SVAJONĖS IR REALYBĖS SANKIRTA JONO BILŪNO

„LIŪDNOJE PASAKOJE“

Svajonės – tai tikėjimas... Tikėjimas gražia ir šviesia ateitimi. Svajonės

suteikia pasauliui įdomumą ir prasmę. Svajonės leidžia panirti į seniai norimą
tobulą pasaulį, kur nėra skausmo, kur nėra vargų bei rūpesčių, kur viskas gražu,
šviesu pasakiška. Tačiau, deja, mes gyvename realiame pasaulyje, kur reikia
sunkiai vargti, kad pasieti savo tikslo, kur pilna apsimetėlių žmonių, kuriems
nesvarbus tavo jausmai, kurie galvoja vien tik apie tai kaip išgelbėti savo kailį, o
ant kitų jiems nusispjaut. Tokią svajonės ir realybės sankirtą pavaizdavo XIX a.
pabaigos – XX a. pradžios džiovininkų kartos kūrėjas, lyrinio pasakojimo
Lietuvoje pradininkas Jonas Biliūnas savo apysakoje „Liūdna pasaka“. Tragiškas
jaunos Banių šeimos likimas apysakoje perteikiamas gretinat svajonių ir realybės
pasaulius.
Tragiškas „Liūdnos pasakos“ turinys atskleidžiamas vaizduojant pagrindinės
veikėjos Juozapotos išgyvenimus, kur susipynę tikra ir netikra. Juozapota -
linksma, jauna, laiminga, kupina šviesiausių svajonių mergina. Jos laimės
supratimas grynai moteriškas – šeima, vaikai, nuosavybė. Tačiau ne ji viena
svajojo apie šeimą ir vaikus. Jos vyras taip pat palaikė žmonos svajones, bet jam
tik to negana. Jis trokšta kovoti dėl tautos laisvės. Rizikuodamas savo asmenine
laime dėl tautos jis išeina kovoti. Juozapotos sapnas – tai riba, kai tobulas ir
laimingas gyvenimas virsta siaubingu, kupinu vargų ir baimės. Jos vyras
Juozapotai matant yra pakariamas. Ji praranda savo vaiką. Juozapotos tolimesnis
gyvenimas yra pasmerktas kančioms, vargui, beprasmiškam Petriuko ieškojimui
Po mylimo vyro mirties viduje miršta ir ji pati. Kūrinio pradžioje nuotaika yra
gera, pakili, viltinga. Bet po Petro mirties nuotaika tampa liūdna, niūri,
vaizduojanti nežinomus gyvenimo vingius. Kūrinio pradžioje yra pabrėžiamos jau
pasenusios Juozapotos akys: „du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį Tokį
įspūdį, kaip tos jos akys, gali žmogui padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš arti
matomos.“ Taigi laimė Juozapotos akyse užgęsta tada, kai ji netenka savo mylimo
vyro.
„Liūdnoje pasakoje” pavaizduotas likimas žmonių, kurie svajojo susikurti
geresnį gyvenimą savo tautai. Šioje apysakoje labai aiškiai atskleidžiama
Juozapotos vidinė būsena jos vyro pasitraukimo į sukilėlius išvakarėse. Petrui
susitarus su draugais rytą pasitraukti į miškus ir grįžus namo pernakvoti. Juozapota
jį pasitinka ir bailiu balsu klausinėja. Petrui apkabinus Juozapotą, ji visa dreba. Pati
pasako, kad jai ,,širdį sopa``, kad ją ,,bailė ima``. Petras bando ją nuraminti, sako,
kad tik šiaip įsitaisė durtuvus, tačiau po šių žodžių padėtas daugtaškis. Tai gali
reikšti, kad Petras kažką nutyli ar netgi meluoja savo žmonai, nenorėdamas jos dar
labiau sugraudinti. Kad pakeltų jai nuotaiką, Petras pradeda žmonai pasakoti, koks
gražus ir laimingas gevenimas jų laukia ateityje, kai jie įgis laisvę, gaus žemės ir
susilauks vaikų. Galbūt ir žinodamas, kad jam bus labai pavojinga būti sukilėliu,
Petras visiškai neabejoja, tvirtai tiki savo ir Juozapotos šviesia ateitimi.