EVOLIUCINĖ PSICHOLOGIJA: natūrali atranka ir instinktai

Evoliucija – gyvųjų organizmų pasikeitimas, vykstantis milijonus metų dėl:

a) genetinės kaitos populiacijoje ir b) natūralios atrankos dėka vykstančių palankių išlikimui
pasikeitimų išsaugojimo ir perdavimo kitoms kartoms. Genetinis pasikeitimas gali vykti dėl mutacijų,
bet dažniausiai dėl genų rekombinacijos dauginimosi procese. Pasak Darvino, natūrali atranka
sąveikauja su genetiniais pokyčiais tokiu būdu, kad labiausiai prisitaikę populiacijos individai
(gimdantys gyvybiškiausius palikuonis) įneša didžiausią indėlį į kitų kartų genofondą. (Genofondas –
vienos organizmų rūšies pastovi genų visuma). Mutacijos ir genų rekombinacijos vyksta atsitiktinai,
tačiau išlikimas natūralios atrankos procese sąlygoja genetinius pasikeitimus ateityje. Evoliucijos dėka
vystosi naujos biologinės rūšys – pvz., kai dvi tos pačios rušies populiacijos izoliuojasi skirtingose
geografinėse plotmėse. Skirtingos raidos sąlygos palaipsniui veda į tai, kad šios populiacijos tampa
atskiromis rūšimis. Adaptacija vyksta tada, kai sąlygos išlieka pastovios ir rūšis natūralios atrankos
dėka geriau pritampa prie aplinkos sąlygų. Natūralios atrankos procese evoliucionuoja tiek anatominės
struktūros, tiek ir elgesio formos.

Evoliucinės psichologijos atsiradimas

Tekste EV – evoliuciniai psichologai

Plačiąja prasme evoliucinė psichologija prasidėjo Darvino darbais. Jis pasiūlė šią mokslinę
viziją „Apie rūšių kilmę“: „netolimoje ateityje matau perspektyvą dar svarbesniems tyrimams.
Psichologija įgaus naują pagrindą, paremtą tuo, kad kiekviena būtybė bus suskirstyta pagal protines
galias ir gabumus“ (Darvinas 1895). Ši Evoliucinės psichologijos knyga, išleista 146 metai po to, kai
Darvinas ištarė pranašingus žodžius, simbolizuoja evoliucinės psichologijos pagal Darviną, atsiradimą.
Evoliucinė psichologija yra pakankamai nauja sritis. Svarbiausi šios psichologijos aspektai yra
psichologinio prisitaikymo specifiškumas, individualių skirtumų svarba ir šie klausimai kelia labai
daug ginčų. Daugelis fenomenų iki šiol neišaiškinti, jie laukia kada mokslininkai panaudos evoliucinės
psichologijos suteikiamas galimybes. Šimtai psichologijos ir elgesio fenomenų buvo užfiksuoti
empiriškai, tačiau išvadų niekada nebūtų galima pateikti be evoliucinės psichologijos. Evoliucinė
psichologija daugelį kartų įrodė savo vertę tiek empiriškai, tiek ir teoriškai. Jeigu ir yra koks nors
būdas geriau suprasti gamtą ir žmogaus protą, jis dar nėra atskleistas.
Praėjusį dešimtmetį evoliucinė psichologija įsiskverbė į visas psichologijos sritis. Tačiau kai
kurie tyrėjai į evoliucinę psichologiją atkreipia dėmesį tik tuomet, kai visos kitos šakos nebepajėgia
atsakyti į iškilusius klausimus. Evoliuciniai psichologai mano, jog proto nebegalima vertinti kaip balto
lapo į kurį rašo tėvai, mokytojai ir kultūra; kaip mokymosi įrenginio; informaciją apdorojančių
mechanizmų ar nervų tinklo. Žmogaus protas jau apginkluotas sudėtingais psichikos mechanizmais,
kuriuos sukūrė natūrali atranka. Norint šiuos mechanizmus suprasti, reikia įsigilinti į evoliucionavusias
funkcijas – kam atrankos būdu jos buvo sukurtos. Taip kaip gydytojas negalėtų nagrinėti širdies,
kepenų, jeigu nežinotų jų funkcijų, taip ir psichologinių mechanizmų supratimas be jų funkcijų
paaiškinimo nebūtų galimas.
Šiuo metu psichologija skirstoma į kognityvinę, socialinę, asmenybės, raidos, klinikinę ir
mišrias sritis tokias kaip kognityviniai neurologijos mokslai ir kt. Evoliucinė psichologija pateikia
teorinius pagrindus apjungiančius kitas psichologijos sritis. Pamodeliuokime „nepažįstamojo baimę“
kaip psichologinės adaptacijos situaciją. Pagrindinė funkcija yra motyvuoti kūdikį laikytis atokiau nuo
potencialiai pavojingų žmonių, ir išlikti greta besirūpinančiųjų, taip išvengiant pavojaus, kurį gali
sukelti nepažįstamasis. Nepažįstamojo baimė pasižymi universalumu visose kultūrose, kur tik buvo
studijuojama. Šis aspektas pastebimas nuo gimimo iki 6 mėnesių, pradedant nuo to laiko kai kūdikiai
ima ropoti. Dėmesys skiriamas daugiau nepažįstamiems vyrams nei moterims, kadangi istoriškai vyrai
visada buvo pavojingesni.
Kuriai psichologijos sričiai priklauso nepažįstamojo baimė? Tai akivaizdžiai apima
informacijos apdorojimą, todėl galima būtų priskirti kognityvinei psichologijai. Tai taip pat pasižymi
ontogenetine raida, todėl galima priskirti raidos psichologijai. Šiuos veiksmus skatina bendravimas su
1
aplinkiniais, todėl taip pat priklauso socialinei psichologijai. Skirtingi kūdikiai skiriasi nepažįstamųjų
baimės lygiu, todėl tai taip pat priklauso asmenybės psichologijai. Mažumos kūdikių mechanizmas gali
neveikti, todėl tai taip pat priskiriama klinikinei psichologijai. Iš biologinės pusės čia veikia smegenys,
todėl susiję ir neurologijos mokslai. Tuo pat metu nepažįstamojo baimė kartu vienu metu priklauso
visoms sritims arba nei vienai.
Evoliucinė psichologija griauna šį tradicinį mąstymą. Žvelgiant iš prisitaikymo problemų ir jų
psichologinių sprendimų perspektyvos, evoliucinė psichologija siūlo vieninteles neginčijamas
priemones kaip išanalizuoti protą. Evoliucinė psichologija apjungia skirtingas psichologijos sritis.

Konceptualūs evoliucinės psichologijos pagrindai

Kaip ir kognityvinės psichologijos mokslininkai, evoliuciniai psichologai sakydami „protas“

turi omenyje informaciją apdorojančius įrenginius, įkūnytus nerviniame audinyje, atsakingus už
sąmoningą ir nesąmoningą veiklą, valdančius kūną ir elgesį. Kaip ir kiti psichologai, evoliuciniai
psichologai tiria hipotezes naudodami įvairius metodus, pavyzdžiui, kognityvinės psichologijos,
socialinės psichologijos, raidos psichologijos, eksperimentinės ekonomikos, kognityvinių
neuromokslų, genetikos, fiziologinės psichologijos bei tarpkultūrinės srities metodus.
Evoliuciniai psichologai pranoksta tradicinius psichologus tuo, kad jie gali naudotis psichinės
funkcijos kilmės nauda: žmogaus protą sudarančios programos buvo kuriamos natūralios atrankos,
siekiant išspręsti protėvių medžiotojų-rinkėjų prisitaikymo problemas, tokias kaip poros radimas,
darbas su aplinkiniais, medžioklė, rinkimas, vaiko gynimas, navigacija, grobuonių vengimas ir t.t. Viso
to žinojimas EP leidžia tyrinėti protą kaip inžinieriams (atskleisti naujus proto funkcinius
mechanizmus naujoms problemoms išspręsti). Pradedama nuo adaptacijos problemos analizės. Analizė
– tai nustatymas, kokias savybes turėjo programa turėti, kad adaptacijos problema būtų tinkamai
išspręsta. Šis požiūris leidžia kelti hipotezę apie programų, sudarančių protą, struktūrą, kurias vėliau
galima patikrinti.

Evoliucinė psichologija fokusuojasi į psichologijos mechanizmus kaip į išvystytas programas,

kurias skatino nauji išradimai skirtingose mokslo srityse. Išskiriami 4 raidos elementai:
1. Kognityvinė revoliucija pirmą kartą žmogaus istorijoje suteikė galimybę tiksliai apibūdinti
psichikos mechanizmus kaip programas, kurios apdoroja informaciją. Galilėjus atrado,
kokiu būdu galima išreikšti ryšius tarp matematikos ir fizikos dėsnių, tuo duodamas pradžią
šiuolaikinei fizikai.
2. Pažanga antropologijoje (biologijos šaka, tirianti žmogų, jo kilmę) pateikė duomenis apie
mūsų protėvių adaptacijos problemas, kurias jie turėjo išspręsti išgyvenimui ir dauginimuisi.
Taip pat apie aplinką, kurioje jie turėjo tai padaryti.
3. Gyvūnų elgesio, lingvistikos ir neuropsichologijos tyrimai parodė, kad protas nėra baltas
popieriaus lapas, pasyviai įrašantis pasaulį. Organizmai gimsta turėdami žinių apie pasaulį,
kurios leidžia jiems pažinti kai kuriuos ryšius lengviau, kitus kiek daugiau įdėjus pastangų.
Evoliucinės psichologijos atstovai teigia, kad Skinnerio hipotezė, kad yra tik vienas
paprastas mokymosi būdas, paremtas apdovanojimu ir bausme – klaidingas.
4. Adaptacijos dėsningumai ir atsitiktinumai evoliucijos procese buvo atskirti įvairių
reikšmingų selekcionistinių teorijų bei analitinių praktinių įrankių pagalba.

Kalbant apie žmogaus prigimtį ir jo visuomeniškumą, tarp šių 4 raidos elementų, nustatomi tam
tikri ryšiai:
• C-1: kiekvienas kūno organas evoliucionavo, kad atliktų kažkokią funkciją: žarnynas
virškina, širdis pumpuoja kraują, kepenys nukenksmina nuodus. Evoliucionavusi smegenų
funkcija leidžia mums imti informaciją iš aplinkos ir naudoti tą informaciją elgesiui. Tačiau
smegenys nėra tik kompiuteris, nors ir yra sistema, kuri buvo sukurta informacijos
apdorojimui. Smegenų programa buvo sukurta ne inžinieriaus, tai atliko natūrali atranka. Jei
norite aprašyti smegenų veikimą remiantis tuo, kaip jos naudoja evoliucionavusias

2
 funkcijas, turite galvoti apie smegenis kaip apie sukurtas programas, kurios apdoroja
informaciją. Kyla klausimas kokios programos gali būti žmogaus smegenyse?
• C-2: individualų elgesį generuoja šis evoliucionavęs kompiuteris, kaip atsaką informacijai
kurią gauna iš išorinės ir vidinės aplinkos. Norint suprasti individo elgesį, reikia žinoti tiek
informaciją kurią užfiksavo asmuo, tiek ir programų, kurias sukūrė jo kūnas struktūrą.
• C-3: kiekviena evoliucionavusi programa egzistuoja, nes ji kūrė elgesį, kuris palaikė
išgyvenimą ir dauginimąsi geriau negu kitos žmogaus evoliucijos istorijoje programos. EP
pabrėžia, jog medžiotojo-rinkėjo gyvenimas evoliucinių procesų atžvilgiu buvo lėtas -
reikėjo tūkstančių kartų sudėtingesnių programų susikurimui. Industrinė revoliucija – netgi
žemės ūkio revoliucija – yra trumpa, palyginti su naujų kognityvinių programų kūrimu.
• C-4: nors elgesys, kurį generuoja mūsų evoliucionavusios programos, buvo adaptyvus
protėvių aplinkoje, nėra garantijų kad ir dabar viskas bus taip pat. Moderni aplinka labai
skiriasi nuo mūsų protėvių, ypatingai kalbant apie socialinį elgesį. Mes nebegyvename
mažose bendruomenėse grupelėmis po 20-100 žmonių, kurių dauguma buvo giminaičiais.
Tačiau mūsų kognityvinės programos buvo sukurtos būtent tokiam socialiniam pasauliui.
• C-5: natūrali atranka užtikrino tai, kad smegenys sudarytos iš daugelio skirtingų programų,
iš kurių dauguma (arba visos), yra skirtos asmeninių prisitaikymo problemų sprendimui.
Esamų susikaupusių problemų buvimas veda į funkcionaliai specializuotos programinės
įrangos pritaikymą. Pavyzdžiui, siekiant kokybiško skaitmeninio garso ir žodžių apdorojimo
buvo sukurta daugybė programų, kadangi tos, kurios gerai atkuria garsą, nebūtinai gerai
apdoroja žodžius. Ir kuo didesnį funkcionaliai specializuotų programų kiekį turi
kompiuteris, tuo tas kompiuteris protingesnis ir tuo daugiau funkcijų jis gali atlikti. Tas pat
galioja ir organizmams. Interpretuojant aplinkinių emocines išraiškas, matant grožį,
mokantis kalbų, mylint vaiką – visos šios funkcijos atliekamos patobulintų nervų sistemos
programų dėka, kurios buvo sukurtos natūralios atrankos būdu. Siekiant patikimai išgyventi
ir reprodukuoti medžiotojams-rinkėjams reikėjo išspręsti daug adaptacijos problemų.
Problemos buvo nuo grobuonių vengimo, gyvūnų medžioklės iki augalų rinkimo, poros
rinkimosi, vaikų gimdymo, tėviškų rūpesčių, ligų vengimo ir kt. Funkcijos, padedančios
pasirinkti maistą, yra visai nenaudingos kitose srityse, pvz. ieškant poros. Todėl skirtingoms
problemoms reikėjo skirtingų programų. Savybės reikalingos vienos problemos sprendimui
dažniausiai skiriasi nuo savybių, reikalingų kitų adaptyvių problemų sprendimų kūrimui.
• C-6: Mūsų evoliucionavę mechanizmai leidžia sistemiškai suprasti kultūrinį ir socialinį
fenomeną. Protas nėra videokamera, kuri pasyviai filmuoja aplinką, nekurdama savo
turinio. Specifinei sričiai būdingos programos organizuoja mūsų patirtis, kuria sąsajas, įneša
motyvaciją, kuria aistras, kuria universalų tarpkultūrinį supratimą, leidžiantį suprasti kitus.

Dažnai manoma, kad instinktai yra mąstymo bei sprendimų priėmimo ir mokymosi
priešingybė. Tačiau mąstymo, sprendimų priėmimo ir mokymosi programos pagal evoliucinius
psichologus yra:
1. specializuotos adaptyvios problemos sprendimui;
2. dėsningai vystosi kiekvienam sveikam žmogui;
3. vystosi be sąmoningų žmogaus pastangų ir nurodymų;
4. taikomos nežinant užslėptos logikos;
5. skiriasi nuo sudėtingesnio gebėjimo apdoroti informaciją.
Kitaip tariant, joms dažnai priskiriama instinkto sąvoka. Iš tiesų apie šias specializuotas grandis
galime mąstyti kaip apie instinktus: mąstymo instinktai, sprendimų instinktai, motyvaciniai instinktai,
mokymosi instinktai. Šie elementai lygiai taip pat nededant ypatingų pastangų veikia žmogų, kaip kad
varlės instinktas gaudyti musę.
Instinktai yra nepastebimi mūsų intuicijai, net kai intuicija juos kuria. Instinktai nepasiekiami
mūsų sąmonei. Kaip rūšis buvome akli šių instinktų buvimui ne dėl to, kad mes jų neturime, bet dėl to,
kad jie taip gerai veikia. Kadangi jie taip gerai automatiškai apdoroja informaciją, jų veikimas yra
nepastebimas. Be to, šie instinktai kuria mūsų mintis ir patirtį taip stipriai, kad mes maišome juos su
išorinio pasaulio savybėmis: spalva, grožis, statusas, draugystė, žavesys – viską apskaičiuoja protas, o
tik tada tai patiriama kaip objektų, kuriems jie priskiriami, savybės. Dėl šių mechanizmų sunku
3
suvokti, kad galėtų būti kitaip. Dėl to normalų elgesį vertiname kaip garantą – nemanome, kad
normalų elgesį išvis reiktų aiškinti.
Kaip elgesio mokslininkai turime pamatyti šiuos instinktus. Smegenys yra labai sudėtingos,
prikimštos programų, kurios šiuo metu vis dar nežinomos mokslui. Adaptyvių funkcijų teorijos gali
būti naudojamos psichologų siekiant pamatyti sudetines problemas, kurių nepastebi žmogaus intuicija.

INSTINKTAI

Instinkto apibrėžimai:
Instinktas – stereotipiškas elgesys, būdingas tam tikros gyvūnų rūšies individams ir padedantis
prisitaikyti prie aplinkos. Pagrindiniai instinktai: gynybiniai, lytiniai, tėvystės ir motinystės,
mitybiniai, orientaciniai, tiriamieji.
Instinktai - tai vidinių somatinių sujaudinimo šaltinių psichologinė išraiška, kuri yra sąlygota
biologinės prigimties. Tokia išraiška gali būti vadinama noru, o kūno sujaudinimas, iš kurio jis
atsiranda - poreikiu. (Pvz., alkis (maisto poreikis) fiziologiškai nurodo tam tikrų medžiagų trūkumą
organizme, tuo tarpu psichologiškai jis pasireiškia noru valgyti).
Instinktai yra varomoji žmogaus jėga. Jie ne tik motyvuoja elgesį, bet ir nukreipia jį tam tikra linkme.

Instinktų pripažinimo istorija

XX a. pradžioje paveldėtos žmogaus motyvacijos aptarimas buvo labai paplitęs. L.L.Bernard (1924)
suskaičiavo 849 socialinės psichologijos literatūroje paminėtus žmogaus instinktus.
Apie žmogaus instinktų sudėtingumą teigiama, kad tiek instinktų, kiek jis „...neturi nei vienas
žinduolis, net beždžionės“ (James, McDougall, 1892).
Vėliau atsirado instinkto evoliucinės raidos ignoravimas, šios sąvokos taikymas tik žemesniesiems
gyvūnams fiksuotoms elgsenos formoms.
Kitų mokslininkai teigė, kad klaidingas išankstinis įsitikinimas, kad instinktas turi būti būdingas
visiems biologinės rūšies atstovams ir visų vienodas.
Kiti taip pat prieštarauja instinkto pasireiškimo žmonių rūšyje ir rašo, kad literatūroje dominuoja
mechaninio instinktų supratimo tendencija, pagal kurią jie yra stereotipiški, visiems rūšies atstovams
vienodi elgsenos būdai.
Instinktų neigimui prisidėjo giliai įsišaknijęs paties žmogaus šališkas savęs suvokimas, savotiška
kolektyvinė didybės manija, dėl kurios noriai pripažįstamos teigiamos, žmogų aukštinančios, ir
atmetamos nepageidautinos, tame tarpe instinktyvios savybės.

Žmogaus instinktai beveik niekada nesireiškia tokiais, kokie yra, bet visuomet būna sudėtingos
visumos elementu ir todėl veikia užmaskuotai, kaip slapta spyruoklė, stumianti tam tikrą elgseną, t.y.
verčianti mus elgtis vienu ar kitu būdu.
Tad žinoma yra mokslinių nuomonių, pareminačių instinkto egzistavimą.
C.G. Jung archetipai ir talpinanti juos kolektyvinė pasąmonė yra sudėtingi paveldėti dariniai ir
gali motyvuoti elgseną.
C.G. Jung pripažino instinkto sąvoką: „Savo prigimtimi instinktai nėra kažkuo miglotu ir
neapibrėžtu, o reiškia sudėtingai organizuotas motyvacines jėgas, kurios gerokai prieš tai, kai pasiekia
sąmonę, ir vėliau, nepriklausomai nuo įsisąmoninimo lygio, siekia savo paveldėtų tikslų. Taigi, jie yra
labai artimi archetipų analogai, iš tikro tiek artimi, kad sudaro rimtą pagrindą prielaidai, kad archetipai
— tai neįsisąmoninti instinktų vaizdai, kitaip sakant, kad jie yra instinktyvios elgsenos pavidalai. Todėl
kolektyvinės pasąmonės hipotezei nieko nelieka, kaip pripažinti instinkų egzistavimą”.
A.H.Maslow akcentavo instinktoidinį (ang. instinctoid) žmogaus bazinių poreikių pobūdį.
Įvesdamas šį terminą A.H. Maslow pirmiausiai pabrėžė, kad žmogaus instinktai praranda būdingą
gyvūnų instinktams „nekintamą, nevaldomą ir nekontroliuojamą“ pobūdį; priešingai, jais grindžiami
baziniai poreikiai „...gali būti sulaikyti, nuslopinti, modifikuoti, užmaskuoti įgūdžių, kultūros normų,
kaltės jausmo ir pan.“

4
 Terminas „instinktoidinis“ vienareikšmiai nurodo bazinių poreikių ryšį su instinktais, jų
gamtinę kilmę, tai, kad jie yra „konstituciniai arba paveldėti“. Maslow pabrėžia, kad toks požiūris seka
ne iš teorinių pamąstymų, o yra neišvengiamas: „Beveik visos egzistuojančios psichiatrijos,
psichoanalizės, klinikinės psichologijos, socialinės ir vaiko terapijos pakraipos, nesutariančios dėl
daugelio esminių klausimų, priverstos laikytis vienos ar kitos poreikių ir instinktų panašumo teorijos“.
Froido teigimu, instinktai yra vienintelis žmogaus elgesio energijos šaltinis. Pagrindiniai
instinktai : gyvenimo ir mirties. Gyvenimo instinktai tarnauja individo išlikimui ir rūšies
atsinaujinimui - tai alkis, troškulys, seksualinis instinktas ir pan. Didžiausią dėmesį Froidas skyrė
seksualiniam instinktui ir ankstyvaisiais savo teorijos kūrimo etapais visą žmogaus motyvaciją aiškino
šiuo instinktu. Froidas darė prielaidą, kad kiekvienas žmogus turi pasąmoningą troškimą numirti.
L. S. Vygotskio teigimu: „Instinktai būdingi tiek patiems paprasčiausiems, tiek aukščiausiems
gyvybės pavidalams ir, kaip tai nebūtų keista, mes ne tik nepastebime jų vystymosi ir tobulėjimo, bet,
priešingai, be abejonių matome, kad paprastų gyvūnų grynai instinktyvi elgsena nepalyginamai
tikresnė už aukštesniųjų”.
Žmogaus instinktai beveik niekada nesireiškia tokiais, kokie yra, bet visuomet būna sudėtingos
visumos elementu ir todėl veikia užmaskuotai, kaip slapta spyruoklė, stumianti tam tikrą elgseną, t.y.
verčianti mus elgtis vienu ar kitu būdu.

Instinkto sąsajos su išmokimu

Visi mechanizmai, grindžiantys paveldėtus dalykus, tame tarpe instinktyvią elgseną, kokie jie
bebūtų, formuojasi jau gyvenant kartu su organizmo vystymusi, todėl jiems gali turėti ir neišvengiamai
turi įtakos įvairiausios vidinės ir išorinės sąlygos.
Svarbiausia, kas lieka iš instinkto dėl jo evoliucinės raidos ir kas reiškiasi aukščiausiose gyvybės
vystymosi pakopose, — tai emocija, tiksliau — atitinkanti visybišką instinktą tarpusavyje susietų
emocijų sistema.
Aukštesniųjų gyvūnų ir žmogaus instinktams genetiškai determinuotas tik strateginis elgsenos
pobūdis; smulkesnės elgsenos detalės patikslinamos įgyjant patyrimą. Kadangi atskirų individų
patyrimas skiriasi, neišvengiamai skiriasi ir tai, kokį galutinį pavidalą įgauna instinktas.
Žmogaus instinktų ontogenetinis patikslinimas vyksta įvairių kultūrų sąlygomis, neišvengiamai
įsisavinant kultūroms būdingas tradicijas ir normas. Šis kartais labai ryškus įgyjamas kultūrinis
pavidalas maskuoja patį instinktą, sukeldamas viso galutinio darinio socialinės kilmės iliuziją.

Instinktų sąveika

Sudėtingas žmogaus psichikos pobūdis, daugybės tiek dabarties, tiek būsimų ar praėjusių įvykių
kontrolės galimybė sudaro ypatingas sąlygas reikštis jo instinktams, gaunantiems galimybę veikti
vienu metu ir daryti vieni kitiems įtaką.
Žmogaus instinktų sąveikos reikšmę ypač didina vaizduotės gebėjimas, žymiai keičiantis instinktų
sujaudinimo sąlygas. Sąmoningai naudodamas atmintį, įsivaizduodamas nesančius, buvusius ar
būsiančius, dalykus, žmogus gauna galimybę sužadinti instinktus savo nuožiūra. Kadangi
įsivaizdavimas sukelia tokį pat emocinį ir valinį jaudinimą, kaip ir jutiminis suvokimas, ir kadangi jį
savo ruožtu išjudina koks nors intelektualinis procesas — nuo paprasčiausio asociatyvaus atgaminimo
iki subtiliausių sprendimų ir išvadų darymo, būdai, kokiais ištobulintoje žmogaus psichikoje
sužadinami instinktyvūs polinkiai, yra labai įvairūs.
Instinktų susidūrimas ne vien juos keičia, bet dar sudaro sąlygas juos kontroliuoti, valingai valdyti.
Veikiamas daugelio instinktų ir išreiškiančių juos emocijų žmogus įgyja galimybę aklai jiems
nebepaklusti, vertinti ir lyginti instinktų siūlomas elgsenos alternatyvas ir suteikti kuriai iš jų
pirmenybę.
Laiku prisiminus, pavyzdžiui, nepageidautinas instinkto pasekmes, žmogus suaktyvina priešingai
nukreiptą instinktą, kuris neutralizuoja pradinį impulsą. Todėl, nors pats protingiausias gyvūnas turi
tuo pačiu daugiausiai instinktų, jis niekuomet neatrodo fatališku automatu, kaip turėtų atrodyti
gyvūnas, valdomas vien instinktų.

5
 Seksualinis instinktas

Teigiama, kad daugumai vyrų seksualinės mintys kyla kas šešios minutės, o apie 20 proc. moterų
pagalvoja apie seksą bent vieną kartą per dieną.
Klausimas: Kaip be instinkto pripažinimo aiškinti socialinės kovos su pornografija ir prostitucija
nesėkmę? Kovos su seksualiniu instinktu sėkmės negarantuoja net tai, kad joje dalyvauja pats
žmogus, kuris gali labai kentėti dėl iškreiptos instinkto raiškos ir vis dėlto taikytis su tuo, kad jos
nepavyksta atsikratyti.
Viena iš prielaidų, aiškinančių ūmią žmogaus seksualinio instinkto raišką, remiasi jo ypatinga
reikšme žmogaus evoliucinės raidos padarinių įtvirtinimui (Miller, 2001).
Padidėjusi lytinės atrankos svarba rūšies formavimuisi galėjo kartu su kitais veiksniais įtvirtinti
ypatingą seksualinio instinkto aštrumą.
Žmogaus dauginimosi instinktas pasipildo kultūros, kurioje jam teko bręsti, etalonais bei
standartais ir nukreipia į juos seksualinę energiją.
Vienas iš universalių moteriško patrauklumo rodiklių – juosmens ir klubų apimties santykis (angl.
waist-to-hip ratio), kuris įvairių kultūrų atstovų, tiek vyrų, tiek moterų, suvokiamas kaip optimalus
įvairaus svorio ir ūgio moterims, kai jo reikšmė 0,7 (Singh and Luis, 1995). Manoma, kad evoliucinė
rodiklio paskirtis – moters pasiruošimo motinystei rodiklis: apvalūs klubai rodo pakankamą kiekį
sukauptų ginoidinių riebalų, skirtų kūdikiui išnešioti ir maitinti krūtimi, juosmuo – kad nėra dabartinio
ir greičiausiai ankstesnių nėštumų.
Tyrimai rodo, kad juosmens ir klubų santykis koreliuoja su faktiškos moterų sveikatos rodikliais;
tiriamieji šį santykį taip pat suvokia ne tik kaip grožio ir vaisingumo, bet ir kaip geros sveikatos
požymį (Singh, 2002).
Duomenys rodo, kad istoriniai ir kultūriniai moters kūno patrauklumo etalonai kinta derindamiesi
su genetine kontrole, tebevykdančia lytinę atranką ir rodančia pasiruošimo motinystei požymius.
Tokios kontrolės lankstumą demonstruoja jos raiška jaunystėje, kai grožio etalonas – yra itin liekna
moteris. Galbūt dėl to, kad šio amžiaus žmonėms dauginimosi tikslai dar nėra svarbūs, jų skonį labiau
atitinka bendras moters kūno grakštumas, dėl kurio būna aukojamas juosmens ir klubų santykio
indeksas, į kurį kreipiama mažiau dėmesio (Singh, 1994).
Indekso įtaka patrauklumo standartams taip pat mažesnė badaujančioje Tanzanijos gentyje – jos
atstovams, priešingai, gražesnės atrodo turinčios bendras riebalų atsargas pilnos moterys (Wetsman
and Marlowe, 1999).
Kitas svarbus seksualinio patrauklumo veiksnys – kūno simetrija (įvairių kūno dalių iš kairės ir
dešinės pusės matmenų skirtumų vidurkis), traktuojama kaip individo kokybiško genetinio paveldo ir
sėkmingos ontogenetinės raidos rodiklis (Kowner, 2001).
Simetriškumas koreliuoja su turėtų lytinių partnerių kiekiu, su ankstesniu pirmo lytinio patyrimo
amžiumi (Thornhill and Gangestad, 1994), su neištikimybės lytiniam partneriui dažniu (Gangestad and
Thornhill, 1997).
Instinktyvų jautrumo kūno simetrijos požymiams pobūdį rodo tai, kad jie atsiliepia instinktyviai
žmogaus elgsenai jam to sąmoningai nekontroliuojant. Orgazmą, kurio viena iš paskirčių –
talkininkavimas apvaisinimui, moterys dažniau patiria su simetriškais partneriais (Thornhill et al.,
1995), o vyro meilė moteriai ar jo socialinis-ekonominis statusas tokios įtakos orgazmui neturi.
Partnerio kvapas praneša ne vien apie jo individualias savybes, bet ir apie abiejų lytinių partnerių
genetinį atitikimą. Šie duomenys gauti tiriant vadinamąjį pagrindinį histologinio atitikimo kompleksą,
nuo kurio priklauso palikuonių imuninės sistemos kokybė – kuo panašesni partnerių kompleksai (pvz.,
giminingų žmonių), tuo mažesnė kokybiškos palikuonių imuninės gynybos tikimybė.
Tiek vyrams, tiek moterims pasirodė priimtinesnis žmonių, turinčių savybes, mažiau panašias į
jiems patiems būdingas, nešiojamų neplautų marškinėlių kvapas.
Moterys, naudojančios kontraceptikus, rinkosi kvapą žmonių, turinčių panašų į savo (moterį)
histologinio atitikimo kompleksą, kuris būdingesnis artimiems žmonėms. Moterų jautrumo kvapams ir
galėjimo pastoti ryšį patvirtina tai, kad vieno iš junginių, sudarančių vyrų prakaitą –androsterono,
moterims paprastai nemalonus kvapas ovuliacijos metu darosi malonesnis. Beje, tuo metu merginos
ateina į diskotekas apnuoginusios daugiau kūno ir labiau aptemptais drabužiais.

6
 Uoslės dirgiklių naudojimą instinktyviam lytinės elgsenos valdymui patvirtina tai, kad egzistuoja
susieta su kvapais seksualinė deviacija.

Daugelio tyrimais gaunamų duomenų neįmanoma vienareikšmiškai aiškinti instinktais, nes šie
tyrimai aprašo ne konkrečius duomenis apie dirgiklius ir reakcijas į juos, o socialiai reguliuojamas ir
dažniausiai įsisąmonintas elgsenos strategijas.
Skirtumai tarp vyrų ir moterų seksualinių strategijų (fizinis patrauklumas, amžius, partnerio
turtinės padėties vertė, požiūriai į trumpalaikius ir ilgalaikius intymius santykius (þr. Buss, 1994)),
priežasčių pavydui kilti (Buunk et al., 1996), būdų nepaleisti partnerio (Buss and Shackelford, 1997) ir
kt. neabejotinai sąlygoti ne vien socialinių normų, bet ir prigimties.

Rūpinimasis vaikais

Motinystės instinktas, kūdikio priraišumo instinktas

Kaip ir gyvūnų jaunikliams, kūdikiui imprintingo būdu turi įstrigti skiriamieji motinos požymiai,
tačiau toks įstrigimas aiškina tik tai, kam skiriama kūdikio elgsena, bet ne pačią elgseną, jos turinį.
Kuo, jei ne instinktu, aiškinti tai, kad kūdikiui apskritai reikalingas emocinis kontaktas, kad jis
paruoštas ir priima dėmesį, mylavimą, rūpinimąsi, parengtas prisirišti prie jį globojančio
žmogaus? Kuo kitu aiškinti visą tolesnę sudėtingą, aiškiai neišmoktą, nors, suprantama,
patyrimo toliau tobulinamą elgseną prieraišos objekto atžvilgiu?

Šalia esanti motina pati savaime džiugina,ramina, kai jos nėra – kūdikiui kyla nerimas. 2–3
mėnesių kūdikiui atsiranda suaugusiajam adresuotas vadinamasis „pagyvėjimo kompleksas“,
pasireiškiantis šypsena, vokalizacija, judesių paūmėjimu, kuris greitai virsta aktyviais motinai
adresuotais mėginimais pranešti apie savo emocinę būseną.
Būdamas maždaug to paties amžiaus, jis darosi jautrus giriančiai ir smerkiančiai motinos balso
intonacijai ir rodo pirmus tokiais pastiprinimais grįsto mokymosi požymius.
Per pirmąjį pusmetį smerkiantis motinos santykis kūdikiui darosi priimtinesnis nei abejingas, į kurį
jo neigiama reakcija stipresnė. Pagaliau gerai žinoma, kad keliančiose nerimą situacijose jis, beje, kaip
ir gyvūnų jaunikliai, ieško motinos ir stengiasi ją pasiekti (Maccoby and Jacklin, 1973); susidūręs su
bauginančiu dalyku, pirmiausia pažvelgia į motiną, ir jei ji šypsosi – nusiramina, jei nerimastinga – jo
baimė sustiprėja (Marks and Nesse, 1994).
Visi šie duomenys patvirtina instinktų egzistavimą ir rodo, kad instinktai kūdikį ne tik paruošia
motinos pasirodymui jo patyrime, bet ir apdovanoja ištisu rinkiniu sąveikos su ja priemonių.
Vyksta diskusija dėl to, ar būdingas ar nebūdingas moterims “motinystės instinktas”. Diskutuojama
ar moterų rūpinimasis vaikais yra psichobiologinės, ar socioekonominės kilmės? Motinystės instinktas
– ar tai politinė užmačia, ar biologinis imperatyvas?
Argumentai už motinišką instinktą
Motiniškos globos įgūdžių emocingumas, tai, kad kūdikis akivaizdžiai paruoštas į juos atsiliepti,
keblumai, kylantys norint neleisti tiems įgūdžiams reikštis (kai motina, pvz., mėgina nekreipti dėmesio
į verkiantį kūdikį) ir kiti keblumai, kylantys geidžiant tų įgūdžių išmokti nejaučiant motiniškos meilės
– visa tai nurodo ryšį su instinkto mechanizmais.
Nustatyta, kad motinystės instinktą slopina tokie veiksniai kaip psichotinė konstitucija, ypatingos
gyvenimo sąlygos, nemylimas partneris, po gimdymo kilusi depresija. Kaip labiausiai stebinantys
vertintini masinės tėvystės instinkto atrofijos atvejai gentyse, kuriose vaikas labai anksti (badavusioje
Afrikos gentyje Ik – tiesiog nuo trejų metų) verčiamas pradėti savarankišką kovą dėl išgyvenimo
(Turnbull, 1987).
Kalbos instinktas

Pirmiausia gamtinį vaiko pasiruošimą išmokti kalbėti rodo tai, kad suaugusiajam “sprogtų galva”,
jei jam reikėtų per tokį trumpą laiką išmokti tiek gramatinių formų, kurias taip lengvai ir laisvai

7
išmoksta dvimetis. Ir nors stulbina darbas, kurį jis per tą laiką padaro, dar labiau stulbina tai, kaip
stebėtinai lengvai jis tą darbą daro.
Vienas iš konkretesnių argumentų, rodančių, kad vaikas instinktyviai paruoštas mokytis kalbos, –
numatytas savaiminis jos pradinio išmokimo stadijų pobūdis ir atskiri tuo metu stebinantys faktai.
Gugavimo stadija trunka nuo 3 iki 6 kūdikio mėnesių, ir tai būdinga visoms kultūroms ir net
kurtiems vaikams, kurių tolesnė kalbinė raida stadijos pabaigoje sustoja. Tos stadijos metu ir vėliau
lavinama foneminė klausa, tačiau ne išmokimo būdu, o priešingai, apribojant tas įvairesnes fonemas,
kurias kūdikis vartojo ir skyrė iš pradžių. Iš pradinio gausesnio skiriamų fonemų kiekio lieka girdimos
suaugusiųjų gimtosios kalbos fonemos. Jos galutinai fiksuojasi pirmųjų metų pabaigoje. Maždaug 10
mėnesių kūdikis praranda apie du trečdalius savo 6 mėnesių foneminių gebėjimų.
Kitos stadijos metu lavinamos jau intonacinės frazės, kurioms būdingos pauzės, fonemų seka ir
ritmas. Sulaukus 1,5 metų sakomi atskiri žodžiai iš tikrųjų reiškia ištisą frazę, turint 2 metus atsiranda
telegrafinė kalba, kai jungiami keli žodžiai. Greitai vaikas ima turtinti savo žodyną, kas savaitę
išmokdamas apie 50 naujų žodžių. Pradėtos vartoti 3–4 elementų frazės jau gali turėti neišmoktą,
niekada vaiko negirdėtą struktūrą; tai reiškia verbalinės kūrybos pradžią. Galutinis gramatinis lūžis
įvyksta per kelis trečiųjų metų mėnesius, – vaikas pradeda laisvai ir kūrybingai operuoti žodžio ir
sakinio elementais.
Kalbos instinkto – paveldėto polinkio kalbėti, savintis ir suprasti kalbą, dėl kurio vaikas taip
lengvai susigaudo subtiliausioje kalbos reiškinių tikrovėje idėją pirmąsyk iškėlė pats Darwinas 1871
metais.
Idėja greičiausiai būtų likusi nepastebėta, jei ne galinga parama, suteikta jai N. Chomsky’o –
lingvisto, įvykdžiusio kalbos mokslų perversmą. Įvairių pasaulio kalbų gramatikų palyginimas parodė,
kad jas grindžia bendra visoms kalboms, taigi numatyta genetiškai, universali gramatika (Cook et al.,
1996). Teoriškai pasaulio kalbos, susikūrusios skirtingomis epochomis ir sąlygomis, galėjo panaudoti
kur kas įvairesnes gramatines struktūras, o iš tikrųjų jos panaudojo nedidelį kiekį tų pačių struktūrų.
Žmonės, nemokantys kalbos, vis dėlto turi mentalinę kalbą; kūdikiai ir daugelis gyvūnų
greičiausiai vartoja paprastesnius jos dialektus. Iš tikrųjų, jei kūdikiai neturėtų mentalinės kalbos, iš
kurios galėtų versti į gimtąją kalbą ir priešingai, būtų nesuprantama, kaip galėtų vykti gimtosios kalbos
išmokimas ir net ką iš viso reiškia mokytis gimtosios kalbos.
Iš argumentų, pateikiamų kalbos instinkto egzistavimui įrodyti, didžiausią įspūdį daro duomenys
apie tai, kad vaikai moka kalbą geriau negu turėjo galimybę jos išmokti. Tai nustatyta lyginant kurčių
vaikų ir mokiusių juos gestų kalbos tėvų, – vaikų kalba pasirodo tobulesnė. Dažnai bendraujantys kurti
vaikai greitai sukuria savo gestų kalbą.
Manoma, kad ištisa sistema vadinamųjų kreolų kalbų (Holm et al., 1988) sukurta būtent vaikų. Šios
kalbos atsirasdavo įsikūrus vienoje vietovėje, pavyzdžiui, vergvaldžių plantacijose, įvairiakalbiams
gyventojams. Bendravimas tokiomis sąlygomis vykdavo primityvia sumaišyta vadinamąja pidžino
kalba, kuri buvo tik žodžių, beveik be gramatikos, seka. Tokią kalbą vėliau paversdavo visaverte,
tačiau ne patys jos kūrėjai, o jų vaikai.

Mitybos instinktas

Nežiūrint į tai, kad socialinės normos propaguoja daugiau kuklią dietą, nei persivalgymą, žmonija
neabejotinai naudoja per daug maisto net atiduodama už tai duoklę padidintu svoriu ir blogėjančia
sveikata.
Dažnai nei gydytojų pagalba, nei paties žmogaus nuoširdus noras atsikratyti padidinto dėmesio
maistui nepadeda to pasiekti. Jis veikiau ieškos priemonių, naikinančių jo kaupiamas kalorijas, nei
atsisakys tas kalorijas kaupti.
Antra vertus, chroniškas apetito trūkumas, galintis žmogų visai išsekinti, irgi dažnai atsiranda jam
to visai nepageidaujant.
Klausimas: Ar šie maitinimosi nuokrypiai — įvairių tipu bulimijos ir anoreksijos, ypač
psichosomatinės — išmokta elgsena, ar mitybos instinkto kaprizai?

8
 Evoliucinis požiūris duoda atsakymą į kai kuriuos iš tokių klausimų. Mūsų protėviai įvaldė akmens
įrankius ir ugnį prieš keletą milijonų metų ir per visas epochas iki dabartinės civilizacijos jiems, kaip ir
dar ankstesniems protėviams, ištisas savaites tekdavo likti be maisto.
Instinkto skatinamas patarimas „kai yra maisto — prisivalgyk kiek gali“ (dar stengdamasis
atsirinkti kaloringą ir greitai įsisavinamą maistą, turinti daug riebalų ir saldų) jiems buvo svarbus ir
naudingas.
Toks instinktas negalėjo išnykti per visai trumpą, viso labo kelių tūkstantmečių epochą, kai atsirado
(ne pas visus) pilni rūsiai ir šaldytuvai, todėl jis, kaip ir anksčiau, įkyriai nurodo žmogui, dabar jau
kenkdamas jam, prisivalgyti dėl viso pikto tiek, kiek tik jis gali. Instinktas daro žmogų, vėl gi
kenkdamas jam, ir saldumynų mėgėju. Žmogaus protėviams toks instinktas nebuvo pavojingas: gryno
cukraus gamtoje nėra, jį žmogus išskyrė jau mūsų laikmečiu, o naudingas gamtinis maistas cukraus
turi tik tiek, be to ir paplitęs tik tiek, kad jokios grėsmės piktnaudžiauti juo nekelia. Instinktyvi taisyklė
„kuo saldžiau, tuo geriau“ tokiomis sąlygomis visai save pateisindavo.
Sėkmingam nėštumui ir maitinimui krūtimi moteris turi sukaupti ne mažiau 14 kg vadinamųjų
ginoidinių riebalų, kurie kaupiasi žemiau juosmens. Apie tai moterys paprastai nežino, to jos socialiai
nemokomos ir tai, liūdija apie instinktyvų jų mitybinį ruošimąsi nėštumui.
Mitybos instinktas negali neturėti motyvacinio jautrumo specifinio rūšiai maisto dirgikliams, kuris
jau naujagimiui padeda atskirti valgomus ir nevalgomus dalykus. Patyrimas ir kultūros įtaka paveldėtą
jautrumą maisto kvapui ir skoniui keičia, todėl žmogus gali būti sukrėstas, sužinojęs, ką valgo kitų
kultūrų atstovai, tačiau socialinis maisto vertinimas nelieka visai be genetinės kontrolės. Ne kultūra ir
ne motina, o prigimtis sako vaikui, kad blynas, pabarstytas cukrumi, skanesnis už pabarstytą smėliu.

Medžioklės instinktas

K.Lorenz stebėjo, kaip jo išaugintas varnėnas, kuris niekados nebuvo sugavęs nei vienos musės, ar
matęs, kaip tai daro kiti paukščiai, su susidomėjimu ir visomis detalėmis gaudė įsivaizduojamas aukas
(Лоренц, 2001). Pamaitinti naminiai gyvūnai noriai dalyvauja medžioklės žaidimuose — ieško,
persekioja, gaudo ir pan., o medžiokliniams šunims tokia elgsena — poreikis: „Kiekvienas
besidomintis jais žino, kad azartišką medžioklinį šunį neįmanoma, kaip tai nebūtų apmaudu, atpratinti
nuo jo aistros jokiu maitinimu“.
Tai, kad medžioklės instinktas būdingas žmogui, rodo istoriškai stabili ir įvairiose kultūrose
paplitusi jo raiška, pasitaikantys aistringo jam atsidavimo atvejai, medžioklės proceso ritualizacijos
tendencija. Tik JAV apie 40 mln. žvejų ir medžiotojų, metinė ekonominė šios domės apyvarta
(neskaitant susietų verslų) — 70 mljrd. dolerių. Medžioklės stabilumą ir mastelius grįsti vien paveldėtu
polinkiu aišku nevertėtų. Kaip ir kita žmogaus veikla medžioklė polimotyvuota. Tyrimai, siekę
nustatyti veiksnius, darančius medžioklę patrauklia, šalia specifinių jai šaltinių: ruošą medžioklei,
laimikio paiešką ir persekiojimą, patį laimikį ir kt., rado ir tiesiogiai nesusijusių — gamtą, bendravimą
(Hazel a.o., 1990).

W.James aprašydamas medžioklės instinktą nurodo berniukų, ypač išaugusių kaime, arti gamtos,
polinkį gaudyti ir daryti egzekucijas visokiems padarėliams: „Berniukai, nutraukiantys žiogui kojas ar
sparnus drugeliui ir išdarinėjantys kiekvieną sugautą varlę, visai negalvoja, ką jie daro. Jų rankos
negali nepasiduoti pagundai nedaryti gyvūnams tokių užvaldančiai patrauklių veiksmų“ (1890).
Tyrimai rodo esant ryšį tarp polinkio medžioklei ir žiaurumo, net nusikalstamumo (Clifton, 1994a,
1994b). Tačiau tikslingiau ieškoti medžioklės ryšio ne su tokiais specifiniais polinkiais, o su bendru
žmogaus agresyvumu ir polinkiu kovai.

Savisaugos instinktai

Savisaugos instinktus skatina baimė ir skausmas.

Abejoti dėl instinktyvios skausmo kilmės lyg ir netenka: pirma, jo nesimokoma, antra, jis
motyvuoja ir kartais nesuvaldomai, trečia, jautrumo skausmui mechanizmas sudėtingas. Jautrumas
skausmui — ryškiausia, tačiau ne vienintėlė sensorinė sistema, palaikoma instinkto ir be paliovos, per
visą parą tarnaujanti savisaugos motyvacijai.
9
 Daugybė vaiko kasdienių kritimų ant žemės palyginti nepavojingi ne todėl, kad jam dar neaukštai
kristi, o dėl instinktyviai ištiesiamų kritimo pusėn rankų, atlošiamos galvos ir pan.
Žmogaus, kaip ir gyvūnų, baimės reakcijos turi savo amžiaus ir patyrimo dinamiką. Nepažįstamų
žmonių kūdikis nepradeda bijoti iki tol, kol pradeda atpažinti saviškius; aukščio baimė pas jį atsiranda
šiek tiek prieš tai, kai apie pirmą pusmetį jis pradeda šliaužioti.
Kartodamas J.B.Watson (2004) baimės sąlygojimo stipriu netikėtu garsu tyrimus, C.W.Valentine
atkreipė dėmesį į tai, kad objektai iš anksto skiriasi gebėjimu būti pavojaus signalu: jo vienerių metų
amžiaus dukrai baimė žiūronams, pastiprinama netikėtu stipriu švilpuko garsu, neatsirado, o pakeitus
žiūronus plaukuotu vikšru — atsirado. Apibendrindamas tokio pobūdžio duomenis, autorius daro
išvadą apie paveldėto polinkio daugiau bijoti ir vengti tam tikrų daiktų egzistavimą, apie užslėptą
instinktą, pasiruošusį, sąlygoms susiklosčius, aktyviai raiškai. Atrodo, kad toks instinktas būdingas ir
suaugusiems; juk jiems maloniau laikyti rankose plaštakę, išsiritusią iš vikšro, o ne patį vikšrą, o
vikšras atkąstame obuolyje žavėjimosi, kaip plaštakė, visai nekelia.
Įtikinančius argumentus apie tai, kad paveldėtos baimės ir paruoštumas įgyti jas imprintingo
pagalba egzistuoja, pateikia patologinės jų raiškos sritis — fobijos.
Instinktyvią fobijų kilmę aiškiai rodo jų turinys, aiškiai nukreiptas į evoliucinės praeities pavojus ir
neapimantis žymiai tikresnių ir didesnių grėsmių.
Dirgikliai, kurie ima kelti baimę, susiję su pačiais seniausiais pavojais: gyvatės, vorai, aukštis,
audros, griaustinis, žaibai, tamsa, kraujas, nepažįstami žmonės, socialinis dėmesys, išsiskyrimas,
paliekama namų teritorija. Priešingai išvardytoms paruoštoms baimėms ir fobijoms mes retai bijome
dalykų, nebuvusių praeityje pavojingais, pavyzdžiui, medžių, lapų, gėlių, akmenų ar seklaus vandens.
Nedaugelis bijo automobilių, ginklų, cigarečių ar alkoholio, nors žino, kad tai dabar užmuša žymiai
daugiau žmonių, nei gyvatės, vorai ar rykliai“ (Marks, Nesse, 1994).
Nekontroliuojamai bėgti ar netikėtai sustingti, negalėti pajudėti iš vietos ir ką nors daryti geba ir
pirmąsyk didelę baimę patyręs žmogus. Kitas pavyzdys - instinktyvios prigimties ir panikos elgsena,
kylanti grupėje išgąsdintų žmonių.

Žmogaus instinktų nukrypimai

Pagrindinės būsenos, būdingos ryškiai patologijai, yra charakterio savybių, nuosekliai pasiskirsčiusių
visoje populiacijoje, kraštutinė raiška (Cloninger, 1999).
Klajojimo instinkto, kurio neturi namisėdos ir kuris aiškina pasitaikantį potraukį valkatavimui,
būtų galima ginčytis, teigiant, kad žmogus leidžiasi kelionėn dėl kitų poreikių — nuobodulio, noro
pamatyti pasaulį, sutikti išsvajotąją ir pan., jei ne dromomanija — psichiatrams žinomas
nepaaiškinamas ir neįveikiamas noras betiksliai bastytis ir klajoti, kartais turintis priepuolio pobūdį. Ar
tai ne „susirgęs“ instinktas, kuris pakelia kelionėn migruojančius gyvūnus, kuris sukelia norą
subrendusiam jaunikliui (o ir jaunuoliui) palikti tėvų lizdą ir iškeliauti savo laimės ieškoti, kuris daro
žmones aistringais keliautojais?
McDougall išskirtam pavojingų substancijų vengimo instinktui pagal nuokrypių argumentą
atitinka įkyrus rūpinimasis švaros ir sterilumo palaikymu — mizofobija (mysophobia), kartais būdinga
asmenims, turintiems obsesinį-kompulsinį sutrikimą ir pasireiškianti kaip liguista baimė susitepti ar
užsikrėsti mikrobais. Ligoniai bijo prie ko nors prisiliesti, nuolat plauna rankas, dažnai keičia
drabužius, nosines.
Prielaidos apie paveldėtą motyvaciją pagal nuokrypių argumentą ieškotinos ir tose racionaliai
nepaaiškinamose žmogaus aistrose, kurios vieniems žmonėms įprasmina gyvenimą, kitiems atrodo
pamišėliškomis. Jei žmogus nesiskaitydamas su laiku ir išlaidomis važiuoja tūkstančius kilometrų tam,
kad sugavus upėtakį tuoj pat jį paleisti, jei kitas visą žiemą ruošia įrangą viršukalnei įveikti gerai
suprasdamas, kad vaikai gali likti našlaičiais, jei dar kitam vietoj žygių daug įdomiau sėdėti namuose ir
iš grūdo išskaptuoti matomą tik per mikroskopą laivo modelį — visus tokius „pseudopatologinius“
polinkius turi palaikyti stipriausi skatinimai.

Psichopatijų interpretacija

10
 Žmogaus psichikos savybių individualūs skirtumai bei jų galimi neadaptyvūs nuokrypiai kelia
klausimą apie tokių nuokrypių priežastis ir apie tradicinę normos ir patologijos skyrimo problemą.
Dezadaptyvios modifikacijos darosi numatytomis ir reikalingomis, jos reiškia ne anomaliją, o
daugiau rūšies apsidraudimą, rodo evoliucinių prisitaikymo strategijų lankstumą.
Neryškiai išreikštos vienos ar kitos psichopatinės savybės būdingos beveik visiems ir
“normaliems” žmonėms. Kuo žymiau išreikštas asmens individualumas, tuo, dažniausiai, ryškesni jam
būdingi psichopatiniai bruožai. Nenuostabu, kad tarp ypatingai gabių žmonių ...neabejotinų psichopatų
yra gana daug.

Retoriniai klausimai

• Kas sutiktų išmokyti vaiką kramtyti ir praryti maistą, jei šie jo veiksmai neturėtų instinkto
elementų? Kaip pavyktų jam juos nurodyti, net jei juos gerai žinotume?
• Kaip aiškinti gyvybiškumą tokių socialiai nereikalingų savybių kaip žiaurumas ir gobšumas,
fanatizmas ir valdžios troškimas, pavydas ir kerštas, aklas konformizmas ir hipnoidinis
paklusnumas iškilusiam vadui, gundantis pranašumo ir neklystančio žmogaus jausmas, akla
meilė palikuonims, tinginystė ir daugybę kitų?

• Ar nepagrįstos baimės, sukeliamos atviros ar uždaros erdvės, vabzdžių, aukščio, vandens ir

pan. nėra kažkada naudingų instinktų liekanos?

11