1-3
punktuose numatytais pagrindais paskirtos nuobaudos aplaidžiai eina jam pavestas pareigas ar padaro
pareiginį nusižengimą, kenkiantį teismo autoritetui, ir už tai Teisėjų garbės teismas paskiria jam
nuobaudą, taip pat kai teisėjas verčiasi įstatymų draudžiama darbine veikla.
Įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti tinkamą teismų darbą, numatė atsakomybę už veiksmus,
nesuderinamus su teisėjo pareigų ėjimu. Įstatyme nustatyta, kad drausmines priemones taiko Teisėjų
garbės teismas.
Pagal Įstatymo 59 straipsnio 4 dalį yra įtvirtinta teisingumo ministro teisė apylinkių,
apygardų teismų, Apeliacinio teismo pirmininkams iškelti drausmės bylą savo iniciatyva ar
Teismų departamento direktoriaus teikimu. Įstatyminis tokios teisės įtvirtinimas sudaro teisines
prielaidas vykdomosios valdžios pareigūnui daryti poveikį teismų veiklai ir pažeidžia konstitucinį
teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą. Analogiškai vertintina ir Įstatymo 59 straipsnio 4 dalies
norma, nustatanti teisingumo ministro teikimą nušalinti teisėją, kuriam iškelta drausmės byla, nuo
teisėjo pareigų. Tokio teikimo teisė atsižvelgiant į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies
nuostatas gali būti nustatyta specialiai teisėjų institucijai, bet ne vykdomosios valdžios institucijai ar
pareigūnui.
Kartu pažymėtina, kad toks nurodytų Įstatymo normų vertinimas nepaneigia įstatymų leidėjo
teisės nustatyti teisingumo ministro įgaliojimus inicijuoti drausmės bylos iškėlimą teisėjui.
153
 Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 59 straipsnio 4 dalies
ginčijamos normos, kuriose nustatyta, kad apylinkių, apygardų teismų, Apeliacinio teismo
pirmininkams, jų pavaduotojams, skyrių pirmininkams ir kitiems teisėjams drausmės bylą gali
iškelti teisingumo ministras Teismų departamento direktoriaus teikimu ar savo iniciatyva, taip pat
tai, kad teisėjas, kuriam iškelta drausmės byla, teisingumo ministro teikimu gali būti nušalintas nuo
pareigų, kol paaiškės bylos baigtis, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5
daliai.
Čia bus kalbama apie teismų nepriklausomumą.12. Įstatymo 69 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
"Apylinkių, apygardų teismų, Apeliacinio teismo veiklą užtikrina teisingumo ministras, laikydamasis
šiame įstatyme nustatytų teismų veiklos bei teisėjų ir teismų nepriklausomumo principų. Teisingumo
ministras organizuoja teisėjų kvalifikacijos kėlimą, apylinkių, apygardų teismų bei Apeliacinio teismo
finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą."
Ginčijamo Įstatymo 69 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad teisingumo ministras organizuoja teisėjų
kvalifikacijos kėlimą, taip pat apylinkių, apygardų teismų bei Apeliacinio teismo finansinį ir
materialinį techninį aprūpinimą. Šiame nutarime jau buvo nagrinėta, ar normos, nustatančios
teisingumo ministro įgaliojimus organizuoti teisėjų kvalifikacijos kėlimą, atitinka Konstitucijai, ir
buvo konstatuota, kad jos neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.
Analizuojant Įstatymo 69 straipsnio 2 dalies normą, pagal kurią teisingumo ministrui yra
nustatyti įgaliojimai organizuoti atitinkamų teismų finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą,
pažymėtina, kad Įstatyme pavartota sąvoka "organizuoti teismų finansinį aprūpinimą" yra
teisiškai neapibrėžta ir gali būti įvairiai aiškinama. Ji gali būti suprantama ne tik kaip atspindinti
teisingumo ministro įgaliojimus išsiaiškinti, kiek lėšų reikia teismų veiklai, bei jo pareigą pasirūpinti,
kad šios lėšos būtų numatytos valstybės biudžete, ne tik kaip atspindinti teisingumo ministro pareigą
dalyvauti Seime svarstant valstybės biudžeto projekte teismams numatytų asignavimų skyrimo
klausimus. Įstatyme pavartota sąvoka "organizuoti teismų finansinį aprūpinimą" gali būti
interpretuojama ir taip, kad teisingumo ministrui nustatyta teisė valstybės biudžete numatytus
asignavimus pačiam paskirstyti konkretiems teismams. Būtent tokį šios Įstatyme pavartotos
sąvokos supratimą liudija ir dabartinis teismų finansavimo reguliavimas: valstybės biudžeto
įstatyme nėra nustatyta, kiek lėšų skiriama kiekvienam teismui (išskyrus Lietuvos Aukščiausiąjį
Teismą). Nurodoma bendra visai teismų sistemai skirtų lėšų suma. Taigi lėšas konkretiems teismams
skirsto ne Seimas, priimdamas įstatymą, o vykdomosios valdžios institucijos. Įstatyminis reguliavimas,
pagal kurį finansinius asignavimus konkretiems teismams skiria ne Seimas, įstatymu tvirtindamas
valstybės biudžetą, o vykdomosios valdžios institucijos ar pareigūnai, nesiderina su
Konstitucijoje nustatytu vykdomosios ir teisminės valdžios atskyrimo, šių valdžių savarankiškumo
ir tarpusavio nepriklausomumo principais, sudaro vykdomajai valdžiai galimybę daryti įtaką
teismų veiklai. Konstitucinis Teismas pažymi, kad teismų nepriklausomumo principas apima ir
teismų finansavimo nepriklausomumą nuo vykdomosios valdžios. Šį principą galima užtikrinti
įstatymų normose įtvirtinus nuostatą, kad valstybės biudžete būtų nustatoma ir tai, kiek lėšų skiriama
kiekvienam teismui, kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos vykdyti teisingumą.
Teismų finansinio aprūpinimo organizavimo srityje teisingumo ministro kompetencijai gali
būti priskirti įgaliojimai rengiant valstybės biudžeto projektą, taip pat svarstant jį Seime.
Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, kad Įstatymo 69 straipsnio 2 dalies norma,
kurioje nustatyta teisingumo ministro kompetencija organizuoti apylinkių, apygardų teismų bei
Apeliacinio teismo finansinį aprūpinimą, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.
Kitaip vertintina ginčijama Įstatymo 69 straipsnio 2 dalies norma, nustatanti teisingumo
ministro kompetenciją organizuoti apylinkių, apygardų teismų bei Apeliacinio teismo materialinį
aprūpinimą. Ši teisės norma interpretuotina kaip apimanti ne tik teisingumo ministro įgaliojimus
išsiaiškinti teismų materialinius poreikius, bet ir jo pareigą padėti tiek teismų sistemai, tiek atskiriems
teismams racionaliai panaudoti jiems skirtas valstybės biudžeto lėšas, sudaryti teismams tinkamas
sąlygas veikti.
Svarbu ir tai, kad konkretaus teismo materialinis aprūpinimas priklauso nuo to, kiek lėšų iš
valstybės biudžeto šiam teismui yra skirta. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymuose teisingumo ministrui
negali būti nustatyti įgaliojimai spręsti, kiek lėšų skirti kiekvienam konkrečiam teismui, Įstatymo 69
straipsnio 2 dalies norma, nustatančia teisingumo ministro įgaliojimus organizuoti teismų
materialinį aprūpinimą, nėra pažeidžiamas teismų nepriklausomumas.
154
 Vadovaujantis nurodytais motyvais darytina išvada, kad Įstatymo 69 straipsnio 2 dalies norma,
kurioje nustatyti teisingumo ministro įgaliojimai organizuoti apylinkių, apygardų teismų bei
Apeliacinio teismo materialinį techninį aprūpinimą, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.
13. Įstatymo 73 straipsnio 2 dalyje nustatyta: "Teisingumo ministras per Teismų departamentą,
teismų pirmininkus bei per kitus įgaliotus asmenis kontroliuoja teismų ir teisėjų, išskyrus Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo, administracinę veiklą. Teisėjų administracinės veiklos kontrolė atliekama
teisingumo ministro nustatyta tvarka."
Pažymėtina, kad Įstatymo normose nėra atskleista, kas yra teismų ir teisėjų administracinė
veikla, kurią teisingumo ministras turi teisę kontroliuoti. Iš Įstatymo 73 straipsnio 3 dalies, kurioje
nustatytos teismų ir teisėjų administracinės veiklos kontrolės priemonės, galima daryti išvadą, kad
ši kontrolė apima ir priemones, užtikrinančias greitesnį, atitinkantį teisėjų etikos taisykles, bylų
nagrinėjimą, ir kt. Nurodytos priemonės vertintinos kaip susijusios su tiesioginiu teisėjo pareigų
atlikimu, t. y. su teisingumo vykdymu nagrinėjant bylas.
Įstatymo 73 straipsnio 3 dalies 3 punkte išdėstyta norma, įtvirtinanti, kad teismų (teisėjų)
administracinės veiklos kontrolė apima ir kitas priemones, padedančias užtikrinti efektyvią ir
geros kokybės teismų (teisėjų) administracinę veiklą, dėl savo neapibrėžtumo taip pat vertintina kaip
ydinga.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją teismai -
savarankiška ir nepriklausoma valdžia. Ši konstitucinė nuostata reiškia, kad teisėjas neprivalo
jokiai valstybės institucijai ar pareigūnams pasiaiškinti dėl savo nagrinėjamų bylų, neprivalo
nagrinėjamų bylų pateikti kam nors susipažinti, išskyrus atvejus, numatytus proceso įstatymuose.
Teisėjo sprendimus proceso įstatymuose nustatyta tvarka gali peržiūrėti ir pakeisti ar panaikinti tik
aukštesnės pakopos teismas. Kaip minėta, teismų veikla nėra ir negali būti Teisingumo ministerijai
ar kuriai nors kitai vykdomosios valdžios institucijai priskirta valdymo sritis, todėl nėra jokio
konstitucinio pagrindo nustatyti teisingumo ministro įgaliojimus kontroliuoti teismų ir teisėjų
administracinę veiklą. Teisingumo ministras juo labiau negali kontroliuoti bylos eigos. Pažymėtina,
kad kitos valstybės valdžios institucijos ir pareigūnai gali kreiptis į atitinkamo teismo pirmininką
prašydami pateikti duomenis, būtinus tinkamoms teismo darbo sąlygoms užtikrinti. Tačiau šios
valstybės institucijos ir pareigūnai neturi teisės tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoti teisėjo veiksmų
jam nagrinėjant konkrečias bylas. Toks teismų nepriklausomumo principo interpretavimas atitiktų
ir Europos žmogaus teisių teismo praktiką taikant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta asmens teisė į nepriklausomą ir nešališką
teismą.
Ginčijamos Įstatymo normos įtvirtina teismų ir teisėjų administracinės veiklos kontrolę, kurią
teisingumo ministras vykdo per Teismų departamentą, teismų pirmininkus ir kitus įgaliotus asmenis.
Kaip minėta, šios kontrolės sritis ir jos turinys Įstatyme apibrėžti netiksliai ir dviprasmiškai.
Sprendžiant iš Įstatymo 73 straipsnio 3 dalies, Įstatyme nustatytas teismų ir teisėjų administracinės
veiklos kontrolės teisinis reguliavimas sudaro teisingumo ministrui galimybę įsiterpti į teisingumo
vykdymą. Toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip sudarantis prielaidas vykdomosios valdžios
institucijoms ar pareigūnams valdyti teismus, dėl to jis nesiderina su teisėjo ir teismų
nepriklausomumo vykdant teisingumą konstituciniu principu.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 73 straipsnio 2 dalis
prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai.

13 tema. Lietuvos Respublikos rinkimų ir referendumo teisė.

1. Rinkimų teisės sąvoka. Aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisė. Rinkimų teisės šaltiniai. Rinkimai –
Tautos aukščiausios suverenios galios vykdymo išraiška. Konstitucijos 4 str. „Aukščiausią suverenią galią
Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. Rinkimai – tai savo esme
demokratiškas valstybių valdžios institucijų sudarymo arba atskirų pareigų užėmimo būdas, kai tauta ar
jos atstovai įstatyme nustatytų procedūrų būdu gali spręsti, kuriam asmeniui suteikti valdingus
įgaliojimus, o kam juos atimti. Rinkimams būdinga: procedūra vykdoma naudojant balsavimą: paprastai
rinkėjai gali pasirinkti bent iš 2 kandidatų. Rinkimai - tai galimybė rinktis iš kandidatų. Rinkimai kaip
speciali procedūra naudojama formuojant parlamentą (yra tam tikrų išimčių, bet 99% parlamentų
formuojami rinkimo būdu) respublikose renkant valstybės vadovą, formuojant vietos savivaldos
155
atstovybes, kai kuriose valstybėse - formuojant vyriausybes (retai): JAV teisėjai renkami valstijose.
Rinkimai kaip speciali procedūra labai reikšminga, nes jie dažnai legitimuoja tam tikrą valdžios
instituciją, pareigybę, jų ryšį su teisinė tauta.
Rinkimai-ypatinga procedūra, nes parodo aukščiausia valdžios kilmę, ryšį su teisinė tauta , tautos
suvereniteto idėją.
Rinkimų teisė vienas svarbiausių Lietuvos konstitucinės teisės institutų. Jo normos įtvirtina renkamų
viešosios valdžios institucijų formavimo tvarką, rinkiminės kampanijos procedūrą: rinkimų skyrimą,
rinkėjų sąrašų, rinkimų apygardų ir apylinkių, rinkimų komisijų sudarymą,kandidatų iškėlimą ir agitacija
už juos, balsavimą, rinkimų rezultatų nustatymą.
Rinkimų teisė (RT) suprantama dviem prasmėm:
1. Objektyvioji rinkimų teisė - visuma teisinių normų, kurios reguliuoja visuomeninius
santykius,susijusius su rinkimų organizavimu, jų vykdymu ir rinkimų rezultatų nustatymu. RT siauresnė
sąvoka nei rinkimų sistema plačiąja prasme, nes RT yra tik teisinė norma,nėra politinė norma.
2. Subjektyvioji rinkimų teisė - piliečiui valstybės garantuojama teisė ir galimybė dalyvauti renkant tam
tikrus valdymo organus. Tai kompleksinė teisė: a) Aktyvioji - piliečio teisė balsuoti rinkimo metu (balso
teisė). Ji skaidoma:1) teisė balsuoti paštu (jei numato įstatymas); 2) teisė apskųsti rinkimų komisijos
sprendimą (negavus balsavimo biuletenio). KR k-je numatyta, aktyviąją rinkimų teisę pilietis įgyja, jei
rinkimų dieną jam yra sukakę 18 m. Rinkimų teisę piliečiai įgyvendina Seimo rinkimų, Respublikos
Prezidento, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymų nustatyta tvarka.
b) Pasyvioji piliečio teisė balotiruotis rinkimuose (kelti savo kandidatūrą),teisė pretenduoti į tam tikras
renkamas pareigas. Pilietis tik iškelia savo kandidatūrą, o ji išrenka kiti. Pilietis turi agituoti rinkėjus.
RT-kompleksinis teisių institutas (polivalentės teisės institutas) nes ji susideda iš įvairių teisinių šakų,
teisinių normų. Dominuoja Konstitucinės teisinės normos, administracinės teisinės normos, darbo teisinės
normos, civilinės teisės, teismo proceso teisinės normos. Tai susiję su tuo, kad rinkimų teisė nustato tam
tikras darbo lengvatas, garantijas kandidatams. Teisminis procesas nustato rinkimų ginčų sprendimo
galimybę, teismui skųsti rinkimo komisijų sprendimus.
Šiame institute vyrauja procesinės teisinės normos, jos reglamentuoja rinkimų procesą: kandidatų
kėlimas, agitacija. Yra materialinių teisinių normų, kurios nustato kandidatų teises ir pareigas.
Dažnai RT reglamentuoja įstatymų normos. Prancūzijoje- rinkimų kodeksas, kuris nustato rinkimų
organizavimo ir vykdymo tvarką įvairiom valdžios institucijom ir pareigūnams, nes yra daug panašių
rinkiminių procedūrų. Galima teigti, kad RT institutas-visuma teisės normų, įtvirtinančių piliečių teisę
rinkti ir būti renkamam.
Rinkimų teisės šaltiniai. Konstitucinės teisės normos, reguliuojančios rinkimų organizavimo ir pravedimo
tvarką, įtvirtintos įvairiuose teisės šaltinuose.RT šaltiniai –teisiniai aktai, kurie nustato rinkimų
organizavimo ir vykdymo tvarką. Galima išskirti šiuos rinkimus reglamentuojančius šaltinius: I.Rašytinės
teisės normas įtvirtina: 1.K-ja; 2.tarptautinės sutartys; 3.įstatymai ir teisės aktai, turintys įstatymų galią;
4.politinių partijų įstatai (statutai); II.Nerašytinės teisės normas išreiškia: 1.bendrieji teisės principai;
2.teisiniai papročiai ir tradicijos; 3.rinkimų teisės normų išaiškinimai pateikti tos institucijos, kuri turi
teisę teikti šiuos išaiškinimus. Svarbiausius rinkimų klausimus paprastai reglamentuoja valstybių K-
jos.LR K-je (V skirsnis) nustatyti Seimo RT principai, reikalavimai kandidatams į Seimo narius, rinkimų
vykdymo laikas, pirmalaikių Seimo rinkimų rengimo atvejai bei tvarka (55-58 str.), Prezidento RT
principai (VI skirsnis), reikalavimai kandidatams, jų kėlimo tvarka, pirmalaikių rinkimų atvejai (87-88
str.) ir naujų rinkimų skyrimo tvarka (89 str.), rinkimų rezultatų nustatymo nuostatos (78-81 str.), K-je
įtvirtinti ir savivaldybių tarybų rinkimų principai (X skirsnis), apibrėžtas jų įgaliojimų laikas (119 str.).
Seimo rinkimus pripažinti negaliojančiais gali Seimas, remdamasis konsitucinio teismo išvada,
kurios prašyti gali tik Respublikos Prezidentas ir Seimas. Galutinį klausimą sprendžia seimas
(Konstitucijos 105 str. 3 d. 1 p., 106 str. 5 d., 107 str.3 d.). Pripažinti negaliojančiais savivaldybių
tarybų rezultatus gali Vyriausioji rinkimų komisija (Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas), kuri
tai (vieną kartą) padarė 1997m. kovo 29d., vertindama savivaldybės tarybos rinkimus Švenčionių
rajono rinkimų apygardoje.

Kitą LR RT šaltinių dalį sudaro įstatymai. LR Prezidento, Seimo, savivaldybių tarybų rinkimų
įstatymuose yra detalizuojamos bendrosios RT nuostatos, reglamentuotas rinkimų organizavimas, rinkėjų
sąrašų sudarymas, kandidatų iškėlimas, rinkimų agitacija ir kiti rinkimų procesai. Prie L-vos RT šaltinių
priskirtinos ir Vyriausiosios rinkimų komisijos instrukcijos, kurių paskirtis-garantuoti vienodą Rinkimų ir
156
Referendumo įstatymų taikymą visoje LR teritorijoje. Jas vykdyti privaloma visoms inst.ir pareigūnams.

2. Rinkimų sistemos sąvoka ir rūšys. Lietuvos rinkimų sistemos ypatumai.

Rinkimų sistemos sąvoka - RS-tai rinkimų įstatymuose įtvirtintų taisyklių, principų ir kriterijų visuma,
kuriais remiantis nustatomi balsavimo rezultatai RS turi du aspektus:1.Plačiąja prasme- visuma
visuomeninių santykių, kurie susiję su rinkimų organizavimu ir jų vykdymu. Visuomeniniai santykiai
susiformavę organizuojant ir vykdant rinkimus. Šie santykiai dažnai reguliuojami Konstitucijos teisinių
normų, rinkimų įstatymų, kitų teisinių šakų teisinėmis normomis, politinių partijų statutais (politinės
normos), moralės etikos normomis, papročiais, tradicijomis. Pvz.: kandidatų kilimo tvarko nustato
teisinės normos, partijų statutai. Teisinės normos nustato kandidatų registravimo tvarką ir taip toliau.
2.Siaurąją prasme- tai rinkimų rezultatų nustatymo būdai.
LR vyksta trijų rūšių nacionaliniai rinkimai:1.rinkimai į Seimą; 2.R-kos Prezidento rinkimai;
3.savivaldybių tarybų rinkimai.
Pagrindinės rinkimų sistemos:1.Mažoritarinė;2.Proporcinė; 3.Mišrioji.
1.Mažoritarinė rinkimų sistema grindžiama daugumos principu, išrinktu yra laikomas tas kandidatas,
kuris gavo balsų daugumą apygardoje. Ji paprastai būna:mažoritarinė santykinės daugumos; mažoritarinė
absoliučios daugumos. Pagal absoliučios daugumos m.s-mą išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo
absoliučią rinkimų apygardos balsų daugumą (mažiausiai 50,01 proc.). Maž.rinkimų sistemos trūkumai:
1.balsai, kuriuos tam tikroje apygardoje gavo pralaimėję kandidatai, paprasčiausiai pradingsta;2.ši sistema
yra naudinga tik stambioms politinėms partijoms; 3.sistema nėra rezultatyvi.Jei balsai išsiskirsto tarp
įvairių kandidatų, nė vienas kandidatas neišrenkamas.Kad būtų pasiekta šios rinkimų sistemos
rezultatyvumo gali būti taikomi šie veiksmai:1.Persibalotiravimas.Iš anksčiau besibalotiravusių kandidatų
į naują biuletenį įrašomi du kandidatai, surinkę daugiausia balsų. Jei balsai vėl išsiskirsto, balsavimo
rezultatas nustatomas arba burtų keliu, arba išrenkamas vyriausias pagal amžių asmuo. 2.Pravedami
pakartotiniai balsavimų turai,leidžiama kandidatus blokuoti, kol nebus nustatytas balsavimo rezultatas.
3.Alternatyvus balsavimas.Balsuodamas rinkėjas suskirsto kandidatus pagal savo preferencijas: priešais
kandidato, kurį jis nori išrinkti pirmiausia, pavardę rinkėjas rašo “1”, antru-“2” ir t.t.Iš pradžių
apskaičiuojamos pirmosios preferencijos. Jei vienas iš tokių kandidatų surinko absoliučią balsų daugumą,
jis yra laikomas išrinktu.
Taikant maž.santykinės daugumos sistemą, išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris surinko balsų daugiau
negu kiekvienas jo varžovas atskirai. Šios sistemos trūkumas: taikant šią sistemą., itin neproporcingai
atstovaujama rinkėjų valiai.
2.Proporcinė rinkimų sistema.Prop.rinkimų sistemos atveju, visoms partijoms atstovaujama
proporcingai per rinkimus gautų balsų skaičiui.Ši sistema palankesnė nedidelėm partijom. Partijos
pateikia kandidatų sąrašą daugiamandatėse apygardose, o balsuotojai renkasi partijos sąrašą.Kiekvienai
partijai skiriama vietų pagal jų surinktus balsus. Valstybėse, kuriose taikoma prop.atstovavimo sistema,
skirtumas tarp rinkimų rezultatų ir gaunamų vietų yra mažesnis nei taikant mažoritarinę sistemą. Taikant
šią sistemą, valstybės teritorija suskirstoma į rinkimų apygardas su maždaug vienodu rinkėju skaičiumi,
kiekvienoje apygardoje išrenkami keli atstovai.Šiai sistemai įgyvendinti turi būti sudarytos
daugiamandatės apygardos. Šios sistemos savybė- dėl mandatų varžosi politinės partijos, kiekviena partija
sudaro savo kandidatų sąrašą visiems apygardai skirtiems mandatams gauti. Rinkėjai balsuoja už partijos
pateiktą sąrašą. Suskaičiavus balsus už kiekvieną sąrašą, mandatai proporcingai padalijami visoms
partijoms. Didelės apygardos ir proporcinis atstovavimas sudaro galimybes į parlamentą patekti mažų
partijų atstovams. Siekiant užtikrinti parlamento stabilumą ir sumažinti mažų partijų skaičių, yra
nustatomi rinkimų barjerai, kurie leidžia mandatų dalybose dalyvauti tik tom partijom, kurios surinko
nustatytą minimalų balsų procentą (1-10 proc.). Lietuvoje taikomas E.Hagenbacho-Bischoffo kvotų
skaičiavimo metodas, kuriuo koreguojama natūrali kvota. Jos esmė yra mandatų paskirstymas dalinant
rinkimuose balsavusių rinkėjų balsų skaičių iš rinkiminei apygardai priskirtų mandatų skaičiaus plius
vienas.Jei naudojant šią kvotą, lieka nepanaudotų balsų, taikomas “didžiausio likučio metodas”.
3.Mišri rinkimų sistema. Primą kartą ji buvo įvesta po II p.karo VFR. Dažniausiai ši sistema taikoma
renkant valstybių parlamentus ir savivaldos atstovaujamąsias inst.Pagal mišrią rinkimų sistemą, dalis
deputatų renkami naudojant vieną iš mažoritarinės rinkimų sistemos variantų; kita dalis-taikant
proprc.rinkimų sistemą. Pvz.Vok.pusė Bundestago renkama pagal mažoritarinę santykinės daugumos
sistemą, kita pusė-pagal proporc.rinkimų sistemą.

157
Vieningo balso perdavimo sistema-kiekvienas rinkėjas ar rinkikas biuletenyje suskirsto kandidatus
pagal savo preferencijas, o suskaičiavus balsus, nustatoma kvota. Jeigu kurs nors kandidatas po pirmo
balsų apskaičiavimo surinko kvotą, jis laikomas išrinktu, o jo likusios pirmos preferencijos yra
paskirstomos tarp kitų kandidatų atitinkamai balsų skaičiui, kuriuos jie gavo pagal antras preferencijas.
Kandidatas, surinkęs mažiausiai pirmų preferencijų,. Laikomas pralaimėjusiu, o jo balsai perduodami
kitiems kandidatams. Šios operacijos atliekamos tol, kol paskirstomi visi mandatai.
Mažoritarinė kvalifikuotos daugumos . Išrinktu laikomas kandidatas ar jo sąrašas, gavęs kvalifikuotą
balsų daugumą. Kvalifikuotą daugumą nustato įstatymas ir bet kokiu atveju viršija absoliučią daugumą. Ši
sistema yra reta, nes mažiau rezultatyvi, nei absoliučios daugumos. Gali būti: 2/3 balsų; 65%.
4. Sistema vienintelio neperduodamo balso. Reta. Tai pusiau proporcinė, todėl kad mažiau iškreipia
jėgų santykius tarp politinių partijų., nei įprasta mažoritarinė sistema.
Esmė:daugiamandatėje rinkimų apygardoje rinkėjai balsuoja už vieną kandidatą, o ne už kandidatų sąrašą
nuo kažkokios partijos, kaip įrastoje mažoritarinėje sistemose. Išrinkti laikomi kandidatai, gavę
daugiausiai balsų ( t. y. santykinę daugumą). Šioje sistemoje, nors ir galioja mažoritarinis principas, bet g.
b. išrinkti ir kandidatai, atstovaujantys mažumą, taigi, šie balsai gali ir neprapulti. Ši sistema reikalauja iš
partijos tiksliai prognozuoti savo elektoratą. Nors partija ir gali iškelti tiek kandidatų, kiek toje apygardoje
yra mandatų, bet jai g. b. nepalanku pasinaudoti tokia teise. jei kandidatų bus per daug, balsai g. b. tarp jų
išskirstyti, ir kandidatai nebus išrinkti. Jei kandidatų bus per mažai, tai rinkėjų palaikymas bus pilnai
nerealizuotas, partijai liks “atliekami“ balai, taigi gaus ir mažiau mandatų, nei galėjo. Tikslas – užtikrinti
valdžią ne tik daugumai, bet ir mažumai. Bet gali būti ir kraštutinumų: Pvz., apygardoje yra 5 kandidatai
ir 2 mandatai, 1 kandidatas gauna 90% balsų, o visi likusieji tik 10 %. Taigi antrą mandatą gauna turintis
iš tų 4 daugiausiai procentų – pvz., 4%. Taigi koks skirtumas –90% ir 4 %.
5. Kumuliatyvinis votumas.
Kiekvienas rinkėjas daugiamandatėje apygardoje turi tiek balsų, kiek reikia išrinkti kandidatų arba
mažiau. Ir išskirsto savo balsus tarp kandidatų kaip nori: gali atiduoti keliems kandidatams po 1 balsą,
gali duoti vienam kandidatui visus balsus (akumuliuoti kandidatui -cumulatio –“sukaupimas“).
6. Sąrašų sujungimas (blokavimas – sudaromas blokas) pačios partijos susitaria sujungti.
Blokas dalyvauja rinkimuose, gauna kaip blokas kažkokį kiekį mandatų ir jau paskui tarpusavyje
pasidalija. Išvada: g. b. kad balsai paduoti už 1 partiją, atitenka visai kitai partijai (mažesnei).
7.Griežti ir laisvi sąrašai. Preferencinis balsavimas.
Griežti sąrašai (tvirti, uždari) – kai sudaryto partijos sąrašo negalima keisti.
Laisvi sąrašai (lankstūs, atviri) – gali keistis.
Preferencija – tai pirmenybės suteikimas. Preferencinio balsavimo tikslas – rinkėjams suteikta teisė
išsirinktos partijos sąrašo viduje suteikti pirmenybę kokiam nors kandidatui. Nes juk sąraše kandidatų
eiliškumą nustato pati partija, o rinkėjas gal nori, kadmandatas atitektų ne patiems pirmiesiems sąraše, o
kur nors per vidurį ar gale.
8. Panašavimas (panasažas) (pranc. Panachage –sumaišymas). Tai rinkėjo teisė balsuoti už kandidatus iš
skirtingų sąrašų arba įrašinėti į sąrašus naujus kandidatus. G. b. ir mažoritarinė, ir proporcinė sistema.
Mažoritarinė sistema – suskaičiuojami visi balsai kiekvieno atskiro kandidato, nepaisant , buvo jis sąraše
ar balotiravosi kaip atskiras.
Proporcinė sistema –sunkiau suskaičiuojama.
Panašavimas –Belgijoje.
LR taikomos trys rinkimų sistemos. LR Seimo nariai renkami pagal mišrią sistemą. Yra renkami 141
Seimo narys: 71 renkamas vienmandatėse rinkimų apygardose pagal santykinės daugumos mažoritarinę
rinkimų sistemą (nerengiamas antrasis turas), o 70-daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal partijų
sąrašus proporcine rinkimų sistema.Lietuvoje įtvirtintas klasikinis mišrios rinkimų sistemos modelis.
Daugiamandatėje rinkimų apygardoje mandatus dalijantis dalyvauja partijos ir politinės organizacijos,
surinkusios daugiausia balsų ir įveikusios rinkimų barjerą. Mandatai kandidatų sąrašams paskirstomi
pagal tai, kiek balsų gavo kiekvienas iš jų taikant kvotų ir liekanų metodą. Pirmiausiai apskaičiuojama
kvota, kuri parodo, kiek balsų reikia vienam mandatui gauti.Ji lygi rinkėjų balsų už sąrašus, dalyvavusių
skirstant mandatus, sumai, padalintai iš 70. Jei dalijant gaunama liekana, dalmuo padidinamas vienetu. Už
kiekvieną sąrašą atiduotų balsų skaičius dalijamas iš kvotos. Gautas sveikas dalmuo yra mandatų skaičius,
tenkantis kiekvienam sąrašui pagal kvotą, o šio dalijimo liekanos pridedamos prie likusių mandatų
paskirstymo pagal liekanas. Visų sąrašų pavadinimai rašomi iš eilės, kurioje po paskutiniojo toliau eina
pirmasis, pagal jiems atitekusias dalijimo liekanas pradedant didžiausiąja. Jei dviejų sąrašų liekanos yra
158
vienodos, pirmiau rašomas sąrašas, kuris gavęs daugiau rinkėjų balsų; jei šie skaičiai vienodi, pirmiau
rašomas tas, kuris gavo daugiau mandatų visose vienmandatėse apygardose. Jei ir mandatų gauta po
lygiai, pirmiau rašomas sąrašas su mažesniu rinkimų numeriu. Nepadalyti kvotų metodu mandatai po
vieną padalijami sąrašams pagal eilę, pradedant tuo sąrašu, kuris buvo įrašytas pirmas. Jei kuriam sąrašui
tenka daugiau mandatų nei sąraše yra kandidatų, tai šie mandatai padalijami kitiems sąrašams tęsiant jų
dalijimą liekanų metodu.
Seimo rinkimų metu pagal prop.rinkimų sistemą taikomi ir balsavimo pagal preferencijas
elementai:balsuodamas rinkėjas prie partijos sąrašo pažymi ir tuos konkrečius partijos kandidatus, kuriem
jis nori atiduoti savo preferencijas. Jei kandidatui atiduoda pirmenybę daug rinkėjų, jis gali pakilti per
kelias partijos sąrašo vietas. Jei partija gauna mažiau mandatų negu jos sąraše buvo kandidatų, tai kuo
aukštesnė kandidato vieta partijos sąraše, tuo didesnė tikimybė būti išrinktam.
Kandidatų į Seimo narius reitingą skaičiuoja ir šių kandidatų galutinę vietą pagal rinkėjų pareikštą
nuomonę ir paduotus pirmumo balsus nustato Vyriausioji rinkimų komisija.Pirmiausiai sudedami už
kiekvieną kandidatą atiduoti pirmumo balsai vienmand.rinkimų apygardose ir suskaičiuojama, kiek
kiekvienas kandidatas gavo balsų iš viso. Kai kandidato pirmumo balsų suma yra didesnė už
daugiamandatėje rinkimų rinkimų apygardoje renkamų Seimo narių skaičių ar yra jam lygi, kandidato
rinkimų reitingas lygus šiai sumai, jei mažesnė-reitingas lygus 0. Po to skaičiuojami kiekvieno kandidato
surinkti reitingo balai (rinkimų reitingo(pirmojo daugiklio) ir partijos reitingo (antrojo daugiklio)
sandauga). Partijos reitingas yra sveikasis skaičius, nustatomas Vyr.rinkimų komisijos kiekvienam
kandidatui pagal kandidatų rinkimų numerius taip, kad partijos reitingas kandidato, turinčio pirmąjį
rinkimų numerį, būtų 20 kartų didesnis už partijos reitingą kandidato, turinčio paskutinį šio sąrašo
numerį, ir sąrašo kandidatų, kurių rinkimų rinkimų numeris skiriasi vienetu, partijos reitingų skirtumas
bus 19.Galutinė kandidatų eilė sąrašuose nustatoma pagal kiekvieno kandidato gautus reitingo balus. Jei
keli kandidatai surenka vienodus reitingo balus, pirmiausia įrašomas tas, kurio didesnis rinkimų reitingas.
Jei kandidatų ir rinkimų reitingai vienodi, tai pirmesnis įrašomas tas, kurio didesnis partijos reitingas.
Galutinę kandidatų sąrašų eilę skelbia Vyr.rinkimų komisija tą pačią dieną, kaip ir balsavimo rezultatus
vienmand.rinkimų apygardose. Partija ar koalicija gali atsisakyti kandidato reitingo nustatymo, tuomet
partijos įregistruotų kandidatų eilė sąraše laikoma galutine.
Renkant Prezidentą yra taikoma mažoritarinė rinkimų sistema. K-je numatytais atvejais yra taikoma
absoliučios ar santykinės daugumos sistema: jei pirmam balsavimo rate dalyvauja ne mažiau kaip pusė
visų rinkėjų, yra taikoma mažoritarinė absoliučios daugumos rinkimų sistema, t.y.išrinktu laikomas tas,
kuris surinko daugiau nei pusę visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Jei rinkimuose dalyvavo
mažiau kaip pusę visų balsavimo teisę turinčių piliečių, yra taikoma maž.santykinės daugumos sistema-
išrinktu laikomas kandidatas, surinkęs daugiausia, be ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų. Jei nei vienas
kandidatas nesurinko reikiamo balsų skaičiaus, rengiamas antras balsavimo turas, kuriame išrinktu
laikomas tas, kuris surinko daugiausia balsų (taikoma maž.santykinės daugumos sistema).
Savivaldybių tarybų nariai yra renkami 3 m.daugiamandatėse rinkimų apygardose ir yra taikoma
proporcinė rinkimų sistema. Mandatai paskirstomi taikant kvotų ir liekanų metodą. Kvota lygi rinkėjų
balsų, kuriuos gavo sąrašai, dalyvaujantys skirstant mandatus, sumai, padalytai iš mandatų skaičiaus.Jei
dalijant gaunama liekana, dalmuo padidinamas vienetu. Rinkimų barjeras:partijom-4 proc., koalicijoms-6
proc.
1996 11 23 KT išvada dėl Seimo rinkimų.
Principinės rinkimų teisės nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
Konstitucijos 55 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad Seimo nariai renkami ketveriems metams
remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Konkrečiau Seimo rinkimų
organizavimo ir vykdymo tvarka reglamentuojama Seimo rinkimų įstatyme.
Kaip LR 1918-1992 m. konstitucijose reglamentuota Seimo rinkimų sistema?
Rinkimų sistema tiesiogiai reglamentuota tik 1992-1938 m. ir 1990 m. konstitucijose, t.y. 1992 m.
Konstitucijos 23str.: „Atstovai renkami /.../ proporcingąja rinkimų sistema“, 1928 m. Konstitucijos
25 str.: „Atstovai renkami/.../ proporcine rinkim7 sistema‘‘ ir 1938 m. Konstitucijos 77str. 2 d.:
„Renkama proporcine sistema‘‘. Kitokia – daugumos (mažoritarinė) rinkimų sistema nustatyta
1990 m. Laikinajame Pagrindiniame įstatyme (70 str.): „kandidatų į deputatus skaičius
neribojamas“, „į rinkimų biuletenius gali būti įrašytas bet koks kandidatų skaičius“, „teisę kelti
kandidatus į deputatus turi politinės partijos, visuomeninės organizacijos, visuomeniniai judėjimai,

159
darbo kolektyvų ir gyvenamosios vietos rinkėjų susirinkimai. Konkreti rinkimų sistema
nenustatyta 1992 m. Konstitucijoje.

3. Rinkimų teisės konstituciniai principai.

RT principai – tai subjektyvios RT realizavimo tam tikros normos, kurių laikymasis rinkimų metu
užtikrina realias galimybes realizuoti tautos valią.
Pagrindiniai principai:I. Visuotinės rinkimų teisės. (subjektyvia prasme pripažįstama visiems
suaugusiems ir psichiškai sveikiems valstybės piliečiams).Ji reiškia, kad valstybėse, kuriose valdžios
šaltiniu laikoma Tauta, rinkėjų korpusas negali būti siaurinamas remiantis socialiniais požymiais, kad
atskiri socialiniai sluoksniai nebūtų nušalinami nuo dalyvavimo rinkimuose. Turi tam tikru išlygų –
rinkimų cenzų.Rinkimų cenzai-tai valstybės K-je ir rinkimų įstatymuose numatytos sąlygos, kurias turi
atitikti pilietis, norėdamas įgyti arba įgyvendinti aktyviąją ar pasyviąją rinkimų teisę.Skiriami:
a) pozityvūs - tokios sąlygos, kurios nėra diskriminavimo pobūdžio, bet jos logiškai pagrįstos. Pvz.:
pilietybės cenzas. Užsieniečiai nedalyvauja. Todėl RT išreiškia piliečio ryšį su valstybė. RT-svarbi
politinė teisė.ES valstybės dėl šio cenzo išimčių: tam tikros rekomendacijos siūlo ES valstybėms suteikti
RT ir kitiems ES šalių piliečiams.Nors jie nuolatos gyvena kitose ES valstybėse , bet tik municipaliniuose
rinkimuose. ES (konfederacija) nereikalauja to aukščiausioms valstybės institucijoms rinkimų atveju.
1998 11 11 KT nutarimas Dėl reikalavimo kandidatams į Seimo narius ar į savivaldybių tarybų
narius, turintiems užsienio valstybės pilietybę, atsisakyti kitos valstybės pilietybės. Taigi
Konstitucija iš Seimo nario besąlygiškai reikalauja ištikimybės priesaikos vien Lietuvos valstybei,
pasižadėjimo gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus. Tai suprantama, nes valstybės
institucijose gali dirbti tik lojalūs tai valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas
nekelia jokių abejonių!!! Akivaizdu, kad jeigu Seimo nario priesaiką duotų asmuo, kuris priesaika
ar pasižadėjimu yra susijęs su užsienio valstybe, kiltų abejonių dėl naujos priesaikos tikrumo ir
patikimumo, o tokio asmens teisinė
politinė situacija taptų dviprasmiška. Nagrinėjamos bylos kontekste būtina aiškinti konstitucinės
sąvokos "nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei" turinį. Visų pirma reikėtų
pabrėžti, kad ši sąvoka yra abstraktaus pobūdžio, t. y. ją reikėtų suprasti kaip bet kurią priesaiką ar
pasižadėjimą užsienio valstybei. Antra, aiškinant šią sąvoką būtina prisiminti ir svarbiausius
tikslus, dėl kurių ji (kartu su kitomis sąlygomis) Konstitucijoje buvo suformuluota. Tai iš
esmės politiniai tikslai: užtikrinti aukščiausios politinės valstybinės institucijos, įkūnijančios
valstybėje teisinės tautos atstovavimo idėją, tinkamą suformavimą. Akivaizdu, kad tautai atstovauja
tik tos valstybės piliečiai, žinantys ir sugebantys išreikšti savo bendrapiliečių lūkesčius bei
interesus, suvokiantys ir galintys formuoti savo valstybės politinę valią. Taigi bet kokie politinio
pobūdžio įsipareigojimai užsienio valstybei - tiek kylantys iš formaliai duotos priesaikos ar
pasižadėjimo, tiek atsirandantys kaip politinė pareiga ar politinio lojalumo reikalavimas, susijęs su
kitos valstybės pilietybės turėjimu, turėtų būti traktuojami kaip pasižadėjimas užsienio valstybei.
Sėslumo cenzas-t. t. laiką gyventi t. t. vietoje (rinkimų apygardoje ar valstybėje), kitose valstybėse turėti
nuolatinė gyvenamąją vietą. Jis įvairiose šalyse skirtingas ir svyruoja nuo 3 mėn.iki 5 m.LR K-je
nustatytas pasyviosios RT sėslumo cenzas renkant Seimo narius(nuolat gyvenantis L-je) bei Prezidentą(ne
mažiau kaip 3 paskutiniuosius metus gyvenęs L-je).
Nesuderinamumo cenzas taikomas pasyviajai RT. Vadinasi negali būti išrinktas asmuo, užimantis tam
tikras pareigas, turintis tam tikrą renkamą mandatą ar užsiimantis tam tikra veikla.LR Seimo rinkimų įst-
me numatyta, kad Seimo nariais negali būti renkami asmenys, kurie, likus 65 d.iki rinkimų, yra nebaigę
atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti esą neveiksnūs ar
nepakaltinami.
Amžiaus cenzas- tai įstatyme numatytas reikalavimas, kad rinkimuose gali dalyvauti tik nustatyto amžiaus
sulaukę asmenys.Vaikai negali dalyvauti. L-je aktyviai RT įgyvendinti-18 m., pasyviai RT-Seimo nariu-25
m., Prezidentu-ne mažiau kaip 40m., Savivaldybių tarybų nariu-21 m.
b) negatyvūs - sąlygos rinkimo teisei realizuoti,kurios išreiškia t. t. diskriminacija.
Lyties cenzas- Šveicarijoje panaikintas 1970 m.
Turto cenzas- beveik nesutinkamas (N. Zelandija, Australija). Turto cenzas reiškė papildomą rinkimo
teisė. Turi nekilnojamojo turto-gauni papildomą balsą.( II balsą). Jie gali balsuoti pagal gyvenamą ar
pagal nekilnojamojo turto vietą.
Išsilavinimo cenzas (raštingumo cenzas)-tik raštingi gali dalyvauti (buvo 20 a. pradžioje).
160
Religiniai cenzai-Islamo valstybėse. Irano parlamento nariu g.b. tik praktikuojantis musulmonų tikėjimo.
Moraliniai cenzai-narkomanai (Meksika). Teisti, prasiskolinę
II. Lygios rinkimų teisės. Reikalavimas, kad visų rinkėjų balsai turėtų tą patį svorį. Lygiateisiškumo
principo išraiška rinkimų metu. Dažnai užtikrinamas sudarant vienmandatės rinkimų apygardas-tiek, kiek
reikia išrinkti parlamento narių. Išrenkamas vienas narys. Svarbiausia, kad visos apygardos būtų vienodo
dydžio ; pagal rinkėjų skaičių. Lygi RT reikalauja, kad būtų sudarytas apylygės apygardos ir rinkėjų balsų
svoris būtų apylygis. Kartais daromos t.t. išimtys. Dažnai t. t. visuomenės grupėms nustatomos t. t.
lengvatos-tautinių mažumų atstovams, religinių bendruomenių atstovams.Tai lyg pažeidžiama lygi RT,
bet laikoma pozityvinė diskriminacija, nes siekiama visuomenei naudingo rezultato.
III. Tiesioginių rinkimų. Rinkėjai už kandidatus balsuoja patys, betarpiškai. Jie sprendžia, kas bus
išrinktas. Tiesioginiai rinkimai dominuoja. G. b. netiesioginiai (daugiapakopiai rinkimai). ( Rinkėjai-
rinkikai- kandidatas).Tai lyg dvi rinkimų pakopos.
IV. Slapto balsavimo. Kiekvienam rinkėjui užtikrinama galimybė laisvai, nevaržomai pareikšti savo
valią.Draudžiama kontroliuoti rinkėjų valią. Specialios balsavimo kabinos. Kartais naudojamos balsavimo
mašinos.K. k. valstybėse rinkėjai biuletenį užpildo namie, jį atneša į rinkimų apylinkė, įdeda į voką,
užklijuoja, o rinkimo komisijos narys įmetą į balsadėžė. Jei voke keli biuleteniai-negalioja.
V.Rinkimų rengimo ir vykdymo viešumo. Viešumas užtikrina galimybę kontroliuoti rinkimų procesą,
daryti jį skaidrų.Jo įgyvendinimas užtikrina, kad piliečių valia rinkimų metu būtų teisingai išreikšta ir
adekvačiai įforminta. PVZ.Rinkimų komisijų posėdžiai ir balsavimai yra vieši.
VI. Laisvų rinkimų principas. Rinkėjui pačiam nuspręsti dalyvauti ar ne rinkimuose. Taikomas
dažniausiai anglosaksų valstybėse. Rinkėjai patys registruojasi rinkėjų sąrašuose.
Absenteizmas- rinkėjai neatvyksta balsuoti. Jo priežastis: politinė (nepasitenkinimas
kandidatais).nepolitinės (žmogui neįdomu, nesvarbu).

161
4. Rinkimų organizavimo ir vygdymo tvarka. Rinkimų komisijos, jų rūšys, sudarymo tvarka ir
kompetencija. Rinkėjų sąrašai.
Paprastai valstybių praktikoje skiriami keli rinkimų organizavimo etapai: 1) paruošiamasis rinkimų
etapas; 2)balsavimo etapas; 3) balsų skaičiavimo ir rinkimų rezultatų paskelbimas. Lietuvoje vyksdtančių
rinkimų procesą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento ir savivaldybių
tarybų rinkimų įstatymai.
LR Konstitucijoje nustatyta, kad rinkimų skyrimas yra Seimo(skiria Prezidento, savivaldybių tarybų ( 67
str. 4 ir 12d.) ir Seimo pirmalaikius rinkimus 58 str 1 d.) ir Prezidento(skiria Seimo 84str. 20d.,
pirmalaikius Seimo rinkimus 58 str. 2 d.) prerogatyva. Prezidento rinkimus gali skelbti Vyriausybė (89
str.1 d. „/.../ seimui negalint susirinkti ir paskelbti Respublikos Prezidento rinkimų, rinkimus skelbia
vyriausybė).
Eilinius Seimo rinkimus skelbia R Prezidentas ne vėliau kaip likus 6 mėn.iki Seimo narių įgaliojimų
pabaigos( Seimo rinkimų įstatymo 6 str.) .eiliniai Seimo rinkimai rengiami ne anksčiau kaip prieš 2
mėn.ir nevėliau kaip prieš 1 mėn.iki Seimo narių įgaliojimų pabaigos. Jei likus 4 mėn. iki Seimo narių
įgaliojimo pabaigos Prezidentas nėra paskelbęs eilinių Seimo rinkimų datos, Vyr. rinkimų komisija
eilinius Seimo rinkimus rengia paskutinį sekmadienį, nuo kurio iki Seimo narių įgaliojimų pabaigos lieka
ne mažiau kaip mėnuo.
Savivaldybių tarybų rinkimus skelbia Seimas ne vėliau kaip likus 5 mėn.iki tarybų narių įgaliojimų
pabaigos (savivaldybių tarybų įst 6 str). Jei likus 4 mėn.iki narių įgaliojimų pabaigos Seimas nepaskelbia
rinkimų datos, tarybų rinkimai rengiami paskutinį sekmadienį, nuo kurio iki narių įgaliojimų pabaigos
lieka ne mažiau kaip mėnuo.Tarybų rinkimai rengiami ne anksčiau kaip prieš 2 mėn.ir ne vėliau kaip prieš
mėn.iki narių įgaliojimo pabaigos.
Prezidento eiliniai rinkimai vykdomi paskutinį sekmadienį likus 2 mėn.iki prezidento kadencijos pabaigos
Konstitucijos 80 str.).
L-je įstatymai nenumato tam tikros rinkimų datos, bet nustato tam tikrą laikotarpį kada jie turi įvykti.
Prezidentas negali skelbti pirmalaikių Seimo rinkimų, jei iki jo kadencijos pabaigos liko mažiau kaip 6
mėn., taip pat jei po pirmalaikių Seimo rinkimų nepraėjo 6 mėn. (Konsitucijos 58 str. 3 d.) Kada
skelbiami pirmalaikiai seimo rinkimai nustato Konstitucijos 58 str.
Rinkimams organizuoti sudaromos rinkimų komisijos. Lietuvojeje: rinkimus vykdo nuolat veikianti
Vyr.komisija, o rinkimų laikotarpiui sudaromos miestų, rajonų, apygardų, apylinkių rinkimų komisijos. Į
rinkimų komisiją gali būti siūlomas LR pilietis, jei jis turi teisę renkamas Seimo nariu ir nebuvo per
paskutiniuosius 3 Seimo, Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimus ar referendumą atleistas iš rinkimų
arba referendumo komisijos už rinkimų įstatymų pažeidimus. Tuo pačiu metu rinkimų komisijos narys
negali būti kandidatu į Seimo narius, rinkimų atstovu ir rinkimų stebėtoju. Jei jis pageidauja būti
kandidatu į Seimo narius-privalo atsisakyti rinkimų komisijos nario pareigų.
Vyr. rinkimų komisija yra nuolat veikianti aukščiausioji LR Seimo, Prezidento, savivaldybių tarybų
rinkimų ir referendumų organizavimo inst. Ją 4 m.sudaro ir jos sudėtį keičia Seimas. Prieš neeilinius
Seimo rinkimus Vyr.rinkimų komisija naujai nesudaroma, jos įgaliojimai išlieka iki Vyr.rinkimų komisija
bus sudaryta prieš eilinius Seimo rinkimus.Ši komisija garantuoja vienodą rinkimų ir referendumo
įstatymų taikymą visoje LR teritorijoje. Tuo tikslu ji leidžia šių įstatymų įgyvendinimo instrukcijas, kurias
privalo vykdyti visos inst.ir pareigūnai. Vyr.rinkimų komisijos sprendimus gali pakeisti tik ji pati ar
įsigaliojęs teismo sprendimas. Niekam neleidžiama kištis į šios komisijos veiklą organizuojant rinkimus
ar referendumą. Vyr.rinkimų komisiją sudaro:komisijos pirmininkas; 3 aukštąjį teisinį išsilavinimą
turintys asmenys, kurie burtais nustatomi iš teisingumo ministro pasiūlytų 6 kandidatūrų; 3 aukštąjį teisinį
išsilavinimą turintys asmenys, kurie burtais nustatomi iš L-vos teisininkų draugijos pasiūlytų 6
kandidatūrų; partijų, gavusių Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje pasiūlytų
asmenų. Vyr.rinkimų komisijos pirmininką skiria Seimas, jo pavaduotoją ir sekretorių-renka Vyr.rinkimų
komisija. Pavaduotojas renkamas iš narių, kurie partijoms neatstovauja. Vyr.rinkimų komisijos
pirmininkas, nariai jei yra partijų nariai, turi sustabdyti savo narystę jose ir darbo komisijoje laikotarpiu
negali dalyvauti partijų ir polit.organiz.veikloje bei vykdyti jų pavedimus. LR taip pat sudaromos
apylinkių ir apygardų rinkimų komisijos. Apygardų rinkimų k-jas rinkimų laikotarpiui sudaro Vyr.
rinkimų ko-ja. Jos prižiūri, kaip jų apygardose vykdomas rinkimų įstatymas, instruktuoja ir moko
apylinkių rinkimų k-jas, skirsto joms lėšas ir kontroliuoja jų naudojimą, svarsto skundus dėl apylinkių
rinkimų k-jų. Po balsavimo apygardų r. k-jos, remdamasis apylinkių r. k-jų protokolais, surašo apygardų
162
balsų skaičiavimo protokolus. Apygardų r. k-jos sudaromos iš Teisingumo ministro, Lietuvos teisininkų
draugijos, mero, politinių partijų pasiūlytų asmenų. Apylinkių r. k-jas sudaro apygardų r.k-jos rinkimų
laikotarpiui. Pirmiausia apygardos r.k-ja nustato kiekvienos rinkimų apylinkės k-jos narių skaičių: kuris
turi būti kartotinis partijų, turinčių teisę siūlyti kandidatūras į rinkimų k-jas, skaičiui. Apylinkių r. k-jos
sudaro sąlygas rinkėjams susipažinti su rinkėjų sąrašais, nagrinėja skundus dėl šiose sąrašuose padarytų
klaidų, prižiūri kaip, jos teritorijoje vyksta balsavimas paštu. Apylinkės r. k-jos uždavinys organizuoti
balsavimą rinkimų apylinkėje, suskaičiuoti balsus ir surašyti balsų skaičiavimo protokolą.
1994 06 30 KT nutarimas “Dėl vyriausiosios rinkimų komisijos personalinės sudeties“.
Vyriausioji rinkimų komisija yra Seimo sudaryta institucija (Konstitucijos 67 straipsnio 13 punktas),
todėl yra tam tikra Seimo kontrolės teisė šiai institucijai, kiek tai neprieštarauja Konstitucijos
nuostatoms dėl valstybės valdžios galių ribojimo. Visų pirma tai grindžiama Konstitucijos 61
straipsnio pirmosios dalies nuostata, kurioje yra įtvirtinta tokia parlamentinės kontrolės forma, kaip
Seimo nario paklausimo teisė. Antra, tam tikras Seimo galimybes kontroliuoti išreiškia ir
Konstitucijos 67 straipsnio 13 punkte įtvirtinta Seimo teisė keisti Vyriausiosios rinkimų
komisijos sudėtį. Pažymėtina, kad Seimo prerogatyva keisti Vyriausiosios rinkimų komisijos sudėtį
Konstitucijoje jokiais kriterijais neapibrėžta, tačiau ją riboja paties Seimo priimto Seimo rinkimų
įstatymo atitinkamos nuostatos.
Pagaliau Konstitucijos 107 straipsnyje yra įtvirtinta Seimo teisė pačiam priimti galutinį sprendimą
tais atvejais, kai pažeidžiami rinkimų įstatymai. Toks Seimo sprendimas turi būti grindžiamas
Konstitucinio Teismo išvada( kadangi tuo metu Konstitucinis teismas dar nefunkcionavo, seimas
vadovavosi Aukščiausiojo teismo sprendimu). Kilus abejonėms, ar nebuvo pažeisti rinkimų
įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus, prašyti Konstitucinio Teismo
išvados pagal Konstitucijos 106 straipsnio penktąją dalį gali Seimas, o dėl Seimo rinkimų - ir
Respublikos Prezidentas.
Susklosčius tokiai padėčiai, Seimas sudarė parlamentinę komisiją Vyriausiosios rinkimų komisijos
veiklai ištirti. Remdamasis šios komisijos išvadomis, Seimas 1993 m. kovo 23 d. priėmė nutarimą
"Dėl kai kurių Vyriausiosios rinkimų komisijos narių atsisakymo vykdyti Lietuvos Respublikos
Seimo rinkimų įstatymą, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus neteisėtus Vyriausiosios
rinkimų komisijos nutarimus". Ginčijamo Seimo nutarimo preambulėje konstatuotas
Vyriausiosios rinkimų komisijos atsisakymas vykdyti teismo sprendimus bei Seimo rinkimų įstatymą.
Minėto nutarimo 1 punktu buvo keičiama Vyriausiosios rinkimų komisijos sudėtis, t. y. jis
atitinka Konstitucijos 67 straipsnio 13 punktą.
Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad minėtas Seimo sprendimas, priimtas tokiomis aplinkybėmis,
kai buvo ignoruojami Aukščiausiojo Teismo sprendimai ir nerandama teisinių būdų priversti tuos
sprendimus įvykdyti, vertintinas kaip neišvengiama priemonė, nes juo buvo įveiktas teisminės
valdžios galių ignoravimas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas Seimo nutarimas prieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Rinkėjų sąrašai. Rinkėjų registravimas - įrašymas į rinkėjų sąrašą, tuo pagrindu rinkėjas g. b. prileistas
balsuoti. Šio etapo tikslas –užtikrinti galimybę visiems rinkėjams dalyvauti rinkimuose, užkirsti kelią
apgaulėms.Rinkėjų sąrašų sudarymas garantuoja visuotinę ir lygią rinkimų teisę. LR rinkėjų sąrašų
sudarymo tvarką, formą, sudarymo būdą ir jų naudojimo tvarką nustato Vyr r.k-ja. Yra dvi rinkimų sąrašų
sudarymo sistemos: 1) neprivalomas rinkėjų įtraukimo į rinkėjų sąrašus, rinkėjas turi užsiregistruoti pats (
Meksika, Ispanija); 2) privalomas rinkėjų įtraukimas į rinkėjų sąrašus (Rusija, Italija). Tarpparlamentinės
Tarybos 1994 m. kovo 26d. priimtoje Deklaracijoje „Dėl laisvų ir teisingų rinkimų kriterijų“, kurioje
išreiškiama daugelio valstybių pozicija įvairiais rinkimų klausimais, pripažįstama, kad nė vienas, turintis
rinkimų teisę, negali būti neįtrauktas į rinkėjų sąrašus ar eliminuotas iš jų, išskyrus objektyvius kriterijus,
kurie nurodyti įstatyme. L-je į rinkimų sąrašą įrašomi visi rinkimų teisę turintys LR piliečiai pagal
pilietybę patvirtinančio dokumento išdavimo duomenis ir LR gyventojų registrą. Pagal registro duomenis
sudaryti sąrašai yra išankstiniai. Sąrašų tikslinimą ir tvarkymą organizuoja Vyr.r.k-ja, remdamasi
valstybės, savivaldybių inst.ir apygardų rinkimų komisijos teikiama informacija. Iš rinkėjų sąrašo
išbraukiama: LR piliečiui mirus, netekus pilietybės ar teismo sprendimu pripažinus neveiksniu. Rinkėjui
išduodamas pažymėjimas-leidimas dalyvauti rinkimuose.Jame nurodoma vardas, pavardė, gimimo data,
adresas, vienmandatės rinkimų apygardos, kurioje balsuoja rinkėjas, pavadinimas ir numeris, rinkėjo eilės
numeris rinkėjų sąraše, rinkimų data.
163
5. Rinkimų apygardos. Rinkimų apylinkės.
Rinkimų apygarda – teritorinis rinkimų vienetas, kuriame gyvenantys piliečiai renka atstovus į renkamas
valstybės ar vietos savivaldos institucijas.
Rinkimų apygardos rūšies pasirinkimas priklauso nuo rinkimų tipo ir naudojamos rinkimų sistemos
specifikos. Taikant proporcinio.atstovavimo rinkimų sistemą, sukuriamos daugiamandatės rinkimų
apygardos (LR sudaromos renkant atstovus į Seimą, savivaldybių tarybų rinkimus). Taikant mažoritarinio
rinkimų sistemą beveik visada formuojamos vienmandatės rinkimų apygardos (Seimo ir Prezidento
rinkimai). LR rinkimų apygardų ir apylinkių sudarymo tvarka numatyta rinkimų įstatymų. Seimo
rinkimams organizuoti ir vykdyti LR teritorija dalijama į 71 vienmand.rinkimų apygardą, atsižvelgiant į
rinkėjų skaičių rinkimų apygardoje ( Seimo įst 9 str.). Vyr.rinkimų komisija “VŽ” skelbia rinkimų
apygardas sudarančių rinkimų apylinkių sąrašą, jų balsavimo būstinių adresus ir telefonus, apygardos
rinkėjų skaičių, apygardų rinkimų adresus ir telefonus. Taip pat sudaroma viena daugiamand.rinkimų
apygarda, kurioje balsuoja visi turintys rinkimų teisę LR piliečiai (šioje apygardoje pagal proporcinę
rinkimų sistemą renkami 70 Seimo narių.Balsavimui vykdyti ir balsams skaičiuoti yra sudaromos
rinkimų apylinkės. Jos sudaromos atsižvelgiant į :1.patogumą rinkėjams atvykti į balsavimo patalpas;
2.rinkėjų skaičių. Įstatymai numato, kad rinkimų apylinkės teritorijoje turi gyventi ne daugiau kaip 5
tūks.rinkėjų. Miesto, rajono teritorijos suskirstymą, kuris yra pastovus organizuojant įvairius rinkimus ir
referendumus, į rinkimų apylinkes mero teikimu tvirtina ir prireikus keičia Vyr.r.k-ja ir paskelbia šį sąrašą
“VŽ”.

6. Kandidatų iškėlimo ir registravimo tvarka.

Šioje stadijoje nustatomas asmenų ratas, iš kurių bus išrinkti parlamento nariai, prezidentas, vietos
savivaldybių tarybų nariai.
Respublikos Prezidentą renka Lietuvos Respublikos piliečiai penkeriems metams, remdamiesi visuotine,
lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.
Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip
trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip
keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu.
Respublikos Prezidentu negali būti renkamas šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaiką
asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario
mandatą.
Tas pats asmuo Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės.
Lietuvos Respublikos Seimo (toliau - Seimo) nariai renkami ketveriems metams vienmandatėse ir
daugiamandatėje rinkimų apygardose, remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu
tiesioginiuose mišrios sistemos rinkimuose.
Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu su
užsienio valstybe ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje. Nuolat
gyvenančiu Lietuvos Respublikoje laikomas Lietuvos Respublikos pilietis, kurio duomenys apie
gyvenamąją vietą įrašyti Lietuvos Respublikos gyventojų registre, arba pilietis, kuris pagal Civilinį
kodeksą pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.
Seimo nariais negali būti renkami asmenys, kurie, likus 65 dienoms iki rinkimų, yra nebaigę atlikti
bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais arba
nepakaltinamais.
Seimo nariais negali būti renkami asmenys, rinkimų dieną atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją
krašto apsaugos tarnybą, taip pat likus 65 dienoms iki rinkimų neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos,
policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų
apmokami pareigūnai.
Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų
pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą.
Kiti tiesioginiai arba netiesioginiai Lietuvos Respublikos piliečių rinkimų teisės apribojimai - dėl kilmės,
politinių pažiūrų, socialinės ir turtinės padėties, nacionalinės priklausomybės, lyties, išsilavinimo, kalbos,
santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio - draudžiami.
Teis. Literatūroje yra keli kandidatų kėlimo modeliai: 1)kandidatus gali kelti tik politinės partijos
(Austrija, Egiptas, Portugalija); 2) Formalus partijų išskirimas iš galinčių iškelti kndidatūras subjektų ir
tokios teisės suteikimas tam tikram rinkėjų skaičiui. Šis modeli staikomas ir Lietuvoje per R Prezidento
164
rinkimus. LR Konsitucijos 79 str. Numatyta, kad kandidatu iį Respublikos Prezidentus įregistruojamas
LR pilietis <...>, surinkęs ne mažiau kaip 20 tūkst. Rinkėjų parašų; 3) Šis modelis numato, kad kandidatą
į renkamą pareigybę turi paremti ne paprastieji rinkėjai, bet tam tikri pareigūnai.
Iškėlimo būdai: Kandidatus į Seimo narius vienamd. Ir daugiamand.r.apygardose gali kelti politinės
partijos ( Seimo rinkimų 37 str.). Kandidatu į Seimo narius vien.r.apygardoje gali išsikelti ir kiekvienas
LR pilietis, jei jo išsikėlimą parašais remia ne mažiau kaip 1000 tos apygardos rinkėjų.
Daugamand.r.apygardoje partija kandidatus į Seimo narius kelia pateikdama kandidatų sąrašą, sudarytą
pagal partijos suvažiavime ar konferencijoje nustatytą eilę. Sąrašą nebūtina tvirtinti suvažiavime ar
konferencijoje, jei partijos įstatuose yra numatyta kitokia tvarka kandidatams kelti.Kandidatų sąraše
negali būti mažiau nei 25 ir daugiau kaip 141. Kandidatus į Seimo narius gali kelti politinės partijos, LR
piliečiai. Savivaldybių tarybų rinkimuose(tarybų įst 34 str.) teisė iškelti kandidatus priklauso partijai ar
politiniai organizacijai, įregistruotai ne vėliau kaip likus 65 d.iki rinkimų. Kandidatai keliami pateikiant
kandidatų sąrašą, kuriame negali būti mažiau kaip 5 ir daugiau kaip toje apygardoje nustatytas mandatų
skaičius pridėjus dar 5. Iškeliant kandidatus reikia laikytis kandidatų iškėlimo taisyklių: LRS rinkimų įst.
38 str., Savivaldybių tarybų įst 35 str., Prezidento rinkimų 34 str. Vyr.r.k-jai pateikiami kandidatų iškėlimo
pareiškiniai dokumentai: pareiškimas dalyvauti rinkimuose; įsipareigojimas nutraukti darbo ar kitokią
veiklą, nesuderinamą su numatytais įstatymais; pajamų bei turto deklaracijos ir kt. Kandidatas į Seimo
narius turi viešai pareikšti, jeigu jis ne pagal LR užduotis yra sąmoningai bendradarbiavęs su kitų
valstybių spec.tarnybomis (Seimo rinkimų įst. 98 str. 1 d.); jei po 1990 03 11 LR teismo įsigaliojusiu
nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl smurtinio nusikaltimo prieš asmenį.(tai pažymima rinkiminiame
plakate). Anologiški reikalavimai numatyti ir Savivaldybių tarybų įstatymo 88 str.
Norint kandidatą ar jų sąrašą įregistruoti rinkimams, reikia įnešti rinkimų užstatą. Tai yra tam tikras
saugiklis, kad asmenys rinkimų kampanija nesinaudotų tik savireklamos tikslais. LRS rinkimų įst.
41 str skelbiama: užstatas vienam kandidatui į Seimo narius įregistruoti ar įregistruojant vieną naują
kand.vietoj kandidato, kurio pareiškiniai dokumentai buvo atšaukti ar jis juos atšaukė pats
vienmand.rinkimų apygardoje yra vienas vid.mėnesinis darbo užmokestis (VMDU).Rinkimų užstatas
vienam kandidatui į Seimo narius sąrašui įregistruoti daugiaman.rinkimų apygardoje yra 20 VMDU.
Pakeičiant vieno kandidato vietą sąraše, įrašant į sąrašą naują knadidatą,užstato dydis-1 VMDU,
sujungiant kandidatų sąrašus-po 0,3 VMDU už kiekvieną sujungiamą sąrašą. Per 40 d.po galutinių
rinkimų rezultatų paskelbimo Vyr,r,k-ja grąžina rinkimų užstatą jį sumokėjusiai partijai ar asmeniui,
kai:1.iškeltas kandidatas į Seimo narius ar asmuo, išsikėlęs kandidatu, išrinktas Seimo nariu
vienmand.r.apygardoje; 2.iškeltų kandidatų sąrašas (jungtinis sąrašas) įgijo teisę dalyvauti paskirstant
mandatus daugiam.r.apygardoje ir spaudoje yra ataskaita apie lėšų šaltinius ir naudojimą rinkimų
agitacijai.Negrąžinti užstatai pervedami į valstybės biudžetą. Savivaldybių tarybų rinkimuose taikomi
užstatai-1 VMDU vienam kandidatų sąrašui ( savivaldybių tarybų rinkimų įst 38 str.), o kandidatams į
Prezidentus-20 VMDU (vienam kandidatui).
Kokie reikalavimai, nustatyti kandidatui į seimo narius, yra taip pat taikomi kandidatui į respublikos
Prezidento pareigybę ir kaip toks reikalavimas yra įvertintas (išaiškintas) Konsitucinio Teismo nutarimu?
Pagal Konstitucijos 56str. Ir 78 str. 1 d. reikalavimas būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu
užsienio valstybei (platesniu požiūriu – ir nuostata, kad Seimo nariu negali būti renkamas asmuo,
nebaigęs atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį). Reikalavimas dėl priesaikos ar
pasižadėjimo ryšių su kita valstybe nebuvimo pagal Konstitucinį Teismą iš esmės reiškia, kad
įstaymu turėtų būti reikalaujama, jog kandidatas jo įregistravimo dieną būtų baigęs visas kitos
valstybės pilietybės atsisakymo procedūras.
Kokia savivaldybių tarybų rinkimų sistema, kaip keliami kandidatai ir kuo remiantis jie laikomi
išrinktais?
Proporcine rinkimų sistema, pagrįsta išimtine politinių partijų teise pateikti kandidatų sąrašus
vienoje daugiamandatėje rinkimų apygardoje, kurios teritorija sutampa su atitinkamos
savivaldybės teritorija, vadinamaisiais 4 ir 6 proc. rinkimų barjerais atitinkamai kandidatų sąrašui
ir jų kooliciniam junginiui.
Kokiuose rinkimuose ir kaip priklausydamas nuo kitų piliečių-rinkėjų asmuo gali pats iškelti savo
kandidatūrą ir būti įregistruotas kandidatu?
Seimo rinkimuose- vienmandatėje apygardoje, jei surenka 1000 jį remenčių rinkėjų parašų; taip
pat Respublikos Prezidento rinkimuose – jei surenka 20 tūkst. parašų.

165
7. Kandidatų veiklos garantijos.
LR seimo rinkimų įstatymas.
46 straipsnis. Kandidato į Seimo narius teisė kalbėti susirinkimuose, naudotis visuomenės
informavimo priemonėmis
1. Prasidėjus rinkimų agitacijos kampanijai, kandidatai į Seimo narius rinkimų apygardose turi lygią teisę
kalbėti rinkėjų ir kitokiuose susirinkimuose, pasitarimuose, posėdžiuose, valstybinėse visuomenės
informavimo priemonėse ir skelbti savo rinkimų programą.
2. Valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų vadovai, taip pat savivaldybių merai ar jų įgalioti tam
asmenys turi padėti kandidatams į Seimo narius organizuoti susitikimus su rinkėjais, gauti reikiamą
informaciją, išskyrus neskelbtiną pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir Vyriausybės nutarimus.
47 straipsnis. Atsakomybė už šio įstatymo pažeidimą
Asmenys, smurtu, apgaule, grasinimais, papirkinėjimais arba kitaip kliudantys rinkėjams įgyvendinti teisę
rinkti ir būti išrinktiems į Seimą, organizuoti rinkimų agitaciją, taip pat rinkimų komisijų nariai, kiti
pareigūnai, suklastoję rinkimų dokumentus, neteisingai suskaičiavę balsus, pažeidę balsavimo slaptumą
arba kitaip pažeidę šį įstatymą, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Atsakomybėn taip pat
traukiami asmenys, paskelbę arba kitaip platinę melagingus duomenis apie kandidatą į Seimo narius ar
trukdę kandidatui susitikti su rinkėjais.
48 straipsnis. Kandidato į Seimo narius teisė būti atleistam nuo darbo ar tarnybinių pareigų
rinkimų agitacijos kampanijos metu
Kandidatas į Seimo narius rinkimų į Seimą organizavimo ir vykdymo laikui, bet ne ilgiau kaip 1 mėnesį,
jo prašymu gali būti atleidžiamas nuo darbo ar tarnybinių pareigų.
49 straipsnis. Kandidato į Seimo narius neliečiamybė
Kandidatas į Seimo narius rinkimų agitacijos kampanijos metu, taip pat iki pirmojo naujai išrinkto
Seimo posėdžio (po pakartotinių arba naujų rinkimų - iki galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo)
be Vyriausiosios rinkimų komisijos sutikimo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn,
suimtas, jam negali būti taikomos administracinės nuobaudos teismine tvarka už veiksmus,
padarytus rinkimų agitacijos kampanijos metu.
Atkreipkite dėmesį į 49 str.!
Prezidento rinkimų įstatymas.
V. KANDIDATŲ Į RESPUBLIKOS PREZIDENTUS VEIKLOS GARANTIJOS
37 straipsnis. Kandidato į Respublikos Prezidentus teisė pasisakyti susirinkimuose, naudotis
masinės informacijos priemonėmis
Kandidatai į Respublikos Prezidentus po oficialaus kandidatų sąrašo paskelbimo turi lygią teisę pasisakyti
rinkėjų ir kitokiuose susirinkimuose, pasitarimuose, posėdžiuose, naudotis valstybinėmis masinės
informacijos priemonėmis ir skelbti savo rinkiminę programą.
Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų vadovai turi padėti kandidatams į Respublikos Prezidentus
organizuoti susitikimus su rinkėjais, gauti reikalingą informaciją, išskyrus neskelbtiną.
38 straipsnis. Kandidato į Respublikos Prezidentus teisė būti atleistam nuo darbo ar tarnybinių
pareigų rinkimų kampanijos laikui
Kandidatas į Respublikos Prezidentus rinkimų kampanijos laikui, bet ne ilgiau kaip 2 mėnesiams, jo
prašymu gali būti atleidžiamas nuo darbo ar tarnybinių pareigų. Už šį laiką iš valstybės lėšų jam
išmokama VMDU 2 dydžių kompensacija.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. IX-179, 2001 02 20, Žin., 2001, Nr. 21-687 (2001 03 09)
39 straipsnis. Kandidato į Respublikos Prezidentus neliečiamybė
Kandidatas į Respublikos Prezidentus rinkimų kampanijos metu, taip pat po rinkimų negali būti
be Vyriausiosios rinkimų komisijos sutikimo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, jam
negali būti taikomos administracinės nuobaudos teismine tvarka už veiksmus, padarytus
Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos metu.
Vyriausioji rinkimų komisija kartu su Vidaus reikalų ministerija turi pasirūpinti kandidato į
Respublikos Prezidentus apsauga, apmokama iš valstybės lėšų. Kandidatas į Respublikos
Prezidentus gali atsisakyti tokios apsaugos, taip pat samdyti apsaugą už savo lėšas.
Atkreipkite dėmesį į 38 ir 39 str.

8. Rinkiminė agitacija.
166
Parengiamojo periodo etapas. Jo metu rinkėjai susipažįsta su kandidatais ir jų priešrinkiminėmis
platformomis, o visuomenės organizacijos ir partijos vykdo priešrinkiminę agitaciją ir propagandą. Jis
reikalingas tam, kad rinkėjai nuspręstų, už kurią politinę partiją ar konkretų kandidatą jie balsuos per
rinkimus. Rinkimų agitacija prasideda, užregistrvus ir oficialiai paskelbus iškeltus kandidatus. Agitaciją
galima vykdyti įvairiais būdais, išskyrus tuos, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus ( Seimo rink įst.
50 str. 2 d.) : mitingai, susitikimai su rinkėjais.
Rinkimų agitacija draudžiama likus 30 val. iki rinkimų pradžios ir rinkimų dieną, išskyrus nuolatinę
vaizdinę agitaciją tam skirtose vietose, jeigu ji iškabinta likus ne mažiau kaip 48 val. iki rinkimų pradžios.
Rinkimų agitacinės kampanijos finansavimą bei jos kontrolę reglamentuoja Politinių kampanijų
finansavimo kontrolės įstatymas, priimtas 1997 lapkričio 11 d. bei rinkimų įstatymas.
L-je rinkimų agitacija finansuojama iš partijos ar kandidato lėšų. Jos kaupiamos specialioje rinkimų
sąskaitoje. Maksimalus leistinas dydis Seimo rinkimuose (seimo rink. Įst. 55 str. 1 d. 50VMDU
kandidatui vienmad.r.apygardoje ir 1000 VMDU kandidatų sąrašui daug.r.apygardoje, savivaldybių
tarybų( tarybų įst 52 str. 2 d.) rinkimuose-100 VMDU kandidatų sąrašui ir 500 VMDU kandidatų sąrašus
keliančiai organizacijai. Kontroliuoti agitacijai skirtų lėšų naudojimą įpareigotos mokesčių inspekcijos ir
Vyr.rinkimų komisija.
KT nutarimas 1996 11 23 Išvada dėl Seimo rinkimų
Pažymėtina, jog Seimo rinkimų įstatymas nenumato pakankamų teisinių garantijų, užkertančių
kelią skelbti kompromituojančią medžiagą rinkimų agitacijos draudimo metu.

9. Balsavimas.
Svarbiausia stadija –tautos valia. Balsuoja -tik sąrašuose, pateikę dokumentus. L-je balsuoti rinkėjai
gali:1) rinkimų apylinkėje, į kurios rinkėjų sąrašus jie yra įrašyti; 2 )paštu.Balsuoti paštu galima pašto
skyriuose jų darbo dienomis pradedant likus 5 d.iki rinkimų (savivaldybių tarybų-7 d.)ir baigiant likus
vienai dienai iki rinkimų ar dviem d.priklausomai nuo to, kurios apygardos rinkėjų sąraše rinkėjas yra
įrašytas. Balsavimas apylinkės rinkimų komisijos nurodytoje patalpoje vyksta rinkimų dieną nuo 7 iki 20
val. Renkant Prezidentą balsuoti galima iki 21 val.Balsavimo patalpa rinkėjams atidaroma susirinkus 3/5
apylinkės komisijos narių. Rinkėjas ateidamas balsuoti privalo turėti asmens dokumentą, nes prieš
balsavimą komisijos nariai nustato rinkėjo asmenybę ir patikrina, ar jis yra įtrauktas į tos apylinkės
rinkėjų sąrašus. Jei asmuo neturi šio dokumento arba neaišku ar jis įrašytas į rinkėjų sąrašus, jis gali
balsuoti, kada du į tos apylinkės rinkėjų sąrašą įrašyti LR piliečiai paliudija, jog tai tikrai yra į rinkėjų
sąrašą įrašytas pilietis. Rinkėjai užpildo rinkimų biuletenius ir įdeda juos į rinkimų urną. Proporcine
balsavimo sistema – į savivaldybių tarybas, mažoritarinė Prezidento - rinkimai, mišri į Seimą
(balsavimas tuo pačiu metu vyksta ir vienmandatėse, ir daugiamandatėje rinkimų apygardose. Balsų
skaičiavimas ir rinkimų rezultatų paskelbimas. Pirminėje stadijoje balsai skaičiuojami apylinkėse.
Komisijos darbą organizuoja ir jam vadovauja k-jos pirmininkas.Balsai skaičiuojami taip, kad šią
procedūrą, rinkėjų žymas rinkimų biuleteniuose galėtų matyti visi balsų skaičiavimo metu dalyvaujantys
asmenys. Per Seimo rinkimus, suskaičiavus balsadėžėje rastus biuletenius, pradedama skaičiuoti paštu
gautus biul.Suskaičiuojami kandidatų pirmumo balsai. Baigus skaičiuoti, kiekvienoje rinkimų apylinkėje
surašomi du balsų skaičiavimo protokolai: vienamd.ir daugiam.r.apygardos. Protokolus pasirašo k-jos
pirmininkas ir nariai bei stebėtojai. Jų pastabos pridedamos prie protokolo. Po to paketai su visais
biuleteniais ir protokolais pristatomi apygardos rinkimų komisijai ne vėliau kaip per 12 va.nuo balsavimo
pabaigos. Apygardos r.k-ja suskaičiuoja apylinkių rinkimų k-jų pateiktus duomenis ir prie jų prideda tuos
paštu balsavusių rinkėjų balsus, kurie buvo suskaičiuoti apygardos r.k-je.Surašomas apygardos balsų
skaičiavimo protokolas.Apygardų r.k-jos rinkimų dokumentus pristato Vyr.r.k-jai.Rinkimų rezultatus
nustato Vyr.r.k-ja po to, kai išnagrinėja visus skundus ir nustato visus rinkimų rezultatus visose
apygardose, taip pat ir rinkėjų, balsavusių užsienyje ir laivuose, balsus.

10. Rinkimų galiojimo sąlygos.

Vienmad.r.apygardose rinkimai laikomi įvykusiais, jei juose dalyvavo daugiau kaip 40 proc.rinkėjų,
įrašytų į tos rinkimų apygardos rinkėjų sąrašus.Išrinktu laikomas kandidatas, už kurį balsavo daugiausia
dalyvavusių rinkėjų. Jei kandidatai gavo vienodai balsų, Seimo nariu tampa vyriausias pagal amžių
kandidatas. Jeigu pagal išankstinius rinkimų rezultatus balsų skirtumas tarp pirmąją ir antrąją vietą
užėmusių kandidatų yra mažesnis kaip 50, apygardos rinkimų k-ja privalo priimti sprendimą perskaičiuoti
visų apylinkių biuletenius, jei iki pasirašant balsų skaičiavimo protokolą to pareikalauja bent vienas
167
komisijos narys, partijos ar kandidato atstovas. Daugiamand.r.apygardoje Seimo rinkimai laikomi
įvykusiais, jei juose dalyvavo daugiau kaip ¼ visų rinkėjų.Sąrašas įveikia barjerą jei už jį balsuoja ne
mažiau kaip 5 proc.rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Jungtinis sąrašas-7 proc.rinkimuose dalyvavusių
rinkėjų.Galutinius rezultatus ne vėliau kaip per 7 d.pasibaigus rinkimams skelbia Vyr.r.k-ja.Žemesniosios
r.k-jos gali būti apskundžiamos aukštesniajai r.k-jai ir tik Vyr.r.k-jos veiksmai gali būti apskųsti
Vyriausiajam administraciniam teismui.
Seimo rinkimų įstatymas:
91 straipsnis. Rinkimų pripažinimas negaliojančiais
1. Vyriausioji rinkimų komisija gali pripažinti rinkimų rezultatus rinkimų apygardoje negaliojančiais,
jeigu nustato, kad šiurkštūs šio įstatymo pažeidimai, padaryti rinkimų apylinkėje arba rinkimų
apygardoje, arba dokumentų suklastojimas ar jų praradimas turėjo esminės įtakos rinkimų rezultatams,
arba pagal balsų skaičiavimo protokolus ar kitus rinkimų dokumentus negalima nustatyti šių esminių
rinkimų rezultatų:
1) vienmandatėje rinkimų apygardoje – kandidato, kuriam tenka mandatas, arba kandidatų, dalyvaujančių
pakartotiniame balsavime;
2) daugiamandatėje rinkimų apygardoje - kandidatų sąrašų, dalyvaujančių paskirstant mandatus, arba
kandidatų sąrašui tenkančių mandatų skaičių galima nustatyti tik daugiau kaip vieno mandato tikslumu.
2. Rinkimai negali būti skelbiami negaliojančiais, jeigu neginčijamai nustatyti rinkimų rezultatai leidžia
nustatyti esminius rinkimų rezultatus.
72(1) straipsnis. Paklausimas dėl Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo pažeidimo
Su paklausimu, ar nebuvo pažeistas rinkimų įstatymas per Respublikos Prezidento rinkimus, į Lietuvos
Respublikos Konstitucinį Teismą gali kreiptis Lietuvos Respublikos Seimas ne vėliau kaip per 3 dienas po
to, kai paskelbiami oficialūs rinkimų rezultatai.
LR Konstitucinis Teismas tiria ir vertina tik Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą arba jos
atsisakymą nagrinėti skundus dėl rinkimų įstatymo pažeidimų tais atvejais, kai sprendimai buvo priimti ar
kita minėtos komisijos veika buvo padaryta pasibaigus balsavimui renkant Respublikos Prezidentą.
Tokį paklausimą LR Konstitucinis Teismas išnagrinėja ne vėliau kaip per 72 valandas nuo jo įteikimo. Į šį
terminą įskaitomos ir nedarbo dienos.
Remdamasis LRKonstitucinio Teismo išvadomis galutinį sprendimą dėl Respublikos Prezidento rinkimų
įstatymo pažeidimo priima Lietuvos Respublikos Seimas.
Jeigu LR Konstitucinis Teismas priima išvadą, kad Vyriausioji rinkimų komisija šiurkščiai pažeidė
Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymą ar suklastojo rinkimų dokumentus ir tai turėjo
esminės įtakos rinkimų rezultatams, Lietuvos Respublikos Seimas gali priimti vieną iš nutarimų:
1) pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais – jeigu pagal balsų skaičiavimo protokolus
negalima nustatyti tikrųjų rinkimų rezultatų;
2) nustatyti tikruosius galutinius rinkimų rezultatus pagal rinkimų komisijų patvirtintus balsų skaičiavimo
protokolus, jeigu komisijų sprendimai dėl šių protokolų patvirtinimo nebuvo apskųsti Lietuvos
vyriausiajam administraciniam teismui ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra panaikinęs
komisijų sprendimų dėl šių protokolų patvirtinimo ar nepatvirtinimo.
Pripažinus Respublikos Prezidento rinkimų rezultatus negaliojančiais, ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo
rinkimų dienos šio įstatymo nustatyta tvarka rengiami pakartotiniai Respublikos Prezidento rinkimai.
Vyriausioji rinkimų komisija, nustačiusi, kad šiurkštūs šio įstatymo pažeidimai, padaryti balsavimo metu,
ar dokumentų suklastojimas turėjo lemiamos įtakos Respublikos Prezidento rinkimų rezultatams, gali
pripažinti Respublikos Prezidento rinkimų rezultatus negaliojančiais.
KT išvada 2004 m. lapkričio mėn.
IŠVADA BYLOJE PAGAL LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO PAKLAUSIMĄ, AR PER
2004 M. SEIMO RINKIMUS NEBUVO PAŽEISTAS SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO
NUOSTATOS GARANTUOJANČIOS SLAPTĄ BALSAVIMĄ IR DRAUDŽIANĖIOS
KONTROLIUOTI RINKĖJŲ VALIĄ RINKIMUOSE TUO ATVEJU, KAI RINKĖJAI
BALSUOJA PAŠTU.
Konstitucinis Teismas išvadoje pabrėžė, jog Konstitucijoje yra įtvirtintas reikalavimas, kad Lietuvos
valstybės valdžia būtų organizuota demokratiškai, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant
savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, kad valdžios įstaigos
tarnauja žmonėms, kad piliečiai turi teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų
sprendimus, taip pat garantuojant piliečiams galimybę ginti savo teises teisme, peticijos teisę (13 –
168
TAM KLAUSIMUI APIE PETICIJŲ TEISĘ)teisės aktuose reglamentuojant piliečių prašymų ir
skundų nagrinėjimo procedūrą ir kt. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad konstitucinėje
demokratijoje politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai,
demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma. Rinkimai negali
būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai -teisėtais, jeigu rinkimai vyksta paminant
Konstitucijoje įtvirtintus
demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras.
Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Seimo - Tautos atstovybės rinkimų principai yra
įtvirtinti Konstitucijoje, jų negalima paneigti, iškreipti ar apriboti jokiu žemesnės galios teisės aktu.
Aiškindamas Konstitucijos 55 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad Seimo narių rinkimų tvarką nustato
įstatymas, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad tai reiškia, jog įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu
įtvirtinti Seimo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką,
apimančią kandidatų į Seimo narius kėlimą, rinkimų agitaciją, balsavimo tvarką, rinkimų rezultatų
nustatymą, rinkiminių ginčų nagrinėjimo procedūras, reguliuoti kitus Seimo narių rinkimų
santykius. Tai darydamas, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos; jis negali nei pats
paneigti, iškreipti ar apriboti visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo, nei
sudaryti teisinių prielaidų tai padaryti kitiems subjektams, nes tai reikštų, jog yra apribojama arba
išvis paneigiama Tautos aukščiausios suverenios galios raiška per Tautos atstovybę - Seimą.
Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjui iš Konstitucijos kyla pareiga įstatymu
nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų Seimo rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą -
būtinas Tautos pasitikėjimo savo atstovybe prielaidas.
Konstitucinis Teismas išvadoje pažymėjo, jog įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi
pareigą įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad rinkėjai balsuotų
asmeniškai ir slaptai, kad balsavimo metu nebūtų galima paveikti rinkėjų valios ir jos
kontroliuoti. Ypač
neleistina, kad rinkimų finansavimas būtų neskaidrus ar nekontroliuojamas, kad rinkimų
kampanijoje būtų naudojamos tokios rinkimų technologijos, kurios prieštarauja moralei,
teisingumui, visuomenės darnai. Pabrėžta ir tai, kad pagal Konstituciją jokiais motyvais
negali būti pateisinamas rinkėjų balsų tiesioginis ar netiesioginis pirkimas, taip pat tokia
rinkimų kampanijos praktika, kai rinkėjai yra dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinami
dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir/arba balsuoti už arba prieš vieną ar kitą
kandidatą. Tai, pasak Konstitucinio Teismo, tolygu rinkėjų papirkinėjimui, reiškiančiam,
kad iš Lietuvos Respublikos piliečių atima teisė laisvai, patiems pareikšti savo tikrąją valią
Seimo rinkimuose, o iš Tautos - teisė išsirinkti tokią Tautos atstovybę, kuri reikštų jos
tikrąją aukščiausią suverenią galią.
Išvadoje teigiama, kad asmeninis (tiesioginis) balsavimas - viena iš lemiamų laisvo, taigi ir
demokratiško, rinkėjų valios reiškimo garantijų. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad konstitucinis
demokratiškų rinkimų reikalavimas reiškia, kad rinkėjams, negalintiems nustatytą dieną atvykti į
rinkimų
apylinkę dėl ligos, negalios, išvykos, įkalinimo, vykdomų tarnybos užduočių, taip pat dėl
asmeninių priežasčių, būtų užtikrinama galimybė pareikšti savo valią rinkimuose. Išvadoje taip pat
pažymėta, kad įstatymų leidėjas turi konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad
piliečiai, negalintys balsuoti rinkimų dieną, turėtų galimybę savo konstitucinę teisę įgyvendinti
kitu metu; kad įstatymų leidėjas, spręsdamas balsavimo paštu formą, turi atsižvelgti ne tik į
teisinius veiksnius, bet ir į visuomenės politinės kultūros ypatumus, pilietinės brandos lygį,
visuomenės mentalitetą, kitus socialinius veiksnius, nes jie taip pat lemia, ar balsavimu paštu nebus
piktnaudžiaujama, ar balsavimo paštu institutas nevirs priemone iškreipti tikrąją rinkėjų valią ir
nepaneigs Tautos teisės išsirinkti tokią savo atstovybę, kuri reikštų jos tikrąją aukščiausią
suverenią galią.
1996 11 23 KT išvada Dėl Seimo rinkimų.
Vyriausioji rinkimų komisija priimdama sprendimą neperskaičiuoti biuleteniud, rėmėsi tuo, kad nedidelis
balsų skirtumas savaime nėra pagrindas perskaičiuoti rinkimų biuletenius. Su tokiu Vyriausiosios
rinkimų komisijos argumentu negalima nesutikti, nes Seimo rinkimų įstatymo 85 straipsnio ketvirtąja
dalimi Vyriausiajai rinkimų komisijai yra suteikta teisė pačiai spręsti, kokiais atvejais rinkimų
biuleteniai perskaičiuotini. Seimo rinkimų įstatymo 90 straipsnio pirmosios dalies normoje
169
Vyriausiajai rinkimų komisijai yra suteikiamos plačios diskrecinės teisės dėl rinkimų rezultatų
pripažinimo negaliojančiais. Šios normos nuostata "šiurkštūs šio įstatymo pažeidimai, padaryti
rinkimų apylinkėje arba rinkimų apygardoje" yra vertinamasis požymis, kurio turinį privalo
nustatyti Vyriausioji rinkimų komisija atsižvelgdama į konkrečias aplinkybes, pavyzdžiui: koks
šio įstatymo straipsnis buvo pažeistas, koks pažeidimo pobūdis, kas pažeidimą padarė, kokias
pasekmes tai galėjo sukelti arba sukėlė ir kt. Tik Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytų
aplinkybių visuma kiekvienu atveju duoda pagrindo spręsti, ar pažeidimas laikytinas šiurkščiu.
Nustačius, kad pažeidimas yra šiurkštus, reikia įvertinti, ar tai "turėjo lemiamos įtakos rinkimų
rezultatams". Tai taip pat yra Vyriausiosios rinkimų komisijos konstatuotų aplinkybių vertinimo
dalykas. Nustačius, kad Seimo rinkimų įstatymo pažeidimai buvo šiurkštūs ir turėjo lemiamos
įtakos rinkimų rezultatams, Vyriausiajai rinkimų komisijai suteikiama teisė pripažinti rinkimų
rezultatus negaliojančiais. Vertinant tokią Seimo rinkimų įstatymo 90 straipsnio pirmosios
dalies normos redakciją yra prielaidų daryti išvadą, kad ši norma ne visai užtikrina visapusišką
teisinį reguliavimą sprendžiant rinkimų procese iškilusius konfliktus.
Kuo skiriasi Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimų rezultatų pripažinimo negaliojančiais tvarka ir ar LR
1990-2002m. kurių nors rinkimų rezultatai buvo pripažinti negaliojančiais?
Seimo rinkimus negaliojančiais pripažinti gali Seimas, remdamasis Konstitucinio Teismo išvada,
kurios prašyti gali tik respublikos Prezidentas ir Seimas. Taigi galutinį klausimą sprendžia Seimas
(Konstitucijos 105 str. 3 d. 1 p., 106 str. 5 d., 107 str.3 d.). Pripažinti negaliojančiais savivaldybių
tarybų rezultatus gali Vyriausioji rinkimų komisija (Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas), kuri
tai (vieną kartą) padarė 1997m. kovo 29d., vertindama savivaldybės tarybos rinkimus Švenčionių
rajono rinkimų apygardoje.

11. Pakartotinis balsavimas ir pakartotiniai rinkimai.

Seimo rinkimų įstatymas:
92 straipsnis. Pakartotiniai rinkimai
1. Pakartotiniai rinkimai vyksta rinkimų apygardose, kuriose rinkimai neįvyko ar pripažinti
negaliojančiais.
2. Pakartotiniai rinkimai rengiami ne vėliau kaip po pusės metų, o po neįvykusių pakartotinių rinkimų -
ne vėliau kaip po metų.
3. Konkrečią pakartotinių rinkimų, pakartotinio balsavimo į Seimą tvarką pagal šio įstatymo nustatytus
reikalavimus ir terminus nustato Vyriausioji rinkimų komisija, atsižvelgdama į tai, kad pakartotiniai
rinkimai, pakartotinis balsavimas rengiami vienoje iš vienmandačių rinkimų apygardų. Vyriausioji
rinkimų komisija, nustatydama pakartotinių rinkimų rengimo tvarką, negali keisti rinkimų apygardos ribų.
Į apygardos rinkėjų sąrašą papildomai įrašomi tie šios rinkimų apygardos teritorijoje nuolat gyvenantys
piliečiai, kuriems pakartotinių rinkimų dieną sukaks ne mažiau kaip 18 metų, o iš sąrašo išbraukiami tik
rinkimų teisę praradę asmenys. Balsavimas užsienyje, laivuose (išskyrus tą atvejį, kai užsienyje
gyvenantys rinkėjai ar laivuose esančios įgulos įrašytos į tos rinkimų apygardos, kurioje rengiami
pakartotiniai rinkimai, rinkėjų sąrašus), ne šios rinkimų apygardos teritorijoje esančiuose paštuose
(išskyrus miestų, rajonų centrinius paštus) nerengiamas.
4. Pakartotiniai rinkimai nerengiami, jeigu skelbtina pakartotinių rinkimų data patenka į laikotarpį, kai iki
eilinių Seimo rinkimų datos, skaičiuojamos pagal Konstituciją, yra likę mažiau kaip vieneri metai.
88 straipsnis. Rinkimų rezultatų nustatymas vienmandatėse rinkimų apygardose
1. Rinkimų rezultatus nustato Vyriausioji rinkimų komisija po to, kai išnagrinėja visus skundus ir nustato
visus rinkimų rezultatus šioje apygardoje, taip pat ir rinkėjų, balsavusių užsienyje ir laivuose, balsus.
2. Vienmandatėje rinkimų apygardoje išrinktu laikomas kandidatas, jeigu rinkimuose dalyvavo ne mažiau
kaip 40 procentų į tos rinkimų apygardos rinkėjų sąrašus įrašytų rinkėjų ir tas kandidatas gavo daugiau
kaip pusę rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Jeigu rinkimuose dalyvavo mažiau kaip 40 procentų į tos
rinkimų apygardos rinkėjų sąrašus įrašytų rinkėjų, išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo
daugiausia, bet ne mažiau kaip vieną penktadalį visų į tos rinkimų apygardos rinkėjų sąrašus įrašytų
rinkėjų balsų.
3. Jeigu rinkimuose dalyvavo daugiau kaip du kandidatai ir pagal šio straipsnio 2 dalį Seimo narys
nebuvo išrinktas, po dviejų savaičių nuo rinkimų dienos rengiamas pakartotinis balsavimas,
kuriame dalyvauja du kandidatai, gavę daugiausia balsų. Pakartotinio balsavimo datą Vyriausioji rinkimų
komisija paskelbia kartu su rinkimų rezultatais. Per pakartotinį balsavimą išrinktu laikomas kandidatas,
170
gavęs daugiau balsų, neatsižvelgiant į rinkimuose dalyvavusių rinkėjų skaičių. Jeigu abu kandidatai gavo
vienodą balsų skaičių, Seimo nariu tampa tas kandidatas, kuris pirmą kartą balsuojant buvo gavęs daugiau
balsų. Jeigu abu kandidatai pirmą kartą balsuojant buvo gavę vienodą balsų skaičių, Seimo nariu
tampama burtais.
4. Jeigu rinkimuose dalyvavo vienas arba du kandidatai ir pagal šio straipsnio 2 dalį Seimo narys
nebuvo išrinktas, rinkimai laikomi neįvykusiais ir rengiami pakartotiniai rinkimai
Prezidento rinkimų įstatymas:
Jeigu pirmame balsavimo rate nė vienas kandidatas nesurinko reikiamos balsų daugumos, po dviejų
savaičių nuo rinkimų dienos šio įstatymo nustatyta tvarka rengiamas pakartotinis balsavimas dėl dviejų
kandidatų, gavusių daugiausiai balsų pirmame balsavimo rate. Šį balsavimą Vyriausioji rinkimų komisija
paskelbia tą pačią dieną kaip ir pirmojo balsavimo rato galutinius rezultatus. Per pakartotinį balsavimą
išrinktu laikomas kandidatas, surinkęs daugiau balsų.
Jeigu pirmame balsavimo rate dalyvavo ne daugiau kaip du kandidatai ir nė vienas negavo reikiamo balsų
skaičiaus, ne vėliau kaip per 45 dienas nuo rinkimų dienos šio įstatymo nustatyta tvarka rengiami
pakartotiniai Respublikos Prezidento rinkimai.

12. Referendumo tvarkos įstatyminis detalizavimas ir jo konstituciniai aspektai, nagrinėti

Konstitucinio Teismo 1994 07 22.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 str. l d. skelbiama: „Svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo
klausimai sprendžiami referendumu". Taip susiduriame su referendumu ~ konstituciniu tiesioginės
demokratijos institutu Lietuvos teisinėje sistemoje.
Referendumas (lotyniškai „tai, kas turi būti pranešta'') - lai svarbiau sias tiesioginės demokratijos
institutas, pasireiškiantis tiesioginiu rinkėju balsavimu tam tikru valstybės ar visuomenės gyvenimo
klausimu. Referendumo metu piliečių valia yra išreiškiama balsuojant už referendumui pateiktą
klausimą. Tuo referendumo procedūra primena rinkimus. Ta čiau šių demokratinių institutų tapatinti
negalima. Referendumas ir rinkimai skiriasi rinkėju valios išreiškimo objektu. Rinkimu metu piliečiai
balsuoja už kandidatus į tautos atstovus arba į kitas renkamas valstybės institucijas, o referendumo
objektas yra konkretus referendumui teikia mas klausimas. Referendume šiuo klausimu piliečiai
pasisako „taip" arba „ne". Skiriasi taip pat rinkimų ir referendumo rezultatu nustatymo procedūros ir
tvarka. Jei rinkimų rezultatai gali būti nustatomi ir pagal ma-žoritarine, ir pagal proporcine rinkimu
sistemą, tai referendumo rezultatai gali būti nustatomi tik remiantis mažoritarizmo principu.
Referendumą lokiu būdu galima apibrėžti kaip teisės normomis reglamentuotą balsavimo procedūrą,
kurios metu rinkimų teisę turintys valstybės piliečiai, vadovaudamiesi savo patyrimu ir vertybinėmis
nuostatomis, pareiškia savo valią svarbiausiais tautos bei valstybės gyvenimo klau simais. „Pagal teisės
teoriją ir konstitucines tradicijas referendumas suprantamas kaip piliečių visuotinis balsavimas
konstitucijos, įstatymo ar atskiru jo nuostatų priėmimo, vidaus ir užsienio politikos klausimais. Šio
demokratijos instituto esmę nusako du pagrindiniai kriterijai: 1) tautos suverenių galių
(suprema potestas) tiesioginis apibūdinimas ir 2) tiesioginės demokratijos įgyvendinimo procese
priimtų aktų teisinė reikšmė‘‘ (LR KT nutarimas 1994 07 22 „ Del 1994 m. birželio 15 d.
įstatymo „Dėl LR referendumo įst. Pakeitimo ir papildymo“ 1,9,13,39 punktų nuostatų, kuriomis
buvo pakeisti ar papildyti Referendumo įstatymo 1, 9, 12, 32 straipsniai atitikomo LR
Konstitucijai).
Teisinėje literatūroje šalia referendumo sutinkama ir kita sąvoka - plebiscitas (lot. plebisdtum -
tautos sprendimas). Antai Prancūzijoje plebiscitu laikoma balsavimas, kurio melu piliečiai pritaria
ar nepritaria valslybės vadovo vykdomai politikai;
Kartais teigiama, kad plebiscitas - lai balsavimas ypač svarbiais, lem tingais valstybei klausimais. Tai
gyventoju apklausa siekiant išspręsti konkrečios valstybės teritorijos likimą, lai teritorinių ginčų
sprendimo būdas tarptautinėje praktikoje. Galima teigli, kad ir referendumas, ir piebiscilas įvardija tą
patį konstitucinį teisinį reiškinį - taulos balsavimą svarbiausiais šalies gyvenimo klausimais.
Referendumas kaip tiesioginės demokratijos institutas turi seną ir turtingą istoriją. Literatūroje
nurodoma, kad pirmas referendumas įvyko 1439 m. Šveicarijoje, Berno kantone. Demokratinių J. J.
Rousseau idėjų apie tiesioginį tautos valdymą įtakoje, XVIII a. prasidėjo šiuolaikinių referendumų
istorija. 1778 m. keletas Amerikos valslijų referendumu patvirtino savo konstitucijas. Referendumai
vyko Prancūzijoje, Italijoje, Danijoje, Norvegijoje ir daugelyje kitų pasaulio valstybių. XIX a.
pabaigojo buvo toliau tobulinamos referendumo organizavimo procedūros, įteisintas slapto balsavimo
171
principas. Susiklosčiusios praktikos išdavoje XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje daugelio valstybių
konstitucijose buvo įtvirtinta galimybė referendumo būdu spręsti šalies vidaus ir kai kuriuos tarptautinius
klausimus. Po Pirmojo pasaulinio karo referendumo institutas buvo įvestas daugelio Europos valstybių
konstitucijose. Be tradicinių klausimu, susijusių su įstatymų nuostatų patvirtinimu, referendumo būdu
buvo numatyta spręsti ir iškilusius konfliktus tarp valstybės konstitucinių institucijų.
Po Antrojo pasaulinio karo referendumu taikymo praktika dar labiau paplito. Referendumai tapo labai
populiari piliečių valios reiškimo forma.
Referendumu XX a. pabaigoje įvairiose Europos šalyse sprendžiami ne tik svarbus valstybės vidaus, bet
ir tarptautinės politikos klausimai. Referendumų metu pareikšta piliečiu valia turėjo lemiamos įtakos
Europos integracijos procesams. Referendumo sąvoka gali būti suprantama dviem prasmėm: 1) tai
konstitucinės teisės institutas (turi visus institutui būdingus bruožus - teisės normos, reguliuojančios
vienarūšius visuomeninius santykius, normų realizavimo tvarka, atsakomybė už jų pažeidimą, teisinių
principų Įtvirtinimas); 2) tai reglamentuota įstatymu balsavimo procedūra, kurios metu rinkimų teisę
turintys valstybės piliečiai pareiškia savo valią.
Referendumų rūšys.
Teisinėje literatūroje pateikiama įvairių referendumų klasifikacijų. Šis referendumų klasifikavimas
priklauso nuo kriterijų, pagal kuriuos išskiriamos tam tikros referendumų rūšys.
Štai Davidas Butleris siūlė referendumus klasifikuoti pagal referendumo iniciatorius ir referendumų
sprendžiamus uždavinius:
1) Valdžios rengiami referendumai. Valstybės valdžia daugiausia įstatymų leidžia sutinkamai su
valdančiosios partijos ar partijų koalicijos siekimais. Todėl ji turi didžiausią galią nuspręsti, ar
referendumas bus surengtas. Taip pat ji įvardija ir jo dalyką, už kurį bus pasisakoma, bei reikalinga
surinkti ,,už” balsų skaičių pasiūlymui laimėti; nuo valdžios priklausys, ar gautas rezultatas bus
įpareigojamasis valdžios atžvilgiu, ar tiktai patariamasis. Savo esme tokie referendumai yra
fakultatyviniai. Klausimai, pateikiami šios rūšies referendume, gali būti patys įvairiausi – ekonominiai,
kultūriniai ir panašiai. Iniciatyvos teisė skelbti referendumą priklauso valstybės valdžiai.
2) Konstituciškai būtini referendumai. Konstitucijose numatyta, kad tam tikra rūšis priemonių, adaptuotų
valdžios (dažniausiai, bet ne visada tai būna) būtų patvirtintos piliečių referendumu prieš joms įsigalint.
Valdžia turi išimtinę teisę nuspręsti, ar siūlyti kiekvieną pataisą, kaip ją įvardyti, tačiau privalomas
referendumas nulems, ar ji taps konstitucijos dalimi, ar ne.
3) Referendumai pagal piliečių peticijas arba reikalavimus. Eilinis pilietis yra įgaliotas paduoti peticiją,
reikalaujančią, kad tam tikras valdžios teisės aktas būtų pateiktas referendumui. Tokiu referendumu yra
ribojama atstovaujamoji valdžia.
4) Referendumai piliečių iniciatyva. Eilinis balsuotojas yra įgaliotas paduoti peticiją, reikalaujančią, kad
tam tikra valdžios neišspręsta problema būtų pateikta svarstyti rinkėjams. Jeigu už jų peticiją surinktas
reikiamas skaičius parašų, tai referendumas turi būti surengtas; ir jeigu įstatymo nustatyta rinkėjų
dauguma balsuoja už, tai piliečių pasiūlymas tampa įstatymu, nepaisant to, ar valdžiai tai patinka, ar ne.
Daugumoje šalių vyksta tik pirmo tipo referendumai. Tų šalių institucijos pasirenka pravesti
referendumus tais klausimais, kurie naudingi politikams, ir organizuoja juos tada, kai tam būna palanki
politinė situacija. Trečio ir ketvirto tipo referendumai plačiai organizuojami tik Šveicarijoje (ir kantono, ir
konferencijos lygiu) bei kai kuriose Amerikos valstijose.
Anot V. Čirkino, galima referendumus skirti:
1.Pagal tai kokioje teritorijos dalyje referendumas vykdomas:
nacionalinis (visos valstybės mastu) referendumas.
vietos referendumas – tai referendumas, kuris vykdomas, vieno ar kelių administracinių – teritorinių vienetų
teritorijoje.
2.Pagal būtinumą vykdyti referendumą, norint priimti tam tikrą sprendimą.
a) privalomas referendumas – kai Konstitucijoje numatyta, jog sprendimas tam tikru klausimu gali būti
priimamas tik referendumu.
b) fakultatyvinis referendumas, organizuojamas Konstitucijoje ar įstatyme numatytų subjektų, turinčių
referendumo iniciatyvos teisę, nuožiūra.
3. Pagal referendume keliamų klausimų pobūdį.
a) konsultacinis referendumas – kai balsuojama už naujos Konstitucijos projektą.
b) Paprastas referendumas – referendumas kitais, nekonstitucinio pobūdžio klausimais.
4. Pagal parlamento dalyvavimą:
172
ikiparlamentinis – tai referendumas, vykdomas prieš priimant įstatymą parlamente.
Poparlamentinis referendumas – tai referendumas, vykdomas po įstatymo priėmimo parlamente, siekiant
tokiu būdu ji partvirtinti.
Neparlamentinis referendumas – toks referendumas, kada įstatymas priimamas parlamentui nedalyvaujant
arba jį apeinant (taip ne kartą buvo daroma Prancūzijoje Šarlio de Golio laikais).
5. Pagal sprendimo pobūdį:
patvirtinantis referendumas – tai toks, kuriame rinkėjai patvirtina parlamento sprendimą.
Atšaukiamasis referendumas – referendumas, kurio sprendimu atšaukiamas anksčiau parlamento priimtas
įstatymas.
6. pagal juridinę galią:
a) sprendžiamasis referendumas – tokio referendumo priimti sprendimai nereikalauja papildomo
patvirtinimo, įsigalioja šalies teritorijoje ir paprastai gali būti pakeisti tik referendumu.
b) Konsultacinis referendumas – balsavimu išreiškiama rinkėjų nuomonė, į kurią parlamentas gali
atsižvelgti arba neatsižvelgti.
Lietuvos teisės sistemoje įtvirtinto referendumo institutui yra svarbu LR Konstitucinio teismo 1994
m. 22 d. nutarimas pasiūlytas referendumų klasifikavimas. LRKT nutarime pažymėta, kad
referendumai skirstomi į sprendžiamuosius, patariamuosius ir ratifikacinius.
2006 05 10 KT nutarimas Dėl referendumo biuletenių kalbos.
Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą byloje dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3
straipsnio 6 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pripažino, kad ginčytos
įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai.
Pareiškėjas - Seimo narių grupė prašė ištirti, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3
straipsnio 6 dalies nuostatos "Vykdydama referendumus <...> Vyriausioji rinkimų komisija <...>
organizuoja referendumo dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo tarptautinėse organizacijose papildomą
biuletenių, kuriuose kartu su referendumo biuletenio tekstu valstybine kalba yra šio teksto
vertimas į savivaldybės teritorijoje tradiciškai gausiai gyvenančios tautinės mažumos kalbą,
spausdinimą. Šie biuleteniai naudojami balsuojant tose referendumo apylinkėse, kuriose
tradiciškai gausiai gyvena tautinė mažuma, ir balsuojant miesto, rajono paštuose" neprieštarauja
Konstitucijos 14 (valstybinė kalba - lietuvių kalba) ir 29 (įstatymui, teismui ir kitoms valstybės
institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs) straipsniams. Konstitucinis Teismas
pabrėžė, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Nutarime taip pat akcentuojama, jog
konstitucinis valstybinės kalbos statusas reiškia ir tai, kad valstybinė kalba yra privalomai
vartojama tik viešajame Lietuvos gyvenime; kitose gyvenimo srityse asmenys nevaržomai gali
vartoti bet kokią jiems priimtiną kalbą. Šioje konstitucinės justicijos byloje pabrėžta, jog tai,
kad oficialūs dokumentai rašomi valstybine kalba, nepaneigia tautinėms mažumoms save
priskiriančių piliečių teisės rašyti, skaityti ir bendrauti bet kokia kita kalba, jeigu tai nesusiję su
Konstitucijos apibrėžta valstybinės kalbos vartojimo sritimi.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nuolatinis gyvenimas valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą
laiką ir valstybinės kalbos mokėjimas yra būtinos prielaidos užsieniečiui ar asmeniui be pilietybės
integruotis į visuomenę, suvokti Tautos mentalitetą ir jos siekius, valstybės konstitucinę santvarką,
susipažinti su Tautos ir valstybės istorija, kultūra, papročiais ir tradicijomis, pasirengti prisiimti
atsakomybę už valstybės dabartį ir ateitį. Taigi valstybinės kalbos nemokantis Lietuvos
Respublikos pilietis nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos visuomenę. Integravimasis į Lietuvos
visuomenę, tapimas visaverčiu valstybinės bendruomenės - pilietinės Tautos nariu siejasi su
atitinkamomis pastangomis, taip pat ir su valstybinės kalbos išmokimu (jeigu asmuo jos nemoka).
Jeigu valstybinės kalbos nemokantis pilietis nemėgina jos išmokti (nors nėra objektyvių priežasčių,
dėl kurių jis negalėtų to daryti), tai liudija, kad jis stokoja pilietiškumo. Nutarime pabrėžiama, kad
Konstitucija suponuoja tokią pilietiškumo sampratą ir tokį pilietiškumo santykį su valstybine
kalba kaip konstitucine vertybe, kad asmens siekis dalyvauti valdant savo šalį, priimant valstybinės
reikšmės sprendimus, taip pat teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą, siekis būti
visaverčiu valstybinės bendruomenės - pilietinės Tautos nariu yra savaime suprantama paskata
asmeniui gerai mokėti valstybinę kalbą. Valstybinės kalbos mokėjimas yra ir prielaida
įgyvendinti kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio konstitucinę teisę balsuoti
referendumuose. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad referendumų biuleteniai turi būti
spausdinami tik valstybine kalba. Priešingu atveju būtų ignoruojama konstitucinė
173
valstybinės kalbos samprata, suponuojanti būtent valstybinės kalbos vartojimą priimant
valstybinės reikšmės sprendimus. Nutarime taip pat pabrėžta, kad referendumų biuleteniuose,
kad ir kokiu klausimu tie referendumai būtų rengiami, klausimai turi būti formuluojami
suprantamai kiekvienam balsuotojui.
1994 12 01 KT nutarimas “Dėl referendumo organizavimo“.
Teiginys, kad iniciatyvos organizuoti referendumą pareiškimas jau reiškia referendumo pradžią, yra
nepagrįstas. Iniciatyvinės grupės susiformavimas, piliečių parašų dėl referendumo organizavimo
rinkimas, dokumentų pateikimas ir jų tikrinimas bei svarstymas - tai tik būtini referendumo
organizavimo stadijos veiksmai. Seimo nutarimas paskelbti referendumą gali būti priimamas tik
juos atlikus (išskyrus atvejus, kai referendumas skelbiamas Seimo iniciatyva). Pažymėtina ir tai,
kad neatlikus svarbiausių parengiamųjų veiksmų (pvz., per nustatytą terminą nesurinkus reikiamo
piliečių parašų
skaičiaus) referendumo organizavimas savaime nutrūksta. Seimui priėmus nutarimą paskelbti
referendumą, prasideda tiesioginis pasirengimas referendumui - sudaromos referendumo komisijos,
balsavimo apylinkės, tikslinami rinkėjų sąrašai, vykdoma referendumo agitacija. Referendumas (t.
y. piliečių balsavimas) vykdomas Seimo nutarime nurodytą dieną ir įstatymo nustatytu laiku. Tik
įstatymo numatytais atvejais ir tvarka, kai balsuoja paštu, piliečiai dalyvauja referendume anksčiau
negu paskirtą balsavimo dieną. 2.1. Pareiškėjas teigia, kad minėto nutarimo 1 ir 3 punktais
"referendumas paskelbtas kitu, negu reikalavo piliečiai, klausimu". Toks pareiškėjo teiginys
grindžiamas tuo, kad buvo patikslintas įstatymo projekto pavadinimas, įrašant į jį žodį "nuostatos" (t.
y. "įstatymo ... nuostatos"). Suinteresuoto asmens atstovas paaiškino, kad įstatymo pavadinimas buvo
taip patikslintas remiantis Konstitucijos 69 straipsnio ketvirtosios dalies norma, kuri numato, kad
referendumu gali būti priimamos "įstatymų nuostatos". Šis klausimas jau yra išspręstas
Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarime "Dėl 1994 m. birželio 15 d. įstatymo "Dėl
Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo" 1, 9, 12 ir 39 punktų nuostatų,
kuriomis buvo pakeisti ar papildyti Referendumo įstatymo 1, 9, 12 ir 32 straipsniai, atitikimo Lietuvos
Respublikos Konstitucijai" (Žin., 1994, Nr. 57 - 1120). Šio nutarimo konstatuojamosios dalies 2
punkto antroje pastraipoje pasakyta: "...Konstitucijoje vartojama sąvoka "įstatymo nuostatos" gali būti
suprantama ir kaip vientisas įstatymas, ir kaip atskiros jo normos. Tiek visas įstatymas, tiek jo dalys
visada susideda iš tam tikrų nuostatų, kurios teisės normomis tampa įstatymų leidybos procese. Tai
nereiškia, kad įstatymas ir įstatymo nuostatos turi skirtingą teisinę galią tiek jų pateikimo
referendumui stadijoje, tiek priėmus jas referendumu." Konstitucinis Teismas nenustatė, kad Seimas
būtų pakeitęs referendumui teikiamo įstatymo projekto turinį, t. y. konkrečias jo normas. Todėl
pareiškėjo teiginys, kad "referendumas paskelbtas kitu, negu reikalavo piliečiai, klausimu", nėra
pagrįstas.
Pareiškėjas teigia, kad ginčijamo nutarimo 2 punktu buvo neteisėtai pakeista referendumui teikiamo
akto forma: vietoj konstitucinio įstatymo (ar konstitucinių nuostatų) referendumui buvo "teikiamos
Lietuvos Respublikos įstatymo nuostatos". Taigi pagal Konstituciją konstitucinių įstatymų sąrašą
nustato tik Seimas. Todėl minėtu atveju Seimas, išbraukdamas iš teikiamo referendumui įstatymo
projekto pavadinimo žodį "konstitucinio", veikė neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų.
2.3. Pareiškėjas teigia, kad ginčijamo nutarimo 3 punkto nuostata "jeigu iki referendumo dienos šios
įstatymo nuostatos nebus priimtos Lietuvos Respublikos Seime" reiškia papildomų referendumo
vykdymo sąlygų nustatymą, o tai prieštarauja Konstitucijai.
"Konstitucijoje nenumatyta, kad Seimas galėtų atlikti dar kokius nors veiksmus ar referendumui
teikiamo teisės akto projektą priimti svarstyti pats, tuo apribodamas piliečių teisę inicijuoti
referendumą ir pareikšti jame savo valią dėl teikiamo įstatymo ar kito teisės akto projekto".
Ginčijama Seimo nutarimo nuostata iš esmės pakartojo 1994 m. birželio 15 d. įstatymo
"Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo" normą, kuri
Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Pagal
Konstitucinio Teismo
įstatymo 72 straipsnį ši nuostata yra negaliojanti ir negali būti taikoma.
Remdamasis išdėstytais motyvais, Konstitucinis Teismas daro išvadą, kad Seimo 1994 m. liepos 12 d.
nutarimas "Dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų
indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos" nuostatų paskelbimo", išskyrus 3 punkto nuostatą "jeigu iki
referendumo dienos šios įstatymo nuostatos nebus priimtos Lietuvos Respublikos Seime", kuri
174
pagal Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimą yra negaliojanti, neprieštarauja
Konstitucijai.

!!KT nutarimas 1994 07 22 „ Del 1994 m. birželio 15 d. įstatymo „Dėl LR referendumo įst.
Pakeitimo ir papildymo“ 1,9,13,39 punktų nuostatų, kuriomis buvo pakeisti ar papildyti
Referendumo įstatymo 1, 9, 12, 32 straipsniai atitikomo LR Konstitucijai.
Konstitucijoje yra įtvirtinta galimybė šalies piliečiams įgyvendinti Tautos suverenitetą tiesioginės
demokratijos forma - referendumu. Pagal teisės teoriją ir konstitucines tradicijas referendumas
suprantamas kaip piliečių visuotinis balsavimas konstitucijos, įstatymo ar atskirų jo nuostatų
priėmimo, vidaus ir užsienio politikos klausimais. Šio demokratijos instituto esmę nusako du
pagrindiniai kriterijai: 1) tautos suverenių galių (suprema potestas) tiesioginis apibūdinimas ir
2) tiesioginės demokratijos įgyvendinimo procese priimtų aktų teisinė reikšmė. Referendumai
skirstomi į sprendžiamuosius, patariamuosius ir ratifikacinius. Sprendžiamieji referendumai, per
kuriuos tauta visuotinio balsavimo būdu priima įstatymus, demokratinių tradicijų šalyse kaip
politinis teisinis institutas sutinkami retai. Labiau paplitę patariamieji referendumai, kuriems teikiami
svarstyti svarbiausi šalies gyvenimo klausimai, ir ratifikaciniai, kurių metu tauta išreiškia
pritarimą ar nepritarimą parlamento priimtam įstatymui. Konstitucijos 9 straipsnyje nustatyta, kad
svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu, kurio skelbimo ir
vykdymo tvarką nustato įstatymas. Konstitucijoje vartojama sąvoka "įstatymo nuostatos" gali būti
suprantama ir kaip vientisas įstatymas, ir kaip atskiros jo normos. Tiek visas įstatymas, tiek jo dalys
visada susideda iš tam tikrų nuostatų, kurios teisės normomis tampa įstatymų leidybos procese. Tai
nereiškia, kad įstatymas ir įstatymo nuostatos turi skirtingą teisinę galią tiek jų pateikimo
referendumui stadijoje, tiek priėmus jas referendumu.
Referendumu priimamo įstatymo leidėjas yra piliečiai, įgyvendinantys Konstitucijoje įtvirtintą teisę
tiesiogiai dalyvauti valdant savošalį (33 straipsnis). Konstitucijos 71 straipsnio trečiojoje ir ketvirtojoje
dalyse numatyta, kad referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo
pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas, o jam to nepadarius, tai atlieka Seimo
Pirmininkas.
Įtvirtinant piliečių teisę tiesiogiai dalyvauti valdant savo šalį, Konstitucijoje numatyta, kad
referendumą įstatymo nustatytais atvejais skelbia Seimas ir kad referendumas skelbiamas, jeigu jo
reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę (9 straipsnis). Taigi
Konstitucijoje nenumatyta, kad šios normos įgyvendinimas būtų saistomas kokiomis nors
papildomomis sąlygomis ar kokių nors subjektų sprendimais. Konstitucijos 3 straipsnio pirmojoje
dalyje nustatyta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto. Neneigiant to, kad
piliečiai turi teisę būti informuojami apie referendumu priimamų įstatymų ar jų nuostatų
ekonomines ir kitokias pasekmes, įvairūs referendumui teikiamų klausimų vertinimai galimi
agitacijos dėl referendumo metu, tačiau tuo negali būti sąlygojamas referendumo skelbimas ir
vykdymas. Todėl susiejant teisę skelbti ir vykdyti referendumą ekonominiais klausimais su
ekonominės ekspertizės dėl būsimų pasekmių atlikimu yra ribojamos suverenios Tautos galios, o tai
prieštarauja Konstitucijos 3, 4, 9 ir 33 straipsniams.
Taigi Referendumo įstatymo 9 straipsnio antrosios dalies nuostata, jog parašų rinkimo lape, be kitų
duomenų, turi būti nurodytas ir pasirašančiojo asmens Lietuvos Respublikos piliečio paso numeris
(kuris padeda indentifikuoti savininko asmenį), yra viena iš garantijų, kad piliečių parašų rinkimo lape
pasirašė tinkamas subjektas (tik piliečiai turintys rinkimų teisę). Todėl ši Referendumo įstatymo
norma neprieštarauja Konstitucijai.
Pagal Konstitucijos 34 straipsnio pirmąją ir trečiąją dalį rinkimų teisės (kartu ir teisės reikalauti skelbti
referendumą) neturi tik tie piliečiai, kuriems rinkimų dieną nesukako 18 metų ir kurie teismo
pripažinti neveiksniais. Kokių nors kitų rinkimų teisės ir jos įgyvendinimo apribojimų
Konstitucijoje nenustatyta.
Ginčijamo įstatymo nuostata, kad visus duomenis parašų rinkimo lape pasirašantis pilietis
užpildo pats, yra teisės reikalauti skelbti referendumą atėmimas iš tų piliečių, kurie dėl fizinių
trūkumų negali užpildyti parašų rinkimo lapo. Tuo paneigiama piliečio konstitucinė teisė
dalyvauti valdant savo šalį, o tai prieštarauja Konstitucijos 4, 9 ir 33 straipsniams.
175
Referendumui teikiamas įstatymo ar jo nuostatų projektas turi būti derinamas su Konstitucija.
Seimas, kaip Tautos atstovybė ir įstatymų leidėjas, gali išreikšti savo nuomonę dėl referendumui
teikiamo įstatymo ar jo nuostatų projekto atitikimo Konstitucijai. Todėl Referendumo įstatymo
papildyto 12 straipsnio antrosios dalies nuostata, jog Seimas gali konstatuoti, kad referendumui
teikiamas įstatymų nuostatų projektas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, neprieštarauja
Konstitucijai.
Konstitucijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto,
savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Priimant kokius nors išankstinius sprendimus,
nenumatytus
Konstitucijoje ir sąlygojančius referendumo paskelbimą, būtų ribojama aukščiausia suvereni
Tautos galia. Referendumo įstatymo papildyto 12 straipsnio antrosios dalies nuostata, kad
konstatavus referendumui teikiamo teisės akto projekto neatitikimą Konstitucijai "pirmiausia turi
būti nagrinėjamas Konstitucijos keitimo klausimas", susieja referendumo paskelbimą su Konstitucijoje
nenumatyta sąlyga - Konstitucijos keitimo klausimo nagrinėjimu. Ši nuostata ydinga ir dėl to,
kad
Konstitucijos keitimo klausimas būtų nagrinėjamas nežinant Tautos valios, kuri bus pareikšta
per balsavimą dėl pateikto referendumui teisės akto projekto. Todėl ši nuostata prieštarauja
Konstitucijos 3, 4 ir 9 straipsniams.
Konstitucijos 9 straipsnyje ir 67 straipsnio 3 punkte yra nustatyta, kad ne mažiau kaip 300
tūkstančių piliečių pareikalavus Seimas priima nutarimą skelbti referendumą. Konstitucijoje
nenumatyta, kad Seimas galėtų atlikti dar kokius nors veiksmus ar referendumui teikiamo teisės
akto projektą priimti svarstyti pats, tuo apribodamas piliečių teisę inicijuoti referendumą ir
pareikšti jame savo valią dėl teikiamo įstatymo ar kito teisės akto projekto. Todėl Referendumo
įstatymo papildyto 12 straipsnio trečioji dalis prieštarauja Konstitucijos 4, 9 straipsniams ir 67
straipsnio 3 punktui.
Konstitucijoje yra nustatyta, kad suverenitetas priklauso Tautai (2 straipsnis). Jį piliečiai įgyvendina
dalyvaudami valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus (33
straipsnis). Piliečių tiesioginis dalyvavimas valdant šalį yra ypač svarbi aukščiausios suverenios galios
išraiška, todėl per referendumą turi būti nustatyta tikroji Tautos valia.
Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.
Vienas iš sprendimų priėmimo demokratinių principų yra daugumos principas. Šis principas
taip pat yra įtvirtintas Konstitucijoje nustatant Seimo, kitų atstovaujančiųjų institucijų veiklos,
įstatymų priėmimo procedūras ir reguliuojant kitus klausimus. Todėl įstatymo nuostata, kad
referendume sprendimai priimami, jeigu jiems pritaria daugiau kaip pusė įtrauktų į sąrašus piliečių,
neprieštarauja Konstitucijai.
Referendumo įstatyme:
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
1. Šis Įstatymas nustato Lietuvos Respublikos piliečių referendumo teisės įgyvendinimo tvarką,
referendumo rūšis, jo inicijavimą, paskelbimą, organizavimą bei vykdymą.
2. Referendumui siūlomo klausimo svarbą Valstybės bei Tautos gyvenime pagal Lietuvos Respublikos
Konstituciją ir šį Įstatymą sprendžia Lietuvos Respublikos piliečiai (toliau – piliečiai) ar Lietuvos
Respublikos Seimas (toliau – Seimas).
2 straipsnis. Bendrieji referendumo principai
1. Dalyvavimas referendume yra laisvas ir grindžiamas demokratiniais rinkimų teisės principais:
visuotinės, lygios ir tiesioginės rinkimų teisės bei slapto balsavimo.
2. Referendume turi teisę dalyvauti piliečiai, sukakę 18 metų. Referendume nedalyvauja piliečiai, kurie
teismo pripažinti neveiksniais.
3. Piliečiai dalyvauja referendume lygiais pagrindais.
4. Referendumas yra tiesioginis. Piliečiai dalyvauja referendume tiesiogiai ir asmeniškai.
5. Balsavimas vykdant referendumą yra slaptas, piliečių reiškiamos valios kontroliuoti neleidžiama.
6. Piliečių teisių dalyvauti referendume negalima varžyti dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės,
socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.
3 straipsnis. Referendumo rūšys
Lietuvos Respublikoje gali būti rengiami privalomieji ir konsultaciniai (patariamieji) referendumai.

176
 4 straipsnis. Privalomieji referendumai
1. Privalomai rengiami referendumai šiais klausimais:
1) dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, kad „Lietuvos valstybė yra
nepriklausoma demokratinė respublika“, pakeitimo;
2) dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ nuostatų pakeitimo;
3) dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo;
4) dėl 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines
Rytų sąjungas“ pakeitimo;
5) dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo tarptautinėse organizacijose, jeigu šis dalyvavimas yra susijęs su
Lietuvos valstybės organų kompetencijos daliniu perdavimu tarptautinių organizacijų institucijoms ar jų
jurisdikcijai.
2. Privalomieji referendumai gali būti rengiami ir dėl kitų įstatymų ar jų nuostatų, kuriuos siūlo
referendumu svarstyti 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas.
5 straipsnis. Konsultaciniai (patariamieji) referendumai
Konsultaciniai (patariamieji) referendumai gali būti rengiami kitais svarbiausiais Valstybės bei Tautos
gyvenimo klausimais, dėl kurių pagal šį Įstatymą nėra būtina rengti privalomąjį referendumą, bet juos
siūlo svarstyti referendumu 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas.
6 straipsnis. Reikalavimai referendumui siūlomiems įstatymų, kitų aktų ir sprendimų projektams
1. Referendumui siūlomas įstatymo projektas turi atitikti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų norminių
teisės aktų rengimo tvarkos įstatymo nustatytus reikalavimus.
2. Referendumui siūlomo sprendimo projekte nurodoma:
1) referendumo rūšis;
2) referendumui siūlomo įstatymo, kito akto tekstas arba referendume siūlomo spręsti Valstybės bei
Tautos gyvenimo klausimo tekstas.
3. Piliečių iniciatyvinės grupės atstovų prašymu Seimo kanceliarija referendumui siūlomo įstatymo, kito
akto ar siūlomo spręsti Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimo (sprendimo) tekstui parengti turi
užtikrinti paramą, tam pasitelkdama teisės specialistų.
4. Šiame Įstatyme vartojama sąvoka „sprendimas“ apima įstatymą, kitą aktą ir sprendimą.
7 straipsnis. Privalomojo referendumo rezultatų nustatymas
1. Privalomasis referendumas laikomas įvykusiu, jeigu jame dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių,
turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.
2. Sprendimas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos „Lietuvos valstybė yra
nepriklausoma demokratinė respublika“, taip pat dėl 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto „Dėl
Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ pakeitimo yra laikomas priimtu, jeigu
tam pritarė ne mažiau kaip 3/4 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.
3. Sprendimas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei XIV skirsnio
„Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo yra laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė
piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.
4. Sprendimas dėl kitų klausimų, įstatymų ar jų nuostatų, kurie buvo svarstyti privalomajame
referendume, yra laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, dalyvavusių
referendume, bet ne mažiau kaip 1/3 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.
5. Sprendimas šio Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytais klausimais yra laikomas priimtu,
jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė referendume dalyvavusių piliečių.
8 straipsnis. Konsultacinio (patariamojo) referendumo rezultatų nustatymas
1. Konsultacinis (patariamasis) referendumas laikomas įvykusiu, jeigu referendume dalyvavo daugiau
kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.
2. Tuo atveju, kai konsultaciniame (patariamajame) referendume dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių ir
konkretaus sprendimo priėmimui pritarė ne mažiau kaip pusė jame dalyvavusių piliečių, sprendimas yra
laikomas priimtu. Klausimas dėl šio referendumo sprendimo įgyvendinimo ne vėliau kaip per 1 mėnesį
nuo jo paskelbimo turi būti svarstomas Seime Seimo statuto nustatyta tvarka.
3. Tuo atveju, kai referendume dalyvavo mažiau piliečių, negu nurodyta šio straipsnio 1 dalyje,
referendumas laikomas neįvykusiu, o į jo metu pareikštą piliečių nuomonę gali būti atsižvelgiama Seime
svarstant įstatymų ir kitų teisės aktų projektus.

177
 ANTRASIS SKIRSNIS
REFERENDUMO INICIJAVIMAS IR PASKELBIMAS
9 straipsnis. Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė
1. Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė priklauso piliečiams ir Seimui.
2. Piliečių referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė įgyvendinama 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę
piliečių reikalavimu.
3. Siūlymą paskelbti referendumą turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė.
Sprendimą dėl šio siūlymo priima Seimas Seimo statuto nustatyta tvarka.
10 straipsnis. Piliečių iniciatyvinės grupės įregistravimas
1. Piliečių referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę piliečiai įgyvendina tiesiogiai. Tam tikslui iš ne
mažiau kaip penkiolikos piliečių, turinčių rinkimų teisę, sudaroma piliečių referendumo
iniciatyvinė grupė (toliau – grupė). Grupės atstovas atvyksta į Vyriausiąją rinkimų komisiją ir pateikia
jai prašymą įregistruoti grupę ir referendumu siūlomo priimti sprendimo tekstą bei preliminariai suderina
klausimą dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdžio datos.
2. Grupės prašyme Vyriausiajai rinkimų komisijai turi būti nurodyta: referendumo rūšis, preliminarus ar
galutinis referendumu siūlomo priimti sprendimo tekstas, taip pat grupės koordinatorius (koordinatoriai).
Prašymą pasirašo visi grupės nariai ir atvykę į Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdį, kuriame
sprendžiamas grupės įregistravimo klausimas, patvirtina reiškiamą iniciatyvą paskelbti referendumą.
3. Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per 15 dienų nuo grupės prašymo gavimo dienos savo
posėdyje surašo grupės įregistravimo aktą. Akto nuorašas ne vėliau kaip kitą dieną po grupės
įregistravimo išduodamas grupei ar jos atstovui ir pasiunčiamas Seimo Pirmininkui. Seimo Pirmininkas
artimiausiame Seimo posėdyje praneša Seimui apie piliečių reiškiamą iniciatyvą skelbti referendumą.
4. Jeigu grupės prašyme pažymima, kad referendumu priimti teikiamo sprendimo tekstas yra
preliminarus, tuo pat metu grupės atstovų prašymu Seimo kanceliarijoje per kiek įmanoma trumpesnį
laiką, bet ne vėliau kaip iki Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdžio, kuriame sprendžiamas grupės
įregistravimo klausimas, dienos, turi būti suteikta reikalinga pagalba galutiniam sprendimo tekstui
parengti. Sprendimo tekstas yra laikomas galutiniu, kai jį pasirašo visi grupės nariai.
5. Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo grupės įregistravimo turi išduoti jai
piliečių parašų rinkimo lapus.
6. Piliečių reikalavime siūlomo teikti referendumui sprendimo teksto keisti neleidžiama.
7. Jeigu po grupės įregistravimo Vyriausiojoje rinkimų komisijoje dienos iki piliečių parašų rinkimo lapų
išdavimo dienos šios grupės narys atšaukia savo parašą dėl prašymo įregistruoti grupę ir jeigu šios grupės
narių lieka mažiau kaip 15, laikoma, kad piliečių referendumo paskelbimo iniciatyva nutrūko.
12 straipsnis. Seimo narių grupės iniciatyvos teisės paskelbti referendumą įgyvendinimas
1. Seimo narių grupės siūlymas paskelbti referendumą yra pateikiamas Seimui. Jame turi būti nurodyta:
referendumo rūšis, referendumu siūlomo priimti sprendimo tekstas. Siūlymą pasirašo Seimo nariai, jų
parašų autentiškumą ne vėliau kaip per 2 darbo dienas patvirtina Seimo valdyba. Kartu su šiuo siūlymu
Seimui yra pateikiamas ir Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo projektas. Jį Seimas svarsto
artimiausiame Seimo posėdyje ir priima sprendimą Seimo statute nustatyta tvarka.
2. Seimo narys savo parašą dėl siūlymo paskelbti referendumą gali atšaukti. Apie šį sprendimą jis privalo
pranešti Seimui ne vėliau kaip iki Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo projekto svarstymo Seimo
plenariniame posėdyje pradžios.
13 straipsnis. Piliečių reikalavimo paskelbti referendumą preliminarinis nagrinėjimas
1. Vyriausioji rinkimų komisija gautus dokumentus dėl referendumo paskelbimo per 15 dienų patikrina.
Vyriausioji rinkimų komisija, nustačiusi, kad dokumentai atitinka šio Įstatymo reikalavimus, grupės
baigiamąjį aktą kartu su piliečių reikalavimais ir savo išvada perduoda Seimui.
2. Vyriausioji rinkimų komisija, nustačiusi, kad dokumentuose esama neesminių trūkumų ar trūksta labai
nedaug (iki 0,5 procento) piliečių parašų, apie tai praneša grupei ir nustato iki 15 dienų terminą šiems
trūkumams pašalinti. Per nustatytą laiką šiuos trūkumus pašalinus, reikalavimas paskelbti referendumą
toliau nagrinėjamas bendra tvarka.
3. Jeigu yra pažeistas piliečių referendumo paskelbimo iniciatyvos teisės įgyvendinimo terminas,
nesurinktas reikiamas skaičius piliečių parašų arba jeigu pateiktuose dokumentuose nustatyta šiurkščių
įstatymo pažeidimų (suklastoti piliečių parašai ar pažeistas savanoriškumo principas renkant parašus),
Vyriausioji rinkimų komisija motyvuotu sprendimu atmeta reikalavimą paskelbti referendumą ir praneša

178
apie tai grupei bei Seimui. Šį sprendimą grupė turi teisę per vieną mėnesį apskųsti Lietuvos vyriausiajam
administraciniam teismui.
4. Jeigu nustatoma, kad pilietis už to paties referendumo paskelbimą pasirašė du kartus ar daugiau, jo visi
parašai neįskaičiuojami. Parašai taip pat neįskaičiuojami, jeigu pažeidžiant šio Įstatymo 11 straipsnio 4
dalį duomenis apie pilietį parašų rinkimo lape įrašo ne jis pats, taip pat jeigu įrašyti ne visi šiame Įstatyme
nustatyti duomenys arba jie įrašyti neteisingai.
14 straipsnis. Seimo nutarimo dėl reikalavimo paskelbti referendumą priėmimo tvarka
1. Seimas, gavęs tinkamai įformintą grupės baigiamąjį aktą kartu su piliečių reikalavimais ir Vyriausiosios
rinkimų komisijos išvadą, kad pateikti dokumentai atitinka šį Įstatymą, sesijos metu artimiausiame Seimo
posėdyje svarsto referendumo paskelbimo datos klausimą. Į šį posėdį kviečiami dalyvauti referendumo
grupės atstovai. Seimo nutarimas dėl referendumo paskelbimo datos priimamas Seimo statuto nustatyta
tvarka ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo dienos, kurią Seimo posėdyje pradėtas svarstyti referendumo
paskelbimo datos klausimas.
2. Jeigu Seimo sudaryta ekspertų grupė padaro išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą
teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Seimas šią išvadą turi
paskelbti visuomenei, tačiau ši išvada negali būti pagrindas neskelbti referendumo.
15 straipsnis. Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo turinys
1. Seimo nutarime dėl referendumo paskelbimo nurodoma referendumo rūšis, vykdymo data,
referendumui pateikiamo sprendimo tekstas.
2. Referendumo vykdymo data skiriama ne vėliau kaip po 3 mėnesių ir ne anksčiau kaip po 2 mėnesių
nuo Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo priėmimo dienos.

13.Kiti tiesioginės demokratijos institutai (peticijos teisė, piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė)
KT nutarimas Dėl Peticijų įstatymo 2006 01 26. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Peticijų
įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią Seimo ar savivaldybės tarybos sprendimas
atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar
peticijos nepriimti nagrinėti yra galutinis ir neskundžiamas, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis
Teismas pabrėžė, kad taip yra suvaržoma asmens, manančio, kad toks minėtų institucijų
sprendimas nėra grindžiamas Peticijų ir kitais įstatymais, konstitucinė teisė kreiptis į teismą
apskųsti valstybės įstaigų sprendimus, kartu yra varžomas ir Konstitucijos laiduojamos
piliečių peticijos teisės įgyvendinimas. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad
Konstitucijai prieštarauja ir Peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas, pagal kurį Vyriausybės
Peticijų komisijos sprendimas nepripažinti kreipimosi peticija ar atsisakyti peticiją priimti nagrinėti
gali būti apskųstas Vyriausybės
kancleriui, kurio sprendimas dėl tokio skundo yra galutinis ir neskundžiamas. Vyriausybės Peticijų
komisiją sudaro Vyriausybė, ši komisija yra Vyriausybei atskaitinga ir atsakinga, todėl minėtą
sprendimą dėl skundo tenkinimo ar netenkinimo galėtų priimti būtent Vyriausybė. Peticijų įstatyme
nustačius, kad
įgaliojimus priimti sprendimus nagrinėjant skundus dėl Vyriausybės peticijų sprendimų turi
Vyriausybės kancleris, yra įsiterpiama į iš Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalies, kitų Konstitucijos
nuostatų kylančius pačios Vyriausybės įgaliojimus, yra pažeidžiamas konstitucinis teisinės
valstybės
principas.
Konstitucinis Teismas pripažino, kad Peticijų įstatymo 16 straipsnis, pagal kurį Seimo, Vyriausybės,
savivaldybės tarybos sprendimas dėl peticijose išdėstytų reikalavimų ar siūlymų yra galutinis ir
neskundžiamas, t. y. būtent tais atvejais, kai Seimas, Vyriausybė, savivaldybės taryba apsvarsto
peticiją ir dėl to priima sprendimą, neprieštarauja Konstitucijai, kadangi priėmus minėtą sprendimą
piliečio konstitucinė peticijos teisė yra įgyvendinta.
33 str. 3 d. Sakoma „Piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką nustato
įstatymas.
Peticijų įstatymas netaikomas, kai piliečiai įgyvendina Konstitucijoje įtvirtintą:
1) įstatymų leidybos iniciatyvos teisę;
2) referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę;
3) valstybės įstaigų ar pareigūnų darbo kritikos teisę.

179
3. Šis įstatymas nereglamentuoja skundų, pareiškimų ir pasiūlymų nagrinėjimo tvarkos, kurią nustato kiti
įstatymai ir teisės aktai.
1. Peticijos teisė – Konstitucijoje laiduojama teisė kreiptis šio įstatymo nustatyta tvarka į Seimą,
Vyriausybę ar savivaldybės institucijas – savivaldybės tarybą bei savivaldybės administracijos direktorių
(toliau – savivaldybės institucijos).
2. Pareiškėjas – ne jaunesnis kaip 16 metų Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis, nuolat gyvenantis
Lietuvos Respublikoje, arba jų grupė, šio įstatymo nustatyta tvarka parašę ir pateikę kreipimąsi (peticiją).
3. Pareiškėjo atstovas - pirmasis kreipimąsi pasirašęs ar kitas kreipimesi nurodytas asmuo, kuriam turi
būti pranešta apie peticijos nagrinėjimą, priimtus sprendimus ir kuris turi teisę dalyvauti ją nagrinėjant.
4. Peticija – raštiškas pareiškėjo kreipimasis į Seimą, Vyriausybę ar savivaldybės institucijas su
reikalavimais ar siūlymais spręsti šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus klausimus, kai tam reikia
priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą ir kai
peticijų komisijos tokį kreipimąsi pripažįsta peticija.
5. Peticijų komisijos - nuolatinės komisijos, kurios sprendžia kreipimosi pripažinimo peticija bei peticijų
priėmimo nagrinėti klausimus, jas nagrinėja ir pateikia išvadas dėl peticijoje išdėstytų reikalavimų ir
siūlymų tenkinimo.
3 straipsnis. Kreipimesi dėstomi reikalavimai ir siūlymai
1. Kreipimesi gali būti reikalaujama ar siūloma spręsti tokius klausimus:
1) žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ar įgyvendinimo;
2) valstybės ir savivaldybės institucijų reformavimo;
3) kitus svarbius visuomenei, savivaldybėms ar valstybei klausimus.
2. Kreipimesi negali būti keliami tokie reikalavimai ir siūlymai, kurių išsprendimas varžytų kitų žmonių
teises ir laisves, grėstų Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui, konstitucinei
santvarkai.
4 straipsnis. Kreipimosi forma ir turinys
1. Kreipimasis pateikiamas raštu. Kreipimesi turi būti nurodyta:
1) pareiškėjo vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, asmens kodas;
2) institucija, kuriai paduodamas kreipimasis;
3) prašymas pripažinti kreipimąsi peticija, kreipimosi padavimo priežastys ir tikslai;
4) pareiškėjo reikalavimai ir siūlymai;
5) pareiškėjo atstovo vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta ir, jeigu yra, telefono, telefakso
numeriai.
2. Kiekvienas kreipimasis turi būti pareiškėjo pasirašytas. Tais atvejais, kai pareiškėjas dėl fizinių
trūkumų pats negali pasirašyti, kreipimąsi už pareiškėją pasirašo kitas asmuo, nurodydamas savo vardą,
pavardę, gyvenamąją vietą, asmens kodą.
3. Prie kreipimosi gali būti pridėti įvairūs dokumentai ar jų kopijos, siūlomo teisės akto projektas ir kita
medžiaga.
5 straipsnis. Pareiškėjo teisės
Pareiškėjas turi teisę:
1) bet kuriuo metu atšaukti kreipimąsi (peticiją). Kreipimasis (peticija) atšaukiamas raštu, nurodant 4
straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus duomenis;
2) gauti informaciją apie peticijos nagrinėjimo vietą ir laiką, priimtus sprendimus bei kitą šiame įstatyme
nustatytą informaciją;
3) asmeniškai ar per atstovą dalyvauti peticijų komisijų posėdžiuose nagrinėjant peticiją, taip pat ir tuo
atveju, kai pagal šio įstatymo 9 straipsnio 5 dalį kreipimaisi yra sujungiami;
4) šio įstatymo nustatyta tvarka apskųsti peticijų komisijos sprendimą, kuriuo kreipimasis
nepripažįstamas peticija ar atsisakoma priimti peticiją nagrinėti.
6 straipsnis. Peticijų komisijos
1. Peticijų komisijos sudaromos ir veikia vadovaudamosi šiuo įstatymu, savo nuostatais ir kitais teisės
aktais. Peticijų komisijos yra atsakingos ir atskaitingos jas sudariusioms valstybės ir savivaldybės
institucijoms.
2. Vykdydamos šio įstatymo nustatytas funkcijas, peticijų komisijos turi teisę pasitelkti specialistų
(ekspertų), kreiptis į valstybės institucijas, mokslo bei studijų institucijas, švietimo įstaigas su prašymu
pateikti išvadas ir kitokią reikiamą medžiagą, pakviesti į savo posėdžius valstybės institucijų, išskyrus
teismų, atstovus iš anksto su jais suderintu laiku ir išklausyti jų informaciją.
180
3. Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisiją sudaro ir jos nuostatus tvirtina Seimas Seimo statuto
nustatyta tvarka.
4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės Peticijų komisiją sudaro ir jos nuostatus tvirtina Vyriausybė.
5. Savivaldybės peticijų komisiją sudaro ir jos nuostatus tvirtina savivaldybės taryba.
6. Peticijų komisijos savo išvadas ir pasiūlymus pateikia raštu.
10 straipsnis. Kreipimosi nepripažinimo peticija ir atsisakymo priimti peticiją nagrinėti apskundimas
1. Pareiškėjas ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo pranešimo apie sprendimą nepripažinti kreipimosi peticija
ar atsisakyti priimti peticiją nagrinėti gavimo dienos gali apskųsti peticijų komisijos sprendimą:
1) Seimui dėl Seimo Peticijų komisijos sprendimo;
*2) Vyriausybės kancleriui dėl Vyriausybės Peticijų komisijos sprendimo;
3) savivaldybės tarybai dėl savivaldybės peticijų komisijos sprendimo.
2. Skundas turi būti pateiktas raštu ir pasirašytas pareiškėjų. Skunde turi būti nurodyta: pareiškėjo vardas,
pavardė, gyvenamoji vieta, atstovo vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, aplinkybės, pagrindžiančios
sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą.
3. Gautas skundas išnagrinėjamas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jo gavimo dienos ir apie priimtą
sprendimą pranešama pareiškėjui ar jo atstovui.
*4. Nusprendus patenkinti skundą ir priėmus sprendimą pripažinti kreipimąsi peticija, peticija
perduodama peticijų komisijai spręsti peticijos priėmimo nagrinėti klausimą. Nusprendus patenkinti
skundą ir priėmus sprendimą priimti peticiją nagrinėti, peticija perduodama peticijų komisijai nagrinėti.
Sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas.
*Pastaba. 1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 95 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostata „sprendimas
atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog asmuo,
manantis, kad Seimo, savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos
sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžiamas Lietuvos
Respublikos peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas’ tokiais
pagrindais, kurie nėra nustatyti Lietuvos Respublikos peticijų įstatyme’;mhg ar kituose įstatymuose,
negali tokio sprendimo apskųsti teismui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30
straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims. (KT nutarimas 2006 01 26)
Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė
Konstitucijos 9 str. 3 d. “ Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300
tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.“
68 str. 2 d. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę taip pat turi Lietuvos Respublikos piliečiai. 50 tūkstančių
piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti seimui projektą, ir jį seimas privalo svarstyti.
Visą piliečių iniciatyvos įstatymą galite rasti internete.
2 straipsnis. Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė1. 50 tūkstančių Lietuvos Respublikos
piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą ir jį Seimas privalo svarstyti.
2. Ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų turi teisę teikti Seimui sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos
Respublikos Konstituciją.
3 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
1. Įstatymo iniciatoriai - piliečiai, kurie siūlo pakeisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ar
priimti įstatymą ir pasirašo piliečių parašų rinkimo lape dėl tokio pasiūlymo.
2. Iniciatyvos projektas - įstatymo ar jo dalies pakeitimo ir papildymo arba Lietuvos Respublikos
Konstitucijos pakeitimo ar papildymo projektas, kuris pateikiamas šio įstatymo nustatyta tvarka.
4 straipsnis. Šio įstatymo galiojimas
Šis įstatymas netaikomas įgyvendinti:
1) piliečių peticijos teisę;
2) piliečių teisę inicijuoti referendumus;
3) Respublikos Prezidento, Vyriausybės ir Seimo narių, įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime.
5 straipsnis. Iniciatyvinė grupė
1. Dėl parengiamųjų veiksmų, susijusių su piliečių įstatymo projekto teikimu Seimui ar sumanymu keisti
Lietuvos Respublikos Konstituciją, sudaroma iniciatyvinė grupė iš ne mažiau kaip 10 rinkimų teisę
turinčių asmenų.
181
2. Tokią iniciatyvinę grupę registruoja Vyriausioji rinkimų komisija Referendumo įstatymo nustatyta
Lietuvos Respublikos piliečių iniciatyvinės grupės registravimo tvarka.
6 straipsnis. Iniciatyvinės grupės prašymas
1. Iniciatyvinė grupė pateikia Vyriausiajai rinkimų komisijai prašymą, kuriame nurodoma, kokį įstatymą
siūloma priimti, pakeisti ar papildyti arba sumanymo keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją
nuostatos.
2. Šį prašymą pasirašo ne mažiau kaip 10 rinkimų teisę turinčių asmenų, prie savo parašo nurodydami
vardą, pavardę, asmens kodą ir nuolatinę gyvenamąją vietą.
9 straipsnis. Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įgyvendinimo terminai
1. 50 tūkstančių Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių rinkimų teisę, parašams dėl iniciatyvos projekto
surinkti nustatomas dviejų mėnesių terminas nuo piliečių parašų rinkimo lapų išdavimo.
2. Ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų parašams dėl pateikimo Seimui sumanymo keisti ar papildyti
Lietuvos Respublikos Konstituciją surinkti nustatomas keturių mėnesių terminas nuo piliečių parašų
rinkimo lapų išdavimo.
10 straipsnis. Agitacija dėl iniciatyvos projekto
Lietuvos Respublikos piliečiams ir nustatyta tvarka įregistruotoms politinėms partijoms, kitoms
politinėms ir visuomeninėms organizacijoms suteikiama teisė nekliudomai agituoti už iniciatyvinės
grupės pateiktą iniciatyvos projektą arba sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją.
11 straipsnis. Piliečių parašų rinkimo lapų pateikimas
Piliečių parašų rinkimo lapus su parašais per nustatytą terminą iniciatyvinė grupė privalo pateikti
Vyriausiajai rinkimų komisijai. Jeigu per nustatytą terminą nesurenkamas piliečių parašų reikiamas
skaičius, toks iniciatyvos projektas Seime nesvarstomas.
15 straipsnis. Pakartotinis parašų rinkimas tam pačiam piliečių iniciatyvos projektui
Jeigu per nustatytą terminą nėra surinktas reikiamas parašų, atitinkančių šio įstatymo reikalavimus,
skaičius, pakartotinai parašai tam pačiam iniciatyvos projektui renkami iš naujo ir juos galima pradėti
rinkti ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo Vyriausiosios rinkimų komisijos išvados paskelbimo.
16 straipsnis. Nerealizuotos piliečių iniciatyvos svarstymas
Jeigu iniciatoriai nerealizuoja įstatymų leidybos iniciatyvos, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ar bet
kuris Seimo narys gali pateikti tą patį projektą Seimui. Tuo atveju projektas pateikiamas Seimo posėdyje
ir svarstomas Seimo statuto nustatyta bendra tvarka.
17 straipsnis. Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos pateikimas Seime
Piliečių inicijuotą įstatymo, jo pakeitimo ar papildymo arba Lietuvos Respublikos Konstitucijos
pakeitimo ar papildymo projektą artimiausiame Seimo posėdyje po jo įregistravimo Seime pateikia
iniciatyvinės grupės atstovas ar kitas iniciatorių įgaliotas asmuo.
18 straipsnis. Iniciatyvos projekto grąžinimas tobulinti
Jeigu svarstymo metu Seimas nusprendžia, kad toks projektas turi būti grąžintas tobulinti, jis grąžinamas
ne iniciatoriams, o Seimo komitetui, kuris yra pagrindinis svarstant šį įstatymo projektą.
19 straipsnis. Sumanymo keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją pateikimas ir
svarstymas Seime
Pateikus ir apsvarsčius Seime piliečių sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją,
Seimas paprasta posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma sprendžia, ar pritarti tokiam piliečių
sumanymui.
20 straipsnis. Piliečių inicijuoto Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimo ar
papildymo projekto svarstymas ir priėmimas
Piliečių inicijuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimo ar papildymo projektas Seime
svarstomas ir priimamas Seimo statuto nustatyta bendra tvarka dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos
pataisų projektų.
23 straipsnis. Atsakomybė už įstatymo pažeidimus
Pareigūnai ir tarnautojai, pažeidę šį įstatymą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.
***
Nurodykite, koks teisės aktas detalizuoja ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų teisės inicijuoti
Konstitucijos II- XII skirsnių pataisą įgyvendinimo tvarką ir kaip pasireiškia šios teisės įgyvendinimo
parengiamieji ir pirmieji veiksmai, atliekami iki Konstitucijos pataisos projekto registravimo ir jo
svarstymo.

182
Detalizuoja Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymas, nustatydamas, kad pvz.: a)dėl
pariangiamųjų veiksmų, susijusių su 300 tūkstančių rinkėjų teisės teikti Seimui sumanymą keisti ar
papildyti Konstituciją, sudaroma iniciatyvinė grupė ( iš ne mažiau kaip 10 rinkimų teisę turinčių
asmenų), kurią registruoja vyriausia rinkimų komisija, išduodama grupei piliečių parašų rinkimo
lapus; b) nustatomas keturių mėnesių terminas surinkiti ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų
parašų.
Kuo pagal tam tikrus įstatymus (kokius)? Skiriasi iniciatyvinės piliečių grupės, sudaromos (ir
Vyriausiosios rinkimų komisijos registruojamos) siekiant inicijuoti: a)Konstitucijos keitimą ar
papildymą, b) įstatymo sumanymą (t.y. projekto teikimą seimui) ar c) referendumą, narių skaičius?
Pagal Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymą (5str.) iniciatyvinė piliečių grupė, siekianti
įgyvendinti ne mažiau kaip 50 tūkstančių rinkėjų teisę teikti įstatymų projektus, taip pat 300
tūkstančių rinkėjų teisę teikti Seimui sumanymą keisti ar papildyti Konstituciją) sudaroma iš ne
mažiau kaip 10 rinkimų teisę turinčių asmenų. Pagal referendumo įstatymą (10 str. 1d.) iniciatyvinė
grupė sudaroma iš ne mažiau kaip 15 piliečių turinčių rinkimų teisę.
Neminėdami 50 tūkstančių rinkėjų teisės inicijuoti įstatymus, nurodykite ką dar reglamentuoja Piliečių
įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymas?
Minėtas įst. (2 str.) taip pat reglamentuoja ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų teisės teikti
Seimui sumanymą keisti ar papildyti Konstituciją įgyvendinimo tvarką.
Terminai. Pagal piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymą įgyvendinti teisę inicijuoti įstatymą,
t.y. surinkti ne mažiau kaip 50 tūkstančių rinkėjų parašų nustatytas dviejų mėnesių terminas, o
įgyvendinti teisę teikti Seimui sumanymą keisti (papildyti) Konstituciją, t. y. Surinkti ne mažiau 300
tūkstančių rinkėjų parašų – keturių mėn terminas.

14 tema. Lietuvos Respublikos Seimas

1. Parlamentarizmo istorija Lietuvoje

Lietuvos Seimo istorija prasideda nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės epochos. Tai buvo valstybės
valdžios institucija. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Seimas rinkosi į suvažiavimus (sesijas), kurias
šaukė Didysis Kunigaikštis, o per tarpuvaldį - Ponų Taryba. Lietuvos Statutas (1566 m.) išplėtė Seimo
kompetenciją. Seimas tapo aukščiausiąja įstatymų leidybos ir valstybės valdžios institucija, kurią sudarė
Didysis Kunigaikštis, Ponų Tarybos nariai bei kunigaikščiai ir apskrityse išrinkti bajorų atstovai. Po
Liublino unijos (1569 m.) atsiradus jungtinei Lietuvos ir Lenkijos valstybei, atskiri valstybių seimai buvo
panaikinti ir sukurtas bendras Seimas. Tokia padėtis išliko iki jungtinės Lenkijos-Lietuvos valstybės
žlugimo (1795 m.). 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nepriklausomybės paskelbimo akte buvo
skelbiama, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai
nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas. 1920 m. balandžio mėnesį Lietuvoje buvo
išrinkta atstovaujamoji institucija (Steigiamasis Seimas), kuri po ilgo istorinio laikotarpio turėjo visos
Lietuvos tautos mandatą. Vienas svarbiausių Steigiamojo Seimo priimtų teisės aktų buvo 1922 m.
Lietuvos Respublikos Konstitucija. Pagal šią Konstituciją Seimas buvo vienerių rūmų, ir buvo renkamas
trejų metų laikotarpiui. Parlamentinė respublika - tai Lietuvos valdymo forma, kuri buvo įtvirtinta 1922
m. Konstitucijoje. Todėl Seimas ne tik leido įstatymus, bet ir rinko Respublikos Prezidentą bei
kontroliavo Ministrų kabinetą. Pastarasis negalėjo veikti neturėdamas Seimo pasitikėjimo. Pirmasis
Lietuvos Respublikos Seimas buvo išrinktas 1922 m. spalio mėnesį, antrasis 1923 m. gegužės mėnesį
1926 m. gegužės mėnesį išrink- tas trečiasis Seimas buvo paskutinysis, išrinktas vadovaujantis 1922 m.
Konstitucija. 1927 m. gruodžio 17 d. prasidėję politiniai ir teisiniai pasikeitimai siaurino Seimo kaip
atstovaujamosios institucijos reikšmę. Ketvirtasis Lietuvos Respublikos Seimas buvo išrinktas 1936 m.,
galiojant naujai 1928 m. Konstitucijai. 1938 m. Konstitucija iš esmės nepakeitė Seimo įgaliojimų
(lyginant su 1928 m. Konstitucija), paversdama jį labiau reprezentaciniu, patariamuoju. 1991 kovo 11 d.
Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas - atstačiusi Lietuvos nepriklausomybę priėmė Laikinąjį
Pagrindinį Įstatymą (Konstitucija), pagal kurio 78 str. 1 d. aukščiausiuoju Lietuvos Respublikos valstybės
valdžios organu (sąvoka „organas" buvo vartojama Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme) buvo Lietuvos
Respublikos Aukščiausioji Taryba. Ši atstovaujamoji institucija turėjo plačius įgaliojimus skiriant ir
kontroliuojant vykdomąją valdžią. Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamo jo Seimo - įgaliojimų apimtys,
veiklos praktika suteikia galimybę tuo metu egzistavusią valdymo formą vertinti kaip artimą „susirinkimo
valdymo sistemai". Joje valstybės valdžios centras yra atstovaujamoji institucija, iš esmės nukreipianti
183
tam tikra linkme visą valstybės struktūrų veiklą. To meto Lietuvos valdymo sistemą vadinti parlamentine
respublika, kai šalies Konstitucijoje - Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme - nebuvo įtvirtinta visų
valdžios padalijimo elementų, būtų netikslu. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos „Aukščiausioji
Taryba - Atkuriamasis Seimas" atsirado jau pasibaigus įgaliojimams. 1990-1992 m. atstovaujamoji
institucija vadinosi Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Tačiau Lietuvos Respublikos Seimas,
įvertinęs Aukščiausiosios Tarybos veiklos turinį, nusprendė, kad pavadinimas „Aukščiausioji Taryba -
Atkuriamasis Seimas" tiksliau išreiškia šios institucijos veiklos kryptis. 1992 m. spalio m. 25 d. Lietuvos
Respublikos piliečiai referendume pritarė naujai valstybės Konstitucijai. Pagal šios, 1992 m. Lietuvos
Respublikos Konstitucijos, reikalavimus buvo išrinkti trys (1992 m., 1996 m., 2000 m., 2004 m.) Seimai.

2. LR Seimo konstitucinio statuso ir diskrecijos pagrindai bei su tuo susiję Konstitucinio Teismo
išaiškinimai
Nagrinėdamas įstatymų vietą Lietuvos teisės sistemoje, Konstitucinis Teismas 1995 m. spalio 26 d.
nutarime konstatavo: „Konstitucijos 67 straipsnio 1 ir 2 punktuose yra įtvirtinta, kad įstatymus leidžia
Seimas. Šalies teisės šaltinių sistemoje įstatymas yra pirminis teisės aktas, turintis aukščiausiąją teisinę
galią. Ši galia grindžiama tuo, kad tautos įgalioto įstatymų leidėjo - Seimo priimtame įstatyme išreiškiama
tautos valia svarbiausiais visuomenės gyvenimo klausimais". Įstatymų normos nustato bendro pobūdžio
taisykles, o poįstatyminiais teisės aktais jas galima detalizuoti, reglamentuoti jų įgyvendinimo tvarką.
Tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad demokratinėje visuomenėje prioritetas
teikiamas žmogui, todėl visa, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama
įstatymais. Tai ir žmogaus teisių bei laisvių patvirtinimas, ir jų turinio apibrėžimas, ir apsaugos bei
gynimo teisinės garantijos, ir leistinas jų apribojimas, ir kt. Konstitucijos 68 str. numatyta, kad įstatymų
leidybos iniciatyvos teisė priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. Įstatymų
leidybos iniciatyvos teisę taip pat turi ir Lietuvos Respublikos piliečiai. 50 tūkstančių piliečių, turinčių
rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti (1998 m. buvo priimtas
Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymas). Konstitucijos 69 str. nurodoma, kad įstatymai Seime
priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros. Jie laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma
Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje. Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir
referendumu. Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos
Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena. Kitus Seimo
priimtus aktus ir Seimo statutą pasirašo Seimo Pirmininkas. Šie aktai įsigalioja kitą dieną po jų
paskelbimo, jeigu pačiais aktais nenustatoma kita įsigaliojimo tvarka. Konstitucijos 71 str. nurodoma, kad
Respublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo arba pasirašo
ir oficialiai paskelbia, arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti. Jeigu nurodytu laiku Seimo
priimto įstatymo Respublikos Prezidentas negrąžina ir nepasirašo, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jį
pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. Referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau
kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas. Jeigu nurodytu laiku
tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, įstatymas įsigalioja po to, kai jį
pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. Įstatymai pagal jų priėmimo tvarką gali būti skirstomi į
įstatymus, priimtus Seime, ir įstatymus, priimtus referendumu. Ir Seimo, ir referendumu priimti įstatymai
turi tą pačią teisinę galią, nors jų inicijavimo ir priėmimo bei įsigaliojimo tvarka skiriasi. Seimo įstatymo
leidybos procedūros yra detaliai aptartos vadovėlio skyriuje „Lietuvos Respublikos Seimas".
Referendumo įstatymas buvo priimtas 1989 m., ir jo galiojimas yra pratęstas iki 2002 m. sausio 1 d. Šiuo
metu tik Lietuvos Respublikos Konstitucija yra priimta referendumu. Kiti bandymai referendumu priimti
įstatymines nuostatas buvo nesėkmingi. Referendumu priimamų įstatymų iniciatyvos teisė priklauso
Seimui ir Lietuvos Respublikos piliečiams. Seimas gali priimti sprendimą dėl referendumo 1/3 Seimo
narių siūlymu, o piliečių tokia teisė gali būti išreikšta ne mažiau kaip trijų šitų tūkstančių reikalavimu.
Tokioms įstatyminėms nuostatoms bus referendumu pritarta, jeigu už jas pasisakys ne mažiau kaip pusė
įtrauktų į sąrašus piliečių. Įstatymo nuostatų priėmimo diena laikoma referendumo data, o toks įstatymas
įsigalios kitą dieną po jo paskelbimo, kaip nurodoma Referendumo įstatymo 33 str. (įstatymas priimtas
Seime įsigalioja jo paskelbimo „Valstybės žiniose" dieną, jeigu jame nenurodyta vėlesnė įsigaliojimo
data. Įstatymo dėl Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo 4 str. 3 d. nurodoma, kad
referendumu priimtas įstatymas įsigalioja, kai jį oficialiai pasirašo ir „Valstybės žiniose" oficialiai
paskelbia Respublikos Prezidentas, t.y. paskelbimo dieną, o ne kaip nurodyta Referendumo įstatyme - kitą
dieną po paskelbimo. Tokių įstatymų neatitikimų neturėtų būti). Referendumu priimtos įstatymų nuostatos
184
gali būti pakeistos ar panaikintos referendumu. Jeigu reikia skubiai padaryti referendumu priimtų
įstatymų nuostatų pakeitimus, tai gali padaryti Seimas 2/3 visų Seimo narių dauguma. Per 3 mėnesius šie
pakeitimai turi būti pateikiami tvirtinti referendumu. Konstitucinės teisės klausimus reglamentuoja
daugelis įstatymų. Štai keletas: Seimo rinkimų (1992 m.), Prezidento rinkimų (1992 m.), Prezidento
(1993 m.), Vyriausybės (1994 m.), Pilietybės (1991 m.), Visuomenės informavimo (1996 m.), Peticijų
(1999 m.), Užsieniečių teisinės padėties (1998 m.), Seimo kontrolierių (2004 m.), Lobistinės veiklos
(2000 m.), Vietos savivaldos (1994 m.), Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos (1998 m.) ir kt. Teisinėje
literatūroje kaip savarankiški konstitucinės teisės šaltiniai nurodomi parlamentų (ar jų rūmų) reglamentai
ir statutai, kurie reguliuoja parlamento vidaus organizaciją ir darbo tvarką. Pagal Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 76 str. Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, kuris turi įstatymo galią.
Vadinasi, Seimo statutas nuo įstatymų skiriasi ir reglamentuojamų santykių pobūdžiu (jis reglamentuoja
Seimo nario statusą, Seimo struktūrą ir darbo tvarką, įstatymų leidybos procesą, apkaltos procesą ir kt.), ir
priėmimo, įsigaliojimo tvarka. Konstitucijos 70 str. nurodyta, kad Seimo statutą pasirašo ne Respublikos
Prezidentas, bet Seimo pirmininkas. Seimo statutas įsigalioja kitą dieną po paskelbimo, jeigu jame
nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data, o ne kaip kiti įstatymai, nuo jų paskelbimo (jeigu juose nenumatyta
vėlesnė įsigaliojimo data). Seimo statuto negali vetuoti Respublikos Prezidentas, kadangi jis jo
nepasirašo ir oficialiai nepaskelbia. Šiuo metu galiojantis Seimo statutas buvo priimtas 1994 m. ir
galioja 1998 m. redakcija. Seimo Statuto 262 str. numatyta, kad jo straipsniai gali būti naikinami,
papildomi arba keičiami didesne nei pusė visų Seimo narių dauguma (kiti įstatymai yra keičiami Seimo
narių, dalyvaujančių posėdyje, dauguma). Galima išskirti įstatymą, kuriuo tvirtinamas Valstybės
biudžetas, nes jo inicijavimo, svarstymo ir keitimo tvarka kitokia nei kitų įstatymų. Valstybės biudžeto
projektą sudaro Vyriausybė ir pateikia Seimui ne vėliau kaip prieš 75 dienas iki biudžetinių metų
pabaigos. Svarstydamas biudžeto projektą, Seimas gali didinti išlaidas tik nurodydamas šių išlaidų
finansavimo šaltinius. Valstybės biudžetas keičiamas ta pačia tvarka, kuria sudaromas, priimamas ir
patvirtinamas. Kai kurių šalių konstitucijose numatyta vadinamoji deleguojama įstatymų leidyba
(Prancūzijoje, Austrijoje, Italijoje ir kt.). Lietuvos Konstitucijoje įstatymų leidybos delegavimas
nenumatytas. Tačiau kartais įstatymų leidėjas įstatymu suteikia Vyriausybei teisę reglamentuoti tam tikrus
klausimus, kurie turėtų būti reglamentuojami įstatymu. Konstitucinis Teismas ne kartą nagrinėjo
klausimą, ar Seimas gali pavesti Vyriausybei reguliuoti santykius, kurie turi būti reglamentuoti
įstatymu ir pasisakė prieš tokią galimybę. Jis pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įstatymų
leidybos delegavimas nenumatytas, todėl Vyriausybė gali priimti tik poįstatyminius aktus. „Teisės leisti
įstatymus delegavimas Vyriausybei turi būti <···> pagrįstas valstybės konstitucijoje įtvirtintomis
nuostatomis" (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas 1996 m. lapkričio 12 d. nutarime pažymėjo, kad Vyriausybės priimti teisės aktai
savo galia įstatymui neprilygsta, su įstatymu konkuruoti ar jo pakeisti negali. Prieš deleguojamą
įstatymų leidybą Konstitucinis Teismas pasisakė ir 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime.

3. LR Seimo formavimo tvarka. Lietuvos Respublikos Seimo sudėtis ir struktūra. Seimo

pirmininkas ir jo pavaduotojai (pagal Konstitucinio Teismo 1994 02 24 nutarimą ir 2002 06 19
nutarimą). Seimo komitetai ir frakcijos. Seimo laikinosios tyrimo komisijos.
Lietuvos Respublikos Seimą sudaro 141 Seimo narys. Nariai renkami ketveriems metams vadovaujantis
visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Seimas laikomas išrinktu, kai išrinkta ne
mažiau kaip 3/5 Seimo narių. Lietuvoje Seimo rinkimų įstatymas numato mišrią rinkimų sistemą.
Vienmandatėse rinkimų apygardose (atsižvelgiant į administracinį teritorinį Lietuvos Respublikos
padalijimą ir gyventojų skaičių) mažoritarinės rinkimų sistemos pagrindu išrenkamas 71 Seimo narys, o
proporcinės - likusieji 70 parlamento narių.
Rinkimus rengia trijų pakopų rinkimų komisijų sistema: Vyriausioji rinkimų komisija, Apygardų rinkimų
komisijos ir Apylinkių rinkimų komisijos. Dvi pastarosios komisijos skiriamos tik rinkimų laikotarpiui.
Įstatyme yra numatytas demokratinis rinkimų komisijų sudarymo principas. Visos politinės partijos ir
visuomeniniai politiniai judėjimai, dalyvaujantys rinkimuose, turi teisę būti vienodai atstovaujami visų
pakopų rinkimų komisijose. Vienmandatėse ir daugiamandatėse rinkimų apygardose kandidatus į Seimo
narius turi teisę kelti visos politinės partijos, įregistruotos įstatymų numatyta tvarka. Daugiamandatėje
rinkimų apygardoje politinėms partijoms, visuomeniniams politiniams judėjimams bei koalicijoms reikia
pateikti sąrašus, kuriuose turi būti įrašyta ne mažiau kaip 20 kandidatų. Tuo pačiu metu šie asmenys gali
kelti savo kandidatūras vienmandatėse rinkimų apygardose. Likus ne mažiau kaip 30 dienų iki rinkimų,
185
Vyriausioji rinkimų komisija paskelbia vienmandatėse apygardose iškeltų kandidatų pavardes, taip pat
rinkimuose dalyvaujančių partijų, visuomeninių politinių judėjimų bei koalicijų sąrašus. Įstatymas
numato griežtus elgesio reikalavimus partijoms ir kitoms institucijoms rinkimų kampanijos metu.
Kadangi Seimo rinkimų įstatymas numato mišrią rinkimų sistemą, tai kiekvienas rinkėjas gauna du
biuletenius: vienmandatės ir daugiamandatės. Siekiant sudaryti galimybes didesniam piliečių skaičiui
realizuoti pilietinę teisę, Seimo rinkimų įstatymas numato galimybę balsuoti paštu. Nustatant Seimo
rinkimų rezultatus vienmandatėse apygardose, rinkimai laikomi įvykusiais, jeigu juose dalyvavo daugiau
nei 40 proc. rinkėjų, įrašytų į tos apygardos rinkėjų sąrašus. Išrinktu laikomas kandidatas, gavęs daugiau
nei pusę dalyvavusių rinkėjų balsų. Jeigu vienmandatėje apygardoje nė vienas iš kandidatų negavo visų
rinkėjų daugumos balsų, ne vėliau kaip per dvi savaites turi būti rengiamas pakartotinis; jame dalyvauja
du daugiausia balsų gavę kandidatai. Daugiamandatėje apygardoje rinkimai laikomi įvykusiais, jeigu
juose dalyvavo daugiau nei 25 proc. visų rinkėjų. Seimo rinkimų įstatymas numato užtveriamąjį barjerą.
Tik partijos, surinkusios daugiau nei 5 proc., o koalicijos - 7 proc. rinkėjų balsų, gali dalyvauti mandatų
dalybose. Užtveriamuoju barjeru siekiama darbingo parlamento eliminuojant smulkias partijas. Kvota
(balsų skaičius vienam mandatui gauti) apskaičiuojama: daugiamandatėje apygardoje surinktus rinkėjų
balsus (už mandatų paskirstyme dalyvaujančius sąrašus) padalijus iš 70 (viso deputatų skaičiaus, renkamo
daugiamandatėje apygardoje). Taikant kvotų metodą, mandatai paskirstomi proporcingai partijų ar
koalicijų gautų balsų skaičiui. Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris
nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu su užsienio valstybe ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų
bei nuolat gyvena Lietuvoje. Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal
teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais. Eiliniai Seimo rinkimai
rengiami ne anksčiau kaip prieš du mėnesius ir ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pasibaigiant Seimo narių
įgaliojimams. Eilinius Seimo rinkimus skelbia Respublikos Prezidentas. Pirmalaikiai Seimo rinkimai gali
būti skelbiami Seimo nutarimu, priimtu ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Taip pat
pirmalaikius Seimo rinkimus gali skelbti ir Respublikos Prezidentas Konstitucijos numatytais atvejais (žr.
Respublikos Prezidento įgaliojimai).
Seimo struktūriniai padaliniai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 76 str. nustatyta, kad Seimo
struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas. Vadinasi, Seimui suteikta teisė pačiam nustatyti savo
struktūrą ir darbo tvarką. Atsižvelgiant į Seimo kaip įstatymų leidybos valdžios konstitucinį statusą
turinčios institucijos tikslus, turi būti sukurta tokia Seimo struktūra ir demokratiniais principais pagrįsta
darbo tvarka, kad šalyje esant bet kokiai situacijai, Tautos atstovybė galėtų konstruktyviai, efektyviai ir
nepertraukiamai įgyvendinti aukščiausiąją suverenią Tautos galią (Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo 1994 m. vasario 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto II dalies 9, 9(3), 9(6),
10 ir 10(1) straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai"). Parlamento darbui ir posėdžiams
vadovauja Seimo Pirmininkas ir jo pavaduotojai, kurių negali būti daugiau kaip penki. Įstatymų
projektams nagrinėti ir kitiems Konstitucijoje numatytiems dokumentams rengti Seimas iš savo narių
sudaro komitetus. Nenuolatinio aktualumo klausimams spręsti Seimas iš savo narių gali sudaryti
komisijas. Politinės partijos ir organizacijos savo politinėms pažiūroms reikšti ir tikslams įgyvendinti gali
sudaryti Seimo narių frakcijas, vadovaujamas seniūnų. Tarp frakcijų bei kitiems ryšiams palaikyti veikia
Seniūnų sueiga. Seimo organizaciniam darbui garantuoti yra sudaroma Seimo valdyba. Seimo statute
įvardyti parlamento struktūriniai padaliniai turi užtikrinti darnią institucijos veiklą. Todėl rekomenduotina
susipažinti su minėtų Seimo struktūrinių padalinių veiklos galimybėmis.
Seimo Pirmininkas ir jo pavaduotojas. Tai parlamento vadovas, turintis tik šiai pareigybei būdingų
įgaliojimų. Seimo narys, išrinktas Seimo Pirmininku arba laikinai einantis jo pareigas, turi sustabdyti savo
veiklą Seimo narių frakcijoje. Šiuo reikalavimu norima pabrėžti, jog asmuo, vykdydamas Seimo
Pirmininko pareigas, turi vadovauti visam parlamentui, o ne daliai. Seimo Pirmininko įgaliojimai yra
numatyti Seimo statuto 29 str.:
1) vadovauja Seimo darbui ir atstovauja Seimui;
2) per 10 dienų nuo priėmimo patvirtina parašu Seimo priimto įstatymo teksto autentiškumą ir perduoda jį
Respublikos Prezidentui pasirašyti, per 10 dienų pasirašo Seimo statutą ir jo pakeitimus; per 3 dienas
pasirašo įstatymus, kurių Respublikos Prezidentas per 10 dienų po įteikimo nepasirašo ir negrąžina
Seimui pakartotinai svarstyti, bei juos oficialiai paskelbia;
3) per 10 dienų nuo priėmimo pasirašo Seimo nutarimus bei kitus Seimo priimtus aktus;
4) per 24 valandas pasirašo Seimo posėdžių protokolus, taip pat Seimo valdybos sprendimus, jeigu pats
jiems pirmininkauja;
186
5) laikinai eina Respublikos Prezidento pareigas arba laikinai pavaduoja Respublikos Prezidentą
Konstitucijos 89 str. numatytais atvejais;
6) teikia Seimo Pirmininko pavaduotojų kandidatūras Seimui;
7) Konstitucijoje nustatyta tvarka teikia Seimui skirti Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras;
8) teikia Seimui skirti ir atleisti Seimo kontrolierių ir Seimo kontrolierių įstaigos vadovo kandidatūras;
9) Konstitucijos ir įstatymų numatytais atvejais teikia Seimui skirti ir atleisti valstybės institucijų vadovų
ir jų pavaduotojų kandidatūras;
10)pirmininkauja Seimo ir Seimo valdybos posėdžiams arba paveda
tai atlikti vienam iš savo pavaduotojų;
11)teikia Seniūnų sueigai sesijos darbų programos ir savaitės bei dienos posėdžių darbotvarkių projektus
arba paveda tai atlikti vienam iš savo pavaduotojų;
12)teikia Seimo valdybos posėdžių darbotvarkės projektą arba paveda tai atlikti vienam iš savo
pavaduotojų;
13)vykdo kitus šiame Statute numatytus įgaliojimus.
Vykdydamas savo įgaliojimus, Seimo Pirmininkas leidžia potvarkius. Seimo Pirmininkas, o kai jo nėra,
Pirmininko pavaduotojas, jeigu pats nepirmininkauja posėdžiui, bet kuriuo svarstomu klausimu gali be
eilės Seimo posėdžiuose išsakyti savo arba Seimo valdybos nuomonę. Seimo sesijos metu Seimo
Pirmininkas, jo pavaduotojai ne rečiau kaip kartą per mėnesį atsako į Seimo narių iš anksto raštu pateiktus
klausimus dėl savo veiklos. Seimo Pirmininko teikimu Seimas vieną iš Seimo Pirmininko pavaduotojų
paskiria Seimo Pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Seimo statutas numato tokius Seimo Pirmininko
pavaduotojų įgaliojimus:
1. Seimo Pirmininko pavaduotojai atlieka Seimo Pirmininko jiems pavestas funkcijas.
2. Seimo Pirmininko pavaduotojai per 24 valandas pasirašo Seimo posėdžių protokolus, taip pat Seimo
valdybos sprendimus, jeigu jie Seimo Pirmininko pavedimu vadovavo šiems posėdžiams.
3. Seimo Pirmininką, laikinai išvykusį arba susirgusį ir dėl to laikinai negalintį eiti savo pareigų, tuo metu
pavaduoja Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas arba Seimo pavedimu - kitas pavaduotojas.
4. Jeigu Konstitucijos 89 str. numatytais atvejais Seimo Pirmininkas laikinai eina Respublikos Prezidento
pareigas ir netenka savo įgaliojimų Seime, Seimo Pirmininko pareigas Seimo pavedimu laikinai eina jo
pavaduotojas.
5. Nutarimą pavesti laikinai eiti Seimo Pirmininko pareigas arba jį pavaduoti (išankstinį arba konkrečiu
atveju) Seimas priima Seimo Pirmininko teikimu.
Seimo komitetai ir komisijos. Įstatymų projektams nagrinėti bei kitiems Seimo kompetencijai
Konstitucijos priskirtiems klausimams rengti Seimas pirmojoje sesijoje iš savo narių sudaro komitetus.
Juose turi būti ne mažiau kaip 7 ir ne daugiau kaip 17 Seimo narių (išskyrus Europos reikalų komitetą)
pagal proporcinį atstovavimo frakcijoms principą. Šis principas numato, jog didesnė Seimo frakcija turi
teisę į proporcingai daugiau vietų kiekviename komitete. Tačiau tikslus kiekvieno komiteto narių skaičius
nustatomas Seimo nutarimu. Europos reikalų komitetas sudaromas ne mažiau kaip iš 15 Seimo narių
pagal proporcinį atstovavimo frakcijoms principą. Europos reikalų komiteto nariais gali būti Seimo nariai,
dirbantys kituose komitetuose, taip pat Seimo valdybos nariai. Komitetų sudėtį ir komitetų narių
pavaduotojus tvirtina Seimas, balsuodamas už visą komiteto narių ir jų pavaduotojų sąrašą. Tam tikroms
veikloms kryptims komitetai gali sudaryti pakomitečius. Pakomitetį gali sudaryti ne mažiau kaip 5 nariai.
Seime yra sudaromi šie komitetai:
1. Aplinkos apsaugos;
2. Biudžeto ir finansų;
3. Ekonomikos;
4. Europos reikalų;
5. Kaimo reikalų;
6. Nacionalinio saugumo ir gynybos;
7. Socialinių reikalų ir darbo;
8. Sveikatos reikalų;
9. Švietimo, mokslo ir kultūros;
10. Teisės ir teisėtvarkos;
11. Užsienio reikalų;
12. Valstybės valdymo ir savivaldybių;
13. Žmogaus teisių.
187
Seimo komitetai yra atsakingi ir atskaitingi Seimui. Kiekvienos kitos eilinės sesijos pradžioje gali būti
išklausoma komitetų darbo ataskaitų. Komitetai privalo nustatytu laiku apsvarstyti ir pateikti išvadas dėl
jiems svarstyti perduotų klausimų, atlikti kitas Seimo pavestas užduotis. Komitetai yra atsakingi, kad
laiku būtų nustatytas tam tikrų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalingumas, pagal jų veiklos kryptis ir
kompetenciją inicijuotas jų rengimas ir užsakytos išsamios išvados dėl jų projektų. Seimo komitetai dirba
pagal pasitvirtintus planus, suderintus su Seimo sesijos darbų programa. Šiuose planuose nurodomi
atsakingi vykdytojai ir atlikimo terminai. Komitetų darbo planai ir posėdžių darbotvarkės paskelbiamos
viešai. Komitetų veiklą koordinuoja Seimo Pirmininkas, Seimo valdyba pagal Seimo sesijų darbų
programas ir komitetų darbo planus. Komitetai gali pasitvirtinti darbo tvarkos taisykles,
neprieštaraujančias Seimo statutui. Svarstytiniems klausimams parengti komitetai iš savo narių gali
sudaryti parengiamąsias darbo grupes. Į jas gali būti įtraukti davę sutikimą kiti Seimo nariai, taip pat
valstybės institucijų, partijų ir visuomeninių organizacijų atstovai, ekspertai bei mokslininkai. Lėšos tokių
grupių ekspertams skiriamos pagal patvirtintą komiteto išlaidų sąmatą. Seimo statuto 49 str. apibrėžti
Seimo komitetų įgaliojimai. Seimo komitetai įgalioti:
1) svarstyti įstatymų projektus, rengti išvadas ir nagrinėti klausimus, perduotus komitetui svarstyti;
2) savo iniciatyva arba Seimo pavedimu rengti įstatymų, kitų Seimo
priimamų teisės aktų projektus, aptarti naujų įstatymų ar jų pataisų reikalingumą;
3) rengti ir teikti Seimui projektus dėl įstatymų derinimo, papildymo, prieštaravimų pašalinimo;
4) svarstyti Vyriausybės programą; savo iniciatyva arba Seimo pavedimu svarstyti Vyriausybės arba kitų
valstybės institucijų veiklos programas pagal atskiras sritis ir teikti Seimui savo išvadas;
5) svarstyti savo kompetencijos ribose valstybės institucijų vadovų, kuriuos skiria Seimas arba kuriuos
skiriant reikia Seimo pritarimo, ir jų pavaduotojų kandidatūras, taip pat tų pareigūnų atleidimo klausimus;
6) preliminariai svarstyti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių
rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą bei biudžeto įvykdymo apyskaitą;
7) nagrinėti ir kontroliuoti einamųjų metų valstybės biudžeto lėšų naudojimo ekonominį efektyvumą;
svarstyti ir teikti išvadas bei siūlymus dėl Vyriausybės pateikto kitų metų valstybės biudžeto projekto
straipsnių ir programų, komiteto kompetencijai priskirtų klausimų, siekti racionalaus programų parinkimo
ir asignavimų jam paskirstymo;
8) svarstyti siūlymus dėl ministerijų ir kitų valstybės institucijų steigimo ar panaikinimo;
9) atliekant parlamentinę kontrolę, išklausyti ministerijų ir kitų valstybės institucijų informacijas bei
pranešimus dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų vykdymo; savo iniciatyva arba
Seimo pavedimu atlikti atskirų problemų parlamentinį tyrimą ir teikti Seimui savo išvadas; savo
iniciatyva arba Seimo pavedimu svarstyti Seimui atskaitingų valstybės institucijų metų veiklos ataskaitas
ir teikti Seimui savo išvadas;
10) nagrinėti rinkėjų bei visuomeninių organizacijų pasiūlymus;
11) sudaryti komiteto darbo planą, suderintą su Seimo sesijos darbų programa;
12) sudaryti komitetui skirtų lėšų išlaidų sąmatą;
13) dalyvauti tarpparlamentiniuose Seimo ryšiuose.
Tačiau komitetų priimti sprendimai valstybės institucijoms yra rekomendacinio pobūdžio, nors privalu į
juos atsakyti. Seimo statute yra numatyta kiekvieno konkretaus komiteto veiklos kryptis. Prireikus Seimas
gali sudaryti laikinąsias tyrimo, kontrolės, revizijos, parengiamąsias, redakcines ir kitokias komisijas bet
kuriam klausimui ištirti ir kitiems Seimo pavedimams atlikti. Sudarant laikinąsias komisijas, numatomas
komisijos narių skaičius proporcinio atstovavimo frakcijoms pagrindu. Seimas tvirtina visą komisijos
narių sąrašą. Be to, Seime yra sudaromos nuolatinės Etikos ir procedūrų, Administracinė bei Peticijų
komisijos.
Seimo frakcijos. Seimo frakcijos yra kuriamos politinių įsitikinimų pagrindu. Todėl nežinodami Seimo
sudėties, negalime nuspėti, kiek ir kokių frakcijų bus Seime. Seimo komitetų skaičius ir veiklos kryptis
nesikeičia dėl to, kokios politinės jėgos laimėjo rinkimus. Tačiau frakcijų skaičius ir dydis priklauso nuo
politinių jėgų, patekusių į Seimą. Politinių organizacijų ir jų koalicijų nariai, išrinkti pagal sąrašą, jų
nariai, išrinkti pagal sąrašą, bei jų nariai, išrinkti vienmandatėse rinkimų apygardose, Seime sudaro
frakcijas. Frakcijos negali būti kuriamos remiantis asmeniniais, profesiniais interesais. Seimo narys gali
būti tik vienos frakcijos narys. Frakcijos Seime gali jungtis į koalicijas ir sutartais klausimais veikti kaip
viena frakcija. Susikūrusias frakcijas registruoja Seimo valdyba. Visos frakcijos turi veikti pagal Lietuvos
Respublikos Konstituciją, Seimo statutą ir įstatymus. Frakcija turi parengti politinę deklaraciją, kuri yra
skelbiama spaudoje. Kad frakcija būtų įregistruojama, turi pareikšti norą joje dalyvauti ne mažiau kaip 7
188
Seimo nariai. Nuostata dėl sudarančių frakciją 7 Seimo narių įsigalioja nuo naujo, 2000 m. renkamo,
Seimo darbo pradžios. Iki to laiko Seimo frakciją galėjo sudaryti ne mažiau kaip 3 Seimo nariai. Seimo
narių frakcijos arba frakcijų koalicijos, nepritariančios Vyriausybės programai, gali pasiskelbti
opozicinėmis. Opozicinės frakcijos ar koalicijos paskelbia alternatyvias Vyriausybės programas.
Opozicinėms frakcijoms ir koalicijoms garantuojamos visos Seimo statute numatytos frakcijų ir koalicijų
teisės. Šios teisės jokia dingstimi negali būti apribotos. Jeigu opozicinė frakcija arba jų koalicija turi
daugiau kaip 1/2 Seimo mažumai priklausančių Seimo narių, tokios frakcijos seniūnas arba koalicijos
vadovas pagal Seimo statuto 41 str. 5 d. buvo vadinamas Seimo opozicijos lyderiu. Opozicijos lyderis
naudojosi Seimo statute numatytomis papildomomis opozicijos lyderio teisėmis. Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas 2001 m. sausio 25 d. nutarime, spręsdamas klausimą dėl Lietuvos Respublikos
Seimo statuto 23 str., 38 str. 2 d., 41 str. 5 d., 152 str. 5 d., 155 str. 4 d., 156 str. 5 d., 180 str., 208 str. 4 bei
11 d. ir 231 str. 3 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai pažymėjo, kad Seimo statuto 41 str. 5 d.
vartojama sąvoka „Seimo opozicijos lyderis" neatitinka Seimo statute įtvirtinto Seimo opozicijos lyderio
statuso. Pagal Seimo statutą Seimo opozicijos lyderiu vadinamas opozicinės frakcijos seniūnas ar
opozicinių frakcijų koalicijos, turinčios daugiau kaip 1/2 Seimo mažumai priklausančių Seimo narių,
vadovas; jis turi papildomas Seimo statute numatytas teises. Šis teisinis institutas pagal Seimo statute
įtvirtintą pripažinimo Seimo opozicijos lyderiu tvarką ir teisinę padėtį neprieštarauja Konstitucijai, tačiau
pats šio instituto pavadinimas „Seimo opozicijos lyderis" yra dviprasmis, nes vien lingvistiškai aiškinant
šią sąvoką, galima daryti prielaidą, kad Seimo opozicijos lyderis atstovauja visoms Seimo opozicinėms
frakcijoms ar visai Seimo mažumai. Pagal Seimo statute įtvirtintą Seimo opozicijos lyderio teisinę padėtį
jis yra tik Seimo opozicinės frakcijos ar jų koalicijos, turinčios daugiau kaip 1/2 Seimo mažumai
priklausančių narių, taigi tik vienos iš opozicinių frakcijų ar jų koalicijų, vadovas ir atstovas. Jam
nustatytos teisės neriboja kitų Seimo narių teisių, nekliudo jiems įgyvendinti Konstitucijos 59 str. 4 d.
įtvirtinto Seimo nario laisvo mandato, o kitoms Seimo frakcijoms nepaneigia galimybės būti
opozicinėmis frakcijomis. Konstitucinis Teismas 2000 m. vasario 10 d. nutarime pažymėjo, kad teisinis
reguliavimas visais atvejais turi būti aiškus, jis negali kelti dviprasmybių, todėl sąvokos teisės aktuose turi
būti vartojamos tiksliai, jų tikrąja prasme. Seimo statuto reguliuojamų santykių kontekste sąvoka „Seimo
opozicijos lyderis" yra netiksli. Tačiau nurodytos sąvokos „Seimo opozicijos lyderis" ydingumas nebuvo
pakankamas pagrindas Seimo statuto 41 str. 5 d. įtvirtintą teisinį reguliavimą pripažinti prieštaraujančiu
Konstitucijai. Frakcijų siūlymai valstybės institucijoms yra rekomendaciniai. Tačiau juos valstybės
institucijos, išskyrus teismus, privalo apsvarstyti ir atsakyti raštu.

4. Seimo įgaliojimai: kontrolės, finansų, užsienio politikos ir kt. srityse. Seimo aktų rūšys.
Seimo įgaliojimai. Sutinkamai su Konstitucijos 67 straipsniu Seimas:
svarsto ir priima Konstitucijos pataisas;
leidžia įstatymus;
priima nutarimus dėl referendumų;
skiria Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus;
steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus;
pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai;
svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia ar jai pritarti;
Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Lietuvos Respublikos ministerijas;
prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru;
skiria Konstitucinio Teismo teisėjus, Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus;
skiria ir atleidžia Valstybės kontrolierių, Lietuvos banko valdybos pirmininką;
skiria savivaldybių tarybų rinkimus;
sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį;
tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas;
nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus;
ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos
klausimus;
nustato Respublikos administracinį suskirstymą;
steigia Lietuvos Respublikos valstybinius apdovanojimus;
leidžia amnestijos aktus;
įveda tiesioginį valdymą, karo ir nepaprastąją padėtį, skelbia mobilizaciją ir priima sprendimą panaudoti
189
ginkluotąsias pajėgas.
Seimo įgaliojimai gana platūs, tačiau pagrindinė Seimo funkcija yra įstatymų leidžiamosios valdžios
įgyvendinimas ( tarp jų ir Konstitucijos pataisų priėmimas ). Seimo ypatingąją prerogatyvą sudaro
valstybės biudžeto projekto svarstymas, jo tvirtinimas ir vykdymo kontrolė, pritarimas Ministro
Pirmininko kandidatūros skyrimui ir pateiktai Vyriausybės programai, aukščiausiųjų kontroliuojančių
pareigūnų ir aukščiausiųjų teismų instancijų teisėjų skyrimas, tarptautinių sutarčių ratifikavimas, karo ir
nepaprastosios padėties įvedimas ir kt.
Seimo aktų rūšys:
Įstatymai – teisės aktas, turintis aukščiausią reikšmę, skirtas visuomeninių santykių reguliavimui.
Įstatymai dėl tarptautinų sutarčių ratifikavimo ar denonsavimo.
Seimo statutas.
Seimo nutarimai.
Rezoliucijos.
Kreipimaisi.
Deklaracijos.
Konstituciniai įst.
Kitų Seimo priimtų aktų teisėtumo klausimas. Konstitucinio Teismo galios tikrinti kitų Seimo priimtų
aktų teisėtumą visų pirma remiasi Konstitucijos viršenybės principu, kuris yra privalus Lietuvos
Respublikos įstatymų leidėjui - Seimui. Kita vertus, Seimas neturi konstitucinių galimybių pažeisti savo
paties priimtų įstatymų. Visa tai suponuoja konstitucines prielaidas tikrinti ir kitų Seimo priimtų aktų
konstitucingumą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatyta, kad, be įstatymų, Seimas priima nutarimus (58 str. 1 d., 67
str. 3 p.) ir tvirtina Seimo statutą, kuris turi įstatymo galią (76 str.). Seimo statute (29 skirsnyje) yra
numatyta, kad Seimas taip pat priima rezoliucijas, kreipimusis, deklaracijas. Atsižvelgiant į 1994 m.
sausio 19 d. Konstitucinio Teismo nutarime suformuluotą teisinę poziciją, kad „Seimo poįstatyminiai
aktai negali prieštarauti Konstitucijai ir Seimo išleistiems įstatymams, o juo labiau negali keisti įstatymų
normų, jų turinio", darytina išvada, kad ir Seimo statutas, ir nutarimai, rezoliucijos, kreipimaisi,
deklaracijos yra konstitucinės kontrolės objektai. Būtina pabrėžti dar vieną aplinkybę - užsienio šalių
konstitucinės kontrolės institucijų kompetencijos raida patvirtino tai, kad vis daugiau dėmesio skiriama
parlamentų priimtų kitų aktų teisėtumui, o ypač - parlamento reglamentų konstitucingumui. Paplitusi
nuomonė, kad tokia kontrolė užtikrina konstitucinį teisėtumą pačiame parlamente, yra parlamento narių,
partinių frakcijų ir kitų struktūrų konstitucinių prerogatyvų įgyvendinimo garantija.

5. Seimo įgaliojimų laikas ir darbo tvarka.

Pagrindinė. veiklos forma – sesijos. Sesija – laiko tarpas per kurį vyksta Seimo plenariniai posėdžiai.
Sesija: plenariniai posėdžiai, Seimo komitetų posėdžiai, Seimo komisijų posėdžiai, Seimo frakcijų
posėdžiai. Sesijos – eilinės (pavasario 03 10 – 06 10 ir rudens 09 10 – 12 23) ir neeilinės (šaukia Seimo
pirmininkas daugiau kaip 1/3 S. narių siūlymu, gali siūlyti ir Prezidentas). Seimas posėdžiauja Vilniuje,
Parlamento rūmuose. Posėdžius parengia posėdžių sekretorius. Seimas laikomas išrinktu, kai Vyriausioji
rinkimų komisija paskelbia, kad yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių. Naujai išrinktą Seimą
susirinkti į pirmąjį posėdį, kuris turi įvykti ne vėliau kaip per 15 dienų po Seimo išrinkimo, kviečia
Respublikos Prezidentas. Jeigu Respublikos Prezidentas nekviečia Seimo susirinkti, Seimo nariai renkasi
patys kitą dieną pasibaigus 15 dienų terminui. Pirmasis naujai išrinkto Seimo posėdis paprastai prasideda
12 valandą Seimo rūmuose. Pirmąjį po rinkimų Seimo posėdį pradeda vyriausias pagal amžių Seimo
narys. Jeigu šis negali ar atsisako, vietoj jo posėdį pradeda kitas vyriausias pagal amžių Seimo narys. Jis
vadovauja posėdžiams tol, kol išrenkamas Seimo Pirmininkas. Po to renkami Seimo Pirmininko
pavaduotojai ir Seimo kancleris. Jauniausias pagal amžių Seimo narys yra skiriamas į pirmąją balsų
skaičiavimo grupę. Prasidėjus Seimo pirmajai sesijai, skiriama laiko frakcijoms sudaryti ir Seniūnų
sueigai suformuoti. Po to Seimas paprastai dirba tokia tvarka:
1) pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai;
2) sudaro Seimo komitetus ir tvirtina jų pirmininkus bei šių pavaduotojus;
3) svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai pritarti;
4) sudaro sesijos darbų programą statuto numatyta tvarka.
Sprendimai priimami balsų dauguma. Balsavimai atviri, balsuojama asmeniškai. Gali būti vardinis
balsavimas jei to reikalauja frakcija ir pritaria 1/3. Gali būti slaptas balsavimas (renkant – Seimo
190
pirmininką, Kanclerį, Pirmininko pavaduotoją; dėl nepasitikėjimo; skiriant Konstitucinio Teismo
teisėjus).

6. Apkaltos procesas kaip parlamentinė procedūra. Apkaltos pagrindai, supaprastinta apkalta ir

visa tai aiškinantys Konstitucinio Teismo (1999 05 11, 2003 12 30) nutarimai.
Apkaltos procesas yra parlamentinė procedūra, kurią Seimas taiko Konstitucijos 74 str. nurodytiems
asmenims dėl jų padarytų veiksmų, diskredituojančių valdžių autoritetą bei siekdamas išspręsti tokių
asmenų atsakomybės problemą. Apkaltos klausimu savo poziciją yra išdėstęs Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas. Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarime konstatuota, jog apkalta
viena iš pilietinės visuomenės savisaugos priemonių. Demokratinių valstybių konstitucijose apkalta
traktuojama kaip ypatingas procesas, kai yra sprendžiama pareigūno konstitucinė atsakomybė. Numatant
ypatingą aukščiausiųjų pareigūnų atleidimo iš pareigų ar jų mandato panaikinimo tvarką, užtikrinama
vieša demokratinė jų veiklos kontrolė, taip pat jiems suteikiamos papildomos garantijos atlikti savo
pareigas vadovaujantis įstatymu ir teise (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 19
d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 259 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos
Konstitucijai"). Apkaltos procesas gali būti inicijuojamas Respublikos Prezidentui, Konstitucinio
Teismo pirmininkui ir teisėjams, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo
pirmininkui ir teisėjams, Seimo nariams. Nei Ministrui Pirmininkui, nei ministrams negali būti
inicijuojama apkalta. Jeigu šios procedūros metu konkretus asmuo pripažįstamas kaltu, tai jis pašalinamas
iš pareigų arba panaikinamas jo Seimo nario mandatas. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Seimo
statutas numato griežtus pagrindus apkaltos procesui pradėti. Pagrindas apkaltos procesui pradėti
atsiranda, jei asmuo šiurkščiai pažeidžia Konstituciją, sulaužo duotą priesaiką, įtariamas padaręs
nusikaltimą. Teisę siūlyti pradėti apkaltos procesą, esant nurodytiems motyvams, turi ne mažesnė kaip 1/4
Seimo narių grupė, Respublikos Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo
pirmininko ir teisėjų - taip pat ir teisėjų garbės teismas. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras
nustatęs, kad nurodyti asmenys yra įtariami padarę nusikaltimą, apie tai nedelsdamas praneša Seimui ir
pateikia reikiamą medžiagą. Išklausęs Generalinio prokuroro pranešimą dėl kitų asmenų padaryto
nusikaltimo, Seimas sprendžia, ar duoti sutikimą dėl konkretaus asmens patraukimo baudžiamojon
atsakomybėn Seimo statuto nustatyta tvarka, ar pradėti apkaltos proceso parengiamuosius veiksmus. Jeigu
Seimas nusprendžia duoti sutikimą patraukti minėtus asmenis baudžiamojon atsakomybėn, apkaltos
proceso parengiamieji veiksmai ir apkaltos proceso procedūra Seime dėl to paties kaltinimo negali būti
pradėti tol, kol nebus išspręstas baudžiamosios atsakomybės klausimas, t.y. priimtas teismo išteisinamasis
nuosprendis arba įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis nuosprendis, arba baudžiamoji byla nutraukta.
Duodamas sutikimą patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, Seimas taip pat apsisprendžia, kad
bylos faktines aplinkybes tirs ne Seimo sudaryta specialioji tyrimo komisija, bet teisinės institucijos -
tardymas ir teismas. Vadinasi, jeigu teismas pripažins asmenį kaltu, vėliau nereikės teikti atskiro siūlymo
pradėti apkaltą dėl nusikaltimo padarymo. Siūlymas apkaltos procesui pradėti turi būti teikiamas Seimui
raštu ir iniciatorių pasirašytas kaip teikimas, o Respublikos Prezidento siūlymas - kaip kreipimasis
nurodant konkretų asmenį, jam formuluojamą kaltinimą, argumentus, svarbiausius faktus, įrodymus ar jų
šaltinius. Seimas, išklausęs apkaltos iniciatorių ar jų atstovo siūlymą pradėti konkrečiam asmeniui
apkaltos procesą, sudaro specialiąją tyrimo komisiją pateiktų kaltinimų pagrįstumui ir rimtumui ištirti bei
išvadai dėl šio siūlymo parengti. Specialioji tyrimo komisija sudaroma iš Seimo narių, apkaltos proceso
iniciatorių atstovų ir teisininkų, dirbančių teisme, tardymo sistemoje ar prokuratūroje. Komisijoje
paprastai neturi būti daugiau kaip 12 narių. Sudarydamas komisiją, Seimas paskiria pirmininką ir jo
pavaduotoją, nustato tyrimo atlikimo terminus. Bent vienas iš komisijos vadovų turi būti teisininkas. Apie
tyrimo eigą spaudai ir kitoms visuomenės informavimo priemonėms praneša tik komisijos pirmininkas
arba jo įgaliotas narys. Seimo specialiosios tyrimo komisijos posėdžiai, susiję su apkaltos procesu,
paprastai yra uždari. Liudytojai ir ekspertai kviečiami ir apklausiami pagal baudžiamojo proceso
taisykles: jie įspėjami dėl atsakomybės už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus ir už žinomai
melagingus parodymus, visa tai patvirtinama jų parašais. Ekspertai savo išvadas pateikia raštu ir pasirašo.
Tais atvejais, kai asmeniui pradėta apkaltos byla dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, Seimas
specialiosios tyrimo komisijos siūlymu arba savo iniciatyva kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas
išvados, ar minėto asmens konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Specialiosios tyrimo komisijos
išvados turinyje turi būti išdėstoma:
1) kaltinimo esmė, nusižengimo padarymo vieta, laikas, būdai, motyvai ir kitos esminės aplinkybės;
191
2) nustatyti faktai ir įrodymai;
3) asmens, kuriam taikoma apkalta, paaiškinimai. Jeigu pareikšti kaltinimai nepasitvirtina, tai nurodoma
išvadoje ir trumpai apibūdinami atlikti tyrimo veiksmai. Atsižvelgiant į tyrimo rezultatus, išvados
pabaigoje konstatuojama, ar yra motyvų pradėti apkaltos procesą Seime, ar nėra. Jeigu specialioji tyrimo
komisija padaro išvadą, kad yra motyvų apkaltos procesui Seime pradėti, ji turi suformuluoti konkrečius
kaltinimus. Tai gali būti padaryta komisijos išvados pabaigoje arba atskiru dokumentu. Specialioji tyrimo
komisija taip pat nusprendžia, kas komisijos vardu palaikys kaltinimą ir atliks kitas kaltintojo funkcijas
Seime apkaltos proceso metu. Komisija gali paskirti iki 7 kaltintojų -
Seimo narių. Jų pavardes ir įgaliojimus komisija praneša Seimui raštu. Tais atvejais, kai specialioji tyrimo
komisija padaro išvadą, kad nėra motyvų apkaltos procesui pradėti, Seimas svarsto išvadoje suformuluotų
motyvų bei argumentų pagrįstumą ir sprendžia, ar pritarti šiai išvadai. Jeigu Seimas posėdyje
dalyvaujančių narių balsų dauguma patvirtina šią išvadą, laikoma, kad siūlymui pradėti apkaltos procesą
nepritarta. Tuo pačiu pagrindu tam pačiam asmeniui kelti apkaltos bylą galima ne anksčiau kaip po
vienerių metų ir tik paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Jei Seimas nepatvirtina komisijos išvados, kad nėra
motyvų apkaltos procesui pradėti, jis turi nuspręsti, kam pavesti atlikti papildomą ar pakartotinį tyrimą -
tai pačiai ar naujai specialiajai tyrimo komisijai. Apkaltos procesas Seime susideda iš šių pagrindinių
dalių: parengiamosios, tardymo, ginčų, asmens, kuriam taikoma apkalta, baigiamojo žodžio ir balsavimo
dėl pateiktų kaltinimų. Parengiamojoje posėdžio dalyje paskelbiama nagrinėjamos apkaltos bylos esmė,
pristatomi asmens, kuriam taikoma apkalta, kaltintojai, jų atstovai, paaiškinamos jų teisės ir pareigos,
išklausoma jų prašymų ir priimami dėl jų sprendimai, išsiaiškinamos galimybės tęsti bylos nagrinėjimą.
Tardymas pradedamas balsu perskaitant kaltinimo medžiagą ir išklausant asmens, kuriam taikoma
apkalta, paaiškinimus. Po to apklausiamas asmuo, kuriam taikoma apkalta, liudytojai, išklausoma
ekspertų išvadų, specialistų nuomonių, apžiūrimi įrodymai. Ginčai - tai kaltintojo ir asmens, kuriam
taikoma apkalta, ar jų atstovų kalbos bei replikos. Paskutinės replikos teisė visada priklauso gynėjui, jeigu
jo nėra, - asmeniui, kuriam taikoma apkalta. Pasibaigus ginčams, asmeniui, kuriam taikoma apkalta,
suteikiamas baigiamasis žodis. Asmuo, kuriam taikoma apkalta, turi teisę bet kurioje apkaltos proceso
dalyje, tačiau tik iki balsavimo pradžios atsistatydinti iš pareigų ar atsisakyti Seimo nario mandato
pateikiant dėl to pareiškimą raštu. Toks pareiškimas turi būti nedelsiant patenkintas. Tokiu atveju apkaltos
procesas nutraukiamas ir tai įforminama Seimo nutarimu. Po asmens, kuriam taikoma apkalta, baigiamojo
žodžio prasideda baigiamoji teisenos dalis - slaptas balsavimas dėl pateiktų kaltinimo formuluočių.
Balsuojama už kiekvieną kaltinimo formuluotę atskirai. Balsuoja tik Seimo nariai. Suskaičiavus balsus,
posėdžio pirmininkas praneša balsavimo rezultatus dėl kiekvienos kaltinimo formuluotės atskirai. Jeigu
bent už vieną kaltinimo formuluotę balsuoja 3/5 visų Seimo narių, laikoma, jog asmuo Seimo yra
pripažintas kaltu įvykdęs jam inkriminuojamą nusižengimą. Jeigu nė viena kaltinimo formuluotė
nesurenka 3/5 visų Seimo narių balsų, laikoma, jog apkaltai Seimas nepritarė. Jei už kaltinimo
formuluotę, atitinkančią baudžiamojo nusikaltimo požymius, balsavo mažiau kaip 3/5, tačiau daugiau
kaip pusė visų Seimo narių, laikoma, jog Seimas duoda sutikimą patraukti konkretų asmenį, išskyrus
Respublikos Prezidentą, baudžiamojon atsakomybėn. Kai Seimas konkretų asmenį apkaltos proceso
tvarka pripažįsta kaltu, tas asmuo nuo to momento laikomas pašalintu iš pareigų arba netenka Seimo nario
mandato. Jam už padarytus nusižengimus taip pat gali būti taikoma teisinė atsakomybė įstatymų nustatyta
tvarka. Konstitucijos nustatytą neliečiamybės teisę praranda ir savo noru atsistatydinę iš pareigų arba
atsisakę Seimo nario mandato asmenys, o už padarytus nusižengimus jiems taip pat gali būti taikoma
teisinė atsakomybė bendra tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d.
nutarime yra nustatęs, kad „nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir asmens kaltę nusikaltimo
padarymu jau yra nustatęs teismas, Seimas sprendžia tik asmens konstitucinės atsakomybės klausimą".
Apkaltos procedūra pradedama Seime gavus teismo apkaltinamojo nuosprendžio nuorašą. Tai daugiausia
diskusijų kelianti procedūra. Ši procedūra turi tam tikro prieštaringumo, nes jai priešpastatomas teismo
apkaltinamasis nuosprendis ir apkaltos rezultatai. Esant neigiamiems apkaltos procedūros rezultatams
įvyksta teisinė kolizija - teismo nuosprendyje asmuo pripažintas kaltu, o dėl apkaltos proceso tampa
neįmanoma nušalinti asmens nuo užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Gavę teismo
įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio nuorašą, Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas nedelsdami su
juo supažindina Seimo narius. Artimiausiame Seimo posėdyje Seimo Pirmininkas ar jo pavaduotojas
teikia Seimo nutarimo projektą dėl Seimo nario mandato panaikinimo. Tame pačiame posėdyje Seimas
paskiria Seimo posėdžio dėl asmens pašalinimo iš pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimo
svarstymo datą. Svarstymo data turi būti paskirta ne anksčiau kaip po 7 dienų nuo posėdžio, kuriame ši
192
data buvo nustatyta, dienos. Asmeniui, dėl kurio teikiamas Seimo nutarimo projektas, nedelsiant raštu ir
pasirašytinai pranešama apie paskirtą Seimo posėdžio datą ir laiką, kai įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo
nuosprendžio pagrindu bus sprendžiamas jo pašalinimas iš pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimas.
Su pranešimu yra siunčiamas šio straipsnio 3 d. numatyto nutarimo projektas, Seimo statutas, taip pat
siūloma iki svarstymo dienos raštu pranešti, ar jis nori dalyvauti apkaltos procedūroje. Asmuo,
pranešdamas apie savo dalyvavimą, gali nurodyti ne daugiau kaip du gynėjus ar kitus atstovus, kurie turi
būti pakviesti į Seimo posėdį. Asmuo taip pat gali pateikti įrodymų, turinčių įtakos sprendžiant
konstitucinės atsakomybės klausimą. Seimo posėdis pradedamas Seimo Pirmininko ar jo pavaduotojo
pranešimu. Pranešime išdėstoma įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio esmė. Po to žodis
suteikiamas asmeniui, dėl kurio teikiamas Seimo nutarimo projektas, arba jo prašymu vienam iš gynėjų ar
atstovų. Asmuo, dėl kurio teikiamas Seimo nutarimo projektas, ar vietoj jo kalbantis gynėjas ar atstovas
gali remtis įrodymais, turinčiais įtakos sprendžiant konstitucinės atsakomybės klausimą. Seimo nariai gali
užduoti asmeniui, dėl kurio teikiamas Seimo nutarimo projektas, ar vietoj jo kalbančiam gynėjui ar
atstovui klausimų. Po to žodis suteikiamas gynėjams ir atstovams, jei jų nėra, - asmeniui, kuriam taikoma
apkalta. Procedūra baigiama asmens, dėl kurio teikiamas Seimo nutarimo projektas, baigiamuoju žodžiu.
Asmuo, dėl kurio teikiamas Seimo nutarimo projektas, iki balsavimo pradžios turi teisę atsistatydinti iš
pareigų ar atsisakyti Seimo nario mandato, pateikdamas dėl to pareiškimą raštu. Asmuo, atliekantis
laisvės atėmimo bausmę, pareiškimą gali atsiųsti paštu ar per savo įgaliotą asmenį. Tokiu atveju apkaltos
procedūra Seime nutraukiama.
Nutarimai 1999 05 11 ; 2003 12 30

7. Seimo kontrolieriai.
Seimo kontrolierių samprata. Seimo kontrolierius – konstitucinė pareigybė (73 Konstitucijos
straipsnis). Ginti piliečio teises – tai kasdieninė seimo kontrolierių pareiga. Tačiau Seimo kontrolieriai yra
pareigūnai, tiriantys skundus ir apsaugantys piliečius ne nuo bet kokių teisės pažeidimų ar varžymų, o
būtent, kaip paminėta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių
įstatyme, nuo biurokratizmo ir piktnaudžiavimo, kitaip sakant nuo “blogo valdymo”. Todėl pirmoji
teisinių santykių sritis, kurią tiesiogiai veikia ar siekia veikti Seimo kontrolierius, yra valdymą
reglamentuojančių teisinių santykių tobulinimas, kitaip tariant, valdymo gerinimas. Seimo kontrolierius,
tirdamas konkretų skundą ir aptikęs blogo valdymo, tvarkymosi valstybės ar savivaldybės institucijoje,
faktų ir juos nurodydamas bei numatydamas būdus kaip to išvengti, be abejo, prisideda prie tvarkos,
valdymo gerinimo toje institucijoje. Seimas skiria 5 Seimo kontrolierius: 2 valstybės įstaigų pareigūnų, 1
karinių ir joms prilygintų institucijų pareigūnų ir 2 vietos savivaldybių įstaigų pareigūnų veiklai tirti.
Seimo kontrolierių teisės ir pareigos yra lygios ir kiekvienas iš jų veikia savarankiškai (Lietuvos
Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Seimo kontrolieriai savo veiklą grindžia
teisėtumo, nešališkumo ir viešumo principais (Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 8
straipsnio 2 dalis).
Seimo kontrolierių teisės ir pareigos. Kalbant apie Seimo kontrolierių vaidmenį siekiant, kad valstybės
institucijos tinkamiau taikytų įstatymus ir kitus teisės aktus, reikia pažymėti, kad, tirdami piliečių
skundus, jie tam tikru atžvilgiu prižiūri, kaip valstybės valdžios ir valdymo institucijos bei savivaldybės
laikosi Lietuvos Respublikos įstatymų ir teisės aktų. Seimo kontrolierių tyrimo objektas – galimas
pareigūnų piktnaudžiavimas ar biurokratizmas. Pagal galiojantį įstatymą, pareigūnai, dėl kurių
piktnaudžiavimo ir biurokratizmo Seimo kontrolieriai tiria piliečių skundus, yra: valstybės valdžios ir
valdymo institucijų darbuotojai, savivaldybės vykdomosios institucijos atstovai, savivaldybės
administracijos darbuotojai ar įgalioti asmenys, atliekantys organizacines, tvarkomąsias ar
administracines funkcijas. Pagrindinis Seimo kontrolierių uždavinys - apginti piliečių teises, šalinant
priežastis, lėmusias tų teisių pažeidimus ir tik po to bausti pažeidėjus. Kad Seimo kontrolieriai galėtų
tinkamai, gerai ir teisingai ištirti piliečių skundus, jiems yra suteikiami gan dideli įgaliojimai.
Galiojančiame įstatyme nustatyta, kad Seimo kontrolierius, vykdydamas savo funkciją, turi teisę
reikalauti nedelsiant pateikti informaciją, medžiagą ar būtinus dokumentus savo tyrimui atlikti, taip pat
jis turi teisę įeiti į kontroliuojamų įmonių, įstaigų patalpas (prireikus gali pasitelkti policiją), kalbėtis ir
matytis su jose esančiais asmenimis, reikalauti, kad pareigūnai pasiaiškintų raštu ar žodžiu; juos apklausti.
Siekti geresnio valdymo negalima netobulinant teisės aktų. Gerinti teisės aktų kokybę Seimo
kontrolieriams leidžia Seimo kontrolierių įstatymas, kuris įpareigoja Seimo kontrolierius informuoti
Seimą, vyriausybę ir atitinkamas savivaldybių institucijas apie šiurkščius įstatymų pažeidimus,
193
prieštaravimus ar spragas, ir siūlyti toms institucijoms, kad būtų pakeisti įstatymai ar kiti norminiai aktai,
varžantys žmogaus teises ir laisves. Tačiau jokiu būdu negalima sakyti, kad Seimo kontrolieriai turi
įstatymleidystės teisę – jie gali tik siūlyti, tačiau tie siūlymai nėra privalomi. Vykdydami savo funkcijas,
Seimo kontrolieriai privalo išsaugoti valstybės, profesines ar kitas įstatymų saugomas paslaptis, kurias jie
sužinojo eidami savo tarnybines pareigas.
Seimo kontrolierių tiriami skundai. Seimo kontrolierių įstatyme nustatyta, kad Seimo kontrolieriai tiria
piliečių skundus dėl valdžios, valdymo, savivaldos, karinių bei joms prilyginamų institucijų pareigūnų
piktnaudžiavimo ir biurokratizmo. Pateikti skundą Seimo kontrolieriui gali kiekvienas pilietis, taip pat
gautus piliečių skundus gali perduoti Seimo nariai. Nustatęs pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo
požymių iš spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių bei kitokių šaltinių, Seimo kontrolierius
gali pradėti tyrimą savo iniciatyva. Taip pat jis gali tirti užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės
skundus. Tam tikrų keblumų Seimo kontrolieriams kėlė sename (1994 m.) Seimo kontrolierių įstatyme
nustatyti skundo padavimo ir ištyrimo terminai. Skundams paduoti buvo nustatytas 3 mėnesių nuo
skundžiamų veiksmų padarymo laiko tarpas, o išspręsti skundus buvo 1 mėnesio arba prireikus – 2
mėnesių laiko tarpas. Kad galėtų tinkamai išspręsti skundus ir tinkamai apginti žmonių pažeistas teises,
Seimo kontrolieriai buvo ne kartą priversti pažeisti tuos terminus, nes tie terminai yra palyginus labai
trumpi. Todėl galiojančiame Seimo kontrolierių įstatymo 17 straipsnyje yra nustatyti ilgesni terminai:
skundams paduoti – 1 metų laiko tarpas nuo skundžiamų veiksmų padarymo laiko, o skundą Seimo
kontrolieriai turi ištirti per 3 arba 6 mėnesių laiko tarpą (minėto įstatymo 20 straipsnis).
Seimo kontrolierių netiriami skundai. Seimo kontrolierių įstatyme nustatytas platesnis ratas asmenų,
kurių veiklos nepriskiriama tirti Seimo kontrolierių kompetencijai. Prie tokių asmenų priskirtas
Respublikos Prezidentas, Seimo nariai, Konstitucinio teismo ir kitų teismų teisėjai, Ministras pirmininkas,
Valstybės kontrolierius. Taip pat Seimo kontrolierių kompetencijai nepriskiriama tirti Vyriausybės (kaip
kolegialios institucijos), vietos savivaldybių tarnybų ir jų valdybų veiklos. Problemų kyla tame, kad
Seimo kontrolieriai netiria prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų teisėtumo ir
pagrįstumo.. Problemą šiuo klausimu plačiai nagrinėjo LR Seimo kontrolierius Julius Jasaitis savo
straipsnyje. Jo nuomone, problema prasideda nuo to, kad įstatymai neapibrėžia procesinių veiksmų
sąvokos ir todėl ši sąvoka traktuojama labai įvairiai, o be to, procesiniai veiksmai – baudžiamosios bylos
iškėlimas, nutraukimas, sustabdymas, kardomosios priemonės parinkimas, leidimas matytis su advokatu,
telefoninių pokalbių klausymasis – labai glaudžiai susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis.
Todėl net menki procesinių įstatymų pažeidimai sukelia gana sunkių padarinių. Pagal įstatymus,
procesinių veiksmų teisėtumo priežiūrą atlieka prokuratūra (pagal naująjį LR BPK- ir ikiteisminio tyrimo
teisėjai), tačiau, anot J. Jasaičio, gyvenimo tikrovė ir žmonių skundai rodo, kad ši kontrolės sistema nėra
efektyvi. Yra atvejų, kai Seimo kontrolierius yra gavęs ne vieną neigiamą atsakymą iš prokuratūros ir
vidaus reikalų sistemos pareigūnų. Atsisakymas pateikti tyrimui būtiną medžiagą motyvuojamas būtent
tuo, kad Seimo kontrolierius netiria procesinių veiksmų. J. Jasaitis pateikia vieną pavyzdį, kai Seimo
kontrolieriui nebuvo leidžiama pasimatyti ir pasikalbėti su suimtuoju skundo autoriumi ir tai trukdė jam
atlikti savo tyrimą bei gauti reikiamą informaciją. J. Jasaitis rašo, kad sunku suprasti, kaip pareigūnai,
kurių veiklą pagal įstatymą kontroliuoja Seimo paskirtas konstitucinis pareigūnas, patys nusprendžia, ar
jiems privalomi Seimo kontrolieriaus reikalavimai. Norėtųsi tikėtis, kad naujajame BPK reglamentuota
teisė apskųsti prokuroro veiksmus ikiteisminio tyrimo teisėjui pagerins ikiteisminio tyrimo pareigūnų
darbo kokybę.Statistika rodo, kad suėmimas iki teismo taikomas gana dažnai, o jo trukmės terminai vargu
ar pateisinami. Galiojantys įstatymai iš esmės negina piliečių nuo teisėsaugos pareigūnų neteisėtų
veiksmų. Taigi, ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ir teisėją patraukti baudžiamojon atsakomybėn
už neteisėtus tarnybinius veiksmus itin sudėtinga. Nemažai skundų – tai nusiskundimai dėl smurto
panaudojimo prieš asmenis areštinėse, policijos komisariatuose, ypač stengiantis tokiu būdu išgauti bylai
reikalingų įrodymų ir prisipažinimą. Tai nėra oficialu, bet, anot J. Jasučio, tai iš tiesų daroma ir nematyti
to negalima. Paprastai tokiais atvejais pareigūnų kaltė įrodoma labai sunkiai. Taigi, jei Seimo
kontrolierius turėtų teisę tirti šių pareigūnų procesinius veiksmus, galimas dalykas, kad būtų užkirstas
kelias šiurkštiems žmonių teisių pažeidimams. Taip pat įstatyme nurodyta, kad Seimo kontrolieriai netiria
skundų, kylančių.iš darbo teisinių santykių; skundų, kuriuos turėtų nagrinėti teismas; netikrina teismų
priimtų sprendimų, nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo. Seimo kontrolieriai, remdamiesi
įstatymo nuostata, kad jie nenagrinėja skundų iš darbo teisinių santykių ir skundų, kuriuos turėtų nagrinėti
teismas, atsisako nagrinėti skundus tik tais atvejais, kai atitinkamuose įstatymuose įsakmiai nustatyta, kad
tam tikri ginčai nagrinėjami teismine tvarka, kadangi pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus,
194
kiekvieno pareigūno veiksmai, pažeidžiantys piliečio teises, gali būti apskųsti teismui.Seimo kontrolieriai
nenagrinėja anoniminių skundų (jei Seimo kontrolierius nenusprendžia kitaip), mažareikšmių skundų,
skundų, gautų praėjus skundo padavimo terminui. Svarbu pažymėti, kad Seimo kontrolieriai netiria
skundo, jei jis buvo išnagrinėtas, yra nagrinėjamas arba turėtų būti nagrinėjamas teisme, taip pat jei dėl
skundo dalyko yra priimtas procesinis sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą, atsisakyti pradėti ikiteisminį
tyrimą arba nutraukti baudžiamąją bylą. Po ištyrimo pakartotinai skundas nenagrinėjamas (nebent Seimo
kontrolierius nuspręstų kitaip). Priimto sprendimo peržiūrėjimas ar neperžiūrėjimas gali priklausyti nuo
subjektyvių veiksnių – noro ar nenoro tai daryti. Be to, kai pareigūnas peržiūri pats savo sprendimą, irgi
leidžia manyti, kad peržiūrėjimas gali būti subjektyvus. Seimo kontrolierių įstatyme minima, kad Seimo
kontrolierius negali nagrinėti skundo, jei jis to negali nešališkai atlikti dėl giminystės ar kitų priežasčių.
Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, skundų nagrinėjimas Seimo kontrolieriaus įstaigoje vertinamas kaip
ikiteisminis nagrinėjimas.
Seimo kontrolierių sprendimai. Išnagrinėję jiems piliečių paduotus skundus, Seimo kontrolieriai priima
sprendimą. Galiojančiame Seimo kontrolierių įstatyme yra nustatyta ir išvardinta kokius sprendimus,
išnagrinėję konkretų skundą, gali priimti Seimo kontrolieriai.
Seimo kontrolierių priimami sprendimai. Seimo kontrolierių veiklą reglamentuojantis įstatymas leidžia
jiems daryti įtaką nusikalstamumo prevencijai bei nusikaltimų atskleidimui. Lietuvos Respublikos Seimo
kontrolierių įstatymo 22 straipsnis sako, kad Seimo kontrolieriai gali perduoti medžiagą ikiteisminio
tyrimo įstaigai ar prokurorui, jeigu aptinka nusikaltimo požymių. Seimo kontrolieriai gali pareikšti ieškinį
teisme dėl kaltų piktnaudžiavimu arba biurokratizmu pareigūnų atleidimo iš užimamų pareigų ir gali
iškelti ieškinį, kad būtų kompensuojami moraliniai ir materialiniai nuostoliai, kuriuos patyrė asmuo dėl
pareigūnų padarytų pažeidimų. Taigi, patys Seimo kontrolieriai negali liepti ar įsakyti pareigūnams
kompensuoti nukentėjusiems nuostolius ar atleisti pareigūnus iš užimamų pareigų – tai gali savo
sprendimu padaryti teismas, kaip pagrindinis teisingumo vykdytojas. Seimo kontrolieriai padeda
prokurorams, jei tirdami skundą pastebi, jog buvo pažeisti neveiksnių, ribotai veiksnių, neįgaliųjų,
nepilnamečių bei kitų asmenų, turinčių ribotas galimybes ginti savo teises, interesai. Tada jie gali siūlyti ir
padėti prokurorui rengti medžiagą civilinei bylai teisme iškelti. Seimo kontrolieriai, galima sakyti, veikia
ir kaip tam tikri įstatymų saugotojai. Apie tai kalba Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 22
straipsnio 1 dalies 4, 7, 8 punktai. Seimo kontrolierius gali: siūlyti kolegialiai institucijai ar pareigūnui
įstatymų nustatyta tvarka panaikinti, sustabdyti ar pakeisti įstatymams ar kitiems teisės aktams
prieštaraujančius sprendimus; siūlyti priimti sprendimus, kurie nepriimti dėl piktnaudžiavimo ar
biurokratizmo; atkreipti pareigūnų dėmesį į aplaidumą darbe, įstatymų nesilaikymą, tarnybinės etikos
pažeidimą ar biurokratizmą ir siūlyti imtis priemonių, kad būtų pašalinti įstatymų pažeidimai, jų
priežastys ir sąlygos. Taigi, Seimo kontrolierius žiūri, kad pareigūnai piktavališkai nepažeidinėtų
įstatymų. Įstatyme pažymėta ir kitų sprendimų rūšių. Seimo kontrolieriai gali siūlyti kolegialiai
institucijai, įstaigos vadovui ar aukštesniajai institucijai skirti nusižengusiems pareigūnams drausmines
nuobaudas. Seimo kontrolieriai gali pranešti Seimui ar Respublikos Prezidentui apie ministrų ar kitų
Seimui ar Respublikos Prezidentui atskaitingų pareigūnų padarytus pažeidimus, išskyrus tuos pažeidimus,
kurie buvo padaryti pareigūnų, kurių veiklos Seimo kontrolieriai netiria. Seimo kontrolierius gali atmesti
skundą, jei nepasitvirtina jame nurodyti pažeidimai. Tai logiška, nes jei nėra pažeidimo, nėra dėl ko
skundą toliau tirti ir priimti kokius nors sprendimus.
Seimo kontrolierių sprendimų skundimas. Kalbant apie Seimo kontrolierių sprendimus kyla klausimas,
ar visada jų sprendimai yra teisingi ir teisėti, ką daryti jei pilietis ar pareigūnas mano, jog buvo priimtas
netinkamas sprendimas kaip nors pažeidžiantis jo teises. Juk Seimo kontrolierius, priimdamas sprendimą,
dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių gali klysti, priimti juridiškai neteisingą sprendimą. Kalbant apie
Seimo kontrolierių sprendimų tikrinimo tvarką, iškyla galimybės skųsti šį sprendimą teismui klausimas.
Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatyme tokia galimybė nenumatyta. Tačiau Konstitucijos 30
straipsnyje sakoma, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą. Iškyla
klausimas, ar Seimo kontrolierius, priimdamas neprivalomus, rekomendacinio pobūdžio sprendimus, gali
kaip nors pažeisti piliečio teises ir laisves. Vadovausimės prielaida, kad pilietis turi teisę taip manyti, net
jei kalbama apie tariamus jo teisių pažeidimus. Taigi galima ar negalima skųsti Seimo kontrolierių
sprendimą teismui? Pagal Konstituciją, lyg ir galima, tačiau pagal Lietuvos Respublikos Seimo
kontrolierių įstatymą bei pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą - ne. Tai, tikriausiai,
paaiškinama tuo, kad Seimo kontrolierių sprendimai yra tik rekomendacinio pobūdžio, t.y. piliečio
skundas dėl Seimo kontrolierių sprendimų greičiausiai teismo būtų atmestas aukščiau minėtu pagrindu.
195
Seimo kontrolierių sprendimų teisinė galia ir problemos. Taigi, baigęs nagrinėti skundą, Seimo
kontrolierius parašo pažymą, išdėstydamas joje išaiškintas aplinkybes, surinktus įrodymus ir pateikdamas
joje juridinį pareigūnų veiklos vertinimą bei priima sprendimą. Seimo kontrolierių institucija yra
specifinė tuo, kad visi jų priimami sprendimai yra tik rekomendacinio pobūdžio. Tai akivaizdžiai matosi
galiojančiame įstatyme, kur nurodoma, kad Seimo kontrolierius gali tik siūlyti, atkreipti kitų dėmesį ir
nieko nekalbama apie Seimo kontrolierių sprendimų privalomumą, išskyrus 22 straipsnio 3 ir 4 dalis, kur
kalbama, kad Seimo kontrolieriaus siūlymą panaikinti, pakeisti ar priimti sprendimą, pašalinti įstatymų
pažeidimus, jų priežastis ir sąlygas, privalo nagrinėti institucija ar pareigūnas, kuriems toks siūlymas
adresuojamas. Teismo sprendimas, Seimo kontrolieriaus siūlymu atleisti iš užimamų pareigų kaltus
piktnaudžiavimu ar biurokratizmu pareigūnus, privalomas darbdaviui ir yra pagrindas nutraukti darbo
sutartį. Taigi Seimo kontrolierių sprendimai gali būti adresuojami kolegialiai institucijai ir jų siūlymas
pakeisti neteisėtą pareigūno sprendimą ir privalo būti nagrinėjamas institucijoje, kuriai toks pareigūnas
yra atskaitingas. Kitų Europos šalių, kuriose žmogaus teisių gynimo institucijos egzistuoja daugelį metų,
patirtis rodo, kad ombudsmenų (Seimo kontrolierių) rekomendacijos daugiau nei 90 procentų yra
vykdomos geranoriškai, o tais atvejais, kai valstybės organai ar pareigūnai to nedaro, paprastai įsikiša
šalies parlamentas ir priverčia įgyvendinti ombudsmeno rekomendacijas. Lietuvoje, manau,
rekomendacijų geranoriško vykdymo procentas būtų žymiai mažesnis. Pastaruoju metu yra dažnai
siūloma nustatyti, kad Seimo kontrolierių sprendimai būtų privalomi. Šitie siūlymai yra motyvuojami tuo,
kad šiuo metu Lietuvoje yra tokia padėtis, kai rekomendacinio, neprivalomo pobūdžio sprendimai, nors ir
būtų teisiškai motyvuoti, nėra vykdomi arba vykdomi labai nenoriai. Kyla abejonių, ar padarius Seimo
kontrolierių sprendimus privalomus, kas nors smarkiai pasikeistų ar kad padėtis pagerėtų. Mat “ dabar
Seimo kontrolierių sprendimai, būdami rekomendacinio pobūdžio, tiesiogiai negali sukelti neigiamų
teisinių padarinių ir todėl Seimo kontrolieriai negali būti jiems patiems netikėtai įtraukti į teisminį bylų
nagrinėjimą, kaip suinteresuoti asmenys ar atsakovai” . Šiuo metu patys Seimo kontrolieriai gali spręsti ir
pasirinkti, kada ir dėl kokių padarytų pažeidimų jiems kreiptis į teismą, kad būtų apgintos piliečių teisės.
Seimo kontrolierių sprendimas negali būti vertinamas kaip paskutinė valstybės vidaus piliečių teisinės
gynybos priemonė, nes Lietuvos įstatymai ir Konstitucija skelbia, kad kiekvieno pareigūno neteisėti
veiksmai, kurie pažeidžia piliečių teises, gali būti apskųsti teismui. Teismas vykdo teisingumą ir tik
teismas yra ta institucija, kuri priima galutinį sprendimą. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių
įstatymo 18 straipsnyje pasakyta, kad seimo kontrolieriai nesprendžia tokių skundų, kurie buvo
išnagrinėti, yra nagrinėjami ar turėtų būti nagrinėjami teisme. Būtų keista, jeigu Seimo kontrolierius
nagrinėtų skundą, kuris buvo išnagrinėtas teisme. Tada jis praktiškai galėtų priimti kitokį sprendimą, bet
teoriškai – ne, nes teismo sprendimas yra galutinis ir turi aukštesnę teisinę galią. Seimo kontrolieriaus
sprendimas yra rekomendacinio pobūdžio ir neatima iš skundą padavusio asmens galimybės kreiptis į
teismą.

15 tema. Lietuvos Respublikos Seimo nario statusas

1. Seimo narys – tautos atstovas ir laisvojo mandato turėtojas

Pagrindines Lietuvos Respublikos Seimo ( toliau-Seimo) nario teises bei pareigas apibrėžia Lietuvos
Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija) ir Lietuvos Respublikos Seimo Statutas (toliau –
Statutas), o kitas jo teises ir pareigas - ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.
Seimo narys, eidamas pareigas, vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti
varžomas jokių mandatų. (Statutas 1 straipsnis)
Išrinktas Seimo narys yra laisvas balsuodamas bet kuriuo klausimu. Laisvo mandato esmė – Tautos
atstovo laisvė įgyvendinti jam suteiktas teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį
iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais, nepripažįstant teisės atšaukti Seimo narį.
Kiekvienas Seimo narys atstovauja visai Tautai, taigi visi parlamento nariai yra Tautos atstovybė. Seimo
narių teisių negalima diferencijuoti, negalima jiems nustatyti nevienodų galimybių dalyvauti Seimo darbe.
Ne tuo yra pažeidžiamas esminis atstovaujamosios institucijos principas – parlamento narių lygybė –
vadinasi, tokiu atveju nebūtų galimybių Seime atstovauti visai Tautai, reikšti jos interesus.

2. Seimo nario priesaika

Nustatomas toks Seimo nario priesaikos tekstas: „Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas (-a)
Lietuvos Respublikai; prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių
196
vientisumą; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei,
demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas !“ Prisiekti leidžiama ir be paskutinio
sakinio. (Statutas 3 straipsnis)
Seimo nario priesaikos priėmimo tvarka: a) Seimo nario priesaiką priima Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio Teismo) pirminikas, o jei jo nėra arba jei jis laikinai negali
eiti šių pareigų, - laikinai einantis jo pareigas Konstitucinio Teismo teisėjas. b) Seimo narys prisiekia
stovėdamas priešais priimantį priesaiką asmenį, skaito priesaiką padėjęs ranką ant Konstitucijos. c) baigęs
skaityti priesaiką , Seimo narys pasirašo vardinį priesaikos lapą. d) Priesaikos tekstas netaisomas ir
nekeičiamas, galima išbraukti tik paskutinįjį priesaikos sakinį. Šios nuostatos nesilaikymas, kaip ir
atsisakymas pasirašyti vardinį priesaikos lapą arba pasirašymas su išlyga, reiškia, kad Seimo narys
neprisiekė. e) Vardiniai priesaikos lapai perduodami priėmusiam priesaiką Konstitucinio Teismo
pirmininkui ar Konstitucinio Teismo teisėjui, kuris juos patikrina ir perskaito Seimo narių, įgijusių visas
Tautos atstovo teises, pavardes. f) Seimo narys privalo prisiekti iš naujo, jeigu po to, kai buvo nutrūkę jo
įgaliojimai, pagal Konstituciją ir įstatymus jis vėl tampa Seimo nariu. g) Seimo narys turi prisiekti
pirmajame naujai išrinkto Seimo posėdyje. Seimo narys, negalintis atvykti į pirmąjį naujai išrinkto Seimo
posėdį dėl ypač svarbios pateisinamos priežasties , prisiekia kitame, artimiausiame, Seimo posėdyje, kai
tik išnyksta ši ypač svarbi pateisinama priežastis. Seimo narys, išrinktas vėliau, prisiekia artimiausiame
Seimo posėdyje. (Statutas 4 straipsnis)
Pasekmės Seimo nariui nepriėmus priesaikos: Seimo narys, Statuto nustatyta tvarka neprisiekęs arba
prisiekęs lygtinai, pagal Konstitucijos 59 straipsnį netenka Seimo nario mandato. DĖl to Seimas priima
nutarimą. (Statutas 5 straipsnis)
3. Seimo nario įgaliojimai
Seimo nariu gali būti išrinktas Lietuvos Respublikos pilietis, ne jaunesnis kaip 25 metų, nuolat gyvenantis
Lietuvoje. Seimo narių galiojimų laikas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai naujai išrinktas Seimas
susirenka į pirmąjį posėdį. Nuo šio posėdžio pradžios baigiasi anksčiau išrinktų Seimo narių įgaliojimų
laikas. Pažymėtina tai, kad išrinktas Seimo narys visas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seimo
posėdyje prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai. Priesaika yra asmens iškilmingas bei tvirtas
pasižadėjimas prisiimti jį saistančias pareigas ir jas vykdyti arba pažadas sakyti tiesą, paprastai kreipiantis
ir į Dievą. Tarp priesaikos ir pasižadėjimo nedaroma esminių skirtumų, tos sąvokos traktuojamos kaip
beveik vienareikšmės. Tiesa, tam tikrų skirtumų galima aptikti, jeigu kreipsime dėmesį į formos dalykus.
Antai priesaika yra apibūdinama
kaip iškilmingas ir tvirtas pasižadėjimas. Seimo rinkimų įstatymo 38 str. 4 d. ginčijama nuostata išdėstyta
taip: „Asmenys, kurie yra davę kitų valstybių piliečio priesaiką, turi raštu jos atsisakyti ir nurodyti
anketoje, kaip ir kada jie tai padarė”. Cituota nuostata yra skirta šiai Konstitucijos 56 str. 1 d. normai
sukonkretinti: „Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar
pasižadėjimu užsienio valstybei [...]” (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d.
nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos
Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos
Konstitucijai”). Neprisiekęs Seimo narys neturi šio statuto antrame skirsnyje nustatytų teisių, nesinaudoja
šio statuto trečiame skirsnyje numatytu veiklos aprūpinimu bei garantijomis ir negauna Seimo nario
atlyginimo. Seimo narys, eidamas pareigas, vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savosąžine ir
negali būti varžomas jokių mandatų. Taigi Seimo narys, nors ir priklausydamas politinei frakcijai,
neprivalo balsuoti prieš savo valią. Nuo naujai išrinkto Seimo pirmojo posėdžio pradžios baigiasi buvusio
Seimo narių įgaliojimai. Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai:
1) pasibaigia įgaliojimų laikas arba susirenka į pirmąjį posėdį pirmalaikiuose rinkimuose išrinktas
Seimas;
2) jis miršta;
3) jis atsistatydina raštišku pareiškimu;
4) teismas pripažįsta jį neveiksniu;
5) Seimas panaikina jo mandatą apkaltos proceso tvarka;
6) rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai pažeidžiamas
Seimo rinkimų įstatymas;
7) jis pereina dirbti arba per 3 mėnesius neatsisako darbo, nesuderinamo
su šio statuto 6 str. reikalavimais;
8) jis netenka Lietuvos Respublikos pilietybės.
197
4. Seimo nario imunitetas ir indemnitetas
Seimo nariui nekliudomai realizuoti jam suteiktus įgaliojimus Seimo statute numatytos garantijos. Seimo
narys turi teisę nekliudomai lankytis visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Už Seimo nario teisėtų
reikalavimų nevykdymą kaltam pareigūnui įstatymų numatyta tvarka gali būti skiriama drausminė
nuobauda, jis gali būti atleistas iš pareigų. Seimo nario asmuo neliečiamas. Seimo narys be Seimo
sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip varžoma jo
laisvė, išskyrus atvejus, kai jis užtinkamas nusikaltimo vietoje. Seimo narys, eidamas pareigas,
vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomas jokių mandatų. Be
imuniteto, Seimo narys naudojasi indemniteto teise. Vadinasi, Seimo
narys negali būti persekiojamas už balsavimą ar kalbas Seime. Tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis
gali būti traukiamas atsakomybėn bendra tvarka. Kaip jau buvo minėta, Seimo nario mandatą panaikinti
galima tik apkaltos proceso tvarka. Tai sudėtinga procedūra, numatanti išskirtines Seimo nario veiklos
garantijas, kurių kitų šalių parlamentų nariai neturi.

5. Seimo nario įgaliojimų pasibaigimas

Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai: a) pasibaigia įgaliojimų laikas arba susirenka į pirmąjį posėdį
pirmalaikiuose rnkimuose išrinktas Seimas; b) jis miršta; c)jis atsistatydina raštišku pareiškimu; c)
teismas pripažįsta jį neveiksniu; d) Seimas panaikina jo mandatą apkaltos proceso tvarka; e) rinkimai
pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai pažeidžiamas Seimo rinkimų įstatymas; f) jis išrinkus
savivaldybės tarybos nariu neatsisako savivaldybės tarybos nario mandato, pereina dirbti arba
neatsisako darbo, nesuderinamo su Statuto 6 straipsnio reikalavimais; g) jis netenka Lietuvos Respublikos
pilietybės. (Statutas 8 straipsnis)

6. Seimo nario darbo ir kūrybinės veiklos konstituciniai aspektai

Seimo narys turi teisę Seimo statuto nustatyta tvarka:
1) balsuoti dėl visų svarstomų klausimų Seimo, komiteto ir komisijos, kurių narys jis yra, posėdžiuose;
2) rinkti ir būti išrinktas į bet kurias pareigas Seime; 3) dalyvauti diskusijoje visais svarstomais
klausimais, žodžiu ir raštu pateikti pasiūlymus, pastabas, pataisas;
4) perduoti posėdžio pirmininkui nepasakytos savo kalbos tekstą, kad šis būtų įrašytas į posėdžio
stenogramą;
5) siūlyti Seimui svarstyti klausimus;
6) rengti ir teikti svarstyti Seimui įstatymų bei kitų teisės aktų projektus, taip pat teikti pasiūlymus dėl
įstatymų, kurie turi būti svarstomi Seime;
7) Seimo posėdžiuose klausti pranešėjų ir papildomų pranešėjų;
8) daryti pareiškimus, sakyti replikas, kalbėti dėl balsavimo motyvų, teikti pasiūlymus dėl posėdžio
vedimo tvarkos, procedūros;
9) tiesiogiai ar per padėjėją gauti užregistruotų įstatymų projektų, įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų,
Seimo Pirmininko, Seimo valdybos ir Seniūnų sueigos sprendimų ir jų projektų bei Vyriausybės rengiamų
teisės aktų projektų, taip pat kitų valstybės valdžios ir valdymo institucijų priimtų nutarimų bei valstybės
tarnybos pareigūnų teisės aktų kopijas;
10) dalyvauti visų Seimo komitetų ir komisijų posėdžiuose, taip pat Vyriausybės posėdžiuose, prireikus
dalyvauti valstybės valdžios ir valdymo institucijų posėdžiuose, kuriuose svarstomi jo pateikti klausimai,
taip pat, iš anksto pranešęs, stebėti kitus posėdžius, kuriuose svarstomi jį dominantys klausimai, išskyrus
susijusius su valstybės paslaptimi, kurių svarstymo tvarką nustato įstatymai;
11) kreiptis su paklausimais į Vyriausybės narius, kitų valstybės institucijų vadovus, pateikti jiems, taip
pat Seimo pareigūnams klausimų;
12) kartu su kitais Seimo nariais:
a) teikti įstatymo projektą dėl Konstitucijos keitimo,
b) inicijuoti apkaltą,
c) pradėti nepasitikėjimo, interpeliacijos procedūras,
d) šaukti neeilinę Seimo sesiją ir neeilinį posėdį,
e) kreiptis į Konstitucinį Teismą,
f) kitaip veikti pagal šio statuto nuostatas.

198
Seimo statuto 10 str. numato, kad parlamento nariai privalo dalyvauti Seimo posėdžiuose iš anksto
numatytų balsavimų metu. Šios pareigos vykdymą kontroliuoja Etikos ir procedūrų komisija. Ji
nedalyvavusiems numatytuose balsavimuose Seimo nariams įstatymo nustatyta tvarka gali sumažinti
atitinkamo mėnesio atlyginimą. Etikos ir procedūrų komisijai nutarus, tokių Seimo narių pavardės gali
būti skelbiamos spaudoje. Be to, kiekvienas Seimo narys, išskyrus tuos, kurie išrinkti į Seimo valdybą,
privalo būti kurio nors komiteto narys. Seimo narys turi nuolat susitikinėti su rinkėjais. Seimo nario
pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybės įstaigose ir
organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse. Lietuvoje
realizuotas valdžių padalijimo principas numato, jog Seimo narys gali būti skiriamas Ministru Pirmininku
ar ministru. Tačiau Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis
pareigomis valstybės įstaigose ir organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose
įstaigose ar įmonėse. Savo įgaliojimų metu Seimo narys atleidžiamas nuo pareigos atlikti krašto apsaugos
tarnybą.

16 tema. Įstatymų leidyba Lietuvoje.

1. Įstatymų leidybos konstituciniai pagrindai (principai) ir jų aiškinimas bei taikymas

Konstitucinio Teismo veikloje.
Konstitucija, kaip pagrindinis teisėkūros šaltinis, įtvirtina pamatinius nacionalinės teisės principus ir
vertybes, apibrėžia įstatymų iniciatyvos teisę turinčius subjektus, nustato valdžios insitucijų kompetenciją
pririmant atitinkamus teisės aktus, pagrindinius įstatymų priėmimo ir įsigaliojimo tvarkos reikalavimu,
kitus esminius dalykus. Įstatymų svarstymas ir priėmimas Lietuvoje, kaip ir visose demokratinėse
valstybėse, yra Tautai atstovaujamos institucijos – Seimo prerogatyva, įtvirtinta Konstitucijos 67
straipsnio 2 punkte. Subjektus, turinčius įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, nustato Konstitucijos 68
straipsnis, o Konstitucijos 69-72 straipsniuose reglamentuojama įstatymų ir konstitucinių įstatymų
priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ir įsigaliojimo tvarka. Minėtų Konstitucijos straipsnių nuostatas
sukonkretina Seimo statutas. Šis statutas nustato teikiamo registruoti įstatymo projekto reikalavimus,
detaliai reglamentuoja įstatymų projektų svarstymo ir priėmimo tavrką bei procedūrą, tarp jų įstatymo
projekto svarstymą skubos ir ypatingos skubos tavrka, įstatymo pasirašymo ir oficialaus paskelbimo
tvarką, taip pat Respublikos Prezidento grąžinto įstatymo svarstymą Seimo posėdyje (135 -171 Seimo
statuto str.).
Įstatymų laidybos subjektai:
1. Įstatymų leidybos (svarstymo, priėmimo) subjektai (Konstitucijos 9 ir 67 staipsniai):
a) Tauta (referendumo būdu);
b) Lietuvos Respublikos Seimas.
2. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turintys subjektai (Konstitucijos 68 straipsnis):
a) Lietuvos Respublikos Seimo nariai;
b) Lietuvos Respublikos Prezidentas;
c) Lietuvos Respublikos Vyriausybė;
d) 50 000 Lietuvos Respublikos piliečių.
3. Įstatymų projektų rengimo subjektai:
a) Institucijos (valstybinės ir nevalstybinės);
b) Specialistų (ekspertų) darbo grupės(komisijos): žinybinės, tarpžinybinės, nežinybinės;
c) Iniciatyvinės piliečių (gyventojų) grupės;
d) Atskiri specialistai;
e) Kiti subjektai.
Kiekvienas įstatymų leidybos subjektas leidžia teisės aktus neviršydamas savo kompetencijos. Jei
atsitinka kitaip, padėtį įstatymų nustatyta tvarka gali ištaisyti Konstitucinis Teismas – vienintelė
institucija, kuri pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją gali oficialiai vertinti, ar įstatymų leidybos
proceso pasėkmė – teisės norma neprieštarauja Konstitucijai, ar įstatymų leidybos procese neignoruojami
pagrindiniai teisės reikalavimai, teisinės formos ir procedūros, Konstitucijoje ir įstatymuose nustatyti
įstatymų leidybos subjektų įgaliojimai. Teisės normos kūrėjas negali ignoruoti pagrindinėje teisės
normoje – Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių, valstybės valdžios institucijų kompetencijos
ribų ir kitų konstitucinių nuostatų.

199
Konstitucinis teismas 2002 m. birželio 19 d. nutarime dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų
įstatymo 7, 11, 15 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo prieštaravimo Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 71 ir 90 straipsniams nagrinėjo Seimo pirmininko pavaduotojo kompetencijos ir įgaliojimų
ribas. Pareiškėjas (LRS narių grupė) teigė, kad nei Konstitucijoje, nei seimo statute, nei įstatymuose nėra
numatyta, kad įsigaliotų įstatymas, pasirašytas Seimo Pirmininko pavaduotojo. Tuo tarpu ginčijamą
įstatymą pasirašė ir oficialiai paskelbė Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas, tuo, pareiškėjo abejone,
galimai pažeisdamas Konstitucijos 71 str. 2 dalį: „Jeigu nurodytu laiku Seimo priimto įstatymo
Respublikos Prezidentas negrąžina ir nepasirašo, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai
paskelbia seimo Pirmininkas.“.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, jog tiesioginis įgaliojimų nustatymas
Konstitucijoje reiškia, kad viena valstybės valdžios institucija negali iš kitosperimti tokių įgaliojimų, jų
perduoti ar atsisakyti. Vadinasi, jeigu Konstitucijoje yra tiesiogiai nustatyti įgaliojimai kuriam nors
valstybės pareigūnui, šis negali jų perduoti jokiam kitam pareigūnui, o pastarasis negali jų perimti,
išskyrus pačioje Konstitucijoje numatytus atvejus. Taigi Konstitucijoje nustatyti Seimo Pirmininko
įgaliojimai pasirašyti ir oficialiai paskelbti Seimo priimtus ir Respublikos Prezidento ne vėliau kaip per
dešimt dienų po įteikimo nei pasirašytus ir oficialiai paskelbtus, nei motyvuotai grąžintus Seimui
pakartotinai svarstyti įstatymus, jeigu Seimo Pirmininkas nėra pagal Konstitucijos 89 straipsnio 1 dalį
laikinai netekęs savo įgaliojimų Seime, pagal Konstituciją negali būti niekam perduodami ir negali pereiti
nei Seimo Pirmininko pavaduotojui, nei kuriam nors kitam asmeniui. Taigi Seimo Pirmininko
konstitucinius įgaliojimus Seimo Pirmininko pavaduotojas įgyja tik Konstitucijos 89 straipsnio 1 dalyje
nurodytais pagrindais, t. y. tada, kai Seimo pavedimu jis laikinai eina Seimo Pirmininko pareigas. Tuomet
Seimo Pirmininko pavaduotojas, laikinai einantis Seimo Pirmininko pareigas, turi ir įgaliojimus pagal
Konstitucijos 71 straipsnio 2 ir 4 dalis pasirašyti ir oficialiai paskelbti įstatymus, jeigu nurodytu laiku jų
nepasirašo ir nepaskelbia Seimo Pirmininkas, laikinai einantis Respublikos Prezidento pareigas ir dėl to
laikinai netekęs savo įgaliojimų Seime. Tuo laiku, kai Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas pasirašė
ginčijamą Įstatymą, nebuvo Konstitucijos 89 straipsnyje numatytos teisinės situacijos, t. y. Respublikos
Prezidentas ėjo savo pareigas, taigi ir Įstatymą pagal Konstitucijos 71 straipsnio 2 dalį turėjo pasirašyti ir
oficialiai paskelbti ne Seimo Pirmininko pavaduotojas, o Seimo Pirmininkas. Netgi tokiu atveju, kai
Seimo Pirmininkas yra laikinai išvykęs (ginčijamo įstatymo pasirašymo metu Seimo Pirmininkas buvo
išvykęs į Vokietiją), nei Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas, nei kuris kitas pavaduotojas negali
perimti Seimo Pirmininko Konstitucinių įgaliojimų – taigi ir Konstitucijos 71 straipsnio 2 dalyje jam
nustatytų įgaliojimų pasirašyti ir oficialiai paskelbti Seimo priimtus, bet nurodytu laiku respublikos
Prezidento nepasirašytus ir motyvuotai Seimui pakartotinai svarstyti negrąžintus įstatymus. Konstitucinis
Teismas konstatuoja, kad Valstybinių pensijų įstatymo 7, 11, 15 straipsnių pakeitimo ir papildymo
įstatymas pagal jo pasirašymo ir paskelbimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 71 straipsnio 2 daliai.
2001 m. birželio 28 d. Konstitucinio Teismo nutarime pažymima, jog Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies
nuostata, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, ir 76 straipsnio nuostata,
kad Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, reiškia, jog įstatymų priėmimo tvarka gali būti
reguliuojama Seimo statutu, taip pat kitais įstatymais. Įstatymų, kuriais steigiamos, panaikinamos
savivaldybės, keičiamos jų teritorijų ribos bei centrai, priėmimo tvarką nustato Konstitucija, Seimos
statutas, taip pat Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas bei Vietos
savivaldos įstatymas. Šiuos santykius taip pat reglamentuoja Europos vietos savivaldos chartija. Taigi
pagal Vietos savivaldos įstatymą ir Europos vietos savivaldos chartiją, spręsdamas savivaldybių steigimo,
panaikinimo, jų teritorijų ribų bei centrų nustatymo ir keitimo klausimus, Seimas turi išsiaiškinti ir
išnagrinėti savivaldybių tarybų siūlymus bei vietos bendruomenių nuomonę. Iš Teismui pateiktos
medžiagos matyti, kad Seimas, priimdamas ginčijamus įstatymus (LR teritorijos administracinių vienetų
ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymas bei LR teritorijos
administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo
įgyvendinimo įstatymas), kurių projektai jam buvo pateikti ginčijamo nutarimo pagrindu (LRV 1999 m.
lapkričio 29 d. nutarimas Nr. 1307 „Dėl LR teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14
straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo ir LR teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų
įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektų“
pripažintas prieštaraujančiu pagal priėmimo tvarką), neišsiaiškino ir nenagrinėjo savivaldybių tarybų
siūlymų bei vietos bendruomenių nuomonės. Taigi Seimas nesilaikė Vietos savivaldos įstatymo (1998 m.
lapkričio 17 d. redakcija) 24 straipsnio 3 dalyje ir Europos vietos savivaldos chartijos 5 straipsnyje
200
nustatytų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai Konstitucinis Teismas nutaria, kad ginčijami įstatymai pagal jų
priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai.
2002 m. gruodžio 24 d. nutarime Konstitucinis Teismas akcentuoja teisės aktų hierarcijos ir Konstitucijos
viršenybės principus. Konstituciniai įstatymai nuo kitų įstatymų skiriasi priėmimo ir keitimo tvarka
(Konstitucijos 69 str. 3 dalis). Ypatingą konstitucinių įstatymų vietą teisės aktų sistemoje lemia pati
Konstitucija. Konstituciniai įstatymai negali būti keičiami ar panaikinami įstatymais. Taip užtikrinama,
kad konstituciniais įstatymais sureguliuoti visuomeniniai santykiai nebus reguliuojami kitaip, kad bus
garantuojamas didesnis konstituciniais įstatymais reguliuojamų visuomeninių santykių stabilumas.
Konstituciniai įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai, o įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai ir
konstituciniams įstatymams. Dėl to, kad pagal Konstituciją konstituciniai įstatymai negali būti keičiami ar
panaikinami ne konstituciniais, taip pat dėl to, kad įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai ir
konstitucinams įstatymams, pagal Konstituciją konstitucinių įstatymų sąrašas tegali būti nustatomas
konstituciniu įstatymu. Pagal Konstitucijos 69 str. 3 dalį toks konstitucinis įstatymas turi būti priimtas 3/5
Seimo narių balsų dauguma. Įstatymo leidėjo diskreciją leisti įstatymus, taip pat ir tuos,kuriuose
reglamentuojama Konstitucijos nuostatų taikymo tvarka, riboja Konstitucija; įstatymų leidėjas privalo
paisyti Konstitucijos normų ir principų. Konkrečiu bylos atveju, Konstitucijos 119 staipsnio pakeitimo
įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo įrašymo į Konstitucinių įstatymų sąrašą įstatymą Seimas
priėmė jau po to, kai buvo priėmęs Konstitucijos 119 sraipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos
konstitucinį įstatymą.
Konstitucinis teismas nutarime akcentuoja Konstitucijos viršenybės principą - pamatinį demokratinės
teisinės valstybės reikalavimą. Konstitucijos vuršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų
hierarchijoje išskirtinę – aukščiausią vietą, kad joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai, kad
niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos, kad konstitucinė tvartka turi būti ginama, kad pati Konstitucija
įtvirtina mechanizmą, įgalintį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai. Šiuo
atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su
konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa
Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra
pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas. Taigi pagal Konstituciją Konstitucijos 119
straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstituciniame įstatyme nebuvo galima nustatyti kitos
Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatų taikymo pradžios datos, nei ta, kuri išplaukia iš
pačios Konstitucijos, nes taip būtų pažeistas Konstitucijos viršenybės principas, konstitucinis teisinės
vertybės principas.
1994 m. vasario 24 d. nutarime Konstitucinis Teismas taip pat akcentuoja tai, kad Seimas, kaip įstatymų
leidybos institucija įgyvendinadamas valdžios galias, yra savarankiškas tiek, kiek šių galių neriboja
Konstitucija.

2. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimo konstituciniai aspektai.

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė reiškia, kad įstatymų projektus ir pasiūlymus dėl jų leidybos, kuriuos
pateikia šios teisės subjektai, Seimas privalo svarstyti, tačiau nebūtinai priimti. Konstitucijos 68str.
Pirmojoje dalyje institucionalizuoti įstatymų leidybos iniciatyvos teisės subjektai – Seimo nariai,
Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė. Jeigu įstatymų leidybos iniciatyvos teisę įgyvendina Seimo narys
ar jų grupė arba Respublikos Prezidentas, tai šie subjektai paprastai parengia ir inicijuojamo įstatymo
projektą. Konstitucijos 94 str. 5 punkte įtvirtinti Vyriausybės įgaliojimai rengti ir teikti Seimui svarstyti
įstatymų projektus yra susiję su jos kompetencijai priskirtų ekonominių, socialinių, kultūros, švietimo ir
mokslo, sveikatos apsaugos ir kitų krašto reikalų tvarkymu. Tokių įstatymų projektus Vyriausybė gali
rengti tiek įgyvendindama įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, tiek Seimo pavedimu.
Konstitucijos 68 str. Antrojoje dalyje tvirtintas specifinis įstatmų leidybos iniciatyvos teis4s subjektas –
Lietuvos piliečiai. Tokiu subjektu pripažįstami ne mažiau kaip 50 tūkst. Lietuvos piliečių, turinčių
rinkimų teisę. Konstitucinė nuostata, įpareigojanti Seimą svarstyti piliečių pateiktą įstatymo projektą yra
imperatyvi ir įgyvendinama be išlygų. Seimas piliečių pateiktą įstatymo projektą privalo svarsryti visais
atvejais, nesvarbu, ar yta Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvada, kad jis prieštarauja Konstitucijai ir nėra
nustatyta tvarkaa pateikto Konstitucijos pataisų projekto, taip pat neatsižvelgiama į tai, kad pateiktą ar
analogišką pateiktajam įstatymo projektą Seimas per pastaruosius 6 mėn. buvo atmetęs. Piliečių
teikiamas įstatymo projektas turi būti pateikyas Seimo posėdyje ne vėliau kaip per savaitę nuo jo
įregistravimo Seimo sesijos metu, o įregistravus tarp Seimo sesijų – pirmame kitos sesijos posėdyje.
201
(seimo statuto 142 str.). Toks projektas svarstomas laikantios Seimo statuto nustatytos įstatymų leidybos
procedūros ir priimamas arba atmetamas bendrais pagrindais ir tvarka. Seimo statutas nenustato
reikalavimų, kurių laikantis 50 tūkst. Piliečių, turinčių rinkimų teisę, pateikia įstatymo projektą Seimui.
Kartu ši konstitucinė piliečių teisė suponuoja valstybės pareigą užtikrinti, kad įstatymo projekto
iniciatorių valia būtų laisvai išreikšta, ši valia nebūtų manipuliavimo ir falsifikavimo objektas.
Be Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintos įstatymų leidybos iniciatyvos teisės, piliečiai turi peticijos teisę,
kuri gali būti interpretuojama kaip jų netiesioginio dalyvavimo įstatymų leidybos procese forma. Piliečiai
peticijų įstatymo nustatyta tvarka gali raštiškai kreiptis į valstybės institucijas, tarp jų ir Seimą, su
reikalavimais ar apsiūlymais spręsti žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ar įgyvendinimo, valdžios ir
valdymo institucijų reformavimo ir kitus svarbius visuomenei, savivaldai ar valstybei klausimus. Toks
kreipimasis laikomas peticija, kai siekiant išspręsti minėtus klausimus reikia priimti naują teisės aktą,
pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą ir kai peticijų komisija toki
kreipimąsi pripažįsta peticija. Jeigu Seimo Peticijų komisija Seimo statuto nustatyta tvarka išnagrinėjusi
peticiją padaro išvadą tenkinti peticijoje išdėstytus reikalavimus ir siūlymus, gali būti parengiamas
atitinkamo teisės akto projektas arba siūloma sudaryti komisiją ar darbo grupę teisės akto projektui
parengti.

3. Įstatymų projektų svarstymas.

Įstatymų projektų svaerstymas laikantis visų įstatymų leidybos procedūros reikalavimų yra Seimo
prerogatyva. Konstitucijos 69 str. Pirmos dalies nuostatą „įstatymai<...> priimami laikantis įstatymo
nustatytos procedūros“ sukonkretina įstatymo galią turintis Seimo statutas. Šio statuto 5 dalyje „Įstatymų
leidybos procedūra“ detaliai reglamentuojamas įstatymų projektų registravimas ir jų pateikimas Seimo
posėdyje, svarstymas pagrindiniame komitete ir Seimo posėdyje bei priėmimas Seimo posėdyje, įstatymo
projekto svarstymas skubos ir ypatingos skubos tvarka, taip pat Respublikos Prezidento grąžinto įstatymo
svarstymas Seimo posėdyje.
Įstatymų projektus ar galiojančiuų įstatymų pakeitimo ar papildymo įstatymų projektus seimui svarstyti
pateikia įstatymų leidybos iniciatyvos subjektai, aptarti Konstitucijos 68 str. Iniciatoriai turi ir pasirašyti
tokius projektus. Kai įstatymo projektą Seimui teikia piliečiai Konstitucijos suteikta teise, jį pasirašo
iniciatorių įgalioti atstovai, taip pat kartu su projektu pateikiami surinkti piliečių parašai.
Įstatymo projektas turi atitikti Seimo statuto reikalavimus. Kartu su projektu pateikiamas
aiškinamasis raštas, kuriame nurodoma:
1. parengto projekto tikslai ir uždaviniai;
2. kaip šiuo metu yra teisiškai reglamentuojami įstatymo projekte aptarti klausimai;
3. kokios numatomos naujos teisinio reglamentavimo nuostatos, naujai reglamentuotų klausimų
teigiamos savybės ir kokių pozityvių rezultatų laukiama;
4. galimos neigiamos priimto įstatymo projekto pasėkmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių
pasėkmių būtų išvengta;
5. įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokie šios srities teisės aktai tebegalioja (pateikiamas
šių aktų sąrašas) ir kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar panaikinti, priėmus teikiamą
projektą;
6. ar įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus;
7. jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įstatymo papildomųjų aktų, - kas ir kada juos turėtų parengti, šių
aktų metmenys;
8. kiek biudžeto lėšų pareikalaus ar leis sutaupyti įstatymo įgyvendinimas (pateikiami įvertinimai
artimiausiems metams ir tolesnei ateičiai);
9. įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados;
10. įstatymo projekto autorius ar autorių grupė, įstatymo projekto iniciatoriai: institucija, asmenys ar
piliečių įgalioti atstovai;
11. reikšminiai įstatymo projekto žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos
sistemą;
12. kiti, iniciatorių nuomone, reikalinti pagrindimai ir paaiškinimai (Seimo statuto 135 str. 3d.).
Prie aiškinamojo rašto pridedamas įstatymų pakeitimo lyginamasis variantas, kuriame išdėstoma
pakeitimų esmė. Prireikus kartu su įstatymo projektu pateikiamas įstatymo ar nutarimo projektas dėl šio
įstatymo įgyvendinimo tvarkos.
202
Įstatymų projektai ir pasiūlymai registruojami Seimo posėdžių sekretoriato gautų įstaymų proketų or
pasiūlymų rejeste,kuriame nurodomi visi projekto autoriai ir iniciatoriai bei visi jų pateikti dokumentai.
Įstatymų ir kitų teisės aktų projektai kartu su aiškinamuoju raštu ne vėliau kaip per 3 darbo dienas
perduodami įstatymų leidybos procese dalyvaujančioms institucijoms ir pareigūnams – Seimo
Pirmininkui, komitetams, frakcijoms, Vyriausybei, respublikos Prezidento kanceliarijai, o prireikus – ir
atitinkamoms savivaldybėms (Seimo statuto 136 str. 1 ir 2 d.). Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas ne
vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo gavimo dienos pateikia išvadas dėl projekto atitikties Konstitucijai ir
galiojantiems įstatymams, taip pat formos, struktūros, vartojamos terminijos, bet ne turinio, pagrįstumo ir
kokybės reikalavimams. Apie įstatymo projektą skelbiama leidiniuose„Seimo kronika“ ir „Valstybės
žinios“. Neteikiami svarstyti seime įstatymų projektai, jeigu Teisės ir teisėtvarkos komitetas padaro
išvadą, kad jie prieštarauja Konstitucijai ir nėra nustatyta tvarka pateikto Konstitucijos pataisų projekto
(seimo statuto 139 str. 1 d.), taip pat jeigu pateiktą ar analogišką pateiktam įstatymop projektą per
pastaruosius 6 mėn. Seimas buvo atmetęs (seimo statuto 139 str. 2d.). Išimtis – piliečių teikiami įstatymų
projektai, kurie be išlygų turi būti teikiami svarstyti Seime. Jeigu Seimas nutaria pradėti svarstymo
procedūrą, tuomet gali būti sprendžiama, ar paskelbti šį projektą visuomenei svarstyti, taip pat ar taikyti
skubos ar ypatingos skubos svarstymo tvarką.
Įstatymo projekto svarstymo procedūrą sudaro trys stadijos: svarstymas pagrindiniame komitete,
svarstymas Seimo posėdyje ir projekto priėmimas. Seimo paskirtas Pagrindinis komitetas, įvertinęs bei
apibendrinęs dėl įstatymo projekto gautą medžiagą, svarsto suinteresuotų asmenų ir ekspertų pastabas.
Sprendimas dėl įstatymo projekto priimamas pagrindinio komiteto posėdyje. Į svarstymą šiame komitete
kviečiami projekto iniciatorių ir išvadas rengiančių papildomų komitetų atstovai, komiteto patvirtinti
ekspertai, taip pat įstatymų leidybos teisės subjektai, pateikę pataisų dėl įstatymo projekto. Komitetas turi
priimti vieną iš sprendimų, kuris pateikiamas projekto svarstymui Seimo posėdyje:
pritarti iniciatoirų pateiktam įstatymo projektui ir komiteto išvadoms;
pritarti arba nepritarti įstatymų leidybos teisės subjektų pateiktoms pataisoms dėl įstatymo projekto;
daryti svarstymokomitete pertrauką ir grąžinti nįstatymo ir išvafų projektus tobulinti išvadų rengėjams,
kurie turi atlikti komiteto nurodytus veiksmus;
paskelbti projektą visuomenei svarstyti;
projektą atmesti (Seimo statuto150 str.1 d.)
Po svarstymo pagrindiniame komitete patvritintas projektas ir komiteto išvados perduodami Seimo
kanceliarijos Dokumentų skyriui suredaguoti. Suredaguotasprojekto tekstas derinamas su jo iniciatoriųbei
komitetų atstovais (išvadų rengėjais) (Seimo statuto 150 str.4 d.).
Jeigu po svarstymo Seimas nusprendžia pritarti komiteto patvirtintam įstatymo projektui su seimo
posėdyje priimtomis pastabomis, seimo kanceliarijos Dokumentų skyriaus suredaguotas įstatymo
projektas, taip pat naujos Teisės departamento išvados dėl šio projekto turi būti išdalyti Seimo nariams ir
įteikti Vyriausybei, Respublikos Prezidento kanceliarijai ne vėliau kaip prie 2 darbo dienas iki posėdžio.
Priėmimo metu svarstomos tik tos pataisos, papildymai bei išbraukimai, kuriuos posėdžio metu
pirmininkui paskelbus paremia ne mažiau kaip 1/5 seimo narių (seimo statuto 155 str. 4 d.). Jeigu
nustatyta tvarka yra gauta naujų pasiūlymų, kurių pagrindinis komitetas iki tol nebuvo svarstęs, šie
pasiūlymai iki įstatymo projekto svarstymo Seime turi būti apsvarstyti pagrindinio komiteto posėdyje.
Jeigu priimtiems pasiūlymams suderinri reikia dar vieno pagrindinio komiteto posėdžio arba priimamų
įstatymų straipsniai reglamentuoja mokesčius, arba dėl jų gali labai pasikeisti valstybės pajamos, po
balsavimo dėl visų straipsnių arba įstatymo projekto priėmimo metu gali būti padaryta įstatymo projekto
priėmimo pertrauka. Jeigu po įstatymo projekto svarstymo jis pakeičiamas taip, kad jo nuostatos gali
neatitikti Europos Sąjungos teisės, pagrindinis komitetas gali paprašyti Europos teisės departamento prie
Vyriausybės pateikti naują išvadą. Įstatymo priėmimo metu prieš balsavimą dėl viso įstatymo projekto
turi būti padaryta pertrauka, jeigu nėra pateikti ir apsvarstyti Seime įstatymo ar nutarimo dėl įstatymo
įgyvendinimo, taip pat įstatymų dėl kitų įstatymų ar jų straipsnių, susijusių su priimamu įstatymu,
pakeitimo, papildymo ar pripažinimo netekusios galios projektai, kai Seimas yra nusprendęs, kad šiuos
teisės aktus reikia priimti (Seimo statuto 158 str. 7d.) Įstatymo priėmimo metu siūlymai atmesti projektą
nepriimami. Jis laikomas atmestu, jeigu negauna reikiamo balsų skaičiaus.

4. Įstatymų priėmimas. Konstitucinių įstatymų priėmimo ypatumai.

Konstitucijos 69 str. 2 d. nustatyta, kokia Seimo narių balsų dauguma priimami įstatymai. Jie priimami
paprasta (t. y. daugiau kaip pusės) Seimo posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma, išskyrus
203
konstitucinius įstatymus. Atsižvelgiant į tai, kad Seimo statutas nenustato Seimo posėdyje dalyvaujančių
Seimo narių kvorumo – būtinos sąlygos pripažinti Seimo posėdį legitiminiu ir turinčiu teisę priimti
sprendimus – įstatymus gali priimti ir neretai priima tik nedidelė dalis Seimo narių.
Konstitucijos 69 str. 3d. nuostata įtvirtina, kokia Seimo narių balsų dauguma skaičiuojant nuo bendro
seimo narių skaičiaus – 141 Seimo nario – priimami ir keičiami konstituciniai įstatymai, taip pat nustato
tą tvarką, kokia priimami konstituciniai įstatymai. Konstituciniųū įstatymų sąrašą 3/5 (t. y. ne mažiau kaip
85 ) Seimo narių balsų daugumanustato Seimas. Pagal Seimo statuto 168 str. 2 d. į šį sąrašą taip pat gali
būti įrašyti ir jau priimti įstatymai, jeigu Seimas padarys išvadą, kad jie tokie yra pagal savo turinį bei
svarbą. Konstitucinių įstatymų, palyginti su kitais įstatymais, inicijavimo ir svarstymo prosedūra yra
sudėtingesnė, o priimami jie ne paprasta, bet kvalifikuota Seimo nariųbalsų dauguma, išskyrus tuos
atvejus, kai Konstitucija keičiama referendumu. Konstitucinių įstatymų projektai registruojami,
pateikiami ir svarstomi bendra Seimo statuto įstatymų leidybos procedūros nustatyta tvarka, išskyrus
išimtis irypatumus. Šie projektai negali būti svarstomi ir priimami skubos ar ypatingos skubos tvarka.
Konstitucinių įstatymų priėmimo tvarka priklauso ir nuo to, ar priimamos Konstitucijos pataisos ar kiti
konstituciniai įstatymai. Įstatymų dėl Konstitucijos keitimo projektai svarstomi ir dėl jų balsuojama
Seime du kartus, o tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip 3 mėn. pertrauka. Įstatymas dėl
Konstitucijos keitimo laikomas priimtu,jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3
visų Seimo narių ir jei abu kartus balsuoti buvo teikiamas tas pats pataisos tekstas. Kiti konstituciniai
įstatymai priimami paprasta, tačiau skirtinagai nuo kitų įstatymų, daugiau kaip pusės visų, bet ne Seimo
posėdyje dalyvaujančių, Seimo narių balsų dauguma. Tokių konstitucinių įstatymų pataisos arba
įstatymai, pripažįstantys netekusiais galios ar keičiantys iki tol galiojusius, turi būti priimti 3/5 visų Seimo
narių balsų dauguma, balsuojant vieną kartą.(seimo statuto 171 str. 5.) Yra konstitucinių įstatymų
(Konstitucijos nuostatų pataisos), kurie gali būti keičiami tik referendumu, jei už tai pasisakytų ne mažiau
kaip ¾ rinkėjų. Tik referendumu gali būti keičiamos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos vallstybė“,
kuriame įtvirtinti Lietuvos valstybės santvarkos pagrindai, bei XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“
nuostatos (Konstitucijos 148 str. 2d.)
Konstitucijos 69 str. 4 d. nuostata„Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir
referendumu“ yra sukonkretinta Konstitucijos 9 str., kuriame numatyta, kokie Valstybybės bei Tautos
gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu, taip pat refrendumo skelbimo ir vykdymo tvarka.

5. Įstatymų promulgavimas ir veto teisė.

Pagal Konstitucijos 71 str. 1d. Respublikos Prezidentas gali priimti vieną iš alternatyvių sprendimų: jis
Seimo priimtą įstatymą ne vėliau kaip per 10 dienų po įteikimo arba pasirašo ir oficialiai paskelbia arba,
pasinaudodamas veto teise, motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti. Galima daryti prielaidą, kad
10 dienų terminas nustatytas prezidentui pasirašyti, bet ne paskelbti įstatymą. Tai padaryti valstybės
vadovas gali dėl objektyvių priežasčių ir vėliau. Taip pat 10 dienų terminas skaičiuojamas ne darbo, bet
kalendorinėmis dienomis. Jeigu paskutinė nustatyto termino diena yra poilsio ar šventės diena, įstatymą
Prezidentas pasirašo pirmą po poilsio ar švenčių dienų darbo dieną.
Prezidento veto teisė – teisė grąžinti seimui pakartotinai svarstyti priimtus įstatymus – svarbi sudėtinė
įstatymų leidybos dalis. Prezidentas, įgyvendindmas šuą teisę, siekia neleisti įsigalioti įstatymui, kurio
nuostatos, jo nuomone, yra nepriimtinos arba diskutuotinos, ir kartu pasiekti, kad būtų priimami aiškūs,
logiški, gerai parengti įstatymai. Jeigu prezidentas nesutinka bent su vienu Seimo priimto įstatymo
straipsniu, jis Seimui pakartotinai svarstyti grąžina visą įstatymą. Dalinio veto (grąžinti svarstyti ne visą
įstatymą, o tik jo dalį) Konstitucija nenumato. Prezidentas grąžindamas įstatymus Seimui pakartotinai
svarstyti, teikia šių įstatymų pataisas – atskirų straipsnių (nuostatų) tam tikrus pakeitimus ar papildymus.
Grąžinimo motyvas gali būti ir pagrįsta abejonė, ar įstatymas atitinka Konstitucijos nuostatas, taip pat
įstatymo normų nuoseklumas, kolizija su galiojančiais įstatymais, galimi neigiami šio įstatymo
įgyvendinimo padariniai, nepatenkinamas įstatymo parengimas juridinės technikos požiūriu ir t.t.
Konstitucijos 71 str. 2 d. numatyta:„jeigu nurodytu laiku Seimo priimto įstatymo respublikos Prezidentas
negrąžina ir nepasirašo, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo
Pirmininkas“.
Respublikos Prezidento įstatymas nesukonkretina, dėl kokių priežasčių ar motyvų prezidentas per 10
dienų nuo įteikimo nepasirašo ir negrąžina Seimui pakartotinai svarstyti įstatymo. Tokius įstatymus
tuomet per 3 dienas pasirašo Seimo Pirmininkas ir oficialiai paskelbia.

204
Konstitucijos 71 str. 3 d. įtvirtinta imperatyvi nuostata, įpareigojanti respublikos Prezidentą referendumu
priimtą įstatymą ar kitą teisės aktą ne vėliau kaip per 5 dienas pasirašyti ir paskelbti. Tai, kad minėta
konstitucinė nuostata nepalieka Prezidentui alternatyvaus sprendimo galimybės, lemia dvi aplinkybės.
Pirma, referendumas- tai tiesioginės demokratijos ir aukščiausios suverenios Tautos galios svarbiausia
išraiškos forma. Antra, referendumu priimto įstatymo (jo nuostatų) ar kito sprendimo nereikia tvirtinti ir
jie įsigalioja kitą dieną po paskelbimo. Jeigu nurodytu laiku Respublikos Prezidentas neįvykdo Tautos
valios – referendumu priimto įstatymo nepasirašo ir nepaskelbia, įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo
ir oficialiai paskelbia seimo Pirmininkas (Konstitucijos 71 str. 4d.). Referendumu priimtų įstatymų
nepasirašymo ir oficialiaus nepaskelbimo priežastys gali būti tik Prezidento liga, laikinas išvykinas į
užsienį ir pan. Tokį Prezidento nepasirašytą įstatymą seimo Pirmininkas pasirašo per 3 dienas ir oficialiai
paskelbia. Toks įstatymas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo, jeigu pačiu įstatymu nenustatyta kita
įsiogaliojimo tvarka.
Vetuotų įstatymų pakartotinis priėmimas Seime.
Jeigu Respublikos Prezidentas, pasinaudodamas veto teise, Konstitucijos 71 str. 1 d. nustatyta tvarka
Seimo priimtą įstatymą grąžina Seimui pakartotinai svarstyti, šį įstatymą Seimas pagal Konstitucijos 72
str. 1 d. gali iš naujo svarstyti ir priimti. Seimo Pirmininkas apie tokį valstybės vadovo sprendimą praneša
seimui artimiausiame posėdyje. Pagal Seimo statuto 165 str. 2 d. seimas ne vėliau kaip kitą posėdžių
dieną slaptu balsavimu turi nuspręsti, ar svarstyti gąžintą įstatymą iš naujo, ar laikyti įstatymą nepriimtu.
Jeigu nusprendžiama grąžintą įstatymą svarstyti iš naujo, tame pačiame posėdyje Seimas turi ne vėliau
kaip po savaitės paskirti svarstymo Seimo posėdyje datą. Grąžintas įstatymas svarstomas Seimo posėdyje
– tokio svarstymo metu išklausomi pagrindinio ir papildomų komitetų pranešimai ir rengiama bendroji
diskusija. Po svarstymo tame pačiame Seimo posėdyje rengiamas pakartotinai Seimo apsvarstyto
įstatymo priėmimas (Seimo statuto 166 str. 1 ir 2d.). pagal Konstitucijos 72 str. 2 d. pakartotinai Seimo
apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu buvo priimtos Respublikos Prezidento teikiamos pataisos ir
papildymai arba jeigu Seimas kvalifikuota Seimo narių balsų dauguma įveikė Prezidento veto. Seimo
statutas nustato, kad grąžinto įstatymo priėmimo metu pirmiausia balsuojama, ar priimti visą įstatymą be
pakeitimų (167 str. 1 d.). Vadinasi Seimo statutas nustato, kad pirmiau svarstomas klausimas dėl
Prezidento veto įveikimo. Jeigu įsatatymas be pakeitimų nepriimtas, balsuojama, ar priimti įstatymą su
visomis Prezidento teikiamomis pataisomis ir papildymais.Respublikos Prezidento veto laikomas įveiktu,
o pakartotinai svarstomas įstatymas priimtu, jeigu už įstatymą balsavo daugiau kaip pusė, o už
konstitucinį įstatymą – ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių. Jeigu Prezidento veto neįveiktas,
balsuojama, ar priimti įstatymą su visomis Prezidento teikiamomis pataisomis ir papildymais. Šiuo atveju
pakartotinai apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu už jį balsavo dauguma posėdyje dalyvaujančių
Seimo narių (ne mažiau kaip 71 Seimo narys) (seimo statuto 167 str. 3 ir 4 d.). Konstitucijos 72 str. 3d.
nuostata imperatyvi: Prezidentas to paties straipsnio 2 d. nurodytus įstatymus privalo ne vėliau kaip per 3
dienas pasirašyti ir nedelsdamas paskelbti.
Įstatymų įsigaliojimas.
Konstitucijos 70 str. 1d. nuostata yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 84 str. 24 punkto nuostata, pagal
kurią Respublikos Prezidentas „pasirašo ir skelbia seimo priimtus įstatymus..“. Pagal seimo statuto 29 str.
1 dalį Seimo Pirmininkas, vykdydamas savo įgaliojimus, per 10 dienų nuo priėmimo patvirtina parašu
Seimo priimto įstatymo autentiškumą ir perduoda jį Respublikos Prezidentui pasirašyti. Pagal Seimo
statuto 127 str. 1d. priimti įstatymai, prieš perduodant pasirašyti Prezidentui,vizuoti seimo Pirmininkui
per 7 dienas po jų priėmimo pateikiami su pagrindinio komiteto pirmininko, priėmimo metu buvusio
pranešėjo ir priimtų pataisų bei papildymų autorių vizomis, o pagal to paties straipsnio 2 d. Seimo
Pirmininko vizuotas priimtas įstatymas per 24 val. Perduodamas Respublikos Prezidentui pasirašyti.
Valstybės vadovo pasirašyti įstatymai išsiunčiami Vyriausybei, Konstituciniam Teismui, Aukščiausiajam
Teismui, valstybės kontrolieriui, o prireikus ir kitų valstybės unstitucijų vadovams bei savivaldybėms ne
vėliau kaip per 3 darbo dienas. Įstatymo teksto pabaigoje prieš respublikos Prezidento parašą įrašoma:
„Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Prezidento priimtą įstatymą“.
Įstatymai įsigalioja po to kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas, jeigu pačiuose
įstatymuose nenustatomas vėlesnė įsigaliojimo data. Pagal Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir
įsigaliojimo tvarkos įstatymą „oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbomas
„Valstybės žiniose“.
Pačiuose įstatymuose vėlesnė jų įsigaliojimo data paprastai nustatoma, kai atskirų įstatymo normų
galiojimas yra saistomas tam tikrų sąlygų. Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos
205
įstatymas numato, kad esant neatidėliotinam reikalui, įstatymai, kiti teisės aktai oficialiai gali būti
paskelbti specialiame Seimo leidinyje arba respublikiniuose laikraščiuose. Tokiu atveju įstatymai ir kiti
Seimo aktai įsigalioja po to arba kitą dieną po jų paskelbimo, tačiau artimiausiu metu šie teisės aktai turi
būti skelbiami ir „Valstybės žiniose “.
Konstitucijos 70str. 2 d. nustato, kad kitus Seimo aktus ir Seimo statutą pasirašo Seimo Pirmininkas,
įtvirtina taip pat ir šių aktų įsigaliojimo tvarką. Seimo priimti aktai Seimo Pirmininkui pasirašyti per 7
dienas po jų priėmimo pateikiami su pagrindinio komiteto pirmininko, priėmimo metu buvusio pranešėjo
ir priimtų pataisų bei papildymų autorių vizomis. (seimo statuto 127 str. 1d.). Seimo valdybos priimtus
aktus pasirašo Seimo Pirmininkas arba jo įgaliotas Seimo Pirmininko pavaduotojas. Seimo Pirmininkas
arba jo įgaliotas pareigūnas, pasirašęs aktą, perduoda jį seimo kancleriui paskelbti (seimo statuto 127 str.
3 ir 4d.). tokia pat tvarka per 10 dienų Seimo Pirmininkas pasirašo ir Seimo statutą, kuris pagal
Konstitucijos 76 str. Turi įstatymo galią.
Seimo priimti teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose
aktuos nenustatoma kita jų įsigaliojimo diena (Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos
įstatymas).

17 tema LR Prezidentas

1. RESPUBLIKOS PREZIDENTAS – VALSTYBĖS VADOVAS (IR SU TUO SUSIJĘ

KONSTITUCINIAI KLAUSIMAI).
Konstitucijos 77 str. Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir
daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų.
Aiškindamas Konstitucijos 77 str. Konstitucinis Teismas 2000-05-08 nutarime konstatavo :”Valstybės
vadovo statusą Konstitucijoje nustatytam laikui įgyja tik vienas asmuo, t. y. Respublikos Prezidentas, kurį
išrenka Lietuvos Respublikos piliečiai. Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas
yra individualus, besiskiriantis nuo visų kitų piliečių teisinio statuso. Respublikos Prezidento, Seimo nario
statuso ypatybės lemia ir skirtingas teisės į neliečiamybę garantijas, šių asmenų imuniteto apimtį.
Konstitucinis Teismas 2002-06-19 nutarime konstatavo: „Pagal Konstituciją Respublikos Prezidento, kaip
valstybės vadovo, teisinis statusas skiriasi ir nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso.
Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, individualų, išskirtinį teisinį statusą atskleidžia įvairios
Konstitucijos nuostatos, įtvirtinančios: Respublikos Prezidento asmens neliečiamybę; negalimumą
Respublikos Prezidentui būti Seimo nariu, užimti kitas pareigas, gauti kitokį atlyginimą, išskyrus
Respublikos Prezidentui nustatytą atlyginimą ir atlyginimą už kūrybinę veiklą; asmens, išrinkto
Respublikos Prezidentu, pareigą sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose;
reikalavimus kandidatams į Respublikos Prezidentus bei Respublikos Prezidento rinkimų pagrindus ir
tvarką; Respublikos Prezidento priesaiką; Respublikos Prezidento įgaliojimus, jų pradžią ir pabaigą ir kt.
Teismas 2003-12-30 nutarime konstatavo: „kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, suverenitetas priklauso
Tautai (Konstitucijos 2 straipsnis). Konstitucijos 4 straipsnyje nustatyta, kad "aukščiausią suverenią galią
Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus". Pagal Konstitucijos 55 straipsnio
1dalį Tautos atstovai yra Seimo nariai. Taigi tik Seimas yra Tautos atstovybė. Respublikos Prezidentas,
kaip minėta, yra valstybės vadovas ir atstovauja Lietuvos valstybei. Nors atstovavimo Tautai ir
atstovavimo Lietuvos valstybei negalima priešpriešinti, tačiau atstovavimas Tautai ir atstovavimas
Lietuvos valstybei nėra tapačios teisinės kategorijos, kiekviena iš jų turi ir tik jai vienai būdingą teisinį
turinį.
Respublikos Prezidento vardas juo buvusiam asmeniui išlieka iki gyvos galvos.
LR prezidento, kaip valstybės vadovo, kontitucinės funkcijos iš esmės nėra išvardintos, o 84 str. 24
punktai įtvirtina tik ganėtinai atskirus įgaliojimus, kuriuos galima sisteminti pagal jų pobūdį, tačiau
galima išskirti tokias LR Prezidento funkcijas (anot Šileikio):
1. Veiklaus valstybės vadovo (77 str. 1 d.) To suvokimas ir konceptualus pripažinimas turi praktinę
reikšmę, vertinant, pvz. Prezidento 1999-2002 m. veiklą, kai gavus Seimo priimtą įstatymą, jis per 10
dienų neretai nebūdavo nei pasirašomas, nei motyvuotai grąžinamas Seimui pakartotinai svarstyti
(pažeidžiant integruojančią valstybės vadovo funkciją). (Respublikos Prezidentas nei pasirašė ir oficialiai
paskelbė Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 7, 11, 15 straipsnių pakeitimo ir papildymo
įstatymą, nei jį motyvuotai grąžino Seimui pakartotinai svarstyti (KT nutarimas 2002-06-19)

206
2. Valdžios institucijų integravimo. Remiantis Konstitucijos nuostatomis, kurios reglamentuoja
Respublikos Prezidento veiksmus, atliekamus sudarant Vyriausybę, skiriant saugumo tarnybos vadovą,
apylinkių ir apygardų teisėjus, teikiant Seimui kandidatus į valstybės kontrolieriaus ar KT pirmininko
vietą, galima teigti, kad prezidentas privalo vykdyti valstybės valdžios institucijas integruojančią funkciją.
3. Politinio rezervuotumo (santūrumo). Pagal 2004-06-15 LR prezidento įstatymą: „Asmuo, išrinktas
Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki
naujos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos pradžios. Tokį pareiškimą Respublikos Prezidentas
turi paskelbti kitą dieną po to, kai Vyriausioji rinkimų komisija įteikia jam Lietuvos Respublikos
Prezidento pažymėjimą.“ Taigi galima teigti, kad valstybės vadovas turi atlikti politinio rezervuotumo
funkciją (t. y. būti sąlygiškai depolizuota ir politiškai rezervuota institucija). Tai svarbu, jei teisiškai
vertintume Prezidento susitikimą (jo darbo metu ir jo darbo vietoje) 2003 m. pabaigoje su jį rinkimuose
rėmusios partijos, kuriai jis priklausė ir vadovavo, atstovais.
4. Moralumo. Atsižvelgiant į ypatingą kandidatų į LR Prezidento vietą amžiaus cenzą, išrinkto
prezidento priesaiką tautai ceremoniją, pregoratyvą daryti „Seime metinius pranešimus apie padėtį
Lietuvoje, LR vidaus ir užsienio politiką“, galima teigti, jog jis privalo elgtis ar nesielgti taip, kad būtų
„moralinis autoritetas‘.
Sprendžiant, klausimą, ar LR Prezidentas valdymo, ar „mišrią“ funkciją atliekantį institucija, galima būtų
teigti, kad:
1. LR Prezidentas vykdo dalį valstybės valdžios. (K. 5str. Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas,
Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Šia norma, kurios turinys detaliau atskleidžiamas
kituose Konstitucijos straipsniuose, įtvirtintas valstybės valdžių padalijimo principas.). Tai
detalizuojantis K 84 str. neleidžia vienareikšmiškai atsakyti, kokią pagrindinę valdžios funkciją atlieka
Prezidentas. Jei valdymą atlieka „Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė“, galima teigti, kad valstybės
vadovas sietinas su valdymo funkcija. Tai galima pagrįsti konstituciniais Prezidento įgaliojimais: K 84 str.
10 p., kur Prezidentas nustatyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų numatytus valstybės pareigūnus ir K 84
str. 21 p., kur Prezidentas įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę.
2. LR Prezidentas įkūnija tam tikrą „mišrią“ valstybės valdžios funkciją, nes:
a) Su įstatymu leidyba prezidentas susijęs įgaliojimu vetuoti įstatymus (K 71 str., 84 str. 24 p.),
dėl to valstybės vadovas gali kvestionuoti kolektyvinės tautos atstovybės teisinę kūrybą, nebūdamas
įgaliotas leisti įstatymus (K 69 str.)
b) Su teisingumo vykdymu – įgaliojimu teikti malonę nuteistiesiems (K 84 str. 23 p.), dėl to
valstybės vadovas gali modifikuoti teismų – teisingumą vykdančių institucijų, sprendimus, nebūdama
teisingumą vykdanti institucija pagal Konstituciją (K 109 str. 1d.).
Preciziniu požiūriu, Prezidentas, negalėdamas leisti įstatymų ir vykdyti teisngumo, pirmiausia sietinas su
valdymo funkcija.
KT 1998-01-10 nutarimu išaiškino, kad dabartinėje Konstitucijoje galima įžvelgti kai kuriuos „mišrios“
valdymo formos ypatumus. „Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą valdžios institucijų
kompetenciją Lietuvos valstybės valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo
formai. Kartu pabrėžtina, kad mūsų valstybės valdymo formai būdingi ir kai kurie vadinamosios
mišriosios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai. Tai atsispindi Seimo, valstybės vadovo -
Respublikos Prezidento, Vyriausybės įgaliojimuose bei jų tarpusavio santykių teisinėje konstrukcijoje.
Lietuvos konstitucinėje sistemoje yra įtvirtintas Vyriausybės atsakingumo Seimui principas, lemiantis
atitinkamą Vyriausybės sudarymo būdą.“ Apie mišrios valdymo formos valstybę galima spręsti iš
Prezidento įgaliojimų sudarant Vyriausybę (skiriant ministrus ir parenkant kandidatą į Ministrus
pirmininkus) ir kartu su ja vykdant užsienio politiką (K. 84 str. 1 d.)
Apibendrinant, galima teigti, jog valstybės vadovas konstituciniame Lietuvos valstybės modelyje –
asmuo, ne tiek tautos, kiek valstybės atstovas ir jos formalus vadovas, turintis (kaip vienasmenė, tiesiogiai
legitimuota ir sąlygiškai depolizuota institucija) šalies viduje užtikrinti sklandų institucijų
bendradarbiavimą ir savo autoritetu personifikuoti šių institucijų visumą tarptautinių santykių srityje.

2. PREZIDENTO RINKIMŲ PAGRINDAI, ĮGALIOJIMŲ LAIKAS.

LR prezidento rinkimų tvarką numato K bei LR Prezidento rinkimų įstatymas.
Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus
pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip

207
keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu, surinkęs ne mažiau kaip 20 tūkstančių
rinkėjų parašų.
Respublikos Prezidentą renka Lietuvos Respublikos piliečiai penkeriems metams, remdamiesi visuotine,
lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Tas pats asmuo Respublikos Prezidentu gali būti
renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės.
Teismas 2004-05-25 nutarime konstatavo: “Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentu negali būti
renkamas ir asmuo, nebaigęs atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, asmuo, teismo pripažintas
neveiksniu. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentu niekada negali būti renkamas ir toks asmuo, kuris
už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ar nusikaltimą, kuriuo kartu buvo šiurkščiai
pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar
buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentu negali būti
renkamas bet kurio teismo teisėjas, taip pat asmuo, einantis Konstitucijos 141 straipsnyje nurodytas
pareigas.”
Seimas 2004 m. gegužės 4 d. priėmė Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 2
straipsnio papildymo įstatymą Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Prezidento
rinkimų įstatymo 2 straipsnis (1996 m. rugsėjo 19 d. redakcija) buvo papildytas nauja 2 dalimi ir
buvo nustatyta, kad Respublikos Prezidentu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos
proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, jeigu nuo jo
pašalinimo iš užimamų pareigų ar jo Seimo nario mandato panaikinimo praėjo mažiau kaip 5 metai.
Teismas 2004-05-25 nutarimu pasisakė, kad:
1. Respublikos Prezidentu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka
pašalino iš užimamų pareigų, panaikino jo Seimo nario mandatą, - išskyrus nuostatą "jeigu nuo jo
pašalinimo iš užimamų pareigų ar jo Seimo nario mandato panaikinimo praėjo mažiau kaip 5 metai" ir
nuostatą, kad Respublikos Prezidentu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso
tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą už tokio nusikaltimo,
kuriuo nėra šiurkščiai pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, sulaužyta priesaika,
padarymą, - neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. nuostata "jeigu nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar jo Seimo nario mandato
panaikinimo praėjo mažiau kaip 5 metai" prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 34 straipsnio
2 daliai, 59 straipsnio 2 ir 3 dalims, 74 straipsniui, 82 straipsnio 1 daliai, 104 straipsnio 2 daliai,
112 straipsnio 6 daliai, įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo Tvarkos" 5
straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (2004 m.
gegužės 4 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Respublikos Prezidentu negali būti renkamas
asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario
mandatą už tokio nusikaltimo, kuriuo nėra šiurkščiai pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija,
sulaužyta priesaika, padarymą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai,
56 straipsnio 2 daliai, 74 straipsniui, 78 straipsnio 1 daliai.
Po šio KT nutarimo LR Prezidento rinkimų įstatyme atsirado nuostata, kad Respublikos Prezidentu negali
būti renkamas šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaiką asmuo, kurį Seimas apkaltos
proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą.
Teisę rinkti Respublikos Prezidentą turi Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie rinkimų dieną yra ne
jaunesni kaip 18 metų. Rinkimuose nedalyvauja piliečiai, teismo pripažinti neveiksniais. Kiekvienas
Lietuvos Respublikos pilietis, turintis teisę rinkti Respublikos Prezidentą, rinkimuose turi vieną balsą. Bet
kokie tiesioginiai arba netiesioginiai Lietuvos Respublikos piliečių rinkimų teisių apribojimai dėl lyties,
rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų - draudžiami.
Respublikos Prezidento rinkimai tiesioginiai, nes Respublikos Prezidentą rinkėjai renka be tarpininkų.
Rinkėjai balsuoja asmeniškai ir slaptai. Kontroliuoti rinkėjų valią rinkimuose draudžiama.
 K 80 str. Respublikos Prezidento eiliniai rinkimai vykdomi paskutinį sekmadienį likus dviem mėnesiams
iki Respublikos Prezidento kadencijos pabaigos. Valstybės institucijos ir rinkimų komisijos, kurios rengia
ir vykdo Respublikos Prezidento rinkimus viešai:
1. Vyriausioji rinkimų komisija;
2. miesto, rajono rinkimų komisija;
3. apylinkių rinkimų komisijos.

208
Respublikos Prezidento rinkimus rengia ir vykdo viešai. Respublikos Prezidento rinkimų rengimo ir
vykdymo išlaidas apmoka valstybė ir savivaldybės. Atsižvelgiant į patogumą rinkėjams atvykti į
balsavimo patalpas ir į rinkėjų skaičių, miestų, rajonų teritorijos dalijamos į rinkimų apylinkes. Miesto,
rajono teritorijos suskirstymą į rinkimų apylinkes mero teikimu tvirtina ir keičia Vyriausioji rinkimų
komisija. Patvirtintų rinkimų apylinkių sąrašą, jo pakeitimus Vyriausioji rinkimų komisija skelbia
“Valstybės žiniose“. Rinkimų apylinkės teritorijoje turi gyventi ne daugiau kaip 5000 rinkėjų.
Rinkimams organizuoti ir vykdyti sudaromi tokie rinkėjų sąrašai: Lietuvos Respublikos rinkėjų sąrašas;
miestų, rajonų rinkėjų sąrašai; rinkimų apylinkių rinkėjų sąrašai. Rinkėjų sąrašai sudaromi du kartus -
išankstiniai ir galutiniai. Šie sąrašai gali būti naudojami tik rinkimams organizuoti ir vykdyti. (LR
prezidento rinkimų įstatymas).
 Pretendentais būti kandidatais į Respublikos Prezidentus save gali iškelti pavieniai asmenys, gali kelti,
remti politinės partijos ir politinės organizacijos. Pretendentų būti kandidatais į Respublikos Prezidentus
iškėlimas pradedamas ne anksčiau kaip likus 80 dienų ir baigiamas ne vėliau kaip likus 65 dienoms iki
rinkimų dienos. Pretendentas būti kandidatu į Respublikos Prezidentus raštu pareiškia apie tai Vyriausiajai
rinkimų komisijai. Jeigu pretendentą būti kandidatu į Respublikos Prezidentus iškėlė politinės partijos ar
politinės organizacijos, jų sprendimas taip pat pateikiamas raštu. Pretendentas būti kandidatu į
Respublikos Prezidentus privalo atvykti ir pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai pilietybę patvirtinantį
dokumentą ir dokumentą apie sumokėtą paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo
užmokesčio (toliau – VMDU) 5 dydžių užstatą. Užstatas yra grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui po
rinkimų, jeigu jų metu kandidatas į Respublikos Prezidentus gavo daugiau kaip 7 procentus (iki 2004-04-
14 buvo surinkus 20 tūkstančių rinkėjų parašų) balsavime dalyvavusių rinkėjų balsų.
Likus iki rinkimų ne mažiau kaip 45 dienoms, pretendentai būti kandidatais į Respublikos Prezidentus,
privalo pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai jos išduotus rinkėjų parašų rinkimo lapus su ne mažiau
kaip 20 tūkstančių rinkėjų parašų. Taip pat pretendentas turi pateikti gyventojų pajamų mokesčio bei
gyventojo turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašus, patvirtintus valstybinės mokesčių inspekcijos.
Pretendentai būti kandidatais į Respublikos Prezidentus gali pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai
pažymą apie savo sveikatos būklę. Vyriausioji rinkimų komisija šią pažymą paskelbia visuomenės
informavimo priemonėse.
 Pretendentai būti kandidatais į Respublikos Prezidentus kandidato į Respublikos Prezidentus
statusą įgyja juos įregistravus kandidatais į Respublikos Prezidentus Vyriausiojoje rinkimų komisijoje ir
paskelbus oficialaus leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ visų asmenų,
įregistruotų kandidatais į Respublikos Prezidentus, sąrašą. Likus iki rinkimų dienos ne mažiau kaip 30
dienų, Vyriausioji rinkimų komisija oficialiai skelbia visų asmenų, įregistruotų kandidatais į Respublikos
Prezidentus, sąrašą ir ne vėliau kaip per 24 valandas nuo sąrašo paskelbimo išduoda šiems asmenims
kandidato į Lietuvos Respublikos Prezidentus pažymėjimą. Nuo oficialaus kandidatų į Respublikos
Prezidentus sąrašo paskelbimo dienos prasideda Respublikos Prezidento rinkimų kampanija. Prezidento
rinkimų kampanijos finansavimą reglamentuoja Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei
finansavimo kontrolės įstatymas.“
 Visos politinės partijos ir politinės organizacijos, iškėlusios asmenį kandidatu į Respublikos
Prezidentus, kandidatai į Respublikos Prezidentus turi teisę raštu paskirti stebėtojus į kiekvieną rinkimų
komisiją.
 Kandidatai į Respublikos Prezidentus po oficialaus kandidatų sąrašo paskelbimo turi lygią teisę
pasisakyti rinkėjų ir kitokiuose susirinkimuose, pasitarimuose, posėdžiuose, naudotis valstybinėmis
masinės informacijos priemonėmis ir skelbti savo rinkiminę programą. Rinkimų agitacija draudžiama
likus 30 valandų iki rinkimų pradžios ir rinkimų dieną, išskyrus nuolatinę vaizdinę agitaciją tam skirtose
vietose, jeigu ji iškabinta likus ne mažiau kaip 48 valandoms iki rinkimų pradžios. Rinkimų agitacijos
draudimo laikotarpiu jokių vaizdinių rinkimų agitacijos priemonių (išskyrus tas, kurias išleido Vyriausioji
rinkimų komisija) negali būti balsavimo patalpose ir 50 metrų atstumu aplink pastatą, kuriame yra
balsavimo patalpa.
 Kandidatas į Respublikos Prezidentus rinkimų kampanijos metu, taip pat po rinkimų negali būti
be Vyriausiosios rinkimų komisijos sutikimo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, jam negali
būti taikomos administracinės nuobaudos teismine tvarka už veiksmus, padarytus Respublikos Prezidento
rinkimų kampanijos metu. Vyriausioji rinkimų komisija kartu su Vidaus reikalų ministerija turi pasirūpinti
kandidato į Respublikos Prezidentus apsauga, apmokama iš valstybės lėšų. Kandidatas į Respublikos
Prezidentus gali atsisakyti tokios apsaugos, taip pat samdyti apsaugą už savo lėšas.
209
 Balsavimas vyksta rinkimų dieną nuo 7 iki 20 valandos rinkimų komisijos nurodytoje patalpoje.
Rinkėjas balsuoja tik toje rinkimų apylinkėje, į kurios rinkėjų sąrašus jis yra įtrauktas. Paštu gautas
rinkėjo balsas galioja tik toje rinkimų apylinkėje, į kurios rinkėjų sąrašus rinkėjas yra įtrauktas.
 Balsavimas paštu suteikia galimybę dalyvauti rinkimuose piliečiams, kurie dėl sveikatos būklės
arba dėl kitų priežasčių rinkimų dieną negali atvykti balsuoti į rinkimų apylinkę. Balsuoti paštu galima
miesto, rajono pašto skyriuose jų darbo valandomis, pradedant 5 diena iki rinkimų ir baigiant likus vienai
dienai iki rinkimų, jei rinkėjas įrašytas į to miesto, rajono rinkėjų sąrašus, ir baigiant likus 2 dienoms iki
rinkimų, jei rinkėjas neįrašytas į to miesto, rajono rinkėjų sąrašus. Balsavimo paštu išlaidas apmoka
valstybė. Už balsavimo organizavimą atsako pašto skyriaus viršininkas. Jis yra atsakingas už rinkimų
biuletenių ir balsavimo vokų apskaitą, išdavimą ir priėmimą balsavimo paštu metu. Už pašto skyriaus
darbo balsuojant paštu priežiūros organizavimą atsako tos rinkimų apylinkės, kurios teritorijoje yra pašto
skyrius, komisijos pirmininkas.
 Siekiant, kad kuo daugiau piliečių galėtų realizuoti teisę išreikšti savo valią rinkimuose,
organizuojamas balsavimas LR diplomatinėse atstovybėse, laivuose, gydymo, socialinės rūpybos ir
globos įstaigose, kariniuose daliniuose, bausmės atlikimo vietose.
 Galutinius Respublikos Prezidento rinkimų rezultatus ne vėliau kaip per 5 dienas po rinkimų
skelbia Vyriausioji rinkimų komisija. Pakartotinių Respublikos Prezidento rinkimų rezultatus ne vėliau
kaip per 5 dienas nuo pakartotinio balsavimo dienos skelbia Vyriausioji rinkimų komisija.
K. 81 str. Išrinktu laikomas tas kandidatas į Respublikos Prezidento vietą, kuris pirmą kartą balsuojant ir
dalyvaujant ne mažiau kaip pusei visų rinkėjų, gavo daugiau kaip pusę visų rinkimuose dalyvavusių
rinkėjų balsų. Jeigu rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusė visų rinkėjų, išrinktu laikomas tas kandidatas,
kuris gavo daugiausia, bet ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų. Jeigu pirmajame balsavimo rate nė
vienas kandidatas nesurenka reikiamos balsų daugumos, po dviejų savaičių rengiamas pakartotinis
balsavimas dėl dviejų kandidatų, gavusių daugiausia balsų. Išrinktu laikomas kandidatas, surinkęs
daugiau balsų. Jeigu pirmajame rate dalyvavo ne daugiau kaip du kandidatai ir nė vienas negavo
reikiamo balsų skaičiaus, rengiami pakartotiniai rinkimai. Šį balsavimą Vyriausioji rinkimų komisija
paskelbia tą pačią dieną kaip ir pirmojo balsavimo rato galutinius rezultatus.
Po Respublikos Prezidento rinkimų rezultatų oficialaus paskelbimo Vyriausioji rinkimų komisija ne
vėliau kaip per 7 dienas išrinktam Respublikos Prezidentui įteikia Lietuvos Respublikos Prezidento
pažymėjimą. (Prezidento įstatymas) Asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą
politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos
pradžios(K 83 str.) (Tuo siekiama, kad Prezidentas būtų nepriklausomas nuo jį rėmusių politinių
struktūrų) Tokį pareiškimą Respublikos Prezidentas turi paskelbti kitą dieną po to, kai Vyriausioji rinkimų
komisija įteikia jam Lietuvos Respublikos Prezidento pažymėjimą.(Prezidento įstatymas)
Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta būtina Respublikos Prezidento įgaliojimų sąlyga - jo
priesaika. K 82 str. Išrinktas Respublikos Prezidentas savo pareigas pradeda eiti rytojaus dieną
pasibaigus Respublikos Prezidento kadencijai, po to kai Vilniuje, dalyvaujant Tautos atstovams - Seimo
nariams, prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo
pareigas ir būti visiems lygiai teisingas. Konstitucija tiesiogiai nenustato konkrečios Vilniaus miesto
vietos (pvz. Seimo rūmų), kurioje turėtų prisiekti Prezidentas, kadangi logiškai mąstant, Seimo nariai,
gerbdami naują valstybės vadovą, gali susirinkti ir į Prezidento institucijos darbovietę ar kitą jo
pageidaujamą vietą. Kitaip tokią nuostatą išaiškino KT savo 2003-12-30 nutarime: „atsižvelgiant į tai, kad
Seimo nariai - Tautos atstovai posėdžiauja Seimo rūmuose, suponuoja tai, kad išrinktas Respublikos
Prezidentas turi prisiekti ne bet kur, o būtent Seimo rūmuose, kurie pagal Konstituciją gali būti tik
Vilniuje - Lietuvos Respublikos sostinėje.“ Anot Šileikio, tokį interpretavimą galima suprasti taip, kad
Prezidento priesaika tautai susijusi su 141 tautos atstovų sklandžiu susirinkimu ir dalyvavimu, kuris būtų
pasunkintas, jei ceremonija vyktų ne Seime. Kita vertus, konstitucijos rengėjai iš karto galėjo vietoj
žodžio „Vilniuje“ įrašyti žodį „Seime“.
Respublikos Prezidento priesaikos priėmimo ceremonijoje kviečiami dalyvauti Lietuvos Respublikos
Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. Akto "Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo"
signatarai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai, Lietuvos bažnyčių hierarchai bei atstovai, politinių
partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų atstovai, Lietuvoje akredituoti užsienio valstybių
diplomatai.
K 82 str. Prisiekia ir perrinktas Respublikos Prezidentas.

210
Respublikos Prezidentas prisiekia, stovėdamas priešais priesaiką priimantį Konstitucinio Teismo
pirmininką, o jo nesant - vieną iš Konstitucinio Teismo teisėjų ir skaitydamas priesaikos tekstą padėjęs
ranką ant Lietuvos Respublikos Konstitucijos.
Baigęs skaityti priesaiką, Respublikos Prezidentas pasirašo priesaikos aktą. Po to
Respublikos Prezidento priesaikos aktą pasirašo Konstitucinio Teismo pirmininkas, o jo nesant - vienas iš
Konstitucinio Teismo teisėjų, kuris priėmė priesaiką. Respublikos Prezidento priesaikos aktas įteikiamas
Seimo Pirmininkui ir saugomas Seime. Priesaikos tekstas netaisomas ir nekeičiamas. Šios nuostatos
nesilaikymas, kaip ir atsisakymas prisiekti Seimo posėdyje, pasirašyti priesaikos aktą arba pasirašymas su
išlygomis reiškia, kad Respublikos Prezidentas neprisiekė ir todėl negali eiti savo pareigų. Po to, kai
priesaikos aktas pasirašytas, giedamas valstybės himnas (prezidento įstatymas). Prezidento priesaika
Prezidento įstatyme 3 str. KT 2003-12-30 nutarime pasisakė: “išrinktas Respublikos Prezidentas turi
prisiekti būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems
lygiai teisingas. Pabrėžtina, kad išrinkto Respublikos Prezidento priesaikoje atsispindi Konstitucijoje
įtvirtintos pagrindinės vertybės, kurias Tauta sieja su Respublikos Prezidento pareigybe išrinkto
Respublikos Prezidento priesaika skiriasi nuo Seimo nario, Ministro Pirmininko ir ministrų, Konstitucinio
Teismo teisėjo, kitų teismų teisėjų duodamos priesaikos. Išrinktas Respublikos Prezidentas yra vienintelis
Konstitucijoje nurodytas asmuo, prisiekiantis ypatingam subjektui, kuriam priklauso suverenitetas, -
išrinktas Respublikos Prezidentas prisiekia Tautai. Išrinkto Respublikos Prezidento priesaikos skirtybė yra
ir ta, kad priesaikoje Tautai atsispindi pačios svarbiausios, universalios konstitucinės vertybės, nuo kurių
eidamas savo pareigas Respublikos Prezidentas negali nukrypti; šios konstitucinės vertybės yra
neatsiejamos viena nuo kitos, šių vertybių turinys yra labai talpus, apimantis daugybę kitų ne mažiau
reikšmingų konstitucinių įpareigojimų. Išrinkto Respublikos Prezidento priesaika nėra vien formalus ar
simbolinis aktas. Atsižvelgiant į tai, kad Respublikos Prezidento priesaikos institutas ir priesaikos turinys
yra įtvirtinti Konstitucijoje, išrinkto Respublikos Prezidento priesaika turi konstitucinę reikšmę ir sukelia
konstitucines teisines pasekmes. Išrinkto Respublikos Prezidento priesaikos aktas yra teisiškai
reikšmingas ir dėl to, kad nuo to momento, kai prisiekia išrinktas Respublikos Prezidentas, nutrūksta iki
tol buvusio Respublikos Prezidento įgaliojimai. (nutrūksta ir Vyriausybės ryšys su buvusiu vadovu, kuris
taip pat ją formavo) Respublikos Prezidento priesaikos aktas yra teisiškai reikšmingas ir dėl to, kad nuo
priesaikos davimo Respublikos Prezidentui atsiranda pareiga veikti tik taip, kaip įpareigoja Tautai duota
priesaika.
Pagal KT 1998-01-10 nutarimą: „Prezidentas savo rinkimų programos siekius įgyvendina teikdamas
atitinkamus įstatymų projektus, grąžindamas pakartotinai svarstyti Seimo priimtus įstatymus,
kreipdamasis į KT dėl Vyriausybės atitikimo K ir įstatymams, darydamas pranešimus apie padėtį
Lietuvoje, šalies vidaus ar užsienio politiką ir t.t.
Pirmalaikiai rinkimai.
Respulikos prezidentas K 58 str. numatytais atvejais gali skelbti pirmalaikius rinkimus, jei:
1. Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba
nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė
Vyriausybės programai;
2. Vyriausybės siūlymu, jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe.
3. Respublikos Prezidentas negali skelbti pirmalaikių Seimo rinkimų, jeigu iki Respublikos
Prezidento kadencijos pabaigos liko mažiau kaip 6 mėnesiai, taip pat jeigu po pirmalaikių Seimo
rinkimų nepraėjo 6 mėnesiai.
K 87 str. skelbia, kad jei Respublikos Prezidentas skelbia pirmalaikius Seimo rinkimus, naujai išrinktas
Seimas 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma per 30 dienų nuo pirmosios posėdžio dienos gali paskelbti
pirmalaikius Respublikos Prezidento rinkimus. Respublikos Prezidentas, pageidaujantis dalyvauti
rinkimuose, iš karto įregistruojamas kandidatu. Tokiuose rinkimuose pakartotinai išrinktas Respublikos
Prezidentas laikomas išrinktu antrajai kadencijai, jeigu iki rinkimų praėjo daugiau kaip trys metai jo
pirmosios kadencijos laiko. Jeigu praėjo mažiau negu trys metai jo pirmosios kadencijos laiko -
Respublikos Prezidentas renkamas tik likusiam pirmosios kadencijos laikui, kuris nelaikomas antrąja
kadencija. Jeigu pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkimai skelbiami jo antrosios kadencijos metu, tai
esamas Respublikos Prezidentas gali būti išrinktas tik likusiam antrosios kadencijos laikui.

3. PREZIDENTO ĮGALIOJIMŲ NUTRŪKIMAS (ĮPRASTINĖ TVARKA; PRIEŠ LAIKĄ).

K. 88 str. Respublikos Prezidento įgaliojimai nutrūksta, kai:
211
1) pasibaigia laikas, kuriam jis buvo išrinktas;
2) įvyksta pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkimai;
3) atsistatydina iš pareigų;
4) Respublikos Prezidentas miršta;
5) Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka;
6) Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išvadą, 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma
priima nutarimą, kuriuo konstatuojama, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti
savo pareigų.
K. 89 str. Respublikos Prezidentui mirus, atsistatydinus, pašalinus jį iš pareigų apkaltos proceso tvarka ar
tada, kai Seimas nutaria, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų, jo
pareigas laikinai eina Seimo Pirmininkas (Jam laikinai pereina visi Prezidento įgaliojimai iki to laiko, kol
įstatymo nustatyta tvarka prisieks naujai išrinktas Prezidentas (Prezidento įstatymas). Šiuo atveju Seimo
Pirmininkas netenka savo įgaliojimų Seime, kur jo pareigas Seimo pavedimu laikinai eina jo
pavaduotojas. Išvardytais atvejais Seimas ne vėliau kaip per 10 dienų privalo paskirti Respublikos
Prezidento rinkimus, kurie turi būti surengti ne vėliau kaip per du mėnesius. Seimui negalint susirinkti ir
paskelbti Respublikos Prezidento rinkimų, rinkimus skelbia Vyriausybė. (Kai prisiekia naujai išrinktas
prezidentas, Seimo Pirmininkas nustoja laikinai eiti Prezidento pareigas ir pradeda eiti Seimo pirmininko
pareigas (Prezidento įstatymas)).
Respublikos Prezidentą, laikinai išvykusį į užsienį arba susirgusį ir dėl to laikinai negalintį eiti pareigų,
tuo laiku pavaduoja Seimo Pirmininkas. (Seimo Pirmininkas laikinai pavaduotoja Respublikos
Prezidentą, kai įsigalioja Respublikos Prezidento dekretas, kuriuo Seimo Pirmininkui laikinai pavedama
pavaduoti Respublikos Prezidentą dėl jo laikino išvykimo į užsienį ar susirgimo. Kai Respublikos
Prezidentas laikinai išvykęs į užsienį ir dėl to laikinai negali eiti pareigų, Seimo Pirmininkas turi savo,
kaip Seimo Pirmininko, įgaliojimus. (Prezidento įstatymas))
Laikinai pavaduodamas Respublikos Prezidentą, Seimo Pirmininkas negali skelbti pirmalaikių Seimo
rinkimų, atleisti ar skirti ministrų be Seimo sutikimo. Tuo laikotarpiu Seimas negali svarstyti klausimo dėl
nepasitikėjimo Seimo Pirmininku.
Jokiais kitais atvejais ir jokiems kitiems asmenims ar institucijoms negalima vykdyti Respublikos
Prezidento įgaliojimų.
Prezidento įstatymo 21 str. skelbia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 89 straipsnyje nustatytais
atvejais Respublikos Prezidento pareigas laikinai eina arba laikinai jį pavaduoja Seimo Pirmininkas.
Kai Respublikos Prezidentas laikinai išvyksta į užsienį ir dėl to laikinai negali eiti savo pareigų,
Respublikos Prezidentas pasirašo dekretą, kuriuo Seimo Pirmininkui pavedama laikinai pavaduoti
Respublikos Prezidentą.
Kai Respublikos Prezidentas serga ir dėl to laikinai negali eiti savo pareigų, Respublikos Prezidentas
pasirašo dekretą, kuriuo Seimo Pirmininkui pavedama laikinai pavaduoti Respublikos Prezidentą. Jeigu
Respublikos Prezidentas dėl sveikatos būklės negali pareikšti savo valios dėl Respublikos Prezidento
laikino pavadavimo, taikoma Lietuvos Respublikos Konstitucijos 89 straipsnio pirmojoje dalyje bei
prezidento įstatyme nustatyta Respublikos Prezidento pareigų laikino ėjimo tvarka.
Tuo atveju, kai Respublikos Prezidentas miršta, įstatymų nustatyta tvarka išduotas mirties akto įrašo
nuorašas, patvirtinantis Respublikos Prezidento mirtį, per įmanomai trumpiausią laiką įteikiamas Seimui.
Tuo atveju, kai Respublikos Prezidentas atsistatydina iš savo pareigų, jo pasirašytas dekretas dėl
Respublikos Prezidento atsistatydinimo iš pareigų, taip pat šio straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse
nurodytais atvejais pasirašytas Respublikos Prezidento dekretas dėl Respublikos Prezidento laikino
pavadavimo įteikiamas Seimui.
Tuo atveju, kai Seimas Respublikos Prezidentą pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka, taikoma
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 89 straipsnio pirmojoje dalyje bei šiame įstatyme nustatyta
Respublikos Prezidento pareigų laikino ėjimo tvarka.
Šiuo atveju labai svarbus 2002-06-19 KT nutarimas, kur: Seimas 2000-06-13 priėmė Lietuvos
Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 7, 11, 15 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, o jį
pasirašė ir oficialiai paskelbė Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas. Buvo kreiptasi su prašymu, ar šis
įstatymas, jo priėmimo tvarka neprieštarauja K 71 str. 2 d. Jeigu nurodytu laiku Seimo priimto įstatymo
Respublikos Prezidentas negrąžina ir nepasirašo, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir
oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. Taip pat buvo norima sužinoti, ar Valstybinių pensijų įstatymo 7
straipsnio 4 dalis (2000-06-13 redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 90 straipsniui, kuriame nustatyta:
212
„Respublikos Prezidentas turi rezidenciją. Respublikos Prezidento ir jo rezidencijos finansavimą nustato
įstatymas. Kadangi Lietuvos Respublikos Prezidento įstatyme yra nustatytas tik Respublikos Prezidento
veiklos finansavimas ir socialinės garantijos, buvo sprendžiama, ar šis įstatymas gali būti taikomas
asmenims, kurie nebuvo išrinkti Respublikos Prezidentu.
2000-06-16 Įstatymas buvo įteiktas Respublikos Prezidentui. Respublikos Prezidentas nei pasirašė
Įstatymą ir oficialiai jį paskelbė, nei motyvuotai grąžino Seimui pakartotinai svarstyti. Ginčijamą
Įstatymą 2000-06-26 pasirašė Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas. Įstatymas 2000-06-28 buvo
paskelbtas „Valstybės žiniose" ir nuo 2000-07-01 įsigaliojo. Įstatyme nurodoma, kad Seimo Pirmininko
pirmasis pavaduotojas skelbia Įstatymą vadovaudamasis K 71 str 2 d.
Sistemiškai aiškinant K 70 ir 71 str, 84 str 24 p ir 149 str. 1 bei 2 d nuostatas matyti, kad Seimo priimtų
įstatymų, taip pat įstatymų, priimtų referendumu, pasirašymas ir oficialus paskelbimas visuomet yra
siejamas su Respublikos Prezidentu.
Pagal K pasirašyti ir oficialiai paskelbti Seimo priimtus įstatymus, taip pat įstatymus, priimtus
referendumu, yra Respublikos Prezidento kompetencija. Turėdamas konstitucinius įgaliojimus pasirašyti
ir oficialiai paskelbti įstatymus, Respublikos Prezidentas dalyvauja įstatymų leidybos procese (KT 1994-
01-19 d. nutarimas).
Respublikos Prezidentas taip pat turi teisę nepasirašyti Seimo priimto įstatymo ir ne vėliau kaip per 10
dienų po įteikimo jį motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti (K 71 str 1 d),t. y. turi atidedamojo
veto teisę. Pagal K 72 str 1 d Prezidento grąžintą įstatymą Seimas gali iš naujo svarstyti ir priimti.
Pakartotinai Seimo apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu buvo priimtos Prezidento
teikiamos pataisos ir papildymai arba jeigu už įstatymą balsavo daugiau kaip 1/2, o už konstitucinį
įstatymą - ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių (K 72 str 2 d); tokius įstatymus Prezidentas
privalo ne vėliau kaip per tris dienas pasirašyti ir nedelsiant oficialiai paskelbti (K 72 str 3 d). Toks
Prezidento ir Seimo įgaliojimų santykis - svarbus Konstitucijoje įtvirtinto valdžių padalijimo
principo aspektas. Pagal K Prezidentas turi teisę ne vėliau kaip per 10 dienų po Seimo priimto
įstatymo: arba pasirašyti ir oficialiai paskelbti Seimo priimtą įstatymą (promulgavimo teisė), arba jį
motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti (atidedamojo veto teisė). Atlikti vieną iš šių teiinių
veiksmų - Respublikos Prezidento konstitucinė pareiga. Teikti Seimui pakartotinai svarstyti grąžinamo
įstatymo pataisas ir papildymus - ne Respublikos konstitucinė pareiga, o teisė.
Seimo Pirmininkas pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo priimtus įstatymus tik tuomet, kai Respublikos
Prezidentas jų nepasirašo ir nepaskelbia (K 71 str. 2 ir 4 d., 149 str. 2 d.). Be to, kad Seimo Pirmininkas
turėtų konstitucinius įgaliojimus pasirašyti ir oficialiai paskelbti Seimo priimtus įstatymus, reikia, kad
Respublikos Prezidentas ne tik nepromulguotų šių įstatymų, bet ir (išskyrus įstatymus dėl Konstitucijos
keitimo) nepasinaudotų savo atidedamojo veto teise.
Prezidento įgaliojimams nutrūkus K 88 str 1 ir 2 p numatytais pagrindais, Prezidento pareigos pereina
naujai išrinktam Respublikos Prezidentui. Savo pareigas pradėjęs eiti naujai išrinktas Respublikos
Prezidentas turi visus K ir įstatymuose Respublikos Prezidentui nustatytus įgaliojimus, taigi ir įgaliojimus
ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo pasirašyti ir oficialiai paskelbti įstatymus, kuriuos Seimas
priėmė tuo laiku, kai savo pareigas ėjo ankstesnis Respublikos Prezidentas.
Respublikos Prezidento įgaliojimams nutrūkus Konstitucijos 88 straipsnio 3, 4, 5 ir 6 punktuose
nustatytais pagrindais, susidaro tokia teisinė situacija, kai naujas Respublikos Prezidentas dar nėra
išrinktas. Konstitucijos 89 straipsnio 1dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentui mirus, atsistatydinus,
pašalinus jį iš pareigų apkaltos proceso tvarka arba tada, kai Seimas nutaria, kad Respublikos Prezidento
sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų, jo pareigas laikinai eina Seimo Pirmininkas, kuris netenka
savo įgaliojimų Seime, kur jo pareigas Seimo pavedimu laikinai eina jo pavaduotojas.
Taigi Seimo Pirmininkas, pagal K 89 str. 1 d. laikinai einantis Respublikos Prezidento pareigas, vykdo
visa, kas Respublikos Prezidentui yra pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Vadinasi, jis turi ir įgaliojimus
ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Seimo priimtus įstatymus
arba juos motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti. Pažymėtina, kad Seimo Pirmininkas, laikinai
einantis Respublikos Prezidento pareigas, tuo laiku įgyvendina Respublikos Prezidento, o ne Seimo
Pirmininko konstitucinius įgaliojimus, nes pastarųjų jis laikinai yra netekęs. Tuo tarpu Seimo
Pirmininko pavaduotojas, Seimo pavedimu laikinai einantis Seimo Pirmininko pareigas, perima ir
Konstitucijos 71 straipsnio 2 dalyje nustatytus Seimo Pirmininko įgaliojimus pasirašyti ir oficialiai
paskelbti Seimo priimtus įstatymus tais atvejais, kai Seimo Pirmininkas, laikinai einantis Respublikos
Prezidento pareigas, nurodytu laiku juos dėl kokių nors priežasčių nei pasirašo ir oficialiai paskelbia,
213
nei motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti. Naujai išrinktam Respublikos Prezidentui pradėjus
eiti savo pareigas, Seimo Pirmininkas nustoja laikinai eiti Prezidento pareigas ir vėl eina Seimo
Pirmininko pareigas, o Seimo Pirmininko pavaduotojas, Seimo pavedimu laikinai ėjęs Seimo Pirmininko
pareigas, nustoja eiti Seimo Pirmininko pareigas ir toliau eina Seimo Pirmininko pavaduotojo
pareigas. Seimo priimtų įstatymų promulgavimo ir atidedamojo veto teisę jau turi naujai išrinktas
Respublikos Prezidentas. Konstitucijos 89 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentą,
laikinai išvykusį į užsienį arba susirgusį ir dėl to laikinai negalintį eiti pareigų, tuo laiku pavaduoja
Seimo Pirmininkas.
Pabrėžtina, kad Konstitucijos 89 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „pareigas laikinai eina
Seimo Pirmininkas" ir šio straipsnio 2 dalyje vartojama formuluotė „tuo laiku pavaduoja Seimo
Pirmininkas" savo teisiniu turiniu nėra tapačios. Formuluotė „pareigas laikinai eina Seimo
Pirmininkas" žymi tokią teisinę situaciją, kai Respublikos Prezidento įgaliojimai yra nutrūkę, naujas
Respublikos Prezidentas dar nėra išrinktas, o Respublikos Prezidento pareigas laikinai eina Seimo
Pirmininkas; laikinai eidamas Respublikos Prezidento pareigas, Seimo Pirmininkas yra tam laikui
netekęs savo įgaliojimų Seime. Tuo tarpu formuluotė „tuo laiku pavaduoja Seimo Pirmininkas"
žymi tokią teisinę situaciją, kai Respublikos Prezidentas dėl to, kad yra laikinai išvykęs į užsienį
arba susirgęs, laikinai negali eiti savo pareigų ir jį laikinai pavaduoja Seimo Pirmininkas; laikinai
pavaduodamas Respublikos Prezidentą, Seimo Pirmininkas turi savo, kaip Seimo Pirmininko,
įgaliojimus.
Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas ir savo, kaip Respublikos Prezidento, teisinio statuso
ir jam Konstitucijos bei įstatymų nustatytų įgaliojimų nepraranda ir tada, kai yra laikinai išvykęs į
užsienį arba susirgęs.
Pagal Konstituciją Seimo Pirmininkas, net pavaduodamas Respublikos Prezidentą tuo laiku, kai šis
laikinai negali eiti savo pareigų dėl laikino išvykimo į užsienį arba susirgimo, yra ne valstybės, o
vienos iš valstybės valdžios institucijų - Seimo vadovas. Seimo Pirmininkas yra vienintelis valstybės
pareigūnas, galintis laikinai eiti Respublikos Prezidento pareigas arba laikinai pavaduoti Respublikos
Prezidentą. Konstitucijos 89 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad jokiais kitais atvejais ir jokiems
kitiems asmenims ar institucijoms negalima vykdyti Respublikos Prezidento įgaliojimų. pagal
Konstitucijos 71 straipsnio 2 ir 4 dalis Seimo Pirmininkas turi tik įgaliojimus promulguoti Seimo
priimtus, bet Respublikos Prezidento nepasirašytus ir oficialiai nepaskelbtus įstatymus, bet ne juos
motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti. Todėl Seimo Pirmininko įgaliojimai promulguoti
Seimo priimtus įstatymus savo teisiniu turiniu iš esmės skiriasi nuo Respublikos Prezidento įgaliojimų
promulguoti šiuos įstatymus: Respublikos Prezidentas turi teisę, tuo tarpu Seimo Pirmininkas - teisę
ir pareigą Seimo priimtus įstatymus pasirašyti ir oficialiai paskelbti.
Seimo Pirmininko pirmojo pavaduotojo pareigybė Konstitucijoje nėra įtvirtinta. Tokios pareigybės
įtvirtinimas - Seimo kompetencija. KT 1994-02-24nutarime konstatavo: „Pagal Konstituciją Seimo
Pirmininkas yra Seimo pareigūnas, kuriam suteikiami savarankiški konstituciniai įgaliojimai, o Seimo
Pirmininko pavaduotojas pagal K 66 str. 1 d. vykdyti tik vieną funkciją - vadovauti Seimo posėdžiams.
Seimo Pirmininko konstitucinius įgaliojimus Seimo Pirmininko pavaduotojas įgyja tik K 89 str. numatytu
atveju, t. y. tada, kai Seimo pavedimu jis laikinai eina Seimo Pirmininko pareigas." Taigi Seimo
Pirmininko konstitucinius įgaliojimus Seimo Pirmininko pavaduotojas įgyja tik K 89 str. 1 d. nurodytais
pagrindais.
1. kai pagal Konstitucijos 89 straipsnio 1 dalį Respublikos Prezidento pareigas laikinai eina Seimo
Pirmininkas, jo pareigas Seime Seimo pavedimu laikinai eina jo pavaduotojas. Tokiais atvejais Seimo
Pirmininko pavaduotojas įgyvendina ne Seimo Pirmininko pavaduotojo, bet Seimo Pirmininko, kurio
pareigas Seimo pavedimu jis laikinai eina, konstitucinius įgaliojimus.
2. tais atvejais, kai Seimo Pirmininkas pagal K 89 str. 2 d. pavaduoja laikinai išvykusį į užsienį arba
susirgusį ir dėl to laikinai negalintį eiti pareigų Respublikos Prezidentą, jis pagal Konstituciją nėra
netekęs savo įgaliojimų Seime. Todėl tokiais atvejais Seimo Pirmininko pavaduotojas pagal Konstituciją
negali vykdyti Seimo Pirmininko konstitucinių įgaliojimų.
KT nustatė, kad Įstatymą turėjo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Seimo Pirmininkas. Šie Seimo Pirmininko
įgaliojimai būtų galėję pereiti kuriam nors Seimo Pirmininko pavaduotojui tik tuo atveju, jeigu Seimo
Pirmininkas pagal K 89 str. 1 d. laikinai eitų Respublikos Prezidento pareigas ir jeigu būtų nustatyta
tvarka priimtas ir įsigaliojęs Seimo aktas, kuriuo tam konkrečiai nurodytam Seimo Pirmininko
pavaduotojui būtų pavedama laikinai eiti Seimo Pirmininko pareigas.
214
Apibendrinant galima teigti, kad:
 kai Prezidentas negali vykdyti savo pareigų, Seimo Pirmininkas laikinai eina Prezidento
pareigas (gali įgyvendinti visus Prezidento įgaliojimus) ir laikinai neina Seimo Pirmininko pareigų, jį
pavaduoja Seimo Pirmininko pavaduotojas,
 kai Prezidentas serga ar jis išvykęs, Prezidentą pavaduoja Seimo Pirmininkas, negalėdamas
įgyvendinti tam tikrų Prezidento įgaliojimų – atleisti ar skirti ministrų (tam būtinas Seimo sutikimas),
skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus ir nenustoja eiti Seimo Pirmininko pareigų.
Promulgavimas – įstatymo pasirašymas ir oficialus paskelbimas; promulgavimo stadijoje Respublikos
Prezidentas turi dvi alternatyvas: pasirašyti (ir paskelbti) arba vetuoti įstatymą. Pagal KT 2002-06-19
nutarimo išaiškinimą Respublikos Prezidentas negali būti pasyvus ir nieko nedaryti, t. y. nei pasirašyti,
nei vetuoti įstatymą.

4. PREZIDENTO KOMPETENCIJA IR ĮGALIOJIMŲ RŪŠYS.

K 84 str. išvardintus įgaliojimus galima sugrupuoti į šias grupes:
Įgaliojimai, susiję su užsienio politika ir tarptautinėmis sutartimis:
1. sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio
politiką;
2. pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti; (Prezidentas gali
kreiptis į KT dėl išvados, ar tarptautinės sutartys atitinka Konstitucijai)
3. Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio
valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų
įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus; teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius
vardus;
Įgaliojimai, susiję su Vyriausybės formavimu ir jos veikla:
1. Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį;
2. Seimo pritarimu atleidžia Ministrą Pirmininką;
3. priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus išrinkus naują Seimą ir paveda jai eiti pareigas, kol
bus sudaryta nauja Vyriausybė;
4. priima Vyriausybės atsistatydinimą ir prireikus paveda jai toliau eiti pareigas arba paveda vienam
iš ministrų eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė; priima ministrų
atsistatydinimą ir gali pavesti jiems eiti pareigas, kol bus paskirtas naujas ministras;
5. Vyriausybei atsistatydinus ar Vyriausybei grąžinus įgaliojimus, ne vėliau kaip per 15 dienų teikia
Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą;
6. Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus;
Įgaliojimai, susiję su valstybės pareigūnų skyrimu ir atleidimu ir to nulemtus santykius su Seimu:
1. nustatyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų numatytus valstybės pareigūnus;
2. teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo
teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką; skiria Apeliacinio teismo
teisėjus, o iš jų – Apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas; skiria
apygardų ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus, keičia jų darbo vietas; įstatymo numatytais
atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus; Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos
generalinį prokurorą;
3. teikia Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Konstitucinio
Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Konstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą;
4. teikia Seimui valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą; gali
teikti Seimui pareikšti nepasitikėjimą jais;
5. Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą;
Įgaliojimai, susiję su vadovavimu ginkluotosioms pajėgoms ir valstybės gynybai:
1. suteikia aukščiausius karinius laipsnius;
2. ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju priima
sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, taip pat dėl
mobilizacijos ir pateikia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui;
3. įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais skelbia nepaprastąją padėtį ir pateikia šį sprendimą tvirtinti
artimiausiam Seimo posėdžiui;
Įgaliojimai, susiję su Seimo, kaip kolektyvinės tautos atstovybės, veikla:
215
 1. daro Seime metinius pranešimus apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio
politiką;
2. Konstitucijoje numatytais atvejais šaukia neeilinę Seimo sesiją;
3. skelbia eilinius Seimo rinkimus, o Konstitucijos 58 straipsnio antrojoje dalyje numatytais atvejais
- pirmalaikius Seimo rinkimus;
4. pasirašo ir skelbia Seimo priimtus įstatymus arba grąžina juos Seimui Konstitucijos 71 straipsnyje
nustatyta tvarka.
„Mišrūs“ įgaliojimai,susiję su pilietybės, apdovanojimų ir malonės suteikimu:
1. įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę;
2. skiria valstybinius apdovanojimus;
3. teikia malonę nuteistiesiems;
4. Be šių K 84 str. išvardintų įgaliojimų, KT nutarimu 2004-05-25 nustatė, kad: „Respublikos
Prezidentas:
5. turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime (K 68 str. 1 d.).
6. pasirašo ir oficialiai paskelbia priimtus įstatymus dėl Konstitucijos keitimo (K 149 str. 1 d.),
Seimo priimtus įstatymus (K 70 str. 1 d.), taip pat referendumu priimtus įstatymus (K 71 str. 3 d.).
7. Respublikos Prezidentas turi teisę motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti Seimo priimtą
įstatymą (K 71 str. 1 d.) ir teikti jam pataisas ir papildymus (K 72 str. 2 d.).
8. Pagal K 112 str. 4 d. nustatyta, kad Respublikos Prezidentas skiria apylinkių, apygardų ir
specializuotų teismų teisėjus, keičia jų darbo vietas.
9. Pagal K 140 str. 2 d Respublikos Prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas.
Respublikos Prezidentas vadovauja Valstybės gynimo tarybai (K 140 str. 1 d.).
Konstitucijoje Respublikos Prezidentui - valstybės vadovui yra nustatyti ir kiti reikšmingi įgaliojimai:
esant K 58 str. 2 d. nustatytoms sąlygoms Respublikos Prezidentas gali skelbti pirmalaikius Seimo
rinkimus K 58 str. 2 d.), Pažymėtina, kad Respublikos Prezidentui, kaip valstybės vadovui, pagal
Konstituciją kyla pareiga įgyvendinant jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus veikti
taip, kad būtų palaikoma darni sąveika tarp valstybės valdžią vykdančių institucijų, kad Lietuvos
Respublikos piliečiai - valstybinė bendruomenė galėtų pasitikėti Respublikos Prezidento - valstybės
vadovo institucija, kad Lietuvos valstybė būtų tinkamai atstovaujama santykiuose su kitomis
valstybėmis, su tarptautinėmis organizacijomis, kad Lietuvos valstybė galėtų deramai atlikti savo
tarptautinius įsipareigojimus ir būtų užtikrinta, kad kiti tarptautinių santykių subjektai (užsienio
valstybės, tarptautinės organizacijos ir kt.) galės deramai atlikti savo įsipareigojimus Lietuvos valstybei.
Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Įvairūs
Respublikos Prezidento įgaliojimai yra nustatyti ne tik Konstitucijoje, bet ir Seimo išleistuose
įstatymuose.
Konstitucijos 84 str. 10 p. numato galimybę skirti Respublikos Prezidentui valstybės pareigūnus, nors tai
tiesiogiai nenumatyta Konstitucijoje. Tai pvz. numatyta Lietuvos banko įstatyme, Specialiųjų tarnybų
tyrimų tarnybos įstatyme, Nacionalinės teismų administracijos įstatyme.

Respublikos Prezidento skiriamų pareigūnų arba teikiamų Seimui jų kandidatūrų įvairovė

Veiksmas Pagal Konstituciją Pagal įstatymus

Skiria be pritarimo Bendros kompetencijos apylinkių ir Lietuvos radijo ir televizijos tarybos
ir spec. teikimo apygardų teismų ir visų apylinkių narius
teismų teisėjus
Skiria su pritarimu Ministrą Pirmininką, kariuomenės Spec. tyrimų tarnybos direktorių
(Seimo) vadą ir saugumo tarnybos vadovą,
Apeliacinio teismo teisėjus,
generalinį prokurorą
Skiria esant spec. Ministrus, diplomatinius atstovus Nacionalinės teismų administracijos di-
teikimui rektorių (Aukščiausiojo Teismo pirmi-
ninko teikimu), Lietuvos banko valdy-
bos pirmininko pavaduotojus ir narius
(minėto pirmininko teikimu), policijos
generalinį komisarą (Vyriausybės tei-
216
 kimu), Valstybinės kainų ir energetikos
kontrolės komisijos pirmininką ir narius
(Ministro pirmininko teikimu), Valsty-
bės kontrolieriaus pavaduotojus (kontro-
lieriaus teikimu), Spec. tyrimų tarnybos
direktoriaus pavaduotojus (direktoriaus
teikimu), generalinio prokuroro pava-
duotojo (jo teikimu)
Teikia kandidatūras Konstitucinio Teismo teisėjų (ir Pir- Vertybinių popierių komisijos
be spec. siūlymo mininko), valstybės kontrolieriaus, pirmininko ir narių, vieno Vyriausiosios
Lietuvos banko valdybos pirmininko tarnybinės etikos komisijos nario
Teikiant kandidatū- Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandi-
ras esant spec. siū- datūras (jas parenka ir Respublikos Pre-
lymui zidentas pasiūlo to tesimo pirmininkas

5. PREZIDENTO AKTAI, JŲ RŪŠYS, PRIĖMIMO YPATUMAI. KONTRASIGNACIJA.

K. 85 str. Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus - dekretus.
Kad Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose turėtų
galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro. Atsakomybė už tokį
dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui.
Dekretai – poįstatyminiai teisės aktai.
KT 2003-12-30 nutarime atskleidė iki tol galiojusią antikonstitucinę praktiką, kai Prezidento nepasirašyti
dekretai buvo teikiami kontrasignuoti Vyriausybės nariui ir po to šio pasirašytas dekretas buvo
grąžinamas pasirašyti Prezidentui. KT pasisakė:
K 85 str. nuostatos "kad Respublikos Prezidento dekretai turėtų galią" formuluotė "Respublikos
Prezidento dekretai" reiškia, kad Respublikos Prezidento dekretas, kaip teisės aktas, atsiranda tik tada, kai
jis yra Respublikos Prezidento pasirašytas. Kol Respublikos Prezidentas nėra to padaręs, nėra teisinio
pagrindo konstatuoti, kad Respublikos Prezidentas yra išleidęs dekretą. Kol dokumentas, turintis
Respublikos Prezidento dekreto pavadinimą, nėra Respublikos Prezidento pasirašytas, šis dokumentas yra
tik Respublikos Prezidento dekreto projektas, bet ne pats dekretas. Pažymėtina, jog Konstitucijoje nėra
numatyta, kad Respublikos Prezidento dekretų projektus prieš juos pasirašant Respublikos Prezidentui
galėtų ar turėtų pasirašyti Ministras Pirmininkas ar kuris nors ministras. Jeigu įstatymais ar kitais teisės
aktais būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Respublikos Prezidento dekretų projektus
prieš juos pasirašant Respublikos Prezidentui turėtų pasirašyti Ministras Pirmininkas ar ministras, tokį
teisinį reguliavimą nustatantys teisės aktai prieštarautų Konstitucijai.
Taigi pagal Konstitucijos 85 straipsnį Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras pasirašo
Respublikos Prezidento dekretus, t. y. dekreto pavadinimą turintį Respublikos Prezidento išleistą teisės
aktą, kurį Respublikos Prezidentas jau yra pasirašęs.
Kontrasignavimas (parašas kontra parašą) atėjęs iš Anglijos parlametarizmo laikų. Kontrasignavimas
Lietuvoje - tai dviejų ne tos pačios institucijos pareigūnų parašų sugretinimą (tam tikrame teisės akte –
dekrete), kuriuo siekiama:
1. Seimui neatsakingo (jo pasitikėjimo turėti neprivalančio) Respublikos Prezidento
diskrecijos ribojimo ir vykdomosios valdžios koordinavimo.
2. Kontrasignuojančio Vyriausybės nario parlamentinės kontrolės, t. y. Seimo narių galimybę
teikti jam paklausimus ar interpeliacijas, išimtiniu atveju – Seimo galimybę pareikšti nepasitikėjimą.
Kontrasignavimas pirmiausia lemia, kad politinė konstitucinė atsakomybė už dekretą tenka jį
kontrasignavusiam asmeniui, taigi ne Respublikos Prezidentui. Tačiau KT 2003-12-30 nutarime išplėtė K
tekstą nurodydamas, kad atsakomybė už tokį Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose
nurodytą dekretą, kuriuo šiurkščiai pažeidžiama Konstitucija arba sulaužoma priesaika, arba padaromas
nusikaltimas, tenka ne tik tokį dekretą kontrasignavusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui, bet ir tokį
dekretą išleidusiam Respublikos Prezidentui.
Kartu KT 2003-12-30 nutarimu nustatė, jog vien tai, kad Respublikos Prezidento dekretas yra
pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymui, savaime nereiškia, kad išleidęs dekretą,
pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymui, Respublikos Prezidentas šiurkščiai pažeidė
217
Konstituciją arba sulaužė priesaiką, arba padarė nusikaltimą. Sprendžiant, ar išleidęs Konstitucijai ar
įstatymui prieštaraujantį dekretą Respublikos Prezidentas šiurkščiai pažeidė Konstituciją arba sulaužė
priesaiką, arba padarė nusikaltimą, būtina įvertinti ne tik Respublikos Prezidento dekreto turinį, bet ir tai,
ar išleidžiant šį Respublikos Prezidento dekretą buvo įvykdyti Konstitucijoje ir atitinkamuose įstatymuose
nustatyti reikalavimai, ar buvo laikomasi nustatytos tvarkos, taip pat būtina įvertinti kitas faktines tokio
dekreto išleidimo aplinkybes.
Pagal LR Prezidento įstatymo 16 str. Respublikos Prezidento dekretus Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 85 straipsnyje nurodytais klausimais taip pat pasirašo:
1) dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių
organizacijų skyrimo ir atšaukimo - Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas;
2) dėl aukščiausių diplomatinių rangų ir specialių vardų teikimo - Lietuvos Respublikos
užsienio reikalų ministras;
3) dėl aukščiausių karinių laipsnių suteikimo – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos
ministras;
4) dėl nepaprastosios padėties skelbimo - Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas;
5) dėl Lietuvos Respublikos pilietybės teiki mo - Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministras.
KT 2003-12-30 nutarime: „Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose nurodyti Respublikos
Prezidento įgaliojimai yra laikomi ypač svarbia vykdomosios valdžios sritimi ir kad pagal Konstituciją
Respublikos Prezidentas negali vienasmeniškai be atitinkamo Vyriausybės nario pritarimo vykdyti
minėtų įgaliojimų. Toks konstitucinis reguliavimas atspindi "stabdžių ir atsvarų" sistemos įtvirtinimą
įgyvendinant vykdomąją valdžią.“

Pagal LR Vyriausybės įstatymo 19 str. Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 85 straipsnyje nurodytais klausimais ne vėliau kaip per 3 dienas pasirašo
Respublikos Prezidento dekretus. Iš esmės tai ne visai teisinga įstatymo formuluotė, kadangi Vyriausybės
narys gali ir nesutikti pasirašyti dekreto, tiksliau per 3 dienas gali apsispręsti pasirašyti, ar ne.

6. PREZIDENTO ATSAKOMYBĖ (ATSIŽVELGIANT Į KONSTITUCINIO TEISMO 2003 12 30

NUTARIMĄ).
Kaip jau minėta anksčiau, šiame 2003-12-30 nutarime buvo nuspręsta, kad:
 Prezidentas atsakingas už kontrasignuotus dekretus, jei jie pažeidžia Konstituciją. Prezidento
leidžiami teisės aktai yra poįstatyminiai teisės aktai, todėl jie negali prieštarauti K, konstituciniams
įstatymams, įstatymams.
 Pagal K 84 str. įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę. Ar užsienio
valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų Lietuvos valstybei, pagal galiojantį teisinį režimą
sprendžia tik Prezidentas, paisydamas Pilietybės įstatymo bei K.
 Kaip jau minėta, nuo priesaikos davimo Prezidentui atsiranda pareiga veikti tik taip, kaip
įpareigoja Tautai duota priesaika. Prezidentas turi veikti vadovaudamasis tik Tautos ir Lietuvos valstybės
interesais, Prezidentas, įgyvendindamas jam nustatytus įgaliojimus, negali veikti turėdamas tokių tikslų ir
interesų, kurie nessuderinami su K ir įstatymais, su viešaisiais interesais. Konstitucinis reikalavimas būti
visiems lygiai teisingam įpareigoja prezidentą veikti taip, kad nekiltų konfliktas tarp prezidento, kaip
asmens, privačių interesų ir jo, kaip valstybės vadovo, konstitucinės pareigos atstovauti Lietuvos
valstybei, vadovautis tik Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.
 K 82 str. 1 d. nuostata, kad prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas, kartu su K 29 str.
Nuostata, kad valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, reiškia ne tik tai, kad
Prezidentas turi pareigą lygiai traktuoti visus asmenis, kuriems yra skirta teisės norma, bet ir tai, kad
Prezidentas turi pareigą visiems tą teisės normą taikyti lygiai teisingai. 82 str. 1 d. nuostata būtų pažeista
ne visais atvejais, bet tik tada, kai Prezidentas, įgyvendindamas jam K ir įstatymuose nustatytus
įgaliojimus, sąmoningai veikia taip, kad asmenys (jų grupės), kurių atžvilgiu jis priima sprendimus, būtų
traktuojami ne lygiai teisingai.
 Prieš išleisdamas dekretą (šiuo atveju pileitybės klausimu) Prezidentas turi pareigą iš pilietybės
dokumentus rengiančių institucijų gauti patvirtinimus, kad yra įvykdyti visi Pilietybės įstatyme nustatyti
reikalavimai ir kad teisinių kliūčių išleisti atitinkamą dekretą nėra.

218
 Konstatuota, kad prezidentas, išleidęs 2003-04-11 dekretą dėl Borisovo pilietybės suteikimo
išimties tvarka vadovavosi asmeniniais interesais, nesilaikė K 29 str. 1 d., 82 str. 1 d.

Priesaikos sulaužymas yra vienas iš pagrindų, kuriam esant Respublikos Prezidentas gali būti pašalintas iš
pareigų apkaltos proceso tvarka (Konstitucijos 74 straipsnis). Pažymėtina, kad priesaikos sulaužymas
kartu yra ir šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, o šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir
priesaikos sulaužymas.”

7. PREZIDENTO VEIKLOS FINANSINĖS (MATERIALINĖS) GARANTIJOS (IR JŲ

AIŠKINIMAS KONSTITUCINIO TEISMO 2002 06 19 NUTARIME).
LR Prezidento įstatyme (galiojusiame nuo 2003-01-28 iki 2003-11-10) 20 str. Išėjusiam iš valstybės
tarnybos Respublikos Prezidentui iki gyvos galvos:
1) nustatoma 50 procentų Respublikos Prezidento darbo užmokesčio dydžio pensija per
mėnesį;
2) suteikiama poilsiavietė su aptarnavimu, taip pat apsauga ir transportas. Aptarnaujančių
asmenų skaičių, apsaugos ir transporto priemonių kiekį nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Jau anksčiau minėtu 2002-06-19 nutarimu KT pasisakė: „2000-06-13 Valstybinių pensijų įstatymo 7, 11,
15 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsniu buvo pakeista Lietuvos Respublikos
valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ir ji buvo išdėstyta taip: „Aukščiausiosios Tarybos -
Atkuriamojo Seimo Pirmininkui, išėjusiam iš valstybės tarnybos, skiriama ir mokama Respublikos
Prezidento valstybinė pensija pagal Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymą." K 90 str. Respublikos
Prezidentas turi rezidenciją. Respublikos Prezidento ir jo rezidencijos finansavimą nustato įstatymas. Šio
straipsnio negalima aiškinti atribojus jį nuo kitų K straipsnių. Šios konstitucinės nuostatos reiškia ir tai,
kad Respublikos Prezidento veiklą finansuoja, Respublikos Prezidento materialines ir socialines
garantijas užtikrina valstybė, kad tam reikalingos lėšos turi būti numatomos valstybės biudžete, kad
Respublikos Prezidento ir jo rezidencijos finansavimas turi būti reguliuojamas įstatymais.
Pagal Konstituciją įstatymų leidėjui neleidžiama nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų
paneigtas individualus, nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso besiskiriantis Respublikos
Prezidento teisinis statusas ir sudarytos teisinės prielaidos kurį nors kitą asmenį prilyginti Respublikos
Prezidentui - valstybės vadovui. Konstitucijos 90 straipsnio nuostatos suponuoja tai, kad neatskiriamas
Respublikos Prezidento finansavimo elementas ir valstybės vadovo konstitucinė socialinė garantija yra
Respublikos Prezidento pensija. Respublikos Prezidento pensija, kaip valstybinių pensijų rūšis, yra
įtvirtinta Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio (1995-07-04 redakcija) 1 dalies 1 punkte, o šio
straipsnio 3dalyje inter alia nustatyta, kad Respublikos Prezidento pensija skiriama pagal specialų
įstatymą. Respublikos Prezidento pensijos, kaip valstybės vadovo esminės socialinės garantijos,
nustatymas pagal Konstituciją sietinas tik su šiomis sąlygomis: 1) asmuo buvo išrinktas Respublikos
Prezidentu; 2) jo įgaliojimai yra nutrūkę. Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 20 str. 2 d. ir
Valstybinių pensijų įstatymo 7 str. 1 d. pavartota formuluotė „išėjusiam iš valstybės tarnybos" reiškia, jog
Respublikos Prezidento pensija yra nustatoma (skiriama ir mokama) buvusiam Respublikos Prezidentui
tik jeigu jis nėra jokioje kitoje valstybės tarnyboje. Taigi šios pensijos nustatymas (skyrimas ir
mokėjimas) siejamas ne tik su Respublikos Prezidento įgaliojimų nutrūkimu, bet ir su tuo, kad buvęs
Respublikos Prezidentas nėra jokioje kitoje valstybės tarnyboje. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad
buvusiam Respublikos Prezidentui, jeigu jis yra kokioje nors kitoje valstybės tarnyboje, Respublikos
Prezidento pensija nėra nustatoma (skiriama ir mokama).
Įtvirtinus, kad Respublikos Prezidento pensija yra nustatoma (skiriama ir mokama) buvusiam
Respublikos Prezidentui tik jeigu jis nėra jokioje kitoje valstybės tarnyboje, yra paneigiama Respublikos
Prezidento, kaip valstybės vadovo, konstitucinė socialinė garantija gauti, nutrūkus Respublikos
Prezidento įgaliojimams, Respublikos Prezidento pensiją. Taigi yra sudaromos prielaidos paneigti
išskirtinį Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, konstitucinį statusą. Šitaip yra pažeidžiama
Konstitucijos 77 str. 1 d. Minėta, kad Valstybinių pensijų įstatymo 7 str. 4 d. (2000-06-13 redakcija) yra
nustatyta, jog Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui, išėjusiam iš valstybės tarnybos,
skiriama ir mokama Respublikos Prezidento valstybinė pensija pagal LR Prezidento įstatymą.
Sprendžiant, ar Valstybinių pensijų įstatymo 7 str. 4 d. (2000-06-13 redakcija) neprieštarauja
Konstitucijai, reikia nustatyti, ar pagal Konstituciją Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo
Pirmininko pareigybė gali būti prilyginta Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, institutui.
219
Valstybinių pensijų įstatymo 7 str. 4 d. (2000-06-13 redakcija) nurodyta Aukščiausiosios Tarybos-
Atkuriamojo Seimo Pirmininko pareigybė savo teisiniu turiniu yra tapati 1990-1992 m. dirbusios
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybei. Aukščiausiosios Tarybos
Pirmininko pareigybė buvo įtvirtinta iki Konstitucijos įsigaliojimo galiojusiame Lietuvos Respublikos
Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybė 1992 m.
Konstitucijoje numatyta kaip laikina, ji siejama su ta pereinamąja teisine situacija, kai Lietuvos
Respublikos Seimas yra išrinktas, bet dar nėra susirinkęs į pirmąjį posėdį. Aukščiausiosios Tarybos
Pirmininkui Konstitucijoje nustatytas tik vienas konstitucinis įgaliojimas - pasirašyti ir ne vėliau kaip per
15 dienų oficialiai paskelbti referendumu priimtą Konstituciją ir įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos
Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos" (K 154 str.). 1992-11-06 Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas
Konstituciją pasirašė. Naujai išrinktam Lietuvos Respublikos Seimui 1992-11-25 susirinkus į pirmąjį
posėdį, pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos" 4 str.
Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybės nebeliko.
Akivaizdu, jog 1990-1992 m. dirbusios Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko statusas nėra tapatus 1992
m. Konstitucijoje įtvirtinto Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, statusui.
Taigi pagal Konstituciją Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybė skiriasi nuo Respublikos
Prezidento, kaip valstybės vadovo, instituto. Valstybinių pensijų įstatymo 7 str. 4 d. (2000-06-13
redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu yra paneigiamas Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo,
individualus, nuo visų kitų valstybės pareigūnų statuso besiskiriantis konstitucinis statusas. Taigi
pažeidžiama Konstitucijos 77 str. 1 d. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Valstybinių pensijų įstatymo 7 str. 4 d. (2000-06-13 redakcija) prieštarauja K 77 str. 1 d. ir 90 str.“
Šiuo metu galiojančiame Prezidento įstatyme: Kadenciją baigusiam Respublikos Prezidentui iki gyvos
galvos:
1 nustatoma 50 procentų Respublikos Prezidento darbo užmokesčio dydžio pensija per
mėnesį;
2 suteikiamos gyvenamosios patalpos su aptarnavimu, taip pat apsauga ir transportas.
Aptarnaujančių asmenų, apsaugos ir transporto priemonių skaičių nustato Lietuvos Respublikos
Vyriausybė.

18 tema. Lietuvos Respublikos Vyriausybė

Sutrumpinimai:
K – konstitucija;
KT – Konstitucinis teismas
VĮ – Vyriausybės įstatymas
KTn – Konstitucinio teismo nutarimas
Vdr – Vyriausybės darbo reglamentas
PĮ – prezidento įstatymas
SS – Seimo statutas

Pagrindinis valstybės valdžios organizavimo ir veiklos principas yra valdžių padalijimas. Demokratinėje
valstybėje valdžios šaltinis yra tauta, ji įgyvendina valdžią ir tiesiogiai, ir per valstybės valdžios
institucijas. Siekiant, kad jokia valstybės valdžios institucija savo rankose nesutelktų visos valdžios ir kad
ja nesinaudotų nekontroliuojama, pagal valstybės vykdomas funkcijas valstybės valdžia daloma į
įstatymų leidžiamąją, vykdomąją, teisminę.
Vykdomoji institucija realizuoja valstybės valdžią organizuodama ir garantuodama įstatymų vykdymą.
Aukščiausioji vykdomosios valdžios institucija yra vyriausybė.
Pagrindiniai vyriausybės, kaip valdžios instituto bruožai:
 Kolegialus organas
 Vyriausybės nariai skiriami, o ne renkami
 Vyriausybę dažniausiai formuoja partija, laimėjusi rinkimus, arba kitokia parlamento dauguma
(koalicija)
Literatūroje vyriausybė dažnai apibūdinama kaip institucija, vykdanti specifinius atskirų grupių
interesus.

220
1.Vyriausybės sudėtis, formavimo tvarka ir jos principai pagal Konstitucinio Teismo (1998-01-10)
išaiškinimus.
Vyriausybė – kolegialus bendrosios kompetencijos institucija (KTn 1998-01-10), aukščiausias
vykdomasis – tvarkomasis organas valstybėje. Kiekviena valstybės valdžia užima tam tikrą vietą
valstybės valdžios sistemoje ir atlieka tik jai būdingas funkcijas. Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji
šalies institucija, vykdanti įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarkanti krašto reikalus.(KTn 1998-01-10)
Vyriausybės sudėtis:
Konstitucijoje ir Vyriausybės įstatyme numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybę sudaro
Ministras Pirmininkas ir ministrai (K 91 str., VĮ 1 str.). (Aplinkos, Finansų, Krašto apsaugos,
Kultūros, Socialinės apsaugos ir darbo, Susisiekimo, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo,
Teisingumo, Ūkio, Užsienio reikalų, Vidaus reikalų, Žemės ūkio ministerijos).
Vyriausybės formavimo tvarka:
Vyriausybės sudarymo procedūra sudėtinga. Joje dalyvauja 2 institucijos Respublikos Prezidentas ir
Seimas, ir iš dalies – Ministras Pirmininkas.
Konstitucijos 92 str. įtvirtinti svarbiausi vyriausybės formavimo aspektai:
Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas.
Ministrus skiria ir atleidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Prezidentas.
Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir
Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą.
Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus Respublikos Prezidentui po Seimo rinkimų arba išrinkus
Respublikos Prezidentą.
Nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų
dauguma pritaria jos programa.
VĮ 6 straipsnis taip pat numato Vyriausybės sudarymo tvarką ir iš esmės atkartoja Konstitucijos nustatytą
reglamentavimą, papildomai įtraukiama tai, kad: jeigu Seimas motyvuotu nutarimu nepritaria vyriausybės
programai, Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nepritarimo dienos pateikia svarstyti
naują programą. Ministerijos ir kitos valstybės institucijos privalo paskirtiems ministrams teikti medžiagą,
reikalingą Vyriausybės programai parengti, bei prisidėti prie programos rengimo. VĮ 6 str. 4 d. numatyta,
kad kai Seimas pritaria Vyriausybės programai, Vyriausybė privalo per 3 mėnesius parengti ir patvirtinti
konkrečias priemones šiai programai įgyvendinti.
Lietuvos Respublikos Seimo statutas (31 skirsnis) įtvirtina detalią Ministro Pirmininko kandidatūros ir
Vyriausybė programos svarstymo procedūrą.
Vyriausybės sudarymas vyksta keliais etapais:
1. Respublikos Prezidentas dekretu teikia Ministro Pirmininko kandidatūrą Seimui. Šiuo atveju
Respublikos Prezidentas kaip valstybės vadovas (K 77 str.) iš principo turi vengti nestabilumo ar
neprognozuojamos situacijos, t. y. parinkti ir teikti tik tokį kandidatą, kuriam akivaizdžiai pritars Seimo
narių dauguma. Seimas artimiausiame posėdyje suteikia galimybę Respublikos Prezidentui pristatyti
pretendentą. Ne vėliau kaip per savaitę turi būti surengta kitas Seimo posėdis sprendimui dėl pateiktos
kandidatūros priimti.
2. Seimas nutarimu pritaria arba nepritaria Respublikos Prezidento pateiktai Ministro Pirmininko
kandidatūrai. Jei Seimas nepritartų, Respublikos Prezidentas turėtų iš naujo teikti kitą kandidatą.
3. Respublikos Prezidentas dekretu skiria kandidatą, gavusį Seimo pritarimą Ministru Pirmininku.
4. Ministras Pirmininkas teikia Respublikos Prezidentui ministrų kandidatūras, Respublikos Prezidentas,
jei sutinka su jomis, dekretais skiria pateiktus kandidatus į ministrus ir atskiru dekretu tvirtina visos
Vyriausybės sudėtį.
5. Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo privalo pristatyti savo sudarytą ir
Respublikos prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikti svarstyti jos programą(K 92 str. 3 d.). Seimas
privalo programą apsvarstyti per 15 dienų (Seimo statuto 196 str.). Seimas nutarimu pritaria ar nepritaria
Vyriausybės programai. Gražinus ją Vyriausybei tobulinti, nauja redakcija turi būti pateikta per 10 dienų.
Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma pritaria jos
programai. Vyriausybės programa pagal KT išaiškinimą (1998-01-10 nutarimas) yra „teisinis
dokumentas, kuriame išdėstytos tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės“; jis turi būti skelbiamas
„Valstybės žiniose“.

221
Vyriausybės programos pagrindas yra parlamento rinkimus laimėjusių politinių jėgų programos, tačiau
jų nuostatos tik per Vyriausybės programą įgyja teisinę reikšmę įpareigodamos tiek Vyriausybę, tiek ją
palaikančią Seimo daugumą atitinkamai veikti. (KTn 1998-01-10).
Pritarus vyriausybės programai, pradėdami eiti savo pareigas, Ministras Pirmininkas ir ministrai Seime
prisiekia. (K 93 str., VĮ 7 str.)
Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti Seimo įgaliojimų laikotarpiu, t. y. 4 metams.
KT 1998-01-10 nutarimas
Priklausomai nuo valdymo formos ir parlamento vaidmens sudarant vyriausybę skiriami du pagrindiniai
vyriausybės sudarymo procedūrų modeliai: parlamentinis ir neparlamentinis. Parlamentiniam
vyriausybės sudarymo modeliui būdinga tai, kad vyriausybė formuojama atsižvelgiant į parlamento
rinkimų rezultatus. Neparlamentiniam vyriausybės formavimui būdinga tai, kad vykdomajai valdžiai
nereikalingas parlamento pasitikėjimas, valstybės vadovas ją sudaro savarankiškai. Tačiau ir
neparlamentinio vyriausybės sudarymo atveju prezidentas svarbiausius šios institucijos pareigūnus
paprastai skiria parlamento pritarimu.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą valdžios institucijų kompetenciją Lietuvos valstybės
valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai. Kartu pabrėžtina, kad mūsų
valstybės valdymo formai būdingi ir kai kurie vadinamosios mišriosios (pusiau prezidentinės) valdymo
formos ypatumai. Tai atsispindi Seimo, valstybės vadovo – Respublikos Prezidento, Vyriausybės
įgaliojimuose bei jų tarpusavio santykių teisinėje konstrukcijoje. Lietuvos konstitucinėje sistemoje yra
įtvirtintas Vyriausybės atsakingumo Seimui principas, lemiantis atitinkamą Vyriausybės sudarymo būdą.
Vyriausybės programos pagrindas yra parlamento rinkimus laimėjusių politinių jėgų programos, tačiau
jų nuostatos tik per Vyriausybės programą įgyja teisinę reikšmę įpareigodamos tiek Vyriausybę, tiek ją
palaikančią Seimo daugumą atitinkamai veikti. Toks Vyriausybės programos teisinės reikšmės
pripažinimas – būdingas parlamentinės demokratijos ypatumas. Jis įtvirtintas Konstitucijos 67 straipsnio
7 punkto ir 92 straipsnio penktosios dalies normose.
Būtent dėl to Respublikos Prezidentui tenka skirti Seimo daugumos palaikomą Ministrą Pirmininką ir
tvirtinti tokią Vyriausybę, kurios programai Seimas gali pritarti posėdyje dalyvaujančių narių balsų
dauguma. Kitaip nebus suformuota valstybės funkcionavimą užtikrinanti vykdomosios valdžios institucija.
Vyriausybė, siekdama įgyti Seimo pasitikėjimą, numatydama savo veiklos kryptis tam tikram laikotarpiui,
privalės atsižvelgti į galimą Seimo narių pritarimą ar nepritarimą. Seimas, išreikšdamas pasitikėjimą
Vyriausybės programa, įsipareigoja prižiūrėti, kaip Vyriausybė veiks įgyvendindama programą.
Vyriausybės programa – Vyriausybės politinės-teisinės atsakomybės Seimui pagrindas, nes ji solidariai
atsako Seimui už bendrą savo veiklą. Vyriausybei įgaliojimus veikti suteikęs Seimas gali pareikšti
nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku. Nepasitikėjimo pareiškimo padarinys – Vyriausybės
atsistatydinimas.
Vyriausybę – kolegialią vykdomosios valdžios instituciją formuoja Seimas ir Respublikos Prezidentas,
tačiau jų vaidmuo ir uždaviniai nevienodi. Respublikos Prezidentas šiame procese dalyvauja kaip
valstybės vadovas, atliekantis Konstitucijoje numatytas funkcijas, tuo tarpu Seimas veikia kaip tautos
atstovybė, kuriai atsakinga Vyriausybė.
Įgaliojimų Vyriausybei veikti suteikimas ir jos veiklos kontrolė – svarbi Seimo kompetencijos sritis.
Kaip nustatyta Konstitucijos 96 straipsnio pirmojoje dalyje, Vyriausybė yra solidariai atsakinga Seimui
už bendrą Vyriausybės veiklą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 5 straipsnio pirmojoje dalyje
numatyta, kad Vyriausybė ne rečiau kaip kartą per metus pateikia Seimui Vyriausybės programos
įgyvendinimo ataskaitą.
Principai:
VĮ numatyta, kad Vyriausybė savo veiklą grindžia kolegialumo, demokratijos, teisėtumo ir viešumo
principais (VĮ 4 str.)
Konstitucinis teismas savo 1998-01-10 nutarime konstatavo, kad Vienas iš valstybės institucijų
bendradarbiavimo užtikrinimo būdų yra vyriausybės atsakingumo parlamentui principas, įtvirtintas
daugelio Europos valstybių konstitucijose.
Taip pat KT konstatavo, kad Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą valdžios institucijų
kompetenciją Lietuvos valstybės valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai
(nors mūsų valstybės valdymo formai būdingi ir kai kurie vadinamosios mišriosios (pusiau prezidentinės)
valdymo formos ypatumai). Parlamentiniam vyriausybės sudarymo modeliui būdinga tai, kad vyriausybė

222
formuojama atsižvelgiant į parlamento rinkimų rezultatus. Būtent todėl valstybės vadovas skiria
vyriausybės vadovu asmenį, kurio kandidatūrai pritaria parlamentas.
Lietuvos konstitucinėje sistemoje yra įtvirtintas Vyriausybės atsakingumo Seimui principas, lemiantis
atitinkamą Vyriausybės sudarymo būdą.
Seimas, pritardamas Vyriausybės programai, Vyriausybei suteikia įgaliojimus veikti. Taip įgyvendinamos
Vyriausybės veiklą reguliuojančios Konstitucijos normos, įtvirtinančios Vyriausybės atsakomybės Seimui
principą.

2.Vyriausybės kompetencija.
LR Vyriausybės įgaliojimai Konstitucijoje(94 str.) įtvirtinti 7 punktais, kurie yra labai platūs:
1) tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės
saugumą ir viešąją tvarką;
2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento
dekretus;
3) koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą;
4) rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto
įvykdymo apyskaitą;
5) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus;
6) užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis
organizacijomis;
7) vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai.
Vyriausybės įgaliojimas „tvarkyti krašto reikalus“ apima daug veiklos barų, kuriuos galima būtų
apibūdinti daugybe punktų. Tai reiškia, kad Vyriausybė gali imtis įvairių iniciatyvų, jei tik jos išplaukia iš
Vyriausybės veiklos programos ir nepažeidžia Seimo išskirtinės prerogatyvos reglamentuoti svarbiausius
žmogaus teisių ir laisvių bei kitų konstitucinių vertybių įgyvendinimo ar ribojimo klausimus.
Vyriausybės įgaliojimas ir įpareigojimas „vykdyti įstatymus“ rodo, kad Vyriausybė yra vykdomosios
valdžios institucija, kuri, nors ir būdama pagal kompetencija savarankiška, privalo vykdyti ir tai, kam ji
nepritaria ar pritaria iš dalies. KT išaiškino (2001-10-30 nutarimas), kad „Vyriausybės pareiga priimti
poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti kyla iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo
pavedimui – ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo“.
Vienas iš pagrindinių Vyriausybės, kaip valdžios, įgaliojimų yra „rengti (sudaryti) valstybės biudžetą“,
kuris pagal KT išaiškinimą (KTn 1996-02-28) yra „centralizuotas finansų išteklių fondas, kuriame
sukaupiama ir perskirstoma dalis nacionalinių pajamų“. Vykdydama tokį įgaliojimą Vyriausybė stengiasi
įgyvendinti savo politinius prioritetus.
Vyriausybės įgaliojimas – „ministerijų koordinavimas“ rodo klasikinį centralizuotą valstybės valdymą.
Tai reiškia, kad Vyriausybės veikla jos posėdžiais nesiriboja ir toliau pasireiškia Ministro Pirmininko,
vadovaujančio Vyriausybei ir ministrų, vadovaujančių ministerijoms, bendradarbiavimu.
KT savo 1999-11-23 nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje numatytas Vyriausybės įgaliojimų sąrašas
nėra baigtinis. Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 7 punktą Vyriausybė “vykdo kitas pareigas, kurias
Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai”.
VĮ įstatyme (22 str.) Vyriausybės įgaliojimai išvardinti šiek tiek smulkiau, patikslinamos Konstitucijos
formuluotės, įtvirtinama, kad šalia K minėtos veiklos vyriausybė taip pat:
1. saugo konstitucinę santvarką ir Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, tvarko krašto reikalus,
garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką;
2. remdamasi įstatymais disponuoja valstybės turtu, nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką;
3. teikia Seimui siūlymus dėl ministerijų steigimo ir panaikinimo;
4. steigia, reorganizuoja ir likviduoja Vyriausybės įstaigas bei steigia įstaigas prie ministerijų;
5. tvirtina ministerijų, Vyriausybės įstaigų, įstaigų prie ministerijų nuostatus;
6. kartu su Respublikos Prezidentu vykdo užsienio politiką; užmezga diplomatinius santykius ir palaiko
ryšius su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis; atsižvelgdama į Seimo Užsienio
reikalų komiteto rekomendacijas, teikia Respublikos Prezidentui siūlymus dėl Lietuvos Respublikos
diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų skyrimo bei atšaukimo;
7. įstatymo nustatyta tvarka organizuoja valdymą aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose;
8. įstatymo numatytais atvejais siūlo Seimui įvesti tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje;

223
9. turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti
Seimo priimti teisės aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;
10. skiria ir atleidžia iš pareigų apskričių viršininkus, jų pavaduotojus bei savivaldybių veiklos
administracinę priežiūrą vykdančius Vyriausybės atstovus, skiria jiems tarnybines nuobaudas;
11. sudaro komisijas bei komitetus.
Atkreiptinas dėmesys į VĮ 22 str. 1 d., kurioje nurodyta, kad Vyriausybė be kitų savo įgaliojimų - saugo
konstitucinę santvarką. Konstitucinis teismas išaiškino (1999-11-23 nutarime), kad Lietuvos Respublikos
konstitucinė santvarka grindžiama žmogaus ir piliečio teisių bei laisvių, kaip didžiausios vertybės,
prioritetu, taip pat principais, įtvirtinančiais Tautos suverenitetą, valstybės nepriklausomybę ir teritorinį
vientisumą, demokratiją, valstybės valdymo formą - respubliką, valstybės valdžių atskyrimą, jų
savarankiškumą ir pusiausvyrą, vietos savivaldą ir pan. Saugoti konstitucinę santvarką - tai reiškia
neleisti, kad būtų kėsinamasi į Konstitucijoje nustatytus socialinius, ekonominius, politinius santykius,
sudarančius asmens, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindus.
Taip pat, kad vyriausybei nėra nustatyta kokių nors papildomų įgaliojimų, susijusių su konstitucinės
santvarkos saugojimu, kurie pakeistų ar kaip nors apribotų kitoms valstybės valdžios institucijoms
Konstitucijoje nustatytus įgaliojimus. Taip pat teismas pažymėjo, kad įstatymo nuostata, kad Vyriausybė
saugo konstitucinę santvarką, negali būti aiškinama kaip suteikianti pagrindą Vyriausybei savo
nutarimais nustatyti tokius valstybės valdymo institucijų įgaliojimus, kuriais, saugant konstitucinę
santvarką, būtų įsiterpiama į kitų valstybės valdžios institucijų kompetenciją.
Tokį konstitucinį Vyriausybės įgaliojimų reguliavimą lemia tai, kad valstybės valdymo sritys ir valdymo
funkcijos yra labai įvairios, jos gali kisti. Vyriausybės veikla yra ne tik vykdomojo, bet ir tvarkomojo
pobūdžio. Vykdydama įstatymus ir Seimo nutarimus, Vyriausybė pati leidžia norminius ir individualius
teisės aktus, užtikrina jų vykdymą. Kita vertus, Vyriausybei vykdant Konstitucijos jai priskirtas funkcijas,
jos įgaliojimai gali priklausyti nuo šalies ekonominės bei socialinės būklės, sprendžiamų problemų ir
daugelio kitų aplinkybių, kurioms pasikeitus gali keistis ir Vyriausybės įgaliojimų turinys bei apimtis.
Todėl, kaip minėta, Konstitucijoje yra įtvirtinti tik svarbiausi Vyriausybės įgaliojimai (sąrašas nėra
baigtinis) ir nustatoma, kad Vyriausybė vykdo ne tik Konstitucijoje, bet ir kituose įstatymuose nurodytas
pareigas (Konstitucijos 94 straipsnio 7 punktas).
Vyriausybė – kolegiali institucija. Vadovaujantis Konstitucijos 95 str., valstybės valdymo reiklaus
Vyriausybė sprendžia posėdžiuose priimdama nutarimus. Vyriausybės nutarimai – poįstatyminiai aktai,
priimti visų Vyriausybės narių balsų dauguma.

3. Vyriausybės įgaliojimų laikas. Vyriausybės įgaliojimų gražinimas ir atstatydinimas pagal

Konstitucinio teismo 1998-01-10 nutarimą.
Vyriausybės įgaliojimų laikas:
Bendruoju atveju Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti Seimo įgaliojimų laikotarpiu, t. y. 4 metams.
Šalia to K 92 str. 4 d. bei VĮ 8 str. numato, kad Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus Respublikos
Prezidentui po Seimo rinkimų arba išrinkus Respublikos Prezidentą. Taip pat pažymėtina, kad K 101 str.
ir VĮ 8 str. nurodyta, kad kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo
įgaliojimus.
Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas ir atstatydinimas:
Konstitucija ir VĮ įtvirtina, kad Vyriausybė įgaliojimus grąžina dviem atvejais:
1. po Seimo rinkimų;
2. po Respublikos prezidento rinkimų.
Galima teigti, jog būtinybę Vyriausybei grąžinti įgaliojimus lemia tai, kad baigiasi vieno iš Vyriausybę
sudariusių subjektų įgaliojimai.
Tačiau įgaliojimų grąžinimas šiais atvejais turi skirtingą teisinę reikšmę, pirmuoju atveju po Seimo
rinkimų Vyriausybė ne tik privalo grąžinti turėtus įgaliojimus, bet ir atsistatydinti. Toks aiškinimas
siejamas su sistemine Konstitucijos analize, nes 92 str. 4 dalis numato Vyriausybės įgaliojimų grąžinimo
pagrindus(tame tarpe po Seimo rinkimų), o savo ruožtu 101 str. 3 d. 4 p. imperatyviai nurodo, kad
Vyriausybė privalo atsistatydinti po Seimo rinkimų kai sudaroma nauja Vyriausybė.
Naujai išrinktam Seimui susirinkus į pirmąjį posėdį, nuo šio posėdžio pradžios pasibaigia ankstesniojo
Seimo narių įgaliojimai. Pasibaigus šiems įgaliojimams, nebelieka ankstesniojo Seimo - vieno iš subjektų,
iš kurio Vyriausybė gavo įgaliojimus veikti. Būtent todėl Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus Respublikos
Prezidentui tą dieną, kai baigiasi ankstesniojo Seimo įgaliojimai (KTn 1999-11-23). Kadangi po Seimo
224
rinkimų Vyriausybė privalo ne tik grąžinti savo įgaliojimus, bet ir atsistatydinti, šiuo atveju įgaliojimų
grąžinimas yra pirmas žingsnis į privalomą, Konstitucijoje įsakmiai nurodytą Vyriausybės atsistatydinimą
.
Po Seimo rinkimų Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis Konstitucijos 84 straipsnio 6 punktu, priima
Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus ir paveda jai eiti pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė.
Respublikos Prezidentas ne vėliau kaip per 15 dienų teikia Seimui svarstyti naujo Ministro Pirmininko
kandidatūrą. Taip pradedama formuoti nauja Vyriausybė. Kai sudaroma nauja Vyriausybė, įgaliojimus
grąžinusi Vyriausybė atsistatydina (Konstitucijos 101 straipsnio trečiosios dalies 4 punktas).
Po Prezidento rinkimų Vyriausybė taip pat grąžina savo įgaliojimus naujai išrinktam Prezidentui, tačiau
Konstitucijos normose nenumatyta, kad tuomet Vyriausybė privalo atsistatydinti. Taip yra dėl to, kad
pasikeitus valstybė vadovui toliau išlieka Seimo pasitikėjimas Vyriausybe. Grąžinusi įgaliojimus,
Vyriausybė išlieka legitimi. Todėl įgaliojimų grąžinimo po Prezidento rinkimų atveju, valstybės vadovo
pavedimas toliau eiti pareigas turėtų būti duodamas tai pačiai Vyriausybei. KT taip pat pabrėžė, kad
Vyriausybės įgaliojimų grąžinimu išreiškiama pagarba valstybės vadovo institucijai, pripažįstama
Respublikos Prezidento ir Vyriausybės santykių svarba. Šiuo atveju Vyriausybės įgaliojimų grąžinimo
veiksmą KT įvardina kaip konstitucinio mandagumo išraišką – suteikia galimybę Respublikos Prezidentui
patikrinti ar Seimas ir toliau pasitiki esama Vyriausybe. (KTn 1998-01-10)
Taip pat KT yra pažymėjęs, kad Vyriausybės įgaliojimai turėtų būti grąžinami Respublikos Prezidentui tą
dieną, kai jis pradeda eiti savo pareigas. (KTn 1998-01-10)
Šiuo atveju (įgaliojimų gražinimo Prezidentui atveju) Jei Seimas nepritaria Ministro Pirmininko
kandidatūrai, tai reikštų, kad Vyriausybė privalo atsistatydinti (Konstitucijos 101 straipsnio trečiosios
dalies 2 punktas). Tai būtų konstitucinis pagrindas pradėti naujos Vyriausybės sudarymo procedūrą.
(KTn 1998-01-10)
Vyriausybės įstatymo 8 str. detaliai pateikiami įgaliojimų grąžinimo pagrindai ir tvarka:
1. Vyriausybė grąžina įgaliojimus išrinkus Respublikos Prezidentą.
2. Po Seimo rinkimų Vyriausybė grąžina įgaliojimus Respublikos Prezidentui tą dieną, kai naujasis
Seimas susirenka į pirmąjį posėdį.
3. Išrinkus Respublikos Prezidentą, Vyriausybė įgaliojimus grąžina Respublikos Prezidentui tą dieną, kai
šis pradeda eiti pareigas.
4. Kai pasikeičia daugiau nei pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus.
5. Vyriausybės įgaliojimai laikomi grąžintais, kai Ministras Pirmininkas ar Vyriausybės narys,
pavaduojantis Ministrą Pirmininką, įteikia Respublikos Prezidentui raštišką pareiškimą.
6. Respublikos Prezidentas priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus ir paveda jai eiti pareigas, kol
Vyriausybė iš naujo gaus Seimo įgaliojimus arba kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Jeigu Vyriausybė
įgaliojimų raštiškai negrąžina, Respublikos Prezidentas turi teisę dekretu pavesti Vyriausybei eiti pareigas
bei skirti Vyriausybės narį Ministrui Pirmininkui pavaduoti, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė arba kol
Vyriausybė iš naujo gaus Seimo įgaliojimus.
7. Kai Vyriausybė grąžina įgaliojimus šio straipsnio 1 dalies numatytu pagrindu, Respublikos Prezidentas
per 15 dienų teikia Seimui svarstyti įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės Ministro Pirmininko
kandidatūrą. Kai Seimas pritaria Ministro Pirmininko kandidatūrai ir Respublikos Prezidentas paskiria
Ministrą Pirmininką, jei Ministro Pirmininko pateiktoje ir Respublikos Prezidento patvirtintoje
Vyriausybėje nepasikeitė daugiau nei pusė iki įgaliojimų grąžinimo dirbusių ministrų, Vyriausybė iš naujo
gauna įgaliojimus veikti pagal Seimo anksčiau patvirtintą programą. Jeigu Seimas nepritaria Ministro
Pirmininko kandidatūrai, Vyriausybė privalo atsistatydinti.
Konstitucija ir VĮ įtvirtina baigtinį sąrašą atvejų, kai Vyriausybė privalo atsistatydinti.
Vyriausybės atsistatydinimo pagrindai įtvirtinti Konstitucijos 101 straipsnio trečiojoje dalyje. Joje
nustatyta, kad Vyriausybė privalo atsistatydinti šiais atvejais:
1) kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai. Šiuo atveju
Vyriausybė formaliu požiūriu neprivalo atsistatydinti , nes Konstitucijos 58 str. 2 d. 1 p. sako, kad jeigu
Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos vyriausybės programos arba nuo
Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės
programai. Taip sudaroma prielaida Respublikos Prezidentui suvereniai (ne Vyriausybės siūlymu)
paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimu.
2) kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą
Vyriausybe ar Ministru Pirmininku. Nepasitikėjimas – viena iš vykdomosios valdžios kontrolės formų,
225
kai dėl netinkamos veiklos gali būti pašalintas ministras ar net visa Vyriausybė. Savo teisinėmis
pasekmėmis nepasitikėjimas Vyriausybe ar ministru pirmininku yra adekvačios kategorijos, nes abiem
atvejais yra suponuojamas Vyriausybės kaip kolegialios institucijos atsistatydinimas. Savo ruožtu
Vyriausybė, pareiškus jai tiesioginį nepasitikėjimą, gali taikyti atsakomąją priemonę – siūlyti Prezidentui
paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus.
3) kai Ministras Pirmininkas atsistatydina ar miršta. Ministro Pirmininko atsistatydinimo atveju
preziumuojama, kad pasitraukus Vyriausybės, kaip kolegialios institucijos, vadovui, tampa neįmanomas
tolesnis Vyriausybės programos vykdymas. Tokia pati situacija susidaro ir mirus Ministrui Pirmininkui.
4) po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė. Šiuo atveju baigiasi po Seimo rinkimų
įgaliojimus Respublikos Prezidentui grąžinusios ir jo pavedimu laikinai – iki naujos Vyriausybės
sudarymo – veikusios Vyriausybės legitimacija. Vyriausybė atsistatydina kai naujas išrinktas Seimas
pritaria naujos Vyriausybės programai.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šis Vyriausybės atsistatydinimo pagrindų sąrašas yra baigtinis.
(KTn1998-01-10)
Taip pat, pasikeitus daugiau nei pusei ministrų, jei Vyriausybė turi iš naujo negauna Seimo įgaliojimų,
t. y. pritarimo veikti,ji turi atsistatydinti.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad “įgaliojimų iš naujo gavimo institutas yra viena iš
Vyriausybės parlamentinės priežiūros formų, kurią taikydamas Seimas gali patikrinti, ar Vyriausybėje
pasikeitus daugiau kaip pusei ministrų tebevykdoma Vyriausybės programa, kuriai Seimas buvo
pritaręs”.(KTn 1999-04-20)
Akivaizdu, kad viena iš svarbiausių atsistatydinimo priežasčių – Seimo pasitikėjimo Vyriausybe
praradimas ar neįgijimas. Tačiau nepasitikėjimo raiškos formos Konstitucijoje numatytos įvairios: vienu
atveju Seimas nepasitikėjimą išreiškia tiesiogiai, kitu – du kartus iš eilės nepritardamas naujai sudarytos
Vyriausybės programai, trečiuoju atveju Vyriausybė turi pakartotinai, t. y. iš naujo, gauti Seimo
įgaliojimus. Pagaliau kitais dviem atvejais preziumuojama, kad Vyriausybė neteko Seimo pasitikėjimo, t.
y. įgaliojimų veikti: pirma, kai Ministras Pirmininkas atsistatydina ar miršta, antra, po Seimo rinkimų.
Taigi Vyriausybės atsistatydinimas reiškia, kad jos veikla pasibaigia. Po atsistatydinimo, o po Seimo
rinkimų dar iki jo, pradedama naujos Vyriausybės formavimo procedūra.(1998-01-10)
KT taip pat pabrėžė, kad nėra pagrindo sąvokas “Vyriausybės atsistatydinimas” ir “Vyriausybės
įgaliojimų grąžinimas” laikyti tapačiomis. Jos susijusios su skirtingomis teisinėmis situacijomis. Tai
lemia ir skirtingus teisinius padarinius. Vyriausybės įgaliojimų grąžinimu išreiškiama pagarba valstybės
vadovo institucijai, pripažįstama Respublikos Prezidento ir Vyriausybės santykių svarba. Tai taip pat
leidžia pasitikrinti ar Seimas ir toliau pasitiki Vyriausybe.
VĮ 9 str. taip pat nustato vyriausybės atsistatydinimo tvarką:
1. Ministras Pirmininkas apie Vyriausybės atsistatydinimą teikia Respublikos Prezidentui rašytinį
pranešimą, kuris prieš tai paskelbiamas Vyriausybės posėdyje.
2. Ministrui Pirmininkui mirus, apie Vyriausybės atsistatydinimą Respublikos Prezidentui praneša
Ministrą Pirmininką pavaduojantis ministras, o jei pavaduojančio nebuvo, – vyriausias pagal amžių
ministras. Pranešimas apie Vyriausybės atsistatydinimą turi būti paskelbtas Vyriausybės posėdyje.
3. Jeigu reikia, pranešimui apie Vyriausybės atsistatydinimą paskelbti šaukiamas neeilinis Vyriausybės
posėdis.
4. Apie Vyriausybės atsistatydinimą turi būti pranešta Respublikos Prezidentui tą dieną, kurią atsiranda
viena iš numatytų atsistatydinimo aplinkybių.
5. Vyriausybė gali atsistatydinti Ministro Pirmininko siūlymu priimdama nutarimą, kurį Ministras
Pirmininkas tą pačią dieną įteikia Respublikos Prezidentui.
6. Vyriausybės atsistatydinimą priima Respublikos Prezidentas. Vyriausybė laikoma atsistatydinusia nuo
Respublikos Prezidento dekreto įsigaliojimo dienos. Prireikus Respublikos Prezidentas paveda jai toliau
eiti pareigas. Jis gali pavesti vienam iš ministrų eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja
Vyriausybė.

4. Vyriausybės narių garantijos. Ministro teisinė padėtis, imunitetas, garantijos.

Tam, kad Vyriausybė galėtų tinkamai vykdyti savo pareigas, numatomos tam būtinos garantijos.
Konstitucinis teismas yra konstatavęs kad Vyriausybės nariams tam, kad jie galėtų vykdyti jiems
Konstitucijoje nustatytas funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, Konstitucijoje yra nustatytas ypatingas
teisinis statusas, inter alia apimantis darbo, atlyginimo bei politinės veiklos apribojimus, ypatingą
226
pašalinimo iš užimamų pareigų ar mandato panaikinimo tvarką ir/arba imunitetus: asmens neliečiamybę,
ypatingą patraukimo baudžiamojon ir/arba administracinėn atsakomybėn tvarką. (KTn 2002-12-24).
Ministro Pirmininko ir ministrų garantijas galima būtų suskirstyti į:
1. Neliečiamumo – negali būti suimti be Seimo (atskiru atveju be Prezidento) sprendimo;
2. Socialinės garantijos (atlyginimas, kompensacija, fondai, rezidencija ir pan.).
Konstitucija ir Vyriausybės įstatymas įtvirtina Vyriausybės narių neliečiamumo garantijas: Ministras
Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, negali būti kitaip
suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų - be išankstinio Respublikos
Prezidento sutikimo.(K 100 str., VĮ 12 str. )
Konstitucijos 99 str. bei VĮ 13 str. įtvirtina Vyriausybės narių darbo sąlygas bei socialines garantijas:
1. Vyriausybės narių atlyginimo už darbą dydį nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir
valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas.
2. Atlyginimą Vyriausybės nariams moka Vyriausybės kanceliarija. Vyriausybės nariai draudžiami
valstybiniu socialiniu draudimu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.
3. Vyriausybės atstovavimo šalyje ir užsienyje išlaidoms finansuoti Vyriausybės nutarimu gali būti
sudaromas Ministro Pirmininko fondas, kuriam, nedidinant Vyriausybės kanceliarijai Lietuvos
Respublikos valstybės biudžete numatytų bendrų reprezentacijos lėšų, kiekvieną mėnesį skiriama
paskutinio paskelbto šalies ūkio trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio suma. Šių lėšų
naudojimo tvarką nustato Vyriausybė.
4. Nedidinant ministerijai skiriamų bendrų reprezentacijos lėšų, Vyriausybės nutarimu gali būti sudaromi
ministrų fondai. Jų naudojimo tvarką nustato Vyriausybė.
5. Ministras Pirmininkas gali turėti rezidenciją, išlaikomą iš Vyriausybės kanceliarijai valstybės biudžete
numatytų lėšų.
6. Pasibaigus Vyriausybės nario įgaliojimams šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu atveju
(po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė), Vyriausybės nariui išmokama dviejų Vyriausybės
nario vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija, o pasibaigus Vyriausybės nario
įgaliojimams šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose numatytais atvejais (Seimas 2 kartus
nepritaria naujos Vyriausybės programai, Seimas pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru
Pirmininku, Ministras Pirmininkas atsistatydina arba miršta, pasikeitus daugiau nei pusei ministrų ar po
Respublikos Prezidento rinkimų Ministras Pirmininkas negauna Seimo pakartotinio pritarimo), – vieno
vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija..
7. Šio straipsnio 6 dalyje numatytos kompensacijos nemokamos Vyriausybės nariams, kai jie paskiriami
Ministru Pirmininku ar ministrais naujai sudarytoje Vyriausybėje, taip pat jei jie yra išrinkti Seimo
nariais.
VĮ 13 str. taip pat pabrėžiama, jog Vyriausybės nariai ir jų skiriami politiniai pareigūnai negali turėti
socialinių privilegijų.
Ministras Pirmininkas ir ministrai negali eiti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, negali dirbti verslo,
komercijos ar kitose privačiose įstaigose ar įmonėse, taip pat gauti kito atlyginimo, išskyrus jiems
nustatytą darbo užmokestį pagal pareigas Vyriausybėje bei užmokestį už kūrybinę veiklą (99 str.).VĮ 14
str. papildo, kad Užmokesčiu už kūrybinę veiklą laikomas autorinis atlyginimas už kūrinius, laikomus
autorinių teisių objektais pagal Autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatymą, už mokslinį ir pedagoginį
darbą aukštosiose mokyklose ar valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo įstaigose bei už neformalųjį
suaugusiųjų švietimą.
Pagal K 97 str. Ministras Pirmininkas atstovauja LR Vyriausybei ir vadovauja jos veiklai.
VĮ 24str. numato, kad:
Ministras Pirmininkas:
1) sudaro Vyriausybę ir teikia jos sudėtį tvirtinti Respublikos Prezidentui;
2) teikia siūlymus Respublikos Prezidentui dėl ministrų skyrimo ir atleidimo;
3) Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka skiria į pareigas ir atleidžia iš jų Ministro Pirmininko
politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus, Vyriausybės kanclerį, Vyriausybės įstaigų
(departamentų, kontrolės ar apskaitos funkcijas vykdančių tarnybų, agentūrų, inspekcijų) vadovus;
4) skiria Vyriausybės įstaigų vadovams ir kitiems Ministro Pirmininko skiriamiems valstybės
tarnautojams tarnybines nuobaudas;
5) skatina apskričių viršininkus, Vyriausybės atstovus, taip pat Vyriausybės įstaigų vadovus ir kitus
Ministro Pirmininko skiriamus valstybės tarnautojus bei pareigūnus;
227
6) Lietuvos Respublikos Konstitucijos numatytais atvejais teikia Respublikos Prezidentui siūlymus
pavesti vienam iš ministrų pavaduoti Ministrą Pirmininką;
7) teikia Seimui svarstyti Vyriausybės programą;
8) teikia Vyriausybei siūlymus dėl apskričių viršininkų, jų pavaduotojų skyrimo ir atleidimo iš pareigų;
9) kviečia Vyriausybės posėdžius ir jiems vadovauja (pirmininkauja), tvirtina Vyriausybės posėdžio
darbotvarkę;
10) suteikia įgaliojimus derėtis ir pasirašyti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis;
11) sudaro vyriausybines delegacijas oficialiems vizitams į kitas šalis, taip pat dalyvauti tarptautiniuose
kongresuose, konferencijose, sesijose;
12) suteikia įgaliojimus atstovauti Vyriausybei Konstituciniame Teisme ir kituose teismuose;
13) sprendžia Vyriausybės veiklos organizavimo klausimus;
14) vykdo kitas pareigas, kurias Ministrui Pirmininkui paveda Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir
kiti įstatymai.
3. Jeigu Ministras Pirmininkas nepritaria ministro veiklos Vyriausybėje nuostatoms, jis turi teisę pateikti
Respublikos Prezidentui siūlymą šį ministrą atleisti.
K 98 str. numatyta, kad ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai
priklausančius klausimus, taip pat vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas. Ministrą gali pavaduoti tik
Ministro Pirmininko paskirtas kitas Vyriausybės narys.
Pagal VĮ 26 str. Ministras:
1) vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus ir yra tiesiogiai
atsakingas už Vyriausybės programos įgyvendinimą ministerijos kompetencijai priklausančiais
klausimais;
2) užtikrina įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Respublikos Prezidento dekretų,
Vyriausybės nutarimų, Ministro Pirmininko potvarkių ir kitų teisės aktų vykdymą;
3) teikia Vyriausybei jos darbo reglamento nustatyta tvarka įstatymų ir kitų teisės aktų projektus;
4) užtikrina Vyriausybės ir Ministro Pirmininko pavedimų vykdymą;
5) leidžia įsakymus, tikrina, kaip jie vykdomi. Ministro leidžiami įsakymai registruojami Vyriausybės
darbo reglamento nustatyta tvarka. Įsakymus pasirašo ministras. Prireikus keli ministrai gali leisti bendrus
įsakymus;
6) teikia Vyriausybei ministerijos metines veiklos ataskaitas, kaip vykdoma Vyriausybės programa, jos
įgyvendinimo priemonės bei ministerijos strateginiai veiklos planai, ir Ministro Pirmininko reikalavimu
atsiskaito už savo veiklą;
7) teikia Vyriausybei tvirtinti įstaigų prie ministerijos nuostatų projektus. Vyriausybei pavedus, tvirtina
įstaigų prie ministerijos nuostatus;
8) tvirtina ministerijos administracijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, neviršydamas darbo užmokesčiui
nustatytų lėšų;
9) tvirtina ministerijos administracijos padalinių nuostatus;
10) koordinuoja ir kontroliuoja ministerijos padalinių veiklą, taip pat įstaigų prie ministerijos veiklą per
šių įstaigų vadovus;
11) Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka skiria į pareigas ir atleidžia iš jų ministerijos valstybės
tarnautojus, įstaigų prie ministerijos vadovus;
12) nustato ministerijos valstybės sekretoriaus, ministerijos sekretorių administravimo sritis;
13) vykdo kitas įstatymų ir Vyriausybės nutarimų jam suteiktas funkcijas.
4. Ministras, turintis atskirąją nuomonę apie Vyriausybės sprendimus ar atskirų jos narių darbą, turėtų ją
pareikšti Vyriausybės posėdyje.

5. Vyriausybės santykiai su Seimu ir Respublikos Prezidentu.

Vyriausybės santykiai su seimu:
Vyriausybės ir Seimo santykius reglamentuoja Konstitucija, Vyriausybės įstatymas, Seimo Statutas,
Vyriausybės darbo reglamentas ir kiti teisės aktai.
Santykiai su Seimu ypač pasireiškia formuojant ir keičiant ar atstatydinant Vyriausybę (Žr. Prieš tai
buvusiuose klausimuose)
KT ne kartą yra pabrėžęs Vyriausybės atskaitingumą Seimui savo nutarimuose: Pagal Konstituciją,
Seimas vykdo parlamentinę Vyriausybės kontrolę. Seimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri ministrai
turi atsiskaityti Seime už savo veiklą (Konstitucijos 101 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės valdžių
228
padalijimas Konstitucijoje suponuoja ir Vyriausybės – vykdomosios valdžios kolegialios institucijos
atskaitingumą įstatymų leidžiamajai valdžiai – Tautos atstovybei. (KTn 2002-12-24); Lietuvos
konstitucinėje sistemoje yra įtvirtintas Vyriausybės atsakingumo Seimui principas, lemiantis atitinkamą
Vyriausybės sudarymo būdą (KTn 1998-01-10).
Vyriausybės atsakomybė Seimui atsispindi įvairiuose Konstitucijos straipsniuose: Pradėdami eiti savo
pareigas, Ministras Pirmininkas ir ministrai Seime prisiekia būti ištikimi Lietuvos Respublikai, laikytis
Konstitucijos ir įstatymų (K 93 str.); Lietuvos Respublikos Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą
Vyriausybės veiklą; Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, atsakingi Seimui,
Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui (K 96 str.); Seimo Statuto 207 str.
numato, kad Vyriausybė kiekvienais metais turi pateikti savo metinę veiklos ataskaitą, kurioje taip pat turi
būti aptarti ir artimiausio laikotarpio veiklos planai. Seimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri ministrai
turi atsiskaityti Seime už savo veiklą (101 str. 1 s.); Kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė
turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Priešingu atveju Vyriausybė turi atsistatydinti (101 str. 2 d);
Ryškiausia Vyriausybės politinės atsakomybės forma yra interpeliacija ir nepasitikėjimo Vyriausybe
pareiškimas. Pagal Konstituciją (61 str. 2 d.) sesijos metu ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių gali pateikti
interpeliaciją Ministrui pirmininkui arba ministrui, reikalaudama paaiškinti šių pareigūnų priimtų
sprendimų motyvus.(SS 219 str.). Taip pat Seimo sesijos metu ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė
gali pateikti motyvuoto nutarimo, kuriame reiškiamas tiesioginis nepasitikėjimas Vyriausybe, projektą
(SS 223 str.). Seimas, apsvarstęs Ministro Pirmininko ar ministro atsakymą į interpeliaciją arba
Vyriausybės atsakymą į nutarimo dėl nepasitikėjimo projektą gali nutarti, jog atsakymas yra
nepatenkinamas. Ir tuo atveju, jei Ministro Pirmininko ar ministro atsakymas pripažįstamas esąs
nepatenkinamas ir pareikštas juo nepasitikėjimas, tai toks nutarimo projektas gali būti priimtas slaptu
balsavimu daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų dauguma. Nutarimas dėl tiesioginio nepasitikėjimo
Vyriausybe gali būti priimtas slaptu balsavimu daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų dauguma.(223
str.).
Pareiškus nepasitikėjimą Ministru Pirmininku, ministru ar Vyriausybe, Ministras Pirmininkas, ministras ar
Vyriausybė privalo tą pačią dieną atsistatydinti.
Kai Seimas pareiškia nepasitikėjimą Ministru Pirmininku privalo atsistatydinti visa Vyriausybė.
Vyriausybės ir Seimo santykiuose pabrėžtina ir tai, kad Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti
patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo
sutikimo, o tarp Seimo sesijų - be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo (K 100 str.).
VĮ Vyriausybės santykiams su Seimu ir Prezidentu skirtas 5 skirsnis.
Atskirais atvejais gali susiklostyti netipiški Vyriausybės santykiai su Seimu, tokiais atvejais Vyriausybei
suteikiamos specifinės teisės. Vyriausybė turi teisę teikti siūlymą Respublikos Prezidentui paskelbti
pirmalaikius Seimo rinkimus, jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe (K 58 str. 2 d.
2 p. VĮ 15 str.).
Kiti Seimo ir Vyriausybės santykiai:
Ministras Pirmininkas ir ministrai turi teisę Seimo statuto nustatyta tvarka dalyvauti Seimo, jo komitetų,
komisijų bei frakcijų posėdžiuose ir pareikšti savo nuomonę svarstomais klausimais (VĮ 17 str.). Ministras
Pirmininkas arba ministras, kuriam Seimo sesijoje yra pateiktas Seimo nario paklausimas dėl Vyriausybės,
ministerijų ar kitų Vyriausybės įstaigų veiklos, privalo atsakyti žodžiu ar raštu Seimo statuto nustatyta tvarka.
Seimo komiteto, komisijos ar frakcijos kvietimu Seimo statuto nustatyta tvarka ministrai ar ministro įgaliotas
valstybės tarnautojas privalo dalyvauti komiteto, komisijos ar frakcijos posėdyje ir pateikti paaiškinimus
svarstomais klausimais. (VĮ 18 str.).
Vyriausybė turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime. Vyriausybė dėl Seimui teikiamų įstatymų ar
Seimo nutarimų projektų priima nutarimą. Svarstant šiuos projektus Seime, Vyriausybei atstovauja
Ministras Pirmininkas, Vyriausybės įgaliotas ministras, o šiam negalint – Vyriausybės įgaliotas
viceministras.(VĮ 20 str.)
Norėdama pasitikrinti ar vis dar turi Seimo palaikymą, Vyriausybė turi teisę teikti siūlymą Seimui
balsuoti dėl pasitikėjimo Vyriausybe.(21 str.)
Vyriausybė prireikus gali teikti pasiūlymus dėl Seimo savaitės posėdžių darbotvarkės projektų rengimo,
siūlyti papildomai įtraukti į Seimo savaitės posėdžių darbotvarkę Vyriausybės pranešimą svarbiu
klausimu (Vdr109 p., Seimo Statuto 92 str.)
Seimo Statute (102 str.) taip pat nurodyta, kad Vyriausybės nariai gali dalyvauti posėdžiuose be atskiro
kvietimo ir diskusijose išdėstyti savo nuomonę, kai svarstomi su jų veikla susiję klausimai.
229
Finansų ministerija teikia Vyriausybei Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą (su
aiškinamuoju raštu, prireikus – ir kita medžiaga). Ši apyskaita išnagrinėjama Vyriausybės posėdyje ir
aprobuota pateikiama Seimui tvirtinti Seimo statute nustatyta tvarka ir terminais(Vdr 112 p.).
Seimo statuto nustatyta tvarka Ministras Pirmininkas arba ministrai turi atsiskaityti Seime atitinkamai už
Vyriausybės ar savo veiklą, taip pat per Vyriausybės valandą Seime atsakyti į Seimo narių klausimus.
(Vdr 113 p.).
Operatyvius ryšius su Seimu ir Respublikos Prezidento institucija Vyriausybė palaiko per Ministro
Pirmininko įgaliotą Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją.
Ministro Pirmininko įgaliotas Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas,
laikydamasis Seimo statuto nustatytos tvarkos, privalo dalyvauti Seimo, Seimo valdybos ir seniūnų sueigos
posėdžiuose (stebėtojo teisėmis), palaikyti nuolatinius ryšius su Seimo komitetais (komisijomis), nedelsdamas
informuoti Ministrą Pirmininką, Vyriausybės kanclerį, taip pat atitinkamus ministrus ir Vyriausybės įstaigų
vadovus apie Seimo patvirtintą darbotvarkę ir jos pakeitimus, Vyriausybei pareikštas Seime pastabas, jai
duotus pavedimus. (Vdr 115 p.).
Valstybės biudžeto projektas rengiamas Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo nustatyta
tvarka. Vyriausybė, sudariusi kitų metų valstybės biudžeto projektą, ne vėliau kaip iki spalio 17 dienos
pateikia jį Seimui su duomenimis, kuriais pagrįstas šis projektas. (Seimo statuto 172str.) Apsvarstęs ir
priėmęs sprendimus dėl pasiūlymų ir pataisų, Seimas turi balsuoti dėl viso valstybės biudžeto projekto.
(SS 178 str.). Vyriausybė parengia ir iki kovo 31 dienos pateikia Seimo Pirmininkui praėjusių metų
valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą.(SS 225 str.)
Vyriausybės Santykiai su prezidentu:
Vyriausybės santykius su Prezidentu reglamentuoja Konstitucija, Vyriausybės įstatymas, Prezidento
įstatymas, Vyriausybės darbo reglamentas, kiti įstatymai ir teisės aktai.
Visų pirma Prezidento ir Vyriausybės santykiai pasireiškia ją formuojant (žr. ankstesnius klausimus).
K 92 str. numatyta, kad Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas, o
ministrus skiria ir atleidžia Ministro pirmininko teikimu Respublikos Prezidentas. Taip pat Vyriausybė
grąžina įgaliojimus Respublikos Prezidentui po Seimo rinkimų arba išrinkus Respublikos Prezidentą.K
101 str. nustato, kad Vyriausybės ar ministro atsistatydinimą priima Prezidentas. Vyriausybė grąžina
įgaliojimus tą dieną, kai naujasis Respublikos Prezidentas pradeda eiti pareigas (Preziodento įstatymas 6
str.)
Vyriausybė turi teisę teikti siūlymą Respublikos Prezidentui paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus, jeigu
Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe (K 58 str.).
Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, negali būti
kitaip suvaržyta jų laisvė tarp Seimo sesijų - be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo (K 100
str.).
Jeigu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 89 straipsnio pirmojoje dalyje numatytais atvejais (Prezidentui
mirus, atsistatydinus, pašalinus jį iš pareigų apkaltos proceso tvarka, ar tada kai Seimas nutaria, kad
Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų) Seimas negali per 10 dienų susirinkti ir paskelbti
Respublikos Prezidento rinkimų, rinkimus skelbia Vyriausybė, priimdama nutarimą.
Kol nėra Ministro Pirmininko ar jis negali eiti savo pareigų, Respublikos Prezidentas ne ilgesniam kaip
60 dienų laikui Ministro Pirmininko teikimu paveda vienam iš ministrų jį pavaduoti, o kai tokio teikimo
nėra, Respublikos Prezidentas vienam iš ministrų paveda pavaduoti Ministrą Pirmininką (K 97 str.).
Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras šiais klausimais ne vėliau kaip per 3 dienas pasirašo
Respublikos Prezidento dekretus:
 kai Prezidentas Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia LR diplomatinius atstovus užsienio
valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir
atšaukiamuosius raštus; teikia aukščiausiuos diplomatinius rangus ir specialius vardus - Ministras Pirmininkas;
 suteikia aukščiausius karinius laipsnius - Krašto apsaugos ministras;
 įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais skelbia nepaprastąją padėtį - Ministras Pirmininkas;
 įstatymo nustatyta tvarka teikia LR pilietybę - Vidaus reikalų ministras (K 85 str., PĮ 16 str.);
Atsakomybė už tokį dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui(K 85 str. VĮ 19
str.).
KT savo 2003-12-30 nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje nėra numatyta, kad Respublikos Prezidento
dekretų projektus prieš juos pasirašant Respublikos Prezidentui galėtų ar turėtų pasirašyti Ministras
Pirmininkas ar kuris nors ministras. Taigi pagal Konstitucijos 85 straipsnį Ministras Pirmininkas arba
230
atitinkamas ministras pasirašo Respublikos Prezidento dekretus, t. y. dekreto pavadinimą turintį Respublikos
Prezidento išleistą teisės aktą, kurį Respublikos Prezidentas jau yra pasirašęs. Tol, kol Respublikos Prezidento
dekretas nėra pasirašytas Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro, toks dekretas negali įsigalioti, taigi
negali sukelti jokių teisinių padarinių. Teisės teorijoje toks pasirašymas vadinamas kontrasignavimu.
Taip pat šiame nutarime KT konstatavo, kad Atsižvelgiant į tai, kad atsakomybė už Respublikos Prezidento
dekretus tenka juos pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui ar ministrui, darytina išvada, kad pagal
Konstitucijos 85 straipsnį Ministras Pirmininkas ar ministras turi teisę ir pareigą spręsti, ar pasirašyti
Respublikos Prezidento dekretą, ar jo nepasirašyti. Taigi toks teisinis reguliavimas įtvirtina Ministro
Pirmininko arba atitinkamo ministro teisę ir pareigą dalyvauti įgyvendinant Respublikos Prezidento
įgaliojimus, nurodytus Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose, taip pat Ministro Pirmininko
arba atitinkamo ministro teisę ir pareigą neleisti įsigalioti tokiam Respublikos Prezidento dekretui, kuris
išleistas nepaisant Konstitucijos ar įstatymų nustatytų reikalavimų bei nustatytos tvarkos. Tai yra atsvara
Respublikos Prezidento sprendimams, jeigu jais būtų nepaisoma Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintų
reikalavimų, būtų piktnaudžiaujama Respublikos Prezidento įgaliojimais, jam nustatytais Konstitucijoje ir
įstatymuose.
Respublikos Prezidento iniciatyva Ministras Pirmininkas ir ministrai (Vyriausybei, Ministrui Pirmininkui
ar ministrams pavaldūs, atskaitingi ar atsakingi valstybės tarnautojai) kartu su Respublikos Prezidentu
(taip pat jam pavaldžiais politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojais, atskaitingais ar
atsakingais valstybės tarnautojais) nagrinėja ir sprendžia valstybės valdymo klausimus Respublikos
Prezidento ir Ministro Pirmininko suderintais bendradarbiavimo būdais ir formomis(Vdr 125 p.).
Vyriausybė svarsto ir teikia Respublikos Prezidentui atitinkamus dokumentus dėl tarptautinių sutarčių
teikimo Seimui ratifikuoti ir kitų su tarptautinių sutarčių ratifikavimu susijusių veiksmų atlikimo (šiuos
dokumentus, suderintus su Teisingumo ministerija, Užsienio reikalų ministerija ir Europos teisės
departamentu, nustatyta tvarka Vyriausybei teikia atsakinga institucija), Lietuvos Respublikos
diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ar prie tarptautinių organizacijų skyrimo ir atšaukimo, taip pat
kitais klausimais. Kartu su teikimu Respublikos Prezidentui siunčiamas atitinkamas Vyriausybės
sprendimas ir Respublikos Prezidento dekreto projektas.

6. Vyriausybės veiklos organizavimas, nutarimai ir jų priėmimo konstituciniai aspektai.

Vyriausybės koordinuojamos ministerijos, kitos vyriausybės įstaigos
Vyriausybės veiklos organizavimas:
Vyriausybės darbo tvarką nustato Vyriausybės patvirtintas darbo reglamentas. Jis iš esmės reglamentuoja
Vyriausybės darbo tvarką, posėdžius, santykius su visuomene, kai kuriuos užsienio politikos klausimus.
Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma
priimdama nutarimus. Vyriausybės posėdžiuose gali dalyvauti asmenys, kuriems tokią teisę numato
Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti įstatymai. Svarbiausi klausimai gali būti aptariami prieš
Vyriausybės posėdžius Vyriausybės pasitarimuose, nuolatiniuose arba laikinuosiuose Vyriausybės
komitetuose. Vyriausybės pasitarimuose taip pat gali būti svarstomos Vyriausybei pateiktos ataskaitos.
Vyriausybė Lietuvos Respublikos pozicijas dėl pasiūlymų priimti Europos Sąjungos teisės aktus ir dėl
kitų Europos Sąjungos dokumentų prireikus svarsto Vyriausybės pasitarimuose. (VĮ 37 str.)
KT yra pažymėjęs, kad Įstatymas nenumato, kad Vyriausybė, spręsdama jos kompetencijai priskirtus
klausimus, būtų kaip nors saistoma Vyriausybės komitetuose pasiektų ministrų susitarimų ar ten vykusių
diskusijų išvadų, taip pat ministerijų sekretorių pasitarimuose suformuluotų nuostatų.
Vyriausybės ir Ministro Pirmininko funkcijas padeda atlikti Vyriausybės kanceliarija, kuriai vadovauja
Vyriausybės kancleris.
Vyriausybės posėdžius šaukia ir jiems pirmininkauja Ministras Pirmininkas, o jo nesant – einantis
Ministro Pirmininko pareigas arba jį pavaduojantis ministras.Vyriausybės posėdžiai paprastai rengiami
Vyriausybės rūmuose kartą per savaitę, trečiadieniais, Ministro Pirmininko paskirtu laiku. Jeigu būtina
nedelsiant priimti Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės posėdis rengiamas Ministro Pirmininko paskirtu
laiku. Vyriausybės posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip pusė Vyriausybės narių.
Vyriausybės posėdyje paprastai svarstomi tik tie klausimai, dėl kurių Reglamento nustatyta tvarka yra
pateikti atitinkamų Vyriausybės nutarimų projektai.
Ministras Pirmininkas atstovauja Vyriausybei ir vadovauja jos veiklai, pagal savo kompetenciją
organizaciniais, personaliniais ir kitais klausimais leidžia potvarkius arba priima operatyvius sprendimus
– pavedimus, įforminamus rezoliucijomis;
231
Ministro Pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose potvarkiuose nenustatyta
vėlesnė jų įsigaliojimo data.
Ministrai pagal savo kompetenciją leidžia įsakymus. Prireikus keli ministrai gali leisti bendrus įsakymus.
Vyriausybės arba Ministro Pirmininko sudaryti Vyriausybės komitetai Ministro Pirmininko pavedimu
svarsto teisės aktų projektų, apimančių kelių ministrų valdymo sritis, derinimo metu iškilusius
nesutarimus.
Vyriausybės nutarimai ir jų priėmimo konstituciniai aspektai.
Vykdydama įstatymus ir Seimo nutarimus, Vyriausybė pati leidžia norminius ir individualius teisės aktus,
užtikrina jų vykdymą.
Konstitucija numato, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia
posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus. Vyriausybės nutarimus pasirašo
Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras. (K 95 str.)
Vyriausybei teikiamus įstatymų, nutarimų ir kitų teisės aktų projektus turi pasirašyti ministras.
Vyriausybės įstaigų teikiami teisės aktų projektai turi būti vizuoti Vyriausybės priskirto ministro, o
apskričių viršininkų ir savivaldybių tarybų teikiami teisės aktų projektai turi būti vizuoti atitinkamos
valdymo srities ministro. (VĮ 38 str.)
Teisės aktų projektų, apimančių kelių ministrų valdymo sritis, derinimo metu iškilę nesutarimai paprastai
svarstomi Vyriausybės komitete. Komitetams pirmininkauja Ministro Pirmininko paskirti Vyriausybės
nariai. (VĮ 39 str.)
Vyriausybės nutarimai priimami Vyriausybės posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma.
Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir atitinkamos valdymo srities ministras, nepaisant
to, kaip jis balsavo posėdžio metu. Vyriausybės nutarimus, kuriais keičiami ar pildomi anksčiau priimti
nutarimai, pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos valdymo srities ministras, kuris buvo pasirašęs ankstesnįjį
nutarimą, nepaisant to, kas pateikė Vyriausybei svarstyti naująjį nutarimo projektą. (VĮ 41 str.).
Vyriausybės sprendimai ir Vyriausybės rezoliucijos priimami Vyriausybės pasitarime dalyvaujančių
Vyriausybės narių balsų dauguma. Vyriausybės sprendimus ir Vyriausybės rezoliucijas pasirašo Ministras
Pirmininkas. Vyriausybė, svarstydama Lietuvos Respublikos pozicijas dėl pasiūlymų priimti Europos
Sąjungos teisės aktus, gali priimti sprendimus, o dėl kitų Europos Sąjungos dokumentų – rezoliucijas.(VĮ
41 1str.).
Vyriausybės nutarimai įsigalioja kitą dieną po to, kai jie Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro
pasirašyti, paskelbiami „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų
įsigaliojimo data. Kai Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus sprendimus reikia priimti
nedelsiant, Vyriausybės nutarimai įsigalioja po jų paskelbimo visuomenės informavimo priemonėse. Šie
nutarimai taip pat turi būti paskelbiami ir „Valstybės žiniose“. Vyriausybės sprendimai ir Vyriausybės
rezoliucijos įsigalioja jų pasirašymo dieną. Ministro Pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną,
jeigu pačiuose potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Prireikus Ministro Pirmininko
potvarkius gali skelbti „Valstybės žinios“ .Ministro Pirmininko potvarkiai, paskelbti „Valstybės žiniose“,
įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jeigu pačiuose potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo
data. ( Įst. Dėl LR įstatymų ir kt. Teisės aktų įsigaliojimo tvarkos 9 str.)
Nutarimų priėmimo konstituciniai aspektai
KT 2001-06-28 nutarime konstatavo, kad Vyriausybė yra saistoma savo pačios priimtų nutarimų ir turi
vykdyti savo nutarimus. T. y., Vyriausybės nustatyta tvarka yra privaloma ne tik kitiems subjektams, bet ir
pačiai Vyriausybei. Taip pat KT nurodė, kad Vyriausybė, vykdydama įstatymų leidėjo pavedimą nustatyti
tam tikrą tvarką, gali nustatyti tik tokį teisinį reguliavimą, kuris neprieštarauja įstatymams. Vyriausybės
nustatomoje tvarkoje negali būti teisės normų, nustatančių kitokį teisinį reguliavimą, negu nustatyta
įstatyme, ir konkuruojančių su įstatymų normomis.
KT 2005-04-05 nutarime pažymėjo, kad įstatymas yra aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas.
Vyriausybės nutarimas yra poįstatyminis teisės aktas, todėl jis negali prieštarauti įstatymui, jame negali
būti teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis. Tais atvejais, kai Vyriausybės nutarimas,
kuriame yra įstatymui prieštaraujančių teisės normų, priimtas anksčiau negu įstatymas – toks
Vyriausybės nutarimas turi būti suderintas su vėliau priimto įstatymo normomis.
Vyriausybės koordinuojamos ministerijos:
Pagal Konstitucijos 97 str. Ministras Pirmininkas atstovauja Vyriausybei ir vadovauja jos veiklai. Tačiau
realiai jis yra asmuo, kuriam pavaldūs visi ministrai, ir asmuo, kuris formuoja vyriausybės politiką.
Lietuvoje, kaip parlamentinėje respublikoje Seimas turi įtakos tik skiriant Ministrą Pirmininką. Tolesnis
232
Vyriausybės formavimas iš esmės priklauso nuo Ministro Pirmininko. Todėl visi ministrai yra visiškai jam
pavaldūs ir atskaitingi.
Už atskiros ūkio šakos vystymą ar valstybės funkcijos įgyvendinimą atsakingos ministerijos, kurias
Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Seimas priimdamas įstatymą. Ministras vadovauja ministerijai,
sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus, taip pat vykdo kitas įstatymų numatytas
funkcijas. Ministrą laikinai gali pavaduoti tik Ministro Pirmininko paskirtas kitas Vyriausybės narys.( K
98 str.).
VĮ 29 str. reglamentuoja LR ministerijų skaičių (13), išvardindamas jas. Aplinkos ministerija; Finansų
ministerija; Krašto apsaugos ministerija; Kultūros ministerija; Socialinės apsaugos ir darbo ministerija;
Susisiekimo ministerija; Sveikatos apsaugos ministerija; Švietimo ir mokslo ministerija; Teisingumo
ministerija; Ūkio ministerija; Užsienio reikalų ministerija; Vidaus reikalų ministerija; Žemės ūkio
ministerija.
Ministerija vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestos srities valstybės valdymo funkcijas ir
įgyvendina šioje srityje valstybės politiką. Ministerijai vadovauja ministras. Ministerija yra juridinis
asmuo, turintis sąskaitą banke ir antspaudą su valstybės herbu bei savo pavadinimu. Ministerija savo
veiklą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis
sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais teisės aktais. Ministerija yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš
valstybės biudžeto. Ministerijos nuostatus tvirtina Vyriausybė. Ministerija turi savo administraciją. Jai
vadovauja ministerijos valstybės sekretorius. Ministerijos veikla organizuojama vadovaujantis
Vyriausybės aprobuotais viešai paskelbtais strateginiais veiklos planais, kuriuose apibūdinami
pagrindiniai ministerijos uždaviniai ir būdai juos įgyvendinti. Ministerijos strateginiai veiklos planai
rengiami vieneriems, trejiems, penkeriems ir dešimčiai metų atsižvelgiant į Vyriausybės ilgalaikį
strateginį veiklos planą. (VĮ 29 str.)
Prie ministerijos gali būti Vyriausybės steigiami departamentai, taip pat kontrolės ar apskaitos funkcijas
vykdančios tarnybos ir inspekcijos.
Ministerijoje yra sudaroma kolegija kaip ministro patariamoji institucija. Kolegijos nariai yra ministras
(kolegijos pirmininkas), viceministras, ministerijos valstybės sekretorius ir ministerijos sekretoriai. Į
kolegijos sudėtį gali būti įtraukiami kiti ministerijos bei kitų institucijų atstovai.
Kitos vyriausybės įstaigos:
VĮ 33 str. skirtas vyriausybės įstaigoms.
Ministerijų funkcijoms nepriskirtiems klausimams spręsti Vyriausybė, nedidindama valstybės valdymui
atitinkamų metų biudžete skirtų lėšų, gali steigti Vyriausybės įstaigas (departamentus, kontrolės ar
apskaitos funkcijas vykdančias tarnybas, agentūras, inspekcijas ir kitas įstaigas). Vyriausybės įstaigos
uždaviniai, funkcijos ir teisės nustatomos jos nuostatuose. Vyriausybės įstaigai vadovauja generalinis
direktorius (direktorius, viršininkas). Vyriausybės įstaigos vadovas yra pavaldus Ministrui Pirmininkui.
Vyriausybės įstaigos vadovas sprendžia įstaigos kompetencijai priskirtus klausimus, taip pat vykdo kitas
įstatymų ir Vyriausybės nutarimų nustatytas funkcijas. Vyriausybės įstaigos vadovas yra asmeniškai
atsakingas, kad įstaiga spręstų jai pavestus uždavinius. Vyriausybės įstaigos vadovas gali turėti
pavaduotoją (pavaduotojų), kurį (kuriuos) jis skiria ir atleidžia iš pareigų. Vyriausybės įstaigos vadovas
leidžia įsakymus ir įsakymu patvirtintus kitus teisės aktus, tikrina, kaip jie vykdomi. Vyriausybės įstaigos
veikla organizuojama vadovaujantis Vyriausybės aprobuotais viešai paskelbtais strateginiais veiklos
planais, rengiamais vadovaujantis Vyriausybės programa, kuriai Seimas pritaria, ir derinamais su
Valstybės ilgalaikės raidos strategija.
Literatūra:

19 tema. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

1. Konstitucinio Teismo uždaviniai (funkcijos), jo santykiai su kitomis valstybės institucijomis

(Seimu, Vyriausybe, Respublikos Prezidentu, teismais).

UŽDAVINIAI
P.S. atsakant į šį klausimą ypač antrąją jo dalį rėmiausi KT nutarimu 2006 06 06, kuris nors ir
nenurodytas programoje manau yra labai svarbus šiuo klausimu, nes tai nutarimas dėl konstitucinio
teismo statuso, be to jį nurodė Šileikis ir Normantas paskaitų metu.

233
Pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius svarbiausia Konstitucinio Teismo funkcija – užtikrinti
Konstitucijos viršenybę tiriant ir sprendžiant ginčus, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai
neprieštarauja Konstitucijai, ar Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai neprieštarauja
Konstitucijai ir įstatymams, taip pat Konstitucijoje numatytais atvejais teikiant išvadas. Vykdydamas
šiuos įgaliojimus Konstitucinis Teismas įgyvendina konstitucinį teisingumą.(KT nutarimas 2006 06 06)
Be to šie įgaliojimai leidžia daryti išvadą, kad Konstitucinis Teismas įgyvendina ypač svarbią
funkciją, kuri susijusi su nacionalinio saugumo užtikrinimu. 1996 m. Gruodžio 19 d. Nacionalinio
saugumo pagrindų įstatyme yra nurodyta, kad Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas – tai Tautos ir
valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos
teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas. Įstatyme akcentuojama, kad
Lietuvos nacionalinio saugumo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija.[...]Teismas
yra labai svarbus faktorius, kuris užtikrina:
Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius visuomenės raidos principus;
konstitucinį teisėtumą;
pagarbą Konstitucijai;
pasitikėjimą nacionaliniais institutais. 18
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išskirtinumą konstitucinėje sistemoje patvirtina ir jo
įgyvendinamos kitos funkcijos. Be konstitucinio teisėtumo užtikrinimo funkcijos, galima pastebėti ir šias:
1) konstitucinių teisinių vertybių įtvirtinimas;
2) taikdarystė socialiniame politiniame gyvenime;
3) teisinis politinių konfliktų sprendimas;
4) politinio proceso nepertraukiamumo arba politinės kaitos užtikrinimas;
5) pedagoginė;
6) žmogaus teisių apsauga;
7) demokratijos užtikrinimas ir visuomenės demokratinės kultūros ugdymas;
8) konstitucijos evoliucijos užtikrinimas;
9) teisminės praktikos standartų tarptautinė sklaida19 .

KT SANTYKIAI SU KITOMIS INSTITUCIJOMIS

Konstitucinis teismas, vien konstitucijai tarnaujanti institucija, savo veikloje susiduria su įvairiomis
valstybės valdžios institucijomis: Seimu, Respublikos Prezidentu ir Vyriausybe, Teismais. Šių institucijų
organizacijos ir veiklos pagrindai, jų teisinis statusas, jų vykdomos funkcijos bei tarpusavio santykiai–
konstitucijos reguliavimo sritis. Konstituciniam Teismui tenka pareiga apsaugoti šią konstitucinio
reguliavimo sritį.20
KT santykiuose su šiomis institucijomis veikia ne vien kaip jų nustatytos kompetencijos ir funkcijos
saugotojas, bet ir kaip tautos aukščiausios valios akto– konstitucijos– saugotojas. Palaikydamas
konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarpių institucijų, jis tuo pačiu užtikrina, kad būtų saugomas
kiekvieno piliečio teises ir laisvės. Ypač svarbu, kad konstitucijoje nustatytų taisyklių laikytųsi politinės
valstybės valdžios institucijos– Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė.[...] demokratinė
konstitucinė santvarka, neįsivaizduojama be valstybės valdžios institucijų kontrolės, užkertančios kelią
piktnaudžiavimui įgaliojimais, bandymais kito institucijos sąskaita išplėsti savo galių ribas, institucinį
interesą iškelti aukščiau žmogaus teisių ir laisvių.21
Konstitucijos 5 str. nurodyta: Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir
Vyriausybė, Teismas.
Pagal Konstituciją Lietuvoje valstybės valdžia yra organizuota ir įgyvendinama remiantis valdžių
padalijimo principu. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog šis
konstitucinis principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra
atskirtos, pakankamai savarankiškos;
18
Vadovėlis(Lietuvos konstitucine teisė) psl.433
19
Jarašiūnas E. Apie konstitucinės justicijos funkcijas // Konstitucija, žmogus, teisinė
valstybė (konferencijos medžiaga). Vilnius, Lietuvos žmogaus teisių centras, 1998. P. 139-
156.
20
Jarašiūnas E. Valstybės valdžios institucijų santykiai ir Konstitucinis Teismas. Vilnius, 2003. psl. 45

21
T.p.
234
kad tarp jų turi būti pusiausvyra;
kad kiekviena valdžios institucija turi jos paskirtį atitinkančią kompetenciją, kurios konkretus turinys
priklauso nuo to, kokiai valstybės valdžiai ši institucija priklauso, nuo jos vietos tarp kitų valstybės
valdžios institucijų bei įgaliojimų santykio su kitų valstybės valdžios institucijų įgaliojimais;
kad Konstitucijoje tiesiogiai nustačius tam tikros valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena
valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti kitai valstybės
valdžios institucijai ar atsisakyti;
kad tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu.
Visa tai grindžiama sekančiai:
Konstitucinis Teismas, turi konstitucinius įgaliojimus 1)panaikinti atitinkamų teisės aktų (jų dalių)
teisinę galią, jeigu jie prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia)
Konstitucijai, 2) oficialiai aiškinti ir tiriamus teisės aktus, ir minėtus aukštesnės galios teisės aktus, kad
galėtų nustatyti ir priimti sprendimą, ar tiriami teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės
galios teisės aktams. Konstitucinio Teismo sprendimai dėl Seimo priimtų įstatymų ir kitų teisės aktų,
Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktų nekonstitucingumo turi teisinį poveikį šių valstybės valdžią
vykdančių subjektų priimtų aktų taikymui ir sukuria jiems pareigą suderinti priimtus aktus su
Konstitucijos reikalavimais.
Teisinis poveikis atsispindi konstitucijos 106str.4 ir KT įst. 26 straipsnis. Respublikos Prezidento, Seimo
ir Vyriausybės aktų galiojimo sustabdymas (Tais atvejais, kai Konstitucinis Teismas gauna Respublikos
Prezidento teikimą ištirti, ar Vyriausybės aktas atitinka Konstituciją ir įstatymus, arba kai jis gauna Seimo
nutarimą, kuriame prašoma ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymas, kitas Seimo priimtas aktas atitinka
Konstituciją, ar Respublikos Prezidento dekretas, Vyriausybės aktas atitinka Konstituciją ir įstatymus, ne
vėliau kaip per 3 dienas turi būti atliktas išankstinis tos medžiagos tyrimas ir tvarkomajame Konstitucinio
Teismo posėdyje išspręstas klausimas, ar priimti prašymą nagrinėti Konstituciniame Teisme.
Jeigu Konstitucinis Teismas priima sprendimą priimti nagrinėti prašymą, Konstitucinio Teismo
pirmininkas tuoj pat apie tai oficialiai paskelbia „Valstybės žiniose“, taip pat Konstitucinio Teismo
interneto tinklalapyje. Šiame pirmininko pranešime turi būti nurodytas tikslus ginčijamo akto
pavadinimas, jo priėmimo data ir tai, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnį minėto
akto galiojimas sustabdomas nuo šio oficialaus paskelbimo dienos iki Konstitucinio Teismo nutarimo dėl
šios bylos paskelbimo.
Tais atvejais, kai Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą, priima nutarimą, kad ginčijamas aktas
neprieštarauja Konstitucijai, Konstitucinio Teismo pirmininkas tuoj pat apie tai oficialiai paskelbia šio
straipsnio antrojoje dalyje nustatyta tvarka. Šiame Konstitucinio Teismo pirmininko pranešime
nurodomas tikslus ginčijamo akto pavadinimas, priėmimo data, Konstitucinio Teismo nutarimo šiuo
klausimu esmė, jo priėmimo data, taip pat tai, kad nuo šio nutarimo paskelbimo dienos atstatomas
sustabdytojo akto galiojimas.
Konstitucijos 107str.ir KTĮ 72 str.. Teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmės.
Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento
aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas
Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai. Tos pačios pasekmės atsiranda, kai Konstitucinis Teismas priima nutarimą, kad Respublikos
Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja įstatymams.
Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms,
teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams.
Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų
nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu.
Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar
įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo
įsigaliojimo.
Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta
pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.
Teismų konstitucinė paskirtis ir kompetencija - vykdyti teisingumą, o konstitucinis teismas priklauso
vienai iš teismų sistemų.
Pagal KT 2006 06 06 nutarimą šiuo metu pagal Konstituciją ir įstatymus Lietuvoje yra trys teismų
sistemos:1) Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę; 2) Konstitucijos 111
235
straipsnio 1 dalyje nurodyti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų
ir apylinkių teismai sudaro bendrosios kompetencijos teismų sistemą; 3) pagal Konstitucijos 111
straipsnio 2 dalį administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti įsteigti
specializuoti teismai - šiuo metu įstatymais yra įsteigta ir veikia viena specializuotų teismų, būtent
administracinių, sistema, kurią sudaro Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų
administraciniai teismai .
Pagal tą patį KT 2006 06 06 nutarimą Konstitucinio Teismo, kaip valstybės valdžios institucijos,
teisminę prigimtį rodo:
1. Konstitucinio Teismo pavadinimas (Konstitucinis Teismas Konstitucijoje neatsitiktinai yra
įvardytas kaip Teismas - Konstitucijos kūrėja Tauta jį traktavo kaip teisminę instituciją);
2. Konstitucinio Teismo formavimo tvarka (Konstitucinis Teismas, kaip ir kitos teisminės valdžios
institucijos, yra formuojamas ne politiniu, bet profesiniu pagrindu);
3. Konstitucinio Teismo teisėjų veiklos principai ir garantijos (Konstitucinio Teismo teisėjai,
eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar
organizacijos ir vadovaujasi tik Konstitucija;
4. prieš pradėdami eiti savo pareigas Konstitucinio Teismo teisėjai prisiekia;
5. jie turi asmens neliečiamybės teisę;
6. jų įgaliojimai nutrūksta tik Konstitucijos 108 straipsnyje įtvirtintais pagrindais);
7. Konstitucinio Teismo teisėjams taikomi darbo ir politinės veiklos apribojimai, numatyti
teismų teisėjams;
8. Konstitucinio Teismo funkcija - konstitucinė teisminė kontrolė;
9. Konstitucinio Teismo "veiklos forma" (konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme
pagal Konstitucijos 106 straipsnį gali inicijuoti tik tam tikri subjektai ir tik laikydamiesi
Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytų taisyklių;
10. konstitucinės justicijos bylą Konstitucinis Teismas nagrinėja laikydamasis konstitucinės
teisenos (t. y. teisminio proceso) taisyklių, kurias pagal Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalį
nustato Konstitucinio Teismo įstatymas);
11. Konstitucinio Teismo sprendimų teisinė galia (jais gali būti sustabdytas teisės aktų galiojimas,
nutrauktas teisės aktų taikymas, jie priimami valstybės vardu ir galioja visoje šalies
teritorijoje, yra galutiniai ir privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, visiems
pareigūnams ir piliečiams).
Šie Konstitucinio Teismo, kaip valstybės valdžios institucijos, bruožai patvirtina, kad Konstitucinis
Teismas yra teismas - specialus teismas, kuris užtikrina konstitucinį teisingumą. Tai, kad
Konstituciniam Teismui yra skirtas atskiras Konstitucijos skirsnis, rodo ne šios institucijos neteisminį
pobūdį, o Konstitucinio Teismo, kaip specialios teisminės konstitucinės kontrolės institucijos,
reikšmę, jo ypatingą vaidmenį užtikrinant konstitucinį teisingumą.
Taigi aš iš viso to daryčiau išvada, kad kadangi konstitucinis teismas yra teismas, o teismas yra viena iš
valdžia vykdančių institucijų tai jam santykyje su kitomis valstybes institucijomis galioja valdžių
padalijimo principas (aptartas aukščiau). Ir nors KT tiria kitų valdžios institucijų veiklos rezultatus, jis
nėra aukštesnė institucija už kitas, o tik kontroliuoja jų veikla užtikrindamas konstitucingumą ir
veikdamas KT kompetenciją atitinkančiose ribose numatytuose konstitucijoje. P.S. tokia išvadą padariau
aš skaitydama šia tema taigi šia pastraipa remtis atsargiai.

2. Konstitucinio Teismo teisėjų skyrimo tvarka ir teisinės padėties pagrindai.

TEISĖJŲ SKYRIMO TVARKA

Nagrinėjant konstitucinių teismų sudarymo tvarką, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad jų sudarymas
remiasi kitomis taisyklėmis negu tos, kurios taikomos formuojant bendrosios jurisdikcijos teismus.
1. Esminis skirtumas yra tas, kad sudarant konstitucinius teismus, dalyvauja ne viena valdžia, o
kelios -įstatymus leidžiančioji, vykdomoji, teisminė. Nustatant būtent tokią konstitucinių teismų
sudarymo tvarką, siekiama izoliuoti šiuos teismus nuo politinių poveikių, taip pat užtikrinti jų
nepriklausomumą nuo kurios nors vienos valdžios;
2. teisėjai skiriami ne iki gyvos galvos kaip bendrosios jurisdikcijos teismų teisėjai, tačiau palyginti
trumpai kadencijai, teismo teisėju asmuo gali būti išrinktas tik vienai kadencijai. Nustatant

236
 trumpą teisėjų kadenciją, nuolatinę teismo sudėties rotaciją ir ribojimą eiti šias pareigas daugiau
kaip vieną kadenciją, didinamas politinis pasitikėjimas teismais Lietuvos.22
Visa tai atsispindi Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įstatyme:
KT Įst.4 straipsnis. Konstitucinio Teismo sudėtis ir sudarymo tvarka
Konstitucinį Teismą sudaro 9 teisėjai, skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai.
Konstitucinis Teismas kas treji metai atnaujinamas vienu trečdaliu. Konstitucinio Teismo teisėjus, taip pat
ir atnaujinant Teismo sudėtį, skiria Seimas po lygiai iš kandidatų, kuriuos pateikia Respublikos
Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Teisėjų kadencijos pabaiga yra
atitinkamų metų kovo mėnesio trečiasis ketvirtadienis. Valstybės pareigūnai, pagal Lietuvos Respublikos
Konstituciją teikiantys Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, privalo ne vėliau kaip prieš tris
mėnesius iki eilinės teisėjų kadencijos pabaigos pateikti Seimui naujų teisėjų kandidatūras. Naujai paskirti
Konstitucinio Teismo teisėjai Seime prisiekia paskutinę iki jų kadencijos pradžios darbo dieną. Nustatytu
laiku nepaskyrus naujo teisėjo, jo pareigas eina kadenciją baigęs teisėjas tol, kol bus paskirtas ir prisieks
naujas teisėjas.
Kai Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta pirma laiko, į laisvą vietą likusiam kadencijos
laikui nustatyta bendra tvarka skiriamas naujas teisėjas. Jeigu toks teisėjas šias pareigas ėjo ne ilgiau kaip
šešerius metus, tai jis po ne mažesnės kaip trejų metų pertraukos gali eiti Konstitucinio Teismo teisėjo
pareigas dar vieną kadenciją.
Kad užtikrinti tokia rotacija remiamasi konstitucijos 150 str. nurodytame 1992 m. spalio 25 d. Įstatymas
„Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos”;7 straipsniu kuriame nurodoma, kad Pirmą
kartą skiriant Konstitucinio Teismo teisėjus, trys iš jų skiriami trejiems metams, trys - šešeriems ir trys -
devyneriems. Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas,
siūlydami skirti Konstitucinio Teismo teisėjus, nurodo, kuriuos iš jų skirti trejiems, šešeriems ir
devyneriems metams.
Konstitucinio Teismo teisėjai, kurie bus skiriami trejiems ir šešeriems metams, po ne mažesnės kaip trejų
metų pertraukos gali užimti šias pareigas dar vieną kadenciją.
Čia kartu ir atsakoma į klausimą, kad nors nurodytą ,,tik vienai kadencijai“, bet esant sąlygoms, kai
pirmoji kadencija buvo <9m. bet ne>6m. KT teisėjas gali eiti pareigas dar viena pilną kadenciją.
KTĮ 5 str. Kandidatai į Konstitucinio Teismo teisėjus Konstitucinio Teismo teisėju gali būti skiriamas
1. nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis,
2. turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą ir
3. ne mažesnį kaip dešimties metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko
specialybę stažą.
Kandidatų į Konstitucinio Teismo teisėjus pavardės iki svarstymo Seime paskelbiamos spaudoje.Seimui
teikiamas teisėjų kandidatūras svarsto Seimo Valstybės ir teisės komitetas uždarame posėdyje ir po to
savo išvadą praneša Seimui.
Seimo patvirtintas teisėjas turi prisiekti:
7 straipsnis. Konstitucinio Teismo teisėjo priesaika Asmuo, paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju, prieš
pradėdamas eiti savo pareigas, Seimo posėdyje prisiekia. Prisiekiantis asmuo turi teisę pasirinkti vieną iš
šio straipsnio antrojoje dalyje nustatytų priesaikos tekstų. Priesaiką priima Seimo Pirmininkas Seimo
posėdyje Priesaika priimama laikantis tų taisyklių, kurios nustatytos Seimo narių priesaikos priėmimo
procedūrai. Konstitucinio Teismo teisėjas, įstatymų nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs su išlyga,
netenka teisėjo įgaliojimų. Dėl to Seimas priima nutarimą.

PIRMININKAS
Respublikos Konstitucijoje yra nustatyta, kad Konstitucinio Teismo pirmininką iš šio Teismo teisėjų skiria
Seimas Respublikos Prezidento teikimu(vadinasi, Respublikos Prezidentas išleidžia dekretą, kuriuo
papeikia seimui pirmininko kandidatūrą, o seimas (jei pritaria šiai kandidatūrai)-nutarimą, kuriuo skiria į
pirmininko pareigas pasiūlytą asmenį ).23 Jis skiriamas tada, kai jau paskirti visi Konstitucinio
Teismo teisėjai. Tai viena pagrindinių Teismo pirmininko skyrimo sąlygų. Nei Konstitucijoje, nei
Konstitucinio Teismo įstatyme nėra nurodyta pirmininko įgaliojimų trukmė. Darytina išvada, kad
pirmininko kadencija sutampa su jo kaip teisėjo įgaliojimų trukme. Įgaliojimai gali nutrūkti tik tais
pagrindais, kurie numatyti Konstitucijoje. vad
22
Vadovėlis(Lietuvos konstitucine teisė) psl.442-444.
23
E.Šileikis ,,konstitucinės teisės klausimai, kazusai, užduotys“, kl 420
237
KTĮ 13 straipsnis. Konstitucinio Teismo pirmininkas
Konstitucinio Teismo pirmininkas greta teisėjo pareigų:
1) vadovauja Konstitucinio Teismo darbui;
2) vadovauja klausimų, teikiamų svarstyti Konstituciniam Teismui, rengimui;
3) šaukia Konstitucinio Teismo posėdžius ir jiems pirmininkauja;
4) siūlo Konstituciniam Teismui svarstytinus klausimus;
5) paskirsto darbus Konstitucinio Teismo teisėjams;
6) teikia Konstituciniam Teismui tvirtinti jo aparato struktūrą, tvirtina Konstitucinio Teismo aparato
valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus ir sąrašus;
7) leidžia įsakymus ir potvarkius;
8) vykdo kitus šio įstatymo nustatytus įgaliojimus.
Be to jis yra įgaliotas pasirašyti Respublikos Prezidento priesaikos aktą.
Įsakymai leidžiami sprendžiant aparato darbo ir kitus vidaus klausimus, o potvarkiais pirmininkas
realizuoja jam suteiktas procesines teises.
Konstitucinio Teismo pirmininkas yra Konstituciniam Teismui skirtų lėšų tvarkytojas.
14 straipsnis. Konstitucinio Teismo pirmininko pavadavimas Kai nėra Konstitucinio Teismo pirmininko
arba kai jis negali eiti savo pareigų, šias pareigas laikinai eina Konstitucinio Teismo pirmininko paskirtas
teisėjas. Kai nėra Konstitucinio Teismo pirmininko ar jo paskirto eiti šias pareigas teisėjo, Konstitucinio
Teismo pirmininko pareigas laikinai eina didžiausią teisininko darbo stažą turintis Konstitucinio Teismo
teisėjas.
Konstitucinio Teismo teisėjų teisinės padėtį parodo:
1. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Konstitucinio Teismo teisėjai, eidami savo pareigas, yra
nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik Lietuvos
Respublikos Konstitucija.
2. Viena esminių Konstitucinio Teismo teisėjų veiklos nepriklausomumo garantijų yra ta, kad
Konstitucijoje yra nustatyti griežtai apibrėžti atvejai, kada nutrūksta teisėjų įgaliojimai. Jie nurodyti
konstitucijos 108 str.ir KTĮ 11 str.. Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimų nutraukimas: Konstitucinio
Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta, kai:
1) pasibaigia įgaliojimų laikas;
2) jis miršta;
3) jis atsistatydina;( nustatytu atveju sprendimą dėl Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimų
nutraukimo priima Seimas jo Pirmininko teikimu.)
4) negali eiti savo pareigų dėl sveikatos būklės, t.y. per vienerius metus teisėjas serga ilgiau
kaip 4 mėnesius arba jei suserga nepagydoma ar kita ilgalaike liga, kliudančia jam eiti savo pareigas;
(nustatytu atveju klausimą dėl teisėjo įgaliojimų nutraukimo Seimas sprendžia tik tuomet, kai yra
Konstitucinio Teismo sprendimas ir sveikatos apsaugos ministro sudarytos gydytojų komisijos išvada.)
5) Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka (Konstitucinio Teismo teisėjo
pašalinimo iš užimamų pareigų pagrindu gali būti tie atvejai, kai teisėjas šiurkščiai pažeidžia Konstituciją,
sulaužo priesaiką ar paaiškėja, jog padarytas nusikaltimas. Tokį sprendimą priima Seimas 3/5 visų
narių balsų dauguma. Apkaltos proceso tvarka nustatyta Seimo statute, kuris turi įstatymo galią.
KTĮ 10 str.. Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimų sustabdymas Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai
gali būti sustabdyti Konstitucinio Teismo sprendimu, kai:
1. šio įstatymo nustatyta tvarka yra duotas sutikimas patraukti Konstitucinio Teismo teisėją
baudžiamojon atsakomybėn;
2. Seimo nutarimu po specialios tardymo komisijos išvados pradedamas Seime apkaltos procesas
Konstitucinio Teismo teisėjui;
3. įsiteisėjusiu teismo sprendimu teisėjas pripažįstamas nežinia kur esančiu.
Sustabdžius teisėjo įgaliojimus, jis netenka teisių, nustatytų šio įstatymo 9 ir 15 straipsniuose.
Kai nebelieka pagrindo Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimams sustabdyti, Konstitucinis Teismas ne
vėliau kaip per 3 dienas priima sprendimą dėl teisėjo įgaliojimų atstatymo. Jeigu nurodytu laiku
sprendimas nepriimamas, laikoma, kad Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai atstatyti nuo tos dienos,
kai jis faktiškai pradeda eiti savo pareigas, pareiškimu pranešdamas apie tai Konstitucinio Teismo
pirmininkui.
3. Konstitucinio Teismo teisėjo asmuo neliečiamas. Konstitucinio Teismo teisėjas be Konstitucinio
Teismo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, suimamas, negali
238
būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Klausimas dėl sutikimo patraukti Konstitucinio Teismo teisėją
baudžiamojon atsakomybėn svarstomas pagal generalinio prokuroro teikimą.Konstitucinio Teismo
teisėjas, sulaikytas ar pristatytas į teisėsaugos įstaigas be asmens dokumentų, turi būti nedelsiant
paleidžiamas, kai nustatoma jo asmenybė. Įeiti į gyvenamąsias ar tarnybines Konstitucinio Teismo teisėjo
patalpas, daryti ten arba jo asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje, arba kitoje asmeninėje
susisiekimo priemonėje apžiūrą, kratą arba poėmį, taip pat atlikti teisėjo asmens apžiūrą ar kratą, jam
priklausančių daiktų bei dokumentų apžiūrą ar poėmį leidžiama tik tada, kai nustatyta tvarka
Konstitucinio Teismo teisėjui yra iškelta baudžiamoji byla.Baudžiamąją bylą, kurioje kaltinamas
Konstitucinio Teismo teisėjas, nagrinėja Aukščiausiasis Teismas. (8 straipsnis. Konstitucinio Teismo
teisėjo neliečiamybė )
4. Konstitucinio Teismo teisėjas už kalbas ar balsavimus Konstituciniame Teisme negali būti
persekiojamas
5. Konstitucinio Teismo ir jo teisėjų įgaliojimai bei teisės negali būti apriboti paskelbus karo ar
nepaprastąją padėtį.
6. Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimų deramą įgyvendinimą taip pat užtikrina jo teisės, kurios
yra įtvirtintos Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įstatyme KTĮ 9 str.. Konstitucinio Teismo teisėjo
įgaliojimai Konstitucinio Teismo teisėjai turi lygias teises.Konstitucinio Teismo teisėjas turi teisę
dalyvauti Konstitucinio Teismo posėdžiuose su sprendžiamojo balso teise, susipažinti su visa posėdžiui
teikiama medžiaga bei dokumentais, naudotis kitomis šiame įstatyme nustatytomis teisėmis.Konstitucinio
Teismo teisėjas siūlo klausimus svarstyti Konstitucinio Teismo posėdyje bei rengia jam pavestus
klausimus.Konstitucinio Teismo teisėjas turi teisę reikalauti iš visų valstybės institucijų ir jų pareigūnų,
vietos savivaldos įstaigų ir jų pareigūnų, valstybinių ir kitų įmonių, įstaigų, organizacijų, piliečių
susivienijimų bet kokių dokumentų ir informacijos, susijusių su Teismo posėdžiui rengiamu klausimu,
taip pat gauti pareigūnų paaiškinimus nagrinėjamais klausimais. Teisėjas taip pat turi teisę iškviesti ir
apklausti liudytojus, ekspertus, naudotis specialistų konsultacijomis, pavesti atlikti patikrinimus, išsiųsti
paklausimus.Konstitucinio Teismo teisėjas neturi teisės viešai reikšti savo nuomonę dėl klausimo, kuris
yra svarstomas arba priimtas svarstyti Konstituciniame Teisme, esmės.
7. Konstitucinio Teismo teisėjo konstitucinio statuso turinį sudaro labai svarbios socialinės
materialinės garantijos (indemnitetas). KTĮ 16 straipsnis. Konstitucinio Teismo teisėjų socialinis ir
buitinis aprūpinimas. Konstitucinio Teismo teisėjui mokamas 30% didesnis negu Aukščiausiojo Teismo
teisėjo maksimalus atlyginimas. Konstitucinio Teismo pirmininkas ir laikinai jo pareigas einantis teisėjas
gauna 10 % didesnį atlyginimą negu Konstitucinio Teismo teisėjo atlyginimas. Konstitucinio teismo
teisėjas draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio
draudimo įstatyme nustatyta tvarka.
Pradėjus įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnųdarbo
apmokėjimo įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo sistemą, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir
Konstitucinio Teismo teisėjams taikomos tame įstatyme nustatytos darbo apmokėjimo sąlygos.
Konstitucinio Teismo teisėjui, paliekančiam savo pareigas pasibaigus paskyrimo laikui ar atsistatydinus
dėl pensinio amžiaus arba dėl sveikatos būklės, išmokama 6 mėnesių atlyginimų dydžio išeitinė pašalpa.
Konstitucinio Teismo teisėjui mirus, tokio pat dydžio pašalpa išmokama jo šeimai. Kai Konstitucinio
Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta kitais pagrindais, jam išmokama 2 mėnesių atlyginimų dydžio
išeitinė pašalpa. Teisėjui, pašalintam iš pareigų apkaltos proceso tvarka, išeitinė pašalpa nemokama.
Konstitucinio Teismo teisėjų pensinį aprūpinimą reguliuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatymas.
Konstitucinio Teismo teisėjui, neturinčiam Vilniuje gyvenamojo ploto arba gyvenančiam Vilniuje ir
turinčiam teisę į valstybės paramą apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis, Vyriausybė suteikia
gyvenamąsias patalpas kadencijos laikui Vilniuje.
Pasibaigus įgaliojimų laikui, išskyrus kai Konstitucinio Teismo teisėjas pašalinamas iš pareigų apkaltos
proceso tvarka, teisėjui turi būti suteiktas iki tol turėtas darbas arba pareigos valstybinėse įstaigose, o jei
galimybių nėra - kitas tolygus darbas arba pareigos.
8. Be Konstitucinio Teismo teisėjo teisių ir veiklos garantijų, kurių visuma yra labai svarbi teisėjo
statuso turinio dalis, teisėjams yra nustatyti kai kurie darbinės veiklos ir kiti apribojimai. Vienas esminių
apribojimų yra tas, kad teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo,
komercijos ar kitose privačiose įstaigose ar įmonėse, išskyrus pedagoginį ir kūrybinį darbą. Teisėjas
taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar
239
kūrybinę veiklą. Teisėjas negali būti jokių kitų įmonių, įstaigų, organizacijų arba asmenų gynėju ar
atstovu. Jis taip pat negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje.(KTĮ 6 str..
Reikalavimai Konstitucinio Teismo teisėjui.)
9. 12 straipsnis. Materialinės sankcijos Konstitucinio Teismo teisėjas negali būti traukiamas
drausminėn atsakomybėn. Konstitucinio Teismo teisėjui už šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymą,
nedalyvavimą posėdžiuose be pateisinamos priežasties Konstitucinio Teismo sprendimu gali būti
taikomos materialinės sankcijos - iki 50% sumažinamas atlyginimas už praėjusį mėnesį.
10. Konstitucinio Teismo teisėjai, kaip ir bendrosios jurisdikcijos teismų teisėjai, privalo laikytis
etikos taisyklių. Viena svarbiausių šių taisyklių - viešai nereikšti savo nuomonės klausimu, kuris yra
svarstomas arba priimtas svarstyti Konstituciniame Teisme. Detaliai teisėju etika aptarta šiame KT
reglamento straipsnyje
Teisėjų etika (profesinis elgesys)
1. Teisėjas vadovaujasi tik Konstitucija ir klauso tik Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų.
2. Teisėjas turi Konstitucijos jam nustatytą nepriklausomumą. Teisėjai, eidami savo pareigas, yra
nepriklausomi nuo jokios valstybės ar savivaldos institucijos, jų pareigūnų, taip pat privačių asmenų ar
organizacijų, politinių partijų, visuomenės, taip pat žiniasklaidos priemonių. Nepriklausomumas teisėją
įpareigoja.
3. Teisėjas turi saugoti savo profesijos garbę ir prestižą, negali pažeisti žmogaus teisių ir orumo. Teisėjas
turi elgtis taip, kad nežemintų teisėjo vardo.
4. Teisėjas, eidamas savo pareigas, neturi rodyti savo požiūrio religijos, rasių, nacionaliniais, seksualinės
orientacijos ar socialinės padėties klausimais.
5. Eidamas savo pareigas, teisėjas turi būti nešališkas. Teisėjas, išklausydamas procese dalyvaujančius
asmenis, turi būti jiems vienodai dėmesingas, tačiau reiklus proceso tvarkos pažeidėjams. Teisėjas turi
vengti pokalbių apie nagrinėjamą bylą su proceso dalyviais ne teismo proceso metu, išskyrus atvejus, kai
proceso dalyvius teisėjas iškviečia į teismą ir juos apklausia rengdamas bylą teisminiam posėdžiui.
Teisėjas, nagrinėdamas bylas, privalo nepasiduoti valdžios ar valdymo institucijų, pareigūnų,
žiniasklaidos, visuomenės ir atskirų piliečių įtakai.
6. Teisėjas privalo įsigilinti į nagrinėjamos bylos esmę, vengti skubotumo ir paviršutiniškumo, nevilkinti
teismo proceso. Teisėjas daug dėmesio skiria proceso ir kalbos kultūrai, yra tikslus ir punktualus. Teismo
posėdžių metu teisėjas yra oficialus, korektiškas, kantrus ir mandagus.
7. Teisėjas neturi teisės viešai reikšti savo nuomonę dėl klausimo, kuris yra svarstomas arba priimtas
svarstyti Konstituciniame Teisme, esmės.
8. Teisėjas neskleidžia konfidencialios informacijos, gautos rengiant ir nagrinėjant bylas, saugo
pasitarimo kambario paslaptį.
9. Teisėjas negali priimti dovanų ir kitokių prielankumo ženklų, gauti kitų paslaugų, jeigu tai daroma –
arba gali būti traktuojama, kad daroma, – siekiant paveikti nagrinėjamos ar priimtos nagrinėti bylos eigą
arba sprendimą byloje.
10. Teisėjas negali eiti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos arba kitokiose
privačiose įstaigose ar įmonėse, išskyrus pedagoginį ir kūrybinį darbą. Administracinės pareigos
mokymo, mokslo ar kūrybinėse įstaigose yra nesuderinamos su teisėjo pareigomis. Jis taip pat negali
gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą ir užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą.
Teisėjas negali būti jokių kitų įmonių, įstaigų, organizacijų arba asmenų gynėju ar atstovu.
11. Teisėjas negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje. Teisėjas neturi viešai
reikšti savo politinių įsitikinimų ir užsiimti politine agitacija.
12. Teisėjai yra solidarūs gindami savo kolegą nuo nepagrįstos kritikos

3. Konstitucinio Teismo aktai (jų formos, prašymo, rengimo ir teikimo ypatumai).

2.5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktai

Konstitucinio Teismo aktų konkrečios formos nustatytos Konstitucinio Teismo įstatyme, kuriame minimi
nutarimai, išvados ir sprendimai. Kiekviena iš šių aktų formų ženklina tam tikrą teisminės veiklos
rezultatą. Taigi Konstitucinio Teismo nutarimus ir išvadas galima apibūdinti kaip baigiamuosius Teismo
aktus, kuriais byla išsprendžiama iš esmės. Konstitucinis Teismas priima sprendimus,atskirais klausimais,
dėl kurių byla neišsprendžiama iš esmės.
Teismo aktai, skirdamiesi savo teisine galia, sukuria ir nevienodus teisinius padarinius.
240
Visus Konstitucinio Teismo aktus jungia ir bendri požymiai. Visų pirma jie visi išreiškia
Konstitucinio Teismo kaip vyriausiojo Konstitucijos sergėtojo poziciją dėl vienų ar kitų teisinių reiškinių.
Visiems Teismo aktams (išskyrus sprendimus procesiniais klausimais) būdinga panaši vidinė struktūra,
kurioje galima išskirti šias dalis: 1) akto pavadinimas; 2) įvadinė; 3) konstatuojamoji (motyvuojamoji)
rezoliucija. Svarbiausioji dalis yra rezoliucija, nes joje suformuluota Teismo valia. Konstatuojamoji
dalis svarbi todėl, kad joje yra Teismo motyvai ir argumentai, kuriais grindžiama rezoliucija.
Nustatomojoje dalyje atskleidžiami bylos pagrindai, byloje dalyvaujančių asmenų pozicijos -
konstitucinio ginčo esmė.
Nutarimu ir sprendimų esminis skirtumas pagal konstitucinio teismo įstatymą yra tai, kad ginčijamo akto
konstitucingumo klausimo išsprendimas (bylos išnagrinėjimas )– konstatuojant, kad ginčijamas aktas
prieštarauja ar neprieštarauja konstitucijai –gali būti įforminamas tik šio teismo nutarimu, o sprendimu
negali būti išreikštas bylos išsprendimas, t.y. gali būti įtvirtintas teismo atsisakymas priimti ir nagrinėti
bylą (ar paklausimą dėl išvados) arba konstatavimas, kad, pakeitus ar panaikinus ginčijamą teises aktą,
byloje neliko tyrimo dalyko24
Skirtumai nutarimu ir išvadų:
Konstitucinio Teismo išvados savo teisine galia ir teisiniais padariniais skiriasi nuo Teismo nutarimų,
nes galutinį sprendimą visada priima Seimas. Kitas išvadų charakteristikos požymis yra tas, kad skirtingai
nuo nutarimų, išvados skelbiamos ne Lietuvos Respublikos vardu, bet išreiškia tik Teismo nuomonę,
poziciją svarstytu klausimu. Negalima neatkreipti dėmesio ir į tai, kad rengdamas ir formuluodamas
išvadas, Teismas vertina konkrečius juridinius faktus, kurie susiję su rinkimų įstatymų pažeidimais,
Respublikos Prezidento sveikata ar su asmenų, kurie traukiami atsakomybėn apkaltos proceso
tvarka, konkrečiais Konstitucijos pažeidimais. Šia prasme bylos, kuriose formuluojama Teismo išvada,
turi bendrų požymių su bylomis, kurias nagrinėja bendrosios jurisdikcijos teismai, t.y. tokios bylos,
kuriose vertinami konkretūs juridiniai faktai ir reiškiniai. Skirtingai nuo išvadų, nutarimuose visada
sprendžiami bendresni klausimai dėl teisės akto suderinamumo su Konstitucija. Išvados nuo nutarimų
skiriasi dar ir kitais aspektais. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl išvados į Teismą gali kreiptis
tik Seimas, o dėl Seimo rinkimų ir dėl tarptautinių sutarčių atitikimo Konstitucijai - Respublikos
Prezidentas. Dar vienas skiriamasis išvadų bruožas yra tas, kad paklausimai dėl išvadų Konstituciniame
Teisme nagrinėjami paprastesne procedūra, t.y. nesilaikant visų reikalavimų, kurie būtini teisminiam
posėdžiui nagrinėjant kitų kategorijų bylas. Paprastesnę procedūrą sąlygoja ta aplinkybė, kad bylose,
kuriose rengiama išvada, nėra dviejų šalių, nes išvadų prašo tik viena institucija, t.y. Seimas arba
Respublikos Prezidentas. Rengiant išvadas, svarbų vaidmenį gali vaidinti liudytojai, ekspertai,
specialistai.

Nutarimai
Nutarimai priimami teisminėse bylose, kuriose yra įvertinamas teisės akto (įstatymo, kito Seimo akto,
Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktų) konstitucingumas (teisėtumas).
65 straipsnis. Prašymo ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai padavimas Konstituciniam Teismui
Prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai Konstituciniam Teismui turi teisę paduoti:
1) dėl įstatymo ar kito Seimo priimto akto - Vyriausybė, ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė ir
teismai;
2) dėl Respublikos Prezidento akto - ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė ir teismai;
3) dėl Vyriausybės akto - ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė, teismai ir Respublikos Prezidentas.
66str. nurodyta kaip turi atrodyti prašymas t.y. koks jo turinys, o 67 str. nurodyta ką papildomai prie
prašymo turi pateikti teismai.
Seimas su prašymu ištirti, ar konstitucinis įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, ar įstatymas
neprieštarauja Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams, ar Seimo priimtas poįstatyminis teisės aktas
neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, ar Respublikos Prezidento aktas
neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, ar Vyriausybės aktas
neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, į Konstitucinį Teismą kreipiasi
nutarimu. Motyvai, kuriais grindžiamas prašymas, išdėstomi Seimo nutarime (jo priede) arba Seimo
nutarimą lydinčiuose dokumentuose.Konstitucijos 106 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse įtvirtinta nuostata, kad su
prašymu į Konstitucinį Teismą gali kreiptis 1/5 visų Seimo narių. Nurodytą „1/5 visų Seimo narių“ grupę
sudaro ne mažiau kaip 29 Seimo nariai. Seimo narių grupės prašymas turi būti pasirašytas visų su
24
E.Šileikis ,,konstitucinės teisės klausimai, kazusai, užduotys“, kl 425
241
prašymu besikreipiančių Seimo narių, jų vardai (arba inicialai) ir pavardės turi būti aiškiai nurodyti.
Prašymą pasirašančių Seimo narių sąrašas turi būti įskaitomas, tvarkingas, jame negali būti jokių
neaptartų braukymų
KTĮ 54 straipsnis. Priimdamas nutarimą, Teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios svarbios
aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuria Konstitucijos ar įstatymo norma turi būti
remiamasi šioje byloje ir ar prašymas yra tenkintinas. Teismas pagrindžia nutarimą tik tais įrodymais,
kurie ištirti Teismo posėdyje. KTĮ 55 str. nutarimas priimamas balsų dauguma. Jei balsai pasiskirsto po
lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas. Teisėjai neturi teisės atsisakyti balsuoti arba susilaikyti.Priimtas
nutarimas išdėstomas raštu ir visų dalyvavusių teisėjų pasirašomas. 56 straipsnis. Konstitucinio Teismo
nutarimas dėl bylos surašomas kaip atskiras dokumentas.Konstitucinio Teismo nutarimo turinys (Jame
nurodoma):
1. nutarimo pavadinimas, jo priėmimo data ir vieta;
2. Konstitucinio Teismo sudėtis;
3. posėdžių sekretorius;
4. dalyvaujantys byloje asmenys ir jų atstovai;
5. nagrinėjamas klausimas, jo pagrindas;
6. Konstitucijos ir šio įstatymo straipsniai, nustatantys Konstitucinio Teismo teisę nagrinėti šį
klausimą;
7. reikalavimas, esantis kreipimesi;
8. teisės akto, kurio atitikimas Konstitucijai buvo tikrinamas, visas pavadinimas, jo paskelbimo ar
gavimo šaltinis;
9. Seimo nario ar valstybės pareigūno veiksmai ar sprendimas, kurių atitikimas Konstitucijai buvo
tiriamas;
10. aplinkybės, kurias nustatė Konstitucinis Teismas;
11. argumentai ir įrodymai, kuriais grindžiamas Konstitucinio Teismo priimtas sprendimas, o
prireikus - argumentai, paneigiantys kitas nuomones;
12. Konstitucijos norma, kuria vadovavosi Konstitucinis Teismas, vertindamas akto ar veiksmo
atitikimą Konstitucijai;
13. nutarimo rezoliucija;
14. nurodymas, kad nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Priėmęs nutarimą, Konstitucinis Teismas grįžta į posėdžių salę ir posėdžio pirmininkas paskelbia Teismo
nutarimą( KTĮ 54 str.).tačiau Konstitucinio Teismo aktai įsigalioja jų oficialaus paskelbimo „Valstybės
žiniose“ dieną. Konstitucinio Teismo aktai „Valstybės žiniose“ turi būti oficialiai paskelbti ne vėliau kaip
per 5 darbo dienas nuo jų įteikimo „Valstybės žinių“ redakcijai, jeigu pačiuose aktuose nenustatyta jų
paskelbimo data. Tai labai svarbu ir reikia nemaišyti paskelbimo posėdyje su oficiali paskelbimu.
Remiamasi KT nutarimu 2002 12 24 kur buvo išaiškinti šie skirtumai ir jais pasinaudota:
3. Dėl to, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismoįstatymą įstatymas (ar jo dalis) negali būti
taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo
nutarimas, jog šis įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, pabrėžtina, kad jeigu
Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo
viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, vietos savivaldos teisiniame reguliavime
susidarytų vakuumas, kuris iš esmės sutrikdytų vietos savivaldos mechanizmo funkcionavimą ir
valstybės valdymą. Šiam teisinio reguliavimo vakuumui pašalinti reikalingas tam tikras laikas.
Atsižvelgiant į tai šis Konstitucinio Teismo nutarimas
oficialiai skelbtinas „Valstybės žiniose" praėjus dviems mėnesiams nuo jo paskelbimo viešame
Konstitucinio Teismo posėdyje, t. y. 2003 m. vasario 25 d.
Nutarimai pagal sukeliamus teisinius padarinius yra nevienodos teisinės reikšmės.Pagal Konstitucinio
Teismo įstatymo 71 str. Konstitucinis Teismas, baigęs nagrinėti bylą dėl teisės akto atitikimo
Konstitucijai, priima vieną iš šių nutarimų:
1) pripažinti, kad teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai ar įstatymams;
2) pripažinti, kad teisės aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams.
Šio straipsnio pirmosios dalies 2 punkte numatytu atveju nurodoma, kuriems konkretiems
Konstitucijos straipsniams ar jų nuostatoms arba kokiems konkretiems įstatymams teisės aktas
prieštarauja.

242
Tais atvejais, kai teisės akto dalis buvo pripažinta atitinkanti Konstituciją ar įstatymus, o kita dalis
pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai ar įstatymams, apie tai tiksliai nurodoma Konstitucinio 72
straipsnis. Teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmės:
Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos
Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai
paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja
Konstitucijai. Tos pačios pasekmės atsiranda, kai Konstitucinis Teismas priima nutarimą, kad
Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja įstatymams. Tokie Teismo
nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms,
įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams.
Valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų
nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti
teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai
nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo
nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus
tokį pat teisės aktą ar jo dalį.
Kitokią teisinę reikšmę turi tie Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriais pripažįstama, kad teisės aktas
neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai taip pat neprieštarauja
įstatymams. Nors šie nutarimai ir nesukelia realių teisinių pasekmių, tačiau jie taip pat turi įstatymo galią.
Šių aktų ryškiausia ypatybė yra ta, kad jais patvirtinamas teisės akto konstitucingumas (teisėtumas), ir
todėl teisės aktą taikančioms institucijoms neturėtų ateityje kilti abejonių dėl šio konkretaus teisės
akto suderinamumo su pagrindiniu valstybės įstatymu.
Priimant tokius nutarimus Teismui neprivalu nurodyti, kuriems konkretiems Konstitucijos straipsniams ar
jų nuostatoms teisės aktas neprieštarauja. Tuo jie skiriasi nuo prieš tai minėtų nutarimų.
Konstitucinio Teismo nutarimų išskirtinę teisinę reikšmę apibūdina ir tai, kad visi nutarimai skelbiami
Lietuvos Respublikos vardu. Jie yra galutiniai ir neskundžiami.
Konstitucinio Teismo nutarimams taikoma speciali ištaisymo, peržiūrėjimo ir aiškinimo tvarka.
Nutarimą ištaisyti gali tik pats Teismas savo iniciatyva ar dalyvavusių byloje asmenų prašymu. Šiuo
atveju „ištaisymo" sąvoka apima tik kai kuriuos netikslumus bei aiškias redakcines klaidas, jeigu tai
nekeičia nutarimo esmės. Dėl to Konstitucinis Teismas priima atitinkamą sprendimą, kurį išsiunčia bei
skelbia šio įstatymo nustatyta tvarka.
( KTĮ 58 str.)
Nutarimą peržiūrėti gali Konstitucinis Teismas ir tik savo iniciatyva. Jokia kita institucija ar pareigūnas
negali palenkti Teismo peržiūrėti nutarimą. Tokių atvejų yra keli: 1) paaiškėjus naujoms esminėms
aplinkybėms, kurios buvo nežinomos Teismui nutarimo priėmimo metu; 2) pasikeitus Konstitucijos
normai, kurios pagrindu nutarimas buvo priimtas. Pripažinus, kad neišvengiamai būtina peržiūrėti
nutarimą, šiuo klausimu priimamas sprendimas ir bylą pradedama nagrinėti iš naujo. ( KTĮ 62 str.)
Nutarimo aiškinimas. Priėmus nutarimą, kartais iškyla būtinumas jį aiškinti. Taip atsitinka dažniausiai
dėl to, kad taikant nutarimą, iškyla neaiškumų dėl teisinių motyvų neapibrėžtumo. Nutarimą gali
oficialiai aiškinti tik pats Teismas savo iniciatyva arba byloje dalyvavusių asmenų, taip pat kitų institucijų
ar asmenų, kuriems nutarimas išsiųstas, prašymu.
Nutarimo aiškinimo problemiškumas visų pirma yra susijęs su tuo, kad aiškinant nutarimą negalima keisti
jo turinio. Vadinasi, sprendime, kuriuo aiškinamas nutarimas, negali būti peržengtos bylos esmės ribos,
suformuluoti nauji argumentai ir motyvai, kurie prieštarautų vienas kitam ( KTĮ 61 str.)

Išvados
Teismo išvada Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įstatyme minima ne kaip bendrinė teisminės
veiklos rezultato sąvoka, bet kaip Teismo akto forma. Išvadas Teismas teikia šiais klausimais:
1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus;
77 straipsnis. Su paklausimu, kreipiasi į Konstitucinį Teismą Seimas ar Respublikos Prezidentas (tik dėl
Seimo rinkimų) ne vėliau kaip per 3 dienas po to, kai paskelbiami oficialūs rinkimų
rezultatai.Konstitucinis Teismas tiria ir vertina tik Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus arba jos
atsisakymą nagrinėti skundus dėl rinkimų įstatymų pažeidimų tais atvejais, kai sprendimai buvo priimti ar
kita šios komisijos veika buvo padaryta pasibaigus balsavimui renkant Seimo narius ar Respublikos

243
Prezidentą. Paklausimas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 72 valandas nuo jo įteikimo
Konstituciniam Teismui. Į šiame straipsnyje nurodytus terminus įskaitomos ir nedarbo dienos
2) Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; KTĮ 78 straipsnis.
Paklausimą Konstituciniam Teismui, turi teisę pateikti tik Seimas. Paklausimas turi būti patvirtintas
nutarimu, priimtu Seimo statuto nustatyta tvarka.Prie paklausimo ir atitinkamo Seimo nutarimo turi būti
pridėta Seimo patvirtintos gydytojų komisijos išvada. Esant reikalui, pridedami kiti sveikatos būklę
apibūdinantys įrodymai.
3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai;
82 straipsnis. Paklausimai dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių atitikimo Konstitucijai
nagrinėjami pagal teisės aktų atitikimo Konstitucijai tyrimo bendras taisykles. Su paklausimu, kreipiasi į
Konstitucinį Teismą Seimas ar Respublikos Prezidentas .Prašyti išvados dėl tarptautinės sutarties galima
ir iki jos ratifikavimo Seime. Remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, galutinį sprendimą priima
Seimas25.
4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja
Konstitucijai.
Pagal KT išvadą 2004 03 31:Konstitucinio Teismo išvadoje atskleista apkaltos proceso konstitucinė
samprata. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas teikia
išvadą, ar Respublikos Prezidentas šiurkščiai pažeidė Konstituciją, o Seimas sprendžia, ar už tai
pašalinti Respublikos Prezidentą iš pareigų. Tai reiškia, kad Seimas negali spręsti Respublikos
Prezidento pašalinimo iš pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą klausimo, kol negavo
Konstitucinio Teismo išvados, kad Respublikos Prezidentas šiurkščiai pažeidė Konstituciją.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šiurkštus Konstitucijos pažeidimas - tai teisės
klausimas, todėl ar Konstitucija pažeista šiurkščiai, gali nustatyti tik Konstitucinis Teismas.
Seimas, svarstydamas, ar pašalinti Respublikos Prezidentą iš pareigų, negali paneigti, pakeisti ar
kvestionuoti Konstitucinio Teismo išvados, kad Respublikos Prezidentas šiurkščiai pažeidė
Konstituciją. Seimas sprendžia tik tai, ar už Konstitucinio Teismo jau nustatytą šiurkštų
Konstitucijos pažeidimą pašalinti Respublikos Prezidentą iš pareigų. Išvadoje teigiama, kad
apkaltos proceso metu Seime
tiriami ne įrodymai, kurie pagrindžia ar paneigia, kad Respublikos Prezidentas atliko veiksmus,
kuriais šiurkščiai pažeidė Konstituciją. Seime gali vykti ginčai dėl to, pašalinti
ar nepašalinti Respublikos Prezidento iš pareigų už šiukštų Konstitucijos pažeidimą, kurį jau
konstatavo Konstitucinis Teismas. Toks Konstitucijoje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra garantija
Respublikos Prezidentui, kad jam nebūtų nepagrįstai taikoma konstitucinė atsakomybė.
Iš viso iki šiol buvo išvados ( 1995-01-24 Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos; 1996-11-23 Dėl Seimo rinkimų; 2004-03-31 Dėl Respublikos Prezidento Rolando Pakso
veiksmų; 2004-11-09 Dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidim)

Sprendimai.
Bendras požymis, kuris apibūdina šiuos aktus - visi sprendimai priimami Teismo procesinės veiklos
klausimais. Tačiau procesiniai veiksmai savo turiniu yra nevienodos reikšmės. Atsižvelgiant į šias
aplinkybes, yra prielaidų Konstitucinio Teismo sprendimus suskirstyti į grupes, pagal konkretaus
procesinio veiksmo esmę.
Pirmai sprendimų grupei priskirtini tie, kurie nesukelia bent kiek ženklesnių teisinių pasekmių,
formalizuoja tam tikrą procesinį veiksmą ir yra vienkartinio pobūdžio. Tokie sprendimai yra:1)
sujungti prašymus į vieną bylą; 2) skirti bylą nagrinėti Teismo posėdyje, atidėti ar atnaujinti bylos
nagrinėjimą; 3)skirti baudas; 4)Teismo veiksmai dėl dalyvaujančių byloje asmenų prašymų ir pan. Šie
sprendimai gali būti įforminami atskiru Teismo dokumentu, o smulkesnis klausimo sprendimas teisminio
posėdžio metu fiksuojamas posėdžio protokole.
Antrai grupei priskirtini tie sprendimai, kai sprendžiami klausimai yra svarbūs ne tik konkrečios
bylos procese, bet ir paliečia byloje dalyvaujančių asmenų interesus platesne prasme. Kai kurie
sprendimai pagal juose formuluojamus motyvus ir argumentus net gali priartėti prie baigiamųjų Teismo
aktų (nutarimų ir išvadų) reikšmės. Šiai grupei sąlygiš-
kai priskirtini šie sprendimai:
25
www.lrkt.lt
244
1. Sprendimas priimti Respublikos Prezidento teikimą ar Seimo nutarimą, kuriuose prašoma ištirti, ar
teisės aktas atitinka Konstituciją. Tokio sprendimo skiriamasis bruožas yra tas, kad jį priėmus
sustabdomas teisės akto veikimas. Vadinasi, šio konkretaus procesinio veiksmo teisinės politinės
pasekmės yra represyvios, juo padaroma ryžtinga intervencija į teisės normų sistemą.
2. Sprendimas nutraukti pradėtą teiseną. Pagrindinė priežastis, dėl kurios Teismas gali nutraukti
pradėtą teiseną, yra aplinkybė, kad panaikinamas ginčijamas teisės aktas. Jeigu tai paaiškėja iki
teisminio posėdžio pradžios, Konstitucinis Teismas šį klausimą išsprendžia pasitarimų kambaryje.
Sprendimas nutraukti pradėtą teiseną gali būti priimtas ir tada, kai pareiškėjas atšaukia prašymą ar
paklausimą dar prieš teisminį posėdį. Šiuo konkrečiu atveju Konstitucinio Teismo pirmininkas savo
sutikimą išreiškia potvarkiu. Sprendimas nutraukti pradėtą teiseną gali būti priimtas ir tuo atveju, kai
Teismas pradėjo nagrinėti bylą teisminiame posėdyje ir paaiškėjo iki tol nežinomos aplinkybės, dėl kurių
turėjo būti atsisakyta nagrinėti prašymą ar paklausimą.
3. Sprendimas atsisakyti nagrinėti prašymą ar paklausimą. Tokį sprendimą Teismas gali priimti šiais
atvejais: 1) prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčių teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą;2)
prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui; 3)prašyme nurodyto teisės akto
atitikimas Konstitucijai jau buvo tirtas Teisme ir tebegalioja tuo klausimu Teismo nutarimas; 4)Teismas
yra pradėjęs nagrinėti bylą dėl to paties dalyko; 5)prašymas grindžiamas neteisiniais motyvais.
4. Sprendimas ištaisyti Konstitucinio Teismo nutarimą.
5. Sprendimas išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą.
6. Sprendimas peržiūrėti Konstitucinio Teismo nutarimą.

Trečia grupė. Galima išskirti ir dar vieną Konstitucinio Teismo sprendimų rūšį. Tai sprendimai esminiais
Teismo vidaus darbo organizavimo klausimais. Jie atspindi Teismo nepriklausomumo principą, Teismo
autonomiškumą tvarkant finansinį ir materialinį aprūpinimą. Teismo sprendimais tvirtinamas Teismo
reglamentas, pagalbinio aparato struktūra ir nuostatai, išlaidų sąmata, teisėjų mantijų pavyzdžiai. Tik
kolegialiai priimtu Teismo sprendimu gali būti taikomos materialinės sankcijos teisėjui už pareigų
nevykdymą, nedalyvavimą posėdžiuose be pateisinamos priežasties. Konstitucinio Teismo sprendimai
priimami ir tuo atveju, kai reikia spręsti klausimą dėl sutikimo traukti teisėją baudžiamojon ar
administracinėn atsakomybėn, taip pat tada, kai sprendžiamas sustabdytų teisėjo įgaliojimų atstatymo
klausimas.
Konstitucinio Teismo aktams priskirtini ir Teismo pirmininko potvarkiai, kuriais sprendžiami
procesiniai klausimai. Nors jie yra individualūs aktai, tačiau taip pat ženklina tam tikrus procesinius
veiksmus, kurie atliekami Konstituciniame Teisme. Konstitucinio Teismo įstatyme yra nurodyta, kad
potvarkiais pirmininkas realizuoja jam suteiktas procesines teises.
Potvarkiai priimami šiais klausimais: 1) pavedama vienam iš teisėjų atlikti išankstinį tyrimą ir reikalingus
parengiamuosius veiksmus dėl prašymo ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai arba dėl paklausimo
pateikti išvadą; 2) pavedama vienam arba keliems teisėjams rengti bylą Konstitucinio Teismo
tvarkomajam posėdžiui; 3) įstatyme nurodytais pagrindais prašymas ar paklausimas grąžinamas
pareiškėjui; įstatyme
numatytais atvejais pavedama vienam iš teisėjų laikinai eiti Konstitucinio Teismo pirmininko pareigas.

P.S. ISTORINES DATOS

Pirmas Europoje isikure Austrijos Konstitucinis teismas - 1920 m.
Šis teismas iki šiol laikomas vienu autoritetingiausiu. Europoje daug Konstituciniu teismu atsirado po
karo - reakcija i totalitarinius rezimus.
Jau 1988 m. Sajudis buvo priemes rezoliucija del Konstitucinio Teismo. 1989 m. išejes Konstitucinio
Teismo istatymas labai trumpas ir turi beveik tik istorine reikšme. Buvo siulomi ivairus konstitucines
prieziuros modaliai, bet apsistota prie Konstitucinio Teismo. Konstitucinis Teismas Lietuvoje isikure 1993
m. kovo viduryje. LR KT yra priimtas i nuolat veikiancia organizacija - Europos KT-u konferencija ir yra
tikruoju jos nariu.
1992 m. spalio 25 d. referendumu priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija (įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d).
1993 m. vasario 3 d. Seimas priėmė Konstitucinio Teismo įstatymą.
1993 m. kovo 18 d. Seimas paskyrė visus devynis Konstitucinio Teismo teisėjus.
1993 m. balandžio 22 d. nutarimu Seimas paskyrė pastatą Konstitucinio Teismo būstinei (Gedimino pr. 36,
Vilnius).

245
1993 m. rugpjūčio 2 d. Konstitucinis Teismas pranešė, kad pradeda oficialiai priimti prašymus nagrinėti, ar
įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Lietuvos Respublikos Prezidento dekretai ir Vyriausybės
aktai – Konstitucijai arba įstatymams.
1993 m. rugsėjo 5 d. įvyko pirmasis viešas Konstitucinio Teismo posėdis, kuriame buvo nagrinėjamas Seimo narių
grupės prašymas ištirti Seimo 1993 m. nutarimo „Dėl Vilniaus miesto tarybos paleidimo ir kai kurių priemonių
tvarkai savivaldybėse pagerinti“ atitiktį Konstitucijai

246