Daniel Glattauer - Leo Ir Emi Kai Pučia Šiaurys

Versta iš:
Daniel Glattauer
Gut gegen Nordwind
Deuticke, Wien, 2006
ISBN 978-9955-38-749-7
© Deuticke im Paul Zsolnay

Verlag, Wien 2006
© Vertimas į lietuvių kalbą, Vilija
Gerulaitienė, 2010
© Viršelyje panaudota nuotrauka,
„Shutterstock“
© Leidykla „Alma littera“, 2010
Redaktorė Valia Valentaitė

Korektorės Ramutė Prapiestienė
ir Gražina Stankevičienė
Viršelyje panaudotos nuotraukos
autorius l i g h t p o e t
(„Shutterstock“)
Viršelio dailininkė Irma
Gineikienė
Maketavo Valdas Bautrėnas
P I R M A S SKY R I U S
Sausio 15 d.
Tema: Prenumeratos
atsisakymas
Prašyčiau nutraukti mano
prenumeratą. Ar galiu tai
padaryti elektroniniu paštu? Su
pagarba – E. Rotner.
Po 18 dienų
Tema: Prenumeratos
atsisakymas
Norėčiau nutraukti
prenumeratą. Ar galiu tai
padaryti el. paštu? Prašyčiau
trumpai atsakyti.
Su pagarba – E. Rotner.
Po 33 dienų
Tema: Prenumeratos
atsisakymas
Gerbiamos leidyklos „Like“
ponios ir ponai, jeigu Jūs
užsispyrę ignoruojate mano
bandymus nutraukti
prenumeratą, siekdami parduoti
vis naujus savo, deja,
smunkančios kokybės produkto
numerius, esu priversta Jums
pranešti: daugiau nemokėsiu!
Su pagarba – E. Rotner.
Po aštuonių minučių
AW:
Jūs pataikėte ne tuo adresu. Aš
esu privatus asmuo. Mano el.
pašto adresas:
woerter@leike.com. Jums
reikalingas adresas:
woerter@like.com. Tas
žurnalas, regis, tikrai visai
suprastėjo.
Po penkių minučių
Re:
O, atsiprašau! Ačiū už
informaciją. Su pagarba – E. R.
Po devynių mėnesių
Be temos
Linksmų šventų Kalėdų ir gerų
Naujųjų metų Jums linki Emi
Rotner.
Po dviejų minučių
AW:
Miela Emi Rotner, nors mes
pažįstami mažiau negu visai
nepažįstami, vis dėlto dėkoju
Jums už tokį nuoširdų ir be galo
originalų masinį el. laišką!
Žinokite, man labai patinka
masiniai el. laiškai, skirti masei,
kuriai nepriklausau. Su
geriausiais linkėjimais – Leo
Leikė.
Po 18 minučių
Re:
Atleiskite, kad trukdau, pone Su
geriausiais linkėjimais Leike.
Per klaidą Jūsų adresas pateko į
mano klientų kartoteką, nes
prieš kelis mėnesius norėjau
atsisakyti prenumeratos ir
netyčia įsirašiau Jūsų el. pašto
adresą. Tučtuojau Jūsų adresą
ištrinsiu.
P. S. Jeigu Jums ateitų į galvą
originalesnė formuluotė kam
nors palinkėti linksmų šventų
Kalėdų ir gerų Naujųjų metų
negu „linksmų šventų Kalėdų ir
gerų Naujųjų metų“, būčiau
dėkinga, jeigu man ją
parašytumėte. O kol kas
linksmų šventų Kalėdų ir gerų
Naujųjų metų! E. Rotner.
Po šešių minučių
AW:
Linkiu Jums maloniai praleisti
šventes ir džiaugiuosi su Jumis,
kad ateinančius metus galėsite
priskirti prie geriausių iš savo
aštuoniasdešimties. O jeigu
kartais užsiprenumeruotumėte
nekokias dienas, ramia sąžine –
per klaidą – galite jų atsisakyti,
tik kreipkitės į mane. Leo Leikė.
Po trijų minučių
Re:
Esu sužavėta! Su širdingiausiais
linkėjimais – E. R.
Po 38 dienų
Tema: Nemokėsiu nė euro!
Gerbiamieji leidyklos „Like“
vadovai, Jūsų žurnalo jau tris
kartus atsisakiau raštu ir du
kartus telefonu (kalbėjau su
ponia Han). Jeigu to
nepaisydami ir toliau
siuntinėsite man savo žurnalą,
laikysiu, kad tai darote savo
malonumui. Man atsiųstą 186
eurų sąskaitą pasiliksiu kaip
suvenyrą, kad prisiminčiau
„Like“, kai galų gale nebesiųsite
man savo žurnalo. Tačiau
nesitikėkite, kad sumokėsiu
bent eurą. Su didele pagarba –
E. Rotner.
Po dviejų valandų
AW:
Miela ponia Rotner, ar taip
darote tyčia? O gal
užsiprenumeravote blogas
dienas? Su geriausiais
linkėjimais – Leo Leikė.
Po 15 minučių
Re:
Mielas pone Leike, man iš
tikrųjų be galo nemalonu. Labai
apgailestauju už chronišką ei
klaidą, tai yra kad prieš i nuolat
įrašau e. Kai rašau greitai, prieš
raidę i visuomet įsibrauna e.
Reikalas tas, kad rašant
klaviatūra abu didieji mano
pirštai nori būti pranašesni.
Kairys visuomet nori aplenkti
dešinį. Mat nuo gimimo esu
kairiarankė, tik mokykloje mane
perorientavo į dešiniarankes.
Kairė man to niekada neatleido.
Todėl jos didžiojo piršto galiukas
visuomet paspaudžia e, dešinei
nespėjus paspausti i. Atleiskite,
kad trukdau, to (tikriausiai)
daugiau nenutiks. Gero vakaro.
E. Rotner.
Po keturių minučių
AW:
Miela ponia Rotner, ar galiu
užduoti Jums vieną klausimą? Iš
karto ir antras: kiek užtrukote,
kol parašėte laišką apie ei
klaidą? Su širdingais linkėjimais
– Leo Leikė.
Po trijų minučių
Re:
Atsakau Jums dviem klausimais.
O kaip Jums atrodo? Ir kodėl
klausiate?
AW:
Mano skaičiavimu, Jūs
užtrukote ne ilgiau kaip
dvidešimt sekundžių. Tokiu
atveju sveikinu: per tokį trumpą
laiką Jums pavyko parašyti
nepriekaištingą paaiškinimą. Aš
net nusišypsojau. O šįvakar
tikriausiai niekas kitas nevaliotų
priversti manęs nusišypsoti.
Atsakymas į antrą Jūsų
klausimą, kodėl klausiu: šiuo
metu darbe tyrinėju el. laiškų
kalbą. Tad pakartosiu klausimą:
ne ilgiau kaip dvidešimt
sekundžių, ar atspėjau?
Po trijų minučių
Re:
Ak, štai kas, Jūsų darbo sritis –
el. laiškai. Nepaprastai įdomu,
tačiau, tiesą sakant, pasijutau
kaip koks bandymų triušis. Bet
nieko tokio. Beje, ar turite savo
interneto svetainę? Jeigu ne, gal
norite įsigyti? O jeigu turite, gal
pageidautumėte gražesnės?
Matot, mano darbo sritis – kurti
interneto svetaines. (Iki šios
vietos man prireikė lygiai
dešimties sekundžių, sustojau
rašiusi, nes paskambino darbo
reikalais, tai visuomet darau
mikliai.)
Dėl to banalaus laiško apie e
prieš i Jūs, deja, gerokai
klydote. Prie to laiško užtrukau
geras tris savo gyvenimo
minutes. Bet kas žino, ar kam
nors tai buvo naudinga. Man
įdomu dar vienas dalykas: kodėl
įsivaizdavote, kad man prireikė
vos dvidešimt sekundžių
parašyti laišką apie ei klaidą? Ir
dar, prieš galutinai palikdama
Jus ramybėje (nebent ta leidykla
„Like“ vėl atsiųstų man
sąskaitą), norėčiau šį tą
sužinoti. Jūs rašote: „Ar galiu
užduoti Jums vieną klausimą? Iš
karto ir antras: kiek laiko
užtrukote... ir t. t.“ Su tuo susiję
du mano klausimai. Pirmas: kiek
laiko Jums prireikė šitam
pasažui? Antras: ar Jūs taip
juokaujate?
Po pusantros valandos
AW:
Miela nepažįstamoji ponia
Rotner, atsakysiu Jums rytoj.
Dabar išjungiu kompiuterį. Gero
vakaro arba labanakt, priklauso
nuo to, kada perskaitysite mano
laišką. Leo Leikė.
Po keturių dienų
Tema: Neatsakyti klausimai
Miela ponia Rotner, atleiskite,
kad tik dabar atsakau į Jūsų
laišką, šiuo metu išgyvenu
neramų laikotarpį. Jūs
domėjotės, kodėl klaidingai
sumąsčiau, kad parašyti apie ei
klaidą užtrukote ne ilgiau nei
dvidešimt sekundžių. Matot, iš
Jūsų el. laiškų susidaro įspūdis,
kad jie trykšta trykšte, jei leisite
taip formuluoti. Galėčiau
prisiekti, kad jūs ir kalbate, ir
rašote greitai. Žodžiu, esate
tikra nenuorama, kuriai
kasdieniški dalykai perdėm lėti.
Skaitydamas Jūsų el. laiškus
neaptinku pauzių. Jūsų laiškų
tonas ir tempas man atrodo
impulsyvus, be atokvėpio,
energingas, guvus ir net šiek
tiek su jauduliu. Taip kaip Jūs
nerašys tas, kurio žemas
kraujospūdis. Man atrodo, kad
spontaniškos Jūsų mintys
nevaržomai liejasi į tekstą. Be
to, Jums būdinga užtikrinta
kalba, gerai įvaldyta,
pabrėžtinai sumani žodžių
vartosena. Bet jeigu teigiate,
kad laišką apie ei klaidą rašėte
ilgiau nei tris minutes, tai būsiu
apie Jus susidaręs klaidingą
nuomonę.
Beje, klausėte apie mano
humoro jausmą. Dėl jo liūdni
reikalai. Kad būtum
aštrialiežuvis, turi įžvelgti
savyje bent jau kruopelę
sąmojo. Atvirai sakant, šiuo
metu nieko panašaus savyje
neįžvelgiu, jaučiuosi absoliučiai
nesąmojingas. Kai prisimenu
pastarąsias dienas ir savaites,
juokas anaiptol neima. Bet tai –
asmeninė istorija ir nėra ko jos
čia dėstyti. Kad ir kaip būtų,
dėkoju už Jūsų pakylėjantį toną.
Buvo be galo malonu su Jumis
pabendrauti. Mano galva, į visus
klausimus daugmaž atsakyta.
Jeigu kada nors vėl netyčia
užklystumėte į mano adresą,
apsidžiaugčiau. Tik paprašyčiau
galų gale atsisakyti „Like“
prenumeratos, tas reikalas po
truputį jau nervina. O gal tuo
užsiimti man? Su geriausiais
linkėjimais – Leo Leikė.
Po 40 minučių
AW:
Mielas pone Leike, noriu Jums šį
tą prisipažinti: rašydama laišką
apie e prieš i, iš tikrųjų užtrukau
ne ilgiau kaip dvidešimt
sekundžių. Tik susierzinau, kai
pamanėte, kad laiškus tiesiog
atmestinai brūkšteliu. Nors Jūsų
tiesa, neturėjote teisės to žinoti
iš anksto. Na, gerai: net jeigu
(šiuo metu) neturite humoro
jausmo, matyt, visai gerai
nusimanote apie el. laiškų
rašymą. Man padarė įspūdį, kad
Jūs taip iš karto mane kiaurai
permatėt! Gal esat profesorius
germanistas? Su geriausiais
linkėjimais – „nenuorama“ Emi
Rotner.
Po 18 dienų
Tema: Sveiki
Sveiki, pone Leike, norėjau Jums
tik pasakyti, kad „Like“
nebesiunčia man savo leidinių.
Gal įsikišote? Beje, galėtumėt
progai pasitaikius irgi parašyti.
Pavyzdžiui, aš vis dar nežinau,
ar Jūs profesorius. Bent jau
„Google“ apie Jus nieko nėra. O
gal ten esat gerai užsislėpęs?
Kaip Jūsų humoro jausmo
reikalai? Gal pasitaisė? Šiaip ar
taip, dabar Užgavėnės. Čia Jūs –
be konkurencijos. Su geriausiais
linkėjimais – Emi Rotner.
Po dviejų valandų
AW:
Miela ponia Rotner, kaip gerai,
kad parašėte, jau buvau Jūsų
pasigedęs. Ėmiau svarstyti, ar
neužsiprenumeravus žurnalo
„Like“. (Atsargiai, sukirbo
humoro jausmas!) Jūs iš tikrųjų
ieškojote manęs per „Google“?
Mane tai be galo pamalonino.
Mažiau, atvirai sakant, tai, kad,
Jūsų nuomone, galėčiau būti
profesorius. Laikote mane senu
sukriošėliu, ar ne? Užsispyrusiu,
pedantišku, visažiniu. Na, ką gi,
nesiversiu per galvą
įrodinėdamas, kad taip visai
nėra, tai būtų nemalonu.
Tikriausiai dabar tik rašau
seniokiškiau, palyginti su tuo,
koks esu. O Jūs, įtariu, rašote
jaunatviškiau, palyginti su tuo,
kokia esate. Beje, esu
konsultantas komunikacijos
klausimais ir universiteto kalbos
psichologijos asistentas. Kaip tik
rengiame studiją apie
elektroninių laiškų poveikį
kalbėsenai ir – tai gerokai
įdomesnė dalis – apie
elektroninius laiškus kaip
emocijų perteikimo
(transportavimo) priemonę.
Todėl turiu šiokį tokį polinkį
kalbėti kaip šios srities
specialistas, bet ateityje
tvardysiuos, tai Jums tikrai
pažadu.
Linkiu kuo geriausiai praleisti
Užgavėnių šventę! Kiek Jus
pažįstu, prisipirkote galybę
juokdario nosių ir blerbynių. :-)
Visa ko geriausio. Leo Leikė.
Po 22 minučių
Re:
Mielas pone kalbos psichologe,
dabar aš atliksiu su Jumis testą:
kaip Jums atrodo, kuris iš ką tik
gautų Jūsų sakinių man buvo
pats įdomiausias? Toks įdomus,
kad turėčiau išsyk užduoti vieną
klausimą (jeigu neatlikčiau šio
testo)?
Dar pridėsiu patarimą dėl Jūsų
humoro jausmo: perskaičiusi
sakinį „Ėmiau svarstyti, ar
neužsiprenumeravus žurnalo
„Like“, pajutau bundančią viltį!
Tačiau paskesnė pastaba
(Atsargiai, sukirbo humoro
jausmas!), deja, viską sugadino:
ją derėjo praleisti! Ir Jūsų
pamąstymai apie juokdario nosis
ir blerbynes man pasirodė
smagūs. Regis, mūsų humoro
stoka – vieno lygio. Patikėkit,
gebu įžvelgti Jūsų ironiją ir Jums
nebūtina gale lipdyti šypsniuko!
Linkiu Jums visa ko geriausio,
man buvo malonu su Jumis
paplepėti. Emi Rotner.
Po dešimties minučių
AW:
Miela Emi Rotner, dėkoju už
patarimus dėl humoro jausmo.
Žiū, imsit ir padarysit iš manęs
linksmų plaučių vyruką. Dar
labiau dėkoju už testą! Jis
suteiks man progą parodyti, kad
vis dėlto (dar) nesu priskirtinas
prie seno diktatoriško
profesoriaus tipažo. Jeigu toks
būčiau, turėčiau manyti, kad
labiausiai Jus sudomino sakinys
Kaip tik rengiame studiją... apie
emocijų perteikimo priemonę.
Bet esu tikras, kad labiausiai
Jus sudomino O Jūs, įtariu,
rašote jaunatviškiau, palyginti
su tuo, kokia esate. Šis sakinys
Jums neišvengiamai kelia
klausimą: iš ko jis sprendžia? O
paskui dar: kokio amžiaus jis
mane laiko? Ar atspėjau?
Re:
Leo Leike, Jūs tikras
patrakėlis!!! Gerai, o dabar
sumąstykite dorų argumentų,
kodėl turėčiau būti senesnė,
nekaip rašau. Arba tiksliau: kiek
man metų pagal tai, kaip rašau?
Kiek man metų? Kodėl? Kai
išspręsite šį uždavinį, dar
išduokite paslaptį, koks mano
batų dydis. Visa ko geriausio.
Emi. Su Jumis tikrai nenuobodu.
Po 45 minučių
AW:
Jūs rašote kaip trisdešimtmetė.
Bet Jums apie keturiasdešimt,
na, tarkim, keturiasdešimt dveji.
Kaip manau tai įžvelgiantis?
Trisdešimtmetė nėra nuolatinė
žurnalo „Like“ skaitytoja.
Vidutinis „Like“ prenumeratorės
amžius – penkiasdešimt. Tačiau
Jūs jaunesnė, nes kuriate
interneto svetaines, todėl
galėtumėte būti trisdešimties
arba net gerokai jaunesnė. Kita
vertus, jokia trisdešimtmetė
nesiųstų masinio el. laiško
klientams linkėdama „linksmų
šventų Kalėdų ir gerų Naujųjų
metų“. Ir galiausiai – Jūsų
vardas Emi, tai yra Ema.
Pažįstu tris Emas ir joms visoms
per keturiasdešimt.
Trisdešimtmetė nebus vardu
Ema. Ema gali būti ir jaunesnė
nei dvidešimties, bet Jums nėra
mažiau kaip dvidešimt, antraip
vartotumėte tokius žodžius kaip
„kietas“, „nerealus“, „čiki“,
„super-“, „jėga“ ir panašiai. Be
to, nepradėtumėt sakinio
didžiąja raide ir nerašytumėt
pilnais sakiniais. Ir apskritai
rastumėte geresnių užsiėmimų
negu bendrauti su humoro
jausmo stokojančiu tariamu
profesoriumi ir domėtis, ar jis
laiko Jus jauna, ar sena. Dar šis
tas apie Emi: jeigu esi vardu
Ema ir rašai jaunatviškiau, negu
esi, pavyzdžiui, jautiesi gerokai
jaunesnė, negu esi, tada vadini
save ne Ema, o Emi. Tad štai
kokia išvada, mieloji Emi
Rotner: Jūs rašote kaip
trisdešimtmetė, o esate
keturiasdešimt dvejų. Tiesa?
Jūsų batų dydis – trisdešimt
šeštas. Esat neaukšta, smulkutė
ir tikra nenuorama trumpais
tamsiais plaukais. Kai kalbate,
virte verdate. Ar ne taip? Gero
vakaro. Leo Leikė.
Kitą dieną
Tema: ???
Miela ponia Rotner, ar
įsižeidėte? Matot, aš Jūsų juk
visai nepažįstu. Iš kur galiu
žinot, kiek Jums metų? Gal 20, o
gal 60. Gal Jūs 1,90 m ūgio ir
sveriate 100 kilogramų. Gal
nešiojate keturiasdešimt šešto
dydžio batus, todėl turite jų tik
tris poras, visi pasiūti pagal
specialų užsakymą. Gal, kad
galėtumėte sumokėti už ketvirtą
porą, teko atsisakyti „Like“
prenumeratos ir pakelti ūpą
savo interneto svetainių
klientams linkint linksmų šventų
Kalėdų. Tad prašyčiau nepykti.
Man buvo smagu spėlioti, kokio
galėtumėte būti amžiaus, todėl
susidariau Jūsų atvaizdo schemą
ir bandžiau ją perdėm tiksliai
perteikti. Tikrai nenorėjau Jūsų
įžeisti ar peržengti
asmeniškumo ribų. Su širdingais
linkėjimais Leo Leikė.
Po dviejų valandų
Re:
Mielas profesoriau, man patinka
Jūsų humoro jausmas, jis tik per
pustonį nutolęs nuo chroniško
rimtuoliškumo, todėl itin rėžia
ausį! Parašysiu rytoj, jau dabar
laukiu nesulaukiu! Emi.
Po septynių minučių
AW:
Ačiū! Tada galiu ramiai eiti
miegoti. Leo.
Kitą dieną
Tema: Peržengti
asmeniškumo ribas
Mielas Leo, neberašau „Leike“.
Užtat Jums leidžiu pamiršti
„Rotner“. Daug kartų ir
pasimėgaudama skaičiau
vakarykščius Jūsų laiškus.
Norėčiau pasakyti komplimentą.
Man labai patinka, kad
leidžiatės nagrinėti žmogų,
kurio visai nepažįstate, kurio
visai nematėte ir tikriausiai
niekada nepamatysite ir iš kurio
šiaip jau nieko negalite tikėtis,
nes negalite žinoti, ar Jums kada
nors bus atitinkamai atsakyta.
Tai vyrams nebūdinga ir už tai
Jus labai vertinu. Tai pirmiausia
ir norėjau Jums pasakyti. Na, o
dabar pereisiu prie kelių
punktų.
1. Esate išaugęs iš masiškai el.
laiškais siuntinėjamų Kalėdų
sveikinimų psichozės! Jus tokie
laiškai erzina. Toks įspūdis, kad
mirtinai įsižeidžiate, kai Jums
linki „linksmų šventų Kalėdų ir
gerų Naujųjų metų“. Gerai,
pažadu daugiau Jums to
nelinkėti! Beje, mane stebina,
kad iš linkėjimo „linksmų šventų
Kalėdų ir gerų Naujųjų metų“
galite nustatyti amžių. Jeigu
būčiau palinkėjusi „linksmų
šventų Kalėdų ir laimingų
Naujųjų metų“, tikriausiai
būčiau bent dešimčia metų
jaunesnė?
2. Man labai gaila, mielas Leo,
kalbos psichologe, bet
argumentas, kad moteris negali
būti jaunesnė negu dvidešimties,
jeigu nevartoja tokių žodžių kaip
„kietas“, „čiki“ arba „nerealus“,
man atrodo toli nuo tikrovės ir
skamba tarsi nuo profesoriaus
pakylos. Nesiplėšau
stengdamasi rašyti taip, kad
pamanytumėte, jog esu jaunesnė
nei dvidešimties metų. Bet ar
tikrai tai žinoma?
3. Tai sakote, kad rašau kaip
trisdešimtmetė. Tačiau
trisdešimtmetės neskaito
žurnalo „Like“. Mielai Jums
paaiškinsiu: žurnalą „Like“
užprenumeravau mamai. Ką
dabar pasakysite? Gal pagaliau
esu jaunesnė, negu rašau?
4. Šiuo principiniu klausimu
turiu Jus palikti vieną. Deja,
turiu reikalų. (Seminaras
firmoje? Šokių mokykla?
Manikiūras? Pasisėdėjimas su
draugėmis prie arbatos
puodelio? Galite ramiai ką nors
pasirinkti.)
Linkiu geros dienos, Leo! Emi.
Po trijų minučių
Re:
Ak, tiesa, Leo, norėjau dar šį tą
Jums atskleisti: ne taip jau ir
prašovėte spėdamas mano batų
dydį. Aš nešioju trisdešimt
septintą. (Tik nedovanokite man
batų, aš jų pakankamai turiu.)
Po trijų dienų
Tema: Kažko trūksta
Mielas Leo, kai tris dienas iš
eilės man nerašote, jaučiu
dvejopus jausmus: 1. Mane tai
stebina. 2. Man kažko trūksta.
Nei viena, nei kita nėra malonu.
Padarykite ką nors, kad taip
nebūtų! Emi.
Kitą dieną
Tema: Pagaliau išsiųsta!
Miela Emi, gindamasis
pasakysiu: rašiau Jums kasdien,
tik el. laiškų neišsiųsdavau, o
visus ištrindavau. Matot, priėjau
keblų mūsų dialogo klausimą. Ji,
toji nepažįstamoji Emi, kuri
nešioja trisdešimt septinto
dydžio batus, mane domina vis
daugiau, nei pritiktų pagal
rėmus, kuriuose su ja
šnekučiuojuosi. Ir kai ta
nepažįstama Emi, kuri nešioja
trisdešimt septinto dydžio batus,
iš pat pradžių konstatuoja
„tikriausiai niekuomet
nepasimatysime“, ji, žinoma,
visiškai teisi ir aš pritariu jos
nuomonei. Mano galva, tai labai
labai protinga: vadovautis tuo,
kad niekada nesusitiksime. Mat
nenorėčiau, kad mūsų pokalbių
pobūdis nusmuktų iki pažinčių
skelbimų ir tauzijimo pokalbių
svetainėse lygio.
Va taip, o šitą laišką pagaliau
išsiųsiu, kad ji, toji Emi, kuri
nešioja trisdešimt septinto
dydžio batus, nors ką aptiktų
nuo manęs savo pašto dėžutėje.
(Šitas tekstas ne toks jau ir
jaudinantis, žinau, kad jis – tik
menka dalelė to, ką norėjau
Jums parašyti.) Visa ko
geriausio. Leo.
Po 23 minučių
Re:
Aha, tai šitas nepažįstamas
kalbos psichologas Leo nenori
sužinoti, kaip atrodo ta
nepažįstama Emi, kuri nešioja
trisdešimt septinto dydžio
batus? Leo, aš Jumis netikiu!
Bet kuris vyras nori sužinoti,
kaip atrodo moteris, su kuria jis
kalbasi, bet dar nežino, kaip ji
atrodo. Ir kuo greičiau nori
sužinoti, kaip ji atrodo. Juk tada
žinos, ar dar norės su ja
kalbėtis, ar ne. Argi ne tiesa?
Nuoširdžiausiai nepažįstamoji
trisdešimt septinto dydžio batų
Emi.
AW:
Čia daugiau audringai
prikontempliavote, negu
parašėte, ar ne? Man visai
nereikia žinoti, kaip Jūs
atrodote, kai siunčiate man
tokius atsakymus, Emi. Bet
kokiu atveju įsivaizduoju Jus
prieš save. Ir tam net nereikėjo
gilintis į kalbos psichologiją.
Leo.
Po 21 minutės
Re:
Jūs klystate, pone Leo. Tai
parašiau visiškai ramiai. Būtų
gerai, kad kada nors
pamatytumėte mane, kai iš
tikrųjų audringai kontempliuoju.
Apskritai Jūs iš principo nesate
linkęs atsakinėti į mano
klausimus, ar ne? (Kaip
atrodote Jūs, kai klausiate „ar
ne?“) Bet, Jums leidus, grįšiu
prie Jūsų šią priešpietę man
permesto laiško. Čia kažkaip
niekas neatitinka. Štai primenu:
1. Jūs rašote el. laiškus, bet jų
neišsiunčiate.
2. Jūs po truputį pradedat
manimi domėtis labiau, nei
„pritiktų pagal rėmus, kuriuose“
šnekučiuojamės. Ką tai reiškia?
Ar mūsų pokalbių rėmai nėra
vien abipusis domėjimasis visai
svetimu asmeniu?
3. Jums atrodo protinga – ne,
Jums atrodo „labai labai
protinga“, – kad mes niekada
nesusitiksime. Pavydžiu, kad
taip aistringai vadovaujatės
protu!
4. Nenorite tauzijimo pokalbių
svetainėse. O ko norite? Apie ką
turėtume kalbėtis, kad
nepradėtumėte po truputį
manimi domėtis daugiau, negu
pritiktų pagal esamus „rėmus“?
5. Tuo visai tikėtinu atveju,
jeigu neatsakytumėt nė į vieną
iš mano klausimų: esat sakęs,
kad tai tebuvo menka dalelė to,
ką norėjot man parašyti. Galite
kuo ramiausiai rašyti ir visa
kita. Džiaugsiuosi kiekviena
Jūsų eilute! Aš jas skaitau su
didžiausiu malonumu, mielas
Leo. Emi.
AW:
Miela Emi, kai nerašote 1. 2. 3.
ir taip toliau, tai būnate ne Jūs,
ar ne? Ryt parašysiu daugiau.
Gero vakaro. Leo.
Kitą dieną
Be temos
Miela Emi, ar jau atkreipėte
dėmesį, kad mes absoliučiai
nieko nežinome vienas apie
kitą? Kurpiame virtualius,
fantazija paremtus vaizdinius,
piešiame iliuzinius,
vaiduokliškus paveikslus.
Užduodame klausimus, kurių
žavesys tas, kad į juos
neatsakoma. Tiesiog sukūrėme
tokią sporto šaką – žadinti
vienas kito smalsumą ir vis
pakurstyti, bet nieku gyvu jo
nepatenkinti. Mėginame skaityti
tarp eilučių, tarp žodžių,
tikriausiai netrukus imsim
skaityti tarp raidžių. Iš
paskutiniųjų stengiamės vienas
kitą teisingai įvertinti. Ir sykiu
kuo pedantiškausiai žiūrime,
kad tik nieko esminio
neišduotume apie save. Kas tas
„nieko esminio“? Visai nieko.
Mes dar nieko nepasipasakojom
apie savo gyvenimą, nieko apie
kasdienybę, nieko, kas mums
galėtų būti svarbu.
Komunikuojame beorėje
erdvėje. Mandagiai pasisakėme,
kokia mūsų profesinė veikla:
teoriškai Jūs man galėtumėte
sukurti gražią interneto
svetainę, o aš Jums už tai –
beveik (blogas) kalbos
psichogramas. Tai ir viskas. Iš
niekam tikusio miesto žurnalo
žinome, kad gyvenam tame
pačiame didmiestyje. O ką dar?
Nieko. Aplink mus nėra kitų
žmonių. Mes niekur negyvenam.
Esam jokio amžiaus. Neturim
veidų. Neskiriam dienos nuo
nakties. Gyvenam jokiame laike.
Turim tik du ekranus, kuriuos
laikom griežtoj paslapty, vien
sau, ir turim vieną bendrą
pomėgį: abu domimės
absoliučiai svetimu asmeniu.
Bravo!
O dėl manęs, tai prisipažinsiu:
aš beprotiškai domiuosi Jumis,
mieloji Emi! Nors nežinau
kodėl, bet žinau, kad tam buvo
kažkoks reikšmingas
pretekstas. Taip pat žinau, koks
šitas domėjimasis absurdiškas.
Jis jokiu būdu neatlaikytų
susitikimo, kad ir kaip Jūs
atrodote, kad ir kiek Jums metų,
kad ir kiek perteiktumėte savo
el. laiškuose gausiai paskleisto
žavesio, kad ir kiek Jūsų
parašyto kalbinio sąmojo
prikibę prie Jūsų balso stygų,
slypi Jūsų akyse, lūpų
kampučiuose ir nosies
sparneliuose. Šitas „beprotiškas
susidomėjimas“, spėju, minta
vien tuo, ką randa el. pašto
dėžutėje. Bet koks mėginimas jį
iš ten išstumti tikriausiai
apgailėtinai žlugtų.
Tad dabar pagrindinis mano
klausimas, mieloji Emi: ar vis
dar norite, kad rašyčiau Jums el.
laiškus? (Šįkart būtų labai
malonu gauti aiškų atsakymą.)
Visa ko geriausio. Leo.
Po 21 minutės
Re:
Mielas Leo, na, ir parašėte šį
kartą! Tikriausiai turite marias
laiko. Ar reikėtų tai priskirti
prie darbo? Gal Jums šį laiką
kompensuoja? O gal gaunate už
šį laiką mokesčių lengvatų?
Žinau, esu aštrialiežuvė. Bet tik
rašydama. Ir tik tada, kai
jaučiuosi neužtikrinta. Leo, su
Jumis jaučiuosi neužtikrinta.
Tikras tėra vienas dalykas: taip,
aš noriu, kad ir toliau
rašytumėte man el. laiškus,
jeigu nesunku. Jeigu
nepakankamai aišku,
pamėginsiu dar kartą: TAIP, AŠ
NORIU!!!!!!! GAUTI EL.
LAIŠKUS NUO LEO! GAUTI EL.
LAIŠKUS NUO LEO! GAUTI EL.
LAIŠKUS NUO LEO! PRAŠAU!
LAUKIU NESULAUKIU LAIŠKŲ
NUO LEO!
O dabar primygtinai prašau
atskleisti, kodėl buvo
„reikšmingas pretekstas“, nors
ir nebuvo priežasties, manimi
domėtis. To aš nesuprantu, bet
labai intriguojamai skamba.
Visa visa ko geriausio ir dar sykį
visa ko. Emi. (P. S. Pastarasis
Jūsų laiškas buvo tikrai puikus!
Visai be humoro, bet tikras
puikumėlis!)
Po dviejų dienų
Tema: Linksmų šventų
Kalėdų
Žinote ką, mieloji Emi,
nusižengsiu mūsų papročiui ir
papasakosiu Jums šį bei tą apie
savo gyvenimą. Ji buvo vardu
Marlena. Dar prieš tris
mėnesius būčiau parašęs: ji
vardu Marlena. Šiandien ji buvo
tuo vardu. Po penkerių
esamybės be ateities metų
pagaliau apsistojau prie būtojo
laiko. Nevarginsiu Jūsų
dėstydamas mūsų santykių
detales. Gražiausia juose
visuomet būdavo mėginimas
pradėti viską iš pradžių.
Kadangi mes abu aistringai
mėgome pradėti viską iš
pradžių, tai darėme kas kelis
mėnesius. Mudu vienas kitam
buvome „didžioji gyvenimo
meilė“, bet ne būdami kartu, o
vėl bandydami sueiti.
Na, o rudenį galiausiai viskas
nuėjo per toli: ji susirado kitą,
tokį, su kuriuo tarėsi galėsianti
ne tik vaidytis, bet ir būti
drauge. (Nors jis vienų Ispanijos
oro linijų lakūnas, bet ką jau
ten...) Kai sužinojau, staiga
pajutau gilų įsitikinimą, kad
Marlena yra „mano gyvenimo
moteris“ ir privalau padaryti
viską, kad tik neprarasčiau jos
amžiams.
Ištisas savaites dariau viską ir
dar šiek tiek daugiau. (Čia
verčiau nevarginsiu Jūsų
detalėmis.) Ji iš tikrųjų tik per
plauką nepasiryžo duoti man, o
kartu ir mums, paskutinį šansą –
Kalėdas Paryžiuje. Aš buvau
nusprendęs – čia galite kuo
ramiausiai prunkštelėti – jai ten
pasipiršti, visiškas idiotas. Ji
laukė parskrendant savojo
„ispano“, kad galėtų jam
apreikšti visą tiesą apie mane ir
Paryžių, tai, jos galva, privalėjo
jam pasakyti. Jaučiau kažką
negero, ne tas žodis – „negero“:
kai tik pagalvodavau apie
Marleną ir tą lakūną, man pilve
sakytum imdavo vartaliotis
ispaniškas lėktuvas. Tai buvo
gruodžio 19-oji.
Popiet sulaukiau – ne, netgi ne
skambučio, iš jos gavau
katastrofišką el. laišką: „Leo,
nieko nebus, aš negaliu,
Paryžius būtų tik dar vienas
naujas melas. Prašau tavęs,
atleisk man!“ Ar kažkaip
panašiai. (Ne, ne kažkaip
panašiai, o žodis žodin.) Nieko
nelaukdamas jai atrašiau:
„Marlena, aš noriu tave vesti!
Esu kuo tvirčiausiai pasiryžęs.
Noriu visą laiką būti su tavim.
Dabar jau žinau, kad galiu. Mes
skirti vienas kitam. Patikėk
manimi paskutinį kartą. Prašau
tavęs, pasikalbėkime apie viską
Paryžiuje. Prašau, pasakyk
„taip“ kelionei į Paryžių.“
Štai taip, o paskui laukiau
atsakymo: valandą, dvi, tris. Per
tą laiką kas dvidešimt minučių
kalbėjau į jos kurčnebylį
mobiliojo telefono atsakiklį,
skaičiau senus kompiuteryje
išsaugotus meilės laiškus,
žiūrėjau mūsų skaitmenines
meilės nuotraukas, kurios visos
nufotografuotos per
nesuskaičiuojamas mūsų
susitaikymo keliones. O paskui
ir vėl kaip apsėstas spoksojau į
ekraną. Nuo to trumpo
beširdžio skimbtelėjimo,
signalizuojančio apie naują
pranešimą, nuo to trumpo
juokingo laiškelio simbolių
lentelėje priklausė mano
gyvenimas su Marlena, o tai
reiškė, anuometiniu požiūriu, ir
tolesnis mano gyvenimas.
Nusistačiau kentėjimo pabaigos
terminą – iki devintos vakaro.
Jeigu iki to laiko Marlena
neapsireikš, Paryžius ir kartu
paskutinis mūsų šansas bus
pražuvęs. Ir štai: 20 val. 57
min. Staiga skimbtelėjo, atėjo
laiškelis (elektros smūgis,
širdies infarktas) – pranešimas.
Kelioms sekundėms užmerkiu
akis, sutelkiu visus apgailėtinus
pozityvaus mąstymo likučius į
taip ilgai lauktą pranešimą, į
Marlenos sutikimą, į kelionę
Paryžiun dviese, į amžiną
gyvenimą su ja. Praplėšiu akis,
atverčiu pranešimą. Ir skaitau,
skaitau, skaitau: „Linksmų
metų Jums linki Emi Rotner.“
Tai tiek apie mano išaugimą „iš
masiškai el. laiškais
siuntinėjamų kalėdinių
sveikinimų psichozės“. Gero
vakaro. Leo.
Po dviejų valandų
Re:
Mielas Leo, tai be galo gera
istorija. Visų labiausiai sužavėjo
sąmojingas sutapimas. Galima
sakyti, kone didžiuojuosi, kad
taip lemtingai įsikišau.
Tikriausiai suvokiate, kad man –
savo „virtualiam, fantazija
paremtam vaizdiniui“, savo
„iliuziniam, vaiduokliškam
paveikslui“ – patikėjote
nepaprastą dalyką iš savo
gyvenimo. Tai tiesiog „firminis
asmeninio Leo, kalbos
psichologo, gyvenimo ženklas“.
Šiandien aš jau per daug
pavargusi, kad galėčiau ką nors
dorai apie tai pasakyti. Bet
rytoj, Jums leidus, sulauksite iš
manęs išsamios analizės. Tokios
su 1. 2. 3. ir taip toliau. Linkiu
gerai išsimiegoti ir susapnuoti
prasmingų sapnų. Bet tik ne
apie Marleną, toks būtų mano
patarimas. Emi.
Kitą dieną
Tema: Marlena
Labas rytas, Leo. Ar galiu su
Jumis kalbėti griežčiau?
1. Taigi Jūs esate toks vyras,
kuris domisi moterimi tik iš
pradžių ir pabaigoje: kol nori ją
pasiekti ir kai ji galutinai ima
slysti iš rankų. Laikas tarp tų
dviejų etapų, kuris dar
vadinamas buvimu kartu, Jums
pernelyg nuobodus arba
pernelyg varginantis. O gal ir
viena, ir kita. Ar ne?
2. Nors (šį kartą) per stebuklą
likote nevedęs, be jokių dvejonių
žengtumėte prie altoriaus, kad
tik išverstumėte iš buvusios
partnerės lovos ispanų lakūną.
Tai liudija apie menką pagarbą
santuokinei priesaikai. Ar ne?
3. Jūs jau buvote kartą vedęs.
Ar ne?
4. Matau Jus priešais save
plastiškai, šiltai ir patogiai
įsisupusį į savigailą, skaitantį
meilės laiškus ir žiūrinėjantį
senas nuotraukas, užuot darius
ką nors tokio, kas moteriai
suteiktų progą pagalvoti: ar tik
neapniko Jūsų kažkas panašaus į
meilę? Ar nekirba vos juntamas
ilgalaikių santykių noras?
5. Ir tuo metu MANO lemtingas
el. laiškas įkrinta į Jūsų pašto
dėžutę, kurioje sprendžiamas
klausimas „būti ar nebūti“.
Sakytum idealiu momentu aš
galiausiai išsakau tai, kas
Marlenai jau metų metus sukosi
ant liežuvio galo: LEO, VISKAS
BAIGTA, NES NIEKUOMET IR
NEBUVO PRASIDĖJĘ! Arba,
kitais žodžiais tariant, labiau
sunarpliotai, poetiškiau,
nuotaikingiau: „Linksmų šventų
Jums linki Emi Rotner.“
6. Ir tada, mielas Leo, Jūs
padarote impozantišką gestą.
Atsakote Marlenai. Pritariate
jos sprendimui. Sakote:
MARLENA, TU TEISI, VISKAS
BAIGTA, NES NIEKUOMET IR
NEBUVO PRASIDĖJĘ! Arba,
kitais žodžiais tariant, labiau
sunarpliotai, energingiau,
smarkiau: „Miela Emi Rotner,
nors mes pažįstami dar mažiau
negu visai nepažįstami, vis dėlto
dėkoju Jums už tokį nuoširdų ir
be galo originalų masinį el.
laišką! Žinokite, man labai
patinka masiniai el. laiškai,
skirti masei, kuriai
nepriklausau. Su geriausiais
linkėjimais – Leo Leikė.“ Jūs
sugebate stebėtinai gerai,
kilniai ir stilingai pralaimėti,
mielas Leo.
7. O dabar svarbiausias mano
klausimas: ar vis dar norite, kad
rašyčiau Jums el. laiškus? Geros
pirmadienio priešpietės. Emi.
Po dviejų valandų
AW:
Sveika, Emi!
Dėl 1. Nieko negaliu padaryti,
kad primenu Jums vyrą, kuris
Jus tikriausiai elegantiškai, kaip
aprašyta pirmajame Jūsų
punkte, apvylė. Bet nemanykite,
kad pažįstate mane daugiau,
negu galite mane pažinti! (Jūs
visai negalite manęs pažinti.)
Dėl 2. Dėl mano paskutinio
mėginimo išsisukti iš padėties
pažadant susituokti: daugiau
negu išvadinti save visišku
idiotu, šiaip ar taip, negaliu.
Tačiau sarkastiškai
moralizuojanti Emi, kuri nešioja
trisdešimt septinto dydžio batus,
skelia dar vieną kirtį, tikiausiai
užmerkusi akis ir apsiputojusi iš
įtūžio.
Dėl 3. Apgailestauju, dar
niekada nebuvau susituokęs! O
Jūs? Daug kartų, ar ne?
Dėl 4. Čia ir vėl tas pirmojo
punkto vyras, kurį Jums
primenu. Tasai vyras, kuris
mieliau skaito realybės
neatitinkančius meilės laiškus
negu įrodinėja Jums
nesibaigiančią meilę. Gal tokių
vyrų Jūsų gyvenime buvo ne
vienas.
Dėl 5. Taip, tą akimirksnį, kai
atėjo kalėdinis Jūsų sveikinimas,
pajutau praradęs Marleną.
Dėl 6. Jums tada atsakiau, kad
nukreipčiau mintis nuo savo
kracho, Emi. Iki šios dienos
pokalbius su Jumis laikau dalimi
terapijos, padedančios
susitaikyti su Marlenos
praradimu.
Dėl 7. O taip, rašykite man!
Rašydama atsikratykite
nusivylimo vyrais, slegiančio
Jūsų sielą. Nesivaržydama
dėkitės teisuole, cinike,
piktdžiuga. Jeigu nuo to
pasijusite geriau, mano el. pašto
adresas bus atlikęs savo misiją.
Jeigu ne, tada imkite ir vėl
užsisakykite sau (arba mamai)
žurnalą „Like“, o paskui vėl
atsisakykite prenumeratos.
Gražios pirmadienio popietės.
Leo.
Po vienuolikos minučių
Re:
Vaje! Aš Jus įžeidžiau. Tikrai
nenorėjau. Maniau, galėsite tai
pakelti. Per daug iš Jūsų
tikėjausi. Užsiimsiu vidine
atsiskyrėliška veikla. Labanakt.
Emi.
P. S. Dėl trečiojo punkto: aš jau
buvau ištekėjusi. Ir vis dar esu!
A N T R A S SKY R I U S
Po savaitės
Tema: Š. O.
Šuniškas oras, ar ne? Su
nuoširdžiais linkėjimais – E.
Po trijų minučių
AW:
1. Lietus 2. Sniegas 3.
Šlapdriba. Su geriausiais
linkėjimais – Leo.
Re:
Ar Jūs vis dar įsižeidęs?
Po 50 sekundžių
AW:
Niekada nebuvau.
Po 30 sekundžių
Re:
O gal nemėgstate šnekučiuotis
su ištekėjusiomis moterimis?
Po minutės
AW:
Kodėl gi ne? Tik kartais
stebiuosi, kodėl ištekėjusios
moterys taip mėgsta
šnekučiuotis su visai svetimais
vyrais, tokiais kaip aš.
Po 40 sekundžių
Re:
O ar daug tokių turite savo
dėžutėje? Būtų įdomu sužinoti,
kurią dalį terapijos, padedančios
susitaikyti su Marlenos
praradimu, sudarau aš.
Po 50 sekundžių
AW:
Puiku, Emi, Jūs atgaunate
formą. Prieš tai man pasirodėte
praradusi akstiną, nedrąsi,
baikšti.
Po pusvalandžio
Re:
Mielas Leo, jeigu rimtai, negaliu
nutylėti, kad nuoširdžiai
gailiuosi dėl praėjusį pirmadienį
išsiųsto septynių punktų laiško.
Kelis kartus jį perskaičiusi, turiu
pripažinti: skamba
pasibjaurėtinai, kai skaitai
tyliai. Reikalas tas, kad Jūs
negalite žinoti, kokia būnu, kai
tai sakau balsu. Jeigu
matytumėte mane kalbančią,
tikrai neužpyktumėte. (Bent jau
taip manau.) Patikėkite, anaiptol
nesijaučiu apvilta. Mano
nusivylimas vyrais apsiriboja jų
ribomis. Tai reiškia: žinoma, yra
ribotų vyrų. Bet man pasisekė.
Man šiuo požiūriu pasiutusiai
sekasi. Mano cinizmas yra
daugiau sportas ir žaidimas
negu pyktis ir sąskaitų
suvedinėjimas.
Beje, aš labai Jums dėkinga, kad
papasakojote apie Marleną.
(Kaip tik suvokiau, kad apie
Marleną nieko nepasakojote.
Kokia ji yra / buvo moteris?
Kaip atrodo? Koks batų dydis?
Kokius batus nešioja?)
Po valandos
AW:
Miela Emi, prašyčiau neužpykti,
bet neturiu noro pasakoti Jums,
kokius batus mėgsta Marlena.
Paplūdimyje ji vaikščiodavo
basa, tiek galiu pasakyti. Dabar
turiu baigti, nes laukiu svečių.
Geros dienos. Leo.
Po trijų dienų
Tema: Krizė
Mielas Leo, tiesą sakant, buvau
tvirtai nusprendusi sulaukti iš
Jūsų kito laiško, o ne pati rašyti.
Nors nestudijavau kalbos
psichologijos, mano galvoje
siejasi du dalykai: 1. Tarp
eilučių leidžiu suprasti, kad esu
ne tik ištekėjusi, bet dar ir
laimingai ištekėjusi. 2. Jūs
reaguojate atžagariausiu
atsakymu nuo mūsų virtualaus
bendravimo prieš daugiau kaip
metus pradžios. O paskui visai
nieko nerašote. Ar gali būti, kad
aš Jūsų nebedominu? Ar gali
būti, kad aš Jūsų nebedominu,
nes esu ištekėjusi? Ar gali būti,
kad aš Jūsų nebedominu, nes, be
to, esu laimingai ištekėjusi?
Jeigu taip, bent jau turėkite
vyriškumo ir tai pasakykite. Su
geriausiais linkėjimais – Emi.
Kitą dieną
Be temos
Pone Leo?
Kitą dieną
Be temos
LEEEEEEEEEOOOOOOO,
AŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪ????
Kitą dieną
Be temos
Šiknius!
Po dviejų dienų
Tema: Malonūs laiškai nuo
Emi
Sveika, Emi! Koks puikus
jausmas grįžti po varginamos
kelionės iš seminaro kukliame,
patrauklumu nepasižyminčiame
Bukarešte (o dar vadinamąjį
pavasarį – pūgos, šalnos), įjungti
kompiuterį, atversti el. pašto
dėžutę ir tarp niekam
nereikalingų arba apgailėtinų
pranešimų nuo negailestingų
penkių šimtų korespondentų
aptikti keturis aukštai
vertinamus už kalbos pajautimą,
išraiškingumą ir punktais
suskirstytas mintis ponios
Rotner laiškus! Juos radęs, kaip
rumuniškas gauruotas lokys vis
labiau atitirpdamas apsidžiaugi,
kad pagaliau gausi perskaityti
kelis mielus, jausmingus,
sąmojingus, širdį šildančius
sakinius. Euforijos apimtas,
atverti pirmą laišką. Ir už ko gi
užkliūva akys? Už šikniaus!
Dėkoju už pasveikinimą!
Emi, Emi! Jūs ir vėl
prisigalvojote nebūtų dalykų.
Turiu Jus nuvilti: manęs
absoliučiai nejaudina tai, kad
esate „laimingai ištekėjusi“.
Niekuomet neketinau artimiau
su Jumis susipažinti, artimiau,
negu įmanoma el. laiškais. Ir
niekuomet nenorėjau žinoti,
kaip atrodote. Iš tekstų, kuriuos
man rašote, pats susikuriu Jūsų
portretą. Sumeistrauju savo
Emi Rotner. Man vis dar prieš
akis pagrindiniai Jūsų bruožai,
išlikę nuo mūsų bendravimo
pradžios. Ir man visai nesvarbu,
ar Jūs buvote triskart tragiškai
ištekėjusi ir penkiskart
laimingai išsiskyrusi, ar esate
guviai, kasdien vis iš naujo, „dar
laisva“, o šeštadienio naktimis –
patrakusiai vieniša.
Tiesa, apgailestaudamas turiu
pripažinti, kad bendravimas su
manimi Jus, rodos, kamuoja. Ir
dar mane stebina štai kas: kodėl
laimingai ištekėjusiai, vyrais
anaiptol nenusivylusiai, ironiškai
ir sąmojingai, nenukabinančiai
nosies, žavingai, savimi
pasitikinčiai moteriai,
nešiojančiai trisdešimt septinto
dydžio batus (ir nenusakomo
amžiaus), taip svarbu leistis į
kalbas apie asmeninius dalykus
su svetimu, kartais niurzgliu,
nukentėjusiu nuo nenusisekusios
partnerystės, linkusiu į krizes,
neturinčiu išlavinto humoro
jausmo, profesorišku tipu? Ką
apie tai sako Jūsų vyras?
Po dviejų valandų
Re:
Visų pirma svarbiausias
dalykas: gauruotas lokys Leo is
back from Bukarest! Sveikas
sugrįžęs! Atleiskite už tą
„šiknių“, kuris man
paprasčiausiai išsprūdo. Iš kur
galiu žinoti, kad bendrauju su
nežemiškos prigimties vyru,
kuris nenusivilia sužinojęs, kad
jo ištikima, ambicinga, valdinga
ir sarkastiška susirašinėjimo
partnerė jau ištekėjusi? Kad
turiu reikalą su vyru, kuris
mieliau „susimeistrauja savo
Emi Rotner“, o ne nori
susipažinti su tikrąja. Jums
leidus, šiuo klausimu šiek tiek
paprovokuosiu: kad ir kaip
gebate meistrauti drąsiausiose
savo fantazijose, mielasis kalbos
psichologe Leo, prie tikrosios
Emi Rotner taip lengvai
neprisikasite.
Ar jaučiatės išprovokuotas? Ne?
Taip ir maniau. Bijau, kad
atvirkščiai: Jūs provokuojate
mane, Leo. Jūs netradiciškai,
bet itin tikslingai stengiatės vis
labiau mane sudominti: norite
žinoti apie mane viską ir
nenorite žinoti nieko.
Priklausomai nuo dienos
nuotaikos išreiškiate
„beprotišką susidomėjimą“
manimi arba patologišką
abejingumą. Ir tai mane kartais
jaudina, kartais stimuliuoja. Šią
akimirką kaip tik stimuliuoja.
Prisipažįstu. Bet gal Jūs esate
kompleksuotas, vienišas,
slampinėjantis pilkas
(rumuniškas) ir gauruotas
vilkas, kuris nedrįsta pažvelgti
moterims į akis. Kuris
neapsakomai bijo tikrų
susitikimų. Kuriam nuolat reikia
susikurti vaizduotės pasaulį, nes
nesusigaudo daiktiškoje,
gyvastingoje, apčiuopiamoje
aplinkoje. Gal Jūs esate tipiškas
vyras, kuris kompleksuoja
bendraudamas su moterimis.
Ak, kaip mielai to paklausčiau
Marlenos. Gal kartais turite jos
arba to ispanų lakūno telefoną?
(Pokštas! Prašyčiau neįsižeisti ir
vėl trims dienoms.)
Ne, Leo, aš paprasčiausiai Jumis
žaviuosi. Man Jūs patinkat.
Netgi labai! Labai, labai, labai!
Ir negaliu patikėti, kad nenorite
manęs pamatyti. Tai nereiškia,
kad iš tikrųjų turėtume skirti
pasimatymą. Žinoma,
neturėtume! Bet man,
pavyzdžiui, būtų visai įdomu
sužinoti, kaip atrodote. Daug
kas paaiškėtų. Turiu galvoj,
paaiškėtų, kodėl rašote taip,
kaip rašote. Mat atrodytumėte
kaip tas, kuris rašo kaip Jūs. O
aš pasiutusiai norėčiau sužinoti,
kaip atrodo tas, kuris rašo kaip
Jūs. Pamačiusi Jus,
išsiaiškinčiau.
Beje, apie išsiaiškinimą: tiesą
sakant, nenorėčiau pasakoti
apie savo vyrą. Jūs galite kiek
širdis geidžia pasakoti apie savo
moteris (jeigu jų esama ne tik
el. pašto dėžutėj). Galiu Jums
netgi duoti gerų patarimų,
puikiai galiu įsijausti į moteris,
mat esu viena iš jų. Bet mano
vyras... Na, gerai, pasakysiu
Jums: mūsų santykiai nuostabūs,
harmoningi, mes turime du
vaikus (iš pirmos jo santuokos,
tad jis apsaugojo mane nuo
nėštumo rūpesčių). Vienas nuo
kito neturime paslapčių.
Papasakojau jam, kad
kartkartėmis el. laiškais
bendrauju su vienu „maloniu
kalbos psichologu“. Jis
paklausė: „Ar nori su juo
susipažinti?“ Aš atsakiau: „Ne.“
Jis: „Tai kam to reikia?“ Aš:
„Šiaip sau.“ Jis: „Šit kaip.“ Ir
viskas. Daugiau nieko
nekamantinėjo, daugiau nieko ir
nenorėjau pasakoti. Daugiau
nebenorėčiau apie jį kalbėti.
Gerai?
Taigi, mielasis gauruotas loky,
dabar apie Jus: kaip atrodote?
Pasakykit man, būkit toks
geras!!! Su širdingiausiais
linkėjimais – Jūsų Emi.
Kitą dieną
Tema: Testas
Miela Emi, aš taip pat vargu ar
atsisakyčiau kontrastinio Jūsų
dušo. Beje, kas mums mokės už
laiką, kurį kartu (be vienas kito)
čia prasėdime? Ir kaip tai
suderinate su darbu ir šeima?
Tikriausiai Jūsų vaikai dar turi
bent po tris burundukus ar ką
nors panašaus. Iš kur imat
laisvo laiko taip intensyviai ir
išsamiai bendrauti su svetimais
gauruotais lokiais?
Jums būtina sužinoti, kaip aš
atrodau? Gerai, iškelsiu teiginį
ir pasiūlysiu pažaisti žaidimą.
Pripažįstu, tai bus patrakęs
žaidimas, bet Jums reikėtų
pažinti ir kitą mano pusę. Tai
štai, lažinuosi, kad tarp,
sakykim, dvidešimties moterų
bemat atpažinčiau tą vienintelę
Emi Rotner. O Jūs tarp lygiai
tiek pat vyrų niekados
neaptiktumėt Leo Leikės. Gal
išmėgintume šitą testą? Jeigu
pritarsite, sugalvosim, kaip jį
įgyvendinti. Malonios
priešpietės. Leo.
Po 50 minučių
Re:
Na, žinoma, taip ir padarykim!
Jūs tikras avantiūristas! Bet
pirmiausia išsakysiu savo
dvejones, tik prašom dėl jų
neužpykti: tikėtina, kad optiškai
Jūs man visai nepatiksite,
mielasis Leo. Šansų tam daug,
nes vyrai man iš principo
nepatinka, jeigu atmestume
kelias (daugiausia žydriukų)
išimtis. O dėl manęs – na, ką gi,
geriau nekomentuosiu. Juk
įsivaizduojate, kad mane iš
karto atpažinsit: tikriausiai
turite susidaręs mano vaizdą.
Kaip ten sakėte? „42 metų,
neaukšta, smulkutė, tikra
nenuorama trumpais tamsiais
plaukais.“ Tad iš anksto linkiu
sėkmės mane atpažįstant! Bet
kaip mes tai padarysim? Gal
pasiųsim vienas kitam dvidešimt
nuotraukų, tarp jų – ir savo? Su
mieliausiais linkėjimais – Emi.
Po dviejų valandų
AW:
Miela Emi, siūlau susitikti. Bet
kad to nežinotume. Ten, kur
paskęstume žmonių minioje,
pavyzdžiui, Didžiojoje Huberio
mugės kavinėje Ergelto gatvėje.
Ją tikrai žinot. Ten nuolat pilna
margiausios publikos. Sutarsim
dviejų valandų laikotarpį,
sakykim, kokią sekmadienio
popietę, ir tuo metu būsim
kavinėje. Tarp gausybės
šmirinėjančių ten ir atgal nekris
į akis, kad stengiamės vienas
kitą atpažinti.
Dėl galimo Jūsų nusivylimo:
jeigu neatitiksiu optinių
pageidavimų, manau, savo
išvaizdą laikysime paslaptyje ir
po susitikimo. Turiu galvoj:
įdomu, ar vienas kitą atpažinsim
ir iš ko vaizduosimės, kad
galime atpažinti, o ne kaip iš
tikrųjų atrodom. Kartoju: visai
nenoriu žinoti, kaip Jūs atrodot.
Noriu tik atpažinti. Ir tai man
pavyks. Beje, anksčiau pateiktą
Jūsų apibūdinimą laikau
neaktualiu. Man Jūs dabar (nors
turite vyrą ir vaikų) atrodot šiek
tiek jaunesnė, ponia Ema
Rotner.
Ir dar: labai džiaugiuosi, kad vis
ką nors pacituojate iš senų
mano laiškų. Tai reiškia, kad
juos tikriausiai išsaugojote.
Mane tai labai pamalonina.
Ką pasakysite apie mano
sumanytą susitikimo planą? Visa
ko geriausio. Leo.
Po 40 minučių
Re:
Mielas Leo, yra šiokia tokia
problemėlė: jeigu mane
atpažinsite, žinosite, kaip aš
atrodau. Jeigu aš atpažinsiu,
žinosiu, kaip Jūs atrodote. Bet
juk visai nenorite žinoti, kaip
atrodau. O aš baiminuosi, kad
man nepatiksite. Ar tai reikš
įdomios mūsų istorijos pabaigą?
Kitaip tariant, ar taip staiga
mums prireikė vienas kitą
atpažinti tam, kad nebereikėtų
vienas kitam rašyti? Tai būtų
per didelė kaina už mano
smalsumą. Tuomet jau geriau
likti anonimei ir iki gyvenimo
pabaigos gauti laiškus nuo
gauruoto lokio. Bučkis. Emi.
Po 35 minučių
AW:
Kaip malonu tai girdėti! Nė kiek
nesijaudinu dėl mūsų susitikimo.
Jūs manęs neatpažinsite. O aš
taip gerai Jus įsivaizduoju, kad
tas įsivaizdavimas tegali
pasitvirtinti. Tačiau jeigu mano
susikurtas vaizdas (kitaip, negu
viliuosi) neteisingas, aš Jūsų,
šiaip ar taip, nesugebėsiu
atpažinti. Tada liksiu prie
vaizduotėje susikurto portreto.
Bučkis atgal. Leo.
Re:
Meistre Leo, netveriu iš
pasiutimo, kad esate toks
įsitikinęs savo žinojimu, kaip
atrodau! Tai gana akiplėšiška iš
Jūsų pusės. Na štai, turėjau tai
pagaliau pasakyti. Turiu dar
vieną klausimą: ar bent patinku
Jums, Leo, kai žiūrite į tą
įsivaizduojamą aiškaus silueto
portretą?
AW:
Patinkate, patinkate, patinkate.
Argi taip svarbu?
Re:
Taip, nepaprastai svarbu, pone
moralės teologe. Bent jau man.
Aš mėgstu 1) kai man kas nors
patinka; ir mėgstu 2) patikti.
AW:
Argi negana, jeigu Jūs 3)
patinkate pati sau?
Po vienuolikos minučių
Re:
Ne, esu pernelyg nekukli. Be to,
patikti sau lengviau, jeigu
patinki kitiems. Jūs tikriausiai 4)
norite patikti tik savo el. laiškų
pašto dėžutei, ar ne? Ji viską
ištvers. Net dantų nereikia
valytis. Beje, ar jų dar turite? Ar
tai irgi nėra svarbu?
Po devynių minučių
AW:
Pagaliau vėl pasistengiau, kad
Emi kraujotaka suaktyvėtų.
Baigdamas šią temą, pasakysiu:
įsivaizduojamas Jūsų paveikslas
man nepaprastai patinka,
antraip taip dažnai apie jį
negalvočiau, mieloji Emi.
Po valandos
Re:
Jūs dažnai apie mane galvojat?
Tai puiku. Aš taip pat dažnai
apie Jus galvoju, Leo. Gal mums
tikrai geriau nesusitikti.
Labanakt!
Kitą dieną
Tema: Į sveikatą
Sveiki, Leo, atleiskite, kad taip
vėlai trukdau. Gal kartais Jūs
prisijungęs prie interneto? Gal
išgerkime po taurę raudonojo
vyno? Žinoma, kiekvienas sau.
Žinokit, geriu jau trečią. (Jeigu
Jūs iš principo negeriat vyno,
sumeluokit, kad kartais taurę ar
butelį vis dėlto išlenkiate, na,
saikingai ir šiaip sau. Mat
nepakenčiu dviejų vyrų tipų:
girtuoklių ir abstinentų.)
Re:
Išgersiu dar ir ketvirtą ir
neteksiu sąmonės. Duodu Jums
šiandien paskutinį šansą.
Re:
Gaila. Daug praradote. Galvoju
apie Jus. Labanakt.
Kitą dieną
Tema: Gaila
Miela Emi, man iš tikrųjų gaila,
kad praleidau romantišką mūsų
vidurnakčio sceną prie
kompiuterio. Būčiau tikrai
išgėręs taurę vyno su Jumis, už
Jus ir prieš virtualų
anonimiškumą. Ar būčiau
galėjęs gerti baltąjį? Jį labiau
mėgstu negu raudonąjį. Laimė,
nebūtų reikėję išsisukinėti: nesu
dažnai išgeriantis, bet nesu ir
abstinentas. Taigi, dešimt kartų
veikiau esu išgeriantis negu
abstinentas. Dešimt kartų
veikiau ir dvidešimt – dažniau.
Pavyzdžiui, Marlena (ar
prisimenat?), Marlena negėrė
nė lašo alkoholio. Negalėjo jo
pakęsti. Dar blogiau, negalėjo
pakęsti nė lašo alkoholio, kurį
išgerdavau aš. Ar suprantat?
Dėl tokių dalykų prasideda
emocinis išsiderinimas. Gerti
visada reikia abiem. Arba
negerti nė vienam.
Tad, kaip sakiau, siaubingai
gaila, kad negalėjau vakar
vakare priimti viliojančio Jūsų
pasiūlymo. Deja, pernelyg vėlai
grįžau namo. Atsisveikinu,
tikėdamasis kito karto. Jūsų
internetinis sugėrovas in spe
Leo.
Po 20 minučių
Re:
Pernelyg vėlai grįžote namo?
Leo, Leo, kur naktimis Jus
nešioja? Tik nesakykit, kad
apsireiškė Marlenos pasekėja.
O jeigu taip atsitiko, tai
privalėsite kuo skubiau ir
išsamiau viską iškloti apie tą
moterį, kad galėčiau nuo jos
atkalbėti. Intuicija kužda man,
kad šiuo metu neturėtumėt su
niekuo saistytis, Jūs dar nesate
pasirengęs kitiems santykiams.
Šiaip ar taip, turite mane. O
Jūsų vaizduotėje tūnantis mano
paveikslas neabejotinai
artimesnis moters idealui už
atsitiktinę pažįstamą iš
veikiausiai raudonu pliušu
išdabinto baro (vienišiems
profesoriško tipo gauruotiems
lokiams) antrą valandą nakties,
o gal dar vėliau. Tad prašyčiau
Jūsų ateityje likti namie, tada
galėsime apie vidurnaktį
kartkartėm sutartinai išlenkti
taurę vyno į vienas kito sveikatą
(taip, Jums padarysiu išimtį,
vynas gali būti baltasis). O tada
pasijusite pavargęs ir eisite
miegoti, kad kitą dieną vėl
būtumėte geros formos ir
galėtumėte rašyti laiškus savo
vaizduotės dievaitei Emi Rotner.
Ar sutinkat?
Po dviejų valandų
AW:
Miela Emi, ak, kaip malonu vėl
patirti tokią žavią pavydo
scenos užuomazgą. Žinau žinau,
ji, be abejo, sukurpta itališkai,
bet vis tiek gerokai
pasimėgavau. O su moteriškos
giminės mano pažįstamais siūlau
elgtis kaip ir su Jūsų vyru, abiem
vaikais ir šešiais jų burundukais.
To čia neaptarinėsime! Čia
esame tik mudu, dviese. Ryšį
palaikysim, kol vienas
pritrūksim kvapo arba kuriam
nors pritrūks ūpo. Nemanau,
kad pritrūkčiau to ar ano.
Gražios pavasariškos dienos.
Jūsų Leo.
Re:
Prisiminiau: tai kaip dėl mūsų
susitikimo ir atpažinimo
žaidimo? Ar jau nebenorite?
Nejaugi man dabar teks
jaudintis dėl tos naktinės
plaštakės iš pliušinio baro? Ar
tiktų poryt, sekmadienį, kovo
25-ąją, nuo 15 valandos toje
perpildytoje Didžiojoje Huberio
mugės kavinėje? Imkim ir
pabandykim! Emi.
Po 20 minučių
AW:
Gerai, miela Emi. Aš su
malonumu Jus atpažinsiu. Tik
ateinantis savaitgalis jau
suplanuotas. Ryt vakare
išskrendu trims dienoms į
Prahą, taip sakant, visiškai
privačiai. Bet kitą sekmadienį
galim pažaisti.
Po minutės
Re:
Į Prahą su kuo???
AW:
Ne, Emi, tikrai ne.
Po 35 minučių
Re:
Gerai, kaip norit (ar nenorit).
Tik negrįžkit iš ten apsėstas
meilės kančių! Praha tiesiog
tam sukurta, kad apsėstų meilės
kančios. Ypač kovo gale, kai
aplink nyki pilkuma, vakarais
kemši baltus kukulius,
užgerdamas tamsiu alum
restorane, išmuštame
tamsiausiu pasaulyje rudu
medžiu, stebimas neturinčio ką
veikti depresijos iškamuoto
padavėjo, kuriam gyvenimas
baigėsi tada, kai aptarnavo
Brežnevą, viešintį su valstybiniu
vizitu. Po tokios vakarienės jau
niekam nelieka jėgų. Kodėl
neskrendate į Romą? Ten
pasitiktų vasara. Aš tai skrisčiau
su Jumis į Romą.
Beje, mūsų atpažinimo žaidimas
turės palūkėti. Pirmadienį
išvažiuoju savaitei slidinėti.
Savaime aišku, artimam
susirašinėjimo bičiuliui
pasakysiu su kuo: su vienetu
vyro ir dviem vienetais vaikų.
(Be burundukų.) Vurlicerį
prižiūrės kaimynai. Vurliceris –
tai nusipenėjęs mūsų katinas. Jis
atrodo kaip Vurlicerio muzikinis
automatas, bet groja tik vieną
plokštelę. Ir negali pakęsti
slidininkų, todėl lieka namie.
Linkiu Jums nuostabaus vakaro.
Emi.
Po penkių valandų
Re:
Ar Jūs jau namie, ar vis dar
tame, kaip jis ten – pliušiniame
bare? Labanakt. Emi.
AW:
Aš jau namie. Laukiau, kol Emi
patikrins. Dabar galiu ramiai
gultis. Kadangi ryt anksti
išvykstu, iš anksto linkiu Jums ir
Jūsų šeimai malonios savaitės
slidinėjant. Labanakt.
Susiskaitysime! Leo.
Po trijų minučių
Re:
Ar vilkite pižamą? Labanakt. E.
AW:
O gal Jūs miegate nuoga?
Labanakt. L.
Re:
Ei, meistre Leo, čia tai jau tikrai
erotiškas klausimas. Nesitikėjau
iš Jūsų. Kad nesuardyčiau šitos
netikėtai tarp mūsų
spragtelėjusios įtampos, geriau
nesiteirausiu, kaip atrodo Jūsų
pižama. Taigi, labos nakties ir
gražios Prahos!
Po 50 sekundžių
AW:
Vadinasi, miegate nuoga?
Po minutės
Re:
Jūs tikrai norit sužinoti! Tarkim,
išskirtinai Jūsų vaizduotės
pasauliui, mielasis Leo: žiūrint
šalia ko. O dabar linkiu kuo
geriausių įspūdžių Prahoje
dviese! Emi.
AW:
Trise! Važiuoju ten su sena gera
bičiule ir jos gyvenimo draugu.
Leo. (Dabar išsijungiu.)
Po penkių dienų
Be temos
Miela Emi, ar Jūs prisijungiate
prie interneto, kai slidinėjat? Su
geriausiais linkėjimais. Leo. P. S.
Dėl Prahos buvote teisi. Mano
draugų pora nutarė skirtis. Bet
Romoje būtų buvę dar blogiau.
Po trijų dienų
Be temos
Miela Emi, dabar jau galėtumėt
palengva grįžti. Pasigendu Jūsų
patikros el. laiškais. Šiuo metu
nejaučiu jokio malonumo
trainiotis naktimis po pliušinius
barus.
Po dienos
Be temos
Kad pašto dėžutėje rastumėte
tris laiškus nuo manęs. Viso
geriausio. (Vakar specialiai
Jums arba bent jau galvodamas
apie Jus nusipirkau naują
pižamą.)
Po trijų valandų
AW:
Ar man jau nieko neberašysite?
Po dviejų valandų
AW:
Ar dar negalite rašyti, ar jau
nenorit?
Po pustrečios valandos
AW:
Galiu apkeisti naująją pižamą,
jeigu ji kelia problemų.
Po 40 minučių
Re:
Ak, Leo, koks Jūs mielas!!! Bet
juk tai, ką mes čia darom, neturi
jokios prasmės. Tai – netikro
gyvenimo fragmentas. Mano
slidinėjimo savaitė buvo tikro
gyvenimo fragmentas. Ne pats
geriausias, bet geras
fragmentas. Prisipažinsiu, kad
nieko kito ir nenorėjau, tad
turiu tai, kas yra. Ir tai, kas yra,
visai puiku taip, kaip yra. Vaikai
šiek tiek nervino, bet tokia jau
vaikų priedermė. Be to, jie ne
mano pagimdyti, ir tai kartais
man prikiša. Bet atostogos buvo
visai geros. (Jau sakiau, kad jos
buvo geros, ar ne?)
Leo, būkime atviri: jums aš esu
vaizduotės susikurtas
paveikslas, tikros tik mano
parašytos raidės, kurias kalbos
psichologijos požiūriu sujungiate
į skambesį ir prasmę turinčias
sąsajas. Aš Jums – tarsi seksas
telefonu, tik be sekso ir be
telefono. Galima ir taip
pasakyti: kompiuterinis seksas,
tik be sekso ir be nuotraukų. O
Jūs man – grynas
pasismaginimas, agentūra flirtui
atnaujinti. Galiu daryti tai, ko
man stinga: patirti pirmus
suartėjimo žingsnius (visai
neprivalėdama iš tikrųjų
suartėti). Ir štai mes, du
balandėliai, jau žengėme antrus
ir trečius žingsnius link
suartėjimo, kuris neturi būti
artimas. Man regis, jau
turėtume sustoti. Kitaip tapsim
juokingi. Mums jau nebe
penkiolika metų, man, žinoma,
juo labiau, palyginti su Jumis.
Bet mes abu ne jaunikliai, ir
nieko čia nepadarysi.
Leo, pasakysiu Jums dar šį tą.
Visą tą šiek tiek nervų
kainavusią, bet apskritai gražią,
ramią, harmoningą, smagią ir
kartais net romantišką
slidinėjimo su šeima savaitę
nuolat galvojau apie
nepažįstamą gauruotąjį lokį,
vardu Leo Leikė. Taip neturėtų
būti. Juk tai liguista, ar ne? Gal
turėtume viską baigti? Klausia
Emi.
Re:
Beje, labai apgailestauju dėl
Jūsų draugų poros. Taip, Romoje
tikriausiai būtų buvęs tikras
pragaras.
Re:
Kaip atrodo ta nauja pižama?
Kitą dieną
Tema: Susitikimas
Miela Emi, gal bent jau
įgyvendinkim mūsų atpažinimo
susitikimą? Gal tada mums
lengviau bus susigyventi su
„suartėjimu, kuris neturi būti
artimas“. Emi, aš paprasčiausiai
negaliu liautis galvojęs apie Jus,
kai baigiu jums rašyti. Ir kai
nebelaukiu iš Jūsų laiškų. Man
tai atrodo taip nerimta, taip
pragmatiška. Gal atlikime mūsų
testą! Kaip manot? Viso
geriausio. Leo.
(Savo naujos pižamos negaliu
aprašyti, ją reikia pamatyti ir
pačiupinėti.)
Re:
Ateinantį sekmadienį nuo 15 iki
17 valandos Didžiojoje Huberio
mugės kavinėje? Su geriausiais
linkėjimais. Emi.
(Leo, Leo! Su ta pižama – „ją
reikia pamatyti ir pačiupinėti“ –
tai čia Jūs mane jau kabinat.
Jeigu taip būtų pasakęs kas
kitas, ne Jūs, netgi pasakyčiau,
kad labai netaktiškai kabinat!)
Po 50 minučių
AW:
Taip, gerai! Bet į kavinę turime
ateiti ne lygiai 15 valandą ir
išeiti ne lygiai 17. Ir negalim
dairytis lyg ko ieškodami.
Apskritai: jokių krintančių į akis
dalykų, kuriais galėtume
išsiduoti. Negalite apimta
atpažinimo afekto prieiti ir
paklausti: „Jūs – Leo Leikė?“
Turime leisti vienas kitam likti
neatpažintiems. Gerai?
Re:
Gerai, gerai, gerai, tik
nesibaiminkit, pone kalbos
profesoriau, aš tai jau tikrai
pernelyg prie Jūsų nesiartinsiu.
Siūlyčiau iki sekmadienio
paskelbti boikotą laiškams, kad
daugiau netrikdytume vienas
kito. Parašysim vienas kitam tik
po to, ar sutinkat?
Po 40 sekundžių
AW:
Sutinku.
Po 30 sekundžių
Re:
Bet tai nereiškia, kad dabar
kasnakt turėtumėt kiurksoti
pliušiniame bare.
Po 25 sekundžių
AW:
Tai jau tikrai ne. Malonumo tai
teikia tik tada, kai Emi Rotner
kas valandą reikalauja, kad
atsakyčiau net už mintį, jog
galiu ten apsilankyti.
Po 20 sekundžių
Re:
Tada galiu būti rami. Iki
sekmadienio!
Po 30 sekundžių
AW:
Iki sekmadienio!
Po 40 sekundžių
Re:
Ir nepamirškite išsivalyti dantų!
Po 25 sekundžių
AW:
Emi, Jūsų žodis būtinai turi būt
paskutinis, ar ne?
Po 35 sekundžių
Re:
Tiesą sakant, taip. Bet jeigu dar
kartą atsakysite, tai perleisiu
paskutinį žodį Jums.
Po 40 minučių
AW:
Dar pridursiu apie pižamą.
Rašiau: „Ją reikia pamatyti ir
pačiupinėti.“ Jūs atsakėte, kad
laikytumėt tai netaktišku
kabinimu, jeigu taip būtų
pasakęs kas nors kitas, ne aš.
Čia reiškiu protestą. Reikalauju,
kad ateityje netaktišką mano
kabinimą laikytumėt tokiu pat
netaktišku kaip ir kiekvieno kito
vyro kabinimą. Leiskite man
būti tokiam netaktiškam, koks
esu. Šiuo konkrečiu atveju tai
mano pižamą tikrai turėtumėte
pačiupinėti, ją neapsakomai
malonu liesti. Duokite man savo
adresą, ir aš atsiųsiu ją, kad
galėtumėt pačiupinėti. (Vis dar
netaktiškai kalbu?) Labanakt!
Po dviejų dienų
Tema: Drausmė
Reiškiu pagarbą, Emi, Jūs
drausminga! Iki poryt Huberio
kavinėje. Jūsų Leo.
Po trijų dienų
Be temos
Sveiki, Leo, ar Jūs ten buvote?
AW:
Žinoma!
Po 50 sekundžių
Re:
Po galais! To ir bijojau.
Po 30 sekundžių
AW:
Ko bijojote, Emi?
Re:
Visi vyrai, kurie galėjo būti Leo
Leikė, nesvarstytini. Turiu
galvoje, grynai vizualiai. Man
labai gaila, tikriausiai tai
skamba žiauriai, bet sakau, kaip
yra. Leo, pasakykite atvirai: ar
tikrai tarp trečios ir penktos
buvote Huberio kavinėje?
Nesislapstėte tualete ir
neužsibarikadavote name
kitapus gatvės, o iš tikrųjų
buvote prie baro arba kavinėje?
Sėdėjote arba stovėjote,
tupėjote arba klūpėjote (tai
neturi jokios reikšmės)?
Po minutės
AW:
Taip, Emi, aš tikrai ten buvau.
Paklausiu Jums leidus: kurie
vyrai, Jūsų manymu, galėjo būti
Leo Leikė?
Po dvylikos minučių
Re:
Mielas Leo, man nesmagu leistis
į detales, tik prašom pasakyti:
ar kartais Jūs nebuvote tas, na,
kaip čia pasakius, kresnas,
veikiau mažaūgis ponas su
savieigai paliktų į vielinį šepetį
panašių plaukų kupeta, vilkintis
kadaise buvusius baltus
sportinius marškinėlius, klubus
apsirišęs violetiniu slidininko
nertiniu? Ponas, kuris prie baro
kampo gėrė kamparį ar kažkokį
kitą rausvą gėrimą? Noriu
pasakyti, kad jeigu tai buvote
Jūs, tai dėl skonio nepasiginčysi.
Esu tikra, kad daugybei moterų
toks tipažas atrodo nežmoniškai
įdomus ir patrauklus. Ir
neabejoju, kad kada nors viena
iš jų taps jo gyvenimo moterimi.
Bet turiu prisipažinti: atvirai
sakant, labai apgailestauju, bet
tuomet Jūs ne visai atitiktumėt
mano įsivaizdavimą.
Po 18 minučių
AW:
Miela Emi, reiškiu didelę
pagarbą Jūsų nuginkluojančiam
ir save pačią demaskuojančiam
atvirumui, bet prie Jūsų stipriųjų
savybių gebėjimo neįžeisti
nepriskirsi. Žmogaus išvaizdai
Jūs, regis, teikiate
nediskutuotiną pirmenybę.
Galėtum pamanyti, kad Jūsų
ateinančių dešimtmečių meilės
reikalai priklauso nuo to, ar
Jūsų el. laiškų korespondentas
fiziškai patrauklus. Kol kas galiu
nuraminti: tasai šviežienos
besidairantis apžėlęs siaubūnas
prie baro nebuvo mano asmuo.
Bet galite toliau ramiai sau
pasakoti, kuris dar iš ten
buvusių – ne aš. Iš karto
pateiksiu papildomą klausimą:
jeigu aš esu vienas iš tų, kurie
Jums atrodo „vizualiai
svarstytini“, ar mūsų
susirašinėjimas baigtas?
Po 13 minučių
Re:
Mielas Leo, ne, žinoma, mes
nesiliausime rašę. Juk pažįstat
mane: be galo mėgstu perdėti.
Įsijaučiu į ką nors pasakodama
ir neleidžiu niekam kištis.
Tiesiog vakar kavinėje
nemačiau nė vieno vyro, kuris
bent iš tolo panėšėtų į tą įdomų
žmogų, rašantį kaip Jūs, mielas
Leo. Kaip tik to ir bijojau: nė
vienas iš tų nuobodžių
sekmadienio popietę Huberio
kavinėje matytų veidų nė iš tolo
neprilygo Jūsų nedrąsiai,
dėmesingai, taikliai
apibūdinančiai, o paskui
virstančiai atvira, žavia kaip
gauruotas lokys, kartais kone
aistringai, bet, šiaip ar taip,
neapsakomai subtiliai manierai.
AW:
Iš tikrųjų nė vienas? Gal Jūs
manęs tik nepastebėjot?
Re:
Mielas Leo, Jūs man teikiat
drąsos. Deja, nemanau, kad
būčiau ko nors nepastebėjusi,
ką pastebėti turėjau. Gana mieli
man pasirodė tuodu auskaruoti
keistuoliai, kurie sėdėjo prie
trečio stalelio iš kairės. Bet
jiems ne daugiau kaip dvidešimt.
Labai įdomus tipas, tikriausiai
vienintelis įdomus apskritai,
stovėjo susikibęs rankutėmis su
ilgakoje, vampyriškai angeliška
manekene dešinėj prie baro. Jis
nieko kito, be jos, nenorėjo
matyti ir tikriausiai nematė. Dar
buvo toks visai simpatiškas,
deja, šiek tiek debiliškai
išsiviepęs ir kvadratinio kūno
sudėjimo Europos irklavimo
čempionas – ne, Leo, tai buvote
ne Jūs! Na, kas dar?
Kolektyvinių sodų vejų pjovėjas,
butelių kamštelius renkantys
alaus daryklų akcininkai, į
konfirmantų švarkus įsispraudę
diplomato lagaminėlio
nešiotojai, nuolatiniai statybinių
medžiagų parduotuvių klientai,
kurių pirštai jau mutavę į
veržlinius raktus. Sklandymo
mokyklos lankytojas, laidantis
infantiliai svajingus žvilgsnius,
žodžiu, trumpakelniai vaikėzai.
Kad ir kiek besidairytum, niekur
nebuvo matyti charizmatiško
tipo. Tad baugščiai klausiu:
kuris iš jų buvo manasis kalbos
psichologas? Kas buvo manasis
Leo Leikė? Ar praradau jį tą
lemtingą sekmadienio popietę
Huberio kavinėje?
AW:
Visai neketinu pūstis, mieloji
Emi, bet žinojau, kad manęs
nepažinsite!
Po 40 sekundžių
Re:
Leo, kuris buvote jūs?
Pasakykit!!
Po minutės
AW:
Galėsim pratęsti pokalbį ryt, o
dabar man susitikimas, miela
Emi. Ir dėkokit gerajam Dievui,
kad jau radote gyvenimo vyrą.
Beje, nedrąsiai užsiminsiu, kad
dar visai nekalbėjom apie Jus.
Nejaugi į tai neatkreipėte
dėmesio? Kuri moteris galėjo
būti Emi Rotner? Apie tai
pakalbėsim rytoj. Visa ko
geriausio. Jūsų Leo.
Po 20 sekundžių
Re:
Ką? Tai paliekat mane vieną?
Leo, Jūs negalite taip su manimi
pasielgti! Atsakykit! Tučtuojau!
Prašau Jūsų!
Po pusvalandžio
Re:
Jis tikrai neatsakys. Tikriausiai
jis buvo tas baisuoklis kūtvėla...
T R E Č I A S SKY R I U S
Kitą dieną
Tema: Nakties košmaras
Leo Leike, aš supratau!! Ką tik
pabudau apsipylusi prakaitu. Aš
Jus perkandau! Tai buvo tobulas
sumanymas. Nuo pat pradžių
buvote įsitikinęs, kad Jūsų
nepažinsiu. Nėra ko stebėtis:
Jūs buvote padavėjas! Jūs su
kavinės savininku – draugai, ir
jis leido dvi valandas vaidinti
padavėją, ar ne? Netgi žinau,
kuris padavėjas buvote. Tiesą
sakant, tik apie vieną galim
kalbėti, nes kiti per seni. Jūs –
tas laibas mažius apskritais
raginiais rudais akiniais!
Po 15 minučių
AW:
Na, ir ką? Nusivylėte? (Beje,
laba diena.)
Re:
Nusivyliau? Atsipeikėjau!
Įsižeidžiau! Įtūžau! Pasijutau
maustoma! Jūs iš manęs
pasityčiojot. Jaučiuosi apgauta.
Jūs iš pat pradžių suplanavot
šitą piktą pokštą. Juk tai Jūs
pasiūlėt susitikti Huberio mugės
kavinėje. Galiu įsivaizduoti, kaip
visas kavinės personalas ištisą
savaitę smaginosi mano
sąskaita. Pasakysiu Jums, kad
tai niekšiška ir siaubinga. Ne
tokį Leo Leikę pažįstu. Ne su
tokiu Leo Leike susipažinau. Ne
su tokiu Leo Leike būčiau
susipažinusi. Ne tokį Leo Leikę
norėčiau bent per milimetrą
pažinti daugiau. Taip
pasielgdamas suniokojote viską,
ką mudu ištisus mėnesius
puoselėjom. Likite sveikas!
AW:
O aš Jums bent patinku, turiu
galvoje – vizualiai?
Re:
Norite, kad atsakyčiau atvirai?
Atsisveikindama mielai tai
padarysiu.
Po 45 sekundžių
AW:
Jeigu nesunku, būtų labai
malonu iš Jūsų pusės.
Po 30 sekundžių
Re:
Man Jūs neatrodote gražus.
Neatrodote net bjaurus. Man
Jūs atrodote absoliučiai nieko
nesakantis. Visiškai nuobodus.
Visai neįdomus. Tiesiog
fuiiiiiiiiiiiiii!
Po trijų minučių
AW:
Tikrai? Čia tai jau žiauriai
pasakyta. Tad galiu tik
pasidžiaugti, kad nelindžiu to
vyruko kailyje. Ir kad nebuvau
apsivilkęs jo padavėjo drabužių.
Trumpai tariant, aš buvau ne jis,
esu ne jis ir tikriausiai niekada
juo nebūsiu. Beje, nebuvau ir
joks kitas padavėjas. Taip pat
nebuvau nei užsakymų
išvežiotojas, nei virėjo
padėjėjas. Nebuvau
uniformuotas policininkas.
Nebuvau tualetų prižiūrėtojas.
Buvau paprasčiausiai Leo Leikė,
Huberio kavinės lankytojas
sekmadienį tarp trečios ir
penktos po pietų. Gaila, kad
negalėjot ramiai miegoti, miela
Rotner, kuriai išvaizda
svarbesnė už viską. Gaila, kad
veltui išgyvenot naktinį
košmarą!
Re:
Leo, ačiū!!!!! Dabar man reikia
viskio.
Po 15 minučių
AW:
Turiu pasiūlymą: geriau
pakalbėkime apie Jus, kad
nurimtų Jūsų nervai.
Užbėgdamas už akių pasakysiu,
moters išvaizda, kad ir kokia
svarbi ji man būtų, regis, nė iš
tolo neprilygsta tai reikšmei,
kurią vyro išvaizdai teikiate Jūs.
Todėl visai nesijaudindamas
galiu teigti, kad tuo laiku
restorane buvo neįtikėtinai
daug įdomių moterų, kurios
vertos vadintis Emi Rotner.
(Turiu padaryti pertraukėlę,
darbe vyksta konferencija,
matot, be šio užsiėmimo, aš dar
ir dirbu. Bet netrukus negalėsiu
sau to leisti.)
Maždaug po dviejų valandų
pratęsiu, jeigu Jums tinka. Beje,
viskio butelį turėtumėte padėti į
šalį...
Re:
1. Man vis dar netelpa galvoj,
kad tas, kuris rašydamas
įstengia taip priartėti, jog net
pajunta intymiausius Emi Rotner
veiksmus (kad geriu viskį), man
netelpa galvoj, kad tas, kuris
taip rašo, gali atrodyti kaip
vienas iš tų, kuriuos savo akimis
mačiau Huberio kavinėje! Todėl
dar sykį Jūsų klausiu, mielas
Leo: ar gali būti, kad aš Jūsų
nepastebėjau? Būkit geras,
atsakykite „taip“! Nenoriu, kad
būtumėte vyras, priskirtinas
vienai iš mano vakar išvardytų
kategorijų. Man būtų Jūsų labai
gaila!
2. Gal restorane ir nebuvo
„išskirtinai įdomių moterų“. Gal
tik misteris Leikė išskirtinai
domisi (išskirtinai daugeliu)
moterų.
3. To nepaisydama, mielai
pasikeisčiau vietomis su Jumis.
Jūs galite išsirinkti Emi Rotner
iš „išskirtinai įdomios“ pasiūlos
pagal norą, įgeidį ir vaizduotę.
O man belieka tenkintis Leo
Leike, kurį geriausiu atveju
pražiūrėjau, ir tai nėra
absoliutus kokybės požymis.
4. Tikriausiai Jūs neturite nė
menkiausios nuovokos, kuri aš
buvau.
Na, dabar jau galite vėl
parašyti, Leo!
Po dviejų valandų
AW:
Dėkoju, Emi, pagaliau vėl
sulaukiau rotneriškos, punktais
išdėstytos programos. Gal galiu
pradėti iš karto nuo 4 punkto?
Klystate, jeigu manot, kad
neturiu nė menkiausios
nuovokos, kuri buvote Jūs.
Tiesa, turiu pripažinti, kad
tiksliai nežinau kuri. Yra lygiai
trys galimybės. Esu įsitikinęs,
kad Jūs – viena iš trijų moterų.
Ar neprieštarausite, jeigu
tipologizuodamas vartosiu
raides vietoj skaičių, kad nebūtų
panašu į nugalėtojų
apdovanojimą ant garbės
pakylos? Štai mano kandidatės į
Rotner:
A. Prototipas, pirmapradė Emi.
Stovėjo prie baro ketvirta iš
kairės. Maždaug 1,65 m ūgio,
smulkutė, trumpais tamsiais
plaukais. Arti keturiasdešimties.
Karštligiška, nervinga, greitos
motorikos, be paliovos sukiojo
viskio taurę (!!) didingai iškėlusi
galvą, žvelgė iš aukšto, akys
buvo nuleistos. (Oria elegancija
dangstomas šioks toks
neužtikrintumas.) Kelnės ir
švarkas: madinga mišrainė.
Įdomi veltinio rankinė. Žali
batai, atrodantys lyg specialiai
parinkti iš 100 porų ir skirti
didžiuotis tokiu sekmadienio
popietės laimėjimu. (Batų dydis
maždaug trisdešimt septintas!!!)
Apžiūrinėjo vyrus taip, kaip
apžiūrinėjami vyrai, kurie turėtų
to nepastebėti. Veido bruožai:
subtilūs, šiek tiek įsitempę.
Veidas: gražus. Tipas:
valiūkiška, smarki,
temperamentinga. Na, pati
tikriausia Emi Rotner.
B. Priešingas variantas,
blondinė Emi. Tris kartus keitė
vietą, iš pradžių sėdėjo priekyje
dešinėje, paskui įsitaisė pačiame
gale, tada per vidurį, o
paskiausiai dar trumpai
pasisukiojo prie baro.
Nepriklausoma, kiek lėtesnių
judesių (palyginti su pirmaprade
Emi). Šviesūs sruogomis
krintantys plaukai, kirpimas –
devintojo dešimtmečio. Amžius:
apie trisdešimt penkerius. Gėrė
kavą, paskui – raudonąjį vyną.
Rūkė cigaretę. (Atrodė, kad ja
mėgaujasi, o ne rūko iš reikalo.)
Ūgis: 1,75 m. Liekna, ilgakojė.
Raudoni firminiai sportbačiai.
(Batų dydis maždaug trisdešimt
septintas!!!) Nusitrynę džinsai,
aptempti juodi sportiniai
marškinėliai (didelė krūtinė,
jeigu leisite padaryti tokią
pastabą). Vyrus stebėjo tobulai
probėgšmais. Veido bruožai:
atsipalaidavę. Veidas: gražus.
Tipas: moteriška, pasitikinti
savimi, tikra kietuolė.
C. Antitipas. Emi staigmena. Vis
pereidavo per salę, daug kartų
stabtelėdama prie baro. Drovi.
Egzotiška veido spalva, didelės
migdoliškos akys, uždaras
žvilgsnis, atrodė besibaiminanti
žmonių. Brunetė, plaukai siekia
pečius, priekyje nukirpti
pakopomis. Amžius – apie
trisdešimt penkerius. Gėrė kavą
ir mineralinį. Ūgis: maždaug
1,70 m. Liekna, šaunios juodos
ir geltonos kelnės (aiškiai
nepigios), laisvi tamsūs
aulinukai. Krintantis į akis
kampuotas vestuvinis žiedas!
(Batų dydis maždaug trisdešimt
septintas!!!) Dairėsi, lyg ko
ieškotų, atrodė užsisvajojusi,
spinduliuojanti žavesį,
melancholiška, liūdna. Veido
bruožai: švelnūs. Tipas:
moteriška, aistringa, baugšti,
drovi. Ir gal dėl to: Emi Rotner.
Na štai, miela Emi, pateikiau
Jums tris. Baigdamas dar
atsakysiu į skubų Jūsų klausimą
1. Ar negalėjote manęs
pražiūrėti? Taip, žinoma,
galėjote manęs nepastebėti. Bet
Jūs manęs nepražiūrėjote, labai
apgailestauju! Jūsų Leo.
Po penkių valandų
AW:
Miela Emi, ar šiandien
nebegausiu iš Jūsų laiško? Ar
Jus taip riboja vaizduotė? O gal
jau neberūpi, ar naktimis
trainiojuosi po pliušinius barus?
(Ir su kuo?) Labanakt. Leo.
Kitą dieną
Tema: Mįslinga
Sveiki, Leo. Jūs mane
pribaigsite, apie nieką kita
negaliu galvoti! Visas tas tris
personas taip gražiai aprašėte!
Aš priblokšta. Jūs nesiliaujate
mane stebinęs. Ak, kad
nebūčiau Jūsų mačiusi!!! Leo,
tarkim, iš tikrųjų esu viena iš tų
trijų moterų: kaip sugebėjote
jas taip įdėmiai stebėti,
neatkreipdamas dėmesio į save?
Gal buvote pasiėmęs vaizdo
kamerą? Kitaip tariant, jeigu iš
tikrųjų buvau viena iš tų trijų,
lygiai taip pat gerai turėjau
matyti ir Jus. O jeigu taip pat
gerai Jus mačiau, tai patvirtina
mano įtarimą, kad buvote vienas
iš tų, kurie nieku gyvu negalėjo
būti Leo Leikė, nes – atsiprašau
– atrodė iki koktumo nuobodūs.
Antra (šiandien nevartosiu
skaičių, tik žodžius, Jūs
pažėrėte tiek skaičių, kad
tetrūko tikslių kūno matmenų):
kodėl tos trys?
Trečia: kuri iš tų trijų Jums
labiausiai patiko?
Ketvirta: pasakykite, kuris
buvote Jūs. Prašau! Ar bent
duokite aiškų ženklą.
AW:
Kodėl tos trys? Emi, man seniai
aišku: Jūs esate, kaip sakoma,
pasiutusiai gerai atrodanti
moteris. Po galais, Jūs žinot, kad
gerai atrodot. Ir leidžiate
kitiems suprasti, kad žinot, jog
gerai atrodot. Visą laiką tai
rašote tarp eilučių, o kartais – ir
eilutėse. Taip neblefuos moteris,
kuri nėra visu šimtu procentų
tikra, kad vyrams daro įspūdį.
Galimas daiktas, net
įsižeidžiate, jeigu visos kitos
moterys šalia Jūsų – „įdomios
moters“ – nelieka antrame
plane. Priminsiu Jūsų vakarykštį
2 punktą, Jūs rašėte: „Gal
restorane ir nebuvo „išskirtinai
įdomių moterų“. Gal tik misteris
Leikė išskirtinai domisi
(išskirtinai daugeliu) moterų.“
Taigi, Jūs laikote save
įdomiausia ir palaikote įžūlumu,
jeigu Jūsų iš karto kaip tokios
neįvertina. Tad man nebuvo
sunku: tereikėjo dairytis
patrauklių moterų, kurios
pirmiausia atrodė kažko
ieškančios (kad ir daugiau ar
mažiau užsimaskavusios), antra,
kurių batų dydis galėjo būti
trisdešimt septintas. Tai ir buvo
tos trys.
Dėl Jūsų „trečia“: nekeliu
klausimo, kuri iš trijų man
labiausiai patiko. Visos trys
savotiškai patrauklios, bet visos
trys – laimingai ištekėjusios, turi
du vaikus ir jeigu ne šešis
burundukus, tai bent jau katiną,
vardu Vurliceris. Visos trys
gyvena kitame pasaulyje, į kurį
galiu pažvelgti tik virtualiai, nes
realiai į jį žengti man užginta.
Jau daug kartų sakiau, kad
geriau savo Emi Rotner
nusipiešiu galvoje (arba ekrane)
negu jos ilgėsiuos arba
vaikysiuos tikrovėje. Bet
atskleisiu Jums, kad pirmoji Emi
Rotner, toji pirmapradė Emi,
man atrodo autentiškiausia. Ji
artimiausia rašančiai Rotner,
kurią pažįstu.
Dėl Jūsų „ketvirta“: jeigu
prisipažinsite, kad esat tapati
vienai iš mano trijų kandidačių į
Emi, duosiu Jums ženklą, kuris
galėjau būti aš.
Viso geriausio. Jūsų Leo.
Po 20 minučių
Re:
Na gerai, Leo. Bet pirmiausia
duokit tą ženklą, o tada aš arba
patvirtinsiu, arba pasakysiu, kad
suklydot!
Po trijų minučių
AW:
Ar Jūs turite brolių ir seserų?
Po minutės
Re:
Taip, vyresnę seserį, gyvena
Šveicarijoje. O kodėl klausiat?
Ar tai buvo tas ženklas?
Po 40 sekundžių
AW:
Taip, tai buvo ženklas, Emi.
Po 20 sekundžių
Re:
Bet jis nieko nesako!
Po minutės
AW:
Aš turiu vyresnį brolį ir
jaunesnę seserį.
Po 30 sekundžių
Re:
Tai nepaprastai įdomu, Leo. Bet
geriau pakalbėkim apie tai kitą
kartą. Šiuo metu aš visa galva
panirusi į apmąstymus apie
galimą vyresnio brolio ir
jaunesnės sesers brolį.
Po 50 minučių
Re:
Ei, Leo, kur pradingote? Ar taip
siekiate sustiprinti kankinamą
įtampą?
AW:
Su seserimi Adrijana dažnai
matausi. Mūsų santykiai labai
artimi. Mudu viską vienas kitam
pasipasakojame. Na štai, mieloji
Emi, tai buvo daugiau negu
paprastas ženklas. Visa kita
gausite sulipdyti pati. O dabar
atskleiskite man, ar buvot viena
iš trijų mano emių.
Po 40 sekundžių
Re:
Leo, labai jau užmaskavot!
Prašau užuominos! Tada ir aš
Jums pasakysiu.
Po 30 sekundžių
AW:
Paklauskite, kaip atrodo mano
sesuo.
Po 35 seknudžių
Re:
Kaip atrodo Jūsų sesuo?
Po 25 sekundžių
AW:
Aukšta blondinė.
Po 30 sekundžių
Re:
Aha, puiku. OK, pasiduodu.
Mielas Leo, kalbos psichologe,
žmonių stebėtojau: Aš iš tiesų
esu viena iš trijų. Bet trys to
paties batų dydžio moterys,
šiaip ar taip, negali skirtis
labiau negu Jūsų aprašytos.
Stebiuosi, kad Jums visos
vienodai įdomios ir patrauklios.
Tokie jau tie vyrai.
Linkiu maloniai praleisti vakarą.
Padarysiu Leo pertraukėlę.
Turiu skirti laiko kitiems,
esmingesniems, dalykams. Atia.
Emi.
Po valandos
AW:
Dabar Jūs buvote toji
pirmapradė Emi, pirmas
numeris.
Po penkių valandų
AW:
Mano sesuo – manekenė.
Labanakt!
Kitą dieną
Tema:!!!!!!!
NE!
Po 45 minučių
AW:
Taip.
Po 40 sekundžių
Re:
Ta ilgakojė, šviesiaplaukė,
vampyriškai angeliška
manekenė?
Po 25 sekundžių
AW:
Tai mano sesuo!
Po trijų minučių
Re:
O Jūs – tas tipas, kuris laikėsi su
ja už rankyčių ir atrodė
įsimylėjęs.
Po minutės
AW:
Tai buvo maskuotė. Ji tuo tarpu
stebėjo moteris ir iki
smulkiausių detalių nupasakojo
man visas tikėtinas Emi.
Po 40 sekundžių
Re:
Po paraliais, visai neatsimenu,
kaip Jūs atrodėt! Tik trumpam į
Jus buvau užmetusi akį.
Po 15 minučių
AW:
Šiaip ar taip, vyrų garbę tą
popietę kavinėje išgelbėjau. Juk
Jūs pirmiausia pasakėte: „Labai
įdomus tipas, tikriausiai
vienintelis įdomus apskritai,
stovėjo susikibęs rankutėmis su
tokia ilgakoje, vampyriškai
angeliška manekene dešinėje
prie baro.“ Šiuos žodžius
išsispausdinsiu ir įsirėminsiu!
Re:
Nederėtų taip įsivaizdinti,
mielasis. Tiesą sakant, mačiau
tik tą gražią šaltą blondinę. Ir
pamaniau: tas, kuris su tokia
moterimi, turėtų būti įdomus
tipas. Apie Jus prisimenu tik
tiek: esate gana aukštas, gana
lieknas, gana jaunas, gana gerai
apsirengęs. Turite dar gana
daug plaukų ir gana daug dantų,
kiek siekia mano atmintis. Tai,
kas Jumyse įspūdingiausia,
įskaičiau tariamos mylimosios,
Jūsų sesers, veide. Ji žvelgė į Jus
taip, kaip žiūrima į tą, kurį
nuoširdžiai myli ir kuris tau
brangus. Bet gal ji suvaidino,
kad atbaidytų Emi Rotner. Beje,
tai buvo puikus sumanymas
ateiti su seserim. Man patinka
ir tai, kad su ja kalbatės apie
mane. Apima geras jausmas.
Man Jūs atrodot tikrai
simpatiškas, Leo! (Ir
neapsakomai džiaugiuosi, kad
nesate tas kūtvėla ar kas kitas
iš Huberio kavinės siaubo
kambario.)
Po 30 minučių
AW:
O aš neturiu žalio supratimo,
kaip atrodote Jūs, mano mieloji.
Visą laiką stovėjau nugara į Emi
kandidates, kurias atrinko
Adrijana ir apsakė moters
akimis. Todėl paminėtos ir tos
madingos detalės. Savo akimis
nė vienos nemačiau.
Po valandos
Re:
Dar vienas klausimas, Leo, prieš
tai, kai išmintingai, kaip ir
pradėjom, baigsim savo
žaidimą. Kuri iš tų emių
labiausiai patiktų Jūsų seseriai?
Arba kuri, jos manymu, esu aš?
AW:
Apie vieną ji pasakė: „Tai galėtų
būti ji!“ Apie kitą: „Tai
tikriausiai ji!“ Apie trečią: „Šitą
tikriausiai įsimylėtum!“
Po 30 sekundžių
Re:
KURIĄ ĮSIMYLĖTUMĖT???
Po 40 sekundžių
AW:
Miela Emi, to Jums NIEKADA –
duodu visą šimtą procentų –
neišduosiu. Net nesistenkit
išgauti. Linkiu gražaus vakaro.
Ačiū už jaudinamą „žaidimą“.
Man Jūs labai patinkate, Emi!
Jūsų Leo.
Po 25 sekundžių
Re:
Tą blondinę didele krūtine, ar
ne?
Po 50 sekundžių
AW:
Neturėkit jokių vilčių, miela
Emi!
Po minutės
Re:
Išsisukinėjimas – irgi
atsakymas. Vadinasi, blondinę
didele krūtine!
Kitą vakarą
Tema: Nekokia diena
Mielas Leo, ar ši diena Jums
buvo gera? Man – niekam tikusi.
Gero vakaro, labos nakties.
Emi.
(Beje, apie kurią Emi galvojate,
kai galvojate apie Emi? Tikiuosi,
dar galvojate apie Emi!)
Po trijų su puse valandos

AW:
Kai galvoju apie Emi, negalvoju
nė apie vieną iš trijų sesers
apsakytų emių, o tik apie
ketvirtą, savąją. Ir dar: taip,
žinoma, aš vis dar galvoju apie
Emi. Kodėl Jums buvo niekam
tikusi diena? Kas bloga nutiko?
Labanakt, labas rytas. Jūsų Leo.
Kitą dieną
Tema: Gera diena!
Labas rytas. Matot, Leo, taip
prasideda gera diena! Atverčiu
el. pašto dėžutę ir mane
pasveikina Leo Leikės žinutė.
Vakar buvo bloga diena.
Negavau nuo Leo Leikės laiško.
Nė menkiausios žinutės. Išvis
nieko. Nė trupučio Leo. Kas
gero gali būt iš tokios dienos?
Leo, kai ką Jums pasakysiu: man
regis, turėtume liautis. Darausi
priklausoma nuo Jūsų. Negaliu
visą dieną laukti laiško iš vyro,
kuris, mane sutikęs, atsuka
nugarą. Kuris nenori susipažinti,
o laukia iš manęs tik laiškų.
Naudodamasis mano žodžiais,
susikuria vaizduotės moterį.
Nes moterys, su kuriomis akis į
akį susiduria, regis, nuvaro nuo
kojų. Aš taip daugiau negaliu.
Tai manęs netenkina. Ar
suprantat, Leo?
Po dviejų valandų
AW:
Gerai, aš Jus suprantu.
Užduosiu keturis klausimus
pagal Rotner klausimų schemą.
1. Ar norite susipažinti su
manim akis į akį?
2. Kam?
3. Kur tai nuves?
4. Ar Jūsų vyras tai turėtų
žinoti?
Po 30 minučių
Re:
Dėl 1. Ar noriu su Jumis
susipažinti? Žinoma, noriu su
Jumis susipažinti akis į akį.
Geriau akis į akį negu už akių,
ar ne?
Dėl 2. Kam? Tai žinosiu tik
susipažinus.
Dėl 3. Kur tai nuves? Ten, kur
veda. Jeigu ten nevestų, tai
nebūtų ir ko vesti. Tad, šiaip ar
taip, nuves ten, kur turi.
Dėl 4. Ar mano vyras tai turėtų
žinoti? Tai žinosiu tada, kai
žinosiu, kur nuvedė.
AW:
Tai Jūs galėtumėte būti
neištikima savo vyrui?
Po minutės
Re:
Kas taip sakė?
Po 40 sekundžių
AW:
Aš taip įskaičiau.
Po 35 sekundžių
Re:
Ar ne per daug įskaitot.
AW:
Ko Jums trūksta iš vyro?
Po 15 sekundžių
Re:
Nieko. Ničnieko. Kodėl manot,
kad man kažko iš jo trūksta?
Po 50 sekundžių
AW:
Įskaitau.
Po 30 sekundžių
Re:
Ir kurgi Jūs tai įskaitot? (Žinot,
ta Jūsų kalbos įskaitymo
psichologija po truputį jau
knisa.)
AW:
Įskaitau žodžiuose, kuriais
leidžiate man suprasti, kad
kažko iš manęs norit. Ko,
galėsite pasakyti tik su manim
susipažinusi. Bet kad norite, tai
neginčijama. Kitaip tariant, Jūs
kažko ieškot. Pavadinkim tai
nuotykiu. Nuotykių ieško tas,
kuriam jų trūksta, ar ne?
RE:
Taip, kažko ieškau. Skubiai
ieškau dvasininko, kuris
paaiškintų, ką reiškia būti
neištikimai savo vyrui. Bent jau
kaip dvasininkas tai
įsivaizduoja. Dvasininkas, kuris
pats nežino, ką reiškia būti
neištikimam, nes neturi ne tik
moters, su kuria galėtų apgauti
žmoną, bet ir žmonos, kuriai
galėtų būti neištikimas. Jeigu
neturėsim galvoje Dievo
Motinos. Čia ne „Erškėčių
paukščiai“! Neieškau su Jumis
„nuotykio“. Paprasčiausiai noriu
Jus pamatyti. Noriu artimam el.
laiškų bičiuliui pažvelgti į akis.
Jeigu, Jūsų manymu, tai
vadintina neištikimybe vyrui,
tada, prisipažinsiu, esu
potencialiai neištikima žmona.
Po 20 minučių
AW:
Bet savo vyrui dėl visa pikta tai
nutylėtumėt.
Po 15 minučių
Re:
Leo, nepakenčiu Jūsų
moralizavimo! Moralizuokit
save, bet ne mane. Laiminga
santuoka nereiškia, kad
partneriai kasdien vienas kitam
atsiskaito apie kiekvieną sutiktą
žmogų. Bernhardui tai būtų
mirtinai nuobodu.
AW:
Taigi nepasakotumėt savo
Bernhardui apie mūsų
susitikimą, kad jam nebūtų
mirtinai nuobodu?
Po trijų minučių
Re:
Na, ir parašėt! „Savo
Bernhardui“! Ką aš galiu
padaryti, kad mano vyras turi
vardą. Bet tai toli gražu
nereiškia, kad jis man priklauso.
Kad kasdien 24 valandas laikau
jį prisirišusi ir be paliovos
glostau mėmliodama „mano
Bernhardai“. Leo, man regis,
Jūs neturit jokio supratimo apie
mano santuoką.
AW:
Emi, aš nė žodeliu neužsiminiau
apie santuoką. Beje, neatsakėt į
paskutinį mano klausimą. Kaip
Jūs ten neseniai sakėte?
Išsisukinėjimas – irgi
atsakymas.
Re:
Mielas Leo, baikim. Į
svarbiausią klausimą aš irgi
nesulaukiau Jūsų atsakymo. Bet
mielai jį pakartosiu: Leo, ar
norite su manimi susitikti? Jeigu
taip, taip ir padarykim! Jeigu ne,
tada pasakykite man, kam tas
viskas ir kaip tas viskas toliau
turėtų klostytis. Ir apskritai ar
turėtų klostytis.
Po 20 minučių
AW:
Kodėl negalim susirašinėti, kaip
iki šiol?
Re:
Man galvoj netelpa: jis nenori
susipažinti! Leo, Jūs
Nepataisomasis. O galbūt aš –
ta blondinė didele krūtine!!!
Po 30 sekundžių
AW:
Ir kas iš to?
Po 20 sekundžių
Re:
Galėtumėte į ją spoksoti.
Po 35 sekundžių
AW:
Ar Jums tai patiktų?
Po 25 sekundžių
Re:
Man ne, bet Jums patiktų! Tai
patinka visiems vyrams, ypač
tiems, kurie nenori to pripažinti.
Po 50 sekundžių
AW:
Tokie dialogai man labiau
patinka.
Po 30 sekundžių
RE:
Aha, tai vis dėlto –
kompleksuotas verbalinės
erotikos gerbėjas.
Po trijų minučių
AW:
Geras baigiamasis žodis, Emi.
Deja, turiu eiti. Linkiu malonaus
vakaro.
Re:
Šiandien vienas kitam parašėm
28 laiškus, Leo. Ir kas iš to? Ogi
nieko. Koks Jūsų moto?
Nesusisaistyti. Koks paskutinis
Jūsų žodis? Jūs linkite man
„malonaus vakaro“. Argi ne tas
pats lygis kaip „linksmų šventų
Jums linki Emi Rotner“?
Trumpai tariant, po šimto el.
laiškų ir profesionaliai
suorganizuoto susitikimo, kurio
metu, gink Dieve, neturėjome
susipažinti, nė per milimetrą
nepriartėjome vienas prie kito.
Mūsų „nuoširdi (ne)pažintis“
laikosi tik milžiniškomis
pastangomis, kurias dėjome ir
dedame. Leo. Leo. Leo. Gaila.
Gaila. Gaila.
Po minutės
AW:
Kai vieną dieną neatsiunčiu
laiško, Jūs skundžiatės. Kai per
penkias valandas atsiunčiu 14
laiškų, vėl negerai. Man regis,
miela Emi, Jums neįtiksi.
Po 20 sekundžių
Re:
El. laiškais tikrai neįtiksite!!!
Malonaus vakaro, pone Leike.
Po keturių dienų
Be temos
Ku-kū! Su širdingais linkėjimais
Emi.
Kitą dieną
Be temos
Leo, jeigu čia Jūsų taktika, tai ji
niekšiška! Na, ir žinokitės sau.
Aš Jums daugiau nerašysiu. Atia.
Po penkių dienų
Be temos
Bet elektra pas Jus nedingo, ar
ne?
Man dėl Jūsų neramu. Parašykit
bent „miau“.
Po trijų minučių
AW:
Gerai, Emi, dėl manęs galim
susitikti. Ar dar norit? Kada?
Šiandien? Ryt? Poryt?
Po 15 minučių
Re:
Žiū, prapuolenis atsirado! Ir
staiga užsidegė noru susitikti.
Taip, gal dar ir noriu. Bet
pirmiausia paaiškinkit, kodėl
pusantros savaitės iš Jūsų
nebuvo nė žodelio. Ir deramai
paaiškinkit!!
AW:
Mirė mama. Ar gerai
paaiškinau?
Po 20 sekundžių
Re:
Po galais. Rimtai? Nuo ko?
Po trijų minučių
AW:
Kad ir kaip ten būtų, nuo savo
nelaimės. Ligoninėje tai vadina
piktybiniu naviku. Laimė, viskas
vyko gana greitai. Skausmų
neprisiėjo ilgai kęsti.
Po minutės
Re:
Ar buvote šalia, kai ji mirė?
Po trijų minučių
AW:
Beveik. Su seserimi buvome
laukiamajame. Gydytojų
manymu, tai nebuvo tinkamas
laikas ją matyti. Klausiu savęs,
kada būtų buvęs tinkamesnis.
Re:
Ar Jūsų ryšys buvo stiprus?
(Atleiskit, Leo, klausiu kaip
visada tokiu atveju.)
AW:
Dar prieš savaitę būčiau
pasakęs: ne, nepalaikiau su ja
ryšio. Šiandien svarstau: kas,
jeigu ne „ryšys“ gula akmeniu
man ant širdies. Bet nenoriu
įkyrėti Jums savo šeimos
istorija.
Re:
Jūs visai neįkyrite, Leo. Gal
norite, kad apie tai
pasikalbėtume susitikę? Gal aš
kaip tik ta, kurios šioje
situacijoje Jums reikia. Tolima
nuo Jūsų gyvenimo, bet vis dėlto
labai artima. Pamirškim visus
formalumus ir susitikim kaip
seni geri bičiuliai.
AW:
Taip, Emi, gerai! Susitikim
šįvakar. Bet įspėju. Ką tik
pasiekiau savo nesąmojingumo
viršūnę.
Po trijų minučių
Re:
Mielas mielas Leo, šįvakar, deja,
niekaip neišeis. Bet ryt vakare!
Apie septynias? Kurioje nors
kavinėje centre?
AW:
Rytoj laidotuvės. Bet septintą
vakaro turėtų būti jau viskas
pasibaigę. Parašysiu Jums iki
penktos vakaro. Tada ir
sutarsime, kur susitinkam.
Gerai?
Re:
Taip ir padarykim, Leo. Taip
norėčiau pasakyti ką nors
paguodžiamo. Bet gali
nuskambėti kaip „linksmų
metų“. Tad geriau nesakysiu
nieko. Jaučiuosi taip arti Jūsų.
Įsivaizduoju, kaip jaučiatės Jūs.
Net nedrįstu linkėti labos
nakties. Mat ši naktis tikrai
nebus gera. Bet ryt vakare
pasistengsiu Jus palaikyti. Iki
greito! Emi. (Nepaisydama
slogių aplinkybių, džiaugiuosi,
kad su Jumis susitiksiu!)
AW:
Ir aš džiaugiuosi! Leo.
Kitą dieną
Tema: Atsisakymas
Miela Emi, dėl susitikimo: deja,
šiandien turiu Jums atsakyti.
Rytoj paaiškinsiu kodėl. Prašom
neužpykti. Ir ačiū, kad esat
pasirengusi būti su manimi. Aš
tai labai vertinu! Viso geriausio.
Leo.
Po dviejų valandų
Re:
Nieko baisaus. Emi.
Kitą dieną
Tema: Marlena
Miela Emi, vakarykštį vakarą
praleidau su Marlena, buvusia
gyvenimo drauge. Ji dalyvavo
laidotuvėse. Labai mėgo mano
mamą, ir mama ją. Man buvo
svarbu su ja pasikalbėti. Ji kaip
raktas gali atrakinti mano
užsisklendusios šeimos vartus. Ji
buvo užmezgusi su mano mama
ryšį, kurio man visą laiką taip
trūko. Marlena vakar buvo
labai prislėgta. Man teko ją
guosti. Džiaugiausi tokiu
vaidmeniu. Negaliu pakęsti, kai
mane kai kas nors užjaučia.
Geriau jau užjaučiu aš. (Kartais
guodžiu ir save, bet apie tai
verčiau patylėsiu.) Tikiuosi,
neužpykot. Pamaniau: Leo, kam
painioti į tuos reikalus moterį,
kuri neturi nieko bendra su tavo
praeitimi? Be to, nenorėjau, kad
pamatytumėt mane tokį, koks
dabar esu. Norėčiau, kad
išvystumėte mane geresnės
nuotaikos. Tikiuosi, suprantat,
Emi. Dėkoju dar kartą, kad
būtumėt skyrusi man laiko. Tai
svarus pasitikėjimo įrodymas.
Visa ko geriausio. Leo.
Po trijų valandų
Re:
Viskas gerai. Viso geriausio.
Emi.
AW:
Ne, visai negerai, kai šitaip
rašote „viskas gerai“! Taigi, kas
yra, Emi? Ar atsisakydamas
susitikti užgavau Jūsų
savigarbą? Ar Jums atrodo, kad
Jus išnaudoju (tiksliau,
nepasinaudoju Jūsų pasiūlymu)?
Re:
Ne ne, Leo. Aš tiesiog labai
užsiėmusi, todėl taip trumpai
atsakiau.
AW:
Netikiu. Pažįstu Jus, Emi. Tam
tikra prasme Jus pažįstu. Keista,
bet ima graužti sąžinė vien
pagalvojus, kad galėjote
įsižeisti. Nors pati gerai žinote,
kad tam nėra priežasties.
Re:
Nekalbėkite užuolankom,
mielas Leo. Ar Jums pasisekė ją
paguosti? Gal atnaujinote
santykius su Marlena?
AW:
Ak, štai kur šaknys slypi! Leo
Leikė išdrįso po motinos
laidotuvių susitikti su buvusia
drauge. Emi Rotner, kuri be
skrupulų gali išvadinti poną
Leikę moralės teologu, užuodžia
moralinį nuopuolį. Tad imsiu ir
pridursiu, miela Emi.
Prisipažinsiu Jums, kad praėjus
šešioms valandoms po motinos
laidotuvių tik per plauką
nepermiegojau su buvusia
drauge. Tikiuosi, atsakančiai Jus
nustebinau! Gero vakaro.
Po trijų minučių
Re:
Paaiškinkite man, kaip su kuo
nors galima „tik per plauką“
nepermiegoti. O pirmiausia,
kodėl to „per plauką“
nepadarėte. Esu tikra, taip
sugeba tik vyrai. Tikriausiai
įsivaizdavote, kad pusiausvyrą
praradusią buvusią draugę
galėsite paguosti lovoj. Bet ji tai
įžvelgė ir paskutinę akimirką
sušnabždėjo Jums į ausį: „Leo,
nereikia, tai dabar mums
neišeitų į gera. Tai sugriautų
pasitikėjimą, kuris šį vakarą
tarp mudviejų vėl užsimezgė.“ O
Jūs pamanėte: „Gaila gaila, tik
per plauką.“
Po penkiolikos minučių
AW:
Žinot ką, Emi, mane tiesiog
pribloškia, kaip įsitikinusi ir
atkakliai Jūs traukiat iš manęs
pasiaiškinimus dėl asmeninių
reikalų, kurie nutolę nuo Jūsų
per šviesmečius. Ir kaip taikliai
pačiu netinkamiausiu metu
išdėstote banalybes, kuriomis
stengiatės kitą sumenkinti iki to,
kas Jums, regis, pirmiausia
šauna į galvą: seksas, seksas,
seksas. Imu laužyti galvą, kokių
tam esama priežasčių.
Re:
Mielas Leo, atsižvelgdama į
Jūsų gedulą, vis dėlto paklausiu:
kas gyrėsi, kad su kažkuo tik
per plauką nepermiegojo? Jūs ar
aš? Leo, man labai gaila, bet
tokios scenos, kai per plauką
nepermiegama su kuo nors,
vaizdžiai iškyla man prieš akis.
Anksčiau pati tai pernelyg
dažnai patirdavau ir turiu
pernelyg daug draugių, kurios
vis dar tai patiria ir dėl to
kenčia. Jeigu Jums su Marlena
buvo visai kitaip, tada labai
atsiprašau. Beje, toks jautrus
vyras kaip Jūs turėtų suprasti,
kad tokia jautri moteris kaip aš
turi pasijusti atstumta, kai
paskutinę minutę atsisakoma su
ja susitikti, motyvuojant tuo, jog
būtina susitikti su buvusia
drauge. Leo, aš jaučiuosi
šiurkščiai Jūsų atstumta. Aš
nesu šiaip kažkas, net ir Jums.
Su didele pagarba Emi.
Kitą dieną
Tema: Emi
Ne, Emi, Jūs nesate šiaip
kažkas. Jeigu jau egzistuoja kas
nors, kas nėra šiaip kažkas, tai
tikrai Jūs. Juo labiau man. Jūs
man lyg antrasis vidinis balsas.
Mano monologą Jūs pavertėte
dialogu. Jūs praturtinate vidinį
mano gyvenimą: klausiate,
primygtinai reikalaujate,
parodijuojate, ginčijatės su
manimi. Aš labai dėkingas už
Jūsų sąmojį, už Jūsų žavesį, už
Jūsų gyvumą, net už Jūsų
banalybes.
Bet, Emi, nenorėkite tapti mano
sąžine! Pratęsiant vieną
mėgstamiausių Jūsų temų, Jums
turėtų visai nerūpėti, kada, su
kuo, ar dažnai ir kokiu būdu aš
užsiimu seksu. Juk ir aš
neklausinėju, kaip klostosi Jūsų
su Bernhardu reikalai lovoje.
Atvirai tariant, manęs tai visai
nedomina. Tai nereiškia, kad
man niekada nekyla erotinių
minčių, kai galvoju apie Jus. Bet
aš jas rūpestingai slepiu,
nenoriu Jūsų apsunkinti. Jos
lieka mano galvoj, ten, kur joms
ir vieta. Neturėtume brautis į
vienas kito asmeninę erdvę. Iš
to jokios naudos.
Emi, man labai padėjo tie keli
lyg ir nereikšmingi žodžiai apie
mamos mirtį. Lyg būtų prabilęs
antrasis vidinis balsas, kuris
užduoda man paties neužduotus
klausimus, atsako į neatsakytus
ir nuolat pralaužia mano
vienatvės kiautą. Man išsyk kilo
noras pajusti Jus arčiau. Pajusti
Jus visai šalia. Jeigu būtumėte
turėjusi laiko dar tą pat vakarą,
taip ir būtų nutikę. Šiandien
viskas tarp mudviejų būtų
kitaip. Nebūtų jokių paslapčių, o
visos mįslės įspėtos. Vos
pasisveikintume, užkraučiau
Jums tokią naštą su visu savo
šeimos balastu, kad abu
parkluptume. Neliktų jokio
žavesio, jokių iliuzijų.
Kalbėtume, kalbėtume,
kalbėtume, kol išsikalbėtume. O
tada? Ateitų prablaivėjimas, kas
gi daugiau. Kaip surengti
susitikimą akis į akį, jeigu to
nesi daręs? Ką vienas kitame
įžvelgtume? Kaip rašytume
vienas kitam? Ką rašytume? Ar
vis dar rašytume?
Emi, aš paprasčiausiai bijau
prarasti savo antrąjį balsą, Emi
balsą. Noriu jį išsaugoti. Noriu
jį tausoti. Aš be jo negalėsiu.
Jūsų Leo.
Po trijų valandų
Re:
Tęsiu vieną iš savo
mėgstamiausių temų: man labai
gaila, bet man visai vis tiek,
kada, su kuo, ar dažnai ir kokiu
būdu jūs užsiimate seksu! Vis
dėlto, jeigu kažkas mane
pasirinko savo „antruoju balsu“,
tai turiu ir balsavimo teisę, jeigu
jau apie tai prakalbome,
sprendžiant, ar dera tam
kažkam ir kuriuo metu, su kuo,
kaip dažnai, kokiu būdu užsiimti
seksu. (Tiesa, reikia pripažinti,
kad skyriaus „kokiu būdu“ iki
šiol išsamiai nenagrinėjau,
mielas Leo. Bet dar galėsiu.) Na
štai, dabar palieku Jus su savo
solo balsu. Tęsinio laukite rytoj.
Bučiukas. Emi.
AW:
Ar galiu ir aš bent kartą pabūti
ciniškas, gerbiamoji Emi?
Tarkim, aš būčiau tas
„baisuoklis kūtvėla“ iš Huberio
kavinės. Ar tada Jums nebūtų
vis tiek, kada, su kuo, kaip
dažnai ir kokiu būdu užsiimu
seksu? Kitaip tariant, galbūt
Jums tik todėl ne vis tiek,
kada... ir taip toliau, kad
rašydama el. laiškus vaikotės
vyro idealo, apie kurį galvojant
Jums – nepaisant šeiminės
meilės ir laimės su Bernhardu –
paprasčiausiai negali būti vis
tiek, kada ir su kuo... ir taip
toliau? Tai patvirtintų mano
teoriją, kad mes abu esam
vienas kitam vaizduotės balsas.
Ar tai nėra puiku? Ar neverta
viską taip ir palikti?
Kitą dieną
Tema: Pirmas atsakymas
Mielas Leo, ar žinot, ko aš iš
tikrųjų negaliu pakęsti? To, kaip
Jūs formuluojate, kalbėdamas
apie mano vyrą: „nepaisant
šeiminės meilės ir laimės su
Bernhardu“. Ką, po galais, tai
turėtų reikšti? „Šeiminė meilė ir
laimė“ – tai tas pats, lyg
sakytumėte (ir tyčia!)
„santuokinių priedermių
atlikimas partneriškai
sangulaujant“. Arba „civilinės
metrikacijos skyriaus
darbuotojo palaimintas
reguliarus lytinių santykių
atlikimas apsikeičiant kūno
skysčiais“. Mielasis Leo, Jūs
tyčiojatės iš mano santuokos!
Šiuo klausimu esu labai jautri.
Liaukitės taip daręs!
Po 45 minučių
AW:
Emi, Jūs tik ir kalbat apie seksą.
Tai jau darosi patologiška!
Po valandos
Re:
Aš dar kaip reikiant net
nepradėjau kalbėti apie seksą,
mielas drauge. Vakar tuo
klausimu smarkokai perlenkėt.
Pavyzdžiui, apie „erotines
mintis“. Jums prireikė net trijų
neiginių, kol parašėt, jog taip
nėra, kad niekuomet
nebūtumėte jų apie mane
turėjęs. Taip daro tik Leo! Kitas
pasakytų: „Emi, kartais mano
mintys apie Jus būna erotinės!“
Leo Leikė rašo: „Tai nereiškia,
kad man niekada nekyla erotinių
minčių, kai galvoju apie Jus.“ O
paskui dar stebitės, kad negaliu
nuo tos temos atsiplėšti?
Patologiška ne aš, tai Jūsų
verbalinė išraiška apie erotiką
originali, mielas Leo! Ir ką
gerasis Leo daro su trigubai
paneigtomis erotinėmis
mintimis? Citata: „Aš
rūpestingai jas slepiu, nes
nenoriu Jūsų apsunkinti.“
Nenorite manęs apsunkinti? Čia
Emi kyla klausimas, kokios
mintys sukasi Leo galvoje, kad
nenori jos apsunkinti. Galite
man kuo ramiausiai jas
atskleisti.
Po 20 minučių
Re:
Ak taip, dar šis tas, meistre Leo.
Vakar rašėte: „Neturėtume
brautis į vienas kito asmeninę
erdvę.“ Pasakysiu Jums štai ką:
tai, ką mudu darom, apie ką
mudu kalbamės, ir yra asmeninė
erdvė, asmeninė erdvė ir dar
kartą asmeninė erdvė. Niekas
kitas. Ir nuo pat pirmo laiško iki
pat šios dienos mes vis labiau į
ją braunamės. Mes nieko
nerašome apie savo darbą,
nesipasakojame interesų, net
neįvardijame savo pomėgių.
Kalbamės taip, lyg nebūtų
kultūros, nutylėdami politiką,
apsieidami be oro temos.
Vienintelis dalykas, kurį darom
ir darydami pamirštam visa kita,
yra tai, kad braunamės į
asmeninę erdvę. Jūs – į mano, aš
– į Jūsų. Labiau įsibrauti į
asmeninę erdvę neįmanoma.
Dar daugiau, turėtumėt
pripažinti, kad toje privačioje
erdvėje bendraujate su manimi
intymiai, ir tai darote išskirtinai
kita prasme, negu derėtų pagal
tariamą mėgstamiausią mano
temą. Net, sakyčiau, daug
intymiau. Gražaus vakaro. Emi.
AW:
Miela Emi, ar žinote, ko AŠ
negaliu pakęsti Jūsų laiškuose?
Kai Jūs kreipiatės „pone Leo“,
„meistre Leo“, „profesoriau
Leo“, „pone kalbos psichologe“,
„pone moralės teologe“. Būkit
tokia maloni, vadinkite mane
tiesiog Leo. Savo sarkastiškas
mintis ir taip įstengiate gerai,
aštriai ir taikliai išreikšti.
Dėkoju už supratingumą! Leo.
Re:
Feeeee! Šiandien man Jūs
nepatinkat!
Po minutės
AW:
Aš pats sau – irgi.
Po 30 sekundžių
Re:
Pripažinsiu, tai malonu iš Jūsų
pusės!
Po 20 sekundžių
AW:
Ačiū.
Po 15 sekundžių
Re:
Nėra už ką.
AW:
Ar jau miegat?
Po trijų minučių
Re:
Retai užmiegu anksčiau už Jus.
Labanakt!
Po 30 sekundžių
AW:
Labanakt.
Po 40 sekundžių
Re:
Ar daug galvojate apie mamą?
Taip norėčiau palengvinti Jūsų
naštą.
Po 30 sekundžių
AW:
Jūs ką tik tai padarėte, mieloji
Emi. Labanakt.
KE T V I R TA S SKY R I U S
Po trijų dienų
Tema: Pertrauka baigta!
Miela Emi, padarėme pertrauką
– nerašėm vienas kitam tris
dienas. Man regis, jau galim
palengva vėl pradėti. Linkiu
Jums malonios darbo dienos.
Daug galvoju apie Jus anksti
ryte, perpiet, vakare, nakčia.
Tarp ryto, pietų, vakaro,
nakties. Taip pat prieš rytą,
pietus, vakarą, naktį ir jiems
pasibaigus. Visa ko geriausio.
Leo.
Re:
M. (Mei, Meis, Meist...) Mielas
Leo. Tai Jūs padarėte
pertrauką, o ne aš! Aš labai
susikaupusi stebėjau, kaip Jūs
darote pertrauką. Ir laukiau,
kada ją baigsite. Nekantriai
laukiau. Bet buvo verta. Štai Jūs
vėl atsirandate ir galvojate apie
mane, tai puiku! Kaip Jums
einasi? Gal turit laiko ir noro
vėlai vakare arba anksti naktį
išgerti su manimi taurę vyno?
Žinoma, kas sau. Jūs – su
vaizduotės Emi. Aš – su virtualiu
Leo. Pasiskanindami raštu
persimestume žodeliu kitu. Ar
norit?
AW:
Taip, Emi, galima. Ar Jūsų B.
(Be, Ber, Bern...), Jūsų vyro,
vakarais nebūna namie?
Po trijų minučių
Re:
Jūs mėgaujatės tokiais
klausimais, ar ne? Rašote taip,
tarsi norėtumėt mane nubausti
už tai, kad esu laimingai
ištekėjusi. Ne, Bernhardas
namie. Jis sėdi savo kabinete ir
ruošiasi kitai dienai arba sėdi
ant savo sofos ir skaito, arba
guli savo lovoje ir miega. Po
vidurnakčio įprastai būna
trečiasis variantas. Ar išsamiai
atsakiau?
AW:
Taip, ačiū, išsamiai! Apie savo
vyrą, Emi, visuomet kalbate
taip, tarsi norėtumėt man
parodyti, kaip atskirai ir
nepriklausomai galima gyventi,
„nors“ ar „kaip tik todėl, kad“
santuoka laiminga. Jūs rašote ne
„kabinete“, o „SAVO kabinete“.
Sėdi ne ant „mūsų sofos“, o ant
„SAVO sofos“. Ir netgi guli ne
„mūsų lovoje“, o „SAVO lovoje“.
Re:
Mielas Leo, nepatikėsite, bet
mes iš tikrųjų turim po savo
kambarį, po savo sofą ir net po
savo lovą. Mat kad ir kaip būtų
juokinga, kiekvienas turim savo
gyvenimą. Ar Jūs priblokštas?
Po 25 sekundžių
AW:
Tai kam tada gyventi kartu?
Po 18 minučių
Re:
Leo, koks Jūs mielas ir naivus
lyg dvidešimtmetis! Mes
neklijuojam ant savo durų
lentelių su užrašu „Įeiti
draudžiama“, o ant sofų –
„Pašaliniams sėdėti
draudžiama“. Prie mūsų lovų
nerasite įspėjimo „Atsargiai,
gali įkąsti!“ Trumpai tariant,
nors kiekvienas turim savo
teritoriją, esam maloniai
kviečiami ir į kito, arba, kaip
neseniai suformulavot, „brautis į
kito asmeninę erdvę“. Na,
sužinojote apie santuoką ką
nors nauja?
Po 30 sekundžių
AW:
O kiek metų Jūsų vaikams?
Po 35 minučių
Re:
Fionai šešiolika, Jonui
vienuolika. O „mano
Bernhardas“ šiek tiek vyresnis
už mane. Na va, mielas Leo, tuo
ir baigsime šeimos valandėlę!
Nenorėčiau su Jumis aptarinėti
vaikų. Prieš kelis mėnesius
rašėte, kad pasiplepėjimai su
manimi Jums kaip „terapija,
padedanti susitaikyti su
Marlenos praradimu“. (Aišku,
nežinau, ar taip dar yra,
galėtumėt progai pasitaikius
mane informuoti!) Kai aš Jums
rašau arba skaitau Jūsų laiškus,
man tai – lyg minutės
pertraukėlė šeimos gyvenime.
Taip, tai nedidukė salelė už
mano kasdienybės ribų, salelė,
kurioje man labai patinka leisti
laiką su Jumis, jeigu Jūs nieko
prieš.
AW:
Aš nieko prieš, Emi! Tiesiog
kartais apninka smalsumas, kaip
tvarkotės nuošaly nuo mūsų
neaiškių kontūrų salelės, kaip
atrodo sėslus Jūsų gyvenimas
žemyne, saugiame santuokos
uoste. (Atleiskite, čia taip
pasiutusiai gerai tiko.) Bet
dabar aš ir vėl sutelkiau dėmesį
į salą. Taigi, kada mudu gersim
vyną? Ar vidurnaktį Jums ne per
vėlu?
Re:
Vidurnaktį pats tas! Laukiu
nesulaukiu mūsų pasimatymo.
Po 20 sekundžių
AW:
Ir aš. Iki greito.
Vidurnaktį
Be temos
Miela Emi, čia Leo, kuris linki
Jums pasakiško vidurnakčio tik
dviese, tik tarp mudviejų. Ar
galiu Jus apkabinti, Emi? Ar
galiu Jus pabučiuoti? Bučiuoju
Jus. Na, o dabar išgerkim. Ką
Jūs geriat? Aš geriu Sauvignon
Visintini, Colli Orientali del
Friuli, 2003 metų. O Jūs?
Parašykite iš karto, Emi, kuo
greičiau, gerai? Ką geria Emi?
Aš geriu baltąjį vyną.
Po minutės
Re:
Bet tai jau ne pirma Jūsų taurė,
Leo!!!
AW:
Ak, štai ir vėl Emi parašė. Emi.
Emi. Emi. Aš jau truputį išgėręs,
bet tik truputį. Visą vakarą
gėriau ir laukiau vidurnakčio,
kai Emi mane aplankys. Taip,
tiesa, tai jau ne pirmas butelis.
Pasiilgau savo Emi. Gal
atvažiuotumėt? Tiesiog
išjungsime šviesą. Mums
nereikės vienas kito matyti.
Noriu Jus tik pajausti, Emi. Aš
užsimerksiu. Su Marlena nieko
nebus. Mes vienas kitą ėdam.
Nemylim vienas kito. Ji
įsivaizduoja, kad mudu mylim
vienas kitą, bet tai netiesa, tai
ne meilė, o tik priklausomybė,
nuosavybė. Marlena nenori
manęs paleisti, o aš, aš negaliu
jos nulaikyti. Aš šiek tiek
įkaušęs. Visai nedaug. Ar
atvažiuosite, Emi? Ar mes
bučiuosimės? Mano sesuo sako,
kad Jūs nepaprastai graži, Emi,
kad ir kuri būtumėt. Ar kada
nors bučiavotės su svetimu
vyru? Gurkštelėsiu dar baltojo
Friulio vyno. Geriu už mus. Aš
jau šiek tiek įkaušęs. Bet
nedaug. O dabar Jūsų eilė,
parašykit man, Emi. Rašyti – tai
kaip bučiuotis, tik be lūpų.
Rašyti – bučiuotis galva. Emi,
Emi, Emi.
Re:
Na, ką gi, pirmąjį mūsų
vidurnakčio pasimatymą
įsivaizdavau kiek kitokį. Leo,
prisiplempęs iki žemės
graibymo!!! Bet tai savotiškai
žavu. Žinot ką, Leo? Rašysiu
trumpai, vis tiek Jums raidės
tikriausiai liejasi. Bet jeigu norit
ir dar įstengiate, papasakokit
man daugiau apie savo namų
aplinką. Tik nerašykit nieko, dėl
ko imtumėt graužtis ryte arba
priešpiet, kai pabusite iš
kliedesių. Aš geriu taurę
prancūziško raudonojo vyno iš
Ronos slėnio, 1997 metų
derliaus. Geriu už Jus! O Jums
patarčiau pereiti prie
mineralinio vandens. Arba
išsivirti stiprios kavos!
Po 50 minučių
AW:
Jūs tokia griežta, Emi. Nebūkite
tokia griežta. Aš nenoriu kavos.
Noriu Emi. Atvažiuokit pas
mane. Išgersim dar vieną taurę
vyno. Galėsim užsirišti akis,
kaip filme. Neatsimenu, kaip tas
filmas vadinasi, reikia pagalvoti.
Aš taip noriu Jus pabučiuoti.
Man tas pats, kaip Jūs atrodot.
Aš įsimylėjau Jūsų žodžius.
Galite sau rašyti, ką tik norit.
Galite rašyti griežtai. Aš viską
myliu. Juk Jūs visai negriežta.
Jūs verčiate save būti tokią,
norit sudaryti įspūdį, kad esate
stipresnė negu iš tikrųjų.
Marlena negeria nė lašo
alkoholio. Marlena – blaivi
moteris, bet kerinti, visi jos
pažįstami taip sako. Ji buvo
susidėjusi su vienu lakūnu iš
Ispanijos. Bet su juo baigta. Ji
sako, kad jai egzistuoja tik
vienas vyras, ir tas vyras aš.
Žinot, tai melas. Aš jai
nebeegzistuoju. Taip
skausminga skirtis. Nenoriu
skirtis su Marlena. Mamai ji
labai patiko. Mano mama jau
mirė, ji buvo nelaiminga. Tai
visai kas kita, negu įsivaizdavau.
Su ja mirė ir dalis manęs.
Pajutau tik tada, kai mirė.
Mamai aš ne kažin kiek rūpėjau,
ji rūpinosi tik mažąja mano
sesute. O tėvas išvyko į Kanadą,
jis išsivežė vyresnį brolį. Aš
likau per vidurį. Mane visi
pražiūrėjo. Buvau tylus vaikas.
Galiu parodyti Jums nuotraukas.
Ar norite pažiūrėti? Per
Užgavėnes aš visuomet būdavau
Basteris Kitonas1. Man patinka
nebylūs, liūdni, juokingi
personažai, kurie rodo
grimasas. Atvažiuokit, išgersime
dar vieną taurę už mus ir
pažiūrėsime Užgavėnių
nuotraukas. Gaila, kad Jūs
ištekėjusi. Ne, gerai, kad
ištekėjusi. Ar Jūs neištikima
savo vyrui, Emi? Nedarykite to.
Labai skaudu, kai tave
apgaudinėja. Aš jau išgėręs, bet
galva mąsto dar blaiviai.
Marlena kartą man buvo
neištikima. Tai yra aš žinau apie
vieną kartą. Vos pažiūrėjęs į
Marleną, suprasi, kad ji
apgaudinėja vyrus. Emi, dabar
jau siunčiu šį laišką. Bučiuoju.
Dar vienas bučinys. Ir dar
vienas. Ir dar. Visai nesvarbu,
kuri esate Jūs. Pasiilgau artumo.
Nenoriu galvoti apie mamą.
Nenoriu galvoti apie Marleną.
Noriu bučiuoti Emi. Aš truputį
išgėręs, nepykit. Dabar jau
siunčiu. Ir einu miegoti. Bučkis
nakčiai. Gaila, kad Jūs
ištekėjusi. Man atrodo, mes
tiktume vienas kitam. Emi. Emi.
Emi. Man patinka rašyti Emi.
Paspaudžiu kairiu didžiuoju
pirštu, paskui dešiniu smiliumi, o
paskui dviem eilutėmis aukščiau
dešiniu didžiuoju pirštu. EMI.
Galėčiau tūkstantį kartų rašyti
Emi. Rašyti Emi – tai bučiuoti
Emi. Eime miegoti, Emi.
Kitos dienos priešpietė

Tema: Sveiki
Sveiki, Leo, ar jau grįžote į
tikrovę? Geriausi linkėjimai nuo
Emi.
Re:
Ar vis dar svarstote, kaip sau, o
visų pirma MAN pasiaiškinti dėl
naktinių laiškų? Jums nereikia
aiškintis. Man labai patiko, ką
netyčia parašėte, netgi labai.
Jums reikėtų dažniau prisigerti,
tada darotės jausmingas, labai
atviras ir tiesus, labai švelnus, o
vietom smarkus ir aistringas.
Jums labai tinka, kai savęs
nekontroliuojate! Jaučiuosi
pagerbta, kad tiek daug kartų
norėjote mane pabučiuoti! Na,
parašykit!! Negaliu tverti savo
kailyje, spėliodama, ką apie tai
manot. Blaivus Jūs iš
paskutiniųjų stengiatės nebūti
tuo Leo, kuris apsvaigęs
pasireiškia savaime. Tikiuosi, jis
nevėmė.
Po trijų valandų
Re:
Leo??? Nedžentelmeniška
tylėti. Tai veikia atgrasiai.
Panašiai kaip vyras, kuris iš ryto
išsižada to, ką naktį moteriai
apsvaigęs iš meilės pašnabždėjo
į ausį, kitaip tariant, gana
tipiškas, gana vidutiniškas, gana
nykus vyras. Kaip ten būtų, visai
ne kaip Leo. Tad parašykite
pagaliau!!!
Po penkių valandų
AW:
Miela Emi, dabar 22 valanda.
Ar norite pas mane atvažiuoti?
Sumokėsiu už taksi. (Aš gyvenu
miesto pakrašty.) Leo.
Nepraėjus dviem valandoms

Re:
Na, čia tai bent!!! Mielas Leo,
dabar 23 valandos 43 minutės.
Ar Jūs dar svajojate, ar jau
miegate? Jeigu ne, tada klausiu:
1. Ar tikrai norėjote, kad pas
Jus atvažiuočiau?
2. Ar vis dar norite, kad pas Jus
atvažiuočiau?
3. Gal Jūs vėl „šiek tiek
įkaušęs“?
4. Jeigu atvažiuočiau, ką, Jūsų
įsivaizdavimu, mudu veiktume?
AW:
Miela Emi
1. (–) Taip. 2. Taip. 3. Ne. 4.
Kas išeitų.
Po trijų minučių
Re:
Mielas Leo,
1. (–) Aha. 2. Aha. 3. Gerai. 4.
Kas išeitų? Visuomet išeina tai,
ko nori, kad išeitų. Tad ko norite
Jūs, kad išeitų?
Po 50 sekundžių
AW:
Aš tikrai nežinau, Emi. Bet
manau, kad suprastume
pasimatę.
Re:
O jeigu nieko neišeitų? Tada
kvailai vypsotume, traukytume
pečius ir vienas kitam
sakytume: „Kaip gaila, bet
kažkaip nieko neišeina.“ Kas
tada?
Po minutės
AW:
Su tokia rizika reikia susitaikyti.
Tad atvažiuokit, Emi! Išdrįskit!
Išdrįskim abu! Pasitikėkim
vienas kitu!
Po 25 minučių
Re:
Mielas Leo, labai jau
primygtinai. Kažkaip neįprastai
Jūsų būdui. Mane tai glumina.
Turiu šiokių tokių įtarimų: man
regis, Jūs gerai žinote, kas
turėtų išeiti. Tikriausiai esate
dar kiek įkaušęs nuo praeitos
nakties, tad atitinkamai
nusiteikęs. Norite artumo.
Norite pamiršti Marleną, kaip
nors nugramzdinti ją
užmarštyje. Esate užtektinai
prisiskaitęs tokio pobūdžio
knygų, matęs ne vieną filmo
sceną, paskutinius tango su
Marlonu Brando ir panašiai.
Leo, tos scenos žinomos ir man:
JIS pamato JĄ pirmą kartą, jei
tik įmanoma, prieblandoje, kad
gražiai atrodytų ir tai, kas gal
ne itin gražu. Nepersimeta nė
menkiausiu žodelyčiu, tik
nusimeta drabužius. Lyg
išbadėję puola vienas prie kito,
nepalieka nieko neišbandyta,
valandų valandas voliojasi iš
vieno kampo į kitą. Kitas
kadras: jis guli ant nugaros,
lūpose gašli šypsena, aistringas
žvilgsnis įremtas į lubas taip,
kad atrodo, ir jas tuoj
sumaukšlios. Ji guli galvą
padėjusi jam ant krūtinės.
Patenkinta lyg elnė, kurią ką tik
išdulkino visa rujojančių patinų
kaimenė. Galbūt kuris nors iš
jųdviejų pro šnerves išpučia
cigarečių dūmą. Tada vėl droviai
pritemsta šviesos. O paskui?
Mane labiausiai domina: kas
paskui???
Leo, taip nieko nebus. Čia – kaip
išimtis – apsireiškė stereotipinis
vyras. Žinoma, viską galima
sustyguoti dar karščiau. Juk
vakar apsvaigęs metėte mintį
apie akių raištį. Taigi mums net
nereikėtų pasimatyti. Jūs aklai
atidarytumėte man duris. Mudu
aklai pultume vienas kitam į
glėbį. Aklai užsiimtume seksu.
Aklai atsisveikintume. O kitą
dieną vėl rašytumėte man
šventeiviškus laiškus, kaip
šiukštu apgaudinėti vyrą, o aš
kaip visada atžariai
atsakinėčiau. Jeigu ta naktis
nusisektų, mes ją pakartotume,
visiškai išsilaisvinę iš įprasto
gyvenimo, visiškai
nepriklausomi nuo mūsų
dialogo. Aukščiausios
nesusisaistymo pakopos seksas.
Nėra ko prarasti, nėra kuo
rizikuoti. Jūs patiriate artumą,
aš – nesantuokinės meilės
nuotykį. Prisipažinsiu, ši mintis
kaitina. Bet turiu Jums pasakyti,
mielas Leo, tai – truputį iš
vyriškos fantazijos srities. Šiaip
ar taip, geriau to nė nepradėti.
Arba suformuluosiu aiškiau: ne
su manim! (Labai švelniai
pasakiau, garbės žodis!)
Po 15 minučių
AW:
O jeigu aš Jums paprasčiausiai
tik parodyčiau kelias vaikystės
nuotraukas? Jeigu su Jumis tik
išgerčiau taurę viskio arba
stikliuką degtinės – į mūsų
sveikatą ir už tai, kad pagaliau
pasimatėm? O jeigu
paprasčiausiai man tik malonu
būtų išgirsti Jūsų balsą? Jeigu
tik norėčiau užuosti Jūsų plaukų
ir odos kvapą?
Re:
Leo, Leo, Leo, kartais taip
parašote, tarsi Jūs būtumėte
moteris, o aš – vyras. Bet
galėčiau prisiekti, kad tai, kas
vyksta tarp mudviejų – tik
aukščiausio lygio žaidimas.
Galvoju vyriškai, kad Jus
suprasčiau, stengiuosi iš
patirties pasikrauti vyrišką
minčių pasaulį plius atitinkamą
žodyną, o sulaukiu iš Jūsų
įvertinimo, kad MAN rūpi tik
seksas. Leo, aš atskleidžiu jūsų
klasikinius vidurnakčio kvietimų
motyvus, tada Jūs apverčiate
viską aukštyn kojom ir
atšaunate, esą tai mano
motyvai. Leo, nekaltas angelėli,
drovusis romantike!
Prisipažinkite, Jūsų virtualaus
aliarmo dešimtą vakaro tikslas
nebuvo su manimi pavartyti
vaikystės nuotraukas. (O gal
turite ir gražių pašto ženklų?
Tada, žinoma, tučtuojau
atvažiuočiau...)
Po trijų minučių
AW:
Miela Emi, prašyčiau daugiau
nesakyti „jūsų“, kai kalbate apie
MANE. Aš jaučiuosi pernelyg
individualus, kad taikstyčiausi su
man prikergiama
apibendrinančia ir dažniausiai
kandžia daugiskaitine forma.
Nespręskite pagal kitus vyrus
apie mane. Tai mane žeidžia, ir
dar kaip!
Po 18 minučių
Re:
Gerai jau, gerai, atsiprašau! Bet
Jūs ir vėl sumaniai nusukote
kalbą nuo to, kodėl taip staiga
vidury nakties parūpo mane
pamatyti. Leo, to nereikėtų
gėdintis, priešingai, man tai
labai malonu ir mano pagarba
Jums nesumažės nė per plauką,
jeigu apimtas poalkoholinio
sekso troškulio ir meilės
kvaitulio norite suskelti numerį
su raiščiu ant akių. Tegu su
nepažįstama, bet, kaip Jums
sakė, ne tokia jau ir negražia
Emi. Ak, jau pusė antros
nakties, laikas pamažu judėti į
patalą. Dar kartą dėkoju už
įdomų pasiūlymą. Drąsiai jį
išsakėte. Man patinka, kai
elgiatės spontaniškai. Man
patinka ir tai, kad pasigėręs
apiberiate bučiniais. Labanakt,
Leo. Ir nuo manęs bučinys.
AW:
Aš niekada ir su niekuo nenoriu
suskelti jokio numerio.
Labanakt.
Re:
Ak, dar du dalykai, Leo.
Šiandien vis tiek jau neužmigsiu:
jeigu iš tikrųjų būčiau
atvažiavusi, negi rimtai tikit,
kad būčiau leidusi Jums mokėti
už taksi?
Antra: jeigu iš tikrųjų būčiau
atvažiavusi, kuri iš trijų sesers
apsakytų emių būtų Jus
aplankiusi? Ta nenustygstanti
pirmapradė Emi? Ta didžiakrūtė
blondinė Emi? Ar netikėta
drovuolė Emi? Juk tikrai
suprantat: mūsų susitikimo
akimirką Jūsų vaizduotės Emi
amžiams mirtų.
Kitą dieną
Tema: Sugedo programinė
įranga?
Leo? Jūsų eilė!
Po trijų dienų
Tema: Siuntimo pertrauka
Miela Emi, rašau tik tam, kad
žinotumėt, jog nėra taip, kad aš
Jums nerašau. Kai žinosiu, KĄ
parašyti, taip ir padarysiu. Šiuo
metu rankioju savo
šizofreniškas daleles, į kurias
pastarosiomis dienomis
suskilau. Iškart parašysiu, kai
tas daleles sėkmingai sudėliosiu.
Emi, Jūs be paliovos mano
galvoje. Aš Jūsų pasigendu.
Ilgiuosi Jūsų. Daug kartų per
dieną skaitau Jūsų laiškus. Jūsų
Leo.
Po keturių dienų
Tema: Išdavystė
Sveiki, pone Leike, ar jaučiate
dėl manęs sąžinės graužatį? Ar
turite man ką atskleisti, išduoti
paslaptį („išduoti“ kaip
„išdavystė“)? Gal aš ko nors
nežinau, ką turėčiau žinoti? Tuo
atveju manau, kad žinau, kas tai
galėtų būti. Savo el. laiškų pašto
dėžutėje padariau baisų
atradimą. Žinot, ką turiu
galvoje? Jeigu žinot, tai
palengvinkite savo sąžinę!!!
Linkėjimai. Emi Rotner.
Po pusketvirtos valandos
AW:
Emi, kas nutiko? Ką reiškia tas
užšifruotas laiškas? Ar kurpiate
kokią sąmokslo teoriją? Šiaip ar
taip, nesuprantu, apie ką Jūs.
Kokį baisų atradimą padarėt
savo pašto dėžutėje? Prašom
kalbėti aiškiau! Ir nerašykite
taip šiurpiai formaliai! Visa ko
geriausio. Leo.
Po 30 minučių
Re:
Gerbiamas pone kalbos
psichologe, jeigu kada nors
išaiškės, kad mano įtarimai
buvo pagrįsti, neapkęsiu Jūsų
visą gyvenimą!!!! Geriau
pasakykite iš karto.
Po 25 minučių
AW:
Kad ir kas sukėlė Jums šitokią
būseną, mieloji Emi, man Jūsų
žodžiai kelia baimę. Nenoriu
būti auka Jūsų prevencinės ir
šaltos neapykantos, paremtos
chaotiškomis mintimis ir
painiomis sąsajomis
pakrikusiose nuo nepasitikėjimo
smegenyse. Sakykit tiesiai
šviesiai arba žinokitės sau!
Dabar jaučiuosi tikrai įniršęs!
Leo.
Kitą dieną
Tema: Išdavystė 2
Sekmadienį sutikau vieną
draugę. Papasakojau apie Jus,
Leo. „Kokia jo profesija?“ –
paklausė ji. „Jis yra kalbos
psichologas ir dirba
universitete“, – atsakiau. Kalbos
psichologas? Sonja labai
nustebo. „Kuo jis užsiima?“ –
kamantinėjo toliau. Aš: gerai
nežinau, mes nesišnekam apie
darbą, tik apie mudu. O tada
prisiminiau: pačioje pradžioje jis
minėjo, kad dirba prie studijos
apie el. laiškų kalbą. Bet paskui
nė žodeliu apie tai neužsiminė.
Sonja paniuro ir pasakė: „Emi,
būk atsargi, galbūt jis tave tik
tyrinėja!“ Jos žodžiai sukėlė
man šoką. Namie išsyk puoliau
prie senų mūsų laiškų. Ir še tau,
vasario 20 dieną rašytame
laiške randu tokią vietą: „Kaip
tik rengiame studiją apie
elektroninių laiškų poveikį
kalbėsenai ir – tai gerokai
įdomesnė dalis – apie
emocijų perteikimo
(transportavimo) priemonę.
Todėl turiu šiokį tokį polinkį
kalbėti kaip šios srities
specialistas, bet ateityje
tvardysiuos, tai Jums tikrai
pažadu.“
Tai štai, Leo, ar dabar
suprantat, kodėl mano tokia
būsena ir kaip jaučiuosi? Leo, ar
jūs mane tik tyrinėjate? Ar
atliekate su manimi testą kaip
su emocijų transportuotoja? Ar
aš jums esu šaltos daktaro
disertacijos arba šiaip
kažkokios negailestingos kalbos
studijos turinys?
Po 40 minučių
AW:
Bus geriau, jeigu paklausite
Bernhardo, ką jis apie tai mano.
Man Jūsų jau gana. Nuo Jūsų
emocijų naštos, šiaip ar taip,
sukiužtų net transporto
priemonė. Leo.
Re:
Tai, kad pereinate į kontrataką,
toli gražu nereiškia, jog
išsklaidėte mano nerimą, kad
panaudojote mane savo kalbos
psichologijos tyrinėjimams.
Taigi, tikiuosi aiškaus atsakymo,
Leo. Jūs man neatsakėte.
Po trijų dienų
Tema: Leo!
Mielas Leo, išgyvenau tris
siaubingas dienas. Viena vertus,
bijau – taip, patyriau tikrą
panikos priepuolį, – kad visą
laiką naudojotės manimi
tyrinėjimo tikslais. Kita vertus,
baiminuosi priešingo dalyko,
kad galbūt be pagrindo Jus
užpuoliau. Gal paskubėjau
apkaltinti ir kažką mūsų
santykiuose sugrioviau. Net
nežinau, kas būtų blogiau: ar
sužinoti, kad esu Jūsų apgauta,
ar kad aklai ir gal su šaknimis
išroviau rūpestingai puoselėtą
pasitikėjimo daigą.
Mielas Leo, pabandykite
pasijusti mano kailyje. Noriu
Jums prisipažinti, kad jau seniai
su niekuo neaptarinėjau savo
jausmų taip, kaip su Jumis. Ir
pati stebiuosi, kad tai įmanoma
šitokiu būdu. Savo el. laiškuose
Jums būnu pati tikriausia Emi,
tikresnė nei kur kitur. Kad
„tikrame“ gyvenime pavyktų
įgyvendinti savo sumanymus ir
viską ištverti, turi nuolat eiti į
kompromisus su emocingumu:
kad tik ne per smarkiai
reaguočiau; su tuo turiu
susitaikyti, į tai žiūrėti pro
pirštus! Jausmus tenka nuolat
taikyti prie aplinkybių, tausoti
tuos, kuriuos myli, įsijausti į
šimtus mažų kasdienybės
vaidmenų, balansuoti, vertinti,
pasverti, kad nesugriautum
struktūros, nes pats esi jos
dalis.
Su Jumis, mielas Leo, aš
nesibaiminu būti spontaniška,
tokia, kokia esu sielos gelmėse.
Nesvarstau, ar galiu Jums rašyti
viena arba kita. Paprasčiausiai
rašau, kas ateina į galvą. Man
tai be galo padeda!!! Ir tai Jūsų
laimėjimas, mielas Leo, todėl be
Jūsų negaliu apsieiti. Jūs
priimate mane tokią, kokia esu.
Kartais mane pristabdote, kai
kuriuos dalykus ignoruojate, kai
kurie mano žodžiai stringa Jums
gerklėje kaip ašaka. Bet Jūs
turit tiek kantrybės, kad vėl
liekate su manim. Tai rodo, kad
galiu būti tokia, kokia esu. Ar
galiu atskleisti Jums šiek tiek
gerųjų savybių? Aš esu daug
švelnesnė, nei gali pasirodyti iš
el. laiškų. Tai reiškia: jeigu kam
nors patinka toji Emi, kuri
netramdo savęs, nesistengia
pasirodyti gera, o priešingai, su
ugnele traukia į dienos šviesą
savo neigiamus bruožus – taip,
Leo, aš esu pavydi, nepasitikinti,
šiek tiek neurotiška, mano
nuomonė apie priešingos lyties
atstovus anaiptol ne per
geriausia, beje, apie savos lyties
irgi panaši – na va, pamečiau
mintį. Taigi, jeigu kam nors
patinka Emi, kuri visai
nesistengia būti gera, o iškloja
visas įprastai slepiamas
silpnybes, tai kaip turėtų patikti
tokia Emi, kokia yra gyvenime,
nes žino, kad su kitais tik
sąlygiškai gali būti, koks esi –
tikras įnorių kamuolys,
nepasitikėjimo savimi
konteineris, neharmoninga
kompozicija.
Bet kalbame ne vien apie mane.
Leo, mano mintys nuolat su
Jumis. Jūs okupavęs kelis
kvadratinius milimetrus didžiųjų
mano smegenų (arba mažųjų
smegenų, o gal hipofizės,
neturiu žalio supratimo, kuria
smegenų vieta galvojama apie
tokius kaip Jūs). Ten Jūs realiai
įsikūrėte. Nežinau, ar Jūs tas,
kuris rašo. Bet jeigu esate nors
dalelė jo, tai esat ypatingas.
Jūsų parašytas eilutes aš
interpretuoju: susikuriu vyrą,
koks, įsivaizduoju, galite būti,
koks, įsivaizduoju, iš tikrųjų ir
esat. Jūs vis rašėte apie savo
vaizduotės Emi. Galbūt aš nesu
linkusi pasitenkinti savo
vaizduotės Leo – tik vaizduotis
žmogų, kuris man patinka. Jis
turėtų būti iš kūno ir kraujo, ir
panašių dalykų. Ir ryžtis
susitikti. Bet tam mes dar
nepribrendome. Tačiau jaučiu,
kad naudodamiesi rašto
priemonėmis galime susitikimą
priartinti. Ir kada nors stovėsim
vienas priešais kitą. Arba
sėdėsim. Arba klūpėsim. Juk tai
ne taip ir svarbu.
Leo, imkim kad ir šį laišką, kurį
dabar Jums rašau: kai
įsivaizduoju, kad Jūs narstote jį
po žodelytį, norėdamas padaryti
mokslines išvadas, cituojate iš jo
pavyzdžius, kaip ir kokiomis
priemonėmis perteikiamos
emocijos... arba dar blogiau –
kokiais būdais jos sužadinamos,
kaip rašyti, kad kitą emociškai
užkabintų... apima toks siaubas,
kad vos nestaugiu iš skausmo!!!
Būkit geras, pasakykit, kad
mūsų dialogas neturi nieko
bendra su Jūsų studija. Ir
prašom atleisti, kad taip
pamaniau. Tokia jau esu:
įsivaizduoju blogiausia, kad
spėčiau įgyti imunitetą, kuris
padėtų ištverti, jeigu tai, kas
blogiausia, pasirodytų tiesa.
Leo, tai buvo ilgiausias mano
parašytas laiškas.
Neignoruokite jo. Grįžkit.
Neišsikraustykite iš mano
smegenų požievio. Man Jūsų
reikia! Aš... Jus labai vertinu!
Jūsų Emi.
P. S. Žinau, kad jau nepadoriai
vėlu. Bet esu tikra, kad dar
nemiegat. Ir įsitikinusi, kad
patikrinsite savo el. pašto
dėžutę. Neprivalote man
atsakyti dabar. Bet gal parašysit
bent vieną vienintelį žodį, kad
žinočiau, jog gavote mano
laišką. Vieną žodelytį, ar tai
įmanoma? Gali būti ir du arba
trys, jeigu taip lengviau. Prašau.
Prašau. Prašau. Prašau. Prašau.
Po dviejų sekundžių
AW:
Pranešimas, kad adresatas
išvykęs ir el. Laiškus galės
perskaityti tik gegužės 18
dieną. Neatidėliotinu atveju jį
informuos universiteto
psichologijos institutas. El.
Pašto adresas:
psy-uni@gr.vln.com
Po minutės
Re:
Viršūnė!
P E N KTA S SKY R I U S
Po aštuonių dienų
Tema: Grįžau!
Labas, Emi, aš vėl namie. Buvau
Amsterdame. Mane lydėjo
Marlena. Buvome vėl susiėję.
Bet tik trumpam. Po dviejų
dienų atguliau į lovą su plaučių
uždegimu. Man buvo gėda, ji
penkias dienas kratė
termometrą, graudžiai ir
geraširdiškai šypsodamasi lyg
kokia gailestingoji seselė, kuri
išdirbo trisdešimt metų,
nekenčia savo darbo, bet iš
paskutiniųjų stengiasi, kad
pacientai to nepastebėtų.
Amsterdame viskas susiklostė
priešingai, negu įsivaizdavau: ne
pradėjome viską iš pradžių, o
dar kartą viską baigėme, per
pastaruosius metus tai pasidarė
įprasta. Šįsyk išsiskyrėme
pagarbiai. Ji pasakė, jeigu man
ko prireiks, visada galiu
kreiptis. Ji turėjo galvoj, jeigu
ko prireiks iš vaistinės. O aš
pasakiau, jeigu jai dar kada
pasirodys, kad negali be manęs,
o aš vis dar būsiu įsitikinęs, kad
negaliu be jos, tai nuskrisim
kelioms dienoms į Amsterdamą
ir įrodysim, kad yra visai
priešingai.
Beje, Marlenai papasakojau
apie mus. Ji reagavo taip, tarsi
padėtis būtų kritiškesnė už
plaučių uždegimą. Aš jai
pasakiau: yra tokia moteris iš
interneto, kuri man labai rūpi.
Ji: kiek jai metų? Kaip atrodo?
Aš: neturiu supratimo. Tarp
trisdešimties ir
keturiasdešimties. Arba
blondinė, arba brunetė, arba
kaštoniniais plaukais. Šiaip ar
taip, laimingai ištekėjusi. Ji: tu
nesveikas!
Ši moteris, pasakiau jai, suteikia
man progą galvoti apie kitą
žmogų, ne vien apie tave,
Marlena, ir vis dėlto jausti
kažką panašaus. Ji mane
jaudina, sukrečia, kartais,
rodos, imsiu ir pasiųsiu ją po
galais, bet su didžiausiu
malonumu vėl ją susigrąžinu.
Man jos labai reikia. Ji moka
klausytis. Ji protinga.
Sąmojinga. Ir svarbiausia –
visada skiria man laiko. „Jeigu
tau taip reikia jai rašyti, tai
rašyk, – pasakė Marlena,
guldydama mane į lovą. – Ir
nepamiršk išgerti tablečių!“ –
pridūrė.
Emi, aš sutrikęs. Kaip man
atsikratyti šitos moters? Ji kaip
šaldymo kamera, bet man
pasidaro karšta, kai tik ją
paliečiu. Eidamas šalia jos per
Amsterdamą įsitaisiau plaučių
uždegimą. Bet kai nakčia
uždėdavo ranką man ant kaktos,
visas užkaisdavau.
Tai štai, Emi, antroji dalis: aš
grįžau. Nė nemanau
savanoriškai išsikraustyti iš Jūsų
smegenų požievio. Noriu, kad ir
toliau susirašinėtume. Noriu,
kad susipažintume. Jau
praleidom visus sveiku protu
suvokiamus, logiškus ir
tinkamus terminus. Paneigėm
žmonių bendravimo taisykles.
Esam seni bičiuliai, kasdien
vienas kitą palaikom, kartais net
esam kaip tikri įsimylėjėliai. Bet
kartu nepatyrėme normalios
pradžios, susitikimo. Bet tai mes
dar padarysim, neabejoju! Kaip
padarysim, kad neprarastume
to, ką turim, dar nežinau. Gal
Jūs žinot?
Na štai, Emi, trečioji dalis: savo
laišką sąmoningai pradėjau nuo
Marlenos. Mat norėčiau, kad
vienas kitam daugiau
pasakotume apie savo
gyvenimą. Nebenoriu dėtis, kad
esam tik mudu, vienu du. Noriu
žinoti, kokie Jūsų santuokos
reikalai, kaip tvarkotės su
vaikais ir visa kita. Būtų puiku,
jeigu papasakotumėte ir tai, kas
Jus slegia. Man ramiau, kai
žinau, kad ne aš vienas turiu
rūpesčių. Džiaugčiausi,
galėdamas gilintis į Jūsų
problemas. Didžiuočiausi, kad
manimi pasitikite.
Štai, Emi, ir ketvirtoji dalis:
prašyčiau niekada daugiau
nejausti man neapykantos, kol
nieko neišsiaiškinot! AŠ to
nepakelsiu. Kovo pradžioje
atsisakiau bendradarbiauti
tyrimuose, koks el. laiškų
poveikis mūsų kalbėsenai ir jų
reikšmė perteikiant jausmus.
Oficialiai pagrindžiau laiko
stoka. O iš tiesų ši tema man
pasidarė per daug asmeniška,
tad nebenorėjau jos moksliškai
nagrinėti. Ar suprantat, Emi?
Geros dienos. Jūsų Leo.
(P. S. Viena vertus, pranešimas,
kad esu išvykęs, buvo teisėtas
atpildas Jums už agresyvią
nepasitikėjimo notą. Kita vertus,
man Jūsų pagailo. Parašėt
beprotiškai gražų, atvirą,
nuoširdų ir išsamų laišką. Ačiū
už kiekvieną žodį! Atleidžiu
Jums kai kurias įžūlybes.)
Po 45 minučių
Re:
Jūs atsisakėte dalyvauti tyrime
dėl mūsų? Leo, tai puiku, už tai
aš Jus myliu! (Laimė,
nenutuokiate, kokiu tonu tai
pasakiau.) Dabar turiu su Jonu
keliauti pas dantų gydytoją.
Deja, jis dar nežino, kas yra
narkozė. Tai tiek į Jūsų
klausimą, kaip tvarkausi su
vaikais. Iki greito. Emi.
Po šešių valandų
Re:
Na štai, Leo. Sėdžiu savo
kambaryje, Bernhardas dar
dirba, Fiona nakvoja pas
draugę, Jonas miega (netekęs
dviejų dantų), Vurliceris
šlamščia šunų ėdalą (taip pigiau,
o Vurliceriui tas pats,
svarbiausia, kad būtų daug).
Kaip žinote, burundukų
nelaikom, jie katinui tikriausiai
irgi būtų skanūs. Baldai
priekaištingai dėbso į mane.
Užuodžia išdavystę. Grasina
man: vargas tau, jeigu
išpasakosi, kiek kainavom,
kokios esam spalvos ir dizaino!
Pianinas sako: vargas tau, jeigu
išplepėsi tam Leo, kad
Bernhardas buvo tavo
fortepijono mokytojas, kaip
pirmąkart pasibučiavot, kaip
mylėjotės atsisėdę ant manęs.
Knygų lentyna klausia: kas tas
Leo? Ką jis čia veikia? Kodėl
ištisas valandas praleidi su juo?
Kodėl taip retai naudojiesi
manimi? Kodėl pasidarei tokia
susimąsčiusi? Kompaktinių
plokštelių grotuvas sako:
tikriausiai ateis laikas, kai
nebeleisi Rachmaninovo – juk
žinai, kad jūsų su Bernhardu
santykiuose muzika užima ne
paskutinę vietą, – o imsi
klausytis to, ką mėgsta tas Leo,
gal Sugar Babes! Tik vyno
etažerė jiems atkerta: aš
neturiu nieko prieš tą Leo, mes
visi trys gerai sutariam. Lova
pagrasina: Emi, kai čia guli,
nesapnuok, kad esi kitur.
Žiūrėk, kad neužklupčiau tavęs
su tuo Leo! Įspėju!
Leo, aš negaliu. Negaliu
perteikti Jums šito pasaulio. Jūs
niekada nebūsite jo dalis. Jis
pernelyg uždaras. Tikra
tvirtovė. Jo neužkariausi, jis
nepakenčia įsibrovėlių,
sutartinai visus atremia. Leo,
mudu turime likti anapus, tai
vienintelis šansas, kitaip Jus
prarasiu. Norite žinoti, kokie
mano santuokos reikalai? Ją
tvarkau virtuoziškai, garbės
žodis! Ir Bernhardas. Jis gerbia
mane. Aš branginu jį ir vertinu.
Mes rodome vienas kitam
pagarbą. Jis niekada manęs
neapgautų. Aš niekada
negalėčiau jo palikti. Mes
niekada negalėtume vienas kito
įskaudinti. Mes abu kūrėm savo
santykius. Mudu pasitikim
vienas kitu. Turim muziką,
teatrą. Daug bendrų draugų.
Fiona, kuriai šešiolika, man kaip
jaunesnė sesuo. O Jonui tapau
kone mama. Jam buvo treji, kai
mirė jo motina.
Leo, neverskite manęs sklaidyti
šeimos albumo. Geriau
padarykim taip: aš pasakosiu
Jums apie savo namus, kai tikrai
to norėsiu, kai būsiu dėl ko nors
susikrimtusi, kai norėsiu
patarimo iš labai labai artimo
draugo. Tačiau Jūs bet kada
galite pasakoti apie savo
gyvenimą, iki opiausių detalių.
(Tik nieko erotiško, tai Jums
draudžiu!)
Na štai, o dabar eisiu į lovą ir
pagaliau vėl gerai išsimiegosiu.
Leo, taip gera, kad Jūs grįžote!!
Leo, man Jūsų reikia! Man
reikia išsiveržti už savo pasaulio
ribų, kur išgyvenčiau jausmus.
Leo, Jūs esat išorinis mano
pasaulis! O rytoj pakalbėsim
apie Marleną, tam man reikia
blaivios galvos. Labanakt, mano
mielas! Bučkis nakčiai!
Kitą dieną
Tema: Marlena
Labas rytas, Leo. Jeigu
neįmanoma nei būti kartu, nei
apsieiti vienam be kito, tuomet
belieka galimybė susirasti ką
nors vietoj to! Leo, Jums reikia
kitos moters. Turite vėl
įsimylėti. Tik tada suprasite, ko
visą laiką trūko. Artumas – tai
ne atstumo panaikinimas, o jo
įveikimas. Įtampa – tai ne
tobulumo stoka, o nuolatinis
artėjimas jo link. Leo, nieko
nebus, turim rasti Jums kitą
moterį! Žinoma, naivu būtų
sakyti „pamirškit Marleną“! Bet
vis tiek pamirškit ją, pamirškit iš
tikrųjų. Turiu pasiūlymą: užuot
galvojęs apie Marleną,
sąmoningai galvokite apie
mane! Galite įsivaizduoti mane
kaip tinkamas, įsivaizduokite,
kad darot tai, ką norėtumėte
daryti su Marlena. (Mano baldai
vėl į mane šnairuoja.) Turiu
galvoj, kad tai toks
pereinamasis laikotarpis, kol
rasim Jums moterį. Kokios
norėtumėt? Kaip ji turėtų
atrodyti? Nagi, pasakykit! Gal
aš iš tikrųjų turiu Jums ką
pasiūlyti.
Rimtai, moteris, kuri apie mudu
sako: „Jeigu tau taip reikia jai
rašyti, tai rašyk“, – yra per
mylią nuo to, ką aš laikau meile.
Marlena Leo nemyli. Leo nemyli
Marlenos. Abu nemylintys
pasikrauna aistros, ilgėdamiesi
kito meilės. Štai, protingiau
nieko nesuregsiu. Dabar turiu
dirbti. Iki greito. Emi, virtualioji
alternatyva.
Po keturių valandų
AW:
Miela Emi iš išorinio pasaulio,
aš tiesiog mėgaujuosi Jūsų
laiškais. Esu už juos be galo
dėkingas. Perduokite savo
baldams, kad žaviuosi jų pozicija
ir vertinu kolektyviškumo
jausmą. Nesibrausiu į Rotnerių
namus, Emi okupuoju tik
ekrane! Ypatingas
komplimentas vyno etažerei: gal
ir vėl kada visi trys surengsim
vidurnakčio hepeningą. (Pažadu
niekada daugiau iš anksto tiek
negerti.)
Man be galo imponuoja tai, kad
puoselėjate mintį mane supiršti.
Kokios moterys man patinka?
Moterys, kurios atrodo taip,
kaip Jūs rašote, Emi. Moterys,
kurios man žadina viltį, kad
kada nors pateksiu į vidinį jų
pasaulį, o ne vien liksiu
išoriniame. Trumpai tariant,
moterys, kurios nebūtinai
„laimingai ištekėjusios“,
atsitvėrusios šeiminės tvirtovės
mūrais ir saugomos savo baldų.
Kol tokia pasipainios mano
kelyje, mielai pasinaudosiu
pasiūlymu sąmoningai galvoti
apie Jus, kad tik negalvočiau
apie Marleną. Man ne visuomet
tai pavyks, bet jeigu ir toliau
lepinsite laiškais, pamažu
artėsiu prie tikslo.
Linkiu Jums malonaus vakaro.
Šiandien dar susitiksiu su
seserimi Adrijena. Ji nudžiugs,
išgirdusi, kad vėl sėkmingai
išsiskyriau su Marlena.
Apsidžiaugs ir dėl to, kad su
Jumis vis dar palaikau ryšį. Ji
žino tik kelias eilutes iš Jūsų
laiškų, tai, ką pasakiau apie Jus
aš, ir tas tris kandidates į Emi.
Jai Jūs patinkate, kad ir kuri iš
tų trijų būtumėt. Jos požiūris
toks kaip brolio.
Kitą dieną
Tema: Mija!
Labas, Leo, per naktį ją radau.
Žinoma, Mija! Tai ji! Leo ir Mija
– kaip gražiai skamba!
Paklausykite, Leo: Mijai
trisdešimt ketveri, ji
nepaprastai graži, fizinio
lavinimo mokytoja, ilgakojė,
superfigūra, nė gramo riebalų
daugiau, negu reikia, tamsaus
gymio, juodų plaukų. Vienintelis
minusas: ji vegetarė, bet
užtenka pasakyti, kad čia tofu,
ir ji suvalgo net mėsą. Labai
apsiskaičiusi, labai protinga,
veikli, linksma, visuomet gerai
nusiteikusi. Žodžiu, tikra
svajonių moteris. Ir neturi nei
vyro, nei draugo! Ar judu
supažindinti?
AW:
Emi, Emi, Emi, tokių ilgakojų
mijų pažįstu į valias. Vos ne kas
savaitę mano mažoji sesutė
supažindina su nauja. Mačiau
kataloginių manekenių á la Mija
su 0,0 procento riebalų, viena
už kitą gražesnių ir ilgakojų. Ir
visos neturi antros pusės. O ar
žinote kodėl, Emi? Todėl, kad
joms patinka būti vienišoms! Ir
kad nori tokios pabūti.
Nenoriu slopinti Jūsų euforijos,
mieloji išorinio pasaulio Emi,
bet, tiesą sakant, dabar visai
nesu nusiteikęs pažindintis su
svajonių Mija. Esu labai
patenkintas dabartine savo
padėtimi. Vis dėlto dėkoju už
pastangas!
Beje, geriausi linkėjimai nuo
sesers. Ji sako, kad tik
nepadaryčiau klaidos ir
nesusitikčiau su Jumis. Ji taip ir
sako: „Susitikdami padėtumėte
tašką savo santykiams. O šitie
santykiai tau nepaprastai į
naudą!“ Geros dienos. Leo.
Po dviejų valandų
Re:
Gerai, Leo, mūsų susitikimas
gali palaukti, prie šitos minties
jau pripratau. Galų gale
paversite mane kantriu
žmogumi! Man labai malonu
girdėti, ką Jūsų sesuo apie mudu
mano. Bet kodėl ji įsitikinusi,
kad susitikdami padėtume tašką
savo „santykiams“? Ką ji turi
galvoj? Ar tašką padėtumėt Jūs,
ar aš?
Ir dar kai kas, Leo. Vakar
vakare vėl paminėjote
„laimingai ištekėjusios“ statusą.
Kodėl „laimingai ištekėjusi“
rašote su kabutėmis? Lyg
norėtumėte tai kažkaip
ypatingai pabrėžti. Atrodo kiek
pašiepiamai. Suprantat, ką turiu
galvoj?
Grįžkime prie Mijos, Jūs mane
absoliučiai neteisingai supratot.
Ji nėra plakatinė gražuolė iš
madų žurnalo. Mija – tiesiog
šauni moteris. Ir visai ne savo
noru tapo vienišė. Tipinis
atvejis, kai ankstyvoje
jaunystėje nesusiklosto
santykiai. Devyniolikos
susipažino su vyru: išvaizda
tikro Adonio, testosterono
užtaisas, nepaprastai seksualus.
O viduje tuščias, ir pirmiausia
smegenų srityje. Praėjo dveji
neramūs laukimo ir vilčių metai,
kol jis pagaliau prabilo. Tada
kerai išsisklaidė. Mijai jau buvo
dvidešimt vieneri. Žinoma, ji vėl
susipažino. Su tokiu pat gražiai
įpakuotu svajonių vyru. Manė,
šis tai jau tikrai nebus toks
tuščias. Ir vėl nieko gero
neišėjo. Paskui buvo kitų
panašių bandymų. Taip
išsirutuliojo klasikinis moters
likimas: ji įsitikinusi, kad tik
tokio paties tipažo vyras
ištaisytų pirmo karto klaidą. Bet
kiekviena nauja klaida ją tik dar
labiau susaisto su tokiais tipais.
Mijos vaikinai atrodė visi kaip
vienas, ir nė vienas neištaisė
pirmtako trūkumų. Priešingai,
kiekvienas vis įtikimiau rodė,
koks pirmtakas buvo
tuščiaviduris. Jau dveji metai,
kaip, atsikandusi vyrų, ji
nesiveržia megzti pažinčių. Nė
žingsnio – vyrų link. O neseniai
pasakė: „Jeigu susipažinsi su
kokiu maloniu vyru, gali jį man
pristatyti. Bet nepajudinsiu nė
pirštelio. Viskas turi vykti
savaime. Jeigu savaime nevyks,
tai nieko ir nebus.“ Tokia jau ta
Mija. Leo, pamatysite, Jūs
susižavėsite ja.
AW:
Miela Emi, pirmiausia atsakysiu
į Jūsų iš pradžių užduotus
klausimus.
1. Mano sesuo nepatikslino,
kuris iš mudviejų nutrauksim
„santykius“ (ar galiu santykius
rašyti su kabutėmis?) po
susitikimo. Tikriausiai ji turi
galvoj parašyto dialogo
nesuderinamumą su gyvu – tai ir
padėtų viskam tašką. 2. Na, bet
ir viską pastebit! Kabutes
„laimingai ištekėjusi“ uždėjau
visai nesąmoningai. Gal rašybos
programa automatiškai taip
padarė. Ne, rimtai: tai Jūsų
frazė, aš ją tik pacitavau, nes
būti „laimingai vedusiam ar
ištekėjusiai“, mano galva, yra
subjektyvu. Pavyzdžiui, aš
abejoju, ar posakį „laiminga
santuoka“ suprantu taip kaip Jūs
arba Jūsų vyras. Bet juk tai nėra
taip jau svarbu, ar ne? To
anaiptol nerašiau pašiepiamai ir
ateityje kabučių nedėsiu, gerai?
O dabar pereikim prie Jūsų
draugės Mijos: kai ją sutiksite,
galite pasakyti, kad pažįstat
vyrą, kuriam pakako vienos
moters, kad nepultų taisyti
„pirmo karto klaidos“. Vyrą,
kuris taip pat atsikando moterų
ir nesiveržia megzti pažinčių.
Kuris taip pat nežengs nė
žingsnio artyn moters,
nepajudins nė pirštelio, kuriam
viskas turi vykti savaime, o jeigu
savaime nevyks, tai nieko ir
nebus. Pasakykite jai: tai Leo,
Mija! Bet nesakykit: „Tu juo
susižavėsi.“ Kad susižavėtum,
būtina bent kartą pažvelgti į
akis. O šiuo metu ir Mijai, ir Leo
tikriausiai per sudėtinga
užmegzti pažintį.
(Be to, jaučiuosi truputį
įsižeidęs, kad taip greitai
perleidžiate mane pirmai
pasitaikiusiai draugei, Emi.
Pasigendu Jūsų pavydo!)
Po 40 minučių
Re:
Ak, Leo, koks pavydas, aš juk
negaliu Jūsų turėti daugiau nei
šioje pašto dėžutėje. Be to, jeigu
„priklausysite“ gerai mano
draugei, tai truputį priklausysite
ir man. (Nejaugi manote, kad
sąvadauju be savanaudiškų
paskatų?) Beje, Mijai ne kartą
apie Jus pasakojau. Ar norite
žinoti, ką ji mano? (Įsivaizduoju,
ką dabar atsakysite: „Ne,
nenoriu.“ Bet aš vis tiek
atskleisiu.) Ji pasakė: „Žinai,
Emi, kaip tik tokio vyro ir
norėčiau. Tokio, kuris iš manęs
laukia el. laiškų, o ne sekso.
Sekso nori visi vyrai.
Nepakartojamas tas, kuriam
reikia ne sekso, o laiškų!“
AW:
Emi, Jūs ir vėl apie seksą!
Po trijų minučių
Re:
Ačiū, pati pastebėjau. Vėl
pasinėriau į vyrų pasaulį.
AW:
Galima pamanyti, taip mielai į jį
ir pasineriate tam, kad
nevaržomai galėtumėte rašyti
apie seksą.
Re:
Mielas Leo, tik
neveidmainiaukite! Ar
prisimenat savo vynu permirkusį
laišką su raiščiu ant akių ir
poalkoholinį geismo priepuolį
kitą dieną? Jau tikrai nesate virš
instinktų pakylėtas, lytinio
potraukio neturintis
pamokslautojas nuo kalno, koks
mėgstate dėtis! Na tai kaip, ar
surengti susitikimą su Mija?
Po trijų minučių
AW:
Juk Jūs nerimtai!
Po minutės
Re:
Žinoma, rimtai! Esu tikra, nei
Jums, nei Mijai daug „darbo“
įdėti neprisieis, kad vienas
kitam bemat patiktumėt.
Pasikliaukite manimi, aš žmones
pažįstu.
AW:
Iš širdies gelmių dėkodamas,
atsisakau Jūsų pasiūlymo. Man
atrodo gerokai iškrypėliška,
užuot susipažinus su Emi,
pažindintis su jos drauge.
Labanakt! (Vis dar) JŪSŲ Leo.
Re:
Juk su manimi Jūs nenorite
pasimatyti! Ir aš linkiu Jums
labos nakties. (Taip pat vis dar
ir be paliovos) jūsų Emi, tam
tikra prasme.
Po 50 sekundžių
Re:
Ak, dar šit kas: prie Jūsų
išvedžiojimų tema „laimingai
ištekėjusi“ su kabutėmis aš dar
grįšiu! Galite suprasti tai kaip
grasinimą. Saldžių sapnų, mano
mielas. Emi.
Kitą vakarą
Tema: ???
Ar šiandien negausiu laiško nuo
Leo? Jis užsiraukė? Dėl Mijos?
Labanakt. Emi.
Kitą rytą
Tema: Mija
Labas rytas, Emi, aš viską
apmąsčiau. Grįžtu prie Jūsų
pasiūlymo. Jeigu Jūs
sustyguosite, o Jūsų draugė Mija
tikrai nori, aš su ja pasimatysiu!
Su geriausiais linkėjimais Leo.
Po 15 minučių
Re:
Leeeeoooo? Jūs mane
maustote?
Po 30 minučių
AW:
Ne, visai ne. Sakau tai kuo
rimčiausiai. Mielai susitiksiu su
Mija prie puodelio kavos. Tik
būkite tokia maloni, miela Emi,
suderinkit laiką. Man patogu
šeštadienį arba sekmadienį po
pietų. Kokioje nors kavinėje
miesto centre: arba vėl Huberio
mugės, arba „Europoje“, arba
„Café Paris“ – jokio skirtumo.
Po 40 minučių
Re:
Leo, aš Jūsų neperkandu. Kodėl
taip staiga pakeitėte nuostatą?
Ar tik nesišaipote iš manęs? Ar
tikrai galiu tartis su Mija? Bet
tada trauktis nebus kur! Mija –
ne iš tų moterų, su kuriomis
pažaisi.
Po trijų valandų
AW:
O aš – ne iš tų vyrų, kurie
žaidžia su nepažįstama
moterimi. Bent jau ne tokius
žaidimus. Paprasčiausiai
apsigalvojau: jeigu tau taip
primygtinai perša moterį, kodėl
su ja nepasimačius? Aš visai
nieko prieš valandikę
neįpareigojamai pleptelėti. Be
to, kuo daugiau galvoju apie
Jūsų sumanymą, Emi, tuo labiau
jis man patinka. Gero vakaro.
Leo.
Re:
Pagalvosiu, kaip viską
suorganizuoti, Leo!
Paskambinsiu Mijai ir tada
pranešiu Jums.
Po pusantros minutės
AW:
Ką čia daug organizuoti?
Po 20 minučių
Re:
Mielas Leo, įtariu, esate tikras,
kad dabar tai jau dėsiu į
krūmus. Manote, neturėjau net
minties Jūsų pažindinti su savo,
be to, labai patrauklia, drauge.
Jums atrodo, kad Mija ketinau
tik pasinaudoti, idant dar labiau
Jus sudominčiau savimi, ar ne?
Mielas Leo, Jūs klystate! Dabar
pat paskambinsiu Mijai, ir jeigu
ji pasakys „taip“, tai susitikti
tikrai turėsite! Kitaip ant Jūsų
labai užpyksiu. Šiuokart viso
geriausio. Emi.
Po 18 minučių
AW:
Bet Mija „taip“ nepasakys. Nes
nesupras, kodėl ji turi susitikti
su nepažįstamu vyru, kuris yra
jos draugės draugas, juo labiau
toks, kurio ta draugė pati
nematė. Mijai kils visai
suprantamas klausimas, kodėl
būtent ji turėtų pasimatyti su
tuo vyru. Ji pasijus kaip
bandymų triušis. Bet gal aš
klystu. Labanakt, perduokite
linkėjimų vyno etažerei! Kai
baigsime reikalą su Mija,
galėsime ir vėl išgerti už mudu
taurę vyno, Emi. Ką manot?
Kitą dieną
Tema: Mija
Labas, Leo, kaip einasi?
Beprotiškai karšta. Net
nebežinau, ką dar nusivilkti. Gal
Jūs kartais mūvite trumpas
kelnes ir sandalus? Ką vilkite:
sportinius marškinėlius ar
kruopščiai išlygintus
marškinius? Kiek viršutinių sagų
paliekate neužsegtų? Mūvite
džinsus, išlygintas kelnes ar,
neduok Dieve, bermudus? Ar tik
plieskiant saulei būnate su
tamsiais akiniais? Ar Jūsų
rankos plaukuotos? O krūtinė?
Na gerai, baigiu.
Štai ką norėjau pasakyti:
kalbėjau telefonu su Mija. Iš
esmės ji visai mielai susitiktų su
Jumis kavos. „Kodėl gi ne“, –
pasakė. Bet turite jai
paskambinti. (To Jūs, žinoma,
nepadarysite.) Matot, Mijai
atrodo, kad visai nenorite su ja
pažindintis, kad tai darote tik
dėl jos draugės Emi, kuri
stengiasi ją supiršti. Be to, Mija
norėtų šį tą žinoti apie Jūsų
išvaizdą. Aš pasakiau: „Man
regis, jis nėra bjaurus, tiesą
sakant, mačiau tik jo seserį...“
Taigi, viskas gana komplikuota.
Tikriausiai nieko nebus! Linkiu
Jums šauniai ištverti šios dienos
kaitrą! Jūsų Emi.
AW:
Miela Emi, atsakysiu į Jūsų
klausimus. Man einasi gerai.
Beprotiškai karšta, tas tiesa!
Jūs rašote: „Net nebežinau, ką
dar nusivilkti.“ Vadinasi, norite,
kad įsivaizduočiau, kaip atrodo
Emi, kai nebežino, ką dar
nusivilkti. Jūs laimėjote, Emi: aš
tai įsivaizduoju!
Trumpas kelnes nešioju tik
paplūdimyje. (Bet čia
paplūdimio nėra, ar ne?)
Sandalai: jų nenešioju, bet jeigu
pageidausite, įsigysiu mūsų
pasimatymui. Sportiniai
marškinėliai ar marškiniai? Ir
viena, ir kita, dažnai vieni ant
kitų. Nesusagstytos sagos? Tai
priklauso nuo oro. Šiuo metu
visos sagos nesusagstytos, bet
manęs niekas nemato. Kelnės?
Dažniau džinsai negu išlygintos
kelnės. Bermudai? Užsimausiu
vėliausiai prieš mūsų
pasimatymą, Emi, jeigu jis įvyks
(artimiausiu metu) vasarą.
Akiniai nuo saulės?
Saulėkaitoje. Plaukai? Galva,
barzda, smilkiniai, rankos,
kojos, krūtinė... Šis bei tas
susidarys. Ak, tiesa, dėl Mijos:
prašyčiau jos telefono numerio!
Linkiu gražių karštų valandų.
Jūsų Leo.
Po 45 sekundžių
Re:
Ką? Jūs iš tikrųjų skambinsit
Mijai? Ar vis dar manot, kad
blefuoju? Na, tai prašom: 07 73
863 6271. Mija Lechberger.
Dabar patenkintas?
AW:
Ačiū, Emi. Kad gegužės
pabaigos diena galėtų taip
varyti prakaitą... Dviem
dienoms išskrendu į kongresą
Budapešte. Parašysiu, kai tik
grįšiu. Linkiu maloniai praleisti
laiką, Emi. Viso geriausio. Leo.
Po dviejų dienų
Be temos
Labas, Leo, ar jau grįžot?
Atspėkit, su kuo šįryt kalbėjausi
telefonu. Ir ką išgirdau: „Tavo
el. pašto draugas man
skambino. Taip nustebau, kad
norėjau bemat padėti ragelį.
Bet jis toks mielas! Toks
mandagus, malonus, truputį
nedrąsus, žavus...“ Ir taip
toliau... bla bla bla... „Ir toks
malonus balsas! Taip gražiai
kalba!..“ Leo, Leo, Jūs
tikriausiai panaudojote visus
registrus. Turiu prisipažinti,
netikėjau, kad paskambinsit
Mijai. Linkiu sėkmės rytojaus
susitikime! Beje, Mija klausė, ar
nenorėčiau eiti drauge. Aš
atsakiau: to JIS tikrai nenori.
Esu jo vaizduotės personažas,
triveidė moteris, nė vieno iš tų
trijų veidų jis nematė ir nenori
apsistoti prie vieno. Juk taip, ar
ne? Geriausi linkėjimai. Emi.
Po trijų valandų
AW:
Sveika, Emi, jau grįžau, bet vis
dar kamuoja stresas. Jūsų
draugė Mija telefonu tikrai
atrodė labai simpatiška. Vėliau
parašysiu. Leo. (P. S. Jums, Emi,
visai nebūtina rodytis pačiai,
man regis, Mija vis tiek
nedelsdama išklos visas mūsų
pasimatymo smulkmenas.)
Re:
Leo, pastaruoju metu Jūs man
atrodote tikras šelmis. Net
nežinau, ką ir manyti. Na gerai,
linkiu sėkmės! Emi.
Pasimatysim! (Kitame
gyvenime.)
ŠE ŠTA S SKY R I U S
Po trijų dienų
Be temos
Labas, Leo, kaip sekasi?
Linkėjimai. Emi.
Po 15 minučių
AW:
Labas, Emi, gerai. O kaip Jums?
Leo.
Re:
Irgi. Tik sunku tverti karštį.
Argi tai normalu? Gegužės
pabaiga, o 35 laipsniai –
anksčiau net į galvą nebūtų
atėję! O šiaip kas naujo? Ar
viskas gerai?
Po 20 minučių
AW:
Ačiū, Emi, viskas kuo geriausiai.
Jūs teisi: 35 laipsniai būdavo
liepos pabaigoj rugpjūčio
pradžioj, gal dieną ar dvi per
metus, ne daugiau. Na gerai, gal
kokias keturias ar penkias. Tik
ne gegužės mėnesį, tai jau
tikrai! Pamatysit, klimato
atšilimas privers palaužyti
galvas. Klimato tyrėjai
neišsigalvoja šiaip sau, iš
neturėjimo ką veikti. Man regis,
teks priprasti prie karštėjančių
vasarų.
Po trijų minučių
Re:
Taip, Leo, temperatūros
svyravimai didėja. O kaip Jūs
leidžiate pirmąsias karštas metų
dienas ir vakarus?
Po 14 minučių
AW:
Ir vis dažniau kils smarkios
audros. Purvo ir akmenų
nuošliaužos, potvyniai. Paskui
vėl užeis sausros. Žinote, ką tai
reiškia? Kol kas neįmanoma
įvertinti klimato kaitos
padarinių ekonomikai ir
ekologijai.
Re:
Havajų ananasai Alpėse. Sniego
grandinės Apulijoje. Ryžių
laukai Farerų salose. Apsaugos
nuo šalčio priemones
pardavinėjantys kioskai
Damaske. Kupranugarių
vilkstinės Murmanske.
Jachtklubai Sacharoje.
Po 18 minučių
AW:
O ant plokščių Škotijos uolų
netrukus bus galima be ugnies
išsikepti kiaušinienės, jeigu tik
po laukus tupinėjančios vištos
nemutuos į keptas ar neims dėti
kietai virtų kiaušinių net žiemą.
Re:
Gana, Leo, liaukimės. Gerai jau,
aš pasiduodu: kaip viskas vyko?
Tik prašyčiau neklausti: „Kas
tas viskas?“ Pataupykim raides,
gerai?
Po 13 minučių
AW:
Turit galvoj sekmadienio
pasimatymą su Mija? Buvo
malonu. Net labai. Ačiū, kad
teiraujatės.
Po minutės
Re:
Ką reiškia „sekmadienio
pasimatymas“? Gal jau buvo ir
pirmadienio pasimatymas?
AW:
Taip, Emi, kad ir kaip keista,
vakar vakare vėl susitikome.
Vakarieniavome italų restorane.
Ar žinote La Spezia Kenijeno
gatvėje? Ten yra toks jaukus
vidinis kiemelis. Per kaitrą
tiesiog idealus. Bet svarbiausia,
ten labai ramu, tyli muzika ir
nuostabus Pjemonto vynas.
Siūlau ir Jums apsilankyti.
Po 50 sekundžių
Re:
Ar pajutote, kad Jūsų bangos
sutampa?
Po 18 minučių
AW:
Sutampa bangos? Kas čia per
techninė kalba? Bus geriau, jei
paklausite pačios Mijos. Juk ji –
gera Jūsų draugė. Deja, šiandien
turiu baigti. Susirašysim rytoj,
gerai? Labanakt. Tikiuosi, Jūsų
miegamajame taip neslegia
kaitra.
Po trijų minučių
Re:
Juk dar visai nevėlu, Leo. Ką
ketinate veikti? Gal vėl
susitinkate su Mija? Jeigu
šiandien ją pamatytumėt,
perduokite, kad man
paskambintų. Niekaip negaliu
jos rasti. Linkiu gražios karštos
nakties, gerai pasilinksminkit.
Emi.
Dar vienas patarimas: aptarkite
klimato atšilimą. Mija ištisas
valandas klausytųsi įdomaus
Jūsų pasakojimo.
AW:
Su Mija pasimatysim rytoj.
Šiandien visko paprasčiausiai
buvo daug, todėl anksti einu
miegoti. Labos nakties,
išsijungiu. Leo.
Po 30 sekundžių
Re:
Labos.
Po trijų dienų
Be temos
Labas, Emi, gal kaip tik dairotės
pro langą? Šiurpu, ar ne? Kruša
man primena pasaulio pabaigą.
Dangų aptraukia tokia savotiška
ochros spalvos ūkana, paskui
netikėtai užtemdo tamsi pilka
uždanga, o jau tada pasileidžia į
žemę brinksėti tūkstančių
tūkstančiai baltų ledukų, vis
smarkiau ir tankiau. Kaip
vadinasi tas filmas, kuriame lyja
rupūžėmis? O gal varlėmis ar
vištomis? Gal kartais tokį
matėt? Visa ko geriausio. Leo.
Re:
„Gyvulių ūkis“. „Varlė
karalienė“. „Kentukio kepta
vištiena“. Leo, tokie nuotaikingi
laiškai apie animacinius filmus
gamtos tema po trijų dienų tylos
varo iš proto! Prašyčiau tam
pasiieškoti kitų korespondentų.
Ne tam pusę metų buvau Jums
ištikima el. pašto dėžutėje,
ištisas savaites ir mėnesius
leidau su Jumis
nesuskaičiuojamas valandas,
kad dabar aptartume liūtį arba
ochros spalvos ūkaną. Jeigu
norite ką nors papasakoti apie
save, taip ir darykite. Jeigu
norite ką nors sužinoti apie
mane – klauskite. Bet man gaila
švaistyti laiką dialogams apie
orą. Nejaugi Mija taip apsuko
Jums galvą, kad staiga nieko
kita, be krušos, nematote?
Ir dar klausimas, jeigu jau
kalbamės: ar jai prisakyta man
nieko nepasakoti apie judviejų
pasimatymus? Kas čia per
paaugliškas informacijos
blokavimas, kvailas
slapukavimas? Kas čia per
vaikiški žaidimai? Man iš tikrųjų
praeis noras su Jumis kalbėtis,
Leo, patikėkit, sakau tai atvirai.
Geros dienos. Emi.
Po dviejų valandų
AW:
Miela Emi, dar nepraėjo
savaitė, kai susipažinau su Mija.
Mudu susitikome keturis kartus.
Patikom vienas kitam iš pirmo
karto. Daugeliu požiūrių mes
puikiai vienas kitą suprantam.
Bet per anksti spėlioti, kaip
toliau viskas klostysis, ir per
anksti apie tai kalbėti. Ar
suprantate, ką turiu galvoj? Ir
Mija, ir aš turim pirmiausia
susivokti, ką vienas kitam
jaučiame. Kokie jausmai kilo iš
tos situacijos, kurioje
susipažinom? Kas gyvuos tik
akimirką, o kas išliks ilgai? Tai
klausimai, į kuriuos atsakyti
galime tik kiekvienas sau. Todėl
prašau Jūsų kantrybės, Emi.
Vėlesniais etapais Jums viską
papasakosiu. O dėl Mijos, tai ji
tikriausiai jaučiasi panašiai, ir
kaip tik todėl, kad esate gera
jos draugė. Duokite mums
truputį laiko. Tikiuosi, suprasit.
Su geriausiais linkėjimais – Leo.
Re:
Mielas Leo, (dabar) manęs
nematote ir negirdite, todėl
paklausykite: tai, ką toliau
parašysiu, sakau visai ramiai ir
šaltakraujiškai, iš lėto,
palengva, nė kiek nesuirzusi,
nespygaudama ir neagresyviai.
Ne, šiuos žodžius tariu ypač
taikiai ir pagarbiai: Leo, dar
niekada nesu skaičiusi labiau
sumauto el. laiško kaip šis, kurį
ką tik atsiuntėt. Ir sudie!
Po 15 minučių
AW:
Apgailestauju, Emi. Tada geriau
kurį laiką Jums visai nerašysiu.
Kai ir vėl norėsite užmegzti ryšį
su savo „išorinio pasaulio“
megafonu, praneškite. Visa ko
geriausio. Leo.
Po penkių dienų
Tema: Ilgiuosi (...)
Labas, Leo, kaip judviem su
Mija viskas klostosi? Ar bent
kiek išnagrinėjote savo
jausmus? Gal jau žinote, kas
gyvuos tik akimirką, o kas išliks
ilgai? Ar jau atsakėte kiekvienas
sau į iškilusius klausimus?
Ak, kaip ilgiuosi senojo Leo,
kuris išklodavo viską, ką
turėdavo pasakyti, ir jautė
viską, ką turėjo jausti. Taip jo
ilgiuosi!!! Geros dienos. Emi.
(P. S. Apie mane ir Miją jau
tikriausiai žinote. Kai
pastebėjau, kad ji nežino, ką
sakyti, paprašiau Leo Leikę
laikyti tabu.)
Po trijų valandų
AW:
Miela Emi, gerokai
pasikuklinote, rašydama
paskutinę pastabą. Jeigu aš
teisingai informuotas, prieš
kelias dienas telefonu pasakėte
savo draugei: Arba papasakoji
apie save ir Leo man viską,
arba nieko. Antruoju atveju
siūlau užtarnautą kelių
mėnesių mūsų ilgametės
draugystės pertrauką.
Emi, kas Jums pasidarė? Aš Jūsų
nebesuprantu. Juk tai JŪS
suvedėte mane su Mija. Tai JŪS
primygtinai norėjote, kad su ja
susipažinčiau. JŪS tvirtinote,
kad būtume ideali pora. Tai
kodėl dabar pasidarėte tokia
ciniška ir pikta? Ar buvote
įsitikinusi, kad Jūsų vidinį
pasaulį papildantis, už šeimos
gyvenimo ribų liekantis Leo gali
priklausyti tik Jums? Ar dabar
nirštate, manydama, kad
virtualią nuosavybę praradote,
perleidote ją geriausiai draugei?
Emi, ištisus mėnesius neturėjau
artimesnio žmogaus už Jus.
Džiaugiausi (ir tebesidžiaugiu),
kad žlugo visi mėginimai
„fiziškai“ susitikti. Man visai tas
pats, kaip Jūs atrodote, kol
matau Jus tokią, kokią noriu
matyti. Esu patenkintas, kad
nesužinojau, jog tikrovėje esate
kitokia nei mano herojė Emi iš
el. laiškų romano. Jame Jūs
tobula, gražiausia pasaulyje ir
nė viena Jums neprilygs.
Bet, Emi, mudu negalime nieko
daugiau tikėtis. Visa kita vyksta
už mūsų kompiuterių ekrano.
Mija – geriausias įrodymas.
Būsiu atviras: iš pradžių labai
įsižeidžiau, kad norite mane su
ja suvesti. Pirmu pasimatymu
tarsi paprieštaravau Jums, Emi.
Netrukus suvokiau, koks
skirtumas tarp Jūsų ir Mijos.
Jūs, Emi, net nedrįstate aprašyti
savo pianino, nes jam nėra ką
veikti mano pasaulyje. O Mija,
nuo manęs sėdinti tik per
pusmetrį, pasilenkia dar arčiau
virš stalelio ir vynioja spagečius
al pesto ant šaukšto. Kai ji
pasuka galvą į šalį, pajuntu oro
gūsį, sukeltą jos judesio. Galiu ją
matyti ir girdėti, ir paliesti, ir
užuosti. Mija materiali. Emi –
fantazija. Abi turi pranašumų ir
trūkumų. Linkiu Jums gero
vakaro. Jūsų Leo.
Po 30 minučių
Re:
Mano pianinas juodas,
stačiakampis, beveik visas
medinis. Turi į priekį išsišovusią
horizontalią detalę, kurioje
įmontuoti balti ir juodi klavišai.
Jie atidengiami, atvožiant taip
pat juodą apvalintą dangtį.
Tiesą sakant, derėtų atmintinai
žinoti, kiek jų yra, deja,
pirmiausia turėčiau juos
suskaičiuoti. Gal galėčiau tikslų
skaičių parašyti vėliau? Balti
klavišai didesni už juodus ir jų
daugiau. Kai kurį nors
paspaudžiu, viršuje pasigirsta
garsas. Niekada tiksliai
nežinau, iš kurios vietos jis
sklinda. Skambindama negaliu
pažiūrėti. Bet pats skambėjimas
daug svarbesnis. Kai paspaudžiu
kurį nors klavišą kairiau, garsas
būna žemesnis. Juo dešiniau
spaudžiu klavišus, juo garsas
aukštesnis. Jeigu vieną po kito
spaudžiu tik juodus, pasigirsta
paprasta kiniška melodija,
panaši į vaikišką Tolimųjų Rytų
dainelę. Jeigu norėtumėte, kad
daugiau papasakočiau apie
baltus klavišus, Leo, parašykit.
Tačiau manau, kad svarbiausius
dalykus apie savo pianiną
išdėsčiau. Taip, išdrįsau aprašyti
savo pianiną! Jums atsidavusi
Jūsų Emi.
AW:
Kaip gražiai aprašėte pianiną,
Emi. Manau, dabar jį jau
įsivaizduoju. Jo vaizdas net
iškilo man prieš akis. O Jūs,
Emi, sėdite prie jo ir
skaičiuojate klavišus. Ačiū už
reginį! Labanakt.
Po valandos
Re:
Labas, Leo, čia dar kartą aš.
Nesijaučiu dar pavargusi. Tiesą
sakant, net nežinau, ką sakyti.
Tiesiog liūdna. Maniau, Mija
mudu fiziškai suartins. Bet,
regis, tik atitolino. Ir net negaliu
ant jos pykti, juk pati
sugalvojau. Pasakysiu atvirai:
norėjau, kad susipažintumėt,
bet nenorėjau judviejų suvesti.
Man Jūs buvote (ir esate!) visai
ne ideali pora. Iš tikrųjų
pasitikėjau Jumis, Leo. Maniau,
kad Jus pažįstu. Net neatėjo į
galvą, kad galėtumėte ją
įsimylėti. Mija, be jokios
abejonės, yra žavi moteris. Bet
visiška mano priešingybė.
Sportiška, tvirta, raumeninga,
stipri. Ištreniruoti net jos
apgamai. Tikriausiai net
pažastų plaukai virtę raumenų
mase. O krūtinės ląsta tokia
stamantri, kad nematyti
krūtinės. Saulėje įdegusi oda
prisisunkusi kokosų aliejaus.
Mija – fitneso įsikūnijimas.
Tikriausiai seksas jai – tai
poromis atliekama dubens
raumenų treniruotė gulint, su
pertraukėlėmis atokvėpiui, kai
pasiekiamas kulminacinis
taškas. Iš pirmo žvilgsnio
matyti, kad ji puikiai plaukiotų
banglente, praktikuotų gydomąjį
badavimą, bėgtų maratoną
Niujorke. Bet niekuomet – taip
maniau – ji netiks Leo. Jūs, Leo,
ją visai kitaip įvertinote. Geisti
Mijos reiškia atstumti mane.
Gal galite suprasti, kad mane tai
slegia?
AW:
Kas sako, kad aš geidžiu Mijos?
Kas sako, kad ji manęs geidžia?
Re:
Še tau! Jūs! Jūs! Jūs tai sakote!
Ir dar kaip sakote! Sakote tai
siaubingai! Siaubingiau nei
bjauriame, atgrasiame laiške,
kuriame rašėte, kad turite
susigaudyti jausmuose, net
neįmanoma to ištarti. Jūs
sakote: „Daugeliu požiūrių mes
puikiai vienas kitą suprantame.“
Nagi, nagi – to iš Jūsų
nesitikėjau, Leo!
AW:
Bet tai tiesa, mudu su Mija
daugeliu požiūrių puikiai
sutariame. Nemeluoju taip
sakydamas. Pavyzdžiui, mes
puikiai sutariame kalbėdami
apie tai, kaip matom, suvokiam
ir vertinam Jūsų asmenį,
brangioji Emi Rotner!
Po trijų minučių
Re:
Tik pasakykite, kad su ja
nemiegojote.
AW:
Emi, Jūs ir vėl įsijautėte į vyro
vaidmenį, ar ne? Nenukrypkime
nuo temos. Ar aš su Mija
permiegojau, tai neturi
absoliučiai jokios reikšmės.
Po 55 sekundžių
Re:
Neturi jokios reikšmės? Tik ne
man! Kas mylisi su Mija, tas
niekada nesimylės su manimi,
net ir dvasiškai. Man tai labai
svarbu.
AW:
Neapribokite mūsų santykių
vien tuo, kad kartais mudu
dvasiškai mylėjomės.
Po 50 sekundžių
Re:
Jūs kartais su manimi dvasiškai
mylėjotės? Pirmą kartą girdžiu.
Bet skamba neblogai!
Po minutės
AW:
Beje, jeigu jau prakalbome apie
miegojimą, šįkart grynai fiziškai,
tai labos nakties, Emi. Jau antra
valanda nakties.
Po 30 sekundžių
Re:
Taip, nuostabu. Kaip senais
laikais! Labanakt. Emi.
Kitą rytą
Tema: Nė žodžio apie seksą
Labas rytas, Leo. Kokie tie
bendri Jūsų su Mija
pastebėjimai apie mano asmenį?
Ką Mija pasakojo apie mane? Ar
dabar jau žinote, kuri iš trijų
emių, avinčių trisdešimt septinto
dydžio batus, buvau aš? Ar esu
ta Emi, apie kurią Jūsų sesuo
sakė „šitą tu įsimylėtum“?
AW:
Nepatikėsite, Emi, bet mes
aptarėme ne Jūsų išorę, o vidų.
Iš pat pradžių leidau Mijai
suprasti, kad nenoriu žinoti,
kaip atrodote. Ji atsakė: „Bet
Jūs daug prarandat!“ (Ji tikrai
gera draugė.) Mija, be abejo,
irgi suprato, kad Jūs anaiptol
nenorite, jog mudu suartėtume.
Mudu abu gerai suvokėme
mums skirtus vaidmenis.
Sėdėjome vienas priešais kitą
dešimt minučių ir per tą laiką
tapome sąjungininkais Emi
Rotner klausimu.
Re:
O paskui, stengdamiesi man
įtikti, įsimylėjote.
Po minutės
AW:
Kas taip sako?
Re:
Leo Leikė sako: „Mija, nuo
manęs sėdinti tik per pusmetrį,
pasilenkia dar arčiau virš
stalelio ir vynioja spagečius al
pesto ant šaukšto“, kapt ašara,
„kai ji pasuka galvą į šalį,
pajuntu oro gūsį, sukeltą jos
judesio“, kapt, „galiu ją matyti ir
girdėti, ir paliesti, ir užuosti“,
kapt, „Mija materiali“, tuoj
apsiverksiu. Žinote, Leo, dėl
Marlenos Jums atleidžiu. Ji buvo
iki mūsų ir turi senesnes teises į
Jus. Bet Mijos sukelti oro gūsiai,
kai ji pasuka galvą, – tai tikras
akiplėšiškumas. Aš irgi noriu
taip pasukti galvą, kad sukelčiau
oro gūsį, kurį Jūs pajustumėt,
meistre Leo! (Na gerai,
„meistrą“ atsiimu.) Kuo Mijos
gūsis ypatingesnis už mano?
Patikėkit, aš moku sukelti
nuostabius gūsius sukiodama
galvą.
Po 20 minučių
AW:
Mes kalbėjomės ir apie Jūsų
santuoką.
Po trijų minučių
Re:
Ak, taip? Grįžtate prie savo
pamėgtos temos? O ką Mija? Ar
ji Jums sakė, kad negali pakęsti
Bernhardo?
Po 15 minučių
AW:
Ne, to ji nesakė. Kalbėjo tik
teigiamai. Sakė, kad Jūsų
santuoka pavyzdinė, neįtikėtinai
sustyguota. Kad nuo to laiko, kai
ištekėjo už Bernhardo, Emi
neturi jokių silpnybių, išmoko
tobulai jas nuslėpti. Kai ji kur
nors pasirodo su Bernhardu ir
vaikais, žmonės mano, kad tai
svajonių šeima. Visi šypsosi, visi
malonūs, visi laimingi. Kad Jums
su vyru net nereikia žodžių, tarp
jūsų vyrauja tyli harmonija. Net
brolis su seserimi sėdėdami
greta apsikabina. Absoliuti idilė.
Draugams, pas kuriuos
svečiuojasi Rotneriai, paskui
geriau apsilankyti pas
psichoterapeutą, sakė Mija. Nes
ima atrodyti, kad viską daro ne
taip. Pasijunta nevykėliais, nes
turi sutuoktinį arba draugą,
kuris jų nepalaiko arba jiems
netinka. (Arba viena ir kita.)
Arba turi vaikus, kurie
terorizuoja. Arba viską kartu.
Arba neturi nei to, nei ano –
neturi nieko, kaip Mija, sakė
Mija. Ir vien lygindama save su
Emi ji kartais jaučiasi
apgailėtinai.
Po 18 minučių
Re:
Taip, aš žinau, ką Mija mano
apie mano santuoką, mano
šeimos gyvenimą. Ji nemėgsta
Bernhardo, nes jai atrodo, kad
iš jos kažką atėmė – mane,
geriausią draugę. Ir, po galais, ji
kamuojasi dėl to, kad man einasi
nebe taip blogai. Ne taip blogai,
kad galėčiau išsiverkti jai ant
peties. Mūsų draugystė tapo
vienpusė: anksčiau rasdavome
bendrų temų, bendrai
grieždavome ant ko nors dantį,
turėjome bendrų priešų,
pavyzdžiui, vyrus ir jų trūkumus.
Tai buvo neišsemiama tema,
būtume galėjusios apie tai rašyti
romanus, kalbų užtekdavo iki
soties. Atsiradus Bernhardui,
viskas pasikeitė. Net labai
stengdamasi negalėčiau apie jį
pasakyti nieko bloga. Argi verta
dirbtinai nervintis dėl
smulkmenų. Tik tam, kad
suvaidinčiau solidarią su Mija.
Mūsų padėtis iš esmės skiriasi.
Tai ir yra tarp manęs ir Mijos
tvyranti problema.
AW:
Mija sako, kad jai į galvą ateina
vienas vienintelis dalykas, kuris
niekaip nesiderina su Rotnerių
šeimos idile. Sako, bent jos
galva neišneša, kaip tai
paaiškinti. Nors ne kartą su
Jumis apie tai kalbėjosi.
Po 50 sekundžių
Re:
Apie ką?
Po 40 sekundžių
AW:
Apie mane.
Po 30 sekundžių
Re:
Apie Jus?
Po 15 minučių
AW:
Taip, apie mane, apie mus, Emi.
Mija nesupranta, kodėl man
rašote, kaip rašote, ką, kodėl
taip dažnai rašote, ir taip toliau.
Ji nesupranta, kodėl Jums toks
svarbus ryšys su manimi. Ji
sako: „Emi nieko netrūksta,
absoliučiai nieko. Jeigu ją
apniktų rūpesčiai, žino, kad bet
kada gali kreiptis į mane arba į
kitą draugę. Jeigu prireiktų
pasitikrinti, ko yra verta,
užtektų pereiti šaligatviu. Jeigu
įsigeistų paflirtuoti, galėtų
išėjusi pasivaikščioti dalyti eilės
numerėlius vyrams ir kviestis
vieną po kito – kam tiek laiko ir
jėgų švaistyti el. laiškų
partneriui.“ Mija nesupranta,
kam Jums manęs reikia ir ko iš
manęs tikitės, Emi.
Re:
Ar Jūs irgi nesuprantat?
AW:
Manau, suprantu. Bandžiau
paaiškinti Mijai, kad esu Emi
kažkas panašaus į filialą, kad su
manimi ji savotiškai prasiblaško
nuo šeimos kasdienybės. Be to,
esu tas, kuris ją vertina ir
kuriam ji patinka tokia, kokia
yra, net nebūdama šalia. Jai
tereikia rašyti, daugiau nieko.
Tačiau Mijai tokio paaiškinimo
neužteko. Ji sako, Emi nereikia
prasiblaškyti. Tam ji neeikvotų
šitiek jėgų. Jeigu Emi kam nors
atsiduoda, vadinasi, ji kažko
siekia. O kai Emi siekia, tai nori
gauti ne tik daug. Kai Emi nori,
tai nori visko.
Po trijų minučių
Re:
Tikriausiai Mija manęs vis dėlto
gerai nepažįsta, Leo. Kas tas
„viskas“, kurio galėčiau iš Jūsų
norėti? Juk net nevalgiau su
Jumis spagečių. Net nepasukau
galvos į šalį, kad galėčiau
sukelti oro gūsį, kurį Jūs
pajustumėte, mielas Leo. Šiuo
atžvilgiu mano draugė Mija,
kaip žinome, daugiau už mane
pasiekė. Net nenoriu žinoti,
kiek prie to „visko“ su Jumis
priartėjo labiau už mane.
Po minutės
AW:
Džiugu girdėti, kad šiuo
išskirtiniu atveju net nenorite to
žinoti.
Po 50 sekundžių
Re:
Na gerai, tai kiek prie to „visko“
su Jumis priartėjo Mija?
AW:
Tai priklauso nuo to, ką tas
„viskas“ kuriam iš mūsų reiškia.
Po 55 sekundžių
Re:
Štai matote, Leo, tai tie įžymūs
Jūsų atsakymai, kuriais
pateisinamas mano jėgų
švaistymas mūsų
susirašinėjimui. Galite taip ir
pasakyti mano draugei Mijai.
Kada su ja susitiksite? Šiandien?
Po trijų minučių
AW:
Ne, šiandien esu pakviestas pas
bendradarbius vakarienės.
Netrukus turiu pradėti ruoštis.
Linkiu Jums gražaus vakaro,
Emi.
Po 45 sekundžių
Re:
Ir nesivesite Mijos? Tokiu atveju
ji, regis, dar ne tiek prie „visko“
priartėjo.
Po minutės
AW:
Dar nepriartėjo, Emi, jeigu Jus
tai nuramins.
Po 40 sekundžių
Re:
Nuramins!
Po 50 sekundžių
AW:
Emi. Emi. Emi.
Kitą dieną
Tema: Mija
Labas, Leo, rytoj susitinku su
Mija. Linkėjimai. Emi.
AW:
Sveika, Emi, džiaugiuosi už Jus
ir už Miją. Siunčiu jai linkėjimų.
Leo.
Po 50 sekundžių
Re:
Daugiau niekas neateina į
galvą?
Po 20 minučių
AW:
O kaip, Jūsų manymu, turėčiau
reaguoti? Pulti į paniką? Emi,
tai – ne tėvų susirinkimas, aš
nepabėgau iš pamokų ir Mija –
ne mano mokytoja, o Jūs, Emi, –
ne mano mama. Taigi neturiu ko
baimintis.
Po trijų minučių
Re:
Leo, jeigu judu su Mija – Jūs
žinote, ką turiu galvoje, – tada
norėčiau šiandien tai išgirsti iš
Jūsų, o ne rytoj iš Mijos. Na, tai
ar pasakysite man?
AW:
Ar miegu su Mija? Gal Mija visai
nenorėtų, kad Jūs žinotumėte,
jeigu taip iš tikrųjų būtų.
Re:
Tai JŪS nenorite, kad žinočiau.
Bet prašovėte pro šalį, Leo, aš
žinau! Taip, kaip rašote Jūs,
rašo tik tas, kuris miega su
Mija.
Po 13 minučių
AW:
O ar tai būtų Jums katastrofa?
Sujauktų visą Jūsų „išorinį
pasaulį“? Ar čia toks senas
vaikystės žaidimas: jeigu aš
negaliu ko turėti, tai juo labiau
to turėti negali gera mano
draugė?
Re:
Leo, šitai temai Jūs
nepakankamai subrendęs.
Geriau baikime. Linkiu maloniai
praleisti dieną. Susirašysime.
Emi.
AW:
Anksčiau būdavote geresnės
nuotaikos, mano miela. Taip,
susirašysime, be jokios
abejonės.
Kitą dieną
Tema: Mija
Sveiki, Leo, buvau susitikusi su
Mija!
Po 30 minučių
AW:
Žinau, Emi, Jūs apie tai man
rašėte.
Re:
Ar Jums neįdomu, kaip mums
sekėsi?
AW:
Geras klausimas. Galiu
pasirinkti iš dviejų atsakymo
variantų. Arba 1. Mija man
papasakos. Arba 2. Jūs, Emi,
man dabar papasakosite.
Renkuosi 2.
Po minutės
Re:
Prašovėte, mano mielas.
Paklauskite Mijos, kaip viskas
buvo. Malonios popietės!
Po septynių valandų
AW:
Labanakt, Emi, šiandien buvo
gana silpnas performansas.
Kitą dieną
Tema: Emi?
Mieloji mano el. laiškų
partnere, ar Jūs įsižeidėte? Ir
dėl ko? Gal Mija papasakojo ką
nors tokio, ko nenorėjote žinoti?
Re:
Leo, Jūs puikiai žinote, ką man
papasakojo Mija. Puikiai žinote
ir tai, ko Mija man
nepapasakojo: „Taip, jis labai
mielas. Taip, mes gerai
sutariam. Taip, dažnai
susitinkam. Taip, kartais
užsibūname iki vėlumos
(šypsosi, kikena). Taip, jis iš
tikrųjų be galo malonus
(išsišiepia). Taip, tai toks vyras
(atsidūsta), su kuriuo galėčiau
įsivaizduoti (užsisvajoja)... Bet,
Emi, juk visai nesvarbu, ar
mudu užsiimam seksu! Juk ne tai
svarbiausia... Ak, Emi, kodėl tau
vis maga kalbėti apie seksą?“ Ir
taip toliau.
Gerasis Leo, tai ne Mija, ji ne
tokia. Kai Mija būna tokia,
kokia yra, ji ištisas valandas
kalba apie seksą! Nupasakoja,
kaip kiekvienas raumenukas
įsitempia arba kaip nors kitaip
įdarbinamas, nenutyli net apie
tuos, kurie yra tik „žiūrovai“
(arba „klausytojai“). Mija
sugeba vieną vienintelį, penkias
sekundes trunkantį orgazmą
suskirstyti sporto medicinos
požiūriu į septynis darbo etapus
su kalorijų sunaudojimo
lentelėmis ir panašiai – tam jai
prireikia valandos trukmės
referato. Štai kokia yra Mija!
Ak, Emi, ir kodėl tu visą laiką
nori kalbėti apie seksą? – tai
nulis Mijos, užtat šimtas
procentų Leo Leikės. Leo, ką
padarėte Mijai? Ir kam? Norite
paerzinti mane?
Po 13 minučių
AW:
Ar Mija neklausė, kodėl taip
beprotiškai domitės, ar aš su ja
užsiimu seksu? Ar nesakė, kad ji
Jūsų taip pat neklausinėja, ar
dažnai užsiimate seksu su savo
Bernhardu? (Gerai jau, tą
„savo“ atsiimu.) Ar Mija
neklausė, ko Jūs iš manęs
norite? Juk paklausė, ar ne? O
ką Jūs jai atsakėte, Emi?
Po 50 sekundžių
Re:
Iš jo noriu el. laiškų! (Tik ne
tokių.)
AW:
Kartais jie išeina tokie, kokie
yra.
Po trijų minučių
Re:
Aš noriu, kad jie neišeitų tokie,
kokie yra. Noriu, kad jie
savaime išeitų gražūs. Anksčiau,
Leo, rašėte man gražius laiškus.
Nuo to laiko, kai su Mija
užsiimate seksu, pilstote iš
tuščio į kiaurą. Aišku, aš pati
kalta, nereikėjo Jūsų su Mija
suvesti. Prašoviau.
AW:
Miela Emi, pažadu Jums, kad
kada nors vėl gausite iš manęs
gražų laišką, visai
nepriklausomai nuo mano
santykių su Mija. Šiandien jau
nespėsiu parašyti. Einu į teatrą.
(Ne, ne su Mija, o su seserimi ir
keliais draugais.)
Gero vakaro. Leo. Perduokite
linkėjimų pianinui.
Po penkių valandų
Re:
Ar jau grįžote iš teatro? Negaliu
užmigti. Ar pasakojau Jums
kada nors apie šiaurės vėją?
Negaliu jo pakęsti, kai mano
kambary pravertas langas. Būtų
puiku, jeigu dar ką nors
parašytumėt. Parašykite
paprasčiausiai: „Tuomet
užverkite langą.“ Tada aš Jums
atsakysiu: „Prie užverto lango
negaliu miegoti.“
AW:
Ar Jūs miegate galva į langą?
Po 50 sekundžių
Re:
LEO!!!! Taip, mano galvūgalis
atgręžtas į langą.
Po 45 sekundžių
AW:
O jeigu apsisuktumėt 180
laipsnių kampu ir miegotumėt
kojom į langą?
Po 50 sekundžių
Re:
Negaliu: tada šalia nebūtų
naktinio stalelio su skaitymo
lempa.
Po minutės
AW:
Miegant nereikia skaitymo
lempos.
Po 30 sekundžių
Re:
Ne, užtat reikia skaitant.
Po minutės
AW:
Tada paskaitykite, o paskui
apsisukit ir miegokit kojom į
langą.
Po 40 sekundžių
Re:
Sukdamasi išsibudinsiu ir vėl
turėsiu skaityti, kad užmigčiau.
O tada pasigesiu naktinio
stalelio su lempa.
Po 30 sekundžių
AW:
Sugalvojau! Pastatykite jį
kitame lovos gale.
Po 35 sekundžių
Re:
Nieko nebus, lempos laidas per
trumpas.
Po 40 sekundžių
AW:
Gaila, čia aš rasčiau lempai
ilgintuvą.
Po 25 sekundžių
Re:
Atsiųskite jį man el. paštu!
Po 45 sekundžių
AW:
Gerai, prisegu kaip dokumentą.
Po 50 sekundžių
Re:
Ačiū, gavau. Puikus laidas,
neapsakomai ilgas! Einu jo
prijungti.
Po 40 sekundžių
AW:
Tik žiūrėkite, kad naktį už jo
neužkliūtumėt.
Po 35 sekundžių
Re:
Ak, dabar miegosiu taip kietai.
Tai Jūsų dėka. Ir Jūsų laido!
Po minutės
AW:
Tegu pučia sau dabar tas
šiaurys, kiek tik išgali.
Po 45 sekundžių
Re:
Leo, Jūs man labai labai
patinkat. Jūs fantastiškai gerai
mokat apsaugoti mane nuo
šiaurės vėjo!
Po 30 sekundžių
AW:
Jūs man taip pat patinkat, Emi.
Labanakt.
Po 25 sekundžių
Re:
Labanakt. Saldžių sapnų.
Kitą vakarą
Be temos
Labas vakaras, Emi. Šiandien
laukėte, kad parašyčiau pirmas,
ar ne?
Re:
Leo, aš beveik visada laukiu,
kad parašytumėt pirmas, tik
dažniausiai veltui. Šįkart
sulaukiau. Kaip Jums einasi?
Po trijų minučių
AW:
Gerai. Ką tik kalbėjomės su
Mija. Ir nutarėm Jums viską
apie save papasakoti, jeigu dar
norite apie tai sužinoti.
Re:
Tik paskui žinosiu, ar norėjau.
Bet Jūs taip oficialiai pradėjot,
kad manau, visai tikėtina, jog
paskui suprasiu nenorėjusi to
sužinoti. Jeigu tai meilės istorija
su nėštumu, kelione į Veneciją ir
vestuvių data, tai geriau
nepasakokit. Šiandien jau ir taip
susikirtau su klientu. Be to,
prasidėjo mano dienos.
AW:
Ne, tai ne meilės istorija.
Niekada tokia ir nebuvo.
Stebiuosi, kad taip smarkiai
susvyravote. Anksčiau buvote
tvirtai įsitikinusi, kad tai Jūsų
reikalas. „Jūsų reikalas“ – štai
kur šaknys slypi. Ar pasakoti
viską smulkiai?
Re:
Leo, taip negarbinga!
Niekuomet nelaikiau to savo
reikalu. Jokio „reikalo“ ir
nebuvo. Anksčiau tiesiog
nepagalvojau, kas bus, jeigu
susitiksite su mano drauge. Man
buvo tik smalsu, ką ji pasakys ir
ką pasakysite Jūs, Leo. Kai
paskui Jūs sakėte arba
nesakėte, tik tada pajutau, kad
man labai nepatinka tai, ką
sakote arba ko nesakote Jūs ir
Mija. Bet pasakokite toliau.
Svarbiausią sakinį, šiaip ar taip,
jau parašėte. (Patį pirmą.)
Daugiau ne itin kas gali nutikti.
AW:
Mudu su Mija sekmadienio
popietę pirmąkart pasimatėm
kavinėje ir iš karto supratome,
kodėl ten sėdim – ne dėl savęs
pačių, o dėl Jūsų. Neturėjom
jokių šansų suartėti, ne tik
įsimylėti vienas kito. Anaiptol
nesijautėme skirti vienas kitam.
Nuo pat pirmos akimirkos
jautėmės lyg marionetės,
šachmatų figūros, kuriomis Jūs,
mieloji Emi, ką tik pradėjote
savo žaidimą. Tik to žaidimo
mes nesupratom. Ir iki šios
dienos jo neperprantam. Emi,
Jūs žinote, kad Mija Jus labai
vertina, žavisi Jumis ir net Jums
pavydi. Ar tai turėtų paskatinti
mane Jumis dar labiau domėtis?
Jeigu taip, tai kam? Ar kad
sužinočiau, koks tobulas Jūsų
šeimos gyvenimas, tiesiog idilė?
Bet ką bendra tai turi su mūsų
el. laiškais? Ar tai turi apsaugot
nuo šiaurio, kuris pučia pro Jūsų
langą ir trukdo užmigti?
O Mija – ji Jūsų apskritai
nebesupranta. Bet kai
susitikom, iškart pajautė, kad aš
jai – tabu. Buvau ant kaklo
pasikabinęs lentelę: „Tai Emi
nuosavybė! Neliesti!“ Mija
suvokė, kad jos paskirtis ribota
– mane iškamantinėti. Ji turėjo
Jums kuo smulkiausiai apie
mane papasakoti, pateikti kitos
mano plotmės išklotinę, tą,
kurios nepažįstate, fizinę, – kad
turėtumėte išbaigtą mano
paveikslą.
Na gerai, Emi, mudu su Mija
nebuvom linkę įsijausti į mums
patikėtus vaidmenis. Ir
pasišovėm sugadinti tą keistai
suregztą Jūsų žaidimą. Taip,
elgėmės atžagariai ir nors
vienas kito neįsimylėjom, bet
mylėjomės. Mums buvo gera,
jautėm malonumą ir
pasinaudojome situacija iki galo.
Nejautėm nei širdies plakimo,
nei didelės aistros, nei gilaus
troškimo. Mudviem užteko, kad
darome tai dėl Jūsų. Tai buvo
paprasčiausias ir garbingiausias
dalykas pasaulyje. Mes tikrai
griežėm ant Jūsų dantį! Tad
šiame žaidime sužaidėme savą
žaidimą. Na, vieną naktį viskas
buvo gerai, o kitą – nebe. Ilgą
laiką galima miegoti tik vienam
su kitu, o ne bendrai nusiteikus
prieš kažką trečią. Pasidarė
aišku, kad tarp Mijos ir manęs
ryšys neužsimegs. Bet mes ir
toliau mielai susitikinėjome,
buvo malonu šnekučiuotis, mes
vienas kitam patikom (ir toliau
patinkame) ir patiko Jūsų arčiau
neprisileisti, Emi. Už bausmę
dėl išpuikimo.
Štai ir visa istorija. Įdomu, ar
suprasite. Ir kaip suvirškinsite,
mieloji mano el. laiškų partnere.
Per tą laiką jau ir naktis
užslinko, matau, pilnatis. Ir
šiaurys nurimo. Galite ramiai
atgręžti galvą į langą.
Labanakt!
Po dviejų dienų
Be temos
Miela Emi, jaučiuosi
apgailėtinai, kai dvi dienas
kybau ore. Nes Jūs paliekate
mane ten kyboti. Todėl
mandagiai prašyčiau atsakyti.
Galite be gailesčio trėkšti mane
į žemę, tik nepalikite kyboti. Su
gilia pagarba – Leo.
Kitą dieną
Tema: Virškinimas
Labas, Leo, žaisdamas tinklinį
Jonas išsinarino ranką. Dvi
naktis prabuvom ligoninėj. Tai
įžanga, kalbant tema „šeimos
idilė“.
Dabar apie virškinimą. Daug
kartų bandžiau suvirškinti Jūsų
laišką, deja, vis strigo gerklėj.
Dabar teliko neutralaus skonio
košė. Klausiate, ar iš Mijos
turėjote sužinoti, koks tobulas,
tiesiog idiliškas gali būti
gyvenimas šeimoje. Mielas Leo,
Jūs ir Mija šiuo klausimu
klystate. Mano šeimos
gyvenimas geras, bet anaiptol
ne tobulybė. „Šeimos
gyvenimas“ kaipo toks neturi
nieko bendra su tobulumu, o tik
su kantrybe, ištverme,
atlaidumu ir išnarintomis vaikų
rankomis. Gal šiuo išskirtiniu
atveju man bus leista priminti,
kad turiu ilgametę patirtį,
kurios – labai apgailestauju –
neturite nei Jūs, nei Mija.
„Šeimos idilė“ – tai
oksimoronas, sąvokų samplaika,
kurioje vienas dėmuo paneigia
kitą: arba šeima, arba idilė.
Taigi, o dabar keli žodžiai apie
Jūsų „žaidimą žaidime“. Judu su
Mija sugulėt, grieždami ant
manęs dantį? Apie tokį
vaikėziškumą jau seniai
nebuvau girdėjusi. Leo, Leo!
Gaunate vien minusus.
SE P T I N TA S SKY R I U S
Po dviejų dienų
Tema: Apsikuopti
Labas, Emi. Kaip sekasi? Man –
ne per labiausiai. Ir negaliu
pasigirti tuo, kad didžiuojuosi
savimi. Nereikėjo susipažinti su
Mija. Turėjau numanyti, kad
nors absurdiška, tai mane dar
labiau susaistys su Jumis, Emi.
Išsakiau priekaištą, kad toks ir
buvo Jūsų kėslas. Pusę to
priekaišto prisiimu sau. Manau,
to siekėm abu. Tačiau iki šiol
nedrįsom sau to pripažinti. Mija
buvo mūsų ryšininkė. Jūs man ją
atsiuntėte. O aš su ja
atsirevanšavau. Jos atžvilgiu tai
buvo nesąžininga. Padidėjęs
Mijos susidomėjimas manimi
atitinka padidėjusį jos
susidomėjimą Jumis, Emi. Man
atrodo, turėtumėte žengti kelis
žingsnius savo draugės link. O
aš – kelis žingsnius atsitraukti.
Turiu šiek tiek apsikuopti.
Linkiu Jums geros dienos. Leo.
Po valandos
Re:
O ką kuopdamasis išmesite,
Leo? Mane?
AW:
Visą laiką maniau, kad el. laiškai
savaime išlaiko tam tikrą
tvarką. Bet dabar man atrodo,
kad pagaliau turėčiau palengva
nuspausti stabdžius.
Re:
Ir vėl apsireiškė tas
neryžtingasis Leo: „man
atrodo“, „turėčiau“, „pagaliau“,
„palengva“, „nuspausti
stabdžius“. Ar mėgaujatės tuo,
kad stebėsiu Jūsų nedrąsų
atsitraukimą? Prašom, Leo,
minkit tuos savo stabdžius, bet
minkite juos kaip reikiant!!! Ir
nekankinkit manęs su savo
manau, turėčiau, pagaliau,
palengva... Tai jau ima knisti!
Po trijų minučių
AW:
Gerai, spaudžiu stabdžius.
Po 40 sekundžių
Re:
Pagaliau.
Po 35 sekundžių
AW:
Jau nuspaudžiau.
Po 25 sekundžių
Re:
Tai kas dabar?
AW:
Dar nežinau. Laukiu, kol
sustosiu.
Po 25 sekundžių
Re:
Jau sustojot. Labanakt!
Po dviejų dienų
Be temos
Labas, Emi, tai ką, ar daugiau
nerašysim?
Po septynių valandų
Re:
Atrodo, kad ne.
Kitą dieną
Be temos
Visai gerai kartais negauti el.
laiškų.
AW:
Taip, prie to galima priprasti.
Re:
Tik tada pamatai, kiek jėgų tai
atimdavo.
Po pusšeštos valandos
AW:
Stresas. Grynas stresas.
Kitą dieną
Be temos
O kaip einasi Mijai?
Po dviejų valandų
AW:
Neturiu jokio supratimo,
nesusitikinėjam.
Po aštuonių valandų
Re:
Ak, taip? Gaila.
Po trijų minučių
AW:
Taip, gaila.
Kitą dieną
Be temos
Su jumis iš tikrųjų smagu, Leo.
Po devynių valandų
AW:
Ačiū, šį komplimentą siunčiu
atgal.
Kitą dieną
Be temos
Kaip einasi Marlenai? Gal vėl
atkrytis?
Po trijų valandų
AW:
Ne, iki šiol dar ne, bet turiu dėti
pastangas. O kaip einasi Jūsų
šeimai? Kaip Jono kelis?
Po dviejų valandų
Re:
Ranka.
AW:
Teisingai, atsiprašau, kaip
ranka?
Po pusketvirtos valandos
Re:
Nematyt. Sugipsuota.
Po pusvalandžio
AW:
Ak, taip. Tikrai. Aišku.
Po dviejų dienų
Be temos
Gana liūdna, Emi, kad neturim
vienas kitam ko pasakyti.
Re:
Gal niekada ir neturėjom vienas
kitam ko pasakyti.
AW:
Užtat ganėtinai prisišnekėjom.
Po 20 minučių
Re:
Vien tuščiais žodžiais.
AW:
Jeigu taip sakot, tikriausiai taip
ir buvo.
Re:
Kaip gerai, kad nuspaudėte
stabdžius.
Po trijų minučių
AW:
Kad stabdom susirašinėjimą,
paskelbėte Jūs, Emi!
Re:
O Jūs kasdien vis iš naujo apie
tai šnekat.
Po penkių valandų
AW:
Ar visai liautis?
Po trijų minučių
Re:
Mes jau liovėmės.
Po 50 sekundžių
AW:
Jūs tikrai sugebat žmogų
sumurkdyti.
Re:
Iš Jūsų išmokau, Leo. Labanakt.
Po trijų minučių
AW:
Labanakt.
Re:
Labanakt.
Po minutės
AW:
Labanakt.
Po 50 sekundžių
Re:
Labanakt.
Po 40 sekundžių
AW:
Labanakt.
Po 20 sekundžių
Re:
Labanakt.
AW:
Jau trečia valanda, paryčiai. Ar
šiaurys pučia? Labanakt.
Po 15 minučių
Re:
Trečia ir septyniolika minučių.
Vakaris. Jis manęs nejaudina.
Labanakt.
Kitą rytą
Tema: Labas rytas
Labas rytas, Leo.
Po trijų minučių
AW:
Labas rytas, Emi.
Po 20 minučių
Re:
Šį vakarą išskrendu dviem
savaitėms į Portugaliją,
atostogos prie jūros su vaikais.
Leo, ar dar čia būsite, kai
grįšiu? Turiu žinoti. Sakydama
„čia“, turiu galvoj... ką, tiesą
sakant, turiu galvoj? Turiu
galvoj, tiesiog čia. Jūs
suprantate, ką turiu galvoj.
Bijau Jus prarasti. Bijau, kad
Jūsų neteksiu. Dėl manęs, tegul
būna nuspausti tie stabdžiai.
Dėl manęs, galime neberašyti.
Dėl manęs, tegul būna nebylūs,
tušti žodžiai. Bet nebylūs ir tušti
žodžiai su Jumis, o ne be Jūsų!
Po 18 minučių
AW:
Taip, miela Emi, nors Jūsų
nelauksiu, būsiu čia, kai grįšite.
Aš visą laiką esu čia, Jums, net
kai nerašom laiškų. Pažiūrėsim,
kaip bus po tų dviejų savaičių
pertraukos. Gal ji išeis į naudą.
Man regis, per pastarąsias
dienas jau ganėtinai
pasirengėm. Viso geriausio.
Leo.
Po dviejų valandų
Re:
Dar vienas dalykas prieš
išskrendant, Leo. Tik prašom
atsakyti atvirai! Ar manimi
nebesidomite?
AW:
Visai atvirai?
Re:
Taip, visiškai atvirai. Atvirai, ir
prašyčiau kuo greičiau! Su Jonu
turiu važiuoti, kad nuimtų jam
gipsą.
Po 50 sekundžių
AW:
Kai pamatau, kad nuo Jūsų –
laiškas, sutvaksi širdis. Šiandien
taip pat kaip ir vakar, kaip ir
prieš septynis mėnesius.
Po 40 sekundžių
Re:
Nepaisant tuščių žodžių? Tai
puiku!!! Atostogos išgelbėtos!
Sudie.
Po 45 sekundžių
AW:
Sudie.
Po aštuonių dienų
Be temos
Labas, Leo. Esu interneto
kavinėje Porte. Rašau greitai,
kad neplakdama Jūsų širdis
kartais nesustotų. Mums einasi
gerai: mažajam nuo atostogų
pradžios paleisti viduriai,
vyresnėlė įsimylėjo portugalą
banglenčių trenerį. Beliko
šešios dienos! Laukiu nesulaukiu
Jūsų! (Tik neprasidėkite vėl su
Marlena!)
Po šešių dienų
Tema: Labas!
Mielas Leo, aš vėl čia. Kaip
praėjo pertraukėlė? Kas naujo?
Man Jūsų labai trūko! Nerašėte.
Kodėl? Bijau pirmojo Jūsų
laiško. Dar labiau bijau, kad
turėsiu ilgai laukti. Klausimas:
ką darysim toliau?
Po 15 minučių
AW:
Emi, Jums nėra ko bijoti pirmojo
mano laiško. Štai jis – visai
nepiktas.
1. Naujo – nieko.
2. Pertraukėlė – buvo ilga.
3. Jums nerašiau, nes buvo
pertraukėlė.
4. Man Jūsų trūko – irgi!
(Tikriausiai labiau nei Jums
manęs. Jūs bent jau galėjote
ginti šešiolikmetę dukterį nuo
portugalo banglenčių trenerio.
Kaip baigėsi ši istorija?)
5. Ką darysim toliau? Turim
lygiai tris galimybes: tą patį, ką
ligi šiol. Liautis. Susitikti.
Re:
4. Fiona išvyks į Portugaliją ir
ištekės už banglenčių trenerio.
Ji su mumis parskrido tik
trumpam, susikrauti daiktų. Taip
ji mano.
5. Aš – už susitikimą.
Po trijų minučių
AW:
Praeitą naktį pašėlusiai Jus
sapnavau.
Re:
Iš tikrųjų? Man irgi taip buvo.
Turiu galvoj, „pašėlusiai Jus
sapnavau“. Ką Jūs turit galvoj
sakydamas „pašėlusiai“? Ar
sapnas buvo pašėlęs? Ar bent
jau erotiškas?
Po 35 sekundžių
AW:
Taip, be galo erotiškas!
Po 45 sekundžių
Re:
Tikrai? Kažkaip Jums nedera.
Po minutės
AW:
Aš ir pats nustebau.
Po 30 sekundžių
Tai kaip ten buvo??? Parašykite
su visom smulkmenom! Ką mes
darėme? Kaip aš atrodžiau?
Koks buvo mano veidas?
Po minutės
AW:
Veido ne kažin kiek mačiau.
Re:
Na jau, Leo, čia tai viršūnė!
Tikriausiai buvau ta blondinė
Emi iš kavinės didžiuliu biustu,
kurį reikėjo pamatuoti.
Po 50 sekundžių
AW:
Kuo Jums vis užkliūva didelis
biustas? Gal turite problemų dėl
krūtinės dydžio?
Re:
Jūs nesiliaujate stebinęs, Leo.
Net nenorite sužinoti, ar didelė
mano krūtinė? Užtat Jus
domina, ar turiu problemų dėl
jos dydžio. Tai vyrams
absoliučiai nebūdinga, net
pamanysiu, kad turite didelės
krūtinės sindromą.
Po trijų minučių
AW:
Emi, galite mane palaikyti
visiškai neseksualiu, bet ar
didelė, ar maža, stora, plona,
plati, plokščia, apvali, ovali,
kampuota ar briaunota –
kažkodėl manęs nedomina
krūtinė, kurios savininkės
nepažįstu iš veido. Bent jau man
trūksta talento domėtis moters
biusto dydžiu atskirai nuo to,
kas sudaro ją visą.
Po minutės
Re:
Cha, Jūs pats sau
prieštaraujate! Prieš tris laiškus
pasakojote be galo erotišką
sapną, kuriame, spėju, matėte
viską, ką mato vyrai, tik ne
mano veidą. Tik nesakykite, kad
krūtinės net nepastebėjote.
Po 55 sekundžių
AW:
Sapne nemačiau nei veido, nei
krūtinės, nei kitų kūno dalių.
Viską tik jaučiau.
Re:
Jeigu manęs visai nematėte, tai
iš kur žinote, kad moteris, kurią
grabaliojote, buvau aš?
Po minutės
AW:
Iš to, kad yra tik viena moteris,
kuri kalba taip kaip Jūs, – Jūs!
Po pustrečios minutės
Re:
Tai mudu kalbėjomės, kai Jūs
aklai mane grabaliojote?
Po 50 sekundžių
AW:
Aš Jūsų aklai negrabaliojau, aš
Jus jaučiau – tai didžiulis
skirtumas. Ir mudu (be kita ko)
kalbėjomės.
Po 35 sekundžių
Re:
Tai nenusakomai erotiška!
AW:
Jūs nieko apie tai nenutuokiat,
Emi. Tokiuose reikaluose
tikriausiai pernelyg įsijaučiate į
savo įsivaizduojamus vyrus.
Re:
Čia mano vyrai, o ten the one
and only – vienas vienintelis
Leo, pakilęs aukščiau biusto
problemų. Tokiu prakilniu
skirtumu šiandien ir baigsim.
Turiu dar kai ką sutvarkyti.
Parašysiu rytoj. Iki greito. Emi.
Kitą dieną
Tema: Susitikimas
Tai kaip, Leo, ar susitinkam?
Turiu marias laiko. Bernhardas
su vaikais savaitei išvyko į
kalnus. Aš viena.
Po pusšeštos valandos
Re:
Leo, ei, ar liežuvį prarijot?
AW:
Ne, Emi, aš tik galvoju.
Re:
Tai nieko gero nežada. Puikiai
žinau, apie ką galvojate. Leo,
prašau, susitikim!
Nepraleiskime, ko gero,
paskutinio šanso. Kuo Jūs
rizikuojate? Arba ką bijote
prarasti?
AW:
1. Jus
2. Save
3. Mus abu
Po 17 minučių
Re:
Leo, Jūs paniškai bijote ryšių.
Mes iškart patiksime vienas
kitam, kalbėsimės kaip iki šiol,
skirtumas bus tik tas, kad balsu.
Nuo pat pirmos minutės
susibičiuliausime. Po valandos
jau net neįsivaizduosime, kad
galėjom nepasimatyti. Sėdėsim
prie stalelio italų restorane. Aš
Jums prieš akis valgysiu
spagečius al pesto. (O gal tiks ir
vongole?) Pasuksiu galvą
sukeldama oro gūsį, kurį Jūs,
mielas Leo, pajusite. Pagaliau
tikras, fizinis, išlaisvinantis,
nevirtualus oro gūsis!!!
AW:
Emi, Jūs – ne Mija. Iš Mijos
nieko nesitikėjau. Ir atvirkščiai.
Mudu su Mija pradėjom nuo
starto, kaip paprastai ir būna,
kai du žmonės susipažįsta. Su
Jumis, Emi, viskas kitaip:
startuojam nuo finišo linijos, nuo
kurios tėra kryptis atgal.
Vairuojam didžiojo
prablaivėjimo link. Negalim
išgyventi to, apie ką rašom.
Negalim atstoti tų portretų,
kuriuose vienas kitą nusipiešėm.
Nusivilsiu, jeigu Jūs neprilygsite
Emi, kurią aš pažįstu. O Jūs
neprilygsite jai! Nusiminsit ir
Jūs, jeigu aš neprilygsiu tam
Leo, kurį pažįstate. O aš ir
neprilygsiu! Po mūsų pirmo (ir
vienintelio) susitikimo
išsiskirsime prablaivėję, vangūs,
it pripampę riebių valgių, kurie
visai nebuvo skanūs, nors ištisus
metus badmiriaudami laukėm,
kol pagaliau pasisotinsim, nors
mėnesių mėnesius virėm ir
čirškinom. O kas tada? Viskas.
Baigta. Suvalgėm. Apsimesti,
kad nieko nebuvo? Emi, tada jau
visiems laikams prieš akis
turėsime demitologizuotą,
atskleistą vienas kito atvaizdą,
kurio apžavai bus išsisklaidę, o
liks vien suskeldėję portretai.
Nebežinosim, ką vienas kitam
parašyti. Nebežinosim, kodėl
turėtume rašyti. O vėliau kada
nors susitikę kavinėje arba
metro apsimesim, kad vienas
kito nepastebim, suksime akis į
šalį, skubiai vienas nuo kito
nusigręšim. Gėdysimės to, kuo
virto mūsų susikurtas
paveikslas, to, kas iš jo liko. Du
svetimi žmonės su bendra
tariama praeitim, be jokios
gėdos save apgaudinėję.
Po trijų minučių
Re:
O kasdien išmiršta šimtai
gyvūnų rūšių.
Po minutės
AW:
Ir kuo gi čia dėti jie?
Po 55 sekundžių
Re:
Leo, Jūs aimanuojate,
aimanuojate, aimanuojate,
aimanuojate, aimanuojate.
Piešiate viską juodomis
spalvomis, piešiate viską
juodomis spalvomis, piešiate
juodomis spalvomis, piešiate
juodomis spalvomis.
Po 25 sekundžių
AW:
Piešiate juodomis spalvomis.
Po 40 sekundžių
Re:
???
AW:
Piešiate juodomis spalvomis.
Vieną pamiršot, penkiskart
„aimanuojate“, penkiskart
„piešiate juodomis spalvomis“.
Arba keturiskart „aimanuojate“,
keturiskart „piešiate juodomis
spalvomis “, bet tada vienu
„aimanuojate“ per daug.
Re:
Gerai pastebėta, puikiai
išnagrinėta. Tipiškas Leo, šiek
tiek liguistai prikišamai, bet
maloniai, atidžiai ir taktiškai.
Skaitydama tai, ką dabar
parašėte, taip norėčiau matyti
Jūsų akis, tikras Jūsų akis!
Labanakt. Sapnuokite mane! Ir
bent kartą sapne į mane
pažvelkite!
Po trijų minučių
AW:
Labos nakties, Emi. Man labai
gaila, bet esu toks, koks esu,
toks, koks esu, toks, koks esu.
Po dviejų dienų
Tema: Susitikimas light
Labas vakaras, Emi. Ar Jūs (vis
dar) įsižeidusi, o gal šiąnakt ir
vėl išgersim kelias taures vyno?
Kupinas vilties Jūsų Leo.
Re:
Labas, Leo, šį vakarą realiai
susitinku su Mija. Nusprendėm
pasižmonėti kaip senais gerais
laikais ir pasilinksmint. Ar gal
geriau sakyti – paūžti, kol veiks
baras. Tai reiškia, kad mūsų
pasibuvimas gali užtrukti iki
penktos ryto.
Po 16 minučių
AW:
Viskas aišku. Žinoma, reikia
išnaudoti laiką, kol šeima
išvykusi. Perduokite nuo manęs
linkėjimų Mijai. Ir linkiu gero
vakaro.
Re:
Tai vienas iš tų nedaugelio Jūsų
laiškų, kuriuos rašančio visai
nenorėčiau matyti. (Beje, Jūsų
įsivaizdavimas apie šeimą, bent
jau apie mano šeimą, gana
naivus. Kad galėčiau švęsti iki
penktos ryto, visai nebūtina
laukti, kol šeima išvyks. Tai
galiu padaryti kada tik
įsigeidusi.)
Po trijų minučių
AW:
Ar ir su manim galėtumėte
susitikti kada tik įsigeidusi?
Nepriklausomai nuo to, ar
Bernhardas savaitei išvykęs su
vaikais į kalnus, ar sėdi
gretimame kambaryje (ir bet
kurią akimirką gali apsilankyti
Jūsų kambaryje)?
Po 20 minučių
Re:
Leo, pagaliau tai pasakėte!!!
Galėjote užvakar tiek neaušinti
burnos, tauzydamas apie
sukrečiantį, fantazijos vaizdinius
darkantį mūsų pasimatymą. Juk
ne tai jums kliūva, o
Bernhardas. Jūs pernelyg gerai
save vertinate, kad galėtumėt
būti antras, po jo. Nenorite su
manim susitikti, nes teoriškai
negalite manęs „gauti“, nors to
iš tiesų norėtumėt, ar ne? Kai
rašom el. laiškus, priklausau tik
Jums ir Jūs puikiai su manim
tvarkotės, galite nusistatyti
atstumą nuo didžiausio nuotolio
iki kokio tik norit artumo, ar ne?
Po 45 minučių
AW:
Emi, Jūs neatsakėte į mano
laišką. Ar pasimatytume (ar
norėtumėt pasimatyti), jeigu
gretimame kambaryje sėdėtų
Jūsų vyras? Ir (papildomas
klausimas) ką jam pasakytumėt?
Gal: „Žinai, brangusis, šįvakar
susitiksiu su vyru, su kuriuo
susirašinėju jau metus,
dažniausiai kelis kartus per
dieną, nuo „labo ryto“ iki „labos
nakties“. Dažnai jis pirmas tą
dieną apie mane ką nors sužino,
dažnai paskutiniam ką nors
papasakoju prieš miegą. O
naktį, kai negaliu užmigti, kai
pučia šiaurės vėjas, neateinu
pas tave, brangusis, ne, tada
tam vyrui rašau laišką. Ir jis
atrašo man. Matai, tas tipas
pasiutusiai gerai mane veikia,
kai pučia šiaurys. Ką mes vienas
kitam rašom? Ak, tik asmeninius
dalykus, tik apie mudu, kaip
viskas klostytųsi tarp mūsų,
jeigu neturėčiau tavęs,
brangusis, tavęs ir vaikų. Na
štai, kaip sakiau, šįvakar su juo
susitiksiu...“
Re:
Niekada nesakau savo vyrui
„brangusis“.
Po 50 sekundžių
AW:
O, atleiskite, Emi, žinoma, Jūs
sakote „Bernhardai“. Taip daug
pagarbiau.
Re:
Leo, tik neužpykit, bet Jūsų
įsivaizdavimas apie gerai
sustyguotą santuoką tikrai
apgailėtinas. Žinote, ką
pasakyčiau Bernhardui, jeigu
vakare eičiau su Jumis susitikti?
Sakyčiau: „Bernhardai, šįvakar
išeinu. Susitinku su vienu
draugu. Gali būti, kad vėlai
grįšiu.“ Ir žinote, ką atsakytų
Bernhardas? „Sėkmės, linkiu
gerai praleisti laiką!“ O ar
žinote, kodėl jis taip atsakytų?
Po minutės
AW:
Gal todėl, kad jam vis tiek, ką
Jūs veikiate?
Po 40 sekundžių
Re:
Todėl, kad jis manimi pasitiki!
Po minutės
AW:
Kokiu klausimu pasitiki?
Po 50 sekundžių
Re:
Kad nepadarysiu nieko tokio,
kas sutrikdytų arba galėtų kada
nors sutrikdyti bendrą mūsų
gyvenimą.
AW:
Ak, taip, teisingai. Juk jūs
išeitumėt tik į tą „išorinį
pasaulį“, kuris su šeima
nesusijęs. Vidinis gyvenimas
liktų nepaliestas. Bet tarkim,
Emi, Jūs mane įsimylite, o aš
įsimyliu Jus. Tarkim, mes
užmezgam romaną ir tampam
meilužiai... vadinkite tai, kaip
norit, Emi: ir tada
nepadarytumėt nieko tokio, kas
galėtų kada nors sutrikdyti Jūsų
gyvenimą su Bernhardu?
Re:
Leo, Jūsų prielaidos klaidingos:
aš Jūsų neįsimylėsiu!!!!
Neužsimegs joks romanas, mes
netapsime meilužiai, kad ir kaip
tai pavadintumėt! Tai tik
paprasčiausias susitikimas.
Panašiai susitinkama su senu
geru draugu, kurio ilgai nesi
matęs. Skirtumas tik tas, kad ne
ilgai, o išvis niekada nesi matęs.
Vietoj „Leo, tu atrodai nė kiek
nepasikeitęs“ aš pasakyčiau:
„Leo, tai štai kaip Jūs atrodote.“
Taip viskas ir būtų.
AW:
Jums atrodo, kad Jus tenkintų
situacija, jeigu tik AŠ
įsimylėčiau JUS, taip sakant,
vienpusiškai. Tada visą
gyvenimą tikrai rašyčiau Jums
jausmingus, svajingus, širdį
draskančius el. laiškus. Paskui
dar ir eilėraščius, dainas, gal
net miuziklus arba operas,
kupinas neišsipildžiusių aistrų.
Tada galėtumėte sau arba
Bernhardui, arba ir sau, ir jam,
pasakyti: matai, kaip gerai, kad
tada su juo susitikau.
Po 40 sekundžių
Re:
Man regis, Marlena Jums kažką
padarė!
Po puspenktos minutės
AW:
Nenusukite kalbos, Emi.
Marlena su šiuo reikalu
išskirtinai nesusijusi nė per
nago juodymą. Tai grynai mūsų
dviejų, tiksliau – mūsų trijų,
reikalas. Jūsų vyras juk kažkaip,
nors ir labai tolimai, su tuo
susijęs, kad ir kaip įnirtingai tai
neigtumėt. Nė už ką nepatikėsiu
atsitiktinumu – kad savaime
išėjo taip, kad susitikti norite
dabar, kai Jūsų vyras toli
kalnuose.
Re:
Ne, tai ne atsitiktinumas. Šią
savaitę paprasčiausiai turiu
daugiau laisvo laiko. Laiko, kurį
mielai leidžiu su man
patinkančiais žmonėmis. Laiko
draugams arba tiems, kurie gali
jais tapti. Beje, jei jau kalbame
apie laiką – tuoj aštuonios. Turiu
eiti, Mija jau bus užsilaukusi.
Gero vakaro, Leo.
Po penkių valandų
Re: Leo?
Sveikas, Leo, gal dar kartais
nemiegat? Ar neišgertumėt su
manim dar vienos taurės vyno?
Leo, Leo, Leo. Aš visai nekaip
jaučiuosi. Emi.
Po trylikos minučių
AW:
Taip, dar nemiegu. Tai yra jau
nemiegu. Mat įjungiau Emi
žadintuvą – signalą, kuris
praneša, kad atėjo nuo Emi
žinutė. Nustačiau jį visu garsu,
o nešiojamąjį kompiuterį
pasidėjau prie pagalvės. Ką tik
jis išvertė mane iš lovos.
Emi, žinojau, kad šiąnakt dar
parašysite. Beje, kiek valandų?
Ak, ką tik po vidurnakčio. Tai
judvi su Mija ilgai neištvėrėte!
(Vyno nebegersiu. Jau išsivaliau
dantis, o vynas su dantų pasta
dera kaip makaronų sriuba su
rytine kava.)
Re:
Leo, aš taiiiiiiip džiaugiuosi, kad
atrašėte!!! Iš kur žinojot, kad
Jums dar parašysiu?
AW:
1. Mat mėgstate leisti laiką su
žmonėmis, kurie Jums patinka.
Leisti laiką „su draugais arba
tais, kurie gali jais tapti“.
2. Mat Jūs namie viena.
3. Mat jaučiatės vieniša.
4. Mat pučia šiaurys.
Re:
Ačiū, Leo, kad neužpykot. Vakar
rašiau Jums siaubingai
stačiokiškus laiškus. Jūs man –
ne vien paprastas draugas. Jūs
man reiškiate daug, kur kas
daugiau. Jūs esate man. Jūs
esate. Jūs esate. Esate tas,
kuris atsako į klausimus, kurių
pati sau neužduodu. Taip, aš
jaučiuosi vieniša, todėl ir rašau
Jums!
Po 40 sekundžių
AW:
O kaip praėjo susitikimas su
Mija?
Po pustrečios minutės
Re:
Siaubingai! Ji nemėgsta kalbų
apie Bernhardą. Jai nepatinka,
kai kalbu apie savo santuoką.
Jai nepatinka, kai kalbu apie
savo šeimą. Jai nepatinka, kai
kalbu apie savo el. laiškus. Jai
nepatinka, kai kalbu apie savo...
kai kalbu apie Leo. Jai
nepatinka, kai kalbu. Jai
nepatinka, kad kalbu. Jai
nepatinka. Aš jai nepatinku.
Po minutės
AW:
Kodėl su ja kalbėjotės apie
tokius dalykus? Aš maniau, su ja
leisitės į turnė po barus, kaip
senais gerais laikais.
Po trijų minučių
Re:
Senų gerų laikų nesugrąžinsi.
Todėl, kad tie laikai „seni“.
Nauji laikai niekada nebus tokie
kaip seni. Kad ir kaip
stengtumeis, jie bus seni ir
praėję, tokie, kurių gali tik
ilgėtis. Niekada nereikia gailėtis
praėjusių laikų. Tas, kuris gailisi
praėjusių laikų, yra senas ir
liūdnas. Norite, kad pasakyčiau,
kaip buvo? Netroškau nieko
kito, tik namo, pas Leo.
Po 50 sekundžių
AW:
Kaip puiku, kad kartais jau būnu
Jums namais!
Re:
Leo, tik pasakykite atvirai, ką
manot apie mane ir Bernhardą
po to, ką išgirdote iš manęs ir
Mijos. Būkit geras, tik visai
atvirai!
AW:
Uffffff... ar tai tikrai klausimas
pusę pirmos nakties? Ir dar:
argi nenorėjote per atstumą
laikyti manęs nuo savo „vidinio
gyvenimo“? Bet prašom: man
atrodo, kad Jūsų santuoka gerai
klostosi.
Po 45 sekundžių
Re:
„Gerai klostosi.“ Ar tai
neigiamas vertinimas? Kas nors
bloga? Kodėl visi man svarbūs
žmonės sako, kad santykiai,
kurie gerai klostosi, yra blogai?
AW:
Emi, tai nėra neigiamas
vertinimas. Jeigu klostosi gerai,
juk negali būti blogai, ar ne?
Blogai – jeigu klostosi nekaip.
Tada reikėtų savęs paklausti:
kodėl nesiklosto taip gerai?
Arba: ar gali klostytis geriau?
Bet, Emi, manau, kad man
nedera su Jumis diskutuoti apie
Bernhardo ir Jūsų santuoką.
Mija tikriausiai irgi ne tas
žmogus, su kuriuo galite apie tai
kalbėtis. Mano galva, tai
Bernhardas – taip, Bernhardas –
yra tas žmogus.
Po 13 minučių
AW:
Ei, Emi, ar jau miegate?
Po 35 sekundžių
Re:
Leo, aš taip norėčiau išgirsti
Jūsų balsą.
Po 25 sekundžių
AW:
Ką sakot?
Po 40 sekundžių
Re:
Taip norėčiau išgirsti Jūsų
balsą!
Po trijų minučių
AW:
Iš tikrųjų? Ir kaip Jūs tai
įsivaizduojate? Ar įkalbėti ir
Jums atsiųsti? Ką norėtumėte
išgirsti? Gal užtektų kalbėjimo
pavyzdžio „dvidešimt vienas,
dvidešimt du, dvidešimt trys“? O
gal sudainuoti dainą? (Kai
atsitiktinai pataikau į toną, tai
jau ir neiškrypstu – tada visai
neblogai išeina.) Jūs galėtumėte
akompanuoti pianinu...
Po 55 sekundžių
Re:
Dabar! Leo, aš norėčiau dabar
išgirsti jūsų balsą. Būkit geras,
išpildykite šį mano norą.
Paskambinkite man.
83 17 433. Įkalbėkite į
atsakiklį. Prašau Jūsų, būkit
geras! Tik kelis žodžius.
Po minutės
AW:
O aš norėčiau išgirsti, kaip Jūs
tariate sakinius, kuriuos
laiškuose rašote didžiosiomis
raidėmis. Ar rėkte juos
išrėkiate? Šaižiai?
Spygaudama?
Re:
Gerai, Leo, siūlau taip: Jūs
paskambinate man ir įkalbate
savo rašytą laišką. Pavyzdžiui:
„Iš tikrųjų? Ir kaip Jūs tai
įsivaizduojate? Ar įkalbėti ir
Jums atsiųsti? Ką norėtumėte
išgirsti...“ ir taip toliau. O
paskui aš paskambinu Jums ir
įrašau: „Dabar! Leo, aš
norėčiau dabar išgirsti jūsų
balsą. Būkit geras, išpildykite šį
mano...“ ir taip toliau.
Po trijų minučių
AW:
Siūlau kitaip: sutinku, bet
perkelkime viską rytojui.
Pirmiausia turiu atgauti balsą.
Be to, esu toks pavargęs, kone
virstu iš koto. Autoatsakiklių
sesija vakare, apie 21 valandą,
su gero vyno taure. Tinka?
Po minutės
Re:
Gerai ir geros likusios nakties.
Ačiū, kad esate čia. Ačiū, kad
man atsakėte. Ačiū, kad esate.
Ačiū!
Po 45 sekundžių
AW:
O dabar išmesiu kompiuterį iš
lovos! Labanakt.
Kitą vakarą
Tema: Mūsų balsai
Sveika, Emi, tai iš tikrųjų taip ir
padarom?
Po trijų minučių
Re:
Na, žinoma, aš jau dabar
jaudinuosi.
AW:
O jeigu mano balsas Jums
nepatiks? Jeigu išgirdusi būsite
sukrėsta? Jeigu pamanysite: ir
šitaip tas tipas su manimi visą
laiką kalbėjo? (Į kuo geriausią
sveikatą! Geriu prancūzišką
stalo vyną.)
Re:
O jeigu atvirkščiai? Jeigu Jums
mano balsas nepatiks? Jeigu
Jums plaukai piestu stosis? Jeigu
paskui visai nenorėsite su
manimi kalbėtis? (Čin čin! Jums
leidus, geriu viskį. Pernelyg
jaudinuosi, kad galėčiau gerti tik
vyną.)
AW:
Perskaitykim abu ką tik
išsiųstus laiškus. Ar sutinkat?
Po trijų minučių
Re:
Bet tai sunkūs laiškai, juose
beveik vieni klausimai.
Klausimus sunku ištarti, kai
pirmą kartą su kuo nors
kalbiesi. Apskritai moterims
klausti sunku: jų tariami
klausimai ne taip gerai skamba,
nes sakinio gale reikia pakelti
balsą, tada balsas dar nulaibėja.
O jeigu moteris dar ir nervinasi,
gali pasigirsti kliurksėjimas. Ar
suprantat, ką turiu galvoj?
Kliurksėjimas kvailai skamba.
Po minutės
AW:
Emi, jau pradėkim! Aš kalbėsiu
pirmas. Po penkių minučių
kalbėsite Jūs. Kai būsime
įkalbėję, susirašysime. Ir tik
TADA perklausysime, ką
įkalbėjom. Viskas aišku?
Po 30 sekundžių
Re:
Palaukit!!! Koks Jūsų telefono
numeris, jei galiu paklausti.
Po 35 sekundžių
AW:
Oi, atsiprašau. 45 20 737. Na,
tai aš pradedu.
AW:
Jau baigiau. Dabar Jūs!
Re:
Baigiau! Kuris pirmas
klausysim?
Po 50 sekundžių
AW:
Abu vienu metu.
Po 40 sekundžių
Re:
Tinka, paskui vienas kitam
parašysim.
Po 14 minučių
Re:
Leo, kodėl nieko nerašote?
Jeigu Jums nepatinka mano
balsas, galite tiesiai šviesiai
man į akis (į pašto dėžutę) taip
ir pasakyti. Mano galva,
renkantis el. laiškus aš, kaip
moteris, pakliuvau į itin
nedėkingą padėtį. O tas šaižus
šalutinis garsas mano balse – ne
mano, tai dėl viskio. Jeigu dabar
pat neparašysite, išgersiu visą
butelį! O apsinuodijusi alkoholiu
atsiųsiu Jums ligoninės sąskaitą!
AW:
Emi, aš be žado. Turiu galvoj,
nustebęs. Jus įsivaizdavau visai
kitaip. Ar visada taip kalbate?
Ar tik dabar pakeitėte balsą?
Po 45 sekundžių
Re:
Kaip aš kalbu?
Po minutės
AW:
Be proto erotiškai! Kaip
erotinės laidos vedėja.
Re:
Malonu girdėti, visai neblogai!
Bet ir Jūs neprastai pasirodėte.
Kalbat daug drąsiau negu
rašote. Mėgstamiausias mano
pasažas: „Ir šitaip tas tipas su
manimi visą laiką kalbėjo?“ O
labiausiai žodžiai „laiką“ ir
„kalbėjo“. Žodyje „laiką“ man
patinka, kaip tariate lai. Jūsų lai
nepakartojamas, kažkoks tarp
lai ir lei, tiesą sakant, tai visai
ne garsas. Veikiau šnabždesys,
kuždesys, tarsi pro dantis
išleistumėte džointo dūmą.
Turėtumėt kuo dažniau tarti
žodžius su lai! Žodyje „kalbėjo“
man patinka bė – tai Jūs tariate
neapsakomai intriguojamai,
tiesiog seksualiai, kaip
kvietimą... nesvarbu kokį, šiaip
ar taip, kaip kvietimą, kurį
būtinai priimsi. Bė, tariamas
taip, kaip tariate Jūs, galėtų būti
naujų tablečių potencijai gerinti
pavadinimas. Bė, ištarta pagal
garsinį Leo Leikės pavyzdį, –
vietoj viagros. Būtų gera
reklama.
AW:
Mane labiausiai glumina, kaip
Jūs tariate „plaukai piestu
stosis“, Emi. Tokio žavaus,
švelnaus, gilaus, aiškaus šio
žodžių junginio dar niekada
negirdėjau ir iš Jūsų nesitikėjau.
Ištarta nespigiai, neniurzgiai,
neūkštaujant. Išties gražus,
mielas, elegantiškas, sklandus,
gležnas „plaukai piestu stosis“.
Ir dar: „viskį“ skamba itin
tauriai. Vis – kaip išsūpuotas
lynas, kį – kaip raktas nuo
Jūsų... hmm... miegamojo.
(Mano butelis raudonojo vyno
jau prie pabaigos, ar pastebite?)
Po minutės
Re:
Leo, gerkite toliau! Man
patinka, kai Jūs truputį įkaušęs.
Vyno derinys su Jūsų balsu mane
nuteikia gerokai...
Po 20 sekundžių
Re:
Leo, kur prapuolėte?
AW:
Luktelėkit. Tik atkimšiu
raudonojo vyno butelį.
Prancūziškas stalo vynas labai
geras, Emi! Mes pernelyg retai
ir per mažai geriame
prancūziško stalo vyno. Jeigu
dažniau ir daugiau gertume
prancūziško stalo vyno, visi
būtume laimingesni ir geriau
miegotume. Jūsų balsas labai
erotiškas, Emi. Man patinka
Jūsų balsas. Marlenos balsas
taip pat buvo labai erotiškas,
bet kitoks. Marlena daug
šaltesnė už Jus, Emi. Marlenos
balsas gilus, bet šaltas. Emi
balsas gilus ir šiltas. Ir ji sako:
viskį, viskį, viskį. Išgerkime dar
po taurę už mus! Aš geriu
raudonąjį prancūzišką vyną.
Emi, dar sykį perskaitysiu visus
Jūsų laiškus, ir jie visai kitaip
skambės. Iki šiol skaičiau Jūsų
laiškus ne tuo balsu. Visąlaik
skaičiau juos Marlenos balsu.
Emi buvo man Marlena,
Marlena pačioje pradžioje, kai
viskas dar buvo neišsisprendę.
Tada buvo tik meilė, ir daugiau
nieko. Viskas buvo įmanoma. Ar
Jūs gerai jaučiatės, Emi?
Re:
O ne! Leo, ar Jums būtina taip
greitai gerti? Ar negalite šiek
tiek lėčiau? Jeigu kakta jau
remiasi į raides: labanakt, mano
mielas. Su Jumis fantastiškai
gera. Fantastiškai, bet kartais –
ir būtinai tada, kai darosi įdomu
– aiškiai per trumpai (kaltas
alkoholis). Na taip, bent jau
turiu atsakiklį. Prieš eidama
miegoti dar kelis kartus
perklausysiu Leo Leikės balsu
ištartą Ir šitaip tas tipas su
manimi visą laiką kalbėjo? Tai
tikrai padės nuo šiaurės vėjo.
AW:
Emi, dar neikite miegoti! Aš dar
žvalus, gerai jaučiuosi. Emi,
atvažiuokite pas mane! Išgersim
dar po taurelę. Pašnibždėsite
man į ausį „viskį, viskį, viskį“.
Ištarsite „plaukai piestu stosis“.
Aš pamatysiu Jūsų plaukus. Ir
tada pasakysiu: tai štai kokie tie
Emi plaukai. Pažadu: tik uždėsiu
ranką Jums ant pečių. Tik kartą
apkabinsiu. Tik vieną kartą
pabučiuosiu. Kelis kartus
pabučiuosiu, ir daugiau nieko.
Visai nepavojingi bučiniai. Emi,
man reikia žinoti, kaip Jūs
kvepiate. Man ausyse skamba
Jūsų balsas, dabar noriu užuosti
Jūsų kvapą. Visai rimtai, Emi:
atvažiuokite pas mane.
Sumokėsiu taksi. Ne, juk Jūs to
nenorite. Nesvarbu, kas nors už
taksi sumokės. Hochleitnerio
gatvė, 15 butas. Atvažiuokite
pas mane! O gal man pas Jus
atvažiuoti? Aš atvažiuosiu pas
Jus! Tik vieną kartelį pauostyti.
Tik vieną kartelį pabučiuoti.
Jokio sekso. Jūs ištekėjusi, deja!
Jokio sekso, pažadu.
Bernhardai, aš pažadu! Noriu
tik pauostyti Jūsų odą, Emi. Net
nenoriu sužinoti, kaip atrodote.
Mes nedegsime šviesos. Liksime
tamsoje. Tik keli bučiniai, Emi.
Ar tai – kas nors blogo? Ar tai –
neištikimybė? Kas yra
neištikimybė? El. laiškas? O gal
balsas? Ar kvapas? Arba
bučinys? Norėčiau dabar būti su
Jumis. Taip norėčiau
apsikabinti. Praleisti su Emi tik
vieną naktį. Užmerkti akis. Man
nereikia žinoti, kaip ji atrodo.
Noriu tik uostyti, bučiuoti ir
jausti ją visai arti. Juokiuosi iš
laimės. Ar tai – neištikimybė,
Emi?
Re:
„Ir šitaip tas tipas su manimi
visą laiką kalbėjo?“ Labanakt,
Leo. Su Jumis labai gera.
Pritrenkiamai gera. Beprotiškai
gera!!! Priprasiu prie to. Jau
pripratau prie to.
A ŠT U N TA S SKY R I U S
Kitą rytą
Be temos
Labas rytas, Leo. Turiu blogų
naujienų. Vykstu į Pietų Tirolį.
Bernhardas ligoninėje. Šilumos
smūgis ar kažkas panašaus, taip
sako gydytojai. Reikia važiuoti
vaikų. Man skauda galvą. (Per
daug viskio!) Dėkoju Jums už
gražią naktį. Ir aš nežinau, ką
reiškia „neištikimybė“. Žinau tik
tiek, kad man Jūsų reikia, Leo,
labai labai skubiai. O mano
šeimai reikia manęs. Tad
važiuoju. Rytoj parašysiu.
Tikiuosi, gerai jaučiatės, išgėręs
gausybę prancūziško stalo vyno.
Kitą dieną
Tema: Viskas OK
Nėra jokio laiško nuo Leo? Tik
norėjau pasakyti, kad mes
grįžom. Bernhardas – kartu.
Jam buvo kraujotakos kolapsas,
bet jau atsistojo ant kojų.
Parašykite, Leo, prašau!!!
Po dviejų valandų
Tema: P. Leikei
Gerbiamas pone Leike, turiu
prisiversti, kad Jums
parašyčiau. Prisipažįstu, kad
man gėda, ir sulig kiekviena
eilute ši kebli padėtis, į kurią
pats save įstūmiau, sunkės. Esu
Bernhardas Rotneris, manau,
neturiu dar kaip nors
prisistatyti. Pone Leike,
kreipiuosi į Jus su dideliu
prašymu. Jūs pasijusite
suglumęs, gal net priblokštas,
kai išsakysiu tą prašymą. Paskui
pamėginsiu išdėstyti Jums savo
motyvus. Nesu geras rašytojas,
deja, toks nesu. Bet
pasistengsiu šia neįprasta man
forma išsakyti viską, kas jau
daug mėnesių kelia nerimą, dėl
ko mano gyvenimas vis labiau
krypsta iš vėžių, mano ir mano
šeimos gyvenimas, na, ir mano
žmonos, tai gerai matau po visų
mūsų harmoningos santuokos
metų.
Tai štai koks mano prašymas:
pone Leike, susitikite su mano
žmona! Prašau, padarykite tai
pagaliau, kad jos vaizduotė
nebeturėtų peno! Esame suaugę
žmonės, negaliu Jums nieko
nurodyti. Galiu tik maldauti:
susitikite su ja! Aš kenčiu nuo
savo silpnumo. Patikėkite, mane
labai žemina tai, kad esu
priverstas rašyti šias eilutes. O
Jūs, pone Leike, neatskleidėte
nė menkiausios savo silpnybės.
Neturite sau ko prikišti. Taip, ir
aš, ir aš neturiu ko Jums prikišti,
deja, taip jau yra. Vaiduokliui
nieko neprikiši. Jūs
neapčiuopiamas, pone Leike,
Jūsų nepaliesi. Jūs nerealus,
vien mano žmonos fantazijos
vaisius, neišmatuojamos jausmų
laimės iliuzija, ne šio pasaulio
svaigulys, meilės utopija,
suręsta iš raidžių. Negaliu tam
pasipriešinti, man belieka tik
laukti, kol likimas bus
maloningas ir pagaliau sukurs iš
Jūsų žmogų, iš kūno ir kraujo.
Apčiuopiamą vyrą, turintį ir
stipriąją, ir silpnąją pusę. Tik
tada, kai mano žmona pamatys
Jus taip, kaip mato mane,
pažeidžiamą, netobulą kūrinį,
trūkumų turinčio žmogaus
egzempliorių, tik tada, kai
susitiksite akis į akį, Jūsų
viršenybė nebeteks galios. Tik
tada gausiu galimybę duoti Jums
atkirtį. Tik tada galėsiu kovoti
už Emą.
„Leo, neverskite manęs sklaidyti
šeimos albumo“, – kartą parašė
Jums mano žmona. Na, vietoj jos
tai padaryti esu priverstas aš.
Kai mudu susipažinome, Emai
buvo dvidešimt treji, aš buvau
muzikos akademijos fortepijono
mokytojas, keturiolika metų už
ją vyresnis, turintis gerą žmoną,
du žavius vaikus. Automobilio
katastrofa mūsų šeimą pavertė
griuvėsių krūva, trejų metų
sūnus patyrė traumą, didžioji
buvo sunkiai sužeista, aš pats
neišgydomai sužalotas, vaikų
motina – mano žmona Johana –
žuvo. Jeigu ne fortepijonas,
būčiau palūžęs. Bet muzika – tai
gyvenimas, kol ji skamba, niekas
amžiams nemiršta. Kai esi
muzikantas, grodamas gyveni
prisiminimais, sakytum jie būtų
realūs įvykiai. Taip aš
atsitiesiau. Be to, turėjau
mokinių, tai leido nukreipti
mintis, jaučiausi turįs užduotį ir
prasmę. Taigi, taip atsirado
Ema. Šita gyva, džiaugsmu
trykštanti, šauni ir nepaprastai
graži jauna moteris pradėjo
tvarkyti mūsų griuvėsius, tai
darė nieko nesitikėdama ir
nelaukdama. Tokie ypatingi
žmonės ateina į šį pasaulį įveikti
liūdesio. Tokių labai reta.
Nežinau, kuo aš nusipelniau,
tačiau ji atsidūrė šalia manęs.
Vaikai palinko prie jos, na, ir aš
netekęs galvos įsimylėjau.
O ji? Pone Leike, dabar Jums
kils klausimas: o kaip Ema? Ar
ji, dvidešimt trejų metų
studentė, įsimylėjo? Tą netrukus
keturiasdešimties sulauksiantį
Liūdnojo vaizdo riterį, kurį
anuomet palaikė vien klavišai ir
garsai? Į šį klausimą negaliu
atsakyti nei Jums, nei sau. Gal
tai buvo tik susižavėjimas mano
muzikavimu (anuomet turėjau
didelį pasisekimą, buvau garsus
koncertuojantis pianistas). Gal
tai buvo užuojauta, noras
padėti, gebėjimas paremti
sunkią valandą? Gal aš
priminiau tėvą, kuris ją anksti
paliko? Gal ją patraukė tokia
miela Fiona ir žavus mažylis
Jonas? Gal tai buvo mano paties
euforija, kuri joje atsispindėjo,
gal ji tik pamilo nežabotą mano
meilę jai, o ne mane? Gal ji
mėgavosi, jausdamasi saugi ir
užtikrinta, kad aš niekada jos
neapvilsiu su kita moterimi,
būsiu jai ištikimas iki grabo
lentos, kad gali manimi
pasikliauti? Patikėkit, pone
Leike, aš niekuomet nebūčiau
išdrįsęs su ja suartėti, jeigu
nebūčiau nutuokęs, kad ji man
jaučia tokius pat stiprius
jausmus kaip aš jai. Buvo aišku,
kad ją traukia prie manęs ir prie
vaikų, ji norėjo tapti mūsų
pasaulio dalimi ir ja tapo,
reikšminga dalimi, jo širdimi. Po
dvejų metų mes susituokėme.
(Atleiskite, sugadinau Jūsų
slėpynes, atskleidžiau vieną iš
tūkstančio paslapčių: Emi, kurią
Jūs pažįstate, yra trisdešimt
ketverių.) Nebuvo dienos, kad
nesistebėčiau, jog ši gyvybinga
jauna gražuolė yra su manimi. Ir
kiekvieną dieną su baime
laukiau, kad tai įvyks, kad
atsiras jaunesnis iš begalės jos
gerbėjų ir adoratorių. Kad Ema
pasakys: „Bernhardai, aš
įsimylėjau kitą. Kas dabar bus?
O kaipgi mudu?“ Šitokios
traumos išvengiau. Bet nutiko
dar blogiau. Atsiradote Jūs,
pone Leike, nebylus „išorinis
pasaulis“. Meilės iliuzijos
internetu, nuolat banguojantys
jausmai, stiprėjantis ilgesys,
nenuramdoma aistra, – visa tai
nukreipta į tariamai realų tikslą,
aukščiausią tikslą, kuris vis
atidėliojamas, svarbiausias iš
visų susitikimų, kuris niekada
neįvyks, nes suniokotų žemiškos
laimės dimensiją, visiškas
išsipildymas be galutinio taško,
be paskutinio termino, gyvas tik
mintyse. Tam neturiu kaip
pasipriešinti.
Pone Leike, nuo tada, kai Jūs
„esate“, Ema kaip pakerėta. Jos
mintys kažkur kitur, ji nutolo
nuo manęs. Valandų valandas
praleidžia savo kambaryje,
įsmeigusi akis į kompiuterį, savo
svajonių kosmosą. Gyvena
„išoriniame pasaulyje“, gyvena
su Jumis. Jeigu džiugiai
nusišypso, tai toli gražu ne man.
Tik vargais negalais ji įstengia
nuslėpti savo nutolimą nuo
vaikų. Matau, kad ji labai
kankinasi, jei ilgiau būna šalia
manęs. Ar žinote, kaip tai
skaudu? Mėginau šią fazę
ištverti būdamas tolerantiškas.
Ema neturėtų jaustis įkalinta.
Mudu niekada nejutom pavydo.
Bet staiga pajutau, kad nežinau,
ko griebtis. Juk nėra nieko, nėra
realaus žmogaus, jokios tikros
problemos, jokio akivaizdaus
svetimkūnio – kol aptikau, kur
šaknys paslėptos. Galėčiau iš
gėdos kiaurai žemę prasmegti,
kad taip padariau: iššnipinėjau
Emos kambarį. Ir galiausiai
užslėptame stalčiuje radau
aplanką, storą aplanką, pilną
laiškų: ji surinko susirašinėjimą
el. paštu su tokiu ponu Leo
Leike, kruopščiai išspausdino,
puslapį po puslapio, laišką po
laiško. Tuos laiškus drebančiom
rankom nusikopijavau ir kelias
savaites sėkmingai laikiau nuo
savęs per atstumą. Portugalijoje
atostogos buvo siaubingos.
Mažasis susirgo, didžioji
mirtinai įsimylėjo sporto
trenerį. Mes su žmona
nesikalbėjome dvi savaites, bet
kiekvienas stengėmės dėtis,
tarsi viskas gerai, tarsi viskas
kaip visuomet, kaip turi būti,
kaip mums įprasta. Paskui
neišlaikiau. Pasiėmiau tą
aplanką į kelionę po kalnus ir,
užėjus savigraužos ir
mazochistinio kančios geidulio
priepuoliui, visus laiškus per
naktį perskaičiau. Patikėkite,
nuo to laiko, kai mirė mano
žmona, nebuvau ištvėręs
didesnių dvasinių kančių. Kai
baigiau skaityti, nepajėgiau
atsikelti iš lovos. Duktė
paskambino į greitąją ir mane
nuvežė į ligoninę. Iš ten užvakar
mane paėmė žmona. Dabar jau
žinote visą istoriją.
Pone Leike, prašau Jūsų,
susitikite su Ema! Dabar jau
pasiekiau tą apgailėtiną
nusižeminimo viršūnę: susitikite
su ja, praleiskite su ja naktį,
užsiimkite su ja seksu! Žinau,
kad to norėsite. Aš Jums tai
„leidžiu“. Suteikiu privilegiją,
atpalaiduoju nuo visų skrupulų,
nelaikau to neištikimybe. Jaučiu,
kad Ema ilgisi ne vien dvasinio,
bet ir fizinio artumo su Jumis, ji
nori tai patirti, jai atrodo, kad
jai to reikia, ji geidžia to. Jai
knieti patirti naujovę, kažką
kita, ko aš jai negaliu suteikti.
Tiek daug vyrų garbstė Emą ir
jos geidė, bet niekada
nepajutau, kad nors prie vieno
ją būtų traukę seksualiai. Ir štai
atrandu el. laiškus, kuriuos ji
Jums rašo. Staiga pamatau,
koks stiprus gali būti jos
geismas, kai jį pažadina tas
„tikrasis“. Jūs, pone Leike,
esate išrinktasis. Ir aš tiesiog
trokštu: užsiimkite su ja seksu.
Vieną kartą (pasirenku tam
primygtines didžiąsias raides,
kaip tai daro mano žmona).
Vieną kartą. Tik vieną kartą!
Tebus tai Jūsų raštu
išpuoselėtos aistros tikslas.
Padėkite galutinį tašką.
Apvainikuokite savo
susirašinėjimą internetu, o tada
jį baikite. Grąžinkite man, Jūs
nežemiškasis,
neapčiuopiamasis, grąžinkite
man mano žmoną! Paleiskite ją.
Nuleiskite ją ant žemės.
Leiskite toliau gyvuoti mūsų
šeimai. Padarykite tai ne dėl
manęs, ne dėl mano vaikų.
Padarykite tai dėl Emos. Prašau
Jūsų!
Baigiu savo nemalonų ir
kankinamą pagalbos šauksmą,
siaubingą prašymą pasigailėti.
Pabaigoje turiu dar vieną
prašymą, pone Leike.
Neišduokite manęs. Teliksiu
nuošaly nuo judviejų istorijos.
Papiktnaudžiavau Emos
pasitikėjimu, apgavau ją,
perskaičiau jos asmeninį, jos
intymų susirašinėjimą. Už tai
atkentėjau. Negalėčiau jai
pažvelgti į akis, jeigu žinotų, kad
šnipinėjau. Ji negalėtų man
niekada daugiau pažvelgti į akis,
jeigu žinotų, ką perskaičiau.
Imtų vienodai neapkęsti ir
savęs, ir manęs. Prašau, pone
Leike, apsaugokite mus nuo to.
Nutylėkite apie šį laišką. Ir dar
sykį: aš prašau Jūsų!
O dabar siunčiu Jums patį
šiurpiausią laišką, kokį tik esu
parašęs. Su gilia pagarba
Bernhardas Rotneris.
AW:
Gerbiamas pone Rotneri, gavau
Jūsų laišką. Nežinau, ką į jį
atsakyti. Net nežinau, ar
turėčiau ką nors atsakyti. Aš
suglumęs. Jūs ne tik pažeminote
save, Jūs užtraukėte gėdą mums
visiems trims. Man reikia
pagalvoti. Kuriam laikui
atsitrauksiu. Negaliu Jums nieko
pažadėti, visai nieko. Su
pagarba Leo Leikė.
Kitą dieną
Tema: Leo???
Leo, kur Jūs? Klausau ir klausau
Jūsų balso. Vis tų pačių žodžių:
„Ir šitaip tas tipas su manimi
visą laiką kalbėjo?“ Dabar gerai
žinau, kaip jis, tas tipas, kalba.
Tik jau daug dienų jis nebekalba
su manimi. Gal tą naktį
išmaukėte pernelyg daug
prancūziško vyno? Ar pamenat?
Jūs kvietėte mane į 15 butą
Hochleitnerio gatvėje 17. „Tik
vieną kartelį pauostysiu“, –
rašėte. Net nenutuokiate, kad
buvau beveik susiruošusi
važiuoti. Dar niekuomet
nebuvau taip pasiryžusi.
Mintimis aš dieną naktį su
Jumis. Kodėl nieko nerašote?
Man tai kelia susirūpinimą.
Kitą dieną
Tema: Leo????????
Leo, kas nutiko? Prašau Jūsų,
parašykite man!
Jūsų Emi
Po pusės valandos
Tema: P. Rotneriui
Gerbiamas pone Rotneri, siūlau
Jums sandėrį. Turite man kai ką
pažadėti. Tada ir aš pažadu
padaryti, ko prašomas. Taigi,
pažadu: nė žodeliu neužsiminsiu
Jūsų žmonai apie Jūsų laišką ir
jo parašymo aplinkybes. O Jūs
turite man pažadėti, kad
niekuomet daugiau neskaitysite
nė vieno žmonos laiško man ir
mano laiškų Jūsų žmonai. Tikiu,
kad, davęs tokį pažadą, jo
nesulaužysite. Savo ruožtu
galite būti tikras, kad aš
laikysiuos savo žodžio. Jeigu
sutinkate, parašykite „taip“.
Kitaip išklosiu Jūsų žmonai,
kokią košę užvirėte ir kaip
maloniai man ją visą sukrėtėte.
Su pagarba Leo Leikė.
Po dviejų valandų
Re:
Taip, pone Leike, tai Jums
pažadu. Neskaitysiu nė vieno ne
man skirto el. laiško. Jau ir taip
per daug perskaičiau. Leiskite
paklausti: ar susitiksite su mano
žmona?
AW:
Pone Rotneri, negaliu Jums
atsakyti į šį klausimą. Net jei ir
galėčiau, neatsakyčiau. Man
atrodo, kad man parašydamas
padarėte katastrofišką klaidą.
Klaidą, būdingą tikriausiai jau
daugelį Jūsų santuokinio
gyvenimo metų trunkančiam
nesusikalbėjimui. Jūs kreipėtės
ne tuo adresu. Viską, ką
papasakojote man, turėjote
papasakoti savo žmonai. Be to,
daug anksčiau, iš pat pradžių.
Kuo primygtiniausiai galiu Jums
patarti: padarykite tai! Tai, ko
anksčiau nepadarėte!
Be to, prašau Jūsų nebesiųsti
man el. laiškų. Manau, kad
viską, ką manėte reikalinga man
pasakyti, jau pasakėte. Ir taip
visko jau per daug. Su
geriausiais linkėjimais – Leo
Leikė.
Po 15 minučių
AW:
Labas, Emi, ką tik grįžau iš
komandiruotės Kelne. Man labai
gaila, buvo tiek sumaišties,
neturėjau net kelių ramių
minučių Jums parašyti. Tikiuosi,
sveikatos reikalai šeimoje
susitvarkė. Pasinaudosiu
gražaus oro tarpsniu ir išvyksiu
kur nors į Pietus, kur niekas
manęs nerastų. Manau, man to
reikia, jaučiuosi gerokai
išsunktas. Grįžęs iškart
parašysiu. Linkiu Jums malonių
vasaros dienų. Ir, jei įmanoma,
kad vaikai vėl neišsisukiotų
rankų. Visa ko geriausio. Leo.
Re:
Kuo ji vardu?
AW:
Kas – kuo vardu?
Re:
Leo, nenuvertinkite mano
įžvalgumo. Ir to, kad pažįstu
Leo kaip nuluptą. Kai užsivedate
apie sumaišties kupinas
komandiruotes ar gražaus oro
tarpsnius, kuriais reikia
pasinaudoti, ir guodžiatės, kad
esat išsunktas, o man linkite
malonių vasaros dienų, tada
aišku kaip dieną: yra kažkokia
moteris! Kuo ji vardu? Ar tik ne
Marlena?
AW:
Ne, Emi, Jūs klystate. Nėra nei
Marlenos, nei nieko kito.
Tiesiog turiu kuriam laikui
atsitraukti. Praėjusios savaitės
ir mėnesiai mane kaip reikiant
nustekeno. Man reikia poilsio.
Po minutės
Re:
Poilsio nuo manęs?
AW:
Nuo savęs! Po kelių dienų
parašysiu. Pažadu!
Po trijų dienų
Tema: Leo trūksta!
Labas, Leo, čia aš. Žinau, kad
Jūs išvykęs, kad ilsitės nuo
savęs. Beje, kaip tai daroma?
Norėčiau išmokti. Ir man kuo
skubiausiai reikia poilsio nuo
savęs. O dabar vis gilinuosi į
save ir baigiu nusivaryti nuo
koto. Leo, turiu Jums
prisipažinti. Tai yra... žinau, kad
visai neprivalau to daryti, visai
negerai, kad taip darau, bet
jaučiuosi spiriama į kampą. Leo,
šiuo metu aš be galo
nelaiminga. Ar žinote kodėl?
(Tikriausiai visai nenorite to
žinoti, bet neturite šansų
išvengti, man labai gaila.)
Jaučiuosi nelaiminga be Jūsų.
Kad būčiau laiminga, turiu gauti
nuo Leo laiškų. Mano laimei
trūksta Leo laiškų. Nelaimė, tų
laiškų kaip tik trūksta, kad
pasijusčiau laiminga. Nuo tada,
kai išgirdau Jūsų balsą, man
Jūsų stinga triskart labiau.
Vakarykštį vakarą ir kelias
nakties valandas praleidau su
Mija. Jau daug metų nesijaučiau
su ja taip gerai. Ar žinote kodėl?
(Žinau, kad tai žema, bet
turėsite mane išklausyti.) Mūsų
pasimatymas praėjo gerai, nes
pagaliau aš jaučiausi
nelaiminga. Mija sako, kad
buvau tokia visuomet, tik dabar
tai prisipažinau ir sau, ir jai. Už
tai ji pasijuto man dėkinga.
Gerokai liūdna, ar ne?
Mija tvirtina, kad įsimylėjau Jus
keistu būdu, tai yra rašytiniu. Ji
sako, kad šiuo metu be Jūsų
negaliu gyventi, bent jaustis
laiminga. Ji sako galinti tai
suprasti. Ar tai ne baisu? O juk
myliu savo vyrą, Leo. Tikrai.
Pasirinkau jį. Jį ir jo vaikus, jį ir
savo vaikus. Norėjau šitos
šeimos, ir tik šitos. Ir ligi šios
dienos nieko kito nenorėjau.
Anuomet susiklostė tragiškos
aplinkybės, kada nors Jums apie
tai papasakosiu. (Ar atkreipėte
dėmesį, kad savo noru kalbu
apie savo šeimą...) Bernhardas
niekada manęs neapvylė ir
neapviltų. Niekada, niekada,
niekada! Jis duoda man visišką
laisvę, išpildo visus mano norus.
Jis labai išsilavinęs,
nesavanaudis, ramus, malonus.
Žinoma, laikui bėgant, rutina
smaugia. Gyvenimas toks
sureguliuotas, kad trūksta
staigmenų. Mes taip gerai
pažįstame vienas kitą, kad
nebėra jokių paslapčių. „Gal tau
paprasčiausiai trūksta
paslapčių. Gal tu įsimylėjai
širdyje kirbančią paslaptį“, –
sako Mija. Leo, ką
pasakytumėte: ar galiu
Bernhardą paversti širdyje
kirbančia paslaptimi? Ar galima
aštuonerius metus trunkantį
šeimos gyvenimą paversti
paslaptimi?
Ak, Leo, Leo, Leo. Šiuo metu
man taip sunku kuo nors
užsiimti. Nuotaika pabjurus.
Nematau jokios prasmės.
Neturiu niekam noro. Man
trūksta vieno vienintelio – Leo.
Nežinau, kuo tai baigsis. Ir visai
nenoriu žinoti. Man tas pats.
Svarbiausia, kad ir vėl netrukus
parašytumėt. Būkit geras,
greičiau pailsėkite nuo savęs.
Noriu vėl su Jumis išgerti vyno.
Noriu, kad vėl norėtumėte mane
bučiuoti. (Ar teisingai
suformulavau?) Man nereikia
tikrų bučinių. Man reikia to,
kuris kai kuriose situacijose taip
įsigeidžia mane pabučiuoti, kad
negali ištverti neparašęs. Man
reikia Leo. Jaučiuosi tokia
vieniša su savo viskio buteliu.
Išgėriau tiek daug viskio, Leo.
Ar pastebite? Kaip klostytųsi
gyvenimas su Jumis? Ar dar ilgai
norėtumėte kuo skubiau mane
pabučiuoti? Savaites, mėnesius,
metus, visada? Žinau, kad
neturėčiau taip galvoti. Esu
laimingai ištekėjusi. Bet
jaučiuosi nelaiminga. Man regis,
tai prieštarauja viena kitam. Tas
prieštaravimas esate Jūs, Leo.
Ačiū, kad mane išklausėte.
Išgersiu dar vieną viskio.
Labanakt, Leo, man Jūsų taip
trūksta. Aš Jus netgi aklai
pabučiuočiau. Taip ir
padaryčiau. Dabar.
Po dviejų dienų
Tema: Nė žodžio
Trisdešimt laipsnių ir nė žodžio
nuo to, kuris ilsisi nuo savęs.
Žinau, užvakarykštis mano
laiškas balansavo ant
skausmingos ribos. Ar per daug
Jus apkroviau, Leo? Patikėkite,
tai dėl viskio! Viskis ir aš. Tai,
kas manyje slypi. Viskis ištempė
iš manęs užslėptus dalykus į
dienos šviesą. Ilgiuosi. Emi.
Kitą dieną
Be temos
Pučia pietys, o aš vis dar
vartausi negalėdama užmigti.
Viena vienintelė raidė nuo Jūsų,
ir bemat užmigčiau. Labanakt,
mielas mano poilsiautojau nuo
savęs.
Po dviejų dienų
Tema: Mano paskutinis
laiškas
Į paskutinį laišką negavau
atsakymo! Leo, taip tikrai
niekšiška! Liaukitės, būkit
geras, man nežmoniškai skaudu.
Leidžiu viską, tik netylėkit.
Kitą dieną
Tema: Atsakomasis laiškas
Miela Emi, užteko vos kelių
valandų priimti sprendimui,
kuris pakeis mano gyvenimą.
Bet prireikė net devynių dienų
pranešti Jums apie pasekmes.
Emi, po kelių savaičių
mažiausiai dvejiem metams
persikelsiu į Bostoną.
Tenykščiame universitete
vadovausiu projekto grupei. Tas
darbas tiek moksliniu, tiek
finansiniu požiūriu be galo
patrauklus. Situacija,
susiklosčiusi mano gyvenime,
leidžia elgtis spontaniškai. Yra
dalykų, kurių turiu čia
atsisakyti. Tikriausiai mano
šeimai būdinga persikelti į kitą
žemyną. Man trūks kelių artimų
draugų. Trūks sesers Adrijanos.
Trūks ir Emi. Taip, jos ypač
trūks.
Priėmiau dar vieną sprendimą.
Jis toks tvirtas, kad man net
pirštai virpa, kai Jums apie jį
rašau. Štai jis, išsyk po
dvitaškio: baigiu mūsų
susirašinėjimą. Emi, turiu
išmesti Jus iš galvos. Jūs
negalite kasdien būti pirma ir
paskutinė mano mintis iki grabo
lentos. Tai liguista. Jūs
„užimta“. Jūs turite šeimą,
įsipareigojimų, įveikiate
iššūkius, esate atsakinga. Jūs
labai prisirišusi prie savo
šeimos, tai tas pasaulis, kuriame
esate laiminga – leidote man
aiškiai suprasti. (Stiprūs ilgesio
ir viskio kokteiliai Jums sukelia
nelaimės būseną, kaip
paskutiniame ilgame laiške, bet
vos pabundate kitą dieną, ji
būna jau išsisklaidžiusi.) Esu
tikras, kad Jūsų vyras Jus myli
taip, kaip po tiek kartu
nugyventų metų galima mylėti
žmoną. Jums trūksta tik
trupučio nesantuokinių nuotykių
mintyse, tik šiek tiek kosmetikos
apsitrynusiai jausmų
kasdienybei. Tuo pagrįstas Jūsų
polinkis prie manęs. Tuo
pagrįstas ir mūsų
susirašinėjimas. Bet, regis, jis
Jums sukelia daugiau sumaišties
negu ko nors prideda.
Dabar apie mane: man 36-eri
(štai, dabar žinosite). Nesu
linkęs gyventi su moterimi, kuri
mano gali būti tik el. pašto
dėžutėje. Bostonas suteiks man
naujo gyvenimo galimybę.
Staiga vėl panūdau susipažinti
nuvalkiotu, konservatyviu būdu:
pirmiausia moterį pamatyti,
tada išgirsti jos balsą, paskui
užuosti kvapą, tada gal ir
pabučiuoti. O kada nors vėliau –
gal ir parašyti jai el. laišką.
Atbulinis kelias, kurį mudu
nuėjom, buvo ir yra be proto
jaudinantis, bet jis niekur
neveda. Man reikia atblokuoti
savo mąstymą. Ištisus mėnesius
į kiekvieną gražią moterį
gatvėje žiūrėjau kaip į Emi. Bet
nė viena neprilygo tikrajai, nė
viena neturėjo šansų su ja
konkuruoti, nes ją izoliavau nuo
visuomenės, nuo viešo
gyvenimo, laikiau atskirtą, tik
sau, kompiuteryje. Ten ji
pasitikdavo mane po darbo. Ten
laukdavo manęs prieš pusryčius,
po jų arba vietoj jų. Ten po ilgo
drauge praleisto vakaro
linkėdavo labos nakties. Dažnai
iki ryto brėkšmos užsilikdavo
mano kambaryje, mano lovoje,
slapta įsiropšdavo po mano
antklode. Tačiau visur kur liko
man nepasiekiama,
neapčiuopiama. Jos paveikslas
buvo toks trapus, kad nebūtų
atlaikęs tikro mano žvilgsnio,
išsyk būtų suskeldėjęs ir
sutrupėjęs. Toji dirbtinai
sukurta Emi man atrodė tokia
aiži, kad būtų sueižėjusi, vos
paliesta tikrovėje. Fiziškai ji
buvo ne daugiau negu oras tarp
kompiuterio klaviatūros klavišų,
kuriais diena iš dienos ją kūriau.
Būtų užtekę kartelį pūstelėti – ir
ji būtų išsisklaidžiusi. Taip, Emi,
aš nusprendžiau: uždarau pašto
dėžutę, nupučiu klaviatūrą,
išjungiu ekraną. Atsisveikinu su
Jumis. Jūsų Leo.
Kitą dieną
Tema: Toks atsisveikinimas?
Tai paskutinis Jūsų laiškas?
Negali būti! Netikiu, kad
paskutinis. Leo, atsiliepkite!
Nelaukiu humoru atmieštų
ypatingų laiškų, jei jau
nusprendėte nusiplauti. Bet
koks čia dar tragiškas pokštas?
Koks čia atsisveikinimas? Kokį
turėčiau įsivaizduoti Jūsų veidą,
kai melodramiškai pūstelite į
klavišus? Na gerai, paskutiniu
metu aš truputį persūdžiau.
Ėmiau sapalioti. Mano nuotaika,
paprastai lengvesnė už orą, ėmė
slėgti it betonas. Taip, visur
tampiausi tą milžinišką
elektroninio pašto paketą.
Truputį įsimylėjau meistrą
Anonimą, tas tiesa. Mes abu
niekaip negalėjome išmesti
vienas kito iš galvos, ir šiuo
požiūriu vienas kitam
nenusileidome. Bet nėra jokio
pagrindo pavirsti virtualios
erdvės Tristanu ir Izolda.
Jeigu važiuojate į Bostoną, tai ir
važiuokite. Norite nutraukti
susirašinėjimą su manimi, tai ir
nutraukite. Tik nenutraukite
taip!!! Tiek raštu, tiek
emocijomis tai neprilygsta Jūsų
lygiui ir mano ambicijoms,
mielas drauge. Nupūsti
klaviatūrą, čia tai bent, Leo!
Koks kičas! Ar turėčiau
pamanyti: „Ir šitaip tas tipas su
manimi visą laiką kalbėjo?“
Prašau įrodyti, kad tai nebuvo
paskutinis Jūsų laiškas man.
Atsisveikinant noriu ko nors
teigiamo, kokios nors
staigmenos, brandaus
išsiskyrimo, gero sąmojo.
Tarkite, pavyzdžiui:
„Atsisveikindamas siūlau
mudviem susitikti!“ Tai būtų
bent jau sąmojinga pabaiga. (O
dabar, Jums leidus, eisiu
pažliumbti.)
Po penkių valandų
AW:
Miela Emi, atsisveikindamas
siūlau pasimatyti!
Re:
Juk Jūs nerimtai.
Po minutės
AW:
Rimtai. Taip nejuokaučiau, Emi.
Re:
Ką man galvoti, Leo? Ar tai
užgaida? Ar pasiūliau gerą
išeitį? Ar ją siūlydama
melodramą paverčiau realistine
satyra?
Po trijų minučių
AW:
Ne, Emi, tai ne užgaida, o gerai
apgalvotas ketinimas. Tik Jūs
mane aplenkėte. Taigi, dar sykį:
Emi, norėčiau nutraukti mūsų
susirašinėjimą susitikimu.
Vieninteliu susitikimu, prieš man
išskrendant į Bostoną.
Po 50 sekundžių
Re:
Tik vieną kartą susitikti? Ko Jūs
iš to tikitės?
Po trijų minučių
AW:
Pažinimo. Palengvėjimo.
Sumažinti įtampą. Aiškumo.
Draugystės. Įminti raštu
išdėstytą, bet neapsakomai
išpūstą asmenybių mįslę.
Pašalinti blokadą. Gerai jaustis
po to. Geriausio recepto nuo
šiaurio. Deramos jaudinamo
etapo pabaigos. Paprasto
atsakymo į tūkstančius
sudėtingų, bet dar neatsakytų
klausimų. Arba, kaip Jūs sakėte,
„bent jau sąmojingos pabaigos“.
Re:
Gali ir nebūti viskas taip
sąmojinga.
Po 45 sekundžių
AW:
Tai priklausys nuo mūsų abiejų.
Re:
Nuo mūsų abiejų? Šią akimirką
Jūs tik vienas taip manote, Leo.
Aš anaiptol dar nepasakiau
„taip“ paskutinės minutės
susitikimui, atvirai kalbant, esu
gana toli nuo tokios minties.
Norėčiau daugiau išsiaiškinti
apie tą komišką The-first-date-
must-be-the-last-date
pasimatymą. Kur norite su
manimi susitikti?
Po 55 sekundžių
AW:
Kur tik pageidausite, Emi.
Po 45 sekundžių
Re:
O ką mudu veiksime?
Po 40 sekundžių
AW:
Ką norėsime.
Po 35 sekundžių
Re:
O ko mudu norėsime?
Po 30 sekundžių
AW:
Matysim.
Po trijų minučių
Re:
Man regis, aš geriau norėčiau
gauti laiškų iš Bostono. Tada
nereikėtų laukti, ar kuris nors iš
mudviejų dar ko nors panorės.
Aš (bent jau dabar) žinau, ko
noriu: el. laiškų iš Bostono.
Po minutės
AW:
Emi, aš nerašysiu iš Bostono
Jums laiškų. Noriu tai baigti,
garbės žodis. Esu tikras, kad
mums abiem taip bus geriau.
Po 50 sekundžių
Re:
O kiek dar laiko galvojate man
rašyti?
AW:
Kol susitiksime. Nebent
pasakytumėt, kad nieku gyvu
nenorite su manimi susitikti.
Tada tai būtų kaip ir
baigiamasis sakinys.
Po minutės
Re:
Tai reketas, meistre Leo! Be to,
gebate ganėtinai šiurkščiai
suformuluoti, perskaitykite
paskutinį savo laišką. Nemanau,
kad su tuo tipu, kuris šitaip
kalba, norėčiau susitikti.
Labanakt.
Kitą rytą
Be temos
Labas rytas, Leo. Su Jumis
tikrai nesusitiksiu Huberio
mugės kavinėje!
Po valandos
AW:
Ir nebūtina ten susitikti. Nors
kodėl gi ir ne?
Po minutės
Re:
Ten susitinkama su
bendradarbiais arba ieškoma
atsitiktinių pažinčių.
AW:
Vargu ar gali būti pažintis,
labiau atsitiktinė už mūsų.
Po 50 sekundžių
Re:
Ar tai su tokia nuostata Jūs
pradėjote mūsų bendravimą, jį
tęsėte, o dabar norite baigti?
Tada to atsitiktinio išsiskyrimo
pasimatymo geriau atsisakyti.
Kitą dieną
Be temos
Leo, kas Jums pasidarė? Kodėl
ėmėte rašyti taip storžieviškai ir
destruktyviai? Kodėl taip
nuvertinate „mūsų istoriją“? Ar
Jūs specialiai stengiatės būti
nejautrus ir piktas? Ar norite,
kad džiaugčiausi, jog
nusiplaunate?
AW:
Man labai gaila, Emi, bet iš
paskutiniųjų stengiuosi išmesti
iš galvos tą „mūsų istoriją“. Jau
paaiškinau Jums, kodėl taip
darau. Žinau, kad mano laiškai
nuo „Bostono“ pasidarė
siaubingai dalykiški. Visai
nenoriu taip rašyti, bet
prisiverčiu taip rašyti.
Nebenoriu daugiau investuoti į
„mūsų istoriją“. Nenoriu jos dar
labiau įsiūbuoti prieš pabaigą.
Tikrai noriu pasimatyti tik tą
vienintelį kartą. Manau, mums
abiem to reikia.
Re:
O kas bus, jeigu po to
pasimatymo vėl norėsime
susitikti?
AW:
Dėl savęs aš tikras, kad
nenorėsiu. Tai yra atmečiau
tokią galimybę. Noriu susitikti
su Jumis tik tą vieną vienintelį
kartą, kad galėtume deramai
baigti „mūsų istoriją“, prieš man
išvykstant į Ameriką.
Po 15 minučių
Re:
Ką turite galvoje, sakydamas
„deramai baigti“? Paklausiu
kitaip: kaip norėtumėte, kad po
mudviejų susitikimo apie Jus
galvočiau:
1. Visai mielas, bet toli gražu
nėra toks įdomus, kaip rašo.
Dabar ramia sąžine, su gerais
jausmais galiu jį amžiams ištrinti
iš savo gyvenimo bylų.
2. Ir dėl šito nuobodos ištisus
metus gyvenau „šalia savęs“?
3. Idealus vyras nuvairuoti į
šalį. Gaila, kad dabar jis
nuvairuos už vandenyno.
4. Iš koto verčiantis vyras!
Kokia svaigi naktis! Mėnesių
mėnesius trukęs susirašinėjimas
davė gerų vaisių. Dabar ir vėl
galėsiu atsidėjusi ruošti
pavakarius Jonui.
5. Po galais. Tai būtų buvęs jis!
Dėl jo būčiau metusi Bernhardą
ir palikusi šeimą. Deja, dabar jis
sprunka nuo manęs į Ameriką, į
tą šalį, iš kurios neįmanoma
rašyti el. laiškų. Bet aš jo
lauksiu! Kasdien uždegsiu
žvakutę. Ir melsiuos už jį su
vaikais, kol šlovingai sugrįžęs ir
vėl apsireikš visa savo
puikybe...
Po trijų minučių
AW:
Pasigesiu Jūsų sarkazmo, Emi!
Re:
Galite jo su kaupu prisikrauti į
bagažą, vykdamas į Bostoną,
Leo. Man jo dar pakankamai
liks. Nagi, sakykite: kaip kuris
tipas mūsų oficialaus išsiskyrimo
proga norėtumėte pasirodyti?
AW:
Nesirodysiu kaip joks tipas.
Būsiu toks, koks esu. Ir Jūs
pamatysite mane tokį, koks esu.
Ar bent jau tokį, kokį
įsivaizduojate. Arba pamatysite
mane tokį, kokį norėsit matyti.
Po minutės
Re:
Ar norėsiu vėl su Jumis susitikti?
Po 45 sekundžių
AW:
Ne.
Po 35 sekundžių
Re:
Kodėl ne?
Po 50 sekundžių
AW:
Nes tai neįmanoma.
Po minutės
Re:
Viskas įmanoma.
Po 45 sekundžių
AW:
Tik ne tai. Nuo pat pradžių tai
neįmanoma.
Po 55 sekundžių
Re:
Dažnai paskui susiklosto tokios
aplinkybės, kurių nuo pat
pradžių nenumatei. Ir
dažniausiai netgi ne pačios
blogiausios aplinkybės.
AW:
Man labai gaila, Emi. Tokios
aplinkybės, kad norėtumėte vėl
su manimi susitikti,
nesusiklostys. Pamatysit.
Po minutės
Re:
Kodėl turėčiau ką nors
pamatyti? Žinodama, kad po
mūsų pasimatymo nenorėsiu
daugiau su Jumis susitikti,
neįsivaizduoju, kam iš viso su
Jumis susitikti.
Tema: Ponui Leikei
Gerbiamas pone Leike,
išgyvename siaubingas dienas.
Jeigu tai nesibaigs, mūsų
santuoka subyrės. Negaliu
įsivaizduoti, kad Jūs to
norėtumėt. Prašau Jūsų,
susitikite su mano žmona ir
liaukitės jai rašęs. (Prisiekiu,
neturiu supratimo, ką rašote
vienas kitam, ir nebenoriu
žinoti, tik noriu, kad tai
baigtųsi.) Su geriausiais
linkėjimais Bernhardas
Rotneris.
Po trijų minučių
AW:
Emi, Jūs pati turėtumėte žinoti,
kodėl norite su manimi susitikti
(jeigu norite). Galiu Jums tik
tiek pasakyti: aš noriu su Jumis
susitikti! Ir jau gana išsamiai
išdėsčiau kodėl. Viso geriausio
ir gražaus vakaro. Leo.
Po minutės
Re:
Ledkalnis Leo Leikė. „Ir šitaip
tas tipas su manimi visą laiką
kalbėjo.“ Tiesą sakant, liūdna.
D E V I N TA S SKY R I U S
Po trijų dienų
Tema: Likę klausimai
Labas, Leo. Vadinasi, pats man
neparašysite. Ar bent
atsakysite? Ar ilgai reikės
laukti? Kada išskrendat į
Bostoną? Linkėjimai. Emi.
Po devynių valandų
AW:
Labas vakaras, Emi, mano
reikalai verčiasi aukštyn kojom.
Esu užsikasęs, rengiuosi
persikelti į Ameriką. Išskrendu
liepos 16-ąją, ryt bus likusios
dvi savaitės. Kartoju: būtų
puiku, jeigu iki to laiko galėtume
pasimatyti. Jeigu nesate tikra,
ar to norite, susitikime dėl
manęs. Aš labai norėčiau! Jūsų
„taip“ labai mane pradžiugintų.
Žinau, kad paskui geriau
jausčiausi. Esu tikras, kad
susitikimas išeitų į naudą ir
Jums.
Re:
Leo, ar nesuprantat?
Susitikimas, turint galvoj tą
aplinkybę, kad kartu tai būtų ir
atsisveikinimas, man išeitų į
naudą tik tada, jeigu paaiškėtų,
kad Jūs – ne tas, kurį jau visi
metai pažįstu iš laiškų (išskyrus
kelis paskutinius, žiauriai
dalykiškus). Bet „ne tas“ mane
labai nuviltų, ir geriau jausčiausi
tik todėl, kad tai būtų paskutinis
susitikimas. Todėl, jeigu esate
įsitikinęs, kad po to geriau
jausiuos, netiesiogiai teigiate:
pasimatymas mane nuvils.
Antrąkart klausiu: kodėl
turėčiau eiti į nuviliantį
pasimatymą?
AW:
Man regis, pasimatymas Jūsų
nenuvils ir paskui geriau
jausitės. Negu, pavyzdžiui,
jaučiatės šiandien.
Po minutės
Re:
Šiandien? Iš kur žinote, kaip aš
jaučiuosi šiandien?
Po 50 sekundžių
AW:
Šiandien gerai nesijaučiate,
Emi.
Po 30 sekundžių
Re:
O Jūs?
Po 35 sekundžių
AW:
Irgi nekaip.
Po 25 sekundžių
Re:
Kodėl Jūs nekaip jaučiatės?
Po 45 sekundžių
AW:
Dėl tos pačios priežasties kaip
ir Jūs.
Po 50 sekundžių
Re:
Bet tai Jūsų kaltė, Leo. Niekas
Jūsų neverčia dingti iš mano
gyvenimo.
Po 40 sekundžių
AW:
Verčia.
Po 40 sekundžių
Re:
Kas?
Re:
Kas?
Kitą rytą
Tema: Aš
Aš!
Stengiuosi prisiversti. Aš ir
protas.
Re:
O kas nori su manim vienintelį
kartą susitikti? Irgi Jūs ir
protas? Ar Jūs ir neprotingoji
Jūsų dalis? Ar grynas
neišmintingumas? O gal
(blogiausias variantas) grynasis
protas?
Po 20 minučių
AW:
Aš, protas, jausmai, rankos,
kojos, akys, nosis, ausys, burna
– viskas. Visa kas mano nori su
Jumis susitikti, Emi.
Po trijų minučių
Re:
Burna?
Po 15 minučių
AW:
Taip, kad galėčiau kalbėti.
Po 50 sekundžių
Re:
Ak, šit kaip!
Po dviejų dienų
Tema: OK
Labas, Leo, dėl manęs
surizikuokim ir susitikime, juk
vis tiek jau tas pats. Kada šią
savaitę turite laiko?
Po pusvalandžio
AW:
Aš prisitaikysiu. Trečiadienį,
ketvirtadienį, penktadienį?
Po minutės
Re:
Rytoj.
Po trijų minučių
AW:
Rytoj? Gerai, rytoj. Iki pietų,
per pietus, popiet, vakare?
Po minutės
Re:
Vakare. Kur?
AW:
Kavinėje, kokioje tik norite.
Restorane, kokiame norite.
Galime pasivaikščioti, jeigu
norite. Pasėdėti ant suoliuko
parke, jei norite. Šiaip kur nors
– kur tik norite.
Po 50 sekundžių
Re:
Pas Jus namie.
AW:
Kodėl?
Po 40 sekundžių
Re:
O kodėl gi ne?
Po minutės
AW:
Ką sumanėte?
Po 55 sekundžių
Re:
Ką JŪS sumanėte, Leo? JŪS
norėjote susitikti
atsisveikindamas, jei leisite tai
priminti.
Po 35 minučių
AW:
Aš nieko nesumaniau. Noriu tik
pamatyti tą moterį, kuri ilgus
mėnesius buvo šalia ir veikė
mano gyvenimą. Noriu išgirsti
daugiau jos balso, ne vien kaip ji
taria „viskį“ ir „laiką“. Noriu
matyti, kaip jos lūpos taria: „Ką
JŪS sumanėte, Leo? JŪS
norėjote susitikti
atsisveikindamas, jei leisite tai
priminti.“ Kaip kruta lūpų
kampučiai, kaip spindi akys,
kaip kilsteli antakiai, kai ji taria
tuos žodžius. Kokia mimika lydi
jos ironiją? Kokius pėdsakus jos
skruostuose paliko visus metus
pūtęs naktinis šiaurys?
Re:
Pernelyg vėlai tuo susidomėjote,
Leo. Veidui ištyrinėti tą vakarą
turėsite nedaug laiko. Kiek
valandų esate numatęs mūsų
susitikimui? Kiek man jų
pasilikti sau?
Po trijų minučių
AW:
Tiek, kiek mudu norėsime.
Po minutės
Re:
O jeigu mudviejų norai
nesutaps?
AW:
Tada tikriausiai tas iš mudviejų
nustatys laiką, kuris norės
trumpiau.
Po 50 sekundžių
Re:
Jums atrodo, kad laikysimės
JŪSŲ nuomonės.
Po 40 sekundžių
AW:
To nesakau.
Po 20 minučių
Re:
Stebiuosi, kiek daug
nepasakyta, nors be paliovos
kalbamės. Pavyzdžiui, kaip
pasisveikinsime? Ar paspausime
vienas kitam ranką? Ar
paplekšnosime per petį? O gal
man ištiesti kelis pirštus, kad
pabučiuotumėt ranką? Gal
atkišti šiaurės vėjo nugairintą
skruostą? Ar atkišite man savo
lūpas? O gal spoksosime vienas į
kitą kaip dvi nežemiškos
būtybės?
Po trijų minučių
AW:
Siūlau taip: paduodu Jums į
rankas taurę vyno ir mes
susidaužiame. Už mudu.
Re:
Ar turite viskio? Tik ne
apmūsojusį butelį užmaurojusiu
dugnu, kuriame kliuka trys
milimetrai rusvo skysčio. Nes
tokiu atveju AŠ nustatysiu laiką,
ir jis bus itin trumpas.
Po minutės
AW:
Dėl viskio mūsų susitikimas
nenukentės.
Po 45 sekundžių
Re:
O dėl ko nukentės?
AW:
Visai dėl nieko. Tai bus gražus,
malonus, sveikas, gyvybingas
susitikimas, Emi, pamatysite.
Po trijų valandų
Re:
Ar dar turite truputį laiko, Leo?
Žinau, kad jau vėlu. Bet
įsipilkite dar taurę raudonojo
vyno, Jums visada tai išeina į
naudą. Mat turiu Jums dar kelis
klausimus, kurie neduoda
ramybės. Pavyzdžiui, mano
pamėgta tema: 1. Ar manote,
kad gali būti, jog tą mūsų
atsisveikinimo vakarą Jūs
norėsite su manimi sekso? 2. Ar
manote, kad aš norėsiu su Jumis
sekso? 3. Jeigu norėsime abu (ir
tai padarysime), ar tikrai
manote, kad paskui abu geriau
jausimės? Turiu galvoj Jūsų
patikinimą: „Esu tikras, kad
susitikimas išeitų į naudą ir
Jums.“ 4. Kaip tai suderinti su
prognoze, kad aš daugiau
nenorėsiu su Jumis susitikti?
AW:
1. Manau, gali būti, kad norėsiu
sekso, bet nebūtinai tai Jums
parodysiu.
2. Manau, gali būti, bet nelabai
tikėtina, kad sekso norėsite Jūs.
3. Kad paskui abu geriau
jausimės? Taip, aš taip manau.
4. Jūs nebenorėsite su manimi
daugiau susitikti, nes turite
šeimą ir po mūsų susitikimo
labai gerai žinosite, kur Jūsų
vieta.
Re:
1. Ar manote, kad nepastebėsiu,
jeigu Jūs norėsite sekso?
2. Ar aš to galėčiau norėti:
sakydamas „nelabai tikėtina“,
Jūs esate nelabai toli nuo tiesos.
(Kad neturėtumėte iliuzijų.)
3. Kad po to geriau jausimės:
tikrai gerai, kad bent kartą
prakalbote kaip tipiškas vyras –
pasidarėte toks žemiškas.
4. Kad aš žinosiu, kur mano
vieta: ar manote, kad tai žinote
geriau už mane?
Ir paskutinis klausimas prieš
miegą, Leo: ar Jūs dar truputį
mane įsimylėjęs?
Po minutės
AW:
Truputį?
Re:
Labanakt. Aš Jus labai
įsimylėjusi. Bijau mudviejų
susitikimo. Negaliu ir nenoriu
net pagalvoti, kad paskui Jūsų
neteksiu. Su meile Emi.
Po trijų minučių
AW:
Nereikia galvoti apie
praradimą. Vien galvodamas
prarandi. Labanakt, mano
mieloji.
Kitą rytą
Be temos
Labas rytas, Leo, aš
nemiegojau. Ar man tikrai
šįvakar pas Jus ateiti?
AW:
Labas rytas, Emi. Puiku, kad
drauge iškentėm bemiegę naktį.
Taip, ateikit pas mane. Ar Jums
tinka 19 valanda? Tada dar bent
kiek galėtume pasėdėti
terasoje.
Po dviejų valandų
Re:
Leo, Leo, Leo, tarkim, vakaras
bus gražesnis, negu tikėjotės.
Tarkim, Jūs įsimylėsite tą
moterį, kurią pamatysite.
Mimiką, kuri lydi jos ironiją,
žodžių skambesį, rankų
judesius, akis, plaukus (biusto
nepriskaičiuoju), dešinį ausies
lezgelį, kairę blauzdą – visiškai
nesvarbu ką. Tarkim, pajusite,
kad mudu sieja daugiau negu
interneto serveris, kad
susibendravome neatsitiktinai.
Leo, argi negali būti, kad Jūs
norėsite dar sykį mane
pamatyti? Ar negali būti, kad ir
toliau norėsite man rašyti, net iš
Bostono? Argi negali būti, kad
norėsite būti su manimi? Ar
negali būti, kad norėsite su
manimi likti? Ar negali būti, kad
norėsite su manimi gyventi?
AW:
Emi, jūs nesate laisva, kad
GALĖTUMĖTE gyventI su
manimi.
Po 35 minučių
Re:
Tarkim, būčiau laisva ir galėčiau
gyventi su Jumis.
Po 45 minučių
Re:
Leeeeeeo, ar nesumojate, ką
atsakyti?
Po trijų minučių
AW:
Miela Emi, tarkim, man lygiai
viena prielaida per daug.
Tarkim, aš negaliu daryti
prielaidos, kad esate laisva, dėl
tos paprastos priežasties, kad
tokia nei esate, nei būsite. Jeigu
šįvakar ištrūksite iš šeimos,
susiorganizuosite laisvą vakarą
dėl manęs, man tai bus puiku
(tikriausiai ir Jums). Bet tai toli
gražu nereiškia, kad Jūs esate
man laisva. Šiaip jau aš mėgstu
daryti prielaidas. Bet šios
prielaidos, kad ir kokia ji būtų
patraukli, kad ir labai
norėdamas, negaliu daryti.
Ar galiu šia proga ir Jums
užduoti klausimą? Žinau, kad
tokių klausimų nemėgstate. Bet
šis man atrodo svarbus. Tai štai:
ką pasakysite vyrui, kur šįvakar
išeinat?
Re:
Leo, Jūs niekaip negalite
liautis!!! Pasakysiu jam, kad
einu susitikti su vienu draugu.
Jis paklaus, ar jį pažįsta.
Atsakysiu, manau, kad ne,
beveik nieko apie jį
nepasakojau. Paskui dar
pasakysiu, kad mes turime apie
daug ką pakalbėti, gali būti, kad
užtruksiu iki vėlumos. Jis
atsakys: „Gerai pasilinksmink.“
Po 20 minučių
AW:
O jeigu grįšite namo tik
paryčiais? Ką jis tada pasakys?
Po trijų minučių
Re:
Jums atrodo, gali taip nutikti,
kad grįšiu tik paryčiais? Tai
kažkas Jums nebūdinga.
AW:
Kaip sakė Emi Rotner? „Dažnai
paskui susiklosto tokios
aplinkybės, kurių nuo pat
pradžių nenumatei.“ Trumpai
tariant, visko gali būti. Pradedu
tuo tikėti.
Re:
Vau, įdomu. Man patinka, kai
taip kalbate. (Gal dėl to, kad
mano žodžiais.) Beje, liko tik
keturios valandos. Ar atskleisti,
kuriai iš trijų kavinės emių Jūs
atversite duris?
Po trijų minučių
AW:
Emi, ne, neatskleiskite!
Priešingai. Aš Jums turiu kai ką
pasiūlyti. Tik nesijuokite, aš
rimtai. Norėčiau palikti duris
šiek tiek praviras, kad įeitumėte
pati. Iš prieškambario – į pirmą
kambarį kairėje. Jis skendi
prietemoj. Aš Jus apkabinu
nepažvelgęs. Pabučiuoju aklai.
Vieną kartą. Tik vienas
vienintelis bučinys!
Po 50 sekundžių
Re:
O paskui man išeiti?
Po trijų minučių
AW:
Ne! Vieną kartą pabučiuosiu, o
tada pakelsime žaliuzes ir
pamatysim, su kuo bučiavomės.
Tada paduosiu taurę vyno ir
mudu susidaušime už mus. O
tada žiūrėsim, kas bus toliau.
Po minutės
Re:
Man – taurę viskio! Šiaip jau
pritariu Jūsų ritualinei
programai. Iš esmės tai ne kas
kita kaip tas triukas su raiščiais
ant akių, tik šiek tiek
romantiškesnis. Aišku, taip ir
padarysim! Ak, ar tikrai taip
padarysim? Juk tai beprotybė,
ar ne?
Po 40 sekundžių
AW:
Aišku, padarysim!
Re:
Leo, tai rizikinga. Aš neturiu
supratimo, ar man patiks, kaip
Jūs bučiuojatės. O kaip Jūs
bučiuojatės? Tvirtai ar veikiau
minkštai? Sausai ar veikiau
drėgnai? Kokie Jūsų dantys:
aštrūs ar nudilę? Ar Jūsų
liežuvis energingas ir miklus? Ar
kietas kaip plastikas, ar
minkštas kaip kaučiukas? Ar
bučiuojatės užsimerkęs, ar
atsimerkęs? (Na gerai, aklai
bučiuojantis ne taip ir svarbu.)
Ką darysite su rankomis? Ar
mane čiupinėsite? Kur? Ar
stipriai? Ar darysite viską tyliai,
ar garsiai šnopuodamas? O gal
skleisdamas kitokius garsus?
Tad pasakykite man, Leo, kaip
Jūs bučiuojatės.
Po trijų minučių
AW:
Aš bučiuojuosi panašiai, kaip
rašau.
Po 50 sekundžių
Re:
Nors skamba šiek tiek
pagyrūniškai – visai neblogai,
Leo. Bet turiu pasakyti, kad Jūs
rašote labai skirtingai.
Po 45 sekundžių
AW:
Aš ir bučiuojuosi skirtingai.
Re:
Jeigu pažadėsite, kad
bučiuositės taip, kaip rašėte
vakar ir šiandien, tada aš
surizikuosiu!
Po 35 sekundžių
AW:
Tai surizikuokite!
Re:
O jeigu pasibučiavę norėsime
daugiau?
Po 40 sekundžių
AW:
Tada norėsime daugiau.
Po 50 sekundžių
Re:
Ar tada daugiau ir padarysime?
Po 35 sekundžių
AW:
Man atrodo, toje situacijoje
labai gerai žinosime, ką daryti.
Re:
Tikiuosi, žinosime ne vienas
kuris iš mudviejų.
AW:
Kai žinosime vienas, tai
žinosime ir kitas. Beje, Emi, liko
tik dvi valandos. Turėtume
baigti rašę ir pasiruošti
reikšmingam šuoliukui.
Prisipažinsiu, esu nežmoniškai
susijaudinęs.
Re:
Ką man apsivilkti?
Po minutės
AW:
Tai palieku nuspręsti Jums, Emi.
Po 55 sekundžių
Re:
Bet aš taip norėčiau pasikliauti
Jūsų fantazija, Leo.
AW:
Geriau nesikliaukite mano
fantazija. Šiuo metu ji gerokai
perkrauta. Bet, manau, ką nors
apsivilkti turėtumėte.
Po pusketvirtos minutės
Re:
Ar apsivilkti ką nors tokio, kad
būtų eiminėdidesnė tikimybė,
jog pasibučiavę nepulsim kelti
žaliuzių, nes nė vienas
neturėsime laisvų rankų?
Po 40 sekundžių
AW:
Jeigu Jums atsakymas
nepasirodys per trumpas: taip!
Re:
„Taip“ atsakyti į klausimą, kuris
reikalauja atsakymo „taip“,
niekada nebus per trumpa. Tada
aš, kaip sakoma, eisiu dabintis.
Jeigu mano širdis neprakals
skylės krūtinėje, po pusantros
valandos pasimatysim pas Jus,
Leo.
Po pusketvirtos minutės
AW:
Paskambinkite telefonspynėje į
15 butą. Lifte nuspauskite 142,
tada pakilsite į pastogę. Ten tik
vienas butas. Paskui eikite
kairėn, į kambarį, ten, kur
girdėsite muziką. Nekantrauju
Jus pamatyti!
Po 50 sekundžių
Re:
Ir aš, Leo. Nekantrauju
pamatyti tave, Leo. Aš esu Emi.
Nebučiuoju tamsoje tų, kuriems
nesakau „tu“. Tad ir Tu, Leo,
gali man dabar sakyti tu. Beje,
man 34-eri, esu už Tave dvejais
metais jaunesnė, Tau leidus.
AW:
Emi, man atrodo, turėčiau su
Tavimi ilgokai pakalbėti apie
Bostoną. Tu susidarei apie
Bostoną, tai yra apie mane ir
Bostoną, absoliučiai klaidingą
nuomonę. Turiu Tau paaiškinti.
Tiek daug ką turiu Tau
paaiškinti! Tiek daug Tau reikės
suprasti! Ar supranti?
Re:
Neskubėk, neskubėk, Leo.
Pirmiau viena, paskiau kita.
Bostonas niekur nepabėgs.
Suprasti irgi bus pakankamai
laiko. Pirmiausia
pasibučiuosime. Iki greito, mano
mielas!
Po 45 sekundžių
AW:
Iki greito, mano mieloji!
D E ŠI M TA S SKY R I U S
Kitą vakarą
Tema: Šiaurys
Mielas Leo, žinau, kad tai
nedovanotina. Tai patvirtina
Tavo tylėjimas. Tu neklausi. Ne,
Tu net neklausi. Tu mane taip
baudi. Tavęs neapninka įtūžio
priepuolis. Tu nebandai kuo
nors gelbėtis, nesijauti
nusiminęs. Nedarai nieko. Tu
tyli. Su viskuo susitaikai be
žodžių. Net neklausi kodėl.
Apsimeti, kad žinai kodėl. Taip
dar labiau mane baudi. Tavo
nusivylimas nesiekia net pusės
mano nusivylimo. Juk prie mano
nusivylimo dar reikia pridėti
įsivaizdavimą, koks nusivylęs
Tu.
Leo, aš Tau pasakysiu, kodėl
paskutinę sekundę – tai ne šiaip
posakis, o tikrai paskutinę
sekundę, – pasakysiu Tau, kodėl
pas Tave neatėjau. Dėl to kalta
viena raidė, viena vienintelė
raidelė toje vietoje, kurioje ji
neturėjo būti. Pačiu
netinkamiausiu laiku. Tu, Leo,
manęs paklausei: „Ką pasakysi
Bernhardui?“ Ar atsimeni, ką aš
atsakiau? „Pasakysiu, kad
susitinku su vienu draugu.“ Taip
jam ir pasakiau. „Jis paklaus, ar
jį pažįsta.“ Taip jis ir paklausė.
„Aš atsakysiu, nemanau, aš
beveik nieko apie jį
nepasakojau.“ Taip jam ir
atsakiau. „Tada dar pasakysiu,
kad mes turime apie daug ką
pasikalbėti, galiu užtrukti iki
vėlumos!“ Taip, lygiai taip ir
suformulavau. „O jis atsakys:
„Gerai pasilinksmink.“ Taip,
Leo, jis taip ir atsakė. Bet
pridūrė dar vieną žodį: „Gerai
pasilinksmink, EMI“, – po
įprasto „gerai pasilinksmink“
pritilo, o tada pridūrė EMI. Tai
buvo tik dvelktelėjimas, nieko
daugiau. Bet mane nukrėtė
šiurpas. Paprastai jis vadina
mane Ema. Visuomet sako Ema.
Emi manęs nevadina jau daug
metų. Net neprisimenu, kada
paskutinį kartą taip kreipėsi.
Leo, nuo tos i vietoj a, tos
vienintelės neįprastos raidelės,
mane ištiko šokas. Man
nepatiko, kaip jis tai ištarė. JIS
neturėjo taip ištarti. Tai
nuskambėjo demaskuojamai,
sugriovė visas iliuzijas. Buvo
pasakyta tarsi jaučiant, kaip aš
jaučiuosi, tarsi kiaurai mane
permatant. Tarsi norint
pasakyti: „Žinau, kad nori būti
Emi, ir vėl tu nori būti Emi. Tai
būk Emi ir gerai pasilinksmink.“
Būčiau turėjusi atsakyti ką nors
baisaus. Pasakyti: „Bernhardai,
aš ne tik noriu būti Emi, aš ir
esu Emi. Bet ne tau – Emi. Emi
aš esu kitam vyrui. Jis manęs
niekada nematė, bet atrado
mane. Jis mane permatė.
Ištraukė iš mano slėptuvės. Aš
esu jo Emi. Tai jam aš Emi –
Leo. Netiki? Galiu įrodyti. Turiu
viską parašyta juodu ant balto.“
Ar graužiuosi? Ne, dėl
Bernhardo nesigraužiu.
Išsigandau savęs.
Nuėjau į savo kambarį, norėjau
Tau parašyti. Bet nesumojau ką.
Išspaudžiau tik apgailėtiną
sakinį: „Mielas mano Leo,
šiandien negaliu pas Tave ateiti,
tam nesijaučiu pasirengusi.“
Žiūrėjau į tą sakinį kelias
minutes, paskui ištryniau.
Nepajėgiau Tavęs atsisakyti.
Nes būčiau turėjusi atsisakyti ir
savęs.
Leo, kažkas atsitiko. Mano
jausmai apleido kompiuterio
ekraną. Man atrodo, kad myliu
Tave. Ir Bernhardas tai pajuto.
Man šalta. Pučia šiaurys.
Ką darysim toliau?
Po dešimties sekundžių
AW:
DĖMESIO. PASIKEITĖ EL.
PAŠTO ADRESAS. GAVĖJAS
LAIŠKŲ ŠIUO ADRESU
NEBEGAUNA. NAUJI LAIŠKAI
AUTOMATIŠKAI IŠTRINAMI.
SISTEMOS VADYBININKAS
MALONIAI ATSAKYS Į JŪSŲ
KLAUSIMUS.
1 Buster Keaton (1895–1966)
– JAV aktorius, vienas
populiariausių nebyliojo kino
komikų. Dėl visada rimtos
veido išraiškos vadintas
Žmogumi, kuris niekada
nesijuokia, ir Didžiuoju
Akmeniniu Veidu (vertėjos
pastaba).

Daniel Glattauer - Leo Ir Emi Kai Pučia Šiaurys

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Daniel Glattauer - Leo Ir Emi Kai Pučia Šiaurys

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Versta iš:

© Deuticke im Paul Zsolnay

Redaktorė Valia Valentaitė

Po trijų su puse valandos

Kitos dienos priešpietė

Nepraėjus dviem valandoms

You might also like