VIEŠOJI KALBA

Tema: Išmintis ir meilė

Potemė: Išminties ir meilės svarba žmogaus tobulėjimui. Sofoklis ,,Antigonė“

Žmogus nuolat mokosi ir tobulėja. Tai vienas pagrindinių procesų, kurie įprasmina
žmogaus gyvenimą. Juk tik tobulėdamas žmogus gyvena. Gyvenimas tampa pilnavertis. Tačiau
kalbant apie žmogaus tobulėjimą, svarbios tam tikros vertybės, kaip išmintis ir meilė. Tai galima
įvardinti kaip pagrindinius veiksnius, kurie labiausiai ugdo žmogaus mąstymą ir gyvenseną bei
leidžia daug sužinoti ir taip augti, padėti tvirtus pamatus savo egzistencijai. Išmintis ir meilė
literatūroje yra vaizduojamos kaip pamatinės gyvenimo vertybės, tad apie tokias ir panašias
vertybes kalbama ir Antikos klasiko Sofoklio tragedijoje „Antigonė“.
Antigonės pamatinės vertybės – išmintis ir meilė – ugdo ją kaip pilnavertę asmenybę.
Antigonė laikosi savo įstikinimų ir vertybių. Jomis vadovaujasi ir taip ne tik tobulėja pati, bet ir
skatina tobulėti kitus, skleidžia šviesą ir gėrį. Jos paveikslas tragedijoje „Antigonė“ dėl šių vertybių
yra žavintis. Ji drąsiai stoja skersai kelią dėdės Kreonto nurodymui nelaidoti dėl valdžios su
Eteokliu susikovusio Polineiko. Antigonė drąsi, ryžtinga, mylinti ir išmintinga. Būtent išmintis ir
meilė čia yra esminiai aspektai, kurie paskatina drąsiai veikti ir tobulėti. Meilė Antigonę verčia
galvoti apie savo brolius, kaip apie kritusius didvyrius, kurie abu vienodai yra verti pagarbos. O
būdama išmintinga ji supranta, kad, remiantis žmogiškumo faktoriumi, nepadoru vieną brolį
palaidoti, o kito ne. Ji vadovaujasi ne rašytais įstatymais, o Dievo ir žmogiškaisiais, taip saugodama
savo protėvių moralės nuostatas – draudimas palaidoti brolį prieštarauja žmogiškumo normoms.
Tad Antigonė kūrinyje įprasmina idėjas, kad žmogus turi būti gražus bei didingas savo siela. Tik
esant gražiam vidui, įdomus tampa ir paties žmogaus kūnas. Taigi, Antigonė remdamasi šiomis
idėjomis bei svarbiausiomis vertybėmis kaip išmintis ir meilė, tobulėja ir tampa pilnaverte
asmenybe.
Kreonto vertybės kitos - tai jo paties kuriami įstatymai, kurie iškeliami aukščiau
moralės normų. Tai Kreontą padaro neigiamu veikėju. Kreontas, remdamasis savo vertybėmis,
būdamas aklas ir visiškai nepriimdamas žmogiškosios moralės nuostatų tampa žmogumi, kuris ne
tik prieštarauja Antigonės vertybėms, tačiau pats dvasiškai rezignuoja bei netobulėja. Kreontas pats
neturėdamas ryškių vertybių pripažįsta tik aklą, įstatymais paremtą tiesą. Iš visų jis reikalauja
paklusnumo ir drausmės, doru ir visaverčiu žmogumi jis laiko tik tokį, kuris nesipriešina aklam
valdymui ir jo vertybėms. Kreontas netgi nepripažįsta demokratijos ir laisvės, jis teigia, kad šalis jo.
Tai jį daro egocentrišku veikėju. Jis kerštingas ir žiaurus. To neapkenčia net jo paties sūnus ir kiti
žmonės, kurie yra priversti būti nuolankūs ir vykdyti Kreonto nurodymus. Tad Kreontas net
nesusimąsto apie Antigonės požiūrį, taip kenkdamas ne tik kitiems, tačiau tuo pačiu ir sau. Taigi,
priešingai nei Antigonė, Kreontas negina tokių vertybių kaip meilė, atsidavimas ir išimtis. Jam
svarbiausia jo paties valdžia ir požiūris, kuriuo remiantis jis visiškai netobulėja.
Haimonas – Antigonės požiūriui pritariantis bei tokias pat vertybes, kaip meilė ir
išmintis, pripažįstantis veikėjas. Šiuo atveju Haimonas tampa panašus į Antigonę. Ne veltui su ja jis
susižadėjo. Nors Haimonas tėvo Kreonto buvo išmokytas būti nuolankiu ir klusniu, jis remiasi
svarbiausiomis vertybėmis, išlaikančiomis jį kilniu žmogumi, todėl jis nepritaria tėvo Kreonto
sumanymams ir valdžios principams. Haimonas žino, kad Tėbų gyventojai pritaria Antigonės
žygdarbiui. Jis bando tėvui parodyti tuos dalykus, kurių karalius nemato. Jis remiasi išmintimi ir
meilės vertybėmis, kuriomis jis kaip ir Antigonė neša šviesą žmonėms ir taip tobulėja. Tik protingas
ir mylintis žmogus gali tobulėti. Tačiau gana keista, kad Kreonto sūnus tampa visiška paties
Kreonto priešingybe ir, būdamas dar visai jaunas, kai kuriais aspektais tampa pranašesnis už savo
tėvą Kreontą. Jis nevengia išreikšti nuomonę ir drąsiai gina savus įsitikinimus, paremtus tiesa,
laisve ir svarbiausiomis vertybėmis. Taigi, Haimoną galima gretinti su Antigone. Jų vertybės yra
panašios, tad Haimonas taip pat tobulėja gindamas žmones, nešdamas meilę ir išmintį.
Taigi, apibendrindamas pagrindinius Sofoklio tragedijos „Antigonė“ veikėjus ir jų
ginamas vertybes, galiu teigti, kad didelės svarbos turi meilė ir išmintis žmogaus tobulėjimo
procese. Pavyzdžiui, tokie veikėjai, kaip Antigonė ir Kreonto sūnus Haimonas yra svarbiausias
vertybes pripažįstantys žmonės, kurie žino, jog jų polegiai atneš gero. Jie nėra savanaudžiai, jų
tikslas nešti gėrį, mylėti ir to mokyti kitus remiantis išmintimi. Kreontas yra visiška šių dviejų
veikėjų priešingybė. Kreontas aklai gina savo tiesas, siekdamas gero tik sau ir nepaisydamas kitų
nuomonių. Jam svarbu paklusnumas ir savo paties iškėlimas kaip tirono, kuriam priklauso viskas,
net ir žmonių mąstymas. Tai Kreontą daro visiškai neigiamu, netobulėjančiu ir itin nemaloniu
veikėju, kuris neturėtų būti tas veikėjas, kurio pavyzdžiu būtų galima sekti formuojant savo
svarbiausias vertybes.