KLAIPĖDOS VALSTYBINĖ KOLEGIJA

TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS
TRANSPORTO INŽINERIJOS KATEDRA

DEONTOLOGINĖ ETIKOS TEORIJA

SAVARANKIŠKAS DARBAS
 Deontologija

Deontologinė etika arba deontologija (gr. δέον, deon - pareiga, prievolė + gr. -λογία, -logia -

mokslas) – etikos teorija, teigianti, kad poelgiai yra savaime geri arba blogi, nepriklausomai nuo jų
pasekmių. Šį terminą sukūrė anglų sociologas teisininkas J. Bentham. Nors teorijos šalininkai
sutinka, kad pasekmės yra svarbu, jie teigia, jog mes privalome daryti savaime gerus poelgius
(pavyzdžiui, sakyti tiesą), net jei jų pasekmės bus blogos, bet yra ir kitass deontologijos apibrežimas
( lot. deontos – pareiga) – tai tokia etinė teorija, kuri savo išeities tašku laiko pareigos problemą
kaip svarbiausią žmogaus gyvenimo faktą. Tai iš esmės griežta pareigos etinė teorija. Pareiga siejasi
su teise, įstatymu, kurio privalu laikytis.
Iš esmės deotologija, tai griežta pareigos etinė teorija. Pareiga siejasi su teise, įstatymu,
kurio privalu laikytis. Deontologija akcentuoja pačios veiklos esmę. Ši teorija pabrėžia sprendimo
paveiktų pusių pareigas ir teises, bet netiria galimų sprendimo pasekmių.
Deontologija yra supriešinamos su pasekmizmu, kuris teigia, kad kiekvieno poelgio arba
veiksmo moralinė vertė slypi vien tik jo pasekmėse. Vis dėlto, deontologija nėra tas pats
kaip moralinis absoliutizmas. Deontologai, kurie taip pat yra moralinio absoliutizmo šalininkai, tiki
kad kai kurie poelgiai yra neteisingi nesvarbu kokius padarinius jie sukeltų. Vienas iš tokių
buvo Imanuelis Kantas, kuris ginčijosi, kad meluoti yra visada blogai - net jei žmogžudys klausia,
kur slepiasi jo potenciali auka. Deontologai, kurie nepritaria absoliutizmui, kaip W. D. Rosas teigia,
jog geros melavimo pasekmės kartais gali paversti melavimą teisingu pasirinkimu. Kita
deontologijos forma, kurios šalininkai s buvo Renė Dekartas, Viljamas Okamas ir XVIII
a. kalvinistai, teigia, kad reikia daryti tai, ką įsako dievas.

Dieviškojo įsakymo teorija

Dieviškojo įsakymo teorija iš tikro yra grupė susijusių teorijų, teigiančių, kad poelgis yra
teisingas, jei dievas paskelbė, kad jis yra teisingas. Tai yra deontologijos forma, nes teisingais
poelgiais laikomi tie, kurie patenkina pareigą laikytis dievo nurodymų, o ne tie, kurie atneša
geriausias pasekmes. Jei žmonės nedirba per šabą dėl to, kad taip įsakė dievas, tai jie elgiasi
moraliai, bet jei jie nedirba per šabą dėl tingėjimo, tai jų poelgis nėra moralus, net jei fiziškai atlikti
veiksmai visiškai sutaptų. Jei dievas įsako netrokšti kaimyno turto, tai to daryti ir nereikėtų, net jei
tas troškimas padidintų žmonių motyvaciją dirbti ir siekti savo tikslų, kas atneštų geresnes
pasekmes. Be to, pasaulis, kuriame žmonės trokšta savo kaimynų turto nebūtų laikomas geru, net jei
žmonės tokiame pasaulyje būtų laimingesni nei tokiame, kur kaimyno turto nėra trokštama.
 Imanuelis Kantas

Imanuelio Kanto etikos teorija laikoma deontologine dėl kelių skirtingų priežasčių. Visų
pirma, jis ginčijosi, kad moralus elgesys turi kilti iš pareigos. Antra, Kantas manė, kad poelgius
teisingas arba neteisingai paverčia jų motyvai, o ne pasekmės.
Anot Kanto, aukščiausias gėris turi būti geras savaime, toks, kad jo pridėjimas niekada
nepablogintų situacijos etiniu požiūriu. Kantas ginčijosi, kad paprastai gerais laikomi dalykai, kaip
intelektas, atkaklumas ir malonumas, yra arba negeri savaime, arba jų pridėjimas pablogina situaciją
etiniu požiūriu. Pavyzdžiui, kai žmonės patiria malonumą bežiūrėdami į kitų žmonių kančią, tai
paverčia situaciją etiškai prastesne. Kantas padaro išvadą, kad vienintelis tikrai geras dalykas yra
gera valia.
Kantas ginčijosi, kad iš poelgio pasekmių negalima nustatyti, ar žmogus turėjo gerus
ketinimus, nes blogų norų paskatintų veiksmų pasekmės kartais būna geros, o gerų norų paskatintų
poelgių padariniai kartais būna blogi. Kantas teigė, kad žmogus elgiasi iš geros valios tada, kai jis
elgiasi iš pagarbos etiniai taisyklei, o tą žmonės daro tada, kai jaučia pareigą elgtis taip, kaip elgiasi.
Taigi, vienintelis geras savaime dalykas yra gera valia ir gera valia yra gera tik tada, kai žmogus
pasirenka ką nors daryti dėl to, kad tai yra jo pareiga. Dvi reikšmingiausios Kanto kategorinio
imperatyvo formuluotės yra:
„Elkis taip kad tavo elgesio maksima galėtų tapti visuotiniu dėsniu, priimtinu tau pačiam“ (Elgesio
maksima yra tai, ko žmogaus valia privalo siekti)
„Elkis taip, kad tavo elgesio maksima visada galėtų kartu būti visuotinio įstatymų leidinio
principas“.
Pasak I.Kanto, būti moraliam , reiškia gyventi pagal proto diktuojamus principus. Vietoj laimės
Kantas pasirenka pareigą. Pagal Kantą, vertę turi tik pareigos atlikimas. Būtent ji išaukštinanti
žmogų, išgryninanti jo asmenybę. Jis manė, kad laimės motyvai, įvesti į moralę gali ją sunaikinti.
Deontologinio elgesio pavyzdys. Tarkime, kad baldų įmonės vadovas gavo baldų siuntą su
brokuotais baldais. Vadovaujantis deontologine teorija, jis turėtų tuos baldus nurašyti, nepaisant
patirto nuostolio.
Pagal Kanto teoriją, etinė taisyklė, kuri tinka vienam žmogui (vienu atveju), privalo tikti ir visiems.
Neegzistuoja kažkokios ypatingos etikos, kuri tarnautų tik vienam žmogui ar žmonių grupei,
ignoruojant kitus žmones ir tuo jiems darant žalą. Daugelis žmonių intuityviai suvokia tokios
nuostatos teisingumą.
Pagal Kantą būti moraliu, reiškia gyventi pagal proto diktuojamus principus. Protas padeda žmogui
įveikti blogį bei kurti moralinį gyvenimą. Moralę Kantas sieja su gėriu. Visa, kas moralu, yra gėris,
vertybė. Nors tai, kas yra gera, nebūtinai siejasi su dorove. Yra daug dalykų (jėga, valdžia, graži
išvaizda, sveikata, talentas ir kt.), kurių gyvenime siekiama ir pageidajama, bet moralinės vertės jie
neturi. Neturi jos ir materialiniai veiksniai, kurių vertė matuojama kaina. Moralinė vertybė kainos
neturi. Ją salygoja žmogaus savigarba. Taigi, pasak Kanto, dorovę žmogus kuria pats,
vadovaudamasis protu, be jokių autoritetų, ar jėgų, kurioms kartais neišvengiamai tenka paklusti.
Tačiau moralinę vertę įgyja tik tas veiksmas, kuris atliekamas savarankiškai, apsiprendus paklusti
protui.
Pareiga yra moralinė kategorija. Ji kiekvienam žmogui būdinga tiek, kiek padeda jam laisvai
apsispręsti, pvz., būti mandagiam su artimu žmogumi yra lengva o su priešu – sunku. Kada žmogus
yra moralesnis, ar kada jis elgiasi mandagiai su artimu žmogumi, ar su priešu? Aišku, kad su priešu,
nes tada jis protu pagrindžia savo elgesį.
 W. D. Roso pažiūros

W. D. Roso pažiūras galima apibūdinti kaip „pliuralistinę deontologiją“. Jis manė, kad
utilitarizmas (viena iš populiariausių pasekmizmo formų) yra nepilnavertė etinė teorija, nes ji
pernelyg supaprastina mūsų ryšį su aplinkiniais. Pasak Roso, žiūrėti į kitus žmones tik kaip į naudos
iš mūsų veiksmų gavėjus yra negerai, nes žmones sieja ir kitokie ryšiai (pvz., skolininkas ir
skolintojas) iš kurių ir kitokios pareigos (pvz., gražinti skolą). Iš viso jis išskyrė septynias pareigas,
į kurias turėtume atsižvelgti darydami sprendimą:

 Pareiga padėti kitiems žmonėms (padaryti juos laimingesniais, patobulinti jų charakterį)

 Pareiga vengti kitų žmonių žalojimo
 Pareiga pasirūpinti, kad žmonės gautų tai, ko nusipelno
 Pareiga tobulinti save
 Pareiga atlyginti žmonėms, su kuriais elgeisi neteisingai
 Pareiga padėti žmonėms, kurie padėjo tau
 Pareiga elgtis tiek pagal aiškiai pasakytus, tiek pagal numanomus pažadus, tarp kurių yra ir
numanomas pažadas sakyti tiesą.

Pasak Roso, papuolęs į situaciją, kurioje pareigos viena kitai prieštarauja, žmogus turi
nuspręsti, pagal kurią pareigą elgtis. Pavyzdžiui, žmogus pažada draugui su juo pažiūrėti filmą.
Tada jis turi pareigą tą pažadą tesėti. Bet beeinant pas draugą žmogus pamato automobilių avariją.
Aiškus avarijos kaltininkas apkaltina nekaltą vairuotoją. Dabar pas draugę ėjęs žmogus turi dar ir
pareigą „pasirūpinti, kad žmonės gautų tai, ko nusipelno“, pagal kurią jis turėtų palaukti, kol
atvažiuos policija ir papasakoti, ką jis matė. Rosas tikriausiai sakytų, kad ši pareiga yra svarbesnė
už pareigą tesėti pažadą draugui, todėl jis turėtų palaukti policijos net jei tai reikštų, kad negalės
kartu su draugu pažiūrėti filmo. Po to žmogus turėtų paaiškinti savo draugui situaciją ir kaip nors
jam atsilyginti, taip įvykdydamas pareigą „atlyginti žmonėms, su kuriais elgeisi neteisingai“.
Kitokioje situacijoje pažado tesėjimo pareiga gali būti svarbesnė už pareigą „pasirūpinti, kad
žmonės gautų tai, ko nusipelno“.
 LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. Tyto alba. 2002
2. Baranova J. Filosofinės etikos chrestomatija. Alma Littera. 1998
3. Degutis A. I. Kanto filosofijos profiliai. Vilnius. Mintis. 1988
4. Kantas I. Dorovės metafizikos pagrindai. Vilnius. Mintis. 1980
5. Kantas I. Praktinio proto kritika. Vilnius. Mintis. 1987
6. Štrauchas J. Naujųjų amžių filosofijos istorija. Amžius. 1996
8. Putinaitė N. Paskutinioji proto revoliucija.Vilnius. Aidai. 2004

Internetinės nuorodos:
1. http://plato.stanford.edu/entries/kant-moral/
2. http://en.wikipedia.org/wiki/Immanuel_Kant
3. http://lt.wikipedia.org/wiki/Kategorinis_imperatyvas
4. http://lt.wikipedia.org/wiki/Deontologija
5. http://www.straipsniai.lt/filosofija/puslapis/9135