Sarah Jio

M e ilė tavo
akyse
Romanas

Iš anglų kalbos vertė Rita Pilkauskaitė

baltos lankos
U D K 821.111(73)-31 Versta iš:
Ji-07 Sarah Jio, The Look o f Love, Plum e, a m em ber o f
Penguin G roup (USA) Inc., 2014

Redaktorė
Asta Bučienė

M aketuotoja
Eglė Jurkūnaitė

D ailininkas
Zigmantas Butautis

Š į le id in į draud žiam a atg am inti bet ko k ia form a ar b ū d u , viešai skelb ti, ta ip pat p ad aryti viešai

p rie in am ą k o m p iu te rių tin k la is (internete), išle isti ir ve rsti, p la tin ti jo o rig in a lą ar kopijas:

p a rd u o ti, n u o m o ti, te ik ti p an au d ai ar k ita ip p e rd u o ti nuosavybėn.

D ra u d žiam a šį k ū rin į, esantį b ib lio te ko se , m okym o įstaigose, m uziejuose arba archyvuose,

m o k s lin ių ty rim ų ar asm e n in ių stu d ijų tik sla is atg am in ti, viešai sk e lb ti ar p a d a ryti visiem s

p rie in am ą k o m p iu te rių tin k la is tam skirtuo se term in alu ose tų įstaig ų patalpose.

ISBN 978-9955-23-853-9 C opyright © Sarah Jio, 2014

A ll rights reserved
© R ita Pilkauskaitė, vertim as į lietuvių kalbą, 2015
© Baltų lankų leidyba, 2015
Skiriu brangiems draugams, lydėjusiems
sunkiu metu ir nė karto nepaleidusiems
mano rankos, ypač Wendt Parrierai,
Natalie Quick ir Claire Bidwell Smith. Tai
yra tikroji meilė.
Nebent ką nors myli, visa kita beprasmiška.

E . E . Cum m ings
 PROLOGAS

Pa r y ž i u s

1893

Stovėdama prie gėlių vežim ėlio E lo d ija stebi palei Seną

m adingam e Penktajam e rajone už parankių vaikšti­

nėjančias poras. „M e ilė ne man“, - pagalvoja ji, nors

galėtų susirasti vaikiną. G albūt ledų pardavėją, ū k in in ­

ką iš kaim o, kam inkrėtį. A r prie turgaus turtuoliam s

batus šveičiantį vyruką. A i, ne. G ilia i atsidususi nuo

vieno bijūno iš puokštės, pam erktos į kibirą, nuskina

negražų lapą. Pakėlusi akis išvysta O vernė grafą Liu ką

D ium on ą, jo cilin dras kyšo gatvės m inioje. N en u leis­

damas nuo jos žvilgsnio jis eina per akm enim is grįstą

gatvę ir vos nepakliūva po karietos ratais.

Grafas prieina prie jos vežim ėlio n u p irkti gėlių žm o­

nai M arselinai, griežtai, suraukto veido ir piktų akių

m oteriai, visiškai priešingybei aiškiai švelnaus ir gero

9
būdo vyrui. Elod ija kartais pasvajoja, kaip gyventų, je i­

gu būtų grafienė, jo grafienė. Pakėlusi akis į prabangių

grafo rūm ų kitoje gatvės pusėje langus spėlioja, kaip

jie už tų sienų gyvena.

- Laba diena, - pasisveikina Liukas, kilstelėdam as

cilin drą.

- Sveiki, - atsako truputį sutrikusi. - A r pageidausite

įprastinių gėlių grafienei?

Kaip prekiautojas arbata sukuria specialų m išinį, o

restorano savininkas ypatingą patiekalą, Elo d ija tu ri

savąją gėlių puokštelę. Sukom ponuotą vien iš žalsvų žie­

dų: gvaizdūnių, chrizantem ų ir retokų, bet neapsakomai

gražių gelsvai žalsvų rožių. Ji kasdien padaro tik vieną

tokią puokštę ir laiko padėjusi vežim ėlio gale Liu ku i.

Pasiklydęs jos akyse jis neiškart atsako:

- Jos žalios, - staiga prataria.

Sutrikusi E lo d ija pakraipo galvą.

- Tavo akys.

N usišypsojusi atsako:

- Taip.

- Labai gražios.

- D ėkui, pone.

- Liu kai, - prideda ir patylėjęs paklausia: - A r galė­

čiau sužinoti, kuo tu vardu?

- Elodija.

10
 - E lo d ija , - pakartoja, apžiūrinėdam as gėles, jo

žvilgsnis stabteli ties užrašu, išgraviruotu ant vežim ė­

lio krašto.

- K ą jis reiškia? - klausia rodydam as į žodžius:

Am our vit en avant.

M e ilė nem iršta. G ulėdam a m irties patale m otina

atsisveikindam a jai pasakė: „M a n o m ielo ji E lo d ija ,

nenusivilk m eile, - ištarė pro ašaras. - N eleisk sau u ž­

kietėti kaip aš. Saugok m eilę širdyje. N et jei aplinkybės

atrodys neįm anom os, atsiverk jai atėjus. Pasitikėk ja.

Ir nebijok, jei nepavyks. K a i nepasiseka, m eilė vis tiek

išlieka, - ji prisidėjo ranką prie silpnos širdies. - Ji

gyvens štai čia. M e ilė nem iršta, ji gyvena.“

- Prasm ingi m otinos žodžiai guodžia ir veda mane, -

taria Elodija.

Liukas šypsosi.

- N orėčiau kai ką nupirkti.

Ji lin kteli.

- Turbūt gėlių puokštelę? Sukom ponuotą iš...

- N orėčiau n u p irkti visą tavo gėlių vežim ėlį.

Ji žiopteli.

- Tikria u sia i juokaujat?

-N e .

- O ką veiksite su tiek gėlių? - klausia šyptelėjusi.

Šiandien vežim ėlis lūžta nuo žiedų: hiacintų, rožių,

leukonijų, kvapniausių vasarinių bijūnų.

- N o riu n u p irkti tau.

II
 - M an? -apstulbsta ji.

- Taip, - atsako, - kad šiandien tau nereikėtų d irb ti

ir galėtum kla id žio ti po saulėtą Paryžių, ku r panorėju­

si. - Jai į delną įdeda šūsnį banknotų. - Pasivaikščiosi

su m anim ?

Tolėliau stovinti kita gėlių pardavėja Elod ijos draugė

Ženevjeva g ird i jų pokalbį.

- E ik, - paragina nusišypsojusi, - aš pasaugosiu tavo

vežim ėlį.

- Eim e? - klausia Liukas siūlydam as parankę.

E lo d ija i nieko kito nelieka, kaip sutikti.

12
 1 S K YR I US

Pa i k o g a tv ė 2 0 2 1 -6 0 2 , S i a t l a s

2012, gruodžio 24 d.

Kišdam a raktą į pašto dėžutę nuram inu savo auksa­

spalvį retriverį Šerną. D au giabu čio d u rin in ka s B er­

nardas nustoja d ėlioti siuntinius ir atsitūpęs pakaso

Šernui ausis.

- Labas rytas, D žeine! - pasisveikina pakeldam as

akis į mane ir nusišypsodam as. - A r girdėjai? Sako,

šįvakar pasnigs. Bent dešim t centim etrų.

Atsidustu. Jei keliai bus slidūs, nepavyks laiku p ri­

statyti gėlių. Paėm usi laiškų ir sveikin im o atvirukų

krūvelę, vestibiuliu nueinu prie spalvotom is lem putė­

m is papuoštų langų į gatvės pusę. K o l žvelgiu laukan,

Šernas uostinėja kam pe pastatytą Kalėdų eglutę. Po

tru p u tį bunda Paiko turgus. Iš po M eriveter kepyk­

los stoginės eina garas. Ž u vų pardavėjai priešais savo

13
prekystalius žarna plauna g rin din į. Kitoje gatvės pusėje

u olių turistų grupelė su skėčiais (turistai visada nešio­

jasi skėčius) sustoja nusifotografuoti ir taip išbaido ant

kelio ženklo tupinčią žuvėdrą. Ši nepatenkinta suklykia

ir supykusi nuskrenda.

- Taip, atplaukia sniego debesys, - taria Bernardas,

kinktelėjęs į langą.

- Iš ku r žinai?

- Eikš, - pakviečia stodamasis ir eidamas pro d vigu ­

bas duris. Iš paskos nuseku į gatvę. - Pam okysiu tave,

kaip atpažinti debesis.

Veidą žnaibo šaltukas, įkvepiu žiem iško oro, kve­

piančio kavos tirščiais ir jūros vandeniu, - tuo pat metu

arom atingo ir sūraus. Siatlas. Šernas draugiškai vizgina

uodega praeiviui, tiesiančiam ranką jo paglostyti.

Bernardas parodo į dangų.

- M atai tuos debesis? Jie vadinam i plu n ksn in iais

sluoksniniais.

- Plunksniniais kokiais?

Jis šypteli.

- Prieš užeinant pūgai pirm iausia susidaro jie. Pa­

žvelk, kokie perm atom i ir banguoti, tarsi pasnigus.

Sm alsiai žiūrinėju, lyg juose m eteorologiniais h ie­

roglifais būtų kas nors parašyta. Debesų kalba, kurią

ilgokai stebeilijant pavyktų iššifruoti.

- O dabar pažvelk tolėliau, - taria rodydam as į to lu ­

moje virš E lio to įlankos sėlinančius debesis. - A n a ten

atslenka sniego debesys. Sunkesni ir tamsesni, - nutilęs

prideda delną prie ausies. - Paklausyk? A r girdi?

Papurtau galvą.

-Ką?

- Koks duslus oras, - lin kteli. - Prieš pūgą visada

būna nepaaiškinam ai tyku.

M a n prie kojų ant šaligatvio tupi Šernas.

- G a l tu ir teisus. Šįryt kažkaip n ykiai tylu, - vėl

pažvelgiu į dangų, bet šįsyk dviprasm iškai paklausiu: -

A r kartais debesyse m atai kokių nors vaizdų ar veidų?

Bernardas nusišypso.

- Iš tikrų jų matau. Bet tai, ką regiu, gali skirtis nuo

to, ką m atai tu. Debesys būna apgaulingi, - valandėlę

patylėjęs priduria: - M anau, jie rodo tai, ką mes n o ­

rim m atyti.

Jo tiesa. Išties m atau kai ką, kas m ane šiek tiek iš­

gąsdina. G reitai papurtau galvą.

- Tada nesakysiu tau, ką matau, nes tik pasijuoksi

iš manęs.

Bernardas gudriai nusišypso.

- O tu ką matai? - klausiu.

- Sum uštinį su kepta jautiena, - atsako nusijuokęs

ir įkiša ranką kišenėn. - A , vos nepam iršau. Č ia tau, -

paduoda ro žin į voką. - Paštininkas netyčia įm etė į

ponios K la in pašto dėžutę.

- A čiū , - padėkoju greitai kišdam a voką į krepšį

prie kitų laiškų, ku rių didžium a neįdom ūs kalėdiniai

atvirukai. Priešais fotoaparatą pozuojančios idealios,

laim ingos ir besišypsančios šeim ynos. Iliuzija ir tiek.

- Džiaugsm ingų Kalėdų! - p a lin ki Bernardas, Šernui

ėmus tem pti pavadėlį.

- Tau irg i džiaugsm ingų Kalėdų! - atsakau. Sukant

už kam po tie žod žiai tebeaidi galvoje. D žiaugsm ingų

Kalėdų! M a n visai nelinksm a. To kiu m etų laiku manęs

niekad neim a džiaugsmas.

Pasukusi už kam po linkteliu M elu i, laikraščių kiosko

Paiko turguje savininkui. Jis m irkteli ir parodo į „lau ­

mės šluotą“, kabančią ant stoginės.

- Bučkis senukui M elu i?

D ėduosi d rovi ir vypteliu, M elas susiraukia:

- Dženyt, netgi per Kūčias?

Pasilenkiu ir greitai pakšteliu jam į skruostą.

- Štai, - šypsausi, - dabar patenkintas?

Jis griebiasi už skruosto ir apsim eta suparalyžiuotas.

- Nuostabiausia m ano gyvenim o diena! - šūkteli.

M e lu i jau per septyniasdešim t. K ioske jis išdirb o

keturiasdešim t m etų, o gal ilgiau. Žem as, pliktelėjęs,

pilvotas, flirtuoja su kiekviena į turgų atėjusia m oteriš­

ke, paskui grįžta nam o į savo nedidelį vienišą butuką

už dviejų kvartalų ant kalvos.

- M an o Adelė mėgo Kūčias, - ištaria. - D žiaugda­

vosi „laum ės šluota“. V isko priruošdavo, iškepdavo

kalakutą, papuošdavo eglutę ir užkabindavo lemputes.

16
 Patapšnoju jam per ranką. Jo žm ona m irė prieš aš­

tuonerius metus, tačiau apie ją tebekalba taip, tarsi jie

ką tik iš ryto būtų pusryčiavę.

- Ž in a u , labai jos ilgiesi.

M elas pakelia akis į debesis, kažin, ką ten regi.

- K iekvieną m ielą dienelę, - atsidūsta.

Jo akyse regiu sielvartą, bet išraiška pasikeičia, kai

prie kiosko prieina senyva m oteris. Ji aukšta, iškilusi

virš M e lo kaip dangoraižis, patupdytas greta daug že­

m esnio dešim ties aukštų pastato. Plaukai sidabriškai

p ilk i, o veido b ru ožai tarsi iškalti. Elegantiška, ant

kaklo kabo karoliai, jaunystėje neabejotinai buvo la ­

bai graži.

- A r turite Times - Lo n d o n o Times? - klausia aiškiai

nusivylusiu tonu. Balsas šaižus, įsakm us. Kalbėdam a

trum pina žodžius, kaip būdinga britam s.

Stebiu juos, žiū rin čiu s vienas į kitą, ir m an šiek tiek

aptemsta akyse, kartais taip būna. Pasitrinu akis, o M e ­

las m anieringai klientei draugiškai nusišypso.

- Times? - šūkteli jis. - M a n o pagarba jum s, ponia,

bet esam Siatle, o ne senojoj gerojoj A n g lijoj.

M oteris prisim erkia.

- K ą gi, bet kuriam padoriam kioske būtų. Tai vie­

nintelis leidinys, ku rį verta skaityti, - ji peržvelgia b u l­

varin ių ir kitokių laikraščių prikrautas lentynas. - Šiais

laikais tiek daug šlamšto.

17
 M elas kilsteli antakį, o m oteris pasitaiso lietpalčio

apykaklę ir pasipūtusi nueina. A k im irk ą jis suglumsta,

tada jo veidą perkreipia šypsnys:

- Snobai! - burbteli. - Tu rčiai m ano, jog gali gauti

ką panorėję.

Žvilgteliu per petį ir vėl atsargiai, kad neišterliočiau

blakstienų tušo, p atrinu akis. Tada ir prisim enu, kad

rytoj einu pas gydytoją Heler, neurologę. Pas ją lankau­

si nuo m ažumės. A n g lė pradingsta už kam po.

- G a lb ū t ji tiesiog nelaim inga, - sakau. - M a n o

senelė sakydavo, kad žm onės paprastai n en ori b ū ti

šiurkštūs, bet taip pasireiškia jų liūdesys.

N etikėtai p risim en u vaikystę. K a i p irm ą kartą p a­

tyriau g ilų liūdesį, tą dieną kaip tik pastebėjau pasi­

keitusį savo regėjim ą. M a n buvo ketveri, stovėjau prie

m otinos m iegam ojo durų. M am a susikūprinusi sėdė­

jo ant lovos ir užsidengusi rankom is veidą raudojo.

U žu olaidos buvo visiškai užtrauktos, todėl kam barys

skendėjo tamsoje. Jai už nugaros palinkęs tėvas m eldė

atleisti. Rankoje laikė lagam iną - tądien jis susiruošė

išvykti į Lo s A n d želą pas kitą m oterį. Sakė ketinąs ją

vesti. Tėtis buvo įsim ylėjęs, o m am ai iš skausm o plyšo

širdis.

N eprisim enu tėvo veido ir ką jie vienas kitam sakė

tą lietingą rytą Siatle. T ik pam enu begalinį m otinos

liūdesį, o kai tėvas uždėjo ranką jai ant peties, tarsi pra­

šydamas atleisti, stipriai sum irksėjau. M a n tarsi m igla

18
aptraukė akis, bet ne nuo ašarų, o nuo kažko viduje.

Pam enu, trindam a akis ir kliuvinėdam a žengtelėjau

atgal koridoriuje, ten laukiau, kol tėvas nepastebim ai

išsm uko pro duris. G a l jis ir ketino atsisveikinti su m a­

nim , bet pam iršo. Taip ir paliko mus: Flinas nekreipda­

mas dėm esio ant sofos žiūrėjo televizorių, aš sutrikusi

ir kone apžlibusi kiūtojau koridoriuje, o m am a taip

garsiai verkė, jog, atrodė, tuoj m irs.

M a n tik norėjosi ją p ralin ksm in ti, taigi drebančia

ranka pasiūliau puodelį kavos. Daugybę kartų stebėjau,

kaip ji m ala pupeles ir u žpliko prancūziškam kavinu­

ke, todėl įsidrąsinusi pam ėginau pati. Tačiau vis dar

neaiškiai m ačiau ir viską blogai padariau.

- Kas čia? - paklausė ji piktai.

- Padariau tau kavos, - cyptelėjau.

Pažvelgusi į kavos puodelį papurtė galvą, tada iš lėto

nuėjo į virtuvę ir išpylė į kriauklę.

Stengiausi n epravirkti stebėdam a ją grįžtant į m ie ­

gam ąjį. Tėtis nuvylė m am ą. A š taip pat. Po valandos

atėjusi senelė paaiškino, kad liūdesys paveikia m ūsų

elgesį. V isad a p risim en u jos žodžius. K a i pasakiau

apie savo akis, praėjus valandai vis dar šiek tiek ap­

trauktas m igla, ji pakvietė m am ą ir abi skubiai n u ­

vežė m ane į lig on in ę. Iš kom piuterinės tom ografijos

nieko nepaaiškėjo, pravirkau, kai adata dūrė į ranką,

tada u žk lija vo p leistrą, davė v y š n in į le d in u k ą ant

pagaliuko ir paleido nam o. V ėliau apie tėtį daugiau

nebesikalbėjom . N et ir dabar, kad ir kaip stengčiausi,

negaliu p ris im in ti jo veido. Savo vaizduotėje visada

m atau tik dėmę.

M elas gūžteli pečiais p eiliu k u pjaudam as laikraščių

ryšulį.
- N a, m an metas į parduotuvę, - sakau. - Šiandien

laukia daug darbo. Pernai L o sukūrė kom poziciją iš

puansetijų, bugienio ir erškėtuogių, ir, dievaži, visos

Siatlo poniutės pageidauja po keturias šventiniam sta­

lu i papuošti, - atsidustu. - A išku , nieko blogo. Bet

pasibaigus dienai. - N u tilu si kilsteliu rankas. - Šitie

pirštai bus išsukinėtais sąnariais.

- Dženyt, nepersidirbk. M a n dėl tavęs neram u.

- M alo n u , kad dėl manęs nerim auji, - iš lėto n u si­

šypsau. - Tačiau patikinu tave, kad nėra jo k io pagrindo

nerim auti dėl m ano gyvenim o. A š atsikeliu, einu į gėlių

parduotuvę, o paskui grįžtu nam o. N ieko dram atiško.

Taigi ir nerim auti nėra ko.

- Širdele, kaip tik todėl ir nerim auju, - prieštarauja

M elas. - N orėčiau, kad eitum ku r pasilin ksm in ti, ką

nors susirastum.

Šypsodam asi paglostau savo auksaspalvio retriverio

galvą.

- Jau turiu, - atsakau. - Šerną.

Melas irgi nusišypso, o aš atsisveikindama pamojuoju.

20
 - Supiršiu tave su m ielu žuvų pardavėju, vakar su

ju o susipažinau. Vardu Rojus. Paruoš tau skanius p ie­

tus iš žuvies.

- G erai, M elai, - atsakau žaism ingai vartydam a akis

ir veduosi Šerną toliau, tada atidarau M eriveter kepyk-

lėlės duris. Iš už prekystalio m an pam oja Ileinė. Jos

tamsūs plaukai surišti į tvarkingą uodegą. Skruostas

šiek tiek m iltuotas.

- Labas rytas, - pasisveikinu. Pašokęs Šėmas p rie­

kinėm is letenom is atsirem ia į prekystalį laukdam as,

ko l Ileinė pamėtės šunų sausainį. Kepykloje kvepia

skru d in tu cu k ru m i ir šviežiai keptom is m ielinėm is

bandelėm is. K ita ip tariant, kaip rojuje.

Su Heine, trečios kartos kepyklos savininke, susi­

draugavau, kai prieš penkerius metus iš m očiutės per­

ėm iau gėlių parduotuvę. M u s susiejo bendras pom ėgis

rageliam s su šokoladu ir baltiem s bijūnam s, kuriais ir

toliau nuolatos prekiaujam . Ji nusišluosto kaktą.

- Per praėjusią valandą gavom keturiasdešim t de­

vynis pyrago su karijų riešutais užsakym us. Šįvakar

nam o turbūt negrįšiu.

Suskambus ant d u rų kabantiem s varpeliam s, atsisu­

kusi pamatau jos vyrą M atą.

- Brangusis! - suulba Ileinė iš už prekystalio. Matas,

vyriškai gražus architektas, prieina prie m ūsų ir pasi­

lenkęs pabučiuoja žm oną. Jų gyvenim as aplinkiniam s

21
žadina kruopelytę pavydo: du gražūs vaikučiai, namas

H am lino gatvėje, iš kur matosi M ontleiko kanalas, ir pa­

gal M artą Stiuart apsodintas gėlynas su už nam o įrengta

vištide, ku r vištos deda šviežius ekologiškus kiaušinius.

- A r n u p irkai „Lėgo“ konstruktorių, k u rio norėjo

Džekas? - klausia Ileinė, sukiodam a vestuvinį žiedą.

- Taip, - atsako M atas, dėdamas krepšį ant prekys­

talio. - O E lei nupirkau am erikietišką lėlę, apie kurią

vis kalbėjo.

Ileinė atsikvepia.

- G erai, nes tai būtų buvusi d idžiu lė Kalėdų Sene­

lio nesėkmė, - ji atsisuka į mane: - Šis vyras - m ano

gelbėtojas.

M atas šypsosi.

- E i, ar jau susitikai naująjį kaim yną?

Ileinė papurto galvą.

- Šįryt su juo pasilabinau, - toliau po rin a M atas. -

Pernai m irė jo žm ona. Ką tik atsikraustė iš Čikagos.

G a l pasikviečiam ryt kalėdin ių pietų?

- Ž in om a, - sako Ileinė. - Jei m anai, kad norės.

M atas gūžteli.

- Jis ką tik atvyko į Siatlą. A išku , dar nieko nepažįs­

ta. O , be to, jo dukra panašaus am žiaus kaip Elė.

Ileinė m ielai kviečia visus į svečius, bet M atas nejau­

čia saiko. Per Padėkos dieną pas juos sėdėjau priešais

neseniai išsiskyrusį pilvotą ir paniurusį M ato kolegą.

22
Pasivedėjusi mane į virtuvę Ileinė skundėsi, kad jei būtų

M a to valia, pietų kviestų kas trečią Siatlo gyventoją.

- G erai, pasakyk, kad lauksim jo, - sutinka Ileinė.

Linktelėjęs M atas pasisuka į mane.

- K ą veiksi per Kalėdas? D žeine, tu irg i visada lau ­

kiam a. K a žin , gal susidraugausi su m ūsų naujuoju

kaim ynu.

Jam m irktelėjus pavartau akis.

- M atai, tu nepataisom as.

- M ielasis, p a lik Dženytę ram ybėj. Jai nereikalingos

p iršlio M ato K olm ano paslaugos.

M atas nusijuokia.

- Be to, - p rid u ria gu driai šyptelėjusi Ileinė, - p a­

m iršai, kad per Kalėdas D žeinės gim tadienis.

Vypteliu.

- Taip, nepasisekė, tenka vargti su tuo kalėd in iu

gim tadieniu. Bent jau tą pačią dieną atsikratau abiejų

švenčių.

Ileinė suraukia antakius.

- Tu tikra bam beklė.

G ū žteliu pečiais.

- Pati žinai, kad g ru od žio dvidešim t penktąją per­

einu p rie išlikim o režim o. Tai žiauru.

- Bent jau leisk atnešti ką nors, kad išgyventum , pa­

vyzdžiu i, tortą, - pasiūlo Ileinė. - Kiekvienais metais

atsisakai.

-y
 - B ū k gera, nereikia. T ik ra i m ieliau užsisakysiu ką

nors į nam us ir per „Netflbc“ pasižiūrėsiu visas „Skan­

dalo“ serijas.

- K aip nyku, - sako ji. - A r per Kalėdas bus kas nors

atidaryta?

- G ardus tailan diečių maistas, - atsakau nusišypso­

dama. - Jie kasm et atidaryti. Viskas num atyta.

Ileinė atsidūsta.

- Bent pasidovanok gėlių.

- Turbūt taip ir padarysiu.

- K aip parduotuvės reikalai? - klausia Matas.

- P u ikiai, - atsakau. - Tiesiog klesti.

Jei m ano gyvenim e ir yra kas nors pastovaus, tai -

gėlės. M a n o senelė R ozm ari Paiko turguje įkūrė p ir­

mąją gėlių parduotuvėlę. „G ėlin in kė“ buvo atidaryta

netrukus po karo 1945 metais. D evintajam e dešim t­

m ety senelės pirštų sąnarius išsukinėjo artritas ir ją

pakeitė m ano m am a A n a, bet kai m an buvo aštuonio­

lika, ji m irė. M am os padėjėja p rižiūrėjo parduotuvę,

kol baigiau koledžą, ir estafetė atiteko man.

A š užaugau parduotuvėje, šluodavau lapus ir va in ik ­

lapius arba sėdėdavau ant taburetės prie prekystalio.

Ilgainiui ėm iau padėti senelei kom ponuoti puokštes.

„Esi apsigim usi gėlininkė, - ne kartą sakė ji. - M es tu ­

rim nepaprastą sugebėjim ą paveikti, sužadinti žm onių

jausm us.“

*4
 T ik ria u sia i jos tiesa. M am a irg i jį turėjo. M es ž i­

nojom - turbūt tai buvo įgim ta, - kaip, teisingai su­

kom ponavus rožes su frezijom is, padėti v yru i pasakyti

m oteriai, kad ją m yli, kaip, skoningai suderinus c h ri­

zantemas su geltonom is tulpėm is, išreikšti nuoširdų

atsiprašym ą.

Im u ilgėtis m am os, kaip visada tokiu m etų laiku. Ji

labai m ėgo Kalėdas ir visada gražiai pasiruošdavo, visą

butą papuošdavo visžalių šakelių ir kiparisų vainikais.

Ji niekad nepasitenkindavo m ažu m edeliu. N ors netu­

rėjom daug vietos, iš prekyvietės nam o partem pdavom

didžiausią kiln ų jį kėnį.

Vėžys m am ą u žklu p o netikėtai. Tam tik ru atžvilgiu

palaim a, kad j i ilg a i n esikan kin o. N u o diagnozės ik i

m irties praėjo vos kelios savaitės. N espėjau daug ko

p a kla u sin ėti apie gyven im ą ir m eilę. Teko suvokti

faktą, kad netenku svarb iau sio žm ogaus savo g y­

venim e, p rib loškė m in tis, jog per paskutines keletą

jo s d ien ų tu riu skubotai susigrūsti viso gyven im o

išm in tį.

Tą rytą, kai m irė, kaip ir kiekvieną savaitę, ketinau

atnešti gėlių. Tačiau gydytojas paskam bino šeštą ryto

ir liepė paskubėti, nes m am ai beliko kelios valandos.

Taigi atlėkiau tuščiom is rankom is, kankinam a m inties,

kad netenku m otinos, ir apgailestaudama, jog m irdam a

šalia nematys savo m ylim ų gėlių.

25
 Bet netikėtai į m am os palatos d u ris kažkas tylia i

pasibeldė. Po akim irkos nedrąsiai šypsodam asi įėjo

m ergina su savanorės ženkliuku.

- Atsiprašau, - sukuždėjo ji, - m ano viršin in kė liepė

atnešti šias gėles jūsų m otinai.

Tuo m etu nesusim ąsčiau, iš ku r m am a pažįsta tos

savanorės viršininkę. A trodė nereikšm inga sm ulkm e­

na. Be to, m am a buvo pratusi nuolatos susidraugauti

su žm onėm is, net ir savo gyvenim o pabaigoje.

- A čiū , - padėkojau im dam a vazą su neapsakom ai

gražiais žalsvo atspalvio žiedais. - N uostabi puokštė!

Jūsų viršininkės skonis tikra i puikus. B ūkit gera, pa-

dėkokit nuo manęs.

Išvydusi vazą m am a nusišypsojo. Jos balsas užkim o,

todėl pašnibždom is tarė:

- K a i paskutinį kartą m ačiau tokią puokštę, gulėjau

šitoj ligoninėj. Buvau ką tik pagim džiusi tave, vaikeli, -

jos akyse susitvenkė ašaros. - Deja, ten nebuvo jokios

kortelės. Taip ir nesužinojau, nuo ko jos.

Pamenu, iš paskutiniųjų stengiausi nepravirkti m a­

tydam a, kaip m am a drebančia ranka palietė gelsvai

žalsvą rožę, tokiais pat švelniais kaip jos išblyškusi oda

vainiklapiais.

Prisim inus tą šaltą spalio rytą, kai ji išleido paskutinį

atodūsį, vis dar regiu jos veidą: akių išraišką, valią ne­

pasiduoti, kad ir keliom is m inutėm is ilgiau. G ydytojui

26
įėjus į palatą ir paprašius šnektelėti asm eniškai, neno­

rėjau jos palikti. K iekviena akim irka buvo brangi.

Tačiau nusišypsojusi m am a pasikvietė m ane pasku­

tin į kartą.

- Tavo akys, m ieloji m ano D ženyt, visad buvo pava­

sarinės žalum os, - tarė priglausdam a ranką m an prie

skruosto. - K aip ką tik išsprogusios m edžių šakelės,

kaip į šią vazą pam erktos gėlės. Tu esi nepaprasta,

m ano gražioji dukrele, labai ypatinga.

A š pravirkau. D agiau nepajėgiau sulaikyti ašarų.

- E ik pasikalbėt su gydytoju, - paragino m ostelėju­

si į duris, - ir atnešk m an kavos. - Nusišypsojusi sau

pridūrė: - Ir ne tirp io s ar kitokios, o espreso. N o riu

paskutinį kartą pajusti stiprios kavos skonį.

- Tuoj grįšiu, - atsakiau. - A š tik m inutėlei, - švel­

n iai paliečiau jai skruostą.

K a i sugrįžau nešina kavos p u od eliu , m am a buvo

m irusi.

Kišenėje im a v ib ru o ti telefonas, atsisveikindam as

M atas pabučiuoja Ileinę ir pam oja man.

- D žiaugsm ingų Kalėdų! - p a lin k i išeidam as.

- D žiaugsm ingų Kalėdų! - nusišypsau ir išsitraukiu

telefoną. Skam bina vyresnis brolis Flinas.

- Labas!

- Sveika, - kaip visada prislėgtu balsu pasisveikina

vyresnėlis. Jis m elancholiško būdo, m am a sakė, kad

27
panašus į tėvą. M a n svarbu gėlės, o F lin u i - menas.

Jis - Valstijų šiaurės vakaruose gana gerai žinom as

dailininkas. Prieš kelerius metus atidarė savo galeriją,

kad a p lin k suburtų kitus m enininkus. G alerija pasitei­

sino ir kaip pelningas pajam ų šaltinis, ir įtv irtin o Flin ą

kaip lyderį tarp Siatlo m enininkų.

G era išvaizda jam irg i nekenkia. N ors, m ano galva,

savo paties labui jis visada buvo per daug gražus. M um s

augant visos m ano draugės buvo aistringai jį įsim y­

lėjusios. Ir tebėra. Jis velniškai gražus: ju o d i tankūs

plaukai, šiek tiek apžėlęs smakras. Jam jau trisdešim t

penkeri, o vis dar n enori vesti ir surim tėti. G eriau p a­

galvojus, kažin, ar kada nors iš tikrų jų m ylėjo m oterį.

A k , tačiau F lin o gyvenim e jų buvo labai daug.

- Kas atsitiko?

- A , norėjau pasveikinti su gim tadieniu, jei kartais

ryt pam irščiau paskam bint ir pasveikint.

Šypteliu.

- V is dėlto koks tu!

- Toks, bent jau p risim in iau , net jei diena anksčiau.

- Ką gi, dėkui, vyresnėli.

- A r ateisi į m ano naujam etinį vakarėlį?

Atsidustu. Flinas kasmet rengia m adingą vakarėlį

savo Beltauno lofte, o aš visom is keturiom is stengiuo­

si jo išvengti. M a t ten tarp anoreksikių aptem ptom is

suknelėm is, vyrų ištatuiruotom is rankom is ir begalės

balkone susigrūdusių rūkalių jaučiuosi ne itin patogiai.

28
 - N ežinau, Flin ai.

- Nagi, tu ri ateit. G a l su kuo nors susipažinsi, - įk a l­

binėja jis.

- Susipažinsiu? To betrūko.

- D žeine, ar kada nors svarstei, kad tau nepakenktų

susirasti vaikiną? - klausia jis. - Nes vis viena su Semu.

A r kartais nesijauti vieniša?

- Brangusis vyresnėli, - atkertu, - nors esi m ano

brolis, bet aš visai kito k io su kirp im o negu tu. M a n

nereikia kito žm ogaus, kad jausčiausi laim inga.

- Neapsim etinėk, visiem s reikia.

- Bet, regis, kai kuriem s iš m ūsų kasnakt reikia vis

naujo.

- Baik.

- N a, ir su kuo mes dabar susitikinėjam ? A r kas nors

išėjo su ta, kaip jos vardas?

- Liza?

Stebiu Ileinę, į v itrin ą dedančią citrin in iu s pyragus,

papuoštus levandos šakele.

- M a n ia u ji vardu Rachelė.

- Ji buvo prieš Lizą.

- M atai? - nusijuokiu.

- Labai prašau, D ženyt, ateik į m ano vakarėlį.

- Pagalvosiu, - atsakau.

- G erai.

Pasiunčiu Ileinei oro b u čin į ir išėjusi į gatvę su Semu

pasuku už kam po. Jau m atosi „G ėlin in kė“. Iki šiol ją

29
išvydus apim a šilti jausm ai: senoviniai langai su gro­

telėm is ir skaisčiai žalia stoginė. M a n o padėjėja Laiza,

arba Lo, ant šaligatvio išvežė vežim ėlius. Statinės su

šventinėm is kalėdinėm is puokštėm is v ilio ja praeivius.

Stebiu, kaip m oteris paėm usi uosto raudonų rožių ir

eglišakių kom poziciją. Nusišypsau. K a i darbas teikia

pasitenkinim ą, kam ta meilė?

- Labas rytas, - pasisveikinu su Lo. Ji pakelia akis nuo

prekystalio ir stum teli akinius tam siais rėm eliais ant

nosies. Susipažinom e koledže per geologijos pratybas

ir pajutom viena kitai prielankum ą, nes uolienos abiem

kėlė snaudulį. Taigi pakaitom is žadindavom viena kitą

antradieniais ir ketvirtadieniais po priešpiečių, pirm ą

valandą, o tai pats blogiausias laikas pasirinkti kursą, kur

dėstoma vien tik apie klintis ir tektonines plokštes. Per

stebuklą abiem pavyko užbaigti semestrą gerais balais.

- N ekenčiu puansetijų, - ištaria ji teatrališkai.

G alin iam e kam barėly ant kablio pakabinu paltą ir

paim u prijuostę.

- Aš irgi, - atsakau žvilgtelėjusi į užsakym us ko m ­

p iu te rio ekrane. - N ie k o sau, tu rb ū t tai bus pats

pelningiausias šventinis sezonas, - pasiraitoju ranko­

ves. - R im bam į darbą.

- Vėliausiai baigsim penktą, kad šeštą spėčiau į pa­

sim atym ą, - sako Lo.

- Pasimatymas K ū čių vakarą? Lo!

30
 - K o d ėl ne? Kas n o ri per Kūčias būti vienas?

Vertinant vidu tin iškai, L o galėtų būti: a) beviltiška

rom antikė, b) talentinga širdžių ėdikė arba c) m eilė

jai kaip narkotikas. Jos gyvenim e sutiktų vyrų skaičius

stulbinam as. Panašiai kaip ir F lin u i, jai labai greitai nu ­

sibosta visi gerbėjai. Ilgainiui ėm iau suprasti, kad L o

mėgaujasi žaidim u, m eilės paieškom is. N usprendžiau,

kad jai patinka ne m eilė, o veikiau m eilės idėja.

- N a ką tu, Lo, - sakau, - nieko blogo, jei per Kūčias

būsi viena. Be to, visada gali ateiti į svečius pas mane.

Ji koketiškai šypteli.

- Jeigu viskas klostysis taip, kaip tikiu osi, vakarą

praleisiu svečiuose pas Eriką.

- M a n atrodo, - palin gu oju galva, - šiem et savo

kojinėj rasi anglį.

Ji nusišypso:

- M es su Kalėdų Seneliu esam artim i draugai.

A tid ariu si kasos aparatą apžiūriu pinigų stalčių, tada

ironiškai atšaunu:

- A h a, nes jis buvęs tavo vaikinas.

L o nusikvatoja.

- Vargu, pam eni, aš nevaikštau į pasim atym ą su

vyresniais negu keturiasdešim t dvejų.

- A k , taip, - atsakau šypsodam asi, - pam iršau tavo

taisykles. - Peržiūriu vakarykščių čekių krūvelę. - Tu

mėgsti rašyti, galėtum parašyti knygą apie pasimatymus.

v
 - N o ri pasakyti atsim inim us?
- A h a, o gal tau tiktų radijo pokalbių laida, ku ri va­

dintųsi: „A p ie m eilę su Lo“.

Ji lin kteli.
- Svarsčiau apie tai, m at tikrai turėčiau ką papa­

sakot.

Ji v y lin g a i šypteli, ir tuo m etu suskam ba ant d u rų

p akab in ti va rp e lia i. Įeina pagyvenęs v yrišk is ir stab­

teli p rie v itrin o s apžiū rin ėdam as gėles. Iš p ra d žių

jo neatpažįstu, bet kai atsisuka, mes su L o susižval-

gom e.

- Tai šiurpusis Kalėdų klientas, - sukužda ji.

Linkteliu.

Teisybės dėlei, „šiurpusis“ gal ir ne pats geriausias

žodis. Tiesiog neįprastas, nes jo apsilankym as šiek tiek

paslaptingas. Jis kasm et užeina per Kūčias ir užsisako

brangiausią puokštę, ištaria vos penkis žodžius ir pa­

lieka daug arbatpinigių.

Kartą L o pasakė:

- Jis panašus į tokį, kuris nužudė savo žm oną ir su­

kapojęs jos kūną laiko rūsy šaldym o kam eroj.

- Ne, - paprieštaravau, - tiesiog atrodo vienišas.

- N ežinau, - atsakė ji. - M a n nepatinka, kaip jis

žiū ri į tave.

T ik ria u sia i tai mane šįryt ir per visas ankstesnes

Kūčias glum ina. Tas vyras rodo dėm esį tik m an, bet
ne Lo.

v
 G ilia i įkvėpusi nusišypsau jam , kai šiek tiek šlubčio­

damas prieina prie prekystalio. Jis v ilk i chaki spalvos

kelnes ir neperšlam pam ą apsiaustą.

- Sveiki gyvi, - atsargiai pasisveikinu. - Štai ir vėl

Kūčios.

Jis lin kteli.

- A r norėsite tradicinės savo puokštės?

Jis vėl lin kteli, o aš tuoj pat im u darbuotis: karpau ir

dėlioju gėles, kol sukom ponuoju tokią puokštę, kokios

pageidauja.

- A r tiks? - klausiu ištiesdam a jam .

- Tobula, - atsako įbedęs žvilgsnį į mane.

- G erai. - Išmušu čekį.

- D žiaugsm ingų Kalėdų, - p a lin k i duodam as pluoš­

tą grynųjų. Jis nesišypso, tik valandėlę stebeilija į mane,

ir vieną sekundę jo akyse sum irga kažin koks jausmas.

Liūdesys? Apgailestavim as? Gėlės sujaudina žm ones.

P risim in im a i apie sutiktą ir prarastą m eilę, praėjusias

Kalėdas, naujas pradžias ir finišus - visa tai gali sukelti

vain iklap iai ir dekoratyviniai žalum ynai. Turbūt todėl

kasmet čia ir ateina. P risim in ti.

- D žiaugsm ingų Kalėdų, - atsakau jam einant pro

duris. Šiom s užsidarius suskamba varpeliai.

L o žiū ri m an per petį, kol ant prekystalio skaičiuoju

šim to dolerių banknotus.

- Tūkstantis dolerių? - pasipiktin a. - N iek o sau

keistuolis.

a
 G ūžteliu.

- Jis tikrai keistas, bet nėra ko skųstis, - sugrūdu

grynuosius į kasą. - Bus galim a sum okėti už dviejų

lango stiklų rem ontą.

Savo paslaptingąjį klientą pam irštam e, kai į parduo­

tuvę užeina keturiasdešim ties su viršum vyras. A u k š­

tas, šiek tiek žilstelėjęs, ryžtingo ir tru p u tį nugairinto

veido, tarsi per daug vasarų būtų praleidęs paplūdim y,

tačiau ta išvaizda kažkodėl jam tinka.

- G a l galiu jum s padėti? - klausia prieidam a Lo.

Jis stabteli, kaip daugum a vyrų Lo akivaizdoje. Ji se­

nam adiškai graži: kaip iš pieno plaukusi juodais lygiais

plaukais (tą nepaprastą d e rin į paveldėjo iš protėvių,

kilu sių iš Baskų krašto Ispanijoje), didele krū tin e ir

siauru liem eniu.

Vyras pasikaso kaktą.

- Taip, - ištaria paskubom is. - U žsukau n u p irk ­

ti kalėdinės... gėlių puokštės. M an o... m ūsų... gausi

šeim yna Siatle, todėl pam aniau, kad ne pro šalį būtų

papuošti stalą.

L o šypsodam asi m osteli į dekoratyvines vazas su

raudonom is rožėm is, baltom is tulpėm is ir žaliom is

šakelėmis.

- Siūlau rin ktis vieną iš jų, - sako ji. - Tai ryšku, bet

vaišių stalo neužgoš.

Vyras greitai žvilgteli į puokštę ir vėl įsispitrija į Lo.

34
 - Jūs tobula, tu riu omeny... - užsikerta, - pu ikiai

išm anote apie gėles. Idealu.

Šypsodam asi ji atneša puokštę prie kasos aparato ir

aptarnauja jį.

- Su šventom Kalėdom , - lėtai ištaria jis ir pasuka

prie durų.

- Su šventom Kalėdom , - atsako vis dar šypsoda­

m asi Lo.

Jam išėjus įsirem iu rankom is į klubus.

- Lo, jis tau gerokai per senas.

Ji apsim eta kom ponuojanti puokštę.

- A išku , pykši už tai, kad tiesiai šviesiai pasakysiu

vieną nepatogią sm ulkm eną - tas vyras vedęs. T ik ne­

sakyk, kad nepastebėjai auksinio žiedo.

Ji gūžteli.

- Ne, nepastebėjau.

- Su tavim neįm anom a, - pasakau pusiau linksm ai,

pusiau pasipiktinusi.

- A k , D žeine, nebūk tokia davatka. Juk žinai, kad

niekad neprasidėčiau su vedusiu vyru. - Ji akim irkai

užsigalvoja. - Tačiau tai būtų įd o m i patirtis knygai.

Piktai dėbteliu.

- Juokauju, - p rid u ria ji.

- G erai.

Iš garsiakalbių tyliai sklindant Bingo Krosbio balsui,

darbuojam ės toliau. Ileinė pasiūlė sukurti puokštę sau

35
ir, nepaisydam a kitų užsakym ų, nejučiom is iš už pre­

kystalio stovinčio k ib iro im u gelsvai žalsvas rožes ir

pamaišau su gaulterijom is. Sau ir m am ai.

*

Be penkiolikos penktą išleidžiu L o nam o, kad spėtų

pasiruošti pasim atym ui, ir kai m ūsų vairuotojas Ž u -

anas pusę septynių paim a paskutinę puokščių siuntą,

nusprendžiu, kad dienos darbas baigtas. Apsivelku pal­

tą, prisegu pavadėlį Šernui ir išeinu laukan, čia pagauta

įgeidžio ant rankos užsim etu paskutinį eglišakių v a in i­

ką. Tada paim u savo puokštę ir užrakinu parduotuvę.

Turguje tylu, tačiau tai ne įprasta vakarinė ram ybė.

Toji tyla vieniša. Tai reiškia, kad žm onės yra kitur: prie

liepsnojančių žid in ių geria karštus gėrim us, sėdėdam i

šalia artim ųjų nam uose. Tas garsas reiškia žm on ių

bendrum ą.

Atsidustu ir žingsniuoju toliau. Nesvarbu. M a n ne­

būtina su kuo nors bū ti per Kūčias. A š ne tokia kaip

Lo ar Flinas. N a, aš ne tokia kaip kiti. Esu patenkinta

Semu, gera knyga ir vyno taure, o tada į lovą. Šventės

sureikšm inam os, ypač Kalėdos.

Praeidam a laikraščių kioską spėlioju, ką šįvakar vei­

kia M elas. M eriveter kepykloj šviesos pritem dytos,

kažin, ar Ileinė spėjo iškepti užsakytus pyragus? Įsivaiz­

duoju ją H a m lin o gatvėje, laikančią padėklą su keptu

kalakutu ar troškiniu, ar kito kiu K ū čių m aistu, vado­

vaujančią už šeim yninio stalo ir m eiliai besišypsančią.

}6
Tuščiu vestibiuliu nueinu prie lifto. Bernardas nakčiai

išėjo nam o, pagalvoju ir apie jį. Įsivaizduoju su karšto

punšo taure įsitaisiusį greta žm onos Šeron ir mąstantį

apie sniego debesis bei kitokias gudrybes.

Lifto durim s atsidarius, nuspaudžiu ketvirto aukšto

m ygtuką. Po akim irkos atrakinu savo buto duris ir už­

einu į tam sų prieškam barį. Šernas iš dubenėlio godžiai

laka vandenį, padedu raktus. N u o rankos nusiėm usi

vainiką pakabinu ant du rų vinies, o gėles su vaza pasta­

tau ant žid in io atbrailos, ku r būtų pastačiusi m ama.

- D žiaugsm ingų Kalėdų, Sem uk, - ištariu.

Jis vienintelis m ano suvirpėjusiam balse gali išgirsti

silpnum ą. Kišenėje ieškodam a m o b ilio jo u žčiu o p iu

šįryt ten nukištą ro žin į laišką.

Virtuvėje uždegusi šviesą apžiūrinėju nepažįstam ą

rašyseną. Siuntėjo adreso nėra, tačiau pašto antspaudas

iš Siatlo. Apim ta sm alsum o atplėšiu laišką ir atsirėmusi

į stalviršį apžiūrinėju gim tadienio atviruką, tada per­

skaitau, kas parašyta:

Brangioji Džeine,

tu manęs nepažįsti, tačiau aš mačiau tave ką tik

gimusią. Tą dieną tau buvo suteikta dovana, labai
reta ir ypatinga, šimtmečiais perduodama keletui iš­
rinktųjų. Tai gebėjimas regėti visas meilės formas, ko
nesugeba kiti. Tačiau ši dovana kartu yra didžiulė

37
 atsakomybė ir užduotis, kurią privalai atlikti ik i kito
savo gimtadienio, iki tos dienos, kai tau sueis trisde­
šimt, saulėlydžio. Visa kita privalau papasakoti asme­
niškai. Būk gera, antrą Kalėdų dieną ateik pas mane
į svečius Pionieriaus aikštėje. Antrą valandą mudvi
išgersim arbatos. A š gyvenu Voldrono name D id ž io ­
joje gatvėje, septynioliktam bute. Lauksiu tavęs.

Kolete D iubua

Padedu atviruką ant stalo taip, tarsi šis būtų užkrėstas

juodlige.

Papurčiusi galvą nusiaunu batus ir nuėjusi atsisė­

du prie svetainės lango, iš ku r m atosi E lio to įlanka.

D iena buvo ilga, jaučiuosi išvargusi. M in tyse g ird žiu

Bernardo balsą: „Šįvakar prisnigs dešim t centim etrų...

M atai tuos sniego debesis... Jie rodo tai, ką m um s rei­

kia m atyt.“

Įsižiū riu į tam sų dangų ir apačioj gatvės žib in tų

šviesoje matau, kaip šėlsta snaigės. Gatvę po truputį

užkloja balta paklodė.

Prisim enu gim tadienio atviruką ant stalo su paslap­

tingais žodžiais: „Tai dovana... gebėjimas regėti visas

meilės form as, ko nesugeba k iti.“ G alvoju apie tai, jog

m an m eilė visada buvo tokia m iglota ir neaiški. Ir nors

m ano darbas susijęs su m eilės reikalais ir gėlėmis, pa­

dedu žm onėm s išreikšti jausmus, pati apie m eilę nieko

neišmanau. N ičnieko. Prisim enu savo vaikiną koledže,

paliku sį mane dėl kam bario draugės. Tada šefą, kuris

peikė m ano pagam intą m aistą ir nutraukė santykius,

kai paragavo m ano o b u o lių pyrago (kurį paslapčia

nupirkau M eriveter kepykloje). Pernai d vi savaites su­

sitikinėjau su m edicinos studentu, bet paaiškėjo, kad

jis susitikinėja su kas trečia Siatlo m ergina.

Aš? Esu ta, ku ri gali atpažinti meilę? Nevykęs pokš­

tas. Svarstau, ar tuoj pat nepaskam binus F lin u i ir ne­

išbarus jo. T ik jis galėjo taip sugalvoti. O jei nueisiu

į tą butą Pionieriaus aikštėje, aišku, manęs ten laukia

žabangos. Pasibelsiu į duris ir kuris nors viengungis

F lin o draugas lauks ten pasirengęs nusivesti į labda­

ringą pasim atym ą. Susigūžiu.

Šernas uostinėja m ano koją, pakasau jam pakaklę.

- M a n užtenka tavęs, Sem uk, - ištariu, tada p ri­

glaudžiu nosį prie stiklo ir stebiu, kaip iš dangaus tarsi

m iltais sninga, lyg iš kokio m ilžin iško sieto. K aip tik

tada prisim enu šįryt debesyse matytą vaizdą. Ž in o m a,

B ernardui nepasakiau, ir niekam neprasitarsiu. Tačiau

pati savo akim is regėjau didelę širdį. Danguje kaip b liz­

gantis balionas kabojo tobulos form os širdis.

39
 2 S KYRI US

HAMLIN© GATVĖ 2201

Kalėdų rytą Džekas ir Elė, kaip ir daugum a m ažam ečių

vaikų, tėvus pažadina be galo energingai. N e n o ria i iš

gilaus m iego bundančią Ileinę iš lovos verčia šokinė­

jantis vaikas, { krū tin ę jai įremtas kelis, o per skruostus

plekšnoja m ažos rankutės. A tsim erkusi iš visų jėgų

stengiasi nesudejuoti. Saulė dar neišlindo, o ji po ilgos

dienos kepykloje ik i antros nakties pakavo dovanas.

Bet šiandien Kalėdų rytm etis ir v isi žino, kad iš ryto

reikia paklusti vaikų taisyklėm s. O kažkur virtuvėje

stovi espreso kavos aparatas, išvirsiantis jos mėgstamos

stiprios kavos puodelį. Nusižiovavusi atsisuka į vyrą.

- Štai ir vėl, - sukužda šypsodam asi.

A budu paskui vaikus leidžiasi laiptais ir Ileinei d in g ­

teli - jai kartais taip nutinka ram iom is šeim yninėm is

40
akim irkom is, pavyzdžiui, šeštadienio rytais prie pus­

ryčių stalo arba šiaip k o k į antradienio vakarą prieš

miegą, kai vaikai kartu valosi dantis, - koks idealus

atrodo jos gyvenim as. Jų gražios šeim os nuotrauką

galim a būtų dėti ant atviruko, tokios būna žurnaluose:

vyras sportine palaidine laiko apkabinęs žm oną per

liem enį, ji atrodo savaime graži su susiaučiama suknele

ir aukštakulniais, o du vaikučiai sušiauštais plaukučiais

šypsosi tarsi angeliukai.

Tą akim irką, ko l stebi vyrą su abiem vaikais strak-

sinčius laiptais žem yn, ją apim a jausmas, tarsi žvelg­

tų iš šalies. N ejučia lyg nepažįstam oji stovi įb rid u si į

septynių centim etrų pu rų sniegą lauke, pirštine valo

aprasojusį langą ir spokso į idealios šeim os gyvenim ą

tobulam e name, tobulam e pasaulyje. Tačiau Ileinė jau

senokai nesijaučia ideali.

- Lenyt, ateini? - klausia Matas.

Prie laiptų sustojusi Ileinė atsipeikėja iš sąstingio ir

linkteli:

- Taip, - tarsteli, - tegul pradeda apžiūrinėti kojines.

E in u paruošiu kavos.

Kalėdų rytas praūžia tarsi viesulas. Po valandos aplink

Ileinę ir M atą m ėtosi suglam žytas dovanų popierius, o

kažkur nulin dę vaikai žaidžia su labiausiai patikusiais

žaislais. Nam e įsiviešpatauja tyla.

Ileinė žvilgteli į ran k in į laikrod į.

41
 - Reikia paskam bint D žein ei ir pasveikint su gim ta­

dieniu. K aip m anai, ar įkalbinėt, kad ateitų į svečius?

Vakar užsim inei, bet ji baim insis m us trukdyti, o aš

noriu, kad jaustųsi laukiam a. G al...

M atas prideda pirštus jai prie lūpų.

- D žeinė neprapuls, - atsako, o jo akys spindi. - Pa­

m eni m ūsų vestuvių dieną?

Ileinė ir M atas susituokė prieš d v ylik a m etų per

šventines K ū čių pam aldas žvakių šviesoje presbite-

rijonų bažnyčioje Penktajame aveniu. Klauptai buvo

papuošti bugienių ir kiparisų šakelėm is ir visi kartu

su svečiais cerem onijos pabaigoje giedojo „O šventa

naktie!“

- Taip, - atsako prisim inusi.

Buvo pasnigę ir jos baltos laivutės peršlapo lipant

laiptais į bažnyčią. Teko nusiauti ir per bažnyčią eiti

basai.

- Atsiprašau, - staiga ištaria. - Šiemet nenupirkau

tau jokios dovanos.

M atas nusišypso.

- O aš nepam iršau.

Tas jos vyras niekad nepam iršta. Jis prisim ena visas

šventes. K iekvieną progą. Ir būtinai ką nors padova­

noja, ar atviruką, ar gėlių puokštę. Visada.

- Po egle lik o viena dovanėlė, - taria jis.

Ileinė pašnairuoja.

42
 - Esi geresnis už mane.

- G albūt, - atsako šelm iškai. Pasilenkęs iš po šven­

tin ių šakų ištraukia baltą dėžutę, perrištą raudonu

kaspinu, ir paduoda žm onai.

Ji atriša kaspiną ir šis nukrenta ant grindų. Negali

būti? Prisim inė?

Kadaise jam pasakojo ir vėl prieš kelis m ėnesius

buvo užsim inusi. K a i buvo mergaitė, turėjo apyrankę

su karuliais, bet atrakcionuose apžvalgos ratu pakilusi

į viršų pametė. Jai tada buvo dvylika. A n t apyrankės

kabojo svarbias akim irkas prim enantys karuliai: sene­

lės dovanotas m ažytis vestuvinis tortas, kastuvėlis nuo

tėtės, geriausios draugės A ndželos padovanota širdies

puselė. D evintajam e dešim tm ety visos mergaitės jas

nešiodavo, tačiau apyrankė iš išgąsčio ėmė ir nuslydo

nuo riešo. N u sileidu si ieškojo, bet atrodė, tarsi skra­

džiai žemę būtų prasm egusi, o kartu ir visi vaikystės

prisim in im ai. Visą gyvenim ą tikėjosi rasti panašią. G a l

M atas pagaliau surado? A r atsim inė?

N u im a n t dangtelį, kilstelin t popierių, peršti akis

nuo ašarų. Ir bemat... nusim ena.

- A rg i ne gražūs? - klausia vyras p asitikin čiai šyp­

sodamasis ir rodydam as į seną kom odą su stikliniais

bum bulais, kuriuos prieš porą m etų netyčia sudaužė

vaikai, m at garaže aptikę plaktuką m ėgino „rem on­

tuoti“ namą.

43
 - Taip... labai - išlem ena Ileinė. Akyse susitvenkia

ašaros, bet ji susilaiko im dam a vieną senovinį bum bulą

iš dėžutės. - Puikūs.

M atas švelniai pabučiuoja jai į lūpas ir atsistojęs

pasirąžo.

- Laikas išgert kavos, - taria eidamas į virtuvę.

Ileinė pyksta ant savęs, kad jaučiasi tokia nedėkinga

idealiste, tokia vaikiška. Tačiau kažin kas jos krūtinėje

sukirbėjo. Ir jos idealus gyvenim as idealiam e nam e

ir santuokoje nebeatrodo toks idealus kaip anksčiau.

Pajunta tai ir nereikšm ingom is, ir svarbiom is a k im ir­

kom is. Ir žiūrėdam a į stiklinius bum bulus dėžutėje dar

kartą tai pajunta.

Ketvirtą valandą sučirškia du rų skam butis. Įsisukusi į

kalėd in į šurm ulį ir maisto ruošą Ileinė kone pam iršo,

kad pas juos ateina svečių. Ji pakelia akis nuo grūdam ų

virtų batatų į virtuvėn įpuolusią ik i ausų išsišiepusią

Elę.

- M am yte, žiūrėk, kas atėjo! N aujieji kaim ynai!

Ileinė nulaižo batatų koše aptaškytą sm ilių ir d irs­

teli į duris, kur stovi vyras su m aždaug Elės am žiaus

mergaite.

Jam kokie keturiasdešim t penkeri ar daugiau, šiek

tiek pliktelėjęs ir nelabai aukštas. Jų žvilgsniai susitinka

ir Ileinei iš rankų išsprūsta mentelė.

- Aš pakelsiu, - taria prišokdam as.

44
 A b u d u tuo pat m etu atsitupia ir jų akys vėl susitinka.

- A tle isk it, - sako paduodam as m entelę. - A š -

Čarlzas.

- A k , taip, - taria Ileinė, - naujasis kaim ynas. M a ­

lonu, kad atėjote. K aip į jus kreiptis - Č a ka i ar Čarli?..

- Tiesiog Čarlzai.

Ji nusišypso.

- Sveiki, tiesiog Čarlzai.

- K aip keista, - truputį suglum sta jis.

-K a s ?

- N a, tik... - akim irkai nutyla. - Tai, kad m ano ve­

lionė žm ona pasakė lygiai tą patį, kai pirm ą kartą su­

sitikom , - ištaria ilgesingai liū d n o ku balsu.

- A k , labai atsiprašau, - sako Ileinė. - T ik iu o si, ne...

- Buvom susituokę dvylika metų, bet pernai ji m irė.

Ileinė nežino ką sakyti, todėl tylėdam a suim a jo

ranką.

- N ieko tokio, - sako jis. - M a n viskas gerai.

- A š irg i jau dvylika m etų ištekėjusi, - ištaria ji.

Čarlzas linkteli.

- Per praėjusią vestuvių sukaktį buvo sunku. M es

visada sugalvodavom ką nors netikėto. Vienais metais

skraidėm oro balionu. M etai prieš jos m irtį pasam ­

džiau styginių kvartetą, kad pas ją darbe pagriežtų

serenadą.

- K aip gražu, - sako Ileinė. - Jums pasakojant regiu

debesis ir girdžiu m elodiją.

4S
 Ją nusm elkia pavydas prisim inus, kaip nuobodžiai

visus tuos metus ypatingom is progom is elgėsi M atas:

dažniausiai įteikdavo saldainių dėžutę ir atviruką iš

prekybos centro.

Pažvelgęs į dubenį Heines rankose Čarlzas šypteli:

- M a n o senelė per Kalėdas visada ruošdavo batatų

košę.

- Su zefyrais? - klausia ji.

- O kaipgi be jų, - atsako šypsodam asis.

Į virtuvę įeina M atas.

- Puiku, jau susipažinot. D abar galim atidaryti vyno.

Lenyt, sakiau Č a rliu i, kad jam patiks šita gatvė. Visa

m ūsų šutvė - mėgėjai išgerti.

Ileinė su Č arlzu kartu išsižioja ir tuo pat m etu atsako:

- Tiesiog Čarlzas.

M atas patapšnoja Č a rlzu i per nugarą.

- Tebūnie Čarlzas, - nusišypso Ileinei. - A r ji jau

spėjo atversti tave į batatų košę?

- Na, aš...

M atas nusijuokia.

- M a n labiau prie širdies b u lvių košė, - pareiškia

jis. - Bet kaip ten sakoma: „Laim inga žm ona - la im in ­

ga šeim a.“ - Vėl patapšnoja Č a rlzu i per nugarą. - Tai

kas atpūtė tave iš H justono į Siatlą?

Čarlzas šypteli.

- „M icro so ft“, kaip ir daugelį kitų em igruojančių į

Siatlą, tiesa?

46
 - O , taip, - atsako M atas. - Išsirinkai p u ikią gatvę.

N u o čia per tiltą kaipm at būsi darbe.

Čarlzas linkteli.

- M a n pasisekė rasti šitą namą. N ekilnojam ojo turto

agentas sakė, jog dėl kainos vyko aršios derybos.

- O m um s pasisekė paveldėti iš senelių, - išdidžiai

atsako M atas, apkabindam as žm oną per liem enį. - Ši­

tas namas priklausė Heines seneliams.

- Tu rbū t m alonu gyventi name, kur tiek daug p risi­

m in im ų , - sako Čarlzas.

- Taip, tikriausiai, - tru p u tį ilgesingai atitaria H ei­

ne. - M atas teisus, geresnės gatvės nerasi.

Ji p ad u od a batatų koše ap lip u sią m entelę E le i

paragauti.

- Bet aš turbūt tu riu šiokią tokią kelion ių aistrą. V i­

sada norėjau pagyventi ant vandens, - ji pagalvoja apie

draugės L o žavingą p lūduriuojantį nam uką Sąjungos

ežero pakrantėj.

Čarlzas nušvinta.

- Ž in a i, aš irgi apie tai visą laiką svajojau. Sako, su

vaikais neišeitų, bet aš nesutinku.

- G elbėjim o liem enės, - ištaria abudu sutartinai.

Virtuvėje akim irką stoja nesm agi tyla, kurią nutrau­

kia M atas.

- Čarlzai, eim e parodysiu, kaip pernai rudenį per-

darėm žid in į. M a n atrodo, m ūsų nam ai vienodi. Būtų

paprasta panašiai p atobulinti ir tavo.

47
 Vyrai nueina į svetainę, šalia m otinos virtuvėje sto­

vin ti Elė pasivaišina ant stalo liku siu zefyru.

- A š leidau C h lo ja i žaisti su savo naująja am erikie­

tiška lėle, - sako ji.

- M ie lo ji, labai gerai, - pagiria Ileinė.

- Jie sim patiški, - p rid u ria Elė. - D žiaugiuosi, kad

čia atsikraustė.

Ileinė pažvelgia į duris ir atsidūsta.

- Aš irgi.

48
 3 S K YR I US

K alėd o s

A tsim erkusi pajuntu į akis spiginant ryškią šviesą. V a ­

kar, matyt, užsnūdau ant sofos, šalia tupi Šernas ir le­

kuoja. Rąžydam asi ant kavos stalelio pastebiu pustuštį

vyno butelį, o priėjusi prie lango išvystu baltut baltu­

tėlį Siatlą. Nusišypsau prie gatvės kam po pastebėjusi

linksm ai besmegenį lipdančius tris vaikus. Per Kalėdas

pasnigo.

Virtuvėje į kavos aparatą įdedu „Nespresso“ kapsulę

ir stebiu į mažą baltą puodelį bėgantį skystį. G urkšte­

lėjusi pirm ą gurkšnį pam atau vakar gautą rožin į voką

su keistu sveikinim u. Paėm usi m obilųjį surandu b ro ­

lio num erį. Po trijų skam bučių išgirstu nepatenkintą,

pavargusį ir veikiausiai pagiringą balsą.

- A lio ?

49
 - Flin a i, tai visai nejuokinga.

- A p ie ką šneki? - klausia. - Ir kelinta valanda?

- Tave taip pat sveikin u su K alėd om , - atsakau

suirzusi.

- A k , tiesa, su gim tadieniu!

- A r pas tave lovoj draugė? - klausiu.

- Ne, aišku, nieko nėra, - tačiau fone girdėti m ote­

riškas balsas.

- Žinau, kad m eluoji, - atsakau. - T iek to, kalbu apie

tavo atsiųstą atviruką. M a n nejuokinga. A r tikra i m a­

nei, kad užkibsiu? M anei, eisiu į tą butą, kad galėtum

suporuoti su ku riu o nors savo draugu?

- Dženyt, - nusižiovauja Flinas, - neturiu žalio su­

pratim o, apie ką kalbi.

Žvilgteliu į atviruką.

- Tikrai? Tu jo nesiuntei?

- Ne. A r esi kada nors gavusi gim tadienio sveikin i­

m ą nuo savo brolio?

- Ne, nesu.

- Vadinasi, sutarėm, - jis vėl nusižiovauja. - N o ri

vėliau užeit?

- Ne, esu pakviesta į svečius pas Ileinę.

- N a, je i per Kalėdas ir savo g im ta d ien į n e n o ­

ri pasim atyti su b ro liu , tai bent ateik į naujam etinį

vakarėlį, - paprašo. - Pažadi?

- Sakiau, pagalvosiu, - prim enu šyptelėjusi.

 - G erai. Tai pasakok, kokį ten atviruką gavai?

Spoksau į adresą ant voko.

- A i, nieko įdom aus, - num ykiu, bet, tiesą sakant,

vos pam ačiusi tą laišką kažkodėl susijaudinau.

U žsuku į gėlių parduotuvę ir pasiim u liku sią puokštę

su bijūnais ir puansetijom is, tada važiuoju į H a m lin o

gatvę. Heines senelių nam as stovi tuoj pervažiavus

M o n tle ik o tiltą šalia Vašingtono universiteto. K a i jie

num irė, ji su M atu jį nusipirko, kartu atnaujino ir įsikū­

rė. Iš nam o atsiveria vaizdas į p ilką Vašingtono ežerą,

šiandien pasišiaušusį ir audringą.

Pastačiusi m ašiną p asiim u rankinę, nuo sėdynės

vyno butelį, m aišelį su dovanom is D žeku i ir Elei, gė­

lių puokštę ir pro langą pažvelgiu į namą. Senas baltas

olandų k o lo n ijin io stiliaus namas apklotas nem ažu

sniego sluoksniu. Priešais stovi besmegenis - įsivaiz­

duoju, kaip M atas su vaikais jį lipdė. Koks vis dėlto

laim ingas Heines gyvenim as - kaip idiliškas senovinis

atvirukas.

Apkabinusi prie du rų ji vos manęs neapverčia.

- K aip gerai, kad atėjai! Jau m aniau, neateisi.

Šypsodam asi įteikiu vyną su gėlėmis.

- Atnešiau dovanų ir E le i su Džeku.

- A k , m ieloji, nereikėjo, nors jie labai apsidžiaugs

tavo dovanom is.

si
 - Teta D žeine! - suspiegia E lė apkabindam a m an

kojas ir bemat apsidžiaugiu atėjusi. - M es tu rim naujus

kaim ynus, - praneša ji. - A teik susipažinti!

Paskui Ileinę ir Elę nuseku į virtuvę: prie viryklės

stovi vyras su p ilk u m egztiniu ir m aišo padažą. Ileinė

nusišypso.

- Čarlzai, čia geriausia m ano draugė D žeinė.

- Ir ji netekėjusi, - p rid u ria M atas.

Ileinė kum šteli jį.

- A tleisk m ano v yru i, Č a rlza i. Jis visąlaik bando

supiršti m ūsų viengungius draugus.

M u d u su Č a rlzu supratingai nusišypsom e vienas

kitam .

- M a lo n u susipažinti, D žeine, - atsako jis.

Šalia jo stovi m aža mergaitė, kurią už jį pristato Elė:

- O čia m ano naujoji draugė C hloja. Ji ką tik atsi­

kraustė į m ūsų gatvę ir mes būsim e draugės.

- Nuostabu, - sakau atsisukusi į Čarlzą. Stebiu, kaip

prie jo m aišom o puodo palinkusi Ileinė įkiša šaukštą

ir paragauja.

- Trūksta druskos, - sako ji Č a rlzu i, ir jis bem at

paduoda netoliese stovinčią druskinę.

Tą akim irką m an aptemsta akyse. Patrinu m intyse

bardam a save, kad vakar padauginau vyno. Bet, Ileinei

atkimšus m ano atneštą vyną ir pasiūlius taurę, nugeriu

gurkšnį.

5-2
 - A r gerai jautiesi? - paklausia ji.

- Taip, - greit atsakau, - tik akis kažko peršti, bet

praeis.

- Šiandien D žeinės gim tadienis, - praneša M atas

Č a rlzu i.

- Sveikinu su gim tadieniu, - sako šis. - Vienas m ano

geras draugas irg i gim ė per Kalėdas. Jūs esat ypatingi

žm onės, - kalba, bet žiū ri ne į mane.

Jo žvilgsnis įsmeigtas į Ileinę, ir jau senokai nem a­

čiau jos tokios švytinčios. Atsirėm usi į spintelę pašioja

baltą prijuostę, per daug m etų, ruošiant šimtus pietų,

apsinešusią ku lin a rin ių ingredientų patina.

Ž m o n ą per liem enį apkabinęs M atas parodo į rudą

p o p ie rin į maišą.

- Teko užeiti į tris parduotuves, kol pagaliau radau

tavo mėgstamų m iltų.

- „Karaliaus A rtū ro “, - sako Ileinė berdam a m iltus

iš maišo. - M atas žino, kad kitokie m an netinka.

U žsigalvoju apie vedybines sm ulkm enas. Daugybė

nereikšm ingų dalykų, iš ku rių susideda gyvenim as su

kitu. K aip du žm onės tam pa vienas kito sm ulkm enų

žinovais. M iltų rūšis ar dantų pasta, d id e li šiukšlių

m aišai (su virvele ar be). K o k ią radijo stotį mėgsta

klausytis m ašinoje. Įprastinė vieno ar kito vietelė ant

sofos. Iš sm ulkm enų nuaustas subtilus m eilės raštas.

Sprendžiant iš visko, Ileinė ir M atas jį gerai perprato.

53
 Ileinė žvilgteli į la ik ro d į ant virtuvės sienos.

- Tuoj suplaksiu pyrago tešlą, pašausiu į orkaitę ir

penktą galėsim valgyt.

Atsisėdu šalia M ato ant aukšto krėslo. E lė su naująja

drauge C h lo ja išeina į svetainę, o jis didžiuodam asis

pažvelgia į žm oną.

- Ileinė kepa garsųjį savo senelės pyragą su alyvuo­

gių aliejum , - sako m um s su Č arlzu .

- P risip ažin siu , jis neįprasto skonio, - patikslina

ji. - Ir neįsižeisiu, jeigu jum s nepatiks. Senelė kasmet

kepdavo per Kalėdas dar gerokai prieš tai, kai pasida­

rė m adinga kepti su alyvuogių aliejum . M aža būdam a

visada valgydavo jį Kalėdų rytą. A r žinot, koks yra

paslaptingasis ingredientas?

Papurtau galvą.

- C itru sin ia i vaisiai, - atsako. - A išku , tiks viskas,

ką turit, tačiau senelė labiausiai mėgo raudonuosius

apelsinus.

- Ir aš juos mėgstu, - sakau. - Tokios gražios spalvos.

M atas nusišypso Č a rlzu i.

- O ką ponas m ano apie tuos apelsinus? - tiesiog akis

bado jo noras įtrau kti m udu į pokalbį. Tačiau kažin,

ar pastebi, jog Čarlzas nesileidžia. Jis staiga pažvelgia

į Ileinę ir paklausia:

- A r ji buvo iš Sicilijos?

- Taip, - ji kiek nustemba.

54
 - M a n o senelė irg i iš ten kilu si, - sako jis. - Be m o ­

tinos, nepažinojau nieko, kas laikytųsi šios tradicijos.

Ileinė akim irk sn iu i netenka žado, bet matau, kaip

susiim a.

- N a ir p u iku , - ištaria. - G alėsi padėt išspausti

apelsinus.

Pasibaigus šventiniam s pietum s ir sušveitus desertus

palin kim e labos nakties Č a rlzu i ir C h lo ja i. M atas su

vaikais nueina į pusrūsį žiūrėti film o. M u d v i su Heine

įsipilam e vyno ir svetainėje stojus tylai įsitaisom e ant

sofos p rie žid in io priešais eglutę.

- A r patiko Kalėdų šventė? - klausia Ileinė, stebė­

dam a židinyje šokinėjančias liepsnas.

- Labai, - atsakau. - Tu m oki gražiai pasiruošti.

Ji pakeičia pozą, tada gurkšteli vyno ir atsisuka į

mane.

- Ž in a i, tau pasisekė.

- M an? - nusijuokiu. - Labai tuo abejoju. Va, tau

tai sekasi.

Ileinė papurto galvą.

- D žeine, tau prieš akis visas gyvenim as ir gali gy­

venti, kaip panorėsi.

Suraukiu nosį.

- Tau taip pat. M ie lo ji, esi tik m etais vyresnė už

mane.

ss
 - Ne, tu riu om eny ne am žių. M es skiriam ės tuo,

jog esu ištekėjusi ir tu riu šeimą, o tu atvira naujom s

galim ybėm s.

Lin kteliu ir vėl pasisuku į žid in į. K aip keista girdėti

taip kabančią Ileinę, m at ilgą laiką jos gyvenim as m an

atrodė tobulybės viršūnė, kelio į laim ę tikslas. Nam as.

Vyras. Vaikai. Šeim a. Ji viską turi.

U ždedu ranką ant josios.

- M ie lo ji, kas nutiko? - klausiu. - Pasakyk man.

K u rį laiką ji tyli, tada nusišluosto ašarą ir nuo kavos

stalelio paėm usi baltą dėžutę paduoda m an. A tid ariu si

ją matau du spindinčius stiklinius bum bulus, senovinių

kom odų puošmenas.

- M atas padovanojo vestuvių sukaktuvių proga.

- V isai gražūs.

- Bum bulai, D žeine, bum -bu-lai.

Spėlioju, gal ko nepastebėjau.

- Bum bulai... o kas čia blogo?

Ji palinguoja galva.

- Pati pasakei. N ieko, o kartu viskas blogai.

Supratingai lin kteliu . D augiau jai nereikia aiškinti.

Ileinė nusišluosto kitą ašarą.

- N a va, jau žlium biu, - ištaria ir šiaip ne taip šyp­

teli. - Per Kalėdas im u ir praskystu.

- O ką darytum , jei dar būtų tavo gim tadienis, - pa-

guodžiu spustelėdama jai ranką.

- Neatlaikyčiau.

56
 - D a r ir kaip, - atsakau.

Ji išsiblaškiusi lin k teli ir pasisuka į žid in į. Sėdim e

abidvi tylėdam os ir klausom ės traškančių ir šnypšian­

čių pliauskų.

K a i kitą rytą ateinu į gėlių parduotuvę, L o jau stovi už

prekystalio.

- Labas rytas! - linksm ai pasisveikina. - M atau, likai

gyva po gim tadienio.

- L ik a u , - atsakau kab in d am a paltą g alin iam e

kam barėly. Pakišu ran k in ę po prekystaliu. - K a ip

pasim atymas?

- A k , gerai, - atsako Lo. - G ėrėm „D o m Perignon“

šam paną su Lon iu .

K ilsteliu antakius.

- H m , Loniu? Vėl naujas?

- Taip, dieną jis dirba investicijų banke, o naktį k u ­

ria eiles, - ištaria svajingai. - Regis, jis m an patinka.

Žaism ingai vypteliu ir atsisukusi į kom piuterį per­

žiū riu iš vakaro gautus užsakymus.

- Tau vyrai visada patinka per pirm ą pasim atym ą.

- N a, žinom a, - atsako, - nes po trečio baigiasi jų

galiojim o laikas. M a n pasidaro nuobodu.

- Ž in a i ką, tu panaši į vyrą.

Ji gūžteli.

- N a ir kas, jei panaši? Būtų gerai, kad m oterys elg­

tųsi labiau kaip vyrai.

57
 Kartais žaviuosi drąsia L o nuom one apie m eilę. Bet

m an dėl jos neram u, kažin, ar ne per daug įsitraukusi į

žaidim ą, kad kada nors pasijustų laim inga. Atsidususi

įkišu ranką į džinsų kišenę, norėdam a išsiim ti gumelę ir

surišti plaukus į uodegą, ir aptinku keistąjį gim tadienio

atviruką. Šįryt įsikišau į kišenę, ketindam a parodyti Lo.

- Klausyk, būk gerutė, paskaityk šitą atviruką. N e į­

sivaizduoju, nuo ko jis, gal kas nors pajuokavo.

Paėm usi perskaito.

- D a r neteko m atyti tokio gim tadieninio sveikinim o.

- Taigi.
Ji pakraipo galvą.

- Bet raštas atrodo pažįstamas, - susimąsto. - P ri­

m ena vieno vyruko, su ku riu o pernai susitikinėjau.

Vardu Tristanas. Labai gražiai rašydavo.

Pavartau akis.

- M an ai, kad nuo Tristano?

- Ne, be to, niekad neleisčiau tau su ju o susitikinėti.

Jis buvo savim yla. Ž in a i, kaip supratau?

Nusišypsau.

- K a ip ?

- Iš jo p irk in ių sąrašo, - atsako užtikrintai.

- H m , p irk in ių sąrašo?

- Taip. Savim ylą per kilom etrą gali atpažinti iš to,

kiek p in igų išleidžia popieriniam s gam iniam s.

- Kokiem s popieriniam s?
 - O g i rankšluosčiam s, vien kartin ėm s nosinėm s,

servetėlėms.

- Lo, turbūt juokauji, - atsakau suprunkštusi. - N ie ­

ko nesuprantu.

- Patikėk, taip yra. Tai įrod ė tyrim ai. R im tai, tas

puošeiva per dieną sunaudodavo visą ritin į, - n u si­

purto prisim inusi. - D ailyraščiu surašydavo, ką reikia

nu pirkti. G aila, kad jo širdis ne tokia daili. Tokie jau

jie. - D arkart pažvelgia į atviruką. - Kas žino, manau,

verta patikrint. G a l ir...

- Kas gal?..

L o gūžteli.

- G a l ir tu ri kokį beprotišką sugebėjimą, - nušvin­

ta. - Pavyzdžiui, keliauti laiku?

Susijuokiu.

- T ik pagalvok. G a lėtu m p a siim ti m ane kartu į

2004-uosius, pas tą šiknių, sudaužiusį m an širdį. Bet

šįsyk neleisčiau jam to padaryt, pati jį palikčiau.

D žedas H arisonas. Taip, galim as daiktas, kad dėl

šito vaikin o kaltės ji pasidarė tokia. L o m ylėjo jį, netgi

norėjo už jo ištekėti. Tačiau paaiškėjo, kad jis jau susi­

žadėjęs su gražia Siatlo nekilnojam ojo turto magnato

dukrele. G aliausiai jis pasirinko m eilę iš išskaičiavim o

ir L o paliko.

- K ą gi, prisipažinsiu, m an smalsoka, ką toji m oteris

paporins.

59
 - Tai išsiaiškink. G a liu eit kartu, jei nori. Pažiūrėsim ,

ar tai ne kokia nors sekso vergių operacija, ar nebūsi

pagrobta ir išsiųsta dėžėje į tolim ą šalį, ku r atsidursi

šeicho hareme.

Nusišypsau.

- H m , pas šeichą?

Ji linkteli.

- Beje, ar esi girdėjusi apie sapioseksualus?

- K okius seksualus?

- Sapio, - pakartoja, - jie jaučia potraukį intelektui,

žmogaus protui. - Nusišypso sau. - Evanas sakė, kad yra

sapioseksualas. Iš pradžių pyktelėjau. A rg i jis nejaučia

m an fizinio potraukio? Tačiau ilgiau pasvarsčiusi pagal­

vojau: „Tai bent kom plim entas!“ Jei kada nors rašysiu

knygą apie pasim atym us, vienas skyrius bus apie tai.

- T ik ra i parašysi knygą apie pasim atym us, - p ati­

kin u spausdindam a trisdešim t tris naujus užsakymus.

M irktelėjusi L o žvilgteli į laikrod į.

- N agi, įvykdom užsakym us ir einam į pasim atym ą

su tavo paslaptingąja atviruko siuntėja. K ą manai?

- G albūt, - atsakau dirstelėjusi į ro žin į voką.

Negaliu jo nepaisyti ir kažkodėl žinau, ką turiu daryti.

Iš gatvės senas p lytin is pastatas neatrodo įspūdingai.

D arkart žvilgteliu į atviruką p asitikrinti, ar nesupai­

niojau adreso. V old ro n o pastatas, septynioliktas butas.

6o
 - Klausyk, Lo, - ištariu dvejojam ai, - gal verčiau

grįžkim ?

- N ė už ką, - nesutinka ji, o tuo m etu pro šalį ei­

nantis puodų pardavėjas m um s kažką sum urm a. Lo

m osteli išpuoselėta rankute, kad eitų šalin. - Sužadinai

m ano smalsumą. N o riu pažiūrėt, kas bus.

A p sid airau po D id žią ją gatvę. Pionieriaus aikštė­

je tvyro šiurkštesnė atm osfera negu Paiko, tačiau čia

galim a pajusti senąjį Siadą, gatvėse stovi seni žibintai,

o turistai eilėje laukia ekskursijos po seniau veikusį

po žem in į miestą.

- O kas, jeigu tai pasala?

L o pavarto akis.

- Tada nešim iš čia kudašių.

- N a, gerai, - nedrąsiai sutinku.

Žen g iu prie dvigubų du rų su įm antria žalvarine ap­

daila - matyt, ši puošm ena u žsiliko nuo trečiojo de­

šim tm ečio. Stum teliu sunkias duris įsivaizduodam a,

kiek išlaisvėjusių panelių ir sausojo įstatym o šalininkų

vaikščiojo šituo prieangiu. Vestibiulyje užuodžiu pelėsį

ir kvepalus. A n t sienos kabo gyventojų pavardės, prie

septyniolikto buto parašyta Kolete D iubua.

L ifto va rp e liu i skam btelėjus ir du rim s atsidarius,

žengiam e vidun.

- Tai - beprotybė, - sakau kylant. D eln ai sudrėksta

nuo prakaito.

61
 - N ebijok, - nusišypso Lo. - Tru m pam užeisim ,

p a tik rin sim ir, jei pajusim ką negero, dingsim . T ik

trum pam , gerai?

- G erai, - atsidustu, nes jaučiuosi prastai. M a n baisu

ir neram u. G a l papasakos ką nors, ko ik i šiol apie save

nežinojau, ar, dar blogiau, pagaliau paaiškės, kad m an

iškrėtė labai žiaurią išdaigą.

Aštuntam e aukšte einam ilgu korid oriu m i, kol p rie i­

nam duris su ant gražios m edinės lentelės kabančiais

pakrypusiais žalvariniais skaičiais: vienas ir septyni. Iš

pradžių pasibeldžiu tyliai, bet niekas neatsiliepia, tada

pabarbenu garsiau. U ž durų išgirstu žingsnius ir m ano

pulsas padažnėja.

Rankenai pasisukus sugirgžda durų vyriai. Padvelkia

stiprus sm ilkalų kvapas ir mus nužvelgia liesa moteriškė,

į kuodelį susuktais žilais plaukais. K ai m udviejų žvilgs­

niai susitinka, griežta jos veido išraiška virsta šypsena.

- O , D žeine! - ištaria su aiškiai g irdim u prancūzišku

akcentu. - Labai džiaugiuosi tave m atydama. Prašom

užeiti.

Lo iš paskos užeina į butą, prim enantį 1893 m etų

Paryžiaus paveikslą. D id e lis erkeris užtrauktas sto­

rom is raudono aksom o užuolaidom is. A n t senovinių

spintelių p ridėliota įva irių m ažm ožių: nuo porcelian i­

n ių balerinų ik i gražiai išpieštų vazų. V isą dešinę sieną

nuo grin dų ik i lubų užim a knygų lentynos, prie ku rių

62
p ritvirtin tos stum dom osios kopėčios, kad būtų galim a

pasiekti viršutines.

- Prašom sėstis, - m ostelėjusi į tam siai m ėlyno ak­

som o sofą pasiūlo Kolete. Pagalvės visiškai susidėvė­

jusios. - E in u užplikysiu arbatos.

A b i tylia i sėdim e, kol kum štelėjusi L o sušnibžda:

- Jaučiuosi taip, lyg būtum e kine.

- A h a, mane irg i apėmė panašus jausmas.

Kolete grįžta nešina padėklu su garuojančiu arbati­

nuku ir trim is puodeliais. Padėjusi ant kavos stalelio,

atsisėda kėdėje priešais ir suneria rankas ant kelių.

- D žiaugiuosi, D žeine, kad atėjai, - ištaria ir pasisu­

ka į Lo. - O kas ji tokia?

- Č ia m ano draugė Lo, - atsakau pildam a arbatą Lo

ir sau. - M an...

- G erai, kad atėjo kartu, - sako Kolete surim tėdam a.

Ji pažvelgia į Lo, paskui vėl į mane. - Draugė padės tau

nepam esti galvos.

- Nepam esti galvos?

Kolete linkteli.

- Bet sakyk m an, ar tu ja pasitiki?

- Ž in om a, pasitikiu, - atsakau truputį teisindam a­

si. - M u d v i su Lo seniai pažįstam os.

- N a, gerai, - patenkinta lin k teli senoji m oteris, -

bet jai reiks prisiekti, kad niekam nepasakos to, ką

šiandien išgirs.

63
 Pažvelgiu į L o ir sunkiai nuryju. Nespėju išsižioti,

o ji išpoškina:

- Tegul m an liežuvis nudžius, jeigu prasitarsiu, -

m irkteli.

Kolete valandėlę tyli.

- K ą gi, - pagaliau taria, - esu tikra, D žeine, jog tau

be galo smalsu, kodėl pasveikinau su gim tadieniu ir

pakviečiau ateiti.

N edrąsiai šypteliu ir atsakau:

- Prisipažinsiu, jaučiuosi šiek tiek sutrikusi.

- Ir tikriausiai nepatikėjai? - paklausia ji.

- Tiesą sakant, ne.

- Suprantu, - taria. - Tavo m etų ir aš tokia buvau.

T ik , D žeine, p rivalai klausytis m ano žo d žių ir p ritarti.

Pažvelgiu į tarsi pakerėtą Lo, tada vėl į Koletą.

- O kas, jeigu sutinku su jūsų sąlygom is? - klausiu.

Atsistojusi Kolete nueina prie knygų kitam e kam ba­

rio gale. Pastum ia kopėčias į vid u rį, užlipa į patį viršų

ir ištraukusi vieną knygą grįžta.

Ž iū rin ėju seną knygą jos rankose. Saulės išb lu k in ­

tas od in is viršelis. Suskilinėjusi nugarėlė, o ant krašto

pastebiu vandens dėmę.

- Štai ką aš tau papasakosiu, - taria Kolete. - Tai pra­

sidėjo Paryžiuje 1893 metais, - nutilusi Kolete atver­

čia pirm ą knygos puslapį. - Kartą gyveno neturtinga

graži m ergina vardu Elodija, ku ri vienoje turtingiausių

Paryžiaus gatvių pardavinėjo gėles. Jos gėlių vežim ėlis

64
stovėdavo priešais O vernjė grafo L iu k o ir grafienės

M arselinos ir D iu m o n ų rūm us. M arselina be galo pa­

vydėjo Elo d ija i, nes jos vyras pametė galvą dėl jau n o­

sios gėlininkės. Jis apipylė ją dovanom is: kailin iais ir

brangiais papuošalais, visai neslėpdam as to nuo žm o­

nos. Supratusi, kad E lo d ija taip pat jam neabejinga,

M arselin a siaubingai įpyko, tačiau ne todėl, kad būtų

m ylėjusi Liuką. Ne, tiesą sakant, ji nejautė jam meilės.

Jos santuoka buvo dviejų tu rtin g ų paryžiečių šeim ų

sandoris. V is dėlto ji be galo pasipiktino ir pavydėjo.

Per vieną kaukių balių, į k u rį Liukas pakvietė Elodiją,

M arselin a atkeršijo. Jai tarnavo čigonas, ir tam siųjų

jėgų tarnam s buvo žinom a, jog jis sugeba taip užkerėti,

kad aukos likdavo suparalyžiuotos, užkrėstos sifiliu ,

apakdavo arba apkursdavo. Persirengęs jis atvyko į

pokylį, m at jam buvo dosniai sumokėta, kad pražudytų

Elodiją. Tačiau kai norėjo pakviesti ją šokio, pajuto nuo

jos sklindančią keistą ir nežinom ą galią. Jis jautė kone

apčiuopiam ą tokios stiprios m eilės aurą, jog girdėjo

giedant tūkstantį vaikelių ir visam e m ieste kuždant

įsim ylėjėlius. E lo d ija skleidė m eilę. D id žiu lę m eilę.

Pasislenku ant sofos krašto.

- A r jis ją užkerėjo?

Kolete papurto galvą.

- Ne, neužkerėjo. Jis negalėjo prisiversti to padaryti.

Elo d ija buvo tarsi tobula rožė, kurios jis negalėjo su­

trypti. Taigi jis pasielgė priešingai.

65
 Suraukiu antakius.

- K a ip ?

- Tą naktį čigonas ją užkeikė. Jis suteikė jai talentą.

Pažvelgiu į Lo, tada į Koletę.

- Jis suteikėjai talentą regėti m eilę. N u o tos a k im ir­

kos, įėjusi į kam barį, žm onių p iln ą kavinę ar užeigą

m iesto pakrašty, Elo d ija galėdavo m atyti pačią tik ria u ­

sią ir gražiausią m eilę. - Kolete gerą valandėlę žvelgia

į mane, jaučiu, kaip per nugarą im a bėgioti skruzdėly­

tės. - M ie lo ji, aš irg i tu riu šitą talentą. K aip ir tu. Tas

talentas buvo perduotas m an, o aš perdaviau jį tau tą

dieną, kai gim ei Švedų ligoninėje.

K rūpteliu.

- Jūs atnešėt žalsvąją puokštę. M am a p risim in ė jus

ik i pat m irties.

- Taip, - atsako. - Tas atspalvis yra Elo d ijo s p a lik i­

mas. Jos gyvenim o istorija yra tavo ir mano.

Papurtau galvą.

- A š nenusim anau apie m eilę.

Ji įdėm iai pažvelgia m an į akis.

- D a r ir kaip nusim anai. V isą tavo gyvenim ą ji slypi

tavy. Todėl tam tikras savo talento sąlygas privalai įvyk­

dyti ik i trisdešim tojo gim tadienio arba... - ji nutyla.

- A rb a kas? Pavirsiu m oliūgu?

Kolete uždeda ranką ant senovinės knygos.

- Per šim tą m etų šiuose puslapiuose daug užrašy­

ta. Čigonas suteikė E lo d ija i talentą su labai svarbiu

66
iššūkiu. Tam , kad išsaugotų m eilę savo gyvenim e ir ją

pam atytų, ji turėjo nustatyti šešias meilės rūšis.

- Šešias meilės rūšis?

Kolete linkteli.

- G alb ū t esi apie tai girdėjusi. M ū sų talentą turėjusi

m oteris septintajame dešim tm ety per savo kvailum ą

nukopijavo vieną šios knygos puslapį, ir jį po dešimties

m etų aptikęs garsus psichologas parašė šia tema labai

pop u liarią knygą.

Lo sukosi.

- A š girdėjau apie tą knygą. Ji vadinasi „M eilės spal­

vos“, ar ne?

- Taip, - sako Kolete versdam a puslapį, - tačiau

žm onės nežino, kad tos knygos idėja kilo iš šių puslapių

išm inties - šešių m eilės rūšių. - Ji akim irką patyli. - A r

pažinai tikrąją m eilę savo gyvenim e?

- Tai asmeniškas klausim as, - sakau, - ir nelabai

žinau, ką į jį atsakyti.

Ji padeda puodelį ant stalelio.

- Klausiu, ar m atei m eilę savo gyvenim e tarp tau

artim ų žm onių? Jeigu matei, tai neįm anom a nepaisyti

ženklų.

N u o tų žodžių susijaudinu, širdis im a sm arkiau plak­

ti. M a n dar neteko iš tikrų jų m ylėti. Bet ar m ačiau

m eilę kituose? Susim ąstau p risim in u si, kaip senelė

kalbėdavo apie senelį, jis m irė, kai m an buvo vos tre­

ji. Ji ilgesingai pakeldavo akis į dangų ir sakydavo:

67
„Pasiilgau savo žm ogaus.“ Paskui pagalvoju apie m i­

rusią m otiną ir tėvą, kuris p aliko m us, kai buvau dar

tokia maža, kad jo veidą tepam enu m iglotai. Jų m eilė

buvo stipri ir g ili. Šiltą Siatlo naktį jis po jos langais

dainavo serenadą grodam as m andolina. Ji m ėgdavo

pasakoti šitą istoriją, dažniausiai išgėrusi antrą taurę

vyno. P risim in im ai apie jų m eilę ją visada labai sukrės-

davo. Tiesiog to ji m eilė niekad nepasim iršo. M am a

nesiliovė apie ją galvojusi.

Įdėm iai pažvelgiu į Koletę.

- Iš ku r galiu žinot, ar m ačiau m eilę, ju k kiekvieno

patirtis vis kitokia?

- Tu teisi, m ieloji, - atsako. - M e ilė būna įvairi. Iš

viso būna šešių rūšių, bet dar yra daugybė atspalvių.

- Penkiasdešim t meilės atspalvių, - suprunkščia Lo.

D ėbteliu į ją.

- Pala, vadinasi, tą... talentą, ku rį, sakote, turim . Yra

ir daugiau jį tu rin čių arba turėjusių?

- Taip, - atsako Kolete, - iš viso keturiolika.

- K aip jos?.. Kas...

- N o ri sužinoti, kas jom s nutiko? - Koletės akyse pa­

stebiu apgailestavimą. - Kai kurios įvykdė pareigą ir taip

nugyveno visavertį gyvenimą. Deja, ne visos. Aš, D žei-

ne, tau šito nelinkėčiau. N oriu , kad ir tu patirtum m eilę,

kurią regi kitų gyvenimuose. N oriu, kad ir tu mylėtum .

Papurtau galvą.

- Bet aš ju k negaliu m atyti meilės.

68
 - A k , žinom a, gali, - prieštarauja Kolete. - A rg i tavo

regėjimas nuo vaikystės retkarčiais nesutrinka?

- N a, taip, - atsakau. - Tačiau ant m ano regos nervo

yra auglys. N u o mažens lankausi pas neurologę ir mane

tiriantys gydytojai m ano, kad jiem s po tru p u tį aiškėja,

kodėl ištinka tie priepuoliai.

- Tai tavo talentas, - atsako užtikrin tai, - o ne neu­

rologinė liga.

Susijaudinu.

- N en o riu jūsų n u vilti, tačiau m an akyse aptemsta

dėl m edicin in ių , o ne rom antinių priežasčių.

- A p ib ū d in k savo regėjim o sutrikim us? - paprašo

Kolete. - Kas nutinka ir kada?

Pažvelgiu į Lo, tada vėl į Koletę.

- N a, aš juos jaučiu visą gyvenim ą. Ilgą laiką tiesiog

galvojau, kad akyse retkarčiais aptemsta kiekvienam .

M am a dėl to nerim avo, todėl vedžiojo mane pas gy­

dytojus. Jie ilgai manė, kad tai dėl nerim o ar kitokių

psich olo g in ių priežasčių, nes taip atsitikdavo būnant

su kitais žm onėm is, bet niekad vienai. M a n o m ėlyna­

kė m am a stengdavosi pralin ksm in ti m ane sakydama,

kad taip yra todėl, jog vienintelė šeim oje esu žaliaakė.

„Tavo akys tokios gyvos kaip žalsvos gladiolės, - saky­

davo. - Jos dar vadinam os kardeliais, jų žiedai reiškia

galią perverti šird į.“

Įsižiūriu į Koletę.

- Jūsų akys irgi žalios, - ištariu apstulbusi.

69
 - Taip, - nusišypso ir priduria: - Visom s m ūsų ta­

lentą turinčiom s m oterim s būdingas šis bruožas.

N epatikliai papurtau galvą.

- Papasakok sm ulkiau, kada pakinta tavo regėjimas?

- Tai gali n u tikti bet ku riu o metu, - atsakau. - E i­

nant gatve, kalbantis su draugais arba stebint m inią,

staiga aptemsta akyse. D aug m etų gydytojai sakė, kad

m an oftalm inė m igrena. Kartais im a skaudėti galvą, bet

dažniausiai būna tik m iglota blausi aura ir jaučiu išties

stiprų spaudim ą galvoje. Sunku paaiškinti.

Kolete linkteli.

- O kada paskutinį kartą taip buvo?

A k im irk ą susimąstau.

- Vakar, m ano draugės Heines ir jos vyro M a to

namuose.

- A , - supratingai tarsteli Kolete, - ir tai nutiko prie

jų, kai abudu buvo kartu?

- Tiesą sakant, ne. - N u tilu si prisim enu, kaip vakar

Ileinė stovėjo virtuvėje ir ruošė kalėdinius pietus. - Tai

nutiko jai grūdant batatų košę ir kalbantis su naujuoju

kaim ynu. Jo vardas... Čarlzas. - A k im irk sn iu prisim e­

nu, kaip jie pažvelgė vienas į kitą.

Kolete suneria rankas sterblėje.

- Taigi supranti, kodėl m ūsų talentas yra ir d idžiu lė

atsakomybė.

Papurtau galvą.

70
 - Nejaugi sakot, kad Ileinė įsim ylėjo savo kaim yną?

Jūs labai klystat. Ji tik vakar su juo susipažino. Daug

kam net koktu, kokia laim inga yra Heines ir M ato

santuoka.

- M ū sų regėjimas nem eluoja, - prim ygtinai atsako

Kolete. Jos žalios akys žybteli. Jų atspalvis gilesnis,

tamsesnis už m ano, kone sm aragdinis. - N ors ir sunku

patikėti, bet tai, ką m atei vakar, buvo tiesa.

Stipriai užsim erkiu, tada atsim erkiu.

- Sunku patikėti! - sakau. - T iesiog neįm anom a

patikėti.

- M ie lo ji, m eilę sunku suprasti, - toliau kalba K o le­

te. - Ji iš esmės stulbina. Pavyzdžiui, kodėl grafas įsim yli

gėlininkę? A rb a tariam ai laim ingai ištekėjusi m oteris

per Kalėdas savo virtuvėje pajunta nepaaiškinam ą trau­

ką nepažįstamajam? M eilė ne visada būna logiška, bet

pam ačiusi ją tu žinai, D žeine, nes mes ją galim m atyti.

M a n o m in tis bem at užplūsta p risim in im a i: apsi-

blaususio regėjim o ir besišypsančių veidų, trin ksin čio

m agnetinio rezonanso tom ografijos garso ir adatų d ū ­

rių, a kin ių su storais lęšiais ir vaistų. M in tyse girdžiu

gydytojos H eler balsą: „D žeine, tu esi ypatinga. Tokios

retos ligos kaip tavo m an dar neteko m atyti.“

G ilia i atsidustu.

- Po ku rio laiko pam ažu suprasi, - paguodžia K o le ­

te. - Tave ištiko toks pat šokas, kaip ir mane, kai pirm ą

71
kartą sužinojau apie savo talentą. Tačiau m eldžiu šian­

dien įsiklausyti į m ano žodžius, nes nuo to priklauso

tavo pačios ateitis, - palinkusi prie knygos atverčia kitą

puslapį. - Č ia viskas paaiškinta. Iki savo trisdešim tojo

gim tadien io saulėlydžio tu ri nustatyti šešias m eilės

rūšis. Privalai jas pam atyti ir pagal kiekvieną užrašyti

dviejų žm onių vardus ir jų m eilės istorijas. K itaip...

Jai nutilus, stoja tyla, ir tą akim irką m ano širdis su­

spurda. Tiesa? Supratimas? Abejoju.

- Supranti, D žeine, jeigu tau nepavyks, negalėsi pati

p atirti m eilės. O gyvenim as be meilės... - N u tilu si p a­

duoda knygą ir skvarbiai pažvelgia į mane. - N a, tai

turbūt pats blogiausias likim as iš visų, D žeine. Nesvar­

bu, ką m anai apie m ūsų susitikim ą, ir nesvarbu, ar šią

akim irką tuo tik i, tačiau pažadėk bent apsvarstyti tai,

apie ką šiandien kalbėjom ės. Erosas, Liudus, Storgė,

Pragm a, M an ija ir Agapė. Privalai nustatyti šias m ei­

lės rūšis ir tau tu ri pavykti. Pažadėk nen u vilti manęs.

A š akim irką netenku žado, todėl L o paim a knygą iš

Koletės ir linkteli.

- N esijaudinkit, - patikina, - aš tuo pasirūpinsiu.

- D ėku i, - stodam asi atsako Kolete.

Iš paskos einam į prieangį, nuo kabyklos nusikabi-

nam paltus. Prie du rų pastebiu seną gėlių vežim ėlį -

kokie būdavo d evyn io likto am žiaus Paryžiuje, p iln i

pakalnučių puokštelių ir bijūnų dideliais baltais žiedais.

Paim u knygą iš L o rankų.

72
 - O kai atliksiu savo pareigą ir užrašysiu vardus į

knygą, ką m an su ja daryti?

- Saugok ją tol, kol kitai m oteriai praneši apie jos

talentą.

- K ita i m oteriai? O kaip sužinosiu?

Kolete gudriai šypsosi.

- G im s mergaitė, k u ria i jos g im im o dieną pajusi

trauką. Tau nereiks klausinėti. Tiesiog žinosi. - Ji lin k ­

teli. - Iki kito tavo gim tadienio saulėlydžio. C ik las ik i

tol tu ri bū ti baigtas.

Jau siekiu du rų rankenos, bet dar kartą atsisuku į

Koletę:

- Palaukit, ju k jūs manęs nepažįstat. Kodėl jum s taip

rūpi, ar m an pavyks, ar ne išpildyti vadinam ąjį talentą?

K odėl jum s svarbu?

Ji vėl nusišypso.

- B rangioji, mes esam seserija. A klam e pasaulyje

m um s suteikta dovana regėti, - ji uždeda ranką ant

m anosios. - Tau tu ri pavykti.

73
 4 S KYRI US

- Kuo galėtum e padėti? - klausia L o į gėlių pardu o­

tuvę įėjusio patrauklaus vyriškio.

Ji taip m oka elgtis su klientais vyrais, kad susiruošę

p irkti jie būna arba ik i ausų įsim ylėję ir paprašo tele­

fono num erio, arba sužavėti nuolankiai ir u oliai perka

viską, ką ji bepasiūlytų.

- T u riu problem ą, - sako vyras, ant galvos užsidėjęs

plačiakraštę skrybėlę ir apsivilkęs gražiai pasiūtą kos­

tium ą sm ulkiom is juostelėm is.

Lo nusišypso.

- G ė lių puokštė išspręs visas problem as.

- To ir tikiuosi, - sako juokaujam ai pakreipdam as

galvą dešinėn į Lo. - Štai kas, prisidirbau. Įskaudinau

m oterį, o dabar n o riu kaip nors viską užglaistyti.

74
 - H m , užglaistyti? - jos balse girdžiu ironiją. Jai tas

vyras nepatinka. N ė trupučio. - G a l galėčiau paklausti,

ar labai ją įskaudinot?

- Labai, - prisipažįsta jis. - Paklausykit, visai tuo

nesididžiuoju, bet buvau jai neištikim as.

Stovėdam a už prekystalio prikandu lūpą. Nesiliauju

stebėtis, kad vyrai į floristes žiū ri kaip į psichologes.

T ik m osteli rože ir jie išsipasakoja.

- A išku , - taria Lo, atsargiai eidam a prie vitrinos,

ku r laikom e tam tikrai kategorijai patinkančias puokš­

tes: lėkštą rožių ir m u ilin ių gubojų d erin į, retkarčiais

nepagailim ir pridedam ryškia i raudonų gvazdikų.

K ad ir kaip išradingai, kūrybingai su fantazija kom ­

ponuotum gėles, kai kuriem s žm onėm s tiesiog norisi

n u ob odžių puokščių. - Vadinasi, ieškot gėlių, kurios

sakytų: „A š m yliu tave. Atsiprašau, p riim k m ane.“

- Taip, - sako vyras žiūrėdam as į Lo, tarsi ši būtų

aiškiaregė. - Būtent.

- K ą gi, tada siūlyčiau rožines rožes su didele m u i­

lin ių gubojų porcija, - taria atidarydam a šaldytuvo

dureles. Suraukiu nosį stebėdama, kaip išim a vazą.

- Idealiai tiks, - apsidžiaugia vyras.

- Puiku, - kreivai šypteli Lo.

Jai braukiant jo kreditine kortele, įeina kitas klientas,

anądien apsilankęs keturiasdešim tm etis.

- N o ri, kad padėčiau? - paklausiu Lo, kurios žvilgs­

nis susitinka su jo.

75
 - N e, - atsako įdėm iai žiūrėdam a, - tau reikia baigti
tvarkyti dokum entus, be to, šįryt eini pas kirpėją, ar ne?
Linkteliu.
- A š jį aptarnausiu, - sako, p o n u i Sukčiui einant
pro duris.
M atau, kaip prieidam a linguoja klubais. L o yra m ei­
lės žaidim o profė ir m an patinka stebėti jos elgesį, net
jei kartais jos veiksm am s nepritariu.
- Sveiki ir vėl, - nusišypso, užsikišdam a plaukų
sruogą už ausies.
Jis pasikaso galvą, ant piršto m atyti auksinis vestu­
vin is žiedas. Ne, Lo, ne, prašau m intyse.
- N orėčiau ko nors paprasto, - sako jis. - G albū t
bijūnų su frezijom is?
Vyram s nebūdinga rin ktis bijūnus, taigi suprantu,
kad jis padaro įspū d į Lo.

- O , kokia gi proga? - klausia ji, akivaizdžiai sm al­

saudama.
Jis patrina kaktą.
- N a, kai kam ypatingam .
- Jūsų gyvenim o dam ai? - taria eidam a prie g alin io
prekystalio.
- Taip, - atsako jis.
- Žm onai?
Jis dvejoja, tada papurto galvą.
- M u m s dabar sunkus metas. Gėlės skirtos m ano
mam ai. Rytoj būtų buvęs jos vestuvių jubiliejus, bet
pernai m irė tėvas.

76
 - U žjaučiu, - sako Lo, - ir dėl žm onos taip pat, - ta­
čiau dėl pastarosios jos balse nuoširdaus susirūpinim o
negirdėti, tik smalsumas. - A r jūs išsiskyrę?
- N a, reikalai krypsta ta lin km e, - taria nuleidęs
galvą. - Tiksliau , ar galiu jum s atvirai pasakyti?
Ji dėm esingai lin kteli.
- Bandau im tis in iciatyvos ir išsaugoti santuoką,
bet... - akim irkai nutyla, - tiesiog nebežinau, ar tikrai
to n o riu , - atsidūsta. - Tu rbū t skamba baisiai.
Lo uždeda ranką jam ant dilbio.
- Bet nuoširdžiai.
Jis šypteli.
- K ą gi, dėkui. T ik savo tiesą ir turim , ar ne?
Ji lin kteli.
- A š irg i taip m anau, tu rim sakyti tiesą.
Jis nusišypso.
- Todėl atsidūrėt gėlių parduotuvėje, - kalba ji toliau.
Jis apsidairo.
- Taip, ir vėl esu čia, - tada priduria: - A š - Grantas.
- O aš Lo, - atsako paduodam a ranką.
K aip tik tą akim irką m an im a ir aptemsta akyse, kaip
visada pasitrinu jas, tačiau šįsyk nukrečia šiurpas, nes
aš žinau.
L o iš bijūnų, hiacintų ir žalių šakelių sukom ponuoja
p u ikią puokštę ir įdėjusi į keturkam pį m aišelį pastato
ant prekystalio. A b u d u kartu ja grožisi.
- Ž in a i, gyvenim as per trum pas jaustis n elaim in ­
gam, - drąsiai taria ji.

77
 - D abar per daug gerai tai žinau.

Ji šypteli.

- Ir ką ketini daryt?

M etu į ją žvilgsnį. Lo būna tiesm uka, bet m an ne

visada patinka, kai šitaip kalba su m ūsų klientais.

- Tu teisi, - atsako įsistebeilydam as į m ilžin išk ą

puokštę, stovinčią ant stalo parduotuvės vidury.

Į tokio skersmens kaip nemažas vyšnios kam ienas

m olinę vazą prim erkta baltų ir rausvų rožių, leuko-

nijų šakelių, frezijų, kalijų ir, kad būtų įspūdingiau,

glotniosios sraigūnės stiebų. Tęsdam os senelės tra d i­

ciją, kas keletą dienų sukom ponuojam ką nors naujo

ir didžiu lio . Kartais nuperka, kartais ne. Tačiau įėjusi

į parduotuvę ir išvydusi tokią didingą puokštę senelė

džiaugdavosi, m ane irg i tai džiugina.

G ranto akys sužiba.

- A r kartais jos neparduodat? - klausia rodydam as

į puokštę.

- Parduodam , - atsako sutrikusi Lo. - Jei labiau n o ­

rėtum šitos, o ne...

- Aš paim siu, - sako ir nuėjęs prie stalo pakelia vazą,

ku ri kone užstoja jo veidą, - abidvi.

- T u ri pu ikų skonį, - nusišypso L o im dam a jo kre­

ditinę kortelę.

- Kviečiu tave vakarienės, - staiga pasiūlo jis. - A n ­

tradienį vakare.

7$
 Ji žvilgteli į mane, tada į Grantą.

- G erai, - atsako ryžtingai, - m ielai kartu su tavim

pavakarieniausiu.

- P u iku , - sako šypsodam asis. - Šeštą užsuksiu čia

tavęs paim ti?

- G erai, užsuk, - atsako koketiškai.

Jis nueina prie durų, bet šypsodam asis atsisuka.

- Tai ik i greito.

L o nužvelgia ant prekystalio stovinčią m ilžin išk ą

puokštę, kurią jis, regis, pam iršo.

- Palauk, puokštę pam iršai.

Su šypsena paskutinį kartą atsisukęs atsako:

- Ji tau.

D u rim s užsidarius, klausiu Lo:

- Kas čia ką tik įvyko?

Jos šypsena užkrečiam a ir m ano lū p ų kam pučiai

pakyla matant, kaip žiū ri į puokštę.

- Nuostabus vyriškis pakvietė mane į pasim atym ą,

štai kas, - atsako pažvelgdam a į mane.

- Brangute, jis vedęs. N e ik su juo.

- Juk pati girdėjai: jis jau skiriasi. Šiaip ar taip, jo

santuoka baigta.

- Lo, tu nežinai, kaip yra iš tikrųjų. Be to, jis tau per

senas. Pati sakei, kad neitum į pasim atym ą su vyru,

kuriam per keturiasdešim t.

A k im irk ą ji susimąsto. Tada jos akys žybteli.

79
 - A r matei?

- A pie ką šneki? - sakau, nors kuo puikiausiai žinau,

ko ji klausia. Ž in a u , ką m ačiau.

- A r matei kokius nors m eilės ženklus? A r tavo re­

gėjimas pasikeitė? Sakyk, D žeine.

- Ne, - pam eluoju. Nusm elkia kaltės jausmas, tačiau

kankina abejonė. O kas, jeigu Kolete buvo neteisi?

- A k , - tarsteli Lo. Jos balse girdėti nusivylim as. A r

ji pajuto jam kibirkštėlę, skirtingai nei ankstesniems

savo vaikinam s? A r nori, kad tai patvirtinčiau? - N a,

ką gi, - taria greitai atsipeikėjusi, - m eilę galim a išau­

ginti, ar ne? - ir atsidususi pasitaiso trum pą megztą

suknelę. - A š su juo vakarieniausiu. Ir kas bus, tas.

U ž poros kvartalų nuo turgaus esanti kirpykla p rikla u ­

so M erei. Iš pradžių ten nebuvo kur apsisukti, tilp o vos

pora kėdžių, kriauklė ir registratūros stalas. K a i prieš

dešim t m etų aptiko tą vietą, susižavėjo paprastom is

m edinėm is g rin d im is ir neužtinkuota plytų siena, to ­

dėl nusprendė ten pasilikti. Prieš dvejus metus įsigijusi

kaim yninę erdvę, išgriovė sieną - taip atsirado vietos

dar dviem kirpėjom s, tačiau salonas išliko jaukus.

M a n įėjus M erė stovi prie stalo ir kalbasi su kita

kirpėja. Ji m etais jaunesnė už m ane, kaštoninių plaukų

tamsaus gym io gražuolė. Ištekėjusi už m uzikanto Elio .

V isi žino, kad jų pora viena gražiausių Siatle.

80
 Ji pam oja ir parodo į tuščią krėslą, kuriam e sėdžiu

m etai iš metų, juokdam asi arba verkdam a tom is d ie­

nom is, kai ilg iu o si m am os. N u g rim ztu į pažįstam ą

kėdę ir atsidustu.

V yra i im a ir išsipasakoja floristėm s, o aš šitaip jau­

čiuosi pas kirpėjus. Jau dešim t m etų kirpdam a m an

plaukus, M erė klausosi m ano paslapčių, tačiau apie

susitikim ą su Kolete nutyliu. Svarstau, kaip paklausti

patarim o, per daug nevarginant ir nesism ulkinant apie

prislėgusią naštą.

- Sveika, m ieloji, - pasisveikina perbraukdam a pirš­

tais per m ano ilgus šviesius plaukus, kuriuos verkiant

reikia padažyti sruogelėm is ir gal naujai apkirpti.

- Sveika, - atsiliepiu pavargusiu balsu.

- O , - tarsteli M erė, - ko be nuotaikos?

T ik ra draugė iš pusės žodžio supranta tavo em ocinę

būseną.

- Buvo apėm usi sentim entali nuotaika, todėl n u ­

sprendžiau apžiūrėti mamos atm inim o dovanas, - im u

pasakoti. - Juk žin ai, ko k ia beviltiška rom antikė ji

buvo, nors tėtis ir labai ją įskaudino. Tarp jų radau seną

knygą su kalėdine pasaka apie m oterį, apdovanotą retu

talentu - gebėjim u m atyti, ar žm onės įsim ylėję, ar ne.

- A k , idealiai tinka šiam m etų laikui, - tarsteli M erė.

- Taigi jos dilem a privertė mane susim ąstyti, o kas,

jeigu tau arba m an tektų p riim ti tokius sprendim us?

81
Jeigu atskleidi m eilės paslaptis tau brangių žm on ių

gyvenim uose, ar turėtum jiem s pasakyti? A r tai būtų

lyg ir kišim asis ne į savo reikalus?

M erė linkteli.

- Tarkim , jei pam ato, kad vyras m yli savo žm oną, o

ši m yli kitą arba atvirkščiai?

- T ik slia i, - pritariu. - Tai subtilu, ar ne?

- Labai, - atsako. - Jei m an kas nors pasakytų, kad

E lis nebem yli manęs, na, nem anau, jog norėčiau su ži­

noti. M ane tai pribaigtų.

- O keisčiausia, - pasakoju toliau, ko l M erė m erkia

m ano plaukus į kriauklę ir im a trin k ti galvą, - kad

knygos pabaiga tuščia, tarsi aš turėčiau ją u žp ild yti,

nors pati dar niekad iš tikrų jų nem ylėjau.

- K ą gi, - taria M erė, im dam a k o n d icio n ie rių , -

įsivaizduoju, jo g ji galėtų padėti žm onėm s patiem s

padaryti išvadas ir p riim ti protingus sprendim us, ne­

sakydama tiesiai, supranti?

Jai skalaujant m an galvą, prisim erkiu.

- Lyg ir stum telėti juos teisinga linkm e? Tarsi švel­

n iai piršliauti?

- Taigi, o kartu padėti nenuklysti. A tlik ti am ūro

vaidm enį.

- V is galvoju apie tą pasaką. Juk jos gyvenim e nėra

meilės. Šiuo atžvilgiu ji yra akla.

M erė kilsteli antakius, sausindam a m ano plaukus

rankšluosčiu, paskui šukom is perbraukia per galiukus.

82
 - A kla? Suprantu kodėl. Pastaruoju m etu jaučiuosi

šiek tiek sutrikusi, nes E lis vis gastroliuoja. Šiaip ar

taip, ėm iausi to, ką daro sutrikėliai: atnaujinsiu v irtu ­

vę, - gūžteli. - Per Kalėdas E lis nustebino mane brėži­

niais. Pagaliau atsikratysim tų devintojo dešim tm ečio

spintelių.

Atsisėdu į kėdę priešais veidrodį, o ji paim a žirkles.

- Puiku, - sakau, prisim in u si pastabą, kad nam us iš

naujo įrengiam e, norėdam i užm askuoti arba nusira­

m in ti neišvengiam ai blogėjant santykiams. Tarsi pagal

užsakym ą pagam intos spintelės ar nauji dažai užpildys

išblėsusios m eilės plyšius. Tačiau M erei šito nesakau.

T ik nusišypsau. - Kertu lažybų, jog bus gražu.

Ji šiek tiek išsiblaškiusi linkteli.

- Šiem et jis vis išvykęs ir išvykęs, - pasiguodžia. -

A tv ira i sakant, labiau norėčiau, kad būtų nam ie, o

nauja virtuvė nebūtina.

- Neabejoju, - atsakau. - Tačiau jo m uzika išpop u ­

liarėjo. Turbūt labai juo didžiuojiesi.

K ai susituokė, E lis buvo bedarbis m uzikantas, tačiau

prieš penkerius metus jam pasisekė, mat vieną jo dainą

p asirin ko H o liv u d o prodiuseris, ir panaudojo film e,

kuris vėliau laim ėjo „Oskarą“. Jo karjera įsisuko ir per­

nai jis pasirašė kontraktą su d idžiu le įrašų kom panija.

- D id žiu o ju o si, - tai pasakiusi p rikan d a lūpą. -

Turbūt kalbu kaip pavydi žm ona. T ik ra i džiaugiuosi

jo sėkme, bet būti m uzikanto žm ona labai sunku. O

ypač gastroliuojančio. Be to, dar neįtikėtinai aistringo

m uzikanto.

Taip, E lis aistringas. Pasak Lo, tiesiog „čirškantis“.

Įėjęs į barą toks vyrukas patraukia visų, net ir ištekėju­

sių, m oterų dėm esį. E lis kuo puikiausiai tai žino, todėl

m an visada būdavo neram u dėl M erės.

- G a liu tik įsivaizduoti, - atsakau. - Bet ar norėtum

ką nors keisti?

Ji atsidūsta.

- Ne, nenorėčiau. Jis m ano gyvenim o m eilė. - Ji pa­

im a plaukų džiovintuvą ir apvalų šepetį. - Tačiau m e­

luočiau, jei sakyčiau, kad nespėlioju apie jo gyvenim ą

kelyje ir visas tas nuostabias m oteris, kurias sutinka.

Džeine, jos pačios kabinasi jam ant kaklo. Tiesą sakant,

m ačiau savo akim is.

- M ie lo ji, tu esi nuostabi m oteris, - pažvelgiu jai į

akis veidrodyje. - Jis vedė pačią geriausią. Tau nėra

dėl ko nerim auti.

Ji gūžteli.

- Nutarėm , kad reiktų susilaukti vaiko.

- Tai nuostabu! M ere, tu būsi p u ik i mama.

- M atysim , - sako. - Jau k o k į pusm etį bandom , bet

kol kas nepavyko. T ie k aš jį tematau, tai ko norėt.

- N a, bet jeigu jum s skirta, tai ir pastosi.

M erė linkteli.

- Taip, tu teisi. E lis netrukus parvyks nam o. - B a i­

gusi d žio vin ti plaukus atsuka į veidrodį. - Štai.

84
 - A čiū ! K aip visada puikiai.

- K ą įdom aus veiksi per Naujuosius?

Pakraipau galvą.

- B rolis savo nam uose rengia vakarėlį ir prim ygtinai

įkalbinėja ateiti.

- O , kaip laikosi Flinas?

Seniau Flinas buvo aistringai įsim ylėjęs M erę, bet,

žinodam a jo lengvabūdišką elgesį su m erginom is, aš

to neskatinau.

- G e ra i. Pati žin a i, laksto nuo v ien o sijono prie

kito, - šypteliu. - N ieko naujo.

M e rė papurškia plaukus sp ecialiu citru sų kvapo

skysčiu.

- M anau, turėtum eiti. N iekad nežinai, ką sutiksi.

Pavartau akis.

- N e, kuo p u ikiau siai žinau, k o k į tipą ten su tik­

siu - tai bus m enininkas, tu rbū t išsitatuiravęs visą

ranką, vilkės aptemptas kelnes ir, galim as daiktas, su

petnešom is.

M erė nusišypso.

- D že in e, tu per daug išran ki. T ie v a ik in a i visai

neblogi.

Tuo m etu į saloną įeina senyva dam a. Iš karto ją at­

pažįstu - tai neseniai į M e lo kioską turguje užsukusi

anglė. Ji tokia elegantiška ir pasipūtusi, tačiau iš la i­

kysenos ir elgsenos atrodo vieniša. M ū sų žvilgsniam s

susitikus nusišypsau, bet ji greitai nusisuka.

 - A r ką nors žinai apie ją? - pašnibždom is klausiu

M erės.

- A , tai Vivjana, - atsako irg i pakuždom is. - K ie k ­

vieną trečiadien į ateina pasidaryti šukuosenos. Ji ne­

kalbi. Ilgą laiką m aniau, kad ji - sniego karalienė,

bet... - n u tilu si M erė palinguoja galva, - ar žinai, kas

nutiko jos vyrui?

- Jos vyrui?

- Taip, ji buvo ištekėjusi. M a n prireikė detektyvo

sum anum o išsiaiškinti. V ien ą dieną, jai atsiskaitant

čekiu, pastebėjau jos pavardę. Nepatikėsi, ką sužinojau

iš interneto. D žeine, ji Alasterio Sinklerio našlė.

G ūžteliu pečiais.

- M a n ta pavardė negirdėta.

- Iš pradžių ir m an, bet štai ką sužinojau. Jis buvo

svarbus žm ogus. Karalienė už h u m an itarin į darbą A f ­

rikoje jam suteikė sero titulą. K aip suprantu, V ivjana

irg i labai jam padėdavo, - M erė palinguoja galva. -

Prieš dešim t m etų jis žuvo A frik o je sudužus m alū n ­

sparniui. Kartu su savo m eiluže.

A ikteliu .

- O ne, - dirsteliu į pačiam e salono gale sėdinčią su­

siraukusią V ivjaną ir nudelbusią žvilgsnį į išpuoselėtas

rankas. - Štai kodėl ji kupina kartėlio.

M erė linkteli.

- Turbūt turi teisę tokia b ū ti Tuo pat metu netekti savo

gyvenim o meilės ir sužinoti, kad jo širdis priklausė kitai.

86
 Pagalvoju apie M elą, visišką tokios svarbios asmeny­

bės, kaip velionis Vivjanos vyras, priešybę. A r galėtų

jis ištirp in ti jos šird į sukausčiusius ledus?

Po priešpiečių važiuoju į centrą pas savo neurologę

E m i Heler, pas ku rią lankausi kartą per mėnesį. Ji nuo

vaikystės stebi m ano ligą, o po m am os m irties atstoja

m an auklėtoją ir m otiną, nors yra visiškai kitokia negu

mama. M an o m am a buvo rom antikė, kartais užsidėda­

vo B ilio D žo elo dainą „Toks gyvenim as“ ir verkdam a

vis iš naujo klausydavosi. Gydytoja H eler yra praktiška

m oteris, gyvenim e jai faktai svarbiau už jausmus. N ie ­

kas nepastos jai kelio, tačiau kad ir kaip p u ikiai klostosi

jos karjera, kartais spėlioju, ar ji laim inga.

- Labas, D žeine, - pasisveikina gydytoja Heler, sės­

dam asi į įprastinę vietą šalia manęs savo kabinete gels­

vom is sienom is, pro ku rio langus atsiveria vaizdas į

Siatlo Kapitolijaus rajoną. - Ir kaip mes laikom ės šią

savaitę?

Gydytoja H eler sako „mes“, o ne „tu“. K a i jos pacien­

tai serga vėžiu, ji irgi serga. K ai juos kankina m igrenos,

ji irg i pasitrina skaudamą kaktą. Ne, gydytoja H eler

nėra em ocinga m oteris, tačiau ji m oka atjausti.

- M es laikom ės... neblogai, - atsakau.

- T ik neblogai?

T ru p u tį jaudindam asi im u pasakoti apie apsilanky­

m ą pas Koletę.

87
 G ydytoja H eler padeda m ano m edicin in ę kortelę ir

linkteli.
- Taigi patikslin kim . Nepažįstam a m oteris pasakė,

kad tavo regėjim o pokyčius galim a paaiškinti kaip su­

gebėjim ą m atyti, - nutilusi sukosi, - m eilę?

- Trum pai tariant, taip.

- Ir tu tik i ta m oterim ?

G ūžteliu.

- N esinori, bet ji taip apibūdino m ano ligą, jog p ir­

m ąkart gyvenim e tai įgijo prasmę.

- Kokią?

- N a, ji sakė, kad ik i savo trisdešim tojo gim tadienio

saulėlydžio tu riu nustatyti šešias meilės rūšis, kurias

pam atysiu, antraip pati niekad nepatirsiu prasm ingos

meilės.

Ji nusiim a akinius, patrina stiklus balto chalato ran­

kove, paskui vėl užsideda.

- Jūs m anot, kad tai paistalai? - klausiu.

- Ne, - sako, - nem anau. D žeine, ar esi girdėjusi

seną alegoriją apie m ergelę ir lapę?

Papurtau galvą.

- Taigi, kartą tolim oje karalystėje gyveno graži m er­

gelė. Jos keturios jaunesnės seserys buvo ištekintos už

tinkam ų jau n ikių , bet ta mergelė, nors ir buvo neap­

sakom ai graži, lik o netekėjusi. Kaim ynystėje gyvenu­

si išm intinga senutė pasakė: jeigu ji n o ri kada nors

ištekėti ir su tikti m eilę, p riv a lo m iške m ėnesienoje

88
atpažinti raudonąją lapę. O tos raudonosios lapės yra

be galo retos. Tačiau mergaitė nepabūgo išbandym o.

M etam s slenkant kas naktį eidavo ieškoti tos nepagau­

nam os raudonosios lapės. Ir vieną naktį ji išvydo savo

lapę, m ėnesienoje stovinčią ant apsam anojusios uolos.

Po kelių a kim irkų tą lapę pervėrė ant arklio sėdinčio

p rin co strėlė. Jam bem at į akis krito nepaprastas m er­

gelės grožis. Jie susituokė ir ji tapo to krašto karaliene.

Taigi klausiu, ar dėl lapės, ar savo užsispyrim o mergelė

sutiko m eilę? - lin k teli susim ąsčiusi. - D žeine, aš tik iu

m okslu, o ne burtais. M anau kone viską galim a pa­

aiškinti m oksliškai. Ir nors ši kelionė tavęs neišgydys,

bet gal padės geriau suprasti save. O tam aš visiškai

pritariu.

- D ėku i, - atsakau, o tuo m etu atsidaro durys ir pro

jas galvą įkiša seniai pas gydytoją d irb an ti slaugytoja

Kėlė.

- G ydytoja Heler, gydytojas Vajatas n o ri su jum is

šnektelėti.

- Pasakyk, kad įeitų.

Į kabinetą įeina Kėlė su gydytoju Vajatu.

- Atsiprašau, kad įsiveržiau, - sako jis m an.

- N ieko tokio, - atsakau.

Ž iū riu , kaip gydytojas Vajatas, gražus truputį jaunes­

nis vyras, paduoda gydytojai H eler m edicininę kortelę.

Kėlė laukia, kol jie aptaria kitą pacientą, ir kaip tik tada

m an aptemsta akyse.

89
 - Atsiprašau, - po m inutės sako ji, Vajatui su Kele

išėjus. - T ie vyrai gydytojai, - ištaria ir atsidūsta, - to ­

kie pasitikintys savim , o kai paaiškėja, kad klydo, ai,

geriau nepradėsiu. A š tik... - nutyla pam ačiusi m ane

trinant akis.

- A r tau prasidėjo priepuolis?

Linkteliu.

- M um s reikia jį atsekti. Reikia pam atyti nuskenuotą

vaizdą. Tuojau pat važiuojam daryti tom ografijos. G a l

pavyks užfiksuoti pabaigą. G reičiau, D žeine.

Slaugytoja Kėlė atveža vežim ėlį ir skubiai nustum ia

m ane ko rid o riu m i.

- K aip jautiesi, brangute? - klausia lifte.

Vėl pasitrinu akis. M ig la po tru p u tį sklaidosi.

- G eriau, - atsakau. - Bet jūs m an sakykit, ar ji se­

niai jį m yli?

- Brangioji, ką tu ri omeny?

- G ydytoją Heler, - atsakau. - A r seniai ji m yli gy­

dytoją Vajatą?

Kėlė nervingai nusijuokia.

- Pati jos šito paklausk, - atsako ilgu k o rid o riu m i

stum dam a mane į radiologijos skyrių.

90
 5 S K YR I US

K e tv ir ta s is a v e n iu 1301

Flin as atsim erkia ir pasisuka: jam iš dešinės m iega

nuoga m oteris. A n t pagalvės pasklidę jos šviesūs plau­

kai, o paakiai išterlio ti tušu. Atsisėdęs ant spintelės

pastebi tuščią vyno butelį, po tru p u tį tarsi per m ig ­

lą prisim ena praėjusio vakaro įvykius. Jis buvo savo

galerijoje Pio n ieriau s aikštėje, draugas Rajanas ten

pristatė naujus darbus. T ie paveikslai nei įspūdingi,

nei labai geri, tačiau Rajanas yra draugas, todėl Flinas

negalėjo atsakyti surengti draugo parodos. La im ei,

tu rtin g i Rajano g im in aičia i pareigingai n u pirko visus

jo paveikslus.

Flin as tylia i išlipa iš lovos. Jis n enori pažadinti tos,

kaip jos, D ien o s? Karos? D žulės? A r ji ko kteilių baro

91
padavėja, ar odontologo asistentė? O gal kosm etologe

arba kirpėja? Ausyse g ird i sesers balsą: „Tu susitikinėji

tik su m ergšėm .“ O ką D žein ė išm ano apie m eilę? F li-

nas bent jau visąlaik tu ri su kuo perm iegoti.

Jis tyliai, saugodam asis u žm in ti girgždančią lentą

už trijų žingsnių, basas atsistoja ant šaltų kietm edžio

grindų. T ik sugirgždės, ir ta, kaip ją ten, pakvies jį į

lovą. A išku , nieko baisaus. Tačiau Flinas laikosi tam

tik rų elgesio norm ų. N ors ir mėgsta m ylėtis iš ryto,

tačiau ne su bet kuo. Iš ryto galim a m ylėtis su savo

m ergina. R ytinis seksas skirtas m eilei. O Flin as n ie ­

kad nem ylėjo.

Taip svarsto nuogas stovėdam as virtuvėje ir pro

v itrin in iu s savo lo fto vien u o liktam e aukšte langus

žvelgdam as į m iesto panoram ą. Įberia m altos kavos į

aparatą ir nuspaudžia m ygtuką. Klausydam asis pažįs­

tam o espreso aparato, padovanoto m erginos, ku rios

veidas praėjus šešeriems m etam s po išsiskyrim o atro­

do išblukęs, dūzgim o, m ąsto apie savo gyvenim ą. Jam

trisdešim t penkeri. D a r nevedęs. Ir rim tai su niekuo

nedraugavęs. G a l toks visada ir liks.

G u rkšteli espreso ir pro langą žvelgia į daugiabutį

kitoje gatvės pusėje - įsistebeilija į vien u o likto aukšto

langus. K a žin , spėlioja Flinas, ar ji jau pabudo? K a r­

tais jis m ato ten m oterį vienais apatiniais arba nuogą

gam inančią valgį, verkiančią vėlai naktį arba anksti

92
ryte d irb a n čią keram ikos dirbtuvėje, k u rią įsirengė

atsarginiam e m iegam ajam e, - ji taip susikaupusi ir

įsijautusi suka žiedim o ratą, kad negali atplėšti nuo jos

žvilgsnio. Ji pasirodo iš savo m iegam ojo. V ilk i baltus

m arškinėlius ir raudonas kelnaites. Ugi ru d i plaukai,

netvarkingai surišti į uodegą, jai einant į virtuvę, švys­

čioja į šonus. Į d id ž iu lį baltą puoduką įsipylusi kavos

p riein a prie lango. Per K etvirtąjį aveniu pažvelgia į

F lin o butą. A k im irk ą jų žvilgsn iai susitinka ir laikas

sustingsta. Flin as jau kelia ranką pam ojuoti, bet jo

liem en į apsiveja d vi plonos rankos.

- { ką ten spoksai?

Atsisukęs pam ato vakarykštės nakties m erginą. Ji

v ilk i jo m arškinius, iš po k u rių m atosi ilgos įdegu­

sios kojos. Prisim ena, kaip vos prieš keletą valandų

jas visaip kilojo.

- A , į nieką, - atsako greitai nuleisdam as žaliuzes.

- E ik š lovon, - pakviečia ji gundom ai.

- N eg aliu , - atsako šyptelėjęs Flinas. - Šiandien

neturiu laiko.

- A , - num ykia tru p u tį įskaudinta m ergina, - tai

šįvakar?

Jis papurto galvą.

- G a ila , bet vakare irg i užsiėm ęs.

- Tai paskam bink? - pasiūlo m ergina m aldaujam ai

žiūrėdam a.

93
 - N a, žinom a...

- D žu lija, - prim ena ji.

- A k , taip, D žu lija.

- Vakar daviau tau savo telefono num erį. Taigi turi.

N a, jei sugalvotum paskam bint. G alėtum e kartais kur

nueiti. Vėl pakartoti.

- G erai, - atsako prim indam as sau nepam iršti iš­

trin ti jos num erio. Ji niekuo dėta. Jai dvidešim t pen-

keri, graži, bet... n u ob odi. Flinas tokias m erginas kaip

D žu lija p u ikiai pažįsta. Jos koledže baigia psichologiją,

bet d irb a reklam os arba rinkodaros srityje. Baruose

užsisako va isin ių a lk o h o lin ių kokteilių ir visus savo

p in igu s išleid žia brangiem s batam s b ei rankinėm s.

Juokiasi iš lėkštų pokštų ir m irksi jam akutėm is. Jis

susitikinėja su tokiom is m erginom is. U žsako vaisin ių

kokteilių, nusiveda į restoraną ir tauškia niekus, k u ­

riuos jos n o ri girdėti, laukdam as, kol pagaliau sutiks

ją, nors pats nelabai žin o ką.

D ž u lija i pavyksta su sira n kio ti n aktį po kam barį

išm ėtytus drabužius. Ji apsirengia, o jis nepam iršta

atsisveikindam as jos pabučiuoti. D u rim s užsidarius

apsivelka sp o rtin į n e rtin į, apsiauna sportbačius, o

tada atitraukia žaliuzes ir vėl pro langą pažvelgia į kitą

K etvirtojo aveniu pusę. Ji sėdi prie žiedim o rato. Jam

patinka stebėti ją dirbančią. D augybę kartų svarstė,

ar nenuėjus ir neprisistačius. G alėtų p asiū lyti savo

94
galerijoje surengti jos keram ikos d irb in ių parodą. Tai

būtų visiškai suprantam a. D a rb o galim ybė. V is dėlto,

vos pagalvojus apie tai, viduje kažkas suvirpa, nors

Flin a s dėl to k ių dalykų nesin ervin a. Bare paro d yk

gražią m erginą ir jis prieis prie jos.

Bet šita m oteris? K aip tik tada ji pakelia galvą nuo

žied im o rato, plaštaka pasitaiso akinius tam siais rė­

m eliais, ir F lin u i pasidaro silpna. Ji vėl jį pamato. Šįsyk

kilsteli ranką norėdam a pam ojuoti. Jis nusišypso, bet ji

greitai nusisuka. Jis stebi, kaip pašokusi nuo kėdės n u ­

bėga prie durų. Įsižiūri pro akutę ir baim ingai stabteli.

Paskui atšauna spyną ir iš lėto atidaro duris. Žengia

porą žingsnių atatupsta ir v id u n įeina vyras. Jis atneša

gėlių, d id žiu lę ro žin ių rožių puokštę. Ji paim a gėles,

Flin as nežino, ar šypsosi. V eid o nesim ato. M ato tik

aukštą į verslin in ką panašų vyrą brangiu kostium u su

šviesiais dryželiais. Jis nusiim a fetrinę skrybėlę (kas

dabar tokias nešioja?) ir tik žilstelėję plaukai išduoda,

kad yra už ją vyresnis. Flinas nenorom is pripažįsta,

kad tas vyras gražus, gal net už jį gražesnis.

Vyras m osteli į sofą, ir m oteris iš lėto, tarsi dvejoda­

ma, lin k teli. Flinas žino, kad nevalia žiūrėti, bet nesu­

silaiko. Jį tarsi užhipnotizavo kiekviena tos svetainėje

vykstančios scenos sm ulkm ena, kiekviena jos gyveni­

m o detalė. Kas jis toks? A išku , kad yra ją įsim ylėjęs.

Bet ar ji m yli tą vyrą?

95
 M o te ris p rie in a p rie lango ir F lin o sprandas, jai

pastebėjus jo žvilgsnį, vėl pašiurpsta. Tačiau šįsyk jos

akys liū d n os ir šaltos. K ilstelėjusi ranką vienu riešo

judesiu n u leidžia žaliuzes, ir dar kartą užtraukiam a

geležinė uždanga.

96
 6 S K YR I US

N a u jų jų m e t ų iš v a k a r ė s

Įėjusi į parduotuvę, pamatau Lo, palinkusią prie ger-

berų puokštės.

- Kada šitos gėlės nustos žavėjusios žmones? - klau­

sia atsidusdam a. - Jos tokios nuvalkiotos.

- Bet apm oka sąskaitas, - atsakau šyptelėjusi.

L o vypteli.

- N epasitikėčiau vyru, kuris padovanotų gerberų.

- O jeigu taviškis, nepam enu jo vardo, padovanotų?

Ji stabteli, tarsi būčiau pataikiusi j silpną vietą, tada

papurto galvą.

- N edovanotų. Jis supranta.

Padėjusi rankinę ant prekystalio įjungiu m agneto­

foną ir įdedu L o atneštą Saros M aklak lan kom paktinę

plokštelę.

97
 - Tai vis dar su ju o susitikinėji.

- Su G rantu, taip, - atsako. - Ž in au , tu nepritari.

G ūžteliu.
- Ne, bet nenoriu kalbėti kaip perdėtai rūpestinga

motušė, - įbedu žvilgsnį į ją. - T ik būk atsargi, gerai?

- Sutarta, - atsako šypsodam asi Lo. - A r eisi pas

F lin ą į vakarėlį?

Linkteliu.

- N enoriai.
- A k , D žeine, tau patiks. Išgerk šampano. Paben­

drauk su kokiu vaikinu. Bent kiek pasilinksm ink.

- Lengviau pasakyt negu padaryt. Ypač su tokiais

kaip F lin o pažįstam i.

- K ą žadi rengtis?

- D a r nesugalvojau.

A n t galin io kam barėlio du rų kabo keletas iš ch em i­

nės valyklos paim tų suknelių. N uėjusi atneša.

- K ą tik atsiėm iau iš valyklos. M ū sų dydis vienodas.

R in kis kurią nori.

Papurtau galvą.

- Lo, aš nenešioju tokių atvirų suknelių kaip tu.

- O tu pasim atuok, - sako nutraukdam a plastikinius

maišus ir išrenka juodą provokuojam ai trum pą suknelę

su gilia iškirpte. - Šita tau idealiai tiks.

Prisidedu ją ir papurtau galvą.

- Kažin.

Lo linkteli.

98
 - T ik ra i, - įkiša ranką į krepšį. - Ir apsiauk m ano

„Lou bou tin “ batelius, - p rid u ria paduodam a firm i­

nius ju o d o s odos aukštakulnius. - Su jais atrodysi

pritrenkiam ai.

- N ežinau, - atsakau nusispirdam a veltinius ir ma-

tuodam asi vieną.

- T in k a , - sako. - Puiku.

A n t prekystalio suskamba m ano telefonas. N e žin o ­

mas num eris.

- A lio ?

- D žeine, čia gydytoja H elen

- O , sveiki, - pasisveikinu.

- G a l paskam binau netinkam u laiku? - jos balsas

skamba kiek rim čiau nei visada, todėl sunerim stu.

- Ne, ne, ką jūs. A r viskas gerai? - prisim enu ką tik

padarytą tom ografiją. G a l blogi rezultatai?

- Taip, - atsako, - bent taip manau. Tačiau skam binu

dėl tavo M R T . D žeine, m ūsų gauti rezultatai sunkiai

suprantam i. Tiesą sakant, dar neteko ko nors panašaus

regėti. Nuotraukose niekad nem ačiau taip apšviestos

sm ilkininės skilties.

- A r galit patikslinti?

- M u m s nelabai aišku, - sako. - Bent jau kol kas.

Siunčiu tavo nuotraukas geriausiem s šalies specialis­

tams, m atysim , ką jie pasakys. Tačiau k o l kas ramybės

neduoda tai, kad tavo nuotraukose užfiksuotas galvos

smegenų aktyvum as dažniausiai būdingas žm onėm s,

99
kurie patyrė stiprių p riep u o lių ar net insultų. Tačiau

m um s tavo ligos istorija žinom a, ir aš nem anau, kad

būtum jų patyrusi. Vadinasi, tai kažkas kito. T u ri b ū ti

kitas paaiškinim as.

Lin k te liu sau.

- G yd ytoja H eler, kažkada seniai pasakojot apie

įvairias smegenų dalis. Regis, m an tada buvo dvylika.

Jūs parodėte paveikslėlį, ku r buvo pažym ėtos s k irtin ­

gos skiltys, pam enu, m an jos atrodė tokios šlykščios.

Prisim enat?

- Taip, prisim enu.

- O kas priklauso nuo sm ilkin in ės skilties?

G ydytoja H eler m inutėlę tyli.

- Tai lim bin ės sistem os dalis. Ji reguliuoja m ūsų

em ocijas ir toje smegenų vietoje m okslininkam s p a­

vyko išm atuoti...

- M eilę?

- K ą gi, D žeine, niekas m oksliškai negali išm atuoti

m eilės, tačiau taip, jausm us, em ocijas, prieraišum ą.

- M eilę , - pakartoju.

Į F lin o vakarėlį atvykstu aštuntą. Keistokai jaučiuosi

su L o suknele ir bateliais, tad, kyštelėjusi galvą pro

duris, nervingai pasitaisau suknelės kraštą. Porą se­

ku n d žių svarstau, ar neapsisukus ir nesprukus nam o,

ten apsirengčiau įprastinę uniform ą: juodas tampres

100
ir m egztuką, bet Flin as iškart m ane pastebi ir oriai

pam oja nuo virtuvės baro. Įkliuvau.

- D žeine! - šūkteli jis. - V is dėlto atėjai!

N usišypsau ir priėjusi p rie baro pabučiuoju b ro liu i

į skruostą.

Jis paduoda m an šam pano taurę.

- O h o ! A tro d a i pribloškiam ai, - pagiria.

- D žiau g iu osi, kad taip m anai, - atsakau. - Jei atvi­

rai, tai su šita suknele jaučiuosi kvailai. L o privertė

apsivilkti.

- K a ip laikosi Lo?

- G erai, - atsakau vartydam a akis. - K aip visada

kvailio ja. Šįvakar su sitin ka su vedusiu - na, lyg ir

besiskirian čiu - vyru.

Flinas kilsteli antakį.

-O ?
- O ku r tavoji šios valandėlės m ergina? - klausiu

pašaipiai.

A k im irk ą dvejodam as pažvelgia pro savo lofto la n ­

gą, už k u rio a p lin k žibu riu oja m iesto šviesos, paskui

staigiai atsisuka į m erginų grupelę kitoje kam bario

pusėje.

- Sėkmės, brolu ži, - šypteliu.

- E i, n o riu tave su kai kuo supažindint.

- B ū k geras, n ereikia , tik ne su m u zik a n tu ar

m en in in ku .

101
 Flinas papurto galvą.

- Tiesą sakant, jis - rašytojas. K ą tik persikėlė iš

N iu jorko.

- H m , rašytojas? - vėl gurkšteliu šam pano ir n u si­

žiovauju. Šernas pažadino penktą ryto, jam reikėjo į

lauką savo reikalu, ir jau nebeužm igau.

Paėmęs už rankos Flinas nusiveda skersai kam bario

prie balkono durų, ku r susispietę žm onės rūko arba

įsijautę bendrauja.

- Kam ai, - kreipiasi Flinas į vyrą tolim iausiam kam ­

pe. Jis stovi į mus nugara, todėl tematau nepažįstam ojo

p ilk ą tvido švarką ir tam sius plaukus.

K a i atsisuka, žengiu žingsnį į priekį, bet suvokiu,

kad vieno batelio kulnas įstrigo m etalinėse balkono

grotelėse.

- Regis, įstrigau, - ištariu.

- A š tau padėsiu, - juokdam asis sako b rolio draugas.

Sugriebiu F lin o ranką, kad nenugriūčiau, o skruostai

iš nepatogum o parausta. Kam eronui pritūpus ištraukti

ku ln o iš grotelių, nusiaunu dešinį batelį skausm ingai

žinodam a, kad rožin is nagų lakas apsilaupęs. N epas­

tebim ai nusiaunu ir kitą batelį, kad jo neištiktų toks

pat likim as.

Flin as šypsosi.

- N a va, kai išsprendėm bėdą, norėčiau, Kam eronai,

supažindint tave su savo sese. D žeine, čia Kam eronas

Kolinsas.

102
 Jis paduoda m an ranką.

- M a lo n u susipažinti, D žeine. V a d in k m ane Karnų.

Jis m ano am žiaus ir kuo p u ikiau siai pritam pa prie

F lin o draugų su languotais m arškiniais, p rig lu d u sio ­

m is kelnėm is, vos pastebim a ražiena ant sm akro, bet

kartu ir skiriasi. Tvarkingesnis? Protingesnis? N elabai

žinau ir negaliu tik slia i pasakyti, ar m an tai patinka,

ar nelabai.

- Karnas ką tik atsikraustė iš N iu jorko . Jis dirba T i­

mes korespondentu. Rašo apie m ediciną.

- O , - tarsteliu, - ir ko kio m is tem om is?

- D au giau sia apie neurom okslą, - atsako. - Pa­

v y z d ž iu i, ko k ie ty rim a i atliekam i V ašin g ton o u n i­

versitete arba kas vyksta b io te ch n o lo g ijo s erdvėje

Sąjungos ežero pietuose. Siatlas yra m edicin o s ž u r­

nalisto rojus.

Flin as pažvelgia į m ane, tada į Kam ą.

- M a n o sesuo visą gyvenim ą lankosi pas neurologę.

G alb ū t galėsi apie ją parašyt.

Karnas sm alsiai kilsteli antakius, o aš pasipiktinusi

dėbteliu į Flin ą, paskui atsisuku į Kam ą.

- N iek o įdom aus, - sakau.

- Neabejoju, kad m an būtų įdom u, - nesutinka jis.

Prie F lin o p riein a į K im Kardašjan šiek tiek panaši

m ergina ir jie grįžta į kam barį.

- H m , taigi esi jo jaunesnioji sesutė? - klausia K a ­

rnas šypsodam asis.

103
 Lin kteliu .

- O iš ku r ju d u pažįstam i?

- K a rtu lankėm koledžą, - atsako. - M etu s stu­

dijavau Vašingtono universitete, o paskui perėjau į

N iu jo rk o universitetą studijuoti žurnalistikos. V ien ą

beprotišką semestrą gyvenau su F lin u .

N usijuokiu.

- Taip, nė kiek tuo neabejoju.

Kam o žvilgsnis įdėm us, ir aš nejučiom is vis nusuku

akis, kad m ūsų žvilg sn iai nesusitiktų.

- Tu nelabai į jį panaši, ar ne? - klausia jis.

- N a, ką aš žinau, - jaučiu, kaip vėl užkaista skruos­

tai. - O ką tikslia i tu ri omeny?

Jo veido išraiška sušvelnėja.

- Tiesiog atrodai kitokia, ir tiek. G erąja prasm e.

Nusišypsau.

- N a, aš labai m yliu savo b rolu žį, bet tik ra i kaip jis

nelakstau į pasim atym us.

N u o stalo paėm ęs šam pano butelį Karnas p rip ila

m an. N ugeriu gerą gurkšnį.

- O kuo d irbi? - klausia jis.

- Esu floristė.

- Floristė, - pakartoja ir šypteli. - D a r nebuvau

pažįstam as su floristė.

- M ū sų m am ai ik i pat m irties priklausė gėlių par­

duotuvė, - sakau. - O prieš tai - senelei. V ad in asi

„G ėlin in kė“. įsik ū ru si Paiko turguje.

IO4
 - „G ė lin in k ė “, - pakartoja n u o šird žiai susidom ė­

jęs. - A n ą d ien praėjau tavo parduotuvę, regis, eidamas

į „Beecher s“ suvalgyt karšto sum uštinio su krabais ir

sūriu. A r esi ragavusi?

- O , taip, - atsakau. - Ten valgai ir kaifuoji.

Karnas sukikena.

- K ertu lažybų, kad tu ri ką per vakarėlius papasa­

kot apie darbe pasitaikančias jaudinančias akim irkas.

U žein a prieš pasim atym us ir piršlybas susinervinusių

vyrukų. Išgirsti saldžių m eilės istorijų.

K ilste liu antakį.

- Saldžių m eilės istorijų, - pakartoju. - Regis, širdy

nesi rom antikas.

Jis gūžteli.

- T u rb ū t m an p riim tin e sn is logiškas, m o k slin is

supratim as.

Suraukiu kaktą.

- Atsiprašau, bet m eilėje nėra nieko m oksliško.

- D a r ir kaip yra, - atsako Karnas. - N en o riu atrodyt

griežtas, bet, m ano galva, savo nusistatymais m eilę per­

vertinam . Tiesą sakant, m eilės idėja net labai logiška.

Renkiesi, ar n o ri b ū ti su tuo žm ogum , ar ne.

- A r ne per daug paprasta?

- K a i išanalizuoji, taip yra, - nusišypso. - N a, o tu?

A r buvai kada nors įsim ylėjusi?

Pakreipiu galvą dešinėn. M es ką tik susipažinom ,

todėl tai per daug asmeniškas klausim as.

 - Atsiprašau, n ep rivalai atsakyt, - pajutęs m ano

dvejonę taria Karnas. - Kadangi teko n u odu gn iai ra­

šyti apie neurom okslą, štai kokią nuom onę susidariau.

Nesvarbu, ar tik im m eile, ar ne, mes reaguojant į sm e­

genyse vykstančią chem inę reakciją. V ie n i neuronai

šnekasi su kitais. Vyksta susidūrim as, išlydis. B um -

m eilė, arba tai, ką laikom m eile. O paskui ji kaip visada

išsisklaido. A p ie tai yra ištisas m okslas. Ir nesvarbu,

kaip bevadintum , m eile ar ne, tai ilgai nesitęsia. N e ­

gali. Smegenys nesukurtos taip, kad išlaikytų įsim y­

lėjėlius apėm usį svaigulio jausm ą. N et ir didžiausios

m eilės istorijos pavirsta pelenais.

Šypteliu.

- H m , pelenais?

- Būtent, - atsako. - Ilgainiui užvaldo rutina.

- Jeigu tavo žodžiuose yra tiesos, tada liūdna.

Jis lin kteli.

- Nes n o rim tokios m eilės, kokią m atom k in o te­

atruose. Kiekvienas to trokšta. Tačiau taip nebūna, o

jei ir įvyksta, ilg ai nesitęsia.

M an e nukrečia šiurpas, ir nė nepastebiu, kaip K a ­

rnas nusivelka švarką ir apgaubia m ano pečius.

- N ereikėjo, - sakau.

- K odėl, ju k drebėjai.

- Taip, - ištariu šypsodam asi, - logiška.

Išgeriu trečią šam pano taurę ir įsip ilu dar. Jaučiuosi

lengva ir nesuvaržyta.

106
 - Eim e vid u n ko nors užkąsti, kol paaugliai visko

nesuvalgė, - pasiūlo m irktelėjęs.

Iš paskos užeinu į saloną. K itam kam bario gale sto­

vin tis Flinas atkreipia m ano dėm esį ir m osteli prieiti.

- E ik , - sako Karnas. - Vėliau prieisiu.

A tid u o d u švarką ir nueinu p rie brolio.

- O i, nenorėjau sutrukdyt, - sako šis. - Regis, radot

bendrą kalbą.

Nusišypsau.

- K a žin , ar galim a taip sakyt, - žvilgteliu į kitam

gale stovintį Kam ą ir besišnekučiuojantį su azijiete,

ant galvos užsidėjusią karūną su užrašu: „La im in g ų

N au jų jų m etų !“ - Tačiau jis įdom us. O tu? K u ria i

m erginai bus suteikta garbė b u čiu o ti tave vidurnaktį?

Flin a s a k im irk sn į surim tėja, tada nusiveda m ane

prie lango. Parodo į butą kitoje gatvės pusėje.

- A r m atai langą su raudonom is užuolaidom is, ant

kavos stalelio stovi lempa?

Lin kteliu .

- Ten gyvena m oteris, - sako kasydam as kaktą. Ir

im a kalbėti pašnibždom is. - D žeine, ji visiškai m ane

užvaldė.

- A r buvot susitikę?

Jis papurto galvą.

- N e, bet kasdien ją matau. Ji keram ikė, kartais ste­

b iu dirbančią. D ieve, kaip gražu. Ji būna tokia įsijau­

tusi, ryžtinga, taip ritm in g ai ju d in a rankas.

107
 - K odėl nepakvietei į vakarėlį?

- N ežinau. Tu rbū t m an...

- P irm ąkart gyvenim e bijai u žkalb in ti m oterį?

- Taip. D a r štai kas. M an au , ji liū d i. Labai liū d i.

Kartais atsibudęs trečią ryto einu į virtu vę atsigert

vandens ir m atau susirietusią ant sofos ir verkiančią.

N eseniai pas ją buvo užsukęs vyresnis vyras. Atnešė

gėlių. Iš to, kaip į jį žiūrėjo, supratau, kad ją įskaudino.

K aip tik tada p rie lango p riein a ta m oteris. Tam soje

nesim ato jos veido, bet k ilste li ranką, tarsi n o rė d a ­

m a p am oti F lin u i. Jis irg i pam oja. Staiga m ano akis

aptraukia šydas, ir pažįstam a aura u žklo ja regėjim ą

tarsi storas debesų sluoksnis. N u sisu ku si p atrin u .

- D žeine, kas tau?

- N ieko, - greitai atsakau. - Tu rbū t kažkas į akį

įkrito . A š tik nubėgsiu į tualetą.

- E ik į tą, ku r m ano m iegamajam , - pasiūlo brolis, -

nes prie kito susidarė eilė.

Linktelėjusi nueinu. F lin o m iegam ajam e ant lovos

glam onėjasi dvidešim tm ečių porelė. A b u atsisėda, tar­

si ką tik tėvų u žk lu p ti paaugliai.

Uždariusi vonios kam bario duris atsiremiu į kriauklę,

kad geriau apžiūrėčiau akis. Keletą kartų užsim erkiu ir

atsim erkiu, tada g iliai įkvepiu. A r pasakoti Flin u i, ką

mačiau? A r jis patikėtų m anim ? O gal viską sugadin­

čiau? A r nespruktų išsigandęs kaip seniau, kai per daug

suartėdavo su m ergina, kai atsidurdavo per arti meilės?

 Paskui pagalvoju apie Koletę. Jeigu iš tik rų jų su­

tiksiu su jos iššūkiu nustatyti šešias skirtingas m eilės

rūšis, kaip jas atskirsiu? O kas, jei suklysiu?

G rįžu si vėl pasivaišinu šampanu. Į F lin o butą p rig u ­

žėjo daugiau žm onių, porelių ir po vieną, tviskančiais

žvyneliais išsiuvinėtom is palaidinėm is pasipuošusių

m erginų. N ė nepajuntu, kaip im u plepėti su dviem

kokių dvidešim t penkerių m etų vaikinais. Vienas groja

būgnais roko grupėje, o kitas m enininkas. V ien u oliktą

šviesos prigęsta. Flinas pagarsina aparatūrą ir kam barį

užlieja šokių m uzika. K aip reikiant įkaušusi m ergina

im a suktis ratu, prie jos prisideda draugų grupelė. Stai­

ga jaunasis būgnininkas paim a už rankos ir nusiveda

į F lin o svetainės v id u rį. Jis greitai apkabina mane per

liem en į ir prisiglaudžia.

- Iš m anęs prasta šokėja, - sakau m ėgindam a atsi­

traukti, bet jis nepaleidžia.

- Pam okysiu, - sako jis.

- Bet aš...

A n t peties pajuntu ranką. Atsisukusi pamatau Kam ą.

- Štai ku r tu, - sako šypsodam as ir pasisuka į būg­

n in in ką: - Atsiprašau, bet m an teks atsiim ti savo m er­

giną. Šokių aikštelėj jai kartais susipina kojos. - Karnas

žaism ingai žvilgteli į mane. - O mes n enorim apsi­

juokti, ar ne?

- A , - tarsteli būgnininkas ir tučtuojau paleidžia

m ano liem enį, - atsiprašau, biče.

 - N ieko baisaus, - atsako Karnas, o jo pirštai su sipi­

na su m ano ir jis nusiveda m ane per kam barį.

- K o d ėl taip pasielgei? - klausiu sm alsiai šypsoda­

masi.

Jis m irkteli.

- Nes pam aniau, kad esi per daug m aloni atsisakyti.

- Netiesa, - pasipiktinu.

- Tai kodėl nepasakei jam „ne“ ?

- Ketinau, bet kaip tik...

- Būtent, - atsako u žtikrin tai. - Be to, tuoj v id u r­

naktis. Todėl m an rū pi, ką bučiuosiu.

- Taip šneka vyras, n etikin tis m eile?

- Taip, bet tai nereiškia, kad nen oriu tavęs pabu­

čiuot.

- Ž in a i, o tu drąsus.

- Žin au , - atsako kupinas pasitikėjim o, o aš abejoju,

ar m an tai patinka, ar ne, - bet esu teisus.

Vėl pagalvoju apie F lin ą ir m oterį iš buto priešais.

Paskui apie Ileinę. Po tru p u tį viskas aiškėja, todėl ne­

begaliu nepaisyti.

- O jeigu pasakyčiau kai ką, kas paneigtų tavo ap­

gailėtiną teoriją apie m eilę.

- H m , suintrigavai, bet, p risipažin siu , m ane sunku

įtik in t.

Jis teisus. Pažvelgusi jam į akis suprantu, kad m ano

išpažintis - tarsi bedugnėn lekiantis traukinys. Tačiau

kažin kodėl privalau jam pasakyti.

110
 - P irm a sakiau, kad m ano neurologinė liga n eįd o ­

m i, - tai ne visai tiesa. Supranti, aš tu riu įgim tą ypa­

tingą gebėjim ą.

- K okį? A r m oki visaip išraityt liežuvį?

N u siju okiu .

- Ne... tai ku r kas sudėtingiau.

- Tai ką?

- N a, - atsidustu, - aš galiu m atyt... m eilę.

Karnas valandėlę spokso į m ane, tada pratrūksta

kvatoti.

- Juokauji?

- N e, nejuokauju.

- T a ig i, bandau spėti: įsim ylėjėliam s virš galvų

skraido širdutės? O tau ausyse čiu lba paukščiai? Ne,

pala, čia įsivėlęs amūras? A r m atai, kaip įtempęs lanką

strėle perveria širdis?

- Tu šaipaisi iš manęs, - įsižeid žiu . - Be reikalo

pasakiau.

Jis surim tėja.

- T ik ra i nejuokauji?

- N e, visą gyvenim ą m an kartais sutrikdavo regėji­

mas. N u o mažens vaikštau pas neurologę, ir galiausiai

nustatė, kad ant regos nervo yra m ažytis auglys. N ė ...

pati nežinau, kodėl tau apie tai pasakoju, - n utilusi

p asitrin u akis. Išgėriau per daug šam pano. Paskuti­

nės taurės nebereikėjo. Bet jau pradėjau pasakoti, tad

n u sp ren džiu pabaigti. - Praėjusią savaitę per savo

III
gim tadienį gavau sveikinim o atviruką nuo keistos m o ­

ters, k u ri aplankė m ane ką tik gim usią. Ji viską žin o jo

apie m ano gebėjimą. Be to, papasakojo svarbių dalykų.

- N ė nežinau, ką pasakyt.

Žm onės a p lin ku i im a skaičiuoti: dešim t, devynios,

aštuonios, septynios, šešios. T ie k sekundžių b eliko ik i

Naujųjų metų. Ima suktis galva, kai Karnas pabučiuoja

m an į lūpas, o kai p riglu n da visu kūnu, nepasitraukiu.

Tiesą sakant, regis, ištirpstu jam e. A k im irk ą nejaučiu,

kur baigiasi jis ir prasidedu aš.

- Laim in g ų N aujųjų m etų! - p a lin k i jis.

- Laim in g ų Naujųjų! - atsakau.

- Tai kaip, m atei ar ne?

Sutrikusi pažvelgiu į jį.

- A p ie ką kalbi?

- M eilę, - sako. - A r matei m eilę, kai pasibučiavom ?

- Viskas ne taip, - sakau. - M a n o gyvenim e nėra

nieko aiškaus.

- A , - m irkteli Karnas, - taip patogiau.

Žiūrėdam a į jį papurtau galvą.

- Tu m anai, aš paistau niekus, ar ne? M an ai, m elu o­

ju? - atšlyju nuo jo. - Suklydau. N ereikėjo tau nieko

pasakoti.

N u sip lėšiu n e žin ia iš k u r ant galvos atsidūrusią

karūną su užrašu „La im in g ų N aujųjų m etų!“ ir n u ­

m etu ant sofos, tada pro žm ones n u vin giu oju iš sve­

tainės. Prieškam bary susirandu batus, iš F lin o spintos

112
pagriebiu rankinę. Paskutinį kartą atsisuku. B ro lio

nesim ato, taigi išlekiu pro duris ir pasuku prie lifto.

N en o riu nieko, tik atsidurti nam ie, n u sivilkti šitą siau­

bingą suknelę ir susirangyti lovoje, šalia ant g rin d ų

gulėtų Šernas.
 7 S K YR I US

Sa n isa id o g a t v ė 4572

Suskam bus d u rų skam bu čiu i M erė g ilia i atsidūsta.

Šiandien norėtų atšaukti susitikim ą su m eistru. Prieš

E liu i sugrįžtant tiek visko reikia nuveikti. Kažkaip v ir­

tuvės rem onto sm ulkm enos, artėjant vyro sugrįžim ui,

atrodo kone beprasm iškos. N o risi, kad nam ai būtų

tvarkingi: patalynė apvilkta flaneliniais užvalkalais, pa­

ruoštas kepti jo mėgstamas desertas, obu olių pyragas,

o į kam erą įdėta v a n ilin ių ledų. Jie atsikim š 2002 m etų

„D o m Perignon“ šam pano butelį, gautą dovanų nuo

kliento prieš dvejus metus. E lis tikrai pamatys m eilę

jos akyse, yra išsiilgęs jos m eilės. Liausis tiek daug

koncertavęs ir dėm esį skirs įrašams. U ž nam o galės

pasistatyti studiją. M erė nusišypso įsivaizduodam a,

114
kaip susidauš taurėm is, E lis žvelgs į ją taip, kaip anks­

čiau - m eilės kupinu žvilgsniu. Reiks apsivilkti ką nors

naujo, ką nors pribloškiam o. G albū t raudoną suknelę.

E lis dievina raudoną spalvą.

Vėl suskamba du rų skam butis ir ji nueina į prieš­

kam barį ir atidaro duris.

- Sveiki, - pasisveikina su vyru prieangyje. - Jūs

turbūt iš K olm ano statybų.

- Taip, - atsako šis, ir M erė iškart atpažįsta itališką

tartį. A k im irk s n iu prisim ena kelionę į Rom ą, tąsyk

visą naktį ją šokdino du vaikinai, D inas ir D žovanis. -

M a n o vardas Lukas, - prisistato.

- U že ik it, - pakviečia šypsodam asi. Jis santūriai

gražus. Aukštas, ryškių bruožų ir švelnių gerų rudų

akių. - Jūs turbūt iš Italijos?

- Taip, - atsako, už dešinės ausies užsikišdam as

plaukų sruogą. G arbanotą ir nepaklusnią - vos tik

užsikiša, ši vėl užkrinta jam ant akies. - A š gyvenu čia

dvejus metus tik.

M ere i sukelia šypseną tai, kaip jis dėlioja žodžius į

sakinius.

- K ą gi, tikiu osi jum s patinka Siatlas.

- Labai patinka, - atsako. - Italijoj aš dirb u su m e­

džiu. Ir čia d irb u su m edžiu. M ėgstu savo darbą.

- Aš irgi, - atsako M erė. - Esam laim inga mažuma, -

ji parodo į virtuvę. - Taigi K o lm an u i paaiškinau, kad

šiandien jum s viską aprodysiu, o rem ontas prasidės

kitą savaitę. Suprantat, rytoj grįžta m ano vyras ir n o ­

rėčiau su juo pabūti, kol viskas čia dar neapversta. Juk

bus daug dulkių.

- Taip, - greitai atsako Lukas, - aš suprantu.

M erė nusiveda jį į virtuvę, ir abu kartu sustoja prie

žid in io . K a i nusipirko namą, E liu i židinys virtuvėj ne­

patiko. „Tik užim a vietą“, - pareiškė jis. Tačiau M erę

visada džiugino m intis, kad ruošiant pietus židinyje

spragsės m alkos.

- Italijoj m am os virtuvėj buvo židinys, - sako L u ­

kas, - sukelia prisim inim us.

- M a n o senelė virtuvėj irg i turėjo žid in į, - p risim e­

na M erė, - senoj troboj Skadžitų slėny. Pas ją visada

šaltą žiem ą ir lietingą pavasarį žid in y degdavo ugnis.

M u d v i su sese m ėgdavom sėdėti šalia ir šildytis, kol

ruošdavo maistą.

Lukas padeda krepšį ant virtuvės stalo ir išim a b ū ­

sim os virtuvės brėžinį.

- Turbūt kokia nors klaida. Č ia žid in io nėra.

M erė linkteli.

- M a n o vyras n o ri jį išgriaut, - sako tokiu tonu, tar­

si bandytų save įtik in ti. - Vietoj žid in io bus m odern i

virtuvės įranga, - paaiškina ji. - G aila, bet senajam

žid in iu i vietos nebėra.

Lukas lin kteli, M erės kišenėje im a skam bėti m o b i­

lusis. Ji dirsteli į ekraną.

116
 - Atsiprašau, - sako. - Vyras skam bina iš N iujorko.

T u riu atsiliepti.

- G erai, - atsako Lukas ir im a žiū rin ė ti brėžinį.

M erė išeina į svetainę.

- Labas, E li!

- Sveika, gražuole, - atsiliepia jis.

D ie v in a jo m eilius žodelius.

- Labai tavęs pasiilgau, - sako ji. - Nebegaliu ištverti

ik i rytojaus.

Kitam e ragelio gale stoja tyla, ir M erė pam ano, kad

nutrūko ryšys.

- D ė l to ir skam binu, - pagaliau prabyla Elis. - D a r

porą savaičių čia užtruksiu. V is i bilietai į m ano ko n ­

certus buvo išparduoti, todėl vadybininkas n o ri gas­

troles pratęsti. G alim as daiktas, surengsim koncertų ir

rytinėj pakrantėj.

- O aš m an iau ... rytoj grįši nam o, - M erės balsas

virpa. - A š taip tavęs pasiilgau. M a n labai sunku, kai

tu taip toli.

- Žin au , gražuole, žinau. K ai tik baigsiu koncertuoti,

iškart grįšiu. M u m s reikės p in ig ų virtuvės darbam s ir

panašiai.

M erė pagalvoja apie virtuvėje lū ku riu o jan tį Luką.

M ie la i įm estų brėžinį į ž id in į ir sudegintų.

- G erai, - ištaria autom atiškai.

- D ėk u i už supratim ą, - sako jis. - Paskam binsiu

vėliau?
 - Taip, - atsako.

Priblokšta M erė valandėlę stovi svetainėje. Žvelgia

į rėm elį su vestuvine jų nuotrauka ant žid in io atbrai­

los, jai per veidą nurieda ašara. U ž nugaros išgirdusi

žingsnius atsisuka. Kitam e kam bario gale stovi Lukas.

Jis visai išgaravo jai iš galvos.

- Atsiprašau, ar sutrukdžiau?

Ji plaštaka greitai nusišluosto ašarą nuo skruosto.

- Kas jums? - klausia Lukas prieidam as. Jo akys iš­

plėstos ir kupinos susirūpinim o. M erė pirm ąkart p a­

stebi randą dešiniajam e jo paaky.

- N ieko, viskas gerai, - atsako greitai.

- Sėskit, - pasiūlo jis.

Ji linkteli.

- K odėl verkiat?

D a r viena ašara kapteli jai ant skruosto ir šįsyk M erė

nesistengia nuslėpti.

- K ą tik sužinojau, kad laukiuosi, o vyras negrįžta

namo.

Lukas lin k te li tarsi suprastų, bet nesupranta. Per

daug sudėtinga suprasti šitą pasaulį. Štai m oteris, graži

m oteris, o vyras paleido jos ranką, kaip prieš ketverius

metus sužadėtinė paleido jo. Ji vilkėjo m elsvą suknelę,

kai įėjusi į kavinę pasakė jam apie kitą vaikiną ir su­

daužė šird į taip, kad skauda ik i šiol.

Jis nieko nesako. Ž o d žia i jai nepadės, o net jei tokie

ir būtų, žino, kad jam nepavyks sudėlioti jų į aiškų ir

118
prasm ingą sakinį. Taigi, ant sienos tiksin t laikrod žiu i,

atsisėda šalia ant sofos ir pasiūlo jai vienintelę dova­

ną - pabūti šalia. Virtuvės perstatym o brėžinį aptars

kitą kartą.

- Atsiprašau, - sako greitai atsistojusi M erė. - Aš

jum s turbūt panaši į pam išėlę.

- Pamišėlę? - nesupranta jis.

Ji nusišypso.

- A rba... beprotę.

Lukas nusišypso.

- Ne, jūs ne beprotė.

- K ą gi, - taria iš dėžutės traukdam a servetėlę, - gal

jūs galit ateiti rytoj, kai pasijusiu geriau.

- Ž in o m a, - sutinka jis. - Rytoj.

Lu ku i seniai išėjus, tas žodis dar ilgai skamba M erės

ausyse. Rytoj, rytoj, rytoj. Bėda ta, jog E lio tonas ka l­

bant telefonu buvo abejojantis, dvejojantis. Kažkada

Merės rytojus atrodė šviesus, o dabar ji turi prisim erkti,

kad tamsoje ką nors įžiūrėtų.

 8 S K YR I US

2013, vasario 12 d.

V irš Paiko turgaus kabo ju o d i lietaus debesys, ir eida­

m a į gėlių parduotuvę ant veido jaučiu dulksną. Pake­

liu i užsuku pas Ileinę suvalgyti ragelio su šokoladu.

- Sveika, m ieloji, - pasisveikina iš už prekystalio. Jos

akys labiau nei įprastai pavargusios. Paakiai pajuodę.

A trod o sublogusį bent porą kilogram ų. K ažin, ar tik

neserga.

- V algyk ką nors, - sakau, - niekas nemėgsta liesų

kepėjų.

Ileinė per jėgą nusišypso ir pasitaiso į uodegą su­

segtus plaukus.

- Pastaruoju m etu dingo apetitas, - atsako ir va­

landėlę patylėjusi vėl pažvelgia į mane. Tada papur­

to galvą. - Tiesą sakant, n o riu su tavim apie kai ką

120
pasikalbėti, - parodo į kam pin į stalą. - A r gali m in u ­

tėlei prisėsti?

- Ž in o m a, - atsakau.

Ji paim a du ragelius su šokoladu ir įkan d in jos nuse­

ku pro kabančias rožines ir raudonas širdis. Prisim enu,

kad po dviejų dienų Valentinas.

M u m s atsisėdus, Ileinė atsidūsta.

- Jaučiuosi taip, lyg būčiau labai ilgai m iegojusi žie­

mos m iegu.

- K o d ėl žiem os m iegu? - klausiu.

- N a, kartais... - prabyla, bet vėl nutyla. - G yvenim e

negalvodam i kažką veikiam . Iš chem inės valyklos atsi­

im am drabužius, einam į vaikų futbolo varžybas arba

prie lovos padedam naują servetėlių dėžutę. V isąlaik

tas pats per tą patį, - jai iš akių ištrykšta ašara. - D žei-

ne, aš taip seniai visa tai darau. Taip seniai esu kažkokia

sustingusi. M a n o šeim yninis gyvenimas iš šalies atrodo

laim ingas, bet iš tiesų manęs jam e tarsi nėra. A š nieko

nejaučiu. Tarsi g ilia i įm igusi. Bet staiga, - nutilusi n u ­

sišluosto ašarą, - m ane kažkas pažadina. A k , D žeine,

kaip baisu.

Po stalu paim u jos ranką ir stipriai spusteliu.

- Heine, pasipasakok m an. N elaikyk savy.

Ji lin k teli, bet tą akim irką į kepyklą įeina Matas.

- Sveikutės! - linksm ai pasilabina. - D žeine, kaip tik

ketinau pas tave užeiti, - jis stipriai apkabina Ileinę per

121
pečius. - K aip ir kasmet reikia savo gražuolei žm onikei

užsakyti du tuzinus rožių.

Ileinė šiaip ne taip nusišypso. A išku M atas apie tai,

ką ji norėjo m an papasakoti, neįtaria.

- Reikalas tas, D žeine, - taria paglostęs Ileinei petį, -

kad kai esi taip seniai, kaip mes, susituokęs, jau niekuo

vienas kito nebenustebinsi.

Nusišypsau, tačiau Heines akys vis dar sudrėkusios

nuo ašarų.

- E in u d irb ti, - taria ji susitvardžiusi, - esam u žsi­

vertę V alentino dienos užsakymais.

Kepyklos durys atsidaro ir abidvi sužiūram į pažįs­

tamą veidą.

- M ere! - pam oju.

- O , sveika! - nusišypso ji.

- Prisim eni m ano draugę Ileinę ir jos vyrą M atą?

- Ž in om a, - patikina M erė. - Heine, aš be galo p a­

mėgau tavo šokoladinius keksiukus su varškės krem u.

Ileinė šypsosi.

- Keista, kad pam inėjai. Šįryt kaip tik kalbėjausi su

m oterim , ku ri jau trisdešim t devinta savaitė nėščia, ir ji

sakė per paskutinius tris m ėnesius kasdien s u v a ly d a ­

vusi po vieną. O plona kaip sm ilga. V isai nepastorėjo.

M erė pažvelgia į mane, tada į Ileinę ir reikšm ingai

nusišypso.

- Pala, - sakau, - M ere, ju k tu ne...

122
 - Nėščia? - ji švyti, tačiau jos akyse m atyti lašelis

liūdesio. - N e, tai neįm anom a. Tačiau kitą m ėnesį

trum pam grįžta Elis, taigi visko gali būti.

fleinė nueina prie prekystalio ir atneša dėžutę keksiukų.

- L in k iu sėkmės, - sako. - U žeik, kai užsinorėsi.

M es pasirūpinsim , kad būsim am vaikeliu i netrūktų

nei sviesto, nei cukraus.

M erė nusišypso ir pakyla eiti.

- D ėku i.

- D žeine, pasim atysim vėliau, - atsisveikina Ileinė

pasitaisydam a prijuostę.

- G erai, - sakau žvelgdam a į ją. Prisim enu, kaip

m ačiau tarp jos ir naujojo kaim yno Č a rlzo per Kalėdas

užsim ezgusį ryšį.

M atas stebi už prekystalio einančią žm oną, tada at­

sisuka į mane.

- A r nieko prieš, jei palydėsiu ik i parduotuvės ir

užsakysiu gėlių Ileinei?

- Ž in o m a, - atsakau, ir mes kartu patraukiam prie

d iirų . Lauke gaivu, o turguje verda gyvenim as. Papa­

sakoju M a tu i, jog baim inuosi dėl kelintas m ėnuo pas

M erę negrįžtančio Elio .

Jis suraukia kaktą.

- Tiesiog nesuprantu, kaip galim a b ū ti tokiam sa­

vanaudžiam ir dėl darbo n u m o ti ranka į šeim yninį

gyvenim ą.

123
 Tą akim irką pagalvoju apie Čarlzą. Prisim enu, kaip

šįryt dvejojo Ueinė. M atas panašus į žm ogų, ram ią ir

saulėtą dieną stovintį ant kalvos ir nenutuokiantį, kad

jam už nugaros atslenka tamsūs audros debesys. Pajun­

tu jam gailestį. A p lin k a keičiasi, o jis nėra pasiruošęs

naujom s sąlygoms.

G ė lių parduotuvėje užsirašau jo tra d ic in į ro žių

puokštės užsakymą.

- M an ai, ji laim inga? - paklausia. Jo veidas tylus,

mąslus, o žvilgsnis susirūpinęs.

- K alb i apie Ueinę?

Jis lin k teli ir kiek nervingai pasikaso galvą.

- Pastaruoju m etu atrodo kažkokia keista, - sako

jis. - N ežinau, atšalusi, - atsidūsta. - A r žinai, D žeine,

ko labiausiai bijau?

Papurtau galvą.

-Ko?

- Bijau šito nuo tada, kai prieš šim tą m etų vieną

beprotišką naktį susipažinom Beltaune. Prisiekiu, pa­

m ačius ją kitam kam bario gale, m an žemė po kojom

sujudėjo. Pasikeitė atm osferos slėgis. N enum aniau,

kodėl ji ėmė ir priėjo prie manęs. N enutuokiu, kodėl

pasirinko mane. N iekad to nesupratau. Tačiau p a sirin ­

ko, ir tai didžiausia dovana m ano gyvenim e. Šita graži

nuostabi m oteris pasirinko mane. Ir visada gyvensiu

bijodam as, kad vieną dieną ji susiprotės padariusi d i­

džiulę klaidą.

124
 - A k , M atai, - sakau uždedam a ranką jam ant pe­

ties. - Tai ne tiesa, - bet tardam a tuos žodžius viduje

suvirpu, nes galbūt tai, ką sakysiu, bus ne tiesa. - Ileinė

labai tave m yli.

Linktelėjęs šypteli.

- D ėku i, - ištaria. - Ir ką aš čia sapalioju. Turbūt

todėl, kad tu - floristė.

Nusišypsau.

- Taip, žm onės im a ir išsipasakoja m um s, - parodau

p rie kasos aparato sudėtus atvirukus. - N epam iršk

sveikinim o.

Jis išsirenka vieną ir brūkštelėjęs kelis žodžius parašo

savo vardą. Linktelėjęs įkiša atviruką į voką.

- A š jos nevertas. Visada tai žinojau. Ji m an per gera.

N e daug kas pritartų M ato nusivertinim ui. Juk jis

gražus, jam sekasi darbe, be to, geras - tu ri visas trokš­

tamas vyro savybes. V is dėlto Ileinė jį lenkia. Jos as­

m enybė gilesnė, protas aštresnis ir ji ku r kas labiau

pasitikinti.

- Taip nėra, - sakau stengdamasi jį patikinti.

Jis perbraukia pirštu per voko kraštą ir valandėlę

mąsto.

- K ą gi, kasdien pabundu šalia savo svajonių moters.

Tai didžiausias m ano gyvenim o džiaugsmas.

Nusišypsau.

- K aip gražu. A r atviruke tai parašei?

Jis papurto galvą.

 - Ne, tik pasveikinau su Valentino diena.

A b u d u pakeliam akis, m at į parduotuvę įeina Lo,

nešina dviem kibirais šviežių žalių šakelių. M atas at­

sisveikina ir durim s užsidarius L o paklausia:

- A r tai tavo draugės Heines vyras?

- Taip, - atsakau pro langą stebėdama, kaip M atas

pradingsta turguje, - šiuo m etu tarp jų kažkas negerai,

bet nežinau kas.

- Stebėk juos, - pataria ji. - G a l pravers tavo senovi­

nei knygai. Jei jau prakalbom , ar dar galvojai apie tai,

ką tau papasakojo ta prancūzė Kolete?

- Galvojau. Tiesą sakant, jos žodžiai vis sukasi ir

sukasi m ano galvoje.

Lo pritariam ai linkteli.

- Tačiau, - pasakoju toliau, - per Naujuosius iškrė­

čiau kvailystę.

Ji nusišypso.

- N egali būti?

Pavartau akis.

- N e tai, apie ką galvoji. Tam vakarėly susipažinau su

vienu vyru, rašytoju. Buvau gerokai įkaušusi, o m udu

įsikalbėjom apie m eilę. N e žin ia kodėl norėjosi papa­

sakot jam tiesą, todėl ėm iau ir išplepėjau viską apie

savo talentą.

- Ir kaip jis reagavo? - paklausia Lo.

- Ž in om a, pagalvojo, kad juokauju ar prasim anau, -

gūžteliu. - Kvailai pasielgiau.

 - G albū t papasakojai, nes jis tau patiko.

Papurtau galvą.

- Ne, m an tokie kaip jis nepatinka.

- O kokie tau patinka? - N a, bent jau ne tokie kaip

jis. Be to, jis F lin o draugas. Ž in o , kaip su m anim su­

sisiekti, bet nepaskam bino. N ors nelabai tikėjausi, vis

dėlto...

- Palūkėk, - sako pridėdam a ranką prie kaktos. - Ir

kaip galėjau pam iršti. Praėjusią savaitę buvo užėjęs

vyras ir teiravosi tavęs. Labai atsiprašau, D žeine, visai

iš galvos išgaravo, - ji prikanda lūpą. - Koks rašytojo

vardas?

- Karnas.

- Taip, tai buvo jis. G an a aukšto ūgio, apžėlusiu

sm akru. Juodi akiniai. Panašus į hipsterį.

- Taip, - atsakau pralinksm ėjusi. - Vadinasi, buvo

užsukęs? K ą sakė?

- Buvau labai užsiėm usi. Prie prekystalio stovėjo

eilė žm onių, todėl nebuvo kada su ju o kalbėtis. T ik

paklausė, ar esi, ir paprašė perduoti, kad buvo užėjęs.

Labai atsiprašau, reikėjo anksčiau tau pasakyt. - Iš

stalčiaus ištraukia užrašų knygelę. - Jis užrašė savo

telefono num erį.

N uplėšusi lapelį įsistebeiliju į jo telefono num erį ir

vardą. Rašysena netvarkinga, kaip ir daugelio vyrų,

bet m an patinka, kad raidė K jo varde didelė ir drąsi.

- Skam binsi? - klausia šyptelėjusi Lo.

 - G a l taip, o gal ir ne, - atsakau ir įsikišu popierėlį

kišenėn.

L o ilgesingai nusišypso.

- Vakar vėl pietavau su G rantu. Jis visą dieną siu n ti­

nėja žinutes. - Ji padeda sodo žirkles ir atsisuka. - Buvo

nusivežęs mane į Vašono salą. - Plačiai nusišypso. -

Nepatikėsi, visą laiką gyvenu Siatle ir niekad ten ne­

buvau. D žeine, ten pasakiška. O nedidelis restoranėlis

p ap lū d im y buvo visiškai tuščias. Įėjusi išvydau p a ­

dengtą tik vieną stalą su žvake. Grantas išnuom ojo visą

restoraną, kad galėtum e pabūti vieni.

Prisim enu, kaip aptemo akyse, pam ačius juos kartu,

net per pirm ą jų susitikim ą. V is dėlto aš juo nepasiti­

kiu. Ir nors įspūdingą jo poelgį restorane galim a su­

prasti kaip be galo rom antišką, tai taip pat įrodo, kad

jis trokšta su L o lik ti šešėly.

- Suartėjom taip... natūraliai, - sako ji. - M u m s pa­

tinka tie patys film ai, ta pati m uzika. Jo mėgstamiausia

vieta pasauly yra K i Vestas.

L o dievina K i Vestą. Kartą nutraukė santykius su vai­

kin u , nenorėjusiu išsinuom oti autom obilio n u leidžia­

m u stogu ir kartu važiuoti į kasm etinę jos kelionę į K i.

- D a r niekad nejaučiau tokio ryšio, - kalba toliau. -

G a l nuskambės visiškai kvailai ir banaliai, tačiau atro­

do, tarsi būčiau suradusi savo antrąją pusę. Prisiekiu,

mes užbaigiant vienas kito sakinius.

Iž8
 Šypsausi iš tokios gražios ir aršios savo draugės. Ji

gali bū ti su kuo tik panorėjusi, o p asirin ko Grantą,

vedusį ir, galim as daiktas, nepasiekiam ą.

- D žiau giu osi dėl tavęs, - sakau. - T ik ra i. Bet ne­

skubėk su juo. A b u d u turite ką prarasti. Tu rizik u o ji

išgyventi didelę širdgėlą, o jis tu ri vaikų, šeimą. N e ­

pam iršk, kad kartą buvau maža mergaitė, ku rią paliko

tėtis. Ž in au , koks tai jausmas.

Ji atsidūsta.

- Suprantu, ir m an dėl to nesmagu. Labai pikta, kad

tarp m ūsų užsim ezgusi m eilė gali įskaudinti kitus, - ji

užsim erkia. - Tačiau tuo pat metu negaliu nepaisyt savo

jausm ų. O kas, jeigu jis yra m ano gyvenim o vyras? Jei­

gu jis tas vienintelis? - im a kone šnibždėti. - G rantui

atrodo, kad gyvena neteisingą gyvenimą. M a n taip sakė.

- M an ai, kalba nuoširdžiai?

- Taip, - patikina Lo. - Su žm ona jaučiasi n elaim in ­

gas. Jie be galo skirtingi. Jis svajingo, spontaniško būdo.

O ji viską apsvarsto, yra logiška. Jie beveik išsiskyrę. Jau

net nebemiega vienoj lovoj. Jis nakvoja svečių kambary.

- Saugok savo jausm us, - įspėju. - N en o riu , kad

tave įskaudintų.

- N iekas manęs neįskaudins, - žaism ingai atsako.

Tas tiesa: meilės reikaluose Lo visada m oka išsilaiky­

ti virš vandens. Bet šįsyk? Jaučiu, kad, atūžus audringai

bangai, gali nugarm ėti su visu laivu.

129
 *

Tą popietę praeinu pro M elo kioską. Jis, visas švytintis,

pasipuošęs m arškiniais ir raudona varlyte, o ne įpras­

tiniais džinsais ir m egztukais užlopytom is alkūnėm is,

pakelia akis nuo žurnalų ryšulio.

- Tu šiandien labai išsipustęs, - sakau nusišypsodama.

Jo akys šm irinėja kairėn dešinėn.

- A r šiandien buvai ją susitikusi?

Nesuprantu užuom inos.

-Ką?

- Vivjaną.

- Vivjaną?

Jis žengteli arčiau.

- A n g lijos karalienę.

- A , - prisim enu anglę, išbarusią M elą už tai, kad

neturi Times, paskui matytą M erės kirpykloje. - Taip,

pam enu ją.

- M a n osi esanti geresnė už kitus, - sako M elas ir

pasitaiso varlytę. - A š jai parodysiu, kad mes Siatle irgi

m okam būti elegantiški.

Nusišypsau.

- M ačiau , kaip ja i padarė šukuoseną. Elegantiška

m oteris. Tu jai neabejingas, ar ne?

Jis suraukia antakius.

- Neabejingas? - papurto galvą. - Tai jau ne. V isų

pirm a...

130
 - Ji tave sužavėjo, - sakau nusijuokusi ir paim u Siat-

lo Times, pam oju ir nužingsniuoju šaligatviu namo.

Siekdam a raktų išgirstu savo vardą.

- Džeine? Č ia tu?

A tsisukusi išvystu m okyklos draugę Keitę. Ji baigė

teisės kolegiją ir sėkm ingai d irb a teisininke m igraci­

jos klausim ais. K aip visada graži, žvilgančiais brune­

tės plaukais ir didelėm is rudom is akim is. Stovi greta

tokio pat patrauklaus vyro. Aukšto tarsi iš m arm uro

iškaltu gražiu veidu, tokius m atai E d žio Bauerio arba

„Abercrom bie & Fitch“ reklamose.

- D žošai, susipažink su sena m ano drauge D ž e i­

ne, - pristato Keitė. - A š tau apie ją pasakojau, m udvi

susidraugavom m ano tėvams atsikrausčius į Siatlą.

D žein ei pagailo, kasdien m atant m ane vieną valgan­

čią priešpiečius, ir pasiūlė atsisėsti greta. Ji tu ri gėlių

parduotuvę turguje.

Džošas spusteli m an ranką.

- M a lo n u susipažinti, - ištaria šypsodam asis ir ap­

kabina Keitę per liem enį.

- M u d u su D žošu susižiedavę, - sako ji. - Vasarą

kelsim vestuves.

Bem at ją apkabinu.

- Keite, kokia p u ik i naujiena!

Džošas švelniai paglosto jai skruostą, o ji p rig lu n ­

da prie jo. Jie tiesiog spinduliuoja m eile ir m an iškart

aptemsta akyse, bet ne šiaip m igla. Šįsyk tarsi tirštas

rūkas užslenka, net išsigąstu. P risim in u si už nugaros

ant šaligatvio stovintį suoliuką, žengiu porą žingsnių

atatupsta ir susm unku.

- Vaje, ar blogai jautiesi? - klausia Keitė.

- N iek o tokio, tik šiek tiek nuvargau, - sakau. -

Šiandien parduotuvėje buvo daug darbo ir nespėjau

pavalgyt priešpiečių.

D žošas p arod o į įrašų parduotuvę kitoje gatvės

pusėje.

- Judvi paplepėkit, - sako jis. - E in u pažiūrėt, ar jie

neturi vieno D ila n o album o.

Keitė nusišypso jam einant per gatvę. Ji stebi kiekvie­

ną jo žingsnį, tada didžiuodam asi atsisuka.

- A r esi kada m ačiusi tokį gražuolį?

Nusišypsau džiaugdam asi, kad priepuolis po truputį

praeina.

- O , taip, pritariu. Jis labai gražus.

- A k , D žeine, - aikteli ji, - mes taip vienas kitą trau­

kiam ... tiesiog kaip magnetas.

- Paskutinį kartą kalbėjom ės pernai rudenį, tada

išgyvenai siaubingą išsiskyrim ą su K risu, - p risim e­

nu. - D žiu g u m atyti tave laim ingą.

- A čiū , D žeine, - sako ji. - N et negaliu paaiškinti.

D a r nieko taip nem ylėjau kaip jo, atrodo, kad tik dabar

žinau, kas yra tik ro ji m eilė. Turbūt sunku suprasti?

Lin kteliu .
 - A š suprantu.

Keitė žiū ri į įrašų parduotuvę.

- D aug kam atrodo, kad yra įsim ylėję, nors iš tiesų

nėra. Bent taip manau. Pam eni, kaip norėjau ištekėti

už Kriso? M an iau , tai m eilė. Bet, geriau pagalvojus, su

ju o niekad nejutau tokio ryšio kaip su D žošu. Niekas

neprilygs tam jausm ui. N ė nežinojau, kad galiu taip

m ylėti. V isa i netikėtai vieną sekm adienio rytą susipa­

žinau su ju o kavinėj Bolarde ir m ano pasaulis visam

laiku i pasikeitė. Štai kokia būna m eilė. Tiesiog trinkteli

tau per galvą kaip Papajus su beisbolo lazda.

N usijuokiu.

- H m , kaip Papajus su beisbolo lazda?

- N a, bent aš taip jaučiausi, - sako. - Tai buvo labai

stipru. - Patylėjusi priduria: - D žeine, n o riu pakviesti į

m ūsų vestuves. Ketinau tau šią savaitę paskam binti, bet

dar geriau, kad susitikom . A r ateisi? M a n būtų didelė

garbė, je i sutiktum .

- Keite, žinom a, ateisiu, - neužsim enu jai apie savo

talentą. Nepasakoju, kad jos ir D žošo m eilė tokia stipri,

jog būnant šalia apėmė silpnum as. T ik džiaugiuosi dėl

savo draugės.

G reitai pavedžiojusi Šerną paskam binu gydytojai E m i

H elen

- Šiandien kai kas nutiko, - sakau jai.

- Vėl buvo priepuolis?

133
 - Taip, bet to kio stipraus dar nebuvau patyrusi, - ir

papasakoju apie Keitę ir D žošą. A p ib ū d in u , kaip akis

aptraukė tirštas rūkas ir kone visiškai nieko nem ačiau.

- Įdom u, - sako gydytoja Heler, - kaip suprantu, vis

dar tiki, kad šie sim ptom ai susiję su m eile.

- Jūs m anot, kad pakvaišau, bet aš tikiu. Bent taip

manau.

- K ą gi, - taria gydytoja H eler, - norėčiau, kad kuo

greičiau atvažiuotum į lig on in ę. Pakartosim e M R T .

A tliekam as k lin ik in is tyrim as, k u rį a tid žia i stebiu,

turėdam a om eny tave. Jis gali suteikti m um s visiškai

naujos inform acijos apie tai, kas vyksta tavo sm ilki-

ninėje skiltyje. M a n neram u, D žeine, kad tie p riep u o ­

lia i tavo sm egenim s kenkia labiau, negu mes m anom ,

todėl jeigu yra proga įsikišti, m anyčiau, turim e ja pa­

sinaudoti. G albū t yra tokių gydym o būdų, ku rių anks­

čiau neapsvarstėm .

V is galvoju, kaip pasikeitė m ano regėjimas gydytojos

H eler kabinete, jai kalbantis su gydytoju Vajatu.

- G ydytoja Heler, kai aną kartą pas jus lankiausi, kai

ko nepasakiau.

-O ?

- Nutylėjau, nes tai susiję su... jum is.

- Įdomu?

- K o l stebėjau jus kalbantis su gydytoju Vajatu, m an

aptemo akyse. A r girdit? - akim irkai nutylu. - G y d y ­

toja Heler, ju k jūs jį m ylite?

134
 K itam e ragelio gale stoja tyla, ir išsigąstu, ar tik ji

nepadėjo telefono.

- Atsiprašau, - sakau, - tikiuosi, neįžeidžiau jūsų.

T ik pam aniau...

G ydytoja H eler kosteli.

- D žeine, - pagaliau taria, o jos balsas virpteli, - tau

tereikia žin oti, kad aš niekada negalėčiau m ylėti gydy­

tojo Vajato. D augiau šia tema nebekalbėsim e.

- Ž in o m a, - atsakau. - A š suklydau, dabar aišku.

Bet aš nesuklydau. M eile i nėra jo kių ribų. Kad ir kaip

gydytoja H eler suvaržė savo m eilę, aišku kaip dieną,

kad ji ten tvyrojo. Pati m ačiau.

- N a gerai, D žeine, netrukus pasim atysim , - ištaria

santūriu, išsiblaškiusiu balsu. Vos pam inėjus gydyto­

ją Vajatą ji susijaudina, o gydytoja H eler tokia šalta

m oteris.

A tsisveikinusi padedu telefoną ant kavos stalelio ir

išsitraukiu popierėlį su Kam o num eriu. Ž iū riu tol, kol

skaičiai im a m irgėti akyse.

- Č ia D žeinė, - prisistatau, kai, triskart suskam ­

bus telefonui, jis atsiliepia. - M u d u susipažinom per

Naujuosius. Esu gėlių parduotuvės savininkė. - M a n o

balsas nervingas ir padrikas, o delnai staiga suprakai­

tuoja.

- O , D žeine! Sveika. M an iau , pam iršai mane.

- Ne, nepam iršau, - sakau, - m ano padėjėja tik šian­

dien pasakė. Aš... m an norėjosi su tavim pasikalbėti.

 - D žiu g u , kad paskam binai, - atsako pasitikin čiu ir

linksm oku tonu, mane tai kaipm at suerzina. - Norėjau

pakviesti k u rį nors vakarą papietauti.

- Papietauti?

- N a, taip, žm onės kasdien pietauja apie šeštą ar

septintą, dabar m adinga apie aštuntą ar pusę devynių.

- N e b ū k juokingas, - sakau pašaipiai, - ir kodėl

m anai, kad sutiksiu su tavim pietauti?

- Kadangi esu arogantiškas, - atsako. - Be to, žinau,

jog patinku tau.

- T ik ra i esi arogantiškas, - atsakau.

- Tris savaites dirbsiu redakcijoj N iujorke, bet grįšiu

pirm ą kovo savaitę. Susitikim trečiadienio pavakarę.

Pradėsim nuo gėrim ų. Turguje „Pas Louelą“? Pusę

šešių? - nutilęs pridu ria: - Tavo tyla reiškia sutikim ą,

taigi ik i pasim atym o.

Padėjusi telefoną šypsodam asi papurtau galvą. A n t

kavos stalelio guli šios dienos Siatlo Times, k u rį n u si­

pirkau M elo kioske. Atsiverčiu laikraštį ir žiūrinėju p ir­

m ą puslapį. D ėm esį patraukia straipsnio pavadinim as

„Gėles žm onėm s dovanojanti m oteris“. Įdėta b lan ki

nespalvota nuotrauka, bet iškart atpažįstu Koletę.

Perskaitau pirm us straipsnio skirsnius:

Paryžiuje gimusi Kolete Diubua užaugo gėlių parduo­

tuvėlėje kairiajame Senos krante. 1972 metais atvyko

j Siatlą, o kartu atsivežė ir meilę gėlėms. Pradėjo dirbti

136
gėlių parduotuvėje Švedų ligoninėje. Netrukus jos darbo

vieta pasidarė unikali, nes ji tapo „ypatingąja gėlių reikalų

prižiūrėtoja“. „Iš esm ės aš rūpinuosi tuo, - pasakoja ji, -

kad daugybė į ligoninę atvežtų puokščių atitektų tiems

žmonėms, kuriems jos skirtos.“

Bet pasitaiko pacientų, kurie negauna gėlių. Diubua

sugalvojo, kaip praskaidrinti jiems dieną. „Mes turime

dovanotojų ir savanorių komandą, kuri gėlių gauna iš

vestuvių bei kitokių renginių ir pristato jas į ligoninę žmo­

nėms, kuriuos reikia pralinksminti. Gyvenime daug ko

nesuprantu, bet bėgant metams suvokiau vieną dalyką -

niekad nereikia nuvertinti gėlių poveikio žmogaus sielai.“

Paklausta, kokia jos mėgstamiausia gėlė, Diubua greitai

atsako: „Gloksinija, nes ši gėlė reiškia meilę iš pirmo

žvilgsnio.“

137
 9 S KYRI US

Va lčių g a tv ė 2 2 0 -2

L o valandėlę žvelgia į save veidrodyje. G re it trisd e­

šim t, nors jai am žius ir nelabai rūpi. Ir keturiasde­

šim ties, penkiasdešim ties, šešiasdešim t p en kerių ji

vis tiek bus seksuali. Ž in o tai. Paveldėjo gerus genus.

Juk jos m otinos draugas buvo dvidešim čia m etų už

ją jaunesnis.

Vyrai. L o gerai juos pažįsta: kuo jie gyvena, nuo ko

suvirpa. Šiaip ar taip, daug jų turėjo. Jaunų ir senų,

ko l nusistatė taisyklę nesusitikinėti su vyresniais nei

keturiasdešim t dvejų. Tu rtin g ų ir vargšų. Ji įsileidžia

juos į savo lovą, bet ne į širdį.

O dabar susipažino su G rantu. Jis įlėkė į gėlių p ar­

duotuvę kaip strėlė arba puikus kardelis, ir ji pajuto,

kaip pervėrė ją. Ji pajuto jį.

1 )8
 Atsidususi L o apveda akis ju odu pieštuku, patrina

kam pučius ir greitai pasidažo blakstienas tušu.

Lietus talžo Sąjungos ežere pastatyto nam o stogą.

Būtų smagu vakaroti nam ie su vyno taure ir įdom ia

knyga. Taip elgiasi norm alūs žm onės. Bet L o ne tokia.

Ji jaučia p oreikį atsiduoti pasauliui. E iti įsikibus vyru i į

parankę. Kad ją garbintų. Kartą D žeinė paklausė, kodėl

ji nuolat laksto į pasim atym us. Tiesiai šviesiai paklau­

sė, ar jai nesmagu pabūti vienai, ar vyrai ir triukšm as

jai reikalingi tam, kad negirdėtų savo pačios balso, o

gal nuslopintų skausmą? Bet L o tik gūžtelėjo ir pakei­

tė temą. G rįžu si nam o apsivilko aptem ptą H elm uto

Lango suknelę ir išėjo šokti su vaikin u vardu Deividas.

Išgirdusi beldžiantis apsiauna aukštakulnius. G ra n ­

tas jau čia, vešis ją vakarienės į nuošalų restoraną va­

karų Siatle, kad niekas jų nepažintų. Juk jis vis dar

vedęs. Šis faktas neduoda ja i ram ybės kaip sunkiai

pasiekiam as uodo įgėlim as ant nugaros.

- A trod a i pribloškiam ai, - pagiria jis nuo durų.

Pats v ilk i puošniais m arškiniais, viršutinė saga pra­

segta, tam siais džinsais ir avi o d in iu s itališkus batus.

N u o jo šypsenos ji lydosi taip, kaip nuo jo k io kito vyro.

- Tu irg i neprastai, - pašm aikštauja Lo.

- Pasirengusi?

Ji lin kteli, užrakina duris ir įsikim ba jam į ranką. Jos

kuln iu kai kaukši prieplauka. Jai patinka jausti jo ranką

savojoje. Jai patinka, kaip jaučiasi stovėdama greta.

m
 Restorane jie nepastebim ai įsm unka į tam sią kabiną

tolim iausiam kam pe. U žu o t atsisėdę vienas priešais

kitą, įsitaiso šalia, Grantas po stalu paim a Lo ranką,

jų pirštai susipina. Jie valgo, geria, bet labiausiai yra

paskendę slaptoje saldaus buvim o kartu akim irkoje.

V yn o vos gurkštelėjo, tačiau jaučiasi apgirtę nuo m ei­

lės ir aistros.

- K ą mes darom ? - klausia Lo. - Tai... Kas tai?

Grantas nedvejoja. Jis pabučiuoja jai ranką.

- Tai m eilė, - atsako. - A š žinau, - jis stipriai u žsi­

m erkia, tada vėl atsim erkia, - žinau, žinau, žinau.

Ji nusišypso.

- Ir aš žinau, - atitaria jam . Ž o d ž ia i savaim e iš­

sprūsta iš lūpų, ir ji nustem ba vos atpažįstanti savo

balsą. Tiesą sakant, vos atpažįstanti savo jausm us. Tai

baugina. Ji nusigręžia ir iš naujo sulanksto servetėlę

ant kelių.

- A r jau dešimta? - netikėtai paklausia Grantas.

G a li bū ti dešim ta, vienuolikta ar trečia ryto. L o ne­

žin o ir jai tai nerūpi. Laikas tarsi sustojo. Ji dirsteli į

m ob ilų jį telefoną.

- Taip.

Jis pasikaso kaktą.

- M a n metas nam o. M a n o alibi buvo dalykin iai p ie­

tūs, kuriuos turėjau pirm a. Jei užsibusiu...

- Ž in au , - greitai atsako Lo. - Suprantu.

Jis paglosto jai šlaunį ir prisiglaudžia.

 - N e n u sim in k , m ažule, - sukužda. - K a ip nors

išsispręs.

Linktelėjusi nusuka žvilgsnį į šalį. Ji žino, kad jo pa­

dėtis m ažų m ažiausiai sudėtinga. Jis išsiskirs su žm ona,

kai tik advokatas padės parengti skyrybų planą, kad

neliktų be p in igų ir turėtų galim ybę kartu globoti dvi

dukras.

- A r žinai, kaip jaučiuosi? - klausia Lo, kai išsiėmęs

p in ig in ę Grantas padeda pinigus ant stalo.

- Kaip? - klausia vėl im dam as jos ranką.

- Jaučiuosi taip, lyg koptum e į kalną, - paaiškina

ji. - Everestą. M es pradėjom toj pačioj stovykloj ir

ėmėm kopti kartu, bet aš kopiu greičiau. A š visada taip.

Jau pasiekiau viršūnę ir matau tave stovintį ant uolos

krašto apačioj. V is n oriu num esti tau virvę ir padėt

užkopti, n o riu šūktelėti ir paraginti.

- A š kopiu, - sukužda jai į ausį.

- O kas, jei tau pasibaigs deguonis? A rb a tavo įranga

suges? A r dar...

- O kas, jei mane užpuls piktosios kalnų skruzdės?

- Taigi, piktosios kalnų skruzdės, - nusišypso ji.

Grantas irg i nusišypso, tada priglaudžia savo nosį

prie jos. Jų žvilgsniai susitinka.

- A š niekada nesiliausiu kopęs pas tave, - sukužda

jis.

Tokie puikūs žodžiai. Šito jo pažado turėtų pakakti.

Bet Lo n o ri daugiau. N ieko negali padaryti. Ji n o ri jo

viso. K iekvieno tingaus sekm adienio ryto. K iekvieno

m ėnulio šmėstelėjimo pro m iegam ojo langą. Kiekvieno

labo ryto ir labos nakties.

G ranto m obilusis im a vib ru oti. Jis atsitraukia ir gra­

žios jų akim irkos nebelieka.

- Iš namų, - sako jis. L o žino, kad „nam ai“ reiškia

žm oną, ir jai tai nepatinka. Ji pyksta, kad reikia slapu­

kauti. Pyksta, kad jis užim tas. V isa tai ją pykdo.

- G erai, - ištaria nusisukdam a. N en ori, kad m atytų

jos ašaras. Pagalvoja apie mėgstamą B ilio D žoelo dainą

„Toks gyvenim as“. Ten dainuojam a: „Kiekvienoj širdy

yra kam barėlis, saugi ir stipri šventovė.“ Taip. Štai kur

ji paslėps savo m eilę ir baim ę, kad nepavyks jos įg y­

vendinti. Jokiam v yru i neatvers šių slaptų durų.

Staiga Grantas sukužda jai į ausį tris žodžius ir ji

panūsta atiduoti jam raktą.

- A š m yliu tave.

- M y liu tave, - sukužda jam .

Tokie paprasti ir p a tik im i žodžiai viską pakeičia.

142
 10 SKYRI US

Kovas

G ydytoja H eler pašviečia m an į akis.

- K aip tavo regėjimas pastaruoju metu?

G ūžteliu.

- T ik keli paūm ėjim ai, bet nieko svarbesnio po to

n u tikim o turguje su m ano drauge Keite, - prim enu

jai, koks stiprus buvo jausmas ir kaip vos išsilaikiau

ant kojų.

- Ž in o t, - pasakoju toliau, - m an dabar ku r kas

aiškiau. Buvau d ro vi mergaitė. Labai nem ėgdavau žiū ­

rėti žm onėm s į akis. Gyvenau tarsi kurm is. V isą laiką

nuleista galva. Tuom et šito nežinojau, bet kai žm onės

ėmė žad in ti smalsum ą, m ano talentas suaktyvėjo. Ir

pradėjau m atyti tai, ko prieš tai nenorėjau.

H3
 G ydytoja H eler lin kteli, bet neatrodo visiškai įtik in ­

ta - žinau, ji vis dar suirzusi dėl to, ką pasakiau apie ją

ir gydytoją Vajatą.

N u tilu si prisim enu pirm ąjį p riepuolį tą rytą, kai tėtis

mus paliko. Tuom et, aišku, buvau per maža suprasti,

bet regėjau m eilę, tikrą m eilę pro skaudamos širdies

lęšį. Papasakoju apie tai gydytojai Heler.

- Įdom us sutapim as, - ištaria im dam a m ano ligos

istoriją. - Bet manau, jog yra m edicin in is, m okslinis

paaiškinim as, k u rio anksčiau nenagrinėjom e, ypač

atsižvelgiant į paskutines tavo galvos smegenų n u o ­

traukas. Supranti, auglys ant tavo regos nervo auga.

N e n o riu gąsdinti, bet pasikonsultavau su gydytoju iš

D žonso H o p kin so ligoninės, baigiančiu k lin ik in į ty­

rim ą, k u rį m inėjau telefonu. A b u d u peržiurėjom tavo

nuotraukas ir m anom , kad sergi labai reta ir sunkia

liga, vadinam a K rein o sindrom u. Ta liga iš pradžių

lėtai pažeidžia sm ilkin in ę skiltį, o paskui jos eiga pa­

greitėja, kaip ir sergant vėžiu. - Ji g ilia i atsidūsta, iš to

suprantu, jog yra susirūpinusi, galbūt labai. - D žeine,

šiuo m etu m um s labiausiai nerim ą kelia tai, kad, kaip

ir v isi p riepu oliai, taviškiai kenkia smegenų veiklai.

T ik iu o s i, įsikišus pavyktų jų išvengti, kad ilg a in iu i

nepablogėtų tavo sveikata.

Stipriai ant kelių suspaudžiu rankas.

- O jeigu ne... įsikišim ?

144
 - M anau, tai vienintelė m ūsų viltis, - atvirai sako

gydytoja H elen

Kažkas pasibeldžia į duris.

- U žeikite, - pakviečia gydytoja H elen Po akim irkos

įeina gydytojas Vajatas ir slaugytoja Kėlė.

- Kele, prašom pam atuoti jai spaudim ą, - paprašo

gydytoja Heler, tada atsisuka į gydytoją Vajatą. Jo grožis

rėžia akį: plaukai žilstelėję, veido bruožai tarsi iškalti,

rudos akys - televizijos seriale galėtų va id in ti gražuolį

gydytoją. - A r kalbėjaisi su kolega?

Gydytojas Vajatas lin k teli ir pasisuka į mane.

- D žeine, mes pasikonsultavom su geriausiu neu­

rologu H o p kin so ligoninėj, buvusiu m ano vadovu. Jo

nuom one, tau gresia ko g n ityvin ių fu n kcijų pablogėji­

mas, jei ne... - nutilęs pažvelgia į gydytoją Heler, - jei

neoperuosim .

Papurtau galvą.

- O peruoti?

Kėlė ant rankos užvynioja kraujospūdžio manžetę,

o gydytoja H eler reikšm ingai susižvalgo su gydytoju

Vajatu.

- D žein e, - taria ji, - žinau, tau sunku suprasti.

Tačiau, m ūsų m anym u, ta procedūra sustabdytų tavo

priepuolius. Ir neleistų pritekėti kraujo į auglį, esantį

ant tavo o p tin io nervo. M anom e, ta operacija tau tik ­

rai padėtų.
 Kelei m atuojant spaudim ą širdis im a sm arkiau p lak­

ti. Pažvelgiu į ją, o tada į abu gydytojus šalim ais. M a n o

regėjimas aptemsta. Patrinu akis.

- D žeine, ar gerai jautiesi? - klausia gydytoja H eler

susirūpinusiu veidu.

- Vėl prasidėjo, - ištariu. - Sakiau jum s, kad m a­

čiau...

- G u lk is , - greitai p aliep ia ji. - Kele, atnešk ja i

vandens.

Linktelėjusi Kėlė išbėga pro duris. Gydytojas Vajatas

pasitraukia.

- Palieku ju d vi vienas, - sako jis. - Jeigu reikės, pa­

kvieskit. Būsiu netoliese.

G ydytoja H eler dėkinga šypteli jam , tada atsisuka

į mane.

- D žeine, tau reikia skubiai operuotis, kad sveikata

nepablogėtų.

- K ie k tu riu laiko apsispręsti?

- N ežinau, - sako ji. - Bet kuo ilgiau lauksi, tuo d i­

desnė bus rizika.

M in tyse vis galvoju apie gydytojos pareikšto u ltim a ­

tum o pasekmes ir tik vienas asm uo gali padėti m an

apsispręsti. K aip teigia Siatlo Times, Kolete dirba šioje

ligoninėje ir su gėlėmis daro stebuklus.

- Ieškau vienos jūsų darbuotojos, - sakau regis­

tratūroje tam siaplaukei m oteriai su didele n o sim i ir

I4 6
auksiniais lankais ausyse. - Vardu Kolete. K iek žinau,

ligoninėje vykdo gėlių program ą.

- A k , taip, Kolete, - šiltai ištaria nuo kom piuterio

akis pakėlusi registratorė ir parodo ranka: - E ik it tie­

siai k o rid o riu m , jos kabinetas priešais dovanų par­

duotuvę.

- A čiū , - padėkoju ir nueinu prie atvirų durų. Nepa­

sibeldusi žvilgteliu vidun. Kabinetas pilnas puokščių ir

balionų. A n t vieno parašyta: „Tu - čem pionas!“

Kam pe stovi Kolete. A n t vežim ėlio padeda nevyku­

sią gvazdikų puokštę, perkrautą m uilinėm is gubojo­

m is, todėl vypteliu.

- O , sveika, D žeine, - nusišypso pam ačiusi mane.

- Sveiki, - pasisveikinu ir žengiu arčiau. Šalia jos

m an nedrąsu. - Iš straipsnio laikrašty sužinojau, kad

dirbate čia. Aš... gėlės su tuo susijusios, ar ne? Ir žalios

akys. M es esam nepaprastos m oterys, tiesa?

U ž ausies užsikišusi žilų plaukų sruogą Kolete p rie i­

na prie durų. U ždariusi jas m osteli į kėdę prie rašomojo

stalo, papuošto gloksinija vazonėlyje.

- Prisėsk valandėlei, gerai?

Susm unku į kėdę, o akyse susitvenkia ašaros.

- G ydytoja siūlo daryti smegenų operaciją.

Linktelėjusi Kolete prieina.

- A r tiesa, ką sako m ano gydytoja? - klausiu. - Kad

tie p riep u oliai, la ik in i apakim ai, gadina m ano sm e­

genis?

*47
 - Sunku susitaikyti su tiesa, - prabyla ji. - Niekas

nesupras m ūsų talento taip, kaip mes, - ji p risim er­

kia. - N orėčiau tavęs kai ko paklausti. A r pati jauti,

kad tavo smegenys... kaip sakei, genda?

Papurtau galvą.

- N e, nesakyčiau. Bent jau aš taip nem anau. Tačiau

gydytoja H eler prim ygtinai siūlo operuotis, o aš visą

gyvenim ą ja pasitikėjau.

Kolete suploja rankom is.

- K ad ir kokių išvadų norėtų žm onės, m oksliškai

m ūsų patirties nepaaiškinsi. Šeštojo dešim tm ečio pa­

baigoje vienai m oteriai iškilo panaši m edicin in ė d i­

lema. Jos pavardė buvo Felicija A rkur. Neaišku, ar jai

neužteko jėgų susidoroti su savo talentu, o gal kas kita

nulėm ė. Bet galiausiai ji sutiko daryti lobotom iją. Visą

lik u sį gyvenim ą praleido gydym o įstaigoje. Pavartyk

knygą. Jos puslapiai tušti. Ji nebaigė savo kelionės.

- Tai ką m an daryt? - klausiu virp an čiu balsu.

- Tau tereikia nustatyti šešias m eilės rūšis, - sako

Kolete. - D žeine, tau tu ri pavykti. Tiesiog turi. Paža­

dėk, kad pavyks.

Nusišluostau ašarą.

- Pasistengsiu.

- G erai.

Ištiesusi ranką paliečiu vieną ryškiai raudoną glok-

sinijos žiedelį.

- K odėl paskyrėt savo gyvenim ą gėlėms?

I4 8
 Ji valandėlę tyli, tada g ilia i atsidūsta.

- Nes aš taip p atiriu m eilę.

Eidam a iš ligon in ės ir važiuodam a nam o, paskui

vedžiodam a Šerną, kovo saulutei šildant veidą, apgal­

votu jos žodžius.

- A trod a i gundančiai, - sako Lo.

Jau po penkių, o pusę šešių sutarėm su Karnų susi­

tik ti „Pas Louelą“. T im p teliu sijoną.

- A r nebūsiu šiek tiek persistengusi? G a l einu nam o

persirengti džinsais.

- Jokiu būdu, - užprotestuoja ji. - A tro d a i puikiai.

N esi pratusi vaikščiot į pasim atym us, bet šitaip, m iela

drauge, rengiam asi einant į pasim atym ą. R eikia pasi­

tem pti ir tau tai kuo puikiausiai pavyko.

Atsidustu.

- Nežinau. K ažin, ar tas vaikinas m an tikrai patinka.

Jis toks...

- Koks?

- V isų pirm a tiesmukas. Per daug savim pasitikintis.

Pasipūtęs.

- V y ru i tin ka bū ti pasipūtusiam , - nusijuokia Lo. -

Na, o pasitikėjim as sujaudina. Pamatysi.

- Abejoju, - atsakau. - Be to, šiek tiek neram u, nes

papasakojau jam apie savo... talentą.

- M atyti meilę? - atsiliepia iš kasos im dam a pinigus.

- G eriau jau būčiau nesakiusi.

149
 - Bet pasakei, - taria dalykišku tonu, - tikriausiai to­

dėl, kad nuojauta tau pakuždėjo, jog gali juo pasitikėt.

- V is tiek nervinuosi.

- V aikščioti į pasim atym us žiauru, - taria Lo, dėda­

m a banknotus ir čekius į krūvelę, paskui įkiša juos į

voką, vėliau nuneš į banką. - Ž in a i, apie ką pastaruoju

m etu daug galvoju?

- A p ie ką?

- M an o mama sakydavo, kad dvidešim t devyneri yra

pavojingiausi m etai moters gyvenim e.

Šypteliu.

- M u m s abiem po dvidešim t devynerius. K aip m a­

nai, ką ji norėjo tuo pasakyt?

Lo akim irką pamąsto, paskui linkteli.

- Sakė, kad tai m etai, kai esame ant savo ateities

slenksčio - niekad prieš tai to nebuvo ir paskui ne­

bebus, - akim irką tyli, tarsi stengdam asi iš m in čių

gilum os p risim in ti m otinos balsą. K aip ir aš, L o m o ­

tinos neteko paauglystėje. Tai dar viena iš daugelio

priežasčių, kodėl m udvi susidraugavom e koledže. -

Tai lem iam as laikas. Ji įspėjo mane, kad sulaukusios

šito svarbaus am žiaus kai kurios m erginos pražūva.

Pasiklysta nežinioje arba atsiduria ten, ku r niekad ne­

svajojo atsidurti. K itos p riim a prastus, pasibaisėtinus

sprendim us. O yra tokių, kurios gyvena drąsiai, gar­

siai ir nebijo džiaugtis gyvenim u. Regis, m am a sakė:

„G riebk gyvenim ą už kiaušų.“ M a n tai patinka, - ji at­

sidūsta. - Šiaip ar taip, tai pavojingi m etai. Taigi turim

elgtis išm intingai.

Eid am a į turgų galvoju apie L o žodžius. Restoranas

jau čia pat, o viduje p rie staliuko laukia Karnas. Pagal­

voju ir apie Koletę ir jos p rim y g tin į prašym ą užbaigti

savo kelionę ik i trisdešim tojo gim tadienio - tiksliau

trisdešim tojo gim tadienio saulėlydžio. D vid ešim t de-

vyneri. Įdom u, ar ji irg i m ano, kad tai pavojingi metai.

Nespėjus p rieiti restorano suskamba telefonas. Ekra­

ne pam ačiusi F lin o num erį atsiliepiu.

- Sveikas!

- Sveikutė! - atsako. - Ką veiksi per pietus?

- E in u susitikti su tuo rašytoju, Karnų.

- Pasimatymas!

- G a li ir taip vadinti.

- K aip suprantu, tau jis patinka?

- M anau, kad taip.

- N a, jis šaunus vaikinas, D žein e, - toliau kalba

Flinas. - T ik ra i geras. A r jis pasakojo tau apie Joaną?

-Ką?

- Savo m irusią m erginą.

- M iru sią?

- Taip, tai buvo siaubinga, aš visko nežinau, tik nu o­

girdas iš jo draugo A dom o, po viso to gyvenusio kartu

su juo N iujorke. Šiaip ar taip, buvo baisu. Tuom et jie,

regis, su Joana buvo susižiedavę. A b u važiavo į u ž­

m iestį praleisti savaitgalio, m ašiną vairavo jis, nelabai

žinau, kaip ten buvo, tačiau įvyko baisi avarija. Karnas

lik o gyvas ir sveikas, o Joanai nepasisekė. Ji ilgą laiką

buvo ištikta kom os ir nebeatsigavo. A m nezija, stipriai

sužalotos galvos smegenys ir panašiai. Karnas išėjo

nem okam ų atostogų ir metus ją prižiūrėjo. Adom as

buvo nuėjęs aplankyti Kam o sunkiausiu m etu ir sakė,

kad buvo be galo gražu žiūrėti, kaip vyras rūpinasi

m oterim . Jis ją m audydavo, šaukšteliu m aitindavo. Vėl

m okė vaikščiot. Kalbėdavo apie m eilę.

- K okia liū d n a ir jaudinanti istorija, - atsidustu. - O

kuo viskas baigėsi?

- Ją ištiko insultas, - atsako Flinas. - Kom plikacijos

dėl sužalotų smegenų.

- Kaip... tragiška, - pratariu. - Esu šokiruota.

- Taip. M a n atrodo po to jis pasikeitė, sunkum ai

žm ogų pakeičia. T ik įsivaizduok, tu ri m ylim ą žm ogų,

o jį vienu akim irksn iu iš tavęs atima.

- D abar suprantu, kodėl jis n etiki m eile. Jis m ylėjo,

bet jos neteko.

- Taip, - pakartoja, - bet nesakyčiau, D žeine, kad

jis nebetiki m eile. M a n atrodo, Karnas surim tėjo, nes

žino, kad gyvenim e nesi dėl nieko užtikrintas.

Eidam a į restoraną galvoju apie tai, ką papasakojo

Flinas. Karnas sėdi prie stalo. Iškart mane pam ato ir

pamoja.
 Nekreipdama dėmesio į administratorę, nueinu priėjo.

- Sveikas. - Sėsdamasi truputį jaudinuosi.

- P u ik ia i atrodai, - pagiria.

N usivelku paltą ir pakabinu ant kėdės.

- A čiū . - Jaučiu, kad žiū ri į mane. U žu o t pažvelgusi

į jį, apsidairau po restoraną. - A r esi čia kada buvęs? -

p risiverčiu pažvelgti į jį, vis dar nenuleidžiantį nuo

manęs žvilgsnio.

- N e, - atsako. - Su F lin u pirm am e kurse tokiose

vietose nesilankydavom , o nuo tada Siatle nebuvau. -

Patylėjęs priduria: - Pala, ar tik ne čia film avo vieną

sceną iš film o „Nem iegantys Siatle“?

- Taip, - atsakau, - tą vietą, ku r Tom as Hanksas su

draugu kalbasi apie...

- Tiram isu , - abudu ištariam vienu metu.

Nusišypsau ir pažvelgiu į šalį.

- N esitiki, kad nuo N aujųjų nesim atėm , - sako jis.

- T ik ra i, - pritariu. - Keista, kaip greit lekia gyve­

nim as, - prikandu lūpą priekaištaudam a sau už tokią

tuščią ir švelnią pastabą.

- Ką gi, - p rid u ria Karnas, - džiaugiuosi, kad paga­

liau vėl susitikom . A š galvojau apie tave.

Pažvelgiu jam į akis.

- T ikrai?

- Taip.

Jis pasitikintis, net drąsus. L o pritartų. Tačiau vis dar

nežinau, ką m anyti apie jo dem onstratyvų drąsum ą.

 - O tu, ar galvojai? - klausia.
- Turbūt, taip, - atsakau ir pajuntu, kaip užkaista
skruostai.
- Ž in a i, apie ką vis galvoju?
Papurtau galvą.
- A p ie ką?
- Ką tąsyk papasakojai apie save, - atsako. - A p ie
savo talentą. Sugebėjimą, - nutilęs ištaria pusbalsiu, -
m atyti m eilę.
- A , - tarsteliu, - tikėjausi, kad šios temos neliesim .
- Kodėl?
- Nes tai... sudėtinga.
- A r pasitiki m inim ?
- A r pasitikiu? - pakartoju šyptelėjusi. - A š tavęs
beveik nepažįstu.
- Bet pasitikėjai tą vakarą, kai susipažinom , - atre­
m ia jis. - Kodėl ir toliau neturėtum pasitikėti?
Lin kteliu .
- Tavo tiesa.
Padavėjas atneša d vi m a rtin io taures, užsakytas
Kam o prieš m an atsisėdant. Susidaužę gurkštelim .
- Štai ką norėčiau sužinoti, - taria Karnas. - K a i esi
kur nors, ku r renkasi poros, kas tau būna?
- N a, gali būti įdom u, - atsakau atsargiai.
- K aip tai?
Papasakoju, kaip viskas dažniausiai vyksta, ir jis iš
nuostabos, o gal iš netikėjim o, o gal dėl abiejų priežas­
čių, papurto galvą.
 - A š sužavėtas. Taigi sakai, kad apsidairiusi po pa­
talpą tikriausiai pam atysi ką nors, kas sužadins tavo...
talentą?
Lin kteliu .
- M e ilė būna v iso k ia ir visur. Jeigu tikra, aš ją
pam atysiu.
- A r skauda? - klausia Karnas į delną atremdamas
smakrą.
Papurtau galvą.
- Iš tik rų jų ne. D ažniausiai jaučiu spaudim ą galvoje.
O paskui aptemsta akyse. Kartais visiškai nieko nem a­
tau. Tada netenku orientacijos, truputį nem alonu, bet
šiaip jau neskausm inga.
Jis susimąsto, paskui linkteli.
- P rivalo b ū ti koks nors m okslinis paaiškinim as.
T ik ra i turėtų būti.
- K alb i kaip m ano neurologe, gydytoja Heler, - at­
sakau šyptelėjusi.
Jis lin kteli.
- T ik neįsižeisk, bet tais burtais negaliu patikėti.
- O kas sakė, kad tai burtai? - užsiplieskiu.
- Atsiprašau, - taria Karnas. - N e tai turėjau omeny.
Tiesiog stengiuosi nepam esti galvos.

- O m aniškė galbūt jau neilgai m an priklausys, - sa­

kau. - G ydytoja n ori, kad daryčiau operaciją.

- Operaciją?

Papasakoju šiandien išgirstą n iū rią prognozę.

- Ką ke tin i daryt?

'55
 G ūžteliu.

- Nežinau. Jei atvirai, kartais atrodo, kad būtų geriau

lobotom ija.

Jis nusišypso.

- N a, aš šį bei tą apie tai žinau.

- Ir ką manai?

- A i, nieko labai įdom aus. Praeity ta tema rin kau

m edžiagą straipsniam s, - įsim eta alyvuogę į burną iš

savo m artin io taurės. - Šiaip ar taip, tai buvo senokai

ir nenoriu pasirodyt nuobodus.

Prisim enu pokalbį su F lin u apie m irusią Kam o m er­

giną. A r tem om is apie smegenis do m isi dėl Joanos

sužeidim ų?

- O kodėl ėm ei rašyti apie m ediciną? - klausiu.

A k im irk ą susim ąsto, tarsi svarstydam as, ar im ti

kapstytis po praeitį ir atskleisti tiesą apie save, bet jo

akių išraiška greitai pasikeičia.

- M o k a ku r kas daugiau negu už straipsnius apie

sportą, - pajuokauja.

Nusišypsau. K ai padavėjas paklausia, ar norėčiau dar

vienos m artin io taurės, atsakau, kad taip.

- A r m atai porelę štai ten? - sako Karnas keisdamas

temą. Parodo į pokalbį įsijautusią jauną porą. A n t stalo

priešais juos stovi raudonojo vyno butelis. G reitai nuo

jų nusuku žvilgsnį.

- Jie jauni, gražūs, - toliau kalba Karnas, - ir akivaiz­

džiai vienas kitam patinka. A r m anai, kad įsim ylėję?

 Pavartau akis.

- A r tikra i to reikia?

- Taip, - atsako vylingai šypsodam asis.

Atsidususi vėl pažvelgiu į kitą kam bario galą. A k im is

susirandu m inėtą porą. Stebiu, kaip gurkšnoja vyną ir

šm aikščiai juokauja. M ergina v ilk i palaidinę gilia iš­

kirpte, ištiesusi ranką trum pam uždeda vaikinui ant rie­

šo, jis nusišypso. Prisim erkiu, tada pasiruošiu tam, ko

tikiuosi: m an neišvengiamai akis aptrauks tirštas rūkas.

Laukiu, bet nieko neįvyksta.

- Kas yra? - klausia Karnas. - Ką matai?

- N ieko.

- Nieko?

- Nada.

Jis pakraipo galvą.

- Vadinasi, jie nėra įsim ylėję?

- Bent m an nesimato.

Jis nugeria m artinio.

- Bet atrodo tokie... laim ingi.

- Laim in g i, dar nereiškia įsim ylėję, - atsakau. - N u ­

stebtum sužinojęs, kiek daug, tavo m anym u, įsim ylė­

jusių žm on ių iš tiesų vienas kito nem yli.

- Tai jie tik vaidina?

G ūžteliu.

- G a l labiau apsim etinėja. M a n atrodo, žm onės n ori

būti įsim ylėję. Jie n o ri turėti tobulą gyvenim ą ir p ri­

meta tai juos supantiem s žm onėm s.

 - Bet tu juos kiaurai m atai, - taria Karnas.

- Regis, taip, - atsakau.

- Tačiau dažniausiai n enori to matyt?

Atsidustu.

- Jaučiuosi taip, lyg kiščiausi.

- K aip tai?

- N a, jei žinotum , kad tavo geriausio draugo žm ona

jo nem yli? A r pasakytum jam ? O kas, jei tavo brolis

beprotiškai įsim ylėjęs m erginą, ku ri jam nieko nejau­

čia? A r įspėtum jį?

Karnas linkteli.

- Taip, įdom u, - nusišypso ir gurkšteli m artinio.

- V is dar m anim netiki, ar ne?

- N a, ne tiek netikiu, kiek logiškai nesuvedu galų.

- M e ilė nebūna logiška, - atsakau.

- Vėl pradedam nuo pradžių, - taria jis. Tada apsi­

dairo po restoraną ir parodo prie lango sėdinčią porą.

- O kaip tie du? K ą matai?

Vėl atsidustu.

- T ik ra i n o ri žinoti?

Lin kteli.

- Leisk, atspėsiu, - sako jis. - Tarp jų nėra jokios

m eilės. N en o riu pasirodyti storžievis, bet jie visiškai

vienas kitam netinka. Ji jam per graži. T ik pažvelk į tą

vyruką. Plikas ir neūžauga? - papurto galvą. - Sakau

u
„ne.

i$8
 Atsisuku pasižiūrėti į Kam ą taip sudom inusią porą

ir iškart pamatau, kodėl taip griežtai juos įvertino. M o ­

teris - gražuolė. K aip m odelis. O vyras, taip, negražus.

N ė trupučio. L in k teliu Kam ui, kai netikėtai m an im a

tem ti akyse. Pasitrinu jas.

- Kas yra? - klausia palinkdam as į priekį.

Lin kteliu ir užsim erkiu.

- Taip, tai m eilė. Stipri m eilė.

- Stipri meilė?

Lin kteliu vis dar užsim erkusi.

- N eįsivaizduoji, kaip m an spaudžia galvą.

- Tau bloga?

Kelis kartus sum irksiu.

- Tuoj praeis, - atsakau. - M a n reikia į tualetą, -

atsirem iu į stalą, kad išlaikyčiau pusiausvyrą, bet n eį­

vertinu kojų ir šios sulinksta.

Atsim erkiu, jaučiuosi apsvaigusi, skauda galvą. Prie

manęs palinkęs Karnas ir vyras, kuris sėdėjo prie lango.

Jis nosine šluosto m an kaktą. Pastebiu, kad ši iškruvin-

ta. Kraujas mano?

- D žeine, - ištaria Karnas išplėstom is ir nerim o ku ­

pinom is akim is. - D žeine, ar g ird i mane?

- Taip, - sum urm u. - Kas atsitiko?

- N u k rita i ir užsigavai galvą, - paaiškina jis.

- Susitrenkėt ir netekot sąmonės, - taria vyras, k u ­

rio m ergina (žm ona?) superm odelis. - Jums iššoko

didelis gumbas ir prasikirtot kaktą. Bet nieko baisaus.

Nesim ato, kad būtų smegenų sukrėtim as.

Karnas pažvelgia į vyrą, paskui į mane.

- V is dėlto, jei vėliau im s p ykin ti arba pasijusi m ie­

guista, būtų gerai nuvažiuoti į priim am ąjį. Smegenų

sukrėtim as būna pasalūniškas. R in kau apie tai m e­

džiagą straipsniui.

Vyras linkteli.

- Taip, jeigu pykins, tuojau pat nuvežkit ją pas

gydytoją.

Karnas šypteli.

- Pasisekė, kad atsitrenkei į stalą, šalim ais sėdint

neurochirurgui.

- A š - En d is Vestfildas, - prisistato vyras. - D irb u

H arborvju ligoninėje. O čia m ano žm ona A n a. Šian­

dien švenčiam dešim ties m etų vestuvių sukaktį. Susi­

pažinom čia prieš dvylika metų, - jis m eiliai susižvalgo

su žm ona. - V is dar nežinau, ką ji manyje pamatė. N a,

nebetrukdysim jum s pietauti. Tuoj pasijusit geriau.

Nusišypsau.

- Sveikinu su jubiliejum . A č iū jum s.

Kam ui padavus ranką viduje suvirpu ir jo padedam a

atsistoju.

- M a n taip nesmagu, - sakau vėl atsisėdusi.

- N a, ką tu, - taria Karnas ir kiek pasvarstęs p rid u ­

ria: - Ž in a i, im u tavim tikėti.

160
 M a n o žvilgsnis susitinka su jo ir tą akim irką pa­

juntu, kad jis mane mato. N e tik išorę, bet ir vidų. Jis

supranta mane.

- D žiaugiuosi, - sakau šyptelėjusi. - Labai džiau­

giuosi.

161
 11 S K YR I US

Ry tų B r o d v ėja u s a v en iu 1 1 1 2 -2 0 2

Paėmęs sužadėtinę už rankos Džošas padeda jai išlip ti

iš mašinos. Jau dešim t m in u čių Keitės akys užrištos.

Džošas paruošė jai staigmeną. D id žiu lę staigmeną.

- A r jau galiu n u siim ti raištį? - m aldauja ji. - Aš

m irštu!

- Jau greitai, - sako uždarydam as m ašinos dureles

ir vesdamas ją taku prie trijų aukštų Kapitolijaus ra­

jone esančio nam o su rausvo sm iltakm enio fasadu,

ku rį nupirko jiem s abiem. T ik šią savaitę iš n ekiln oja­

m ojo turto agento gavo raktą. Džošas ilgokai žvelgė į

blizgantį varį. Ž in om a, Keitė verta rūm ų ar pilies, bet

jis visas savo santaupas ik i paskutinio cento sudėjo į

priešais juos dabar stovintį plytų namą, o šis irg i ganė­

tinai įspūdingas. Iš naujo surem ontuotas, trijų aukštų,

l6 2
profesionaliai įrengta virtuvė su šešių degiklių „W olf “

virykle, darbo kam barys viršutiniam aukšte, Keitė ga­

lės ten d irb ti, ir d id žiu lis vonios kam barys su dviviete

dušo kabina. D žošo pulsas padažnėja prisim inus, kaip

jiedu šįryt m audėsi po dušu.

G atvė irg i p u ik i, kaim yn ai nuostabūs. T ik vakar

susipažino su neurologe pavarde H elen Ji pam inėjo,

kad ik i pradinės m okyklos galim a n ueiti pėstute, o jų

m uzikinė program a neseniai laim ėjo valstybinį apdo­

vanojim ą, ir tai D žo šu i sužadino m intis apie tai, kaip

jiedu su Keite čia gyvens. Kiem e skam bėsiančius vaikų

balsus. Jų ateitį.

- D žošai, neįsivaizduoju, kas vyksta? - nekantriai

klausia Keitė. - Juk ne m ano gim tadienis. Ką, po ga­

lais, nuo manęs slepi? - Rankom is apsiveja jam kaklą

ir pirštais perbraukia plaukus.

Jam labai patinka, kai ji šitaip daro. Jokia kita m o ­

teris nelietė jo taip, kaip Keitė. Ji - jėga, ir gyvenim e,

ir lovoje.

Džošas nusišypso, kai abudu prieina paradines naujo

nam o duris.

- G erai, - sako kišdam as raktą į spyną, tada atida­

ro duris ir nuim a jai raištį. - Sveika atvykusi namo,

gražuole!

Keitė ranka užsidengia burną.

- D žošai, turbūt juokauji?

- Tai būtų žiaurokas pokštas, - atsako jis.

163
 - D žošai! - suspinga ji. - Č ia tas namas! Šitą nam ą

m ačiau internete. A š tau jį rodžiau. M an iau , tau visiš­

kai neįdom u.

- Netiesa, - atsako šyptelėjęs, - kitą dieną nuvažia­

vau jo apžiūrėti.

Nustebusi Keitė papurto galvą.

- Bet ju k sakei, kad jis per brangus ir per daug m ies­

tiškas? - sužavėta pažvelgia į sužadėtinį, o tada puola

jam į glėbį. - A r žinai, kad esi pats nuostabiausias vyras

šioj planetoj?

M irktelėjęs uždeda rankas ja i ant klubų ir p rig lau ­

džia prie savęs.

- Eikš, įnešiu tave per slenkstį.

Jai patinka, kaip jis savo stipriom is rankom is ją pa­

kelia ir eidam as vid u n laiko tarsi prizą ar lobį. Džošas

pastato Keitę prieškam bary ir ji perbraukia ranka per

turėklus.

- A r patinka? - klausia Džošas. - N a, ne visam gy­

venim ui, bet, m an regis, p u ik i vietelė pradėti bendrą

kelią.

- Ideali, - atsako Keitė.

- Eikš, - sako im dam as jos ranką. - N o riu tau viską

aprodyt.

Ji seka įkan d in jo per visą namą, kol jie atsiduria

savo miegamajame.

- Č ia p u ik i vieta m ūsų lovai, - sako rodydam as

į sieną kitam e kam bario gale. - Atsibudę m atysim e

164
patekant saulę, - m osteli priešais. - N et šiek tiek m a­

tosi ežeras. M atai?

Ji lin kteli. Bet į ežerą nežiūri. Ž iū r i į Džošą. Ją api­

ma aistra šiam vyru i, k u rį m yli visa savo esybe. Tokia

stipri, apčiuopiam a. Jų akys susitinka ir jied u stipriai,

aistringai pasibučiuoja.

- Ž in a i, m um s taip gera, - sako ji. - K ažin , ar kada

nors egzistavo m oteris, m ylin ti vyrą taip stipriai, kaip

aš tave.

- M u m s tikrai gera, - pritaria jis. - M ū sų m eilė pati

geriausia.

Ji lin kteli.

- Ž in a i, ką žm onės sako apie žvaigždes?

- K ą tu ri omeny?

- K ad kai kurios ugningai dega, ko l užgęsta, - toliau

kalba Keitė, - jos trum paam žės. O kitos silpnai rusena,

yra blankios, bet šviečia daugybę tūkstantm ečių. - Ji

papurto galvą. - M u d u panašūs ir į vienas, ir į kitas.

M es degam aistra, k u ri niekada neišblės.

Džošas stipriai visu kūnu priglaudžia ją prie savęs.

Jis nuvelka jai per galvą m egztinį ir num eta ant kietm e-

džio grindų. Ji atsagsto jam m arškinius, paskui atsega

diržą. Po kelių sekundžių jų lūpos susipina, oda liečia

odą, kūnai susijungia. O tada tuščiom is sienom is n u ­

aidi pasitenkinim o šūksniai.

Jie nam ie.

 12 S KYRI US

Paiko turgus pilnas besibaigiančio pavasario dovanų,

o gėlių parduotuvėje daug klientų, n o rin čių parsinešti

nam o pavasarinių žiedų. Šio antradienio popietę su

L o eisim padėti Keitei m atuotis nuotakos suknelės, ir

nors tokią darbingą dieną parduotuvės anksti uždaryti

nesinori, draugės prašym ą p riim u nedvejodam a.

R akin an t parduotuvę suskam ba m ano telefonas.

Skam bina M erė. Ji im a kūkčioti.

- M ie lo ji, kas nutiko? - klausiu.

- A š laukiuosi, - sako M erė.

- A k , nuostabu, turbūt esi...

- D žeine, jis nebegrįš namo.

- K ą tu ri omeny?

166
 - E lis susipažino su kita m oterim , - im a pasako­

ti. - Ji vardu Ližė. D irb a naujos jo įrašų kom panijos

rinkodaros skyriuj.

- A r pasakei, kad laukiesi? G a l jis persigalvotų?

- N et je i įsivaikinčiau šunį, jam būtų nė motais. Jis

nebegrįš.

- A k , M ere, - atsidustu, - trūksta žodžių.

- T ik ra i. - M erė tuo pat m etu juokiasi ir verkia. -

Esu ir laim inga, ir liūdna, štai kaip jaučiuosi.

- Pasirengusi? - klausia Lo, kai įsikišu telefoną į

rankinę.

Papasakoju apie M erę ir abi sutariam , kad E lis - sa­

vanaudžių savanaudis.

- Eim e pėstute, - pasiūlau atsidususi. - Vestuvinių

suknelių parduotuvė Vestleike, bet tokia graži diena.

Prekystaliai turguje lūžta nuo šviežių produ ktų ,

aplink tvyro naujų galim ybių jausmas. Po ilgos žiem os

ir lietingo balandžio žm onių nuotaika geresnė. N et ir

žuvėdros atrodo linksm esnės. T ik ne Lo.

- G erai, - sutinka ji.

Šįryt į darbą atėjo prastai nusiteikusi, bet nekam an-

tinėjau.

- A r pasakysi, kas tau neduoda ram ybės, ar reiks

spėti?

N u sim in u si gūžteli.

- O i, ne, - sakau, - su G rantu nieko neišėjo?

 - Č ia ir visas paradoksas, - atsidūsta ji, - klostosi
kuo puikiausiai. Per visą gyvenim ą neturėjau m an taip
patinkančio vyro. Ir pirm ą kartą ėm iau galvoti apie
ateitį su kitu žm ogum . Su juo. Deja, ši nežinom a te ri­
torija atrodo tokia... m iglota.
- Kodėl?
- Na, visų pirm a, jis vedęs.
- A , - tarsteliu, - tai jis nepaliko žm onos?
- Labai sudėtinga, - greitai atsako Lo. - Jis su ja tu ri
du vaikus, jie gana pasiturintys, taigi tektų dalintis tu r­
tą. Reikia į viską atsižvelgti.
- O iš ku r žinai, kad jo verta laukti?
- Jaučiu su juo ryšį.
- K ą tu ri omeny?
Ji nusišypso.
- Sunku išreikšti žodžiais. Tai kartu ir jausm as, ir
jaudulys, kuris apim a galvojant apie jį. Jaučiu, kad jis
siekia manęs, o aš jo. Jis m ato m ane tokią, kokia iš tik ­
rųjų esu, ir dievina. M a n tai yra ryšys.
- V is dėlto? - klausiu jusdam a jos žodžių svarbą.
- Jaučiu, kad dvejoja, - nuo riešo nusism aukusi gu­
melę į uodegą suriša žvilgius kaštoninius plaukus. -
Kartais atrodo, kad jam patinka lakstyti pas mane, būti
paslaptingam .

- Jis tarsi n o ri suderinti nesuderinam us dalykus?

- Turbūt, taip, - atsako Lo. - G a l jam patinka jau ­
dulys, ku rį patiria su m anim , o grįžęs nam o džiaugiasi
šeim yniniais patogum ais.

168
 - Sakei, jog m iega svečių kam bary.
- A i, kartą prasitarė, kad žm ona labai skaniai gam i­
na. Perka jam drabužius, nuveža į valyklą. Ir panašiai.
- T a ig i iš tik rų jų jis n o ri ir m eilužės, ir nam ų
šeim ininkės.
L o šypsosi.
- A k , tie vyrai. Ir kodėl mes su jais terliojam ės?
- Bet šitas tau rū p i labiau negu kiti, - tariu kilstelė­
jusi antakį. - Kodėl?
- D žeine, buvau įpratusi išlaikyt persvarą, - sako
ji, - bet šįsyk neišlaikiau, net ir pasąmonėj. - Ji suko­
si. - V is sapnuoju vieną sapną.
- Tai rim ta.
- Šaltą, vėjuotą naktį stoviu viena v id u ry m iško ant
tuščio žvyrkelio. K oja kapstau žvyrą laukdam a, kol
atvažiuos Grantas, atidarys m ašinos dureles ir ištars:
„Sėskis.“
- Kapstai žvyrkelį, - pakartoju.
Ji linkteli.
- Tas veiksm as turbūt reiškia, jog nekantriai lau ­
kiu nežinioj. - Ji suraukia antakius. - N ekenčiu tos
nežinios.
- Tas vaizdas labai pasyvus, - sakau, - leid i kitam
sėdėti prie vairo. D a ry k ką nors.
- D žeine, o kas m an belieka? A š m yliu Grantą. Ir
tenoriu, kad paim tų m ane už rankos ir pradėtų kartu
gyventi.

- U žjaučiu, Lo.

169
 Šįryt ji padarė nuostabią puokštę iš baltų tu lpių ir

hiacintų. Lo m oka idealiai kom ponuoti gėles, gal net

geriau už mane.

- A r žinai, ką m ano senelė sakė apie tulpes? - klausiu.

- Ji žinojo visų gėlių paslaptis, - taria Lo.

- Tulpės yra vienintelės gėlės, kurios ir nuskintos

dar ūgteli porą ar daugiau centim etrų. A r kada nors jas

stebėjai? Tulpės stiebiasi į saulę, ieško jos ir mėgaujasi

ja. N et ir vysdam os išlieka stiprios. Žiedlapiai grakščiai

raukšlėj asi ir nukrinta tarsi drąsios ašaros, - linkteliu. -

Lo, tu esi tulpė, - paim u ir spusteliu jai ranką. - N ors

tau skaudu, bet išlieki grakšti. Ir visą laiką ju d i į priekį.

- A čiū , D žeine, - sako. - M a n šiandien reikėjo tai

išgirsti.

Po kelių m in u čių prieinam vestuvinių suknelių p ar­

duotuvę, iš vidaus pam oja Keitė.

- Sveikos! - šūkteli apkabindam a mus. - A r galit

patikėt, kad kitą m ėnesį išteku?

- Norėtum ėte šampano? - pasiūlo d a ili trisdešim ties

su tru pu čiu pardavėja. Jos akys nuleistos, tarsi prieš tai

būtų verkusi, o dabar bando nuslėpti.

Pažvelgiu į Lo, tada į Keitę ir gūžteliu:

- K odėl gi ne?

Ji visom s paduoda po siaurą taurę. Stebėdama besi­

sukančius ir šokančius šam pano burbuliukus, galvoju

apie šalim ais stovinčią m oterį. Kad dirbtum vestuvinių

suknelių parduotuvėje, turi tikra i tikėti m eile arba būti

170
visai ja nusivylusi. Žvilgteliu į jos pirštus ir pastebiu,

kad netekėjusi. K a i Keitė su L o nueina apžiūrėti Veros

Vang suknelės, ji iš kišenės išsitraukia nosinaitę ir p ri­

deda prie akių.

- Atsiprašau, - ištaria. - M a n šiandien labai sunki

diena.

- Regis, ne tau vienai, - atsakau. Ji nusišypso, tarsi

m ėgindam a nugalėti sielvartą, nepasiduoti.

- Šiuo m etu m ano gyvenim as visiškai pakrikęs, - iš­

taria. - Pernai tokiu m etu buvau nuotaka. Žengiau per

bažnyčią kupina pačių geriausių ketin im ų ir tikėjau

ateitim su žm ogum , ku rį mylėjau arba m aniau m ylinti.

- Kas nutiko?

- Paaiškėjo, jog viskas, ką m aniau žinanti apie jį,

buvo melas, iliuzija, - atsidūsta ji. - Jo darbas, praeitis,

pažadai. Viską melavo. - Ji vėl nosinaite nusišluosto

akis, o aš pagalvoju apie savo talentą - būčiau galėjusi

išgelbėti ją nuo šios širdgėlos. Bet ar būčiau pasakiusi?

M es atsisėdam ant suoliuko, stebiu, kaip m erginų

grupelės aikčioja ir šūkčioja priešais būsim as n u o ­

takas.

- A r tau patinka čia dirbti?

- Jei atvirai, tai ne, - atsako. - D irb u tik puse etato,

kad pragyvenčiau. Iš atlyginim o sum oku už buto n u o ­

mą. O kai nedirbu, užsiim u savo menu.

- O ką kuri?

- Esu keram ikė.

 Pagalvoju apie Fliną. Jam patiktų šita m oteris. Ž i­

nom a, todėl, kad graži, bet jam patiktų ir suskilinėjęs

jos porcelianas. Ji ne tokia kaip kitos, su ku riom is jis

susitikinėjo, lėkštos ir prisidažiusios.

- M a n o brolis tu ri galeriją Pionieriaus aikštėje. G a ­

lėčiau ju d u supažindinti.

- A k , dėkui, - atsako. - Bet aš labai droviuosi rodyti

savo darbus. D a r niekas nematė, na, tik m ano katinas

Sezanas.

Nusišypsau.

- Turbūt sunku, kai liū d i, ap lin k m atyti tiek daug

laim ingų veidų.

Ji papurto galvą.

- Nesakyčiau, kad ši vieta laim inga.

- K ą tu ri omeny?

- Vestuvinių suknelių parduotuvėse tvyro netikras

laimės jausmas, - paaiškina ji. - A išku, retkarčiais ateina

laim ingų nuotakų. Bet dažniausiai jom s visai nerūpi jų

ar pam ergių suknelės. Jos tiesiog džiaugiasi, kad išteka

už m ylim o žmogaus, - papurto galvą. - Bet tokių pasi­

taiko retai. D idžium a teka ne iš meilės, o iš meilės idėjos.

-Otų?

- Žvelgiant į praeitį, taip. Ž in au , jog savo vestuvių

dieną turėjau įsiklausyti į apėm usią dvejonę. G a ila ,

niekas nepasivėdėjo į šalį ir nepasakė: „Netekėk už jo .“

- A r būtum paklausiusi?

- G a l ir būčiau.

172
 Prieina Keitė ir L o su glėbiu pam ergių suknelių.

- K u rios tau patiko? - klausiu Keitės.

N usišypsojusi ji gūžteli.

- Verčiau jūs pačios rinkitės. M a n nelabai svarbu,

ką vilkės pamergės.

M u d v i su pardavėja reikšm ingai susižvalgom e.

- Keitė atrodo tokia laim inga, - sako Lo, grįžtant į

turgų.

- Taip, - atsakau. - Ž in a i, aš matau m eilę. K ai jie

kartu. Lo, tokią stiprią, - nutilusi prisim enu, kaip ap­

tem o akyse juos susitikus. Turėčiau džiaugtis jų laim e.

Ir džiaugiuosi. Bet jaučiuosi prislėgta m inties, kad savo

pačios gyvenim e tokios m eilės niekad nem ačiau, kad

esu jai akla.

- Vėliau su Karnų eisit ku r nors išgert, ar ne?

Ž vilg teliu į ra n k in į la ik ro d į ir nusišypsau.

- Šeštą susitinkam „II bistro“.

- Jis įk rito tau į širdį, - sako Lo.

N ervingai nusijuokiu.

- N a, kažin, ar taip sakyčiau.

- K ą gi, - taria ji, - aš tavo talento neturiu, bet apie

tai, ką matau, galiu šį tą pasakyt. M anau, tu ik i ausų

jį įsim ylėjusi.

- Iki ausų? - pakartoju. - Labai abejoju. Susidom ė­

jusi, taip, bet kartu ir atsargi. D a r labai m enkai pažįstu

Kam ą. Tiesą sakant, jis šiek tiek paslaptingas.

l75
 - V isų pirm a, - pareiškia Lo, - savo pačios labui

esi per daug atsargi. O antra, paslaptingum as - ideali

vyro savybė.

Lin kteliu .

- Karnas slepia vieną savo pusę. Pavyzdžiui, retai

kalba apie karjerą arba straipsnius. Turėjau pasiknisti

internete ir paskaityti jo straipsnių, kad susidaryčiau

įspūdį, kas jam rūpi, kas jį įkvepia.

- Ir kas gi?

Dvejoju.

- N a tokie žm onės... kaip aš.

- K ą n o ri tuo pasakyt?

- Jis rašo apie neurom okslą. Įvesk į guglą jo pavardę

ir rasi daugybę straipsnių apie įvairaus p obūdžio sm e­

genų ligas. - Pakraipau galvą. - N ežinau.

- Taigi jis rašo apie smegenis ir susitikinėja su pus­

kvaiše, - nusijuokia Lo. - Fotografai veda savo m ode­

lius. Virtuvės šefai parsiveda nam o padavėjas. Ir tu ne

išim tis. N ieko čia tokio.

Šypteliu.

- H m , puskvaišė?

- G eriau negu psichė, - atsako pašaipiai.

Prieš pasipuošdam a sijonu ir laisvai krentančia p alai­

dinuke, išvedu trum pam po turgų pasivaikščioti Šerną.

Eidam a per vestibiulį pasiunčiu oro b u čin į telefonu

174
kalbančiam Bernardui, praeinu pro M eriveter, bet Hei­

nes už prekystalio nesimato, taigi einu toliau.

- Sveika, gražuole, - pasilabina M elas. - G a l ko rei­

kia? Vogue žurnalo? Laikraščio?

- Ne, dėkui, - atsakau. - Tu riu parvesti Šerną namo, -

ir pakuždom is prid u riu : - Šįvakar einu į pasim atym ą.

M elas plačiai nusišypso.

- Su rašytoju?

- Taip.

Jis lin kteli.

- G ražus vyrukas.

- Pala, ar buvot susitikę?

- Taip, - atsako, - vakar buvo užėjęs. Sakė, jog dirba

Times. Klausė, ar pažįstu „G ėlininkės“ savininkę. Ž i­

nom a, pažįstu, atsakiau. M a n pasirodė smalsokas. Bet

toks jau žurnalisto būdas, a? Sakė, kad judu draugaujat.

Šypsausi, bet kažkas čia ne taip.

- Keista, - sakau, - jei buvo atėjęs į turgų, kodėl

neužsuko pas m ane pasisveikint?

- Jis daug klausinėjo, bet pats nebuvo šnekus, - grei­

tai atsako M elas. - K ie k žinau, skubėjo pas kažką im ti

interviu, žodžiu, labai užsiėmęs.

- Taip, - ištariu. - Ką apie jį manai?

- A trod o nekvailas vaikinas, - jo akyse matau rū ­

pestį, ko k į turbūt jaustų m ano tėvas, jei būtų šalia. -

Širdele, naudok savo makaulę.

 Šypsausi.

- G erai. Visada ja naudojuosi. G a l per daug. Sten­

giuosi labiau įsiklausyti širdies balso.

- G erai, bet kad ir ką sakytų širdis, tegul sprendžia

protas. D žeine, tau ant pečių ne kopūstas.

Kaip tik tuo m etu pro šalį lėtai praeina anglė Vivjana.

Jos ku ln iu kai kaukši į g rin d in io akm enis, pasipuošusi

gražiai surišta elegantiška kaklajuoste, kedenam a p a­

vasarinio vėjelio.

Atsisukęs M elas pažvelgia į ją.

- Sveika gyva! - pasilabina ir lieka truputį išsižiojęs.

Vivjana atsisuka, tarsi pirm ą kartą jį matydama.

' - D ovanokite, - ištaria ant nosies nuleisdam a a k i­

nius nuo saulės. - Kažką sakėte? - jai prie kojų am si

terjeras, o m ano akis aptraukia lengva m iglelė.

- N e, ne, - greitai atsako jis. - T ik palinkėjau geros

dienos.

- Ką gi, - ištaria pyktelėjusi Vivjana, - ir jum s geros

dienos.

- T ik pam anyk, - jai nutolus sukužda M elas.

Pasitrinu akis stebėdamasi, iš ku r čia m eilė. M elas

akivaizdžiai varvina seilę žiūrėdam as į ją, bet ji atrodo

visiškai jam abejinga.

- K ą gi, - ištaria jis. M a to si, kad įsižeidė dėl jos

žvilgsnio. - Turbūt tau metas į pasim atym ą.

Šypsausi jam .
 - T ik neįsižeisk, - ištariu akim irką padvejojusi, ar

jam sakyti. - M anau tu jai... patinki.

M elas išpučia akis.

- Ne, negali būt. A š tik kuklus gatvės pardavėjas, o

ji turbūt užaugo rūm uose.

Papurtau galvą.

- V isa tai nesvarbu, pats žinai. V is tiek manau, jog

jai patinki.

- D žeine, taip kalbi iš draugiškum o, - sako jis. - N ie ­

ko tokio. Žm ogus žino, kas jo nosiai, o kas ne.

- A š taip apie tave nem anau, - patikinu. - T ik ji dar

nežino, ką jaučia. Kantrybės.

A trod o susidom ėjęs, tikiuosi, nesuteikiau jam k la i­

dingos vilties, bet m ano akys nem eluoja. Bent m an

taip atrodo.

- Gerai, - spusteliu jam ranką. - M a n metas, - žengiu

porą žingsnių ir atsisuku. - Tarp kitko, graži varlytė!

Jis tim pteli už kraštų, stipriau suverždamas mazgą,

ir dėkingas nusišypso.

Eidam a m obiliajam e žvilgteliu į feisbuko naujienas:

pastebiu, kad M erė ką tik pranešė, jog laukiasi. Po u l­

tragarso nuotraukėle daugybė pradžiugusių gim inaičių

ir draugų pastabų, į kurias M erė linksm ai atrašė. Tačiau

tarp eilučių, šypsenėlių ir linksm ų paveikslėlių jaučiu,

jog m ano draugė be galo nusim inusi.

Tuojau pat jai paskam binu.

 - K ą tik perskaičiau tavo žinutę, - sakau. - D u o k

D ieve, kad vaikas būtų panašus į tave.

- A čiū , - atsako M erė. Iš balso suprantu, jog verkė.

- Laikykis.

- Stengiuosi.

Telefone girdžiu, kaip kažkas garsiai kala.

- Kas čia per garsas?

- A , tai, Lukas, - atsako ji.

- Lukas?

- M a n o meistras. Pam eni, perdarau virtuvę.

- A k , tiesa.

- A h a, gyvenu statybų aikštelėj. V isu r dulkės. Indus

plaunu vonioj. O Lukas prastai kalba angliškai. K aip

keista, D žeine, bet m an patinka, kad yra šalia. Tiesą

sakant, nežinau, ką be jo daryčiau, kai m an ik i skaus­

m o trūksta Elio .

- G erai. D žiaugiuosi, kad jis tau teikia paguodos.

G ird žiu , kaip pravirksta.

- D žeine, - ištaria silpnu balsu, - kaip m anai, kiek

praeis laiko, kol nustos skaudėt širdį?

- A k , m ieloji, po ku rio laiko nustos.

- Bet kiek laiko turės praeit? D žeine, kažin, ar ištver­

siu, jeigu visą laiką vaikščiosiu sopančia širdim . Dieve,

jaučiuosi taip, lyg visam Siatle paskui save palikčiau

kraujo pėdsaką.

- Tai netruks am žinai, - patikin u ją. - Pažadu. -

M in u tėlei nutilusi prisim enu, kaip mama sielojosi tėtei

išėjus. - Pasak m am os, kiek m etų m ylėjai žm ogų, tiek

m ėnesių tu ri praeiti.

M erė atsidūsta.

- D evynerius metus. Vadinasi, kai pagim dysiu šį

kū d ikį, gal vėl būsiu tokia kaip anksčiau.

- N e gal, o tikrai, M ere. Vėl būsi tokia pat. Tau dabar

sunku suprasti, bet aš žinau. M aratone dalyvaujantis

bėgikas nem ato finišo lin ijos, bet ji yra, tikrai yra. T ik

pasitikėk.

- A čiū , D žeine, - atsidūsta ji. - U že ik kada nors į

svečius, gerai? Parodysiu virtuvę, galėsim užsisakyti

m aisto į nam us ir valgyt iš p o p ie rin ių lėkščių.

Į „II bistro“ atvykstu p en kio m m in u tėm anksčiau.

Turguje po gatve pasislėpęs tylus itališkas restoranėlis

gyvuoja kone tiek pat, kiek ir m ano gėlių parduotu­

vė. Senų vietų sienose susikaupia išm intis. Įėjusi ant

kabyklos prie d u rų pakabinu paltą ir pagalvoju, kiek

kartų kažkas čia piršosi, skyrėsi ir p risipažin o m ylįs.

Prie baro pamatau Kam ą ir prieinu.

- Sveika, - pasisveikina jis uždarydam as nešioja­

m ąjį kom piuterį ir stumtelėdamas m an viskio taurę.

G urkšteliu.

- H m , d irb i prie baro?

- Taip, ik i rytojaus tu riu parašyt. K aip tik baigiu. O

kaip praėjo tavo diena?

- Įdom iai, - atsakau.

m
 Prieina barm enas.

- Panele, ko užsisakysit?

- N orėčiau „M anhatano“.

- Ir kodėl tavo diena buvo tokia įdom i? - klausia

Karnas.

- N a, visų pirm a, gėriau šam paną vestuvinių sukne­

lių parduotuvėje.

Jis atrodo susidomėjęs.

- T ik iu o si, tai ne kasdienis reiškinys?

Šypteliu.

- N e visai.

- A š daug apie tave galvojau, - sako nenuleisdam as

akių.

- Ir aš galvojau apie tave.

Jis išplečia akis.

-O ką?

- N a, daug ką, - atsakau. A p žiū rin ė ju barą galvoda­

ma, ką atsakyti. - M a n atrodo, kad m enkai tave tepažįs­

tu. Tu tikra i apie mane žinai daugiau negu aš apie tave.

Jis susideda rankas ant krūtinės.

- K ą tau papasakot?

- A p ie savo karjerą, - sakau. - M ažai ką sakei. V is

dėlto paieškojusi tavo straipsnių internete sužinojau,

kad m okslinės žurnalistikos pasauly jie labai vertinam i.

K odėl nesakei, kad laim ėjai P u licerio prem iją?

- Turbūt iš kuklum o, - atsako šyptelėjęs.

- Tu jau tikrai ne iš kukliųjų.

180
 - N a, ar tau būtų patikę, jei per pirm ą m ūsų pasi­

matym ą būčiau ėmęs girtis?

- Nelabai, - atsakau. - O kaip dėl tavo buvusių m ei­

lių? A r su kuo nors ilgai draugavai? A r buvai įsimylėjęs?

- O i, ta slid i m eilės tema.

- Teisingai. N epam irškim fakto, kad tu n etiki meile.

- Netiesa, - paprieštarauja. - Sakiau, kad, m ano

m anym u, m eilę renkamės. Tai veikiau pasirinkim as ir

iniciatyva, o ne tik jausmas.

- A k , taigi pripažįsti, kad su m eile susijęs jausmas

yra.

- Taip, m anyčiau, tiesos čia yra, - sako taikiai šyp­

telėjęs Karnas.

- O kada jautei tą...

- Jausmą, - ištariam e su tartin ai, m an užkaista

skruostai ir širdis im a stipriau plakti.

Prisim enu F lin o pasakojimą apie Kam o mylėtos mer­

ginos m irtį ir bem at pasijuntu kalta, jog kam antinėju.

- Jos vardas buvo Joana, - ištaria ir iš to, kaip su-

kosti, suprantu, kad vien ištaręs jos vardą vis dar labai

susijaudina.

U ždedu ranką jam ant riešo.

- N ieko tokio, jei nenori, gali nepasakot. Nenorėjau...

- N o riu tęsti, - ištaria švelniai. - N o riu , kad žinotum

apie šią m ano pusę.

Lin kteliu ir klausausi jo pasakojim o apie tai, kaip per

avariją ji buvo sužeista ir galų gale m irė.

181
 - Turbūt tam tikra prasm e jaučiu, - kalba toliau, -

kad rašydamas tom is tem om is aš atlieku savo p rie ­

dermę.

- Taip, - ištariu švelniai. M a n iš karto paaiškėja,

kodėl jis slapukauja, kodėl vengia meilės.

- Beje, - Karnas sudrum sčia tylą, - kitą savaitę tu riu

skristi į N iujorką, į susirinkim us, o paskui savaitei su

reikalais į Čikagą. K ai grįšiu, pas mane atvyks tėvai.

Jeigu tu nieko prieš, norėčiau su jais supažindint.

- Ž in o m a, m ielai su jais susitiksiu, - atsakau plačiai

nusišypsodam a.

- Ž in a u , dar kiek ankstoka p ažin d in t su tėvais, -

sako šyptelėjęs, - tačiau kol kas nespėjau susirasti čia

daug draugų, ir, patikėk, padarysi m an paslaugą. Jeigu

neatsivesiu tavęs, m am a skaitys valandos paskaitą, k o ­

dėl turėčiau susitikinėti su m iela m ergina.

Šypteliu.

- H m , m iela m ergina?

Jis irg i nusišypso.

- Labai prašau vieną vakarą pabūt m ano „m iela

m ergina“.

- Su m alonum u.

Jis paim a m ano ranką ir kai prisiglaudžia, viduje

suvirpu.

- G a l dingstam iš čia?

- G erai, o kur?

l8 2
 - M a n o butas netoli, be to, tu riu balkoną, - pasiū­

lo. - G a lim užsisakyt m aisto į nam us ir stebėt atplau­

kiančius ir išplaukiančius keltus.

- P u ik i m intis, - atsakau nusišypsodam a.

»

Pakeliui į Kam o butą paskam bina Flinas.

- B rolis, - sakau atsiprašom ai. - A š tik m inutėlę.

- Be problem ų, - atsako Karnas, tru p u tį sulėtinda­

mas žingsnį.

- Labas, Flin ai.

- K aip gyvena m ano m ylim a sesutė?

- G erai, - atsakau. - A š su Karnų.

- D u o k jam telefoną. Jis m an tu ri pažadėt neskriausti

tavęs.

Žvilgteliu į Kam ą, jo akys įsm eigtos į telefoną. Ste­

biu, kaip juda d ilb ių raum enys greitai rašant žinutę ar

elektroninį laišką. Įdom u, kam jis rašo.

- Šiuo m etu jis negali su tavim kalbėti, bet pranešk,

kai jis tau pasižadės, - sakau. - O kaip tau sekasi? Su

kokia panele dabar susitikinėji?

Jis m inutėlę tyli.

- Su jokia.

- M a n o broliuko nebedom ina m eilės reikalai? N e ­

gali būt. - N usijuokiu. - Pala, ar vis dar kankiniesi dėl

tos m oters kitoje gatvės pusėje?

Iš tylos suprantu, kad atspėjau.

 - Taip, ar jau buvai su ja susitikęs? Pasakyk, kad bent

pradėjot iš tikrų jų flirtuoti?

- D a r nebuvau su ja susitikęs, - atsako. - Pats ne­

žinau kodėl, D žeine, bet bijau su ja susitikt. Iš to li tai,

kas vyksta tarp m ūsų, atrodo taip stipru. Baisu, kad

susitikę kits kitu nusivilsim .

- Tai ketini taip be paliovos ir flirtu ot pro langą?

- Ne, tiksliau, nežinau. M a n neram u dėl jos. Ji visada

atrodo tokia nusim inusi. N e žin ia ką padaryčiau, kad

tik nebūtų tokia liūdna.

- Tai pasibelsk į jos duris.

Karnas gyvena ties Kedro ir E lio to gatvių kam pu nauja­

me daugiabutyje su tam siom is kietm edžio g rin dim is ir

dideliais langais, su balkonu, iš ku rio atsiveria vaizdas

į E lio to įlanką.

- Tu toks tvarkingas, - nusistebiu įėjusi į svetainę, kur

stovi juoda odinė sofa, fotelis ir kavos stalelis, o ant jo

lygiagrečiai padėti trys nuotolinio vaizdo pultai. Atrodo,

kad net ir pagalvėlė klusniai atsirėmusi į fotelio atlošą.

- N e visai, - atsako. - T u riu nedaug daiktų, gerą

valytoją ir m ažai būnu nam ie. Tvarkingo buto trejetas.

P riein u prie lango.

- Koks nuostabus vaizdas iš čia.

- Taip, - atsako, - tikrai puikus. Nesitikėjau, kad

m an taip patiks Siatlas.

184
 - M iestas įsism elkia į tave, ar ne?

Karnas atkemša vyno butelį, p rip ila d vi taures ir bal­

kone atsistojęs šalia pasiūlo m an taurę. M es pažvelgtam

kits kitam į akis.

- Ir tu į mane įsism elkei, - sako im dam as m ano ran­

ką. N eištraukiu jos. - Pačia geriausia prasme.

G urkšteliu vyno ir nusišypsau.

- A čiū .

A n t virtuvės stalviršio im a vib ru o ti jo m obilusis.

- Atsiliepk, nieko tokio, - sakau.

Nepatenkintas žvilgteli į telefoną.

- N en oriu , bet tikriausiai teks. V isą savaitę bandau

susisiekti su labai svarbiu šaltiniu, galbūt tai jis.

- A tsiliepk, - paraginu.

Jis paim a telefoną.

- K alba Kam eronas Kolinsas, - ištaria pasitikinčiu,

dalykišku tonu. D ie v in u jo balsą, tokį u žtikrin tą ir...

erotišką. - Taip, sveiki. Labai jum s dėkui, kad paskam-

binot, - jis atsiprašom ai žvilgteli į m ane ir kilsteli du

pirštus, tarsi sakydamas: „Tik d vi m inutes.“

Lin kteliu , jis k o rid o riu m i nueina į m iegam ąjį. Pro

pravertas duris nesigirdi, apie ką kalba, bet girdžiu,

kad labai įsijautęs.

Po pen kių m in u čių sugrįžta, atrodo sunerim ęs ir

išsiblaškęs.

- Atsiprašau.
 - M ėgaujuosi vaizdu. - Tai sakydam a paim u jo ran­

ką, stengdamasi vėl pajusti skam bučio sudrum stą ar­

tum ą. - D ėku i, kad papasakojai apie... Joaną.

- Norėjau tau papasakot, - sako sėsdamasis greta. -

Tu ri žinoti mane suformavusias aplinkybes. - A k im irką

mąsto. - Ž in a i, ją turėjo operuoti. G alim as daiktas, ta

operacija būtų išgelbėjusi jai gyvybę, ir ji būtų pasvei­

kusi, bet m irė trys dienos prieš paskirtą operacijos laiką.

- K aip gaila, - ištariu tyliai.

Jis pasikaso kaktą.

- M in ė ja i, kad tavo neurologe siūlo operuotis. Jei

atvirai, tai m an dėl tavęs neram u. O gal operacija iš

tikrų jų gali sustabdyti ko g n ityvin ių funkcijų pablogė­

jim ą, dėl ku rio baim inasi tavo gydytoja?

Atsidustu.

- K o l kas nesu pasirengusi operuotis. Ž in om a, gy­

dytoja H eler m ano, kad elgiuosi kvailai, tikriau siai ir

tu taip pat m anai.

- Nem anau, - sako jis. - Bet žinai, kad aš p ritariu

m okslui. V is dėlto, tai tavo sprendim as, D žein e, ir

niekieno kito.

Lin kteliu .

- G a l skamba beprotiškai, bet aš tik iu tuo, ką m atau.

- T u ri om eny savo talentą, gebėjim ą m atyt meilę?

- Taip, - atsakau. - Tai vid in ė nuojauta. Ir nepaisant

gydytojos H eler įspėjim ų, kad tie priepu oliai kenkia

m ano smegenim s, žinau, jog tu riu tai užbaigti.

m
 Karnas klausiam ai pažvelgia.

- N o ri nustatyt šešias meilės rūšis?

- Taip.

Jis palinksta arčiau.

- A r kada nors svajojai išvysti m eilę savo pačios

gyvenim e?

- Taip, - atsakau. - Tada viskas būtų daug papras­

čiau, ar ne?

- G al, o gal ir ne, - jis staiga nusuka žvilgsnį ir per­

braukia ranka per savo tamsius plaukus.

- K o d ėl taip sakai?

Karnas papurto galvą.

- Šiaip sau.

- Ne, - ištariu kiek tvirčiau nei ketinau. - Sakyk, kas

tau neduoda ramybės?

Iš p rad žių dvejojam ai pažvelgia į m ane. Tada jo

žvilgsnis sušvelnėja.

- M ird a m a ji manęs neatpažino, - taria jis. - A š tiek

m etų ją m ylėjau, rūpinausi ja, o ji manęs net nepažino.

- Todėl, kad sirgo, - atsakau. - Bet ne širdyje.

- Tą patį kartoju ir sau. Tačiau jai m irštant žiūrėjau

į akis ir nem ačiau ten jokios meilės.

- T ik ra i kažkur g ilia i ji tave mylėjo, - patikinu. - T ik

nebegalėjo tos m eilės išreikšti, nes sirgo.

Jis lin kteli.

- Tačiau visus tuos metus mane graužia m intis, kad

m eilę, kaip tą m ygtuką, vienu pirštu galim a įjungti ir

išjungti. Jeigu ją galim a taip greitai apšviesti ir užge­

sinti, kaip ja pasitikėti?

- A k , Kam ai, - ištariu vėl im dam a jo ranką. Jis su­

spaudžia manąją.

Pasislenku arčiau.

- N o riu tave pabučiuoti, - sakau.

Jis nusišypso ir palinksta prie manęs. Jo oda kvepia

m uilu, skalbinių m in kštikliu ir vyru.

- A čiū , kad pasipasakojai. M anau, dabar tave su­

prantu, - p rid u riu .

- A š vis tiek n etikiu burtais, - sako šypsodam a­

sis. - Ir pritarčiau tavo gydytojai, kad yra m okslinis

paaiškinim as...

P ridedu pirštą jam prie lūpų.

- Sutarkime nesutarti. K o l kas tenoriu tave pabučiuot.

Jis dar plačiau nusišypso, tada prideda m ano ranką

prie lū p ų ir švelniai pabučiuoja, paskui delnais suim a

m an skruostus ir priglaudžia m ano lūpas prie savo.

Iš pradžių bučiuoja švelniai, staiga im a b u čiu o ti vis

aistringiau ir akim irksniu pam irštu, koks m etų laikas,

m ėnuo, kelinta savaitės diena. A š susipinu su Karnų,

o jis su m anim .

188
 13 S KYRI US

P u š ų g a t v ė 3 4 2 -4

M elas spokso į savo atvaizdą vonios veidrodyje. Šian­

dien birželio pirm oji ir jis, kaip visada tokiu m etų laiku,

kai čiulba paukščiai ir per turgų vaikštinėja už rankų

susikibusios poros, ilg isi savo m irusios žm onos. Regi

ją veidrodyje, kaip seniau stovinčią jam už nugaros ir

m eiliai apkabinusią per pečius. M iražas atrodo toks

tikras, jog prisiektų užuodžiąs jos kvepalus.

Leisdam asis liftu ir per daugiabučio vestibiulį eida­

mas į gatvę, tebegalvoja apie Adelę. Prieš penkiasde­

šim t m etų jiedu susituokė pirm ą birželio savaitgalį - su

skausmu tai prisim ena pamatęs priešais Paiko turgaus

iškabą pozuojančius vestuvininkus. Nusišypsojęs pa­

m oja balta pūsta suknele pasipuošusiai nuotakai su

aukštakulniais, žengiančiai turgaus g rin d in iu , šalia

189
eina jaunikis. N u o jų neatsilieka fotografas, įam žin an ­

tis tobulas jų m eilės akim irkas.

A delei visada patikdavo vestuvės. V ieną ranką p ris i­

dėdavo prie širdies, kitą paduodavo M e lu i ir ištardavo:

„T ik pažvelk į juos, brangusis. K okie gražūs!“

Adelė buvo ypatinga m oteris. Ji skaitė jį tarsi knygą

ir, net susidūrusi su nem alonia ištrauka, nė kartelio

nepadėjo knygos į lentyną. Ji d ievin o jų meilės istoriją,

net ir sunkius skyrius.

M okyklin ės meilės dažniausiai praeina, bet M elas

ir Adelė laiko išbandym ą atlaikė. O jai susirgus vėžiu,

M elas aršiai kovojo. Jis nenorėjo susitaikyti su m in tim ,

kad liga pasiglemš jo gyvenim o meilę. Deja. Pirm iausia

vėžys sugraužė jos kūną: išsekusi ji svėrė vos keturias­

dešim t penkis kilogram us. O paskui ir protą - taip

surijo jos smegenis, kad ji nebeatpažino M elo.

Adelė m irė prieš aštuonerius metus birželio antrą

dieną. Paskutinį atodūsį išleido po devynių p e n k io ­

lika. M elas laikė jos ranką ir stebėjo, kaip paskutinį

kartą virp a vokai, tada įsiropštė į jos lovą ligoninėje ir

tol laikė apkabinęs, kol jos kūnas atšalo, o slaugytojos

liepė jam eiti namo.

Tą naktį, kai ji m irė, M elas, grįžęs į jųdviejų butą

virš turgaus, pirm ą kartą savo nam uose pasijuto tarsi

svetimas. Be Adelės nam ai atrodė niūrūs. K u r visada

tvyrojo m eilė ir juokas, beliko liūdesys ir sielvartas. Jam

buvo nepakeliam a m iegoti plačioje dvigulėje lovoje,

IpO
užklotoje Adelės su m eile pasiūtu užklotu, todėl susi­

rangė ant sofos. Č ia ir m iega pastaruosius aštuonerius

metus.

Kartais, net ir dabar, ypač šiltom is birželio dienom is,

tikisi pam atyti besišypsančią išnyrant iš už kam po. Pa­

duos jam sum uštinį, pabučiuos ir pasiteiraus, kada grįš

pietų, nors jis kasdien pareidavo nam o pietauti lygiai

penktą valandą. Jai niekad nepabosdavo jo klausti, o

jam nepabosdavo atsakinėti. „Brangusis, kada grįši

nam o pietauti?“ - „Brangioji, penktą valandą.“

Jų bendras gyvenimas savaime ėjo koja kojon, nesėk­

mes ritm iškai keisdavo sėkmės, kaip m ėnulio ryšys su

potvyniu ir atoslūgiu: traukiantis, duodantis ir teikian­

tis vienas kitam pusiausvyrą. Taigi, Adelei m irus, M elas

neteko savojo m ėnulio. Jis išsim ušė iš ritm o. Viskas

atrodė nesuderinta: miegas, valgis, dienos valandos.

Jautėsi kaip tas potvynis, nebežinantis, kada patvinti,

o kada atslūgti. Tiesiog plūduriavo tarsi koks rąstigalis

E lio to įlankoje, pagautas srovės, mėtom as šen bei ten,

kol pagaliau vieną saulėtą birželio dieną buvo išm es­

tas į krantą. Ir pirm ą kartą po ilgo laiko ar net metų,

šiltam e smėlyje išdžiūvo.

M elas stovi prie kiosko atsukęs veidą į saulę. Jam

septyniasdešim t treji, per senas, kad d irb tų diena d ie­

non, bet ką jis veiktų? Pradėtų žaisti golfą? Kiurksotų

prie televizoriaus ir žiūrėtų sportą? Pasišiaušia pagal­

vojęs apie pensiją. Be to, jam patinka jausti gyvenim o

šurm ulį. Turgus prim ena gražią upę, čia nuolat plūsta

žm onės su gėlėmis ir nešini krepšiais su pavasariniais

šparagais, ryškiai raudonais ridikėliais ir m edaus k o ­

riais plastikiniuose puodeliuose. Jam patinka sėdėti

ant upės kranto ir m ojuoti, stebėti ir viską aprėpti.

Retkarčiais praeina kas nors, kas padaro įspūdį. M o ti­

na su vaiku. Jaunuolis su šokių vakaro m ergina, ku riai

prie suknelės prisegta puokštelė ir, be abejo, iš jaudulio

virp a rankos. A rba... m oteris.

Pirm ą kartą Vivjaną turguje pamatė per Kūčias. Ji

už jį ku r kas aukštesnio lygio - nešioja kailiu pam uštą

paltą, yra dygaus būdo ir kalba britiška anglų kalba.

Jis sau kartoja, kad tai vaikiškas susižavėjim as.

Kažkada, prieš A d e le i atsikraustant gyventi į Siat-

lą ir ėm us la n k yti V akarų Siatlo v id u rin ę , panašiai

buvo nusižiūrėjęs Betę L u M a n sfild , m okyklos gra­

žuolę. V ie n ą p en kta d ien į po pam okų jis pasiūlė jai

per pietus kartu išgerti kokakolos, o ji taip atžariai

atsisakė, jog jis prisiekė daugiau niekada n ep am iršti

savo vietos.

Tačiau dabar su Vivjana vėl atsidūrė Betės L u val­

dose. Ir nors visiškai nenutuokia, ar nors šiek tiek pa­

tin ka V ivjanai, jo susižavėjim as ja stiprėja. Pavyzdžiui,

įdom u, kokius kiaušinius mėgsta valgyti, ar ja i taip pat

kaip jam labai patinka klausytis operos? Jis tu ri įp ro tį

kas naktį dairytis m ėnulio, kad bent pam atytų, kaip

kyšteli pro debesį. G a l ji irg i taip daro?

192
 V is kartoja sau, jog kvaila m anyti, kad ji norėtų pa­

žin ti jį taip, kaip jis ją. V is dėlto, jai einant pro kioską,

jis nepajėgia atplėšti žvilgsnio.

Šį ypatingą b irželio rytą pasipuošęs iškrakm olytais

m arškiniais, susišukavęs (nors nedaug plaukų beliko)

M elas sėdi V la d im iro „K iaušinių lizde“, esančiame tur­

guje. Restoraną aštuntajame dešim tm etyje įkūrė rusų

em igrantas. Č ia patiekiam i skaniausi Siatle om letai

ir Benedikto kiaušiniai, todėl kiekvieną penktadienį

M elas įsitaiso už kam pinio stalo prie lango. Jam pa­

tinka skaityti laikraštį ir stebėti žuvėdras, lesiojančias

m oliuskų geldeles seklum oje po langu.

Prie M e lo stalo p riein a V la d im iro anūkas D žonis.

- K aip visada?

- Taip, pone, - atsako linktelėjęs M elas. Jeigu reikėtų

garsiai pasakyti savo užsakymą, šis skam bėtų taip: „D u

iš abiejų pusių apkeptus kiaušinius ir nesijotų m iltų

skrebutį. K a i turėsit m inutėlę, b ū kit geras, atneškit

rp i u i v a
„Tabasco padažo.

D žon is nueina į virtuvę, ir tuo m etu sugirgždėjusios

atsidaro restorano durys. Atsisukęs M elas tarpdu ry

išvysta Vivjaną. Pasipuošusi juoda suknele ir p ilk u

kašm yro m egztuku ji atrodo gražiai. A n t kaklo kabo

karoliai. K a i pastebi jį, jos lū p ų kam pu čiai vos vos

pakyla. N ors ir m enkiausia jos užuom ina į šypseną

priverčia M elą švytėti.

- Sėdėsite viena? - klausia iš virtuvės atėjęs D žonis.

 - Taip, - šaltai atsako Vivjana. Jo klausim as ją švel­

n iai suerzino. A rg i nesupranta, kad nereikia kreip ti

dėm esio, kai ateini valgyti vienas?

Jis pasodina ją už stalo šalia M elo.

- Iš čia m atyti gražiausias vaizdas mieste, - sako

D žo n is atitraukdam as jai kėdę.

- M atau, - atsako žvelgdam a į įlanką.

D žo n is paduoda jai valgiaraštį. M elas stebi, kaip ji

laiko jį užverstą savo dailiose išpuoselėtose rankose'

- D u iš abiejų pusių apkeptus kiaušinius ir nesijotų

m iltų skrebutį be sviesto, - užsisako aiškiai iš patirties.

D žon is susižvalgo su M elu .

- P u ik ia i pasirinkote, - pasako. - Tuojau atnešiu.

V ivjan a stebi vaizdą pro langą. M elas daug kartų

perlanksto ant kelių padėtą servetėlę ir vis žiojasi kažką

sakyti, bet nutyli. K ažin kodėl viskas, ką norėtų pasa­

kyti, atrodo neverta jos dėm esio. Taigi sėdi tylėdam as

ir mėgaujasi jos artum u.

D žon is grįžta nešinas vienodais patiekalais, tik ant

M elo stalo padeda „Tabasco“ padažą.

- Skanaus, - p a lin k i ir nueina pasodinti ką tik į res­

toraną įėjusių žm onių.

M elas kiaušinius gausiai apšlaksto aštriu padažu.

Prieš pradėdam as valgyti pakelia akis ir jo žvilgsnis

susitinka su Vivjanos.

- Atsiprašau, - taria ji. - A r galėčiau pasiskolinti

„Tabasco“ ? Regis, ant m ano stalo nėra.

m
 M elo žvilgsnis nušvinta, jis negrabiai padeda šakutę.

- Su m alonum u, - ištaria du žodžius, ku riais iš­

reiškia viską, ką jaučia šiai paslaptingai m oteriai. Jam

m alonu sėdėti šalia jos, paduoti padažą ir paslapčia

pusryčiaujant susižvalgyti.

Jam tikrai m alonu.

Papusryčiavusi Vivjana atsiskaito ir pakyla, bet, prieš

išeidam a pro duris, atsisuka į M elą ir taip pat ištaria

du žodžius:

- Geros dienos.

D u rim s užsidarius ir jai pradingus turguje, M elas

pagalvoja: „Iš tiesų, labai gera diena.“

 14 S K YR I US

Birželio 9 d.

Išgirstu virtuvėje skam bant m obilųjį, mat palikau ten

įkrau ti, ir sudejavusi atsisėdu lovoje. Šernas kilste ­

li galvą nuo gulto, tada vėl padeda, m ėgdžiodam as

m ano susierzinim ą, kad pažadino prieš aštuonias. Iki

vėlum os dirbau parduotuvėje, turėjau užbaigti kom po­

nuoti puokštes Keitės vestuvėms - šešiasdešimt vazų

su baltom is hortenzijom is, apkaišytom is vilkdalgiais,

n em inint įm an trių puokščių cerem onijai bažnyčioje,

todėl tikėjausi valandą ilgiau pam iegoti, kad šiandien

turėčiau energijos ir kaip vestuvių floristė, ir pam er­

gė. Deja, vakar pam iršau išjungti telefono garsą, todėl

dabar... esu pažadinta.

N uklupinėjusi į virtuvę, ekrane pamatau gydytojos

H eler pavardę.

I<)6
 - A lio ? - atsiliepiu užsim iegojusi.

- Atsiprašau, D žeine, kad taip anksti skam binu, -

sako gydytoja, - bet vis galvojau apie tave. N u o pasku­

tin io apsilankym o praėjo keli m ėnesiai. Tu žinai m ano

nuom onę dėl operacijos. D žeine, tai nauja procedūra

ir rizik a m in im a li. M anau, tai vienintelė išeitis, todėl

privalai ja pasinaudoti. N erim auju dėl tavęs.

Atsidustu.

- G ydytoja Heler, šiem et nenorėčiau d aryti opera­

cijos.

- V is dar tik i tuo, ką sakė toji m oteris, ar ne? Kad

tuos priepuolius sukelia tavo talentas?

- Taip, - atsakau. Širdis im a sm arkiau plakti pagal­

vojus apie Koletę ir jos nurodym us būtinai nustatyti

šešias m eilės rūšis. - N ors ir labai jum is pasitikiu ir

suprantu jūsų rūpestį, jaučiu, jog privalau tai padaryti.

Pajuntu gydytojos H eler nusivylim ą.

- N et je i pakenks tavo galvos sm egenim s? M es

nustatėm e labai kenksm ingą tų p rie p u o lių poveikį,

D žeine. K iekvien ą kartą ištikus p rie p u o liu i yra p a­

žeidžiam as ir ardom as tavo galvos smegenų audinys.

Padėtis vis blogėja.

Susm unku į sofą.

- G a l jūs ir teisi, - atsidustu, - galbūt gailėsiuosi

savo sprendim o. Tačiau nuojauta m an kužda nesu­

stoti. N egaliu paaiškinti, kodėl ir kaip, bet žinau, jog

privalau.

m
 - D aviau tau pačius geriausius savo, kaip gydyto­

jos, patarim us, - taria gydytoja H elen - T ik iu o si, dar

apsvarstysi.

- Taip, apsvarstysiu, - sakau.

- D žeine, - kreipiasi gydytoja Heler, - dar štai kas.

Nenorėjau sakyti, bet... tiesą sakant, ne. Atsiprašau.

Aš... nieko tokio.

- K ą norėjot pasakyti, gydytoja Heler?

- Atsiprašau, - pakartoja dar kartą, - nereikėjo u ž­

sim inti. M a n nedera kištis.

- Nesuprantu.

- T ik būk atsargi, - įspėja ji.

- Nesuprantu, kodėl?

- A š jau ir taip daug pasakiau.

- A p ie ką galvoji? - paklausia Lo, kai stabteliu ant

apatinių bažnyčios laiptų ir užsižiūriu į dangų. Lengvos

debesų Vilnelės prim ena žydram e danguje patiestus

plonus nėrinius.

- M a n o m am ai, - sakau pusiau šypsodam asi, - labai

patikdavo vestuvės.

- Ž in au , - švelniai atsako Lo.

- Ji leisdavo m an pasim atuoti savo velium ą, - im u

pasakoti, - k u rį dėvėjo tekėdam a už tėvo. Pritraukusi

kėdę užsilipdavau, kad pasiekčiau viršu tin į kom odos

stalčių, ir atsargiai jį išvyniodavau. Ji uždėdavo velium ą

m an ant galvos ir aš pasijusdavau tarsi princesė.

198
 Lo žvilgsnis nuo debesų nukrypsta į mane.

- B aim in iesi, kad pati nesulauksi tokios svarbios

dienos?

G ūžteliu.

- T u ri omeny, vestuvių? Ne, tai ku r kas svarbiau. Aš

nerim auju ne dėl vestuvių.

- O meilės? - ištaria dalykiškai.

Lin kteliu .

- A š irgi, - sako ir spusteli m an ranką.

Kartu pakylam e laiptais. Cerem onija prasidės trečią,

turim e laiko greitom is apžiūrėti bažnyčios gėles: frezi­

jas ir baltas rožes su kelių atspalvių - nuo baltutėlaičių

ik i žalsvų - hortenzijom is.

Iš nuotakos kam bario pasirodo Keitė su m am a ir

išvydusios žiedus aikteli.

- Tiesiog tobulos, - ištaria Keitė, ir akyse sužiba

džiaugsm o ašaros. Aš tuo tarpu pasilenkusi prie galinio

klaupto perrišu kaspinu p ritvirtin tą puokštelę. - A te i­

kit abidvi, mes jus papuošim . Ką tik atvažiavo M erė, ji

sušukuos aukštyn jum s plaukus.

- Aukštos šukuosenos, - šypteliu kartu su Lo eidama

ko rid o riu m i įkan d in Keitės.

- D ie v in u vestuves, - sako M erė, po akim irkos im ­

dam a m ano plaukų sruogą ir vyniodam a ant žnyplių

plaukam s garbanoti. - A pim a naujų galim ybių jaus­

mas. D u žm onės viešai pareiškia m ylintys vienas kitą.

Nusišypsau.

199
 - A š irgi. N u o oro uostų, vestuvių ir lig o n in ių apim a

vid in is virpulys.

- Pradžia ir pabaiga visada skaudžiai m alonios, - il­

gesingai ištaria M erė, prisegdam a m an garbaną. - K aip

rašė F. Skotas Ficdžeraldas? K ie k pamenu: „Aš ją m yliu,

ir tai visko pradžia ir pabaiga.“ N o riu būti taip m ylim a.

T virta i ir sąm oningai.

Ž in a u , kad tie žodžiai įgelia Lo, nes atsisėdusi į kėdę

daryti šukuosenos tuojau pat pakeičia temą.

- M u m s reikia suplanuoti m erginų išvyką žiem ą ir

nuskristi, ku r saulėta.

M erė parodo į pūpsantį pilvą.

- Tačiau m an teks kartu pasiim ti ir mažą svečią.

- N ieko tokio, mes m ylim kūdikius, - atsako Lo.

M erė šypsosi.

- M anau, ji tik ra i pritaps.

Išplečiu akis.

- J i?
- Taip, - atsako M erė. - K ą tik sužinojau. Laukiuosi

mergaitės.

- Ta proga išgerkim šam pano, - pasiūlo Keitė p ri­

eidam a su ką tik atkim štu buteliu. Su ilga suknele ji

atrodo pribloškiam ai. Padedu jai prie įm antrios šukuo­

senos prisegti velium ą, o L o pasilenkia prie veidrodžio

ir iš naujo raudonu lūpdažiu pasidažo lūpas.

- G alb ū t k u ri nors pagausit m ano puokštę, - taria

Keitė, nužvelgusi mane ir Lo.

20 0
 Nusišypsau, bet L o paniursta.

- M a n ta trad icija nepatinka, - sako krestelėjusi

galvą.

Iš akių matau, kad susirūpinusi, reiks vėliau pasi­

teirauti apie G rantą. G a l kas atsitiko arba neatsitiko.

N etikėtai Keitė atsisuka į mane:

- K ie k lik o ik i cerem onijos pradžios?

Ž v ilg te liu į savo m o b ilų jį, padėtą ant tu a le tin io

stalelio.

- Penkios m inutės.

Ji suraukia nosį.

- Užsinorėjau į tualetą.

- Palydėsiu, - sakau šypsodam asi. - Tau prireiks

pagalbos, kai tiek daug... sluoksnių.

Ji nusijuokia.

- O ku r dar figūrą išryškinantys apatiniai.

Ein am g a lin iu bažnyčios k o rid o riu m i ir, pasukus

už kam po, netikėtai pastebiu Džošą, apsivilkusį gerai

pasiūtu sm okingu. A trod o taip pat gražiai kaip ir K e i­

tė, tačiau žinau, kad jų m eilė nepaviršutiniška. Pati

m ačiau ir jaučiau.

- Sustok! - šūkteli Keitė vos pam ačiusi jį ateinantį. -

U žsim erk ir nežiūrėk į mane! Tai blogas ženklas! - Aš

irg i užsim erkiu. Jų m eilė per stipri, kad į ją žiūrėčiau.

Bet jis nepaklūsta. M atau, kaip iš lėto eina prie mūsų

prim erktom is akim is. Jis negali atplėšti žvilgsnio nuo

savo nuotakos. Netardam as nė žodžio ir nepaisydamas

201
manęs, stipriom is rankom is apkabina Keitę per liem enį

ir prisiglaudžia. M a n o širdis šiek tiek suvirpa matant,

kokie jie įsijaudrinę. Jiems bučiuojantis nusuku žvilgs­

nį. Jų m eilė stipri, todėl nenoriu rizik u o ti ir prieš pat

cerem oniją vėl p atirti tokį p riep u o lį kaip pirm ąkart.

- A trod ai dieviškai, - sako Keitei. - D a r neteko regėt

už tave gražesnės moters. N iekad.

Ji nusišypso.

- A čiū , gražuoli, - atsako ji. - T ik nesugadink m an

m akiažo, nes dar nėjau per bažnyčią. O ku r tualetas?

Parodau į priekį.

- M a n regis, už kam po.

Džošas paskutinį kartą pakšteli ja i į skruostą.

- Pasim atysim prie altoriaus.

- T ik iu o si, tai nebus blogas ženklas, - ištaria ji.

Jos būsim as vyras papurto galvą.

- Ne, pam eni, mes n etikin i blogais ženklais.

M aniau, su Lo per vestuves būsim e pora, kadangi abi

kartu kūrėm e gėlių puokštes ir abiem teko pam ergių

pareigos. A išku, ji negalėjo pasikviesti G ranto. T ik ė ­

josi, kad pavasarį jau nebereiks slapukauti, bet jis dar

nepaliko žm onos, todėl ir toliau susitikinėja slapčia.

Keitė prim ygtin ai norėjo susipažinti su Karnų, o L o

patikino, kad pabus ir viena, taigi aš jį pakviečiau.

- G erai, kad jis ateis, - sako L o gudriai šypsodamasi,

m um s tikrin an t Keitei atvežtas baltas rožes. - R eikia

202
pamatyt, kaip atrodo su kostium u. Apsm ukęs kostiu­

mas tikra i netiks.

Karnas atvyksta po cerem onijos. V ilk i p ilk u Tom o

Fordo kostium u su gražiai apsiūtais atvartais. K ai p ri­

ėjęs prie manęs švelniai pabučiuoja į skruostą, L o per­

galingai ir pritariam ai m an nusišypso.

„Keturių sezonų“ viešbučio šokių salėje tvyro priete­

ma, tačiau ant stalo pam erktas puokštes kuo p u ikiau ­

siai paryškina žvakių gaisas.

Palinkęs prie manęs Karnas sukužda:

- Iš visų pam ergių tau šita suknelė tin ka labiausiai.

Nusišypsau ir gurkšteliu vyno. Ž m o n ių sam būriuo­

se, ypač vestuvėse, stengiuosi per daug nesidairyti. Jei­

gu žiūrėsiu į šokių salę ir sutelksiu dėm esį į aplinkines

poras, m an gali ilgam užtem ti akys.

L o n u sim in u si tuščiu žvilgsniu spokso į m o b ilų jį

šalim ais.

- A r jis tau parašė? - klausiu.

Ji papurto galvą ir atsidususi padeda telefoną ant

stalo.

- Ne, - atsako. - Ir aš nerašysiu. Jis šiandien kažkur

eina su žm ona.

A tsilošiu kėdėje ir atsidustu.

- Turbūt nem alonu.

Ji lin kteli.

- Taip, bet stengiuosi jo padėtį suprasti. Sako, kad

m yli mane. D ieve m ano, o kaip aš jį m yliu. Aš...

20J
 Žvalgydam asi po salę nutyla. Po akim irkos pam atau

tai, ką ir ji: Grantą... su gražia žm ona. Jis laiko apkabi­

nęs per liem en į sm ulkutę blondinę. A b u d u šypsosi ir

šnekučiuojasi su Keitės tėvais.

Lo papurto galvą.

- N egaliu patikėti, - ištaria ji. - Jis čia?

- N epanikuok, - sakau. - Tu rbū t tu rit bendrų pa­

žįstamų. T ik ria u sia i nebuvo kaip išsisukti.

- T ik pažvelk į juos,, - širsta ji. - Jie atrodo tokie...

laim ingi. Jis m an piešė kito kį vaizdelį.

Pažvelgiu į kitą salės galą.

- Jei atrodo laim in g i, dar nereiškia, kad tokie yra.

A p lin k vaikštinėjanti Keitė prieina prie m ūsų stalo.

- A r turite baltojo vyno taurę? - sukužda man. - Jau

nusibodo su visais sveikintis ir šnekučiuotis.

Nusišypsau ir įp ilu jai vyno, ji pastebi susisielojusios

Lo veido išraišką.

- Kas tau, m ieloji? - klausia ji.

L o parodo į salės kam pą, ku r Grantas ir jo žm ona

juokiasi su kita pora.

- Iš ku r juos pažįsti?

Prisim erkusi Keitė paklausia:

- M o te rį su auksaspalve suknele?

Lo linkteli.

- G a liu klysti, bet, regis, čia D žošo tėvo kolega su

žm ona, - sako ji ir susiraukia. - A tvira i pasakius, m an

204
viskas susimaišė. M a n o naujai iškepta anyta p rim ygti­

nai norėjo pakviesti kiekvieną Siatlo gyventoją. Aš... -

n u tilu si įdėm iai pažvelgia į Lo. - A r kas negerai?

Lo atsisuka į mane.

- D žeine, ar tu m atai? Pasakyk m an. A r jie?.. Aš

tu riu žinoti.

Sutrikusi Keitė žiū ri į m udvi, bet aš sutelkiu dėm e­

sį priešais save. G erai įsižiū riu į G rantą ir jo žm oną.

Suprantu, kodėl L o susikrim to. Jie tikra i atrodo kaip

laim inga, m ylin ti pora - abudu gražūs, besišypsantys,

gerai apsirengę, kūno kalba perteikia abipusę m eilę ir

pagarbą. Įsistebeiliju ir laukiu, laukiu.

- K ą matai? - nekantrauja Lo.

- N iek o , - pagaliau praėjus keliom s m inutėm s

atsakau.

Ji atsilošia kėdėje - jai šiek tiek palengvėja, bet vis

tiek neram u. Slegia m eilės našta, žinau, kad jaučiasi

nuvargusi.

Lo įsm eigia žvilgsnį į Grantą. Pažvelgęs į mūsų pusę,

jis pam ato ją. Pastebiu, kaip susitinka jų žvilgsniai, jo

veide atsispindi dvejonė, iš to suprantu, kad jis siekia

jos taip pat, kaip ir ji. Jo veido išraiška m aldaujam a,

atsiprašanti, m e ld žian ti suprasti. Kažką sukuždėjęs

žm onai į ausį eina prie mūsų.

Po akim irkos jau stovi prie Lo kėdės. Ji žiū ri į vieną

tašką, negalėdam a pažvelgti į jį.

20$
 - Lo, aš...

- N ieko tokio, - sako ji. - Tau nėra ko m an aiškin ­

tis, - jos balsas tvirtas, stiprus. Bet aš žinau, kad viduje

ji palūžusi ir be galo sutrikusi.

Ž vilg teliu į kitą salės pusę ir matau mus stebinčią

G ranto žmoną: ji mato savo vyrą, nuolaidžiaujantį kitai

m oteriai. Jeigu dar nežinojo, dabar žino. Bet kas salėje

ir be m ano talento pam atytų, kad Grantas m yli Lo. Ir

kai pakilu si L o prieš išeidam a tik vieną kartelį žvilgteli

į G rantą, m an prasideda priepuolis. Iš pradžių lėtai ap­

temsta akyse, o paskui taip pat stipriai, kaip pam ačius

D žošą su Keite, jų veido išraiškos susipina ir galiausiai

sukim ba kaip d vi dėlionės detalės.

- Apgailestauju, Keite, - sako Lo, - aš... prastai jau­

čiuosi. Atsiprašau, bet p asilikti nebegaliu.

- A k , m ieloji, - taria Keitė uždedam a ranką L o ant

peties, - dėl to n esijau d in k

L o išėjus ir G ran tu i sugrįžus pas žm oną, pasitrinu

akis. Karnas ateina prie stalo nešinas dviem šam pano

taurėm is ir bem at supranta, kas įvyko.

- Sėskis, D žeine, - švelniai taria.

- A r jai viskas gerai? - klausia Keitė pritūpdam a

šalia.

Karnas spusteli m an ranką.

- Taip, taip, - greitai atsakau. - Viskas gerai. T ik

prasidėjo... m igrena.

- Tuoj praeis, - patikina ją Karnas.

206
 Keitė gūžteli.

- M a n o pamergės krenta kaip musės.

Lin kteliu , kai vėl im u aiškiai m atyti.

- Tas vyras, - sukuždu. - L o įsim ylėjusi jį, o jis ją.

Apstulbusi Keitė pažvelgia į kitą salės pusę.

- O i, - aikteli, - turbūt jai buvo baisiai skaudu m a­

tyti jį čia su...

- Taip, - atsakau, - todėl ir išėjo, - darkart pasitrinu

akis. - Bet ji ištvers.

- Jeigu n o ri eiti nam o pailsėti, - taria Keitė, - aš

visiškai suprasiu.

Papurtau galvą.

- Ne, ne, aš liksiu , - atsisuku į Kam ą. - D a r nešokau

su šiuo vaikinu.

Jis spusteli m an ranką po stalu, o Keitė nusišypso

ir nueina prie kito stalo. A bu du stebime, kaip priėjęs

Džošas apkabina ją per liem enį.

- N uostabi pora, - sako Karnas. - A kivaizd u , kad

jiedu įsim ylėję.

Lin kteliu .

- Taip, beprotiškai. Per cerem oniją net negalėjau į

juos žiūrėti, nes būčiau nugriuvusi tiesiog bažnyčioje.

Karnas šypsosi. A n t stalo im a v ib ru o ti m ano m o ­

bilusis. Pam ačiusi, kad skam bina Ileinė, nusprendžiu

atsiliepti, pirm a atsiprašom ai žvilgtelėjusi į Kam ą.

- Sveikutė, - atsiliep iu , - n iekaip negalėjau tau

prisiskam binti.

207
 - A r galim trum pai šnektelėti? - klausia Ileinė. Iš

virp an čio balso suprantu, kad verkė.

- Taip, - atsakau. - Esu vestuvėse, bet išeisiu iš šokių

salės, kad geriau girdėčiau.

V iešbučio vestibiulyje nugrim ztu į m inkštą fotelį.

- N a va, klausau tavęs. Kas atsitiko?

- D žeine, - sako Ileinė. - A š visai nusikam avau.

- Kodėl?

- Pam ilau vieną žm ogų, - sako ji. - Kaim yną Č arlzą.

Pam eni, buvot susitikę per Kalėdas?

- Prisim enu.

N eprasitariu jai, kad manęs nenustebino. K u o aiš­

kiausiai m ačiau jų m eilę.

- D žeine, aš taip ilgai slepiu tai savy, jog turėjau kam

nors pasipasakot, - jai nutilus girdžiu, kaip verkia. -

M a n labai gėda.

- Baik, nėra ko gėdytis, - atsakau. - Taip, tau ne­

lengva ir netikėta, bet nem anau, kad kas nors turėtų

gėdytis dėl to, ką m yli. - Pagalvoju apie L o ir G rantą,

ju k stipri m eilė būna graži arba pragaištinga, paskui

save paliekanti griuvėsius. Tačiau net ir tuom et, n u lu ­

pus sluoksnius, nepaisant aplinkybių, m eilė lieka m eile.

K ai kam iš m ūsų tiesiog pasiseka sutikti ją ne tokiom is

alinančiom is aplinkybėm is. D abar tai suvokiu. - Heine,

negaliu pasakyti kodėl, bet šia tema aš rim tai svarsčiau.

G ilia i savy supratau, kad širdžiai neįsakysi. O laiku i

bėgant vieną m ylim ą žm ogų gali pakeisti kitas.

208
 G alvoju apie M atą ir Ileinę. A r jie kada nors iš tikrųjų

vienas kitą mylėjo? Per visus tuos metus, kiek juos pa­

žįstu, m an nė karto neaptemo akyse. Bet tai nereiškia,

kad jie vienas kito nem yli savaip. O gal jų m eilė tiesiog

pasikeitė. Ilgainiui jausmas tai susilpnėja, tai vėl sustip­

rėja. A rb a visai pradingsta, arba tūno ku r nors širdies

kam puty pusę am žiaus niekam nem atom a, net ir man.

- Taip, - atsako susitvardžiusi, - bet, D žeine, ką

m an daryt? A š ištekėjusi. T u riu du vaikus, o įsim ylėjau

priešais gyvenantį vyrą.

- Taip, tu jį m yli, - sutinku, - aš nesakau, kad tu ­

rėtum ko nors im tis. Išvis nieko nesakau. T ik , manau,

p rip a žin k tą m eilę ir neatsiprašinėk dėl jos.

- A š niekur nėjau ir jos neieškojau. Čarlzas tik įžengė

į m ano virtuvę Kalėdų rytą ir bum . Tai buvo taip aišku.

- Ž in au , pati m ačiau.

- M atei?

- Taip.

- Ir nieko nesakei?

- N e m ano reikalas.

- A k , D žeine, tai ką m an daryt?

- N a, o ką darai, kai jautiesi nelaim inga? Kas tave

pralinksm ina?

Ileinė akim irką galvoja.

- Pyragai. Im u kepti pyragus.

- Tai ir iškepk. D u ar tris. U žsim iršk juos kepdama. O

paskui eik m iegoti, ir kai pabusi, viskas atrodys aiškiau.

209
 - Taip, tu teisi.

- O kaip Matas? A r žino?

-N e .

- Tai palūkėk ir ko l kas nieko skubotai nesiim k.

M u m s baigus kalbėtis, pastebiu pažįstam ą siluetą,

sukantį už kam po viešbučio koridoriuje. V isu r atpa-

žinčiau tą savitą pilkai melsvos spalvos kuodą. A r tik

ne Kolete? A r ji p rižiū ri, kaip m an einasi?

- Atsiprašau, - sakau K am ui, sėsdamasi prie stalo. -

Draugė išgyvena krizę.

- M eilės reikalai? - klausia jis.

- Taip.

Jis nusišypso.

- G alėtum pradėti savo verslą: meilės gydytoja D žei-

nė V iljam s.

- C h a, - ištariu, - ne visai. M a n sektųsi taip pat, kaip

tai turgaus apačioj d irban čiai būrėjai.

Jis gūžteli.

- N a, jei tik ra i tik i tuo, ką m atai, galėtum padėti

žm onėm s: nukreiptum juos teisinga linkm e.

Papurtau galvą.

- Jau geriau turėčiau kito kį talentą. Pavyzdžiui, fo ­

tografinę atm intį arba gebėjim ą nuspėti orą, kai im a

skaudėti alkūnę, ir panašiai.

Karnas nusijuokia.

210
 - P a tikin u tave, kad tavo talentas daug vertinges­

nis už alkūnę, p a sižym in čią m eteorolog in iais gebė­

jim ais.

Šypsodam asi iš naujo sulankstau ant kelių padėtą

servetėlę.

- G a ila , kad čia nėra mam os. Jai labai patikdavo

vestuvės.

- U žjaučiu, - sako jis, - turbūt labai jos ilgiesi?

- Taip. Tau pasisekė, abudu tavo tėvai dar gyvi.

Jis linkteli.

- Jie vedė prieš keturiasdešim t ketverius metus, bet

kažin, ar laim ingi. N a, turbūt laim in gi, tik rom antika

jau seniai išgaravusi. - Jis kin kteli į Keitę ir Džošą, ką

tik nuėjusius pašokti. - Žin au , jog m atai jų m eilę. Būtų

įdom u paeksperim entuoti su tavim ir m ano tėvais.

Kertu lažybų, kad regėjimas tau neaptemtų.

Bandau juokais nuleisti Kam o m in tį.

- Tavo m am a su tėčiu ir jų sąjungos padėtis nėra

tavo m okslinis projektas.

Pagalvoju apie savo tėvus ir kaip m ažai žinau apie jų

m eilę. T ik tiek, kad jie tikrai m ylėjo vienas kitą - kartą

vieną akim irką tai m ačiau, - nors tėtis ir pasišalino iš

m ūsų gyvenim o.

- M a n o m am a m irė, kai dar m okiausi vidurinėje, -

ištariu kiek įsitem pusi. Labai retai pasakoju žm onėm s

apie jos m irtį, todėl jaučiu, kad K am ui atsiveriu.

211
 - Labai užjaučiu, - greitai atsako. - O tėvas? A r jūs

artim i?

Papurtau galvą.

- N e, jis paliko mus, kai buvau mažytė. Turbūt, jei

prasilenkčiau gatvėje, nepažinčiau, tačiau dažnai apie

jį pagalvoju. Spėlioju, ku r ir kaip jis gyvena savo gy­

venim ą. T ik ria u sia i tu ri kitą šeim ą ir aš tu riu n etikrų

brolių ir seserų, ku rių niekad nem ačiau. D ažnai klausiu

savęs, kodėl jis p aliko m am ą, b ro lį ir mane. Ž in au , jog

mamą m ylėjo, tačiau jo meilės neužteko, kad pasiliktų.

Karnas lin kteli, bet atrodo išsiblaškęs, pastebiu, kaip

kišenėje ieško m obiliojo.

- Atsiprašau, - sako skausm inga veido išraiška, -

darbo reikalai.

Lin kteliu .

- N ieko tokio. A tsiliepk.

- D ėku i, - sako pakildam as iš už stalo. Po kelių m i­

nu čių grįžta, o tuo m etu per garsiakalbius suskamba

nauja daina. Jis nusišypso.

- A r žin ai šitą dainą?

Lin kteliu .

- Taip, „M eilė tavo akyse“. Klasika.

Jis paim a mane už rankos.

- Pašoksi su m anim ?

M u zik a hipnotizuojanti, kaip ir Kam o žvilgsnis, at­

sistoju ir einu į šokių aikštelę, Karnas apkabina m ane

per liem enį.

212
 - Kada beišgirstum šią dainą, noriu, kad p risim in ­

tum mane ir šitą akim irką, - sukužda į ausį. - N o riu ,

kad jaustum mane.

- G e ra i, - atsakau priglausdam a galvą jam p rie

krūtinės.

M e ilė tavo akyse. G a l ir neteks to pam atyti savo gy­

venim e, bet šįvakar - taip, aš tai jaučiu.

213
 15 S KYRI US

HAMLINO GATVĖ 2201

Rugpjūtis

Virtuvėje Ileinė ant m arm u rin io stalviršio kočioja teš­

lą. M atas nam o grįš rytoj. V aikai nuo sode augančios

vyšnios priskynė dubenėlį su kaupu vyšnių ir kru opš­

čiai jas išgliaudė, net pirštai nusidažė raudonai.

- Tėtukui patiks m ūsų vyšnių pyragas, - sako Elė,

šypsodam asi šalia brolio.

Taip, M atas mėgsta vyšnių pyragą. Ileinė p risim e­

na, kaip nudžiugo sodely radęs seną vyšnią. Tai buvo

p irm o ji vyšnia, į ku rią įsiropštė vaikystėj. Tas pats m e­

dis, iš k u rio uogų jos senelė su m eile iškepė daugybę

vasarinių pyragų.

Ileinė į dubenį su vyšniom is įberia cukraus, tada

žiupsnelį cinam ono, kaip darydavo senelė. Viską m ai­

šydam a prisim ena, kaip m aža sėdėdavo ant stalo ir

214
stebėdavo ją kepant pyragą. Į virtu vę įėjęs senelis

įleisdavo pirštą paragauti tešlos ir kaipm at nuo sene­

lės gaudavo per nagus. Jų santykiai buvo žaism ingi ir

m eilūs - Ileinei visada atrodė, kad tokia būna tikro ji

m eilė. Ji pagalvoja apie savo vyrą M atą. Taip, jis m yli

ją. Ž in om a, kad m yli. Bet jis nežvelgia į ją taip, kaip

senelis į senelę.

Elė įsim eta į burną cukruotą vyšnią ir paskui b rolį

išbėga į kiem ą, o Ileinė voleliu iš tešlos išpj ausčiusi tin ­

klelį uždeda ant pyrago. Pakėlusi akis pam ato į kiem ą

įvažiuojančią Č a rlzo m ašiną. Jis pažvelgia per gatvę

ir pro langą pam ato ją. Jų žvilgsniam s susitikus, prieš

akis tarsi film as prabėga vakarykštis vakaras. Širdis

suplazda.

Jie nusivežė vaikus į atrakcionus prie Ž a lio jo ežero ir

praleido dieną ganydam i juos, išsiterliojusius cukraus

vata, lakstančius nuo apžvalgos rato prie am erikietiškų

kalnelių ir prekystalių.

Jau ruošiantis nam o užsuko į blusų turgų prie m a­

šinų stovėjim o aikštelės. V is i buvo pavargę, tačiau Elė,

kurioje tūno sena siela, tim ptelėjo m am ą už rankos:

- M am yte, prašau, einam pažiūrėti.

Čarlzas nusišypsojo.

- D ie v in u se n d a ik čiu s ir įv a iria n y b e s. E im e

patyrinėti.

Taigi jie vaikštinėjo nuo vieno prekystalio prie kito,

kur buvo išdėlioti rankų darbo m egztukai ir krosnyje

degta keram ika. Tada Elė pribėgo prie palapinės su

senoviniais papuošalais, daugiausia blizgančiais kos­

tium ų m ažm ožiais, tinkančiais m ergaitiškų puošm enų

skrynutėm s ir niekam kitam .

- Ž iū rėk, - staiga tarė Elė, nuo stalo galo im dam a

apyrankę su karuliais. - M am yt, ar ne tokią apyrankę

kažkada turėjai?

Ileinė atskubėjo prie dukros. G eriau apžiūrėjus p a­

puošalą, jos akyse susitvenkė ašaros - tai jos apyran­

kė, ta pati, kurią pametė dvylikos m etų tokiuose pat

atrakcionuose kaip šitie.

- N egaliu patikėti, - ištarė susigraudinusi Ileinė,

rankoje laikydam a apyrankę. Ir karu liai visi tie patys:

tortas, kastuvėlis, pusė širdelės. - Č ia tikrai m ano apy­

rankė. Ta, ku rią pam ečiau vaikystėje.

Jai nespėjus susivokti, Čarlzas iš piniginės ištraukė

kelis banknotus.

- Prašom , - padavė už stalo sėdinčiai pusam žei m o ­

teriškei, ant peties išsitatuiravusiai vienaragį.

- V is dar tinka, - tarė Ileinė, užsisegusi ant riešo.

Apžavėta popietės įvykių Ileinė tą vakarą nam ie lik o

viena. E lė su D žeku nakvojo pas pusbrolius, o M atas

buvo išvykęs darbo reikalais, taigi Č a rlzu i išdygus ant

slenksčio su vyno buteliu nedvejodam a pakvietė užeiti.

Ž in om a, sveikas protas tam prieštaravo. Bet jis k a i­

mynas, draugas ir dar daugiau. Stovėdam i ant šaligat­

vio stebėdavo kartu žaidžian čiu s vaikus, per gatvę

2 l6
sveikindavosi, ir iš lėto abipusis potraukis pasiekė d i­

džiausią susijaudinim ą - dabar štai stovi atsišliejęs į

du rų staktą, smakras apžėlęs ražiena, o akyse ilgesio

išraiška.

- B ū k gera, ar galiu užeiti? - paklausė pusbalsiu.

- Taip, - atsakė ji. Tas vienas žodis pasakė viską -

taip m uzikantas viena nata išreiškia em ocijas.

Taigi ji pakvietė jį į vidų. A b u išgėrė ir įsikalbėjo.

- Pametei tau brangų daiktą. Apyrankę nupirkau,

nes suprantu, ką reiškia jausmas, kai veltui ieškai to,

ko, širdy žinai, niekad daugiau nebepam atysi.

- Turbūt be galo ilgiesi žm onos, - sako ji užjaučiamai.

- Taip, - atsako jis. - Kiekvieną dieną. Viskas ją p ri­

mena. M u zika. D u kro s čiauškėjim as. Sode žydinčios

rožės. - K u rį laiką patyli, tada pažvelgia į Ileinę išplės­

tom is akim is. - Tu m an šiek tiek ją prim eni.

- A r jai patikčiau? - klausia Ileinė.

- Kara būtų tavim sužavėta, - atsako Čarlzas. N u o

jo žo d žių suvirpa širdis. - N em aniau, kad vėl kada

patikėsiu rom antiška m eile. Bet įėjęs į tavo virtuvę...

Iš pradžių susipynė jų pirštai, tada lūpos ir kūnai.

Ileinė suprato, kad tai stipriau už paprastą potraukį,

giliau už aistrą. Ji žinojo tai nuo pat pirm os dienos,

kai pažvelgė Č a rlzu i į akis, nuo pat pirm os akim irkos

jos virtuvėje prieš daug m ėnesių. Anapus jo tin k la i­

n ių kraštelių ji pamatė gyvenim ą. D id e lį, drąsų, gra-

žų gyvenim ą. N am ą su sodu. Krykštaujančius vaikus.

217
Kalėdas ir Velykas, gim tadienius ir jubiliejus. Tose

akyse ji išvydo m eilę.

Židin yje švysčiojo liepsnos, mesdamos šokančius še­

šėlius ant grindų gulinčių nuogų kūnų. Ileinė neužtrau­

kė užuolaidų. G alėjo praeiti kuris nors kaimynas: ponia

V ilk in so n su pudeliu arba D žonatonas ir Liza Vestai,

prieš m iegą vedžiojantys dieglių kam uojam ą vaiką, ir

būtų pamatę juos gulinčius kartu, susipynusius jų k ū ­

nus, pasisukusius vienas į kitą. Ileinė žinojo, kad elgiasi

neapdairiai. Tarsi šešiolikm etė, o ne suaugusi m oteris.

V is dėlto jai reikėjo jo, kaip ir jam jos. Vienas kitam jie

buvo tarsi lobis, ku rio ieškojo visą gyvenim ą. M ilijo n o

dolerių vertės blusų turgaus radinys, gulintis dulkėtoje

pigių niekučių dėžėje, pasirengęs būti paimtas.

Ir jie abudu jį paėmė. Jie užsim iršo tame surastame

lobyje.

U žsim erkusi Ileinė suspaudžia ant riešo kabančią

Č a rlzo nupirktą apyrankę. Jis stovi kiem e kitoje gat­

vės pusėje. Ji spėlioja, ar jis prisim ena, kaip vos prieš

dvylika valandų lietė ją. K aip ji lietė jį. A r g ird i į ausį

šnabždantį jos balsą? Nes ji g ird i jį. Ji vis dar jį jaučia.

- M am a, mamyte! - pro užpakalines duris sušun­

ka Elė ir pažadina Ileinę iš stingulio. - Tėtis anksčiau

sugrįžo nam o!

Atsisukusi Ileinė išvysta virtuvės tarpdury stovintį

M atą. Negirdėjo, kaip jis atvažiavo. A r ilgai ten stovi?

M atas prieina prie žm onos.

2l8
 - Iš Čikagos atskridau ankstesniu lėktuvo reisu, -

sako ir stabtelėjęs pabučiuoja jai į kaktą.

Ileinė iš naujo užsiriša prijuostę ir prisiverčia lyg

niekur nieko nusišypsoti. Juk pagaliau yra ištekėjusi už

jo. M y lin ti, praktiška, nesugebanti išduoti. Ji nusisuka

į stalą, į vyšnių pyragą. M atas apkabina ją per liem enį

ir, prispaudęs pilvą p rie nugaros, pabučiuoja į skruos­

tą. Ileinė pakelia akis. Čarlzas stovi prie pašto dėžutės.

Ji žino, kad jis mato juos abudu stovinčius virtuvėje.

- M an ai, jis kada nors perdažys namą? - klausia

M atas pakreipdam as galvą dešinėn.

Jos ir Č a rlzo akys vėl susitinka, ir Ileinė iš paskuti­

niųjų stengiasi sulaikyti ašaras, žūtbūt norinčias pabir­

ti. Susitvardo ir nepravirksta.

- Taigi, - ištaria ji, - ta m ėlyna spalva tokia bjauri,

ar ne?

M atas pabučiuoja ja i į viršugalvį.

- H m , vyšnių pyragas? Ir kodėl m an taip pasisekė? -

išeidam as iš virtuvės į burną įsim eta vyšnią.

Įsikibusi į stalą Ileinė spokso pro langą. Jai atrodo,

kad širdis tuoj plyš.

219
 16 S K YR I US

Rugsėjis

L o sėdi už prekystalio gėlių parduotuvėje. V ilk i m ėlyną

suknelę, sujuostą ju odu d iržu , kuris labiau nei visada

išryškina jos ploną liem enį. Su aukštyn į kuodą sušu­

kuotais plaukais atrodo gražiai, tačiau akys liūdnos.

K a i m an įėjus pro duris pažvelgia, pastebiu, kad verkė.

- Jis visą savaitę neskam bino ir neparašė nė vienos

žinutės, - pasiguodžia įbedusi žvilg sn į į telefoną ir

g ilia i atsidūsta.

Po Keitės vestuvių L o aiškinosi santykius su G rantu.

Su tiku sįjį ten su žm ona, pasijuto giliai įskaudinta, ypač

dėl to, ką buvo jai pasakojęs, - esą koks nelaim ingas

yra nam uose ir kaip įsivaizduoja jų ateitį.

- N ieko, - kalba toliau susitvardžiusi. - Reikia liautis

galvoti apie visa tai, apie jį. A kivaizd u , kad apsisprendė

220
p asilikti su žm ona. Puiku. Bet žinai, D žem e, su kuo

negaliu susitaikyt? Ž in a i, ko negaliu suvokt?

Priėjusi padedu rankinę už prekystalio.

-K o ?

- A š dar niekad taip stipriai nemylėjau, - sako ji. - Ir

žinau, kad jis jaučia tą patį. Šita m eilė stipresnė už vis­

ką, ką mes kada nors patyrėm . Taigi m ėginu suprasti,

kaip jis galėjo jos atsisakyti. - Negalėdam a patikėti pa­

purto galvą. - Ir kaip m an jos atsisakyt? K a ip atsibusti

kas rytą, toliau vaikščioti į pasim atym us žinant, kad

galbūt niekad daugiau taip nem ylėsiu?

N orėčiau pasakyti, kad dar mylės, kad m eilė laukia

už kiekvieno kam po, kad tikrą m eilę galim a pakeisti,

pakartoti, vėl sutikti. Ir kai kas turbūt taip gali. Bet kai

išgyveni tokį stiprų, drąsų jausm ą kaip L o m eilė G ra n ­

tui, ar galim a vėl ją sutikti? Ž in a u tik tai, ką matau, o

tarp G ran to ir Lo m ačiau m eilę. Stiprią m eilę. Todėl

kaip ir m ano draugė spėlioju, kaip gyventi toliau, kai

širdis netenka savo antrosios pusės.

- M eilės reikalai yra d idžiu lė rizika, - ištariu. - M y li

ir tikiesi, tačiau niekas nieko negarantuoja. Savo šir­

dyse kartu statote p ilį, ku ri akim irksn iu gali subyrėti.

A š irg i šito bijau.

L o pažvelgia į mane.

- T u ri om eny Kam ą?

- Taip, - atsakau, - jis pakvietė susitikti su savo tė­

vais. Jie planavo atvykti prieš porą m ėnesių, bet tėtis

221
sunegalavo ir... - N u tilu si g ilia i atsidustu. - Lo, ju k

susitikim as su tėvais... šį tą reiškia, ar ne?

- Taip.

- T ik nesuprantu, ar supažindins kaip savo išrin ktą­

ją, ar kaip kokią tyrim ų pagalbininkę. Jis nepaprastai

susidom ėjęs m ano sm egenim is. G albū t esu paranoike,

bet nenoriu, kad naudotųsi m anim profesiniais tikslais.

Lo nesm agiai sujuda.

- Tarp kitko, D žeine, nenorėjau n ieko sakyti, p asi­

žadėjau nesikišti. - Ji atsidūsta. - Bet je i jau prakalbai

apie atsargumą, taigi... klausyk: Keitės vestuvių vakarą

Kam o telefone m ačiau keletą žin u čių . Buvo palikęs

ant stalo. N o rs tąd ien buvau išsib laškiu si, n etyčia

pastebėjau jo telefono ekrane atsirandančias žinutes.

Regis, vyko kažkoks žin u čių iš d id žių jų raid žių karas.

Prisim enu m ūsų rom antišką nuotaiką šokių aikšte­

lėje. Įsivaizdavau, kad jis tik apie m ane galvoja.

- A r perskaitei?

- T ik nuotrupas, - sako atsidususi. - Tačiau m an

atrodo, D žeine, jis tu ri kažkokių problem ų darbe.

Esu per daug sukrėsta, kad atsakyčiau, todėl pakei­

čiu temą.

- Tuoj eisiu dažyti plaukų pas kirpėją. A r tu nieko

prieš pabūti parduotuvėje ik i uždarym o? Paskui gal

susitiksiu su broliu.

Lo linkteli.

222
 - Be problem ų. Perduok F lin u i linkėjim ų nuo manęs.

- G erai, - atsakau. - B ū k gera, per daug n esinervink

dėl G ranto. - Pagalvoju apie Koletės perduotą senąją

knygą, ku r surašyti praėjusių am žių m ylim ųjų vardai,

tikros meilės pavyzdžiai, praeinanti m eilė ir visos kitos.

Lo ir G ranto vardai taip pat atsidurs šioje knygoje. N uo

pat pirm os dienos, kai pam ačiau juos kartu, tai žin o ­

jau, nors dar nežinau, kokios rūšies jų m eilė ir kaip jų

istorija pasibaigs arba ne. Tegu ir labai ji norėtų, kad

jų m eilė atlaikytų laiko išbandym us ir įvairias kliūtis,

kad tarsi sėkla augtų ar net vešėtų betono plyšyje, tai

ne jos ir ne G ranto valioje.

- N ieko sau! - šūkteliu įėjusi į grožio saloną sužavėta

nėščios M erės pilvu.

Ji nusišypso ir paglosto pilvą.

- Ž in au , pasidariau didžiulė, - ištaria ji. - Jeigu im ­

čiau po dolerį, kai kas nors klausia, ar laukiuosi dvy­

nukų... - M erė užsikiša ilgų kaštoninių plaukų sruogą

už ausies ir atsidūsta.

Spusteliu jai ranką.

- Ž in au , tau labai sunku lauktis vienai be Elio .

Ji linkteli.

- Nem eluosiu, tikras pragaras. Nėščia ir viena, - at­

sidūsta. - D ėku i D ie v u i, kad yra Lukas.

- Lukas?

223
 - Pam eni m ano m eistrą, - sako m an sėdantis į

kėdę. - N ė nem aniau, kad taip susidraugausim . - Ji

vėl atsidūsta. - Tiesą sakant, pasiilgsiu jo.

- Kodėl?

Šukom is skirstydam a plaukus linkteli.

- V irtu vė kone baigta. Jis planuoja g rįžti į Italiją.

Kažkoks am erikietis m ilijo n ie riu s pasamdė jį vad o ­

vauti dvaro ant K om o ežero atnaujinim o darbam s, -

gūžteli. - G a l K lu n is.

M erės balse pajuntu dvejonę, apgailestavim ą.

- A r dėl to nusim inei?

Ji greitai papurto galvą.

- Ne, ne dėl to, - im a šukuoti apačioj nesusegtus

plaukus. - N a, tik gaila, kad jo nebus šalia, ir tiek.

Jai pradėjus į foliją v yn io ti m ano sruogas, svarstau,

kad m eilė kartais smogia tarsi tona plytų, o kartais tarsi

plunksna tik perbraukia per veidą.

- G erai atrodai, sese! - pagiria Flinas, kai susitinku

su juo vėlyvų priešpiečių turguje esančiame „Beecher’s“

restoranėly.

Perbraukiu ranka per ką tik padažytas sruogeles ir

nusišypsau:

- D ėkui!

A b u užsisakome karštų sum uštinių su krabais ir at­

sisėdame lauke ant suolo, iš kur matyti Elioto įlanka.

A p lin k kojas lesioja žuvėdros, o mes suleidžiam dantis į

224
savo priešpiečius: dvi idealiai paskrudintas duonos puses,

įdarytas krabų mėsa, pakepintais raudonaisiais pipirais

ir pikantišku padažu. V ien u žodžiu, dieviškai skanu.

- Pam eni, m am a m ėgdavo sėdėti čia rytais ir gerti

kavą? - klausia Flinas, servetėle šluostydam as lūpų

kam pučius.

- Taip, - atsakau, rodydam a į suolą priešais, ant ku ­

rio sėdi jauna šeima. M ažylis su gėlėtais šortais krykš­

čia mėtydam as duonos trupinius nekantraujančiom s

žuvėdrom s. - Ji sėdėdavo ten ir stebėdavo įlanką. - Su­

glam žiusi sum uštinio p opierių padedu šalia. - Ž in a i,

m an atrodo, ji taip niekad ir nepam iršo tėtės.

Flinas linkteli.

- Ir aš taip manau.

- N et kai būdavo laim inga, - sakau, - jos žvilgsnis

atrodydavo liūdnokas, tarsi visą laiką p risim in tų jį.

Flinas pažvelgia į įlanką, paskui atsisuka į mane.

- Pažįstamas jausmas.

- Ką tu ri omeny?

- M o te rį, gyvenančią bute priešais, - sako kasy­

damas kaktą. - N ežinau, D žeine, kaip tai apibūdint.

Sunku suprasti, bet aš vis dar su ja nesusitikau. N et

nežinau, kuo vardu, tačiau kas rytą dėl jos pabundu, -

šypsosi jis. - M es be žodžių susikalbam . Pam ojuojam

kits kitam , nusišypsom , susirodom pirštais ar gestais.

A n ąd ien ant popieriaus lapo parašiau: „K o k ia mėgs­

tam iausia tavo gėlė?“ Ji ant kartoninės dėžės atrašė:

„O ranžinės rožės.“ Taigi nupirkęs d id žiu lę puokštę

pam erkiau į vazą ir pastačiau prie lango jai.

Šypsausi.

- A h a, Lo sakė, kad buvai užėjęs ir p irkai o ran žin ių

rožių.

- Ji taip apsidžiaugė, - pasakoja Flinas. - Pam ačiusi

šypsojosi - kaip tik to ir norėjau. Ji per m ažai šypsosi.

Tarsi ją slėgtų neįtikėtina našta. O tas vyras vis ateina

pas ją. M anau, jos buvęs vaikinas. Jo apsilankym ai ją

pravirkdo. Pamatęs verkiančią n oriu tuojau pat pas ją

eiti. N o riu išblaškyti jos skausmą. D a r nė vienos moters

taip netroškau paguosti kaip jos. - Atsisuka išplėstom is

akim is. - D žeine, gal tau atrodys nesąmonė, bet, m an

regis, tai m eilė.

- A rb a kokia nors meilės form a, - atsakau šyptelė­

jusi. - Iš ku r gali žinoti, F lin a i, kad ją m yli, jei nė karto

su ja nekalbėjai? Jei net nebuvai jos palietęs?

- Tiesiog žinau, - atsako paprastai.

Tada suprantu, kad Flinas ir toji paslaptingoji m o ­

teris irg i atsidurs senovinėj knygoj. Jų m eilė entuzias­

tiška, reta ir stipri.

- Paklausk, kuo ji vardu, - pasiūlau. - Na, parašyk

ir paklausk.

- G erai.

Ketvirtą Karnas atvažiuoja m anęs paim ti ir keltu kelia­

mės į Beinbridžo salą susitikti su jo tėvais m ieguistam e

226
V in slo u m iestelyje, ku r jie lankosi pas g im in aitį, ir

kartu papietauti H ičk o k o restorane.

- G ražiai atrodai, - sako šypsodam asis, kai išlipam e

iš m ašinos ir einam e susikibę už rankų. Puikus besibai­

giančios vasaros vakaras: pučia šiltas vėjelis, žydram e

danguje drykso debesėliai, šaligatviu vaikštinėja poros,

vaikai laižo ledus.

- M a n o tėvai nekantrauja su tavim susipažinti, -

sako jis.

Parduotuvės vitrin o je pastebiu savo atspindį ir n u ­

žvelgiu melsvą vasarinę suknutę ir basutes. G a l reikėjo

labiau pasipuošti?

- M a n o m ama užaugo B einbridžo saloje, - sakau.

- O kokia ji buvo? - klausia Karnas.

- Ji buvo nuostabiausias žm ogus, kokį galėjai sutik­

ti, - atsakau. - G ailestinga, m aloni, tru p u tį nepraktiš­

ka, - nusišypsau prisim inusi. - Kartą padėjo vienam

žuvų pardavėjui pirštis m erginai. M ėgstam iausia tos

m erginos gėlė buvo reta lelija, ku ri tuo m etu nežydėjo.

Taigi m am a atsisiuntę jų iš Peru, bent du šim tus žiedų,

ir nė grašio iš jo neėmė. Ji taip pasielgdavo dėl kitų. Ji

m ylėjo m eilę.

- O tu m ylėjai ją, - p rid u ria Karnas.

- Taip, iš visos širdies, - atsakau.

M es prieinam e restoraną ir įkan d in jo užeinu į blau­

siai apšviestą patalpą. Iš kito kam bario galo pam oja

žilaplaukių pora, ir Karnas nusišypso.

22J
 - M am a, tėti, - taria m um s priėjus prie stalo. - Č ia -

Džeinė.
- Labai m alonu su jum is susipažinti, ponia K olin s, -

pasisveikinu, dėdam a rankinę šalia kėdės.

Ji šiltai mane apkabina.

- B ūk gerutė, vadink mane Klaudija, o čia - Džeraldas.

- Labai m alonu susipažinti, D žeine, - sako Kam o

tėvas.
Priėjęs padavėjas išdalina visiem s po valgiaraštį.

Atsivertusi jį K laudija pasisuka į D žeraldą.

- M ielasis, čia yra tavo m ėgstam ų b u lv in ių kukulių.

- A š jų nemėgstu, - atsako jis vaipydam asis.

- M ėgsti, tik pam iršai. - Ji reikšm ingai m an n u si­

šypso. - Jis ir galvą pam irštų, jeigu nebūtų p ritvirtinta.

Džeraldas susiraukia ir padeda valgiaraštį.

- Jei taip gerai išm anai, ką aš mėgstu, tai tada pati

ir užsakyk.

K laudija p asitikin čiai lin kteli.

- G erai.

Karnas nenustygsta kėdėje. M atau, jam nepatogu

dėl keisto tėvų bendravim o. Jis buvo teisus. A k iv a iz­

du, jo tėvai vienas kito nebem yli. Pažvelgiu į K laudiją

ir D žeraldą. Staiga tai įvyksta. M a n o regėjimas im a

blaustis. Stipriai užsim erkiu ir laikausi įsikibusi stalo,

kad nenugriūčiau.

- A r gerai jautiesi? - sukužda Karnas. - N egali būti...

Linkteliu:

228
 - G a li.

- M ie lo ji, tikiu osi, nesergi, - sako K lau d ija ir per

stalą patapšnoja m an ranką.

- Tuoj praeis, tik...

- D žein ei kartais užeina m igrena, - įsiterpia Karnas.

Valandėlę sėdžiu užsim erkusi, kol išsisklaido m igla.

Pietaujant maus galvą ir jausiu spaudim ą už akių, bet

žinau, kad daugiau priep u o lių jų akivaizdoje šį vakarą

nebus. Jie niekad nepasikartoja per tą patį susitikim ą.

- Vargšelė, - sako Klaudija. - D žerald ui irg i būna.

Bet jis vis tiek valgo sūrį. Todėl jam ir skauda galvą. Jis

netoleruoja laktozės. - Ji papurto galvą. - Turėtų atsi­

sakyt pieno produktų, bet jam atrodo, kad nėra reikalo.

Džeraldas susiraukia.

- Sūris, - sako kraipydam as galvą, - ji n ori, kad nu ­

stočiau valgyti sūrį.

Pažvelgiu į Kam ą ir nusišypsau. Jo tėvai vienas kitą

stipriai m yli. Visus tuos metus. Bardam iesi. Bam bėda­

m i dėl sūrio ir gyvenim o. Tai yra m eilė.

Karnas pakviečia užvažiuoti pas save, ir kai su dviem

vyno taurėm is įsitaisom e ant sofos, perbraukia pirštais

m an per plaukus.

- Ž in ai, negaliu patikėti. N esitiki dėl to, ką per pietus

m atei tarp m ano tėvų.

- K odėl ne?

Jis sukteli vyną taurėje.

22$
 - Neabejojau, kad bėgant metam s jų m eilė išgaravo.

Jie visą laiką pešasi.

Lin kteliu .

- G irdėjau, visos m eilės istorijos pavirsta pelenais.

Karnas šypteli.

- Pelenais?

- Taip, nesvarbu, koks aistringas ryšys būtų, kasdie­

nė rutina jį užgesina. Bet iš tavo tėvų m atyti, kad tuose

pelenuose vis dar rusena stipri m eilė.

Jis nusišypso, tarsi būtų nustebintas.

- N et ir po keturiasdešim t penkerių vedybinio gy­

venim o metų, kai nebėra apie ką kalbėtis, tik apie tai,

kaip m ano tėvas netoleruoja laktozės?

Nusišypsau jam .

- Taip, m eilė išstum ia netoleranciją laktozei.

Jis palinksta prie manęs.

- M a n a i, mes galėtum e su tikti m eilę? - sukužda

jis. - A r m anai, kad kas nors, kas turėtų tavo talentą,

pam atytų ją mumyse?

Jis taip arti, kad užuodžiu jo odą, kvėpavim ą, salsvą

ir svaigų. M ū sų pirštam s susipynus, širdis im a sm ar­

kiau plakti. Pagalvoju apie Koletę: kažin, ar ji pam aty­

tų m eilę tarp mūsų. Ir n o riu žin oti, ir ne. O labiausiai

n oriu u žsim iršti šioje akim irkoje. Ir bučiuodam a jo

lūpas užsim irštu. Visiškai.

230
 17 SKYRI US

Sa n isa id o g a t v ė 4572

M erė sustoja kiem e. Apsidžiaugia gatvėje priešais namą

pam ačiusi darbinę Lu ko m ašiną. Tiesą sakant, nuo

to vaizdo truputį sm arkiau im a plakti širdis. Rugsėjo

galas. Kadangi žid in io nusprendė negriauti, virtuvės

rekonstravim o ir pusryčių kam pelio įrengim o darbai

užsitęsė ilgiau, nei buvo planuota, bet ji paslapčia dėl

to džiaugiasi. V adinasi, Lukas užsibus. O dabar, kai

darbai artėja prie pabaigos, sunerim o. Ji nepakenčia

vienum os, nors netrukus su ja bus vaikelis.

K iem e už nam o M erė išgirsta dū zgian t pjūklą ir

nusišypso. Lukas. N esitikėjo, kad jie d u šitaip susi­

draugaus. Jis padėjo jai susukti vaikišką lovelę ir išda­

žė kam barį. Savo ruožtu, kai įm ontavo naują dujinę,

ji pagam indavo jam valgyti arba kartais užsakydavo

231
maisto į nam us, ir valgydam i jie užsisėdėdavo ką nors

pasakodam i supainiotais žodžiais ir įm antriais rankų

gestais. P risim in u si vakarykščius pietus M erė paten­

kinta atsidūsta.

Santechnikas keitė čiaupą, ir Lukas laikinai išjungė

vandenį, taigi M erė pasiūlė nueiti į nedidelį restoranėlį

netoliese, „Pas D žuliją“. Buvo šilta pavakarė, jiems einant

per kvartalą klevuose palei šaligatvį čiulbėjo paukščiai.

- Atsargiai, - ištarė Lukas im dam as M erę už rankos,

jai vos neįgriuvus į atvirą kanalizacijos angą. Jos p il­

vas pasidarė tiesiog m ilžiniškas, ir tokiom is šiltom is

dienom is ji dažnai pagalvodavo, kaip reiks ištverti ik i

gruodžio, kai ateis laikas gim dyti. Žm onės ne kartą

gatvėje jos klausė: „ A r laukiesi dvynukų?“

Tai antras kartas, kai Lukas prisilietė. Pirm as buvo

atsitiktinis. A b u d u stovėjo prie dujinės apžiūrinėda­

m i ką tik išklijuotas plyteles po gartraukiu. Jų rankos

susiglaudė ir M erės oda pašiurpo. Lukas žengtelėjo

atatupstas ir neram iai pasitrynė kaktą.

V is dar galvodam a apie vakarykštį vakarą M erė p a­

deda raktus ant spintelės. A d m in istratorė pasodino

juos restorano gilum oje prie nedidelio stalo, ku r sto­

vėjo akvarium as su dviem išpam pusiom is auksinėm is

žuvelėm is.

- K a i buvau maža, labai norėjau auksinės žuvelės, -

pasakė Lu ku i. - Bet m am a neleido laikyti, nors jas

prižiū rėti visai paprasta.

 Nusišypsojęs Lukas parodė į mažesnę žuvelę.

- Šita esi tu, o didesnė - aš.

- T ik pažvelk, - tarė M erė. - Jos atrodo tokios la i­

m ingos net tokiam m ažam akvarium e.

Lukas linktelėjo.

- K ai m yli, visur gerai.

Tai buvo pats tobuliausias angliškas sakinys, kokį jis

jai pasakė. M erei patiko, kaip sužibo jo akys, tariant

šiuos žodžius. N a, žinom a, jis teisus. N u o tada, kai E lis

ją paliko, gražus namas, ku riu o ji visada taip d id žiu o ­

davosi, dabar m ažai ką bereiškė. M eilės nebeliko. O

jeigu m ylėtų, galėtų gyventi lūšnoje, nam ely ant ratų...

ar dviviečiam e akvarium e.

Ji kyšteli galvą į virtuvę. Lukas susikūprinęs prie

spintelės suka senovinių m etalo d irb in ių parduotuvėje

nupirktus bum bulus. Ji vaikščiojo nuo alavo lyd in io

prie m atinio n ikelio, galiausiai pasirinko pastarąjį, ir

šie p u ikiai tinka prie balkšvų spintelių.

E liu i nepatikęs senasis židin ys lik o stovėti. M erė

dabar ju o džiaugiasi tarsi senu draugu.

- Keista, - taria dairydam asi. - Iš pradžių atrodė,

kad virtuvės darbai ir nėštumas niekad nesibaigs, vis

dėlto viskas praėjo taip... greit.

Ją nusm elkia gailestis, kad Lukas netrukus išvyks, o

E lis niekad nepamatys abiejų planuotos gurm anų v ir­

tuvės, kuria ketino džiaugtis kartu. Ji įsivaizdavo, kaip

visus sekm adienio rytus leis drauge gurkšnodam i kavą

m
prie virtuvės salos, keisdam iesi New York Times sk il­

tim is, keptuvėje čirškant ku m p iu i ir orkaitėje kepant

keksams su m ėlynėm is. Laikraštinis popierius, kum pis

ir keksai. Laim ės kvapas.

Tačiau braukiant pirštais per m edin į salelės stalviršį,

ku rį Lukas idealiai n u g lu din o šv itrin iu p o p ie riu m i,

M erę apim a ir kitoks jausmas. Vos tik užbaigs du rų

apdailą, jis išvyks darbuotis p rie kito projekto, ir ta

m intis ją be galo gąsdina.

Visus tuos mėnesius p erjo s nėštum ą jis nuolat buvo

šalia, galbūt vien in telis patikim as žm ogus. Po ilgos

darbo dienos kirpykloje grįžusi nam o rasdavo jį kalan­

tį, pjaunantį, dažantį, klijuojantį. Tarsi prieškam bary

kabantis senas sietynas, Lukas tapo neatsiejam a jos

nam ų ir gyvenim o d alim i, ir ji dar ne visai pasirengusi

atsisveikinti.

Atsisukęs Lukas nusišypso. M ere i labai patinka jo

berniokiška, linksm a šypsena šalia. E lis niekad taip

nesišypsodavo. N iekad nežiūrėdavo į ją taip viltin g ai

kaip Lukas.

- O štai ir m ano raudonoji žuvelė, - sako žengda­

mas prie jos.

N esusilaikiusi M erė nusijuokia.

- N orėjai pasakyti, auksinė?

Lukas šypsodam asis perbraukia ranka per juodus

plaukus.

234
 - A k taip, - ištaria nusijuokęs, - auksinė. Ta m ano

anglų kalba.

- Ne, ne, - patikina juokdam asi ji, - raudonoji žuvelė

geriau. D aug geriau.

Jų žvilgsniai susitinka ir valandėlę jie neatitraukia

akių.

- Tada tu visada būsi m ano raudonoji žuvelė, - iš­

taria jis iš lėto.

Praėjus savaitei M erė stovi savo gražiojoje virtuvėje

idealiuose namuose. Lukas jau išvyko. A n t spintelės,

ku r prieš tai būdavo elektrinis Luko pjūklas, stovi jos

v irtu v in is kom bainas, vestuvinė dovana nuo vienos

E lio tetos, kurios vardą pam iršo. O vietoj m etalinės

įran kių dėžės su surūdijusiais vyriais ant stalo padėtas

baltas dubuo su spindinčiais žaliais obuoliais. Lukas

p u ikiai padirbėjo ir M erės architektas Stiuartas net už­

sim inė, kad būtų galim a įdėti nuotraukų į Architectural

Digest žurnalą, kuriam e kartą per metus pristatom os

rekonstruotos virtuvės. Tačiau nors erdvė ir graži, ji

jaučiasi vieniša ir sutrikusi. M e ilė negyvena nei jos

virtuvėje, nei namuose.

Raudonoji žuvelė. Nusišypso p risim in u si Luką. Ji

ilg isi jo. Prieš išvažiuodam as ant p o p ie rėlio užrašė

telefono num erį: „Jeigu kas nors atsitiks ar suges, pas­

kam bink ir pataisysiu.“

235
 Ji kas rytą pažvelgia į p o p ierėlį ant stalo. Kartais

norisi, kad sugestų indaplovė ar im tų blogai darinėtis

spintelės durelės, arba pradėtų varvėti čiaupas. Ji ilg isi

priežasties paskam binti jam , vėl išgirsti jo balsą, p a­

m atyti. Visus tuos mėnesius Lukas buvo jos draugas, o

dabar, kai jo nebėra, jaučiasi... be galo vieniša.

G a l im ti ir paskam binti? Svarsto M erė. G a liu tiesiog

paskam binti ir pasilabinti. K aip su senu geru draugu.

Paėm usi telefoną g ilia i įkvepia. Bet paskam bina ne

Lukui, o savo vyru i. Jie jau nutolo, bet E lis vis dar jos

vyras. Ji vis dar už jo ištekėjusi. Širdis krūtinėje im a

sm arkiau p lakti, du d ū žiai vienam skam btelėjim ui.

Vaikelis im a spardytis ir ji paglosto pilvą toje vietoje,

kur ką tik kum štelėjo kojelė arba kelis, o gal alkūnė.

Jų kūdikis.

Po keturių skam bučių atsiliepia m oteriškas balsas.

- A lio ? - išgirsta jauną, seksualų... nepatenkintą

balsą. M erė greitai nuspaudžia m ygtuką ir susm unka

į kėdę prie stalo savo idealioje vienišoje virtuvėje.

236
 18 SKYRI US

Spalis

- Labas rytas! - pasveikinu Bernardą išėjusi iš lifto

su Semu.

- Labas rytas, - atsako tas šypsodam asis ir m an e i­

nant į lauką paglosto Šernui galvą. Siatle oras atvėso,

o turguje ties kiekvien u kam pu pu iku ojasi m oliūgai.

Sustoju daržovių skyriuje pasigrožėti ryškiai o ra n ži­

niais m oliūgais. N u p erku tris: vieną M e lo laikraščių

kio sku i, kitą - Ileinei, o trečią padėsiu gėlių p ard u o­

tuvėje.

- Sveika, gražuole, - m an priėjus pasilabina M elas.

- Č ia tau. - Padedu m oliūgą prie kasos aparato. -

L in k iu laim ingo spalio!

237
 - Iš tikrų jų labai laim ingas spalis, - ištaria p rieid a­

mas arčiau, tarsi norėtų atskleisti paslaptį. - Vakar mes

kalbėjom ės apie parlam entą.

Sutrikusi pažvelgiu į jį.

-Ką?

- Taip, - atsako pergalingai. - M es kiekvieną penkta­

dienį kartu pusryčiaujam - na, prie skirtingų staliukų,

bet vis tiek. M u d u kartu valgom e kiaušinius.

- Palūkėk, M elai, su kuo? - Jo akys sužiba ir m an

dingteli: - A k , taip, su A nglijos karaliene. N a, žinom a.

Jis švyti.

- Taip.

- K aip gerai, M elai. K odėl nepakvieti jos į pasim a­

tymą?

- N orėčiau, - atsako. - K aupiu drąsą.

- Ką gi, per ilgai nelauk, - sakau. - D a r pagalvos, kad

nepatinka. M es, m oterys, būnam nekantrios.

M irk te liu jam ir nužingsniuoju toliau. Šalia M erive-

ter kepyklos prie žibinto stulpo p ririšu Šerną. V iduje

Ileinė užsiėm usi dėlioja ragelius į vitriną. Pakėlusi akis

ir pam ačiusi m ane nusišypso.

- Č ia tau. - Ir ant prekystalio padedu m oliūgą.

- O , dėkui, - atsako patraukdam a tuščią padėklą. -

D žiaugiuosi, kad užsukai. A r galim m inutėlę šnektelėt?

- Ž in o m a, - atsakau.

N u o skruosto nusišluosčiusi m iltus apeina prekys­

talį. A b i atsisėdame už staliuko prie lango.

 - Tai dėl Čarlzo, - sako ji. - D žeine, m ano jausm ai

jam tikri. Beprotiškai jį įsim ylėjau, - tarsi sniego lavina

jai iš burnos veržiasi žodžiai.

Prisim enu, kaip prie jų akis m an aptraukė m igla.

A išku , Ileinė įsim ylėjo. Pati savo akim is m ačiau.

- Sako, būna gim iningos sielos, - taria ji. - Per visą

gyvenim ą netikėjau, kad du žm onės gali būti sukurti

vienas kitam . - Ji papurto galvą. - Bet kai susipažinau

su Čarlzu... na, dabar suprantu.

- Heine, ką jam e matai?

- O ro balionus, - ištaria ilgesingai. Jai ant riešo pa­

stebiu apyrankę su karuliais.

Nelabai suprasdam a pakraipau galvą.

Ileinė šypsosi.

- Jam patinka oro balionai. Ir m an taip pat. Net jeigu

reiktų gelbėti savo kailį, M atas neskristų oro balionu,

net ir dėl manęs. O Čarlzas... - atsidususi nusišypso

sau. - Jis spontaniško, atviro būdo, visiškai kitoks negu

M atas. Jei paprašyčiau kartu keliauti oro b alionu į San-

torin o salą, jis sutiktų.

- Bet tuo pat metu, tai siaubinga, - kalba toliau. -

Nežinau, ką daryti. Vakar vakare Čarlzas paprašė apsi­

spręsti. Palikti M atą ir pradėti gyventi su juo. Suprantu,

kad kankinasi matydamas mane kas vakarą užtraukiant

m iegam ojo užuolaidas. Jis mato mus su M atu ir vaikais

kiem e ir tuo pat m etu m yli mane, o aš jį, - atsidūsta. -

D žeine, nebeištversiu, jeigu toliau taip tęsis. A išku, kad

m
ir jis neištvers. Neseniai m irė žm ona. Jam ir taip per

daug em ocin ių išgyvenim ų.

- M a n tai kelia nerim ą, - atsakau. - A r m anai, kad

jis pasirengęs vėl m ylėti? A r ne per anksti?

Ileinė atsidūsta.

- Ir aš spėliojau. Bet iš jo akių suprantu, kad pasi­

rengęs. V isa širdim .

- O jo dukra? K aip ji į visa tai reaguos?

Ji nusišypso.

- M es apie tai kalbėjom . Jis visada norėjo gyventi

ant vandens, kaip ir aš, todėl sugalvojom apsigyventi

nam ely ant vandens Sąjungos ežero rajone, gal kur nors

šalia Lo, - nu tilu si tarsi svarsto gražią svają. - M ie -

gosim gultuose, lauke ant denio kepsim mėsą, vaikai

irstysis baidarėm is. - Vėl surim tėja. - D žeine, jis n o ri

kartu su m anim k u rti gyvenim ą. G ražų gyvenim ą. Aš

irg i to noriu.

- O h o , - nustem bu, - tai ką ketini daryti?

- T iesiog nežinau, - atsidūsta. - G alėčiau p a lik ti

M atą, paklusti savo širdies balsui ir pradėti naują drą-

sų gyvenim ą su Č arlzu . - Ji stipriai užsim erkia. - Įsi­

vaizduoju, kaip būtų gražu. A š pajuntu, kad esu gyva.

Bet kartu tektų graužtis dėl vaikų ir šeim os. T ik ra i

m yliu M atą. Ir, aišku, jis m an rūpi. N iekad nenorėjau

jo įskaudint. Nesugebu, vis dėlto... tam, kad būčiau su

Č arlzu , tu riu išardyt savo šeimą. Jei nepajėgsiu taip

pasielgti, pasiliksiu. M a n teks gyventi suvokiant, kad

24O
atsisakiau m eilės, buvau sutikusi ją tokią tikrą ir gra­

žią - nė nem aniau, kad ji gali teikti tokią pilnatvę, - o

aš jos atsisakiau.

- A k , Heine, - atsidustu, - regis, tau išk ilo neiš­

sprendžiam a dilem a. Bet manau, tavo širdis jau žino,

ką pasirinkti. M ū sų širdys visą laiką m um s pakužda,

tik reikia įsiklausyti.

Iš jos žvilgsnio matau, kaip g iliai joje yra įsitv irti­

nusi m eilė.

- N eg ali p riim ti svarbaus sprendim o visko gerai

neapsvarsčiusi, - kalbu toliau. - Pasakyk Č a rlzu i, kad

tau reikia laiko ik i sausio. Iš viso devyniasdešim t die­

nų. Svarbiems sprendim am s reikia laiko, - pakartoju.

Svarstydama, kokį m ilžin išką sprendim ą teks p riim ­

ti Ileinei, nejučia pagalvoju apie save: Koletę, talentą,

m eilę, gydytoją Helen Sausį m an pavyks arba ne, galbūt

apgailėtinai.

L o papuošė parduotuvės v itrin ą įvairiausiais m o liū ­

gais: vien i d ideli ir ryškūs kaip oranžinis šerbetas, k iti

balkšvi ir vaiduokliški.

- A plenkei m ane, - sakau dėdam a savo m oliūgėlį

prie kasos aparato.

- Grantas pasiūlė kartu skristi į Paryžių - netikėtai

ištaria.

- Kada?

- G ru o d į.
 - Tai jis p aliko žm oną?

- D a r ne, - atsako. M atau, kad L o apim ta priešta­

ringų jausm ų. - Bet paliks. T ik ra i paliks. Jis tvarko tą

reikalą.

- Tvarko reikalą? - pakartoju. - Skamba kaip verslo

planas.

Ji atsidūsta.

- Žinau.

M a n sunku suvokti, kad L o visai prarado pasitikė­

jim ą. Ji tokia energinga. Ir vis dėlto vyras išmušė pa­

grindą jai iš po kojų.

- D ė l nieko nesijaudink, - sako ji. - Šiandien tau

svarbi diena, todėl aš viskuo pasirūpinsiu.

L o kaip visada p risim en a m ano m am os m irties

metines.

- A r važiuosi aplankyti jos kapo?

Lin kteliu . M am a norėjo bū ti palaidota B ein b rid žo

saloje, ku r užaugo. Vaikystėje pam ėgo pakrantėje prie

H id e n Kavo kelio pasislėpusias mažas kapinaites. Ji

nusivesdavo m ane m ažą ten ir leisdavo kla id žio ti tarp

antkapių. Pam enu, m iru s senelei, ant karsto, prieš

vyram s n u leidžiant jį į duobę, barsčiau jos m ėgstamų

frezijų žiedlapius. O dabar šiose gražiose kapinaitėse,

iš k u rių m atosi jūra, ilsisi ir m am a. Keista, bet neat­

rodo, kad šioje vietoje guli daug griaučių, nesijaučia

liūdesio. Tai veikiau sodas: žydi skaisčiai rožinės aza­

lijos ir rožių kerai, pam arginti ryškiai oranžiniais ir

242
geltonais pum purais. Turbūt todėl m am a jas mėgo. Ir

aš taip pat.

- Štai, - sako L o pasilenkdam a už prekystalio, -

paim k. - Paduoda d vi puokštes raudonų ir oranžinių

jurginų, prikaišiotų m ėtų ir kito kių žalių šakelių.

- D ėku i, - ištariu, ir prisim inus, kaip m am a ir sene­

lė mėgo rudeninius jurginus, akis im a graužti ašaros.

A tidarau savo pavargusio d id e lio volvo užpakalines

dureles, kad įšoktų Šernas. Tai senoji m am os m ašina,

kurios taip ir neprisiruošiau pakeisti nauja, ir pasuku

lin k keltų term inalo A liaskos kelyje. V id u rd ie n į m aši­

nų eilės nėra, taigi iš karto užvažiuoju ir atsistoju p ir­

m a kelto priešakyje. K aip sakydavo m am a apie keltus?

Nusišypsau. Taip, kad tai pigiausi ir gražiausi kru izai

pasaulyje. K ai norėdavo prasiblaškyti, ji plaukiodavo

keltu pirm yn ir atgal.

U žu o d žiu jūros vandenį, v a rik lio dūm us ir iškart

pasijuntu, tarsi būčiau vienuolikos ir su F lin u sėdėčiau

m ašinos gale. Flin as su ausinėm is, nes jį erzina, kai

m am a vėl uždeda B ilio D žoelo kasetę ir vis iš naujo

klausosi dainos „Toks gyvenim as“.

M am os akyse pastebiu ašaras.

- M am a, tu vis dar jo ilgiesi, ar ne? - sakydam a „jo“

om eny tu riu tėtį, ku rio beveik neatsim enu.

Ji linkteli.

- Taip, vaikeli. A š jį visad m ylėsiu.

243
 - K aip gali jį m ylėti? Juk jis m us paliko, - sakau.

- Taip, jis mus paliko, - atsako ji. - Bet, kai kas nors

blogai pasielgia ir tave įskaudina, nereiškia, kad nustoji

jį m ylėti. T ik pasikeičia tavo kelias. Tenka prisitaikyti.

Bet m eilė lieka. - Ji prideda ranką prie širdies. - Ji gy­

vena šičia. V ien ą dieną pati pam atysi.

M e ilė nem iršta. Tikria u sia i dabar tai žinau, nes m a­

čiau savo akim is. Tai galim a pastebėti M e lo akyse, kai

kalba apie velionę žm oną, arba iš to, kaip bendrau­

ja Kam o tėvai po keturiasdešim t penkerių gyvenim o

kartu m etų išlaikę tarpusavio ryšį. Spėju, kad ir Ueinė

išlaikys: nesvarbu, ką pasirinktų, Čarlzas am žinai liks

tyliam e jos širdies kamputy. M ąstau apie visa tai kel­

tui slystant ram iu spalio vandeniu. Dangus giedras ir

žydras, ši diena - viena iš tų užsispyrusių rudeniškų,

žūtbūt įsikibu sių vasaros.

Suvibruoja m obilusis, žvilgtelėjusi pamatau, kad atė­

jo žinutė nuo Kam o: „Galvoju apie tave.“ Nusišypsau ir

atrašau: „A čiū , kad prisim in ei.“ Jis žino, kad šiandien

mamos m irties metinės. Vakar kalbėdam a telefonu pa­

sakiau, nors iš pradžių nenorėjau. M am os atm inim as

m an šventas.

Palieku Šerną m ašinoje ir laiptais užlipu į viršu tin į

denį, nusiperku kavos ir įsitaisiusi salone pro didelius

langus žvelgiu į vandenį ir salą, iš tolo panašią į taške­

lį. Po kelių m in u čių aplink pasigirsta plojim ai ir kitų

244
keleivių sveikinim o šūksniai. D ėm esio centre atsidūrė

trisdešim tm ečių pora. Jie tarsi nužengę nuo žurnalo

viršelio. Ji aukšta ir pribloškiam ai graži, pasipuošusi

ruožuota m egzta suknele ir stilingu m e d v iln in iu švar­

keliu. G ro žiu o si jos batais su platform a. Jis panašus į

D eivid ą Bekhem ą, v ilk i tam sius prigludusius džinsus,

languotus m arškinius ir švarką. K artu jie atrodo tie­

siog tobulai, matau, kad susibūrusi m inia m ano tą patį,

ypač todėl, kad jis ką tik atsiklaupė ant vieno kelio ir

įteikė jai žiedą. Fotografas tam siai m ėlynu m egztiniu ir

m ėlynais „Converse“ sportbačiais juos nufotografuoja.

A p lin k u i visi išsižioję spokso, kai jis užm auna žiedą

su deim antu jai ant piršto. A k im irk ą padvejojusi, pa­

žvelgia į žiedą, tada į jį, nusišypso ir užsidengia burną.

- Taip, - pagaliau ištaria. - Taip!

V is i pratrūksta p lo ti ir šaukti „valio!“, kai jis paim a

ją ant rankų. A š nenusisuku, jau pripratau. Pasirengiu,

kad tuoj aptems akyse ir kaip visada im s spausti galvą.

T ik iu o s i stipraus p riep u olio. Juk tokia pora. Tačiau

laukiu, laukiu, o nieko neįvyksta. U žsim erkiu. G ilia i

įkvepiu ir vėl įsižiū riu į gražiąją porą. Jie atrodo iš visos

širdies įsim ylėję.

Tačiau... deja.

Jau artėjame prie salos, taigi atsistoju, į šiukšliadėžę

išm etu kavos puodelį ir nueinu į tualetą svarstydama,

kaip galim a ištarti „taip“, pasipiršus žm ogui, ku rio

245
nem yli. Plaunant rankas įeina ką tik susižiedavusi m o ­

teris ir nusivylusi prie kriauklės padeda rankinę. M atau

jai ant piršto žibantį d id žiu lį deim antą. Jis žėri dienos

šviesos lem pų šviesoje, kol ji žvelgia į save veidrodyje.

Žvilgsnis neram us ir abejojantis, net išgąsdintas.

- Sveikinu, - sakau, m ūsų žvilgsniam s susitikus

veidrodyje. - M ačiau , kaip jum s pasipiršo.

Ji per jėgą nusišypso.

- A k , ačiū... - Vėl pažvelgusi į veid ro d į greitai n u si­

suka, tarsi jai būtų nepakeliam a m atyti savo atvaizdą.

- Jus kažkas slegia? - paklausiu.

Ji pasikaso kaktą, tada apsidairo - tualete nieko nėra.

- D ieve, kas m an darosi? Turėčiau būti laim inga, -

ištaria ir parodo į duris. - Pats nuostabiausias vyras,

kokį esu kada sutikusi, ką tik pasiūlė už jo tekėti. T u ­

rėčiau verstis kūliais iš laim ės, bet...

- Bet jūs jo nem ylit.

Ji lin kteli.

- Ne, nem yliu. G a l m an pavyks jį pam ilti. N agi, toks

gražuolis. Jis...

- Bet jis ne jūsų gyvenim o m eilė, - atsakau, ir širdis

im a sm arkiau plakti. N e m ano reikalas, bet ji pati žino.

Juk nieko blogo, jei tai patvirtinsiu?

Ji lin kteli.

- Jūs supratot, ar ne? A r taip akivaizdu?

- Ne, - atsakau. - V isai nesimato. A š tik... nusim a­

nau apie tai.

246
 - M a n o m am a pasius, - taria ji. - K e tin o vasarą

iškelti vestuves. Ji jau užsakė šokių salę „Fairm onto“

viešbuty.

- Bet tai jūsų gyvenim as, o ne jos, - sakau. - Be to,

sutiksite savo m eilę, tik būkit kantri ir nepražiopsokit.

Ji atsidūsta.

- O kad būtų paprasčiau. N orėčiau geriau pažinti

savo širdį.

- Jūs jau pažįstat, - patikin u ją. - Tarp kitko, esat iš

tų drąsiųjų, kurios įsiklauso į savo širdies balsą. - U ž ­

dedu ranką ant josios. - Jūs šią akim irką jos klausotės.

Suūkia kelto sirena ir per garsiakalbį kapitonas

praneša:

- A tplaukiant į B ein b rid žo salą. K eleiviai, prašom

eiti į savo mašinas.

- A čiū , - padėkoja m um s kartu išeinant.

- Jūs pati supratot, - atsakau pastebėjusi už poros

žingsnių laukiantį gražuolį trum palaikį sužadėtinį.

M a n nusileidus prie m ašinos, Šernas d žiu g iai vizgina

uodega, ir m udu išvažiuojam iš kelto į salą. Prava­

žiuojam V in slo u ir po keleto kilom etrų šalia aukštų

papurusių kėnių pamatau nuorodą į H id e n Kavo kelią.

Kapinės jau arti. Po akim irkos privažiavusi sustoju ir

išleidžiu Šerną pabėgioti. Paskui paim u gėles ir apsa­

m anojusiu akm eniniu takeliu nueinu prie senelės kapo.

Padedu vieną puokštę prie antkapio ir nusišypsau.

247
 - Sveika, Nana, - sukuždu. - Č ia aš, D žeinė. Pasi­

ilgau tavęs.

Šalia ir m am os kapas.

- A k , m am yt, - ištariu, o per veidą im a tekėti aša­

ros. - K aip m an tavęs trūksta. - Padedu gėles ant sa­

m anotos žemės ir atsiklaupiu prie kapo. U ž nugaros

išgirstu girgždant žvyrą, bet atsisukusi nieko nepa­

stebiu. - M am a, jaučiuosi tokia sutrikusi, - kalbu to ­

liau. - Supranti, tu riu tokį sugebėjim ą, talentą. M a n o

akių problem os, ku rios kam uoja nuo m ažens, nėra

neurologinis sutrikim as, nors gydytoja H eler paprieš­

tarautų. M am a, aš sugebu m atyti m eilę. Tu p irm o ji

parodei m an, kas yra tikro ji m eilė. O dabar aš tu riu

susigaudyti, ką su tuo daryti. K aip toliau gyventi. Ką

tai reiškia m an ir tiems, kurie m an svarbūs. A š nežinau,

mamyt. Tiesiog nežinau. O kad būtum šalia. - U ždedu

ranką ant antkapio, per kapines papučia staiga pakilęs

šaltas vėjas. Suvirpu. Prie kojos nukrenta raudonas

klevo lapas.

U ž nugaros išgirdusi žingsnius atsisuku. V isa i čia

pat stovi vyras - tarsi jau k u rį laiką atėjęs klausosi, ką

šneku. G eriau įsižiūrėjusįjį atpažįstu - tai kelte matytas

fotografas. Pastebiu jo m ėlynus sportbačius, mat m o ­

kykloje pati turėjau tokios pat spalvos nutrintą porą.

- Atsiprašau, - kreipiasi jis, - ar nepasakytum ėt,

kaip sugrįžti į keltą? Aš netyčia pasiklydau, o navigacija

išnuom otoje m ašinoje, regis, neveikia.

248
 - Žinom a, - atsakau. - Išvažiavęs iš kapinių pasukite

dešinėn, tada prie pirm o ženklo „Sustoti“ sukite kairėn.

Tuo keliu užvingiuosit ik i 305-ojo greitkelio, o tada į

kairę. Ir atvažiuosite prie keltų term inalo. - M in u tėlę

patyliu. - M a n regis, prieš tai m ačiau jus kelte. Jūs fo ­

tografavote porą, k u ri susižiedavo.

Jis nusišypso.

- A ha, argi ne žavūs? Nesusilaikiau ir nufotografavau.

- O ką čia veikiat?

- A , - tarsteli ir nutyla. - Esu laisvai samdomas fo ­

tografas. Tiesiog gavau užsakym ą pafotografuoti.

Linkteliu.

- Ką gi, sėkmės.

- Palūkėkit, - paprašo jis. - A r neprieštarausit, jei

jus nufotografuosiu? K ą tik pastebėjau, kad jūsų akys

žalios. Retai sutinku žm onių su žaliom akim . D arau

žaliaakių žm on ių album ą. Tiesiog savo m alonum ui,

nežinau, ar iš to kas išeis. Jeigu jūs nieko prieš, norė­

čiau ir jus nufotografuoti, tiesiog čia. Labai graži šviesa

skverbiasi pro kėnių šakas.

G ū žteliu pečiais.

- K odėl gi ne?

- D ėkui, - nusišypso jis. - Tru pu tį paėjėkit atgal ir

atsirem kit į m edį.

L in k te liu ir padarau, ko prašoma.

- Vos vos kilstelėkit smakrą... Štai, puiku. - Jis porą

trejetą kartų nuspaudžia mygtuką. - O dabar pasisukit

249
dešinėn, tarsi žvelgtum ėt į kapines... Puiku, štai taip.

D a r porą. - Jo fotoaparatas suspragsi keletą kartų, tada

jis žvilgteli į ekraną. - Tiesiog nuostabios.

Žvilg sn iu nuklystu į dangų, ku r kabo tamsūs ir grės­

m ingi audros debesys, pasiruošę pratrūkti. K ažin, ką

šiandien Bernardas pasakytų apie jų form ą. Nem atau

jokio ypatingo vaizdo, bet žiū rin t į juos apim a nerim as.

- Taip, išėjo gražios nuotraukos, - sako fotografas.

- G erai, ar atsiųsit m an vieną? - paklausiu.

- Ž in o m a, - atsako.

D u o d u jam savo elektroninio pašto adresą ir kartu

nužingsniuojam e į stovėjim o aikštelę.

- Č ia jūsų auksaspalvis retriveris? - paklausia p ri­

dėdamas ranką prie užpakalinio lango, Šernas pašoka

ir im a garsiai loti.

- Šernai, baik, - subaru. - Atsiprašau, jis niekad

neloja. Turbūt supyko, kad neinu su juo pasivaikščiot.

Fotografas nusišypso.

- N a, nebetrukdysiu jūsų. D arkart dėkui, kad paaiš-

kin ot kelią ir leidot jus nufotografuoti.

A n t p riek in io m ašinos stiklo nukritęs vienas o ran ­

žinis lapas. Pasilenkiu jo paim ti, o tuo m etu kaip tik

netoliese blyksteli žaibas ir sugriaudžia. Atsisėdu j

mašiną.

- Važiuojam , Šernai, - sakau dėdam a lapą ant p rie­

taisų skydelio.

2$0
 19 S KYRI US

K e tv ir ta s is a v e n iu 1301

Lapkritis

Flinas įkiša raktą į spyną, įeina į savo butą ir padeda

krepšį prie durų. N um eta raktus ant spintelės ir tas

garsas nuaidi vienišuose namuose.

Šįvakar į galeriją turėjo užsukti Karnas, bet nepasi­

rodė. Pastaruoju m etu jo draugas atrodo kažko susirū­

pinęs, bet Flinas vis tiek atvirai su juo pasikalbės apie

D žeinę. T u ri rūpintis sese.

G alerijoje sukinėjosi m erginų. N uostabių m erginų.

B lo n d in ė sm ailiais ku ln iu ka is iš kito galerijos galo

prikaukšėjo tiesiai prie jo pasikalbėti. Ji galėjo būti jo.

Flinas tai žino. U žuodė jos aistrą, kaip ryklys vandeny

užuodžia kraują. G alėjo paėmęs už rankos nusivesti į

galin į kam barėlį, prispausti prie sienos, num auti kel­

naites ir pakelti tas ilgas kojas, kad apsižergtų jo kūną.

2$t
Paskui būtų atėję į jo butą, m iegam ajam e užsidegę

žvakių, būtų nuplėšęs visus jos drabužius ir suderinęs

ją kaip p u ikų instrum entą, kol iš jos lūpų būtų išgirdęs

gražiausią m uziką, kokią taip trokšta girdėti.

Tačiau Flinas nam o grįžo vienas. Jau ku rį laiką taip

elgiasi, nes jo gyvenim e yra m oteris. Ji ir arti, ir toli.

Jis ją mato, bet negali turėti. N egali liesti gražios jos

odos arba pirštais kla id žioti kūno vingiais. D a r ne. Ji

nuostabi, gundanti ir svaiginanti, todėl jam m ieliau iš

tolo, atskirtam stiklo ir betono, būti šalia jos, nei greta

jo gyvai stovėtų kita.

Jos bute dega šviesos, o langai šviečia tarsi švyturys

naktį. Flinas virtuvėje ant stalo m ato vyno butelį ir d vi

tuščias taures. A r pas ją yra svečias? Įdėm iai apžiūri jos

butą: pirm iausia pastebi katiną, šis nuo kavos stalelio

nušoka ant sofos. Tada pasirodo ji - kaip deivė ateina

iš miegamojo. V ilk i juodą prie kūno prigludusią sukne­

lę. Vos ją išvydus F lin o kūnas įsielektrina, jis ištiesia

ranką prie lango, švelniai pirštais paliečia stiklą, tarsi

tikėdam asis paliesti jos švelnią odą.

Ji pam ato jį. Ž in o , kad jis stebi. Ir jai tai patinka. Jai

patinka jausti jo žvilgsnį. Jai patinka, kad jis ja žavisi,

o ji žavisi juo. Šįryt stebėjo jį virtuvėje ruošiantį kavą.

A k im is siurbė jo nuogą kūną, pečių vin gį, stiprią n u ­

garą ir žem iau. A k , vos išvydusi jį visa įkaito.

Flinas stebi, kaip staiga ji pasisuka į duris. Po kelių

a kim irk ų įsile id žia vyrą. Jis aukštas ir gražus, v ilk i

tam sų kostium ą. Kas jis toks? Išskyrus retkarčiais pas

ją užeinantį kitą vyrą, ku rio apsilankym ai ją liū din a,

Flinas daugiau vyrų pas ją nematė. G a l susirado naują

vaikiną? Pasimatymas?

Flinas nepajėgia nuo jų atplėšti žvilgsnio. Jis žiū ri į

juos, įsijautęs kaip į serialą, ku r netrukus įvyks svarbus

siužeto vingis. Ir įvyksta. Vyras staigiai prisitraukia ją

prie savęs ir im a bučiuoti. K u rį laiką jie aistringai b u ­

čiuojasi, tada jis im a ją nurenginėti, tru kteli suknelės

užtrauktuką ir šis atsisega. Jis nuneša ir paguldo ją ant

puraus balto k ilim o prie sofos, atsisega diržą ir nusi­

sm aukia kelnes.

F lin o širdis im a sm arkiai plakti. Jis n o ri su rikti:

„N e!“ Bet tai ne jo reikalas. Ši m oteris jam n ep riklau ­

so. Jis neturi jokios teisės į jos kūną ar širdį, tačiau jo

kūnas virpa, o širdį skauda matant, kaip nepažįstamasis

ją užgula. Tuo pat m etu siaubinga ir nuostabu, ir jis

negali nusukti akių. Jo žvilgsnis, prilipęs prie lango,

stebi, kaip kilsčioja jos kūnas. Jis įsivaizduoja, kaip ji

aikčioja, šūkčioja, skubriai kvėpuoja. Jaučia jos odą,

tokią švelnią ir stangrią. Jaučia jos skonį.

Atsisukusi vėl pažvelgia į jį, kone įžū liai. Pam ačiusi

stebintį, ištiesia ranką lin k lango tuo m etu, kai Flinas

priglaudžia savąją.

Po kelių m in u čių vyras atsikelia, apsirengia ir išei­

na. Flinas stebi, kaip ji nuoga krūtine, tik su juodom is

kelnaitėm is, nueina į virtuvę ir grįžta nešina d ideliu

253
popieriaus lakštu, ant ku rio d idžiosiom is raidėm is pa­

rašyta: A T S IP R A Š A U .

Flinas nuo skruosto nusibraukia ašarą. Jis mato liū d ­

ną jos žvilgsnį. Jaučia jos skausmą. A r ji jaučia jo?

Prisim ena, kad neseniai galerijoj vykusiam su sitiki­

m u i nupirko d idelio kartono. Atsinešęs greitai parašo:

N IE K O T O K IO .

Ji vėl paliečia langą, o Flinas ant kito kartono užra­

šo: K O D Ė L ?

A n t d id e lio popieriaus lakšto, k u rį vėl atsineša iš

virtuvės, ji greitai parašo, ir tas atsakymas tarsi strėlė

perveria jam širdį: N E S T A V Ę S N E B U V O Š A LIA .

Jos žodžiai ir liū d n i, ir guodžiantys. Jam belieka n u ­

sišypsoti. Ji irg i nusišypso.

Jis iškelia kitą kartono lakštą: K U O T U V A R D U ?

SELESTĖ.

O A Š F LIN A S .

S V E IK A S , F L IN A I.

S V E IK A , S E L E S T E .

254
 20 S KYRI US

- A čiū , D žeine, kad paskam binai, - sako gydytoja

H elen - D žon so H o p k in so ligoninės chirurgas kitą

m ėnesį galėtų tave operuoti. Šiaip ne taip susitariau

ir reikėtų skristi į B altim orę - m eldžiu tave sutikti.

D žeine, baim inuosi, kad visą lik u sį gyvenim ą gailėsies

nesutikusi atlikti operacijos. - Atsidususi priduria: -

Tiksliau , jei tavo galvos smegenys gebės jausti apgai­

lestavim ą ar kitokią sąm oningą m intį. Iš tiesų, D žeine,

aš nejuokauju. Be šios operacijos gali negrįžtam ai pa­

blogėti tavo kognityvinės funkcijos.

Padedu kib irėlį su erškėtuogėmis ir m osteliu L o ap­

tarnauti ką tik parduotuvėn įėjusį klientą, o pati nueinu

į galin į kam barėlį.

 - V isą gyvenim ą pasitikėjau jum is, gydytoja Heler, -

sakau, - ir dabar neturiu dėl ko abejoti. Patikėkit, būna

dienų, kai pabundu ir noriu, kad visa tai baigtųsi. N o riu

tikėti m okslu ir leisti jum s m ane išgydyt. Bet negaliu,

gydytoja Heler, negaliu. Privalau ištverti ik i galo, net

jei tai reiškia d idžiu lę rizik ą m ano sveikatai.

- Suprantu, - ištaria ji, - taip ir m aniau, kad

nepersigalvosi.

- Apgailestauju.

- A š irgi, - atsako ji.

Baigusi kalbėtis išeinu iš kam barėlio ir atsisėdusi už

prekystalio apsim etu ram i.

Lo per gerai m ane pažįsta.

- Kas nutiko?

Papurtau galvą.

- V ien u žodžiu, gydytoja sako, jei nesutiksiu ope­

ruotis, m ano smegenys netikėtai „perdegs“.

Ji suraukia antakius.

- K aip suprantu, operacija panaikintų tavo... talentą?

- Taip, - atsakau.

- K ą ketin i daryt?

- Nežinau.

- Tau reikia pasikalbėt su Kolete. Pasitark su ja. L ik o

nebedaug laiko, D žeine. Ji sakė, kad visą šitą reikalą su

knyga tu ri užbaigti ik i savo trisdešim tojo gim tadienio,

ar ne taip?

Lin kteliu .

256
 - Taigi po mėnesio.

- Taip.

- E ik pas Koletę. Ji patars, ką daryti.

Pasibeldžiu į Koletės duris. Išgirdusi žingsnius, apsi­

džiaugiu radusi ją nam ie. Iš anksto nepaskam binau,

tiesiog išėjau iš parduotuvės ir paskendusi m intyse nu ­

žingsniavau prie jos nam o, o dabar stoviu ant slenksčio.

- D žeine, - ištaria K olete nusišypsojusi, - kokia

staigmena.

- A r galiu užeiti? - paklausiu. - Kolete, aš... jaučiuo­

si labai sutrikusi. M a n reikia jūsų patarim o.

- U žeik, m ieloji, - pakviečia. Pastebiu, kad, sk irtin ­

gai nei per pirm ą apsilankym ą, butas atrodo sujauktas.

Prie valgom ojo stalo stovi d vi dėžės, ap lin ku i stūkso

knygų stirtos. - Atsiprašau už netvarką. Aš... kaip tik...

tvarkiausi.

N u g rim ztu į nu trin to aksom o sofą ir atsidustu.

- K u o galėčiau padėti? - klausia Kolete sėsdamasi

šalia.

- A š tik iu savo talentu, - sakau jai. - T ik iu viskuo,

ką pasakojot. K ita vertus, m ano priepuolius galim a pa­

aiškinti ir logiškai. Tai baisu. Gydytoja ragina operuoti,

o jei atsisakysiu, jie gali labai pakenkti m ano sveikatai.

Prisipažinsiu, m ane tai slegia.

- Taip, - taria ji. - Bet, D žeine, tu jau žinai, ką daryti.

- A rgi?

2S7
 Ji linkteli.
- K ą m anim dėta patartum sau?

Atsidustu.

- Protas verčia abejoti dėl savo sprendim ų, tačiau

širdis žino. Ir niekad neklysta. Tiesiog reikia išm okti

įsiklausyti į širdies balsą.

- Taip, - pritaria šypsodam asi, tarsi m o kin iu besi­

didžiuojanti m okytoja.

Lin kteliu .

- M anau, jog širdis m an liepia tęsti pradėtą kelionę,

nes esu visai arti tikslo. Ž in a u tai. Jau esu kone pasi­

rengusi įrašyti vardus į knygą. - G ilia i atsidustu pagal­

vojusi, kad ir aš prisidėsiu prie puslapių, p iln ų istorijų,

užrašytų metams bėgant. Per tuos mėnesius atidžiai ją

perskaičiau. Po kiekvienu vardu m oterys, turėjusios

m ano talentą, aprašė savo stebėtą m eilę. Kartais para­

šyta prancūziškai, kartais angliškai, vaizdin gi pasako­

jim ai sujaudino mane. K iekvienu atveju girdėdavau jų

balsus, įsijausdavau į taip p ain iai ir in tym iai aprašytą

m eilę. N etrukus m an reikės padaryti tą patį. - Kolete,

sakėte, jeigu m an nepavyks, jei nebaigsiu šios kelionės,

liku sį gyvenim ą dėl to gailėsiuos. V is galvoju apie tai.

Ji lin kteli.

- Jeigu tau nepavyks, tai bus taip pat kaip man.

- K aip jum s?

- Taip. A š nebaigiau savo kelionės.

 Iš tiesų pastebėjau, kad Koletės skyrelis knygoje tuš­

čias, bet ik i šiol nesupratau kodėl.

- A š per vėlai patikėjau savo talentu, - ištaria ji. -

M a n nebeliko laiko.

- Ir kokios buvo pasekmės? - šiaip ne taip paklausiu.

- Gyvenim as be m eilės, - atsako.

Papurtau galvą.

- Tai jūs niekad nebuvote įsim ylėjusi?

- A k , buvau, - ištaria ilgesingai. - Lab ai seniai

m ylėjau vyrą vardu Pjeras. M a n buvo dvidešim t de-

vyn eri, tuom et gyvenau Paryžiuje. V ie n ą dieną jis

įžengė į m ano gyvenim ą ir turbūt širdį, ir aš jo niekad

neužm iršau.

- A r jis jum s atsakė tuo pačiu?

- Ne, - ištaria Kolete. - M a n tenka gyventi su šiuo

prakeiksm u. N ė vienas vyras, ku rį m ylėčiau, nemylės

manęs. Tokios štai pasekmės ir toks m ano likim as.

Štai kodėl po savo trisdešim tojo gim tadienio atvykau

į A m eriką. M a n buvo nepakeliam a gyventi tame pačia­

me mieste kaip ir jis, žinant, kad jis manęs nepam ils. -

Ji stipriai užsim erkia, tada vėl atsim erkia. - D žeine,

pasakoju ne todėl, kad sužadinčiau užuojautą. Labai

noriu, kad tau pavyktų, tikiuosi, pasim okysi iš m ano

klaidų, nes...

Įdėm iai pažvelgiu jai į akis.

- Nes kas?

259
 - Nes m ačiau tave... su va ikin u tavo draugės ves­

tuvėse.

- Matėte?

Ji linkteli.

- R inkau viešbučio padovanotas iš ankstesnio ba­

liaus išmestas gėlių puokštes ir žvilgtelėjusi į šokių salę

pastebėjau tave, šokančią su juo.

Ž iop teliu .

- D žeine, aš m ačiau m eilę.

- Matėte? Iš tikrųjų?

Kolete linkteli.

- Ir nenoriu, kad prarastum ją taip, kaip aš. N iekad

sau už tai neatleidau.

Papurtau galvą.

- Bet m eilė ne tokia, - sakau. - M e ilė būna atlaidi

ir besąlygiška. Ji taip greit nepraeina ir suteikia antrą

progą. Kolete, argi jum s nebuvo suteikta antra proga?

Ji lin kteli.

- Yra vienas būdas, - taria. - Atsiversk knygos galą

ir perskaityk, kas parašyta paskutiniam puslapy.

- Kas ten parašyta?

- Ten rašoma, kad turėjusiom s talentą, bet neįvyk-

džiusiom s jo priesakų m oterim s bus suteikta paskuti­

nė proga. Tą naktį, kai snigs šviečiant pilnačiai, m eilę

galim a susigrąžinti.

- A r tikite, kad jum s ir Pjerui?..

 - N ežinau, - atsidūsta. - Bet prisipažinsiu, jog ti­

kiuosi. M etam s bėgant vis pagalvodavau apie šią g ali­

mybę. Tačiau bandau neprisirišti prie tos m inties. T ie k

laiko praėjo. N et nežinau, ar begyvas. O jei ir taip?

Kvaila m anyti, kad galėčiau sugrįžti pas jį ir kad mylės

m ane taip, kaip aš jį visus tuos metus.

- Tačiau verta pam ėginti, - atsakau.

Ji linkteli.

- Taip, dėl m eilės visada verta pasistengti. N et ir po

didžiosios m ano nesėkmės. Tau irg i verta pabandyti.

Lin kteliu .

- Kolete, o kodėl pasirinkot mane? Iš visų tądien

ligoninėj gim usių kūdikių?

Jos lūpų kam pučiai kilsteli ir ji švelniai nusišypso.

- D ė l tavo m am os, - atsako ji. - Ji skleidė m eilę,

kas m ane be galo sužavėjo ir ko pati ilgėjausi. Todėl

pam aniau, kad tokio charakterio moters kū d ikis turės

nepakartojam ą gebėjim ą m ylėti ir bū ti m ylim as.

- Taip, jos akys buvo kupinos m eilės, - p ritariu nuo

skruosto šluostydam a ašarą. - Ji visad sakydavo, kad

kartą pam ilus širdis visam la ik u i pasikeičia. M e ilė iš­

lieka tavy. N iekad jai to nesakiau, bet ta m intis m ane

baugino. Žinojau, kaip ją paveikė m eilė m ūsų tėvui.

G irdėdavau ją verkian čią savo kam bary vėlai naktį

arba rytais, kai m anydavo, kad aš dar m iegu. Jos m eilė

neblėso tarsi negyjanti žaizda. Ir ją kankino.

 Kolete supratingai pažvelgia į mane.

- Todėl nenorėjai atsiverti m eilei?

- Taip, - atsakau. - Bet jaučiu, kaip m any kažkas

keičiasi. Tai baugina, bet kartu ir nuostabu.

- Žin au , - ištaria kone pašnibždom is. Jos akyse suži­

ba ašaros. - D žiau kis ja kiekvieną sekundę, nes m ylėti

ir jaustis m ylim ai yra didžiausia gyvenim o dovana. -

Ji išsitiesia ir ilgesinga veido išraiška pradingsta. - O

dabar eik, ir paskutines dienas ik i savo trisdešim tojo

gim tadienio gyvenk elgdam asi pagal tau suteiktą atsa­

kom ybę. Ir nebijok. Aš tik iu tavim i taip, kaip niekad

netikėjau savim i.

- A čiū jum s, - padėkoju apkabindam a ją.

Prie d u rų pam ačiusi seną gėlių vežim ėlį sustoju. Jo

skaisčiai žalia spalva n upoliruota ik i blizgesio, tačiau

ten, ku r viršutinis dažų sluoksnis atšokęs ir apsilaupęs,

pastebiu rūdis.

- Vežim ėlis priklausė jai, - ištaria Kolete.

- Kam ?

- Pirm ajai m oteriai, turėjusiai m ūsų talentą. G ė lių

pardavėjai Elodijai. Radau jį blusų turguj Paryžiuje. K i­

toje pusėje išgraviruotas jos vardas. Žin au , jog aptikau

jį neatsitiktinai, todėl visada laikau savo namuose, kad

p rim in tų apie grožį ir m eilę, ku ria ji dalijosi su savo

m iesto žm onėm is. A p lin k u i ji regėjo tą pačią m eilę,

kokią m atom ir mes.

262
 Perbraukiu ranka per vežim ėlio kraštą, tada pastebiu

prieky išgraviruotus prancūziškus žodžius: Am our vit

en avant.
- Ką jie reiškia? - paklausiu.

Kolete šypsosi.

- M e ilė nem iršta.

Šalta, bet giedra diena, per graži kviesti taksi, todėl

pėstute Pirm uoju aveniu pareinu į turgų. Eidam a pro

M erės kirpyklą įsižiū riu per vitrin ą ir pamatau ją vieną

šluojant grindis, tad užsuku į vidų.

- D žeine! - šūkteli padėdam a šluotą.

- N ieko sau, - nusistebiu glostydam a jos pilvą.

- Pavirtau į m ilžinę, ar ne? - klausia ji.

- O kodėl d irb i, užuot gulėjusi lovoje iškeltom is

kojom is?

Ji suraukia antakius.

- A tv ira i pasakius, m an nesinori bū ti nam ie. Ten

jaučiuosi vieniša.

- Užjaučiu, - sakau. - Turbūt labai skaudu, kad jo

nebus šalia, kai gim dysi.

Ji linkteli.

- M ano mama dėl ją palikusio vyro, m ano tėvo, liūdė­

jo ik i pat m irties. Širdy ji visą laiką nešiojosi liūdesį. Jai

nepavyko to atsikratyt. N enoriu, kad tu taip jaustumeisi.

- Ir aš nenoriu, - ištaria M erė atsidususi.

263
 - Tai nesuteik dėm esio į praeitį, antraip nepastebėsi

to, kas priešais tave. M a n o m am a taip nieko daugiau ir

nepam ilo, nes visą laiką žvelgė atgalios. Ž iū rėk į priekį,

į gyvenim ą, ku rį susikursi, ir tavęs laukiantį džiaugsmą.

- Taip, - sutinka ji. - D žeine, tu labai teisi. O žinai,

ką matau žvelgdam a į priekį?

-K ą ?

- A š m atau Luką.

Nusišypsau.

- A r pasakei jam?

Ji papurto galvą.

- N e, nepasakiau. D ab ar per vėlu. Jis jau išvyko

nam o į Italiją.

- N iekada nevėlu, - atsakau jai. - A tm in k tai.

Žin g sn iu oju nam o Pirm uoju aveniu jausdam asi p ri­

slėgta. E in an t pėsčiųjų perėja m intys išlaksto, išgirdus

garsų trenksm ą. Sustoju, širdis pašėlusiai plaka, pa­

kėlusi akis vos už kelių m etrų pamatau susidūrusias

dvi mašinas. Iš kaip akordeonas sulankstyto m ėlyno

visureigio kyla dūm as, jis įvažiavo į baltą volvo. Šali­

mais sustojusi m oteris veriam ai surinka:

- O Dieve! Skam binu 911!

Iš volvo iššoka nenukentėjęs v id u tin io am žiaus vy­

ras - akivaizdžiai išgąsdintas to, ką visi matome: p rieki­

nis visureigio langas aptaškytas ryškiai raudonu krauju.

264
 Pribėgu prie keleivio durelių, sėdynėje be sąmonės

susm ukusi m oteris. Prie vairo sėdintis turbūt jos vyras

kažką nesuprantam ai dejuoja. Atidarau keleivio dure­

les ir jo akių vokai suvirpa. Jis pam ato mane.

- B ū kit gera, padėkit mums.

- G reitoji jau važiuoja, - atsakau, - laikykitės.

- A r ji sužeista? - sušunka jis. - M a n o žm ona. A r

ji sužeista?

Jai iš nosies teka kraujas, tad sunku suprasti, ar kvė­

puoja, bet nieko nesakau.

- Taip, bet viskas bus gerai. T ik ram iai sėdėkit ir

nejudėkit.

- M es barėmės, - sako jis, - prieš avariją. Ji pasakė,

kad tarp m ūsų viskas baigta. Aš... aš... siaubingai pa­

sielgiau. Ir praradau jos pasitikėjim ą.

- N e, ne, - sakau. - B ū k it geras, dabar apie tai

negalvokit.

- U ž tai buvau nubaustas.

- N e, ką jūs, - ram inu jį, žvilgčiodam a per petį ir

m elsdam a, kad atvažiuotų greitoji.

- Ji pasakė, kad daugiau manęs nebem yli, - sušunka

jis. - Po to, kaip pasielgiau, suprantama, nesu vertas

jos meilės.

Jo žm ona sėdi greta sėdynėje be gyvybės ženklų.

A r m edikam s pavyks ją atgaivinti? Tolum oje girdėti

silpnas sirenų garsas, ir aš atsidustu.

26s
 - Pagalba jau važiuoja, dar porą m inučių, - pasakiusi

pagalvoju apie Kam ą ir Joaną. K o kia neviltis turėjo jį

apim ti po avarijos. A r jie irg i prieš tai barėsi? A r tie

p risim in im a i vis dar graužia jį? A r atsigulęs ir užsi­

merkęs kasnakt regi jos veidą?

G re ito ji sustoja prie m ūsų. Param edikam s atsku­

bėjus prie sužeistųjų, pasitraukiu į šalį. Stebiu, kaip iš

autom obilio iškėlę kru vin ą m oterį paguldo ant neš­

tuvų. V y ru i ant kaklo uždeda įtvarą, apėjęs ap lin k jis

suklum pa prie žm onos.

- Prašau, m ieloji, sugrįžk pas mane! - šaukia jis. -

Aš labai gailiuosi, labai gailiuosi.

Tą akim irką per ašaras m ano akys apsiblausia. Sten­

giuosi nepargriūti ir p riein u arčiau.

- Apgailestauju, pone, - sako param edikas, - bet ji

m irė.

- Ne, ne, ne! - surinka vyras. - N e, negali būti. Pa­

sistenkit dar kartą, dar!

- G a ila , pone, - sako stodam asis param edikas ir

pasitraukdam as. - Jei norit, galit kelias m inutes pabūti

su ja, atsisveikinti.

- D ana, - pravirksta vyras, - D ana, aš labai gai­

liuosi. M ie lo ji, aš m yliu tave, m yliu. Tave vienintelę

m ylėjau, nieko daugiau, tik tave. - Ašarotom is a k i­

m is jis pažvelgia į mane. - A š jai retai tai sakydavau.

Buvau jai negeras. O dabar per vėlu. Ji nežinojo, kaip

stipriai ją mylėjau. Ir kaip galėjo m ylėti mane po to,

266
kai ją išdaviau? - Jis raudodam as padeda galvą jai ant

krūtinės.

- Ji žinojo, kad ją m ylite, - ištariu virp an čiu balsu.

Vyras pakelia galvą.

- K ą jūs sakot? Iš ku r žinot?

A tsiklaupiu greta.

- Tiesiog patikėkite, kad ji mylėjo jus ik i galo. Ir jautė

jūsų m eilę, kaip jūs jaučiate jos. V isą laiką atm inkite,

tegul tai nustelbia jūsų skausmą. M e ilė yra stipresnė,

o jūs m ylėjote vienas kitą.

Jis vėl p riglau džia galvą p rie žm onos krūtinės, o

aš einu ant šaligatvio - p alieku jį m in u tėlei vieną

atsisveikinti.

G rįždam a į turgų prisim enu M erės žodžius apie pra­

džias ir pabaigas. Joanos m irtis galbūt sudaužė K am ui

širdį, bet m eldžiu, kad joje būtų likę vietos naujai m ūsų

pradžiai.

- Labai gražiai šįvakar atrodai, - sako Bernardas,

m an išėjus iš lifto. Porą valandų pailsėjau, palindau po

dušu ir šiek tiek atsigavau po m atyto tragiško įvykio.

- Karnas vedasi m ane į „C anlis“ restoraną vakarie­

nės, - atsakau, dideliam e sieniniam e veidrodyje apžiū­

rinėdam a savo juodą suknelę.

- Tau pasisekė, - ištaria, - nusivedžiau žm oną ten

per m ūsų dvidešim t penktąjį vestuvių ju biliejų . Tai

ypatinga vieta.

2<>7
 Išm okau b ū ti atsargi restoranuose, ypač branges­

niuose, ku r žm onės mėgsta ateiti ypatingom is progo­

m is, - ten dažniausiai vos ne kiekvienam e žingsnyje

tyko m eilė.

Pamatau lauke sustojant K am o B M W , iššokęs jis pa­

mojuoja. Pasipuošęs gražiai pasiūtu kostium u ir siauru

kaklaraiščiu. Laikas tarsi sustoja stebint, kaip jis pataiso

valytuvą. Toks paprastas kasdienis judesys. Ta akim irka

taip aiškiai skiriasi nuo prieš tai m atytos avarijos. K a ž­

kodėl ji m an teikia ramybę. Karnas m ane nuram ina.

Bernardas šypteli.

- A tro d a i žado netekusi, tarsi šm ėklą išvydusi.

- Tai - Karnas, - atsakau susitvardžiusi.

- A r esi kada girdėjusi seną posakį? - klausia B er­

nardas. - T ik ra m eilė kaip tos šm ėklos, apie kurias visi

šneka, bet retas yra matęs.

- H m , tikra m eilė? - eidam a prie d u rų šiaip ne taip

nusišypsau.

„C a n lis“ restorane atsisėdam e vienas šalia kito ant

m inkšto suolo, iš ku r m atosi puikus Sąjungos ežero

vaizdas. Stebiu, kaip vandeniu praplaukia burinė val­

tis, ir spėlioju, kas ja keliauja. Pora? Šeima? D u seni

draugai mėgaujasi švelniu vėjeliu?

M u s aptarnaujantis padavėjas įp ila vyno ir palieka

vienus. Pasisukusi į Kam ą tariu:

- Visada norėjau kaip nors nuslėpti savo talentą.

268
 Jis šypteli.

- K aip film e apie Zoro?

- A ha, užsim esti kokj lietpaltį, užsidėti akinius ir

nem atyti to, ką matau, arba tiesiog m atyti tai, ką noriu,

nesibaim indam a, jog prasidės priepuolis.

- Pasikalbėsiu su savo draugais neurologais, - sako

žaism ingai, - gal pavyks specialiai tau sukurti tamsius

akinius.

N usijuokiu, o tada vėl susimąstau. Papasakoju apie

prieš tai matytą avariją.

Jis pažvelgia į ežerą už lango.

- Žin au , ką reiškia netekti m ylim o žmogaus.

- Taip. - Po stalu suim u jo ranką. - K aip tik tuom et

galvojau apie tave. G alvojau apie tavo netektį, esu labai

sujaudinta, kad po viso to n o ri pradėti iš naujo.

Atsisukęs valandėlę įdėm iai žvelgia m an į akis. G ilia i

savy suvirpu.

- N oriu , Džeine, - nusišypso. - A š įsivaizduoju naują

pradžią, naują gyvenim ą. N ak tį gulėdam as lovoj gal­

voju apie tai. A pie m udu.

- M u d u , - ištariu šypsodam asi. - M es esam m udu.

- Taip, m udu, - pakartoja irgi šypsodamasis. - D že i­

ne, pasakyk, ko nori. Papasakok, kaip įsivaizduoji ateitį.

- Ką tiksliai tu ri omeny?

- O g i tai, ar n o ri nam o, vaikų, sodo su gėlėmis? A r

n o ri keliauti ir p atirti nuotykių? A r n o ri saugumo, m y­

lėti ir gerbti, kol m irtis m us išskirs, ir viso kito?

2 69
 - Tai sunkus klausim as.

- Bet svarbus, - atsako jis. - N o riu žin oti apie tave

viską, ką galiu.

Valandėlę žvelgiu jam į akis.

- Tu pirm as sakyk.

Linktelėjęs paim a kitą m ano ranką.

- A š n o riu žaisti, juoktis ir bartis, o paskui aistringai

m ylėtis ir susitaikyti. N o riu svajoti, tobulėti ir keliauti,

bet visada g rįžti į tuos pačius nam us pas tą patį žm ogų.

N o riu girdėti, kaip krykščia m ano vaikai. N o riu žaisti

gaudynių ant ką tik nupjautos pievelės ir kiem e užuosti

ant grotelių kepam us pietus. N o riu užm igti laim ingas,

o pabusti dar laim ingesnis. - Jis nusišypso. - V isa tai

n oriu p atirti su tavim .

K rū tin ę suspaudžia nenusakomas jaudulys ir užlieja

tarsi adrenalino antplūdis. D a r labiau sustiprėjantis

pažvelgus K am u i į akis ir spustelėjus jam ranką. Tai -

m eilė. Ž in au , kad m eilė.

- D abar tavo eilė, - ištaria šypsodam asis.

Sum irksėjusi sulaikau ašaras - galvoju apie visas

savo gyvenim o dienas, atvedusias m ane čia. Abejonę.

M am os ašaras. Kiekvieną gėlę, kurią kada nors ko m ­

ponavau. Kiekvieną meilės išraišką, kada nors m atytą

savo draugų ir nepažįstam ųjų veiduose. O dabar matau

savo pačios m eilę. Jis sėdi šalia ir m yli mane taip, kaip

aš jį. Ž in a u ir jaučiu tai. A š taip ilgai keliavau, bėgau

varginantį m aratoną, kartais pasijusdavau vieniša ir

2J0
neužtikrinta. Ir štai pagaliau pasiekiau finišą, pavargusi

ir nusilpusi, bet sveika ir dėkinga.

- V isko, ką sakei, kiekvieno žodelio, - ištariu įsi­

žiūrėdam a į Kam ą ir jo akyse regėdama m ūsų bendrą

ateitį.

Pavakarieniavę nusprendžiam važiuoti į Kam o butą.

Ten nusispiriu aukštakulnius ir susirangiusi ant odinės

sofos užsim etu švelnų apklotą.

- V yn o taurę? - pasiūlo jis eidamas į virtuvę.

- G erai.

G rįžta nešinas dviem taurėm is, tada pastato butelį

ant kavos stalelio.

- Šitą vyną m an padovanojo redaktorė. Tariam ai

gana retas bordo.

Ž vilg teliu į metus: 1984-ieji.

- Buvau ką tik gim usi, kai jį išpilstė.

- T ik s lia i nepam enu, - sako Karnas apžiū rin ėda­

mas butelį, - bet girdėjau pasakojant, kad tais metais

buvo labai geras vyno derlius tame regione. Kažkoks

pilnaties derlius, per k u rį prasidėjo keista rudeninė

pūga. Nežinau. - D irsteli į ant stalo padėtą nešiojam ąjį

kom piuterį. - G a lim pažiūrėti.

Lin kteliu .

- Pūga per pilnatį? Koks sutapimas. K ą tik kalbėjausi

su Kolete, na, prancūze, ku ri papasakojo apie m ano...

talentą, - a k im irk a i n u tylu . N et ir dabar, praėjus

271
nem ažai laiko, kai esam pažįstam i, su Karnų kalbėda­

ma apie savo regėjimą susidroviu, tarsi jis kaskart tai

vertintų logiškai.

Jis atrodo susidomėjęs.

- K ą ji sakė?

- T iesio g užsim inė, jeig u m um s, tu riu om eny ją

ir save, nepasisektų m eilėje, visada suteikiam a antra

proga, bet tik naktį per piln atį, kai sninga ar pradeda

snigti, žodžiu, kažkas panašaus.

Jis šypteli.

- Ir tu tuo tiki?

Vypteliu.

- O tu tikra i ne.

- Juk žinai, kad aš m okslo žm ogus, - atsako. - Tavo

istorija ir kaip įgijai savo talentą nepaaiškinam a protu.

Kai n oriu ką nors suprasti, analizuoju tol, kol išnarplioju

kiekvieną niuansą. - Jis šypsosi taip, tarsi im tų interviu.

- K o d ė l taip pasakei? A š ju k nesu tavo ty rim ų

objektas.

Karnas paim a m ano ranką.

- Klausyk, D žeine, galbūt m an reikia pakeisti nusis­

tatymą. Aš... aš n o riu subrandinti tai, ką turim . N o riu ,

kad m ūsų ryšys stiprėtų. Turbūt tiesiog n o riu pasakyt,

kad... m yliu tave.

Pajuntu jaudulį.

- Ir čia nėra jokios m istikos. M a n virš galvos neple­

vena nei žvaigždės, nei širdelės. Ir Am ūras neperšovė

272
širdies strėle. - Jis vėl nusišypso. - Tiesiog žinau, kaip

jaučiuosi, kai esu su tavim ir kai tavęs nėra šalia. Tai

m eilė. D žeine, aš m yliu tave.

- T ikrai?

- Taip.

N o riu pasakyti, kad aš irg i jį m yliu, ir, kaip sakė,

jaučiu tai, kai jis yra šalia ir kai jo nėra, ir kad įsivaiz­

davau m ūsų bendrą gyvenim ą - kaip pabusim e viens

kito glėbyje, iš ryto eisim e pas M eriveter gerti kavos

su rageliais, pakeliui stabtelėsim pas M elą nusipirkti

laikraščio arba paskutinio Times num erio - rodyčiau

Kam o pavardę po straipsniu ir visiem s, kas tik mane

girdėtų, girčiausi, kad m ano vyras žym us žurnalistas.

M a n o vyras. G ra ži ir tikroviška svaja.

Jau žiojuosi sakyti, bet virtuvėje im a vib ru o ti Kam o

m obilusis.

- Atsiprašau, - taria jis, - skam bina m ano redakto­

rė, ji reikalauja atsakymo. Tai svarbu, dėl straipsnio.

Atleisk, aš labai trum pai.

- Ž in om a, - atsakau šypsodam asi. - A tsiliepk, o aš

gurkšnosiu retąjį vyną, - sukteliu taurę su vyšninės

spalvos skysčiu.

Nuėjęs į virtuvę atsiliepti linkteli.

- Taip, tai ji. - Ir užsidaro miegamajam e. G ird žiu

prislopintą balsą, bet negaliu suprasti, apie ką šneka.

Pagalvoju apie to vyno istoriją. Pilnatį, pūgą, retą

v y n u o g ių d e rlių . Pastatau taurę ir p a im u K am o

m
kom piuterį. Šis tuojau įsijungia ir darbalaukyje ieško­

dam a naršyklės kai ką pastebiu. A plan ką pavadinim u:

„M eilė tavo akyse. D žeinė“. K a i spustelėjusi atidarau jį,

pulsas padažnėja. N usm elkia kaltės jausmas, bet susi­

laikyti negaliu. Smalsumas įveikia mane. Ten randu tris

dokum entus: „Interviu pastabos su gyd. H eler“, „Inter­

viu pastabos su Džeinės tėvu“, „N eurologinis tyrim as“.

Staiga pasidaro karšta - tarsi būčiau ką tik apibėgu­

si ratą ir suprakaitavusi. N u o kojų nusim etu apklotą

ir atidarau dokum entą p avadin im u „D žeinė: M e ilė

tavo akyse. Pirm asis variantas“. N egaliu patikėti tuo,

ką išvystu.

M EILĖ T A V O A K Y S E

Kam eronas Kolinsas

Džeinė Viljam s nėra nei aiškiaregė, nei būrėja ar minčių

skaitytoja. Tačiau jei paklausite jos, galbūt papasakos

apie savo talentą. T a s talentas labai neįtikim as ir nepa­

aiškinam as mokslu, bet ji atkakliai juo tiki. Džeinė Viljams

gali matyti meilę.

Papurtau galvą. D augiau nebegaliu skaityti. Akyse su­

sitvenkia ašaros, spusteliu P D F ’ą pavadinim u „Pasiū­

lytas viršelis“. A n t žurnalo Times viršelio išvystu save.

Bemat atpažįstu nuotrauką, padarytą B einbridžo salos

kapinėse. Fotografas dirbo Times.

m
 Uždarau kom piuterį ir padedu ant stalo. K okia kvai­

ša. Pasitikėjau ir tikėjau juo, o jis mane išdavė.

Karnas ateina iš m iegam ojo ir padeda telefoną ant

stalo.

- Atsiprašau. P risiek iu , kartais atrodo, jog m ano

redaktorė yra pati neprotingiausia m oteris pasauly.

- O ? Kodėl gi? - iš paskutiniųjų stengiuosi nuslėpti

apėm usį pyktį.

Jis uždeda ranką m an ant kojos.

- Verčiau negaiškim laiko kalbėdam i apie n uobo­

džius darbo reikalus.

- K aip tas straipsnis, ku rį apie mane rašai?

Jo veidas išbąla.

- Žin au , m ačiau tavo kom piutery.

- D žeine, aš...

- V isą šitą laiką tau terūpėjo tavo straipsnis, ar ne?

M anyje radai įdom ų straipsnį žurnalui ir pasinaudojai

proga.

- Ne, ne, - ginasi jis, - tai yra taip, gal nuo to prasi­

dėjo. Žurnalas su tam tikrom is sąlygomis liepė parašyti

p a g rin d in į straipsnį, kuris padidintų pajamas. Tačiau,

patikin u tave, pradinis m ano susidom ėjim as gal ir at­

rodo savanaudiškas, tačiau ilg a in iu i tapo nuoširdus ir

tikras. O kai suvokiau, supratau, kad...

- M y li mane? Aha, m anai, aš tuo patikėsiu? - Parodau

į kom piuterį. - A r taip elgiam asi su m ylim u žm ogum ?

Jis užsim erkia ir atsidūsta.

m
 - D žeine, tikrai neketinau spausdint to straipsnio.

Kaip tik apie tai kalbėjausi su savo redaktore. Atsisakau

jį spausdint. Verčiu ją su kritiku oti jį. D žeine, jo niekad

nespausdins. Prašau patikėti m anim i.

Apsiaunu aukštakulnius ir atsistoju.

- Nem anau, kad nuo šiol kada nors galėsiu tavim

tikėti.

Karnas nuseka prie durų.

- Prašau, D že in e. B ū k gera, p asikalb ėkim . D a r

neišeik.

- Sudie, Kam ai, - ištariu im dam a rankinę ir išeinu

pro duris.

Tai tiek apie m eilę. A š m ačiau šm ėklą, bet tai tebuvo

iliuzija.

276
 21 S KYRI US

Va lčių g a tv ė 2 20 -2

L o pasipurškia kaklą kvepalais - tai varo G rantą iš

proto. D aug kartų sakė. Jai patinka jo kom plim entai.

K aip žavisi jos grožiu, pastebi, kai apsivelka ką nors

naujo arba kaip nors ypatingai susisega plaukus. G ra n ­

tas pastebi ją taip, kaip dar niekas ik i šiol. Ir ji nė kiek

neabejoja, kad im a priprasti prie tokio dėm esio. Jai to

be galo reikia - kaip narkotiko.

Šis vakaras bus ypatingas. Grantas atvažiuos pas ją

vakarieniauti ir nors pabus tik porą valandų, L o kaip

reikiant jas išnaudos. Valanda ar m inutė, ji džiaugsis ir

tuo, nes pastaruoju m etu jie vis m ažiau m atosi.

Išgirdusi beldim ą į duris, padeda lū p dažį vonioje

ant spintelės.

- Labas, - ištaria G rantui.

277
 - Labas, - atsako jis.

Jai patinka, kaip jiedu pasisveikina, tai reiškia viską

ir jie akim oju suartėja. Labas. Taip jie vis iš naujo su­

grįžta vienas pas kitą.

Užėjęs im a aistringai ją bučiuoti. Yra ištroškęs jos

meilės, kaip ir ji ištroškusi jo. Nesvarbu, kad rizotas

paruoštas dėti ant stalo, o salotos apšlakstytos padažu.

Jiems nerūpi nei vakarienė, nei jo atneštas butelis vyno.

Lo paim a G rantą už rankos ir laivo kopėčiom is nusive­

da į pastogėje įrengtą m iegam ąjį. Ji n o ri jausti jo odą.

N o ri pajusti jo lūpų skonį, ausyje girdėti jo kvėpavim ą.

Tai įvyksta. Jie vis iš naujo ir iš naujo pasineria vienas

į kitą, kol nurim ę guli kits kito glėbyje.

Grantas nuo L o akių patraukia plaukų sruogą.

- V isą lik u sį gyvenim ą tenoriu tik šito.

- A š irg i, - ištaria žvelgdam a jam į akis.

Šią tobulą akim irką ji norėtų pam iršti jo žm oną, vai­

kus - jo šeimą, gyvenančią kitam m iesto gale. Tačiau

toji m intis persekioja tarsi juodas debesis, kybo virš

lovos, niukteli juos, kai bučiuojasi, sekioja kiekvienam e

žingsny. L o žino, jog artėja metas, kai turės gauti ab­

soliučiai visą G ran to m eilę arba teks kaip nors pradėti

gyventi be jo, galbūt am žinai.

- A p ie ką galvoji? - klausia pirštais glostydamas jai

ranką.

- A p ie ateitį, - atsako. - Ir ko reiktų im tis, kad ji

būtų mūsų.
 Jis rim tai lin k teli, kaip visada, kai ji prabyla apie

tikrovę.

- Taip, - ištaria atsidusęs. - D aug apie tai galvojau.

Ž in a i pati. V ie n apie tai tegalvoju, nes tu esi m ano

m eilė. N o riu tik tavęs. V is dėlto, taip sunku. Kasdien

grįžęs nam o randu pietus ruošiančią žm oną. Šalim ais

susėdusios mergaitės jai padeda, pjausto daržoves, šyp­

sosi. Jos nė viena nežino, kad bet ku rią akim irką ga­

liu num esti bom bą ir sunaikinti jų pasaulį. Jaučiuosi

taip, tarsi planuočiau nusikaltim ą, vaikštinėju po na­

mus, tarsi po būsim o nusikaltim o vietą. Visos aukos

savo vietoje, tik jos nežino, kas artėja. - Pabučiuoja Lo

ranką. - Klausyk, žinau, ko noriu. Tavęs, bet kartais

nežinau, ar m an užteks drąsos žengti tą žingsnį, ku rį

turėčiau, kad būčiau su tavim .

Ji atsisėda apim ta daugybės em ocijų: gėdos, kad

skaldo šeim ą, baim ės, kad Grantas nepajėgs išsiva­

duoti, m eilės vyru i, kuris galbūt taip niekad ir negalės

visiškai jai įsipareigoti.

- M ažule, neverk, - paprašo apkabindam as.

Jai patina, kaip apkabina - prisiglaudžia visiškai v i­

sas. Ji priklauso jam , o jisai jai. T ik kad jis nevisiškai

jos. Šįvakar atsisveikins ir grįš nam o pas kitą m oterį,

šalia kurios atsiguls. Jie kalbėsis apie vaikus, juoksis iš

ko nors juokingo, ką šie iškrėtė. Jis žiūrės naują serialo

„Tikras kraujas“ seriją. Ji planšetiniam e kom piutery­

je klausysis T E D konferencijos pranešim ų. Jų rankos

279
susilies jam užsiklojant antklodę, ir abu kartu užm igs,

o Lo bus viena.

- D augiau nebeištversiu, - sako ji. - Nebegaliu šitaip

tavęs dalintis. Tai nesąžininga nei prieš tavo žm oną,

nei prieš mane.

- Ž in a u , žinau, - atsako g ilia i atsidusęs. - Viskas dėl

manęs, tik dėl manęs. R eikia padaryti tai, ką reikia.

- Tai ir daryk, - ragina Lo, - am žinai taip negyven-

sim. M ane tai pribaigs. Esu tikra.

- T ik ė k m anim , - sako jis.

Ji lin kteli.

- T ik ra i tiki? - klausia, kilstelėdam as jos sm akrą

taip, kad jų akys susitiktų.

- Taip.

- G erai. A r žinai, kokie mes esam?

Ji papurto galvą.

- Kokie?

- M es esam neišskiriam i.

Ji lin kteli.

- N eišskiriam i.

- O rytoj būsim neišskiriam i Paryžiuj.

Paryžiuje su G rantu. L o šito taip troško, tačiau kaž­

ku r tolim iausiam širdies kam puty jai neram u, kad ši

kelionė tėra paguodos prizas.

- Rytoj, - ištaria Lo, - n esitik i, kad skrisim per

Kalėdas.

28 0
 - Taip, - atsako jis. - N am ų fronte buvo sunku, bet

su vaikais šįvakar apžiūrėsim dovanas. O patikėsi ar

ne, lengviau gavau du pirm os klasės bilietus iš Siatlo

per Kalėdas negu prieš ar po. - Jis nusišypso. - G albūt

lėktuve išgersim kiau šin in io kokteilio.

Ji nusijuokia.

- K ia u šin in io kokteilio?

- G erai, iš ryto užlėksiu tavęs paim ti, - jis šelm iš­

kai nusišypso. - P asiim k m ano m ėgstam ą raudoną

suknelę.

- Paryžius, - svajingai ištaria Lo.

Tačiau žino, kad jiem s reikia ne Paryžiaus, o G ra n ­

to apsisprendim o - arba lieka su ja, arba ne. Tačiau

Paryžius - graži šviesi pram oga. L a ik in a i nuslopins

nerim ą, baim ę, be to, ilg ia u pabus su G ran tu . N e ­

žin ia ką padarytų, kad tik galėtų kuo daugiau laiko

praleisti su juo.

Atsikėlęs jis apsim auna kelnes, užsisagsto m arški­

nius ir žvilgteli į ra n k in į laikrod į.

- G aila, bet m an jau metas. Pažadėjau g rįžti prieš

pusvalandį.

L o susiraukia.

- Tačiau dar nepavalgei? Pagam inau tavo mėgstamo

rizoto.

- Kitąkart, - atsako pasilenkdamas jos vėl pabučiuoti.

Jai visada būna labai pikta, kai baigiasi jiem s skirtas

laikas. Pikta m atyti, kaip jis išsprūsta iš jos pasaulio

ir grįžta į savąjį. Jam nusileidus kopėčiom is, klausosi,

kaip pačiupęs raktus nuo stalo išeidam as uždaro duris.

Jo žingsniai nukaukši prieplauka, kol pradingsta žie­

mos naktyje - jis grįžta į savo gyvenim ą, savo tikrąjį

gyvenim ą. Pas žm oną ir vaikus.

L o nuo skruosto nusišluosto ašarą. Apsirengusi n u ­

sileidžia kopėčiom is į virtuvę ir pagriebusi šaukštą

viena valgo rizotą tiesiai iš puodo. Įsipila taurę vyno

ir nugeria. M ašin os rakteliai guli ant spintelės, tad nė

nesvarsčiusi paim a juos ir užsim eta paltą.

Ž in o , ku r gyvena Grantas - gražiam e name ant K a ­

ralienės O n o s kalno. Kartą pasakė adresą. Buvo len ­

gva p risim in ti, nes m okykloje dirb o aukle turtingoje

šeimoje, gyvenusioje toje pačioje gatvėje, o gėlių par­

duotuvė tu ri daug senų klientų tame rajone, vienam e

puikiausių Siatle.

Ji sėda į m ašiną. Šįvakar n o ri pam atyti jo pasaulį.

N o ri pravažiuoti pro jo namą, pam atyti, kur kasdien

sugrįžta nam o po darbo, kur naktį padėjęs galvą ilsisi.

O štai ir tas didelis gražus T iu d o rų laikų stiliaus namas

H ailan d o gatvėje su dvišlaičiu stogu ir tarp švin in ių

juostelių sudėtais langų stiklais.

L o širdis im a sm arkiai plakti sustojus gatvėje p rie­

šais G ranto namą. Išjungusi v a riklį ir priekines šviesas,

įsižiū ri į didelius svetainės langus. Štai ir jis: v ilk i tuos

pačius m arškinius, kuriuos ji ką tik buvo nuplėšusi,

stovi šalia dviejų dukrelių. Jie kalbasi, šypsosi priešais

282
m ilžinišką tvarkingai žaisliukai apkabinėtą gražią K alė­

dų eglę. Po akim irkos prieina žm ona ir užbaigia tobulą

šeim yninį vaizdelį. L o supykina, kai žm ona paduoda

jam taurę vyno ir apkabinusi per liem enį priglaudžia

galvą jam prie krūtinės.

Lo pravirksta, tada užveda mašiną ir nusileidžia H ai-

lando gatve. Toldam a nuo G ranto grįžta į savo pasaulį

suvokusi, kas iš tikrų jų yra širdgėla.

283
 22 S K YR I US

Lauke šaltukas kanda skruostus. Turgaus stogas p asi­

dengęs baltu šerkšnu, o prekiautojai apsirengę storais

paltais ir užsidėję kepures. Labiau susiveržiu šaliką ir

nusišypsau p ro šalį pravažiuojant d idelei volvo m aši­

nai su K alėd ų egle, pririšta ant stogo. Pagalvoju apie

m am ą. Ji leisdavo m um s su F lin u aikštelėje išsirin k ti

d idžiau sią pocūgę, kažkaip p ririšd avo ją ant m ašinos

stogo ir užtem pdavo į butą. Jai reikdavo labai daug

pastangų kasm et dovanoti m um s eglę, bet ji to nepa­

rodydavo. N u o cukrinės vatos lip n ia is veidais abudu

stebėdavom e, kaip m am a įstatydavo kam ieną į stovą.

K a ip visada šiuo m etų la ik u ypač stip riai jos i l ­

giuosi.

284
 A tra kin u parduotuvę ir įjungiu šviesas. Pirm ą kartą

per visą darbo laiką paskam binusi Lo pasakė, kad ser­

ga. Kalbantis telefonu pravirko, todėl supratau, kad jos

negalavim as labiau em ocinis negu fizinis, tačiau m an

vis tiek, o gal net labiau, dėl jos neram u.

„Neskubėk ir pailsėk“, - pasakiau.

Tačiau rytoj Kalėdos, užsakym ų srautas nesibaigia,

tai blogiausias laikas vienai d irb ti parduotuvėje, ypač

susipykus su Karnų. Todėl, kai paskam binęs Flin as

pasisiūlė padėti, m an be galo palengvėjo.

- K aip reikalai, sese? - klausia dėdamas po prekys­

taliu per petį užsim etam ą krepšį.

- A tv ira i sakant, nekaip, - atsakau, peržiūrėdam a

ką tik internetu gautus užsakymus. - V is dar negaliu

susitaikyti su Kam o išdavyste.

Jau prieš ku rį laiką papasakojau F lin u i apie Koletę,

savo talentą ir visa kita, tačiau paslaptingas sesers su­

gebėjimas jo taip nešokiravo kaip ją išdavęs geriausias

jo draugas. Atsidustu.

- Flinai, jie ruošėsi ant viršelio įdėt m ano nuotrauką.

Jis papurto galvą.

- M a n vis dar nesitiki.

- Patikėk, - sakau, - jis ėmė interviu iš gydytojos

H eler ir, regis, net iš m ūsų tėvo.

-Ką?

- Taip, m ačiau in terviu pastabas. A p tik o jį Oregone.

**s
 - Taigi m ūsų pražuvėlis tėtušis nusidangino į O rego­

ną. Tai netikėta žinia.

- A ha.

- Labai tave užjaučiu, D žeine, - kalba toliau Flinas, -

bent jau išsiaiškinai prieš tai, kai...

- M a n o nuotrauka m irgėtų kiekvienam A m erikos

kioske? - atsidustu. - O baisiausia, Flin ai, jog m aniau,

kad tai - m eilė. M aniau, iš tikrų jų įsim ylėjau, o jis m yli

mane.

- G a l jis tikrai tave m yli? - sako Flinas. - Bet m an

vis tiek n o risi nusukti jam sprandą.

Papurtau galvą.

- Ne. Šiaip ar taip, pam inti kitą po kojom is dėl savo

interesų, karjeros ar dar ko nors nėra m eilė.

- Bet ju k pati ką tik sakei, kad jis atsisakė spausdint

straipsnį?

- Taip, jis tą sakė, bet ar galim a ju o tikėti?

Flinas linkteli.

- M an iau , jis draugas, antraip nė už ką nebūčiau

jūsų supažindinęs. D abar suprantu, kodėl jis manęs

vengė. Jam buvo per daug gėda pažvelgti tavo vyres­

nėliui b ro liu i į akis.

Parodau jam ką tik gautą bugienių ir žalum ynų siu n ­

tą. Jis perneša juos į parduotuvės galą.

- O kaip tavo m ergina? - klausiu. - Ta, kur gyvena

kitoj gatvės pusėj. Pasakyk, kad pagaliau su ja susitikai.

286
 Jis papurto galvą.

- D a r ne.

- Flin a i, nejaugi sunku pereiti gatvę, p a kilti liftu ir

pasibelsti į jos duris?

Jis šypsosi.

- Ž in au , žinau. Kvaila, kad ik i šiol to nepadariau,

bet m an baisoka.

- Ko? K ad sukriuksės kaip paršiukas?

- N e, - nusijuokia jis, - o gal ir taip. Turbūt bijau,

kad susipažinus asm eniškai nebebus taip nuostabu ir

paslaptinga, kaip garbinant ją iš tolo. Supranti?

Linkteliu.

- A išku . Tu įsim ylėjai svajonę ir tai v irto savotišku

žaidim u.

- A ha.

- N epam iršk, kad žaidim ai tu ri pabaigą.

- Pam aniau, ryt Kalėdos, tai gal nunešiu jai gėlių, -

sako jis.

- Ir m ano gim tadienis, - p rid u riu labiau sau, p ri­

sim in u si Koletę ir jos įspėjim ą, kas nutiks, je i suėjus

trisd ešim čia i n eatliksiu įsipareigojim ų dėl savo ta­

lento.

Flinas tebegalvoja apie gražiąją kaim ynę.

- Jeigu rasiu ją vieną, - kalba jis, - o esu tikras, kad

taip ir bus, galėsiu ją pralinksm inti.

Nusišypsau.
 - M anau, p u ik iai sugalvojai. D id žiu oju o si tavim .

- O aš tavim , - atsako jis.

Suskambus parduotuvės telefonui, pribėgusi atsi­

liepiu.

- D žeine, čia gydytoja Heler.

Aš tyliu.

- D žeine, ar g ird i mane?

- Taip, - šaltai atsakau.

- M a n paskam bino Karnas ir pasakė, kad sužinojai

apie straipsnį. D žeine, norėčiau su tavim pasikalbėti.

A r gali šiandien pas mane užeiti?

- G ydytoja Heler, nem anau, kad mes dar tu rim apie

ką šnekėtis.

- N orėčiau asm eniškai tavęs atsiprašyti ir nenurim -

siu, kol nepasiaiškinsiu. A r gali po valandos ateiti?

- N a, gerai, - atsakau, - pasistengsiu.

Po pietų užėjus į gydytojos H eler kabinetą, m an su­

spaudžia širdį. N ors neskaičiau, ko Karnas jos klausinė­

jo, tačiau vien faktas, kad sutiko su žurnalistu kalbėtis

apie mane, nupurto. Tai p akirto m ano pasitikėjim ą,

kuris stiprėjo nuo vaikystės, kai ji virš galvos tabaluo­

davo m inkštais žaisliukais, kad sutelkčiau dėm esį, kol

apžiūrinėdavo m an akis. Šiandien n o riu pažvelgti jai į

akis ir paklausti, kaip galėjo ne tik išduoti m ano pasi­

tikėjim ą, bet ir pažeisti gydytojos etiką.

288
 - D žiaugiuosi, kad atėjai, - sako į kabinetą įėjusi

gydytoja Heler. - Eim e pasikalbėti. G a l į kavinę? V a i­

šinu kava.

Lin kteliu ir iš paskos nueinu į liftą. Tylėdam os pa­

kylam e į trečią aukštą ir atsidarius lifto durim s užu o­

d žiu nem alonų v irtų b rokolių bei pridegusių bulvyčių

kvapą.

Sustojam prie kavos aparato. G ydytoja H eler nuper­

ka kavos ir atsisėdam prie tuščio stalo.

- Pradėsiu nuo to, jog nežinojau, kad jis m ūsų p o ­

kalbį įrašo, - taria ji. - Prašiau m ano pastabų spaudoje

neskelbti.

- Būtų paskelbęs, ar ne, - atsakau, - gydytoja Heler,

esu nuoširdžiai pasipiktinusi, kad be m ano sutikim o

su juo kalbėjotės apie m ano priepuolius.

- Ž in a u , D žein e, buvau neteisi. Ir p ažeid žiau gy­

dytojo etiką. N ė k ie k tuo n esid id žiu o ju . Tačiau, su­

prask, tenorėjau tau gero. N u o pat p irm o s dienos,

kai tave m ažytę atvedė pas m ane, rū p in a u si tavo

sveikata. O kai atsisakei operuotis, tikėjausi, galbūt

kalbėdam asi su Karnų persigalvosi. Jis nusim ano apie

m okslą, o aš - apie m e d icin ą , to d ėl, m an iau , gal

m um s abiem pavyks įtik in ti tave p a sirin k ti sveikatai

teisingą sprendim ą. N o ri tikėk, n o ri ne, bet tu jam

rū p i ir jis norėjo, kad suprastum , jog operacija yra

vien in telė išeitis.

289
 - Todėl ir išdavė mane? - papurtau galvą ir atsidustu.

G ydytoja iš naujo suneria ant kelių padėtas rankas.

- Suvokiu, jog blogai elgiausi. Labai tikiuosi, kad

kada nors atleisi m an ir Kam ui.

G ilia i atsidustu.

- K am u i aš neatleisiu. Bet, žinom a, jum s, gydytoja

Heler, atleidžiu. Jūs m an atstojote m otiną. Ž in au , lin ­

kite m an vien gero. T ik supraskit, kad m okslas ir m e­

dicinos inform acija nesvarbu, aš sprendžiu, kas m an

geriausia, net jei tai atrodo nelogiška ir kvaila.

- Tavo tiesa, - sutinka ji, - esu dėkinga, kad atleidi, -

ji m inutėlę ty li tada paklausia: - O kaip dėl Kam o? A r

kada nors jam atleisi?

Papurtau galvą.

- Kolete sakė, kad tarp m ūsų matė m eilę, bet net

ir šito m an negana. Jis norėjo m ano istoriją paversti

sensacija, pasinaudoti. A š jam tebuvau p u ik i eilutė su

straipsnio autoriaus pavarde - tiesą sakant, nuo tos

akim irkos, kai pernai susipažinom per Naujuosius.

D abar žinau.

- G a l ir tiesa, - sutinka gydytoja Heler, - tačiau v i­

saip būna, galbūt jo jausm ai per šiuos metus pasikeitė

ir sustiprėjo. A š tikiu , D žeine, kad jis tave m yli.

Papurtau galvą ir nusišypsau.

- N e, tai ne m eilė. Ta i buvo tik prasim anym as.

H ologram a.

290
 - Bet, D žeine, ju k tu tik i m eile, - ištaria ji, - žinau,

jog tiki.

- T ik iu ja kitų, bet ne savo gyvenim e.

K aip tik tada m um s pam oja gydytojos H eler slaugy­

toja Kėlė. Ji prieina prie stalo su padėklu.

- Prašom sėstis prie m ūsų, - pasiūlau.

- Ne, ne, - atsisako ji, - nenoriu trukdyti, atsisėsiu

kitur.

- Kele, prašom nesivaržyti ir sėstis, - šypsodam asi

pakviečia gydytoja Heler.

Kelei atsisėdus pajuntu spaudim ą už akių. Iš pra­

d žių vos vos ir n ekreipiu dėm esio, bet jis po tru p u tį

stiprėja ir aš u žsim erkiu, kai akis aptraukia m iglos

skraistė. N egaliu patikėti. A š supainiojau. V isą laiką

m aniau, kad gydytoja H e le r įsim ylėjusi gydytoją Va-

jatą, bet ne. G ydytoja H eler m yli Kėlę, o Kėlė ja i irg i

jaučia tą patį.

- D žeine, - pašoka gydytoja Heler. Atsitūpusi ša­

lia paim a už riešo ir patikrin a pulsą. - Tau prasidėjo

priepuolis?

Lin kteliu .

- A r atnešti vandens? - klausia sunerim usi Kėlė. -

K u o galėčiau padėti?

- Ne, ačiū, nieko nereikia, - valandėlę sėdžiu neju­

dėdam a, o kai m igla akyse išsisklaido, pasisuku į greta

tupinčią gydytoją Heler.

291
 Jos akys sudrėkusios, tarsi tuoj tuoj pravirks. Tada

pirm ą kartą suvokiu, kad ji tiki.

- D abar jūs suprantate, ar ne? Pagaliau patikėjote.

G ydytoja H eler pažvelgia į Kėlę, o paskui į mane.

- Taip, - atsako šluostydam a ašarą.

- D abar m atot, - sakau stodam asi. - Štai kaip mane

veikia tikra m eilė.

Kėlė nusišypso gydytojai Heler. Jau einu prie lifto,

bet atsisuku į jas.

- Labai dėl jūsų džiaugiuosi, - ištariu.

V ažiuodam a iš ligoninės požem inės m ašinų aikšte­

lės pasiim u m o b ilų jį ketindam a paskam binti Koletei.

Rytoj trisdešim tas m ano gim tadienis ir pagaliau esu

pasirengusi knygoje aprašyti savo išvadas apie m eilę.

N o riu papasakoti apie tai, apie Kam ą ir m in čių kratin į

savo galvoje bei širdyje.

N uspaudžiu jos num erį, bet niekas neatsiliepia, tada

nusprendžiu važiu o ti tiesiai pas ją. M a šin ą palieku

gatvėje prie namo. L iftu pakylu į jos aukštą ir iš tolo

pamatau praviras buto duris.

- Sveiki, - ištariu žvilgtelėjusi vidu n . - Kolete? -

nuaidi m ano balsas.

Plačiau atidariusi duris netenku žado nuo vaizdo,

ku rį išvystu. Jos butas tuščias, knygų lentynos tuščios.

Senos aksom inės erkerio užuolaidos kabo suglebusios

ir vienišos. Kolete išvyko, o vienintelis ženklas, kad jos

292
čia gyventa, stovi v id u ry kam bario. Senasis gėlių ve­

žim ėlis, kadaise pilnas žiedų Paryžiaus gatvėje, dabar

stovi tuščias apleistame Siatlo bute. Paim u prie krašto

p rikliju otą voką.

Brangioji Džeine,

palieku tave, nes mano darbas čia baigtas. P rivalai

tęsti mano pradėtą darbą. Linkiu tau laimės, o labiau­
siai - meilės. Niekad neišleiskjos iš akių.

Tavo Kolete

N esitiki, kad ji išvyko. G a l išskrido į N iu jorką arba R io

de Žaneirą, bet labai tikiuosi, kad į Paryžių. T ik iu o si,

pasinaudos antra proga patirti m eilę, ir tikiu osi, kad

jai pasiseks.

Senąjį vežim ėlį nustum iu prie m ašinos, ten apsi­

džiaugiu, kad pakreiptas šonu telpa volvo bagažinėje.

Sėdant į m ašiną suskamba telefonas. M erė.

- D žeine, ryt gim dau. Norėjau pasitikrint, ar tikrai

ateisi aplankyt m ano mergytės?

- B ū tin a i ateisiu, - sakau. - K a d a num atytas

gim dym as?

- Perkėlė po pietų, - atsako, - jei pasiseks, vakare

jau laikysiu ją rankose. O tu pirm o ji po manęs galėsi

ją palaikyti.

293
 Staiga suprantu. D augiausia nerim o kėlęs galutinis

m ano kelionės etapas paaiškėjo. Savo talentą perdu o­

siu M erės m ergytei. A k , toji M erė, išplėstom is akim is

ir geraširdė, g ilia i įskaudinta, bet jos širdis nesuram -

bėjo. Jos širdis išliko švelni ir graži, nors ir skaudėjo

kaip m ano m am ai. Taip, mąstau toliau. M erės dukrytė

irg i turės raktą į savo širdį ir m eilę. Ir taip pat kaip aš

matys pasaulį pro m iglotą m eilės lęšį. K aip ir aš atras

savąjį kelią, net jei ne visada viskas baigiasi tvarkingai

surištu kaspinu. Toks gyvenim as ir tokia m eilė.

M u m s baigus kalbėtis, suvibruoja m ano m obilusis -

žvilgtelėjusi ekrane pam atau K am o atsiųstą žinutę:

„M a n be galo gaila.“

Atsidususi įsikišu telefoną į palto kišenę. M a n irgi.

294
 23 S KYRI US

Ry tų Br o d v ėja u s a v en iu 1 1 1 2 -2 0 2

Keitė atsim erkia, kai pro miegam ojo, kuriam e guli kar­

tu su D žošu, langą į veidą im a šviesti rytinė saulė. Jis

vis dar miega, todėl stengiasi jo nepažadinti. Jai labai

patinka stebėti, kaip kilojasi jos m ylim o vyro nuoga

krūtinė. Jai patinka m atyti jį tokį ram ut ram utėlį.

Praslenka keletas m in u čių ir pagaliau Džošas sujuda.

Atsisuka į ją ir nusišypso.

- M a n niekad nepabos šitas veidas, - ištaria p ris i­

traukdam as ją.

Iš ryto jis būna jos ištroškęs ir per kelias sekundes,

kaip ir šiąnakt, jų kūnai aistringai susipina. K ai atšlyja,

Keitė šypsodam asi g u li šalia D žošo, jos oda blizga nuo

prakaito. Ji neįsivaizduoja didesnės laim ės.

m
 Džošas atsikelia ir nueina prie spintos rengtis, o ji

stebi raum eningas jo kojas. Apsivelka džinsus ir m arš­

kinėlius ilgom is rankovėm is, o tada vėl griūna į lovą

greta Keitės.

- E in u į „Ladro“ kavos. Tau atnešiu dvigubą am eri­

kietiškos. A r n o ri dar ko nors?

- Spurgos, - atsako ji, - su razinom .

Jis pirštu perbraukia jai nuo kaklo ik i peties ir ji pa­

šiurpsta. G alėtų vėl tuojau pat ją turėti ir ji būtų jo. Tai

galėtų be perstojo tęstis visą dieną. Ž o d žiu , jų m eilė įe­

lektrinanti, ir šalia jo Keitė iš tikrų jų im a kibirkščiuoti.

- G erai, paim siu spurgą, - taria stodamasis.

- G rįž k greičiau, - sako ji koketiškai.

Jis lin k teli ir išeina.

Po valandos Keitė pagaliau atsikelia ir apsirengia.

U žsim eta m egztuką, apsim auna tam pres ir į u o d e­

gą susiriša plaukus. Praėjus dar valandai paskam bina

D žošui, tačiau jis neatsiliepia. D v ylik tą im a žiūrėti pro

langą. M ašin a stovi kiem e. Turbūt nuėjo pėstute. Taigi

pačiupusi raktus išeina į gatvę. G alb ū t netikėtai susi­

tiko draugą ir nusprendė kartu pavalgyti priešpiečius.

Ji eina tiesiai į „Ladro“ kavinę. V itrin o je pam ato ant

padėklo sudėtas šviežias spurgas su razinom is. Pilvas

sugurgia.

- Atsiprašau, - kreipiasi į jauną pardavėją už prekys­

talio. Jam į nosį įvertas žiedas, o visa kairė ranka išta­

tuiruota. - A r nebuvo čia užėjęs aukštas gražus vyras?

296
V ilkėjo tam siai m ėlynus m arškinėlius, buvo užsidėjęs

kepurę su snapeliu.

- Taip, prieš porą valandų, - atsako jis. - Su blondine

sėdėjo prie ano staliuko.

Ji suklūsta.

- Su blondine?

- Regis, taip. Užsisakė spurgą su razinom ir, - nutilęs

prisim erkia, tarsi bandydam as kažką p risim in ti, - ir

latės su grietinėle.

Ji linkteli.

- Taip, tai jis.

Visam e Siatle ji nepažįsta kito žm ogaus, tik D žošą,

kuris dažnai geria latę su grietinėle. K ai susipažino, er­

zindavo jį: „ A r žinai, kad dideliam tokios kavos puode­

ly yra šimtas keturiasdešim t šeši gram ai riebalų?“ Keitė

žino, nes studijuodam a d irb o „Starbucks“ kavinėje.

- D ėku i, - sako ji ir nepatenkinta vėl išsitraukia

telefoną. Paskam bina D žošu i, bet niekas neatsiliepia.

K odėl jis nepasakė, kad tu ri susitikti su kolege ar net

drauge?

N u sipirkusi kavos grįžta nam o. G alvoje sum aištis.

G alb ū t jis n o ri padaryti jai staigm eną. A trakin a duris.

Juk ėmė ir nustebino šiuo nam u. Nusišypso p risim in u ­

si, kaip įnešė ją per slenkstį, o paskui abudu m ylėjosi

ant g rin d ų savo būsim am e m iegam ajam e. Taip, tikrai

ruošia kokią nors staigm eną. Po valandėlės pasirodys

su ataušusia kava ir viskas paaiškės.

297
 Tačiau valandos slenka, o jo vis nėra. Saulė nusi­
leidžia, o Džošas taip ir negrįžta nam o. Ji be perstojo
skam bina į jo m obilų jį, bet jis neatsiliepia. M in tyse
vis iš naujo apgalvoja šį rytą. G a l ką nors pasakė ir jis
įsižeidė? Ne. A r išėjo supykęs? Ne.
G aliausiai im a ir paskam bina geriausiam jo draugui
D žo.
- Labas, čia - Keitė. A r šiandien tau neskam bino
Džošas?
- Ne, kodėl?
- Na, jis iš ryto išėjo parnešti kavos ir ik i šiol negrįžo.
- Keista, - sako D žo, - ar m anai, kad kas nors...
atsitiko?
- O , D ieve, tikiuosi, ne, - išsigąsta ji. - Tiesiog nieko
nesuprantu. Išėjo apie devintą ir sakė tuoj grįš, bet tai
buvo prieš kone dvylika valandų. N eatsiliepia į m ano
skam bučius. A r galėtum pabandyt jam paskam binti?
- N a, žinom a.
- Jeigu ką nors sužinosi, būk geras, paskam bink man.
- G erai.
Keitė žingsniuoja po kam barį, vis bandydam a p ri­
siskam binti D žo šu i ir be perstojo žvalgydam asi pro
langą, ko l pagaliau nusprendžia skam binti į policiją.
- M a n o vyras šiandien negrįžo nam o, - šiaip ne taip
išlem ena į telefoną.
Jai nesuvokiam i žodžiai, kuriuos ką tik ištarė. V ien ą
akim irksn į atrodo, kad sapnuoja, o kai im a atsakinėti į
p o licin in k o klausim us, vos atpažįsta savo balsą.

2<)8
 Slenka valandos. Ji stebi, kaip laik ro d žio m inutinė
rodyklė tiksi ratu ir ratu, kol vokai apsunksta ir užsi­
m erkia - viena didžiulėje dvigulėje lovoje.

K itą rytą pabudusi Keitė vieną palaim ingą akim irką

neprisim ena, kad dingo Džošas. Vėl apim a siaubas, kai
ištiesusi ranką į jo pusę paliečia šaltą patalą.
Atsisėdusi lovoje nuo spintelės paim a m o b ilų jį ir
paskam bina D žošui. K a i vėl įsijungia jo balso pašto
dėžutė, ji im a raudoti į telefoną:
- D žošai, kur tu? M a n labai baisu. A r kas atsitiko?
Paskam binau į policiją. Labai nerim auju.
Valandėlę spokso į telefoną. M in u tę. Penkias. D v i­
dešim t. Ji visai prarado laiko nuovoką, tik suvokia, kad
šis slenka be Džošo. G a l jį užpuolė? O gal pagrobė? A r
dar blogiau.
Ji pažvelgia į telefoną tą akim irką, kai ekranas n u ­
švinta ir pasigirsta skam butis. Tai - D žo.
- Labas, - greitai atsiliepia, - ar ką nors sužinojai?
- N a, taip, - baugiai atsiliepia jis.
- Kas? - Keitės krūtinėje pašėlusiai plaka širdis. - A r
jis gyvas? Kas nutiko?
- T a ip , gyvas, - D ž o kalb a n ela b a i įtik in a m u
tonu. - Keite, nežinau, kaip tau p aaiškin ti, ir nela­
bai suprantu, kas šovė D žo šu i į galvą, bet kalbėjausi

su juo.
- Tikra i? - ji suvirpa. - K u r jis? Ką tau sakė? K odėl

nepaskam bino man?

299
 - Jis paprašė manęs tau paskam bint, - toliau dvejo­

damas atsargiai kalba D žo. - Sakė, kad jam reikia laiko

kai ką išspręsti, todėl n o ri pabūti vienas. Štai kodėl va­

kar negrįžo nam o. Jaučiasi kaip bailys, bet pats nedrįso

šito tau pasakyt.

Keitė papurto galvą.

- Nesuprantu. Ką, po velnių, tai reiškia?

- M a n irg i nelabai aišku, - atsako D žo. - Tarsi kas

būtų nutrūkę. Klausiau, ar galėtum e susitikt. M an iau ,

susitikus akis į akį, priversiu jį atsitokėti, bet jis net

nepasakė, ku r yra.

- D žo , aš visiškai nieko nesuprantu. G a l jį ištiko

gyvenim o v id u rio krizė ar dar kas nors?

- N ežinau, tik prašė perduoti, kad jam viskas gerai

ir kad jam reikia laiko pagalvoti prieš grįžtant nam o.

- D žo , ar supranti, kaip visa tai painu?

- Labai gaila, Keite. Žin au , Džošas taip nesielgtų.

Ją apim a panika.

- G a l jį privertė? G a l jį paėmė įkaitu?

- Ne, tikra i nem anau.

- A k , tiesa, - ji akim irkai nutyla, - kai nuėjau ieš­

koti į „Ladro“ kavinę, m an pasakė, kad, regis, matė jį

su blondine.

- Blondine?

- Taip.

$ 00
 - Klausyk, - ram ina ją D žo, - nedaryk skubotų iš­

vadų. G alb ū t jam dabar sunkus metas ir reikia laiko

pailsėti. Vaikinam s kartkartėm is taip būna.

- Bent jau galėjo paskam bint, - sako Keitė. - A š jo

žm ona.

- Pakentėk truputį, - guodžia D žo, - esu tikras, greit

apsigalvos.

Ji padeda telefoną ant spintelės. Rankom is susiim a

galvą ir pravirksta. Štai tau ideali m eilė. Užtenka su­

m irksėti, ir ji išgaruoja be jo k io paaiškinim o, belieka

tik atsim inim ai ir ašaros.

301
 24 S KYRI US

- D žeine, čia Keitė, - jos balsas išsigandęs, paklaikęs.

- Kas atsitiko?

- N ė nežinau, kaip pasakyt... M ane paliko Džošas.

Į parduotuvę įeina klientas, todėl m osteliu Lo, kad

aptarnautų.

- Palauk, ką?

- Taip, jis p aliko mane. Pasakė, kad tuoj grįš, išėjo

parnešti kavos, bet papusryčiavo su kažkokia blondine

ir nusprendė negrįžti.

- Keite, - aikteliu, - negali būt, dar nem ačiau la ­

biau už jus įsim ylėjusių dviejų žm onių. Tu kažką su­

painiojai.

- Ne, nesupainiojau, - atsako. - Jis net negrįžo pa­

siim ti daiktų. Tarp mūsų viskas baigta. T ik gaila, kad

}0 2
n ieko nenujaučiau. Nepastebėjau jo k ių ženklų. N ė

vieno.

- Brangioji, man trūksta žodžių. Tikrai sunku patikėti.

- Ž in a u , bet esu tikra, jei p aliko mane, privalau ne­

nuleisti rankų. N egaliu slam pinėti po m ūsų nam us ir

laukti, kol sugrįš. Teks parduoti namą. D žeine, šiuo

m etu jaučiuosi taip, lyg m ano gyvenim as būtų p avir­

tęs košm aru.

- Iš tikrųjų prim ena košmarą, - atsakau. - Labai tave

užjaučiu. A r galėčiau kuo nors padėt?

- Ne, - sako Keitė, - tiesą sakant, taip. M a n reikia

d in g ti iš miesto. A r nenorėtum kartu greit išvykti kur

nors prie jūros, ku r saulėta? G albū t sausį. Pavyzdžiui,

į M eksiką ar Havajus? K u o toliau nuo čia. G urkšnotu-

me alkoholinius kokteilius. Pasikvieskim ir Lo. Sėdė­

sim prie baseino, į valias prisigersim ir nesuksim sau

galvos dėl vyrų.

- Skam ba velnioniškai gerai, - pritariu.

- Puiku, nes m an verkiant reikia prasiblaškyti. D že i­

ne, jaučiuosi labai prastai, - atsidūsta. - Peržiūrėsiu

skrydžius ir pranešiu.

- Sutarta, - sakau. - Nesuprantu, Keite, kas šovė

D žo šu i į galvą. Turbūt kažkas negerai. Bet tik ra i žinau

viena: m ačiau jus kartu ir iš tiesų savo akim is regėjau

m eilę. B ū k gera, įsidėm ėk tai. - Ž in au , ji verkia, g ir­

džiu, kaip šm urkščioja. - Pažadi?

- Pažadu, - pagaliau atsako.

JOJ
 *

- Šiandien Kūčios - sakau Lo, - laikas traukt namo.

- A i, aš pabūsiu. D a r yra ką veikt.

- Ne, nėra, - atsakau. - Kas aš? Skrudžas? E ik nam o,

išgerk karšto vyno, pasiklausyk B ingo K rosbio dainų.

Ji gūžteli.

- Viena.

- A š irgi, - atsakau. - N ors, jei atvirai, per šią savaitę

taip pavargau, kad nieko prieš pabūti viena. Tenoriu

kaip reikiant išsim iegot. - Šiom is dienom is L o buvo

liū d n a ir susim ąsčiusi. - Tau reikia pailsėti. Juk iš ryto

skrendi į Paryžių?

- Taip, - vos šypteli.

- Tai d in k iš čia, - paraginu. - Jeigu tuojau pat neisi

nam o, teks varyti su šluota.

Ji nusiim a prijuostę ir pakabina ant kabliuko šalia

prekystalio.

- G erai, viršininke, - taria šypsodam asi.

Vos išeina pro duris, vėl išgirstu suskam bant varpe­

lius ir per parduotuvę padvelkia šalto oro gūsis. N epa­

keldam a akių sakau:

- Atsiprašau, bet jau uždarom ...

Staiga m ano žvilgsnis susitinka su įėjusio v y riš ­

kio. Kasm et per K ūčias užeinantis klientas: liū d n ų

akių, šlubčiojantis ir nežinia kodėl paliekantis gausius

arbatpinigius.

304
 - O sveiki, - iš karto jį atpažįstu.

- Atsiprašau, - ištaria droviai šypsodam asis, - trau­

kinys vėlavo. - Jis šiek tiek uždusęs. - Baim inausi, kad

nespėsiu prieš jum s uždarant.

- Traukinys?

Jis linkteli.

- G yvenu Portlande.

Prisim erkiu.

- Portlande? Kodėl jūs kasmet per Kūčias iš Oregono

atvykstat į Siatle esančią gėlių parduotuvę?

Jo veidas rim tas, o akys liūdnos.

- Jūsų gėlės pačios gražiausios, - ištaria valandėlę

patylėjęs.

- Na, tada, - sakau, - sukom ponuosiu jum s puokštę.

- Ne, - ištaria tyliai, - nesivarginkit. Paim siu ką nors

iš vitrinos. - Jis parodo į vazą su raudonom is rožėm is

ir žalum ynais. - Bus gerai šita.

Padedu ją ant prekystalio. Taisydam a išsikišusią rožę

įsid u riu sm ilių.

- Po galais, - susikeikiu, ant piršto ištryškus kraujo

lašui. - Šventiniu laikotarpiu gėlių augintojai pasida­

ro aplaidesni. Va, jei už kiekvieną šį m ėnesį ant stiebo

m atytą spyglį gaučiau po dolerį.

Vyras linkteli.

- „O kai rankose laikydavau rožę, tai jausdavau tik

spyglius.“

305
 - B ilis Džoelas, - ištariu nusišypsodam a.

- Taip, - atsako. - „Toks gyvenim as“.

- G ra ži daina.

A p sirišu pirštą, o jis paduoda čekį.

- D žiaugsm ingų Kalėdų, - p a lin k i ir nueina prie

durų, bet dar kartą atsisuka. - Tai buvo tavo m otinos

m ėgstamiausia daina.

Apstulbusi tyliu negalėdama pajudėti, o durys užsi­

daro ir vyras išeina į gatvę. Pažvelgiu į čekį, ant ku rio

parašytas vardas ir pavardė: Erikas Viljam sas. M a n o

tėvas.

Po valandos uždarau parduotuvę ir pasiėm usi kalėd i­

n į vainiką bei puokštę einu per turgų. V isu r tylu, net

nejauku. Iš dykinėjančios m ašinos g ird žiu sklindant

kalėdinę m uziką. V isu re ig y sėdi vyras su žm ona ir

trys vaikučiai - du b erniukai ir mergaitė, užpakalinėje

sėdynėje laižantys kalėdinius ledinukus.

O ras gaivus ir šaltas, iš burnos eina garas. Pamatau

atskubantį M elą. Pasipuošusį kostium u, kuris gražiai

turėjo atrodyti kokiais 1983-iaisiais.

- D žeine! - šūkteli jis. - Tikėjausi tave sutikti.

- D žiaugsm ingų Kalėdų, M elai, - švelniai p alin kiu .

- D žiaugsm ingų Kalėdų, gražuole, - atsako žibintų

šviesoje spin din čiom is akim is. - M a n reikia gražiau­

sios tavo puokštės. Šįvakar padovanosiu ją V ivjanai.

 Jo p a k ili nuotaika sukelia šypseną. N et kai žm ogui

per septyniasdešim t, m eilė gali būti jaunatviška.

- Prašom , - sakau paduodam a puokštę, kurią keti­

nau pastatyti ant žid in io atbrailos: žalsvos chrizante­

m os pam aišytos su dar nepražydusiais gelsvai žalsvos

spalvos hiacintais - m ėgstam iausia kalėdinė m am os

puokštė. - N unešk jai. T ik ra i patiks.

- Negaliu, tai tavo...

- B ū k geras, paim k.

A k is im a graužti ašaros pagalvojus, kaip džiaugtųsi

m am a dovanodam a gėles M e lu i ir ragindam a pasku­

bėti pirštis m ylim ajai.

- A čiū tau, brangute.

- T ik iu o si, jos tau padės.

Jis kairia ranka pasitaiso kaklaraištį.

- A š irgi.

Praeidam a M eriveter kepyklėlę grožiuosi vitrinoje

sudėtais apvaliais m eduoliais ir pynutėm is. Ileinė tik ­

riausiai nam ie baigia ruošti vaikam s kalėdines k o ji­

nes, tačiau žinau, kad jos m intis ir širdį slegia svarbūs

sprendim ai.

K a i įein u į daugiabučio vestibiu lį, Bernardas jau

ruošiasi išeiti.

- K aip gerai, kad spėjom susitikti, - sakau, iš kišenės

traukdam a voką su kalėdiniais pinigais. - D žiaugsm in­

gų Kalėdų, - p a lin k iu nusišypsodam a.

30 7
 - D žiau g sm in gų Kalėdų ir iš anksto sveikinu su
gim tadieniu, - atsako jis. - A k , tiesa, tavo vaikinas,
kuo jis vardu...
- Karnas, - atsakau, - bet jis jau nebe m ano vaikinas.
- A , - tarsteli Bernardas, - na, kiek anksčiau jis buvo
užėjęs, norėjo su tavim pasim atyti. Sakė, gėlių parduo­
tuvėje tavęs nerado. Taigi paprašė perduoti štai ką. - Pa­
duoda m an laišką. - Jau ketinau prieš išeidamas pakišti
po tavo durim . Jaučiu, kad tai skubu, todėl norėjau, jog
perskaitytum šįvakar, o ne po poros dienų radusi pašto
dėžutėje.
- D ėku i, - trum pai atsakau ir įsikišu voką kišenėn.
- A r galiu tau kai ką patarti?
- Taip, - atsakau atsargiai.
- Nežinau, už ką jį baudi, - taria M elas, - bet nepyk
ant jo per ilgai. Atleisk jam. Gyvenim as per trum pas,
kad nesuteiktum atleidimo, net ir už didžiausią įžeidimą.
Lin kteliu ir vogčiom is šypteliu.
- Pagalvosiu, - sakau eidam a į liftą ir atsisveikin­
dam a nusišypsau Bernardui. - D žiaugsm ingų Kalėdų.
Pasisveikinusi su Šernu įsip ilu taurę vyno ir įju n ­
giu D žo n io M atiso kalėdinį diską. Jo dainos prim ena
mamą, tru p u tį suskausta širdį dėl jos, dėl praeities ir
dėl ateities, kurios - jeigu gydytojos H eler prognozė
tiksli arba jei nepavyks įvykdyti Koletės nustatytų rei­
kalavim ų - gal ir nesužinosiu.
Iš ant sofos num esto palto kišenės ištraukiu laišką,
atplėšiu ir išim u popieriaus lapą:
 Brangioji Džeine,

negalėsiu tau palinkėti džiaugsmingų Kalėdų ir p a ­

sveikinti su gimtadieniu, bet net je i ir būčiau Siatle,
vis tiek nenorėtum manęs matyti. Pasielgiau blogai
ir tikrai visų likusį gyvenimų gali ant manęs pykti ir
neapkęsti.
Porai savaičių išvykstu į Niujorku. K a i nesutikau
atiduoti apie tave parengto straipsnio, redaktorė buvo
priverstąjį sukritikuoti. Už tai buvau atleistas, todėl
ieškau naujo darbo. M a n kų tik pasiūlė mokslinio re­
daktoriaus vietų Newsweek žurnale. Vadinasi, teks
grįžti į Niujorku. Nesinori išvykti, bet... kas man čia
beliko?
M an o jausm ai tau, Džeine, buvo stiprūs. Po savo
sužadėtinės mirties niekam to nejaučiau, bet ėmiau ir
pats viskų sugadinau. Visada dėl to labai gailėsiuos.
D a r nebuvau sutikęs tokios moters kaip tu ir ž i­
nau, kad niekad nesutiksiu. Tavo dėka pasikeičiau.
Privertei pamatyti meilės galių. Išmokei patikėti ja
ir pasitikėti.
Džeine, aš visada tave mylėsiu. Visada.

Karnas

M a n iš akių ištryškusi ašara nulaša ant laiško. Perbrau­

k iu ranka per Kam o vardą, įsižiūrėdam a į jo išraitytą
K . G ilia i atsidususi vėl įkišu laišką į palto kišenę.

309
 25 S KYRI US

Pušų g a tvė 3 4 2 -4

K ūčių vakaras. Šiąnakt presbiterijonų bažnyčioje Penk­

tajame aveniu vyks šventinės m išios žvakių šviesoje.

Per pusryčius V ivjana pasakė, kad eis, ir nors M elas

nelaikė savęs itin religingu, kaip niekad pajuto d id žiu lį

norą ten nueiti.

Iš spintos išsirenka tvido kostium ą, gražiausią ko kį

turi, nors ir prastoką. Kadaise Adelė užlopė alkūnes.

Apsirengęs susišukuoja kelis lik u siu s plaukus. G a l

reiktų n u p irkti jai kalėdinę dovanėlę? K aip gaila, kad

anksčiau nesugalvojo. N iek a d nem okėdavo iš rin k ti

dovanos. Bet reikėtų Vivjanai ką nors įteikti. Prašm at­

nios dovanos ne jo kišenei, jau nekalbant apie jai įpras­

tus brangius papuošalus, bet ką nors. T ik ra i sugalvos.

310
Ž vilg teli į ran k in į la ik ro d į. D augum a turguje esančių

parduotuvių dar valandą dirbs. Gėlės. Jis užeis pas

D žein ę ir išrinks V ivjan ai pačią gražiausią puokštę.

G erai sumanyta.

Lauke šalta. G alb ū t im s snigti. Apsidžiaugia pam a­

tęs giedrą dangų. Jeigu snigtų, būtų sunku nueiti ik i

Penktajame aveniu esančios bažnyčios.

M elas nusim ena pastebėjęs, kad šviesos gėlių par­

duotuvėje pritem dytos, bet lengviau atsikvepia išvydęs

ateinančią D žeinę, ir ji m ielai pasiūlo jam puokštę,

ku rią laiko rankose.

N ors D žeinė kalba linksm ai, jos akys nelinksm os.

Žvilgsnis prislėgtas, nusim inusi turbūt dėl širdies rei­

kalų ir jam neram u dėl jos, kaip tėvui būtų neram u

dėl dukters.

- Juk šįvakar nebūsi nam ie viena, ką?

Į jo rūpestį ji atsako su šypsena.

- N epam iršk, aš tu riu Šerną. O kur tu išsiruošei šitą

žiem išką K ū čių vakarą?

Jis droviai nusišypso.

- Į bažnyčią, - ir pašnibždom is priduria: - Ten bus

Vivjana.

D žeinė nusišypso.

- Ir ein i tuščiom is rankom is?

- N a, tikėjausi nunešti jai gėlių, bet pam ačiau, kad

tavo parduotuvė jau uždaryta.

 D žeinė nužvelgia puokštę savo rankose.

- Paim k, - staiga pasiūlo. - Jos idealiai tiks. V isi

m ano, kad m oterys n o ri raudonų rožių, kurios reiškia

meilę. Tai tiesa, tačiau greitai praeinančią m eilę. Stipri

liepsna galiausiai užgęsta. Jeigu n o ri išreikšti jausm ų

tyrum ą ir gilum ą, tai šita puokštė kaip tik tokia. - D žei-

nės akyse jis pastebi ašaras. - Ž in au , ką sakau.

M elas švyti.

- A čiū , m ieloji Dženyt.

D žeinė mato, kad jis n o ri dar pasišnekėti ir įsitikin ti,

ar jai viskas gerai, bet skubina jį.

- E ik , - paragina, - eik pas ją.

M elas m irkteli savo jaunajai draugei ir nužingsniuo­

ja šaligatviu. Tu rbū t bus kokie m inus penki, tikrai že­

m iau nulio, tačiau M elas iš tikrų jų nejaučia šalčio. Jį

šildo m eilės jausmas.

Bažnyčia jau čia pat. Lipan t laiptais langai į gatvę

spindi oranžine šviesa. Šventovėje tyliai gaudžia var­

gonai, vaikų choras švelniai gieda „O šventa naktie“.

Atsisėdęs galiniuose klauptuose žvilgsniu po visą baž­

nyčią ieško Viyjanos. N e iš karto pamato, bet pastebi

klauptuose sėdinčią aukštą m oterį - tokia elegantiška

gali bū ti tik Vivjana. Žvakių prieblandoje ji tru p u tį

pasisuka ir jis pam ato gražiai įdubusius jos skruostus,

subtilias lūpas, karališką nosį. Tai ji. V aikų ch o rui už­

traukiant „Tylią naktį“, M elas pastebi šalia V ivjanos

sėdintį vyrą. G ražiai apsirengusį, aukštą plačiapetį. Jo

312
kostium as išlygintas ir brangus. Taip, štai kokio vyro

verta jo Vivjana. Sėdėdamas bažnyčios gale, rankose

laikydam as gėlių puokštę, klausydam asis choro, M elas

nejučia suvokia, kad tetrokšta jai gero. Ir nors iš visos

širdies ją m yli, jis jai netinka. N iekada netiks jai į porą.

Staiga V ivjana pasuka galvą ir jų žvilgsniai susitin­

ka, tik vieną m irksnį, ir jos karališkam veide atsiranda

šypsena. M elas pakyla išeiti, bet prie du rų paduoda

gėles bažnyčios tarnautojui.

- M a n reikia eiti, - sako. - A r negalėtum ėt kai kam

perduoti šios puokštės? - apibūdina v y ru i Vivjaną ir

vienas išeina į gatvę.

313
 26 S KYRI US

2013 m etų K alėd o s

Atsiverčiu senąją knygą ir painiu plunksnakotį. Šian­

dien trisdešim tasis m ano gim tadienis, todėl permąstau

praėjusius metus. Prisim inus Kam ą nusm elkia širdį.

Labai dėl jo klydau, labai. Tačiau vis tiek užbaigsiu savo

kelionę. Pabaigusi galėsiu džiaugtis.

Lin ktelėjusi sau įsižiū riu į trapų ir per ilgą laiką

pageltusį lapą. Pagalvoju apie p irm ąją m eilės rūšį:

Pragm ą - p ro tu i, o ne šird žia i paklūstančią m eilę.

Vakar vakare paskam bino ašarodam a Ileinė. Ji ap­

sisprendė. U žrašau „Pragm a“, o paskui jos ir Č a rlzo

vardus. O tada le id žiu p lu n k sn a k o čiu i pasakoti jų

m eilės istoriją.

314
H a m lin o gatvė 2201

D a r nepram erkusi akių Ileinė pajunta M a to

žvilgsnį. Kalėdų rytas, ji nejučia prisim ena, kaip

pasikeitė jos gyvenim as, kai prieš metus į jos v ir­

tuvę įžengė Čarlzas.

- Labas rytas, gražuole, - ištaria Matas, švelniai

glostydamas jai skruostą.

- Labas rytas, - sukužda ji. - A r vaikai atsibudo?

Jis linkteli.

- Jie laukia m ūsų apačioj. Leidom tau ilgiau

pam iegoti.

Ileinė pažvelgia į vyrą, taip nuoširdžiai ją m y­

lintį. Ji, žinom a, irgi jį m yli. O kaip kitaip? Jis - jos

partneris. Jis - geriausias jos draugas.

- M am a, tėti? - nuo laiptų pasigirsta nekantrus

sūnaus D žeko balsas.

- E ik pirm as, - paragina Ileinė vyrą. - Pasakyk,

kad tuoj ateisiu.

M atas pabučiuoja jai į kaktą ir nueina prie la ip ­

tų. Išgirdusi jį leidžiantis, Ileinė prieina prie lango

į gatvę ir kai im a apžiūrinėti Č a rlzu i priklausiusį

namą, jai suspaudžia krūtinę. Jos Č arlzu i. Priešais

tebestovi ženklas „Parduodam a“, nors praėjusią

savaitę jį nupirko m aloni šeim yna iš K livlan do.

Prieš tris dienas atvažiavo sunkvežim is pervežti

daiktų ir taip, lyg niekur nieko, Čarlzas su dukrele

išvyko.
Ileinė paliečia šaltą stiklą, pirštu braukdam a

palei nam o kontūrą, prisim indam a, kaip jis p a­

žvelgė į ją prieš išvykdam as, jausdam a ją u žlie­

jančią jo m eilę. Ir akim oju vėl atsiduria jo glėbyje,

nugrim zdam a į tą patį džiaugsm ą ir gėdą, kad

m yli ne savo vyrą, kad m yli žm ogų, su ku riu o

niekada kartu negyvens, nes jau gyvena su kitu.

K ai ketvirtadienio vakarą nunešė bandelių su

cinam onu, Čarlzas pasakė, jog gavo pasiūlym ą

d irb ti San Fransiske. „Važiuojam su m anim , -

m aldavo jis. - Pradėkim kartu gyventi. Nagi, pa­

darom taip.“

Niekada niekas nesužinos, kaip labai jai norėjosi

tądien padėti bandeles, tiesiog mesti jas ant žemės,

paim ti Čarlzo ranką ir jau kitu reisu išskristi. Jie

būtų kartu, o visa kita kaip nors sutvarkytų vėliau.

Nors kartą gyvenim e paklausytų širdies balso, o ne

proto. Galėtų rinktis meilę. Tačiau Ileinė giliai savy

suvirpėjo, nes žinojo, kad niekad nepaliks M ato.

Tai neužkoduota jos ląstelėse - net ir dėl stiprios

meilės, tikros ir vienintelės gyvenim o meilės.

Taigi ji atsisveikino su Č arlzu . Pabučiavusi g rį­

žo nam o ir susm uko virtuvėje ant grindų. Sudegė

Elės keksiukai, kuriuos ji turėjo neštis į m okyklą

pardavinėti.

3 16
 - M am yte, ar ateini?

Atsisukusi Ileinė pam ato prie du rų stovinčią

dukrą.

- Taip, brangute, - atsako susitvardžiusi.

A pačioje, kaip ir kasm et, triu kšm in gai išvy-

niojam os kalėdinės dovanos, paskui nam uose

vėl įsiviešpatauja tyla. M a tu i nuėjus išv irti kavos,

netikėtai sukrykščia Elė. Pribėgusi prie eglutės,

paim a į blizgantį p opierių įvyniotą m ažą dėžutę,

ku ri lik o nepastebėta tarp daugybės suglam žyto

dovanų popieriaus ir atplėštų dėžių.

- Žiū rėkit! - šūkteli ji. - D a r viena dovana! -

nutilusi perskaito užrašą. - M am yte, čia tau.

Elė paduoda Ileinei dėžutę, ji akim irką sm alsiai

žiū ri, tada atriša kaspiną ir išpakuoja. A tid ariu si

dėžutę akim irkai sutrinka - jai suspaudžia širdį.

V id u je guli karulis jos apyrankei: ant sidabrinės

sagtelės kabo m ažytis oro balionas.

- A š ... - jos balsas suvirpa. - Koks... - į kam ba­

rį įėjus M a tu i su dviem kavos puodeliais, nutyla.

- M am yte, kas tau? - klausia Elė apsikabinda­

ma mamą.

- N ieko, m ieloji, - pro ašaras atsako Ileinė.

Elės akys išsiplečia.

- A r čia karulis tavo apyrankei?

Ileinė linkteli.

- A r Kalėdų Senelis tau atnešė?

317
 M atas nusišypso žm onai.

- Kalėdų Senelis atsiprašo, kad tiek m etų buvo

toks nesupratingas.

Džekas su E le nubėga laiptais į savo kam barius

žaisti su naujais žaislais, o M atas įsitaiso greta

Heines ant sofos.

- Pam aniau, galėsi ant apyrankės kabinti m ūsų

bendrus prisim in im u s, - taria stebėdamas, kaip

ji užkabina karu lį ant apyrankės, kabančios ant

riešo. - Pradėsim nuo iškylos oro balionu. Ką

pasakysi?

- Taip, - ištaria susigraudinusi Ileinė, - gerai.

Atsidususi pažvelgiu į kitą knygos eilutę ir parašau „Aga-

pė“. Besąlygiška, pasiaukojanti m eilė. O po ja įrašau

Merės ir Luko vardus. Niekad nesakiau savo draugei,

bet netikėtai vieną vakarą m ačiau abudu „Pas D žuliją“,

kur po susitikim o su prekeiviu Volingforde užsukau

nusipirkti maisto į namus. Prisim inusi, kaip tąsyk ėmė

smėlti akyse, o širdyje pajutau šilum ą, pradedu rašyti.

Sanisaido gatvė 4572

Išgirdusi lauke signalizuojant taksi, M erė pasiim a

krepšį. U žrakina duris ir pakeliui į ligoninę jau­

čia, kaip pilve spardosi kūdikis. Jos mergytė. U ž ­

siregistravusi atsisėda į nepatogią kėdę ir užpildo

) i8
dokumentus. Elis turėtų sėdėti šalia jos, bet užsi­

m erkusi mato Luko veidą. Porą kartų sum irksi.

Keista, kaip gyvenim e kartais būna, pagalvoja.

- Ponia Šerman? - pakėlusi galvą išvysta prie

vežim ėlio stovinčią dvidešim tm etę, v ilk in čią žals­

vai melsvą aprangą ir su auskaru nosyje. - Jeigu

jau baigėte, nuvešiu jus į palatą.

Linktelėjusi M erė paduoda jai segtuvą ir at­

sisėda į vežim ėlį. Ji pasideda krepšį ant kelių ir

atsilošia, o sanitarė nustum ia ją prie lifto. T ru k ­

telėjęs liftas im a k ilti, bet sustoja trečiam aukšte.

D u rim s atsidarius M erė iš tolo pamato pažįstam ą

veidą. Iš pradžių negali patikėti savo akim is, bet

jis ją irg i pamato. Ji jau žiojasi sakyti, bet lifto

durys užsidaro.

- A r pamatėt pažįstamą? - paklausia sanitarė.

- Taip, - atsako M erė, - bent taip pasirodė.

Penktame aukšte savo palatoje ji apsivelka cha­

latą - jis vos pridengia išsipūtusį pilvą. A p žiū ri

save tualeto veidrody ir susiraukia pam ačiusi į

netvarkingą uodegą surištus plaukus. K irpėjos

plaukai galėtų bū ti ir gražesni tą dieną, kai išvys

savo mažylę, bet nespėjo nei pasidažyti, nei ap­

sikirpti. Vakar per Kūčias nuėjo pas ginekologę

akušerę, ir ji sunerim o dėl pakilusio spaudim o,

todėl buvo nuspręsta per Kalėdas d irb tin ai ska­

tin ti gim dym ą.

319
 Įeina slaugytoja ir M erė tylėdam a stebi, kaip

m oteris jai prie rankų ir pilvo prideda daviklius.

Elis, aišku, neatvažiuos. Jis dabar N iujorke arba

Paryžiuje su savo naująja drauge. N a, ir sėkmės

jiem s, pagalvoja guldam asi į lovą, tačiau šalia ty­

lia i pypsint kardiotokografui pasijunta vieniša.

Slaugytoja darys lašelinę, todėl paim a jos dešinę

ranką. A datai palietus odą M erė užsim erkia. D ū ­

rio net nepajunta. Beveik nieko nejaučia. T ik guli

sustingusi.

- A r pas jus kas nors ateis? - klausia slaugytoja.

K lausim as visai paprastas, bet M erė m oters

balse pajunta sm alsavim ą ir užslėptą tikrąją klau­

sim o prasm ę: „ A r gim dym e dalyvaus k ū d ik io

tėvas?“

- Ne, - greitai atsako M erė. - Tiksliau , taip,

m ano draugė D žeinė. Ji ateis po kelių valandų.

Slaugytoja lin k teli ir nusišypsojusi nueina prie

durų

- Jeigu ko nors reikės, paspauskit mygtuką.

M erė užsigalvoja apie Luką. Prisim ena, kaip

švelniai laikė jos ranką, jiem s prieš keletą m ėnesių

einant kartu, kaip sutaisė varvantį čiaupą, išdažė

kū d ikio kam barį. Tada nužvelgia savo m ilžin iš­

ką pilvą. Staiga pasijunta kvailai, kad drįso apie

tai pagalvoti. Lukas vertas ku r kas daugiau nei

}20
palikta m oteris, besilaukianti svetim o kū dikio.

Negali prašyti, kad suklijuotų visas jos sudaužytos

širdies šukes. Būtų per daug šito prašyti iš kito

žmogaus. Be to, jis išvyko nam o į Italiją.

M erė prisim ena jų liū d n ą atsisveikinim ą. N u ­

sisuko, kai Lukas pažvelgė į ją, tarsi norėdam as

pabučiuoti. Neleis jam švaistyti jausm ų dėl jos.

T ik veltui ją m ylėtų, kol nusiviltų, ji to neverta.

Jis sutiks kitą m oterį, geresnę už ją.

M ere i nuo skruosto braukiant ašarą, pro durų

plyšį kyšteli reikšm ingai besišypsančios slaugy­

tojos galva.

- Pas jus lankytojas, - praneša ji.

M erė žvilgteli į laikro d į. D žeinė žadėjo ateiti

po pietų.

- A , turbūt ji atėjo anksčiau, - taria M erė.

Slaugytoja atrodo sutrikusi.

- Ji? - už jos išdygsta Lukas, rankose laikyda­

mas baltas rožes ir ro žin į širdies form os balioną

su užrašu: „M ū sų m ergytė!“

V isa nušvitusi M erė atsisėda lovoje.

- Lukai!

Slaugytoja šypsosi.

- Jeigu prireiks, būsiu prie budėtojų stalo.

- T ik iu o si, tau patiks, - sako jis, padėdamas

gėles ant spintelės prie lango.

321
 - Nereikėjo, - pro ašaras ištaria M erė.

Jis atsisėda šalim ais ant lovos ir jų p irštai

susipina.

- Aš norėjau, - g iliai įkvėpęs įdėm iai pažvelgia

jai į akis. - A š m yliu tave. A r žinai?

Ji šypsosi.

- T ik r a i?

Jis linkteli.

- Taip. A š m yliu tave, m ano raudonoji žuve­

le, - iš šalia b a lio n o padėto krepšio ištraukia

D r. Suiso knygą Viena žuvis, dvi žuvys, raudona

žuvis, mėlyna žuvis.

Tebesišypsodam a pro ašaras ištaria:

- Bet aš neverta tavo m eilės, esu... - nudelbia

žvilgsnį į pilvą.

- V is galvojau, - sako Lukas. - B ūsiu jai tėvu,

jei leisi. M ere, aš ją m ylėsiu. M y lė siu ... - nutilęs

akim irką ieško žodžių, - ik i m ėnulio ir atgal, -

tada sukosėjęs p rid u ria : - Prašau, M ere, leisk

m an būti tavo vyru ir šito vaiko tėvu. M a n būtų

didžiausia garbė.

Ji švelniai paliečia jo veidą.

- A r tikra i to nori? Tikrai?

- Taip, - atsako - N o riu bū ti šalia savo raudo­

nosios žuvelės šiandien, ryt ir visus poryt.

- Iki begalybės, - patikslina M erė.

Jis suglumsta.

322
 - Tai reiškia am žinai, am žinai, - paaiškina ji.

- Taip, - atsako nusišypsojęs. - N et ir tos be­

galybės m an su tavim bus negana.

M e re i per skruostą nurieda ašara, tuo m etu

atsidaro palatos durys ir įeina vyras baltu chalatu.

- Sveiki, esu gydytojas Karteris, - prisistato. -

Šiandien prižiūrėsiu jūsų gim dym ą. Tikėkim ės,

kad apie penktą valandą jau laikysite k ū d ik į ran­

kose. K ą pasakysite?

Ji susigraudinusi lin kteli.

- Nuostabu.

- Taig i, - taria gydytojas, - kaip suprantu,

virkštelę nukirps tėtis?

Lukas linkteli.

- Taip, - atsako pasitikinčiai.

M erė paim a jo ranką ir spusteli.

- Taip, - sukužda jam ir nusišypso sau. - Šian­

dien trečiam aukšte kai ką m ačiau.

-Ką?

- Vienos savo pažįstam os draugą, - ištaria im ­

dam a m obilųjį. - Prieš pradėdam a gim dyti, tu riu

jai paskam binti.

Palikusi knygą nueinu pasidaryti kavos, tada vėl at­

sisėdu virtuvėje prie stalo. Po trijų valandų reiks būti

ligoninėje. Pažadėjau M erei per gim dym ą laikyti už

rankos. Bet pirm a pabaigsiu šitą puslapį. Pažvelgusi į

323
kitą eilutę, užrašau „M anija“. Prisim enu, kaip Kolete

apibūdino šios rūšies meilę: įk yri m eilė, visur perse­

kiojanti. A k im irk ą stabtelėjusi užrašau F lin o ir Selestės

vardus. A pim ta jaudulio im u pasakoti jų istoriją.

K etvirtasis aveniu 1301

Flinas pabunda dar saulei nepatekėjus - tai jam

nebūdinga, ypač neįprasta, nes vakar vakare su

draugais padaugino išgerti gero viskio. Tačiau

pabunda kupinas energijos. Jis nusprendė kai ką

labai svarbaus. D aug m ėnesių iš tolo žavėjęsis,

nutarė pasibelsti į Selestės duris. Jis žino, kad,

atidariusi ir pam ačiusi jį, puls į glėbį. Ž in o , kad

jos jausm ai bus tokie pat stiprūs kaip ir jo. Tai

bus gražios m eilės istorijos pradžia. Jų m eilės

istorijos.

M audydam asis po dušu Flinas pagalvoja, kiek

m oterų turėjo. Jos tik įslinkdavo pro duris į jo

lovą, į gyvenim ą ir išslinkdavo. Jų veidai m igloti,

o vardai pasim iršo. Savo širdyje teskirdavo jom s

vos centim etrą. O dabar temato ir tegalvoja vien

apie Selestę, m oterį, ku riai dar neištarė nė vieno

žodelio. Skusdamasis stebisi: ju k nesąmonė įs i­

m ylėti iš tolo. Tačiau nė nem irktelėjęs renkasi

žod į „m eilė“. Jis tai žino. Ir jaučia. Jis mato, kaip

žvelgia į jį pro langus. Ji irg i jaučia tą patį.

3H
 Rengdamasis galvoja, kaip vėlai vakare stebėjo

ją tik su liem enėle sm ulkiai pjaustančią daržoves

salotoms. Prisim ena, kaip vieną vakarą pakėlusi

galvą pažvelgė į jo butą, žinodam a, kad jis jau kurį

laiką ją stebi, ir, išdidžiai vaikštinėdam a palei la n ­

gą vienom is juodom is nėriniuotom is kelnaitėm is

ir gundydam a jį, erzindam a, nusišypsojo ta liūdna

gražia šypsena - su kiekvienu jos žingsniu rau­

donm edžio grindim is jo jausm ai jai vis stiprėja.

Atėjęs į svetainę pažvelgia į kitą gatvės pusę.

Lauke tvyro tirštas rūkas. Jų daugiabučius skiria

žem ai pakibęs debesis, užstodam as vaizdą į jos

langus. Bet nesvarbu. N e i lietus, nei sniegas, šlap­

driba ar rūkas nepastos jiem s kelio. Šiandien jų

diena. Šiandien jis prisipažins jai m eilę. Šiandien

p irm o ji jų tolesnio gyvenim o diena.

Iš baro išrenka brangų vyno butelį. Ž in o , kad

ji mėgsta prancūzišką bordo. Jo žiūronai pakan­

kam ai stiprūs, kad perskaitytų, kas parašyta ant

stalo stovinčio vyno etiketėje. Pasikiša vyną po

pažastim , paim a vakar nupirktą oran žin ių rožių

puokštę ir nueina prie durų. T ik dvylika žingsnių

ik i lifto, tada šešiolika ik i šaligatvio, o paskui vėl

septyni nuo lifto ik i Selestės buto, bent jau taip įsi­

vaizdavo skaičiuodam as m intyse. G ird i tik, kaip

plaka širdis. Į k o rid o rių išeina užsigalvojęs, todėl

ne iškart pastebi prie du rų g u lin tį baltą vokelį.

325
 Pasilenkęs pakelia. A n t voko užrašytas jo var­

das, todėl paskubom is atplėšia kraštą.

Brangusis Flinai,

man labai gaila, kad išvykau neatsisveikinu­

si ar net nepasisveikinusi. Tačiau dėl tam tikrų
aplinkybių neturėjau kitos išeities. K a i kam nelem­
ta išsipildyti. Kartais įsimylim netinkamu metu.
Vis dėlto man atrodo, kad būčiau tave mylėju­
si. M anau, mylėjau tave, net je i ir pro du stiklo
sluoksnius.
A š visad pro langų būsiu tavo.
Selestė

P. S. Būk geras, už mane pasirūpink Sezanu.

F lin u i iš rankų iškrenta vynas ir gėlės, butelis su­

dūžta, ant g rin d ų guli šukių ir tam siai raudona

spalva nusidažiusių žiedlapių krūva. Tačiau jis

nieko nepastebi ir negirdi. Nubėga k o rid o riu m i

prie lifto, iš vestibiulio puola į gatvę, o tada į Se-

lestės namą. N et negirdi, kaip su juo pasisveikina

durininkas. T ik mato judant jo lūpos, o g ird i tik

savo širdies dūžius. Jie dunksi jo ausyse tarsi b o ­

siniai būgnai: bum bum bum .

326
 L iftu pakyla į v ie n u o lik tą aukštą ir k o rid o ­

riu m i nubėga p rie Selestės d u rų - jos tru p u tį

praviros.

Butas visiškai tuščias. F lin o batai kaukši m e­

dinėm is g rin d im is ir vienišai aidi. B aldų nebėra.

Sienos plikos. Jis tiesiog juste jaučia tą kone ap­

čiuopiam ą tuštumą. Selestės nebėra.

Parklum pa ant kelių. A rg i ji negalėjo palauk­

ti? Vos keletą valandų? Jis jau ėjo pas ją. Flinas

užsidengia veidą rankom is, bet netikėtai kažkas

švelniai pasitrina į kelį.

Šalia m urkia baltas pūkuotas katinas.

- Sezanai, - ištaria im dam as katiną ant rankų.

Flinas nusišluosto ašarą ir linkteli.

- Eim e namo.

G rįžęs į savo butą paleidžia katiną. Jis nuslenka

ant sofos, įsitaiso šalia pagalvės taip, tarsi čia būtų

gulėjęs daugybę kartų, ir toliau sau gulės.

Lauke kabantys žem i debesys im a sklaidytis, ir

Flinas prieina prie lango. V is labiau ryškėja tuščio

Selestės buto vaizdas. Flinas im a spėlioti. A r ji

buvo iliuzija? A r visą laiką tebuvo jo vaizduotės

padarinys?

Užsim erkęs vėl ją pamato. Per svetainę einantį

jos gražų nuogą kūną. Iš virtuvės per petį žvel­

giantį liūdną veidą.

}27
 Sezanas nušoka nuo sofos ir im a glaustytis prie

kojų. Flinas atsim erkia ir dar kartą prideda ranką

prie stiklo.

Selestė buvo pati geriausia iliuzija.

K ažin, kaip Flin as laikosi šiandien. Vakar atrodė susi­

erzinęs. Svarstau, ar nepaskam binus jam , bet nuspren­

džiu baigti rašyti į knygą. Nebedaug laiko beliko. Taigi

kitoje eilutėje užrašau „Storgė“. Prisim enu, kaip Kolete

šypsojosi apibūdindam a šitą m eilės rūšį. Draugystė,

peraugusi į m eilę. A š irg i nusišypsau kitoje eilutėje

įrašydam a M e lo ir Vivjanos vardus, tada patogiai įsi­

taisiusi aprašau jų istoriją.

Pušų gatvė 342-4

Įsijungusi dūm ų signalizacija pažadina M elą iš

Kalėdų snaudulio. Pašokęs nuskuba virtuvėn - iš

orkaitės virsta dūm ai. Jo kalėdinis kepsnys pavir­

to į apanglėjusį mėsgalį. M elas įjungia gartraukį

ir, apgailestaudamas dėl savo sum anym o, plačiai

atidaro langus - geriau jau būtų pasitenkinęs su­

m uštiniais. Taip, Adelė būtų paruošusi pietus.

Tiesiog tobulus. A delei viskas išeidavo tobulai.

K riauklėje šaltu vandeniu užgesina sm ilkstan­

tį kepsnį ir nuėjęs atsisėda ant sofos, nudelbia

328
žvilgsnį į kojas ir kaip visad per Kalėdas svarsto:

„K aip reiks ištverti šią dieną?“

Praslinkus pusvalandžiui atsikemša skardinę

alaus ir įsijungia televizorių. K ažkur spintelėje

tu ri pupelių ir mėsos konservų. Vėliau, kai pasi­

baigs šita „Seinfildo“ serija, paieškos.

B eldim ą į duris išgirsta ne iš karto. Tačiau su­

m ažina garsą nutildydam as Nium aną. Tikriau siai

šeim ininkas atėjo skųstis dėl dūm ų. D rąsinda-

masis atidaro duris, o koridoriu je stovi Vivjana.

- N a ir staigmena, - išlem ena jis.

- A č iū už gėles, - padėkoja ji.

To kio švelnaus jos žvilgsnio dar nebuvo matęs.

- K aip sužinojai, kad jos nuo...

Eidam a vid u n Vivjana sako:

- Taip ir m aniau, kad iš tavęs šiandien virtuvė­

je jokios naudos. K ą sudeginai? A ntį? - klausia,

m ojuodam a ranka sau prieš nosį.

- Turbūt jau turguje užuodei m ano nesėkmę?

- Taip, - atsako M e lo valgom ajam e ant knygo­

m is, laikraščiais ir įvairiom is dėžėm is apkrauto

stalo padėdam a p o p ie rin į maišą. - Taigi, pam a­

niau, pavaišinsiu tave kalėdiniais pietum is. N ieko

ypatingo - tik paštetas ir šviežios daržovės. Bet

vis tiek geriau už tavo atsarginį planą.

M elas šypsosi.

3*9
 - Pupelių ir mėsos konservai, - atsako ap žiū ri­

nėdamas Vivjanos ant stalo padėtus plastikinius

indelius su m aistu. - Taigi, taip.

Jis nervingai ranka susiglosto retus plaukus.

G aila, kad šįryt neapsivilko švarių m arškinių ir

nesutvarkė svetainės. Virtuvėje kriauklė pilna tris

dienas neplautų indų.

- Atsiprašau už šiokią tokią netvarką bute.

- Tu negyveni su m oterim ir neturi nam ų šei­

m ininkės, - supratingai šypsodam asi atsako V iv -

jana. - Tai atleistina nuodėm ė.

M elas stebi, kaip ji, pirm iausia num etusi paltą

ant apkrautos kėdės prie žid in io , p a sitik in čia i

vaikštinėja po jo butą.

- N a va, - ištaria pasiraitodam a rankoves, -

m um s tereikia dviejų lėkščių ir poros vyno taurių.

Jis suglum ęs sukinėja ran k in į laikrod į.

- V iso s lėkštės kriauklėj ir, deja, n eturiu nė

vienos vyno taurės. N e i vyno. T ik alaus šaldytuve.

- G erai, - atsako nė nem irktelėjusi Vivjana. -

Tu pasėdėk, o aš išplausiu porą lėkščių, - po kelių

m inučių ant kavos stalelio ji paruošia tikrą šventę:

lėkštę su sūriu, paštetu, pikantiškais sausainiais ir

papjausto daržovių. Vaišes užbaigia dvi skardinės

šalto alaus. Trakštelėjusi atidaro vieną ir nusišypso.

- Iš krišto lin ių taurių turėtum gerti šampaną, -

sako M elas.

330
 - V isą gyvenim ą iš jų geriu, - atsako įsižiū rė­

dam a jam į akis. - N o ri tikėk, n o ri ne, bet ir tai

pabosta.

Jis prisim ena Adelę. K ažin, ar ji dabar jį mato.

K ažin , ar ji pritartų, bet kažkur g iliai jau žino at­

sakymą. Jis susijaudina ir akis im a graužti ašaros.

- Vivjana, kodėl atėjai?

Gurkštelėjusi alaus ji elegantiškai padeda skar­

dinę ant kavos stalelio ir susideda rankas ant kelių.

- N et jei yra priežasčių, dėl kurių m an nepa­

tin ki, tačiau patin ki dešim teriopai tiek, - atsako,

iš lėto tiesdam a savo ranką jam .

Jis paim a.

- Tu m an irgi patinki, - ištaria.

- Be to, per Kalėdas niekas neturi bū ti vienas.

Tai pasibaisėtina.

- Iš tikrųjų, - pritaria M elas nusišypsodam as.

- Tavo puokštė tiesiog nepakartojam a žalsvų

atspalvių dermė, - pagiria ji. - D a r niekad tokios

nem ačiau.

- Tą puokštę sukom ponavo D žeinė iš „G ė li­

ninkės“. A š tave supažindinsiu, tik ne šiandien.

- Ji tikra m enininkė. M ie la i su ja susipažinsiu.

- Aš... ketinau pats ją įteikti, bet pastebėjau

šalia sėdintį vyriškį ir nenorėjau trukdyti.

- K a lb i apie m ano vairuotoją? - nusišypso ji

ir M elas taip pat nusišypso. - Norėjau tau kai ką

331
 pasakyti, - ištaria ir pasisuka į žid in į, ku r už gro­

telių spragsi ir šnypščia m alkos. - Nem aniau, kad

vėl kada taip pasijusiu. Po vyro m irties patyriau

tiek sielvarto, jog ik i šiol vis dar negaliu atsigauti.

Tikriausiai taip ir bus ik i dienų galo. M at kai kartą

išgyveni m eilę, jauti, kad tai niekad nepasikartos.

Tačiau sutikau tave.

- O aš tave, - atsako M elas neatitraukdam as

nuo jos akių. - A rg i ne gera vėl m ylėti?

- G era, - atsako Vivjana.

- D žiaugsm ingų Kalėdų, - p a lin k i jis kilstelė­

damas alaus skardinę.

- D žiaugsm ingų Kalėdų, - atsako ji. - U ž naują

pradžią!

- U ž gražiausią naują pradžią!

Beliko pora istorijų, ir m ano kelionė bus baigta. Kitoje

eilutėje parašau „Erosas“. G alvoju apie šios rūšies ais­

tringą m eilę. Knygoje įrašau D žošo ir Keitės vardus.

Kone jaučiu jų vardus vibruojant ant puslapio. Tačiau

jų istorija skausm inga ir nebaigta. Im u rašyti.

Rytų Brodvėjaus aveniu 1112-202

Rytoj ateis n ekilnojam ojo tu rto agentas. Keitė

žino, kad jai reiktų tvarkytis. Tačiau p risim in u ­

si, kaip pirm ą kartą su D žošu m ylėjosi šitam e

332
miegamajam e ant p lik ų m edinių grindų, gerklėje

pajunta gniužulą.

D žošas gerokai perm okėjo rin k o s kainą už

nam ą ir jai neram u, kad nepavyks be n u osto­

lio jo parduoti. Tačiau užuot blizgin u si langus ir

tvarkingai sudėliojusi knygas ant kavos stalelio,

Keitė atverčia kom piuterį ir iš naujo perskaito

nežinia iš ku r D žošo atsiųstą laišką.

Keite,

šitaip bus geriau. Patikėk. M a n reikėjo išvykti.

Apgailestauju, kad nebus mūsų planuotos ateities.
Tikiuosi, kada nors suprasi. O kol kas reikia par­
duoti namų. Linkiu tau kuo geriausios kloties. D a ­
bar negaliu su tavim susitikti, tačiau faksu atsiųsk
visus dokumentus į mano darbų, ir pavaduotojas
pasirūpins, kad viskų pasirašyčiau.
Būk gera, saugok save.
Džošas

Skaitydam a šiuos žodžius Keitė vėl apsiverkia.

K aip jis gali būti toks šaltas? K aip gali elgtis su ja

tarsi su verslo partneriu? Jie taip stipriai vienas

kitą m ylėjo. Planavo kartu k u rti gyvenim ą. O

Džošas tiesiog vieną rytą atsikėlė ir išėjo, nieko

nepaaiškinęs ar net neatsisveikinęs.

333
 A išku , jis sutiko kitą m oterį. Keitė tuo neabe­

joja. Jis taip gerai m ylėdavosi. Pažinojo jos kūną

ir m okėjo juo groti tiksliai, tarsi m eistriškai įva l­

dytu instrum entu. N u o m inties, kad dabar liečia

kitą, ją supykina. N a žinom a, kad liečia. D žo šu i

to reikia, kaip ir jai.

Suskam bus telefonui ji n en o ri atsiliepti, bet

pamato, jog skam bina jos draugė kirpėja M erė,

ku ri tuoj gim dys. G a l jai reikia pagalbos. Keitė

paim a telefoną.

- Labas, M ere, - atsiliepia susitvardžiusi.

- K aip laikaisi? - klausia M erė.

- M a n labiau rūpi, kaip tu? - atsako Keitė. - A r

jau gim dai?

- Taip, - atsako M erė, - bent jau tuoj pradėsiu.

Esu ligoninėj. M a n suleido sąrėmius skatinančių

vaistų.

- O h o, turbūt labai džiaugiesi?

- Labai, - atsako M erė, - Bet skam binu ne to ­

dėl. M ie lo ji, aš... n o riu tau kai ką pranešti.

Keitės širdis im a sm arkiau plakti. Tai dėl D žo-

šo, ji jaučia. Po akim irkos M erė pasakys, kad matė

jį restorane su kita m oterim . O gal toji m oteris

buvo užėjusi pas ją į kirpyklą ir, M ere i dažant jai

plaukus sruogelėm is, pasakojo apie Džošą, n eži­

nodam a, kad ji pažįsta Keitę.

Ji drąsina save.

334
 - Kas atsitiko? - baugščiai paklausia.

M erė g ilia i įkvepia.

- Keite, aš jį m ačiau. Aš m ačiau Džošą.

- Tikra i? - šūkteli Keitė. - Kur?

- Ligoninėj.

- K aip ligoninėj?

- Registratūroj užpildžius dokum entus, sani­

tarė pasodino mane į vežim ėlį, - toliau pasakoja

M erė. - Liftu kylant į penktą aukštą, sustojom

trečiam aukšte ir į liftą įlip o žm onių, o atsidarius

durim s tolum oj pam ačiau Džošą. T ik akim irką

koridoriuje m ačiau jo veidą. Jis sėdėjo kėdėje prie

slaugytojų posto.

- A r tikrai ten buvo jis? - aikteli Keitė. - G albūt

m atei į jį panašų vyrą.

- N e, - sako M erė. - Ten buvo jis. Jis irg i mane

atpažino. Prieš lifto d u rim s užsidarant m ūsų

žvilgsniai susitiko. Būčiau stabtelėjusi su ju o pa­

sišnekėti dėl tavęs, bet mane nuvežė d aryti tos

nelem tos oksitocino lašelinės.

- Vaje... aš... - sum ikčioja Keitė, - nežinau, ką

sakyti. K ą jis veikia ligoninėj?

- G alb ū t atėjo ko nors aplankyti.

- G a l, bet aš atvažiuoju. Tuojau pat. K elintam

aukšte jį matei?

- Trečiam .

335
 *

Keitė nieko negalvodam a išlekia pro duris į

mašiną. Nesutvarko nam o prieš rytoj ateisiantį

nekilnojam ojo turto agentą. N eužrakina paradi­

n ių durų. N epasiim a net m ob iliojo telefono nuo

kavos stalelio. Tegalvoja vien apie Džošą, ir dabar,

sužinojusi, ku r jis yra, nepaisydam a skausm ingų

aplinkybių, šią akim irką tenori nuvažiuoti pas jį.

Privalo jį pam atyti.

Palieka m ašiną gydytojam s skirtoje stovėjim o

vietoje pirm am e garažo aukšte, žinodam a, kad

brangi parkavim o bilieto kaina nublanks, jeigu

nespės šiandien pasim atyti su D žošu. O kas, jeigu

jis jau išvažiavo? G a l užsuko ko nors aplankyti?

Kitos moters? Pribėgusi liftą nuspaudžia m ygtuką

„Aukštyn“. Trečias aukštas, trečias aukštas, tre­

čias aukštas, kartoja m intyse. L iftu i kylant širdis

pašėlusiai plaka.

- A r galiu kuo padėti? - klausia bailios išvaiz­

dos slaugytoja.

- Taip, - atsako uždususi Keitė. - Prieš pus­

valandį čia kai kas buvo. Vyras. Vardu Džošas

Parkeris. Suprantat, m an iš ligoninės paskam bino

draugė ir sakė, kad matė jį k o rid o riu j...

- O jūs lankytoja?

- A š jo žm ona. A r jis čia buvo?

33 6
 Slaugytojos akys neram iai laksto po stalą.

- Ponia, m an buvo pasakyta...

- D ieve m ano, - sušunka Keitė, - Džošas ser­

ga? - K aip paklaikusi apžiūrinėja baltą lentą slau­

gytojai už nugaros, ko l pam ato užrašą: „Parkeris,

319 palata“. Žengteli atatupsta. - Koks čia aukštas?

- Trečias, - atsako slaugytoja.

- Ne, ne, o koks aukštas? O nkologinis?

- R eabilitacinis skyrius.

- Reabilitacinis?

- Taip, čia atgabenami sveikti ligon iai po sme­

genų traum os arba suparalyžiuoti.

- Suparalyžiuoti? - Keitė žvilgteli kairėn, pas­

k u i dešinėn ir im a bėgti ko rid o riu m i, kol išvysta

319-ą palatą. N epasibeldžia ir neatsisuka, kai už

nugaros šūkteli slaugytoja.

- Ponia, jum s negalim a ten eiti. Tai draudžiama.

Keitė atidaro duris ir atitraukia užuolaidą. Ji

išvysta Džošą. Jo smakras apžėlęs ražiena, o vei­

das gerokai sublogęs. Tačiau jo žalios akys, tos

m ylim os žalios akys, tokios, kokias prisim ena. Ir

kai jų žvilgsniai susitinka, Keitė susijaudina ik i

širdies gilum os. V irpan čiom is kojom is puola prie

lovoje g u lin čio D žošo. Ji nesipriešina po reikiu i

prie jo pribėgti, apkabinti per pečius ir išbučiuoti,

nes vis dar jį m yli ir visada mylės.

337
 - K odėl m an nepranešei? - klausia ji. N u d ž iu ­

gusi ir supykusi. - Kodėl pradingai? Kodėl?

- Pone, ar viskas gerai?

Keitė atsisuka į duris. Ten stovi ta pati baugš-

čioji slaugytoja.

- Jeigu norit, mes...

- Viskas gerai, - atsako Džošas.

Slaugytoja valandėlę stebeilijasi į Keitę, tada

lin kteli ir uždaro duris.

K a i lieka v ie n i, Džošas pažvelgia pro langą.

Keitė stebi, kaip į v id ų sklindanti šviesa apšviečia

jo nuo ašarų sudrėkusias akis.

- D žošai, b ū k geras, - pravirksta ji. - Pasakyk

ką nors. Kas atsitiko? Prašau...

Jis valandėlę tyli, tada atsisuka į ją.

- Išėjau parnešti kavos ir susitikti su krašto­

vaizdžio dizainere. Norėjau padaryti tau staigme­

ną ir įrengti paaukštintas daržovių lysves, apie

kurias vis kalbėjai.

Ji linkteli.

- Blondinė, - ištaria tyliai.

- Išėjęs iš kavinės ėjau pro statybvietę, k u r

naujai įrengiam as senas pastatas, - jis su n kiai

n u g u rk ia. - Per vėlai pastebėjau kren tan čiu s

pastolius. - Jam ištrykšta ašaros. - Keite, jau

buvo per vėlu. Jie prispaudė m an kojas. D v id e ­

šim t keturias valandas pragulėjau be sąmonės,

338
o kai atsigavau, gydytojas pasakė... - Jis vėl p a­

žvelgia pro langą.

- A k , D žošai, - sušnabžda ašarodama Keitė. -

K ą tau pasakė?

Jis sunkiai atsidūsta.

- Keite, m ane suparalyžiavo. N u o liem ens ik i

kojų. A š negaliu vaikščioti. Nebegaliu...

Ji veidu įsikniaubia jam į krūtinę. Pajunta, kaip

jis švelniai uždeda rankas jai ant nugaros, ir jos

sprandas pašiurpsta.

- K odėl nepaskam binai? - sušunka ji. - K od ėl

nepasakei? M an iau , palikai mane dėl kitos m o ­

ters. M an iau , nekenti manęs.

Jis suraukia antakius.

- Norėjau, kad im tum manęs nekęsti. Norėjau,

kad taip nekęstum, jog tau atsirastų jėgų gyventi

toliau be manęs, kad susipažintum su kitu, kuris

m ylėtų tave taip, kaip aš nebegaliu.

Ji papurto galvą ir nuo skruostų nusišluosto

ašaras.

- A r ta nelaim ė suparalyžiavo tau širdį? A r visai

netekai proto?

Džošas nusuka akis, bet Keitė neatlyžta.

- A r taip? Atsakyk.

- Ne, - ištaria jis, - bet, Keite, aš negaliu... O

D ieve, jau niekad nebegalėsiu su tavim m ylėtis.

N iekad nebegalėsiu...

339
 - Ir tu m anei, kad dėl šito tave paliksiu? - ji

palinguoja galva.

- Kaip tik todėl, - atsako jis. - Žinojau, kad ne­

paliksi. Bet negalėčiau versti tavęs tenkintis vien

platoniška m eile. G yventi ir nesugebėti priversti

tavęs šaukti iš m alonum o, ku rio esi verta. Tiesiog

negaliu taip elgtis. M a n būtų nepakeliam a.

Keitė nueina prie lango ir tylėdam a stovi, per

veidą bėgant ašarų upeliam s.

- Ne, - pagaliau ištaria atsisukusi. - Tu klysti,

D žošai Parkeri. Velniškai klysti.

Ji įlip a į lovą ir apžergia jo suglebusį kūną.

- Taip, m udu pašėlusiai gerai m ylėdavom ės.

A k , m ylim asis, neapsakom ai gerai, bet kai ką pa­

m iršai, - ji pažvelgia g iliai jam į akis. N o ri įs iti­

kin ti, kad jis ją mato, jaučia ir g ird i kiekvieną jos

ištartą žodį. - M ū sų m eilė stipresnė už fizinę. N e ­

jaugi nesupranti? Nejaugi nežinai? T ik ra i žinai.

Jo gražiu veidu teka ašara ir Keitė pirštu n u ­

braukia ją, tada paim a jo rankas. Jų pirštam s su-

sipynus ji šelm iškai nusišypso.

- Juk tu vis dar ju d in i rankas?

Jis lin kteli, žvelgdamas į ją pro ašaras.

- T ik ra i n o ri nugyventi gyvenim ą su m anim ?

T ik ra i m anai, jog iš tiesų būsi laim inga?

- V aikeliuk, - sako prie jo pasilenkdam a K e i­

tė, - tik su tavim aš galiu b ū ti laim in g a, - ji

340
 pabučiuoja jam į lūpas ir įsitaiso šalia lovoje. -

Pasakyk, kad nenusivylei m ūsų m eile.

Jis atsisuka į ją.

- A k , Keite, - sušunka jis, - atleisk m an. Aš

tiesiog labai bijojau.

- D augiau nebebijok, - atsako priglausdam a

nosį prie jo. - A š su tavim ir niekad tavęs nepa­

liksiu . Visada tave m ylėsiu. N et jei tavo veidas

būtų subjaurotas arba tau į senatvę išsivystytų

Turėto sindrom as ir keiktum mane kas penkios

m inutės, - ji palinguoja galva ir parodo pirštu

jam į krūtinę. - Nes aš m yliu tai, kas yra viduj.

Tave, - nusišluosto ašarą. - A m žin ai.

- A m žin a i, - pakartoja Džošas skruostu p ri­

glusdam as prie jos peties, - am žinai.

N usižiovauju ir žvilgteliu į kitą eilutę. B eliko viena is­

torija ir tada ši keista kelionė bus baigta. N a, gal ir ne

visai baigta. M an o pačios istorija lik o be pabaigos. N u o

m inties apie Kam ą suvirpa širdis. G reitai susikaupiu.

Jis ne m an skirtas. Jeigu būtų m ano, m um s būtų pavy­

kę. Jeigu m ylėtų, tai dabar būtų čia.

N u k re ip iu m intis į L o ir nusišypsojusi virš jos vardo

parašau „Liudus“. A k , tas m eilės žaidim as. Jeigu kas ir

m oka jį žaisti ir pirm auti, tai - Lo. Tačiau ar ji kada nors

bus laim inga? Pagalvoju apie ją ir Grantą. N ors prieš tai

gėlių parduotuvėje jos akyse pastebėjau dvejonę, jiedu

341
dabar turėtų skristi į Paryžių. A r tikrai? Palinkstu prie

lapo ir pradedu rašyti.

V a lčių gatvė 220-2

Prieš saulėtekį akis pram erkusi Lo, kaip visada

pabudusi, paim a m obilųjį. Peržiūri iš įvairių vyrų,

su kuriais susitikinėjo, per naktį ir paryčiais gau­

tas žinutes. C h iru rg o Konoro, vyriausiojo vyno

padavėjo D žeiko. N u o žaliaakio ir ražiena apžėlu-

sio australo Rajano. Jie žino, kad ji užim ta, tačiau

vis tiek jos siekia.

O dar Grantas. Šįryt jie turėtų skristi į Paryžių.

Pirm a klase ir su šampano taurėm is.

Atsisėdusi lovoje įsižiū ri pro m iegam ojo liuką.

Ežeras pilkas ir banguotas, jaučia, kaip nuo vėjo

vos vos sūpuoja ant vandens įrengtas namas. R e­

gis, vakar per televizorių pranešė, kad per Kalėdas

gali k ilti vėtra. Reikia keltis, išsim audyti po dušu

ir susiruošti į Paryžių. N etrukus atvažiuos G ra n ­

tas jos paim ti. Tačiau tik įsitaiso lovoje, o galva

nugrim zta į pagalvę. G alvoja apie savo gyvenim ą

ir vyrus. Suvokia, kad visada su kuo nors susiti­

kinėdavo. Visada ką nors turėdavo. Bet kodėl? A r

blogai būti vienai?

L o užsim eta chalatą ir kopėčiom is nusileidžia

į svetainę. Atsakym ą žino, bet bijo prisipažinti.

542
Taigi išsiverda kavos ir atsisėdusi ant sofos per­

žiū ri žinutes. Konoras n o ri susitikti rytoj vakare.

D žeikas vis nesiliauja galvojęs apie ją, net ir pra­

ėjus nem ažai laiko nuo tada, kai abu draugavo.

O Grantas rašo, kad po dviejų valandų atvažiuos

jos paim ti. K rūtinėje suvirpa širdis.

Ji padeda kavos p u odelį ir pasiim a telefoną.

K a i kam pasiryžo: sm arkiau plakančia šird im i

paskam bina G ran tu i. Jis sudaužėjai širdį. Jis p a­

laužė ją. Pirm ą kartą gyvenim e jai norėjosi visu

kūnu, protu ir siela atsiduoti vyrui. Bet labiau­

siai - širdim i. O jis tuščiažodžiavo. Jis buvo nesą­

žiningas dėl savo ketin im ų ir dėl padėties nam ie.

Jis susitikinėjo su L o ir va id in o pareigingą vyrą

su kita, nė neketindam as iš tikrų jų ką nors keisti.

N et ir po Keitės vestuvių, jo žm onai patikrinus

skam bučius ir išsiaiškinus apie vyro rom aną su

Lo, G rantas vis tiek jos nepaliko ir neplanavo

skirtis. T ik užglaistė nesutarim us nam ie ir m al­

davo L o dar palūkėti.

Tačiau ji nebenori daugiau laukti. Jis turėjo

m arias laiko ir ji žino, kad savo pažadų netesės.

O dabar L o tenka aiškintis su įpykusią m oterim .

K aip tik šįryt ji gavo bjaurų elektroninį laišką nuo

G ran to žm onos D ženifer. Taip, jos žodžiai įskau­

dino, bet tai tiesa. D ženifer dėta Lo tikriausiai irgi

būtų parašiusi tą patį.

343
 Reikia padėti tašką.

- Labas, m ažule, - jis iš karto atsiliepia. - Pa­

siruošusi vykti į Paryžių?

- Labas, - atsako išsiblaškiusi. - G rantai, m an

labai gaila, bet aš neskrisiu.

- Kodėl neskrisi? - nustemba jis. - Nesuprantu.

Lo g ilia i atsidūsta.

- A š labai daug apie m us galvojau, - ištaria. -

G rantai, m ūsų jausm ai buvo tik ri ir nuoširdūs.

V isad a taip m anysiu. Bet galiausiai... tiesiog

m um s neskirta.

Jis tyli. Ji supranta, kad pribloškė.

- Šįryt suvokiau dar kai ką, - kalba toliau, -

ilgai į tai nekreipiau dėmesio.

- M ažule, - m aldaujam ai ištaria Grantas, - ką

čia šneki?

Ji nebenori, kad jis ją vadintu „m ažule“. T ik ­

riausiai taip vadina ir žm oną. A n ksčiau jai p atik­

davo tai girdėti, bet dabar tas žodis skamba taip

banaliai ir nuobodžiai.

- G rantai, visą šitą laiką su tavim ir su savo

buvusiais aš tenorėjau savy u žp ild y ti tuštum ą.

M aniau, vyrai m an padės. Bet kvailiausia, kad jau

seniai galėjau pati tai padaryti. Tiesiog nežinojau.

- Nesuprantu. A r aš ką nors pasakiau? Pada­

riau? N o ri, kad palikčiau žm oną? A r todėl? Šįryt

H 4
pasakiau jai, kad m um s reikia pasikalbėti. Pa­

sakiau, kad esu nelaim ingas ir kad m um s reikia

kai ką išsiaiškinti. Po tru p u tį ju d in u ledus, kad

būčiau su tavim .

- Judini ledus? - pakartoja nusijuokusi Lo. -

G rantai, jeigu būtum norėjęs gyventi su m anim ,

jau seniai būtum čia.

Jis tyli.

- Klausyk, skrisk į Paryžių. Susipažink su kokia

nors prancūze. Išgerk vyno. Pasim ėgauk skaniu

maistu. Pasilinksm ink ik i vėlumos. O dar geriau -

p asiim k žm oną.

- Bet aš norėjau visa tai p atirti su tavim , - at­

sako įskaudintas.

- D augiau taip nebegaliu. K o l neišm oksiu šiek

tiek labiau savęs m ylėti, būsiu neverta sutikti tik ­

ros m eilės, - ji nervingai nusijuokia. - M a n jau

tuoj trisdešim t, o aš dar niekad iš tikrų jų nebu­

vau viena. Č ia kažkas negerai. - Ji valandėlę tyli,

ašaros im a graužti akis. - Sudie, G rantai, - ir,

nelaukdam a jo atsakymo, padeda ragelį.

Po pietų sustiprėja vėjas ir kai su m irksėju ­

si šviesa galiausiai į pavakarę užgęsta, L o savo

nam uke ant vandens uždega žvakes. Sėdėdama

prietem oje svarsto, ar nepaskam binus Rajanui

arba D žeiku i, o gal net K o n o ru i. Ji išties galėtų

345
 paskam binti bet ku riam ir po valandos jie jau

būtų prie jos slenksčio su buteliu vyno ir išskėstu

glėbiu. Padėtų praleisti laiką ir nesijausti vienai.

Tarsi pleistrai jos tuštum ai. N a, vyrišk i pleistrai.

Ji nusišypso ir ryžtingai papurto galvą. V yrai ne­

užpildys tuštum os, kurią jaučia širdy. T ik ji pati

gali tai padaryt.

Išjungusi telefoną įm eta į virtuvės stalčių. Įsi­

pils vyno taurę, įsijungs kom piuterį ir pradės ra­

šyti p risim in im u s, kaip jai visad patarė D žeinė.

Šįvakar ji nebus viena. Ji ne viena. Ji tu ri save.

Per radijo garsiakalbius skam ba N ato K in g o

K oulso balsas: „Susikurk nedidelę Kalėdų šven­

tę.“ Ji žvilgteli į kam pe stovinčią vienišą Kalėdų

eglutę - nebuvo laiko jos papuošti. Po ja padėta

senelės žaisliukų dėžė. L o atsiklaupia šalia. Iš dė­

žės išim a ir išvynioja žvaigždę, kurią prisim ena

iš vaikystės. Ji paliečia m očiutės ant kam pelio

užrašytus metus: „1984 m. Kalėdos“.

Atsistojusi užkabina žvaigždutę ant šakos.

„Susikurk nedidelę Kalėdų šventę.“

Ji taip ir padarys.

Po trijų dienų L o sulaukia skam bučio. Ji tik ką išsim au­

dė po dušu ir virtuvėje suskamba telefonas. Šiaip lukte­

lėtų ir leistų įsijungti balso paštui. Kad ir kas skambina,

ji gali perskam binti. Tačiau m intyse pagalvoja, gal iš

Paryžiaus skam bina Grantas. Tris ilgas dienas negavo

iš jo jo k ių žinių. Ir nors pasakė jam sudie, m eilė taip

greit nepraeina. O gal ir niekad nepraeis.

Įsisupusi į rankšluostį nubėga į virtuvę, nors ant

g rin d ų nuo plaukų laša vanduo.

- A lio ?

-Lo?

- Taip.

- Lo, čia Džonas, geriausias G ranto draugas.

Jos širdis im a sm arkiai plakti. T ik kartą labai tru m ­

pai buvo sutikusi D žoną. Jį vienintelį iš G ranto draugų

oficialiai pažįsta.

- Labas, D žonai, - atsiliepia, galvoje sukantis įva i­

riom s m intim s.

- Labai apgailestauju, bet skam binu pranešti liū d ­

nos žinios, - jo balsas virpteli. - Grantas būtų norėjęs,

kad žinotum . T ik ra i būtų norėjęs, kad tau paskam ­

b in čiau .

Ji stipriai suspaudžia telefoną.

- Kas yra? Kas atsitiko?

- Grantas m irė.

- Jis... ką? - ji netenka žado. Burna išdžiūva.

- M es ką tik sužinojom . Paryžiuje nuėjo į restoraną

ir m irė. B uvo vienas. D ė l plyšusios aneurizm os. N e į­

m anom a buvo jo išgelbėt. Turbūt tiek jam buvo skirta.

347
 - Ne, - pravirksta Lo ir suklum pa ant kelių. - Ne.

- Labai užjaučiu, - jis valandėlę tyli. - Norėjau tau

pranešti apie laidotuves. Rytoj po pietų Šv. Luko bažny­

čioje bus gedulingos pam aldos, - vėl ilgokai tyli. - Juk

žinai, kad jis tave m ylėjo? Labai stipriai. D a r nebuvau

matęs taip įsim ylėjusio vyro.

*

A p siv ilk u si ju o d ą suknelę ir užsidėjusi akinius nuo

saulės L o įein a į bažnyčią ir nepastebim ai atsisėda

į g a lin į klauptą. Ji n e n o ri b ū ti pastebėta. Iš dalies

jaučia, jog nenusipelno b ū ti pastebėta. K o l G rantas

buvo gyvas, susitikinėdavo su ju o paslapčia ir po jo

m irties lik s paslapty. G ran to draugam s ir šeim ai ji

tėra trum pas n u krypim as į šalį jo gyvenim o kelyje.

Jo žm onai turbūt m usė, ku rią norėtų p rip lo ti. Tačiau

Grantas išm okė L o m ylėti visa šird im i ir kūnu. Ir nors

jų m eilės istorija buvo netinkam a, ku p in a apgaulės

ir skausm o, ir nors labai liū d n a , kad įskau d in o jo

žm oną, L o nesigaili m ylėjusi G rantą. N ė akim irkos.

Sąžinės p riek a išta i ir apgailestavim as yra du labai

skirtin g i dalykai.

Bažnyčios priešaky užgroja prie p ia n in o sėdintis

vyras, ir kaip tik tuo m etu į v id ų įeina laidotuvių p ro ­

cesija. Pirm as eina pastorius, o jam iš paskos D žonas

ir trys G ranto b ro lia i neša karstą. L o iš akių ištrykšta

ašaros. Ji nebegali sulaikyti nei jų, nei savo liūdesio.

348
Toje m edinėje dėžėje gu li jos visa šird im i mylėtas vy­

ras. Vyras, ku rį turbūt visada mylės.

D žen ifer eina paskui vyro karstą. G ražiai atrodo su

juoda suknele ilgom is rankovėm is. Jai einant pro šalį,

L o iš rankų iškrenta nosinaitė ir D ženifer pasilenkia

jos pakelti, tada atsisuka į Lo. D viejų m oterų žvilgsniai

susitinka.

Tą akim irką L o apim a panika. Ji susigėsta. Pajunta,

kad jai čia ne vieta, ir jau n o ri išeiti. Turbūt blogai pa­

sielgė atėjusi. Č ia jai ne vieta. Ji tik paaštrina skausmą.

Bet jai nespėjus pakilti, D ženifer įkiša nosinę į Lo palto

kišenę ir ištiesia ranką.

L o verkdam a atsistoja ir paduoda savąją.

- E ik su m anim , - ram iai pasiūlo D žen ifer ašarų

p iln o m is akim is.

Nustebusi Lo lin kteli.

- Grantas tave m ylėjo, - sukužda ji. - Tą dieną ves­

tuvėse m ačiau iš jo akių.

- Aš... m an... - L o bando pakuždom is atsiprašyti.

Bando sugalvoti, ką pasakyti šitą akim irką, šitą gilią

akim irką.

- Grantas būtų norėjęs, kad stovėtum šalia manęs, -

ištaria linktelėjusi Dženifer. - Jis norėtų, kad atleisčiau

tau ir jam . Šiandien tai m ano dovana jam .

A b i m oterys skaudam om is širdim is ir kupinos m ei­

lės vyru i, ku rio jau niekada nepamatys, eina paskui

349
karstą. Tačiau D žen ifer m eilė vyru i didesnė už jos pa­

saulį sukrėtusį pyktį ir nuoskaudą, netesėtus pažadus

ir apgaulę. Jos m eilė nei išdidi, nei savanaudiška. G a lų

gale tai m eilė.

Tiesiog m eilė.

350
 27 S K YR I US

K alėd o s

Reikia paskubėti. Jau vėlyva popietė, netrukus im s leis­

tis saulė ir baigsis m ano kelionė ir metai. B eliko viena

užduotis, visų svarbiausia.

A n t keleivio sėdynės m ašinoje pastatau gėles - į ke­

turkam pį m aišelį įdėtą d idžiu lę žalsvų žiedų puokštę -

ir nuvažiuoju į ligoninę.

L iftu pakylu į penktam e aukšte esantį nėščiųjų p ri­

ėm im o ir gim dym o skyrių.

- Sveiki, - uždususi pasisveikinu su poste sėdinčia

slaugytoja. - Esu D žein ė V iljam s. Č ia gim do m ano

draugė M erė. Ji laukia manęs.

Slaugytoja nuleidžia akinius ant nosies ir peržiū ri

kom piuterio ekraną.

3$i
 - Taip, jūsų pavardė įrašyta, - pagaliau ištaria. - Ji

yra 523 palatoj. Jau greit pagim dys. Atėjote kaip tik

laiku.

N uskubu ko rid o riu m i ir priėjusi M erės palatą pasi­

beldžiu, tada kyšteliu galvą vidun.

- M ere, čia - D žeinė. A š atėjau!

- U žeik, - pakviečia M erė, sėdinti lovoje išskėstomis

kojom is - jai prasidėjo sąrėmiai. Lukas laiko ją už ran­

kos, įsijautęs į kiekvieną jos riksm ą, stangą, kiekvieną

M erei prie kojų stovinčio gydytojo žodį.

- D a r tru p u tį ir pam atysit savo mergytę, - ragina

gydytojas.

M erė paklūsta ir po a kim irkos palatą pasveikina

plonas naujagim io riksm as.

Pastatau gėles ant spintelės ir stebiu, kaip slaugytoja

greitai išm audo k ū d ikį, tada suvysto į antklodę ir p a­

duoda Lukui, o šis didžiuodam as paguldo M erei į glėbį.

- D žeine, eikš su ja susipažinti, - pakviečia visa

švytinti M erė.

Prieinu prie lovos, m an v irp a rankos, o krūtinėje

dunksi širdis.

- K okia gražutė, - vos ištariu iš jaudulio.

- Pažvelk, ji, kaip ir tu, žaliaakė. - M erė nusišluosto

ašarą. - Greisė. D u o siu jai Greisės vardą.

- Gražus vardas, - pritariu.

- D žeine, ar norėtum ją palaikyt?

3S2
 - Taip, - atsakau.

K a i paim u m ažylę į glėbį, nesusilaikau ir ant skruos­

to ištrykšta ašara. Švelniai paliečiu jos skruostuką ir

pajuntu užliejančią šilum ą. V iena siela perduoda ener­

giją kitai. Tai įvyko.

A tlikta.

353
 28 S KYRI US

2014, sausio 19 d.

T yliai atitipeno sausis. Per Naujuosius D žeinė sėdėjo

su Semu prie televizoriaus, žiūrėdam a Naujųjų su tik i­

m ą N iu jorko Taim so aikštėje ir galvodam a, kaip lygiai

prieš metus jos gyvenim as apsivertė aukštyn kojom is

balkone virpant kartu su Karnų.

Karnas... D žein ė pasakė jam sudie, tačiau vis p ris i­

mena Koletės m atytą judviejų viziją. Ji užbaigė savo

kelionę, įvykdė savo talento pranašystes, net ir gy­

dytoja H eler sutinka, kad operuotis jai nebereikia, o

gal ir niekad nereikėjo. N ors jos smegenų nuotraukos

vis dar kelia klausim ų, gydytoja H eler pripažįsta, kad

kai kurie dalykai m ediciniškai nepaaiškinam i. D žeinė

atliko savo darbą, jos sveikata nepablogėjo. V is dėlto

širdyje ji ja u čia ... tuštumą.

354
 Lėktuvui leidžiantis į Siatlą, pagalvoja, kad H avajuo­

se buvo smagu. T ik ro s m erginų atostogos - mėgavosi

saule, sm ėliu ir gėrim ais. M erė pasielgė drąsiai pasi-

im dam a naujagimę, tačiau G reisė buvo ideali bendra­

keleivė. D žeinė žvilgteli į jas: M erė sėdi gretim oj eilėj,

o G reisė kietai m iega jai ant rankų. D žein ei iš šonų

sėdinčios Keitė ir L o irg i miega. L o veidas prispaustas

prie sėdynės ir juoda šilkin ė akių kaukė nusm ukusi į

šoną. Keitė knarkia. Ji net iš Havajų pasikalbėjo su pa­

žįstam u teisėju Siatle ir išpainiojo M erės ir Lu ko padė­

tį - jo em igracijos problem os sutvarkytos. Regis, M erės

džiaugsm ui jis tuoj taps nuolatin iu Siatlo gyventoju ir

gaus darbo. M a tu i tarp pažįstam ų architektų užtarus

žodelį už ką tik savo statybų įm onę įkū ru sį Luką, jį

užplūdo skam bučiai.

Lėktuvui palietus žemę, D žein ė perm ąsto praėjusių

m etų sėkmes ir nesėkmes. Jai pavyko užbaigti savo

kelionę ir talentą perduoti mažajai G reisei, vėl susiti­

ko su tėvu ir pirm ą naujųjų m etų dieną kartu su juo ir

F lin u valgė vėlyvus pusryčius, tačiau tuštum a širdyje

liko. M eilė.

A p ie tai ji galvoja visom s einant pasiim ti lagam i­

nų ir stovint prie bagažo takelio. Pasiėm usios daiktus

išvažiuoja į lauką. U ošvis p asitin ka K eitę - p riv a ­

žiuoja kartu su D žošu naujoje neįgaliesiem s p rita iky­

toje m ašinoje. Prie nam o, ku rį Keitė ruošėsi parduoti

D žo šu i dingus, p a ra d in ių d u rų įrengtas nuožulnus

įvažiavim as, o pirm am e aukšte buvusiam e svečių m ie­

gamajam dabar įsikūrė jiedu. Keitė pam oja ir nubėga

prie mašinos. L o atsisėda į autobusiuką, vežantį į oro

uosto m ašinų aikštelę. Paskui privažiuoja Lukas ir iš­

šokęs iš m ašinos paim a M erės krepšius, o ji prisega

k ū d ikį vaikiškoje kėdutėje.

Taip D žeinė lie k a ... viena. Priėjusi prie šaligatvio

krašto šūkteli taksi. Siatle šalta. Nusišypso pagalvojusi,

kad vis dar kojų pirštais jaučia smėlį.

- K u r važiuosit, panele? - paklausia vairuotojas.

- Į Paiko gatvę, - atsako ji, - gyvenu šalia Paiko

turgaus.

Vairuotojas lin k teli ir išvažiuoja į kelią. D žeinė gal­

voja apie Kam ą, kaip jiedu išsiskyrė. Ašaros graužia

akis, bet ji susitvardo, kad nepradėtų tekėti per skruos­

tus. Ji turėjo teisę supykti. Juk jis ją apgavo.

Tačiau m ylėjo jį. A k , kaip m ylėjo. Ir vis dar tebem y­

li. Kiekvienas širdies dūžis tai patvirtina. Taksi lekiant

greitkeliu, nesiliauja apie jį galvojusi. Tarsi kažkas ku ž­

da į ausį tirštėjant sutemoms. M a ty ti miestas. Jos Siat-

las. H orizontas tarsi apkabina sakydamas, kad viskas

bus gerai, bet ar tikrai?

Karnas kažkur ten, pagalvoja ji. Taip, šiandien sausio

aštuonioliktoji. Šiandien jis turėjo sugrįžti iš kelionės.

G albūt nežinodam i jie vienas su kitu prasilenkė oro

uoste. Bet argi svarbu? D žeinė papurto galvą. Viskas

baigta.
 Taksi pasuka į Pirm ąjį aveniu, tada im a leistis nuo

kalvos. M ašiną krato važiuojant per pažįstamas g rin ­

d in io duobes ir griovelius. Nam ai. Sugrįžusią pasitinka

m ylim as Paiko turgus. Po kelių a kim irkų pam ato ir

savo namą.

- A čiū , - padėkoja taksistui, paduodam a keturias­

dešim t dolerių.

Padėkojęs vairuotojas im a su kioti radiją. Po a k i­

m irkos taksi nuskam ba kim us D asti Springfild balsas:

„Tavo akyse matau m eilę. Širdis negali jos nuslėpti.“

D žein ė prisim ena, kaip per Keitės ir D žošo vestuves

šoko su Karnų. Prisim ena, kaip jis laikė ją apkabinęs.

K ą sakė tą vakarą? „K a i išgirsi šitą dainą, pagalvok

apie m ane ir šią akim irką. N o riu , kad jaustum m ane.“

Ir ji stipriai jį pajunta. Pastato lagam iną ant šaligat­

vio ir sustoja priešais savo namą. U ž rankų susiėmę

praeina vaikinas su m ergina.

Jau beveik septynios, į lauką išeina Bernardas.

- D žeine, - ištaria pamatęs ją, - g rįžti po atostogų?

Ji linkteli.

- K aip tik spėjai prieš užeinant pūgai.

- Pūgai?

Jis parodo į dangų.

- Tai sniego debesys.

- Ž in a u , - atsako, p risim in u si, kaip daugiau nei

prieš metus Bernardas pasakojo apie debesis. Jai ant

skruosto nukrenta snaigė.

357
 - Tu m an taip ir nepasakei, ką tąsyk matei debesy­

se, - nusišypso jis. - A r pam eni?

- Taip, - atsako ji. - Tiesą sakant, tas vaizdas vis dar

neduoda ramybės.

- Ką ten matei?

- Širdį, - ištaria švelniai.

Bernardas supratingai linkteli.

- Taip ir m aniau, - sako pritariam ai ir pirštų galais

paliečia kepurę. - Labanakt, D žeine.

Ji atsisuka į gatvę: tolim iau siam nakties dangaus

kam puty kabo m ėnulis. Atplaukiantys sniego debesys

jo dar neužstojo, ir, praplaukus lengvam debesėliui,

D žeinė aiškiai m ato apvalų m ėnulį. Širdis im a sm arkiai

plakti. Ji prisim ena Koletės žodžius apie antrą progą,

kad m eilę galim a susigrąžinti siaučiant pūgai ir virš

galvos šviečiant pilnačiai.

A k im irk s n į pasaulis atrodo tarsi sustingęs tyloje.

V irš galvos vos m odam a sparnais praskrenda žuvėdra.

A n t šaligatvio stovi pora, u žsim iršu si begaliniam e

glėbyje. N et ir snaigės, regis, pakibusios ore, suža­

vėtos akim irkos. D žein ė irgi. O kai taksi im a to lti, ji

išsižioja norėdam a šūktelėti, kad sustotų, bet lūpos

jos neklauso. Balsas užslopintas. V is dėlto vairuotojas

pastebi ir sustoja. Atsisėdusi į m ašiną telefone suranda

Havajuose gautą elektron in į Kam o laišką su naujuoju

jo adresu V olin gforde, nes baigėsi jo nuom os sutartis

m iesto centre. Ji, žinom a, jam neatsakė, nors dabar

dėl to gailisi.

- M a n reikia su kai kuo susitikti, - ištaria su laikiu ­

si kvapą. - A r galit nuvežti į Volingfordą? D ensm oro

gatvė 4634. Prašau paskubėti.

Kitam e m iesto gale Karnas išlipa iš taksi priešais ką

tik išnuom otą Siatlui būdingą seną am atininkų namą.

Jis tik ra i patiktų D žeinei. Ž in o m a, važiuojant nam o iš

oro uosto per radiją skam bėjo ta sena D asti Springfild

daina. Jis niekaip negali p am iršti D žeinės. G a l taip

niekad ir nepam irš.

Atsidusęs Karnas sum oka taksistui ir užsim eta krepšį

ant peties. N iujorke be perstojo galvojo apie D žeinę.

A n t skruosto ištirpsta snaigė ir jis pakelia akis į gatvės

žibintą. O gal?

Pakilęs vėjas vėto sudžiūvusius ru den in iu s lapus.

N ors viduržiem is, bet aukštai ant kiem e augančio seno

klevo šakos supasi vienišas lapas. Jis ištvėrė šlapdribą,

sniegą, vėją ir atkakliai laikosi įsikibęs. A r galėtų jų

m eilė nem irti? A r galėtų dar akim irką išsilaikyti?

K am ui į skruostą žnybteli šaltukas. Pučia žvarbus

šiaurys. Tolum oj suloja šuo, kažkur šalim ais verandoje

išgirsta vaiko juoką. A n t dviračio pram ina m oksleivis,

jam po padangom is sučeža lapai. Staiga Karnas pamato

m ėnulį - pro debesį prasiskverbia didelė ryški pilnatis

ir pakim ba jam virš galvos.

3S9
 Jis žino, kad tu ri pam atyti D žeinę. Tas žalias akis.

Paskutinį kartą.

- Palaukit! - šūkteli tolstančiam taksi. - Sustokit! -

Num etęs krepšį m ojuoja rankom is.

Bet vairuotojas jo nepastebi. Ir nuvažiuoja n enu­

tuokdam as, kokį vaidm enį būtų galėjęs suvaidinti šitoj

meilės istorijoj, ku r svarbi kiekviena akim irka.

Karnas nudelbia žvilgsnį į kojas. V is labiau įsisnin-

ga. Pakėlęs krepšį nužingsniuoja prie nam o, sudrim ba

prieangy ant laiptų ir sningant porą m in u čių spokso į

vieną tašką. N etikėtai snieguotą naktį tarsi du m ilž i­

niški saulės sp in d u liai perskrodžia p riek in ia i žibintai.

Džeinės taksi įsuka į Densm oro gatvę, ji palto ranko­

ve nušluosto aprasojusį langą. Širdis, regis, tuoj iššoks

iš krūtinės. V isi jos gyvenim o metai, dienos ir sekundės

vedė ją į šią akim irką. Taksi sustoja ir ji atidaro dure­

les. A trod o, kad iš jaudulio tuoj sprogs širdis. Sausio

aštuonioliktoji. D žein ė žino, kad tai p irm o ji jos liku sio

gyvenim o diena. Tolėliau ant laiptelių sėdi Karnas. Ir

pirm ą kartą ji aiškiai pamato.

 EPILOGAS

Pa i k o turgus

2047 metų Kūčios

Šalia manęs m iegam ajam e stovi Karnas. Su sm okingu

atrodo d ailiai, net ir šešiasdešim t septynerių. Bet aš

visada žinojau, kad jis sens gražiai. Karnas priglaudžia

nosį p rie m ano kaklo lin k io - net ir praėjus tiek m etų,

per nugarą perbėga šiurpuliukas.

- G re ičia u renkis, - paragina. - Cerem onija prasi­

dės po valandos. V aikai jau atvažiavo.

P riveržiu dešinę balto šilk in io apatinio petnešą ir

įsiž iū riu į savo atvaizdą m iegam ojo veidrodyje. Per­

nai m an suėjo šešiasdešim t treji. A p lin k akis atsirado

raukšlių, o plaukai neteko žvilgesio. Tačiau vis tiek

jau čiu osi graži, nes tokia esu Kam ui.

)6 i
 - Štiš! - sakau savo vyru i. - Jaunikiui prieš vestu­

ves negalim a m atyti nuotakos su suknele. Tai blogas

ženklas.

Jis m e iliai paim a m ano ranką.

- K ai pagalvoju, ju k vesti visai nesiruošiau, o tu ne

tik privertei tave vesti, bet dabar dar verti eiti į bažny­

čią. A rb a esi tikrai gera, arba aš iš tikrų jų tave m yliu.

Šypteliu.

- Ir tas, ir tas.

Jis pabučiuoja m an į viršugalvį ir atsirem ia sm ak­

ru - abudu žvelgiam į v eid ro d į priešais.

- M ie lo ji, je i galėčiau, kasdien atnaujinčiau duotą

priesaiką. N a, renkis! V is i laukia.

Nusišypsau.

- Tuoj. E ik pirm as į bažnyčią. Pažadu, kad po pus­

valandžio ateisiu. M a n reikia kai ką padaryt.

- N a, gerai, tik n ep a lik dabar m anęs vien o p rie

altoriaus.

- Pažadu, - sakau m irktelėjusi.

Jam uždarius d u ris, užsim etu baltą šilk in ę suknelę

ik i žemės ir greitai nužvelgiu save veidrodyje, paskui

žvilgsnis nukrypsta į įrėm intą m ano šeim os n u otrau ­

ką ant stalo. Karnas ir du m ūsų sūnūs. D arb is tapo

reabilitologu , o Landonas - advokatu. Be galo jais

d idžiu oju osi.

36 2
 N usišypsau ir iš stalčiaus ištraukiu senovinę knygą.

Perbraukiu ranka per nugarėlę ir apžiūrinėju ant o d i­

n io viršelio įspaustas raides, kaip tą dieną, kai p irm ą

kartą paėm iau ją į rankas. Prisim enu, kokia tuom et

buvau: tru p u tį įskau din ta, su triku si, n ep a sitik in ti.

Tačiau ši knyga nukreipė m ane į atradim ų kelionę,

pam okiusią apie m eilę. Linktelėjusi paim u praėjusią

savaitę nupirktą gim tadienio atviruką. Jis įdėtas į raus­

vą voką. Paim u p lunksnakotį ir parašau:

Brangioji Greise,

sveikinu gimtadienio proga. Esu sena tavo m oti­

nos draugė. Pažinojau tave mažą prieš tai, kai tavo
tėvai persikraustė gyventi į Kaliforniją. M a t prieš
trisdešimt metą mačiau, kaip gimei. Žinau, kad tu,
kaip ir aš, meilės reikaluose jautiesi sutrikusi. Likus
metams iki trisdešimtojo gimtadienio aš gavau svei­
kinim ą nuo nepažįstamos moters ir tame atviruke j i
papasakojo kai ką, kas visam laikui pakeitė mano
gyvenimą. O dabar privalau tai perduoti tau. Greise,
tu turi talentą, labai ypatingą ir grąžą gebėjimą. Įde­
du savo vizitinę kortelę. Būk gera, gavusi šitą laišką,
paskam bink man. Turiu tau daug ką papasakoti.
Tai visam laikui pakeis tavo gyvenimą. Jeigu, kaip
ir aš, pasitikėsi širdimi, tik į gera. Tau teks rinktis.

563
 Tačiau paklausyk mano patarimo: visada geriausia
rinktis meilę. Svarbiausia nebijoti. K a i būsi pasiren­
gusi kalbėtis, lauksiu čia. Ak, mes tikrai turime apie
daug ką pasikalbėti.

N uoširdžiai
Džeinė Viljams

Įdedu atviruką į voką ir užrašau jos universiteto Itali­

joje adresą. G reisė studijuoja užsienyje, savo patėvio

tėvynėje. Surandu pašto ženklus, k u rių pakaks, kad

laiškas nukeliautų tolim ą kelią, ir p rik liju o ju . Pusė

dviejų. V estuvių cerem onija prasidės po pu svalan ­

džio, tad kaip tik spėsiu n u eiti į bažnyčią už trijų

kvartalų.

Pasiim u m egztuką ir išeinu į gatvę. Paiko turgus

kaip visada atrodo nuostabiai, sukinėdam asi seno­

m is akm enim is grįstom is gatvėmis, galvoju apie savo

kelionę ir pakeliui sutiktus žm ones. Prie kam po, kur

anksčiau stovėjo senasis kioskas, spiečiasi balandžiai,

nusišypsau prisim inusi M elą ir jo m ylim ą Vivjaną, am ­

žiną jiem s atilsį. M eriveter kepyklėlei dabar vadovauja

Heines dukra Elė, ir kartais vis dar užsuku suvalgyti

ragelio su šokoladin iu krem u, tačiau retokai. Flin as

kartu su katinu Sezanu Trečiuoju gyvena netoliese.

Jis ateis į vestuves, kaip ir Keitė su D žošu, kurie ką tik

susilaukė p irm o anūko.

364
 Sustojusi p rie „G ėlin in kė s“ kyšteliu galvą vid u n .

M a n o padėjėja A lisė nustem ba.

- Ką jūs čia veikiat? A r neturėtum ėt bū ti vestuvėse?

Taig i jūsų?

Šypteliu.

- Be nuotakos neprasidės. Be to, pam iršau savo

puokštę, - atidarau už prekystalio stovintį šaldytuvą

ir paim u. - Beje, A lise, p u ik ia i pasidarbavai.

- A čiū , - atsako. - Išmokau iš geriausios. - Ji pastato

ant stalo vazą su baltais narcizais ir atsisuka išplėtusi

akis. - Nepatikėsit, kas ką tik buvo užėjęs į parduotuvę.

- Kas, Bradas Pitas?

- O i, jis toks senas, - atsako šypsodam asi. - N e, Lo

H em svert. Ž ia u ria i p o p u lia ri rašytoja. M a n vis dar

nesitiki, kad ji anksčiau su jum is čia dirbo.

Nusišypsau. L o parašė keturias knygas apie m eilę ir

pasim atym us, kurios buvo pripažintos kritikų . P irm ą ­

ją dosniai parėm ė O p ra V in fri, tai iš esmės pakeitė jos

gyvenim ą. Su Lo irg i pasim atysiu vestuvėse.

- Ji nusipirko rožių puokštę, - sako A lisė.

- A k , taip, - tarsteliu reikšm ingai nusišypsodam a.

L o gyvenim as pasikeitė, kai pagaliau suprato, kad ne­

bū tin ai vyrai tu ri p irk ti jai gėlių. Ir pati gali tai pada­

ryt. - N a gerai, brangioji. Skubu į savo vestuves.

A lisė šypsosi.

- K a i tik u ždarysiu parduotuvę, ir aš įsm uksiu į

bažnyčią.

36$
 - Paskubėk, - raginu ją. - N o riu , kad ateitum .

V ienoj rankoj laikau puokštę, o kitoj rausvą voką.

Priėjusi kitą kvartalą sustoju ir g ilia i įkvėpusi įm etu

gim tadienio sveikinim ą į tamsią Pirm ojo aveniu pašto

dėžutės bedugnę.

V irš galvos suklykus žuvėdrai, nusišypsau. Taip pra­

sideda kitos m oters kelionė. Jos laukia pati įvairiausia

m eilė, pasiruošusi, kad ją atrastų, m ėgautųsi, jaustų ir

pam atytų visokią: p rim ityv ią ir gražią, džiau gsm in ­

gą ir liū d n ą, la ik in ą ir am žiną su kiekvienu atspal­

viu. M e ilė bus jos, jeigu nepabijos ieškoti ir galų gale

pam atyti.

366
 Sarah Jio

M e ilė tavo akyse

Iš anglų kalbos vertė

Rita Pilkauskaitė

Redaktorė
Asta Bučienė

M aketuotoja
Eglė Jurkūnaitė

D ailininkas
Zigmantas Butautis

Tiražas 2 500 egz.

Išleido U A B „Baltų lankų leidyba"

G edim ino pr. 28, LT-01104 V iln iu s
leidykla@ baltoslankos.lt
www.baltoslankos.lt

Spausdino U A B „Spindulio spaustuve

B. Brazdžionio g. 23, LT-48184 Kauna