Tezės

Fizinė, verbalinė ir netiesioginė agresija: skirtumai tarp lyčių

Rita Žukauskienė
Socialinių mokslų daktarė, vyr. asistentė,
Vilniaus Pedagoginio universiteto
Psichologijos katedra,
Studentų g. 39, Vilnius

Agresyvus elgesys reiškiasi labai įvairiais būdais ir įvairiomis formomis. Bussas (1961) agresija laikė tokį elgesį, kai „vienas
individas žaloja, kenkia kitam individui".

Berkowitzas (1989) teigia, jog egzistuoja reaktyvi ir instrumentinė agresija. Reaktyvi agresija susijusi su įgimtu biologiniu
organizmo polinkiu impulsyviai atakuoti nemalonių stimulų šaltinį, turint tikslą tą individą sužeisti.
Instrumentinė agresija yra žalos, skriaudos darymas siekiant kokių nors kitų tikslų.
Skiausti kitą asmenį yra tik būdas skriaudikui pasiekti savo tikslą.

Berkowitzas (1989) teigia, kad kiekvienas skriaudos veiksmas apima abi agresijos formas, tačiau jis taip pat nurodo, jog
impulsyvi reaktyvi agresija yra svarbesnė, norint suprasti žiaurų žmonių elgesį.

Bandura (1983) teigia, kad reakcijos į negatyvius įvykius priklauso nuo individo kognityvinio įvertinimo.

Aptariant agresyvaus elgesio skirtumus tarp lyčių, daugelis autorių (Maccoby, Jaeklin, 1980, W hite, 1983; Hyde, 1984
ir kt.) sutinka, kad vyrai yra fiziškai agresyvesni nei moterys.

Bandura ( 1973) savo tyrimuose nerado nuo lyties priklausančių verbalinės agresijos skirtumų, tuo tarpu Searsas, Rau ir
Alpertas (1965) nustatė, jog berniukai verbaliai agresyvesni už mergaites.

Toks neatitikimas tarp kasdienių pastebėjimų ir tyrimais nustatytų faktų gali būti susijęs su tuo, kad yra keletas skirtingų
verbalinės agresijos tipų, neužfiksuotų naudotomis metodikomis.

Bussas ( 1961) teigė, jog moterys taip retai elgiasi agresyviai, kad jų agresijos apraiškų ir neverta tyrinėti, jis teigė, jog
agresija (pagal tuometinį supratimą) yra tipiškas vyriškas fenomenas.

Remdamiesi duomenimis, surinktais stebint vaikus darželyje ir mokyklos kieme, Maeeoby ir Jaeklinas (1974) teigia,
kad yra akivaizdu, jog vyrai yra žymiai agresyvesni nei moterys.

Analizuojant per pastaruosius du dešimtmečius gautus duomenis, tyrinėjant agresyvaus elgesio skirtumus tarp lyčių,
daug autorių (W hite, 1983; Hyde, 1984; Eagly, Steffen, 1986; Bjorkqvist, Niemela, 1992), prieina prie išvados,
jog skirtumai tarp lyčių agresyvaus elgesio atžvilgiu yra daugiau kokybinio nei kiekybinio pobūdžio.

Nagrinėjant asmeninės agresijos apraiškas tarp grupės narių, matyti, jog daug dažniau konfliktai pasireiškia tarp tos
pačios nei tarp priešingos lyties asmenų.

Jei apsiribosime tik fizine agresija, be abejo, pasitvirtins daugelio autorių keliama hipotezė, jog vyrai žymiai
agresyvesni už moteris, bent jau vakarietiško tipo visuomenėse. Tačiau, kaip rodo antropologiniai tyrimai (Fry, 1992;
Cook, 1992), kai kuriose kultūrose šis dėsningumas nepasitvirtina.

Nagrinėdami žiaurumą, pasireiškiantį namuose, Strausas, Gellesas, ir Steinmetzas (1974) nerado skirtumo tarp lyčių.
Šių autorių duomenys rodo, kad žiauriai elgiasi tiek vyrai, tiek moterys, tik rimtesnių kūno sužalojimų padaro vyrai.

Tačiau reikia pažymėti, jog vyrai ir moterys nebuvo lyginami pagal psichinio smurto ir suteikiamo skausmo stiprumą,
pasireiškiantį konfliktų metu. Nėra pagrindo teigti, neva moterys turėtų būti mažiau agresyvios ir mažiau linkusios
konfliktuoti nei vyrai (Bjėirkqvist, 1994).

Būdamos fiziškai silpnesnės, jos naudoja kitokius, ne fizine agresija paremtus, veikimo būdus, siekdamos norimų tikslų.
(Bjėirkqvist, 1994) teigia, kad jei agresyvaus elgesio ir konfliktų strategijos yra išmoktos, o ne įgimtos, tai moterys
turėtų naudoti kitus veikimo būdus nei vyrai.

Burbank (1987), apžvelgdama antropologinius moterų agresyvaus elgesio tyrimus, pažymi, kad skirtingų tautų moterys
naudoja gana daug agresyvių veiksmų formų. Ji teigia, jog moterys gana retai griebiasi fizinės agresijos prieš savo vyrą.
Dažniausiai fizinės agresijos priežastis -vyro neištikimybė.

Burbank (1987) taip pat nustatė, kad moterys yra žymiai agresyvesnės kitų moterų nei vyrų atžvilgiu.

Vienas pagrindinių argumentų, aiškinant, kodėl vyrai yra agresyvesni nei moterys, yra teiginys, jog vyrų kraujyje yra
aukštesnis testosterono lygis.

Bjorkqvistas, bstermanas, Lagerspetz (1993) teigia, kad skirtumai tarp lyčių gali būti paaiškinti, atsižvelgiant į efekto ir
pavojų, pastangų ir atlygio tarpusavio santykį. Efekto ir pavojų tarpusavio santykis išreiškia subjektyvų agresyvaus
veiksmo padarinių įvertinimą.

Bussas (1961) teigia, jog agresyvus elgesys gali pasireikšti įvairiomis formomis. Jis skiria fizinę ir verbalinę, tiesioginę
ir netiesioginę agresiją.

Feschbachas (1969) teigia, jog vyrai ir moterys skirtingai naudoja netiesioginę agresiją. Pavyzdžiui, mergaitės išstumia
iš grupėsnaujus narius žymiai dažniau nei berniukai, ir tai įvyksta pirmomis bendravimo minutėmis.

Bjorkqvistas, Lagerspetz ir Kaukiainen (1992) teigia, jog agresyvus elgesys pasireiškia tam tikra seka: l) tiesioginė
fizinė agresija; 2) tiesioginė verbalinė agresija; 3) netiesioginė agresija.

Manome, kad agresyvus elgesys su amžiumi nesilpnėja, tik įgauna kitas formas. Paaugliai (o ir vyresni žmonės) nėra
mažiau agresyvūs, lyginant su jaunesniais vaikais, tačiau jie dažniau naudoja kitas, netiesiogines, agresyvaus elgesio
formas.

Kaip rodo Bjorkqvisto ir kt. (1992) tyrimai, netiesioginės agresijos naudojimas susijęs su išaugusiais vaiko socialiniais
ir pažintiniais gebėjimais.

Bjorkqvisto, bstermano, Kaukiainen (1992) tyrime, kur buvo nustatyta, kad berniukų fizinės agresijos lygis aukščiausias 11 metų
amžiuje, o po to ima mažėti.

AR VISADA „GRAŽU YRA GERAI“: POTENCIALIŲ DARBUOTOJŲ SUVOKTO

FIZINIO PATRAUKLUMO IR LYTIES ĮTAKA PRIIMANT SPRENDIMĄ PAKVIESTI Į
POKALBĮ DĖL DARBO

Deimantė Petrauskaitė
Organizacinės psichologijos magistro studijų studentė
Vilniaus universitetas
Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedra
Universiteto g. 9/1, LT-01513
Tel. + 370 5 266 7606
El. paštas: deimante.petrauskaite@fsf.stud.vu.lt

Vita Mikuličiūtė
Socialinių mokslų daktarė lektorė
Vilniaus universitetas
Bendrosios psichologijos katedra
Universiteto g. 9/1, LT-01513
Tel. + 370 5 266 7605
El. paštas: vita.mikuliciute@fsf.vu.lt

Fizinis patrauklumas naudingas juo pasižyminčiam asmeniui. Pirma, patraukliems žmonėms yra priskiriamos
geresnės asmenybės savybės nei nepatraukliems. Jie laikomi fiziškai ir psichiškai sveikesniais (Warren, Hansson,
& Anita, 1978; Zebrowitz, Hall, Murphy, & Rhodes, 2002; Qiust, DeBruine, Little, & Jo-nes, 2012),
patikimesniais (Zebrowitz & Franklin, 2014), intelektualesniais (Zebrowitz et al., 2002), kompetentingesniais
(Zebrowitz & Franklin, 2014), labiau bendradarbiaujančiais (Andreoni & Petrie, 2008). Antra, fiziškai patrauklūs
žmonės suvokiami kaip geriau atliekantys įvairius socialinius vaidmenis: vertinami kaip geresni tėvai (Dion,
Berscheid, & Walster, 1972), labiau trokštami romantiniai partneriai (Quist et al., 2012), tinkamesni darbuotojai
(Johnson, Podratz, Dipboye, & Gibbons, 2010; Wolbring & Riordan, 2016), labiau nusipelnę didesnio atlyginimo
(Przygodzki-Lionet, Olivier, & Desrumaux, 2010; Loureiro, Sachsida, & Mendonça, 2011), perspektyvesni
verslininkai (Baron, Markman, & Bollinger, 2006), kompetentingesni mokytojai (Zebrowitz et al., 2002) ir
dėstytojai (Wolbring & Riordan, 2016). Trečia, jiems leidžiama labiau nesilaikyti socialinių normų ir taisyklių.
Fiziškai patrauklūs žmonės ne taip griežtai baudžiami, kai dykinėja grupei atliekant užduotį ir gausiau
apdovanojami, kai prisideda prie užduoties atlikimo (Palotai, Cserto, & Bereczkei, 2016).

Marshall (2015) tyrimu nustatė, kad vaikai, suporuoti su fiziškai patraukliais „geriausiais draugais“, yra vertinami
palankiau nei tie, kurių „geriausi draugai“ ne tokie fiziškai patrauklūs.

Autoriai teigia, kad kognityvūs žmogaus ištekliai yra riboti, todėl sąveikos tarp individų metu surenkama
informacija yra neišsami (Wolbring & Riordan, 2016). Pamačius nepažįstamą žmogų, yra faktiškai neįmanoma
įvertinti jo pastovias vidines charakteristikas, todėl remiamasi lengviau prieinamais ir analizuojamais informacijos
šaltiniais – fizine išvaizda.

Fizinis patrauklumas tampa svarbiu kriterijumi, rodančiu tam tikrų savybių, pageidaujamų arba ne, turėjimą
(Little, Jones, & DeBruine, 2011).

Patrauklūs žmonės, suprasdami, kad aplinkiniai juos vertina palankiau, labiau pasitiki savimi, labiau stengiasi ir
dažnai iš tikrųjų pasiekia geresnių rezultatų (Lemay & Wolf, 2016).

„grožis yra blogis“ (angl. beauty is beastly) (Heilman & Saruwatari, 1979). Paprastai jis pasireiškia, kai fiziškai
patraukli moteris pretenduoja į pareigas, stereotipiškai laikomas vyriškomis (pvz., vadovaujamas pareigas)
(Heilman & Saruwatari, 1979; Braun, Perus, & Frey, 2012; Johnson et al., 2010; Ruffle & Shtudiner, 2014).

Fiziškai patrauklios moterys praranda savo pranašumą prieš vyrus (tiek patrauklius, tiek nepatrauklius) arba prieš
nepatrauklias moteris, kurie suvokiami kaip labiau atitinkantys vadovaujamas pareigas einantiems žmonėms
keliamus reikalavimus (Heilman & Saruwatari, 1979; Johnson et al., 2010; Braun et al., 2012; Ruffle & Shtudiner,
2014).

Labai patrauklios moterys darbo srityje dažnai vertinamos remiantis dar ir kitu įsitikinimu – „jei labai graži,
vadinasi, – nelabai protinga“ (Kanazawa & Kovar, 2004; Haines, Deaux, & Lofaro, 2016).

Patrauklūs vyrai yra kur kas dažniau pakviečiami į pokalbius dėl darbo nei vyrai, nepateikę nuotraukos, ir du
kartus dažniau nei nepatrauklūs vyrai (Ruffle & Shtudiner, 2014).

patrauklūs vyrai yra kur kas dažniau pakviečiami į pokalbius dėl darbo nei vyrai, nepateikę nuotraukos, ir du
kartus dažniau nei nepatrauklūs vyrai (Ruffle & Shtudiner, 2014). savo tyrime aptiko, kad moterys, kurių
gyvenimo aprašymai aprašymai (CV) buvo be fotografijų, sulaukė 20 proc. daugiau dėmesio nei nepatrauklios
moterys ir net 30 proc. daugiau nei fiziškai patrauklios moterys.

Taigi, Fizinis patrauklumas nėra be išlygų patrauklių žmonių pranašumas.

Patraukliems vyrams ir moterims, pretenduojantiems į nevadovaujamas pareigas, yra priskiriamos labiau

teigiamos su darbu susijusios asmenybės savybės nei nepatraukliems vyrams ir moterims.

Patraukliems vyrams, pretenduojantiems į vadovaujamas pareigas, yra priskiriamos teigiamesnės su darbu

susijusios savybės nei nepatraukliems vyrams.
Nepatrauklioms moterims, pretenduojančioms į vadovaujamas pareigas, yra priskiriamos teigiamesnės
asmenybės savybės nei patrauklioms moterims.

Sprendimas kviesti į darbo pokalbį priklauso nuo potencialaus kandidato fizinio patrauklumo įvertinimo.

Nesvarbu, vyras / moteris kandidatuoja į vadovaujamas ar nevadovaujamas pareigas, tiek patraukliems vyrams,
tiek patrauklioms 50
moterims priskiriamos teigiamesnės savybės nei nepatrauklioms moterims ar nepatraukliems vyrams.

Подвергнув анализу списки гениев, составленные разными авторами,Айзенк приходит к выводу о том,
что гениями являются по преимуществумужчины.

В список гениев, составленных Cox (1926)1, включены только

мужчины. В список знаменитых ученых, составленных Roe (1951, 1953),также включены только
мужчины. Весьма незначительное количество женщин попало в перечень известных людей науки в
США (American Men ofScience) или в состав членов королевского общества в Великобритании (Royal
Society). В весьма малой пропорции встречаются женщины в верхних строчках списков знаменитых
поэтов и прозаиков (Simonton, 1992).

Cole и Zuckerman (1987) обнаружили, что ученые-женщины публикуют значимо меньше работ, чем
ученые-мужчины.
Эти различия не обусловлены семейными обязательствами жнщин. Женщи-ны замужние и имеющие
детей публикуют так же много работ, как и их не- замужние коллеги.

Martindale обращает внимание на абсолютное преимущество мужчин в сравнении с женщинами в

физических науках, математике, музыке. Преимущество мужчин в отношении женщин в области
литературы сохраняется,хотя и в меньшей степени, чем в физике, математике, музыке. Объяснение
гендерных различий среди знаменитых людей в пользу мужчин, по мнениюMartindale, может быть
двояким.

По мнению Айзенка, креативность в значительной степени обусловле-на психопатологией.

Эмпири-ческие данные свидетельствуют о позитивных вкладах психотизма в креатив-ность.

Психотизм выражен в два раза выше у мужчин, чем у женщин. Следовательно, в сравнении с
мужчинами пониженная креативность женщин может быть результатом их меньшей обусловленности
психопатологией.

В большинстве учебников подчеркивается отсутствие гендерных различий по общему интеллекту (IQ).

Нередко отмечается, что мужчины превосходят женщин по пространственным способностям, а
женщины мужчин – по вербальным способностям

Т. М. Хрусталева изучала структуру педагогической одаренности млад-ших школьников. В частности,

она обнаружила, что творческость мальчиков связана с речевыми способностями и умением
адаптировать материал,а творческость девочек – с артистизмом и уровнем развития
познавательныхпроцессов