Donatas Babravičius

Faustas yra pagrindinis veikėjas Gėtės tragedijos. Gėtė pavaizduoja Faustą kaip patyrusį seną mokslininką
kuris turi daug sukaupęs žinių, bei išminties iš knygų. Nors Faustas ir turi galybę žinių ir išminties jis nėra
laimingas, nusivylęs, nerandantis gyvenimiškų tiesų ir atsakymų į esminius gyvenimo klausimus. Tačiau
Faustas tam paskyrė visą savo gyvenimą, bet paskirdamas gyvenimą jis prarado gyvenimiškus
džiaugsmų. Taip pat daug ką sužinome apie Faustą iš biblijos vertimo scenos. Ši scena mums parodo koks
kūrybingas buvo Faustas, išsiskiriantis savo mąstymu. Faustas yra maištingas naujų laikų žmogus.
Paveiktas Žemės Dvasios Faustas pradeda nesutikti su šventojo rašto teiginiais ir versdamas į gimtąją
kalbą juos pakeičia „Iš pradžių buvo žodis“, tačiau bemąstydamas Faustas pakeičia teiginį į „Iš pradžių
buvo veiksmas“. Ši vertimo scena parodo, kad Faustas veiklos žmogus ir ryžtingai renkasi savo kelią,
Nors ir Faustas daug ką padarė, pasiekė jis vis tiek nusivylęs savo gyvenimu. Neatrasdamas nieko naujo
jis jaučiasi prastai. Fausto skepticizmas atsiskleidžia knygoms jis vertina gamtą kūniškumą pasakydamas
„Ilgai dar knygų prisiliesti bjaurėsiuos. Tad leisk panirti į aistros kančias, išlaisvink kūniškumą“. Faustui
yra pikta dėl žmonių kurie nesiekia nieko naujo surasti. Monologe apie kantrybę, Faustas pasipiktinęs, jis
prakeikė žmogaus pasitenkinimą ir materialines vertybes, ką pasiekęs, mėgavimasis gyvenimo
malonumais tai kaip svaigulys, vyno taurė. Atrodo vertybės susimaišo su anti vertybėmis. Faustas taip pat
reiškia nepasitenkinimą žmonėmis kurie mėgaujasi patogumais, valdžia vertybių vietą užėmė melas,
puikybė. Bet Faustas visų pirmiausia prakeikė – Kantrybę. Mano nuomone kodėl herojus prakeikia
kantrybę, nes jam pačiam labiausia jos stinga, tai įrodo tai, kad vietoj to, jog pasirinkti išlaukti kada pats
ką nors išras jis renkasi lengvesnį kelią ir pasirašo sutartį su Mefistofeliu. Iš Fausto bendravimo su
Mefistofeliu galima pastebėti, kad mirtis jam visiškai nerūpi ir nesvarbu tai įrodo Fausto žodžiai „Tebūna
taip, kaip būti lemta, todėl visai nerūpi išsiaiškint, ko ten tikėtis – meilės ar kančios, ar apskritai kas nors
ką nors ten reiškia, ar skirias ten viršus nuo apačios“. Faustas sutinka pasirašyti sutartį su Mefistofeliu,
nes jis jau senas mokslininkas kuris trokšta pažinti ir žinoti viską. Faustui Mefistofelis pažada neribotų
galimybių galią, kurias žada dar praplėsti, Mefistofelis yra vaizduojamas kaip antgamtinė būtybė.
Sekantis dalykas dėl ko Faustas nusprendžia pasirašyti sutartį su Mefistofeliu, nes Faustas jau senas
mokslininkas ir galimybių jis daug neturi, jis visą gyvenimą buvo paskyręs vien mokslui ir taip gyvenime
nepatyrė malonumų ir tai buvo paskutinis Fausto troškimas buvo ištrūkti, pajausti gyvenimą
įvairiapusišką, patirti pasisekimo jausmą. Faustas tiesiog geidžia veiklos, tai parodo jo pasakyti žodžiai
monologe „Tik nuolat kažką veikdamas jautiesi žmogumi“. Fausto ir Mefistofelio sutarties galiojimo
sąlyga buvo viena, kad Mefistofelis pasiryžta tarnauti Faustui pakol jis ištars „Sustok akimirka žavi“ tai
parodo, kad ši sutartis yra pasmerkta. Faustas mano nuomone kaip ir daugelis mūsų kol nepajaus pilnumo
jausmo, tol neįvykdys savo gyvenimo lūkesčių.
Taigi, Faustas pasirašo sutartį su Mefistofeliu ne vien dėl to, kad atsakyti į klausimus gyvenimo esminiu,
bet kad ir galėtų patirti gyvenimą kurio niekada neturėjo susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą, bet tuo pačiu
mokslininkas niekada neturėtų ištarti „sustok akimirka žavi“.