Slunkiaus monologas

Slunkius – neigiamas personažas, nenaudėlis. Jo didžiausia yda – tinginiavimas.

Monologe Slunkius atskleidžia savo būdo savybes, požiūrį į gyvenimą. Slunkius
pasakoja apie artėjančius darbus, kokie jie varginantys ir sunkūs, kaip pats neskuba
jų atlikti, nes mėgsta viską daryti lėtai, liūdi, jog baigiasi žiema, nes žiemą galima
ilsėtis ir nieko nedirbti.
„Ak! kad būt ilgiaus žiema pas mus pasilikus,
Ir kad vis miegot mums būtų sviete paskirta.
Ogi dabar, žėlėk Dieve! jau vasara randas
Ir darbų naštas nusitvert vėl ragina rengtis.
Ak! man ašaros į akis jau pradeda trauktis;“
Tokį požiūrį bei tinginiavimą jis pavaizduoja ne kaip būdo bruožą, o kaip jų giminės
tradiciją, nes toks buvo ir jo tėvas ir liepė Slunkiui gyventi taip pat –
„Tėvs mano Kubas taip glūpai kol gyvs nepadarė,
O ir jo tėvs Stepas taip gyvent nemokino.
,,Vaikai! – rėkdavo jis, ant demblio girts išsitiesęs
Ir su žaku prastu kaip prastas būrs užsiklojęs,
– Vaikai! šukštu jums naujus niekus pramanyti,
Taip gyvenkit, kaip mes, tėvai jūsų gyvenom.
Vis protingai, vis pamaži nusitverkite darbus.“