Skausmas

Straub, R. O. (2014). Health psychology: A biopsychosocial approach. Macmillan

International Higher Education (privalomas ;D)

Skausmo paplitimas

Nustatyta, kad apie 80% iš visų žmonių į sveikatos įstaigas kreipiasi būtent dėl
to, nes patiria skausmą. Įdomu tai, kad 35% žmonių tuomet kai yra tam tikra liga skausmo
nejaučia, 40% žmonių, kurie jaučia nuolatinį arba pasikartojantį skausmą nesikreipia į
sveikatos priežiūros įstaigas, tačiau dar daugiau procentų iš tų žmonių, kuriems pasireiškia
skausmas neserga jokia liga (Žemaitienė ir kt., 2011). Tai rodo, kad skausmas nevisada
byloja apie esamą ligą.

Lėtinis skausmas paveikia apie 30% viso pasaulio žmonių (Johnston ir kt.,
2019). Vakarų šalyje 5% vaikų ir paauglių susiduria su lėtiniu skausmu (Hechler ir kt., 2014).

Psichosocialinių veiksnių vaidmuo skausmo atsiradimui ir suvokimui

(vadovėlis 2, 444p., 447p., 448p.) Marks, D. F., Murray, M., Evans, B., & Estacio, E. V.
(2011). Health psychology: Theory, research, and Practice. SAGE.

Kai žmonės psichologiškai reaguoja į skausmą, jį galį jausti stipriau, arba

silpniau (Marks, D. F., Murray, M., Evans, B. ir Estacio, E. V. 2011). Kai kurie pacientai gali
skausmą neigti, tarsi jis būtų jų pačių išgalvotas, arba gali jo jausti kaip tik daugiau, nes labai
kreipia į jį dėmesį, taigi psichologinis nusistatymas gali įtakoti skausmo suvokimą (Marks, D.
F. et al., 2011). Bandant padėti tokiems pacientams yra svarbu suprasti šias jų baimes dėl
skausmo tikrumo ir stiprumo, nes klaidingai supratus tai, ką jie jaučia galima paskirti ne tokį
gydymą, o gali labai pakenkti pacientui.

Skausmo suvokimą ir atsiradimą gali įtakoti labai įvairūs psichologiniai

veiksniai. Tai gali būti amžius, lytis, socialinės ir ekonominės padėties stresas, kultūra,
asmenybė, nuotaika ir socialinis išmokimas (Straub, R. O., 2014).

Amžius – su amžiumi žmonės patiria vis daugiau skausmo, ypač galvos, pilvo
ir pan., bet vien amžiaus negalima priskirti prie skausmo augimo, nes suaugę, kurie prižiūri
savo sveikatą nesiskundžia skausmu taip dažnai, kaip suaugę, kurie savo sveikatos neprižiūri
(Straub, R. O., 2014). Taip pat savo skausmo lyginimas su kitais gali turėti įtakos skausmo
suvokimui, pvz.: vaikai, kurių tėvai dažnai skundėsi skausmu, labiau pradėjo kreipti dėmesį į
savo skausmą negu tie, kurių tėvai skausmu skundėsi mažiau (Straub, R. O., 2014). Taip pat
seni žmonės gali labiau rūpintis savo sveikata, nes mato save daug silpnesnius, palyginus su
jaunais žmonėmis (Straub, R. O., 2014). Tai paaiškina, kodėl seni žmonės dažniau skundžiasi
skausmu ir jo nekenčia, palyginus su jaunais. (pagal Straub, R. O., 2014).

Lytis – tarp lyčiu skirtumus skausmo suvokime ir sveikatoje galima pradėti

pastebėti jau paauglystėje, nes mergaitės dažniau eina pas daktarus, kai joms kyla kokių nors
sveikatos problemų, negu berniukai (Straub, R. O., 2014). Suaugusios moterys dažniau
praneša apie skausmą daktarams, statistiškai dažniau jaučia skausmą, mažiau toleruoja
skausmą ir skausmingą stimulą negu vyrai (Straub, R. O., 2014). Taip pat skiriasi skausmo
tipai, kuriuos skundžiasi vyrai ir moterys – moterys dažniau skundžiasi galvos, pilvo ir
nugaros skausmais (Straub, R. O., 2014). Lyčių skausmo skirtumai taip pat matomi ir
medicinoje, nes moterims yra išrašoma 5-10 proc. daugiau vaistų nuo skausmo, negu vyrams
(Straub, R. O., 2014). Vyrai ir moterys skirtingai patiria ir supranta skausmą ir dėl biologinių
reiškinių kaip ir dėl socialinių reiškinių kaip stereotipai, kurių gali laikytis vyrai ir taip
neišreikšti jaučiamo skausmo (Straub, R. O., 2014).

Socialinės ir ekonominės padėtis – žmonės gyvenantys prastoje socialinėje ir

ekonominėje padėtyje turi didesnį sergamumą ir mirtingumą daugelyje ligų palyginus su
aukštesnės padėties žmonėmis (Straub, R. O., 2014). Prasta socialinė ir ekonominė padėtis
taip pat gali sukelti daugiau stresinių gyvenimo įvykių, streso dėl prastų gyvenimo sąlygų ir
jie taip pat turi daug mažiau prieigos prie reikiamos medicininės ir psichologinės pagalbos
(Straub, R. O., 2014). Prasčiau gyvenantys žmones taip pat dažniau skundžiasi raumenų,
kaulų skausmais, skausmo intensyvumu (Straub, R. O., 2014). Šie žmonės turi daugiau
sveikatos problemų ir jaučia daugiau skausmo, nes gyvena daug sunkesnį gyvenimą, neturi
prieigos prie visų reikiamų gydymo priemonių ir dėl streso, kurį patiria dėl savo socialinės ir
ekonominės padėties.

Kultūra – priklausomai nuo kultūros, žmonės tam tikrose grupėse gali toleruoti
tik labai stipraus skausmo viešą išraišką, o kitos – atvirkščiai (Straub, R. O., 2014). Geriausiai
pastebėti skirtumą tarp skausmo suvokimo kultūrose galima pažvelgiant į gimdymą – kai
kuriose kultūrose yra priimta gimdyti be jokių vaistų, kai kur tradicija yra gimdyti namie, o
dar kitur priimta gimdyti tik ligoninėse su visa reikiama pagalba, todėl svarbu yra atsižvelgti į
kultūrinį kontekstą kai yra dirbama su pacientais iš skirtingų kultūrų (Straub, R. O., 2014).

Asmenybė ir nuotaika – tam tikrus asmenybės bruožus turintys žmonės gali

stipriau ar lengviau psichologiškai reaguoti į skausmą. Pagal MMPI (Minnesota Multiphasic
Personality Inventory) klausimyną, kuris nustato asmenybės tipą galima pastebėti, kaip tai
atrodo – histerišką asmenybę turintys asmenys bus linkę perdėti savo simptomus ir dėl jų
elgtis emociškiau, negu kiti žmonės (Straub, R. O., 2014). Taip pat žmonės, kurie nerimauja,
serga depresija, turi negatyvų požiūrį į gyvenimą, esamas situacijas, yra susirūpinę ir pan.
praneša, kad jaučia daugiau skausmo, tada, kai jo yra. Bet jie taip jaučiasi ne dėl to, kad jiems
labiau skauda, o todėl, kad jiems sunkiau susidoroti su skausmu (Straub, R. O., 2014).

Trys tipai pacientų, kurie skundžiasi skausmu (ir kaip su juo kovoja) (pagal
Straub, R. O., 2014).

1. Su skausmu negebantys susidoroti pacientai (ang. dysfunctional patients) – skundžiasi

dideliu skausmu ir psichologiniais sunkumais. Jie jaučia, kad visiškai negali
kontroliuoti savo gyvenimo ir yra labai neaktyvūs
2. Tarpasmeninių problemų turintys pacientai (ang. interpersonally distressed patients)
– skundžiasi tuo, kad kiti žmonės rimtai nežiūri į jų skausmą ir jų nepalaiko
3. Prisitaikantys ir su skausmu susidorojantys pacientai (ang. adaptive copers) – daug
mažiau skundžiasi skausmu, psichologiniais ar socialiniais sunkumais ir funkcionuoja
aukštame lygyje

Socialinis išmokimas – kai žmonės pamato, kaip su skausmu kovoja kiti, jie
gali pradėti savo patirtį ir savo skausmą lyginti su kitų žmonių skausmu ir patirtimi ir dėl to
savo skausmą jausti stipriau ar silpniau, ar bent jį taip suvokti (Straub, R. O., 2014).
Pamačius kaip tam tikrose skausmo situacijose elgiasi šeimos nariai ar draugai, vaikas gali
pradėti išmokti, kad ne visą skausmą reikia vienodai išreikšti ir kartais apie jį išvis galima
nekalbėti (Straub, R. O., 2014).

Skausmo suvokimas ir supratimas nepriklauso tik nuo pačio fizinio skausmo,

kuris yra patiriamas, bet ir nuo kitų psichologinių reiškinių, todėl visada yra svarbu
atsižvelgti į asmens jaučiamas emocijas, aplinką, kultūrą, lytį, amžių ir kt., kad pilnai galėti
jam suteikti reikiamą pagalbą kovojant su skausmu.
Skausmo priėmimas