(Pasirinkau žodį „grožis“ )

Pastraipa
Kiekvienas žmogus grožisi tais dalykais, kurių jam gyvenime labiausiai trūksta. Dažniausiai didžiausią įtaką
besiformuojančiai žmogaus grožio sampratai turi aplinkinis pasaulis. Nors bendrai žvelgiant egzistencializmo
literatūra koncentruojasi į absurdo bei egzistencijos temas, jos aprašomas žmogaus sąlytis su pasauliu
stipriai išryškina ir jo grožio suvokimą. Vienas ryškiausių egzistencializmo atstovų, prancūzas Albertas
Kamiu, gyveno tiek pirmojo, tiek antrojo pasaulinio karo metais. Tarpukario nestabilumas, saugumo
trūkumas, absurdo kupinas pasaulis jaunam rašytojui aiškiai parodė gyvenimo laikinumą bei trapumą, kas
ryškiai atsispindėjo jo tolimesnėje kūryboje. Romaną „Svetimas“ A.Kamiu parašė įkvėptas svetimumo
jausmo Paryžiuj, į kurį buvo priverstas atsikraustyti, kai neįtiko savo gimtojo miesto valdžiai. Pagrindinis
romano veikėjas Merso pasakoja savo paties gyvenimo istoriją taip, lyg ji jo labai nejaudintų. Merso gyvena
mažame butuke, dirba įprastą darbą ir elgiasi lygiai taip pat, kaip visi aplink jį. Nesireikšmindamas
gyvenimo, jaučiasi jam svetimas, tarytum ne savas. Nuo pat pirmųjų romano puslapių kuriamas absurdo
vaizdas – jo kaimynas senukas, netekęs žmonos, likęs vienas su savo šunimi, amžinai jį muša ir žemina, bet
kai šuo pabėga, pripažįsta, kad negali be jo gyventi. Kitas kaimynas, Reimonas, atsiranda Merso gyvenime
prašydamas pagalbos atkeršyti buvusiai meilužei, kurią ilgą laiką išlaikė ir mylėjo. Tokie, vienas kitam
prieštaraujantys reiškiniai, tik sustiprina netikrumo jausmą. Iš pirmo žvilgsnio Merso atrodo bejausmis – per
motinos laidotuves jis neverkia, be aiškios priežasties nužudo žmogų, bet tai tik absurdo likimo linija jo
gyvenime. Įpratęs prie jo, Merso nesureikšmina tokiu dalykų kaip meilė, laimė, materiali nauda. Jį žavi
trapios, bet stabilios smulkmenos, kurių savo gyvenime tiesiog neturi. Jis atkreipia dėmesį į Mari, moterį,
dominuojančią jo gyvenime, kai ši dėvi šviesias, švarias sukneles. Jos tarsi kontrastas jo purvinam ir mažam
butui. Po žmogžudystės, uždarytas kalėjime su paskirta mirties bausme, Merso diena iš dienos stebi dangų
ir jo besikeičiančias spalvas – jausdamasis suvaržytas fiziškai, jis grožisi vieninteliu likusiu laisvu dalykų
aplinkui. Jį ramina jūra, jos vėsa, žemės ir druskos kvapai, nes jie nekintantys, pastovūs ir paprasti. Visą
gyvenimą matydamas kaip nykų, nuo kitų priklausomą vaizdinį, jis pats to nejausdamas randa artumą su tais
dalykais, kurių jam labiausiai trūksta. Taigi, galima sakyti, kad žmogus visados žavėsis tuo, ko jam trūks.

Agnė Tarailaitė