Dezinfekcijos metu sporos išlieka gyvybingos.

Dezinfekcijos
metu siekiama sustabdyti infekcijos sukėlėjų perdavimą,
plitimą, infekcijos išsivystymą. Įvairių mikroorganizmų
jautrumas dezinfekcinėms priemonės skiriasi. Vieni
mikroorganizmai jautresni, o kiti atsparesni, o sporos ypač
atsparios.
Mikrobiologijoje yra sterilizuojamos mitybinės terpės. Tam
kad nepatektų pašalinė fluorą. Yra sterilizuojami indai,
instrumentai, įrankiai, marlė, vata ir kiti daiktais. Taip
skiriama medicinoms gaminiams, prietaisams, vaistines
preparatams ir kitiems produktams. Po sterilizacijos
produktai turi išlikti sterilūs. Sterilizacija veiksmingas ir
objektai ilgai išlieka sterilūs, jei yra tinkamai išvalyti,
dezinfekuoti, supakuoti daiktai turi būti išdėstyti
sterilizacijos kameroje ir privalo būti laikomasi sterilizacijos
ciklo parametrų.
Gydymo įstaigose valomi, dezinfekuojami, sterilizuojami mediciniai instrumentai, įranga, aplinkos objektai
suskirstyti atsižvelgiant į jų keliamą riziką perduoti mikroorganizmus: mažos grupės rizikos daiktai ( sienos,
grindys, baldai, kriauklės, stetoskopai...( tokius objektus užtenka išvalyti, nuplauti ir išdžiovinti) , vidutinė
rizikos grupės daiktai ( jiems priskiriami daiktai nepatenkantys i sterilias kūno dalis, tačiau liečiantis gleivines ar
pažeistą odą, pvz.: anestezijos įranga, gastroskopai, endoskopai, vaginalės apžiūros instrumentais, burnos ir
išangės termometrai. Šie daiktai yra valomi ir dezinfekuojami vidutinio arba aukšto lygio dezinfekantais) ir
didelės rizikos grupės daiktai ( jiems priklauso daiktai įsiskverbiantys į sterilias kūno vietas, patenkantys į
kraujagysles, susiliejantys su ligonio krauju, pvz.: kateteriai, chirurginiai instrumentai, implantai. Šiuos daiktus
būtina sterilizuoti, o jei sterilizuoti negalime yra būtina priskirti aukšto lygio dezinfekciją.

Yra skiriami keli dezinfekcijos lygiai:

1. Aukštas dezinfekcijos lygis- jis veikia daugelį arba
visus mikroorganizmus, įskaitant tuberkuliozę.
Dezinfekantų pvz.: tai būtų aldehidai ir H2O2.
2. Vidutinis dezinfekcinis lygis- šiam lygiui priklauso
šios dezinfekcinės medžiagos tokios kaip:
alkoholiai, chloro junginiai, fenoliai, jodoforai.
3. Žemas dezinfekcinis lygis- šiam lygiui priklauso
šios dezinfekcinės medžiagos tokios kaip:
ketvirtiniai amonio junginiai, fenoliai, jodoforai.
Priklauso nuo jų koncentracijos.

Sterilizacija ir dezinfekcija yra labai panašūs procesai, jie

yra persipynę.
Tiek dezinfekcijai, tiek sterilizacijai gali būti taikomi
fizikiniai ir cheminiai metodai:
a) Fizikiniai – tai yra poveikis karštu oru, plazma,
filtravimu, mechaniniu valymu.
1. Temperatūra – apdeginimas liepsna. Šis procesas tinka
smulkiems, nebijantiems aukštos temperatūros
instrumentams, tai gali būti bakteriologinės kilpelės,
glaistikliai, adatos, pincetai ir kiti smulkūs instrumentai.
Taip pat nereikalingi daiktai gali būti tiesiog sudeginami,
pvz. : tvarsčiai, degios užterštos mikroorganizmais
medžiagos.

2. Virinimas – paprastas ir veiksmingas būdas. Jog virinimo temperatūra pasiektų kiekvieno objekto tašką, turi
būti pakankami vandens. Trumpiausias virinimo laikas: 5-15 min nuo užvirinimo. Daiktams, kuriems virinimas
kenkia, gali būti dezinfekuojami mažesnės temperatūros sąlygomis, pvz. : 80-95 laipsnių temperatūroje, tačiau
tokiais atvejais, būtina temperatūros reguliavimo kontrolė. Virinimas neužtikrina sterilumo, nes kai kurių
bakterijų sporos išlieka gyvos 6 ar daugiau valandų. Šis sterilizavimo būdas naudojamas retai.
3. Sterilizacija tekančiais garais. Šis sterilizacijos būdas paremtas tuom, kad sterilizuojamos objektas yra
veikiamas teknačiais, verdančio vandens garais vieną valandą, poto daroma 18-20 h pertrauka ir po paros
kaitinimas garais yra pakartojams, o dar po paros kaitinama trečią kartą. Po pirmojo kaitinimo žūva visos
nesporinės bakterijos, per tą pertrauką išlikusios sporos pereina į vegetacines formas ir žūvą kitų kaitinimų
metu. Žinoma, sporoms pereiti į vegetacinę formą yra reiklaingos tinkamos sąlygos, pvz.: drėgmė, tad šis
būdas yra visai netinkamas instrumentų, rūbų ar kitų objektų kuriuoe esančios sporos tame pertraukos
intervale negalės virsti vegetacinėmis formomis. Taip sterilizuoti galime mitybines terpes, kai kuriuos maisto
produktus. Tačiau šis metodas naudojams panaknkami retai.
4. Sterilizacija garais padidintu slėgiu, kitaip vadinama sterilizacija autoklave. Autoklavas tai uždaras,
metalinis indas, kur sterilizacijos metu sterilizuojamą objektą veikia gryni, įkaitinti iki 110-120 laipsnių
vandens garai. Norint, kad vandens garai būtų tokios aukštos temperatūros, reikia kelti slėgį autoklave, nes
esant normaliam atmosferiniam slėgiui vanduo užverda ties 100 laipsnių temperatūra, o tokios pačios
temperatūros būna ir jo garai. Pakėlus slėgį iki dviejų atsmosferų, vanduo verda 120,4 laipsnių temperatūroje.
Dažniausiai būtent toks slėgis naudojamas autoklavimo procese. Taigi, sterilizuojant objektą autoklave
vyrauja du veiksniai: 1) aukšta temperatūra; 2) sotūs vandens garai. Tokiose sąlygose sporos apvalkalėlis
išbrunksta ir vanduo patenka į sporos vidų, dėl to vyksta sporų baltymų denatūracija ir sporos žūva. Autoklave
žūva visos bakterijos ir jų sporos. Taip pat bet kokie kiti mikroorganizmai. Tai yra patikimas sterilizavimo
būdas, todėl naudojamas visur. Nesupakuotų daiktų sterilizacija vyksta - 20 min, o supakuotų – 30 min. Šiuo
metodu negalima sterilizuoti tokių obejktų, kurie 120 laipsnų temperatūroje genda ir suyra, o tai dažniausi
būna plastamsės gaminiai, blogai autoklavimą pakelia gumos gaminiai. Autoklavas naudojamas
mikrobiologiniai medžaigai ir nereikalingos bakterijų kultūroms sunaikinti, tai pat operacijoje dalyvaujančių
personalo chalatų, kaukių, instrumentų sterilizacijai. Autoklave yra sterilizuojami užkrėsti pavojingais
patogeniniais mikroorganizmais instrumentai.
5. Steilizacija sausu karščiu yra vykdoma kaitinimo spintoje. Čia temperatūra siekia iki 160-170 laipsnių.
Realus sterilizacijos laikas nuo 30 min iki valandos laiko. Dažniausia čia sterilizuojami yra labaratoriniai
stikliniai indai, metaliniai instrumentai, kartais medvilninės nesintetinė servetėlės, vata ir taip toliau.
Sterilizuojami objektai turi būti suviniojami į popierių. Šio proceso metu yra sunaikinamos mikroorganizmų
vegetacinės formos ir sporos.
6. Pasterizacija – tai nėra sterilizacijos rūšis, tačiau yra plačiai naudojama maisto pramonėje. Pasterizuojamas
objektas keletai minučių yra įkaitinamas iki 70 laipsnių temperatūros. Tokioje temperatūroje žūva daugumas
nesporinių objektų, tačiau sporos ir kai kurios nesporinės bakterijos lieka gyvos. Pasterizuotas produktas
ilgiau negenda bei jame yra sunaikinamos patogeninės nesportinės bakterijos. Taip pasterizuojamos yra
pienas, alus, vynas, mėsos gaminiai ir kiti produktai.
b) Sterilizacija spinduline energija:
1. UV spindulius skleidžia gyvsidabrio, kvarco arba bakteriocidinės lempos. UV spinduliai yra enskvarbūs,
todėl tinka oro, atvirų paviršių, sienų, grindų, lubų, indų, mėgintuvėlių ( pagamintų iš termolabilios
medžiagos) sterilizacijai. Veikia mikroorganizmus fotocheminiu būdu, yra pakeičiama baltymų mol.
jonizacija, ląstelės koloidinė dispersija ir sukeliama baltymų koaguliacija, paveikiama DNR.
2. Jonizuojanti radiacija – alfa, beta spinduliai. Jais veikiami vienkartinio naudijimo įrankiai: kateteriai,
medicininai siūlai, švirkštai, kraujo perpilimo sistemos, pirštinės. Šie spinduliai tra radioaktyvus, todėl
naudojami mažai ir tik minėtiems įrankiams. Gama spinduliai skleidžiami radioaktyvių izotopų, labai svarbūs
ir kartais gali būti panaudoti filtravimui naudojamų filtrų, plastamasinių gaminių sterilizacijai.
c) Mechaniniai metodai: mikroorganizmai yra pašalinami nuo išorinės aplinkos veiksnių mechaniniu būdu.
Valymas, plovimas, skalbimas, vedinimas. Šiais būdais mikroorganizmai nėra pašalinami pilnai, tačiau
sumažinama jų koncentracija. Jei objektas turi būti dezinfekuojamas ir sterilizuojamas prieš tai jį būtina
nuvalyti. Valoma yra mechaniškai, naudojant ploviklius, muilą. Mechaniniams metodams yra priskiriamas ir
filtravimas. Šis metodas yra naudojamas sumažinti mikroorganizmų koncentraciją skysčiuose. Per
membraninio filtro akutes praeina skysčio molekulės, tačiau bakterijos ir stambesnės dalelės yra sulaikomos.
Skysčio cheminė sudėtis nepakinta. Naudojami įvairių konstrukcijų filtrai. Tai yra mechaninis ir absorbcinis
būdas išvalyti skysčius nuo gyvų ir negyvų dalelių, kurios yra didesnės už filtro poras. Filtrvimas yra
panaudojamas sterilizuojant jautrias šilumai medžiagas, pvz.: egzotoksinus, fermentus, vitaminus, mitybines
terpes, serumus, skystus vaistus.
d) Cheminiai metodai yra taikomi, kai negalime pritaikyti fizikinių metodų. Jie yra gana populiaūs, nes
cheminėmis medžiagomis galime dezinfekuoti daugelį išorinės aplinkos paviršių, tačiau daugelio
dezinfekantų antimikrobinis spektras yra mažas ir tik keletui iš jų būdingas sporocidinis aktyvumas, o taip pat
organinės medž., kietas vanduo, plastikas, guma gali išaktyvinti dezinfekantus. Obejktų paviršius, kuriuos
reikia dezinfekuoti, būtina nuvalyti, kadangi įvairūs esantys nešvarumai: kraujas, pūliais, mažina šių
medžiagų aktyvumą; trukdo prasiskverbti iki daikto paviršiaus. Daugeliui dezinfekantų yra būdingos
ėsdančios, toksinės savybės. Bakterijų jautrumas dezinfkcinėms medžiagoms yra skirtingas. G+: yra jautrios
daugeliui dezinfekantų, G-: vienos yra jautrios, o kitos yra mažiau jautrios. Cheminė dezinfekcija dažniausia
vykdoma naudojant dujines/ lakias medžiagos ( etileno oksidas, sieros anhidridas, dujų plazma). Skysčiams
sterilizuoti gerai tinka dujinės medžiagos, kad sterilizuojamą objektą prisotinti dujomis yra tiesiog
padidinamas slėgis. Po kurio laiko, kai mikrobai sterilizuojamame skystyje žūva, slėgis sumažinamas ir dujinė
medžiaga išeina iš skysčio, taip gauname sterilų skystį skirtą sterilizavimui. Etileno oks. galima panaudoti
medicinos įrangai sterilizuoti; arba, kai dėl didelių gabaritų kitais būdais negalint sterilizuoti.

Sterilizavimo būdai:
 Neatsparūs karščiui instrumentai ( endoskopai);
 Neatsparūs karščiui skysčiai ( serumai, terpės);

Chemoterapija – ligų ir būklių gydymas naudojant

vaistus. Vaistai - tai chemoterapinės medžiagos.
Chemoterapinės medžiagos naudojamos infekcinių
ligų gydymui yra vadinamos antimikrobinėmis
medžiagomis. Priklausomai į kokius mikroorganizmus
jos nukreiptos, jos yra dar skirstomos į: antibakterinės,
priešgrybelinė, antivirusinės ir prieš pirmuonis
nukreiptos medžiagos. Antibiotikai – tai medžiagos
naikinančios bakterija arba slopinančios jų
dauginimąsi.
Antibiotikų istorijai svarbus Alexander Fleming
darbai.
Penicilinas – tai pirmasis antibiotikas, panaudotas
gydymui.
 1. Laktaminiai antibiotikai – šie antibiotikai veikia
bakteriocidiškai ir slopina bakterijų apvalkalo
sintezę. Karbapeneminiai antibiotikai- plataus
veikimo antibiotikai. Monobaktamai – veikia
dauguma G- bakterijų.
2. Makrolidai- tokie kaip klaritomicinas,
azitromicinas, jie veikia bakteriostatiškai, labiau
veikia G- bakterijas.
3. Tetraciklinai – plataus spektro, veikia
bakteriostatiškai, slopina bakterijų baltymų
sintezę.
4. Rifamicinai – veikia bakteriocidiškai ir slopina
mikroorganizmų nukleino rūgšties sintezę.
Aktyvūs prieš G+, kai kurias G- bakterija. Veikia
prieš tuberkuliozės sukėlėją.

Pagal kilmę:
 Natūralūs: gaunami iš dirvožemio bakterijų,
grybų, pvz.: bacitracinas, polmiksinas, yra
gaunami iš kai kurių bacilis rūšių.
 Pusiau sintetiniai: chemiškai modifikuoti,
natūralųs antibiotikai. Dalis molekulės yra
gaunama fermentuojant tam tikriems
mikroorganizmas, o produktas modifikuojamas
cheminiu būdu. Pvz.: dauguma penicilinų,
cefalosparinų.
 Sintetiniai: tai natūralių antibiotikų sintetiniai
analogai. Pvz.: chloramfenikolis, kuris
gaunamas sintezės būdu.
Pusiau sintetinių ir sintetinių antibiotikų tikslas paveikti didesnę mikroorganizmų įvairovę ir sumažinti pašalinti
šalutinius reiškinius. Antimikrobinės medžiagos veikia dvejopai: jos gali veikti bakteriocidiškai- sunaikina
mikroorganizmus, bakteriostatiškai- stabdo mikroorganizmų dauginimąsi. Pagal veikimo spektrą antibiotikai gali
būti: siauro spektro antibiotinės medžiagos: žudo G+ arba G- bakterijas; plataus spektro antibiotinės medžiagos:
žudo G+ ir G- bakterijas.
Pagal veikimo mechanizmą;
 Bakt. Sienelės sintezės inhibitoriai: jiems priklauso betalaktaminiai antibiotikai- penicilinas,
cefalosparinai, kerbapenemai, monobaktamai.
 Bakt. Baltymų sintezės inhibitoriai: tetraciklinai, spektinomicinas, aminoglikozidai.
 Bakt. DNR/RNR sintezės inhibitoriai: chinolonai, nalidikso rūgštis, rifampicinas.
 Slopinantys bakt. Citoplazmos membranos laidumą: polimiksinai.
 Tam, kad antibiotikai veiktų efektyviai reikalingos
tam tikros sąlygos.

Antigrybeliniai preparatai yra skirti įvairiomis grybelinėms

infekcijos gydyti: mikozėms, dermatimikozėms, gleivinių,
plaukų, nagų, vidaus organų mikozėms.
 Paviršinės odos ir gleivinių grybelinės infekcijos yra
gydomos, naudojant tepalus, kremus, žvakutės.
Polienai ( nistatinas), gazolio dariniai( klotrimazolis,
mikonazolis, ekonazolis...).
 Nagų grybeliui gydyti yra naudojami geriamieji
preparatai, pvz.: griseofulvinas. Geriamos medžiagos
patenka į naujai susiformavusį keratiną ir taip
sunaikina patogeninius grybus.

Bakterinių infekcijų gydymui naudojamų antibakterinių

vaistų pasirinkimas yra labai didelis. Virusinėms ligoms
atvirkščiai preparatų yra ne daug, todėl, nes virusai yra
intravirusiniai parazitai.
1. Cikloviras yra naudojamas herpės simplex infekcijų
gydymui.
2. Slopina gripo viruso (A) jonų kanalus, susidariusius
iš integraliųjų membranos baltymų. (amantadinas).
3. Slopina gripo viruso fermentą neuraminidazę.
Junginiai veikia ląstelių išorėje ir vietiškai apriboja
viruso plitimą ( zanamiviras, oseltamiviras).
Naudojami gripo A, B gydymui.
4. A) Sukuria ląstelių, prie kurių jungiasi, antivirusinę
būklę ir trikdo jose virusų gaminimąsi.
B) veikia imunomoduliatorius – valdo MHC
molekulių raišką.
5. slopina ŽIV replikaciją ir nutolina AIDS pasireiškimą
sergantiems šia ligą, pvz.: lavimudinas...