Romėnų teisės šaltinių rūšys:

Pagrindiniai būdai, kuriais buvo išreiškiama vergvaldžių valia buvo:

papročiai (nerašytinė teisė);
įstatymai (rašytinė teisė);
ediktai;
Romos juristų veikla.
Atsirado imperatoriaus konstitucijos, kurios buvo įvairių formų:
 Ediktai – bendro pobūdžio imperatoriaus norminiai aktai, skirti visiems Romos gyventojams,
savo forma ir turiniu labiausiai panašūs į įstatymus.
 Reskriptai – imperatoriaus patvarkymai atskirose bylose atskirais klausimais.
 Mandatai – tai imperatoriaus instrukcijos provincijų vietininkams ir kitiems valdininkams.
Mandatai suteikdavo tam tikrų teisių, įgaliojimų. Jame buvo išdėstomos nuostatos ir taisyklės,
privalomos ne tik jo adresatui-valdininkui, bet ir tam valdininkui pavaldiems gyventojams.
 Dekretai – tai imperatoriaus, kaip aukščiausio teisėjo sprendimai. Juose būdavo ne tik
sprendžiamos konkrečios bylos, bet ir aiškinama teisė arba net išdėstomos naujos teisinės nuostatos.
Romos juristų veikla pasireiškė tokiomis kryptimis:
 respondere – konsultacijos;
 cavere – rašytinių dokumentų aiškinimas ir įforminimas;
 agere – procesas, kur buvo sprendžiama byla.
Visa privatinė teisė jungė savyje 5 pagrindinius institutus:
 teisinis Romos gyventojų statusas (asmenys ar subjektai);
 šeimos santykiai (šeima, santuoka);
 daiktinė teisė;
 prievolinė teisė;
 paveldėjimo teisiniai santykiai.
Teisės teorijoje išskiriamos 2 Romėnų teisės normų grupavimo sistemos:
1) pandektinė, kuri buvo charakteringa Vokiečių privatinei teisei (XVI-XIX
a.); jai yra būdinga tai, kad ji turi vieną bendrą dalį, paskui keturis skyrius – 2, 3, 4, 5;
2) institucinė, kuriai būdinga tai, kad nėra bendrosios dalies, o yra specialūs
skyriai – 1, 3, 4, 5.
Romėnų privatinė teisė rėmėsi institucine sistema.
Codex - tai imperatorių konstitucijų rinkinys. Jis užbaigtas 529 m. (nauja redakcija 534
m.) ir susideda iš 12 knygų, padalytų į skyrius, kuriuose chronologine tvarka išdėstytos
konstitucijos, pastarosios dar skirstomos į paragrafus. Šie Kodekso padaliniai numeruojami
arabiškais skaitmenimis.
Digesta, kartais ta dalis vadinama Pandektais (Pandectae), sudaryta iš žymiausių Romos
teisininkų veikalų ištraukų. Darbas užbaigtas 530 m. Surinkta medžiaga išdėstyta 50 knygų, kurios
suskirstytos į skyrius, įstatymus (fragmentus) ir fragmento (aiškinamo įstatymo) paragrafus.
Institutiones - svarbiausių žinių apie romėnų teisės pagrindus rinkinys. Tai savotiškas
romėnų teisės vadovėlis. Savotiškas todėl, kad jam teikė tokią pat teisinę reikšmę kaip Kodeksui ir
Digestams. Rinkinio sudarytojai daugiausia rėmėsi garsiuoju veikalu - Gajaus Institucijomis.
Rinkinys suskirstytas į 4 knygas, pastarosios - į skyrius ir paragrafus.
Novellae. Justiniano kodifikaciją (pirmosios trys dalys) buvo užbaigta 534 m. Tačiau Justinianas ir
jo palikuonys leido norminius aktus, kurie aiškino ir pildė normas, įtrauktas į kodifikaciją, taip pat
nustatė naujas teisės normas, kai to reikalavo besikeičiančios gyvenimo sąlygos. Justinianas ketino
tas teisės noveles kodifikuoti, tačiau oficiali jų kodifikaciją nebuvo atlikta. Tą darbą atliko privatūs
kompiliatoriai. Į paskutinįjį Novellae rinkinį įeina Justiniano ir jo įpėdinių novelės iki 582 metų
LEGISAKCIONIS PROCESAS.Gajus mini penkias pagrindines legis actiones formas:
 1) legis actio sacramento; buvo bendroji forma, pagal kurią buvo galima spręsti įvairius
ieškinius ir kuriems nebuvo numatyta kita, specialioji forma. būtina proceso sąlyga buvo ginčijamo
daikto pateikimas teismui. In iudicium stadijoje šalys, dalyvaujant magistratui, išsirenka savo teisėją
iš privačių asmenų (iude), kuris vėliau nagrinės ginčą iš esmės ir priims sprendimą, jau
nedalyvaujant valstybinės valdžios atstovams. Teisena šioje stadijoje vyksta jau nesilaikant jokių
nustatytų ritualų, formų. Šalių ginčai, įrodymų pateikimas ir panašiai vyksta laisva forma.
2) legis actio per manus iniectionem; Ši proceso forma buvo taikoma tik tam tikriems
prievoliniams ieškiniams spręsti. Ieškovas atveda atsakovą į teismą ir čia, tardamas tam tikrą
formulę, uždeda ant jo ranką. Jeigu atsakovas čia pat nesumoka reikalaujamos skolos ieškovas
skolininką vedasi pas save ir gali jį sukaustyti grandinėmis. Ieškovas laiko atsakovą 60 dienų ir 3
kartus per tą laiką veda skolininką į turgų bei skelbia jo skolos sumą, tikėdamasis, kad atsiras, kas
norėtų jį išpirkti. Jeigu neatsiranda, kas skolininką išpirktų, po 60 dienų skolininkas tampa
kreditoriaus nuosavybe, ir pastarasis gali su juo elgtis, kaip jam patinka. Atsakovas, paliestas manus
iniectio, pats ginčyti skolos ir numesti rankos negalėjo. Tai galėjo padaryti vietoje jo į procesą
įsitraukęs kitas asmuo, kuris, numetęs ieškovo ranką, išlaisvina visam laikui atsakovą, bet pats
imasi visos atsakomybės. Jeigu bus įrodyta, kad šis asmuo nepagrįstai įsitraukė į procesą, tada jis
turės sumokėti ieškovui dvigubai.
3) legis actio per pignoris capionem; esmę sudarė tai, kad asmuo, turėdamas reikalavimo
teisę atsakovui, prievolės neįvykdymo atveju, tardamas tam tikrus iškilmingus žodžius, pasiima
kokį nors skolininkui priklausantį daiktą. Tai jis gali padaryti nedalyvaujant valstybinės valdžios
atstovui, o galbūt net ir pačiam skolininkui Pignoris capio galėjo būti taikoma tik kai kuriems
religinio ir viešo pobūdžio reikalavimams.
4) legis actio per judicis postulationem; kad magistratas paskirtų šalims teisėją, kuris
išnagrinėtųjų ginčą
5) legis actio per condictionem. Ieškovas praneša, skelbia atsakovui, kad pastarasis po
trisdešimties dienų turi atvykti "išsirinkti" teisėją. Remiantis šiuo teiginiu, daroma išvada, kad šią
legis actio formą sudarė pretenzijos prieš magistratą išdėstymas. Praėjus trisdešimčiai dienų šalys
vėl atvyksta pas magistratą ir išsirenka teisėją. Po to byla perkeliama į kitą stadiją - in iudicium. Ši
forma buvo įvesta dviem įstatymais - lex Silia ir lex Calpurnia.

Būtina legisakcioninio proceso sąlyga - šalių dalyvavimas. Tačiau būdingas senovės Romos
civilinio proceso bruožas buvo tas, kad teisminė valdžia pati nekvietė atsakovo dalyvauti procese ir
juo labiau, jam atsisakius dalyvauti, netaikė jokių poveikio priemonių. Atsakovo dalyvavimas
procese - tai ieškovo reikalas. Jis turi pasirūpinti, kad atsakovas atvyktų. Tačiau buvo draudžiama
ieškovui įsiveržti į atsakovo namus. Jeigu dėl kokių nors priežasčių atsakovas negalėdavo tuo metu
nuvykti su ieškovu į teismą, jis turėjo teisę pažadėti ieškovui atvykti į teismą kitą dieną. Tačiau už
jo pažadą turėdavo laiduoti koks nors asmuo, kuris buvo vadinamas vas, o pats laidavimas –
vadimonium
FORMULIARINIS PROCESAS. Pasak Gajaus, naują civilinį procesą per formulas įvedė lex
Aebutia ir du Julijaus įstatymai. teisinio formulavimo našta perkeliama pretoriui. proceso metu
šalys prieš magistratą savo reikalavimus gali reikšti bet kokiais žodžiais ir laisva forma, o pretoriaus
pareiga suteikti šiems reikalavimams teisinę kvalifikaciją. Išklausęs šalių paaiškinimus, pretorius
nustato ginčo teisinę esmę ir išdėsto ją specialiame rašte teisėjui, kuris paskirtas nagrinėti bylą. Sis
raštas, adresuotas teisėjui, buvo vadinamas formula, o pats procesas - formuliariniu.
Iš pradžių visada būdavo nurodomas teisėjas, kuriam siunčiama nagrinėti byla. Ši formulės
dalis vadinosi iudicis nominatio. Jeigu paskirdavo kelis teisėjus, jie buvo vadinami recuperatores.
Po to būdavo išdėstoma ieškovo pretenzija (reikalavimas) -intentio - ir pavedama teisėjui
(condemnatio) išteisinti atsakovą arba iš jo priteisti ieškovo naudai, priklausomai nuo to, ar intentio,
pasitvirtins, ar ne. Nagrinėjant sudėtingesnes bylas reikėdavo pačioje formulėje trumpai išdėstyti
faktus ir aplinkybes, kuriais remiasi ieškovas pateikdamas reikalavimą. Tada formulės pradžioje
atsirasdavo demonstratio arba prescriptio, ir formulė tapdavo išsamesnė. Excepcijoje, remiantis
atsakovo atsikirtimais, pretorius išdėsto condemnatio neigiamą sąlygą, kad išvengtų atsakovo
nuteisimo Prescriptio - tai prierašas formulės pradžioje, daromas įvairiais tikslais. Daugeliu atvejų
prescriptio būdavo išdėstomos bylos aplinkybės, ir tada ji niekuo nesiskyrė nuo demonstratio. Bet
kartais prescriptio būdavo surašoma ginant atsakovo interesus ir turėjo tokią pat reikšmę kaip ir
exceptio. Kartais ji būdavo surašoma ir ginant ieškovo interesus, siekiant išsaugoti jam teisę kreiptis
į teismą su kitais reikalavimais, kurių pagrindas yra tas pats ginčijamas teisinis santykis. Kartais
duodamas ieškinį pretorius pasinaudodavo fikcija, ir tada formulė vadinosi formula ficticia. Fikcijos
esmė ta, kad pretorius nurodydavo teisėjui nagrinėti bylą neatsižvelgiant į tam tikras aplinkybes,
kurios iš tikrųjų egzistavo. Jei nedalyvaudavo bent viena šalis, byla negalėjo būti nagrinėjama.
Abiejų šalių dalyvavimas buvo ieškovo rūpestis. Tačiau formuliarinio proceso laikotarpiu pretoriaus
ediktas panaikino ieškovo teisę jėga atvesdinti vengiantį dalyvauti procese atsakovą, pakeitęs šias
poveikio priemones bauda. Šalims atvykus pas pretorių, teisena prasideda ieškovui išdėstant
pretenzijas. Šie reikalavimai adresuojami ir pretoriui, ir atsakovui. Jų išdėstymo tikslas - gauti
pretoriaus formule ir išsiaiškinti, kokią poziciją užims atsakovas. Paprastai teisėją skirdavo
pretorius. Tačiau parenkant kandidatą pagrindinis vaidmuo priklausė šalims. Jeigu šalys
nesutardavo dėl kandidato į teisėjus, pretorius galėjo pats paskirti teisėją arba tai padaryti burtų
keliu. Teisėjai būdavo renkami iš senatorių.
EKSTRAORDINARINIS PROCESAS. Magistratas tirdavo bylos aplinkybes, priimdavo
vienokį ar kitokį sprendimą ir pats tą sprendimą įvykdydavo. Tokia administracinė nagrinėjimo
tvarka buvo vadinama cognitio arba natio. , pats teismas nerinko įrodymų, negalėjo priteisti
daugiau, nei prašė ieškovas ir pan. Tačiau ekstraordinarinis procesas gerokai apribojo viešumo
principą. Procesas vykdavo uždaroje patalpoje. Daug didesnę reikšmę įgijo raštvedyba. Beveik visi
procesiniai veiksmai buvo fiksuojami teismo protokole. Pati teisena tapo mokama. Ginčo šalys
privalėjo įmokėti žyminį mokestį, kurį panaudodavo kanceliarinėms išlaidoms padengti.
Daiktiniai ieškiniai gynė nuosavybės, servitutų, įkaito ir kitas teises. Jeigu ginčo objektas
buvo konkretus veiksmas ar susilaikymas nuo jo, kurio reikalauti ieškovas turėjo teisę, toks ieškinys
buvo vadinamas asmeniniu. Nuo pretorinės teisės laikų ieškiniai dar buvo skirstomi į civilinius,
arba griežtosios teisės, pretorinius ir geros valios ieškinius. Taip ieškiniai klasifikuojami buvo dėl
to, kad teisėjas, nagrinėdamas griežtosios teisės ieškinius, privalėjo remtis sutartimi arba įstatymu
(laikytis sutarties arba įstatymo raidės) ir negalėdavo pasielgti kitaip, nors ir matydavo, kad buvo
padaryta klaida. Nagrinėdamas gerosios valios ieškinius teisėjas įsigilindavo į sutarties esmę,
išsiaiškindavo tikrąją šalių valią - tai, ko šalys siekė sudarydamos sutartį, o ne tai, kas toje sutartyje
arba įstatyme parašyta. Priklausomai nuo tikslo, kurio buvo siekiama pateikiant daiktinį ieškinį, jie
buvo skirstomi į tris grupes:
1) Ieškiniai dėl pažeistų turtinių teisių atstatymo. Pagal šį ieškinį ieškovas reikalavo
sugrąžinti ginčijamą
daiktą, skolą, atlyginti padarytą žalą ir daugiau nieko.
2) Baudiniai ieškiniai. Šių ieškinių tikslas – civiline tvarka nubausti atsakovą. Kartais dėl
vieno teisės pažeidimo fakto galėjo kilti du ieškiniai - vienas dėl teisės atstatymo, kitas dėl baudos.
Pavyzdžiui, vagis privalėjo grąžinti pavogtą daiktą ir sumokėti baudą.
3) Mišrūs ieškiniai. Jų tikslas – atlyginti padarytus nuostolius ir nubausti atsakovą.
Dar skiriami išvestiniai ieškiniai, kai teisėjui pavesdavo nagrinėti bylą pagal jau esamą ir
praktikoje pripažintą ieškinį Atskirą grupę sudarė kondikcijos. Kuo skyrėsi kondikcijos nuo ieškinių
- nežinoma. Manoma, kad kondikcijos buvo abstraktaus pobūdžio reikalavimai, grindžiami ius
civile normomis.
Pretorius pats tirdavo bylos aplinkybes (causae cognitio) ir nustatęs, kad prašymas yra
pagrįstas, įsakydavo priešingai šaliai nenaudoti prievartos, atiduoti daiktą ir t.t. Šis pretoriaus
įsakymas buvo vadinamas decretum. Jeigu šis dekretas ką nors draudė, jis vadinosi interdictum
Savo interdiktais pretorius galėjo reikalauti ką nors įvykdyti arba ko nors nepažeisti. Atsižvelgiant į
interdikto turinį, jie buvo skirstomi į interdicta restitutoria (reikalavimas atstatyti padėtį), interdicta
exhibitoria (ginčijamo daikto pateikimas) ir interdicta prohibitoria (draudimas atlikti kokį nors
veiksmą). Pretoriaus interdiktai gynė tiek viešąją, tiek privatinę teisę. Privatinės teisės srityje jie
plačiausiai buvo sutinkami ginant valdymą - interdicta possessoria. Interdicta possessoria buvo
skirstomi į: interdicta adipiscendae possessionis, kuris suteikdavo asmeniui teisę valdyti, kurios jis
anksčiau neturėjo; interdicta retinendae possessionis, ginantis jau įgytą valdymą, ir interdicta
recuperandae possessionis, grąžinantis asmeniui atimtą valdymą. Tokie interdiktai, kai teisę
reikalauti pretoriaus interdikto turėjo bet kuris pilietis, buvo vadinami interdicta popularia. Antroji
pretorinė teisės gynimo priemonė buvo stipulationes praetoriae. Stipulatio, kaip ir sponsio, tai
iškilmingas pasižadėjimas pretoriaus akivaizdoje sumokėti skolą ar atlikti kitą veiksmą. Šis
pasižadėjimas būdavo kaip atsakymas į kontrahento iškilmingą klausimą. Stipulatio arba sponsio
būdavo sudaromi savanoriškai. Trečioji pretorinė teisės gynimo priemonė buvo missio in
prossessionem. Pretorius perduodavo prašytojui valdyti ginčijamą daiktą arba visą turtą.
Dažniausiai missio in possessionem sekdavo po to, kai atsakovas atsisakydavo pasižadėti, kad
įvykus tam tikroms aplinkybėms, dėl kurių ieškovas gali patirti žalą, jis atlygins visus susidariusius
dėl to nuostolius.dar kartais buvo,kad norint atstatyti ankstesnę padėtį (restitutio in integrum),
pretoriui reikėjo pasinaudoti dar ir kitomis pretorinės gynybos priemonėmis. Todėl restitutio in
integrum nebuvo savarankiška pretorinės gynybos priemonė ir materialiniu-teisiniu požiūriu buvo
tik tam tikras tikslas, pasiekiamas pretoriaus intervencijos dėka.
Pretorių duodami ieškiniai buvo apriboti vienerių metų terminu, ieškiniai, kylantys dėl
pirkimo-pardavimo sutarčių, esant parduoto daikto trūkumams - šešių mėnesių terminu, kai kurie
civiliniai ieškiniai, kylantys dėl paveldėjimo santykių -penkerių metų terminu. Vėliau atsirado
terminai ir kitiems civiliniams ieškiniams pareikšti. Vienoje iš imperatoriaus Teodosijaus II (424
m.) konstitucijų buvo numatytas specialus terminas, kuris panaikindavo teisę į ieškinį. Ši
konstitucija skelbė, kad egzistuojanti teisė, ją pažeidus, gali būti ginama trisdešimt metų. Kol
nebuvo įvestas ieškininės senaties terminas, romėnų teisėje egzistavę įstatymo nustatyti terminai
nuo ieškininės senaties skyrėsi tuo, kad: a) jie buvo gerokai trumpesni; b) pasibaigus įstatymo
numatytam terminui, nustodavo galiojusi ne tik teisė į teisminę materialinės teisės gynybą, bet ir
pati materialinė teisė. Tuo tarpu pasibaigus ieškininės senaties terminui, savininkas prarasdavo teisę
į teisminę savo nuosavybės teisės gynybą, bet ne į pačią nuosavybės teisę; c) įstatymo nustatyti
terminai negalėjo būti nei nutraukti, nei sustabdyti. O ieškininę senatį galima buvo sustabdyti arba
nutraukti.
Ieškininės senaties termino eiga galėjo būti nutraukiama arba sustabdoma. Nutraukiama,
jei skolininkas visiškai ar iš dalies pripažindavo savo prievolę (skolą) arba jei ieškovas pareikšdavo
teisme ieškinį. Ieškininės senaties termino eigos nutraukimas reiškia, kad įvykus vienam iš dviejų
minėtų faktų, visas laikas, praėjęs iki šio fakto atsiradimo, nustoja galiojęs, o ieškininės senaties
terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo. Taigi ieškininė senatis iš esmės tampa neterminuota ir
teisių gynimas praktiškai neprarandamas, o pati teisė neišnyksta.
Kad Romoje žmogus būtų asmenybe, t.y. kad jis galėtų būti teisės subjektu, jis privalėjo
turėti caput, kuris priklausė nuo trijų elementų, sudarančių jo esmę. Tai buvo laisvė, pilietybė ir
šeimos galvos padėtis. Taigi norint būti asmenybe, pagal Romėnų teisę, reikėjo būti: laisvu
žmogumi, o ne vergu, piliečiu, o ne latinu ar peregrinu, šeimos galva, o ne paprastu, priklausomu
jos nariu. Tie Romos valstybės gyventojai, kurie turėjo status libertatis, status civitatis status
familiae turėjo caput, buvo visiškai teisnūs ir buvo persona. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių
asmenys, praradę pilietinę garbę, užsitraukdavo pilietinę negarbę, ir kai kurios jų teisės būdavo
apribojamos. Seniausias pilietinės negarbės atvejis - intestabilitas. Asmuo, paliestas intestabilito,
negalėjo būti liudytojas, taip pat negalėjo ir kitų asmenų kviestis būti jo liudytojais. Antrasis
žinomas pilietinės negarbės atvejis, turėjęs reikšmės teisės subjekto caput, buvo infamia. Šios
negarbės paliestas asmuo negalėjo būti teisme ieškovas ir atsakovas, jo negalėjo rinkti į magistratus,
jis prarasdavo rinkimų teises.
 Vaikai iki septynerių metų buvo visiškai neveiksnūs ir vadinami infa ntes. Mergaitės nuo 7
iki 12 metų ir berniukai nuo 7 iki 14 metų buvo nepilnamečiai ir turėjo ribotą veiksnumą. Jie buvo
vadinami impuberes ir galėjo sudarinėti tik smulkius sandorius. Mergaitės nuo 12 metų, o
berniukai nuo 14 iki 25 metų buvo laikomi pilnamečiais ir veiksniais. Silpnapročiai ir psichiniai
ligoniai per visą ligos laiką buvo laikomi visiškai neveiksniais ir negalėjo sudarinėti jokių sandorių.
Žinomos trys manumissio formos: manumissio testamento, manumissio vindieta ir
manumissio censu.
1) Seniausiais šių formų, matyt, buvo manumissio testamento – vergo išlaisvinimas pagal
jo šeimininko paliktą testamentą šiam mirus. Senaisiais Romos valstybės laikais testamentai buvo
sudaromi tautos susirinkimuose. Tarp kitų testamente esančių patvarkymų galėjo būti ir vergo
paleidimas į laisvę. Vergas buvo laikomas laisvas nuo testamento įsigaliojimo momento, t.y. nuo
testatoriaus mirties. Mirus testatoriui, vergas tapdavo laisvas. Testatorius galėjo vergą išlaisvinti
tiesiogiai apie tai nenurodydamas testamente, bet įpareigodamas tai padaryti įpėdinį. Tuo atveju dar
turėdavo būti vergo išlaisvinimo procedūra (aktas), kurią jau atlikdavo įpėdinis.
2) Manumissio vindicta - tai dirbtinė vergo išlaisvinimo procedūra. Vergas išlaisvinamas
tariamo proceso apie išlaisvinimą būdu. Vergvaldys kartu su vergu ir trečiuoju asmeniu, specialiai
kviestu, kreipiasi į magistratą (konsulą, pretorių). Asertorius prieš magistratą vaidina ieškovo
vaidmenį. Jis uždeda vergui vindicta ir taria tam tikrus žodžius. Į šį pareiškimą vergvaldys arba
nieko neatsako, arba sutinka, kad vergas būtų išlaisvintas. Po to magistratas paskelbia, kad vergas
yra laisvas. Vėliau ši procedūra buvo supaprastinta.
3) Trečiosios išlaisvinimo formos - manumissio census - esmę sudarė tai, kad po
šeimininko pareiškimo vergą cenzorius (specialus magistratas) įrašydavo į piliečių sąrašus, ir šis
tapdavo laisvas. Tačiau šiuo išlaisvinimo būdu buvo galima pasinaudoti tik sąrašų sudarymo
laikotarpiu. Vėliau, išnykus cenzui, išnyko ir toks vergų išlaisvinimo būdas.
Antruoju respublikos laikotarpiu greta šių formalių išlaisvinimo iš vergovės būdų atsirado
ir daugybė neformalių. Iš jų galima būtų išskirti: išlaisvinimas iš vergovės apie tai pareiškiant prieš
liudytojus; duodant išlaisvinamąjį raštą. Tokiu būdu išlaisvintas vergas pagal senąją ius civile
netapdavo laisvas, bet jo laisvę gynė pretorius valdžios galia. Vergas įgaudavo specialų pretorinės
laisvės statusą.
Imperatoriaus Konstantino laikais atsirado dar viena vergų išlaisvinimo forma
-manumissio in ecclesia – tai bažnytinė vergų išlaisvinimo forma. Asmeninių ir turtinių santykių
sferoje išlaisvintasis savo patrono atžvilgiu išsaugojo tris pagrindines pareigas:
 išlaisvintasis visada privalėjo gerbti savo išlaisvintoją taip, kaip sūnus
gerbė tėvą. Ši pareiga turėjo tokias pat teisines pasekmes kolonui, kaip ir išlaisvintojo
sūnui. Pavyzdžiui, ankstesniuoju laikotarpiu kolonas, kaip ir sūnus, priklausė šeimos
teismui; vėliau, be magistrato leidimo, jis negalėjo bylinėtis teisme; pagaliau iš jo
negalėjo daugiau priteisti, negu jis turėjo turto.
 pareiga patarnauti savo patronui. Ši pareiga, kaip ir pareiga reikšti pagarbą
patronui, buvo moralinė, ir ją vykdyti negalima buvo reikalauti per teismą. Tačiau
realiame gyvenime išlaisvintasis patronui dažnai turėdavo garantuoti ne tik paprastus
buitinius, bet ir kitokius patarnavimus. Ši pareigą nusakė tam tikras aiškiai suformuluotas
susitarimas, kuris ateityje, jo nevykdant, galėjo būti pagrindas patronui kreiptis į
teismą.
 Patronas, būdamas susietas su išlaisvintuoju šeimos ryšiais, turėjo
išlaikymo prievolių. Be to, jei išvaduotasis mirdamas nepalikdavo įpėdinių, tai jo turtą
galėjo paveldėti išlaisvintojas pagal įstatymą
Šias savo teises į išlaisvintojo asmenį bei turtą patronas galėjo prarasti, jeigu nepagrįstai
įskųsdavo išlaisvintąjį padarius sunkų nusikaltimą
Seniausioji romėnų teisė žinojo tris santuokos sudarymo arba manus žmonai atsiradimo
būdus:
  Religinis aktas. Jis vykdavo dalyvaujant dešimčiai liudytojų, žyniams. Buvo atliekama
visa eilė sakralinių ritualų tariant specialius žodžius. Svarbiausias iš ritualinių apeigų buvo
pašventinimas ir specialios duonos ragavimas. Jaunieji turėjo atkąsti, o likusią jo dalį paaukoti
Jupiteriui. Tik asmenys, gimę iš tokios santuokos ir esantys tokioje santuokoje, galėjo užimti
aukštas šventikų pareigas. Manoma, kad ši santuokos sudarymo forma buvo būdinga tik patricijų
santuokoms ir ja negalėjo pasinaudoti plebėjai.
 Antroji santuokos sudarymo forma – tai žmonos tariamas pirkimas iš jos pater familias
arba globėjo. Žmonos pirkimas vyko tokiomis pat formomis kaip ir labiausiai vertingų daiktų -
žemės, vergų. Tai vyko dalyvaujant penkiems liudytojams ir svėrėjui su svarstyklėmis. Jaunasis
turėjo pasakyti tam tikrą formulę ir po to perduoti metalą jaunosios pater familias.
 Be šių dviejų formų buvo žinoma ir trečioji santuokos (su vyro valdžia) sudarymo
forma – faktinis santuokinių gyvenimas vienerius metus. Šiuo atveju šeimos santykiams buvo
taikomas daiktinės teisės institutas – įgyjamoji senatis. Seniausiais laikais ji buvo taikoma norint
sankcionuoti santuoką, sudarytą pažeidžiant formalius reikalavimus, arba faktinį santuokinį
gyvenimą, atsiradusį bendrai nesilaikant jokių formalumų (jaunosios pavogimas).
Santuoka, sudaryta vienu iš minėtų būdų, buvo santuoka cum manu. Žmona patenka vyro
arba jo pater familias valdžion, ji visiškai priklauso nuo savo pater familias. Seniausiais laikais tik
tokią patriarchalinę santuoką cum manu žinojo romėnai.
Kad sudaryta santuoka būtų teisėta sudarant ją buvo reikalaujama laikytis tam tikrų sąlygų:
1) Pirmoji santuokos sudarymo sąlyga buvo santuokinis amžius, kuris Romoje buvo
nustatytas vyrams -14 metų, moterims -12 metų.
2) Antroji sąlyga buvo sutikimas sudaryti santuoką. Sename laikotarpyje tai buvo tik
pater familias sutikimas. Palaipsniui susiformavo kitas požiūris. Sudarant santuoką svetimosios
teisės asmeniui visų pirma reikėjo jo paties sutikimo ir jaunosios pater familias sutikimo, taip pat
jaunojo pater familias sutikimo ir asmens, kurio valdžion gali patekti jaunasis, mirus pater
familias, sutikimo. Ankstesniame laikotarpyje sutikimas sudaryti santuoką rėmėsi ta pačia valdžios
šeimoje idėja, kuria rėmėsi ir pati agnatinė šeima.
Trečioji santuokos sudarymo sąlyga buvo kliūtys susituokti, kuri galėjo atsirasti dėl to, kad
jaunieji priklausė skirtingiems visuomenės sluoksniams (luomams) arba dėl jų tarpusavio
giminystės ar kitų santykių. Tiesioginės eilės giminystė buvo kliūtis santuokai sudaryti,
nepriklausomai nuo giminystės laipsnio. Šalutinės eilės giminaičiai negalėjo tuoktis iki šešto
laipsnio.
Daiktinę teisę nuo prievolinės skiria ir tai, kad pirmoji yra absoliuti, o antroji - sąlyginė teisė.
Absoliučios teisės savybė ta, kad ji liečia visus aplinkinius, kitaip tariant, tai yra vieno ar kelių teisė
prieš visus (pvz., nuosavybė).
mancipiRes mancipi buvo priskiriami itin svarbūs ūkiui daiktai - Italijos žemės,
vergąi(seniausiais laikais - ir žmona bei vaikai), kinkomieji bei krovininiai keturkojai gyvuliai (arkliai,
asilai, jaučiai, mulai), seniausieji kaimo žemių servitutai7.
Valdymas tai - faktinis daikto turėjimas siekiant jį sau pasilikti.
Kai daikto valdytojas kartu buvo ir jo savininkas. Tokį valdymą romėnai vadinopossessio
iusta. Tam tikrais atvejais daiktą galima buvo užvaldyti ir neteisiniu keliu. Šis valdymas buvo
vadinamas possessio in iusta. Prie vitiosa possessio buvo priskiriami šie atvejai:a) valdymas, įgytas
jėga (vi); b)valdymas, įgytas klasta (clam);c)prekarinis valdymas (prekario), t.y. toks valdymas,
kuris buvo suteikiamas prekarijaus prašymu, įpareigojant grąžinti daiktą bet kuriuo jo
pareikalavimo momentu. Jeigu, nepaisant reikalavimo, prekaristas daikto
negrąžindavo, jis galėjo naudotis interdiktinė gynyba, tačiau tik trečiųjų
asmenų, bet ne to asmens, iš kurio daiktą gavo, atžvilgiu. Valdymas, kuris sukeldavo įgijamąją senatį,
romėnų civilinėje teisėje buvo apibūdinamas kaip possessio civilis. Possessio ad interdiktą apibrėžė
faktinį daikto valdymą, kuris buvo ginamas interdiktais. Tokia gynyba buvo taikoma ir valdytojams
bloga valia (pvz., vagims). Remiantis romėnų koncepcija, valdyti galima buvo tik materialius daiktus
(res corporales).
Solo animo (vieno valia). Traditio brevi manu. Jeigu valdytojas (pvz., nuomotojas)
parduoda, dovanoja ar skolina detentoriui (pvz., nuomininkui) tam tikrą daiktą, pastarasis
pradeda jį valdyti, kai abi šalys dėl to susitaria. Romėnų teisę šiuo atveju patenkino valių
išraiška, ir ji nereikalavo konkretaus daikto perdavimo akto. Šis aktas buvo pagrįstas tuo, jog
šiaip ar taip daiktas, kurį detentorius gaudavo valdyti, jau būdavo pas jį. Constitutum
possessorium. Asmuo įgyja valdymą be perdavimo akto, vien remiantis valios išreiškimu,
jeigu daikto valdytojas pareiškia esąs pasiryžęs perduoti šiam asmeniui daiktą, tačiau pats likti
detentoriumi (pvz. Tifius perka Sėjaus lanką, bet šis lieka jo nuomininku).
Valdymas prarandamas, kai valdytojas laisva valia arba prieš savo valią netenka galios
viešpatauti daiktui. Tai įvyksta, valdytojas praranda:1. corpore (pvz., valdytojas iš baimės atsisako
savo žemę atsiimti iš okupanto); 2. animo; kadangi valia valdyti kontinuityviškai tęsiasi, kad
prarastų valdymą, valdytojas turi pareikšti valią atsisakyti jo. Todėl neveiksnus asmuo negali
atsisakyti nuo valdymo; 3. animo et corpore, kada valdytojas perduoda daiktą kitam asmeniui,
pameta arba miršta. Kilnoj amų daiktų valdymas prarandamas tuo momentu, kai daiktą užvaldo kitas
asmuo, o nekilnojamųjų - kai valdytojas sužinojo, jog daiktas jau yra laikomas kito asmens.
Norint gauti valdymo apsaugą, buvo būtina ir pakankama nustatyti du faktus: a) valdymo
faktą; b) valdymo pažeidimo faktą. interdiktai, kuriais buvo siekiama, kad:1} būtų pašalinti trukdymai
naudotis daiktu (interdieturn retinendae possessionis);2)būtų grąžintas prarastas valdymas
(Interdictum recoperendae posessionis);3)būtų atgautas valdymui daikas, kurį iki tol valdė svetimas
asmuo(interdictum adibiscendae possessionis)
1 Interdictum retinendae possessionis buvo skiriami dar į dvi rūšis: interdictum utrubi ir
interdictum uti possidetis. a) Interdictum utrubi buvo duodamas kilnojamųjų daiktų valdymui
apsaugoti. Valdymas turėjo būti ne ydingas. Ginamas ne paskutinysis valdytojas, bet valdytojas, kuris
per paskutiniuosius metus daiktą valdė ilgesnį laiką. b ) Interdiktas uti possidetis buvo skirtas
valdymui nekilnojamiesiems daiktams apsaugoti. Šiuo interdiktu galėjo pasinaudoti nekilnojamojo turto
valdytojas, kuriam nebuvo galima prikišti ydingo valdymo (exceptio vitiosae). Ydingas valdytojas yra toks,
kuris daiktą valdymui įgijo prievartos keliu, slapta ar iki pareikalavimo. Toks valdytojas galėjo
reikalauti pripažinti jo valdymą, pašalinti trukdymus valdyti arba atstatyti buvusią padėtį. Nuteistas šio
interdikto pagrindu galėjo būti tiek jį pateikęs asmuo, tiek ir asmuo, prieš kurį jisai buvo nukreiptas
2 Interdictum recoperendae possesionis. a)Interdictum unde vi buvo taikomas tik
nekilnojamųjų daiktų atžvilgiu, jeigu iš valdytojo valdymas buvo atimtas jėga. Šis interdiktas galiojo šalia
uti possidetis, todėl valdytojas, kurio teisės buvo pažeistos, turėjo pasirinkimo galimybę. b)
Interdiktas de precario buvo paduodamas asmens, kuriam daiktas buvo atiduotas naudotis iki
pareikalavimo, atžvilgiu. Jį paduodavo tada, kai, valdytojui pareikalavus, daikto negrąžindavo. Tokio
pobūdžio santykiai atsirasdavo tarp globėjo ir kliento, o kiek vėliau jie buvo pradėti taikyti ir išlaisvintųjų
vergų bei vaikų atžvilgiu. c) Interdiktu de vi armata buvo ginamas asmuo, iš kurio valdymą daiktui
vienerių metų senaties terminas, šiam interdiktui jis apskritai nebuvo taikomas. Pagal romėnų teisę
ginklu paremtos prievartos negalima buvo naudoti net ir siekiant sutrukdyti kitam atimti valdymą vi,
clem arbaprecario būdu. . Interdiktamsadibiscendae possessionis priklausė interdictum
Salvianum ivinterdictum guorum bonarum. Jais buvo siekiama ne apginti, bet įgyti valdymą, kurio
anksčiau nebuvo. Pirmiausiajie galėjo pereiti įpėdiniams, be to,uti possidentis interdiktas buvo
duodamas tik tam, kuris interdikto paskelbimo momentu dar valdė, tuo tarpu rekuperatorinį dc
precario duodavo tam, kuris nustojo valdyti dėidolus (apgaulės). Pagaliau uti possidetis interdiktas
atstatydavo tik nekilnojamojo turto valdymą, o unde vi interdiktas atstatydavo nekilnojamojo
daikto ir priėjo priklausančių kilnojamųjų daiktų bei jų vaisių valdymą.
. Savininkui praradus faktinį valdymą (pvz., vagystė), nebuvo prarandama nuosavybė, o
drauge irius possidendi. Savo teises savininkas galėjo įgyendinti pretorinių procesinių
priemonių pagalba (pvz., rei vindicatio), reikalaujant išduoti jam priklausantį daiktą. Ius
disponendi - tai teisinio disponavimo daiktu galimybė.
. Savininkas galėjo būti tik Romos pilietis - kvintas, todėl ir pati nuosavybė buvo vadinama
kviritine. Šią nuosavybę gynė romėnų ius civile, todėl ji buvo vadinama ir civiline nuosavybe.
Svetimšaliai, kurie neturėjo civilinio teisnumo, negalėjo turėti ir nuosavybės teisės. Įgijėjas įgaudavo į
res mancipi tik valdymo teisę, bet neįgaudavo kviritinės nuosavybės. Tik praėjus įgijamosios senaties
terminui ta valdymo teisė galėjo peraugti į kviritinę nuosavybę, o iki to laiko ši nuosavybė likdavo
perleidėjui. Iš pradžių jeigu daiktą, dar nepraėjus įgijimo senaties terminui, reikalaudovo atiduoti
kviritinis savininkas arba jei jis būdavo iš įgijėjo paimamas, valdytojui nepriklausė jokios gynimo
priemonės. Ir tik prie pretoriaus Publicijaus tokiems asmenims, kurie buvo praradę valdymą, pradėjo
suteikinėti teisę pareikšti ieškinį. Atsakovas galėjo būti bet kuris asmuo, kuris buvo paėmęs valdyti
daiktą. Šio ieškinio, vadinamo actio Publiciana, formulėje buvo daroma prielaida, kad ieškovas valdė
ginčijamą daiktą visą būtiną įgijamosios senaties laikotarpį. šis actio Publiciana buvo turinčio teisę
asmens turte. Todėl toks valdymas buvo apibrėžiamas kaip bonitarinė arba pretorinė nuosavybė.
Peregrinų nuosavybę gynėjų teisinės sistemos (ius peregrinorum). Tam tikrais atvejais, kai
egzistavo koliziniai peregrino ir Romos piliečio interesai, peregrinų pretorius arba provincijos
vietininkas galėjo ginti peregriną jo teisės pagalba, formulėje įtvirtinant fikciją, jog peregrinas yra
Romos pilietis. Peregrinų nuosavybė, kaip atskira teisinė kategorija, išnyko po to, kai
Karakula 212 m. praktiškai visiems Romos imperijos gyventojams suteikė Romos imperijos
pilietybę.
Nuosavybės teisė galėjo būti įgyjama pirminiu arba išvestiniu būdu. Kai įgijėjo teisė į daiktą atsiranda
pirmą kartą arba nepriklausomai nuo ankstesnių teisių į šį daiktą. . Išvestinis kai naujojo savininko
nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo teisės. Tai sutartinis nuosavybės
teisės įgijimo būdas. Prie išvestinių būdų buvo priskiriami šie: mancipacija ,Tradicija.
Prie pirminių būdų priskiriam užvaldymą (occupatio); įgyjamoji senatis (usucapio); perdirbimas
(specificatio); sujungimas ir t sumaišymas (accessio, confusio, commvctio); vaisių įgijimas. Įgyjant
nuosavybę išvestiniu būdu, buvo taikomas principas, kad niekas negali perduoti daugiau teisių nei jis pats
jų turi. Romėnų teisėje galiojo ir dar vienas svarbus principas, jog nuosavybė pereina ne sutarties
pasirašymo, bet faktinio daikto perdavimo momentu ar įgyjamosios senaties keliu. Kad pereitų nuosavybė
į daiktą, buvo būtina atlikti veiksmą - mancipacija ar tradiciją. Mancipacija. Tai buvo vienas iš nedaugelio
formaliųjų aktų romėnų teisėje- (sutartis variu ir svarstyklėmis). Įsigyti nuosavybę mancipatio keliu
galima buvo ir neperdavus daikto. Pavyzdžiui, buvo galima įsigyti Italijos žemes, nepalikus Romos ribų.
Nuosavybės perdavimo mancipatio būdu objektais buvo tik res mancipi. Šio akto dalyviais (įgijėju,
perdavėju, liudininkais) galėjo būti tik Romos piliečiai.
In iure cessio (perleidimas teisme). Perleidėjas buvo atsakovas, o įgijėjas - ieškovas. In iure cessio
būdu buvo galima perduoti nuosavybę į res mancipi ir res ne c mancipi. Šiuo būdu taip pat galima
buvo įgyti ar atsisakyti nuo servitutų bei kitų teisių. Kaip ir mancipatio, tai buvo abstraktus aktas,
kuriuo galėjo naudotis tik Romos piliečiai
Traditio (perdavimas). Traditio skiriasi nuo mancipacijos ir in iure cessio, tuo, kad pastaroji buvo
pagimdyta ius gentium ir svarbiausia joje ne forma, o turinys. Traditio buvo ne formalus teisinis aktas,
o paprastas faktas - materialus valdymo perdavimo aktas. Tam, kad tradicijos keliu būtų perduota ir
nuosavybės teisė, reikėjo įvykdyti tris sąlygas:a)daiktas turėjo būti faktiškai perduotas (išimtis šiuo
atveju buvo tik kai įgijėjas jau turėdavo
daiktą);b) perleidimo faktą turėjo lydėti perleidėjo valia perduoti nuosavybę bei priėm'jo valia tą
nuosavybę įgyti iusta causa; c) tinkamas teisinis pagrindas (iusta causa traditionis) kurio dėka buvo
atliekama tradicija. Įgijėjas, kuris įgaudavo daiktą neturėdamas tinkamo teisinio pagrindo,
netapdavo jo savininku, o perleidėj as galėdavo j į bet kada atimti, remdamasis atgaunamuoju ieškiniu.
Traditio skyrėsi nuo mancipacijos ir in iure cessio šiomis ypatybėmis:1) Traditio galima įvykdyti
šalims nedalyvaujant, t. y. per trečiuosius asmenis; 2)mancipacija ir in iure cessio, įterpus sąlygas ir
terminus, buvo niekinės, tai traditio - ne. Negalima perduoti tik servitutų, nes jie buvo res
incorporales, o jiems negalima taikyti valdymo; 3)mancipacijos ir in iure cessio būdais bent
nekilnojamųjų daiktų nuosavybę buvo galima perleisti ir įgyti jų nevaldant, o traditio negalėjo
padaryti tas, kas nevaldė, arba nelaikė daikto. Išeitis buvo viena: reikėjo juridinio atstovo, turinčio
teisę perleisti daiktą.
Kilnojamiesiems daiktams ji buvo vadinama usucapio ir,pagal romėnų teisę turėjo atitikti penkis
pagrindinius bruožus:1,Res habilis. Usucapio keliu negalima buvo įgyti nuosavybės į , pavogtus
daiktus, įgytus prievartos būdu priklausančius valstybės iždui ir bažnyčiai. 2,Titulus.Valdymui daiktas
turėjo būti įgytas teisėtai.3. Fides. Tai yra valdytojo gera valia , kuri turėjo egzistuoti bent daikto
užvaldymo momentu.4. Possessio reiškė, valdymas sukelia nuosavybės teisės atsiradimą (usucirpusjo )
keliu. Pagrįstas faktiniu daikto valdymu (corpus) ir valia šį daiktą pasilikti sau (artimus). 5.Tempus.
Kilnojamuosius daiktus reikėjo valdyti vienerius metus, o nekilnojamuosius - dvejus metus.
Occupatio (užvaldymas). Tai seniausias nuosavybės teisės įgijimo būdas, kuris buvo taikomas įgyjant
nuosavybę į užvaldytą niekieno daiktą .Romėnų teisė statusą pripažino f e ra e bestiae, thesaurus, res
derelietae ir res hostiles.1) Ferae bestiae (laukiniai gyvuliai). Nuosavybė į laukinius gyvulius
atsirasdavo būtent nuo jų faktinio užvaldymo momento (pvz., ne gyvulio persekiojimas, bet jo
sumedžiojimas suteikdavo nuosavybės teisę). 2) Thesaurus (lobis) - tai vertingi daiktai, kurie ilgai buvo
paslėpti radus lobį svetimoje žemėje jis buvo dalinamas per pusę sklypo savininkui ir jį radusiam asmeniui.
3)Res derelictae (palikti daiktai). Derelikcija - tai atsisakymas nuosavybės laisva valia
atiduodant kilnojamojo daikto valdymą (pvz., išmetimas) ar galutinai paliekant žemės sklypą. 4) Res
hostiles - tai daiktai, esantys Romos teritorijoje ir priklausantys piliečiui tos valstybės, su kuria Roma
pradėjo karo veiksmus.
Nuosavybės teisės išnykimas. Romėnų teisė nuosavybę laikė amžina teise. Ji galėjo išnykti tik dėl tam
tikrų priežasčių. Pirma, nuosavybės objektui išnykus materialiai (dėl fizinio sunaikinimo, specifikacijos ar
kitokiu daikto išnykimo atveju). Antra, kai nuosavybės objektas išnyksta juridiškai, t.y. nebegali toliau
būti nuosavybės objektu pagal romėnų teisę (priešo atimtas daiktas, išlaisvintas vergas, daiktas,
paimtas valstybės ar bažnyčios reikalams). Nepriklausomai nuo objekto, nuosavybės teisė išnyksta šiais
atvejais: 1) ją perleidus (perleidimas galėjo būti savanoriškas ir nesavanoriškas); 2) vienas asmuo
praranda, bet kitas neįgyja (laukinis prijaukintas gyvulys pabėga); 3) savininkui atsisakius savo teisės; 4)
nuosavybės teisė iš savininko atimama prieš jo valią (konfiskacija, senatis).
Rei vindicatio. Jeigu savininkas daikto nevaldė, jis negalėjo pasinaudoti interdiktine gynyba.
Materialine-teisine prasme vindikacinis ieškinys - tai nevaldančiojo savininko reikalavimas
valdančiajam nesavininkui dėl daikto sugrąžinimo (restituere rem). Ieškovu (aktyvioji šalis) pagal
vindikacinį ieškinį galėjo būti tik savininkas, praradęs valdymą. ieškovais negalėjo būti visi tie
asmenys, kurie negalėjo būti kviritinės nuosavybės subjektais, taip pat asmenys, kurie nuosavybę įgijo
pretoriniais būdais, kadangi pretorinė nuosavybė buvo ginama actio Publiciana.
Romėnų teisė skiria tris išlaidų, padarytų daikto išlaikymui, rūšis (impensae):1,Išlaidos, kurias reikia
padaryti, kad daiktas apskritai egzistuotų arba kad iš esmės nepablogėtų - tai būtinosios išlaidos
(impensae necessariae).2, Išlaidos, kurios tik padidindavo daikto vertę – naudingosios išlaidos
(impensae utiles).3,Išlaidos, panaudotos daikto pagražinimui - prabangos išlaidos (impensae
voluptuariae).
Actio negatoria. Kai savininkas nepraranda valdymo, bet kas nors neteisėtai trukdo jam daiktą
valdyti. ). Ieškovas privalėjo įrodyti savo nuosavybės teisę ir kad atsakovas ją pažeidė. Atsakovas galėjo
įrodinėti savo teisę, tam tikru būdu varžyti ieškovo nuosavybės teisę, pvz., įrodinėti servitutą.
Publiciana - tai petitorinis ieškinys. Tuo jis iš esmės ir skyrėsi nuo posesorinių interdiktų. Jeigu prieš
interdiktą buvo galima atsikirsti, kad valdymas yra niekingas (užgrobtas jėga ir 1.1.), neliečiant valdytojo
beteisiškumo, tai Publiciąno ieškinyje atsakovas galėjo įrodinėti, kad ieškovas neturi teisės į daiktą. Čia
yra dar vienas pavyzdys, įrodantis kuo bonitarinis savininkas skiriasi nuo sąžiningo valdytojo. Šiuo
skirtumu remiantis klasikinė teisė bonitarinį savininką statė greta kviritinio. Šis ieškinys buvo panašus įrei
vindicatio, o jo formulėje egzistavo prielaida (fikcija), jog ieškovas pakankamai seniai turėjo daiktą,
kad įgytų į jį nuosavybę įgyjamosios senaties keliu. Pasyviai legitimuotas, kaip ir rei vindicatio, buvo
daikto valdytojas. Tais atvejais, kai atsakovas pareikšdavo, jog jis yra kviritinis daikto savininkas
(exeptio iusti domimi), ieškovas galėjo pareikšti repliką ir įrodyti, kad jis ginčijamą daiktą įgijo iš savininko
(replicatio rei venditae et traditae). Kai atsakovu Publiciąno ieškinyje būdavo kitas daikto valdytojas a
d usucapionem, ginčo išsprendimą nulemdavo tam tikros sąlygos. Jeigu abu asmenys įgijo daiktą iš to
paties asmens, tai procesą laimėdavo tas, kuris tą daiktą įgydavo anksčiau; taigi čia galiojo taisyklė prior
tempore, potior ure (kas pirmesnis laiko atžvilgiu, tas geresnis ir teisės atžvilgiu)
. Romėnų civilinė teisė žinojo gana daug nuosavybes apribojimo teisių. Pagrindinės jų - tai servitutai,
emfiteuzis, superficijus, ir įkeitimo teisė.
Servitutai (servitutes) - tai ribota daiktinė teisė kito asmens daiktui. Jeigu nuosavybės teisė suteikia
daikto savininkui galimybę be apribojimų naudotis jam priklausančiu daiktu, tai servitutai suteikia
teisę (kuri yra taip pat daiktinio pobūdžio) ribotai naudotis svetimu daiktu. Naudojimosi ribos
priklausė nuo servituto rūšies. Pagal romėnų teisę servitutai galėjo būti įsteigti arba žemės sklypo,
arba asmens naudai ir atsižvelgiant į tai buvo skirstomi į predialinius ir asmeninius. Servituto, kaip
tam tikro teisinio santykio, dalyviais galėjo būti tik teisės subjektai
2) Šiandieninė įkaito teisė - tai daiktinė teisė į svetimą daiktą, pagal kurią kreditorius (įkaito
turėtojas) gali, skolininkui (įkaito davėjui) neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, savo
reikalavimą patenkinti atsiimdamas jam priklausančią dalį iš įkeisto turto vertės, nepriklausomai
nuo to, ar įkeistas turtas tebėra skolininko, ar jis pastarojo yra perleistas tretiesiems asmenims. Taigi
įkeitimo teisiniame santykyje yra dvi šalys: įkaito turėtojas -kreditorius, kurio teisei apginti yra
užstatomas turtas ir įkaito davėjas -skolininkas, kuris kredito garantavimo tikslais įkeičia daiktą.
Pirmoji romėnų taikyta forma buvo laidavimas, t. y. šalia skolininko atsiranda dar vienas asmuo,
kuris atsako kreditoriui savo turtu, jeigu skolininkas neįvykdo savo įsipareigojimų
3) Superficijus ir emfiteuzis. Abi šios formos - tai ribotos daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą. Jos
maksimaliai-ribojo, nuosavybės teisę į sklypą. Emfiteuzis – tai graikiškos kilmės ilgametės nuomos
sutarties prototipas. Tai buvo paveldima ir perduodama svetimo sklypo naudojimosi teisė,
įsipareigojant mokėti kasmetinius procentus. Tokio pobūdžio sutartis nėra nei nuomos, nei
pardavimo sutartis. Joms buvo suteiktos visiškai savarankiškos sutarties statusas.Superficijus
(superficius) – tai paveldima ir perleidžiama teisė naudotis svetimu žemės sklypu statybos
reikalams. Ši teisė sudarė galimybę naudotis pastatu, esančiu svetimame sklype. Superficijaus
tikslas buvo paskatinti ir tuo pačiu palengvinti gyvenamųjų namų statybą.
Servitutas (servitus) – tai ribota daiktinė teisė į svetimą daiktą. Jeigu nuosavybės teisė suteikia daikto
savininkui galimybę be apribojimų servitutai suteikia teisę ribotai naudotis svetimu daiktu. Servitutai
galėjo būti įsteigti arba žemės sklypo, arba asmens naudai ir atsižvelgiant į tai buvo skirstomi į
predialinius ir asmeninius.
Servitutes praediorum(žemės). Asmuo, kuris nėra skylpo savininkas, riboja jo nuosavybės teisę į
sklypą. Šis ribojimas pasireiškė tuo, kad nesantis savininku asmuo galėjo atlikti tam tikrus
veiksmus, nepriklausomai nuo teisėto savininko valios.
Servitutes personarum, skirtingai nuo servitute preadiorum, kurie priklausė tam tikro sklypo
savininkui, galėjo priklausyti bet kuriam asmeniui, bet ne daiktui. Tai yra daiktinės teisės
svetimam daiktui, suteiktos tam tikro asmens naudai (pvz., panauda). Priklausomai nuo sklypo
paskirties bei nuo jo buvimo vietos visi predialiniai servitutai buvo skirstomi į kaimo (servitutes
preadiorum rusticorum) ir miesto servitutus (servitutes praediorum urbanorum). Seniausi kaimo
servitutai buvo:* Servitus itineris (tako servitutas) - teisė pėstute, ant arklio ar neštuvuose
kirsti svetimą sklypą. *Servitus actus. Priklausė iura itinerum kategorijai ir reiškė, kad
svetimą sklypą gali kirsti ekipažai, pavieniai gyvuliai ar kaimenes. *Servitus viae - tai servitutas,
suteikdavęs teisę naudotis keliu, kurio plotį buvo nustatęs XII lentelių įstatymas. Iš visų
kelio servitutų, šis suteikdavo plačiausias teises. *Servitutus aąue haustus - vandens
praleidimo servitutas. Jis suteikdavo teisę įžengti į svetimą sklypą pasisemti vandens. Jis
priklausė (vandens teisė) kategorijai. Labiausiai paplitę buvo šie miesto servitutai: *Servitus
altius non tollendi - draudimas, įpareigojantis "tarnaujančio" sklypo savininką statyti
tik tam tikro aukščio pastatus. Šis servitutas priklausė i M ra luminum (šviesos teisė)
kategorijai. *Servitus prospiciendi - draudimas statyti "tarnaujančiame" sklype konstrukcijas,
kurios užstodavo "valdančiojo" sklypo savininkui vaizdą. Taip pat priklausė iura luminum
kategorijai. *Servitus protegendi vel proiciendi - teisė tam tikra statybine konstrukcija
"kirsti" kaimyninio sklypo oro stulpą. Priklausė/Hm parietum (statybos) kategorijai. *Servitus
tigni immitendi - balkio "įleidimo" į kaimyninį mūrą teisė. Priklausė taip pat iura
parietum kategorijai. *Servitus oneris ferendi - teisė "atremti" statybinę konstrukciją į
konstrukciją, esančią kaimyniniame sklype. Sklypo savininkas buvo įpareigotas išlaikyti
savo konstrukciją tokią, kad kaimynas galėtų naudotis jam priklausančiu servitutu. Taip pat
priklausė »<ra parietum kategorijai. *Servitus stillicindi - teisė nukreipti lietaus vandens
nutekėjimą į kaimyninį sklypą. Priklausė iura stillicidiorum (nutekėjimo teisė)
kategorijai. *Servitus fumi immitendi - teisė nukreipti dūmus ir nemalonius kvapus į
kaimyninį sklypą.
Bendrieji predialinių servitutų požymius: 1 servitutas visuomet apsunkina vieną sklypą kito sklypo
naudai; 2 servitutas yra pastovi teisė; 3 servitutas yra nedalus. Pavyzdžiui, jei apsunkintoji servitutu
žemė arba turinčioji servitutą žemė yra padalinama tarp daugelio savininkų, tai kiekvienas sklypas yra
apsunkintas servitutu ir kiekvienas turi servitutą
Servitutes personarum (asmeniniai).Jų buvo 4 rušių:1Ususfructus Romėnų teisėje tai buvo daiktinė
teisė iki mirties naudotis svetimu daiktu ir surinkti jo vaisius, tuo pačiu turint pareigą išsaugoti to
daikto substanciją. Ususfructarijus turėjo teisę naudotis daiktu ir jo vaisiais. vaisius jis įgydavo
nuosavybės teisę nuo jų paėmimo momento. Daikto savininkas, ūsus fructu galiojimo metu turėjo tik
nuosavybės teisę. Ususfructarijus, neturėdamas nuosavybės teisės, negalėjo daikto teisiškai tvarkyti,
pakeisti jo statuso. Jei jis be savininko sutikimo pasisavindavo arba sunaikindavo daiktą, tai įvykdydavo
nusikaltimą.2 Ūsus - tai naudojimasis svetimu daiktu siaurąja prasme, tai yra tik pačiu daiktu, bet ne jo
vaisiais. 3Habitatio ir operae servorum vel animalium Habitatio -tai daiktinė teisė gyventi
svetimame name, o operae -tai teisė naudotis svetimo vergo ar gyvulio darbu.
Servitutų atsiradimo būdai:1) legato būdu, kai legatas užrašomas vindikacijos (ginčo) tvarka, kuria
nustatomas servitutas trečiojo asmens naudai; 2) priteisimo būdu (adjudicatio);3)in iure cessio
būdu,simuliuojant servitutinį ieškinį(actio confessoria); 4) mancipacijos būdu; 5) įgyjamos senaties
keliu.
Servitutų panaikinimas Išnyksta išnykus vienai iš būtinų jo sąlygų:
a) išnykus asmeniui arba žemės sklypui, kurių naudai nustatytas
sevitutas. Iki Justiniano servitutus ribojo bet koks teisnumo
ribojimas, o jo laikais – tik capititis deminutio maxima;
b) išnykus servituto varžomam daiktui materialiai arba teisiškai;
c) susiliejus į vieną asmenį servituto turėtojui ir daikto savininkui
(confusio)
Servituto atsisakymas. Atsisakyti servituto buvo galima tokia pačia tvarka, kokia jis nustatytas.
Nesinaudojimas servitutu. Pagal klasikinę teisę, kilnojamojo turto servitutai dėl non usus išnyksta per
vienus metus (pagal Justiniano – per 3m), o nekilnojamo per 2 metus (pagal Justiniano – per 10 – 20m)
Klasikinė teisė leido nustatyti laiko ir sąlyginius asmeninius servitutus, o daiktinius iš prigimties laikė
nuolatiniais – perpetuae
Servituto apsauga. Pagrindinis būdas apsaugoti servitutą buvo petitorinis ieškinys – actio confessoria. Jis
panašus į negatorinį ieškinį tuo, kad jį galima pateikti dėl kiekvieno, kuris faktiškai trukdo naudotis
servitutu. Skiriasi tuo, kad actio confessoria vis tiek priklausė servituto turėtojui, naudojosi jis servitutu ar
ne. O negatorinį ieškinį galėjo pateikti tik faktinis daikto valdytojas.
Fiducia. Šios formos esmė yra ta, kad skolininkas (fiduciantas) kreditui garantuoti,
mancipacijos arba i n iure cessio būdu, perduodavo kreditoriaus (fiduciano) nuosavybėn kokį
nors daiktą su sąlyga (pactum fiduciae), jog įvykdžius įsipareigojimą daiktas bus vėl grąžintas savininkui.
fiducia reiškė ne įkeitimą tikrąja prasme, bet nuosavybės teisės perkėlimą. Kreditoriui negrąžinus
įkeisto daikto, senoji romėnų teisė skolininkui net nesuteikė asmeninio ieškinio teisės. Pretorius
patobulino fiducia insitutą suteikdamas šiuo atveju skolininkui teisę pateikti asmeninį ieškinį –
actio fiduciae. Jo patenkinimas ne tik užtikrino materialinį atlyginimą skolininkui, bet ir užtraukė
kreditoriui negarbę – infamia. Fiducia dalykas galėjo būti tik res mancipi. Fiduciarijus įgydavo
vaisių nuosavybės teisę kaip ssavinikas, galėjo laisvai disponuoti daiktu. Pagrindinis fiducia
trūkumas yra tas, kad fiduciantas prarasdavo nuosavybės teisę į įkeistą daiktą.
Pignus Pignus - tai nauja, neformali įkeitimo forma, kuria Justinianas pakeitė fiducia institutą. Šiuo
atveju įkaito davėjas (skolininkas) perduodavo kreditoriui faktinio valdymo, bet ne nuosavybės teisę į
daiktą. Jeigu skolininkas neįvykdydavo savo įsipareigojimų, tai kreditorius turėjo pirmumo
teisę kitų kreditorių atžvilgiu patenkinti savo reikalavimą. Kreditorius galėjo laikyti įkeistą
daiktą, kol nebus sumokėta skola, tačiau negalėjo tuo daiktu disponuoti. Tai buvo savotiškas
daikto areštas. Kreditorius negalėjo daiktu disponuoti net ir tada, kai skolininkas buvo
nemokus. Tokios teisės buvo įgaunamos tik sudarius papildomą sutartį. Paminėsime tris
sutartis, kurios sustiprindavo kreditoriaus padėtį : a) pactum de vendendo sutartis, kuria
remiantis užstato gavėjas, jeigu skolininkas neįvykdys savo pareigos, gali parduoti įkeistą
objektą. b ) pactum antichreticum (antichresis) buvo taikoma tada, kai įkaito objektas duodavo
vaisius. Tokiu atveju įkaito gavėjas galėjo juo naudotis, o surinkti vaisiai buvo įskaičiuojami į
procentų, o po to ir į pačios skolos mokėjimo sumą; c) lex commissoria. Tai buvo neformali
sutartis, kurios dėka kreditorius tapdavo objekto savininku tuo atveju, jeigu skolininkas laiku
neįvykdydavo savo prievolės. Įvykdę įsipareigojimus, įkaito gavėjas privalėdavo grąžinti
daiktą. Kreditoriaus valdymą pretorius saugojo specialiais interdiktais
Hypotheca Skolininkas neperleisdavo kreditoriui įkaito objekto, bet i ir toliau likdavo jo
savininku bei valdytoju. Tačiau galiojo susitarimas, jog tuo atveju eigų skola nebus sumokėta,
kreditorius turės teisę patenkinti savo reikalavimą parduodant įkeistą daiktą. Tam, kad ši teisė
būtų realizuota, kreditorius turėjo įgyti valdymo įkeistam daiktui teisę. Šiai teisei pasiekti
pretorius nustatė trejopas priemones:
1)Interdictum Salvianum (Salviano interdiktas). Žemės sklypų nuomos santykiuose
blogesnėje padėtyje buvo nuomotojas, todėl jis negalėjo pastoviai kontroliuoti nuomininką. Taigi
pastarasis galėdavo gana lengvai išvežti ar parduoti įkeistą daiktą. Šis interdiktas buvo viena iš
nuomotojo gynybos priemonių. Trūkumas, kad juo buvo galima remtis tik prieš tam tikrą
koloną, bet ne trečiuosius asmenis.
2) Actio Serviana. Šiame ieškinyje nuomotojo teisė į nuomininko inventorių įgavo tikros
daiktinės teisės pobūdį, t. y. šeimininkas jį galėjo išreikalauti iš bet kurio valdytojo;
3)Actio quasi Serviana arba actio hypotheca in rem. Šiam ieškiniui susiformavus
klasikinėje teisėje, faktiškai buvo užbaigtas naujos įkeitimo formos - hipotekos formavimas.
Prievolės neįvykdžius, šis ieškinys padėjo kreditoriui išsireikalauti įkeistą daiktą iš įkaito
davėjo ar iš bet kurio įgijojėjo.
Įkeičiant daiktą hypotheca būdu jis nebuvo perduodamas, skolininkas turėjo galimybę jį
įkeisti kelis kartus. Tokiu atveju, iškilus eiliškumo problemai patenkinant reikalavimus,
pradėdavo veikti mums jau žinomas principas "prior tempori, patior iure" (pirmesnis laike yra ir
pirmesnis teisėje).
Įkaito atsiradimo būdai - tai sutartis, įstatymas ir viešosios valdžios potvarkis, išleistas remiantis teismo
sprendimu. Įkeitimo teisė pasibaigdavo sumokėjus skolą, garantuotą įkaitu, sunaikinus įkeitimo
objektą, įkeitimo objektą įsigijus įkaito gavėjui arba atsisakius įkeitimo teisės.
Romos respublikos laikotarpio pradžioje buvo du pagrindiniai prievolių atsiradimo pagrindai:
sutartys ir teisės pažeidimai. Vystantis ūkiniams ryšiams ir prekybai atsirado prievolės, kurios
aiškiai buvo kilusios ne iš sutarčių ir ne iš deliktų. Vienos iš jų buvo panašios į prievoles,
atsiradusias iš sutarties, todėl buvo vadinamos prievolėmis tarsi iš sutarties, kitos - panašios į
prievoles, kilusias iš deliktų ir buvo vadinamos prievolėmis tarsi iš deliktų. Tokią prievolių
klasifikaciją buvo Justiniano kodifikacijoje.
 svarbus žingsnis tobulinant civilinę teisę buvo stipuliacijos sutartis – tai žodinis
susitarimas klausimo ir atsakymo forma. Tai yra abstraktus susitarimas.
Tolesnis sutarčių teisės vystymasis vyko tokiomis kryptimis:
 Silpnėja formalizmas.
 Turtinė pusė tampa viešpataujančia prievolėje.
Daugėja sutarčių, ginamų ieškiniu, ir nusistovi tam tikri prievolių tipai
Kad sutartis būtų pripažinta galiojančia, reikėjo įrodyti ne tik jos buvimą, bet ir nurodyti, kokį
žinomą tipą ji atitinka, koki ieškinį galima pateikti. Šis principas yra sutarčių dalinimo pagrindas Į
contractus ir pacta. Contractus – tai teisės pripažintos, ieškiniu garantuotos sutartys. Pacta – tai
susitarimai, neatitinkantys jokių sutarčių tipų ir dėl to neturintys teisinės galios
Gajus skirstė prievoles iš sutarčių į 4 tipus:
1) Jeigu prievolei atsirasti pakanka vien šalių susitarimo – sutartis vadinama
konsensualine.
2) Jeigu iš daikto perdavimo – realine.
3) Jeigu prievolė atsiranda ištarus žodinę formulę – verbaline.
4) Jeigu prievolei atsirasti nustatyta rašytinė sutarties forma – literaline.
Reikia skirti vienašales sutartis nuo vienašalių sandorių, t.y. vienašalių valios pareiškimų
(testamentas).
Kad sutartis nebūtų niekinė, jos dalykas turi atitikti šias 4 sąlygas: a) juo negali būti veiksmas,
prieštaraujantis teisei ir geriems papročiams; b) jis turi būti įmanomas įvykdyti; c) jis turi tenkinti
kreditoriaus interesus; d) jis turi būti įsipareigojimas kreditoriui, bet ne trečiajam asmeniui, ir
pasižadėti turi debitorius, o ne kitas asmuo.
Sutartys, kurių galiojimas priklausė nuo jų pagrindo tinkamumo, buvo vadinamos kauzalinėmis.
. Dėl valios ydų sutartis negalioja šiais atvejais:
 Kada yra vien debitoriaus įsipareigojimas, bet nėra kreditoriaus sutikimo, išskyrus
dvi išimtis:
a) pažadas dviems, kuris galioja savaime, bevalių sutapimo;
b) pažadas miestui, kuris galiojo tik tada, jei buvo padarytas teisėtu pagrindu.
 Kada nesutampa šalių valios laikas. Taip dažniausiai yra tada, kai šalys yra ne
vienoje vietoje, o sutartis sudarinėjama per atstovus arba susirašinėjant.
Kada sutikimas nėra rimtas, duotas juokais. Romoje simuliacija nenaikindavo sutarties galios, jei tik
joje būdavo visi būtini sutarties elementai
Kai kurios sutartys galėjo būti sudarytos tik tam tikra forma (mancipacija). Tokie sandoriai
buvo vadinami formaliais. Kituose sandoriuose šalys savo valią galėjo reikšti įvairiais būdais, savo
nuožiūra. Tai neformalūs sandoriai.
Terminai, kaip ir kondicijos, gali būti atidedamieji ir naikinamieji. Atidedamasis terminas, tai
terminas, nuo kurio sutartis įsigalioja. Naikinamasis terminas, tai terminas, nuo kurio baigiasi
sutarties galiojimas.
Novacija – tai pasibaigimas pradinės prievolės, kurioje dalyvavo vienas kreditorius, ir sukūrimas
naujos prievolės, kurioje dalyvauja jau kitas kreditorius. Naujasis kreditorius, sutinkant
pirmesniajam, sudaro su debitoriumi tokią pačią sutartį kaip pradinė, turėdami tikslą šia nauja
prievole pakeisti pirmesnę. Novacija nepatogi tuo, kad norint pakeisti kreditorių prievolėje, reikėjo
ne tik abiejų kreditorių (senojo ir naujojo), bet ir debitoriaus sutikimo ir net jo asmeniško
dalyvavimo atliekant novaciją. Be to, novacijai nutraukus pradinę prievolę, pasibaigdavo ir jos
garantijų galia (įkaitas, ir pan.).
Romos teisininkai į žalos sąvoką jungė du elementus: a) pozityvius nuostolius, t.y. kreditoriaus
turėtos išlaidos, jo turto netekimas arba sužalojimas; b) negautą naudą, t.y. kreditoriaus negautos
pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu skolininkas būtų įvykdęs prievolę.
Svarbiausia žodinė sutartis buvusi stipuliacija. Stipuliacija buvo abstrakti sutartis. Galima buvo
susitarti dėl paskolos, mainų, dėl atlyginimo už pirktą daiktą ir pan. Stipuliacijos šalys sudarančios
sutartį, turi būti vienoje vietoje ir girdėti viena kitos klausimą ir atsakymą. Kurčnebiliai negalėjo
sudaryti stipuliacijos.
Realinėmis vadimanos sutartys, kurioms galioti nepakanka paprasto šalių susitarimo, o reikalaujama
faktiškai perduoti daiktą. Kol daiktas neperduotas, susitarimas teisinės reikšmės neturi.
Romėnų teisė žinojo keturių rūšių realines sutartis: paskolos, panaudos, pasaugos, įkeitimo.
Pasauga – tai sutartis, pagal kurią vienas asmuo – deponentas, perduoda kitam – depozitarijui,
daiktą pasaugoti, o antroji šalis įsipareigoja neatlygintinai tam tikrą laiką tą daiktą saugoti ir,
pasibaigus saugojimo laikuim grąžinti daiktą sveiką ir nesugadintą.
Pasaugos sutarčiai būdingi šie požymiai:
1) Pasaugos sutartis yra realinė. Prievolė iš šios sutartie atsiranda perduodant daiktą. Vien tik
susitarimas, kas asmuo žada paimti daiktą pasaugoti, prievolės iš pasaugos sutarties nesukuria. 2)
Buvo nereikalaujama, kad pasaugos davėjas būtų perduodamų daiktų savininkas. 3) Daikto
perdavimo tikslas – kad jį saugotojas saugotų. Pasaugos gavėjas netapdavo daikto savininku, ir
nebuvo jo valsdytojas. 4) Esminis pasaugos sutarties požymis, skiriantis jį nuo nuomos sutarties,
buvo pasaugos sutarties neatlygintinumas. 5) Daiktas galėjo būti perduodamas pasaugoti arba
nustatytam terminui, arba iki pareikalavimo. Terminas šioje sutartyje nebuvo būtina sąlyga. 6)
Pasibaigus saugojimo terminui, o esant neterminuotai sutarčiai – pagal pasaugos davėjo pareiškimą,
išsaugotas daiktas turėjo būti grąžinti pasaugos davėjui.
Saugotojas neturėjo teisės iš pagrindinės teisės pasaugos davėjo reikalauti atlyginimo, nes pasaugos
sutartis yra neatlygintinė.
Buvo trijų rūšių nuomos sutartys:
1) Daiktų nuoma, šia sutartimi viena šalis – nuomotojas, įsipareigoja perduoti daiktą naudotis kitai
šaliai – nuomininkui, o ši mokėti nuomos mokestį. Abi šalys, pažeidusios sutartį, atsakė už omnis
culpa. Tačiau, skirtingai negu pardavėjas esant pirkimo-pardavimo sutarčiai, nuomotojas atsakė net
negalėdamas perduoti nuomininkui daikto naudotis dėl atsitiktinių aplinkybių. Tada jis negalėjo
reikalauti ir nuompinigių.
2) Darbo jėgos samdos sutartis, pagal šią sutartį, vienas laisvas žmogus patenka kito dispozicijon,
t.y. už nustatytą atlyginimą tam tikram laikui parduoda savo darbo jėgą, pvz.: parsisamdo vežiku.
3) Rangos sutartis. Sudarydamas šią sutartį vienas asmuo įsipareigoja už nustatytą atlyginimą atlikti
kito asmens naudai tam tikrą darbą, pvz.: pastatyti namą. Medžiagos turėjo būti užsakovo, nes kitaip
laikyta sudarius pirkimo-pardavimo sutartį
Delicta privata – tai veikos, pažeidžiančios asmens ar asmenų grupės interesus. Deliktas sukėlė ne
bausmę, o prievolę sumokėti nukentėjusiajam baudą arba atlyginti nuostolius.
Rūšys:
1) Vagystė yra tyčinis daikto, jo valdymo ar naudojimo paėmimas siekiant naudos. Vagystę sudarė
3 sudedamosios dalys:
a) objektyvus elementas – tai daikto užgrobimas arba galimybės jį valdyti ir naudoti atėmimas;
b) subjektyvusis elementas – tai tyčia;
c) priežastis – tao noras pasipelnyti.
Vagystė skirstoma į atvyrą ir slaptą. Atviroji – tai vagystė, kai kaltininkas pagaunamas vagiant, o
slapta – atvirkščiai, kai jis nepagaunamas.
2) Iniuria – tai priešinga teisei veika (asmeninė skriauda).
Pažeidimų ratas:
a) membrum ruptum - sužalojimas, sukėlęs dalies kūno netekimą. Šalims nesusitarus dėl žalos
atlyginimo, galiojo taliono principas;
b) os fractum – veido kaulų sužalojimas.
c) veiksmai, kuriais pažeidžiama kūno neliečiamybė.
3) Neteisėtas svetimo daikto sugadinimas skyrėsi nuo iniuria ir vagystės, kadangi šiomis veikomis
nesikėsinta į nukentėjusįjį, ir neteikė asmeniui, padariusiam šį deliktą, asmeninės naudos.
Pirmas aktas, kur aptariamas šis deliktas, - tai lex Aquilia. Pirmose dviejuose dalyse kalbama apie
vergo ar keturkojo gyvulio užmušimą. Kas užmuša svetimą vergą ar gyvulį, privalo sumokėti už jį
aukščiausia kaina, turėtą per pastaruosius metus iki sužalojimo. Kita dalis gina nuo trečiųjų asmenų
bet kokį turtą, kuris jų yra sužalojamas sudeginant, sulaužant ar suplėšant. Atlikti veiksmai turėjo
atitikti tam tikrus reikalavimus:
a) žala atsirado dėl tiesioginio poveikio daiktui;
b) daiktas realiai sugadintas;
c) žala atsirado dėl veiksmų, už nebeikimą nebausta;
d) žala atsirado dėl priešingų teisei veiksmų.
Dayg dėmesio skyrė kaltei kaip vienai iš pagrindinių atsakomybės sąlygų. Atsakomtbės dydis
priklauso nuo to, ar žalą padaręs asmuo nors kiek stengėsi jos išvengti.
4) Pretorių teisės ediktai.
- Plėšimas – tai kvalifikuota vagystė, kai daiktą prievarta dažniausiai paima organizuota grupė.
- Grasinimas. Išgavęs daiktą grasinimais asmuo atsako pagal arbitražinį ieškinį taip pat in
quadruplum. Galiojo principas, kad toks daikto įgijimo būdas yra neteisėtas.
- Apgaulė. Pretorius ir Akvilijus nustatė ieškinį, skirtą žalai atlyginti. Ieškinio pateikimo sąlyga - tai
tyčinė apgaulė, kuria padaroma žala trečiajam asmeniui