APIE DEPRESIJĄ...

1
Apie depresiją

Iš tiesų žodis „depresija“ šiais laikais ne toks ir retas mūsų

kalboje, gal būt ir vartojamas pernelyg nesusimąstant apie tikrąją
prasmę. Gydytojai šiuo žodžiu apibrėžia plačią sutrikimų grupę,
apimančią skirtingus klinikinius sindromus, o taip pat jos
apraiškos būdingos ir įvairiausiems kitiems tiek dvasiniams, tiek ir
kūno negalavimams. Man rodos, kad mes patys dažniausiai linkę
kažkuria prasme pasislėpti už šio formalaus termino, kuomet
nesinori pernelyg aiškintis aplinkiniams dėl prastos dvasinės
savijautos. Nesileidžiant į tolimesnius samprotavimus, depresijos
klinikai būdinga simptomų triada: prislėgta - liūdna nuotaika, tam
tikras tiek fizinio, tiek ir psichinio aktyvumo sumažėjimas (sunkiau
tampa mąstyti, kalbėti, veikti, viskam lyg nuolat trūksta energijos)
bei sutrikęs pasitenkinimo atliekama veikla išgyvenimas
(anhedonija). Šalia gali būti ir kitų būdingų depresijos simptomų:
tampa sunku susikaupti darbui, sutrinka dėmesio koncentracija,
aplanko įkyrios kaltės ir menkavertiškumo idėjos, niūrus ir
pesimistinis ateities įsivaizdavimas, nemiga, sumažėjęs apetitas,
savęs žalojimo ar savižudybės idėjos. Be išvardintų aukščiau
depresija gali pasireikšti ir netipiškais, labiau užmaskuotais
požymiais: padidėjusiu nerimastingumu ir perdėtu aktyvumu,
padidėjusiu mieguistumu bei persivalgymo priepuoliais. Ne taip
jau retai pasitaiko ir vadinamoji „besišypsanti depresija“ –
kuomet žmogus itin sunkią vidinę savijautą milžiniškomis

2
pastangomis sugeba kompensuoti, o neretai ir nuslėpti net nuo
pačių artimiausių žmonių. Kad viskas neatrodytų taip sudėtinga,
galima vadovautis ir paprastesne taisykle, kuri pasiteisina
dauguma atveju: lengva depresija – kuomet dirbti nesinori,
vidutinė depresija – kuomet valgyti nesinori ir sutrinka miegas,
sunki depresija – kuomet gyventi nesinori.

Medicinos tyrimai rodo, jog praktiškai kas antras iš mūsų

gyvenime patiria nors vieną vidutinės depresijos epizodą, o
lengvos depresijos pasitaiko visiems be išimties. Iš tiesų, juk
nesame spalvoti plastikiniai besišypsantys berniukai ir mergaitės
iš TV reklamų, karameliniai „Kenai“ ir „Barbės“, gyvenime
susiduriame ir su skausmu, ir su praradimais, kuriuos tenka
kažkaip tai išgyventi. Kiekvienam turbūt gyvenime tenka pajusti ir
ką reiškia būti įsimylėjusiam, kuomet jautiesi kaip ant sparnų,
atrodo nebereikia nei miego, nei valgio, o pasaulis atrodo
„rožinis“, taip pat kiekvienam tenka pajusti ir graužatį bei sielos
skausmą, kuomet netenkame brangių žmonių, kuomet sudūžta
ilgai puoselėtos svajonės ar viltys, bei neduok Dieve, aplanko ir
gilios sudėtingos gyvenimo krizės. Tačiau šios būsenos, nors iš
pirmo žvilgsnio gali niekuo nesiskirti nuo klinikinės depresijos
aprašymų, kurių pagrindinis skiriamasis bruožas yra prislėgta
nuotaika ir besitęsiantis sunkių jausmų išgyvenimas, deja, yra
mūsų žmogiško gyvenimo normalios apraiškos. Kiekvienam
sveikam, patiriančiam depresiją žmogui, po kažkurio laiko
(dažniausiai po kelių savaičių) šie skausmingi išgyvenimai baigiasi
ar susilpnėja tiek, kad jis sugeba atsitiesti, žvelgti į ateitį ir
atgauna pasitikėjimą bei viltį. Visai kas kita tuomet, jei

3
gyvenimiškos krizės išprovokuoja tikrą klinikinę depresiją ir
žmogus suserga. Tuomet jau ne žmogus „pergyvena depresiją“, o
tikrąja to žodžio prasme „depresija pergyvena“ žmogų. Susirgę
jau nebegali patys išlipti iš depresijos duobės, ji tęsiasi pernelyg
ilgai ir rimtai sutrikdo iki tol buvusį sugebėjimą dirbti ir mylėti.
Artimieji dažniausiai pradžioje nesupranta, kaip blogai žmogus
jaučiasi ir laiko šią būseną „tinginyste“, reikalauja „suimti save į
rankas“, „neištižti“, tačiau deja, apimtas depresijos žmogus pats
jau nebegali nei „susiimti“, nei „prisiversti“, todėl tenka kreiptis
pagalbos į specialistus.

Pagalbos esant depresijai būdai įvairūs. Juos galima suskirstyti į 2

pagrindines grupes:

• Medikamentinis (gydymas vaistais).

• Nemedikamentinis (psichoterapija ir retai vartojami

metodai, kurių čia plačiau neaptarinėsime, tokie kaip: gydymas
elektros impulsais, transkranijinė magnetinė stimuliacija, miego
ribojimas, šviesos terapija ir kt.)

Gydymas vaistais dažniausiai apsiriboja antidepresantų grupės

preparatų skyrimu. Tai medžiagos, kurios veikdamos tam tikrus
ląstelių receptorius galvos smegenyse padidina euforizuojančių –
t.y. nuotaiką gerinančių medžiagų išsiskyrimą ir to pasėkoje
laipsniškai depresijos simptomai ima blėsti. Apie antidepresantus
galima rasti daug ir įvairiausios literatūros, tačiau yra keletas
svarbių momentų, kuriuos reikia įsidėmėti. Vaistus tenka vartoti
4
ilgai, trumpiausiai 6-8 mėn., o nesilaikant gydytojo
rekomendacijų depresija gali vėl pasikartoti. Kadangi depresija
susijusi su sudėtinga ir paslaptinga emocine sfera, vaistai gali ne
viską. Reikalingas paties žmogaus noras atvirai pažvelgti į savo
gyvenimą ir į savo savijautą bei susigaudyti, kas buvo ne taip ir
kas privedė iki ištikusios krizės. Todėl beveik visiems sergantiems
depresija reikalinga ir psichoterapinė pagalba, kuri leidžia pačiam
atrasti ir savo silpnumo ir stiprybės šaltinius ir padeda iš tiesų
„išgyventi“ depresiją taip, kad ji daugiau nebepasikartotų. Tačiau
psichoterapijos procesas taip pat yra sudėtingas, reikalaujantis ir
laiko, ir paties žmogaus pastangų. Be abejo, lengvesnei depresijai
pakanka tik psichoterapijos, o sunkiais atvejais, ypač esant
savižudybės rizikai, klausimų dėl vaistų skyrimo iš viso nekyla.
Tačiau savo praktikoje pastebėjau, kad dažniausiai nei gydymas
vien tik vaistais, nei gydymas vien tik psichoterapija nebūna toks
efektyvus kaip taikant šiuos pagalbos metodus drauge. Kad būtų
aiškiau, pabandykite depresijos gydymą įsivaizduoti panašiai kaip
pagalbą lūžus kojai. Juk esant klinikinei depresijai, iš tiesų būna
tam tikras sveikos psichinės gynybos „lūžis“ ir pats žmogus
nebegali sau padėti. Iš karto po lūžio, kaip žinia, būtina uždėti
gipsą ar specialų įtvarą bei suteikti ramybę – tai atitiktų
antidepresantų skyrimą – juk vaistai – tai pastoviai ir kasdieną vis
taip pat veikiančios medžiagos, kurios padeda palaikyti ir
stabilizuoti dvasinę pusiausvyrą, panašiai kaip ant kraujuojančios
žaizdos užrištas bintas. Tačiau ateina laikas, kuomet kaulai ar
sužeidimai sugyja ir įtvarus bei raiščius tenka nuimti, būtina
pradėti mankštinti galūnę ir duoti darbo raumenims, kitaip gali
būti tik dar daugiau bėdos – pernelyg ilgai buvusi nejudri galūnė
5
atrofuosis ir žmogus jau niekuomet nebegalės vaikščioti be
įtvaro. Kaip žinia, gydantis vien tik antidepresantais, egzistuoja
pavojus „įstrigti uždarame rate“ kuomet žmogus metų metus
vartoja vaistus, o bandant juos nutraukti depresija vis atsinaujina.
Dar daugiau, juk yra specialios fizioterapinės priemonės, kurios
taikomos dar galūnei būnant įtvare, kad audiniai visai neapmirtų.
Taigi, šios reabilitacinės procedūros, kurias traumatologai linkę
skirti kaip įmanoma anksčiau ir tęsti nuėmus gipsą, mano
manymu atitiktų psichoterapinę pagalbą sergantiems depresija
– dažniausiai ji taip pat būna labai naudinga, o be jos, nemanau
kad iš viso įmanomas pilnas pasveikimas, nebent laikinai.

Iš viso to, kas parašyta, seka išvados: susirgęs depresija žmogus

turėtų nesikankinti, o kreiptis pagalbos į specialistus. Kiek kitaip
patiriantiems krizes, sukrėtimus ir sudėtingus išgyvenimus, - be
abejo, šiais atvejais specialisto pagalba irgi gali duoti daug
naudos, tačiau ne mažiau svarbūs yra ir supratingi bei mylintys
artimieji, bendravimas su tais, kuriems jaučiame pagarbą ir
pasitikėjimą, kiti sugebantys išklausyti bei patarti asmenys
(draugai, pažįstami, mylimieji, dvasiniai vadovai ir pan.). Daug
reiškia ir paties žmogaus išvystytas sugebėjimas tiek atpažinti
savo sielos žaizdas tiek ir laiku imtis priemonių joms sugydyti.

6
- Kas yra depresija? Pagal kokius požymius galima atpažinti šią ligą?

-- Depresija -- tai liūdna, prislėgta nuotaika. Ši i liga turi daug

požymių: liūdesys, prislėgtumo jausmas, greitas nuovargis ir ašaros, savęs
nuvertinimas ir menkavertiškumas, nepaaiškinamas nerimas ar pastovi įtampa.
Neretai pacientui
tampa sunku mąstyti, kalbėti, veikti, o veide sustingsta kančios išraiška. Sunkiais
atvejais gali atsirasti ir savižudybės ar savęs žalojimo idėjos bei veiksmai.

Depresija sergančio žmogaus niekas nebedomina, jis tampa abejingas aplinkai,

sutrinka pasitenkinimo, malonumo pojūčių išgyvenimas, dažnai atsiranda
abejingumas maistui, seksui ir kt.
Nereta kamuoja nemiga, arba atvirkščiai – per didelis mieguistumas.

Šalia gali būti ir kitų būdingų depresijos simptomų: darbe tampa sunku
susikaupti, ilgai atidėliojama darbo pradžia, sutrinka dėmesio koncentracija, aplanko
įkyrios
savęs apkaltinimo mintys, niūrus ir pesimistinis ateities
įsivaizdavimas. Depresijos būsenoje viskas matoma lyg per juodą uždangą – spalvos
drumstos ir neryškios, pojūčiai atbukę, nėra jokios perspektyvos, planų.

Sergant depresija, gali kankinti ir įvairūs nemalonūs kūno pojūčiai bei skausmai
galūnėse,
kakle, krūtinėje, vidaus organuose, dažnai sustiprėja nugaros, skrandžio
negalavimai, tai taip vadinamas somatinis depresijos komponentas.

7
Ne taip jau retai pasitaiko ir vadinamoji "atipinė depresija" - nuotaika būna nedaug
pažeminta, ar net normali, o pacientas atvirkščiai gali būti net perdėtai aktyvus.
Toks žmogus lyg bėga nuo savo išgyvenimų, tačiau tuomet sustiprėja dirglumas,
atsiranda impulsų kontrolės sutrikimai, pykčio priepuoliai, ypač sustiprėja nerimas,
nemiga, ir pan. Panašiai žmogus itin sunkią vidinę savijautą milžiniškomis
pastangomis gali kompensuoti, o neretai ir nuslėpti net nuo pačių artimiausių
žmonių, atrodyti linksmas ir pasitempęs, todėl depresija turi ir savo „besišypsantį
veidą“. Šiais atvejais dažnai drauge būna ir kitų psichikos sutrikimų.

-- Dėl kokių priežasčių susergama šia liga?

-- Depresijos priežastis aprašo kelios teorijos.. Viena pagrindinių depresiją sieja su

paveldimumu, manoma, jog tai genetiškai apspręstas smegenų veiklos biocheminės
pusiausvyros sutrikimas. Sutrinka įvairių biologiškai aktyvių cheminių medžiagų
(Serotonino, Noradrenalino, Dopamino ir kt.) koncentracija galvos smegenyse.
Pacientų šeimose dažnai yra žmonių linkusių į nuotaikos sutrikimus.

Depresija gal atsirasti ir po patirtų įvairių skaudžių išgyvenimų: prievartos,

praradimų, nusivylimų bei kitų psichologinių traumų.

Kai kurie žmonės pasižymi taip vadinamu „depresiniu charakteriu“ – jie yra jautresni,
lengviau pažeidžiami, sunkiau ištveria įvairias gyvenimiškas krizes, lėčiau iš jų
išbrenda, o dėl visų gyvenime nutinkančių nesėkmių linkę kaltinti pirmiausiai save.
Tačiau tuo pat metu šie žmonės gali būti labai supratingi, dėmesingi, ištikimi ir
atsidavę draugai, bendradarbiai. Jie dažniau linkę sirgti nuotaikos sutrikimais.

Kiekvienam sveikam, patiriančiam depresiją žmogui po kurio laiko,

dažniausiai po kelių savaičių, skausmingi išgyvenimai praeina ar
susilpnėja tiek, kad jis sugeba atsitiesti, žvelgti į ateitį ir atgauna
pasitikėjimą bei viltį.

8
Visai kas kita tuomet, jei gyvenimiškos krizės išprovokuoja tikrą
klinikinę depresiją ir žmogus suserga.

Susirgę jau nebegali patys išlipti iš depresijos duobės.

Artimieji dažniausiai pradžioje nesupranta, kaip blogai žmogus jaučiasi

ir laiko tokią būseną apsileidimu, reikalauja "suimti save į rankas",
"netingėti ".

Tačiau apimtas depresijos žmogus pats jau nebegali nei susiimti, nei
prisiversti ką nors daryti, todėl tenka kreiptis pagalbos į specialistus.

Sunkia depresija sergančių žmonių padėtis yra ypač sudėtinga. Pacientas

pats nebegali tvarkyti savo gyvenimo, pradeda neadekvačiai elgtis,
iškrenta i socialinio konteksto, nebeįstengia bendrauti su
draugais, artimaisiais, nebesugeba atlikti net smulkių buities darbų. Jis tiesiog
palūžta ir laiką dažniausiai leidžia gulėdamas lovoje.

Dėl apatijos ir nenoro gyventi žmogui kyla minčių apie savižudybę.

Jeigu matote, jog pavyzdžiui, bendradarbis tampa užsidaręs, nuolat sėdi ir žiūri į
vieną tašką, o lyg tarp kitko užsimena, kad nebenori gyventi -- tai jau signalas, į kurį
reikia atkreipti
dėmesį.

Yra daug klinikinės depresijos rūšių, tačiau paprastai pasakius: lengva depresija --
kuomet dirbti nesinori, vidutinė depresija -- kuomet valgyti nesinori ir

9
sutrinka miegas, sunki depresija -- kai jau nebesinori gyventi.

Medicinos tyrimai rodo, jog praktiškai kas antras iš mūsų gyvenime

patiria nors vieną vidutinės depresijos epizodą, o lengvos depresinės būklės
pasitaiko visiems be išimties.

-- Šiuo metų laiku daug žmonių skundžiasi dėl prislėgtos būsenos, blogos
nuotaikos ir jos svyravimų? Nuo ko priklauso tokia būsena? Ar tai irgi
tam tikra depresijos forma?

-- Geografiniu požiūriu mes gyvename tamsiojoje zonoje. Kuo toliau į šiaurę, tuo
daugiau
žmonių, sergančių depresija. Yra nustatytas tiesioginis ryšys tarp matomos šviesos
intensyvumo ir biocheminių procesų galvos smegenyse. Šis biologinis mechanizmas
skirtas reguliuoti natūralius cikliškus fiziologinius procesus (miego/būdravimo ritmą,
bendrą aktyvumą, seksualinį elgesį, mitybą ir kt.).

Esant tamsiajam laikotarpiui daugiau žmonių skundžiasi prislėgta

nuotaika, nedarbingumu, jaučiasi nuolat pavargę. Kai aplink pilka ir
niūriu, keičiasi ir žmogaus nuotaika. O šviesiuoju metų laiku dažniau pasitaiko
atipinės ligos formos su nerimu ir polinkiu į savižudybę.

Neveltui Skandinavijos šalyse toks populiarus gydymas šviesos terapija.

Be to, šiais laikais daugybę žmonių gyvena labai įtemptą gyvenimą: daug
dirba, ima paskolas, kurias reikia sumokėti. Patiria stresą, nuolatinį nerimą, aplinkos,
įvaizdžio spaudimą. Neigiamą įtaką daro ir įvairios reklamos, skatinančios būti
sėkmingu, turtingu, sugebančiu viską kontroliuoti ar tiesiog – supermenu.

10
Visi šie dalykai slegia žmogų, tačiau tai nesusiję su ta sunkiąja
depresijos forma, apie kurią kalbėjau prieš tai, laikoma, jog ji dažniausiai būna
genetiškai apspręsta.

-- Kaip gydoma depresija? Kas žmogui gali padėti?

Lengvesniais atvejais gerai padeda poilsis bei sistemingas ir kruopštus individualios

„savęs mylėjimo programos“ įgyvendinimas. Nereikia pamiršti, jog laikas praleistas
su draugiškais ir mylinčiais žmonėmis yra sveiko sielos gyvenimo pagrindas.

-- Yra keli medicininiai depresijos gydymo būdai, tačiau dažniausiai taikomas

gydymas medikamentais ir psichoterapija.

Gydymas vaistais dažniausiai apsiriboja antidepresantų ir raminančių vaistų grupės

preparatų
skyrimu.

Antidepresantai - tai medžiagos, kurios veikdamos tam tikrus ląstelių receptorius

galvos
smegenyse atstato dėl ligos sumažėjusią nuotaiką gerinančių medžiagų
koncentraciją ir dėl to depresijos simptomai laipsniškai ima blėsti. Raminantys vaistai
– šalina nerimo sukeliamą diskomfortą ir padeda užmigti.

Raminantys preparatai skiriami gydymo pradžioje, paprastai iki 2 mėn., o

antidepresantus tenka vartoti ilgai, trumpiausiai 6-8 mėn. Nesilaikant gydytojo
rekomendacijų, depresija gali vėl pasikartoti.

Padeda ir pokalbiai su psichologu, psichoterapeutu. Tačiau gilesnis

psichoterapijos procesas taip pat yra sudėtingas, turi savo atskiras indikacijas,
reikalauja ir
11
laiko, ir paties žmogaus pastangų.

Tyrimais įrodyta, jog geriausius rezultatus duoda šių abiejų metodų derinimas.

Nors didžioji dalis pacientų laipsniškai pasveiksta, depresija gali kartotis.

Artimų žmonių supratimas ir pagalba labai gelbsti, svarbu nepalikti depresijos

prislėgto žmogaus vieno su savo išgyvenimais, neįkyriai, bet tvirtai leisti jam suprasti
jog esate šalia ir jums rūpi kaip iš tiesų jis jaučiasi.

Gyd. Psichiatrė – psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė

12
 Agnė Kirvaitienė
gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė
Vilniaus psichoterapijos centras
J. Basanavičiaus g. 6-13, Vilnius
tel.: +370 688 42222
email.: info@psichoterapijoscentras.lt
http://psichoterapijoscentras.lt/

13