Perskaitykite A.

Narbekovo straipsnį „Ribos, kalbant apie žmogaus gyvybę,

yra aiškios, tad nereikėtų gudrauti“

Bioetika – tai mokslas, kuris ir siekia, kad moksliniai eksperimentai etikos ribų neperžengtų ir
nekenktų žmogaus gerovei.  
Bioetika ne taip seniai atėjo į mūsų gyvenimą. Pirmą kartą šį terminą 1970 m. pavartojo vienas JAV
onkologas. Pats žodis sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių, reiškiančių gyvybę ir etiką. Labai
populiariai galima sakyti, kad bioetika – gyvybės mokslo etika. Manau, kad mintis, jog turi
egzistuoti bioetika, kilo dėl labai svarbios priežasties – negalima, kad gyvybė išnyktų nuo žemės
paviršiaus. Bioetika yra platesnė nei medicinos etika sąvoka. Mes nagrinėjame problemas, susijusias
ne tik su žmogaus sveikata, jo gyvybe, bet kalbame ir apie gyvybę apskritai (net apie
mikroorganizmų gyvybę, genetiškai modifikuotus organizmus ir pan.). Kitaip sakant, galvojame,
kaip sugyventi, kad nė vienai gyvybės rūšiai nekiltų pavojus išnykti. Žinoma, šis procesas vyksta
savaime, bet svarbu, kad mes jo nepasuktume fatališka kryptimi ir nereikėtų gailėtis.
Šiais laikais kalbama apie disciplinų sąsajas. Bioetika taip pat negali būti be kitų disciplinų – būtina
turėti bent šiek tiek biologijos, medicinos, biomedicinos žinių, nes be jų negalima kalbėti apie
etinius sprendimus ir apskritai gyvybę. Taip pat bioetika labai susijusi su antropologija – nuo to, kaip
mes žvelgsime į žmogų, priklausys ir mūsų sprendimai. Žmogus suvokiamas įvairiai ir, deja, kai
kurios sampratos atveria galimybes veiksmams, kuriuos sunkiai galima paaiškinti sveiku protu.
Tarkim, jei žmogų vertinsime dualistiniu požiūriu ir remsimės Rene Descartes’u, kūną ir dvasinį
pradą matysime atskirai, žmogus mums tebus biologinis subjektas. Bet jei antropologijai
pritaikysime holistinį požiūrį (žmogus yra kūno ir dvasinio prado vienovė; žmogaus kūnas yra ne tai,
ką jis turi, o tai, kas jis pats yra; tai, kas susiję su žmogaus kūnu, yra žmogiška ir labai skiriasi nuo
to, kas vyksta kituose gyvuose organizmuose), daugelis dalykų įgaus visai kitokią reikšmę. Bioetika
paliečia daug dalykų, susijusių su naudos aspektu, o iš jų kyla daugelis diskusijų ir prieštaravimų.

Vienas iš bioetikos teiginių – mokslo pažanga negali būti pavojinga pačiam žmogui, jos
negalima nukreipti prieš patį žmogų. Čia kyla klausimas, kas yra žmogus. Yra aibė įvairiausių
teorijų, aiškinančių, kada žmogus atsiranda. Taip pat dažnai bandoma paneigti akivaizdžią ir mokslui
abejonių nekeliančią tiesą, kad žmogaus gyvybė atsiranda apvaisinimo momentu. Tačiau jei kažkam
naudinga embrioną panaudoti tam tikriems tikslams, kuriamos įvairios teorijos, kad žmogus
atsiranda vėliau, mes neturime moralinių įsipareigojimų ir nieko blogo nenutiks. Būtina žinoti, kad
paėmus kamieninių ląstelių iš blastocisto stadijoje esančio 5–6 parų embriono, jis žūva. Todėl vyksta
diskusijos, keliami etiniai ir moraliniai klausimai, kad embriono negalima naikinti. Be to, net iš
medicininės pozicijos vertinant, embriono kamieninės ląstelės kelia labai daug pavojų, o ir tose
šalyse, kurios eksperimentų su embrionų kamieninėmis ląstelėmis nedraudžia, apčiuopiamų
rezultatų, kad taip galima padėti žmogui ir išgydyti kokią nors ligą, nėra. Su gyvūnais atliekami
eksperimentai kelia nemažai nerimo – gyvūnai žūva nuo piktybinių auglių, kurie susidaro būtent iš
embrioninių kamieninių ląstelių. Galima labai atsakingai pasakyti, kad niekur pasaulyje žmonės
embrioninėmis kamieninėmis ląstelėmis nėra gydomi.

Mokslas vystosi neįtikėtinu greičiu ir turėtų tarnauti žmogui bei jam nepakenkti. Bioetika yra
tarsi saugiklis, nustatantis ribas ir galimybes, pritariantis arba ne eksperimentams. Dabar
suabsoliutinta mokslinių tyrinėjimų laisvė: jeigu pasakoma, kad negalima atlikti tyrimų su
embrionais ir jų sunaikinti, tariamai trukdoma arba stabdoma tyrėjo laisvė. Bet kur mes galime
nueiti? Juk vadinamieji moksliniai eksperimentai vyko ir nacių koncentracijos stovyklose. Išliko
dokumentų ir vaizdinės medžiagos, kad mokslo vardu buvo daromi eksperimentai su koncentracijos
stovyklų kaliniais, netgi vaikais. Taigi kiek žmonių gyvybių buvo sunaikinta prisidengus mokslo
vardu? Šios paralelės labai nemėgsta šiuolaikiniai mokslininkai, bet jie turėtų suprasti, kad ne
viskas, kas techniškai įmanoma, turėtų būti daroma. Pirmiausia reikėtų pažiūrėti, ar tai nesikerta su
etika ir morale. O tai, kas nukreipta prieš žmogaus gyvybę, kad ir kokia tai gudrybė arba naujovė,
vis tiek nebus pateisinama.
Kaip atsitiko, kad žmogus kuria jį patį naikinančius produktus?
Tai didžiulis paradoksas. Homo sapiens yra vienintelė protinga ir laisva būtybė, tačiau elgiasi
sunkiai suvokiamai – naikina pats save ir savo rūšį. Gamtoje gyvi sutvėrimai savo palikuonių
nenaikina. Jei paukštis išmeta iš lizdo paukščiuką, toks poelgis susijęs su instinktais – jei nėra kaip
pramisti, gyvūnai klausimą sprendžia taip. Bet žmonės atsikrato negimusių vaikų ne todėl, kad
neturi valgyti. Dažniausiai žmogus save pastato į tą vietą, kuri jam nepriklauso – žmogus nori tapti
dievu be Dievo.

Gebėjimas kažką padaryti rodo, kad žmogus iš tikrųjų tobulesnis, kažką sugeba, bet tam tikrų
dalykų peržengti nevalia. Reikėtų pasakyti , kad egzistuoja moraliniai, dorovės dėsniai. Jeigu mes
juos laužome arba ignoruojame, blogų pasekmių neišvengsime. Kiekvienas protingas žmogus
sutinka, kad negalima kitam daryti to, ko nenorėtum pats – tai auksinė taisyklė. Bandydamas šiuos
dalykus ignoruoti ir elgdamasis taip, kaip jam patinka, save laikydamas aukščiausiu sutvėrimu,
galinčiu daryti bet ką, žmogus neišvengs pasekmių.

Tam tikri dalykai, pavyzdžiui, supratimas, ko nevalia daryti, o ką būtina, žmogui duoti iš
prigimties. Mes visi žinome, kad reikia daryti gera, vengti blogio ir pan. Žinoma, žmogui, kuris
prisiliečia prie mokslo, bet nepamiršta, kad yra dorovinė, moralinė pusė, viskas aišku ir paprasta.
Visada buvo aišku, kad žmogaus gyvybė yra neliečiama, kad atimti, sunaikinti gyvybę būtų
baisiausia, ką galima įsivaizduoti.
Kalbant apie probleminius dalykus – moralinę, etinę ir mokslo įtampą galima įvardyti
teigiamų pavyzdžių, kur bioetikos sričiai pavyko įtikinti ar nugalėti pavojų keliančius mokslinius
išradimus
Viena sritis, nekelianti mokslininkų ir tų, kurie gina etines ir dorovines normas, ginčų. Tai
organų donorystė. Tai vienintelė sritis, kurioje ne taip sudėtinga suprasti, kas yra gerai ir kas blogai.
Lietuvoje dėl organų donorystės nėra problemų, vis dėlto yra šalių, kuriose būna visko.

Jeigu mes galvojame apie išlikimą, žmogaus gyvybės išsaugojimą, privalome rasti sutarimą. Tačiau
nesutarimas kyla ne iš nežinojimo, kas yra blogai, o dėl naudos. Tol, kol žmonės ieškos materialinės
naudos, garbės, sutarimo nebus. Kai kuriose šalyse bandoma klonuoti žmogų, ir mokslininkams,
kurie tai padarys pirmieji, atiteks visa garbė (pavyzdžiui, mokslininką, kuris klonavo avį Dolę, žino
visi). Tačiau pirmiausia reikėtų pagalvoti, kas atsitiks tam klonuotam žmogui, ar jo gyvenimas bus
toks pats, kaip ir prokreacijos keliu atsiradusio žmogaus, ir tik tada nuspręsti, galima tai daryti ar ne.
Sąžiningas, protingas ir laisvas žmogus nesuinteresuotas daryti kažką dėl pinigų ar garbės. Jis visada
žino, kur yra ribos. O ribos, ypač kalbant apie žmogaus gyvybę, pakankamai aiškios, todėl nereikėtų
gudrauti, išsisukinėti, bandyti ignoruoti arba nustumti ribas (neva, mes nieko blogo dar nedarome).
Neįmanoma nesuvokti, koks skirtumas, kai gyvybė naikinama arba, atvirkščiai, stengiamasi ją
išsaugoti. Tai labai paprasta ir aišku.

Prisiminkite ankstesnėse pamokose nagrinėtą medžiagą (temas) ir atsakykite į klausimus:

• Kas yra bioetika?
• Kokie yra pagrindiniai bioetikos principai? Išvardinkite ir trumpai paaiškinkite.
• Kaip jūs manote, kada moksliniai eksperimentai gali peržengti moralės ir etikos ribas?
Kodėl? Išsakykite ir pagrįskite savo nuomonę.
• Kaip jūs manote, kada moksliniai eksperimentai yra pateisinami tiek moraliai, tiek etiškai?
Kodėl? Išsakykite ir pagrįskite savo nuomonę.
• Atsakimas taikomosios etikos atšaka, tirianti moralines problemas, kylančias iš mokslo ir
juo paremtų naujųjų technologijų poveikio gyvybei, ypač žmogui.[1] Bioetika siejasi su ekologine
etika, medicinos etika, elgesio su gyvūnais etika, biotechnologijų mokslu. Kaip akademinė
disciplina dėstoma universitetuose - gamtos mokslų, ypač medicinos, filosofijos, teologijos
specialybių studentams.