Vytauto Mačernio „Žiemos Sonetas 29“ interpretacija

Perskaičius Vytauto Mačernio dvidešimt devintąjį žiemos sonetą kyla opūs gyvenimo klausimai:
kokia mūsų būtis, kokia gyvenimo esmė? Mano manymu, šis sonetas padeda atsakyti į šiuos klausimus ir
pradėti tobulėti. Iš kūrinio eilučių: „Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės,“/ „Noriu pats surasti tavo
kelią.“/ „Bet aš trokštu pats patirt, kaip gelia“/ „Klaidoje širdis... Aš baisiai noriu nusidėti“/ „Tik patyręs
nupuolimo vargą kietą“/ „Vėlei imsiu sekt patarimu tavuoju.“ galima suprasti, kad norėdami žengti
žingsnį į priekį turime padėti keletą atgal ir iškęsti pasekmes. Taip pat, šios eilutės aiškina, kad kartais
neįmanoma išvengti klaidos. Kita svarbi pamoka yra paslėpta po žodžiais „Ir palikti tuščią tavo rojų.“
Labai dažnai žmogus galvoja esąs prastesnis už kitus ar, kad visi yra neklystantys, funkcionuojantys
visuomenės nariai išskyrus jį, bet būtent minėti žodžiai mus nuramina. Frazė „tuščias rojus“ parodo, kad
niekas nėra tobulas ir tai nėra problema ar trūkumas. Eilutė „Ir ilgai, saldžiai priglausi prie širdies“ teigia,
kad eidami teisinga gyvenimo kryptimi būsime saugomi pačio Dievo rankų. Paskutinės soneto eilutės:
„Bet dabar man duoki mano dalią – laisvės turtą,“/ „Aš jau pats, aš pats bandysiu savo laimę kurti“
atskleidžia žmogaus norą individualiai, pasikliaujant savo jėgom surasti gyvenimo kelią ir tikslą. Taigi,
Vytauto Mačernio „29-asis Žiemos Sonetas“ padrąsina mus nebijoti savo klaidų ir moko klysti vardan
tobulėjimo, vardan laimės ieškojimo.